KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOBIULETENIS

Nr. 4 (56)SPALIS–GRUODIS

2019

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOBIULETENIS

Nr. 4 (56)SPALIS–GRUODIS

2019

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius

Pirmininko pavaduotoja

Dr. Ingrida DanėlienėKonstitucinio Teismo kanclerė

Nariai:

Elvyra BaltutytėKonstitucinio Teismo teisėja

Doc. dr. Gintaras Goda Konstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Gediminas MesonisKonstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Daiva PetrylaitėKonstitucinio Teismo teisėja

Prof. dr. Dainius ŽalimasKonstitucinio Teismo pirmininkas

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 VilniusTelefonas (8 5) 212 6043El. paštas [email protected]

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2020

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 4 (56)

TURINYSCONTENTSTABLE DES MATIÈRES

TURINYSCONTENTSTABLE DES MATIÈRES

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIRULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURTARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT41-N12/2019, 2019 m. spalio 31 d.On the compliance of Item 5 of Paragraph 1 of Article 22 and Item 4 of Paragraph 4 of Article 24 of the Republic of Lithuania’s Law on Employment with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT41-N12/2019, 31 October 2019. SummaryRelatif à la conformité de l᾽article 22, paragraphe 1, point 5 et l᾽article 24, paragraphe 4, point 4, de la loi de la République de Lituanie sur l’emploi avec la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT41-N12/2019, le 31 octobre 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT44-N13/2019, 2019 m. lapkričio 8 d.On the compliance of the provisions of the Republic of Lithuania’s Law on the Children’s Maintenance Fund and the Republic of Lithuania’s Law on Child Maintenance Benefits with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT44-N13/2019, 8 November 2019. SummaryRelatif à la conformité des dispositions de la loi de la République de Lituanie relative au fonds de pensions alimentaires pour enfants et de la loi de la République de Lituanie sur les pensions alimentaires pour enfants avec la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT44-N13/2019, le 8 novembre 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, Nr. KT52-N14/2019, 2019 m. lapkričio 25 d.On the compliance of the provisions of the Management Plan of the Curonian Spit National Park as approved by the resolution (No 702) of the Government of the Republic of Lithuania of 6 June 2012 with the Constitution of the Republic of Lithuania and laws, no KT52-N14/2019, 25 November 2019. SummaryRelatif à la conformité des dispositions du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande approuvé par le décret N0 702 du Gouvernement de la République de Lituanie du 6 juin 2012 avec la Constitution de la République de Lituanie et avec la législation, N0 KT52-N14/2019, le 25 novembre 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Seimo statutui, Nr. KT76-N15/2019, 2019 m. gruodžio 18 d.On the compliance of Paragraph 7 of Article 71 of the Statute of the Seimas of the Republic of Lithuania with the Constitution of the Republic of Lithuania and on the compliance of the resolution (No XIII-1227) of the Seimas of the Republic of Lithuania of 31 May 2018 amending the resolution (No XIII-1036) of the Seimas of the Republic of Lithuania of 20 March 2018 on forming a special investigation commission of the Republic of Lithuania for an investigation into the reasonableness of the motion submitted by a group of members of the Seimas of the Republic of Lithuania to institute impeachment proceedings against Artūras Skardžius, a member of the Seimas

7

32

35

38

68

71

74

121

127

134

160


of the Republic of Lithuania, and for drawing up a conclusion regarding the grounds for instituting the impeachment proceedings with the Constitution of the Republic of Lithuania and the Statute of the Seimas, no KT76-N15/2019, 18 December 2019. SummaryRelatif à la conformité de l᾽article 71, paragraphe 7, du Statut du Seimas de la République de Lituanie avec la Constitution de la République de Lituanie et à la conformité de la résolution N0 XIII-1227 du Seimas de la République de Lituanie du 31 mai 2018 portant modification de la résolution N0 XIII-1036 du Seimas de la République de Lituanie du 20 mars 2018 sur la constitution d’une commission spéciale d’enquête de la République de Lituanie aux fins de procéder à l᾽examen du bien-fondé de la requête présentée par un groupe des députés du Seimas de la République de Lituanie visant à engager une procédure de mise en accusation à l’encontre de Artūras Skardžius, député du Seimas de la République de Lituanie et aux fins d᾽élaborer les conclusions sur les motifs justifiant l’ouverture de la procédure de mise en accusation avec la Constitution de la République de Lituanie et au Statut du Seimas, N0 KT76-N15/2019, le 18 décembre 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT88-N16/2019, 2019 m. gruodžio 19 d.On the compliance of Article 5 of the Republic of Lithuania’s Law on the Coordination of Public and Private Interests in State Service with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT88-N16/2019, 19 December 2019. SummaryRelatif à la conformité de l᾽article 5 de la loi de la République de Lituanie sur la mise en balance des intérêts publics et privés dans la fonction publique avec la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT88-N16/2019, le 19 décembre 2019. Résumé

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄINFORMATION ABOUT THE IMPLEMENTATION OF THE RULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURTINFORMATIONS SUR L’EXÉCUTION DES ARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įgyvendinimas: 2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.The implementation of the rulings of the Constitutional Court, adopted from 1 October 2019 until 31 December 2019, by which it was recognised that a certain legal act (part thereof) was in conflict with the ConstitutionL’exécution des arrêts de la Cour constitutionnelle, reconnaissant l’incompatibilité d’un acte juridique (sa partie intégrante) avec la Constitution, adoptés pendant la période allant du 1 octobre au 31 décembre 2019

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄINFORMATION ABOUT THE ADMISSIBILITY OF PETITIONS AND INQUIRIESINFORMATIONS SUR LA RECEVABILITÉ DES REQUÊTES ET DEMANDES

Konstituciniame Teisme gautų prašymų priimtinumas: 2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.The admissibility of petitions received by the Constitutional Court from 1 October 2019 until 31 December 2019La recevabilité des requêtes introduites auprès de la Cour constitutionnelle pendant la période allant du 1 octobre au 31 décembre 2019

165

170

185

187

189

193


UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKACASE LAW OF FOREIGN AND INTERNATIONAL COURTSJURISPRUDENCE DES COURS ÉTRANGÈRES ET INTERNATIONALES

Užsienio valstybių konstitucinės justicijos ir kitų teisingumą vykdančių institucijų aktų santraukosSummaries of the acts adopted by foreign constitutional justice institutions and other institutions administering justiceLes résumés des actes adoptés par des institutions de justice constitutionnelle étrangères et autres organes exerçant la fonction juridictionnelle

Europos Žmogaus Teisių Teismo aktų santraukosSummaries of the acts of the European Court of Human RightsRésumés des actes de la Cour européenne des droits de l’homme

PRANEŠIMAIREPORTSRAPPORTS

Prof. dr. Dainius Žalimas. Pažangias idėjas visais laikas reikėjo ir reikia ne tik kurti, bet ir puoselėti bei aktyviai gintiProf. Dr. Dainius Žalimas. It has at all times been and continues to be necessary for advanced ideas not only to be created, but also to be fostered and actively defendedProf. dr. Dainius Žalimas. Non seulement la création, mais également la promotion et la défense active des idées avancées étaient et demeurent toujours nécessaires

Doc. dr. Andžej Pukšto. Nuo Liublino unijos iki Europos SąjungosDoc. Dr. Andžej Pukšto. From the Union of Lublin to the European UnionDoc. dr. Andžej Pukšto. Depuis l’Union de Lublin jusqu᾽à l᾽Union européenne

Prof. Vytautas Landsbergis. Mintys apie demokratiją, teisingumą ir konstitucinį teismąProf. Vytautas Landsbergis. Thoughts about democracy, justice, and the constitutional courtProf. Vytautas Landsbergis. Les pensées sur la démocratie, la justice et la Cour constitutionnelle

VENECIJOS KOMISIJOJEVENICE COMMISSIONCOMMISSION DE VENISE

Venecijos komisijos veiklos apžvalga: 2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.An overview of the activity of the Venice Commission from 1 October 2019 until 31 December 2019Un aperçu de l’activité de la Commission de Venise pendant la période allant du 1 octobre au 31 décembre 2019

199

202

204

207

209

214


KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.

CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURTFrom 1 October 2019 until 31 December 2019

ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COURPendant la période allant du 1 octobre au 31 décembre 2019

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄINFORMATION ABOUT LITERATURE ON CONSTITUTIONAL LAWINFORMATIONS SUR LES OUVRAGES DE DROIT CONSTITUTIONNEL

Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekojeNew literature on constitutional law in the library of the Constitutional CourtNouveaux ouvrages de droit constitutionnel dans la bibliothèque de la Cour constitutionnelle

216

218

220

222


KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAILietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

2019 m. spalio 31 d. nutarimas

DĖL STUDIJUOJANČIŲJŲ AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE TEISĖS Į SOCIALINĘ PARAMĄ NEDARBO ATVEJU

Santrauka*

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedar-bo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo (prieštarauja) Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija; 2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedar-biu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, taip pat šioms Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panai-kinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas į Konstitucinį Teismą krei-pėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą, kurioje ginčijamas teritorinės darbo biržos sprendimas panaikinti asmeniui suteiktą bedarbio statusą šiam pradėjus studijuoti keliose aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, nepagrįstai neriboja asmens teisės į nedarbo draudimo išmoką ir asmens teisės į aukštąjį mokslą; ar asmenys, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programas, palyginti su asmenimis, kurie studijuoja pagal kitokios formos (ištęstinės) studijų programas, nėra diskriminuojami; ar asmeniui, mokėjusiam socialinio draudimo įmokas, nėra neproporcingai pasunkina-mas jo teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimas, pažeidžiant jo teisėtą lūkestį netekus darbo tokią paramą gauti.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedar-bo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti ir įstatymuose nustatyti šios socia-linės paramos modelį, inter alia jos teikimo pagrindus ir sąlygas. Pasirinkęs socialinės paramos nedarbo atveju teikimo modelį, grindžiamą nedarbo socialiniu draudimu, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į socialinę paramą nedar-bo atveju, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje, būtų veiksmin-gai užtikrinta prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo asmenims, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško ir dėl objektyvių priežasčių negali rasti.

* Konstitucinio Teismo aktų santraukos nėra oficialūs dokumentai.

8


2019 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju teikimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo ne-galėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielai-dos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo, kartu valstybei prisidedant prie žmogaus orumą atitinkančių jo ir jo šeimos gyvenimo sąlygų užtikrinimo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymu reguliuojant socialinės para-mos nedarbo atveju teikimą turi būti paisoma inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų. Tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymu reguliuojant tokios socialinės paramos teikimą negalima nustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objek-tyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstituciškai nepagrįsta būtų tokia sąlyga, kai netekęs darbo asmuo, įgyvendinda-mas konstitucinę teisę į aukštąjį mokslą ir kartu siekdamas pasinaudoti konstituci-ne teise į socialinę paramą nedarbo atveju, būtų priverstas rinktis tam tikrą studijų aukštojoje mokykloje formą, nors pasirinkęs ir kitą studijų formą jis galėtų suderinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 da-lies 5 punkte, 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas asmenims, studi-juojantiems pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenims, studijuojantiems pagal ištęstinės formos studijų programas, kiek tai susiję su bedarbio statuso įgijimu bei jo išlaikymu ir teise į nedarbo draudimo išmoką.

Nutarime pažymėta, kad pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas (inter alia yra darbingo amžiaus, galintis dirbti asmuo, aktyviai ieškantis darbo), negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmokos arba tokį sta-tusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudi-mo išmokos mokėjimą. Tokios pasekmės netekusiam darbo asmeniui atsiranda vien dėl nuolatinės studijų formos pasirinkimo, nepaisant to, kad inter alia asmuo savarankiškai ir naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo, kaip reikalaujama pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad įgytų bedarbio statusą, taip pat nepaisant to, kad asmeniui nepasiūlytas tinkamas dar-bas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kaip reikalaujama, kad atsirastų teisė į nedarbo draudimo išmoką pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir kad toks asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Mokslo ir stu-dijų įstatymo 53 straipsnį studijos aukštosiose mokyklose gali būti dviejų formų (nuolati-nės ir ištęstinės), tačiau baigus skirtingų formų studijas įgytas išsilavinimas yra lygiaver-tis; pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė studijuoti pagal

◆ DĖL STUDIJUOJANČIŲJŲ AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE TEISĖS Į SOCIALINĘ PARAMĄ NEDARBO ATVEJU 9


individualų studijų planą suteikiama visiems studentams, t. y. nepaisant to, kokią studijų formą jie pasirinko. Taigi, nors įstatyme nustatytos skirtingos studijų formos, nėra pa-grindo teigti, kad jų teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų derinti bet kurios for-mos studijų su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu teisiniu regulia-vimu, pagal kurį vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas, negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos.

Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reika-lavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netyrė, ar ginčijamos Užimtumo įstaty-mo nuostatos tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straips-nio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“.

10


Byla Nr. 11/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO ĮSTATYMO 22 STRAIPSNIO 1 DALIES 5 PUNKTO IR 24 STRAIPSNIO 4 DALIES 4 PUNKTO ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. spalio 31 d. Nr. KT41-N12/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. spalio 17 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-15/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukš-tasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, 52 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statu-sas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje ginčytas Kauno teritorinės darbo biržos sprendimas panaikinti pareiškėjui



administracinėje byloje suteiktą bedarbio statusą šiam pradėjus studijuoti keliose aukšto-siose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, kurioje pažymėta, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitu-cinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę, pareiškėjas pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas suponuoja tokią situaciją, kai asmuo, siekdamas įgyven-dinti teisę į aukštąjį mokslą, netenka teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors pagal visus kitus įstatymuose nustatytus kriterijus jis tokia teise galėtų pasinaudoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, nepagrįstai riboja asmens teisę į nedarbo drau-dimo išmoką ir asmens teisę į aukštąjį mokslą, dėl to pažeidžia Konstitucijos 41 straips-nio 3 dalies nuostatą „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, taip pat Konstitucijos 52 straipsnį.

2.2. Pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje susidarė tokia situacija, kad asmuo neturėjo įtakos nustatant studijų programų formą, jo pasirinktos studijų progra-mos pačių aukštųjų mokyklų buvo nustatytos kaip nuolatinės formos studijų programos ir jis neturėjo galimybės rinktis šių studijų kitokia forma. Taigi pareiškėjui kyla abejo-nių, ar asmenys, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programas, palyginti su asmenimis, kurie studijuoja pagal kitokios formos (ištęstines) studijų programas, nėra diskriminuojami. Pareiškėjo manymu, tarp šių dviejų grupių nėra tokio pobūdžio ir to-kios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nors pagal studijų formą galimybė derinti darbą ir studijas yra daug geriau užtikrinta studijuojantiesiems pagal ištęstinės formos studijų programas, tai nereiškia, kad asmuo, siekdamas neprarasti savo teisės į nedarbo draudimo išmoką, privalo rinktis tik ištęstinės formos studijų programas, ypač įvertinus tai, kad ne visos studijų programos yra siūlo-mos abiejų formų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, kad ginči-jamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

2.3. Be to, pareiškėjo teigimu, asmuo, mokantis socialinio draudimo įmokas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad prireikus jam bus suteikta tam tikra parama, nagrinėjamu atve-ju – nedarbo draudimo išmoka, ir nebus sudaryta prielaidų neproporcingai pasunkinti jo teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą. Pareiškėjo manymu, dėl to yra pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lie-tuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės rašytiniai paaiš-kinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamose Užimtumo įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-tą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą

12



nedarbo atveju, yra pažymėjęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju, tačiau konstitu-cinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustaty-ti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ir apribojimus. Šiuo aspektu suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad bedarbio teisinis statusas ne tik suteikia bedarbiui teisę gauti ne-darbo socialinio draudimo išmoką, bet ir suponuoja tam tikras jo pareigas. Tokiu būdu siekiama didinti darbo ieškančių asmenų užimtumą, mažinti nedarbą. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių (paramos mokymuisi ir remiamojo įdarbinimo priemonių) trukmė yra 8 valandos per dieną (išskyrus atvejus, kai įdarbinto asmens darbo sutartyje nustatytas ne visas darbo laikas). Akivaizdu, kad pagal nuolatinės formos studijų pro-gramas studijuojančio asmens studijos yra intensyvesnės, kreditų (atitinkamai studijoms skiriamų valandų) skaičius – didesnis, dėl ko mažėja jo galimybės didesnę laiko dalį skir-ti darbui, darbo paieškoms ir kitoms su bedarbio pareigomis susijusioms veikloms bei priemonėms. Taigi, bedarbio statusą suteikus pagal nuolatinės formos studijų programas studijuojančiam asmeniui, jam iš esmės būtų sunku arba praktiškai neįmanoma būti pa-sirengusiam priimti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) teikiamą pasiūlymą įsidarbinti, dalyvau-ti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir užimtumo didinimo programose. Be to, studijos grindžiamos nuolatinio mokymosi siekio, studentų asmeninio suinteresuotumo ir kitais principais, todėl pagrįstai kyla abejonių, ar šie principai nebūtų pažeisti, jei pagal nuolatinės formos studijų programas studijuojantis asmuo, vykdydamas visas bedarbio pareigas, dalyvautų aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Taigi, atsižvelgiant į su bedarbio statuso įgijimu bedarbiui tenkančias pareigas, taip pat į tai, kad asmenys, stu-dijuojantys pagal ištęstinės formos studijų programas, turi galimybę daugiau laiko skirti kokybiškoms studijoms, darbo paieškoms ir kitoms su bedarbio pareigomis susijusioms priemonėms ir veiklai, Užimtumo įstatyme pagrįstai įtvirtinta nuostata, kad bedarbiais negali būti asmenys, kurie studijuoja pagal nuolatinės formos studijų programas, o asme-nims, studijuojantiems pagal ištęstinės formos studijų programas, bedarbio statusas gali būti suteikiamas.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos švie-timo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, Užimtumo tarnybos direktorės Ligitos Va-lalytės, Lietuvos teisės instituto direktorės dr. Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės rašytinės nuomonės, taip pat Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos de-kanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateiktos Viešosios teisės instituto prof. dr. Tomos Birmontienės, Privatinės teisės instituto lektorės dr. Ramunės Guobaitės-Kirslienės ir lektoriaus Lino Vilio rašytinės nuomonės.

4.1. Švietimo, mokslo ir sporto ministro A. Monkevičiaus nuomone, ginčijamas teisi-nis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Nuomonėje pažymima, kad naudojantis viena konstitucine



teise neturėtų nelikti galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę, o socialinės paramos nedarbo atveju gavimas neturėtų priklausyti nuo to, ar asmuo studijuoja aukštojoje mo-kykloje, taip pat nuo to, pagal kokią formą jis joje studijuoja, nes baigus skirtingų formų studijas įgyjamas lygiavertis išsilavinimas. Be to, dirbantis asmuo, mokantis socialinio draudimo įmokas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad prireikus jam bus suteikta nedarbo draudimo išmoka.

4.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio nuomonėje pažymima, kad ginčijamas teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja, nes dėl bedarbio statuso yra įgyjama ne tik teisė į nedarbo socialinio draudimo išmoką, bet ir tam tikros pareigos, pavyzdžiui, pareiga ieškoti darbo, dalyvauti aktyvios darbo rinkos priemonėse ir kt. At-sižvelgdamas į tai, socialinės apsaugos ir darbo ministras taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato studentų teisę ne tik į nedarbo socialinio draudimo iš-moką, bet ir į socialinę ar kitą paramą (stipendijos, valstybės finansuojamos studijų vie-tos, galimybė skolintis iš bankų lengvatinėmis sąlygomis, studijų kainos kompensavimas ir kt.). Taigi nedarbo socialinio draudimo išmoka negali būti tapatinama su visa sociali-nės paramos, laiduojamos pagal Konstitucijos 52 straipsnį, sistema.

4.3. Užimtumo tarnybos direktorės L. Valalytės nuomone, asmenų, kurie studijuoja pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenų, kurie studijuoja pagal ištęstinės formos studijų programas, teisinė padėtis nėra vienoda, nes aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programas, sveikatos draudimu draudžia-mi valstybės lėšomis, o ištęstinės formos studijas pasirinkę studentai sveikatos draudimo įmokas turi susimokėti patys. Be to, asmenys, studijuojantys pagal ištęstinės formos stu-dijų programas, turi geresnes galimybes derinti darbą ir studijas, o tai yra esminis minė-tų studijų formų skirtumas, objektyviai pateisinantis ginčijamose Užimtumo įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Kita vertus, Užimtumo tarnybos direktorės L. Valalytės nuomonėje pažymėta ir tai, kad Užimtumo tarnyba sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog asmuo, mokantis socialinio draudimo įmokas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad prireikus jam bus suteikta nedarbo draudimo išmoka, tačiau, Užimtumo tarnybos teigimu, šiuo aspektu Konstitucijai prieš-tarauja ne ginčijamose Užimtumo įstatymo nuostatose nustatytas teisinis reguliavimas, o Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teisę į nedarbo draudimo išmoką turi Užimtumo tarnyboje įsiregistravę asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas.

4.4. Lietuvos teisės instituto direktorės dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės pateiktoje nuo-monėje pažymima, kad dėl darbo santykių lankstumo ir pasikeitusių studijų formų (pvz., paskaitos vyksta antroje dienos pusėje, o informacinės technologijos leidžia studijuoti ar dirbti nuotoliniu būdu) galima darbą derinti tiek su nuolatinės, tiek su ištęstinės formos studijomis, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį dirbę ir socialinio draudimo mokesčius mokėję asmenys, pasirinkę studijuoti pagal nuolatinės formos studijų pro-gramas, nedarbo draudimo išmokų negauna, galimai prieštarauja socialinio teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės pateiktoje nuomo-nėje teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja, be kita ko, Konstitucijos 29, 52 straipsniams, kadangi skirtingo asmenų, studijuojančių pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenų, pasirinkusių ištęstinės formos studijų programas, trakta-vimo negalima pateisinti esminiu minėtų studijų formų skirtumu – nevienoda trukme.

14



Atsižvelgiant į tai, pažymėta, kad Konstitucijoje nustatytas socialinės paramos mecha-nizmas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas socialinės paramos įgyvendini-mo ir teisinės gynybos priemones ir užkirsti kelią situacijoms, kai asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, bet atitinkantis visas įstatymo nustatytas sąlygas, negauna so-cialinės paramos. Be to, nedarbo draudimo išmoka negali būti laikoma stabiliu pajamų šaltiniu, ji yra mokama laikinai, todėl jos nepakanka tam, kad visą studijų laikotarpį būtų užtikrintos pajamos. Vadinasi, bedarbio statuso turėjimas nedaro įtakos asmens konstitu-cinės teisės į aukštąjį mokslą įgyvendinimui. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, asmuo neturėtų netekti galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

4.5. Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos Viešosios teisės instituto prof. dr. T. Birmontienė pažymi, kad ginčijamose Užimtumo įstatymo nuostato-se, pagal kurias ne pats studijų aukštojoje mokykloje faktas, o asmens pasirinkta studijų forma nulemia tai, ar asmuo įgis (ir ar išlaikys) bedarbio statusą, taip pat ar gaus sociali-nio draudimo išmoką (ar jos neteks), yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuolatinės ir išplėstinės formų studijoms taikomi reikalavimai, pa-vyzdžiui, kontaktinio darbo valandų skaičius, aukštųjų mokyklų studentams yra iš esmės tapatūs, darbinės veiklos formos taip pat yra įvairios, o tiek ištęstinės, tiek nuolatinės formos studijų studentai pagal atitinkamą pateiktą prašymą aukštosios mokyklos spren-dimu gali studijuoti pagal individualų planą, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos nevienodai vertinti įgyti aukštąjį išsilavinimą siekiančius asmenis ir nepaisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Be to, ginčijamas tei-sinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48, 52 straipsniuose įtvirtintai teisei gauti socialinę paramą nedarbo atveju, taip pat Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam aukštojo mokslo prieinamumo principui ir iš šio principo įstatymų leidėjui kylančiam reikalavimui nenustatyti konstitucinio asmens lygybės principo neatitinkančių reikalavi-mų asmenims, siekiantiems įgyti aukštąjį išsilavinimą.

4.6. Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos Privatinės teisės instituto lektoriai dr. R. Guobaitė-Kirslienė ir L. Vilys pažymi, jog dėl ginčijamo teisinio reguliavimo susiklosto tokia situacija, kad darbingo amžiaus, tačiau šiuo metu nedir-bantis asmuo, ne trumpesnį nei įstatyme nustatytą laiką aktyviai dalyvavęs privalomoje nedarbo socialinio draudimo sistemoje, t. y. socialinio draudimo sistemoje solidariai pri-sidėjęs prie jam dirbant buvusių bedarbių finansinio-socialinio saugumo, vėliau netekęs darbo negali vienodai kaip nestudijuojantys arba studijuojantys pagal kitas, ne nuola-tinės formos, studijų programas asmenys naudotis garantijomis, teikiamomis nedarbo socialinio draudimo sistemoje. Taigi nėra užtikrinama teisių ir pareigų pusiausvyra ir yra įgyvendinamas tik vienas iš visuomenės solidarumo aspektų – valstybės reikalavi-mu asmuo dalyvauja nedarbo socialinio draudimo sistemoje, tačiau, įvykdęs atitinkamus įsipareigojimus, vien dėl savo laisvai pasirinktos studijų formos, kuria siekė efektyviau integruotis į darbo rinką, negali naudotis nedarbo socialinio draudimo sistemoje teikia-momis teisėmis ir garantijomis.

Atsižvelgdami į tai, lektoriai dr. R. Guobaitė-Kirslienė ir L. Vilys taip pat pažymi, jog studento teisinis statusas jam studijuojant aukštojoje mokykloje pats savaime nega-rantuoja, kad dabartiniu metu jis gaus pajamų, studijos tik padidina asmens galimybes iš savo ekonominės veiklos gauti pajamų ateityje. Taigi valstybė nėra atleidžiama nuo



konstitucinio įsipareigojimo saugoti asmenį (taip pat ir studijuojantį) nuo skurdo jam netekus darbo ir (ar) padengti dalį jo netektų darbo pajamų, ypač jeigu toks asmuo rei-kiamą įstatyme nustatytą laiką solidariai prisidėjo prie socialinio draudimo sistemos ir turėjo teisėtą lūkestį būti apsaugotas iškilus nedarbo socialinei rizikai. Viena konstitucinė teisė negali būti paneigiama įgyvendinant kitą konstitucinę teisę. Be to, pagal Konstitu-ciją nepateisinama tokia situacija, kai nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas vien dėl tos aplinkybės, kad asmuo studijuoja pagal nuolatinės, o ne pagal kitos formos studijų programas, nes šie asmenys yra diskriminuojami dėl jų socialinės padėties. Šio nevienodo vertinimo negali pateisinti viešųjų finansų ribojimo ar jų eko-nomiškumo principas, nes aukštasis mokslas finansuojamas bendraisiais mokesčiais, o nedarbo socialinio draudimo išmokos – iš specialaus Valstybinio socialinio draudimo fondo, prie kurio asmuo pats dirbdamas ir dėl to, kad už jį mokėtos įmokos, prisidėjo ir būtent todėl, netekęs darbo, įgyja teisėtą lūkestį gauti minėtas išmokas.


konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitu-cijai neprieštarauja Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, taip pat šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje moky-kloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

6. Seimas 2016 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą, įsigaliojusį 2017 m. liepos 1 d.

2016 m. birželio 21 d. priimtas Užimtumo įstatymas prieš jam įsigaliojant buvo pa-keistas ir papildytas Seimo 2017 m. birželio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 12, 13, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 29, 31, 32, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 42, 46, 48, 56, 57, 58, 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymu.

7. Užimtumo įstatymo 22 straipsnio „Bedarbiai ir kiti darbo ieškantys asmenys“ 1 dalyje, kurios 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai abejoja pareiškėjas, nustatyta:

„Bedarbis yra asmuo, kuris atitinka visas šias sąlygas:1) nedirba pagal darbo sutartį ar nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių

subjektas;2) nėra savarankiškai dirbantis asmuo, išskyrus asmenį, vykdantį šio įstatymo

5 straipsnio 3 punkte nurodytą veiklą pagal paslaugų kvitus teikiant žemės ūkio ir miš-kininkystės paslaugas, asmenį, kuris yra užimtas šio įstatymo 7 straipsnio 3–7 punk-tuose nurodytomis veiklomis, asmenį, kuris yra individualios įmonės, mažosios ben-drijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos, kuri laikinai ne-vykdo veiklos ir apie tai yra informavusi mokesčių administratorių centrinio mokesčių

16



administratoriaus nustatyta tvarka, savininkas arba mažosios bendrijos narys ar tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys arba Juridinių asmenų registre suteiktą likviduojamos ar bankrutuojančios individualios įmonės, mažosios ben-drijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos statusą turinčios in-dividualios įmonės savininkas ar mažosios bendrijos narys, ar tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys, ir asmenį, įregistravusį ūkinius gyvūnus, kuris neturi ūkininko statuso ar nėra ūkininko partneris arba nėra įregistravęs žemės ūkio valdos ar nėra žemės ūkio valdos partneris;

3) yra asmuo nuo 16 metų iki teisės aktais nustatyto senatvės pensijos amžiaus;4) yra asmuo, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą galintis būti darbuotoju, iš-

skyrus asmenį, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka pripažintą nedarbingu;

5) nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus asmenis, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdy-mo programas, ar asmenis, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo progra-mas savo lėšomis;

6) tiek savarankiškai, tiek naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos insti-tucijos nustatyta tvarka.“

Taigi Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatytos bedarbio statuso įgijimo sąlygos, inter alia asmuo turi būti darbingo amžiaus, galintis dirbti, jis turi neturėti darbo (nebūti darbo ar jiems prilygintų teisinių santykių subjektu ar savarankiškai dirbančiu asmeniu, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis), akty-viai ieškoti darbo. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtinta kitokio pobū-džio bedarbio statuso įgijimo sąlyga – asmens nesimokymas ar nestudijavimas (išskyrus šiame punkte numatytas išimtis), inter alia nestudijavimas aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

8. Minėta, kad pareiškėjas taip pat abejoja Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai.

8.1. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 24 straipsnio „Bedarbio statuso sustab-dymo, atkūrimo ir panaikinimo pagrindai“ 4 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatyta:

„Bedarbio statusas panaikinamas atsiradus bent vienai iš šioje dalyje nurodytų aplinkybių:

1) atsiranda neterminuoti arba ilgesnės kaip 6 mėnesių trukmės terminuoti darbo santykiai ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai, išskyrus dalyvavimą įdarbini-mo subsidijuojant ir darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėse, arba bedarbis pradeda vykdyti individualią veiklą ilgesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį, arba įsteigia individualią įmonę, tampa mažosios bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos nariu, arba atnaujina individualiosios įmonės, mažosios bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos veiklą, kuri buvo laikinai nevykdoma, arba kitaip pradeda vykdyti šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytą veiklą įsteigęs juridinį



asmenį ar kitą organizacinę struktūrą arba veiklą, kitaip susijusią su veikla juridiniame asmenyje;

2) bedarbis įregistruoja ūkininko ūkį Ūkininkų ūkių registre ar tampa ūkininko partneriu arba įregistruoja žemės ūkio valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ar tampa žemės ūkio valdos partneriu;

3) bedarbis sukanka teisės aktais nustatytą senatvės pensijos amžių arba pripažįsta-mas nedarbingu;

4) bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos stu-dijų programas arba mokytis pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio moky-mo programas, išskyrus bedarbius, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindi-nio, vidurinio ugdymo programas, bedarbius, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis, ar bedarbius, kurie dalyvauja paramos mokymuisi priemonėse;

5) bedarbis be svarbių priežasčių atsisako siūlomo šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nurodyto tinkamo darbo arba sudaryti individualų užimtumo veiklos planą, arba daly-vauti individualiame užimtumo veiklos plane numatytose aktyvios darbo rinkos politi-kos priemonėse, užimtumo didinimo programose ar naudotis šiame plane numatytomis darbo rinkos paslaugomis;

6) bedarbis be svarbių priežasčių neatvyksta į teritorinę darbo biržą nustatytu laiku priimti pasiūlymo dirbti arba sudaryti individualaus užimtumo veiklos plano, arba daly-vauti individualiame užimtumo veiklos plane numatytose aktyvios darbo rinkos politi-kos priemonėse, užimtumo didinimo programose ar naudotis šiame plane numatytomis darbo rinkos paslaugomis;

7) bedarbis be svarbių priežasčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalio-tos institucijos nustatyta tvarka savarankiškai neieško darbo ir nevykdo šio įstatymo 5 straipsnio 3 punkte nurodytos veiklos arba (ir) daugiau negu vieną kartą pažeidžia atsiskaitymo už savarankišką darbo paiešką tvarką;

8) bedarbis be svarbių priežasčių nutraukia dalyvavimą paramos mokymuisi ar re-miamojo įdarbinimo priemonėse arba po profesinio mokymo be svarbių priežasčių at-sisako įsidarbinti ar dirbti savarankiškai pagal įgytą ar patobulintą kvalifikaciją arba (ir) įgytą kompetenciją, arba nutraukia darbo sutartį ar savarankišką veiklą per 6 mėnesius nuo įsidarbinimo ar veiklos pradžios dienos;

9) teritorinė darbo birža pakartotinai per 12 mėnesių laikotarpį iš nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos kontrolę ir prevenciją vyk-dančių ar kitų institucijų gauna informacijos apie bedarbio nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas ir (ar) nelegalų darbą, neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu;

10) pasibaigia bedarbio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas;11) įsiteisėja teismo sprendimas, nutartis arba teismo nuosprendis, kuriuo bedarbiui

paskiriama bausmė, administracinė nuobauda arba jam pritaikomos poveikio, procesi-nės prievartos ar priverčiamosios medicinos priemonės, dėl kurių pobūdžio jis negali dirbti ir (ar) teritorinėje darbo biržoje tęsti darbo paieškos;

12) bedarbis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja išvykimą iš Lietuvos Respubli-kos, išskyrus Europos Sąjungos reglamentuose dėl socialinės apsaugos sistemų koordina-vimo numatytą laikotarpį, kuriuo mokama asmens nedarbo socialinio draudimo išmoka;

13) gaunamas bedarbio prašymas nutraukti jo registraciją teritorinėje darbo biržoje;

18



14) bedarbis miršta.“8.2. Taigi Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeiti-

mu) nustatyti bedarbio statuso panaikinimo pagrindai inter alia yra susiję su Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nurodytų bedarbio statuso įgijimo sąlygų išnykimu (kaip antai bedarbio statusas panaikinamas, kai asmuo sukanka senatvės pensijos amžių ar pripažįstamas nedarbingu, tampa darbo ar jiems pri-lygintų teisinių santykių subjektu, be svarbių priežasčių aktyviai neieško darbo ir kt.). Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 da-lies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytas bedarbio statuso panaikinimo pagrindas yra susijęs su Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta bedarbio statuso įgijimo sąlyga – bedarbio statusas pa-naikinamas, kai asmuo pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, t. y. nebeatitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytos sąlygos.

9. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymas, inter alia jo 22, 24 straipsniai, buvo ne kartą keičiamas, inter alia Seimo 2017 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 13, 16, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 37, 38, 39, 391, 40, 41, 42, 44, 45, 47, 48 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymu, kurio 4 straipsniu Užimtumo įstatymo 22 straipsnis (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) išdėstytas nauja redakcija, tačiau nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis regulia-vimas šiai bylai aktualiu aspektu nepakito.

10. Ginčijamos Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškintinos kartu su Seimo 2016 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymu pakeisto ir nauja redakcija iš-dėstyto Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

10.1. Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio „Pirmosios ir antrosios pakopų, vien-tisųjų ir profesinių studijų vykdymo reikalavimai“ (2016 m. birželio 29 d. redakcija) 3 da-lyje buvo nustatyta, kad studijos gali būti dviejų formų: nuolatinės ir ištęstinės, tačiau baigus skirtingų formų studijas įgytas išsilavinimas yra lygiavertis. Pagal šio įstatymo 53 straipsnio (2016 m. birželio 29 d. redakcija) 4 dalį nuolatinės formos studijų vienų metų įprastinė apimtis buvo 60 kreditų, bet ne mažiau kaip 45 kreditai, o ištęstinės for-mos studijų vienų metų apimtis galėjo būti mažesnė kaip 45 studijų kreditai, bet bendra jų trukmė neturėjo būti daugiau kaip pusantro karto ilgesnė negu nuolatinės formos stu-dijų trukmė, nuolatinėms studijoms taikant 60 studijų kreditų normą.

Seimo 2018 m. lapkričio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstaty-mo Nr. XI-242 4, 10, 11, 48, 52, 53, 58, 59, 77, 78, 79 ir 82 straipsnių pakeitimo įstatymu Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnis (2016 m. birželio 29 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau šio įstatymo 53 straipsnio (2016 m. birželio 29 d. re-dakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito.

10.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo mi-nistro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1168 patvirtinto Bendrųjų studijų vykdymo reikalavimų aprašo 19.1 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad nuolatinės formos studi-jos yra pagrindinė studijų organizavimo forma, o pagal šio aprašo 20 punktą aukštųjų mokyklų patvirtintose studijų programose numatyti studijų rezultatai, studijų apimtis



kreditais ir kontaktinio darbo apimtis yra tokie patys nepriklausomai nuo studijų for-mos; studijos ištęstine forma vykdomos pagal visam studijų laikotarpiui patvirtintą planą arba individualų studijų planą, kurie sudaromi atsižvelgiant į numatomus pasiekti studijų rezultatus, aukštosios mokyklos patvirtintus studentų saugos ir sveikatos reikalavimus, galimybę studentams derinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

10.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio „Studentų teisės ir pareigos“ (2016 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teisė studijuoti pagal individualų studijų planą (vadovaujantis senato nusta-tyta tvarka) suteikiama visiems studentams, t. y. nepaisant to, kokią studijų formą jie pasirinko.

10.4. Taigi darytina išvada, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Už-imtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), aiškintiną kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnyje (2016 m. bir-želio 29 d. redakcija), pagal kurį, kaip minėta, studijos aukštosiose mokyklose organi-zuojamos dviem formomis – nuolatine ir ištęstine, tiek bedarbio statuso įgijimas, tiek bedarbio statuso panaikinimas siejamas ne su pačiu studijų aukštojoje mokykloje faktu, o su studijų aukštojoje mokykloje forma, t. y. tik asmenys, pasirinkę ištęstinės formos studijų programas, atitinkantys ir kitas Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatytas sąlygas, gali įgyti ir išlaikyti bedarbio statusą.

11. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ginčijamos Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant, be kita ko, į Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, kuris Seimo 2016 m. birželio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1904 pakeitimo įstatymu buvo išdėstytas nauja redakcija, įtvirtintą teisinį regulia-vimą, kuriuo inter alia nustatyti subjektai, turintys teisę gauti nedarbo draudimo išmoką.

11.1. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje „Nedarbo draudimas“ (2016 m. birželio 21 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nedarbo draudimas yra sociali-nio draudimo rūšis, įstatymų nustatytais atvejais kompensuojanti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo ar dalinio nedarbo negautas pajamas arba jų dalį ir (arba) finansuojanti Užimtumo įstatymo nustatytas aktyvios darbo rinkos politikos priemones.

Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio drau-dimo įstatymo Nr. IX-1904 2, 3, 6, 8, 13, 15 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymu Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis (2016 m. birželio 21 d. redakcija) buvo pa-keistas ir išdėstytas nauja redakcija. 2018 m. birželio 28 d. redakcija išdėstyto Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta: „Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis. Nedarbo draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rū-šies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo ar dalinio darbo negautas pajamas arba jų dalį.“

Taigi pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį re-guliavimą pagrindinė nedarbo socialinio draudimo paskirtis – kompensuoti asmenims dėl nedarbo ar dalinio darbo negautas pajamas arba jų dalį.

11.2. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio „Teisė į nedarbo draudimo išmoką“ 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) buvo nustatyta:

20



„Teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jeigu te-ritorinė darbo birža jiems nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1) iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių ne-darbo draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių;

2) baigė privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba buvo paleisti iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, kurios metu įgijo pagrindinį karinį parengtumą.“

Seimo 2017 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1904 5, 6, 8, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo pa-keistas ir nauja redakcija išdėstytas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis, inter alia šio straipsnio 1 dalis, kurioje vietoj žodžių „teritorinė darbo birža“ įrašyti žo-džiai „Užimtumo tarnyba“.

Taigi pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą teisę gauti nedarbo draudimo iš-moką turi bedarbio statusą turintys asmenys, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, atitinkantys bent vieną iš nustatytų sąlygų, inter alia atitinkantys šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių. Pažymėtina, kad asmenys, neatitinkantys Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytos bedarbio statuso įgijimo sąlygos nestudijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) neturi teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors ir atitinka šio straipsnio 1 da-lies 1 punkte nustatytą sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio drau-dimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

11.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio „Nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmė ir tvarka“ 2 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta, jog nedarbo draudimo išmoka mokama 9 mėnesius.

Taigi pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą nedarbo draudimo išmoka tik ribotą laiką (9 mėnesius) kompensuoja asmeniui dėl nedarbo ar dalinio darbo negautas pajamas arba jų dalį.

11.4. Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalį nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas, kai bedar-biui Užimtumo įstatymo nustatyta tvarka panaikinamas bedarbio statusas, pasibaigia ne-darbo draudimo išmokos mokėjimo terminas, jeigu jis negali būti pratęstas šio įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalį nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas inter alia panaikinus asmeniui suteiktą bedarbio statusą Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytu pagrindu – asmeniui pradėjus studi-juoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, t. y., kaip minėta, kai jis nebeatitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio



6 d. redakcija) nustatytos sąlygos, nepaisant to, ar asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nusta-tytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

12. Šios bylos kontekste apibendrinant ginčijamą Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį:

– ginčijamuose Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta bedarbio statuso įgijimo ir išlaikymo sąlyga – asmens nestudijavimas aukštojoje moky-kloje pagal nuolatinės formos studijų programas;

– tiek bedarbio statuso įgijimas, tiek bedarbio statuso panaikinimas pagal Užimtu-mo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį regulia-vimą yra siejamas ne su pačiu studijų aukštojoje mokykloje faktu, o su studijų aukšto-joje mokykloje forma, t. y. tik asmenys, pasirinkę ištęstinės formos studijų programas, atitinkantys ir kitas Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatytas sąlygas (inter alia būti darbingo amžiaus, galinčiu dirbti asmeniu, neturėti darbo ir aktyviai jo ieškoti), gali turėti ir išlaikyti bedarbio statusą;

– asmenys, neatitinkantys Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytos bedarbio statuso įgijimo sąlygos nestudijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, pagal Nedarbo sociali-nio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) neturi teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors ir, teritorinei darbo biržai nepasiūlius tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių;

– pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalį nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas inter alia panai-kinus asmeniui bedarbio statusą Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytu pagrindu – asmeniui pradėjus studijuoti aukš-tojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, t. y., kaip minėta, kai jis nebeatitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. re-dakcija) nustatytos sąlygos, nepaisant to, ar asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

II

Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas

13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su bedarbio sąvoka.

22



13.1. Europos Bendrijų Komisijos 2000 m. rugsėjo 7 d. reglamento (EB) Nr. 1897/2000, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 577/98 dėl darbo jėgos atrankinio tyrimo organizavimo Bendrijoje (toliau – Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1897/2000), I priedo „Darbo jėgos tyrimai: nedarbo sąvokos apibrėžimas“ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant nedarbo sąvoką nustatyta, kad pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) standartus, patvirtintus 13-ojoje ir 14-ojoje tarptautinės užimtumo statistikos specialistų konferen-cijose (TUSSK), atliekant Bendrijos darbo jėgos atrankinį tyrimą bedarbiams priskiriami 15–74 metų amžiaus asmenys, kurie:

a) tiriamosios savaitės metu neturi darbo, t. y. neturi apmokamo arba savarankiško darbo ir nedirba (vieną valandą ar ilgiau);

b) šiuo metu gali dirbti, t. y. gali pradėti dirbti apmokamą darbą arba dirbti savaran-kiškai per artimiausias dvi savaites po tiriamosios savaitės;

c) aktyviai ieško darbo, t. y. per keturių savaičių laikotarpį, kuris baigėsi tiriamąją savaitę, ėmėsi konkrečių veiksmų apmokamam arba savarankiškam darbui susirasti arba rado darbą, kurį pradės dirbti vėliau, t. y. ne vėliau kaip po trijų mėnesių.

13.2. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1897/2000 I priedo 1 straipsnio 2 dalyje nusta-tyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte paminėtiems konkretiems veiksmams priskiria-mi šie veiksmai:

– ryšių su valstybine darbo birža palaikymas ieškant darbo, nesvarbu, kas ėmėsi to-kios iniciatyvos (jeigu registracija pratęsiama tik dėl administracinių priežasčių, tai ne-laikoma aktyviu veiksmu),

– ryšių su privačia agentūra (laikino įdarbinimo agentūra, darbuotojų paieškos ir atrankos paslaugas teikiančia įmone ir t. t.) palaikymas ieškant darbo,

– tiesioginis kreipimasis į darbdavius,– darbo ieškojimas per draugus, giminaičius, sąjungas ir t. t.,– darbo paieškos skelbimų pateikimas ir reagavimas į darbo pasiūlos skelbimus,– darbo pasiūlos skelbimų nagrinėjimas,– įdarbinimo testų ar egzaminų laikymas arba dalyvavimas pokalbiuose,– žemės, patalpų arba įrengimų ieškojimas,– paraiškų leidimams, licencijoms ar finansinėms lėšoms gauti pateikimas.13.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Komisijos reglamento

(EB) Nr. 1897/2000 I priedo 2 straipsnį mokymasis ir profesinis mokymas yra įsidarbini-mo galimybių gerinimas, tačiau ne darbo paieška; darbo neturintys, tačiau besimokantys arba profesiniuose mokymuose dalyvaujantys asmenys laikomi bedarbiais tik tuo atveju, jeigu jie „šiuo metu gali dirbti“ ir „ieško darbo“, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalies b ir c punktuose.

13.4. Apibendrinant Komisijos reglamente (EB) Nr. 1897/2000 išdėstytą teisinį regu-liavimą nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal jį:

– bedarbiu laikytinas darbingas 15–74 metų amžiaus asmuo, aktyviai ieškantis darbo visomis jam prieinamomis priemonėmis;

– besimokantis arba profesiniuose mokymuose dalyvaujantis asmuo gali būti laiko-mas bedarbiu, jeigu atitinka kitus kriterijus, keliamus asmeniui, siekiančiam gauti bedar-bio statusą, t. y. ieško darbo ir gali jį dirbti.



III

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedar-biu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, taip pat šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedar-bis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, 52 straipsniui, konstituci-niam teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

15. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti sena-tvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo neteki-mo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

15.1. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą ir kad šiame Kons-titucijos straipsnyje nurodyta socialinė parama – tai viena iš socialinės apsaugos formų (2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas); socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją (1997 m. kovo 12 d. nutarimas).

15.2. Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys, inter alia socialinė parama ne-darbo atveju, garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai), tačiau Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas negali būti susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis (2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas vienos iš socialinės paramos rūšių – socialinės paramos nedarbo atveju santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių nete-kęs darbo, gautų atitinkamą socialinę paramą, inter alia turi būti nustatytos pakankamos teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimo priemonės (2014 m. vasario 14 d. nutarimas).

15.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidė-jas, pagal Konstitucijos 52 straipsnį nustatydamas konstitucinės teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimo priemones, gali pasirinkti įvairius šios paramos teikimo modelius, inter alia grindžiamus socialiniu draudimu. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimuose, socialinio draudimo paskirtis – teikti asmenims gyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įsta-tyme nustatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatyme nusta-tytų priežasčių turi papildomų išlaidų. Įstatymo normomis nustatyta socialinio draudi-mo sistema prasminga tik tokiu atveju, kai užtikrina asmenų, kurie negali dėl įstatyme nustatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatyme nustatytų priežasčių turi papildomų išlaidų, konstitucinę teisę į socialinę apsaugą (1997 m. kovo 12 d. nutarimas).

24



16. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 7 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame inter alia nustatyti socialinės paramos pagrindai, aiškintinas kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta: „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta inter alia kiekvie-no žmogaus teisė gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, kuri apima inter alia teisę gauti socialinę paramą, valstybės laiduojamą pagal Konstitucijos 52 straipsnį.

17. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 da-limi Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad:

– jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo ge-rove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju; įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuo-se įtvirtinti minėtos paramos modelį, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos (inter alia 2013 m. vasario 7 d. nutarimas, 2019 m. sausio 10 d. sprendimas);

– Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirū-pinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 7 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai);

– asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prie-laidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, nesistengti ieškoti galimybių užti-krinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas (2013 m. vasario 7 d. nutarimas).

18. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnis, kuria-me inter alia nustatyti socialinės paramos pagrindai, aiškintinas kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu ir kitomis susijusiomis Konstitucijos normomis ir principais (2013 m. vasario 7 d. nutarimas), inter alia su asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais (2012 m. vasa-rio 6 d. nutarimas).

18.1. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina forma-lią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų (inter alia 2005 m. lapkričio 10 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. gruo-džio 21 d. nutarimai); šis principas taip pat suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vie-nodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

18.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi



varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2014 m. vasario 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

18.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsau-ga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; jų neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai). Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos princi-po elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstaty-mus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

18.4. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama principine nuostata, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę (inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2012 m. va-sario 6 d. nutarimai).

19. Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant mi-nėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti ir įstatymuose nusta-tyti šios socialinės paramos modelį, inter alia jos teikimo pagrindus ir sąlygas. Pasirinkęs socialinės paramos nedarbo atveju teikimo modelį, grindžiamą nedarbo socialiniu drau-dimu, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į socialinę paramą ne-darbo atveju, įtvirtinta, kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje, būtų veiksmingai užtikrinta prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo asmenims, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško ir dėl objektyvių prie-žasčių negali rasti.

Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju tei-kimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo negalėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielaidos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo, kartu valstybei prisidedant prie žmogaus orumą atitinkančių jo ir jo šeimos gyvenimo sąlygų užtikrinimo.

Pažymėtina, kad įstatymu reguliuojant socialinės paramos nedarbo atveju teikimą turi būti paisoma inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų rei-kalavimų. Tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymu reguliuojant tokios socialinės paramos teikimą negalima nustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į sociali-nę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai

26



netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

20. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punk-to (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus su-gebėjimus, kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą. Ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

IV

Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d., 2017 m. gruodžio 21 d. redakcijos), 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto

(2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas

21. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, 52 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui neprieštarauja:

– Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakci-ja) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas;

– Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redak-cija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

22. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, nepa-grįstai riboja asmens teisę į nedarbo draudimo išmoką ir asmens teisę į aukštąjį mokslą, nes suponuoja tokią situaciją, kai asmuo, siekdamas įgyvendinti teisę į aukštąjį mokslą, netenka teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors pagal visus kitus įstatymuose nustatytus kriterijus jis tokia teise galėtų pasinaudoti.

Pareiškėjui taip pat kyla abejonių, ar asmenys, studijuojantys pagal nuolatinės for-mos studijų programas, palyginti su asmenimis, kurie studijuoja pagal kitokios formos (ištęstinės) studijų programas, nėra diskriminuojami.

Be to, pareiškėjo teigimu, asmuo, mokantis socialinio draudimo įmokas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad prireikus jam bus suteikta tam tikra parama, nagrinėjamu atveju – nedarbo draudimo išmoka, ir nebus sudaryta prielaidų neproporcingai pasunkinti jo tei-sės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

23. Sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pažymėti-na, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja asme-nų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti



ir įstatymuose nustatyti šios socialinės paramos modelį, inter alia jos teikimo pagrindus ir sąlygas;

– pasirinkęs socialinės paramos nedarbo atveju teikimo modelį, grindžiamą nedarbo socialiniu draudimu, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į sociali-nę paramą nedarbo atveju, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, būtų veiksmingai užtikrinta prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo asmenims, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško ir dėl objektyvių prie-žasčių negali rasti;

– iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju teikimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo negalėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielaidos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo, kartu valstybei prisi-dedant prie žmogaus orumą atitinkančių jo ir jo šeimos gyvenimo sąlygų užtikrinimo;

– įstatymu reguliuojant socialinės paramos nedarbo atveju teikimą turi būti paisoma inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų; tai, be kita ko, reiškia, kad negalima nustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situaci-jai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciškai nepa-grįsta būtų tokia sąlyga, kai netekęs darbo asmuo, įgyvendindamas konstitucinę teisę į aukštąjį mokslą ir kartu siekdamas pasinaudoti konstitucine teise į socialinę paramą nedarbo atveju, būtų priverstas rinktis tam tikrą studijų aukštojoje mokykloje formą, nors pasirinkęs ir kitą studijų formą jis galėtų suderinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

24. Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą:

– ginčijamame Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birže-lio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta bedarbio statuso įgijimo ir išlaikymo sąlyga – asmuo nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas;

– tiek bedarbio statuso įgijimas, tiek bedarbio statuso panaikinimas pagal Užim-tumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą yra siejamas ne su pačiu studijų aukštojoje mokykloje faktu, o su studijų aukštojoje mokykloje forma, t. y. tik asmenys, pasirinkę ištęstinės formos studijų progra-mas, atitinkantys ir kitas Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) nustatytas sąlygas (inter alia būti darbingo amžiaus, galinčiu dirbti asme-niu, neturėti darbo ir aktyviai jo ieškoti), gali turėti ir išlaikyti bedarbio statusą;

– asmenys, neatitinkantys Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytos bedarbio statuso įgijimo sąlygos nestudijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, pagal Nedarbo socia-linio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) neturi teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors ir, teritorinei darbo biržai nepasiūlius tinkamo

28



darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, atitiktų minėtą šio straipsnio 1 da-lies 1 punkte nustatytą sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio drau-dimo stažą per paskutinius 30 mėnesių;

– pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalį nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas inter alia panaiki-nus asmeniui suteiktą bedarbio statusą Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punk-te (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytu pagrindu – asmeniui pradėjus studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, t. y., kaip minėta, kai jis nebeatitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytos sąlygos, nepaisant to, ar asmuo atitinka minėtą Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nusta-tytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą – turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

25. Taigi Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (su 2017 m. birželio 6 d. pa-keitimu) yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas asmenims, studijuojantiems pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenims, studijuojantiems pagal ištęstinės for-mos studijų programas, kiek tai susiję su bedarbio statuso įgijimu bei jo išlaikymu ir teise į nedarbo draudimo išmoką.

Pažymėtina, kad pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą vien nuolatinės studijų aukš-tojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas (inter alia yra darbingo amžiaus, galintis dirbti asmuo, aktyviai ieškantis darbo), negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmokos arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą.

Pažymėtina ir tai, kad tokios pasekmės netekusiam darbo asmeniui pagal ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą atsiranda vien dėl nuolatinės studijų formos pasi-rinkimo, nepaisant to, kad inter alia asmuo savarankiškai ir naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo, kaip reikalaujama pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad įgytų bedarbio statusą, taip pat nepaisant to, kad asmeniui nepasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos poli-tikos priemonės, kaip reikalaujama, kad atsirastų teisė į nedarbo draudimo išmoką pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (su 2017 m. birželio 6 d. pa-keitimu), ir kad toks asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Mokslo ir studijų įsta-tymo 53 straipsnį (2016 m. birželio 29 d. redakcija) studijos aukštosiose mokyklose gali būti dviejų formų (nuolatinės ir ištęstinės), tačiau baigus skirtingų formų studijas įgytas išsilavinimas yra lygiavertis; pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio (2016 m. bir-želio 29 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teisė studijuoti pagal individualų studijų planą



suteikiama visiems studentams, t. y. nepaisant to, kokią studijų formą jie pasirinko. Taigi, nors įstatyme nustatytos skirtingos studijų formos, nėra pagrindo teigti, kad jų teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų derinti bet kurios formos studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

26. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas, negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalin-tis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos.

27. Vadinasi, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylan-čią diskreciją įstatymuose nustatyti socialinės paramos nedarbo atveju teikimo sąlygas, Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį bedarbio statuso įgijimą ir panaikinimą, taigi ir teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimą ir netekimą, lemia vien studijų aukštojoje moky-kloje formos pasirinkimas, nepaisė iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuosta-tos, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, ku-rios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolati-nės formos studijų programas, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą ne-darbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

29. Minėta, kad Seimo 2017 m. gruodžio 21 d. priimto Lietuvos Respublikos užimtu-mo įstatymo Nr. XII-2470 13, 16, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 37, 38, 39, 391, 40, 41, 42, 44, 45, 47, 48 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsniu Užimtumo įstatymo 22 straipsnis (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu) išdėstytas nauja redakcija, tačiau nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas šiai bylai aktualiu aspektu nepakito.

Taigi, šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam

30



teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek nurodyta, prieštarauja ir Užimtumo įstatymo 22 straipsnio (2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas.

30. Konstatavus, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 da-lies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą ne-darbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statu-sas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolati-nės formos studijų programas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą ne-darbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statu-sas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolati-nės formos studijų programas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą ne-darbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

31. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar ginčijamos Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nuostatos tiek, kiek nuro-dyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukš-tasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija, TAR, 2017-06-14, Nr. 10024; 2017 m. gruodžio 21 d. redakcija, TAR, 2017-12-29, Nr. 21627) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu lai-komas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socia-linę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija, TAR, 2017-06-14, Nr. 10024) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojo-je mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštarauja Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-10-31, Nr. 17396

32


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 31 October 2019

ON THE RIGHT OF STUDENTS WHO STUDY AT A HIGHER EDUCATION SCHOOL TO SOCIAL

ASSISTANCE IN THE EVENT OF UNEMPLOYMENT

Summary

By this ruling, having considered the case subsequent to the petition of the Vilnius Regional Administrative Court, the Constitutional Court found that Item 5 (wordings of 6 June 2017 and 21 December 2017) of Paragraph 1 of Article 22 of the Law on Employment, insofar as, under this item, an unemployed person is considered to be a person who does not study at a higher education school under a full-time study programme, had been (was) in conflict with the provision “Everyone [...] shall have the right [...] to receive [...] social security in the event of unemployment” of Paragraph 1 of Article 48 and the provision “The State shall guarantee its citizens the right to receive [...] social assistance in the event of unemployment” of Article 52 of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law; in addition, Item 4 (wording of 6 June 2017) of Paragraph 4 of Article 24 of the Law on Employment was also in conflict with the above-mentioned provisions of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law, insofar as, under this item, the status of an unemployed person is revoked if an unemployed person starts studying at a higher education school under a full-time study programme.

The Vilnius Regional Administrative Court, the petitioner, applied to the Constitutional Court after suspending the considered administrative case in which the decision of the territorial labour exchange to revoke the status of an unemployed person if he/she starts studying at a higher education school under a full-time study programme is impugned. The petitioner had doubts over the impugned legal regulation, insofar as this legal regulation could unduly restrict the right of a person to an unemployment benefit and the right of a person to higher education; according to the petitioner, this legal regulation could also lead to discrimination against persons studying under full-time study programmes compared with persons studying under part-time study programmes; and it could disproportionately complicate the implementation of the right to receive social assistance in the event of unemployment for a person who paid social insurance contributions, thus, violating his/her legitimate expectation to receive such assistance in the event of unemployment.

In its ruling, the Constitutional Court noted that, under the Constitution, inter alia, the provision of Article 52 thereof, the state guarantees its citizens the right to receive social assistance in the event of unemployment and the legislature has discretion to choose and establish in laws a model of this social assistance, inter alia, the grounds and conditions for its provision. Having chosen a model of provision of social assistance based on unemployment social insurance, the legislature must ensure that the constitutional right, consolidated in Paragraph 1 of Article 48 and Article 52 of the Constitution, to social assistance in the event of unemployment is effectively ensured for persons, if they have contributed to this social insurance to the extent prescribed by law, in cases when these persons lose employment but are actively seeking it and are unable to find it due to objective reasons.

In this context, the Constitutional Court emphasised that the Constitution, inter alia, Paragraph 1 of Article 48, as well as Article 52 thereof, gives rise to the requirement for the legislature to regulate the provision of social assistance in the event of unemployment in such a manner that persons, upon losing their employment, could not rely solely on social assistance guaranteed by the state, but the preconditions and incentives would be created for these persons for actively seeking employment, and thereby the state would contribute to ensuring the conditions in line with human dignity for the life of these persons and their families.

◆ ON THE RIGHT OF STUDENTS WHO STUDY AT A HIGHER EDUCATION SCHOOL TO SOCIAL ASSISTANCE IN THE EVENT OF UNEMPLOYMENT 33


The Constitutional Court also noted that, when the provision of social assistance in the event of unemployment is regulated by means of a law, regard must be paid, inter alia, to the requirements implied by the constitutional principle of a state under the rule of law. This, among other things, means that, while regulating the provision of social assistance by means of a law, it is impermissible to prescribe that the exercise of the constitutional right to social assistance in the event of unemployment be subject to constitutionally unjustifiable conditions, which would create the preconditions for the situation in which a person who has lost employment but is actively seeking it and is unable, due to objective reasons, to find it would not receive the respective social assistance.

As the Constitutional Court noted, in the context of this constitutional justice case, it would be constitutionally unjustifiable to establish such a condition whereby, upon losing employment, a person implementing the constitutional right to higher education and, at the same time, seeking to exercise the constitutional right to social assistance in the event of unemployment would be compelled to choose a particular form of studies at a higher education school, even though, upon choosing another form of studies, the person would equally be able to combine studies with professional and/or another type of employment.

The Constitutional Court drew attention to the fact that Item 5 of Paragraph 1 of Article 22 and Item 4 of Paragraph 4 of Article 24 of the Law on Employment, as well as Paragraph 1 of Article 5 of the Law on Unemployment Social Insurance provide for a different legal regulation with respect to persons studying under full-time study programmes and persons studying under part-time study programmes, insofar as the acquisition and retaining of the status of an unemployed person and the right to an unemployment insurance benefit are concerned.

In the ruling, it is noted that under the legal regulation impugned in this constitutional justice case and the related legal regulation, the sole choice of the full-time form of studies at a higher education school determines that the person who has lost employment but meets other conditions established by law (inter alia, is of working age and capable of working and is actively seeking employment) is precluded from acquiring the status of an unemployed person and the right to receive an unemployment insurance benefit, or must lose such a status, while the payment of the unemployment insurance benefit granted and/or paid to this person must be terminated at the same time. A person who has lost employment faces the said consequences solely because of choosing to study under a full-time study programme, despite the fact that the person, inter alia, independently and by making use of the labour market services provided by the territorial labour exchange, is seeking employment, as required, in order to acquire the status of an unemployed person, as well as despite the fact that no suitable employment opportunities or measures of the active labour market policy have been offered to the person, as required, in order that the person could qualify for an unemployment insurance benefit, and despite the fact that this person meets the condition, provided for by law, for qualifying for an unemployment insurance benefit – to have completed the unemployment social insurance period of not less than 12 months during the last 30 months.

In this context, the Constitutional Court also noted that, under Article 53 of the Law on Science and Studies, studies at higher education schools may be of two forms (full-time and part-time); however, irrespective of the form of the completed studies, the acquired education in both cases is equivalent; under Item 2 of Paragraph 1 of Article 62 of the Law on Science and Studies, the right to study pursuant to an individual plan of studies is granted to all students, i.e. irrespective of their chosen form of studies. Thus, although the law makes provision for different forms of studies, there is no ground for holding that their legal regulation lacks preconditions for combining any of these forms of studies with professional and/or another type of employment.

