JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS, … · 2020. 12. 20. · kontekste...

JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS,

TRAJEKTORIJOS IR IŠŠŪKIAI

Rūta BRAZIENĖ, Apolonijus ŽILYS, Rasa INDRILIŪNAITĖ, Inga MIKUTAVIČIENĖ

JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS,

TRAJEKTORIJOS IR IŠŠŪKIAI

Kolektyvinė monografija

Kaunas, 2018

Vytauto Didžiojo universitetas

Recenzentai:

dr. Arūnas Pocius, Lietuvos socialinių tyrimų centras,prof. dr. Asta Valackienė, Kauno technologijos universitetas

Kolektyvinę monografiją apsvarstė Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto taryba 2018 m. spalio 25 d. (protokolo Nr. 36) ir rekomendavo išleisti.

Knygos leidybą pagal Nacionalinę mokslo programą „Gerovės visuomenė“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. GER-007/2017).

ISBN 978-609-467-353-5 (spausdintas)ISBN 978-609-467-354-2 (internetinis)https://doi.org/10.7220/9786094673542

Rūta Brazienė, 2018 Apolonijus Žilys, 2018 Rasa Indriliūnaitė, 2018 Inga Mikutavičienė, 2018 Vytauto Didžiojo universitetas, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

5

TURINYS

PRATARMĖ ..................................................................................................... 8

ĮVADAS ..........................................................................................................10

1. JAUNIMO APSIRŪPINIMO BŪSTU TEORINĖS TYRIMO PRIELAIDOS BEI PADĖTIES POKYČIŲ ANALIZĖ ....................161.1. Jaunimo apsirūpinimas būstu ir perėjimas į savarankišką gyvenimą ............ 161.2. Demografiniai pokyčiai ir jaunimas .................................................................... 20

1.2.1. Jaunimo amžiaus grupės struktūra.......................................................... 201.2.2. Jaunimo socialinė grupė demografinių pokyčių kontekste .................. 21

1.3. Jaunimo apsirūpinimą būstu lemiantys veiksniai .............................................. 28

1.3.1. Būsto rinka ir jaunimo galimybės apsirūpinti būstu............................. 281.3.2. Jaunimo dalyvavimas darbo rinkoje ir apsirūpinimas būstu ............... 311.3.3. Jaunimo situacija Lietuvos darbo rinkoje ............................................... 341.3.4. Šeima, socialinis statusas ir apsirūpinimas būstu .................................. 36

SKYRIAUS APIBENDRINIMAS ..................................................................................39

2. BŪSTO POLITIKOS TRANSFORMACIJOS EUROPOS ŠALYSE IR LIETUVOJE ......................................................................402.1. Gerovės valstybės reikšmė būsto sektoriui: modernaus būsto sektoriaus

struktūravimasis ir jaunimo pozicija struktūroje .............................................. 402.2. Nuosavo būsto valdos susiformavimo prielaidos Lietuvoje ir

posocialistinių šalių patirtys ................................................................................. 472.3. Nuomos sektoriaus raida posocialistinėse šalyse ir Lietuvoje .......................... 54


3. TYRIMO METODOLOGINIAI ASPEKTAI ...................................653.1. Kiekybinio tyrimo metodologija .......................................................................... 663.2. Bendra tyrimo respondentų charakteristika ...................................................... 693.3. Kokybinio tyrimo metodologija ........................................................................... 74


6

JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS, TRAJEKTORIJOS IR IŠŠŪKIAI

4. JAUNIMO REZIDENCINĖ STRUKTŪRA LIETUVOS PRIVAČIAME BŪSTO SEKTORIUJE ..............................................774.1. Jaunimo būsto pasirinkimai makrodemografinių pokyčių kontekste ........... 794.2. Jaunimo būsto pasirinkimai sociodemografiniu mikrolygmeniu ................... 854.3. Lietuvos būsto sektoriaus problemos prielaidos: jaunimo situacijos

neapibrėžtumas privatizuotame Lietuvos būsto fonde...................................... 93

4.3.1. Jaunimo būsto karjeros Lietuvoje ypatumai ......................................... 984.3.2. Jaunų asmenų namų ūkių kompozicijos atitiktis užimamai

būsto pozicijai Lietuvoje .........................................................................1064.3.3. Jaunimo prioritetai apsirūpinant būstu – darbas, santuoka

ar tėvystė?..................................................................................................110

SKYRIAUS APIBENDRINIMAS ................................................................................124

5. REZIDENCINIS (NE)SAUGUMAS IR RIZIKOS JAUNIMUI APSIRŪPINANT BŪSTU LIETUVOJE ..........................................1325.1. Jaunimo saugumo dimensijos būsto nuosavybės ir privačios būsto

nuomos valdose ....................................................................................................1355.2. Subjektyvios (ne)saugumo patirties jaunų asmenų būsto karjerose

analizės galimybės ................................................................................................1405.3. (Ne)saugumas Lietuvos privačios būsto nuomos sektoriuje: jaunimo

vertinimai ..............................................................................................................145

5.3.1. Privati nuoma kaip pirmoji būsto valda: demografinis jaunų nuomininkų profilis ................................................................................149

5.3.2. Nuomininkų privatumo galimybės nuomojamame būste .................1535.3.3. Jaunimo mobilumo nuomos sektoriuje ypatumai ...............................1575.3.4. Subjektyvaus saugumo nuomojamame būste vertinimai ..................161


6. JAUNŲ, SOCIALINIAME BŪSTE GYVENANČIŲ, ASMENŲ PATIRTYS IR POŽIŪRIAI .............................................1726.1. Sudėtingas perėjimas į savarankišką gyvenimą ..............................................1766.2. Socialinio būsto ir socialinės deprivacijos rizikos ..........................................1796.3. Būsto politikos disfunkcijos socialiniame būste gyvenančių jaunų

asmenų atžvilgiu ...................................................................................................186


7

TURINYS

7. SUBJEKTYVUS JAUNIMO GALIMYBIŲ APSIRŪPINTI BŪSTU VERTINIMAS ......................................................................1937.1. Galimybių įsigyti būstą per paskolų mechanizmą vertinimas .......................1967.2. Subjektyvus būsto politikos vertinimas ............................................................2017.3. Lietuvos būsto politikos vertinimas jaunimo grupėse pagal

sociodemografines charakteristikas ..................................................................2057.4. Jaunimo būsto pasirinkimas: nuosavas ar nuomojamas būstas? ...................2147.5. Subjektyvus Lietuvos būsto rinkos vertinimas ................................................234


APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS ......................................239

LITERATŪRA .............................................................................................261

SUMMARY ..................................................................................................287

PRIEDAS ......................................................................................................297

8

PRATARMĖ

Ši kolektyvinė monografija yra vienas iš pagrindinių Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuo-menė“ projekto „Jaunimo apsirūpinimas būstu: procesai, problemos ir jų sprendimo būdai Lietuvoje (JABS)“ (GER-007/2017) rezultatų, kurie buvo parengti apibendrinus teorinės literatūros, būsto politikos analizę bei empirinio tyrimo metu kiekybiniais ir kokybiniais tyrimo metodais gautus originalius mokslinio tyrimo duomenis. Pagrindinis Vytauto Di-džiojo universiteto Socialinių tyrimų centro vykdyto projekto tikslas – iš-analizuoti jaunimo apsirūpinimo būstu situaciją liberalios būsto politikos sąlygomis Lietuvoje, identifikuojant būsto deprivacijos mastą ir būsto po-litikos ribotumą jaunimo grupės atžvilgiu. Ši mokslo monografija yra vie-nas pirmųjų mokslo veikalų, skirtų kompleksinei jaunimo apsirūpinimo būstu analizei Lietuvoje. Darbe išsamiai aptariamos jaunimo galimybės apsirūpinti būstu, jaunimo būsto karjeros trajektorijos, būsto politikos bei būsto rinkos vertinimas, būsto politikos ribotumas ir disfunkcijos jaunimo grupės atžvilgiu, pateikiamos apibendrinamosios išvados ir vie-šosios politikos rekomendacijos.

Atskirus leidinio skyrius parengė šie Vytauto Didžiojo universiteto Socia linių mokslų fakulteto Socialinių tyrimų centro tyrėjai:

Įvadas – Rūta Brazienė;Pirmas skyrius: Rūta Brazienė, Apolonijus Žilys;Antras skyrius: Apolonijus Žilys, Rasa Indriliūnaitė;Trečias skyrius: Apolonijus Žilys, Rūta Brazienė;Ketvirtas skyrius – Apolonijus Žilys;Penktas skyrius – Rasa Indriliūnaitė;

9

PRATARMĖ

Šeštas skyrius – Inga Mikutavičienė;Septintas skyrius: Rūta Brazienė, Inga Mikutavičienė;Apibendrinimas ir rekomendacijos: Rūta Brazienė, Apolonijus Žilys,

Rasa Indriliūnaitė, Inga Mikutavičienė.

Leidinio autoriai nuoširdžiai dėkoja Lietuvos mokslo tarybai, skyru-siai lėšų šiam moksliniam tyrimui atlikti, bei recenzentams už vertingas pastabas ir rekomendacijas.

10

Jaunimo apsirūpinimas būstu – sudėtingas, kompleksiškas procesas, pri-klausantis nuo daugelio susijusių demografinių, ekonominių, individua-lių ir kitokių veiksnių. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria jaunimas apsirūpindamas būstu, – tai galimybių įsigyti / išsinuomoti tin-kamą būstą ir tapti nepriklausomiems nuo tėvų / globėjų trūkumas, ne-stabili būsto rinka bei nuolat augančios būsto kainos, ribotas kokybiško būsto prieinamumas ir kt. Pažymėtina tai, kad būsto politikos kontekste jaunimas nėra pakankamai prioretizuojama grupė, o didelė dalis jaunų žmonių naudojasi mažiau stabiliomis ir pastoviomis apgyvendinimo for-momis (gyvenimas su tėvais, draugais, bendrabutyje, būsto nuoma priva-čiame sektoriuje, socialinis būstas).

Šios mokslo monografijos tikslas – atskleisti jaunimo apsirūpini-mo būstu galimybes Lietuvoje, išanalizuoti jaunimo apsirūpinimo būstu situaciją liberalios būsto politikos sąlygomis Lietuvoje ir identifikuoti būsto deprivacijos mastą bei būsto politikos ribotumą jaunimo grupės atžvilgiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš esmės pasikeitė Lietu-vos būsto sektoriaus struktūra. Apsirūpinimo būstu kontekste jaunimas susiduria su galimybių įsigyti ar išsinuomoti tinkamą būstą trūkumu. Paminėtina tai, kad Lietuva, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio Europos ša-lys, sudaro visiškai kitokį būsto klasterį nei Europos Sąjungos (ES) narės senbuvės. Pirmiausia naujoms ES šalims būdingas bruožas yra socialinio būsto trūkumas bei stigmatizacija, aukštos naujos statybos būsto kainos bei aukštos būsto įsigijimo ir privačios būsto nuomos kainos. Naujausiais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Būsto prieinamumo duomenų bazės (OECD, Afffordable Housing Database), kurioje būsto prieinamumo analizė pateikiama pagal tris pagrindines dimensijas (būsto rinkos kontekstą, būsto sąlygas ir viešosios politikos

ĮVADAS

11

ĮVADAS

priemones, skirtas būsto prieinamumui), duomenimis, Lietuvoje pa-grindinės problemos išlieka ribota parama būstui įsigyti, socialinio būs-to trūkumas ir problemos privačiame būsto nuomos sektoriuje (Salvi del Pero et al. 2016). Nors Lietuvoje būsto savininkų skaičius, palyginti su kitomis šalimis, yra labai didelis, dėl didelių ir nuolat augančių būsto kainų jaunų asmenų, galinčių savarankiškai įsigyti nuosavą būstą rinkos kainomis, dalis yra gana nedidelė (iki 10–15 proc.). Jaunimas daugiausia naudojasi keliomis pagrindinėmis apsirūpinimo būstu strategijomis, t. y. paveldėjimas iš tėvų, senelių ir giminaičių, tėvų ar giminaičių parama įsigyjant būstą, būsto mainai, būsto nuoma iš privataus sektoriaus nuo-mininkų.

