interviu will fin fin lt:!MM2005-1 themaFINAL5rašytojas, Niujorkas. Iš šio numerio išpl2štas...

CAC/SMC INTERVIUŠMC INTERVIU/CAC INTERVIU7-8 / 2007 vasara

Numerio redaktor2: Mai Abu ElDahab*Redaktoriai: Linara Dovydaitytė, Simon ReesNumerio dizainas: Will Holder (dizainerio asistentai: Lina Ozerkina and Joe Miceli)Vertimas: Viktoras Bachmetjevas, Jūratė Gutaitė,Agnė Narušytė, Birutė Pankūnaitė, Kasparas PociusSpauda: Logotipas

Autoriai:Viktoras Bachmetjevas, filosofas, Katalikiškojouniversiteto Leuvene doktorantas.Christophe Büchel, menininkas, Ciūrichas. Emma Goldman, žinoma kaip 'Raudonoji Ema',lietuvių kilmės anarchistė. Larissa Harris, Vizualinių studijų centro vadovėArchitektūros ir projektavimo mokyklojeMasačiusetso Technologijos institute Bostone.Virginija Januskevici3t2, ŠMC kuratorė, Vilnius.Hassan Khan, menininkas, muzikantas ir žurnaloBidoun bendraredaktorius, Kairas.Raimundas Malasauskas, nepriklausomas rašytojasir kuratorius.Francis McKee, kuratorius ir rašytojas, Glazgas,Mechikas.Natasa Petresin, nepriklausoma kuratorė ir menokritikė, Paryžius, Liubliana. David Reinfurt, nepriklausomas dizaineris irrašytojas, Niujorkas.Cristina Ricupero, nepriklausoma kuratorė,Paryžius.Brian Kuan Wood, dizaineris, muzikantas irrašytojas, Niujorkas.

Iš šio numerio išpl2štas atsitiktinis lapas yraChristopho Büchelio meninis projektas.

ŠMC interviu skelbiamos mintys nebūtinai atitinkaleidėjo ar redakcijos nuomonę.

© Emma Goldman, Ar mano gyvenimas nugyventasvertai?, teisės priklauso Harper's Magazine, 1934.Visos teisės saugomos. Perspausdinta iš gruodžionumerio pagal specialų leidimą.

© Šiuolaikinio meno centras, menininkai ir tekstųautoriai, 2007.

Leidinys ar jo dalis negali būti dauginama ir atgaminama komerciniais tikslais be leidėjo sutikimo.

ISSN 1822-2064

Tiražas: 2000 egz.

Leidžia Šiuolaikinio meno centras 4 kartus per metus.

Šiuolaikinio meno centras [ŠMC]Vokiečių 2, LT-01130 VilniusT: +370-5-262 3476F: +370-5-262 3954E: [email protected]

Interviu bičiuliai: Luca Cerizza, Berlin; AlanCruickshank, Adelaide; Gordon Dalton, Cardiff;Ann Demeester, Amsterdam; Magda Kardasz,Warsaw; Solvita Krese, Riga; Lars Bang Larsen,Frankfurt; Raimundas Malašauskas, SanFrancisco; Viktor Misiano, Moscow; RogerMcDonald, Tokyo; Cristina Ricupero, Paris; Mats Stjernstedt, Stockholm.

*Mai Abu ElDahab yra nepriklausoma kuratorėiš Kairo.

Šiuolaikinio meno centras, Vilnius. www.cac.lt7–8 / 2007 vasara (lietuviškas leidimas)

Co

„... spalva buvo svarbi dėl to,kad rožinė – intensyvaus ats-palvio rožinė – yra siejama surokenrolu, pankais, gėjųmenu ir visomis svarbiausio-mis praėjusio amžiaus antrospusės JAV buržua kultūroseksporto prekėmis, o taip pat– menkinančia prasme – ir sukomunizmu bei komunistais.Taigi, rožinė spalva apjungiadvi kardinaliai priešingasknygos temas – rokenrolą irsocializmą.“Ianas Svenoniusas interviu su BrianuKuanu Woodu

ˇcover_lt:Layout 1 5/25/2007 11:19 PM

C

REDAKCINISAktyvizmo ir mimezės katedra

Šis ŠMC interviu žurnalo numeris turėtų išsklaidyti didelędalį per pastarąjį pusšimtį metų vykusių ideologinių debatųsumaišties.Maloniai prašome žymėtis pastabas ir prieštaravimus žurnalo paraštėse. Arba skaityti jį balsu. Jis sumanytastam, kad gyventų.Šio numerio tekstų nereikėtų sieti su vadinamąja„akademija“. Greičiau tai savotiškos laisvosios eilės anapus mokslo ir respektabilumo kategorijų, dosniaižarstančios šėtoniškas iškasenas skaitytojui prieš akis.Skaitytojas kviečiamas ne tik perskaityti žurnalą, bet ir pasiduoti jaunatviškai aistrai, kurią jis propaguoja.Perskaitytas žurnalas turėtų keliauti į kitas rankas, kadjame reiškiamos pozicijos, jo poezija ir retorika pasklistųkuo plačiau. Aktyvizmo ir mimezės katedra tinka ne visoms situacijoms,ne bet kokiam naudojimui, ne visomis progomis. Turėtųbūti aišku, kada sąlygos yra tinkamos, ir aš tikiu, kad jomssusiklosčius skaitytojai sureaguos ir veiks atsakingai.*

Mai Abu ElDahab

*Pagal „Instrukcijas“ iš Iano Svenoniuso knygos The Psychic Soviet

cover_lt:Layout 1 5/25/2007 11:19 PM Page 3

ŠMC INTERVIU /CAC INTERVIUAktyvizmo ir mimez2s katedra

7–8 / 2007 vasara (lietuviškas leidimas)

D0MESIO

Ar mano gyvenimas nugyventas vertai? Emma Goldman 3

REPORTAŽAS

Višciuko-pingvino džiungl2s Francis McKee 15Apie ilgalaik2s mobilizacijos modelio žlugima, miglota politini peizaža ir k3rybiškas kovas Natašos Petrešin interviu su Claire Fontaine 19

ŽMONĖS

Dviejų vienodų atsakymų nėraRaimundas Malašauskas klausia Ryano Ganderio 24Atkaklumas laimiLarissa Harris kalbina Johną Malpede ’ę 30Taigi, žvilgsnis į pasaulį. Teikiantis tikrą pasitenkinimą, manau.I

Davido Reinfurto interviu su Marku Wigley 39

BIBLIOTEKA

Kas nužudė rokenrolą, jei jis niekad nebuvo gyvas? Brianas Kuanas Woodas apie Ianą Svenoniusą ir 47psicho-geo-tikąChe Guevara lietuviškai arba naujoji kairė LietuvojeViktoras Bachmetjevas 52„Pamiršk dialektiką, sūnau.“Hassanas Khanas apie Documenta žurnalą Nr. 1 55

SPECIALUS INTERVIU

Aukštai debesyse Cristinos Ricupero pokalbis 60su Nomeda ir Gediminu Urbonais

POST SCRIPTUM

Francis McKee Rinktiniai tekstai (1996-2007) žurnalo priedas

interviu_will_fin_fin_lt:!MM2005-1 themaFINAL5 5/25/2007 11:39 PM Page 1

ŠMC INTERVIU/CAC INTERVIU 7–8 / 2007 vasara


AKTYVIZMO IR MIMEZĖS KATEDRA

3

AR MANO GYVENIMASNUGYVENTAS VERTAI?

emma goldman[Iš Harper’s Monthly Magazine, 1934 gruodis, vol. CLXX]

Keistai laikas veikia politiką. Prieš ketvirtįamžiaus daugeliui Amerikos kon-servatoriųatrodė, kad požiūris, išreikštas Emmos Goldman, gali nušluotipasaulį. Dabar ji beveik viena kovoja už tai, kas jau atrodo prarasta; šiuo-

laikinius radikalus vis labiau užvaldo priešiškumas jai; dar daugiau – jos pasi-aukojimas laisvei ir nepakantumas valstybės kišimuisi gali būti suvokiamaskaip anomalija, nukelianti ją į tąpolitinio spektro dalį, kurioje yra LaisvėsLygos džentelmenai, tik užimant labiau kraštutinępoziciją. Tačiau šiame

straipsnyje, kurįgalima laikyti jos paskutine valia ir testamentu, ji griebiasisavųjųginklų. Nebūtina nė sakyti, kad jos pažiūros neatitinka mūsiškių. Mes

siūlome jas kaip nuoseklaus karingumo, išties griežto individualizmo,nepasikeitusio bėgant gyvenimui, įrodymą. – Leid2jai.

ISunku pasakyti, kiek asmeninė filosofija priklauso nuo temperamento ir kiek – nuo patirties. Žinoma, mes darome išvadas savo patirties šviesoje,priderindami procesus, kuriuos vadiname mąstymu, prie to, ką pastebimesavo gyvenimo įvykiuose. Vaikas yra imlus fantazijai. Tuo pat metu tamtikrais atžvilgiais jis mato gyvenimą tiksliau nei vyresnieji, nes pradedasuvokti aplinką. Jo dar nėra įsiurbę papročiai ir išankstinės nuostatos,kurios yra didesnioji mąstymo dalis. Visi vaikai savaip reaguoja į aplinką.Kai kurie tampa maištininkais, atmesdami socialinius prietarus. Jiemspasipiktinimą sukelia kiekviena skriauda, padaryta jiems arba kitiems. Jieišauga netgi jautresni aplinkinių išgyvenimams ir suvaržymams, fiksuoda-mi kiekvieną kitiems primestą paprotį ir tabu.

Aš, matyt, priklausau pirmajai kategorijai. Kiek tik prisimenu savojaunystę Rusijoje, aš maištavau prieš visas ortodoksijos formas. Niekadnegalėjau pakęsti žiaurumo – man keldavo pasipiktinimą pareigūnai, bru-taliai elgęsi su mūsų kaimynystėje gyvenusiais valstiečiais. Raudodavaugraudžiomis ašaromis, kai jauni vyrai buvo šaukiami į armiją, atplėšiaminuo namų židinio. Mane žeisdavo elgesys su mūsų tarnais, kurie atlikdavosunkiausius darbus, bet turėjo kentėti miegodami varganose patalpose irvalgydami likučius nuo mūsų stalo. Buvau pasipiktinusi, kai patyriau, jogmeilė tarp jaunų žydų ir ne žydų kilmės žmonių laikoma didžiausiunusikaltimu, o nesantuokinio vaiko gimimas – didžiausiu moraliniu patvirkimu.


Atvykusi į Ameriką turėjau tokių pat vilčių, kaip didžiuma imigrantųeuropiečių, ir taip pat nusivyliau, nors smarkiau ir giliau. Imigrantui bepinigų ir be ryšių nėra leista puoselėti guodžiančių iliuzijų, kad Amerika yrageradaris dėdė, kuris švelniai ir teisingai saugo sūnėnus ir dukterėčias. Greitai supratau, kad šioje respublikoje yra milijardai būdų stipriesiems irsuktiesiems užgrobti ir turėti savo rankose valdžią. Mačiau daug dirbančiųuž mažas algas, visada esančių ant skurdo ribos, kai keletas gaudavo didžiulįpelną. Mačiau teismus, rūmus, kuriuose leidžiami įstatymai, žiniasklaidą irmokyklas – faktiškai, visas mokymo ir apsaugos prieigas, kurios buvo efek-tyviai naudojamos kaip mažumos apsaugojimo instrumentas, kai masėmsbuvo atimtos visos teisės. Supratau, kad politikai žino, kaip paskandintikiekvieną reikalą migloje, kaip kontroliuoti viešąją opiniją ir manipuliuotirinkėjų balsais savo bei visų savo rėmėjų finansinei naudai. Tai buvodemokratijos vaizdelis, kurį greitai pamačiau atvykusi į Jungtines Valstijas.Nuo to laiko nedaug kas fundamentaliai pasikeitė.

Tokią situaciją, tokią kasdieninę patirtį man įsisąmoninti padėjo,butaforiją išsklaidė, ryškiai ir aiškiai realybei atsiskleisti padėjo įvykis, nutikęsnetrukus po to, kai atvykau į Ameriką. Tai buvo vadinamosios Heimarketoriaušės, pasibaigusios teismu ir nuosprendžiu aštuoniems žmonėms, iš kuriųpenki buvo anarchistai. Jųnusikaltimas buvo visa apimanti meilėbičiuliams irpasiryžimas išvaduoti prispaustąsias bei beteises mases. Ilinojaus valstijainiekaip nepavyko įrodyti jų sąsajų su bomba, mesta mitinge po atviru Čika-gos Heimarketo aikštės dangumi. Jų anarchizmas baigėsi nuosprendžiu iregzekucija 1887 metų lapkričio 11-ąją. Šitas teisminis nusikaltimas palikoneištrinamą pėdsakąmano mąstyme ir paskatino susipažinti su tuo idealu, užkurį tie vyrai taip herojiškai mirė. Aš atsidaviau jų reikalui.

Reikia kažko daugiau nei asmeninės patirties, kad iš kokio nors ypatingoįvykio susikurtum filosofiją ar pažiūras. Rimta reakcija ir gebėjimas įsijausti į kitų gyvenimus padeda paversti svetimus gyvenimus ir patirtis savomis. Mano atveju įsitikinimų kilmę ir plėtrą lėmė tiek kitų žmonių gyvenimai, tiek ir mano patirtis. Matymas to, ką kitiems seikėja valdžia bei ekonominės ir politinės represinės struktūros, peržengia ribas to, kąašpati esu išgyvenusi.

Mane dažnai klausinėjo, kodėl aš išlaikiau tokį bekompromisįpriešiškumą valdžiai ir kaip pasijutau kenčianti jos priespaudą. Manonuomone, ji varžo kiekvieną individą. Ji reikalauja mokesčių už gamybą. Jiįveda tarifus, kurie užkerta kelią laisviems mainams. Ji – visados už statusquo, tradicinį elgesį ir tikėjimą. Ji skverbiasi į privatųgyvenimą ir intymiau-sius asmeninius santykius, suteikdama galimybę prietaringiesiems, la-biausiai puritoniškiems ir deformuotiesiems primesti savo nemokšiškusprietarus ir moralinę baudžiavą jautrioms, lakios vaizduotės, laisvoms sieloms.Valdžia tai atlieka leisdama savus skyrybų įstatymus, vykdydama moralinę


4


cenzūrą ir niekingai persekiodama tūkstančius tų, kurie yra pernelygnuoširdūs, kad nešiotųmoralinės pagarbos kaukes. Be to, valdžia gina stipri-uosius silpnųjų sąskaita, kuria įstatymus ir teismus, kur turtingieji gali niek-inti, o vargšai turi paklusti. Ji suteikia galimybę turtingiems grobuo-nims kariauti, kad įgytų užsienio rinkų palankumą, atnešantį klestėjimąvadovaujantiesiems ir masines žudynes pavaldiniams. Kaip bebūtų, ne tikvaldžia kaip valstybė destruktyviai veikia kiekvieno individo vertybes irypatybes. Visuomenę susvetimėti verčia visas valdymo ir institucinio domi-navimo kompleksas. Valdžia ir institucinis dominavimas remiasi prietarais,mitais, pretenzijomis, išsisukinėjimais ir keliaklupsčiavimu. Nuolankumastokioms institucijoms mokykloje, bažnyčioje ir namuose įdiegiamas tam,kad žmogus tikėtų ir paklustųneprotestuodamas. Toks individualaus asmensir ištisų bendruomenių apmarinimo ir apmulkinimo procesas galėjo būtiistorinės evoliucijos dalis, bet su juo šiame amžiuje, turinčiame šiek tiek pre-tenzijų į Apšvietą, turi įnirtingai kovoti kiekvienas nuoširdaus ir laisvomąstymo žmogus.

Man dažnai sakoma, kad JungtiniųValstijų konstitucija yra pakankamajų piliečių laisvių garantija. Akivaizdu, kad netgi laisvės, kurių garantu jipretenduoja būti, yra labai ribotos. Nebuvau sužavėta tų garantijų adekva-tumu. Pasaulio nacijos, už kurių pečių stūksojo šimtai tarptautinių įstatymų,niekad nedvejojo angažuodamosi masinei destrukcijai, nors būdavo įsi-pareigojusios palaikyti taiką. Ir Amerikos teisiniai dokumentai neužkirskelio Jungtinėms Valstijoms daryti tąpatį. Esantieji valdžioje visuomet pikt-naudžiavo ir piktnaudžiaus savo galia. Ir atvejų, kai jie taip nedaro, taip reta,kaip rožių, augančių ant ledkalnių. Konstitucija toli gražu nevaidinaAmerikos žmonių išlaisvintojos vaidmens – ji išplėšė iš jų galimybępasitikėti savo pačių išradingumu ar savarankiškai mąstyti. Amerikiečiustaip lengvai apmulkinti įstatymo ir valdžios šventumu. Išties gyvenimošablonas tapo toks standartizuotas, mechanizuotas ir įgavo tokios rutinospožymių, kaip konservuotas maistas ir sekmadieniniai pamokslai. Patriotaslengva praryja spaudą, fabrikuojamas idėjas ir įsitikinimus. Jam patinkaišmintis, kuri pasiekia jįper radiją ir pigius žurnalus, leidžiamus korporacijų,kurios filantropiškai siekia išparduoti Ameriką. Jis priima elgesio bei menostandartus vienu įkvėpimu su kramtomos gumos, dantųpastos ir batų tepaloreklamomis. Net dainos leidžiamos kaip sagos ar automobilių padangos –visa lipdoma iš to paties molio.

IITačiau žiūrėdama į Amerikos visuomenę nesijaučiu desperatiškai. Jaučiu,kad amerikietiško požiūrio gaivumas ir neišnaudoti intelektualinės bei


5


emocinės energijos ištekliai, kuriuos turi ši šalis, daug ką žada ateityje.Karas paliko busti sumišusią kartą. Beprotybė ir brutalumas, kurį jie matė,bereikalingas žiaurumas ir švaistymas, vos nesugriovę pasaulio, privertėjuos abejoti vertybėmis, kurias jiems perdavė vyresnieji. Kai kurie jų, niekonežinodami apie pasaulio praeitį, pabandė iš oro sukurti naujas gyvenimoir meno formas. Kiti eksperimentavo su dekadansu ir neviltimi. Daugelis jųnet maištaudami liko patetiški. Jie vėl buvo priversti paklusti ir išgyventibeprasmybę, nes jiems trūko idealo ir juos varžė kaltės jausmas bei naštamirusių idėjų, kuriomis jie nebetikėjo.

Pastaruoju metu naują dvasią išreiškia jaunimas, augantis depresijosaplinkoje. Ši dvasia ryžtingesnė, nors sąmyšio dar yra. Siekiama sukurtinaują pasaulį, bet dar neaišku, kaip jis turi atrodyti. Dėl šios priežastiesjaunoji karta šaukiasi gelbėtojų. Ji linkusi tikėti diktatoriais ir pagarbintikiekvieną, siekiantį tos garbės kaip mesiją. Ji nori suplanuotų gelbėjimosistemų, kai protinga mažuma veda visuomenę vienakrypčiu keliu įutopiją. Ji dar nepajuto, kad turi gelbėti pati save. Jaunoji karta darnesuprato, kad problemos, su kuriomis ji susiduria, gali būti išspręstos tikjų pačių, ir mes susikursime socialinės ir ekonominės laisvės bazę tik tada,kai kooperuosimės su kovojančiomis masėmis, siekdami teisės atsisėsti priestalo ir išgyventi gyvenimo džiaugsmą.

Kaip jau sakiau, mano priešiškumas bet kokiai valdžios formai kilo iškur kas platesnio socialinio požiūrio, o ne nuo to, ką pačiai teko iškęsti.Žinoma, valdžia man, kaip ir kitiems, trukdė visiškai pasireikšti. Žinoma,galios institucijos manęs nesigailėjo. Reidai įmano paskaitas per mano tris-dešimt penkis veiklos metus Jungtinėse Valstijose buvo įprastinis dalykas,jų pasekmės buvo nesuskaičiuojami areštai ir trys nuosprendžiai įkalinti.Juos sekė pilietybės anuliavimas ir deportacija. Valdžios ranka nuolatoskišosi į mano gyvenimą. Jei aš vis dėlto reiškiausi, tai atsitiko nepaisantkiekvienos kliūties ir apsunkinimo mano kelyje, o ne dėl jų. Tai išgyvenautoli gražu ne vien tik aš. Visas pasaulis žmonijai davė herojiškų figūrų,kurie persekiojimo ir šmeižto akivaizdoje gyveno ir kovojo už savo ir visosžmonijos teisę reikštis laisvai ir be ribų. Amerika išsiskiria tuo, kad čia gimėdaug vaikų, neatsilikusių siekiant minėtų tikslų. Waltas Whitmanas, Henry’s Davidas Thoreau, viena didžiųjųAmerikos anarchisčiųVoltairinede Cleyre, moterų išlaisvinimo iš lyties suvaržymų pionierius MosesasHarmanas, švelnaus balso laisvės dainius Horace ’as Traubelis ir visa eilėkitų drąsių sielų reiškėsi turėdamos savąją naujos socialinės tvarkos viziją,pagrįstą laisve nuo visų prievartos formų. Tiesa, jų mokėta kaina buvodidelė. Iš jų buvo atimti patogumai, kuriuos visuomenė skiria pajėgiesiemsir talentingiesiems, bet atima, kai jie nekeliaklupsčiauja. Bet kokia bebūtųkaina, jų gyvenimai buvo turtingesni nei kitų. Aš taip pat jaučiuosi


6


praturtėjusi per akis. Bet tai yra susiję su anarchizmo atradimu, kuris dau-giau nei kas kita sustiprino mano įsitikinimą, kad valdžia verčia niekaisžmonijos vystymąsi, o visiška laisvė jį užtikrina.

Aš laikau anarchizmą gražiausia ir praktiškiausia filosofija, kuri kadanors buvo sukurta, pritaikant ją individo raiškai ir santykiui, kuris nus-tatomas tarp individo ir visuomenės. Dar daugiau, manau, kad anarchiz-mas yra pernelyg gyvybingas ir artimas žmogaus prigimčiai, kad kada norsnumirtų. Mano įsitikinimu, diktatūra, ar ji būtų dešinioji, ar kairioji, nieka-da negali veikti – kad ji niekad neveikė ir kad laikas vėl įrodys tai, ką jau yraįrodęs. Kai moderniųjų diktatūrų ir autoritarinių filosofijų žlugimas tapsakivaizdesnis, o to žlugimo įsisąmoninimas labiau visuotinis, anarchizmasbus reabilituotas. Žvelgiant iš šito taško, anarchistinių idėjų atsinaujinimasartimoje ateityje labai įmanomas. Manau, kad kai tai įvyks ir sukels poveikį,žmonija pagaliau paliks kalėjimą, kuriame dabar yra pasimetusi, ir pradėsžygiuoti sveikatingo gyvenimo bei atgimimo per laisvę keliu.

Daugelis neigia tokio atgimimo galimybę, remdamiesi įsitikinimu, kadžmogaus prigimtis negali keistis. Tie, kurie tvirtina, kad žmogaus prigimtisvisuomet išlieka ta pati, nieko neišmoko ir nieko neužmiršo. Jie aiškiai neturinėmenkiausio supratimo, kokie milžiniški šuoliai įrodinėjant, kad žmogausprigimtis yra plastiška ir gali kisti, yra padaryti sociologijoje ir psichologijo-je. Žmogaus prigimtis jokiu būdu nėra įtvirtinta savybė. Greičiau ji yra takiir reaguoja į naujas sąlygas. Jei, pavyzdžiui, taip vadinamas savisaugosinstinktas būtų toks fundamentalus, kaip manoma, karai būtų eliminuoti jauseniausiai, kaip ir visi pavojingi bei rizikingi užsiėmimai.

Būtent čia norėčiau pažymėti, kad norint užtikrinti naujosiossocialinės tvarkos pasisekimą nebus pareikalauta tokių didelių pasikeitimų,kaip įprasta – taip mano anarchistai. Jaučiu, kad mūsų dabartinius reikme-nis bus galima panaudoti adekvačiai, jei bus panaikinta dirbtinė priespau-da, nelygybė bei organizuotos galios ir prievartos struktūros, kuriomis jiremiasi.

Vėlgi ginčijamasi, ar atsiradus galimybei pasikeisti žmogaus prigim-čiai, iš jo širdies nebus išguita meilė laisvei. Laisvės meilė yra universalisavybė, ir todėl jokiai tironijai nepavyko jos išrauti. Kai kurie moderniųjųlaikų diktatoriai gali tai išbandyti, ir jie išties mėgina tai atlikti suligkiekviena žiauria savo komanda. Net jei jie ilgai vykdytų tokį projektą – kąsunku įsivaizduoti – atsiras kitų sunkumų. Viena vertus, žmonės, kuriuosmėgins treniruoti diktatoriai, turės būti atkirsti nuo visų savosios istorijostradicijų, kurios jiems žada laisvės malonę. Jie taip pat turės izoliuoti žmo-nes nuo kontakto su kitais žmonėmis, iš kurių jie galėtų semtis libertariniųidėjų. Kaip bebūtų, pats faktas, kad žmogus yra įsisąmoninęs, jog yra kitoksnei kiti, sukuria troškimą veikti laisvai. Laisvės ir saviraiškos geismas yra


7


esminė ir vyraujanti savybė.Paprastai žmonės, kurie bando nusikratyti nepatogių tiesų, man

pateikia kontrargumentą, kad vidutinis žmogus nenori laisvės, kad ją mylitik mažuma, kad, pavyzdžiui, Amerikos žmonėms ji tiesiog nerūpi. Tai, kadAmerikos žmonėms nevisai trūksta laisvės troškimo, buvo įrodytapasipriešinant neseniai pasirodžiusiam Prohibicijos įstatymui – tas pasi-priešinimas turėjo tokį poveikį, kad politikai galų gale sureagavo į liaudiesreikalavimus ir anuliavo pataisas. Jei amerikiečiųmasės būtų tokios ryžtin-gos spręsdamos svarbesnes problemas, daug daugiau būtų nuveikta. Kaipbebūtų, tiesa, kad Amerikos žmonės tik pradeda linkti į pažangias idėjas.Taip yra dėl istorinės šalies evoliucijos. Kapitalizmo ir labai galingos val-stybės iškilimas Jungtinėse Valstijose vis dėlto yra labai vėlyvas. Daugelisdar kvailai tiki, kad gyvena pionierių tradicijoje, kur sėkmė buvo pasiekia-ma lengvai, galimybių daugiau nei dabar, o ekonominės individo pozicijosneatrodė tapsiančios statiškos ir beviltiškos.