Taking account of this, the Constitutional Court held that the legal regulation consolidated in Item 5 of Paragraph 1 of Article 22 and Item 4 of Paragraph 4 of Article 24 of the Law on Employment, under which the sole choice of the full-time form of studies at a higher education school determines that the person who has lost employment but meets other conditions established by law is precluded

The ruling of 31 October 2019 ◆34


from acquiring the status of an unemployed person and the right to receive an unemployment insurance benefit, or must lose such a status, while the payment of the unemployment insurance benefit granted and/or paid to this person must be terminated at the same time, created the preconditions for the situation in which, having contributed to social insurance to the extent prescribed by law, a person who has lost employment but is actively seeking it and is unable, due to objective reasons, to find it does not receive the respective social assistance.

Therefore, the Constitutional Court drew the conclusion that, having established the legal regulation impugned in this constitutional justice case, the legislature disregarded the requirement, stemming from the provision of Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution, stipulating that everyone has the right to receive social security in the event of unemployment, the provision of Article 52 of the Constitution, providing that the state guarantees its citizens the right to receive social assistance in the event of unemployment, as well as stemming from the constitutional principle of a state under the rule of law, not to establish constitutionally unjustifiable conditions for implementing the constitutional right to social assistance in the event of unemployment, which would create the preconditions for the situation in which a person who has lost employment but is actively seeking it and is unable, due to objective reasons, to find it would not receive the respective social assistance.

Having held this, the Constitutional Court did not further investigate whether the impugned provisions of the Law on Employment are, to the specified extent, in conflict with Article 29 and the provision “Higher education shall be accessible to everyone according to individual abilities” of Paragraph 3 of Article 41 of the Constitution.

35


L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 31 octobre 2019

SUR LE DROIT DES ÉTUDIANTS, SUIVANT LEURS ÉTUDES DANS UN ÉTABLISSEMENT D’ENSEIGNEMENT SUPÉRIEUR, À L’AIDE SOCIALE EN CAS DE CHÔMAGE

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le Tribunal administratif régional de Vilnius (Vilniaus apygardos administracinis teismas), a reconnu que l’article 22, paragraphe 1, point 5 (sa version du 6 juin 2017 ; sa version du 21 décembre 2017) de la loi sur l’emploi, en ce que ledit point énonce qu’une personne qui ne suit pas les études dans l’établissement d’enseignement supérieur dans le cadre d’un programme d’études à temps plein est considérée comme étant en chômage, avait été (était) en contradiction avec les dispositions de l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution, selon lesquelles « Toute personne [..] a le droit [...] à la sécurité sociale en cas de chômage », les dispositions de l’article 52, selon lesquelles « L’État garantit à ses citoyens le droit [...] à l’aide sociale en cas de chômage » et au principe constitutionnel de l’État de droit, ainsi que l’article 24, paragraphe 4, point 4 (sa version du 6 juin 2017), de la loi sur l’emploi, en ce qu’il dispose que le statut de chômeur est retiré, lorsque le chômeur entame ses études dans un établissement d’enseignement supérieur dans le cadre d’un programme d’études à temps plein, était en contradiction avec les dispositions constitutionnelles susmentionnées et avec le principe constitutionnel de l’État de droit.

Le Tribunal administratif régional de Vilnius, en tant que requérant, a saisi la Cour constitutionnelle après la suspension de la procédure administrative en cours dans laquelle était contestée la décision de l’Office de l’emploi territorial tendant à priver une personne de son statut de chômeur, lorsque celle-ci entame ses études dans plusieurs établissements d’enseignement supérieur dans le cadre des programmes d’études à temps plein. Le requérant se demande si la réglementation litigieuse, dans la mesure précisée, ne restreint pas indûment le droit d’une personne à une prestation de chômage et l’accès d’une personne à l’enseignement supérieur, si ladite réglementation n’entraîne pas une discrimination à l’encontre des personnes qui suivent leurs études dans le cadre de programmes d’études à temps plein par rapport à celles qui suivent leurs études dans le cadre de programmes d’études à temps partiel; et si ladite réglementation n’entrave pas de manière disproportionnée l’exercice d’un droit garanti à une personne ayant versé des cotisations de sécurité sociale, au bénéfice d’une aide sociale en cas de chômage, en portant ainsi atteinte à sa confiance légitime de bénéficier de ladite aide en cas de chômage.

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a noté que, conformément à la Constitution, notamment, la disposition de son article 52, selon laquelle l’État garantit à ses citoyens le droit à une aide sociale en cas de chômage, le législateur dispose d’un pouvoir d’appréciation de retenir et d’introduire un modèle de ladite aide sociale dans la loi, entre autres, préciser les motifs et les conditions de l’octroi de celle-ci. Ayant retenu un modèle d’octroi d’une aide sociale en cas de chômage, fondé sur l’assurance chômage, le législateur doit veiller à ce que le droit constitutionnel à l’aide sociale en cas de chômage, inscrit à l’article 48, paragraphe 1 et à l’article 52, de la Constitution, soit effectivement garanti aux personnes, ayant versé les cotisations d’assurance sociale dans la mesure prévue par la loi, en cas de perte d’emploi si celles-ci sont à la recherche active d’emploi, mais se trouvent dans l’impossibilité de le trouver pour des raisons objectives.

Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a noté qu’il découlait de la Constitution, notamment son article 48, paragraphe 1, ainsi que son article 52, l’obligation pour le législateur de réglementer l’octroi de l’aide sociale en cas de chômage de sorte que la personne, en cas de perte de son emploi, ne pourrait pas compter uniquement sur la bénéfice d’une aide sociale garantie par l’État, mais les conditions préalables et les incitations seraient créées pour l’amener à rechercher activement d’un

L’arrêt du 31 octobre 2019 ◆36


emploi, et l’État contribue à garantir les conditions décentes de vie pour la personne et sa famille dans le respect de la dignité humaine.

La Cour constitutionnelle a également noté que, lorsque l’octroi de l’aide sociale en cas de chômage est régi par une loi, il convient de respecter, entre autres, des exigences découlant du principe constitutionnel de l’État de droit. Cela implique, entre autres, qu’il n’est pas autorisé, dans le cadre de la réglementation de l’octroi de l’aide sociale par la loi, d’établir les conditions d’exercice du droit constitutionnel à l’aide sociale en cas de chômage constitutionnellement injustifiables, permettant de créer les conditions préalables à l’apparition de la situation dans laquelle une personne ne bénéficierait pas d’une aide sociale concernée en cas de perte de son emploi, bien qu’elle soit à la recherche active de l’emploi, mais se trouve dans l’impossibilité de le trouver pour des raisons objectives.

Comme l’a noté la Cour constitutionnelle, il serait constitutionnellement injustifié, dans le cadre de cette affaire de justice constitutionnelle, d’établir une condition selon laquelle une personne ayant perdu son emploi serait obligée, dans l’exercice de son droit constitutionnel d’accès à l’enseignement supérieur et, en même temps, visant à exercer son droit constitutionnel à l’aide sociale en cas de chômage, de choisir une certaine forme d’études dans un établissement d’enseignement supérieur, même que le choix d’une autre forme d’études ne l’empêcherait pas de concilier ses études avec son activité professionnelle et / ou une autre activité.

La Cour constitutionnelle a attiré l’attention sur le fait que l’article 22, paragraphe 1, point 5 et l’article 24, paragraphe 4, point 4, de la loi sur l’emploi, ainsi que l’article 5, paragraphe 1, de la loi sur l’assurance sociale de chômage imposaient une réglementation différente aux personnes suivant des programmes d’études à temps plein par rapport à celles qui suivent des programmes d’études à temps partiel, en ce qui concerne l’acquisition et le maintien du statut de chômeur et le droit à une prestation de chômage.

Il a été noté dans cet arrêt que, conformément à la réglementation faisant l’objet du présent litige en matière de justice constitutionnelle et de la réglementation s’y rapportant, seul fait de choisir une forme d’études à temps plein dans un établissement d’enseignement supérieur implique que la personne ayant perdu son emploi, mais répondant aux autres conditions établies par la loi (entre autres, est en âge de travailler et capable de travailler et qui est à la recherche active d’un emploi) ne peut pas se prévaloir d’un statut de chômeur et d’un droit aux prestations de chômage, ou, elle doit être privée dudit statut, avec la suspension du versement des prestations de chômage qui lui ont été octroyées et / ou versées. Une personne ayant perdu son emploi s’expose auxdites conséquences du seul fait d’avoir choisi des études à temps plein, en dépit du fait que la personne en question, entre autres, recherche un emploi de façon autonome en recourant aux services du marché du travail prêtés par l’Office d’emploi territorial, afin d’acquérir le statut de chômeur, comme le prévoit l’article 22, paragraphe 1, point 6, de la loi sur l’emploi, ainsi qu’en dépit du fait qu’aucune opportunité d’emploi approprié ou mesure active du marché de travail ne lui ait été offerte, comme requis, afin qu’elle pourrait prétendre au bénéfice d’une prestation de chômage au titre de l’article 5, paragraphe 1, de la loi sur l’assurance sociale de chômage, et malgré le fait que cette personne remplisse la condition selon laquelle elle doit avoir accompli une période d’assurance sociale de chômage d’au moins 12 mois au cours de 30 derniers mois, prévue à l’article 5, paragraphe 1, point 1, de la loi sur l’assurance sociale de chômage, pour pouvoir bénéficier d’une prestation de chômage.

Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a également noté que, conformément à l’article 53 de la loi sur l’activité scientifique et l’enseignement supérieur, les études dans les établissements d’enseignement supérieur peuvent revêtir deux formes (à savoir, études à temps plein et à temps partiel); cependant, quelle que soit la forme des études achevées, l’enseignement reçu dans les deux cas est équivalent; conformément à l’article 62, paragraphe 1, point 2, de la loi sur l’activité scientifique et l’enseignement supérieur, le droit d’accès à des études dans le cadre d’un plan d’études individuel est octroyé à tous les étudiants, à savoir quelle que soit la forme d’études choisie. Ainsi, si la loi prévoie différentes formes

◆ SUR LE DROIT DES ÉTUDIANTS, SUIVANT LEURS ÉTUDES DANS UN ÉTABLISSEMENT D’ENSEIGNEMENT SUPÉRIEUR, À L’AIDE SOCIALE EN CAS DE CHÔMAGE 37


d’études, rien ne permet d’affirmer que leur réglementation ne crée pas de conditions préalables pour concilier l’une de ces formes d’études avec l’activité professionnelle et / ou autre activité.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté que la réglementation, énoncée à l’article 22, paragraphe 1, point 5, l’article 24, paragraphe 4, point 4, de la loi sur l’emploi, en vertu de laquelle seul fait de choisir des études à temps plein dans un établissement d’enseignement supérieur implique que la personne ayant perdu son emploi, mais répondant aux autres conditions établies par la loi ne peut pas se prévaloir d’un statut de chômeur et d’un droit aux prestations de chômage, ou elle doit être privée dudit statut, avec la suspension du versement des prestations de chômage qui lui ont été octroyées et / ou versées, crée les conditions préalables à l’apparition de la situation dans laquelle une personne ne bénéficierait pas d’une aide sociale concernée en cas de perte d’emploi, bien qu’elle ait versé lesdites cotisations sociales dans la mesure prévue par la loi, soit à la recherche active d’emploi, mais se trouve dans l’impossibilité de le trouver pour des raisons objectives.

Par conséquent, la Cour constitutionnelle a conclu que, la réglementation faisant l’objet d’un litige en matière de justice constitutionnelle n’a pas respecté la disposition découlant de l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution, selon laquelle toute personne a le droit à la sécurité sociale en cas de chômage, la disposition de l’article 52 de la Constitution, selon laquelle l’État garantit à ses citoyens le droit à l’aide sociale en cas de chômage, ainsi que l’exigence découlant du principe constitutionnel de l’État de droit consistant à ne pas établir des conditions d’exercice du droit constitutionnel à l’aide sociale en cas de chômage constitutionnellement injustifiables qui créeraient un préalable à l’apparition de la situation dans laquelle une personne ne bénéficierait pas d’une aide sociale concernée en cas de perte d’emploi, bien qu’elle soit à la recherche active d’emploi, mais se trouve dans l’impossibilité de le trouver pour des raisons objectives.

Cela étant, la Cour constitutionnelle n’a pas examiné plus avant si les dispositions contestées de la loi sur l’emploi sont, dans la mesure spécifiée, contraires à l’article 29 et à la disposition de l’article 41, paragraphe 3, de la Constitution, selon laquelle « Toute personne doit avoir accès à l’enseignement supérieur en fonction des capacités individuelles de chacun ».

38


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas

DĖL VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ MOKĖJIMO SĄLYGOS NUOLAT GYVENTI LIETUVOJE

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad nebegaliojančio Vaikų išlaikymo fon-do įstatymo (toliau – Fondo įstatymas) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nusta-tytas reikalavimas pareiškėjui (vienam iš tėvų arba globėjui, rūpintojui) ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka (toliau – Fondo išmoka), neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančiais pri-pažinti galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) (toliau – Išmokų įstatymas) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose atitinkamai nustatyta būtina valstybės paskirtų išmokų vaiko išlaikymui mokėjimo sąlyga – pareiškėjui ir vai-kui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, kuriuose nustatytas šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – pareiškėjo ir (arba) vaiko išvy-kimas nuolat gyventi į kitą valstybę.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asme-nybės ypatumų (be kita ko, nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės vi-suomenės siekį. Todėl pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina speci-finė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, be kita ko, užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.

Nutarime pažymėta, kad Konstitucijos nuostatos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 da-lis, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės siekis, konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, suponuoja galimy-bę įstatymu nustatyti tėvų pareigą išlaikyti ir pilnametystės sulaukusius vaikus, kai jie dėl neįgalumo negali savimi pasirūpinti ir savęs išlaikyti. Kartu pažymėta, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvams tenkanti pareiga išlaikyti savo vaikus iki pil-nametystės tam tikrais atvejais, kai vaikas gali savarankiškai įgyvendinti visas savo teises ir vykdyti jam kylančias pareigas (kaip antai įstatyme numatytu asmens emancipacijos atveju), gali baigtis ir anksčiau, nei vaikas sulaukia įstatyme nustatyto pilnametystės amžiaus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė ver-tybė, 39 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, ir pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių

◆ DĖL VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ MOKĖJIMO SĄLYGOS NUOLAT GYVENTI LIETUVOJE 39


vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielai-dų juos pažeisti.

Nutarime konstatuota ir tai, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straips-nio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, be kita ko, jos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos parei-gos išlaikyti savo vaikus. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas. Tačiau įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą teikti tokią finansinę paramą vaikams, negali būti sudaroma prielaidų atleisti tėvus nuo konstitucinės jų pareigos išlaikyti savo vaikus, t. y. įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga šiai paramai teikti išleistas lėšas išieškoti iš konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdančių tėvų.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlai-kymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaiko-miems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio minėto konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo, įskaitant proporcingumo principą, pagal kurį įstatyme nustatytas naudojimąsi pagal įstatymą asmenų įgytomis teisėmis ir laisvėmis ribojantis teisinis reguliavimas turi būti būtinas teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be to, turi būti sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvel-giant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Sprendžiant dėl Fondo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai nutarime pažymėta, kad, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse apibrėžiant pareiškėjo, besikrei-piančio dėl Fondo išmokų, ir vaiko, kurio išlaikymui šios išmokos skiriamos, sąvokas, nustatytas reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių iš-mokų skyrimo sąlygų. Tačiau tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei ki-tose, taigi ir ginčytose, šio įstatymo nuostatose, priešingai, nei teigė pareiškėjas konstitu-cinės justicijos byloje, nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pa-grindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvy-kus iš Lietuvos Respublikos. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, ir minėto kons-titucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokė-tos Fondo išmokos nuo 2018 m. sausio 1 d. perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal

40


2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas ◆

pareiškėjo neginčijamą Išmokų įstatymą, pagal kurį, kitaip nei Fondo įstatyme, yra įtvir-tinta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gy-venti Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyve-namosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

Nutarime pažymėta, kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog Konstitucijai prieš-tarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti. Tai taiky-tina ir pareiškėjo neginčijamoms tuos pačius santykius reguliuojančioms nuostatoms, įtvirtintoms teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujan-tis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Konstitucinio Teismo vertinimu, pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pa-keitimo išvykus į kitą valstybę jau paskirtų vaiko išlaikymo išmokų mokėjimas nutrau-kiamas, t. y. pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, yra pra-randama, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, taip pat nesudarant prielaidų įver-tinti individualią kiekvieno asmens situaciją, be kita ko, atsižvelgti į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes (tarp jų į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams), ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus, o tam tikrais atvejais kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti (inter alia tokį pažeidimą teisinant vien siekiu mažinti valstybės biudžeto išlaidas), taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

41


Byla Nr. 10/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO FONDO ĮSTATYMO

IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. lapkričio 8 d. Nr. KT44-N13/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedi-mino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,


publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. spalio 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2018 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai ne-prieštaravo Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.


nustatė:

I


1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 2 d. sprendi-mo nutraukti vaikui, kuriam tėvas nemoka priteisto išlaikymo, paskirtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą teisėtumo ir pagrįstumo. Šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis, rodančius, kad vaikas išvyko į už-sienio valstybę (Airiją).

42



2. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Seimo 2006 m. gruodžio 19 d. priimto Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Fondo įstatymas) paskirtis buvo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą – mokėti vaikui tėvų (ar kitų pagal įstatymus turinčių jį išlaiky-ti asmenų) nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išieškoti iš skolininko (1 straipsnio 1 dalis) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.204 straipsnio 3 dalį. Šiuo įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė subsidia-riąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie iš savo tėvų ar kitų asmenų, pagal įstatymus turinčių juos išlaikyti, negauna pagal Konstitucijos 38 straipsnį ir CK 3.192 straipsnio 1 dalį privalomo išlaikymo.

Fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų (to-liau – ir Fondo išmokos) mokėjimo pagrindai ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai nebuvo susiję su vaiko ar pareiškėjo gyvenamąja vieta (jos pakeitimu). Tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje buvo įtvirtinta vaiko sąvo-ka, siejant su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje buvo įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų sąvoka, taip pat su įstatymo paskirtį nustatančia 1 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad valstybės įsipareigojimas suteikti nustatyto dydžio išlaikymą šiuo įstatymu buvo užtikrinamas tik nuolat gyvenančiam Lietuvos Respublikoje (t. y. kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą) jaunesniam nei 18 metų asmeniui, taip pat vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (ne-įgalumas). Be to, Fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie taip pat nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo admi-nistratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

Taigi, pasak pareiškėjo, pagal ginčijamas Fondo įstatymo nuostatas Fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę, nes pareiškėjas ir (arba) vaikas, pasikeitus jų nuolatinei gyvenamajai vietai (išvykus jiems gyventi į kitą valstybę, nepaisant to, ar jos teisės aktuose yra numatyta teisė gauti atitinkamų fondų išmokas), buvo laikomi praradusiais teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu.

2.2. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 3 dalį, ku-riose įtvirtinti konstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrin-dai, taip pat į juos atskleidžiančias inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pareiškėjas daro išvadą, kad, valstybei saugant ir glo-bojant šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę bei teikiant joms paramą, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės paramą gautų adresatas – kon-kretus vaikas, kurio išlaikymui ši parama skiriama.

2.3. Seimui 1995 m. liepos 3 d. įstatymu ratifikavus 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimus vykdyti šios konvenci-jos nuostatas ir užtikrinti joje įtvirtintų principų laikymąsi. Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas: imantis bet kokių su vaiku susijusių



veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios sociali-niu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigojo teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.

2.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad aiškindami ir tai-kydami teisės normas, kurios reguliuoja klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, kartu ir su jų išlaikymu, teismai pirmiausia turi vadovautis vaiko interesais (Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 2 punktas); išlaikymo negavimas ar pareigos išlaikyti nevykdymas neatitinka vaiko interesų ir negali būti toleruojamas (2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2008).

2.5. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) nustatytos bendrosios taisyklės, užtikrinančios visų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečių (ir jų šeimos narių), keliaujančių po ES, teises į socialinę apsaugą, įskaitant teisę į šeimos išmokas (3 straipsnis). Tačiau šiame reglamente nurodyta, kad iš-ankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, kurie skirti kompensuo-ti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, ir kurie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka, todėl tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavi-mo taisyklės (36 konstatuojamoji dalis). Be to, šiame reglamente expressis verbis nurodyta, kad į jo taikymo sritį nepatenka ir išmokoms šeimai nėra priskiriamos pagal Vaikų išlai-kymo fondo įstatymą mokamos Fondo išmokos (1 straipsnio z punktas ir I priedo 1 dalies įrašas, susijęs su Lietuva). Todėl tokių išmokų gavėjams pagal šį reglamentą nesuteikiama garantija, kad, persikėlus gyventi į kitą ES šalį, jiems bus mokamos išmokos.

Tačiau, kaip pažymi pareiškėjas, laisvas darbuotojų judėjimas, kuris yra vienas pa-grindinių ES principų, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 45 straipsnyje ir reiškia, kad panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu – darbuotojai ir jų šeimos nariai turi teisę atvykti į šalį ir joje apsigyventi, taip pat teisę dirbti kitoje valstybėje narėje ir būti traktuojami taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra kons-tatavęs, kad į ES teisės taikymo sritį patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudo-jimusi SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; pagal SESV ES pilie-čiams suteikiamos galimybės judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigy-venti kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų ma-žiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis. Toks vienos iš SESV užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimas pagal ES teisę gali būti pateisinamas tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo

44



atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C-359/13 Martens 22, 26, 34 punktai).

2.6. Taigi, pasak pareiškėjo, Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas teisi-nis reguliavimas, pagal kurį asmenų, laikomų pareiškėju ir vaiku, teisinis subjektiškumas buvo susietas su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga ir pagal kurį pareiškėjas ir (arba) vaikas, pasikeitus jų nuolatinei gyvenamajai vietai (išvykus jiems gyventi į kitą valstybę, nepaisant to, ar jos teisės aktuose yra numatyta teisė gauti atitinkamų fondų išmokas), buvo laikomi praradusiais teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu, t. y. iš nepilnamečio vaiko apskritai galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), prieštarauja minėtiems Lietuvos Respu-blikos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti vaiko interesų prioriteto principo laikymąsi ir darbuotojų bei jų šeimos narių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir dirbti ES valstybių narių teritorijoje (traktuojant juos taip pat, kaip tos valstybės narės piliečius), taip pat kyla abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

2.7. Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo iš-mokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Išmokų įstatymas) 2 straipsnyje nebėra apibrėžtos vaiko sąvokos, o 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra nuolatinės gyvenamosios vietos elemento. Tačiau pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus ir vaiko, ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamo-ji vieta Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis) expressis verbis lemia vaiko teisę į valstybės mokamas vaikų išlaikymo išmokas – yra šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, kurių bent vienos neatitinkant ir (arba) nepateikus šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų, be kita ko, šias sąlygas patvirtinančių, dokumentų, pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį tokios išmokos neskiriamos. Taip pat neatitinkant bent vienos iš šių sąlygų minėtų išmokų mokėjimas pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 da-lies 1, 3 punktus yra nutraukiamas nuo tokių faktinių aplinkybių atsiradimo dienos.

Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. sausio 1 d., 2 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmeniui iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos įsigaliojus šiam įstatymui perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Išmokų įstatymą. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, kad vaikams, kuriems išmokų mokėjimas buvo nutrauktas jiems patiems ar pareiškėjams netekus subjektiškumo, nors teismas tokį Vaikų išlaikymo fondo administracijos veiksmą pripažintų nepagrįstu, pagal Išmokų įstatymą šios išmokos gali būti nebemokamos.

II

Suinteresuoto asmens atstovės argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietu-vos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Monikos Navickienės rašytiniai paaiškini-mai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.



3.1. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad CK 3.204 straipsnyje nustatyta Lietuvos valstybės pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti, įgyvendinama teikiant jiems teisės aktuose numatytą socialinę paramą.

Socialinė parama gali būti teikiama įvairiais būdais. Socialinės paramos teikimo būdai, jos apimtis, teikimo tvarka ir sąlygos yra nustatyti konkrečiuose įstatymuose. Juose nustatyta teisė vienu ar kitu būdu gauti socialinę paramą, be kita ko, siejama su sąlyga, kad asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (suinteresuoto asmens atstovė nurodo Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respubli-kos socialinės paramos mokiniams įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos Respublikos piniginės socia-linės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnį). Ši teisinė sąsaja nėra atsitiktinė, ji rodo, kad esminė sąlyga teisei įgyti – asmens ir valstybės abipusis teisinis, ekonominis ir socialinis ryšys, kuris pasireiškia ne tik asmens teise į valstybės laiduojamą socialinę apsaugą, bet ir asmens pareiga prisidėti prie to, kad valstybė galėtų savo laiduo-jamas teises įgyvendinti.

Taigi suinteresuoto asmens atstovė daro išvadą, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas asmens ir Lietuvos Respublikos, kaip teisės subjekto, teisinis ryšys: nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis laikomi Lietuvos Respublikos pi-liečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gy-venamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

3.2. Laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių teisių ES. ES socialinės ap-saugos sistemų koordinavimo reglamentais yra koordinuojamas ligos ir motinystės, invalidumo (netekto darbingumo), senatvės išmokų, išmokų maitintojo netekusiems asmenims, išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga, išmokų mirties atveju, tėvystės, priešpensinių išmokų, taip pat išmokų šeimai mokėjimas. Vie-nas iš koordinuojamų socialinės apsaugos išmokų, kurios gali būti apibrėžtos skirtin-gomis sąvokomis, požymių yra šių išmokų išskirtinė paskirtis (ryšys) – jos skiriamos ir mokamos dėl socialinių rizikų sukeltų pasekmių (draudžiamųjų įvykių). Reglamen-to (EB) Nr. 883/2004 36 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad išankstiniai iš-laikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, skirti kompensuoti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, todėl jie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka ir tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavimo taisyklės. Be to, pagal šio reglamento 1 straipsnio z punktą išmokomis šeimai (kurioms taikomas šis reglamentas pagal jo 3 straipsnį) nelaikomos I priede, be kita ko, nurodytos išanks-tinės išlaikymo išmokos, tarp jų ir Fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstaty-mą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. A1-162 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo mi-nistro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-288 „Dėl Europos Tarybos reglamento Nr. 1408/71/EBB ir reglamento Nr. 574/72/EEB nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmoka mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ išmoko-mis šeimai yra laikomos išmokos, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą.

46



Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovės, išmokos, kurios buvo skiriamos ir mo-kamos pagal Fondo įstatymą, o šiuo metu skiriamos ir mokamos pagal Išmokų įstatymą, nepatenka į išmokų šeimai, kurių mokėjimas koordinuojamas pagal ES socialinės apsau-gos sistemų koordinavimo reglamentus, sąrašą.

3.3. Jeigu ginčijamame įstatyme nebūtų įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui, kad gautų Fondo išmoką, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisė į šią išmoką būtų nustatyta ne tik tiems asmenims, kuriems būnant nuolatiniais Lietuvos Respublikos gy-ventojais išmoka buvo paskirta, bet ir tiems kitų valstybių nuolatiniams gyventojams, kurie niekada nebuvo ir neketina būti nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais. Toks teisinis reguliavimas reikštų ir tai, kad ES valstybė narė iš kitos valstybės narės at-vykusiam nuolat gyventi asmeniui turėtų taikyti tos valstybės narės, iš kurios jis atvyko, teisę. Negana to, asmuo galėtų įgyti teisę į dvi savo esme analogiškas išmokas, jeigu teisė į išmoką būtų nustatyta ir ES valstybėje narėje, kurioje jis nuolat gyveno, ir valstybėje na-rėje, į kurią jis persikėlė nuolat gyventi. Toks teisinis reguliavimas pažeistų vieną esminių ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principų – vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principą, pagal kurį asmeniui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai, net jeigu tai jam yra nepalanku (išskirtinis taikymo pobūdis), o valstybė, kurios teisės aktai turi būti taikomi, negali nustatyti ribojančių sąlygų, trukdančių asmeniui priklausyti jos socialinei sistemai, ar jos teisės aktų taikymo asmeniui masto, taip pat asmuo negali pats pasirinkti taikomų teisės aktų ar jų taikymo masto (privalomas taikymo pobūdis).

Tai, kad buvęs Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas netenka teisės į pagal Fondo įstatymą mokėtą išmoką, pasak suinteresuoto asmens atstovės, negali būti aiški-nama kaip asmens teisių pažeidimas ar kitoks jo teisių suvaržymas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu, nes pagal minėtus ES socialinės apsaugos sistemų koordina-vimo reglamentus asmuo įgyja teisę į socialinę apsaugą pagal ES valstybės narės, į kurią jis persikėlė nuolat gyventi, nacionalinę teisę.

Taigi, kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovė, ginčijamu teisiniu reguliavimu nebu-vo paneigtas Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje, 39 straipsnyje įtvirtintas valstybės įsiparei-gojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tė-vystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens Seimo atsto-vė Seimo narė M. Navickienė taip pat pateikė Seimo kanceliarijos Informacijos ir komu-nikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtą analitinę apžvalgą apie vaikų išlaiky-mo išmokų reglamentavimą kitose valstybėse.

III


5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos so-cialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos, atliekančios generalinio direktoriaus funkcijas, Rūtos Krasuckaitės rašytinės nuomonės.

5.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis pateikė šiuos jo nuomonę, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, pagrindžiančius argumentus.



5.1.1. Pagal CK 3.204 straipsnio 1 dalį valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų gimi-naičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Siekiant užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą, pagrindinės nuostatos dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams (vals-tybės skiriamų lėšų vaikui išlaikyti) ir šio išlaikymo sąlygos įtvirtintos iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiame Fondo įstatyme ir 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Išmokų įstatyme. Šiais įstatymais valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išsi-ieškoti iš skolininko. Pagal Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis ir pareiškėjas, t. y. vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), ir vaikas turėjo būti nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Išmokų įstatymo 7 straipsnyje teisė gauti išmoką taip pat susieta tiek su pareiškėjo, tiek su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje.

5.1.2. Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, suformuluotas inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgda-mas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją pa-sirinkti konkrečias šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos ir paramos prie-mones. Todėl jis gali nustatyti išmokų skyrimo ir mokėjimo, jų mokėjimo nutraukimo sąlygas. Išmokų skyrimo santykių teisinio reguliavimo turinį, jų skyrimo sąlygas lemia toks veiksnys kaip valstybės finansinės galimybės. Teisės gauti išmoką susiejimas tiek su pareiškėjo, tiek su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje pateisinamas valstybės finansinėmis galimybėmis įgyvendinti teisę į išmokas.

5.2. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos, atliekančios generalinio direktoriaus funkcijas, R. Krasuckaitės nuomone, Fondo išmokos nepatenka į pareiškėjo prašyme minimo Regla-mento (EB) Nr. 883/2004 taikymo sritį, nes šis reglamentas nėra taikomas išankstiniams vaiko išlaikymo išmokos mokėjimams, t. y. grąžintiniams mokėjimams, nelaikomiems tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka ir skiriamiems, kai vienas iš tėvų nevykdo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką (36 konsta-tuojamoji dalis, 1 straipsnio z punktas, I priedo I dalies įrašas, susijęs su Lietuva).

Tačiau valstybės narės net ir tose srityse, kuriose nėra suderinimo ES lygmeniu ir ku-riose jos išlaiko savo kompetenciją (pvz., socialinės apsaugos sistemų organizavimo sri-tis), šia kompetencija naudojasi atsižvelgdamos į ES pirminės teisės, pirmiausia SESV 20, 21 ir 45 straipsnių, nuostatas.

5.2.1. Ribojančiomis SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams garantuoja-mą teisę laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje ESTT jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažintos nacionalinės teisės aktų nuostatos, dėl kurių kai kurie valstybės piliečiai atsiduria blogesnėje padėtyje tik dėl to, kad pasinaudojo šia teise. Nuo galimybės pasinaudoti teise laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje gali atgrasyti su gyvenamąja vieta susiję reikalavimai, nustatyti tam tikrų socialinės apsaugos išmokų skyrimui ir mokėjimui (pvz., reikalavi-mai turėti nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, būti joje išgyvenus tam tikrą laikotarpį iki kreipimosi dėl išmokos). Tačiau SESV 21 straipsniu garantuojamos teisės apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jie pagrįsti objektyviais privalomaisiais bendrojo

48



intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir neviršija to, kas būtina siekiant teisėto tikslo pagal nacionalinę teisę.

ESTT yra pripažinęs, kad teisėtas gali būti siekis užtikrinti tam tikro ryšio tarp tam tikros socialinės apsaugos išmokos (lengvatos) gavėjo ir atitinkamos valstybės narės (pvz., ryšio tarp asmens ir valstybės narės darbo rinkos, ryšio tarp asmens ir valstybės narės visuomenės, t. y. tam tikro integracijos į atitinkamos valstybės narės visuomenę lygio) buvimą. Vertindamas ES teisės nereglamentuojamas lengvatas ir išmokas (iš esmės tokios yra ir išmokos pagal Fondo įstatymą), ESTT yra nurodęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti išmokos (paramos) gavėjo ryšio su atitinkama valstybe nare vertinimo kriterijus, jos gali nustatyti ir tokio ryšio buvimą įrodantį reikalavimą išmokos (lengvatos) gavėjui tam tikrą laiką nuolat gyventi arba būti rezidentu atitinkamoje valsty-bėje narėje, tačiau tokio realaus integracijos ryšio buvimo įrodymas neturi būti pernelyg griežtas, išimtinio pobūdžio, turi būti laikomasi proporcingumo principo.

5.2.2. SESV 45 straipsniu, kuriuo užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė, t. y. laisvė valstybių narių piliečiams išvykti iš savo kilmės valstybės ir atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekiant verstis ekonomine veikla, siekiama uždrausti priemo-nes, dėl kurių gali būti sudarytos nepalankios sąlygos ES piliečiams vykdyti darbinę veiklą ne savo kilmės valstybės narės teritorijoje, net jeigu tokios kliūtys taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę. Tačiau, atsižvelgiant į ESTT praktiką, nacionalinės prie-monės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jei jomis siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrin-dais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jo siekiant.

5.2.3. Taigi, pasak R. Krasuckaitės, jeigu pareiškėjo ir vaiko nuolatinė gyvenamo-ji vieta Lietuvos Respublikoje yra išmokos skyrimo sąlyga ar pagrindas sustabdyti (nu-traukti) šios išmokos mokėjimą, ES teisės požiūriu svarbu, ar tai yra išimtinė, griežtai tai-koma sąlyga išmokai gauti, ar sprendžiant dėl išmokos mokėjimo gali būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias aplinkybes. Taip pat ypač svarbu įvertinti, ar Fondo išmoka laikytina išmoka, į kurią asmenys turi teisę tik pagal vienos valstybės narės teisės aktus (Lietuvos Respublikos), ar asmenims išvykus į kitą valstybę narę analogiškos išmokos mokėjimas būtų galimas pagal tos valstybės narės (į kurią jie išvyko) teisės aktus.

Be to, Fondo išmoka yra tik subsidiari parama vaikui ir savo esme skiriasi nuo kitų socialinių išmokų, nagrinėtų ir aptartoje ESTT praktikoje, nes šiuo atveju valstybė, siekdama sušvelninti pareigos išlaikyti savo vaikus nesilaikymo padarinius, įsipareigoja vaikų išlaikymui skirti valstybės lėšas, kurios vėliau išieškomos iš privalančio išlaikyti savo vaiką asmens (vieno iš tėvų), kuriam išlieka pareiga mokėti periodines išmokas savo vaikui išlaikyti. Taigi, net ir netekus galimybės gauti Fondo išmoką, išliktų galimybė šias pinigines lėšas išsireikalauti iš asmens (vieno iš tėvų), kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti. Todėl, pasak R. Krasuckaitės, abejotina, ar Fondo išmokos nete-kimą būtų galima prilyginti situacijoms, kai išvykus iš valstybės narės galimybė gauti tam tikras lėšas yra prarandama negrįžtamai.

6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauta Valstybinio sociali-nio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Ježio Miskio pateikta informacija, kad pagal Fondo įstatymą nuo 2008 m.



sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta per 56 tūkst. Fondo išmokų, iš jų apie 21 tūkst. išmokų mokėjimas pagal Išmokų įstatymą buvo tęsiamas po 2018 m. sausio 1 d., o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. apie 800 išmokų mokėjimų (apie 4 proc. visų mokamų išmokų) nutraukta pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus iš Lietuvos Respublikos.


konstatuoja:

I


7. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vaikų išlaikymo fondo įsta-tymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

8. Seimas 2006 m. gruodžio 19 d. priėmė Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, įsigalio-jusį 2008 m. sausio 1 d.

8.1. Fondo įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ buvo nustatyta:„1. Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti

valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

2. Šiuo įstatymu yra steigiamas Vaikų išlaikymo fondas, nustatoma jo paskirtis ir administravimas.

3. Šis įstatymas nustato valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mo-kėjimo pagrindus.“

8.2. Kaip nurodyta Fondo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, šį projektą pa-rengti paskatino dažni asmenų, iš savo buvusių sutuoktinių negaunančių alimentų vaikų išlaikymui, skundai ir įvairių institucijų pateikiami duomenys, iš kurių matyti, kad tėvų prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus užtikrinimas – viena silpniausių šalies teisinės sistemos grandžių: 7 proc. (apie 50 tūkst.) Lietuvoje gyvenančių nepilnamečių vaikų iš savo tėvų negauna priteisto išlaikymo. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad vals-tybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiima pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą iš-laikymą, turėdama teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išieškoti iš skolininko. Šiame aiškinamajame rašte pažymėta ir tai, kad įstatymo pagrindu steigiamas Vaikų išlaikymo fondas analogiškas veikiantiesiems daugelyje ES valstybių – Belgijoje, Jungtinėje Karalys-tėje, Latvijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kt.

8.3. Taigi pagal Fondo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybė įsipareigojo šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis iš specialiai įsteigto Vaikų išlaikymo fondo mokėti išmokas vaikams, kurie visai ar iš dalies negauna privalomo iš-laikymo iš asmenų, turinčių juos išlaikyti (toliau – ir skolininkai), turėdama teisę regreso tvarka išieškoti iš skolininkų išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

9. Ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 3, 5 dalyse buvo nustatyta:

50



„3. Pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

<...>5. Vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo,

taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).“

9.1. Aiškinant ginčijamas Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis pažymėtina, kad pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas yra nuolat gyvenantis Lietuvos Res-publikoje ir besikreipiantis dėl Fondo išmokų vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas); vaikas, dėl kurio išlaikymui skiriamų Fondo išmokų kreipiasi pareiškėjas, yra nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo arba vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).

9.2. Kartu paminėtina, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamo-sios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyvento-jų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.“

9.3. Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis pažymėtina, kad pagal jį ir pareiš-kėjui (vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjui (rūpin-tojui)), besikreipiančiam dėl Fondo išmokų, ir vaikui (jaunesniam nei 18 metų asmeniui arba vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas)), dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, buvo nustatytas bendras reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – būti Lietu-vos Respublikos piliečiu, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje arba savivaldybę, kurioje gyvena, įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba būti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiu užsieniečiu.

10. Fondo įstatymo 3 straipsnyje „Fondo išmokų mokėjimo pagrindai ir išmokų dy-džiai“ inter alia buvo nustatyta:

„1. Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vai-kui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį.

2. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutar-timi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo <...>

<...>4. Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol

vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.“

10.1. Taigi Fondo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatytos šios dvi būtinos Fondo išmokų mokėjimo sąlygos:

– lėšos vaikui išlaikyti priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtin-ta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi;



– vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo.

10.2. Pagal Fondo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Fondo išmokos galėjo būti mokamos tol, kol buvo tenkinamos abi šio straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos jų mokėjimo sąlygos (t. y. kol yra vykdytinas teismo sprendimas arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaiky-mo sutartis ir kol vaikas negauna viso ar dalies šiuo sprendimu arba sutartimi nustatyto išlaikymo) ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaiky-mo sutartimi turėjo teisę gauti išlaikymą.

Šiame kontekste paminėtina, kad CK 3.194 straipsnio „Išlaikymo priteisimas“ 3 da-lyje (2014 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nustatyta, jog išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris nustatytas iki jo pilnametystės.

10.3. Pažymėtina, kad nors, kaip minėta, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse buvo nustatyta, jog tiek pareiškėjas, kuris kreipiasi dėl Fondo išmokų, tiek vaikas, kurio išlaikymui šios išmokos buvo skiriamos, turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas kaip viena iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygų, tarp šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų būtinų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo sąlygų nebuvo nurodytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lie-tuvos Respublikoje.

11. Fondo įstatymo 6 straipsnio „Fondo išmokų mokėjimo nutraukimas“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„1. Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:

1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje;2) skolininkas miršta;3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaiky-

mo išieškojimo nutraukimo pagrindai.“11.1. Taigi Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyti trys Fondo išmokų

mokėjimo nutraukimo pagrindai, kurių bent vienam esant Fondo administratorius pri-valėjo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą:

– išnyko bent viena iš Fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų, kaip minėta, būtinų šių Fondo išmokų mokėjimo sąlygų: lėšos vaikui išlaikyti priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi (1 dalis), vaikas ne-gauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (2 dalis);

– skolininkas mirė;– atsirado CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.

Šiame kontekste paminėtina, jog CK 3.194 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės (jeigu, kaip minėta, pagal šio straipsnio 3 dalį išlaikymas priteistas iki jo pilnametystės); 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta.

11.2. Pažymėtina, kad nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstaty-mo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko išvykimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę nuolat

52



gyventi, t. y. Fondo išmokų mokėjimo nutraukimas nebuvo siejamas su asmens, kuris kreipėsi dėl šių išmokų ar kuriam šios išmokos buvo skirtos, nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu išvykus iš Lietuvos Respublikos.

11.3. Šiame kontekste pažymėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant Fondo įstatymo nuostatas:

– įstatymų leidėjas nebuvo įtvirtinęs tokio Fondo išmokų mokėji-mo nutraukimo pagrindo kaip pareiškėjo ar vaiko išvykimas gyventi į užsie-nį; Fondo įstatymo interpretavimas plečiamai (inter alia pasinaudojant pareiškė-jo sąvoka) paneigtų teisę į Fondo išmokos gavimą; įstatymo tikslas – materiali-nė pagalba vaiko išlaikymui (2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013);

– nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai; Fondo išmokos yra skiriamos bū-tent vaikui ir negali būti nutraukiamos nesant tam teisinio, faktinio pagrindo, paneigiant teisės aktais jam suteikiamas teises; nesant teisėto pagrindo, būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; priešingas situacijos aiškinimas nėra galimas, nes kitaip būtų pažeidžiamos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos vertybės ir valstybės įsiparei-gojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę (2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014);

– atsižvelgiant į Fondo išmokų skyrimo tikslą, Fondo įstatymo nuostatos dėl Fondo išmokų mokėjimo ir jų mokėjimo nutraukimo negali būti aiškinamos plečiamai; jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, įstaty-mų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, kad pasikeitė besi-kreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta; kitaip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą (2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).

12. Seimas 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2018 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“, o 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui iki jo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą (2 dalies 3 punktas).

12.1. Išmokų įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalyje įtvirtin-ta: „Šiuo įstatymu nustatomi valstybės įsipareigojimo garantuoti šio įstatymo nustatyto dydžio vaiko išlaikymą, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, vykdymas ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti (toliau – išmokos), administravimo pagrindai.“

Taigi Išmokų įstatymu reguliuojamas valstybės šiuo įstatymu prisiimto įsipareigo-jimo mokėti nustatyto dydžio išmokas, skirtas vaikų išlaikymui, vykdymas ir nustatytos šių išmokų mokėjimo sąlygos ir administravimo pagrindai.

12.2. Išmokų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šis įstatymas taikomas as-menims, nesukakusiems 18 metų, taip pat vyresniems negu 18 metų nedarbingiems as-menims, kuriems iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas, (toliau – vaikas) ir vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyve-namoji vieta, arba globėjui (rūpintojui), kuris kreipiasi dėl išmokų mokėjimo ir kuris ati-tinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas, taip pat asmenims, kurie teismo sprendimu arba



pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį privalo mokėti vaiko išlaikymo lėšas, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos.“

12.3. Taigi pagal Išmokų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą vaikas, kurio išlaikymui pagal šį įstatymą skiriamos išmokos, yra asmuo, nesukakęs 18 metų, taip pat vyresnis negu 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas.

12.4. Šiame kontekste paminėtina, kad šio įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo sąvoka: „pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi į išmokų administratorių dėl išmokų mokėjimo“.

Taigi pagal Išmokų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi dėl išmokų mokėjimo ir kuris atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas.

12.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios ir Išmokų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintos išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos.

12.5.1. Išmokų įstatymo 7 straipsnyje „Teisė į išmokas“ nustatyta:„Vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyri-

mo, o paskyrus išmokas – mokant išmokas yra tenkinamos visos šios sąlygos:1) vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis,

nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietu-vos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritori-joje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (toliau – Gyventojų registras);

2) vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna vaiko išlaikymo lėšų ar gauna tik dalį vaiko išlaikymo lėšų;

3) pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietu-vos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Gyventojų registrą.“

Taigi pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, taip pat mo-kant paskirtas išmokas yra tenkinamos inter alia šios būtinos sąlygos:

– vaikas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, t. y. jo duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena) yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (1 punktas);

– pareiškėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, t. y. jo duomenys apie gyvena-mąją vietą Lietuvos Respublikoje (savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena) yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (3 punktas).

12.5.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Iš-mokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik tuo metu, kai yra kreipiamasi dėl išmokų ir jos skiriamos, bet ir jau paskirtų išmokų mokėjimo metu, t. y. vaiko ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respubliko-je yra ir viena iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų.

54



12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Išmokų įsta-tymo 10 straipsnio „Išmokų mokėjimo nutraukimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta:

„Išmokų administratorius nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) vaikas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos – nuo fak-tinių aplinkybių atsiradimo dienos;

<...>3) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos – nuo

faktinių aplinkybių atsiradimo dienos;<...>“Taigi pagal Išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, aiškinamus kartu

atitinkamai su šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktų nuostatomis, išmokų mokėjimas, kitaip nei pagal Fondo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra nutraukiamas, jeigu vaikas ir (arba) pareiškėjas neatitinka vienos iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvena-mosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos yra specialus pagrindas nu-traukti išmokų mokėjimą.

II

Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas

13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tarptautinės ir ES teisės aktų nuostatos, susijusios su vaiko teisių ir interesų apsaugos užtikrinimu.

13.1. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama; visi vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga (25 straipsnio 2 dalis).

13.2. 1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad kiekvienas vaikas be jokios diskriminacijos dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties ar jo gimimo turi teisę į tokias apsaugos priemones, kurių reikia jam, kaip nepilnamečiui, ir kurias turi teikti šeima, vi-suomenė ir valstybė (24 straipsnio 1 dalis).

13.3. 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad šeimai turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą (10 straipsnio 1 dalis).

13.4. 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuojama ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir nor-maliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime; šiuo tikslu leidžiant įstatymus svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas (2 principas); visuomenės ir valdžios organų pareiga – ypač rūpintis vaikais, neturinčiais šeimos, ir vaikais, neturinčiais pakankamai pragyvenimo lėšų (6 principas); vaikas visuo-met turi būti tarp tų, kam pirmiausia suteikiama apsauga ir parama (8 principas).



13.5. 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje, be kita ko, nustatyta, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, už-siimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnio 1 dalis); taip pat nustatytas valstybių dalyvių įsipareigojimas teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgiant į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir šiam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (3 straipsnio 2 dalis).

Šios konvencijos 26 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno vaiko teisė naudotis socialiniu aprūpinimu pagal valstybės dalyvės įstatymus (1 dalis), kuris pagal reikalingumą teikia-mas atsižvelgiant inter alia į vaiko ir asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą, turimus išteklius ir galimybes (2 dalis).

Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir sociali-niam vystymuisi (1 dalis); nustatyta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asme-nims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (2 dalis); valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą (3 dalis); taip pat valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio (4 dalis).

Taigi Vaiko teisių konvencijoje, inter alia minėtose 3, 26, 27 straipsnių nuostatose, yra įtvirtintas vaiko interesų pirmumo principas, kurio paisydama valstybė turi pareigą teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, įstatymo nustatytomis sąly-gomis ir tvarka teikti jam materialinę paramą, tačiau atsižvelgdama pirmiausia į vaiko tėvų, globėjų ar kitų asmenų, kurie inter alia finansiškai atsako už jį pagal įstatymą ir kuriems tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, su-darymą, teises ir pareigas, taip pat į vaiko ir asmenų, turinčių vaiką išlaikyti, išteklius ir galimybes. Pažymėtina, kad pagal šią konvenciją valstybės teikiama materialinė parama vaikui, skirta inter alia jam išlaikyti, yra tik pagalba tėvams ar kitiems tokią pareigą turin-tiems asmenims (27 straipsnio 3, 4 dalys).

13.6. 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 7 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgalių vaikų vi-sapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą lygiai su kitais vaikais (1 dalis); visuose veiksmuose, susijusiuose su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus (2 dalis).

13.7. 2000 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (patikslintoje 2007 m.) inter alia nustatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą (24 straipsnio 1 dalis); visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais (24 straipsnio 2 dalis).

13.8. Šiame kontekste paminėtina, jog ESTT yra pažymėjęs, kad aiškinant ES teisę būtina atsižvelgti, be kita ko, į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtintas reikalavimas visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuo-se, susijusiuose su vaikais, pirmiausia vadovautis vaiko interesais, taip pat yra pažymėjęs, kad kompetentingos valstybės narės institucijos, įgyvendindamos ES teisę ir priimdamos

56



atitinkamus sprendimus, turi subalansuotai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus, visų pirma atsižvelgdamos į vaikų interesus (2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo sujungtose bylose C-356/11 ir C-357/11 O. ir S. ir Maahanmuuttovirasto 80–81 punktai).

Paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo ju-risprudencijoje yra pažymėjęs, jog yra susiformavęs platus valstybių konsensusas (sutari-mas), kad priimant visus sprendimus dėl vaikų svarbiausiu kriterijumi turi būti laikomi jų interesai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, 135–136 punktai; EŽTT Didžiosios ko-legijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją, peti-cijos Nr. 37283/13, 204 punktas). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai pri-imant atitinkamus sprendimus išsiskiria vaiko ir tėvų interesai, derinant tuos interesus, priklausomai nuo jų prigimties ir rimtumo, pirmenybė teikiama vaiko interesams (EŽTT Didžiosios kolegijos 2003 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31871/96, 64 punktas; minėto sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją 206 punktas).

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat aktualus ES teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su asmens teise laisvai judėti.

14.1. Europos Sąjungos sutartyje inter alia nustatyta, kad savo piliečiams ES siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų ju-dėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas inter alia išorės sienų kontrolės, imigra-cijos priemones (3 straipsnio 2 dalis); šioje erdvėje ES sukuria vidaus rinką (3 straipsnio 3 dalis), inter alia gerbdama valstybių narių nacionalinį savitumą (4 straipsnio 2 dalis).

Pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį ES pripažįsta teises, laisves ir prin-cipus, įtvirtintus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šios chartijos 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno ES piliečio judėjimo ir apsigyvenimo ES laisvė.

14.2. Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra ES pilietis (1 dalis), o viena iš ES piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2 dalies a punktas). Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir sąlygų.

SESV 45 straipsnyje nustatyta, kad ES užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė (1 dalis), kuri reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo są-lygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilie-tybės (2 dalis); ši laisvė suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės sau-gumo ir visuomenės sveikatos sumetimais, be kita ko, šiuo tikslu apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojan-čius įstatymus ir kitus teisės aktus, laikantis Europos Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui (3 dalies c, d punktai).

14.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Regla-mentu (EB) Nr. 883/2004 siekiama užtikrinti, kad ES judantys asmenys išsaugotų savo teisę inter alia į išmoką šeimai, tačiau pagal jo 1 straipsnio z punktą išmoka šeimai lai-komos visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos šeimos išlaidoms padengti, neįskaitant I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo ir įvaikinimo išmokų.



Reglamento (EB) Nr. 883/2004 I priedo I dalies įraše, susijusiame su Lietuva, yra nurodytos būtent Fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Paminėtina, kad Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 pagal jo 36 konstatuojamąją dalį nėra taikomas išanksti-niams vaiko išlaikymo išmokos mokėjimams (t. y. grąžintiniams mokėjimams, susidarius situacijai, kai vienas iš tėvų nevykdo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką), kurie nelaikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka; taip pat pagal 3 straipsnio 5 dalies a punktą jis nėra taikomas inter alia socialinei paramai. Taigi išmokos, kurios buvo skiriamos ir mokamos pagal Fondo įstatymą, taip pat išmo-kos, kurios yra skiriamos ir mokamos pagal Išmokų įstatymą, nepatenka į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo sritį.

14.4. Paminėtina, kad reikalavimai naudojimuisi ES piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise yra nustatyti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičian-čioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva) (1 straipsnio a punktas).

Direktyvoje nustatyta, kad ES pilietybė kiekvienam ES piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje taikant ES teisės nu-statytus apribojimus ir reikalavimus (1 konstatuojamoji dalis); ES pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje (3 konstatuojamoji dalis), be to, visų ES piliečių teisė laisvai judėti ir gy-venti valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvel-giant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus (5 konstatuojamoji dalis).

Kaip nurodyta Direktyvoje, ji yra taikoma visiems ES piliečiams, atvykstantiems į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba pri-sijungia prie jų (3 straipsnio 1 dalis). Taigi ji taikoma tiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie pasinaudojo savo teise laisvai judėti ir gyventi kitoje ES valstybėje narėje.

15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi ESTT jurisprudencija, su-sijusi su asmenų teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje aiškinimu, taip pat su ES teisės aktų, kuriais reglamentuojama ši teisė, aiškinimu.

ESTT yra pripažinęs, kad valstybės narės savo kompetenciją atitinkamose srityse privalo įgyvendinti laikydamosi ES teisės, įskaitant nuostatas dėl visiems ES piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C-148/02 Garcia Avello 25 punktas).

Taigi, vadovaujantis ESTT jurisprudencija, valstybės narės net ir tose srityse, kurios nėra suderintos ES lygmeniu, savo kompetencija turėtų naudotis nepažeisdamos ES teisės, pirmiausia SESV nuostatų dėl kiekvienam ES piliečiui pripažįstamų pagrindinių teisių.

15.1. ESTT, aiškindamas SESV 21 straipsnio 1 dalies, kuria užtikrinama ES pilie-čių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ir Direktyvos nuosta-tas, 2018 m. birželio 5 d. sprendime byloje C-673/16 Coman ir kt. pažymėjo, kad as-menų judėjimo laisvės ribojimas, kuris nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės, gali būti pateisinamas tik jeigu jis grindžiamas objektyviais bendrojo intereso pagrindais ir yra proporcingas pagal nacionalinę teisę siekiamam teisėtam tikslui; priemonė yra

58



proporcinga, jei, būdama tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti (41 punktas).

15.2. ESTT ne kartą yra pripažinęs, kad SESV 21 straipsnio 1 dalyje numaty-tos galimybės ES piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliū-tis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo minė-tomis galimybėmis (inter alia 2013 m. liepos 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-523/11 ir C-585/11 Prinz ir Seeberger 28 punktas, 2018 m. liepos 25 d. sprendimo byloje C-679/16 A 61 punktas).

Spręsdamas bylas, susijusias su įvairiomis socialinės apsaugos išmokomis, ESTT yra pažymėjęs, kad tokios nacionalinės nuostatos, kuriose numatomos nepalankesnės sąlygos tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigy-venti kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams pripa-žintų laisvių suvaržymas (2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje C-192/05 TasHagen ir Tas 31–32 punktai; 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C-499/06 Nerkowska 32–33 punk-tai; 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C-503/09 Stewart 86 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C-359/13 Martens 33 punktas).

15.3. ESTT yra pažymėjęs ir tai, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti ES teisės nereglamentuojamos išmokos gavėjo ryšio su atitinkama valstybe nare vertini-mo kriterijus, nors ir privalo paisyti ES teisės nustatytų ribų (inter alia 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C-499/06 Nerkowska 37–39 punktai); siekiant įrodyti, kad yra tam tikras integracijos laipsnis, kaip kriterijus įrodant tokio ryšio buvimą nacionalinėje teisėje gali būti nustatyta sąlyga, kad išmokos gavėjas tam tikrą laiką būtų nuolat gyvenęs arba būtų rezidentas atitinkamoje valstybėje narėje (inter alia 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje C-158/07 Förster 50 punktas, 2009 m. spalio 1 d. sprendimo byloje C-103/08 Gottwald 35 punktas); tačiau gyvenamosios vietos sąlyga gali būti nepropor-cinga, jeigu ji yra pernelyg išimtinio pobūdžio, nes ja neteisingai suteikiama pirmeny-bė veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir veiksmingą ryšio laipsnį, pašalinant bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį (inter alia 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C-503/09 Stewart 95 punktas, 2013 m. birželio 20 d. sprendimo byloje C-20/12 Giersch ir kt. 72 punktas); tuo atveju, jeigu gyvenamosios vietos reikalavimas nustatytas kaip vie-nintelė asmens ir valstybės ryšį įrodanti sąlyga, kyla grėsmė, kad atitinkamos išmokos nebus skiriamos asmenims, kurie, nors ir netenkina gyvenamosios vietos reikalavimo, yra pakankamai susiję su tam tikra valstybe nare (pavyzdžiui, kai asmuo yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje gana ilgai gyveno, lankė mokyklą, dirbo arba dėl kitų veiksnių, kaip antai dėl savo šeimos, kalbos mokėjimo, kitų socialinių ar eko-nominių ryšių, gali įrodyti sąsają su ta valstybe) (2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 38 punktas).

ESTT yra konstatavęs ir tai, kad nors biudžetinio pobūdžio argumentai gali būti vals-tybės narės socialinės politikos pasirinkimo pagrindas ir daryti įtaką socialinės apsaugos, kurią valstybė siekia įgyvendinti, priemonių pobūdžiui ir taikymo sričiai, patys argumen-tai bet kuriuo atveju nėra šios politikos tikslas, todėl negali pateisinti diskriminacijos vie-nos lyties atžvilgiu (2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje C-187/00 Kutz-Bauer 59 punk-tas; 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje C-196/02 Nikoloudi 53 punktas); vien



ekonominiai motyvai negali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai, galintys pa-teisinti SESV užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą (inter alia 2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 43 punktas).

15.4. Aiškindamas inter alia SESV 21, 45 straipsnių nuostatas, ESTT atitinkamai yra pažymėjęs, jog ES pirminė teisė negali asmeniui garantuoti, kad jo persikėlimas į kitą nei jo kilmės valstybę narę neturės poveikio socialinei apsaugai (inter alia 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C-548/11 Mulders 45 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 40 punktas); tačiau nacionalinės priemonės, ga-linčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos tuo atveju, jeigu jomis sie-kiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intere-so pagrindais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C-104/06 Komisija prieš Švediją 25 punktas, 2010 m. kovo 16 d. sprendimo C-325/08 Olympique Lyonnais 38 punktas, 2013 m. rug-sėjo 12 d. sprendimo byloje C-475/11 Konstantinides 50 punktas); kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imasi nuo ES teisėje įtvirtinto principo nukrypstančios priemonės, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad šia priemone gali būti už-tikrintas nurodyto tikslo įgyvendinimas ir ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje C-73/08 Bressol ir kt. 71 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 54 punktas).

III


16. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, kuriuo buvo nu-statytas reikalavimas pareiškėjui, besikreipiančiam dėl valstybės skiriamų vaiko išlaiky-mo išmokų, ir vaikui, dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad paskirta tokia išmoka būtų mokama, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

17. Konstitucijos 38 straipsnyje inter alia nustatyta:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ (1 dalis)„Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ (2 dalis)„Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais,

iki pilnametystės juos išlaikyti.“ (6 dalis)17.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 da-

lyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškia-mas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį regulia-vimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje ga-rantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, mo-tinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką (2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

60



17.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikys-tė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asme-nybės ypatumų (inter alia nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Pažymėtina, kad valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, dar-nios pilietinės visuomenės siekį. Todėl pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visa-pusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.

17.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendro pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinys-tę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinama atsietai nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti pa-ramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės. Kaip 2007 m. birželio 7 d. nutarime pažymėjo Konsti-tucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostata yra skirta tėvų ir jų nepil-namečių vaikų santykiams reguliuoti; ji nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tampa pilnamečiai. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalin-gus pilnamečius vaikus, inter alia kad jie įgytų atitinkamą (kaip antai vidurinį, vidurinį kartu su profesiniu) išsilavinimą, jeigu tokią pareigą galima pagrįsti kitomis Konstitu-cijos nuostatomis; tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos (2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatos, inter alia jos 38 straips-nio 2 dalis, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuo-menės siekis, konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, suponuoja galimybę įstatymu nustatyti tėvų pareigą išlaikyti ir pilnametystės sulaukusius vaikus, kai jie dėl ne-įgalumo negali savimi pasirūpinti ir savęs išlaikyti. Kartu pažymėtina, kad pagal Konsti-tucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvams tenkanti pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės tam tikrais atvejais, kai vaikas gali savarankiškai įgyvendinti visas savo teises ir vykdyti jam kylančias pareigas (kaip antai įstatyme numatytu asmens emancipacijos atveju), gali baigtis ir anksčiau, nei vaikas sulaukia įstatyme nustatyto pilnametystės amžiaus.

17.4. Konstitucinis Teismas, 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimuose aiškindamas inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad konstituci-nis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose,



inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, ir 2 dalyje, kurioje dirbančioms moti-noms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąly-gos ir kitos lengvatos; tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kaip apimantis tik Konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtintas minėtų konstitucinių vertybių apsaugos garantijas – įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos; įstatymų leidėjas, atsižvelg-damas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones.

17.5. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti vaikystę aiškintinas kartu su 39 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Nepil-namečius vaikus gina įstatymas.“

17.5.1. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vai-kams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat kad įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilnamečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (2000 m. birželio 13 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

17.5.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garan-tuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Kons-titucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja vals-tybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

17.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituci-jos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvir-tintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansi-nės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas. Tačiau pabrėžtina, kad, įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą teikti tokią finansinę paramą vaikams, negali būti sudaroma prielaidų atleisti tėvus nuo konstitucinės jų pareigos išlaikyti savo vaikus, t. y. įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga šiai paramai teikti išleistas lėšas išieškoti iš konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdančių tėvų.

Kartu pažymėtina, kad, įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrini-mo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, kuris, kaip minėta, suponuoja valstybės pareigą užtikrin-ti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus

62



su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

18. Šiai konstitucinės justicijos bylai yra aktualus ir konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. gruo-džio 20 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai).

