J.Kalvinas Ištrauka iš knygos „Krikščioniško gyvenimo pagrindai“ II-ojo tomo

5 skyrius

Argumentų, palankių laisvam žmogaus apsisprendimui, paneigimas

1.Nors žmogus nusideda iš būtinybės, jis daro tai laisvanoriškai. Aš daugiau

nekalbėčiau apie žmogaus laisvo apsisprendimo vergystę ir nelaisvę, jei ne tie, kurie, norėdami

suvedžioti apgaulinga nuomone, nesiektų paneigti to, ką aš pasakiau. Pirmiausia jie kalba daug

kvailysčių, kuriomis bando padaryti nekenčiamu tai, ko aš mokau, lyg tai būtų priešinga bendrai

žmonių patirčiai. Antra, norėdami atmesti tai, jie pasitelkia Šv.Rašto liudijimus. Aš atsakysiu į jų

puolimą ta pačia tvarka. Jie sako: „Jei nuodėmė yra daroma iš būtinybės, tuomet ji jau nėra

nuodėmė; o jei ji daroma laisvanoriškai, tuomet jos galima išvengti“. Pelagijus kovojo prieš

Augustiną tokiais pačiais argumentais, bet aš nenoriu vadinti mano priešininkų pelagijonais, kol

nepašviečiau jų paklydimo. Aš nesutinku, kad nuodėmė negali būti laikoma nuodėme vien dėl to,

kad daroma iš būtinybės. Aš taip pat nesutinku, kad jos galima išvengti, jei ji daroma laisvanoriškai.

Jei kažkas norėtų ginčytis su Dievu ir bandytų parodyti, jog jis negali elgtis kitaip, atsakymas yra

aiškus (aš pateikiau jį jau anksčiau1) t.y. ne nuo sūkūrimo, o nuo prigimties sugedimo priklauso tai,

kad žmonės gali norėti tik bloga, nes jie yra nuodėmės valdžioje. Juk iš ko kyla silpnumas, kuriuo

nedorėliai nori prisidengti, jei nei iš Adomo, kuris savo valia atsidavė velnio tironijai? Iš to kyla

nedorumas, kuris laiko mus taip surakintais, t.y. iš to, kad pirmasis žmogus atsitraukė nuo Kūrėjo ir

sukilo prieš Jį. Jei visi žmonės teisingai yra laikomi kaltais dėl Adomo sukilimo, tenegalvoja jie, jog

galės pasiteisinti šia būtinybe, kurioje aiškiai matosi jų pasmerkimo priežastis. Aš jau anksčiau

paaiškinau tai, pateikdamas demonų pavyzdį, kuris akivaizdžiai parodo, jog žmonės, nusidedantys

iš būtinybės, tuo pačiu daro tai laisvanoriškai. Ir priešingai, nors geri angelai negali patraukti savo

valios nuo gero, tai nereiškia, jog tai nėra jų valia. Tai labai aiškiai parodė Bernardas, sakydamas,

kad mes esame labiausiai apgailėtinti, nes mūsų būtinybė yra laisvanoriška; ir ji laiko mus surakintus

taip, jog mes esame nuodėmės vergai2. Antroji mūsų priešininkų argumentų pusė neturi jokios

vertės. Jie galvoja, kad viskas, kas yra daroma laisvanoriškai, yra daroma laisvai. Jau anksčiau aš

įrodžiau, kad mes darome laisvanoriškai daug dalykų, kurių pasirinkimas nėra laisvas.

2. Visos ydos yra teisingai baudžiamos ir visos dorybės teisingai atlyginamos. Jie taip

pat sako, kad, jei dorybės ir ydos nekyla iš laisvo apsisprendimo, tuomet atlyginti žmogui ar bausti

jį už jas yra kvaila. Aristotelis sugalvojo šį argumentą ir kartais jį pasitelkdavo Jonas Auksaburnis

bei Jeronimas. Šis neslepia, kad pelagijonai rėmėsi šiuo argumentu ir cituoja tokius jų žodžius: „Jei

Dievo malonė veikia mumyse, jai, o ne mums, kurie nieko nedarome, bus atlyginta.“3 .

Bausmės, kurias Dievas paskiria už nuodėmes, yra teisingos, nes nuodėmės kaltė yra

mumyse. Juk nesvarbu ar mes nusidedame laisvai, ar vergiškai pasirinkdami, jei nusidedame

norėdami, ypač, jei žmogus yra nusidėjėlis, nes yra nuodėmės vergas. O gerų darbų atlyginime argi

1 “Krikščioniško gyvenimo pagrindai” II t., 3 sk., 5 2 Sermones super Cantica Canticorum; nr.LXXXI 3 Against the Pelagians, I kn.

kvaila pripažinti, kad jis daugiau priklauso nuo Dievo gerumo negu nuo mūsų nuopelnų? Kiek kartų

Augustinas kartoja, kad Dievas apdovanoja ne mūsų nuopelnus, o savo dovanas; šis apdovanojimas

priklauso ne nuo mūsų nuopelnų, o nuo anksčiau gautų dovanų?4 Mūsų priešininkai tvirtina, kad

nuopelnai neturėtų jokios vietos, jei geri darbai netekėtų iš žmogaus laisvo apsisprendimo šaltinio,

tačiau jie labai klysta, galvodami, kad tokia jų nuomonė yra kažkas naujo. Juk Augustinas

kiekviename žingsnyje nedvejodamas mokė to, ką jie laiko kvailyste. Jis sakė: „Kokie yra visų

žmonių nuopelnai? Jėzus Kristus atėjo ne su atlygiu, kurį buvo skolingas mums, o su neužtarnauta

malone; Jis rado visus nusidėjėliais; tik Jis vienas buvo be nuodėmės ir išlaisvinantis iš jos“5. Ir

kitoje vietoje jis rašė: „Jei jums būtų duota tai, ko nusipelnėte, jūs vertas bausmės. Ką daryti? Dievas

nebaudžia jūsų bausme, kurios jūs vertas, o suteikia malonę, kurios jūs nevertas. Jei jūs norite

atmesti malonę, girkitės savo nuopelnais“6 ir: „Pats iš savęs jūs esate niekas; nuodėmės yra jūsų, o

nuopelnai Dievo; jūs esate vertas bausmės, o Dievas, suteikdamas jums gyvenimą, apdovanoja savo

dovanas, o ne jūsų nuopelnus“7. Augustinas taip pat mokė, kad malonė kyla ne iš nuopelnų, o

priešingai t.y. nuopelnai iš malonės. Toliau jis darė išvadą, kad Dievo dovanos yra anksčiau už visus

nuopelnus ir viską, ką Jis duoda, duoda dovanai, nes žmoguje nesuranda jokio motyvo, kuris

palenktų Jį išgelbėti jį8. Visuose Augustino raštuose galime surasti panašių minčių. Apaštalas

Paulius taip pat išlaisvintų juos iš šio jų paklydimo, jei jie norėtų išgirsti iš kur, pagal jį, kyla mūsų

palaiminimai ir amžinoji šlovė, kuria mes viliamės: „O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė;

kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.“(Rom.8:30). Kodėl, pagal

apaštalą, ištikimieji yra apdovanojami? Todėl, kad dėl Dievo gailestingumo, o ne dėl jų pastangų

jie buvo išrinkti, pašaukti ir išteisinti. Taigi nustokime tuščiai bijoti dėl to, kad nebūtų nuopelnų, jei

nebūtų žmogaus laisvo apsisprendimo. Juk atsitraukti nuo kelio, kurį rodo Šv.Raštas, yra didelė

kvailystė. „O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi lyg nebūtum gavęs?“(1Kor.4:7). Argi nematome, kad

šiuo klausimu apaštalas pašalina visą žmogaus laisvo apsisprendimo galią ir veiksmingumą bei

nepalieka jokios vietos jo nuopelnams? Dievas yra be galo geras ir dosnus, todėl apdovanoja

malones, kurias Jis pats suteikė, ir laiko jas tokiomis lyg jos kiltų iš mūsų, nes, suteikdamas jas,

priskyrė jas mums.

3.Tik Dievo išrinkimas daro žmones gerais. Toliau mūsų priešininkai griebiasi Jono

Auksaburnio žodžių: „Jei mes negalėtume pasirinkti bloga ar gera, tuomet visi žmonės turėtų būti

arba blogi, arba geri, nes visi turi tą pačią prigimtį“9. Panašiai kalba ir knygos „Pagonių pašaukimas“

autorius (ji visuotinai priskiriama Ambraziejui). Jis sako, kad nė vienas žmogus neatsitrauktų nuo

tikėjimo, jei Dievo malonė neleistų žmogaus valiai rinktis (II kn.). Man kelia nuostabą tai, kad šie

ypatingi žmonės pasidavė tokiai apgaulei. Kaip galėjo būti, jog Jonas Auksaburnis nesuprato, kad

tik Dievo išrinkimas daro skirtumą tarp žmonių!? Nesigėdykime pripažinti to, ką taip akivaizdžiai

tvirtina Paulius: „Nėra teisaus nė vieno“(Rom.3:10); bet prie jo žodžių pridėkime tai, kad tik iš

Dievo gailestingumo ne visi pasilieka savo nedorume. Kadangi visi iš prigimties turime tą pačią

ligą, išgydomi yra tik tie, kuriuos Dievas nori išgydyti. O kiti, kuriuos Jis teisingu savo teismu

palieka, vis labiau pūva, kol galiausiai supūva visai. Tik taip galima paaiškinti kodėl vieni išsilaiko

4 Augustinas, De gratia et libero arbitrio, VI sk. 5 Augustinas, laiškas nr.CLV, 2sk. 6 Augustinas, apie XXXI psalmę 7 Augustinas, apie LXX psalmę 8 Augustinas, pamokslas nr.CLXIX 9 Homilija nr.XXIII,5

iki galo, o kiti krenta pusiaukelėje. Juk pats išsilaikymas yra Dievo dovana, kurią Jis duoda ne

visiems, o tik tiems, kuriems nori. Jei klausiame kodėl vieni išsilaiko, o kiti-ne, atsakymas yra tik

vienas t.y. Dievas išlaiko savo galia pirmuosius, kad jie nepražūtų, o antriesiems nesuteikia tokios

pačios galios, nes juose nori apreikšti žmogaus nepastovumą.

4.Raginimai gyventi teisingai yra reikalingi. Mūsų priešininkai taip pat tvirtina, kad visi

raginimai, įspėjimai ir sudraudimai būtų tušti ir netgi kvaili, jei nusidėjėlis neturėtų savyje galios

paklusti. Augustinas buvo priverstas parašyti knygą „De Correptione et Gratia“, nes jo amžininkai

kėlė panašius klausimus. Joje jis plačiai atsako į visus jų argumentus ir galiausiai daro tokią jų

santrauką: „Žmogau, suprask, kas tau yra įsakoma ir ką tu turi daryti; kai esi sudraudžiamas dėl to,

ko nepadarei, suprask, jog dėl tavo kaltės tu neturi jėgų padaryti tai; kai šaukiesi Dievo, suprask iš

kur turi gauti tai, ko prašai.“(III sk.). Beveik apie tą patį jis kalba ir savo knygoje „De Spiritu et

Littera“ , kurioje moko, kad Dievas nematuoja savo įsakymų pagal žmogiškas jėgas, o, įsakęs tai,

kas teisinga, dovanai suteikia savo išrinktiesiems malonę ir galią išpildyti tai. Įrodyti tai neužima

daug laiko. Pirmiausia ne aš vienas laikausi tokios nuomonės. Taip kalbėjo ir Kristus bei Jo

apaštalai. Mūsų priešininkai geriau tegul rūpinasi kaip nugalės juos. Ar tuščiai Kristus, kuris sakė,

kad be Jo mes negalime nieko (Jono 15:5), sudraudžia ir baudžia tuos, kurie be Jo daro bloga? Argi

Jis neragino visų daryti gera? Kaip griežtai Paulius sudraudžia korintiečius dėl to, kad jie negyveno

meilėje (1Kor.3:3)! Vis dėlto toliau jis prašo Dievo malonės jiems, kad per ją jie galėtų gyventi

meilėje. Laiške Romiečiams jis tvirtina, jog teisumas priklauso ne „...nuo to, kuris trokšta, ar kuris

bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“(Rom.9:16), vis dėlto jis nenustoja jų raginti, sudrausti ir įspėti.

Kodėl mūsų priešininkai neįspėja Viešpaties, kad Jis tuščiai neprašytų pas žmones to, ką tik Jis gali

duoti? Kodėl jie neįspėja Pauliaus atleisti tiems, kurie nepajėgia nei norėti, nei bėgti, jei Dievo

gailestingumas nelydi jų ir kurio jiems trūksta, todėl jie nusideda? Tačiau tokie išvedžiojimai yra

tušti, nes Dievo doktrina remiasi į aiškų pamatą, jei mes matome jį. Iš tiesų Paulius parodo kiek

mažai yra verti mokymai, raginimai ir sudraudimai patys iš savęs žmogaus širdies pakeitime t.y.

„nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas-augintojas“(1Kor.3:7). Tik Jo veikimas

yra veiksmingas. Taip pat matome kaip griežtai Mozė įtvirtino Įstatymo paliepimus ir kaip uoliai

pranašai grąsino tiems, kurie sulaužydavo juos. Vis dėlto jie pripažino, kad žmonės pradeda suprasti

juos tik tuomet, kai gauna širdį, sugebančią suprasti; ir jos apipjaustymas bei akmeninės pakeitimas

kūniška yra Dievo darbas. Jis yra Tas, kuris įrašo savo įsakymus į mūsų širdis, ir galiausiai Jis,

pakeisdamas mūsų sielą, daro savo doktriną veiksminga.

5.Raginimai daro nepateisinamais nepaklusnius jiems. Galbūt kažkas paklaus: kam

tuomet reikalingi raginimai? Jei užsispyrusios širdies nedorėliai paniekina juos, jie bus kaip

liudijimas, kaltinantis juos tuomet, kai jie stovės prieš Dievo teismo sostą; ir dar daugiau: netgi

šiame gyvenime bloga jų sąžinė yra trikdoma jais. Juk kiek jie besistengtų paniekinti juos, netgi pats

begėdiškiausias žmogus negalėtų pasmerkti jų kaip blogų. Galbūt kažkas pasakys: „Ką gali padaryti

vargšas žmogus, jei jis neturi tokios širdies būsenos, kuri reikalinga paklusnumui“? Į tai aš atsakau

taip: kodėl žmogus ieško pasiteisinimų, jei dėl savo širdies kietumo yra kaltas tik jis pats? Todėl

nedorėliai, nors ir norėtų juoktis iš Dievo įspėjimų ir raginimų, prieš savo valią išsigąsta jų galios.

Raginimais Dievas ruošia tikinčiuosius priimti paklusnumo malonę. Pagrindinė

raginimų nauda yra matoma tikinčiuosiuose, kuriuose Dievas veikia visus dalykus savo Dvasia, bet

Jis vis tiek naudoja savo žodį šiam darbui ir šis veikia juose veiksmingai, o ne tuščiai. Pripažinkime

šią didžią tiesą: visa tikinčiųjų galia kyla iš Dievo malonės, kaip pranašas ir sako: „Aš duosiu jiems

vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią (...) kad jie laikytųsi mano įsakymų ir vykdytų mano

valią.“(Ezech.11:19,20). Galbūt kažkas klausia kodėl jie yra mokomi to, ką turi daryti, ir

nepaliekami Šventajai Dvasiai vesti juos; kodėl jie yra raginami, jei negali veikti greičiau negu

Šventoji Dvasia veda juos; kodėl jie yra baudžiami, kai nusižengia, juk jie neišvengiamai krenta dėl

savo kūno silpnumo. Į visus tokius klausimus aš atsakau štai kaip: ech, žmogau, kas jūs esate, kad

duotumėte įsakymus Dievui? Jei Viešpats nori per raginimus paruošti mus priimti malonę jų

išpildymui, nejaugi jūs galite kritikuoti ir atmesti tokią tvarką, kurią Jis nusprendė įsteigti? Jei

raginimai ir įspėjimai tik įtikintų tikinčiuosius dėl jų nuodėmės, jau vien dėlto to jie negalėtų būti

laikomi nenaudingais. Tačiau jie tinka ir įkvėpti jų širdyse meilę teisumui, atsisakyti tingumo ir

žalingų malonumų bei pagimdyti jose nepaykantą nuodėmei ir nepasitenkinimą ja, kai Šventoji

Dvasia veikia viduje. Taigi, kas drįs pasakyti, kad jie yra nereikalingi? Jei kažkas ieško dar aiškesnio

paaiškinimo, aš pasakysiu štai ką: Dievas veikia savo išrinktuosiuose dviem būdais: pirma, jų viduje

per savo Dvasią; antra, iš išorės per savo žodį. Savo Dvasia Jis apšviečia jų protą ir keičia jų širdis,

kad taip jie pamiltų tiesumą ir laikytųsi jo; taip Jis padaro juos naujais kūriniais. O savo žodžiu Jis

pažadina ir lenkia juos ieškoti bei trokšti tokio pakeitimo. Abiem atvejais Jis parodo savo rankos

galią, veikiančią pagal Jo nutarimą.