Vis dėlto tiesa, kad vidutinis amerikietis dar yra paniręs šiose tradici-jose, įsitikinęs, kad klestėjimas dar grįš. Bet daugeliui žmonių stokojantindividualumo ir galimybės mąstyti savarankiškai, negaliu sutikti, kadvisuomenė gali atgimti. Aš tvirtinčiau, kad laisvė, tikra laisvė, laisvesnė irlankstesnė visuomenė yra vienintelis tarpininkas ugdant aukščiausias indi-vido galimybes.

Garantuoju, kad kai kurie individai auga maištaudami prieš egzistuo-jančias sąlygas. Aš taip pat esu įsisąmoninusi, kad pati brendau maištau-dama. Bet tai, kad socialinės blogybės yra sukurtos tam, kad prieš jas būtųbūtina maištauti, laikau absurdu. Toks argumentas pakartotų seną religinęišgryninimo idėją. Viena vertus, tvirtinimas, kad tas, kuris parodo neeili-nius gabumus, galėjo subręsti tik vienokiomis sąlygomis, rodo vaizduotėsstoką. Žmogus, kuris šioje sistemoje brendo maištautojų gretose, kitokiojesocialinėje situacijoje galėjo tapti menininku, mokslininku, vystyti kitokiuskūrybinius ar intelektinius gabumus.

IIINeįrodinėju, kad mano idėjų triumfas iš žmogaus gyvenimo visiemslaikams pašalins visas įmanomas problemas. Tikiu tuo, kad dirbtiniųdabarties kliūčių progresui pašalinimas paruoš dirvą naujoms pergalėms irgyvenimo džiaugsmui. Gamta ir mūsų pačių kompleksai yra linkęmums irtoliau teikti daug skausmo ir vargų. Kam tada bereikalingai kentėti kančias,primestas mūsų dabartinės socialinės struktūros, kuri jas pagrindžiaįtikinėjimais, kad taip stiprinamas mūsų charakteris, o tai kasdien paneigiavisur aplink mus daužomos širdys ir išdraskyti gyvenimai.


8



1. Cut out paper figure and hat.2. Put a tape loop into the middle of the back. Fold blouse and right skirtin front. Fasten to tape.3. Wrap right cuff up andfastenwith a small piece of tape. Fold fingers andthumb down. Fold scarf down overchest.4. Put a vertical loop of tape inside the back of the head. Fold face downoverhead.Fasten in place. Cut slit in hat.Place over head. Tape, if necessary.5. Fold left arm down at shoulder6. Curve left skirtfront and fasten atright side with tape.

Download a Revolutionary, www.rain/org/~philfear/emma2.gif


Daugiausiai dėl žmogaus charakterio sušvelnėjimo gavus laisvę jaudi-nasi turtingieji. Badaujantį žmogų būtų sunku įtikinti tuo, kad valgio gausasužlugdytų jo asmenybę. O dėl individo brendimo visuomenėje, kuria aštikiu, jaučiu, kad kartu su laisve ir sąmoningumu ištrykš nematyti individu-alių iniciatyvų šaltiniai. Žmogiškas smalsumas ir susidomėjimas pasauliu,galima tikėtis, brandins individus kaip beįmanydamas.

Žinoma, tie, kurie yra įstrigę dabartyje, laikys neįmanomu dalyku pel-no ir naudos siekimą pakeisti kita galia, skatinančia žmones atiduoti geriau-sia iš to, kas juose yra. Žinoma, pelnas ir nauda yra svarbūs faktoriai mūsųšiandieninėje sistemoje. Turi būti. Net turtingieji jaučiasi nesaugūs. Taiyra, jie nori išsaugoti tai, ką turi, ir sustiprinti save. Kaip ten bebūtų, naudosir pelno motyvai yra susiję su fundamentalesniais motyvais. Kai žmogusapsirūpina drabužiais ir pastoge, dėl savo gobšumo jis tęsia darbą, kadįtvirtintų savo statusą – įgytų tam tikrą prestižą ir pakiltų draugų akyse.Kitokiomis, teisingesnėmis gyvenimo sąlygomis tokie fundamentalūsmotyvai gali būti taikomi atskirais atvejais, o pelno motyvas, kuris yra tik jųmanifestacija, išnyks. Netgi šiandien mokslininką, išradėją, poetą armenininką pirmiausiai paskatina ne mintys apie naudą ar pelną. Poreikiskurti yra pirmaujanti ir labiausiai išjudinanti jų gyvenimo jėga. Nenuo-stabu, jei tokio poreikio trūksta darbininkųmasėms, nes jų darbo rutina yramirtina. Jų, neturinčiųjų jokio ryšio su savuoju gyvenimu ar poreikiais,darbas vyksta baisiausioje aplinkoje, ir jiems įsakinėja tie, kurie turi galiąmasių gyvenimui ir mirčiai. Kodėl tada jie turėtų jausti norą atiduoti daugiau savęs, nei absoliučiai būtina jų varganai egzistencijai?

Mene, moksle, literatūroje ir tose gyvenimo srityse, kurias mes tikimeesant kažkokiomis atskirtomis nuo mūsų kasdienio gyvenimo, mus pagau-na tyrinėjimų, eksperimentų ir inovacijų aistra. Tačiau mūsų tradicinisnuolankumas autoritetui yra toks didelis, kad, kai daugumai žmoniųpasiūloma eksperimentuoti, juose sukyla iracionali baimė. Žinoma, yradidingesnių motyvų, dėl kurių labiau verta eksperimentuoti socialiniamelauke, nei moksliniame. Dėl to reikia tikėtis, kad žmonijai ar kažkuriai josdaliai netolimoje ateityje bus duota išbandyti laimę gyventi ir vystytis pri-taikius laisvę ankstyvajai anarchistinės visuomenės stadijai. Tikėjimaslaisve reiškia, kad žmonės gali kooperuotis. Jie įspūdingai plačiais mastaistai atlieka ir dabar, kitaip nebūtų įmanoma organizuota visuomenė. Jeimechanizmai, kuriais remiantis žmonės gali vienas kitam kenkti (tokie kaipprivati nuosavybė), būtų pašalinti, o autoriteto garbinimas būtų atmestas,kooperacija būtų spontaniška ir neišvengiama, ir individas atrastų savoaukščiausią pašaukimą– prisidėti prie socialinės gerovės kėlimo.

Vien tik anarchizmas pabrėžia individo, jo galimybių ir poreikiųsvarbą laisvai visuomenei. Vietoj prievolės griūti ant žemės ir garbinti


10


institucijas, gyventi ir mirti dėl abstrakcijų, draskyti širdį ir stabdyti savogyvenimą dėl tabu, anarchizmas tvirtina, kad visuomenės traukos centrasyra individas – kad jis turi galvoti už save, laisvai veikti ir gyvendamaspasiekti pilnatvę. Anarchizmo tikslas yra kiekvieno individo pasaulyjegalimybė tai padaryti. Jei jis bręs laisvai ir visokeriopai, jis bus išsivadavęsnuo kitų kišimosi ir prievartos. Dėl to laisvė yra anarchistinės filosofijoskertinis akmuo. Žinoma, tai neturi nieko bendra su plačiai išgirtu „šiurkščiuindividualizmu“. Toks grobuoniškas individualizmas išties yra suglebęs, one šiurkštus. Nuo mažiausio pavojaus jis slepiasi po valstybės uždanga iršaukiasi armijų, laivynų ar dar kokių nors mechanizmų, kad turėtų kuoužveržti savo valdžią. Jų „šiurkštus individualizmas“ tiesiog yra viena išdaugelio valdančiosios klasės pretenzijų nevaldomai tvarkyti reikalus iriškraipyti politiką.

Nepaisant dabartinio polinkio į stipriai ginkluotus vyrus, totalitarinesvalstybes ar kairiąsias diktatūras mano įsitikinimai nėra sugriauti. Išties jiebuvo sutvirtinti mano asmeninių patirčių ir to, kas įvyko per šiuos metus.Nematau tikslo keistis, nes netikiu, kad polinkis į diktatūras gali kada norsišspręsti mūsų socialines problemas. Kaip praeityje, taip ir dabar aš tvir-tinu, kad laisvė yra progreso siela, būtina kiekvienai gyvenimo fazei.Laikau tai beveik socialinės evoliucijos dėsniu, kaip ir visa tai, ką mes galime postuluoti. Aš tikiu individu ir laisvų individų galimybe siekti ben-drų tikslų.

Faktas, kad anarchistinis judėjimas, kuriam skyriau tiek laiko, yra tamtikroje nežinioje, kad jį užgožė valdžios ir prievartos filosofijos, mane ver-čia susirūpinti, bet neatima vilties. Man atrodo ypatingai reikšminga, kaddaugelis šalių atsisako pripažinti anarchistus. Visos valdžios mano, jog netjei kairiosios ir dešiniosios partijos gali užtarti socialinius pasikeitimus, josdar yra prisirišę prie valdžios ir autoriteto. Vien anarchizmas nutraukiaryšius su jais abiem ir propaguoja maištą be kompromisų. Dėl to ilgainiuianarchizmas tampa nuodingesniu dabartiniam režimui nei visos kitossocialinės teorijos, dabar besišaukiančios valdžios.

Žiūrėdama iš šito taško manau, kad mano gyvenimas ir darbas buvosėkmingi. Tai, kas bendrai laikoma sėkme – turto siekimą, galios arsocialinio prestižo gviešimąsi – aš laikau pačiomis niekingiausiomissavybėmis. Aš manau, kad tada, kai apie žmogų sakoma, jog jis to pasiekė,reiškia jo baigtį – jo brendimas tame taške sustojo. Visada stengiausi liktitėkmėje ir toliau augti, nesuakmenėti pasitenkinimo savimi nišoje. Jeiturėčiau iš naujo gyventi savo gyvenimą, kaip ir kiekvienas žmogusnorėčiau pakeisti tik mažas detales. Bet, kalbant apie savo svarbesniusveiksmus ar požiūrius, pakartočiau savo gyvenimą tokį, kokį gyvenau.Žinoma, dirbčiau anarchizmui, aukodamasi ir tikėdama jo galutiniu triumfu.


12



Emma Goldman, Čikagos policijos įskaita, 1901 rugsėjo 10


VIŠČIUKO-PINGVINO DŽIUNGLĖS

francis mckee

Kai visa tai tau rašau, jis (pingvinas) yra čia pat, šalia manęs, lesa tą pačią kietą,sužiedėjusią duoną (ji tokia supelijusi, kad nedaug trūksta iki penicilino), kurikartu su kava buvo mano šiandienos maistas. Taip, pingvinas.

Nedažnai iškili revoliucijos figūra pasisako, kad jis ar ji praleidžia nemažailaiko su pingvinu. Vis dėlto taip ir buvo 2005 m., kai subkomendantasMarcosas išspausdino ilgą komunikatą, įvertinantį atsaką į 6-ąją Zapatistųdeklaraciją (Pingvinas Selva Lakandonoje, 2005 m. liepos 29). Atrodėvisiškai įmanoma, kad paukštis gali būti siurrealus ir egzotiškasrevoliucinės armijos talismanas. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pingvinastebuvo gerai apsirengęs viščiukas, kurį nuo puodo paskutinę minutęišgelbėjo jo sumanumas. Zapatistų smogikų stovykla buvo pradėjusi skers-ti ir valgyti savo naminius paukščius. Marcosas prisimena, kaip vienaspaukštis atsisakė priimti savo likimą:

Paskutinis viščiukas pradėjo vaikščioti tiesiai, turbūt bandydamas vieną iš mūsųsuklaidinti ir su tokia laikysena praeiti nepastebėtas. Nelabai išmanau zoologiją, betneatrodo, kad viščiukų anatominė sandara leistų vaikščioti tiesiai, taigi linguo-damas, nes stengėsi laikytis tiesiai, viščiukas sverdėjo atgal ir pirmyn,nesugebėdamas išlaikyti tikslios eigos. Būtent tada kažkas pasakė: „jis atrodo kaippingvinas“. Atsitikimas sukėlė juoką, kuris virto gailesčiu. Viščiukas iš tikrųjųatrodė kaip pingvinas, jam trūko tik balto seilinuko. Taigi juokai apsaugojo„pingviną“ nuo to likimo, kuris ištiko jo fermos draugus.

Sugrįžęs į pagrindinę stovyklą, viščiukas įgavo pilną pingvino statusądrauge su mažučiu kostiumu, kurį jam pasiuvo sukilėlė Toñita. Tuo tarpusubkomendantas stebėjosi revoliuciniu paukščio pasišventimu ilgųsusirinkimųmetu:

Pats dėmesingiausias buvo pingvinas. Jis taip pat kartkartėmis kapteldavo snaputam, kuris miegodavo per politines kalbas, tarsi papriekaištaudamas dėlnedėmesingumo.

Pingvinas daug dėmesio skyrė Sekstos, 6-osios Zapatistų deklaracijos,apjungusios vietinių gyventojų ir darbininkų kovas su daug platesniužmogiškumo pjūviu, diskusijoms:

Neoliberaliai globalizacijai nėra taip lengva, nes kiekvienos šalies išnaudojamiejidarosi nepatenkinti, ir jie ne sako „na, yra blogai“, o protestuoja. Ir pasilikusieji beiesantys pakeliui priešinasi, neleisdami savęs eliminuoti. Todėl visame pasaulyjemes matome tuos, kurie yra priversti priešintis, nepasiduoti, kitaip tariant, jieprotestuoja, ir ne tik vienoje šalyje, bet ir visur, kur jų yra daug. Taigi, jei yra


15

Subkomendantas Marcosas su savoviščiuku-pingvinu, Zapatistųpasipriešinimo talismanu, Meksika

Viščiukas-pingvinas


neoliberali globalizacija, yra ir protesto globalizacija.Ir šioje protesto globalizacijoje dalyvauja ne tik kaimo ir miesto darbininkai,

bet ir tie, kurie yra žiauriai persekiojami ir niekinami dėl tos pačios priežasties –kad nesileidžia būti valdomi. Tai moterys, jaunimas, čiabuviai, homoseksualai, les-bietės, transseksualai, migrantai ir daug kitų grupių, kurios egzistuoja visamepasaulyje, bet mes jų nematome, kol jos nepradeda šaukti „galas niekinimui“, ir jie sukyla, ir tuomet mes pamatome juos, išgirstame juos, ir mes mokomės iš jų.

Ir tuomet mes pamatome, kad visos tos žmonių grupės kovoja prieš neolibera-lizmą, prieš kapitalistinį globalizacijos planą, ir jos kovoja už žmogiškumą.

Marcosas kvietė pripažinti įvairovę, o jo viščiuko-pingvino mutantas tapoįspūdingu nuolat besiplėtojančių gyvenimo formų talismanu.

Tuo Zapatistųmąstytojas susišaukia su kita, kiek ankstesne deklaraci-ja, parašyta akademikės Santa Kruze. 2003 m. Donna Haraway, knygųBeždžion2s, kiborgai ir moterys (Simia ns, Cyborgs and Women) beiKuklus_liudininkas@antrasis_t3kstantmetis (Modest_Witness@Second_Mil-lennium) autorė, išleido Draugo veisl2s manifesta (The Companion SpeciesManifesto). Šis manifestas su paantrašte „Šunys, žmonės ir reikšmingaskitoniškumas“ (‘Dogs, People, and Significant Otherness’) rėmėsiankstesniu, 1985 metų tekstu Kiborgu manifestas (Manifesto for Cyborgs),kuriame buvo teigiama, kad šis naujas reiškinys atskleidžia mums organiz-mą, kuris peržengia daugybę ribų, supainioja technologiją bei žmogiškumąir kartu sulieja lytis. 2003 m. Haraway daro išvadą, kad egzistuoja žymiaiplatesnė giminystė, kurią reikia pripažinti – žmonių ir jų draugų veisliųbendra evoliucija bei tarpusavio adaptacija:

Kiborgai gali būti prieštaravimų apimtos asmenybės, dėmesingos prigimtinėmskasdienybės praktikų kultūroms, priešpriešintos skaudiems savikūros mitams, pri-imančios mirtingumą kaip gyvenimo sąlygą ir įspėjančios apie kylančius istoriniushibridiškumus, kurie iš esmės apgyvendina visą pasaulį.

Vis dėlto kiborgo refigūracijos vargu ar išsemia tropinį darbą, kurio reikiaontologinei technomokslo choreografijai. Ėmiau žiūrėti į kiborgą kaip į jaunesnįjįbrolį daug didesnėje keistoje draugų veislių šeimoje, kurioje reprodukcinė biotech-nologijos politika apskritai yra staigmena, kartais netgi maloni staigmena.

Pozityvus Haraway požiūris į biotechnologijos galimybes buvo pateiktasvienoje ankstesnių jos knygųKuklus_liudininkas (Modest _Witness), kurio-je ji prisipažino esanti sujaudinta dažnai siurrealių naujų gyvenimo formų,kurios atsiranda moksle:

Mane ypač traukia tokios žavios naujos būtybės, kaip pomidoras su plekšnės,gyvenančios šaltos jūros dugne, genu, kuris koduoja šaltį stabdantį proteiną, ir bulvė su milžiniško šilko drugio genu, stiprinančiu atsparumą ligoms.

Tačiau Haraway tai teigė puikiai žinodama, kad „Jungtinėse Valstijoselabai sunku tiesiai paklausti, ar naujosios technologijos ir mokslokūrimo būdai yra socialinės lygybės ir demokratiškai paskirstomogerbūvio priemonės“. Jos entuziazmas veisles ignoruojančioms gene-


16


tinių rezginių galimybėms yra pagrįstas jų galia stulbinti dogmatikus, o jos veikla šioje srityje skirta „padėti nuolat kelti klausimą apie ribątarp techninių ir politinių dalykų.“

Subkomendanto viščiukas-pingvinas yra nauja mutantų draugųveislė, kuri taip pat padeda kvestionuoti žmogiškumą ir politiką. Jispranašauja evoliucinę pakopą Zapatistų pasipriešinime:

Žinai ką? Dabar man atėjo į galvą, kad mes esame kaip pingvinai, labai besisten-giantys išsitiesti ir susikurti sau vietąMeksikoje, LotynųAmerikoje, pasaulyje. Lygkelionėje mes imamės kažko nebūdingo savo anatomijai, būtinai linguojame,netvirtai ir kvailai, sukeldami juoką ir pokštus. Nors turbūt, kaip ir Pingvinas, mesgalime sukelti šiek tiek gailesčio, ir kas nors gali kilniaširdiškai imtis mus globoti ir mums padėti, vaikščiodami su mumis, darydami tai, kąkiekvienas vyras, moterisar pingvinas darytų– tai yra, visad bandytųbūti geresni vieninteliu įmanomu būdu– kovojant.

Humoras, kuris lydi viščiuko-pingvino kelio į revoliucijos gretas pradžią,taip pat turi aiškių privalumų, pakirsdamas stereotipinę išdidžią partizanųvado macho eiseną. Tai pakitusio, išplėtoto pačios revoliucijos pojūčiošaukinys ir posūkis prieš sustabarėjusius dvidešimtojo amžiaus pabaigoskaringų grupių likučius. Būtent tai Marcosas aiškiausiai išreiškė atsaky-damas į baskų separatistų grupės ETA kritiką savo komunikate, kurįužbaigė post scriptum sakydamas, kad „jau turėtų būti akivaizdu, bet aš noriu pabrėžti: šikau ant viso šios planetos revoliucinio avangardo…“.

Zapatistų taktikos kontekste naujasis subkomendanto draugasatrodo esąs platesnio meninių jo pranešimo strategijų panaudojimo dalis.Anksčiau jis yra, pavyzdžiui, surengęs futbolo rungtynes su Inter-Milanu,o neseniai bendradarbiaudamas parašė detektyvinį romaną Muertos Inco-modos (Nepatogus mirusysis), pasakojantį apie šiuolaikinės Meksikosneteisybes. Ir paskutiniame dešimtmetyje parašyti jo komunikatai dažnaiperima pasakėčių stilių, kur pypkę rūkantis tarakonas Durito mąsto apieZapatistų judėjimo vystymąsi. Pasakėčios apie gyvūnus visad buvopolitinės minties priemonė, o gyvūnų bendruomenės pasitelkiamostyrinėjant galimas žmogiškąsias konfigūracijas (Gyv3nu ferma, Biciupasak2cia…). Dabar Marcosas ir Haraway perkėlė šią formą į šiuolaikinęveiksmo vietą – tai „nauja pasaulio tvarka“, kur viskam – politikai,genetikai ir veislėms – reikia naujo kritinio diskurso.


17



18

Claire Fontaine, Passe-Partout (Paris 10ème), 2006. Metalo pjūklai , dviračio stipinai, Mini-MagLite, žiedas raktams ir metro bilietai.Menininkų, Air de Paris, Galerie Chantal Crousel nuosavybė, Paryžius.


APIE ILGALAIKĖS

MOBILIZACIJOS MODELIO ŽLUGIMĄ,MIGLOTĄ POLITINĮ

PEIZAŽĄIR KŪRYBIŠKAS

KOVASNatašos Petrešin interviu su Claire Fontaine

Claire Fontaine – 2004 metais Paryžiuje susikūręs duetas, kurį sudaro menininkai ir rašytojai Fulvia Carnevale ir James’as

Thornhillas. Nuo pat susikūrimo pradžios Claire Fontaine tyrinėja ir inicijuoja diskusijas apie tiesioginės angažacijos šiuolaikiniomeno sistemoje patikimumą ir (ne)galimumą, akcentuodamas politinę

impotenciją kaip bendrą šiuolaikinės visuomenės pagrindą. ClaireFontaine darbai, kuriuose kaip instaliacijų elementai naudojamos tekstų

ištraukos, neonas, video, objektai ir esė, paklūsta ready-made’o logikai, kuriyra būdinga šiuolaikinei kūrybai.

nataša petrešinKai kalbame apie tam tikras šiuolaikinio meno praktikas ir naudojame ter-minus, kurie apibūdintų kažkieno veiklą kaip „meninę“ ir „aktyvistinę“,susidaro įspūdis, kad taip mes apjungiame du nesujungiamus dalykus irkad dėl to aktyvizmas šiuolaikiniame mene – laikomame viena iš kultūrinėsir simbolinės produkcijos sistemų, kurią yra įtraukę rinkos mechanizmai iružvaldžiusi kapitalistinei globalizacijai būdinga vizualumo logika – yrakooptuotas ir nuvertintas reiškinys. Ar jūs įvardintumėte savo veiklą kaipaktyvistinę, turint omenyje, kad jūsų projektai, kaip jūs patys juos vadi-nate, susiję su politine impotencija ir žmonių pasipriešinimu?

claire fontaineAš taip nepasakyčiau, taip pat nemanau, kad būdvardis „aktyvistinis“šiai dienai labai tinkamas. Karinės organizacijos jau maždaug dešimtmetų kaip pastebi ilgalaikės mobilizacijos modelio žlugimą. Žmonės kalba apie tinklus ir lanksčias darbotvarkes, kad galėtų punktualiai


19


susitikinėti šen bei ten, tačiau vargu bau ar kas nors tiki, kad kapitalizmągalima įveikti performansu. Padėtis liūdna ir ji implikuoja pasikeitimussocialiniuose ir politiniuose tiek kolektyvų, tiek atskirų individųįpročiuose, nesuteikdama jokių naujų gairių, kaip su visu tuo gyventi ir suteikti savo gyvenimui prasmę. Laikantis tokios niūrios diagnozės,manau, būtų beviltiška tikėtis įžiebti efektyvų politinį konfliktą šiuo-laikiniame mene (arba kultūros srityje apskritai). Taip sakau ne todėl,kad norėčiau paneigti radikalaus turinio svarbą bet kokiame kontekste –jis yra absoliučiai būtinas! – tačiau šiandieninėje situacijoje matau, kad,jei atmesim ciniškus, visiškai dekadentinius arba reakcinius išsireiškimus,visose kultūros srityse dominuoja krizės, kurioje gyvename, ženklai, ir ši situacija nuolat kartojasi, keičiantis tik dalyviams ir turiniui skirtingųkriziųmetu, ypačXX amžiuje su visa šita avangardo ir jo kooptacijosproblema.

