Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną

Gyvename kartĄ,bet kiekvienĄ dienĄ Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

A l e k s a n d r u A l e k s e i č i k u

Gyv

ena

me

kart

Ą, b

et k

iekv

ien

Ą d

ien

Ą Po

kalb

iai s

u gy

dyto

ju p

sich

iatr

u-ps

icho

tera

peut

u a

leks

and

ru a

leks

eiči

ku

9 786099 505787

I d a l i s g y v e n I m o k e l I a s 1 1



Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

lekseič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e nĄ d i e nĄ 22

Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

lekseič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e nĄ d i e nĄ 222I d a l i s g y v e n I m o k e l I a s 2 3

všĮ bernardinai.lt 2012



Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

le

ks

eič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e n Ą d i e n Ą 44

udk 615.85 al-83

bernardinai.lt knygų seriją „Communio“ remia

knygos sudarytojai© arūnas Peškaitis OFm, 2012© andrius navickas, 2012

© apipavidalinimas, Jūratė Juozėnienė, 2012© viršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai, 2012 kalbos redaktorė michalina bočiarovakorektorius antanas Šimkus© bernardinai.lt, 2012

isbn 978-609-95057-8-7

SCAENTBALTIC

Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

le

ks

eič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e n Ą d i e n Ą 44

udk 615.85 al-83

bernardinai.lt knygų seriją „Communio“ remia

knygos sudarytojai© arūnas Peškaitis OFm, 2012© andrius navickas, 2012

© apipavidalinimas, Jūratė Juozėnienė, 2012© viršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai, 2012 kalbos redaktorė michalina bočiarovakorektorius antanas Šimkus© bernardinai.lt, 2012

isbn 978-609-95057-8-7

SCAENTBALTIC

4I d a l i s g y v e n I m o k e l I a s 4 5

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

andrius navickas. intensyvaus gyvenimo knygaarūnas Peškaitis. daktaras: žvilgsnis iš apačios

aleksandras alekseičikas. laiškas skaitytojams

I dalis g y v e n I m o k e l I a s vaikystė ir šeima studijos ir gydytojo karjeros pradžia Psichoterapija sovietmečiu Grupinė psichoterapija ir autorinis balandžio seminaras Psichoterapija pervartų laikotarpiu

II dalis G y v e n t i n u O a d O m O i r i e v O s i k i Pa s k u t i n i O t e i s m O Gyvenimas pirmuoju asmeniu tikėjimas ir psichoterapija

III dalis i n t e n s y v u s t e r a P i n i s G y v e n i m a s liga ir išgijimas Biblioterapija meilė ir žmonių tarpusavio santykiai mirti savo mirtimi mokinystė psichoterapijoje

iš nuotraukų albumo

Pa ly d ė J i m a irobertas Petronis. istorija pirmu asmeniukostas alekseičikas. esame broliaiaforizmai

9813

17

23395384

105

131145

155183193203208

235240243

t u r i n y s

Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

lekseič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e nĄ d i e nĄ 66

Po

ka

lbia

i s

u g

yd

yto

ju a

le

ks

an

dr

u a

lekseič

iku

G y v e n a m e k a rtĄ , b e t k i e k v i e nĄ d i e nĄ 666Į v a d i n ė s P a s t a b O s 76

Į v a d i n ė s P a s t a b O s

888Į v a d i n ė s P a s t a b O s 98

1.Aleksandras Alekseičikas – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas,

žmogus. Kalbant apie jį, nuolat tenka vartoti žodį „pirmasis“.Pirmasis Lietuvos psichoterapeutas, kuris dirbo pirmajame psichote-

rapijos kabinete, pirmasis pradėjo taikyti grupinę psichoterapiją, jo auto-riniai seminarai kiekvienų metų balandžio mėnesį vyksta jau 35 metus. Be pertrūkių. Kadaise jie privertė Vilnių pavadinti Sovietų Sąjungos psichoterapijos sostine. Pirmasis psichoterapeutas, gavęs nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, ir, kiek žinau, kol kas vienintelis Lietuvos psi-choterapeutas, kurio knyga išleista vokiečių kalba. Dar reikėtų pridėti, kad A. Alekseičikas pirmasis Lietuvoje išplėtojo krikščioniška žmogaus samprata paremtą psichoterapiją, žinomą kaip intensyvaus gyvenimo te-rapija.

Tad natūralu, kad pirmoji naujos knygų serijos „Communio“ (Bend- rystė) knyga – tai pokalbiai su Aleksandru Alekseičiku. Ne tik apie gy-

intensyvaus gyvenimo knyga

1010

venimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkias-dešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo.

2.Idėjos, kad vertėtų parengti pokalbių su nuostabia asmenybe, giliu

krikščionimi ir talentingu gydytoju knygą, autorius – kunigas pranciš-konas Arūnas Peškaitis. Kiek žinau, ji kilo kalbantis su leidyklos „Ai-dai“ direktoriumi Pranu Vildžiūnu. Pradžioje manyta, kad ši leidykla leis knygą. Entuziastingai sutikau prisidėti, nes buvau daręs keletą interviu su A. Alekseičiku, ir tai paliko itin stiprų įspūdį. Sutarėme, kad galėtume dviese su A. Peškaičiu kalbėtis su A. Alekseičiku, o paskui man tektų teksto sutvarkymo ir galutinio parengimo spausdinti rūpesčiai.

Žinojau, jog Daktaras nėra linkęs brautis viešumon ir tikrai nesiver-žia duoti interviu. Apsidžiaugiau, kad pokalbių knygos idėja jo neišgąs-dino. Spėju, jog didelę įtaką turėjo tai, kad tiek mane, tiek kunigą Arūną A. Alekseičikas pažinojo ir mumis pasitikėjo. Kitas dalykas – mačiau, kad jam tikrai skauda dėl to, kas vyksta šiandien ligoninėje, kurioje dirba, Lietuvos psichoterapijoje ir psichiatrijoje apskritai. „Jei knyga bent kiek primins žmonėms, jog jie yra sukurti pagal Dievo paveikslą, turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, bent kiek perteiks, kas yra tikroji psichotera-pija, – tai puiku, ir tokios knygos labai reikia. Labiausiai bijau, kad ji ne-atrodytų kaip priekaištas, kaip noras pasirodyti geresniam“, – per pirmąjį susitikimą sakė A. Alekseičikas.

3.Paskui buvo antras, trečias, dvidešimtas, trisdešimtas pokalbiai. Daž-

niausiai klausinėjome dviese, bet buvo pokalbių, kai galėjo dalyvauti tik vienas iš mūsų. Labai greitai ištirpo iliuzija, kad tereikia iššifruoti Dak-taro žodžius – ir knyga parengta.

Knyga, kurią laikote savo rankose, brendo ne vienerius metus. Jos rengimą tiksliausiai būtų lyginti su kruopščiu restauratoriaus darbu, tik šiuo atveju reikėjo išvalyti perteklinius žodžius, persijoti per dialogo sietą,

an

dri

us

na

viC

ka

si n t e n s y vau s G y v e n i m O k n yG a

1010

venimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkias-dešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo.

2.Idėjos, kad vertėtų parengti pokalbių su nuostabia asmenybe, giliu

krikščionimi ir talentingu gydytoju knygą, autorius – kunigas pranciš-konas Arūnas Peškaitis. Kiek žinau, ji kilo kalbantis su leidyklos „Ai-dai“ direktoriumi Pranu Vildžiūnu. Pradžioje manyta, kad ši leidykla leis knygą. Entuziastingai sutikau prisidėti, nes buvau daręs keletą interviu su A. Alekseičiku, ir tai paliko itin stiprų įspūdį. Sutarėme, kad galėtume dviese su A. Peškaičiu kalbėtis su A. Alekseičiku, o paskui man tektų teksto sutvarkymo ir galutinio parengimo spausdinti rūpesčiai.

Žinojau, jog Daktaras nėra linkęs brautis viešumon ir tikrai nesiver-žia duoti interviu. Apsidžiaugiau, kad pokalbių knygos idėja jo neišgąs-dino. Spėju, jog didelę įtaką turėjo tai, kad tiek mane, tiek kunigą Arūną A. Alekseičikas pažinojo ir mumis pasitikėjo. Kitas dalykas – mačiau, kad jam tikrai skauda dėl to, kas vyksta šiandien ligoninėje, kurioje dirba, Lietuvos psichoterapijoje ir psichiatrijoje apskritai. „Jei knyga bent kiek primins žmonėms, jog jie yra sukurti pagal Dievo paveikslą, turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, bent kiek perteiks, kas yra tikroji psichotera-pija, – tai puiku, ir tokios knygos labai reikia. Labiausiai bijau, kad ji ne-atrodytų kaip priekaištas, kaip noras pasirodyti geresniam“, – per pirmąjį susitikimą sakė A. Alekseičikas.