Jaunimo galimybės apsirūpinti būstu yra susijusios su daugybe so-cialinių, ekonominių, demografinių ir individualaus lygmens veiksnių. M. Filandri ir S. Bertolini (2016) akcentuoja tris pagrindinius veiksnius, iš esmės nulemiančius jaunimo apsirūpinimą būstu, t. y. būsto rinka, dar-bo rinka ir socialinė politika. Labiausiai jaunimo galimybes apsirūpinti būstu ir tapti nepriklausomiems nuo tėvų ar globėjų riboja ekonomi-nis netikrumas, finansinių išteklių stoka, nestabili darbo rinka, išaugusi jaunimo dalyvavimo švietimo sistemoje trukmė, socialinės politikos re-formų trūkumas, jaunimo ir būsto politikos ribotumas jaunimo grupės atžvilgiu, ribotos galimybės įsigyti būstą dėl būsto rinkos specifikos bei nuolat augančios būsto kainos (Berrington, Stone 2013 ir kt.).

Dėl anksčiau išvardytų veiksnių daugeliui jaunų žmonių nuosavo būsto įsigijimas arba emancipacija nuo tėvų ar globėjų šeimos tapo la-bai fragmentuota ir skirtinga patirtimi (Moreno-Minguez 2016; Furlong 2009; Molgat 2007; Walther 2006; Brannen, Nilsen 2005 ir kt.). Todėl jau-nimas vis dažniau ir ilgiau gyvena su tėvais, sudaro vis didesnę nuomi-ninkų iš privataus sektoriaus dalį, priverstas gyventi prastesnės kokybės būstuose.

Mokslininkų teigimu, apsirūpinimas būstu tampa vis didesne pro-blema jauniems žmonėms ir kartu vis didesniu iššūkiu socialinei ir būs-to politikai. K. P. Mackie (2016) apžvalginiame straipsnyje apie jaunų

12


asmenų apsirūpinimą būstu išskiria pagrindinius iššūkius būsto politi-kai, t. y. „užtikrinti visiems jauniems žmonėms vienodas galimybes pa-likti tėvų namus ir apsigyventi savarankiškai bei pagerinti jaunimo būsto tinkamumą ir prieinamumą“.

Paminėtina tai, kad užsienio šalyse vis daugiau atliekama mokslinių tyrimų, skirtų jaunimo apsirūpinimo būstu klausimams analizuoti (Gebel 2018; Baranowska-Rataj, Bertolini, Goglio 2017; Gebel 2017; Baranowska- Rataj et al. 2015; Filandri, Bertolini 2016; Filandri, Olagnero 2014; Forrest, Yip 2013; Laaksonen 2000 ir kt.). Pastaraisiais metais vis daugiau mokslininkų dėmesio sulaukia jaunimo apsirūpinimo būstu sunkumai antrojo demografinio perėjimo kontekste. Mokslininkai analizuoja, kaip šeimos ar santuokos kūrimas lemia tai, kad jauni asmenys priima spren-dimą palikti tėvų namus (Baranowska-Rataj et al. 2017; Billari, Liefbroer 2010; Goldscheider, Goldscheider 1999). Kita mokslinių tyrimų kryptis labiau orientuota į tokių veiksnių kaip išsilavinimas, užimtumo statusas, būstas, būsto politika ir finansinių išteklių vaidmuo apsirūpinant būstu (Becker, Bentolila, Fernandes ir Ichino 2010; Vandenbussche, Verhenne 2014). Makrolygmeniu galima kalbėti, kaip įvairūs instituciniai mecha-nizmai pagelbėja jauniems asmenims tapti būsto savininkais. Tam didelės įtakos turi šalyje vykdoma būsto politika ir aprūpinimo būstu sistemos bei darbo rinka (Lersch, Dewilde 2013).

Taip pat svarbu paminėti, kad trūksta išsamių palyginamųjų tyri-mų, kuriuose būtų analizuojami būsto nuosavybės, būsto rinkos, darbo rinkos ir gerovės valstybės tarpusavio ryšiai. Tačiau tokių mokslinių ty-rimų atliekama vis daugiau ir bandoma įvertinti visų šių veiksnių reikš-mę (Gebel 2018; Baranowska-Rataj et al. 2017; Filandri, Bertolini 2016; Filandri, Olagnero 2014; Forrest, Yip 2013; Laaksonen 2000 ir kt.).

Lietuvoje jaunimo apsirūpinimo būstu klausimams nėra skiriama pakankamai dėmesio nei akademinėje literatūroje, nei socialinės poli-tikos strateginiuose dokumentuose, o ir būsto politikos kontekste jau-nimas nėra prioritetinė grupė. Tarp Lietuvoje atliktų tyrimų dominuo-ja labiausiai visuomenėje pažeidžiamų socialinių grupių apsirūpinimo

13

ĮVADAS

būstu klausimai, bendro pobūdžio būsto politikos analizės klausimai (Aidukaitė et al. 2014; Aidukaitė 2013; Lipnevič 2012 ir kt.). Todėl šiame kontekste mokslininkų grupės, įgyvendinančios LMT finansuojamos nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuomenė“ projektą „Jauni-mo apsirūpinimas būstu: procesai, problemos ir jų sprendimo būdai Lietuvoje (JABS)“ (GER-007/2017), mokslinių tyrimų rezultatai, skirti išsamiai ir kompleksinei jaunimo apsirūpinimo būstu situacijos analizei Lietuvoje, yra labai reikšmingi (Brazienė 2018; Brazienė, Mikutavičienė 2018; Indriliūnaitė 2018; Mikutavičienė 2018; Žilys 2018; Indriliūnaitė, Žilys 2018).

Šia monografija siekiama prisidėti prie išsamaus jaunimo apsirūpi-nimo būstu klausimo analizės Lietuvoje, pasitelkiant įvairių socialinių mokslų (sociologijos, edukologijos, psichologijos, ekonomikos ir kt.) ži-nias bei mokslinės analizės technikas, ir suformuluoti pagrįstas viešosios politikos rekomendacijas, kurios leistų sėkmingai spręsti jaunimo apsirū-pinimo būstu klausimus. Mokslo monografijoje išsamiai aptariamos teo-rinės tyrimo prielaidos, pateikiama būsto politikos analizė jaunimo gru-pės atžvilgiu. Originalaus empirinio tyrimo duomenų pagrindu parengti mokslo monografijos skyriai struktūruojami pagal būsto valdos statusą (privatus būstas, nuomojamas būstas, socialinis būstas) bei pateikiamas apibendrintas subjektyvus jaunimo galimybių apsirūpinti būstu vertini-mas būsto politikos ir būsto rinkos analizės aspektu.

Pirmame šios mokslo monografijos skyriuje Jaunimo apsirūpinimo būstu teorinės tyrimo prielaidos bei padėties pokyčių analizė pristatomos jaunimo apsirūpinimo būstu teorinės tyrimo prielaidos, jaunimo apsi-rūpinimą būstu lemiantys veiksniai bei padėties analizė naujausių de-mografinių pokyčių kontekste. Antrinių duomenų (Eurostat EU-SILC, Eurostat LSF, Eurofondo gyvenimo sąlygų tyrimo, Lietuvos statistikos departamento) apie jaunimo apsirūpinimą būstu, dalyvavimo darbo rin-koje ir apsirūpinimo būstu sąsajas, būsto nuosavybės lygį pagal amžių analizės pagrindu pristatoma Lietuvos jaunimo situacija apsirūpinimo būstu ES šalių kontekste.

14


Antrame skyriuje Būsto politikos transformacijos Europos šalyse ir Lietuvoje pristatomas gerovės valstybės santykis su būsto sektoriumi Va-karų Europos šalyse, būsto sektoriaus struktūravimosi procesai, tų pro-cesų keliami neapibrėžtumai ir rizikos jaunimo grupei, apžvelgiama mo-dernios Lietuvos būsto sistemos situacija ir retrospektyvi transformacija posocialistinių šalių kontekste.

Trečiame skyriuje Tyrimo metodologiniai aspektai trumpai pristato-mi tyrimo metodologiniai parametrai, kiekybinio tyrimo metodologija, respondentų atrankos strategija, tyrimo instrumentarijaus konstravimo logika, aptariama pirminių požymių struktūra. Pateikiamos bendros ty-rimo respondentų socialinės demografinės charakteristikos.

Ketvirtame skyriuje Jaunimo rezidencinė struktūra Lietuvos privačia-me būsto sektoriuje pristatoma Lietuvos jaunimo būsto pasirinkimo kartu su užimtumo ir šeimos derinimu bei jaunimo socialinės ir demografinės struktūros skirtingose privataus būsto sektoriaus valdose analizė, apta-riami makro- ir mikrodemografiniai procesai, lemiantys būsto sektoriaus transformaciją ir kartu veikiantys jaunų asmenų ir jaunų namų ūkių būs-to pasirinkimus.

Penktame skyriuje Rezidencinis (ne)saugumas ir rizikos jaunimui apsirūpinant būstu Lietuvoje pristatomi subjektyvaus saugumo jauni-mui apsirūpinant gyvenamuoju būstu privačios būsto nuomos sekto-riuje klausimai, aptariama skirtingas saugumo dimensijas žyminčios būsto nuosavybės ir privačios būsto nuomos valdų sankirta bei siekia-ma pažvelgti, kaip sektoriaus specifika ir nusistovėjusios privataus būsto nuomos praktikos veikia jaunimo, gyvenančio nuomojamame būste, su-bjektyvaus saugumo ir nerimo dėl gyvenamojo būsto jausmą bei kokias reikšmes jaunimas suteikia rezidencijai šiame būsto fonde.

Šeštame skyriuje Socialinio būsto politikos disfunkcijos ir padariniai: jaunų asmenų patirtys, požiūriai, vertinimai pristatomos jaunimo, gyve-nančio socialiniame būste, patirtys, iššūkiai, analizuojamos perėjimo į sa-varankišką gyvenimo etapą galimybės ir trukdžiai, šeimos ekonominiai ir artimosios aplinkos sociokultūriniai veiksniai, lemiantys tolesnes jauno

15

ĮVADAS

žmogaus galimybes, aspiracijas, pasirinkimus, išryškinamas valstybės būsto politikos vaidmuo.

Septintame skyriuje Subjektyvus jaunimo galimybių apsirūpinti būstu vertinimas nagrinėjamas subjektyvus jaunimo galimybių apsirūpinti būs-tu vertinimas. Būsto įsigijimo galimybės buvo analizuojamos pagal šias dimensijas: bendras būsto rinkos vertinimas, paskolų mechanizmas (pa-skolos išsimokėjimo galimybės), būsto įsigijimo laikotarpio vertinimas bei būsto politikos vertinimas.

Monografijos pabaigoje pateikiamos apibendrinamosios išvados bei būsto politikos tobulinimo rekomendacijos jaunimo grupės atžvilgiu.

16

1. JAUNIMO APSIRŪPINIMO BŪSTU TEORINĖS TYRIMO PRIELAIDOS BEI PADĖTIES POKYČIŲ ANALIZĖ

Šiame mokslo monografijos skyriuje pristatomos jaunimo apsirūpinimo būstu teorinės tyrimo prielaidos, jaunimo apsirūpinimą būstu lemiantys veiksniai bei padėties analizė naujausių demografinių pokyčių kontekste. Antrinių duomenų (Eurostat EU-SILC, Eurostat LSF, Eurofondo gyvenimo sąlygų tyrimo, Lietuvos statistikos departamento) apie jaunimo apsirūpini-mą būstu, dalyvavimo darbo rinkoje ir apsirūpinimo būstu sąsajas, būsto nuosavybės lygį pagal amžių analizės pagrindu pristatoma Lietuvos jauni-mo situacija apsirūpinimo būstu ES šalių kontekste.

