Benedikt Peters

Ištraukos iš „Jobo knyga“ ("Das Buch Hiob")

Vietoj įvado

Du patys svarbiausi dalykai, kuriuos mums nori parodyti Jobo knyga yra šie: pirma, kaip mes

turime elgtis, kai Dievas pasiunčia mums kentėjimus; antra, tai, kad Dievas yra Dievas. Tai reiškia, kad

Jis ir toliau yra Dievas, keliantis baimę; Jis yra hebrajų pranašų „El nôra“. Jis turi mus savo rankose, o

mes niekada neturime Jo savosiose. Tiesa, vieną kartą žmogus turėjo Dievą savo rankose, bet tik vieną

t.y. kai Dievo Sūnus laisvanoriškai atsidavė į jas. Jis pats pasakė, kad tai buvo vienintelis atvejis, kuris

niekada nepasikartos: „Kai buvau su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda

jūsų, tamsos valdžia.“(Luko 22:53). Mes negalime daryti su Dievu, ką norime, bet Jis gali daryti su

mumis, ką nori. Jis turi teisę ir galią daryti tai. Mes neturime nei teisės, nei galios tam. Jei apžvelgsime

šių dienų krikščionybę, pamatysime, kad vokiečių filosofo F.Nietzsche žodžiai- „Krikščionybė jau

nekelia baimės“- yra tiesa. Kristaus priešas- Nietzsche- turėjo pasakyti mums tai. Šių dienų evangelikai,

bandantys būti vieninteliais teisėtais apašalų doktrinos nešėjais, tiki Dievu, kuris daugiau panašus į

nusižeminusį dėdę negu į absoliutų Kūrėją, suverenų Gelbėtoją ir nepaperkamą Teisėją. Viešpats, kuris

taip patinka mums, labiau panašus į sentimentalų filantropą negu į Mozės, Jeremijo, Pauliaus ar Jono

Dievą. Būtent todėl mes dabar atsivertėme Jobo knygą. Joje surandame Dievą ne tokį, kokį Jį pateikia

evangeliniai katalogai ar gausios konferencijos, o tokį, koks yra Jis. Dievas ir Jėzaus Kristaus Tėvas

užmuša ir atgaivina, ir niekas neišgelbsti iš Jo rankos (Pakart.Įst.32:39). Pagal apaštalų doktriną ir

įsitikinimą buvo baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas (Hebr.10:31), nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis

(Hebr.12:29). Senojo ir Naujojo Testamento Dievas yra toks Dievas, kuris moko mus bijoti; ne tik bijoti,

bet ir bijoti. Išmokime tai, nes kiek dar laiko pasaulis sakys, kad krikščionybė jau nekelia baimės? Tiesa,

kad Evangelija, kuria tiki ir kurios moko krikščionys, yra Dievo malonės Evangelija (Apd.20:24),

apreiškianti neapsakomą Dievo meilę kartu su Jo galia ir teisumu (Rom.1:16-17). Tačiau kaip mes

suvoksime ir išaukštinsime Dievo malonę, jei nepažinome ir nejautėme Jo rūstybės? Jėzus sakė savo

mokiniams: „Verčiau bijokite To, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“(Mato 10:28). Kokią

vertę turi mums šie Kristaus žodžiai? Ir iš Jobo pasimokykime: „Viešpaties baimė yra išmintis...“(Jobo

28:28).

Galiausiai Biblijos Dievas kalba tvirtai. Joje mes skaitome tokius pareiškimus: „Aš esu Viešpats

ir kito nėra; nėra kito dievo šalia manęs (...) Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu

pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.“(Izaijo 45:5,7). Neskubėkite susilpninti šių griežtų žodžių kažkokiais

paaiškinimais, bijodami, kad mes neteisingai suprasime juos. Hebrajų pranašai ir Viešpaties apaštalai

nėra panašūs į šiuolaikinius mokytojus, kurie kalba taip: „Aš manau, kad tai yra nuodėmė, bet nenoriu

įžeisti nė vieno. Tai yra mano asmeninė nuomonė, o kiti gali galvoti kaip nori“. Jie skuba sušvelninti

visus savo pareiškimus, kol galiausiai nieko nepasako. Biblijos autoriai nebuvo tokie. Aš taip pat,

aiškindamas Jobo knygą, neturi tokių siekių, nes ji nepakenčia tokių dalykų. Pirmame mano knygos

skyriuje aš teigiu, kad „viskas, kas vyksta žemėje, priklauso nuo dangaus“ ir neatsisakau šių žodžių. Jei

kažkas nori suprasti juos blogai, jo valia. Jis bent jau buvo įspėtas dėl savo mąstymo būdo ir tai

daugiausia, ko aš galiu norėti. Jei mūsų žodžiai neprovokuoja, geriau nutilkime.

Naujas Biblijos teksto vertimas

„Tas, kuris verčia tiesiogiai, yra falsifikuotojas; tas, kuris prideda kažką, yra

piktžodžiautojas.“(Rabbi Jehuda).

Jei aš galėčiau rinktis tik vieną vokišką Biblijos vertimą, tikriausiai pasirinkčiau M.Liuterio

vertimą, išleistą 1912 m. Jei galėčiau pasirinkti du ar tris vertimus, pasirinkčiau „Elberfelder“ ir M.Buber

vertimus. Šios trys Biblijos turi savyje viską tiek hebrajiškai, tiek vokiškai. Elberfelder trūksta

natūralumo ir poetiškumo, Liuterio vertimas yra per daug vokiškas, o Buber per daug hebrajiškas. Todėl

aš nuspendžiau iš naujo išversti Jobo knygą šiam komentarui. Aš bandžiau išlaikyti kažką iš tvirto

hebrajiško charakterio, ko Liuteris nepadarė, nes norėjo rašyti vokiškai, ir perduoti kažką iš hebrajiškos

poezijos. Aš siekiau dviejų dalykų: ištikimybės tekstui ir ištikimybės stiliui. Hebrajų kalba yra stebėtinai

glausta. Šiuolaikinės kalbos yra daug minkštesnės arba, geriau sakant, daug platesnės ir iškalbingesnės.

Glaustas kalbos būdas reikalauja tokios disciplinos, kurios mes jau nenorime įtvirtinti. Taip pat mes

neturime didelio noro suprasti kalbą, kuri atmeta bet kokius nereikalingus žodžius. Būtent todėl labai

populiarūs yra tie Biblijos vertimai, kurie padaro malonią „piuré“ iš stiprios apaštalų ir pranašų kalbos,

kurie iškočioja ją lyg tešlą. Hebrajų kalba yra daug labiau formalesnė už vokiečių kalbą. Būtent todėl

hebrajų kalboje yra vartojami daiktavardžiai tose vietose, kuriose vokiečių kalba labiau mėgsta

veiksmažodžius. Aš stengiausi nebūti per dideliu hebrajumi, nes turėjau pagalvoti ir apie skaitytoją. Iš

tiesų aš turėjau šiek tiek pataikauti jam, bet dariau tai tik iki tam tikros ribos. Skaitant tekstą, reikia

pastebėti, kad Jobas nebuvo šiuolaikinis europietis ir tuo labiau žurnalistas. Kitais žodžiais sakant, aš

bandžiau ne atnešti šaltinį asilui, o nuvesti asilą prie šaltinio. Ar to prašyti pas asilą yra per daug?

Jobo knygos pristatymas

„Jobo knyga kalba štai apie ką: ar ir teisiuosius gali užklupti nelaimės iš Dievo rankos? Jobas buvo

įsitikinęs tuo ir tvirtino, jog Dievas gali leisti kentėti teisiesiems be priežasties t.y. tik dėl Jo šlovės, kaip

ir liudija Kristus Jono 9:3: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai“.

Jobo draugai nesutiko su tuo ir ilgomis kalbomis bandė pateisinti Dievą, teigdami, kad Jis nebaudžia nė

vieno teisiojo; o jei ir baudžia, tuomet anksčiau teisusis nusidėjo. Taip jie pasaulietiškai ir žmogiškai

galvojo apie Dievą ir Jo teisumą, lyg Jis būtų toks, kaip žmonės, ir Jo teisingumas būtų toks pats, kaip

šio pasaulio teisingumas. Tačiau Jobas, būdamas taip arti mirties ir dėl žmogiško silpnumo daug

kalbėdamas prieš Dievą bei nusidėdamas savo kančioje, vis dėlto buvo įsitikinęs, jog jis nėra kaltas dėl

tos kančios; ir tai yra tiesa (...) Ši knyga buvo parašyta mūsų paguodai, kad mes žinotume, jog Dievas

leidžia kristi šventiesiems ir suklupti jiems gundymuose. Jobas garbino Dievą, kol nedrebėjo dėl savo

gyvybės, nors jo turtus pavogė ir jo vaikai mirė. Tačiau, matydamas prieš save mirtį ir jausdamas, kad

Dievas pasitraukia, jis savo žodžiais parodo, ką žmogus (nesvarbu koks šventas jis bebūtų) galvoja apie

Dievą. Jobui atrodė, kad Dievas yra ne Dievas, o išdidus teisėjas ir įpykęs tironas, kuris veikia žiauriai,

nekreipdamas dėmesio nė į vieną pavyzdingą gyvenimą. Tai yra pagrindinė tema ir ją supras tik tie,

kurie jautė, ką reiškia kentėti Dievo rūstybę ir teismą, kai malonė slepiasi.“(M.Liuteris).

Ši Biblijos knyga yra tarp žinomiausių, bet kartu ir mažiausiai studijuojamų jos knygų. Tai yra

keista, nes dėl daugelio motyvų ši knyga yra vienintelė tokia. Pirmiausia ji yra seniausia Biblijos knyga;

be to, ji yra vienintelė Biblijos knyga, kurios pagrindinis veikėjas nepriklausė Abraomo šeimai. Franz

Delitzsch, kurį reikia skaityti labai budriai dėl jo nukrypimų į biblijinę kritiką, pasakė, jog Jobas buvo

Senojo Testamento knygų Melchizedekas. Jobo knyga, kaip poezijos knyga, priklauso pačioms

didingiausioms Biblijos knygoms. Tačiau jos svarba yra jos žinioje. Be Jobo knygos žinios mes negalime

teisingai suprasti atpirktųjų gyvenimo laike, nes ji atsako į vieną ypatingą klausimą, kurį kėlė visų laikų

teisieji ir šventieji: „Kodėl teisieji turi kentėti? Kodėl laimi blogis?“. Sielinis žmogus negali surasti

atsakymo į tokius klausimus; jis yra paslpėtas Dieve. Visas 28 Jobo knygos skyrius sako mums, kad joks

kūrinys negali surasti išminties; šioje kūrinijoje ir tomis priemonėmis, kurias kūrinys turi, jis gali ieškoti

kiek nori, bet ta išmintis, kuri reikalinga suprasti Dievą ir teisingus Jo kelius kūrinijoje, paveiktoje

blogio, liks paslėpta nuo jo. Kadangi atsakymas į klausimą apie kančios šaknis ir tikslus yra paslėptas,

Apreiškimo knyga vadina tai „Dievo paslaptimi“, bet, ačiū Dievui, ji yra paskelbta Jo tarnams pranašams

(Apr.10:7). Tiems tarnams, kuriems Dievas patikėjo paslaptį apie teisiųjų kentėjimus ir laikiną blogio

pergalę, priklauso ir Jobas. Savo knygoje jis, norėdamas parodyti šią paslaptį, aprašė kelią, kuriuo Dievas

vedė jį. Visa tai buvo „...mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume

viltį“(Rom.15:4). Jokūbas yra vienintelis Naujojo Testamento autorius, kuris kalba apie Jobą (Jok.5:11).

Tai, ką jis kalba apie jį, parodo, jog jis surado jame atsakymą į teisiųjų kentėjimų paslaptį. Būtent todėl

jis gali pradėti savo laišką žmogiškai išminčiai kvailu paaiškinimu: „Mano broliai, laikykite dideliu

džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.“(Jok.1:2). Jokūbas nori pasidalinti šia paslaptimi su

laiško skaitytojais. Mes negalime lengvai suvokti, kaip kentėjimas gali būti džiaugsmo priežastimi.

Mums trūksta išminties suprasti tai, todėl apaštalas ragina mus prašyti jos: „Jei kuriam iš jūsų trūksta

išminties, teprašo pas Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“(Jok.1:5).

Pirmame laiško skyriuje Jokūbas pateikia keletą paaiškinimų, kodėl mes galime džiaugtis sunkumuose.

Laiško pabaigoje jis pristato Jobo pavyzdį. Šis iš pačio Dievo išmoko išminties ilgoje kančios

mokykloje. Tai, ką Jobas išmoko, mes taip pat norime išmokti, kad būtume išmintingi, kaip jis.

Kas parašė Jobo knygą? Nors mes negalime tiksliai žinoti, kas buvo jos autorius, nes jis

neprisistatė, vis dėlto žinome, jog ši knyga yra įkvėpta Dievo Dvasios, nes Jokūbas kalba apie Jobą ir

jam skirtą pabaigą (Jok.5:11) bei Paulius cituoja šią knygą, pradėdamas jos citatą žodžiu

„parašyta“(1Kor.3:19-Jobo 5:13). Tai patvirtina jos dievišką įkvėpimą. Būtent todėl judėjai, kuriems

buvo patikėtas Dievo žodis (Rom.3:2), visuomet priskyrė šią knygą dieviškam kanonui. Kai kurie

tvirtino, kad Mozė užrašė ją per tuos keturiasdešimt metų, kai gyveno Madiane. Kiti tiki, kad ją užrašė

Saliamonas, nes joje daug lingvistinių panašumų su išminties knygomis. Tačiau šiuos panašumus galima

paaiškinti daug įtikimesniu būdu: kadangi Jobo knyga yra bibijinės išminties literatūros pradžioje, ji

pristatė pavyzdį tolimesnei išminties literatūrai, todėl galima teigti, jog Saliamonas išmoko iš Jobo

kalbos. Tikriausiai įmanoma, kad Mozė galėjo prisidėti prie šios knygos sudarymo, nes pirmuose

dviejuose ir paskutiniuose penkiuose jos skyriuose dažnai sutinkame Viešpaties (Jahvė) vardą, kuris

kituose skyriuose, išskyrus Jobo 12:9, nėra minimas. Todėl tikėtina, kad Mozė galėjo parašyti pirmus ir

paskutinius jos skyrius.

Dėl daugelio priežasčių galima tvirtinti, kad pats Jobas buvo šios knygos autorius. Jis, kaip ir

Abraomas, kuris gavo paliepimą paaukoti vienintelį mylimą savo sūnų, turėjo iškęsti neapsakomus

dalykus. Dievas leido jam patirti tokius kentėjimus pirmiausia dėl to, kad jis būtų Jėzaus Kristaus

įvaizdis. Abraome matome tai labai aiškiai. Jis pranašiškai sakė sūnui: „Dievas parūpins sau ėriuką

deginamajai aukai, sūnau.“(Prad.22:8). Akivaizdu, kad išbandymo metu Abaromas nematė jokio

įvaizdžio, jis tik buvo įsitikinęs, kad Dievas prikels Izaoką, tačiau vėliau Dievas apdovanojo jo tikėjimą

ir apreiškė daug gilesnę to išbandymo prasmę. Juk pats Jėzus sako: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad

matysiąs manąją dieną; jis išvydo ją ir džiaugėsi.“(Jono 8:56). Akivaizdu, kad Dievas apreiškė jam. „Ar

Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame (jo

palikuonyje Jėzuje) bus palaimintos visos žemės tautos.“(Prad.18:17-18).

Aš manau, kad Dievas taip pat atlygino Jobui, suteikdamas atsakymus po išbandymo. Tuomet

Dievas apreiškė jam scenas, kurios vyko danguje, ir parodė, kad jo kentėjimai yra Viešpaties Jėzaus

kentėjimų įvaizdis. Kiek daug Jobo minčių, kaip ir daug psalmių, pranašiškai rodė į Mesiją! Šioje vietoje

aš paminėsiu tik keletą: „Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo

akys įsmeigtos į mane. Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko

prieš mane. Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė mane į nedorėlių rankas. Aš gyvenau ramiai, bet

Jis supurtė mane; nuvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. Jo šauliai apsupo mane ir

be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane

kaip milžinas. Aš savo kūną apdengiau ašutine, savo ragą paslėpiau dulkėse. Mano veidas ištino nuo

ašarų, mano akys-mirties šešėlis, nors mano rankose nėra neteisybės ir mano malda yra tyra.“(Jobo 16:9-

17); „Žinokite, kad Dievas pargriovė mane ir savo tinklu pagavo mane. Aš šaukiu apie priespaudą, bet

niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės. Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano

takus Jis apsupo tamsa. Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną nuo galvos. Iš visų pusių Jo naikinamas

krintu, mano viltis lyg nukirstas medis. Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mano savo priešu. Jo

būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę. Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir

pažįstami šalinasi manęs. Mano artimieji paliko mane, mano draugai užmiršo mane.“(Jobo 19:6-14);

„Dabar tapau priežodis jų dainose, jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į

veidą. Kadangi Dievas atleido mano virves ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

Man iš dešinės paauglių gauja mane užpuola, parbloškia mane ir stato apgulos pylimus mano žūčiai.

Mano taką jie užkerta, jiems sekasi naikinti mane. Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą, ritasi

kaip šėlstančios bangos. Klaikas pribloškia mane, mano orumą lyg vėjas nupučia-tarsi debesis išnyksta

mano gerovė. O dabar mano gyvastis senka, užgriuvo mane skausmo dienos. Naktį jaučiu sopę sukant

mano kaulus, mane graužiantis skausmas niekad nemiega. Jėga jis nutveria mano drabužį, pagriebia

mane už apsiausto apykaklės. Jis įstūmė mane į liūną; su dulkėmis ir pelenais esu sumaišytas. Tavęs

šaukiuosi, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu į mane tik pasižiūri. Man nuožmus pasidarei, savo

galinga ranka vargini mane.“(Jobo 30:8-21). Šiose vietose mes matome Viešpaties Jėzaus kentėjimus

taip aiškiai, kaip ir 22 ar 69 pslamėje. Jobas tikrai buvo paguostas vėliau, nes matė, kad jo kentėjimai

rodė į Kristaus kentėjimus.

Kas geriau už Jobą galėtų aprašyti skausmą ir kartu paguodą? Viskas, ką jis pergyveno, tikriausiai

palenkė jį padaryti tai. Kaip dažnai skausmas įkvepia mus rašyti? Dauguma pačių nuostabiausių poemų

ir dainų gimsta skausme. Kai skausmas prasiskverbia giliau už žodžius, tuomet ieškoma pagalbos

poezijoje, nes dažnai ji yra gabi išreikšti tai, ką jaučiame, bet negalime pasakyti jokiu kitu būdu.