3.Paskui buvo antras, trečias, dvidešimtas, trisdešimtas pokalbiai. Daž-

niausiai klausinėjome dviese, bet buvo pokalbių, kai galėjo dalyvauti tik vienas iš mūsų. Labai greitai ištirpo iliuzija, kad tereikia iššifruoti Dak-taro žodžius – ir knyga parengta.

Knyga, kurią laikote savo rankose, brendo ne vienerius metus. Jos rengimą tiksliausiai būtų lyginti su kruopščiu restauratoriaus darbu, tik šiuo atveju reikėjo išvalyti perteklinius žodžius, persijoti per dialogo sietą,

an

dri

us

na

viC

ka

s

i n t e n s y vau s G y v e n i m O k n yG a 10Į v a d i n ė s P a s t a b O s 1110

kad jie leistų švytėti esmei. Kalbėjomės rusiškai, nes Daktarui paprasčiau šia kalba perteikti subtilius atspalvius, tad pats pasmerkiau save beveik neįmanomai misijai – atrasti lietuviškų žodžių, sąskambių, kurie galėtų bent iš dalies perteikti A. Alekseičiko žaismę rusų kalbos semantiniais lobiais.

Neįmanoma iki galo perteikti tikro susitikimo stebuklo. Perpasako-jimas subanalina, iškreipia, schematizuoja. Neretai pokalbiai su A. Alek-seičiku priminė pastangas už pakarpos ištraukti save iš kasdienių stereo- tipų pelkės, kartais jie buvo tarsi šėlstanti jūra, tačiau visada išeidavau praturtėjęs ir kažkiek pasikeitęs. Tikiu, kad šiek tiek autentiškesnis. Tai nebuvo paprastas nuomonių, faktų fiksavimas, bet intensyvus gyvenimas čia ir dabar.

4.Kuo labiau pažįstu A. Aleseičiką, tuo absurdiškiau skamba visi kal-

tinimai, jog jis arogantiškas diktatorius. Jis drąsiai imasi atsakomybės ir kovoja iki galo už tai, kuo tiki, tačiau jame nėra nė lašo prometėjiško heroizmo, veikiau jis primena Stalkerį, kas kartą einantį į Zoną, vedantį kitus savo atrastais keliais, ir kartu tvirtai pasitikintį kiekvieno iš mūsų sugebėjimu eiti savo kojomis. Svarbiausia, jog kiti šalia taip pat drąsėja, skleidžiasi, prisimena, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą, prisimena, ką reiškia gyventi – kartą, bet kiekvieną dieną.

5.Žmogiškumas ir drąsa – tai būtinos psichoterapeuto savybės. Taip

teigia A. Alekseičikas ir nuolat kelia klausimus kolegoms. Vietoje ir ne vietoje, laiku ir ne laiku. Provokuodamas ir nuteikdamas prie-šiškai. Jis drįsta parodyti ne tik savo stiprybę, bet ir silpnumą, kalba apie sielą, kai kiti postringauja apie pasąmonę. Bulimija sergančios merginos paklausia, ar ji meldžiasi prieš valgį, sukeldamas tiek jos, tiek kolegų pasipiktinimą. Kartais atrodo, kad jis sąmoningai erzina ligoninės administraciją, bando mokyti net ir tuos, kurie jaučiasi už jį kur kas mokytesni.

1212

Ne, jis tikrai nėra tobulas. Jo intensyvumas gali varginti, o kategoriš-kos nuomonės neretai trikdo. Tačiau bent man viską atperka tai, kad jis visada autentiškas ir pasiryžęs viskam dėl kiekvieno savo paciento, dėl savo skyriaus, dėl bičiulių.

6.Viename iš pokalbių kiek juokaudami sutarėme, jog šią knygą reikia

pristatyti kaip būtiną psichoterapijos įvadą, kurio neperskaitęs žmogus neturėtų bendrauti su psichiatrais ar psichoterapeutais, panašiai, kaip į tardymą primygtinai patartina ateiti kartu su advokatu.

Galima nesutikti su A. Alekseičiko vertinimais, labiau simpatizuoti kitoms psichoterapijos atmainoms, tačiau dialogas su Daktaru neabejo-tinai padės geriau suprasti, kas vyksta kliento (paciento, ligonio, kančios išvarginto žmogaus) ir terapeuto susitikimo metu, ko iš tokio susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens sam-prata besiremianti psichoterapija.

7.Knyga nelengvai brovėsi skaitytojų link. Vienu metu atrodė, kad

niekaip nepavyks pokalbio aukso smilčių sulydyti į visumą. Taip pat su neigiamu atsakymu sugrįždavo ir visi prašymai paremti knygos leidybą. Kaip dabar atrodo, tai leido knygai labiau subręsti, nauji pokalbiai padėjo patikslinti tai, kas anksčiau buvo pasakyta ne taip aiškiai.

Esu labai dėkingas UAB „Scaent Baltic“, į kurią kiek įžūliai kreipiausi, siūlydamas prisidėti prie „Communio“ serijos atsiradimo. Kantrus beldi-masis buvo išgirstas, bent dalis knygos leidybos išlaidų buvo padengtos, ir jau galėjome rizikuoti, materializuoti pokalbių knygą. Nuoširdžiai ti-kiuosi, kad ji atras kelią į Jūsų širdis, nes ji tikrai to verta. Ji padeda būti gyvesniems.

Andrius Navickas, filosofijos daktaras, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktorius

an

dri

us

na

viC

ka

si n t e n s y vau s G y v e n i m O k n yG a

1212

Ne, jis tikrai nėra tobulas. Jo intensyvumas gali varginti, o kategoriš-kos nuomonės neretai trikdo. Tačiau bent man viską atperka tai, kad jis visada autentiškas ir pasiryžęs viskam dėl kiekvieno savo paciento, dėl savo skyriaus, dėl bičiulių.

6.Viename iš pokalbių kiek juokaudami sutarėme, jog šią knygą reikia

pristatyti kaip būtiną psichoterapijos įvadą, kurio neperskaitęs žmogus neturėtų bendrauti su psichiatrais ar psichoterapeutais, panašiai, kaip į tardymą primygtinai patartina ateiti kartu su advokatu.

Galima nesutikti su A. Alekseičiko vertinimais, labiau simpatizuoti kitoms psichoterapijos atmainoms, tačiau dialogas su Daktaru neabejo-tinai padės geriau suprasti, kas vyksta kliento (paciento, ligonio, kančios išvarginto žmogaus) ir terapeuto susitikimo metu, ko iš tokio susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens sam-prata besiremianti psichoterapija.

7.Knyga nelengvai brovėsi skaitytojų link. Vienu metu atrodė, kad

niekaip nepavyks pokalbio aukso smilčių sulydyti į visumą. Taip pat su neigiamu atsakymu sugrįždavo ir visi prašymai paremti knygos leidybą. Kaip dabar atrodo, tai leido knygai labiau subręsti, nauji pokalbiai padėjo patikslinti tai, kas anksčiau buvo pasakyta ne taip aiškiai.

Esu labai dėkingas UAB „Scaent Baltic“, į kurią kiek įžūliai kreipiausi, siūlydamas prisidėti prie „Communio“ serijos atsiradimo. Kantrus beldi-masis buvo išgirstas, bent dalis knygos leidybos išlaidų buvo padengtos, ir jau galėjome rizikuoti, materializuoti pokalbių knygą. Nuoširdžiai ti-kiuosi, kad ji atras kelią į Jūsų širdis, nes ji tikrai to verta. Ji padeda būti gyvesniems.

Andrius Navickas, filosofijos daktaras, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktorius

an

dri

us

na

viC

ka

s

i n t e n s y vau s G y v e n i m O k n yG a 12Į v a d i n ė s P a s t a b O s 1312

Žodis „daktaras“ lotyniškai reiškia tiesiog „mokytoją“. Bet jo konota-cijos lietuvių kalboje itin įvairios: taip vadiname ir gydytoją, ir kokį nors mokslingą vyrą, turintį „daktaro“ laipsnį, ir Bažnyčios mokytojus.