18.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Kons-tituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi kons-titucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, jog teisės aktuose nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. vasario 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad šios naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygos mutatis mutandis taikytinos ribojant naudojimąsi asmenų teisėmis, įgytomis pagal įsta-tymą, kuriuo įgyvendinama iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylanti valstybės pareiga ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konsti-tucinės pareigos išlaikyti savo vaikus.

18.2. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinio proporcingumo principo rei-kalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir vi-suomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti indi-vidualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinka-mai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

IV

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalių atitikties Konstitucijai vertinimas

19. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalių tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietu-vos Respublikoje, kad gautų Fondo išmoką, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

20. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl Fondo įsta-tymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Kons-titucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai grindžiamos tuo, kad, jo nuomo-ne, pagal šias Fondo įstatymo nuostatas asmenų, laikomų pareiškėju ir vaiku, teisinis



subjektiškumas buvo susietas su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga, todėl, pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę gyventi, buvo laikoma, kad jie prarado teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu, ir Fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas, t. y. iš nepilnamečio vaiko galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), taip pažeidžiant vaiko interesus ir asmenų teisę laisvai judėti.

Taigi pareiškėjas Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, pasak jo, asmenims, lai-komiems pareiškėju arba vaiku, nebeatitinkant vienos iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygos nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Fondo išmokų mokėjimas turėjo būti nutraukiamas, t. y. pareiškėjas abejoja, ar Kons-titucijai neprieštaravo Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose, nustačius reikalavimą pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Fondo išmoka, jo nuomone, buvo įtvirtintas ir pagrindas nutraukti paskirtų Fondo išmo-kų mokėjimą.

21. Kaip minėta, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse ir pareiškėjui (vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjui (rūpintojui)), besikreipiančiam dėl Fondo išmokų, ir vaikui (jaunesniam nei 18 metų asmeniui arba vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas)), dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiama-si, neatsižvelgiant į jų pilietybę, buvo nustatytas bendras reikalavimas – nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Sprendžiant dėl Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo tei-sinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtin-ta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas, kuris suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgia-ma pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti;

– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi parei-gą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus; pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas;

– įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo.

22.1. Minėta, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisi-niu reguliavimu, apibrėžiant pareiškėjo, besikreipiančio dėl Fondo išmokų, ir vaiko, ku-riam šios išmokos skiriamos, sąvokas, nustatytas reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui

64



nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų teisės kreip-tis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygų.

Minėta ir tai, kad tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmo-kų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gy-venti Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas iš-vykus iš Lietuvos Respublikos.

22.2. Vadinasi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse nebuvo nustatyta tokia Fondo išmokų mokėjimo sąlyga ir toks šių išmokų nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamo-sios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, o reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų. Todėl Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui ati-tikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Fondo įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal ginčijamas šio įstatymo 2 straips-nio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį.

22.3. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nustatytas tik kaip viena iš būtinų Fondo iš-mokų skyrimo sąlygų, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vaikų interesus, taigi ir asmenų teisę laisvai judėti pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje nurodytu aspektu.

Vadinasi, taip pat nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ne-paisyta iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, ir minėto konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, supo-nuojančio inter alia valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Fondo išmoka, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

V

Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 7 straipsnio 1, 3 punktų, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų atitikties Konstitucijai vertinimas

24. Kaip minėta, Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimtame Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2018 m. sausio 1 d., kuriuo Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“, inter alia nustatyta, kad pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą,



kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija. Taigi inter alia pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos toliau mokamos ir (arba) jų mokėjimas nutraukia-mas laikantis Išmokų įstatyme nustatytų paskirtų išmokų mokėjimo sąlygų ir (arba) šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų.

25. Minėta, kad pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik tuo metu, kai yra kreipiamasi dėl išmokų ir jos skiriamos, bet ir jau paskirtų išmokų mokėjimo metu, t. y. vaiko ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra ir viena iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų.

Taip pat minėta, kad pagal Išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, aiš-kinamus kartu atitinkamai su šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktų nuostatomis, išmokų mokėjimas nutraukiamas, jeigu vaikas ir (arba) pareiškėjas neatitinka vienos iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos yra specialus pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą.

26. Sprendžiant dėl Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktų tiek, kiek pagal juose įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga – vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtin-ta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas, kuris suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgia-ma pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti;

– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus; pagal Konstituciją įsta-tymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas;

– įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo;

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės;

– pagal Konstituciją riboti inter alia naudojimąsi asmenų teisėmis, įgytomis pagal įstatymą, kuriuo įgyvendinama iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 da-lies kylanti valstybės pareiga ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo kons-titucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, galima tik laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi kons-titucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo

66



elementų, pagal kurį teisės aktuose nustatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti; ribojantis naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvė-mis įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

26.1. Pažymėtina, kad, įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straips-nio 3 dalies kylančią valstybės pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) ne-vykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, Išmokų įstatyme nustatyta vaiko teisė gauti valstybės finansinę paramą – išmokas, skirtas vaiko išlaikymui. Šiame įstatyme, kitaip nei Fondo įstatyme, yra įtvirtinta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punk-tai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respu-blikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

26.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal tokį Išmokų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuo-latinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai), vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertin-ti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant inter alia į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, inter alia į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Paminėtina, kad tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tokio Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuo-se, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus, negalima konstituciškai pateisinti vien siekiu mažinti valstybės biudžeto išlaidas.

26.3. Taigi konstatuotina, kad Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat 10 straipsnio 1 da-lies 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos įtvirtintas kaip specialus išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio inter alia valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirti-nant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų suda-ryta prielaidų juos pažeisti, taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.



27. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarau-ja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuos-tatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (2014 m. liepos 11 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Tai taikytina ir pareiškėjo neginči-jamoms tuos pačius santykius reguliuojančioms nuostatoms, įtvirtintoms teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas. Konstitucinio teisingumo įgyvendini-mas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalin-tas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat šio įstaty-mo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiš-kėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gy-venti Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straips-nio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Gintaras Goda

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-11-08, Nr. 17963

68


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 8 November 2019

ON THE CONDITION OF PERMANENT RESIDENCE IN LITHUANIA FOR THE PAYMENT OF CHILD MAINTENANCE BENEFITS

Summary

In this ruling, having considered the case subsequent to the petition of the Supreme Administrative Court of Lithuania, the Constitutional Court declared Paragraphs 3 and 5 of Article 2 of the Law on the Children’s Maintenance Fund (hereinafter referred to as the Law on the Fund), which was no longer in force, to have not been in conflict with the Constitution, insofar as, under these paragraphs, in order to be granted a benefit from the Children’s Maintenance Fund (hereinafter referred to as benefits from the Fund), the applicant (one of the parents, the guardian, or the curator) and the child had been required to have permanent residence in the Republic of Lithuania. However, Items 1 and 3 of Article 7 of the Law on Child Maintenance Benefits (wording of 28 September 2017) (hereinafter referred to as the Law on Benefits), which was in force, insofar as the said items respectively established the necessary condition for the payment of child maintenance benefits granted by the state – that the applicant and the child must have permanent residence in the Republic of Lithuania, as well as Items 1 and 3 of Paragraph 1 of Article 10 of the same law, which provided for the ground for discontinuing the payment of these benefits – leaving by the applicant and/or the child to take up permanent residence in another state, were found to be in conflict with Paragraph 2 of Article 38 and Paragraph 3 of Article 39 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law.

The Constitutional Court emphasised that childhood is consolidated in Paragraph 2 of Article 38 of the Constitution as a particularly protected and fostered constitutional value, in view that childhood is a special period in the life of an individual, during which the development of the personality, insofar as this development is linked to physical, mental, and social maturity, takes place, as well as in view that children constitute a socially sensitive and particularly vulnerable part of society due to the particularities of their developing personality (among others, their insufficient physical and social maturity). Care by the state for childhood as a particularly protected and fostered constitutional value is an important precondition for implementing the striving, entrenched in the Preamble to the Constitution, for an open, just, and harmonious civil society. Therefore, under Paragraph 2 of Article 38 of the Constitution, specific protection and support is necessary for children, so that the conditions are created for their healthy and full development, among others, for their growing up to be honest people and loyal citizens.

The Constitutional Court pointed out in the ruling that the provisions of the Constitution, among others, Paragraph 2 of Article 38 thereof, the striving for an open, just, and harmonious civil society, as established in the Preamble to the Constitution, and the constitutional principle of the social orientation of the state, imply the possibility of establishing, by means of a law, the duty of parents also to support their children who have reached the age of majority in cases where they are unable to take care of themselves and support themselves because of their disability. It was noted at the same time that the duty of parents, as consolidated in Paragraph 6 of Article 38 of the Constitution, to support their children until they reach the age of majority, in certain cases where the child is able to exercise all his/her rights and fulfil all his/her duties independently (for instance, in the case of the emancipation of a person as provided for by law), may end before the child reaches the age of majority established by law.

The Constitutional Court held that the constitutional imperative of the priority of the interests of a child stems from the Constitution, among others, Paragraph 2 of Article 38, which consolidates childhood as a particularly protected and fostered constitutional value, Paragraph 3 of Article 39, according to which under-age children are protected by law and the state must, by means of a law,

◆ ON THE CONDITION OF PERMANENT RESIDENCE IN LITHUANIA FOR THE PAYMENT OF CHILD MAINTENANCE BENEFITS 69


guarantee the sufficient and effective protection of the rights and legitimate interests of under-age children, as well as from the striving, entrenched in the Preamble to the Constitution, for an open, just, and harmonious civil society. This imperative implies the duty of the state to ensure that account is, first of all, taken of the interests of a child and no preconditions are created for violating these interests in the course of adopting laws and other legal acts, as well as in the course of applying them and deciding on other issues related to a child.

The Constitutional Court also held that, under Paragraph 2 of Article 38 and Paragraph 3 of Article 39 of the Constitution, the state has the duty to defend the interests of children in cases where their parents (one of their parents) fail(s) to fulfil their constitutionally consolidated duties, among others, the duty to support their children, which is consolidated in Paragraph 6 of Article 38 of the Constitution. Under the Constitution, it is also allowed to establish, by means of a law, such a form of ensuring the right of a child to maintenance as the provision of financial support by the state for children who are not maintained by their parents (one of their parents). However, once the obligation of the state to provide children with the said financial support has been established by means of a law, no preconditions may be created for releasing parents from their constitutional duty to support their children, i.e. a law must lay down the duty of the state to recover funds spent on the provision of this support from parents who have failed to fulfil their constitutional duty to support their children.

As it was noted by the Constitutional Court, when establishing, by means of a law, such a form of ensuring the right of a child to maintenance as the provision of financial support by the state for children who are not maintained by their parents (one of their parents), as well as when establishing the conditions for the provision of this support, the legislature must pay regard to the above-mentioned constitutional imperative of the priority of the interests of a child, which stems from the Constitution, among others, Paragraph 2 of Article 38 and Paragraph 3 of Article 39 thereof, as well as to the constitutional principle of a state under the rule of law, including the principle of proportionality, according to which a legal regulation, laid down by means of a law, on limiting the exercise of the rights and freedoms acquired by a person in accordance with a law must be necessary to reach the legitimate objectives that are important to society; in addition, the preconditions must be created for assessing, to the extent possible, an individual situation of each person and, in view of all important circumstances, for accordingly individualising the specific measures that are applicable to and limit the rights of the person.

Deciding on the constitutionality of the provisions of the Law on the Fund, the Constitutional Court noted that, under the impugned Paragraphs 3 and 5 of Article 2 of the Law on the Fund, in the context of defining the concepts of the applicant, who applies for benefits from the Fund, and the child, for whose maintenance these benefits are granted, the requirement applicable both to the applicant and the child to have permanent residence in the Republic of Lithuania had been consolidated just as one of the necessary conditions for acquiring the right to apply for benefits from the Fund and for being granted them. However, the necessary conditions, specified in Article 3 of the Law on the Fund, for the payment of benefits granted from the Fund had not included the requirement, applicable both to the applicant and the child, to have permanent residence in the Republic of Lithuania; also, Paragraph 1 of Article 6 of the Law on the Fund or any other provisions of this law (thus, including the impugned ones), contrary to what was maintained by the petitioner in this constitutional justice case, had not provided for any such ground for discontinuing the payment of benefits from the Fund as the change of the permanent place of residence by the applicant and/or the child upon leaving the Republic of Lithuania. Consequently, the Constitutional Court held that there was no ground for stating that the impugned legal regulation had disregarded the duty, stemming from Paragraph 2 of Article 38 and Paragraph 3 of Article 39 of the Constitution, for the state to defend the interests of children in cases where their parents (one of their parents) fail(s) to fulfil their constitutional duty to support their children, or that the impugned legal regulation had disregarded the above-mentioned constitutional imperative of the priority of the interests of a child.

70


The ruling of 8 November 2019 ◆

The Constitutional Court noted that the benefits from the Fund that had been granted and paid under the Law on the Fund, as of 1 January 2018, had been recalculated and continued to be paid under the Law on Benefits, which was not impugned by the petitioner; differently from the Law on the Fund, the Law on Benefits consolidated the necessary condition for the payment of the granted benefits – the child and the applicant must have permanent residence in the Republic of Lithuania (Items 1 and 3 of Article 7), as well as provided for the special ground for discontinuing the payment of these benefits – the change of the permanent place of residence by the child and/or the applicant upon leaving the Republic of Lithuania (Items 1 and 3 of Paragraph 1 of Article 10).

It was noted in the ruling that, if the Constitutional Court finds the unconstitutionality of provisions that are not impugned by a petitioner but are consolidated in the same legal act whose other provisions are impugned by the petitioner in terms of their constitutionality, it must state that the said provisions not impugned by the petitioner have been found to be unconstitutional. The same applies to provisions that are not impugned by the petitioner but regulate the same relationships and are consolidated in a legal act amending the legal regulation impugned by the petitioner. The implementation of constitutional justice implies that a legal act (part thereof) that is in conflict with the Constitution must be removed from the legal system.

According to the Constitutional Court, under Items 1 and 3 of Article 7 and Items 1 and 3 of Paragraph 1 of Article 10 of the Law on Benefits, solely because of the change of the permanent place of residence by persons upon leaving Lithuania, the payment of the granted child maintenance benefits was to be discontinued, i.e. the right of a child, acquired under the said law, to benefits intended for his/her maintenance was to be lost, irrespective of any other circumstances, without any preconditions for assessing an individual situation of each person, among other things, any preconditions for taking into account the circumstances substantiating the relationship between the particular person and the state, or other important circumstances (including whether the state for which the persons left provides or does not provide certain support for children who are not maintained by their parents (one of their parents)), and, thereby, the preconditions were created for violating the interests of the child and, in certain cases, the preconditions could at the same time be created for unjustifiably limiting freedom of movement of persons. The Constitutional Court held that such a legal regulation disregarded the constitutional imperative of the priority of the interests of a child, which stems from the Constitution, among others, Paragraph 2 of Article 38 and Paragraph 3 of Article 39 thereof, and which implies the duty of the state to ensure that, when a legal regulation is established, account is, first of all, taken of the interests of a child and no preconditions are created for violating these interests (inter alia, where such a violation is justified based solely on the objective to reduce state budget expenditure), as well as disregarded the constitutional principle of proportionality as one of the elements of the constitutional principle of a state under the rule of law.

71


L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 8 novembre 2019

SUR L’OBLIGATION DE RÉSIDENCE PERMANENTE EN LITUANIE POUR POUVOIR BÉNÉFICIER DE PENSIONS ALIMENTAIRES POUR ENFANTS

Résumé

Par cet arrêt la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par la Cour administrative suprême de la Lituanie (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) a reconnu que l’article 2, paragraphes 3 et 5, de la loi relative au fonds de pensions alimentaires pour enfants (sa version du 28 septembre 2017) (ci-après – Loi sur le fonds) obsolète, en ce que lesdits paragraphes soumettent le requérant (l’un des parents ou le tuteur, ou le curateur) et l’enfant à l’obligation de résidence permanente en République de Lituanie pour pouvoir bénéficier de pensions alimentaires pour enfants (ci-après – la pension alimentaire de fonds), n’était pas en contradiction avec la Constitution. Toutefois, l’article 7, points 1 et 3, de la loi sur les pensions alimentaires pour enfants en vigueur (sa version du 28 septembre 2017) (ci-après – Loi sur les pensions alimentaires), en ce qu’ils nécessairement soumettent respectivement le requérant et l’enfant à l’obligation de résidence permanente en République de Lituanie pour pouvoir bénéficier de pensions alimentaires pour enfants octroyées par l’État, et l’article 10, paragraphe 1, points 1 et 3 qui prévoyaient que le départ d’un requérant et/ou d’un enfant vers un autre pays pour aller y résider en permanence constituait un motif de la suppression de pensions alimentaires, ont été reconnus comme étant en contradiction avec l’article 38, paragraphe 2, l’article 39, paragraphe 3, de la Constitution et avec le principe constitutionnel de l’État de droit.

La Cour constitutionnelle souligne que l’article 38, paragraphe 2, de la Constitution a instauré l’enfance en tant que valeur constitutionnelle faisant l’objet de la protection et de la promotion particulières, vu que l’enfance est une période très spéciale de vie de la personne au cours de laquelle se développe la personnalité de l’enfant (il s’agit d’un processus qui conditionne la maturité physique, mentale et sociale), et vu que les enfants font partie d’un groupe socialement sensible et très vulnérable de la population en raison des particularités de leurs personnalités émergentes (entre autres, en raison du niveau de leur maturité physique et sociale insuffisant). La tutelle de l’État sur l’enfance en tant que valeur constitutionnelle faisant l’objet de la protection et de la promotion particulières est une condition importante pour atteindre l’objectif, inscrit au préambule de la Constitution, de créer la société ouverte, équitable et solidaire. Par conséquent, conformément à l’article 38, paragraphe 2, de la Constitution les enfants nécessitent d’une protection spécifique et d’un soutien permettant de créer des conditions pour leur plein et sain développement, entre autres, pour qu’ils puissent devenir des personnes de bonne foi et des citoyens fidèles.

L’arrêt dispose que les dispositions de la Constitution, entre autres, son article 38, paragraphe 2, l’objectif, inscrit au préambule de la Constitution, de créer la société ouverte, équitable et solidaire et le principe constitutionnel des orientations sociales de l’État présuppose la possibilité de soumettre les parents à l’obligation d’assumer la charge de leurs enfants ayant atteint l’âge de la majorité, lorsqu’ils sont incapables de s’occuper d’eux-mêmes et de subvenir à leurs besoins pour cause de handicap. En même temps, il a été noté que, dans certains cas, l’obligation incombant aux parents, en vertu de l’article 38, paragraphe 6, de la Constitution, d’assumer la charge de leurs enfants jusqu’à l’âge de la majorité peut s’achever avant que l’enfant atteigne l’âge de la majorité prévue par la loi, lorsque l’enfant peut exercer de façon autonome ses droits et remplir ses obligations (notamment, en cas d’émancipation de la personne, comme il a été prévu par la loi).

La Cour constitutionnelle a constaté qu’il découlait de la Constitution, entre autres, son article 38, paragraphe 2, instaurant l’enfance en tant que valeur constitutionnelle faisant l’objet de la protection et de la promotion particulières, de l’article 39, paragraphe 3 disposant que les enfants mineurs étaient

72


L’arrêt du 8 novembre 2019 ◆

protégés par la loi et que l’État devait garantir, par voie législative, la protection suffisante et efficace des droits et des intérêts légitimes des enfants mineurs, de l’objectif inscrit au préambule de la Constitution, de créer la société ouverte, équitable et solidaire, l’impératif constitutionnel de la primauté des intérêts de l’enfant. Cet impératif implique l’obligation pour l’État de garantir le respect, notamment des intérêts de l’enfant lors de l’adoption et l’application des lois et d’autres actes législatives, ainsi que lors du traitement d’autres questions relatives à l’enfant sans permettre de porter atteinte auxdits intérêts.

Dans cet arrêt, la Cour constitutionnelle a également constaté que, conformément à l’article 38, paragraphe 2 et l’article 39, paragraphe 3, de la Constitution, l’État avait l’obligation de défendre les intérêts d’enfants, lorsque leurs parents (l’un d’eux) n’observaient pas les obligations leur incombant en vertu de la Constitution, entre autres, leur obligation d’assumer la charge de leurs enfants imposée par l’article 38, paragraphe 6, de la Constitution. Conformément à la Constitution, la loi peut déterminer également une forme de garantie du droit de l’enfant à la pension alimentaire, telle que l’octroi d’une aide financière publique aux enfants ne bénéficiant pas d’une prise en charge financière parentale (l’un des parents). Toutefois, l’imposition par la loi de l’obligation pour l’État d’octroyer une aide financière aux enfants ne peut pas conditionner l’exonération des parents de leur obligation constitutionnelle d’assumer la charge de leurs enfants, à savoir la loi doit instaurer l’obligation pour l’État de recouvrer des fonds alloués à l’octroi de ladite aide auprès des parents n’observant pas leur obligation constitutionnelle d’assumer la charge financière de leurs enfants.

Ainsi que l’a noté la Cour constitutionnelle, lors de l’introduction d’une forme de garantie du droit de l’enfant à la pension alimentaire, telle que l’octroi d’une aide financière publique aux enfants ne bénéficiant pas d’une prise en charge parentale (par l’un des parents), et lors de la fixation des conditions d’octroi de ladite aide, l’impératif constitutionnel de la primauté des intérêts de l’enfant, découlant de la Constitution, entre autres, son article 38, paragraphe 2 et son article 39, paragraphe 3, le principe constitutionnel de l’État de droit, y compris le principe de proportionnalité, selon lequel l’introduction, par voie législative, de la réglementation juridique restreignant l’exercice des droits et libertés acquis par les personnes en vertu de la loi, devrait être nécessaire pour la réalisation des objectifs légitimes et d’intérêt public, doivent être respectés, ainsi que les conditions doivent être créées pour évaluer, autant que possible, une situation individuelle de toute personne et pour individualiser respectivement des mesures restrictives spécifiques applicables à une personne en particulier, au regard de toutes circonstances pertinentes.

En ce qui concerne la conformité des dispositions de la loi sur le fonds avec la Constitution, la Cour constitutionnelle a noté dans son arrêt qu’en définissant, à l’article 2, paragraphes 3 et 5 litigieuses, de la loi sur le fonds, les notions de requérant demandant d’octroi de pensions alimentaires et d’enfant éligible au bénéfice de ces pensions alimentaires, l’obligation de résidence permanente en République de Lituanie à laquelle a été soumise le requérant et l’enfant bénéficiant de ces pensions alimentaires, a été imposée en tant qu’une des conditions nécessaires pour l’acquisition du droit au bénéfice des pensions alimentaires du Fonds et l’octroi de ces pensions alimentaires. Néanmoins, l’obligation de résidence permanente en République de Lituanie imposée au requérant et à l’enfant ne figurait pas parmi les conditions nécessaires prévues à l’article 3 de la loi sur le fonds, ainsi que, contrairement à ce qu’a affirmé le demandeur dans l’affaire ce constitutionnelle, l’article 6, paragraphe 1, de la loi sur le fonds ou autres, et, partant, les dispositions litigieuses de ladite loi, n’avaient pas prévu que le changement de lieu de résidence permanente du requérant et/ou de l’enfant après le départ de la République de Lituanie constituait le motif de suppression de paiements de pensions alimentaires de fonds. Ainsi, la Cour constitutionnelle a constaté qu’il ne saurait être soutenu que la réglementation juridique litigieuse avait méconnu l’obligation de l’État, découlant de l’article 38, paragraphe 2, l’article 39, paragraphe 3, de la Constitution, de défendre les intérêts des enfants, lorsque leurs parents (l’un d’eux) n’observent pas l’obligation constitutionnelle leur incombant d’assumer la charge de leurs enfants et ledit impératif constitutionnel de la primauté des intérêts des enfants.

◆ SUR L’OBLIGATION DE RÉSIDENCE PERMANENTE EN LITUANIE POUR POUVOIR BÉNÉFICIER DE PENSIONS ALIMENTAIRES POUR ENFANTS 73


La Cour constitutionnelle a noté que les pensions alimentaires de fonds octroyées et payées au titre de la loi sur le fonds étaient recalculées à partir du 1 janvier 2018 et continuaient d’être versées au titre de la loi sur les pensions alimentaires qui n’était pas contesté par le requérant et qui, contrairement à la loi sur le fonds, avait imposé au requérant et à l’enfant la condition de résidence permanente en République de Lituanie pour pouvoir bénéficier de pensions alimentaires octroyées (l’article 7, points 1 et 3), et avait énoncé que le changement du lieu de résidence permanent du requérant et/ou de l’enfant après son (leur) départ de la République de Lituanie constituait un motif spécial de la suppression de pensions alimentaires (l’article 10, paragraphe 1, points 1 et 3).

Il a été noté dans l’arrêt que, lorsque la Cour constitutionnelle reconnaît l’incompatibilité avec la Constitution des dispositions qui ne font pas l’objet de contestations du requérant, mais qui sont énoncées dans le même acte législatif dont la compatibilité des autres dispositions est contestée par le requérant, elle doit le constater. Il en va de même pour les dispositions régissant les mêmes relations, qui ne sont pas contestées par le requérant et qui sont introduites par l’acte législatif modifiant la réglementation contestée par le requérant. L’exercice de la justice constitutionnelle implique que l’acte législatif (son partie intégrante) qui est incompatible avec la Constitution doit être éliminé de l’ordre juridique.

La Cour constitutionnelle considère que, conformément à l’article 7, points 1 et 3, l’article 10, paragraphe 1, points 1 et 3, de la Loi sur les prestations alimentaires, seul fait de changer de lieu de résidence permanent, lorsqu’une personne concernée part pour un autre État, donne lieu à la suppression de paiements des pensions alimentaires déjà octroyées à l’enfant, à savoir l’enfant est privé de son droit aux pensions alimentaires acquis au titre de cette loi, quelles que soient les autres circonstances, sans permettre d’évaluer la situation individuelle de toute personne, entre autres, de tenir compte des circonstances justifiant la relation entre la personne concernée et l’État ou d’autres circonstances pertinentes (ainsi que, prendre en considération la question de savoir si l’État d’accueil octroie une certaine aide aux enfants dont la charge n’est pas assumée par leurs parents (l’un de leurs parents), en créant ainsi les conditions permettant de porter atteinte aux intérêts de l’enfant et, dans certains cas, de restreindre de manière injustifiée la libre circulation des personnes. La Cour constitutionnelle a constaté que cette réglementation n’avait pas respecté l’impératif constitutionnel de la primauté des intérêts de l’enfant découlant de la Constitution, entre autres, son article 38, paragraphe 2, son article 39, paragraphe 3, qui impliquait l’obligation pour l’État de veiller à ce que la réglementation tienne compte, en priorité, des intérêts de l’enfant et ne crée pas des conditions permettant de porter atteinte à ces intérêts (notamment, cette atteinte étant justifiée uniquement par l’objectif de réduire les dépenses budgétaires de l’État), ainsi que le principe constitutionnel de proportionnalité en tant que l’un des éléments du principe constitutionnel de l’État de droit.

74


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas

DĖL KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO SPRENDINIŲ

Santrauka

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašy-mą, pripažino, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – KNNP) tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštara-vo Konstitucijai ir įstatymams. Tačiau nustatęs, kad pareiškėjos ginčytas teisinis reguliavi-mas yra iš esmės pakeistas, Konstitucinis Teismas ištyrė ir prieštaraujančiais Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams pripažino KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktus.

Pareiškėjos nuomone, ginčytu KNNP tvarkymo plane įtvirtintu teisiniu reguliavi-mu, kuriuo buvo reikalaujama statinius, esančius adresais Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, atitinkamai pertvarkyti ir (arba) išardyti, konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų šalinimo padariniai, nors tai yra teismo teisė, be to, nepagrįstai ribojamos tų pastatų savininkų nuosavybės teisės. Todėl, pareiškėjo teigi-mu, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo Konstitucijos 23 straips-niui, 109 straipsnio 1 daliai, Civilinio kodekso (CK) 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti nebegaliojančių teisės aktų konstitucingu-mą, individualaus konstitucinio skundo institutas

Tirdamas pareiškėjos ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumą ir nustatęs, kad jis bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas iš esmės, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią ginčijamo tei-sės akto panaikinimas arba jame nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną (bylą) nutraukti, iki šiol oficialiojoje konstitucinėje dok-trinoje buvo išaiškinta kaip reiškianti, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir pri-valo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justici-jos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.

Priimtame Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucinis Teismas toliau plėtojo oficialiąją konstitucinę doktriną, įtvirtinančią Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir nebegaliojančių teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios ak-tams), atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymas.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, šiuo įstatymu 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas: kiekvie-nas asmuo, gindamas savo konstitucines teises ar laisves, turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų tirti teisės aktų, kurių pa-grindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti jo konstitucines teises ar laisves, atitikties

◆ DĖL KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO SPRENDINIŲ 75


Konstitucijai (kitam aukštesnės teisinės galios aktui) (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)); teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)), inter alia per šiame įstatyme nustatytą terminą; konstitucinės justicijos byloje pagal šio asmens prašymą priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą siekiant apginti to asmens konstitucines teises ar laisves (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)).

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pabrėžta, kad individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis: juo siekiama sudaryti galimy-bes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeis-tos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu. Tam, kad ši asmenų teisė būtų reali, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą siekiant apginti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves – Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, – yra būtinas tam, kad, įgyvendinant Konstitucijos 30 straips-nio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto (jo dalies) pagrindu priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas, siekiant pašalinti asmens konstitucinių teisių ar laisvių pa-žeidimą ir (arba) atlyginti juo padarytą žalą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, Konstitucijos 106 straips-nio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytam asmeniui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas spren-dimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitiktį Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus to klausimo iš esmės tuo atveju, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panai-kintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų užkirstas kelias tokiam as-meniui apginti savo pažeistas konstitucines teises ar laisves; kartu galėtų būti pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės. Konstitucijos aiškini-mas, esą Konstitucinis Teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nu-traukti pradėtą teiseną (bylą) tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų nesuderinamas su individualaus konsti-tucinio skundo instituto paskirtimi sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens kons-titucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu.

Vadinasi, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą, išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo kreipiasi dėl įsta-tymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas sprendimas

76



galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukš-tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti šio asmens pra-šymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka-mos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioja, ar negalioja.

Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus, jis negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir tuo atveju, kai į jį kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsny-je nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, jei-gu Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti su-darytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, be kita ko, Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, be kita ko, į tai, kad ginčijamas KNNP tvarkymo plane nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su viešojo intere-so – Kuršių nerijos ypatingos apsaugos – užtikrinimu, kurio neapgynus galėtų būti su-darytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, Konstitucinis Teismas nusprendė pradėtos konstitucinės justicijos bylos nenutraukti.

Konstitucinė Kuršių nerijos apsaugaKonstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad, atsižvelgiant į Kuršių nerijos, kaip

unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso, esančio nacionalinio ir pasaulinio gamtos, istorijos ir kultūros paveldo dalimi, išliekamąją vertę dabarties ir ateities kartoms, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį Kuršių nerija yra sau-gotina ypač vertinga vietovė ir visuotinę reikšmę turintis gamtos ir kultūros paveldo objek-tas; valstybės konstitucinė priedermė yra užtikrinti Lietuvos Respublikai priklausan-čios Kuršių nerijos dalies ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą. Tai inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, valstybė privalo išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, inter alia jos vertingąsias savybes, be kita ko, išskirtinį kraštovaizdį, kultūros, gamtos, istorijos pa-veldą, unikalius architektūros objektus ir archeologines vietoves. Vykdant šią konstitucinę pareigą teisės aktuose turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų ap-saugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos, dėl kurios gali būti pakeis-tas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus. Vyriausybė privalo nustatyti šio specialaus režimo įgyvendinimo priemones.

Minėtas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas turi būti taikomas ne tik valstybei, savivaldybėms, bet ir kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams. Atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunai-kinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apriboja-mos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus



Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

Atsižvelgdamas į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą pai-syti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiran-da), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apriboji-mų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savi-valdybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais. Tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie pagal Konstituciją yra priva-lomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savi-ninkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

Ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams vertinimas Vertindamas pareiškėjos ginčytą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas kons-

tatavo, kad, siekiant veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypa-tingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, Vyriausybės nutarimu patvir-tintu KNNP tvarkymo planu, inter alia ginčijamais šio plano punktais, buvo nustaty-tos specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės, skirtos, be kita ko, tam tikriems Kuršių nerijos nacionalinio parko objektams apsaugo-ti, t. y. nurodyta, kurie ginčijamuose punktuose reglamentuojamose teritorijose esantys statiniai (jų dalys) turi būti išardyti ir (arba) pertvarkyti dėl to, kad, kaip konstatuota atitinkamuose bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų, nagrinėjusių bylas dėl šių statinių teisėtumo, sprendimuose, buvo pastatyti ar pakeisti nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jį įgyvendinančių priemonių, inter alia iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusios KNNP planavimo schemos sprendi-nių. Todėl Vyriausybės nustatytas ginčytas teisinis reguliavimas, kuriuo, siekiant konsti-tuciškai pateisinamo tikslo atkurti tai, kas nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, nustatytos minėto reži-mo įgyvendinimo priemonės, savaime negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių, gi-namų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas. Remdamasis panašiais argumentais, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad ginčytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Civilinio kodekso 4.93 straipsniui, nustatančiam savininko teisių apsaugos garantijas.

Konstitucinis Teismas priminė, kad imperatyvi ginčijamų nuostatų formuluotė savaime negali būti traktuojama kaip jas taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti tei-singumą suvaržymas. Be to, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisinis regulia-vimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra

78



apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis sie-kiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai turi būti taikomas specialus apsaugos ir naudojimo režimas, kuris suponuoja inter alia staty-bų apribojimus ir draudimus, o Vyriausybė privalo nustatyti šio režimo įgyvendinimo priemones, kurios, kaip minėta, ir buvo nustatytos KNNP tvarkymo plane, konstatuota, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms bū-dingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, įtvirtinti detalūs ir konkretūs nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, nelaikytinas savaime varžančiu teismo įga-liojimus vykdyti teisingumą. Juolab kad dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas ginčytas tuo aspektu, kad juo buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų šalinimo padariniai, buvo priimti atitinkami teismų sprendimai, kuriuose nurodyta, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose minimuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; taigi būtent teismai, o ne Vyriausybė kons-tatavo, kad pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano punktuose nurodytuose sklypuose statybos buvo vykdomos pagal tuo metu galiojusiems KNNP tvarkymą regu-liavusiems teisės aktams prieštaravusius dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatydama ginčytą KNNP tvarky-mo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą Vyriausybė perėmė teis-mo įgaliojimus konstatuoti, kad statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus staty-bos dokumentus, padarinių šalinimo ir taip pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio valdžių padalijimo principo reikalavimus.

Naujai nustatyto (pakeisto) teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai vertinimasVertindamas Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu pakeisto KNNP tvarky-

mo plano nuostatų konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė, siekdama derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir vei-klos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvar-kymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatė kitokius nurodytų teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), nei iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. nebenustatė, kad tam tikri nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti taip, kad statybų, vykdytų pagal netei-sėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertin-gųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, taigi, naujuoju teisiniu reguliavimu nustatė mažiau griežtus reikalavimus atitinkamų pastatų KNNP teritorijoje tvarkymui. Tuo tarpu dar iki Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutari-mo, kuriuo nauja redakcija išdėstytas KNNP tvarkymo planas, įsigaliojimo dėl šio plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių buvo priimti ir yra įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad nurodytose teritorijose, nesilaikant anksčiau galiojusioje KNNP planavimo schemoje (kurią pakeitė KNNP tvarkymo planas) įtvirtintų reikalavimų, statybos vykdytos pagal



neteisėtai išduotus statybos dokumentus, nustatyta, kokius padarinius sukėlė tokios sta-tybos, ir, vadovaujantis KNNP planavimo schemoje, o vėliau – KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu, tuose sklypuose esan-čių statinių savininkai įpareigoti tam tikrus statinius ir (arba) jų priklausinius išardyti, pertvarkyti ir atkurti taip, kad jie atitiktų KNNP tvarkymo plane (2012 m. birželio 6 d. redakcija), inter alia 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, buvusius įtvirtintus reikalavimus, taip pat yra priimtos su šių nutarčių vykdymu susijusios nutartys.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybė, nustatyda-ma tokį teisinį reguliavimą, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), sudarė prielaidas įteisinti iki tol galiojusių KNNP planavimo schemos ir KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) pažeidimų padarinius ir nevyk-dyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkai, be kita ko, įpareigoti išardyti, perstatyti ar atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymas negali būti konstituciš-kai pateisinamas, be kita ko, Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo rengimo ir šio nuta-rimo projekto teikimo dokumentuose minimu siekiu baigti teisinius ginčus taikos sutarti-mis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad naujos redakcijos KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Konstitucinio Teismo nutarimo teisiniai padariniaiKonstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės ak-

tas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, oficia-liai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai, kuriuose nustatyta, kaip turi būti tvarkomi šiuose punktuose nurodyti sklypai ir inter alia pertvarkomi ir (arba) išardomi juose esantys statiniai, ir kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi. Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, minėtų teritorijų Kuršių nerijos nacionaliniame parke tvarkymas pagal konkrečius Vyriausybės nustatytus sprendinius šiai teritorijai liks nesureguliuotas, todėl gali atsirasti tam tikras teisinis neapibrėžtumas dėl minėtų teritorijų tvarkymo ir ūkinės veiklos jose vykdymo. Tai būtų nesuderinama su iš Konstitucijos kylančia valstybės pareiga užti-krinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Vyriausybė privalo per protingą laiką nustatyti deramą, Konstitucijai neprieštaraujantį, be kita ko, nesudarantį prielaidų nevykdyti įsi-teisėjusių teismų sprendimų, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytų sklypų ir juose esančių statinių tvarkymo teisinį reguliavimą. Tol, kol Vyriausybė nustatys Konstitucijai neprieštaraujantį atitinkamų teritorijų ir juose esančių statinių tvarkymą re-glamentuojantį teisinį reguliavimą, sklypai, esantys Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, bei juose esantys statiniai turėtų būti tvarkomi (be kita ko, išardomi, pertvarkomi ir (arba) atkuriami) taip, kaip nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

80


Byla Nr. 14/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU NR. 702 PATVIRTINTO KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

2019 m. lapkričio 25 d. Nr. KT52-N14/2019Vilnius



publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdy-je 2019 m. spalio 24 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-14/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai.


nustatė:

I

Pareiškėjos argumentai

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos

nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano



(toliau – ir KNNP tvarkymo planas) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose yra konstatuotas staty-bų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, faktas ir įtvirtinti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, konkrečiai nurodant, kas turi būti atlikta minė-tuose punktuose nurodytuose sklypuose ir su juose esančiais statiniais.

Pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį dėl to sprendžia tik teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, jis parenka proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Jokia kita ins-titucija negali nei nustatyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtumo fakto, nei spręsti dėl statybos padarinių šalinimo. Priimant ginčijamą nutarimą nebuvo įsiteisė-jęs joks teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuota, kad statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Taigi toks teisinis reguliavimas ne-galėjo būti įtvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime, nes Vyriausybė negali spręsti klausimų, priskirtų teismo kompetencijai, kaip antai konstatuoti fakto, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos staty-bos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ar numatyti, kaip konkre-čiu atveju turi būti šalinami tokių statybų padariniai.

Taigi, pasak pareiškėjos, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, pri-siėmė teismo vaidmenį ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatė, kaip kon-krečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį doku-mentą, padariniai: vienu atveju nurodyta nugriauti stiklinį priestatą (verandą) ir restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o kitu atveju – išardyti pavėsinę. Tokiu savo nutarimu Vyriausybė užkirto kelią teismui, nagrinėjančiam bylą, taikyti kitus neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdus, nustatytus Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje, nes pasirinkus bet kurį kitą būdą teismo sprendi-mas prieštarautų Vyriausybės nutarimui. Teismas gali tik pritaikyti ginčijamą Vyriausybės nutarimą, savarankiškai nevertindamas ir neanalizuodamas statinių savininkų kaltės, taip pat to, ar statybos padarinių šalinimas yra siekiamam tikslui proporcinga priemonė. Todėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano ginčijamos nuostatos prieštarauja Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai. Šiame nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teisi-nėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja, o kai kada apskritai neįmanoma vykdyti teisingumo, todėl nurodytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konsti-tucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

1.2. Pareiškėja, remdamasi inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, taip pat teigia, kad tik teismas, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnį išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, są-žiningumo principais, gali parinkti proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Priešingu atveju statinį nugrio-vus ar pertvarkius būtų pažeistos statinio savininko nuosavybės teisės. Todėl ginčijamos KNNP tvarkymo plano nuostatos, kuriomis numatyta tam tikrus nurodytuose sklypuose esančius statinius išardyti ar pertvarkyti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Civilinio kodekso (CK) 4.93 straipsniui, reglamentuojantiems nuosavybės teisių apsaugą.

82



II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vy-riausybės atstovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Administravimo departa-mento Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiojo patarėjo Algirdo Klima-vičiaus rašytiniai paaiškinimai (pateikti kartu su buvusia suinteresuoto asmens atstove šios ministerijos Teisės taikymo skyriaus vyriausiąja specialiste Kristina Krikštaponiene), šios ministerijos Administravimo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiosios specialistės Gintarės Izokaitytės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės, šios tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėjos Žydrės Stirbienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginči-jamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2.1. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų A. Klimavičiaus, G. Izokaitytės rašy-tiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

2.1.1. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių apsauga, t. y. visomis tos ypatingos vietovės vertingosiomis savybėmis, kurios padaro ją išskirtinę, tarp jų ir statiniais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, ir užtikrinti tokios vietovės apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama taip, kad ypač vertingų vietovių teritorijoje esančių statinių (kurie sudaro tos vietovės vertingąsias savybes) savininkai yra atleidžiami nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų ypač vertin-gos vietovės vertingųjų savybių išsaugojimo, laikytis tai vietovei nustatyto teisinio režimo.

Vietovė, į kurią patenka statiniai, minimi ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose nurodytuose sklypuose (Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida), yra Kur-šių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir Nidos gyvenvietės, kaip nekilnojamojo kul-tūros paveldo vertybės, teritorijoje, turinčioje kultūros draustinio statusą. UNESCO yra paskelbusi Kuršių neriją pasaulio paveldo objektu, taigi šios teritorijos apsauga užtikrina-ma ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės aktais.

2.1.2. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą valstybiniuose par-kuose, įsteigtuose ypač vertingose teritorijose, ūkinė veikla ribojama atsižvelgiant į kon-krečios valstybinio parko zonos teisinį režimą. Valstybinių parkų ir valstybinių drausti-nių svarbą yra pabrėžęs ir Konstitucinis Teismas – jo jurisprudencijoje pažymėta, kad valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, kurioms taikomas specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios vei-klos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vieto-vėse esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti: savininkas turi teisę su jam pri-klausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu; įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų manymu, Vy-riausybė, nustačiusi teisinį reguliavimą, skirtą ypač vertingoje vietovėje esantiems stati-niams apsaugoti, nepažeidė nuosavybės teisių apsaugą reglamentuojančių Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.93 straipsnio nuostatų.

2.1.3. Kuršių nerijos teritorijos statusą ir šioje teritorijoje vykdomą ūkinę vei-klą, inter alia statinių statymą, perstatymą ir rekonstravimą, reglamentuoja įstatymai



ir poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose nustatyti tam tikri reikalavimai, privalomi šioje teritorijoje esančių statinių savininkams. Nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo vadovaujamasi Saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų nuostatomis.

Pažymėtina, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas nedraudžiama de-taliai reglamentuoti tam tikrų su saugomos teritorijos vertingosiomis savybėmis susiju-sių elementų, pavyzdžiui, nustatyti statinio matmenų, formų ir pan. Detalumo laipsnis priklauso nuo rengiamo teritorijų planavimo dokumento lygmens, mastelio, kuriuo jis rengiamas. Kadangi KNNP tvarkymo planas, kurio nuostatos ginčijamos, yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas, jame gali ir turi būti numatyta galimybė nustatyti kon-krečias saugomų vertybių tvarkymo ir kraštovaizdžio formavimo kryptis ir priemones.

Būtent teritorijų planavimo dokumentų (šiuo atveju KNNP tvarkymo plano) sprendi-niais, o ne teismo sprendimais nustatomos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, gamtos ir kul-tūros paveldo apsaugos kryptys, konkrečių teritorijų ir objektų apsaugos ir tvarkymo prie-monės. Teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtinti sprendiniai nustatomi atsižvelgiant į esamą situaciją, kraštovaizdžio struktūrą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių svarbą, ver-tybių išsidėstymą, galimybes tinkamai naudoti konkrečias teritorijas ir objektus derinant gamtos ir kultūros vertybių, kraštovaizdžio apsaugos, visuomenės ir privačius interesus. Tik taip galima rasti optimalius sprendinius dėl vertybių išsaugojimo ir tinkamo naudojimo. Planuojant Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos tvarkymą nebuvo nagrinėjamas esamos situacijos teisėtumas, nes tai turi vertinti teismas, tačiau įvertinus esamą realią si-tuaciją, teritorijos unikalumą ir integralumą buvo nurodytos teritorijos ir kraštovaizdžio apsaugos ir plėtros kryptys ir šios teritorijos tvarkymo priemonės.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybė, tvirtindama KNNP tvarkymo planą, siekė įgyvendinti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą bei poli-tiniuose ir strateginiuose dokumentuose nurodytą ypač vertingos saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko ir joje esančios valstybės saugomos Nidos gyvenvietės, turinčios kultūros draustinio statusą, apsaugą.

2.1.4. Ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose nurodytuose sklypuose (Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) esantys statiniai pagal KNNP tvarkymo plano nuostatas patenka į dvi gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonas. Tai reiškia, kad šių sklypų suplanavimas, užstatymas, pastatų architek-tūra turėjo (turi) urbanistinę, architektūrinę ir etnografinę reikšmę kaip Nidos gyvenvie-tės kultūros draustinio teritorijoje esantys saugotini vertingųjų savybių požymių turintys statiniai, patenkantys į UNESCO saugomą Kuršių nerijos nacionalinį parką.

Draudimas plėsti esamus statinius ir statyti naujus, tankinti esamą užstatymą buvo įtvirtintas ir iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusioje Vyriausybės 1994 m. gruo-džio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) (toliau – ir KNNP planavimo schema), ir Nidos apylinkių principi-niame plane. Taigi KNNP tvarkymo plano nuostatomis užtikrintas KNNP planavimo sche-mos nuostatų tęstinumas. Ginčijamu teisiniu reguliavimu reglamentavus statinių, esančių sklypuose Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, išvaizdą ir linijinę struktūrą (Nidos gyvenvietės vertingąsias savybes), atsižvelgta į nustatytą Kuršių nerijos nacionalinio parko

84



specialųjį teisinį režimą ir jį reglamentuojančius teisės aktus ir įvertintos Nidos gyvenvietės vertingosios savybės siekiant išlaikyti autentišką užstatymo struktūrą ir pastatų išvaizdą.

2.1.5. Be to, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime, teisinėje valstybėje turi būti paisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, todėl teisės pažeidimų padariniai (statiniai) jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau pri-imtais sprendimais. Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir inte-gralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams.

2.1.6. Pagal Konstituciją Vyriausybė turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti vals-tybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje nustatant aplinkos apsaugos politikos strategines kryptis įtvirtintas siekis saugoti kultūros paveldo objektus ir puoselėti juos kartu su gam-tine aplinka. Klausimams, susijusiems su teritorijų planavimo ir statybos procedūromis Kuršių nerijoje, nagrinėti ir atitinkamiems pasiūlymams parengti buvo sudaryta darbo grupė, kurios pasiūlytiems problemų sprendimams, inter alia būtinybei šalinti statybų, vykdytų pagal teisės aktų neatitinkančius statybų dokumentus, padarinius, buvo pritarta Vyriausybės pasitarimo protokolu, o vėliau buvo priimtas KNNP tvarkymo planas.

Ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose įtvirtintos formuluotės neturėtų būti skaitomos pažodžiui. Ginčijamos nuostatos teisinė reikšmė ir teisinės pasekmės ne-sikeistų, jeigu joje nebūtų pareiškėjai abejonių sukėlusios bendro pobūdžio formuluotės „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai <...> turi būti pašalinti“. Ši formuluotė perkelta iš Vyriausybės pasitarimo protokolo ir yra aiškinamojo pobūdžio. Ginčijamose nuostatose įtvirtintais sprendiniais, kuriais nustaty-ta, kas turi būti atlikta minėtuose žemės sklypuose ir daroma su juose esančiais statiniais, siekta nurodyti, kas ir kaip turėtų būti pertvarkyta, kad atitiktų saugomą Kuršių nerijos kraštovaizdį, nes būtent teritorijų planavimo dokumentuose sprendžiama, kas ir kaip gali būti tvarkoma, pertvarkoma atsižvelgiant į teritorijos, objekto vertę ir kt.

2.1.7. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta teismo teisė dėl galimybės įteisinti neteisėtos statybos padarinius spręsti tik remiantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, tačiau teismas nenu-stato pačių dokumentų turinio (konkrečių kraštovaizdžio tvarkymo krypčių ir priemo-nių). Todėl kraštovaizdžio tvarkymo kryptis nustato, sprendimus dėl teritorijų planavi-mo, atskirų teritorijų ar sklypų saugojimo ir tvarkymo priima Vyriausybė kaip valstybės politikos formuotoja kraštovaizdžio, gamtos apsaugos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityse. Bylas sprendžiantys teismai turi patikrinti statybų ir jas leidžiančių do-kumentų teisėtumą, atsižvelgdami į teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir galio-jančias teisės aktų nuostatas, ir priimti sprendimą.

2.2. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių R. Baškytės ir Ž. Stirbienės rašyti-niuose paaiškinimuose pateikti argumentai, iš esmės analogiški išdėstytiesiems, taip pat papildomai nurodyti tokie argumentai.

2.2.1. KNNP tvarkymo planas yra pagrindinis saugomos teritorijos planavimo do-kumentas (specialusis planas), kuriame inter alia nustatytos gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų apsaugos ir tvarkymo kryptys ir priemonės. Jame įtvir-tintu teisiniu reguliavimu reglamentuojamas ne statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus



statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimas, o saugomos teritorijos tvarky-mo planų sprendiniai. KNNP tvarkymo planas yra vientisas, pagrindinis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo dokumentas, tad ir jo sprendiniai, inter alia įtvirtintieji ginčijamose nuostatose, negali būti vertinami atsietai nuo visumos, inter alia nuo kitų šio plano nuostatų, taip pat kitų teisės aktų nuostatų. Ginčijamose nuostatose įtvirtinti KNNP tvarkymo plano sprendiniai atitinka kitas šio plano nuostatas, kaip antai 4.1 punktą, pagal kurį Kuršių nerijoje saugomas išskirtinę vertę turintis esminis senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožas – taisyklingai išdėstyti gyvenamieji namai pamaryje su atitinkama apdaila, planuojant veiklą Kuršių nerijoje privalomai atsižvelgiama į išskirtinę šios vieto-vės vertę, susiformavusią aplinką, teritorijos unikalumą ir autentiškumą.

Teritorijų planavimo įstatyme apibrėžta teritorijų planavimo dokumento sprendinio sąvoka (kaip ir patys sprendiniai) yra plati. Skirtingų saugomų teritorijų tvarkymo planų sprendiniai (tekstiniai ir grafiniai), atsižvelgiant į spręstinų problemų spektrą, gali skirtis detalumo laipsniu; jie gali būti skirtingi dėl saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo režimo, iškeltų tikslų. Visais atvejais vadovaujamasi tikslingumo ir proporcingumo princi-pais, kurie reiškia, kad kiekvienas sprendinys saugomų teritorijų planavimo dokumentuo-se turi būti pagrįstas kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių apsaugos ar visuomenės ir valstybės interesais. Kuo detalesni ir konkretesni yra teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, tuo visiems subjektams aiškiau, kaip reikėtų elgtis konkrečiu atveju, tuo ma-žiau vietos lieka galimoms interpretacijoms. Įstatymai nedraudžia detalizuoti planavimo dokumentų sprendinių (nustatyti statinio matmenų, formų). Svarbu, kad nacionaliniame parke statybos būtų ribojamos atsižvelgiant į tikslą ir poreikį išsaugoti konkrečias vertybes.

2.2.2. 2004 m. rengiant KNNP tvarkymo plano projektą buvo žinoma apie teisės aktų, inter alia tuo metu galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo sche-mos, nuostatų neatitinkančias statybas Kuršių nerijoje ir dėl jų prasidėjusius teismo pro-cesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, rengtu naujuoju teisės aktu siekta sustabdyti tokias statybas. Viena iš priemonių – naujas teisinis reguliavimas, kuriuo, spręsdami ati-tinkamas bylas, turėtų remtis teismai.

Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, tačiau nei Statybos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia įgaliojimų teismams for-muluoti konkrečius sprendinius ar nustatyti, kaip turi būti saugomos, tvarkomos atskiros teritorijos ar objektai. Būtent teritorijų planavimo dokumentuose yra nustatoma tinkamiau-sias konkrečių teritorijų, objektų apsaugos ir naudojimo būdas, konkrečios teritorijų ir jose esančių objektų tvarkymo priemonės. Teritorijų planavimo dokumentų (šiuo atveju KNNP tvarkymo plano) sprendiniais, suformuluotais remiantis teisės aktų nuostatomis, o ne teis-mo sprendimais yra nustatoma kraštovaizdžio tvarkymo zonos ir jų reglamentai, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos kryptys, konkrečių teritorijų ar objektų apsaugos ir tvarkymo priemonės. Teismai, priimdami sprendimus, kiekvienu konkrečiu atveju tikrina statybų ir jas leidžiančių dokumentų teisėtumą atsižvelgdami į teritorijų planavimo dokumentų sprendi-nius ir galiojančias teisės aktų nuostatas, tačiau pačių dokumentų turinio teismas nenustato.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės buvusios atstovės Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjos Redos Skirkevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose išdėstyta pozicija grindžiama iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir išdėstytieji kitų suinteresuoto asmens atstovų rašytiniuose paaiškinimuose.

86




konstatuoja:

I


4. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nu-tarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

4.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kuršių nerijos na-cionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balan-džio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“.

4.2. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą, pagal kurią turėjo būti tvarkoma Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija.

Konstitucinis Teismas, vertindamas KNNP planavimo schemos konstitucingumą, 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.

5. Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 702, kuriuo patvirtino Kur-šių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą ir pripažino netekusiais galios minėtą Vy-riausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ ir jį keitusius nutarimus.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad KNNP tvarkymo plano ir anksčiau galio-jusios KNNP planavimo schemos reguliavimo dalykas yra analogiškas: šiuose teritorijų planavimo dokumentuose pateikti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudo-jimo, tvarkymo, apsaugos ir pan. sprendiniai (2014 m. rugsėjo 2 d., 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimai).

5.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo, kuriuo patvirtintas KNNP tvarky-mo planas, preambulėje nurodyta, kad šis nutarimas priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsniu (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) ir Saugomų teri-torijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi.

5.1.1. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeiti-mu) buvo reglamentuojamas specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimas, kei-timas, derinimas, tvirtinimas ir galiojimas. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) 7 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo pla-nus tvirtina Vyriausybė.

5.1.2. Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio, ku-riame reglamentuojamas saugomų teritorijų planavimas, 6 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta,



kad nacionalinių parkų ir jų zonų ribų planus tvirtina Seimas, o saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas) ir projektus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos.

5.2. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas atsižvel-gus ir į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos naciona-linio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ (toliau – ir Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas), kuriuo, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi, patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planas. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo 2 straipsnyje nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinia-me parke konservacinio prioriteto zoną sudaro inter alia Nidos urbanistinis draustinis, o pagal šio straipsnio 13 punktą Nidos urbanistinio draustinio tikslas yra išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlai-kant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį; šio Seimo nutarimo 4 straipsnyje pasiūlyta Vyriausybei patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

5.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, jog Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas.

5.4. Paminėtinos ir kitos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Teritorijų plana-vimo ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatos.

5.4.1. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad specialusis planas – tai teritorijų planavimo dokumen-tas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinys – tai raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavi-mo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką (2 straipsnio 42 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija)).

5.4.2. Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio (2010 m. birželio 22 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugo-mos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąra-šus, taikomi tarptautinėse konvencijose, sutartyse nustatyti reikalavimai; į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus taip pat reglamentuoja Vyriausybė.

5.5. Taigi Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas įgyvendinant įsta-tymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, inter alia įtvirtintus Teritorijų planavimo įstaty-mo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu), Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalyje, patvirtinti saugomos teritorijos – Kuršių nerijos, kuri įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, nacionalinio parko tvar-kymo planą, kuris pakeitė iki tol galiojusią 1994 m. patvirtintą KNNP planavimo schemą. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad atsižvelgiant į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtintu KNNP tvarkymo planu buvo siekiama inter alia išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su

88



išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį.

Pažymėtina, kad pagal Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. bir-želio 27 d. redakcija) 1 punkte, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31, 42 dalyse (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą KNNP tvarkymo pla-nas yra specialusis saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo dokumentas, kuriame nustatytos šios saugomos teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonės bei pateikti teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos sprendiniai, laikytini teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatu.

6. KNNP tvarkymo plane buvo nurodytos inter alia principinės Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuostatos, atitinkančios darnaus vystymosi ideologiją (1 punktas), įtvirtintas siekis nepažeisti Kultūros vertybių registre nurodytų saugomų kultūros paveldo objektų ir vietovių vertingųjų savybių (2 punktas), nurodyti taikomi bendri kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo principai (4 punktas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios KNNP tvarkymo plano nuostatos:

– Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus (1.1 punktas);

– viena principinių Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuosta-tų yra šio nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumo užtikrinimas (1.2 punktas);

– specialiosiomis nacionalinio parko kraštovaizdžio tvarkymo nuostatomis remiamasi derinant kultūrinio kraštovaizdžio vertybių apsaugos, Kuršių nerijos gyventojų ir lankytojų interesus, visais atvejais siekiant nepažeisti vietovių vertingųjų savybių (2 punktas);

– Kuršių nerijoje gerbiamas ir saugomas kuršių sukurtas paveldas ir gamta, saugomas išskirtinę visuotinę vertę turintis esminis senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožas – taisyklingai išdėstyti gyvenamieji namai pamaryje su dekoratyviniais stogų ir langų ele-mentais, verandomis, originaliomis sienų ir stogo konstrukcijomis; siekiama išlaikyti archi-tektūros tradicijų tęstinumą – privalomai atsižvelgiama į tradicinių pastatų (žvejų sodybų ir senųjų vilų) architektūrą, medžiagas, spalvinę gamą, puošybos elementus, taikomos tik Kuršių nerijai tinkamos architektūrinės išraiškos priemonės (4.1 punktas);

– Kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių dalyse – kultūros paveldo vietovėse saugomi išskirtinę visuotinę vertę turintys ir vertingosiomis savybėmis pripažinti senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožai ir kitos šių vietovių vertingosios savybės (4.2 punktas);

– saugomose vietovėse – kultūriniuose draustiniuose galima kultūros paveldo objek-tų tvarkyba, pastatų remontas, išlaikant medžiagiškumą ir būdingus puošybos elementus, sovietinio laikotarpio pastatų rekonstrukcija, nedidinant užstatymo tankumo ir pastatų aukščio (4.3 punktas).

Apibendrinant išdėstytas KNNP tvarkymo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktų nuostatas konstatuotina, kad, įgyvendinant Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatytą tikslą inter alia išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį, KNNP tvarkymo plane, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą bei ne-pažeisti vietovės vertingųjų savybių, buvo nustatyti tam tikri bendri teritorijos apsaugos ir tvarkymo principai (kaip antai: nedidinti sklypų užstatymo tankumo ir pastatų aukščio,



išlaikyti architektūros tradicijų tęstinumą, inter alia originalias sienų ir stogo konstrukci-jas, naudoti būdingas medžiagas, spalvinę gamą, puošybos elementus, taikyti tik Kuršių nerijai tinkamas architektūrinės išraiškos priemones), skirti išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes.

7. Pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurody-ti sklypai dėl savo urbanistinės ir architektūrinės specifikos priskirti skirtingoms gyvena-mosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoms (9.2 punktas), kurių tvarkymui taikomi atitinkami KNNP plane nurodyti tos zonos tvarkymo reglamen-tai, nustatantys tam tikrus teritorijos tvarkymo reikalavimus (83, 85 punktai).

8. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte nurodytas skly-pas, esantis adresu Lotmiškio g. 1, Nida, pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punktą pri-skirtas kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonai GEk, kuri išskiriama urbanistinių draustinių dalyse, tvarkomose konservavimo, restauravimo, atkūrimo ir pritaikymo prie-monėmis, siekiant išlaikyti autentišką užstatymo struktūrą ir pastatų išvaizdą. Šiai zonai taikomas griežčiausias – išsaugojančiojo tvarkymo reglamentas, kuris taikomas tradiciš-kiausią kuršiškos etnoarchitektūros ir istorinės rekreacinės (senųjų vilų) architektūros pobūdį išsaugojusiose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės dalyse, tvarkomose pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkte nustatytus reikalavimus (83 punktas).

8.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvo nustatyta:„9.2.1.7. sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) gyvenamojo namo ir priklausinio tūriai

atkuriam[i] iki 2003 m. sausio 31 d. buvusių dydžių. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai iš-duotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti paša-linti, tarp jų: stiklinis priestatas (veranda) ir antras restorano medinės verandos aukštas, atstatomas dvišlaitis stogelis, o pirmas medinės verandos aukštas perstatomas perpus su-mažinant verandos tūrį, taip pat išardoma jungtis tarp pastatų;“.

Taigi pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvo įtvirtin-ti teritorijos tvarkymo reikalavimai konkrečiam kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos sklypui, esančiam adresu Lotmiškio g. 1, Nida: šiame punkte buvo nustatyta, kaip konkrečiai turėtų atrodyti sklype esantis gyvenamasis namas ir jo priklausinys, kad sta-tybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai ne-menkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei er-dvinei kompozicijai. Siekiant šio rezultato, buvo nustatyta, jog tam, kad minėtame sklype esantys gyvenamasis namas ir jo priklausinys atitiktų nustatytai kraštovaizdžio tvarkymo zonai keliamus tvarkymo reikalavimus, turi būti pašalintas tame sklype esantis stiklinis priestatas (veranda) ir namo medinės verandos antras aukštas, o šios verandos pirmas aukštas turi būti perstatytas sumažinant verandos tūrį perpus, taip pat turi būti išardyta jungtis tarp pastatų ir atstatytas dvišlaitis medinės verandos stogelis. Taigi šioje nuostato-je buvo įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys).

8.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkto nuostatos aiškinti-nos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos konservavimo, restau-ravimo, atkūrimo ir pritaikymo priemonės, skirtos autentiškai užstatymo struktūrai ir pastatų išvaizdai išlaikyti, kontekste.

