Jurbarko Rajono Saugomos Teritorijos
Transcript of Jurbarko Rajono Saugomos Teritorijos
Turinys
1. Jurbarko rajonas...........................................................................................................................................3
2. Saugomos Teritorijos....................................................................................................................................4
2.1 Viešvilės rezervatas................................................................................................................................4
2.2 Panemunių regioninis parkas..................................................................................................................7
2.3 Draustiniai..............................................................................................................................................9
2.3.1 Balandinės telmologinis...................................................................................................................9
2.3.2 Baužaičių telmologinis...................................................................................................................10
2.3.3 Dubysos ichtiologinis •..................................................................................................................10
2.3.4 Kaskalnio geomorfologinis.............................................................................................................10
2.3.5 Lapgirių botaninis..........................................................................................................................11
2.3.6 Margupio botaninis •.....................................................................................................................11
2.3.7 Mituvos hidrografinis.....................................................................................................................11
2.3.8 Šaltuonos botaninis-zoologinis......................................................................................................11
3. Literatūra....................................................................................................................................................13
1. JURBARKO RAJONAS
Jurbarko rajonas išsidėstęs pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kurios pakraščiu apie 70 kilometrų
vingiuoja didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Dažnai šis regionas vadinamas Nemuno kraštu.
Rajonas užima 1509 kv. km plotą. Rytuose ribojasi su Kauno apskrities Kauno rajonu, šiaurės
rytuose – su Kauno apskrities Raseinių rajonu, šiaurės vakaruose – su Tauragės rajonu, vakaruose –
su Pagėgių savivaldybe, Nemuno upe turi bendrą sieną su Marijampolės apskrities Šakių rajonu ir
pietvakarinėje dalyje – su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Krasnoznamensko rajonu.Per
teritoriją teka Mituva su intakais Vidauja, Alsa, Imsre, Gausante ir kt. Prie rytinės ribos teka
Dubysos žemupys, šiaurinėje dalyje – Šešuvis su intaku Šaltuona. 10 savivaldybėje esančių ežerų
yra nedideli, kraštovaizdį paįvairina 6 tvenkiniai (Girdžių, Jurbarkų, Klausučių, Volungiškių ir kt.).
Didelę Jurbarko rajono dalį užima didžiulis vientisas Karšuvos girių masyvas. Vakarinėje rajono
dalyje yra Viešvilės rezervatas, panemune nuo Šilinės į rytus driekiasi Panemunių regioninis parkas.
Žemės ūkio naudmenos sudaro 53,9 % savivaldybės teritorijos, miškai – 38,1 %, keliai – 2,2 % ,
užstatyta teritorija – 2,2 %, vandenys – 2,6 %, kita žemė – 1,6
2
2. SAUGOMOS TERITORIJOS
2.1 Viešvilės rezervatas
Viešvilės rezervatas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Karšuvos žemumoje. Pagal fizinį
geografinį rajonavimą (Basalykas, 1965) jis priklauso Nemuno žemupio lygumos Smalininkų
mikrorajonui. Tai kauburiuota, kopėta ir pelkėta smėlingoji lyguma, palaipsniui besileidžianti iš
šiaurės rytų į pietvakarius. Vidutinis jos absoliutinis aukštis kinta nuo 40 iki 25 m, nors kai kurios
žemyninės kopos pasiekia ir 60 m aukštį. Smėlingoji lyguma įsiterpusi tarp Mituvos ir Jūros
žemutinių tėkmių. Čia retas upelių tinklas, tačiau didelės gruntinių vandenų atsargos. Dėl šios
priežasties apie 20 % teritorijos yra užpelkėję. Didžiausi pelkių masyvai – Laukesos (2000 ha,
eksploatuojamas durpynas) ir Artoji-Didžioji Plynia (1300 ha, rezervatas). Smėlinga teritorija yra
fliuvioglacialinės kilmės, tai yra susiformavusi ledyno patvenktų marių ir čia susidariusių Nemuno,
Jūros ir kitų upių deltų sąlygomis. Upių atneštas smėlis nugulė kelių-keliolikos metrų sluoksniu.
Nuslūgus marioms, žemesnės vietos užpelkėjo, o sausus ir neapaugusius smėlynus vėjas supustė į
kopas.Dėl žemdirbystei netinkamų dirvožemių, beveik visą regiono teritoriją dengia miškai,
kuriuose vyrauja šilai. Dirbamos žemės ploteliai įsiterpia pakraščiuose arba išsidėstę ant pavienių
derlingesnių moreninių kalvų. Miškai čia sudaro vientisą 44000 ha Karšuvos girios masyvą, kurio
centrinę dalį ir užima Viešvilės rezervatas.Rezervatui specifikos suteikia Viešvilės upelis.
Prasidėjęs Buveinių ežerėlyje, beveik 7 km jis lėtai sunkiasi per Artosios pelkyną. Vidurupyje
Viešvilė smagiai kilpinėja po smėlingoje lygumoje suformuotą slėnį. Čia atsiveria daug šaltinių. Už
rezervato ribų kertant Viešvilės miestelį, natūralią tėkmę sulaiko du tvenkiniai, žemiau kurių upelis
jau patenka į Nemuno lankas. Visas upelio ilgis siekia 21,4 km, iš kurių rezervatui tenka 15,5.
Vidutinis debitas vasarą vidurupio pabaigoje – apie 300 l/sDidžiausias rezervato vandens telkinys –
liekaninis 20 ha ploto Gličio ežeras (senesnis pavadinimas – Glitė), supamas to paties pavadinimo
pelkės. Artosios pelkyno šiauriniame pakraštyje yra iš pelkės lago susiformavęs Buveinių ežerėlis
(5,6 ha). Abiejų ežerų krantai užpelkėję, liūninio tipo. Gylis – iki 6-7 m, iš kurių tik 1-2 m yra
vandens, o giliau – dumblas. Vanduo nuo humidinių rūgščių tamsiai rudas ir neskaidrus, tačiau dėl
susisiekimo su mineralinių medžiagų turinčiais gruntiniais vandenimis nėra rūgštus –
pH=6,5.Ežeruose gyvena kuojos, karosai, lydekos, o Buveinių ežere – ir vijūnai. Čia pastoviai
laikosi bebrai, ūdros, klykuolės ir didžiosios antys. Migracijų metu apsistoja žąsys ir kiti vandens
paukščiai, apsilanko ereliai žuvininkai ir jūriniai ereliai. Seklesnėse vietose auga permautalapės,
ilgalapės ir plūduriuojančiosios plūdės (Potamogeton perfoliatus, P. praelongus, P. natans),
paprastosios lūgnės (Nuphar lutea), mažažiedės vandes lelijos (Nymphaea candida). Pakrančių
3
liūne vyrauja aukštosios viksvos (Carex elata), o palei Glitį yra ir nendrynų. Per pelkynus teka
Viešvilės ir Ištakos upeliai. Viešvilės vagos tarp pelkių augalijos dažniausiai nė nematyti. Tik
vietomis pasirodo akivarai, kuriuose auga smulkiais vandens bestuburiais mintantys skendeniai
(Utricularia spp.), retos paprastosios vandens lelijos (Nymphaea alba). Ištakos upelis sruvena per
užmirkusius juodalksnynus. Čia dažna nuodingoji nuokana (Cicuta virosa), plunksnalapė griovenė
(Hottonia palustris).Viešvilės ir Ištakos santakoje telkšo du nedideli Aklieji ežeriūkščiai, kurių
bendras plotas – 0,7 ha. Tai likučiai buvusio seklaus pirminio Artosios ežero. Šiose sunkiai
prieinamose vietose slapstosi ilgasnapės vištelės, rudagalvės kryklės.Palikusi pelkes Viešvilė tampa
srauni, tik vietomis srovę sulaiko bebrų užtvankos. Dėl šaltinių gausos ir medžių pavėsio upelio