Jūsų rankose knyga. Daktaro knyga. Joje kalba Lietuvos nusipelnęs gydytojas, psichoterapijos pradininkas mūsų šalyje, originalios psichote-rapinės mokyklos „Intensyvus terapinis gyvenimas (ITG)“ kūrėjas Alek-sandras Alekseičikas. Kalba apie save, apie gyvenimą, apie meilę, apie tikėjimą, apie psichoterapiją, apie likimą, Dievą, tėvą ir mamą, vaikus ir žmoną. Kalba mums. Kad išgirstume. O gal kad patirtume. Patirtume jo „didybės maniją“, jo aštrumą, jo žvilgsnį. Jis – pultas, bet išlikęs, kone-veiktas, bet dėkingas Apvaizdai, tikrintas ir skųstas, bet nuolat prisime-namas kaip vienintelis, padėjęs išgyventi daugeliui, – kalba mums šioje knygoje. Daug kartų kalbėta ir net vieną kitą kartą kai kurių parašyta, jog jo seminarai (kasmetiniai, vykstantys keletą dešimtmečių), „išsisėmė“ ar net „mirė“, kad jis „elgiasi neprofesionaliai“, kad į jį visai tinka mes-

daktaras: žvilgsnis iš apačios

1414

ti akmenį (ir ne vieną). Daug kartų užmiršta, jog visi (absoliučiai visi) šiandien kitų tituluojami „lietuviškosios psichoterapijos klasikais“ yra jo mokiniai. Turbūt ne visiems profesoriams patinka tai prisiminti? No-rėtųsi būti reikšmingesniems? Bet patys stipriausieji ir geriausieji prisi-mena – Egzistencinės terapijos instituto įkūrėjas ir vadovas, profesorius R. Kočiūnas, Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos preziden- tas, psichoterapeutas R. Petronis vadina A. Alekseičiką savo mokytoju. Tikruoju Daktaru – paprastai, nuolankiai vadina. Žinoma, nevardysiu tų kitų, nenorinčių prisipažinti buvus jo mokiniais. Tik drįstu priminti: kas nesiskaito su istorine tiesa, tuos aplenkia pati Tiesa. Baisu tuomet, kad gyvenimas melu netaptų…

Daktarą dar vadinu ir Maestro. Dėkoju Dievui, jog turėjau galimybę dalyvauti jo seminaruose; kad pastaruosius dvejus metus galėjau klausi-nėti Daktaro ir klausytis – jo neskubraus pasakojimo, jo ypatingo žodžių žaismo, jo teologijos pamokų, jo gyvenimo tėkmės. Kad galėjau pabūti jo namuose („pamatysit, kaip gyvena tikras beprotis“, – šypsodamasis pasakė man tada, kviesdamas ateiti) – namuose, kuriame tik knygos. Kur buities tiesiog nėra. Dabar atlaidžiau žiūriu į savo tinginystę, nesitvar-kydamas kambario vienuolyne: tegul laisvai gyvena ten Dievo Dvasia tarp nuo sienų žvelgiančių ikonų ir knygų stirtų. Taip mane Daktaras išmokė – dar vienas jo terapijos vaisius. O ką daryti, jei Dvasiai būna per ankšta gerai sutvarkytose celėse?

Daktaras – toks pirmapradis ir tikras, jog primena man Dykumų tė-vus. Ir – turbūt ypač – Rytų Bažnyčios mokytojus. Savo laukiniu, necivi-lizuotu tikėjimu. Savo ITG, kur daug kas atpažįstama per judesį, smūgį, praktiką. „Nekalbėk, – šaukia Daktaras, – daryk, atlik, nuveik, gyvenk.“ Gal tai mums ir nepatinka? Juk kalbėt jau išmokome. Kalbėt daug, kal-bėt gražiai, taisyklingai. Gyvent vis mokomės. Kol gyvi, kol čia, Žemėje, esame.

Mano gijimas prasidėjo jau pirmame seminare. Dalyvavau vadina-mojoje „didžiojoje“ Aleksandro Alekseičiko grupėje. Savo problemą formulavau paprastai: „Nemoku, negaliu atleisti. Tik vienam žmogui ne-galiu. Ir dėl smulkmenos. Mano ambicijos užgautos – negaliu atleisti.“

arū

na

s P

eŠ

ka

itis

da k ta r a s : ž v i lG s n i s i Š a Pač i O s

1414

ti akmenį (ir ne vieną). Daug kartų užmiršta, jog visi (absoliučiai visi) šiandien kitų tituluojami „lietuviškosios psichoterapijos klasikais“ yra jo mokiniai. Turbūt ne visiems profesoriams patinka tai prisiminti? No-rėtųsi būti reikšmingesniems? Bet patys stipriausieji ir geriausieji prisi-mena – Egzistencinės terapijos instituto įkūrėjas ir vadovas, profesorius R. Kočiūnas, Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos preziden- tas, psichoterapeutas R. Petronis vadina A. Alekseičiką savo mokytoju. Tikruoju Daktaru – paprastai, nuolankiai vadina. Žinoma, nevardysiu tų kitų, nenorinčių prisipažinti buvus jo mokiniais. Tik drįstu priminti: kas nesiskaito su istorine tiesa, tuos aplenkia pati Tiesa. Baisu tuomet, kad gyvenimas melu netaptų…

Daktarą dar vadinu ir Maestro. Dėkoju Dievui, jog turėjau galimybę dalyvauti jo seminaruose; kad pastaruosius dvejus metus galėjau klausi-nėti Daktaro ir klausytis – jo neskubraus pasakojimo, jo ypatingo žodžių žaismo, jo teologijos pamokų, jo gyvenimo tėkmės. Kad galėjau pabūti jo namuose („pamatysit, kaip gyvena tikras beprotis“, – šypsodamasis pasakė man tada, kviesdamas ateiti) – namuose, kuriame tik knygos. Kur buities tiesiog nėra. Dabar atlaidžiau žiūriu į savo tinginystę, nesitvar-kydamas kambario vienuolyne: tegul laisvai gyvena ten Dievo Dvasia tarp nuo sienų žvelgiančių ikonų ir knygų stirtų. Taip mane Daktaras išmokė – dar vienas jo terapijos vaisius. O ką daryti, jei Dvasiai būna per ankšta gerai sutvarkytose celėse?

Daktaras – toks pirmapradis ir tikras, jog primena man Dykumų tė-vus. Ir – turbūt ypač – Rytų Bažnyčios mokytojus. Savo laukiniu, necivi-lizuotu tikėjimu. Savo ITG, kur daug kas atpažįstama per judesį, smūgį, praktiką. „Nekalbėk, – šaukia Daktaras, – daryk, atlik, nuveik, gyvenk.“ Gal tai mums ir nepatinka? Juk kalbėt jau išmokome. Kalbėt daug, kal-bėt gražiai, taisyklingai. Gyvent vis mokomės. Kol gyvi, kol čia, Žemėje, esame.

Mano gijimas prasidėjo jau pirmame seminare. Dalyvavau vadina-mojoje „didžiojoje“ Aleksandro Alekseičiko grupėje. Savo problemą formulavau paprastai: „Nemoku, negaliu atleisti. Tik vienam žmogui ne-galiu. Ir dėl smulkmenos. Mano ambicijos užgautos – negaliu atleisti.“

arū

na

s P

eŠ

ka

itis

da k ta r a s : ž v i lG s n i s i Š a Pač i O s 14Į v a d i n ė s P a s t a b O s 1514

Tada nesupratau, kad, negalėdamas (nemokėdamas) atleisti vienam, iš tiesų prisipažįstu, jog neišmokau atleisti niekam. Man atleidimas geriau-siu atveju – užsimiršimas, blogiausiu – atveju toks „karališkas gestas”: iš viršaus į apačią – „atleidžiu tau, žmogau besarmati, atleidžiu, eik ramybė-je“. Taip elgiausi aš – kunigas, seminarijos dėstytojas, parapijos klebonas, vienuolis pranciškonas. Elgiausi taip ir man buvo gerai. Ir sąžinė pritarė, ir Dievas, rodos, „pritariamai linkčiojo“.

Ir štai grupėje prieš mane klūpi moteris. Aš sėdžiu (kaip pridera „vi-siems atleidžiančiam“ kunigui). O ji prašo atleidimo. Išsakiau jau visus žodžius, bandžiau net atsistoti (netikėtas nuolankumas!). Ji tebeklūpėjo. „Nebetiki, – sakė Daktaras, – ji jumis nebetiki.“ O ką daryti, kad pati-kėtų? Jau buvo aišku, kad kažką reikia daryti. Kažką, kad priimtų mano atleidimą. Kažką, kad atleisčiau jai. Žiūrėjau į ją, klūpančią, iš viršaus. Paskui – įvyko. Persėdau nuo kėdės ant grindų. Atsidūriau žemiau už ją. Žemiau. Žiūrėjau iš apačios į viršų. Aukščiau manęs buvo ji, klūpanti. Ir tada pasakiau, jog atleidžiu jai. Ji priėmė mano atleidimą, suprato, kad tikrai atleidau. Ji atsistojo, atsistojau ir aš.

Štai taip. Atleidimas – nėra mūsų „didingas gestas“, išmalda kažkam, klūpančiam prieš mus ir prašančiam atleidimo. Atleidimas įvyksta, kai visu savo kūnu supranti, jog kitas yra toks kaip tu. Kad suprastum, turi nusilenkti žemiau kito, pažiūrėti iš apačios į viršų, nes tas, kuriam atleidi, yra gerbiamas žmogus. Ne prastesnis už tave niekuo. Galbūt dar labiau sužeistas nei tu. Atleidimas jam reikalingas, bet atleidimas visų pirma reikalingas tau pačiam, kad išvaduotų nuo išdidumo. Nuo puikybės, kuri, kaip žinome, yra visų mūsų nuodėmių šaknis.