1.1. Jaunimo apsirūpinimas būstu ir perėjimas į savarankišką gyvenimą

Jaunimo apsirūpinimas būstu yra vienas iš sudėtingiausių perėjimo į suaugusiojo gyvenimą etapų (Filandri, Olagnero 2014). Jaunimo tapi-mo suaugusiaisiais studijose galima išskirti keletą pagrindinių tyrimų krypčių: perėjimas į suaugusiojo gyvenimą (angl. transitions to adultho-od) (Buchholz, Blossfeld, 2012; Buchholz et al., 2011; Hutchison, 2008; Arnett, 2006; Bendit, 2006; McDonalds, Evans 2003) ir perėjimas iš švie-timo sistemos į darbo rinką (angl. transition from education to the labour market) (Gebel 2018; Brazienė 2017; Brzinsky-Fay, Solga 2016; Merkys, Brazienė 2016; Brazienė, Merkys 2013; Brzinsky-Fay 2008, 2011 ir 2013; Buchmann, Kriesi 2011; Matsumoto, Elder 2010 ir kt.). Pažymėtina tai, kad jaunimo apsirūpinimo būstu ir savarankiško gyvenimo tematika santykinai yra mažiau išnagrinėta, tačiau pastaruoju metu pastebimas

17


augantis susidomėjimas šio klausimo analize (Gebel 2017; Baranows-ka-Rataj et al. 2017; Filandri, Bertolini 2016; Filandri, Olagnero 2014; Laaksonen 2000 ir kt.). Savarankiškas gyvenimas suprantamas kaip jau-no asmens apsigyvenimas atskirai nuo tėvų šeimos (Filandri, Bertolini 2016). Be to, išėjimas iš tėvų namų ir savo namų sukūrimas yra laikomas vienu svarbiausių riboženklių, žyminčių jauno asmens brandą ir pilna-metystę (Corijn, Klijzing 2001; Shanahan 2000 ir kt.). Paminėtina tai, kad dar prieš kelis dešimtmečius perėjimas iš paauglystės į socialinę bran-dą buvo siejamas su atitinkamais riboženkliais, t. y. mokyklos baigimas, nuolatinio darbo susiradimas, išėjimas iš tėvų namų, nuosavo būsto įsigi-jimas, santuoka, pirmo vaiko gimimas (Hutchison 2008; Elchardus, Smits 2006 ir kt.). Jaunas žmogus gaudavo „dirbančio, vedusio ir turinčio vaiką“ statusą, kurio pasiekimas buvo visiems suprantamas ir nulemtas nusisto-vėjusio normatyvinio, linijinio gyvenimo kelio modelio, kuriame buvo aiškūs žingsniai, ką po ko daryti. Pastaruoju metu mokslininkai pastebi visiškai naujas jaunimo tapimo suaugusiaisiais, perėjimo iš švietimo sis-temos bei savarankiško nuo tėvų ar globėjų gyvenimo tendencijas (Gebel 2017; Baranowska-Rataj et al. 2017; Filandri, Bertolini 2016 ir kt.). Šias priežastis lėmė globaliniai pokyčiai, darbo rinkų nestabilumas, nuolat augančios būsto kainos ir t. t. Vienos pagrindinių priežasčių, dėl kurių jaunimui yra sudėtinga apsirūpinti būstu, yra nestabili situacija darbo rinkose bei finansinių išteklių trūkumas. Dėl to jauni asmenys vis daž-niau yra priversti gyventi su tėvais, sudaro vis didesnę būsto nuomininkų dalį ar net yra pavadinami būsto nuomininkų karta (Lennartz, Ronald 2017; Filandri, Bertolini 2016; Lennartz et al. 2016; Mulder, Lauster 2010 ir kt.). Ir nors JAV ir Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai akcentuoja jau-nų asmenų ketinimus tapti būsto savininkais, bet kartu yra pažymima, kad sąlygos jaunimui įsigyti nuosavą būstą pastaruoju metu tik blogėja (Hollachan 2017; Heath, Calvert 2013; Mykyta 2012).

Apžvelgiant jaunimo savarankiško gyvenimo tendencijas Europoje, iš EU-SILC Europos Sąjungos pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duome-nų matyti, kad išėjimas iš tėvų namų daugelio šalių jauniems asmenims

18


tapo fragmentuota ir labai skirtinga patirtimi. Akcentuotina tai, kad Eu-ropos Sąjungos mastu net 46 proc. jaunų suaugusių 25–34 metų amžiaus grupės asmenų vis dar gyvena su tėvais (Eurostat 2017). Palyginimas atskleidė didelius skirtumus tarp Rytų bei Vidurio, Pietų ir Vakarų Eu-ropos šalių. Tradiciškai vėlyvas išėjimas iš tėvų namų buvo ir yra būdin-gas Pietų Europos šalių jaunimui. Tai nulemta daugybės įvairių veiksnių, kultūrinių tradicijų, šeimos modelio ir neabejotinai jaunimui nepalan-kios situacijos būsto rinkose (didelės būsto įsigijimo kainos, menka būs-to nuomos rinka, itin didelės būsto nuomos kainos ir t. t.). Paminėtina tai, kad pastaruoju metu šios tendencijos vis dažniau pastebimos ir kito-se Europos šalyse. Didesnės būsto nuomos ar įsigijimo kainos lemia tai, kad jauni asmenys ilgiau pasilieka gyventi su tėvais ar globėjais. Iš Euro-pos Sąjungos pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo (EU-SILC, 2016) duo-menų matyti, kad didžiausia dalis jaunų 20–24 ir 25–29 metų amžiaus grupių asmenų gyvena su tėvais Rytų ir Vidurio (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje) bei Pietų Europos šalyse (Maltoje, Italijoje, Ispanijoje, Portu-galijoje), o mažiausiai – socialdemokratinio gerovės valstybės modelio šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje) (detaliau žr. 1.1 pav.).

1.1 pav. Jaunų suaugusiųjų, gyvenančių su tėvais, dalis 20–24 ir 25–29 metų amžiaus grupėse ES šalyse, %, 2016, Eurostat, EU-SILC

Šaltinis: http://ec.europa.eu/eurostat/web/income-and-living-conditions/data/database

19


Dar vienas iškalbingas rodiklis, kurį pateikia Europos Sąjungos pa-jamų ir gyvenimo sąlygų tyrimas (EU-SILC), tai vidutinis amžius, kada jauni asmenys apsigyvena savarankiškai nuo tėvų. Paminėtina tai, kad Lietuvoje jaunimas santykinai ilgai gyvena su tėvais ir ši tendencija per pastarąjį dešimtmetį išlieka gana pastovi. Nors bendros tendencijos ES šalyse per pastarąjį dešimtmetį išlieka iš esmės nepakitusios, tačiau eg-zistuoja dideli skirtumai tarp šalių. Lietuvoje jaunimas apsigyvena sava-rankiškai nuo tėvų vidutiniškai sulaukęs 26 metų amžiaus, palyginimui – Švedijos jaunimas – 20 metų, o Italijos – 30 metų, tad skirtumas siekia apie dešimt metų. Be to, analizuojant jaunų asmenų dalį, gyvenančių su tėvais pagal lytį 20–24, 25–29 ir 25–34 metų amžiaus grupėse, pastebima tendencija, kad visų jaunimo amžiaus grupių vyrai santykinai ilgiau gy-vena su tėvais (detaliau žr. 1.2 pav.). Pažymėtina tai, kad su tėvais gyvena beveik ketvirtadalis 25–34 metų amžiaus grupės vyrų ir tik penktadalis moterų.

1.2 pav. Jaunų suaugusiųjų, gyvenančių su tėvais, dalis 20–24, 25–29 ir 25–34 metų amžiaus grupėse Lietuvoje, %, 2008–2017, Eurostat, EU-SILC

Šaltinis: http://ec.europa.eu/eurostat/web/income-and-living-conditions/data/database

20


1.2. Demografiniai pokyčiai ir jaunimas

1.2.1. Jaunimo amžiaus grupės struktūra

Jaunimas mokslinėje literatūroje apibrėžiamas nevienareikšmiškai. Be to, pati jaunimo grupė nėra homogeniška kategorija. Anot J. J. Arnetto (2006), jaunimas gali būti apibūdinamas kaip „perėjimas iš priklausomos vaikystės į nepriklausomą suaugusiojo gyvenimą“. Mokslinėje literatūro-je išskiriamos dvi pagrindinės jaunimo kaip specifinės socialinės grupės traktuotės: jaunimas kaip amžiaus kategorija ir jaunimas kaip perėjimo iš paauglystės į socialinę brandą etapas (Kraniauskienė 2011; Hutchison 2008; Vinken 2007; Arnett 2006, 2001 ir kt.). Jaunimą kaip amžiaus ka-tegoriją įtvirtina Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įsta-tymas (2018), kuriame jaunas žmogus apibūdinamas kaip asmuo nuo 14 iki 29 metų. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės jaunimui priskiria asmenis nuo 16 metų amžiaus, kada kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis privalo turėti asmens tapatybės kortelę (Lie-tuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymas 2014), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996, 2 str.) bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (1989) vaikystės pabaiga sie-jama su 18 metų amžiaus riba. Eurostato statistinėje knygoje (2009) jau-nam amžiui yra priskiriamas tarpsnis nuo 15 iki 29 metų. Vieno sutari-mo, kaip reikėtų apibrėžti jauną amžių, jaunimą, deja, nėra ir mokslinėje literatūroje. Kaip pastebi J. J. Arnettas (2006), šiuolaikinėje visuomenėje nėra vieno priimto susitarimo, kokį amžiaus tarpsnį ir kokius požymius sieti su jaunystės pradžia ir pabaiga. Rindfusso (1991; cituojama iš Mc-Donald, Evans 2003) nuomone, jauno suaugusiojo laikotarpis apima 18–30 metų amžiaus tarpsnį. Pažymėtina ir tai, kad nėra sutarimo ir vie-nos nuomonės, kaip reikėtų rinkti duomenis apie jaunimą. Pavyzdžiui, Statistikos departamento atliekamame Gyventojų užimtumo tyrime iš-skiriama jaunimo nuo 15 iki 24 metų amžiaus grupė, Bedarbių rėmimo įstatyme (2005) įtvirtinta nuostata, kad jaunas bedarbis yra 16–25 metų

21


amžiaus asmuo, kuris nesimoko dieninėje mokymo įstaigose ir yra dar-bo biržos įskaitoje ir t. t. Taigi, šiame moksliniame tyrime, atsižvelgiant į tyrimo objekto specifiką, bus orientuojamasi į 18–35 metų asmenis. 35 metų amžiaus riba pasirinkta neatsitiktinai. Didžioji dalis asmenų iki 35 metų amžiaus įsitvirtina darbo rinkoje, sukuria šeimas bei partnerys-tes, įsigyja būstą ir t. t.

Analizuojant naujausias demografines tendencijas Lietuvoje, paste-bima, kad nuolat mažėja jaunų asmenų skaičius. Eurostato (2016) duo-menimis, 2004 m. Lietuvą dar buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių, o per kiek daugiau nei dešimties metų laikotarpį Lietuva pri-artėjo prie demografiškai seniausių Europos Sąjungos šalių. Analizuo-jant Lietuvos statistikos departamento pateikiamus duomenis apie įvai-rių jaunimo amžiaus grupių nuo 15 iki 34 metų amžiaus skaičių, galima konstatuoti bendrą tendenciją, kad jaunų asmenų skaičius proporcingai mažėja visose amžiaus kategorijose, tačiau labiausiai pačių jauniausių – 15–19 metų amžiaus – asmenų kategorijoje. Per pastarąjį dešimtmetį nuo 2008 m. 15–19 metų amžiaus grupės jaunų asmenų skaičius suma-žėjo nuo 241 968 iki 153 051 tūkst., 20–24 metų amžiaus grupės – nuo 237 438 iki 182 556 tūkst., 25–29 metų – nuo 206 221 iki 193 381 tūkst., 30–34 metų – nuo 211 837 iki 179 798 tūkstančių. Vyresnio amžiaus as-menų grupėse pastebima priešinga tendencija, t. y. gyventojų skaičiaus augimas. Pavyzdžiui, 55–59 metų amžiaus grupės gyventojų skaičius išaugo nuo 187 798 iki 223 136 tūkst., o 60–64 metų – nuo 153 561 iki 173 191 tūkstančio.

1.2.2. Jaunimo socialinė grupė demografinių pokyčių kontekste

Lietuva susiduria su įvairiais demografiniais procesais, kurie veikia ne tik bendrą populiacijos, bet ir šios studijos tikslinės grupės – jaunimo – so-ciodemografinę struktūrą. Vienas svarbiausių jaunimo kaip populiacijos apibrėžimų priklauso nuo nusistatytų amžiaus ribų, tad jaunimas negali

22


būti analizuojamas atsietai nuo demografinio konteksto Lietuvoje. Šis poskyris skirtas trumpai apžvelgti einamuoju periodu Lietuvos demogra-finės struktūros pokyčius ir jų santykį su senėjančios visuomenės, žemo gimstamumo, santuokos ir gimdymo atidėliojimo ir intensyvios emigra-cijos tendencijomis1, o tam tikros Lietuvos tendencijos bei demografiniai rodikliai yra palyginami su Europos šalių dimensija.

Lietuvos senėjimo tendencijas iliustruoja augantis medianinis am-žiaus rodiklis, kuris nusako amžiaus ribą, dalijančią populiaciją į dvi to-lygias dalis, ir jo tendencijos. Demografės V. Stankūnienė ir M. Baublytė (2016a, 23–25) teigia, kad Lietuvos populiacija iki nepriklausomybės at-gavimo gali būti įvertinama kaip gana jauna visuomenė, kadangi mediani-nis amžius buvo nusistovėjęs ties 32 metų riba. Vis dėlto medianinio am-žiaus rodiklio akseleracija atkūrus nepriklausomybę (ypač nuo 2000 m. ribos) išauga iki 42,2 metų 2014 metais. Lietuva yra viena iš seniausių visuomenių ES šalių kontekste, ir minėtais metais buvo pasiektas ES šalių vidurkis (42,2 metų). 2014 m. aukštesnis ar toks pat kaip Lietuvos gy-ventojų medianinis amžius fiksuojamas Vokietijoje (45,6 metų), Italijoje (44,7 metų), Bulgarijoje (43,2 metų), Portugalijoje (43,1 metų), Graikijo-je (43 metai), Austrijoje (42,9 metų), Kroatijoje (42,6 metų), Slovėnijoje (42,5 metų), Suomijoje (42,4 metų) ir Latvijoje (42,4 metų) (European Comission, 2015). Lietuvos kaip senėjančios visuomenės struktūrą at-spindi 60 metų ir vyresnių žmonių ir vaikų (0–14 metų) dalies inversiniai pokyčiai: 1990 m. pirmųjų dalis sudarė 16 proc. ir antrųjų – 23 proc., o 2014 m. vyriausios kohortos dalis padidėja iki 24,2 proc. ir jauniausių gy-ventojų sumažėja iki 14,6 proc. (Stankūnienė et al. 2014).

1 Nors mirtingumas yra svarbi bet kurios visuomenės demografinės kaitos dalis, o mir-tingumo priežastingumas ir diferencialai laiko požiūriu tarp lyties, amžiaus ir kitų de-mografinių grupių smarkiai koreliuoja su visuomenės senėjimo tendencija, šiame posky-ryje pasirenkama neapžvelgti Lietuvos mirtingumo pokyčių. Pagrindinė tokio selektyvaus pasirinkimo priežastis yra tai, kad mirtingumas nėra tiesiogiai sietinas su būsto politikos, raidos, rezidencinės diferenciacijos ar mobilumo rodikliais tiesiogiai, palyginti su senėji-mo, gimstamumo ar migracijos tendencijomis.

23


Nors visuomenės senėjimas yra bendra Europos šalių tendencija, bet išskiriamos skirtingos priežastys, kurios sendina visuomenes. Lietuva yra priskirtina prie tų ES šalių grupės, kurioje senėjančios visuomenės pagrindinė demografinė varomoji jėga yra mažėjanti populiacija (ypač jaunų asmenų kohortose) daugiausia dėl emigracijos masto2 (European Comission 2015). Žiūrint retrospektyviai, migracijos saldo iki nepriklau-somybės Lietuvoje buvo stabilus, netgi fiksuojama 1970–1989 m. laiko-tarpiu didesnė imigracija į Lietuvą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradedama fiksuoti emigracijos tendencija ir didėjantys migracijos srau-tai iš Lietuvos. Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos populiacija sumažėjo 22 proc., o emigracija daugiausia paveikė Lietuvos gyventojų struktūros vidurį, t. y. didžiausi išorinės migracijos srautai stebimi tarp jauno ir vidutinio darbingo amžiaus gyventojų (Stankūnienė 2014; Stan-kūnienė, Baublytė 2016a). D. Burneika su kolegomis (2017, 37) atsklei-džia, kad 2010–2011 m. laikotarpiu mobiliausi gyventojai buvo jauni (iki 35 metų amžiaus), turintys aukštąjį išsilavinimą ir profesinį statusą, bei vieniši asmenys. Kalbant apie Lietuvos visuomenės senėjimą dėl darbingo amžiaus gyventojų migracijos procesų, demografai (Stankūnienė, Bau-blytė 2016a) pastebi, kad šis demografinis procesas netolygiai veikia visą Lietuvos teritoriją. Lyginant 2001 ir 2011 m. kaimiškų teritorijų ir miesto gyventojų amžiaus ir lyties struktūras, pastebėtina, kad produktyviausia vidutinio amžiaus dalis sumažėjo ir demografinio nykimo potencialu pasižymi kaimiškos teritorijos. Ypač kritiniai skirtumai ir diferencialai pastebimi 25–35 metų kohortoje, kuri yra dvigubai mažesnė nei greti-mos (jaunesnės ar vyresnės) kohortos. Tai sietina su tuo, kad kaimiškose teritorijose gyvenantys jauni asmenys renkasi ne tik išorinę (tarptautinę) migraciją, bet ir vietinę migraciją iš kaimiškų teritorijų į miestus. Todėl

2 Demografinėje ataskaitoje Europos Komisijai (European Commission 2015, 16–17) pabrėžiama, kad Lietuvos, kaip ir daugeliui ES šalių, visuomenės senėjimui turi didelės įtakos žemas gimstamumas, kuris neužtikrina kartų kaitos. Vis dėlto visame ES šalių kon-tekste, Lietuva (kaip ir Estija, Latvija, Lenkija ir Portugalija) yra išskiriama, kur senėjimo mastai yra labiausiai veikiami negatyvios migracijos.

24


miestai pasižymi stabilesne ir sveikesne amžiaus struktūra. O didmiesčiai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda) tampa daugelio Lietuvos gyventojų vidinės migracijos tikslu – 30 proc. Lietuvos vidinės ir tarptautinės migracijos sudaro būtent į šiuos miestus (Burneika et al. 2017).

Didelės emigracijos Lietuvoje problematikos kontekste dažniausiai diskutuojama dėl migracijos stabdymo, kuri yra visuomenės senėjimo priežastis. Bet reikia atkreipti dėmesį ir į kitą priežastį, lemiančią senėjan-čios visuomenės tendenciją (angl. trend), – žemo gimstamumo rodiklius. V. Stankūnienė (2015, 3) teigia, kad dabartinė amžiaus struktūra lems dar didesnį visuomenės senėjimą Lietuvoje, o likusios negausios vaikų kar-tos užprogramuoja artimiausius kelis dešimtmečius „negyvybingą“ kartų kaitą. Mokslininkė (2015, 2) teigia, kad „gimstamumas Lietuvoje tebė-ra labai žemas ir esant dabartiniam gimstamumo lygiui tėvų kartą keičia vaikų kartą tik 0,78 santykiu t. y. vietoj 1 000 tėvų kartos po-puliacijos ateina tik 780 vaikų karta“. Demografinės studijos (Galdauskai-tė 2016; Maslauskaitė et al. 2016; Stankūnienė et al. 2014; Stankūnienė, Baublytė 2016a) tai sieja su pirmojo demografinio perėjimo pabaiga ir antrojo demografinio perėjimo pradžia3. Pagrindinės priežastys, lemian-čios antrąjį demografinį perėjimą, yra dažniausiai įvardijamos kaip san-tuokos ir vaikų gimdymo atidėliojimas, pakitusi prokreacinė elgsena, ko-habitacijos kaip alternatyvos santuokai atsiradimas ir augantis santuokos neregistravusių porų skaičius, didėjantis ištuokų skaičius, vaikų, gimusių ne santuokoje, skaičiaus augimas bei tokie latentiniai veiksniai kaip ver-tybinių orientacijų lūžiai visuomenėse labiau link savirealizacinių, eman-cipacinių ir individualistinių vertybių ir nuostatų (Galdauskaitė 2016; Maslauskaitė et al. 2016; Stankūnienė 2016). Taip pat pastebima, kad an-trasis demografinis perėjimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų

3 Pirmasis demografinis perėjimas (visuomenėms transformuojantis iš agrarinių į in-dustrines) pasižymi nukritusiu gimstamumu, bet kartu šis vis dar užtikrina kartų kaitą. Antrojo demografinio perėjimo metu, kuris žymi poindustrinės visuomenės raidą, gim-stamumas toliau mažėja ir nukrenta iki tokio lygmens, kuris jau nebeužtikrina natūralios gyventojų kaitos. Tokiu atveju suminis gimstamumo rodiklis yra žemesnis nei 2.

25


Europos šalių, „vėluoja“ trimis dešimtmečiais, kai Vakarų Europos šalyse perėjimas fiksuojamas parėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje (Stankū-nienė et al. 2014). Šis lūžis Lietuvoje įvyksta XX a. paskutinįjį dešimtmetį, kai periodinis suminis gimstamumo rodiklis, identifikuojantis natūralią gyventojų kaitą, fiksuojamas žemesniame lygyje nei vidutiniškai moti-na pagimdo 2,1 vaiko. Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis 1990 m. buvo 2,03 ir šis sistemingai mažėjo ir nukrito iki ypač žemo gimstamumo lygio ribos 2002 m., kada stebimas vidutinis 1,23 vaiko gimimas motinai. Vis dėlto gimstamumo rodiklis padidėjo iki 1,59 vaiko 2013 m., tai yra pakilo į šiek tiek aukštesnį nei žemo gimstamumo lygį (Lietuvos statisti-kos departamentas 2014; Stankūnienė et al. 2014). Naujausiais Eurostato (2018a) duomenimis, 2016 m. Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis pakilo iki 1,69 ir viršijo ES šalių vidurkį, kuris buvo 1,64. Demografai (Stankūnienė 2015) pastebi, kad šis suminio gimstamumo rodiklio augi-mas didėja ne dėl to, kad vis daugiau gimsta vaikų, o dėl to, kad motinystę renkasi vyresnio amžiaus moterys, kurios motinystę atidėliojo vyresniam amžiui. Gimstamumas pasiskirsto Lietuvoje atsižvelgiant į gyvenamąją vietovę ir motinos išsilavinimą. Pastebima situacija Lietuvoje, kad nors didmiesčiuose (o ypač Vilniuje) gyvenančių moterų gimstamumo rodi-kliai yra žemesni nei kaime gyvenančių, bet per 2001–2011 m. laikotarpį šis skirtumas sumažėja dėl pastebimo augančio gimstamumo miestuose ir krentančio kaimuose. Taip pat pastebėtina, kad gimstamumas tarp že-mesnį išsilavinimą turinčių moterų mažėja gerokai sparčiau nei aukštesnį išsilavinimą turinčių moterų, kur gimstamumas net stabilizuojasi (Stan-kūnienė, Baublytė 2016b).

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę vidutiniškai motinystės pradžia, t. y. moters amžius pagimdžius pirmąjį vaiką, pailgėjo 4 metais (pvz., 1994 m. fiksuojamas 23 metų vidurkis, o 2013 m. – 26,8 metų) (Stan-kūnienė et al. 2014). Naujausios trumpo laikotarpio tendencijos parodo, kad 2016 m. Lietuvoje moters amžius pagimdžius pirmąjį vaiką išaugo 4 Didesnis gimstamumas nei Lietuvoje buvo tik Prancūzijoje (1,92), Švedijoje (1,85), Airijoje (1,81), Danijoje (1,79), JK (1,79) ir Latvijoje (1,74).

26


iki 27,3 metų. Tiesa, reikia pridurti, kad europiniame kontekste Lietuvos motinystės startas 2016 m. buvo vienas ankstyviausių, kai bendras ES ša-lyse vidutinis amžius buvo 29 metai, – tik Bulgarijoje (26 metai), Rumu-nijoje (26,4 metų), Latvijoje (26,8 metų), Slovakijoje (27 metai), Portuga-lijoje (27,2 metų) motinos susilaukia pirmagimio anksčiau nei Lietuvoje. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad Lietuvoje didžiausia dalis pirmagimių susilaukia motinos dviejose amžiaus kohortose – iki 20 metų pirmagimio susilaukia 6,3 proc. ir 20–29 metų – net 67,4 proc. nuo viso pirmagimio gimimų skaičiaus (Eurostat 2018a).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje ne tik vaikų gimdoma mažiau ir motinos jų susilaukia vis vyresnio amžiaus, bet ir pastebima tendenci-ja, kad didėja nesantuokinio gimstamumo ir nesantuokinio poravimosi (kohabitaciniai) rodikliai. Antai A. Maslauskaitė (2014a) mini, kad Lietu-voje istoriškai nesantuokinis gimstamumas buvo septynis dešimtmečius stabilus (išskyrus tam tikrą pokario periodą) ir kartu sudarė tik 6–7 proc. visų registruotų gimimų iki pat XX a. paskutiniojo dešimtmečio. Vis dėl-to nesantuokinis gimstamumas pradėjo augti jau nepriklausomoje Lietu-voje, o 2002 m. nesantuokiniai gimimai sudarė beveik trečdalį – 28 proc. nuo visų registruotų gimimų skaičiaus. Nors šio rodiklio staigus augimas gali pasirodyti labai didelis, bet ES šalių kontekste tai yra vienas žemiau-sių rodiklių. Pagal naujausius Eurostato (2018b) pateikiamus duomenis, 2016 m. nesantuokinis gimstamumas (27,3 proc.) Lietuvoje yra penktas žemiausias rodiklis tarp visų ES šalių ir gerokai žemesnis nei ES šalių vidurkis (42,6 proc.)5. O naujausiais turimais duomenimis, didėja ne tik nesantuokinių gimimų skaičius, bet ir nepilnamečių, patiriančių skyry-bas, skaičius. Pagal A. Maslauskaitės ir kt. (2017) pateikiamus duomenis, 35 proc. vaikų iki 15 metų išgyvena tėvų skyrybas ar partnerystės iširimą. Europiniame kontekste tai yra vienas didžiausių rodiklių, kaip ir Prancū-zijoje ir Estijoje.