Prisiminkime Jeremijo raudas. Kaip meniškai jos yra parašytos akrostichu (pirmosios eilučių raidės

sudaro hebrajų abėcėlę). Kiek daug įdėta jėgų šiame poezijos mene! Tik skausmas pagimdo tokius

dalykus. Jobo knyga taip pat yra poetinis šedevras. Todėl aš manau, kad tik Jobas galėjo rašyti taip,

panašiai kaip Jeremijas ar Dovydas. Tik tas, kuris kentėjo ir jautė skausmą, galėjo rašyti taip. Be to,

įprastai Dievas suteikia žodį tiems, kurie matė. Dažniausiai Jis suteikia informaciją iš pirmųjų rankų.

Tai mes galime matyti apaštaluose. Apaštalu galėjo būti tik tas, kuris buvo liudytojas nuo pradžių. „Taigi

vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų,

pradedant Jono krikštu ir baigiant ta diena, kai Jis buvo paimtas iš mūsų aukštyn, reikia kartu su mumis

tapti Jo prisikėlimo liudytoju.“(Apd.1:21-22). Apaštalas Jonas sako: „Kas buvo nuo pradžios, ką

girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo

Žodį“(1Jono 1:1).

Jobas ir jo laikai. Tai, ką mes žinome apie Jobą ir laiką, kuriuo jis gyveno, yra pakankamai įdomu.

Jis turėjo gyventi patriarchų dienomis. Tai mes galime nuspręsti ir šių pastebėjimų:

-po atstatymo Jobas dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų ir mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo

dienomis (Jobo 42:16-17). Jei Jobas gavo dvigubai negu turėjo anksčiau, galbūt jam buvo suteikta ir

dvigubai tiek metų, kiek jis turėjo anksčiau. Taigi galbūt jis mirė, turėdamas 210 metus. Abraomas

gyveno 175 metus ir jis, kaip ir Jobas, mirė „sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs

gyvenimu.“(Prad.25:8).

-Jobo 22:15-16 yra kalbama apie tvaną. Vis dėlto tarp didelių Dievo darbų (kūrimo, išgelbėjimo,

teismų) Izraelio išgelbėjimas, kai Dievas išvedė jį iš Egipto, nėra minimas; todėl tikriausiai Jobas gyveno

po tvano, bet dar prieš Mozę.

-akivaizdu, kad tuo laiku dar egzistavo dinozaurai, nes Dievas kalba apie juos 40-41 skyriuose:

begemotas ir levitanas.

-Jobas aukojo aukas, o tai būtų priešinga Įstatymui, jei jis jau būtų tuo metu, tačiau jo knygoje nėra

minimas Įstatymas.

-visos Jobo knygoje minimos aukos yra „olah“ t.y. šis hebrajiškas žodis pažymi deginamąją auką.

Čia, kaip ir Pradžios knygoje, nėra atskiriamos skirtingos- duonos, taikos, atpirkimo ir kt.- aukos, nes

toks atskyrimas prasidėjo nuo tada, kai Dievas suteikė Įstatymą ant Sinajaus kalno.

-Dievo vardas Jobo knygoje beveik visuomet yra Visagalis-Shaddai; ir patriarchų dienomis

Dievas daugiau buvo žinomas šiuo vardu, o ne kaip Jahvė (Išėjimo 6:3).

-Jobas gyveno tokiu laiku, kai visuotinė apostazė nuo Dievo Kūrėjo dar nebuvo įvykusi. Tai mes

matome iš Jobo ir jo draugų kalbų. Stabų garbinimas dar nebuvo apėmęs pasaulio. Vienintelė tuo metu

egzistavusi stabmeldystė buvo dangaus kūnų garbinimas (31:26-28) ir teisėjai dar bausdavo už jį.

-piniginis vienetas, kuris yra minimas, yra „kesita“ (Jobo 42:11); tai taip pat rodo į patriarchų

dienas (Prad.33:19).

Jobo knygos tema. „Jobo knygoje matome kaip Apvaizda leidžia ketėjimus vieno iš geriausių

savo tarnų gyvenime, kad išbandytų jo tikėjimą, išlavintų jo kantrybę, pažemintų jo išdidumą ir

pasitikėjimą savo teisumu bei pagausintų dievotumą. Joje mes regime Dievo galios, kuri apsaugo nuo

kritimo, apsireiškimą. Joje mes išmokstame, kad kentėjimai, kuriuos Dievas pasiunčia savo tautai,

sutinka su išmintingais ir gerais Jo tikslais. Joje mes sužinome, kad Dievas nepaliks savo vaikų

kentėjimuose, o nublokš šėtoną po jų kojomis.“(Alexander Carson „The History of Providence“).

Jokūbas parodo mums Jobo knygos temą: „Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte kokia buvo

jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.“(Jok.5:11). Knygos

pabaiga leidžia mums suprasti jos žinią. Ji yra štai kokia: viltis kentėjime t.y. viltis Naujojo Testamento

šviesoje, o tai reiškia užtikrintumą būsimąja šlove. Dievo kelių pabaiga yra šlovingesnė už jų pradžią ir

daug šlovingesnė už tai, kas gali įvykti kelyje link jos. Dievas nusprendžia pabaigą ir viską, kas atsitinka

Jobui: velnio puolimą, jo turtų vagystes, baisią ligą, žmonos ir giminaičių neištikimybę, draugų

kaltinimus. Visa tai dalyvauja to šlovingo tikslo siekime. Viskas turi išeiti į gera tiems, kurie myli Dievą.

Kokia didi žinia! Tačiau ji skirta tik tam, kuris paklūsta Dievo valdžiai. „Istorija, kuri pasakojama čia,

parodo kaip mes esame Dievo rankose ir kaip Jis nusprendžia, kas vyks mūsų gyvenime pagal Jo valią.

O mūsų pareiga yra atsiduoti Jam su visu nuolankumu ir paklusnumu. Mes turime pakankamai motyvų

visiškai atsiduoti Jam tiek gyvenime, tiek mirtyje; ir ypač tuomet, kai Jis nusprendžia uždėti savo ranką

ant mūsų, nors mes ir nesuprantame kodėl Jis daro tai, bet turime pagerbti Jį ir paliudyti, jog Jis yra

teisus bei nemurmėti prieš Jį nė ginčytis su Juo“(J.Kalvinas „Pamokslai apie Jobo knygą“).

Knygos pavadinimas. Jis turi pagrindinio jos veikėjo vardą. Jis dar kartą patvirtina knygos

senumą ir tuo pačiu apibendrina problemą ir knygos temą. Jobas- hebrajiškai „ijjôb“- reiškia „kur yra

Tėvas?“. Tokie vardai, kurie yra trumpos frazės, buvo labai įprasti senuosiuose Rytuose antrojo

tūkstantmečio (prieš Kristų) pradžioje. Du patriarchai turi panašius vardus: Izaokas- hebrajiškai „jishâ“,

reiškia „jis juokiasi“; ir Jokūbas- hebrajiškai „ja‘aqôb“- reiškia „Jis laikosi už kulno“.

Jobo vardas tobulai sutinka su laiku, kuriuo, pagal mus, gyveno jis, ir su tema. „Kur yra Tėvas?“-

būtent tokį klausimą užduoda Jobas ir kiekvienas kenčiantis teisusis, bet niekada nedorėlis. Dievo vaikas,

kai jį užklumpa sunkumai ne dėl jo kaltės, klausia kur yra Dievas, jo Tėvas. Nejaugi Jis užmiršo ar

nustojo mylėti jį. O nedorėlis iškelia kumštį link dangaus sunkumuose ir išdidžiai klausia: „Kur yra

Dievas, jeigu Jis yra?“. Skaitytojas žino, kad viskame, kas atsitiko Jobui, Dievas yra jo Tėvas, nes

perskaitė, kad Dievas neleidžia velniui sunaikinti jo ir galiausiai palaimins savo ištikimą tarną. Jobas

nežinojo pabaigos, bet jis žinojo, kad Dievas yra virš visko ir vadovauja viskam. Būtent todėl jis dažnai

kreipėsi į Dievą savo dejonėse, nes Jis vienintelis galėjo atsakyti jam ir išlaisvinti iš jo kančios. Naktis,

kurioje buvo Jobas, buvo labai tamsi, vis dėlto keletas šviesos spindulių pasiekė jį. Visame jo nusivylime

jam liko užtikrintumas, kurį tik Dievo vaikas gali turėti, nes tik jis, nepaisant visko, pažįsta Dievą kaip

savo Tėvą: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“(Jobo 19:25). Pabaigoje Jobas mato, kad, kur jo

žmona savo susipainiojime paliko jį, kur jo broliai ir seserys pamiršo jį ir kur jo draugai nusigręžė nuo

jo, ten jo Viešpats ir Dievas buvo jo pusėje ir visą laiką gynė jį: „Nors mano tėvas ir motina paliktų

mane, tačiau Viešpats priims mane.“(Psal.27:10).

Jobo knygos aiškinimas. Jobo knygą, kaip ir daugumą Senojo Testamento knygų, galima aiškinti

bent trimis aiškinimo būdais. Jie nekovoja vienas prieš kitą, o papildo vienas kitą ir tuo nuostabiai liudija

apie Šventojo Rašto tobulumą bei neišsenkamus jo turtus.

1.Istorinis aiškinimas. Šis aiškinimas visuomet yra pirmasis, nes jis yra tolimesnio Biblijos

supratimo pamatas. Tai reiškia, kad mes turime pripažinti nominalią šios knygos biografinių ir

topografinių datų vertę. Žmogus Jobas gyveno ir gyveno tame krašte, kuri yra minima knygoje. Man

kelia baimę tai, kad kai kurie galvoja, jog Uzo šalis niekada neegzistavo vien dėl to, kad ji yra minima

tik Biblijoje ir niekur kitur. Lyg egzistavo tik tokios geografinės vietos, apie kurias mes turime patikimus

dokumentus! Lyg mes turėtume žinių apie visus žemės regionus nuo tada, kai žemė pradėjo egzistuoti!

Nuomonė, kad Biblija nėra verta pasitikėjimo, yra labai gaji, tačiau ji laiko patikimais visus nebibliškus

šaltinius. Kaip Biblijos skaitytojai ir to Dievo, kurį Jobas vadino savo Dievu ir Tėvu, vaikai mes žinome,

kad tarp visų pasaulio knygų Biblija yra patikimiausias istorinis šaltinis. Todėl aš tvirtai atmetu bet

kokius tvirtinimus, jog nėra istorinių šaltinių apie Jobą ir jo laikus. Be to, mes turime dviejų žmonių,

vertų visiško pasitikėjimo, liudijimą, kuris patvirtina, jog Jobas buvo istorinis asmuo. Ezechielis kalba

apie Jį Senajame Testamente (Ezech.14:14,20) ir Jokūbas Naujame Testamente (Jok.5:11).

Įsitikinimas, kad Jobo knyga yra patikima istoriškai, yra pamatas antrajam aiškinimo būdui, nes,

jei viskas, kas užrašyta Jobo knygoje, yra tik religinių apmąstymų produktas, ji negalėtų paguosti nė

vieno. Mes surandame paguodą tuomet, kai turime gyvus pavyzdžius, kurie patyrė tą patį, ką ir mes

kenčiame. Jokūbas kalba apie žmogaus iš kūno ir kraujo kentėjimus, tuo siekdamas įkvėpti savo laiško

skaitytojus kentėjimuose (Jok.5:11). Kitas pavyzdys gali būti 1Petro 5:9 ir ilgas tikėjimo bei kantrybės

pavyzdžių sąrašas Hebr.11 skyriuje.

2.Moralinis aiškinimas. Viską, ką Jobas išgyveno savo laiku ir savo aplinkybėse, buvo užrašyta

vėlesnių laikų žmonėms jų pamokymui (Rom.15:4). Tam yra užrašyti ir tie visi įvykiai Senajame

Testamente, pradedant sukūrimu, kaip istoriniu įvykiu, kritimu į nuodėmę, Abraomo pašaukimu ir

gyvenimu, Izraelio išgelbėjimu iš Egipto ir baigiant Izraelio monarchijos istorija.

Taigi Jobo knygoje užrašytos tiesos tinka visiems laikams; jos moko mus apie kentėjimų atpirktųjų

gyvenime šaknis ir tikslus, apie tikėjimą ir kantrybę viltyje; vis dėlto mes surasime paguodą šioje

knygoje tik tuomet, kai tikėsime, jog Jobas tikrai gyveno ir viskas, kas parašyta apie jį, yra tiesa.

3.Pranašiškas aiškinimas. Tai, kas atsitiko Jobui, yra ir paslėpta pranašystė apie kelius, kuriais

Dievas ves Izraelį į savo tikslą:

-Jobo nuosavas teisumas-„Teisumu gaubiausi, nes širdyje jį turėjau, teisingumas buvo mano

skraistė ir vainikas galvai“ (Jobo 29:14-15)- atitinka Izraelio nuosavą teisumą- „Įsitikinęs, kad esi aklųjų

vadovas, šviesa esantiems tamsoje.“ (Rom.2:19).

-Jobo sielvartas, kuris palenkė jį pažinti Dievą ir save, atitinka Jokūbo sielvartą (Jer.30:7), kuris

pažadins Izraelyje tokį patį pažinimą.

-šėtonas paliečia Jobą ir šėtonas trumpam laikui pasirodys žemėje persekioti Izraelį (Apr.12:3-

7,12-17).

-Jobo noras mirti atitinka judėjų norą mirti (Apr.9:6).

-Jobo troškimas turėti tarpininką (Jobo 9:33) ir jo tikėjimas prisikėlimu (Jobo 19:26) yra

pažadinami per kentėjimą, taip atsitiks ir Izraeliui.

-Galiausiai Jobas mato Dievą savo akimis, ir Izraelis galiausiai matys savo Kūrėją ir Gelbėtoją

(Izaijo 40:9-10; Zach.12:10).

-Kaip Jobui, taip ir Izraeliui, Viešpaties regėjimas pagimdys pačio savęs pažinimą ir atgailą

(Zach.12:10).

-Tuomet, panašiai kaip ir Jobui, Dievas sutraukys Izraelio vergystės pančius (Psal.126) ir

palaimins jų pabaigą labiau negu pradžią: „Jis grąžins tave į žemę, kurią paveldėjo tavo tėvai, darys gera

tau ir padaugins labiau už tavo tėvus.“ (Pakart.Įst.30:5); „Už savo gėdą jūs gausite dvigubai. Vietoj

paniekos jie džiaugsis ir paveldės savo šalyje dvigubai...“(Izaijo 61:7); „Aš padauginsiu žmones ir

gyvulius. Jūs būsite apgyvendinti kaip anksčiau ir Aš elgsiuosi su jumis geriau negu pradžioje. Tada

žinosite, kad Aš esu Viešpats.“(Ezech.36:11); „Kaliniai, pasitikėkite ir sugrįžkite į tvirtovę. Dabar

skelbiu, kad Aš atlyginsiu jums dvigubai“(Zach.9:12).

-Kaip Jobo draugai turėjo ateiti pas jį ir aukoti auką, taip visos tautos eis į Jeruzalę aukoti Izraelio

Dievui; ir kaip Jobas meldėsi už savo draugus, taip Izraelis, kaip kunigų tauta, mokys visas tautas ir bus

palaiminimu joms: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir

kalnelius. Į jį plūs visos tautos. Daug tautų ateis ir sakys: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo

namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais“. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš

Jeruzalės-Viešpaties žodis.“(Izaijo 2:2-3); „Aš paskyriau Jį liudytoju tautoms, kunigaikščiu ir vadu

giminėms. Tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti; tautos, kurios nepažįsta tavęs, bėgs pas tave dėl

Viešpaties, tavo Dievo, Izraelio Šventojo, nes Jis pašlovino tave.“(Izaijo 55:4-5); „Visos Kedaro bandos

bus surinktos pas tave, taip pat ir Nebajoto avinai.“(Izaijo 60:7).

Turinio santrauka. Jobo knyga yra lengvai padalinama į penkias dalis: ji prasideda Jobo ir jo

nelaimių aprašymu, ir baigiasi Jobo ir jo palaiminimų aprašymu. Tarp šių dviejų aprašymų yra trys ilgos

dalys: pirmoji- Jobo ir jo draugų kalbos; antroji- Eliuhuvo kalba; trečioji- Dievo atsakymas. Knygos

pradžia ir pabaiga yra aprašomoji proza, o trys vidinės dalys yra užrašytos poetine kalba.

Knygos padalinimas: I.Įvadas: istorija.

Jobo priešas-velnias (1-2 sk.)

II.Pirmoji dalis: pokalbiai;

Jobo kaltintojai: jo trys draugai (3-31 sk.)

III.Antroji dalis: pokalbiai;

Jobo tarpininkas:Eliuhuvas (32-37sk.)

IV. Trečioji dalis: pokalbiai;

Jobo Kūrėjas: Dievas (38-42:6 sk.)

V.Pabaiga: istorija.

Jobo Gelbėtojas:Dievas (42:7-17).

Šios penkios dalys tobulai sutinka savo tvarkoje, kaip ir matome iš tokios santraukos:

1.Jobas yra išbandomas, kai Dievas paėmė iš jo viską, ką jis turėjo.

2.Žmogaus nepajėgumas suprasti Dievo kelius: savas teisumas yra giliai įsišaknijęs netgi

teisiuosiuose.

3.Tarpininkas nuveda Jobą į Dievo akivaizdą.

4.Dievo atsakymas pažemina Jobą iki dulkių.

5.Jobas pažįsta Dievą ir save, todėl pabaigoje yra labiau palaiminamas negu pradžioje.

I.Įvadas: Jobo nelaimė (Jobo 1-2sk.)

„Mes turime bijoti Dievo ir mylėti Jį virš visko ir visiškai pasitikėti Juo (...) Aš visiškai pasitikiu

Tuo, kuris yra toks didis, bet kartu jaučiu ir tam tikrą baimę. Aš bijau padaryti kažką, kas nepatinka Jam.

Kaip tikintysis, aš tikiu, kad visas gėris ir blogis yra Dievo rankose. Jis gali leisti blogiui veikti prieš

mane visuomet, kai nori, ir gali sulaikyti jį visuomet, kai nori. Jei Jis nori, kad man atsitiktų kažkas gera,

aš priimsiu tai. Jei Jis sulaiko gera, neįmanoma, kad aš galėčiau pasiimti jį. Toks tvirtas tikėjimas yra

dviejų dalykų-Dievo baimės ir pasitikėjimo Dievu- pamatas. Vienas visuomet kyla iš kito.“(Carl Olof

Rosenius „I Guds hjärta“).

