ESTIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Parlamenta sudaro 101 narys. Kandidatu gali būti asmuo sulaukęs 21 m. amžiaus, o parlamento nariai renkami tiesiogiai pagal proporcinio atstovavimo sistemą. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamentas iš savo narių tarpo išsirenka parlamento pirmininką ir jo pavaduotoją. Visi sprendimai priimami balsų dauguma, nebent įstatymai numato kitaip.

Respublikos prezidentą renka parlamentas, arba, kai nepavyksta išrinkti prezidento 3 ture – Rinkikų kolegija. Laikomas išrinktas tas asmuo, kuris surinko absoliučią daugumą balsų. Rinkikų kolegija sudaroma iš pralamento narių atstovų bei vietinės savivaldos institucijų atstovų. Teisę iškleti kandidatą turi 21 parlamento narių grupė. Prezidentas yra išrenkamas 5 metams ir nedaugiau kaip 2 kadencijoms.

Vyriausybė susideda iš MP ir ministrų. Prezidentą skiria MP ir jam paveda sudaryti vyriausybę. Prieš sudarydamas vyriausybę MP turi gauti parlamento pritarimą jo kandidatūrai. Jei parlamentas pritaria, MP sudaro vyriausybę ir teikia ją tvirtinti prezidentui. Jei nepritaria jo kandidatūrai, tai prezidentas teikia antrą kandidatūrą per 7 dienas, o jei nepateikia per šį laikotarpį, tai kandidatą skiria parlamentas. Jei per 14 d. parlamentas neskiria MP ir nėra sudaroma nauja vyriausybė, prezidentas gali paleisti seimą ir skelbti naujus rinkimus.

Pakreitimus vyriausybėje daro prezidentas MP keitimu. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybė turi atsistatydinti. Inicijuoti nepasitikėjimo svarstymą turi teisę 1/5 perlamento narių ir patvirtinimas absoliučios daugumos balsais. Vyriausybė tokiu atėjo gali siūlyti paleisti parlamentą.

Įstatymų leidyba Iniciatyva- parlamentas ir vyriausybė, o prezidentas gali teikti tik konstitucijos pataisas.Priima įstatymų nustatyta tvarka.Priimti įstatymai siunčiami prezidentui pasirašyti ir paskelbti. Prezidentas gali grąžinti parlamentui, o jei

parlamentas jį iš naujo priima, prezidentas turi pasirašyti arba kreiptis į Nacionalinį Teismą dėl akto atitikimo konstitucijai.

Jei parlamentas negali susirinkti, tam tikrais nacionalinės svarbos klausimais, prezidentas gali leisti ediktus, kurie turi įstatymų galią, juos turi pasirašyti MP ir parlamento pirmininkas.

Konstitucinė justiciją vykdo bendrosios kompetencijos Aukščiausiasis Teismas – Nacionalinis Teismas. Nacionalinis Teismas, pirmininką skiria Parlamentas iki gyvenimo pabaigos

JUNGTINĖS KARALYSTĖS KONSTITUCIJA

Nėra rašytinės Konstitucijos – ją sudaro statutinė (pvz. 1689 m. Teisių Bilis, kuris apribojo monarcho galias bei nustatė sosto paveldėjimo pagrindines taisykles; Habeas corpus act – uždraudęs neteisėtą asmens sulaikymą ir įkalinimą ir kt.…) ir precedentinė teisė bei papročiai, kurie nėra teisiškai privalomi, tačiau susiformavo per ilgus praktikos metus. Visgi Parlamentas gali priimti ar pakeiti bet kokį įstatymą – jo galių niekas neriboja.D. Britanijoje teisė nėra kodifikuota ir nėra aiškios hierarchijos (teisės aktų), visgi esant kolizijai tarp Europos Bendrijų teisės aktų ir nacionalinių teisės aktų – taikoma EB. Pats tarptautinės sutarties ratifikavimas nereiškia, kad ši sutartis taps nacionalinės teisės sistemos dalimi – reikia, kad ją į teisinę sistemą inkorporuoti Parlamentas išleisdamas įstatymą, kurio turinys atitinka Tarptautinės sutarties turinį.

Valstybės vadovas yra monarchas, kuris taip pat yra vykdomosios valdžios vadovas ir taip pat sudėtinė Parlamento dalis (Parlamentas = Monarchas+Lordų Rūmai + Bendruomenės Rūmai); vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas; Anglikonų Bažnyčios galva. Visus sprendimus monarchas priima ministrų patarimu. Tarptautiniuose santykiuose monarchas turi teisė skelbti karą/taiką; pripažinti užsienio valstybes ir vyriausybes; sudaryti tarptautines sutartis. Sostas yra paveldimas – paprastai paveldi vyriškos giminės palikuoniai, o jiems neesant – paveldėti gali ir moteriškos giminės. Paprastai paveldi pirmagimis, tačiau (<pasak dr. G. Mesonio. >) monarchas gali pats nuspręsti kas turi paveldėti sostą.

Parlamentas susideda iš dviejų rūmų (Lordų ir Bendruomenės) bei monarcho. Lordų rūmai veikia nuolat, o jų nariai yra skiriami iki gyvos galvos. Šių rūmų nariai yra vadinami perais, kurie yra trijų kategorijų:

Paveldimi perai – atstovauja aristokratų giminę ir yra skiriamas vyriausias giminės atstovas. Perai iki gyvos galvos – skiriami monarcho Vyriausybės teikimu. Gali būti skiriami tik iškiliausios bei

nusipelniusios asmenybės; Dvasiškieji perai – anglikonų bažnyčios aukščiausieji vadovai.

1

Bendruomenės rūmai yra renkami 5 metams, o ypatingais atvejais gali prasitęsti savo įgaliojimų laiką priimdami įstatymus (taip buvo II Pasaulinio karo metais).Balsuoti gali 18 metų sulaukę Jungtinės Karalystės piliečiai, kuris yra įrašytas į rinkėjų sąrašus. Rinkimų metu Karalystės teritorija yra padalijama į tiek rinkimų apygardų, keik yra vietų Parlamente. Rinkimus laimi asmuo, apygardoje surinkęs daugiausia balsų. Būti išrinktu gali D. Britanijos pilietis sulaukęs 21 metų amžiaus.

Parlamento posėdžiams vadovauja spikeris. Sprendimų priėmimas prasideda Parlamento nario teikimu išspręsti tam tikrą klausimą. Paskui yra pradedamos

diskusijos, kuriose gali pasisakyti kiekvienas Parlamento narys (šias diskusijas kontroliuoja spikeris). Jei parlamentaras turi kokį nors asmeninį-finansinį suinteresuotumą nagrinėjamu, klausimu, jis turi apie tai viešai pranešti ir jam gali būti neleista balsuoti.Posėdžiai abiejuose rūmuose paprastai būna vieši.

Įstatymai priimami per tris skaitymus:1. Tiesiog pateikiamas įstatymo projektas2. Diskutuojama, aptariamas kiekvienas straipsnis, teikiami pasiūlymai;3. Balsuojama dėl galutinio įstatymo projekto. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemiamą balsą turi spikeris.

Paprastai, visus įstatymus turi patvirtinti abeji rūmai bei jie turi būti pasirašyti monarcho (kas yra formalumas, nes monarchas negali nepasirašyti) ir kontrasignuojami atitinkamos srities ministro.

Parlamento nariai naudojasi imunitetu bei indemnitetu.

Vyriausybė yra sudaroma iš Ministro Pirmininko, kurį formaliai skiria monarchas (paprastai MP tampa partijos, kuri laimėjo daugiausiai vietų Parlamento žemuosiuose rūmuose lyderis) bei ministrų, kuriuos skiria Monarchas MP teikimu. Ministrai turi būti iš Parlamento narių.

Vyriausybė sprendimus priima kolegialiai ir laikoma, kad jie priimti vienbalsiai, jei už juos balsavo daugiau kaip pusė Vyriausybės narių. Vyriausybė yra atskaitinga Parlamentui ir turi turėti jo pasitikėjimą (Bendruomenės rūmų).

Vietos savivaldą organizuoja ir įgyvendina vietos gyventojai per savo atstovaujamąjį organą Tarybą, kuri yra renkama 4 metams.vietos gyventojų. Valstybė nevykdo vietos savivaldos institucijų veiklos administracinės kontrolės. Jų veiklą prižiūri teismai ir tik esant skundui.

Škotija turi savo parlamentą.

Teismų sistema. Anglijos ir Velso, Škotijos ir Š. Airijos teisinės sistemos yra skirtingos ir turi šiokių tokių ypatumų (ICL patektoje Konstitucijoje šie ypatumai nėra aptariami. Žygis)

Teismų sistema:Magistrantų teismas (paprastai yra vykdomas rinktų teisėjų, kuriems už darbą nėra atlyginama, nebent būtų daug

darbo. Sprendžia smulkias bylas). Sprendimai gali būti skundžiami Karūnos teismui arba Aukštajam Teismui.Karūnos Teismas. Kaip pirma instancija nagrinėja tam tikras bylas ir apeliacinė instancija Magistrantu teismų

sprendimams. Skundai dėl šio Teismo sprendimų yra paduodami Apeliaciniam Teismui.Aukštasis Teismas (High Court) – pirmoji instancija ypač sunkioms byloms, o taip pat apeliacinė instancija tam

tikriems Magistrantų teismų sprendimams. Skundžiama Apeliaciniam Teismui.Apeliacinis Teismas – Apeliacinė instancija Karūnos ir Aukštojo Teismo sprendimams.Lordų Rūmai – galutinė apeliacinė instancija.Kasacinės instancijos Anglijoje nėra.

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Vienerių rūmų Parlamentas arba Saeima (100 vietos; narius renka tauta tiesioginiais rinkimais 4 metų laikotarpiui (iki 1997 metų gruodžio 4 d. kadencijos laikas buvo 3 metai). Kandidatu gali būti LV pilietis sulaukęs 21 metų amžiaus. Seimas, išsirenka Prezidiumą į kurį įeina Pirmininkas, jo pavaduotojai bei sekretoriai.

Prezidentą renka Parlamentas 4 metų laikotarpiui (iki 1997 metų gruodžio 4 d. kadencijos laikas buvo 3 metai); Kandidatu gali būti LV pilietis sulaukęs 40 metų.

Prezidentas gali paleisti parlamentą referendumu, jei už tai pasisako ½ referendume dalyvavusių piliečių. Jei už pasisako mažiau negu ½ , tai atsistatydinti turi Prezidentas.

Vyriausybę sudaro MP ir jo paskirti ministrai. MP skiria Prezidentas. Norėdama vykdyti savo veiklą, Vyriausybė turi turėti Parlamento pasitikėjimą ir jo netekusi turi atsistatydinti.

2

Įstatymų leidyba:Iniciatyva – Prezidentas, Vyriausybė, Parlamento komitetai, 5 Seimo nariai, 1/10 rinkėjų.Priimtus įstatymus Parlamentas teikia pasirašyti ir paskelbti Respublikos Prezidentui..

Prezidentas gali gražinti įstatymą Parlamentui, tačiau jei pastarasis vėl priima įstatymą, Prezidentas turi jį pasirašyti ir paskelbti.

Prezidentas turi teisę sustabdyti įstatymo paskelbimą iki dviejų mėnesių, o jeigu 1/10 visų rinkėjų reikalauja – turi paskelbti referendumą.dėl to įstatymo. Jei Parlamentas įstatymą priima 2/3 balsų, tai referendumas nėra skelbiamas. Pasibaigus 2 mėn. laikotarpiui ar piliečiams referendume neatmetus įstatymo, Prezidentas skelbia tą įstatymą.

Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Parlamentas Absoliučia balsų dauguma. Detaliau reglamentuoja atskiras įstatymas.

LENKIJOS RESPUBLIKOS KOSNTITUCIJA

Parlamentas - dviejų rūmų Nacionalinė Asamblėja arba Zgromadzenie Narodowe susideda iš Seimo arba Seijm (460 vietos; nariai renkami remiantis kompleksine proporcinio atstovavimo sistema 4 metų laikotarpiui) ir Senato arba Senat (100 vietos; nariai renkami 4 metų laikotarpiui)

Seimo nariais gali būti Lenkijos piliečiai sulaukę, o Senato - metų amžiaus. Rūmų nariai, visam įgaliojimų laikotarpiui išsirenka savo Pirmininkus Maršalką.

Tam tikriems klausimams spręsti sudaroma jungtinė abiejų rūmų sesija vadinama Nacionaliniu Susirinkimu (Asamblėja).

Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso deputatams, Senatui, Prezidentui, Ministrų tarybai bei 100,000 rinkėjų.Iš pradžių projektas yra svarstomas ir priimamas Seime. Paskui jis siunčiamas į Senatą:

Jei Senatas per 30 d. nepriima jokio sprendimo arba pritaria įstatymo projektui, įstatymas laikomas priimtu; Jei įstatymą atmeta ar pateikia savus pasiūlymus, tai Seimas gali atmesti Senato rezoliuciją absoliučia salėje

esančių deputatų Balsų dauguma (bet salėje turi būti ne mažiau, kaip ½ visų Seimo narių).

Priimtas įstatymas yra siunčiamas Prezidentui pasirašyti ir paskelbti. Prezidentas iki pasirašydamas priimtą įstatymą gali teikti jį Konstituciniam Tribunolui, kad šis apsvarstytų ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Jei ne – tai Prezidentas turi pasirašyti ir paskelbti įstatymą.

Prezidentas renkamas 5 metų kadencijai (bet ne daugiau kaip dviem kadencijom). Visuotiniais lygiais rinkimais. Kandidatu į Prezidentus gali būti Lenkijos pilietis sulaukęs 35 metų amžiaus bei pateikęs 100,000 jį remiančių žmonių parašų. Išrinktu laikomas tas asmuo, už kurį balsavo absoliuti rinkėjų dauguma. Jei niekas nesurinko tiek balsų, skelbiamas antras turas, kuriame dalyvauja du daugiausiai balsų gavę kandidatai ir laimi daugiausiai surinkęs balsų.

Prezidentas gali būti pašalintas iš pareigų, jei pažeidžia Konstituciją ar įstatymą ar padaro nusikaltimą,ą. Pateikti kaltinimus gali Nacionalinis Susirinkimas 2/3 balsų dauguma. Kaltinimą nagrinėja ir sprendimą priima Valstybės Tribunolas.

Ministrų Taryba susideda iš MP ir kitų ministrų. Taip pat gali būti skiriamas ir MP pavaduotojas. MP skiria Prezidentas. MP sudaro Vyriausybę, kurios sudėtį tvirtina Prezidentas. Prieš pradėdamas eiti pareigas MP pateikia Seimui savo programą ir jei už ją balsavo absoliuti dauguma Seimo narių, laikoma, kad MP gavo Seimo pasitikėjimą.

Jei Seimas nepatvirtina MP programos, tai Seimas išrenka savo MP ir patvirtina Vyriausybės programą. Prezidentas turi paskirti MP ir Vyriausybę eiti savo pareigas.

Jei Seimas nesudaro naujos Vyriausybės ir nepatvirtina naujai sudarytos Prezidento Vyriausybės, tai Prezidentas gali paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus.

Seimas gali apreikšti nepasitikėjimą MP, jei turi išrinkę naują kandidatą į jo vietą. MP ir visa Vyriausybė tokiu atveju turi atsistatydinti.

Konstitucinis Tribunolas susideda iš 15 narių, kuriuos 9 metams ir tik vienai kadencijai skiria Seimas. Konstitucinio Tribunolo primininką skiria Prezidentas, Tribunolo narių teikimu. Tribunolas tikrina įstatymų atitikimą Konstitucijai, politinių partijų veiklos atitikimą Konstitucijai ir kt.

Valstybės Tribunolas nagrinėja valstybės pareigūnų (Prezidento, Vyriausybės narių, Deputatų, Senatorių ir kt.)m savo veiksmai pažeidusių Konstituciją ar įstatymus ar padarius nusikaltimą – konstitucinės atsakomybės klausimus.

3

Valstybės Tribunolas sudaromas iš Pirmininko (kuris yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas), jo pavaduotojų bei 16 narių, kuriuos skiria Seimas savo įgaliojimų laikotarpiui. Puse Tribunolo narių turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus keliamus teisėjams.

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

PrezidentasKonstitucija nenustato reikalavimų keliamų kandidatams. Rinkimų sistema: mažoritarinė – absoliučios daugumos.Prezidentas yra renkamas Tautos visuotiniais rinkimais.

Kandidatas, kuris surinko absoliučią daugumą balsų (50% +1 balsas), tampa Prezidentu. Jei nei vienas kandidatas nesurinko absoliučios daugumos balsų – yra skelbiamas antrasis turas į kurį patenka du daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Prezidentas yra renkamas 7-iems metams.

Jei prezidentas negali laikinai eiti savo pareigų, jį pavaduoja Senato pirmininkas arba Vyriausybė. Jeigu prezidento postas lieka tuščias, nauji rinkimai turi būti organizuojami per 20 dienų ir ne vėliau kaip 35 dienų nuo laisvos vietos atsiradimo

Prezidentas turi užtikrinti Konstitucijos laikymąsi, tinkamą valdžios institucijų funkcionavimą. Turi užtikrinti nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, tarptautinių sutarčių vykdymą.

Jis yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas ir aukščiausių gynybos tarybų ir komitetų pirmininkas.Atstovauja Prancūzijos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, priima užsienio valstybių pasiuntinius, diplomatus.Skiria Ministrą Pirmininką ir pastarojo teikimu kitus Vyriausybės narius. Taip pat priima Ministro Pirmininko ir

kitų ministrų atsistatydinimą. Prezidentas pirmininkauja Ministrų Tarybos posėdžiuose. Prezidentas pasirašo įsakus ir dekretus apsvarstytus Ministrų Taryboje. Jis skiria asmenims valstybiniams ir kariniams postams užimti.

Skelbia Parlamento priimamu įstatymus. Respublikos Prezidentas, pasitaręs su Ministru Pirmininku ir asamblėjų pirmininkais, paleisti Nacionalinę Susirinkimą.

Prezidentas turi malonės teisę.Tarptautiniuose santykiuose sudaro ir ratifikuoja tarptautines sutartis. Tam tikrais ypač svarbiai klausimais sutartį

ratifikuoja Parlamentas. Prezidentas, MP, Parlemento rūmų Pirmininkai, 60 deputatų ar 60 senatorių gali kreiptis į Konstitucinę Tarybą, kad ši patikrintu ar tarptautinė sutartis neprieštarauja Konstitucijai. Jei prieštarauja, sutarties ratifikavimas ir paskelbimas yra sustabdomas kol bus išspręsti kolizijos klausimai. Ratifikuota tarptautinė sutartis tampa nacionalinės teisės dalis ir turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus.

Vyriausybė susideda iš Ministro pirmininko ir ministrų. Ministras Pirmininkas (toliau MP) yra tiesiogiai atsakingas už vyriausybės veiklą. MP oficialus sprendimai yra kontrasignuojami atitinkamos srities ministro.

MP skiria Prezidentas, kuris taip pat skiria ministrus MP teikimu. Prezidentas pirmininkauja Ministrų Tarybos posėdžiams.