Gal Jūs paklausite: o kaip tikrovėje? Ar sugebėjau atleisti mane „įskaudinusiam“ žmogui? Taip, iš karto. Neliko jokios nuoskaudos. Ir man regis, jog dabar (praėjo beveik penkeri metai) įsižeidžiu ne taip lengvai. Ir atleisti sugebu greičiau. Ir atleidimą priimti. Tai jau daug, pa-tikėkit. Ir dar neseniai pagalvojau – o kaip Dievas mums atleido? Ogi nusižeminęs, tapęs žmogumi, miręs ant kryžiaus – pačia gėdingiausia tų laikų mirtimi. Ir dar: Jis mums atleido jau gimdamas iš moters, tapdamas kūdikiu, vėliau – vaiku ir paaugliu. Žiūrėdamas į mus iš apačios. Kaip visi

1616

vaikai žvelgia į suaugusiuosius. Plaudamas mokiniams kojas, pasilenkęs taip žemai, kad net nematė mūsų akių. Taip Jis atleido mums. Taip Jis mus gerbė ir mylėjo. Tebemyli, tebegerbia.

Myliu Daktaro „didybės maniją“. Ji leidžia man nuolat prisiminti, pajusti, išgyventi tą „žvilgsnį iš apačios“. Netiesa, kad jis neturi moki-nių. Visi jo ligoniai – dalyvavę seminaruose ar gydęsi jo skyriuje – yra jo mokiniai, visi bendradarbiai, visi Lietuvos psichoterapijos „grandai“ (nesvarbu, pripažįsta tai ar ne) yra jo – Daktaro – mokiniai. Jie nešasi dalelę to rūpesčio, kurio Daktaras nepagaili niekam – rūpesčio dėl kito gyvenimo. Susidūrę su Daktaru gyvena jau kitaip, neišvengiamai kitaip.

1988-aisiais metais mokiausi Taline, dalykinio bendravimo video-trenerių mokykloje pas psichologus Cheno ir Galiną Mikkin. Mums, jauniems kursų klausytojams, suvažiavusiems iš visos tuometės Sovietų Sąjungos, Ch. Mikkinas sakė: „Privalote pabūti A. Alekseičiko grupėje. Jūs turite „galąsti“ savo asmenybę, ji – jūsų darbo įrankis.“ Šį priesaką išpildžiau tik beveik po 20-ties metų. Kaip seniai buvo tas raginimas, tas priesakas...

Jau užsiminiau, jog noriu vadinti Daktarą ir Maestro. Jis – meninin-kas. Gyvenimo, terapijos, žodžio. Viena jo knygų (ar ne vienintelio iš Lietuvos psichoterapeutų) išleista Vokietijoje vokiečių kalba. Jį girdi ten, jo ten klauso, jį skaito. Maestro jis buvo jau prieš ketvirtį amžiaus. Ir tada, ir dabar iš tolimiausių pakraščių, nuo Vladivostoko iki Taškento, Asta-nos ar Karaliaučiaus vyksta pas jį čia, Vilniun – kad patirtų, išgyventų, bandytų suprasti. Galiausiai tam, kad išgytų nuo netikro gyvenimo. Tam, kad augtų tikėjimas ir viltis. Galbūt ir meilė?

Ir dar baigdamas labai dėkoju „Bernardinai.lt“ vyriausiajam redakto-riui, filosofijos daktarui Andriui Navickui. Tik jo nenuilstamų pastangų dėka ši knyga radosi. Aš – viso labo pameistrys, besimokantis žvelgti iš apačios į viršų. Ačiū.

Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos

pastoracinės psichologijos dėstytojas

arū

na

s P

eŠ

ka

itis

da k ta r a s : ž v i lG s n i s i Š a Pač i O s

1616

vaikai žvelgia į suaugusiuosius. Plaudamas mokiniams kojas, pasilenkęs taip žemai, kad net nematė mūsų akių. Taip Jis atleido mums. Taip Jis mus gerbė ir mylėjo. Tebemyli, tebegerbia.

Myliu Daktaro „didybės maniją“. Ji leidžia man nuolat prisiminti, pajusti, išgyventi tą „žvilgsnį iš apačios“. Netiesa, kad jis neturi moki-nių. Visi jo ligoniai – dalyvavę seminaruose ar gydęsi jo skyriuje – yra jo mokiniai, visi bendradarbiai, visi Lietuvos psichoterapijos „grandai“ (nesvarbu, pripažįsta tai ar ne) yra jo – Daktaro – mokiniai. Jie nešasi dalelę to rūpesčio, kurio Daktaras nepagaili niekam – rūpesčio dėl kito gyvenimo. Susidūrę su Daktaru gyvena jau kitaip, neišvengiamai kitaip.

1988-aisiais metais mokiausi Taline, dalykinio bendravimo video-trenerių mokykloje pas psichologus Cheno ir Galiną Mikkin. Mums, jauniems kursų klausytojams, suvažiavusiems iš visos tuometės Sovietų Sąjungos, Ch. Mikkinas sakė: „Privalote pabūti A. Alekseičiko grupėje. Jūs turite „galąsti“ savo asmenybę, ji – jūsų darbo įrankis.“ Šį priesaką išpildžiau tik beveik po 20-ties metų. Kaip seniai buvo tas raginimas, tas priesakas...

Jau užsiminiau, jog noriu vadinti Daktarą ir Maestro. Jis – meninin-kas. Gyvenimo, terapijos, žodžio. Viena jo knygų (ar ne vienintelio iš Lietuvos psichoterapeutų) išleista Vokietijoje vokiečių kalba. Jį girdi ten, jo ten klauso, jį skaito. Maestro jis buvo jau prieš ketvirtį amžiaus. Ir tada, ir dabar iš tolimiausių pakraščių, nuo Vladivostoko iki Taškento, Asta-nos ar Karaliaučiaus vyksta pas jį čia, Vilniun – kad patirtų, išgyventų, bandytų suprasti. Galiausiai tam, kad išgytų nuo netikro gyvenimo. Tam, kad augtų tikėjimas ir viltis. Galbūt ir meilė?

Ir dar baigdamas labai dėkoju „Bernardinai.lt“ vyriausiajam redakto-riui, filosofijos daktarui Andriui Navickui. Tik jo nenuilstamų pastangų dėka ši knyga radosi. Aš – viso labo pameistrys, besimokantis žvelgti iš apačios į viršų. Ačiū.

Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos

pastoracinės psichologijos dėstytojas

arū

na

s P

eŠ

ka

itis

da k ta r a s : ž v i lG s n i s i Š a Pač i O s 16Į v a d i n ė s P a s t a b O s 1716

Brangus skaitytojau,Kai į mane kreipėsi pranciškonas Arūnas Peškaitis ir „Bernardinai.

lt“ redaktorius Andrius Navickas, klausdami, gal sutikčiau pokalbių metu pasidalinti savo gyvenimo bei darbo patirtimi, kurį laiką svars-čiau. Niekados nesibroviau į viešumą. Mano stichija – susitikimas su žmogumi, kuris atėjo prašydamas pagalbos. Psichoterapija – tai intymus ir dramatiškas susitikimas.

Vis dėlto nutariau surizikuoti. Pirmiausia dėl to, jog pasitikiu pa-šnekovų sugebėjimu nustatyti pokalbių ribas, kad jie netaptų tik žo-džių lietumi. Tiek gyvenimas, tiek pokalbis yra kaip upė, kuriai būtini krantai. Jei jų nėra, tai turime ne upę, o pelkę. Antra vertus, tikiu, kad toks pasidalijimas patirtimi suteiks drąsos žmonėms gyventi savą, o ne kaimyno ar viršininko gyvenimą, drąsos susitikti ligą, drąsos sveikti, drąsos kreiptis pagalbos ir išminties, kaip ją priimti.

laiškas skaitytojams

1818

Šioje knygoje stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto, norėdamas ir jums priminti, kad neretai turime palikti namus, idant suprastume jų vertę, pradėtume skirti namus, kaip tai, ką turime prisijaukinti, nuo kalėjimo, kuriame nuolat kuria-mi pabėgimo planai.

Esu iki skausmo protingas, iki skausmo matantis, iki skausmo gir-dintis, iki skausmo veiklus, iki skausmo patyręs, iki skausmo sveikas (rus. bolno zdorov). Tiesa, kartais, kai jaučiuosi pavargęs, kai skauda, jog negaliu padėti, pradedu jaustis net labai sergantis (rus. zdorovo bolnoj). Todėl ir sakau, kad gelbėdamas kitus, aš taip pat gelbėju save. Kai matau, jog pavyko sumažinti žmogaus depresiją, pridėti pasiti-kėjimo Dievu, padėti iškęsti kelyje į išgijimą, jaučiuosi vis labiau įau-gantis į amžinybę, džiaugiuosi, jog mano tėvui, kuris laukia manęs pas Viešpatį, šiandien tikrai džiugu už mane.