5 Mažesni nesantuokinio gimstamumo rodikliai fiksuojami tik Graikijoje (9,4 proc.), Kroatijoje (18,9 proc.), Kipre (19,1 proc.) ir Lenkijoje (25 proc.).

27


Pastarasis rodiklis yra tiesiogiai susijęs su šeiminio statuso struktū-rų pokyčiais šiuolaikinėje Lietuvoje. Nors įvairios aplinkybės nulemia šeiminio statuso pliuralizaciją Lietuvoje, pastebima, kad šeimos desta-bilizacijos procesai veikia santuokinius rodiklius, o didžiausia variacija pasireiškia vyresniame amžiuje (Maslauskaitė et al. 2016). Didėja išsi-tuokusių moterų nuo 35 metų skaičius, o 2011 m. 35–59 m. kohortoje fiksuojama, kad kas penkta moteris yra išsituokusi (Stankūnienė 2016). Santuoka kaip „tradicinės“ šeimos forma vis labiau patiria iššūkius an-trojo demografinio perėjimo metu, o nesantuokinę partnerystę renkasi vis daugiau (ypač jaunų) asmenų. N. Sanchez Gassen ir B. Perelli-Harris (2015) atliktoje studijoje pažymi, kad nors kohabitacija kaip pagrindinės partnerystės forma auga visose ES šalyse, bet nėra vienodai traktuojama visose šalyse. Nesantuokinė partnerystė dažnai yra griežčiau reguliuoja-ma ir kartu tokia šeiminio statuso forma yra šeimos teisės ir šeimos po-litikos dalis ten, kur stebimi aukšti kohabitacijos rodikliai. Kartu autoriai įžvelgia gyventojams ir namų ūkiams, pasirinkusiems ilgalaikę kohabi-taciją, potencialiai dideles rizikas tose šalyse, kur partnerystė dažnai ne-turi tolygaus traktavimo teisės ar gerovės sistemoje kaip santuoka. Euro-piniame kontekste Lietuvos kohabitacijos rodikliai tarp 15–44 metų kohortos 2010 m. buvo vieni žemiausių – palyginti tik mažiau nei 20 proc. porų kohabituoja. Minėtoje kohortoje aukščiausi kohabitaci-jos rodikliai fiksuojami tarp 15–24 metų (daugiau nei 50 proc.) amžiaus jaunuolių. Šis rodiklis labai skiriasi nuo gretimos 25–44 metų kohortos (mažiau nei 10 proc.) rodiklių (Garcia Pereiro 2018). A. Maslauskaitė (2014a) tai sieja su tuo, kad Lietuvoje kohabitacinė namų ūkio forma atlieka įžangos į santuoką funkciją, bet nėra suprantama kaip tolygi santuokai šeimos forma. Nors dažniausiai egzistuoja įsitikinimas, kad santuokinės partnerystės formos yra labiau paplitusios kaimiškose nei urbanizuotose teritorijose, bet ši tendencija šiuolaikinės Lietuvos demo-grafinėje šeiminio statuso struktūroje nepasitvirtina. A. Maslauskaitė (2014b), atlikusi demografinius skaičiavimus ir erdvinę Lietuvos analizę, fiksuoja, kad santuokinio kaip šeiminio statuso skvarba yra didesnė tarp

28


didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus savivaldybių) gyventojų, o rajonų savivaldybėse kaip tik būdinga dides-nė šeiminio statuso įvairovė ir aukštesnis kohabitacijos laipsnis. Demo-grafė netgi prieina prie išvados, kad Lietuvoje daugiau „tradicinė“ šeima būdinga miestuose nei kaimuose.

1.3. Jaunimo apsirūpinimą būstu lemiantys veiksniai

Jaunimo galimybės apsirūpinti būstu yra susijusios su daugybe socialinių, ekonominių, demografinių ir individualaus lygmens veiksnių. Makroly-gmeniu galima išskirti konkrečios šalies būsto bei būsto nuomos rinką, darbo rinką, o individualiu lygmeniu neabejotinai reikšmingas yra jauno asmens amžius, išsilavinimas, statusas darbo rinkoje, pajamos, šeimos socialinis statusas ir t. t. Detaliau aptarsime keletą pagrindinių jaunimo apsirūpinimą būstu lemiančių veiksnių.

1.3.1. Būsto rinka ir jaunimo galimybės apsirūpinti būstu

Apsirūpinimo būstu kontekste labai svarbi yra būsto rinka, būstų pasiū-la, būstų kaina, būstų kokybė ir kt. Būsto rinka itin priklauso nuo kon-krečios šalies ekonominės situacijos, darbo rinkos poreikių, investicijų, infrastruktūros – visa tai suponuoja atitinkamas sąlygas įsigyti būstą bei formuoja reikalavimus norimam įsigyti būsto tipui (nuosavas namas, kotedžas, butas daugiabutyje, apartamentai, studijos, loftai ir pan.). Lie-tuvoje egzistuojanti būsto rinka iš esmės siūlo dvi galimybes jaunimui apsirūpinti būstu: nuosavo būsto įsigijimas (nuosavybė) arba privataus sektoriaus būsto nuoma. Dažniausiai būsto rinka be valstybės intervenci-jų ne visuomet pakankamai gali pasiūlyti tinkamo ir kokybiško būsto. Pa-minėtina, kad mažesnes pajamas gaunantys jauni asmenys ir jaunos šei-mos dažnai dėl finansinių išteklių trūkumo yra priversti rinktis mažiau

29


kokybišką, neatitinkantį poreikių (arba tik iš dalies atitinkantį), higie nos, standartų ir komforto būstą.

Žlugus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo formuojama nauja būsto politika. Būsto sektorius buvo transformuotas į hiperdualistinę būsto sistemą. Pereinamuoju laikotarpiu buvo įgyven-dinta masinė būsto privatizacijos programa, kai naudojant investicinius čekius buvo įvykdyta valstybinio būsto privatizacija ir tuometiniai būs-to nuomininkai tapo būsto savininkais. Paminėtina tai, kad iki 1995 m. buvo privatizuota beveik 94 proc. valstybinio būsto fondo (Žilys 2015; Lipnevič 2012 ir kt.). Būsto politikos reforma Lietuvoje buvo panaši kaip ir daugelyje kitų pokomunistinių šalių (Aidukaitė 2013; Ruopilla 2005). Dėl šių reformų pokomunistinėse šalyse privatus būstas sudaro daugiau nei 80 proc. Paminėtina, kad Lietuvoje šis rodiklis yra vienas aukščiausių ir sudaro 88,6 proc. Panašūs rodikliai yra ir kitose pokomunistinėse ša-lyse: Bulgarijoje – 81,7 proc., Kroatijoje – 89,4 proc., Estijoje – 82 proc. o Vengrijoje – net 92 proc. Palyginimui – kitose Europos šalyse šis ro-diklis yra gerokai mažesnis, pavyzdžiui, privatus būstas Austrijoje su-daro 51,6 proc., Suomijoje – 67 proc., Danijoje – 51 proc., Olandijoje – 60 proc., o Vokietijoje – 45,4 proc.

Per pastarąjį dešimtmetį būsto rinkoje įvyko didelių pokyčių, ku-rie pirmiausia pasižymi suprastėjusiomis sąlygomis jauniems asme-nims įsigyti būstą. Tai išaugusios būsto įsigijimo arba nuomos kainos, kurios prieš 2008 m. krizinį laikotarpį pasiekė rekordinį lygmenį, taip pat paskolų sąlygos, paskolos įmokų dydis ir kt. rodikliai, kurie būstą padaro neprieinamą asmenims, gaunantiems minimalias pajamas arba jaunimui tik pradėjusiam, baigus mokyklą ar studijas, dirbti (Shanahan 2002). Pokriziniu laikotarpiu vėl pastebimas būsto kainų augimas. Pa-žymėtina, kad 2016 m. būsto kainos ES-28 būsto rinkose augo labiau-siai nuo krizės pradžios. Be to, pastebima didelių skirtumų nacionaliniu ir lokaliniu lygmeniu: būsto kainos miestuose ir labiau urbanizuotose vietovėse yra didesnės nei periferijoje. Be to, būsto kainos miestuose turi tendenciją augti labiau nei mažiau urbanizuotose vietovėse. Būsto

30


kainos yra vienos iš esminių būsto prieinamumo elementų. Remiantis 2017 m. I ketvirčio Eurostato duomenimis, matyti, kad būsto kainos, matuojamos būsto kainų indeksu (House Price Index), euro zonoje išau-go 4,1 proc., o bendrai ES-28 lygmeniu – 4,7 proc., palyginti su tuo pa-čiu 2016 m. ketvirčiu. Be to, tendencijos ES-28 šalių lygmeniu skiriasi gana ženkliai. Pagal Eurostato pateikiamus duomenis, būsto kainos la-biausiai augo Rytų ir Vidurio Europos šalyse, t. y. Čekijoje (+11,0 proc.), Vengrijoje (+9,7 proc.) ir Lietuvoje (+9,5 proc.). Stabiliausios kainos iš-liko Italijoje (+0,1 proc.).

Nors privati būsto nuosavybė yra dominuojanti būsto valdos forma, tarp šalių egzistuoja gana dideli skirtumai. Apžvelgus įvairiuose šalti-niuose pateikiamus statistinius duomenis, galima daryti apibendrina-mąją išvadą, kad per pastaruosius 10 metų pastebima bendra tendencija, jog mažėja būsto savininkų ir didėja būsto nuomininkų skaičius. Be to, būsto nuoma yra dažnesnė forma tarp mažesnes pajamas turinčių namų ūkių. ES-28 lygmeniu būsto savininkų yra 69,4 proc., o nuomininkų – 30,6 proc. Lietuvoje, kaip, beje, ir kitose šalyse, būsto savininkų skaičius yra daug didesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, tačiau pastaraisiais metais smarkiai mažėja būsto savininkų skaičius, atsižvelgiant į amžių, t. y. labiausiai mažėja būsto savininkų skaičius tarp jaunų asmenų. Taip pat Lietuvoje būsto savininkų, įsigijusių būstą su paskolomis, skaičius yra daug mažesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Remiantis Europos statistikos agentūros Eurostato EU-SILC (pajamų ir gyvenimo sąlygų ty-rimo) duomenimis, matyti, kad per pastarąjį dešimtmetį smarkiai auga būsto nuomininkų, besinuomojančių būstus rinkos kaina, skaičius (nuo 12,6 iki 19,9 proc.), o nuomininkų, kurie nuomojasi sumažinta kaina (iš valstybės, savivaldybių, kooperatyvų ir pan.), skaičius sumažėjo nuo 14,6 iki 10,9 proc. (Eurostat EU-SILC, 2018). Šias tendencijas patvirtina ir Europos gyvenimo kokybės tyrimo duomenys apie būsto nuosavy-bės statusą pagal amžių, t. y. didesnis būsto savininkų amžius tiesiogiai proporcingas amžiui. Jauni 18–24 ir 25–34 metų amžiaus asmenys suda-ro gerokai mažesnę būsto savininkų dalį nei vyresni asmenys (detaliau

31


žr. 1.1 lentelėje). Be to, kuo jaunesnis asmens amžius, tuo didesnis būsto savininkų, turinčių paskolas, skaičius.

1.1 lentelė. Būsto nuosavybės statusas pagal amžių Lietuvoje, Europos gyvenimo kokybės tyrimas, Eurofound, 2012–2016, %

18–24 metų

25–34 metų

35–49 metų

50–64 metų

Vyresni nei 65 metų

2012

m.

2016

m.

2012

m.

2016

m.

2012

m.

2016

m.

2012

m.

2016

m.

2012

m.

2016

m.

Nuosavas, be paskolos 71 % 73 % 61 % 50 % 81 % 66 % 96 % 89 % 99 % 92 %Nuosavas, su paskola 4 % 3 % 15 % 14 % 9 % 19 % 1 % 2 % 0 % 6 %Nuomojamas iš socialinio, savanoriško ar savivaldybės būstų fondo

2 % 2 % 1 % 3 % 2 % 3 % 1 % 2 % 1 % 1 %

Nuomojamas būstas 21 % 12 % 20 % 27 % 7 % 8 % 2 % 4 % 0 % 0 %Kita 2 % 10 % 3 % 6 % 1 % 4 % 0 % 3 % 0 % 1 %

1.3.2. Jaunimo dalyvavimas darbo rinkoje ir apsirūpinimas būstu

Dalyvavimas darbo rinkoje ir užimtumas yra labai svarbi jauno asmens apsirūpinimo būstu bei savarankiško gyvenimo ir nepriklausomybės są-lyga (Walthers 2006), suteikianti jauniems asmenims galimybę apsirū-pinti finansiniais ištekliais, kuriuos jie galėtų panaudoti būstui įsigyti ar išsinuomoti. Nuolatinio darbo turėjimas labai dažnai yra susijęs su spren-dimu palikti tėvų namus, įsigyti ar nuomotis būstą. Taigi galima daryti prielaidą, kad iš esmės dalyvavimas darbo rinkoje pagreitina jaunų asme-nų išėjimą iš tėvų namų, nors pats dalyvavimo darbo rinkoje faktas jau-nimui nebūtinai lemia ekonominę ir finansinę nepriklausomybę. Viena iš labai svarbių savarankiško gyvenimo ir nepriklausomybės įgijimo są-lygų jauniems žmonėms neabejotinai yra tinkamas užimtumas, lemiantis jaunimo apsirūpinimo būstu pasirinkimus (Gebel 2017; Mandic 2012). Tinkamas, nuolatinis užimtumas yra viena pagrindinių prielaidų. Be to,

32


jauni asmenys dažniausiai turi sukaupę mažiau turto, kitokių finansinių išteklių, kuriuos jie galėtų panaudoti būstui įsigyti, nei vyresni asmenys.

Darbo rinkos požiūriu jaunimas dažniau nei kitų amžiaus grupių atstovai yra įvardijamas kaip pažeidžiama ar rizikos grupė (Gruževskis, Brazienė 2017; Brazienė 2017). Paminėtina ir tai, kad jaunimo dalyva-vimui darbo rinkoje dažniau būdingi trumpesnio ar ilgesnio nedarbo periodai, nesaugus užimtumas, menkesni atlyginimai už darbą, darbas ne visą darbo dieną bei darbas pagal terminuotas sutartis (Gruževskis, Brazienė 2017; Baranowska-Rataj et al. 2015; Müller, Gangl 2003 ir kt.). Jaunimo integracijos į darbo rinką ir dalyvavimo darbo rinkos konteks-te labai svarbus yra sėkmingas jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką (Gebel 2017, 2018; Brazienė, 2017; Brazienė, Merkys 2013; Brazienė, Mikutavičienė 2013 ir kt.). Paprastai perėjimas iš švietimo sis-temos į darbo rinką yra sudėtingas procesas, kurio metu jaunimas su-siduria su įvairaus pobūdžio sunkumais bei problemomis. Neabejotinai jaunimo sėkmę darbo rinkoje lemia ir intensyvūs globalizacijos procesai, kurie pastaruoju laikotarpiu lėmė dideles darbo rinkos transformacijas, t. y. paslaugų sferos plėtrą, didesnį darbo rinkos atotrūkį skirtinguose ša-lių regionuose ir t. t. (Castells 2010). Pastaraisiais metais aiški tendencija, kad jaunimas vis ilgiau mokosi ir / ar studijuoja, o perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką trunka ilgiau, užimtumo statusas darbo rinkoje ne-atitinka įgyto išsilavinimo, sudėtinga gauti tinkamą pirmąjį darbą o gau-namos pajamos neatitinka įgyto išsilavinimo (Brazienė 2017; Brazienė, Merkys 2013, 2016 ir kt.). Paradoksalu tai, kad lyginant su ankstesnėmis kartomis dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, aukštojo mokslo ekspansijos, aktyvios švietimo politikos, privalomo mokymo ir kitų veiksnių, dabarti-nis jaunimas yra labiau išsimokslinęs, tačiau užima daug prastesnę padėtį darbo rinkoje (Brazienė 2017). Paminėtinas dar ir tas faktas, kad dauge-lyje pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių įvyko didžiuliai po-kyčiai liberalizuojant darbo santykius. Lietuvoje nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas, kuris sudarė sąlygas darbdaviams

33


palankesnėmis sąlygomis pasamdyti darbuotojus, bet kartu ir lengviau atleisti darbuotoją.

Nesaugus, laikinas užimtumas yra susijęs su tam tikromis padidin-tomis rizikomis, bedarbystės rizika, nepastoviomis pajamomis ir tokiu būdu sumažina jauno asmens tikimybę tapti būsto savininku, nes, norė-dami gauti paskolą, jauni asmenys turi užtikrinti, jog nuolat gaus pajamas (Lersch, Dewilde 2013). Nestabili padėtis / nesaugus užimtumas apriboja jaunų asmenų galimybes pasiimti paskolą bei tapti būsto savininkais ir / ar nuomininkais (Lersch, Dewilde 2013). Daugelio šalių mokslininkų tei-gimu, augantis netikrumas daugelio šalių darbo rinkose lėmė tai, kad jau-ni asmenys sprendimą palikti tėvų namus yra linkę atidėti vėlesniam lai-kui (Aassve et al. 2002; Mills, Blossfeld 2003). Net keletas studijų atskleidė neigiamą nesaugaus užimtumo įtaką jaunimo ketinimams persikelti gy-venti savarankiškai nuo tėvų ir šiuo požiūriu gana skirtingas tendenci-jas tarp įvairių Europos šalių (Baranowska-Rataj et al. 2015). Remiantis Europos statistikos agentūros Eurostato duomenimis, matyti, kad tarp skirtingų Europos šalių egzistuoja gana ryškūs skirtumai. Šiuo požiūriu išsiskiria socialdemokratinio gerovės valstybės modelio šalys, kurios su-daro prielaidas jauniems asmenims palikti tėvų namus, neatsižvelgiant į darbo rinkos statusą, t. y. net ir tuo atveju, jei jauni asmenys nedalyvauja darbo rinkoje, yra studentai ar pan. (Aassve et al. 2002). Socialdemokra-tinio gerovės valstybės modelio šalyse parama asmenims, praradusiems darbą, parama būstui išlaikyti ar įsigyti yra daug didesnė, todėl jaunimas yra linkęs ryžtingiau prisiimti savarankiško gyvenimo ir nepriklausomy-bės iššūkius (Ranci et al. 2014). Tuo remiantis, galima daryti prielaidą, kad šiame kontekste didžiulę reikšmę turi konkrečios šalies būsto poli-tika, vykdoma jaunų asmenų atžvilgiu (Filandri, Bertolini 2016; Filan-dri, Olag nero 2014). Pietų Europos šalyse, kurios pasižymi familistiniu gerovės modeliu, išaugęs netikrumas darbo rinkose lėmė tai, kad jaunų asmenų perėjimas į savarankišką gyvenimą atidedamas vėlesniam laikui (Mills, Blossfeld et al. 2003, 2005, 2013).

34


1.3.3. Jaunimo situacija Lietuvos darbo rinkoje

Lietuva pasižymi gana aukštu individų dalyvavimo darbo rinkoje ly-giu. 20–64 metų amžiaus grupės bendras gyventojų užimtumas siekė 75,3 proc., o moterų užimtumas 2016 m. – 74,3 proc., vyrų – 76,2 proc. (atitinkamai ES-28 vidurkis moterų – 65,3 proc., o vyrų – 76,9 proc.). Pa-gal amžių pačių jauniausių asmenų dalyvavimo darbo rinkoje lygis yra pats žemiausias. Iš dalies tai gali būti paaiškinta tuo, kad didžioji dalis 15–24 metų asmenų dar mokosi ir studijuoja (detaliau žr. 1.3 pav.).

1.3 pav. Dalyvavimas darbo rinkoje 15–24, 15–64, 20–24, 25–29, 20–64 ir 25–45 metų amžiaus grupėse Lietuvoje, %, 2008–2017, Eurostat, EU-LFS

Šaltinis: Eurostat database: http://ec.europa.eu/eurostat

Paminėtini vyrų ir moterų užimtumo skirtumai. Moterų įsidarbi-nimo galimybes, taip pat ir sėkmingą perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką sunkina egzistuojantys socialinių vaidmenų, profesijų ste-reotipai ir profesinė lyčių segregacija. Nepaisant aukštesnio moterų išsi-lavinimo lygio, dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai išlieka žemesni. Jau-nų moterų užimtumo lygis 15–24 metų amžiaus grupėje tiek Lietuvoje, tiek ES-28 yra žemesnis nei vyrų. Tačiau pažymėtina tai, kad jaunų vyrų (15–24 metų amžiaus grupės) nedarbo lygis yra aukštesnis nei moterų (žr. 1.2 lentelę).

35


1.2 lentelė. Gyventojų užimtumo ir nedarbo lygis skirtingose amžiaus grupėse 2014–2016 m. pagal lytį, proc.

Lytis 2014 m. 2015 m. 2016 m. ES-28 vidurkis, 2016 m.

Gyventojų užimtumo lygis, proc. (20–64 metų amžiaus grupė)

Vyrai 73,1 74,6 76,2 76,9Moterys 70,6 72,2 74,3 65,3


Vyrai 31,0 30,8 32,5 35,5Moterys 24,1 25,7 27,8 32,0


Vyrai 80,7 81,8 82,6 84,6Moterys 80,9 81,4 82,9 73,0


Vyrai 58,8 62,4 66,8 62,0Moterys 54,3 58,8 62,8 48,9

Nedarbo lygis, proc. (15–74 metų amžiaus grupė)

Vyrai 12,2 10,1 9,1 8,4Moterys 9,2 8,2 6,7 8,7

Nedarbo lygis, proc. (15–24 metų amžiaus grupė)

Vyrai 19,6 16,0 15,9 19,4Moterys 18,7 16,6 12,6 17,9


Jaunimo situaciją darbo rinkoje neabejotinai lemia ir įgyto išsilavi-nimo lygis. Išanalizavus jaunimo užimtumo statistiką pagal amžių ir iš-silavinimą, matyti, kad 25–29 metų amžiaus grupėje užimtumas didėja pagal visus išsilavinimo lygius (žr. 1.3 lentelę), o asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, užimtumo lygis yra gerokai aukštesnis tiek 20–24 metų, tiek 25–29 metų amžiaus grupėse nei tų, kurie yra įgiję tik pradinį ar pagrin-dinį išsilavinimą. Be to, paminėtinas faktas, kad Lietuvoje nuolat auga jaunimo, įgijusio aukštąjį išsilavinimą, skaičius. Aukštasis išsilavinimas nebūtinai lemia sėkmingą jaunimo integravimąsi į darbo rinką, o jauni-mo dalyvavimo darbo rinkoje lygis išlieka žemesnis nei kitų socialinių grupių atstovų. Jaunimo, įgijusio aukštąjį išsilavinimą, dalyvavimo dar-bo rinkoje lygis nuo 2009 iki 2017 m. rodiklis išaugo atitinkamai vyrų 15,3 proc., o moterų – 20,8 proc. 30–34 metų amžiaus grupėje 2016 m. įgijusių aukštąjį išsilavinimą moterų buvo net 20 proc. daugiau nei vyrų. Tiek moterų, tiek vyrų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, dalis Lietuvoje gero-kai viršija ES-28 vidurkį (žr. 1.3 lentelę).

36


1.3 lentelė. Jaunimo užimtumo lygis pagal įgytą išsilavinimą (20–24 ir 25–29 metų amžiaus grupėse), 2007–2016 m., proc.

2007

m.

2008

m.

2009

m.

2010

m.

2011

m.

2012

m.

2013

m.

2014

m.

2015

m.

2016

m.