Bet dabar bandysiu atsakyti į jūsų klausimą apie žmonių pasiprieši-nimą: kaip mes visada sakome, Claire Fontaine atsirado pripažinus egzis-tuojant politinę impotenciją, o politinė impotencija visų pirma reiškia,kad autonomiška veikla yra neįmanoma. Autonomija mums – taigebėjimas nuspręsti ir kontroliuoti ryšį tarp to, ką sakai, ką išreiški persavo simbolinę ar diskursyvinę praktiką, ir to, ką darai kiekvieną dieną.Šiandien beveik nėra galimybės gyventi dermėje su kokia nors pasauliovizija, tai šios naujos karo situacijos pasekmė. To, kas mums lieka, nėradaug, tačiau mes vis dar turime galimybę apginti savo subjektyvumą irpanaudoti jį kaip ginklą prieš visuomenės žiaurumą ir kvailumą. Tačiaušiuo atveju neegzistuoja ikea stiliaus instrukcija, kaip surinkti tokio tipo„produktą“, produktas yra nuolatinis mūsų pačių savikūros procesas,kuris, deja, visada vyksta rinkos srityje – kooptavimas tuomet skambakaip „senovinės elegancijos“ įrankių dėžutė... Tai tas pats, kas gyventikonvejeryje, kaip Charlie ’s Chaplinas filme Modern3s laikai; mesdirbame, gyvename ir miegame nesibaigiančiame žodžių sraute, kurisatplaukia iš draugų, kompanijų, kolegų, bosų, klientų, artimųjų,mylimųjų. Elektroninis paštas ir mobilūs telefonai sugniaužė į vienątvirtą kumštį žmogiškuosius ir komercinius santykius, tikriausiai kuriamlaikui. Kaip su tuo kovoti priklauso tik nuo mūsų – kartu iš naujo per-mąstyti darbo prasmę, draugystės prasmę, meno prasmę, kovos prasmę,tai mūsų pareiga ir kartu – tai pavojingas ir svarbiausias uždavinys.

np Draugystė ir bendrabūvis yra viena pagrindinių sąlygųbet kokiamkolektyviniam veiksmui įvykti, kadangi ji suveda daugybę skirtingųpožiūrių į tai, kągalima būtųpavadinti „bendru pagrindu tarp individų“.Derrida kalbėjo apie tai, kaip iš naujo įvesti marginalizuotądraugystės


20


sąvoką įpolitikos sritįkaip vienągalingiausiųmomentų, galinčių iššauktipokyčius. O jus, kaip menininkus, problemiška bendro pagrindo idėjaįkvepia ar kūrybiškai ardo jūsųveiklą ir poziciją? Gal galėtumėte pateiktikeletąkonkrečiųpavyzdžių, susijusių su jūsųnaujausiais darbais?cf Problema, susijusi su bendru pagrindu, mūsųkūryboje yra esminė;pati Claire Fontaine erdvėyra bendra ir kolektyvinė. Mes net galvojame,kad draugystėyra vienintelė sąlyga, kuri leidžia mums išgyventi.

Kai kurie mūsųdarbai akcentuoja sunkumus ir draudimus, iškylančiussusidūrus su dalijimosi idėja, pavyzdžiui, video darbas Instrukcijos, kaip dalintis privacia nuosavybe (2006), kuris aiškina, kaip naudojant paprastusdaiktus atrakinti spynas ir patekti ten, kur nesi pakviestas. Kitas mūsųdar-bas dar labiau susijęs su draugyste ir gedėjimu jai išnykus. Be pavadinimo(Kolekcionieriai) (2006) yra skulptūra iš dviejųdidžiuliųmaišų, pripildytųsaldainiais. Šis darbas yra atvira nuoroda įFelixo Gonzales-Torreso kūrybą– tai galėtųbūti jo darbas, saugomas kolekcionieriaus namuose. Pavyzdžiui,jo tėvo portretas ir kiti darbai, padaryti iš saldainių, mums yra erdvinėdovanos metafora, tam tikra komunizmo pamoka, nebeįmanoma dabarti-niame pasaulyje. Štai kodėl Claire Fontaine šiame kūrinyje panaudoja itinliūdną elementą, t.y. paslepia saldainius. Gonzalez-Torreso darbe atskleistatransgresija (priimti saldainius iš nepažįstamųjų) yra sugrąžinama slepianttai, kas kažkam priklauso (kąkažkas kolekcionuoja?) nuo svetimų akių.

np Vienas svarbiausių, nuolat pasikartojančių rūpesčių šiandien – san-tykis tarp menininkų ir publikos: kas yra publika (arba kontrpublika desub-jektyvizuota, išska idyta prasme), į kurią yra apeliuojama – ar tai individai,institucijos, profesionalai, ar meno fanai? Ar projektai, kurie atskleidžiapolitines, ekonomines ir socialines problemas, yra pasmerkti likti „propa-gandos atsivertėliams“ rėmuose?cf Mums publikos problema labai siejasi su konteksto klausimu. Kamdaryti intervenciją į komercinę erdvę? Kam dalyvauti šioje grupinėje paro-doje? Ir t.t. Ką gi, mums pasirodė, kad nors egzistuoja daug blogųkontekstų, kuriuose reikia dirbti ir eksponuotis, ir kurių reiktų vengti, tačiau neegzistuoja toks dalykas kaip geras kontekstas. Panaši situacija yrair su publika. Niekas mūsų neverčia kurti šiuolaikinįmeną, o jeigu mumsnepatinka reakcija į tai, kąmes rodome, arba tie santykiai, kurie egzistuojašios profesijos lauke, mes galime kovoti, kad juos pakeistumėme, arbadaryti kažką kita. „Šiuolaikinis menas“ nereiškia jokio konkretaus dalyko,tačiau jis nustato kalbą ir kai kurias komerciniųmainų, vertės ir vizualiniųkodų taisykles, o taip pat ir taisykles, kaip sankcionuotai ir sąmoningaiperžengti šias konvencijas. Gerai, šios srities publiką sudaro meno kūrėjai,meno fanai ir meno turistai, kurie lankosi muziejuose, bienalėse,


21

Claire Fontaine, Be pavadinimo

(Kolekcionieriai), 2006Juodi šiukšliųmaišai, 100 kg

suvyniotų saldainių, kintamosdimensijos. Menininkų, Air deParis, Galerie Chantal Crousel

nuosavybė, Paryžius.


Documentoje ir pan., bet nemanau, kad tai turėtų rūpėti menininkams. Mes nekuriame specifinių pranešimų specifinei auditorijai, kaip tai darokariškiai, socialiniai darbuotojai ar profesoriai. Pirmiausia atsirandaišraiška – kaip sako Deleuze ’as – ir ši išraiška leidžia mums tikėtis, kad jaipriimti atsiras „trūkstami žmonės“ (le peuple qui manque) arba jospriėmimas paskatins juos atsirasti. Meno srities rėmas yra labai pralaidus, o pasaulis už meno ribų yra lengvai prieinamas, didelis ir gyvas. Jei kasnors jaučiasi nusivylęs, egzistuoja milijonai kitų būdų, kaip komunikuotisu žmonėmis anapus meninės ir profesinės srities, ir visi jie labai įdomūs ir net produktyvūs. Meninė praktika pirmiausia yra darbas, o šalia darboturi būti gyvenimas, antraip tai – siaubas!

np Kokia laisvės samprata būdinga šiandieninei meninei kūrybai? Arpolitinis meno angažuotumas gali būti lygiavertis tam, ką daro aktyvistaianapus meno pasaulio? Ar artikuliacija, simbolinio kapitalo gamyba,dviprasmiški teiginiai, Inke Arns ir Sylvijos Sasse raštuose dar vadinami„griaunančiais teiginiais“ (išskleisti tokiuose projektuose kaip The YesMen, Laibach, Christoph Schlingensief etc.) gali būti ta erdvė, kur nus-tatomos ribos ir skirtumai, ar visgi tai vyksta kažkur kitur?cf Šiais sudėtingais laikais reikia būti itin jautriam kiekvieno veiksmosavitumui ir kažkaip nepasikliauti apibendrinimais, net jei tai lėtina mąsty-mo procesą, bet padaro jį tikslesniu. Kai viskas klostosi gerai, būna aišku,ką reikia daryti, ir žmonės tiesiog renkasi – eiti į kalnus su ginklu rankosepasipriešinimo metu, slėpti žydą per antrąjį pasaulinį karą, daryti abortus,kai jie nėra legalizuoti. Tokiose situacijose žmonės atpažįsta vieni kitus,susidraugauja ir ta draugystė paprastai niekada nenutrūksta. Kai politinėsituacija yra miglota, paini ir pusiau suardyta, sunku suprasti, kur eiti ir sukuo. Šiandien nėra lygiaverčių dalykų; manau, kad rimtai angažuotą sim-bolinę veikląmaitina tik tiesioginis įsitraukimas, kaip sakydavo Foucault:„egzistuoja tik viena drąsos forma – fizinė“. Prancūzijoje žmonės atrodopasimetę, mat nepavykęs romanas tarp intelektualų ir darbininkų 1968-aisiais sukompromitavo bet kokį rimtą kultūrinės veiklos vaidmenį revo-liuciniuose procesuose ar net bet kokio pasipriešinimo kontekste. Čiaavangardas – juodai balta grupinė nuotrauka, kurioje elegantiški vyraididžiuojasi savo kūrybiniais nusižengimais, o kiekvienas susimąsto,stovėdamas priešais tokią nuotrauką, – man ji panaši į apgailėtiną neat-sakingų bohemiškųPiteriųPenų žaidimų aikštelę, kur kovos erdvė dažni-ausiai yra vaizduojama kaip kvailoka, itin neseksuali, pilka ir nuobodi. Tai gali būti pasekmė buržua kriterijų, taikomų žinojimo produkcijai, kuriąPrancūzijoje formuoja autoritarinė ir efektyvi mokyklų sistema (visi šieavangardo lyderiai buvo taip susižavėję nusikaltėliais, jie ir savo grupelėse


22

Claire Fontaine, Dievas, kuri jie tiki, 2005

(1966 A.P)25 centųmoneta, sulituota su

metaline dėžių pjaustyklės geležte.Menininkų ir Reena Spauling Fine

Art nuosavybė, Niujorkas.


elgdavosi kaip mokinukai-klasės lyderiai, kadangi tokie jie ir buvo...).Egzistuoja tikra istorija, kurį ilgus metus buvo pamiršta, o dabar vėl

iškyla. Tai sumanios ir kūrybiškos proletarinės kovos istorija, išmokiusiintelektualus, kaip pasipriešinti sąjungoms ir nenuolaidžiauti valdžiai.Turiu omenyje Collective Medevkine sukurtą dokumentiką apie pasi-priešinimą Sochaux et Besancon arba naujausią dokumentiką apie LIP,arba Tarptautinio dokumentinio kino festivalio programą, pavyzdžiui,Marselyje, bet pavyzdžių yra ir daugiau. Meno praktikoje ir kultūroje dardaug ką reikia nuveikti norint sumažinti tą didžiulę prarają, žiojinčią tarpžodžių, vaizdų ir veiksmų.

O apie laisvę tenorėčiau pasakyti, kad, kaip ir karo metu, ji yra pro-porcinga rizikai, kuriai kas nors ryžtasi.

23



DVIEJŲ VIENODŲATSAKYMŲ NĖRA

raimundas malašauskas

Žmonės kartais susierzina dukart paklausti to paties, ypač jei tai įvyksta topaties pokalbio metu. Tačiau net ir tokiu atveju vieną po kito ar, tarkim,poros minučių intervale galima išgirsti skirtingus atsakymus (prisiminkiteOrakulę filme Matrica ar Billo Clintono teismą). Bet netgi tuomet, kai iden-tiškus klausimus skiria keturiasdešimt metų, labai tikėtina sulaukti to patiesatsakymo. Tai nereiškia, kad niekas per tą laiką nepasikeitė ir visa liko kaipbuvę. Tas pats atsakymas gali atspindėti jau visiškai kitą jo atradimo trajek-toriją nei ankstesnysis bandymas; šios trajektorijos nušvietimas – intelektu-alinė kelionė galimybių, kurios kitokiu atveju viena kitą eliminuotų, aibėje.Būtent todėl atsakymą galima laikyti tipišku žiniasklaidos įvykiu, kai tuotarpu kelionė link jo – tai teritorija, kurioje vieni ar kiti dalykai vyksta nuo-latos, tačiau kartais (ir realiu laiku). Faktas, kad studijuoji Hegelį, nėra tiekįdomus, kiek tai, kas tave prie šių studijų atvedė: galbūt pirmiausia studi-javai Heideggerį, o galbūt Spinozą (lygiai taip gali atrasti septyniasdešimtųjųdisco muziką per house muziką, arba, galbūt, Spinozą per disco...), bet kokiuatveju reikia pripažinti, kad lemiantys pasirinkimai ir apsirikimai įvyko darprieš atradimą. Todėl kiekvienas naujas atspirties taškas ir pasirinktas keliasgeneruoja naują kelionės tikslą ir naują atradimo situaciją. Taigi, dviejųvienodų atsakymųnėra, net jei abu jie – tas pats sakinys.

Interviu ciklas Dvieju vienodu atsakymu n2ra buvo pradėtas siekiantatskleisti skirtingus patekimus į inspiracijos šaltinį, o taip pat iš noro peržaistiinterviu žanrą. Identiškas jau naudotų klausimų uždavinėjimo principas buvoeksploatuotas ir spalvingesniuose leidiniuose – žurnaluose The Face ar AnotherMagazine Kylie Minogue ir Gwyneth Paltrow darė tąpatį, kuo Robertas Barry,Douglas Huebleris, Josephas Kosuthas ir Lawrence’as Weineris užsiiminėjo1989-aisiais, atsakydami į kritiko Arthuro R. Rose’o dvidešimties metų senu-mo klausimus1. Tai nereiškia, kad konceptualusis menas užbėgo Kylie irGwyneth už akių. Tačiau kilmės klausimas nuolat grįžta, ypač konceptualiojomeno diskurse, kuris „pasižymi įnirtingomis, absoliučiai įnirtingomis daugeliomenininkų pastangomis užsitikrinti pirmumą ir poziciją“2. Beje, šis reiškinyspuikiai atspindėtas Argentinos konceptualisto Eduardo Costa darbe Be pava-dinimo – tai „kūrinys, kuris iš esmės yra tas pats, kurį sukūrėbet kuris iš pirmųjų konceptualistų, datuotas dviem metais anksčiau nei originalas ir pasirašytaskito asmens. 1970“. Vis naujais išeities taškais siekiama kurti laiko verpetus irskatinti sąryšingumą, o ne konkurencinę istorijos dialektiką.

Šiame SMC interviu numeryje klausimai pateikti Londone gyvenan-čiam menininkui Ryanui Ganderiui.

Nuorodos:1. Robert C. Morgan, Art Into Ideas.Cambridge University Press, 1996.2. Charles’o Greeno interviu su GeertuLovinku, www.nettime.net


24


DVIEJŲ VIENODŲATSAKYMŲ NĖRA

Raimundas Malašauskas klausia Ryano Ganderio

1 klausimas Ar skaitėte Jacko Burnhamo knygąBeyond Modern Sculpture(Anapus moderniosios skulpt3ros)? Jis teigia, kad mūsų pasaulis persiorien-tuoja nuo objektų į sistemas, ir kad menas kaip tik dabar eina šiuo keliu.

RYANAS GANDERISTačiau kada šis klausimas buvo pirmąkartąužduotas, kada buvo tas „kaiptik dabar“? Tai kiek pernelyg bendras teiginys, ar ne, kiek neapibrėžtas?Bet, manau, taip yra todėl, kad jis yra ištrauktas iš kitų jį supusiųklausimųkonteksto. Man beveik patinka mintis, kad gali būti konkreti menininkųrūšis ar grupė su jąvienijančiu bendru „į sistemas besiorientuojančios“praktikos pagrindu, ir jei toks susibūrimas egzistuotų, turiu pripažinti,norėčiau jame sudalyvauti. Pastaruoju metu, palyginus su ankstesniaislaikais, vis mažiau yra grupuočių ir mokyklų. Jokio „Naujojo abstraktausrealizmo“ etc. Neseniai mąsčiau apie menininkų sąjungos idėją… Kodėlmeno pasaulis tokios neturi, kai kitos profesijos turi… o jei tokia būtų–kokįvaidmenį ji atliktų? Ir tuomet savo ruožtu atsirastų „Neokonceptualisąjunga“ ir „Politinių fotografų sąjunga“. Kaip mes organizuotumestreikus? Ar nepatekimas įTate trienalęprilygtų „neteisėtam atleidimui“?

2 klausimas Svarstau, ar galima kokią nors reikšmę teikti realaus laikoidėjai – ne tik laike egzistuojančio kūrinio atžvilgiu, bet ir apskritai, kaiptemai. Šiuo metu vadovaujamės jau kitomis laiko sampratomis, nei anks-čiau, ir jų skaičius nebėra begalinis... Kokios dar laiko sampratos svarbiosbūtent jūsų kūryboje?rg Svarbiausia – ateities istorija. Pačiame kūrinyje – laiko pakeitimotema, o apie kūrinį– ateities meno istorija, žvelgianti įmeno praktiką kaipvisumą iš distancijos.* *Bendra pastaba: siuo metu aplink yra daugyb2 blogumenininku, ypac Londone. Matosi, kad daugyb2k3riniu yra sukurta zmoniu, kuriems idomiau b3ti menininku nei kurti mena. I dabarti orientuoti zmon2snepaliauja galvoti apie savo „karjeras“. Profesijos ismokstama meno mokyklose, menininkai mokomisusikurti savo tinklapius ir vizitines korteles… tai isties vargina. Begal2 trumpu skambuciu, greitusprendimu, populistiniu pakartojimu. Man neidomu. Taciau, kita vertus, idomu yra tai, kad tie, kurieturi panasius interesus, kurie neina tuo keliu, gali gana lengvai atpazinti vienas kita. Mane dominanedidel2s motyvuotos grup2s, kurios is tikruju suinteresuotos atiduoti savo laika ir energija zi3rovui. Jeiegzistuotu „Naujoji neokonceptualioji menininku sajunga“, jos motyvai, tik2tina, b3tu stumti viska iprieki– stumti istorija i prieki, veltis i sud2tingas ar net nepatogias situacijas siekiant sukurti svarbuk3rini. Niekuomet nenurimti, viska isradin2ti is naujo tol, kol atsiduri nebepazistamoje vietoje.

3 klausimas Ar tiesos sąvoka turi kokios nors reikšmės jūsų kūryboje? rg Aš manau, kad turi, bet tik tiek pat, kaip ir netiesa. Svarbiausia yra


26

Toliau pateikti klausimų šaltiniai ir su jaissusiję komentarai.

1 klausimo šaltinis: Patricia Norvell klausia SolLeWitto knygoje Recording Conceptual Art:Early Interviews with Barry, Huebler,Kaltenbach, LeWitt, Morris, Oppenheim,Siegelaub, Smithson, Weiner. UCP, 2001.

Panašu, kad čia minima knyga –ilgaamžė. Pavadinimas kieksenstelėjęs, tačiau šiandieninisobjektinės praktikos grįžimaspalaiko knygos aktualumą. Idėjaapie „į sistemas besiorientuojantįpasaulį“ patvirtina, kad mes ko geroesame tame pačiame modernybėskelyje, kaip ir prieš keturiasdešimtmetų, ir kad nuo to laiko pasikeitėtik patekimo taškai. Nepamirškime:į kiek sistemų? Knyga parašytatuomet, kai jų buvo bent dvi:komunizmas ir kapitalizmas. Šian-dien jų gali būti ir dar daugiau:McDonalds, Burger King, PizzaHut, ir t.t.

2 klausimo šaltinis: Bobo Nickaso interviu suRobertu Barry, Journal of Contemporary Art,1992 pavasaris, vol. 5, nr. 1, p. 14.

3 klausimo šaltinis: Oscaro van denBoogaardo interviu su Ianu Wilsonu Jan Motgalerijos laikraščio 32-ame numeryje, 2002gegužė – birželis.

Ianas Wilsonas kalba apie tiesąinterviu su Oscaru van der Boogar-du. Esu įsitikinęs, kad apie tiesą


„nežinojimas“; galimybė, kad neapibrėžta gali būti realu. Žiūrovo viltis irtikėjimas, kad pasaulis yra vieta, kur nutinka neįtikėtini dalykai, ir vieta,kur bet kas gali būti tiesa.

4 klausimas Kaip jūs sprendžiate, kas yra menas? Arba kada yra menas?rg Kada: kitas menas yra menas, kai kas nors man pasako, kad tai yramenas. Mano menas yra menas, kai man nebeskauda skrandžio. Kas: aš nusprendžiu, kas tai yra pažiūrėjęs, kas eina greta pagal sąrašą, arbaištraukdamas ką nors iš studijos kampe esančios dėžės. Sąrašas gana strate-giškai sudarytas taip, kad vienas įrašas skirtųsi nuo kito, kad jokie du iš eilėssukurti darbai nebūtų panašūs vertingumu, etika, priemonėmis, įrankiaisar procesais. Antraip aš greitai pavargstu.

5 klausimas Ar numanote, kur dingsta ištrinta informacija, kalbant apskritai?rg Ji dingsta. Ji niekur nenukeliauja. Galbūt gali dalį jos prisiminti, bettai ir viskas?… Ar tai klausimas pokštas? Kaip antai: juodai apsirengęsžmogus eina kaimo keliuku. Staiga didelis juodas automobilis be šviesųišnyra iš už kampo ir cypdamas sustoja. Iš kur vairuotojas sužinojo, kadkeliu eina žmogus?

6 klausimas Ar kada nors kūrėte kitu vardu? Ar įsivaizduojate, kadgalėtumėte sukurti kito menininko kūrinį? Ar nesate įsivaizdavę darnesukurtų kitųmenininkų kūrinių? rg Spencer Anthony, Mary Aurory, Abbe Faria, Murry Jay Siskin, IrwinGreen, Anthony Green, Alan Cho, Dave Lange, Nathaniel Evans, WilliamFox, Elizabeth Dunn, Frances Dillon Bell, Marie Aurora, Etienne Nys,Akiro Sontoshisan-kuso, Studio Largo, Adele Whitaker, Joseph Thackerey,Rose Duvall, François de Domégnon-Mauve, Terrance Edward White,Terrance E. White, Joshua Roberts, Boris van den Geel, Henry Sewell,Vivi…

7 klausimas Ar jūsų kūrinius galima pakartoti kitoje situacijoje, kitur, kaipkažkieno kito kūrinius...? rg Taip, žinoma, juos visus lydi detalios instaliavimo instrukcijos.

8 klausimas Svarsčiau, ar jūs naudojatės Internetu? Ar įsivaizduojate, kadjūsų kūriniai galėtų skleistis Internetu? Ar tai dera jūsų kūrybai? rg „Neturiu su tuo nieko bendro“. (Ryanas Ganderis atsako taip pat,kaip Sol LeWittas atsakėHansui Ulrichui Obristui).

9 klausimas Ar neproduktyvumas nėra vienas radikaliausių ir stipriausių


28

verčiau kalbėti, nei ją kurti, nes taidramatiškas užsiėmimas.

4 klausimo šaltinis: Patricia Norvell klausiaLawrence’o Weinerio knygoje RecordingConceptual Art: Early Interviews With Barry,Huebler, Kaltenbach, LeWitt, Morris, Oppenheim,Siegelaub, Smithson, Weiner. UCP, 2001.

Antroji klausimo dalis – nuoroda įNelsonąGoodmaną, kuris savopamatinėje knygoje Languages ofArt performulavo esencialistinįklausimą „kas yra menas?“ į relia-tyvistinį „kada yra menas?“Panašiai Sol LeWittas kalba apiemeną „kaip veiksmažodį“.

5 klausimo šaltinis: Raimundo Malašauskointerviu apie weblogus su Catherine Fake,Jouke Klereebeezemu ir Paulu Perryantrajame (2003 m.) elektroninio NU: žurnalonumeryje: www.nu-e.nu.

Ko gero, šis klausimas siejasi suinfo-ekologija: savipalaikymas kaippriešprieša savęs replikavimui.

6 klausimo šaltinis: neidentifikuotas.

The Man Who Taught Blake Paint-ing in his Dream – Zmogus, ismokesBlake’a tapyti sapne – WilliamoBlake’o piešinys. Kai pirmąkart jįpamačiau, niekaip negalėjausuprasti, ar šis portretas – žmogaus,kuris savo sapnuose išmokėWilliamąBlake’ą tapyti, ar patsBlake’as buvo savo sapnuose moko-mas tapyti. „Gal gali mane ko norsišmokyti savo sapnuose?“ –norėčiau vienądienąko nors pak-lausti.

7 klausimo šaltinis: Patricia Norvell klausiaLawrence ’o Weinerio knygoje RecordingConceptual Art: Early Interviews With Barry,Huebler, Kaltenbach, LeWitt, Morris,Oppenheim, Siegelaub, Smithson, Weiner.UCP, 2001.

Tai lyg šeštojo klausimo variacija,tačiau čia kalbama ne apie rekombi-naciją, takią tapatybę ir tarpusaviobendrumus, o apie pakartojimo galimybę. Klausimą sukėlėRobertoBarry 1969-ųjų metų teiginiai apiejo paties kūrybą.

8 klausimo šaltinis: Hansas Ulrichas Obristasklausia Sol LeWitto ir Jonathano MonkoJonathano Monko kataloge, išleistame LissonGallery & Galerie Yvon Lambert, 2003.

„Neturiu su tuo nieko bendro“ (SolLeWittas Hansui Ulrichui Obris-tui).

9 klausimo šaltinis: Carstenas Höllerisdiskusijoje su Danieliu Birnbaumu katalogeProduction. Helsinki, Kiasma, 2000.

Antroji klausimo dalis kur kas


būdų priešintis dominuojančioms struktūroms? Ar vartojate produktosąvoką savo meninėje praktikoje?rg Ne, jei neturi pinigų ir turi dirbti valydamas senų žmonių užpakalius.Aš negalvoju apie produktus, šis žodis turi kažką vulgariai strategiško.Kažkas tiesiog nutinka ir tuomet atsiranda šalutiniai produktai ir atliekos,kurias žmonės nori iškeisti į pinigus. Tuomet aš keičiu tuos pinigus įmaistąir dalykus, kad galėčiau realizuoti naujus dalykus.