Labai norėčiau, kad ši knyga leistų geriau suprasti, kas yra tikroji psichiatrija ar psichoterapija ir kodėl to tikrumo neretai pritrūksta. Norėčiau, kad ji padėtų geriau orientuotis, tiek ieškant pagalbos, tiek ją teikiant. Norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti ser-gantys ir bepročiai. Nebijotumėte būti kitokie nei kiti, būti savimi. Norėčiau, kad ir ta dalis mano kolegų, kurie neserga su savo pacientais, neišgyvena skausmo, baimės kartu su jais, kurie skuba šalinti simptomus, trukdydami pacientui iki galo išsisirgti ir pasiimti iš ligos tai, ką ji galėjo duoti, mano žodžius priimtų ne kaip pasmerkimą, bet kaip rūpestį.

Šiuolaikinis krikščionių mąstytojas Enzo Bianchi rašė, kad nėra didesnės klaidos santykyje su pacientu, kaip elgtis ir kalbėtis iš jė-gos pozicijų, paverčiant kenčiantį žmogų iš aukos dar ir teisiamuo-ju. Gydytojo pareiga susitikti pacientą ten, kur šios yra, pasidalinti jo bejėgyste, leisti pacientui vadovauti šiai kelionei, o ne atvirkščiai. Prisiminkime, kad ir Jėzus tapatinosi veikiau su sergančiuoju nei su lankytoju, kai sakė, jog tas, kuris aplankė sergantį, patį Jėzų aplankė.

Reikėjo laiko, kol suprasčiau, kad kiekvienas mano pacientas yra man Dievo siųstas. Reikėjo laiko, kol nustočiau bijoti būti bepročiu,

ale

ks

an

dra

s a

lekseič

ikas

l a i Š k a s s k a i t y t O J a m s

1818

Šioje knygoje stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto, norėdamas ir jums priminti, kad neretai turime palikti namus, idant suprastume jų vertę, pradėtume skirti namus, kaip tai, ką turime prisijaukinti, nuo kalėjimo, kuriame nuolat kuria-mi pabėgimo planai.

Esu iki skausmo protingas, iki skausmo matantis, iki skausmo gir-dintis, iki skausmo veiklus, iki skausmo patyręs, iki skausmo sveikas (rus. bolno zdorov). Tiesa, kartais, kai jaučiuosi pavargęs, kai skauda, jog negaliu padėti, pradedu jaustis net labai sergantis (rus. zdorovo bolnoj). Todėl ir sakau, kad gelbėdamas kitus, aš taip pat gelbėju save. Kai matau, jog pavyko sumažinti žmogaus depresiją, pridėti pasiti-kėjimo Dievu, padėti iškęsti kelyje į išgijimą, jaučiuosi vis labiau įau-gantis į amžinybę, džiaugiuosi, jog mano tėvui, kuris laukia manęs pas Viešpatį, šiandien tikrai džiugu už mane.

Labai norėčiau, kad ši knyga leistų geriau suprasti, kas yra tikroji psichiatrija ar psichoterapija ir kodėl to tikrumo neretai pritrūksta. Norėčiau, kad ji padėtų geriau orientuotis, tiek ieškant pagalbos, tiek ją teikiant. Norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti ser-gantys ir bepročiai. Nebijotumėte būti kitokie nei kiti, būti savimi. Norėčiau, kad ir ta dalis mano kolegų, kurie neserga su savo pacientais, neišgyvena skausmo, baimės kartu su jais, kurie skuba šalinti simptomus, trukdydami pacientui iki galo išsisirgti ir pasiimti iš ligos tai, ką ji galėjo duoti, mano žodžius priimtų ne kaip pasmerkimą, bet kaip rūpestį.

Šiuolaikinis krikščionių mąstytojas Enzo Bianchi rašė, kad nėra didesnės klaidos santykyje su pacientu, kaip elgtis ir kalbėtis iš jė-gos pozicijų, paverčiant kenčiantį žmogų iš aukos dar ir teisiamuo-ju. Gydytojo pareiga susitikti pacientą ten, kur šios yra, pasidalinti jo bejėgyste, leisti pacientui vadovauti šiai kelionei, o ne atvirkščiai. Prisiminkime, kad ir Jėzus tapatinosi veikiau su sergančiuoju nei su lankytoju, kai sakė, jog tas, kuris aplankė sergantį, patį Jėzų aplankė.

Reikėjo laiko, kol suprasčiau, kad kiekvienas mano pacientas yra man Dievo siųstas. Reikėjo laiko, kol nustočiau bijoti būti bepročiu,

ale

ks

an

dra

s a

lekseič

ikas

l a i Š k a s s k a i t y t O J a m s 18Į v a d i n ė s P a s t a b O s 1918

nustočiau bijoti beprotybės. Pradžioje šią baimę tirpdė profesionalu-mas, o paskui Dievo baimė, kuri išgydo visas kitas baimes. Jei bijai Dievo, tai daugiau nėra ko bijoti. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo do-vanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Aleksandras Alekseičikas

20–215 psl.

216216 217

I š n u o t r a u k ų a l b u m o

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

218218

218218 219

tėtis Jefimas. 1924 m.Daug vilčių teikiantis studentas.

tėtis 1954 m.Po karo, lagerių, visų išbandymų.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

220220

1949 m. naujojoje Vilnioje su pirmąja meile – šunimi. tada man jis atrodė išmintingesnis už mane.

Sesuo larisa (kairėje) su drauge prie mūsų namo. 1949 m. Ji man skiepijo meilę medicinos studijoms.

220220 221

Viename iš pirmųjų balandžio seminarų. apie 1977 m.tada jaučiausi didesnis profesorius nei dabar – prabėgus 35 metams.

mano mama olga su mano sūnumi kostu. apie 1981 m.močiutė už anūko nugaros saugo užnugarį.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

222222

Su žmona Dalia. apie 1974 m.kartu, bet savarankiškai.

222222 223

Žmona su sūnumi kostu ir dukra Vikte. 1978 m.motina vaikų pasaulyje.

Dukrai Viktei – 8, sūnui kostui – 5. 1982 m.kai dar mano vaikai buvo angelais.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

224224

Vokiečių psichiatras ir psichoterapeutas kurt Höck. 1986 m.Vienas iš mano svarbiausių mokytojų, kuris liudijo, kad terapijoje yra vietos nuostabai.

1995 m. seminare kartu su psichoterapeutu r. kočiūnu.kokie jauni mes buvome...

224224 225

Savo kabinete 2012 m.Gyvenu kartą, bet kiekvieną dieną.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

226226

balandžio seminaras. 1980 m.mūsų nedaug, tačiau dar visi kartu ir vienas už kitą.

226226 227

35-asis balandžio seminaras. 2012 m.Dalyvavo daugiau nei 160 žmonių. tik pusė atėjo fotografuotis. kaip ir kasdieniame gyvenime, kur daug kas lieka „už kadro“.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

228228

228228 229

Prie darbo stalo 2012 m. už nugaros neakivaizdinių mokytojų portretai. Paradoksas, vienintelio gyvo mokytojo mariko burno portreto nesimato.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

230230

atostogų metu 2001 m. kelionė po romos imperiją – į rytus.

230230 231

Su sūnumi 2012 m.tikiu, kad vienas kitam esame siųsti Dievo.

Iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

232232

Žvelgiant į gyvenimo veidrodį. 2010 m.Vis dar kasdien save nustebinu.

232palydė j ima i 232 233

p a l y d ė j i m a i

234234r

ob

er

ta

s p

et

ro

nis

i s t o r i j a p i r m u a s m e n i u

234234

ro

be

rt

as

pe

tr

on

is

i s t o r i j a p i r m u a s m e n i u 234palydė j ima i 234 235

Skaitau dar vieną, pastaraisiais metais išleidžiamą knygą, skirtą Aleksandrui Alekseičikui ir intensyviam terapiniam gyvenimui, jo sukurtai mokyklai. „Gydyti gyvenimu“, „Pokalbiai apie psichotera-piją“, ir štai ši. Ilgą laiką apie daktaro A. Alekseičiko mokyklą prak-tiškai visai nebuvo nieko parašyta. Pamenu, kai kartą, prieš daugiau ne dešimt metų, važiuojant troleibusu daktaro paklausiau, kodėl jis nerašo apie psichoterapiją. Tada jis man atsakė, kad apie tai prak-tiškai neįmanoma parašyti, kad ypatingai sunku perteikti gyvą, ne-schematizuotą psichoterapiją. Tuomet man, dirbančiam jo vadovau-jamame psichoterapijos skyriuje, tai pasirodė labai įtikinama. Tačiau vis tiek būdavo apmaudu, kad toks savitas požiūris į psichoterapiją niekaip neįamžinamas. Vėliau neretai iš daktaro girdėdavau, kad apie kai kuriuos trumpus epizodus psichoterapijos grupėje galima būtų pasakoti valandomis ir vis tiek nebūtų įmanoma būtų aprėpti viso to, kas vyko. Pastaraisiais metais vis dėlto atsiranda bandymų aprašyti

istorija pirmu asmeniu

236236

A. Alekseičiko psichoterapiją. Tačiau, be abejonės, geriausia, kai tai daro jis pats. Paties daktaro tekstus skaityti nėra lengva. Savitas stilius, trumpi sakiniai, kartais po vieną žodį. Daugtaškiai. Didelis dėmesys ne vien žodžio prasmei, bet ir jo skambesiui. Tekstas ne akademinis, mokslinis, bet greičiau filosofinis ir kartu asmeninis.

