ISSN

202

9–60

61

NEMOKAMAS PRAMOGINIS LEIDINYS „LAIKAS.LT“ Nr. 32 (2013 m. balandis)

SFX kine

Įsielektrinusiais plaukais sulaukėme pavasario ir drauge naujausio sintetinio numerio. Kai at-sigaunanti gamta gieda holistines giesmes, mes traukiamės iš spintų žiemos laimikius – ne

pačių gryniausių medžiagų retro sukneles ir krūtinę išryškinančius „Adidas“ džemperius. Ir kai visai natūraliai aplink pradeda čirkšti sugrįžę sparnuoti emigrantai, su bičiuliu lauko ka-vinėje gurkšnojame šaltos kavos ir išmetamųjų dujų kokteilį. Gerai, perkelkime šį susitikimą

į patį ekologiškiausią pasaulio tašką ir paklauskime savęs, kiek procentų natūralumo mūsų pokalbyje, mūsų santykiuose. Esame strigę urban kultūroje ir mažai čia ką bepakeis produk-

tų etikečių analizavimas ar palangių želdinimas prieskoniais. Nepaneigsite – mus, betono vai-kus, senamiesčio smogas dažnai įkvepia labiau už jūros ošimą...

Ar šis numeris apie ekologiją? Ne apie ekologiją. Apie miestietišką sintetiką: sintetinius san-tykius, sintetinę madą, sintetines naktis, sintetiką kine, sintetiką performanso žanre, sinteti-

ką muzikoje ir, žinoma, sintetiką mūsų miestiečių kasdienybėje.

Kiekvieną kartą, kai rengiame naują numerį, nekantriai laukiu žurnalistų straipsnių. Ir ne to-dėl, kad kartais į pabaigą eina trečiasis deadline’as, ir ne tik dėl profesinio smalsumo, tiesiog

juos skaitant žinai, kad dabar ir čia rašiusieji yra tokie, kokie yra – šimtaprocentinė organika. Patirkite!

Dovilė

2

Vyr. redaktorė Dovilė RaustytėRedaktorė Eglė Kirliauskaitė Žurnalą ruošti padėjo: Lina Sabaitytė, Ka-rolis Vyšniauskas, Justė Urbonavičiūtė, Dai-na Dubauskaitė, Ieva Varkojytė, Aleksandras Rimdžius, Amelija Lučinskaitė ir kt.Kalbos redaktorė Edita MatonytėDizaineris Tomas Mozūra

Su redakcija galite susisiekti:mob. +370 660 05 831el. p. redakcija@laikas.lt

Reklama:Jurgita Zuzevičiūtė,mob. +370 660 05 832,el. p. jurgita@laikas.lt

Direktorė Simona Matiukienė

Žurnalą leidžia:UAB „Baltic Net Media“, Geležinio vilko 18A, Vilnius

Žurnalą spausdino: UAB „Spaudos praktika“

Medžiaga, pateikta „Laikas.lt“ žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.

KAUNE: baruose BO, „Groovy“, „Gyvas“, „YZYbar“, „Džem’ pub“; kavinėse „Coffee Inn“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Su-premo“, „City Cafe“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Ve-ro Cafe“, „Kultūra“; restoranuose „Bravarija“, „Sandija“, „Ramzis II“, „Bella Italia“, „Sushi Express“, „Buon Gior-no Taverna“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, „Radhara-ne“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“, „Piano Piano“; pi-cerijose „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Pas Romano Pao-lo“; universitetuose VU KHF, KTU; laipiojimo salėje „Mie-gantys drambliai“; verslo centruose; kepyklėlėje „101 Ke-pyklėlė“; Kauno kameriniame teatre; SPA namuose „Fe-mina Bona“; grožio salone „Tovera“; muzikos prekių par-duotuvėje „Tamsta“; boulingo ir biliardo klube „Undinė“; „Ryšių kiemelyje 837“.

ŠIAULIUOSE: „Centro šokoladinėje“, „Coffee Inn“. VISOJE LIETUVOJE – „SPA Vilnius Sana“.

žURNALą RASITE ŠIOSE VIETOSE:VILNIUJE: baruose „Briusly“, „Cafe de Paris“, „Marsas“, „Cozy“, „Gringo“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Raketa“, „Bix“, „Artistai“, „Alaus namai“, „Studio 9“, „Meat lovers Pub“, „Va-saros terasa“, „Vienuolyno kiemas“, „Bambalynė“, „Orgazmus Lounge“, „B bar“, „Pink Milk Shake“, „Wok to Walk“; kavinėse „Coffee Inn“, „Prie angelo“, „Balti drambliai“, „Vero Cafe“, „Šviežia kava“, „Puntukas“, Užupio kavinės terasoje, „Mamma mia“; klube „Tamsta“; pice-rijose „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Dione“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, Užupio picerijo-je, „Pitstoppizza“, „Focus Pizza“; restoranuose „Bravarija“, „Sushi Express“, „Sushi Hou-se“, „TakeWay“, „Guru“, „Livin“, „Bunte Gans“, „Coco“, „Brandevino“, „RawRaw“, „žėru-tis“, „Muskatas“, „Jalta“, „The Room“; kepyklėlėse „Sotas“, „Crustum“, „Kibin Inn“; vyni-nėse „Vinchenzo Mimoza“, „Itališka Vyninė“; šokių akademijoje „Show Makers“; šokių stu-dijose „Orientalija“, „Dovilės rytietiškų šokių studija“; kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“; universitetuose ir kolegijose ISM, VGTU, TVM, VIKO, LEU, VU, MRU, VDK, VDA; mokykloje ELC; parduotuvėse „X club shop“ ir „Beer Barell“; viešbučiuose „Adelita“ ir „Park Inn“; Menų spaustuvėje; verslų centruose; SPA paslaugų centruose „SPA Vilnius DIA“ ir „Gaudos SPA namai“; kinų masažo centre Qi Animo; jogos centre „Shanti“; odontologinėje klinikoje „Den-taMed“, grožio salonuose UFF, „Salon Plus“, „Figaro“ „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Per-la“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“; knygyne „Mint Vinetu“.

buduaras: Kovaldas / otkutiūras: PYKOKpoza: Augustinas / paukštis: LIUKA ULA

„Are we human or are we dancer“, – dainuoja roko grupė „The Killers“ netie-siogiai keldama klausimą apie šiuolaikinius žmones. Jei kada teko įsiklausyti į šios dainos žodžius, tikriausiai ne vienam galėjo kilti minčių, kad apibūdinimai „human and dancer“ nėra tiesiogiai susiję su žmonėmis ir šokėjais, tai labiau metaforiškai perteiktas klausimas apie nūdienos žmones, jų vertybes, morali-nius prioritetus, konformizmą, neautentišką bendravimą.

Lina Sabaitytėlina@laikas.lt

Šiuolaikinių žmonių bendravimo išskirtinumaiTokie „sintetiniai“ san-tykiai dabartinėje visuo-menėje plinta gana spar-čiai, užkrečiami lyg viru-sas bendraujant tiesio-giai ar pasitelkus į pagal-bą naujausias technologi-jas – nūdienos kaimai vis labiau tuštėja, kai tuo metu

Taigi, kokie esame „čia ir dabar“, kiek autentiško sa-vęs galite rasti komunikuodami su kitais? Šį klausimą apie žmogiškumą ir tarpusavio santykius iškėlusi gru-pė „The Killers“ sužadino smalsumą šiek tiek patyri-nėti, kokie tie šiuolaikiniai, modernūs, pertekliaus am-žiuje gyvenantys žmonės ir kaip jie komunikuoja tar-pusavyje. Daug kalbėdami apie ekologiją, pamirštame paieškoti savęs tos ekologijos kontekste – metoforiš-kai, ir iš dalies labai tiesiogiai keliame klausimą apie „sintetinius“ žmonių tarpusavio santykius modernio-je visuomenėje.

Mar

tyno P

avilo

nio (w

ww.w

hitew

hited

og.ne

t) iliu

str.

4

kių tikrumo kaina, bendra-vimo natūralumo prara-dimas. Drįsčiau teigti, kad dažnai mes nebemokame konfliktuoti, kartais net ir šeimoje bei tarp artimųjų. Dažniausiai į konfliktines situacijas žiūrime taip, lyg jos būtų principinis netin-kamų santykių elementas,

tačiau iš tikrųjų konfliktai yra bet kokių santykių, bet kokio bendravimo dalis.“

Kai kiekybė pasirenkama vietoje kokybėsPaviršutiniškumas ir var-totojiški santykiai vienokia ar kitokia forma pasireikš-davo visais laikais, tačiau šiuolaikinė visuomenė tu-ri tam tikrų „priedų“ – tai įvairios technologinės gali-mybės, bendravimas inter-netu, mobilieji telefonai ir kt. Tai atveria duris anoni-miškumui, o kartu mažina atsakomybės jausmą ben-draujant. Tuo neabejoja ir R. Petronis: „Visa tai yra susiję su vartotojiškumu. Kalbant apie žmonių ry-šius, didesnių galimybių at-siradimas – kelionės, inter-

netas, mobilieji telefonai – skatina vartotojiškumą, nes pradedame žmones rinktis pagal savo porei-kius. Iš principo šiuolaiki-nis žmogus yra labai orien-tuotas į savo poreikių ten-kinimą. Iš vienos pusės, gal tai yra gerai, iš kitos pusės – to kaina yra vartotojiš-kas santykis. Žmonės ieško partnerių seksui, įvairiems darbiniams ar emociniams interesams patenkinti. Tas vartotojiškumas plečiasi ir dažnai imame į santykius žiūrėti taip: jei bendravi-mas netenkina kurio nors poreikio, vadinasi, jį reikia nutraukti. Jeigu tokie san-tykiai yra susiję išskirtinai su atskirais poreikiais, ta-da viskas daugmaž aišku – kai aš patenkinu tam tikrus savo poreikius, tas žmo-gus man jau nebereikalin-gas, neįdomus, ir aš galiu santykius su juo nutrauk-ti. Ankstesniais laikais su-sidūrimas su žmogumi bū-davo susijęs su pačiais įvai-riausiais poreikiais ir žmo-nės buvo tam tikra prasme priversti ieškoti universa-lesnio santykio. Taigi, at-siradusios galimybės iš ti-krųjų padeda plisti santy-kių vartotojiškumui.“

Poreikių patenkinimas būdingas ne tik bendrau-jant formaliai, jis vis daž-niau persikelia ir į artimų žmonių bei draugų būrį. Psichoterapeuto nuomone, šiais laikais mažėja betar-piškos draugystės apraiškų: „Drįsčiau manyti, kad toks reiškinys kaip tikra drau-gystė, būtent draugystė gi-liąja prasme, ko gero, su-tinkamas vis rečiau. Jai eg-zistuoti šiuolaikiniame pa-saulyje labai nelengva. Ko-dėl taip yra? Tai nutinka ir dėl gyvenimo tempo didė-jimo, įvairių profesinių da-lykų, didelių krūvių, nuola-tinio skubėjimo, bet iš tiesų

miestai perpildyti gyven-tojų, gyvenančių vienas ša-lia kito, bet svetimų vienas kitam. Miestelėnai strim-galviais neria į didmiesčių brūzgynus, kuriuose kie-kvienas kaunasi už save. Juk čia, kad ir kaip para-doksaliai tai skambėtų, ga-lioja džiunglių įstatymai. Sukdamiesi kaip voverės rate, tolsta vienas nuo ki-to, tikėdami, kad visagalis internetas, telefonai ar ki-tos technologijos „suartina žmones“. Juk apie tai sako ir vieno iš mobiliųjų telefo-nų gamintojų reklama. Kiti šį šūkį pritaiko dar kitokia-me kontekste. Čia jau nuo mobiliųjų telefonų persi-keltume į pasilinksminimų erdves, kur ūžte ūžia liau-dis – bendrauja, komuni-kuoja, suartinti vienos ki-tos stiklinaitės tauriojo gė-rimo. O kaip yra iš tikrų-jų? Kokie žmonių tarpusa-vio santykiai vyrauja mo-dernios visuomenės avily-je? Paradoksalu, bet, regis, šiuo eko mados laikotarpiu, kai visi kalba apie ekologi-ją, natūralius produktus, gimdymus namuose, eko-logišką maistą, žmonių tar-pusavio santykiai vis „sin-tetiškėja“.

Šiandienos žmonės turi vis daugiau galimybių ko-munikuoti, atsiranda vis naujų kontaktų gausa, bet ji, regis, atvirkščiai propor-cinga to bendravimo nuo-širdumui – patiriamas sa-votiškas tikro ir atviro san-tykio deficitas. Ar taip yra iš tikrųjų, ar tai tik mi-tas? Į šį ir kitus iškilusius klausimus atsakyti ir dau-giau apie žmonių tarpusa-vio santykius sutiko papa-sakoti psichologas, psicho-terapeutas Robertas Pe-tronis, manantis, kad nū-dienai iš tiesų yra būdingas paviršutiniškumas: „Soci-aliniam bendravimui ša-

blonai yra būdingi, t. y. tam tikros taisyklės, normos. Keičiasi laikai – keičiasi ir šie šablonai. Šia prasme dabartinio laiko tikriau-siai negalima būtų labai iš-skirti, nes jei pažvelgtume į praeitį, praėjusius šimt- mečius, tuomet vyravo ki-tos bendravimo taisyklės

ir normos. Vis dėlto kal-bant apie dabartinį laiką, labiausiai pakitęs dalykas – tai kontaktų skaičius. Tiek, kiek žmonės susidurdavo su kitais žmonėmis prieš šimtą metų ar net prieš ke-letą dešimtmečių, ir tiek, kiek susiduria dabar, – tai absoliučiai skirtingi skai-čiai. Todėl peršasi išvada, kad kuo daugiau yra ryšių, tuo jie paviršutiniškesni, labiau formalizuoti, apau-gę paviršutiniškais stere-otipais. Ko gero, anksčiau, žmonėms gyvenant mažes-nėse bendruomenėse, san-tykių tikrumas atsirasda-vo savaime. Dabar žmo-nės keičiasi ir, jei iškyla bent kokių nors sunkumų, jie iš karto nutraukia to-kius santykius, kuria kitus ir, manyčiau, tai yra santy-

žmonių santykiai tampa greiti - greitai at-siranda ir greitai išnyksta, o viskas, kas

greita – paviršutiniška.

tikram ir nuoširdžiam san-tykiui lieka vis mažiau vie-tos. Kaip pavyzdį galima pateikti knygas, literatū-rą – populiarios tampa įvai-rios patarimų knygos, ku-riose informacija pateik-ta labai glaustai. Tai neuži-ma daug laiko, nereikia įsi-jausti, įsigyventi, o tiesiog greitai gauti informaciją la-bai koncentruotu pavida-lu. Iš vienos pusės – tai pa-togu. Iš kitos pusės, manau, kad per tai labai daug ko netenkama. Tiesą sakant, vienas iš reiškinių, kuris mane šiek tiek šiurpina, tai vaikiškos knygelės (pa-vyzdžiui, „Robinzono Kru-zo“ istorija ar kitos), kur is-torija papasakota labai su-trumpintai – jose pateiktas tik siužetas, o visų emoci-nių dalykų, gilumos, viso to kūrinio skonio nebelieka. Manau, kad panašiai vyks-ta ir su žmonių tarpusavio santykiais – jie tampa grei-ti, greitai atsiranda ir grei-tai išnyksta, o viskas, kas greita, manyčiau, yra pavir-šutiniška. Šia prasme, ma-no manymu, jūsų suformu-luotas paviršutiniškų san-tykių palyginimas su sinte-tika yra labai vykęs. Natū-ralaus audinio atsiradimo procesas yra labai ilgas, rei-kalaujantis daug darbo, lai-ko ir pastangų, o sintetinio audinio atsiradimas yra su-sijęs su pigiomis sąnaudo-mis. Svarbu, kad gaminys kuo greičiau atsirastų ant stalo – čia ir yra skirtumas. Galima vyną pagaminti greitai, bet jis bus šlamštas, o tikras, geras vynas atsi-randa labai iš lėto. Manau, kad lygiai taip pat yra ir su žmonių santykiais.“

Taigi, natūralaus audinio priežiūra reikalauja dau-giau laiko, rūpesčio ir pa-stangų. Tokie patys prin-cipai galioja ir kokybiš-kam žmonių bendravimui. Daugelis žino, kad kieky-

bė nelygu kokybei. Psicho-terapeuto R. Petronio ma-nymu, kiekvienas gyvas objektas reikalauja dau-giau rūpesčio nei negy-vas: „Kai gyvenime susidu-riame su kuo nors gyvu, jis reikalauja daug rūpesčio, kad ir kas tai būtų – auga-las, gyvūnas ar žmogus. Kai susiduriame su kuo nors negyvu, tas daiktas yra ne-asmeniškas, pakeičiamas, vieną išmetei – kitą įsigijai, jis reikalauja daug mažiau pastangų ir rūpesčio. Rū-pestis ir pastanga mūsų lai-kais tampa prabanga, ir tai yra didelė nūdienos bėda.“

„Sintetiniai“ žmonės eko mados amžiujeVis dėlto kas seka po to, kur veda tikro santykio nebu-vimas? Paviršutiniš-ki žmonių tarpusa-vio santykiai nere-tai būna ir įvairių psichologi-nių proble-mų atsira-dimo priežas-tis. Tam pritaria ir R. Petro-nis: „Kad ir kaip žmogus sa-ve „technologizuotų“, jis vis tiek yra gyvas padaras, mes esame gyvi. Taigi, sa-ve sintetindami, mes sa-ve mariname, ir tai sukelia labai daug bėdų, nes gyvy-bė mumyse tam priešina-si. Kitas dalykas, kuris, ma-no manymu, yra šiandienos paradoksas, tai, kad daugė-ja ekologijos bei natūralu-mo akcentavimo – tai žen-klas, kad kyla susirūpini-mas, žmonės tarsi instink-tyviai jaučia tą „sintetiškė-jimą“. Vis dėlto, man atro-do, kad yra dar ir kitas pa-radoksas. Dažnai tokios na-tūralumo tendencijos, pats jų kūrimo būdas irgi yra pa-našus į sintetinį – tai tam-pa tik taisyklių rinkiniu, ideologija. Nors pati kryp-tis lyg ir teisinga, bet bū-das, regis, sintetinis. Ko ge-ro, jei mūsų seneliai ir pro-

seneliai matytų dabarti-nių žmonių sveiko gyveni-mo būdo puoselėjimo pa-stangas, gerokai pasijuok-tų, net visos šios pastangos yra tam tikra prasme tech-nologizuotos.“