MP pasitaręs su ministrais gali kreiptis į Nacionalinę Asamblėją sužinoti ar turi jos pasitikėjimą. Pasitikėjimo klausimą gali inicijuoti 1/10 Nacionalinės Asamblėjos narių.Jei NA pareiškia nepasitikėjimą, atmeta Vyriausybės programą ar pagrindinėms politines gairėms, Vyriausybė Turi atsistatydinti.

Parlamentas dviejų rūmų Parlamentą sudaro Senatas (321 vietos; 296 skiriamos Prancūzijos metropolijai, 13 - užjūrio departamentams ir teritorijoms, 12 - Prancūzijos piliečiams užsienyje; nariai renkami netiesiogiai rinkimų kolegijos 9 metams; kas 3 metus keičiasi trečdalis Senato narių bei išrenkamas naujas Pirmininkas) ir Nacionalinė Asamblėja (577 vietos; nariai renkami remiantis vienetine mažoritarine sistema 5 metams irgi išsirenka pirmininką)

Konstitucija nurodo klausimus, kuriuos galima reglamentuoti tik Parlamento išleistais įstatymais.Vyriausybė, tam tikram laikotarpiui, norėdama įgyvendinti savo programą, gali prašyti Parlemento, kad pastarasis

leistu jai priimti ordonansus (kurie turi įstatymo galią), tais klausimais, kurie priklauso Parlamento kompetencijai. Jie įsigalioja nuo paskelbimo, tačiau jei per nustatytus terminus ir tvarka nepateikus Parlamentui jų ratifikuoti, jie netenka galios.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso parlamento nariams bei MP.Įstatymo projektai yra svarstomi abiejuose rūmuose. Jei kyla nesutarimų tarp abiejų rūmu, sudaromas jungtinis

komitetas, į kurį po vienodą narių skaičių skiria Senatas ir Nacionalinė Asamblėja. Komitete priimtas galutinis įstatymo projektas yra teikiamas tvirtinti abiem rūmams ir jokios pataisos nebegalimos (balsuoji arba UŽ arba PRIEŠ).

Jeigu šiame komitete nesutariama dėl galutinio teksto, tai Nacionalinė Asamblėja gali priimti šį įstatymą be Senato, absoliučia balsų dauguma.

4

Organiniai įstatymai gali būti skelbiami tik jei Konstitucinė Taryba patvirtino jų atitikimą Konstitucijai.

Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. 1/3 Tarybos narių yra atnaujinama kas 3 metai ir po vieną narį skiria Prezidentas, NA Pirmininkas ir Senato pirmininkas.

Buvę Respublikos prezidentai taip pat įeina į Konstitucinę Tarybą, tačiau balsuoja tik, jei Tarybos narių balsai pasikirsto po lygiai.

Konstitucinė Taryba:- tikrina organinių įstatymų atitikima Konstitucijai prieš juos paskelbiant.- Tikrina kitus parlamento priimamus įstatymus prieš juos paskelbiant, jei to prašo Prezidentas,

MP, Parlamento rūmų Pirmininkai, 60 deputatų ar 60 senatorių- Kita…

JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ KONSTITUCIJA

Anglø ir amerikieèiø teisëje daug panaðiø bruoþø: tiek anglø, tiek amerikieèiø juristui teisë - tai visø pirma teisminë praktika, normos priimtos ástatymø leidëjo áeina á Amerikos teisæ tik po to, kai jos bus ne vienà kartà panaudotos ir iðaiðkintos teismø, kada bus galima remtis ne paèiomis normomis, o teismo sprendimais juos taikiusiais.

Vienas ið esminiø skirtumø JAV teisës nuo anglø, yra siejamas su JAV federaline struktûra. Valstijos áeinanèios á JAV struktûrà turi plaèià kompetencijà, kurios ribose jos sudaro savo ástatymleidystæ bei precedentinæ teisæ. Tuo bûdu galima sakyti, kad JAV egzistuoja 51 teisës sistema ( 50 valstijø ir 1 federalinë ). Na ir svarbiausia, kad JAV turi savo konstitucijà. Joje ir nurodyta kokius klausimus sprendþia paèios valstijos ir kas priklauso federalinei kompetencijai.

JAV teisëje sutinkama nemaþai kodeksø, kuriø Anglijos teisëje nerasi. Tai valstijø iðleisti kodeksai. Kai kuriose valstijose veikia civiliniai, 25 valstijose - civilinio proceso, kai kuriose baudþiamojo proceso ir aiðku kiekvienoje veikia savo baudþiamieji kodeksai.

Dabartinis JAV teisës dualizmas daugiau pasireiðkia federalinës teisës ir valstijø teisës buvimu, tuo tarpu Anglijos, tai daugiau - teismø ir ástatymleidystës teisës sàveika.

JAV Konstitucija priimta 1787 m. Tai viena ið seniausiø dabar veikianèiø konstitucijø. Be to galima pasakyti, kad ji labai maþai ir tepasikeitë, per 200 metø á jà buvo átraukti vos 26 pakeitimai.

Pagal valstybës sandaros formà JAV yra federacija. Ðalis susideda ið 50 valstijø ir vienos federalinës apygardos - Kolumbijos.

Konstitucijoje nustatytas aiðkus ratas klausimø, kurie priklauso centrinës valdþios kompetencijai. Klausimus neátrauktus á ðá ratà valstijos gali spræsti savarankiðkai. Kiekviena valstija turi savo konstitucijà, savo ástatymleidystës organus, savo vykdomàjà valdþià, kurios galva yra gubernatorius, be to yra ir sava teismø sistema.

Pagal valstybës valdymo formà JAV yra prezidentinë respublika. Konstitucijoje nustatytas aiðkus " valdþiø pasidalijimo " principas. Ástatymleidystës valdþia priklauso Kongresui, vykdomoji - prezidentui, teisminë - Aukðèiausiajam Teismui ir kitiems teismams.

Aukðèiausiasis valstybinës valdþios organas yra kongresas, kuris susideda ið 2 Rûmø: Atstovø Rûmø ir Senato.

Atstovø rûmai kuriuos sudaro 435 nariai, yra renkami tiesioginiø rinkimø bûdu, pagal maþoritarinæ sistemà, balsø dauguma. Ðie deputatai atstovauja visos ðalies interesus. Jie yra renkami dvejiems metams.

Senatas - tai Rûmai iðreiðkiantys atskirø valstijø interesus. Jis yra renkamas pagal tà paèià sistemà. Senatas yra renkamas 6 metams, atnaujinant 1/3 jo sudëties, po kiekvienø dvejø metø. Senatas susideda ið 100 þmoniø. Tai yra po 2 nuo kiekvienos valstijos, nepriklausomai nuo jos gyventojø skaièiaus.

Atstovø rûmams pirmininkauja spikeris, kuris yra renkamas ið paèiø deputatø skaièiaus. Spikeris yra JAV vice prezidentas. Jis taip pat ir atstovas partijos, turinèios daugumà balsø parlamente.

Vienà kartà metuose Kongresas susirenka á eilinæ sesijà. Prezidentas gali suðaukti ir neatidëliotinà Kongreso sesijà.

Senato ir Atstovø Rûmø posëdþiai kaip taisyklë vyksta atskirai. Taèiau pagrindinë Kongreso veikla vykdoma ne per plenarines sesijas, o per ávairius komitetus sudarytus abiejø Rûmø.

5

Komitetuose vyksta didþioji dalis ástatymleidystës darbo. Ðiuo metu Kongrese yra apie 60 komitetø. Jø tarpe yra pastovûs komitetai sprendþiantys grieþtai nustatytus klausimus ir specialûs komitetai, kurie yra sudaromi spræsti konkreèias problemas.

Kongreso kompetencijà, nusako JAV konstitucija. Kongresas turi teisæ nustatyti ávairius mokesèius, rinkliavas, rûpintis saugumo, gynybos klausimais, bei paèia JAV gerove. Be to Atstovø Rûmai ir Senatas turi ir tik jiems bûdingus ágaliojimus, pavyzdþiui Senatas tvirtina aukðèiausius JAV pareigûnus skiriamus prezidento, tvirtina sudarytas tarptautines sutartis.

Ástatymø leidybos procesas Kongrese susideda ið 3 stadijø:1. Tai ástatymo projekto átraukimas á Atstovø Rûmø ar Senato darbotvarkæ bei parinkimas

atskiro komiteto, kuriam jis bus perduotas svarstyti. Komitetuose praktiðkai sprendþiamas tolymesnis bûsimojo ástatymo likimas. Tai yra bus ar nebus jis priimtas.

2. Tai projekto svarstymas. Èia deputatai gali padaryti atskirus pakeitimus ir papildymus.3. Projekto priëmimas. Tai balsavimas uþ ástatymo projektà.Abejø Rûmø patvirtintas ástatymo projektas siunèiamas prezidentui patvirtinti.

Prezidentas. JAV prezidentas renkamas 4 metams, netiesioginiø rinkimø bûdu.Rinkëjai iðrenka rinkikus, o jie renka prezidentà. Konstitucija numato, kad iðrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo absoliuèià rinkikø balsø daugumà. Jei nei vienas kandidatas nesurinko balsø daugumos, Atstovø Rûmai renka prezidentà ið 3 kandidatø surinkusiø didþiàjà balsø daugumà

Reikalavimai:Turi būti gimęs JAV piliečiu; ne jaunesnis kaip 35 metų am-žiaus; ne mažiau kaip 14 metų nuolat gy-venęs Jungtinėse Valstijose. Kadencija trunka 4-ius metus. Asmuo Prezidentu negali būti renkamas dau-giau kaip dviems kadencijoms. Jei asmuo ėjo prezi-dento pareigas dau-giau kaip 2-u me-tus, tai yra laikoma, kad jis ėjo pareigas kaip visą kadenciją

Jei prezidentas nušalinamas nuo pareigų, miršta, atsis-tatydina arba negali vykdyti savo pareigų, jo įgaliojimus perima viceprezidentas liku-siam kadencijos laikotarpiui. Jei ir viceprezidentas negali atlikti savo pareigų (ar miršta, nušalinamas, atsis-tatydina), Kongresas gali priimti įstatyma, kuriuo paskiriamas asmuo prezi-dento pareigoms užimti, kol bus pašalintos priežastys ar išrinktas naujas Prezidentas.

Prezidento posto negalima uþimti daugiau 2 kartø. Prezidento kompetencija plati, jis yra ir valstybës galva ir vyriausybës galva. Taip pat jis vaidina ir nemaþà vaidmená ir ástatymleidystëje. Visi kongreso priimti ástatymai siunèiami patvirtinti prezidentui. Ðis arba pasiraðo ástatymà ( per 10 d. ) arba graþina já Kongresui. Taèiau Kongresas turi teisæ áveikti ( nepaisyti ) prezidento veto teisës. Tai yra antrà kartà patvirtinant ástatymà abejuose Rûmuose balsø dauguma ( 2/3 balsø ).

Nemaþai poástatyminiø aktø prezidentas priima ir savarankiðkai kurie pagal savo svarbà prilygsta Kongreso priimtiems ástatymams. Be to prezidentas skiria aukðèiausius valstybës pareigûnus, kuriuos tvirtina Senatas.

Uþsienio politikoje prezidentas skiria konsulus, turi teisæ sudaryti tarptautines sutartis kurios vëliau yra tvirtinamos Senato. Skirtingai nuo daugelio ðaliø prezidentas yra ir vyriausybës galva. Tokios pareigybës kaip ministras - pirmininkas JAV nëra. Ministrø kabinetas susideda ið ministrø, kuriuos skiria prezidentas ( patariant Senatui) ir tø pareigûnø kuriuos prezidentas pats átraukia á Ministrø kabinetà. Ministrø kabineto pasitarimuose pirmininkauja prezidentas. Èia sprendþiami patys svarbiausi valstybës klausimai.

Kartu su ministerijomis nemaþà vaidmená vaidina ir Centrinës þinybos : Nacionalinë Saugumo taryba, Valstybës valdymo ir biudþeto klausimø taryba, Ekonominës politikos taryba. Ðios þinybos duoda prezidentui ávairaus plauko rekomendacijas klausimais, kurie priklauso jø kompetencijai.

Teismø sistema. Amerikos teisinës sistemos prigimtis yra rungtyninë. Prieðingai nei Rytø ðaliø sistemos, kur pagal tradicijà socialinës harmonijos labui bylos perduodamos arbitraþui, teisinës sistemos Vakarø ðalyse, tokiose kaip Didþioji Britanija, Kanada, Australija ir JAV, pasirinko rungtyniná teismo procesà.

Viso to dëka ir advokatø ir teisëjø vaidmuo visuomenëje reikðmingesnis ir nemaþa skriaudø gali bûti teisiðkai kvalifikuojamos kaip pagrindas ieðkiniui, tinkantis kelti bylà. Rungtyninë sistema remiasi kiekvienai ðaliai palankiausiais parodymais, tikintis, kad suinteresuotumas neleis prasprûsti jokiems svarbiems faktams ar argumentams.

Teisëjas teisme nëra aktyvus tyrëjas, kaip áprasta panaðiose á prancûziðkàjà tyrimo sistemose, bet yra palyginti neutralus arbitras. Tiek civilinëse, tiek baudþiamosiose bylose teisëjas nustato grieþtas taisykles, kokie árodymai yra leistini, kaip turi bûti nagrinëjama byla ir taisykles kiekvieno bylininko atsikirtimams.

6

Baudþiamosiose bylose árodinëjimo naðta tenka valstybei, kuri atlieka tyrimà; kaltinamajam taikoma nekaltumo prezumpcija, tol, kol nelieka jokiø rimtø abejoniø dël jo kaltës. Asmeniui, kaltinamam nusikaltimo ávykdymu, yra suteikiama nemaþai teisiø: teisë bûti informuotam apie kaltinimà, teisë atsisakyti atsakinëti á klausimus, teisë bûti atstovaujamam advokato, klausinëti liudininkus per teismà ir teisë á greità ir vieðà prisiekusiøjø teismà.

Prisiekusiøjø teismai yra daugelyje ðaliø. Jie atsirado senovës Atënuose, kai valstybës paskirtas pareigûnas suðaukdavo nustatytà skaièiø eiliniø pilieèiø, kad jie atsakytø á tam tikrà skaièiø klausimø, daþniausiai - ar kaltinamasis kaltas, ar ne. Ðiuo metu bylas teismai sprendþia ar dalyvaujant tik teisëjams ar teisëjui kartu su prisiekusiaisiais. Dabartiniu metu prisiekusiøjø skaièius Amerikos teismuose tame tarpe ir federaliniuose sudaro 12 ar maþiau - baudþiamosiose bylose ir nemaþiau 6 - civilinëse bylose, jei ðalys nepareikalauja padidinti prisiekusiøjø skaièiaus. Daugumoje valstijø, kad asmuo bûtø pripaþintas kaltu, prisiekusieji turi priimti vienbalsá sprendimà. Skiriamas teisiamajam bausmes paprastai sprendþia teisëjas, taèiau kai kuriose valstijose prisiekusieji sprendþia ir bausmës skyrimo klausimus ( pvz. mirties bausmës skirimà ). Be to reikia paminëti, kad prisiekusiøjø teismas yra labai populiarus JAV. Kiekvienas asmuo, kurio ieðkinio suma virðija 20 doleriø turi teisæ, kad jo byla bûtø nagrinëjama prisiekusiøjø teisme.

Visi JAV teismai turi pirmos instancijos teismo jurisdikcijà nagrinëti bylà, tai yra jie sudaro ávykiø protokolà, paremtà reikiamom teisinëm procedûrom. Ðalys paeiliui teikia parodymus ir argumentus. Tuo remdamasis teisëjas ( daþnai su prisiekusiaisiais ) iðsprendþia bylà.

Teismo nutarimas ( verdiktas ar nuosprendis - baudþiamosiose bylose, sprendimas - civiliniuose ieðkiniuose ) gali bûti apskûstas aukðtesnës instancijos teismui, turinèiam apeliacinæ jurisdikcijà. Apeliacinis teismas privalo priimti þemesnës instancijos teismo faktø atkûrimà ir gali svarstyti tik teisës taikymo klausimus, tarp jø procesinius dalykus, iðkilusius per pirminá nagrinëjimà. Pvz. apeliaciniai teismai dirba be prisiekusiøjø, taèiau gali nuodugniai iðtirti, kaip buvo parinkti prisiekusieji, priëmæ nuosprendá teisme, arba patikrinti visus nurodymus, kuriuos teisëjas davë prisiekusiesiems, arba bet koká átarimà dël prisiekusiøjø ðaliðkumo. Konstitucija gina pilieèius nuo "dvigubo pavojaus" tai yra bûti to paties lygio teismo teisiamiems daugiau negu vienà kartà dël to paèio nusiþengimo.

Kaip jau ankðèiau minëjome, JAV yra federacinë, o ne unitarinë sistema; penkiasdeðimt valstijø turi nepriklausomà nuo centrinës vyriausybës valdþià. Konstitucijoje aiðkiai pasakyta, kad valstijø pilieèiai deleguoja tik tam tikrus ágaliojimus centrinei ( federacinei ) vyriausybei, o visa likusi valdþia priklauso valstijom ir pilieèiam. Taigi kiekviena valstija leidþia ástatymus savo nuoþiûra ir turi savo teismø sistemà, atsakingà uþ valstijø ástatymø ir konstitucijø aiðkinimà ir vykdymà. Nors JAV Konstitucija yra aukðèiausias ástatymas ir valstijø teismai pavaldûs JAV Aukðèiausiajam teismui, tik menka dalelë bylø pasiekia teismà, o beveik 99 % Amerikos bylø sprendþia valstijø teismai. Valstijø teismai nagrinëja daugumà nusikaltimø ir privaèiø teisiø paþeidimø, taip pat civiliniø bylø. Tuo tarpu ( pagal JAV Konstitucijà ) federacijos teismø jurisdikcijai priklauso bylos dël paèios konstitucijos, federacijos ástatymø, sutarèiø, admiraliteto ir jûrø teisës, taip pat bylos, kur ambasadoriai, federacinë vyriausybë ir dvi ar daugiau valstijos yra besibylinëjanèios ðalys. Taip pat federacijos teismai turi iðimtinæ teisæ spræsti bankroto, patentø ir autorinës teisës bylas.

Federacijos teismus su valstijø teismais sieja paralelinë jurisdikcija dël bylø tarp skirtingø valstijø pilieèiø, - tada federaciniai teisëjai taiko atitinkamos valstijos ástatymus, ir bylø, susijusiø su Konstitucija bei federacijos ástatymais, - tada valstijø teisëjai privalo taikyti federacijos ástatymus.

Ðeðtasis Konstitucijos straipsnis ásipareigoja visus teisëjus pripaþinti konstitucijà kaip " aukðèiausià valstybës ástatymà ". Be to valstijos gali laisvai pasirinkti teismø sistemos struktûrà. Dauguma yra pasirinkusios keturiø pakopø modelá. Þemiausio lygio yra ribotos jurisdikcijos teismai, kurie nagrinëja maþiau reikðmingas civilines ir baudþiamàsias bylas, pvz.: transporto, nepilnameèiø ir nedideliø ieðkiniø teismai, kurie sprendþia ginèus dël nedideliø pinigø sumø. Tai valstijos teismø sistemos "darbiniai arkliai ", iðnagrinëjantys daugumà valstijos bylø.

Kitas lygis tai bendrosios jurisdikcijos valstijø teismai. Tai aukðtesnieji teismai, ágalioti spræsti svarbesnes baudþiamàsias ir civilines bylas, susijusias su didelëmis pinigø sumomis.

Dauguma valstijø turi treèià pakopà - tarpiná apeliaciná teismà, taip pat ir aukðèiausiàjà pakopà - valstijos Aukðèiausiàjá teismà.

7

Teisinis paprotys garantuoja pralaimëjusiam bylininkui (iðskyrus baudþiamàsias bylas ) vienà apeliacijà. Valstijose kur nëra tarpinio apeliacinio teismo, apeliacijà privalo iðnagrinëti Aukðèiausiasis teismas.

Valstijø nuoþiûrai paliktas ir teisëjø parinkimo bûdas. Visus federacijos teisëjus iki gyvos galvos skiria JAV prezidentas, pritariant Senatui, o valstijø teisëjai ðiuo metu skiriami penkiais bûdais:

1) partiniu pagrindu;2) nepartiniu pagrindu;3) iðrinkus valstijos parlamentui;4) paskyrus gubernatoriui;5) pagal nuopelnø sistemà;

Teisëjø iðkëlimo taryba patikrina pretendentus ir siunèia trijø - penkiø kvalifikuoèiausiø kandidatø sàraðà valstijos gubernatoriui, kuris priima galutiná sprendimà.

Federacijos teismø sistema yra 3 pakopø. Pagrindiniai yra JAV apygardø teismai. Viso jø yra 94. Kiekviena valstija turi jø bent po vienà, ir tokio teismo jurisdikcija neapima daugiau negu vienos valstijos. Apygardø teismuose paprastai bylà nagrinëja vienas teisëjas, privalantis gyventi toje apygardoje. Be apygardos teismø, dar keli Kongreso ásteigti specializuoti teismai turi pradinæ tam tikros rûðies bylø jurisdikcijà, pvz. mokesèiø teismai, muitø teismai ir kariniai teismai.

Apygardø teismø, specializuotø teismø, administraciniø institucijø ir valstijos aukðèiausiøjø teismø sprendimai gali bûti apskøsti trylikai JAV apeliaciniø teismø. Ðnekamojoje kalboje jie vadinami " iðvaþiuojamaisiais teismais ". Ðie teismai atsiþvelgia á valstijø ribas. Vienas federacijos iðvaþiuojamasis teismas paprastai aptarnauja kelias valstijas, kurios sudaro vieno federacijos iðvaþiuojamojo teismo aptarnaujamà vienetà. Be to dar yra atskiras Kolumbijos Apygardos Apeliacinis teismas ir dar yra Federacijos Apeliacinis Teismas. Abu jie nagrinëja federacinës institucijø pateiktas apeliacijas. Ðiø teismø teisëjai paprastai posëdþiauja po tris, o ypatingai sudëtingas bylas visi iðvaþiuojamojo teismo teisëjai sprendþia kartu, nors tai pasitaiko labai retai.

Federacijos teismø sistemos aukðèiausioji institucija - JAV Aukðèiausiasis Teismas. Pagal konstitucijos apibrëþtà jurisdikcijà jam priklauso bylos tarp dviejø valstijø ( pvz. ginèai dël sienø ), tarp valstijos ir federacinës vyriausybës ir bylos, susijusios su uþsienio ambasadoriais. Taèiau pirmiausia tai apeliacinis teismas, galintis savo nuoþiûra sudarinëti bylø sàraðà. Aukðèiausiasis Teismas yra paskutinë priebëga visø JAV teismo bylø, tarp jø ir susijusiø su administracine teise bei konstituciniais klausimais. Konstitucingumo klausimas gali bûti keliamas, jeigu jis yra " teisingas ", tai yra, pateikiamas teismui kaip ðaliø teisinis ginèas, árodinëjant áteisintà nuostatà, uþ kurià teismas gali numatyti atitinkamà teisinës apsaugos priemonæ. Ið kasmet pateikiamø tûkstanèiø praðymø dël bylø perþiûrëjimo Aukðèiausiasis Teismas pasirenka 300 bylø, atsiþvelgiant á jø reikðmingumà. 4 ið 9 Aukðèiausiojo Teismo teisëjø turi patvirtinti bylos tinkamumà Aukðèiausiojo Teismo perþiûrëjimui.

Atrinkdami apeliacijas svarstymui, teisëjai ieðko tokiø, kuriose keliami esminiai federacijos klausimai, arba jei dar þemesnieji teismai tuo paèiu klausimu pateikë prieðtaraujanèias iðvadas, arba jei þemesnës instancijos teismas priëmë nutarimà klausimu, kurio Aukðèiausiasis Teismas dar neiðsprendë ankstesnëje byloje.

Þodiniuose debatuose gali dalyvauti publika. Jie vyksta pagal tvarkaraðtá kasmetinës teismo sesijos metu nuo spalio iki balandþio mënesio. Aukðèiausiasis teismas daþniausiai posëdþiauja teisëjø dauguma ir bent 6 ið 9 teisëjø turi dalyvauti teismo procese. Apie ðimtas penkiasdeðimt bylø svarstomos ir sprendþiamos, raðtu iðdëstant nuomones, kurios tampa precedentais kitoms byloms. Maþdaug tokio pat skaièiaus bylø sprendimai skelbiami glaustai, be þodinës argumentacijos ir formaliø nuomoniø raðtu.

Sprendimai neprivalo bûti priimti vienbalsiai, jie remiasi daugumos valia. Teisëjai savo nuomones iðdësto raðtu ir pasiraðo. Nuomonës gali sutapti ir gali skirtis nuo sprendimo. Visi teisëjai susipaþásta su nuomonëmis, o po to jos skelbiamos. Esti tik viena pagrindinë nuomonë, paaiðkinanti, kokiu pagrindu buvo padarytas daugumos sprendimas byloje, ji daþnai vadinama " kontroline nuomone “, nes tik ji bus laikoma precedentu bûsimoms byloms. Skirtingos nuomonës laikomos ne teismø sistemos silpninimu, o pagrindu sveikam teisës mokslininkø dialogui. Teismo pirmininko prerogatyva yra nuomonës raðymas, jeigu jis yra daugumos pusëje; jeigu jis remia maþumà, ði pareiga atitenka vyriausiajam daugumos teisëjui. Skiriant teisëjà paraðyti nuomonæ, siekiama subalansuoti darbo krûvá ir atsiþvelgti á teisëjø patirtá tam tikrose srityse.

Kas lieèia Aukðèiausiàjá Teismà reikia pasakyti, kad jis yra pelnæs didelæ pagarbà ir autoritetà, nors visuomenë nëra gerai susipaþinusi su jo veikla ir sprendimais.

8

Amerikos teismuose kasmet nagrinëjamas nepaprastai didelis skaièius bylø. Teisinë terminija vartojama kasdieninëje ðnekoje, o " teismo salës drama " - populiarus literatûros þanras. JAV teismai per ilgà savo egzistavimo laikotarpá yra pelnæ visuomenës pasitikëjimà.

DIDŽIOSIOS BRITANIJOS POLITINĖ IR KONSTITUCINĖ SANDARA

Santrauka

Didžioji Britanija savo nerašytine konstitucija, parlamentu ir parlamento suvereniteto doktrina užima išskirtinę vietą tarp kitų valstybių. Nerašytinė konstitucija reiškia, kad šalis neturi vientiso konstitucinio dokumento, nes konstituciją sudaro rašytiniai ir nerašytiniai teisės šaltiniai, kurie buvo sudaromi, kito ir buvo tobulinami šimtmečių eigoje. Parlamentas yra aukščiausia įstatymų leidžiamoji institucija Didžiojoje Britanijoje. Jį sudaro monarchas, Lordų ir Bendruomenių rūmai. Būtina pažymėti, kad dabar reali įstatymų leidžiamoji valdžia suteikta demokratiškai renkamiems Bendruomenių rūmams; tuo tarpu monarchas yra labiau formali valdžios dalis, kuri atlieka simbolines funkcijas; Lordų rūmų kompetencija įstatymų leidyboje taip pat ribota. Svarbiausias Didžiosios Britanijos konstitucijos bruožas – tai susiformavusi ir išplėtota parlamento suvereniteto doktrina. Suprantant šią doktriną pozityviuoju požiūriu, parlamentas gali legaliai leisti bet kokio turinio įstatymus; negatyviuoju požiuriu, joks asmuo ar asmenų grupė pagal Didžiosios Britanijos konstituciją negali išleisti akto, kuris paneigtų ar prieštarautų parlamento aktui.

1. ĮVADAS

Didžioji Britanija daugeliu aspektų yra išskirtinė valstybė. Ji laikoma ir seniausia parlamentinio valdymo modelio šalimi, dažnai dar vadinama net parlamento motina, joje buvo suformuluota ir parlamento suvereniteto doktrina, ji yra ir unikali savo nerašytine konstitucija. Šiame darbe Didžiąją Britaniją ir paliesime minėtais aspektais.

Pagrindiniai Didžiosios Britanijos konstitucinės monarchijos principai susiklostė ne iš karto, o patyrė ilgą, šimtmečius trukusią evoliuciją. Šių principų įsitvirtinimo užuomazgų, kurias vėliau plačiau aptarsime, teisės aktuose galima jau įžvelgti XIII amžiaus pradžioje. Bet prieš pradedant nagrinėti teisės aktus, kuriuose įtvirtinama konstitucinės monarchijos valdymo forma, dar kartą reikia pabrėžti, kad labai svarbiu Didžiosios Britanijos konstitucinės monarchijos bruožu laikoma monarchijos valdymo formos neįtvirtinimas rašytinėje konstitucijoje, t. y. vientiso teisinio akto, kurį galėtume įvardyti kaip konstituciją nebuvimas. Taigi monarchijos konstitucija yra nekonsoliduota, todėl ją sudaro teisės aktai, kurie yra įvardijami kaip Didžiosios Britanijos konstitucija. Tokių teisės aktų yra nemažai, jie atspindi skirtingas istorines epochas, tačiau jų nuostatos išliko iki šių dienų, jomis remiasi konstitucinių teisinių santykių subjektai ir šiandien. Būtina pažymėti, kad konstituciniais jie laikomi tik dėl turinio, dėl teisinio reglamentavimo objekto svarbos valstybės pagrindams, nors jų reguliavimo sritis jokiame teisės akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną, parlamentą, vyriausybę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptautinius santykius.

Kadangi parlamentinės monarchijos valdymo forma susiformavo istorijos raidoje, tai norėdami tinkamai suvokti dabartinės Didžiosios Britanijos konstitucijos bei parlamentinės sistemos formavimosi subtilybes, turėsime susipažinti su Karalystės istorinės raidos ypatumais. Bet prieš klabant apie juos, reikia paminėti, kad dalis Didžiosios Britanijos konstitucijai priskiriamų teisės aktų gali būti įvardijami tik kaip Anglijos „nuosavybė“, nes buvo priimti iki susiformuojant Didžiajai Britanijai. Taigi derėtų pradėti nuo pačios Anglijos istorinės raidos ir tai raidai būdingų specifinių veiksnių, sąlygojusių konstitucijos formavimąsi.

2. Didžiosios Britanijos Konstitucija kaip istorinės raidos produktas

Kaip žinome, normandų užkariavimai 1066 metais buvo didelis įvykis Anglijos valstybės raidai, nes kartu su okupacija Vilhelmas I Užkariautojas įsitvirtino palyginti stiprią karaliaus valdžią, kurią toliau stiprino jo palikuonys. Valdant karaliui Jonui, pramintam Bežemiu, padidėjo Anglijos baronų, dvasininkų bei kitų stambiųjų feodalų kova prieš karaliaus siekimą stiprinti savo valdžią. 1215 m. karalius buvo priverstas pasirašyti jų parengtą dokumentą, vėliau pagarbiai pavadintą Didžiąja laisvių chartija. Šis istorinis dokumentas laikomas vienu iš pagrindinių teisės aktų, įtvirtinusių parlamentarizmo pradžią ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje. Šiame akte minima atstovaujamoji institucija Karaliaus Taryba, kuriai buvo suteikta išskirtinė teisė nustatyti mokesčius. Taigi valstybės finansiniai klausimai priskiriami jau atstovaujamosios institucijos sričiai. Nuo šio momento parlamento galios istorinėje raidoje tik plėtėsi, formavosi parlameno suvereniteto doktrina. Be to, šiame akte buvo reglamentuotos ir kai kurios žmogaus teisės ir laisvės. Chartija nustatė, jog asmuo be teismo sprendimo negali būti suimtas arba atimta jo nuosavybė.

Kitas svarbus teisės aktas – tai 1330 m. priimtas Vestminsterio statutas. Jis nustatė periodiškumą, kuriuo turi rinktis Anglijos parlamentas. Buvo numatyta, kad parlamentas rinksis ne rečiau kaip vieną kartą per metus.

9

Dar vienas svarbus aktas – tai Habeas corpus act, kuris reglamentavo teisines asmens neliečiamybės garantijas. Jame aptinkama tokių visuotinai pripažintų demokratinių baudžiamojo proceso principų kaip nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis užuomazgų.

Tolesnis Anglijos konstitucionalizmo raidos etapas yra sietinas su „Šlovingosios revoliucijos“ epocha. Šios epochos iškiliausias dokumentas yra 1688 m. priimtas Teisių bilis. Jame nurodoma, jog bet kokios „karaliaus pretenzijos stabdyti įstatymų įsigaliojimus arba jų vykdymą yra neteisėtos“. Be to, Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą.

Anglijos parlamento priimtas Sosto paveldėjimo aktas (1701 m.) apibrėžia taisykles, kurių laikomasi užimant monarcho postą. Labai svarbi šiame akte skelbiama, o vėliau plačiai paplitusi įvairių šalių konstitucinėje teisėje buvo kontrasignacijos taisyklė. Kitas svarbus teisinis dokumentas - 1706 m. Sąjungos su Škotija aktas. Šis aktas, sujungdamas Angliją ir Škotiją, panaikino šių valstybių parlamentus ir įkūrė naują Didžiosios Britanijos parlamentą, kuris plėtojo ir iki šiol plėtoja Anglijos parlamento tradicijas

Kaip vieną iš reikšmingiausių Jungtinės Karalystės parlamentarizmą ir atstovaujamąją demokratiją įtvirtinančių teisės aktų reikia paminėti 1832 m. parlamento priimtą (beje, jų buvo ir daugiau) Tautos atstovavimo aktą. Jame apibrėžiama asmenų grupė, turinti teisę dalyvauti renkant atstovaujamąją instituciją – Bendruomenių rūmus.

Kaip Konstitucijos dalis įvardijami ir 1911 m. bei 1949 m. priimti parlamento aktai, kuriuose apibrėžiamos Bendruomenių ir Lordų rūmų įgaliojimų ribos. Reikšmingais teisės aktais laikomi Karūnos ministrų (1937, 1964, 1975), Karališkos sankcijos (1967), Bendruomenių rūmų (1978) įstatymai bei 1931 m. priimtas Vestminsterio statutas.

Būtent šių visų svarbiausių teisės dokumentų pagrindu susiformavo dabartinė Didžiosios Britanijos konstitucija.

3. Pagrindinės valdžios institucijos

Susipažinus su Didžiosios Britanijos konstitucijos ypatybėmis, tikslinga būtų aptarti pagrindines šalies valdžios institucijas. Reikėtų pradėti nuo to fakto, kad šioje šalyje sąvoka „parlamentas“ apima kelias institucijas - Bendruomenių rūmus, Lordų rūmus bei monarchą. Šias tris kartu veikiančias institucijas, kurios sudaro parlamentą, galima pavadinti „Karalius Parlamente“. Apie kiekvieną jų dabar ir pakalbėsime.

Pradėsime nuo pačios seniausios institucijos – monarcho. Tai valstybės vadovas, valdžią iki gyvos galvos įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka. Tačiau monarchas čia tik „karaliauja, bet nevaldo“. Taigi realios valdžios jis neturi. Jis labiau simbolizuoja nacijos vienybę, yra suverenios valdžios šaltinis. Nors Didžiosios Britanijos karalienė yra anglikonų bažnyčios bei teisminės valdžios galva, turi teisę sušaukti ir paleisti parlamentą, sustabdyti parlamento priimtus įstatymus, paskirti ministrą pirmininką, skelbti karą ir sudaryti taiką su kitomis valstybėmis bei atlikti kitas funkcijas, tačiau faktiškai visus šiuos reikalus tvarko ne karalienė, o ministro pirmininko vadovaujama vyriausybė, kuri veikia monarcho vardu. Pavyzdžiui, parlamento paleidimo klausimą sprendžia būtent ministras pirmininkas, o karalienės vaidmuo apsiriboja formaliu parašo ir antspaudo padėjimu. Karaliaus sosto kalboje irgi išdėstomi ne kokie nors karalienės samprotavimai, o valdančiosios politinės partijos veiklos programa. Ir apskritai be ministro pirmininko ar atitinkamo ministro parašo karalienė negali išleisti jokio teisiškai galiojančio akto. Visi valstybės vadovo aktai parlamentinio valdymo sąlygomis privalo būti kontrasignuojami vyriausybės vadovo ar nario, kuriam ir tenka visa atsakomybė už akto turinį. Taigi matome, kad Didžiosios Britanijos monarchas yra tik vykdomosios valdžios formali grandies dalis, kuriai paliktos tik simbolinės funkcijos.

Didžiosios Britanijos parlamentą sudaro dveji rūmai – Bendruomenių (Žemesnieji) ir Lordų (Aukštesnieji) rūmai. Beje, šie rūmai buvo atskirti XIV amžiuje. Apie kiekvieną jų pakalbėsime išsamiau.

Pradėsime nuo Bendruomenių rūmų, kurie atlieka pagrindinį įstatymų leidimo darbą. Šie rūmai susideda iš 659 deputatų, renkamų tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose penkerių metų kadencijai taikant santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą. Nuo 18-os metų piliečiai naudojasi aktyviąja rinkimų teise, o nuo 21-erių – pasyviąja. Rūmams vadovauja pirmininkas, kurį išsirenka rūmų nariai. Be to, paprotys reikalauja, kad jo kandidatūrai pritartų monarchas. Žinoma, šiandieninė valdžios sąranga ir įgaliojimų apimtis neleidžia monarchui sutarimo būdu parinktai kandidatūrai, tačiau formaliai šio papročio laikomasi. Bendruomenių rūmų pirmininkas įpareigotas koordinuoti rūmų santykius su Lordų rūmais ir monarchu.

Kita Jungtinės Karalystės parlamento sudedamoji dalis – tai Lordų rūmai. Tai institucija, kuri savo istoriją kildina iš normandiškojo Anglijos raidos laikotarpio, kai prie monarcho veikė Didžioji taryba, kuri atstovavo įtakingiausiems ir kilmingiausiems šalies žmonėms. Būtent ši Taryba ilgainiui virto Lordų rūmais. Formaliai skaičiuojant dabar Lordų rūmus sudaro daugiau kaip tūkstantis narių, tačiau iš tikrųjų šie rūmai visos sudėties niekuomet nebuvo susirinkę. Kvorumas, leidžiantis priimti sprendimus visų rūmų vardu yra tik trys nariai. Narystė šiuose rūmuose pasireiškia skirtingomis formomis. Pirmiausia rūmų nariai yra dvasiniai lordai (jų yra apie 30). Taip pat lordai – teisininkai (apie 15). Didžiausią Lordų rūmų dalį sudaro kilmingi lordai (pagal kilmę paveldėję titulą ir narystę Lordų rūmuose) ir lordai, kuriems titulą (jis nėra paveldimas) suteikė monarchas už nuopelnus (tokią galimybę monarchui suteikė 1958 m. parlamento priimtas Aktas dėl perų). Lordų rūmams vadovauja lordas kancleris, kurį penkerių metų kadencijai skiria monarchas ministro pirmininko siūlymu. Lordas kancleris yra Ministrų kabineto narys.

10

Lordų rūmų funkcijos pasireiškia įstatymų leidybos teisminiu bei kontrolės vykdymu. Įstatymų leidybos funkcijos pasireiškia tuo, kad Lordų rūmai turi galimybę atmesti Bendruomenių rūmų priimtą įstatymo projektą arba daryti jo pataisas.

Pagrindinė parlamentui tenkanti funkcija – įstatymų leidyba. Apie ją dabar ir pakalbėsime.

4. Įstatymų leidybos tvarka

Įstatymų projektai (biliai) gali būti skirtingų rūšių: viešieji, privatūs, mišrūs. Kad įstatymų projektas taptų įstatymu, parlamentas jį turi svarstyti tris kartus. Po to balsuojama ir jeigu įstatymo projektui pritaria paprastoji dauguma, laikoma, kad projektui pritarta, ir jis siunčiamas svarstyti kitiems parlamento rūmams. Jeigu Lordų rūmai siūlo pataisas, tai Bendruomenių rūmai turi jas apsvarstyti, bendri komitetai ieško kompromiso. Jeigu kompromiso rasti nepavyksta, Lordų rūmai turi galimybę atidėti įstatymo projektą metams. Jei finansinius klausimus reguliuojantis įstatymo projektas, tuomet terminas, kuriam Lordų rūmai gali atidėti įstatymo projektą, yra tik vienas mėnuo. Įstatymo projektą, jei jam abeji parlamento rūmai pritaria, turi pasirašyti monarchas. Konstitucinė konvencija numato, jog karalius arba karalienė visuomet privalo pasirašyti abejų parlamento rūmų priimtą aktą. Tad Didžiosios Britanijos vadovas negali naudotis atidedamojo veto teise.

5. Parlamento ir Vyriausybės santykių tvarka

Reikia pažymėti, kad Didžiojoje Britanijoje egzistuojančiai valdymo formai būdingas svarbiausias parlamentiniam modeliui būdingas elementas – vyriausybės atskaitomybė parlamentui. Be to, Vyriausybė privalo turėti Bendruomenių rūmų daugumos paramą, be kurios ji negali išlikti ir įgyvendinti vykdomosios valdžios funkcijų. Nors ši institucija turi įgaliojimus bet kada paskelbti išankstinius Bendruomenių rūmų rinkimus, tačiau vis dėlto vyriausybė yra ir priklausoma nuo šių rūmų pasitikėjimo, nes Bendruomenių rūmai bet kada gali balsuoti dėl nepasitikėjimo vyriausybe ir taip ją sugriauti. Iš visų šių teiginių galime daryti išvadą, kad parlamentas čia vykdo aukščiausią visų vyriausybės grandžių kontrolę, kadangi jam yra atskaitinga ne tik visa vyriausybė, bet ir atskiri ministrai.

6. Dž. Loko plėtota parlamento suvereniteto doktrina

Būtina pažymėti, kad britų valdymo modelis pagrįstas parlamento suvereniteto doktrina. Šios doktrinos ištakos siekia „Šlovingosios revoliucijos“ epochą, kai visuomenės mokslai parlamentą pradėjo traktuoti kaip suvereną. Būtent šioje epochoje Dž. Lokas suformuluoja parlamento viršenybės doktriną Anglijoje, kuri išliko nedaug pakitusi iki šiol. Dž. Lokas pirmasis pateikė naują, tiems laikams radikalų, konkretų valdžių padalijimo modelį. Šį modelį išdėstė garsiajame savo veikale „Du traktatai apie valstybinį valdymą“ (parengtas 1679 – 1681 m., išleistas 1690 m.). Galima teigti, jog „Šlovingosios revoliucijos“ metu 1689 m. priimtas „Teisių bilis“, numatęs konstitucines parlamento garantijas, jau atskleidė Dž. Loko suformuluoto valdžių padalijimo modelio aspektus. Dž. Loko veikale atskiriama įstatymų leidžiamoji valdžia nuo įstatymų vykdomosios bei sąjunginės (federacinės) valdžios. Autorius mano, kad įstatymų leidžiamoji (parlamentas) turi kurti ir priimti įstatymus, vykdomoji (vyriausybė) – įgyvendinti parlamento įstatymus, o federacinei (sąjunginei) valdžiai turi priklausyti visi užsienio politikos įgaliojimai. Matome, kad Dž. Lokas vykdomąją valdžią padalino į dvi šakas. Būtina pažymėti, kad šis autorius teismų dar neįvardija kaip savarankiškos valdžios šakos ir jų veiklą vertina kaip vieną iš vykdomosios valdžios funkcijų.

Šios trys valdžios, Dž. Loko nuomone, nėra ir negali būti lygios savo įgaliojimų apimtimi. Autorius prioritetą teikia įstatymų leidžiamajai valdžiai, kuri, jo nuomone, yra aukščiausia ir vadovauja visoms kitoms valdžioms. Parlamento viršenybės teorija yra aktuali ir šiandieninėje Anglijoje. Kaip gerai žinome iš istorijos, po Šlovingosios revoliucijos monarchas, nors ir išsaugojo savo instituciją, tačiau pagrindinės jo galios pamažu atitinkamai pasiskirstė tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių institucijų. Taigi Dž. Loko valdžių padalijimo doktrina, skelbusi parlamentą pirmuoju valdžių grandinėje, galutinai įsitvirtino Anglijos konstitucinėje teisėje ir šioje šalyje per pastaruosius tris šimtus metų parlamentinės monarchijos valdymo forma konceptualiai nekito. Priešingai, ji nuo XVII a. revoliucinių epochų tik tobulėjo ir atspindėjo šioje šalyje egzistuojančio parlamentinio modelio unikalumą.

Tiesa, kaip jau buvo minėta, šios šalies konstitucinės teisės doktrinoje sąvoka „parlamentas“ apima Bendruomenių ir Lordų rūmus bei monarchą. Doktrinoje nebijoma įvardyti monarcho suverenu, nes ši institucija yra parlamento sampratos dalis.

7. A. V. Daisi apie parlamento suvereniteto doktriną

Dž. Loko plėtotą parlamento suvereniteto doktriną suformulavo A. V. Daisi. Jo išdėstytas mintis veikale „Konstitucinės teisės studijų įvadas“ dabar ir aptarsime.

11

Pagal A. V. Daisi, parlamento suvereniteto principas nei daugiau, nei mažiau reiškia tai, kad šitaip apibūdintas parlamentas pagal Didžiosios Britanijos konstituciją turi teisę išleisti arba panaikinti bet kokį įstatymą; be to, joks asmuo ar institucija pagal Didžiosios Britanijos teisę neturi teisės pažeisti ar nevykdyti parlamento priimtų aktų.

Įstatymą apibrėžiant kaip normą, kurią gina teismai, parlamento suvereniteto principas gali būti suprantamas dvejopai: pozityviu bei negatyviu jo požiūriu. Pozityviu jo požiūriu parlamento suvereniteto principas gali būti apibūdinamas taip: bet kurį parlamento aktą ar to akto dalį, kuris įtvirtina naujas normas arba panaikina ar pakeičia egzistuojantį įstatymą, teismai turi vykdyti. Tuo tarpu tas pats principas negatyviuoju jo požiūriu gali būti apibūdinama taip: joks asmuo ar asmenų grupė pagal Didžiosios Britanijos konstituciją negali išleisti akto, kuris paneigtų ar prieštarautų parlamento aktui, arba kitais žodžiais tariant – kuriam, prieštaraujant parlamento aktui, būtų garantuota teismo gynyba. Aišku, yra ir kelios išimtys, pavyzdžiui, Aukštojo Teismo teisėjai gali priimti sprendimus, panaikinančius parlamento aktus, iš esmės neprieštarauja bendrai taisyklei, nes parlamentas visais atvejais tiesiogiai ar netiesiogiai sankcionuoja jam pavaldžių institucijų priimtą aktą. A. V. Daisi daro išvadą, kad tokios išimtys yra tik tariamos. Apskritai pagal jį, parlamento suverenitetas yra abejonių nekeliantis teisinis faktas, kadangi parlamentas yra neribotas tiek pozityviuoju, tiek negatyviuoju parlamento suvereniteto doktrinos požiūriu. A. V. Daisi pritaria De Lolme’o posakiui, kad Didžiosios Britanijos parlamentas „gali viską, tik negali moters paversti vyru, o vyro – moterimi“. Aišku, reikėtų nepamiršti, kad parlamentas, leisdamas įstatymus, neturįs pažeisti pagrindinių žmogaus teisių į laisvę, gyvybę, nuosavybę, visų piliečių lygybės prieš įstatymus, diskusijų laisvės, viešų taikių susirinkimų laisvės, taip pat moralės principų arba tarptautinės teisės doktrinų. Taigi parlamento priimti įstatymai neturį prieštarauti tautos ar bent jau rinkėjų norams.