Tačiau ši knyga svarbi ne tik dar vienu bandymu apibrėžti psi-choterapiją. Daktaras kalba apie savo gyvenimą, apie savo santykį su pasauliu, kuris buvo vaikystėje, jaunystėje, šiuo metu. Jis kalba apie žmones, kurie jam svarbūs, kuriuos jis sutiko ir kurie jam padarė di-delę įtaką. Nėra dažna, kad taip kalbėtų psichoterapeutai. Dažnai mes, šios profesijos žmonės, labiau laukiame, kad kiti mums atsi-skleistų, o ne atsiveriame patys. Kai kuriose psichoterapijos moky-klose net iš viso draustina psichoterapeutui atverti save, kad klientas (pacientas) negalėtų žinoti jo nuostatų, vertybių, jausmų, o galėtų į psichoterapeutą projektuoti savuosius. Šiuose gi pokalbiuose dak-taras itin atviras. Kartais tiek atviras, kad skaitant net norisi „pri-dengti“, tarsi apsaugoti nuo įvairių vertinimų, kritikos. Skaitydamas jaučiau norą „apdailinti“ kai kuriuos kampus, kad portretas taptų kažkoks dailesnis, patrauklesnis. Bet prisimenu vieną įsiminusį dak-taro posakį, jog telegrafo (elektros) stulpai – tai gerai suredaguoti medžiai. Tereiktų pataisyti, pašventinti, „pafotošopinti“, ir tai jau ne tas veidas. Teisingesni, simetriškesni bruožai, bet ne toks tikras, ne toks gyvas. Rašytinis daktaro portretas, regis, atspindi ir jo veidą re-aliame gyvenime. Ten jis taip pat neišdailintas, kartais, atrodytų, per daug pamokslaujantis, kartais – per daug kovojantis, kartais – per daug kategoriškas... Tačiau nepagražintai tikras. Jei kas nors klaustų pavyzdžio žmogaus, kuris ir darbe, ir gyvenime būna savimi, sakyčiau, kad tai – daktaras A. Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas, jo psichoterapija, neatsiejama nei nuo daktaro gyvenimo, jo asmenybės, jo įsitikinimų, tikėjimo. To niekaip neišeitų vadinti metodu ar teorija. Daktaro praktika yra gyvas pavyzdys to požiūrio, kad gydo gydytojas ir jo santykis su kenčiančiu žmogum, o ne metodas. Psichoterapinio gydymo metodus ir technikas aprašyti ir taikyti daug paprasčiau. Jas

ro

be

rt

as

pe

tr

on

isi s t o r i j a p i r m u a s m e n i u

236236

A. Alekseičiko psichoterapiją. Tačiau, be abejonės, geriausia, kai tai daro jis pats. Paties daktaro tekstus skaityti nėra lengva. Savitas stilius, trumpi sakiniai, kartais po vieną žodį. Daugtaškiai. Didelis dėmesys ne vien žodžio prasmei, bet ir jo skambesiui. Tekstas ne akademinis, mokslinis, bet greičiau filosofinis ir kartu asmeninis.

Tačiau ši knyga svarbi ne tik dar vienu bandymu apibrėžti psi-choterapiją. Daktaras kalba apie savo gyvenimą, apie savo santykį su pasauliu, kuris buvo vaikystėje, jaunystėje, šiuo metu. Jis kalba apie žmones, kurie jam svarbūs, kuriuos jis sutiko ir kurie jam padarė di-delę įtaką. Nėra dažna, kad taip kalbėtų psichoterapeutai. Dažnai mes, šios profesijos žmonės, labiau laukiame, kad kiti mums atsi-skleistų, o ne atsiveriame patys. Kai kuriose psichoterapijos moky-klose net iš viso draustina psichoterapeutui atverti save, kad klientas (pacientas) negalėtų žinoti jo nuostatų, vertybių, jausmų, o galėtų į psichoterapeutą projektuoti savuosius. Šiuose gi pokalbiuose dak-taras itin atviras. Kartais tiek atviras, kad skaitant net norisi „pri-dengti“, tarsi apsaugoti nuo įvairių vertinimų, kritikos. Skaitydamas jaučiau norą „apdailinti“ kai kuriuos kampus, kad portretas taptų kažkoks dailesnis, patrauklesnis. Bet prisimenu vieną įsiminusį dak-taro posakį, jog telegrafo (elektros) stulpai – tai gerai suredaguoti medžiai. Tereiktų pataisyti, pašventinti, „pafotošopinti“, ir tai jau ne tas veidas. Teisingesni, simetriškesni bruožai, bet ne toks tikras, ne toks gyvas. Rašytinis daktaro portretas, regis, atspindi ir jo veidą re-aliame gyvenime. Ten jis taip pat neišdailintas, kartais, atrodytų, per daug pamokslaujantis, kartais – per daug kovojantis, kartais – per daug kategoriškas... Tačiau nepagražintai tikras. Jei kas nors klaustų pavyzdžio žmogaus, kuris ir darbe, ir gyvenime būna savimi, sakyčiau, kad tai – daktaras A. Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas, jo psichoterapija, neatsiejama nei nuo daktaro gyvenimo, jo asmenybės, jo įsitikinimų, tikėjimo. To niekaip neišeitų vadinti metodu ar teorija. Daktaro praktika yra gyvas pavyzdys to požiūrio, kad gydo gydytojas ir jo santykis su kenčiančiu žmogum, o ne metodas. Psichoterapinio gydymo metodus ir technikas aprašyti ir taikyti daug paprasčiau. Jas

ro

be

rt

as

pe

tr

on

is


ir išmokti ne taip sunku. O kaip išmokti gydančio santykio? Kaip perteikti tai, kas yra už išorinio pavidalo? Išorinio teksto? Gal todėl ir neretai ištraukiant iš platesnio tam tikrus daktaro santykių su jo pacientais fragmentus gali atrodyti (o apie tai ir sklinda legendos), kad jis su žmonėmis elgiasi žiauriai, žeminamai.

Intensyvus terapinis gyvenimas nėra sugalvota teorija, tai nėra net išmąstytas požiūris. Paties daktaro gyvenimo intensyvumas yra tas šaltinis, tik iš kurio toks požiūris gal ir atsirasti. Psichoterapijos ne-galėčiau vadinti daktaro Alekseičiko profesija ar darbu. Pašaukimas gal būtų vienas artimesnių žodžių. Dar tam tikras fanatizmas, bet dažniausiai tam priskiriama neigiama reikšmė, nors tai ir yra beato-dairiškas atsidavimas ir aistra. Tiesą sakant, negalėčiau įsivaizduoti A. Alekseičiko be pacientų, psichoterapijos ir, žinoma, knygų. Psi-choterapija atrodo persmelkia visą jo gyvenimą, asmeninį, visuome-ninį, dvasinį, profesinį. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų mokytis in-tensyvaus terapinio gyvenimo akademiškai, teoriškai. Visi bandymai griežtai tai konceptualizuoti grasina nužudyti tą tikrą mokymą, kuris kaip kokiuose dvasiniuose judėjimuose perduodamas tik tiesiogiai iš mokytojo mokiniams. Gali atrodyti, kad kalbu su patosu, romanti-zuoju, tačiau iš tikrųjų taip jaučiu. Bandymai iš intensyvaus terapinio gyvenimo „ištraukti“ tam tikras technikas ar aprašyti daugmaž aka-deminiais terminais atrodo komiškai arba mažų mažiausiai negyvai.

Tačiau kas tai yra mokytis iš Alekseičiko? Pagrindinis dalykas, kurį aš išmokau (tikiuosi) iš daktaro, tai būti atviram. Išlikti atviram ne vien tada, kai yra saugu, kai tave girdi ir supranta, bet ir tada, kai už savo atvirumą gali tekti sumokėti nemažą kainą. Antra pamoka – turėti savo veidą. Mačiau psichoterapeutų, žiūrint į kuriuos matai ne juos pačius, o autoritetus. Intonacijose, veiksmuose, judesiuose, fra-zėse. Daktaras dirba savimi. Daug kuo su juo galima nesutikti, apkal-tinti, jo nepriimti, tačiau, ko gero, nenuoširdumu ar neasmeniškumu jo kaltinti niekaip neišeitų. Net ten, kur, atrodytų, reikia formalumo, oficialumo, daktaras išlieka kraštutinai asmeniškas. Dėl to jo kolegos bijo konferencijose, dėl to jis toks nepatogus oficialiuose renginiuose,

238238

nes ir čia jis pats asmeniškas ir to laukia ar net reikalauja iš kitų. To paties reikia ir dirbant su juo psichoterapijos skyriuje. Jei tik manai, kad nenori nuolat būti atviras ir asmeniškas, skyriuje tau ne vieta. Tai mačiau žvelgdamas, kaip ateina ir išeina iš skyriaus kolegos, nuspren-dę, jog galima dirbti ir saugiau, ir paprasčiau.