20–24 metai Pradinis ir pagrindinis

50,9 43,5 28,0 20,6 26,9 31,6 27,9 35,0 30,0 29,4

Vidurinis 40,7 43,9 35,3 32,2 31,2 34,8 38,8 43,4 46,3 47,0Aukštasis 70,4 73,0 70,3 61,7 66,8 65,8 70,8 73,9 73,3 78,925–29 metaiPradinis ir pagrindinis

56,2 56,0 55,0 30,3 30,7 42,4 46,9 49,8 55,3 50,8

Vidurinis 79,5 73,7 68,5 60,2 68,4 68,6 70,5 71,6 74,4 77,7Aukštasis 87,7 86,8 85,0 84,8 84,8 88,1 88,5 89,4 89,6 92,0


Dar vienas aktualus jaunimo dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis yra jaunų asmenų nedarbas. Lietuva pasižymi žemu nedarbo lygiu pa-gal bend rą gyventojų populiaciją. Remiantis Lietuvos statistikos depar-tamento duomenimis, bendras nedarbo lygis darbingo amžiaus asmenų grupėje (20–64 metų) 2017 m. siekė tik 6,6 proc. Jaunimo nedarbo lygis yra didžiausias 15–24 metų amžiaus grupėje ir siekia 13,3 proc. (atitinka-mai vyrų – 14,6 proc., o moterų – 11,7 proc.). Jaunimo nedarbo lygis Lie-tuvoje pokriziniu laikotarpiu tolydžiai mažėjo. Paminėtina tai, kad vyrų nedarbo lygis šioje amžiaus grupėje yra aukštesnis nei moterų.

1.3.4. Šeima, socialinis statusas ir apsirūpinimas būstu

Tyrimai atskleidžia, kad jaunų žmonių apsirūpinimo būstu galimybės yra reikšmingai nulemtos šeimos socioekonominių resursų (Clapham et al. 2014; Filandri, Bertolini 2016; Druta, Ronald 2016; McKee 2012; Mackie 2016). Mikrolygmeniu daugiau dėmesio skiriama socialinei jauno asmens kilmei kaip socialinės ir ekonominės šeimos padėties rodikliui. M. Filan-dri ir S. Bertolini (2016) pažymi, kad tėvų socialinė klasė yra vienas iš

37


svarbiausių mikrolygmens kintamųjų, vertinant jaunų suaugusiųjų būsto vartojimo praktikas. Ryšys tarp jaunų žmonių socialinės kilmės ir būsto vartojimo tyrimuose dažniausiai paremtas dviem mechanizmais: ekono-mine parama ir socializacija, t. y. įtaka palikuonių požiūriams, pageida-vimams, troškimams ir lūkesčiams (Henretta 1984). Tyrimai rodo, kad viduriniosios klasės namų ūkiai dažniau gyvena privačiame būste (domi-nuoja privati būsto nuosavybė), o žemesniosios socialinės klasės gyven-tojai dėl ribotų finansinių galimybių padėti vaikams įsigyti nuosavą būstą lieka mažiau saugiame nuomos sektoriuje (Kurz, Blossfeld 2004; Filandri, Bertolini 2016).

Vis dėlto šios sąsajos negalima atskirti nuo bendro šalies konteks-to. Jaunų žmonių savarankiško būsto įsigijimo priklausomybė nuo šei-mos socialinės padėties ryškesnė Šiaurės Europos šalyse, nors ne visuo-met linijinė. Pavyzdžiui, nors Anglijoje aukštesniosios socialinės klasės atstovai daugiausia yra būsto savininkai, tačiau jaunų būsto savininkų, priklausančių šiam sluoksniui, skaičius nėra didelis (Di Salvo, Ermisch 1997). Tai gali būti paaiškinama tuo, kad pradiniame perėjimo į savaran-kišką gyvenimą etape būsto nuoma yra gana dažnas pasirinkimas tarp jaunimo, ir tai siejama su pirma darbo patirtimi arba darbo mobilumu. Jauni aukštesniosios socialinės klasės atstovai labiau linkę siekti karje-ros, išlikti mobilūs, siekti aukštesnio socioekonominio statuso ir prestižo. Todėl būsto nuoma yra labiau strateginis pasirinkimas nei išteklių trūku-mas (Mulder, Smits 1999; Filandri, Bertolini 2016; Clapham et al. 2014; Lennartz et al. 2015).

Pietų Europos šalyse, kurios pasižymi aukštu būsto nuosavybės ro-dikliu, šeimos socialinės klasės ir apsirūpinimo būtu sąsajos silpnesnės. Čia šeimos labiau linkusios skatinti ir padėti savo vaikams įsigyti nuosa-vą būstą. Šiuo atveju reikšmingu faktoriumi tampa ne tik finansinė tėvų parama, bet ir kultūriniai ypatumai: būsto nuosavybė įgauna simbolinę socialinio statuso ir saugumo vertę. Šeimos parama ieškant būsto įvar-dijama kaip pagrindinė Pietų Europos šalių būsto rinkos charakteristika. Šeimos solidarumas apibrėžiamas per įvairias paramos vaikams formas,

38


kaip antai užsitęsęs gyvenimas tėvų namuose, finansinė parama įsigyjant būstą ar tiesiogiai paveldint jį (Holdsworth, Solda 2002).

C. H. Mulder ir N. T. Lausteris (2010) pažymi, jog daugėja tyrimų, atskleidžiančių sąsajas tarp tėvų ir suaugusių vaikų būsto kokybės. Re-zultatai rodo, kad jaunų žmonių, gyvenančių aukštos kokybės būstuose, tėvai taip pat dažniausiai gyvena (ar gyveno) aukštos kokybės būstuose. A. Smits ir F. Michielin (2010) išskiria tėvų ir suaugusių vaikų būsto ver-tės sąsajas – po suaugusio vaiko pajamų dydžio ir amžiaus kintamųjų, tėvų būsto vertė yra svarbiausias suaugusio vaiko būsto vertės prognosti-nis rodiklis, svarbesnis nei tėvų pajamos ar būsto nuosavybė. R. Coulte-rio (2016) teigimu, jaunų suaugusiųjų, kurių tėvai buvo socialinio būsto nuomininkai, galimybės įsigyti būstą yra daug menkesnės nei tų, kurie gyveno nuosavame būste.

Tyrimai rodo, jog svarbios ir kitos tėvų šeimos charakteristikos, to-kios kaip tėvų pareigos, išsilavinimas, šeimos struktūra ir pan. Tačiau J. Ermischas ir B. Halpinas (2004), C. H. Mulder ir J. Smits (1999) pažy-mi, kad atskleisti tėvų šeimos charakteristikų ir įvairių gyvenimo įvykių (pvz., skyrybos, darbo, gyvenamosios vietos keitimas, vaiko gimimas ar išėjimas iš tėvų namų ir pan.) (Coulter 2016) poveikį jaunų žmonių būsto biografijai yra sudėtinga, nes pastarosios gali keistis ir skirtingai veikti atskirais vaiko gyvenimo etapais. Tyrimuose, nusakant jauno suaugusiojo būsto įsigijimo galimybes, atsargiai vertinamas šeimos struktūros, kaip savarankiško kintamojo, vaidmuo. Kai kurie tyrimai rodo, jog jaunų su-augusiųjų, augusių su vienu iš tėvų, grupėje būsto nuosavybės lygis yra daug mažesnis nei augusių pilnoje šeimoje (Coulter 2016). M. Blaauboer (2010), C. E. Öst (2012) pažymi, jog vienišų tėvų namų ūkis yra labiau susijęs su socialiniu ir ekonominiu požiūriu nepalankiomis būsto įsigiji-mo sąlygomis, bet nėra žinoma, ar vaikystės šeimos struktūra turi įtakos nuosavo būsto įsigijimo galimybėms, kai atsižvelgiama ir į tėvų socialinę ir ekonominę padėtį bei pareigas. R. Coulterio (2016) nuomone, darbi-ninkų klasės tėvų vaikai yra daug mažiau linkę tapti būsto savininkais ir dažniau yra socialinio būsto vartotojai arba gyvena tėvų namuose.

39


Tyrimuose, kuriuose remiamasi socialinio kapitalo koncepcija, at-kreipiamas dėmesys į socialinio tinklo, kaimynystės, socialinės įtraukties aspektus (Ziersch, Arthurson 2007). Kai kurie tyrimai rodo, kad būsto savininkai labiau linkę dalyvauti vietos bendruomenių tinkluose ir jos veikloje, kaip antai dažniau stoja į vietos organizacijas (Beekman et al. 2001; Hiscock 2001; Winter 1994), aktyviau dalyvauja sprendžiant vieti-nes problemas (Winter 1994; DiPasquale, Glaeser 1999), įsitraukia į įvai-rias socialines veiklas (Hiscock 2001).

SKYRIAUS APIBENDRINIMAS

Jaunimo apsirūpinimo būstu klausimo analizę lemia keletas pagrindi-nių socia linių bei ekonominių veiksnių. Globaliu lygmeniu galima kal-bėti apie didelius socialinius ir ekonominius, radikalius demografinius pokyčius, darbo ir užimtumo struktūrų kaitą, kurie iš esmės keičia vi-suomenių struktūras ir tolesnės raidos trajektorijas. Neabejotinai šiame kontekste išskirtinę reikšmę įgyja individualus žmogiškasis ir socialinis kapitalas bei šeimos socioekonominis statusas. Mokslinės literatūros jau-nimo apsirūpinimo būstu tematika analizė atskleidė, kad kad apsirūpi-nimo būstu kontekste jaunimas susiduria su vis didesnėmis rizikomis ir mažėjančiomis galimybėmis apsirūpinti būstu bei pasiekti rezidencinę autonomiją. Jaunimo perėjimas į savarankišką gyvenimą sudėtingėja, jaunimas tampa vis labiau pažeidžiamas darbo rinkos ir apsirūpinimo finansiniais ištekliais atžvilgiu. Remiantis antrinių duomenų (Eurostat EU-SILC, Eurostat LSF, Eurofondo gyvenimo sąlygų tyrimo, Lietuvos statistikos departamento) analize, aptarta Lietuvos jaunimo apsirūpini-mo būstu situacija ES-28 šalių kontekste atskleidė, kad dėl nuolat augan-čių būsto įsigijimo ir nuomos kainų jaunimas vis ilgiau gyvena su tėvais bei turi mažiau galimybių įsigyti nuosavą būstą.

40

2. BŪSTO POLITIKOS TRANSFORMACIJOS EUROPOS ŠALYSE IR LIETUVOJE

Šiame skyriuje pristatomas gerovės valstybės santykis su būsto sektoriu-mi Vakarų Europos šalyse, būsto sektoriaus struktūravimosi procesai, tų procesų keliami neapibrėžtumai ir rizikos jaunimo grupei bei apžvelgiama modernios Lietuvos būsto sistemos situacija ir retrospektyvi transformacija posocialistinių šalių kontekste.

2.1. Gerovės valstybės reikšmė būsto sektoriui: modernaus būsto sektoriaus struktūravimasis

ir jaunimo pozicija struktūrojeBūsto politikos analizė turi gilias tradicijas socialinės politikos valdyse-noje analizuojant būsto apsirūpinimo problematiką moderniose visuo-menėse. Valstybės vaidmuo patenkinant populiacijos būsto poreikius yra gana aiškus ir teisiškai apibrėžtas, kai diskutuojama apie socialinio būsto sektorių ir poreikį būstui įsigyti ar paramą būstui išlaikyti. Socialinis būs-tas dažnai apibrėžiamas kaip likutinis ar skirtas tik skurdžiausioms ar di-džiausios socialinės atskirties socialinėms grupėms, o šis būsto sektorius dažniausiai koordinuojamas viešojo administravimo aparato. Laikantis nustatytų įvairių tinkamumo kriterijų, kuriuos padiktuoja tuometinis politinis kursas, dažniausiai apibrėžiamos įvairios tikslinės grupės, ku-rios pagal savo ribotas galimybes gali savarankiškai apsirūpinti būstu ir kurios turi teisę į socialinį būstą, būsto subsidijas, paramą būstui įsigyti ar išlaikyti ar kitokią valstybės pagalbą būstui gauti (Lennartz 2011). Be finansinės valstybės paramos būstui apsirūpinti ar socialinio būsto fondo

41


administravimo, valstybė gali reguliuoti būsto fonde privataus būsto sek-toriaus dalį, pasitelkdama teisines, organizacines ir institucines priemo-nes (Harloe 1995).