vandens temperatūra net per vasaros karščius vos viršija 10°C. Švariame vandenyje gyvena
upėtakiai, paprastieji kūjagalviai, mažosios nėgės, vėgėlės. Didelė apsiuvų, lašalų ir ankstyvių
įvairovė. Žemupio link pagausėja įvairių vandens augalų. Čia vyrauja įvairioji praujenė (Callitriche
cophocarpa), šaltininė veronika (Veronica anagallis aquatica), siūlalapė kurklė (Batrachium
trichophyllum), vandeninė mėta (Mentha aquatica).Pievų rezervate labai nedaug ir jos susijusios su
buvusia žmonių veikla – ganymu, šienavimu. Didžiausi jų plotai yra ties Eičių kaimu, buvusio
Beržynės kaimo vietovėje, nedidelėje Viešvilės vidurupio slėnio atkarpoje. Įvedus rezervatinį
režimą nemaža dalis pievų apaugo krūmais ir mišku, o šlapesnėse vietose virto žemapelkiniais
viksvynais. Visiškas pievų sunykimas rezervate nėra pageidautinas reiškinys, nes rodytų gamtinio
komplekso pažeistumą. Natūralių gamtinių bendrijų būtinas elementas yra stambieji žolėdžiiai,
kurie formuoja ir palaiko tam tikrą atvirų žolynų kiekį.Daugiausia yra drėgnų ir šlapių pievų –
kupstinių šluotsmilgynų, viksvameldynų, pelkinių vingiorykštynų, drėgnųjų briedgaurynų. Sausų
pievučių – smilgynų ir sausųjų briedgaurynų – labai nedaug. Pievose negausiai pasitaiko raudonųjų
gegūnių (Dactylorhiza incarnata), paprastųjų kardelių (Gladiolus imbricatus), nykstančių miškinių
glindžių (Pedicularis sylvatica). Be šių buveinių negalėtų išlikti griežlės, retieji drugiai
kraujalakiniai melsviai (Maculinea teleius), pietiniai perlinukai (Brenthis daphne) ir kiti vabzdžiai.
Nedidelėje rezervato teritorijoje gyvena auga ir tarpsta nemažas skaičius gyvų organizmų rūšių. Jų
sąrašai pastoviai ilgėja, nes gilėja sunkiai aprėpiamas bestuburių, grybų ir žemesniųjų augalų
ištirtumas. Laikui bėgant šiek tiek kinta ir stambesniųjų gyvūnų ar augalų rūšinė sudėtis.Rezervatas
bei jį supanti Karšuvos giria yra smėlėtos senovinės aliuvinės lygumos žemėvaizdyje. Didžiąją
rezervato dalį užima supelkėjusios smėlingos lygumos su aukštapelkėmis vietovaizdis, į jį iš vakarų
atsiremia Kaskalnio žemyninių kopų kalvynas, apaugęs brukniašiliais ir žaliašiliais jauriniuose
šilaininiuose dirvožemiuose, iš kitų pusių rezervatą supa banguotos ir kauburiuotos smėlingos
lygumos su pušynais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose. Beveik visoje pelkyno neužimtoje
rezervato teritorijoje aptinkami kopų gūbriai, grupės, nedideli kauburiai ar išpustytos pelkėjančios
neigiamos reljefo formos.
4
5
2.2 Panemunių regioninis parkas
Panemunių regioninis parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, Nemuno žemupyje ir apima
Nemuno slėnio atkarpą tarp Seredžiaus- Žemosios Panemunės ir Šilinės- Gelgaudiškio bei
paslėninę Nemuno žemupio lygumų – Karšuvos- dešinėje upės pusėje ir Šešupės- kairėje – dalį.