Bet grįžtu prie knygos. Ši knyga, regis, yra daugiau nei knyga apie psichoterapiją. Tai pokalbis apie istoriją. Visų pirma – asmeninę, šei-mos. Vėliau į laikmečio, gana ilgo ir sudėtingo laikotarpio. Dar vėliau apie istoriją profesinę, tiek paties daktaro, tiek pačios profesijos raidą. Tai yra istorija pirmu asmeniu, vieno žmogaus akimis. Istorija kaip autobio- grafija. Subjektyvi, gili, kartais asmeniška, kartais net šališka. Skaitau apie psichoterapijos skyriaus ar pavasarinių seminarų istoriją ir galvoju, kad aš ją parašyčiau kitaip. Vietomis gal nežymiai, kitur ryškiau. Tačiau daktaro rašoma istorija man labai padeda rašyti manąją. Skyriaus seselės, manau, parašytų tą pačią istoriją dar kitaip, pacientai- dar savaip. Taip iš vienos melodijos gali atsirasti sąskambiai, akordai. Jei intensyvų terapinį gyvenimą, psichoterapijos skyriaus terapinę bendruomenę įsivaizduoti kaip muziką, tai daktaro Alekseičiko buvimas yra tarsi pagrindinė tema ar leitmotyvas, apipintas daugybe kitų melodijų.

Kalbant apie šią knygą labai norisi pasidžiaugti, kad tai pirma tikrai lietuviška knyga apie Aleksandrą Alekseičiką ir Intensyvų tera-pinį gyvenimą. Ankstesni tekstai daugiausiai versti į lietuvių kalbą, o šis – gimęs lietuviškai. Tai, man regis, pelnyta pagarba mokyklai, gimusiai Lietuvoje, čia subrendusiai, nors ir ne visų priimtai ir su-prastai. Ypatingos padėkos nusipelno šios knygos sumanytojai ir bendraautoriai – tai kunigas Arūnas Peškaitis OFM ir interneto por-talo „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas. Tai jų galvose ir širdyse atsirado sumanymas išleisti tokią knygą. Tai jie daug valandų praleido kalbėdamiesi su daktaru Alekseičiku. Tai kad tekstas yra toks, koks yra, jų triūso rezultatas. Žinau, kiek daug reikia kruopštumo ir kūrybiškumo gyvo pokalbio turinį paversti nuosekliu rašytiniu tekstu, kad jis neprarastų savo skambėjimo, dvasios ir ne-taptų „gerai suredaguotu telegrafo stulpu“.

ro

be

rt

as

pe

tr

on

isi s t o r i j a p i r m u a s m e n i u

238238

nes ir čia jis pats asmeniškas ir to laukia ar net reikalauja iš kitų. To paties reikia ir dirbant su juo psichoterapijos skyriuje. Jei tik manai, kad nenori nuolat būti atviras ir asmeniškas, skyriuje tau ne vieta. Tai mačiau žvelgdamas, kaip ateina ir išeina iš skyriaus kolegos, nuspren-dę, jog galima dirbti ir saugiau, ir paprasčiau.

Bet grįžtu prie knygos. Ši knyga, regis, yra daugiau nei knyga apie psichoterapiją. Tai pokalbis apie istoriją. Visų pirma – asmeninę, šei-mos. Vėliau į laikmečio, gana ilgo ir sudėtingo laikotarpio. Dar vėliau apie istoriją profesinę, tiek paties daktaro, tiek pačios profesijos raidą. Tai yra istorija pirmu asmeniu, vieno žmogaus akimis. Istorija kaip autobio- grafija. Subjektyvi, gili, kartais asmeniška, kartais net šališka. Skaitau apie psichoterapijos skyriaus ar pavasarinių seminarų istoriją ir galvoju, kad aš ją parašyčiau kitaip. Vietomis gal nežymiai, kitur ryškiau. Tačiau daktaro rašoma istorija man labai padeda rašyti manąją. Skyriaus seselės, manau, parašytų tą pačią istoriją dar kitaip, pacientai- dar savaip. Taip iš vienos melodijos gali atsirasti sąskambiai, akordai. Jei intensyvų terapinį gyvenimą, psichoterapijos skyriaus terapinę bendruomenę įsivaizduoti kaip muziką, tai daktaro Alekseičiko buvimas yra tarsi pagrindinė tema ar leitmotyvas, apipintas daugybe kitų melodijų.

Kalbant apie šią knygą labai norisi pasidžiaugti, kad tai pirma tikrai lietuviška knyga apie Aleksandrą Alekseičiką ir Intensyvų tera-pinį gyvenimą. Ankstesni tekstai daugiausiai versti į lietuvių kalbą, o šis – gimęs lietuviškai. Tai, man regis, pelnyta pagarba mokyklai, gimusiai Lietuvoje, čia subrendusiai, nors ir ne visų priimtai ir su-prastai. Ypatingos padėkos nusipelno šios knygos sumanytojai ir bendraautoriai – tai kunigas Arūnas Peškaitis OFM ir interneto por-talo „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas. Tai jų galvose ir širdyse atsirado sumanymas išleisti tokią knygą. Tai jie daug valandų praleido kalbėdamiesi su daktaru Alekseičiku. Tai kad tekstas yra toks, koks yra, jų triūso rezultatas. Žinau, kiek daug reikia kruopštumo ir kūrybiškumo gyvo pokalbio turinį paversti nuosekliu rašytiniu tekstu, kad jis neprarastų savo skambėjimo, dvasios ir ne-taptų „gerai suredaguotu telegrafo stulpu“.

ro

be

rt

as

pe

tr

on

is


Tikiu, kad ši knyga ras savo skaitytoją tiek tarp ieškančiųjų tikros gilios psichoterapijos, ne kaip lengvos piliulės, bet kaip sudėtingo ir įdomaus gyvenimo supratimo kelio. Tikrai manau, kad knyga bus įdomi kolegoms, kurie psichoterapiją sieja ne vien su metodais, bet ir filosofija, pasaulėžiūra, tikėjimu.

Robertas Petronis, psichologas ir psichoterapeutas, Egzistencinės terapijos centro vadovas,

nuo 1994 iki 2009 m. dirbo A. Alekseičiko vadovaujamame skyriuje

240240

Palydėjimas. Įdomus žodis. Ypač kai kalbama apie MANO Tėčio knygą. Nors gal ji net ne jo, o Andriaus. Gal ją parašė pacientai, gal du ūsuoti padarai, sukėlę karą ir pagimdę psichoterapijos skyrių... Nemėgstu nieko niekur lydėt, jau geriau pasitikt. Esu tėvą lydėjęs į daugelį kelionių, net į ligoninę – jokio malonumo, nebent ta akimir-ka, kai viskas baigiasi ir esi laisvas eit kur nori.

Tikra bėda būti Alekseičiko sūnum – nepagirsi, vadinasi, esi ne-dėkingas lepūnėlis, pagirsi – padlaižūnas. Nesu toks (ar bent nenoriu būti). Esu jo brolis. Kadangi jaunėlis, tai dažnai labiau mylimas ir giriamas. O jam tai dažnai nepatinka. Jis bando to nerodyti, bet aš juk žinau. Aš jaučiu. O jūs – ne. Čia slypi daugelio gerbėjų problema – jūs matot didįjį Guru, matot dievą, prikaltą ant Sveikatos apsaugos ministerijos kryžiaus, bet nematot mano brolio, mažo berniuko, kuris laukia, kol užaugs jo mažasis broliukas ir taps jo vyresniuoju. Bet aš netampu. Taip mes ir gyvenam: jis jaunėja, o aš labai lėtai bręstu.

ko

st

as

alekseič

ikas

e s a m e b r o l i a i

esame broliai

240240

Palydėjimas. Įdomus žodis. Ypač kai kalbama apie MANO Tėčio knygą. Nors gal ji net ne jo, o Andriaus. Gal ją parašė pacientai, gal du ūsuoti padarai, sukėlę karą ir pagimdę psichoterapijos skyrių... Nemėgstu nieko niekur lydėt, jau geriau pasitikt. Esu tėvą lydėjęs į daugelį kelionių, net į ligoninę – jokio malonumo, nebent ta akimir-ka, kai viskas baigiasi ir esi laisvas eit kur nori.