Beje, galima įžvelgti ir dar vieną tendenciją, kad su-svetimėjimas labiau kles-ti miestuose nei kaimuose. Nors žmonės gyvena arčiau vienas kito, bet jie nutolę vienas nuo kito emociniu atžvilgiu. Baimė nepritap-ti, būti nesuprastam, kon-kurencija ir daugelis kitų veiksnių veikia vienu metu, nors psichoterapeutas ne-linkęs išskirti ir nūdienos kaimo gyvenimo kaip ben-

druomeniško: „Kaip minėjau, mieste – visai kitokie gyve-

nimo tempai, tad susvetimėjimo tarp

miesto gyvento-jų yra labai daug. Kalbant apie kai-

mą, yra kita proble-ma. Apskritai bendruome-niškumas šiuo metu yra nykstantis reiškinys, turiu minty gyvą, ne internetinį bendruomeniškumą. Mies-tas su visais miestietiškais reikalavimais, ko gero, tam tiesiog nepalanki terpė, o kaimas tuštėja ir bendruo-menė nyksta būtent dėl to. Manyčiau, kad nūdiena la-biausiai pasižymi bendruo-menės nykimo problema, net ir šeimos kaip bendruo-menės.“

„Pseudo“ santykiai miestietiškame „kaukių baliuje“Bendraudami žmonės daž-nai užsideda tam tikras kaukes, priklausomai nuo situacijos. Tai neišvengia-ma. Vis dėlto jos reikalin-gos tikrai ne visada. R. Pe-tronio manymu, kaukės yra reikalingos formaliuo-se, darbiniuose santykiuo-se: „Formalaus bendravi-

mo metu neišvengiamai at-siranda tam tikrų profe-sinių ar dalykinių ritualų ir jie reikalauja tam tikrų vaidmenų, tam tikrų kau-kių. Tai supaprastina ben-dravimą, „nuima“ asme-niškumą ir padeda tą ben-dravimą padaryti nukreip-tą į konkretų tikslą. Many-čiau, to negalima išveng-ti. Čia tiktų palyginimas su pareigūnais, kurie apsiren-gia specialią uniformą savo darbo metu. Psichologine prasme formalaus bendra-vimo metu mes taip pat už-sidedame tam tikras kau-kes. Tačiau kaukės truk-do bendraujant neforma-liai, asmeniškiau – ten kau-kės tampa kliūtimi. Kad ir kaip būtų, manau, kad rea-liai nei vienuose, nei kituo-se santykiuose neįmanoma išvengti tiek asmeniškumo, tiek paviršutiniškumo. Ne-manau, kad yra įmanomas toks autentiškas santykis, kad jame nebūtų vienokių ar kitokių stereotipų, kau-kių, gynybinių sienų ir pa-našiai. Lygiai taip pat ga-lima sakyti, kad neįsivaiz-duojamas joks formalus santykis, kuriame nebūtų asmeninės plotmės.“

Žmonėms bendraujant fragmentiškai viešosiose erdvėse ar draugų susibū-rimuose, dažnai taip pat iš-laikomas tam tikras atstu-mas, pozos, baimė atsiver-ti ar būti nesuprastam. R. Petronis tai vadina „pseu-do“ ar „tarsi“ santykiais: „Tai toks bendravimo bū-das, kai išoriškai gali atro-dyti asmeniška, o iš tikrųjų tai gali būti tam tikrų vai-dmenų ir kaukių derinys. Be abejonės, taip būna, ir tikriausiai dažnai galima kelti klausimą, kiek yra to-kių santykių, kurie vadina-mi draugiškais ar draugys-te ir kiek iš tikrųjų juose yra draugystės, o ne įpro-čių bei ritualų.“

6

medvILNėS0%

8

elektrinasi, burbuliuoja-si, graužia, neleidžia odai kvėpuoti – mes nelabai mėgstame sintetiką, tačiau vinilas, akrilas, poliesteris, elastanas ar nailonas – visi gimę ne tiesiai iš motinos gam-tos įsčių, o iš mėginėlių laboratorijose – nuo pat atsiradimo prie mados pasaulio lipo taip, kaip žiemą prie jūsų paltų limpa visokie pūkeliai ir plaukeliai. „Šiuolaikinė mada negali išvengti ir, manyčiau, netgi išgyventi be sintetikos“, – patvir-tina ir dizainerė Kristina Sviderskaitė.„P

aram

ount

Pictu

res“

nuot

r.

„Kūrėjui tai – medžiaga, padedanti išreikšti jo kūry-bos ar konkretaus kūrinio idėją. Sintetinės priemo-nės dažniau naudojamos bandymams, kuriant avan-gardą, nes būtent sinteti-ka noriai pasiduoda įvai-rioms transformacijoms“, – pasakoja Kristina Svider-skaitė, o mes trumpam ga-lime persikelti į 7-ąjį pra-ėjusio amžiaus dešimtme-tį, kai visi užvertė galvas į dangų ir, kilus kosmoso ty-

rinėjimų karštligei, sinte-tinės medžiagos tapo pui-kiu futurizmo kuru. 1964 metais prancūzų ultamo-dernistas André Courrèges pristatė sensacingą „Spa-ce age“ kolekciją, kurioje, pasitelkęs tokius sinteti-nius audinius kaip PVC bei poliuretaną, drabužiams jis taikė griežtas geometri-nes formas ir taip konstra-vo avangardines ateities vi-zijas. Dizaineris leido mo-terims neabejoti, kad užsi-

vilkusios jo stangrias bal-tas „A“ formos sukneles jos net ir Mėnulyje bus pačios stilingiausios.

Su „Space age“ dirbtinių pluoštų sėkmės epopėja ti-krai nesibaigė – 8-ajame dešimtmetyje užgriuvu-si disco era šokių aikštelėse kūrė tikrą sintetikos fies-tą. Vyrai graibstyte graibs-tė žurnaluose reklamuoja-mus kostiumus iš polieste-rio, o aplink juos diskote-kose sukosi merginos, „su-lindusios“ į dailiai aptem-piančius catsuit‘us. Spėki-te, iš ko buvo pagamintas baltasis „Angel Flight Suit“ kostiumas, kurį John‘as Travolta vilkėjo filme „Šeš-tadienio nakties karštli-gė“? Ne, tikrai ne iš šim-taprocentinės medvilnės. Įžengus į kitą dešimtmetį, pakvaišimą dėl disco pakei-tė sporto banga. Su lengvo-jo kultūrizmo religiją išpa-

Tai, į ką pažiūrėję dažnai suraukiame nosis ir sakome „Ai, nepirk, sintetika čia“, da-lyvavo visuose pagrindiniuose XX amžiaus mados dešimtmečiuose ir atliko tikrai ne „blogiukų“ roles. „Atsiradus sintetikai, mada pradėjo greičiau evoliucionuoti, nes daryti eksperimentus su sintetiniais audiniais yra daug pigiau ir lengviau“, – sa-ko tinklaraštininkė, drabužių kūrėja bei internetinio vintažo butiko „Pasikuiskim“ šeimininkė Ugnė East. Todėl, pradedant nailonu, pokario metais sukėlusiu tikrą re-voliuciją kojinių pasaulyje ir pakeitusiu iki tol karaliavusias šilkines kojinaites, bai-giant šiuolaikinėse laboratorijose išgaunamais antibakterinėmis savybėmis pasižy-minčiais dirbtiniais pluoštais, sintetika visuomet simbolizavo ėjimą į priekį ir nau-jas galimybes.

Justė Urbonavičiūtėjuste.urbona@gmail.com

Bene labiausiai prie atšalusių

jausmų sinteti-kai prisidėjo na-tūralių pluoštų karštligė, kilusi kartu su ekolo-

gijos banga.

žurn

alo „V

ogue

“ (19

70 m

., kov

as) i

liustr

.

10

žinusia Jane Fonda prieša-kyje savo šlovės valandos sulaukė elastanas. Ištre-niruotą kūną pabrėžian-tys blizgūs triko bei čežan-tys ryškiaspalviai sporti-niai kostiumai tapo akis rė-žiančiu 9-ojo dešimtmečio simboliu.

Dešimtasis dešimtmetis, besiruošiantis naujajam tūkstantmečiui, išgyveno savotišką futurizmo atmai-ną, tad sintetika vis dar nesitraukė. „Spice Girls“ merginos plaikstėsi su trumputėlėmis metalizuo-tomis suknelėmis, Alexan-deris McQueenas 1998 m. pavasario/vasaros kolek-cijos pristatymo podiumu leido princeses iš 2200 me-tų, o visos kiemo mergaitės turėjo blizgančias tampoš-kes. O jei neturėjo, tai ti-krai ne dėl to, kad joms bu-vo abejingos! „Blizgių tim-pių neturėjau, nors labai

norėjau, nes, sėdėdama pas močiutę knygyne, skaity-davau užsienietiškus ma-dos žurnalus, tuos storus katalogus, ir pavydėdavau ten modeliuojantiems vai-kams. Bet turėjau trikota-žines timpes su lycra, mar-gintas candy stiliaus gė-lių printais, kurie tuo metu buvo labai madingi“, – apie vaikystės stiliaus ypatu-mus pasakoja Ugnė.

„Armagedono“ scenari-jaus mūsų planetai išgy-venti neteko, tačiau, skai-čiukams kalendoriuje pasi-keitus, žvilgsnis, taip ilgai krypęs į ateities interpre-tacijas, ėmė ir atsigręžė at-gal – į nostalgiją praeičiai. Taip visa sintetika – visko-zinės palaidinės, spalvo-ti sportiniai džemperiai bei odą graužiančios sukne-lės – persikėlusi į humanų lentynas ir virtusi močiu-tės spintos bei oldschool‘o

sinonimu, tapo įdomi tik vintažo entuziastams. „Pa-skutiniai mano pirkiniai jau daugybę metų yra vin-tažiniai – gal akis kitokių nebemato, tad tikriausiai natūraliai taip ir išeina, nes į etiketę pasižiūriu tik par-ėjusi su naujais pirkiniais namo. Ir, žinoma, dažniau-siai tai būna sintetika“, – patvirtina Ugnė.

Bene labiausiai prie at-šalusių jausmų sintetikai prisidėjo natūralių pluoš-tų karštligė, kilusi kar-tu su ekologijos banga. Nors meilė drabužiams su „100% organic cotton“ eti-kete ir draudžia bet kokią daugpatystę su dirbtiniais pluoštais, drabužių kūrė-jai yra pasiruošę juos ištei-sinti keldami nykščius už prieinamą kainą suteikia-mas išskirtines galimybes kūryboje. „Kai siuvu eski-zinį drabužio variantą, vi-

sada naudoju sintetiką, – ir sąžinė negraužia, kad kur nors Uzbekistane vai-kai visą dieną saulėje rinko medvilnės pumpurus ma-no atraižai, ir pigiau atsi-eina – puiki erdvė ekspe-rimentuoti, karpyti, dras-kyti, plėšyti ir kitaip žaisti su audiniu, per kurį gims-ta idėjos“, – savo kūrybos procesus atskleidžia Ugnė. Anksčiau griežtą „ne“ sin-tetinėms medžiagoms tar-davusi Kristina dabar, kur-dama drabužius, sujungia tiek dirbtinius, tiek natū-ralius pluoštus. Kas padėjo pakeisti požiūrį? Dizainerė atsako, jog kalta čia nuodu-gnesnė pažintis – studijų metu atlikti eksperimen-tai, išgirstos ir įgytos žinios apie sintetinių pluoštų ga-mybą, panaudojimą bei naujausias technologijas. O raukantiems nosis skep-tikams priduria: „Svarbiau yra audinio kokybė, o ne

kilmė, nes net medvilnė po nekokybiško apdorojimo gali būti ne ką geresnis pa-sirinkimas nei kokybiška sintetika.“

Tačiau kad ir kokias gali-mybes sintetika teiktų kū-

rėjams, kad ir kokios tech-nologijos būtų taikomos už uždarų laboratorijų durų, mūsų kasdienis santykis su sintetika kol kas apsiriboja prastos kokybės akriliniais megztiniais. Ugnė teigia: „Žmogus vis dar baimina-

si neorganinių baubų“, ta-čiau, žvelgdama į netolimą ateitį, ji pranašauja, kad požiūris į chemiškai išgau-namą produktą visgi turė-tų pasikeisti į gerąją pusę. Kristina sintetikos ir natū-ralių audinių kovoje siūlo

ieškoti kompromisų ir de-rinti abiejų rūšių medžia-gas išnaudojant geriau-sias jų savybes ir pritaikant naujausias technologijas. Belieka mažiau jaudintis, daugiau šviestis ir bandyti pamilti sintetiką iš naujo.

Tinklaraščio „Pasikuiskim“ šeimininkė Ugnė East: „Pa-skutiniai mano pirkiniai jau daugybę metų yra vintažiniai – gal akis kitokių nebemato, tad tikriausiai natūraliai taip ir išeina, nes į etiketę pasižiūriu tik parėjusi su naujais pirki-niais namo. Ir, žinoma, dažniausiai tai būna sintetika.“

Dizainerė Kristina Sviderskaitė: „Anks-čiau griežtą „ne“ sintetinėms medžiagoms tardavusi Kristina dabar, kurdama drabu-žius, sujungia tiek dirbtinius, tiek natūra-lius pluoštus.“

Tinkla

rašč

io Oo

gna.l

t arc

hyvo

nuotr

.

12

Tomas S. Butkus rašo poeziją, pristato ją poezijos ir garso grupės „Betoniniai triušiai“ pasirodymuose, meistrauja idėjų dirbtuvėse „vario burnos“, leidžia knygas (ne tik eilėraščių), kuria dizainą, rašo mokslinius tekstus, apkeliavo maždaug pusantro šimto pasaulio miestų, su penkiamete dukra papildė vaikų literatūros lobyną – ir tai tik dalis to, ką savyje sugeba sutalpinti ir į aplinką paleisti mano pašnekovas. Jis teigia, kad užtenka poros metų intensyvios prak-tikos ir galima perprasti naujo dalyko techniką...

Urbanistinis pokalbis tau, betonini triuši (kreipinys į skaitytoją)

14

dovilė Raustytėdovile@laikas.lt

Kai kovo pradžioje susitiko-me su Tomu, rankoje jis lai-kė neseniai pasirodžiusį tre-čiąjį „Betoninių triušių“ al-bumą „III“ – muzikos ir lite-ratūros „santykiavimo“ įro-dymą. Tik paėmus jį į ran-kas, dar nepradėjus klausy-ti, jau juslėms yra ką veikti (žinoma, aptarsime, ar daug žmonių tokių leidinių rei-kia). Naujo įrašo proga po-kalbis prasideda nuo spengs-mo ir pakrypsta prie urban reiškinio. Nenuostabu, kad be galo knieti pasikalbėti šia tema su žmogumi, ištiso-je monografijoje tyrinėjusiu miestą kaip reiškinį.

Daugiau netikėtų temų – urba-nistiniame pokalbyje su Tomu

S. Butkumi.

Ilgą laiką „Betoniniai triu-šiai“ buvo žinomi kaip au-diopoetinio spengsmo gru-pė. Dabar žiūrovams ir klausytojams prisistatote poezijos ir garso grupe. Kas pasikeitė?Įrašius trečiąjį grupės albu-mą, susimąstėme, kad reikė-tų prisistatyti publikai pa-prasčiau. Taip „Betoniniai triušiai“ tapo poezijos ir gar-so grupe. O audiopoetinio spengsmo idėja pasitraukė į antrąjį planą. Kuo giliau neri į gyvenimą, tuo stipresnis jaus-mas, kad darai tai ne tik sau, bet ir kitiems. Šiuo atveju vis-ką lėmė noras, kad su kitokio „B

etonin

ių tri

ušių“

nuotr

.

garso ir kitokios poezijos egzistavimu galėtų susipa-žinti kuo daugiau žmonių.

Grupei aštuoneri me-tai. Galima sakyti, kad po tiek laiko nustojote rinktis klausytoją ir lei-džiate jam pačiam pasi-rinkti?Pasirinkimas yra pagrindi-nė mūsų postfroidistinės

(turbūt pašnekovas norėjo pasakyti „posfordistinės“ – D. R.) būties sąlyga. O ren-kantis reikia prisitaikyti. Taigi, jei neturi ko praras-ti – renkiesi. Jei turi – ne-sirenki. Ir čia visas sudė-tingumas. Pavyzdžiui, ma-no persona elgiasi kaip už-sispyręs slombozauras, ku-ris greičiau išnyks, negu prisitaikys. Tačiau grupė-je esu ne vienas. Susirin-kus visiems „triušiams“, si-tuacija koreguojasi. Tada mąstome, kad su kiekvie-nu pasirodymu reikia keis-tis ir būti atviriems – ste-bėti, ką darai, ir analizuoti, kaip į tai reaguoja tavo pu-blika. O ji šiandien gana iš-ranki: „feiką“ iškart suuo-džia. Todėl iki šiol stengia-mės klausytojams ir žiūro-vams nepataikauti. Prakti-kuojame būti savimi ir da-ryti tai tik tada, kai turime ką pasakyti.

Per visą šitą laikotar-pį surengėte trisdešimt koncertų. Kiek mažo-ka...Taip, gyvai grupei tai ne-kas. Tačiau kiekvienas koncertas buvo vieneti-

nis tiek repertuaro, tiek at-likimo, netgi grupės sudė-ties aspektu. Antra vertus, į sceną labai ir nesiveržia-me. O be to, nėra ir ko verž-tis – biudžetai be honora-rų, scenos – nepritaikytos. Na ir tokio meno neįmano-ma klausytis kiekvieną die-ną. Visgi kiekvienas susiti-kimas su publika – mažytė šventė, kurios laukiu kaip

vaikas saldainio. Todėl, kad niekada nežinai, kas ga-li išeiti. Štai ir paskutinia-me koncerte – teko sujung-ti visą aparatūrą per 10 mi-nučių (paprastai tai trun-ka porą valandų). Tačiau įrodėme, kad galime pasi-rodyti ir tokiomis sąlygo-mis. Juolab, kad pirmą kar-tą grojome nauja sudėtimi (šių metų Vilniaus knygų mugėje „Betoninių triušių“ trijulei – Tomui S. Butkui, Antanui Dombrovskij ir Vadimui Korotajevui – tal-kino vibrofonistas Marius Šinkūnas).

Grupės kūryboje didelis dėmesys skiriamas teks-tams, kuriuos Jūs pats ir rašote. Apie ką jie? Ir ar tekstas čia yra lygiaver-

tis muzikai?Jei nėra teksto, tai ne-reiškia, kad muzikai kaž-ko trūksta. Žiūrint mecha-niškai, pusę koncertų tru-kmės sudaro instrumenti-niai takeliai, o tekstas atei-na ir išeina. Tačiau visuo-se trijuose albumuose to-kio pobūdžio kūrinių prak-tiškai nėra. Tik naujausia-me diske yra vienas opu-

sas – instrumentinis kūri-nys, skambantis kaip anks-tesnio takelio repriza. Ir jis į bendrą muzikinių takelių sąrašą neįtrauktas. Jo tarsi ten visai nėra.

Apie ką mano tekstai? Sakyčiau, apie kosmosą, kur tarpusavyje susimai-šiusios žmogiškos baimės, gamtos evoliucija, techno-loginiai ekscesai. Kiekvie-nas garso takelis kompak-tinės plokštelės knygelė-je yra pristatytas atskirai. Pavyzdžiui, visas leidinio apipavidalinimas sukur-tas pagal kūrinį „Kalnas“, kurį įkvėpė Islandijos pei-zažas. Važiuojant sala ma-tyti kalnuotose vietose nenutirpęs sniegas, o že-miau, arčiau vandenyno, –

violetinės pievos su ryškiu geltoniu. Paklausiau bičiu-lio, kas ten pakelėse viole-tuoja, ir jis atsakė, kad tai lubinai – kultūra, atvežta į Islandiją prieš 100 metų. Ir dar ten buvo tokie keisti dvimetriniai geltoni kelią žymintys stulpeliai... Taip – tiek tekstai, tiek garsinės partitūros mūsų betono jūroje yra lygiavertės.

Sukūrėte tikrai išskirti-nai atrodantį leidinį. Ga-lima tik spėti, kiek kai-navo jo leidyba. Nuste-binkite, už kiek jį galima įsigyti ir ar didelis pir-kėjų susidomėjimas?Leidyba nebuvo itin skaus-minga, nes didžiąją sąnau-dų dalį padengė Kultūros rėmimo fondas. Nors leidi-nys ekskliuzyvinis, jo kai-na nėra didelė. Knygyne „Eureka!“ jį galima įsigyti už 15 litų. Šis daiktas skir-tas skaitytojui, einančiam iš proto dėl bibliografinių retenybių. Manau, kad visą tiražą parduosime ir pirk-sime įrašų studiją Bahama-juose... (Ne, klaidos nera-dote – D. R.)

Kokia šiandien Lietuvos

Publika šiandien gana išranki: „feiką“ iškart

suuodžia.

16

avangardo situacija? Lietuvos avangardas kaip reiškinys yra miręs. Ne-aišku, ar ilgam. Galbūt aš klystu, tačiau atrodo, kad intelektualiausi ir ambi-cingiausi žmonės yra išva-žiavę ir dirba už mūsų ša-lies ribų. O tai yra pagrin-dinė naujų procesų varo-moji jėga. Tai liudija ir sta-tistika: duomenys rodo,

kad ekonomika buksuo-ja, o Lietuvos visuomenė sensta.

Kaip tai pasireiškia tra-dicinės poezijos erdvė-je? Ji suakmenėjusi, užsici-klinusi ir vis dar švenčian-ti Maironio jubiliejų! Ji vis dar gyvena praeitimi, ki-taip sakant, sušalusi į Die-vo ašarą romantizme. Ir tai apgailėtina. Yra gerų po-etų, bet jų kūryba prastai atliekama. Net jauni poetai į sceną eina kaip akmen-tašiai. Pasigendu gyvybės, naujos saviraiškos, laisvės. Juk gyvename nepriklau-somoje šalyje, kur viskas turėtų būti kitaip. Tiesa, yra slemerių, audiovizua-linės poezijos atstovų, vie-

nas kitas „miksas“ su per-kusija ar gitara, bet tai ne-guodžia.

O alternatyvi muzikinė scena egzistuoja, tiks-liau, ar mainstreamas leidžia jai būti aktyviai?Alternatyva lyg ir yra. Ta-čiau neaišku, kam ji al-ternatyva. Nes dabar nė-ra bendro valstybės su-

pratimo, kad reikia keisti diskursą. Radikaliai. Už-teks bumčiko, gazprominių „pievščinų“, pseudofolklo-ro. Arba kaip su kvaiša-lais – jei viso to reikia liau-džiai, tai tegul vartoja, bet tik savo privačiuose apar-tamentuose ir su dideliais juodais užrašais – ŠY MŪ-ZYKA PLAUTI SMIAGE-NIS. Ne viešajame trans-porte ir viešojoje erdvė-je. Ne kavinėse ir TV ete-ryje. Reikia naujo požiū-rio, kuris paveiktų švieti-mą, kultūros infrastruk-tūrą, muzikinę industri-ją. Taip, kaip pavyzdžiui yra Islandijoje. Tada alter-natyva irgi suras savo vie-tą. Pavyzdžiui, neofolklo-ras: jau daugelį metų „Mė-nuo juodaragis“ turi ir sa-

vo klausytoją, ir savo rin-ką. Dėl mainstreamo vis-kas paprasčiau. Mainstre-amas yra būtinas. Tačiau ir vėl – nacionaliniu ly-gmeniu Lietuva kaip eili-nė Europos valstybė tu-rėtų užsiauginti bent vie-ną normalią europinio ly-gio grupę, kuri leistų euro-albumus, koncertuotų Eu-ropos scenose ir reprezen-

tuotų nacionalinę muzi-kos industriją. Akivaizdu, kad potencijos yra, bet nė-ra rezultato.

Gal tokia grupe galėtų tapti „Betoniniai triu-šiai“? Būtų neblogas juokelis ma-no penkiasdešimtmečio proga. Bet gal tiek to, ne šiame gyvenime.

Kodėl „Betoniniai triu-šiai“, kaip pats sakote, yra urban grupė? Aps-kritai, kokie pagrindi-niai miesto kultūros po-žymiai?Apskritai, urbanistikos rei-kalai nekokie, bet tuoj vis-kas bus geriau, pamatysi-te ( juokiasi)... Dalykas tas, kad nors mes ir gyvename

mieste, visas socialinis gy-venimas gali būti radikaliai tam priešingas ir nebūti-nai sietinas su miesto kul-tūra. Nes viską lemia žmo-nės – iš kur jie, ką galvoja, kas jie. Pirmas miesto po-žymis – daugiasluoksniš-kumas. Nes kaimo kultū-ra turi tik vieną dominan-tę – gamtą. O mieste visa-da viskas sudėtingiau. Ir

kuo daugiau sluoksnių, tuo miesto kultūra stipresnė, kuo didesnė žmonių, vei-klų ir vietų įvairovė, tuo ta kultūra gyvybingesnė, tur-tingesnė. Todėl ir sakoma, kad skirtybės viena kitą palaiko, viena kitai suku-ria palankią terpę vystytis. Taip ir „triušių“ kūryboje – ir tekstas, ir garsas, ir kar-tais vaizdas su scenografi-niais elementais vienas ki-tą papildo bei stiprina.

2011 m. išleidote mo-nografiją „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kul-tūrinių funkcijų studi-ja“, kurioje rėmėtės įvai-riais tyrimais bei patir-timi, sukaupta aplan-kius daugiau nei 130 pa-saulio miestų. Ar pavyk-

tų trumpai atsakyti, koks šiandienės urbanistinės kultūros vaizdas?XX a. pabaigoje pasikei-tė miesto turinio ir formos santykis. Miestas, kaip for-ma, neprarado gyvybingu-mo, tačiau ta forma tapo labiau stichiška, nes ėmė stokoti klasikinio mies-to principų ir ėmė virsti įvykiu. Tarytum visos ga-tvės ir kvartalai įgijo kaž-kokį nematerialų pavida-lą. Tai suvokiau, kai išsiaiš-kinau, kad mieste svarbu ne pats pastatas ar erdvė, bet kokias žmonių traukas jis generuoja. Kitaip sa-kant, gražiausios aikštės ir didingiausi pastatai, jei jie tušti, yra niekis, palyginti su tuo, kas yra senutėlis ir sausakimšas turgus ar baž-nyčia. Žmonės, renginiai, įvykiai – taip galėčiau nu-sakyti šiuolaikinio miesto formulę.

O kokia Vilniaus urba-nistinė kultūra?Tyrinėjau Vilniaus mies-to centrinės dalies kultūri-nio potencialo tankį, sklai-dą ir jo erdvinio išsidėsty-mo principus. Aiškinausi, kaip jie susiję tarpusavy-je ir kaip tai veikia likusią miesto dalį. Tai labai įdo-mūs ir labai mažai tyrinė-ti dalykai. Vilniaus atveju matyti, kad vietomis kul-tūrinio potencialo koncen-tracija yra perteklinė ir kad jos labai trūksta kitose da-lyse: Naujamiestyje, Žvėry-ne, Žirmūnuose, Antakal-nyje ir kitur. Miestas nėra palaida bala, jis kaip ir visi organiniai dariniai turi sa-vo logiką ir raidos etapus.

Po šios mokslinės mo-nografijos staiga šokte-lėjote į vaikų literatūrą. Praėjusiais metais para-šėte ir iliustravote kny-gelę vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukū-rimas“. Kas stumtelėjo

tokiam šuoliui?Ir šią idėją atsivežiau iš Is-landijos... O patį personažą padėjo sukurti mano dukra Magdalena. Tada jai bu-vo tik 3 metukai. Norėjosi perteikti pasaulėžiūrą, kad egzistuoja dalykai, susie-jantys visus pasaulio reiš-kinius ir objektus į vieną visumą – Visatą, ir parody-ti, kaip ji atrodo vaiko aki-mis. Įdomiausia buvo tai, kad dukra aktyviai dalyva-vo kūrybiniame knygos kū-rimo procese. Tai buvo ma-loni patirtis.

Tik ką 20 metų atšventė „Vario burnos“, vadina-mos idėjų dirbtuvėmis. Kaip atrodo jose vyks-tantis procesas?

Pagrindinė jų produkcija – idėjos. Knygų dizainas, po-ezija, urbanistinės studi-jos, garso menas – medijos, padedančios įgyvendin-ti tas idėjas ir lemiančios, ar tos idėjos keliauja pas žmones, ar ne. Dažnai dir-bu vienas, tačiau kartais at-siranda žmonių, kurie pri-sideda realizuojant vieną ar kitą sumanymą. Ir taip dvidešimt metų...

Jūsų veiklų vardijimas tikrai užims ne vieną ei-lutę. Ar gali žmogus sa-vyje sutalpinti tiek daug? Tiksliau, ar ga-li žmogus daug skirtin-gų dalykų daryti vieno-dai gerai?Iš principo bet kurį ama-

tą įvaldyti galima per ga-na trumpą laiką: pora me-tų intensyvios praktikos ir tu gali jį perprasti. Aiš-ku, nebūsi genijus, virtuo-zas, bet be problemų galėsi tai atlikti geriau nei prasi-mankštinęs „vidutiniokas“. Bet su menu truputį kitaip. Čia nėra formulių. Nėra re-ceptų. Eini ir darai viską sa-vaip. Bet ir čia man svar-biausia idėjos, o įstrigimas prie atlikimo technikos, kokybės, mano galva, yra antraeiliai dalykai. Tu esi žmogus. Kad ir koks talen-tingas būtum, kada nors vis tiek padarysi kokią nesą-monę. Tai juk ne pramonė, kur privaloma atitikti ko-kybės standartus. Pats me-nininkas yra kokybės ma-tas. Kalbant apie bendrus darbus, tai jau kita tema. Kaip jau minėjau, neturiu daug bendraminčių. Kar-tais mąstau, kad kaltas ma-no „vėžinis“ būdas, noras viską daryti savaip ir kitaip. Tačiau žmonės gali keistis. Regis, tai dabar su manimi ir vyksta. „Betoninių triu-šių“ ir savo šeimos dėka su-pratau, kad kolektyve atsi-randa kitoks matymas ir ki-tokia patirtis. Man tai yra nauja. Todėl labai įdomu.

Toks žmogus kaip Jūs, tikėtina, nesėdi rankų sudėjęs. Prie ko šiomis dienomis darbuojatės intensyviausiai?Po prokuratūros kratos dėl gimdymų namuose nela-bai ir turiu didelių galimy-bių kažkuo užsiimti. Ta-čiau po truputį grįžinėju į urbanistinę praktiką... Pra-dėjau rengti leidinį „Klai-pėdos urbanistika. 1940–1990“. Taip pat organizuo-ju mokslinę konferenciją, skirtą urbanistikos moks-lo problematikai ir sklai-dai. Konferencija vadinsis „Terra Urbana“ ir vyks bir-želio pabaigoje Klaipėdoje. Labai kviečiu!

Naujausio albumo apipavidalinimas įkvėptas Islandijos peizažo: važiuojant sa-la matyti kalnuotose vietose nenutirpęs sniegas, o žemiau, arčiau vandenyno, – violetinės pievos (žydintys lubinai) su ryškiu geltoniu (kelią žymintys stulpeliai)

18

dIdeLIS gyveNImAS, SUTeLpANTIS voS 8,8 KvAdRATINIų meTRų NAmUoSe

vieną vakarą visai atsitiktinai žiūrėjau filmą apie mažų namų judėji-mą (angl. Small House movement ). Amerikietis Jay Shafer, aprodyda-mas savo nedidelį būstą, pasakojo, kaip jam kilo idėja statyti mikro-namus. Netrukus idėja peraugo į judėjimą, kuris itin išpopuliarėjo ne tik krizės paliestoje JAv, tačiau ir už Atlanto.

20

dIdeLIS gyveNImAS, SUTeLpANTIS voS 8,8 KvAdRATINIų meTRų NAmUoSe

Tačiau mažiausiame name visoje Švedijoje gyvenan-ti mergina vardu Madelei-ne sako, kad jos būstas itin „draugiškas aplinkai.“ Ei-dama su ja susitikti, vis su-kau galvą, kaip gyvenimas gali tilpti tokioje mažoje er-dvėje. Man atėjus, Madelei-ne sėdėjo mažame kiemely-je šalia savo namo, aptver-to balta tvora, ir skaitė kny-gą. „Eime vidun“, – pakvie-tė mergina. Prisipažinsiu, įžengusi nustebau – namai pasirodė jaukūs ir šviesūs, kvepėjo medžiu, o erdvė vi-sai neatrodė tokia jau maža.

Skaičiau, kad buvo ne-mažai studentų, norin-čių gyventi šiame name, todėl vyko atranka. Ko-

dėl laimė nusišypsojo būtent tau?Parašiau motyvacinį laiš-ką ir, spėju, kad jiems pa-tikau, nes keturiese buvo-me pakviesti į interviu šia-me name. Vos įkėlusi ko-ją į šiuos namus, supratau, kad čia jaučiuosi gerai ir ti-krai norėčiau čia gyventi. Turbūt man pasisekė, nes iš visų buvau mažiausia, ne tokia aukšta kaip kiti. Na-

mas atrodo didesnis, kai ja-me gyvena mažas žmogus (juokiasi).

Savo tinklaraštyje rašei, kad neseniai suėjo vie-neri metai, kai čia gy-veni...Taip taip, praėjusį penkta-dienį (šypsosi).

Ar prisimeni dieną, kai įsikėlei į šiuos namus? Koks buvo pirmas įspū-dis?Labai norėjau čia įsikel-ti, tačiau tuo metu turė-jau daug ruoštis studijoms, todėl tiesiog norėjosi vis-ką kuo greičiau susitvar-kyti. Išties maniau, kad čia niekas netilps, todėl pasiė-miau nedaug daiktų.

Standartinis studento kambarys čia, Lunde, – apie 20 kvadratinių me-trų. Tavo namai – maž-daug 9 kvadratiniai me-trai. Kaip visas gyveni-mas sutelpa tokiuose mi-niatiūriniuose namuose? Pradžioje buvo truputį sun-koka, bet ne taip sunku, kaip galbūt tikėjausi. Studi-juojantis žmogus neturi be-galės daiktų, taigi viskas čia telpa. Galbūt norėtųsi di-desnės drabužių spintos, be to, neturiu orkaitės. Dar šiek tiek praplėsčiau virtu-vės erdvę, kad būtų lengviau rūšiuoti šiukšles. Kita ver-tus, šie menki trūkumai ne-sukelia didelių problemų.

Taigi, tokios erdvės vi-siškai pakanka?

Ievos varkojytė ieva@laikas.lt

9 kvadratinių metrų namas. Skamba greičiau kaip beprotystė negu realybė? Pie-tų Švedijos mieste Lunde, siekiant studentams pasiūlyti pigesnę būsto alternaty-vą, iki 2014 metų pavasario planuojama pastatyti dar 22 mikronamus, kurių plotas bus nuo 10 iki 37 kvadratinių metrų. Tiesa, gauti leidimą statyti tokius namus Šve-dijoje – sunkus procesas. Dėl itin griežtų gamtosauginių reikalavimų leidimas staty-ti dar kelias dešimtis mikronamų buvo suteiktas tik po ilgiau nei metus trukusių de-rybų su valdžia, nes teigta, kad įrengiant šildymą, vandentiekį, elektros įvadus na-mui, kuriame gyvena tik 1 žmogus, netausojama aplinka.

Namas atrodo didesnis, kai jame gyvena

mažas žmogus...

LITų

per mėnesį kainuoja namuko nuoma

1000

Tekstas ir nuotraukos Ievos Varkojytės

Elektros sunaudojimas tokiame name yra minimalus, nereikia daug

energijos šildymui, todėl nuomos kaina daug mažesnė.

Taip, architektas puikiai padirbėjo planuodamas šiuos namus. Jis tikrai bu-vo užsidegęs savo darbu ir įdėjo daug pastangų pla-nuodamas itin mažą erdvę taip, kad žmogui, kuris čia gyvens, būtų patogu. Be to, statant kitus namus, šis bei tas bus patobulinta.

Dabar galiu pasakyti, kad mažų erdvių nereikia bijo-ti – čia tikrai įmanoma pa-togiai gyventi. Būdama pas draugus, kurie gyvena di-deliuose butuose, kiekvie-nąkart galvoju: „Ką veikti su tiek daug erdvės?“ Ma-nau, ateityje tokie namai tik populiarės, nes žmo-nės grįžta prie paprastu-mo, minimalizmo. Šeimai, juo labiau vienam žmogui, tikrai nereikia 300 kvadra-tinių metrų namo, kuris brangiai atsieina ne tik sta-tybų, bet ir išlaikymo pras-me. Puikiai suplanuoto-je mažesnėje erdvėje tikrai galima gyventi taip pat pa-togiai kaip didžiuliame na-me. Dažnai mes tiesiog ne-išnaudojame erdvės už-grūsdami ją daiktais, kurių net nenaudojame.

Sakyk, kas tau labiau-siai patinka šiuose na-muose?Man labai patinka, kad vi-duje daug natūralios die-nos šviesos ir medžio. Taip pat puikus erdvių suskirs-tymas. Žinoma, tokiuose namuose neįmanoma vis-ko atskirti sienomis, tačiau visgi turiu mažą virtuvę, miegamąjį ir vonios kamba-rį. Valgomojo stalą vadinu „namų centru“, nes jis tar-si atitveria svetainės ir stu-dijų kampelį nuo maisto ga-minimo erdvės. Man patin-ka V formos stogas, nes jis suteikia erdvės pojūtį, be to, pabudusi pro stoglan-gius matau dangų. Apskri-tai man patinka pati atmos-fera. Čia labai jauku. Dar la-

bai džiaugiuosi savo mažu sodu lauke – dažnai sėdžiu prie savo namo ir skaitau knygas, o kai šilta – auginu daržoves. Tiesiog gera turė-ti nuosavą namą (juokiasi).

Be to, šis namas „draugiš-kas aplinkai“. Elektros su-naudojimas tokiame name yra minimalus, nereikia

daug energijos šildymui, todėl nuomos kaina taip pat mažesnė. Studijuojant tai tikrai aktualu (namuko nuomos kaina – 1 000 litų per mėnesį, o bendrabučio kambario vienam asme-niui – 1 500 litų per mėnesį – autoriaus pastaba).

Užsiminei apie daržo-ves... Ką auginsi sode šiais metais?Kaip tik apie tai galvo-

jau šiandien. Vėl augin-siu braškes, salotas, gal-būt morkas, žirnius. Bus matyti, kai važiuosiu pirk-ti sėklų.

Šie namai išskirtiniai. Ar pasitaikė kokių juo-kingų arba keistų situ-acijų?Pirmus pusę metų, kai tik

įsikėliau čia gyventi, daug žmonių tiesiog belsdavo į duris, nes labai norėda-vo apžiūrėti namo vidų. Pa-menu, vieną dieną neturė-jau paskaitų, todėl visą die-ną vaikščiojau po namus apsirengusi rožinį chala-tą. Išgirdau kažką beldžiant į duris. Atidariusi duris iš-vydau vaikiną, kuriam, pa-sirodo, buvo labai smalsu apžiūrėti mano namus. Po pusvalandžio į duris pabel-dė jo senelė su keletu kitų anūkų, kurie taip pat norė-jo įeiti vidun ir viską pama-tyti. Galiausiai išgirdau dar keletą žmonių, beldžiančių į mano duris, nes jiems taip pat buvo smalsu pamaty-ti, kaip gyvenu. Taigi, maž-daug antrą valandą popiet mano namai pilni žmonių, o aš jiems viską aprodau vilkėdama rožinės spalvos chalatu. Smagu, kad žmo-nės susidomėję šiais na-mais, žavisi idėja. Be to, vis-ką aprodyti tikrai neužima daug laiko (juokiasi).

Kita istorija. Prieš dvi sa-vaites su keletu draugų ke-pėme vaflius. Išgirdau bel-dimą. Atidariusi duris iš-girdau: „Labas, mes tavo kaimynai. Tiesiog norėjo-me paklausti, ar tavo na-

22

mas nedega. Norime įsiti-kinti, kad viskas gerai.“ Aš apsidairiau aplink – jokios ugnies, tačiau kadangi ke-pėme vaflius, pro pravirą langą ėjo garai (juokiasi).

O kaip studentų vaka-rėliai?Aš ir mano draugai pralei-džiame čia nemažai laiko. Šie namai galbūt per maži griausmingam vakarėliui ir šokiams, tačiau dažnai su-sirenkame pažaisti stalo žaidimų ar išgerti po taurę vyno. Kai šilta, galima tie-siog sėdėti lauke ir ruošti maistą ant grotelių...

Taigi, kiek daugiausia žmonių gali būti viduje?Norint patogiai sėdėti ir smagiai leisti laiką, vietos tikrai pakanka devyniems ar dešimčiai žmonių. Žino-ma, jei bandytume tiesiog sugrūsti žmones į vidų, tilptų daugiau (juokiasi).

Prisipažinsiu, idėja, kad turi nuosavą namą su sa-vo sodu – labai žavi. Ir balta tvora prie namo...Taip (juokiasi). Man taip pat labai patinka balta tvo-ra aplink namą. Ji tarsi įrė-mina viską, atskiria erdvę. Mačiau nuotraukas, kur

stovėjo tik namas. Kažko tikrai trūko, namas atrodė tarsi plikas ir šaltas.

Sakyk, kaip gyveni žie-mos metu? Ar nebūna šalta?Tai turbūt vienas iš minu-sų. Kartais šaltoka, nes vi-sos sienos yra lauko, tad žiemą tenka šilčiau apsi-rengti ir kartais įjungti pa-pildomą šildytuvą.

Pastebėjau, kad žmonės praeidami pro šį namą vis žvilgčioja...Taip, truputį (juokiasi). Žmonės kartais sulėtina žingsnį eidami pro šalį ir bando pažvelgti vidun. Ta-čiau jau pripratau ir to be-veik nebepastebiu. Žmo-nės daug klausinėja. Jie domisi, ar man patinka čia gyventi, kaip viskas telpa tokiuose mažuose namuo-se, neretai klausia, ar ga-li apžiūrėti vidų. Kartą sė-dint lauke ir skaitant knygą prie manęs sustojo mote-ris ir paprašė parodyti savo namus. Išeidama ji pasa-kė: „Mačiau tavo namus, jei nori – gali užsukti į svečius apžiūrėti manuosius.“ Bu-vo keista, nes ji buvo vie-nintelis žmogus, pasiūlęs aprodyti savo būstą.

NAKTIS – ŠALTų NeRvų IR pozITyvUmo meTAS

Koks klubas be stiklinių, bokalų ir taurių? Kokia naktis be barmenų? o kokie gi tie žmonės, aukojan-tys laiką, nors galėtų linksmintis ar ilsėtis tam, kad gerai (tik iš pradžių) jaustųsi kiti?

24

Vilia

us Fu

nkod

elik n

uotr.

Ne paslaptis, kad pati po naktinį Vilnių dažnai pa-sivaikštau, tad ir barmenų pažįstu ne vieną. Pašneko-vus rinkausi beveik aklai, nes jų galėjo būti daug.

Kaip ir bet kurios profesijos atstovų, manau, barmenų yra pačių įvairiausių. Dirbančių iš reikalo ar pašaukimo, dėl pinigų ar malonumo. Juolab, kad barų net ir mažame Vilniuje yra visokių – nuo ištaigingų kokteilių iki „hard level“. Kai kuriuose darbuotojai keičiasi greičiau nei „akcinių“ gėrimų mados, o kitur ir po pusmečio grįžęs būsi pasitiktas su šypsena ir gal net paruošta taure su mėgstamu turiniu. O išlydėtas, jei jau pats nesugebėsi, be skan-dalų, bet tvirta ranka.

daina dubauskaitėdaina@dubauskaite.lt

KRISASKristijonas, „Marse“ ir už jo ribų dažniau šaukiamas Krisu, buvo pir-masis mano mokytojas už baro. Ka-dangi iš už kitos prekystalio pusės buvau sutikusi jį, hm, ne vieną kar-tą, mintyse turėjau viziją, kad Kri-sas – tikras profesijos vilkas. Viską daro užtikrintai ir neskubėdamas, be to, niekada „nepameta nervų“. O pasirodo!

Pasirodo, kad „Marsas“ – vos an-trasis mano pašnekovo baras. Grįžęs iš užsienio ir laukdamas, kol Tra-kų gatvėje bus ką veikti, Krisas bar-menavo labai netolygios reputaci-jos knaipėje Vingrių gatvėje, vadi-namoje „psichbariu“. Daug apie šį trumpą karjeros etapą nepasako-jo, bet, pavyzdžiui, alkoholio varto-jimo ten niekas nekontroliuodavo, tad barmenams kartais tekdavo eiti nusnausti, o vietoj jų padirbėdavo... klientai. Gal ir nereikėtų vartoti bū-tojo dažninio, bet turbūt retas „Lai-kas.lt“ skaitytojas ten eina, tad pali-kime čia klaustuką.

Atrodytų, kas čia tokio? Kodėl prabanga? Čia ver-tėtų priminti, kad įprastai šviesiu paros metu rašau įvairius teksus ir spren-džiu komunikacijos klau-simus. Aš, kompiuteris, te-lefonas ir vis tie patys įno-ringi kolegos bei užsako-vai. Vargina. Net labai.

Ir būtent todėl kelios va-landos per savaitę kito-je baro pusėje skamba pui-kiai. Iš tikrųjų. Netikėtų emocijų įsikrauni, su ne-pažįstamaisiais paben-drauji lyg su giminėmis, naujų reikalingų kontaktų

susirandi ir dar vienas ki-tas litas į kišenę, vis ne iš kišenės. Lyg kokiame se-riale, kurio scenarijų rašo, neslėpkime, alkoholis ir laikrodis, rodantis vis vė-lesnę valandą.

Taip, pirmą mėnesį ar net daugiau dirbdavau to-kiu grafiku – nuo aštuntos iki paskutinio kliento. Gal nepatikėsite, bet antradie-niais tas paskutinis gali už-griūti ir ketvirtą ryto. Atro-do, penkta buvo rekordas. Kai kitą dieną gali parpti iki vakaro, viskas gerai, bet kai devintą pradeda plūsti

Vienas – kolega, kita – ti-kra baro puošmena, tre-čias – dažniau šiaip mieste nei darbo vietoje sutinka-mas, bet maloniai šnekus.

Straipsnį rašyti pradedu antradienio popietę. An-tradienis – „Moters Mar-se“ laikas. Nuo rugsėjo vie-ną vakarą per savaitę lei-džiu įvairioms vilnietiš-koms taisyklėms nepa-klusniame bare „Marsas“. Šiandien – viena paskuti-nių mano pamainų, mat artėjant vasarai darbų lavi-na nebeleidžia tokios pra-bangos.

Tačiau „Marse“ Krisas jaučiasi kaip namie, nors anksčiau gyvenime dir-bo bet kuo, tik ne už baro. Kitame ba-re dirbti net ir nenorėtų – darbdavys šimtą metų pažįstamas, o ir su etati-niais lankytojais susitvarkyti lengva, ir aišku, kam kada ko nebepilti. Tiesa, 2011-ųjų rugsėjį barui vos atvėrus du-ris Krisui be laisvų dienų teko paplu-šėti mėnesį, ir tai jau buvo labai pavo-jinga sveikatai.

„Kai nedirbu, pats stengiuosi niekur neiti“, – atvirauja „Marso“ veidas, ku-rio lankytojai reikalauja net pagaliau išpuolus laisvadieniui. Sakosi gyve-nantis Lazdynuose ir besidžiaugian-tis, kad ten pramogų ne tiek ir daug. Be to, barmeno darbo grafikas socia-liai izoliuoja – nors seni draugai ir ne-pamiršta, kviečia penktadienį kartu išeiti, o Krisui tuomet – pats darby-metis. Savo ruožtu pavadinęs į mies-tą pirmadienį sulaukia nuostabos. Ir pripažįsta, kad jei gyventų su moteri-mi, ši turbūt už tokį darbo ritmą būtų seniai iš namų išspyrusi.

Vilia

us Fu

nkod

elik n

uotr.

26

Krisas: „Jei gyvenčiau su moterimi, ši turbūt už darbo

ritmą būtų seniai iš namų išspy-

rusi.“

MONIKAMonika! Monika yra smagioji „Pia-no Man“ princesė, dievinanti vie-naragius ir savo darbą. Pradėjo prieš penkerius ar šešerius metus todėl, kad reikėjo pinigų ir baras pasirodė lengviausia bei greičiausia vieta užsidirbti. Tiesa, iš pradžių „Chaplin“ kavinėje dirbo padavėja, sekėsi labai gerai – vakarėliai, nau-jos pažintys ir draugai. Tuomet, jau stovėdama už baro, Klaipėdos ga-tvėje su bendraminčiais pradėjo „Gringo“, vėliau persikėlusio į Vil-niaus gatvę, istoriją („Piano Man“, ne paslaptis, yra „Gringo“ šeimos narys). Artimiausiu metu Monika profesijos keisti neplanuoja – vis-kas yra puiku ir geriausia dar prie-šakyje.

Ar dirbant naktinį darbą drau-gai yra tie, kurie dirba kartu ar gre-timuose baruose? Tikrai taip. Kon-taktą su „normaliu“ paros ritmu gy-venančiais palaikyti sunkiau. Nau-jus kolegas Monika visuomet per-spėja, kad senus draugus prisiminti

bus sudėtinga. Bet pati prie to jau se-niai įprato ir nesiskundžia.

Kalbame apie sveikatą. Nugara ir kojos – „etatiniai“ barmenų vargai. Bet ir prie nuolatinio krūvio Moni-ka jau spėjo įprasti, ir sveikatos su-sigadinti dar nespėjo. O alkoholis? Ar barmenai geria tiek pat, kiek ki-ti? „Pirmajame bare gerti darbo me-tu buvo draudžiama, tik vėliau galė-davome po kokį nors kokteilį pasi-daryti, ir viskas būdavo labai gerai, ir klientus suprasti būdavo lengviau“, – prisimena Monika. Dabar, kai dar-binė aplinka laisvesnė, ji pripažįsta, kad vienas kitas gėrimas tik padeda. Ir atsipalaiduoti, ir įsijausti.

Ar tie arkliški žmonių suvartojami kiekiai neatbaido? „Nuo darbo – ne, bet žmonėmis, užsibuvusiais bare, nusivilti lengva, ypač tokiais, kuriuos galbūt idealizavai ir įsivaizdavai labai gerus“, – čia Monika labai atvira ir teigia, kad visas „neįsipareigojusių“ klientų išdaigas tikrai pamena. Beje,

laiškai ir žinutės, trys mie-go valandos neatrodo taip prabangiai.

Tai nėra trys miego va-landos po vakarėlio, kuris tiesiog smagiai užsitęsė. Tai poilsis po fizinio dar-bo, trukusio kokias aštuo-nias valandas. Fizinis, nes stovimas, o proto irgi neiš-jungsi, nes reikia skaičiuo-ti mintinai bei prisimin-ti, kam bulvyčių, o kam jau nebepilti. Rytais po „Mar-so“ naktinės džiūdavau it dykuma, ir tai nesuvar-tojusi nė lašo alkoholio. Skaudėdavo viską ir kartu nieko. Negalėdavau susi-kaupti. Todėl po kurio lai-ko persikėliau į darbą iki vidurnakčio. Taip daug pa-prasčiau – nereikia laukti, kol paskutiniajam bus pas-kutinioji, tiesiog pamojuo-

ji už baro liekančiam ben-dradarbiui ir šauni miego-ti. Nes tik miego ir nori-si, planuok neplanavęs dar namuose paskaityti ar pa-rašyti.

Nuotykiai atperka daug, net tą dykumą. Ne kas-dien juk sutiksi Vytautą Landsbergį, buvusius ben-dramokslius, ką tik atža-lų sulaukusius tėvus, skru-džus (arba atvirkščiai, – šis atvejis dažnesnis) užsie-niečius, pasninko besilai-kančius katalikus, „Mar-są“ su „Maksu“ painiojan-čius svaiguolius, LSD ir alaus miksuotojus, juodąją savo pusę demonstruojan-čius žurnalų žvėris, agre-syvias iki išmetimo mote-ris ar nežinančius, kaip į Fabijoniškes reikės grįž-ti, senukus. Tai reiškia, kad

ne kasdien sutiksi realia-me gyvenime, o bare vi-si, nepataikantys į apibrė-žimą „paprastas“, yra kas-dienybė. Tiesa, tokių „kas-dieniškų“ įvykių, kai ten-ka siūti antakį (ne man), nes neįpylus atskriejo sti-klinė, arba apsaugos išves-dintas vyriškis ateina gra-sinti, galėtų ir nebūti. Bet tai retenybė.

Žinokite, žmonės geria. Ir geria jie daug. Kaip labai tiksliai internete pastebė-jo vienas smagus didžėjus Weedska, tai ne pats alko-holis bjaurina asmenybes. Jis tik išlaisvina kiekvieno (tarkim) viduje slypinčią agresiją, romantiką, me-lancholiją ar dar ką nors.

Geria ir vyrai, ir moterys vienodai. Ir, kaip jau gali-

ma buvo suprasti, visai ne-svarbu, ar kitą dieną rei-kia dirbti, ar ne. Geria iki penktos ryto, nors atėję devintą vakaro dievagoja-si „porą alaus, nes devintą mytas“. Geria tokiais kie-kiais, kokių nedrįsčiau įsi-vaizduoti savo kūne. Ge-ria viską. Alų – ypač, bet jei jau užsibūna iki ryto, mai-no jį į mažesnio tūrio ir di-desnio poveikio vienetus.

Per pusmetį, tai yra ko-kius dvidešimt kelis dar-bo vakarus, prie tų apim-čių aš neįpratau. Tačiau šio straipsnio proga kalbin-ti „kolegos“ (kabutėse, nes iš manęs barmenė – tik ka-butėse) nebesistebi jau se-niai. Žinoma, jei tą patį matai kas vakarą, ir karia-mas nebesiskųsi.

Kas nepatinka? Tik kai bet kas lenda už baro ir trukdo dirbti. Dar konvejeriu užsakinėjami mėsai-niai gali apsunkinti sklandų bar-meno darbą. O šiaip skųstis Krisui nėra kuo. Juk net šachmatų parti-ją su klientais gali sumesti pamai-nos metu, o uždaryti barą tada, kai visiems jau paskutinioji, tik jie pa-tys to nesuvokia, jis moka tiesiog idealiai. Niekada nebuvai išvarytas iš „Marso“? Vadinasi, niekada ten ir nebuvai.

anot jos, vilniečiams nėra svarbu, šventė ar paprasta darbo diena, šventę jie ku-ria patys. Visi geria daug, o ir pinigų neretas išleidžia tiek, kiek Monika turbūt pati pagailėtų – vadinasi, mano pastebėjimas „Mar-se“ ne iš piršto laužtas.

O ar klientai gali tap-ti draugais? Rimtais, ne tik darbo metu regimais? Kaip tik dieną prieš mūsų pokalbį Monika su vienais nuolatiniais klientais skai-čiavo, kiek metų yra pažįs-tami. Nuo pat pirmųjų dar-bo vakarų – ir jie iki šiol at-eina būtent pas Moniką, ne dėl konkretaus baro.

Prie barmenų kitose vie-tose pašnekovė stengia-

si nesikabinėti. Ir, ne-bent atvejis tikrai blo-gas bei reikalaujantis ko-mentaro, net mažiau ste-bėti, kaip kolegos dirba – o tai yra viena iš profesi-nių ligų: „Dažniausiai pa-stebi tik trūkumus, ku-rių ir pats dirbdamas ne-išvengi.“

MATASMatas nėra tipinis bar-menas. Darbo dienomis jis kuičiasi parduotuvėje „SQBY“, o „Lofte“ už baro atsiduria tik savaitgalio naktimis. Anksčiau viręs alų, o ir už baro ne kartą stovėjęs, prieš gerus tre-jus metus, Viktorui Dia-warai įgyvendinant savo megaidėją fabriką pavers-ti kultūros židiniu, pano-ro būti tuo, kuris to židi-nio ugnį kursto. Laips-niais.

„Kadangi bendrauti la-bai mėgstu, tai šis hobis – ne darbas, o būtent hobis – labiausiai man patin-ka tuo naujų įdomių žmo-nių srautu“, – prisistaty-mą pradeda Matas, kaip pats teigia, visuomet bu-vęs „prie baro“. Kadai-se dirbdamas padavėju po truputį ėmė pavaduoti barmenus, o įgūdžių įgijo praktikuojantis, be speci-alių mokslų.

Atrodytų, hobis savait-galio naktimis – pats ne-dėkingiausias. Kada gi linksmintis? Ne visi „Lof-to“ renginiai daugiatūks-tantiniai, tad laisvadie-nių užleidžiant pamainą tiems, kuriems tai – pa-grindinis pajamų šalti-nis, pasitaiko. Ir, dėmesio, Matas nepamena nė vie-nos darbo nakties, po ku-rios iš „Lofto“ būtų va-žiavęs tiesiai į lovą. Ki-ti vakarėliai, pratęsimai ir nuotykiai – čia tai hipe-raktyvumas! Ir pramiego-tų dienų negaila, ir pasa-kyti sau „gal užteks“ nesi-nori. Būtent nuo vakarė-lių Matas įsikrauna ener-gijos, ne nuo ramaus po-ilsio. Net nejunta fizinio nuovargio, na, nebent ko-jose. Kai vakaras rames-nis, tuomet jam sunkiau.

„Loftas“ – renginių vi-siems skoniams ir patiems įvairiausiems žmonėms vieta. Tad dažniausiai par-duodamo gėrimo Matas, pats dažnai spėjantis pasi-mėgauti įdomiais atlikėjais ar didžėjais, įvardyti nega-

Monika: „Naujus kole-

gas visuomet per-spėju, kad senus draugus prisimin-

ti bus sudė- tinga.“

Dona

to Va

taito

nuot

r.

Dona

to Va

taito

nuot

r.

28

arbatpinigių kiekis, nors vaikinas dirba tikrai ne dėl jų ir nepalikusiems li-to kito pagiežos nejaučia.

Matas sako, kad tai, kiek žmonės pakelia, ste-bindavo, kai pats tiesiog

tūsindavosi, dabar – nebe. Baisoka nebent tai, kad kai kurie žmonės neturi kitų pomėgių ir neranda kitų pramogų, į renginius eina ne dėl programos, o dėl alkoholio. Tokių „Lof-te“, tiesa, nedaug, bet anksčiau dirbant „Play“ ar „Gringo“ tikrai tekda-vo sutikti.

Beje, anot Mato, klubo, baro, kavinės specifika skiriasi tik greičiais ir ap-imtimis. Svarbiausia ieš-koti pozityvaus kontakto su žmonėmis. Tai ir len-gvina darbą, ir įdomu bei naudinga pačiam.

Krisas, Monika, Matas galėtų papasakoti dau-giau. Ir ne tik apie savo darbą. Istorijų jie ir vi-si kiti, savo noru už baro stovintys asmenys, turi prikaupę tiek, kad knyga išeitų labai smagi. Nepa-tingėkite paklausti patys. Pokalbis kartais net sma-giau, nei du litai, numes-ti išeinant.

Matas: „Nepamenu nė vienos nakties,

kai po darbo bū-čiau važiavęs tiesiai į lovą.“

li, bet iškart rėžia, kad po-puliariausias kokteilis yra sena gera „kubalibrė“. Nuo laimo, beje, labai lūžinė-ja nagai ir trūkinėja pirš-tai! Nuo renginio progra-mos ir ja susidomėjusios publikos, beje, priklauso ir

MONDAYJAZZ VI

JAM CITY (Night Slugs)GIRL UNIT (Night Slugs)BOK BOK (Night Slugs)MONDAYJAZZ ALLSTARS

JËGER BLOW-OUT: ZOMBIE NATION

ZOMBIE NATION (Turbo Recordings, DE) THE SNEEKERS (GND, Cheap Thrills)MANFREDAS (Smala)

SMALA: IVAN SMAGGHE

IVAN SMAGGHE (Kill The DJ, It’s A Fine Line, FR)MANFREDAS (Smala)12 INČŲ PO ŽEME (Smala)

SUGAR»BASSIN

FS GREEN (NL)VAIPER DESPOTIN

DJ CULTURE: PHIL KIERAN

PHIL KIERAN (Phil Kieran Recordings)THE SNEEKERS (GND, Cheap Thrills)

SILENCE PLEASE!

VIDIS (Silence) MARIO BASANOV (Silence) FEW NOLDER (Silence) DOWNTOWN PARTY NETWORK (Silence) DARIUS VAIKAS (Silence)

DOWTOWN PARTY NETWORK: SAULTY BDAY

SAULTY & DRAUGAI (TBA)

ONE WAY TICKET: CASIO CASINO

CASIO CASINO (Get Physical, DE)RECOCO & ST. STEREO (One Way Ticket)

05 Penktadienis

06 Šeštadienis

12 Penktadienis

20 Šeštadienis

13 Šeštadienis

19 Penktadienis

26 Penktadienis

27 Šeštadienis

OPIUM CLUB

Islandijos g. 4, 01401 Vilniuswww.facebook.com/opiumclub

BALANDIS / APRIL

Ne, mes nieko blogo šian-dien nevalgėme ir žiemą vaikščiojome su kepurė-mis. Ir vis dėlto ar tik ne pats metas pasigamin-ti gerą vitamino C dozę, paskambinti seniai ma-tytam bičiuliui ir kritiš-ka akimi nužvelgti savo garderobą? Net jei iš kar-to nepuolei pritariamai linkčioti galva, skaityk to-liau ir ruoškis nuotykiui.

Kodėl tu ir „kuriskuris“?Praėjus beveik metams po „Laikas.lt“ organizuotos „Ryžaplaukių“ akcijos, pa-vasarį nudažiusios „laikiš-kai“ oranžine spalva, šį-kart plaukiame į platesnius vandenis ir kreipiamės į vi-sus: blondinus ir brunetus, „skęstančius“ XS’e ir sun-

Keisk kailį – dalyvauk naujame projekte/konkurse „kuriskuris?“

organizmas išsekęs nuo saulės trūkumo, o nuotaiką gadina artėjantys egzaminai ir darbų krūva? o galbūt, atėjus pavasariui, tiesiog netveri savame kailyje? Ką gi, tuomet „Laikas.lt“ tau siūlo pasimatuoti svetimą! eglė Kirliauskaitė

egle@laikas.lt

30

Nelės

Chom

ičiūtė

s nuo

tr., st

udija

„Okto

“. Agn

ės To

maš g

rimas

kiai kvėpuojančius XXL’e, saulėje kepančius skau-džiai raudonai ir šokoladiš-kai rudai, kaktą daužančius į durų staktą ir ją pasie-kiančius tik palypėjus ant taburetės – taip, būtent tu esi potenciali mūsų naujo-jo projekto/konkurso, ko-diniu pavadinimu „kuri-skuris?“, žvaigždė!

Svarbiausia konkurso są-lyga – jame dalyvauja prie-šingų lyčių asmenys. Ne-liūdėk, jei neturi antro-sios pusės: į kompaniją ga-li kviestis brolį, kaimyną ar bendradarbį ir t. t. (vaikino atveju: sesę, kaimynę, ben-dradarbę). Taigi, norint pa-sitikti pirmąjį sezono nuo-tykį, tau reikės:

1 draugo (-ės) 1 fotoaparato 1 fotosesijos idėjos 2 (tavo ir tavo draugo

(-ės) gerų nuotaikųdrabužių pagal skonį

Įsitikinęs, kad jau tu-ri visus būtinus „ingredi-entus“, gali pradėti ruoš-tis „kuriskuris?“ linksmy-bėms. Dabar jau viskas pri-klausys nuo jūsų: fotogra-fuositės virtuvėje, prie Ge-dimino pilies, susikibę ran-komis ar aukštyn kojomis – kuo originaliau, tuo įdo-miau. Svarbiausia – nepa-mirškite įlįsti į kito kailį, t. y. apsikeisti savo apran-ga. Juk šiltojo sezono tren-diniais vyrukais skelbiami nešiojantys pėdkelnes, o merginos – su XXL dydžio drabužiais. Gali būti, kad atsikeisti drabužiais visai nebenorėsite. Pasijuoksite, atnaujinsite spintą... Rei-kia dar vieno kilnaus kon-kurso tikslo? Ogi išmatuo-site savo ir savo nuotrau-kos partnerio gebėjimą pa-sijuokti iš savęs, be to, pa-tikrinsite savo santykius – už tai jūsų laukia motyva-cijos laipsnį keliantys šau-

Konkurso taisyklės„kuriskuris?“ – konkursas dviem, tačiau ne tik po-roms... Svarbiausia taisy-klė – konkurse dalyvauja dviejų skirtingų lyčių as-menys.

Tai ką gi reikia daryti? Pavyzdys: esi Kęstutis ir tu-ri draugę Birutę. Jūs mylite

vienas kitą ir mėgstate kar-tu linksmai leisti laiką. Tai-gi apsikeiskite savo drabu-žiais, įamžinkite tai nuo-traukose „prieš“ bei „po“ ir siųskite mums el. p. redak-cija@laikas.lt. Taip, kaip tai padarė linksmuoliai Vaidas ir Estera. Beje, Kęstutis, ku-ris neturi Birutės arba ku-rio Birutė labai nedrąsi, ga-li fotografuotis persirengęs su savo mama, sese, pusse-

nūs prizai (skaitykite sky-rių „Konkurso taisyklės“). Norėdami nurodyti kryp-tį, šią avantiūrą pasiūlėme dviem drąsuoliams...

Jie įlindo į vienas kito kailį ir... jiems patiko!Konkurso/projekto „kuri-skuris?“ nuotykį pirmieji savo kailiu (beveik tiesio-gine to žodžio prasme) iš-bandė projektų vadovė Es-tera, bandanti suderinti gyvenimą, meną ir darbą, bei niekaip dėl savo profe-sijos negalėjęs apsispręsti Vaidas, primygtinai reika-lavęs būti pristatytas kaip Visvaldas Šlapdriba – žmo-gus-vampyras-tiltų staty-tojas-mylintis savo „ne-sakysiu kokį“ darbą. Ža-vi, smulkutė, nelietuviškų bruožų mergina ir keliomis galvomis už ją didesnis „vi-kingas“, pavydžių dailio-sios lyties atstovių žvilgs-nių sulaukiantis dėl „nere-alios“ plaukų spalvos, – to-kie skirtingi „kuriskuris?“ ambasadoriai susitiko tik fotosesijos dieną. Ir žino-te, ne tik patys į valias pri-sijuokė, bet daug puikių emocijų dovanojo ir visai

studijoje „Okto“ susirinku-siai fotosesijos „įgulai“: fo-tografei Nelei Chomičiūtei, modelių grimu pasirūpinu-siai Agnei Tomaš ir, be abe-jo, „Laikas.lt“ komandai. Apie tai – iš pirmų lūpų.

Kokie fotosesijos įspū-džiai?Estera: Buvo labai sma-gu, patiko pasikeisti drabu-žiais, nors, aišku, su savais jaukiau nei su gerokai per dideliais vyriškais. Turbūt įdomiau sužinoti, ką mano vaikinas, kuriam teko lįs-ti į per mažus moteriškus... (juokiasi).

Vaidas: Man labai pati-ko būti su moteriškais per mažais drabužiais. Su vy-riškais, puikiai tinkančiais jau esu prisifotografavęs vonioje prie veidrodžio, dabar reikėjo išbandyti ką nors naujo, vis tiek gi turiu polinkį į eksibicionizamą. Gal bus gerai...

Estera: O aš tai tikra repe-rė buvau, matyt, turiu po-linkį į repą (juokiasi).

Ar labai baisu buvo lįs-ti į kito žmogaus kailį ir skolinti savąjį?Estera: Ne, nuosavybės teisių į savo drabužius ne-reiškiu. O įsikūnyti į kitą žmogų, kai turi ne tik apsi-rengti jo drabužiais, bet ir „pagauti“ jo elgesį, emoci-jas, judesį – įdomu.

Vaidas: O aš net nepaste-bėjau to kito žmogaus, bu-vau per daug įsijautęs į tą žmogų, kuriuo aš turė-jau būti.

Vaidai, įtilpai į Esteros „tympas“! Vaikinas su moteriškais drabužiais – kodėl verta nepasiku-klinti?Vaidas: Tai kad tik dabar supratau, anksčiau man nedašuto...

Estera: Tai – vaidyba, juk ir aktoriai nebijo įsikūnyti į savo personažus.

Kur eitumėte taip apsi-rengę?Estera: Į festivalį!

Vaidas: Visur, tik su sąly-ga, kad iš paskos „eis“ foto-aparatas.

Susitikote tik šiandien. Galbūt, jei šį eksperi-mentą atliktumėte su draugais, kas nors būtų kitaip?Estera: Manau, kad būtų kitaip tik dėl to, jog geriau žinotum, kaip kitas žmo-gus reiškia emocijas, kaip jis juda, bet iš esmės po pirmojo raundo, kai foto-grafuojiesi su savo apran-ga, jau galima šiek tiek pa-žinti žmogų.

Vaidas: Jeigu būtų trupu-tį kitaip, tai dar nereiškia, kad būtų geriau.

Kodėl siūlytumėte ir ki-tiems leistis į šią avan-tiūrą?Vaidas: Žmonės vis tiek nieko neveikia, tai gali pa-bandyti savo blogą laiką iš-keisti į savo gerą laiką.

Estera: Nes tai – tiesiog smagus laiko praleidimas su pliuso ženklu. Atsipalai-duoji ir, vieną kartą įlindęs į kito kailį, jautiesi laisves-nis savame. Visiems siūlau išbandyti šį žaismingą eks-perimentą, kuris suteikia daug laimės hormonų!

Vaidas: Ir bus ką įsidėti į „Facebook’ą“.

žmonės vis tiek nieko neveikia, tai gali

sudalyvauti konkurse ir savo blogą laiką iškeisti

į gerą laiką.

sere, geriausia drauge, ben-dradarbe ar netgi kaimyne. „Laikas.lt“ redakcija išrinks šauniausių dalyvių dešimtu-ką, kuris bus atiduotas mū-sų „Facebook“ gerbėjų ver-tinimui. Taigi, savo laimė-jimą iš dalies galėsite kore-guoti patys. Smagiausioji dalis: taria-mieji Kęstutis ir Birutė (ar-ba tu ir tavo bičiulis (-ė) tu-ri puikų šansą iš kitų pano-

sės nugvelbti puikių prizų! Konkurso prizininkus sti-lingai rengs „De’Žavu“ bei jaunos dizainerės „Atsike-li ir varai“, gardžiai maitins restoranas „Lauro lapas“, praus ir puoselės „Druski-ninkų vandens parkas“, ma-sažuos „East Island“, o „Lai-kas.lt“ dovanos plotą nuo-traukoms naujame žurna-lo numeryje. Dar abejoji, ar verta ryžtis šiam nuotykiui?

32

Aistė šypsosi, šypsosi ir pasaulis

130 studentų iš Suomi-jos, Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų kūrė sa-vą telefono „Lumia 820“ galinio dangtelio variantą, tarptautinė komisija atrin-ko 15 geriausiųjų, o tada sa-vo žodį, tiksliau, like’ą, ta-rė feisbuko vartotojai. Ais-tės rezultatas – antras ge-riausias.

Karolis vyšniauskaskarolis@laikas.lt

Praėjo kiek daugiau nei pusmetis, ir Aistė vėl „laiko“ taikiklyje. Studentų mainų programos „Erasmus“ dėka gra-finio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje laikinai iškeitusi į Suomijos mieste Lahti esantį Taikomųjų mokslų universitetą, ji gavo galimybę sudalyvauti Suomijos telefonų gigantų „Nokia“ dizaino konkurse.

„Nokia“ pagamino 50 jos sukurto dizaino telefonų, padovanojo vieną jų pačiai Aistei ir kartu su kitais pri-zininkais nuskraidino ją į Niujorką, kur vyko penkto-ji socialinių medijų savaitė.

Be viso to, A. Jakimavi-čiūtės, kaip kino dailinin-kės (Production designer),

vardą galime rasti šių me-tų „Kino pavasaryje“ ro-dyto Gabrielės Urbonai-tės trumpametražio filmo „Plaukikė“ ir šiemet pri-statomo Tado Vidman-to „Juniper Crescent“ kre-dituose.

„Dirbti kine yra sunku, bet jėga“, – sako ji.

34

Šio žurnalo tema – sin-tetika. Nepriimk jos tie-siogiai – apie sintetines maikes nekalbame. Bet kalbame apie mus su-pantį nenatūralumą – pradedant sintetiniais daiktais, baigiant sin-tetiniais žmonių santy-kiais. Tu su „5/5 Junior“ komanda bandai pasta-ruosius laužyti. Siūlo-te terpę, kurioje žmonės susitinka ir kalba gyvai, nors galbūt galėtų apie tuos pačius dalykus dis-

pirmą kartą apie Aistę Jakimavičiūtę parašėme

praėjusią vasarą, kai vieną birželio dieną

draugai lyg susitarę feisbuke pasidalijo

idiliška „Chevrolet“ reklama su daug jaunų besišypsančių žmonių,

sakančių, kad svajonės pildosi. Ne iš karto supratome, kad tą

reklamą sukūrė Lietuvos studentai. Atrodė

per daug kokybiška. Neoficialiais duomenimis,

konkurso, kuriam ji ir buvo sukurta, reklama

nelaimėjo, „nes buvo per profesionali“. Aistė buvo

jos režisierė.

Mes galime pasakyti, kas dar yra jėga – tai Aistės, kartu su akademijos gra-finio dizaino studentų ko-manda organizuojamas paskaitų ciklas „5/5/Ju-nior“. Kas penktą penkta-dienį vykstančiuose vaka-ruose savo patirtimi jau dalijosi vienas „Vilnius Temperature“ įkūrėjų Sau-lius Baradinskas, fotografai Tadas Černiauskas ir Vis-valdas Morkevičius, ilius-tratorius Pijus Burakas ir nemažai kitų Lietuvos vi-

zualinę kultūrą į priekį sparčiai stumiančių asme-nybių.

„5/5 Junior“ kalbama apie vizualinę komunikaciją ir viską, kas su ja susiję – nuo fotografijų iki iliustraci-jų, nuo vaizdo klipų iki fil-mų. Renginiai nemokami, visiems atviri ir kaskart su-traukiantys pilnas audi-torijas.

Nuo to interviu su Aiste ir pradedame.

kutuoti feisbuke ar pa-skelbti prezentacijas sa-vo tinklaraščiuose.Prisiminiau kažkada skai-tytą straipsnį apie skirtu-mus tarp kompiuterio ir gyvo žmogaus.

Jeigu internete egzistuo-tų viso pasaulio gyvento-jų telefonų knyga, žinoda-mas kelis duomenis galė-tum per kelias sekundes sužinoti reikiamą numerį. Padaryti tai rankiniu būdu užtruktų milijoną laiko.

Tačiau, jeigu paprašysi kompiuterio surasti Elvio Preslio telefono numerį, skenuos visą telefonų kny-gos informaciją ir galiau-siai parodys lentelę: „Nu-meris nerastas“. Žmogui tereikėtų sekundės supras-ti, kad Elviui į pomirtinį te-lefoną nepaskambinsi.

Kai kurių dalykų, tokių kaip emocijos, šypsenos, pranešėjų jaudulys, masi-nis džiugesys ir nepaprasta renginio atmosfera, į inter-netą perkelti neįmanoma. Dėl to penketai į interneti-nį blogą nepersikels, bent jau kol kas.

Organizuodami „5/5 Ju-nior“ norime sukurti ga-

Manau, kad dizaino atžvilgiu,

Lietuvoje gyvenu pačiu

geriausiu metu.

limybę pabūti su tais, ku-rie į gyvenimą žiūri pana-šiu kampu ir gali papasako-ti ne tik tai, kaip jiems se-kėsi, bet ir užtikrinti, kad teko patirti ne vieną sukrė-timą, nekūrybingą dieną. Tai nuramina, įkvepia, mo-tyvuoja – žmonės penketų salę palieka su šypsena vei-de, audringai aptarinėda-mi vieną ar kitą pranešėją, susipažinę su šalia sėdėju-siuoju ir sutarę išgerti bo-kalą alaus... Internetas to niekada nepadarys.

Penketų auditorijos kas-kart sausakimšos. Kaip jums tai pavyksta?Matyt, radome nišą, ku-rios trūko.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta laba daug gerų da-lykų. Jie vyksta todėl, kad yra daug jaunų, ambicin-gų žmonių, kurie stengiasi džiaugtis gyvenimu ir džiu-ginti kitus. Jie ieško, mo-kosi, dirba, keliauja, grįž-ta, pasakoja. Tokių žmonių dėka Lietuvos padangė-je, ypač kultūrinėje, vyksta perversmas. Bet visuome-nė, televizija, apskritai ži-niasklaida, mano nuomo-ne, per mažai apie tai kal-ba. Per mažai pastebi pa-siekimus ir naujas idėjas, pastangas pakeisti mažus dalykus, kurie po truputį keičia pasaulį, kuriame gy-vename.

Penketai atsirado būtent dėl to – mes norime pasi-džiaugti savo kolegų sė-kme ir išgirsti jų istorijas. Bandome sukurti draugiš-kos konferencijos formatą, prieinamą visiems, norime parodyti, kad kultūra gali būti įdomi ne tik profesio-nalams, bet ir paprastiems, vizualiniais dalykais besi-domintiems žmonėms. Ap-silankančių žmonių skai-čius patvirtina, kad tokio

Bet čia tobulėti dar yra kur – palaikyti reikia ne dėl tautinių paskatų, o verti-nant žmogaus atliktą dar-bą. Vis dar viliuosi, kad bal-sus gavau už gerą dizainą, o ne už tautybę.

Pirmą kartą lankei-si Niujorke. Kokį įspūdį parsivežei?Sunkiai žodžiais nusako-mą. Neįmanoma likti abe-jingam Niujorkui. Tai miestas, kuriame telpa vi-sas pasaulis. Klaikus ir to-bulas vienu metu. Neap-rėpiamas ir nesuvokiamas dydžiu, spalvingumu, ju-desiu.

Niujorkas tikrai turi dva-sią. Jeigu pasiilgai šypse-nos – sutiksi gatvėje šyp-seną, jeigu nori būti nema-tomas – niekas į tave neat-kreips dėmesio, susiliesi su skubančių žmonių mase. Milžiniškas miesto dydis suteikia laisvę.

Dar vienas ypatingas da-lykas: kai išlipau iš taksi prie viešbučio, apėmė jaus-mas, kad jau esu čia buvu-si. Šis jausmas lydėjo visos kelionės metu. Taip nutiko todėl, kad Niujorką esame matę daugelyje Holivudo filmų. Nuostabiausia, kad jis toks pats gražus, kaip kino juostose. Centriniame parke nori nenori prisime-ni „Vieną namuose“, Em-pire State Building – „King Kong’ą“, gatvėse – „Break-fast at Tiffanys“ ir t. t. Kada nors tikrai ten sugrįšiu.

Be pačios kelionės, dova-nų gavai ir „Nokia“ tele-foną. Ar pakeisi juo savo „iPhone’ą“?(Šypsosi) Labiau norisi tą telefoną įsirėminti, bet iš kitos pusės – smagu, kai kas nors jį pamatęs pasako: „O, gražus dizainas“, o aš galiu atsakyti: „Aš dariau!“

pobūdžio renginiai yra rei-kalingi. Norime šypsotis ir norime, kad pasaulis daž-niau šypsotųsi.

Pereikime prie „Nokia“. Antra vieta – tai daug ar mažai?Kaip pasakė draugas:

„Sveikinu su antra vie-ta, vis geriau negu pirma“ (juokiasi).

Patekusi į konkurso fi-nalą, internete sulaukei labai didelio kitų lietu-vių palaikymo. Ar nebu-vo netikėta?Lietuviai ne vieną kartą is-torijoje parodė, kad suge-ba susivienyti. Krepšinio kovos dvasia neaplenkia ir kitose srityse. Manau, su-laukti palaikymo mūsų ša-lyje yra daug lengviau ne-gu kur nors kitur, o be to, – kas mus palaikys, kai mū-sų tiek mažai, jeigu ne mes vieni kitus?

36

Bet apskritai už palaiky-mą esu labai dėkinga savo šeimai, tad tikriausiai pa-dovanosiu laimėtą telefoną savo tėčiui.

Šiuo metu studijuoji Suomijoje. Ką ten radai kitaip nei Lietuvoje?Čia šalčiau ir tamsiau, vis-kas vyksta truputį lėčiau. Buvau maloniai nustebinta universiteto įranga, išpla-navimu, sukurta sistema universiteto viduje. Jie su-teikia visas galimybes bet kurios srities dizaineriams realizuoti idėjas ir sukuria nišas, kuriose jaunų dizai-nerių darbai tampa mato-mi pasauliui.

Didžiausias skirtumas – studentai iškart įveda-mi į rinką. Mokykla pilna plakatų ir žinučių su siū-lymais atlikti praktiką di-džiulėse kompanijose, da-lyvauti konkursuose. Be-veik visi projektai yra rea-lūs, su tikrais užsakovais. Pavyzdžiui, mūsų dizai-no kursas kūrė riedlenčių iliustracijas. Jau planuoja-me jų parodą Helsinkyje, vienoje didžiausių riedlen-čių parduotuvių Suomijoje. Bus galimybė jas įsigyti.

Kitas pavyzdys – kuria-me plakatus Lahti kultūros objektams, tokiems kaip Simfoninis orkestras, kon-certų salė, teatras, muzie-jai. Po mėnesio juos bus ga-lima pamatyti miesto švie-sadėžėse.

Dėstytojai čia atlieka pa-tarėjų vaidmenį: atsako į visus iškilusius klausimus ir pataria, jeigu nebežinai, kas, kur, kaip ir kada.

Nepaisant visų šaunių dalykų, Suomijos studentai išsižioję klauso, kai pasa-koju, kaip mus moko dirb-ti produktyviai ir kaip gali-

me idėją plakatui sugalvoti net prikelti naktį po vaka-rėlio. Be to, gauname daug daugiau individualaus dė-mesio ir kritikos.

Tobuliausias variantas – pamatyti kiek įmanoma daugiau skirtingų mokymų programų. Vienos idealios, mano nuomone, rasti neį-manoma.

Nuo seno Lietuvoje di-zainas, švelniai tariant, nėra prioritetas. Kaip manai, ar tai keičiasi? Ar pradedame labiau rū-pintis, kaip mus supan-tys daiktai atrodo?Po truputį keičiasi. Ma-nau, kad dizaino atžvilgiu Lietuvoje gyvenu pačiu ge-riausiu metu. Žmonės po truputį pradeda atkreip-ti dėmesį į tai, kad svar-bu ne tik tai, kokią funkci-ją objektas atlieka, bet ir kaip jis atrodo. Dažniausiai tai du neatsiejami daly-kai, bet tik dabar į tai pra-dedama žiūrėti rimčiau. Vis daugiau atsiranda už-sakovų, sakančių: „Norime taip ir taip, bet jūs profesi-onalai, jeigu turite geres-nių pasiūlymų – mielai iš-klausysime.“ Aišku, tai vie-netiniai atvejai, bet vis tiek džiugina!

Lietuvoje vizualinė kul-tūra juda didžiuliu greičiu pirmyn: žmonės yra atvi-ri naujovėms, dairosi į pa-saulį, bando suprasti, kodėl vieni dalykai paveikūs, kiti ne. Jie bando pritaikyti pa-saulines praktikas Lietu-vos dizaine.

Aš visada stengiausi būti patriotė ir džiaugiuosi kie-kvienu, kuris važiuoja pa-saulio pamatyti tam, kad atvežtų į Lietuvą naujų ži-nių, naujų minčių ir idėjų. Nes kas, jeigu ne mes, kada, jeigu ne dabar?

Amelija Lučinskaitėamelija.lucinskaite@gmail.com

SpeCIALIeJI eFeKTAI KINe

Sunku būtų teigti, kad specialieji efektai – šių dienų pramanas. Kaip žinome, jų pro-tėviai kine gimė dar XIX amžiaus 9 dešimtmetyje, kai iliuzionizmu besižavintis prancūzas Georges Méliès ėmėsi ir išrado pirmuosius specialiuosius efektus: stop kadrą, sulėtintą ir pagreitintą filmavimus, dvigubą ekspoziciją ir kitus šiandienos kine įprastus elementus. Spartėjant globalizacijai, kalboje plintant amerikoniz-mams, natūralu, kad kalbantis apie kiną, o ypač apie kompiuterinės grafikos ir tech-nologijų panaudojimą jame, vartojami iš už Atlanto kilę terminai, tačiau čia koją pa-kiša žmogiškasis faktorius – yra specialistų, vartojančių skirtingą terminiją, tad, prieš pradėdami kalbėtis apie specialiuosius efektus kine, aptarkime su jais susiju-sią terminologiją.

TerminologijaBendrinėje kalboje daž-niausiai vartojama sąvo-ka yra specialieji efek-tai (angl. special effects, SFX) – efektai, kurių fil-mavimo aikštelėje neį-manoma pasiekti nepasi-naudojus specialia įran-ga ar elementais, t. y. efek-tai, reikalaujantys speci-alaus pasiruošimo. Ši są-voka, pasirodo, esanti itin įvairi, o specialiųjų efek-tų skalė plati – jais gali būti laikomos ir grimo meistrų herojams sukurtos žaizdos, ir marsiečių mūšis kosmo-se. Specialiaisiais efektais koreguojamos aktorių kū-no linijos, pašalinamos ka-dre nereikalingos detalės arba, atvirkščiai – „nupie-šiama“ už aktoriaus nuga-

Citatos:

Specialieji efektai nėra kuriami pasinaudojant vien kompiuterinėmis technologijomis, tad juos kuriant ypatingai didelį vaidmenį atlieka vadi-namasis „rankų darbas“, kai nemažai elementų padaroma tiesiai filma-vimo aikštelėje.

pastaruoju metu specialieji ir vizualiniai efektai tapo neatsiejama kone kiekvieno filmo dalimi, nepriklausomai nuo jo biudžeto ir kilmės šalies. Ankstesniais laikais sietini su veiksmo ir fantastiniais filmais, pastaruoju metu jie tampa kiekvienos juostos palydovais.

38

SpeCIALIeJI eFeKTAI KINe

ros esanti panorama. Spe-cialieji efektai skirstomi į vizualinius (optiniai efek-tai bei kompiuterinė grafi-ka) ir mechaninius, arba fizinius (pirotechnika, gri-mas, techninės įrangos pa-naudojimas). Dėl itin pla-čios specialiųjų efektų ska-lės pastarieji skirstomi į smulkesnius pogrupius, charakterizuojančius jų kūrimo subtilybes.

Stambiausi specialiųjų efektų (SFX) pogrupiaiPraktiniai efektai (an-gl. practical effects) – fil-mavimo aikštelėje sukuria-mi efektai, kurių metu ne-naudojami jokie specialūs filmavimo būdai, pavyz-džiui, sniegas, lietus, šū-

viai. Tai kiekviename filme esantys, labiausiai paplitę ir paprasčiausiai įvykdomi efektai. Praktiniai efek-tai dažnai glaudžiai susiję su fiziniais efektais (an-gl. physical effects). Tai tokie filmavimo aikštelėje kuriami specialieji efektai, kuriems sukurti panaudo-jami tam tikri mechani-niai įrenginiai, pavyzdžiui, lynai, kuriais aktoriai iš-keliami į orą, kaskadinin-kų naudojamos priemo-nės ir pan.

Žinoma, dažnas filmas neapsieina be sudėtin-go grimo, telpančio į atski-rą plastinio grimo sąvo-ką (angl. prosthetic ma-keup). Šiuo atveju tai ga-li būti kelios didesnės žaiz-

dos, skirtos atvaizduo-ti mūšio lauke nukentėju-sį herojų, silikoninė kaukė, pakeičianti aktoriaus vei-do bruožus, arba specialus grimas, subjaurojantis ar, atvirkščiai, atjauninantis žmogų. Tai bene didžiausio kruopštumo reikalaujan-tis specialiųjų efektų kūri-mo būdas.

SFX pogrupius sudaro ir sudėtingesni specialiųjų efektų blokai. Vienas jų – su miniatiūromis susiję spe-cialieji efektai (angl. mi-niature effects). Tai efek-tai, kuriuos kuriant naudo-jami įvairūs maketai, figū-ros ir modeliai. Toks speci-aliųjų efektų kūrimo būdas būdingas masinėms sce-noms arba scenoms, kai fil-

muojama kamerai plau-kiant virš vietovės (pa-vyzdžiui, filmuojant juos-tą „Žiedų valdovas“ ben-dri Minas Tirito tvirto-vės planai tebuvo make-tas). Dar vienas sudėtingas SFX pogrupis – animatro-niški efektai (angl. anima-tronic effects). Tai efektai, kuriuos kuriant naudojami sudėtingi mechaniniai įren-giniai, galintys atlikti tam tikrus judesius. Tai bran-gus, tačiau vienas labiau-siai paplitusių specialiųjų efektų kūrimo būdų, ypač dažnai naudojamas didelio biudžeto filmuose. Pavyz-džiui, animatronikai nau-dojami siekiant pavaizduo-ti herojaus jojimą neįpras-tu gyvūnu. Kino ekrane ma-tomą egzotišką gyvį filma-

Citatos:

Specialieji efektai nėra kuriami pasinaudojant vien kompiuterinėmis technologijomis, tad juos kuriant ypatingai didelį vaidmenį atlieka vadi-namasis „rankų darbas“, kai nemažai elementų padaroma tiesiai filma-vimo aikštelėje.

vimo aikštelėje pakeičia va-žiuojantis ir ribotą judesių skaičių atlikti galintis me-chaninis įrenginys, panašus į transporto priemonę.

Kaip matome, specialie-ji efektai nėra kuriami pa-sinaudojant vien kompiu-terinėmis technologijomis, tad kuriant juos ypatingai didelį vaidmenį atlieka va-dinamasis „rankų darbas“, kai nemažai elementų pa-daroma tiesiog filmavimo aikštelėje.

Nepaisant kompiuteri-nių technologijų veržimo-si į kiną, nemažai specia-liųjų efektų kine iki šiol ku-riami gyvai – sprogimai, gaisrai, susišaudymai, kū-liais besiverčiantys auto-mobiliai, dūžtantis stiklas ir kiti efektai naudojami net tokių kino gigantų kaip Christopheris Nolanas, Ri-dley Scottas, J. J. Abram-sas, Justinas Linas ar Joh-nas Moore filmuose, pir-menybę teikiant gyvai su-kurtiems specialiesiems

efektams ir tik vėliau apdo-rojant juos kompiuterinė-mis programomis. Dauge-lyje veiksmo filmų naudo-jami automobilių apsiverti-mai sukuriami pasinaudo-jant specialiais pneumati-niais įrenginiais bei azotu. Juo pripildytas bakas yra pritvirtinamas už vairuo-tojo sėdynės ir suaktyvina-mas specialiais įrenginiais, kurie, laikantis visų sau-gumo reikalavimų, apver-čia kadre matomą automo-bilį, panaudodami suslėgto

azoto jėgą. Postprodukcijos stadijoje kadras yra išvalo-mas, ištrinant triukui įvyk-dyti naudotas priemones.

Pasibaigus filmavimo darbams, į filmavimo pro-cesą įsijungia vizualiniai efektai (angl. visual ef-fects, VFX) – specialieji efektai, kurių neįmanoma (pernelyg sudėtinga arba per brangu) sukurti filma-vimo aikštelėje ir užfiksuo-ti kamera. Vizualiniai efek-tai iš kitų specialiųjų efek-

Rekomenduojami SFX filmai

Transformeriai Transformers Rež. Michael Bay, 2007

Tamsos riteris The Dark Knight Rež. Christopher Nolan, 2008

Pradžia Inception Rež. Christopher Nolan, 2010

King Kongas King Kong Rež.: Merian C. Cooper, Ernest B. Schoedsack, 1933

Forestas Gampas Forrest Gump Rež. Robert Zemeckis, 1994

ĮsikūnijimasAvatarRež. James Cameron, 2009

Žiedų valdovasThe Lord of the Rings Rež. Peter Jackson, 2001–2003

Žaislų istorija Toy Story Rež. John Lasseter, 1995

Keista Bendžamino Batono istorija The Curious Case of Benjamin Button Rež. David Fincher, 2008

Žvaigždžių karaiStar WarsRež.: George Lucas, 1977–2008

40

tų išsiskiria tuo, kad, prie-šingai negu kiti rankomis sukurti efektai, kuriami postprodukcijos stadijo-je, kai nufilmuota medžia-ga montuojama kartu su kompiuterine grafika su-kurtais elementais, pavyz-džiui, kiek anksčiau aptar-tas animatronikas pakei-čiamas egzotiniu gyvūnu, ant kurio joja filmo hero-jus. VFX efektams gali būti priskiriama bet kokia ma-nipuliacija filmo medžia-ga bei efektai, kuriami pa-sibaigus darbui filmavimo aikštelėje.

VFX efektai yra bene pla-čiausia specialiųjų efektų kūrimo grupė. Čia dirbama su jau minėtais animatro-nikais ir maketais bei mo-deliais, filmuojama vis la-biau plintančiame žaliame arba mėlyname fone, nau-dojami kompiuteriu suge-neruoti paveikslai (an-gl. computer generated imagery, CGI). CGI gali-ma būtų pavadinti vienu didžiausių VFX pogrupiu, kurį sudaro animavimas, trimatis objektų mode-liavimas (angl. 3D mode-ling), tekstūrų sluoksnia-vimas (angl. texturing), kai kompiuteriu sumode-liuoti objektai „aprengia-mi“ oda, kailiu, detalėmis, bei kiti efektai.

Kompiuterinė 3D grafika nuo 8 dešimtmečio iki XXI amžiausSpecialieji efektai kine pra-dėti naudoti kur kas anks-čiau, negu galima įsivaiz-duoti. Pirmąja juosta, su-kurta pasinaudojant kom-piuterine 3D grafika, lai-koma 1976-ųjų „Future-world“, po kurios sekė spe-cialiuosius efektus į nere-gėtas aukštumas iškėlę ir prie ženklaus jų populia-rinimo prisidėję „Žvaigž-

džių karai“, kurių sagos pirmasis filmas pasirodė 1977-aisiais. 1982-aisiais kino ekranus pasiekė Ste-veno Spielbergo „Ateivis“, parodęs darbo su sudėtin-gais maketais, judančiomis konstrukcijomis ir mašino-mis rezultatus. Pirmuoju trumpo metro animaciniu filmu, nuo A iki Ž sumo-deliuotu 3D grafika, tapo 1984-ųjų „The Adventures of André and Wally B“. Fil-mą kūrusi kompanija „Lu-casfilm“ vėliau tapo viena iš animacijos milžinės „Pi-xar“ sudėtinių dalių.

Devintasis dešimtmetis kompiuterinei ir 3D gra-fikai tapo aukso amžiumi, o kino ekranus pasiekė to-kie filmai kaip „Matrica“, „Terminatorius 2“, „Robo-Cop 2“, „Viską prisiminti“. 1990-ųjų filme „Viską pri-siminti“ kuriant CGI per-sonažą pirmąsyk buvo pa-naudota motion capture technologija.

1991-ųjų juosta „Termi-natorius 2“ kino pramonei pateikė naujovių, o speci-aliuosius filmo efektus kū-rusi kompanija „Industri-al Light & Magic“ padik-tavo naujas trimatės gra-fikos kūrimo ir panaudo-jimo galimybes. Šiame fil-me vieną pagrindinių vei-kėjų, įkūnytą aktoriaus Ro-berto Patricko, vaidino tiek aktorius, tiek skaitmeninė, 3D technologija nupiešta jo kopija.

„Industrial Light & Ma-gic“ specialistai dikta-vo specialiųjų efektų kūri-mo tendencijas: filme „Ju-ros periodo parkas“ ku-riant dinozaurus buvo de-rinami mechaniniai judan-tys įrenginiai ir 3D grafi-ka, sukūrusi įtikinamą ir realistišką dinozaurų vaiz-dinį. Kaip vėliau atskleidė

mokslininkai, dauguma fil-me vaizduotų dinozaurų gerokai skyrėsi nuo tikrų savo protėvių, tačiau įspū-džiuose skęstanti visuome-nė į tokias kalbas tik nu-mojo ranka.

1995-ieji tapo istoriniai animacijos pramonei. Tuo metu pasirodžiusi „Žais-lų istorija“ tapo pirmuo-ju kino istorijoje pilno me-tro CGI animaciniu filmu, nominuotu trims „Oskaro“ apdovanojimams bei iki šių dienų išliekančiu popu-liariausių animacinių filmų sąrašuose.

Savo epopėją tęsė ir „Žvaigždžių karai“, ne-atsilikę nuo skaitmeni-nių technologijų tobulėji-mo. Vėlesniuose sagos epi-zoduose 3D grafika uži-ma svarbiausią vietą. IV–VI epizoduose naudoti mu-liažai, medžiaginės lėlės ir įspūdingo dydžio dekora-cijos buvo išstumtos kom-piuterinių technologijų, tad vėlesniuose epizoduo-se aktoriai vaidino mėly-name fone, kalbėdamiesi su nematomais filmo per-sonažais, o kiek vėliau me-džiagines lėles ir muliažus pakeitė CGI personažai. Kompiuterinės grafikos gerbėjams šio filmo epi-zodų peržiūra galėtų tapti puikia mokomąja priemo-ne, kai plika akimi galima stebėti akivaizdų skaitme-ninių technologijų tobulė-jimą ir 3D grafikos šuolius pirmyn.

Kaip buvo „nupjautos“ kojos filmo „Rūdys ir kaulai“ veikėjaiŠiandien vizualiniai, ypač CGI, efektai yra pasiekę tokias aukštumas bei išsi-vystymo lygį, jog dažnam žiūrovui filmo peržiūros metu tampa sudėtinga rea-

lų vaizdą atskirti nuo kom-piuteriu sugeneruotų vaiz-dų. 2012-aisiais Lietuvo-je, kino festivalio „Scano-rama“ programoje, rodytas Jacqueso Audiardo filmas „Rūdys ir kaulai“ papasa-kojo istoriją, kurios vie-na pagrindinių veikėjų ta-po kojų netekusi orkų dre-suotoja. Po filmo peržiūros dažnam žiūrovui kilo min-tis, kaip režisieriui pavyko „nupjauti“ kojas šį vaidme-nį atlikusiai aktorei Ma-rion Cotillard. Po Kanų ki-no festivalyje įvykusios fil-mo premjeros režisierius teigė, kad moteriai nupjo-vus kojas jos stebėtinai greitai ataugo, tačiau kur iš tiesų slypi šio filmo paslap-tis? Tokio pobūdžio filma-vimams naudojamos speci-alios žalios rankovės ar ko-jinės (priklausomai nuo si-tuacijos) su jose įmontuo-tais davikliais ir žymekliais (nors kai kuriais atvejais gali būti naudojami tik pa-prasti žali dažai). Tose vie-tose, kur baigiasi kojinė ar rankovė, galūnė yra paruo-šiama būsimam jos nupjo-vimui, t. y. atitinkamai nu-grimuojama, padengiama specialiai tam filmavimui sukurtu silikonine kauke ar įtvaru arba įdedama į fil-mavimui paruoštą protezą. Nufilmavus atitinkamas scenas, postprodukcijos metu žalia kojinė ar ranko-vė yra nutrinama kompiu-teriu, sugeneruojant ga-lutinį galūnės vaizdą bei kompiuterine grafika pa-tobulinant ant galūnės su-montuotą protezą. Toks procesas priskiriamas kiek aukščiau aptartiems kom-piuteriu sugeneruotiems paveikslams (CGI).

„Įsikūnijimo“ įtaka kino industrijos pramonei lygi spalvų atsiradimui kineŠiandien kine kuriami efek-

tai vos prieš trejus ar pen-kerius metus atrodė neįma-nomi. O kai kurie didelio biudžeto filmai gali pasigir-ti specialiai jiems sukurto-mis kompiuterinėmis pro-gramomis, atveriančiomis naujas kino kūrimo galimy-bes. Pastaruoju metu vie-nu garsiausiai nuskambė-jusių specialiųjų efektų fil-mų tapo Jameso Camerono „Įsikūnijimas“, ne tik susi-žėręs tris „Oskarus“, bet ir kainavęs daugiau kaip 200 milijonų dolerių bei tapęs technologijų proveržiu ki-ne. Net 60 proc. „Įsikūniji-me“ matomų vaizdų – nuo A iki Ž kompiuterine grafi-ka sukurti vaizdai, dėl ku-rių filmas tapo vaidybinio ir kompiuterinio kino sinteze.

Kuriant „Įsikūnijimą“, maksimaliai išnaudota ir motion capture technologi-ja. Jos veikimas pagrįstas ant aktoriaus kūno mon-tuojamais judesio davi-kliais, kurių siunčiamus signalus kompiuterinė programa apdoroja ir pa-verčia CGI paveikslu. Siek-dama palengvinti filmavi-mus, kompanija „Weta Di-gital“ sukūrė specialią šal-mą primenančią ir ant ak-toriaus galvos montuoja-mą įrangą su ant jos įtvir-tinta kamera, nukreipta į aktoriaus veidą ir fiksuo-jančia jo emocijas bei veido ir akių raumenų judesius. Ši technologija, pagrįs-ta dviem procesais (viena kamera fiksuoja aktoriaus veido judesius, kitos dirba su jo kūno judesiais), su-laužė iki tol kine naudotą bendrinę judesių „pagavi-mo“ sistemą, kai ir kūno, ir veido raumenų judesiai bei emocijos buvo filmuoja-mi vienu metu, pasinaudo-jant ta pačia įranga. Panašų metodą kurdamas „Žiedų valdovo“ Golumą panau-dojo Peteris Jacksonas, ta-

čiau būtent J. Cameronas ją išplėtojo bei galutinai at-skyrė veido ir kūno judesių fiksavimą.

Nepaisant motion captu-re technologijos pliusų ir plačių panaudojimo gali-mybių, viena iš raktinių fil-me „Įsikūnijimas“ naudo-tų technologijų tapo „Si-mulcam“, kurios vienas iš autorių yra pats J. Came-ronas. Pasinaudojant „Si-mulcam“ technologija, mo-tion capture sukurtas vir-tualus personažas gali bū-ti iškart panaudojamas re-aliuoju laiku filmuojamo-je scenoje, taip pagreiti-nant filmavimą. „Simul-cam“ sistema J. Camero-nui leido ekrane vienu me-tu matyti ir aktorius, ir tri-mačius kompiuteriu sumo-deliuotus personažus bei tikras ir kompiuterines de-koracijas. Anksčiau tokio pobūdžio filmavimai už-trukdavo, kadangi pavil-jone prie vienspalvio fono nufilmuotus kadrus su ak-toriais patikėdavo jį padai-linantiems kompiuterinės grafikos specialistams, su-kurdavusiems specialiuo-sius efektus, foną bei kitus kadre matomus daiktus ir personažus. Kaip matome, J. Cameronas ne veltui va-dinamas specialiųjų efek-

tų pionieriumi. Jo ranko-se jų raida paspartėjo kone keliskart.

Paties režisieriaus tei-gimu, kuriant „Įsikūniji-mą“ buvo panaudotos visos be išimties kino pramonė-je žinomos ir galimos pa-naudoti technologijos. Po filmo premjeros prabilta apie naują meno šaką, pa-vadintą „Įsikūnijimo me-nu“ (angl. Art of Avatar), o kai kurie kino kritikai netgi teigė, kad filmo įtaka kino industrijos pramonei galė-tų būti prilyginta spalvų ki-ne atsiradimui.

„Žiedų valdovui“ – specialus programinis paketas MASSIVENuo J. Camerono neat-silieka ir jo kolega Pete-ris Jacksonas – „Žiedų val-dovo“ trilogijos „tėvas“, šią nuotykių sagą pavertęs vienu reikšmingiausių fil-mų šiuolaikinio kino isto-rijoje. Tokį vardą filmams pelnė tuomet naujas ma-sinių scenų filmavimas. P. Jacksono kompanija „We-ta Digital“ užsakė specialių efektų programinį paketą, pavadintą MASSIVE (an-gl. Multiple Agent System ir Virtual Environment) bei pasižymintį daugybe ani-macinių įrankių ir „dirbti-niu intelektu“. Ši sistema leidžia sumodeliuoti di-džiules scenas, kuriose ga-li dalyvauti iki kelių šim-tų tūkstančių veikėjų, at-liekančių tam tikrą jude-sių kombinaciją, priklau-sančią nuo aplink vykstan-čio veiksmo, – tai gali bū-ti tiek vienas ar keli kariai, tiek šimtatūkstantinė ar-mija: kiekvienas šios pro-graminės įrangos dalyvis elgiasi kaip atskiras sava-rankiškas vienetas, tačiau gali veikti ir kartu su kitais programos dalyviais, to-

kiu būdu sukuriant įtikina-mas masines scenas. MAS-SIVE programinis pake-tas netruko išpopuliarėti – šiuo metu pristatomas at-naujinta programos versi-ja, o filmų, kuriuose ji pa-naudota, skaičius perkopė kone penkiasdešimt.

Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė – spartėjant kompiuterinių technologi-jų plėtrai ir didėjant jų pri-taikymui kine, kinta akto-riams keliami reikalavimai – anksčiau svarbūs buvę fi-ziniai duomenys, aktoriaus išvaizda bei gebėjimas ko-munikuoti nustumiami į antrąjį planą, priversdami aktorius mokytis naujų da-lykų – dirbti su ant jų kūnų sumontuota specialia įran-ga bei pasitelkti aktorinį meistriškumą ir gebėjimą matyti kadre nesančius bū-simus objektus, kai filmuo-jama tuščioje filmavimo aikštelėje žaliame fone. Pa-sitelkus į pagalbą kompiu-terines technologijas, ma-žėja ir kai kurių aktorių po-reikis – taupymo ir filmavi-mo supaprastinimo sume-timais juostoje aktorių ga-lima pakeisti skaitmenine jo kopija. Tokiu būdu gali-ma atsisakyti brangiai kai-nuojančių kaskadininkų paslaugų bei sukurti realy-bėje neegzistuojančias de-koracijas, atsisakant porei-kio nuomotis didžiulius fil-mavimo paviljonus.

Kaip matome, specialiųjų efektų kūrimas kine – išti-sas mokslas, reikalaujantis ne tik kruopštaus pasiruo-šimo, bet ir didelių žmogiš-kųjų bei finansinių resursų. Sulig kiekviena diena to-bulėjančios kompiuterinės technologijos ir didėjan-tis žiūrovų bei kino kūrėjų apetitas ir naujovių porei-kis mena mįslę – ką kine iš-vysime po kelerių metų?..

Taupymo ir filmavimo

supaprastinimo sumetimais

juostoje aktorių galima pakeisti skaitmenine jo

kopija.

42

Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasiaNesvarbu, ką kiti kalbėtų ar rašytų, performansų atlikėjas Benas Šarka

vieniems turbūt liks tikras savo srities milžinas, o kitiems ir toliau asocijuosis su aukščiausio lygio saviveikla. Bandant sunormuoti šį žmogų-reiškinį, labai

įdomus pasirodė kultūros kritiko Jurij dobriakov pastebėjimas, kad šio kūrėjo pasirodymams neabejotinai įtaką padarė groteskiškumu, žaismingumu, lėtais

judesiais ir grimo sluoksniu žymus japonų butoh teatras. Kūrėjo darbuose pastebimas dėmesys ikikalbinei raiškai, gaivališkuose pasirodymuose be

visokių pjūklų ir plaktukų figūruoja žemės, vandens ir ugnies stichijos. Įstabu tai, kad veik prieš dešimtmetį pasirodymo metu apdegęs, kaip teigiama, 40

procentų kūno, kūrėjas nesiliovė flirtavęs su ugnimi.

44

Aure

lijos Č

epuli

nska

itės n

uotr.

Neretai pašiepiamas menininkas pagrindinei srovei atstovaujantį teatrą kaltina nutolimu nuo žmonių, tad tampa neaišku, kurią pusę galima kaltinti sinte-tikos kūrimu. Kad ir kaip ten būtų, siūlome paskai-tyti šio enigmatiško performansų atlikėjo mintis ir galbūt jo akimis pažvelgti ne tik į šiuolaikinį meną ir teatrą, bet ir į kasdienybę, pro kurios ugnis ir vande-nis mums kasdien reikia žengti.

Kiek Jums artimos B. Brechto ir A. Artaud idėjos?Tiek, kiek man artimos smailėjančių stogų idėjos su ašvinais smaigaliuose.

Viename interviu mi-nėjote „draivą“. Kas tai per būsena? Ko imatės, kad tai pasiektumėte? Galbūt tas „draivas“ susijęs su Jūsų pasiro-dymų šamaniškumu?Gal labiau tiktų „pagauti TAI“, apie kurį rašė Jac-kas Kerouacas romane „Kelyje“.

Turbūt pritarsite, kad Jums artima ikikalbinė ir ikiteatrinė rituališ-

Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasia

Aleksandras Rimdžiusaleksandras.rimdzius@gmail.com

kumu grįsta tradicija?Man artima kanapės pa-sakojimo ir aguonos šo-kio dvasia.

Ar galima sakyti, kad esate vienas iš nedau-gelio lietuvių meni-ninkų, kurie savo kūną naudoja kaip drobę?Greičiau kaip pilną deg-tukų dėžutę ar maišiuką su kaulais.

Kaip čia nutiko, kad po to nelaimingo nutikimo su ugnimi nesiliovėte dirbęs su šia stichija?Nėra jokio nelaimingo nutikimo. Mes tik pasi-kalbėjome. Ugnis buvo iki manęs ir bus kai manęs nebeliks.

Galbūt yra požiūrio taškas, kurio turėtų laikytis Jūsų pasirody-mo stebėti atėjęs žmo-gus?Požiūrio taškas – nesi-laikyti!

Žinau, kad dėl ragini-mų vartoti alkoholį ir rūkyti pasirodymų me-tu Jumis buvo susi-

domėjusios tam ti-kros valdžios struktū-ros. Stengiatės išprovo-kuoti publiką? Manote, kad įprastas teatras ta-po pernelyg sterilus?Nieko panašaus. Visada sa-kiau, kad grybai – geriau už alkoholį, o kanapės – už ta-baką. Tai valdžios struktū-ros propaguoja alkoholį ir tabaką, nes būtent tais pi-nigais minta Kultūros rė-mimo fondas.

O dėl publikos provokaci-jos – tai ji provokuoja savo apsilankymu, bet aš nepa-siduodu ir lieku sutrikęs.

Nežinau, kas yra įprastas teatras, tai – joks teatras. Nėra Italijos, Vokietijos, Lietuvos teatro, tik R. Cas-tellucci, B. Brechto, E. Ne-krošiaus ir t. t. – tai asme-nybė iškelia savo vėliavą.

Nemanau, kad įpras-tas teatras pernelyg steri-lus, šis žodis nelabai tin-ka, tikslesnis būtų „impo-tencija“. Juk publika ir at-eina tam, kad ją išprievar-tautum. Daugelį kartų te-ko nugirsti po „didžiųjų“

Lietuvos režisierių spekta-klių besišnekučiuojančius žiūrovus: „Įdomu, įdomu, tik nesuprantu, kodėl man taip nuobodu.“

Žiūrėdamas į Jūsų iš žu-vų sukurtą Nukryžiuoto-jo instaliaciją, susimąs-čiau, ar esate tikintis, tačiau nusivylęs žmo-gus?Kristus buvo žvejys. O reli-giniai karai kaip prasidėjo,

taip ir nesibaigia, prisiden-giant „Dievas su mumis“.

Papasakokite apie savo studijų metus. Kaip kilo Jūsų konfliktas su tradi-ciniu teatru?Visus studijų metus ne-supratau, ko mane mo-ko. Kaip Tibeto medici-nos išmanytojai nesupran-ta šiuolaikinės medicinos, kurios atstovai ir propa-guotojai ironiškai dūsau-ja: „Ach, ta jūsų netradicinė medicina.“ O tibetiečių gy-dytojai atsako rimtai: „Mū-sų medicinos tradicija se-nesnė už jūsų šiuolaikinę netradicinę mediciną dau-giau nei dviem tūkstančiais

Petro

s Vali

skov

os nu

otr.

Aure

lijos Č

epuli

nska

itės n

uotr.

46

metų.“ Taip ir su tuo šiuo-laikiniu teatru. Jokio konf-likto nėra.

Norėtųsi sužinoti ir apie „Gliukų teatro“ idėjos gimimą.Kol žodis „laisvė“ nebu-vo dažnai ištariamas (1987–1991 m.), vadinomės „Lais-vuoju teatru“. Po 1991 m. kovo 11 d. buvome sutri-kę ir niekaip nesivadinome, kol patys žiūrovai nepra-dėjo šaukti: „Taigi jūs gliu-kai!“. Panašiai kaip JAV nu-senę Kukluksklanininkai, menantys, kaip jie korė juo-daodžius, B. Obamą vadina gliuku. Gliukų teatro nėra. Yra Teatro trupai Gliukai.

Sukūrėte gausybę įvai-rių pasirodymų. Galbūt jau galėtumėte įvardy-ti visus juos vienijan-čią intenciją, idėjinį pa-grindą?Išmok griūti ir stotis.

Kai kurie žmonės Jus vadina saviveiklinin-ku ir teigia, kad dėme-sio sulaukiate dėl itin silpnos performansų si-tuacijos mūsų šalyje. Ką

jiems atsakytumėte?Saviveikla turėtų būti kul-tūrinis seksas be skati-namųjų priemonių. Bet anksčiau ir dabar savi-veikla yra skatinama, to-dėl aš jos nesuprantu. Aš esu mėgėjas – iš žodžio „mėgti“.

Pabaigoje norėtųsi pa-klausti, kuo nustebin-site savo gerbėjus ir ne-gerbėjus artimiausiu metu?Planuoju su Perkūno pa-galba Katedrą patraukti į šoną nuo Perkūno šventy-klos, kol Šventaragio slė-nio nespėjo pervadinti Trijų kryžių slėniu.

Įprastam teatrui pavadinti

tinka žodis „impotencija“. O publika ateina

tam, kad ją išprievartautum.

Aure

lijos Č

epuli

nska

itės n

uotr.

48

miesto festivalio vinis sekmadienį kals islandai

KALENDORIUS. BALANDIS „LOFTE“

Inga Norke

Visame pasaulyje išpopu-liarėjusios grupės iš vos 300 000 gyventojų turin-čios Islandijos „múm“ ir „FM Belfast“ lips ant di-džiosios „Loftas Fest“ scenos (menų fabriko kie-me) birželio 2 d., sekma-dienį.

Šiame numeryje sukame sparną aplink „FM Belfast“. Jų muziką, kaip ir dauge-lio islandų, priskirti vienam žanrui yra netgi ydinga. Šis kolektyvas leidžia sau nar-dyti tarp elektronikos, po-puliariosios ir roko muzi-kos. O grupę „FM Belfast“ jie pavadino tik todėl, kad nuvažiavę į Belfastą ten pa-sijuto kaip namie.

Su šia kompanija nuspren-dėme susipažinti artimiau

dar iki jų kelionės į Lietuvą. Taigi susisiekėme su vienin-tele grupės femme – Lóa.

Lóa, kartą esi sakiusi, kad „FM Belfast“ mu-zika skirta normaliems vakarėlių lankytojams. Ar pačiai kada nors te-ko tas „tūsų“ ribas per-žengti? Turi omenyje eiti į vakarė-lius dažniau nei kas savait-galį? Žinoma. Dar neseniai buvau etatinė vakarėlių lankytoja. Tiesa, dabar šiek tiek apsiraminau.

Manau, kad „FM Bel-fast“ išvykos į užsienį nepraeina be nuotykių… Ypač turint omenyje Jū-sų energiją ir polėkį.O taip, keliaudami esame patyrę įvairiausių nutiki-mų: yra tekę numigti valty-je ir nepažįstamų žmonių namuose. Dabar jau 13 kar-

tų esame negrįžtamai pa-metę savo bagažą.

Žinau, kad visi Jūs turi-te daugybę talentų ir ti-krai ne tik muzika kvė-puojate...Taip, kai kurie iš mūsų ra-šo trumpas istorijas, kiti domisi elektronika, kons-truoja instrumentus. Kai kas labai skaniai gamina. Aš pati labai daug piešiu, iliustruoju knygas ir žur-nalus. Mano fetišiukas – žaislai, iš kurių gaminu mi-niatiūrines skulptūrėles.

Artėja „Eurovizijos“ dai-nų konkursas – ką manai apie šį metinį įvykį?Žinok, Islandijoje „Eu-roviziją“ žiūri beveik vi-si, bet turbūt tik dėl to, kad ją daug kas žiūrėjo dar vai-kystėje. Įprotis. Tradicija. Šiais metais Islandiją pri-statys dainininkas ilgais

LRT Opus gyvai: CHINAWOMAN (CA)Balandžio 6 d., 20:00 Patrakusi tamsiai romantiškų baladžių kūrėja ir atlikėja Chinawoman atvyks-ta užburti Vilniaus. Visos jos dainos yra lėtos, dramatiškos, apie meilę, pasiti-kėjimą ir moteris. Klubinei nakčiai tokia muzika netinkama. O štai misteriškam vakarui – netgi labai pakeliui.

Loftas Live: ELLIE GOULDING (UK)Balandžio 18 d., 20:00Šiuo metu „ant bangos“ riedančią elec-tropop muziką atliekanti Ellie jau pui-kiai pažįstama tiems, kas bent kiek do-misi naująja Didžiosios Britanijos muzi-kos banga. Ji ką tik po grandiozinio tu-ro JAV grįžo į Europą ir bene iškart lei-dosi į gastroles Senajame žemyne.

GAME OVER: LOGIN ap-dovanojimai & afterpartyBalandžio 19 d., 21:00 Pagal naujausias klubinės muzikos uo-gas dainuosime garsiai kartu su Vee, G. Rimšaite, B. Skurstene, Willux ir gy-vo garso grupe. Tai bus tikrų tikriausia ir energingiausia gyvo garso diskote-ka mieste, kuri deramai sukratys LOGIN konferencijos metu įkrautas galvas.

CART SESSION – Danish DnB TAKE OVER (DK)Balandžio 20 d., 22:00Du danų kolektyvai – „C.A.R.T“ ir „Pri-metime Massive“ – iš legendinio Kris-tianijos rajono Kopenhagoje sugrįžta į Vilnių. Jie čia pirmą kartą rengia savo vakarėlį pagal daniškas tradicijas. Bus daug garso, žemų, energijos proveržių, ore skraidančių marškinėlių ir šokių.

TRYS FAKTAI APIE ISLANDIJą, KURIŲ NEžINOJAI

Islandai labai blogai žaidžia ledo ritulį.

Islandai nesisioja ant ryklių, nors taip ir parašyta „The Lonely Planet“ gide.

Islandų premjerė – lesbietė.

šviesiais plaukais. Kiek pa-menu, tai labai lėta daina, o vaikino vardas yra Eyþór.

Gyvenai Niujorke. Koks jausmas po to grįžti į mažą ir jaukią Islandiją?Taip, Niujorke aš mokiausi. Tačiau grįžti į Islandiją ne-buvo sunku, netgi labai ge-ra. Man geriau sekasi gy-venti mažesniuose miestuo-se. Niujorkas – puiki vieta, tačiau man per ekstremali.

Žinau bent kelis visa-me pasaulyje žinomus

48

KALENDORIUS. BALANDIS „LOFTE“

žmones, kurie į Islandiją vyksta atitrūkti. Tačiau „atitrūkti“ reiškia ne tik pabūti gamtoje ir gryna-me ore, bet ir gerai pa-šėlti Reikjaviko baruose.O taip. Girdėjau per televi-ziją, kad režisierius Q. Ta-rantino čia buvo tais pa-čiais tikslais. Dar girdėjau, kad ūkininkai labai skundė-si Tomo Cruise’o elgesiu – neva jis važinėjosi kažkokia masyvia transporto prie-mone po jų tvarkomą žemę. Šiaip jau Reikjavikas yra re-klamuojamas kaip ideali vieta sutikti Naujuosius.

Off topic. Dabar įsitrau-kiau į serialą „Girls“. Man jis labai juokingas. Ar pati randi laiko seri-alams?O taip! Šiuo metu žiūriu netgi du: „House of Cards“ ir, taip, „Girls“. Šis labai juokingas. Tiesa, mes su Árni (kitas grupės „FM Belfast“ narys) dar pasižiū-rime „30 Rock“, „Frasier“ ir „Cheers“. Islandijoje, pa-sirodo, irgi yra filmuojami serialai, tačiau dar nė vie-no nemačiau ( juokiasi).

Improvizacijų teatro KITAS KAMPAS koncertinė programa EILINIS ELITASBalandžio 21 d., 18:00Kultinio improvizacijų teatro „Kitas kampas“ aktoriai praėjusį rudenį subū-rė muzikinę grupę „Eilinis Elitas“ – to-kios grupės šiame krašte kaip tik ir trū-ko. Kiekvienas jų koncertas neeilinis, improvizuotas. O „Lofte“ įvyks jų gran-diozinio turo po Lietuvą uždarymas.

Bootie: AplusD (USA)Balandžio 27 d., 22:00Bootie vakarėliai sugrįžta su amerikie-čiais „AplusD“. Jie yra mash-up muzi-kos (Lofte mash-up vadinami „plaktai-niais“) pionieriai. Pasaulyje „plaktai-niai“ – klestinti tendencija, gimusi San Franciske. „Mashup bootleg“ – klubi-niai performansai, kuriuose įmanoma viskas. Esmė – dviejų ir daugiau kūrinių miksavimas vienu metu.

Norvegijos dienos: Norden Wave su CASIOKIDS (NO)Balandžio 26 d., 22:00„Norvegijos dienos Lietuvoje 2013“ ir šiuolaikinės Šiaurės šalių muzikos ren-ginių ciklas „Norden Wave“ su pasidi-džiavimu pristato vieną ryškiausių šiuo-laikinės Norvegijos muzikos grupių – CASIOKIDS.

Norvegijos dienos: nemo-kamos kino peržiūrosBalandžio 25 d., 19:00 NEMOKAMAINorvegų dienos unikaliame menų fabri-ke LOFTAS bus pažymėtos jaukia nor-vegiško kino peržiūra. Per vieną va-karą bus pristatyti du kino filmai. 20 val. kaip vienas ryškiausių norvegų ki-no darbų bus parodytas „The Man Who Loved Yngve“, o 22 val. – „99% Hone-st“, istorija apie jaunimo gyvenimą Nor-vegijoje.

Dar vienas off topic. Ką veikei, kai Eyjafjallajö-kull ugnikalnis Islandi-joje sumaišė visus skry-džių grafikus?Tuo metu mes irgi turėjo-me skristi į festivalį Kana-doje. Skrydis buvo atidėtas, tačiau galiausiai vis tiek spėjome atvykti į festiva-lį ir pagroti jame. Šiaip jau geriausiai prisimenu nesi-baigiančias šnekas su taksi vairuotojais, kurie tuo me-tu buvo vieninteliai paten-kinti žmonės.

Na, ir baigiant mūsų po-kalbį – kas šiuo metu de-dasi Tavo galvoje?Pastarąsias savaites labai daug dirbome, taigi ma-no galvoje dabar vėjas. Jau-čiuosi keistai rami, net-gi per keistai rami. Manau, jau metas pradėti ilsėtis ir ruoštis vasaros festivalių sezonui. Jį pradėsime pas jus, Vilniuje.

„LOFTAS FEST 2013“Gegužės 31–birželio 2 d.Bilietus platina TIKETADaugiau www.loftasfest.lt

„FM Belfast“ miesto baseine Islandijoje

„Talentų bankas“ pristato

„Apuka“ – merginos, „dažančios“ sienasvieni, žiūrėdami į tuščią sieną, mato tiesiog tuščią sieną. Tačiau elenai Streckytei ir Uršulei Kavaliauskaitei ji – neužpildyta kūrybinė erdvė. Ne, merginos tikrai dėl nelegalių graffiti nuo policijos nebėgioja: įgyvendindamos savo idėjas, jos piešiniais dekoruoja klientų sienas, o didžiausiais savo konkurentais laiko... tapetų fabrikus.

Elena ir Uršulė Studijavo Vilniaus dailės akademijoje (VDA), Dizaino katedroje. Ten ir susipažino.Kodinis pavadinimas „Apuka“ – Elenos („apu“) ir Uršulės („uka“) slapyvardžių junginys.Tiki, kad Mėnulis yra iš sūrio.Didžiausiu savo pasiekimu laiko sparčiai augančią gerbėjų auditoriją.

Pirma paaiškinkite, kaip dvi merginos sugalvojo „dažyti“ sienas?Baigusios studijas VDA, nutarėme nesustoti ir dirbti kartu, tačiau reikėjo susikurti tam tinkamą kū-rybinę atmosferą. Kai ren-gėme kūrybines dirbtuves, išpaišėme savo sienas, jas pamatė mūsų draugai, ar-timieji – taip ir įsisuko ra-tas. Supratome, kad tokie piešiniai yra kažkas nau-jo, kitokio, ir tai, ką gali-

me jais išreikšti, mus labai „veža“.

Esate tokios vienintelės?Interneto platybės kupinos staigmenų. Negali pažinti vi-so pasaulio ir jame kuriančių žmonių. Tiesiogiai su tuo su-sidurti neteko (nors nežinia, ką veikia tavo kaimynas). Šiais laikais dviratį ar tabu-retę išrasti sunku, bet, ką nors išrandant, svarbiausia būti pirmam. Didžiausiais konkurentais galime laikyti

tu dirbti nėra lengva. Visgi džiaugiamės – mums dide-lių sunkumų nekyla. Esa-me panašios ir skirtingos. Galbūt mums lengviau, nes draugės esame ir darbe, ir gyvenime: negailime kriti-kos, pagyrimų, nesikrato-me užduočių, kurias paski-riame viena kitai.

Dažnai tenka dekoruoti konkrečių žmonių būsto sienas. Kas nulemia pie-šinio pasirinkimą?

tapetų fabrikus ir fotoprintų spaustuves – mes skatiname žmones vertinti rankų dar-bą, o ne masinę gamybą.

Siena viena, o jūs – dvi. Kaip dalijatės darbus?Tapome apsikabinusios ( juokiasi). Iš tiesų tai pa-siskirstome darbus: Ele-na mėgsta dirbti su visa vi-suma, plačiais potėpiais ir greitai, o Uršulė – labiau krapštukė, kuri sudeda vi-sus taškus ant „i“.

Ar lengvai „susipiešėte“?Be abejo, dviem kurian-čioms asmenybėms kar-

50

„Apuka“ – merginos, „dažančios“ sienasPrieš pradėdamos bet ku-rį darbą, bendraujame su klientu, bandome perpras-ti patį žmogų, jo asmenybę, įsigilinti į jo pageidavimus. Tuomet stengiamės viską susumuoti ir pateikti savo pasiūlymus.

Kiek sienų jau papuo-šėte?Pačių kūrinių niekada ne-skaičiavome, tačiau jau įgyvendinome ne vieną de-šimtį projektų. Mums svar-biau, kiek žmonių pradžiu-giname savo kūriniais.

Kiekvienas aktorius sva-joja suvaidinti Hamletą. Gal jūs turite savo svajo-nių sieną?

Svajonė – išpiešti visas vie-no pastato sienas. Į Baltuo-sius rūmus nepretenduo-jame, bet baltos Preziden-tūros sienos prašyte prašo-si mūsų rankų prisilietimo (juokiasi).

Ir dar. Kodėl būtent sie-nos? Juk lubos ir grin-dys taip pat „apsidžiaug-tų“ pakliuvusios į jūsų rankas…Vien sienomis tikrai neap-siribojame, tiesiog trūks-ta tokių drąsių užsakymų. Dekoruotos sienos, lubos ir grindys viename interjere taip pat patenka į mūsų sva-jonių sąrašą. Kaip ir nuose-klus darbas su interjerais, t. y. jų kūrimas nuo A iki Z.

Švaistyk laiką turiningai portale www.laikas.lt!

Justė

s Urb

onav

ičiūt

ės ili

ustr.

Flic

kr.co

m/ma

rmela

de-fi

res