A. V. Daisi išskiria tris skiriamuosius parlamento suvereniteto, koks jis egzistuoja Didžiojoje Britanijoje, bruožus:1. įstatymų leidybos valdžia turi teisę kaisti bet kuriuos pagrindinius įstatymus taip pat laisvai, kaip kitus įstatymus;2. nėra jokio teisinio pobūdžio skirtumo tarp konstitucinių ir kitų įstatymų;3. nėra jokios teisminės ar kitokios valdžios, kuri turėtų teisę paskelbti parlamento aktą negaliojančiu arba

prieštaraujančiu konstitucijai.Iš visų šių pagrindinių A. V. Daisi teiginių galime pagrįstai daryti išvadą, kad parlamento suverenitetas Didžiojoje

Britanijoje yra abejonių nekeliantis faktas, kadangi jis yra neribotas nei pozityviąja, nei negatyviąja prasme. Teisiškai parlamentas gali leisti įstatymus bet kuriuo klausimu, kuris parlamentui atrodys reikalingas. Pagal Didžiosios Britanijos konstituciją jokia kita valdžia negali varžytis su parlamento įstatymų leidybos suverenitetu.

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Vokietijos federacinė respublika yra demokratinė ir socialinė federalinė valstybė. <..>Partijos, kurios kėsinasi į demokratinę santvarką, gali būti Konstitucinio Teismo pripažintos antikonstitucinėmis ir jų veikla sustabdyta.

ParlamentasDviejų rūmų Parlamentą sudaro Federacinis Susirinkimas (Bundestago) (nuo 1994 metų - 672; narius renka tauta

visuotinu balsavimu remiantis tiesiogine ir proporcine rinkimų sistema; partija turi surinkti ne mažiau 5 %; nario kadencijos laikas 4 metai) ir Federacinė Taryba (Bundesratas) (68 vietos; žemių Ministrų kabinetas tiesiogiai renka savo atstovus; žemės turi nuo 3 iki 6 balsų priklausomai nuo gyventojų skaičiaus; kadencijos laikas neribotas) Senatas išsirenka pirmininką 1 metų kadencijai, Bundestagas – visam įgaliojimų laikotarpiui.

Aukštuosius parlamento rūmus sudaro 69 "tikri" ir maždaug 130 "pavaduojančių" narių, turinčių lygias teises. Aukštųjų parlamento rūmų narai atstovauja 16 federacinių žemių; juos renka federacinių žemių vyriausybės. Kiekvienos federacinės žemės balsų skaičius parlamente priklauso nuo tos žemės gyventojų skaičiaus. Kiekviena federacinė žemė turi mažiausiai tris balsus. Pagrindinis Aukštųjų parlamento rūmų darbas vyksta šešiolikoje komitetų. Aukštiesiems parlamento rūmams vadovauja prezidiumas, kurį sudaro Aukštųjų parlamento rūmų prezidentas ir trys viceprezidentai.

Bundesrate yra sudaromas Europos Komitetas, kuris nagrinėja klausimus susijusius su ES. Šio komiteto priimti sprendimai yra laikomi Senato priimtais sprendimais.

PrezidentasPrezidentas yra renkamas 5-iems metams ir gali būti perrinktas dar vienai kadencijai. Prezidentu gali būti asmuo

turintis teisę balsuoti Bundestago rinkimuose ir sulaukęs 40 metų.Prezidentą renka Susirinkimas, kuri susideda iš Bundestago narių ir tiek pat narių, kuriuos skiria Žemių

vyriausybės. Laikomas išrinktu tas asmuo už kurį balsavo absoliuti dauguma. Jei absoliučios daugumos balsų nesurinko nei vienas kandidatas, skelbiami antras rinkimų ratas, kuriame dalyvauja du daugiausiai pirmame rate gavę balsų kandidatai ir laimi daugiausiai balsų surinkęs kandidatas.

12

Jei Prezidentas negali eiti savo pareigų, jas laikinai eina Bundesrato Pirmininkas. Visi Prezidento priimami sprendimai yra kontrasignuojami Kancleris arba kitas ministras, išskyrus kai yra skiriamas Kancleris arba paleidžiamas Bundestagas.

Apkaltą Prezidentui gali inicijuoti Bundestagas ar Bundesratas esant ¼ narių iniciatyvai. Apkalta yra inicijuojama, jei Prezidentas pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus. Jei iniciatyvą patvirtina 2/3 Bundestago arba Bundesrato narių, tai Prezidentas stoja prieš Konstitucinį Teismų, kuris, jei nusprendžia, kad Prezidentas pažeidė Konstituciją ar įstatymus, nušalina jį nuo pareigų. Bylos nagrinėjimo metu KT gali išleisti specialų įsakymą, kuriuo apriboja tam tikrų prezidento funkcijų vykdymą.

VyriausybėFederacijos vyriausybę sudaro Federacijos kancleris ir Federacijos ministrai.

Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei. Federacijos vyriausybė vykdo ir vadovauja valstybiniams ir politiniams reikalams.· Ji priima sprendimus dėl bendros politinės reikšmės reikalų ir esant nuomonių skirtumams tarp Federacijos ministrų. Kiekvienas ministras savarankiškai ir savo atsakomybe valdo atitinkamą sritį, remdamasis Federacijos kanclerio nustatytomis direktyvomis.

Federacijos kanclerisVokietijos Federacinės Respublikos kancleris prezidento pasiūlymu renkamas žemųjų parlamento rūmų. Išrenkamas

kandidatas, surinkęs daugumą žemųjų parlamento rūmų narių balsų. Išrinktas kandidatas turi būti paskirtas Federacijos prezidento.

Jeigu pasiūlytas kandidatas neišrenkamas, žemieji parlamento rūmai turi teisę per 14 dienų po rinkimų išrinkti savo kandidatą daugiau nei pusės savo narių balsų dauguma. Jeigu per šį laikotarpį neišrenkamas kancleris, skelbiamas naujas balsavimas, per kurį išrenkamas asmuo surinkęs daugiausiai balsų:

Jei jis surenka 50 proc. +1 balsą, Prezidentas jį skiria Kancleriu; Jei jis nesurenka absoliučios daugumos balsų, tai Prezidentas arba skiria jį Kancleriu, arba paleidžia

Bundestagą.

Federacijos kancleris numato politikos kryptis ir priima atsakomybę už šį sprendimą. Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei pagal ministrų kabineto priimtą dienotvarkę, patvirtintą Federacijos prezidento.

Federacijos kancleris numato bendrus vidaus ir užsienio politikos tikslus.Federacijos kancleris pateikia vyriausybės programą ir rūpinasi jos vykdymu.

Bundestagas gali pareikšti nepasitikėjimą Kancleriu, tik jei jis išrinko naują asmenį į jo vietą absoliučia balsų dauguma ir paprašė Prezidento atleisti Kanclerį. Prezidentas turi patenkinti prašymą ir paskirti naują Kanclerį.

Kancleris taip pat gali inicijuoti Bundestago balsavimą dėl pasitikėjimo juo. Jei pasitikėjimo Kancleriu neišreiškia absoliuti Bundestago narių dauguma, tai Kancleris gali siūlyti Prezidentui paleisti Bundestagą. Prezidentas tai gali padaryti per 21 dieną, tačiau jei Bundestagas absoliučia balsų dauguma išrenka naują Kanclerį, tai Prezidentas negali jo paleisti.

Įstatymų leidybaŽemių (federacijos subjektų) valdymo institucijos gali priimti norminius aktus tais klausimais, kurie nėra priskirta

Federacijos kompetencijai. Pastaroji kompetencija gali būti skirstoma į dvi rūšis: Išimtinė Konkuruojanti – žemės valdžios institucijos gali reglamentuoti santykius patenkančius į šios kompetencijos sritį tik

jei to nepadarė Federacija.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi:- Bundestago nariai- Bundesrato nariai (teikiamus projektus iš pradžių apsvarsto Vyriausybė)- Vyriausybė.

Bundestagas, gavęs įstatymo projektą, siunčia jį Bundesratui. Jei Bundesratas turi pastabų, pasiūlymų, sudaromas taikinimo komitetas. Jei komitete nutariama papildyti projektą, tai dėl jo vėl turi balsuoti Bundestagas. Jei Bundesratas nepritaria įstatymo projektui, tai Bundestagas gali jį priimti balsuodamas taip pat kaip ir Bundesratas (t.y. jei Bundesrate prieš pasisakė 2/3 narių, tai norint priimti Bundestage turi pasisakyti už irgi 2/3 narių).

Bundestago priimtas įstatymo projektas tampa federaliniu įstatymu, jeigu yra Bundesrato pritarimas (nebent prieš tai minėtos išimtys ir taip pat jei laiku Bundesratas nepareiškia savo nuomonės).

13

Konstitucija gali būti keičiama tik ji jai pritarė 2/3 abiejų rūmų nariai.

Vyriausybė ar federacijos subjektai turi teisę leisti ordonansus, turinčius įstatymo galią, jei tokį sutikimą pareiškė parlamentas.

Konstitucinis TeismasKonstitucinį teismą to pusę narių renka Bundestagas, kitą pusę Bundesratas. Detaliau reglamentuoja specialus

įstatymas.Konstitucinis Teismas sprendžia

- Ar Federaciniai ir žemės įstatymai atitinka Konstituciją ir ar žemių įstatymai atitinka federalinis.- Bylas dėl asmens skundo, kad valstybinės institucijos priimdamos antikonstitucinius sprendimus apžeidė jo

teises,- Kita…

14