Tikra bėda būti Alekseičiko sūnum – nepagirsi, vadinasi, esi ne-dėkingas lepūnėlis, pagirsi – padlaižūnas. Nesu toks (ar bent nenoriu būti). Esu jo brolis. Kadangi jaunėlis, tai dažnai labiau mylimas ir giriamas. O jam tai dažnai nepatinka. Jis bando to nerodyti, bet aš juk žinau. Aš jaučiu. O jūs – ne. Čia slypi daugelio gerbėjų problema – jūs matot didįjį Guru, matot dievą, prikaltą ant Sveikatos apsaugos ministerijos kryžiaus, bet nematot mano brolio, mažo berniuko, kuris laukia, kol užaugs jo mažasis broliukas ir taps jo vyresniuoju. Bet aš netampu. Taip mes ir gyvenam: jis jaunėja, o aš labai lėtai bręstu.

ko

st

as

alekseič

ikas

e s a m e b r o l i a i

esame broliai

240palydė j ima i 240 241

Artėja laikas, kai mes susitiksim. Galbūt tuomet jis palydės mano straipsnį kokiame nors žurnale vyrams ar paaugliams...

Nežinau, kas labiausiai domina skaitytojus – gandai apie mūsų šei- mą (jų galėčiau prirašyti galybę) ar žmonių tarpusavio santykiai, disku-sijos, vienas kito nuomonių ignoravimas (mama, Viktė ir aš esame refor- matai, o ne liuteronai, kaip teigia Tėtis!).

Tiems, kurie nuolatos bando mus lyginti, gretinti ir t. t., tegu meta šį užsiėmimą, nebent esat nukvakę grafomanai, kurie neturi ką veikt ir apsimetinėjat ekstrasensais. Pabandykit sulyginti mūsų šunį su ka-tinu: kartu abu užaugo, kartu gyvena, valgo, net vagia... o dabar pasa-kykit, kuris protingesnis ir kuris į kurį labiau panašus, kuris iš kurio daugiau išmoko?

Kiek žinau, tėvas norėjo tapti inžinieriumi ir statyti tiltus. Aš sva-jojau būti kareivis ir su ginklu patruliuoti Vilniaus gatves. Jis tapo Gydytoju, aš kartais pasvajoju apie kunigystę. Esame Broliai (tik ne-žinau, kokiam Ordinui priklausom.)

Kostas Alekseičikas, Aleksandro Alekseičiko sūnus, sociologas, studijuoja Birštone įsikūrusiame

Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute

iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

242242

iš n

uo

tr

au

kų

al

bu

mo

242242242palydė j ima i 242 243

a f o r i z m a i

244a

le

ks

an

dr

o a

le

ks

eič

iko

mė

gs

tam

i a

fori

zm

ai

ir p

os

ak

iai

244

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo suma-nymais, kurie tau skirti.

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės.

Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švais-tau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

Fronte nebūna netikinčių žmonių.

Dievas mielai teikia pagalbą, bet tik žmonių rankomis.

Amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti.

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi.

244

al

ek

sa

nd

ro

al

ek

se

ičik

o m

ėg

sta

mi

afo

riz

ma

i ir

po

sa

kia

i

244

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo suma-nymais, kurie tau skirti.

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės.

Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švais-tau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

Fronte nebūna netikinčių žmonių.

Dievas mielai teikia pagalbą, bet tik žmonių rankomis.

Amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti.

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi.

244a f o r i z m a i 244 245

Dalis žmonių patenka į pragarą, nes iš mandagumo neišdrįso velniui paprieštarauti.

Menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo.

Išmintingiau besąlygiškai kapituliuoti prieš Dievą, o ne prieš psichiatrą.

Kuo ilgiau gyvenate svetimu protu, tuo greičiau prarandate sa-vąjį.

Mano talentas – sugebėjimas materiją sudvasinti, o dvasinius da-lykus įkūnyti, materializuoti. Parodyti, o ne tik pasakoti. Padėti įsisąmoninti amžinybę, glūdinčią kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje.

Psichoterapija turi ne „saugoti“ žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau.

Psichoterapijoje reikia tikrai daug drąsos, nes be jos ir tikėjimo labai sunku priimti sergantį žmogų pirmiausia kaip unikalų, o ne nenormalų.

Nebūna lengvos, malonios psichoterapijos.

Sveikata – tai sugebėjimas viduje ir išorėje vykstančius procesus išgyventi ir perteikti kaskart vis naujai.

Sveikata – kai viskas vyksta savo laiku.

Neskubėkite atsikratyti beprotybės, neišsiaiškinę, nuo ko ji jus saugo.

246a

le

ks

an

dr

o a

le

ks

eič

iko

mė

gs

tam

i a

fori

zm

ai

ir p

os

ak

iai

246

Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati, ir tai, ką gali padėti psichoterapeutas pacientui, – padėti formuoti šios upės krantus, atrasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.

Terapijos metu labai svarbu perteikti pacientui ir tai, kad viskas gyvenime, kas svarbu, turi būti iškentėta, užsidirbta. Visa tai, ką pasigrobiame veltui, mums neteikia naudos, bet yra balastas, ku-ris tik trukdo gyventi.

Daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas. Nes išmoko ne tik nuo-lankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Liga – tai saviti kvalifikacijos kėlimo kursai.

Negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs pa-imti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.

Dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau.

Neurotikas gydosi, jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų.

Persekiojimo manija gali būti labai naudinga. Pavyzdžiui, bėgant maratoną. Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje.

Jaunas gydytojas vieną ligą dviem dešimtim vaistų gydo, o senas gydytojas dvidešimt ligų vienu vaistu.

246

al

ek

sa

nd

ro

al

ek

se

ičik

o m

ėg

sta

mi

afo

riz

ma

i ir

po

sa

kia

i

246

Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati, ir tai, ką gali padėti psichoterapeutas pacientui, – padėti formuoti šios upės krantus, atrasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.

Terapijos metu labai svarbu perteikti pacientui ir tai, kad viskas gyvenime, kas svarbu, turi būti iškentėta, užsidirbta. Visa tai, ką pasigrobiame veltui, mums neteikia naudos, bet yra balastas, ku-ris tik trukdo gyventi.

Daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas. Nes išmoko ne tik nuo-lankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Liga – tai saviti kvalifikacijos kėlimo kursai.

Negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs pa-imti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.

Dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau.

Neurotikas gydosi, jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų.

Persekiojimo manija gali būti labai naudinga. Pavyzdžiui, bėgant maratoną. Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje.

Jaunas gydytojas vieną ligą dviem dešimtim vaistų gydo, o senas gydytojas dvidešimt ligų vienu vaistu.

246a f o r i z m a i 246 247

Buvimas kartu su kitais žmonėmis gydo.

Labai dažnai geriausias būdas susitvarkyti su savo problemo-mis – padėti spręsti kitam žmogui jo problemas.

Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Net ir nedidelis nėštumas jau yra nėštumas.

Kai gimsta vaikas, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai.

Ne kiekvienu žmogumi galima besąlygiškai žavėtis, bet pagailėti galima kiekvieno.

Vieni žmonės įkrenta į senatvę, kai kurie pakyla iki senatvės.

Svarbus senatvės privalumas – nereikia bijoti mirti jaunam.

Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam.

Kas yra telegrafo stulpas? Pagal vieną iš versijų tai gerai sureda-guotas medis.

Aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu.

248

udk 615.85 al-83

Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu aleksandru alekseičiku. – vilnius:všĮ bernardinai.lt, 2012. – 248 p.

knygos sudarytojaiarūnas peškaitis ofmandrius navickas

maketavo jūratė juozėnienėviršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai

kalbos redaktorė michalina bočiarovakorektorius antanas šimkus

išleido všĮ bernardinai.lt maironio g. 10, lt-01124 vilniustel. 8˜5 2313009 l el. p. [email protected] l www.bernardinai.lt

spausdino uab Balto printwww.baltoprint.lt

isbn 978-609-95057-8-7

248

udk 615.85 al-83

Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu aleksandru alekseičiku. – vilnius:všĮ bernardinai.lt, 2012. – 248 p.

knygos sudarytojaiarūnas peškaitis ofmandrius navickas

maketavo jūratė juozėnienėviršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai

kalbos redaktorė michalina bočiarovakorektorius antanas šimkus

išleido všĮ bernardinai.lt maironio g. 10, lt-01124 vilniustel. 8˜5 2313009 l el. p. [email protected] l www.bernardinai.lt

spausdino uab Balto printwww.baltoprint.lt

isbn 978-609-95057-8-7



Gyv

ena

me

kart

Ą, b

et k

iekv

ien

Ą d

ien

Ą Po

kalb

iai s

u gy

dyto

ju p

sich

iatr

u-ps

icho

tera

peut

u a

leks

and

ru a

leks

eiči

ku

9 786099 505787



Gyv

ena

me

kart

Ą, b

et k

iekv

ien

Ą d

ien

Ą Po

kalb

iai s

u gy

dyto

ju p

sich

iatr

u-ps

icho

tera

peut

u a

leks

and

ru a

leks

eiči

ku

9 786099 505787

Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną

Documents

Transcript of Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną