Šios tez s yra saugomos autori ų teis s, tod l jų...

Šios tez÷s yra saugomos autorių teis÷s, tod÷l jų naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir jas draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Prievolių teis÷s II dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą bet kokiomis priemon÷mis (pvz., elektroniniais ryšiais). Ši mokymuisi skirta informacija skirta tik VU TF III kurso studentams, tod÷l nelaikytina viešai paskelbta, nes autorius toliau gali keisti, pildyti jos turinį Vytautas Mizaras

1

Vytautas Mizaras, 2010

SUTARTYS DöL DARBŲ IR PASLAUGŲ ATLIKIMO

CK reglamentuoja ne mažai sutarčių d÷l darbų ir paslaugų atlikimo rūšių. Visoms šioms sutarčių rūšims būdinga tai, kad jos sudaromos d÷l tam tikrų veiksmų atlikimo. Tačiau nežiūrint to, kad tai sutartys d÷l veiksmų atlikimo, išskirtinos dvi šių sutarčių grup÷s: (i) sutartys d÷l paslaugų (atlygintinių paslaugų ir kitokios veiklos sutartys) bei (ii) rangos sutartys. Svarbiausias skiriamasis šių sutarčių grupių požymis yra tai, kad pagal atlygintinių paslaugų ir kitokios veiklos sutartis yra įsipareigojama atlikti rūpestingai (atidžiai) tam tikrą veiklą (veiksmus), o pagal rangos sutartis yra įsipareigojama d÷l tam tikro darbo rezultato sukūrimo ar pasiekimo bei jo, kaip atskiro objekto, perdavimo kitai šaliai. Kitaip tariant, pirmuoju atveju įsipareigojama d÷ti tam tikras rūpestingas pastangas atliekant veiksmus, o antruoju atveju – d÷ti tam tikras pastangas ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Nuo to priklauso ir atsakomyb÷s taikymo galimyb÷s: jeigu įsipareigojama d÷ti pastangas vykdant tam tikrą veiklą, tai tokios prievol÷s skolininkas atsako už netinkamas pastangas (nerūpestingą veiklą), bet neatsakys d÷l to, kad nebuvo sukurtas konkretus rezultatas, nes tokios pareigos jis netur÷jo. Tuo tarpu, jeigu yra įsipareigojama d÷l rezultato, tai atsakomyb÷ bus taikoma būtent už rezultato nebuvimą.

Rangos sutartis

CK reguliuoja bendrąsias rangos sutarties normas (CK 6.644-6.671 str.) ir paskiras rangos sutarčių rūšis: vartojimo rangą (CK 6.672-6.680 str.), statybos rangą (CK 6.681-6.699 str.), projektavimo ir tyrin÷jimo darbų rangą (CK 6.700-6.704 str.). Paskiras rangos sutartis reguliuojančios CK normos yra singuliarin÷s, tod÷l jų atveju taikomos ir bendrosios rangos sutarties normos tiek, kiek paskiras rangos sutartis reguliuojančios normos nenumato kitokių šiems santykiams taikytinų normų (CK 6.644 str. 2 d.). Paskiros rangos sutarčių rūšys išskirtos atsižvelgiant į sutarties šalių specifiką (pvz., vartojimo rangos sutarties atveju užsakovu yra vartotojas (fizinis asmuo), užsakantis atlikti tam tikrą darbą savo asmeniniams, namų, šeimos ūkio poreikiams tenkinti, o rangovu – verslo subjektas, užsiimantis tam tikru verslu), į sutarties dalyko specifiką (pvz., statybos rangos sutarties dalyku yra darbai, susiję su statinio statyba ar kiti statybos darbai, arba projektavimo ir tyrin÷jimo darbų rangos sutartis, kurio dalyku yra tyrin÷jimo ar projektavimo darbai) arba (ir) vykdymo ypatumus, atsižvelgiant į sutarties dalyko specifiką (pvz. statybos rangos sutartis).

I. Rangos sutarties samprata

Rangos sutarties sąvoka numatyta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje:

Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumok÷ti.

Rangos sutarties dalykas yra tam tikras darbo rezultatas (CK 6.644 str. 1 d., 6.645 str. 1 d.), kuris gali pasireikšti tam tikro daikto pagaminimu ar pakeitimu (pvz., suremontavimu) arba tam tikro kitokių darbų rezultatų sukūrimu (pvz., projekto parengimas, išvados


2

parengimas). Darbo rezultatas gali pasireikšti tiek naujo daikto ar kitokio darbo rezultato pagaminimu (sukūrimu), tiek esančio tam tikro objekto pagerinimu, pakeitimu (naujų savybių esančiam objektui suteikimu), pasireiškiančio tam tikra materialia išraiška. Rangos sutarties dalykas yra esmin÷ sutarties sąlyga.

Rangos sutarties šalimis yra užsakovas ir rangovas. Bendroji taisykl÷, kad tiek užsakovu, tiek rangovu gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Paskirų rangos sutarčių atvejais šalims gali būti būdingi ar keliami tam tikri specialūs reikalavimai. Pavyzdžiui, vartojimo rangos sutarties atveju rangovas yra tik asmuo, užsiimantis tam tikru verslu (verslininkas), o užsakovas tik fizinis asmuo – vartotojas. Statybos rangos atveju rangovu gali būti fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę užsiimti statybos veikla.

Rangos sutartis yra dvišal÷. Sinalagmatiškai susijusios yra užsakovo pareiga sumok÷ti tam tikrą atlyginimą ir rangovo pareiga atlikti tam tikrą darbą ir perduoti tinkamos kokyb÷s darbo rezultatą užsakovui. D÷l to rangos sutartis yra atlygintin÷, nes užsakovas privalo įvykdyti priešpriešinę pareigą – sumok÷ti atlyginimą už tinkamos kokyb÷s darbo rezultato perdavimą. Rangos sutartis yra konsensualin÷, ekvivalentin÷, paprastai tęstinio vykdymo.

Rangos sutartį kvalifikuojantys požymiai.

Galima išskirti tokius pagrindinius rangos sutarčiai būdingus kvalifikuojančius požymius.

Pirma, rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą (CK 6.644 str. 1 d., 6.645 str. 1 d.). Kitaip tariant, rangos sutartimi prisiimamas įsipareigojimas d÷l rezultato, ir kol darbo rezultatas, esantis sutarties dalyku, nebus pasiektas, tol nebus laikoma, kad rangovo pareiga įvykdyta tinkamai. Be to, įsipareigojimas d÷l darbo rezultato sąlygoja tai, kad rangovui už rezultato nebuvimą ar netinkamą kokybę gali būti taikoma atsakomyb÷ (pvz., CK 6.663 str. 1 d., 6.665 str. 1 d.), o taip pat užsakovo pareigos mok÷ti atlyginimą vykdymą, priklausomai nuo atliktų darbų ir jo rezultato tinkamumo (CK 6.655 str., 6.665 str. 1 d. 2 p.). Šis rangos sutartį kvalifikuojantis požymis skiria rangos sutartį nuo atlygintinių paslaugų sutarties, kuria įsipareigojama d÷l tam tikrų veiksmų (veiklos) atlikimo ir rūpestingų pastangų d÷jimo vykdant tą veiklą. Be to, šis kvalifikuojantis rangos sutartį požymis skiria ją ir nuo darbo sutarties, pagal kurią įsipareigojama ne d÷l konkretaus darbo rezultato, o susitariama d÷l darbo funkcijos, t. y. įsipareigojama dirbti tam tikros rūšies darbą1. Taigi, esant darbo santykiams svarbus pats darbo procesas, tęstinis jo pobūdis.

Antra, darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika (CK 6.645 str. 3 d., 6.649 str. 1 d. 2 p.). Min÷ta, kad rangos sutarties atveju rangovas

Trečia, rangovas atlieka darbą, siekdamas tam tikro rezultato, savarankiškai (CK 6.644 str. 3 d., 6.645 str. 3 d.). Šis kvalifikuojantis požymis bendriausia prasme reiškia, kad užsakovo ir rangovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai, t. y. rangovas savarankiškai pasirenka darbų atlikimo būdus, laiką ir vietą, ir n÷ra susijęs su užsakovo organizacine struktūra. Tačiau šiam požymiui neprieštarauja užsakovo teis÷ duoti rangovui nurodymus. Šis požymis, kaip ir prieš tai aptartasis, rangos sutartį skiria nuo darbo sutarties, pagal kurią darbuotojas dirba ne savarankiškai, o paklusdamas darbdavio organizacinei

1 Žr. taip pat Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. III dalis. Individualieji darbo santykiai. II tomas, Vilnius: Justitia, 2004, p. 46 para. 7; Darbo teis÷. Vadov÷lis (atsak. red. D. Petrylait÷). Vilnius: Teisin÷s informacijos centras, 2008, p. 194-195.


3

struktūrai, darbus turi atlikti darbdavio nustatytoje vietoje, nustatytu laiku ir kontroliuojant darbdaviui.

Rangos ir pirkimo-pardavimo sutarties atribojimas (žr. pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikuojančių požymių tezes).

II. Rangos sutarties šalių pareigos

(žr. skaidres)

I. Atlygintini ų paslaugų sutartis. Bendrosios nuostatos

Paslaugų sutarties sąvoka numatyta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje:

Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teik÷jas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumok÷ti.

Paslaugų sutarties dalykas yra tam tikras paslaugų teikimas, t. y. tam tikra veikla (CK 6.716 str. 1 d.). Skirtingai nuo rangos sutarties, kurios dalyku yra darbų atlikimas ir tam tikro rezultato sukūrimas (rezultatas yra atskiriamas nuo veiksmų, turintis savarankišką reikšmę ir vertę, perduodamas kaip savarankiškas objektas užsakovui), paslaugų sutarties dalyko esm÷ ta, kad įsipareigojama d÷l veiklos, kurią vykdant taip pat rezultatas svarbus, tačiau šiuo atveju rezultatas yra neatskiriamas nuo pačios veiklos, t. y. rezultato n÷ra kaip savarankiško objekto, kurį reikia perduoti klientui. Paslaugų sutarties dalykas yra esmin÷ sutarties sąlyga.

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų teik÷jas įsipareigoja suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas. Taigi, viena vertus, aišku, kad paslaugų pobūdis gali būti įvairus: ir intelektin÷s (pvz., konsultavimas, mokymas), ir fizin÷s (pvz., operacijos darymas, vežiojimas po miestą). CK 6.716 straipsnio 3 dalyje numatytas pavyzdinis sąrašas paslaugų: audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo ir kitos atlygintin÷s paslaugos. Taip pat šioje normoje nurodyta, kad atlygintinių paslaugų teikimo sutartį reguliuojančios normos netaikomos rangos, mokslo tyrimo, bandomųjų, konstravimo ir technologinių darbų, pavedimo, komiso, vežimo, krovinių ekspedicijos, pasaugos, banko ind÷lio, banko sąskaitos, turto patik÷jimo sutartims ir atsiskaitymų teisiniams santykiams. Taip numatyta d÷l to, kad visų šių sutarčių dalyku, skirtingai nuo paslaugų sutarties, yra ne tik veiksmai (t. y. ne tik paslaugos), bet tų veiksmų, kurie atliekami pagal šias sutartis rezultatas. Ir d÷l to visos tos sutartys yra daugiau artimos rangos sutarčiai (ypač d÷l rizikos už rezultatą prisi÷mimą), negu, kad paslaugų sutarčiai.

Paslaugų sutarties šalimis yra paslaugų teik÷jas ir klientas. Bendroji taisykl÷, kad tiek paslaugų teik÷ju, tiek klientu gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Paskirų paslaugų sutarčių atvejais šalims gali būti būdingi ar keliami tam tikri specialūs reikalavimai. Pavyzdžiui, asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties atveju paslaugų teik÷ju gali būti sveikatos priežiūros įstaiga ir asmenys, turintys tam tikrus išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus, o klientu (t. y. pacientu) tik fizinis asmuo. Turizmo paslaugų atveju paslaugų teik÷ju (kelionių organizatoriumi) - fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę užsiimti turizmo veikla, o turistu (klientu) – tik fizinis asmuo.


4

Paslaugų sutartis yra dvišal÷. Sinalagmatiškai susijusios yra paslaugų teik÷jo pareiga teikti tam tikras paslaugas ir kliento pareiga sumok÷ti už suteiktas paslaugas kainą. D÷l to paslaugų sutartis yra atlygintin ÷, nes klientas privalo įvykdyti priešpriešinę pareigą – sumok÷ti atlyginimą už tinkamos kokyb÷s paslaugų suteikimą. Paslaugų sutartis yra konsensualin÷, ekvivalentin÷, paprastai tęstinio vykdymo.

Paslaugos sutartį kvalifikuojantys požymiai.

Galima išskirti tokius pagrindinius atlygintinių paslaugų sutarčiai būdingus kvalifikuojančius požymius.

Pirma, paslaugų sutarties sutartimi, min÷ta, prisiimamas įsipareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus (veiklą), nesukuriant kokio nors atskiro nuo veiksmų atskiriamo rezultato. Kitaip tariant, paslaugų sutartimi įsipareigojama d÷l paslaugų, kaip tokių. Šis požymis yra esminis skiriantis paslaugų sutartį nuo rangos sutarties. Min÷ta, kad rangos sutartimi įsipareigojama d÷l darbų atlikimo ir dar būtinai papildomai d÷l atliekant tuos darbus atskiro rezultato sukūrimo ir perdavimo užsakovui (t. y. įsipareigojama d÷l tam tikro darbo produkto).

Tačiau tai nereiškia, kad paslaugų sutarties atveju negali būti siekiama konkretaus rezultato arba kad d÷l jo negali būti susitarta. CK 6.718 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu sutartis numato paslaugų teik÷jo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teik÷jas gali būti atleistas nuo atsakomyb÷s už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negal÷jo įvykdyti d÷l nenugalimos j÷gos. Tačiau ši kodekso norma tur÷tų būti aiškinama taip, kad teikiant paslaugas gali būti siekiama tam tikro rezultato, tačiau net ir tokiu atveju kalba eitų apie nuo pačių atliekamų veiksmų neatskiriamą rezultatą, t. y. net ir tokiu atveju nebūtų sukuriamas koks nors savarankiškas, atskirą reikšmę ir vertę turintis rezultatas (objektas), kurį, kaip savarankišką objektą, būtų galima perduoti klientui. Jeigu, visgi, būtų susitarta pasiekti tokį rezultatą, kuris yra savarankiškas, nuo atliekamų veiksmų atskiriamas, tokiu atveju sutartį reiktų kvalifikuoti rangos sutartimi, nes toks požymis yra šią sutartį kvalifikuojantis ir kartu skiriantis rangos ir paslaugų sutartis. Pavyzdžiui, jeigu būtų sudaryta sutartis d÷l konferencijos organizavimo, tai klientui, aišku, bus svarbus pats rezultatas ir d÷l jo būtent šalys tarsis, tačiau jis nebus atskiriamas nuo pačių organizavimo veiksmų, t. y. kaip savarankiško objekto nebus. Tuo tarpu, jeigu, tarkim, būtų sudaryta sutartis d÷l fotografavimo konferencijos metu, bus tariamasi irgi d÷l veiksmų ir rezultato, tačiau šiuo atveju rezultatas – fotografijos – jau bus nuo veiksmų atskiriamas rezultatas, kurį, kaip savarankišką objektą, bus galima perduoti užsakovui. Ir d÷l to, pastaruoju atveju, bus laikoma, kad sudaryta rangos sutartis.

Aišku, gali būti atvejų, kai paslaugų sutartimi negalima susitarti d÷l tam tikro rezultato, kadangi jo buvimo paslaugų teik÷jui objektyviai neįmanoma kontroliuoti arba, kitaip tariant, nepriklauso nuo jo valios (pvz., neįmanoma susitarti d÷l paciento išgydymo, nes s÷km÷ priklauso ne tik nuo tinkamos kokyb÷s pastangų, bet ir nuo konkretaus žmogaus organizmo; tą patį būtų galima pasakyti, apie negal÷jimą užtikrinti advokato atstovavimo teismo procese s÷kmingo rezultato, kadangi bylos baigtį gali įtakoti ne vien tinkamos kokyb÷s teisin÷s paslaugos).

Pažym÷tina, kad įsipareigojimas d÷l tam tikrų veiksmų (veiklos) atlikimo ir rūpestingų pastangų d÷jimo vykdant tą veiklą, sąlygoja tai, kad paslaugų teik÷jas prisiima riziką už pakankamų pastangų d÷jimą, bet ne už konkretaus rezultato pasiekimą ir jo, kaip atskiro objekto, perdavimą klientui. Kitaip tariant, paslaugų teik÷jui atlyginimas mokamas už


5

tinkamas paslaugas, o, jeigu buvo susitarta d÷l rezultato, tai ir už jį, tačiau turint omenyje, kad paslaugų teikimo atveju rezultatas n÷ra atskiriamas nuo pačių tinkamos kokyb÷s paslaugų. Šis požymis padeda skirti paslaugų sutartį nuo rangos sutarties, kurios atveju rangovas prisiima riziką būtent d÷l atskiriamo nuo darbų, savarankiško rezultato nebuvimą ar netinkamą kokybę, d÷l ko jam gali būti taikoma atsakomyb÷ (pvz., CK 6.663 str. 1 d., 6.665 str. 1 d.), o taip pat užsakovo pareigos mok÷ti atlyginimą vykdymą, priklausomai nuo atliktų darbų ir jo rezultato tinkamumo (CK 6.655 str., 6.665 str. 1 d. 2 p.). Tačiau šis kvalifikuojantis paslaugų sutartį požymis neskiria jos nuo darbo sutarties, pagal kurią paprastai įsipareigojama irgi ne d÷l konkretaus darbo rezultato, o susitariama d÷l darbo funkcijos, t. y. įsipareigojama dirbti tam tikros rūšies darbą2. Taigi, esant darbo santykiams svarbus pats darbo procesas, tęstinis jo pobūdis.

Baigiant aptarti pirmąjį paslaugų sutartį kvalifikuojantį požymį, reiktų pamin÷ti, kad kartais yra teigiama, kad paslaugos sutartis skiriasi nuo rangos sutarties, tuo, kad pagal rangos sutartį yra būtinas materialaus objekto, kaip darbo rezultato, sukūrimas, o paslaugos nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Tokiam teiginiui gali būti pagrindu tai, kad CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslaugų teik÷jas įsipareigoja suteikti nematerialias paslaugas ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu. Taigi, gali kilti klausimas, ar iš tikrųjų rangos sutartį ir paslaugos sutartį skiriantis bruožas yra tai, kad pagal rangos sutartį būtinai turi būti sukurtas materialus objektas. Manytina, ne. Tokiai nuomonei pagrįsti gali būti naudojami tokie argumentai.

- (a) CK 6.444 straipsnio 1 dalyje sistemiškai šią normą aiškinant su CK 6.445 straipsnio 1 dalimi, n÷ra numatyta, kad rangos sutarties dalykas yra tik tie darbai, kuriais sukuriamas materialus objektas. Svarbu, kaip min÷ta, kad atliekant darbus būtų sukuriamas ar pagaminamas atskiras nuo pačių veiksmų atskiriamas objektas, turintis savarankišką vertę, kurį būtų objektyviai įmanoma perduoti užsakovui. O tai, ar tai materialus daiktas, ar ne, neturi reikšm÷s. Pavyzdžiui, sudarius sutartį vieneriems metams su audito kompanija d÷l mokesčių konsultacijų teikimo, būtų laikoma, kad sudaryta paslaugų sutartis, kadangi įsipareigojama d÷l veiklos ir rezultatas nebus atskiriamas nuo pačių veiksmų. Tuo tarpu, jeigu bus sudaryta sutartis su audito kompanija d÷l audito konkrečios išvados parengimo, - būtų sudaroma rangos sutartis, kadangi išvada yra atskiras savarankiškas rezultatas, kuris atsiskiria nuo veiksmų ir gali būti perduodamas užsakovui. Tačiau išvados parengimas n÷ra materialaus objekto sukūrimas, - išvada yra intelektinis produktas, kuris tik užfiksuojamas kokioje nors materialioje laikmenoje. Tas pats būtų, jeigu, tarkim, būtų sudaroma sutartis d÷l mokymo paslaugų ir sutartis d÷l tam tikro kiekio egzamino darbų ištaisymo. Pirmuoju atveju būtų laikoma, kad sudaryta paslaugų sutartis, o antruoju – rangos sutartis. Aišku, pakankamai dažnai iš tikrųjų vykdant rangos sutartis sukuriamas (pagaminamas) materialus objektas, bet tai, min÷ta, n÷ra savaime būtinas dalykas.

- (b) Atsižvelgiant į tai, kas pamin÷ta, CK 6.716 straipsnio 1 dalyje vartojamą formuluotę „paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu“ reikia aiškinti ne tik sistemiškai su CK 6.444 ir 6.445 straipsniais, tačiau ir pačioje CK 6.716 straipsnio 1 dalyje po min÷to teiginio esančiuose skliausteliuose įtvirtinta paaiškinamąja fraze. T. y. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, o būtent: „[...] paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu 2 Žr. taip pat Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. III dalis. Individualieji darbo santykiai. II tomas, Vilnius: Justitia, 2004, p. 46 para. 7; Darbo teis÷. Vadov÷lis (atsak. red. D. Petrylait÷). Vilnius: Teisin÷s informacijos centras, 2008, p. 194-195.


6

(atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą)“ Štai šis skliausteliuose esantis teiginys tiesiog paaiškina ir akcentuoja jau aptartąjį aspektą, kad paslaugos sutartimi susitariama d÷l veiksmų, veiklos, ne d÷l tam tikro objekto sukūrimo. Aišku, žodžio „materialaus“ neįmanoma nematyti, tačiau sisteminis ir prasminis normų aiškinimas analizuojamos normos kontekste leidžia teigti, kad įstatymų leid÷jas vartodamas terminą „materialus objektas“ nor÷jo pabr÷žti to objekto atskirumą, jo savarankišką reikšmę, o ne tai, kad būtinai turi būti tik materialus daiktas, - paslaugų atveju neturi būti materializuoto, t. y. atskirto savarankiško rezultato.

- (c) Materialaus objekto, tiesiogine šio žodžio prasme, sukūrimas kaip rangos ir paslaugos sutartis skiriantis požymis, n÷ra būdingas Vakarų jurisdikcijoms. Bendros principų sistemos projekto (angl. The Draft of Common Frame of Reference) IV knygos C dalies „Europos paslaugų sutarčių teis÷s principai“ (angl. Principles of European Law on Service Contracts) 1:101 straipsnyje numatyta paslaugos sutarties samprata, apimanti visas sutartis, kurių dalyku yra veiksmai, numatant, kad bendros paslaugų sutarties normos taikomos ir statybos, remonto, pasaugos, projektavimo, informacijos teikimo, gydymo sutartims tiek, kiek kitaip nenumato specialios taisykl÷s, numatytos specialiuose skyriuose. O specialios taisykl÷s reikalingos būtent d÷l to, kad specifinis yra dalykas (pamin÷toms sutartims būdingas rezultatas) ir d÷l to yra specifin÷s šalių pareigos ir teis÷s.

Tiesa, pažym÷tina, kad rusų civilin÷s teis÷s doktrinoje yra teigiama, kad rangos sutarties atveju rezultatas turi konkrečią daiktinę ir atskirtą nuo paslaugų teik÷jo išraišką3.

Kad šis aptartas aspektas yra probleminis atribojant paslaugų ir rangos sutartis rodo ir Lietuvos teismų praktika. Štai vienoje byloje LAT teig÷, kad rangos sutarties dalykas yra tam tikro materialaus objekto sukūrimas4, ir d÷l to kompiuterių ir kitos biuro įrangos aptarnavimo sutartį laik÷ paslaugų, o ne rangos sutartimi. Aišku, tam tikrais atvejais bus būtina analizuoti pačią sutartį ir jos sąlygas, tačiau, jeigu sutarties sąlygos rodytų, kad konkrečius veiksmus atliekantis asmuo prisiima riziką d÷l atlyginimo gavimo bei atsakomybę už konkrečius veiksmų rezultatus (tik÷tina, kad kompiuterių aptarnavimo atveju yra svarbus būtent konkretaus kompiuterio remontas, kokios nors programos ar pan. instaliavimas, ir šie rezultatai pasireiškia atskira forma, jie yra savarankiški), tod÷l tokia sutartis tur÷tų būti kvalifikuojama rangos sutartimi, ypač, jeigu analizuojant sutarties sąlygas paaišk÷tų, kad kompiuterių aptarnavimo sutartyje atlyginimas būtų mokamas už atliktus konkrečius aptarnavimo darbus ir jų rezultatus.

Antra, paslaugos pagal civilinę paslaugų sutartį klientui dirbant savo rizika (CK 6.717 str. 1-2 d.). Šis požymis paslaugų sutarties neskiria nuo rangos sutarties, kadangi ir rangovas atlikdamas darbus veikia savo rizika. Tačiau šis požymis skiria paslaugų sutartį nuo darbo sutarties, kurią vykdydamas darbuotojas neveikia savo rizika, o darbus vykdo darbdavio rizika. Bendriausia prasme rizikos prisi÷mimas reiškia, kad paslaugų teik÷jas patiria finansinę riziką (t. y., pvz., jis savo sąskaita samdo pad÷j÷jus, apsirūpina veiklai reikalingomis priemon÷mis, patalpomis ir pan.), prisiima žalos, kuri gali atsirasti d÷l jo vykdomos veiklos tretiesiems asmenims, atlyginimo riziką, taip pat netinkamos kokyb÷s paslaugų suteikimo riziką ta prasme, kad klientas gali atsisakyti mok÷ti kainą už netinkamos kokyb÷s paslaugas, o taip pat už tai gali atsirasti civilin÷s sutartin÷s atsakomyb÷s prievol÷. 3 Žr. Graždanskoje pravo. Učebnik, (pod. red. A. P. Sergeev, J. K. Tolstoi). 4-oe izd. T. 2. Maskva: Prospekt, 2003, p. 358. 4 Žr. LAT CBS 2005-10-19 nutartį c. b. UAB „Meilina ir KO“ v. UAB „Naderna“, Nr. 3K-3-494, kat. 54.1.


7

Trečia, paslaugos teik÷jas teikia paslaugas (atlieka veiksmus) savarankiškai (CK 6.716 str. 2 d., 6.717 str. 2 d.). Tai būdinga ir rangos sutarčiai. Šis kvalifikuojantis požymis bendriausia prasme reiškia, kad paslaugų teik÷jo ir kliento nesieja pavaldumo ar kitokie priklausomumo santykiai, t. y. paslaugų teik÷jas savarankiškai pasirenka veiksmų atlikimo būdus, laiką ir vietą, ir n÷ra susijęs su klientu organizacine struktūra. Tačiau šiam požymiui neprieštarauja kliento teis÷ duoti paslaugų teik÷jui nurodymus (CK 6.718 str. 3 d.). Šis požymis, kaip ir prieš tai aptartasis, paslaugų sutartį skiria nuo darbo sutarties, pagal kurią darbuotojas dirba ne savarankiškai, o paklusdamas darbdavio organizacinei struktūrai, darbus turi atlikti darbdavio nustatytoje vietoje, nustatytu laiku ir kontroliuojant darbdaviui.

II. Paslaugų sutarties šalių pareigos

1. Paslaugų teik÷jo teis÷s ir pareigos

1.1. Paslaugos teik÷jo pareigos

1. Pagrindin÷s pareigos.

Pagrindin÷ paslaugų teik÷jo pareiga - teikti tinkamos kokyb÷s paslaugas (CK 6.717-6.718 str.). Pagrindinis bruožas, charakterizuojantis šią pareigą yra paslaugų teik÷jo įsipareigojimas d÷ti reikiamo rūpestingumo ir atidumo pastangas, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.718 str. 1 d.). Kliento interesų prioriteto principas yra pagrindinis kriterijus teikiant paslaugas. Taigi, paslaugų teik÷jas turi vykdyti pastangų, atitinkančių tam tikrą rūpestingumo laipsnį, įsipareigojimą. Rūpestingumo laipsnis gali būti įvairus, priklausomai nuo to, ypač nuo teikiamų paslaugų pobūdžio. Jeigu teikiamos profesin÷s paslaugos (pvz., advokatų, audito įmonių, antstolių, finansininkų, gydytojų), rūpestingumo laipsnis yra aukštesnis (išsamiau žr. prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties).

Paslaugos teik÷jas privalo paslaugas teikti pagal sutarties sąlygas ir kliento teis÷tus nurodymus, nusistov÷jusią praktiką ir atitinkamos profesijos standartus (CK 6.718 str. 2-3 d.). Tiesa, paslaugų teik÷jo nesaisto kliento nurodymai, kurie prieštarauja įstatymams, profesin÷s veiklos standartams ir etikai, sutarties sąlygoms. Tokių nurodymų paslaugos teik÷jas turi teisę nevykdyti, o taip pat gali atsisakyti teikti paslaugas ir sutartį nutraukti. Pavyzdžiui, advokatas turi atsisakyti teikti paslaugas klientui, jeigu šis reikalauja susitarti su jo konkurentu d÷l šio nedalyvavimo viešame konkurse, nes toks nurodymas prieštarauja įstatymams, o taip pat profesin÷s veiklos taisykl÷ms.

Paslaugų sutarties dalyko - įsipareigojimo teikti paslaugas, t. y. atlikti tam tikrus veiksmus, d÷ti reikiamo rūpestingumo pastangas – specifika sąlygoja kitą labai svarbią bendrąją taisyklę, kad paslaugas klientui turi teikti pats paslaugų teik÷jas asmeniškai (CK 6.717 str. 1 d.). Ir tik, jeigu paslaugų sutarties sudarymas nenulemtas paslaugų teik÷jo asmens, ir jeigu sutartis to nedraudžia, tai paslaugų teikimui gali būti pasitelkti tretieji asmenys. Bet net ir pastaruoju atveju, klientui atsakingas lieka paslaugų teik÷jas (CK 6.717 str. 3 d.). Dažniausiai klientas visgi suinteresuotas, kad paslaugas teiktų konkretus pasaugų teik÷jas. Tai aktualu iš esm÷s visų profesinių paslaugų teikimui. Tarkim, klientas yra suinteresuotas, kad teisines paslaugas teiktu konkretus advokatas arba advokatų kontora, audito paslaugas teiktu konkreti audito kompanija, taip pat dažnai asmens sveikatos priežiūros paslaugų pacientas kreipiasi į konkretų gydytoją ar konkrečią sveikatos priežiūros įstaigą. Tod÷l bendroji taisykl÷


8

ir yra, kad tretieji asmenys paslaugų teikimui gali pasitelkti tik kliento sutikimu arba, jeigu paslaugų teikimas nenulemtas paslaugų teik÷jo asmens (t. y. jo asmeninių, profesinių savybių, reputacijos ir pan.).

2. Papildomos pareigos.

Labai svarbi paslaugų teik÷jo yra informavimo pareiga (CK 6.719 str.). Ši pareiga vykdoma dar iki paslaugų sutarties sudarymo, kad klientas gal÷tų tinkamai apsispręsti, sudaryti sutartį su paslaugų teik÷ju ar ne. Pagrindinis informacijos pateikimo pareigos tikslas ir yra suteikti klientui išsamią teisingą informaciją, kuri gali būti reikšminga jo sprendimui d÷l sutarties sudarymo.

Informavimo pareiga apima paslaugų teik÷jo pareigą pateikti teisingą, konkrečiu atveju būtiną ir visapusišką informaciją.

Būtina informacija laikytina tokia informacija, kuri sudaro galimybę klientui sužinoti apie paslaugų pobūdį, savybes, paslaugų kainą ir galimus jos pasikeitimus bei tą sąlygojančius veiksnius, paslaugų teikimo terminus, galimas paslaugų teikimo ir neteikimo pasekmes (neigiamas ir teigiamas), kitas paslaugų teikimo sąlygas, kitokią informaciją, turinčią reikšm÷s klientui konkrečiu atveju (pvz., paslaugų teik÷jo kvalifikaciją, civilin÷s atsakomyb÷s draudimą ir kt.)5. Pažym÷tina, kad informacijos teikimo pareigos prasme labai svarbus abiejų šalių bendradarbiavimas, t. y. klientas turi būti suinteresuotas atskleisti visas reikšmingas aplinkybes, kurios susijusios su paslaugų teikimu, kad paslaugų teik÷jas gal÷tų tinkamiau įvertinti, kokios apimties bus būtinos paslaugos, o kartu, tinkamiau įvertinti, kokią informaciją jis tur÷tų pateikti klientui. Pavyzdžiui, jeigu klientas kreipiasi į advokatą teisinių paslaugų teikimo, jis turi atskleisti visą jo turimą informaciją, kuri susijusi su teisiniu situacijos įvertinimu. Aišku, advokatas savo ruožtu taip pat turi teirautis kliento, kad būtų pašalinti neaiškumai d÷l paslaugų teikimo.

Informacijos išsamumas arba visapusiškumas pasireiškia informacijos turinio objektyvumu, t. y. teigiamų ir neigiamų aspektų, pasekmių atskleidimu, kad klientas pats gal÷tų objektyviai priimti sprendimą d÷l paslaugų sutarties sudarymo. Pavyzdžiui, tariantis d÷l teisinių paslaugų tam tikroje byloje teikimo advokatas turi atskleisti visas objektyviai nusp÷jamas rizikas d÷l bylos, o ne tik, nor÷damas sudaryti sutartį, pareikti tik „daug žadančias“ prognozes ir rezultatus.

Jeigu paslaugos teikiamos sudarant viešąją sutartį arba, kai paslaugų teikimas yra paslaugų teik÷jo verslas, tokiu atveju turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su min÷ta informacija paslaugų teik÷jo buvein÷je arba kitoje viešai prieinamoje vietoje (pvz., interneto svetain÷je).

Teikiant paslaugas labai svarbios taip pat apibendrintai vadinant fiduciarin ÷mis pareigomis. Šios pareigos bendriausia prasme pasireiškia pasitik÷jimo tarp kliento ir paslaugų teik÷jo ugdymu, o konkretinant, ypač, kliento interesų prioriteto paisymu, nuolatiniu santykių su klientu palaikymu (CK 6.718 str. 1 d.), ataskaitų ir informacijos apie paslaugas teikimu (paslaugų teikimo eigą, trūkumus, nesklandumus, nenumatytus įvykius ir pan.) ir perdavimu klientui visko, kas gauta jo naudai (CK 6.722 str.). Pažym÷tina, kad paslaugų teik÷jas turi pareigą ne tik informuoti klientą apie situaciją, kuri tiesiogiai susijusi su jo teikiamomis 5 Apie informacijos teikimo pareigos turinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties ir turizmo paslaugų sutarties atveju žr. prie šių sutarčių analiz÷s.


9

paslaugomis, bet sekti ir visą aplinką, susijusią su klientu. Pavyzdžiui, advokatas, su kuriuo sudaryta tęstinio teisinių paslaugų teikimo sutartis, turi informuoti klientą ir apie tuos veiksnius, kurie tiesiogiai nesusiję su teikiamomis paslaugomis, bet yra svarbūs klientui. Tarkim, advokatas teikia darbo teis÷s paslaugas, tačiau pastebi, kad žiniasklaidos priemon÷se kliento konkurentas skleidžia neteisingą informaciją apie klientą; tokiu atveju advokatas tur÷tų apie šį faktą informuoti klientą ir patarti, kokių veiksmų jis tur÷tų imtis. Tas pats pasakytina ir apie tai, jeigu advokatas žinotų apie svarbius mokesčių įstatymų pakeitimų svarstymus, kurie tur÷tų įtakos kliento verslui).

1.2. Paslaugų teik÷jo teis÷s

1. Teis÷ atsisakyti vykdyti nurodymus.

Nors paslaugų teik÷jas yra saistomas kliento nurodymų, bet jau buvo min÷ta, kad esant tam tikroms aplinkyb÷ms jis gali atsisakyti vykdyti neteis÷tus kliento nurodymus, ir, atsižvelgiant į aplinkybes, nutraukti sutartį. Tokia teise klientas gali pasinaudoti, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, profesin÷s veiklos standartams, etikos taisykl÷ms, sutarties sąlygoms (CK 6.718 str. 3 d.). Ši paslaugų teik÷jo teis÷ jau buvo aptarta, tod÷l čia pamin÷sime tik tai, kad, jeigu paslaugų teik÷jas remdamasis min÷tais pagrindais nutraukia sutartį, tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.720 straipsnio 4 dalimi, jis išsaugo teisę gauti už suteiktas paslaugas kainą, o, jeigu ji nepadengia, tai ir nuostolių atlyginimo. Tačiau sutarties nutraukimo teise paslaugų teik÷jas negali piktnaudžiauti. CK 6.718 straipsnio 3 dalis, numatanti paslaugų teik÷jo teisę nutraukti sutartį, turi būti sistemiškai aiškinama su CK 6.721 straipsnio 2 dalimi, numatančia svarbias priežastis, kaip vienašalio sutarties nutraukimo paslaugų teik÷jo iniciatyva pagrindą. Svarbios priežasties pagrindas būtų tada, jeigu nevykdant neteis÷tų kliento nurodymų apskritai tampa neįmanoma toliau teikti paslaugų, negalimas sąžiningas ir protingas šalių bendradarbiavimas vykdant prievoles.

2. Teis÷ nukrypti nuo kliento nurodymų ar sutarties sąlygų.

CK 6.718 straipsnio 4 dalis numato paslaugų teik÷jui teisę nukrypti nuo kliento nurodymų ar sutarties sąlygų, tačiau ši teis÷ gali būti realizuojama laikantis tokių sąlygų.

Pirma, tai turi būti būtina d÷l kliento interesų (turto, sveikatos, gyvyb÷s, didelio sutarties vykdymo pabrangimo, nuostolių atsiradimo išvengimo) apsaugos arba užsakymo įvykdymo (t. y. laikantis nurodymų ar sutarties sąlygų, nebūtų galima įvykdyti sutarties (tarkim, vykdant sutartį, pasikeit÷ įstatymas, kuris uždraud÷ gauti advokatui informaciją, susijusią su konkurento verslo paslaptimi, ir be tokios informacijos negalima toliau teikti teisinių paslaugų klientui). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad CK 6.718 straipsnio 4 dalis taikoma tais atvejais, kai d÷l aplinkybių pasikeitimo sutarties vykdymas pasunk÷ja, o ne visai tampa objektyviai neįmanomu. Pavyzdžiui, jeigu advokatui valstyb÷s institucija nesuteikia reikiamos informacijos, kurią pagal įstatymą ji privalo suteikti, tai gali būti, kad per sutartyje numatytą terminą neįmanoma suteikti paslaugų, tod÷l norint tokią informaciją gauti bus būtina kreiptis į teismą, o tai savaime sąlygos, kad teks nukrypti nuo sutarties sąlygų d÷l terminų, t. y. vykdymas pasunk÷s. Tačiau, jeigu, tarkim, įstatymu būtų apskritai uždraustos paslaugos, d÷l kurių buvo susitarta, tokiu atveju kalb÷tume apie prievol÷s pabaigą d÷l to, kad prievol÷s dalykas tampa teisiškai neįmanomu (CK 6.62 str. 1 d., 6.127 str. 1 d.).


10

Antra, aplinkyb÷s, d÷l kurių būtina nukrypti nuo kliento nurodymų ar sutarties sąlygų, nebuvo ir negal÷jo būti žinomos sutarties sudarymo metu, ir sutartimi nebuvo prisiimta rizika d÷l tokių aplinkybių pasikeitimo (pvz., sudarant audito paslaugų teikimo sutartį, visi reikalingi finansiniai dokumentai buvo pas klientą, tačiau kilus gaisrui dalis jų sudeg÷, ir be jų tapo neįmanoma toliau vykdyti užsakymo).

Trečia, paslaugų teik÷jas negal÷jo iš anksto gauti kliento sutikimo d÷l aplinkybių, kurios sąlygoja poreikį nukrypti nuo kliento nurodymų ar sutarties sąlygų.

Na, ir ketvirtoji, galima teigti, procedūrin÷ sąlyga yra tai, kad paslaugų teik÷jas turi praneš÷ apie tai klientui iš karto, kai tik tapo galima.

2. Kliento pareigos

Pagrindin÷ kliento pareiga yra kainos sumok÷jimas (CK 6.720 str.).

Kaina mokama sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Klientas privalo sumok÷ti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos, nebent kitaip šalių susitarta (CK 6.720 str. 3 d. 2 sak.).