Pirmame ir antrame skyriuje veiksmas vyksta tarp žemės ir dangaus, tarp Jobo ir jo vaikų, ir Dievo

ir Jo vaikų. Tai parodo mums kaip dangus ir žemė yra susiję tarpusavyje. Iš Jobo, pagrindinio knygos

veikėjo, pirmiausia mes matome jo teisumo jo klestėjime aprašymą, o paskui- jo teisumą jo kentėjime.

1.Jobas ir jo vaikai- veiksmas žemėje (Jobo 1:1-5)

2.Dievas ir Jo vaikai- veiksmas danguje (Jobo 1:6-12)

3.Jobas ir jo vaikai-veiksmas žemėje (Jobo 1:13-22)

4.Dievas ir Jo vaikai-veiksmas danguje (Jobo 2:1-6)

5.Jobas ir jo žmona-veiksmas žemėje (Jobo 2:7-10)

Šis sąrašas parodo įvykius, vykstančius tarp žemės ir dangaus. Tai moko mus suprasti, kad viskas,

kas vyksta žemėje, priklauso nuo dangaus, kuris yra virš mūsų. Tai, ką dangus nusprendžia, vyksta

žemėje, ir dangus užsirašo savo knygoje kaip mes elgiamės žemėje.(...)

1 skyrius

(...)

2.Dievas ir Jo vaikai- veiksmas danguje (Jobo 1:6-12). Čia mes skaitome apie dialogą tarp

Dievo ir šėtono. Be jo būtų visiškai nepaaiškinama tai, kas atsitiko Jobui. Šis žvilgsnis į dangų suteikia

mums šviesą suvokti tai, kas yra paslaptinga žemėje. Šis ryškus šuolis nuo įvykių žemėje prie įvykių

danguje, nori parodyti mums iš kur ateina visas gėris ir visas blogis į žmogaus gyvenimą. Dangiški

įvykiai nusprendžia žemiškus įvykius; danguje yra nusprendžiama tai, kas galiausiai vyksta žemėje.

Palaimintas žmogus, kuris tiki tuo. Jobo draugai ir pats Jobas klydo būtent čia, nes jie nežinojo, kas

įvyko danguje, bet, nepaisant to, bandė paaiškinti tai, kas yra nepaaiškinama be šio pažinimo.

Jobo knyga trumpam praskleidžia matomo pasaulio šydą ir mes matome tai, kas vyksta už jo, mes

matome pastovius gundytojo, viliotojo ir naikintojo kėslus. Velnias, rodydamas žmogui į visą kančią ir

blogį šiame pasaulyje, nori priversti jį atsitraukti ir visiškai atmesti Dievą. Akivaizdu, kad šėtonas

neprimena žmogui kokiu būdu į kūriniją įėjo skausmas, vargas ir mirtis (Prad.3:16-19). Visgi jie įėjo per

velnio apgaulę ir žmogaus patiklumą. Šėtono gudrumas ir piktavališkumas yra labai didelis. Jis yra

blogio autorius ir bando įdiegti blogio bendradarbiui idėją, kad Dievas yra kaltas dėl visko. Jis lenkia

žmogų piktintis Dievo keliais ir nutarimais. Argi Dievas gali būti meilė? Ir paklusnus žmogus, kaip uolus

mokinys, tuoj pat kartoja tai, ką velnias įdiegė jam: „Kaip gali egzistuoti blogis pasaulyje, kurį sukūrė ir

valdo teisingas Dievas? Kaip Dievas gali leisti kentėjimus, jei Jis yra meilės Dievas?“.

Patarlių knygoje Saliamonas pripažino, jog nežino kaip atsakyti į tokius klausimus. Jis sako, kad

tai yra paslėpta nuo jo ir jis negali suvokti gyvatės kelio ant uolos (Patarl.30:18-19). Kokiu keliu gyvatė

įėjo į kūriniją, sukurtą teisingo Dievo, kuris yra Uola (Pakart.Įst.32:4) ir kurio darbai yra tobuli? Koks

yra kelias, kuriuo gyvatė nuolat vaikšto Dievo kūrinijoje ir netgi gali ateiti į Dievo akivaizdą, kaip

matome Jobo knygoje? Kaip gali būti ir kaip įmanoma, kad blogis gali nuolat kaltinti brolius prieš Dievo

sostą danguje (Apr.12:10)? W.Schulz aiškiai pasakė: „Blogis neturėtų ir neturi egzistuoti, bet

egzistuoja“1. Kaip gali egzistuoti blogis, kodėl jam leidžiama egzistuoti, jei Dievas yra teisingas ir

geras?2. Čia teologai ir filosofai pateikė daug išvedžiojimų apie „teodicėją“. Leibniz bandė suderinti

1 W. Schulz: Philosophie in einer veränderten Welt, Pfullingen 1972. 2 Krikščionis Lucijus Laktancijus (250-317 m.) suformulavo šią problemą klasikiniu būdu: 1. Dievas nori sutrukdyti blogiui, bet negali. 2.Dievas nenori sutrukdyti blogiui ir negali. 3.Dievas gali sutrukdyti blogiui, bet nenori. 4. Dievas nori sutrukdyti blogiui ir gali. Pirmuoju atveju Dievas nebūtų visagalis; antruoju-Jis nebūtų geras; trečiuoju-Jis nebūtų nei vienu, nei antru; ketvirtuoju-Jis parodytų, kad yra ir visagalis ir geras.

kančias pasaulyje su Dievo gerumu3. Tai įkvėpė Voltaire atsakyti jam4. Ir vėliau vokiečių filosofas

E.Kantas padarė tai, ką turėjo padaryti su savo tarpininkaujančiu skepticizmu: jis parodė, kad proto

pastangomis neįmanoma surasti atsakymo į šią problemą5; ir P.Humburg teisingai sako: „Kaip nuodėmė

įėjo į Dievo gerąjį pasaulį? Aš manau, kad nuodėmės esencijos dalis yra tai, jog mes negalime paaiškinti

to. Mes esame nuodėmėje, mūsų protas yra iškreiptas jos, todėl neturime atsakymo į šį klausimą. Tai,

kad nuodėmė įėjo į Dievo pasaulį, yra nesuvokiama ir nesuprantama mūsų protui; ir tai toliau liks

nepaaiškinama, nes, jei mes galėtume paaiškinti nuodėmę, ji nebūtų plyšys Dievo pasaulyje.“

(P.Humburg „Ewige Erwählung“).

Mes nesurasime visų atsakymų į klausimus apie blogį, bet Dievas pasako mums pakankamai ir su

tuo šiame pasaulyje ir šiuo laiku mes galime tarnauti Jam bei nugalėti velnią. Tam, kad mūsų tikėjimo

laivas nesudužtų dėl blogio, esančio žemėje, tikinčiųjų gyvenime ir Dievo tautoje, ir mes nusižemintume

po galinga Dievo ranka, Jis pasako mums tai, ką mes turime žinoti t.y. koks yra blogis ir kodėl jis yra

čia.

Koks yra Blogis?

-Jis yra vienas iš Dievo vaikų, todėl turi tą pačią angelų prigimtį, tačiau suterštą charakterį.

-kaip Dievo sukurtas angelas, jis turi didelę jėgą ir galią (Psal.103:20).

-jis yra angelas, todėl turi sugebėjimą pasikeisti (t.y. apsimesti) (2Kor.11:14).

-jis turi viešpatavimą pasaulio karalystėms (Luko 4:5-6; Jono 12:31; 2Kor.4:4; Ef.2:2; Apr.13:2).

-jis turi gilų pažinimą.

-jis yra vadinamas slibinu, nes yra naikintojas (Apr.12:3-4) ir žudikas (Jono 8:44)

-jis yra vadinamas senąja gyvate, nes yra melagis ir suviliotojas (Prad.3sk.; Jono 8:44; 2Kor.11:3-

4; Apr.20:2)

-jis vadinamas velniu, nes yra šmeižikas, kaltintojas (Jobo 1:9-10; Apr.12:10), kiršintojas bei ginčų

sėjėjas.

-jis yra vadinamas šėtonu, nes yra priešininkas, kovojantis su Dievo planais ir įsiterpiantis į Dievo

tarnų kelius (1Tes.2:18).

Vis dėlto nepamirškime, kad jis yra sukurta būtybė, todėl turi sukurtų būtybių ribas t.y. jis nėra

visagalis, Dievas nustato ribas jam (Jobo 1:12; 2:6); jis nėra visažinantis, jis nežino, kas yra žmogaus

širdyje, tai žino tik Dievas (1Kar.8:39; 1Kronikų 28:9; Psal.7:9; 17:3; Patarl.17:3; Jer.17:10; Jono 2:25;

Apd.15:8). Jobo 1 ir 2 skyriuje aiškiai matome kaip jis visiškai klydo apie Jobo širdį. Jis nėra

visuresantis. Būtent todėl Petras sako, kad jis vaikšto aplinkui kaip riaumojantis liūtas (1Petro 5:8). Visa

galia, kurią jis turi veikti, yra duota Dievo (Apr.13:5). Jis gali daryti tik tai, ką Kūrėjas leidžia jam daryti.

3 Leibniz pasiūlė terminą „teodicėja“ (théodicée), kuris apibrėžtų tyrinėjimus, bandančius paaiškinti ir pateisinti blogio egzistavimą pasaulyje bei suderinti jį su begaliniu Dievo gerumu. Pirmą kartą šis terminas pasirodo jo veikale „Essais de théodicée sur la bonté de Dieu, la liberté de l'homme et l'origine du mal“, išleistame 1710 metais. „Theodizee“ yra graikiškas žodis, kuris nukelia mus į Rom: 3:5: „Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą,-ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūščiai bausdamas?“. Leibnitz savo knygoje iškelia tokią tezę: „Jei tarp visų įmanomų pasaulių neegzistuotų geriausias, tuomet Dievas nebūtų sukūręs nė vieno (...) jei ir yra begalinis skaičius įmanomų pasaulių, aišku, kad Dievas pasirinko geriausią.“ 4 Voltaire, atsakydamas į Leibniz optimizmą jo pareiškime apie geriausią pasaulį, parašė satyrinę novelę „Candide ou l'optimisme“ (1759m.) 5 Kantas, ištikimas savo kritikai protui, parašė veikalą-„Über das Mißlingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee“(1791m.)-apie visų filosofinių pastangų fiasko teodicėjoje.

Šėtonas turėjo prašyti leidimo pas Viešpatį, kad galėtų išsijoti Petrą. Jis norėjo išsijoti visus mokinius,

bet Viešpats leido jam paliesti tik Petrą, todėl Jis meldėsi tik dėl Petro (Luko 22:31). Jis gali veikti tik

tuo laiku, kai Dievas leidžia jam veikti (Apr.13:5; 2:2,7,10).

Kodėl blogis yra čia? Savo išmintyje, visagališkume ir meilėje Dievas žino kaip panaudoti šėtoną

ir blogį savo tikslams. Jis naudoja velnią kaip auklėjimo rykštę. Būtent todėl reformatoriai vadino jį

Dievo rūstybės instrumentu. Dievas taip pat naudoją velnią išgelbėjimo ir palaimintų tikslų atbaigimui.

Su visais savo nedorais planais ir blogais darbais priešininkas turi kitus motyvus negu Dievas. Velnias

nori išpildyti tik savo tikslus, bet rezultatas yra kitoks. Apie tai mes turime daug pavyzdžių Biblijoje:

-1Kar.22:19-20 pasakoja mums kaip Dievas panaudoja melo dvasią, kad Jo paskirtas teismas

ištiktų Achabą.

-2Tes.2:10-11 mes sužinome, kad Dievas yra Tas, kuris pasiųs paklydimą paskutiniais laikais ir

per jį Antikristas apgaus žmones (Apr.13:11-186).

-Apr.16:13-14 skaitome apie netyras dvasias, išeinančias sujungti visų žemės karalių kovai su

Dievu. Norėdamos pasiekti tai, jos daro apgaulingus ženklus. Tačiau to pačio skyriaus 16 eilutėje

skaitome: „Ir Jis subūrė juos į vietovę...“ Jis subūrė juos teismui. Apr.19:19 mes surandame juos,

susirinkusius Žmogaus Sūnaus atėjimui, kad jie būtų Jo teisiami. Taigi, tai, ką sako Jobas- „...Jo žinioje

yra ir apgavikas, ir apgautasis“(Jobo 12:16) -yra tiesa. Apgavikas t.y. velnias galvoja, jog yra pats sau

šeimininkas, bet, jam nežinant ir nenorint, Dievas turi jį savo rankose ir jis turi daryti tai, ką Viešpats

įsako.

-be jokių abejonių šėtonas buvo tas, kuris pripildė Judo širdį ir įkvėpė jį išduoti Viešpatį Jėzų

(Luko 22:3), bet Jėzaus išdavystė, nuosprendis ir jo įvykdymas įvyko „išankstiniu Dievo sprendimu ir

numatymu...“(Apd.2:23).

-Apr.14:11; 19:3; 20:10 parodo, kad piktasis bus nuteistas ir jo kančios dūmai kils amžinai.

Kylantys dūmai kalba apie Dievo šlovę teisme (Apr.15:8). Taigi galiausiai blogis atneš šlovę Dievui,

nes „net žmonių rūstybė girs Tave...“(Psal.76:10).

-velnio gudrumas ir žmonių nedorumas niekur neapsireiškė taip tobulai, kaip Viešpaties

nukryžiavime, tačiau Jo priešai darė tik tai, „ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę

įvykti.“(Apd.4:28). Kur žmogaus nedorumas pasiekė savo apogėjų, ten Dievas tuo pačiu metu įvykdė

amžiną atpirkimą t.y. įvykdė tai, kas yra geriausia ir aukščiausia iš visko, kas gali egzistuoti. (plg.Mato

26:24).

-1Kor.5 sk. Paleistuvis yra atiduodamas šėtonui kūno sunaikinimui. Tai yra priemonė, kurią

Dievas naudoja savo kritusio šventojo išgelbėjimui: velnias veikia pagal savo troškimą ir sunaikina

krikščionį pagal kūną, bet būtent per tai yra išgelbstima jo dvasia.

-Efeze Paulius atidavė šėtonui du klystančius krikščionis, kad jis galėtų kankinti juos. Būtent tai

patinka daryti velniui, tačiau rezultatas tikrai nepatiko jam: du nubaustieji nustojo piktžodžiauti Dievui

(1Tim.1:20).

-Dievas pasiuntė šėtono angelą smūgiuoti Paulių ir taip priversti kentėti jį. Velnias buvo įrankis

Dievo rankose, kad Jo tarnas neišpuiktų ir viltųsi tik Dievo malone (2Kor.12:7-10).

-Jobas yra ypatingas pavyzdys kaip šėtono nedorumas gali padėti šventajam pasiekti gerą tikslą,

kurį Dievas numatė jam.

6 Atkreipkime dėmesį į tai, kad Apr.13:14-15 sakoma, kad žvėris darė ženklus ir stebuklus, o 2Tes.2:9-10 apie tą patį įvykį sakoma, kad Dievas pasiunčia paklydimą.

Galutinė Dievo pergalė prieš blogį. Galiausiai Dievas sako mums:

-kad per Kristų, savo Sūnų, Jis nugalėjo piktadarį (Jono 12:31; Hebr.2:14), tuo pašalindamas blogį

ir nuodėmę (Jono 1:29; Hebr.9:26) t.y. tam, kuris tiki Jėzumi Kristumi, yra pašalintos blogio ir nuodėmės

pasekmės.

-kad vieną dieną Jis išmes iš savo kūrinijos piktadarį (Apr.20:10).

Blogis ir jo pasekmės Viešpaties kentėjimų šviesoje. Giliausiai į Dievo širdį mes galime

pažvelgti ant Golgotos kalno. Ten Jis leido kentėti savo Sūnui; ten Jis leido visai blogio galiai kristi ant

Teisiojo. Ten mes matome, kad Dievas nėra beširdis galingasis, kuriam nedaro jokios įtakos pasaulio

kančios. Ne, Jis pats yra pasiruošęs iškentėti visas kančias. Ar mes galime žiūrėti į Golgotą ir vis dar

klausti kodėl Jis leidžia kančias pasaulyje? Ar geriau neturėtume klausti: Kaip Tu galėjai leist kentėti

Nekaltajam dėl mūsų kaltųjų? Kaip Tu gali būti toks nesuvokiamai geras mums, kurie nesame verti Tavo

gerumo?

Dievas ir Jo vaikai- veiksmas danguje (tęsinys). „Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas

Viešpatį; atėjo ir šėtonas. Viešpats klausė šėtoną: „Iš kur ateini?“. Šėtonas atsakė Viešpčiui: „Aš

vaikštinėjau po visą žemę“. Viešpats vėl klausė šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk

žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto“. Šėtonas atsakė

Viešpačiui: „Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi. Jo darbus Tu

laimini ir jo turtas didėja. Bet ištiesk savo ranką ir palieks tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis“. Viešpats

tarė šėtonui: „Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos“. Šėtonas pasišalino

iš Viešpaties akivaizdos“(Jobo 1:6-12).

6 eil.Kas yra Dievo sūnūs? Jobo 38:7 jie yra vadinami pasaulio sukūrimo liudininkais. Čia mes

matome, kad jie buvo dvasinės būtybės, sukurtos dar prieš materialios visatos atsiradimą. Taigi jie buvo

angelai. Izaijo 6:2-3, Apr.5:11 ir kitos vietos kalba mums, kad angelai supa Dievo sostą. Psal.103:20-21

Dievui tarnaujantys angelai yra vadinami Jo kareivija. 1Kar.22:19 jie yra vadinami dangaus kareivija.

Psal.29:1 angelai vadinami stipriųjų sūnumis t.y. Dievo sūnumis. Taip pat reikėtų prisiminti ir Prad.6:2;

čia angelai tikriausiai yra vadinami Dievo vaikais. Jie yra vadinami Dievo vaikais, nes yra dvasinės

būtybės, o Dievas yra dvasių Tėvas (Hebr.12:9; Ef.3:14-15). Taip pat jie yra vadinami sūnumis, nes

Dievas yra jų Kūrėjas. Tačiau nė vienas iš jų nėra vadinamas Dievo Sūnumi. Dievo Sūnus yra Viengimis,

mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus (Hebr.1:5).

Visi angelai turi ateiti į Dievo akivaizdą. Jie yra Jo pasiuntiniai (Luko 1:26). Būtent tai reiškia

hebrajiškas žodis-„malak“-, kuriuo yra vadinami angelai, ir būtent todėl jie turi ateiti į Dievo akivaizdą

ir atsiskaityti, kai Dievas šaukia juos. Viešpats yra visų dangaus kareivijų Viešpats. Psal.103:20 sako,

kad jos yra Jo tarnai. Visa visata tarnauja Dievui, ji nusilenkia Jo sostui; ir taip pat blogis bei piktadarys,

nes šėtonas taip pat turi ateiti į Dievo akivaizdą. Jis irgi yra Dievo vaikas, nes turi tokią pačią prigimtį

kaip angelai, tačiau jo charakteis virto visiškai kitokiu negu jų.

7eil. „Ir pasakė Viešpats šėtonui“. Viešpats pirmasis kalba šėtonui, o ne atvirkščiai. Taigi matome,

kad viskas, kas atsitinka Jobui, ateina iš Dievo. Jis visada yra pirmesnis už priešininką. Jis visuomet yra

Pirmas; Jis yra visų dalykų Iniciatorius ir Autorius, ir Jis vadovauja viskam. Viskas, kas atsitinka Jobui,

yra nuspręsta Dievo; nėra nieko atsitiktinio; viskas, kas vyksta jo gyvenime, vyksta su dievišku tikslu;

viskas turi tarnauti planui, kurį Dievas paruošė Jobui. Dievas numatė kelią ir išeitį savo tarnui daug

anksčiau negu šėtonas pradėjo puolimą prieš jį. Kaip nuostabu žinoti tai! Piktadarys nėra suverenus, jis

negali daryti tai, ką sugalvoja. Viskas blogis, kurį jis nori atnešti į mano gyvenimą, yra Dievo rankose.

Dievas jau žino apie tai ir tai yra Jo rankose bei tiksluose. Tuomet ką gali velnias padaryti man? Dievo

vaikas žino, kad Dievas yra jo pusėje. Tuomet kas gali būti prieš jį? Jis žino, kad niekas negali atskirti

jo nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje (Rom.8:31-39).

9eil. „Ne veltui Jobas bijo Dievo“. Tokiu klausimu šėtonas sukelia abejones Dievo teisngumu ir

Jobo nuoširdumu. Kai Dievas palaimina žmogų ypatingais palaiminimas, tuomet nedorėlis sako tą patį,

ką ir velnias: „Dievas yra neteisingas“. Kai Viešpats nepelnytai duoda gerus dalykus žmonėms, tuomet

nusidėjėlio akis tampa pikta (Mato 20:15). Tačiau Biblija moko mus, kad Dievas nenubaus nė vieno

nepelnytai, ir daugeliui darys gera, nors jie nėra verti to. Jis niekada negundys blogiu, bet daugeliui

sutrukdys veikti blogai. Jis niekada neatneš blogų minčių, bet įkvėps daug gerų troškimų ir palenks valią

ieškoti bei pasirinkti gera (Fil.2:13). Tokie Dievo veiksmai tampa pasipiktinimo priežastimi velniui ir

kritusiam žmogui.

Šėtono klausimas apima ir tai, kad Jobas bijo Dievo dėl to, jog jam naudinga. Luisas II

(prancūziškoje Biblijoje) verčia šį sakinį taip: „Argi veltui Jobas bijo Dievo?“. Kokie reikšmingi yra

Dievo ir šėtono žodžiai. Dievas mato Jobe tai, kas gera, o šėtonas mato tik tai, kas bloga jame, arba,

tiksliau sakant, jei nemato blogo, tuomet priskiria jam blogus motyvus. Taigi šėtonas daro du dalykus:

abejoja Jobo nuoširdumu ir Dievo teisingumu. Abu šie dalykai matomi visuose knygos veikėjuose:

-Jobo draugai yra tikri, kad Jobas slaptai nusidėjo ir nenori pripažinti to.

-Jobas, kentėdamas nekaltai, negali suvokti, kad Dievas gali leisti tokį dalyką, todėl abejoja Jo

teisingumu.

10eil. „Juk Tu saugoji jį, jo namus...“. Viešpats apgyvendino Jobą tarsi uždarame sode. Argi keista,

kad jis yra ištikimas Viešpačiui, jei jam taip sekasi? Taip tai yra keista, nes, kaip šėtonas gerai žino,

žmogus vieną kartą buvo daug gražesniame sode, džiaugėsi nesuteptu džiaugsmu, bet atsitraukė ir atvirai

nusigręžė nuo Dievo. Tai, kad Jobas myli Dievą palaimintame gyvenime, kuris taip pat pilnas sunkumų

ir rūpesčių, yra dieviškos malonės stebuklas. Tačiau mes matysime dar didesnių dalykų.

11 eil. „Bet ištiesk savo ranką...“. Jei Adomas krito rojuje, nors Dievas neištiesė rankos prieš jį ir

jis nežinojo, kas yra skausmas, tai Jobas tuo labiau atsižadės Dievo, jei jį užklups nesekmės- tokie buvo

logiški šėtono apskaičiavimai. Tai, kad Jobas nepaliko, nors ir sunkiai, savo Dievo, yra neapsakomas

dieviškos malonės stebuklas; stebuklas, peržengiantis visus kitus stebuklus, kuriuos Dievas daro

žmonėms. Šis stebuklas pakeičia nusidėjėlius taip, jog dabar jie yra gabūs nepalikti savo Dievo, nors

viskas yra prieš juos. Tai yra kiekvieno atpirktojo stebuklas. Jie iš tiesų yra žymūs žmonės (Zach.3:8).

Jei šioje žemėje ir tokiose sunkiose aplinkybėse mes jau esame pakeisti taip, jog norime tarnauti Dievui

ir paklusti Jo valiai, tuomet akivaizdu, kad atpirktas nusidėjėlis yra daug saugesnis už pirmąjį žmogų

Edene jo nekaltume. Adomas krito be jokios kančios; o atpirktasis neatsižada Dievo netgi kančioje. Tai

taip pat parodo mums, kad kritimas į nuodėmę daugiau niekada nepasikartos. Kodėl? Todėl, kad, jei mes

neatsižadame Dievo sunkiose aplinkybėse, tuomet daug šlovingesnėse aplinkybėse t.y. danguje, tikrai

neatsižadėsime Jo. Čia mes pradedame apčiuopti vieną priežastį, kodėl Dievas leido blogiui atsirasti Jo

kūrinijoje ir prisiartinti prie žmogaus Edeno sode. Tai turi sąsajas su Jo tikslu nugalėti blogį ir padaryti

žmones, panašiais į Jį. Tačiau aš nenoriu toliau vystyti šių minčių.

12eil.: „Į tavo rankas“ t.y. „tavo valdžion“. Dievas suteikia šėtonui valdžią Jobui. Be Dievo jis

negalėtų nieko padaryti; jis neturėtų galios, jis negalėtų sužeisti jo. Velnias yra Dievo rankose viskame.

Viešpats siekė įrodyti ir parodyti, kad Jobo teisumas yra tikras, o velnio kaltinimai melagingi. Per

išbandymo ugnį apsireikš, kad Jobo tikėjimas yra nuostabesnis už pranykstantį auksą (1Petro 1:7) ir tai

išaukštins Dievą bei pasitarnaus Jobo gerovei.

„Bet prieš jį neištiesk rankos“. Dievas nustato šėtono veikimo ribas ir jis negali peržengti jų, nes

kitaip turėtų nugalėti Jį. Tačiau to niekada neįvyks, nes Dievas yra visagalis, nes Dievas niekada

nenustos būti Dievu.

„Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos“. Čia yra veiksmažodis „jasâ“, kuris dažniausiai

vartojamas pabrėžti armijos išėjimą į kovą (žr.1Sam.8:20; Izaijo 42:13; Zach.14:3) ir šėtonas išeina pulti

Jobą. Iki pasaulio pabaigos jis kovos prieš šventuosius (Apr.13:7).

3.Jobas ir jo vaikai-veiksmas žemėje (Jobo 1:13-22). „Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir

gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: „Jaučiai arė ir asilai ganėsi

šalia jų. Šebiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau

praneščiau tai“. Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: „Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir

tarnus, ir prarijo juos; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau.“ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė:

„Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik

aš vienas ištrūkau, kad praneščiau tau“. Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys

valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir

užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad praneščiau tau.“(Jobo 1:12-19).

a.Iš Jobo atimama viskas. 13-19 eil. pasakoja kaip keturiais būdais velnias per labai trumpą laiką

atėmė iš Jobo visus turtus ir vaikus. Šėtonas tvirtino Dievui, kad Jobas tarnavo Jam tik todėl, kad Jis

suteikė jam tiek daug gerų dalykų. Dabar viskas buvo paimta. Veiksmas vėl vyksta tokia tvarka: du

kartus žmones veikia ir du kartus gamtos jėgos: šebiečiai užpuola ir pavagia jaučius bei asilus (14-15eil.),

ugnis krenta iš dangaus ir sunaikina avių bandas (16 eil.); chaldėjai užpuola ir pavagia kupranugarius

(17eil.), smarkus vėjas sugriauna namus, kuriuose buvo Jobo vaikai (18-19eil.).

Tokios nelaimės yra žemiško gyvenimo dalis. Materialistas ir ateistas, agnostikas ir mistikas laiko

šiuos dalykus skausmingais ir tragiškais, bet jie nėra problema jam. Jie yra problema tiems, kurie bijo

Dievo ir tiki visagalės meilės Dievu. Šėtonas žino tai labai gerai ir buvo įsitikinęs, jog Jobas pradės

abejoti Dievu bei praras tikėjimą, jei Jis leis tokius dalykus jo gyvenime.

Jobo turtus pavagia šebiečiai ir chaldėjai, bet Jobas sako, kad Dievas atėmė iš jo turtus ir vaikus

(Jobo 1:21). Kaip suprasti šį tariamą prieštaravimą? Žmonės nebūtų galėję nieko pavogti iš Jobo, jei

Dievas būtų uždraudęs jiems. Akivaizdu, kad šiuo atveju Dievas suteikė jiems laisvę ir jie tuoj pat

pakluso savo nuodėmingam godumui bei pavogė visą kaimyno nuosavybę. Taigi jie darė bloga, todėl

Dievas kaltins juos ir nubaus už tai. Blogis visuomet yra žmogaus ir niekada –Dievo. Dievas nė vieno

neįkvepia blogiui (Jok.1:13). Nusidėjėlis yra tas, kuris daro bloga, jei tik jam pasitaiko galimybė ir vieta.

Jei Dievas nesulaikytų jo, jis padarytų dar daugiau blogio. Tai mes galime aiškiai matyti blogio autoriaus

asmenyje: jis darys bloga, kol Dievas nesurakins jo (Apr.20:1-3) ir tuoj pat jis pasinaudos laisve daryti

bloga, kai tik bus paleistas nuo grandinių (Apr.20:7-8). Nusidėjėlis veikia taip, kaip ir velnias. Jis

visuomet veikia pagal savo tėvo- velnio troškimus (Jono 8:44).

Patarl.21:1 Saliamonas sako mums, kad Dievas nukreipia karalių širdis taip, kaip upės vandenis.

Kaip Rytų žemdirbys nukreipia vandenį? Atidarydamas ir uždarydamas upių užtvankas. Pats vanduo

visuomet teka žemyn. Jei žemdirbys nenori, kad jis toliau tekėtų žemyn, turi sutrukdyti jam. Jei jis nori,

kad vanduo tekėtų žemyn, turi pašalinti kliūtį. Tokiu pačiu būdu Dievas nukreipia nusidėjėlio širdį. Ši

visuomet linksta į blogį; jos prigimtis pati ieško pačios žemiausios moralės vietos. Tačiau Dievas savo

Apvaizda sutrukdo mums daryti visą tą blogį, kuris yra mūsų širdyse (Morkaus 7:21-22). Tam Jis

naudoja tėvų ir vadovų valdžią. Tam Jis naudoja ir išsilavinimą. Tačiau, jei Dievo valia žmogus gauna

laisvę veikti blogai, tuomet Jis paprasčiausiai atleidžia grandines, kurios iki to momento neleido žmogui

veikti pagal savo širdies troškimus. Nusidėjėlio niekada nereika pastūmėti link blogio. Jis daro tai noriai

ir maloniai (Jok.1:14). Todėl visuomet tas, kuris nusideda, yra vienintelis atsakingas už savo veiksmus,

nors jis, darydamas tai, ir yra Dievo instrumentas. Šį principą mes taip pat matome 2Tes.2:3 nuodėmės

žmogaus apsireiškime. Jis jau seniai būtų apsireiškęs, jei Dievas netrukdytų jam. Kol Dievas neatrakins

tų grandinių, kurios laiko jį, jis negalės daryti tai, ką jau seniai nori daryti (2Tes.2:6-7).

Šėtonas buvo tas, kuris įkvėpė šebiečius ir chaldėjus pavogti Jobo turtus bei nužudyti jo tarnus.

Dievas nubaus jį už tokį įkvėpimą blogiui taip, kaip nubaudė gyvatę už žmogaus suvedžiojimą

(Prad.3:14). Akivaizdu, kad velniui nereikėjo daug įtikinėti savo instrumentų, nes jiems malonu daryti

tai, ko jis nori. Būtent todėl žmogus negali kaltinti velnio dėl savo nuodėmių. Žmogus pats pasirenka

nuodėmę ir daro ją, todėl jis turi būti nubaustas už tai; todėl ir pirmieji žmonės turėjo kentėti savo

sukilimo prieš Kūrėją pasekmes (Prad.3:16-19).

Kita tiesa, kurios mes išmokstame šioje Jobo istorijos dalyje, yra štai kokia: Dievo galia užtikrina

mums ramybės ir klestėjimo laikus. Tuo momentu, kai Jis patraukia savo saugančią ranką, sunaikinimo

ir mirties jėga krenta ant žmogaus. Ar Dievas yra įpareigotas saugoti žmogų nuo naikinančių jėgų? Kas

atvėrė joms kelia į žmogaus gyvenimą? Pats žmogus. Jis nusidėjo ir taip atvėrė kelią mirčiai. Dievas turi

visą teisę palikti žmogų tų jėgų, kurias jis pats pasirinko, atmesdamas Viešpatį, rankose. Tai, kad Dievas

dabar saugo ir rūpinasi juo; tai, kad Jis suteikia ramybę jam, yra didelės Jo meilės žmonėms išraiška

(Titui 3:4; Mato 5:43-48).

16 eil. „Dievo ugnis krito iš dangaus ir sunaikno avis, ir jų piemenis“. Kaip mes turime suprasti

šią žinią? Skirtingose Dievo žodžio vietose skaitome apie ugnį, krentančią iš dangaus, ir ji visuomet yra

Dievo teismo išraiška. Pirmą kartą skaitome apie tai, kai dieviškas teismas ištiko Sodomą ir Gomorą

(Prad.19:24). Vėliau ugnis krito iš dangaus ir sunaikino žmones, kuriuos karalius Achabas pasiuntė

suimti Eliją (2Kar.1:10-14). Ugnis krito ant Elijo paruoštos aukos ant Karmelio kalno, kaip ženklas apie

dievišką teismą nuodėmei (1Kar.18:38). Kunigų 9:24 skaitome: „Atėjusi Viešpaties ugnis prarijo

deginamąją auką ir ant aukuro buvusius taukus.“(plg.Skaičių 16:35). Čia taip pat, kaip ir bet kurios kitos

aukos atveju, Dievo teismas apsireiškė nuodėmei (žr.1Kronikų 21:26; 2Kronikų 7:1). Kiti pavyzdžiai

yra Išėjimo 9:23; Luko 9:54; Apr.20:9. Galbūt pasiuntinys, pranešantis žinią Jobui, kalbėjo apie žaibą

(žr.Išėjimo 9:23). Jei griaustinis yra vadinamas Dievo balsu (Jobo 37:2-4), tuomet žaibą galime vadinti

Dievo ugnimi. Tačiau tai neišsprendžia problemos, kuri yra tokia trikdanti tikinčiajam. Kaip Dievas gali

leisti tokius dalykus? „Jis pažaboja žaibus ir įsako jiems smogti į tikslą.“(Jobo 36:32).

18-19 eil. Tos dienos, kurią Jobą užklupo nelaimės, pasakojimas prasideda Jobo vaikų paminėjimu

(13eil.), tačiau toliau kalbama apie vagystes ir bandų sunaikinimą (14-17 eil.). Pirmieji žodžiai nuteikė

mus išgirsti kažką apie Jobo sūnūs ir dukras, tačiau mūsų lūkesčiai dar turi palaukti. Pasakotojas palieka

žinią apie vaikus pabaigai. Paskutinis smūgis yra stipriausias. Galingas vėjas sugriovė namą ir po juo

palaidojo Jobo vaikus. Viskas, ką Dievo žodis kalba apie vėjus ir orus, turi įtikinti mus, jog šis stiprus

vėjas kilo tame krašte Dievo paliepimu. Daug Senojo ir Naujojo Testamento vietų sako mums, kad

Dievas yra Tas, kuris sukuria vėją (Amoso 4:13), kad Jis laiko jį savo rankose (Patarl.30:4), kad Jis

paleidžia jį iš jo buveinės (Psal.135:7; Jer.51:16), kad Jis nukreipia jį ten, kur nori (Išėjimo 10:19), kad

Jis įsako jam ir jis turi paklusti (Mato 8:27) ir jis nepučia, kol Viešpats nenori (Apr.7:1). Čia vėl mes

klausiame, nejaugi mylintis Dievas gali nukreipti vėją taip, kad jis nužudytų savo mylimo tarno vaikus?

Argi nelogiška, kad Jobo tikėjimo laivas nuskęstų? Tačiau būtent to neįvyksta. Jobas nežino kaip

paaiškinti tai, kas nepaaiškinama, bet tiki, kad Dievas žino, ką daro.

b.Jobas garbina Dievą (Jobo 1:20-22). Trys dalykai daro Jobo kančią sunkia: jis kenčia nekaltai,

kančia užklumpa jį netikėtai; jis krenta iš labai aukštai.

„Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino,

tardamas: „Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas

Viešpaties vardas“. Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.“(Jobo 1:20-22).

20eil. „Perplėšė apsiaustą“(kaip ir Jokūbas Prad.37:29,34; ir vėliau Dovydas 2Sam.15:32), nes jis

nebuvo nei stoikas, nei bejausmis Buda. Ne, jis buvo Dievo tarnas, turintis gilius jausmus, todėl sunkiai

kenčiantis. Būtent todėl Jobas perplėšė apsiaustą ir nusiskuto plaukus. Garbinga yra tai, kad jis nebuvo

virš šių skausmingų praradimų, jis giliai kentėjo, bet vis tiek garbino Dievą. Jobas nusiskuto plaukus ir

tai pagal Rytų papročius yra skausmo bei gedulo išraiška (plg.Izaijo 15:2; Jer.16:6; Ezech.27:31).

21 eil. Mes galime žavėtis Jobo atsakymu tokiame skausme. Jis pripažįsta, kad Dievas, kuris

suteikė jam viską, kas buvo gera, turi teisę ir atimti tai. Kaip jis atėjo į žemę nieko neturėdamas, taip ir

išeis iš jos (Eklz.5:15; 1Tim.6:7). Tačiau tai nebuvo kažkokia fatalizmo išraiška, nes toliau matome, kad

Jis laimina Dievo vardą. Jobas nepriėmė paprasčiausiai to, kas yra neišvengiama, bet garbino Dievą už

Jo veikimo būdą. Tame yra didelis skirtumas. Šiuo didžiu išpažinimu Jobas parodo, kad jis tarnauja

Dievui ne todėl, jog tai turi daug pranašumų. Tuo yra atmetamas velnio melas, kurį jis pasakė

dangiškame susirinkime. Be to, Jobas parodo dar vieną dalyką: jis žino, kad žmogaus gyvenimas

priklauso ne nuo turtų gausos (Luko 12:15), o nuo be galo svarbesnio dalyko t.y. nuo jo teisingų santykių

su Dievu (Jono 17:3).

Kai pagonys tvirtino, kad tikinčiųjų kentėjimai tik įrodo, jog krikščioniškas tikėjimas yra

niekingas, Augustinas atsakė jiems, primindamas Jobo kentėjimus: „Dar vieną priežastį, kodėl žemiškos

nelaimės užklumpa geruosius, matome Jobe: žmogaus dvasia turi būti išbandyta ir jis turi suprasti ar jo

dievotumas yra pakankamai didelis, jog jis mylėtų Dievą be jokio atlygio.“(Augustinas, De civitate Dei,

I,9). Be to, Jobas tokiu savo elgesiu parodo, jog priklauso romiesiems, kuriuos Viešpats vadina

palaimintais (Mato 5:5). Romusis yra tas, kuris nemaištauja ir nepyksta, kai Dievas pasiunčia jam

kentėjimus, nesvarbu ar tiesiogiai, ar per kitus žmones. Todėl romusis nesipriešina ir nekovoja su

neteisumu, kurį gali daryti jam kiti žmonės, nes jis atpažįsta jų veiksmuose Dievo ranką. Jobas parodo

šį romumą, sakydamas savo skausminguose praradimuose: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna

palaimintas Viešpaties vardas.“

Mes matome tai, ko Jobas nematė. Mes žinome, kad visą tą laiką Dievas buvo savo tarno pusėje,

kad Jis niekada netapo jo priešu; ir mes žinome Jobo pabaigą. Tačiau Jobui buvo likę tik pasitikėjimas

Dievu, apie kurį jis žinojo, jog Jis yra teisingas. Šis pasitikėjimas jaučiamas jo garbinime. Vėliau jis

pametė šį pasitikėjimą (Hebr.10:35) ir tuomet jau nenorėjo garbinti Dievo nė nusižeminti po galinga Jo

ranka. Vis dėlto čia matome didingą ir jaudinančią sceną: patriarchas su perlpėštu apsiaustu ir nukirptais

plaukais garbina Dievą ir nusilenkia prieš Jį iki žemės! Kaip buvo sugėdintas Dievo priešininkas ir

melagis! Kaip dangaus angelai žavėjosi dieviška išmintimi (Ef.3:10), palenkusia savo tarną, kuris

anksčiau buvo nusidėjėlis ir maištininkas, būti nuolankiu bet kokiose aplinkybėse!

22eil. Atkreipkime dėmesį, kad Jobas nesakė: „Viešpats davė, velnias atėmė“. Ne! Viešpats atėmė.

Be jokių abejonių velnio nedorumas norėjo blogiausio Jobui, bet Dievo ranka vadovavo jam. Jobas ir

visi jo turtai buvo Dievo, o ne jo pačio ar velnio rankose. Mes nepriskiriame Dievui kažko netinkamo,

jei pripažįstame, kaip Jobas, kad Dievas yra Tas, kuris pasiunčia nelaimę ar mirtį: „Argi vyksta nelaimė

mieste, Viešpačiui neleidus jos?“ (Amoso 3:6). Biblija moko, kad Dievas yra ir creator mali, blogio

kūrėjas: „Aš esu Viešpats ir kito nėra; nėra kito dievo šalia manęs (...) Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą,

duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.“ (Izaijo 45:5,7). Todėl, jei mes sakome, kad

velnias yra tas, kuris atima šventųjų nuosavybę ir gyvybę, atimame šlovę iš Dievo. Pats Dievas sako

apie save: „Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano

rankos.“(Pakart.Įst.32:39) (....)

2 skyrius

4.Dievas ir Jo vaikai- veiksmas danguje (Jobo 2:1-6). „Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko

Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą. Viešpats paklausė jo: „Iš kur ateini?“.

Šėtonas atsakė Viešpačiui: „Aš vaikštinėjau po visą žemę“. Viešpats klausė šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį

į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis

ir toliau lieka man ištikimas, nors tu sukurstei mane prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau“. Šėtonas

atsakė Viešpačiui: „Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. Bet ištiesk savo ranką ir

paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis“. Viešpats tarė šėtonui: „Jis tavo rankose. Tik nepaliesk

jo gyvybės“.(Jobo 2:1-6).

Šėtonas vėl pasirodo Dievo akivaizdoje ir Dievas vėl giria Jobo ištikimybę, nors priešininkas

bando sukelti abejones ja. Šėtonas yra įsitikinęs, kad Dievas per daug varžo jį, būtent todėl, pagal jį,

neiškilo į dienos šviesą negarbinga Jobo širdis. Todėl velnias eina dabar daug toliau ir prašo Dievo leisti

jam ištikti ne tik Jobo turtus, bet ir jį patį. Pagal priešininką, Dievas yra palankus Jobui neteisingai ir šis

tarnauja Jam tik dėl to; dėl nepaaiškinamo Dievo palankumo jam, jis yra taikoje su Juo ir savimi pačiu.

„Tai, kad Jobas ramiai sutiko savo turtų praradimą, dar neįrodo tikros Dievo baimės“-teigia velnias-

„reikia pašalinti jo asmeninį gerbūvį ir jo pačio jėgos supratimą. Jei aš galėčiau paliesti patį Jobą, šis

tuoj pat atsižadėtų Dievo.“ Taigi šiuo atveju jis nori atimti ne Jobo turtus ar vaikus, o sukelti skausmą jo

kūnui. Tai reiškia dar gilesnį skausmą. Skaitydami šią istoriją, niekada nepamirškime įkvėpto apaštalo

žodžių korintiečiams: „Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų

gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį

atlaikyti.“(1Kor.10:13).

Akivaizdu, kad šėtonas nepasiekė to, ko tikėjosi. Dievas žinojo tai, todėl leido jam veikti. Kitu

atveju Jis, visų žmonių dvasių Tėvas (Skaičių 27:16) ir visų žmonių, ypač tikinčiųjų (1Tim.4:10)

Saugotojas, niekada nebūtų leidęs velniui paliesti Jobą. Tiesa, kad savo dejonėse šis šventasis daug kartų

abejoja Dievo teisingumu ir meile, bet jis abejoja priešais Dievą. Jis niekada neabejoja Viešpaties

visagališkumu ir teise, ir niekada neabejoja Juo; jis neatsižada Dievo, nors toks buvo velnio tikslas.

Visoje savo neviltyje Jobas žino, kad nepaisant visko, tik savo Dieve jis gali surasti šviesą ir poilsį.

3eil. „Be priežasties“(hebr. „hinnâm“); tai yra tas pats žodis, kaip ir „veltui“(Jobo 1:9). Velnias

šmeižė Jobą, teigdamas, kad jis netarnaus Dievui veltui. Viešpats prisimena jo žodžius ir sako, kad Jobas

nepasielgė taip, kaip jis sakė. Priešingai, jis kentėjo be priežasties. Šie Dievo žodžiai yra labai svarbūs

supratime to, kas vyks toliau. Čia pats Viešpats sako, kad privertė Jobą kentėti be priežasties t.y. Jobas

nepadarė jokio slapto nedorumo, dėl kurio galėtų būti nubaustas. Reikšminga yra tai, kad žmonės

galvoja, jog žino tai, ko negali žinoti, ir todėl klysta. Jobo draugai kaltina jį nuodėme, dėl kurios, pagal

juos, Dievas baudžia jį.

Akivaizdu, kad „be priežasties“ reiškia be tiesioginės priežasties, nes kančios, praradimai, ašaros

ir mirtis turi savo priežastį žmogaus kritime į nuodėmę. Jei žmogus nebūtų atsitraukęs nuo Dievo, visa

tai neegzistuotų. Vis dėlto Jobas kentėjo be tiesioginės priežasties.

Ar mums kelia nepasitenkinimą, kad Dievas leidžia kentėti Jobui be priežasties? Tuomet mums

turėtų kelti pasipiktinimą ir tai, jog Jis myli mus be priežasties. Mes paskubame su savo nepasitenkinimu,

nes tai, kas dabar nepatinka mums, nes mes galvojame, jog tai neteisinga ir yra prieš mus, vėliau išeina

į naudą. Dievas, kuris leidžia kentėti Jobui be priežasties, yra ir Tas, kuris be priežasties išaukština bei

palaimina jį amžiams. Jobo kentėjimai yra instrumentas Dievo rankose, užtikrinantis jam šlovingą

pabaigą7.

4eil.: „Šėtonas atsakė“. Jis nepasiduoda, jis yra piktadarys, nepataisomas piktadarys. Velnio širdis

iš tiesų yra kieta kaip apatinė girnų pusė (Jobo 41:24). Jokie argumentai nė patyrimai negali pakeisti jo.

Jis yra piktadarys ir bus toks, visuomet norintis tik blogo. Tačiau kiekvienu savo daromu blogiu jis tik

prideda sau rūstybės, kuri ištiks jį Dievo teismo dieną. Kiekvienas velnio nedorumas pridės jam

nepakeliamų kančių ugnies ežere, į kurį Dievas galiausiai numes jį (Apr.20:10).

„Žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas“. Iki šiol šėtonas galėjo paliesti tik Jobo turtus ir vaikus.

Tačiau jis yra užtikrintas, kad, kai tik Jobas pradės bijoti dėl savo gyvybės (Jobo 17:1,11; 30:23), nustos

kalbėti apie Dievą ir tikėjimą. Jis yra užtikrintas, kad Jobas padarys viską, kad išgelbėtų save, todėl

prašo, kad Viešpats leistų jam paliesti Jobo kūną taip, kad jis pradėtų bijoti dėl savo gyvybės.

6eil.: „Tik nepaliesk jo gyvybės“. Čia vėl matome kaip Viešpats yra Tas, kuris nustato ribas

priešininkui. Šis negali peržengti jų, jis negali atimti iš Jobo gyvybės.

5.Jobas ir jo žmona- veiksmas žemėje (Jobo 2:7-10)

a.Sunki liga (Jobo 2:7-8). Jobas praranda savo gerbūvį ir garbę. Jis, kaip elgeta, sėdi pelenuose ir

gramdo žaizdas indo šuke. Turtai, sveikata, geras vardas yra dalykai, kuriuos žmogus labiausiai vertina.

Per trumpą laiką Jobas prarado savo nuosavybę, gerą vardą ir sveikatą. Kokia dideli buvo jo turtai ir

7 Prisiminkime čia mūsų sąjajas su Adomu. Kai Jis krito, mes kritome su juo. Mes galime galvoti, jog tai nėra teisinga, nes asmeniškai neturime kaltės dėl Adomo nuodėmės. Tačiau, kai paskutinysis Adomas nugalėjo, mes taip pat nugalėjome su Juo. Taigi Dievas pakeičia į gera tai, kas pradžioje atrodė mums visiškai netinkama t.y. mūsų sąsajos su vieno žmogaus darbu. Dievas panorėjo, kad mes būtume sujungti su Kristumi kaip Žmogumi. Be jokių mūsų norų ir pastangų Jis laisvai bei nepelnytai suteikia mums Kristuje amžiną gyvenimą ir šlovę. Tokie yra nuostabūs Dievo keliai.

garbingas jo vardas! Iš kaip aukštai krito jis ir koks didelis buvo jo skausmas! Dabar jo egzistencija buvo

tik audra. Be jokių abejonių Jobas žinojo, jog gyvenimas priklauso ne nuo turimų turtų, o nuo teisingų

santykių su Dievu, tačiau dabar šiuose santykiuose jis yra kaip žmogus, išrenktas iš visų savo turtų ir

apimtas skausmo.

„Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki

viršugalvio. Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius.“(Jobo 2:7-8).

„Šėtonas pasišalino“. Daugiau mes nieko neskaitome apie jį. Daugiau velnias jau nepasirodo,

tačiau tai nereiškia, kad jis neveikia toliau. Mes matome jo veikimą pirmiausia Jobo žmonos žodžiuose

ir vėliau netikruose draugų kaltinimuose.

b.Neištikima žmona (Jobo 2:9-10). Jobas prarado ir savo žmonos pagarbą bei palaikymą. Iš jo

atimama tai, ko tuo momentu jam labiausiai reikėjo, ir tai, kas priklausė jam kaip vyrui. Jo žmona

atsižada savo pašaukimo. Moteris buvo sukurta kaip tinkama padėjėja vyrui (Prad.2:18); ji buvo sukurta

gerbti jį kaip galvą (1Kor.11:3; Ef.5:33; 1Petro 3:6). Tačiau ką daro Jobo žmona? Ji paniekina, o ne

gerbia Jobą; ji neguodžia jo ir nepadeda pasitikėti Dievu bei išaukštinti Jį savo tikėjimu, o ragina

nusigręžti nuo Jo. Mes galime suprasti Jobo žmonos jausmus, nes jo vaikai buvo ir jos vaikai, jo turtai

buvo ir jos turtai; ir kai jis prarado viską, ji taip pat prarado viską. Vis dėlto negalime sutikti su jos

žodžiais. Nepatikima padėjėja blogiau už jokią padėjėją. Kaip išduotas ir apgautas turėjo jaustis Jobas!

Kokia žiauri patirtis, nes būtent tas žmogus, kuris turėjo sustiprinti jį, tapo jo priešu! Tačiau tai irgi yra

Dievo sumanymų ir Jo auklėjimo būdų Jobui dalis. Mes, kaip nusidėjėliai, išdavėme Dievą; mes

perėjome į Jo priešininko pusę ir kartu veikėme prieš savo Geradarį. Kaip tai turėjo skaudėti Dievui!

(plg.Prad.6:6). Tuomet argi nėra teisinga ir tinkama, kad Jis leistų patirti mums tą patį?

„Jo žmona tarė jam: „Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk“. Jobas atsakė

jai: „Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?

Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.“(Jobo 2:9-10).

9eil.Jobo žmona sako jam būtent tai, ko siekia velnias savo gundymais t.y. kad Jobas atsižadėtų

Dievo. Ji, net nesuprasdama to, tapo priešo balsu. Jos balsas yra gundytojo balsas.

10eil. Jobo atsakymas parodo, kad jis yra pasiruošęs prarasti gera ne tik be murmėjimų, bet ir

priimti bloga.

„Tu kalbi kaip viena iš tų kvailų moterų“. Atkreipkime dėmesį į Jobo taktiškumą. Jis nesakė

žmonai: „Kvaile!“, nes ji nebuvo tokia. Ji buvo jo žmona ir jis mylėjo ją, bet sudraudė, nes ji kalbėjo

kaip kvaila moteris. Jobas turėjo pasakyti tai jai; tai netgi buvo jo pareiga.

„O pikta nepriimtume“. Pažiūrėkime: kas leido įeiti blogiui į kūriniją? Kas pasirinko nuodėmę?

Tuomet argi nėra teisinga, kad žmogus jaustų su kuo susitarė? Be jokių abejonių. Dievas yra teisingas,

kai leidžia mums kentėti blogį, kurį mes pasikvietėme prieš Jo valią ir nepaisant Jo įspėjimų. Mes netgi

turime pripažinti, kad Dievo gailestingumas yra be galo didis, nes Jis neleidžia mums kentėti tiek, kiek

esame verti. Paul Gerhardt savo giesmėje sako: „Dievas suteikė man daug džiaugsmo, o dabar šie

kentėjimai yra teisingi“. Kokia svarbi ši tiesa! Ji tikriausiai yra daug svarbesnė negu mes galvojame.

Galiausiai tai atveda mus prie galutinio klausimo: jei Dievas yra Dievas, tuomet Jis turi teisę elgtis su

tuo, kas yra Jo, taip, kaip Jis nori; Jis vadovauja viskam ir Jo rankose yra tiek gera, tiek bloga. „Aš esu

Viešpats ir nėra kito. Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats visa

tai darau.“(Izaijo 45:6-7). Mes norėtume, kad Dievas kasdien siųstų tik tai, kas patinka mums. Žmogus

nusidėjo, nes norėjo turėti viską: būti kaip Dievas, džiaugtis Dievo dovanomis ir jokiu būdu nepatirti

savo nusikaltimo pasekmių. Tačiau Viešpats skelbia nusidėjėliui visas teisingas nuodėmės pasekmes:

skausmą, ligas, triūsą, nusivylimus, ramybės trūkumą ir mirtį. Jis pasiunčia sunkumų ir mirties tamsą,

nes Jis yra teisingas ir žmogus pats ieškojo to. Taigi patinka mums ar nepatinka Jis yra creator mali; Tas,

kuris sukuria pikta. „Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako? Ar ne iš Aukščiausiojo

burnos ateina, kas gera ir kas pikta?“(Raudų 3:37-38).

Jei Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, tuomet Jis neturi atsiskaityti mums, tuomet Jis gali daryti tai,

kas atrodo Jam geriau, su tuo, ką Jis pats sukūrė. Tačiau žmogaus vaikams tai yra labai nemaloni tiesa,

kaip ir sakė C.H.Spurgeon savo pamoksle apie Mato 20:15: „Pasaulyje nėra labiau nekenčiamos

doktrinos už nuostabią, didingą ir tvirtą beribio Dievo suverenumo doktriną. Ji yra spardoma kaip futbolo

kamuolys. Žmonės leidžia Dievui būti visose vietose, tik ne savo soste. Jie leidžia Jam kurti savo

dirbtuvėse žvaigždes ir pasaulius; jie leidžia Jam dalinti savo turtus vargšų prieglaudose; jie leidžia Jam

išlaikyti žemę ir jos stulpus bei viešpatauti niekad nenurimstančiai jūrai. Tačiau Dievui atsidėdus į savo

sostą, žmones apima didelis nepasitenkinimas. Jei mes kalbame apie Dievą, sėdintį soste ir turintį teisę

daryti su tuo, kas Jo, ką Jis nori, tuomet pasigirsta švilpimas ir piktžodžiavimai; tuomet žmonės

užsikemša ausis mūsų žiniai, nes Dievas, sėdintis soste, nėra Dievas, kuris patinka jiems“.

Jei mes, kai atsitinka kažkas blogo, nesutinkame, kad Dievas turi teisę ir galią daryti tai, ką Jis

nori, tuomet kaip tikime Jo gerumu, kurio vedamas Jis daro, ką nori, su tuo, kas Jo (Mato 20:15)? Kai

mes priešinamės tam, kad Dievas gali siųsti sunkumus, kyla dar keletas klausimų: ar Dievas pasiuntė į

pasaulį Evangeliją kaip vadovėlį laimės siekime? Ar Biblija yra toks vadovas, kuris moko kaip man

galėtų sektis? Ar Jėzus Kristus atėjo į pasaulį padaryti nusidėjėlių laimingais? Aš pasakysiu dar

griežčiau: Ar Dievas yra mūsų troškimų tarnas? Visos istorijos tikėjimo žmonės moko mus kažko

visiškai priešingo: prisiminkime Abraomą, Mozę, Dovydą, Jeremiją, Ezechielį, Paulių, Jobą ir

pirmiausia tobulą Žmogų Jėzų Kristų.

„Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis“. Mes nenusidėsime, jei pripažinsime, kaip Jobas, jog

Dievas siunčia blogį t.y.skausmą ir sunkumus į mūsų gyvenimą. Jis yra Tas, kuris nusprendžia ligas

mums, o ne šėtonas. „Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė

Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.“(2Sam.12:15). Viešpats yra Tas, kuris užmuša ir atgaivina, sužeidžia ir

gydo (Pakart.Įst.32:39; 1Sam.2:6). Tokiu savo atsakymu Jobas dar kartą paneigia velnio melą apie jį.

Jobas tarnavo Dievui ne todėl, kad jam sekėsi; jis tarnavo Dievui, nes bijojo Jo. Savo gyvenimo, pilno

pakilimų ir nusileidimų, kartumo ir džiaugsmo, pabaigoje Mozė šaukė: „Aš skelbsiu Viešpaties vardą;

atiduokite mūsų Dievui garbę! Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas

ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.“(Pakart.Įst.32:3-4). Taigi mes taip pat

pripažinkime, kad Dievas yra didis ir valdo suvereniai. Pripažinkime, kad Jo keliai yra teisingi; ir

pripažinkime, kad ne laiminga kiekvieno Jo pasiųsto kentėjimo pabaiga, o vien tik pats sunkumas ar

skausmas, neatsižvelgiant į jo pabaigą, yra teisingas Jo veiksmas.

Savo veikimo būde Dievas yra teisus dėl dviejų priežasčių:

-Kaip Kūrėjas Jis turi absoliučią laisvę elgtis su tuo, ką Jis sukurė, taip, kaip Jis nori.

-Mes nesame verti Dievo dovanų; priešingai, mes esame verti, kad Dievas paliktų mus nuodėmėse

ir visose jų pasekmėse, kurias patys pasirinkome.

Tai, kad Dievas numatė laimingą pabaigą mums ir savo veiksmuose mūsų atžvilgiu, yra Jo

suverenios malonės išraiška, nes Jis nėra joks mūsų skolininkas. Ar Jis yra skolingas atleidimą už mūsų

nuodėmes? Ar Jis yra skolingas mums amžinojo gyvenimo ir šlovės dovaną? Aišku, kad ne. Vis dėlto,

nebūdamas skolingas, Jis davė mums ne tik gerus, bet netgi geriausius dalykus. Kaip mes galime kažko,

netgi menkiausio dalyko reikalauti iš Jo? Tai būtų nuodėmė. Jei mūsų lūpose skamba „kodėl?“, tegul jis

reiškia ne tai, kad mes nesutinkame su Jo veikimo būdu, o tik norime paklausti kodėl Jis išgelbėjo tokius

žmones, kaip mes. Paklauskime kaip Ruta: „Kodėl tu toks malonus man ir atkreipei dėmesį į mane, nors

esu svetimšalė“(Rutos 2:10).

Kaip mes galime arba, tiksliau sakant, kaip turime priešintis velniui? Jok.4:7; 1Petro 5:7-9;

2Kor.12:7-9 moko, kad mes priešinamės velniui, atsiduodami Dievui ir kreipdamiesi maldoje į Jį, kaip

Paulius, o ne į velnią ir įsakydami šiam, ką jis turi daryti. Visuose savo argumentuose ir prašymuose

Jobas visada kreipėsi tik į Dievą ir niekada į velnią. Galiausiai jis nusiėmė visą naštą, kai nusižemino po

galinga Dievo ranka. Nuostabą kelia tai, kad po Jobo 2:7 velnias daugiau nėra minimas. Tik knygos

pabaigoje, kai Dievas atsako Jobui, galime daryti prielaidas, jog Jis rodo į blogio platintoją (begemotas)

ir žudiką (levitanas). Tačiau ir ten matome visišką žmogaus bejėgiškumą prieš blogį, todėl tik Dievas

gali pažaboti ir nugalėti piktadarį jo gyvenime.

c. Niekam tinkami guodėjai. „Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis

Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo, ir paguosti jį. Pamatę jį iš tolo, nepažino

jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus. Septynias

dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo

kančia labai didelė.“(Jobo 2:11-13). Po to, kai Jobas prarado savo žmonos pagalbą, atėjo trys draugai

guosti jo. Tai yra pagirtina. Savo klestėjimo dienomis Jobas padėdavo vargšams ir daugeliui buvo

naudingi jo turtai, tačiau dabar nė vienas iš jų neatėjo pas jį. Trys draugai parodo savo draugystę, nes

sunkiu metu nepamiršo draugo (Patarl.17:17). Pirmiausia jie atvyko iš meilės Jobui; jie, matydami didžią

draugo kančią, sėdėjo kartu su juo, nepratardami nė žodžio. Tuo jie parodė tikrą užuojautą ir supratimą.

Tačiau jie galėjo matyti Jobą tik „iš tolo“, jie galėjo matyti tik jo išorę ir tik nuspėti jo širdies būseną; ir

akivaizdu, kad, spręsdami apie ją, jie klydo, nes danguje įvyko pokalbiai, apie kuriuos jie nieko nežinojo.

Jie klydo savo supratime apie Jobą, bet pasakė tai, ką jie galvojo apie jį. Iš to galime matyti, kad jie

nuoširdžiai norėjo padėti Jobui savo patarimais. Vis dėlto jie nepataikė ir savo paviršutiniškomis

kalbomis dar labiau pagilino jo skausmą. Jie, matydami savo draugą, verkė, bet negalėjo iš tiesų jausti

to, ką jautė jis. Tik vienas galėjo jausti, ką jautė Jobas, ir suprasti jį: Jobo Dievas. Tai akivaizdžiai parodo

Jokūbas (Jok.5:11). Tai irgi yra kančios mokyklos dalis; Jobas turi išmokti per savo draugus, kad

galiausiai visa žmogiška pagalba yra tuščia; ir tai jis turi išmokti per žmones, kurie, vertinant žmogiškai,

yra geriausi. Netgi tai, ką žmogus turi geriausia, yra nepakankama. Supraskime, kad tik Dievas yra Tas,

kuris tikrai gali padėti. „Suteik mums pagalbą varge, nes žmonių pagalba yra bevertė.“(Psal.60:11);

„Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali.“(Psal.146:3);

„Atsitraukite nuo žmogaus, kurio kvėpavimas šnervėse; kokia yra jo vertė?“(Izaijo 2:22). (...)

II. Jobo draugų kalbos ir Jobo atsakymai (3-31sk.)

„Dabar matome, kaip prie visos kančios, kuri ištiko Jobą, prisideda ir jo draugų kaltinimai (...) Jie

nori įrodyti Jobui, kad Dievas paliko jį (...) Jobas gina teisingą priežastį, o jo draugai laikosi neteisingos.

Liūdna yra tai, kad Jobas blogai gina teisingą priežastį, o jo draugai gerai gina neteisingą priežastį. Jei

mes pamatysime tai, turėsime raktą į šios knygos supratimą.“(J.Kalvinas „Pamokslai apie Jobo knygą“).

Ši antroji knygos dalis yra tokia ilga, jog atrodo, kad niekada nesibaigs. Ji ryškiai atspindi

tikinčiųjų bejėgiškumą kančios paslaptyse. Jobas ir jo draugai kalba daug, bet neranda sutarimo nė

sprendimo. Jobas dejuoja prieš Dievą dėl savo kentėjimo ir abejoja Jo teisingumu. O jo draugai abejoja

Jobo teisumu. Tai darydami, jie priešinasi Dievo sprendimui dėl Jobo ir sutinka su velnio nuomone apie

jį. (...)

Jobo atsakymai. Du Jobo atsakymai pirmoje pokalbių dalyje jau leidžia mums numanyti

diskusijos kryptį:

-6sk. (Jobas atsako Elifazui): „O kad pasvertų mano dejones“. Jobas trokšta užuojautos.

-9sk. (Jobo atsakymas Bildadui): „Tikrai žinau, kad yra taip“. Jobas pabrėžia savo įstikinimą ir yra

užtikrintas savimi.

Ieškoti užuojautos ir pabrėžti savo aukštesnį įsitikinimą nėra būtent tie dalykai, kurie veda link

laimingos pokalbių pabaigos.

Panašia kryptimi vyksta ir antroji bei trečioji pokalbių dalis:

-12sk. (Jobo atsakymas Cofarui): „Iš tikrųjų jūs esate žmonės...“(2eil.). Jobas juokiasi iš savo

draugų.

-16sk. (Jobo atsakymas Elifazui): „Netikę guodėjai jūs visi“(2eil.). Jobas įžeidinėja savo draugus.

-19sk.(Jobo atsakymas Bildadui): „Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais

žodžiais? Jau dešimt kartų plūdote mane ir nesigėdite kankinti mane“(2-3eil.). Jobas dar kartą dejuoja

dėl savo didelio skausmo ir apgailestauja dėl draugų bejėgiškumo.

-21sk.(Jobo atsakymas Cofarui): „Klausykite atidžiai mano žodžių (...) Kantriai išklausykite mano

kalbą...“(2-3eil.). Jobas jau nustojo drausti savo draugus, bet ne todėl, kad jie tapo labiau supratingais ar

jis pats tapo supratingesnis, o todėl, kad laiko juos jau beviltiškais. Jo dejonės vis labiau krypsta link

Dievo.

-23sk. (Jobo atsakymas Elifazui): „Šiandien taip pat kalbėsiu su kartumu...“(2eil.). Čia pirmą kartą

jis jau nesikreipia į draugus. Jis jau nepasitiki jais.

-26sk. (Jobo atsakymas Bildadui): „Kaip tu padėjai bejėgiui (...) Koks geras ir išmintingas buvo

tavo patarimas!“(2-3eil.). Tai yra paskutinė strėlė (patepta nepasitenkinimu ir sarkazmu), kurią Jobas

paleidžia į draugus, ir tai yra tarsi atsisveikinimas. Toliau jis pradeda savo monologą, besitęsiantį 6

skyrius.

Trijų draugų nuomonė: Dievas yra teisus; Dievas baudžia tik nusidėjėlius; Dievas laimina

teisiuosius. Tuo jie tvirtina, kad Jobas nusidėjo, kad jis nėra nuoširdus, kad jo dievotumas nėra tikras ir

niekada nebuvo tikras.

Jobo nuomonė: Dievas yra teisus; teisieji taip pat turi kentėti; dažnai nedorėliams sekasi geriau

negu teisiesiems. Jobas, sakydamas, kad ir teisieji kenčia, gina savo teisumą. Jis netgi drįsta teigti, jog

būdas, kuriuo Dievas veikia jo gyvenime, neatrodo jam teisingu (Jobo 32:2).

Pirmoje pokalbių dalyje Jobo draugai kalba supratingai ir atsargiai. Jie iš dalies pripažįsta

dievobaimingus Jobo darbus ir ankstesnę jo baimę Dievui. Taip pat jie kalba apie Dievo veikimo būdą

tik bendrais bruožais. Antroje dalyje, jie jau tvirčiau teigia, kad žmogus turi būti nedoras, jei jį ištinka

tokios nelaimės. Trečioje dalyje jie jau išsirengia iš malonios išorės ir atvirai sako, kad Jobas yra tas

nedorėlis, kurį Dievas baudžia už jo nusikaltimus. Tai, kad draugai tvirtina šiuos dalykus labai

užtikrintai, verčia Jobą kiekvieną kartą vis labiau teisintis (Jobo 13:18-19; 23:10; 27:5-7); galiausiai jis

netgi drįsta teigti, kad Dievas nedaro jam teisybės (Jobo 27:2). Taigi čia kyla ta keista situacija, kurioje

Jobo draugai gina neteisingą priežastį pakankamai gerai, o Jobas blogai gina teisingą priežastį. Būtent

todėl kiekvieną kartą vis labiau atrodo, kad Jobas yra tuščias ir užsispyręs. (...)

Paskutinį žodį apie savo draugus turi pasakyti Jobas, nes Cofaras jau neatsako jam (27skyriuje

turėjo kalbėti jis). Tačiau tai nepadeda Jobui. Jis ir toliau pasilieka tamsoje, kol ateina vienas, kuris paima

jį už rankos ir nuveda pas Dievą, kad galiausiai jis nustotų kalbėti ir leistų Viešpačiui kalbėti jam. Vis

dėlto mes galime matyti progresą Jobo kalbose: jis pradeda bejėgis, prakeikdamas savo gimimo dieną,

bet baigia pripažindamas, jog jam trūksta išminties suvokti tai, kas įvyko (Jobo 28:12-28). Devintame

skyriuje jis išreiškia trokšimą turėti tarpininką, 14 skyriuje trokšta prisikėlimo, 19 skyriuje užtikrintai

kalba apie prisikėlimą, 26 skyriuje- apie Dievo didybę, 28 skyriuje -apie Dievo baimę kaip išminties

pradžią. 29-31 skyriuje jis apgailestauja dėl prarastos laimės ir garbės bei dar kartą gina savo nekaltumą

prieš Dievą ir toliau jau neturi ką pasakyti. Tai parodo, kad Jobui nepadeda didelis jo pažinimas apie

Dievo prigimtį ir kelius. Jis negali pritaikyti jo sau. Jo pažinimas neguodžia jo. Tačiau padėjėjas

(Elihuvas) tuo pasirodys.

Šis progresas, kaip ir tie momentai, kuriuose dieviška paguoda spindi tarp nesibaigiančių Jobo

dejonių, parodo, kad šėtonas nepasiekė savo tikslo. Jobas daug kartų abejoja Dievo meile, teisumu ir

išmintimi, bet jis abejoja prieš Dievą, jis kreipia savo dejones į Jį. Tai reiškia, kad jis neatsižada

Viešpaties. Kurį laiką jo tikėjimas krenta, vis dėlto nepalūžta visiškai (plg.Luko 22:32). Visą laiką Jobas

žino, kad tik Dievas gali padėti jam jo kančioje, nors ir nežino kaip Jis padarys tai. Galiausiai, Jobui

didžiausią skausmą kelia ne turtų ar sveikatos praradimas, o įspūdis, jog Dievas nusigręžė nuo jo (Jobo

13:24; 16:9; 19:11; 30:21). Ši mintis yra skaudžiausia jam ir būtent tai akivaizdžiai parodo, kad jis myli

Dievą ir niekada nenusigręžė nuo Jo. Akivaizdu, kad tik tam, kuris yra įsikibęs į savo Dievą, mintis, jog

Jis jau nėra jo Draugas, yra baisi. Jei Jobas savo širdyje būtų nedorėlis, kaip tvirtino šėtonas, tuomet jau

seniai būtų piktžodžiavęs Dievui ir atsižadėjęs Jo amžiams.

Pirma pokalbių dalis (3-11 sk.). „Neviltis yra nuodėmė ir ji yra nuodėmė „instar omnium“, nes

ji yra gilus ir vidinis nenoras, o tai yra visų nuodėmių motina.“(S.Kierkegaard).

„Jūs girdėjote apie Jobo kantrybę“-sako apaštalas (Jok.5:11). Taip, mes girdėjome apie Jobo

kantrybę ir taip pat apie jo nekantrumą. Mes stebimės kaip žmogus gali būti toks kantrus, kaip Jobas (1-

2sk.), bet taip pat stebimės kaip šventasis gali būti toks nekantrus, kaip jis trečiame skyriuje.“(Matthew

Henry (1662-1714m.)).

3 skyrius

1.Jobas prakeikia savo gimimo dieną (3:1-10)

2.Jobas prakeikia tai, kad buvo išsaugotas po gimimo (3:11-19)

3.Jobas prakeikia tai, kad turi gyventi toliau (3:20-26)

Jobas tris kartus prakeikia savo egzistenciją. Pirmiausia jis prakeikia, tai kad buvo pradėtas ir gimė,

vėliau tai, kad buvo maitinamas ir išaugotas po gimimo, ir tai, kad Dievas neleido jam mirti; galiausiai

jis prakeikia tai, jog turi gyventi toliau. Netikėjimas atima iš mūsų Dievo ir Jo pažadų regėjimą bei visų

dalykų tikslą; netikėjimas nubloškia mus į tamsą ir joje mes nežinome nei kur esame, nei ką kalbame.

Dabar Jobas kalba visiškai priešingai negu kalbėjo prieš 8-10 dienų.

-1-10eil. Jobas prakeikia savo gimimo dieną, nors prieš keletą dienų pripažino, jog nuogas atėjo į

šį pasaulį ir nuogas paliks jį, žinodamas, kad jo gyvenimas yra Dievo dovana. Dabar jis galvoja, kad

neegzistuoti yra geriau negu egzistuoti kenčiant. Biblijoje mes skaitome, kad yra tik vienas žmogus-

Judas,- kuris geriau būtų negimęs. Taip sakė Kristus (Mato 26:24).

-11-19eil. Jobas parodo, kodėl mirtis būtų žymiai geriau jam negu esama situacija. Kaip jis klysta!

Mirtis nėra išlaisvintoja; ji yra vadinama „siaubo karaliumi“(Jobo 18:14). Apaštalas Paulius sako, kad ji

yra paskutinis priešas, kurį Viešpats sunaikins (1Kor.15:26).