Privatus sektorius gali būti valstybės reguliuojamas pasinaudo-jant teisine sistema, nustatant ir reguliuojant privačios nuomos kainas, apibrėžiant universalias nuomininko ir nuomotojo atsakomybės teisi-nes normas ar nuomos valdos teisinę apsaugą nuo spekuliatyvaus kai-nų augimo privačiame sektoriuje (Boelhouwer, van der Heijden 1993; Haffner et al. 2012; van der Heijden 2013). Kitas valstybės būsto aprū-pinimo būdas moderniose būsto sistemose yra pastangos palaikyti kuo labiau dekomodifikuotą6 būsto sektorių, kada asmenys ar namų ūkiai gali pasinaudoti įvairiomis viešomis paramos formomis ar valstybinėmis subsidijomis įsigydami būstą ar mokestinėmis lengvatomis jam išlaikyti (Hoekstra 2010). Minėtas būdas pareikalauja ne tik teisinio reguliavimo, bet ir proaktyvios valstybės būsto politikos ir didesnių viešųjų finansų būsto sektoriui išlaidų. Taigi, didesnį dekomodifikacijos lygmenį ir finan-sinės atsakomybės už apsirūpinimą būstu naštą gyventojų ir namų ūkių „įsipareigojimų sąraše“ gali sumažinti aktyvesnis valstybės vaidmuo būs-to sistemoje. Būstas tampa vartojama preke (angl. commodity) ten, kur privačios būsto rinkos veikėjai (nekilnojamojo turto kompanijos, statybų įmonės, finansinės institucijos ir pan.) dominuoja būsto sektoriuje kaip pagrindiniai būsto aprūpintojai (Aidukaitė 2013; Hoekstra 2003; van der Heijden 2013). Nors skirtingose valstybėse įsipareigojimai populiacijos būsto poreikiams skiriasi, atsižvelgiant į būsto dekomodifikacijos laips-nį, pastebima, kad būstas kaip resursas (palyginti su tokiomis valstybinio aprūpinimo grandinėmis kaip švietimo ir sveikatos sistema bei socialinė

6 Bendriausiu aspektu būsto dekomodifikacija apibrėžia, kiek asmuo, nepriklausomai nuo savo padėties darbo rinkoje (ar jis dirba, yra ilgalaikis bedarbis, turi nedarbingumą dėl sveikatos problemų, išėjęs į pensiją ir pan.), yra pajėgus apsirūpinti adekvačiu būstu ir padengti būsto išlaikymo kaštus. Kitaip tariant, aukštesnis dekomodifikacijos lygmuo apibrėžia, kad namų ūkiai ar asmenys, norėdami įgyti adekvatų būstą, neprivalo išleisti didelės savo pajamų, kurios gaunamos iš darbo rinkos, dalies.

42


apsauga) yra labiausiai komodifikuota gerovė net ir dosniausiose social-demokratinėse gerovės sistemose (Harloe 1995; Lennartz 2014).

J. Kemeny (1995) teigia, kad modernias gerovės valstybes būsto politikos klausimu galima suklasifikuoti į dualistines ar unitarines-in-tegruotas būsto sistemas. Dualistinėje būsto sistemoje viešojo sektoriaus institucijos ir ne pelno būsto fondo veikėjai (pvz., kaimynysčių ar būstų asociacijos, įvairios nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės įmonės ar kiti viešieji subjektai) yra apriboti veikti ir konkuruoti su privačiais būsto tiekėjais privačiame būsto fonde. Privatus būsto fondas yra kon-troliuojamas išimtinai tik rinkos veikėjų. Ne pelno siekiantys veikėjai, kurie yra atsakingi už būsto poreikio patenkinimą, veikia tik socialinio būsto sektoriuje, o programos būsto paramai gauti yra nukreiptos į aiš-kiai apibrėžtas tikslines grupes, susiduriančias su teisiškai numatytu ir apibrėžtu poreikiu. Šis poreikis yra patenkinamas nuomojant sociali-nį būstą, atsižvelgiant į nustatytus tinkamumo paramai gauti kriterijus (angl. means-testing). Dualistinėje būsto sistemoje valstybės vaidmuo patenkinti gyventojų būsto poreikius yra gana aiškus ir teisiškai api-brėžtas, nes diskutuojama tik apie socialinio būsto sektorių arba pagal-bą būstui įgyti ar išlaikyti konkrečioms grupėms privačiame sektoriuje. Tokiu atveju socialinis būstas dažnai tampa likutinis ir subordinuotas privataus sektoriaus (ypač privačios būsto nuosavybės) atžvilgiu. Kuo aiškiau matomi socioekonominiai ir sociodemografiniai (populiacijos, gyvenimo kokybės ir būsto parametrų) skirtumai tarp (socialinio ir pri-vataus būsto) nuomininkų ir būsto savininkų, tuo labiau tikėtina, kad būstas yra komodifikuotas ir matoma aiški duali skirtis tarp privataus (būsto nuosavybė ir privati nuoma) ir valstybinio (socialinio) būsto sektorių (Kemeny 1992, 1995). Dualistinėje būsto sistemoje, kai valsty-bė prisiima tik ribotą atsakomybę už būsto poreikius, kokybiškiausias būstas koncentruojasi privačiame būsto fonde, o būstas kaip gerovė yra komodifikuotas ir tampa rinkos preke. Čia gyventojai yra priversti daž-niausiai sumokėti „pilną“ būsto ar jo išlaikymo kainą, egzistuoja stabili būsto fondo hierarchija, o stratifikacija toje būsto hierarchijoje yra gili –

43


namų ūkiai ar gyventojai, gaunantys didesnes pajamas, pasiekia ne tik greičiau, bet geresnį būstą.

Unitarinėje būsto sistemoje susiklosto situacija, kai leidžiama teisėtai tiesiogiai konkuruoti pelno siekiantiems ir ne pelno subjektams bendra-me būsto fonde (t. y. įskaitant ir privatų sektorių), o socialinis ir privatus būsto sektoriai yra unifikuoti į bendrą būsto fondą. Ši konkurencija ne-įmanoma be valstybės teisinės ar finansinės paramos ne pelno ar viešo-jo sektoriaus institucijoms, kurios užsiima būsto nuoma atviroje būsto rinkoje. Valstybė, remianti ne pelno institucijas, iš esmės sukuria būsto sistemą, kuri įgalina namų ūkius rinktis socialinį būstą kaip tolygią pri-vačiai nuomojamo būsto ar net nuosavo būsto alternatyvą. Susiformavus stipriems ne pelno būsto tiekėjams, valstybinė finansinė parama gali būti nutraukiama, nes šie geba tolygiai konkuruoti su privačiais nuomotojais atviroje rinkoje. Tokiu atveju unitarinė sistema gali būti apibendrinama kaip integruota, nes nebelieka jokio skirtumo tarp valstybinio-viešojo ir privataus būsto sektorių (Hoekstra 2010; Kemeny 1995; Stephens 2016).

Taigi, atvira konkurencija visame nuomos sektoriuje reikšmingai sumažina būsto kokybės skirtumus tarp socialinio ir privataus būsto sektorių. Kai būsto fonde siūlomas būstas nesiskiria tarp privataus ar viešo „tiekėjo“, tai tampa pagrindine prielaida, kad įvairią socioekono-minę padėtį užimantys asmenys gali rinktis socialinį ar privačiai nuo-mojamą būstą, kurio kokybė, kaina, išlaikymo kaštai nesiskiria. Panai-kinus ar reikšmingai sumažinus skirtumus tarp viešojo ir privataus nuomojamo būsto polių, gyventojams ar namų ūkiams nebelieka im-peratyvo dėl „natūralių priežasčių“ įsigyti nuosavą būstą kaip geriausią ir didžiausią gerovę teikiančią būsto poziciją (Stephens 2016). O vals-tybėse, kuriose dominuoja privati būsto nuosavybė, sukaupta gerovė paskirstoma per namų ūkio gyvenimo ciklą taip, kad jauni namų ūkiai turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo būsto poreikių patenkinimą, kuo greičiau įžengiant į privačią būsto rinką. Tokią tendenciją dažniau-siai atspindi dualios būsto sistemos, kai jauni namų ūkiai ir jaunimas stengiasi kuo greičiau paimti būsto paskolą kaip tam tikrą apsirūpinimo

44


būstu prob lemos sprendinį (Doling, Elsinga 2013; Kemeny 2001; Lennartz 2011). Mokslinėje literatūroje apibendrinama, kad liberalaus gerovės režimo šalims yra būdingas dualistinis privataus ir viešo būsto sektorių atskyrimas, o socialdemokratinio ir korporatyvistinio-konser-vatyvaus režimo šalys renkasi integruoti ir unifikuoti visą būsto fondą (Aidukaitė 2013; Aidukaitė et al. 2014; Hoekstra 2003, 2010; Lennartz 2011; Stephens 2016; van der Heijden 2013; Venter et al. 2015).

Vis dėlto nuo XX a. pabaigos pastebima universali tendencija, kad Europos šalių valstybinės gerovės sistemos rūpinimasis būsto klausimais per pastaruosius kelis dešimtmečius transformavosi net ir unitarinėse- integruotose būsto sistemose į labiau individualaus lygmens ekonominio augimo ir privataus kapitalo kaupimo režimus, kuriuose gali dalyvauti įvairaus lygmens privatūs veikėjai (nuo namų ūkio iki stambių NT įmo-nių, bankų) (Filandri, Bertolini 2016; Lennartz et al. 2016). Privačiame būsto sektoriuje tai identifikuotina augančiu privataus būsto sektoriumi, mažėjančia valstybės parama būstui apsirūpinti, didėjančia finansinio sektoriaus įtaka būsto sektoriuje ir augančiomis būsto kainomis (Allen et al. 2004; Hulchanski 1995; van Gent 2009). Po 2008 m. globalios eko-nomikos krizės gerovės valstybių išlaidų mažinimas, taupymo priemo-nių (angl. austerity measures) taikymas planuojant valstybės biudžetą ir vis mažesni gerovės valstybės įsipareigojimai dėl visuomenės būsto po-reikių aprūpinimo padidino galimybių standartiniam namų ūkiui tapti nuosavo būsto savininku ir narystės kitose būstų valdose atotrūkį (pvz., gyventi socialiniame būste ar privačiai nuomotis būstą) (Ansell 2014; Borrowman et al. 2017; van Gent 2009).

Besinuomuojantys privatų būstą namų ūkiai dualistinėse ar libera-liose būsto sistemose patenka į „amžinos nuomos“ ir neplanuoto mobilu-mo spąstus: tokie namų ūkiai turi menkesnes galimybes įsigyti savo būstą be išorinės (tėvų) paramos; namų ūkiams privati nuoma kainuoja bran-giai dėl kainų būsto rinkoje svyravimo (dažnu atveju augimo), norint iš-laikyti privačiai nuomojamą būstą. Išlaikant ilgą laiką privačiai nuomoja-mą būstą, namų ūkių skola akumuliuojasi, jų finansiniai įsipareigojimai

45


dažniausiai tik didėja. Didelės būsto išlaikymo sąnaudos ar augančios būsto kainos be didesnės valstybės pagalbos tiesiogiai veikia namų ūkio skolą, o tai ypač aštrus klausimas jauniems namų ūkiams, sprendžian-tiems savo gyvenamojo būsto klausimus (Beer et al. 2006; Borrowman et al. 2017). Tokiame kontekste pagrindinis kiekvieno namų ūkio turtas dažnu atveju tampa nuosavas būstas, kuris užtikrina ne tik saugią finan-sinę gyvenimo situaciją, bet ir suteikia daugiau galimybių gyvenime kopti socialinio mobilumo laiptais, geresnes galimybes kurti stabilesnę namų ūkio padėtį ir mažinti namų ūkių patiriamas įtampas (Ingram-Gilder-bloom 2008; Rowley, Ong 2012). Pastebėta, kad nuosavo būsto savinin-kai turi didesnių galimybių rinktis gyvenamąją vietą ir taip kartu kon-soliduoti kaimynystę, didinti bendrą socialinį kapitalo lygį ar net už(si)tikrinti asmeninio egzistencinio saugumo jausmą dėl ateities (Pahl 2001; Saunders 2005).

Daugelis analitikų pabrėžia, kad būsto politikos posūkis individua-listinio būsto apsirūpinimo link paaštrina tarpgeneracinius skirtumus ir kartu besikeičiančią sociodemografinę ir socioekonominę būsto

JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS, … · 2020. 12. 20. · kontekste...

Documents

Transcript of JAUNIMAS IR BŪSTAS LIETUVOJE: SKIRTINGOS GALIMYBĖS, … · 2020. 12. 20. · kontekste...