Kainos dydis n÷ra paslaugų teikimo sutarties sąlyga, tačiau susitarimas d÷l kainos sumok÷jimo yra esmin÷ sąlyga, kadangi paslaugų sutartis yra atlygintin÷. Kainos dydis gali būti nustatytas sutartyje, gali būti susitarta tik d÷l jos nustatymo būdo ar tvarkos (gali būti naudojama kokia nors teis÷s aktų nustatyta metodika arba tarp šalių nusistov÷jusi praktika), taip pat remiantis CK 6.198 straipsnyje (ir pagal analogiją CK 6.653 str.) nurodytais kriterijais. Svarbu, kad šalių susitarimas leistų nustatyti kainą, jeigu jos dydžio n÷ra konkrečiai susitarta.

CK 6.720 straipsnio 2 dalyje numatyta galimyb÷ išimties tvarka keisti sutarties kainą. Bendra taisykl÷ yra ta, kad kaina gali būti keičiama tik sutartyje nurodytais atvejais ir tvarka. Klientui atsiranda pareiga sumok÷ti padid÷jusią kainą, jeigu paslaugų teik÷jas įrodo, kad (i) kainą padidinti buvo būtina d÷l tinkamo sutarties įvykdymo; (ii) to nebuvo galima numatyti sutarties sudarymo momentu. Paslaugų teik÷jas turi įrodyti, kad aplinkyb÷s ir veiksniai, d÷l kurių kaina padid÷jo yra tiesiogiai susiję su poreikiu tinkamai įvykdyti sutartį (tokiais veiksniais gali būti, pvz., padid÷jusios darbo sąnaudos, pakitęs vykdymo būdas, papildomi veiksmai, kuriuos būtina atlikti ir kt.). Be to, paslaugos teik÷jas turi įrodyti, kad kainos padid÷jimas yra protingas, kitaip, rizika d÷l to teks prisiimti jam pačiam (CK 6.57 str.). Pažym÷tina, kad paslaugų teik÷jas privalo informuoti klientą apie aplinkybes, darančias įtaką kainos did÷jimui (CK 6.718 str. 1, 4 d.). Pažym÷tina, kad paslaugų teik÷jas, pagal analogiją taikant CK 6.653 straipsnio 4 dalį, gali nutraukti sutartį, jeigu klientas, nežiūrint to, kad paslaugų teik÷jas teis÷tai reikalauja padidinti kainą, nesutinka su kainos padid÷jimu, tiesa, laikantis CK 6.721 straipsnio 2 dalies sąlygų. Jeigu paslaugų teik÷jas neįrodo kainos padid÷jimo sąlygų, jis privalo vykdyti sutartį pagal sutartyje nurodytą kainą.

Kaip buvo jau min÷ta, kaina privalo būti sumok÷ta, jeigu sutarties negalima įvykdyti d÷l kliento kalt÷s, nebent kitaip numatyta sutartyje.

Pareiga atlyginti paslaugos teik÷jo išlaidas.

Išlaidos, tur÷tos d÷l sutarties vykdymo, - atlyginama tiek, kiek nepadengia kaina (CK 6.720 str. 6 d. 1 sak.). Tai labai svarbi taisykl÷, kuri reiškia, kad paslaugų sutarties kaina apima ir su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Paslaugų teikimo kaina paprastai


11

nustatoma taip, kad ji apima paslaugų teikimui reikalingų priemonių įsigijimo kainą, išlaidas darbui atlyginti, jeigu konkrečiu atveju aktualu, kuro išlaidos ir pan.). Tod÷l bendroji taisykl÷ yra tokia, kad laikoma, jog klientas turi sumok÷ti kainą, kuri apima sutarties vykdymui būtinas išlaidas. Tačiau, kaip ir kainos padid÷jimo atveju, taip ir išlaidų padid÷jimo atveju, jeigu sutarties sudarymo momentu nebuvo galima numatyti tokių išlaidų, kurios nebuvo įvertintos nustatant kainą, tai pagal analogiją taikant CK 6.718 straipsnio 4 dalį, paslaugos teik÷jas gali reikalauti papildomų išlaidų atlyginimo.

Antroji kategorija išlaidų yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos patiria paslaugos teik÷jas vykdydamas sutartį, t. y. išlaidos, padengiančios paslaugų teik÷jo nuostolius (tai gali būti ir patirtos išlaidos, ir turto sugadinimas). Šių nuostolių atlyginimui nustatytos tokios taisykl÷s:

(i) atlyginami tokie nuostoliai, kurie atsirado vykdant sutartį d÷l nenumatytų ypatingų aplinkybių, už kurias paslaugos teik÷jas neatsako (CK 6.720 str. 6 d. 2 sak.) (pvz., organizuojant pokylį, valgių gaminimui buvo panaudota paties kliento augintos vištos, bet, kaip paaišk÷jo, sirgusios kokiu nors virusu, ir tod÷l maistas tapo netinkamas vartoti. Šiuo atveju reik÷tų pirkti maistą ir gaminti iš naujo, tod÷l su tuo patirti nuostoliai tur÷tų būti atlyginti);

(ii) tačiau, jeigu paslaugų teikimas yra paslaugos teik÷jo verslas ar profesin÷ veikla, tai nuostoliai, atsiradę d÷l ypatingų aplinkybių, atlyginami tik tada, jeigu jų neapima normali verslo/profesin÷s veiklos rizika (CK 6.720 str. 6 d. 3 sak.) (pvz., audito kompanija teik÷ mokesčių konsultavimo paslaugas rengiant konkretų sandorį, ir, kai iš esm÷s sandoris buvo parengtas pasirašymui, pasikeit÷ mokesčių įstatymai, ir sandoris tur÷jo būti iš naujo peržiūr÷tas. Šiuo atveju išlaidos, susijusios pakartotiniu sandorio įvertinimu, gal÷tų būti traktuojamos kaip normali šių profesinių paslaugų rizika, nebent galima būtų kelti kainos padid÷jimo klausimą pagal CK 6.718 str. 4 d.); taip pat, pvz., pokylio organizatoriai leisdami neblaiviems asmenims žaisti boulingą, kurie sugadino žaidimo takelį, prisiima tokią riziką kaip įprastą tokio pobūdžio verslui6);

(iii) faktiškai d÷l sutarties vykdymo patirtos išlaidos, kai sutarties neįmanoma įvykdyti d÷l aplinkybių, už kurias nei viena šalis neatsako (CK 6.720 str. 5 d.). Šiuo atveju kainos n÷ra privaloma mok÷ti, skirtingai nuo atvejo, kai sutarties neįmanoma įvykdyti d÷l kliento kalt÷s (CK 6.720 str. 4 d.). Pastaruoju atveju taikomos ir bendros prievolių teis÷s normos (CK 6.62 str. 1 d., 6.127 str.).

3. Teisių gynimo būdai

Teisių gynimo būdai, pažeidus pareigas Taikomi bendrųjų prievolių teis÷s numatyti gynimo būdai, vadovaujantis bendromis prievolių teis÷s normomis.

Jeigu paslaugas teikia keli asmenys, arba jos teikiamos keliems kreditoriams, atsiranda solidariosios prievol÷s (CK 6.717 str. 4 d., 6.720 str. 7 d.).

4. Sutarties pabaiga

1. Sutarties nutraukimas

6 Žr. LAT CBS 2004-02-14 nutartį c. b. AB „Šiaulių lyra“ v. AB „Liumenas“, Nr. 3K-3-104, kat. 54.1.


12

Bendroji taisykl÷ - taikomos bendrosios sutarčių teis÷s normos d÷l sutarties nutraukimo, esant esminiam pažeidimui.

Tačiau atsižvelgiant į paslaugų sutarties esmę, turint omenyje, tai, kad paslaugos teikiamos išimtinai kliento interesais ir jo naudai, numatyta speciali taisykl÷, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį bet kada (CK 6.721 str. 1 d.). Be abejo, tokiu atveju klientas turi atlyginti faktiškai patirtas iki pranešimo apie nutraukimą gavimo išlaidas (pvz., paslaugų teikimui reikalingų priemonių įsigijimo, patalpų nuoma, papildomų samdomų pad÷j÷jų atlyginimas ir pan.), ir sumok÷ti kainą, proporcingai suteiktai iki nutraukimo paslaugų daliai. Išlaidos tur÷tų būti atlyginamos ir tos, kurios iki pranešimo apie nutraukimą gavimo faktiškai nebuvo patirtos, bet jos yra aiškios nutraukimo momentu ir kurios būtinai bus patirtos būtinos (pvz., paslaugų teik÷jas užsak÷ papildomas priemones, kurios dar n÷ra pristatytos, tačiau nutraukti sutarties negali, arba, jeigu ir gali, tai teks mok÷ti netesybas). Tačiau n÷ra atlyginami netiesioginiai nuostoliai (negautas pelnas)7.

Paslaugų teik÷jas turi teisę nutraukti sutartį tik esant svarbioms priežastims (CK 6.721 str. 2 d.). Turi būti atlyginti kliento d÷l to patirti nuostoliai. Svarbiomis laikytinos tokios priežastys, d÷l kurių sutartis negali būti tinkamai vykdoma, sutarties vykdymas iš esm÷s pasunk÷ja, klientas iš esm÷s pažeidžia savo pareigas ir kt. Kokios priežastys laikytinos svarbiomis priklauso nuo faktinių aplinkybių, ir tai turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai.

2. Sutarties pasibaigimo ypatumai mirus klientui ar mirus / pripažinus neveiksniu paslaugų teik÷ją

Paslaugų teikimo sutartis baigiasi, jeigu paslaugų teikimas buvo susijęs su kliento asmeniu ir išimtinai jo interesais (CK 6.723 str. 1 d.). Pavyzdžiui, jeigu buvo sudaryta konsultavimo mokesčių klausimais sutartis su fiziniu asmeniu, kuris vert÷si verslu, tai jam mirus, sutartis gali baigtis, jeigu jos vykdymas buvo išimtinai susijęs tik su mirusiojo interesais.

Baigiasi sutartis, jeigu paslaugų teik÷jui mirus arba pripažinus neveiksniu, jo teisių per÷m÷jai negali taip kvalifikuotai suteikti paslaugas (CK 6.723 str. 2 d.). Pavyzdžiui, jeigu buvo sudaryta muzikos pamokų sutartis su garsiu atlik÷ju, tai jam mirus, matyt, jo įp÷diniai negal÷s kvalifikuotai teikti tokių paslaugų. Tod÷l tokia prievol÷ skolininko asmenyje bus nepaveldima, ir d÷l to sutartis pasibaigs.

Šios normos atitinka bendrąsias prievolių pabaigos taisykles d÷l skolininko ar kreditoriaus mirties (CK 6.128 str. 1-2 d.).

2 poskyris. Paskirų paslaugų rūšių sutartys

2.1. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis

2.1.1. Sutarties samprata

A. Bendras apibūdinimas.

7 Žr. taip pat LAT CBS 2005-10-19 nutartį c. b. UAB „Meilina ir KO“ v. UAB „Naderna“, Nr. 3K-3-494, kat. 54.1.


13

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties sąvoka įtvirtinta CK 6.725 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje:

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teik÷jas) įsipareigoja teikti kitai šaliai (pacientui) sutartyje numatytas sveikatos priežiūros paslaugas, o pacientas įsipareigoja sumok÷ti sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jui sutartą kainą.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kaip ir bendrosios atlygintinių paslaugų teikimo, sutarties šalys yra paslaugų teik÷jas ir paslaugų gav÷jas. Tik šios analizuojamos sutarties atveju šalims būdingi tam tikri specialūs požymiai.

Paslaugų teik÷jas yra asmuo, kuris savo profesin÷s ar verslo veiklos d÷ka turi teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Bendriausia prasme paslaugų teik÷jais laikytini fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra įgiję licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Reikalavimus asmenims, teikiantiems asmens sveikatos priežiūros paslaugas nustato LR sveikatos sistemos įstatymas8 (16 str.9 ), LR medicinos praktikos įstatymas10, LR odontologijos praktikos įstatymas11, LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas12, LR slaugos praktikos įstatymas13. Pažym÷tina, kad gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas (Medicinos praktikos įstatymo 4 str. 2d.)14 Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, sveikatos priežiūros įstaiga yra laikoma (i) įstaiga ar įmon÷, įstatymų bei teis÷s aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus ir (ii) įstaigos ar įmon÷s, kuri verčiasi kita (ne sveikatos priežiūros) veikla, filialas ar padalinys, turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Tod÷l asmens sveikatos priežiūros paslaugos sutarties šalimi – paslaugų teik÷ju, - kai tokias paslaugas teikia gydytojas, bus sveikatos priežiūros įstaiga. Vadinasi, nežiūrint to, kad paslaugas faktiškai teiks gydytojas (t. y. fizinis asmuo), tačiau sutarties šalimi, o taip pat atsakomyb÷s už sutarties pažeidimą prievol÷s šalimi – skolininku – bus sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje faktiškai paslaugas teikęs gydytojas dirbo pagal darbo sutartį ar buvo samdomas kitos sutarties pagrindu.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad atsakomyb÷s, kuri gali atsirasti d÷l asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties pažeidimo, prievol÷s atveju skolininku bus ir sveikatos priežiūros įstaiga, kuri nors ir n÷ra sutarties šalimi, bet joje teikiamos paslaugos (CK 6.741 str.). Pastarasis atvejis, pavyzdžiui, gali būti tais atvejais, kai pacientas sudaro sutartį su viena sveikatos priežiūros įstaiga, o dalis paslaugų (tarkim, tam tikri tyrimai) teikiama kitoje sveikatos priežiūros paslaugų įstaigoje, su kuria paslaugų teik÷jas sudaręs sutartį. Tačiau ši CK norma netaikoma tais atvejais, kai kokia nors sveikatos priežiūros įstaiga paslaugų teik÷jui

8 Valstyb÷s žinios, 1994, Nr. 63-1231. 9 2008 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. X-1505 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 50-1850). 10 2004 m. balandžio 20 d. Gydytojo medicinos praktikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2148 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 68-2365). 11 2003 m. gruodžio 18 d. Stomatologin÷s priežiūros (pagalbos) įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1930 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 4-36). 12 Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 66-1572 (su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais). 13 Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 62-2224 (nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigalios nauja Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo redakcija, priimta 2009 m. liepos 14 d. įstatymu Nr. XI-343 (Valstyb÷s žinios, 2009, Nr. 89-3801). 14 Analogiška norma įtvirtinta Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje: verstis odontologijos praktika odontologas gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas.


14

suteikia tik patalpų naudojimo teises (pvz., tarp paslaugų teik÷jo ir kitos įstaigos sudaryta patalpų nuomos sutartis).

Paslaugų gav÷jas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutarties atveju vadinamas pacientu. Tačiau asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis nebūtinai turi būti sudaroma su pacientu, tačiau visada asmuo, kuriam faktiškai teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos bus laikomas pacientu (CK 6.725 str. 1 d. 2 sak.). Taip gali būti, pavyzdžiui, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį sudarytų darbdavys d÷l darbuotojo gydymo. Pastaruoju atveju pacientu būtų darbuotojas, o sutarties šalimi – užsakovu arba paslaugų gav÷ju – darbdavys. Iš esm÷s tokią sutartį būtų galima laikyti sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.). Tačiau pažym÷tina, kad tokiu atveju paslaugos teik÷jas negal÷s kai kurių pareigų vykdyti užsakovui, o jas prival÷s vykdyti tik pacientui, atsižvelgiant į paciento teises ir interesus. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaiga negal÷s teikti informacijos apie paciento sveikatą arba tą gal÷s daryti tik paciento sutikimu.

Pacientu yra fizinis asmuo, kuris naudojasi asmens sveikatos priežiūra nepriklausomai nuo to, jis sveikas ar ligonis (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo15 1 str. 1 d.). Pacientu, kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šalimi, gali būti bet kokio amžiaus pacientą, tačiau nepilnamečiams pacientams taikomos specialios taisykl÷s. Nepilnamečiu pacientu laikomas asmuo iki 18 metų, išskyrus asmenis nuo 16 iki 18 metų, kuriuos teismas pripažino visiškai veiksniais (emancipuotais) (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 str. 2 d.). Tačiau CK numato tam tikrus teisinio reguliavimo skirtumus, atsižvelgiant į nepilnamečio amžių, išskiriant du atvejus: (i) nepilnamečio iki 16 metų ir (ii) nepilnamečio, sulaukusio 16 metų.

Nepilnametis, sukakęs 16 metų, gali pats savo vardu sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir atlikti tiesiogiai su šia sutartimi susijusius teisinius veiksmus, tarp jų ir prisiimti visų pagal sutartį atsirandančių pareigų vykdymą ir atsakomybę savo turtu už jų nevykdymą (CK 6.726 str. 1-2 d., taip pat CK 2.8 str. 5d.) (išimtis numatyta CK 6.744 str. 2 d., tačiau ji bus aptariama toliau). Tai išimtis iš CK 2.8 straipsnio 1 dalies normos, kuri numato bendrą taisyklę, kad nepilnametis nuo 14 iki 18 metų sudaro sandorius, tur÷damas savo t÷vų ar rūpintojų sutikimą. Pažym÷tina, kad šešiolikos metų sulaukusiam nepilnamečiui suteikta teis÷ savarankiškai sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis neturi įtakos jo t÷vų ar rūpintojų aukl÷jimo, priežiūros išlaidų padengimo pareigų, o taip pat asmeninių pareigų vykdymui (CK 6.726 str. 2 d.). Pavyzdžiui, tai, kad nepilnametis, sukakęs 16 metų sudaro asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir pats apmoka už šias paslaugas, nereiškia, kad t÷vai gali nevykdyti kitų jiems tenkančių nepilnamečio vaiko išlaikymo pareigų (tarkim, apmok÷ti jo mokymosi išlaidas arba rūpintis jo sveikata ir tinkamomis gyvenimo sąlygomis). Be abejo, reikia tur÷ti omenyje, kad nežiūrint į tai, kad šešiolikos metų nepilnametis turi teisę savarankiškai sudaryti sutartį, kita sutarties šalis – sveikatos priežiūros įstaiga – turi rūpestingai elgtis sudarydama sutartį su nepilnamečiu (pvz., tur÷tų įsitikinti, ar nepilnametis turi pakankamai l÷šų apmok÷ti už paslaugas, ar nepilnamečio valia, kad jam būtų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, neprieštarauja jo ar kitų asmenų interesams, nepažeidžia kitų asmenų teisių (pvz., jeigu nepilnametis, kad ir sulaukęs 16 metų nor÷tų atlikti

15 2004 m. liepos 13 d. Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2361 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 115-4284).


15

plastinę operaciją arba atlikti abortą, sveikatos priežiūros įstaiga tur÷tų teirautis jo t÷vų sutikimo).

Jeigu nepilnametis pacientas n÷ra sukakęs 16 metų, tai sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo pareigos atsiranda nepilnamečio t÷vams arba jo glob÷jams ar rūpintojams (CK 6.744 str. 1 d.). Ši taisykl÷ taikoma ir tais atvejais, kai nepilnametis yra sukakęs 16 metų, tačiau negali būti laikomas sugebančiu protingai įvertinti savo interesus (CK 6.744 str. 2 d.). Ar nepilnametis, sukakęs 16 metų, yra gebantis protingai įvertinti savo interesus, turi būti vertinama pagal faktines aplinkybes, jo geb÷jimą protingai vertinti sveikatos priežiūros paslaugų turinį, tikslą, reikšmę, paties nepilnamečio ir su juo susijusių asmenų interesus. CK 6.744 straipsnio 1-2 dalių taikymo atveju, asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties šalimi – pacientu – yra laikomas ne nepilnametis, o jo t÷vai ar glob÷jai (rūpintojai), kadangi jie sudaro sutartį, tod÷l ir teis÷s ir pareigos atsiranda tarp paslaugų teik÷jo ir t÷vų (glob÷jų, rūpintojų). Kita vertus, reikia tur÷ti omenyje, kad faktiškai sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos nepilnamečiui, tod÷l paslaugų teik÷jas (sveikatos priežiūros įstaiga) iš tikrųjų turi, galima sakyti, „dvigubą naštą“, nes pats nepilnametis taip pat turi teisę reikalauti tinkamo paslaugų teikimo, duoti nurodymus d÷l jų vykdymo, reikalauti informacijos. Jeigu nepilnamečio nurodymai prieštarauja jo t÷vų ar glob÷jų (rūpintojų) nurodymams ar reikalavimams, paslaugų teik÷jas tur÷tų prioritetą teikti pastarųjų nurodymams ir reikalavimams (CK 6.744 str. 4-6 d.).