90



8.2.1. Paminėtinos tokios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylai aktualios KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkto nuostatos:

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje saugoma urbanistinė struktūra ir užstatymo pobūdis, vertingų statinių architektūrinė išraiška ir kitos kultūros paveldo objektų ir saugomų vietovių vertingosios savybės (9.2.1.1 punktas);

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje draudžiama keisti sklypų užstatymo tankumą, esamą pastatų aukštį – jeigu kultūros paveldo apsaugos specialusis planas ne-nustato kitaip, statyti saugomai vietovei nebūdingus statinius, keisti erdvinę kompoziciją, panoramas ir siluetus, taip pat siekiama išlaikyti nepakeistą mišku apaugusių kopų foną, išskyrus atvejus, kai pastatų aukštis mažinamas siekiant panaikinti statybomis padarytą žalą kultūriniam kraštovaizdžiui, gamtai ir kultūros paveldui (9.2.1.2 punktas);

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje draudžiama keisti sodybų (pasta-tų išdėstymo) struktūrą, statyti vietovei nebūdingus pastatus, mažuosius kraštovaizdžio architektūros statinius (įstiklintas pavėsines, uždaras malkines ir kita), mažinti želdynų (įskaitant darželius ir gėlynus) plotus prie namų (9.2.1.4 punktas).

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktuose, įgyvendinant mi-nėtus KNNP tvarkymo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktuose įtvirtintus bendruosius teritorijos apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyven-vietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti visos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos bendrieji reikalavimai.

8.2.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkto nuostatas aiškinant kartu su šio plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktų nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti teritorijos autentišką užstatymo struktūrą ir išlaikyti pastatų išvaizdą, ginčijama-me KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) buvo nustaty-tas įgyvendinant visos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos bendruosius reikalavi-mus, nustatytus KNNP tvarkymo plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktuose. Tai inter alia reiš-kia, kad sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida, inter alia negalėjo būti pakeisti skly-po užstatymo tankumas ir pastatų aukštis, pastatų išdėstymo struktūra, statomi šiai vietovei nebūdingi pastatai ir statiniai, kaip antai įstiklintos pavėsinės, keičiama erdvinė kompozicija.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvę nustatyti konkretūs reikalavimai tam tikram sklypui detalizavo ir sukonkretino bendruosius visai kraštovaizdžio išsaugo-mojo tvarkymo zonai taikomus tvarkymo reikalavimus (kaip antai: reikalavimu pašalinti stiklinį priestatą sukonkretintas draudimas statyti vietovei nebūdingus stiklinius stati-nius; reikalavimu atitinkamai pertvarkyti medinę verandą sukonkretintas reikalavimas nekeisti pastatų aukščio ir erdvinės struktūros ir pan.).

8.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vy-riausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Klai-pėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendime (priimtame administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011), be kita ko, buvo konstatuota, kad Nerin-gos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų ir kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai; taip pat šiuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu sklypo, esančio adresu Lotmiškio g. 1, Nida, savininkas įpareigotas nugriauti jam nuosavybės



teise priklausančius statinius, pastatytus neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu, ir pertvarkyti kai kurias statinio dalis taip, kad statinys ir jo priklausiniai atitiktų teisės ak-tuose, inter alia KNNP planavimo schemoje, nustatytus reikalavimus.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustaty-tas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius doku-mentus; minėtame sprendime taip pat nustatyta, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai.

Kaip minėta, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybė, nustatydama ginči-jamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, rėmėsi būtent šio teismo sprendimo rezoliucine dalimi, kurioje inter alia buvo nurodyta, kaip turi būti pertvarkyti sklype adresu Lotmiškio g. 1, Nida, esantys statiniai, kad atitiktų tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

9. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte nurodytas sklypas, esantis adresu Naglių g. 20, Nida, pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punktą priskirtas kraš-tovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonai GEp, kuri išskiriama vertingų planinės struktū-ros elementų turinčiose, tačiau praradusiose architektūrinę ir užstatymo vertę Kuršių neri-jos urbanistinių draustinių dalyse, tvarkomose transformavimo ir atnaujinimo priemonė-mis pagrįstu būdu. Šiai zonai taikomas pertvarkomasis saugančiojo tvarkymo reglamentas, kuris taikomas smarkiai pakeistose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenamųjų vietovių dalyse, iš esmės praradusiose architektūrinę užstatymo vertę, tačiau svarbiose bendros istorinės urbanistinės raidos požiūriu ir turinčiose vertingų urbanistinės planinės struktūros elementų. Šios gyvenamųjų vietovių dalys tvarkomos pagal minėtame KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punkte nustatytus reikalavimus (85 punktas).

9.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvo nustatyta:„9.2.3.2. sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vieto-

je statant naujus, pastatų išvaizda keičiama į artimesnę saugomai aplinkai, nedidinamas esamas užstatymo tankumas ir didžiausias pastatų aukštis, pastatų tūriai skaidomi dali-mis, atitinkančiomis Kuršių nerijai būdingą architektūrą ir medžiagas. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompo-zicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: prie pastato po detaliojo plano patvirtinimo (2004 m. rugsėjo 22 d.) pristatytas stiklinis priestatas teisės aktų nustatyta tvarka išardomas, taip pat išardoma pavėsinė šiaudiniu stogu prie Naglių g.;“.

Taigi pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvo įtvirtinti teritorijos tvarkymo reikalavimai konkrečiam kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos sklypui, esančiam adresu Naglių g. 20, Nida: šiame punkte buvo nustatyta, kaip konkrečiai turėtų būti rekonstruojami sklype esantys poilsio namai ar jų vietoje statomi nauji statiniai, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius doku-mentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo po-veikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Siekiant šio rezultato, buvo nustatyta, jog tam, kad minėtame sklype esantys statiniai atitiktų nustatytai kraštovaizdžio tvarkymo zonai keliamus tvarkymo reikalavimus, turi būti išardytas stiklinis priestatas ir pavėsinė

92



šiaudiniu stogu. Taigi šioje nuostatoje buvo įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys).

9.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkto nuostatos aiškinti-nos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos transformavimo ir atnaujinimo priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti pastatų planinę struktūrą ir jos ele-mentų apsaugą, kontekste.

9.2.1. Paminėtinos tokios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylai aktualios KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punkto nuostatos:

– leidžiama formuoti vietos sąlygas atitinkančią architektūrinę išraišką: turi būti pa-rengta Nidos centrinės dalies, priskirtos GEp zonai, detaliojo plano koncepcija, kuria siekiama inter alia pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus, atkurti istorinei Nidos struktūrai būdingas erdves;

– į šią tvarkymo zoną patenkantys sovietinių metų pastatai teisės aktų nustatyta tvarka rekonstruojami arba griaunami, rekonstruojami plokščiastogiai pastatai skaido-mi dalimis, uždengiami šlaitiniais čerpių stogais, pastatų išvaizda keičiama į artimesnę saugomai aplinkai.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punkte, įgyvendinant minėtus KNNP tvarky-mo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktuose įtvirtintus teritorijos apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti Nidos centrinės dalies kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos bendrieji reikalavimai.

9.2.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkto nuostatas aiški-nant kartu su šio plano 9.2.3.1 punkto nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti statinių planinės struktūros, jos elementų apsaugą, ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, plana-vimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) buvo nustatytas įgyvendinant Nidos centrinės dalies kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos bendruosius reikalavi-mus pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punktą. Tai inter alia reiškia, kad sklype, esan-čiame adresu Naglių g. 20, Nida, turėjo būti siekiama pašalinti Nidos aplinkai nebūdin-gus architektūros naujadarus, atkurti istorinei Nidos struktūrai būdingas erdves.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvę nustatyti konkretūs reikalavimai tam tikram sklypui detalizavo ir sukonkretino šiai zonai taikomus tvarkymo bendruosius reikalavimus (kaip antai reikalavimu pašalinti stiklinį priestatą buvo detalizuotas reikala-vimas pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus).

9.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vy-riausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartyje (priimtoje adminis-tracinėje byloje Nr. A146-88/2009) buvo konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų, taip pat kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame nusta-tytas teisinis reguliavimas, šioje byloje ginčijamas inter alia tuo aspektu, kad, pasak pa-reiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas, buvo priimtas teismo sprendimas,



kuriame nuspręsta, kad sklype, esančiame adresu Naglių g. 20, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualu pažymėti, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu, t. y. tai, kad juose, pasak pareiškėjos, konstatuota, kad nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir nustatyta, kaip turėtų būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padariniai, iš esmės yra tapatus.

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano, kuris yra specialusis saugomos teritorijos planavimo dokumentas, 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, aiškinamuose kartu su kitomis KNNP tvarkymo plano nuostatomis, inter alia su 1, 2, 4.1–4.3 punktais, taip pat atitinkamai su 9.2.1.1, 9 2.1.2, 9.2.1.4, 9.2.3.1 punktais, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimų įgy-vendinimą, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių ir tuo tikslu įgyvendinant bendruosius KNNP apsaugos ir tvar-kymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti detalūs atitinkamai kraš-tovaizdžio tvarkymo zonai (išsaugančiojo tvarkymo arba pertvarkomojo tvarkymo) pri-skirtų konkrečių teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai). Šiais konkrečiai teritorijai skirtais sprendiniais, kuriais vadovaujantis nurodyti sklypai turėjo būti tvarkomi taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius do-kumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo povei-kio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, sukonkretinti atitinkamai kraštovaizdžio zonai taikomi bendrieji tvarkymo reikalavimai (kaip antai: nedidinti sklypų užstatymo tankumo ir pastatų aukščio; pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus; naudoti atitinkamas medžiagas; išlaikyti puošybos elementus ir pan.).

Paminėtina ir tai, kad dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutari-mą, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių sta-tybų padarinių šalinimo būdai, buvo priimti teismų sprendimai, kuriuose konstatuota, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; teismo sprendimu, kuriuo, pasak suinteresuoto asmens atstovų, vadovavosi Vyriausybė, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, buvo nustatyta, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžian-čius dokumentus, padariniai sklype adresu Lotmiškio g. 1, Nida.

11. Vyriausybė 2019 m. spalio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1080 „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacio-nalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimas), kuris įsigaliojo 2019 m. lapkričio 6 d.

Šiuo Vyriausybės nutarimu KNNP tvarkymo planas (2012 m. birželio 6 d. redakcija) pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

11.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu pakeistas KNNP tvarkymo planas buvo parengtas įgyvendinant Vyriausybės 2015 m. ba-landžio 15 d. nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano

94



rengimo“ (toliau – Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas), kurio 1 punktu pri-tarta KNNP tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas tuo metu galiojęs KNNP tvarkymo planas, patvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu, rengimo pradžiai.

Pagal Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 2.3 punktą vienas iš rengiamo KNNP tvarkymo plano planavimo tikslų – derinti valstybės ir savivaldybių, fizinių ir juridinių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke sąlygų.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 3 punktu Lietuvos Respublikos aplin-kos ministerijai pavesta parengtą KNNP tvarkymo planą pateikti tvirtinti Vyriausybei.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas buvo papildytas ir keletą kartų keičia-mas, inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta, kad, teritorijų planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms iki 2019 m. spalio 31 d. nesuderinus KNNP tvarkymo plano sprendinių, šio plano teritorijų planavimo procesas nutraukiamas.

11.2. Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“, kuriuo Vyriausybei pateiktas svarstyti minėtas Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projektas, matyti, kad koreguojant KNNP tvarkymo planą buvo įvertinti inter alia valstybės interesai, taip pat kad KNNP tvarkymo planą siūlyta koreguoti, kad būtų sudarytos prielaidos sudaryti taikos sutartis ir taip užbaigti teisminius ginčus ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

11.3. Taigi, kaip matyti iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo, kuriuo inter alia pritarta patikslinto KNNP tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projekto teikimo dokumentų, Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano nuostatos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teri-torijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

12. Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu KNNP tvarkymo planą išdėsčius nauja redakcija, buvo pakeistos inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų nuostatos.

12.1. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nusta-tyta: „sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos (sodybinio) už-statymo tipas ir architektūrinė išraiška – pagrindinis pastatas ir priklausinys. Išardomos jungtys tarp statinių ir stiklinis priestatas (veranda);“.

12.1.1. Palyginus KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte matyti, jog jis pakito taip, kad:

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nebėra rei-kalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, kuris buvo įtvirtintas KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redak-cija) 9.2.1.7 punkte, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius



dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo po-veikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatyti tik reikalavimai išardyti jungtį tarp statinių ir stiklinį priestatą;

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nebėra nuostatos, kad „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumen-tus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vie-tovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“.

12.1.2. Konstatuotina, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu pakito iš esmės: jame nebėra nuostatos, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) skiriasi nuo įtvirtintojo KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte tuo, kad reikalaujama tik išardyti jungtį tarp statinių ir stiklinį priestatą kaip neatitinkančius tradicinio žvejo so-dybos (sodybinio) užstatymo tipo ir architektūrinės išraiškos, tačiau nebėra reikalavimų pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį.

12.1.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriau-siojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartimi (priimta administracinėje byloje Nr. A2-492/2016) paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos administracinio teis-mo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, vadovaujantis KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punktu, sklype Lotmiškio g. 1, Nida, esan-čių statinių savininkas įpareigotas per vienus metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sklype esančius statinius išardyti ir pertvarkyti taip, kaip nurodyta tame teismo sprendi-me. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-3104-618/2019) sklype Lotmiškio g. 1, Nida, esančių statinių savininkui skirta bauda už Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendime nustatytų reikalavimų pertvarkyti ir atkurti sklype esančius stati-nius taip, kaip nurodyta šiame teismo sprendime, nevykdymą.

12.2. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nusta-tyta: „sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje sta-tant naujus, pastatų architektūrinė išraiška keičiama taikant senųjų vilų ar žvejų sodybų pastatams būdingą mastelį, proporcijas, aukštį, medžiagas, puošybos elementus;“.

12.2.1. Palyginus KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte matyti, jog jis pakito taip, kad:

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nebėra kon-krečių reikalavimų sklype Naglių g. 20, Nida, išardyti stiklinį priestatą, taip pat išardy-ti pavėsinę šiaudiniu stogu prie Naglių g., kurie buvo įtvirtinti KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų

96



savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatyti abstraktūs rei-kalavimai rekonstruojant esamus ir statant naujus pastatus laikytis senųjų vilų ar žvejų sodybų pastatams būdingo mastelio, proporcijų, aukščio, medžiagų, puošybos elementų;

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nebėra nuostatos, kad „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumen-tus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vie-tovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“.

12.2.2. Konstatuotina, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu pakito iš esmės: jame nebėra nuostatos, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte įtvirtintas teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, planavimo užda-vinių sprendimo rezultatas (sprendinys) skiriasi nuo įtvirtintojo KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte tuo, kad šioje teritorijoje esančių statinių tvarkymui nebėra nustatyta konkrečių reikalavimų, kaip antai išardyti stiklinį priestatą ir pavėsinę šiaudiniu stogu, o yra nustatyti abstraktūs reikalavimai esamų statinių rekons-trukcijai ir naujų statymui.

12.2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 2-388-563/2014) buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria sklype Naglių g. 20, Nida, esančių statinių savininkas buvo inter alia įpareigo-tas išardyti stiklinį priestatą ir pavėsinę šiaudiniu stogu. Pažymėtina ir tai, kad iš Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties (priimtos civilinėje byloje Nr. e2VP-6391-824/2019), kuria atidėtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties vykdymas, be kita ko, dėl to, kad buvo rengiamas patikslintas KNNP tvarkymo planas, maty-ti, jog sklype Naglių g. 20, Nida, stiklinis priestatas buvo išardytas, tačiau pavėsinė šiaudiniu stogu neišardyta, t. y. teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įvykdyta iš dalies.

12.3. Apibendrinant KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jis, palyginti su įtvirtin-tuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės inter alia tuo, kad jame nebėra nuostatos „statybų, vykdytų pagal neteisė-tai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertin-gąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad, be kita ko, siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažin-ti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai): nebėra numatyta, kad kai kurie nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą



leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, t. y. nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu.

13. Kaip minėta, Kuršių nerija įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai pada-ryta 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje pagal šį kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuo-latinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmo-gaus veiklos intervencijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi Kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar.“

13.1. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos 5 straipsnyje, sie-kiant inter alia užtikrinti efektyvias ir veiklias priemones valstybių šios konvencijos da-lyvių teritorijoje esančiam kultūros ir gamtos paveldui išsaugoti (konservuoti), nustaty-ta, kad kiekviena valstybė privalo stengtis, be kita ko, imtis tinkamų įstatymo nustatytų priemonių, būtinų šio paveldo identifikavimui, globai, išsaugojimui (konservavimui), prezentavimui ir reabilitavimui (d punktas).

13.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įra-šius kultūros ar gamtos vertybę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos ir šios konvencijos įgyvendinimo gairių (2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

13.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręs-damas dėl nuosavybės teisių į pastatus, esančius Kuršių nerijos nacionaliniame parke, apribojimo, yra pažymėjęs, jog tai, kad Kuršių nerija 2000 m. įrašyta į UNESCO Pasau-lio paveldo sąrašą, reiškia, jog valstybės veiksmų laisvė priklauso nuo jos tarptautinių įsipareigojimų UNESCO, ir nekyla abejonių, kad priemonės, skirtos į UNESCO sąrašą įrašytai teritorijai apsaugoti, galėjo būti griežtos (2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB Kristiana prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36184/13, 109 punktas).

II

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti nebegaliojančių teisės aktų konstitucingumą

14. Kaip minėta, KNNP tvarkymo planą išdėsčius nauja 2019 m. spalio 30 d. re-dakcija, pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės tuo, kad jame nebėra nuostatos „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius doku-mentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“, taip pat nustatyti kitokie nuro-dytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai).

98



15. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redak-cija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai).

15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įsta-tymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsny-je nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai, 2014 m. spalio 7 d. sprendimas), o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta (inter alia 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.1.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad oficialioji konstitucinė pra-šymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstituci-jai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), suformuota „diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija)) neturi įgaliojimų nutraukti pra-dėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į na-grinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti“ (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

15.1.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos, įtvirti-nančios Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), nuostatos Konstituci-nio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluotos Konstitucinio Teismo nutarimuose arba sprendimuose, priimtuose iki 2019 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsniu Konstitucijos 106 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, nustatančia, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straips-nio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Konstitucijos 107 straipsnis papildytas nauja 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo



dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.

Taigi Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymu 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas: kiekvienas asmuo, gindamas savo konstitucines teises ar laisves, turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų tirti teisės aktų, kurių pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti jo konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstituci-jai (kitam aukštesnės teisinės galios aktui) (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)); teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakci-ja)), inter alia per šiame įstatyme nustatytą terminą; konstitucinės justicijos byloje pagal šio asmens prašymą priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), yra pa-grindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą siekiant apginti to asmens konstitu-cines teises ar laisves (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)).

15.1.3. Pabrėžtina, kad individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis. Juo siekiama sudaryti galimybes veiksmingai apginti as-mens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu. Šiame kontekste pažymė-tina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį kiekvienas savo teises gali ginti remda-masis Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą siekiant apginti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves – Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, – yra būtinas tam, kad, įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio kons-titucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, Konstitucijai prieštaraujan-čio teisės akto (jo dalies) pagrindu priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas, siekiant paša-linti asmens konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimą ir (arba) atlyginti juo padarytą žalą.

15.1.4. Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija), 107 straipsnio 3 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatomis įtvirtinus individua-laus konstitucinio skundo institutą, iki tol suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), Konstituci-nio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų aktų gali kreiptis ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys.

15.1.5. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytam asmeniui kreipusis į Konstitucinį Teismą su pra-šymu ištirti teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas sprendimas galėjo pa-žeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitiktį Konstitucijai, o Konstituciniam Teis-mui neišsprendus to klausimo iš esmės tuo atveju, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės

100



aktas nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų užkirstas kelias tokiam asmeniui apginti savo pažeistas konstitucines teises ar laisves; kartu galėtų būti pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės. Konstitucijos aiškinimas, esą Konstitucinis Teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (bylą) tais atve-jais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų nesuderinamas su individualaus konstitucinio skundo instituto paskirtimi sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pa-žeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu.

Vadinasi, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą, išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, Konstituci-jos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo kreipiasi dėl įstatymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas spren-dimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti šio asmens prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioja, ar negalioja.

15.1.6. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą krei-pėsi ne teismai ir ne Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas (pakeistas), pradėta teisena turi būti nutraukta.

15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis pats ne kartą yra konstatavęs, vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitu-cinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, pagal Konstitucinio Teis-mo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) tuo atveju, kai į Konsti-tucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios, panai-kintas arba pakeistas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos).



16. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir trak-tuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teri-toriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tame nutarime Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ypatingą tuo metu galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reikšmę, taip pat tai, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) ir kad nepaisant joje įtvirtintų sprendinių būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, dėl to būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

17. Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, inter alia į tai, kad ginčijamas KNNP tvarkymo plane (2012 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su viešojo intereso – Kuršių nerijos ypatingos apsaugos – užtikrinimu, kurio neapgynus galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pa-reiškėjos Seimo narių grupės prašymą tirs KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams.

III

Įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriam ginčijama Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktis

18. Pareiškėja abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi CK 4.93 straipsniui ir Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

19. CK 4.93 straipsnyje „Savininko teisių apsauga“ nustatyta: „1. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.2. Niekas neturi teisės:1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savi-

ninko nuosavybe.3. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo

sprendimu ar nuosprendžiu.4. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.“Taigi CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių apsaugos garanti-

jos, taip pat nuosavybės teisės ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuosavybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo numatytais atvejais.

19.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuo-jantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas nuosavybės teisių apsau-gos institutą reglamentuojančias CK 4.93 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra pažymėjęs:

102



„Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę <...> nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. <...> savininkui yra pripažįstamos ne tik gali-mybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga <...> su-silaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai“ (2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą; be to, savininkas savavališ-kos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 29 punktas).

19.2. Vadinasi, pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuo-savybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių kitų asmenų teises ar viešuo-sius interesus; nuosavybės teisė gali būti apribota teismo sprendimu ar įstatymo numatytais atvejais, inter alia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atveju.

20. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio „Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 2 dalyje nustatyta:

„2. Jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galioji-mą, jis savo sprendimu:

1) įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, val-dytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šios dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar per-tvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas;

3) leidžia šios dalies 1 punkte nurodytam asmeniui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projek-tus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldo-saugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus;

4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsa-kovo) ar kito šios dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytus statinio projekti-nius dokumentus (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams,



išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.“

Taigi Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvir-tinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo.

20.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal ne-teisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiai-siais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus arba tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, arba atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas.

Vadinasi, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus tam tikrais atvejais teismas, vadovaudamasis inter alia specialiojo planavimo dokumentų sprendiniais, negali priimti kitokio sprendimo, kaip tik įpareigoti statinį nugriauti ar išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį).

20.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojan-tis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pa-darinių šalinimą, be kita ko, yra pažymėjęs, kad savininko nuosavybės teises ribojančios priemonės taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savava-liškos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pada-rinius; statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalini-mo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu (2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 58–59 punktai; 2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 31 punktas; 2019 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2019 46–47 punktai).

21. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios ir Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatos.

21.1. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų pla-navimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į:

1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta;

https://www.infolex.lt/tp/1601480




104



2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik staty-bą leidžiantis dokumentas.“

Taigi pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys įstatyme nurodyta tvarka kreipiasi į teismą dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir (arba) tokios statybos padarinių šalinimo.

21.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Staty-bos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškina-mas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami tam tikrą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administravimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

IV


22. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės nutarimo, kuriuo re-glamentuojamas saugomos teritorijos Kuršių nerijos ir joje įsteigto nacionalinio parko tvarkymas, nuostatų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam valdžių padalijimo principui.

23. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis) ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis).

23.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konsti-tucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

23.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Teisės nor-momis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas; toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais ne tik įtvirtinant savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam; nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja



naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

23.3. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvir-tintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negali-mas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti riboja-ma tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) kons-tituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstaty-muose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

24. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respubli-koje vykdo tik teismai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teismų įgaliojimų vykdyti teisingumą doktriną.

24.1. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės val-džios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nuta-rimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).

24.2. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugo-ti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.3. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisin-gumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo sam-prata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigia-muosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdo-mas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo princi-pais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.4. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); negalima nustaty-ti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylan-tiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia

106



jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstituci-nės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės normos imperatyvumas savai-me negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas (2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas).

24.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra viena svar-biausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai); Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema; jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės princi-pai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

24.6. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais (1997 m. lapkričio 13 d. spren-dimas). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konsti-tucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevyk-dymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

25. Teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą (2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Kaip minėta, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos; tai kyla iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, ir kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija (inter alia 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė ir atsvara, nelei-džianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės val-džios įgaliojimų vykdymą, apibūdina Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį (2006 m. gegužės 9 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai); jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pagal kons-titucinį valdžių padalijimo principą valstybės valdžios institucija negali perimti kitoms institucijoms Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

26. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės nutarimo nuostatų atitiktis Konstitucijai.



Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti valstybinį valdymą (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. birželio 29 d. nuta-rimai). Konstituciniai Vyriausybės įgaliojimai yra nustatyti Konstitucijos 94 straipsnyje, taip pat įvairiuose kituose Konstitucijos straipsniuose. Šios bylos kontekste pažymėti-na, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė inter alia tvarko krašto reikalus (1 punktas), vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo (2 punktas), vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punk-tas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas; Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio; vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą (1999 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar nebuvo, o pagal šio straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad įgyvendintų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (2000 m. kovo 15 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai); Vyriausybė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją gali savo nutarimais nustatyti tvarką, kurios laikantis turi būti įgyvendinami įstatymų reikalavimai (2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

27. Kaip minėta, Vyriausybės nutarimu, kurio nuostatų atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, reglamentuojamas saugomos teritorijos Kuršių neri-jos ir joje įsteigto nacionalinio parko tvarkymas.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nusta-tytas ypatingas teisinis režimas; tokį traktavimą lėmė tai, kad Kuršių nerijos kraštovaiz-dį formavo ne tik gamtos procesai, bet ir žmogaus veikla, todėl joje atsispindi gamtinės aplinkos ir žmogaus sąveika; čia yra išlikęs ilgą laiką Kuršių nerijoje gyvenusios (dabar jau išnykusios) kuršių genties etnografinis paveldas, taip pat kultūros paveldo pavyzdžių, kaip antai: žvejų gyvenvietės, kuriose žmogaus ir gamtos sąveika etnokultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriais yra išskirtinės visuotinės vertės; savo masteliu unikalūs architektū-ros darbai, kurie istoriniu, meniniu ir moksliniu požiūriais yra išskirtinės vertės; arche-ologinės vietovės, itin reikšmingos dėl smėlio užpustytų kaimų; ypatingą Kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtos ir kultūros paveldas.

Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktuali Konsti-tucijos 54 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, taip pat Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi Lietuvos isto-rijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

27.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, natūrali gamtinė aplinka, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nuta-rimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

108



27.1.1. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ supo-nuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir dis-kreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau šis priskyrimas turi būti pagrįstas; atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.) (2007 m. liepos 5 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

27.1.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje minimos ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios; tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, apribojimus, draudimus; tokie apribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pa-keistas kraštovaizdis, atskiri tam tikrose vietovėse esantys objektai ir pan. (2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsau-gojimu ir racionaliu naudojimu, turi įgaliojimus nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą, kuris suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri tam tikrose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius apribojimus ir draudimus (2007 m. liepos 5 d. nutari-mas). Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos pasekmes; tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.) (2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

27.1.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjek-tams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji apribo-jimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims; gali būti nustatyti ir tokie apribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau, negu būtina vi-suotinai svarbiems tikslams pasiekti (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

27.1.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vie-tovių apsauga, aiškinama Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisių apsaugą, visuomenės ir asmens interesų derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja įstatymų leidėją numatyti teisinę atsakomybę už nustatytų apribojimų, draudimų nepai-symą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus; teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, tad Konstitucija netoleruoja



tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui už nustatytų apribojimų, draudimų nepaisymą, na-tūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus teisės aktuose nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta, užteršta ar kitaip pažeista; tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais (2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

27.2. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

27.2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kultūra yra nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę; kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas, taigi jos yra ginamos ir saugomos Konstitu-cijos; kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas (2005 m. liepos 8 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

27.2.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad, atsižvelgiant į valstybinės reikšmės kultūros objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos apsaugoti; tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, neatleidžia valstybės nuo pareigos užti-krinti jų apsaugą ir rūpintis jais (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

28. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Kur-šių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso, esančio nacionalinio ir pasaulinio gamtos, istorijos ir kultūros paveldo dalimi, išliekamąją vertę da-barties ir ateities kartoms, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį Kuršių nerija yra saugotina ypač vertinga vietovė ir visuotinę reikšmę turintis gamtos ir kultūros paveldo objektas; valstybės konstitucinė priedermė yra užtikrinti Lietuvos Respublikai pri-klausančios Kuršių nerijos dalies ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Tai inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, valstybė privalo išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, inter alia jos vertingąsias savybes, be kita ko, išskirtinį kraštovaizdį, kultūros, gamtos, istorijos paveldą, unikalius architektūros objektus ir archeologines vietoves. Vykdant šią konstitucinę pareigą teisės aktuose turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus.

28.1. Pažymėtina, kad, įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įga-liojimus, inter alia tvarkyti krašto reikalus, vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įsta-tymų įgyvendinimo, vykdyti kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią vals-tybės pareigą išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, taigi užtikrinti ir Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

110



28.2. Vykdant iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, suponuojantis inter alia ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribojimus ir draudimus, turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir nau-dotojams. Atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esan-čių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavy-bės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

28.3. Atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą pai-syti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konsti-tucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga iš-saugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsau-gą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo reži-mo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisin-ti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridi-niams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

V

Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų

atitikties Konstitucijai ir įstatymams vertinimas

29. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nu-tarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, CK 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

30. Pareiškėjos teigimu, šiuose KNNP tvarkymo plano punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštaravo Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo princi-pui dėl to, kad tik teismas, o ne Vyriausybė gali konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir nustatyti, kaip turi būti pašalinti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų doku-mentus, padariniai, todėl Vyriausybė, nustačiusi ginčijamą teisinį reguliavimą, įsiterpė į



teismo kompetenciją ir perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti statybų neteisėtumo faktą ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo būdo. Pareiškėjos manymu, ginčijamas Vyriausybės nutarimu nustatytas teisi-nis reguliavimas, kuriuo buvo nurodyta, kaip turi būti pertvarkyti ir (arba) išardyti tam tikri statiniai, taip pat apribojo tų statinių savininkų nuosavybės teises, nors jos gali būti apribotos tik teismo sprendimu; todėl, pasak pareiškėjos, ginčijamas teisinis reguliavimas taip pat prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.93 straipsniui.

Iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji savo abejones dėl abiejų ginčijamų KNNP tvar-kymo plano punktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams grindžia tais pačiais argumen-tais, be to, ji ginčija šių punktų atitiktį toms pačioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.

31. Kaip minėta, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu, t. y. tuo, kad juose, pasak pareiškė-jos, konstatuota, jog nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir nustatyta, kaip turėtų būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padariniai, iš esmės yra tapatus.

32. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos ginčijamu aspektu KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tapatus, taip pat į tai, kad šių nuostatų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pareiškėja ginčija remdamasi tais pačiais ar-gumentais, šių punktų atitiktis tiek Konstitucijai, tiek įstatymams tirtina kartu.

33. Minėta, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano, kuris yra specialusis saugo-mos teritorijos planavimo dokumentas, 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, aiškinamuose su kito-mis KNNP tvarkymo plano nuostatomis, inter alia su 1, 2, 4.1–4.3 punktais, taip pat ati-tinkamai su 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4, 9.2.3.1 punktais, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus, Kuršių nerijos nacionalinio parko pla-navimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių ir tuo tikslu įgyven-dinant bendruosius KNNP apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti detalūs atitinkamai kraštovaizdžio tvarkymo zonai (išsaugančiojo tvarkymo arba pertvarkomojo tvarkymo) priskirtų konkrečių teritorijų planavimo už-davinių sprendimo rezultatai (sprendiniai), kuriais vadovaujantis nurodytos teritorijos turėjo būti tvarkomos taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą lei-džiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedary-tų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; šiais konkrečiai teritorijai skirtais sprendiniais sukonkretinti atitinkamai kraštovaizdžio zonai taikomi tvarkymo bendrieji reikalavimai (kaip antai reikalavimai nedidinti sklypų užstatymo tankumo ir pastatų aukščio, pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus, naudoti atitinkamas medžiagas, išlaikyti puošybos elementus ir pan.).

Minėta ir tai, kad Vyriausybė šį planą patvirtino įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, inter alia įtvirtintus Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu), Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. re-dakcija) 28 straipsnio 6 dalyje, ir atsižvelgdama į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą.

Taip pat minėta, kad dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą buvo priimti atitinkami teismų sprendimai, kuriuose konstatuota, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, neatitinkančius inter alia tuo metu galiojusios

112



KNNP planavimo schemos sprendinių; teismo sprendimu taip pat nustatyta, kaip turi būti šalinami tokios statybos padariniai sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida.

34. Sprendžiant dėl ginčijamų KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitik-ties Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padali-jimo principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį valdžių padalijimo principą jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti teisingumo, tai teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija; įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teis-mui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusi-žengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti tei-singą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo konstitucinės sampratos.

Be to, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėta, kad:– pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį Kuršių nerija yra sau-

gotina ypač vertinga vietovė ir visuotinę reikšmę turintis gamtos ir kultūros paveldo objektas; valstybės konstitucinė priedermė yra užtikrinti Lietuvos Respublikai priklau-sančios Kuršių nerijos dalies ypatingą apsaugą kaip viešąjį interesą;

– vykdant šią konstitucinę valstybės pareigą teisės aktuose turi būti nustatytas spe-cialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vie-tovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus;

– įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones; kitaip nebūtų sudaryta prielaidų veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kul-tūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, taigi užtikrinti ir Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą;

– atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos gina-mą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant spe-cialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių neri-joje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

34.1. Taigi Vyriausybė, 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinusi saugomos teritorijos Kuršių nerijos nacionalinio parko specialųjį planavimo dokumentą KNNP tvarkymo planą, inter alia ginčijamuose 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi detalius atitinkamai kraštovaiz-džio tvarkymo zonai priskirtų konkrečių teritorijų (sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), kuriais vadovau-jantis nurodytos teritorijos turėjo būti tvarkomos taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisė-tai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų



savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, numatė kon-krečias pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, skir-tas, be kita ko, tam tikriems Kuršių nerijos nacionalinio parko objektams apsaugoti, t. y. nurodė, kurie ginčijamuose punktuose reglamentuojamose teritorijose esantys statiniai (jų dalys) turi būti išardyti ir (arba) pertvarkyti dėl to, kad, kaip konstatuota atitinkamuose teis-mų sprendimuose, buvo pastatyti ar pakeisti nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jį įgyvendinančių priemonių, inter alia iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusios KNNP planavimo schemos sprendinių.

34.2. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai per-tvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra pro-porcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai turi būti taikomas specialus apsaugos ir naudojimo režimas, kuris suponuoja inter alia statybų apribojimus ir draudimus, o Vyriausybė privalo nustatyti šio režimo įgyvendinimo priemones, kurios, kaip minėta, ir buvo nustatytos KNNP tvarkymo plane, konstatuotina, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nu-statytu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gy-venvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, įtvirtinti detalūs ir konkretūs nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, nelaikytinas savaime varžančiu teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.

34.3. Be to, kaip minėta, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, juo buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų šalinimo padariniai, buvo priimti atitinkami teismų sprendimai, kuriuose nurodyta, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose minimuose sklypuose statybos vykdy-tos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėja, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. bir-želio 6 d. nutarimą būtent teismai, o ne Vyriausybė konstatavo, kad statybos pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos pagal tuo metu galiojusiems KNNP tvarkymą reguliavusiems teisės aktams prieštaravu-sius dokumentus. Minėta ir tai, kad šie teismų sprendimai aukštesnės instancijos teismų sprendimais liko nepakeisti; įsiteisėjusiais teismų sprendimais nurodytų sklypų savinin-kai įpareigoti atitinkamai pertvarkyti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius.

Taigi Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose vartojama formu-luotė „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padari-niai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“ vertintina kaip reiškianti ne Vyriausybės spren-dimą, kad ginčijamuose punktuose nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal netei-sėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, o tai, kad Vyriausybė, nustatydama ginči-jamą teisinį reguliavimą, rėmėsi iki Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo priėmimo

114



priimtuose teismų sprendimuose nustatytais faktais. Tokio vertinimo nekeičia tai, kad dėl sklypo Lotmiškio g. 1, Nida, priimtas teismo sprendimas buvo dar neįsiteisėjęs, nes, kaip minėta, aukštesnės instancijos teismų sprendimais statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduo-tus statybą leidžiančius dokumentus, faktų konstatavimas liko nepakeistas.

Pažymėtina, kad Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nusta-tytu teisiniu reguliavimu siekta sureguliuoti, kaip turi būti tvarkomos konkrečios teritorijos, kad jose esantys objektai atitiktų tai teritorijai keliamus reikalavimus ir kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai.

34.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatydama ginčijamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavi-mą Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti, kad statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo ir taip pažeidė Konstituci-jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio valdžių padalijimo principo reikalavimus.

Konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, kaip minėta, siekiant konstituciškai pateisinamo tikslo atkurti tai, kas nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, nustatytos minėto režimo įgyvendinimo priemonės, kuriomis inter alia buvo numatyta ginčijamuose punktuose nurodytose teritorijose esančius statinius (jų dalis) išardyti ir (arba) pertvarkyti, savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kaip turi būti tvarkomi nurodytuose sklypuose esantys statiniai, kad atitiktų kon-krečios teritorijos tvarkymui keliamus reikalavimus, pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis.

34.5. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam valdžių padalijimo principui.

35. Pareiškėja taip pat ginčija KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį inter alia Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

35.1. Minėta, kad Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduo-tą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo; pagal šios dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsau-gos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialio-jo teritorijų planavimo dokumentus ar tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar per-tvarkytas statinio dalis, ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį.



35.2. Vadinasi, teismas, spręsdamas dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą privalo vadovautis Kuršių nerijos specialiuoju planavimo dokumentu, t. y. KNNP tvarkymo planu, ir remtis šiame plane įtvirtintais teritorijų tvarkymo spren-diniais, kuriais nustatyta, kaip turi būti tvarkoma konkreti teritorija, kad nebūtų men-kinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas pagal KNNP tvarkymo plane įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas būtent pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies nuostatas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti, arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį.

35.3. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržy-mas; Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisinį reguliavimą, susijusį su statybos, pažei-džiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimu, yra konstatavęs, jog teisinis regu-liavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis sie-kiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

35.4. Vadinasi, tai, kad ginčijamomis KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų nuostatomis juose nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, siekiant užtikrinti kultū-ros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių, taip pat siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vie-tovės vertingąsias savybes, buvo suformuluoti detaliai ir konkrečiai, inter alia nurodant, kaip turi atrodyti konkretūs pastatai, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios sa-vybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, savaime nėra pagrindas jas traktuoti kaip užkertančias kelią teismui priimti teisingą sprendimą pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį, kurios 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu teismas įpareigotas vadovautis inter alia specialiojo plana-vimo dokumentuose įtvirtintais sprendiniais.

35.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

36. Pareiškėja taip pat ginčija KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį CK 4.93 straipsniui.

36.1. Kaip minėta, CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių ap-saugos garantijos, taip pat nuosavybės teisės ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuo-savybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo nu-matytais atvejais. Minėta ir tai, kad pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuosavybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių inter alia viešuosius interesus.

36.2. Minėta ir tai, kad vykdant iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą

116



kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos ap-saugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribo-jimus ir draudimus ir kuris turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams; įgyvendindama Konstituci-jos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių ne-rijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones; pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunai-kinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės.

36.3. Taip pat minėta, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakci-ja) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami atitinkamą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administra-vimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose te-ritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

36.4. Vadinasi, vien tuo, kad Vyriausybė, siekdama išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatė detalius konkrečių teritorijų tvarkymo sprendinius, pagal kuriuos atitinkami statiniai (jų dalys) privalo būti išardyti ir (arba) per-tvarkyti, nebuvo pažeistos tuose sklypuose esančių statinių savininkų nuosavybės teisės.

36.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvar-kymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo CK 4.93 straipsniui, kuriame įtvirtintos savininko teisių apsaugos garantijos.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, CK 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

VI

Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitikties Konstitucijai vertinimas

38. Kaip minėta, Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu KNNP tvarkymo planas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Minėta ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju KNNP tvar-kymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės inter alia tuo, kad siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti



prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nusta-tyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai): nebėra numatyta, kad kai kurie nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūri-nei erdvinei kompozicijai, t. y. nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu.

39. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konsti-tucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuos-tatos, kuriomis pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, privalo tai kons-tatuoti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).

40. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad, atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, Konstitu-cijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užti-krinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kur-šių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, vi-siems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, ir atlyginti tokiais veiksmais gamtinei ir kultūrinei aplinkai padarytą žalą.

Minėta ir tai, kad priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo spren-dimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

41. Taip pat minėta, kad dar iki Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo įsigalioji-mo dėl KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių buvo priimti ir yra įsiteisėję teismų sprendimai (atitinkamai minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d.

118



nutartis ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis), kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad nurodytose teritorijose, nesilaikant anksčiau galiojusioje KNNP planavimo schemoje įtvirtintų reikalavimų, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, nustatyta, kokius padarinius sukėlė tokios statybos, ir, vadovaujan-tis KNNP planavimo schemoje, o vėliau – KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punk-tuose buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu, tuose sklypuose esančių statinių savininkai įpareigoti tam tikrus statinius ir (arba) jų priklausinius išardyti, pertvarkyti ir atkurti taip, kad jie atitiktų KNNP tvarkymo plane (2012 m. birželio 6 d. redakcija), inter alia 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, buvusius įtvirtintus reikalavimus, taip pat yra priimtos su šių nutarčių vykdymu susijusios nutartys (atitinkamai minėtos Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartis ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartis).

42. Konstatuotina, kad Vyriausybė, siekdama, kaip minėta, derinti valstybės ir pri-vačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos na-cionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi kitokius nurodytų teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), nei iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. nebenustačiusi, kad tam tikri nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti paša-linti ar pertvarkyti taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžian-čius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigia-mo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai (būtent: sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį; sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu), nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur, sudarė prielaidas įteisinti iki tol galiojusių KNNP planavimo schemos ir KNNP tvarky-mo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) pažeidimų padarinius ir nevykdyti įsiteisėju-sių teismų sprendimų, kuriais KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkai inter alia įpareigoti išardyti, perstatyti ar atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos ap-saugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista. Pažymėtina, kad įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymas negali būti konstituciškai pateisinamas inter alia Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo rengimo ir šio nutarimo projekto teikimo dokumentuose minimu siekiu baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir suma-žinti valstybės biudžeto išlaidas.

Kartu paminėtina ir tai, kad pagal KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, nebėra nustatyta reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukš-tą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu, numatytos Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės traktuotinos kaip nustatančios mažesnį Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos teritorijos, apsaugos lygį, nei nustatyta įsitei-sėjusiuose teismų sprendimuose, kuriais minėtų statinių savininkai įpareigoti atitinka-mus statinius išardyti ir (arba) pertvarkyti.



43. Taigi KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punk-tuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie yra privalomi inter alia visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

45. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti tai-komas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstituci-nio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai, kuriuose nustatyta, kaip turi būti tvarkomi šiuose punktuose nurodyti sklypai ir inter alia pertvarkomi ir (arba) išardomi juose esantys statiniai, ir kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konsti-tucijai, negalės būti taikomi. Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, minėtų teritorijų Kuršių nerijos nacionaliniame parke tvarkymas pagal konkrečius Vyriausybės nu-statytus sprendinius šiai teritorijai liks nesureguliuotas, todėl gali atsirasti tam tikras teisinis neapibrėžtumas dėl minėtų teritorijų tvarkymo ir ūkinės veiklos, inter alia statybų, jose vykdymo. Tai būtų nesuderinama su iš Konstitucijos kylančia valstybės pareiga užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

45.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompe-tencijos dalykas; teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę, taigi taip pat ir aiškinant teisę, inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti; teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus ati-tinkamus teisės aktus; galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. spren-dimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Konstitucinė pareiga per protingą laiką, pai-sant Konstitucijos, teisės aktais nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą mutatis mutandis taikytina ir kitiems teisėkūros subjektams.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybė, pagal Kons-tituciją turinti pareigą nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, privalo per protingą laiką nustatyti deramą, Konstitucijai ne-prieštaraujantį, inter alia nesudarantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytų sklypų ir juose esančių statinių tvarkymo teisinį reguliavimą.

45.2. Kaip minėta, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkų at-žvilgiu yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai (atitinkamai Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m.

120



birželio 2 d. nutartis), kuriuose inter alia nuspręsta, kaip, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti pertvarkomi ir (arba) išardomi tuose sklypuose esantys statiniai.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją tol, kol Vyriausybė nustatys Konstitucijai neprieštaraujantį Kuršių nerijos nacionalinio parko atitinkamų teritorijų ir jose esančių statinių tvarkymą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, sklypai Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, bei juose esantys statiniai turėtų būti tvarkomi (inter alia išar-domi, pertvarkomi ir (arba) atkuriami) taip, kaip nustatyta įsiteisėjusiuose teismų sprendi-muose, būtent atitinkamai minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartyje ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartyje.


nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 (Žin., 2012, Nr. 70-3592) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija; TAR, 2019-11-05, Nr. 17602) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštarauja Lietu-vos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.



Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-11-15, Nr. 18747

121


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 25 November 2019

ON THE SOLUTIONS PROVIDED FOR IN THE MANAGEMENT PLAN OF THE CURONIAN SPIT NATIONAL PARK

Summary

Having considered the case subsequent to the petition submitted by a group of members of the Seimas, the petitioner, the Constitutional Court declared Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park as approved by the government resolution of 6 June 2012 to have been not in conflict with the Constitution and laws. However, having established that the legal regulation impugned by the petitioner had substantially been amended, the Constitutional Court examined and found Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 30 October 2019) to be in conflict with Paragraph 1 of Article 109 of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law and the constitutional principle of justice.

In the opinion of the petitioner, the impugned legal regulation laid down in the Management Plan of the Curonian Spit National Park, which required that the buildings at Lotmiškio g. 1, Nida, and Naglių g. 20, Nida, be accordingly restructured and/or dismantled, stated the fact of illegal construction and regulated the removal of the consequences of such construction, although it was the right of a court to do so; in addition, according to the petitioner, the impugned legal regulation unreasonably limited the property rights of the owners of the said objects. Therefore, according to the petitioner, Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park were in conflict with Article 23 and Paragraph 1 of Article 109 of the Constitution, Article 4.93 of the Civil Code, and Paragraph 2 of Article 33 of the Law on Construction.

The powers of the Constitutional Court to investigate the constitutionality of legal acts that are no longer in force and the institution of individual constitutional complaints

In the course of examining the constitutionality of the legal regulation impugned by the petitioner and having established that this legal regulation had substantially been amended at the time when the proceedings in the Constitutional Court had been held, the Constitutional Court noted that, the provision of Paragraph 4 of Article 69 of the Law on the Constitutional Court, under which the annulment of an impugned legal act or the amendment of the legal regulation established by an impugned legal act constitutes a ground for adopting the decision to dismiss the instituted legal proceedings (case), had so far been interpreted in the official constitutional doctrine as meaning that, where the Constitutional Court is addressed by courts, the Constitutional Court has no powers to dismiss the instituted proceedings (case) and must consider the case, but, where other subjects specified in Article 106 of the Constitution apply to the Constitutional Court, the Constitutional Court is allowed, taking into account the circumstances of the constitutional justice case under consideration, to dismiss or not to dismiss the instituted proceedings (case).

In this ruling, the Constitutional Court continued to develop the official constitutional doctrine consolidating the powers of the Constitutional Court to investigate the compliance of legal acts (parts thereof) that are no longer in force with the Constitution (other higher-ranking acts), taking into account the circumstance that, on 1 September 2019, the Law Amending Articles 106 and 107 of the Constitution of the Republic of Lithuania, adopted by the Seimas on 21 March 2019, entered into force.

The Constitutional Court pointed out that, as of 1 September 2019, the above-mentioned law consolidated the institution of individual constitutional complaints in the Constitution: in defence of his/her constitutional rights or freedoms, every person has the right to apply to the Constitutional Court requesting it to investigate whether legal acts whose review falls within the competence of the

122



Constitutional Court are in compliance with the Constitution (another higher-ranking act) if a decision adopted on the basis of these legal acts has possibly violated the constitutional rights or freedoms of the person (Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution); the right to apply to the Constitutional Court is implemented after the person has exhausted all legal remedies and in accordance with the other conditions established in the Law on the Constitutional Court (Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution), inter alia, within the time limit set by this law; in the constitutional justice case heard subsequent to an application by the person referred to above, the decision of the Constitutional Court that the respective legal act (part thereof) is in conflict with the Constitution (another higher-ranking act) constitutes a basis for renewing, according to the procedure established by law, the proceedings in order to protect the constitutional rights or freedoms of the said person (Paragraph 3 (wording of 21 March 2019) of Article 107 of the Constitution).

In the ruling of the Constitutional Court, it was also underlined that the consolidation of the institution of individual constitutional complaints in the Constitution is not an objective in itself: it is aimed at enabling the effective protection of those constitutional rights or freedoms of a person that could be violated by a decision adopted on the basis of legal acts (parts thereof) contrary to the Constitution. In order for this right of persons to be real, the basis provided for in Paragraph 3 (wording of 21 March 2019) of Article 107 of the Constitution for renewing the respective proceedings in order to protect the constitutional rights or freedoms of a person referred to in Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution – a decision of the Constitutional Court that a law (or part thereof) or another act (or part thereof) of the Seimas, an act of the President of the Republic, or an act (or part thereof) of the Government is in conflict with the Constitution – is necessary so that, in the exercise of the right, consolidated in Paragraph 1 of Article 30 of the Constitution, for a person whose constitutional rights or freedoms have been violated to apply to a court, a decision adopted on the basis of a legal act (part thereof) contrary to the Constitution would be reviewed with the aim of removing the violation of the constitutional rights or freedoms of the person and/or compensating the person for the damage caused as a result of this violation.

In view of this, the Constitutional Court noted that, if a person referred to in Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution has applied to the Constitutional Court with a request to investigate the constitutionality of the legal act (part thereof) that served as a basis for adopting a decision possibly violating the constitutional rights or freedoms of the person and if the Constitutional Court does not decide this question on the merits in cases where the impugned law or another legal act is no longer in force – it has been declared no longer valid (has been annulled or amended) or its validity has expired, this would prevent such a person from defending his/her violated constitutional rights or freedoms; at the same time, other values consolidated, defended, and protected by the Constitution could be violated. The interpretation of the Constitution that, purportedly, the Constitutional Court has the right, taking into account the circumstances of the case under consideration, to dismiss the instituted proceedings (case) where a person referred to in Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution has applied to the Constitutional Court and the impugned legal act (part thereof) is no longer in force – it has been declared no longer valid (has been annulled or amended) or its validity has expired would be incompatible with the purpose of the institution of individual constitutional complaints to enable the effective protection of the constitutional rights or freedoms of a person that have possibly been violated by a decision adopted on the basis of legal acts (parts thereof) contrary to the Constitution.

Consequently, in cases where a person referred to in Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution, after having exhausted all legal remedies and in accordance with the other conditions established in the Law on the Constitutional Court, applies to the Constitutional Court requesting it to investigate whether a law (part thereof) or another legal act (part thereof) is in compliance with the Constitution (another higher-ranking act) if a decision adopted on the basis of this law (part thereof) or another legal act (part thereof) has possibly violated the constitutional rights or freedoms of the person, the Constitutional Court has the duty to examine the petition of this person,

◆ ON THE SOLUTIONS PROVIDED FOR IN THE MANAGEMENT PLAN OF THE CURONIAN SPIT NATIONAL PARK 123


irrespective of whether the impugned law or another legal act is or is not in force at the time of considering the respective constitutional justice case.

The Constitutional Court also noted from the aspect relevant to this constitutional justice case that, in the exercise of its constitutional powers, the Constitutional Court may not dismiss the instituted proceedings (case) also where it has been addressed by other subjects specified in Article 106 of the Constitution than courts or persons referred to in Paragraph 4 (wording of 21 March 2019) of Article 106 of the Constitution and the impugned legal act (part thereof) is no longer in force and, taking into account the circumstances of the case under consideration, the Constitutional Court holds that, if the constitutional justice case under consideration is not solved on its merits, this could lead to the preconditions for violating values consolidated, defended, and protected by the Constitution, including a public interest defended by the Constitution.

Taking into account the circumstances of the case under consideration, among them the fact that the impugned legal regulation laid down in the Management Plan of the Curonian Spit National Park is related to ensuring a public interest – the special protection of the Curonian Spit – and that failure to protect this interest could lead to the preconditions for violating values consolidated, defended, and protected by the Constitution, the Constitutional Court decided not to dismiss the instituted constitutional justice case.

The constitutional protection of the Curonian SpitThe Constitutional Court noted in the ruling that, in view of the enduring value of the Curonian

Spit for the present and future generations, as it is a unique natural and human-made landscape complex, which is part of national and world natural, historical, and cultural heritage, in accordance with Paragraph 2 of Article 42 and Paragraph 1 of Article 54 of the Constitution, the Curonian Spit is a particularly valuable area to be protected and a natural and cultural heritage site of global significance; the state has the constitutional duty to ensure that the part of the Curonian Spit that belongs to the Republic of Lithuania is under special protection as a public interest defended by the Constitution. This, inter alia, means that, under the Constitution, inter alia, Paragraph 2 of Article 42 and Paragraph 1 of Article 54 thereof, the state must preserve the identity and integrity of the Curonian Spit, as a particularly valuable area and a natural and cultural heritage site of global significance, inter alia, its valuable features, including its exceptional landscape, cultural, natural, and historical heritage, unique architectural objects, and archaeological sites. The fulfilment of this constitutional duty requires that legal acts provide for a special regime for the protection and use of the Curonian Spit, which, inter alia, implies the ways of protecting natural and cultural objects in this area, as well as the special conditions, limitations, and prohibitions applicable to the economic activities, construction, and any other activities that can change the landscape or individual objects in this area. The Government must establish the measures of implementing this special regime.

The above-mentioned special regime for the protection and use of the Curonian Spit must be applied not only to the state and municipalities, but also to other owners and users of the respective objects located in the Curonian Spit. In view that the implementation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit, which is necessary in order to ensure the special protection of the Curonian Spit as a public interest defended by the Constitution, inter alia, the requirement to restore what has been changed, destroyed, or otherwise infringed in violation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit, should be considered a constitutionally justifiable objective, due to which the property rights of the owners and users of objects located in the Curonian Spit are subject to limitations, the measures of implementing the special regime for the protection and use of the Curonian Spit cannot in themselves be regarded as the violation of property rights, protected under Article 23 of the Constitution.

Taking into account the requirement to respect the general legal principle ex injuria jus non oritur (illegal acts cannot create law), which stems from the constitutional principle of a state under the rule of law and according to which no one can take advantage of his/her own illegal act, as well as taking into

124



account the constitutional principle of justice, the Constitutional Court noted that the constitutionally consolidated duty of the state to preserve the identity and integrity of the Curonian Spit and to ensure its special protection as a public interest defended by the Constitution means that the consequences of non-compliance with the special regime for the protection and use of the Curonian Spit, as well as with the limitations and prohibitions implied by this regime, may not be legalised by any decisions or agreements of state or municipal institutions or officials. Such decisions or agreements, among other things, may not create the preconditions for disrespecting the imperative, which stems from the Constitution, inter alia, Article 109 thereof, as well as from the constitutional principle of a state under the rule of law and the constitutional principle of justice, to execute effective court decisions, which, under the Constitution, are binding on all institutions of state power and governance and all other legal and natural persons and which may impose the obligation on the owners and users, inter alia, of the respective objects located in the Curonian Spit to restore what has been changed, destroyed, or otherwise infringed in violation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit.

The assessment of the compliance of the impugned legal regulation with the Constitution and laws Assessing the legal regulation impugned by the petitioner, the Constitutional Court held that,

with a view to the effective fulfilment of the duty of the state, stemming from the Constitution, among others, Paragraph 2 of Article 42 and Paragraph 1 of Article 54 thereof, to ensure the special protection of the Curonian Spit as a public interest defended by the Constitution, by means of the Management Plan of the Curonian Spit National Park as approved by the respective government resolution, inter alia, by means of the impugned items of this plan, the measures had been established for implementing the special regime for the protection and use of the Curonian Spit and these measures had been designated, among other things, to protect certain objects of the Curonian Spit National Park, i.e. it had been determined which buildings (parts thereof) in the territories regulated under the impugned items of the said plan must be dismantled and/or restructured because, as stated in the relevant decisions of the general competence and administrative courts that had considered the cases concerning the lawfulness of these buildings, they had been built or changed in violation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit and the measures of implementing this regime, inter alia, in violation of the solutions provided for in the Planning Scheme of the Curonian Spit National Park, which had been valid before the entry into force of the Management Plan of the Curonian Spit National Park. Therefore, the impugned legal regulation laid down by the Government, whereby, in order to achieve the constitutionally justifiable objective of restoring what had been changed, destroyed, or otherwise infringed in violation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit, the measures of implementing the said regime had been established, cannot in itself be assessed as the violation of property rights, protected under Article 23 of the Constitution. On the basis of similar arguments, the Constitutional Court also held that the impugned legal regulation had not been in conflict with Article 4.93 of the Civil Code, which lays down the guarantees for the protection of the rights of owners.

The Constitutional Court recalled that the imperative wording of impugned provisions cannot in itself be treated as a restriction on the possibility of administering justice by a court that must apply these provisions. In addition, as previously held by the Constitutional Court, the legal regulation requiring a court to adopt a decision obliging a builder to demolish a building under construction or to reconstruct it appropriately, in those cases where the carried out construction work on the site is not permitted at all, is proportionate (adequate) to the violation committed, is in line with the legitimate and generally important objectives pursued, and should be considered constitutionally justifiable. Taking into account that, under the Constitution, the territory of the Curonian Spit National Park must be subject to the special regime for the protection and use of this territory, which implies, inter alia, limitations on construction and prohibitions, as well as that the Government must establish the measures of implementing this regime and that, as mentioned before, these measures had been established precisely in the Management Plan of the Curonian Spit National Park, the Constitutional Court held that the legal

◆ ON THE SOLUTIONS PROVIDED FOR IN THE MANAGEMENT PLAN OF THE CURONIAN SPIT NATIONAL PARK 125


regulation laid down in the impugned Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park, insofar as this legal regulation had provided for the detailed and specific solutions for the management of the territories concerned in order to preserve the features characteristic of the ancient fishermen settlements in the Curonian Spit and other valuable qualities of this area, should not in itself be regarded as restricting the powers of a court to administer justice. All the more so, as, even before the adoption of the government resolution of 6 June 2012, which laid down the legal regulation impugned from the aspect that it stated the fact of illegal construction and regulated the removal of the consequences of such construction, the relevant court decisions had been adopted, stating that the construction on the plots referred to in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park had been carried out on the basis of the illegally issued documents permitting construction; thus, the courts, rather than the Government, had held that the construction on the plots referred to in the impugned items of the Management Plan of the Curonian Spit National Park had been carried out on the basis of the documents contrary to the then valid legal acts regulating the management of the Curonian Spit National Park. In view of this, the Constitutional Court drew the conclusion that there was no ground for holding that, by establishing the impugned legal regulation, laid down in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park, the Government had taken over the powers of a court to state that the construction had been carried out on the basis of the illegally issued documents permitting construction or the powers of a court to decide on removing the consequences of the construction carried out on the basis of the illegally issued documents and that, thus, the Government had violated the requirements stemming from Paragraph 1 of Article 109 of the Constitution and from the constitutional principle of the separation of powers.

The assessment of the compliance of the newly established (amended) legal regulation with the Constitution

Assessing the constitutionality of the provisions of the Management Plan of the Curonian Spit National Park as amended by the government resolution of 30 October 2019, the Constitutional Court noted that, seeking to coordinate the interests of the state and those of private persons concerning the use of territories and the development of activities in the Curonian Spit National Park, as well as seeking to create the preconditions for ending the legal disputes through peace agreements and reducing the state budget expenditure, the Government had provided, in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 30 October 2019), for different results of solving (solutions to) the planning tasks with respect to the territories concerned, compared to the previously valid legal regulation, i.e. the Government had no longer provided that the particular buildings located on the indicated plots must be removed or restructured, so that the consequences of the construction carried out on the basis of the illegally issued documents permitting construction would not undermine the valuable features of the area and have no negative impact on its volumetric and spatial composition; thus, by this new legal regulation, the Government had provided for less strict requirements for the management of the respective buildings in the territory of the Curonian Spit National Park. Meanwhile, even before the entry into force of the government resolution of 30 October 2019, whereby the Management Plan of the Curonian Spit National Park was set out in its new wording, the relevant court decisions had been adopted concerning the buildings located on the plots referred to in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of this plan (wording of 30 October 2019) and remain effective; in these court decisions, among other things, it was stated that the construction in the indicated territories had been carried out on the basis of the illegally issued construction documents and in violation of the requirements laid down in the previously valid Planning Scheme of the Curonian Spit National Park (subsequently replaced by the Management Plan of the Curonian Spit National Park); these court decisions also determined what consequences had been caused by the said construction and, in accordance with the then valid legal regulation laid down in the Planning Scheme of the Curonian Spit National Park and, subsequently, in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park,

126



imposed the obligation on the owners of the buildings located on the plots concerned to dismantle, reconstruct, and restore certain buildings and/or their appurtenances in such a way as to bring them into line with the then requirements laid down in the Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 6 June 2012), inter alia, in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of this plan; moreover, the court orders related to the execution of the said court orders had also been adopted.

In view of this, the Constitutional Court held that, by establishing such a legal regulation, the Government failed to comply with the requirement to respect the general legal principle ex injuria jus non oritur (illegal acts cannot create law), which stems from the constitutional principle of a state under the rule of law; in addition, the Government created the preconditions for legalising the consequences resulting from the violations of the previously valid Planning Scheme of the Curonian Spit National Park and the previously valid Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 6 June 2012), as well as the preconditions for not executing the effective court decisions, which imposed the obligation on the owners of the buildings located on the plots referred to in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 30 October 2019), among other things, to dismantle, rebuild, or restore what had been changed, destroyed, or otherwise infringed in violation of the special regime for the protection and use of the Curonian Spit. The Constitutional Court noted that the non-execution of the effective court decisions cannot be constitutionally justified, among others, by the aim, referred to in the documents of preparing the government resolution of 30 October 2019 and submitting the draft of this resolution, to end the legal disputes through peace agreements and reduce the state budget expenditure. Therefore, the Constitutional Court drew the conclusion that Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park as set out in its new wording were in conflict with Paragraph 1 of Article 109 of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law and the constitutional principle of justice.