Paviršiaus genezės požiūriu parko teritorija yra dvejopa. Ją sudaro limnoglacialinė lyguma ir
pralaužtinis Nemuno slėnis, kuris šioje atkarpoje yra itin sudėtingas. Aukščiausia parko paviršiaus
vieta- 71 m virš jūros lygio- yra ties Plokščiais, žemiausia- 12 m virš jūros lygio- Nemuno slėnyje
ties Šiline.Panemunių regioninis parkas priskiriamas giliai slėniuotam sąnašaujamos upės landšaftui
ir limnoglacialiniai plokščiai lygumai (Basalykas, 1965). Šie landšaftai susideda iš akumuliacinių-
erozinių salpinių terasų, erozinių fliuvoglacialinių miškingų ir agrarinių- urbanizuotų terasų,
erozinių slėnių šlaitų, erozinių- akumuliacinių mažų intakų slėnių, limnoglacialinės prieslėninės
lygumos agrarinių, miškingų, agrarinių- urbanizuotų apyrubių. Į Nemuną atsiveriančių griovių, kaip
ir mažųjų jo intakų, slėnių šlaitai statūs, vietomis skardingi, yra atodangų. Įspūdingas Nemuno
slėnis su jo stambiai ir smulkiai raguvotų- griovuotų bei išlygintų šlaitų eroziniais kompleksais bei
visomis čia esančiomis kultūrinėmis vertybėmis vilioja ir žavi lankytojus.Regioninio parko
teritorijoje stebėta 181 paukščių rūšis. Iš jų - 40 įrašytų į Raudonąją knygą ir 17 - retų Lietuvoje
rūšių. Iš viso peri net 113 paukščių rūšių, o pastoviai perinčių yra 87 rūšys. Tame tarpe 9 perinčių
paukščių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Iš perinčių Raudonosios knygos paukščių 4 rūšys peri
kasmet - tai griežlės (Crex crex), tulžiai (Alcedo athis), upinės (Sterna hirunda) ir mažosios (Sterna
albifrons) žuvėdros. Parko teritorijoje stebėjimų metu yra nustatyta 11 rūšių varliagyvių ir 4 roplių
40. žuvų ir 41, žinduolių rūšis. Iš jų įrašytų į Raudonąją knygą yra 2 žuvų rūšys, 2 varliagyvių, 1
roplių ir 10 žinduolių rūšių. Mažiausiai ištyrinėta bestuburių fauna. Yra žinomos keturios į
Raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys. Vien makro drugelių yra rasta daugiau kaip 300 rūšių.
Manoma, kad jų galėtų būti iš viso 500 rūšių. Dar yra žinoma apie 200 rūšių vabalų, 100 rūšių kitų
vabzdžių. Tarp bestuburių pats įdomiausias ir saugomas Europoje yra kraujalakinis melsvys
(Maculinea teleius). Regioniniame parke gausu įvairių augalų rūšių. Iš viso šiuo metu yra nustatyta
apie 500 rūšių žolinių ir 210 sumedėjusių aukštesniųjų augalų, tačiau botanikai mano, kad iš viso
galėtų būti apie 1000 augalų rūšių. Iš viso parke yra 23 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. Iš
įdomesnių Raudonosios knygos augalų, bet būdingų Panemunių regioniniam parkui paminėtina
dygioji slyva (Prunus spinosa) paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba), tuščiaviduris (Corydalis
cava) ir tarpinis (Corydalis intermedia) rūteniai ir kt. Panemunių regioninio parko grybija tik
6
pradėta tyrinėti. Yra rasta virš 80 rūšių grybų.
7
2.3 Draustiniai
2.3.1 Balandinės telmologinis
Balandinės pelkė yra Jurbarko rajone, 17,5 km į ŠV nuo Jurbarko, 1,5 km į PR nuo Eržvilko,
Jūros ir Mituvos upių baseinuose, Vidaujos (dešinysis Mituvos intakas), Pelkupio (kairysis
Šaltuonos intakas) ir Šaltuonos (kairysis Šešuvio intakas) vandenskyroje. Pelkė apima Jurbarko
miškų urėdijos Balandinės girininkijos 40 ir 46 kvartalus. Bendras pelkės plotas – 159 ha. Iki 1970
m. pelkę naudojo durpių gavybai. Iškasta apie 20 000 t durpių. Balandinės durpyną (pelkę) juosia
melioracinis kanalas, pažeidžiantis aukštapelkės lagą. Dar vienas melioracinis kanalas (šiauriniame
eksploatuoto ploto pakraštyje) kerta pelkę rytų-vakarų kryptimi. Pagrindinė nuotėkio dalis per
Pelkupį patenka į Šaltuoną, mažesnė – iš pietinės pelkės dalies - per Vidaują patenka į Mituvą.
Didesnėje pelkės dalyje buvo įrengtas barelinių griovių tinklas ir rankiniu būdu buvo kasamos
durpės. Tik pietinė ir šiaurinė pelkės dalys nebuvo naudotos durpių gavybai. Čia dar aptinkamos
durpių praplaišos su natūraliomis kimininių saidrynų bendrijomis, kitur vyrauja kupstotas viržinis
pušaičių retmiškis bei gailinis pušynas. Eksploatuotoje pelkės dalyje aiškiai matyti apie 10 m pločio
durpių gavybos juostos, kurios yra labiau pašlapę. Bareliniai grioviai užslinkę ir nefunkcionuoja.
Durpių gavybos vietose įsikūrusios klampynių bendrijos su baltąja saidra. Teritorijose šalia buvusių
barelinių griovių ir tarpuose tarp kastų plotų paviršinės durpės sluoksnis (iki 20 cm) yra pasausėjęs.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad šioje teritorijoje vyksta durpių mineralizacija ir yra padidėjusi
šiltnamio efektą didinančių dujų emisija. Pasausėjusios teritorijos apaugę pušimis ir beržais, vyrauja
gailiniai pušynai. Pelkėje gausūs spanguolių ir tekšių sąžalynai.
8
2.3.2 Baužaičių telmologinis
Baužaičių pelkė yra Jurbarko rajone, 18 km į ŠV nuo Jurbarko, 2 km į PV nuo Eržvilko, Jūros
ir Mituvos upių baseinuose, Vidaujos (dešinysis Mituvos intakas), Pelkupio (kairysis Šaltuonos
intakas) ir Šaltuonos (kairysis Šešuvio intakas) vandenskyroje. Pelkė apima Jurbarko miškų urėdijos
Balandinės girininkijos 36, 38, 40, 42, 44, 46 kvartalus. Tai natūrali aukštapelkė, nepažeistu
hidrologiniu režimu su natūraliu apypelkiu. Pastarąjį bruožą šiuo metu turi tik nedaugelis Lietuvos
aukštapelkių. Pelkėje vyrauja kupstuota viržinė pušaičių retmiškio bendrija. Pakraščiuose yra
tarpinio tipo pelkių fragmentų. Ekspertų manymu, durpių gavyba neleistina
2.3.3 Dubysos ichtiologinis •
Dubysos valstybinis ichtiologinis draustinis nusidriekia Dubysos upe 29 km nuo Ariogalos
malūno iki pat žiočių. Draustinis įsteigtas 1974 m., siekiant apsaugoti retųjų lašišinių žuvų: žiobrių,
šlakių ir lašišų nerštavietes. Dubysos upė žemiau Lyduvėnų yra Buveinių apsaugai svarbi teritorija
(BAST), kurioje saugomos ūdrų, Baltijos lašišų ir kartuolių buveinės. Ši saugoma teritorija apima ir
Dubysos valstybinį ichtiologinį draustinį. Teritorijos kraštovaizdis mažai urbanizuotas, čia mažai
taršos šaltinių. Švarus vanduo su gausiais žuvų ištekliais bei stačių krantų atkarpos nulėmė, kad
Dubysa yra svarbi Lietuvos tulžių populiacijai. Dubysos valstybinis ichtiologinis draustinis svarbi
Paukščių ir Buveinių apsaugai Natura 2000 teritorija. Draustinyje aptinkami: didieji dančiasnapiai,
griežlės o nuošaliose vietose besimaitinantį galima pamatyti net juodąjį gandrą.
2.3.4 Kaskalnio geomorfologinis
Kaskalnio draustinis įsteigtas 1988 m. Saugomas žemyninių parabolinių kopų masyvas. Plotas
905 ha. Kaskalnio draustinyje, esančiame Karšuvos girios glūdumoje šalia Viešvilės valstybinio
rezervato, taisyklingų formų parabolinės kopos apaugusios mišku. Čia vyrauja pušynai, rytiniame
draustinio pakraštyje – eglynai. Draustinyje sutinkami briedžiai, taurieji elniai, šernai. Auga grybai,
mėlynės, bruknės.
9
2.3.5 Lapgirių botaninis
Lapgirių botaninis draustinis yra Jurbarko rajone, 7 km į rytus nuo Eržvilko miestelio, šalia
Šaltuonos upės. 143 ha ploto draustinis įsteigtas 1992 metais retų augalų augimviečių išsaugojimui.
Nuo 2009 m. įtrauktas į Natura 2000 tinklą kaip buveinių apsaugai svarbi teritorija. Draustinio
priežiūra paskirta Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijai.
2.3.6 Margupio botaninis •
Margupio botaninis draustinis – saugoma teritorija Jurbarko rajone, botaninis draustinis.
Įsteigtas 2012 m. Plotas 25,25 ha.Apima dalį Margupio upelio (Dubysos dešinysis intakas) slėnio.
Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti šioje teritorijoje randamas saugomas augalų rūšis: dygiąją
slyvą (Prunus spinosa) ir melsvąjį gencijoną (Gentiana cruciata) bei užtikrinti palankią saugomų
rūšių apsaugos būklę. Draustinyje saugomos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės –
kadagynai, stepinės pievos
2.3.7 Mituvos hidrografinis
Mituvos hidrografinis draustinis -pPlotas 148 ha. Saugoma limnoglacialinėje lygumoje esanti
Mituvos upės slėnio atkarpa. Mituvos slėnyje auga vertingų augalų bendrijos. Upėje ir jos intakuose
gyvena bebrai, kanadinės audinės, ūdros, peri tulžia
2.3.8 Šaltuonos botaninis-zoologinis
Šaltuonos botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas, siekiant išsaugoti retų drugių -
kraujalakinio melsvio, didžiojo ausinuko populiacijas, drėgnose pievose augančius paprastuosius
kardelius, Šaltuonos upėje gyvenančius retus moliuskai moliuskus – ovaliąsias geldutes, taip pat
natūralias pievų ir miškų buveines. Šaltuonos upės slėnis LTJUR0011 (Jurbarko r. sav., Eržvilko
sen.) - svarbi Natura 2000 buveinių apsaugai (BAST) teritorija. Jos paskirtis išsaugoti kraujalakinio
10
melsvio (Maculinea teleius) populiaciją
11
3. LITERATŪRA1. Jurbarko rajono saugomos teritorijos. Wikipedia. [žiūrėta 2012-04-03]. Prieiga per internetą:
<http://lt.wikipedia.org/wiki/
%C5%A0ablonas:Jurbarko_rajono_saugomos_teritorijosParamakaimui.lt, raktinis žodis - zemes
konsulidacija>
2. Jurbarko rajono savivaldybė. Jurbarkas. [žiūrėta 2012-04-03]. Prieiga per internetą:
< http://jurbarkas.lt/index.php?-1975698208>
3. Saugomų teritorijų valstybinis kadastras. Valstybinės saugomos teritorijos. [žiūrėta 2012-04-03].
Prieiga per internetą:
<http://stk.vstt.lt/stk/default2.jsp?
bs=1&jsessionid=EDE055267929A1122DC10471E997BF35&lang=lt;>
4. Lapgitių botaninis draustinis. Ekologija. [žiūrėta 2012-01-02]. Prieiga per internetą:
< http://ekologija.blogas.lt/lapgiriu-botaninio-draustinio-staigmenos-9224.html>;
5. Šaltuonos botaninis -zoologinis draustinis. Dubysos regioninis parkas. [žiūrėta 2012-01-02].
Prieiga per internetą:
< http://dubysosrp.am.lt/VI/rubric.php?rubric_id=238>;
12