Dievo žodis, skirtas atmestiesiems, nepakeičia jų, bet pasiekia kitą tikslą t.y. jis apkaltina

jų sąžinę šiame pasaulyje ir taip teismo dieną jie bus dar labiau nepateisinami. Kristus sako, kad

„...niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas nepatraukia jo (...) kas išgirdo iš Tėvo ir

pasimokė, tas ateina pas mane.“(Jono 6:44-45), tačiau dėl to Jis nenustojo mokyti ir karštai raginti

tuos, kurie turi būti pamokyti viduje per Šventąją Dvasią, pasinaudoti tuo, ką girdėjo. O kalbant

apie atmestuosius, Paulius įspėja, kad doktrina nėra nenaudinga jiems, nes ji yra jiems mirties

kvapas mirčiai (2Kor.2:16), vis dėlto ji yra malonus kvapas Dievui.

6.Įstatymas ir paliepimai. Mūsų priešininkai stengiasi naudoti daug Šv.Rašto pavyzdžių.

Jei jie nenugali mūsų, pasitelkdami tas pačias vietas, kaip ir mes, tai bent bando prispausti mus jų

gausa. Tačiau kaip ir kare, kuriame žmonės, nemokantys kariauti greitai patiria pralaimėjimą ir

pabėga, taip ir man nėra sunku atremti jų argumentus, nesvarbu kaip įtikinančiai jie beatrodytų.

Kadangi visos jų minimas Biblijos vietas galima padalinti į keletą bendrų temų, todėl aš atsakysiu

pagal jas ir neatsakinėsiu į kiekvieną jų pateiktą Šv.Rašto eilutę. Pirmiausia jie labai pabrėžia

Įstatymo paliepimus, nes galvoja, jog šie visiškai atitinka mūsų jėgas ir mes galime padaryti viską,

ko jie reikalauja. Šie mokytojai matuoja žmogaus jėgas pagal juos. Jie sako: arba Dievas tyčiojasi

iš mūsų, įsakydamas būti šventais, paklusniais, pamaldžiais, tyrais ir nuolankiais bei drausdamas

netyrumą, stabmeldystę, nesąžiningumą, pyktį, vagystes, išdidumą; arba Jis nereikalauja daugiau

negu mes galime padaryti. Visus jų minimus paliepimus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmieji

įsako žmogui atsigręžti į Dievą; antrieji paprasčiausiai įsako laikytis Įstatymo; tretieji įsako

išsilaikyti Dievo malonėje, kurią Jis suteikė. Pirmiausia pažiūrėkime į visus juos bendrai, o paskui

į kiekvieną grupę atskirai.

Dievas parodo mums savo paliepimais mūsų nepajėgumą. Įprotis matuoti žmogiškas

jėgas pagal Įstatymo paliepimus yra labai senas ir aš sutinku, jog tai turi tam tikrą tiesos išorę. Vis

dėlto aš esu įsitikinęs, jog visa tai kyla iš didelio Dievo Įstatymo nepažinimo. Tie, kurie įsižeidžia,

išgirdę, kad neįmanoma išpildyti Įstatymo, pirmiausia pasitelkia tokį argumentą (nors ir labai

silpną): tuomet Įstatymas buvo duotas tuščiai. Tačiau jis praranda galią, jei prisiminsime, ką Paulius

kalbėjo apie Įstatymą. Juk ką nori pasakyti šie jo žodžiai: „Per Įstatymą tik pažįstame

nuodėmę“(Rom.3:20); „Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo.“(Rom.7:7);“Tad

kam gi reikalingas Įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų...“(Gal.3:19); „Be to, Įstatymas

įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų.“(Rom.5:20). Ar tuo Paulius nori pasakyti, kad

Įstatymas tam, jog nebūtų duotas tuščiai, buvo duotas pagal mūsų jėgas? Vis dėlto daugelyje vietų

jis moko, kad Įstatymas reikalauja daugiau negu mes galime padaryti ir tuo jis nori įtikinti mus dėl

mūsų silpnumo ir menkos jėgos. Pagal Įstatymo apibrėžimą, kurį duoda pats apaštalas, jo tikslas ir

išpildymas yra meilė (1Tim.1:5); ir, melsdamas Dievo, kad Jis pripildytų ja tesalonikiečių širdis,

akivaizdžiai parodo, kad tuščiai skamba Įstatymas mūsų ausyse, jei Dievas nepalenkia mūsų širdies

link to, ko jis moko (1Tes.3:12).

7.Įstatymas turi ir malonės, per kurią mes galime paklusti, pažadus. Iš tiesų, jei

Šv.Raštas nemokytų nieko daugiau, kaip tik tai, kad Įstatymas yra gyvenimo taisyklė, pagal kurią

mes turime reguliuoti savo veiksmus ir mintis, aš sutikčiau su jų nuomone. Tačiau Biblija nuolat ir

aiškiai moko apie įvairų Įstatymo pritaikymą, todėl geriau pažiūrėti į tai, ką Įstatymas gali padaryti

žmoguje. Mūsų nagrinėjamoje temoje Įstatymas parodo, ką mes turime daryti ir tuoj pat moko, kad

galia ir sugebėjimas paklusti jam kyla iš Dievo. Tai reiškia, kad mes turime prašyti jų pas Jį. Jei

mums tik būtų duoti įsakymai be jokių pažadų, tuomet mes turėtume išbandyti savo jėgas, kad

įsitikintume ar turime jų pakankamai išpildyti tam, kas įsakoma. Tačiau paliepimus lydi pažadai,

kurie moko, kad mums reikia ne tik Dievo malonės pagalbos, bet ir visos mūsų jėgos bei visi

sugebėjimai remiasi į ją, todėl akivaizdu, jog mes ne tik nesame gabūs laikytis Įstatymo, bet netgi

visiškai beviltiški prieš Jį. Todėl priešininkai tegul netrikdo mūsų su įtikinėjimais, jog mūsų jėgos

atitinka Įstatymo reikalavimus, lyg Viešpats pritaikė teisumo normas, kurias skelbia Jo Įstatymas,

mūsų silpnumui. Geriau per pažadus apsvąrstykime kiek siekia mūsų nepajėgumas, nes tiek mums

reikia Dievo malonės.

„Kas gali tikėti“- toliau sako priešininkai,- „jog Dievas paskelbė savo Įstatymą kelmams

ar akmenims? Tačiau aš nenoriu įtikinti tuo. Juk bedieviai nėra akmenys ar kelmai, kai pamokyti

Įstatymo apie tai, jog jų geiduliai yra priešingi Dievui, tampa kaltais pagal savo pačių sąžinės

liudijimą. O tikintieji irgi nėra akmenys, kai, įspėti dėl savo silpnumo, nukreipia akis į Dievo

malonę. Aš visiškai sutinku su tuo, ką sako Augustinas: „Dievas įsako tai, ko mes nepajėgiame

išpildyti, kad taip suprastume, ko mums reikia prašyti“10 ir: „Įsakymų nauda yra didelė, jei taip yra

vertinama laisva valia, tai Dievo malonė yra dar vertingesnė.“11, „Tikėjimas pasiekia tai, ką

Įstatymas įsako; ir Įstatymas įsako, kad tikėjimas pasiektų tai, ką Įstatymas įsakė; Dievas reikalauja

iš mūsų tikėjimo ir neranda mumyse to, ko reikalauja, jei Jis neduoda tai, ką nori surasti.“12 ir

galiausiai: „Dievas teduoda tai, ką įsako, ir tada teįsako, ką nori.“13.

8.Dievas įsako mums atsiversti ir atverčia. Mes suprasime tai geriau, jei ištirsime tris

paliepimų grupes, apie kurias jau kalbėjau. Daugelį kartų Viešpats Įstatyme ir Pranašuose įsako

atsiversti. Tačiau, kita vertus, vienas pranašas sako: „Sugrąžink mane iš aš sugrįšiu (...) kai buvau

10 Augustinas, De gratia et libero arbitrio, XVI sk. 11 Augustinas, laiškas nr.CLXVII 12 Augustinas, Homilija 29 13 Augustinas, Išpažinimai, X kn., XXIX sk.

pamokytas-mušiausi į krūtinę...“(Jer.31:18,19). Mums taip pat įsakoma apsipjaustyti savo širdis

(Pakart.Įst.10:16), bet vėliau įspėjama, kad toks apipjaustymas vyksta Jo ranka (Pakart.Įst.30:6).

Nuolat yra reikalaujama naujos širdies, bet taip pat tvirtinama, kad tik Viešpats gali duoti ją

(Ezech.36:26). Augustinas sako, kad tai, ką Dievas pažada, mes darome ne savo laisva valia nė iš

savo prigimties, o Dievas padaro tai per savo malonę14. Tai yra penktoji taisyklė, kurią šis mokytojas

pabrėžia tarp visų krikščioniškų taisyklių t.y. mes turime aiškiai matyti skirtumą tarp Įstatymo ir

pažadų arba tarp įsakymų ir malonės15. Kas dabar pasakys tie, kurie teigia, jog žmogus turi galią

išpildyti paliepimus ir tokiu būdu sumenkina Viešpaties malonę, per kurią jie yra išpildomi?

Dievas įsako ir suteikia paklusnumą be išsilaikymą. Antroji paliepimų grupė nesukelia

jokių sunkumų. Jie įsako mums gerbti Dievą, tarnauti Jam ir gyventi pagal Jo valią, daryti tai, ką Jis

įsako ir išpažinti Jo mokymą. Tačiau daugelyje vietų tvirtinama, kad visas teisumas, šventumas ir

dorumas, esantis mumyse, yra Jo dovana.

Trečiajai grupei priklauso tas raginimas, kuriuo Paulius ir Barnabas įkvėpdavo

tikinčiuoius: ...Jie, kalbėdami jiems, įtikinėjo pasilikti Dievo malonėje“(Apd.13:43). Tačiau tas pats

Paulius kitoje vietoje parodo pas ką reikia prašyti šios išsilaikymo galios: „Pagaliau, mano broliai,

būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėgoje“(Ef.6:10) ir kitoje vietoje įsako neliūdinti Šventosios

Dvasios, kuria buvome užanspauduoti atpirkimo dienai (Ef.4:30), bet žmonės negali padaryti to, ko

jis prašo, todėl jis meldžia Dievo, kad Jis suteiktų tai tesaloniškiečiams t.y. kad Jo galia padarytų

juos vertais Jo švento pašaukimo ir išpildytų juose viską, ką Jis iš savo gerumo yra sumanęs jiems

(2Tes.1:11). O antrame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie aukas, apaštalas giria gerą ir šventą

tikinčiųjų valią, tačiau tuoj pat dėkoja Dievui, kad Jis palenkė Titą raginti juos. Taigi, jei Titas be

Dievo įkvėpimo negalėjo nė atverti burnos raginimams, kaip šventieji galėtų gyventi meilėje, jei

Dievas pirmiausia nepaliestų jų širdžių?

9. Zacharijo 1:3 neįtvirtina laisvo pasirinkimo. Patys gudriausi diskutuoja apie šias

vietas, nes sako, kad visa tai netrukdo mums sujungti savo jėgų su Dievo malone ir taip Jis padeda

mūsų silpnumui. Taip pat jie cituoja pranašų knygų vietas, kuriose atrodo, jog mūsų atsivertimo

darbą Dievas dalinasi su mumis. „Gręžkitės į mane, tai Aš gręšiuosi į jus.“(Zach.1:3). Kokia yra

pagalba, kurią Dievas suteikia mums, mes jau kalbėjome anksčiau (7-8posk.) ir to nereikia vėl

kartoti, nes tai tik patvirtina, jog mūsų priešininkai tuščiai priskiria žmogui sugebėjimą išpildyti

Įstatymą vien dėl to, kad Dievas reikalauja paklusnumo jam. Akivaizdu, kad Dievo malonė yra

reikalinga išpildyti tai, ką Jis įsako, ir būtent šiam tikslui ji yra pažadėta. Čia aiškiai matome, kad iš

mūsų yra reikalaujama daugiau negu mes galime daryti ir kiek galime sumokėti. Mūsų priešininkai

niekaip negali iškreipti to, ką sako Jeremijas t.y. kad sandora, sudaryta su senąją tauta, buvo

panaikinta ir neturi jokios vertės, nes ji apėmė tik raidę. Ji galėjo būti veiksminga tik sujungus raidę

su Dvasia, kuri suminkština mūsų širdis paklusnumui (Jer.31:32).

Netgi Viešpaties žodžiai „Gręškitės į mane , tai Aš gręšiuosi į jus“ neturi jokios naudos

mūsų priešininkams jų klaidos įtvirtinime. Dievo atsigręžimą mes turime suprasti ne kaip malonę,

kuria Jis pakeičia mūsų širdis atgailai ir gyvenimo šventumui, o Jo geros valios ir meilės mums

liudijimą. Panašiai kartais yra sakoma, kad Dievas atsitraukia nuo mūsų, kai išbando mus ir siunčia

14 Augustinas, De gratia Christi et de peccato originali, I kn. 15 Augustinas, De doctrina christiana, IIIl kn., XXXIII sk.

sunkumus. Izraelio tauta, kęsdama nelaimes, dejavo, kad Dievas paliko ir apleido ją, tačiau Viešpats

atsako, jog jai niekada nepritruks Jo palankumo ir meilės, jie ji sugrįš į teisingą kelią ir tarnaus Jam.

Taigi, jei remiantis šia vieta bandoma padaryti išvadą, jog atsivertimas yra Dievo ir mūsų bendras

darbas, ji yra neteisingai pritaikoma. Čia aš trumpai kalbėjau šia tema, nes plačiau apie ją mes

kalbėsime nagrinėdami Įstatymą.

10. Šv.Rašto pažadų suteikimas turi tam tikrą tikslą. Antrasis būdas, kuriuo jie bando

įrodyti savo teiginius, nedaug skiriasi nuo pirmojo. Jie pasitelkia pažadus, kuriuose atrodo, kad

Dievas sudaro sutartį su mumis. Pavyzdžiui: „Ieškokite gera, o ne pikta, kad išliktumėte

gyvi.“(Amoso 5:14), „Jei noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes, bet jei jūs priešinsitės

ir maištausite, jus praris kardas“. Taip kalbėjo Viešpats.“(Izaijo 1:19-20), „Jei pašalinsi savo

bjaurystes, tau nereikės bėgti nuo manęs.“(Jer.4:1), „Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo,

balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas,

išaukštins tave virš visų žemės tautų.“(Pakart.Įst.28:1) ir pan. Jie galvoja, kad Dievas šaipytųsi iš

mūsų, atiduodamas šiuos dalykus į mūsų rankas, jei nei mūsų valia, nei jėgos negalėtų daryti juos

arba nedaryti. Iš tiesų atrodo, kad toks argumentas yra rimtas ir iškalbingi žmonės gali jį dar labiau

išplėsti. Jie gali teigti, kad Dievas būtų labai žiaurus, priskirdamas tik mums kaltę už tai, jog mes

negalime pasilikti Jo malonėje ir taip gauti visus Jo palaiminimus, jei mūsų valia nebūtų laisva ir

pati sau šeimininkė; kad Dievo gerumas būtų labai abejotinas, jei Jis ragintų mus priimti Jo

palaiminimus, nors mes negalime džiaugtis jais; kad Jo pažadai tokiu atveju priklauso nuo to, kas

neįmanoma. Kitoje vietoje mes kalbėsime apie pažadus, kurie turi savyje tam tikras sąlygas, ir

aiškiai pamatysime, jog nėra jokios prieštaravimo, nors ir neįmanoma išpildyti jų. O dabar aš

nesutinku, kad Viešpats yra žiaurus su mumis, kai ragina ir kviečia mus džiaugtis Jo dovanomis,

nors ir žino, kad mes nesame pajėgūs tam. Pažadai yra siūlomi tiek tikintiesiems, tiek nedorėliams

ir jie išpildo savo tikslus tiek vieniems, tiek kitiems. Kaip Viešpats savo įsakymais žadina nedorėlių

sąžinę, kad ji, pamiršusi Jo teismus, nemiegotų savo nuodėmių malonumuose, taip savo pažadais

Jis tam tikru būdu leidžia jiems aiškiai pamatyti, kad jie neverti Jo gerumo. Juk kas paneigs, kad

Viešpats teisingai ir tinkamai daro gera tiems, kurie gerbia Jį, ir baudžia tuos, kurie paniekina Jį?

Todėl Viešpats elgiasi teisingai ir tinkamai, kai nedorėliams, esantiems nuodėmės jungo nelaisvėje,

iškelia sąlygą nusigręžti nuo savo blogo gyvenimo ir tuomet Jis palaimins juos; nors tai yra skirta

tik tam, kad nedorėliai suprastų, jog dėl teisingų priežasčių jie negauna palaiminimų, kurie yra skirti

tiems, kurie iš tiesų gerbia Dievą. Kitas vertus, kadangi Dievas visais būdais stengiasi palenkti

tikinčiuosius šauktis Jo malonės, nekeista, kad tam Jis naudoja ne tik pažadus, bet ir paliepimus.

Mokydamas savo paliepimuose apie tai, kokia yra Jo valia, Jis įspėja mus dėl mūsų menkumo, ir

leidžia suvokti kokie priešiški esame Jo valiai ir tuo pačiu mes palenkiami šauktis Jo Dvasios, kuri

vestų mus teisingu keliu. Tačiau paliepimai nepažadina mūsų iš tingumo pakankamai, todėl Viešpats

prideda pažadus, kurie patraukia mus savo malonumu mylėti tai, ką Jis įsako daryti. Kuo labiau mes

mylime teisumą, tuo karščiau ieškome Dievo malonės. Tokiais paraginimais- „jei norėsite“, „jei

girdėsite“-Dievas nesuteikia mums laisvės nei norėti, nei girdėti, vis dėlto Jis nesišaipo iš mūsų

nepajėgumo, nes tokiu būdu Jis suteikia didelį palaiminimą saviesiems ir tuo pačiu nedorėliai yra

dar labiau verti pasmerkimo.

11.Šv.Rašto įspėjimai nėra tušti. Taip pat mūsų priešininkai pasitelkia tas vietas, kuriose

Dievas priekaištauja Izraelio tautai dėl jos nedėkingumo, nes tik Jo gerumo dėka jie gavo tokius

palaiminimus. Pavyzdžiui: „Amalekiečiai ir kaananiečiai yra prieš jus. Jūs žūsite nuo kardo, nes

neklausėte Viešpaties, todėl Viešpats nebus su jumis.“(Skaičių 14:43), „Kadangi dabar jūs darote

tuos pačius darbus-sako Viešpats- ir Aš kalbėjau jums anksti atsikeldamas, bet jūs neklausėte, jus

šaukiau, bet jūs neatsiliepėte (...) Aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.“(Jer.7:13-14), „...jie

neklausė Tavęs, nesilaikė Įstatymo ir nedarė, ką jiems buvai įsakęs. Todėl baudei juos, užleisdamas

šitą nelaimę.“(Jer.32:23). Kaip galima taip priekaištauti tiems, sako jie, kurie į tai gali atsakyti: „Iš

tiesų mes troškome tik kelstėjimo ir bijojome nelaimės, bet nepaklusome Dievui ir neklausėme Jo

balso, kad išvengtume blogo, tik todėl, kad būdami nuodėmės vergai, negalime padaryti nieko kito.

Todėl Dievas be jokios priežasties priekaištauja mums dėl blogio, kurį mes kenčiame. Juk mes

negalime jo išvengti“.

Nedorėlių sąžinė įtikina juos dėl blogos jų valios. Jie yra teisingai baudžiami.

Atsakydami mūsų priešininkams, praleiskime būtinybės pretekstą, kuris yra kvailas ir

nereikšmingas, ir paklauskime ar jie gali teigti, jog nenusidėjo. Jei jie sutinka, jog nusidėjo, tuomet

Dievas nebe priežasties kaltina juos tuo, kad dėl jų pačių kaltės jie kenčia. Ar jie gali paneigti, kad

jų užsispyrimo priežastis buvo jų nedora valia? Jei jie randa savo viduje blogio šaltinį, kodėl bando

ieškoti kitų išorinių priežasčių, kuriomis pridengtų tai, jog jie patys yra savo pražūties autoriai?

Taigi, jei tiesa, kad nusidėjėliai dėl savo pačių kaltės praranda Dievo palaiminimus ir yra Jo rankos

baudžiami, jie teisingai gali girdėti tokius priekaištus iš Dievo lūpų. Galiausiai, jei jie užsispyrusiai

pasilieka blogyje, tegul nelaimėse pasimoko kaltinti savo nedorumą ir nekęsti jo, o ne kaltinti Dievą

ir laikyti Jį per daug griežtu. Ir jei jie dar galutinai neužkietėjo, jei juose dar yra kažkiek

sąžiningumo, tegul piktinasi savo nuodėmėmis ir nekenčia jų, nes dėl jų jie yra nelaimingi ir

pražuvę; tegul atgailauja ir iš visos širdies pripažįsta, kad yra tiesa tai, dėl ko Dievas priekaištauja

jiems. Būtent tokį poveikį turėjo priekaištai, kuriuos pranašai sakė, šventiesiems. Tai akivaizdu iš

tos ypatingos Danieliaus maldos (Dan.9sk.).

Kalbant apie pirmąją naudą, mes turime judėjų pavyzdį, kuriems Jeremijas Dievo

paliepimu parodo jų nelaimių priežastis, nors ir negalėjo įvykti daugiau negu Viešpats buvo pasakęs

anksčiau. „Kai tu kalbėsi šitus žodžius, jie neklausys tavęs, kai juos šauksi, jie neatsilieps

tau“(Jer.7:27). Kodėl pranašas kalbėjo kurtiems? Todėl, kad jie per jėgą suvoktų, jog yra tiesa, ką

jie girdėjo t.y. jog yra baisi šventvagystė kaltinti Dievą dėl savo nelaimių, kai dėl jų yra kalti tik jie

patys.

Taigi šiais trimis paaiškinimais kiekvienas gali lengvai išsilaisvinti iš tos begalybės

liudijimų, kuriuos Dievo malonės priešai bando pateikti tiek apie Dievo paliepimus, tiek apie Jo

priekaištus nusidėjėliams, norėdami įtvirtinti žmogaus laisvo apsisprendimo stabą. Judėjų gėdai

psalmė sako: „...kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima

Dievui.“(Psal.78:8). Kitoje psalmėje pranašas ragina savo amžininkus neužkietinti širdžių

(Psal.95:8) ir teisingai visą maišto kaltę priskiria žmogaus nedorumui. Tačiau iš to yra neteisingai

daroma išvada, kad širdis gali linkti į vieną ar kitą pusę. Tik Dievas yra Tas, kuris palenkia ją.

Pranašas sako: „Palenkiau savo širdį vykdyti Tavo nuostatus, tai darysiu dabar ir

visados“(Psal.119:112), nes jis uoliai ir linksmai atsidavė Viešpačiui, tačiau jis nesako, jog buvo

tokio polinkio autorius, nes toje pačioje psalmėje pripažįsta, kad tai yra Dievo dovana. Prisiminkime

Pauliaus įspėjimą, kuriuo jis ragina tikinčiuosius rūpintis savo išgelbėjimu su baime ir drebėjimu,

nes Dievas veikia juose ir norą, ir darbą (Fil.2:12-13). Tiesa, jis įsako jiems veikti ir nebūti tingiais,

tačiau, ragindamas daryti tai su baime ir drebėjimu, jis pažemina juos, parodydamas, kad tai, ką

Dievas įsako daryti, yra Jo pačio darbas. Tuo apaštalas moko, kad ištikimieji veikia pasyviai, jei taip

galima pasakyti, nes dangus suteikia jiems malonę ir galią veikti, kad taip jie nepriskirtų sau nė

vieno dalyko nė didžiuotųsi savimi. Ir Petras, ragindamas praturtinti tikėjimą dorybe (2Petro 1:5),

nepriskiria mums vienos darbo dalies lyg mes patys kažką galėtume padaryti, o tik pažadina mus iš

kūniško tingumo, kuris dažnai užgožia tikėjimą. Apie tai kalba ir Paulius: „Negesinkite

Dvasios“(1Tes.5:19), nes daug kartų tingumas apima tikinčiuosius, jei jie nėra pažadinami. Jei

kažkas vis dar nori daryti iš to išvadą, kad tikintieji turi galią išlaikyti jiems suteiktą šviesą, lengvai

galime apšviesti jų neišmanymą, nes tas pats uolumas, kurio prašo apaštalas, ateina tik iš Dievo.

Taip pat dažnai mes esame raginami apsivalyti nuo bet kokios nešvaros (2Kor.7:1), vis dėlto

Šventoji Dvasia pasilieka galią pašventinti tik sau. Taigi iš Jono žodžių akivaizdu, kad tai, kas

išskirtinai priklauso Dievui, mums yra priskiriama per tam tikrą suteikimą. „Kiekvienas gimęs iš

Dievo, saugo save...“-sako apaštalas (1Jono5:18). Laisvos valios apaštalai ypatingai pabrėžia šią

vietą lyg Jonas čia sakytų, kad mūsų išgelbėjimas iš dalies priklauso nuo Dievo galios, ir iš dalies

nuo mūsų. Lyg šis saugojimasis, apie kurį kalba apaštalas, nebūtų taip pat suteiktas mums iš

dangaus. Juk Kristus prašė Tėvo saugoti mus nuo blogio ir piktojo. Ir mes žinome, kad tikintieji,

kovodami prieš velnią, pasiekia pergalę ne kažkokiais kitais, o tik Dievo ginklais. Dėl šios

priežasties Petras, įsakęs apvalyti sielas per paklusnumą tiesai (1Petro 1:22), prideda kaip jas

apvalyti: „Per Dvasią“. Galiausiai Jonas keliais žodžiais įrodo kiek mažai yra vertos ir kiek mažai

gali žmogiškos jėgos dvasinėje kovoje. Tai akivaizdu iš jo žodžių: „Kas gimęs iš Dievo, nedaro

nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla.“(1Jono 3:9) ir kitoje vietoje parodo to priežastį: „...štai

pergalė nugalinti pasaulį-mūsų tikėjimas.“(1Jono5:4).

12.Pakart.Įst.30:11-14 paaiškinimas. Vis dėlto mūsų priešininkai griebiasi Mozės

įstatymo eilučių, kurios atrodo yra visiškai priešingos tam, apie ką aš kalbu. Viešpats, paskelbęs

tautai Įstatymą, sako: „Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu tau, nėra tau per sunkus nė

nepasiekiamas. Jis ne danguje (...) žodis yra labai arti tavęs-tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį

vykdytum.“(Pakart.Įst.30:11,14). Jei šie žodžiai yra suprantami tik kaip paliepimas, aš pripažįstu,

kad man bus sunku atsakyti, nes, nors ir teigčiau, kad čia kalbama tik apie tai, jog lengva suprasti,

o ne išpildyti juos, vis tiek liks abejonių. Tačiau apaštalas, kuris yra nuostabus aiškintojas, apsaugo

mus nuo bet kokių dvejonių, tvirtindamas, kad Mozė čia kalba apie Evangelijos doktriną

(Rom.10:8). Jei kažkas ir išdrįstų teigti, jog Paulius iškreipė šias eilutes, pritaikydamas jas

Evangelijai, nors toks teiginys skamba labai nedorai, vis dėlto be apaštalo autoriteto kai kurie kiti

dalykai patvirtina tai. Jei Mozė būtų kalbėjęs tik apie įsakymus, tauta būtų prisipildžiusi tuščio

pasitikėjimo. Juk ar jie nebūtų žlugę, jei būtų norėję laikytis Įstatymo savo jėgomis lyg tai būtų

lengva padaryti? Kur yra tas lengvumas jo išpildyme, jei mūsų prigimtis nepajėgia to padaryti ir

nėra nė vieno žmogaus, kuris nesukluptų, bandydamas eiti šiuo keliu? Todėl akivaizdu, kad Mozė

čia kalbėjo apie gailestingumo sandorą, kuri buvo paskelbta kartu su Įstatymu. Jis ką tik sakė, jog

mūsų širdis privalo būti apipjaustyta (Pakart.Įst.30:6), jei mes norime mylėti Dievą; ir toliau Dievas

kalba apie lengvumą vykdyti tai, ką įsako, ne žmogaus galia, o Šventosios Dvasios pagalba, kuri

galingai atbaigia savo darbą mūsų silpnume. Todėl šias eilutes mes turime suprasti ne tik kaip

įsakymus, bet ir kaip Evangelijos pažadus, kurie nė iš tolo nepriskiria mums sugebėjimo pasiekti

teisumą, o greičiau paneigia tai. Pagal Paulių išgelbėjimas, apreiškiamas Evangelijoje, yra

pasiekiamas ne pagal sunkias ir neįmanomas Įstatymo sąlygas t.y. išgelbėjimą gali pasiekti tik tas,

kuris išpildė visus paliepimus, o tik su viena lengva sąlyga, ir tai paliudija, jog laisvai mums buvo

suteiktas Dievo gailestingumas. Taigi ši Senojo Testamento vieta visiškai netinka siekiant įtvirtinti

laisvą žmogaus apsisprendimą.

13.Dievas, norėdamas pažeminti mus ir nukreipti į savo malonę, kartais patraukia

savo malones kuriam laikui. Mūsų priešininkai taip pat, kaip argumentą, pasitelkia tuos liudijimus,

pagal kuriuos matome, jog Dievas kartais patraukia savo malonę nuo žmonių, kad būtų aišku į kurią

pusę jie pasuks. Pavyzdžiui Ozėjo knygoje skaitome: „Aš pasitrauksiu, kol jie pripažins savo kaltę

ir ieškos mano veido.“(Ozėjo 5:15). „Nejaugi Viešpats tikisi, kad Izraelis ieškos Jo, jei jų širdys

nėra pajėgios palinkti į vieną ar kitą pusę? Lyg Dievas per savo pranašus nuolat neparodytų savo

pykčio ir noro palikti savo tautą, kol ji pakeis savo gyvenimo būdą“-sako jie. Tačiau kokias išvadas

jie gali daryti iš tokių grąsinimų? Jei jie bando įrodyti, kad tauta, palikta Dievo, gali pati atsigręžti į

Jį, tuomet turi prieš save visą Šv.Raštą. O jei jie pripažįsta, kad tokiam atsigręžimui būtina Dievo

malonė, kodėl tuomet ginčijasi su mumis? Galbūt jie pasakys, kad sutinka, jog Dievo malonė yra

būtina čia, bet tokiu būdu, jog žmogus kažką daro iš savo pusės. Kaip jie įrodys tai? Akivaizdu, kad

nei pagal ką tik minėtas, nei kitas eilutes, nes viena yra sakyti, jog Dievas palieka žmogų tam, kad

pamatytų, kuris jis nueis, ir visai kita tvirtinti, kad jis gali padėti sau.

Galbūt jie paklaus ką norima pasakyti šiais dviem kalbėjimo būdais? Štai ką: Dievas tarsi

sakytų: „Kadangi ši tauta nekreipia dėmesio į mano patarimus, raginimus ir sudraudimus, Aš

pasitrauksiu nuo jos trumpam ir tegul ji kenčia mano tyloje. Galbūt, kęsdama didelius sunkumus, ji

prisimins mane ir ieškos manęs.“ Kai sakoma, kad Dievas pasitrauks nuo tautos, reiškia, kad atims

iš jos savo žodį. O kai sakoma, kad Jis nori matyti, ką žmonės darys, kai Jis pasitrauks, reiškia, kad

Jis slaptai išbandys juos kurį laiką įvairiais sunkumais. Ir viena, ir kita Viešpats daro tam, kad

pažemintų mus. Juk jei Jis savo Dvasia nesuteiktų mums gerumo, sunkumų bausmė nepakeistų, o

tik sudaužytų mus. Taigi mūsų priešininkai apgaulingai nusprendžia, kad žmogus turi savyje jėgų,

kai Dievas, įpykęs nuo pastovaus mūsų užsispyrimo ir pavargęs nuo jo, apleidžia mus kuriam laikui

(patraukdamas nuo mūsų savo žodį, per kurį tam tikru būdu suteikia mums savo artumą) ir stebi, ką

mes darysime. Jis daro visa tai tik dėl to, kad priverstų mus pripažinti, kad patys iš savęs mes nieko

negalime ir esame niekas.

14.Iš savo gerumo Dievas priskiria mums tai, ką iš savo malonės suteikia. Mūsų

priešininkai taip pat teigia, kad ne tik žmonės, bet ir Šv.Raštas sako, jog geri darbai yra mūsų ir mes

darome ne tik tai, kas nepatinka Dievui, bet ir tai, kas patinka Jam; ir jei mums yra įskaitomos

nuodėmės, nes jos kyla iš mūsų, tai taip pat mums turi būti įskaityti ir geri darbai. Juk būtų kvaila

sakyti, kad mes darome darbus, kuriuos Dievas įkvepia mus daryti, jei patys iš savęs esame tokie

nepajėgūs kaip akmuo. Todėl jie daro išvadą, kad nors Dievo malonė yra pagrindinis veikėjas, tačiau

anksčiau minėti išsireiškimai reiškia, kad ir mes turime tam tikrą įgimtą galią veikti. Jei mūsų

priešininkai pabrėžtų tik pirmąjį punktą t.y. kad geri darbai yra vadinami mūsų darbais, aš

priminčiau jiems, jog ir duona, kurios mes prašome pas Dievą, yra vadinama mūsų duona. Todėl ką

galima pasakyti apie tą „mūsų“, jeigu ne tai, kad Dievas iš savo geurmo ir neužtarnautos malonės

priskiria mums tai, kas jokiu būdu nepriklauso mums? Taigi arba jie turi pripažinti kvailyste tai

Viešpaties maldoje, arba tegul nelaiko kažkuo nauju tai, kad geri darbai yra vadinami mūsų darbais,

nes yra mūsų tik dėl Dievo gerumo.

Blogieji daro bloga iš savo nedoros valios. Antrasis jų argumentas turi savyje daugiau

sunkumų. Jie tvirtina, kad Šv.Raštas dažnai sako, jog mes tarnaujame Dievui, laikomės Jo teisumo,

paklustame Jo Įstatymui ir darome gerus darbus. Jei visa tai žmogus daro savo supratimu ir valia,

kaip tai gali būti kartu priskirta ir Šventajai Dvasiai, ir mums, jei mūsų sugebėjimas ir galia neturėtų

tam tikros bendrystės su Dievo galia? Mums nebus sunku išsipainioti iš šių pinklių, jei prisiminsime

kaip Dievo Dvasia veikia šventuosiuose. Pirmiausia, panašumas, kurį jie pasitelkia, nėra tinkamas.

Juk kas bus toks kvailas, jog galvos, kad Dievas veikia žmogų lygiai taip pat, kaip mes metame

akmenį? Akivaizdu, kad tokios išvados negalime daryti iš mūsų doktrinos. Aš priskiriu žmogaus

sugebėjimams priimti, atmesti, norėti, nenorėti, siekti, priešintis t.y. priimti tuštybę, atmesti tikrąjį

gėrį, norėti blogo, nenorėti gero, siekti nuodėmės, atmesti teisumą. Ką daro Viešpats visame tame?

Jei Jis nori naudoti žmogaus nedorumą kaip savo rūstybės įrankį, Jis nukreipia ir veda jį ten, kur

nori, ir taip vykdo per nedorėlius savo gerus ir teisingus darbus. Taigi, kai matome nedorą žmogų

tarnaujantį Dievui ir tuo pačiu patenkinantį savo pačio nedorumą, argi galime palygint jį su akmeniu,

kuris numestas kita ranka, veikia ne savo valia? Taigi matome didelį skirtumą tarp jų.

Tikintieji savo valia, pakeista ir sustiprinta per Šventąją Dvasią, nori gera. O ką galima

pasakyti apie tikinčiuosius? Kai Viešpats stato juose savo karalystę, Jis pažaboja ir nukreipia jų

valią taip, kad ji neseka geiduliais, kuriais buvo įpratusi sekti pagal savo įgimtą polinkį. Kita vertus,

tam, kad ji linktų prie šventumo ir teisumo, Jis nukreipia ją pagal savo teisumo normas ir sustiprina

savo Dvasios galia, kad ji nekristų ir neišsigąstų. Augustinas atsako tokiems žmonėms kaip mūsų

priešininkai: „Tu pasakysi man: „Mus priverčia daryti, mes nedarome patys“. Ir viena, ir kita yra

tiesa. Tu darai ir tave verčia daryti, tu esi palenkiamas daryti; tu palenkiamas į gera tuomet, kai tas,

kuris veda tave, yra geras ir palenkia tave veikti. Dievo Dvasia palenkia tave daryti, Ji padeda tiems,

kurie daro; Jos titulas „Padėjėja“ pabrėžia, kad ir tu kažką darai“16. Pirmoje šios sentencijos dalyje

Augustinas tvirtina, kad žmogaus veiksmai nėra apriboti Šventosios Dvasios veikimu ar įsiterpimu;

nes valia, kuri yra vedama linkti link gero, yra prigimtinė. Vėliau jis prideda, kad titulas „Padėjėja“

reiškia, jog ir mes kažką darome, bet jo žodžių nereikia suprasti taip, lyg tai, ką mes darome, nebūtų

iš Dievo malonės. Jis sujungia Dievo veikimą su mūsų veikimu, parodydamas, kad noras yra iš

prigimties, bet noras gero yra iš malonės. Todėl anksčiau jis sakė: „Be Dievo pagalbos mes ne tik

negalėtume laimėti, bet netgi kovoti“.

15. Mes darome darbus, kuriuos Dievo Dvasia daro mumyse, iš malonės. Taigi

matome, kad Dievo malonė, kalbant apie gyvenimo pakeitimą, yra Dvasios taisyklė, nukreipianti

žmogaus valią ir vadovaujanti jai. Ji negali nukreipti jos nepataisius, neatnaujinus ir nepakeitus;

todėl aš ir sakau, kad pakeitimas prasideda nuo pašalinimo iš mūsų to, kas yra mūsų. Taip pat valios

negalima pataisyti jos nenukreipiant, nepastumiant ir neišlaikant; todėl aš sakau, kad visi valios

veiksmai yra visiškai priklausomi nuo Dvasios. Vis dėlto aš neneigiu to, ko moko Augustinas17 t.y.

kad malonė nesunaikina valios, o greičiau atstato ją. Abu dalykai yra priimtini čia: žmogaus valia

yra atstatoma, kai jos piktavališkumas ir nedorumas yra pašalinami, ir ji nukreipiama į tikrą teisumą;

tuo pačiu tai yra nauja valia, nes ji buvo tiek nedora ir suteršta, jog turėjo būti visiškai pakeista.

Niekas netrukdo mums sakyti, kad mes darome tai, ką Dievo Dvasia daro mumyse, nors

mūsų valia ir neprideda prie to nieko, kas nebūtų iš malonės. Prisiminkime jau cituotus Augustino

žodžius t.y. kad kai kurie tuščiai ieško žmogaus valioje gėrio, kuris būtų jos, nes viską, ką jie nori

pridėti prie Dievo malonės tam, kad iškeltų laisvą žmogaus pasirinkimą, yra tik sugedimas. Jie

16 Augustinas, De correptione et gratia, II sk., 4 17 Augustinas, De gratia et libero arbitrio, XX sk.

bando atskiesti vyną karčiu ir nešvariu vandeniu. Ir nors visas gėris, esantis valioje, kyla iš tyro

Dvasios įkvėpimo, bet norėti yra įgimta, todėl nebe priežasties sakoma, jog mes darome tuos darbus,

kuriuos Dievas teisingai paskyrė savo išaukštinimui. Pirmiausia todėl, kad Dievas nori, jog viskas,

ką Jis daro mumyse, būtų mūsų, jei mes tik suprantame, jog tai nekyla iš mūsų; ir todėl, kad mes iš

prigimties esame apdovanoti suvokimu, valia ir troškimais- visus juos Dievas nukreipia į gėrį, kad

iš jų būtų kažkokia nauda.

16.Pradžios 4:7. Kitos Biblijos vietos, kurias pasitelkia mūsų priešininkai, nesuteikia daug

sunkumų netgi menkai suprantantiems ją, jei jie prisimins mano paaiškinimus. Priešininkai cituoja

Prad.4:7: „...ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“. Jie aiškina ją taip lyg Viešpats pažadėjo Kainui,

jog nuodėmė negalės užvaldyti jo širdies, jei jis viešpataus jai. Tačiau aš sakau, kad pagal kontekstą

ir suvokimą daugiau tai reikia priskirti Abeliui negu nuodėmei. Šioje vietoje Dievas siekė sudrausti

žalingą Kaino pavydą Abeliui. Ir Jis daro tai dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, jog Kainas apsigavo,

galvodamas, kad yra pranašesnis už brolį Dievo, kuris priima tik gyrių, kylantį iš teisumo ir

šventumo, akyse. Antra, parodo, kad jis buvo labai nedėkingas Dievui už malones, kurias gavo, nes

negalėjo pakęsti savo jaunesnio brolio ir rūpintis juo. Tam, kad neatrodytų, jog aš laikausi šio

aiškinimo, nes pirmasis nesutinka su manimi, sakykime, kad Dievas kalbėjo apie nuodėmę. Tokiu

atveju arba Viešpats pažada Kainui, jog jis bus pranašesnis, arba įsako tokiu būti. Jei Jis įsako tokiu

būti, tuomet jau parodėme, kad to negalima laikyti kaip argumento žmogaus laisvo apsisprendimo

įrodymui. O jei pažada, kur tuomet yra pažado išsipildymas? Juk nuodėmė, kuriai Kainas turėjo

viešpatauti, nugalėjo jį? Galbūt mūsų priešininkai pasakys, jog pažadas buvo įtrauktas į sąlygą lyg

Dievas norėjo pasakyti: „Tu pasieksi pergalę, jei kovosi“. Tačiau kas gali sutikti su panašiais

išvedžiojimais? Juk jei šis viešpatavimas yra skirtas nuodėmei, be jokių abejonių tai yra Dievo

įsakymas, kuriuo sakoma ne tai, jog mes galime, o tai, kad tai yra mūsų pareiga, nors mes ir negalime

išpildyti jos. Vis dėlto patys žodžiai ir jų gramatika liudija, jog Dievas palygina Kainą su Abeliu ta

prasme, kad jis, kaip pirmagimis, nebūtų pažemintas prieš brolį, jei jo pačio nuodėmė nebūtų

pažeminusi jo.

17. Romiečiams 9:16. Priešininkai taip pat prisimena Pauliaus žodžius: „Taigi viskas

priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo“ ir daro išvadą, jog

žmogaus valioje bei troškimuose yra kažkas, nors ir labai silpna, kas su Dievo gailestingumo

pagalba turi sėkmę. Jei jie atidžiai apsvarstytų tai, apie ką čia kalba apaštalas, nepiktnaudžiautų juo.

Aš žinau, kad, kaip pagalbininkus, jie pasitelkia Origeną ir Jeronimą18, tačiau mes nekreipsime

dėmesio į jų įsivaizdavimus apie šią vietą, jei žinosime, ką Paulius norėjo pasakyti čia. Apaštalas

tvirtina, kad išgelbėjimą pasieks tik tie, kuriems Viešpats nori suteikti savo gailestingumą, o tie,

kurių Jis neišsirinko, pražus. Prieš tai jis parodė atmestųjų būseną ir likimą per faraono pavyzdį; o

Mozės pavyzdžiu patvirtino dovanai teikiamo išrinkimo tikrumą. „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu

pasigailėti...“. Apaštalas čia daro išvadą, kad jokios vertės neturi žmogaus noras ar bėgimas, o viskas

priklauso tik nuo Dievo gailestingumo. Jei, remiantis šiais žodžiais, bandoma tvirtinti, kad žmoguje

yra kažkokia valia ir kažkoks bėgimas, nors, pagal Paulių, jų ir nepakanka tokio nuostabaus dalyko

pasiekime, tai yra tik tušti išvedžiojimai ir Paulius čia kalba labai netinkamai. Jie sako, kad yra tam

tikra valia ir tam tikras bėgimas, jei nepriklauso nuo to, kuris nori ir bėga. Tačiau apaštalas kalba

daug paprasčiau t.y. nėra tokios valios nė tokio bėgimo, kurie nukreiptų mus link išgelbėjimo. Tik

18 Origenas, Commentary on the Epistle to the Romans, VII kn.; Jeronimas, Against the Pelagians, I kn.

Dievo gailestingumas gali padėti mums. Jis nekalba čia priešingai negu rašė Titui: „Bet kai pasirodė

Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo

darbų, bet iš savo gailestingumo...“(Titui 3:4-5). Netgi tie, kurie tvirtina, kad Paulius kalba čia apie

tam tikrą valią ir bėgimą, nors ir neigia, jog tas, kuris trokšta ir bėga, gali pasiekti išgelbėjimą,

nesutiks, jog aš sakyčiau, kad mes padarėme kai kuriuos gerus darbus, nes apaštalas neigia, jog mes

pasiekėme Dievo malonę per juos. Jei mūsų priešininkams mano argumentai atrodo nepakankamais,

tegul atsimerkia ir pamatys, kad jų nuomonė neturi jokio tvirto pamato. O pamatas, į kurį remiasi

Augustino argumentas yra tvirtas19. Jis teigia, kad, jei sakoma, jog niekas nepriklauso nuo noro ir

bėgimo, nes nepakanka nei valios, nei bėgimo, taip pat galima suteikti šiam argumentui priešingą

prasmę t.y. padaryti išvadą, kad nepriklauso ir nuo Dievo gailestingumo, nes jis taip pat neveikia

vienas. Tačiau tokio argumento kvailumas akivaizdus kiekvienam, todėl Augustinas teisingai daro

išvadą, jog čia yra sakoma, kad nėra jokios geros žmogiškos valios, jei ji nekyla iš Viešpaties; tai

reiškia ne tai, kad mes neturime norėti ir bėgti, bet tai, kad ir viena, ir kita mumyse daro Dievas.

Kai kurie kvailai iškreipia ir šiuos Pauliaus žodžius: „Mes juk esame Dievo

bendradarbiai...“(1Kor.3:9). Be jokių abejonių jie yra skirti tik tarnautojams; šie yra vadinami

bendradarbiais ne todėl, kad prideda kažką savo, o todėl, kad Dievas veikia per juos, prieš tai padaręs

tinkamais tokiai tarnystei ir apdovanojęs reikiamomis dovanomis.

18. Ekleziastiko 15:14-1720. Priešininkai pasitelkia ir Ekleziastiko knygą, nors jos

autoriaus autoritetas yra abejotinas. Jeigu mes ir neatmetame jos, nors galėtume teisingai padaryti

tai, argi jos žodžiai patvirtina laisvą žmogaus apsisprendimą? Ekleziastikas sako, kad sukurtas

žmogus turėjo laisvą pasirinkimą ir Dievas suteikė jam tam tikrus įsakymus, kurių jis turėjo laikytis

ir kurie tuo pačiu metu saugojo jį; kad gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis buvo iškeltas prieš

žmogaus akis ir jis galėjo pasirinkti tai, ką norėjo. Aš sutinku, kad ką tik sukurtas žmogus turėjo

galią pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau, kas atsitiks, jei pasakysime, kad jis prarado tai? Aš

nenoriu prieštarauti Saliamonui, kuris tvirtina, kad žmogus pradžioje buvo sukurtas teisiu, bet jis

pats daug nedorų dalykų prasimano (Ekl.7:29). Kadangi žmogus neišsilaikė padėtyje, kurioje

Dievas sukūrė jį, ir krito, jis prarado save ir viską ką turėjo, todėl tai, ką jis gavo savo sukūrimo

pradžioje, negalima priskirti suterštai ir nedorai prigimčiai. Taigi aš atsakau ne tik mūsų

priešininkams, bet ir Ekleziastiko autoriui, taip: jei jūs norite mokyti žmogų ieškoti savyje galios,

kuria jis galėtų pasiekti išgelbėjimą, jūsų autoritetas nėra toks vertingas, kad galėtų paniekinti

neklystantį Dievo žodį. O jei jūs norite tik sudrausti kūniškumo nedorumą, kuris, bandydamas

numesti savo ydas Dievui, siekia pasiteisinti ir todėl sakote, kad žmogus turi gerą prigimtį, suteiktą

Dievo, ir jis pats yra savo kritimo bei pražūties priežastis, aš sutinku su jumis, jei sutarsime dėl to,

kad žmogus dėl savo kaltės dabar neturi tų dovanų ir malonių, kuriomis Dievas apdovanojo jį

pradžioje, ir kartu išpažinsime, kad žmogui dabar yra būtinas gydytojas, o ne advokatas.

19. Luko 10:30. Mūsų priešininkai nuolat prisimena Kristaus palyginimą apie gerąjį

samarietį. Jame sakoma, kad plėšikai paliko keliautoją pusgyvį. Aš žinau, kad yra mokoma, jog šis

keliautojas yra žmonijos nelaimės įvaizdis. Ir mūsų priešininkai sako, kad žmogus nebuvo taip

užpultas nuodėmės ir velnio, kad jame visiškai neliko gyvenimo ir gerumo, kurį turėjo anksčiau,

nes sakoma, kad jis liko pusgyvis. Jie teigia, kad ta dalis gyvenimo, kuri liko, yra žmogaus prote ir

19 Augustinas, Enchiridion, IX sk. 20 Apokrifinės knygos

valioje. Pirmiausia, aš galiu nesutikti su jų alegorija. Akivaidu, kad senieji šios alegorijos mokytojai

nuėjo daug toliau už tiesioginę prasmę, kurią Viešpats norėjo parodyti palyginime. Alegorijos negali

eiti toliau negu leidžia Šv.Rašto nurodoma prasmė; jos nėra pakankamos ir tinkamos tam tikros

doktrinos įrodyme. Taip pat man netrūksta argumentų, kuriais aš galėčiau apšviesti jų

įsivaizdavimus, nes Dievo žodis nesako, kad žmogus turi pusę gyvenimo. Jis aiškiai tvirtina, kad jis

yra miręs palaimintam gyvenimui. Paulius, kalbėdamas apie atpirkimą, nemoko, kad mes buvome

pusgyviai ir dabar esame išgydyti. Jis sako, kad mes buvome mirę ir dabar esame prikelti. Jis šaukia

priimti Kristaus malonę ne tuos, kurie yra pusgyviai, o tuos, kurie yra mirę ir palaidoti (Ef.2:5; 5:14).

Su tuo sutinka ir Viešpaties žodžiai, jog artėja valanda, kai mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą (Jono

5:25). Kaip jie gali priešpastatyti tuščią alegoriją tokiems aiškiems Šv.Rašto liudijmams? Tačiau

sakykime, kad jų alegorija turi tiek pat vertės, kiek ir Šv.Rašto liudijimas. Ką jie gali pasakyti prieš

mus? Žmogus yra pusgyvis, jis turi kažkiek gyvenimo t.y. sielą, sugebančią mąstyti, nors ji

neprasiskverbia iki dangiškos ir dvasinės išminties; ji turi tam tikrą sugebėjimą atskirti gera nuo

blogo, tam tikrą Dievo pajautimą, nors ir ne tikrą Jo pažinimą. Tačiau ką gali visa tai? Iš tiesų negali

paneigti to, ką sako Augustinas ir netgi sutinka scholastikai, t.y. kad dovanos, priklausančios

išgelbėjimui, buvo prarastos, kai žmogus nusidėjo, o įgimtos dovanos liko suteptos ir iškreiptos.

Todėl tvirta yra ši tiesa: žmogaus protas yra tiek atsikraukęs nuo Dievo teisumo, jog gali

įsivaizduoti, pagimdyti ir suvokti tik nedorumą, netyrumą ir iškrypimą. Taip pat ir jo širdis yra tiek

pilna nuodėmės nuodų, jog gali sukurti tik tai, kas supuvę. Jei kažkaip iš žmogaus ir kyla kažkas,

turintis gėrio išorę, jo protas visuomet pasilieka apimtas veidmainystės ir apgaulės, o širdis

susipainiojusi vidiniame blogyje.

versta iš ispanų k.

Šaltinis ispanų k.: www.iglesiareformada.com

anglų k.: www.ccel.org