10 klausimas Ar oralinė komunikacija – tik kalba? rg Nesu tikras. Na, dar yra dainavimas, dūzgimas taip pat yra oralinėkomunikacija, ar ne? Ir bučiavimasis… ar tai kalba? Tai keistas techninisklausimas. Portretavimo menas kaip mokslas ar panašiai? Jis kiek perlogiškas atsakyti. Argi kalba nėra tai, kad du žmonės dėl ko nors sutaria, ir todėl nesusikalbėjimas, sutarimas dėl šiek tiek skirtingų dalykų yra taerdvė, kur prasideda menas? Nežinau.

11 klausimas Ar „nežinomybė“ yra svarbus ir kitų jūsųdarbų elementas?rg …niekuomet nenurimti, viską išradinėti iš naujo tol, kol atsidurinebepažįstamoje vietoje. Ir…11.5 klausimas DANAS FOXAS

Kodėl, tavo manymu, menininkus be galo žavi kitos kultūrinės formos – televizija, filmai, muzika, šokis, architektūra? Ar menininkai turi kažkokį kompleksą „žolėyra visad žalesnė“?

RYANAS GANDERISKitos kultūrinės formos – tai kas? Menas? Žolė iš tikrųjų yra žalesnė anapus menopasaulio, bet argi taip ir neturi būti? Nepasitikėkite menininkais, kurie mėgaujasi menopasaulio tikrove: tai velniškai siaubinga vieta. Ir tikrai ne ta, kur įvyksta staigmenos: josnutinka tuomet, kai pakyla užtvaros tarp formų, kuomet svyruoji ant visa ko susikirtimotaško.

12 klausimas Ar galėtumėte diskutuoti su Nematomu žmogum? rg Nematomas žmogus neegzistuoja, bet esu tikras, kad gali paplepėtipats su savimi. Ne padiskutuoti iš tikrųjų, nes gera diskusija visada nuvedakažkur kitur nei tikiesi. O jei kalbiesi pats su savimi, tai jau ir žinai viską, kąsau sakai. Taip nieko neišmoksi.

Nors aš tikiu, kad kažkas gali „paaiškėti“. Mintys yra keistos tuo, kadkol jos yra tavo galvoje, jos tarsi neegzistuoja, jos tėra mintys, bet kai tik jasišreiški kalba, jos, regis, automatiškai realizuojasi, tiesiog pasklisdamos potavo gyvenimą.

bendresnė. Pati produkto sąvokaneretai atstumia, tačiau kadangigyvename multisistemų realybėje(žr. 1 klausimo komentarą), jąvartoti – neišvengiama.

10 klausimo šaltinis: Robertas Barry klausiaIano Wilsono Lucy Lippard knygoje SixYears: The Dematerialization of the Art Objectfrom 1966 to 1972. UCP, 1973.

11 klausimo šaltinis: Interviu su RobertuBarry kataloge Prospect ’69, Düseldorf,Kunsthalle, 1969 rugsėjo 30–spalio 12.

11.5 klausimo šaltinis: pateiktas RyanoGanderio.

12 klausimo šaltinis: neidentifikuotas.


29


ATKAKLUMAS LAIMILarissa Harris kalbina JohnąMalpede ’ę

PRADŽIAjohnas malpede

Aštuntajame dešimtmetyje Niujorke, kai, užuot apsiskelbęmenininkais(tik menininkai ir pamokslininkai gali paprasčiausiai imti ir tai padaryti, bejokios licenzijos), kartu Billu Gordhu pradėjome kurti Nudv2susi šuni irVieniša arkli– nuolatinę nepertraukiamą improvizaciją, norėjome būti,nors mums tai visiškai nepavyko, absoliučiai neteatrališki, visomprasmėm. Publika turėjo matyti, kaip iš bendros istorijos tarp žmonių gim-sta ryšys. Ta bendra istorija mūsų atveju susidėjo ir iš tikrų įvykių, ir išprasimanymų. Mūsų pokalbiai vyko viešumoje, judančiuose furgonuose,viešbučių kambariuose, sandėliuose... buvo galima užsisakyti. Muspamatęs Michaelas Smithas pasakė: „Tai ne teatras, tai performansomenas“ ir liepė nueiti pasišnekėti su Stephanu Einsu. Tuomet mumsnerūpėjo, kaip mus vadina, norėjome, kad tik leistų ką nors daryti. Pana-šiai nutiko ir persikėlus įLos Andželą, kur atvykau kaip performansomenininkas, bet vos tik pradėjo vaidinti Los Andželo skurdo departamentas(Los Angeles Poverty Department – LAPD), aš tapau teatro režisieriumi.Tada supratau, kad teatras yra tai, kas daroma tamsioje patalpoje, o perfor-mansas – tai tas pats dalykas, daromas šviesioje patalpoje. Arba perfor-mansą atlieka vienas žmogus, bet jei jų daugiau, tai jau teatras.

larissa harris1986 m. interviu jūs esate pasakęs: „Labai liūdna, kai pagrindinis menopasaulio dėmesio objektas yra televizija.“ jm Na, devintajame dešimtmetyje buvo toks įspūdis, kad viskas menestambėja, lėkštėja, autorystę buvo vis lengviau atpažinti, jei įmanoma,būdavo kuriama daug, ir, taip, svarbiausiu kūrybos objektu tapo... televizi-ja. Iš dalies tai vyko pankų judėjimo kontekste, bet vis tiek užuot tiesiogbuvę tikrovėje, menininkai stebėjo žiniasklaidos tikrovę. Aštuntojodešimtmečio mene (daug „septintojo dešimtmečio“ reiškinių iš tikrųjųįvyko aštuntajame) viskas buvo pagrįsta kūnu, intuicijos tobulinimu irakcijos forma kaip eksponavimo priemone. Mano pirmąją kažko panašaus įperformansą pamokąNiujorke vedė Simone Forti. Žinoma, ji taip irnesužinojo, kas aš, nes aš buvau blogas. Nenoriu pasakyti – nemandagus,tiesiog blogas. Kažkada vėl, prieš porąmetų ji pravedė keletą kūrybiniųlaboratorijųLos Andžele, o mudu su žmona Henriette jose dalyvavomesavo malonumui.

CHRONOLOGIJA

1975-6: Dirbo su Niujorko grupeCentral Notion Company.

1977-9: Kartu su menininku Bil-lu Gordhu pradėjo kurti bendrusimprovizacinius performansus,kuriuose Gordhas vaidinožmogų/šunį (Nudv2ses suo), o Malpede – žmogų/arklį (Vienisasarklys).

1980-84: Monologų ciklas Taspats ar kitoks, Nederamai juokingi at-sakymai, Bendras performansas,Naujausios zinios is olimpiados irBenamyst2Los Andzele, taip pat pa-gal scenarijų atliekami grupiniaikūriniai, pavyzdžiui, Antrininkai irVisuomenei is akiu. Vyko tokiose vietose kaip Franklin Furnace, The Kitchen, Artists Space ir kitur.

1984 lapkritis: Grįžta įLosAndželą, pradeda dirbti parajuri-diniu darbuotoju Miesto vidausteisės centre (ICLC).

1985: Dirba socialinės rūpybosadvokatu juridinėje konsultacijoje,padeda benamiams gauti socialinesišmokas ir būstus, pradeda kūrybinęlaboratoriją lūšnynų rajone, kuriosmetu susikuria Los Andzelo skurdodepartamentas (LAPD) – benamiųaktorių, daugiausiai iš lūšnynų ra-jono, teatro trupė.

1986: Pirmasis LAPD spektaklisteatre I pietus nuo debesu, įvykęsBoyd gatvės teatre.

Jokio antkapio Studui Schwartzui, 1987.Fragmentas iš spektaklio, Boyd gatvės teatras,Los Andželas. Iš kairės į dešinę: Jimas Beamas(Studas Schwartzas) ir Frankas Christianas(Schwartzo tėvas). Foto: Javier Serrand.


30



Johnas Malpede Vienišo arklio vaidmenyje, Nudv2ses suo ir Vienisas arklys, 1978. Foto: Jerri Allyn



Protestuojantys studentai prie Fleming-Neono mokyklos, Fleming-Neonas, Kentukis, 1968, vėliau atkurtasspektaklyje RFK in EKY, 2004. Foto: Davidas Gordonas


lrh Ir jūs vis dar buvote blogas?jm Ne, buvau geras. Buvau toks geras.

LOS ANDŽELASjm Landynių rajone tvyrojo įtampa. Teisinės pagalbos biure ir gatvėjegyvenimas kasdien vyko labai emocionaliai. Ironijai beveik nebuvovietos... neturėjome jokių socialinės apsaugos sienų. Tokiame chaose atsi-rado kitas mūsų spektaklis Jokio antkapio Studui Schwartzui. Pasakojomeapie tai, kaip Studas bėgo nuo „Vairuotojų“, mat per klaidą buvo sušaukęsAFL-CIO (JAV darbo federaciją ir gamybinių profesinių sąjungųkongresą), užuot suorganizavęs „Sunkvežimių vairuotojus“. Spektakliuiparinkau filmo Sunset bulvaras formą, tad jis prasideda tuo, kad mūsų hero-jus guli negyvas ant grindų Sąjungos stotyje, kur tuo metu miegodavoJimas, vaidinęs tame spektaklyje. Taigi tas miręs vaikinas pradeda pasakotiistoriją; pabaigoje matai, kaip jį nužudo. Tačiau kas jį nužudo, spektaklyjepriklausė nuo to, koks buvo tavo vaidmuo. Pasak kai kurių žmonių, tai buvomafijozai, o kiti, kaip ir aš, manė, jog tai buvo atsitiktinė pažeidžiamo irpsichiškai nesveiko benamio padaryta žmogžudystė, o būtent taip ir buvo.Bet kiekvieną vakarąmes nežinodavome, kas ten nukaks pirmieji... kartąaš užpuoliau vieną atlikėją, kad jis negalėtų pabaigti savo monologo. Bet kai kuriais požiūriais Nudv2ses šuo ir Vienišas arklys buvo žymiairadikalesni. Kurdami Studa Schwartza mes bent jau turėjome scenarijų.

RASTAS TEKSTASGyvenau Osakoje, kai 1998 m. mirėAkira Kurosawa. Vietinis kino teatrasrodėvisus jo filmus – naktis po nakties, ir aš pamačiau Raudonbarzdi– filmąapie skurdąkaime ir daktaro bei jo klinikos kovą– japoniškai su ispaniškaissubtitrais, kuriuos šiaip ne taip supratau. Man netikėtai šovė įgalvą, kad LosAndželo skurdo departamentas galėtųpadėti giliau suprasti šį tekstą. Vienamevienviečiųkambariųviešbutyje suradome pasitarimųkambarėlį irpastatėme televizorių su vienuolika kėdžių iš abiejųpusiųLAPD nariams ir 22 kėdes dviem eilėmis publikai – vaidinimui skirta erdvėbuvo dviejųmetrųpločio bei vienuolikos kėdžių ir vieno televizoriaus ilgio. RodėmeRaudonbarzdi (iš tikrųjų tik pirmąją filmo dalį) japoniškai be subtitrų, o LAPD padeklamuodavo tekstą arba jį suvaidindavo, arba parodydavoištrauką, arba sudainuodavo choru, ir tam tikrais momentais visi tap-davome vienu veikėju. Televizorius (priešingai nei projekcija) leido sukurtigerą santykį tarp gyvų žmonių ir vaizdo.

Dažnai tikimasi, kad bendruomenės nariai pasakotų savo istorijaskitiems žiūrint. Kurdamas Raudonbarzdi, o paskui Agentus ir aktyvus aš

Jokio antkapio Studui Schwartzui, 1987. Iškairės į dešinę: Carlas Bunkeris, JohnasMalpede, Kevinas Williamsas. Foto: LAPD.

Bartholomew Bridges (Sara Skinner)spektaklyje Jokio antkapio Studui Schwartzui,1987. Fragmentas iš spektaklio, Boyd gatvėsteatras, Los Andželas. Foto: Javier Serrand.

1988: Jokio antkapio StuduiSchwartzui vaidinamas LosAndžele.

Jupiteris 35, 1989. Foto: LAPD.

1991: Malpede gauna San Fran-cisko meno instituto Adeline Kentpremiją ir už tuos pinigus kuriaLAPD rezidenciją ir spektaklįLAPD inspektuoja San Franciska.

Paskambink namo, 1993. Iš kairės: BetseyHoulton, Davidas Halenda, Jamesas Boltonas,Hectoras Munozas, Patas Perkinas ir OloochiOliveris. Foto: LAPD.

1999: LAPD vaidina Raudon-barzdinaudodami nesubtitruotąKurosawos filmąkaip rastąscenarijų.

Nuo 2001: LAPD stato Agentusir aktyvus, kuris tapo nacionalinėsrezidencijos projektu.


34


norėjau sukonstruoti kitokią situaciją. Spektaklyje Agentai ir aktyvaiLAPD nariai vaidina tikrąAtstovų rūmų posėdį, kuriame svarsto CŽVpateiktus kaltinimus, esą ji buvo susijusi su narkotikų prekyba taip finan-suodama kontrrevoliucionierius. Spektaklyje vaidinami ir Kongreso nariai, ir CŽV teisininkai. Kitaip tariant, nukentėjusieji nuo tos politikos ją nagrinėja ir kruopščiai tiria ją formuojančios valdžios mechanizmus, o tai apverčia galios dinamiką. Tai nepaprastai svarbu ir spektaklyjenuskamba be jokio paaiškinimo, nes įtampa, kylanti tarp personažųir žmonių, vaidinančių tuos personažus, yra akivaizdi. Po spektaklio vyksta diskusija, kurios metu svarstoma narkotikų įstatymo reforma arba dvasingumas ir išgijimas, arba, ką reiškia kažką pavadinti karu,pavyzdžiui, „karu prieš narkotikus“ ir t.t. Šis posėdis greitai virstapokalbiu; iš žmogaus, atėjusio iš kito miesto rajono, gali išgauti labaiasmenišką liudijimą arba beasmenius komentarus – iš lūšnyno gyventojo.Tokia spektaklio struktūra, regis, išplečia ratą tų, kas gali pasakoti arba iš kurių tikimasi asmeninių istorijų. Žinoma, ir scenos, ir kitų sričiųmenininkai dažnai savo kūryboje pasitelkia asmenines istorijas, bet, kai tai daro LAPD, tai yra „jų darbas“ arba jų terapija. Tad esmė slypisumanyme, pasiruošime.

lrh Įdomu, kad asmeniniai liudijimai tampa tokių žmonių kaip LAPDnariai „darbu“, nes juk ne visada taip buvo, ar ne?jm Būtent tai buvo revoliucinga, kai Kennedy’s surengė turąKaras priešskurda...

KENTUKIS2000 m. mane pakvietė pasiūlyti projektą Appalshop centrui RytųKentukyje. Sužinojau, kad įApalačius atvyksta žmonės norėdami pakalbėtiapie skurdą, ir tada apie jįpamiršta. Tad prie dviejųpridėjęs du, tiksliainežinodamas, kas tie „du“ yra, bet galvodamas apie Agentus ir aktyvus nus-prendžiau, kad jei įtraukčiau tai, kas jau egzistuoja, man pavyktų išsisukti išsituacijos, kurioje daug ko nesupratau. Sužinojau, kad pirmas čia apsilankęsžmogus buvo Robertas F. Kennedy’s – jis lankėsi čia likus keliems mėne-siams iki jo nužudymo, ir šis apsilankymas turėjo stipresnį atgarsįnei betkuris kitas. Čia gyvenantiems žmonėms jis buvo vilties ir įkvėpimo, šiltųprisiminimų ir kultūrinio paveldo šaltinis – kas yra labai svarbu. Kažkaspasakė, kad jis buvo didesnė žvaigždėnei Elvis. Ir atvykęs jis tiesiog pasakėlabai stiprią, daug atgarsių sulaukusią ir mūsųdienoms gana keistąkalbą,turint omenyje šiandieninės politikos situaciją šioje šalyje. Problemos, apiekurias jis kalbėjo, buvo tos pačios – skurdas pertekliaus situacijoje, ideologi-jos paveiktos užsienio politikos žlugimas ir aplinkos niokojimas, bet intelek-

2001-2004: Pastatomas RFK inEKY.

Jackas Faustas vaidina Robertą F. Kennedy’į,atvykstantį į Vaitesburgą, RFK in EKY, 2004.Spektaklio fragmentas, Vaitesburgas,Kentukis. Foto: Carmela Castrejon.


35


tualinis to pokalbio lygis, suvokimas, koks galėtųbūti sprendimas irvaldžios atsakomybė, buvo išskirtiniai. Tad sėdau į automobilį ir nuvažiavęsten pradėjau tyrimą 2001 m. rugsėjį– pačioje amerikietiškąmąstymą ištiku-sio lokauto pradžioje. Tačiau Kennedy’io vizito atkūrimas buvo veiksmin-gas, nes tai buvo pjūvis keliomis kryptimis ir jame dalyvavo tiek daugskirtingų žmonių iš įvairiųpusių.

Pavyzdžiui, vienos iš mūsų projekto RFK in EKY (Roberto F.Kennedy’io apsilankymas EKY) dalyviųNellės Fields tėvas 1968 m. jąvežė dvidešimt mylių įNeoną pasiklausyti Kennedy’io kalbos vidurinėjemokykloje, bet pats pasiliko jos laukti prie savo sunkvežimio, nes buvorespublikonas. Tačiau jis nenorėjo, kad duktė praleistų tą istorinį įvykį.Daug kas prisiminė šitą istoriją. Tad 1968-ųjų poveikis neapsiribojožmonėmis, kurie dalyvavo tiesiogiai ir šiandien gali paliudyti – 2004 m.įvykęs pokalbis suteikė galimybę įvairiausiems žmonėms dar kartąapmąstyti visokius dalykus, ne tik didelius, bet ir mažus.

lrh Agentu ir aktyvu atlikėjai vaidino pagal teismo posėdžio stenogramas.Kiek šiuo atveju buvo svarbūs „faktai“?jm Faktų išgavimas tampa tyrimo priežastimi ir suteikia spektakliuikryptį. Čia ieškoma atsakymų į daugybę klausimų. Kurdamas RFK in EKYnorėjau priešais dabarties akimirką pastatyti istorijos veidrodį– projektoesmė buvo tuometinių įvykių rezonansas šiandien. Šiame darbe buvo svarbu nesulieti vienos akimirkos (dabar) su kita (tada). O kaip režisieriusaš nesiekiu įsprausti atlikėją į jo ar jos personažą. RFK in EKY Bobby’įKennedy’į vaidino kentukietis Jackas Faustas, kuris, kai mes pirmą kartąkalbėjome telefonu, prisipažino esąs panašesnis įTeddy’į nei įBobby’į. Jis tardavo Kennedy’io žodžius labiau su Kentukio, o ne Bostono akcentu,ir tai buvo puiku. Atlikėjai vaidina save tokioje situacijoje, kuria jie yraasmeniškai suinteresuoti, ir tai jaučiasi jų vaidyboje.

Dabartiniame mūsų projekte Utopija/Distopija, kurio tema yra„velėnos karas“ dėl milijardus dolerių kainuojančio Los Andželo centro,LAPD nariai suvaidins miesto tarybos, mero, plėtros interesų grupesatstovaujančiųjų ir pan. duotus parodymus ir pateiks asmeninį vertinimą–ką reiškia, kai prie tavęs kiekvieną dieną kabinėjasi 50 policininkų, kuriuosjie paskiria papildomai patruliuoti, kad sutvarkytų gatvę. Mes toje situaci-joje turbūt naudosime abu modalumus, nes, žinote, reikia turėti, kuo užsi-imti. Manau, RFK in EKY ar Agentu ir aktyvu sprendimai yra tobulaipaprasti – prasmė, pagrindinio teksto atkūrimas, jį papildant pokalbiais irrefleksija, bet kartu tai yra taip paprasta, kad nebesinori to daryti kiekvienąkartą. Nežinau, ar kada nors vėl padarysiu ką nors tokio elegantiškaipaprasto.

Pagal Vortekso klausymus, RFK in EKY,2004. Spektaklio fragmentas, Vorteksas,Kentukis. Foto: Carmela Castrejon.

Maxine spektaklyje Agentai ir aktyvai.Spektaklio fragmentas, Detroitas, 2002. Foto:Sjoerd Wagenaar.

Agentai ir aktyvai Klivlende, 2004. Foto: LAPD.

Theresa White, vaidinanti MillenderMcDonalds atstovę spektaklyje Agentai iraktyvai. Spektaklio fragmentas, Detroitas,2002. Foto: Sjoerd Wagenaar.

Rickey Mantley, vaidinantis CŽV vyriausiąjįinspektorių Fredą Hitzą spektaklyje Agentaiir aktyvai. Spektaklio fragmentas, Detroitas,2002. Foto: Sjoerd Wagenaar.


36


MASAČIUSETSO TECHNOLOGIJOS INSTITUTASlrh Masačiusetso Technologijos institute (MIT) kartu su mumis prade-date projektą ir jau vyksta susitikimai su programuotojais, teisininkais ir bibliotekininkais, inicijavusiais GNU visuomeninę licenziją (kaipGNU/Linux), Creative Commons ir OpenCourseWare programas (perkurias galima nemokamai internetu gauti visus MIT kursus). Koks yraryšys tarp, viena vertus, sąlygų kūrybiškai bendruomenei ir, kita vertus,socialinio teisingumo, kuris yra RFK in EKY ir LAPD kūrybos fonas?jm Ryšys atsiranda, kai sprendžiama, kam kas priklauso. Tai yrasocialinio teisingumo esmė. Noriu pasakyti, kad MIT darbuotojai, kurierūpinasi tuo, kas kam priklauso, pavyzdžiui, Richardas Stallmanas,asmeniškai per daug nesikankina, bet jų keliami klausimai veikia visus.Šiuo atveju, kam priklauso idėjos? Tai, kam priklauso idėjos, tiesiogiaiveikia tai, ar bus kalbama apie socialinį teisingumą, ar tai bus svarstomaviešumoje.

lrh Aiškinote bibliotekininkams, kad informacijos pasiekiamumas ir idėjųcirkuliacija yra vienintelė istorinė jų egzistavimo prasmė. jm Štai tada jie mane pamėgo.

lrh Bet galbūt tarp jų yra daugiau liberalių pažiūrų žmonių nei tarp tų, su kuriais jums paprastai tenka dirbti?jm Taip, dabar tai pradedu suvokti... Tai išaiškino Fredo Turnerio knygaapie Stewartą Brandą. Prisimenu, kaip tai išgyvenau. „Kompiuteriųamžius mus išlaisvins ir mes visi galėsim dirbti savo darbus sėdėdami savobendruomenės vigvamuose“ – tai reiškia, kad gali tiesiog ignoruoti dabar-tinę struktūrą ir „viskas susitvarkys.“ Paaiškėja, kad viskas susitvarkys,bet... nebūtinai pačiu geriausiu būdu.

SĄMOKSLASViename Agentu ir aktyvu pokalbyje kažkas paklausė: „Ar nemanai, kadšiuo momentu vyksta sąmokslas?“ Tuomet aš pasakiau: „Taip, tai sąmok-slas, tik dar didesnis.“ Ta prasme, visi jame dalyvauja, tai yra normalusdarbas ir tai nėra sąmokslas. Man situacija, apie kurią kalbama Agentuose ir aktyvuose, yra įdomi, nes ji ir atskleidžia tiesą, ir sukuria metaforą visųtų atvejų, kai vargšų ir kitos odos spalvos žmonių gerovės buvo nepaisomair ji būdavo aukojama dėl kitų valdžios interesų. Remiantis bylosnagrinėjimo stenogramomis žinoma, jog būta virš penkiasdešimtiesatvejų, kai su Nikaragvos kontrrevoliucionieriais susiję žmonėspardavinėjo narkotikus, norėdami juos paremti, ir tai taip pat parodo, kaip

Nuo 2006: Malpede kuria naująprojektą, susijusį su alternatyviaisintelektualinės nuosavybės mo-deliais Aukštesniųjų vizualiniųstudijų centre Masačiusetso Tech-nologijos institute Kembridže MA.

Mani Chitiquila ir Pjotr spektaklyjeLegalu/Nelegalu, 2007. Spektaklio

fragmentas, Kortrijkas, Belgija. Foto: LAPD.

Mani Chitiquila ir Johnas Malpede spektaklyjeLegalu/Nelegalu, 2007. Spektakliofragmentas, Kortrijkas, Belgija. Foto: LAPD.


37


veikia valdžia. Apie bet kokį nusikaltimą, kurį įvykdo žmonės, dirbantyskokiai nors federalinei institucijai, turi būti pranešta teisingumo departa-mentui, ar ne? Tačiau Reagano generalinis patikėtinis, susėdęs su CŽVvadovu, kurį taip pat paskyrėReaganas, susiaurino CŽV darbuotojoapibrėžimą, pagal kurį į šią kategoriją patenka tik asmenys, turintys teisęįCŽV mokamą pensiją. Taigi apie operatyvinius darbuotojus, „aktyvus“ir kitus, gaunančius pinigus, nebereikia pranešti. Štai kaip galima apeitiįstatymą– šiuo atveju, Kongreso įpareigojimą neremti kontrrevoliu-cionierių. Mes parodome, kad esate apsupti tuo, kas atrodo kaip... na,žinote, įstatymas yra gerai, jis egzistuoja, jis objektyvus, jis yra visaapi-mantis, jis mus visus dengia, jis nuostabus, bet kai į tai pasižiūri atidžiau,pamatai, kad čia veikia kai kas daugiau, kad viso to esmė yra, kaip viskasinterpretuojama ir vykdoma. Štai tada šis tas atsitinka.

MENASlrh Štai dar viena citata iš 1986 m. interviu: „‘Ar manote, kad socialinėbendruomenė veikia taip pat kaip performanso menas?’ ‘Ne, nemanau.Mane per daug veikia mano šaknys Rytinėje pakrantėje, kad taip many-čiau. Manau, kad kai parašai scenarijų ar ką nors tokio, tai menas, o kai ini-cijuoji socialinį pokytį, tai jau kažkas kita.’“jm Sakydamas „Vakarinėpakrantė“ turėjau omenyje idėją, kuri teigia, jogkai aš, menininkas Johnas, atsikeliu ir valgau pusryčius, tai yra manokūrybos dalis, ar ne? Arba kai važiuoju Kentukio keliu, kuriu meną. Tačiaumanau, kad procesas skiriasi nuo produkto. Aš nesu gyvas menas 24 valan-das per parąvien dėl to, kad esu gyvas.

lrh Bet ta idėja turi ilgą, legitimuotą istoriją...?jm Na, jūs klausėte, ar dabar manau kitaip? Tiesiog atsakau – ne. Norsįvairiomis progomis esu apibūdinęs Agentus ir aktyvus kaip trijų veiksmųįvykį, kurį sudaro performansas, vieša diskusija ir pokalbis. Tad sakykim,kad pirmas veiksmas yra meninė dalis, o kiti du veiksmai yra susiję suvietos, kurioje kuriamas menas, strategija. Tai nekeičia paties meno, betšiek tiek apibrėžia numatomą jo krūvį. Manau, kad tai labai įdomu ir svar-bu. Taigi Agentai ir aktyvai ir RFK in EKY turėjo du skirtingus emociniuskrūvius, susijusius su bendruomenėmis, kuriose jie buvo sukurti. Pasirink-ta vietos strategija šiuos spektaklius sustiprino, nepaisant to, ar tai buvosuvokta kaip strategija, ar ne. Prisiminkite, iš pradžiųKennedy’io atlieka-mas skurdo Rytiniame Kentukyje tyrimas buvo su tam tikra vieta susijusiųžinių paieška. Ir mes po keleto dešimtmečių galiausiai pasirinkomepirminius, su konkrečia vieta susijusius įvykius, nes jie buvo reikšmingibendruomenės žmonėms, kurie kūrė ir žiūrėjo spektaklį.


38


TAIGI, ŽVILGSNIS Į PASAULĮ.TEIKIANTIS TIKRĄ

PASITENKINIMĄ, MANAU.1

Davido Reinfurto interviu su Marku Wigley

dr Atradau jūsų kūrybą skaitydamas Network Fever (Tinklo karštlige)2

ir Recycling Recycling (Perdirbimo perdirbima)3 – du tekstus, kurie atskleidžiaiš dalies pamirštus arba sąmoningai ignoruojamus architektūrinius diskur-sus apie tinklus ir ekologiją. Kaip dabar, būdamas Kolumbijos universitetoArchitektūros, projektavimo ir apsaugos fakulteto dekanu, derinate anks-čiau išsakytas kritines mintis su dabartine institucine savo pozicija?

markas wigley Prieš septynerius ar aštuonerius metus atsisakiau pareigųPrinstono uni-versiteto Architektūros fakultete. Po to, praėjus kokiems ketveriemsmetams, Kolumbijoje tapau dekanu. Todėl šis klausimas kyla visiems,įskaitant ir mane.

Vadovavimas mokyklai labai panašus įmaisto gaminimą arsodininkystę– čia svarbu ne tiek maistas ar augalai, kiek pati evoliucija,įvairūs evoliucijos pagreičiai ir nekontroliuojamos reakcijos tarpelementų. Architektūros mokykloje siekiama produktyvių pokyčių.Kiekvienas mikro sprendimas tampa teoriniu veiksmu ir pats menkiausiasbiudžeto pertvarkymas gali būti paaiškinamas būtent ekologiniais terminais.

Tuomet architektas tampa tuo, kurį kviečiamasi nenoriai, kadangižmonės, kurie turėtų valdyti situaciją, to nedaro. Tėvai, kurie turėtųvaldyti namus, nebežino, ką daryti su tuščiu dukters, išvažiavusios studi-juoti į koledžą, miegamuoju. Miestas, kuris turėtų nešti finansinę ir politinęatsakomybę, nežino, kokia biblioteka galėtų patenkinti kompleksiškusmiesto poreikius. Tokioje situacijoje iškviečiamas architektas, kuris turiapjungti tarpusavyje nederančius dalykus. Kai visi kiti yra pasimetę,architektas išgyvena tam tikrą ramybės ar net pasitenkinimo būseną. Štaidėl ko architektai gyvena skirtingu ritmu: jie nevalgo tuo pačiu metu kaipvisi kiti žmonės, jie nedirba tuo pačiu metu, nesikalba su kitais žmonėmisir neatsistatydina. Tai, ką jie daro, yra nelegalu, neįmanoma, nepaklūsta ir prieštarauja taisyklėms. Ir tokia specifinėmąstymo forma užtikrinasklandžius organizacinius veiksmus, leidžiančius operuoti priešingomisjėgomis. Todėl manau, kad architektui būdingas mąstymas yra be galo


39

2. „Atliekų perdirbimas suteikiagalimybę tas pačias medžiagastransformuoti iš vieno objekto į kitątokiu būdu, kad medžiagos judėtųkultūros erdvėje. Medžiagos kaiptokios keičia savo pavidalą erdvėjeir laike. Kultūra yra suprantamakaip judanti sistema.Architektūrinė kultūra yra ne kaskita kaip ritmiška vaizdiniųekologija, net jei jie nėra traktuoja-mi kaip vizualiniai vaizdiniai.Architektūra tampa plastiška, besi-formuojančia komunikacijos sis-tema, kuri juda aplink žemę ir taipformuoja erdvę, dirbtinękasdienybės rūšį.“Mark Wigley, „Network Fever“, Grey Room,2001 vasara, nr. 4, p. 82-122.

3.„Ekologija galiausiai yra susijusisu vaizdų problema, architektūrosvaizdais ir vaizdų architektūra...Tokios paskaitos kaip ši tėraapsikeitimas tam tikrais vaizdais.Turėtume susimąstyti apie tokiųapsikeitimų politiką. O tiksliau,apie sandūrą tarp institucionalizuotųvaizdo gamybos technologijų irinstitucijų (tokių kaip šiarchitektūros mokykla Auklande),kurios pačios savaime yra tech-nologijos su joms būdingais tikslaisir mechanizmais, padedančiaisįgyvendinti tuos tikslus.“Mark Wigley, Recycling Recycling,www.architecture.auckland.ac.nz/common/library/1995/11/i4/THEHTML/keynotes/wigley/front.htm



1. Pavadinimas paimtas išBuck-minsterio Fullerio Geoskopo pro-jekto aprašymo, kuris pateikiamasRecycling Recycling – paskaitoje,skaitytoje Auklando universitetoArchitektūros fakultete 1995 m.„Šio projekto idėja“, kaip sako Ful-leris, „suteikti žiūrovui greitą ir visapusišką supratimą apiežmogųVisatoje, pateikti Pasauliovaizdą. Taigi, žvilgsnis į pasaulį.Teikiantis tikrą pasitenkinimą,manau.“ Tolimesnis FullerioGeoskopo aprašymas taip pat yraįtrauktas į tekstą. „Jo vidiniai irišoriniai paviršiai galėtų būtisimetriškai pažymėti dešimties mi-lijonų mažų kintančio ryškumošviesos lempučių ir šviesų,prijungtų prie elektroninio kom-piuterio… 200 pėdų atstumu nuožiūrovo būtų neįmanoma suvoktilempučių dydžių ir atstumo tarpjų, lygiai taip pat neįmanoma atskir-ti taškų dydžių ir atstumų tarp jųsmulkiame pustonio šrifte. Mode-liai, kurie yra įvedami į lemputėsmatricą, per kompiuterį, skirtingušviesos ryškumu, sukurtų bekryptįsferinį vaizdą, panašų į aukščiau-sios kokybės televizoriaus ekraną.Bet tai būtų toks televizoriausekranas, kuriame vaizdą galimabūtųmatyti ant visų paviršių, tiekiš vidaus, tiek iš išorės.“


vertingas ir išskirtinis, dėl to visiškai nevertinamas ir laikomas įtartinu.Jei architektūros mokykla yra skirta kurti būtent tokio tipo mąstymą, taikaip tuomet universitete, pačiose racionalios minties ištakose, sukurti tamvisapusiškai palankią terpę? Tik iš tiesų vertindamas tokiąmąstymo formąir laikydamas ją visa ko pagrindu, sukursi sąlygas tiek tokiam mąstymuiatsirasti, tiek jam evoliucionuoti. Štai todėl aš, būdamas architektūrinėsminties istoriku, vadovaudamas mokyklai iš esmės dalyvauju mąstymoprocesuose.

dr Po dvejųmetų, praleistųmokykloje dėstant ir atliekant moksliniustyrimus, man vis dar neaišku, kaip ji funkcionuoja. Žvelgiant iš vidaus atrodo,kad jūs puoselėjate tokiąaplinką, kuri nėra iki galo kontroliuojama ir kuriojeišsitrina ribos tarp pirminės struktūros ir to, kas iš jos išauga, – gal tai yraesmė? Kaip sukuriate tokią situaciją?mw Tam būtina dar viena neteisėta kombinacija – intensyvi priežiūra mikrolygmenyje ir visiškas atsipalaidavimas. Tu prižiūri tam tikrus pagrindinius kin-tamuosius laukdamas, kad atsitiks kažkas netikėto. Ir kai tai atsitinka – nesikiši.Taigi, priežiūra mikro lygmenyje vyksta tam, kad atsirastų tai, ko negali sukon-troliuoti, o kontroliuoji absoliučiai, kaip koks diktatorius, tam, kad būtumnustebintas. Galėtum sakyti: „Esi pamišęs tvarkdarys“. Tačiau egzistuojadviejų tipųpamišę tvarkdariai: pamišęs tvarkdarys, kuris nori sumažinti staigmenųkiekįgyvenime, ir pamišęs tvarkdarys, kuris nori padidinti jųkiekį. Kurį laikągali atrodyti, kad jie niekuo nesiskiria, tačiau galiausiai išaiškėja, kad skirtumas – didžiulis. (Juokiasi) Nes vienas staigmenomis džiaugiasi, o kitas – piktinasi.

dr Ruošdamasis šiam pokalbiui, perskaičiau naują jūsų straipsnįTheSpace for Exposure (Erdv2 atsiskleidimui), išspausdintąWolfgango Till-manso parodos Hammer muziejuje (Kalifornijos universitetas LosAndžele) kataloge. Jame aprašote ypatingą jo fotografijų savybę. Pagalvo-jau, kad ši idėja rezonuoja su tuo, ką esate aprašęs Recycling Recycling –apie tai, kaip vienos rūšies vaizdai transformuojasi į kitas rūšis, ir ši nepa-liaujama cirkuliacija visiškai suardo tokias kategorijas kaip rastas vaizdas,padarytas vaizdas ar perdarytas vaizdas. Todėl man įdomu, ar ši idėjaįtakoja ir tai, kaip jūs vadovaujate mokyklai?4

mw Wolfgangas Tillmansas yra nepaprastai įdomus fotografas tiek tuo,kaip jis verčia suabejoti skirtumu tarp rasto ir pagaminto, tiek savo giliaįžvalga apie tai, kad vaizdas visada nepaprastai atviras tam, kas vyksta sufotografu, tačiau labai nepatikimas pasaulio atžvilgiu. Taip fotografinisrealizmas tampa psichologine kategorija; užuot pateikęs akivaizdžių faktųpasaulį, realizmas iš tikrųjų išreiškia geismą.


42

4. „Kiekvienu atveju visi [vaizdo]pertvarkymo ženklai pašalinami, ir surežisuotos scenos atrodo lyggyvos, o gyvos scenos – lyg tiksliaisurežisuotos. Šios fotografijosnegailestingai ištrina tai, kas yraatrasta ir sukonstruota, ir lieka tarpdabarties akimirkos fiksavimo, kaipHenri Cartier-Bressono kūriniuo-se, ir kruopštaus realybės konstra-vimo, kaip Jeffo Wallo nuo-traukose. Jei tokie fotografai kaipCartier-Bressonas vagia vaizdinį, otokie kaip Wallas uoliai jį kuria, taiTillmansas abejingai veikia tarppasisavinimo ir kūrimo, ir priverčiažiūrovus jaustis taip pat. Jis neduo-da jokių užuominų apie tai, kaipsurežisuota kiekviena scena, irišsaugo atrandamo pasaulio pojūtį.Taigi kiekvienas vaizdas atsirandatarsi pusiaukelėje tarp pasaulio irfotografo, – tai vaizdas, kuris ne tikgaunamas iš pasaulio ir užfiksuoja-mas jautrioje foto juostelėje, betlygiai taip pat gaunamas iš jautrausfotografo. Galiausiai tai tampafotografo atvaizdu pasaulyje. Perfoto juostelę į pasaulį yra projek-tuojama tiek pat, kiek į juostelęgaunama iš pasaulio. Konstravimasprasideda su, regis, permatomomis,bet iš tiesųvaizdą iškreipiančiomisobjektyvo linzėmis. Tillmansaspastebi, kad „fotografija visadameluoja apie tai, kas yra priešobjektyvą, bet niekada nemeluoja,kas yra už jo“. Iš Wolfgango Tillmanso The Space ofExposure parodos katalogo, išleisto kartu suLos Andželo Hammer muziejumi ir ČikagosŠiuolaikinio meno muziejumi, 2006.


Architektūroje turime įdomią paralelę– architektūra visada turėjokultūrinių sąsajų su realizmu. Viena iš architektūros užduočių– sukurtivaizdą, pasaulio paveikslą, kuris atitiktų pasaulį, tačiau nebūtų į nieką kitąpasaulyje panašus.

Akivaizdus pavyzdys yra klasikinė šventykla. Klasikinė šventyklaturėtų būti graži, kadangi jos proporcijos rezonuoja su kosmine Visatosharmonija. Tačiau ironija slypi tame, kad šis objektas taip tobulaireprezentuoja pasaulį, jog iš tiesų iškrenta iš pasaulio tvarkos. Šventyklatiesiogine prasme stovi ant tokio siauro pamato, kad lengvai gali nuslysti į erdvę. Taigi kalba eina grynai apie vaizdą.

Architektūra visad pateikdavo fiksuotą neaprėpiamo pasaulio vaizdą.Pasaulis suvokiamas kaip daugybės skirtingų jėgųmaišatis, tuo tarpuarchitektūra tos maišaties fone atrodo kaip ramybės sala – ji mažiau pa-valdi laikui, visad išlieka tokia pati, ji – tvirta.

Tokioje eksperimentinėje architektūros mokykloje kaip Kolumbijos,minėtoms architektūros savybėms metamas iššūkis – mes stengiamės liktiarčiau chaoso, arčiau pasaulio. Surinkę architektųgrupę sakome: „Norėdamitapti architektais, turite sugebėti atsidurti akistatoje su audra, su daugybeskirtingų idėjų, jėgų, vaizdų ir pan., ir turėti ypatingą talentą išlikti ramiaisformuodami neteisėtą, nepateisinamą, neracionalią figūrą, aplink kuriąvisostos skirtingos jėgos harmoningai susilietų arba kuriam laikui sustingtų. Tačiau mes paprašysime jūsų susilaikyti nuo to raminančio gesto kuo ilgiau.“

Jūsų klausimas privertėmane susimąstyti apie ryšį tarp abejonės,kurią pateikia Tillmanso fotografijos, ir abejonės, kurios reikalaujame išsavo studentų. Abejonės iš savo studentų reikalaujame siūlydami jiems šiektiek uždelsti prieš fiksuojant neaiškius dalykus, ilgiau pagyventi laisvėje.Geriausi iš jų sukuria tą abejonę, kai jų darbai įsiskverbia įmūsų rutiną irkuriam laikui išmuša mus iš vėžių. Geriausi architektai priverčia šias prieš-taringas jėgas atrodyti, bent jau akimirksniui, (nors truputį) patraukliomis.

dr Kaip vyksta leidybinė veikla jūsųmokykloje? Gal galite papasakotiapie Kolumbijos universiteto architektūros sklaidos laboratoriją (C-Lab)ir jos dukart per mėnesį leidžiamą žurnaląVolume? Kokias strategijas,būdus ir priemones naudojate mokykloje sukuriamų vaizdų sklaidai?mw Jeigu architektas yra viešasis intelektualas, tuomet jo mintys įgaunavertę tik tuomet, kai patenka į viešumą. Todėl architektūros fakulteto lei-diniai tampa priemone „išviešinti“, atskleisti mokyklos vidų išoriniampasauliui. Leidyba nėra tiesiog papildoma veikla.

Mokykla išmeta vaizdus į pasaulį, o C-Lab yra išmetimo mechaniz-mas. Kiekvieną kartąC-Lab turi išmesti kitaip, skirtingus objektus irskirtingus vaizdus. Pavyzdžiui, Volume yra trijų bendradarbiaujančių

„Mes gyvename tinklų apsuptyje.Kas trečia žinutė, straipsnis ar skel-bimas, rodos, priklauso vienamarba kitam tinklui. Tiksliau tariant,mus supa tinklai, nurodantys į kitustinklus. Taip, tarsi mūsų technologi-jos mistų narcisistiniu savęsatspindžiu.“Iš Network Fever

„Tampa labiau nei akivaizdu, kadarchitektūra beveik tiesiogineprasme yra įkalinta vaizdų sraute.“Iš Recycling Recycling


43


institucijų– mokyklos kartu su C-Lab, architekto Remo Koolhaaso biurosu jame veikiančiu tyrimų centru ir ARACHIS – architektų fondo,leidžiančio savo žurnalą, – produktas.

C-Lab yra viena iš tyrimų laboratorijų, esančių ant mokyklos irišorinio pasaulio ribos. Esu skvarbios mokyklos idėjos šalininkas. Tokiosmokyklos, kurioje kiekviena sandūra tarp vidaus ir išorės, tarp archi-tektūrinio mokymo ir profesionalios praktikos, tarp tylios izoliacijos irtriukšmingos netvarkos suvokiama kaip iššūkis ir yra nuolat permąstoma.

Norint tai įgyvendinti, reikalinga, rodos, visiška priešingybė– giliaiišmanyti tradiciją ir turėti aiškų disciplinos pojūtį. Taigi, mes turime ge-riausią architektūros biblioteką pasaulyje Avery Hall pastate (ten įsikūręsKolumbijos universiteto Architektūros, projektavimo ir apsaugos fakulte-tas). Volume, jei jis bus to vertas, atsidurs šioje bibliotekoje.

dr Dalį architektūros sklaidos programos, kurią vykdo C-Lab, sudaro 15sekundžių video klipai, nereguliariai transliuojami laboratorijos tinklapyje(c-lab.columbia.edu). Gal galite paaiškinti, kaip tokio pobūdžio leidybasiejasi su, tarkime, Volume? Ar yra numatyta ateityje pasitelkti ir kitussklaidos tinklus – weblogus, mailing listus, renginius?mw Gali nuskambėti konservatyviai, bet aš manau, kad blogųkultūra yradar pradinėje stadijoje ir negali žinoti, ar ji plėtosis teisinga linkme. Atrodo,kad didesnėdalis blogų erdvių skirtos absorbuoti laisvą radikalią energiją.Šios erdvės turi potencialąneutralizuoti bet kokios minties plėtrą, norsteoriškai blogai kaip tik galėtų sutelkti naujas minties trajektorijas, įtvirtintijas ir suteikti joms sprogstamųjųgalių. Tačiau dominuoja minties absorbavi-mas. Šiuo metu blogų erdvėyra giliai konservatyvi teritorija.

dr Čia galbūt galime grįžti prie ekologinio argumento iš RecyclingRecycling?mw Būtent. Tai, kaip tie dalykai sklinda blogų erdvėje, sukuria tam tikrątroškimų entropiją. Pagal Roberto Smithsono garsųjį entropijosapibrėžimą, paimama šiek tiek juodo smėlio ir šiek tiek balto smėlio, viskassumaišoma, ir po to, kai viskas sumaišyta, neįmanoma nieko sugrąžinti įpradinį būvį.

Manau, kad viskas, kas pradedama blogų erdvėje su tam tikra energi-ja, labai greitai jos netenka. Todėl tai yra labai efektyvus politinis įrankis.Pavyzdžiui, įMoveOn.org buvo žiūrima kaip į naują politinės organizaci-jos formą, bet ji ne tik pralaimėjo rinkimus, bet ir tam tikra prasmeMoveOn energija pati save nuslopino. Beje, šią organizaciją reprezentavokandidatas Howardas Deanas, kuris, gavęs daugiausia tos energijos, vienądieną netikėtai išsikvėpė.5

„Atsižvelgiant į šią naująarchitektūrą, šiandien būtųneteisinga perdirbti perdirbimą,nesuvokiant atviros ekologijospolitikos (t.y. teisingo ištekliųtvarkymo) masto, kuomet išsaugo-mos ypatingai regresyvios ideolo-ginės struktūros.“Iš Recycling Recycling


44


Tuo tarpu 15 sekundžių video klipas, kurį išleidžia C-Lab, gali būti netaip jau lengvai suvartojamas. YouTube aplinkoje tai tampa beveik did-vyriškai trumpa akimirka. Be abejo, didėjant informacijos perdavimopajėgumui, vidutinis video klipo ilgis auga. Taigi, didėja ir YouTube galiapaversti bet kokį vaizdą visiškai nesvarbiu. Kitaip sakant, gali atrodyti,kad vaizdas intensyviai auga – Zinedine ’o Zidane ’o video klipas gali kurįlaiką dominuoti, bet jame yra užprogramuota pabaiga. Neaišku tik viena – kokiu būdu šis vaizdas išnyks.

Šis eksperimentas su trumpametražiu video klipu sukuria tarsi užkuli-sius – teritoriją, kuri gali atrodyti technologiškai primityvi. Su kiekvienaminute darosi vis įdomiau. Dalis to, ką gali C-Lab – perimti šias tariamainykstančias teritorijas.

Kurį laiką, manau, mes ten ir apsistosime, panašiai kaip architektūrosfakultetai pradeda labiau domėtis nespalvota fotografija arba piešiniaisranka. Vyksta tarsi apsauginis eksperimentalizmas užnugaryje.


45

5. Howardo Deano kampanijapatyrė fiasko, kai paskutinęminutękonkurentai Johnas Kerry’s irJohnas Edwardsas 2004 m. AjovosDemokratų partijos lyderiųpasitarime prieš rinkimus nustūmėjį į gėdingą trečią vietą. Dėl tech-ninių kliūčiųir jaudulio, sakydamassavo kalbą, Dinas pratrūko. Vėliauši neartikuliuota kalba buvo pava- dinta Klyksmu ir eskaluojamavisose žiniasklaidos priemonėse,kas ir pražudėDeano rinkiminękampaniją. Filmuotąmedžiagągalima rasti YouTube adresu:www.youtube.com/watch?vD5FzVoZFc



PERSONAL INSCRIPTIONDear ———————,

I know. An explanation is inorder. You most attempt to under-stand. I will delineate using num-bers to help clarify.

1. Electronic impulses havebeen transmitted to us, a few at atime and over a period. They havecompelled us to inscribe the medi-tations contained in this volume.

2. These impulses are revealedas The Psychic Soviet.

3. It reveals itself cunningly: a ¾ickering aura around the obfus-cations by the satanic bedbugs ofof½ciation, spurring those attunedto become “mystics of action.”

4. We, too, have questions. Is it a force which begs a physicalmanifestation? Is it a vagabondcosmonaut, trapped in space, help-lessly witnessing events on earth?The ½nal, isolated ideologue? Are we its chosen expression? Are we its weapon?

5. It reassures us through the sentiments it transmits that it—though hoary specter or astral man-ta- is ½rmly rooted in materialism.

6. Behind its bilious exegesis, it desires transformation alongsidethe apocalyptic extermination of its foes, seeing the two ambi-tions as inseparable.

7. It leads our hand as it writes andwe follow its encrypted path willing-ly, fanatically ... a lover enraptured.

8. We are enchanted by the cru-elty of its conceits and the brillianttruth it reveals.

9. Despite social consternation,we recognize the Soviet for what itis: the ½nal bulwark against collec-tive hypnosis by our arch enemy,the Knights of Ordo Novus Etcetera.

10. Its ordinations are danger-ous: incendiary, ¾ung like Greek½re over the ramparts at theseething mass of brain controllersand amoralist nincompoops whocomprise the apologist functionar-ies of our imperial culture.

11. Still, it is piss in the ocean.

12. Their attack continues: interminable, unabated.

13. Through all their variousconduits, the enemy unveil theirbizarre master plan via dictumsregarding beauty, worth, morality,the meaning of history, and thepolitical implications of the select“world events” we are privy to.

14. These international happen-ings, stage-managed theaterevents, are designed by occult psychologists to trigger particularprimitive reactions and impulses in a global audience they view as so much warm meat.

15. Not only so-called politicsare packaged for us. The history of “culture” receives particularscrutiny from establishment revi-sionists, intent on controlling themeaning of the products, eventsand phenomena of aestheticendeavor.

16. A fantasy narrative is assem-bled from which the ruling classsuspends our consciousness andfrom which we select our “lifestylechoices”: the pathetic shell gamewhich we daily engage as eternalmarks.

17. One must summon a defensesystem, a cerebral citadel, a Psy-chic Soviet, to protect oneselfagainst this ulterior attack.

18. In between our momentarylapses of consciousness, we mustcloister ourselves in this ½nalrampart.

19. Using this system, we havewaged a gory campaign on the precepts of “art,” “rock ‘n’ roll,”“performance,” and the of½cialideas of their function in the cul-ture.

20. For this struggle, we aredespised off-handedly by the mas-ters and savagely by their houseservants, those average cretinswho wish to maintain their unex-amined barony of decontexrual-ized self-reference.

21. They have responded with all the pesticides in their arsenal:intimidation, ridicule, sexual re -sentment, indifference, physicalharm, and poverty.

22. They seethe against the valorof our aggregates; our appearancereveals that they, wrapped withinane puerility and cosmic vacuity,are mere running-dog lackeys forthe overlords.

23. The physical and criticalforces they have arrayed against us are awesome; they use all theirstrength to destroy us.

24. Still, there is never surrender.

25. This degradation has beensurvived only through channelingThe Psychic Soviet, which armorsus against our enemies’ relentless,insidious offense.

26. Though the culture maintainsan institutionalized disregard for the meaning and impact of so-called“Art,” the cia station in Hollywoodand the massive federal subsidiza-tion of American ½lm, painting, and music reveal the ruling class’stacit recognition of its enormousideological power, both as exportand as agent for domestic control.

27. Deviant strains of these artforms are starved and confounded toan asymmetrically profound extent.

28. In the two-dimensional arena—the world where words sit on paper—rock ‘n’ roll’sattempts at autonomy and meta-morphosis have been annihilated.

29. The reactionary proclama-tions of of½cial revisionists havedetermined an of½cial version of cultural history, though thischanges as per their needs.

30. These arbiters determine thecontent of supposedly market-driv-en popular art forms through aes-thetic pronouncements and controlof history, proliferated massivelythrough all media outlets.

31. Through these totems, thesubjects are taught to glean valuesand behavioral modes, as well as lessons regarding relationsbetween sex, “race,” age, and class.

32. As with other wars, the pack-age is marketed by the usual Madi-son Avenue krewe.

33. Their empire, the popularconsciousness, was successfullyconquered long ago and is nowtheir exclusive domain, reservedfor their rampant molestation.

34. Their arrogance has expandedas their prey becomes more pas-sive.

35. The baldness of intent whichcharacterizes recent conquest onlyilluminates the degree to which theyfeel unchallenged, omnipotent.

36. And for good reason.

37. Their one, ½nal enemy is the Soviet and the specter of cynicalinstinct upon which the outrageousconceits of this book are based.

38. That this grain of improba-bility should impress itself intotheir waistbands as their nemesis isour fervent wish; that it should fos-ter discomfort, infection, and con-vulsive rejection of the impover-ished storyline we inherit.

39. These essays, though appar-ently demolishing one another in contradictory eruptions,attempt to subvert the of½cial nar-rative and shine a light on its fan-tastical intent, simultaneouslyempowering those multitudes who have been brushed aside fortheir threatening ideological clarity.

40. Therefore,The Psychic Soviet -

41. (personal message).

42. SMERT SPIONEM!

43. Yours,———————

FromThe Psychic Soviet p.263–270


KAS NUŽUDĖ ROKENROLĄ,JEI JIS NIEKAD NEBUVO

GYVAS?Brianas Kuanas Woodas apie Ianą Svenoniusą ir psicho-geo-tiką

Iano Svenoniuso esė rinkinys The Psychic Soviet, kurį praėjusią vasarąišleido Drag City, autoriaus žodžiais tariant, siekia „nubraukti trisdešimtmetų trunkantį solipsistinės savigyros dialogą, būdingą rokenrolo istori-

jai“. Kišeninio dydžio knyga su skaisčiai rožinės spalvos plastikiniuviršeliu ir plonais tarsi Biblijos puslapiais asocijuojasi su ideologija, tikru-

mu, tiesa... Socializmas ir rokenrolas – varomosios knygos jėgos – yra analizuojamos pagal Svenoniusui būdingą psicho-geo-tikos interpretacinę

sistemą, kurioje subtiliai ir veiksmingai sujungiamos persidengiančios politinės jėgos, dvasiniai impulsai ir ekonominiai interesai siekiant

apibūdinti situacijas, kuriose socialinės kaitos principus visiškai absorbuoja rinkos ekonomikos mechanizmai.

Socializmas tėra virš knygos sklandantis vaiduoklis, nes The Psychic Sovietnėra politinis traktatas, ši knyga – poetinės kritikos darbas, liudijantis apietariamai nesibaigiančio kultūrinio fenomeno – marksistinių postulatų,įsitvirtinusių kapitalistinėje kultūroje, efektyvumą. Knyga teigia, kad norsir gyvename globalinėje kapitalistinėje kultūroje, kurioje nėra jokių per-spektyvių alternatyvų, pasitelkti marksistinį požiūrį tebėra produktyvu,nes jis leidžia pažvelgti į žinomą situaciją iš įvairių pusių.

Nors rokenrolas laikomas didžiausiu socializmo konkurentu, Svenoniusas jįtraktuoja su meile, beveik kaip socializmą išlaisvinančios galios sudedamąjądalį. Svenoniusui rokenrolas tarsi simbolizuoja neišnaudotųgalimybių sritį,leidžiančią generuoti naują politiką ir naujas idėjas. Jaunimo kultūra,pogrindinė kultūra, kontrkultūra, veikiančios rinkos ekonomikoje ir netgirafinuotai jai tarnaujančios, gali būti įdomios ir pavojingos. Visgi kažkuriuomomentu esminė ir stipriausia jų dalis buvo absorbuota, ir tapo aišku, kadvienpusiškas rinkos ekonomikos veikimas talpina savyje daug užslėptųreikšmių ir kad rokenrolas yra ištikimas jos subjektas.

O kaip dėl rokenrolo, kuris žada išsigelbėjimą, atsinaujinimą, poky-čius? Pripažinti visišką jo tuštumą Svenoniusui reiškia pripažinti egzistuo-jant dar didesnį sąmokslą, kuomet viskas kvestionuojama su ore tvyrančiaparanojos nuojauta. Mat jei kapitalizmas produkuoja išsilaisvinimo iš


47

Dylan as Prometheus


savęs paties priemones, mes susiduriame su dar didesne problema, kuriąreikia spręsti tvirtai ir aiškiai. Svenoniusas į šią dilemą žvelgia taip, tarsiviskas būtų virtę persipynusia, į vieną tašką sueinančia priešprieša, lydi-ma kaltės jausmo. TV serialas Seinfeldas, švedų merginos Londone,Bobas Dylanas, Ziedu valdovas, alus, kava, vampyrai, – viskas veda tapačia kryptimi. Pagrindinė The Psychic Soviet jėga pasireiškia per Sveno-niusui būdingą moralinę aistrą ir jo kerštingą pagiežą kultūrai, kuri pa-gimdė rokenrolą tik tam, kad jį pribaigtų.

brianas kuanas woodas Kas Jus paskatino parašyti The Psychic Soviet?

ianas svenoniusas The Psychic Soviet atsirado kaip atsakas skurdžiam ir savipakankamamrašymui apie rokenrolą.

The Psychic Soviet buvo sumanyta kaip revoliucinis traktatas – kny-ga, turėjusi nubraukti trisdešimt metų trunkantį solipsistinės savigyrosdialogą, būdingą rokenrolo istorijai. Todėl šios knygos forma kai kam galisukelti pasibjaurėjimą. Dėl atsitiktinio knygos panašumo į praėjusių laikųrevoliucinius veikalus, šis pasibjaurėjimas gali būti ideologiškai neteisin-gas, tačiau žiūrint iš instinktyviosios pusės – „kaip tik vietoje“. Knyga su-griaus daugelio visą gyvenimą klaidingai puoselėtas pažiūras apie kultūrą.

The Psychic Soviet yra pirmoji knyga, kuri išdrįsta užduodi tokiusklausimus: „Kas yra rokenrolas?“ „Kodėl rokenrolas egzistuoja?“ „Ar taiyra, kaip dažnai deklaruojama, laisvės muzika, ir jei taip, kas ją išlaisvinoir nuo ko?“ „Kodėl rokenrolas atsirado Šaltojo karo pradžioje, įsiplieskuskonfliktui tarp Rytų ir Vakarų?“, ir t.t.

Be abejo, knygos forma – jos dydis, spalva ir medžiaga – yra svarbi.Kišeninis dydis yra tinkamas nešiotis knygą su savimi, skaityti gatvėje, betkur ir bet kada. Knygos viršelis yra atsparus nusidėvėjimui, o spalva buvosvarbi dėl to, kad rožinė– intensyvaus atspalvio rožinė – yra siejama surokenrolu, pankais, gėjų menu ir visomis svarbiausiomis praėjusio am-žiaus antros pusės JAV buržua kultūros eksporto prekėmis, o taip pat –menkinančia prasme – ir su komunizmu bei komunistais. Taigi, rožinėspalva apjungia dvi kardinaliai priešingas knygos temas – rokenrolą irsocializmą.

bkw Socializmas ir rokenrolas – kur jie susijungia?ifs Socializmas ir rokenrolas laikomi kardinaliai priešingais, kadangivienas postuluoja absoliučiai herojišką individualistinę ideologiją, kitassiūlo savęs atsisakymą visumos labui. Rokenrolo kūrėjai vis dar kovojabandydami nustatyti tikslesnę jo reikšmę. Rokenrolas yra draskomas


48


vidinių prieštaravimų: viena vertus, jis skelbia nihilizmą, kita vertus –išpažįsta modernistinį idealizmą ir bažnyčios įkvėptą socialinio teisingumosiekį.

bkw Knygos pabaigoje apibūdinate The Psychic Soviet kaip „gynybinę sis-temą, intelektualinę citadelę“. Gal galėtumėte trumpai apie tai pašnekėti ir atsakyti, kodėl prireikė tokios knygos formos, ir ar rokenrolas yra toksgalingas.ifs The Psychic Soviet, naujai atskleisdama rokenrolo prieštaravimus –per socioekonominę analizę, – išlaisvina varomąją rokenrolo jėgą, kuripusę amžiaus buvo suvaržyta propagandinei mašinai primetinėjant, kasyra kultūriškai vertinga, o kas ne. Dabar, išleidus šią knygą, viskas yraįmanoma.

bkw Klausimas, kurį kelia The Psychic Soviet, – ar rokenrolas yra laisvėsmuzika? O gal, greičiau, kokia tai muzika?ifs Rokenrolas yra tariamai laisvės muzika; kas ją išlaisvino ir nuo ko?The Psychic Soviet bando rasti į tai atsakymus.

bkw Ar rokenrolas gali būti ginklas? Jei taip, tai prieš ką?ifs The Psychic Soviet, atskleisdama rokenrolo naudojimą, ketinimus irreikšmę, skatina jo pasekėjus nustoti būti nelaimingais ir išnaudojamaisnetikėliais, kokiais jie paprastai yra. Jie gali piktintis ar netgi atvirai atmestiideologiją, kuria lengvai susivilioja idiotai, tačiau vis vien rodo jąkaippavyzdį.

bkw Kaip manote, ar šiuo metu tebėra svarbu kurti rokenrolą tarsi žvel-giant į jį iš šalies, kaip kad daro jūsų aprašytas vadinamasis revizionistinispostrokas, ar vis dar yra svarbus garažinis rokenrolas ir „nostalgiškiikižaliųjų pankų eros pėdsakai“, aprašyti esėRokenrolas kaip nekilnojama-sis turtas pabaigoje?ifs Geras klausimas. Tebesu savikritiškas šiuo požiūriu.

bkw Ar rokenrolas, kaip kapitalizmo instrumentas, gali turėti išvirkščiąjąpusę – ar jis turi kokį nors ideologinį komponentą, ar rokenrolas tėra mašinos, kuri jį parduoda, atspindys?ifs Tai dar reikia išsiaiškinti.

bkw Ar galima šiandien taikyti rokenrolui Gesamtkunstwerk sąvoką(„totalinio meno kūrinio“ sąvoką, kurią jūs siejate su forma)?ifs Be fetišinio įrašų albumo aspekto, rokenrolas prarado vieną iš būdų


49

Dracula: The Fallen Race


veikti žmonių pojūčius: jo kaip statiško vaizdo poveikis nebėra toks efek-tyvus. Tuo tarpu video produkcija tampa labiau kinematografinė, abstrak-tesnė. Dabar tokiame technologinių priemonių kaip kompiuteriai, inter-netas ar masinė filmuotos medžiagos produkcija chaose, sunku atsirinkti,kas yra kas, todėl kol kas negaliu atsakyti į šį klausimą.

bkw Su kokiais projektais dirbate šiandien?ifs Su grupe Weird War turime įrašępusę albumo. Dar nežinau, kada jisbus baigtas. Taip pat vedu pokalbių šou, kuris vadinasi Soft Focus. Dėl šitoprojekto atsidūriau Londone ir Mančesteryje, imu interviu iš tokiųžvaigždžių kaip Terry Hall, Billy Childish, Penny Rimbaud ir daugelio kitų.Laimei, mano gyvenime vyksta ir kitokių dalykų.


50Iano Svenoniuso iliustracijos išknygos The Psychic Soviet.

The Tongue & The Fruit

Coke Adds Life


CHE GUEVARA LIETUVIŠKAIarba naujoji kairėLietuvoje

viktoras bachmetjevas

Po dainuojančios revoliucijos 1990-aisiais atrodė, kad antikomunistiniai,antisocialistiniai ir apskritai antikairuoliški sentimentai Lietuvoje įsitvirti-no negrįžtamai.

Politikoje Komunistų partija buvo uždrausta, Socialistų partija, nors ir egzistavo, buvo visiškai marginalizuota ir realios įtakos neturėjo, oSocialdemokratų partija praėjusio dešimtmečio pradžioje suskilo ir vėliaubuvo asimiliuota nieko bendro su ideologija neturinčios buvusioskomunistų nomenklatūros, susibūrusios įLDDP.

Panaši situacija klostėsi ir kitoje kairiesiems būdingoje terpėje –inteligentija, visą sovietmetį praleidusi tylioje rezistencijoje, po istoriniųpokyčių taip ir liko apimta apatijos, iškurios ją pažadinti, berods, gali tik jospačios materialinio gerbūvio problemos. Tarp tų nedaugelio, kurie vis tikbandė aktyviai reikštis visuomeniniame gyvenime (skaitytojams iš RytųEuropos vis dar reikia priminti, kad būti „aktyviam visuomeniniamegyvenime“ reiškia ginti ne savo, o visos visuomenės interesus), ryškiaidominavo ir, reikia pasakyti, tebedominuoja dešiniųjų pažiūrų, gana atvirailiberalūs veikėjai.

Trumpai tariant, po Sovietų Sąjungos žlugimo kairieji Rytų Europojeiš principo buvo politinis nesusipratimas. Tai nereiškia, kad kairiosiomssave priskiriančios partijos nebuvo renkamos valdžion – reformų metaisRytų Europos rinkėjai parodė (ir vis teberodo) pavyzdinę nebrandą, savobalsus vertindami kaip protesto ar bausmės formą (balsuodami ne už, oprieš), tad nenuostabu, kad buvusieji komunistai gana greitai viena ar kitaforma sugrįžo į valdžią (antai nepriklausomos Lietuvos pirmuoju prezidentu 1993 m. buvo išrinktas buvęs LKP CK Generalinis sekretorius Algirdas Brazauskas). Vis tik ant buvusios Komunistų partijos pamatųiškilusių kairiųjų svarbiausia ypatybė buvo ideologinis indiferentiškumasir apatija – dauguma jų atstovavo nomenklatūrai, kurios pagrindinisrūpestis yra ne visuomenės gerovė ar ideologinės tiesos, bet savo ir savoartimųjų privilegijos. Nenuostabu, kad ši visuomenės dalis prisitaikėgreitaiir gana neskausmingai. Tačiau akivaizdu ir tai, kad jos kairuoliškumas buvo(ir tebėra) nominalus.

Tokio natūraliai susiformavusio politinio vakuumo fone vis tik galimabuvo nuspėti, kad Lietuvai sparčiai besivejant Vakarus ir besistengiant taptidar kapitalistiškesne nei pats kapitalizmas, anksčiau ar vėliau čia pasirodysVakaruose toleruojamas kairuoliškumas kaip atsvara beatodairiškam


52

Ernesto Che Guevara,Bolivijos dienorastis,

iš ispanų k. vertėAlma NaujokaitienėVilnius, Kitos knygos, 2007.

Pagalvokite apie tai, kadkomunistin2 doktrina savo ištakassiejo su klasikin2mis utopijomis, opati utopija tuo tarpu, „kitoje“geležin2s uždangos pus2je, buvo privatizuota, individualizuota, suasmeninta; ironiška ir beveikneimanoma galvoti apie senaja kaire.Galb3t d2l to naujoji kair2 identi-fikuojasi su ( jaunuoju) Che Guevara.


laisvosios rinkos siautėjimui. Per pastaruosius keletą metų į lietuvių kalbąišversti ir išleisti tokie veikalai kaip Noamo Chomsky Tikslai ir vizijos, GuyDebord’o Spektaklio visuomen2, o dabar ir kairiųjų Elvio Preslio – ErnestoGuevaros – dienoraščiai liudija, kad naujųjų kairiųjų judėjimas Lietuvojeranda savo nišą.

Šie naujieji kairieji savo diskursą keičia iš lokalaus į globalinį, akcen-tuoja vargingų šalių (taip vadinamo Trečiojo pasaulio) padėtį ir jų išnau-dojimą ir vengia kalbėti apie socializmo kaip valstybės valdymo lygmenyjeveikiančios politikos perspektyvas. Iš dalies galima nuspėti, kodėl taip yra –šalis, vos prieš keliolika metų išsivadavusi iš didžiausio istorijoje socialis-tinio eksperimento, nėra geriausia vieta propaguoti kairuoliškumą kaip pozityvią ir perspektyvią politiką. Tačiau, mano manymu, būtent šiosnepatogios situacijos apmąstymas būtų naudingas pirmiausia patiems nau-jiesiems kairiesiems.

Michailas Gorbačiovas knygoje Persitvarkymas ir naujas mastymas,bandydamas pagrįsti perestroikos būtinumą, dar 1986 m. gana objektyviaiaprašė situaciją, kurioje tuo metu buvo atsidūrusi Sovietų Sąjunga –ekonominė stagnacija, neefektyvus darbo ir gamybinių išteklių panaudoji-mas, sukeltas planinės ekonomikos teikiamo saugumo verslo subjektams, ir bendras nenoras dirbti geriau (tiek asmeniniame, tiek visuomeniniamelygmenyje) buvo pagrindiniai varikliai, kurie, anot tuometinio TSKP CKGeneralinio sekretoriaus, privertė pagalvoti apie visuotinį socializmo per-tvarkymą. Gorbačiovo siūloma išeitis buvo visuotinis tiek darbo, tiekapskritai visuomenės demokratizavimas, kuris suteiktų daugiau laisvių,tačiau tuo pačiu ir atsakomybių kiekvienam individui. Demokratizavimoformulė turėjo būti tokia: „kas neuždrausta, tas leista“, kuri, kaip vėliaupaaiškėjo, konkrečiau skambėjo taip: „iš principo galima viskas, tik neKomunistų partijos valdžios atsisakymas“. Gorbačiovo demokratizavimopasekmes visi per daug gerai žinome, kad jas vertėtų minėti atskirai –socializmo demokratizavimas baigėsi paties socializmo suirute.

Naujai gimstantiems vakarietiško kirpimo kairiesiems Gorbačiovoknyga būtų puiki proga prisiminti sovietinio socializmo trūkumus ir pabandyti rasti jų korektyvas. Patogus jų užmiršimas, atrodytų, yra blogiausia, ką naujieji kairieji galėtų padaryti, siekdami įgyti svorio vietospolitikoje ir visuomenėje.

Kaip jau minėjau, naujieji kairieji elgiasi priešingai. Neseniai Vilniujevykusioje kairiųjų konferencijoje vienas iš naujųjų kairiųjų lyderių Kas-paras Pocius pabandė suformuluoti veikimo programą. Joje į akis krito kelidalykai – programinis valdžios atsisakymas ir siekis būti bet kokios opozici-jos valdžiai priešakyje. Kitaip tariant, Lietuvos kairieji planuoja nuolatoponuoti valdžiai, patys nesiekdami tapti valdžia. Tokią poziciją galima


53

Michailas Gorbačiovas,Persitvarkymas ir naujas mastymas

m3su saliai ir visam pasauliui,Vilnius, Mintis, 1988.

Noam Chomsky,Tikslai ir vizijos,

Vilnius, Kitos knygos, 2006.

Guy Debord,Spektaklio visuomen2,

Vilnius, Kitos knygos, 2006.


apibūdinti nuolatinio nepritarimo, disensuso sąvoka.Kaip žinia, nuolatinio disensuso sąvoką suformulavo Jeanas-Francois

Lyotard’as. Anot jo, institucija yra prigimtinis blogis, su kuriuo reikia nuolatkovoti, net ir būnant jos viduje. Problema, kuri buvo prikišama Lyotard’ui irkuri gali būti sėkmingai prikišama Lietuvos kairiesiems – tai iš esmės jokiospozityvios programos nebuvimas. Juk vargu ar įmanomas dialogas su tuo,kurio pozicija yra ne savos vienokios ar kitokios nuomonės gynimas ir argu-mentavimas, bet oponavimas dialogo partneriui. Susidaro tarsi užburtasratas – naujieji kairieji, viena vertus, nesiruošia versti valdžios (kaip kad jųpirmtakai), antra vertus, jie prisiekia ta valdžia būsiantys amžinai nepaten-kinti. Tokią poziciją psichologijos požiūriu galima apibūdinti kaippaaugliškas savojo identiteto paieškas – bet koks išorinio pasaulio įsiverži-mas į asmeninę erdvę laikomas individualybės užgožimu ir automatiškaisutinkamas neigimu. Postmodernizmo ideologiniu tėvu tituluojamasLyotard’as tokią poziciją netgi pavertė postmodernizmo programos dalimi,taip leisdamas tokiems dešiniesiems mąstytojams kaip Ernestas Gellnerisskųstis, kad „postmodernizmas skendi migloje, kurią pats pučia“. Panašu,kad naujiesiems Lietuvos kairiesiems gresia panašus pavojus – jų šūkiuosekol kas yra daugiau nepatenkinto rėkimo nei turinio. Alternatyvą, kuri priešjuos atsiveria, būtų galima suvesti į alternatyvą tarp dviejų minėtų knygų –skaitydami Gorbačiovą, naujieji kairieji būtų priversti sau užduotinepatogius klausimus, kurie, tikėtina, suteiktų pozityvų impulsą tiek kairės,tiek dešinės politinei brandai Lietuvoje. Ir atvirkščiai, kol jie skaito CheGuevaros dienoraščius, tikėtis miglos prasisklaidymo neverta.

Panašu, kad kairuoliškas lenkiškožurnalo Krytyka Polityczna rataskuria patikima diskursa, tirdamaskitus politin2s distribucijos b3dus neiparlamentin2 demokratija (ir kartu –realaus valdžios poveikio politineidistribucijai ribas). Galb3t tai gerasproduktyvaus žiniu perskirstymopavyzdys, nors ši strukt3ra išties itincentralizuota...

Filosofas Ar3nas Sverdiolas dar prieškuri laika raš2 apie migla kaip apieviena pagrindiniu informacijos ir ver-tybiu pasiskirstymo principu potary-bin2je, postmodernistin2je Lietuvoje,pabr2ždamas viso, kas tampa matoma,simultaniškuma, hierarchijos nebuvi-ma ir „nukirstas“ ištakas. Jis bent jauteig2, kad kalba vien apie ši konkretužem2s lopin2li. Gal verciau dirbti šiojemigloje ir su ja, nei bandyti jaišsklaidyti tam, kad b3tu atskleistitik numanomai egzistuojantysdalykai?Virginijos Januškevičiūtės pastabos


54


„PAMIRŠK DIALEKTIKĄ,SŪNAU.“

Hassanas Khanas apie Documenta žurnaląNr.1

ŠEŠĖLIAITrumpoje Goewenano Mohamedo esė Apie erdves ir ses2lius, kuri buvoįtraukta į pirmąjį Documenta žurnalo* (pavadinto Modernumas?) numerį irkuri tapo atspirties tašku šiam nedideliam tyrimui, indonezietis redaktoriusir teoretikas „Šešėlius“ traktuoja kaip pasipriešinimo metaforą pietryčiųAzijos kontekste. Mohamedo tekstas sujungia šią metaforą su tam tikroserdvės idėja – tokios, kurioje jos netinkamumo, nepasidavimo paprastomskategorijoms, nevienareikšmiškumo, aiškumo atmetimo dėka glūdi tamtikros pasipriešinimo (hegemonijai, standartizacijai, dominavimui) formosgalimybė. Tekste postuluojami „atskleidimo“ ir „apšvietos“ aktai, kurie, anotMohamedo, kaip dominavimo ir kolonizavimo aktai yra iš prigimties susiję su šviesos metafora. Autorius sąmoningai demonstruoja tariamai ne-rafinuotą pasikliovimą dualumais. Tarsi tokiems veiksmams kaip represijaturėtų būti atsakoma kažkuo lygiai aktyviu ir kupinu įtampos, kaip pasi-priešinimas. Jis aprašo ir tai, kaip šie dualumai moduliuojami jėgos santykiais.

Jis produktyviai iškelia Levino šviesos sampratą kaip to, „per kąkažkas yra kitas nei aš“ ir atsiremia į ją kaip pagrindą, ant kurio postuluo-ja Šešėlio figūrą – mūsų atsaką, mūsų horizontą, mūsų galimybę, galbūtnet mus pačius. Galima nujausti užslėptą centriškumo kritiką, kuriažaidžiama, nors ji lieka neįvardinta.

Mane šis tekstas (ar bent tam tikros jo dalys) sudomino ne tieknuorodomis į Franką Fanoną (kuris tebėra aktualus, prieštaringas, jaudi-nantis ir nepasiduodantis klasifikacijai), kiek tuo, kaip iškalbingai jispažadina mūsų jautrumą jėgos santykiams, represijai ir dominavimuikultūros sferoje. Todėl panašios metaforos tinka ir siekiant parodyti dalįto, kas slypi Documenta projekte (bent jau jo kaip žurnalo manifestacijoje).Projekte, kuris nuo pat pradžių buvo kupinas pastangų demonstruoti irpagrįsti tiesas, arba, Rogerio M. Beurgelio žodžiais tariant, projekte, kuris„yra civilizacijos aktas“, o gal ir, kas svarbiausia, neabejotina investicija įkultūrinio kapitalo kūrimą.

Mohamedo pateikiamas dichotomijos aprašymas (grįstas Lefebvre ’okategorijomis), kuriame kontroliuojama, tiksli, kiekybiškai vertinama irsuprantama erdvė nuolat grumiasi ir ieško santykio su erdve, siejama sukūno prisiminimu ir jo kūriniais, atspindi tai, kaip traktuojamos sudėtinėsDocumenta žurnalo dalys – ne kaip pilnai suformuluoti teiginiai, o kaip ele-


55

*

Documenta žurnalas Nr. 1 – porąpastarųjų metų trukusio projekto,kuriame devyniasdešimttarptautinių meno ir kultūros žur-nalų buvo pakviesti dirbti su trimisparodos Documenta 12 leitmotyvaisir kurio rėmuose buvo surengti šeširegioniniai redaktorių susitikimaiskirtingose pasaulio valstybėse,rezultatas. Ateityje bus išleisti dardu šio žurnalo numeriai.


mentai, atkirsti nuo savo šaknų. Akivaizdžiai juntama įtampa tarp leidinioformos ir turinio, šaltinių heterogeniškumas ir pozicijų gausa kontrastuojasu griežtu pateikimu. Iš skirtingų publikacijų surinkti straipsniai ir trumposbiografinės menininkų apybraižos čia sudėti kaip serija – kaip sąrašoeilutės, o ne atskirų, savitų erdvių galimybės.

Mohamedo pasitelkiami Lefebvre ’o teiginiai leidžia manyti, kad šiosskirtingos erdvės apibrėžiamos per veikimą – nuolatinio galios žaidimosritį.

PROPAGANDA Ironiška, tačiau tai, ką siūlo Documenta žurnalas, yra klasikinėmodernumoidėjos traktuotė. Įvade kviečiama apmąstyti institucijos ištakas prieš perei-nant prie tvarkingo, griežtai organizuoto (gana trumpų) tekstų, aptariančiųvieną iš centrinių leitmotyvų, rinkinio. Tai objektas, kuris keleto paprastųsprendimų (dizaino, pateikimo ir sandaros) dėka lygiuojasi į vieną gretą suinstitucija, kuri jį sukūrė. Vyriausiasis Documenta žurnalo redaktorius irprojekto direktorius Georgas Scholhammeris vedamajame straipsnyje jįįvardija kaip „medžiagą, padedančią suprasti vieną iš parodos leitmotyvų“.

Viena vertus, leidinys masyvus, minimalistiškas, baltas (su stambio-mis raidėmis užrašytu pavadinimu), panašesnis į katalogą nei žurnalą. Beto, jis itin santūrus ir „teisingas“; iliustracijos itin negausios, spalvų iš prin-cipo vengta, o bendras klinikos įspūdis kone slegia šį straipsnių iš žurnalųrinkinį. Išmoningos karnavališkumo ir vulgarumo galimybės iškeistos įsantūresnius malonumus – aiškumą ir racionalumą (suvokiamą specifiškaifunkcionaliai). Vizuali žurnalų specifika – poreikis išsišokti, reklamuotis,suvartoti, būti parduotu – rūpestingai paslėpta. Galima tik spėti, kaip ben-dradarbiaujant su daugiau nei devyniasdešimt žurnalų visame pasaulyjebuvo įmanoma sukurti tokį anemišką, šveicarišką produktą. Įtariu, kadatsakymas glūdi vidinėje skonio, funkcijos ir įskaitomumo diktato logikoje(man pritartų konspiracinių teorijų ir paranojos šalininkai). Institucijosaura galbūt geriausiai regima jos estetikoje.

Jei propaganda yra tas momentas, kai produktą suvartoja jo patiestelos, paskirtis (kai kilmė ir rezultatai susitinka apokaliptinėje tobulybėje) –kai pastatas stovi tiesiai, kai erdvė – grynai funkcionali, kai sunku (beegzoticizmo, nostalgijos ir nugalėtojo gaidelės) šypsotis iš projekto naivu-mo – tuomet propaganda yra visur ir visada, ji visuomet priklausoma nuokonkretaus istorinio momento ir visada svarbi jam. Kitaip tariant, tai –doxa, doktrina.

Todėl Scholhammeris, keldamas dvilypumo klausimą „universalizmasprieš reliatyvizmą“, tik iš dalies atskleidžia institucijos logiką – logiką,kurios valdančiąją poziciją jos prisiimtas kritiškas balsas tik dar labiau


56

Cia mes kalbame apie j2ga ir pasi-priešinima, šviesa ir šeš2li– mes tvirtai stovime dialektikos žem2je


sutvirtina. Šių dviejų polių nesuderinamumas, tariamai juos skiriantis atstu-mas, jų absoliutus suverenumas ir tariamai aiškiai atskirtos judviejų erdvėssuponuoja sinchroninį priežastinį santykį, įprastą tos institucijos agentųkalbai. Visa tai kontrastuoja su Mohamedo aptariamu konkretaus santykiosukuriamu dualumu. Nepastebėta liko tai, kad abi pozicijos yra grindžiamospanašia prielaida. Konstruojant žinių sritį, erdvę, kurioje mes kalbame apiekultūrą, visi elementai, nepaisant jų specifiškumo, tampa absoliutūs. Taidiskursyvaus lauko matas; visų pirma būtent jo dėka balsas gali ištartireikšmę. Tai absoliutas tik ta prasme, kuri svarbi apibrėžiant visa tai, apie kąmes galime kalbėti – turinys nėra svarbus; politiškai svarbus ne jis, o pačiosstruktūros egzistavimas (štai kodėl atskirtis arba įtraukimas niekada nebuvotokie svarbūs, kaip idėja apie tam tikras ribas ir tai, kaip jos susiformavo).

Tikrosios problemos prasideda tuomet, kai atsisakoma šiuos procesuspripažinti mistifikuojant jų struktūrą, o ne ginant diskurso lauką. Todėlsusiduriame su dichotomija, kuri verčia į veiklą, produkciją, ir, taip, netgiagentavimą žvelgti per neužbaigtumo prizmę ir utopinę progresiją, kuria taipžavisi istorinės modernybės apologetai. Tokia logika būdinga piramidėms irpodiumams, kuriems stiprybės suteikia galia, kuri ir organizuoja, ir persekiojalyg šmėkla – galia, kuri turi ir neišsakytų paslapčiųmistiškumo, ir objektyvią,konsensuso pagrindu veikiančią valdžią.

JĖGA IR NETEKTIS: BEURGELO IŠTAKOSGali būti naudinga pacituoti Beurgelo įvadą vykusiai parinktu pavadinimuIstakos (greitai paaiškės, kad jis turi omenyje 1955 m. Documenta 1).Beurgelis dėsto sakmę primenantį pasakojimą apie institucijos įsikūrimą,ir, kaip ir dera įkūrimo mitui, kliaujasi hiperbole ir buvimo tam tikrojevietoje tam tikru laiku svarba. Jis teigia atskleidęs įvykio, už kurį yraatsakingas, genealogiją, bet vis tik atrodo, kad skaitome ne genealogiją, osiužetą (t.y. Virgilijaus Daina, o ne Foucault Archeologija). Genealogijosidėja čia mitologizuojama ir naudojama tiek praeities, tiek dabartiespagrindimui.

Beurgelis skelbia idealios situacijos laisvai „akistatai su menu“ siekį.Mėginimas grumtis su tokio susitikimo ypatumais galėtų būti traktuojamasrimtai (Beurgelio primygtinis dėmesys meno praktikos specifiškumuivienoje iš jo viešų kalbų, pirmojoje po to, kai jis buvo paskirtas meniniudirektoriumi, atrodė daug žadantis), jei jis sietųsi su praktika ir forma.Tačiau Beurgelis toliau teigia, kad „nepagrįsta estetinės patirties prielaida“egzistuoja a priori. Galiausiai galima ir visiškai nusiminti, kai jis tvirtina,kad „paroda, trumpai tariant, buvo civilizacijos aktas“. Klausimas, kurįgalbūt reikėtų iškelti, yra susijęs su tuo, kaip pokarinėje Vokietijoje sureng-ta Documenta 1, numatyta kaip gydomasis aktas, pokatastrofinis veiksmas,

Užsispyrusio t2vo žodžiai savos3nums: „Pamiršk dialektika,s3nau“.


57


dabar yra išnaudojamas (net jei tik grubiai pragmatiška prasme – kaipsavireklamos forma). Panašu, kad Beurgelis tapatina pirmosios Documen-ta organizatorių (įkūrėjų bei krikštatėvių) ketinimus su pačiu istoriniuįvykiu. Nepaisant šio teiginio tikrumo, trūksta pamatuotos analizės, ką šisįvykis reiškė istoriškai ir kokią reikšmę jis turi dabartiniam momentui (ir kartu – būsimajai parodai).

Kaip ten bebūtų, reikia žinoti, kad padėtis, su kuria bandome kovoti,gali būti labiau sisteminė ir struktūrinė nei atskiro individo veiksmų ar tamtikros politikos įgyvendinimo rezultatas. Ar nėra įmanoma, kad atsiradimotaisykliųperteklius, šią instituciją sąlygojanti pradžia vis dar svarbi? Kad tai,ką ji turėjo daryti, kad išliktų, aktualu iki šiol. Nes kiekviena institucija yrasukuriama konkrečiu istoriniu momentu ir dėl to bent iš dalies lieka priklau-soma nuo savo prielaidų. Žinoma, tobulėjimo, transformacijos ir keitimosi(tokių, kurie nėra vien istoriniai atsitiktinumai) galimybė metams bėgantyra labai reali, bet labiau tikėtina, kad bus laikomasi pirmaisiais savirefleksi-jos momentais įgytos aureolės. Subtilus rezonansas, kuris atsikartoja institu-cijos audinyje – jos diskurse, jos sandaroje, tame, kaip ji organizuoja savoveiksmus. Dabartinė Documenta istorija geriausiai iliustruoja tą kovą,įtraukimo ketinimai aiškiai išsakomi ir įsikūnija meninio direktoriausasmenyje: pirmiausia moters, vėliau afrikiečio. Reakcija į tai, dabarpasireiškianti kaip prastai slepiama frustracija pripažįstant tokio veiksmobergždumą, yra kitas tos pačios kovos ženklas. Galbūt tai kerinti galios logi-ka, kurios siekia daugybė skirtingų interesų– funkcionuoti anapus kategori-jos, judėti anapus atskirties ir įtraukimo dialektikos. Transformacija, kuriyra, o ne kuri yra daroma. Jėga visad funkcionuoja, ir tokiu būdu sulaikosavo kalbą iki to momento, kai ji tampa naujųhierarchijųpradžia.


58

Ir jei kas nors atsakys i ta klaustukaant knygos viršelio; jei kas norsatsižvelgs i persp2jimus ir tik2jimoišpažinimus, tuomet, itariu, lygiaitaip pat imanoma susigražinti ir modernybe, kuri m3su niekada irnepaliko – vietoj to, kad ieškotumesenov2s, kuri mums primesta kaipm3su pradžia ir pabaiga.


ŠMC INTERVIU/CAC INTERVIU 7–8 / 2007 vasara60

AUKŠTAIDEBESYSE

Cristinos Ricupero pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais

cristina ricupero yra dirbusi suNomeda ir Gediminu Urbonais2005 m. rengdama tarptautinęparodąPopulizmas bei kuruodamadalįGwangju bienalės 2006 m.,tad jų pokalbis apie naująmenininkų projektąVenecijos bienalei (kurio metubus surengtos profesionaliosbalandžiųvaržybos) nėra atsitiktinis. Kadangi Urbonai jau seniai yra atviro kodoprogramų gerbėjai, nenuostabu,jog pokalbis vyko Skype ’oerdvėje tarp Paryžiaus, Trond-heimo ir Vilniaus.

cristina ricupero Problemos,susijusios su viešąja erdve irlietuviška tapatybe, išlieka svar-bios visoje jūsų kūryboje, įgy-damos skirtingus pavidaluskiekvienu konkrečiu atveju. Vie-nas pirmųjų jūsų projektų buvo1993 m. inicijuota menininkųvadovaujama tarpdisciplininėpro-grama buvusiuose VilniausGeležinkeliečių kultūrosrūmuose. Lanksti ir pritaikyta kin-tančioms situacijoms Jutempuserdvė (1993–1997) buvo formuo-jama pagal specifinius kiekvienorealizuojamo projekto poreikius.Ar galite pakomentuoti tokioserdvės sukūrimo aktualumąVil-niuje tuo konkrečiu metu (dvejimetai po nepriklausomybės at-gavimo) ir kaip bendradarbiavi-mas paveikė jūsų kūrybinės veiklos pobūdį?nomeda ir gediminas urbonaiTuo metu mes ieškojome, kur įkur-ti pačių menininkų organizacijosprincipais veikiančią erdvę, kurigalėtų gyvuoti nepriklausomainuo yrančių valstybinių ar naujaiatsiradusių komercinių centrų.Pasidaryk pats, organizuokis –tokios mintys veikėmūsų erdvės

įsivaizdavimą. Toks projektasgalėjo būti realizuotas tik atsiradu-siame plyšyje tarp dviejų sistemų:vienos, kurios jau nebebuvo,ir kitos, kurios dar nebuvo.Norėjome sukurti erdvęsavarankiško mąstymo forma-vimuisi, pasipriešintidominuojančiai sovietineiburžuazijai, spekuliantams ir privi-legijuotai menininkų modernistųkartai. Tai buvo aktualus politinisir kultūrinis veiksmas, o kartu irišlikimo sąlyga. Rinka, pakeitusiplaninę ekonomiką, iš tikrųjųnieko nepakeitė, tik kartojo totali-tarinės sistemos įpročius – mus taipaskatino kritiškai analizuoti menoobjekto suprekinimo tendencijas.Mums tai buvo politinis sprendi-mas – sukurti erdvęmeninėmspraktikoms, kad ji galėtųfunkcionuoti kaip alternatyva tam,kas buvo kuriama galerijoms.Erdvė, kuri galėtų atspindėti hib-ridinės komunizmo ir kapitalizmopatirties dialektiką, ne neigiant, betlyginant abi sistemas ir siekiantpatiems emancipuotis. Jutempusskatino įvairias meninės praktikosformas, ypač akcentuojantprocesą, dalyvavimą,tarpdiscipliniškumą ir meninį tyri-mą. Kurdami programą sufor-mavome tam tikrąpožiūrį įkolek-tyvinępraktiką, kuriągalima būtųapibūdinti kaip organizaciniųstruktūrų projektavimą. ProjekteGround Control (1997) mespasirodėme kaip renginio organi-zatoriai ne dalyvaudami parodose,bet veikiau būdami gidais kitiemsmenininkams ir projekte dalyvau-jančioms institucijoms.

Kurdami bendradarbiavimostruktūras ir kolektyvinius,socialiai angažuotus kūrinius, mespasukome nuo fizinės erdvės priemeno erdvękonstruojančių insti-tucijų. Pradėjome ieškoti naujųsantykių su publika, palikomeGeležinkeliečių kultūros rūmus irpradėjome dirbti su televizija kaiperdve projektams bei tyrimams irkaip su meno kūrybos platforma(TV projektas tvvv.plotas Lietu-vos televizijoje 1999 m.)

CR Pakalbėkime apie Pro-testolaboratorija, kuri funkcionavo kaipnepriklausoma meno erdvė ir,regis, kaip ir ,išreiškė tuos pačius interesus:atgauti viešąją erdvę ir pamėgintiLietuvos visuomenėje reformuoti

arba atstatyti tam tikrą pilietinįjausmą ar sąmoningumą.

Su Pro-testo laboratorija jūsužėmėte didžiausio kino teatroLietuvoje Lietuva paviljoną siek-dami sukurti, kaip nurodo pava-dinimas, nepaklusnumo erdvę–generuoti protestą prieš galimąLietuvos išnykimą ir akcentuotiviešosios erdvės diskursą kaipatsvarą korporacinei privatizaci-jai. Pro-testo laboratorija buvosukurta parodos Populizmas pro-ga. Gal galite šiek tiek pakalbėtiapie šį projektą ir jo raidą?NUGU Kvietimas sudalyvautiPopulizmo parodoje mus paskati-no paieškoti pozityvių „populiz-mo“ sąvokos aspektų ir panaudotijuos meninėje praktikoje. Kinoteatras Lietuva kaip vieta buvopasirinktas specialiai, nes tai yragerai žinomas pastatas, o taip pat –viešoji erdvė. Kaip turbūt žinote,tai buvo didžiausias ir paskutinisprivatizuojamas kino teatras Vil-niuje, kurio atvejis išryškino dau-gybę užgniaužtų konfliktų. Pasta-to architektūra ir priešais esantiaikštė priklauso sovietinio mo-dernizmo tradicijai, kuri šiandien,kaip ir sovietiniai paminklai, yralaikoma bjauria ir nežmogiška„deformacija“, kuri turėtų būtipašalinta iš gatvių ir viešojogyvenimo.

Inicijavome Pro-testo labora-torija kino teatre, pasirinkdamierdvę užPopulizmo parodos Šiuo-laikinio meno centre ribų.Norėjome išbandyti, kas atsitiktų,jei protestui prieš privačios erdvėsprivatizaciją pasitelktume skirtin-gas formas įtraukdami pasi-priešinimo judėjimus iš gyvenimobūdo ar mados sferos. Ėmėmėskurti savarankišką organizuotosbendruomenės modelį irpaaiškėjo, kad jis funkcionuojakaip katilas, pastaruosius dvejusmetus pasitarnavęs įvairiomsidėjoms, pavyzdžiui, inspiravęsnaujosios kairės judėjimus, kam-panijas už paveldo išsaugojimą arkovą už darnią plėtrą ir ben-druomenių interesus atitinkantįmiesto planavimą.

Tačiau su mada susiję renginiaisukėlė tam tikrą kontroversiją.Bendradarbiaudami su madosdizainere Sandra Straukaite išlei-dome „darbo ir kovos drabužių“

kolekciją, dekoruotą specialiukamufliažiniu ornamentu. Kolek-cija buvo pristatyta Pro-testo labo-ratorijoje ant kino teatro stogo, kurbuvo surengta fotosesija. Šisveiksmas išprovokavo daugiaužiniasklaidos dėmesio nei bet kuriskitas – per jį okupuotas kino teatropastatas pateko į pagrindiniusvietinės spaudos puslapius. Akcijataip suerzino kino teatrosavininkus (VP market –parduo-tuvių tinklas Lietuvoje), kad jieatsikratėLietuvos parduodamipastatąmenkai informuotiemsinvestuotojams. Tuo tarpu„tikrieji kairieji“ pasmerkė šįkolekcijos pristatymo veiksmą užoportunizmą ir „kolaboravimą sumada, siekiant žiniasklaidosdėmesio“.

Svarbus Pro-testo laboratorijosaspektas buvo pasirodyti viešojojesferoje ir sukurti erdvęmiesto,žiniasklaidos ir egzistuojančiųpolitinių bei kultūrinių galiųstruktūroje. Estetiniu ir politiniupožiūriu mus domino kalba, kuriągalima sukurti tiriant kontekstą,neturintį kultūrinės protesto istori-jos. Didžiausią nerimąmums kėlėvisuotinis „susicukravimas“ (kon-sensas) ir protesto nebuvimas.Pradžiai sutikome su mintimi, jogviešoji erdvė pasirodo daugiausiaiper konfliktą, tyrinėjome protestoscenarijų, kuris yra nematomas,svyruojantis tarp fikcijos irtikrovės, tarp inscenizuotų irrealių dalykų. Kadangipasitelkėme dalyvavimo taktiką,nuo pačių pirmųjų dienųišryškėjo konfliktas tarp skirtingųdalyvaujančių grupių. Iš vienospusės – dizaineriai, architektai irmenininkai, norintys „sumake-tuoti revoliucinę atmosferą irsuprojektuoti protesto plakatus“,iš kitos – „tikri“ protestuotojai,antiglobalizmo aktyvistai, norėjęužimti erdvę „kaip savą“ taippadarydami politinį pareiškimą.Arba tiesiog ieškantieji vietos,kurioje galėtų susitikti, paplepėti,gaminti valgį ar šokti, vietos, kuriyra ne namuose, ne privačiojeerdvėje, o kažkur kitur – viešojojeerdvėje. Ir, žinoma, dar girdėjosibalsai, norėję uždraustimenininkus, kaltinęmus privatiza-vus „jų diskursą“.

CR Atrodo, esate labai jautrūsspecifiniam kontekstui, kuriamedirbate, o jūsų projektai, reaguo-


AKTYVIZMO IR MIMEZĖS KATEDRA 61

dami ir sąveikaudami su kontekstu,suteikia naujus žiūros taškus į tamtikras temas. yrapuikus pavyzdys, tam tikra prasmetai labai tiesioginis, beveik pažodi-nis atsakas įkvietimąoficialiaiatstovauti šaliai, neturinčiai savooficialaus paviljono Venecijosbienalėje, taip pat ir „oficialausambasados pastato“ šalyje, kuriojevyksta bienalė. Galima sakyti, kadprojektas funkcionuoja kaip vei-drodinis dabartinės diplomatinėssituacijos atspindys – pats formuo-damasis jis savo ruožtu generuojadiplomatines diskusijas. Man taippat įdomu, kada sužinojote apie

?NUGU Tai atsitiko dirbant sukino teatro Lietuva projektu iratliekant viešosios erdvės privati-zavimo tyrimus, o vėliau –kūrybinių laboratorijų irpokalbių metu, kai buvonagrinėjami kintantys dvasiniai irurbanistiniai miestų peizažai,politikos ir geografijos. Simonas(Simonas Reesas, Lietuvospaviljono komisaras) pasiūlėmums pratęsti šįviešosios erdvėsprivatizavimo tyrimą ir mėgintipanagrinėti komunizmo palikimąbei išnaujo pažvelgti į tam tikrasmąstymo apie komunizmąkon-vencijas, tebeegzistuojančias irRytuose, ir Vakaruose. Pradėjętyrinėti šią teritorijąpaėmėme Villa Lituania atvejį, siekdamiatsekti psichologinępolitinių irekonominių sistemų pokyčiųkartografiją.

Villa Lituania buvo Lietuvosambasada Romoje (1933–1940),kurią aneksavo SSSR ir ji iki šioltebėra Rusijos nuosavybė– mūsųžiniomis, paskutinis vis darokupuotas Lietuvos teritorijosgabalėlis. Mes manome, kad oku-pacija yra ta pati privatizacija, tikkitaip apiforminta, todėl nuosek-liai perėjome prie Villa Lituaniareikalų.

CR Jūsų projektus ne visadalengva realizuoti, jie reikalaujadaugybės sudėtingų derybų ir

kartais konfrontacijų su valdžiosatstovais ir/arba privačiuoju sek-toriumi, kas neišvengiamai reiškiadidelį spaudimą ir iš jūsųreikalauja visiško atsidavimo.Pro-testo laboratorijoje jūs turėjoteatlikti daug skirtingųvaidmenų:buvote menininkai, organizato-riai, aktyvistai, visuomeniniaiderybininkai etc. Žinau, kad

taip pat reikalaujadaug „diplomatinių“ derybų irkad jums išaiškėjo, jog situacijayra žymiai keblesnė nei įsivaiz-davote. Kai kam šie užmojai galinet pasirodyti lyg kokia„neįmanoma misija“.NUGU: Pirmiausia turėtumepakalbėti apie mūsų patirtįgyvenant ir dirbant kartu. Mumskasdien neišvengiamai tenkasusidurti su abejonėmis dėlkiekvieno individualaus sprendi-mo, tuo pat metu perstumdant irperkonfigūruojant kūrybos irbendradarbiavimo ribas. Derybostapo pagrindiniu metodu, ypačdirbant su pastaraisiais dviemprojektais Pro-testo laboratorija irVilla Lituania, kai reikia spręstiproblemas, susijusias su pačiaissistemos, tvarkos ir įstatymopagrindais. Yra labai įdomu irgalbūt net radikalu, kai meno pro-jektas mėgina peržengti savokompetencijos ribas įsibraudamasį įstatymo lauką ar net pasikėsinapakeisti įstatymo sampratą. Mumstai reiškia peržengti sistemosribas. Tiesą sakant, Pro-testo laboratorija inspiravo politinįjudėjimą, kuris yra įteikęs peticijąLietuvos seimui, o kino teatroLietuva likimas šiandiensprendžiamas teisme. Tai, kasprasidėjo kaip meno projektas, iš tiesų pakeitė vietinę ir tarptau-tinę estetinės veiklos bei viešosioserdvės sampratą.

Projektas taippat pažeidė ribas – Užsienioreikalų ministerija ir ambasado-rius Italijoje mano, kad mes„įsibrovėme į jų terito-riją“ ir „galime pakenktisubtilioms deryboms suItalija dėl kompensacijosuž okupuotą erdvę –buvusią ambasadą VillaLituania Romoje“. Jie sakė,kad „Lietuva yra demokra-tinė valstybė ir jienevaržys menininkųraiškos, nors ir atkreipiadėmesį į šio delikatausatvejo ypatingumą, nesrusai ir italai nesutinka

net užsiminti apie VillaLituania“.Šioje vietoje reikėtųpabrėžti, kad meninis projektas

yra ne bandymasatgauti pastatą ar kelti reikala-vimus rusams ar italams, bet vei-kiau mėginimas pažvelgti į trau-minęVilla Lituania teritoriją irgalbūt išnaujo pažymėti bei įtrauk-ti ją į emancipacijos scenarijus.

CR Daugumoje savo projektų,pavyzdžiui, Transakcija, RutaRemake, Pro-testo laboratorijair dabar jūs dirbate su jau veikiančiomis bendruomenėmis ir taip pat ku-riate savo tarpdisciplininį tinklą.Jūsų projektų pagrindą sudarobendradarbiavimas ir viešosdiskusijos, kurios kartais sukurianetikėtas žmonių konfigūracijas,išprovokuoja keistus susidūrimus.

atveju jūs dirbate subalandžių augintojais Italijoje irLietuvoje, su architektais, projek-tuojančiais balandinęRomoje, suLietuvos stiklo gamintojais, žur-nalistais, diplomatais, politikais irt.t. Ar galite pakalbėti apie tokįdarbo būdą?NUGU Šia prasme mus domina,kaip meno projektas gali taptinauja erdve, jungiančia esamasteritorijas, kurios atrodėapibrėžtos. Kaip pastebiJacques’as Rancière ’as, „menoteritorijos šiandien žymiaipaslankiau pasiduoda vaidmenųir kompetencijų perskirstymuinei kiti laukai“, tad menas mumsir mūsų kūrybai visada yraišeities ir grįžimo taškas. Mus taippat domina scenarijaus sąvokakaip kūrinio konstravimometodologija. Pavyzdžiui, supro-jektuoti varžyboms reikalingąbalandinę, kuri stovės Romoje,mes nusprendėme paskelbti atvirąarchitektūrinio projekto konkursąjaunesnės kartos menininkams.(Balandinė yra būtina, norintsuorganizuoti varžybas tarpVenecijos ir Romos, nes balan-džiams reikia parskristi „namo“).Įvertinti pateiktus pasiūlymuspakvietėme ekspertų žiuri, kuriospaprašėme aptarti ne tikpasiūlymus, bet ir pačią projektoidėją. Taigi, „scena buvo paruoš-ta“, kitaip tariant, scenarijus buvosukurtas, tačiau rezultatas prik-lausė tik nuo paties kolaboracinioproceso. Mūsų metodas pagrįstaseksperimentavimu su atviro kodo

idėja, kolektyvinėmis ir dalyvav-imu pagrįstomis sistemomis,pasitelkiančiomis atsitik-tinumą komponuojant arorkestruojant darymo procesą, –ir tikintis nenuspėjamųsprendimų. Būtent taip ir atsitiko,kai architektas Kaušpėdas, žiurinarys ir buvęs garsios grupės

narys bei pagrindinis„dainuojančios revoliucijos“ balsas, vertindamas projektus,pasakė, kad „neturėtume trans-portuoti stalinistinių užmojųlikučių romėnams“ ir kad geriau-sias projektas yra pačios VillaLituania architektūra.

Tiesą sakant, autentiškas VillaLituania fasadas buvo pirmasisdalykas, atėjęs įgalvą ir mums.Namo architektūroje atsispindivisi politiniai, nacionalistiniai irnet asmeniniai troškimai, kuriekadaise buvo susiję šia vieta(išskyrus okupaciją). Tačiau mespatys tokio sprendimo nebūtumepriėmę. Tuo tarpu „dainuojančiosrevoliucijos balso“ dėka diskusijadėl istorinio stiliaus įgijo simbolinęreikšmę– priminė simptomiškusvisoje Europoje vykstančius pro-cesus restauruojant buvusių kuni-gaikščių ir karalių rūmus bei pilis.Šiame konservatyvumo gesteglūdi tam tikras troškimasišsaugoti ir konservuoti status quo,susitarti, ir mes nutarėme, kadgalėtume pasižiūrėti, ar produk-tyvu išryškinti tokius troškimuskaip kontrastą įprastiems(nuspėjamiems) „šiuolaikinių“sumanymų lūkesčiams.

meno projektedabar dalyvauja Rusijos kon-sulatas, gavęs laišką, prašantį leidi-mo jo žemėje pastatyti balandi-nę, taip pat Užsienio reikalų minis-terija ir Lietuvos ambasada Romo-je, įkurias kreiptasi prašant daly-vauti statant Villa Lituania balan-dinę, Cav. Eros Carboni, italųbalandžių sporto lyderis, kuriantisbalandžių varžybų Villa

Lituania taurei


ŠMC INTERVIU/CAC INTERVIU 7–8 / 2007 vasara62

laimėti strategiją,

kunigaikštis Vladimiras Gorelo-laimėti strategiją, kunigaikštisVladimiras Gorelovas, balandžiųklubo Viltis savininkas, padedantissusiorganizuoti lietuvių ir rusųbalandžių sporto meistrams,architektas Massimiliano Fuksas,konsultuojantis dėl vietosbalandinei Romoje, Mario CutuliišRomos savivaldybės ir SondraLitvaitytė, Romos La Sapienzauniversiteto politinių mokslų stu-dentė– visi jie dalyvauja planuo-jant balandinės statybvietę ir suprojektu susijusius veiksmusRomoje. Galiausiai, bet ne ma-žiausia, yra ryšių, jungiančių šįprojektą su Vatikano radiju.

Esame įsitikinę, kad šių ryšiųnegalima paprasčiausiai redukuotiiki paramos ar tarpininkavimo,nes mūsų idėja tikrinamakiekviename etape, kreipiantis į žmones, ir yra atitinkamai for-muojama. Šis procesas iš abiejųpusių reikalauja abipusio įsi-traukimo ir mokymosi.

CR Jūs paprastai siūlote dau-giasluoksnius ir gana sudėtingusprojektus, suteikiančius publikaiar dalyviui galimybę įsitraukti irpatyrinėti įvairias temas beipožiūrius. nėraišimtis, ir aš norėčiau, kadpakalbėtumėte apie įvairiasmetaforines ir simbolines projek-to reikšmes – nuo pastatopasirinkimo iki idėjos surengtibalandžiųvaržybas ar balandinėsarchitektūrinio stiliaus pasirinki-mo iki konkrečios vietos, kur jibus pastatyta Romoje, EURkaimynystės.

NUGU Mums yraPro-testo laboratorijos tęsinys, nes čiataip pat dirbama su reikalavimogrąžinti erdvę idėja. Projektas VillaLituania tam tikra prasme yra pro-

ceso, kurįpradėjo kino teatrasLietuva, tąsa. Mus domina šių projektų ryšiai – jų abiejų temayra identitetas, architektūra ir poli-tika, bet svarbiausia – erdvė, privatiir vieša. Ir kadangi mes esameypatingai suinteresuoti apverstiegzistuojančius požiūrius,

atveju mes nepra-šome namo, bet įsibrauname į teri-toriją. Ne pastato teritoriją, betderybų teritoriją. Ir tai yra metate-ritorija, jungianti abu projektus Vil-la Lituania ir Pro-testo laboratorija.Balandžių varžybų idėja kilo mąs-tant apie paukščius kaip tam tikrątechnologiją, kaip mediją, kaip pro-graminę įrangą, jei norite. Messuvokiame paukščius kaipįsiveržėlius įerdvę. Filme Marsaspuola (1997) galima aptiktinuorodą– filmas pristato publikaidaugybę stereotipų, konstruojančiųir stiprinančių imperinęvaizduotę.Ten yra scena, kur hipiai išlaisvinabaltąbalandįkaip taikos simbolįnorėdami pasitikti marsiečius, omarsiečiai pradeda šaudyti iružmuša tąbalandį, nes mano, kadbalandis yra kažkoks tai ginklas.Mintis surengti balandžių varžybastaip pat susijusi su technologijomis.Mums įdomu, kaip įdiegiama,paleidžiama ir net užlūžta varžybųtechnologija, bet labiausiai – kaip jifunkcionuoja meno lauko viduje iruž jo ribų, kaip ji siejasi su politikair estetika. Varžybos, kaip irbienalė, turi savo komisarą ir įvairiųšalių atstovus, jos prasidedaVenecijoje ir baigiasi Romoje. Irvaržyboms, ir meno renginiuibūdinga daug panašių faktorių,pavyzdžiui, judėjimas, oras, vita-minai, pasirengimas, sugebėjimai,talentai, atstumas, aukštis,plėšrūnai, laimėtojai, prizas, nele-galios lažybos ir net aukcionas,reziumuojantis visą renginį.

Varžybos ženklina santy-kių ir trajektorijų žemėlapį–ir paukščių, skraidančių tarp pastatųVenecijoje ir Romoje, ir šiame procese dalyvavusiųžmonių bendruomenių; kas yra tie, kurie laukia finišo?CR Jūs dažnai naudojate žodį„atstatymas“ apibūdindami

pagrindinį siekį.Kaip jūs patys suprantate šitą žodį?NUGU „Atstatymo“ procesai yra daugialypiai. Atkūrimasšiame projekte naudojamasatpažinimo prasme – tai susijęsu savigarba arba pilietiniu tarp-tautinės bendruomenės, susijusiossu pastatu, atpažinimu. Pagal šioprojekto logiką atkūrimas yranacionalinio atstovavimo (tamtikru būdu susijusio su Ambasa-dos pastatu) jausmo sugrąžinimas,atkuriant pastatą balandinėje. O lenktyniaujantys balandžiai ištikrųjų ieško savo „namų“ – kaiptik iš čia ir kyla „pašto balandžio“sąvoka. Pastatydami balandžiamsnamus ir simboliškai juos pavers-dami naujosios Villa Lituania arLietuvos paviljono piliečiais mesItalijoje sukonstravome naująsąmoningumo vietą, į kurią jiejausis saugūs grįžti. TikrąjįVillaLituania susigrąžinimo procesąpaliekame politikams. Mestenorime sukurti meno kūrinį arįvykį, kuris atkreiptų tarptautinėspublikos dėmesį į okupuotos teri-torijos situaciją ir visas su tuo susi-jusias problemas, bet pasitelkdamipoetišką taikos paukščių dvasią,Colomba della Pace.

Tuo tarpu kyla didžiulė kerštouž praeitį banga. Daugybėžmonių nekenčia sovietinėsarchitektūros, nes ji sugrąžina sle-giančius prisiminimus apie impe-riją. Jie tikriausiai pajus stipriusryšius su praeitimi, matyt,negatyviai įrašytus erdvėje...Užuot radus praeityje glūdinčiąvertę ir ne tik vaiduoklius, daugenergijos išnaudojama statantpaminklus dabarčiai. Kartu sudidžiule viešųjų erdvių privati-zacija miesto audinys skaidomas į privačius aptvarus, formuojan-čius anklavas ir getus. Mes norimeatsispirti šiam desperatiškam irneapykantos kupinam praeitiesslopinimui. Mums patinka kaikurie sovietinės architektūrosaspektai, nes ji sukelia stiprųmiestiškumo jausmą, anksčiaugyvavusįmiesto pilietinės logikosjausmą. Ji reprezentuoja stipriąnerealizuotos utopijos dozę; taibaugina, bet kartu nepaprastaitraukia. Tai jaučiasi ir Romoje,ypatingai toje vietoje, kuripasiūlyta balandinės statybai –EUR parke, kuriame stovi garsusMusolinio laikų pastatas Palazzodella Civita.

CR Kadangi dauguma jūsų pro-jektų trunka ilgesnį laiko tarpąir funkcionuoja kaip besitęsiantysprocesai, įdomu, kaip plėtosis

projektas artimiau-sioje ateityje?NUGU Balandžiųveisimas irvaržybos, kurios yra projektodalis, veikia pagal savarankiškąmodelį ir gali būti vadovaujamospačių balandžių augintojų.Balandžių varžybos turi savąlogiką ir galbūt mes ją ateityje pri-taikysime kurdami kitus – socia-liai angažuoto meno modelius.

CR Anksčiau esate minėję, kadpriklausote kartai, patyrusiai irsovietinę, ir naują sistemą, ir todėlužimate idealią poziciją galėdamipalyginti abi sistemas. Gal galitepapasakoti, kaip ši pozicijapasireiškia, pavyzdžiui, Pro-testolaboratorijoje ir projektuose?NUGU Priklausome tai kartai,tačiau negalvojame, kad ši patirtismums suteikia labiau privile-gijuotą poziciją. Nebūtina patirtiGulagą ar Osvencimą, kadgalėtum tai įvertinti, ir mesnenorėtume sutikti, kad kaliniaituri stipresnį norą gyventi nei kitipiliečiai. Šiuo momentu mes nebe-same optimistai tokios patirtiesatžvilgiu ir nenorime krautis kapi-talo iš to, kad turėjome privilegijągyventi abiejose sistemose. Mustikrai persekioja tam tikras nepa-sitikėjimas sistema ir tai mus ver-čia nuolat viską kvestionuoti irkažkaip apsunkina visąmeninęveiklą, pripildo nerimo ir kartaisdaro ją neproduktyvią. Bet tuo patmetu mums pasisekė, kad netu-rime imtis hiphopo kartos banaly-bių, norėdami įrodyti esąmaištininkai.

Be to, tik dabar mes pradedamežiūrėti į tai, kas buvo gerai sovie-tinėje sistemoje ir kaip viešųjų erdvių imitavimas iškreipėkomu-nizmą. Ir mums atrodo, kad šisprocesas, kurįgalima pavadintigrąžinimu įapyvartą, yra terapinis.


AKTYVIZMO IR MIMEZĖS KATEDRA 63

CR Kaip praktikams, užsi-imantiems socialiai angažuotaveikla, jums turėtų būti įdomiosšiandien vykstančios diskusijosapie šią kūrybos formą. Kai kuriekritikai, pavyzdžiui, Claire Bishop,teigia, kad šiuolaikinio menosocialinis posūkis paskatino menokritikos etinį posūkį; estetiniussprendimus nustelbė etiniai kri-terijai. Kitaip tariant, tokio tipopraktika gali paprasčiausiaibaigtis tuo, kad joje nebeliks este-tinio kriterijaus dėl to, kad menokūryboje dominuoja „etišku-mas“, arba kad pakanka to, jogmeno projektas tarnauja „geromsintencijoms“. Ar galėtumėte taipakomentuoti? Kaip apibrėžtu-mėte savo požiūrį į socialinesproblemas ir į pačią socialumokoncepciją?NUGU Ši diskusija apie estetiniosprendimo netinkamumą daly-vavimu ir kolektyviškumu pagrįs-tai meninei praktikai primenaneseniai vykusius pokalbius apiekritikai iškilusią problemąsusidūrus su naujosiomis medi-jomis, kur estetinė patirtis negalibūti pateikta taip pat kaip„tradicinėje“ meno terpėje.Mums tiesiog įdomu, ar greta šiųdviejų egzistuoja kitas patirtiestipas? Mums taip pat įdomu, arkritikai prityla, ar dar neturiįrankių aprašyti tokią patirtį?Pavyzdžiui, Jeremy Delleriokūrinio Orgreave m3sis (2001)

patyrimągalima apibūdinti kaiporganizacinės kūrinio struktūrosišgyvenimą, kurio negalimaperteikti paviršiuje, nes patiriamene žiūrėdami įkūrinį, o naudo-damiesi informacijos šaltiniais.Naudojant kitokius suvokimokanalus, angažuojantis socialiai ir politiškai, dalyvauja kita dimen-sija, o ne tiesiog etinė ir estetinė.Tai susiję su erdvės organizavimu,pasitelkiant architektūrą irscenarijų.

CR Tradiciškai viešojo menoveikimas buvo gana statiškas –

meno kūriniai pastatomi viešo-siose erdvėse, tikintis, kad jiepridės reikšmingumo erdvei ar ją papuoš. Jūsų projektai, regis,funkcionuoja visiškai kitaip. Kaipjūs patys žiūrite į viešąjįmenąsavo kūrybos kontekste ir kaipapibūdintumėte „visuomeninįkūrinį“?NUGU Mūsų manymu,viešumos samprata nuo devynio-likto amžiaus yra pasikeitusi dėlmechaninės reprodukcijos ir jąsekusių technologijų atsiradimo.Kita vertus, kultūrinę produkcijąsmarkiai paveikė laiko samprata.Deja, tai nelabai veikia viešojomeno sferą, nes visur tebeegzis-tuoja įprotis žūtbūt statyti pamin-klus, nepaisant to, kad šiandienviešosios erdvės prasmė apimažymiai platesnę teritoriją neitiesiog aikštė. Be to, duotoserdvės ir jos ribų topologija nuo-lat juda ir keičiasi. Savo projek-tuose mums įdomu tyrinėtipakraščius, žymėti ribinesviešąsias erdves, nes šiandien nėraaišku, kur rasti centrą ar aikštę.Toks požiūris reikalaujaspecifinės išraiškos formos irestetikos, jei norite. Antraipmums patiktų paminklaicentrinėje aikštėje. Bet jie jau irtaip „per ilgai stovi ant pjedesta-lo“. Pagaliau juk kūrinys viešojeerdvėje privalo kirstis su socialinesfera ir politika, privalo įsiveržti į jų teritorijas. Antraip jis tėra tik pusiau viešas kūrinys.

Mūsų manymu, viešasismenas nėra tas menas, kuriopagalba galerijos ar kokios kitosnumatytos vietos užpildomosvaizdais, nesvarbu, ar taimuziejus, ar centrinė aikštė. Tai menas, kuris susijęs su teri-torijomis ir kėsinasi į nustatytasribas, žyminčias tas teritorijas.Tas kėsinimasis visada yra politi-nis aktas ir kuria ne tik naujaspatirtis, bet ir „tikrina“ įstatymą.



vasaris

Chus Martínez

Netiesioginis veiksmas: pamąsty-mai, kaip sugrąžinti meno institu-ciją visuomenei, arba bandymaspapasakoti apie praėjusius metusFrankfurte

Paskutiniu metu santykiai tarpzi3rovo ir meno institucijos tapotikrai komplikuoti. Kartais atrodo,kad siu santykiu idile atkurtiimanoma arba griztant prietradicin2s parodos zanro, arba sekantmodernistine samprata – t.y. nepa-liaujant stebinti, sokiruoti zi3rova.Manau, kad publikos samprata yraspecifin2 socialin2 konstrukcija, kuripatyr2 radikaliu pokyciu. Sipasikeitima uzciuopti, suprasti ir sujuo susidoroti n2ra lengva n2 vienai iszaidime dalyvaujanciu pusiu– neiprodiuseriams, nei k3r2jams, neizi3rovams, o ieskant bendro juos sie-jancio pagrindo, tenka imtis naujaiiskylanciu atsakomybiu.

Chus Martínez (g. 1972 Ispanijoje) yraprestižinės meno institucijos – FrankfurterKunstverein direktorė. Ji yra dirbusi menodirektore Sala Rekalde galerijoje Bilbaomieste (2002–2005) ir kuravusi seriją parodųmeno institucijos ateities temomis La Caixafonde Barselonoje (2001–2002).

kovas

Binna Choi

Elektrinėpalmė: dabar ir ateityje

Palm2s medis – isitvirtinusikult3rin2 ikona, simbolizuojantikitoniskuma, siejama su (post)kolo-nializmu arba egzotiskumu. Pas-taruoju metu sis simbolis simptoma-tiskai mutavo globaliame konteksteir virto „elektrine palme“. Elektrin2spalm2s, pagamintos is spalvotos fluorescencin2s plastmas2s ir elek-triniu sviesos diodu– akivaizdziaidirbtiniai ar netgi atstumiantysobjektai – sviecia miestu tamsoje.Dazniausiai aptinkamos Vakaruturistams skirtuose kurortuose,palm2s sparciai isplito ir visuose Azijos metropoliuose.

Nevakarietiskuose regionuoseisplitusios elektrin2s palm2s numatonauja, anaiptol ne islaisvinanti san-tyki su kolonijine praeitimi. Galib3ti, jog sie svieciantys zenklai netgiitvirtina naujas kolonializmo for-mas, neatskiriamas nuo globalauskapitalizmo. Plintanti liberalauskapitalizmo logika trina riba tarpisnaudotojo ir isnaudojamojo bei isanksto pagamintos kitoniskumo vi-zijos, kurioje kolonializmo atmintispranyksta savo pacios simuliacijoje.Zmon2s tampa tiesiog siu visuotinaiatpazistamu zenklu vartotojais, o jukolektyvin2 fantazija pazabojama.

Grizkime prie elektrin2s palm2skaip signifikanto, zenklinancio tarp-kult3rines praktikas, kurios perzen-gia Virno ivardinto „teisuolisko,taciau bej2gisko multikult3ralizmo“ribas. Turime pripazinti, kadpostkolonijiniuose zenkluose uzfik-suotas kolonializmas, kuri isitvirti-nusi pasaulio tvarka ne tik salygoja,bet ir gamina. Si naujoji Elektrin2palm2 zymi v2l bundancia jau pazis-tamamultikult3ralizmo vizija–pusiau roju, pusiau rezistencijos zona.

Binna Choi (gimė 1977 Seule) – kuratorė,gyvenanti ir dirbanti Amsterdame irUtrechte. Šiuo metu ji dirba BAK - basisvoor actuele kunst Utrechte ir BKVB fonde.Pagrindinės interesų sritys – bendruomenės(ne)galimumas, tarpkultūriniai santykiai,alternatyvūs socialinės kritikos ir įgalinimomodeliai.

balandis

Davidas Carrieras

Marcelis Proustas, metafora irmetamorfozė: apsilankymas pasmenininką romane Prarasto laikobeieskant

Marcelio Prousto romane Praras-to laiko beieškant aprasytas apsi-lankymas isivaizduojamo impresio-nisto E lstiro studijoje. Kaip atrodopuikieji Elstiro j3riniai peizazai?Atsakymas i si klausimamums daugpasako ir apie patiProusto romana.Mes suzinome apie vizualaus meno irerotin2s traukos santyki. Proustomeno teorija padeda atskleisti, kaipabstrakcioje Seano Scully tapybojenaudojamos vizualin2s metaforos.

Davidas Carrieras – buvęs filosofijosprofesorius Carnegie Mellon universitete;Humanitarinio centro lektorius ir filosofijossrities mokslo darbuotojas Prinstonouniversitete; Getty tyrimų instituto LosAndžele stipendininkas; Clark meno institutomokslo darbuotojas; vyriausias mokslodarbuotojas Nacionaliniame humanitariniųmokslų centre. Jis yra skaitęs paskaitasKinijoje, Europoje, Indijoje, ŠiaurėsAmerikoje, Ramiojo vandenyno Pietųregione. Davidas Carrieras yra parašęsdaugybę knygų: Art Writing; Principles of ArtHistory Writing (išversta į kinų kalbą);Poussin's Paintings: A Study in Art-HistoricalMethodology; The Aesthete in the City: ThePhilosophy and Practice of American AbstractPainting in the 1980s; Poussino laisku knygaitalu kalba (redaktorius); High Art. CharlesBaudelaire and the Origins of Modernism;England and its Aesthetes: Biography andTaste; Garner Tullis. The Life ofCollaboration; The Aesthetics of the ComicStrip; Rosalind Krauss and AmericanPhilosophical Art Criticism: from Formalism tobeyond Postmodernism; Writing About VisualArt; Sean Scully; Art and Its Metamorphoses:Museum Skepticism (2006). Greitu laiku busišleista jo knyga A World Art History. Šiuometu jis rašo veikalą Proust/Warhol: AnalyticPhilosophy of Art. Carriero meno kritikosstraipsnius spausdina daugybė žurnalų, tokiųkaip artUS, Artforum ir Burlington Magazine.

Binna ChoiElektrin2 palm2: dabar ir ateityje

gegužĖ

Barry’s Schwabsky’s

Objektas ar projektas? Kritikopožiūris į tapybos ontologiją

Besidomintiems menu siuolaikiniamsfilosofams paprastai r3pi meno objek-to ontologijos klausimai. Tuo tarpumeno kritikui, ismananciam aktua-lius siuolaikinio meno diskursus,filosofai atrodo taikantys iklaidingapuse.

Barry’s Schwabsky’s yra amerikiečių menokritikas ir poetas, gyvenantis Londone.Anksčiau jis buvo žurnalų Flash Art ir ArtsMagazine redaktorius, o šiuo metu yraArtforum tarptautinių apžvalgųbendraredaktorius. Jis parašė knygas TheWidening Circle: Consequences of Modernismin Contemporary Art (Cambridge UniversityPress) ir Vitamin P: New Perspectives inPainting (Phaidon Press), o taip pat prisidėjoleidžiant katalogus ir knygas apie tokiusmenininkus kaip Henri Matisse, AlighieroBoetti, Jessica Stockholder ir GillianWearing.

Davido Carriero ir Barry’io Schwabsky’iopaskaitos apie tapyba vyko SMC veikusios Lietuvos dailininku sajungos organizuojamosVilniaus tapybos trienal2s Dialogai proga.

64

ŠMC /POKALBIAI KAVINĖJE

2007 metais Šiuolaikinio meno centras pradėjo trečiąjį tarptautinių paskaitų ciklo Pokalbiai kavin2je sezoną.Kartą per mėnesį kviečiame diskutuoti aktualiomis kultūros, ekonomikos ir politikos temomis, susijusiomis sušiuolaikinio meno produkcija, pristatymu ir suvokimu. Pokalbiai kavinėje, kuriuose dalyvauja patys įvairiausikultūros kūrėjai – nuo architektų ir kinematografininkų iki naktinių klubų teoretikų – siūlo puikią progą prie

vyno taurės padiskutuoti apie šiuolaikinę kultūrą, kurioje veikia dabarties menas.


interviu will fin fin lt:!MM2005-1 themaFINAL5rašytojas, Niujorkas. Iš šio numerio išpl2štas...

Documents

Transcript of interviu will fin fin lt:!MM2005-1 themaFINAL5rašytojas, Niujorkas. Iš šio numerio išpl2štas...