Tiesa, būtina tur÷ti omenyje, kad, vadovaujantis CK 6.726 straipsnio 3 dalimi, įstatymai gali numatyti atvejus, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties šalimi gali būti tik pilnametis asmuo. Štai, pavyzdžiui, LR žmogaus audinių ir donoryst÷s ir transplantacijos įstatymo16 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, turi teisę pareikšti apie sutikimą ar nesutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. CK 2.27 straipsnyje numatyta, kad tik nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę pakeisti lytį, tod÷l ir sutartį d÷l sveikatos priežiūros paslaugų, susijusių su lyties pakeitimu, gal÷tų sudaryti tik pacientas, kuris sukakęs 18 metų.

CK 6.744 straipsnyje numatyti dar kiti atvejai, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas turi vykdyti pareigas ne tik pačiam pacientui, bet ir jo atstovui pagal įstatymą. Pirmasis iš tokių atvejų yra, kai pacientas, d÷l kurio geb÷jimo protingai vertinti abejojama, yra pasiekęs pilnametystę ir jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba paskirtas glob÷jas (rūpintojas), - tokiu atveju pareigos yra vykdomos glob÷jui ar rūpintojui (CK 6.744 str. 2 d.). Kitas atvejis - kai pilnametis pacientas negali būti laikomas sugebančiu protingai vertinti savo interesus ir jeigu jam nenustatyta nei rūpyba, nei globa, visos asmens priežiūros paslaugų teik÷jo pareigos pacientui vykdomos asmeniui, kurį pacientas yra raštu įgaliojęs veikti savo vardu (CK 6.744 str. 3 d.). Jeigu tokio įgalioto asmens n÷ra arba jeigu įgaliotas asmuo nesi÷m÷ būtinų veiksmų, pareigos turi būti vykdomos paciento sutuoktiniui ar partneriui, išskyrus atvejus, kai jie to atsisako, o jei sutuoktinio ar partnerio n÷ra, pareigos vykdomos paciento t÷vui arba vaikui, išskyrus atvejus, kai šie atsisako.

Sutarties dalykas yra asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra konkretizuojamos CK 6.725 straipsnio 2 dalyje ir jomis laikoma veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi

16 2004 m. kovo 25 d. Žmogaus audinių ir organų donoryst÷s ir transplantacijos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2078 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 55-1886) (su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais).


16

asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši sąvoka taip pat apima paciento slaugą ir su ja susijusią priežiūrą bei tiesioginį paciento materialinį aprūpinimą, kuris yra reikalingas asmens sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, išskyrus farmacinę veiklą. Panašiai asmens sveikatos priežiūra apibūdinama ir Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje: valstyb÷s licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, pad÷ti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveiktų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties dalyku n÷ra farmacin÷ veikla (CK 6.725 str. 2 d.). Farmacinei veiklai priskiriama vaistinių preparatų, tiriamųjų vaistinių preparatų, veikliųjų medžiagų ir į Europos Komisijos sąrašą įrašytų pagalbinių medžiagų, kurios naudojamos kaip pradin÷s medžiagos vaistinių preparatų gamybai, gamybą, importą iš trečiųjų šalių, kokyb÷s kontrolę; vaistinių preparatų, veikliųjų medžiagų ir į Europos Komisijos sąrašą įrašytų pagalbinių medžiagų, kurios naudojamos kaip pradin÷s medžiagos vaistinių preparatų gamybai, didmeninį platinimą; vaistinių preparatų lygiagretų importą, pardavimą (išdavimą) galutiniam vartotojui; farmacin÷s informacijos apie vaistinius preparatus teikimą ir farmacinių atliekų tvarkymą, išskyrus jų šalinimą (Farmacijos įstatymo17 2 str. 14 d.).

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis, kaip ir bendru atlygintinių paslaugų sutarties atveju, yra dvišal÷, atlygintin÷, konsensualin÷, ekvivalentin÷. Gali būti tęstinio ir vienkartinio vykdymo.

B. Teisinio reguliavimo ypatumai

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad CK 6.725-6.746 straipsnių normos netaikomos šiems asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atvejais:

(1) veiklai, kuria siekiama nustatyti asmens sveikatos būklę arba suteikti sveikatos priežiūrą asmeniui, kuriam teikiantysis tokią priežiūrą atstovauja nagrin÷jant teisme ginčus ar vykdant pareigas, kad atstovaujamas asmuo gautų draudimo išmokas ar socialines pašalpas;

(2) veiklai, kuria siekiama nustatyti kieno nors gabumus ar tinkamumą mokytis, sveikatos tinkamumą dirbti ar atlikti tam tikrą konkretų darbą18;

(3) teismo medicinos ekspertizei;

(4) asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstyb÷s ar savivaldybių biudžetų l÷šų. Pastaruoju atveju reikia tur÷ti omenyje, kad ši išimtis taikoma tik tais atvejais, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos viešosiose ir biudžetin÷se sveikatos priežiūros įstaigose, kurios išimtinai finansuojamos iš valstyb÷s ar savivaldybių biudžeto l÷šų, tačiau, jeigu asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos

17 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-709 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2006, Nr. 78-3056). 18 Pavyzdžiui, 2002 m. liepos 16 d. LRV nutarimu Nr. 1145 yra patvirtinti Darbai ir veiklos sritys, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir v÷liau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis (Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 73-3127).


17

privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje, tai CK 6.725-6.746 straipsniai taikomi, nepriklausomai, kad už paslaugas ar jų dalį bus apmokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Be to, ši CK norma nesusijusi su teisinių santykių – sutartiniai ar nesutartinai – kvalifikavimu, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

CK 6.743 straipsnyje aptartas specialus atvejis, kai CK 6.725-6.746 straipsniai taikomi tiek, kiek pagal teisinio santykio prigimtį galima pritaikyti, jeigu asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos vadovaujantis bendraisiais mediko profesijos reikalavimais ar medicinos etikos (deontologijos) principais. Ši taisykl÷ taikytina nesvarbu, iš kokio šaltinio ir koks subjektas apmoka už sveikatos priežiūros teik÷jo suteiktas paslaugas šiais atvejais. Gydytojo profesija yra išskirtin÷ profesija, turinti kilnią misiją - saugoti žmogaus sveikatą ir gyvybę, pad÷ti išvengti ligų, gydyti pacientus, palengvinti ligos sukeltas dvasines ir fizines kančias. Vadinasi, gydytojas turi profesin÷s etikos pagrindu grindžiamą pareigą kilnumo pagrindais teikti asmenims sveikatos priežiūros pagalbą, jeigu gydytojas yra kartu su ligoniu atitinkamomis aplinkyb÷mis (pvz., kelion÷je, atsitiktinai kokiose nors viešose vietose, kokių nors nelaimingų atsitikimų metu ar pan.).

Tačiau, aišku, kad visos asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį reglamentuojančios normos negal÷s būti pritaikytos arba ne tokia apimtimi, kaip būtų taikomos įprastu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atveju. Pavyzdžiui, gydytojui, kuris gelbsti ligonį traukinyje, negali būti keliami tokie patys rūpestingumo standartai, kaip gydytojui, kuris teikia paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje.

2.1.2. Sutarties šalių teisių ir pareigų ypatumai

2.1.2.1. Paslaugų teik÷jo pareigų ypatumai

1. Rūpestingumo pareiga.

Kadangi gydytojas, teikdamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vykdo profesinę veiklą, tai tokią veiklą jis turi vykdyti pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus ir b8dingus standartus (CK 6.38 str. 2 d., 6.200 str. 4 d., 6.718 str. 2 d.). Šią pareigą konkretina CK 6.732 straipsnis, kuriame pabr÷žiama, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas turi užtikrinti tokį rūpestingumo laipsnį, kokio tikimasi iš sąžiningo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo. Paties rūpestingumo laipsnio CK nedetalizuoja, tačiau jį yra išvysčiusi Lietuvos teismų praktika ir doktrina. Teismai ne kartą yra pasisakę, kad paprastai gydytojas negali garantuoti, kad bus pasiektas konkretus rezultatas, pavyzdžiui, kad ligonis bus išgydytas19, ir, kad gydytojo elgesys vertinamas ne pagal tai, ar pasiektas tam tikras rezultatas, bet pagal tai, ar gydytojo veiksmai atitiko medicinos paslaugų teikimą reglamentuojančias teis÷s normas bei gydytojų profesin÷s etikos nuostatas20 . Formuluodamas gydytojo rūpestingumo pareigos standartą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabr÷žia, kad pareiga elgtis atsargiai, d÷mesingai ir savo veikla nedaryti žalos kitiems yra bendro pobūdžio pareiga, kurią turi vykdyti bet kuris asmuo, bet šios pareigos laipsnis n÷ra vienodas visiems asmenims. Egzistuoja tam tikrų profesijų žmon÷s, kurių veiklai yra taikomi didesni, reiklesni elgesio

19 Žr., pvz., LAT CBS 2001-11-14 nutartį c. b. L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligonin÷, Nr. 3K-3-1140/2001, kat. 39.6.2.12. 20 Žr., pvz., LAT CBS 2004-02-18 nutartį c. b. O. R. ir kt. v. VšĮ VU ligonin÷s Santariškių klinikos, Nr. 3K-3-16/2004, kat. 39.6.2.


18

standartai21. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievol÷, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievol÷ būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi, sprendžiant d÷l gydytojų kalt÷s, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, d÷mesingumo, atsargumo pastangas. Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teis÷s aktų, reglamentuojančių medicinos paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesin÷s etikos nuostatomis. Kompleksiška jų analiz÷ patvirtina, kad atidumo, d÷mesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesin÷s etikos taisyklių pažeidimas profesin÷s atsakomyb÷s atveju yra tolygu profesionalo kaltei22 . Medicinos įstaigos, teikdamos sveikatos priežiūros paslaugas, turi vykdyti prievolę, vadovaudamiesi maksimalių pastangų principu 23 . Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi vadinamojo „norminio“ rūpestingumo pareigos standarto, kai pagrindinį vaidmenį vaidina teisinis gydytojo pareigų sureglamentavimas. Tai akivaizdžiai atsispindi teismo pozicijoje, kad gydytojo padaryta diagnozavimo klaida ir nevisiškas tyrimų atlikimas sudaro pagrindą vertinti, kad sveikatos priežiūros įstaiga neužtikrino sveikatos priežiūros paslaugų reikiamu lygiu ir veikiant maksimaliai rūpestingai bei atidžiai. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo maksimalių pastangų principas reikalauja, kad gydytojas ir gydymo įstaiga atliktų viską, kas numatyta ir įmanoma gydant konkretų susirgimą. Jei ligos algoritme yra nurodytas tyrimų darymas, tai jie turi būti atlikti, o ne daromos hipotetin÷s išvados d÷l būsimų tyrimų rezultatų ir jų sp÷jamos įtakos24.

Tačiau iki šiol visgi teismų n÷ra paaiškinta ir atsakyta, koks maksimalių pastangų standartas turimas omenyje. Pasakymas, jog turi būti laikomasi maksimalių pastangų principo, neatsako į klausimą, pagal ką orientuojamasi nustatant maksimalias pastangas, t. y. ar orientuojamasi į aukščiausio lygio profesionalą, ar kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas maksimalių pastangų standartas, atsižvelgiant į tuo atveju profesines paslaugas teikusio asmens faktinį standartą, kuris lyginamas su tokio paties lygio protingo profesionalo hipotetiniu standartu. Kitaip tariant, tarkim, jeigu d÷l gydytojo, turinčio penkerių metų praktinio darbo stažą, veiksmų atsirado pacientui žalos, tai maksimalių pastangų standartas bus formuojamas pagal tai, kokias maksimalias pastangas tur÷tų d÷ti tokį pat praktinio darbo stažą turintis profesionalas, ar pagal tas maksimalias pastangas, kurias būtų d÷jęs didžiausią praktinio darbo patirtį ir aukščiausią kvalifikaciją turintis gydytojas. Taigi, teismai kol kas Lietuvoje nepasisak÷ d÷l labai svarbaus aspekto. Manytume, jog maksimalių pastangų standartas tur÷tų būti formuojamas, atsižvelgiant ne į konkretaus profesionalo patirtį ar kvalifikaciją, o į tai, kaip tur÷jo būti maksimaliai rūpestingai ir atidžiai elgiamasi konkrečios teikiamos profesin÷s paslaugos atveju tokiomis pat aplinkyb÷mis. Kitaip tariant, turi būti

21 Žr. LAT CBS 2003-03-31 nutartį c. b. D. A. v. VU Onkologijos institutas, Nr. 3K-3-438/2003, kat. 39.6.2.12. 22 Žr., pvz., LAT CBS 2001-11-14 nutartį c. b. L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligonin÷, Nr. 3K-3-1140/2001, kat. 39.6.2.12. 23 Žr. LAT CBS 2003 12 08 nutartį c. b. R. V. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikin÷ ligonin÷, Nr. 3K-3-1180/2003, kat. 39.2.4; LAT CBS 2004-02-18 nutartį c. b. O. R. ir kt. v. VšĮ VU ligonin÷s Santariškių klinikos, Nr. 3K-3-16/2004, kat. 39.6.2. 24 Žr. LAT CBS 2003 12 08 nutartį c. b. R. V. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikin÷ ligonin÷, Nr. 3K-3-1180/2003, kat. 39.2.4.


19

tikrinama, ar profesionalas tos konkrečios paslaugos atveju atliko maksimaliai viską, kas buvo įmanoma atlikti25.

Užsienio valstybių teismų praktikoje pripažįstama, kad jei asmuo laiko save turinčiu specialius sugeb÷jimus ir žinias, ir pacientą, kuris kreip÷si į jį, priima kaip tur÷damas tokius specialius sugeb÷jimus ir žinias, o pacientas sutinka su siūlomu gydymu, gydytojas turi pareigą šį pacientą gydyti apdairiai, rūpestingai, kruopščiai, naudodamas savo žinias ir sugeb÷jimus, ir gydytojas įsipareigoja ne išgydyti pacientą, bet suteikti medicininę pagalbą sąžiningai ir atidžiai, atsižvelgdamas į medicinos mokslo pasiekimus ir progresą

26.

Reikia tur÷ti omenyje, kad su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu pacientui gali būti susiję ne tik gydytojai, bet, min÷ta, ir slaugos specialistai. Tod÷l vertinant rūpestingumą pareigos standartą būtina atsižvelgti į tai, ar vertinami gydytojo ar slaugos paslaugas teikiančio subjekto veiksmai. Slaugos specialistas tur÷tų elgtis taip, kaip elgtųsi atitinkamos kvalifikacijos ir turintis atitinkamą patirtį būtent slaugos specialistas, o ne kaip tam tikrą patirtį turintis atitinkamos srities gydytojas.

Be to, reikia pažym÷ti, kad rūpestingumo pareiga galioja ne tik paciento, bet ir visiems kitiems asmenims, su kurių interesais teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti susiję. Pavyzdžiui, pacientui sergant kokia nors užkrečiama liga, gydytojas turi rūpestingumo pareigą informuoti jo šeimos narius apie apsaugos priemones.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad prievol÷, atsiradusi tarp gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) ir paciento, pasibaigia tik baigus gydymo kursą ir atitinkamai - nepasibaigia atlikus operaciją, jeigu reikalinga pooperacin÷ priežiūra ar kontrol÷. Taigi pareiga rūpintis pacientu nepasibaigia pacientui išvykus iš ligonin÷s. Gydytojas privalo dom÷tis paciento būkle ir pooperaciniu laikotarpiu. Kilus pooperacin÷ms komplikacijoms, gydytojas privalo operatyviai ir kvalifikuotai reaguoti į paciento nusiskundimus27.

2. Informacijos pacientui suteikimo (informavimo) pareiga.

Buvo nagrin÷ta, kad atlygintinių paslaugų sutarties atveju informavimo pareiga yra viena iš svarbiausių paslaugų teik÷jo pareigų (CK 6.719 str.). Tačiau asmens sveikatos priežiūros paslaugų atveju ši pareiga vaidina dar svarbesnį vaidmenį, tod÷l įstatymų leid÷jas, atsižvelgdamas į šių paslaugų pobūdį ir svarbą paciento sveikatai, šią pareigą specialiai numat÷ ir detalizavo reglamentuodamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį. Tinkamo informavimo pareiga yra kartu ir rūpestingumo standarto elementas, o taip pat neatsiejamai susijusi ir su paciento teise gauti informaciją, kad šis gal÷tų tinkamai apsispręsti d÷l sutikimo gauti sveikatos priežiūros paslaugas (CK 6.729 str., Sveikatos sistemos įstatymo 15 str. 3 d.).

25 Žr. MIZARAS, Vytautas. Lietuvos deliktų teis÷s vystymosi aktualijos ir tendencijos. In Trends and Perspectives in the Development of Contemporary Civil Law (ed. Vytautas Mizaras), Vilnius: Justitia, 2007, p. 51. 26 Cituojama pagal KENEDY, L.; GRUBB, A. Medical Law: Text with Materials. 2nd Ed. London, etc, 1994, p. 400. 27 Žr. LAT CBS 2001-11-14 nutartį c. b. L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligonin÷, Nr. 3K-3-1140/2001, kat. 39.6.2.12.


20

CK 6.727 straipsnio 1 dalyje ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 2-4 dalyse numatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas privalo informuoti pacientą jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus:

(a) apie jo sveikatos būklę;

(b) ligos diagnozę;

(c) gydymo būdus ir prognozę;

(d) pasekmes, jeigu siūlomo gydymo atsisakytų;

(e) kitas aplinkybes, kurios gali tur÷ti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo (pvz., diagnoz÷s ir gydymo rezultatų netikslumo laipsnis, reikšmingi fiziniai ir psichologiniai pokyčiai, gydymo išlaidos, kiti (alternatyvūs) galimi atlikti ar taikyti tyrimai, diagnoz÷s, gydymo metodai ir kt.).

Pacientas turi būti supažindintas su sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykl÷se nustatytomis paciento teis÷mis ir pareigomis, turi teisę gauti diagnoz÷s, gydymo ir slaugos aprašymą, informaciją apie jį gydančio gydytojo ir slaugos specialisto vardą, pavardę, pareigas ir apie jo kvalifikaciją (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 str. 2-3 d.).

Vykdydamas informavimo pareigą asmens sveikatos priežiūros paslaugos teik÷jas privalo informuoti pacientą jam suprantama forma ir būdu ir, jeigu įmanoma, tokia kalba, kurią pacientas supranta, taip pat, kaip min÷ta, paaiškinant specialius medicinos terminus. Kitaip tariant, informacija turi būti pateikiama taip suprantamai, kad pacientas gal÷tų suvokti gydymo esmę ir su tuo susijusius padarinius. Be to, reikia tur÷ti omenyje, kad gydytojas vykdydamas informavimo pareigą turi vadovautis ne tik objektyviu vidutinio protingo paciento standartu, bet ir orientuotis į konkretų pacientą, įvertinant paciento amžių, ligos būklę ir sud÷tingumą, kitas aplinkybes, kurios gali sąlygoti atitinkamo paciento poreikius ir lūkesčius d÷l informacijos supratimo ir gavimo. Kita vertus, sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas nebūtų laikomas netinkamai įvykdžiusiu informavimo pareigą, jeigu būtų nepranešti konkrečiu atveju minimalią riziką keliantys veiksniai ar nereikšmingi, mažareikšmiai veiksmai, ypač, jeigu jie susiję su visuotinai pripažintais gydymo metodais ar būdais.

Tačiau įstatymai numato ir informavimo pareigos išimtis, kada įstatymai numato tam tikrus paciento teis÷s gauti informaciją apribojimus.

Pirmoji išimtis numatyta CK 6.727 straipsnio 2 dalyje ir yra susijusi su paciento interesų apsauga. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas gali min÷tos informacijos pacientui nepateikti, jeigu toks pranešimas aiškiai sąlygotų pacientui rimtą žalą, t. y. pakenktų jo sveikatai ar net sukeltų pavojų jo gyvybei)28. Tačiau vadovautis šia išimtimi galima tik nepateikiant tos informacijos, kuri susijusi su paskirais gydymo veiksmais, gydymo prognoz÷mis ar tam tikromis detal÷mis arba kitokius dalykus, kurie tiesiogiai gali sąlygoti jo sveikatos pablog÷jimą ar net kelti pavojų gyvybei. Ši išimtis neturi būti taikoma, kai kalbame apie pačios gydymo esm÷s atskleidimą pacientui. Pacientas visais atvejais turi teisę žinoti apie gydymo esmę, tačiau ne visada būtina atskleisti tuos dalykus, kurie gali pakenkti paciento sveikatai ar gyvybei. Tarkim, tai, kad pacientui bus atliekama operacija ir koks jos sud÷tingumas turi būti paaiškinta pacientui, bet, jeigu gydytojas mano, kad nustačius, jog 28 Tokia nuostata numatyta ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje.