The legal consequences of the ruling of the Constitutional CourtThe Constitutional Court noted that, under Paragraph 1 of Article 107 of the Constitution, a legal

act (or part thereof) may not be applied from the day of the official publication of the decision of the Constitutional Court that the legal act in question (or part thereof) is in conflict with the Constitution. Thus, after this ruling of the Constitutional Court is officially published, from the day of its official publication, Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park (wording of 30 October 2019), which determine the way how the plots referred to in these items must be managed and, inter alia, the buildings located there must be restructured and/or dismantled, and which were declared by this ruling of the Constitutional Court to be in conflict with the Constitution, will not be able to be applied. After the entry into force of this ruling of the Constitutional Court, the management of the above-mentioned territories in the Curonian Spit National Park, to the extent this management was envisaged under the specific solutions established by the Government for these territories, will remain unregulated; therefore, certain legal uncertainty may arise regarding the management of the territories in question and economic activities in these territories. This would be incompatible with the duty, stemming from the Constitution, for the state to ensure the special protection of the Curonian Spit as a public interest defended by the Constitution.

The Constitutional Court underlined that the Government must, within a reasonable period of time, establish an appropriate legal regulation governing the management of the plots referred to in Items 9.2.1.7 and 9.2.3.2 of the Management Plan of the Curonian Spit National Park and the buildings located there, which would be in compliance with the Constitution and, among other things, would create no preconditions for not executing court decisions. Until the Government provides for the constitutionally compatible legal regulation governing the management of the respective territories and the buildings located there, the plots at Lotmiškio g. 1, Nida, and Naglių g. 20, Nida, and the buildings located there should be managed (among other things, dismantled, restructured, and/or restored) in such a manner as established by the effective court decisions.

127


L᾽arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 25 novembre 2019

SUR LES SOLUTIONS RETENUES POUR LE PLAN DE GESTION DU PARC NATIONAL DE L᾽ISTHME DE COURLANDE

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le groupe des députés du Seimas en tant que requérant, a reconnu que les points 9.2.1.7, 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande approuvé par le décret du Gouvernement du 6 juin 2012 n᾽étaient pas en contradiction avec la Constitution et à la loi.

Néanmoins, ayant constaté que la réglementation attaquée par le requérant avait été modifiée au fond, la Cour constitutionnelle a examiné et reconnu les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande (sa version du 30 octobre 2019) comme étant en contradiction avec l᾽article 109, paragraphe 1, de la Constitution, ainsi qu᾽avec le principe constitutionnel de l᾽État de droit et le principe constitutionnel de justice.

Selon le requérant, la réglementation litigieuse figurant dans le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande imposant l᾽exigence consistant à reconstruire et/ou démanteler respectivement les bâtiments situés à des adresses: Lotmiškio g. 1, Nida et Naglių g. 20, Nida, a constaté l᾽illégalité de construction et a régi les effets entraînés par l᾽élimination de construction, même si cela relève du pouvoir de la juridiction, ainsi qu᾽elle restreint de manière injustifiée les droits de propriété détenus par les propriétaires de bâtiments. Ainsi, selon le requérant, les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande étaient contraires à l᾽article 23, l᾽article 109, paragraphe 1, de la Constitution, l᾽article 4.93 du Code civil, l᾽article 33, paragraphe 2, de la loi sur la construction.

Les pouvoirs d’enquête de la Cour constitutionnelle sur la conformité de la législation obsolète avec la Constitution et l᾽institution de recours constitutionnel individuel

Au cours de l᾽examen de la constitutionnalité de la réglementation contestée par le requérant et ayant constaté que ladite réglementation avait été substantiellement modifiée au cours de la procédure, la Cour constitutionnelle a noté que jusqu᾽à présent la disposition de l᾽article 69, paragraphe 4, de la loi sur la Cour constitutionnelle, selon laquelle l᾽annulation d᾽un acte législatif attaqué ou la modification de la réglementation introduite par cet acte législatif attaqué constitue un motif d᾽adoption de la décision de classement de la procédure judiciaire (affaire) engagée, avait été interprétée dans la doctrine constitutionnelle officielle en ce sens que, lorsque la Cour constitutionnelle est saisie par les juridictions, elle n᾽a pas le pouvoir de classer la procédure judiciaire (affaire) engagée et doit l᾽examiner, tandis que dans les cas où la Cour constitutionnelle est saisie par d᾽autres entités visées à l᾽article 106 de la Constitution, elle est autorisée, au regard des circonstances de l᾽affaire constitutionnelle en cause, de classer ou de ne pas classer la procédure (affaire) engagée.

Dans son arrêt adopté, la Cour constitutionnelle a continué à développer la doctrine constitutionnelle officielle conférant les pouvoirs à la Cour constitutionnelle pour examiner si les actes législatifs (parties de ceux-ci) obsolètes sont conformes à la Constitution (autres actes supérieurs), compte tenu du fait que, la loi modifiant les articles 106 et 107 de la Constitution de la République de Lituanie adoptée par le Seimas le 21 mars 2019, est entrée en vigueur le 1 septembre 2019.

Comme l᾽a noté la Cour constitutionnelle, ladite loi a introduit l᾽institution de recours constitutionnel individuel dans la Constitution: en vue de défendre ses droits ou libertés constitutionnels, toute personne a le droit de saisir la Cour constitutionnelle d᾽une demande d᾽examiner si les actes législatifs dont le contrôle relève de la compétence de la Cour constitutionnelle sont conformes à la Constitution (à un autre acte législatif supérieur), au motif que la décision rendue sur la base de

128


L᾽arrêt du 25 novembre 2019 ◆

ces actes législatifs pouvait éventuellement porter atteinte à ses droits ou libertés constitutionnels (l᾽article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019), de la Constitution); le droit de saisir la Cour constitutionnelle est assuré lorsque l᾽intéressé épuise toutes les voies de recours et conformément aux autres conditions établies par la loi sur la Cour constitutionnelle (l᾽article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019), de la Constitution), entre autres, dans le délai fixé par la présente loi; la décision de la Cour constitutionnelle, rendue dans l᾽affaire constitutionnelle à la suite d᾽une requête de la personne susmentionnée, selon laquelle l᾽acte législatif concerné (une partie de celui-ci) est contraire à la Constitution (à un autre acte législatif supérieur), constitue un motif de réouvrir la procédure conformément à la procédure établie par la loi, en vue de protéger les droits ou libertés constitutionnels de ladite personne (l᾽article 107, paragraphe 3 (sa version du 21 mars 2019) de la Constitution).

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a également souligné que l᾽introduction de l᾽institution de recours constitutionnel individuel dans la Constitution n᾽était pas un objectif en soi: ladite institution de recours constitutionnel individuel vise à permettre aux personnes de défendre efficacement ses droits ou libertés constitutionnels qui pouvaient être violés par les décisions rendues sur la base des actes législatifs (parties de ceux-ci) qui étaient contraires à la Constitution. Pour que ce droit des personnes soit réel, l᾽article 107, paragraphe 3 (sa version du du 21 mars 2019), de la Constitution pose le cadre qui permet la réouverture de procédure respective afin de protéger les droits ou libertés constitutionnels d᾽une personne visée à l᾽article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019) de la Constitution – il s᾽agit d᾽une décision de la Cour constitutionnelle selon laquelle une loi (ou une partie de celle-ci) ou un autre acte (ou une partie de celui-ci) du Seimas, un décret du Président de la République, ou un acte (ou une partie de celui-ci) du Gouvernement s᾽oppose à la Constitution; ledit cadre est nécessaire pour que, dans l᾽exercice du droit d᾽accès à la justice, conféré par l᾽article 30, paragraphe 1, de la Constitution à une personne dont les droits constitutionnels ou les libertés ont été violés, la décision rendue sur la base d’un acte législatif (en partie) qui était contraire à la Constitution, soit réexaminée aux fins de mettre fin à la violation des droits ou libertés constitutionnels d᾽une personne concernée et / ou de réparer les préjudices subies par la personne à la suite de cette violation.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a noté que, si une personne visée l᾽article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019), de la Constitution saisit la Cour constitutionnelle d᾽une demande d᾽examiner la conformité de l᾽acte législatif (partie de celui-ci), ayant servi de base à l᾽adoption d᾽une décision portant éventuellement atteinte aux droits ou libertés constitutionnels de la personne, avec la Constitution, mais la Cour constitutionnelle ne statue pas au fond sur cette question, parsque la loi attaquée ou un autre acte législatif n᾽est plus en vigueur, à savoir a été abrogé (annulé ou modifié) ou sa validité a expiré, cela a pour effet d᾽empêcher une personne concernée de défendre ses droits ou libertés constitutionnels violés; en même temps, le risque de porter atteinte à d᾽autres valeurs inscrites, défendues et protégées par la Constitution apparaît. L᾽interprétation de la Constitution, selon laquelle la Cour constitutionnelle a la compétence, au regard des circonstances de l᾽affaire en cause, de classer la procédure judiciaire (affaire) engagée lorsqu᾽une personne visée à l᾽article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019), de la Constitution saisit la juridiction et l᾽acte législatif attaqué (partie de celui-ci) n᾽est plus en vigueur, à savoir a été abrogé (annulé ou modifié) ou sa validité a expiré, serait incompatible avec la finalité de l᾽institution de recours constitutionnel individuel visant à permettre aux personnes de défendre efficacement ses droits ou libertés constitutionnels qui pouvaient être violés par les décisions rendues sur la base des actes législatifs (parties de ceux-ci) qui étaient contraires à la Constitution.

Ainsi, dans les cas où une personne visée à l’article 106, paragraphe 4 (sa version du 21 mars 2019), de la Constitution saisit la Cour constitutionnelle, après avoir épuisé toutes les voies de recours et conformément aux autres conditions établies par la loi sur la Cour constitutionnelle, d᾽une demande d᾽examiner si une loi (partie de celle-ci) ou un autre acte législatif (partie de celui-ci) est conforme à la Constitution (à un autre acte législatif supérieur) au motif que la décision rendue sur la base de cette loi (partie de celle-ci) ou un autre acte législatif (partie de celui-ci) pouvait éventuellement porter atteinte

◆ SUR LES SOLUTIONS RETENUES POUR LE PLAN DE GESTION DU PARC NATIONAL DE L᾽ISTHME DE COURLANDE 129


à ses droits ou libertés constitutionnels, la Cour constitutionnelle est tenue d᾽examiner la requête de cette personne, que la loi attaquée ou un autre acte législatif soit ou non en vigueur au cours de la procédure en matière la justice constitutionnelle.

Au regard de cette affaire constitutionnelle en cause, la Cour constitutionnelle également note que, dans l’exercice de ses pouvoirs constitutionnels, elle ne peut pas classer la procédure judiciaire (affaire) engagée non plus lorsqu’elle est saisie par d’autres entités visées à l’article 106 de la Constitution que par les juridictions, ainsi que par les personnes visées à l᾽article 106, paragraphe 4 (version du 21 mars 2019), de la Constitution et lorsque l’acte législatif attaqué (partie de celui-ci) n’est plus en vigueur si la Cour constitutionnelle constate, au regard des circonstances de l᾽affaire constitutionnelle en cause, que le fait de ne pas statuer au fond de l᾽affaire constitutionnelle pourrait créer des conditions préalables pour porter atteinte aux valeurs consacrées, défendues et protégées par la Constitution, y compris un intérêt public défendu par la Constitution.

Au regard des circonstances de l᾽affaire en cause, notamment le fait que la réglementation attaquée énoncée dans le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande est liée à la garantie d᾽un intérêt public, à savoir la protection spéciale de l᾽Isthme de Courlande, et que l᾽absence de protection de cet intérêt peut créer des conditions préalables pour porter atteinte aux valeurs consacrées, défendues et protégées par la Constitution, la Cour constitutionnelle a décidé de ne pas classer l᾽affaire de justice constitutionnelle engagée.

La protection constitutionnelle de l᾽Isthme de Courlande Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a noté que, au regard de la valeur durable de l᾽Isthme

de Courlande pour les générations présentes et futures, car il s᾽agit d᾽un ensemble paysager naturel et artificiel unique, qui fait partie du patrimoine naturel, historique et culturel à l᾽échelle nationale et mondiale, l᾽Isthme de Courlande est une zone particulièrement précieuse à protéger et un site du patrimoine naturel et culturel d᾽importance universelle au titre de l᾽article 42, paragraphe 2 et l᾽article 54, paragraphe 1, de la Constitution; l᾽État a l᾽obligation constitutionnelle de veiller à garantir la protection spéciale de la partie de l᾽Isthme de Courlande qui appartient à la République de Lituanie en tant qu᾽intérêt public défendu par la Constitution. Cela implique, entre autres, que conformément à la Constitution, notamment, son article 42, paragraphe 2 et son article 54, paragraphe 1, l᾽État doit conserver l’identité et l’intégrité de l᾽Isthme de Courlande, en tant que zone particulièrement précieuse et site du patrimoine naturel et culturel d’importance universelle, entre autres, ses caractéristiques précieuses, notamment son paysage exceptionnel, son héritage culturel, naturel et historique, ses objets architecturaux uniques et ses sites archéologiques. En vue de satisfaire à cette obligation constitutionnelle, la législation doit prévoir un régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande, qui détermine entre autres, les modes de protection des biens naturels et culturels situés dans cette zone, ainsi que les conditions spéciales, restrictions et interdictions applicables aux activités économiques, de construction et à toute autre activité susceptibles de modifier le paysage ou les objets individuels situés dans cette zone. Le Gouvernement doit déterminer les mesures d᾽application de ce régime spécial.

Le régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande susmentionné doit être appliqué non seulement à l᾽État et aux municipalités, mais également aux autres propriétaires et utilisateurs des objets respectifs situés dans l᾽Isthme de Courlande. Étant donné que la mise en œuvre du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande qui est nécessaire pour garantir la protection spéciale de l᾽Isthme de Courlande en tant qu᾽intérêt public défendu par la Constitution, entre autres, l᾽exigence de rétablir ce qui a été modifié, détruit ou autrement perturbé en violation du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande, doit être considérée comme un objectif constitutionnellement justifiable, aux fins duquel les droits de propriété des propriétaires et des utilisateurs d᾽objets situés à l᾽Isthme de Courlande sont soumises à des restrictions, les mesures d᾽application du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande ne peuvent pas

130



en elles-mêmes être considérées comme une violation des droits de propriété défendus par l᾽article 23 de la Constitution.

Au regard de l᾽obligation de respecter le principe général du droit ex injuria jus non oritur (un acte illicite ne peut créer de droits), découlant du principe constitutionnel de l᾽État de droit et selon lequel nul ne peut profiter de son propre acte illicite, et au regard du principe constitutionnel de justice, la Cour constitutionnelle a noté que l᾽obligation imposée par la Constitution à l᾽État de conserver l᾽identité et l᾽intégrité de l᾽Isthme de Courlande et de garantir sa protection spéciale en tant qu᾽intérêt public défendu par la Constitution, implique que la légitimation des effets du non-respect du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande, ainsi que des restrictions et interdictions imposées par ce régime, ne peut faire l᾽objet d᾽aucune décision ou accord de l᾽État ou autorités municipaux ou fonctionnaires. Lesdites décisions ou accords ne peuvent pas, entre autres, créer les conditions préalables au non-respect de l᾽impératif découlant de la Constitution, notamment son article 109, ainsi que du principe constitutionnel de l᾽État de droit et du principe de justice, d᾽exécuter des jugements passés en force de chose jugée, qui, en vertu de la Constitution, sont contraignantes pour toutes les autorités publiques et les administrations publiques et toutes les autres personnes morales et physiques, et qui peuvent imposer l᾽obligation aux propriétaires et utilisateurs, entre autres, des objets respectifs situés à l᾽Isthme Courlande de rétablir ce qui a été modifié, détruit ou autrement perturbé en violation du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande.

L᾽évaluation de la conformité de la réglementation attaquée avec la Constitution et à la législation

En appréciant la réglementation attaquée par le requérant, la Cour constitutionnelle a constaté que, dans l᾽optique du respect effectif de l᾽obligation de l᾽État, découlant de la Constitution, notamment son article 42, paragraphe 2 et son article 54, paragraphe 1, de garantir la protection spéciale de l᾽Isthme Courlande en tant qu᾽intérêt public défendu par la Constitution, le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme Courlande, tel qu᾽approuvé par le décret gouvernemental respectif, notamment dans les points attaqués de ce plan, a prévu des mesures d᾽application du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande visant à protéger, entre autres, certains objets du parc national de l᾽Isthme de Courlande, à savoir il a été indiqué quels bâtiments (parties de ceux-ci) situés dans les territoires réglementés par les points attaqués dudit plan doivent être démantelés et / ou reconstruits car, comme indiqué dans les décisions des juridictions de droit commun et administratives qui ont examiné les affaires concernant la légalité de ces bâtiments, ils ont été construits ou modifiés au mépris du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande et des mesures d᾽application de ce régime, entre autres, au mépris des solutions prévues dans le schéma d᾽aménagement du parc national de l᾽Isthme de Courlande qui était valable avant l᾽entrée en vigueur du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande. Par conséquent, la réglementation attaquée arrêtée par le Gouvernement, qui a prévu des mesures d᾽application dudit régime afin d᾽atteindre l᾽objectif constitutionnellement justifiable visant à rétablir ce qui avait été modifié, détruit ou autrement perturbé en violation du régime spécial de protection et d᾽exploitation de l᾽Isthme de Courlande, ne sauraient en elle-même être qualifiée de violation des droits de propriété protégés par l᾽article 23 de la Constitution. Suivant le même raisonnement, la Cour constitutionnelle a également jugé que la réglementation litigieuse n᾽était pas contraire à l᾽article 4.93 du Code civil qui prévoyait les garanties de protection des droits des propriétaires.

La Cour constitutionnelle a rappelé que le libellé impératif des dispositions attaquées ne pouvait pas en soi être traité comme une restriction limitant la possibilité pour la juridiction, compétente pour les appliquer, de rendre justice. En outre, comme la Cour constitutionnelle l᾽a précédemment noté, la réglementation imposant à une juridiction une obligation de rendre une décision obligeant un constructeur à démolir un bâtiment en construction ou à le reconstruire de manière appropriée, lorsque la construction effectuée sur ce site n’est pas en général autorisée, est proportionnée (adéquate)



à la violation commise, est conforme aux objectifs légitimes et d᾽intérêt général poursuivis et doit être considérée comme justifiée sur le plan constitutionnel. Tenant compte du fait que, en vertu de la Constitution, le territoire du parc national de l᾽Isthme de Courlande doit être soumis au régime spécial de protection et d᾽exploitation de ce territoire, qui impose, entre autres, des restrictions et des interdictions de construction, et que le Gouvernement doit déterminer des mesures d᾽application de ce régime qui, comme mentionné précédemment, avaient été prévues dans le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande, la Cour constitutionnelle a constaté que la réglementation juridique, énoncée dans les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 attaqués du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande, avait prévu des solutions détaillées et spécifiques pour la gestion des territoires concernés afin de conserver les caractéristiques propres aux anciens bourgs de pêcheurs de l᾽Isthme de Courlande et les autres qualités précieuses de ce site, ne devrait pas en soi être considérée comme restreignant les pouvoirs d᾽une juridiction de rendre justice. D᾽autant plus que, même avant l᾽adoption du décret du Gouvernement du 6 juin 2012, qui avait introduit la réglementation juridique contestée quant au fait qu᾽elle avait constaté l᾽illégalité de construction et avait régi l᾽élimination des effets entraînés par ladite construction, les décisions judiciaires pertinentes, qui évoquaient que la construction sur les parcelles visées aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande avait été réalisée sur la base des permis de construire illégalement délivrés, ont été adoptées; ainsi, les juridictions, plutôt que le Gouvernement, ont constaté que la construction sur les parcelles visées dans les points attaqués du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande avait été effectuée sur la base de documents contraires à la législation régissant la gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande en vigueur en ce temps-là. À cet égard, la Cour constitutionnelle a tiré la conclusion qu᾽il n᾽y avait pas lieu de considérer qu᾽en introduisant la réglementation juridique attaquée énoncée aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande, le Gouvernement avait repris les pouvoirs d᾽une juridiction de constater que la construction avait été effectuée sur la base des permis de construire illégalement délivrés et de décider sur l᾽élimination des effets entraînés par la construction effectuée sur la base des permis de construire illégalement délivrés et avait violé ainsi les exigences découlant de l᾽article 109, paragraphe 1, de la Constitution et du principe constitutionnel de la séparation des pouvoirs.

L᾽évaluation de la conformité de la réglementation juridique nouvellement introduite (modifiée) avec la Constitution

En évaluant la constitutionnalité des dispositions du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande, tel que modifié par le décret du Gouvernement du 30 octobre 2019, la Cour constitutionnelle a noté que le Gouvernement, en vue de mettre en balance les intérêts de l’État et ceux des particuliers concernant l’exploitation de territoire et le développement des activités dans le parc national de l᾽Isthme de Courlande, tout en cherchant à créer les conditions préalables pour mettre fin aux différends juridiques par la conclusion des accords amiables et réduire les dépenses publiques, avait prévu, aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 (sa version du 30 octobre 2019) du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande de différents résultats de solutions relatives aux objectifs d’aménagement de territoires concernés, par rapport à la réglementation juridique précédemment en vigueur, à savoir le Gouvernement n’avait pas prévu que les bâtiments particuliers situés sur les parcelles indiquées devaient être éliminés ou reconstitués, de sorte que les effets de la construction effectuée sur la base des permis de construire illégalement délivrés ne porteraient pas atteinte aux caractéristiques précieuses dudit site et n’auraient aucun impact négatif sur sa composition volumétrique et spatiale; ainsi, dans cette nouvelle réglementation, le Gouvernement avait imposé les exigences en matière de gestion des bâtiments concernés situés sur le territoire du parc national de l᾽Isthme de Courlande moins strictes.

En effet, avant même l’entrée en vigueur du décret du Gouvernement du 30 octobre 2019, dont l’objet était la refonde du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande, les décisions judiciaires pertinentes concernant les bâtiments situés sur les parcelles visées aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 de ce

132



plan (sa version du 30 octobre 2019) avaient été adoptées et avaient passés en force de chose jugée; dans lesdites décisions, entre autres, il a été constaté que la construction dans les territoires susmentionnés avait été effectuée sur la base des permis de construire illégalement délivrés en violation des exigences énoncées dans le schéma d’aménagement du parc national de l᾽Isthme de Courlande précédemment en vigueur (remplacé par la suite par le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande); ces décisions ont également indiqué les effets entraînés par ladite construction et, conformément à la réglementation énoncée dans le schéma d’aménagement du parc national de l᾽Isthme de Courlande et, par la suite, aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande qui étaient en vigueur, ont imposé aux propriétaires des bâtiments situés sur les parcelles concernées l’obligation de démanteler, reconstruire et restaurer certains bâtiments et / ou les bâtiments auxiliaires de manière à les mettre en conformité avec les exigences imposées par le plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande (sa version du 6 juin 2012), notamment dans les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 de ce plan; en outre, les ordonnances judiciaires relatives à l’exécution desdites dispositions ont également été adoptées.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté qu’en introduisant ladite réglementation, le Gouvernement n’avait pas respecté l’obligation de respecter le principe général du droit ex injuria jus non oritur (un acte illicite ne peut créer de droits) découlant du principe constitutionnel de l’État de droit, avait créé les conditions préalables à la légitimation des effets résultant des violations du schéma d’aménagement du parc national de l᾽Isthme de Courlande et du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande (sa version du 6 juin 2012) jusqu’alors pertinents et à la non-exécution des jugements passés en force de chose jugée qui imposaient aux propriétaires des bâtiments situés sur les parcelles visées aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande (sa version du 30 octobre 2019), entre autres, l’obligation de démanteler, reconstruire ou restaurer ce qui avait été modifié, détruit ou autrement perturbé en violation du régime spécial de protection et d’exploitation de l᾽Isthme de Courlande. La Cour constitutionnelle a noté que la non-exécution des jugements passés en force de chose jugée ne saurait être constitutionnellement justifiée, entre autres, par l’objectif, visé dans les documents d’élaboration du décret du Gouvernement du 30 octobre 2019 et de présentation de projet dudit décret, de mettre fin aux différends juridiques par la conclusion des accords amiables et de réduire les dépenses publiques. Par conséquent, la Cour constitutionnelle a conclu que les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 de la refonte du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande était en contradiction avec l’article 109, paragraphe 1, de la Constitution, ainsi qu’avec le principe constitutionnel de l’État de droit et le principe constitutionnel de justice.

Les effets juridiques de l’arrêt de la Cour constitutionnelleLa Cour constitutionnelle a noté qu’au titre de l’article 107, paragraphe 1, de la Constitution, un

acte législatif (ou une partie de celui-ci) ne saurait être appliqué à compter du jour de la publication officielle de la décision de la Cour constitutionnelle selon laquelle l’acte législatif en question (ou partie de celui-ci) était en contradiction avec la Constitution. Ainsi, après la publication officielle de cet arrêt de la Cour constitutionnelle, à compter du jour de sa publication officielle, les points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande (sa version du 30 octobre 2019), qui ont prévu la manière dont les parcelles visées auxdits points devaient être gérées et, entre autres, la manière dont les bâtiments qui étaient situés sur ces parcelles devaient être reconstruit et / ou démantelés et qui ont été constatés, par cet arrêt de la Cour constitutionnelle, comme étant en contradiction avec la Constitution, ne pourraient s’appliquer. Ainsi, après l’entrée en vigueur de cet arrêt de la Cour constitutionnelle, la gestion des territoires susmentionnés situés dans parc national de l᾽Isthme de Courlande en application des solutions spécifiques pour territoires arrêtées par le Gouvernement restera sans réglementation, ce qui peut entraîner une certaine insécurité juridique concernant la gestion des territoires susmentionnés et l’exercice des activités économiques dans ces territoires. Cela serait incompatible avec l’obligation,



découlant de la Constitution, pour l’État d’assurer la protection spéciale de l᾽Isthme de Courlande en tant qu’intérêt public défendu par la Constitution.

La Cour constitutionnelle a souligné que le Gouvernement devait, dans un délai raisonnable, introduire une réglementation appropriée régissant la gestion des parcelles visées aux points 9.2.1.7 et 9.2.3.2 du plan de gestion du parc national de l᾽Isthme de Courlande et des bâtiments qui étaient situés sur lesdites parcelles, qui serait conforme à la Constitution et, entre autres, ne créerait aucune condition préalable à la non-exécution des jugements passés en force de chose jugée. Avant que le Gouvernement ne prévoie pas la réglementation régissant la gestion des territoires respectifs et des bâtiments situés sur lesdits territoires qui serait compatible avec la Constitution, les parcelles situées aux adresses Lotmiškio g. 1, Nida et Naglių g. 20, Nida, et les bâtiments situés sur lesdites parcelles devraient être gérés (entre autres, démantelés, reconstruits et / ou restaurés) comme déterminé par les jugements passés en force de chose jugée.

134


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimas

DĖL SEIMO NUTARIMO, KURIUO SUDARYTA SEIMO SPECIALIOJI TYRIMO KOMISIJA, PAKEITIMO IR

TOKIOS KOMISIJOS SUDARYMO TVARKOS

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą, pripažino, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ prieštarauja Konstitucijai ir Seimo statutui.

Šiuo nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai taip pat pripažinta Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalis.

Pareiškėja Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitiktimi Seimo statutui abejojo dėl to, kad, jos nuomone, Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo narių grupės teiki-mo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – Komisija) sudėtis po ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo tapo neteisėta, nes iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vie-nas jos narys, bet nebuvo pakeista Komisijos narių skaičius ir atstovavimo frakcijoms proporcija, taip pažeista Seimo statuto nustatyta Seimo komisijų sudarymo tvarka.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, iš jos 74 straipsnio, kyla reikalavimas Seimo statute reglamentuoti veiksmus prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios, be kita ko, prieš asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą tiriančios Seimo komisijos su-darymo procedūrą. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus yra Konstitucijos 76 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią. Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 76 straipsnio negalima aiškinti atskirai nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos sampratos.

Konstitucinis Teismas priminė, jog Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, be kita ko, reiškia: valstybėje turi būti užtikrina-ma Konstitucijos viršenybė, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas; vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas; Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją; joje įtvirtintas parlamen-tinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus; Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija; būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra parlamen-tinės opozicijos pripažinimas; Konstitucija suponuoja parlamento mažumos gynimą, minimalius Seimo opozicijos apsaugos reikalavimus; Seimo statute turi būti nustatytos opozicijos veiklos garantijos.

◆ DĖL SEIMO NUTARIMO, KURIUO SUDARYTA SEIMO SPECIALIOJI TYRIMO KOMISIJA, PAKEITIMO IR TOKIOS KOMISIJOS SUDARYMO TVARKOS 135


Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją Lietuva yra pliu-ralistinė parlamentinė demokratija, kurios conditio sine qua non yra parlamentinė mažuma, be kita ko, parlamentinė opozicija. Parlamentinės mažumos, be kita ko, par-lamentinės opozicijos, paskirtis yra atspindėti parlamente politinių pažiūrų įvairovę, taip laiduojant politinį pliuralizmą demokratinės teisinės valstybės parlamente ir suda-rant prielaidas tokiam parlamentui vykdyti savo funkcijas; parlamentinės opozicijos pa-skirtis yra, be kita ko, siūlyti alternatyvią parlamentinei daugumai politinę programą ir ja grindžiamus politinius sprendimus, prižiūrėti parlamentinės daugumos politinę veiklą, be kita ko, ją kritikuoti.

Atsižvelgdamas į tai, kad dalyvauti Seimo darbe – Seimo nario konstitucinė pareiga ir kartu jo teisė, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Seimo nariai, be kita ko, priklausantys parlamentinei mažumai (taip pat ir parlamentinei opozicijai), turi atsakingai naudotis savo teisėmis ir vykdyti visus Seimo nario įgaliojimus, prisidėdami prie to, kad Seimas veiksmingai įgyvendintų demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principų, pliuralistinės parlamentinės demokra-tijos sampratos, kyla reikalavimas pagal Konstitucijos 76 straipsnį nustatyti tokias Seimo struktūrą ir darbo tvarką, kurios užtikrintų veiksmingą parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisių apsaugą ir jos veiklos garantijas. Tai reiškia, kad sudarant Seimo struktūrinius padalinius (be kita ko, Seimo komitetus ir komisijas) turi būti užtikrintas proporcinio atstovavimo principas, tokių Seimo struktūrinių padalinių sudėtis, taip pat ir jos keitimas, negali priklausyti vien nuo parlamentinės daugumos nuožiūros.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos kylančių Seimo mažu-mos teisių gynimo imperatyvo, Seimo opozicijos apsaugos minimalių reikalavimų Seimas privalo paisyti ir sudarydamas laikinąją tyrimo komisiją; šie reikalavimai su-ponuoja, be kita ko, tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija negali būti sudaroma vien iš Seimo politinės daugumos atstovų, neįtraukiant Seimo mažumos (opozicijos) atstovų, jeigu jie to pageidauja. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 76 straipsnį, konstitucinį teisinės vals-tybės principą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos, taip pat ir iki apkaltos proceso pra-džios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti sudėtis negali būti keičiama vien parlamentinės daugumos nuožiūra, nesant aiškių ir kons-tituciškai pagrįstų priežasčių. Tokiomis priežastimis galėtų būti, be kita ko, aplinkybės, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudary-tos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, narys, vykdydamas savo funkcijas, Seimo nario laisvą mandatą naudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės inte-resais, be kita ko, naudoja šį mandatą savo asmeniniais ar grupiniais interesais.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas priminė, kad vienas iš opozicijos parlamentinės veiklos metodų gali būti opozicijos pažiūromis ir politiniais tikslais grindžiamas demons-tratyvus Seimo narių nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių nariais jie paskirti Seimo statuto nustatyta tvarka, posėdžiuose, t. y. obstrukcija, kaip politinio protesto rūšis ir parlamentinės veiklos metodas siekiant sutrukdyti priimti ma-žumai nepageidaujamą nutarimą, pagal Konstituciją tam tikrose situacijose gali būti verti-nama kaip gana svarbi priežastis nedalyvauti juose, jei toks nedalyvavimas nėra nuolatinis.

136


2019 m. gruodžio 18 d. nutarimas ◆

Taigi Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vienas iš parlamentinės veiklos metodų gali būti parlamentinei mažumai, be kita ko, parlamentinei opozicijai, priklausančių Seimo narių atsisakymas dalyvauti Seimo laikinų struktūrinių padalinių (be kita ko, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų) veikloje, taip išreiškiant politinį protestą dėl to, kad, jų nuo-mone, parlamentinės daugumos sprendimais yra nepagrįstai varžomos parlamentinės mažumos, be kita ko, parlamentinės opozicijos, teisės ir veiklos garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad minėti parlamentinės veiklos metodai savaime nėra kliūtis Seimui vykdyti demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

Seimo statuto nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimasKonstitucinis Teismas konstatavo, jog iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos

matyti, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas priimtas vadovaujantis Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią „tam tikrais atvejais“ Seimas gali nu-statyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, nei nustatytoji Seimo statuto 71 straipsnio 3–6 dalyse. Konstitucinis Teismas šios Seimo statuto nuostatos atitiktį Konstitucijai ver-tino atsižvelgdamas į tai, kad konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio ati-tikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįsta-tyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, regla-mentuojančioje Seimo komisijų sudarymo tvarką, įtvirtintas teisinis reguliavimas, ku-riuo nėra detalizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikydamasis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti, neatitinka privalo-mų teisiniam reguliavimui keliamų aiškumo, tikslumo reikalavimų, juo neužtikrina-mas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Vadinasi, Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka vieno esminių Konstitucijoje įtvir-tinto teisinės valstybės principo elementų – teisinio tikrumo ir aiškumo.

Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai ir Seimo statutui vertinimasSpręsdamas dėl Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitikties Seimo statu-

to 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal šias Seimo statuto nuostatas:

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją pirmiausia yra nustatomas komisijos narių skaičius, po to – proporcinio atstovavimo Seimo frakcijoms (taigi ir Seimo daugumai, ir Seimo mažumai) normos ir terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; juos siūlo tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma, o Seimui balsuojant už Seimo daugumos ir mažumos pasiūlytus kandidatus, balsuojama už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą ir, jeigu jis nepatvirtinamas, komisijos narių skyrimo procedūra ta pačia tvarka pradedama iš naujo;

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją, eilės tvarka turi būti laikomasi minėtų pro-cedūrų, o viena iš šių procedūrų yra kandidatų į komisijos narius siūlymo procedūra, kurioje turi dalyvauti tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma.



Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei Seimo statuto 71, 232 straipsniuose, nei ki-tose Seimo statuto nuostatose nėra įtvirtinta specialaus teisinio reguliavimo, kuriuo būtų numatyta galimybė keisti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį. Taigi pagal Seimo statute, be kita ko, jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintą teisinį reguliavimą, prireikus pakeisti Seimo komisijos, be kita ko, specialiosios tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkama Seimo komisija turi būti Seimo statuto nustatyta tvarka sudaroma iš naujo.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo, kuriuo buvo sudaryta Komisija, 2 straipsnį ir iš Komisijos sudėties išbraukus vieną jos narį, buvo ne iš naujo sudaryta Komisija, bet pakeista jos sudėtis.

Vertindamas ginčyto Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitiktį minėtoms Seimo statuto nuostatoms, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nu-tarimas buvo priimtas neatlikus vienos iš minėtų Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalyje, 5 da-lies nuostatose „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis ne-patvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalyje nustatytų Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudarymo procedūrų, t. y. tiek Seimo daugumai, tiek Seimo mažumai nepasiūlius kandidatų į visas Komisijos narių vietas. Taigi priimant Seimo 2018 m. ge-gužės 31 d. nutarimą nesilaikyta minėtose Seimo statuto nuostatose įtvirtintų Seimo spe-cialiosios tyrimo komisijos sudarymo reikalavimų, taip pat nepaisyta Seimo statute, be kita ko, jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyto reikalavimo, prireikus pakeisti Seimo komisijos, be kita ko, specialiosios tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkamą Seimo komisiją Seimo statuto nustatyta tvarka sudaryti iš naujo.

Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jis, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas poįstatyminis teisės aktas (jo da-lis) neprieštarauja įstatymo galią turintiems teisės aktams, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, turi įgaliojimus tai konstatuoti. Todėl Konstitucinis Teismas vertino Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nu-tarimu pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį, iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys – Seimo narys A. Kubilius, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai; vietoj išbrauktojo Seimo na-rio kitas Seimo narys paskirtas nebuvo; likusi Komisijos sudėtis nebuvo pakeista, taigi joje vietoj 12 narių liko 11; Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 1 straipsnis, pagal kurį Komisija buvo sudaryta iš 12 narių, nebuvo pakeistas. Taigi, iš Komisijos sudėties iš-braukus Seimo narį A. Kubilių, joje sumažėjo Seimo mažumos, inter alia opozicinių frakcijų, atstovų, o nepakeitus Komisijos narių skaičiaus, pakito atstovavimo Seimo frakcijoms proporcija. Be to, Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuriuo pakeista Komisijos sudėtis, priėmimas buvo grindžiamas vien spaudoje pasirodžiusios infor-macijos faktu, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepatikrinus informacijos, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių inte-resų konfliktas, taigi nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikyta iš Konstitucijos, be kita ko, jos 76 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų užtikrin-ti parlamentinės daugumos ir parlamentinės mažumos, be kita ko, parlamentinės

138



opozicijos, proporcinį atstovavimą sudarant Seimo struktūrinius padalinius (be kita ko, Seimo komitetus ir komisijas), nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių vien parlamentinės daugumos nuožiūra nekeisti Seimo laikinosios tyrimo komisijos, be kita ko, iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėties.

Konstitucinis Teismas nutarime taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Seimo 2018 m. bir-želio 30 d. nutarimu Seimas pritarė Komisijos išvadai, kad nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas priminė, kad, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, jis yra atskleidęs iš šios Konstitucijos nuostatos kylančios teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo pre-zumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Taigi Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Seimo statutui, pagrindu atsiradusių teisinių padarinių, be kita ko, Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo, teisėtumo prezumpcija nėra paneigta. Konkrečiai, ta aplinkybė, kad iš Komisijos sudėties, pažeidžiant Konstituciją, buvo išbrauktas vienas iš 12 narių, nėra tokia, kad sudarytų prielaidas kvestionuoti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvadoms, konstitucingumą. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nu-tarimas prieštarauja Konstitucijai ir Seimo statutui, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo, kuriuo Seimas pritarė Komisijos išvadai, kad nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso, atitikties Konstitucijai.

139


Byla Nr. 13/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 71 STRAIPSNIO 7 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2018 M. GEGUŽĖS 31 D. NUTARIMO NR. XIII-1227 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2018 M. KOVO 20 D. NUTARIMO NR. XIII-1036 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIOSIOS TYRIMO KOMISIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS TEIKIMO PRADĖTI APKALTOS PROCESĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUI ARTŪRUI SKARDŽIUI PAGRĮSTUMUI IŠTIRTI IR IŠVADAI DĖL PAGRINDO PRADĖTI APKALTOS PROCESĄ PARENGTI SUDARYMO“ PAKEITIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR

SEIMO STATUTUI

2019 m. gruodžio 18 d. Nr. KT76-N15/2019Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. lapkričio 27 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-16/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruo-džio 22 d. redakcija) 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respu-blikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos pro-cesą parengti sudarymo“ pakeitimo“.

140




nustatė:

I

Pareiškėjos argumentai

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nu-tarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respu-blikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos pro-cesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas) atitiktį Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) (toliau – ir Seimo statutas) 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teiki-mo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pa-grįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ (toliau – ir Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimas) buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo specialioji tyrimo komisija Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pra-dėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – ir Komisija). Šiuo Seimo nutarimu Komisija buvo sudaryta Seimo statuto nustatyta bendra tvarka pagal proporcingo atstovavimo frakcijoms principą iš 12 narių.

1.2. Ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys, tačiau Komisijos narių skaičius juo nebuvo pakeistas, todėl nebuvo pakeista ir atstovavimo frakcijoms proporcija. Tai reiškia, kad Komisijos sudėtis po ginčijamo Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo priėmimo tapo neteisėta, kadangi buvo pažeista Seimo statuto nustatyta Seimo komisijų sudarymo tvarka. Ši tvarka turėjo būti taikoma ne tik pirmą kartą sudarant Komisiją, bet ir keičiant jos sudėtį. Priėmus Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikant Seimo statute įtvirtintos Seimo komi-sijų sudarymo tvarkos, vienas Komisijos narys iš jos sudėties buvo išbrauktas be teisinio pagrindo.

II

Suinteresuoto asmens atstovės argumentai

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo at-stovės Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės rašytiniai paaiš-kinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas neprieš-tarauja Seimo statutui. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime suformu-luotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suinteresuoto asmens atstovė



teigia, kad Seimas, turėdamas diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, nustatyti jų kompetenciją, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius, turi ir diskreciją nustatyti savo struktūrinių padalinių pavadinimus, kompetenciją, sudėtį, jų tarpusavio santykius, vei-klos trukmę, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius; tai nustatydamas Seimas yra saisto-mas Konstitucijos normų ir principų.

2.2. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavi-mo klausimus.

2.3. Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo, kuriuo buvo sudaryta Komisija, priėmimas atitiko Seimo statuto 232 straipsnio, reglamentuojančio specialiosios tyrimo komisijos su-darymo tvarką, reikalavimus: 1) komisija sudaroma iš Seimo narių; 2) komisijoje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių; 3) komisijos narius šio statuto 71 straipsnyje nustatyta tvarka siūlo Seimo dauguma ir Seimo mažuma; 4) sudarydamas komisiją, Seimas kartu paskiria komisijos pirmininką ir jo pavaduotoją, nustato tyrimo atlikimo terminus.

2.4. Pagal Seimo statuto 71 straipsnio 5 dalį Seimas balsuoja už visą Seimo laikino-sios tyrimo komisijos narių sąrašą. Seimas, sudarydamas Komisiją, paisė iš Konstitucijos kylančių Seimo mažumos teisių gynimo imperatyvo, Seimo opozicijos apsaugos minima-lių reikalavimų, suponuojančių inter alia tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija negali būti sudaroma vien iš Seimo politinės daugumos atstovų, neįtraukiant Seimo mažumos (opozicijos) atstovų, jeigu jie to pageidauja, todėl darytina išvada, kad Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimas atitiko proporcinio atstovavimo normas.

2.5. Proporcinio atstovavimo normas atitinkančios frakcijų (įskaitant opozicines) kvo-tos paprastai yra aptariamos Seimo seniūnų sueigoje Seimo kadencijos pradžioje arba vėliau, jei atsiranda frakcijų dydžio pokyčių. Vėliau frakcijoms teikiant komitetų, komisijų, įskaitant specialiąją tyrimo komisiją, narių kandidatūras jomis yra vadovaujamasi. Dėl to Seimo se-niūnų sueigos 2018 m. kovo 20 d. posėdyje tvirtinant Komisijos narių skaičių (12 asmenų) jame dalyvavę opozicijos atstovai jokių papildomų klausimų neuždavė ir proporcinio atsto-vavimo klausimo nekėlė, suprasdami, kad savo frakcijos atstovų proporcingą skaičių siūlys taip, kaip daro ir kitais, t. y. komitetų ar nuolatinių komisijų sudarymo, atvejais.

2.6. Komisijai pradėjus darbą, atsižvelgiant į tai, kad Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas, privalo vengti interesų konflikto, Seimui buvo pateiktas Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo pakeitimo projektas, kurį Seimas priėmė 2018 m. gegužės 31 d. Šis Seimo nutarimo projektas, pasak suinteresuoto asmens atstovės, buvo parengtas spaudoje pa-sirodžius informacijai, kad Komisijos nario Andriaus Kubiliaus sūnus buvo stebėtojų tarybos narys bendrovėje, valdančioje kitą bendrovę, konkuruojančią su Baltarusijoje veikiančia įmone, kuria atlikdama tyrimą turėjo domėtis Komisija. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, tai rodė galimą Seimo nario A. Kubiliaus interesų konfliktą Komisijoje.

2.7. Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalis, 5 dalies nuostatos „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“ taikomos sudarant visą komisiją. Kaip minėta, po Komisijos sudarymo kilus abejonėms dėl vieno Seimo nario dalyvavimo tolesniame Komisijos darbe, buvo pateiktas Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo pakeitimo projektas, kurio esmė buvo siūlymas vieną Komisijos narį

142



pakeisti kitu, o ne siekis performuoti Komisiją, sudaryti ją iš naujo ar perskirstyti frakci-joms kvotas, todėl buvo vadovautasi Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalies nuostata, kad tam tikrais atvejais Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos Seimo frakcijos ar vieno Seimo komiteto atstovai.

2.8. Teikiant Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo pakeitimo projektą Tėvynės sąjun-gos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai buvo siūloma deleguoti į Komisiją kitą narį, tačiau, kaip matyti iš Seimo IV (pavasario) sesijos 2018 m. gegužės 31 d. rytinio posėdžio Nr. 180 stenogramos išrašo, šios frakcijos seniūnas paskelbė politinį pareiškimą, kad ši frakcija traukiasi ir daugiau nedalyvaus visų esamų ir būsimų Seimo daugumos organi-zuojamų apkaltos, tyrimų ir kitokių komisijų darbe.

2.9. Taigi ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas negali būti laikomas neteisėtu, nes atitiko proporcinio atstovavimo normas ir suteikė galimybę visoms frak-cijoms dalyvauti Komisijos darbe, tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demo-kratų frakcija nepasinaudojo Seimo statuto 232 straipsnio 3 dalies nuostatoje numatyta galimybe pasiūlyti kitą kandidatą, dėl to viena Komisijos nario vieta liko laisva.


konstatuoja:

I

Ginčijamas teisinis reguliavimas ir su jo nustatymu susijusios faktinės aplinkybės

3. Seimas 2018 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respu-blikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“.

Šiuo Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimu buvo sudaryta Komisija iš 12 Seimo narių (1 straipsnis) ir patvirtinta konkrečios sudėties Komisija, kurios nariu, be kitų Seimo narių, buvo paskirtas Seimo narys A. Kubilius (2 straipsnis).

4. 2018 m. gegužės 17 d. Seime buvo užregistruotas ginčijamo Seimo nutarimo pro-jektas Nr. XIIIP-2154, kuriuo buvo siūloma pakeisti Komisijos sudėtį iš jos išbraukiant vieną narį – Seimo narį A. Kubilių, priklausantį opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Jį pakeisiantis Komisijos narys šiuo Seimo nutarimo projektu pasiūlytas nebuvo.

Pažymėtina, kad šiame ginčijamo Seimo nutarimo projekte Nr. XIIIP-2154 nenuro-dyta, dėl kokių aplinkybių ir priežasčių teikiamas šis nutarimo projektas.

Kaip matyti iš suinteresuoto asmens Seimo atstovės rašytinių paaiškinimų, taip pat iš Seimo IV (pavasario) sesijos 2018 m. gegužės 24 d. vakarinio posėdžio Nr. 177 steno-gramos, ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154 buvo parengtas spaudoje pasirodžius informacijai, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

5. Seimas 2018 m. gegužės 31 d. priėmė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija-mą nutarimą Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nuta-rimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos



Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo apkaltos proce-są parengti sudarymo“ pakeitimo“.

Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo pavadinime ne-tiksliai nurodytas keičiamo Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo pavadinimas – pralei-dus jame žodį „Seimo“, specialioji tyrimo komisija įvardyta kaip „Lietuvos Respublikos specialioji tyrimo komisija Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti ap-kaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo apkaltos procesą parengti“.

5.1. Ginčijamame Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarime nustatyta:„Lietuvos Respublikos Seimas nutar ia :1 straipsnis.Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:„2 straipsnis.Patvirtinti šios sudėties Komisiją:1) Rimas Andrikis;2) Arvydas Anušauskas;3) Eugenijus Gentvilas;4) Jonas Jarutis;5) Aušrinė Norkienė;6) Česlav Olševski;7) Mindaugas Puidokas;8) Viktoras Rinkevičius;9) Rimantė Šalaševičiūtė;10) Stasys Šedbaras;11) Agnė Širinskienė;12) narys nepaskirtas.““5.2. Taigi ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu buvo ne iš naujo su-

daryta Komisija, bet pakeista jos sudėtis: pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį, iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys – Seimo narys A. Kubi-lius, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Vietoj išbrauktojo Seimo nario kitas Seimo narys paskirtas nebuvo. Likusi Komisijos su-dėtis nebuvo pakeista, taigi joje vietoj 12 narių liko 11.

Pažymėtina, kad ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 1 straipsnis, pagal kurį Komisija buvo sudaryta iš 12 narių, nebuvo pakeistas.

6. Paminėtina, kad Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 4 straipsniu (2018 m. gegužės 29 d. redakcija) Komisijai buvo pavesta iki 2018 m. birželio 25 d. atlikti tyrimą ir Seimo Pirmininkui pateikti išvadą dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą kartu su Seimo nutari-mo projektu ir kitais dokumentais. Komisija išvadą parengė ir Seimo nutarimo projektą ir kitus dokumentus pateikė 2018 m. birželio 20 d. Šioje išvadoje Komisija nurodė, kad Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui pateikti kaltinimai yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos procesą Seime (8 punktas).

2018 m. birželio 30 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. XIII-1425 „Dėl pritarimo Lie-tuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo

144



narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artū-rui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – ir Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimas), kurio 1 straipsnyje buvo nutarta pritarti Komisijos išvadai. Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo 2 straipsnyje pripažinta, kad Komisija darbą baigė.

Taigi iš Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo matyti, kad Seimas nusprendė nepra-dėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso.

7. Pažymėtina, jog iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. gegužės 18 d. (jau po to, kai Seime 2018 m. gegužės 17 d. buvo užregistruo-tas ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154, kuriuo buvo siūloma pakeisti Komisijos sudėtį iš jos išbraukiant vieną narį – Seimo narį A. Kubilių) Seimo narys Ra-mūnas Karbauskis kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – VTEK) dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio įvertinimo.

VTEK 2018 m. gegužės 30 d. posėdyje nusprendė tyrimo dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms nepradėti, nes VTEK neturėjo tiesioginių ir akivaizdžių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. Kubilius aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaravo pažeisdamas įstatymuose nustatytą tvarką ir terminus. R. Karbauskio pranešimo dalį, susijusią su Seimo nario A. Kubiliaus tarnybinėje veikloje (einant Komisi-jos nario pareigas) galbūt iškilusia viešųjų ir privačių interesų konflikto situacija, VTEK nu-sprendė perduoti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nes VTEK neturi įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitikties Seimo statuto nuostatoms, reglamentuojančioms Seimo nario prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2018 m. birželio 13 d. posėdyje, atsižvelgdama į tai, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu Seimo narys A. Kubilius buvo išbrauktas iš Komisijos sudėties, nusprendė Seimo nario A. Kubiliaus elgesio tyrimo nepradėti.

II

Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus Seimo statute įtvirtintas Seimo komisijų sudarymo teisinis reguliavimas

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutari-mo, kuriuo buvo pakeista Komisijos sudėtis, atitiktis Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

9. Seimas 1994 m. vasario 17 d. priėmė Seimo statutą, kuris įsigaliojo 1994 m. vasa-rio 26 d. Seimo statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. priėmė Seimo statutą „Dėl Statuto pakeitimo“, kurio 1 straipsniu Seimo statutą (1994 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Seimo statutas įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.

10. Seimo statuto 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas.



10.1. Seimo statuto 71 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Seimas, pripaži-nęs būtinybę, gali sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redak-cines ir kitokias laikinąsias komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti.

10.2. Pagal Seimo statuto 231 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 2 dalį Sei-mas sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pa-grįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – ir specialioji tyrimo komisija), jeigu teikimą pradėti apkaltos procesą pateikė ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė.

10.3. Taigi iš Seimo statuto 25 straipsnio 3 dalies, 71 straipsnio 1 dalies, 231 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 2 dalies nuostatų matyti, kad specialioji tyrimo komisija yra Seimo laikinoji komisija, atliekanti specifines funkcijas – tirianti pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pagrįstumą ir rengianti išvadą dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą.

11. Seimo statutas reglamentuoja ir Seimo laikinųjų komisijų, inter alia specialiosios tyrimo komisijos, sudarymo tvarką.

11.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad specialiosios ty-rimo komisijos, kaip specifines funkcijas (pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pa-grįstumo tyrimą ir išvados dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą rengimą) atliekančios Seimo laikinosios komisijos, sudarymui yra taikomi tiek bendrieji Seimo komisijų suda-rymo tvarkos reikalavimai, įtvirtinti Seimo statuto 71 straipsnyje „Komisijų sudarymas“, tiek specialieji Seimo statuto 232 straipsnyje „Specialiosios tyrimo komisijos sudarymo tvarka“ įtvirtinti reikalavimai.

11.1.1. Seimo statuto 71 straipsnyje inter alia nustatyta:„<...>3. Sudarant komisiją, pirmiausia nustatomas komisijos narių skaičius. Po to nustato-

mos Seimo proporcinio atstovavimo frakcijoms normos, taip pat terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti.

4. Jeigu laiku pasiūlytų kandidatų į komisijos narius sąrašas nepakankamas, po vieną papildomą kandidatą posėdžio metu gali žodžiu siūlyti frakcijos, po jų – ir kiekvienas Seimo narys, kol bus reikiamas kandidatų skaičius.

5. Kiekvienas iš pateiktų kandidatų turi duoti žodinį, o jeigu pats posėdyje nedaly-vauja, raštišką sutikimą dirbti komisijoje. Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komi-sijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama.

6. Kai kandidatai į komisijos narius siūlomi Seimo posėdyje ne pagal iš anksto skir-tas normas ir nors 2 Seimo nariai pareiškia abejonę dėl kurio nors kandidato, dėl jo bal-suojama atskirai. Jeigu posėdyje pasiūlytų kandidatų į komisijos narius yra daugiau, negu nustatytas komisijos narių skaičius, ir visi pasiūlyti kandidatai sutinka dirbti komisijoje, balsuojama atvirai biuleteniais su kandidatų sąrašu.

7. Tam tikrais atvejais Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos frakcijos ar vieno komiteto atstovai.“

11.1.2. Seimo statuto 232 straipsnyje nustatyta:„1. Specialioji tyrimo komisija sudaroma iš Seimo narių.2. Komisijoje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių.3. Komisijos narius šio statuto 71 straipsnio nustatyta tvarka siūlo Seimo dauguma

ir Seimo mažuma.

146



4. Sudarydamas komisiją, Seimas kartu paskiria komisijos pirmininką ir jo pavaduo-toją, nustato tyrimo atlikimo terminus.“

11.1.3. Sistemiškai aiškinant Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalį, 5 dalies nuostatas „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtina-mas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalį, šios konstitucinės justicijos bylos kon-tekste pažymėtina, kad pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą sudarant specialiąją ty-rimo komisiją pirmiausia yra nustatomas komisijos narių skaičius, po to – proporcinio atstovavimo Seimo frakcijoms (taigi ir Seimo daugumai, ir Seimo mažumai) normos ir terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; juos siūlo tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma, o Seimui balsuojant už Seimo daugumos ir mažumos pasiūlytus kandi-datus, balsuojama už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą ir, jeigu jis nepatvirtina-mas, komisijos narių skyrimo procedūra ta pačia tvarka pradedama iš naujo.

11.1.4. Taigi iš Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalies, 5 dalies nuostatų „Seimas bal-suoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalies matyti, kad, pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą sudarant specialiąją tyrimo komisiją, eilės tvarka turi būti laikomasi minėtų procedūrų, o viena iš šių procedūrų yra kandidatų į komisijos narius siūlymo procedūra, kurioje turi dalyvauti tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma.

11.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, jog Seimo sta-tuto 71 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kandidatai į komisijos narius siūlomi Seimo posėdyje ne pagal iš anksto skirtas normas ir nors 2 Seimo nariai pareiškia abejonę dėl kurio nors kandidato, dėl jo balsuojama atskirai; jeigu posėdyje pasiūlytų kandidatų į komisijos narius yra daugiau, negu nustatytas komisijos narių skaičius, ir visi pasiūlyti kandidatai sutinka dirbti komisijoje, balsuojama atvirai biuleteniais su kandidatų sąrašu.

Taigi iš Seimo statuto 71 straipsnio 6 dalies matyti, kad pagal joje nustatytą teisinį re-guliavimą tais atvejais, kai kandidatai į komisijos narius Seimo posėdyje siūlomi ne pagal iš anksto skirtas proporcinio atstovavimo normas ir nors 2 Seimo nariai pareiškia abe-jonę dėl kurio nors kandidato, Seimo komisijos sudaromos kitokia tvarka, nei nustatyta Seimo statuto 71 straipsnio 3, 5 dalyse, inter alia Seimui balsuojant ne už visą komisijos narių sąrašą, o už atskirus kandidatus.

11.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį „tam tikrais atvejais“ Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos frakcijos ar vieno komiteto atstovai.

Taigi pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį Seimas gali nustatyti kitokią komisijų sudarymo tvarką, nei nustatytoji Seimo statuto 71 straipsnio 3–6 dalyse. Pažymėtina, kad nei Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra deta-lizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikantis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nei Seimo statuto 71, 232 straipsniuose, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra įtvir-tinta specialaus teisinio reguliavimo, kuriuo būtų numatyta galimybė keisti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį.



13. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios ir Seimo statuto nuostatos, regla-mentuojančios politinio pobūdžio Seimo struktūrinių darinių – frakcijų, inter alia opozi-cinių frakcijų, taip pat Seimo mažumos teisinį statusą.

13.1. Seimo statuto 26 straipsnyje inter alia nustatyta, kad savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas šio statuto nustatyta tvarka; Seimo narių frakcijų teises nustato šis statutas (1 dalis); Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripa-žįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais; mišriai Seimo narių grupei suteikia-mos visos šio statuto nustatytos frakcijos teisės (3 dalis).

13.2. Seimo statuto 40 straipsnyje nustatyta, kad Seimo dauguma yra laikomos tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir ku-rios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės vyriausybės (1 dalis); Seimo mažuma yra laikoma opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklau-sančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė (2 dalis).

13.3. Seimo statuto 41 straipsnyje nustatyta, kad Seimo narių frakcijos arba jų koalici-jos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis (1 dalis); opo-zicinėmis frakcijomis laikomos tokios frakcijos ar jų koalicijos, kurių Seime paskelbtose politinėse deklaracijose išdėstytos jas nuo Seimo daugumos skiriančios nuostatos (2 dalis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo statuto 41 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas parlamentinės opozicijos apsaugos reikalavimas. Pagal šią Seimo statuto nuostatą opozi-cinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute nustatytos frakcijų ir koalicijų teisės; šios teisės jokia dingstimi negali būti apribotos.

III


14. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Seimo statutui neprieštarauja Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas, kuriuo buvo pakeista Seimo specialiosios tyrimo komisi-jos, sudarytos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skar-džiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti, sudėtis.

15. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad apkalta yra ypatinga parlamentinė procedūra, kai iš užimamų pareigų yra pašalinami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti aukščiausi valstybės pareigūnai, taip pat apkaltos proceso tvarka gali būti panaikintas Seimo nario mandatas (2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai); apkal-tos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą (inter alia 1999 m. gegužės 11 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada); apkaltą vykdo Seimas (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nu-tarime, pagal Konstituciją tik Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, gali priimti sprendimą pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui; apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios.

2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje aiškindamas su apkaltos proceso pradžia Seime susijusius klausimus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad inter alia veiksmai prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam

148



asmeniui Seime pradžios (inter alia Seimo narių iniciatyva pradėti apkaltą, jų pateiktų kaltinimų pagrįstumo tyrimas Seimo sudarytoje komisijoje ar kitame Seimo struktūri-niame padalinyje), nėra apkaltos proceso stadija; šie veiksmai yra parlamentinė proce-dūra, kuri negali būti laikoma teisiniu procesu stricto sensu, jos metu sprendžiama ne dėl asmens konstitucinės atsakomybės taikymo, o tik tai, ar yra pagrindas pradėti apkaltą.

16. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį nu-statyti apkaltos proceso tvarką yra Seimo kompetencija – šis privalo ją apibrėžti Seimo statute (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, veiksmai prieš pradedant apkaltą yra parlamen-tinė procedūra, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitu-cijos, inter alia iš jos 74 straipsnio, kyla reikalavimas Seimo statute reglamentuoti inter alia veiksmus prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios, be kita ko, asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą tiriančios Seimo komisijos sudarymo procedūrą.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus yra Konstitucijos 76 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią.

16.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią; šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavi-mo klausimus (2000 m. kovo 30 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai). Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo diskrecija šioje srityje; kartu pažymėtina, kad Seimas, nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų (2001 m. sausio 25 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai); turi būti nustatytos tokios Seimo struktūra ir darbo tvarka, kad Seimas – Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkci-jas (2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

16.2. Konstitucijos 76 straipsnio nuostatos „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nusta-to Seimo statutas“ negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, kad Seimo struktūrinių padalinių įgaliojimai gali būti nustatyti tik Seimo statute (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatymi-niais aktais; tokie Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams, taip pat Seimo statutui (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).

17. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straips-nio 1 dalis), šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 76 straipsnio, pagal kurį įstatymo galią turintis Seimo statutas nustato Seimo struktūrą ir darbo tvarką, negalima aiškinti atskirai nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos sampratos.

17.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės vals-tybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip



antai Konstitucijos viršenybės, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, turinį (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisi-nės valstybės principas yra susijęs inter alia su kitais konstituciniais principais, kaip antai Tautos suvereniteto ir demokratijos (2019 m. vasario 15 d. nutarimas).

17.1.1. Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisi-nės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d. nuta-rimai); Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, inter alia reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas); vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas (1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai); daugiapartinė sistema sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą (2012 m. kovo 29 d. nutarimas).

17.1.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją; joje įtvirtintas parlamentinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus (2006 m. lapkričio 21 d., 2014 m. sausio 16 d. sprendimai, 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Seimas, įgyvendinda-mas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai). Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkū-ros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliu-doma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai).

17.1.3. Kaip yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, Lietuva pagal Konstituciją yra pliu-ralistinė demokratija (2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada, 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas); būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra par-lamentinės opozicijos pripažinimas (2001 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutari-mai, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija suponuoja parlamento ma-žumos gynimą, minimalius Seimo opozicijos apsaugos reikalavimus (1993 m. lapkričio 26 d., 2001 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai); Seimo statute turi būti nustatytos opozicijos veiklos garantijos (2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

17.1.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konsti-tuciją Lietuva yra pliuralistinė parlamentinė demokratija, kurios conditio sine qua non yra parlamentinė mažuma, inter alia parlamentinė opozicija. Pabrėžtina, kad parlamen-tinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, paskirtis yra atspindėti parlamen-te politinių pažiūrų įvairovę, taip laiduojant politinį pliuralizmą demokratinės teisinės valstybės parlamente ir sudarant prielaidas tokiam parlamentui vykdyti savo funkcijas; parlamentinės opozicijos paskirtis yra inter alia siūlyti alternatyvią parlamentinei daugu-mai politinę programą ir ja grindžiamus politinius sprendimus, prižiūrėti parlamentinės daugumos politinę veiklą, inter alia ją kritikuoti.

150



Kartu pažymėtina, kad kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai; atlikdamas savo konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, Seimo narys dalyvauja vykdant visas kons-titucines Seimo funkcijas ir vykdo visus Seimo nario įgaliojimus (2004 m. liepos 1 d. nu-tarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Pažymėtina ir tai, kad Seimo nario laisvas man-datas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę (2010 m. spalio 27 d., 2017 m. gruodžio 19 d., 2017 m. gruodžio 22 d. išvados); Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo veikti Tautos ir Lietuvos vals-tybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d., 2017 m. gruodžio 19 d. išvados).