-20-26 eil. Jobas kaltina Dievą dėl to, kad Jis leidžia jam gyventi toliau, o ne nužudo jį. Neseniai

jis tyliai sutiko su viskuo, ką Dievas davė, o dabar yra nepatenkintas tuo, kad Viešpats suteikia šviesą ir

gyvenimą (Jobo 3:20). Jobo trokšimas mirti yra didelis įžeidimas Kūrėjui, kuris suteikė jam gyvenimą

ir nusprendė jo trukmę (plg. Mato 6:27: „O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau

gyvenimo trukmės?“). Koks laimingas jis būtų, jei pripažintų, jog jo laikai yra Dievo rankose

(Psal.31:15); taip jis surastų poilsį savo lovoje.

Mums kelia nuostabą tai, kad tas pats žmogus, kuris neseniai nusižemino po galinga Dievo ranka,

pagarbindamas Jį viskame, dabar gali taip kristi. Kaip gali būti, kad ta pati burna, kuri garbino Dievą ir

gynė Jo garbę prieš kvailus žmonos žodžius, dabar taip drąsiai priešinasi Dievui ir Jo sprendimams? Čia

gali būti tik vienas atsakymas: Jobos tikėjimas krito8. Tačiau be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui

(Hebr.11:6). Be tikėjimo mes negalime nugalėti savo prigimties; be tikėjimo ji negali paklusti Dievui.

Jobas maištauja (Rom.8:6-8). Toks maištas prieš Dievą ir Jo kelius yra pagrindinis visų velnio puolimų

prieš tikinčiuosius motyvas. To jis siekė Jobo ir kenčiančių tikinčiųjų, apie kuriuos mes skaitome laiške

Hebrajams (10:35; 12:5-6), gyvenime.

Kas yra tikėjimas? Pasitikėjimas viskuo, ką Dievas pasakė mums savo žodyje:

-Dievas yra šviesa (1Jono 1:5). Jis nedaro nieko blogo. Jis niekada neveikia prieš savo sandorą. Jis

neapgaudinėja nė vieno. Jis nedaro neteisumo nė vienam. Blogis visuomet yra mūsų; mes pasirenkame

jį. Blogis įėjo į pasaulį per mūsų kaltę. Tai, kad iš mūsų blogio gali kilti kažkas gero, yra Dievo meilės

ir išminties stebuklas (Luko 22:3; Jono 13:2; Apd.2:22-23).

-Dievas yra meilė (1Jono 4:16). Viskas, ką Jis daro mums, yra gera; visų Jo veiksmų tikslas yra

mūsų gerbūvis; visi dalykai, kuriuos Jis pasiunčia į mūsų gyvenimą, turi tarnauti aukščiausiam gėriui;

Jis siekia pakeisti mus ir padaryti vis labiau panašiais į Kristų. (Rom.8:28-29).

-Dievas negundo nė vieno nuodėme (Jok.1:13-15)

-Viskas, ką Jis paskiria mums, yra tobula (Jok.1:17-18).

-Viešpats nebando mūsų virš mūsų jėgų (1Kor.10:30).

Visa tai yra geri motyvai, turintys įkvėpti mumyse paklusnumą apaštalo raginimui:

-Dėkokite Dievui už viską (1Tes.5:17)

-Viskame pasiduokite galingai Dievo rankai (Jok.4:7; 1Petro 5:6)

8 Vis dėlto Jobo tikėjimas nepražuvo, nes to niekada negali atsitikti Dievo išrinktiesiems (Luko 22:32)

-Priešinkitės velniui (Jok.4:7; 1Petro 5:8).

1.Jobas prakeikia savo gimimo dieną (Job.3:1-10). „Po to Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo

dieną. Jobas prabilo ir tarė: „Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas. Tegul ta

diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos. Tamsa ir mirties šešėlis teapgaubia

ją, debesis teaptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią. Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta

iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus. Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną. Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo

laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių. Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė

vargo nuo manęs.“

1eil. „Po to“. Po to, kai praėjo septynios dienos, kuriomis Jobo draugai sėdėjo kartu su juo, ir dar

ankstesnės dienos. Kai Jobą ištiko nelaimės, jis atsakė su tikėjimu. Tačiau po to, kai daug dienų

sėdėdamas mąstė apie savo situaciją ir kentėjo didelį skausmą, daugiau neatlaikė. „Pasidariau visiškas

nebylys (...) įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo...“(Psal.39:2-3). Tai buvo per daug jam.

Sakoma, kad toks elgesys yra įprastas, kai atsitinka nelaimė. Pirmiausia žmogus tvirtai priima ją, nes

reikia laiko, jog visas nelaimės svoris pradėtų slėgti sielą. Taigi Jobo reakcija yra natūrali; ji yra

žmogiška ir visiškai normali9. Tačiau „galiausiai Jobas atvėrė burną, bet ne su tokiais gerais žodžiai,

kaip Dovydas, ilgą laiką buvęs tyloje: „...aš prabilau. Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą“(Psal.39:3-

4). Septynias dienas pranašas Ezechielis susirūpinęs sėdėjo tarp ištremtųjų ir tuomet Viešpaties prakalbo

jam“(Ezech.3:15-16).“(M.Henry).

„Po to“ taip pat reiškia po to, kai Jobas patyrė tiek daug karčių dalykų. Ar jo kančia pateisina jo

nepasitenkinimą? Visai žmonijos šeimai atsitiko tas pats, kas Jobui; ji krito nuo laimingos padėties į

pačią giliausią gelmę. Žmogus buvo sukurtas ir apgyvendintas nuostabiame sode. Po to pasirodė šėtonas-

nebe Dievo žinios- ir žmogus krito. Nuo tada gyvenimas yra kančia. Jis praranda bet kokią prasmę arba

darosi nepakeliamas dėl prasmės trūkumo, jei mes nepažįstame Dievo, kuris sukūrė mus, ir

neatsiduodame į Jo rankas su pasitikėjimu. Jobas pasitikėjimas buvo tai, kas padėjo jam iškęsti

skaudžiaus priešininko smūgius ir matyti Dievo ranką viskame bei nusižeminti prieš ją. Argi jis

neliudijo, jog Dievas atėmė iš jo turtus, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog žmonės pavogė juos? Argi

jis nepripažino, jog yra pasiruošęs priimti iš Dievo rankos ir bloga, nors šėtonas buvo tas, kuris ištiesė

ranką prieš jį? Koks laimingas buvo jis ir koks laimingas yra žmogus, kai nusižemina prieš tai, ką Dievas

siunčia, ir viskame gali matyti Jo ranką! Dabar Jobas prarado šį pasitikėjimą (Hebr.10:35), todėl Dievo,

kuris auklėjo jį (Hebr.12:5), ranka tapo nepakeliama jam. Tačiau būkime labai atidūs čia: Jobas prakeikė

savo gimimo dieną, bet ne Dievą. Šėtono troškimas nebuvo išpildytas. Nė vienu momentu Jobas

neatsižadėjo Dievo (Jobo 1:11; 2:5).

3eil.: „Diena, kurią gimiau“. Pirmojo išbandymo metu, Jobas irgi kalbėjo apie savo gimimo dieną.

Jis pripažino, jog gimė nuogas, be šio pasaulio turtų ir nuogas paliks jį. Tuo jis parodė, jog žinojo tikrą

savo gyvenimo vertę. Dabar šis užtikrintumas apleido jį. Jis jau negali matyti savo gyvenimo vertės.

9 „Dabar prasideda pačios juodžiausios dienos Jobui. Nelaimių pasirodymas visuomet turi kažkokį stimulą. Būtent susijaudinimas pagimdo jėgą, kuri padeda žmonėms pasiekti trumpalaikę pergalę. Tačiau gilioje tyloje, kuri slegia dvasią po to, prasideda tikroji kova. Patriarchas dabar įžengė į tokią tylą ir kovą.“(G.Campbell Morgan „The book of Job“)

7eil. Kodėl Jobas sako, kad „Tenesigirdi džiaugsmingo balso“ tą naktį, kai jis buvo pradėtas, kai

prasidėjo jo gyvenimas, kuris, kaip jis pats sako 30 skyriuje, buvo nuostabus, turtingas ir laimingas? Šis

gyvenimas, kuris pradžioje buvo toks gražus, bet vėliau atnešė skausmą, geriau būtų neegzistavęs. Taip

galvojo Jobas. Dievo angelai paneigia tokias mintis, nes jie džiaugėsi pasaulių atsiradimu (Jobo 38:7).

Dievas matė savo darbus ir jie buvo geri; jie buvo geri, nors Amžinasis žinojo, jog nuodėmė įeis į pasaulį

ir nublokš žmogų bei visą kūriniją į baisią nelaimę. Ko mes galime pasimokyti iš to? Nelaimė, kuri ištiko

kūriniją ir žmogų, nėra priežastis prakeikti kūriniją. Mūsų subjektyvus įspūdis nieko nepasako apie

kažkokio dalyko vertę; ir mūsų esama būsena nėra patikimas mokytojas apie egzistencijos vertę. Tik

dieviška visų dalykų pradžia ir pabaiga suteikia jiems tikrąją vertę. Gyvenimas yra geras jau vien dėl to,

kad jis kyla iš Dievo; ir jei jo finišas yra dangiški namai, tuomet jis yra dvigubai geras. Būtent Jobo

knygos pabaiga suteikia mums šviesą apie Jobo gyvenimo vertę ir, be jokių abejonių, apie visą jo

gyvenimą. Dievo kelių pabaiga žmogaus atžvilgiu šioje kūrinijoje suteikia mums šviesą apie jo vertę.

Pabaigos šlovė ryškiai šviečia virš visos tamsios dabarties.

8eil. „Kurie gali pažadinti leviataną“. Dievas, atsakydamas Jobui, daug kalba apie leviataną.

Atrodo, kad Jis prisimena, paaiškina iš išplečia visas temas, kurias Jobas iškėlė. Patriarchas pradeda nuo

gimimo temos ir Dievas pradeda, aprašydamas kūrinijos gimimą. Vėliau Viešpats kalba apie tai, kaip Jis

žino ir mato kada gimdo kalnų ožkos ir stirnos. Jei Jis rūpinasi ir išlaiko gyvulius, kuriuos sukūrė, kaip

Jis nesirūpins žmogaus gimimu ir nenorės jam gero? Jobas tik užsimena apie leviataną, bet Dievas per

šį šėtono įvaizdį pabaigoje paaiškina žmogaus bejėgiškumą prieš blogį ir tai, kad jam yra būtinas

Gelbėtojas.

10eil. „Nes ji“. Šioje vietoje Jobas parodo priežastį, kodėl geriau, kad jo gimimo diena niekada

nebūtų egzistavusi. Kadangi jis buvo pradėtas ir gimė, vargas nebuvo paslėptas nuo jo. Tai akivaizdžiai

parodo, kad jis sprendžia apie gyvenimo vertę jau ne pagal savo santykį su Dievu, o pagal esamą

situaciją.

2.Jobas prakeikia tai, kad buvo išsaugotas po gimimo (Jobo 3:11-19). „Kodėl nemiriau

gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo? Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino

krūtimi? Tada gulėčiau ramus ir tylus, miegočiau ir ilsėčiausi kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie

atstatė sau apleistas vietas, arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos. Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji

ilsisi. Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso. Didelis ir mažas yra ten, vergas ten laisvas

nuo savo valdovo“.

11eil. „Kodėl?“. Tai yra pirmasis iš devynių „kodėl“, kuriuos Jobas nukreipia į Dievą. Mes

surandame juos šiose eilutėse: Jobo 3:11, 20; 7:20,21; 10:18; 13:14,24; 21:7; 24:1. Dievas neatsakys nė

į vieną iš jų, nes Jis yra Dievas. Izaijo 45:10 netgi skelbia „vargą“ tam, kuris sako savo tėvui: „Kodėl

mane pradėjai“ arba moteriai: „Kodėl gimdai?“.

12eil. Ar šioje kūrinijoje gali būti nuostabesnė scena už tą, kurioje dėkinga motina paima savo

kūdikį ant rankų ir maitina krūtimi? Savo sumaištyje Jobas jau negali matyti nieko malonaus tame; jis

galvoja, jog dabar jam nereikėtų gyventi, jei motina nebūtų maitinusi jo.

13eil. „Ilsėčiausi“. Toks Jobo noras parodo, kad jo matymas yra labai trumpas. Žmogus, kuris

kenčia, dažnai trokšta mirties lyg ji būtų išlaisvintoja. Po mirties jis tikrai turėtų poilsį nuo esamo

skausmo, bet ar išvengtų didesnės kančios? Biblija kalba apie amžiną kančią (Mato 25:46) ir sako, kad

bedieviai neturės poilsio nei dieną, nei naktį aname pasaulyje (Apr.14:11).

14-15eil. Su neįtikėtinu sarkazmu Jobas priskiria save prie karalių, patarėjų ar kunigaikščių, kurie

surado sau poilsį tik kape. Netgi pačių iškiliausių žmonių gyvenimas yra pilnas neramumų. Tai suprato

Jobas bent jau dabar, kai viskas buvo atimta iš jo. Nebus poilsio, kol nepaliksiu šio pasaulio- galvojo jis.

19eil. Tiesa, kad vergas tampa laisvas nuo šeimininko po mirties, bet ar jis iš tiesų tampa laisvu?

Naujasis Testamentas sako, kad mirę bedieviai yra kalėjime (1Petro 3:19).

3.Jobas prakeikia tai, jog turi gyventi toliau (Jobo 3:20-26). Neįmanoma, kad Jobo troškimas,

jog neegzistuotų jo gimimo diena ir jis nebūtų buvęs išlaikytas gyvenime po savo gimimo, išsipildytų.

Juk negalima panaikinti to, kas įvyko, ir Jobas žino tai. Todėl dabar jis nori bent jau negyventi ilgiau10.

„Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? Laukiantieji mirties jos

nesulaukia; jie ieško jos labiau negu paslėptų turtų. Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau

kapą. Kodėl duotas gyvenimas žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo. Tai, ko labai bijojau,

užgriuvo mane ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane. Ar aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio? Ir

tuomet atėjo bėda.“(Jobo 3:20-26).

20eil. „Kodėl duota“. Jobas jau nėra patenkintas tuo, ką Dievas duoda. Jis žino, kad nėra prasmės

kovoti prieš gimimą. Jis gimė ir tai neatšaukiama, tačiau jis yra nepatenkintas tuo, kad Dievas leidžia

jam gyventi toliau. Jis nemato tame prasmės t.y. abejoja Dievo išmintimi ir Jo gerumu. Kaip Jis

išaukštino Dievą nesenu savo išpažinimu, kai laimino Jo vardą, dėl to, kad Jis davė ir atėmė pagal savo

valią (Jobo 1:21; 2:10). O dabar priekaištingai klausia: „Kodėl?“. Akivaizdu, kad jis neklausė to tuomet,

kai džiaugėsi Kūrėjo palaiminimais. Dabar, kai gyvenimas suteikė jam skausmą, jis jau nenori jo; jis

numeta jį prie Kūrėjo kojų, jei galima taip pasakyti.

23eil. „Kurio kelias paslėptas“. Dievas slepia mūsų kelią nuo mūsų, kad taip mes neturėtume kitos

išeities kaip tik pasitikėti Tuo, kuris žino viską, mato viską, gali viską; ir kuris yra beribė Meilė.

„Kurį Dievas spaudžia iš visų pusių“. Dievas spaudžia Jobą taip, kad jam nelieka jokios išeities ir

jis negali tikėtis pagalbos ir nieko. Jam yra atviras tik vienas kelias t.y. kelias aukštyn, kelias pas Dievą.

Jam lieka tik viena viltis, viltis iš aukštybių. Uždarytas link Dievo! Tačiau tai Jobui atrodo kartus likimas,

nors iš tiesų tai yra laimingas likimas. Šį vienintelį kelią, šį tikrąjį kelią jis pamatys atvirą prieš save

tuomet, kai nusižemins iki dugno.

26eil. Jobas turėjo ramybę ir poilsį. Jie buvo iš Dievo ir jis žinojo tai. Todėl jis gerbė Dievą, kaip

matome iš jo pasakojimo apie praeitą laimę (Jobo 29:2-6). Po šėtono antrojo puolimo Jobas dar išpažino

savo visišką pasitikėjimą geru Dievo vadovavimu, bet dabar šis pasitikėjimas yra supurtomas; jis jau

nesupranta kaip Dievas negali toliau suteikti jam ramybės ir poilsio.

10 Toks noras mirti yra pagoniškas. Graikų pesimizmas ryškiausiai yra matomas Sileno, Dionisio draugo, atsakyme karaliui Midui, kai šis paklausė, kas yra geriausia žmogui. F.Nietzsche taip formuluoja Sileno atsakymą: „Vargše karta, atsitiktinumų ir vargo vaikai, kodėl verčiate mane pasakyti tai, kas nėra naudinga jums? Tai, kas yra geriausia, yra visiškai nepasiekiama jums: geriausia yra negimti, nebūti, nebūti niekuo. O jei neįmanoma išvengti gimimo, tuomet geriausia greitai mirti.“

4 skyrius

Pirmoji Elifazo kalba (Jobo 4-5sk.)

1.Elifazo nuomonė (Jobo 4:1-11)

2.Elifazo pažinimo kilmė (Jobo 4:12-21)

(...) Elifazas girdėjo Jobo dejones prieš Dievą ir jis patvirtina, jog jo išvados kilo po ilgų

apmąstymų apie draugo nelaimę: Jobas turėjo nusidėti; jis, mokydamas kitus (Jobo 4:3-4), nebuvo toks

pavyzdingas teisusis kaip atrodė iš pirmo žvligsnio. Elifazas nedrąsiai bando teigti, kad jau nėra

absoliučiai įsitikinęs Jobo šventumu ir dievobaimingumu. Juk, jei jis iš tiesų būtų šventas, dabar būtų ne

toks sutrikęs, o pilnas pasitikėjimo (Jobo 4:5-6). Be to, visiems žinoma, kad nedorėliai, o ne teisieji, yra

baudžiami (Jobo 4:8-11). Elifazas toliau įtvirtina šias savo išvadas, parodydamas kaip jis gavo tokį

pažinimą t.y. jis gavo jį per nakties regėjimą (Jobo 4:12-16). Elifazas pritaiko savo hipotezę Jobui ir

ragina jį atgailauti (Jobo 5:8). Jei Jobas atgailaus, gaus Dievo atleidimą ir vėl bus išaukštintas (Jobo

5:17-27).

1.Elifazo nuomonė (4:1-11). „Temanas Elifazas atsakydamas tarė: „Jei kalbėsime tau, gal tau ir

nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs? Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius sutvirtinai tu. Dabar tai užgriuvo tave ir tu

nusilpai; tai palietė tave ir tu sunerimęs. Ar tavo Dievo baimė nėra tavo pasitikėjimas? Ar tavo viltis

nėra tavo kelių tiesumas? Pagalvok, kas būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas? Kiek

esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė. Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo

rūstybės kvapas sunaikino juos. Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutilo, jaunų liūtų dantys

išdaužyti. Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.“

1eil. Temanas Elifazas yra pirmasis atsakytojas į Jobo dejones. Jis buvo tarsi trijų draugų atstovas,

todėl pabaigoje Dievas prašo atsiskaityti jį kaip pagrindinį atsakingąjį (Jobo 42:7). Pradžioje Elifazas

pasako tai, ką toliau tvirtins kartu su savo draugais t.y. Dievas yra teisingas, todėl Jis baudžia tik

neteisiuosius ir laimina teisiuosius. Savo kalbose Elifazas pristato šį principą, Bildadas iliustruoja jį, o

Cofaras pritaiko jį.

2eil. „Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks“. Elifazas gražiai pradeda savo atsakymą Jobui. Jis

pradeda klausimu, į kurį tardomas asmuo būtinai turi atsakyti pagal klausiančiojo motyvus. Akivaizdu,

kad Jobas negali pasakyti: „Man nepatinka; geriau neklausk manęs nieko“, nes taip jis jau būtų

morališkai nugalėtas. „Tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?“-tai dar vienas retorinis klausimas, kuriuo

Elifazas prisistato kaip ištikimas tiesos gynėjas. Jis tarsi sakė, jog nenori pasirodyti, bet negali tylėti iš

meilės Dievo tiesai.

5eil. „Dabar tai užgriuvo tave ir tu nusilpai“. Elifazas stebisi tokia Jobo reakcija kentėjimuose ir

tuo pačiu metu kritikuoja jį. Jis tariamai mato savo išvadų patvirtinimą tokiame Jobo elgesyje: jei Jobas

iš tiesų bijotų Dievo, tuomet nesiskųstų taip.

6eil. „Argi tavo Dievo baimė nėra tavo pasitikėjimas?“. Tokiu klausimu Elifazas pranoksta pats

save savo dialektikoje: „Jobai, ar tu nesi žmogus, bijantis Dievo? Ar tai neturėtų būti tavo pasitikėjimas

dabar? O galbūt tavo Dievo baimė nėra toks didelis dalykas kaip mes galvojome?“. Vėliau Jobas

atkreipia dėmesį į tai, kad Elifazas abejoja jo Dievo baime.

„Ar tavo viltis nėra tavo kelių tiesumas?“. Šia antrąja savo retorinio klausimo dalimi Elifazas

parodo, jog negali visiškai tikėti Jobo kelių tiesumu. Kas žino, galbūt Jobo dievotumas nėra toks didelis

kaip galvojo žmonės. Elifazas nuteisė (nors ir netiesiogiai) Jobą: jis nusidėjo, nors prieš žmones uždengė

savo nuodėmę. Tai reiškia, kad jis nebijo Dievo. Elifazas mąstė septynias dienas ir dabar galvoja, kad

sugavo Jobą ir visą jo situaciją.

7eil. Elifazas pradeda dėstyti savo tezes apie Dievo moralinę valdžią. Pirmoji yra tokia: nekaltieji

ir teisieji nepražūva. Antroji: nedorėlis turi pjauti tai, ką pasėjo. Jis dar neišreiškia tiesai savo nuomonės

apie Jobą. Paprasčiausiai sako tai per bendras tezes. Tai, ką Jobas turi suprasti iš jų, jam yra aišku.

„Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo?“. Abelis buvo nekaltasis, kuris pražuvo; ir laikų

pilnatvėje mirė Nekaltasis, Dievo Sūnus. Abu juos nužudė nedorėliai ir abu kartus Dievas leido tai

padaryti jiems11. Tačiau akivaizdu, kad Elifazas neprisimena to. Priešingai, savo klausimu jis tvirtina,

kad Jobas turi būti kaltas ir nėra toks teisus kaip atrodo. Tokiomis savo išvadomis Elifazas prieštarauja

Dievo žodžiams, nes Jis aiškiai sako, kad kenkė jam be priežasties (Jobo 2:3).

„Ar teisusis buvo sunaikintas?“. Elifazas nori pasakyti, kad Jobas negali būti teisusis, nes tuomet

jis nebūtų (beveik) sunaikintas. Čia jis vėl prieštarauja Dievo žodžiams, nes Jis sakė, kad Jobas yra teisus

(Jobo 1:8; 2:3).

8eil. „Kiek esu matęs“. Čia Elifazas parodo pirmąjį savo teologinių tezių šaltinį: savo pačio

pastebėjimus. Taip pat galime sakyti, kad tai buvo jo pačio patyrimai. Jobo 5:27 jis vėl grįžta prie savo

asmeninių pastebėjimų.

„Kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė“. Tiesa, kad egzistuoja tiesioginis ryšys

tarp darbų ir atlygio, tarp nuodėmės ir bausmės. Argi nedorybės derlius neužaugs ten, kur anksčiau buvo

pasėta pažeista sėkla? Tai, ką žino Elifazas, žino žmogus be jokio apreiškimo būtinybės. Ryšys tarp sėjos

ir pjūties yra toks akivaizdus, kad netgi nusidėjėlis neneigia jo. Pavyzdžiui graikų dramaturgas Aischilas

(V a.iki Kristaus) savo dramoje „Persai“ sakė: „Pražydęs blogis užaugina varpas- aklumą- ir jos atneša

derlių, pilną ašarų“. Jau Saliamonas (Patarl.22:8), o paskui ir Ozėjas (Ozėjo 10:13) tvirtino šio principo

teisingumą ir galiausiai apaštalas Paulius dar kartą priminė jį: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“(Gal.6:7).

Tačiau tai nėra visa tiesa. Dievo moralinė visata yra daug platesnė, daug gilesnė, daug aukštesnė. Ji yra

paslaptinga. Malonė peržengia nekintantį įstatymą. Atrodo, kad meilė veikia prieš įstatymą, nes tą, kurį

Dievas myli, baudžia rykšte, o ne tik nusidėjėlį. Taip; tą, kurį Dievas myli, baudžia netgi anksčiau negu

nusidėjėlį (Apr.3:19).

Elifazo klaida yra ta, kad jis skaito apie sėją ir pjūtį nuo pabaigos į pradžią, galvodamas, jog taip

irgi yra teisinga: žmogus, kuris pjauna nelaimę, turėjo pasėti ją anksčiau. Tačiau ar mes turime teisę

nuspręsti, kad bausmė yra visuomet yra apčiuopiama, akivaizdi ir matomai atitinka padarytą

11 Žr. Mato 23:35: „Kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro“; Hebr.11:36-38: „Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulio nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose“.

nusikaltimą? Ar mes turime teisę spręsti, kad Dievas visuomet baudžią nuodėmę iš karto? Iš to, kaip

Dievas elgėsi su Izraeliu, akivaizdu, jog neturime tokios teisės. „Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite

jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo

nuodėmes.“(Izaijo 40:2). „Dvigubai“ nėra teisinga proporcija (taip pat žr.Ozėjo 8:7: „Kas sėja vėją, pjaus

audrą“). Tai turėtų pamokyti mus nespręsti apie tuos dalykus, kurių nežinome. Santykis tarp nuodėmės

didumo ir jos bausmės yra per daug kompleksiškas nuodėmingame pasaulyje, kad mes galėtume

suskaičiuoti sąskaitas su skaičiuotuvu. Todėl turime leisti Dievui teisti (žr.Jono 9:1-3). Viešpats Jėzus

taip pat mokė, jog nėra teisinga teisti pagal ištikusią nelaimę apie padarytos nuodėmės didumą: „Tuo

pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų

aukomis. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėliečiai buvo didesni nusidėjėliai už

visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo? Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat

pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie

buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite visi taip pat

pražūsite.“(Luko 13:1-5). Viešpats sako „ne“ tokiam neteisingam skaičiavimui: nelaimės

didumas=nuodėmės didumas. Be to, mes matome čia, kad Dievas leidžia ištikti nelaimėmis žmones dėl

skirtingų motyvų. Vienas iš jų yra tas, kad taip Jis įspėja kitus žmones. Jis išsaugo žmones, kurie turėtų

kentėti tokias pačias nelaimes. Tai yra Dievo malonės išraiška, atsverianti teisingą Jo valdymą. Kitas

motyvas, dėl kurio Viešpats leidžia kentėjimus ir nepriteklių savo mylimuosiuose yra tas, kad jie geriau

pažintų save (Pakart. Įst.8:2).

Saliamonas mokė, kad Dievas nebaudžia tuoj pat už nuodėmes: „Kadangi nuosprendis už piktus

darbus ne tuoj įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. Nors nusidėjėlis ir šimtą

kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera.“(Eklz.8:11-

12). Vienas iš labai svarbių Dievo valdymo nusidėjėlių pasaulyje elementų yra Jo kantrybė. Jis yra

gailestingas ir lėtas pykti (Psal.103:8). Būtent tai pamiršo Elifazas.

9eil. „Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo“. Tai galėtų būti nuoroda į Jobo vaikus, nes žodis

„pūstelėjimas“, kuris vartojamas čia, yra toks pats kaip ir Jobo 1:19 „vėjas“- „rūah“.

10eil. „Liūto riaumojimas nutilo“. Šiais žodžiais Elifazas išreiškia antrąją klaidą savo supratime

apie nuodėmę ir bausmę už ją. Liūto riaumojamas dar nenutilo. Priešininkas vis dar vaikšto aplinkui,

ieškodamas ką pražudyti (1Petro 5:7). Jis vis dar yra blogio kunigaikštis ir šio pasaulio dievas (Jono

12:31; 2Kor.4:4). Viešpats vis dar leidžia blogiui veikti. Tai yra priežastis, kodėl teisusis vis dar patiria

nelaimes ir Dievas vis dar nenubaudžia blogio tuoj pat. Šėtonas vis dar turi priėjimą prie Jo sosto

danguje, kaip matėme pirmuose dvejuose Jobo knygos skyriuose. Kai Mesijas įtvirtins savo sostą

žemėje, tuomet Jis tuo pat nubaus blogį (Psal.2:8-9; Izaijo 66:24; Zach.14:17-19). Kaip teisusis Jonas

galėjo būti ištremtas į salą, o despotas, kuris išsiuntė jį, mėgavosi sostu, permirkusiu krauju? Jonas gauna

atsakymą į šį klausimą: jis mato Dievo sostą danguje (Apr.4:2). Nuo jo Viešpats vadovauja visiems

dalykams, netgi blogiui. Bet būtent todėl, kad sostas yra danguje, o dar ne žemėje, blogis dar gali

džiaugtis pergale kurį laiką.

Elifazo klaida akivaizdžiai parodo apreiškimo būtinybę mums; tik per jį mes galime suprasti Dievo

teisumą tuo periodu, kai piktadarys dar yra pasaulyje ir valdo jį. Argi pats Viešpats nepasakė, kad šėtonas

yra šio pasaulio kunigaikštis (Jono 12:31)? Be žvilgsnio į dangų, kurį suteikia pirmieji knygos puslapiai,

mes nesuprasime Jobo problemos. Tuomet argi neturime pateisinti Jobo draugų nesupratimo? Juk jie

neturėjo privilegijos matyti dangiškąjį kabinetą? Jų nežinojimą galima pateisinti, bet ne jų drąsą ir

įžūlumą daryti iš savo nežinojimo tokias toli siekiančias išvadas. Jie turėjo tylėti ir pripažinti, jog tik

Dievas žino kodėl Jobas kenčia tokias kančias. Jie turėjo pripažinti, jog jiems trūksta būtino pažinimo

paaiškinti nepaaiškinamą. Jų kvailumas ir nuodėmė buvo tame, kad jie nesusilaikė, todėl Dievas sudraus

juos už tai (Jobo 42:7-8).

2.Elifazo pažinimo kilmė (Jobo 4:12-16). „Vienas žodis mane aplankė ir mano ausis nugirdo jį.

Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones, mane apėmė išgąstis ir

drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo. Dvasia praėjo pro mano veidą ir mano plaukai pasišiaušė. Ji

stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu ir aš išgirdau balsą: „Ar

mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją? Savo tarnais Jis

nepasitiki ir mato angelų klaidas. Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai-dulkės. Jie

sunyks kandžių suėsti. Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi. Ar jų didybė

nepranyksta? Jie miršta be išminties.“(Jobo 4:12-21).

12eil. „Vienas žodis aplankė mane ir mano ausis nugirdo jį“. Elifazas dabar kalba apie antrąjį savo

pažinimo šaltinį: Dievo pamokymą naktį. Atrodo, kad jo sąžinė kaltina jį dėl tokių drąsių pareiškimų ir

lyg norėdamas paslėpti, jog kalba labai paviršutiniškas tiesas, jis įvynioja jas į labai dramatišką

aiškinimą. Juk visas pasaulis žino, kad Dievas turi būti teisesnis už žmogų! Pati prigimtis moko apie tai.

Tačiau Elifazas nori įtvirtinti daugiau negu tik bendrą principą. Jis nori pasakyti, kad Jobas yra kaltas

prieš Dievą; ir kad šis nedrįstų prieštarauti tam, jis pabrėžia savo pažinimo dievišką kilmę12.

17eil. Žmogus negali būti teisesnis už Dievą. Tai žino Jobas. Tačiau ką jis gali atsakyti? Elifazas

pasako daug tiesų, kurių neįmanoma paneigti. Jos yra tiek teisingos, kad Naujasis Testamentas du kartus

cituoja pirmąją jo kalbą: 1Kor.3:19 ir Hebr.12:5. Ir išmintingasis Saliamonas cituoja ją Patarlių knygoje

(3:11). Tačiau nepaisant to, Dievas galiausiai sudraudžia Jobo draugus: „Po pasikalbėjimo su Jobu

Viešpats tarė temaniui Elifazui: „Mano rūstybė užsidegė prie tave ir abu tavo draugus, nes jūs

nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas“(Jobo 42:7). Kaip paaiškinti tai? Štai kaip:

blogai pritaikytos tiesos yra neteisingos ir sukelia blogį, o ne daro gera. Tiesa, kad Dievas baudžia

nusidėjėlį, tačiau šios tiesos negalima pritaikyti Jobui, todėl Elifazo išvados yra melagingos. Tiesomis

galima nužudyti žmogų ir būtent tai padarė Jobo draugai. Jie pasakė daug teisingų dalykų netinkamam

12 Argi negali būti, kad naktinis Elifazo regėjimas kilo iš kito šaltinio? J. Kauseman savo komentare apie Jobo knygą sako štai ką: „Mums kelia nuostabą tai, kiek daug dalykų velnias pakelia ir naudoja tam, kad nuteiktų vieną žmogų prieš Dievą. Jis pasitelkia visas priemones tam, jog nuviltų ir sužlugdytų Jobą bei pasiektų savo tikslą t.y. kad jis atsižadėtų Dievo. Siekdamas to, šėtonas apsimetė šviesos angelu; jis bandė prisistatyti Dievu, kai pasirodė Elifazui (...) Jis apgavo jį labai įtaigiai. Kai nakties regėjime Elifazas išgirdo balsą, natūraliai pagalvojo, jog Dievas kalba su juo. Galbūt jis netgi didžiavosi tokia jam suteikta malone. Dvasių atskyrimas buvo kažkas nepažįstamo Elifazui. Jis suklydo teisdamas Jobą, nes neištyrė jam kalbėjusios dvasios. Priešas ir šmeižikas apgavo Elifazą, bet jis galvojo, jog gavo žinią iš Dievo ir turi perduoti ją kitiems. Šis „guodėjas“ visiškai klydo savo vertinime apie Jobo situaciją, nes leido velniui suvilioti jį ir rėmėsi neteisingu suvokimu. (...) Tamsos dvasia siekė įkvėpti kaltinimus ir per juos nublokšti Jobą į visišką nusivylimą. Iš šių detalių mes galime padaryti rimtus įspėjimus. Apgaulingos dvasios yra aktyvios, kaip niekad anksčiau, šiais paskutiniais laikais. Netgi tikintiesiems kyla pavojus kristi į jų pinkles. Liūdna, bet šiandien taip pat yra žmonių, leidžiančių daryti jiems įtaką per balsus, kuriuos jie girdi. Jie galvoja, jog tai yra nauji ir gilesni Dievo apreiškimai, nors iš tiesų tai yra tik pragaro viliotojų žinios. Kiek daug regėtojų jau pasirodė su „naujais apreiškimas“! Būkime atsargūs su šiomis klaidingomis dvasiomis ir su tais, kurie leidžiasi būti naudojamais jų. Nėra apreiškimų už Dievo užrašyto žodžio ribų. Dievas užbaigė savo žodį. Viską, ką mes turime žinoti, Jis paliko mums užrašytą per savo Dvasią.“(J. Kausemann "Geheimnis des Leidens/ Das Leben Hiobs" psl.71-73).

žmogui ir netinkamu momentu. Elifazas, klausdamas Jobo- „Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už

Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?- privertė Jobą atsakyti pagal Elifazo klausimą. Bet kuris

kitas atsakymas būtų piktžodžiavimas Elifazo akyse. Tuomet jis būtų pasiekęs tai, ką norėjo pasiekti:

priversti Jobą pripažinti, kad Dievas teisingai nubaudė jį už jo nuodėmes. Tačiau būtent tai nebuvo tiesa,

kaip žino Jobo knygos skaitytojas ir pats Jobas. Jis buvo nekaltas, jis kentėjo be savo kaltės. Savo

išvadomis, besiremiančiomis į teologinę tiesą, Elifazas pastatė Jobą tarp kardo ir sienos taip, jog vargšui

patriarchui neliko nieko kaip tik gintis. O draugai galvojo, kad, kuo daugiau jis ginasi, tuo labiau matosi

jo nedorumas. Galbūt Saliamonas prisiminė Jobo draugus, rašydamas: „...laiku pasakytas žodis, koks jis

mielas!“(Patarl.15:23).

21eil. „Miršta be išminties“. Tas, kuris miršta išmintingas, miršta Dievo baimėje ir taikoje su

Dievu (plg.Jobo 5:26; 29:18). O tas, kuris miršta be išminties, miršta kaip nedorėlis ir neišvengiamai

miršta anksčiau laiko. Staiga nukirstas gyvenimas tik patvirtina, kad jis buvo nedoras. Taip galvojo

Elifazas......

„Libro de Job“

Versta iš ispanų k.