21

pacientas serga dar kokia nors kita liga, o ne tik ta, d÷l kurios operacija bus atlikta, ir, jeigu informacija apie kitą ligą gali sąlygoti paciento sveikatos būklę, pastaroji informacija gali būti nepateikiama.

Tačiau net ir esant informavimo pareigos išimties taikymo atvejams, informacija turi būti pateikiama paciento atstovui, o taip pat pacientui iš karto, kai išnyksta pavojus, kad jos pranešimas pacientui gali sąlygoti min÷tą žalą (CK 6.727 str. 2 d. 2 sak.).

Antroji išimtis susijusi su paties paciento valia negauti tokios informacijos. Pacientui garantuojama teis÷ nežinoti, o tai reiškia, kad min÷ta informacija negali būti teikiama prieš paciento valią (CK 6.728 str. 1 d.). Kita vertus, CK 6.728 straipsnio 2 dalyje numatytas šios išimties apribojimas, o būtent informacija, net ir nenorint to pacientui tur÷tų būti pateikiama, jeigu d÷l paciento nenori gauti informaciją gali atsirasti žalingų pasekmių pacientui ar kitiems asmenims. Klasikinis šio atvejo pavyzdys būtų, kai pacientas serga užkrečiama liga, ir apie tai būtina informuoti, kad būtų užkirstas kelias ligos plitimui, taip apsaugant ir pacientą, ir kitus asmenis nuo pavojaus sveikatai. Jeigu pacientas nesutinka gauti informacijos, o asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas privalo gauti paciento sutikimą d÷l gydymo, informacija gali būti teikiama paciento atstovams (CK 6.744 str.), tačiau nedarant žalos paties paciento sveikatai ar gyvybei (CK 6.727 str. 2 d.).

3. Pareiga gauti paciento sutikimą.

CK 6.729 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje įtvirtina vieną iš svarbiausių pacientų teisių, kad pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš jo valią 29 . Vadinasi, įgyvendinant šią paciento teisę asmens sveikatos priežiūros paslaugos teik÷jas turi pareigą gauti paciento sutikimą. Kaip buvo min÷ta, ši pareiga tampriai susijusi su informavimo pareigos tinkamu vykdymu, tod÷l paslaugų teik÷jas bus laikomas tinkamai įvykdęs pareigą gauti paciento sutikimą, jeigu bus gautas informuotas paciento sutikimas, t. y. pacientas duos sutikimą, žinodamas visą jo sutikimui duoti reikalingą informaciją. Paciento sutikimas reiškia, kad pacientas sutinka su jo atžvilgiu teikiamomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, ir tai kartu šalina paslaugos teik÷jo veiksmų neteis÷tumą. Tačiau reikia tur÷ti omenyje, kad paciento sutikimas reiškia, kad yra sutinkama ir tikimasi tinkamos kokyb÷s paslaugų, t. y. reikiamo rūpestingumo standarto. Tod÷l, jeigu asmens sveikatos priežiūros paslaugos teik÷jas pažeis rūpestingumo pareigą, t. y. suteiks netinkamos kokyb÷s paslaugas, tai nešalins atsakomyb÷s už padarytą žalą.

Bendroji taisykl÷, kad sutikimą duoda pats pacientas. Tačiau, jeigu pacientas yra iki 16 metų amžiaus, tai sutikimą turi duoti jo t÷vai ar kiti atstovai pagal įstatymą, nes tokiam pacientui asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti teikiamos be min÷tų atstovų valios (CK 6.729 str. 2 d. 1 sak.). Be to, jeigu pacientas, nors ir nesukakęs 16 metų, pagal savo amžių ir išsivystymą sugeba pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, jis negali būti gydomas prieš jo valią (CK 6.729 str. 2 d. 2 sak.). Kitaip tariant, įstatyme įtvirtintas paciento interesų prioriteto principas. Atstovas pagal įstatymą sutikimą duoda ir tais atvejais, kai pacientas yra neveiksnus.

29 Ši paciento teis÷ ir gydytojo pareiga numatyta ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnyje.


22

Nors bendra taisykl÷ yra tokia, kad paciento sutikimas gali būti duodamas bet kokia forma (t. y. ir žodžiu), tačiau įstatymai gali numatyti, kada būtinai reikalingas rašytinis paciento ar jo atstovų sutikimas. Pavyzdžiui, rašytinis sutikimas būtinas chirurginei operacijai (CK 2.25 str. 2 d.), medicininiu būdu atliekamai lyties keitimo operacijai (CK 2.27 str. 1 d.), įtraukimui į mokymo procesą ir biomedicininius tyrimus (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 7 str. 1 d.), audinių, ląstelių ir organų donorystei ir transplantacijai (Žmogaus audinių ir organų donoryst÷s ir transplantacijos įstatymo 7 str. 2 d., 10 str. 2 d.). Asmenims, sergantiems psichine liga, priverstinei hospitalizacijai yra reikalingas teismo leidimas (CK 2.26 str. 3-4 d., LR psichikos sveikatos įstatymo30 16 str.).

CK 6.730 straipsnyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas turi apie visus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veiksmus, kuriems atliki buvo gautas paciento sutikimas, įrašyti į paciento medicinos dokumentus, o pacientas ar jo atstovas turi tai pasirašyti.

Įstatyme taip pat numatyti atvejai, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui nebūtina gauti paciento sutikimo. Štai CK 2.26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas bereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomen÷s interesai (pvz., užkrečiamos pavojingos ligos atveju). Skubi psichiatrin÷ medicinos pagalba gali būti suteikta taip pat be asmens sutikimo, jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus (CK 2.26 str. 3 d. 3 sak.). Sergančiam psichine liga, d÷l kurios asmuo savo veiksmais gali padaryti esmin÷s žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas ne ilgiau dviem paroms, o šis terminas gali būti pratęstas tik teismo leidimu (CK 2.26 str. 4 d.). Taip pat asmens sutikimas nereikalingas būtinojo reikalingumo atvejus, siekiant išgelb÷ti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios (pvz., asmuo d÷l patirtos avarijos yra be sąmon÷s) (CK 2.25 str. 2 d., 6.745 str., Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 str. 4 d.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas be asmens sutikimo taip pat yra numatyti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrol÷s įstatymo31 9 straipsnio 1 dalyje32.

4. Konfidencialumo pareiga.

30 Valstyb÷s žinios, 1995, Nr. 53-1290 su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais. 31 2001 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. IX-649 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 112-4069). 32 Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, tur÷jusių sąlytį, ar suk÷l÷jų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas: (1) jei ligoniai ir asmenys, tur÷ję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, suk÷l÷jų nešiotojai (kai šie asmenys neveiksnūs, – vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose dokumentuose, o bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti teritorinę visuomen÷s sveikatos priežiūros įstaigą ir atitinkamos savivaldyb÷s gydytoją. Asmenys, vengiantys būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo, atsako pagal įstatymus ir kitus teis÷s aktus; (2) jei ligonis ar asmuo, įtariamas, kad serga pavojinga ar ypač pavojinga liga, yra be sąmon÷s ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būkl÷s, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelb÷ti gyvybę; (3) jei n÷ra pakankamai laiko gauti neveiksnaus asmens, sergančio, įtariamo, kad serga įrašytomis į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat tur÷jusio sąlytį su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo.


23

Viena fundamentaliausių gydytojo pareigų pacientui, tiesiogiai susijusi su gydytojo profesija, yra pareiga gerbti paciento konfidencialumą 33. Kaip ir kitų profesijų atstovai, gydytojai turi pareigą neatskleisti informacijos apie pacientą be jo sutikimo, kurią šie sužinojo eidami savo pareigas. Konfidencialumo pareiga kildinama iš asmens teis÷s į privataus gyvenimo apsaugą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d., Konstitucijos 22 str. 1 d., CK 2.23 str.). Gydytojo ir paciento santykiuose konfidencialumo pareiga yra svarbi ypač tuo, kad apima itin asmenin÷s informacijos patik÷jimą svetimam asmeniui bei jo įsipareigojimą ją saugoti ir neatskleisti. D÷l to konfidencialumo pareiga vadinama fiduciarine gydytojo pareiga pacientui34. Konfidencialumo pareigą turi ne tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas, bet ir visi asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi teisę ar galimybę sužinoti medicininę ar su ja susijusią informaciją apie pacientą (pvz., gydytojo pagalbininkai, medicinos audito tarnybos darbuotojai ir pan.).

CK nustato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas negali jokiems kitiems asmenims be paciento sutikimo suteikti informacijos apie pacientą arba sudaryti sąlygų gauti oficialių dokumentų (ligos istorijų, kitų medicininių dokumentų) kopijas (CK 6.736 str. 1 d. 1 sak.). Konfidencialumo pareiga įtvirtinta ir kituose sveikatos priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose (pvz., Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 str., Medicinos praktikos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p., Sveikatos sistemos įstatymo 52 str., Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 9 str.).

Įstatymai numato tik bendro pobūdžio pareigą visą informaciją apie pacientą laikyti konfidencialia ir neatskleisti jos, tačiau įstatymai nepateikia detalaus sąrašo informacijos, kuri yra laikoma konfidencialia. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties. Konfidencialumo pareiga turi apimti ir tą informaciją, kurią pacientas asmens sveikatos paslaugų teik÷jui pateikia jo prašymu, ir tą informaciją, kurią pacientas pasako savo iniciatyva, ir kuri n÷ra susijusi su jam teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau yra paciento privataus gyvenimo dalis. Taip pat konfidencialumo pareiga tur÷tų apimti ir tuos atvejus, kai sveikatos priežiūros paslaugos teik÷jas informaciją apie pacientą sužino ne iš paties paciento, bet iš trečiųjų asmenų, jeigu tokia informacija susijusi su paciento asmeniniu gyvenimu, sveikatos būkle ir kitais min÷toje Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo normoje numatytais faktais. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju yra teismo prerogatyva nuspręsti, ar asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas pažeid÷ konfidencialumo pareigą, atskleisdamas informaciją apie pacientą tretiesiems asmenims.

Tačiau yra atvejų, kai informacijos, sudarančios konfidencialumo pareigos turinį, atskleidimas kitiems asmenims, nebus laikomas šios pareigos pažeidimu. Tokie atvejai yra keli.

Pirma, kai informacija apie pacientą teikiama paties paciento rašytiniu sutikimu, tai konfidencialumo pareiga nebus laikoma pažeista.

Antra, įstatymai gali numatyti atvejus, kai asmens sveikatos paslaugų teik÷jas yra įpareigotas teikti informaciją apie pacientą (CK 6.736 str. 1 d. 3 sak.). Štai Medicinos 33 KENNEDY, I; GRUBB, A. Medical Law. 2nd ed. London: Butterworths, 1994, p. 637. 34 Žr. HERRING, Jonathan. Medical Law and Ethics. Great Britain: Oxford University Press, 2006, p. 144.


24

praktikos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad teis÷s aktų nustatyta tvarka gydytojas privalo pranešti teis÷saugos bei kitoms įgaliotoms valstyb÷s institucijoms apie sužalotus pacientus, kuriems žala gal÷jo būti padaryta nusikalstama veika.

Trečia, jeigu konkrečios situacijos aplinkyb÷ms esant informacijos pateikimas kitiems asmenims būtų pateisinamas viešuoju interesu, tačiau kiek tai nedaro žalos pacientui ir kito asmens privačiam gyvenimui, tai toks informacijos pateikimas taip pat nebūtų laikomas konfidencialumo pareigos pažeidimu. Šios išimties pavyzdžiais gal÷tų būti, tarkim, tokie atvejai. Pavyzdžiui, jeigu žiniasklaidos priemon÷se būtų paskelbta tikrov÷s neatitinkanti informacija apie valstyb÷s prezidento ligą, tai jo gydytojas gal÷tų pateikti informaciją, kad valstyb÷s vadovas gyd÷si, bet visiškai ne nuo tos ligos, apie kurią buvo pranešta žiniasklaidos priemon÷je, tačiau neįvardinant konkrečios ligos, jeigu tai neturi įtakos jo, kaip valstyb÷s vadovo, pareigų vykdymui. Arba, tarkim, l÷ktuvo pilotas suserga širdies liga, kuri gali tur÷ti įtakos jo geb÷jimui pilotuoti l÷ktuvą. Tokiu atveju viešasis interesas (t. y. reali gr÷sm÷ l÷ktuvo keleivių gyvybei) reikalautų, kad sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas informuotų piloto darbdavį, kuris gal÷tų užkirsti kelią tokios gr÷sm÷s atsiradimui. Bet kokiu atveju, konfidencialumo pareigos fiduciarinis pobūdis reikalauja, kad net ir naudojantis tokiomis išimtimis būtų griežtai laikomasi jos sąlygų: informacija gali būti atskleidžiama tik tiems asmenims, kuriems tiesiogiai gali atsirasti žala arba kurie turi kompetenciją priimti reikiamus sprendimus asmens, apie kurį informacija atskleidžiama, atžvilgiu, o taip pat, sprendžiant pagal faktines aplinkybes, turi būti reali fizin÷s žalos atsiradimo gr÷sm÷. Be to, reikia tur÷ti omenyje principą, kad užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerov÷ yra svarbesni už visuomen÷s interesus (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 str. 6 d.).

Ketvirta, kai pacientas yra praradęs sąmonę ir n÷ra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui (partneriui), t÷vams (įt÷viams) ar pilnamečiams vaikams tik tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 str. 3 d.).

Penkta, konfidencialumo pareigos pažeidimu nebūtų laikomas informacijos pateikimas (i) asmenims, kurie tiesiogiai dalyvauja vykdant asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį, (ii) asmenims, kurie veikia kaip sveikatos priežiūrą vykdančio asmens pagalbininkai, jeigu informacija yra būtina jam veikiant kaip pagalbininkui, (iii) paciento atstovams, kurių sutikimas vykdant asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį būtinas pagal CK 6.729 ir 6.744 straipsnių normas, bet tik tais atvejais, kai jų sutikimas yra būtinas ir tokią informaciją jie turi žinoti (CK 6.736 str. 2-3 d.). Tačiau nurodyti asmenys turi konfidencialumo pareigą neatskleisti sužinotos informacijos tretiesiems asmenims.

Šešta, nepilnamečio paciento atstovai turi teisę susipažinti su nepilnamečio paciento medicinos dokumentais, jeigu tai neprieštarauja nepilnamečio paciento interesams (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 str. 4 d.). Tačiau reikia tur÷ti omenyje, kad nepilnametis asmuo, sukakęs 16 metų, turi teisę savarankiškai sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį, tod÷l konfidencialumo pareiga tokio nepilnamečio paciento atžvilgiu tur÷tų būti tokios pat apimties kaip ir kitų pacientų atveju.

Septinta, informacija, gauta atliekant biomedicininį tyrimą, apie tiriamojo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kitus su tiriamojo sveikata susijusius asmeninio pobūdžio faktus nelaikoma konfidencialia ir gali būti paskelbta be tiriamojo asmens sutikimo,


25

jei paskelbus tokią informaciją nebus galima identifikuoti tiriamojo (Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 9 str. 2 d.).

2.1.2.2. Paciento teisių ir pareigų ypatumai

A. Pareigų ypatumai.

1. Pareiga sumok÷ti atlyginimą už paslaugas.

Tai pagrindin÷ paciento pareiga, kuri, kaip ir atlygintinių paslaugų sutarties atveju, yra priešpriešin÷ asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo pareigai tiekti paslaugas (CK 6.740 str.). Tačiau atlyginimą už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebūtinai turi mok÷ti pats pacientas, o už jį gali šią pareigą įvykdyti kiti asmenys. Taip gali būti, kai atlyginimas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas mokamas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo l÷šų35, arba atlyginimą sumoka draudikas, su kuriuo pacientas (draud÷jas) yra sudaręs sveikatos draudimo sutartį.

2. Bendradarbiavimo pareiga.

CK 6.731 straipsnyje įtvirtinta labai svarbi papildoma paciento pareiga – paciento bendradarbiavimo su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷ju pareiga. Nors šalių bendradarbiavimas yra bendrasis prievolių vykdymo principas (CK 6.38 str. 3 d.), asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties atveju ši pareiga yra ypač reikšminga. Bendradarbiavimas labiausiai pasireiškia visos reikšmingos sveikatos priežiūros paslaugų teikimui informacijos apie pacientą suteikimu tiek paslaugų teik÷jo prašymu, tiek savo, kaip sąžiningo ir protingo paciento tam tikromis aplinkyb÷mis, iniciatyva. Nuo informacijos teisingumo ir visapusiškumo gali priklausyti gydymas, jo padariniai. Pacientas taip pat turi vykdyti sveikatos priežiūros paslaugos teik÷jo pagrįstus nurodymus, reikalavimus, savo veiksmais neprisid÷ti prie neigiamų padarinių gydymo metu atsiradimo.

B. Teisių ypatumai.

1. Teis÷ į informaciją.

Paciento teis÷ į informaciją, galima sakyti, yra dvejopo pobūdžio.

Pirma, pacientas turi teisę gauti informaciją, susijusią su sveikatos priežiūra iki tol, kol pradedamos jos teikti ar jų teikimo metu. Su šia teise, min÷ta, susijęs ir paciento sutikimas bei asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo informavimo pareigos vykdymu. Šie klausimai jau buvo aptarti.

Antra, pacientas turi prieigos prie jo medicinos dokumentų teisę. Ši paciento teis÷ koresponduoja su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo pareiga tur÷ti, tvarkyti ir pildyti pacientų medicinos dokumentus (ligos istorijas, ambulatorines korteles ar kitus medicinos dokumentus) (CK 6.733 str.).

35 Nors, kaip min÷ta, pagal CK 6.725 straipsnio 3 dalį, CK normos d÷l asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties netaikomos, kai išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, tačiau, jeigu paslaugos teikiamos privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri yra sudariusi su teritorine ligonių kasa d÷l apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmok÷jimo (Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 1 d.), min÷tos CK normos tur÷tų būti taikomos.


26

Prieigos prie paciento medicinos dokumentų teis÷ pasireiškia tokiais trimis aspektais (CK 6.734 str., 6.735 str., Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 str. 6-7 d.):

(a) pacientas turi teisę susipažinti su jo medicinos dokumentais;

(b) pacientas turi teisę atlygintinai gauti jų kopijas;

(c) pacientas gali pareikšti reikalavimus d÷l netikslių, neišsamių, dviprasmiškų įrašų, taip pat duomenų nesusijusių su diagnoze, gydymu ar slauga medicinos dokumentuose ištaisymo, užbaigimo, panaikinimo;

(d) pacientas gali reikalauti (prašyti) sunaikinti jo medicinos dokumentus.

Tačiau paciento teis÷ susipažinti su medicinos dokumentais (įskaitant ir galimyb÷ gauti jų kopijas) gali būti ribojama įstatymų numatytais pagrindais ir atvejais. Bendras šios teis÷s apribojimo pagrindas numatytas CK 6.735 straipsnio 1 dalyje ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje. Apribojimo pagrindas yra aiški prielaida rimtai žalai pacientui atsirasti (pakenktų paciento ar kito su juo susijusio asmens sveikatai ar sukeltų pavojų jo gyvybei). Remiantis šiuo pagrindu gali būti atsisakyti supažindinti pacientą su tais jo medicinos dokumentuose esančiais duomenimis ir informacija, kuri gali sukelti rimtą žalą pacientui. Apie informacijos pateikimo apribojimus turi būti pažym÷ta pačiuose medicinos dokumentuose, taip kartu prevenciškai apsaugant kitus sveikatos priežiūros teik÷jus d÷l tokios informacijos pateikimo pacientui. Toks apribojimas taikytinas tol, kol rimtos žalos pacientui gr÷sm÷ egzistuoja, ir informacija pateikiama pacientui iš karto, kai išnyksta pavojus, kad jos pateikimas pacientui gali sąlygoti min÷tą žalą. Min÷tais atvejais visa numatyta informacija gali būti pateikiama paciento atstovui (Paciento teisių ir žalos atlyginimo sveikatai įstatymo 6 str. 5 d.), tačiau irgi tik tais atvejais, kai tai negali pakenkti paciento sveikatai ar gyvybei.

Teis÷ reikalauti sunaikinti medicinos dokumentus taip pat įstatymų nustatytais atvejais gali būti apribota. Bendra taisykl÷, kad sveikatos priežiūros įstaigos turi pareigą saugoti pacientų medicinos dokumentus teis÷s aktų nustatytą terminą36. Tačiau CK 6.734 straipsnis numato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas sunaikina medicinos dokumentus per tris m÷nesius po to, kai to pareikalauja (paprašo) pacientas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Negali būti naikinami tie medicinos dokumentai, kurie turi teisinę ir (ar) medicininę reikšmę kitiems asmenims. Teisinę reikšmę turinčiu medicinos dokumentu bendriausia prasme laikytinas dokumentas, susijęs su kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu (pvz., tokiu dokumentus gali būti laikomas dokumentas, kuriame yra duomenų apie paciento DNR, patvirtinančią biologinę t÷vystę). Medicininę reikšmę turinčiu dokumentu, pavyzdžiui, gali būti laikomas dokumentas, kuriame yra informacija apie paveldimą ligą.

Pacientui įstatymai numato ir kitas teises: pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 str. 1 d.), kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra, sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti d÷l jų lyties, amžiaus, ras÷s, pilietyb÷s, tautyb÷s, kalbos, kilm÷s, socialin÷s pad÷ties, tik÷jimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualin÷s

36 Žr. 1999 m. lapkričio 29 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 515 D÷l sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomyb÷s tvarkos (Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 103-2972 su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais).


27

orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar d÷l kokių nors kitų įstatymais nepagrįstų aplinkybių (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 str. 1 d.).

Pacientas turi teisę į žalos, atsiradusios d÷l sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo kalt÷s, atlyginimą. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo civilin÷ atsakomyb÷ negali būti sutartimi ribojama ar panaikinama (CK 6.742 str.). Ši CK norma atitinka bendrąją taisyklę, numatytą CK 6.252 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato, kad šalių susitarimu negali būti ribojama ar panaikinama civilin÷ atsakomyb÷ už žalą, atsiradusią d÷l sveikatos sužalojimo ar gyvyb÷s at÷mimo. Be to, CK 6.742 straipsnis draudžia riboti ar panaikinti ir civilinę atsakomybę ne tik už sveikatos sužalojimu ar gyvyb÷s at÷mimu padarytą žalą, bet ir neturtinę žalą.

2.1.3. Sutarties nutraukimo ypatumai

Kaip ir bendroji CK norma, taikytina atlygintinių paslaugų sutarties atveju, klientui suteikia vienašališkai bet kada nutraukti sutartį (CK 6.721 str. 1 d.), taip ir CK 6.739 straipsnio 2 dalyje numatyta paciento teis÷ bet kada vienašališkai nutraukti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartį. Aišku, pacientas, vadovaudamasis CK 6.721 straipsnio 1 dalimi, turi sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jui sumok÷ti atlyginimą už faktiškai iki sutarties nutraukimo suteiktas paslaugas.

Asmens sveikatos priežiūros teik÷jas sutartį gali vienašališkai nutraukti tik d÷l svarbių priežasčių, t. y. esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.739 str. 1 d.). Tai irgi atitinka bendrąją CK 6.721 straipsnio 2 dalies normą. Svarbiomis priežastimis, kurios gali būti pagrindu asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo iniciatyva nutraukti sutartį, gali būti, kaip ir pačioje CK 6.739 straipsnio 1 dalyje nurodyta, pareigos sumok÷ti atlyginimą nevykdymas, nesilaikymas sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jo nurodymų, kurie gali sąlygoti pacientui žalą ar kitaip kenkti jo interesams, nepateikimas reikšmingos informacijos, kuri reikalinga tinkamam sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, nebendradarbiauja taip, kad d÷l to tampa neįmanomas arba iš esm÷s pasunk÷ja sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Tačiau reikia tur÷ti omenyje, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra specifin÷s, susijusios su paciento sveikata, tod÷l sutarties nutraukimas net ir d÷l svarbių priežasčių turi būti kaip paskutin÷ priemon÷, o taip pat, jeigu tai nesukels rimtos žalos paciento sveikatai ar gyvybei.

2.2. Turizmo paslaugų sutartis

Turizmo paslaugų sutarties išskyrimą ir sureguliavimą specialiomis CK normomis sąlygoja keli veiksniai. Visų pirma, ES antrinio teis÷s akto nuostatų įgyvendinimas, toliau – paslaugų specifika, sutarties šalių specifika, taip pat sutarties sudarymo, ir, aišku, jos vykdymo bei gynimo būdų taikymo ypatumai.

Turizmo paslaugų teikimo sutartį reglamentuoja CK 6.747-6.755 straipsnių normos, kurios įgyvendina 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvą 90/314/EEB d÷l kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų37. Pažym÷tina, kad 2004 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.

37 OL 1990, L 158, p. 59 (specialusis leidimas, 13 skyrius, 10 tomas, p. 132).


28

IX-217238 buvo pakeisti CK 6.747, 6.748, 6.751 ir 6.753 straipsniai, o 2009 m. spalio 22 d. įstatymu Nr. XI-44739 – CK 6.750, 6.751 ir 6.754 straipsniai, ir šie pakeitimai iš esm÷s buvo susiję su tinkamu min÷tosios EB direktyvos įgyvendinimu. Turizmo veiklą, o taip pat kai kuriuos turizmo paslaugų teikimo sutartinių teisinių santykių klausimus reglamentuoja ir Turizmo įstatymas40, tačiau šis įstatymas daugiau skirtas reguliuoti turizmo veiklą ir paskiras turizmo paslaugas, kaip tokias.

2.2.1. Turizmo paslaugų sutarties samprata

Turizmo paslaugų sutarties sąvoka numatyta CK 6.747 straipsnio 1 dalyje41:

Turizmo paslaugų teikimo sutartimi viena šalis – kelion÷s organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumok÷ti už suteiktas paslaugas.

Iš šios sutarties sąvokos galima daryti išvadą, kad turizmo paslaugų sutartis yra dvišal÷ (kelion÷s organizatoriaus pareiga užtikrinti organizuotą turistinę kelionę yra priešpriešin÷ turisto pareigai sumok÷ti atlyginimą), atlygintin ÷, konsensualin÷, ekvivalentin÷.

Pirmiausiai būtina išsiaiškinti šią sutartį, kaip specifinių paslaugų sutartį, kvalifikuojantį požymį, kuris išskiria šią paslaugų rūšį į atskirą. Ir tik esant šia požymiui, sutarčiai bus galima taikyti CK 6.747-6.754 straipsnių normas. Kvalifikuojantis požymis susijęs su „turistin÷s kelion÷s“ sąvoka. Tod÷l pirmiausiai būtina išsiaiškinti būtent šią sąvoką, juolab, kad tai susiję su EB direktyvos nuostatų įgyvendinimu.

Turizmo paslaugų sutarties dalykas yra kelion÷s paketo paslaugos. Būtent „kelionių paketas“ laikytinas kvalifikuojančiu šią paslaugų sutartį. Min÷ta, kad 1990 m. Europos Tarybos direktyva 90/314/EEB ir vadinasi „Kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų direktyva“ (angl. – Council Directive on package travel, package holidays and package tours) (toliau – Direktyva d÷l kelionių paketo).

CK 6.747 straipsnio 2 dalyje, kuri įgyvendina Direktyvos d÷l kelionių paketų 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatyta, kad iš anksto organizuota turistin÷ kelion÷ – iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę kelion÷s dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu), jeigu ji tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba į ją yra įtraukta nakvyn÷. Pažym÷tina, kad Direktyvoje vartojamas terminas „paketas“, tačiau tai atitinka CK vartojamą terminą „organizuota turistin÷ kelion÷“.

Taigi, nurodytai sąvokai būdingi tokie požymiai.

(1) Tai iš anksto už bendrą kainą parengtas parduodamas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys (paketas) (tai reiškia, kad „paketas“ bus tik tada, jeigu kelionių organizatorius siūlys visumą, sistemiškai sud÷liotų paslaugų, nesvarbu, pats turistas dalyvauja parenkant atskiras paslaugas ar ne, - svarbu, kad tos paslaugos būtų iš anksto už bendrą kainą sud÷liotos kaip visuma, turinčios vidinį ryšį, t. y. kaip rinkinys (paketas)). 38 Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 72-2945. 39 Valstyb÷s žinios, 2009, Nr. 134-5832. 40 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1211 (Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 123-5507 su v÷lesniais pakeitimais). 41 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172 redakcija.


29

Pažym÷tina, kad ETT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „kelionių paketo” sąvoka yra aiškintina taip, kad ji apima ir keliones, kurios kelionių agentūros suorganizuojamos pagal turisto ar jų ribotos grup÷s pageidavimus ir nurodymus42. Pasak teismo, Direktyvos “kelionių paketo” sąvoka nesuteikia pagrindo užuominai, kad ji neapima kelionių, kurios suorganizuojamos po turisto ar jų ribotos grup÷s pareikštų pageidavimų ar nurodymų. Tokį aiškinimą patvirtina pati Direktyva, nes pagal ją sutartis saisto ir d÷l visų turisto pareikštų pageidavimų (norų), kuriuos turistas pareišk÷ perkant kelionę kelionių organizatoriui ar tarpininkui, ir jie buvo akceptuoti. Kita vertus, ETT pažym÷jo, kad turisto pageidavimai (norai) turi būti pareiškiami iki to laiko, kol suderinama šalių valia d÷l sutarties sudarymo43. Tokia pozicija yra logiška, nes turisto pareiškiami nurodymai ir pageidavimai neturi „pašalinti“ vieno iš esminių „kelion÷s paketo“ požymių, kad tai iš anksto parengtas paketas.

(2)Paketą sudaro ne mažiau kaip dvi iš nurodytų turizmo paslaugų:

(a) vežimo;

(b) apgyvendinimo;

(c) kita esminę kelion÷s dalį sudaranti paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu (pvz., ekskursija po miestą ar kitą vietą).

(3) Tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba yra įtraukta nakvyn ÷ (jeigu yra įtraukta nakvyn÷, tai kelion÷ net, jeigu ir tęsis ne ilgiau kaip 24 valandas, ji atitiks šią trečiąją „paketo“ sąlygą)44.

Tik tais atvejais, kai įsigytas „kelion÷s paketas“ atitiks visus tris pamin÷tus požymius (reikalavimus), tokia sutartis bus kvalifikuojama kaip „kelionių paketo“ sutartis ir jai bus taikomi CK 6.747-6.754 straipsniai. Jeigu turizmo paslaugos neatitiks min÷tų požymių, tokiu atveju sudarytai sutarčiai būtų taikomos arba bendros atlygintinių paslaugų normos arba atitinkamai kitų sutarčių normos.

Pavyzdžiui, jeigu turistas pats arba, kad ir kelionių organizatoriaus patarimu, įsigis kelionę, tačiau ji susid÷s iš paskirų, viena su kita nesusijusių min÷tų paslaugų (tarkim, atskirai bus įgyjama kelion÷ l÷ktuvu, atskirai užsakomos ekskursijos arba (ir) atskirai apgyvendinimo paslaugos), tokiu atveju, tai nebūtų laikoma kelionių paketu, ir, min÷ta, negal÷tų būti taikomos CK 6.747-6.754 straipsnių normos.

2.2.2. Sutarties šalys ir kiti sutartinių teisinių santykių dalyviai

42 Žr. 2002 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje C-400/00, Club-Tour, Viagens e Turismo SA v. Alberto Carlos Lobo Gonçalves Garrido (2002), ECR I-4051, paras. 13-16. 43 Žr. 2002 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje C-400/00, paras. 19-20. 44 Pažym÷tina, kad iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusioje CK 6.747 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo netinkamai įgyvendinta Direktyvos d÷l kelionių paketų 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi galiojusi CK norma numat÷, kad kelion÷s organizatorius turi pareigą užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistin÷s kelion÷s dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Taigi, matome, kad ankstesn÷je min÷tos CK normos redakcijoje buvo sakoma, kad kelion÷ turi tęstis daugiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę. Tuo tarpu dabar galiojančioje CK 6.747 straipsnio 2 dalyje, kaip ir Direktyvos d÷l kelionių paketų 2 straipsnio 1 punkte, numatyta, kad kelion÷ turi tęstis daugiau kaip 24 valandas arba yra įtraukta nakvyn÷. Pastaruoju atveju, min÷ta, kelion÷ gali tęstis ir ne daugiau kaip 24 valandas.


30

Teisinių santykių, atsirandančių sudarius turizmo paslaugų sutartį, specifika yra ir d÷l to, kad šiuose santykiuose gali dalyvauti ne tik sutarties šalys, bet ir kiti subjektai.

1. Sutarties šalys.

Kelionių organizatorius. Kelionių organizatoriumi yra asmuo, kuris verčiasi turizmo verslu ir teikia ar viešai pats ar per tarpininką savo vardu siūlo teikti turizmo paslaugas bet kuriam asmeniui (CK 6.747 str. 3 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 2 str. 2 d.). CK 6.747 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuris veikia kaip kelion÷s organizatoriaus, neturinčio verslo vietos Lietuvos Respublikoje, tarpininkas, turisto atžvilgiu taip pat laikomas kelion÷s organizatoriumi. Šis asmuo parduoda arba siūlo įsigyti paketą, parengtą kelionių organizatoriaus (Direktyvos d÷l kelionių paketų 2 str. 3 p.) (pvz., turizmo agentūra).

Turistas. Turistu laikomas fizinis asmuo, kuris su kelionių organizatoriumi sudaro rašytinę sutartį, t. y. sutartį pasirašęs asmuo (CK 6.747 str. 5 d., Direktyvos 2 str. 4 d.). Fizinis asmuo, kurio vardu sutartį pasirašęs asmuo perka kelionę ir kuris prisiima visas teises ir pareigas pagal sutartį, yra laikomas naudos gav÷ju. Jeigu sutartį pasirašęs asmuo ir (ar) naudos gav÷jas perleido teises ir pareigas, tai turistu laikomas jas per÷męs fizinis asmuo (CK 6.753 str. 1 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 3 d.).

2. Kiti subjektai, kurie gali būti susiję su turizmo paslaugų sutartimi.

Su turizmo paslaugų teikimo sutartimi gali būti susiję ir kiti subjektai – paskirų paslaugų, sudarančių „kelion÷s paketo“ turinį, teik÷jai (pvz., aviakompanijos45, viešbučiai46, ekskursijų agentūros ir pan.). Turistas sudaro turizmo paslaugų sutartį su kelion÷s organizatoriumi, o ne su paskirų paslaugų teik÷jais. Su paskirų paslaugų teik÷jais sutartis sudaro kelionių organizatorius. Jeigu yra kitaip, tokiu atveju, min÷ta, apskritai gali būti taip, kad tai nebūtų laikoma „kelion÷s paketo“ sutartimi. Kiti subjektai, kurie teikia „kelion÷s paketą“ sudarančias paslaugas laikytini trečiaisiais asmenimis, kuriuos kelionių organizatorius pasitelkia savo prievol÷ms vykdyti (CK 6.257, 6.217 str. 3 d., 6.717 str. 3 d.). Taip pat kelionių organizatoriaus ir paskiras paslaugas teikiančių subjektų sutartis galima būtų laikyti sutartimis trečiojo asmens – turisto – naudai.

2.2.3. Sutarties sudarymo tvarka, forma ir turinys

Turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymui taikomos bendros sutarčių sudarymo taisykl÷s. Šios sutarties sudarymas dažnai susijęs su kelionių prospektais ar kitokia informacija, kurie sutarties sudarymo prasme laikomi kvietimu pateikti ofertą (invitatio ad offerendum), tačiau net šiuo atveju, kaip toliau min÷sime, kelionių organizatorius turi pareigą pareikti įstatymuose numatytą teisingą informaciją (CK 6.748 str.).

Turizmo paslaugų teikimo sutarčiai CK nustato privalomą paprastą rašytinę formą (CK 6.749 str. 1 d.). Įstatymas nenumato sutarties negaliojimo, kaip rašytin÷s formos nesilaikymo pasekm÷s, tod÷l nesilaikius rašytin÷s formos negalima remtis liudytojų parodymais siekiant įrodyti sutarties sudarymo faktą, išskyrus CK numatytas išimtis (CK 1.93 str. 2, 6 d.). Taip pat CK numatyti reikalavimai sutarties turiniui, bet apie tai min÷sime toliau.

45 Žr., pvz., 2004-10-06 LAT CBS nutartis c. b. G. V. J. ir kt. v. UAB „Novaturas“, Nr. 3K-3-524/2004, kat. 49.3. 46 Žr., pvz., 2005-04-19 LAT CBS nutartis c. b. A. P. v. UAB „Busturas“, Nr. 3K-7-186/2005, kat. 54.3.


31

Įstatymai reglamentuojami reikalavimai sutarties sąlygoms ir sutarties turinys. Sutarties sąlygoms keliami tokie reikalavimai: (a) sutarties sąlygos turi būti parengtos raštiškai arba pateikiamos kita išsamia ir turistui suprantama forma, (b) pateikiamos jam prieš sudarant sutartį, ir (c) turistui turi būti įteiktas sutarties sąlygų egzempliorius (Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 2 d. (b) p.).

Pagal CK 6.479 straipsnio 2 dalį (atitinkamai pagal Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 2 d. (a) p.) turizmo paslaugų sutartyje arba jos priede turi būti tokios sąlygos:

(i) kelion÷s organizatoriaus rekvizitai (pavadinimas, adresas, telefonas ir kt.); (ii) turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta; (iii) išvykimo, grįžimo vieta, data ir laikas bei lankomos vietos ar šalys, nurodant datas, kada į jas atvykstama ir išvykstama; (iv) kelion÷je teikiamos turizmo paslaugos ir jų apibūdinimas, specialūs turisto pageidavimai; (v) turizmo paslaugų užmokestis (jo keitimo ir grąžinimo sąlygos), mok÷jimo būdai ir terminai, nurodant, kad į kelion÷s paslaugų kainą įskaičiuojamos visos paslaugos; (vi) sutarties sąlygų keitimo ir sutarties nutraukimo atvejai, sveikatos draudimo tvarka, finansin÷s garantijos; (vii) sutarties numeris ir sudarymo data, pretenzijų pareiškimo terminas.

Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas tvirtina Valstybinis turizmo departamentas (Turizmo įstatymo 5 str. 2 d.).

2.2.4. Sutarties šalių teis÷s ir pareigos

2.2.4.1. Kelion÷s organizatoriaus teis÷s ir pareigos

2.2.4.1.1. Kelion÷s organizatoriaus pareigos

1. Kelion÷s rinkinį (paketą) sudarančių paslaugų suteikimas.

Pagrindin÷ kelion÷s organizatoriaus pareiga yra suteikti tinkamos kokyb÷s parengtos ir turisto įsigytos kelion÷s rinkinį (paketą) sudarančias paslaugas (CK 6.747 str. 1 d., 6.754 str. 1 d.). Tinkama kokyb÷, panašiai, kaip ir pirkimo-pardavimo, nuomos ar rangos sutarties atvejais, nustatoma pagal kelis kriterijus.

Reikšmingi kelion÷s tinkamos kokyb÷s vertinimo kriterijai yra kelion÷s vert÷ (naudingumas) ir turisto protingi lūkesčiai, kuriuos sąlygoja konkretūs sutartiniai įsipareigojimai (sutarties sąlygos) arba įprastai susiformuojantys protingi lūkesčiai. Kitaip tariant, teikiamų turizmo paslaugų trūkumai pasireiškia tada, kai kelion÷ nukrypsta nuo sutartimi suderintų ar įprastų kokyb÷s reikalavimų (lūkesčių) ir tai pakenkia kelion÷s vertei (naudingumui). Vertinant paslaugų kokybę svarbią reikšmę turi specialūs kelion÷s organizatoriaus įsipareigojimai (užtikrinimai), sąlygojantys tam tikrus specialius turisto lūkesčius, kurie be specialiai suteiktų užtikrinimų nebūtų susiformavę. Pavyzdžiui, jeigu turistas įsigyja kelionę kruiziniu laivu, o kelion÷s organizatoriaus pateiktoje informacijoje ar sutartyje kelion÷s metu buvo numatytas garsaus atlik÷jo koncertas, tai, jeigu tokio koncerto neįvyks, turisto lūkesčiai bus pažeisti, nežiūrint to, kad nesant tokio specialaus įsipareigojimo toks lūkestis nebūtų susiformavęs.

Konkretinant tai, kas pasakyta, pažym÷tina, kad kelion÷s organizatoriaus pareiga suteikti tinkamos kokyb÷s kelion÷s paketą sudarančias paslaugas reiškia, kad turi būti užtikrinami toliau nurodomi dalykai.


32

(1) Kelion÷ turi atitikti konkrečią sutartimi nustatytą kokybę. Tas nustatoma pagal kelionių prospektus, reklamą ir kitą informaciją, kuri buvo turistui pateikta prieš sudarant sutartį ar sutarties sudarymo metu, taip pat vertinant sutarties sąlygas. Turi būti vertinami konkretūs su konkrečiu objektu susiję įsipareigojimai (pvz., kokie buvo įsipareigoti suteikti kambariai viešbutyje, kokia viešbučio vieta ir pan.). Teisin÷s reikšm÷s neturi abstraktūs pasižad÷jimai ar išsireiškimai, kurie objektyviai vidutiniam protingam turistui netur÷tų suformuoti atitinkamo specialaus lūkesčio (pvz., reklamoje vartojamas posakis „įsigykite svajonių atostogas“ ir pan.).

(2) Jeigu konkrečių susitarimų n÷ra, vertinant kelion÷s organizatoriaus suteiktų paslaugų kokybę vadovaujamasi bendrais pagal sutartį nustatytais kelion÷s tikslais ir paskirtimi (pvz., jeigu kelion÷s paketą perka vienerius metus atostogų netur÷jęs įmon÷s vadovas, tai, jeigu kitaip neinformuojama, aišku, jog jam nebus tinkama paslauga, kai apgyvendinama viešbutyje, kuriame kiekvieną vakarą vyksta trankūs pasilinksminimo vakar÷liai).

(3) Jeigu nei specialių sutarties sąlygų, nei bendrai iš sutarties negalima nustatyti kelion÷s poreikio (vert÷s), turi būti vadovaujamasi įprastais reikalavimais, t. y. įprasto saugumo ir protingų sąlygų viešbučio47 ir pan.).

Pažym÷tina, kad vertinant kelion÷s organizatoriaus suteiktų paslaugų tinkamą kokybę neturi reikšm÷s, gal÷jo ar ne organizatorius savo valia paveikti tam tikras aplinkybes, d÷l kurių buvo pažeista kelion÷s vert÷. Tačiau yra veiksnių ar aplinkybių, kurių buvimas gali būti vertinamas kaip bendro pobūdžio rizika, už kurią kelion÷s organizatorius neatsako (pvz., karštas klimatas, vykstant į Pietų šalis, neįprastas gyvenimo būdas ir tradicijos, atsitiktinis nelaimingas atsitikimas, į kurį pakliūna turistas organizuojamos kelion÷s ekskursijos metu).

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad yra vertinama kelion÷s, kaip visumos, o ne atskirų paslaugų, tinkama kokyb÷. Gali būti taip, kad visos paslaugos, kurios sudar÷ kelion÷s paketą, buvo suteiktos tinkamos kokyb÷s, bet visos kelion÷s vert÷ (turisto lūkestis) bus pažeistas. Taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, įsigijus kelion÷s paketą, kurį sudar÷ vežimo paslauga į kitoje valstyb÷je esantį kalnų regioną, apgyvendinimas viešbutyje ir kopimas į kelis skirtingo aukščio kalnus, pirmiausiai į žemiausią kalną, po to į vidurinį, ir į aukščiausią kalną. Visos paslaugos buvo suteiktos, t. y. visi veiksmai buvo atlikti, išskyrus, tai, kad vietoj suplanuoto eiliškumo lipant į kalnus, iš pradžių buvo kopiama į aukščiausią kalną, o po to į kitus. D÷l to įkopus į aukščiausią kalną, kam prireik÷ daugiausiai j÷gų, nebuvo pakankamai j÷gų kopti į kitus kalnus. Ir atvirkščiai, paskirų paslaugų, sudarančių kelion÷s paketo turinį, netinkama kokyb÷ nebūtinai gali sąlygoti visos kelion÷s netinkamą kokybę (turisto lūkesčio pažeidimą). Tarkim, jeigu kelion÷s l÷ktuvu metu dings bagažas, tai, matyt, kad vežimo paslaugos netinkama kokyb÷ gali reikšti ir visos kelion÷s vert÷s sumaž÷jimą 48. Bet, jeigu, tarkim, viešbutyje, kuriame apgyvendinamas turistas, pusryčių metu nebus apelsinų sulčių, nuo to kelion÷s vert÷ netur÷tų būti laikoma pakenkta.

2. Informacijos pateikimo pareiga.

Informacijos pateikimo pareiga yra viena iš pagrindinių paslaugų teik÷jo pareigų ir bendru atlygintinių paslaugų teikimo atveju (CK 6.719 str.), tačiau turizmo paslaugų teikimo

47 Žr. 2005-04-19 LAT CBS nutartį c. b. A. P. v. UAB „Busturas“, Nr. 3K-7-186/2005, kat. 54.3 (nebuvo apsaugotas klientas, ir įvykus vagyst÷s iš viešbučio faktui, nesuteik÷ turistui būtinų paslaugų). 48 Žr. 2004-10-06 LAT CBS nutartį c. b. G. V. J. ir kt. v. UAB „Novaturas“, Nr. 3K-3-524/2004, kat. 49.3.


33

sutarties atveju ši pareiga turi dar didesnę reikšmę ir yra vykdoma dviem etapais: iki sutarties sudarymo (ikisutartinių santykių etapas) ir sudarant sutartį.

Ikisutartinių santykių etapas.

Iki turizmo paslaugų sutarties sudarymo kelionių organizatorius turi pareigą pateikti informaciją ir (i) siūlydamas, reklamuodamas kelion÷s paketo įsigijimą, ir (ii) prieš pasirašant sutartį.

Pirmiausiai, kelionių organizatorius pareigą pateikti informaciją turi vykdyti siūlydamas savo paslaugas, t. y. pateikdamas kvietimą pateikti ofertą d÷l kelion÷s paketo įsigijimo (reklamuodamas paslaugas prieš pasirašant sutartį). Privalomos pateikti turinį siūlant paslaugas prieš sutarties sudarymą reglamentuoja CK 6.748 straipsnio 1 dalyje ir Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Šių įstatymo normos įgyvendina Direktyvos d÷l kelionių paketo 3 straipsnio nuostatas. CK 6.748 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis sąrašas informacijos, kuri turi būti pateikiama kelionių prospekte ar kitokiame dokumente, ir šį sąrašą papildo Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, tod÷l Direktyvos d÷l kelionių paketo 3 straipsnio nuostatos įgyvendintos abiejuose min÷tuose įstatymuose.

Kelionių organizatorius turi pateikti neklaidinančią informaciją ir jos turinį sudaro:

(i) kelion÷s maršrutas; (ii) teikiamos kelion÷je paslaugos ir įsipareigojimai; (iii) valiutų keitimo sąlygos ir tvarka; (iv) valstybių sienų per÷jimo tvarka; (v) valstybių, į kurias vykstama, epidemiologin÷ būkl÷, imunoprofilaktikos reikalavimai, kuriuos reikia atlikti prieš vykstant į kelionę, taip pat sveikatos draudimo įforminimo tvarka; (vi) valstybių, į kurias vykstama, pasienio formalumai ir vizų gavimo tvarka bei laikas, per kurį turi jas gauti; (vii) dokumentai ir turistin÷s kelion÷s sutarties įforminimo tvarka bei sąlygos; (viii) transporto priemon÷, kuria vykstama, jos charakteristika ir kategorija; (ix) apgyvendinimo tipas, objekto vieta, kategorija ar patogumų lygis ir pagrindiniai ypatumai bei klas÷ (pagal atitinkamas priimančiosios valstyb÷s taisykles); (x) visa kelion÷s kaina, kainos dalis, kuri turi būti sumok÷ta iš anksto, bei likusios sumos sumok÷jimo grafikas; (xi) kelionei organizuoti reikalingas mažiausias asmenų skaičius ir galutinis terminas informuoti turistą apie kelion÷s atšaukimą, nesurinkus nustatyto mažiausio asmenų skaičiaus.

Pamin÷ta informacija rašytinio dokumento forma turi būti pateikta turistui prieš pasirašant sutartį, jei ši informacija: (a) turistui nebuvo žinoma iš jam pateikto kelion÷s prospekto, katalogo, kitos turistinę kelionę aprašančios medžiagos arba (b) jei ta informacija n÷ra nurodyta sutartyje ar jos priede (CK 6.748 str. 2 d., Turizmo įstatymo 6 str. 4 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 1 d. (a) p.).

Kelion÷s organizatorius prisiima atsakomybę už kelionių prospektuose, kataloguose ar kitoje turistinę kelionę aprašančioje medžiagoje pateiktą informaciją, išskyrus tuos atvejus, kai: (1) turistui iki sutarties sudarymo buvo pranešta apie tokios informacijos pasikeitimus, o kelionių prospekte, kataloge ar kitoje turistinę kelionę aprašančioje medžiagoje buvo aiškiai numatyta pakeitimų galimyb÷; (2) pakeitimai daromi po sutarties sudarymo abiejų sutarties šalių rašytiniu susitarimu (Turizmo įstatymo 6 str. 3 d., Direktyvos 3 str. 2 d. 2 pastr.).

Informacijos pateikimas sudarius turizmo paslaugų sutartį.

Iki išvykimo į kelionę kelion÷s organizatorius privalo suteikti turistui įstatymų nustatytos formos ir turinio informaciją (CK 6.748 str. 3 d., Turizmo įstatymo 6 str. 5 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 1 d. (b) p.), o būtent:


34

(i) informaciją apie tarpines stotis ir sustojimo laiką, buvimo vietą bei informaciją apie keleivio vietą transporto priemon÷je; (ii) kelion÷s organizatoriaus ir (ar) kelionių agentūros atstovo pavardę, adresą ir telefono numerį ar vietinių agentūrų, į kurias turistas gal÷tų kreiptis pagalbos, adresus ir telefono numerius (jei tokių atstovų ar agentūrų n÷ra, turistui privaloma nurodyti telefono numerį, kuriuo jis gal÷tų skambinti nenumatytu atveju, ar informaciją, kuri jam pad÷tų susisiekti su kelion÷s organizatoriumi ir (ar) kelionių agentūra); (iii) informaciją apie galimybę sudaryti draudimo sutartis, kad būtų padengtos turisto patirtos išlaidos d÷l galimo kelion÷s atšaukimo, d÷l aplinkybių, už kurias turistas atsako, arba d÷l suteiktos pagalbos, įskaitant repatriaciją, nelaimingo atsitikimo ar ligos atveju.

Direktyva d÷l kelionių paketų nedraudžia valstyb÷ms nar÷ms numatyti papildomų reikalavimų informacijos pateikimui. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, jei į turistinę kelionę vyksta nepilnamečiai, kelion÷s organizatorius turi pateikti jų t÷vams ar glob÷jams informaciją, leisiančią tiesiogiai susisiekti su vaiku ar atsakingu asmeniu vaiko buvimo vietoje.

3. Papildomos pareigos.

3-1. Papildomos pareigos, susijusios su pareigų vykdymo užtikrinimu.

Direktyvos d÷l kelionių paketo 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstyb÷s nar÷s turi numatyti, jog kelionių organizatorius turi pateikti pakankamą užtikrinimą, kad turisto sumok÷ti pinigai bus grąžinti arba turistas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju bus sugrąžintas į išvykos vietą. Taigi, matyti, kad Direktyva nenustato konkrečių užtikrinimo būdų, kuriuos valstyb÷s nar÷s turi įgyvendinti savo įstatymuose, o palieka pačioms valstyb÷ms nar÷ms tai nustatyti nacionaliniuose įstatymuose.

Min÷ta direktyvos nuostata įgyvendinta CK 6.753 straipsnio 3 dalyje ir Turizmo įstatymo 7 straipsnyje. Kelion÷s organizatoriaus papildomos pareigos atsiranda, kai paaišk÷ja, kad kelion÷s organizatorius d÷l nemokumo ar kitų priežasčių negal÷s vykdyti sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties. Tačiau pareigų pobūdis priklauso nuo to, kada paaišk÷ja, kad nebus galima vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

Pareiga turistui grąžinti pinigus, turisto sumok÷tus už organizuotą kelionę atsiranda nepriklausomai nuo to, kada paaišk÷ja min÷tas faktas, - nuo to priklauso tik jos dydis. Jeigu prasid÷jus organizuotai kelionei paaišk÷ja, kad kelion÷s organizatorius negal÷s toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, tai kelion÷s organizatorius privalo grąžinti pinigus, turisto sumok÷tus už organizuotą kelionę, proporcingai nesuteiktų paslaugų vertei. O jeigu dar neprasid÷jus organizuotai kelionei paaišk÷ja, kad negal÷s prad÷ti vykdyti sutarties, tai turi grąžinti visus sumok÷tus turisto pinigus.

Jeigu paaišk÷ja, kad kelion÷s organizatorius negal÷s toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties jau prasid÷jus kelionei, tai be min÷tos pinigų grąžinimo pareigos, kelion÷s organizatorius dar privalo grąžinti turist ą į pradinę jo išvykimo vietą.

Min÷ta, kad Direktyva d÷l kelionių paketo nenumato, kokius min÷tų pareigų vykdymo užtikrinimo būdus valstyb÷se nar÷s turi numatyti. Lietuvoje Turizmo įstatymo 7 straipsnyje numatytas privalomas užtikrinimo būdas – laidavimo draudimas, kurio draudimo suma priklauso nuo kelionių organizatoriaus metinių įplaukų už sudarytas kelionių į užsienį sutartis: (i) jeigu įplaukos neviršija 4 mljn. litų, tai draudimo suma yra nuo 100 000 iki 200 000 litų, o (ii) jeigu įplaukos viršija 4 mljn. litų, tai draudimo suma yra 5proc. nuo įplaukų sumos.


35

Kelion÷s organizatorius individualiai privalo sudaryti laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone (draudiku), pagal kurią draudikas įsipareigoja laidavimo draudimo sutartyje nustatyta suma kompensuoti trečiojo asmens nuostolius, atsiradusius d÷l draud÷jo (kelion÷s organizatoriaus) prievolių neįvykdymo.

Kelion÷s organizatoriaus - juridinio asmens – pareigos, susijusios su pinigų ir turisto grąžinimu negalint toliau vykdyti turizmo paslaugų sutarties papildomai gali būti užtikrintos Kelionių garantijų fondo suteikiama garantija. Kelionių garantijų fondą savo kasmetiniais įnašais kaupia kelionių organizatoriai savanoriškumo pagrindu.

3-2. Pareiga teikti turistui visokeriopą pagalbą ir paramą (CK 6.754 str. 3 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 5 str. 2 d. 2 pastr.).

Ši kelion÷s organizatoriaus pareiga atsiranda, kai kelion÷ vykdoma ne pagal teis÷tus turisto lūkesčius (lūkesčių susiformavimas nustatin÷jamas analogiškai, kaip buvo min÷ta analizuojant tinkamos kokyb÷s paslaugų teikimo pareigą). Min÷ta pareiga turi būti vykdoma, nepriklausomai nuo to, d÷l kokių priežasčių negali būti vykdoma kelion÷ pagal turisto lūkesčius. Jeigu priežastis, d÷l kurios sutartis n÷ra tinkamai vykdoma, susijusi su pačiu turistu, kelion÷s organizatorius turi teikti turistui tokią pagalbą ir paramą, kurios, remiantis protingumo kriterijumi, gali būti reikalaujama iš kelion÷s organizatoriaus pagal sutartį. Tačiau pareigos vykdymo išlaidos tenka sutarties šaliai, kuri yra atsakinga už aplinkybes, d÷l kurių kelion÷ nevykdoma pagal turisto lūkesčius. Jeigu pats turistas yra atsakingas už tai, kad kelion÷ negali būti vykdoma pagal jo lūkesčius (pvz., pats nepasirūpino sveikatos draudimu ir kelion÷s metu įvykus nelaimingam atsitikimui negal÷jo būti skubiai suteikta pagalba), tokiu atveju pagalbos ir paramos teikimo pareigos vykdymo išlaidos tenka pačiam turistui. Tarkim, min÷tu nelaimingo atsitikimo atveju, turistui kelion÷s organizatorius suorganizavo sveikatos draudimą, tačiau to išlaidas tur÷tų prisiimti pats turistas). Jeigu už aplinkybes, d÷l kurių kelion÷ nevyko pagal turisto lūkesčius, atsako kelion÷s organizatorius ar asmenys, kurių paslaugomis jis naudojasi, tai analizuojamos pareigos vykdymo išlaidos tenka kelion÷s organizatoriui. Taip būtų, jeigu, tarkim, d÷l vežimo paslaugas, kurios sudaro kelion÷s paketą, teikiančio subjekto veiksmų, įvyktų nelaimintas atsitikimas, ir turistas būtų lengvai sužalotas, tai visa reikalinga pagalba ir parama tur÷tų būti teikiama kelion÷s organizatoriaus sąskaita.

3-3. Kitos įstatyme numatytos papildomos pareigos.

Įstatymuose gali būti numatytos ir kitos papildomos kelion÷s organizatoriaus pareigos. Pavyzdžiui, Turizmo įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jei turistų grupę sudaro daugiau kaip 15 vaikų iki 16 metų arba daugiau kaip 7 neįgalūs vaikai, tai kelion÷s organizatorius turi garantuoti, kad, be kelion÷s vadovo, šią turistų grupę lyd÷tų pilnametis asmuo.

2.2.4.1.2. Kelion÷s organizatoriaus teis÷s

1. Teis÷ keisti sutarties sąlygas.

Kelion÷s organizatorius, min÷ta, turi teisę keisti turizmo paslaugų teikimo sutarties sąlygas. Tačiau ši teis÷ gali būti realizuojama laikantis tam tikrų sąlygų, kurias sąlyginai galima skirstyti į bendrąsias ir specialiąsias.

Bendrosios sąlygos:


36

(1) galimyb÷ keisti sutarties sąlygas turi būti numatyta turizmo paslaugų teikimo sutartyje;

(2) turi būti svarbios priežastys, sąlygojančios būtinybę keisti sąlygas;

(3) kelion÷s organizatorius turi nedelsiant informuoti turistą apie priežastis, d÷l kurių jis ketina pakeisti sąlygas.

Specialiosios sąlygos, susijusios su galimybe keisti paslaugų kainą (CK 6.752 str. 3 d. 2 sak., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 4 d. (a) p.):

(1) sutartyje turi būti numatyta ne tik galimyb÷ keisti kainą, bet ir pakeistos kainos apskaičiavimo tvarka;

(2) kaina gali būti keičiama tik, jeigu kinta: (a) vežimo išlaidos, įskaitant kuro išlaidas, (b) muitų, mokesčių, rinkliavų dydžiai, susiję su kelione (pvz., nusileidimo, išvykstančio ar atvykstančio keleivio rinkliavos uostuose ar oro uostuose), (c) valiutų keitimo kursai, taikomi konkrečiam kelion÷s paketui;

(3) kainos didinimas gali būti atliktas ne v÷liau, kaip likus ne mažiau kaip 20 dienų iki kelion÷s pradžios (CK 6.752 str. 3 d., Direktyvos 4 str. 4 d. (b) p.).

2. Teis÷ atsisakyti sutarties.

Bendra taisykl÷, kad kelion÷s organizatorius gali atsisakyti sutarties tik (i) d÷l svarbių priežasčių ir tik (ii) prieš turistui išvykstant. Apie priežastis turi būti nedelsiant informuojamas turistas (CK 6.751 str. 1 d., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 6 d.). Nors CK 6.751 straipsnio 1 dalyje n÷ra nurodyta, kad kelion÷s organizatorius turi teisę atsisakyti sutarties tik prieš išvykstant į kelionę, tačiau ši sąlyga kildinama iš Direktyvos 4 straipsnio 6 dalies 1 pastraipos, o taip pat iš teisinių padarinių, kurie atsiranda kelion÷s organizatoriui atsisakius sutarties. Jeigu kelion÷s organizatorius negali vykdyti jau prasid÷jusios kelion÷s, tai taikomas ne CK 6.751 straipsnis, o CK 6.754 straipsnio 4 dalis.

Kai kelion÷s organizatorius atsisako sutarties d÷l priežasčių, už kurias turistas neatsako, atsiranda tokie teisiniai padariniai:

(a) kelionių organizatorius turi pasiūlyti turistui toki ą pat ar geresn÷s kokyb÷s alternatyvią kelionę49 (CK 6.751 str. 2 d. 1 sak., Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 6 d. (a) p.));

(b) jeigu d÷l pagrįstų priežasčių n÷ra galimyb÷s pasiūlyti alternatyvią kelionę arba turistas atsisako pasiūlytos naujos kelion÷s, kelion÷s organizatorius privalo grąžinti sumok÷tą kainą ir atlyginti turtin ę žalą (CK 6.751 str. 2 d. 2 sak.50, Direktyvos 4 str. 6 d.

49 Nors CK n÷ra numatyta specialiai kelion÷s organizatoriaus teis÷ pasiūlyti ir prastesnę alternatyvią kelionę, tačiau tai nereiškia, kad tokia galimybe negali pasinaudoti. Kaip ir tokios pat ar geresn÷s alternatyvios kelion÷s atveju, priimti siūlymą ar ne, sprendžia turistas. Tod÷l visiškai pagrįstai Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 6 dalies (a) punkto 2 sakinyje numatyta, kad esant prastesn÷s alternatyvios kelion÷s siūlymui, organizatorius turi grąžinti turistui, jeigu šis pri÷m÷ tokį siūlymą, turi būti kompensuojamas kainų skirtumas. Tokia nuostata reiktų vadovautis ir Lietuvoje, netgi, jeigu tai specialiai įstatymuose ir n÷ra sureguliuota. 50 2009 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. XI-447 redakcija. Iki 2009 m. lapkričio 10 d. galiojusioje CK 6.751 straipsnio 2 dalies 2 sakinio redakcijoje buvo numatyta, kad jeigu turistas pasiūlytos naujos kelion÷s atsisako, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžinti ar kompensuoti už neįvykusią kelionę sumok÷ti pinigai arba, jeigu kelion÷ iš dalies įvyko, proporcinga jų dalis. Taigi, matome, kad ankstesn÷je minimos normos redakcijoje buvo


37

(a) p.). Reikalavimas d÷l turtin÷s žalos atlyginimo negalimas CK 6.751 str. 3 d. 1-2 p. (Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 str. 6 d. 2 pastr.) numatytais atvejais: (i) kelion÷s organizatorius atsisako sutarties d÷l to, kad buvo gautas mažesnis, nei nustatytas minimalus paraiškų tokiai kelionei kiekis, o turistas buvo raštu informuotas apie kelion÷s organizatoriaus teisę atsisakyti sutarties šiuo pagrindu per sutartyje nurodytą laiką; (ii) kelion÷s organizatorius atsisak÷ sutarties d÷l nenugalimos j÷gos, išskyrus atvejus, kai sutartis numato tokiais atvejais kelionę organizuoti iš naujo. Pažym÷tina, kad šiais atvejais kelion÷s organizatoriui neatsiranda pareiga atlyginti turistui žalą, tačiau pareiga grąžinti už kelionę sumok÷tus pinigus, atsiranda net ir šiais atvejais51.

2.2.4.2. Turisto teis÷s ir pareigos

2.2.4.2.1. Turisto pareigos

Kaip ir bendru atlygintinių paslaugų teikimo sutarties atveju, pagrindin÷ turisto pareiga yra pareiga sumok÷ti kainą už paslaugas (CK 6.747 str. 1 d.).

Papildomos pareigos: elgtis rūpestingai, kad d÷l jo elgesio neatsirastų žalos kelionių organizatoriui (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, rūpintis kelionei reikalingais formalumais, draudimais ir pan., saugoti turistui leidžiamus naudoti kelion÷s organizatoriaus ar trečiųjų asmenų, kurių paslaugomis organizatorius naudojasi, daiktus, atlyginti išlaidas, susijusias su pagalbos, reikalingos d÷l priežasčių, už kurias atsako pats turistas, kelion÷s metu teikimu, kompensavimas ir kt.).

Pažym÷tina, kad turistas neturi pareigos dalyvauti kelion÷je, t. y. jis negali būti įpareigojamas būtinai vykti į kelionę ar joje dalyvauti iki pat pabaigos.

2.2.4.2.2. Turisto teis÷s

1. Teis÷ atsisakyti sutarties.

Turistas turi teisę nepriklausomai nuo priežasčių bet kuriuo metu atsisakyti sutarties (CK 6.721 str. 1 d., 6.750 str. 1 d.). Teisiniai padariniai, kurie atsiranda atsisakius turistui nuo sutarties, priklauso nuo to, kas atsako už aplinkybes, d÷l kurių atsisakyta sutarties.

Jeigu atsisako d÷l aplinkybių, už kurias turistas pats atsako, tai jis privalo atlyginti kelion÷s organizatoriui d÷l to atsiradusius nuostolius, kurių dydis ribojamas kelion÷s kainos dydžiu (CK 6.750 str. 2 d.). Jeigu atsisako d÷l aplinkybių, už kurias turistas neatsako, tai jis

netiksliai įgyvendinta Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 6 dalies (a) punkto nuostata, kuri reguliuoja tuos atvejus, kai kelionių organizatorius atsisako sutarties dar iki kelion÷s pradžios. Tod÷l tokiu atveju yra neaktualus yra dalinis pinigų grąžinimas už iš dalies įvykusią kelionę, kadangi teisinius padarinius, kai negali būti vykdoma jau prasid÷jusi kelion÷, reguliuoja kitos CK ir Direktyvos nuostatos. Tod÷l CK 6.751 straipsnio 2 dalies paskutiniu pakeitimu buvo pašalinti tam tikri reguliavimo netikslumai. 51 Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusioje CK 6.751 straipsnio 3 dalies redakcijoje, buvo netinkamai įgyvendinta Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 6 dalies 2 pastraipos nuostata, kadangi CK buvo numatyta, kad CK 6.751 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejais buvo susieti ne tik su pareigos atlyginti žalą, bet ir pareigos grąžinti pinigus neatsiradimu. Kaip min÷ta, šios išimtys susijusios tik su pareigos atlyginti žalą neatsiradimu, kaip kad numatyta nuo 2004 m. balandžio 30 d. galiojančioje CK 6.751 straipsnio 3 dalies normos redakcijoje.


38

turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžinti už kelionę sumok÷ti pinigai arba atitinkamai proporcinga dalis įvykusiai kelion÷s daliai.

2. Teis÷s, kai kelion÷s organizatorius keičia sutarties sąlygas.

Kelion÷s organizatoriui keičiant sutarties sąlygas turistas turi teisę priimti sprendimą: (a) atsisakyti sutarties arba (b) sutikti su keičiamomis sąlygomis. Apie priimtą sprendimą turistas privalo kaip galima greičiau informuoti kelionių organizatorių arba tarpininką.

Specialios turisto teis÷s yra numatytos tais atvejais, jeigu turistas atsisako sutarties d÷l kainos didinimo, tai jis:

(1) turi teisę pareikalauti sugrąžinti sumok÷tus už kelionę pinigus / jų dalį, proporcingą atliktai kelionei (CK 6.752 str. 4 d. 2 sak., Direktyvos 4 str. 5 d., 1 pastraipa, 6 d. (a) p.);

(2) jis gali pasirinkti kitą tokią pat ar geresn÷s kokyb÷s alternatyvią kelionę, jeigu tokia gali būti pasiūlyta (Direktyvos 4 str. 6 d. (b) p.).

Jeigu turistas atsisako sutarties d÷l kitos sutarties svarbios sąlygos keitimo, tai jis:

(a) turi teisę pareikalauti sugrąžinti sumok÷tus už kelionę pinigus / jų dalį, proporcingą atliktai kelionei (CK 6.752 str. 4 d. 3 sak., 6.751 str. 3 d., Direktyvos 4 str. 5 d., 1 pastraipa, 6 d. (a) p.);

(b) jis gali pasirinkti kitą tokią pat ar geresn÷s kokyb÷s alternatyvią kelionę, jeigu tokia gali būti pasiūlyta (Direktyvos 4 str. 6 d. (b) p.);

(c) jis turi teisę reikalauti atlyginti turtinę žalą, išskyrus CK 6.751 str. 3 d. numatytus atvejus (CK 6.752 str. 4 d. 3 sak., 6.751 str. 3 d., Direktyvos 4 str. 6 d. 2 pastraipa).

3. Teis÷ perleisti savo teises pagal sutartį.

CK 6.753 straipsnio 152 ir 2 dalyse, įgyvendinančiose Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatyta, kad turistas turi teisę perleisti savo teisę į kelionę trečiajam asmeniui. Įstatyme nustatytos kelios šios turisto teis÷s realizavimo sąlygos.

Pirma, turistas turi teisę perleisti teises pagal sudarytą turizmo paslaugų sutartį iki kelion÷s pradžios.

Antra, teisių perleidimas galimas tam asmeniui, kuris atitiks visas sutartyje nurodytas sąlygas. CK 6.753 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluot÷ „kuris vykdys visas sutarties sąlygas“ n÷ra visiškai atitinkanti Direktyvos d÷l kelionių paketų 4 straipsnio 3 dalyje vartojamą formuluotę „kuris atitinka visas pakete nustatytas sąlygas“ (angl. „who satisfies all the conditions applicable to the package“). Cituojamos direktyvos nuostatos reikalavimas yra toks, kad turisto teises perimantis asmuo atitiktų visas kelion÷s pakete numatytas sąlygas, t. y. ne sutartinių pareigų faktinio vykdymo prasme, o reikalavimų (tiek sutartinių, tiek pagal taikomus įstatymus), keliamų turistui pagal kelion÷s paketą (pvz., jeigu turistas buvo įsigijęs

52 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172 redakcija; iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusioje CK 6.753 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad turistas turi teisę, likus iki kelion÷s pradžios ne mažiau kaip 7 dienoms, perleisti savo teisę į kelionę trečiajam asmeniui, kuris vykdys visas sutarties sąlygas. Direktyvoje d÷l kelionių paketo n÷ra numatyto tokio išankstinio termino, tod÷l min÷ta CK norma buvo pakeista, atsisakant septynių dienų termino, kaip labiau varžančio turisto teisę perleisti teises pagal sutartį, lyginant su Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 3 dalimi, kadangi direktyva valstyb÷ms nar÷ms numatyti tik palankesnes turistui nuostatas, lyginant su Direktyvos nuostatomis (direktyvos 8 str.).


39

kelion÷s paketą į Indiją, tai teises gali perleisti asmeniui, kuris turi reikiamus kelionei dokumentus ir atitinka kitus (pvz., sveikatos) reikalavimus)53.

Trečia, teisių ir pareigų perleidimas turi būti įformintas sutartimi su trečiuoju asmeniu, o turistas apie tai raštu privalo pranešti kelion÷s organizatoriui. Be abejo, toks pranešimas turi būti per protingą terminą iki kelion÷s pradžios.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad net ir perleidus teises ir pareigas pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį, turistas, perleidęs teises, ir trečiasis asmuo, per÷męs teises, atsako solidariai kelion÷s organizatoriui už kelion÷s kainos ir išlaidų, susijusių su teisių ir pareigų, susijusių su kelionių paketu perleidimu, sumok÷jimą.

2.2.5. Teisių gynimo būdai

1. Turisto teisių gynimas, kelion÷s organizatoriui pažeidus pareigą užtikrinti tinkamos kokyb÷s kelionę.

Bendras reikalavimas turistui – kaip galima greičiau raštu ar kitokia įmanoma forma informuoti kelion÷s organizatorių / tarpininką ar kitą paslaugų teik÷ją apie vykdymo trūkumus (Direktyvos d÷l kelionių paketo 5 str. 4 d.). Tai išplaukia iš bendros šalių bendradarbiavimo vykdant prievoles pareigos (CK 6.38 str. 3 d., CK 6.662 str. 1 d. 2 sak. sistemiškai su CK 6.724 str.).

A. Pagrindinis bendras teisių gynimo būdas – žalos atlyginimas civilin÷s atsakomyb÷s pagrindu (CK 6.754 str. 2 d., Direktyvos 5 str. 1-2 d.).

Atsakingi pagal civilin÷s atsakomyb÷s prievolę yra kelion÷s organizatorius ir kiti asmenys, kurio pagalba kelion÷s organizatorius naudojasi54.

Atsakomyb÷s dydis.

Negali būti ribojamas, jeigu: (a) žala padaryta d÷l turisto sveikatos sužalojimo ar gyvyb÷s at÷mimo, arba žala padaryta tyčia ar d÷l didelio neatsargumo (CK 6.252 str., 6.755 str. 1, 3 d.).

Gali būti ribojamas, jeigu:

(i) kelion÷s organizatorius remiasi konkrečiu atveju taikytina tarptautine sutartimi, numatančia ribotą civilinę atsakomybę (CK 6.755 str. 2 d., Direktyvos 5 str. 2 d. 3 pastr.) (pvz., Monrealio konvencija d÷l vežimo oro transportu numato tam tikrais atvejais ribotą atsakomybę už keleiviams padarytą žalą (tačiau net ir tokiu atveju ribojimas nebūtų taikomas asmens sužalojimo atveju));

53 Pavyzdžiui, Vokietijos CK (BGB) 651b straipsnyje, kuris, kaip ir Lietuvos CK 6.753 straipsnis, įgyvendina Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, numatyta, kad iki kelion÷s pradžios turistas gali perleisti savo teises ir pareigas pagal sutartį trečiajam asmeniui. Kelion÷s organizatorius gali prieštarauti perleidimui trečiajam asmeniui, jeigu šis neatitinka specialių kelion÷s reikalavimų arba jo dalyvavimas prieštaraus įstatymo taisykl÷ms arba administracinio pobūdžio reikalavimams (vok. Der Reiseveranstalter kann dem Eintritt des Dritten widersprechen, wenn dieser den besonderen Reiseerfordernissen nicht genügt oder seiner Teilnahme gesetzliche Vorschriften oder behördliche Anordnungen entgegenstehen). 54 Žr. taip pat 2004-10-06 LAT CBS nutartį c. b. G. V. J. ir kt. v. UAB „Novaturas“, Nr. 3K-3-524/2004, kat. 49.3


40

(ii) paslaugą teik÷ ne pats kelion÷s organizatorius, - trigubu kelion÷s kainos dydžiu, išskyrus, kai žala padaryta d÷l turisto gyvyb÷s at÷mimo ar sveikatos sužalojimo (CK 6.755 str. 4 d.).

Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą: maksimalus atlygintinos neturtin÷s žalos dydis yra triguba kelion÷s kaina (CK 6.754 str. 5 d.) (Dirketyvos 5 str. 2 d.). Pažym÷tina, kad ETT aiškino Direktyvos d÷l kelionių paketo 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad ji iš esm÷s suteikia teisę turistui reikalauti ir neturtin÷s žalos atlyginimo, įskaitant žalą d÷l prarasto atostogų malonumo, kuri atsiranda d÷l kelion÷s organizatoriaus pareigos neįvykdymo ar netinkamos kokyb÷s pareigos įvykdymo55. Taigi, nežiūrint to, kad Direktyvos 5 straipsnio 2 dalis vartoja tik terminą “žala” (angl. damage), tačiau ši bendra sąvoka reiškia ir neturtinę žalą, ypač atsižvelgiant į tai, kad turistui suteikus netinkamos kokyb÷s paslaugas gali būti patiriami d÷l prarasto atostogų kelion÷s malonumo, lūkesčių neturtinio pobūdžio praradimai.

Atsakomyb÷ netaikoma, jeigu (CK 6.754 str. 2 d., Direktyvos 5 str. 2 d. 1 pastraipa):

(1) d÷l netinkamo sutarties vykdymo yra turisto kalt÷;

(2) už netinkamą sutarties vykdymą atsako trečiasis asmuo, jeigu: (i) jo suteiktos paslaugos nesusijusios su kelion÷s organizatoriaus teikiamomis paslaugomis (t. y. trečiasis asmuo neturi būti asmuo, kuris yra pasitelktas vykdyti kelion÷s organizatoriaus pasiūlytą kelion÷s paketą sudarančias paslaugas); (ii) kelion÷s organizatorius tokio netinkamo vykdymo nenumat÷ ir negal÷jo numatyti;

(3) sutartis netinkamai vykdyta d÷l nenugalimos j÷gos ar įvykio, kurio kelion÷s organizatorius ar asmuo, kurio paslaugomis naudojosi kelionių organizatorius, nenumat÷ ir negal÷jo numatyti, atsižvelgiant į visą įmanomą apdairumą.

B. Kiti turisto teisių gynimo būdai, kelionių organizatoriui pažeidus pareigą teikti tinkamos kokyb÷s turizmo paslaugas yra sutarties nutraukimas ir reikalavimas grąžinti sumok÷tą kainą, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų dalį (CK 6.750 str. 3 d.).

C. Taip pat, kaip buvo min÷ta, kelionių organizatoriui atsiranda papildoma pareiga teikti turistui visokeriopą pagalbą ir paramą, jeigu sutartis vykdoma ne pagal turisto lūkesčius.

2. Teisių gynimo būdai, kai prasid÷jus kelionei paaišk÷ja, kad kelion÷s organizatorius negal÷s įvykdyti pagrindin÷s sutartų paslaugų dalies (CK 6.754 str. 4 d.56, Direktyvos 4 str. 7 d.)

Min÷tu atveju atsiranda tokie teisiniai padariniai:

(a) kelion÷s organizatorius turi pasiūlyti turistui tinkamas alternatyvias paslaugas57 už tokią pačią kainą sutartyje nurodytam terminui, o jeigu yra skirtumas tarp kainų, tai jis turi būti kompensuotas.

55 Žr. 2002 m. kovo 12 d. sprendimą byloje C-168/00, Simone Leitner v. TUI Deutschland GmbH & Co. KG (2002), ECR I-2631, paras. 23-24. 56 2009 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. XI-447 redakcija. 57 Pažym÷tina, kad iki 2009 m. lapkričio 11 d. galiojusioje CK 6.754 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad kelion÷s organizatorius privalo pasiūlyti tinkamą alternatyvią kelionę už tokią pačią kainą. 2009 m. spalio 22 d. įstatymu Nr. XI-447 pakeitus šią kodekso normą, buvo numatyta, kad kelion÷s organizatorius turi pasiūlyti tinkamas alternatyvias paslaugas, o ne kelionę. Tokiu pakeitimu kodekso norma buvo labiau suderinta


41

(b) kelion÷s organizatorius privalo užtikrinti turisto grąžinimą atgal arba nuvežimą į kitą vietovę, d÷l kurios turistas sutinka, ir grąžinti už nesuteiktas paslaugas sumok÷tus pinigus58, jeigu:

(b-i) kelion÷s organizatorius negali pasiūlyti kitų tinkamų alternatyvių paslaugų, arba

(b-ii) turistas d÷l protingų priežasčių atsisako pasiūlytų alternatyvių paslaugų.

Pažym÷tina, kad CK 6.754 straipsnio 4 dalis taikoma tik tais atvejais, kai prasid÷jus kelionei paaišk÷ja, kad kelion÷s organizatorius negal÷s įvykdyti pagrindin÷s paslaugų dalies, t. y. apskritai negal÷s užtikrinti paskirų paslaugų, sudarančių kelion÷s paketo turinį. Tuo tarpu, jeigu kelion÷s organizatorius suteikia paslaugas, bet jos yra netinkamos kokyb÷s, arba kelion÷ neatitinka turisto lūkesčių, taikytina CK 6.754 straipsnio 2 dalis59.

su Direktyvos d÷l kelionių paketo 4 straipsnio 7 dalimi, o taip pat toks reguliavimas yra aiškiai tikslesnis, kadangi kai kelion÷ jau vykdoma, kelionių organizatorius, skirtingai nuo aptarto atvejo, kai jis sutarties atsisako dar iki kelion÷s pradžios, turi pareigą siūlyti kitas paslaugas, sudarančias kelion÷s paketą, vietoj tų, kurios negali būti įvykdytos, bet ne visą naują kelion÷s paketą. 58 Pažym÷tina, kad iki 2009 m. lapkričio 11 d. galiojusioje CK 6.754 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad kelion÷s organizatorius privalo grąžinti turistui pinigus už kelionę. 2009 m. spalio 22 d. įstatymu Nr. XI-447 pakeitus šią kodekso normą, buvo numatyta, kad kelion÷s organizatorius turi grąžinti turistui pinigus tik už nesuteiktas paslaugas, kadangi dalis kelion÷s paketą sudarančių paslaugų gali būti suteikta jau, ir už jas sumok÷tų pinigų grąžinti neprivaloma. 59 Žr, LAT CBS 2008-07-18 nutartį c. b. B. Š., D. Š. v. UAB „Tez tour“, Nr. 3K-3-386/2008, kat. 54.3.

Šios tez s yra saugomos autori ų teis s, tod l jų...

Documents

Transcript of Šios tez s yra saugomos autori ų teis s, tod l jų...