Pažymėtina ir tai, kad dalyvauti Seimo darbe – Seimo nario konstitucinė pareiga ir kartu jo teisė (2005 m. vasario 10 d. sprendimas). Atsižvelgiant į tai, taip pat pažymėtina, kad Seimo nariai, inter alia priklausantys parlamentinei mažumai (inter alia parlamen-tinei opozicijai), turi atsakingai naudotis savo teisėmis ir vykdyti visus Seimo nario įga-liojimus, prisidėdami prie to, kad Seimas veiksmingai įgyvendintų demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

17.1.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų Lietuvos valstybės val-džios organizacijos ir veiklos principų, pliuralistinės parlamentinės demokratijos sampra-tos, kyla reikalavimas pagal Konstitucijos 76 straipsnį nustatyti tokias Seimo struktūrą ir darbo tvarką, kurios užtikrintų veiksmingą parlamentinės mažumos, inter alia parlamen-tinės opozicijos, teisių apsaugą ir jos veiklos garantijas. Tai inter alia reiškia, kad sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas) turi būti užtikrin-tas proporcinio atstovavimo principas, tokių Seimo struktūrinių padalinių sudėtis, inter alia jos keitimas, negali priklausyti vien nuo parlamentinės daugumos nuožiūros.

Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos kylančių Seimo mažumos teisių gynimo imperatyvo, Seimo opozicijos apsaugos minimalių reika-lavimų Seimas privalo paisyti ir sudarydamas laikinąją tyrimo komisiją; šie reikalavimai suponuoja inter alia tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija negali būti sudaroma vien iš Seimo politinės daugumos atstovų, neįtraukiant Seimo mažumos (opozicijos) atstovų, jeigu jie to pageidauja (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas). Šios konstitucinės justicijos bylos kon-tekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 76 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pra-džios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėtis negali būti keičiama vien parlamentinės daugumos nuožiūra, nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių. Tokiomis priežastimis galėtų būti inter alia aplinkybės, kai Seimo laiki-nosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, narys, vykdydamas savo funkcijas, Seimo nario laisvą mandatą naudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, inter alia naudoja šį mandatą savo asmeniniais ar grupiniais interesais.

17.1.6. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas iš opozicijos parlamentinės veiklos metodų gali būti opozicijos pažiūromis ir po-litiniais tikslais grindžiamas demonstratyvus Seimo narių nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių nariais jie paskirti Seimo statuto nustatyta



tvarka, posėdžiuose, t. y. obstrukcija, kaip politinio protesto rūšis ir parlamentinės veiklos metodas siekiant sutrukdyti priimti mažumai nepageidaujamą nutarimą, pagal Konstitu-ciją tam tikrose situacijose gali būti vertinama kaip gana svarbi priežastis nedalyvauti juose, jei toks nedalyvavimas nėra nuolatinis (2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš par-lamentinės veiklos metodų gali būti parlamentinei mažumai, inter alia parlamentinei opozicijai, priklausančių Seimo narių atsisakymas dalyvauti Seimo laikinų struktūrinių padalinių (inter alia Seimo laikinųjų tyrimo komisijų) veikloje, taip išreiškiant politinį protestą dėl to, kad, jų nuomone, parlamentinės daugumos sprendimais yra nepagrįstai varžomos parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisės ir veiklos garantijos. Pažymėtina ir tai, kad minėti parlamentinės veiklos metodai savaime nėra kliūtis Seimui vykdyti demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

17.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Kons-titucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmy-bių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkarti-nio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tai, kad Seimas priimdamas poįstatymi-nius teisės aktus nesilaiko Konstitucijos ir Seimo statuto, reiškia, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją (2013 m. vasario 20 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai).

IV

Europiniai parlamentinės opozicijos apsaugos standartai

18. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Europos Tarybos aktuose įtvirtintos nuostatos, susijusios su parlamentinės opozicijos vaidmeniu demokratiniuose procesuo-se, jos teisių ir pareigų įtvirtinimu.

18.1. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ne viename akte yra pabrėžusi par-lamentinės opozicijos reikšmę.

152



18.1.1. 1998 m. balandžio 20 d. rezoliucijoje Nr. 1154 (1998) „Demokratinis nacio-nalinių parlamentų veikimas“ Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja valstybių narių parlamentus paragino suteikti opozicijai statusą, suteikiantį jai galimybę atlikti atsakingą ir konstruktyvų vaidmenį, be kita ko, inicijuoti parlamentinio tyrimo komiteto (komisi-jos) sudarymą (6.4 papunktis).

18.1.2. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2007 m. balandžio 18 d. rezoliu-cijoje Nr. 1547 (2007) „Žmogaus teisių ir demokratijos padėtis Europoje“ nurodyta, kad nuo Europos integracijos pradžios teisė formuoti politinę opoziciją buvo laikoma esminiu tikrosios demokratijos elementu; tačiau opozicinės partijos ir jų nariai negali tik reikalauti tam tikrų teisių – jie turi atsakingai ir noriai jomis naudotis ir stengtis didinti viso parla-mento darbo veiksmingumą; opozicija neturi apsiriboti savo natūraliu, tačiau ne visada veiksmingu kritiko vaidmeniu; kita vertus, parlamento dauguma privalo gerbti mažumos teisę nesutikti su daugumos nuomone ir siūlyti alternatyvią politiką (78 punktas).

18.1.3. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2008 m. sausio 23 d. priėmė rezo-liuciją Nr. 1601 (2008) „Opozicijos teisių ir pareigų demokratiniame parlamente proce-dūrinės gairės“ (toliau – Rezoliucija Nr. 1601 (2008)), kurioje valstybės narės raginamos formuoti bendrus standartus ir praktiką, skirtus laisvai ir pliuralistinei parlamentinei demokratijai skatinti (2 punktas). Politinė opozicija parlamente ir ne tik jame yra būtina gerai veikiančios demokratijos sudedamoji dalis (3 punktas). Šia rezoliucija priimtose Opozicijos teisių ir pareigų demokratiniame parlamente gairėse, be kita ko, pažymėta, kad opozicijos atstovai turi dalyvauti parlamento komitetų (komisijų) veikloje (2.6 pa-punktis), o bet koks komitetas (komisija) – tiek nuolatinis, tiek laikinas – turi būti suda-romas vadovaujantis proporcinio atstovavimo principu (2.6.2 papunktis).

18.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos Europos ko-misijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, dokumentų, kuriuose atskleidžia-mas parlamentinės opozicijos vaidmuo, nuostatos.

18.2.1. Venecijos komisija 2010 m. spalio 15–16 d. vykusioje 84-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Ataskaitą apie opozicijos vaidmenį demokratiniame parlamente (to-liau – Ataskaita). Ataskaita buvo parengta įgyvendinant Rezoliucijos Nr. 1601 (2008) 11 punkte išdėstytą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prašymą atlikti opozici-jos vaidmens šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje tyrimą.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Ataskaitos nuostatos:

– opozicinėms partijoms itin svarbus yra proporcinio atstovavimo principas parla-mente sudarant komitetus (komisijas), skiriant eiti įvairias pareigas, nustatant kalbėjimo laiką, skirstant administracinius ir finansinius išteklius ir t. t.; proporcinio atstovavimo principas yra svarbus užtikrinant opozicijos ir mažumos teises (63, 66 punktai);

– nors pagrindinis parlamentinės demokratijos principas yra tai, kad sprendimai priimami daugumos valia, tačiau mažumai visada turi būti leidžiama dalyvauti priimant sprendimus (102 punktas);

– tam tikros opozicijos ir mažumos teisės yra itin svarbios ir privalo būti garantuo-jamos, inter alia procedūrinės teisės dalyvauti priimant sprendimus, apsauga nuo perse-kiojimo (169 punktas).



18.2.2. Venecijos komisija 2019 m. birželio 21–22 d. vykusioje 119-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė nuomonę „Parlamentinės daugumos ir opozicijos santykių demokratijoje kriterijai: kontrolinis sąrašas“ (toliau – Nuomonė), skirtą 2010 metais priimtai Ataskaitai atnaujinti.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Nuomonės nuostatos:

– nesant tikro politinio pliuralizmo (nepriklausomų, stiprių ir efektyviai veikiančių politinių partijų, laisvos žiniasklaidos, sąžiningų rinkimų ir t. t.), opozicijos veiklos ga-rantijos parlamente yra tik formalios (9 punktas);

– pagrindinės teisės aktų nuostatos, reguliuojančios opozicijos veiklą ar mažumos teises, turi būti išdėstytos tokia forma, kad parlamento dauguma negalėtų jų pakeisti savo nuožiūra (33 punktas);

– atliekant parlamento nario įgaliojimų panaikinimo procedūrą parlamente labai svar-bu, kad šioje procedūroje opozicija galėtų dalyvauti priimant sprendimus (56 punktas);

– proporcinio atstovavimo principas būtų neveiksmingas, jei parlamentui atliekant savo funkcijas visi svarbūs procedūriniai sprendimai būtų priimami vien parlamento pir-mininko ar paprasta parlamento narių balsų dauguma; taigi parlamento struktūriniuose padaliniuose, kurie turi pakankamai galių sprendžiant procedūrinius klausimus, opozi-cijos atstovams turi būti sudaromos sąlygos kalbėti šiuose padaliniuose nagrinėjamais klausimais (88 punktas);

– proporcinio atstovavimo principas turi būti taikomas ir sudarant parlamentinio tyrimo komitetus (komisijas), tačiau tai nepaneigia galimybės sudaryti tokius parlamen-tinio tyrimo komitetus (komisijas), kuriuose opozicija sudarytų daugumą ar kuriems va-dovautų opozicijos atstovas (133 punktas).

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos 10 straipsniu, kuriame įtvirtinta saviraiškos laisvė, 2016 m. gegužės 17 d. sprendime byloje Karácsony ir kiti prieš Vengriją (peticijų Nr. 42461/13 ir 44357/13), su-sijusioje su opozicijai priklausančių parlamento narių saviraiškos laisve, yra pažymėju-si, jog Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja Rezoliucijoje Nr. 1601 (2008) pabrėžė būtinumą užtikrinti visų parlamento narių lygiateisiškumą, taigi parlamento dauguma negali remtis parlamento veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis tam, kad patei-sintų piktnaudžiavimą savo dominuojančia padėtimi opozicijos atžvilgiu; parlamentinės mažumos apsauga nuo daugumos savivalės yra ypač svarbi (147 punktas).

20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinas Vokietijos Fe-deralinio Konstitucinio Teismo Antrojo senato 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas, priim-tas byloje nagrinėjant institucijų ginčą (vok. Organstreit) dėl parlamentinės mažumos ir opozicijos teisių Vokietijos Bundestage. Šiame sprendime pažymėta, kad:

– iš Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo kyla bendrasis konstitu-cinis efektyvios opozicijos principas (vok. verfassungsrechtlicher Grundsatz effektiver Opposi-tion), kurio turinį savo jurisprudencijoje atskleidė Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teis-mas; šis principas kyla iš konstitucinio demokratijos principo, įtvirtinto Pagrindiniame Įsta-tyme; organizuota opozicijos veikla yra būtinas laisvos ir demokratinės tvarkos elementas, nes ja yra užtikrinama įvairių politinių jėgų tiek parlamente, tiek ne tik jame konkurencija;

– teisė į organizuotą opoziciją kyla ir iš teisinės valstybės principo;

154



– vis dėlto pagrindinis opozicijos vaidmuo yra atlikti parlamentinės priežiūros funk-ciją; kad opozicija galėtų šią funkciją atlikti, parlamentinės mažumos teisės, įtvirtintos Pagrindiniame Įstatyme, turi būti aiškinamos taip, kad būtų užtikrintas jų veiksmingu-mas; opozicija turi turėti teisę sudaryti parlamentinio tyrimo komitetus (komisijas), ne-būti priklausoma nuo parlamentinės daugumos geranoriškumo atliekant parlamentinės priežiūros funkciją; šios funkcijos patikėjimas opozicijai nėra savitikslis – ja siekiama užtikrinti demokratinės valstybės interesą, kad valdžios galios būtų paskirstytos.

Kita vertus, šiame sprendime taip pat pažymėta, kad:– Pagrindiniame Įstatyme opozicijai nėra nustatyta nei jokių išskirtinių teisių, nei

pareigos tokias teises nustatyti; tai būtų nesuderinama su Pagrindiniame Įstatyme įtvir-tintu Bundestago narių lygybės principu;

– opozicijos teisės pagal Pagrindinį Įstatymą yra kildinamos iš jame įtvirtintų parla-mentinės mažumos teisių, kurios įgyvendinamos tik susidarius tam tikrai balsų daugumai.

V

Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

21. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas neprieštarauja Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 da-lies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

22. Pažymėtina, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio ati-tikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįsta-tyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė (2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).

23. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas priimtas vadovaujantis Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalimi.

24. Kaip minėta, vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės princi-po elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.

25. Minėta, kad pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį „tam tikrais atvejais“ Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos frakci-jos ar vieno komiteto atstovai; taigi pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį Seimas gali nusta-tyti kitokią komisijų sudarymo tvarką, nei nustatytoji Seimo statuto 71 straipsnio 3–6 dalyse.

Minėta ir tai, kad nei Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra detalizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikantis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti.



26. Konstatuotina, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, reglamentuojančioje Seimo komisijų sudarymo tvarką, įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nėra detalizuo-ta, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikydamasis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti, neatitinka privalomų teisiniam regulia-vimui keliamų aiškumo, tikslumo reikalavimų, juo neužtikrinamas teisės sistemos nuo-seklumas ir vidinė darna.

Vadinasi, Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neati-tinka vieno esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – teisi-nio tikrumo ir aiškumo.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI

Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitikties Konstitucijai, Seimo statutui vertinimas

28. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitiktį Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtina-mas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

29. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo Seimo nutarimo atitikties minėtoms Seimo sta-tuto nuostatoms iš esmės grindžiamos tuo, kad, jos nuomone, Komisijos sudėtis po ginči-jamo Seimo nutarimo priėmimo tapo neteisėta, nes iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys, bet nebuvo pakeistas Komisijos narių skaičius ir atstovavimo frakcijoms proporcija, taip pažeista Seimo statuto nustatyta Seimo komisijų sudarymo tvarka.

30. Sprendžiant dėl Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitikties Seimo statu-to 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal šias Seimo statuto nuostatas:

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją pirmiausia yra nustatomas komisijos narių skai-čius, po to – proporcinio atstovavimo Seimo frakcijoms (taigi ir Seimo daugumai, ir Seimo mažumai) normos ir terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; juos siūlo tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma, o Seimui balsuojant už Seimo daugumos ir mažumos pasiūlytus kandidatus, balsuojama už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą ir, jeigu jis nepatvirtinamas, komisijos narių skyrimo procedūra ta pačia tvarka pradedama iš naujo;

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją, eilės tvarka turi būti laikomasi minėtų pro-cedūrų, o viena iš šių procedūrų yra kandidatų į komisijos narius siūlymo procedūra, kurioje turi dalyvauti tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma.

Taip pat minėta, kad nei Seimo statuto 71, 232 straipsniuose, nei kitose Seimo statu-to nuostatose nėra įtvirtinta specialaus teisinio reguliavimo, kuriuo būtų numatyta gali-mybė keisti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį.

Taigi konstatuotina, kad pagal Seimo statute, inter alia jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintą teisinį reguliavimą, prireikus pakeisti Seimo komisijos, inter alia specialiosios

156



tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkama Seimo komisija turi būti Seimo statuto nustatyta tvarka sudaroma iš naujo.

31. Kaip minėta, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį ir iš Komisijos sudėties išbraukus vieną jos narį, buvo ne iš naujo sudaryta Komisija, bet pakeista jos sudėtis.

Konstatuotina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas buvo priimtas neatlikus vienos iš minėtų Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalyje, 5 dalies nuostatose „Seimas balsuo-ja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalyje nustatytų Seimo specialiosios tyrimo komisijos su-darymo procedūrų, t. y. tiek Seimo daugumai, tiek Seimo mažumai nepasiūlius kandi-datų į visas Komisijos narių vietas. Taigi priimant Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikyta Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalyje, 5 dalies nuostatose „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra karto-jama“, 232 straipsnio 3 dalyje nustatytų Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudarymo reikalavimų, taip pat nepaisyta Seimo statute, inter alia jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyto reikalavimo, prireikus pakeisti Seimo komisijos, inter alia specialiosios tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkamą Seimo komisiją Seimo statuto nustaty-ta tvarka sudaryti iš naujo.

32. Pažymėtina, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas negali būti grindžiamas Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalimi, kuri, kaip konstatuota šiame Konstitu-cinio Teismo nutarime, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2018 m. gegu-žės 31 d. nutarimas prieštarauja Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtina-mas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

34. Pažymėtina, jog Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos viršenybės prin-cipas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Kons-titucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2012 m. kovo 29 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą, pažymėtina, kad Konstituci-nis Teismas, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja įstatymo galią turintiems teisės aktams, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, turi įgaliojimus tai konstatuoti.

35. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:– pagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – Seimo

struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią;– kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu,

sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžia-mi Seimo poįstatyminiais aktais;

– iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principų, pliuralistinės parlamenti-nės demokratijos sampratos, kyla reikalavimas pagal Konstitucijos 76 straipsnį nustatyti



tokias Seimo struktūrą ir darbo tvarką, kurios užtikrintų veiksmingą parlamentinės ma-žumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisių apsaugą ir jos veiklos garantijas; tai inter alia reiškia, kad sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas) turi būti užtikrintas proporcinio atstovavimo principas, tokių Seimo struktū-rinių padalinių sudėtis, inter alia jos keitimas, negali priklausyti vien nuo parlamentinės daugumos nuožiūros;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 76 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės prin-cipą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudary-tos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėtis negali būti keičiama vien parlamentinės daugumos nuožiūra, nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių; tokiomis priežastimis galėtų būti inter alia aplinkybės, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos as-meniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, narys, vykdydamas savo funkcijas, Seimo nario laisvą mandatą naudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, inter alia naudoja šį mandatą savo asmeniniais ar grupiniais interesais.

36. Kaip minėta, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu:– pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį, iš Komisijos sudėties

buvo išbrauktas vienas jos narys – Seimo narys A. Kubilius, priklausantis opozicinei Tė-vynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai;

– vietoj išbrauktojo Seimo nario kitas Seimo narys paskirtas nebuvo; likusi Komisi-jos sudėtis nebuvo pakeista, taigi joje vietoj 12 narių liko 11;

– Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 1 straipsnis, pagal kurį Komisija buvo sudary-ta iš 12 narių, nebuvo pakeistas.

Vadinasi, iš Komisijos sudėties išbraukus Seimo narį A. Kubilių, joje sumažėjo Seimo mažumos, inter alia opozicinių frakcijų, atstovų, o nepakeitus Komisijos narių skaičiaus, pakito atstovavimo Seimo frakcijoms proporcija.

37. Minėta, kad ginčijamo Seimo nutarimo projekte Nr. XIIIP-2154 nenurodyta, dėl kokių aplinkybių ir priežasčių teikiamas šis nutarimo projektas.

Taip pat minėta, kad ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154 buvo pa-rengtas spaudoje pasirodžius informacijai, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Pažymėtina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo priėmimas buvo grin-džiamas vien šiuo spaudoje pasirodžiusios informacijos faktu, nes, kaip minėta, VTEK 2018 m. gegužės 30 d. posėdyje nusprendė tyrimo dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuosta-toms nepradėti; minėta ir tai, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2018 m. birželio 13 d. posėdyje taip pat nusprendė Seimo nario A. Kubiliaus elgesio tyrimo nepradėti.

38. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas, kuriuo iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas Seimo narys A. Kubilius, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demo-kratų frakcijai, buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka nepatikrinus minėtos spaudoje pasirodžiusios informacijos, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisi-jos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas, taigi nesant aiškių ir konsti-tuciškai pagrįstų priežasčių.

158



Todėl konstatuotina ir tai, kad priimant ginčijamą Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nu-tarimą nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia iš jos 76 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų užtikrinti parlamentinės daugumos ir parla-mentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, proporcinį atstovavimą sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas), nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių vien parlamentinės daugumos nuožiūra nekeisti Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėties.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2018 m. ge-gužės 31 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

40. Kaip minėta, Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimu Seimas pritarė Komisijos išvadai, kad nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso.

40.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 da-lies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendi-mo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padari-niai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).

40.2. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Seimo statutui, pagrindu atsiradusių teisinių padarinių, inter alia Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo, teisėtumo prezumpcija nėra paneigta. Konkrečiai, ta aplinkybė, kad iš Komisi-jos sudėties, pažeidžiant Konstituciją, buvo išbrauktas vienas iš 12 narių, nėra tokia, kad sudarytų prielaidas kvestionuoti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvadoms, konstitucingumą.

40.3. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Sei-mas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. XIII-1425 „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ atitikties Konstitucijai.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. re-dakcija; Žin., 1999, Nr. 5-97) 71 straipsnio 7 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo na-riui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos pro-cesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ (TAR, 2018-06-06, Nr. 9506, identifikacinis kodas 2018-09506) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 76 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruo-džio 22 d. redakcija) 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.



Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-12-18, Nr. 20438

160


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 18 December 2019

ON THE AMENDMENT OF THE RESOLUTION OF THE SEIMAS ESTABLISHING A SPECIAL INVESTIGATION

COMMISSION OF THE SEIMAS AND ON THE PROCEDURE FOR THE FORMATION OF SUCH A COMMISSION

Summary

By this ruling, the Constitutional Court, having examined the case subsequent to the petition of a group of members of the Seimas, the petitioner, recognised that the resolution of the Seimas of 31 May 2018 amending the resolution (No XIII-1036) of the Seimas of the Republic of Lithuania of 20 March 2018 on forming a special investigation commission of the Republic of Lithuania for an investigation into the reasonableness of the motion submitted by a group of members of the Seimas of the Republic of Lithuania to institute impeachment proceedings against Artūras Skardžius, a member of the Seimas of the Republic of Lithuania, and for drawing up a conclusion regarding the grounds for instituting the impeachment proceedings was in conflict with the Constitution and the Statute of the Seimas.

Paragraph 7 of Article 71 of the Statute of the Seimas was also recognised as contrary to the Constitution by this ruling.

The petitioner had doubts about the compliance of the resolution of the Seimas of 31 May 2018 with the Statute of the Seimas on the ground that, in its view, following the adoption of the impugned resolution of the Seimas, the composition of the special investigation commission for an investigation into the reasonableness of the motion submitted by a group of members of the Seimas to institute impeachment proceedings against Seimas member Artūras Skardžius and for drawing up a conclusion regarding the grounds for instituting the impeachment proceedings (hereinafter referred to as the Commission) became unlawful because one of its members had been removed from the Commission, but the number of the members of the Commission and the proportion of the representation of political groups had not been changed, thereby infringing the procedure established in the Statute of the Seimas for the formation of commissions of the Seimas.

The Constitutional Court noted that the Constitution, in particular Article 74 thereof, requires that the Statute of the Seimas govern the actions prior to the beginning of impeachment, i.e. prior to the adoption by the Seimas of a resolution on beginning an impeachment against a specific person in the Seimas, among other things, that the Statute of the Seimas govern the procedure for forming a commission of the Seimas examining the reasonableness of the charges against that person. Article 76 of the Constitution, which provides that the structure and procedure of activities of the Seimas is established by the Statute of the Seimas, which has the force of a law, is therefore relevant in this constitutional justice case. Taking into account the fact that the Constitution is an integral act (Paragraph 1 of Article 6 of the Constitution), the Constitutional Court noted that Article 76 of the Constitution cannot be interpreted in isolation from the other norms and principles of the Constitution, including the constitutional principle of a state under the rule of law and the concept of democracy, which is enshrined in the Constitution.

The Constitutional Court recalled that the provision of Article 1 of the Constitution that the State of Lithuania is democratic implies, among other things, that the supremacy of the Constitution, the democratic decision-making process, and political pluralism must be ensured in the state; one of the democratic principles of decision-making is the principle of majority; the Constitution consolidates parliamentary democracy; the model of parliamentary democracy consolidated in the Constitution is rational and moderate; Lithuania is a pluralistic democracy under the Constitution; the necessary element of pluralistic democracy is the recognition of the parliamentary opposition; the

◆ ON THE AMENDMENT OF THE RESOLUTION OF THE SEIMAS ESTABLISHING A SPECIAL INVESTIGATION COMMISSION OF THE SEIMAS AND ON THE PROCEDURE FOR THE FORMATION OF SUCH A COMMISSION 161


Constitution presupposes the defence of a parliamentary minority and the minimum requirements for the protection of the opposition of the Seimas; the Statute of the Seimas must lay down guarantees for the functioning of the opposition.

In its ruling, the Constitutional Court underlined that, under the Constitution, Lithuania is a pluralistic parliamentary democracy, whose conditio sine qua non is the parliamentary minority, including the parliamentary opposition. The mission of the parliamentary minority, including that of the parliamentary opposition, is to reflect the diversity of political views in parliament, thus ensuring political pluralism in the parliament of a democratic state under the rule of law and creating the preconditions for such a parliament to fulfil its functions; the mission of the parliamentary opposition is, among other things, to propose an alternative political programme to the parliamentary majority and the political decisions based on it, to oversee the political activities of the parliamentary majority, among other things, to criticise it.

Bearing in mind that participation in the work of the Seimas is a constitutional duty and, at the same time, a right of a member of the Seimas, the Constitutional Court also noted that members of the Seimas, including those belonging to a parliamentary minority (as well as those of the parliamentary opposition), must exercise their rights and all the powers of a member of the Seimas responsibly, contributing to the effective implementation by the Seimas of the functions of the parliament of a democratic state under the rule of law.

In the context of this constitutional justice case, the Constitutional Court noted that the Constitution, among other things, the principles of the organisation and operation of the authorities of the State of Lithuania and the concept of a pluralistic parliamentary democracy, which are implied by the constitutional principle of a state under the rule of law, require, in accordance with Article 76 of the Constitution, the establishment of such a structure and procedure of activities of the Seimas that would ensure the effective protection of the rights of a parliamentary minority, inter alia, those of the parliamentary opposition, and guarantees for its activities. This means that the principle of proportional representation must be ensured in the formation of the structural units of the Seimas (among other things, committees and commissions of the Seimas), and that the composition of such structural units of the Seimas, as well as changes in the said composition, must not depend solely on the discretion of the parliamentary majority.

As stated by the Constitutional Court, the Seimas, when it sets up ad hoc investigation commissions, must also respect the constitutional imperative for the protection of the rights of the minority of the Seimas and the minimum requirements, stemming from the Constitution, for the protection of the opposition of the Seimas; these requirements presuppose, among other things, that ad hoc investigation commissions of the Seimas cannot be composed solely of representatives of the political majority of the Seimas, without involving representatives of the minority (opposition) of the Seimas if they so wish. In the context of this constitutional justice case, the Constitutional Court noted that, under the Constitution, among other things, Article 76 thereof, and the constitutional principle of a state under the rule of law, the composition of an ad hoc investigation commission of the Seimas, as well as of a commission of the Seimas set up before the beginning of impeachment proceedings in order to investigate the reasonableness of charges brought against a specific person, cannot be changed solely at the discretion of the parliamentary majority in the absence of clear and constitutionally justified reasons. Such reasons could include, among other things, the situation where a member of an ad hoc investigation commission of the Seimas, inter alia, of a commission of the Seimas set up before the beginning of impeachment proceedings in order to investigate the reasonableness of charges brought against a specific person, in the exercise of his/her functions, uses the free mandate of a member of the Seimas not in the interests of the People and of the State of Lithuania, but uses that mandate, among other things, in his/her own personal or group interests.

In this context, the Constitutional Court recalled that one of the methods of the parliamentary activities of the opposition based on the views of the opposition and political objectives could consist

162


The ruling of 18 December 2019 ◆

of demonstrative non-participation by members of the Seimas in meetings of the Seimas, of the committees of the Seimas, or of other units to which they were appointed as members in accordance with the procedure laid down in the Statute of the Seimas, i.e., under the Constitution, obstruction as a type of political protest and a method of parliamentary activity in an attempt to prevent the adoption of a decision that is not acceptable to the minority may, in certain situations, be regarded as a rather important reason for not attending such sittings unless such non-attendance is regular. Thus, the Constitutional Court also noted that one of the methods of parliamentary activity may include the refusal of the members of the Seimas belonging to a parliamentary minority, including the parliamentary opposition, to take part in the work of ad hoc structural units of the Seimas (among other things, in the work of ad hoc investigation commissions of the Seimas), thus expressing a political protest that, in their view, the decisions of the parliamentary majority unjustifiably restrict the rights and guarantees of the functioning of the parliamentary minority, including those of the parliamentary opposition. The Constitutional Court also noted that the above-mentioned methods of parliamentary activity do not, in themselves, constitute an obstacle to the exercise by the Seimas of its functions as the parliament of a democratic state under the rule of law.

The assessment of the compliance of a provision of the Statute of the Seimas with the ConstitutionThe Constitutional Court held that the material of this constitutional justice case shows that the

impugned resolution of the Seimas of 31 May 2018 was adopted in accordance with Paragraph 7 of Article 71 of the Statute of the Seimas, under which, “in certain instances”, the Seimas may establish a procedure for forming commissions that is different from that established in Paragraphs 3–6 of Article 71 of the Statute of the Seimas. The Constitutional Court assessed the constitutionality of this provision of the Statute of the Seimas in the light of the fact that the implementation of constitutional justice implies that a legal act (part thereof) that is in conflict with the Constitution must be removed from the legal system; therefore, having found the unconstitutionality of a law whose compliance with the Constitution is not impugned by the petitioner, but on which the impugned substatutory legal act is based, the Constitutional Court must state that such a law is unconstitutional; this duty of the Constitutional Court stems from the Constitution and, in this way, the supremacy of the Constitution is ensured.

The Constitutional Court noted that Paragraph 7 of Article 71 of the Statute of the Seimas, which governs the procedure for the formation of commissions of the Seimas, consolidated a legal regulation that does not specify in which cases such a different procedure for the formation of commissions may be established, and which does not provide in which legal form (by means of which legal act), under which procedures, and which specific rules for the formation of commissions may be established by the Seimas, does not meet the mandatory requirements for a legal regulation such as its clarity and precision, and such a legal regulation does not ensure the consistency and internal coherence of the legal system. Consequently, the legal regulation enshrined in Paragraph 7 of Article 71 of the Statute of the Seimas does not correspond to one of the essential elements of the principle of a state under the rule of law, enshrined in the Constitution, namely legal certainty and clarity.

The assessment of the compliance of the Seimas resolution with the Constitution and the Statute of the Seimas

When deciding on the compliance of the resolution of the Seimas of 31 May 2018 with Paragraph 3 of Article 71, the provisions “The Seimas shall vote on the list of candidates thus obtained. Should it fail to be approved, the procedure shall be repeated” of Paragraph 5 of the same article, and Paragraph 3 of Article 232 of the Statute of the Seimas, the Constitutional Court noted that, according to the said provisions of the Statute of the Seimas:

– in setting up a special investigation commission, first the number of members of the commission is determined, then the rates of the proportional representation of the political groups in the Seimas (thus, also of the political representation of the majority of the Seimas and the minority of the Seimas) and the deadline for proposing candidates for the members of the commission are established; the

◆ ON THE AMENDMENT OF THE RESOLUTION OF THE SEIMAS ESTABLISHING A SPECIAL INVESTIGATION COMMISSION OF THE SEIMAS AND ON THE PROCEDURE FOR THE FORMATION OF SUCH A COMMISSION 163


candidates are proposed by both the majority of the Seimas and the minority of the Seimas, and when the Seimas votes for the candidates proposed by the majority and the minority of the Seimas, the entire list of members of the commission so formed is voted on and, if not approved, the procedure for appointing members of the commission is re-launched and repeated by using the same method;

– in setting up a special investigation commission, the said procedures must be followed in order, and one of these procedures is the procedure for proposing candidates for the members of the commission, in which both the majority of the Seimas and the minority of the Seimas must participate.

The Constitutional Court noted that neither Articles 71 and 232 of the Statute of the Seimas nor other provisions of the Statute of the Seimas contain a specific legal regulation that would provide for the possibility of changing the composition of the special investigation commission. Thus, under the legal regulation enshrined in the Statute of the Seimas, among others, in Articles 71 and 232 thereof, if it becomes necessary to change the composition of a commission of the Seimas, among others, that of a special investigation commission, the relevant commission of the Seimas must be formed anew in accordance with the procedure established in the Statute of the Seimas.

The Constitutional Court found that, after the impugned resolution of the Seimas of 31 May 2018 had amended Article 2 of the resolution of the Seimas of 20 March 2018, by which the Commission was set up, and after one of its members had been deleted from the composition of the Commission, the Commission was not formed anew, but only a change in its composition was made.

In assessing the compliance of the impugned resolution of the Seimas of 31 May 2018 with the above-mentioned provisions of the Statute of the Seimas, the Constitutional Court stated that the resolution of the Seimas of 31 May 2018 was adopted without the completion of one of the above-mentioned procedures (established in Paragraph 3 of Article 71 of the Statute of the Seimas, the provisions “The Seimas shall vote on the list of candidates thus obtained. Should it fail to be approved, the procedure shall be repeated” of Paragraph 5 of the same article, and Paragraph 3 of Article 232 of the Statute of the Seimas) for the formation of special investigation commissions of the Seimas, since neither the majority of the Seimas nor the minority of the Seimas proposed candidates for all the seats of the Commission. Thus, the adoption of the resolution of the Seimas of 31 May 2018 did not comply with the requirements, laid down in the above provisions of the Statute of the Seimas, for the formation of special investigation commissions of the Seimas, nor did it meet the requirement, laid down by the legal regulation enshrined in the Statute of the Seimas, among others, in Articles 71 and 232 thereof, that, if it becomes necessary to change the composition of a commission the Seimas, among others, that of a special investigation commission, the relevant commission of the Seimas must be formed anew in accordance with the procedure established in the Statute of the Seimas.

Taking into account the principle of the supremacy of the Constitution, the Constitutional Court noted that it, when examining, subsequent to the petition filed by a petitioner, whether an impugned substatutory legal act (part thereof) is in conflict with legal acts that have the force of a law, after it finds that the impugned substatutory legal act (part thereof) is in conflict with the Constitution, has the power to state that such a substatutory legal act (part thereof) is unconstitutional. Therefore, the Constitutional Court assessed the compliance of the resolution of the Seimas of 31 May 2018 with the Constitution.

The Constitutional Court found that, following the amendment of Article 2 of the resolution of Seimas of 20 March 2018 by the impugned resolution of the Seimas of 31 May 2018, one of its members, Andrius Kubilius, a member of the Seimas, belonging to the opposition political group of the Homeland Union – Lithuanian Christian Democrats, was removed from the Commission; no other member of the Seimas was appointed instead of the removed member of the Seimas; the remaining composition of the Commission remained unchanged, leaving 11 members instead of 12; Article 1 of the resolution of the Seimas of 20 March 2018, according to which the Commission comprised 12 members, was not amended. Thus, the removal of Seimas member Andrius Kubilius from the Commission had reduced the number of the representatives of the minority of the Seimas, inter alia, those of the opposition political groups, and the failure to change the number of members of the Commission

164



had changed the proportion of the representation of the political groups of the Seimas in the Commission. Moreover, the adoption of the resolution of the Seimas of 31 May 2018, which changed the composition of the Commission, was based solely on information that had appeared in the press, i.e. it was based on the failure to examine, in accordance with the procedure laid down in legal acts, the information on the basis of which it was presumed that there was a potential conflict between public and private interests of the member of the Commission Andrius Kubilius, thus, in the absence of clear and constitutionally justified reasons.

In view of this, the Constitutional Court held that, when adopting the impugned resolution of the Seimas of 31 May 2018, the Seimas had disregarded the following requirements, arising from the Constitution, among others, from Article 76 thereof and the constitutional principle of a state under the rule of law: (1) to ensure the proportional representation of the parliamentary majority and the parliamentary minority, including parliamentary opposition, in the formation of structural units of the Seimas (among other things, the committees and commissions of the Seimas); (2) not to change, at the sole discretion of the parliamentary majority and in the absence of clear and constitutionally justified reasons, the composition of an ad hoc investigation commission of the Seimas, among other things, the composition of a commission of the Seimas set up before the beginning of impeachment proceedings in order to investigate the reasonableness of charges brought against a specific person.

In this ruling, the Constitutional Court also drew attention to the fact that, by means of the resolution of the Seimas of 30 June 2018, the Seimas upheld the Commission’s conclusion that there were no grounds to begin impeachment proceedings against Seimas member Artūras Skardžius. In this context, the Constitutional Court recalled that, when interpreting Paragraph 1 of Article 107 of the Constitution, it had disclosed the content of the presumption of the constitutionality of legal acts and of the lawfulness of the consequences of their application: the provision (which gives rise to the above presumption) of Paragraph 1 of Article 107 of the Constitution, whereby a law (part thereof) may not be applied from the day of the official publication of the decision of the Constitutional Court that the act in question (part thereof) is in conflict with the Constitution, means that, as long as the Constitutional Court has not adopted a decision that a certain legal act (part thereof) is in conflict with the Constitution, it is presumed that such a legal act (part thereof) is in compliance with the Constitution and that the legal consequences that have appeared on the basis of the act in question are legitimate.

Thus, the presumption of the lawfulness of the legal consequences resulting from the resolution of the Seimas of 31 May 2018, which was declared to be unconstitutional and contrary to the Statute of the Seimas, among other things, the presumption of the lawfulness of the legal consequences resulting from the resolution of the Seimas of 30 June 2018, is not negated. In particular, the fact that one of the 12 members was removed from the Commission in violation of the Constitution is not such as to create grounds for calling into question the constitutionality of the resolution of the Seimas of 30 June 2018, insofar as the said resolution upheld the Commission’s conclusions. Consequently, the fact that it was held in this ruling of the Constitutional Court that the resolution of the Seimas of 31 May 2018 is unconstitutional and contrary to the Statute of the Seimas does not, in itself, justify calling into question the constitutionality of the resolution of the Seimas of 30 June 2018, by which the Seimas upheld the Commission’s conclusion that there were no grounds to begin impeachment proceedings against Seimas member Artūras Skardžius.

165


L᾽arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 18 décembre 2019

SUR LA MODIFICATION DE LA RÉSOLUTION DU SEIMAS PORTANT CONSTITUTION DE LA COMMISSION SPÉCIALE

D᾽ENQUÊTE DU SEIMAS ET SUR LA PROCÉDURE DE CONSTITUTION DE LADITE COMMISSION

Résumé

Par cet arrêt la Cour constitutionnelle, ayant examiné l᾽affaire sur la demande introduite par le groupe des députés du Seimas en tant que requérant, a reconnu que la résolution du Seimas du 31 mai 2018 portant modification de la résolution N0 XIII-1036 du Seimas de la République de Lituanie du 20 mars 2018 sur la constitution d᾽une commission spéciale d᾽enquête de la République de Lituanie aux fins de procéder à l᾽examen du bien-fondé de la requête présentée par un groupe des députés du Seimas de la République de Lituanie visant à engager une procédure de mise en accusation à l᾽encontre de Artūras Skardžius, député du Seimas de la République de Lituanie, et aux fins d᾽élaborer les conclusions sur les motifs justifiant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation était en contradiction avec la Constitution et le Statut du Seimas.

Par cet arrêt, l᾽article 71, paragraphe 7, du Statut du Seimas a été également reconnu comme étant en contradiction avec la Constitution.

Le requérant a émis des doutes quant à la conformité de la résolution du Seimas du 31 mai 2018 avec le Statut du Seimas au motif que, à son avis, après l᾽adoption de la résolution attaquée du Seimas, la composition de la commission spéciale d᾽enquête de la République de Lituanie aux fins de procéder à l᾽examen du bien-fondé de la requête présentée par un groupe des députés du Seimas visant à engager une procédure de mise en accusation à l᾽encontre de Artūras Skardžius, député du Seimas, et aux fins d᾽élaborer les conclusions sur les motifs justifiant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation (ci-après – la Commission) est devenue irrégulière en raison de radiation de la liste des membres de la Commission d᾽un de ses membre sans modifier le nombre des membres de la Commission et la proportion de la représentation des groupes politiques, en portant ainsi atteinte à la procédure de constitution de commissions du Seimas établie par le Statut du Seimas.

La Cour constitutionnelle a noté qu᾽il découlait de la Constitution, notamment son article 74, l᾽exigence de régir, par le Statut du Seimas, les actions avant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation, à savoir avant l᾽adoption par le Seimas d᾽une résolution sur l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation à l᾽encontre d᾽une personne en question dans le Seimas, entre autres, avant la procédure de constitution d᾽une commission du Seimas chargée de l᾽examen du bien-fondé des accusations portées à l᾽encontre d᾽une personne en question. L᾽article 76 de la Constitution, selon laquelle la structure et les modalités de travail du Seimas sont établies par le Statut du Seimas qui a force de loi, est pertinent dans cette affaire de justice constitutionnelle. Compte tenu du fait que la Constitution est un acte intégral (l᾽article 6, paragraphe 1, de la Constitution), la Cour constitutionnelle a noté que l᾽article 76 de la Constitution ne saurait être interprété indépendamment des autres règles et principes constitutionnels, y compris le principe constitutionnel de l᾽État de droit et le concept de démocratie inscrit dans la Constitution.

La Cour constitutionnelle a rappelé que la disposition de l᾽article 1 de la Constitution, selon laquelle l᾽État de Lituanie est un pays démocratique, implique, entre autres, que la primauté de la Constitution, le processus décisionnel démocratique et le pluralisme politique doivent être garantis dans l᾽État; l᾽un des principes démocratiques de la prise de décision est le principe de la majorité; la Constitution consacre la démocratie parlementaire; le modèle de démocratie parlementaire établi par la Constitution est rationnel et modéré; conformément à la Constitution, la Lituanie est une démocratie

166


L᾽arrêt du 18 décembre 2019 ◆

pluraliste; l᾽élément nécessaire de la démocratie pluraliste est la reconnaissance de l᾽opposition parlementaire; la Constitution impose la défense d᾽une minorité parlementaire et les exigences minimales en matière de protection de l᾽opposition du Seimas; le Statut du Seimas doit prévoir des garanties d᾽activités de l᾽opposition.

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a relevé que, conformément à la Constitution, la Lituanie est un pays démocratique parlementaire pluraliste, dont la condition sine qua non est la minorité parlementaire, entre autres, l᾽opposition parlementaire. La mission de la minorité parlementaire, entre autres, celle de l᾽opposition parlementaire, consiste à montrer la diversité des opinions politiques au Parlement, en garantissant ainsi le pluralisme politique au sein du Parlement de l᾽État démocratique dans le respect de l᾽État de droit et en créant les conditions permettant audit Parlement de remplir ses fonctions; la mission de l᾽opposition parlementaire consiste, entre autres, à proposer un programme politique alternatif à la majorité parlementaire et les décisions politiques qui en découlent, à surveiller les activités politiques menées par la majorité parlementaire, entre autres, à émettre la critique à ce sujet.

Au vu que la participation aux travaux du Seimas est une obligation constitutionnelle et, en même temps, un droit du député du Seimas, la Cour constitutionnelle a également noté que les députés du Seimas, y compris ceux appartenant à une minorité parlementaire (ainsi que ceux appartenant à l᾽opposition parlementaire), doivent exercer leurs droits et assumer pleinement leurs mandats en tant que députés du Seimas de manière responsable, en contribuant à l᾽exercice efficace par le Seimas de ses fonctions parlementaires dans le respect de l᾽État de droit démocratique.

Dans le cadre de cette affaire de justice constitutionnelle, la Cour constitutionnelle a noté qu᾽il découlait de la Constitution, entre autres, des principes d᾽organisation et de fonctionnement des autorités de l᾽État de Lituanie, et du concept de démocratie parlementaire pluraliste résultant du principe constitutionnel de l᾽État de droit, l᾽exigence d᾽imposer la structure et d᾽établir des modalités d᾽activités du Seimas au titre de l᾽article 76 de la Constitution, qui garantissent la protection effective des droits de la minorité parlementaire, entre autres, de l᾽opposition parlementaire, et respectent les garanties des activités de celles-ci. Cela implique que le principe de la représentation proportionnelle doit être garanti lors de la création des unités structurelles du Seimas (entre autres, les comités et les commissions du Seimas), et que la composition de ces unités structurelles du Seimas, ainsi que les modifications de la composition de celles-ci, ne devrait pas dépendre exclusivement de la discrétion de la majorité parlementaire.

Comme l᾽a constaté la Cour constitutionnelle, le Seimas, lors de la constitution de la commissions d᾽enquête ad hoc, doit également respecter l᾽impératif de protection des droits de la minorité du Seimas et les exigences minimales relatives à la protection de l᾽opposition du Seimas, découlant de la Constitution; ces exigences impliquent, entre autres, que la commission d᾽enquête ad hoc du Seimas ne peut pas être composée uniquement de représentants de la majorité politique du Seimas, sans y associer des représentants de la minorité (opposition) du Seimas s᾽ils le souhaitent. Dans le contexte de cette affaire de justice constitutionnelle, la Cour constitutionnelle a noté qu᾽en vertu de la Constitution, notamment son article 76, et du principe constitutionnel de l᾽État de droit, la composition de la commission d᾽enquête ad hoc du Seimas, ainsi que la composition de la commission du Seimas constituée avant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation aux fins d᾽examiner le bien-fondé des accusations portées à l᾽encontre d᾽une personne concernée ne peuvent pas être modifiées à la seule discrétion de la majorité parlementaire en l᾽absence de motifs clairs et constitutionnellement justifiés. La situation dans laquelle un membre d᾽une commission d᾽enquête ad hoc du Seimas, entre autres, d᾽une commission du Seimas créée avant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation aux fins d᾽examiner le bien-fondé des accusations portées à l᾽encontre d᾽une personne concernée, fait usage, dans l᾽exercice de ses fonctions, du mandat libre d᾽un député du Seimas non dans l᾽intérêt du peuple et de l᾽État de Lituanie, mais, entre autres, dans son / ses propres intérêts personnels ou collectifs, peut constituer lesdits motifs.

◆ SUR LA MODIFICATION DE LA RÉSOLUTION DU SEIMAS PORTANT CONSTITUTION DE LA COMMISSION SPÉCIALE D᾽ENQUÊTE DU SEIMAS ET SUR LA PROCÉDURE DE CONSTITUTION DE LADITE COMMISSION 167


Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a rappelé que l’une des méthodes de travail parlementaires de l’opposition, pouvait être l᾽absence démonstrative, fondée sur les opinions d᾽opposition et les objectifs politiques, des députés du Seimas aux réunions du Seimas, des comités ou d᾽autres unités structurelles du Seimas, dont membres ils avaient été nommés conformément à la procédure prévue par le Statut du Seimas, à savoir l᾽obstruction en tant que type de protestation politique et méthode d᾽activité parlementaire visant à empêcher l᾽adoption d᾽une décision inacceptable pour la minorité peut, dans certains cas, être considérée, en vertu de la Constitution, comme une raison assez importante pour ne pas assister auxdites réunions, sauf si cette absence est régulière. Ainsi, la Cour constitutionnelle a noté que l᾽une des méthodes de travail parlementaire pouvait être le refus des députés du Seimas appartenant à une minorité parlementaire, entre autres, à l᾽opposition parlementaire, de participer aux activités des unités structurelles ad hoc du Seimas (entre autres, aux activités des commissions d᾽enquête ad hoc du Seimas), en exprimant ainsi une protestation politique au motif que, selon eux, les décisions de la majorité parlementaire restreignent de manière injustifiée les droits et les garanties d᾽activités de la minorité parlementaire, entre autres, de l᾽opposition parlementaire. La Cour constitutionnelle a également noté que les méthodes de travail parlementaire susmentionnées ne constituaient pas en elles-mêmes un obstacle à l᾽exercice par le Seimas de ses fonctions parlementaires dans le respect de l᾽État de droit démocratique.

L᾽évaluation de la conformité de la disposition du Statut du Seimas avec la Constitution La Cour constitutionnelle constate qu᾽il ressort du présent dossier en matière de justice

constitutionnelle que la résolution attaquée du Seimas du 31 mai 2018 a été adoptée en vertu de l᾽article 71, paragraphe 7, du Statut du Seimas, selon lequel le Seimas peut établir, « dans certains cas », une procédure de constitution de commissions différente de celle prévue à l᾽article 71, paragraphes 3–6 du Statut du Seimas. La Cour constitutionnelle a évalué la conformité de cette disposition du Statut du Seimas avec la Constitution à la lumière du fait que l᾽exercice de la justice constitutionnelle implique qu᾽un acte législatif (partie de celui-ci) qui est en contradiction avec la Constitution doit être éliminé de l᾽ordre juridique; par conséquent, si la Cour constitutionnelle constate que la loi, dont la conformité n᾽était pas contestée par le requérant, mais sur laquelle se fonde l᾽acte réglementaire attaqué, est contraire à la Constitution, elle doit déclarer que la loi concernée est inconstitutionnelle; cette obligation de la Cour constitutionnelle découle de la Constitution en vue de garantir la primauté de la Constitution.

La Cour constitutionnelle note que la réglementation juridique, introduite par l᾽article 71, paragraphe 7, du Statut du Seimas régissant la procédure de constitution de commissions du Seimas, ne précise pas les cas dans lesquels une procédure différente de constitution de commissions peut être établie (par quel acte juridique) et sous quelle forme juridique, et ne clarifie pas les procédures à suivre et quelle est la procédure spécifique de constitution de commission qui peut être établie par le Seimas, et ne remplit donc pas les conditions obligatoires applicables à la réglementation juridique, telles que sa clarté et sa précision, ainsi qu᾽elle ne garantit pas la cohérence et la cohérence interne de l᾽ordre juridique. Ainsi, la réglementation juridique introduite par l᾽article 71, paragraphe 7, du Satut du Seimas, ne répond pas au principe de l᾽État de droit, inscrit dans la Constitution, s᾽agissant de son élément essentiel, tel que la sécurité juridique et la clarté.

L᾽évaluation de la conformité de la résolution du Seimas avec la Constitution et le Statut du SeimasEn appréciant la conformité de la résolution du Seimas du 31 mai 2018 avec l᾽article 71,

paragraphes 3 et les dispositions du paragraphe 5, selon lesquelles « Le Seimas vote en faveur d᾽une liste complète des membres de commission ainsi constituée. Faute d᾽approbation de la liste, la procédure est renouvelée » et avec l᾽article 232, paragraphe 3, du Statut du Seimas, la Cour constitutionnelle a noté que, conformément auxdites dispositions du Statut du Seimas:

– le nombre de membres de la commission spéciale d᾽enquête est déterminé avant la constitution de celle-ci, puis les taux de représentation proportionnelle des groupes politiques au Seimas (et donc de représentation de la majorité du Seimas et de la minorité du Seimas) et les délais de soumission des

168



candidatures aux postes de membres de la commission sont fixés; les candidats sont proposés à la fois par la majorité et par la minorité du Seimas, et lorsque le Seimas vote pour les candidats proposés par ces dernières, une liste complète des membres de la commission ainsi constituée est mise aux voix et, si cette liste n᾽est pas approuvée, la procédure de nomination des membres de la commission est relancée en application de la même méthode;

– lors de la création d᾽une commission d᾽enquête spéciale, lesdites procédures, dont l᾽une est la procédure de soumission des candidatures aux postes des membres de la commission nécessitant la participation de la majorité que de la minorité du Seimas, doivent être suivies dans l᾽ordre chronologique.

La Cour constitutionnelle a noté que ni les articles 71 et 232 du Statut du Seimas, ni les autres dispositions du Statut du Seimas ne contenaient de réglementation juridique spécifique prévoyant la possibilité de modifier la composition d᾽une commission spéciale d᾽enquête. Ainsi, conformément à la réglementation juridique énoncée dans le Statut du Seimas, notamment ses articles 71 et 232, en cas de nécessité de modifier la composition d᾽une commission du Seimas, entre autres d᾽une commission spéciale d᾽enquête, la commission respective du Seimas doit être reconstituée conformément à la procédure établie par le Statut du Seimas.

La Cour constitutionnelle a constaté que la modification de l᾽article 2 de la résolution du Seimas du 20 mars 2018 apportée par la résolution attaquée du Seimas du 31 mai 2018 portant constitution de la commission, et la radiation de la liste des membres de la Commission d᾽un de ses membres n᾽ont pas conduit à la reconstitution de la commission; ce n᾽était que la composition de celle-ci qui a été modifiée.

En appréciant la conformité de la résolution attaquée du Seimas du 31 mai 2018 avec les dispositions susmentionnées du Statut du Seimas, la Cour constitutionnelle a constaté que la résolution du Seimas du 31 mai 2018 avait été adoptée sans avoir effectué l᾽une des procédures susmentionnées relatives à la constitution de la commission spéciale d᾽enquête du Seimas visées à l᾽article 71, paragraphe 3 et paragraphe 5, selon lequel « Le Seimas vote en faveur d᾽une liste complète des membres de commission ainsi constituée. Faute d᾽approbation de la liste, la procédure est renouvelée » et avec l᾽article 232, paragraphe 3, du Statut du Seimas, à savoir en l᾽absence de soumission des candidatures à tous les postes des membres de la Commission, tant par la majorité du Seimas que par la minorité du Seimas. Ainsi, lors de l᾽adoption de la résolution du Seimas du 31 mai 2018, les exigences relatives à la constitution de la commission spéciale d᾽enquête du Seimas, énoncées dans les dispositions du Statut du Seimas susmentionnées, ainsi que l᾽exigence imposée par la réglementation juridique qui a été énoncée dans le Statut du Seimas, entre autres, dans ses articles 71 et 232, concernant la modification, le cas échéant, de la composition d᾽une commission du Seimas, entre autres, de la commission spéciale d᾽enquête et la reconstitution de la commission respective du Seimas conformément à la procédure prévue par le Statut du Seimas, n᾽ont pas été respectées.

À la lumière du principe de primauté de la Constitution, la Cour constitutionnelle a noté qu᾽elle était compétente pour constater l᾽incompatibilité de l᾽acte attaqué (la partie de celui-ci) avec la Constitution après avoir examiné si l᾽acte réglementaire attaqué (la partie de celui-ci) était ou non contraire aux actes ayant un caractère normatif sur demande soumise par le requérant. La Cour constitutionnelle a évalué donc la conformité de la résolution du Seimas du 31 mai 2018 avec la Constitution.

La Cour constitutionnelle a constaté que, suite à la modification de l᾽article 2 de la résolution du Seimas du 20 mars 2018 apportée par la résolution attaquée du Seimas du 31 mai 2018, l᾽un des membres de la Commission Andrius Kubilius (député du Seimas, appartenant à la groupe politique d᾽opposition de l᾽Union de la patrie - Démocrates-chrétiens lituaniens) a été radié de la liste des membres de la Commission; aucun autre député du Seimas n᾽a été nommé à la place dudit député du Seimas; le reste de la Commission a demeuré inchangé avec 11 membres au lieu de 12; l᾽article 1 de la résolution du Seimas du 20 mars 2018, selon lequel la Commission était composée de 12 membres, n᾽a pas été modifié. Ainsi, la radiation de la liste des membres de la Commission d᾽un député du Seimas Andrius Kubilius a entraîné une réduction d᾽un nombre des représentants de la minorité du Seimas, notamment ceux des groupes politiques d᾽opposition, et la non-modification d᾽un nombre de membres de la

◆ SUR LA MODIFICATION DE LA RÉSOLUTION DU SEIMAS PORTANT CONSTITUTION DE LA COMMISSION SPÉCIALE D᾽ENQUÊTE DU SEIMAS ET SUR LA PROCÉDURE DE CONSTITUTION DE LADITE COMMISSION 169


Commission a causé le changement de la proportion de la représentation des groupes politiques du Seimas à la Commission. Par ailleurs, l᾽adoption de la résolution du Seimas du 31 mai 2018, qui a modifié la composition de la Commission, ne s᾽est fondée que sur des informations parues dans la presse, à savoir ladite résolution a été adopté sans vérifier les éléments d᾽information, conformément à la procédure prévue par les actes législatifs, sur la base desquels il a été présumé qu᾽il existait un conflit éventuel entre les intérêts publics et privés du membre de la Commission Andrius Kubilius, donc, en l᾽absence de raisons claires et constitutionnellement justifiées.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté que, lors de l᾽adoption de la résolution attaquée du Seimas du 31 mai 2018, le Seimas avait méconnu les exigences découlant de la Constitution, notamment son article 76, et du principe constitutionnel de l᾽État de droit, telles que: (1) assurer la représentation proportionnelle de la majorité parlementaire et de la minorité parlementaire, y compris l᾽opposition parlementaire, lors de la création des unités structurelles du Seimas (entre autres, les comités et les commissions du Seimas); (2) ne pas modifier, à la seule discrétion de la majorité parlementaire et en l᾽absence de raisons claires et constitutionnellement justifiées, la composition d᾽une commission d᾽enquête ad hoc du Seimas, entre autres, la composition d᾽une commission du Seimas constituée avant l᾽ouverture de la procédure de mise en accusation aux fins d᾽examiner le bien-fondé des accusations portées à l᾽encontre d᾽une personne concernée.

Dans cet arrêt, la Cour constitutionnelle a également attiré l᾽attention sur le fait qu᾽en application de la résolution du Seimas du 30 juin 2018, le Seimas a approuvé les conclusions de la Commission selon lesquelles il n᾽y avait pas lieu d᾽engager une procédure de mise en accusation à l᾽encontre d᾽un député du Seimas Artūras Skardžius. Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a rappelé qu’en interprétant l’article 107, paragraphe 1, de la Constitution, elle avait révélé le contenu de la présomption de constitutionnalité des actes législatifs et de la légitimité des conséquences de leur application: la disposition (qui donne lieu à la présomption ci-dessus) de l᾽article 107, paragraphe 1, de la Constitution, selon laquelle une loi (partie de celle-ci) ne peut pas être appliquée à compter du jour de la publication officielle de la décision de la Cour constitutionnelle, selon laquelle l᾽acte législatif en question (partie de celui-ci ) s᾽oppose à la Constitution, implique que, avant que la décision, selon laquelle un certain acte législatif (partie de celui-ci) s᾽oppose à la Constitution, ne soit rendue publique par la Cour constitutionnelle, il est présumé que ledit acte législatif (en partie) est conforme à la Constitution et que les effets juridiques en résultant sont légitimes.

Ainsi, la présomption de légitimité des effets juridiques résultant de la résolution du Seimas du 31 mai 2018, qui a été reconnue comme étant en contradiction avec la Constitution et avec le Statut du Seimas, entre autres, ceux résultant de la résolution du Seimas du 30 juin 2018, n᾽a pas été pas contredite. En particulier, le fait que l᾽un des 12 membres a été radié de la liste des membres de la Commission, en violation de la Constitution, n᾽est pas de nature à remettre en cause la constitutionnalité de la résolution du Seimas du 30 juin 2018, dans la mesure où les conclusions de la Commission ont été approuvées en application de ladite résolution. Par conséquent, le fait qu᾽il ait été jugé, dans cet arrêt de la Cour constitutionnelle, que la résolution du Seimas du 31 mai 2018 s᾽opposait à la Constitution et au Statut du Seimas ne justifie pas, en soi, la remise en cause de la constitutionnalité de la résolution du Seimas du 30 juin 2018 en application de laquelle le Seimas avait approuvé les conclusions de la Commission selon lesquelles il n᾽y avait pas lieu d᾽engager une procédure de mise en accusation à l᾽encontre d᾽un député du Seimas Artūras Skardžius.

170


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarimas

DĖL PRIVAČIŲ INTERESŲ DEKLARACIJOS PATEIKIMO TVARKOS

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnis (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek jame nenustatyta asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarka, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo manymu, Įstatymo 5 straipsnyje buvo legislatyvinė omisija. Jo nuomone, Įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, jame neįtvirtinus asmenų, dirban-čių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savival-dybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminų ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukmės, pažeidžiami iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių im-peratyvų, o jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai atsakingo valdymo ir kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų turinį. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinį atsakingo valdymo principą, įstatymų leidėjas, siek-damas užtikrinti valstybės ir savivaldybių, taip pat kitų viešųjų reikalų tvarkymo skai-drumą ir viešumą, be kita ko, užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimui įgaliojimais tvarkant šiuos reikalus, gali nustatyti pareigą deklaruoti privačius interesus įvairiems asmenims, tarp jų valstybės ir savivaldybių politikams, valstybės pareigūnams, vykdan-tiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, valstybės tarnautojams, asmenims, pre-tenduojantiems į atitinkamas pareigas, kitiems asmenims, kurių veikla susijusi su viešojo intereso garantavimu, be kita ko, su valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų naudojimu. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi laikytis Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, įstatymų leidėjui nustačius pareigą minėtiems asmenims deklaruoti privačius interesus, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti ir aiškią tokių interesų deklaravimo tvarką, kad asmenys žinotų, ko iš

◆ DĖL PRIVAČIŲ INTERESŲ DEKLARACIJOS PATEIKIMO TVARKOS 171


jų reikalauja teisė, ir galėtų, deklaruodami privačius interesus, savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymą asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, pareiga deklaruoti privačius intere-sus yra susieta ne tik su pareigų, kurias vykdydami jie turi administravimo įgalioji-mus, ėjimu, bet ir su tuo, kad viešoji įstaiga ar asociacija, kurioje jie dirba, yra Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų lėšų gavėja. Pagal Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1 dalyje nustatytą bendrą deklaracijos pateikimo tvarką pareiga pateikti deklaraciją yra susieta tik su asmens išrinkimo, priėmimo ar pa-skyrimo į pareigas diena, t. y. ši pareiga nesiejama su jokiais kitais faktais ar aplinkybėmis. Nei Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais), nei kitose Įstatymo nuostatose ar kituose įstatymuose nėra nustatyta specialios deklaravimo tvarkos asme-nims, dirbantiems viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos vals-tybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, Įstatymu nustačius pareigą asmenims, dir-bantiems viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar sa-vivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, deklaruoti pri-vačius interesus pateikiant deklaraciją, nei Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais), nei kuriose nors kitose Įstatymo nuostatose ar kituose įstatymuose nėra nustatyta šių asmenų deklaracijos pateikimo tvarkos.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1, 5, 6 dalyse yra nustatyta bendra deklaracijos pateikimo tvarka, kuri netaikoma Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims, taip pat kad pagal Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) nusta-tytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytiems asmenims yra nustaty-ta speciali deklaracijos pateikimo tvarka. Taigi būtent Įstatymo 5 straipsnyje turi būti nustatyta ir asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgalioji-mus, deklaracijos pateikimo tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 5 straipsnyje nenustatęs šių asmenų privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarkos, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios pareigos nu-statyti aiškią tokių interesų deklaravimo tvarką, kad asmenys žinotų, ko iš jų reikalauja teisė, ir galėtų, deklaruodami privačius interesus, savo elgesį orientuoti pagal teisės rei-kalavimus, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės sistemos nuoseklumo ir vidinės darnos imperatyvų.

172


Byla Nr. 15/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. gruodžio 19 d. Nr. KT88-N16/2019Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. gruo-džio 9 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-19/2018 ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnis (su 2017 m. balan-džio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su as-menų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijų pateikimo terminais ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukme.


nustatė:

I


1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl ginčijamo teisinio re-guliavimo atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) sprendimo, kuriuo viešosios įstaigos, gavusios lėšų iš Lietuvos valstybės biudžeto, direktorius, nepateikęs privačių interesų deklaracijos, pripažintas pažeidusiu



Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo. Minė-tame Įstatyme, be kita ko, nustatyta, kad asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asocia-cijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, yra laikomi dirbančiais valstybinėje tarnyboje ir privalo dekla-ruoti privačius interesus pateikdami privačių interesų deklaraciją (toliau – ir deklaracija).

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas deklaracijos pateikimas, be kita ko, yra nustatyti deklaracijos pateikimo terminai. Tačiau šiame straipsnyje nėra nustatyta, kada turi būti pateikiama asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių adminis-travimo įgaliojimus, deklaracija: ar kai viešoji įstaiga ar asociacija pradeda dalyvauti tam tikrose procedūrose, susijusiose su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu, ar kai baigiamos procedūros ir iš minėtų biudžetų ir fondų paskiriamos lėšos, ar kai pradedama atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su šių lėšų panaudojimu, ir pan. Įstatymo 5 straipsnyje taip pat nėra nustatyta, kiek laiko trunka pareiga deklaruoti privačius interesus: iki procedūrų, susijusių su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu (pvz., viešųjų pirkimų procedūros), pabaigos, iki veiksmų, su-sijusių su šių lėšų panaudojimu (pvz., tam tikro projekto, kuriam skirtos lėšos), atlikimo pabaigos, visą laiką, jeigu viešoji įstaiga ar asociacija nuolat gauna tokių lėšų, ir pan.

2.2. Įstatymo 5 straipsnis skirtas deklaracijos pateikimo tvarkai reglamentuoti. Bū-tent šiame straipsnyje turėtų būti nustatyta ir asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijos pateikimo tvarka. Nenustačius šių asmenų deklaracijos pateikimo tvarkos, lieka neaiškūs deklaracijos pateikimo terminai ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukmė. Be to, Įstatyme įtvirtintos pareigos dekla-ruoti privačius interesus pažeidimas suponuoja administracinės atsakomybės taikymą, todėl, šiame įstatyme nenustačius tikslios deklaracijos pateikimo tvarkos, asmenys gali būti traukiami atsakomybėn už tai, kas nėra aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta.

Pareiškėjo manymu, Įstatymo 5 straipsnyje yra legislatyvinė omisija. Jo nuomone, Įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, jame neįtvirtinus asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminų ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukmės, pažeidžiami iš konstitucinio teisinės vals-tybės principo kylantys vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimai.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkės Guodos Bu-rokienės ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresnio-jo patarėjo Prano Žukausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

174



3.1. Įstatymo 2 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenys, dir-bantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, priskiriami valstybinėje tarnyboje dirban-tiems asmenims, įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Išplėtus valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų ratą, deklaracijos pateikimo tvarką nustatančios taisyklės keičiamos nebuvo. Nuo 2005 metų asmenims, dirbantiems viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos vals-tybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, galioja bendra visiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems ir kitiems privačius interesus deklaruo-jantiems asmenims nustatyta taisyklė, kuri įpareigoja deklaraciją pateikti per 1 mėnesį (nuo 2016 m. sausio 1 d. – per 30 kalendorinių dienų) nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į atitinkamas pareigas dienos. Asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgalioji-mus, laikomi valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis, jeigu tenkinami du reikalavi-mai: 1) asmenys turi administravimo įgaliojimus; 2) viešoji įstaiga gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų. Taigi tam, kad viešosios įstaigos vadovas, kuris turi administravimo įgaliojimus pagal einamas pareigas, būtų laikomas valstybinėje tarny-boje dirbančiu asmeniu, pakanka, kad jo vadovaujama viešoji įstaiga bet kokia forma gautų bet kokios rūšies lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų.

Tais atvejais, kai valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statuso įgijimo momentas sutampa su asmens priėmimo, paskyrimo ar išrinkimo į pareigas momentu, teisinis re-guliavimas yra aiškus. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, neaiškumų pareiškėjui kelia tai, kad Įstatymo 5 straipsnyje nėra įtvirtinta specialių taisyklių, nustatančių deklaracijos pateikimo terminą, kai asmuo valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statusą įgyja, t. y. jam atsiranda pareiga deklaruoti privačius interesus, vėliau nei jo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas momentas. Tačiau įvertinus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad pareigos pateikti deklaraciją atsiradimo momentas turėtų būti gana lengvai numanomas – jis sutampa su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu viešojoje įstaigoje, jos darbuotojui turint administravimo įga-liojimus. Taigi tai, kad ši speciali taisyklė eksplicitiškai nėra įtvirtinta Įstatymo 5 straips-nyje, negali būti laikoma legislatyvine omisija, nes, nors įstatymams ir keliami aiškumo ir sistemiškumo reikalavimai, įstatymų leidėjas negali numatyti ir įstatymuose sumodeliuo-ti visų įmanomų visuomeninių santykių situacijų. Pagal Konstituciją ar įstatymus tam ti-kroms institucijoms, įstaigoms ir teismams yra suteikti įgaliojimai aiškinti ir taikyti teisę.

3.2. Įstatymo 5 straipsnyje tiek, kiek jame nėra nustatyta pareigos deklaruoti priva-čius interesus trukmė, taip pat nėra legislatyvinės omisijos. Asmenys, dirbantys viešosio-se įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, deklaruojančio asmens statusą įgyja, kai viešosios įstaigos gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų. Tokios lėšos, kaip ir kitos juridinio asmens finansinės operacijos, įtraukiamos į finansinę atskaitomybę, o pareigos deklaruoti privačius interesus laikotarpis vienkartinio lėšų ga-vimo atveju gali būti siejamas su lėšas gavusio juridinio asmens finansiniais metais. Jeigu lėšos gaunamos vykdant projektą, pareigos deklaruoti privačius interesus laikotarpis gali būti siejamas su projekto trukme.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad Seime buvo svarstomas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tar-nyboje įstatymo projektas, kuriame tikslinama ir pareigos pateikti deklaraciją atsiradimo taisyklė šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu.



III


4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta VTEK pirmininko Edmundo Sakalausko rašytinė nuomonė.

4.1. Šioje nuomonėje nurodyta, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis, t. y. asmenimis, turinčiais pareigą pateikti deklaraciją, be kita ko, yra laikomi asmenys, kurie atitinka šiuos du kriterijus: pirma, dirba viešojoje įstaigoje ar asociacijoje, kuri gauna finansavimą iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biu-džetų ir fondų; antra, turi administravimo įgaliojimus toje viešojoje įstaigoje ar asociaci-joje. Taigi galimos dvi situacijos:

– pirma, kai asmuo priimamas į pareigas, kurias eidamas turi administravimo įga-liojimus, o viešoji įstaiga ar asociacija jau yra lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavėja, asmuo pareigą pateikti deklaraciją turi įvykdyti per 30 kalendo-rinių dienų nuo jo priėmimo, paskyrimo ar išrinkimo į šias pareigas dienos;

– antra, kai asmuo priimamas į pareigas, kurias eidamas turi administravimo įgalio-jimus, o viešoji įstaiga ar asociacija lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gauna vėliau, t. y. po šio asmens priėmimo į atitinkamas pareigas dienos, pareigą pateikti deklaraciją šis asmuo turi įvykdyti per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimo dienos.

E. Sakalauskas atkreipė dėmesį į tai, kad VTEK praktikoje laikomasi pozicijos, jog lėšų gavimo diena yra laikoma sutarties (ar kito dokumento), pagal kurią viešajai įstaigai ar asociacijai skiriamas finansavimas, pasirašymo diena. Minėto dokumento pagrindu tarp valstybės (savivaldybės) institucijos, skiriančios finansavimą, ir viešosios įstaigos ar asociacijos atsiranda teisiniai santykiai, šalys įgyja atitinkamas teises ir pareigas, todėl jau iki faktinio lėšų pervedimo viešajai įstaigai ar asociacijai dienos gali susidaryti interesų konflikto situacijų.

4.2. VTEK pirmininko nuomone, deklaraciją teikiantis asmuo praranda pareigą de-klaruoti privačius interesus, kai yra atleidžiamas iš pareigų (ar netenka administravimo įgaliojimų) arba kai viešoji įstaiga ar asociacija panaudoja visas iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžeto (fondų) gautas lėšas (arba baigiasi sutarties, pagal kurią buvo skir-tos lėšos, galiojimas, arba pasibaigia pats projektas).

4.3. Taigi, pasak E. Sakalausko, Įstatymo 5 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas turi trūkumų, tačiau, sistemiškai vertinant šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčijamas teisinis reguliavimas yra suprantamas, neprieštaringas, todėl minėtų teisės normų taikymas yra lengvai numanomas, o visos abejonės dėl Įstaty-mo 5 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo gali būti šalinamos per teismą, kadangi neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas.

IV

Byloje apklausti specialistai

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui apklausti specialistai VTEK pir-mininkas E. Sakalauskas, VTEK narys Virginijus Kanapinskas, VTEK Tyrimų skyriaus vedėja Areta Miškinienė, šio skyriaus vyresnioji patarėja Violeta Kosmačaitė.

176



Specialistai pažymėjo, kad, taikant Įstatymo 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavi-mą, jie laikosi VTEK pirmininko E. Sakalausko rašytinėje nuomonėje išdėstytos pozici-jos, atkreipė dėmesį ir į tai, kad yra tam tikras Įstatyme nustatyto reguliavimo neapibrėž-tumas, nuo kada asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, įgyja deklaruojančio asmens statusą ir kada jį praranda.

Specialistai, be kita ko, nurodė, kad galbūt institucija, kuri skiria finansavimą, turėtų asmenį informuoti apie pareigą deklaruoti privačius interesus, bet tokios pareigos infor-muoti Įstatyme nėra nustatyta. Asmenys dažnai nežino, kad pagal Įstatymą jie yra prily-ginti valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims ir kad jiems nustatyta pareiga dekla-ruoti privačius interesus. Specialistai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga deklaruoti privačius interesus nustatyta nepriklausomai nuo to, kokio dydžio Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų lėšų sumą gauna viešosios įstaigos ar asociacijos.


konstatuoja:

I


6. Seimas 1997 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių inte-resų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, kuris Seimo 2000 m. vasario 17 d. pri-imtu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija. Įstatymas (2000 m. vasario 17 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, inter alia Seimo 2017 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tar-nyboje įstatymo Nr. VIII-371 4, 5, 10, 11, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymu.

7. Pagal Įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija) 1 straipsnį „Įstatymo paskirtis ir uždaviniai“ šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirme-nybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.

8. Pagal Įstatymo 3 straipsnio „Asmenų, pretenduojančių dirbti, dirbančių ir dirbusių valstybinėje tarnyboje, prievolės“ (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 2 dalį asmenys, inter alia dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus, o šio įstatymo 4 straipsnio „Privačių interesų deklaracija“ 1 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nu-statyta, be kita ko, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas deklaraciją.

Taigi pagal Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 2 dalį, 4 straips-nio 1 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) asmenims, inter alia dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatyta pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant deklaraciją.

9. Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 1 dalyje (2014 m. gegu-žės 8 d. redakcija) įtvirtinta asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, sąvoka: jais lai-kytini valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos



pareigūnai, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savival-dybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas), akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendro-vių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinki-me, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

9.1. Taigi pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2014 m. gegužės 8 d. redakcija) asme-nimis, dirbančiais valstybinėje tarnyboje, laikomi inter alia asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, jeigu jie turi administravimo įgaliojimus, o viešoji įstaiga ar aso-ciacija, kurioje jie dirba, gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų.

9.2. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su įtvirtintuoju Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 2 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) pažymėtina, kad pagal jį asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, laikomi dirbančiais valstybinėje tarnyboje ir turi pareigą deklaruoti privačius interesus, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdami deklaraciją, jeigu jie turi administravimo įgalio-jimus, o viešoji įstaiga ar asociacija, kurioje jie dirba, gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų.

Pažymėtina, kad šių asmenų pareiga deklaruoti privačius interesus yra susieta ne tik su pareigų, kurias vykdydami jie turi administravimo įgaliojimus, ėjimu, bet ir su tuo, kad viešoji įstaiga ar asociacija, kurioje jie dirba, yra Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų lėšų gavėja.

10. Pareiškėjo ginčijamame Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakei-timais) „Deklaracijos pateikimas“ nustatyta:

„1. Privačius interesus deklaruojantys asmenys privalo pateikti deklaraciją elektro-ninėmis priemonėmis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos (iš-skyrus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus).

2. Asmenys, pretenduojantys dirbti valstybinėje tarnyboje (išskyrus asmenis, nuro-dytus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir asmenis, kurių duomenys įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptinti ir (arba) kurie vykdo žvalgybą, kontržvalgybą arba kriminalinę žval-gybą), pateikia deklaraciją iki jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip.

3. Asmenys, kurių duomenys įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptinti ir (arba) kurie vykdo žvalgybą, kontržvalgybą arba kriminalinę žvalgybą, per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos pateikia deklaraciją institu-cijos (juridinio asmens), kurioje dirba, vadovui ar jo įgaliotam atstovui tos institucijos (juridinio asmens) nustatyta tvarka.

4. Viešojo pirkimo komisijos nariai, asmenys, perkančiosios organizacijos vadovo pa-skirti atlikti supaprastintus pirkimus, ir viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujantys eksper-tai privačių interesų deklaraciją pateikia elektroninėmis priemonėmis (jeigu jos dar nebuvo

178



pateiktos) iki dalyvavimo viešojo pirkimo procedūrose pradžios. Viešojo pirkimo komisijos narys, asmuo, perkančiosios organizacijos vadovo paskirtas atlikti supaprastintus pirkimus, ar viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujantis ekspertas, nepateikę privačių interesų dekla-racijos, neturi teisės dalyvauti viešajame pirkime ir turi būti atšaukti iš atitinkamų pareigų.

5. Deklaracija gali būti teikiama ne tik institucijos (juridinio asmens), kurioje asmuo dirba, vadovui ar jo įgaliotam atstovui, bet ir pavaldaus ar atskaitingo juridinio asmens arba kito juridinio asmens vadovui ar jo įgaliotam atstovui, jeigu tai numato tos institu-cijos (juridinio asmens) veiklos tvarką nustatantis teisės aktas.

6. Teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka deklaracijų turinčios teisę reikalauti ins-titucijos jas išsireikalauja iš deklaruojančiojo asmens darbovietės arba iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos.“

10.1. Taigi Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1, 5, 6 da-lyse yra nustatyta bendra deklaracijos pateikimo tvarka, be kita ko, šio straipsnio 1 dalyje (2017 m. balandžio 27 d. redakcija) nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas, per kurį privačius interesus deklaruojantys asmenys privalo elektroninėmis priemonėmis VTEK nustatyta tvarka pateikti deklaraciją. Šis terminas skaičiuojamas nuo privačius interesus deklaruojančių asmenų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į atitinkamas pareigas dienos.

Vadinasi, pagal Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1 da-lyje nustatytą bendrą deklaracijos pateikimo tvarką pareiga pateikti deklaraciją yra su-sieta tik su asmens išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas diena, t. y. ši pareiga nesiejama su jokiais kitais faktais ar aplinkybėmis.

10.2. Pažymėtina, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2017 m. balandžio 27 d. redak-cija) taip pat yra nurodytos bendros deklaracijos pateikimo tvarkos išimtys:

– bendra deklaracijos pateikimo tvarka netaikoma Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nu-rodytiems asmenims, t. y. kandidatams į Seimo narius, Respublikos Prezidentus, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius; pagal Įstatymo 4 straipsnio (2012 m. bir-želio 12 d. redakcija) 2 dalį kandidatai į Seimo narius, Respublikos Prezidentus, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius deklaracijas pateikia atitinkamų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka;

– bendra deklaracijos pateikimo tvarka taip pat netaikoma Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytiems asmenims, t. y. asmenims, pretenduojantiems dirbti valstybinėje tarnyboje (2 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)), asmenims, kurių duomenys įsta-tymų nustatyta tvarka yra įslaptinti ir (arba) kurie vykdo žvalgybą, kontržvalgybą arba kriminalinę žvalgybą (3 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)), viešojo pirkimo ko-misijos nariams, asmenims, perkančiosios organizacijos vadovo paskirtiems atlikti supa-prastintus pirkimus, ir viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujantiems ekspertams (4 dalis (2017 m. balandžio 27 d. redakcija)).

Pagal Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą asmenims, pretenduojantiems dirbti valstybinėje tarnyboje (2 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)), taip pat viešojo pirkimo komisijos nariams, asmenims, perkan-čiosios organizacijos vadovo paskirtiems atlikti supaprastintus pirkimus, ir viešųjų pirki-mų procedūrose dalyvaujantiems ekspertams (4 dalis (2017 m. balandžio 27 d. redakcija)) nustatytas kitoks deklaracijos pateikimo terminas, nei Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1 dalyje nustatytas bendras 30 kalendorinių dienų nuo asmens išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į atitinkamas pareigas dienos deklaracijos pateikimo



terminas, o asmenims, kurių duomenys įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptinti ir (arba) kurie vykdo žvalgybą, kontržvalgybą arba kriminalinę žvalgybą (3 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)), nustatyta kitokia deklaracijos pateikimo tvarka nei įtvirtintoji Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1, 5 dalyse.

10.3. Taigi pagal Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytiems asmenims yra nu-statyta speciali deklaracijos pateikimo tvarka, o Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurody-tiems asmenims tokia tvarka turi būti nustatyta atitinkamų rinkimų įstatymuose, tačiau specialios deklaravimo tvarkos nėra nustatyta asmenims, dirbantiems viešosiose įstai-gose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, kurie pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 da-lyje (2014 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą laikomi valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad tokios specialios deklaravimo tvarkos asmenims, dirbantiems vie-šosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, nėra nustatyta nei kitose Įstatymo nuostatose, nei kituose įstatymuose.

11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2019 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia pakei-tė Įstatymą (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarny-boje įstatymo Nr. VIII-371 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį šis įstatymas įsigalioja (su tam tikra išimtimi) 2020 m. sausio 1 d.

11.1. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 1 straipsnį „Įstatymo paskirtis ir uždaviniai“ deklaruojančiais asmenimis inter alia laikomi valsty-binėje tarnyboje dirbantys asmenys, o pagal šio įstatymo 3 straipsnio „Deklaruojančių asmenų pareigos“ 2 dalį deklaruojantys asmenys privalo šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus.

Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 5 dalyje nustatyta:

„5. Valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys:1) valstybės politikai;2) valstybės pareigūnai;3) valstybės tarnautojai;4) teisėjai;5) žvalgybos pareigūnai;6) profesinės karo tarnybos kariai;7) valstybės ir savivaldybių įmonių, biudžetinių įstaigų ir šių juridinių asmenų struk-

tūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai;8) viešųjų įstaigų, kurių bent vienas iš steigėjų, dalininkų yra valstybė ar savivaldybė

(savivaldybės), ir jų struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai;9) Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atlie-

kantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas);

180



10) akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (savivaldybėms), vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat šių bendrovių patronuojamųjų (dukterinių) akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendro-vių vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat šių bendrovių patronuojamųjų (dukterinių) akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių vadovai ir vadovų pavaduotojai;

11) kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.“11.2. Taigi pagal Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalį as-

menims, kurie laikomi valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis, pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį privalančiais deklaruoti privačius interesus, nebepriskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Kartu pažymėtina, kad pagal Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2 straips-nio 5 dalies 11 punktą valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims, privalantiems de-klaruoti privačius interesus, priskiriami visi asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus, kurie nėra išvardyti kituose 2 straipsnio 5 dalies punktuose. Taigi tokiais asmenimis gali būti ir turintys viešojo administravimo įgaliojimus asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, nepriklausomai nuo to, ar jos gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų.

11.3. Pažymėtina, kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) atitiktis Konstitu-cijai nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

II

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas

12. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar konstitu-ciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 5 straipsnis (su 2017 m. ba-landžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, de-klaracijų pateikimo terminais ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukme.

13. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 5 straipsnyje yra legislatyvinė omisija. Jo nuo-mone, Įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, jame neįtvirtinus asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pa-teikimo terminų ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukmės, pažeidžiami iš kons-titucinio teisinės valstybės principo kylantys vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimai.

14. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legisla-tyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius san-tykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo



imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės ga-lios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendi-mas, 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiria-majame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, inter alia legislatyvi-nės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitu-cijai (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas). Legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu Konstituci-jai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai).

15. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek nurodyta, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės vals-tybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2017 m. birželio 26 d. nutari-mas); jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai atsakingo valdymo ir kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų turinį (2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės prin-cipas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad val-džios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (inter alia 2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).

15.2. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tau-tos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2018 m. kovo 8 d. nutarimas).

15.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš įvairių Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, inter alia iš 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečiai turi teisę ly-giomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kyla konstitucinis valstybės tarnybos skaidru-mo principas; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirs-ti kelią piktnaudžiavimui valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe; valstybės tarnybos skaidrumo principas aiš-kintinas atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, demokratijos, atsakingo valdymo principus, taip pat į konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, suponuojančią, be kita ko, jos, kaip sistemos, viešumą ir atvirumą (2008 m. sausio 22 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstitucinė nuos-tata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinis atviros visuomenės imperaty-vas, konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos atvirumas suponuoja ir

182



valstybės tarnybos kaip sistemos viešumo reikalavimą (2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

15.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių valstybės tarnybos skaidrumo, viešumo principų, kyla valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų inter alia užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje (2019 m. balandžio 18 d. nutarimas); valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesi-nė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelny-mui (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai).

16. Sprendžiant, ar Įstatymo 5 straipsnis (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, šios kons-titucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinį at-sakingo valdymo principą, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti valstybės ir savivaldy-bių, taip pat kitų viešųjų reikalų tvarkymo skaidrumą ir viešumą, inter alia užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimui įgaliojimais tvarkant šiuos reikalus, gali nustatyti pareigą deklaruoti privačius interesus įvairiems asmenims, inter alia valstybės ir savivaldybių po-litikams, valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, valstybės tarnautojams, asmenims, pretenduojantiems į atitinkamas pareigas, kitiems as-menims, kurių veikla susijusi su viešojo intereso garantavimu, inter alia su valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų naudojimu. Pažymėtina, kad tai darydamas įstatymų leidėjas turi laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (2011 m. gruodžio 22 d. nutari-mas). Pagal šį konstitucinį principą teisės normos turi būti nustatomos iš anksto (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai), turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birže-lio 7 d. nutarimai), įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjui pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tar-nauja žmonėms, konstitucinį atsakingo valdymo principą, nustačius pareigą asmenims, inter alia valstybės ir savivaldybių politikams, valstybės pareigūnams, vykdantiems funk-cijas įgyvendinant valstybės valdžią, valstybės tarnautojams, asmenims, pretenduojan-tiems į atitinkamas pareigas, kitiems asmenims, kurių veikla susijusi su viešojo intereso garantavimu, inter alia su valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų naudojimu, deklaruoti privačius interesus, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti ir



aiškią tokių interesų deklaravimo tvarką, kad asmenys žinotų, ko iš jų reikalauja teisė, ir galėtų, deklaruodami privačius interesus, savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.

16.1. Minėta, kad asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių adminis-travimo įgaliojimus, pareiga deklaruoti privačius interesus yra susieta ne tik su pareigų, kurias vykdydami jie turi administravimo įgaliojimus, ėjimu, bet ir su tuo, kad viešoji įstaiga ar asociacija, kurioje jie dirba, yra Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų lėšų gavėja.

Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeiti-mais) 1 dalyje nustatytą bendrą deklaracijos pateikimo tvarką pareiga pateikti deklara-ciją yra susieta tik su asmens išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas diena, t. y. ši pareiga nesiejama su jokiais kitais faktais ar aplinkybėmis; nei Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais), nei kitose Įstatymo nuostatose ar kituose įstaty-muose nėra nustatyta specialios deklaravimo tvarkos asmenims, dirbantiems viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus.

Taigi, Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 2 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustačius pareigą asmenims, dirbantiems vie-šosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, deklaruoti privačius intere-sus pateikiant deklaraciją, nei Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeiti-mais), nei kuriose nors kitose Įstatymo nuostatose ar kituose įstatymuose nėra nustatyta šių asmenų deklaracijos pateikimo tvarkos.

16.2. Minėta ir tai, kad būtent Įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) 1, 5, 6 dalyse yra nustatyta bendra deklaracijos pateikimo tvarka, kuri, kaip minėta, netaikoma Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims, taip pat kad pagal Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytiems asmenims yra nustatyta speciali deklaracijos pateikimo tvarka. Taigi būtent Įstatymo 5 straipsnyje turi būti nustatyta ir asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos vals-tybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklara-cijos pateikimo tvarka.

16.3. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 5 straipsnyje (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) nenustatęs asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar aso-ciacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarkos, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios pareigos nustatyti aiškią tokių interesų deklaravimo tvarką, kad asmenys žinotų, ko iš jų reikalauja teisė, ir galėtų, deklaruodami privačius interesus, savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės sistemos nuoseklumo ir vidinės darnos imperatyvų.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 5 straipsnis (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek jame nenustatyta asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių

184



biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarka, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.


nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybi-nėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija; TAR, 2015-12-29, Nr. 20871) (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais; TAR, 2017-05-08, Nr. 7785, identi-fikacinis kodas 2017-07785) tiek, kiek jame nenustatyta asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarka, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.



Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-12-19, Nr. 20629

185


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 19 December 2019

ON THE PROCEDURE FOR PROVIDING A DECLARATION OF PRIVATE INTERESTS

Summary

By this ruling, having examined the case subsequent to a petition of the Vilnius Regional Administrative Court (Vilniaus apygardos administracinis teismas), the Constitutional Court recognised that Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law on the Coordination of Public and Private Interests in State Service (hereinafter referred to as the Law) was in conflict with the constitutional principle of a state under the rule of law, insofar as that article did not lay down a procedure for providing the declaration of the private interests of persons who work in public establishments or associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers.

According to the petitioner, there was a legislative omission in Article 5 of the Law. In its opinion, the legal regulation laid down in Article 5 of the Law, by failing to establish the time limits for providing declarations and the duration of the duty to declare private interests for persons who work in public establishments or associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers, violated the requirements, arising from the constitutional principle of a state under rule of law, of legal certainty and of the internal coherence of the legal system.

The Constitutional Court has stated on several occasions that the constitutional principle of a state under the rule of law is a very broad constitutional principle, which encompasses a wide range of interrelated imperatives and whose content must be disclosed in the light of the content of various other constitutional principles, such as responsible governance and other constitutional principles of no less importance. The constitutional principle of a state under the rule of law is also reflected in Paragraphs 2 and 3 of Article 5 of the Constitution, which stipulate that the scope of power is limited by the Constitution and that state institutions serve the people and which enshrine the constitutional principles of responsible governance and the responsibility of state authorities to the public.

In the context of this constitutional justice case, the Constitutional Court noted that, under the Constitution, among other things, under the provision of Paragraph 3 of Article 5 thereof that state institutions serve the people, and under the constitutional principle of responsible governance, the legislature, in order to ensure transparency and publicity in the state and municipalities, as well as in the management of other public affairs, including the prevention of corruption and abuse of power in the management of those affairs, may impose an obligation to declare private interests on various persons, including state and municipal politicians, as well as state officials exercising public authority functions, state servants, persons applying to relevant positions, and other persons whose activities are connected with the safeguarding of the public interest, among other things, with the use of funds from state and municipal budgets. In doing so, the legislature must respect the norms and principles of the Constitution, among others, the requirements arising from the constitutional principle of a state under the rule of law.

The Constitutional Court emphasised that, when the legislature imposes an obligation to declare private interests on the said persons, the constitutional principle of a state under the rule of law gives rise to an obligation to establish a clear procedure for declaring such interests, so that individuals are aware of what is required by the law and are able to direct their conduct in accordance with the requirements of the law when declaring their private interests.

186



The Constitutional Court noted that, according to the Law, the obligation to declare the private interests of persons who work in public establishments and associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers is linked not only to the discharge of duties in the performance of which they have administrative powers, but also to the fact that the public establishment or association in which they work is the recipient of finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities. Under the general procedure for providing a declaration laid down in Paragraph 1 of Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law, the obligation to provide a declaration is linked only to the date of the election, admission, or appointment of the person, i.e. this obligation is not linked to any other facts or circumstances. Neither Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law nor other provisions of the Law or of other laws lay down a special declaration procedure for persons who work in public establishments or associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers.

The Constitutional Court stated that, after the Law had imposed an obligation on persons who work in public establishments and associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers to declare private interests by providing a declaration, neither Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law nor other provisions of the Law or of other laws laid down a procedure for providing the declaration of these persons.

The Constitutional Court drew attention to the fact that it is Paragraphs 1, 5, and 6 of Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law that lays down a general procedure for providing a declaration, which does not apply to the persons referred to in Paragraph 2 of Article 4 of the Law, and to the fact that, according to the legal regulation laid down in Article 5 (as amended on 27 April 2017) of the Law, a special declaration procedure is laid down for the persons referred to in Paragraphs 2, 3, and 4 of the same article. Thus, it is also necessary to lay down namely in Article 5 of the Law a procedure for providing the declaration of the private interests of persons who work in public establishments or associations receiving finances from the budgets and funds of the State of Lithuania and municipalities and who have administrative powers.

In the light of the foregoing, the Constitutional Court drew the conclusion that, by failing to lay down, in Article 5 of the Law, a procedure for providing the declaration of the private interests of the aforementioned persons, the legislature had failed to comply with the obligation, arising from the constitutional principle of a state under the rule of law, to establish a clear procedure for the declaration of such interests, so that individuals are aware of what is required by the law and are able to direct their conduct in accordance with the requirements of the law when declaring their private interests, and also had failed to comply with the imperatives of the consistency and internal coherence of the legal system, which arise from the constitutional principle of a state under the rule of law.

187


L᾽arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 19 décembre 2019

SUR LES MODALITÉS DE LA SOUMISSION DE DÉCLARATIONS D’INTÉRÊTS PRIVÉS

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l᾽affaire sur la demande introduite par le Tribunal administratif régional de Vilnius (Vilniaus apygardos administracinis teismas), a reconnu que l᾽article 5 (tel que modifié le 27 avril 2017) de la loi sur la mise en balance des intérêts publics et privés dans la fonction publique (ci-après – Loi), en ce qu᾽il ne prévoyait pas les modalités de la soumission de déclarations d᾽intérêts privés par les personnes employées par les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs, était en contradiction avec le principe constitutionnel de l᾽État de droit.

Selon le requérant, l᾽article 5 de la Loi a présenté l᾽omission législative. Le requérant estime que la réglementation juridique introduite à l᾽article 5 de la Loi méconnaît les exigences relatives à la cohérence de l᾽ordre juridique interne et à la clarté juridique découlant du principe constitutionnel de l᾽État de droit, en ce que ladite réglementation n᾽impose pas aux personnes, employées par les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs, les conditions concernant les délais de soumission de déclarations et la durée de l᾽obligation de déclaration des intérêts privés.

La Cour constitutionnelle a réitéré à plusieurs reprises que le principe constitutionnel de l᾽État de droit était un principe très large comportant de nombreux impératifs interreliés et son contenu pourrait éventuellement être divulgué compte tenu du contenu d᾽autres principes constitutionnels, entre autres, celui de gestion responsable et d᾽autres principes constitutionnels aussi importants. Le principe constitutionnel de l᾽État de droit découle également de l᾽article 5, paragraphes 2 et 3, de la Constitution énonçant les principes de gestion responsable et de responsabilité du pouvoir public auprès de la société, qui disposent que la Constitution réduit les pouvoirs des autorités publics et que les organismes publics servent le peuple.

Dans le contexte de cette affaire de justice constitutionnelle, la Cour constitutionnelle a noté que, conformément à la Constitution, notamment en vertu de la disposition de son article 5, paragraphe 3, selon laquelle les organismes publics servent le peuple et, conformément au principe constitutionnel de gestion responsable, le législateur peut imposer à certaines personnes, y compris les politiciens de l᾽État et des municipalités, les agents publics assumant la fonction d᾽exercice de la puissance publique, les fonctionnaires, les candidats aux postes respectifs et les autres personnes dont les fonctions consistent à garantir l᾽intérêt public, entre autres, à contrôler l᾽utilisation des ressources budgétaires publiques et municipaux, l᾽obligation de déclarer leurs intérêts privés afin de garantir la transparence et la publicité de la gestion des affaires publiques et municipaux, ainsi que d᾽autres affaires publiques, entre autres, de prévenir la corruption et l᾽abus de pouvoirs dans le cadre de la gestion de ces affaires. Ce faisant, le législateur doit respecter des règles et des principes constitutionnels, entre autres, des exigences découlant du principe constitutionnel de l᾽État de droit.

La Cour constitutionnelle a noté que, suite à l᾽imposition, par le législateur, auxdites personnes de l᾽obligation de déclarer leurs intérêts privés, il découlait du principe constitutionnel de l᾽État de droit l᾽obligation de déterminer également les modalités claires de déclaration desdits intérêts pour que les personnes concernées aient connaissance ce qui leur était imposé par le droit et puissent se comporter selon des exigences législatives lors de la déclaration de leurs intérêts privés.

188



La Cour constitutionnelle a noté que, conformément à la Loi, l᾽obligation, incombant aux personnes employées par les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs, de déclarer leurs intérêts privés était liée non seulement à l᾽exercice des fonctions en vue desquelles lesdites personnes étaient dotées des pouvoirs administratifs, mais également au fait que l᾽organisme public ou l᾽association par lesquels lesdites personnes étaient employées était le bénéficiaire des ressources budgétaires publiques et municipaux et provenant de fonds. Selon les modalités générales de la soumission de déclarations d᾽intérêts privés prévues par l᾽article 5 (tel que modifié le 27 avril 2017), paragraphe 1, de la Loi, l᾽obligation de soumettre la déclaration n᾽est rattachée qu᾽à la date de sélection, de recrutement ou de nomination de la personne concernée, à savoir cette obligation n᾽est pas liée à aucun autre fait ou circonstance. Ni l᾽article 5 de la Loi (tel que modifié le 27 avril 2017), ni autres dispositions de la Loi ou autres lois ne prévoyaient les modalités spéciales de la soumission de déclarations applicables aux personnes travaillant dans les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs.

La Cour constitutionnelle a constaté qu᾽indépendamment de l᾽imposition, aux personnes travaillant dans les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires de publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs, de l᾽obligation de déclarer leurs intérêts privés lors de la soumission de déclarations, ni l᾽article 5 (tel que modifié le 27 avril 2017) de la Loi, ni autres dispositions de la Loi ou autres lois n᾽avaient prévus les modalités de la soumissions de déclarations applicables auxdites personnes.

La Cour constitutionnelle a noté que l᾽article 5 (tel que modifié le 27 avril 2017), paragraphes 1, 5 et 6, de la Loi prévoyaient les modalités générales de la soumission de déclarations qui n᾽étaient pas applicables aux personnes visées à l᾽article 4, paragraphe 2, de la Loi, ainsi que, conformément à la réglementation juridique introduite par l᾽article 5 (tel que modifié le 27 avril 2017), les personnes visées audit article, paragraphes 2, 3 et 4 étaient soumises aux modalités spéciales de la soumission de déclarations. Ainsi, l᾽article 5 de la Loi doit également prévoir les modalités spéciales de la soumission de déclarations applicables aux personnes travaillant dans les organismes publics ou les associations bénéficiant des ressources budgétaires publiques (de l᾽État de Lituanie) ou municipaux et provenant de fonds, et disposant des pouvoirs administratifs.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a conclu que faute de détermination des modalités de la soumission de déclarations d᾽intérêts privés applicables à ces personnes, le législateur n᾽a pas respecté son obligation, découlant du principe constitutionnel de l᾽État de droit, de déterminer clairement les modalités de déclarations desdits intérêts pour que les personnes concernées aient connaissance ce qui leur était imposé par le droit et puissent se comporter selon des exigences législatives lors de la déclaration de leurs intérêts privés, ainsi qu᾽il n᾽a pas respecté la cohérence de l᾽ordre juridique et les impératifs de cohérence interne.


INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ, KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS

(JO DALIS) PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI, ĮGYVENDINIMAS

2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripa-žinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują tei-sinį reguliavimą).

2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas priėmė penkis nutarimus, kuriais teisės aktai (jų nuostatos) pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. KT41-N12/2019 pripa-žinta, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui:

– prieštaravo (prieštarauja) Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija ir 2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nusta-tyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuola-tinės formos studijų programas;

– prieštarauja Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedar-bis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

Nutarime pažymėta, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo ne-tekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas, negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutrau-kiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objekty-vių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie sociali-nio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos. Taip nepaisoma iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socia-linę paramą nedarbo atveju, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio

190


reikalavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti.

Šiam nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs teisėkūros veiksmai. Įstatymų leidėjas turėtų pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias Užimtumo įstatymo nuostatas, atsižvelg-damas į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

2019 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. KT44-N13/2019 Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui prieštarauja Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija)) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmo-kų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai.

Nutarime pažymėta, jog pagal tokį Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas (t. y. vienas iš tėvų ar globėjas (rūpintojas)) turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vai-ko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko intere-sus. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant ir į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrin-džiančias ar kitas svarbias aplinkybes, į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konsti-tucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio valstybės pareigą užtikrin-ti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti, taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

Šiam nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs teisėkūros veiksmai. Įstatymų leidėjas turėtų pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuosta-tas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. KT52-N14/2019 pripa-žinta, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punk-tai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Nutarime pažymėta, kad Vyriausybė, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi kitokius nurodytų teritorijų planavimo užda-vinių sprendimo rezultatus (sprendinius), nei iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. nebenustačiusi, kad tam tikri nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius do-kumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo po-veikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ 191


(neteisės pagrindu teisė neatsiranda), sudarė prielaidas įteisinti iki tol galiojusių Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko tvar-kymo plano pažeidimų padarinius ir nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkai buvo įpareigoti išardyti, perstatyti ar atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos ap-saugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti pareigą nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemo-nes, privalo per protingą laiką nustatyti deramą, Konstitucijai neprieštaraujantį, nesuda-rantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, Kuršių nerijos nacionalinio par-ko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytų sklypų ir juose esančių statinių tvarkymo teisinį reguliavimą.

Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. KT76-N15/2019 pri-pažinta, kad:

– Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 71 straipsnio 7 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos proce-są Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pa-grindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ prieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 71 straipsnio 3 da-liai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priimant minėtą Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia iš jos 76 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų užtikrinti parlamentinės daugumos ir parla-mentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, proporcinį atstovavimą sudarant Seimo struktūrinius padalinius nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių vien parlamentinės daugumos nuožiūra nekeisti Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudėties.

Konstitucinis Teismo taip pat konstatavo, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, reglamentuojančioje Seimo komisijų sudarymo tvarką, įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nėra detalizuota, kokiais atvejais gali būti nustatyta kitokia Seimo laikinųjų ko-misijų sudarymo tvarka, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių proce-dūrų laikydamasis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti, neatitinka privalomų teisiniam reguliavimui keliamų aiškumo, tikslumo reikalavimų, juo neužtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.

Šiam nutarimui įgyvendinti įstatymų leidėjas turėtų imtis pozityvių teisėkūros veiksmų ir pakoreguoti Seimo statuto nuostatas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. KT88-N16/2019 pri-pažinta, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnis (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenustatyta asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ar

192


asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakci-jos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kurio atitiktis Konstitucijai nebuvo konstitucinės justicijos tyrimo dalykas.


INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

KONSTITUCINIAME TEISMEGAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMAS


Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-43 priim-tas 2019 m. spalio 2 d. gautas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-19/2019 ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 7 punktui, 92 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 198 straipsnis, Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“.

Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-45 pri-imtas 2019 m. rugsėjo 27 d. gautas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-18/2019 ištirti, ar Konstitucijos 119 straipsniui neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad savivaldybės tarybai vadovauja vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrink-tas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras ir kad meras yra savivaldybės vado-vas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus, 5 straipsnio (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje numatytos trys savarankiškos savivaldos institucijos (viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savival-dybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija), 19 straipsnio (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad meras renkamas tiesiogiai savivaldy-bės tarybos įgaliojimų laikui, 20 straipsnio (2014 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 2 dalis tiek, kiek merui suteikti įgaliojimai peržengia savivaldos atstovauja-mosios institucijos kompetencijos ribas.

Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KT55-S41/2019 (su 2019 m. lapkričio 28 d. redakcinės klaidos ištaisymu) pareiškėjui Vilniaus miesto apylin-kės teismui grąžintas 2019 m. spalio 24 d. gautas jo prašymas Nr. 1B-20/2019 ištirti, ar ,,Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad „statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nusta-tytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant sta-tinio kapitalinį ar paprastą remontą ir pan.)“ ta apimtimi, kuria statytojo teisių įgyvendi-nimo galimybės skiriasi priklausomai nuo to, ar statiniai stovi ant suformuotų valstybinės žemės sklypų, ar stovi ant nesuformuotos valstybinės žemės, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme kelia vien bendro pobūdžio abejonę, ar

194


ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir konstituciškai nepagrįstai apriboja-ma asmenų, kurių statiniai stovi valstybinėje žemėje suformuotuose žemės sklypuose, nuo-savybės teisė, nesiremia oficialiąja konstitucine doktrina dėl Konstitucijos 23 straipsnyje ginamos teisės į nuosavybę, jos turinio aiškinimo tuo aspektu, kad teisė į nuosavybę pagal Konstituciją nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, be kita ko, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju pagal Konstituciją negali būti pateisinama skirtinga nuosavybės teisių įgy-vendinimo (t. y. savininko teisė valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti) apimtis, atsi-žvelgiant į tai, ar pastatai stovi suformuotuose valstybinės žemės sklypuose ar valstybinėje žemėje nesuformuotuose žemės sklypuose. Pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumen-tų, kodėl statinių savininkai, kurie nuosavybės teise valdo statinius, esančius suformuo-tuose valstybinės žemės sklypuose, ir kiti asmenys, kurių statiniai stovi valstybinėje žemėje nesuformuotuose žemės sklypuose, ginčyto teisinio reguliavimo kontekste gali būti laikomi asmenų grupėmis, kurios galėtų (turėtų) būti traktuojamos kaip esančios vienodoje (pana-šioje) padėtyje Konstitucijos 29 straipsnio prasme. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad šie asmenys gali būti laikomi esančiais vienodoje (pa-našioje) padėtyje, įstatymų leidėjas negalėjo nustatyti diferencijuoto teisinio reguliavimo jų nuosavybės teisių įgyvendinimo požiūriu ir kodėl toks diferencijuotas teisinis reguliavimas negali būti objektyviai pateisinamas pagal Konstitucijos 29 straipsnį.

Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. KT60-S46/2019 priimta 2019 m. lapkričio 15 d. gauto pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo Nr. 1B-22/2019 dalis ištirti, ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, neprieštarau-ja Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“.

Kita pareiškėjos prašymo dalis – dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui – grąžinta pareiškėjai, kadangi neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo nu-rodyti pareiškėjo pozicijos teisinį pagrindimą.

Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. KT89-S73/2019 pri-imtas 2019 m. gruodžio 30 d. gautas pareiškėjo Seimo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. XIII-2768 išdėstytas prašymas Nr. 1B-26/2019 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, 114 straipsnio antrajai daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. KT90-S74/2019 priimta 2019 m. lapkričio 8 d. gauto pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo Nr. 1B-21/2019 dalis ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams, Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. redakcija) 9 dalies 7 punktui neprieštarauja (neprieš-taravo) Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius buvo atleistas iš parei-gų nepagrįstai nepritarus jo veiklos ataskaitai.

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 195


Kita pareiškėjo prašymo dalis – dėl Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. redakcija) 9 dalies 7 punkto atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, konstituci-niams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams ir Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 960 atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 da-liai – grąžinta pareiškėjui, kadangi neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto priešta-ravimo Konstitucijai teisinius argumentus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino ir nepagrindė, kaip jo nurodytos Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos yra susijusios su Vyriausybės įstaigų va-dovų, kuriuos į pareigas skiria Vyriausybė, atleidimu iš pareigų ir kodėl minėtos oficialio-sios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą, pagal kurį Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institu-cijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, 75 straipsnį, kuriame įtvirtinta Seimo teisė atleis-ti iš pareigų jo paskirtus pareigūnus pareiškiant jais nepasitikėjimą, turi būti taikomos Vyriausybės įstaigų vadovams. Be to, pareiškėjas nesirėmė aktualiomis oficialiosios kons-titucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant, be kita ko, Konstitucijos 94 straipsnio 3 punktą, pagal kurį Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, be kita ko, jos 94 straipsnio 3 punktą, negali atsižvelgti į Vyriausybės įstaigų ir jų vadovų teisinio statuso ypatumus, be kita ko, kylan-čius iš Konstitucijoje įtvirtintos Vyriausybės įstaigų kompetencijos įgyvendinti valsty-bės politiką joms pavestose valdymo srityse, ir nustatyti, kad Vyriausybės įstaigų vadovų galėjimas eiti pareigas būtų siejamas su reguliariu atsiskaitymu Vyriausybei, be kita ko, pateikiant Vyriausybės įstaigos vadovo ataskaitą apie jo ir (ar) jo vadovaujamos įstaigos veiklą. Taigi iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas negali nustatyti ir tokio specialaus Vyriausybės įstaigos vadovo atleidimo iš pareigų pagrindo, koks buvo įtvirtintas Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 9 dalies 7 punkte, t. y. kai Vyriausybė ne-pritaria Vyriausybės įstaigos vadovo veiklos ataskaitai, taip neigiamai įvertindama jo ir (ar) jo vadovaujamos įstaigos veiklą.

Pristatant informaciją apie apžvelgiamu laikotarpiu Konstituciniam Teismų pateiktų prašymų priimtinumą pažymėtina, kad 2019 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeiti-mo įstatymui, išsiplėtė į Konstitucinį Teismą turinčių teisę kreiptis subjektų ratas. Šiuo įstatymu 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas: kiekvienas asmuo, gindamas savo konstitucines teises ar laisves, įgijo teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų tirti teisės aktų, kurių pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti jo konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės teisinės galios aktui) (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)); teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)).

196


Atsižvelgiant į tai, toliau pateikiama informacija apie Konstituciniam Teismui Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų prašymų, t. y. individualių kons-titucinių skundų, priimtinumą.

Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. KT38-A-S27/2019 pri-imtas 2019 m. rugsėjo 18 d. pateiktas pareiškėjo fizinio asmens prašymas Nr. 1A-12/2019 ištirti, ar Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskir-tos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.

Pareiškėjo kartu pateiktas prašymas sustabdyti teismo nuosprendžio, kuriuo jam pa-skirta laisvės atėmimo bausmė, vykdymą netenkintas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog vykdoma įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atė-mimo bausmė, taip pat kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, kad vykdant tokį teismo nuosprendį būtų neatitaisomai pažeistos pareiškėjo konstitu-cinės teisės ar laisvės. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jeigu esant pareiškėjo nuro-dytoms aplinkybėms būtų stabdomas teismo nuosprendžių vykdymas, būtų ne tik pa-neigtas Konstitucinio Teismo įstatymo 672 straipsnyje (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytas teismo sprendimo vykdymo sustabdymo išimtinumas, bet ir sudarytos prie-laidos kiekvieną kartą, priėmus individualų konstitucinį skundą, su kuriuo kartu pateik-tas atitinkamas prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą, nevykdyti įsiteisėjusių teismo nuosprendžių. Konstitucinis Teismas priminė, jog yra konstatavęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas; tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais.

Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. KT37-A-S26/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. KT63-A-S49/2019 ir sprendimu Nr. KT65-A-S51/2019 pareiškėjams fiziniams asmenims grąžinti jų prašymai vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 punktu, konstatavus, kad pareiškėjai prieš kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą neišnau-dojo visų įstatymuose nustatytų savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonių.

Konstitucinis Teismas priimtuose sprendimuose, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų tirti teisės aktų tik tada, kai jis, laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos, pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, jam išnaudojus visas įstatymuose nustatytas teismo sprendimo apskundimo galimy-bes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas.

50-ia Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų atsisakyta nagrinėti pareiškėjų pra-šymus vadovaujantis šiais Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytais pagrindais:

1. 69 straipsnio 1 dalies 1 punktu (prašymas paduotas institucijos ar asmens, netu-rinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą), konstatavus, kad:

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 197


– pareiškėjas neišnaudojo visų įstatymuose nustatytų savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonių ir nebegali jų išnaudoti1;

– kreiptasi dėl kitų asmenų konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimo2;– ginčijamo teisinio reguliavimo pagrindu nebuvo priimta sprendimo, kuriuo galėjo

būti pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės ar laisvės3.2. 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu (prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas

Konstituciniam Teismui), konstatavus, kad:– prašyme keliamas teisės taikymo klausimas4;– galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas byloje dėl pareiškėjo konstitucinių

teisių ar laisvių pažeidimo įsiteisėjo anksčiau nei 2019 m. gegužės 1 d.5;– Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vertinti kitų institucijų (ne Seimo,

Respublikos Prezidento ar Vyriausybės) priimtų aktų atitikties Konstitucijai ir (ar) įstatymams; Konstitucinis Teismas nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, neturi įgaliojimų peržiūrėti (pakeisti, panaikinti) teismų sprendimų, peržiūrėti ar atnaujinti teismų išnagrinėtų bylų; neturi įgaliojimų vertinti mi-nistrų išleistų teisės aktų, kitų žemesnės galios aktų atitikties Konstitucijai ir (ar) įstaty-mams; neturi įgaliojimų vertinti įstaigų prie ministerijų, jų teritorinių padalinių priimtų aktų atitikties Konstitucijai ir (ar) įstatymams; nesprendžia dėl teisėjų, Seimo narių, vals-tybės pareigūnų, valstybės tarnautojų veiksmų atitikties Konstitucijai; nevertina valstybės

1 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. KT34-A-S23/2019, 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. KT40-A-S29/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. KT67-A-S53/2019.

2 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. KT33-A-S22/2019.3 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. KT28-A-S17/2019, 2019 m. lapkričio 6 d.

sprendimas Nr. KT43-A-S31/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimai Nr. KT62-A-S48/2019 ir Nr. KT64-A-S50/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimai Nr. KT68-A-S54/2019, Nr. KT73-A-S59/2019, Nr. KT74-A-S60/2019, Nr. KT77-A-S62/2019, Nr. KT78-A-S63/2019, Nr. KT79-A-S64/2019, Nr. KT80-A-S65/2019, Nr. KT81-A-S66/2019, Nr. KT82-A-S67/2019, Nr. KT83-A-S68/2019, Nr. KT84-A-S69/2019, Nr. KT86-A-S71/2019 ir Nr. KT87-A-S72/2019.

4 Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. KT49-A-S36/2019, 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. KT57-A-S43/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. KT64-A-S50/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. KT75-A-S61/2019.

5 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimai Nr. KT29-A-S18/2019 ir Nr. KT30-A-S19/2019, 2019 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. KT32-A-S21/2019, 2019 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. KT35-A-S24/2019, 2019 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. KT36-A-S25/2019, 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. KT39-A-S28/2019, 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. KT58-A-S44/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimai Nr. KT67-A-S53/2019, Nr. KT68-A-S54/2019, Nr. KT72-A-S58/2019, Nr. KT73-A-S59/2019, Nr. KT80-A-S65/2019, Nr. KT81-A-S66/2019, Nr. KT86-A-S71/2019 ir Nr. KT87-A-S72/2019.

198


ir savivaldybės institucijų ar įstaigų, teismų savivaldos institucijų veiksmų ar neveikimo; neturi įgaliojimų spręsti kitų institucijų kompetencijai priskirtų klausimų6;

– prašyme nėra tyrimo dalyko, nes jis suformuluotas pernelyg abstrakčiai7;– Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti faktinės padėties atitikties Konstitucijai8.3. 69 straipsnio 1 dalies 5 punktu (prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais),

konstatavus, kad tiek iš prašyme nurodytų atskirų teiginių, tiek iš prašymo visumos ma-tyti, jog prašymas grindžiamas ne teisiniais, o kitokiais motyvais9.

6 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimai Nr. KT27-A-S16/2019 ir Nr. KT28-A-S17/2019, 2019 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. KT31-A-S20/2019, 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. KT40-A-S29/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. KT42-A-S30/2019, 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. KT45-A-S32/2019, 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimai Nr. KT46-A-S33/2019 ir Nr. KT47-A-S34/2019, 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. KT48-A-S35/2019, 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. KT51-A-S38/2019, 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimai Nr. KT53-A-S39/2019 ir Nr. KT54-A-S40/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. KT59-A-S45/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimai Nr. KT61-A-S47/2019 ir Nr. KT66-A-S52/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimai Nr. KT69-A-S55/2019, Nr. KT70-A-S56/2019, Nr. KT71-A-S57/2019, Nr. KT72-A-S58/2019, Nr. KT73-A-S59/2019, Nr. KT77-A-S62/2019, Nr. KT78-A-S63/2019, Nr. KT79-A-S64/2019, Nr. KT80-A-S65/2019, Nr. KT81-A-S66/2019, Nr. KT82-A-S67/2019, Nr. KT83-A-S68/2019, Nr. KT84-A-S69/2019, Nr. KT85-A-S70/2019, Nr. KT86-A-S71/2019 ir Nr. KT87-A-S72/2019.

7 Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. KT28-A-S17/2019.8 Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. KT50-A-S37/2019.9 Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimai Nr. KT79-A-S64/2019, Nr. KT81-A-S66/2019,

Nr. KT83-A-S68/2019, Nr. KT84-A-S69/2019 ir Nr. KT85-A-S70/2019.


UŽSIENIO VALSTYBIŲ IRTARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA

UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR KITŲ

TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS2019 m. gegužės 16 d., byla 2018-21-01

DĖL SOCIALINĖS IŠMOKOS MOKĖJIMO VAIKO GLOBĖJUI IŠVYKUS Į UŽSIENĮ

Sprendimo esmė. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį socialinę išmoką vaiko globėjas gali gauti tik jeigu jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, prieštaravo Latvijos Respublikos Konstitucijai.

Bylos problema. Socialinių išmokų įstatyme buvo nustatyta, kad Latvijos piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Res-publikoje, turi teisę gauti socialinę išmoką. Tame pačiame įstatyme buvo nustatyta, kad socialinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu išmokos gavėjas ar vaikas, kuriam skirta išmoka, išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę. Latvijos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs bylą, kurioje vaiko globėjui socialinės išmokos mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad jis išvyko gyventi į užsienį, kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtasis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Aukščiausiojo Teismo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neproporcingai apribojo asmens galimybę pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtintomis socialinėmis teisėmis, kadangi be pateisinamos priežasties skirtinga parama asmenims buvo nustatyta vien dėl jų nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu teisiniu reguliavimu, Aukščiausiojo Teismo nuomone, buvo pažeistas ir Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vaiko glo-bėjo pareigos nepriklauso nuo globėjo ar vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo, jeigu dėl persikėlimo nepasikeičia globėjo ir vaiko santykiai ir jeigu valstybės institucijos nepa-naikina globėjo statuso. Kiekvienas vaiko globėjas savo laiką ir rūpestį skiria vaiko globai ir jo teisių gynimui. Vaiko globėjo pareigų apimtis išlieka tokia pati tol, kol išlaikomas globėjo statusas.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo uždrausta mokėti socialines išmokas globė-jams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Latvijos teritorijoje. Taigi globėjų padėtis, priklausomai nuo to, kurioje valstybėje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta, tapo skir-tinga. Ginčijamomis nuostatomis skirtingas paramos teikimas asmenims, kurių padėtis pagal esminius kriterijus lygiavertė, buvo įtvirtintas vien atsižvelgiant į jų gyvenamąją

200


vietą. Tai konstatavus, buvo sprendžiama, ar nustatant šį reguliavimą buvo siekiama tei-sėto tikslo.

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybė, kiek tai įmanoma, turi užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje; vaiko interesai yra užtikrinami, jei egzistuoja žmo-gus, kuris prisiima atsakomybę už vaiką. Globėjui teikiamos finansinės paramos tikslas yra paskatinti asmenis būti tėvų neturinčių vaikų globėjais. Taigi šia parama pirmiausia siekiama užtikrinti vaiko interesus. Kaip nurodė Konstitucinis Teismas, teisės ir pareigos, kylančios iš vaiko globos instituto, nepasikeičia vaiko globėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, t. y. tebegalioja teismo sprendimas dėl globos, o valstybės institucijos vis dar vykdo vaiko priežiūros stebėseną.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybės siekio apsaugoti valstybės biudžeto išteklius negalima pateisinti skirtingo elgesio su asmenimis, kurių pa-dėtis pagal esminius kriterijus yra lygiavertė, ypač jeigu tai turi poveikį prioritetiniam vaiko interesui augti šeimoje. Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo vienodoje padėtyje esantys asmenys traktuojami skirtingai, nebuvo siekiama apsaugoti vaiko inte-resų, toks reguliavimas neatitiko Konstitucijoje įtvirtinto teisėto tikslo reikalavimo.

PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖS TARYBOS SPRENDIMAS2019 m. spalio 25 d., byla 2019-811 QPC

DĖL REIKALAVIMO SURINKTI 5 PROCENTUS RINKĖJŲ BALSŲ SIEKIANT GAUTI MANDATĄ EUROPOS PARLAMENTE

Sprendimo esmė. Prancūzijos Konstitucinė Taryba pripažino, kad Rinkimų į Euro-pos Parlamentą įstatymas, nustatęs, kad kandidatų sąrašas gali gauti Europos Parlamento narių mandatų tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, neprieštaravo Prancūzijos Konstitucijai.

Bylos fabula ir problema. Konstitucinėje Taryboje buvo gautas prašymas, kuriame pareiškėjai ginčijo 5 procentų rinkėjų balsų ribą kaip sąlygą gauti mandatą rinkimuose į Europos Parlamentą. Visų pirma, pasak pareiškėjų, ši riba nepateisinama dėl rinkimų į Europos Parlamentą unikalumo. Tikslas užtikrinti stabilią ir pastovią daugumą šiuo atveju nelaikytinas svarbiu, nes Prancūzijoje išrinktų atstovų skaičius yra toks, kad jie savaime negalėtų sudaryti daugumos Europos Parlamente. Be to, kadangi išrinktieji at-stovai tampa Prancūzijoje gyvenančių Europos Sąjungos piliečių, o ne prancūzų tautos atstovais, nereikšmingu laikytinas ir siekis užtikrinti, kad nacionalinis atstovavimas ne-būtų fragmentiškas. Antra, pareiškėjų nuomone, dėl minėtosios 5 procentų ribos nepro-porcingai ribojama didelės dalies politinių judėjimų galimybė patekti į Europos Parla-mentą, dėl to daugelis rinkėjų praranda galimybę būti atstovaujami Europos lygiu. Taip, pasak pareiškėjų, pažeidžiamas lygios rinkimų teisės principas, taip pat idėjų ir pažiūrų pliuralizmo principas.

Konstitucinės Tarybos argumentai. Iš Konstitucijos ir 1789 m. priimtos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos kildinamas lygios rinkimų teisės principas taikytinas ir ren-kant atstovus į Europos Parlamentą. Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad įstatymais turi būti užtikrinama įvairių pažiūrų laisvė, tinkamas politinių partijų ir grupių dalyvavimas demokratiniame tautos gyvenime. Idėjų ir pažiūrų pliuralizmo principas yra demokrati-jos pagrindas. Todėl Konstitucinė Taryba pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas, siekdamas

◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR KITŲ TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS 201


skatinti formuoti stabilią ir pastovią daugumą, pasirinktų priemones, kurios nepropor-cingai ribotų rinkėjų ar kandidatų lygiateisiškumą, būtų pažeistas idėjų ir pažiūrų pliu-ralizmo principas.

Konstitucinė Taryba taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas gin-čijamą 5 procentų rinkėjų balsų ribą, siekė dviejų tikslų. Viena vertus, įstatymų leidėjas siekė užtikrinti, kad Europos Parlamente būtų atstovaujama Prancūzijoje vyraujančioms esminėms idėjoms ir pažiūroms, kad atitinkamai stiprėtų jų įtaka minėtoje institucijoje. Kita vertus, įstatymų leidėjas siekė skatinti reikšmingo dydžio Europos politinių grupių formavimąsi ir konsolidaciją. Taip įstatymų leidėjas siekė išvengti atstovavimo fragmen-tiškumo, kuris galėtų tapti trukdžiu tinkamai veikti Europos Parlamentui. Konstitucinė Taryba pabrėžė, kad net jei nurodyto tikslo įgyvendinimas negali priklausyti nuo vienos valstybės narės veiksmų, įstatymų leidėjas gali nustatyti rinkimų teisinį reguliavimą, ska-tinantį daugumos, kuri leistų Europos Parlamentui įgyvendinti jam suteiktus teisėkūros, biudžeto valdymo ar priežiūros įgaliojimus, formavimąsi.

Konstitucinė Taryba taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją jai nesuteikta teisė vertinti, ar įstatymų leidėjo tikslas galėjo būti pasiektas kitomis priemonėmis, kai esamos priemonės nėra akivaizdžiai netinkamos pasirinktam tikslui pasiekti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, Konstitucinė Taryba padarė išvadą, kad reguliuojant rinkimų į Europos Parlamentą tvarką įstatymų leidėjo nustatyta 5 procentų rinkėjų balsų riba nelaikytina priemone, neproporcingai ribojančia lygiateisiškumą rin-kimų procese ar idėjų ir pažiūrų pliuralizmą.

202


EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2019 m. sausio 14 d., byla Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą1

(Peticija Nr. 41288/15)DĖL ATSISAKYMO PRADĖTI IKITEISMINĮ TYRIMĄ DĖL

NEAPYKANTĄ KURSTANČIŲ KOMENTARŲ PO BESIBUČIUOJANČIŲ TOS PAČIOS LYTIES ASMENŲ NUOTRAUKA „FACEBOOK“ PASKYROJE

Bylos fabula. Pareiškėjas P. Beizaras 2014 metais savo ,,Facebook“ paskyroje pa-viešino nuotrauką, kurioje jis bučiuojasi su pareiškėju M. Levicku. Nuotrauka sulaukė daug dėmesio, be kita ko, grasinančio bei smurtą ir neapykantą kurstančio pobūdžio ko-mentarų. Pareiškėjų vardu Nacionalinė LGBT teisių organizacija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos ir smurto prieš homoseksualius asmenis kurstymo. Prokuratūra atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą motyvavo tuo, kad komentarais išreiškiama nuomonė, nors ir neetiška, nėra pagrindas baudžiamajai atsa-komybei kilti. Taip pat pažymėjo, kad toks sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Nacionaliniai teismai šį prokuratūros spren-dimą paliko nepakeistą – nuotraukos paviešinimą laikė provokaciniu ir ekscentrišku el-gesiu, kuris nepadeda skatinti asmenų, visuomenėje turinčių skirtingą nuomonę, socia-linės sanglaudos ir tolerancijos. Buvo pažymėta, jog pareiškėjai galėjo numatyti tokios nuotraukos paviešinimo pasekmes, atsižvelgdami į tai, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis itin vertina tradicinės šeimos vertybes.

Bylos problema. Teisėsaugos institucijoms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo, pareiškėjai, remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsniu kartu su 8 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) skundėsi dėl jų diskriminavimo seksualinės orientacijos pagrindu. Be to, remdamiesi Konvencijos 13 straipsniu, pareiškėjai skundėsi, kad atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo užtikrinta jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Teismo argumentai ir sprendimas. EŽTT pripažino, kad tokio pobūdžio komen-tarai vieno iš pareiškėjų ,,Facebook“ paskyroje neabejotinai paveikė pareiškėjų psicholo-ginę savijautą ir orumą, todėl patenka į Konvencijos 8 ir 14 straipsnių reguliavimo sritį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė sutiko, kad komentarų turinys buvo įžeidžiamas ir vulgarus, tačiau neigė, kad atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjai buvo diskri-minuojami seksualinės orientacijos pagrindu. Tačiau EŽTT nustatė ryšį tarp pareiškėjų seksualinės orientacijos ir valstybės institucijų veiksmų. EŽTT pažymėjo, kad naciona-liniai teismai aiškiai išreiškė nepritarimą pareiškėjų seksualinės orientacijos demonstra-vimui socialiniame tinkle ,,Facebook“, atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą grindė ir tokio pareiškėjų elgesio nesuderinamumu su tradicinėmis šeimos vertybėmis. Dėl teisė-saugos institucijų diskriminacinio požiūrio nebuvo užtikrinta pareiškėjų teisė į gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis. Vyraujantis netolerantiškas požiūris į homoseksualių

1 Visą sprendimą anglų kalba žr. http://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-200344.

◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR KITŲ TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS 203


asmenų bendruomenę, atsiskleidęs neapykantą kurstančiuose komentaruose, turėjo įta-kos ir teisėsaugos institucijų nesugebėjimui įvykdyti savo pozityvią pareigą ir veiksmin-gai ištirti šių komentarų žalingumą. Nevertindamos neapykantą kurstančių komentarų pavojaus, teisėsaugos institucijos iš esmės juos toleravo. Taigi pareiškėjai patyrė diskrimi-naciją seksualinės orientacijos pagrindu, o Vyriausybė neįrodė, kad toks skirtingas asme-nų traktavimas suderinamas su Konvencijos standartais.

Atsižvelgdamas į tai, EŽTT vienbalsiai konstatavo Konvencijos 14 straipsnio kartu su 8 straipsniu pažeidimą.

Nagrinėdamas Konvencijos 13 straipsnio pažeidimą, EŽTT pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria rėmėsi prokuroras atsisakydamas pradėti ikiteismi-nį tyrimą, neužtikrino veiksmingų gynybos priemonių homoseksualių asmenų diskrimi-nacijos atveju. EŽTT išreiškė susirūpinimą, kad šioje praktikoje pabrėžiamas seksualinių mažumų atstovų „ekscentriškas elgesys“ ir jų pareiga, naudojantis savo teisėmis, „gerbti kitų asmenų požiūrį ir tradicijas“. EŽTT taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje praktiko-je vertinti neapykantą kurstantys komentarai nebuvo tokie pavojingi, todėl nacionali-nis teismas dar neturėjo galimybės nustatyti tokiais atvejais taikytinų standartų. Tokia EŽTT pozicija grindžiama ir byloje pateiktais statistiniais duomenimis, rodančiais, kad Lietuvoje 2012–2015 metais pradėta 30 ikiteisminių tyrimų dėl homofobiškų neapykantą kurstančių komentarų ir visi jie buvo nutraukti. EŽTT atkreipė dėmesį, kad nacionalinis teismas, priėmęs galutinį sprendimą pareiškėjų byloje, be kita ko, pažymėjo, jog baudžia-mojo proceso pradėjimas šiuo atveju būtų „laiko ir išteklių švaistymas“. Be to, tarptauti-nių institucijų ataskaitos patvirtino, kad Lietuvoje buvo pastebėtas didėjantis nepakan-tumas seksualinėms mažumoms, o valstybės institucijos neturi visapusiškos strateginės pozicijos dėl kovos su rasistiniais ir homofobiškais neapykantą kurstančiais komentarais.

Atsižvelgdamas ir tai, EŽTT vienbalsiai pripažino ir Konvencijos 13 straipsnio pa-žeidimą pareiškėjų atžvilgiu.


PRANEŠIMAIŠiame biuletenio skyriuje spausdinami prof. dr. Dainiaus Žalimo ir doc. dr. Andžejaus

Pukšto pranešimai buvo perskaityti 2019 m. gegužės 2 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose, surengtoje diskusijoje „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija: reikšmė ir pamokos Europai“.

Prof. Vytauto Landsbergio pranešimas buvo perskaitytas 2019 m. spalio 25-ąją, Konstitucijos dieną, Konstituciniame Teisme vykusioje Konstitucijos kūrėjų ir buvusių bei esamų Konstitucinio Teismo teisėjų diskusijoje „Dešimt Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų: kiek nutolta nuo pirminės idėjos?“.

PAŽANGIAS IDĖJAS VISAIS LAIKAIS REIKĖJO IR REIKIA NE TIK KURTI, BET

IR PUOSELĖTI BEI AKTYVIAI GINTI

Prof. dr. Dainius ŽALIMASLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Gegužės 3-iosios Konstitucijos amžininkas, vienas iš jos pirmtakės Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos autorių, pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Džordžas Vašingtonas sakė: „Žvalgytis atgal turime tik tam, kad pasimokytume iš praei-ties klaidų ir gautume naudos iš brangiai įgytos patirties.“

Paklausite, ko galėtume pasimokyti iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos patirties, žino-dami, kad jos likimas buvo tragiškas – Konstitucija galiojo tik 14 mėnesių? Atsakymą, ko gero, galėtume rasti prisiminę jos priėmimo aplinkybes, turinį ir žlugimo priežastis. Beje, iš Konstitucijos priėmimo aplinkybių galime matyti ir šioms dienoms aktualių paralelių.

Kovą dėl pilietinių teisių simbolizavo juodi drabužiai. Konstitucijos pradžia, matyt, būtų galima laikyti vadinamąją „juodąją procesiją“. Ją 1789 m. lapkritį Varšuvoje surengė karališkųjų miestų gyventojų atstovai, surašę „miestų suvienijimo aktą“. Juodai apsiren-gę jie patraukė į valdovo pilį kalbėtis apie miestiečių teises. Žygis pasiteisino – sudaryta Deputacija miestų įstatymui parengti, kuri mažiau nei po metų Ketverių metų seimui pateikė „Projektą valdymo formai pataisyti“.

Nemažą dalį Ketverių metų seimo jau sudarė Apšvietos idėjų šalininkai, suvo-kę savo pilietinę atsakomybę už valstybės ateitį. Todėl Konstitucijos dokumentai buvo sparčiai kuriami. 1791 m. kovo 24 d. buvo patvirtinti Seimelių nuostatai, balandžio 18-ąją – Miestų įstatymas, atspindėjęs „juodosios procesijos“ reikalavimus ir turėjęs pa-versti miestiečius veikliu ir aktyviu visuomenės sluoksniu, įsitraukusiu į kokybiškai naujų valstybės valdymo struktūrų kūrimą.

Balandžio pabaigoje jau buvo parengtas ir pagrindinio Konstitucijos akto – Valdymo įstatymo projektas, pagal kurio priėmimo datą visa sudėtinė Konstitucija vadinama Gegužės 3-iosios Konstitucija. Šis projektas turėjo ir nemažai priešininkų. Todėl jo auto-riai sumanė pasinaudoti tuo, kad kai kurie Seimo nariai buvo išvykę Velykų atostogų ir ketino gegužės 5 dieną svarstyti dokumentą be priešiškai nusiteikusios opozicijos. Tačiau

◆ PRANEŠIMAI 205


netrukus žiniai apie naują Valdymo įstatymą pasiekus Rusijos pasiuntinį Varšuvoje, šis paragino Konstitucijos priešininkus sugrįžti į sostinę. Teko skubiai pakeisti dokumento svarstymo datą, ir jau gegužės 2 dieną Radvilų rūmuose pusiau slaptame susirinkime buvo perskaitytas Konstitucijos projektas.

Gegužės 3 dieną Varšuvoje tvyrojo įtampa. Demonstruodami ištikimybę pagrindi-nėms Konstitucijos nuostatoms, į gatves išėjo apie 20 tūkstančių miestiečių. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo Seimas. Audringa diskusija tęsėsi septynias va-landas. Galiausiai 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, o 72 buvo prieš ją.

Čia vos keli to meto įvykių ir nuotaikų akcentai, kuriais tik norėjau priminti, kad nei prieš 228 metus, nei šiandien neužtenka vien paskelbti pažangią idėją. Ji kelią prasiskina tik nuožmiose kovose ginama aktyvių piliečių, kurie, beje, ne visada gali būti dauguma.

Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija kaip tik ir yra idėja, įgy-vendinta kovoje tarp gimstančios Tautos pilietinės sąmonės ir luomų savanaudiškų interesų.

Nestebina tai, kad tokioje kovoje priimta Konstitucija buvo kontrastinga, nes skirtin-gi buvo Konstitucijos teksto kūrėjų idealai, skyrėsi jų siekimo būdai, poveikį jiems darė skirtingų sluoksnių ir grupuočių interesai.

Taigi, nors ši Konstitucija nepanaikino baudžiavos, vis dėlto laisvė į Abiejų Tautų Respubliką atvykstantiems ar iš jos pabėgusiems ir sugrįžtantiems valstiečiams buvo garan-tuota. Nors Konstitucijoje deklaruota tolerancija kitatikiams, tačiau čia pat įtvirtinta vals-tybinė religija katalikybė ir draudimas pereiti į kitą tikybą. Nors numatytas nepriklausomų teismų steigimas ir teritorinė savivalda, bet jie organizuoti luominiu principu ir t. t.

Tačiau svarbiausia, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje randame nemažai moder-niųjų demokratijos principų, kurie yra Europos konstitucinio paveldo dalis, daugelio šiuolaikinių, taip pat ir galiojančių Lietuvos bei Lenkijos konstitucijų pagrindas. Tarp jų – Tautos suverenitetas, valstybės nepriklausomybė ir teritorijos vientisumas, piliečių laisvė ir lygiateisiškumas. Konstitucijoje buvo įtvirtinti ir kiti demokratinei teisinei vals-tybei būdingi bruožai: valdžių padalijimas (atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios), teisminės valdžios atskirumas ir nepriklausomumas, parlamentinė valdymo forma (Seimas, kaip Tautos atstovybė, užimanti ypatingą vietą valstybės sandaroje, jo vykdoma parlamentinė vykdomosios valdžios kontrolė).

Negaliu neišskirti dar vieno ir šiandien itin aktualaus Gegužės 3-iosios Konstitucijos autorių siekio – jos stabilumo. Nuostatose dėl Konstitucijos galiojimo ir keitimo numatyta, kad ji skelbiama šventa ir neliečiama, kol Tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Nustatyta, kad, „užkirsdami kelią šiurkš-tiems ir dažniems konstitucijos keitimams iš vienos pusės ir pripažindami būtinybę ją to-bulinti patyrus, kokių ji turės pasekmių visų gerovei iš antros pusės, skiriame metą ir laiką Konstitucijai peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkerius metus“. Taigi jau prieš 228 me-tus buvo aiškiai suvokta ypatinga Konstitucijos stabilumo svarba valstybės ir visuomenės raidai, tai, kad reikia išmokti gyventi pagal Konstituciją, o ne bandyti ją pritaikyti sau.

Akivaizdu, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija tuo metu buvo itin pažangaus turi-nio dokumentas, turėjęs potencialą ilgainiui paversti Abiejų Tautų Respubliką šiuolai-kine konstitucine monarchija. Kitaip tariant, Konstitucija neišvengiamai turėjo susti-printi valstybę, konsoliduoti Tautą ir padėti jai atsikratyti priešiškų valstybių įtakos, tapti sektinu pavyzdžiu kitoms tautoms. Suprantama, kad tai netenkino nei kai kurių kaimyninių šalių, nei Rusijos įtakai pasidavusių ir savo privilegijas labiau už bendrąjį

206


Dainius Žalimas ◆

gėrį vertinusių magnatų. Todėl Konstitucija netrukus buvo išduota, sužlugdyta ir Abiejų Tautų Respublika.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos likimas rodo, kad pamatinės konstitucinės vertybės nėra duotybė, o pažangias idėjas visais laikas reikėjo ir reikia ne tik kurti, bet ir puoselėti bei aktyviai ginti. Kad ir kaip būtų, pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos idėjos liko gyvos, jos įkvėpė ne vieną vėlesnę kartą kovoti dėl savo teisių, laisvės ir demokratijos.

Leiskite dar atkreipti dėmesį į tai, kad istorijoje apskritai daug kas prasideda žodžiu „jeigu“, bet baigiasi neretai priduriant „vis dėlto“. Tai reiškia, kad, nepaisant nepalan-kių aplinkybių, nuomonių skirtumų, ginčų ar kovų, vis dėlto juodosiomis procesijomis, Solidarumo judėjimu, Dainuojančiomis, Rožių ar Orumo revoliucijomis anksčiau ar vėliau piliečiai išsikovoja savo teises. Taip visuomenė įveikia dar vieną istorijos posūkį. Ar tai bus posūkis į pažangos kelią, nemažai priklauso nuo mūsų išmoktų pamokų, nuo gebėjimo nekartoti nei savų, nei svetimų klaidų. Ir nuo to, ar nepamirštame, kad bendrąjį gėrį kuria kiekvienas pilietis – būdamas neabejingas, jausdamasis atsakingas, žinantis savo teises ir nebijantis jas ginti. Nes „laisvė nebijoti“ apibendrina visą žmogaus teisių filosofiją.

Galbūt tai ir yra svarbiausia pamoka, kurią turime gerai išmokti...

207


NUO LIUBLINO UNIJOS IKI EUROPOS SĄJUNGOS

Doc. dr. Andžej PUKŠTOVytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir

diplomatijos fakulteto Politologijos katedra

Norėčiau aptarti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos reikšmę istoriniame, kultūrinia-me ir politiniame kontekste.

Gegužės 1 dieną minimas jubiliejus – 15 metų, kai Lietuva ir Lenkija prisijungė prie Europos Sąjungos šeimos, – skatina Gegužės 3-iosios įvykį taip pat vertinti europiniame kontekste.

Mūsų aptariamas unikalus teisinės minties paminklas priklauso Abiejų Tautų Respublikai – vienai didžiausių naujųjų amžių Europos valstybių. Ir nors nusistovėjęs pa-vadinimas yra Abiejų Tautų Valstybė, būtų tikslingiau ją vadinti Kelių Tautų Respublika (Rzeczpospolita Wielu Narodów). Ši valstybė – viduramžių politinės minties padarinys. Ji buvo sukurta ne referendumų, o 1385 metų dinastinės unijos pagrindu, pagal tuo metu Europoje galiojusios politikos taisykles. Ši dinastinė sutartis vėliau buvo diduomenės dar patvirtinta ir išplėsta 1569 metais Liubline.

„Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos“, – tokiais žodžiais popiežius Jonas Paulius II ragino palaikyti prisijungimo prie Europos Sąjungos idėją.

Abiejų Tautų Respublika pasižymėjo ne tik politine, karine, bet ir kultūrine galia. Dažnai pamirštame, – dabartiniai politikai ir valdininkai mums tvirtina, kad politinė tradicija nėra svarbi, – kad ši Žečpospolita, ši jungtis, Commonwealth, pasižymėjo stipria teisine kultūra. Paminėsiu tik Lietuvos Statutus, kurių pirmasis buvo priimtas 1529 me-tais, antrasis – 1566 metais, trečiasis – 1588 metais.

Neatsitiktinai tai buvo Liublino unijos laikotarpis, kai valstybę bandyta sustiprinti įvairiais būdais, taip pat ir panaudojant teisinius mechanizmus. Lietuvos Statutas, galio-jęs iki 1840 metų, taip pat iliustravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų autono-miškumą, jėgą ir įtaką. Radviloms, Chodkevičiams, Kosakovskiams ir kitoms garsioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastijoms rūpėjo užtikrinti savo mažų tėvynių vaidmenį plačioje ir įtakingoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Taigi, europietiška teisės ir laisvės samprata Abiejų Tautų Respublikos politinės tautos (o tautos sąvoka, be abejo, skyrėsi nuo XX amžiaus pradžios ir dabartinės tautos apibrėži-mų) atstovams buvo skiepijama plačiame areale, Rytuose siekusiame Dniepro ir Dniestro baseinus. Šio laikotarpio tyrėjas, lenkų kilmės amerikiečių istorikas Oskaras Haleckis, kurio darbai pastaruoju metu vis dažniau verčiami į lietuvių kalbą, rašė apie tvirtovės, gynybinės sienos, paribio civilizaciją (Cywilizacja Przedmurza). Pasak O. Haleckio, ry-tinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena visada sutapo su europinės civilizacijos sienomis, o Abiejų Tautų Respublikos politinio elito vaidmuo buvo ir yra ginti europinius principus globaliame pasaulyje, visų pirma Rytų Europoje.

Neatsitiktinai, kai Abiejų Tautų Respublika atsidūrė ties žlugimo slenksčiu, buvo bandoma valstybės pamatus sutvirtinti ne tik karine galia, bet ir teisine sąranga, tai yra priimant Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją, o vėliau – Abiejų Tautų tarpusavio

208


Andžej Pukšto ◆

įsipareigojimą (Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów), kurį Ketverių metų seimas pri-ėmė 1791 m. spalio 20 d.

Kalbėdamas apie Abiejų Tautų Respublikos teisinį paveldą norėčiau priminti, kad Vilniuje, lenkiškajame Stepono Batoro universitete, buvo įkurta Senovės lietuvių teisės studija. Joje darbavosi tarpukario teisės istorijos mohikanai – Stefanas Ehrenkreutzas, Janas Adamusas, Sewerynas Wysłouchas ir Juliuszas Bardachas. Vienas iš jos išleistų dar-bų – „Senovės romėnų teisės įtaka Lietuvos Statutams“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, J. Bardachas dirbo Varšuvos universitete, jo mokinys yra plačiai žinomas teisės istorikas Andrzejus Zakrzewskis.

Abiejų Tautų Respublikos teisinės tradicijos paveldėtoju drąsiai galima laikyti Mykolą Romerį, kurio nuopelnai formuojant tarpukario Lietuvos Respublikos konstitu-cionalizmą ir apskritai teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete buvo milžiniški.

Teisės ir laisvės, piliečio, tautos ir valstybės santykių problematika dominavo žy-maus lenkų išeivio Jerzy‘io Giedroyco veikloje ir Paryžiuje jo leisto žurnalo „Kultura“ puslapiuose. Jis save vadino paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės piliečiu ir šaltojo karo metais fanatiškai tvirtino, kad nebus stabilios Europos, jei žemėlapyje ne-atsiras demokratinės ir tarpusavyje politiškai bendradarbiaujančios Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybės.

Kalbant apie lietuvius, šiais principais vadovavosi JAV išeivių judėjimas „Santara-Šviesa“, tarp kurios dalyvių buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Be jo, dar paminėtini Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Liūtas Mockūnas ir Zenonas Rekašius, kurie net gūdžiais septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais, veikdami JAV, neabejojo, kad bus atkurta nepriklausoma Lietuva ant tvirtų demokratijos ir europietiškos teisės pagrindų.

Telieka pagal senovinį bajorišką paprotį visiems palinkėti – tegyvuoja Gegužė, tegy-vuoja Gegužės 3-ioji, tegyvuoja Konstitucija!

209


MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ, TEISINGUMĄ IR KONSTITUCINĮ TEISMĄ

Prof. Vytautas LANDSBERGISLietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas

Noriu pasakyti keletą minčių apie Konstitucinį Teismą. Tai pamatiniai dalykai, kuriais apskritai remiasi dauguma valstybių. Mums jie buvo labai svarbūs atkuriant Lietuvos valstybę. Čia šiandien yra daug dalyvavusiųjų tame sukilime. Matote, bandau kalbėti apie Sąjūdžio sukilimą ir Lietuvos atsikovotą Nepriklausomybę. Su Konstitucija ir Konstituciniu Teismu susiję patys pamatiniai dalykai.

Konstitucinis Teismas – tai institucija, kur dabar esame susirinkę. Prisimename jos atsiradimą, istoriją ir veiklą. Bet kartu tai ir idėja, ir vieta valstybės sandaroje, kaip ta valstybė funkcionuoja, ir tam tikri pamatiniai dalykai, dedami į jos pagrindą.

Tarp mūsų čia yra žmonių, kurie buvo ir Sąjūdžio sudarytoje Valstybės atkūrimo ko-misijoje, ir Aukščiausiojoje Taryboje, kai jau buvome išrinkti deputatais, – dar savaitę ar porą savaičių prieš oficialų darbą. Dirbome su pamatiniais dokumentais: nuo ko pradėti, kokius padėti pagrindus. Konstitucija buvo mūsų galvoje. Atsimenu, kad turėjau parodyti ir šiek tiek užsispyrimo, nepaisant pirmosios Kovo 11-osios dienos perkrauto tvarkaraš-čio, kad ten atsirastų ir Laikinasis pagrindinis (pamatinis) įstatymas – Konstitucija. Turbūt kolegoms teisininkams, gal ir kai kuriems politikams atrodė keistas, per staigus, impro-vizuotas žingsnis – per vieną dieną priimti Konstituciją! Kur tai matyta! Bet mes darėme daug niekur nematytų dalykų. Ir tai buvo vienas iš jų – ne skaityti ir balsuoti pastraipsniui, nes būtume pražuvę ir nieko nepadarę. Bet sutarėme kolegiškai, draugiškai, pakankamai solidariai, kadangi visa tai jau skelbta, žinoma, diskutuota: priimame Konstituciją ad hoc, o paskui taisysime „eigoje“, kai pamatysime spragų. Aišku, kad jų turėjo būti, nes perdirbome ir pritaikėme buvusią „tarybų“ Lietuvos sovietinę konstituciją, išvalę ją nuo visų tarybų ir priklausomybinių ryšių su kokia nors kita valstybe. Tai buvo savarankiškos nepriklausomos valstybės konstitucija, aišku, susijusi su esama padėtimi, kuri egzistavo mūsų perimamoje pseudovalstybėje – Sovietų Lietuvos „respublikoje“. Bet nusistatymas buvo toks, ir kolegos su manimi sutiko, kad turime ją turėti. Tai buvo labai svarbu ir politiškai, nes po to draugas Gorbačiovas galėjo „pasislėpti“, – žinoma, nepasislėpdavo, bet mes turėjome ką pasaky-ti į visame pasaulyje platinamus priekaištus, neva einame prieš konstituciją, esame maiš-tininkai ir griovėjai. O mes laikėmės nuostatos, kad esame kūrėjai-atkūrėjai – atkuriame teisingumą. Pirmąją dieną, Kovo 11-ąją, atmetėme sovietų konstituciją, kad nesipainiotų ir galėtume pasakyti: Lietuva turi savo Konstituciją! Nepriimame jokių priekaištų, neva ei-name „prieš konstituciją“, nes jų logiškai negali būti. Anos, svetimos valstybės, konstitucijos Lietuvoje nebėra. Lietuva turi savo Konstituciją, tad mes gyvename pagal konstituciją, o ne prieš konstituciją, kaip mus bandė apkalbinėti ir menkinti.

Štai kodėl konstitucinis dalykas buvo ir paskui po poros metų natūraliai atsiradęs Konstitucinis Teismas. Jau nuolatinėje Konstitucijoje, kurią parengėme per tuos dvejus metus, atsirado tokia įstaiga kaip Konstitucinis Teismas su savo funkcijomis. Nežinau, ar

210


Vytautas Landsbergis ◆

jos iki šiol labai gerai apibrėžtos, daug kas dar turėtų būti tobulinama. Taip mes tada ėjo-me ir čia pat kūrėme valstybę, ir ją tobulinome, nes jos pagrindus privalu buvo tobulinti.

Demokratija ir teisė yra labai susiję dalykai. Mūsų idealai buvo demokratinė ir teisinė valstybė. Šiomis dienomis girdėjau tarptautinius svarstymus, kaip nūnai pasaulyje veikia tarptautinės valstybių organizacijos. Ar jos yra demokratijų susivienijimai? Žinoma, kad ne. Ir Jungtinėse Tautose matome didesnę pusę ne demokratijų, o diktatūrų. Tai visokių valstybių organizacija. O ar jos yra teisinės, vėlgi klausimas. Kai kurios turi lyg ir teisinius pagrindus, nors ir nebūdamos demokratijos. Tad visur veikia svarsčiai ir atsvaros, ar ten demokratinės, ar teisinės valstybės. Jeigu nedemokratinės valstybės sudaro daugumą ir nulemia nedemokratinius sprendimus, tai ką gi, pasaulis dar nėra išsivadavęs, o tik slen-kame „procese“. Galbūt esame teisingoje pusėje, net jeigu kartais liekame mažuma net ir mūsų pačių atžvilgiu. Tie dalykai tebėra aktualūs; mums labai svarbu ir pačioje Lietuvoje jų nepamiršti, juos aiškintis. Susiduriame ir su istorijos apmelavimais, iškraipymais, mė-ginimais atkirsti mūsų pagrindus – pažeminti, ir puikiai žinome, iš kur visa tai eina.

Kai galvojame apie demokratiją ir valstybių sąrangą, – kas yra valstybė, valdžia, – iki šiol dažnai painiojamos valdžios ir valstybės sampratos. Bandydavome aiškinti, kad tai ne tas pats, deja, žmonės turbūt mano, kad tai tas pats. Ir ne tik paprasti žmonės. Tai painiojama net tarptautiniu valstybių lygmeniu. Kas tada yra valdžia? Ar valdžia yra kon-troliuojama tam tikroje visuomeninėje piramidėje, ar ji pati kontroliuoja? Jeigu valdžia kontroliuoja, tai labai panašu, kad ji yra diktatūrinė valdžia. Tada einame į šonus nuo demokratijos ir nuo pamatinių dalykų, kurių galbūt ne visi nori: kai kurie juk smerkia ir peikia demokratiją. Čia pat greta mūsų yra viena labai didelė valstybė, į kurios valdžią atėjęs naujasis vadas prieš septyniolika ar dvidešimt metų paskelbė „įstatymo diktatūrą“. Jam kas nors patarė, kad tai gerai skamba, – už įstatymą, viskas remiama įstatymu ir bus įstatymo diktatūra. Išskyrus vieną detalę – nebuvo pasakyta, kad tai mano įstatymo dik-tatūra. Kokį įstatymą nustatysiu, tokia ir bus diktatūra. Tik vadinsis „įstatymo diktatūra“.

Pasaulis toks susipainiojęs, kad ligi šiol neatpainioja ir tiki žodžiais, o ne turiniu. Iki šiol painiojasi ir malasi su tais žodžiais. Kadangi valdžia pateikinėja save kaip „vals-tybę“, ta valstybių organizacija yra valdžių organizacija: jos turi tarpusavyje visokių rei-kalų, sandėrių ir panašiai. O turi ir vieną bendrą savybę: valdžia beveik visada yra gobši valdžios. Jai atrodo, kad kuo daugiau valdžios, tuo teisingiau ir geriau, ir galima geriau valdyti. Mano paminėtas naujasis diktatorius greta mūsų valdo labai daug žemių ir nori dar daugiau jų valdyti, skelbia savo įstatymų diktatūrą, nors tie įstatymai kažin ar verti va-dintis įstatymais. Demokratinis pasaulis dar nepriėjo, kad imtų kvestionuoti žodžius: ar kokių nors diktatorių, tironų leidžiami įstatymai verti vadintis įstatymais, o jeigu neverti, tai juos vertėtų vadinti nustatymais, įsakymais, įsakais ir t. t. Bet jie vadinami įstatymais, ir tąsyk yra daug painiavos.

Kadangi valdžios nori kuo daugiau valdžios, nori sisteminės, nori struktūrinių da-rinių, tai, žinoma, nori, kad ir konstitucinis teismas būtų valdžios įrankis, o ne kontrolė ir sąžinė. Tad šiai įstaigai, kurioje dabar esame ir kurioje aš kalbu, kaip tik tenka be galo didelė atsakomybė netapti valdžios kontroliniu įrankiu. Nebūti naudojama kam nors nu-bausti, ką nors prispausti, o ką nors iškelti. Konstitucinis Teismas turbūt šį egzaminą lai-ko. Gal dažnai sėkmingai, o kai kada, kaip matau, ir ne visai sėkmingai, bet vis dėlto tokia kryptis ir tokia idėja turi egzistuoti. Labai paprasta idėja, kaip gražiai sakoma, kad valdžia turi tarnauti žmonėms, bet sykiu paprastai suprantama, kad valdžia valdo žmones. Tai

◆ PRANEŠIMAI 211


savotiška tarnyba valdant. Tad kur tąsyk veidmainystė, o kur tikrovė? Kai kurie mano, kad valdžia tada yra valdžia, kai žmonės jos bijo. Ir turi bijoti! Didžioji imperija į rytus nuo mūsų tą dėsto tarptautiniu mastu. Jeigu visi jos nebijotų, ji jaustųsi labai blogai. O kai jos bijo, ji mano, kad eina teisingu keliu. Ir toliau reikia būti kuo baisesnei, kuo labiau gąsdinti pasaulį ir mosuoti: aš turiu branduolinių bombų ir jums dar nežinomų baisių ginklų, tad prašom nusilenkti ir klausyti, ką šeimininkas sako.

Mintis, kad žmonės turi bijoti, yra nepriimtina. Manau, taip neturėtų būti. Žinoma, nuo senovės būdavo sakoma: bijok Dievo. Populiarus posakis. Bet daug geresnis princi-pas yra: mylėk Dievą ir nesielk kiauliškai ne dėl to, kad bijai bausmės, o dėl to, kad širdis neleidžia. Kažkur joje yra Dievo signalas, kuris neleidžia kiauliškai elgtis.

Žinome, iš kur ateiname, ką paveldėjome – kokius kompleksus ir įpročius. Paveldėjome ir visuomenės susiskaldymą, kai kada pateisinamą, net įteisinamą, į viso-kiausius luomus, ko gera, net į teisininkų luomą. Jį galime matyti ir justi jo jėgą bei vei-kimą. Tai tik vienas iš pavyzdžių. Atsimenu, kažkada jauni teisininkai buvo auklėjami (vienas apie tai man pasakojo): niekada nedrįskit liudyti prieš savo luomą. Tie, kurie davė parodymus, kenkiančius kolegai teisininkui, pasielgė „nesolidariai“. Taip šioje vietoje jau einame į bedugnę. Labai norėčiau, kad Lietuvoje to nebūtų. Teisininkų, teisėjų, žurnalistų luomai: juk „negali“ žurnalistas arba vienas laikraštis rašyti prieš kitą! Nežinau, kaip toje terpėje sukasi ponia Rita Miliūtė. Atsimenu, tekdavo susidurti: juk mes negalime dabar, taip jau parašyta, kad kitas laikraštis ginčytųsi. Tada anas klysta, anas blogas? Negali būti blogas, visi vienodai geri. Turime to sočiai.

O greta mums buvo skiepijama, komuna skiepijo, kad žmonijos būtis – tai socialinių klasių varžytuvės. Klasių kova ir nugalėtojų valdžia, net kai kada skelbiama diktatūra. Nugalėtojų diktatūra nustato, kaip jūs turit būti, kadangi šventoji istorija taip lėmė. O istoriją nulėmė tie, kurie darė taisykles ir pagal jas norėjo valdyti pasaulį. Turbūt ir ligi šiol nori. Nugalėtojo valdžia būna sakralizuojama, pavyzdžiui, remiantis „istorijos dės-niu“, kad po feodalizmo – būtinai kapitalizmas, po kapitalizmo – būtinai socializmas, jau savaime ir kitaip negali nė būti. O kas priešinasi, tas apskritai išsigimėlis ir žmonijos priešas, jį reikia sunaikinti.

Mes perėjome per tuos dalykus, bet manau, kad ne visai užmiršome tokio supras-tinto žmonių gyvenimo, istorijos eigos matymo patrauklumą: tartum kas yra aukščiau, tai aukštesnis visais atžvilgiais. Jeigu tai sakralizuojama „istorijos dėsnio“, kaip sakau, tai iš marksizmo einantis melas, – labai lengvai sakralizuojamas neva tiesos ir teisingumo dėsnis, kai tiesa arba teisingumas pakeičiami pakišant suklastotą kortą – teisėtumas. Štai jeigu kas procedūriškai teisėtai padaryta, vadinasi, teisingai. O žmonės mato, kad netei-singai. Jie net bėga iš tokių šalių, kur tiek daug neteisingumo, nors prižiūrėtojai sako, kad viskas teisėta. Kentėkit, viskas padaryta teisėtai.

Čia, Konstituciniame Teisme, vieta ir institucija, tinkama svarstyti tokius pamatinius klausimus. Jie liečia mūsų gyvenimą ne tik šiandien, bet ir rytoj, kai jau nebus manęs ir kai kurių kitų. O ši šalis turėtų gyventi, ir gyventi ne išsigimdama į kokias nors naujas tironijas, o tobulėdama.

Galų gale mes (šiek tiek nenoromis) įsileidome net į teisingumo žodyną tokius kri-terijus, kaip teisingumo ir protingumo kriterijai. Būna. Tai nėra amžinas dalykas, atsirado gana neseniai. Kai jis naudojamas, būna ir ginčijamas. Žinoma, „protingumas“ – kaip kam atrodo. Paprastas žmogus iš kaimo pasakytų: sveikas protas. Turbūt dažnai tai būtų teisinga.

212


Vytautas Landsbergis ◆

Tačiau protas yra pelkė, kuri lengvai klampina patikėjusius proto visagalybe. Sveikas protas, o jeigu jis tariamai nusako, kad galima išgalabyti daugybę žmonių kitų žmonių laimės var-dan, kuriems taps geriau, jeigu didelė dalis bus išgalabyta? Proto keliais tai būdavo įrodoma, ir taip būdavo daroma. Bet ir čia mes turime turėti savo protingų išteklių ir teisingumo.

Žinoma, meluojantys teisėjai neturėtų būti teisėjais. O mes Lietuvoje to turbūt dar neatsikratėme. Atsimename, kaip grupė teisėjų buvo pagauti meluojantys pačiam prezi-dentui. Tai nesukliudė jiems toliau būti teisėjais ir daryti karjerą.

Tad turime apie ką mąstyti ir šioje vietoje, kur dabar kalbamės. Būtų labai naudinga, kad tokie dalykai būtų svarstomi. Nesiūlau kokių nors doktrinų – mane gąsdina tas žodis. Atsirado paprotys rašyti konstitucines doktrinas ir taip keisti Konstituciją, pavadinant tai „doktrinomis“, už kurias žmonės nebalsavo. Jos darosi gal svarbesnės už pačią Konstituciją. Todėl siūlau Konstituciniam Teismui nesižavėti doktrinomis, o nepamiršti nei pačios Konstitucijos, nei sveiko proto. Išgalvoti galima ką tik nori. Kaip ir daugelio žmonių išga-labijimą dėl kitų žmonių gerovės. Net galima tai pavadinti gerovės valstybe, komunizmu ar dar kuo nors. Ką gi, mišką kerta, skiedros lekia, ir ko čia verkti dėl kelių milijonų nužudytų žmonių, užtat kitiems gerai. Todėl labai prašyčiau kai kada prisiminti kad ir kraupius pavyz-džius, į kuriuos veda prastas, sugedęs galvojimas. „Durnoj um“ – taip sakyta.

Suprantu, kad visi nori valdyti. Ir teismai nori valdyti, skelbiasi, kad jie valdžia, teis-minė valdžia. Žodis sąlygiškas, kaip kas supranta, kokį turinį įdeda. Gal ir Konstitucinis Teismas norėtų valdyti. Nekalbu konkrečiai apie esančius čia žmones ar valdančius patį Konstitucinį Teismą. Tačiau tai pavojinga vieta. Gali būti evoliucijų negera kryptimi, pa-vyzdžiui, į kokį privilegijuotą luomą. Kartais leisdavau sau kalbėti nemandagiai: „teisėjų partija“, „teisininkų partija“. Kai prokurorai su teisėjais susimeta į vieną didelę partiją, valdžia tikrai didesnė ir už Prezidento, ir už Seimo valdžią. Jeigu ten atsiranda interesų konfliktų, kas juos gali sureguliuoti, kai teisėjai – pati aukščiausioji valdžia? Jeigu net Konstitucinis Teismas nutaria, kad jiems uždarbiaujant viskas gerai, o žmonėms atrodo, kad negerai? Ten aukščiausias autoritetas. Jis pasakė: mums galima, o jums negalima; mums galima, esam aukščiausias lygmuo. Todėl užmirškite bet kokius ginčus, nes būsite apkaltinti, kad griaunate valstybės pamatus.

Čia pavojingi mąstymo posūkiai, dėl kurių vertėtų kalbėtis. Aš atėjau kaip Kindziulis iš gatvės ir sakau keistus dalykus. Nežinau, ar apie juos kalbama, bet čia ta vieta, kur tiktų, derėtų kalbėti. Taip bent turėtų būti suprantama.

Žinau, kad buvo ginčų, ar Konstitucinis Teismas yra teismas, ar ne. Aš manau, kad ne visai. Tai konstitucinės priežiūros institucija, tik vadinasi teismas. Buvo norų jį įstatyti į teisminę sistemą – turėti dar vieną Aukščiausiąjį teismą. Jau dabar turime du Aukščiausiuosius, nors turėtų būti tik vienas. Tad jau buvo padaryti du, o dar siūloma trečias. Geriau būtų to nedaryti, bet visi teismai turi suprasti vieną dalyką, – sveiko proto ir labai paprastą, – kad tam, kuris turi galią spręsti, turėtų būti gėda spręsti savo naudai. O taip atsitinka net Konstitucinio Teismo lygmeniu. Labai atsiprašau kai kurių čia esančių ar atsimenančių dar nelabai seną istoriją. Būtų gerai tokių dalykų vengti, kad interesų konfliktų bent šiuo lygmeniu nebūtų. Žinoma, čia yra aukščiausia ekspertizė, tačiau ir ekspertai neturėtų nieko spręsti savo pačių naudai. Tą patariu kaip senas ir pasitraukian-tis žmogus, kuris norėtų, kad jo šalyje dalykai vis dėlto eitųsi geriau.

Neseniai radau labai seną XVII amžiaus raštą, iš kurio išsirašiau keletą sakinių. „Gėda jums, mokytieji zokone, nes atėmėte raktą pažinties. Patys neįėjot, o tiems, kurie

◆ PRANEŠIMAI 213


norėjo įeiti, nedaleidot.“ Tą kalbėjo Mokytojas, kurį už tai nukryžiavo. „O kad jiems taip kalbėjo, mokytieji rašte ir farizeušai pradėjo ant jo labai gult ir priežastį duot, kad kalbėtų apie daug dalykų, žabangus spęsdami ant jo ir ieškodami sugaut ką iš jo nasrų, kadgi galėtų apskųst.“ Niekas nesikeičia, brangieji. Porą tūkstančių metų, o gal ir dar seniau, tie dalykai žinomi. Ir apie „zokono“ žinovus, ir kaip jie bando sugauti provokuodami, tegu prašneka kitaip, kad galėtų jį apskųsti.

Yra dar ir toks tiesos kriterijus, kuris glūdi širdyje. Tai romantiška, nepopuliaru, bet turbūt teisingiausia. Kaip sakė vienas iš Lietuvos pranašų, jo vardas buvo Adomas: „Turėk širdį ir žiūrėk į širdį.“ To nepamirškim.


VENECIJOS KOMISIJOJE

* Europos komisija „Demokratija per teisę“, vadinamoji Venecijos komisija, yra 1990 m. įsteigta Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucinės teisės klausimais. Daugiau apie ją žr. oficialioje Venecijos komisijos svetainėje www.venice.coe.int.

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA*


Spalio 11–12 d. Venecijoje (Italija) vyko Venecijos komisijos 120-oji plenarinė sesija. Joje priimtos penkios Venecijos ko-misijos nuomonės: dėl Albanijos įstatymo, kuriuo reglamentuojamas pereinamųjų nuosavybės perdavimo procesų užbaigi-mas, projekto; dėl Albanijos prezidento įgaliojimų nustatyti rinkimų datas; dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) ratifi-kavimo konstitucinių pasekmių Armėnijai; dėl Kosovo Teisės aktų įstatymo projekto; dėl Peru Konstitucijos pakeitimų susiejimo su pasitikėjimo klausimu. Taip pat priimtos dvi jungtinės nuomonės: Venecijos komi-sijos ir Europos Tarybos Žmogaus teisių ir teisės viršenybės generalinio direktorato Žmogaus teisių direktorato jungtinė nuo-monė dėl Armėnijos Teismų kodekso ir kai kurių kitų įstatymų pakeitimų; Venecijos komisijos ir Europos Tarybos Žmogaus teisių ir teisės viršenybės generalinio direk-torato Žmogaus teisių direktorato jungtinė tarpinė nuomonė dėl Moldovos Respublikos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo ir pro-kuratūros reformos įstatymo projekto. Be to, buvo pateikta trumpa amicus curiae in-formacija, skirta Europos Žmogaus Teisių Teismui byloje Mugemangango prieš Belgiją, dėl procedūrinių apsaugos priemonių, ku-rias valstybė privalo užtikrinti procedūrose, taikomose užginčijant rinkimų arba vietų paskirstymo rezultatus.

Spalio 23–24 d. Rabate (Maroke) Venecijos komisija, bendradarbiaudama su

Maroko Karalystės ombudsmeno instituci-ja, kartu su Frankofonijos ombudsmenų ir tarpininkų asociacija ir Frankofonijos par-lamentine asamblėja surengė konferenciją „Vaikų teisės – Frankofonijos parlamen-tarų ir ombudsmenų prioritetas“, kurioje Venecijos komisija pristatė ataskaitą apie vaikų teises, nustatytas konstitucijose, Lanzarotės konvencijoje, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec (2019)1 dėl seksizmo prevencijos ir kovos su juo.

Spalio 30 d. Strasbūre (Prancūzija), Europos Taryboje, Venecijos komisi-jos pirmininkas Gianni’is Buquicchio’as Europos Tarybos kongreso plenarinėje sesijoje pristatė Ombudsmeno institucijų veiklos principus (Venecijos principus). Po to buvo diskutuota ir balsuota dėl rezoliu-cijos CG37(2019)15 projekto. Kongresas pritarė Venecijos komisijos tekstui.

Lapkričio 29 d. Tbilisyje (Sakartvelas) Venecijos komisija, bendradarbiaudama su Europos Tarybos Demokratijos gene-ralinio direktorato Paramos rinkimams skyriumi ir Sakartvelo valdžios instituci-jomis, parengė Rinkimų ginčų sprendimo priemonių rinkinį, kuris bus pristatytas su rinkimų ginčų sprendimo Sakartvele pro-cesais susijusiems subjektams.

Gruodžio 4 d. Paryžiuje (Prancūzija) vykusiame susitikime Lygybės ir nediskri-minavimo komitetas nusprendė prašyti Venecijos komisijos nuomonės dėl švieti-mą mažumų kalbomis reglamentuojančių Latvijos teisės aktų naujausių pakeitimų.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 215


Gruodžio 6–7 d. Venecijoje (Italija) vyko Venecijos komisijos 121-oji ple-narinė sesija. Joje priimtos keturios Venecijos komisijos nuomonės: dėl Šiaurės Makedonijos Kalbų vartojimo įstatymo; dėl Ukrainiečių kalbos, kaip valstybinės kalbos, funkcionavimo užtikrinimo įsta-tymo; dėl Bulgarijos Baudžiamojo proce-so kodekso ir Teismų sistemos įstatymo pakeitimų, susijusių su baudžiamaisiais tyrimais dėl aukščiausiųjų teisėjų, projek-to; dėl Ukrainos teisės sistemos, reglamen-tuojančios Aukščiausiojo Teismo ir teismų valdymo institucijų veiklą, pakeitimų. Taip pat buvo priimta jungtinė nuomonė dėl Bosnijos ir Hercegovinos teisės sistemos, reglamentuojančios laisvę rinktis į taikius

susirinkimus Bosnijoje ir Hercegovinoje, dviejuose jos subjektuose ir Brčko rajone, ataskaita dėl tarptautiniu mastu nepripa-žintos teritorijos įtraukimo į nacionalinę parlamento rinkimų apygardą atitikties Europos Tarybos ir kitiems tarptautiniams standartams. Be to, buvo pateikta trumpa amicus curiae informacija, skirta Ukrainos Konstituciniam Teismui, dėl Deputato įgaliojimų nutraukimo prieš laiką įstatymo Nr. 1027 projekto, trumpa amicus curiae informacija dėl Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų baudžiamo-sios atsakomybės, trumpa amicus curiae informacija, skirta Moldovos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Prokuratūros įstatymo pakeitimų.


KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA2019 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d.

Spalio 1–2 d., Ryga(Latvija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas, teisėjai Elvyra Baltutytė, Vytautas Greičius ir Gediminas Mesonis dalyvavo trišaliame Baltijos šalių konstitu-cinių teismų teisėjų susitikime.

Spalio 4–5 d., VilniusKonstitucinis Teismas drauge su

Rėgensburgo universiteto (Vokietija) pro-fesoriumi Raineriu Arnoldu surengė XXII tarptautinį Europos ir lyginamosios kons-titucinės teisės kongresą „Demokratijos samprata ir konstitucinė justicija“.

Kongrese dalyvavo beveik devy-niasdešimt konstitucinių teismų teisė-jų ir konstitucinės teisės mokslininkų iš Albanijos, Baltarusijos, Belgijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Brazilijos, Čekijos, Ispanijos, Italijos, JAV, Juodkalnijos, Kosovo, Kroatijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Moldovos, Peru, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Sakartvelo, Slovakijos, Slovėnijos, Šiaurės Makedonijos, Švedijos, Turkijos, Ukrainos ir Vokietijos.

Spalio 23 d., VilniusSeime vyko Mykolo Romerio uni-

versiteto iniciatyva kartu su Konstituciniu Teismu surengta tradicinė tarptautinė konferencija, skirta Konstitucijos dienai. Šiemet konferencijos dalyviai aptarė tei-sėkūros patirtį ir jai kylančius iššūkius.

Konferencijoje patirtimi dalijosi ži-nomi konstitucinės teisės specialistai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos.

Spalio 25 d., VilniusKonstitucijos dienos proga

Konstitucijos kūrėjai ir buvę bei esami Konstitucinio Teismo teisėjai diskutavo tema

„Dešimt Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų: kiek nutolta nuo pirminės idėjos?“.

Apie tai, kiek valstybei svarbus Konstitucijos stabilumas, kodėl vis ban-doma kaitalioti Konstitucijos nuostatas, ar reikėtų ką nors taisyti, kuo papildyti mūsų šalies Konstituciją, diskutavo buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. dr. Juozas Žilys, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas prof. dr. Vytautas Sinkevičius, buvęs Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas prof. dr. Egidijus Jarašiūnas. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Europos Komisijos na-rys Vytenis Povilas Andriukaitis ir žur-nalistė Rita Miliūtė. Diskusiją moderavo Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. dr. Dainius Žalimas.

Lapkričio 17–19 d., Liuksemburgas(Liuksemburgas)Konstitucinio Teismo teisėja Elvyra

Baltutytė dalyvavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo surengtame Europos Sąjungos valstybių narių teisėjų forume.

Lapkričio 21–22 d., Varšuva(Lenkija)Konstitucinio Teismo teisėjai Vytautas

Greičius, Gediminas Mesonis ir teisėjo vyresnioji padėjėja Austėja Petkūnienė dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Kriminalizacija – idėjos ir apribojimai“, skirtoje Lenkijos įstatymų kodifikavimo komisijos Baudžiamosios teisės skyriaus įsteigimo 100-osioms metinėms.

Gruodžio 5 d., Venecija(Italija) Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas dalyvavo Europos sau-gumo ir bendradarbiavimo organizacijos

◆ KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 217


(ESBO) Demokratinių institucijų ir žmo-gaus teisių biuro suorganizuotame pir-majame ekspertų grupės susitikime tema „Demokratinė teisėkūra ir viešosios konsul-tacijos: konstitucinė sistema, įgaliojimai tei-sės aktų leidybos srityje ir teismų vaidmuo“.

Gruodžio 6–7 d., Venecija(Italija) Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas ir teisėjas Gediminas Mesonis dalyvavo Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komi-sija) 121-ojoje plenarinėje sesijoje. Jos dar-botvarkėje, be numatytų Venecijos komi-sijos ir Venecijos komisijos biuro vadovų rinkimų, buvo aptarta Krymo įtraukimo

į Rusijos parlamento rinkimų apygardą atitiktis Europos Tarybos standartams, Ukrainos Aukščiausiojo Teismo reforma, Moldovos prokuratūros reforma ir kiti klausimai.

Gruodžio 10 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas dalyvavo Lietuvos naci-onalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume, skirtame Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 30-mečiui. D. Žalimas sveikinimo kalba atidarė forumą, dalyvavo plenarinėje sesijoje „Tarptautiniai įsiparei-gojimai ir žmonių kasdienybė: neegzistuo-janti lyties keitimo procedūra Lietuvoje“.


CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

From 1 October until 31 December 2019

1–2 October, Riga(Latvia)The President of the Constitutional Court,

Dainius Žalimas, and Justices Elvyra Baltutytė, Vytautas Greičius, and Gediminas Mesonis participated in the trilateral meeting of the justices of the constitutional courts of the Baltic States.

4–5 October, VilniusThe Constitutional Court, together with

Professor Rainer Arnold from Regensburg University (Germany), organised the XXII International Congress on European and Comparative Constitutional Law “The Concept of Democracy as Developed by Constitutional Justice”.

The Congress was attended by nearly ninety constitutional judges and constitutional law scholars from Albania, Belarus, Belgium, Bosnia and Herzegovina, Brazil, Croatia, the Czech Republic, France, Georgia, Germany, Italy, Kosovo, Lithuania, Luxembourg, Moldova, Montenegro, North Macedonia, Peru, Poland, Portugal, Romania, Slovakia, Slovenia, Spain, Sweden, Turkey, Ukraine, and the USA.

23 October, VilniusThe traditional international conference

dedicated to the Day of the Constitution, organised on the initiative of Mykolas Romeris University together with the Constitutional Court, was held at the Seimas. This year, the participants of the conference discussed law-making experience and challenges facing it.

At the conference, experience was shared by famous constitutional law specialists not only from Lithuania, but also from Georgia, Latvia, Moldova, Poland, and Ukraine.

25 October, VilniusOn the occasion of the Day of the

Constitution, the drafters of the Constitution and the former and present justices of the Constitutional Court held the discussion on the topic “Ten Amendments to the Constitution

of the Republic of Lithuania: How Far from the Initial Idea?”.

The questions on how important the stability of the Constitution is to the state, why there are still attempts being made to alter constitutional provisions, and whether there is the need for any amendments or any supplementing provisions to the Constitution of our country were discussed by Prof. Dr. Juozas Žilys, former President of the Constitutional Court, Prof. Dr. Vytautas Sinkevičius, former justice of the Constitutional Court, and Prof. Dr. Egidijus Jarašiūnas, former justice of the Constitutional Court and former judge of the Court of Justice of the European Union. The discussion was also joined by Vytenis Povilas Andriukaitis, Member of the European Commission and signatory to the Act of Independence of Lithuania, and journalist Rita Miliūtė. The discussion was moderated by Prof. Dr. Dainius Žalimas, President of the Constitutional Court.

17–19 November, Luxembourg(Luxembourg)Justice Elvyra Baltutytė of the Constitutional

Court participated in the forum of the judges of the Member States of the European Union, organised by the Court of Justice of the European Union.

21–22 November, Warsaw(Poland)Justices Vytautas Greičius and

Gediminas Mesonis of the Constitutional Court and senior judicial assistant Austėja Petkūnienė participated in the international conference “Criminalisation – Ideas and Restrictions”, held to commemorate the 100th anniversary of establishing the Criminal Law Division of the Polish Law Codification Commission.

5 December, Venice(Italy)The President of the Constitutional Court,

Dainius Žalimas, participated in the first meeting

◆ CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT 219


of the Group of Experts, organised by the Office for Democratic Institutions and Human Rights of the Organisation for Security and Co-operation in Europe (OSCE). The meeting was held on the topic “Democratic Law-Making and Public Consultations: Constitutional Framework, Legislative Powers and the Role of the Judiciary”.

6–7 December, Venice(Italy)The President of the Constitutional Court,

Dainius Žalimas, and Justice Gediminas Mesonis participated in the 121st Plenary Session of the European Commission for Democracy through Law (Venice Commission). The agenda of the session, alongside the election of the heads of the Venice Commission and members of the Bureau of the Venice Commission, comprised discussions on the conformity of the inclusion of Crimea

in the nationwide constituency for Russian parliamentary elections with the standards of the Council of Europe, as well as discussions on the reform of the Supreme Court of Ukraine, the reform of the prosecutor’s offices in Moldova, and other questions.

10 December, VilniusThe President of the Constitutional Court,

Dainius Žalimas, participated in the National Forum on Human Rights, which was dedicated to the 30th anniversary of the United Nations Convention on the Rights of the Child and was held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Dainius Žalimas opened the forum by his welcoming speech and took part in the plenary session “International Standards and Human Reality: Non-Existent Gender Reassignment Procedure in Lithuania”.


ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR Du 1 octobre au 31 décembre 2019

Les 1–2 octobre, Riga(Lettonie)Le président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas, les juges Elvyra Baltutytė, Vytautas Greičius et Gediminas Mesonis ont participé à la réunion de trilogue des cours constitutionnelles de pays baltes.

Les 4–5 octobre, VilniusLa Cour constitutionnelle, en collaboration

avec le professeur Rainer Arnold de l’université de Regensburg (Allemagne), a organisé le XXIIe Congrès international de droit constitutionnel européen et comparé intitulé « Le concept de démocratie développé en matière de justice constitutionnelle ».

Le Congrès a rassemblé quelque 90 juges des cours constitutionnelles et des spécialistes de droit constitutionnel en provenance de l’Albanie, du Belarus, de la Belgique, de la Bosnie-et-Herzégovine, du Brésil, de la Tchéquie, de l’Espagne, de l’Italie, des États-Unis, du Monténégro, de Kosovo, de la Croatie, de la Pologne, de la Lituanie, du Luxembourg, de la Moldavie, du Pérou, du Portugal, de la France, de la Roumanie, de la Géorgie, de la Slovaquie, de la Slovénie, de la Macédoine du Nord, du Suède, de la Turquie, de l’Ukraine et de l’Allemagne.

Le 23 octobre, VilniusLe Seimas a accueilli la conférence

internationale habituelle organisée à l’occasion du Jour de la Constitution à l’initiative de l’université de Mykolas Romeris, en coopération avec la Cour constitutionnelle. Cette année, les participants à la conférence s’est penché sur l’expérience législative et les défis à relever en la matière.

Lors de la conférence, les spécialistes du droit constitutionnel reconnus en provenance de la Lituanie, de la Lettonie, de la Moldavie, de la Géorgie et de l’Ukraine ont partagé leurs expériences et leurs bonnes pratiques.

Le 25 octobre, VilniusÀ l’occasion du Jour de la Constitution, les

rédacteurs de la Constitution et les anciens juges et les juges actuels de la Cour constitutionnelle ont

discuté sur le thème « Dix amendements apportés à la Constitution de la République de Lituanie : quel est l’éloignement de l’idée initiale ? ».

L’ancien président de la Cour constitutionnelle prof. dr Juozas Žilys, l’ancien juge de la Cour constitutionnelle prof. dr Vytautas Sinkevičius, l’ancien juge de la Cour constitutionnelle et de la Cour de justice de l’Union européenne prof. dr Egidijus Jarašiūnas ont abordé la question de l’importance de la stabilité de la Constitution pour l’État, les motifs de modification des dispositions de la Constitution et la question de la nécessité d’amendements et d’ajouts à apporter à la Constitution de notre État. Le signataire de l’Acte de rétablissement de l’État lituanien, membre de la Commission européenne Vytenis Povilas Andriukaitis et la journaliste Rita Miliūtė ont également pris part à la discussion. La discussion a été modérée par le président de la Cour constitutionnelle prof. dr Dainius Žalimas.

Les 17–19 d novembre, Luxembourg(Luxembourg)La juge de la Cour constitutionnelle Elvyra

Baltutytė a participé au Forum des magistrats des États membres organisé par la Cour de justice de l’Union européenne.

Les 21–22 novembre, Varsovie(Pologne)Les juges de la Cour constitutionnelle

Vytautas Greičius, Gediminas Mesonis et la juge adjoint en chef Austėja Petkūnienė ont participé à la conférence internationale « La criminalisation – idées et restrictions » organisée à l’occasion du 100e anniversaire de la création de l’unité du droit pénal.

Le 5 décembre, Venise(Italie) Le président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas a participé à la première réunion d’un groupe d’experts intitulée « La législation démocratique et les consultations publiques : le système de consultation, les pouvoirs législatifs et le rôle des juridictions » qui a été organisée par

◆ ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR 221


le Bureau pour les institutions démocratiques et les droits de l’homme de l’Organisation pour la sécurité et la coopération en Europe (OSCE).

Les 6–7 décembre, Venise(Italie) Le président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas et le juge Gediminas Mesonis ont participé à la 121e session plénière de la Commission européenne pour la démocratie par le droit (Commission de Venise). Outre les élections du président de la Commission de Venise et des membres du Bureau de la Commission de Venise, les questions relatives à la conformité de l’inclusion de la Crimée dans la circonscription pour les élections parlementaires russes aux normes du Conseil de l’Europe, aux réformes de la Cour

suprême d’Ukraine et du ministère public de la République de Moldova et autres ont été inscrites à l’ordre du jour de la Commission de Venise.

Le 10 décembre, VilniusLe président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas a participé au Forum national des droits de l’homme, organisé à l’occasion du 30e anniversaire de la Convention relative aux droits de l’enfant des Nations unies, qui s’est tenu à la Bibliothèque nationale Martynas Mažvydas de Lituanie.

Lors du forum, M. D. Žalimas a prononcé un discours d’ouverture et a participé à la session plénière « Les pouvoirs internationaux et le quotidien des individus : la procédure de changement de sexe inexistante en Lituanie ».


INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖSTEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Constitution. Republic of Estonia. – [Tallinn]: Juura. – 40 p. – ISBN 978-9985-75- 437-5.

2. Constitutional Court of the Republic of Latvia / Constitutional Court of the Republic of Latvia. – Riga: Constitutional Court of the Republic of Latvia, 2019. – 40 p.

3. Development of Constitutional Law Through Constitutional Justice: Landmark Decisions and Their Impact on Constitutional Culture: XXth International Congress on European and Comparative Constitutional Law. Gdańsk, 20–23 September 2018 / Edited by Rainer Arnold, Anna Rytel-Warzocha, Andrzej Szmyt. – Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, 2019. – 425 p. – ISBN 978-83-7865-932-7.Impeachment as constitutional liability: Lithuanian experience in the comparative context / Toma Birmontienė // 37–58 p.

4. European Constitutional Law Review. – The Hague: T.M.C. Asser Press, 2005–. – ISSN 1574-0196.

Vol. 15, Issue 1. – 2019. – 1–181 p. Vol. 15, Issue 3. – 2019. – 391–608 p.5. European Constitutional Law Review. – The Hague: T.M.C. Asser Press,

2005–. – ISSN 1574-0196. Vol. 15, Issue 1. – 2019. – 1–181 p. Vol. 15, Issue 3. – 2019. – 391–608 p.6. Yearbook of Estonian Courts 2018. – Tallinn: The Supreme Court of

Estonia, 2019. – 108 p.7. Yearbook of the Constitutional Court of the Czech Republic. – Brno: Constitutional

Court of the Czech Republic, 2019. – 96 p. – ISBN 978-80-87687-16-1.8. International Review of Constitutionalism. – Lake Mary, Fl.: Vandeplas

Publishing, 2001–. – ISSN 1569-3074. Vol. 19. No. 1. – 2019. – 1–122 p.9. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch:

BookWorld Publications, 1993–. – ISSN 0928-964X. Vol. 26. No. 1. – 2019. – 1–123 p.10. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto bendrieji komentarai / [iš anglų kalbos vertė

UAB „Baltijos vertimai“]. – Vilnius: Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kon-trolieriaus įstaiga, 2018. – 436 p. – ISBN 978-609-95856-4-2.

11. Jurisprudencija: mokslo darbai / Lietuvos teisės universitetas. – Vilnius: LTA, 1998–. – ISSN 1392-6195.

T. 26 (1). – 2019. – 1–234 p.Konstitucinis tapatumas: sąvokos vartojimo prasmingumo klausimas / Egidijus Jarašiūnas // 2019, t. 26 (1), 6–39 p.Soft law vaidmuo Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje / Jolita Miliuvienė // 2019, t. 26 (1), 40–64 p.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 223


12. Ką svarbu žinoti prieš kreipiantis į Konstitucinį Teismą / [parengė Ingrida Danėlienė ir Airė Keturakienė]. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2019. – 24 p. – ISBN 978-9955-688-45-7.

13. Konstitucinė jurisprudencija: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biulete-nis. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006–. – ISSN 1822-4520.

Nr. 2 (54) balandis–gegužė 2019. – 2019. – 288 p.14. Parlamento studijos: mokslo darbai / redakcinė kolegija: pirmininkas Andrius

Vaišnys … [et al.]. – Vilnius, 2004–. – ISSN 1648-9896. T. 25. – 2018. – 250 p. T. 26. – 2019. – 220 p.15. Report on the Work of the Constitutional Court of the Republic of Latvia in 2018. –

Riga: Constitutional Court of the Republic of Latvia, 2019. – 86 p. – ISBN 978-9934-8756-2.

16. Teisė: mokslo darbai / Vilniaus universitetas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidy-kla, 1990–. – (Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai). – ISSN 1392-1274.

T. 112. – 2019. – 261 p. Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai laiko aspektu / Dovilė Pūraitė-Andrikienė //

70–90 p.17. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis / vyr. redaktorius Vytautas

Andriulis. – Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1995. – ISSN 1392-1460. Nr. 50. – 2019. – 687 p.18. Veiksmingo policijos ir kitų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimo link: smur-

to artimoje aplinkoje atpažinimo, pagalbos ir prevencijos modelis: mokslo studija / Ilona Michailovič, Svetlana Justickaja, Rūta Vaičiūnienė, Vaidas Kalpokas, Evaldas Visockas. – Vilnius: Lietuvos teisės institutas, 2019. – 69 p. – ISBN 978-9986-704-64-5.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 4 (56)2019 SPALIS–GRUODIS

CONSTUTITIONAL JURISPRUDENCEBulletin of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

No. 4 (56)OCTOBER–DECEMBER 2019

JURISPRUDENCE CONSTITUTIONNELLEBulletin de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie

N0 4 (56)OCTOBRE–DÉCEMBRE 2019

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė Viršelio nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2020 05 11. 14 sp. l.Tiražas 60 egz.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Baltijos kopija“

www.lrkt.lt

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIINFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄUŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA

PRANEŠIMAIVENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKAINFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Documents

Transcript of KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA