FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO ÞURNALASlitlogos.eu/Archive/logos44.pdf · LOGOS RELIGIJOS,...

LOGOS

RELIGI JOS,

FILOSOFI JOS,

KOMPARATYVISTIKOS

IR MENO ÞURNALAS

ISSN 0868-7692

2005/44

Dievas bus su jais. Jis nuðluostyskiekvienà aðarà nuo jø akiø;ir nebebus mirties, nebebus liûdesionei aimanos, nei sielvarto,nes kas buvo pirmiau, tas praëjo.

Apr 21, 3-4

LOGOSGyvenanè iu s ne L i e tuvo j e i r no r i nè iu s uþ s i s aky t i þu rna l à

P ra ðome p rane ð t i s avo ad re sài r l a i ð ku s s i ø s t i :

�LOGOS� ÞURNALAS,LAISVËS PR. 60,LT-05120 VILNIUS,LITHUANIA

Èek iu s uþ p renumera t à( v i ena s þu rna lo numer i s s u p r i s i un t imu 20 USD)a rba auka s s i ø s t i ad re sa i s :

KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS �LOGOS�2830 DENTON CT.WESTCHESTER IL 60154 U.S.A.

VIDA JANKAUSKIENËLIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN,NEW YORK 11207U.S.A.

Anksè iau i ð le i s tus �LOGOS� þurna lo numer iusga l ima nus ip i rk t i redakc i jo je :

�LOGOS� ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60,LT-05120 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454

ÞURNALAS PLATINAMAS T IK GAVUS REDAKCI JOS LE IDIMÀ © PLATINIMO TE ISËS PRIKLAUSO REDAKCI JA I

Pirmajame virðelyje:

Stasys MOSTAUSKIS.Katinukas. 2002.

Miðri technika, kartonas.40 × 50

STRAIPSNIAI,

PATEIKIAMI SKYRIAMS

�MOKSLINË MINTIS�,

�KULTÛRA�, �MENAS�,

�JAUNØJØ OPUSAI�,

RECENZUOJAMI DVIEJØ

RECENZENTØ

ÞURNALO KOLEGIJAdr. Edmundas ADOMONIS

Kultûros, filosofijos ir meno institutas

habil. dr. prof. Antanas ANDRIJAUSKASKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Vaclovas BAGDONAVIÈIUSKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Jonas BALÈIUSVilniaus pedagoginis universitetas

dr. prof. Paul Richard BLUMLojolos koledþas, Baltimorë, JAV

tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OPDominikonø ordinas Lietuvoje

dr. doc. Faustas JONÈYSVytauto Didþiojo universitetas

dr. prof. John F. X. KNASASHiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV

dr. doc. Graþina MINIOTAITËKultûros, filosofijos ir meno institutas

habil. dr. prof. Romanas PLEÈKAITISVilniaus universitetas

dr. doc. mons. Vytautas SIDARASVytauto Didþiojo universitetas

dr. prof. Philippe SOUALPoitiers universitetas, Prancûzija

dr. doc. Dalia Marija STANÈIENËKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Laima ÐINKÛNAITËVytauto Didþiojo universitetas

dr. prof. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAVVytauto Didþiojo universitetas

habil. dr. prof. kun. Pranas VAIÈEKONISVytauto Didþiojo universitetas

VYR. REDAKTORËDalia Marija STANÈIENË

VYR. REDAKTORËS PAVADUOTOJASGintautas VYÐNIAUSKAS

STILISTËAldona RADÞVILIENË

STILISTAS (ANGLØ KALBOS)Joseph A. EVERATT

DIZAINERISSaulius JUOZAPAITIS

REDAKCIJOS ADRESASLAISVËS PR. 60LT-05120 VILNIUSTEL. (5) 2421963FAKS. (5) 2429454

ELEKTRONINIS PAÐ[email protected]

PUSLAPIS INTERNETEhttp://www.litlogos.lt

ÞURNALÀ GLOBOJAKultûros, filosofijos ir meno institutas,Dominikonø ordinas Lietuvoje

LOGOS

DëkojameSuteikusiems þurnalo leidybai

paramà

Spaudos, radijoir televizijos rëmimo fondui

Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV)Kun. Rapolui Krasauskui (JAV)

P. Vytautui Musoniui (JAV)

LOGOS bendradarbiai ir skaitytojai

© LOGOS 44EINA KETURIS KARTUSPER METUSDUOTA RINKTI2005-11-18PASIRAÐYTA SPAUDAI2005-11-09STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239FORMATAS 70×100/16OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L.TIRAÞAS 1000 EGZ.UÞSAKYMAS 272SPAUDËUAB �PETRO OFSETAS�ÞALGIRIO G. 90LT-09303 VILNIUS

Autoriø nuomonëgali nesutaptisu redakcijos nuomone.Uþ savo teiginiusatsako autorius

Mokslinë mintis Bronislovas KUZMICKASDvasinis tautos naikinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Jonas BALÈIUSA. Maceina � tautos ir tautiðkumo ugdymo filosofijos kûrëjas(pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

Nijolë LOMANIENËEtika: tarp filosofijos ir psichologijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

Dalia Marija STANÈIENËPasaulis ir bendrieji dësniai pagal Malebranche�à . . . . . . . . . . . 32

Aivaras STEPUKONISIdëjø istoriografijos gimimas: Arthur Oncken Lovejoy(pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

Romualdas DULSKISTrys hesychijos pakopos, vedanèios á autentiðkà krikðèioniðkojomaldingumo kokybæ (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

Juozas ÞILIONISAurelijus Augustinas: moralinio blogio genezë . . . . . . . . . . . . . . 59

Antanas ANDRIJAUSKASNomadinis màstymas ir estetika be teritorijø . . . . . . . . . . . . . . . 67

Virginija JAKIMENKORacionalusis diskursas ir argumentacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

Aktualioji tema Christoph FLÜELERTomas Akvinietis apie sapnus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

Klasika Tomas AKVINIETISTeologijos suma I, 48 klausimas apie ypatingà daiktøskirtingumà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96

Menas Stasys MOSTAUSKIS. Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112

Kultûra Aldona VASILIAUSKIENËArkivyskupas Meèislovas Reinys. Jo idëjas ágyvendinaRietavo �Auðros� katalikiðka vidurinë mokykla . . . . . . . . . . . . . 124

Valdas PRUSKUSAntanas Kaupas: áþvalgos dël nacionalinio identitetoir socialinës santarvës iðsaugojimo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131

Jaunøjø opusai Auðra MALKEVIÈIÛTËSobornost sklaida Nikolajaus Berdiajevo filosofijoje (pabaiga) 144

Asta MEÐKAUSKIENËOrumo samprata ir orumo apsaugos bei ugdymo ypatumaidemokratinëje visuomenëje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

Auðra BIRGELYTËSinergetika kaip nelinijinio màstymo ir veikimo modelis . . . . 158

Rima VALINÈIÛTËPamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje . . . . . . . . . 167

Tomas PABEDINSKASPerformatyvumo ir simuliacijos sàsajos postmoderniojeatvaizdo sampratoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184

Raimonda NORKUTËXVII�XVIII a. medþio skulptûra Ðiaulënø Ðv. Onosbaþnyèioje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192

Lina KLUSAITËTeatrinio dialogo galimybës ir ribos kalbos aktø teorijoskontekste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200

Kamilë RUPEIKAITËRago simbolika Ðventajame Raðte . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211

Autoriai 223

TURINYS

CONTENTS

Research Bronislovas KUZMICKASThe Spiritual Extermination of the Nation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Jonas BALÈIUSAntanas Maceina: Author of the Philosophy of Nationalityand National Upbringing (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

Nijolë LOMANIENËEthics: Between Philosophy and Psychology . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

Dalia Marija STANÈIENËThe World and General Laws According to Malebranche . . . . . . . . . 32

Aivaras STEPUKONISThe Birth of the Historiography of Ideas: Arthur OnckenLovejoy (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

Romualdas DULSKISThree Stages of Hesychia Leading to the Authentic Qualityof Christian Piety (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

Juozas ÞILIONISAurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil . . . . . . . . . . . . . . . . 59

Antanas ANDRIJAUSKASNomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics . . . . . . . . 67

Virginija JAKIMENKORational Discourse and Argumentation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

Selected Theme Christoph FLÜELERThomas Aquinas on Dreams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

Classics St. Thomas AQUINASSumma Theologica I, Question 48, The Distinction of Thingsin Particular . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96

Art Stasys MOSTAUSKIS. Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112

Culture Aldona VASILIAUSKIENËArchbishop Meèislovas Reinys. The Auðra Catholic SecondarySchool in Rietavas Implements his Ideas (end) . . . . . . . . . . . . . . . . 124

Valdas PRUSKUSAntanas Kaupas: Foresights of the Preservation of NationalIdentity and Social Concord . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131

Junior Opus Auðra MALKEVIÈIÛTËThe Unfolding of Sobornost in the Philosophy of NikolaiBerdiaev (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 144

Asta MEÐKAUSKIENËThe Concept of Dignity and Peculiarities of its Preservationand Cultivation in Democratic Society . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

Auðra BIRGELYTËSinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity . . . . . . . 158

Rima VALINÈIÛTËThe Devotion to the Sacred Heart of Jesus in 18th CenturyLithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167

Tomas PABEDINSKASThe Relationship between Performativity and Simulationin the Postmodern Concept of the Image . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184

Raimonda NORKUTËWooden Sculptures from the 17th and 18th Centuriesin St Anne�s Church in Ðiaulënai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192

Lina KLUSAITËPossibilities and Limitations of Theatrical Dialogue in the Contextof the Theory of Speech Acts . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200

Kamilë RUPEIKAITËThe Symbolism of the Horn in the Bible . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211

Contributors 223

BRONISLOVAS KUZMICKAS

6 LOGOS 442005 SPALIS � GRUODIS

DVASINIS TAUTOS NAIKINIMASThe Spiritual Extermination of the Nation

SUMMARY

The article considers the question of the physical and spiritual extermination of Lithuania�s population

over the years of the Nazi and Soviet occupations. Lithuanians suffered particularly from the Soviet occu-

pation. From the first days of it, the communist authorities carried out a policy of the denationalisation of

the Lithuanian people, denying the main Lithuanian national values and introducing compulsory commu-

nist ideology. Materialism and atheism were an essential part of it, since the Soviet rulers considered religion

to be a direct competitor of communist ideology. By means of ideological indoctrination, the regime tried

to control minds, thus restricting the free development of the personality. On the other hand, due to the

policy of social levelling and the limited opportunities for the realisation of private initiatives, people lost

the motivation for social activity. Under slogans of internationalism, russification and Russian colonisation

were carried out.

Gauta 2005-09-30

RAKTAÞODÞIAI: okupacija, dvasinis naikinimas, ateizmas, socialinë lygiava, rusifikacija.KEY WORDS: occupation, spiritual extermination, atheism, social levelling, russification.

Á moksliniø svarstymø darbotvarkæpamaþu ateina tautinio tapatumo ir

pilietiðkumo klausimai. Tai rodo, kadLietuvos mokslo visuomenë domisi re-aliais ar numatomais iððûkiais, kuriuosmûsø tautai meta spartëjanti tarptauti-niø ryðiø ir kitokiø atvirumo formøplëtra. Bet tai nereiðkia, kad galime pa-mirðti netolimà praeitá ir tuos �iððû-kius�, kuriuos tauta patyrë totalitarinës

okupacijos deðimtmeèiais ir kurie dau-gumos þmoniø sàmonëje paliko sunkiainykstanèius pëdsakus. Tie pëdsakai ga-li bûti ávardijami kaip lig ðiol besitæsian-tis pokomunistinis �ðleifas�, nors kai ku-riose srityse, ypaè uþsienio politikoje,Lietuva jau neabejotinai yra iðëjusi iðpokomunistinës erdvës � tai liudija mû-sø ðalies narystë NATO ir ES. Taèiaudaugelis vidaus gyvenimo reiðkiniø, liu-

BRONISLOVAS KUZMICKASMykolo Romerio universitetas

MOKSLINË MINTIS

7LOGOS 442005 SPALIS � GRUODIS

dijanèiø visuomenës moraliná nuosmu-ká (tai, beje, bûdinga ir kitoms iðsivada-vusioms ið komunistinës diktatûros ða-lims), rodo sovietinio palikimo gajumàir poveiká dabarèiai. Okupacijø deðimt-meèiais buvo paþeistas tautos tapatu-mas, ypaè tautinë, pilietinë ir moralinësavimonë, ir dabar tai pasireiðkia ávai-riais negatyviais reiðkiniais, pradedantvaldþios ir visuomenës tarpusavio su-svetimëjimu, bendruomeniniø ryðiø silp-numu, baigiant politiniu ir teisiniu nihi-lizmu, ávairiomis korupcijos formomis.

Tai, kà lietuviai patyrë per okupaci-jø deðimtmeèius, gali bûti ávardijamagenocido terminu, nes tauta buvo nai-kinama fiziðkai ir dvasiðkai, nors ávai-riais okupacijos deðimtmeèiais tai buvodaroma skirtingais bûdais. Tai akivaiz-du, jeigu lyginsim, pavyzdþiui, stalini-ná ir breþneviná laikotarpius. Daugiauiðtyrinëtas, moksliðkai apraðytas ir áver-tintas yra fizinis Lietuvos gyventojø nai-

kinimas. Dvasinis ir moralinis tautosnaikinimas nuðviestas palyginti maþiau,nes dvasiniai reiðkiniai yra sunkiau api-brëþiami ir patvirtinami faktais, norskaip tik dvasinis genocidas labiausiaipaþeidë tautos savimonæ ir moralæ, taiir atsispindi dabarties gyvenime. Dvasi-nis genocidas, trumpai apibûdinant, yraþmogaus dvasios naikinimas jà defor-muojant ir slopinant, daþniausiai vykdo-mas kartu su fiziniu genocidu arba kaippastarojo tæsimas ir priemonë. Reikiapaþymëti, kad þmogaus dvasià naikinane tik totalitaristiniai reþimai, tokie kaipbolðevizmas ir nacizmas, bet ir kai ku-rie religiniai sektantiðki fundamentaliz-mai, reikalaujantys ið savo sekëjø vergið-ko paklusnumo ir atsidavimo, prilygs-tanèio asmenybës paneigimui.

Straipsnyje ketinama svarbesniais as-pektais nuðviesti dvasiná mûsø tautosnaikinimà, patirtà per sovietinës okupa-cijos deðimtmeèius.

FIZINIS IR DVASINIS NAIKINIMAS

Sovietø ir naciø okupacijø metais lie-tuviø tauta tiek etniniu, tiek ir pilietiniupoþiûriu buvo naikinama tiesiogineprasme � fiziðkai naikinamos kai kuriosLietuvos gyventojø grupës. Nacistiniaiokupantai ir vietiniai jø talkininkai1941�1944 metais suðaudë ir badu nu-marino apie 200 000 þydø (apie 94 pro-centus Lietuvos þydø bendruomenës).Taip buvo sunaikinta sena ir garsi, sa-vitumu pasiþymëjusi Lietuvos þydø (lit-vakø) kultûra. Koncentracijos stovyklo-se buvo kalinama ir naikinama daug lie-tuviø inteligentø, daugiausia antinacis-

tinio pasiprieðinimo dalyviø, kitø tauty-biø Lietuvos gyventojai.

Pirmosios ir antrosios sovietinës oku-pacijos metais buvo planingai naikina-ma tremiant, represuojant ir þudantveikliausia ir sàmoningiausia tautos da-lis � ûkininkai, mokytojai, dvasininkai,kariðkiai, verslininkai, ástaigø vadovai,politiniø organizacijø nariai, þurnalistai,profesoriai. Per trumpà laikà buvo su-ardyta nepriklausomybës metais susifor-mavusi socialinë tautinio tapatumo san-dara, sunaikinti tos sandaros kûrëjai �ûkinis ir kultûrinis kaimo ir miesto eli-



tas, sutraukyti bendruomeniðkumà pa-laikantys ryðiai.

Tautos naikinimas nesiliovë ir vëliau,pasibaigus stalininiam laikotarpiui, reþi-mas ðvelnëjo, keitësi represijø pobûdis.Dauguma iðtremtøjø ir nuteistøjø, iðtvë-ræ vergiðko darbo, bado ir paþeminimømetus, buvo pradedami iðleisti á laisvæ.Bet tai buvo tariama laisvë, nes þmonësir toliau buvo pusiau beteisiai. Daugu-mai buvusiø politiniø kaliniø ir tremti-niø nebuvo leidþiama gráþti á Lietuvà, ográþusiems nebuvo leidþiama apsigy-venti tëviðkëse, jie nebuvo priimami ádarbà, jø vaikams ir giminaièiams buvotrukdoma stoti á aukðtàsias mokyklas.Gráþusieji rado jau nebe tà Lietuvà, ku-rià prisiminë ir apie kurià svajojo trem-tyje, kaimuose neberado ûkininkø, o tikskurstanèius kolûkieèius.

Fiziná þmoniø naikinimà nuo pat pir-møjø sovietinës okupacijos dienø lydë-jo dvasinis naikinimas, pasireiðkæs pir-miausia tam tikros idëjinës pakraiposautoritetingø ir kûrybingø asmenybiø �tautinës savimonës skleidëjø þudymu,trëmimu ir persekiojimu. Tuo neapsiri-bota, buvo stengiamasi naikinti bei slo-pinti materialias ir idëjines tautos sàmo-nës apraiðkas.

Pirmiausia buvo draudþiama ir slopi-nama visa, kuo pasiþymëjo nepriklauso-mybës metais brendusi tautinë savimo-në � tautinës vienybës idëja, lietuvio kaipsavos valstybës pilieèio sàmonë, istoriniøávykiø, ypaè nepriklausomybës kovø, at-mintis, vakarietiðka orientacija, religin-gumas. Buvo atmetamos ir neigiamos tosmoralinës, religinës, kultûrinës vertybës,kurios buvo tautinës savimonës atrama.

Ðios vertybës buvo niekinamos kaip�burþuazinis nacionalizmas�, �kelia-klupsèiavimas prieð Vakarus� ir pan.Naikinami ne tik tautos prisikëlimo ir ne-priklausomos valstybës paminklai irsimboliai, bet ir visa tai, kas galëjo bûtiávardijama kaip �burþuazinë kultûra� �iðtisi bibliotekø ir muziejø fondai, suda-rinëjami draudþiamø knygø sàraðai, stei-giami vadinamieji specialieji fondai, á ku-riuos patekti buvo galima tik gavus spe-cialø leidimà. Spaudoje, radijuje, knygøleidyboje taikyta grieþèiausia cenzûra.Buvo siekiama visiðkai atriboti þmonesnuo viso to, kas galëjo bûti idëjinë atspa-ra reþimo pastangoms �perauklëti�, kasprilygo siekiui pavergti protus. Visi pro-tinio darbo darbuotojai, ar tai bûtø mo-kytojas, ar tarnautojas, norëdami eiti sa-vo pareigas, neturëjo alternatyvø � pri-valëjo besàlygiðkai pripaþinti komunisti-næ ideologijà.

Tautos sàmonë patyrë gilià ir skau-dþià traumà, buvo staigai nutrauktas irsustabdytas atgimusios tautos tapatumosàmonës modernëjimas. Eilinis lietuvisatsidûrë prieð alternatyvà: bûti iðtiki-mam savo ásitikinimams, bet mokëti uþtai galimybës iðlikti profesinëje veiklojepraradimu, neretai rizikuojant ir savobei ðeimos nariø laisve, arba ir toliaudirbti savo darbà, bet nerodyti savo ási-tikinimø, o tai buvo tolygu jø atsisakytiir buvo suvokiama kaip iðdavystë. Jokiøtarpiniø variantø, jokiø iðlygø. Bet to,kad þmogus ramiai dirbtø savo darbà irneprieðtarautø reþimui, daþnai nepaka-ko. Visø profesijø specialistai, o ypaè ge-resni ir pareigingesni, buvo raginamistoti á partijà, verbuojami slaptaisiais

MOKSLINË MINTIS


agentais, verèiami vieðai pasisakyti prieðkokias nors �burþuazinës ideologijos� ar�nacionalizmo� apraiðkas ir kitaip dva-siðkai prievartaujami. Kiekvienam tek-davo apsispræsti ir ne visada � pagal sa-vo sàþinës balsà.

Taèiau tai buvo daugiau tik iðorinë,ideologinë dvasinës prievartos pusë.Totalitarinis dvasinis genocidas siekëdaug giliau � riboti, ideologiniais moty-vais varþyti savarankiðkà màstymà ap-skritai, slopinti valià ir iniciatyvà,gniuþdyti asmens orumà ir savigarbà,kitaip tariant, naikinti tai, kas sudaroþmogaus kaip laisvos ir moralinæ atsa-komybæ jauèianèios asmenybës bran-duolá. Tokià asmenybæ turëjo pakeisti�naujasis� þmogus � ideologiðkai in-doktrinuotas individas, kuriam bûdingitam tikri màstysenos ir jausenos stereo-tipai, darantys já lengvai manipuliuoja-mu masës þmogumi. Vienas ið tokio

�perauklëjimo� bûdø buvo visuotiniosekimo ir skundimo atmosfera.

Bet ir toks individas buvo nuvertina-mas pabrëþiant kolektyvo pirmumà joatþvilgiu, nors kolektyvai taip pat nebu-vo savarankiðki, bet akylai stebimi ið vi-daus ir iðorës, manipuliuojami. Kolekty-vizmo principas buvo tik papildomasindivido kontrolës bûdas. Viena ið indi-vido nuvertinimo sàlygø buvo privaèiosnuosavybës nusavinimas visus sulygi-nant beteisiðkumo ir skurdo pagrindu.

Dvasinis genocidas yra ne tik þmo-gaus kaip asmenybës, bet ir tautos kaippilietinës visuomenës naikinimas paver-èiant jà atomizuota ir beveide individømase. Fiziðkai tauta buvo naikinamalaikantis tam tikrø socialiniø ir politi-niø �kriterijø� � represuojami �iðnaudo-tojai� ir pan., o ideologinës dvasinionaikinimo priemonës buvo taikomos to-taliai.

OFICIALUSIS MATERIALIZMAS IR PRIEVARTINIS ATEIZMAS

Akivaizdi dvasinio naikinimo iðraið-ka buvo visiems sovietiniams pilieèiamsprivaloma oficialioji materialistinë pa-saulëþiûra, tiksliau, sovietiðkai adaptuo-tas, t. y. sudogmintas marksizmas, pa-teikiantis vienpusiðkà pasaulio aiðkini-mà, taip pat ir supaprastintà determinis-tiná istorijos aiðkinimà. Be perstojo pro-paguojamas marksizmas ilgainiui �nusë-do� daugelio þmoniø sàmonëje, nes,kaip teigë Nobelio premijos laureataspoetas Czeslawas Miloszas, �...visais lai-kais egzistavo poreikis supaprastintospasaulëþiûros, kurià bûtø galima sutal-pinti á katekizmà ar populiarià broðiû-

rëlæ�1. Ypatinga marksistinës pasaulë-þiûros dalis buvo vadinamasis moksli-nis ateizmas. Materializmas ir ateizmas,pakelti á savotiðkos �valstybinës religi-jos� rangà ir kalte kalami nuo pat vai-kø darþelio, turëjo auklëti þmogø, atsi-kraèiusá �religiniø prietarø� ir iðpaþás-tantá materialistinæ pasaulëþiûrà kaipvienintelæ teisingà ir moksliðkai pagrás-tà. Moksliðkumo sàvoka ideologinëspropagandos tikslais buvo itin aktyviaieksploatuojama. Buvo organizuotas pla-tus ateistiniø bei mokslo populiarinimopaskaitø tinklas, sistemingai rengiamosateizmo propagandai skirtos konferen-



cijos, mokyklose steigiami ateizmo bû-reliai ir pan.

Tai nebuvo vien laisvamanybës tra-dicijas tæsianti ðvieèiamojo pobûdþioveikla. Sudëtinë ateistinës propagandosdalis buvo iðtisas represiniø priemoniøarsenalas, taikytas Baþnyèiai, tikinèiøjøbendruomenëms ir pavieniams tikintie-siems. Inteligentai, tarnautojai rizikuo-davo sulaukti dideliø nemalonumø pa-aiðkëjus, kad jie lanko baþnyèià, krikð-tija vaikus, su baþnytinëmis apeigomistuokiasi, laidoja artimuosius. Mokytojaibûdavo ápareigojami priþiûrëti, kad vai-kai neitø á baþnyèias, nelankytø ðventømiðiø. Buvo uþdarinëjamos baþnyèios(Vilniuje, uþdarytoje Ðv. Kazimiero baþ-nyèioje 1961 m. ásteigtas Ateizmo mu-ziejus), varþoma veikusiø baþnyèiø ga-nytojiðkoji veikla siekiant jà kontroliuo-ti ir ja manipuliuoti. Panaðiai buvo el-giamasi ir su kitø konfesijø iðpaþinëjais.Ypatingø represijø imtasi prieð katalikødvasininkus2. Nesitenkinant vien iðori-niu spaudimu, buvo stengiamasi Baþny-èià griauti ið vidaus, infiltruojant á tikin-èiøjø bendruomenes agentus, bandantuþverbuoti kunigus.

Naikinimo akcija apëmë ir tas kultû-ros sritis, kuriose bent kiek atsispindëjokrikðèionybës idëjos. Ið bibliotekø ir mu-ziejø buvo iðiminëjama, naikinama arbasuslepiama specialiuosiuose fonduosene tik visokia konfesinë literatûra, bet irtai, kas bylojo apie tikëjimà groþinëje,mokslinëje literatûroje, tapyboje. Ið vie-ðojo kultûrinio gyvenimo nyko tokiossàvokos kaip �Dievas�, �malda�, �sie-la�, �nuodëmë�, �atgaila�, �atpirkimas�,�iðganymas�, iðreiðkianèios krikðèionið-

kàjà þmogaus bûties dimensijà. Ateis-tinës pasaulëþiûros skiepijimas slopinoidealiàjà þmoniø elgesio motyvacijà, bu-vo iðtrinamos ið þmoniø sàmonës tokioskrikðèioniðkosios paskatos kaip gailes-tingumas, atleidimas, susitaikymas, ar-timo meilë. Panaðià funkcijà turëjo atlik-ti ir materializmas, prisiskiriantis sauteisæ mokslo vardu neigti dvasinæ tikro-væ kaip substanciná pradà, neigti idea-lizmà kaip pasaulëþiûrà3.

Ateizmas buvo perdëm negatyvistinëideologinë doktrina, kurios paskirtis �árodinëti ir átikinëti, kad �Dievo nëra�,kad religija yra �liaudies opiumas�, obaþnyèia � �iðnaudojimo árankis�. Nebu-vo apsiribota tik argumentuojamais áro-dymais, bet stengtasi formuoti ir atitin-kamas jausmines nuostatas, ádiegti ne-apykantà Baþnyèiai, kunigams, tikintie-siems. Kompartijos nutarimuose, ragi-nanèiuose be paliovos stiprinti ateistinæpropagandà, bûdavo pabrëþiama, kadateizmas turi bûti karingas, bûdavo reið-kiamas nepasitenkinimas dël to, kaddaug inteligentø yra �tik abejingi� reli-gijai, bet nëra jai prieðiðki, nëra nusitei-kæ jos neapkæsti ir su ja kovoti.

Atkaklus religijos neigimas ir ánirtin-gas Baþnyèios persekiojimas sunkiai pa-aiðkinami vien politiniais motyvais. Artotalitarizmas ir religija yra ið principovienas kità neigiantys dalykai � svarsty-tinas klausimas, nes totalitarinë politinëvaldþia gali paprasèiausiai nesikiðti á re-ligijos dalykus arba stengtis pajungti re-ligijà savo tikslams. Ðiø dienø realybëyra religinis totalitarizmas islamiðkojofundamentalizmo pavidalu. Bolðevikainesitenkino politiniu þmoniø pavergi-

MOKSLINË MINTIS


mu, jie siekë kur kas daugiau � paneig-ti þmogaus dvasiná pradà, kartu ir ne-lygstamà asmens vertæ, kurià pabrëþiakrikðèionybë, ir ðitaip stengtasi suardy-ti giliàjà asmenybës integracijà ir pa-lauþti jos dvasiná atsparumà. Tikintis áDievà þmogus yra moraliðkai tvirtesnisir dvasiðkai atsparesnis, kartu ir laisves-nis politiniø institucijø atþvilgiu, o taibuvo visiðkai nepriimtina bolðevikineivaldþiai, siekusiai absoliutaus pilieèiøpaklusnumo. Ðiuo poþiûriu katalikybëbuvo komunizmui itin pavojingas var-þovas. Sovietinis �naujasis þmogus� tu-rëjo bûti toks, kuris tenkintøsi elemen-tariais kûniðkais poreikiais, valstybineideologija bei ideologizuota kultûra irkuris neturëtø jokiø dvasiniø �kerteliø�,nesanèiø valdþios kontrolës akiratyje.Ne veltui áþvalgesni politologai nurodo,kad vienas ið komunizmo þlugimoveiksniø buvo tvirta moralinë popie-þiaus Jono Pauliaus II laikysena.

Sovietiniai ideologai taip pat geraisuprato, kad religija yra itin svarbustautinio tapatumo savimonæ palaikantisveiksnys, kad tautiðkumas visur Euro-poje formavosi kurios nors religijos kon-tekste, kad ateizuoti þmonës lengviaupasiduoda rusifikacijai ir sovietizacijai.Todël ateistinë propaganda buvo sklei-dþiama kartu su �burþuazinio naciona-lizmo� kritika ir �proletarinio interna-cionalizmo� idealais.

Ta propaganda, kuriai buvo pajung-ta mokykla, spauda, radijas, televizija,nebuvo per daug veiksminga, beveikneturëjo poveikio kaime, kur daugumaþmoniø, kaip ir anksèiau, buvo prakti-kuojantys katalikai. Vis dëlto ateistinëpropaganda, be perstojo diegta penkias-

deðimt metø, paliko þmoniø sàmonëjeþenklø pëdsakà. Tiksliau pasakius, po-veiká darë tai, kad Baþnyèia buvo izo-liuota nuo vieðojo gyvenimo ir tik labairibotai galëjo plëtoti savo ganytojiðkàveiklà. Inteligentai, viduriniø ir aukðtø-jø mokyklø jaunimas á ateistinius rengi-nius þiûrëjo atsainiai, daþnai su ironijair paðaipa, bet tuo pat metu nedaug kàteisingo galëjo iðgirsti apie krikðèionybæ,Baþnyèios ir dvasininkijos misijà. Taiugdë religiná abejingumà. Vis dëlto uni-versitetuose atsirasdavo dëstytojø, kuriesugebëdavo ateizmo intencijas �neutra-lizuoti�, paskaitas paversti savotiðku re-ligijotyrinio pobûdþio ðvietimu ir netkaringojo ateizmo kritika.

Prievartinæ ateizacijà netiesiogiai pa-laikë ir Lietuvà pasiekusi per visà krikð-èioniðkàjá pasaulá besiritanti savaiminëssekuliarizacijos banga, gerokai keièiantiþmoniø vertybines orientacijas ir gyve-nimo áprasminimo bûdus. Sekuliarizmasnëra tapatintinas su prievartine politi-zuota ateizacija, tai skirtingos kilmës da-lykai, vis dëlto kai kuriais aspektais jøpoveikis þmonëms sutapo. Ir vienas, irkitas nusakralino pasaulá, matë já tikkaip vien materialià realybæ, teigë reli-gijà esant socialinës kilmës reiðkiniu,propagavo vienokias ar kitokias sociali-nes utopijas. Tarp jaunesniø þmoniø ási-tvirtino tokie sekuliarizuotos màstyse-nos bruoþai kaip religinis indiferentiz-mas, moralinis reliatyvizmas, vartotojið-kumas, pragmatizmas, hedonizmas. Nu-religëjimas plaèiai palietë ir tuos þmo-nes, kurie nepripaþino ateistinës propa-gandos ir net palaikë Baþnyèià, bet dau-giau dël politiniø motyvø, kaip vienin-telæ institucijà, nepavaldþià valstybei,



taip parodydami savo opozicinæ nuosta-tà. Ne tik valstybinis ateizmas, bet ir ki-tos, pasaulietiðko pobûdþio prieþastyslëmë, kad daugelis þmoniø prarado po-reiká religiðkai áprasminti net tokias eg-zistencines realijas kaip mirtis, kanèia,nelaimë. Persekiojama Baþnyèia neturëjogalimybës atsiliepti á sekuliarizacijosmestus iððûkius, negalëjo pradëti su se-kuliarëjanèiu pasauliu dialogo, kaip taivyko atvirose demokratiðkose ðalyse.

Ðitokiomis aplinkybëmis gausëjoþmoniø, kurie gyvenime orientavosi tiká tai, kas jutimiðka, medþiagiðka, daiktið-ka, kuriems maþai kà reiðkë ar nieko ne-reiðkë idealieji motyvai. Tokià orientaci-jà palaikë ir gyvenimo sunkumai, nesi-baigiantys buitiniai trûkumai, o tai ska-tino �daiktø kultà�, stûmë þmones vog-ti � tai buvo plaèiai praktikuojama ir be-veik toleruojama. Daug kam pagrindiniugyvenimo orientyru tapo daugiau ar ma-þiau ásisàmonintas poþiûris, kad neturiprasmës tai, kas nëra medþiaginë gero-vë, komfortas ir malonumai, nes reali yratik �amþinai judanti materija�, nëra nie-ko aukðtesnio ir ðvento. Hedonistinënuostata, neatsveriama aukðtesnës elge-sio motyvacijos, buvo viena ið sparèiaiplitusio alkoholizmo prieþasèiø, nors áðià ydà þmones stûmë ne tik jø paèiødvasinë tuðtuma, bet ir savaip supranta-mas malonumø troðkimas.

Aðtuntajame deðimtmetyje pradëtajausti ir vieðai pripaþinti, kad ne tik kul-

tûroje, bet ir þmoniø santykiuose, visa-me gyvenime labai trûksta kaþko ápras-minanèio, uþpildanèio ir uþbaigianèio.Tas �kaþkas� buvo ávardijamas kaipdvasingumas, atsvara buitiniam mate-rializmui ir daiktø kultui. Tai akivaiz-dþiai bylojo apie materialistinës pasau-lëþiûros, paneigusios dvasià, krizæ. Apiedvasingumo stokà prabilta raðytojø su-sirinkimuose, kritikø straipsniuose, eti-kø seminaruose, net komjaunimo konfe-rencijose, þinoma, gavus tam sankcijà iðvirðaus. Buvo bandoma, nors nelabaisëkmingai, diskutuoti ir aiðkintis, kasyra tas dvasingumas, kaip já suderinti sumaterialistine pasaulëþiûra, kaip já at-gauti, jeigu jis prarastas. Poþiûriai smar-kiai skyrësi. Vieniems dvasingumas �tai gilûs jausmai, kitiems � iðmintis irdorovë, tretiems � vaizduotë, dar ki-tiems � rytietiðka kontempliacija ar netkokia nors �materialistinë mistika�. Tiknebuvo kalbama, kad dvasingumo ðal-tinis yra sàþinë, melo atsikratymas, tei-singumas. Vieni buvo linkæ ieðkoti dva-singumo mene, kiti � moralëje, treti �gamtoje. Tik nebuvo ieðkoma krikðèio-nybëje, o jei kas ir ieðkojo, vieðai apie tainekalbëjo. Taèiau tikrasis dvasingumastada gyvavo anapus oficialiojo gyveni-mo, ten, kur iki pat Atgimimo slaptadarbavosi disidentai, pogrindþio litera-tûros leidëjai ir platintojai, Baþnyèia.Ðiapus buvo tik bevaisis intelektualiz-mas, tik dvasingumo imitacijos.

SOCIALINË LYGIAVA

Didelá vaidmená vaidino ir visuome-nës uþdarumas, gyvenimo reglamentavi-mas, galimybiø save realizuoti ribotu-

mas, socialinë lygiava. Kolûkietis ir dar-bininkas, tarnautojas ir inteligentas þino-jo savo galimybiø ribas. Ryðkesnë indivi-

MOKSLINË MINTIS


duali saviraiðka, originalumas, iðsiskyri-mas kuo nors ið aplinkos, ypaè materia-linës gerovës poþiûriu, buvo sunkiai tole-ruojamas, nesiderino su valdiðko kolek-tyvizmo dvasia. Tiesa, tuo pat metu kles-tëjo ávairaus pobûdþio ðeðëlinë ekonomi-ka, buvo �pogrindiniø turtuoliø�, kuriøgerovës ðaltinis daugiausia buvo valsty-binës nuosavybës grobstymas bei korup-cija, á kurià buvo ásitraukæ ir nomenkla-tûros sluoksniai. Taèiau daugumos þmo-niø tuometiniø galimybiø ribos galëjobûti apibûdinamos taip: darbas, nereika-laujantis didesniø pastangø, kuklus atly-ginimas, toks pat kuklus butas, keletàmetø stovëjus eilëje jam gauti, kolektyvi-nis sodas, taip pat gautas palaukus eilë-je, ir kaip prabangos dalykas � lengvasisautomobilis, valdþios malone gavus �pa-skyrà�, o finalas � kukli pensija senatvë-je. Áprastas kasdienybës ritualas � stovë-jimas eilëse prie maisto produktø.

Taigi gyvenimo galimybës buvo mi-nimalios, bet beveik garantuotos, nors irsu sàlyga, kad esi lojalus valdþiai. To-dël socialinis saugumas daugumai þmo-niø nekëlë rûpesèio. Nomenklatûra, taippat dalis mokslinio ir kûrybinio elito ga-lëjo sau leisti daugiau, retkarèiais net ið-vykti á uþsiená, bet tik árodþius, kad esi�politiðkai raðtingas� ir patikimas. O ei-linis pilietis iðvykti á uþsiená, ypaè á �ka-pitalistiná pasaulá�, ten pasidairyti ir pa-lyginti, praktiðkai neturëjo jokiø galimy-biø. Akiraèio ribotumas buvo esminispolitinio lojalumo bruoþas, pasaulio ne-matæs þmogus lengviau patiki propa-ganda, o tai valdþiai itin rûpëjo. Todëlir pasiekus palyginti aukðtesnæ materia-linæ gerovæ (tai paprastai bûdavo áma-

noma tik �ðeðëliniais� bûdais), gyveni-mo kokybë nekilo, nes þmogus negalë-jo atvirai naudotis savo turtu, buvo ap-ribota jo iniciatyva, be to, nebuvo tikras,kad vienà dienà nebus �demaskuotas�ir apkaltintas.

Daþnas individas jautësi atsidûræssavotiðkai prieðtaringoje situacijoje: ið-oriðkai varginamas darbo ir buitiniøsunkumø, jis tuo pat metu jautë vidináneuþimtumà, nuobodulá ir nepasitenki-nimà, nes negalëjo produktyviai reali-zuoti savo jëgø, pagerinti savo materia-linës padëties. Tokia prieðtaringa savi-jauta ilgainiui slopino asmenybës sava-rankiðkumà ir spontaniðkumà. Þmoniøasmeninës saviraiðkos ribotumà oficia-lioji propaganda �teisino� be paliovosskelbdama, kad partija ir vyriausybëdienà ir naktá rûpinasi darbo þmoniøgerove. Tai reiðkë, kad lojaliam pilieèiuidera pasyviai laukti ir tenkintis tuo, kàsiûlo valdþia. Pilietinis aktyvumas buvopageidautinas tik atsiliepiant á kokiasnors valdþios skelbiamas akcijas. Savai-minis aktyvumas buvo nepageidauja-mas ir varþomas. Formavosi �sovietinisþmogus�, manantis, kad jo gyvenimogerove rûpinasi ir privalo rûpintis vals-tybë, visuomenë, kolektyvas, bet ne jispats. Ið tikrøjø pats jis ir norëdamas ne-daug kà galëjo padaryti.

Nesavarankiðkumas, priklausomybënuo valdþios, taip pat gyvenimo sunku-mai ir baimë darë savo. Net ir supran-tant ideologijos melà ir neprarandantkritiðko proto, buvo sunku rasti, kuo tàmelà atsverti, beveik nebuvo galimybiøiðgirsti objektyvesniø vertinimø, nebuvosu kuo palyginti. �Dirbtinio neveiklu-



mo� sàlygomis negalëjo bûti ugdomostokios individo savybës kaip savarankið-kumas, veiklumas, iniciatyvumas, atsa-komybë, be kuriø sunkiai tegalima iðgy-venti dabar, laisvos rinkos visuomenë-

je. Neámanoma klasinës neapykantos iraklo pasitikëjimo valdþia propagavimosuderinti su konstruktyvia asmenybëssaviraiðka ir aukðtesnëmis vertybinëmispaskatomis4.

RUSIFIKACIJA

Destruktyvø poveiká dvasinei þmo-niø bûklei darë ir sovietinë tautø mai-ðymo politika, dangstoma �tautø drau-gystës� ir internacionalizmo ugdymo lo-zungais. Su lozungø turiniu tai turëjomaþai kà bendro, nes tuo pat metu res-publikose buvo ribojamas tautiniø kal-bø vartojimas, varþoma kultûrinë raið-ka, slopinama tautø savimonë, perraði-nëjama jø istorija. Prieraiðumas gimta-jam kraðtui ir jo tradicijoms buvo trak-tuojami kaip vietininkiðkumas, o jambuvo prieðinama tariama �didþiøjø sta-tybø� romantika ir ðalies platybës � taipuikiai iðreiðkë ir propagandinës dainosþodþiai: �Mano adresas � ne namas irne gatvë, mano adresas � Sovietø Sàjun-ga�. Ta politika buvo vykdoma per vi-sà sovietiná penkiasdeðimtmetá ne vienpropagandos, bet ir prievartos priemo-nëmis. Stalininiu laikotarpiu buvo de-portuojamos iðtisos tautos, �atðilimo� ir�sàstingio� metais buvo plaèiai vykdo-mas industrinis kolonializmas, per visusokupacijos deðimtmeèius � vadinamasis�visasàjunginis� jaunøjø specialistøskirstymas ir pan.

Ir propagandos, ir faktiðko tautø mai-ðymo tikslas buvo silpninti tautø savimo-næ, formuoti daugiatautæ, o tiksliau, sa-votiðkà betautæ visuomenæ, susidedanèiàið pamirðusiø savo etninæ kilmæ ir kultû-

rines ðaknis individø, t. y. sovietiðkø kos-mopolitø, nors pats kosmopolitizmas bu-vo kritikuojamas. Daugiatautiðkumas ne-buvo tapatus multikultûriðkumui, bû-dingam demokratiðkoms daugiatautëmsðalims, visø sovietiniø tautø kultûroje tu-rëjo bûti laikomasi tø paèiø ideologiniøstereotipø, visur buvo privalu laikytismaterialistinës ateististinës pasaulëþiû-ros, marksistinio istorijos aiðkinimo. Ati-trûkæs ar atitrauktas nuo gimtøjø ðaknøindividas buvo ne toks atsparus valsty-binei propagandai, lengviau tikëjo ofi-cialiuoju melu, buvo ne toks atsparus irrusifikacijai, kuri buvo reikðmingas su-dëtinis sovietinio þmogaus formavimoaspektas. Internacionalizmas ið esmësbuvo palenktas rusifikacijai, paprasèiautariant, buvo tiesiog ideologinë rusifika-cijos priedanga. Internacionalistu pa-prastai buvo laikomas rusiðkai kalbantisindividas, o á pastangas kalbëti tik �sa-vo kalbomis� buvo þiûrima kaip á smerk-tinà �nacionalizmà�.

Rusø kalba, brukama per spaudà, ra-dijà, kinà, mokyklas, diegiama kaip �vi-siems suprantama� tautø bendravimopriemonë, �didþiosios rusø tautos kal-ba� pamaþu darësi valstybine kalba,nors oficialiai tai nebuvo skelbiama. Jivis labiau ásitvirtino vieðajame gyveni-me. Daugelyje ámoniø ir ástaigø doku-

MOKSLINË MINTIS


mentacija buvo raðoma rusiðkai, tautið-kai miðriuose kolektyvuose oficialiaibendraujama taip pat paprastai buvorusø kalba. Paskutiná deðimtmetá moks-lo darbai, disertacijos, tarp jø ir lituanis-tine tematika, turëjo bûti raðomi rusøkalba arba verèiami á jà. Ja buvo ben-draujama su kitø tautø þmonëmis, netik su rusais. Didelë dalis rusø imigran-tø, ypaè einantys ámoniø vadovø parei-gas, Lietuvoje jautësi ir elgësi kaip uþ-kariautojai, atvirai ignoravo ir niekinolietuviø kalbà, reikalaudavo kalbëti �vi-siems suprantama� arba tiesiog �þmo-niðka kalba�.

Lietuviø kalba atsidûrë silpnesnio-sios padëtyje, buvo pamaþu stumiamaið vieðojo gyvenimo ir daroma humani-tarinës kultûros, privataus ir ðeimyni-nio bendravimo priemone. Daugumalietuviø gerai kalbëjo rusiðkai, tapodvikalbiais, lengvai pereidavo prie ru-sø kalbos. Be to, lietuviø kalba patyrërusø kalbos poveiká, á jà skverbësi ru-sicizmai.

Kalbinë rusifikacija vyko kartu sukultûrine. Varþant lietuviðkà spaudà irgroþinës bei mokslinës literatûros lietu-viø kalba leidybà, paþintis su pasaulinekultûra, kaip ir lietuviø kultûros iðëji-mas á pasaulá, buvo ámanomi ið esmëstik per rusø kalbà. Prie to prisidëjo irmokykliniai vadovëliai. Lietuvos istori-ja juose buvo nuðvieèiama tendencingai,kaip Rusijos istorijos dalis, negatyviaitraktuojama visa, kas bylojo apie lietu-viðkojo valstybingumo tradicijà. Buvonumatyta mokyklø rusifikacija, prade-dant ir pleèiant kai kuriø dalykø dësty-mà rusiðkai.

Apibendrinant galima pasakyti, kadtotalus ideologinis spaudimas kartu sukitais sovietinës tikrovës aspektais buvogana veiksmingas dvasinës prievartosbûdas, kuriuo sovietinis reþimas stengë-si ugdyti vadinamàjá �naujàjá þmogø�.Lietuvoje tai reiðkë pirmiausia pastan-gas iðtrinti ið þmoniø sàmonës tai, kobuvo turtinga nepriklausomoje Lietuvo-je susiformavusi tautinë savimonë, irádiegti sovietinio tapatumo savimonæ.Konkreèiau kalbant, tai reiðkë pastangasvietoje lietuviðkos pilietinës sàmonësádiegti sovietinio pilieèio sàmonæ, tauti-nes vertybes pakeisti klasinëmis ir tau-tos istorijà traktuoti kaip klasiø kovos is-torijà, lietuviðkàjá patriotizmà ir tautinæiðtikimybæ pakeisti internacinalistiniukosmopolitizmu ir sovietiniu patriotiz-mu, o religiná gyvenimo áprasminimà �ateistine pasaulëþiûra ir t. t. Ið lietuvið-kojo tautinio tapatumo geriausiu atvejuturëjo likti tik iðorinë atributika.

Iki galo pasiekti ðiø tikslø nepavyko,bet kelis deðimtmeèius nenukrypstamaivykdyta sovietizacija daugumos Lietu-vos þmoniø sàmonëje paliko þenkliuspëdsakus. Sovietizacijos poveikio sunkiaipavyko iðvengti net tiems, kurie sàmo-ningai stengësi jai atsispirti. Maþai kas iðlietuviø virto rusakalbiais internaciona-listais, bet daug kas �nulietuvëjo�, tapoabejingi tautinëms vertybëms, o kai kas �ir �lietuviakalbiais rusais�. Nedaug kaspasidarë iðtikimais okupacinës valstybëspilieèiais, bet daug kas ið esmës praradopilietiðkumo apskritai sampratà, todëldabar sunkiai suvokia ir kà reiðkia bûtisavos valstybës pilieèiu. Maþai kas tapoásitikinusiais materialistais, juo labiau ka-



ringais ateistais, bet daugelis nukrikðèio-nëjo, tapo religiniais indiferentais, �bui-tiniais� materialistais. Dauguma nepri-paþino sovietinio propagandinio melo,bet vis dëlto prarado gebëjimà skirti já ir

vertinti tiesà. Dauguma iðsaugojo savoasmeniná orumà ir savarankiðkumà, betvis dëlto prarado veiklumà, iniciatyvà,asmeninæ atsakomybæ. Tai bruoþai, kuriebûdingi �socialistinës nacijos� atstovams.

Literatûra ir nuorodos

11 Cz. Milosz. Gimtoji Europa. � Vilnius, 2003,p. 109.

12 Br. Kuzmickas. Totalitarizmas ir inteligentija// Logos, 2004, Nr. 41, p. 12�13.

13 Pr. Vytënas. Materialistinis nuþmoginimas //Tëviðkës þiburiai, 1986, Nr. 16, 17, 18, 19, 20.

14 �Visi mëginimai pakeisti religiná tikëjimà ir pa-

triotizmà klasinës neapykantos instinktais, ma-terialinës gerovës ir, kraðtutiniu atveju, asme-ninës valdþios troðkimu, paskatino ne didvy-riðkumà ir pasiaukojimà, bet bailaus átûþio irbegëdiðko grobimo veiksmus.� � À. Èçãîåâ.Ïîëîïûòíûé íàðîä // Íîâîå âðåìÿ, 1990, 44,ñ. 42.

Stasys MOSTAUSKIS.Angelas. 2005. Akrilas, drobë. 110 × 70

MOKSLINË MINTIS


A. MACEINA � TAUTOS IR TAUTIÐKUMOUGDYMO FILOSOFIJOS KÛRËJAS

Antanas Maceina: Author of the Philosophy ofNationality and National Upbringing

SUMMARY

The author of the present article examines views expressed by Antanas Maceina (1908�1987), a fa-

mous Lithuanian philosopher of the interwar period and professor at Kaunas University, on the prereq-

uisites and preconditions for the formation of nationality, national identity, and the national state. Maceina

belongs to the group of Lithuanian philosophers who were raised as personalities and intellectuals in

the independent Lithuanian Republic. After graduating from Kaunas University, he continued his stud-

ies abroad. After World War II, he settled in West Germany and took teaching positions in German

universities.

The theoretical analysis of this article focuses on the doctoral thesis by Maceina, subsequently pub-

lished as an extensive 677-page study, The National Upbringing, which gives an exhaustive survey of

the theoretical problems in question.

Gauta 2005-03-28Pabaiga. Pradþia �Logos� Nr. 42

JONAS BALÈIUSKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI: tautiðkumas, tautinis tapatumas, patriotizmas, valstybë, nacija, nacionalizmas, kultûra.KEY WORDS: nationality, national identity, patriotism, state, nation, nationalism, culture.

Visø ðiø jausmø etiná ir estetiná pobû-dá bei ðiø jausmø turiná þmogus

galutinai ásisàmonina tik bûdamas jausuaugæs. Kartu tai tampa ir jo, kaip as-menybës, dorovinæ vertæ bei prasmæ turin-èiais dvasiniais iðgyvenimais, tikruoju, onetetai � ir vienineliu jo dvasios turtu.�Vaikas labiau pergyvena savuosius fi-

ziniu bûdu. Jaunuolis yra labiau su jaissusiriðæs dël psichologinës átakos. Bettik subrendæs þmogus pajauèia etiná ry-ðá� (5, 8, p. 73).

Tokio paties pobûdþio, t. y. per sa-vuosius, tëvø namus, artimiausià jiemsaplinkà, gamtà, kaimynus, paproèius irt. t. tokio paties �pietistinio pobûdþio ágy-

JONAS BALÈIUS


ja ir tëviðkë. Be ontologinio ir psicholo-ginio ryðio, subrendæs þmogus dar jau-èia moralinæ jungtá, kuri riða já su tëvið-ke. �Tëviðkë ið esmës yra suriðta su të-vais. Kur nëra tëvø, ten nëra ir tëviðkës�(5, 8, p. 73).

Vadinasi, jeigu, anot A. Maceinos,�etinis þmogaus santykiavimas su tëvið-ke atbaigia jo ryðá su ðia vertybe ir kar-tu atskleidþia josios esmæ� (5, 8, p. 75),tai kas ir kaip tà patá sàlygoja ir lemiaþmogaus santykiuose su tëvyne, valsty-be, kultûra ir t. t.?

Á tai A. Maceina atsako taip: �Á tëvy-næ einama tik per tëviðkæ. Tëviðkë daro-si pagrindas ne tik þmogiðkajam asme-niui, bet ir Tëvynei� (5, 8, p. 77). Mat, jei-gu tëviðkë, pasak A. Maceinos, �yra tikiðplëstas ðeimos namas�, tai tëvynë � �ið-plëstoji tëviðkë� (5, 8, p. 77). Ið èia kylasir trejopas þmogaus ryðys su tëvyne.

Kitaip tariant, apie visa tai, kà màs-tytojas yra kalbëjæs ankstesniuose savomonografijos skyriuose, dabar yra su-glaudþiama ir apibendrinama. Tai � irteritorija, ir gamta, ir tauta. �Teritorija të-vynës sàvokon áeina kaip esminis elementas.Kur josios nëra, ten nëra ir tëvynës� (5,8, p. 77�78).

Kartu monografijos autorius pripa-þásta, jog �gamta arba þemë dar nërapati tëvynë, kaip ji nëra në tëviðkë.�Mes esame prisiriðæ prie ðalies gam-tos tik dël to, kad joje gyvena ir veikiamûsø tauta� (5, 8, p. 78). Vadinasi, tëvy-në taip pat yra �þemë, kurioje tauta yrasusiradusi pastovià tëviðkæ, kuri ne tikðimtameèio darbo yra perkeista ið lau-kinës bûties á begalinës vertës gërybæ,bet taip pat ankðtai suriðta su tautos is-

torija ir jausmø gyvenimu. ir dël to ta-pusi ne tik ekonomine, bet ir idealinevertybe� (5, 8, p. 78).

Negalima nesutikti ir su kita A. Ma-ceinos mintimi, jog tik tautos gyvenimasðalyje áprasmina gamtà ir palieka joje ðiosdidþios prasmës pëdsakø. �Pilies griuvë-siai, piliakaliniai, ðventovës, valdovø rû-mai � visa tai kalba apie tautos praeitiesþygius, o dabartiniai darbai toliau tæsiagamtos perkeitimà� (5, 8, p. 78�79). Rem-damasis E. Dévaud mintimi, A. Macei-na pritaria, kad �Tëvynë yra gamtinë irvisuomeninë aplinka, kur tapo tai, kasyra, ir kur tampa tai, kas bus� (5, 8, p. 79).Tëvynë � tai toji erdvë, kurioje bûtuojulaiku veikë mûsø protëviai, erdvë, kurisulaistyta jø krauju, kuris dabar pats vei-kia toje erdvëje, perduodamas tarsi bran-giausià laiko estafetæ ið praeities á dabar-tá, ið mirusiøjø � gyviesiems kaip Tëvy-nës istorijà per kalbà, religijà, paproèiusir þygdarbius. �Tëvynë tuo bûdu, kaipyra pasakæs P. de Lagrande�as, tampaetine galybe� (5, 8, p. 79). Kaip tik dël toir mirtis uþ tëvynæ, jos laisvæ ir neprikau-somybæ yra ðventas dalykas.

Cituodamas graþià, vaizdingà G. Fich-te�s mintá, A. Maceina tai pat sako, kad të-vynë þmogui visada atrodanti kaip ,,þe-miðkosios amþinybës laidas� (5, 8, p. 80).

Vadinasi, bûdama konkreti teritorija,kuri per ðimtmeèius, o gal ir per tûks-tantmeèius, yra patyrusi visø joje gyve-nusiø tautø arba vienos kurios nors tau-tos gyvenimo þygiø istorinæ svarbà irprasmæ, kartu tampa ir visø ðiø ávykiøveiksmo bei laiko vieta, kurios kitos to-kios nëra niekur � visame likusiame pa-saulyje. Dël tos paèios prieþasties ði vie-

MOKSLINË MINTIS


ta, ði teritorija kaip tik ir tampa ðalimi,kurioje visa tai galima ne tik prisiminti,atrasti, bet ir pratæsti, nes tik �tautos gy-venimo þygiai iðskiria ðità ðalá ið visu-mos ir suteikia jai specifiniø bruoþø;tauta savo darbais duoda ðaliai rûðináskirtumà ir tuo bûdu padaro jà tëvyne�(5, 8, p. 81). O pastaroji, t. y. tëvynë,�darosi nepakartojama ir nepakeièiama,kaip nepakartojama ir nepakeièiama yrair pati tauta� (5, 8, p. 81).

Ðiuo teiginiu ið esmës galima bûtøA. Maceinos pateiktà tëviðkës ir tëvynëssàvokø analizæ ir uþbaigti. Taèiau tuo ðástraipsná uþbaigus, liktø neaiðki, neap-tarta, neávardinta ir napibrëþta kitaA. Maceinos veikale itin reikðminga irnemaþai vietos jo monografijoje uþiman-ti sàvoka, kurià màstytojas ávardija kaipnacijà.

Akivaizdu, kad nei A. Maceina, nei,tuo labiau, jo mokytojas ir ðio jo darbovadovas prof. S. Ðalkauskis, niekada ne-tapatino, neplakë á vienà vaizdiná ar sà-vokà tautos, valstybës ir nacijos.

Skirdamas labai daug vietos filosofinëspedagogikos, susijusios su tautinio ir do-rovinio auklëjimo, patriotizmo ir þmonið-kumo ugdymo problemomis, A. Macei-na vis dëlto ðiame savo darbe neapeinair tokiø klausimø kaip nacijos kilmës,genezës, tautiðkumo ir nacionalumo ug-dymo uþdaviniø bei su tuo susijusiø ki-tø problemø aptarimo. Visa tai vienokiuar kitokiu aspektu atsispindi ir kaip ak-tualija keliama ketvirtojoje A. Maceinosmonografijos dalyje, kuri taip ir pava-dinta � nacionalinis auklëjimas.

�Tautos iðsivystyme, � raðo A. Ma-ceina, � galima pastebëti trejetà pagrin-

diniø tarpsniø. Visø pirma tauta for-muojasi. Rasë, gyvenamoji aplinka ir is-torinis likimas jungia paskirus individusá vienà grupæ, kuri, ágijusi pastoviøbruoþø , virsta tauta� (5, 8, p. 290). Ta-èiau èia pat autorius pabrëþia, jog tuometu �tam tikra prasme� tautos dar në-ra. Ðá laikotarpá A. Maceina apibrëþiakaip tautinio tapimo tarpsná; tarpsná todël,kad, jo nuomone, ðiuo laikotarpiu tautayra susiformavusi tik �ið virðaus�, t. y.iðoriðkai, formaliai ir dël tos prieþastiesintensyviai vis dar tebebræsta savo vi-duje. �Ji ugdo savo individualybæ irrengia jà kultûriniams þygiams; iðsivys-to jos tautinës ypatybës, kyla tautinissusipratimas ir patriotinis nusistaty-mas�, � pabrëþia autorius (5, 8, p. 290).

Tuo tarpu tautinio brendimo laikas, A.Maceinos nuomone, pasibaigia kaip tiktada, kai �tauta apreiðkia tautinæ savoindividualybæ kultûriniais þygiais. Ji su-kuria aukðtos vertës mokslà ir menà; jiaktyviai dalyvauja þmonijos gyvenimeir vykdo tam tikrà savo uþdaviná� (5, 8,p. 290).

Ið tikrøjø, jeigu ðie A. Maceinos tei-giniai yra moksliðkai pagrásti ir teisingi,tuomet reikia pripaþinti, jog lietuviøtauta Maþojoje Lietuvoje galutinai susi-formavo tik nuo K. Donelaièio laikø, tuotarpu Didþiojoje Lietuvoje ðis procesas,A. Maceinos akcentuojama prasme, visdar nëra pasibaigæs, kadangi nieko pa-naðaus á K. Donelaièio didájá kûriná � di-daktinæ poemà Metai, áeinanèià á pasau-lio tautø kultûros lobynà, mes vis darneturime: visi kiti lietuviø tautos �kul-tûriniai þygiai� tebëra tik reikðminges-ni ar ne tokie reikðmingi vietinës, o ne

JONAS BALÈIUS


pasaulinës, veiklos stebuklai. Tiesa, átam tikrà iðskirtiná reikðmingumà ga-lëtø pretenduoti nebent A. Baranaus-ko Anykðèiø ðilelis; tuo tarpu technikos,aukðtosios technologijos iðradimø srity-je europiniu ir pasauliniu mastu bus ið-garsëjæs nebent tik buvæs þemaièiø ba-joras LDK kariuomenës artileristas K. Si-monavièius (apie 1600�1651), tikriau,jo veikalas Didysis artilerijos menas.Dailëje tokia garsenybë, be abejo, yraM. K. Èiurlionis.

Kaip tik todël, atsiþvelgdamas á mak-simalistinius A. Maceinos, kaip kultûro-logo, reikalavimus, að ir siûlyèiau pasi-likti ne prie A. Maceinos, o prie ðiamedarbe mano keliamos nuomonës, jog tau-ta, ypaè baltai, savo istorinio vystymosikelyje yra praëjusi keturis pagrindiniussavo raidos etapus: etoso, apimantá anks-tyviausiàjá � visø baltø genèiø bei gimi-niø gyventàjá laikà bei jø teritoriná area-là; etnoso � lietuviø genèiø ir giminiø gy-ventàjá laikà bei teritoriná arealà; lietuviøtautos � LDK kaip valstybës, vëliau � ba-jorø respublikos; ir pagaliau � LietuvosRespublikos, kurios egzistavimo metu jikaip tik ir tapo nacija.

Taèiau A. Maceina, remdamasis Va-karø autoritetais, laikosi prieðingos nuo-monës: �Pirmàjá tautos gyvenimo tarps-ná galima pavadinti, Fr. Meineckës þo-dþiais ,,augaliniu ir neasmeniniu buvi-mu�, antrà � tautinio ,,Að� suvokimu,kuris reikalauja iðvidinio subrendimo, irtreèià � tautinio ,,Að� apsireiðkimu. Pir-majame tarpsnyje vyrauja prigimtis,antrajame prigimtá papildo kultûra, tre-èiajame � kultûra prigimtá apvalo� (5, 8,p. 290�291).

Tokiu bûdu, pasak A. Maceinos, �nuokûrimosi � per brendimà tauta áþengiantiir á kûrybà, o ið rasinës individø grupësji iðsivystanti á nacijà� (5, 8, p. 291).

Akivaizdu, jog bûtent taip traktuo-damas etnosà, A. Maceina paneigia pa-matinæ visoms þmogiðkosioms bûty-bëms tiesiog neiðvengiamà ir neámano-mà jø buities ir bûties, kaip grynai þmo-giðkosios egzistencijos ypatybæ � kultû-rà ir su ja susijusià, jà atspindinèià, ápras-minanèià vertybiø sistemà. Akivaizdu irtai, jog nacionalumà, kaip ir paèià naci-jos sàvokà, A. Maceina taip pat suvokiair traktuoja kultûrologiðkai, o ne politiðkaiar sociologiðkai.

Ir nors visiðko aiðkumo ir nuoseklu-mo visais ðiais klausimais nëra, nekylaabejoniø, jog nacija A. Maceinai reiðkiane tautos pasiektà politiná, o kultûriná irdoroviná lygmená bei subrendimà. �Þo-dis nacija ðiandien yra vartojamas dve-jopa prasme. Vienu atveju juo vadina-ma tauta kaip politinis vienetas, kuriojungtimi yra valstybë. Ðiuo atþvilgiukiekviena tauta, ágijusi nepriklausomu-mà, tampa nacija. Kitu atveju nacija reið-kia kultûriná vienetà, kurio jungtimi yraaukðta tautinë kultûra. Ðita pastaràjaprasme ne kiekviena tauta yra nacija,nors kiekviena ja gali ir turi tapti. Pirma-sis nacijos supratimas yra daugiau var-tojamas politikø ir teisininkø, antrasis �daugiau kultûros filosofø. Ðia pastarà-ja prasme ir mes ðità þodá vartosime�(5, 8, p. 291).

Vadinasi, kaip kultûrologui ir kaippedagogui A. Maceinai ir ið tikrøjø yraparankesnis bûtent ðis pastarasis nacijossupratimas bei konceptualinis jos pa-

MOKSLINË MINTIS


grindimas, apibendrinimas. Taèiau iðtikrøjø bûtent toks ðios sàvokos suvoki-mas ir interpretavimas labai supainioja,supinklioja ir patá ðá reiðkiná, kadangiðiuo pastaruoju atveju jis pasidaro vientik subjektyviai apibrëþiamas bei ávardija-mas. Pavyzdþiui: �Nacija visø pirma yrasubrendusi ir kultûringa tauta. Tautataip santykiuoja su nacija kaip individualybësu asmenybe. Kiekviena tauta yra tauti-në individualybë, bet ne kiekviena yratautinë asmenybë� (5, 8, p. 291).

Taigi, kaip matome, psichologijos iretikos terminø bei sàvokø vartojimas, kaikalbama apie tautà, o juo labiau � apienacijà, ið tikrøjø vargu ar yra kuo norspagrástas, iðskyrus asmeninæ A. Macei-nos, kaip kultûrologo ir kaip pedagogo,nuomonæ. Kad bûtø suprantamiau, ko-dël nacijos vis dëlto negalima tapatintinei su kultûrologija, nei su etika ar pe-dagogika, palyginimui pateiksiu daugpaprastesná negu kad tauta ir kultûra pa-vyzdá: kadangi A. Maceina, kaip ir jomokytojas S. Ðalkauskis bei didesniojidalis kitø tarpukario laikø Kauno uni-versiteto profesoriø, laikësi nuomonës,kad tauta � tai kolektyvinë individualy-bë, pabandykime nustatyti, kas tokiu at-veju bûtø, pavyzdþiui, Leninas, Stalinasir Hitleris: individai ar asmenybës?

Atsakymas á ðá klausimà, be abejo,priklausys nuo to, kokias psichologinesbei dorovines ðiø �vadø� ir þmogþudiøcharakteriø ypatybes mes iðkelsime irapibrëðime kaip pagrindines, svarbiau-sias, o kurias � ne. Jeigu tik jø verþimà-si prie uþsibrëþto tikslo, nesirenkantpriemoniø, tada taip, jie � asmenybës.Jeigu dorovinius principus, kuriuos jie

skelbë, laikësi ir kitus vertë tai daryti,tuomet � ne.

Su tautomis ir su nacijomis ðitaip�þaisti� ne tik kad negalima, bet ir la-bai pavojinga. Pavojinga todël, kad, pa-vyzdþiui, Kanto, Herderio, Goethe�s,Beethoveno ir kitø didþiøjø asmenybiøgyvenamà Vokietijà, pagal A. Maceinoskoncepcijà, turëtume laikyti nacija, oHitlerio laikø � jau nebe.

Kita vertus, bûtent Hitleris savo dva-sios, intelekto ir �dorovines� orientaci-jas, atëjæs á valdþià, ne tik primetë savotautai, bet ir ji pati, demokratiðkai já ið-rinkdama Vokietijos kancleriu, visa taipatvirtino kaip savàsias, t. y. nacionali-nes, politines ir dorovines tuometinësvokieèiø tautos ir valstybës vertybes.

Tà patá, beje, galima pasakyti ir apiebolðevikus, nors pastarieji á valdþià iratëjo perversmo bûdu; problema èia tikta, kad niekas Kerenskio vyriausybës tuolemtinguoju momentu ne tik kad negy-në kaip Rusijos demokratijos iðkovojimo,bet në neketino to daryti. �Devintà va-landà vakaro bolðevikø jûreiviai ið krei-serio ,,Aurora� paleido tuðèiø sviediniøsalvæ Þiemos rûmø link. Ið Petropavlovs-ko tvirtovës buvo iððauta apie 30 sviedi-niø; maþdaug 11 valandà du ið jø patai-kë á Þiemos rûmus. Dauguma juos gynu-siø vyriausybës kareiviø jau buvo pasi-traukæ; minia plûstelëjo, pamaèiusi, kadpasiprieðinimo nëra. Jokio ,,Þiemos rû-mø ðturmo� neprisireikë � tai vëliau su-kurtas prasimanymas� (2, p. 916).

Pridursiu: yra þinoma, kaþkas minio-je tuo metu paskleidë gandà, kad Þie-mos rûmø rûsiuose tebëra pilna reèiau-siø rinktiniø vynø. Liumpenø gauja ir

JONAS BALÈIUS


surengë Þiemos rûmø �pogromà�, ku-rio rezultatai � liumpenø pridergtos irsudauþytos kriðtolo, kiniðko porcelianovazos, vertingø meno kûriniø vogimasir naikinimas taip piktino M. Gorká.

Taèiau bene baisiausia buvo tai, jogpo ðios siautulingos nakties � vadina-mojo Þiemos rûmø ðturmo � petrogra-dieèiai, kaip, beje, ir visa Rusija, pagi-riojo dar labai ilgai ir sunkiai � iðtisus73 metus!

Gráþtant prie analizuojamø A. Macei-nos tekstø bei teiginiø analizës, reikia pa-sakyti, kad jo, kaip filosofo, supratimasapie nacijà ir valstybæ, jø tarpusavio sà-veikà bei priklausomybæ neabejotinai yrasàlygojamas iðankstinio A. Maceinoskoncepcijos turinio ir ið jo iðplaukianèiøedukologiniø, kultûrologiniø tikslø. �Sa-va valstybë nëra bûtina nacijai bûti, betji yra bûtina nacijai tapti�, � pabrëþia fi-losofas, kalbëdamas apie nacijos ir vals-tybës tarpusavio santykius. Pasak A. Ma-ceinos, �tauta, syká tapusi nacija, gali gy-venti ir be valstybës. Bet tauta negali tap-ti nacija be valstybës� (5, 8, p. 295).

Tokie ir á juos panaðûs teiginiai iðtikrøjø dekonceptualizuoja ir paèià ðiàproblemà, paverèia jà bei jos nagrinëji-mà besaikiu tuðèiaþodþiavimu, vaizdin-gø apibrëþimø vaikymusi ir pan. Darkeisèiau yra tai, kad minëtajai savo min-èiai patvirtinti, jog nacija galinti egzis-tuoti ir be valstybës, A. Maceina kaip is-toriniu faktu bando pasiremti, pavyz-dþiui, Graikijos istorija. �Yra daug pa-vyzdþiø, kai nacijos neteko savo valsty-bës ir vis dëlto liko nacijomis (pvz., se-novës graikai). Bet nëra në vieno pavyz-dþio, kad tauta, neturëdama valstybës,bûtø tapusi nacija� (5, 8, p. 295).

Taip teigdamas, A. Maceina ið tikrø-jø ne pasiremia, o kaip tik prieðingai �prieðtarauja istorijai ir jos logikai: juk jei-gu tautos, kurios, pasak jo, kaip kad se-novës graikai, kaþkada jau buvo nacijosir toliau be savos nacionalinës valstybësgali jomis iðlikti, tuomet kuriems galamstiems patiems graikams arba, pavyz-dþiui, kad ir lietuviams, nuolat per vi-sà jø istorijà prisireikë kovoti dël savonepriklausomybës?

Kam tokiu atveju, pavyzdþiui, lietu-viams, patekusiems á Rusijos imperijosglëbá, kaip, beje, ir A. Maceinos minëtie-siems graikams, po daugelio ðimtmeèiøvël dëti milþiniðkas pastangas, aukoti sa-vo tautieèiø gyvybes siekiant iðsivaduotiið ðiø imperijø jungo? Juk jeigu nacija,pasak A. Maceinos, syká jau yra buvusisukurta, tai dabartinis nacionalinës vals-tybës praradimas nieko nereiðkia � na-cija vis tiek iðlieka. Taèiau vis dëlto na-cionalinës valstybës praradimas, o kar-tu su ja � ir politinio, ekonominio bei kul-tûrinio savarankiðkumo netekimas visdëlto kaþkà reiðkia. O reiðkia jis tai, kadkartu su nacionalinës nepriklausomybëspraradimu pamaþu, taèiau nenumaldo-mai ir neiðvengiamai imama prarasti netik turëtàjá nacionalumà, bet ir tautiðku-mà. Glûdëjimas kitos tautos politinëje,administracinëje, kultûrinëje, ekonomi-nëje ir teritorinëje priklausomybëje, ðiaipar taip, yra kaþkuo itin panaðus á glûdë-jimà krokodilo ar kurio nors kito baisausir didelio plëðrûno viduriuose; procesøanalogiðkumas � kaip plëðrûnai kad virð-kina maistà, taip pavergtàsias tautas�virðkina� okupantai ir pavergëjai. Alter-natyvos ðiam procesui nëra ir negali bû-ti, o ir pats procesas pernelyg jau aki-

MOKSLINË MINTIS


vaizdus, kad pavergtosios tautos kadanors apsiramintø ar su tuo susitaikytø,nustotø dëjusios visas pastangas ið ðiosavo nelaisvës �pilvo� kaip nors iðtrûktiir iðsivaduoti.

Vadinasi, ið tikrøjø yra visiðkai ki-taip, negu kad tà verèia daryti ar pripa-þinti A. Maceinos pasirinktoji kultûrolo-ginë ir edukologinë nacijos kilmës beijos prigimties koncepcija ir joks pasau-lëþiûrinis ar ideologinis autoriaus anga-þuotumas, kuris tokiais atvejais daþ-niausiai pasirodo esàs tik paprasèiausiasnekompetentingumas, nieko neárodo.Netiesa visada yra netiesa, kad ir kuo jàbandytume pagrásti ar pridengti � net irlabai kilniais tikslais ar uþmojais vado-vaudamiesi. Pamatinis nacijos, tautos na-cionalumo, t. y. jos tapimo nacija, þenklasvisada ir visuomet yra laisvë, o ji neámano-ma be savarankiðkos, laisvos ir nepriklauso-mos nacionalinës valstybës. Vadinasi, ir tau-ta, neturinti ar praradusi savo valstybæ, ne-

begali bûti laikoma nacija, kadangi ji jau ne-beturi nei savo valios, nei galios savarankið-kai spræsti bûtent tuos klausimus, kurie jai,kaip tautai ir kaip nacijai, visada yra pir-maeilës, iðliekamosios svarbos.

Problema, su kuria, bandydamasmoderniai màstyti ir visas ðias proble-mas spræsti, A. Maceina ið tikrøjø susi-duria, dar kitaip gali bûti ávardijamakaip onus probandi, t. y. kaip paties jøautoriaus ið anksto susikurta árodinëji-mø naðta, kuri kuo toliau, tuo labiau da-rosi vis labiau nebepakeliama. Vis dël-to, vis giliau á ðià savo paties susikurtøproblemø gelmæ pasinerdamas, A. Ma-ceina galiausiai pradeda prieðtarautipats sau ir todël pasidaro nebeádomusir nekonceptualus � ir kaip màstytojas,ir kaip pilietis. Taèiau to paties pasaky-ti apie jo idëjø pedagoginæ ir ugdomàjàidëjø svarbà nacijos formavimuisi, lygiaikaip ir ugdant savos tautos ir valstybëspilietá, patriotà jokiu bûdu negalima.


11. J. Anièas. Jonas Vileiðis (1872�1942). Gyvenimoir veiklos bruoþai. � Vilnius: Alma littera, 1995.

12. Davies Norman. Europa. Istorija. � Vilnius: Va-ga, 2002.

13. Br. Genzelis. Lietuvos filosofijos bruoþai. � Vil-nius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos insti-tutas, 1997.

14. M. Gimbutienë. Laimos palytëta. Straipsniai, re-cenzijos, pokalbiai, polemika, laiðkai, vertini-mai, prisiminimai. � Vilnius: Scena, 2002.

15. A. Maceina. Tautinis auklëjimas / Raðtai.T. 8. � Vilnius: Mintis, 2002.

16. A. Maceina. Prof. Stasio Ðalkauskio pedagogi-

ka // Stasys Ðalkauskis. Raðtai. T. 6. � Vilnius:Mintis, 1998.

17. A. Maceina. Autoriaus þodis / Raðtai. T. 8. �Vilnius: Mintis, 2002.

18. A. Maceina. Kultûros filosofijos ávadas / Rað-tai. T. 1. � Vilnius: Mintis, 1991.

19. A. Maceina. Prometëjizmo persvara dabartieskultûroje / Raðtai. T. 2. � Vilnius: Mintis,1992.

10. S. Ðalkauskis. Pilnutinio ugdymo gairës / Rað-tai. T. 6. � Vilnius: Mintis, 1998.

11. J. Vileiðis. Reikalingumas statistikos // Varpas,1904, Nr. 5.

NIJOLË LOMANIENË


ETIKA: TARP FILOSOFIJOSIR PSICHOLOGIJOS

Ethics: Between Philosophy and Psychology

SUMMARY

The article discusses the concept of philosophical ethics as a kind of therapy. The idea originates from

the Hellenistic tradition and from the contemporary existential interpretation of ethics. The understanding

of ethics as therapy was reinforced by the birth of humanistic psychology and various practices of exis-

tential psychotherapy, notably Maslow�s ideas of meta-needs and meta-counsellors. The theory and prac-

tice of Philosophical Counselling, which was born in the 1980s, is discussed as an interesting and pre-

sumably fruitful synthesis of philosophy and psychology. However, the author expresses several doubts in

respect of that kind of practice. The critical arguments are mainly connected with the commercialisation

of philosophy and the risk of turning philosophy into a kind of surrogate individual psychotherapy.

Gauta 2005-04-14

NIJOLË LOMANIENËVilniaus universitetas

RAKTAÞODÞIAI: filosofija kaip terapija, egzistencinë tradicija, filosofinis konsultavimas.KEY WORDS: philosophy as therapy, existential tradition, philosophical consulting.

Straipsnyje svarstoma etikos kaip te-rapijos samprata. Ji kildinama ið he-

lenistinës filosofijos tradicijos bei ðiø lai-kø egzistencinës etikos interpretacijos,susiejama su humanistine psichologijabei egzistencine psichoterapija. Aptaria-ma pastaruoju laiku besiplëtojanti filoso-finio konsultavimo (FK) teorija ir prak-tika. Tyrinëjimas skatina teigti, kad eti-kos kaip terapijos samprata turi geràpraktiná uþtaisà, taèiau taikoma naujo-

sios praktikos (FK), ji balansuoja ant ri-zikingos ribos tarp teorinio svarstymo irfilosofijos komercializacijos bei filosofijospavertimo psichinio gydymo surogatu.

Viena ádomesniø pastarojo meto Va-karø filosofø pastangø aktualizuoti filo-sofijà � tai bandymas atgaivinti senà ge-rà filosofijos kaip terapijos idëjà ir suins-titucinti filosofinio konsultavimo prakti-kà. Toks filosofijos taikymas pirmiausiapalieèia etikos sritá ir sutelkia egzisten-

MOKSLINË MINTIS


ciðkai orientuotø filosofø bei humanis-tiniø psichologø pastangas. Lietuvoje fi-losofinio konsultavimo praktikos idëjakol kas iðsamiau netyrinëta.

Ar ðiandien vis dar vaisinga filoso-fijos kaip terapijos idëja ir, jeigu taip, taikà tokiai filosofo nuostatai duoda filo-sofinio konsultavimo suinstitucinimas?Kokias problemas sprendþia ir su ko-kiais sunkumais susiduria filosofiniskonsultantas?

Svarstyti ðià temà paskatino prieðmetus pasirodþiusi ir jau daug skaityto-jø subûrusi J. Baranovos knyga moky-tojams Etika: filosofija kaip praktika. Kny-gos autorë atvirai deklaruoja savàjà fi-losofijos (pirmiausia � etikos) kaip tera-pijos sampratà: filosofinës �mokyklosgali bûti ávairios, bet visø jø pamatinistikslas... � iðsklaidyti kanèias� (1, 94).Man tai pasirodë nuostata, kuri, vienavertus, neabejotinai sukels skaitytojø(daþniausiai mokytojø) moterø, ið pri-gimties guodëjø, simpatijas, o antra ver-tus, labai dràsi nuostata, kuri vargu argalëtø susilaukti didelio populiarumoakademiniø filosofø, kaip áprasta, iðdi-dþiai tûnanèiø savo �dramblio kaulobokðte�, pritarimo. Kaip tik su ðia etikoskaip �terapinimo� prielaida J. Baranovaleidþiasi á pokalbá su etikos klasikais ir,kaip jau esu raðiusi (7), deja, ne visussëkmingai �prakalbina�. Suprantama,tokiai ðnekai nepasiduoda tie, kurie ne-laiko ðio pasaulio aðarø pakalne, neri-masèio ðaltiniu ir pan., taip pat tie, ku-rie stoikø apatijos ar epikûriðkosios ata-raksijos nelaiko filosofijos uþdaviniu.

Tarp tø, kurie padarë didþiausià áta-kà atskiriant filosofinæ moralës teorijà

nuo psichologiniø moralinio samprota-vimo aspektø, pirmiausia minëtinas I.Kantas, konstravæs savàjá kategoriná im-peratyvà bûtent kaip grynojo � trans-cendentalinio, ne psichologinio protoprincipà. Kantas subjekto autonomijà,tokià svarbià �filosofijos kaip praktikos�idëjos ðalininkams, kaip tik kildina iðtranscendentalinio proto nesusaistytu-mo, laisvumo nuo bet kokios empirikos.Kita argumentacijos linija sietina su E.Moore�o kritika, nukreipta prieð �natû-ralistinæ klaidà� � moraliniø vertybiø re-dukcijà á �natûralias� � psichologiðkaiapraðomas savybes. Lietuvos akademi-niame filosofiniame diskurse posakis�etikos psichologizacija� daþniausiai tu-ri vien negatyvià konotacijà.

J. Baranovos knyga paskatino plaèiaupasidomëti filosofo kaip terapeuto klau-simu. Terapija � dalykas, taikomas ser-ganèiam, kenèianèiam þmogui, vadinasi,terapija lyg ir turëtø presuponuoti þmo-gaus nesveikumo prielaidà. Filosofijos is-torijoje skirtini trys ryðkiausi ðios prielai-dos pavidalai. Antikos filosofijoje egzis-tenciðkai þvelgiantys filosofai tikëjo, kadþmogus kenèia, nes yra blaðkomas aist-rø, todël jam reikia uþsiiminëti filosofija� stiprinti proto valdanèià galià. Pasakepikûrieèiø, �laimingo gyvenimo tikslas�yra �sielos nesudrumsèiama ramybë�,kurià jie vadino ataraxia, o stoikø laiky-sena nukreipta á apatijà � troðkimø kaipvaromosios jëgos nebuvimà. Jø manymu,filosofas yra terapeutas, iðmokantis ken-èiantájá nepaisyti malonumo ir skausmo,ið esmës � pasitraukti nuo kasdieniø var-þytuviø, aistrø ir kanèios á vidinës lais-vës prieglobstá.

NIJOLË LOMANIENË


Krikðèioniðkoji viduramþiø filosofija(èia pirmiausia turima omenyje augus-tiniðkoji tradicija �Tikëk, kad supras-tum�) taip pat matë þmogaus gyvenimàkaip kanèià, ið anksto nulemtà prigim-tinës nuodëmës. Dël jos siela �nesveika-tà� gauna ið pirmøjø þmoniø rankø irtik tikëjimas, meilë bei dangiðkosios ma-lonës, iðganymo viltis yra þmogui de-ranti laikysena. Pastaràjà geriausiai ákû-nijàs religinis, ne filosofinis gyvenimas,nuoðirdi malda.

XX a. filosofijoje toká �terapijos� uþ-daviná sau këlë egzistencinë filosofija(e.g. gyvenimo filosofija, egzistencializ-mas, neofroidizmas), besiremianti prie-laida apie kasdiená buvimà kaip neauten-tiðkà bûtá. Pastaroji esanti skausmo, ab-surdo, beprasmybës ðaltinis, ið kurio ky-la egzistencinis nerimas; filosofija tam-panti terapine tiek, kiek daro þmogøklausiantá, atsakingà, siekiantá autentið-kos bûties.

Egzistencinës idëjos pokario Europo-je buvo itin populiarios ir darë átakàdaugeliui humanitarinës kultûros srièiø.Tiesiogiai ar netiesiogiai jos inspiravo irvienà stipresniø psichologijos posûkiø �humanistinæ psichologijà, kurios svar-biausi tekstai pasirodë septintojo de-ðimtmeèio pradþioje (10; 11; 18; 2). Dau-guma Humanistinës psichologijos aso-ciacijos (1962) nariø buvo ne teoretikai,o praktikuojantys psichoterapeutai, kë-læ sau uþdaviná padëti þmogui tapti tuo,kuo jis pajëgus tapti, Maslow þodþiaistariant � aktualizuoti save, o vartojantFranklio logoterapijos terminijà � padë-ti þmogui surasti gyvenimo prasmæ. Su-siformavo egzistencinë psichoterapija �

psichoterapijos pakraipa, siekianti padë-ti klientui paþinti save ir tapti savo gy-venimo autoriumi � bûti autentiðkai.Tradicija neabejotinai kildinama ið egzis-tenciniø màstytojø, tokiø kaip Kierkega-ard�as, Heideggeris, Sartre�as, taip pat iðfenomenologijos idëjø. Filosofiniu po-þiûriu bene didþiausià áspûdá daro Ab-rahamo Maslow metaporeikiø ir su jaissusijusiø bûtiðkøjø vertybiø (B-values)idëja. Èia nesirengiu svarstyti jo siûlo-mo bûtiðkøjø vertybiø sàraðo (tiesa,groþis, gëris, tobulumas, paprastumas,visapusiðkumas, teisingumas, etc., ið vi-so � keturiolika vertybiø) (11), svarbu,kad psichologas, taigi empirinio moks-lo atstovas, konstatuoja jø buvimà irreikðmingumà tam tikro tipo asmenybësgyvenimo pilnatvei. Tokio pobûdþio po-reikius Maslow vadina metaporeikiais. Jønepatenkinimas baigiasi metapatologija,kuriai gydyti reikià metakonsultantø,tad, pasak Maslow, �turime tapti filoso-finiais ar religiniais konsultantais�, ku-rie parodytø þmogui, kad jis turi tokiopobûdþio poreikiø ir kad jø nedera slo-pinti lygiai taip pat, kaip pamatiniø, ku-riuos iðlaisvinti jam padeda psichoana-litikas (11, 98).

Ðiandien ðios idëjos jau nebëra labainaujos, taèiau jas ið naujo aktualizuojaprieð 20 metø filosofijos pasaulyje prasi-dëjæs procesas � filosofinio konsultavimo(FK), aprëpianèio filosofinius ir psicho-loginius egzistencinio, taigi neiðvengia-mai ir etinio (ne moralinio!), svarstymoaspektus, teorija ir praktika. Kol kas ðisfilosofijos lauko procesas nëra labai pla-èiai aptarinëjamas Lietuvoje, todël já api-bûdinsime iðsamiau. Tai daryti skatina ir

MOKSLINË MINTIS


tas dalykas, kad kaip tik ðioje srityje ðian-dien aiðkiausiai bei atviriausiai matyti irpati filosofijos kaip terapijos, ir filosofokaip terapeuto intencija. Trintá tarp filo-sofiniø konsultantø ir psichoterapeutøliudija ir tai, kad kai kurie filosofai kon-sultantai vadina save psichoterapeutais.

Filosofinio konsultavimo idëjos krikð-to tëvu laikomas vokieèiø filosofas G. B.Achenbachas, kuris filosofà ásivaizda-vo kaip þmogø, dirbantá privaèiai � in-dividualiai besikalbantá su þmogumi, one pasislëpusá akademinës filosofijos�dramblio kaulo bokðte�. Filosofams bû-dingà esmës, bendrybës, vienos ir visuo-tinës tiesos siekimà Achenbachas laikonereikðmingu filosofiniam konsultavi-mui. Þinia, Achenbachas raðë tuo laiku,kai dar nebuvo ásisiautëjæ postmo-dernizmo skersvëjai, vienintelæ tiesà arvienintelá Dievà nuraðæ kaip kintanèius�tiesos reþimus� ar konvencines racio-nalumo formas. Taèiau ið esmës jis ási-traukë á XX a. antrajai pusei bûdingàposûká nuo logocentrizmo á pragmatikà,o dar tiksliau � á tiesioginæ filosofinæpraktikà: 1981 m. Achenbachas pradëjoprivaèiai konsultuoti þmones, turinèiusvadinamøjø �gyvenimo problemø�.

1982 m. Achenbachas ákûrë Vokieti-jos filosofinës praktikos ir konsultantø(counsellers) draugijà, o 1984 ir 1985 m.paskelbë savo pirmàsias knygas apie fi-losofijos praktikà, 1987 m. pradëtas leistiðios srities þurnalas Agora, kurio pava-dinimas vëliau buvo pakeistas á Zeit-schrift für Philosophische Praxis. Veikiai fi-losofijos praktikos idëja iðplito visoje Eu-ropoje ir uþ jos ribø, ypaè giliai ðaknisáleido Nyderlanduose, Izraelyje, vëliau �

Norvegijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje.Nuo 1998 m. pradëtas leisti elektroninisþurnalas Practical Philosophy: A Journal ofthe Society for Philosophy in Practice (14),kurio redaktorius � Timas LeBonas, vie-nos populiariausiø ðios srities knygø (6)autorius. O paskutiniajame XX a. de-ðimtmetyje pasirodë keletas knygø, jauapibendrinanèiø sukauptà FK patirtá (5;8; 9; 15; 16; 17).

Achenbachas, kaip ir vëlesni jo sekë-jai, jautësi tæsiàs senà filosofijos tradicijà(plg. 3). Sokratas, Platonas, Descartes�as,Locke�as, konsultavæ imperatorius ir ka-ralius, � tik keletas ryðkiausiø filosofiniokonsultavimo pavyzdþiø ið �nesuakade-mëjusios� etikos laikø (Platonas � Sira-kûzø Dionisijus II, Descartes�as � Ðvedi-jos karalienæ Kristinà, Locke�as � grafoShaftesbury�io namø mokytojas). Ne vel-tui �filosofijos praktikai� savo veiklàdaþnai apibûdina kaip �sokratiðkus dia-logus�. Atrodo, kad bene turiningiausiaiAchenbacho idëjas pratæsë ir priminëJ. Baranovos laikysenà Haifos universi-teto (Izraelis) profesorius R. Lahavas (4).Pasak jo, filosofinis konsultavimas remia-si poþiûriu, kad filosofija yra dialogas sugyvenimu, o ne teorija apie gyvenimà.Þmonës dalyvauja tame dialoge ir filo-sofo uþdavinys � padaryti tà dialogà sà-moningesná, iðsamesná, refleksyvesná. Fi-losofas kalbasi su þmogumi, kad padëtøjam suprasti giliàsias jo reikmes ir keliusá jas. Pasak Lahavo, FK � tai pokalbis, kaikonsultantas ir klientas �filosofuoja�. La-havas vartoja ðá gerokai diskredituotà,akademiniø filosofø pasipiktinimà ke-liantá terminà norëdamas paþymëti, kadjie ne nesiaiðkina ir neplëtoja kokios nors

NIJOLË LOMANIENË


konkreèios filosofinës teorijos, bet prisi-lieèia prie filosofø minèiø, kurios, pasakLahavo, jei iðkyla pokalbyje, tai tik kaiptema diskusijai, kaip dar vienas galimasaspektas, bet ne kaip autoritetas. Remia-masi prielaida, kad nëra vienintelio tei-singo atsakymo, konsultanto uþdavinys� padëti klientui suprasti savo prielaidasir tikslus, kritiðkai analizuoti savo poþiû-rá ir gyvenimiðkà laikysenà. Prieðingainegu psichoterapeutai, filosofas klausi-nëja ne apie kliento jausmus ar vaikys-tës áspûdþius, o apie jo idëjas � apie tai,kà jis mano. Svarstomos tokios temoskaip laisvës prigimtis, melo moralinëvertë, meilës reikðmë, gyvenimo prasmë,moralinës vertybës, emocijø ir protovaidmuo bei vertë.

Labai pabrëþèiau Lahavo tezæ, kad,FK tikslas � ne pasiekti didesná pasiten-kinimà gyvenimu ar laimæ, o siekti su-pratimo, asmeninio augimo. Tobulëji-mas (edification), paþiûrø praturtinimas(enrichment), iðmintis (wisdom) daro po-þiûrá á gyvenimà kritiðkesná ( galima aið-kiai suprasti savo poþiûrá, kuo jis remia-si ir kas ið jo kyla), platesná (daugiau as-pektø), gilesná (daugiau apmàstytas po-þiûris, � gilesnis supratimas).

Lahavas apraðo tokià filosofinio kon-sultavimo procedûrà � 5 þingsniai (plg. 4,6�7):1. Iðklausoma autobiografija, pradinis

variantas. Paprastai pradedama nuoþmogaus keblumø � nuo to, dël koþmogus atëjo.

2. Filosofinio klausimo iðkëlimas. Kon-sultantas sako, kad kliento pasakoji-me jis iðgirdo rimtà filosofiná klausi-mà (pvz., þmogus vienus dalykus

vertino kaip nereikðmingus, o kitus� kaip svarbius, kyla klausimas: okokius laikome reikðmingais?). Svar-bu neprimesti klausimo, jis turi iðkiltinatûraliai. Daþniausiai klausimas for-muluojamas pirmos sesijos pabaigo-je arba antros pradþioje.

3. Filosofinio klausimo gvildenimas.Klientai bijo pernelyg sudëtingø kal-bø, todël reikia labai atsargiai, ne-skubant áþvelgti prielaidas, su kurio-mis susijæs, kurias laiko garantuoto-mis klientas. Èia cituojami filosofai,bet kad jie netaptø primestais auto-ritetais, verta pateikti iðkart porà po-þiûriø, kad tai paskatintø þmogø gal-voti, paèiam spræsti. Tai gana abst-rakti, teorinë fazë.

4. Aiðkinimasis, kaip kliento pasirinktaspoþiûris dera su jo gyvenimiðka lai-kysena. Tikrai aptiksite gilesná supra-timà.

5. Savo (kliento) poþiûrio formulavi-mas. Ið esmës tai naujoviðko poþiû-rio á savo problemas formulavimas.Þinoma, jis nëra galutinis, tiesiogþingsnis, þengiamas á refleksyvesnábuvimà.Atrodo, Lahavas puikiai supranta,

kad iðmintis nëra vienadienis uþdavi-nys. FK, pasak jo, gali tik atverti tà ke-lià � filosofuoti, t.y. refleksyviai màstytiapie savo gyvenimà.

Taip iðdëstytos filosofø mintys nau-jàjá jø uþsiëmimà daro ið tiesø patrauk-lø, taèiau nuodugnesnis susipaþinimaskelia ne vienà klausimà ir abejonæ dëlðiø filosofiniø konsultacijø pobûdþio irtikslø. Achenbachas filosofinæ praktikàapibrëþia negatyviai � kaip ne-terapijà.

MOKSLINË MINTIS


Kaip svarbiausià skirtumà nuo psichiat-rø ar psichoterapeutø, kurie taip patorientuojasi á filosofiná pjûvá, jis papras-tai nurodo tai, kad jo poþiûris nesàs kli-nikinis, t.y. jis nesiremiàs psichoterapi-jos modeliais ir tokiomis jai bûdingomiskategorijomis kaip �diagnozë�, �norma-lumas�, �liga� ir pan. Taèiau tenka pa-þymëti, kad humanistinës pakraipos psi-choterapijoje ðiandien pakankamai po-puliarus Rogerso pradëtas perëjimasnuo �paciento� prie �kliento� kategori-jos. Rogersas taip pat labai pabrëþë nor-malumo standartø nebuvimà bei orien-tacijà á kliento asmenybiná augimà. Ro-gersas ir jo pasekëjai ið esmës deklara-vo tà patá tikslà kaip ir Achenbachas beikiti filosofiniai konsultantai � sukurti�laisvà erdvæ�, kurioje þmogus (filoso-fo ausiai netikëtai skamba � klientas)kalbasi su psichoterapeutu � filosofu,kad surastø savo poþiûrá ir savo proble-mø sprendimà.

Ádomu tai, kad filosofiniai konsultan-tai nuolatos jauèia pareigà ginti savo fi-losofinio konsultavimo prerogatyvà eg-zistenciniø psichoterapeutø atþvilgiu,pabrëþti savo skirtingumà nuo jø. Taidaroma taip atkakliai, kad padidinaskaitytojo budrumà. Pavyzdþiui, P. Ra-abe straipsnyje �Trumpa filosofinio kon-sultavimo istorija� (15) pripaþásta, kadtokiose psichoterapijos srityse kaip Car-lo Rogerso á klientà orientuota terapija,Alberto Elliso racionali emotyvinë tera-pija, transakcinë analizë, egzistencinëanalizë, humanistinë terapija ið tiesøesama stipraus filosofinio uþtaiso, taèiauiki FK pradþios neva në vienas psicho-

terapeutas nevadinæs savæs filosofiniukonsultantu. Sakyèiau, ði mintis, atsi-þvelgiant á tai, kas ankðèiau raðyta apieMaslow, rodo arba klaidinanèià preten-zijà bûti pirmaisiais, arba kovà dël þo-dþio, o ne dël dalyko esmës. Taigi, kaipminëta, riba tarp FK ir psichoterapijos iðtiesø nëra tokia aiðki, kaip to norëtø fi-losofiniai konsultantai.

Manyèiau, kad FK reiðkia egzistenci-nës pakraipos filosofijos ir psichologijossuartëjimà, kuris atrodo vaisingas, betkartu ir abiejø ðaliø poþiûriu rizikingassumanymas. Pavyzdþiui, neaiðkumø ke-lia egzistenciniø psichoterapeutø ir filo-sofø konsultantø pateikiamø metodikøbendrumas. Bet kuri analizë, praside-danti autobiografija ir klausimu, kodëlklientas ieðkojo terapeuto, rizikuoja at-verti tokius kliento nerimo �ðliuzus�, sukuriais apsieiti ið tiesø prireikia profe-sionalaus psichologo. Yra tø �ðliuzø� at-vërimo ir yra uþdarymo technikos, tadimantis darbo su individualiu þmogumi(ne sokratiðko paðnekesio Atënø turgausaikðtëje), jas reikia iðmanyti. Supranta-ma, galëtume tikëtis, kad filosofas kon-sultantas ágis psichologiná pasiruoðimà.Bet lygiai tiek pat galëtume tikëtis, kadfilosofiná pasikaustymà gali ágyti ir psi-chologas. Jei jûsø draugo siela ðaukiasipsichologinës terapijos, ar numatyda-mas galimas rizikingas iðeitis, patartu-mëte eiti pas filosofà, savo þinojimà pra-turtinusá psichologinëmis þiniomis, ar �pas psichologà, iðmanantá filosofijà? Bû-èiau linkusi manyti, kad filosofai nebuspasirengæ padëtá kliento psichnës ligosatveju. Kas nors galëtø sakyti: taigi þmo-

NIJOLË LOMANIENË


gus þino, kad eina pas filosofà! Deja, nevisada. Ðtai minëto Timo LeBono inter-netiniame puslapyje viena ið rubrikø to-kia: �Ieðkote terapeuto?� Ir toliau smul-kesnëmis raidëmis: �Turiu dar vienàlaisvà vietà penktadiená!� (20)

Smagus, reklamiðkai nuskambantisLeBono klausimukas skatina paminëtidar vienà filosofinio konsultavimo prak-tikos keliamà abejonæ. Filosofinis konsul-tavimas, prasidëjæs labai, atrodytø, sëk-mingai ir dinamiðkai, susilaukë ir tokiospat gyvos, aktyvios kritikos. Ypaè tai pa-lietë Marinoffo, APPA (American Philo-sophical Practicioners Association) prezi-dento, knyga Plato, not Prozac!, , kuri tikiðëjusi tapo bestseleriu. Tiesà sakant, Ma-rinoffas, daugiausiai pastangø ádëjæs átai, kad filosofiniai konsultantai bûtø ap-robuojami (gautø specialø sertifikatà, ge-riausia � Niujorko valstijoje, kur didþiau-sias �guru� bûtø pats Marinoffas), beneryðkiausiai atstovauja filosofinei prakti-kai kaip filosofijos komercializacijai. Ma-nau, kad ði idëja buvo paskutinis laðas,perpildæs akademiðkesniø skaitytojøkantrybës tauræ, ir Marinoffas susilaukëpaèiø ávairiausiø epitetø (�átartina filoso-fijos trivializacija�, �sofistikos sugráþi-mas�, �biznieriðkas eudaimonizmas� irpan.) (12; 13; 19). Tokiø ávykiø akivaiz-

doje sunku iðvengti áspûdþio, kad nau-joji filosofø iniciatyva ið esmës verèia fi-losofijà verslu: kuo trivialiau, tuo klien-tui patogiau, kuo patogiau, tuo klientødaugiau � paprastas �know how�. Tikiu,kad filosofas gali susikurti savarankiðkàverslà, bet vargu, ar tokio verslo ðaltinisgalëtø bûti pati filosofija.

Diskusijose apie filosofiná konsultavi-mà nuskambëjo ne vienas pasisakymas,kad filosofinis konsultavimas neturëtøbûti individualus, veikiau tai turëtø bûtigrupiniai paðnekesiai � lygiai tas patsrûpimø klausimø sprendimas, taèiau sugalimybe atsitraukti, pasislëpti, neatvertito, kas per sunku. Tas begalinis ieðkoji-mo kelias, kuriuo paskui save imtøsivesti filosofas (kaip filosofas), neturi pa-rengto metodo. Keliamø klausimø pri-gimties poþiûriu ir vedlys, ir vedamasis� tik iðminties mylëtojai, o ne turëtojai,taigi vargu ar nors vienas ið jø galëtøðiame santykyje tapti verslininku. Irklausimas, kurá minëtas LeBonas sufor-muluoja savo internetiniame puslapyje,vargu ar galëtø vilioti klientus þodþiu�terapija�: filosofinës �terapijos�, jei visdëlto vartotume ðá þodá, ypatumas yratas, kad ji sielà iðjudina, paþadina, su-kreèia, bet neiðsklaido kanèios, nebentiðverèia jà á kitokià kokybæ.

Teorinis FK praktikos pagrindas su-siklostë ið dviejø ðaltiniø � filosofinëstradicijos (stoikø bei epikûrieèiø filoso-fijos sampratos) ir egzistencinio màsty-mo tendencijø XX a. filosofijoje bei psi-

chologijoje. Minëtos tradicijos siûlo ak-tyvø, gyvybingà, �dalyvaujantá�, taigi �vaisingà filosofo ir klausytojo santyká.

FK, kaip individualaus konsultavimopraktikos, suinstitucinimas sukuria prie-

IÐVADOS

MOKSLINË MINTIS


laidas filosofijai balansuoti ant rizikin-gos ribos tarp teorinio svarstymo ir fi-

losofijos komercializacijos bei filosofijospavertimo psichinio gydymo surogatu.


11. J. Baranova. Etika: filosofija kaip praktika. � Vil-nius: Tyto Alba, 2002.

12. V. Frankl. The Will to Meaning, 1969.13. P. Hadot. Philosophy as a Way of Life, Blac-

kwell Publishers, 1995.14. R. Lahav. The Efficacy of Philosophical

Counselling: A First Outcome Study // Prac-tical Philosophy, vol 4, No. 2, August, p. 5�14, 2001 // http://www.practical-philoso-phy.org.uk

15. R. Lahav, B. Tillmanns, eds. Essays on Philo-sophical Counselling, University Press of Ame-rica, 1995.

16. T. LeBon. Wise Therapy: Philosophy for Coun-sellers, Sage Publications Ltd., 2001.

17. N. Lomanienë. Egzistencinio nerimo etika //Kultûros barai, Nr. 12, 2002.

18. L. Marinoff. Plato, Not Prozac!: applying philo-sophy to everydays problems, Harper CollinsPublishers, 1999.

19. L. Marinoff. The Big Questions: How Philosop-hy Can Change Your Life. � New York: Blo-omsbury, 2003.

10. A. Maslow. Towards a Psychology of Being,1962, 3rd. ed. � New York: Wiley, 1998.

11. A. Maslow. Religions, Values and Peak Expe-riences, Penquin, 1964.

12. T. B. Munteanu. Review of Plato, not Prozac!// http://www.friesian.com/munteanu.htm

13. Ch. Phillips. Beware of the Sophist // Philosop-hy News //http://www.philosophynews.com/philosopheye/ARCHIVED/pheye990821.htm

14. Practical Philosophy: Journal of the Society forPhilosophy in Practice // http://www.practical-philosophy.org.uk

15. P. Raabe. A brief history of philosophicalcounseling // http://www.interchange.ubc.ca/raabe/Raabe_article2.html

16. P. Raabe. Philosophical Counseling: Theory andPractice. � Westport, CT: Greenwood Publis-hing, 2001.

17. P. Raabe. Issues in Philosophical Counseling. �Westport, CT: Greenwood Publishing, 2002.

18. C. Rogers. On Becoming a Person, HoughtonMifflin Company, 1961.

19. R. Scruton. Review of Plato, not Prozac! //http://pluto.mscc.huji.ac.il/~msshstar/Scru-ton.htm

20. Tim LeBon�s Philosophy & Counselling Pages// http://hometown.aol.com/timlebon

Stasys MOSTAUSKIS.Auksinis gobelenas 1.2005. Akrilas, drobë.

130 × 90

DALIA MARIJA STANÈIENË


PASAULIS IR BENDRIEJI DËSNIAIPAGAL MALEBRANCHE�À

The World and General Laws According to Malebranche

SUMMARY

In the article the purpose of the created world and its general laws according to Malebranche�s

understanding and interpretation are discussed. According to him, the purpose of minerals, plants and

animals is to answer man�s needs. The general purpose of man is to understand and adore God; his

special divine purpose is to embody the Son of God. Malebranche treats this topic on the main parts

of the world and their general functions relying on the fifth Cartesian Discourse on Method. In that

discourse Descartes speaks about the functioning of mechanical laws. According to him, the first function

of these laws is to put in order the primeval chaos; the second, to maintain the already established

order. But Malebranche is not satisfied by such an unduly mechanistic explanation. He tries to enrich

the Cartesian explanation by theological interpretations.

Gauta 2005-09-29

DALIA MARIJA STANÈIENËVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI: Malebranche�as, pasaulis, okazionalizmas, antropocentrizmas, kristocentrizmas.KEY WORDS: Malebranche, the world, occasionalism, anthropocentrism, Christ centrism.

Malebranche�as, siekdamas atskleis-ti sukurto pasaulio paskirtá, pirmiausiabando nusakyti, koká vaidmená jamevaidina bendrieji dësniai. Todël jis nag-rinëja Descartes�o penktàjà Samprotavimoapie metodà dalá1, kurioje trumpai iðdës-tyta, kaip autorius Traktate apie pasaulá(jis nebuvo iðleistas suþinojus apie Ga-

lilëjaus pasmerkimà), aiðkino pasauliosukûrimà. Descartes�as raðo, kad Dievas�ið pradþiø pasauliui nedavæs kitos for-mos, o tik chaoso, bet, nustatæs gamtosdësnius, paliko já savaiminiam vysty-muisi�2. Vadinasi, ið bendrøjø judëjimodësniø bûtø galima suprasti, kaip buvosutvarkytas pirmykðtis chaosas, t. y.

PRATARMË

MOKSLINË MINTIS


tvarka nusistovi tarsi savaime, vien tikmechaniðkai veikiant ðiems dësniams.Bûtent ðá poþiûrá kritikavo Pascalis:�Negaliu atleisti Descartes�ui! Visoje sa-vo filosofijoje jis labai norëjo apsieiti beDievo, bet negalëjo susilaikyti, neleisda-mas Dievui sprigtu stuktelëti pasaulio,kad ðis pradëtø judëti. Tai atlikus, Die-vas Descartes�ui tapo nebereikalingas�3.Panaðiai Descartes�as aiðkina ir gyvøbûtybiø sukûrimà. Vienuoliktame Ma-lebranche�o Metafiziniame pokalbyje Aris-tas pareiðkia �girdëjæs, kad ponas Des-cartes�as pradëjo traktatà Apie gemalo su-siformavimà, kuriame ketina paaiðkinti,kaip susimaiðius dviejø lyèiø sëklai at-siranda gyvûnai�4. Taèiau Malebran-che�as teigia, kad toks uþmojis � tuðty-bës þenklas: �Ið ðio filosofo darbo apma-tø gali paaiðkëti, kaip veikiant judëjimodësniams gyvûno dalys pamaþu auga.Taèiau niekas niekada neárodys, jog tiepatys dësniai jas suformuoja ir sujungiaá vienà visumà. Ponas Descartes�as irpats tà netiesiogiai pripaþino, nes savoámantriø prielaidø toliau neplëtojo�5.Pats Descartes�as apie tai raðë, kad �visdëlto ið ðito dëstymo nenoriu padarytiiðvados, kad ðis pasaulis bûtø buvæs su-kurtas taip, kaip að apraðiau, nes visið-kai átikëtina, jog ið pat pradþiø Dievasjá padarë toká, koks jis turëjo bûti�6.Apie tai jis raðo ir Filosofijos praduose:�Juk, atsiþvelgæ á Dievo visagalybæ, tu-rime galvoti, kad visa, kà jis sukûrë, bu-vo tobula ið pat pradþiø�7. Malebran-che�as neabejoja Descartes�o nuoðirdu-mu ir mano, kad ðis ðiek tiek pedago-giðkas nukrypimas, visumà paverèiantisfiktyviu besitæsianèiu procesu, geriau

leidþia suprasti kûrimà: �nors Dievas vi-sas pasaulio dalis sukûrë vienu ypu, jisturëjo atsiþvelgti á gamtos dësnius, ku-riø norëjo laikytis tam, kad jo kûrinyságautø jo savybiø�8. Mechanizmo funk-cionavimas, pasak Malebranche�o, tam-pa aiðkesnis, kai yra þinoma ar spëjama,kaip jis buvo pagamintas. Taèiau jis vi-siðkai atmeta Descartes�o idëjà, kad Die-vas tik suteikë postûmá beformei mate-rijai, nes tai reikðtø, jog Dievas savo su-kurtame pasaulyje nedalyvauja. Bendrø-jø dësniø veikimo, iðjudinanèio inertið-kà ir netvarkingà materijà, teigia Male-branche�as, nepakanka, kad pasaulyjeatsirastø atskiri, tarpusavyje susijæ esi-niai, ypaè gyvi organizmai. Tie dësniaiveikia aklai, o organizmai akivaizdþiairodo tam tikrà ketinimà, tikslà: �Paþvel-gus á organizuotus kûnus, kûrëjo tikslàir iðmintá ið dalies atskleidþia maðinoskonstrukcija. Aiðkiai matyti, kad tai neatsitiktinumo padarinys. Viskas sukur-ta pagal tam tikrà ketinimà ir ypatingànorà. Viskas sukurta pagal tam tikrà ke-tinimà: ið akiø padëties ir konstrukcijosaiðkiai matyti, kad jos sukurtos regëti;visos gyvûnø kûnà sudaranèios dalysturi tam tikrà paskirtá. Ir viskas sukur-ta pagal ypatingà norà, nes organizuo-tø kûnø negali sukurti vien judëjimo sà-veikos dësniai. Gamtos dësniai tik lei-dþia jiems po truputá augti�9. Descar-tes�as sutiko su mintimi, kad Dievas tu-rëjo sukurti pasaulá ið karto baigtà, betnieko nesakë apie kûrimo bûdà. Jis ban-dë plëtoti kûriniø evoliucijos teorijàremdamasis bendraisiais dësniais. Tuotarpu Malebranche�as mëgino suprasti irpaaiðkinti patá sukurtà kûriná: �Dievas ið



pradþiø sukûrë atskirus ir uþbaigtus esinius,judindamas materijà pagal tam tikrà ketini-mà ir atsiþvelgdamas á kuriamøjø groþá;paskui, veikdamas kaip Dievas, jis pajungëjuos bendriesiems dësniams, nes to reikalau-ja dieviðkas kûrimo bûdø paprastumas. Pir-masis judëjimas, kurá Dievas ið pradþiø su-teikë materijai, neturëjo ir negalëjo bûti val-domas tam tikrø bendrøjø dësniø, jis turë-jo paklusti tik esinio, kurá Dievas norëjo su-kurti ir iðsaugoti pagal bendrøjø dësniø rei-kalavimus, groþiui. Taèiau to pirmojo iðmin-tingai paskirstyto judëjimo visiðkai pakakovienu ypu sukurti gyvûnams ir augalams,

kurie yra patys nuostabiausi kûriniai, Die-vo sukurti ið materijos, bei visam likusiampasauliui�10. Taigi, daro iðvadà Maleb-ranche�as, bendrieji dësniai nekuria at-skirø esiniø, jie juos iðsaugo.

Kaip ir Descartes�as, Malebranche�asmano, kad pasaulio veikimà valdo me-chaniniai dësniai. Taèiau Descartes�astuos dësnius maksimaliai sureikðmina,o Malebranche�as, prieðingai, juos pa-jungia pradiniams Dievo ketinimams.Malebranche�as siekia kartezianizmàpriversti tarnauti Dievo kuriamam pa-sauliui.

OKAZIONALISTINË KÛRINIJOS SAMPRATA

Fizinis ir biologinis pasaulis. 1. Tiks-lingumas. Malebranche�as, grásdamassukurto pasaulio veikimà pagal bend-ruosius dësnius, remdamasis patirtimiteigia, kad kiekvienà kartà, kai kûnas Aatsitrenkia á kûnà B, ðis pakeièia savo vie-tà, arba, kada nusprendþiame pakeltirankà, jà pakeliame. Ið tokiø ávykiø, pa-sak Malebranche�o, paprastai darome ið-vadà, kad ankstenis ávykis ar prieþastissukelia poveiká. Bet dël skubëjimo ar ne-tikslaus màstymo �þmonës, jeigu neþinotikrosios prieþasties, visada nuspren-dþia, kad koks nors dalykas sukelia ko-ká nors poveiká, kai viena ir kita einakartu�11. Taèiau ið tikrøjø, teigia Maleb-ranche�as, visi kûriniai patys savaimeyra bejëgiai ir savyje neturi jokios �pa-slaptingos� jëgos. Vienintelë tikra jëga,dël kurios juda visos bûtybës, � tai die-viðkoji jëga: �Bet koks veiksmas, kad irkokiu nereikðmingu já laikytume, yrakaþkas dieviðko ir beribio�12. Pirmasis

ávykis, vadinamas �antrine prieþastimi�,yra ne kas kita, o proga dieviðkajai galy-bei sukelti, sukurti poveiká. Taigi, pasau-lio iðsaugojimas yra nuolatinis kûrimas.Vadinasi, Dievas turëjo ið pat pradþiønustatyti visus bendruosius ryðius tarpprogos ir sukelto poveikio. Tokia yraokazionalizmo doktrina.

Kûnø susidûrimas grynai fiziniamepasaulyje � tai proga Dievui sukelti po-veiká, kurá grieþtai apibrëþia susidûrimosituacija � judëjimo dësniai. �Kûnà judi-nanti jëga tëra já ávairiose vietose nuola-tos iðsauganèios Dievo valios veiks-mas.�13 Malebranche�as ásitikinæs, kadvien aklai veikiantys judëjimo dësniaijokiu bûdu negali paaiðkinti, kaip susi-daro gyvas organizmas: �Galima many-ti, kad bendrøjø judëjimo sàveikos dës-niø pakanka, kad vystytøsi ir augtø or-ganizuotø kûnø dalys. Taèiau neámano-ma patikëti, kad jie kada nors galëtø su-kurti tokià sudëtingà maðinà14�. Vadina-

MOKSLINË MINTIS


si, prieð imant veikti judëjimo dësniamsDievas turëjo sukurti organizmus, o ka-dangi ðie dauginasi, ádëti á juos visø jøpalikuoniø uþuomazgas: �neiðvengia-mai perðasi mintis, kad augalo gemaleslypi kitas maþas augalas, gimsiantis iðjo, ir kad gyvûnas savo ásèiose turi kità,kuris ið jo gims�15. Vaizduotë bejëgë, kaimëginame suvokti ir begaliná kûriniosudëtingumà, ir nepaprastà protà, kurájis suponuoja: �Tam, kad pasaulis gy-vuotø tûkstanèius amþiø, Dievas vienojemusëje sukûrë visas tas, kurios ið josgims, ir taip iðmintingai nustatë papras-tus judëjimo sàveikos dësnius, siekda-mas, kad jos pamaþu augtø ir kiekvie-nais metais vis gimtø, tad jø rûðis nie-kada neiðnyks. Kiek nuostabiai sudëtin-gø kûriniø glûdi tokioje maþoje erdvë-je � vienos musës kûne! Juk, nebandantatspëti tiksliai neþinomo pasaulio am-þiaus, aiðku, kad musës spieèiasi jaumaþdaug ðeðis tûkstanèius metø! [�mu-sëmis� Malebranche�as vadina bites. �Aut.] Kaip manote, kiek pirmoji Dievosukurta musë � darant prielaidà, kad jissukûrë tik vienà musæ, � savo ásèiose tu-rëjo kitø, jeigu jø yra ir ðiandien?�16

Gamtos � tokios, kokià jà sukûrë Die-vas, � tikslingumas ir naudotø bûdø pa-prastumas pripildo sielà susiþavëjimo:�Pagal gamtos dësniø reikalavimusþmonës drëkina laukus tokiu paprastudalyku kaip vanduo ir iðaugina ið þemësbegalæ ávairiausiø augalø bei medþiø.Gyvûnas brutaliai ir maðinaliai poruoja-si su kitu ir taip pratæsia savo giminæ.Þuvies patinas seka paskui patelæ ir ap-vaisina kiauðinëlius, kuriuos ði iðleidþiaá vandená. Kruðos nusiaubtas kraðtas po

kiek laiko visiðkai atsigauna, pasidengiaaugalais ir áprastomis gërybëmis. Vëjaspagauna sëklas ið nuostoliø nepatyrusiøkraðtø ir kartu su lietumi paskleidþia jasskurstanèiuose kraðtuose...�17

2. Antropocentrizmas. Malebran-che�as teigia, kad yra ir dar didesnæ nuo-stabà kelianèiø dalykø. Akivaizdu, kadfizinis augalø ir gyvûnø pasaulis negalë-jo bûti kûrimo tikslas. Kam Dievui reika-lingi sielos ir sàmonës neturintys esiniai,negalintys liudyti jo ðlovës? Pirmajamelygmenyje kûrimo tikslas yra þmogus,kuris gali suprasti ir skelbti jo ðlovæ. Tai-gi Dievui reikëjo pripildyti fiziná ir biolo-giná pasaulá numatant, kokià átakà jis da-rys kiekvienam atskiram þmogui: �Arásivaizduojate, kad tà akimirkà, kai Die-vas suteikë judëjimà tai materijos daliai,ið kurios jis visiems amþiams sukûrë bi-tes ar kokius nors kitus vabzdþius, jis nu-matë, jog vienas ar kitas ið tø maþutëliøvabzdþiø, turintis tam tikrais metaisgimti, taip pat tam tikrà dienà ir valandà,tam tikromis aplinkybëmis turi nukreiptiþvilgsná á nusikalstamos aistros objektàarba neatsargiai pulti arkliui á ðnerves irpabaidyti nuostabiausià pasaulio princà,kad ðis pargriûtø ir uþsimuðtø, taip su-keldamas tragiðkà mirtá, turinèià begalæblogø padariniø�18? Apvaizda nepaliekajokios vietos atsitiktinumui, ji viskà nu-mato. Kiekvieno þmogaus iðgelbëjimasar pasmerkimas glûdi pradiniame im-pulse. Á savo materialø kûriná Dievas ádë-jo ne tik pradinæ nekaltumo bûsenà, betir antrinæ nuodëmës bûsenà, kuri buvonumatyta kûrimo metu. �Be abejo, Die-vas blusas þmogui sukûrë tam, kad ðiosjá kandþiotø ir baustø. Daugelis gyvûnø



turi savus kirminus. Taèiau þmogauspranaðumas tas, kad jis vienas turi jø ke-letà rûðiø: tikra tiesa, kad Dievas viskàsukûrë jam. Jo kvieèiams naikinti Dievassukûrë þiogus. Jo þemëms apsëti jis sutei-kë sparnus usnims�19.

3. Kristocentrizmas. Aukðtesniamelygmenyje, pasak Malebranche�o, þmo-gus buvo sukurtas tam, kad jame ásikû-nytø Dievo Sûnus. Kristus yra Kûrimotikslas ir prasmë. Pasaulis buvo sukur-tas þmogui, taèiau ne bet kokiam, o�tam þmogui, kuriam Dievas viskà pa-jungë, tam apie kurá antrajame Laiðkoþydams skyriuje kalba Ðv. Paulius. Die-vas viskà sukûrë savo Sûnui, viskà sa-vo Baþnyèiai, o savo Baþnyèià � jam�20.Dievas gali dþiaugtis savo kûriniu tiktada, jeigu visur mato savo numylëtàjáSûnø, jeigu visa gamta byloja apie JëzøKristø. Todël visur pilna Jëzaus Kris-taus. �Nuostabiausias dalykas Apvaiz-doje � tai ryðys, kuriuo ji sujungia tai,kas gamtiðka ir antgamtiðka, tai, kasvyksta pasaulyje, ir tai, kas nutinka Jë-zaus Kristaus Baþnyèioje�21. Ðiam ryðiuiparodyti Malebranche�as pateikia daugpavyzdþiø. Vienas ið jø: �Kirminai ðliau-þioja þeme. Jø gyvenimas � þemas ir ap-gailëtinas. Taèiau jie iðsirausia kapà, iðkur pasirodo kupini ðlovës. Manau, kadtaip Dievas norëjo pavaizduoti savo Sû-naus ir net visø krikðèioniø gyvenimà,mirtá ir prisikëlimà�22.

Akivaizdu, kad toks poþiûris visiðkaiprieðtarauja Descartes�ui, kuris nebandëperprasti Dievo ketinimø: �yra begalëdalykø, kuriø prieþastys perþengia manoproto ribas. Vien to pakanka ásitikinti,kad visø ðiø prieþasèiø, kurios paprastai

nustatomos, nurodant tikslà, negalimapritaikyti fiziðkiems ir natûraliems daly-kams. Juk, man atrodo, nenorint pasiro-dyti akiplëða, negalima ieðkoti ir stengtisáminti nesuprantamus Dievo tikslus�23.

Þmogus. 1. Okazionalistinis sielosir kûno vienybës aiðkinimas. Maleb-ranche�ui savaime suprantama, jog kû-rimui prasmæ suteikia tik þmogus, pro-tinga ir laisva bûtybë. Þmogus � tai kû-nas ir siela, tiksliau, jis yra siela, susijun-gusi su kûnu. Ði siela ið esmës yra susi-jungusi su Dievu, o jos vienybë su kû-nu tëra atsitiktinë: �Ði sàjunga [su Die-vu] iðkelia þmogø virð visø dalykø, irÐv. Augustinas daugybëje savo kûriniøvietø mums kalba apie tà vienybæ kaipapie paèià natûraliausià ir svarbiausiàdvasiai. Prieðingai, dvasios vienybë sukûnu þmogø be galo þemina, ir ðiandienji � pagrindinë visø jo paklydimø ir ne-laimiø prieþastis�24. Todël Malebran-che�as kategoriðkai nesutinka su Descar-tes�o mintimis, iðsakytomis Metafiziniuo-se apmàstymuose: �Prigimtis ðiais skaus-mo, alkio, troðkulio ir kitais pojûèiaisman rodo, jog að ne tik patalpintas sa-vo kûne, kaip vairininkas laive, bet esusu juo taip glaudþiai susijæs, tiesiog su-miðæs, kad sudarau su juo lyg ir vie-nà visumà�25. Descartes�as netgi kalbaapie �kûno ir dvasios susijungimà ir de-riná�26, jis teigia, kad sielos ir kûno vie-nybë sudaro treèiàjà substancijà, o pir-mosios dvi yra màstymas ir dydis. Ma-lebranche�as piktinosi, jog tokiai doktri-nai pritarë krikðèioniø filosofai. Jo nuo-mone, þmogaus siela ið esmës yra susi-jungusi su Dievu, o bûsenos, kai sielapernelyg daþnai privalo paklusti kûno

MOKSLINË MINTIS


dësniams, prieþastis yra gimtoji nuodë-më. Ði bûsena padiktuota þmogaus lais-vës, todël ji � atsitiktinis ávykis. Prieðin-gai, be vienybës su Dievu, pasak Maleb-ranche�o, nebûtø ir þmonijos, nes nesantmatymo Dieve, nëra ir màstymo.

Okazionalizmas, aiðkindamas sielosir kûno vienybæ, tvirtina, kad siela ir kû-nas vienas kito negali veikti. Kûnas yrasudarytas ið dydþiu apibûdinamos sub-stancijos, o siela � ið substancijos, kuriaibûdingas màstymas, todël tarp jø nërajokio sàlyèio, leidþianèio perduoti veiks-mà. Fiziologiniai ar psichologiniai reiðki-niai patys savaime neveikia, teigia Ma-lebranche�as, ir tëra tik proga reikðtis die-viðkajai galybei pagal bendruosius sielosir kûno vienybës dësnius. Dievas ðiuosdësnius nustatë visiems laikams, kai pa-saulá iðtraukë ið nebûties: �Tas dësnis, ar-ba ta bendra ir veiksminga Kûrëjo valia,egzistuoja apskritai, nesvarbu, ar poky-èiai tam tikroje smegenø dalyje bûtø ly-dimi sielos pojûèiø, ar tam tikri sielostroðkimai bûtø lydimi dvasiø srauto, ju-dinanèio tam tikras jo kûno dalis�27.

2. Pojûèiai. Kûno sujaudinimas (su-dirginimas), aiðkina Malebranche�as, taijudesiø, kylanèiø ið materialaus objekto,perdavimo rezultatas, kurá lemia judë-jimo dësniai. Kai smegenys suþadintos,Dievas turi progà sieloje sukelti pojûtá,kuris yra �mûsø sielos pokytis lyginantsu tuo, kas vyksta kûne, su kuriuo ji yrasusijungusi�28. Pojûtis susijæs su jaus-mais, su pirminiu sielos kaip savæs su-vokimu, yra neaiðkus, kadangi pojûtisnëra paþinimas. Pojûèiai gali bûti keliølaipsniø: 1. Jauèiame stiprius skausmoarba malonumo pojûèius (dûrá, nudegi-

mà, kutenimà ir t. t.). Malebranche�asnurodo, kad �pojûtis bûna malonus, kaitai, kas vyksta kûne, skatina kraujo apy-takà ar kitas gyvybines funkcijas, ir ne-malonus, visai kitoks nei pirmasis, kaitai, kas vyksta kûne, já veikia neigia-mai�29. Siela tuètuojau supranta, kad jojeyra tie pojûèiai, bet ji juos priskiria irkûnui (�man skauda kojà�). 2. Mes taippat jauèiame silpnus, beveik nejuntamuspojûèius, kuriuose patys beveik nedaly-vaujame (spalvas, garsus ir t. t.). Sielajuos priskiria objektams: �mes perkelia-me ðviesà ir spalvas ið savo sielos irakiø á iðorës objektus, nors protas mumssako, kad jos tëra bûdingos mûsø turi-mai materijos idëjai�30. 3. Jauèiame vidu-tiniðkus pojûèius (ðilumà, kvapà, skonáir t. t.), kuriuos priskiriame ir sau pa-tiems, ir daiktams. Kai silpnas arba vi-dutiniðkas pojûtis tampa stiprus, sielaima dvejoti ir nebeþino, kur já lokalizuo-ti. Vis dëlto pojûtis yra ne kas kita, osielos bûsena. Lokalizacijos klaidø pa-grindinë prieþastis � siela apie save pa-èià neturi idëjos, o ið pojûèio tegali su-sikurti neaiðkø áspûdá.

Kalbëdamas apie pojûèius, Malebran-che�as nurodo ávairius jø laipsnius. Ðielaipsniai priklauso nuo tam tikrø prie-þasèiø. Pavyzdþiui, veikiant ðalutineiprieþasèiai, susijusiai su kûno ir smege-nø pluoðtø judinimu, pojûtis bus juostipresnis, kuo didesnis bus judinimas.Taèiau tikroji prieþastis, kuri sukelia stip-rø ir tikrà pojûtá, yra susijusi su tuo, kaipgiliai Dievas ávedë á mûsø sielà objektoidëjà. Tuo pat metu, kai mûsø kûnà su-jaudina objektø judëjimas, Dieve mato-me paþinø dydá. Ir Dievas tà idëjà dau-



giau ar maþiau giliai á mus áspaudþia (þr.sk. �Idëjos poveikis sielai matant Die-ve�). Kai ði idëja áspausta nestipriai, ji irlieka idëja; áspausta stipriau, ji tampavaizdiniu, o labai stipriai áspausta idëjayra pojûtis. �Pavyzdþiui, apskritimà ma-tote trim bûdais. Jûs já suvokiate, ásivaiz-duojate, jauèiate arba matote. Jeigu já su-vokiate, tai reiðkia, kad su jûsø dvasiasantykiauja paþinus dydis, kurio ribosneturi apibrëþto dydþio, bet tame paèia-me plane jos yra vienodai nutolusios nuotam tikro taðko. Tada suvokiate apskri-timà. Jeigu já ásivaizduojate, tai reiðkia,kad tam tikra apibrëþta to dydþio dalis,kurios ribos irgi vienodai nutolusios nuotam tikro taðko, lengvai palieèia jûsødvasià. O kai já jauèiate arba matote, taitam tikra apibrëþta to dydþio dalis jun-tamai palieèia jûsø sielà ir jà pakeièia su-keldama kokios nors spalvos jausmà. Pa-þinus dydis tampa matomas ir atitinkatam tikrà kûnà tik per spalvà, nes tik pa-gal spalvø ávairovæ mes suprantameskirtumà tarp objektø, kuriuos regime.�31

Ðis Malebranche�o aiðkinimas kelia ne-maþai klausimø. Spalvos pojûtis tikrai iðesmës skiriasi nuo dydþio idëjos. Já su-kelia ne smegenø sudirginimas, kuris ne-turi jokio poveikio dvasiai, ir ne patidvasia, patirianti tà pojûtá, o Dievas, nau-dodamasis smegenø sudirginimu. Ka-dangi spalva suvokiama kaip dydis, va-dinasi, Dievas turi ne tik mums suteiktispalvos pojûtá, bet ir tuo pat metu mûsødvasioje giliai áspausti dydþio idëjà ir jaisuteikti spalvoto objekto matmenis. Tiks-liau tariant, tokius objekto matmenis, ku-rie atitiktø mus ir objektà skiriantá atstu-mà: saulë suvokiama daug maþesnë, ne-

gu yra ið tikrøjø, kaip tik todël, kad ji la-bai nutolusi. Taèiau èia ir susiduriame suproblema: kaip dydþio idëja, kuriai kaipidëjai dydis nebûdingas, gali suteiktispalvai jusliná dydá, nes pojûèiui dydis ir-gi nebûdingas? Tokiu atveju intensyvu-mo skirtumas turëtø tapti kokybiniuskirtumu, o paþinø dydá reikëtø traktuo-ti ne kaip paprastà idëjà, bet kaip gebë-jimà suteikti erdviðkumà. Panaðiai for-mà suvokë Kantas, taèiau kaip ta aprio-rinë forma gali egzistuoti dieviðkajamesuvokime? Jei aiðkinsime, kad Dievasnesuvokiamas, tai reikð, kad nustojamafilosofuoti.

Kiekvienu atveju juslinius duomenisapdoroja ir perduoda natûralûs sprendi-mai (apie tai jau raðëme). Panaðu, kadMalebranche�as ið pradþiø natûraløsprendimà priskyrë þmogui, kuris, anotjo, juslinius duomenis koreguoja priklau-somai nuo to, kaip jusliø organais suvo-kia situacijà. Pavyzdþiui, nustatant atstu-mà, akiø optinë geba pakoreguoja áspû-dá, tad artëjantis ar tolstantis objektas di-dëja arba maþëja. Taèiau toks suvokimasyra labai neaiðkus, todël Malebranche�asnatûralius sprendimus priskyrë Dievui,ir tada jie vyksta mumyse be mûsø pa-èiø valios. Dievas ðiuo atveju laikosibendrøjø dësniø, kuriuos pats sau nusta-të: pavyzdþiui, iðlaikyti tà patá objekty-vaus dydþio suvokimà priklausomai nuodydþio ir atstumo santykio.

Juslës mums leidþia skirti objektusvienus nuo kitø ir nuo mûsø paèiø. Tai,kaip juos suvokiame, rodo, kokie jiesvarbûs mûsø biologiniams poreikiams,apie kuriuos galima spræsti ið kûno su-jaudinimo: �Dievas mûsø sieloje veikia

MOKSLINË MINTIS


vienokiu ar kitokiu bûdu tik per mûsøkûne vykstanèius pokyèius. Jis joje vei-kia taip, tarsi visa, kas vyksta iðorëje, þi-notø tik dël to, kad þino, kas vykstamûsø organuose�32.

Taigi, pasak Malebranche�o, mes esa-me Dieve ne tik todël, kad matome idë-jas, bet ir todël, kad paprasèiausiai su-vokiame. Þmogus atmerkia akis ir su-pranta, kur jis yra, negalvodamas, kaipveikia jo akiø optika. Suvokimà sukeliane pats kûnas ir ne smegenys, o já gau-name ið Dievo.

3. Siela. Siela judinama ne tik tada,kai smegenys sudirginami, bet ji gali ju-dëti ir pati savaime, pavyzdþiui, kai jinusprendþia iðspræsti koká nors uþdavi-ná ar medituoti. Be to, teigia Malebran-che�as, siela gali judinti kûnà, kai ji nu-sprendþia pakelti rankà ar bëgti.

Panaðiai kaip ir Platonui, kuriam tar-pininkas tarp þinojimo ir neþinojimo yraprisiminimas33, Malebranche�ui kylaklausimas, kaip nuo neaiðkaus paþini-mo, kuris pats savæs nesuvokia, perei-nama prie aiðkaus paþinimo. Þmogus iðesmës protu, kuriame slypi visos tiesos,yra susijungæs su Dievu, bet, uþuot atsi-græþæs á tiesas, þmogus pasiduoda jusliøvilionëms. Vis dëlto ði vienybë su Dievunegali visiðkai nutrûkti, �nes tokiu atve-ju mes bûtume sunaikinti�34, todël norintið tikrøjø suþinoti, kà mes þinome patysneþinodami, kad tai þinome, tereikia, pa-sak Malebranche�o, atsigræþti á Dievà.Tarpininkas yra dëmesys, leidþiantis sie-lai atsiskirti nuo jusliniø dalykø ir visið-kai susikoncentruoti, kad galëtø priimtiDievo þodá: �Sielos dëmesys � ne kas ki-

ta, o jos gráþimas ir atsigræþimas á Dievà,vienintelá tikrà mûsø mokytojà�35. Kaistengiamës bûti dëmesingi, kitaip tariant,koncentruojame ir mobilizuojame visàsielà laukdami tiesos þodþio, Þodismums atsiskleidþia. Dëmesys yra antri-në tiesos atskleidimo prieþastis. �Sielosdëmesys � tai natûrali malda, kurià ski-riame vidinei tiesai, kad ði mums atsi-skleistø�36. Taèiau �melstis� reikia mokë-ti: �ta aukðèiausioji tiesa ne visada duo-da atsakà á mûsø troðkimus, nes nelabaiteþinome, kaip reikia jos melsti�37. Reikiamokëti klausyti, o tam bûtina mokëti at-siriboti nuo jusliø ir laukti patiriant sa-votiðkà aktyvià proto tuðtumà.

Taigi, doktrinos esmë tokia: dëmesysyra bûsenos, kai pasiduodama juslëmsir imama svajoti, pabaiga. Dëmesys ga-li bûti nukreiptas tik á idëjà. Atrodytø,nesunku prieðtarauti ðiai minèiai: ið pa-èios paprasèiausios patirties matyti, kadgalima kreipti dëmesá ir á kitus dalykus,ne vien tik á idëjas, galima atidþiai ap-þiûrinëti daiktus, klausytis muzikos...Be abejo, Malebranche�as dar pridurtø,kad reikia skirti susiþavëjimà, dël kurioásiskverbia áspûdis, vaizdinys, ir tikràdëmesá, leidþiantá suvokti jusliniø duo-menø prasmæ ir apie juos màstyti. Des-cartes�o fizika � tai dëmesys jusliø duo-menims, kurio tikslas � nustatyti jø pa-þinius santykius. Þiûrëdamas á paveiks-là, galiu juo þavëtis ir svajoti, taèiau tik-ras meno mylëtojas stengsis suvokti tu-rinio prasmæ, suprasti, kaip buvo pa-siekta paveikslo elementø pusiausvyrair harmonija, ir jo susiþavëjimas didësaugant suvokimui.



Dëmesys � tai malda, vadinasi, lais-vës aktas, troðkimas atsigræþti á Dievà,net jeigu daþniausiai Dievas suvokiamasneaiðkiai. Norint uþsiimti matematika,nereikia bûti tikinèiam, bet uþsiimti ma-tematika reiðkia susijungti su Dievu,melstis. Dël to dëmesys vadinamas na-tûralia malda, o taip melstis, pasak Ma-lebranche�o, ið prigimties sugeba visiþmonës.

Kalbëdamas apie sielos poveiká kû-nui, Malebranche�as teigia, kad valia yra

antrinë judëjimo prieþastis: �Mano ran-ka sunki, taèiau að jà pakeliu á dangø, nesto noriu. Þinoma, Dievas, apibrëþiantisgyvybës dvasiø judëjimà, kad galëèiaupakelti rankà to panorëjæs, veikia pagalbendràjá sielos ir kûno vienybës dësná,kuris man ir leidþia judinti savo kûnà�38.Sielos troðkimas yra antrinë rankos judë-jimo prieþastis, nes vienintelë tikroji prie-þastis � Dievas, patvirtinantis bendruo-sius sielos ir kûno vienybës dësnius, ku-riuos jis pats sau nustatë.

IÐVADOS

Malebranche�as kûrimo procese áþvel-gia du etapus, kurie dieviðkoje amþiny-bëje yra to paties laiko. Pirmajame kûri-mo etape Dievo norai yra ypatingi, o jokûrinys � be trûkumø, be judëjimo, pa-prastas, neturintis jokiø elementø. Antra-me kûrimo etape pradeda veikti bendrie-ji dësniai, apjungdami ir susiedami pa-

prastus esinius, kurie sàveikaudami vie-nas kità gadina, ir ðitaip randasi neiðven-giama kûriniø degradacija. Taèiau kadDievas pakeistø ar pataisytø tuos dës-nius, Malebranche�ui tokia mintis neky-la, nes kûrinio gerumo esmë � ne tik re-zultato groþis, bet ir bûdas, kuriuo buvosukurtas esinys, t.y. paprastumas.


11 Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà(Penkta dalis) / Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Min-tis, 1978, p. 126�137.

12 Ten pat, p. 129.13 Blaise Pascal. Mintys. � Vilnius: Aidai, 1997,

[77], p. 34.14 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques

(11éme Entretien, articles 8) // �uvres de Maleb-ranche, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothéquede la Pléiade, France: Rodis-Lewis, NRF, Bib-liothéque de la Pléiade, 1979, t. II, p. 883.

15 Ten pat.16 Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà

(Penkta dalis), p. 128.17 Renë Dekartas. Filosofijos pradai, p. 304.18 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques

(10éme Entretien, articles 17), p. 869.19 Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes et

métaphysiques (7éme méditation, art. 7) // �uvresde Malebranche, p. 254�255.

10 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques(10éme entretien, articles 16), p. 868.

11 Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité, l. 3.,2 p., ch. 2 // �uvres de Malebranche, p. 330.

12 Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes etmétaphysiques (9ére méditation, art. 7), p. 281.

13 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques(7éme entretien, articles 11), p. 790.

14 Ten pat, (10éme entretien, articles 4), p. 852.15 Ten pat.16 Ten pat, p. 852.17 Ten pat, p. 856.18 Ten pat, (11éme entretien, articles 3), p. 875.19 Ten pat, (11éme entretien, articles 11), p. 887.20 Ten pat, p. 886�887.21 Ten pat (11éme entretien, articles 13), p. 892.

MOKSLINË MINTIS


22 Ten pat, p. 891.23 Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ketvir-

tas apmàstymas), p. 197.24 Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité,

préface, p. 3.25 Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ðeðtas

apmàstymas), p. 218.26 Ten pat.27 Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité (der-

nier éclaircissement ), p. 1086�1087.28 Ten pat, kn. 1, sk. 12, p. 107.29 Ten pat.30 Ten pat, p. 103.31 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques

(1re entretien, articles 10), p. 684.

32 Ten pat (12éme entretien, articles 3), p. 900.33 Þr. Platonas. Faidonas. � Vilnius: Aidai, 1999,

[73b�74a, c], p. 46�48.34 Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques,

(préface), p. 8.35 Ten pat (préface), p. 10.36 Nicolas Malebranche. Conversations métaphysi-

ques et chrétiennes (1re entretien) // �uvres deMalebranche, p. 1132.

37 Ten pat.38 Nicolas Malebranche. Traité de la nature et de

la grâce (dernier éclaircissement) // �uvres de Ma-

lebranche, p. 182.

Stasys MOSTAUSKIS.Auksinis gobelenas. 2005.

Akrilas, drobë. 30 × 20

AIVARAS STEPUKONIS


IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS:ARTHUR ONCKEN LOVEJOY

The Birth of the Historiography of Ideas:Arthur Oncken Lovejoy

SUMMARY

The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of

ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The

introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western histo-

riographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of

these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a

historiographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective;

and (3) points of divergence between historiography and philosophy.

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS IR FILOSOFIJOS TAKOSKYROS


RAKTAÞODÞIAI: istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija.KEYWORDS: the methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy.

galvojama, jog filosofuojama (taip patsvarbu, kad neatsitiktø ir atvirkðèiai, betpastarasis klystkelis � kur kas retesnis).Pateiksiu kelias pastabas apie filosofinioir istoriografinio poþiûriø skirtybes, vë-liau, ðios dalies pabaigoje, man leisian-èias apibendrinti tam tikras esmines fi-losofijos ir istoriografijos takoskyras, ku-rios dabartinëse humanitarinëse disku-

Arthuras Onckenas Lovejoy�us visuþsimena apie tam tikrus filosofinius lû-kesèius, galimas filosofines iðvadas, filo-sofinius tikslus bei idealus, kuriuos jisnorás patenkinti savo istoriografiniais ty-rimais. Taèiau tikras filosofavimas isto-riografo darbuose beveik neaptinkamas.Savaime toks stygius nëra joks trûku-mas, svarbu, kad raðant istorijà, nebûtø

AIVARAS STEPUKONISKultûros, filosofijos ir meno institutas

MOKSLINË MINTIS


sijose pernelyg daþnai yra tuðuojamos,filosofijà paverèiant filosofiniø idëjø pra-eities tyrimu.

�Neliko vietos!� � taip glaustai bûtøgalima apibûdinti lavdþojiðkø tyrimøsantyká su filosofija. Lovejoy�us nori fi-losofuoti, bet neranda vietos ir pristin-ga laiko. Jis, pavyzdþiui, ásitikinæs, kadidëjø junginio, kurá iðreiðkia frazë �di-dþioji bûties grandinë�, istorija jam yra�pasufleravusi, jei ne parodþiusi, tamtikras filosofines iðvadas, kurias [jis]stengiàsis iðdëstyti paskutinës paskaitospriede.... Taèiau suprantàs, kad iðvadosbus pateiktos labai netinkamai; taèiaunorint jas iðplëtoti iki galo, knygà bûtøreikëjæ nesaikingai prailginti�88. Ið tiesø,raðant knygas kaþkur reikia dëti taðkà,taèiau vieta, kurioje dedamas taðkas, by-loja, kam mokslininkas teikia pirmeny-bæ, kas yra svarbiausia, o kas ne taipsvarbu, ir kam galiausiai nelieka laiko,nors tai irgi kaþkuriuo atþvilgiu � bentjau taip teigiama � yra svarbu. Nuoðir-dþiausi ir drauge kukliausi idëjø isto-riografai � jø gretoms priskirèiau ir Lo-vejoy�ø � pripaþásta, kad istoriografinissantykis su idëja � dël ávairiø praktinioir teorinio pobûdþio kliûèiø � tik labairetai ir tik fragmentiðkai galás peraugtiá filosofiná. Paprastai atlikus sunkø isto-riografiná triûsà filosofiniai apmàstymaibaigiami daugtaðkiu, jiems paprastai ne-beuþtenka laiko arba jø atsisakoma, ka-dangi jie �uþima per daug vietos�.

Istoriografija kaip detektyvas. Skaityda-mas istoriografinæ raðtijà, kaskart susi-duriu su ádomia nuostata, iðryðkëjanèiapraeities tyrëjø darbe. Ta nuostata daþ-niausiai nëra atvirai ávardijama, bet ji

brëþia gana aiðkià ribà tarp istoriogra-fijos ir filosofijos. Ðtai kà turiu galvoje:istorijos raðytojas, narpliodamas iðsikel-tà klausimà, neretai elgiasi kaip seklys,tiriamus ávykius apgaubia paslaptingu-mo skraiste, o paèiam pasakojimui su-teikia literatûrinæ detektyvo formà. Ty-rëjo nuopelnai vertinami pagal tai, kaiplabai paslëptas (padengtas praeities dul-këmis) buvæs jo objektas ir kaip iðradin-gai jis naudojæsis dokumentais bei kito-mis praeities liekanomis kà nors iðsiaið-kindamas apie anà objektà. Istoriografomokslinis objektas � �bûtovës slëpiniai�.Antra vertus, jeigu kas nors apie istori-ná ávyká bûtø plaèiai þinoma daugeliuiþmoniø, istoriografas ne tik netektø dar-bo, bet ir pats darbas atrodytø maþnebetikslis. Átampa, kuri sukuriama tarpistorinio objekto, apie kurá stokojama þi-niø, ir istoriografo, kuris tà þiniø spra-gà mëgina uþpildyti, daþnai atsirandadël paprasèiausio atsitiktinumo, dël to,kad amþiø tëkmëje kaþkas kaþkur nuki-ðo koká nors dokumentà, dël to, kad su-degë pastatas, kurio rûsiuose buvo sau-gojami daiktiniai árodymai, o daþniau-siai dël to, kad tai, kà ðiandien laikomeesant svarbiu ir norime iðsiaiðkinti, pra-eities kartos laikë bereikðmiu ir nu-gramzdino á uþmarðtá. Istoriografas �praeities detektyvas, tiriantis �faktinesaplinkybes�, su ávykiu susijusius asme-nis ir kità �bylos nagrinëjimui� svarbiàmedþiagà.

Tuo tarpu filosofui tik netiesiogiairûpi, kà sako jo istoriniai paðnekovaikaip istoriniai paðnekovai. Ir apskritai fi-losofinio veiksmo vieta � pats filosofas,visi kiti � èia tik sveèiai! Tokios nuosta-

AIVARAS STEPUKONIS


tos � ne iðdidumo iðraiðka, o metodinësàlyga. Filosofo santykis su þiniomis sa-vo kilme ir iðtakomis yra subjektyvus irasmeninis, o ne objektyvus ir visuome-ninis: iðsikeltus klausimas jis gvildenane todël, kad atsakymo á juos neþino vi-suomenë, o todël, kad atsakymo á juosneþino jis pats. Istoriografiniam poþiû-riui artimesnës ne su reiðkiniø esme, osu jø kilme susijusios problemos, jamrûpi ávykiø ir aplinkybiø susiklostymogenealogija.

Atsiverskime kelias iðtraukas ið Love-joy�aus raðtø, kuriose reikðmingas gene-aloginis tyrimo bûdas. Savo straipsnyje�The supposed Primitivism of Rousse-au�s discourse on inequality� (Tariama-sis Rousseau samprotavimo apie nelygy-bæ primityvumas), kuris buvo iðspaus-dintas rinktinëje Essays in the History ofIdeas, Lovejoy atkreipia dëmesá á tam tik-rà màstymo �tendencijø prieðprieðà, arnet tiesioginá prieðtaravimà�, kuris aptin-kamas minëtoje Rousseau apybraiþoje.Tyrëjas primena savo kolegoms, esà at-skleisdamas toká minties prieðtaravimàar nenuoseklumà �idëjø istorikas atlikotik maþàjà dalá savo uþdavinio�.

Esminë uþduotis � tæsia Lovejoy�us �yra pamatyti, ið kokiø átakø ir teiginiøautoriaus mintyje iðsirutuliojo prieðprie-ðinës srovës; pastebëti jø daþnai sudëtin-gà sàveikà; ásidëmëti, kuri tendencijabuvo vyraujanti ir bûdingesnë; visø pir-ma nustatyti, kada autorius viso labokartojo savo laikø banalybes ir kada ið-sakë naujas áþvalgas, dar ne visiðkai ið-painiotas ið tradiciniø idëjø89.

Kitame straipsnyje, kuriame nagrinë-jamos dviejø prancûzø màstytojø-amþi-

ninkø Monboddo ir Rousseau átakosvienas kitam, Lovejoy�us spëlioja:

Galima pagrástai teigti, jog daug kas iðMonboddo mokymo ir dalis to, kas ta-me mokyme buvo tuo metu revoliucin-giausia, yra iðplëtota ið grupës tarpusa-vyje susijusiø idëjø, randamø RousseauSamprotavime apie nelygybæ, iðspausdinta-me dvideðimt metø prieð iðspausdinantKalbos kilmæ ir paþangà. Ar panaðumas at-siradæs dël spontaniðko vienodø minèiødingtelëjimo dviem tuo paèiu laiku gy-venusiems protams, ar dël tiesioginiopoveikio, kurá padarë vieno autoriausankstesnieji veikalai kitam?90

Treèia iðtrauka paimta ið straipsnio,kuriame vienas europietiðkø romantiz-mø kildinamas ið Kinijos. Joje Love-joy�us priekaiðtauja ponui Hussey uþtai, kad ðis savo veikale kiniðkajam so-dininkystës stiliui viso labo skyræs �trisar keturis gyvybingus ir kartais áþval-gius puslapius�, bet, deja, �nenurodæstikrøjø tos mados iðtakø, taip pat neið-skyræs istoriniø jos tarpsniø, be to, de-ramai nepabrëþæs jos istorinës svarbos91.

Ðios iðtraukos parinktos tikslingai, ka-dangi jose suþaiþaruoja istoriografiniopoþiûrio ir domesio savitumas. Vaizduo-tæ kaitina tokie klausimai: kaip konkre-tus istorinis X sàveikauja su konkreèiu is-toriniu Y; kokios yra vieno ir kito atsira-dimo prieðistorës (sprendþiant apie idë-jø tradiciðkumà) ir galimos poistorës(spendþiant apie idëjø originalumà); ko-kie yra visi ar bent pagrindiniai istorinësraidos etapai ir kiek ðie prieþastingaisvarbûs. Tai dar viena takoskyra tarp fi-losofijos ir idëjø istoriografijos. Pastaro-ji, nors ir ypatingu bûdu nagrinëdamamintinius darinius, ne itin domisi paèios

MOKSLINË MINTIS


minties kaip tam tikros tiesos, reiðkiamosapie pasaulá, turiniu. Uþuot teiravusisapie teiginio tiesà ar netiesà, èia teirau-jamasi apie jo genealogijà. Lovejoy�us is-toriografas gali bûti atsidavæs romantiz-mo arba Rousseau darbø tyrëjas ir drau-ge kaip asmenybë nieko bendra neturëtisu romantinëmis nuostatomis (nei sim-patine, nei reakcine prasme), o Rousse-au sampratas laikyti filosofinëmis atgy-venomis, nevertomis tiesioginio, kritiðko,egzistencinio apmàstymo. (Þinoma, aðneteigiu, kad bûtent toks Lovejoy�us irbuvo.) Iðgirdæs, kà Rousseau aiðkinaapie bendruomeninæ þmogaus prigimtá,filosofas klaus, ar ið tikrøjø ði prigimtisyra tokia, kokià jà nutapæs Rousseau; oistoriografas teirausis, ar Rousseau tik-rai taip aiðkinæs; ar dar kas nors tuo pa-èiu metu arba prieð Rousseau yra taipaiðkinæs; kuriuo savo gyvenimo tarpsniuRousseau yra taip aiðkinæs; ar jo nuomo-në vëliau pasikeitusi ir panaðiai. Isto-riografinës ir filosofinës perspektyvøskirtumai � akivaizdûs, þenkime prie ki-tos takoskyros.

Pirmenybë tam, kas tipiðka. Kitas isto-riografinio tyrimo akcentas � tai dëme-sys tokiems praeities reiðkiniams, kuriepasiþymi bendruomeniniu sklaidumu.Ekscentriðkos mintys, nukrypimai nuoelgesio normø, vienetiniai atsitikimai,jeigu jie tëra ekscentriðki, nukrypæ irvienetiniai, nepatraukia Lovejoy�aus dë-mesio. Ir suprantama, kodël. Kas bûdin-ga tik vienam þmogui, kas nebyloja apieplatesnës socialinës grupës iðgyvenimus,dorovæ, skoná, lûkesèius ir prielaidas,geriausiu atveju gali pretenduoti á biog-rafijà, bet tikrai ne á istoriografijà, kurios

taikiklyje visuomet figûravo tokie visuo-meniniai telkiniai kaip tautos, kultûros,valstybës, imperijos, iðtisos geografijos irdvasinës epochos. Istoriografija savoapibendrinimais yra kur kas ambicin-gesnë, ji siekia bendresniø þiniø ir todëlieðko to, kas tipiðka, áprasta, simptomið-ka, kas leistø pasirinktus, plaèiai praei-tyje pasklidusius ir miðriai sàveikavu-sius reiðkinius suvokti kaip riðlø, kuo-piná objektà. Lovejoy�us cituoja George�àHerbertà Palmerá, kuris pristatydamasGeorge�o Herberto Raðtus �Pratarmëje�áþvalgiai paþymi:

Bet kuris amþius savo tendencijas ryð-kiau parodo þemesnio rango raðytojø, one iðkiliø genijø kûriniuose. Pastariejipasakoja apie praeitá ir ateitá, bet taip patapie amþiø, kuriame gyvena. Jie yra vi-siems laikams. O jautriose, imliose, ta-èiau maþiau kûrybinës galios turinèiosesielose laikmeèio idealai ásiamþina aið-kiausiai.92

Sutikdamas ir drauge kartodamastaiklius Palmerio þodþius, Lovejoy�uspratæsia mintá formuluodamas jà kaipmetodinæ pastabà: �Jûsø menkas raðyto-jas gali bûti toks pat svarbus � daþnaiðiuo poþiûriu jis gali bûti daug svarbes-nis � uþ autorius kûriniø, kurie ðiandienlaikomi ðedevrais�93. Visiðkai supranta-ma, juk idëjø istoriografas mëgina for-muluoti taisykles, tam tikru laikotarpiunusistovëjusias elgesio, jautimo, vertini-mo bei màstymo bendrybes, o ne iðim-tis, kurios � pasitelkus nuvalkiotà, bet iðtikrøjø labai iðkalbingà pasakymà � �ið-krenta ið konteksto�94. Filosofui pati pro-blema yra svetima. Vis dëlto rinkdama-sis diskusijos paðnekovus jis paprastai

AIVARAS STEPUKONIS


neieðkos tipiðkai galvojanèiø þmoniø to-dël, kad ðie jie galvoja tipiðkai, ir nesi-tikës, kad toks galvojimas galëtø nu-skaidrinti filosofinës problemos turiná.Tiesa, Sokratas sëdëjo agoroje ir, matyt,mielai gaudydavo visokiausius gandusir juokelius ið atëniðkos buities, taèiaunereikia pamirðti, kad Platono dialoguo-se tokie buitiniai vaizdeliai buvo tik me-ninis filosofiniø argumentacijø apipavi-dalinimas ir niekuomet neákûnijo patiesdialogo tikslo, jie, kaip literatûrinio pa-ðnekesio þanro stilistinës priemonës, vei-kiau padëjo pagyvinti jo dialektiðkumà.

Idëjø istoriografo ir filosofo regëse-nos skiriasi panaðiai, kaip dailës isto-riografo ir esteto. Rudolfas Wittkoweris(1901�1971), vienas garsiausiø praëjusioðimtmeèio pirmosios pusës bei viduriorenesansinës ir barokinës dailës istorio-grafø, savo knygoje nagrinëdamas di-dþiøjø praeities civilizacijø vaizduoja-muosiuose menuose atsikartodavusiusarchetipinius simbolius ir pasakodamasapie XVI amþiaus olandø tapytojà Joha-nesà Stradanusà, iðtaria tokius þodþius:�tarp [ðio tapytojo] vëlyvøjø darbø...randame serijà graviûrø, kuriose ðlovi-nami Amerikos þemyno atradëjai: Ko-lumbas, Amerigo Vespucci ir Fernao deMagellanas. Nors ði serija neturi dides-nës meninës vertës, ji patraukia mûsødëmesá itin turtinga simboliniø smul-kmenø sankaupa�95. Dailës istoriografasnepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo spren-dimo apie dailës meninæ vertæ (tai nëraobjekto reikðmingumo kriterijus isto-riografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jamrûpi ne pati dailë, o tai, kà ji kaip pra-eities liekana praneða apie vienà ar kità

istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ; lygiaitaip idëjø istoriografas nepaiso ar, tiks-liau, susilaiko nuo spendimo apie idëjøir ið jø sudarytø teiginiø teisingumà (tainëra idëjø reikðmingumo kriterijus isto-riografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jamknieti ne paèios idëjos, o tai, kà jos kaippraeities liekanos praneða apie vienà arkità istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ.

Þinoma, tik nustaèius tai, kas tipiðkair bendra, galima pagrástai kalbëti apietai, kas originalu, nebûta, nauja. Taèiauðie apibûdinimai neleidþia pasverti idë-jos originalumo, jos gelmës, jie niekuonepranoksta tokiø sociologinës statisti-kos terminø kaip �retas� ir �daþnas� irfilosofiniu poþiûriu prasilenkia su paèiaidëjos esme � pasakyti kaþkà apie va-kardienos, nûdienos, rytojaus pasaulá ir(tai ne maþiau svarbu) sulaukti pritari-mo arba nepritarimo. Trys iðminèiai,medituojantys tà paèià tiesà apie bûtá iriðreiðkiantys jà panaðiais þodþiais, isto-riografiniu poþiûriu nëra originalûs, ofilosofiniu poþiûriu tai, jog jø yra trys,trylika ar trys ðimtai, në kiek nemenki-na jø iðminties originalumo, vadinasi,neslopina ir to ypatingo dëmesio, kuriojie nusipelno ið filosofo. Ið tiesø reikiapripaþinti, kad Lovejoy�us padaro ganaintriguojanèià iðvadà, kuriai, kaip maty-sime vëliau, pritars ir Randallas Collin-sas. Iðvados branduolys � tam tikra pa-stoviø vienetø kintanèiø deriniø teorija.Remdamasis sukauptais istoriniais duo-menimis apie filosofiniø � ir ne tik �idëjø, mokyklø, sistemø atsiradimus,kaitas ir pertvarkas ðimtametëje ir nettûkstantmetëje praeityje, Lovejoy�us pa-teikia dràsø apibendrinimà, esà �daugu-

MOKSLINË MINTIS


ma filosofiniø sistemø yra originalios arsavitos daugiau savo sudëtimi negu pa-èiais sandais�. Istoriografo ásitikinimu,�Menamas daugelio sistemø naujumaskyla ið vienintelio dalyko � ið naujo se-nø elementø, kurie jas sudaro, pritaiky-mo ar iðdëstymo�. Tiesa, Lovejoy�us nënemano paneigti, kad ið tiesø intelekti-nëje istorijoje kartkartëmis suþimba vie-na kita tikrai �originali ar savita� sam-prata, taèiau istoriografas patikslina, kad�absoliutaus naujumo prieaugiai [min-ties istorijoje], manding, yra daug retes-ni negu kartais manoma�96. Istoriografið-kai � tai ádomi ir blaivinanti áþvalga, ku-ri turëtø gerokai atvësinti ne vieno filo-sofo kunkuliuojanèias ambicijas ir vaikë-ziðkà pagyrûniðkumà (paimkite dvylikagarsiausiø Vakarø filosofø nuo Imma-nuelio Kanto, perskaitykite jø þymiausiøveikalø áþangas ar pratarmes ir iðvysite,jog beveik kiekvienas jø svaigulingaikrykðtavo apie jo ágyvendinamà �koper-niðkàjá perversmà�, apie tai, ko iki joniekas nebuvo sugalvojæs, apie tai, kadjis � pirmutinis). Taèiau minties nauju-mas ar senumas, novatoriðkumas ar tra-diciðkumas, retumas ar daþnumas neuþ-gauna filosofinio nervo, nes nepalieèiapaèios minties turinio, neásiklauso á jossantyká su tikrove, nepaiso pirmykðèiominties reiðkëjo noro kaþkà teigti apiepasaulá ir sulaukti deramo atsako.

Filosofijos istoriografija kaip filosofijosnufilosofëjimo istoriografija? Tai tik retori-nis klausimas, kuriuo perteikiu vienàásimintiniausiø ir filosofijos-istoriografi-jos santykiams lemtingiausiø Love-joy�aus iðvadø. Matëme, kad skirtinguo-se tekstuose ir kontekstuose istoriogra-

fas apie intelektiná praeities pasaulá lin-kæs ðnekëti ne kaip apie kosmà, o kaipapie chaosà, ne apie loginio nuoseklu-mo, o apie intelektinës suirutës pasaulá.Prisiminkime, su kokiu liûdesiu Love-joy�us prabyla apie �ilgà idëjø painioji-mo grandinæ, kuri sudaro didþiumàþmogaus màstymo istorijos�97. Kitojevietoje aptardamas metodinæ bûtinybæiðnagrinëti, kaip ir kodël atsiradusi to-kia sumaiðtis romantizmø apibrëþimuo-se, Lovejoy�us uþbëga savo tyrimui uþakiø ir pareiðkia, kad toks nagrinëjimasgalø gale parodysiàs, jog �didþiulæ min-ties poslinkiø per pastaràjá [XIX] amþiøgausà... lëmë gryniausios þodinës pai-niavos�98. Dar kitoje vietoje pabrëþda-mas filosofinës semantikos svarbà idëjøistoriografijos metodikai, Lovejoy�us pa-reiðkia stulbinamà dalykà, stulbinamà,tiesa, perðamomis iðvadomis: �istorijojepaprasèiausi þodþiai [terminai, frazës,formulës] sugeba veikti savarankiðkaikaip jëgos bûtent dël savo dviprasmið-kumo�99. Kol kas Lovejoy�us dar nepa-skelbë paties sunkiausio nuosprendþio,bet jau dabar pradedame suprasti, kadidëjø istoriografija turi atsisakyti tirtiidëjas kaip tam tikras logiðkai aiðkias,apibrëþtas normines màstymo formas,kadangi tokios formos istoriografinëjepraeityje beveik neaptinkamos. Veikiaususiduriama su klaidþiojanèia mintimi,klumpanèiu protu, nesusipratimais, nu-siðnekëjimais, nenugirdimais, praþiûrë-jimais, korektûros klaidomis, neretai pa-prasèiausiomis nesàmonëmis.

Minëjau, kad vienetiniø idëjø bûriuipriskiriama ir ta rûðis, kurià Lovejoy�usvadina metafizinëmis patetikomis. Gal-

AIVARAS STEPUKONIS


voje turimos visokiausios jausminës ezo-teriðkumo, miglotumo, amþinumo, eks-tatiðkumo, laisvumo bûsenos, kurias su-kelia filosofiniø tekstø skaitymas ir jø su-vokimas kaip groþinës literatûros. Ne-dailindamas tikrosios padëties, Love-joy�us prabyla atvirai: �Átariu, kad filoso-finës knygos skaitymas paprastai yra nekas kita, kaip estetinio iðgyvenimo for-ma...�100 Ir èia pat priduria, jog toks filo-sofijos suvokimas �neturi nieko bendrasu filosofija kaip mokslu; taèiau turidaug bendra su filosofija kaip istorijosveiksniu, kadangi filosofija jos veiksniubûna daugiausia ne kaip mokslas�101. Iðvisø tik kà cituotø iðtraukø matome, jogfilosofija ágyja istoriná vaidmená dviempagrindiniais pavidalais � klaidos ir es-tetinio iðgyvenimo. Taip pat ásidëmime,jog abu ðie dalykai nëra �filosofija kaipmokslas�. Tiesà sakant, vartodamas ðiàfrazæ, Lovejoy�us elgiasi apsukriai, nesjuk prieðingybë � filosofija ne kaip moks-las � apskritai nëra filosofija. Vienu �klaidø, nesusipratimø, þodinës painia-vos, sàvokiniø netikslumø � atveju susi-duriame su intelektiniu broku, dël kuriovienà ar kità pareiðkimà atmetame kaipnefilosofiðkà, neatitinkantá �filosofijoskaip mokslo� reikalavimø lygiai taip,kaip gamtos mokslo puslapiuose ásivëlu-sias procedûrines klaidas ar faktinius ne-atitikimus laikome nemoksliðkais. Antruatveju filosofinio teksto skaitymà nefilo-sofiðkai, o svajokliðkai, estetiðkai vadin-ti filosofinio teksto skaitymu maþø ma-þiausiai yra netikslu, kadangi filosofinátekstà galimà perskaityti tik filosofuo-jant, o visi kiti ámanomi to paties tekstoskaitymai tereiðkia, jog viename kûriny-

je gali bûti susipynæ keli literatûriniaiþanrai ir net prasminiai sluoksniai. Ðtaijums ir paradoksas, kurio masto Love-joy�us, regis, neapèiuopia: filosofija á to-kià praeitá, kokià tiria istoriografas, pra-siskverbia tik nefilosofiniais pavidalais!Kitaip tariant, filosofijos istorijoje tëratiek, kiek jos ten nëra. Tæskime mintá: jei-gu filosofijos poveikio istorija didþiàjadalimi yra jos nefilosofinio poveikio is-torija, tuomet galima arba tyrinëti filoso-fijos bejëgiðkumo istorijà, arba filosofijapavadinti tuos nefilosofinius filosofijospadarinius, kuriuos filosofijai nenorompavyksta sukelti, o paèiai filosofijai ieð-koti naujo pavadinimo, arba filosofijos tu-riná ið tiesø aiðkinti jos tikraisiais pada-riniais, vadovaujantis prielaida, jog nega-li bûti atotrûkio tarp filosofijos kaipmokslo ir filosofijos kaip istorinio veiks-nio, kitaip tariant, �kokie istoriniai pada-riniai, tokia ir filosofija, o tai, kas istori-joje neágyvendinta, laikyti nefilosofiðka�.Visais atvejais tik þaidþiama þodþiais,objektas derinamas prie apibrëþimo, o fi-losofija kaip savarankiðkai apsibrëþiantipraktika nustumiama á ðonà.

Þinoma, yra ir treèia alternatyva, ka-da pripaþástama, kad galø gale filoso-fijà tirti yra vaisingiausia, galbût netbûtina � jeigu, þinoma, norima ið tikrø-jø tirti filosofijà � skyrium nuo istoriog-rafijos. Kaip tik toká poþiûrá asmeniðkaiginu èia. Svarbu ásidëmëti, kad toks po-þiûris negrindþiamas jokia apriorinenuostata, veikiau gaunamas ið idëjø is-toriografø surinktø ir apibendrintø fak-tø: a) filosofijos turinys (klausimai irsprendimai), kurá apraðo istoriografija, iðesmës skiriasi nuo filosofijos vidinio, da-

MOKSLINË MINTIS


lykinio turinio, kurá iðreiðkia jos kûrëjai;b) filosofijos istoriografija yra padariusiempiriná atradimà, jog filosofija kaip fi-losofija praktiðkai yra nepajëgi prasi-smelkti á tikràjà þmonijos istorijà. Ge-riausiu atveju filosofijos istorija laikyti-na istorija tam tikros intelektinës maþu-mos, kurios kûryba ir mintys atsiveria

tik filosofuojant, taigi sàmoningai ven-giant istoriografiniø metodø perðamosperspektyvos. Susiduriame su paradok-su: þmonijos istorijoje dël ávairiausiøtrukdþiø iðryðkëti pajëgia tik nefilosofið-kas filosofijos veidas. O patys filosofaibuvo ir yra ásitikinæ, kad filosofijos veid-rodis visuomet yra jos paèios rankose.


88 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain ofBeing: A Study of the History of an Idea. � NewYork: Harper & Row, Publishers, 1965, p. ix.

89 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the Historyof Ideas. � New York: Capricorn Books, G. P.Putnam�s Sons, 1960.

90 Ten pat, p. 58.91 Ten pat, p. 101�102.92 George Herbert Palmer. Preface to The English

Works of George Herbert, 1905, p. xii.93 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of

Being: A Study of the History of an Idea. � NewYork: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 19�20.

94 Skaitant idëjø istoriografijos veikalus filosofið-kai � tai yra tam tikra prasme nederamai, � ga-lima bûtø paðmaikðtauti, jog ið konteksto èiadaþniausiai iðkrenta pats tekstas.

95 Rudolf Wittkower. Allegory and the Migrationof Symbols: The collected Essays of Rudolf Witt-kower. � New York: Thames and Hudson,1987, p. 94.

96 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain ofBeing: A Study of the History of an Idea. � NewYork: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 3�4.

97 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the Historyof Ideas. � New York: Capricorn Books, G. P.Putnam�s Sons, 1960, p. 241.

98 Ten pat, p. 234�235.99 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of

Being: A Study of the History of an Idea. � NewYork: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 14.

100 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain ofBeing: A Study of the History of an Idea. � NewYork: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 10�11.

101 Ten pat, p. 13.

ROMUALDAS DULSKIS


TRYS HESYCHIJOS PAKOPOS, VEDANÈIOSÁ AUTENTIÐKÀ KRIKÐÈIONIÐKOJO

MALDINGUMO KOKYBÆThree Stages of Hesychia Leading to the Authentic

Quality of Christian Piety

SUMMARY

Prayer in Orthodox theology is understood as an essential and integral dimension of human existence.A human being, created according to the image of God, is called to form in him/herself divine fea-tures. The stages of Hesychia as a way towards a kinder and more intimate dialogue between God andpeople helps a person to seek for spiritual maturity and an authentic identity of him/herself.

Hesychia was practised at the beginning by the desert Eremites. The Apophtegmata of the desertFathers was later defined by Evagrius Ponticus and Diadochus of Photice as a way to a union withGod through Hesychia, i.e. guarding the mind and/or heart and continual prayer.

In the 14th century a method of regular prayer with the use of certain physical exercises startedbeing practised in monasteries on Mount Athos. The movement acquired the name Hesychasm. On theone hand, the Hesychast praying method is of interest in the 21st century, as it resembles yoga; on theother hand, it remains unreachable because the practice of Hesychasm is complicated and not suitablefor many people. Even Hesychast authorities themselves have warned believers not to practise physicalexercises while praying without the guidance of an experienced spiritual teacher.

Hesychasm is addressed to everybody, and the Prayer of the Heart pertains to monks as well as tolay people, both of whom can attain the same spiritual heights. The main point of Hesychasm is not inthe praying method or spiritual techniques, but in its intensive and qualitative spiritual Christian life.The purpose of Hesychasm is the constant communion of the human being with God. This communionexpresses life through prayer in three stages, and each of them reflects a certain level of Hesychia.

As a method for a contemplative life, Hesychasm is not separated from liturgical and sacramental spiri-tuality; on the contrary, teachers of Hesychasm underline the necessity for regular sacramental practice forthe formation of inner spirituality. Participating in the liturgy supports and supplements Hesychastic piety andencourages the progress of the authentic quality of Christian piety, which is missing in the 21st century.


ROMUALDAS DULSKISVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI: malda, maldingumas, hesychazmas, staèiatikybë, ekumenizmas.KEY WORDS: prayer, piety, Hesychasm, Orthodoxy, ecumenism.

MOKSLINË MINTIS


Þmogus yra paðauktas bûti tobuluatvaizdu savo Kûrëjo, kuriame në-

ra negatyviø aistrø. Kadangi þmogus su-kurtas pagal Dievo paveikslà, tai nuodë-mës bei ydos nepriklauso þmogaus es-mei, jos yra �svetimos� þmogaus prigim-èiai. Nuodëmës griauna vidinæ sielosdarnà, atneða susvetimëjimà tarp þmo-niø, trikdo harmoningà þmogaus ir gam-tos sugyvenimà, atitolina þmogø nuoDievo ir iðkyla kaip grësmë þmogaus pa-ðaukimui. Nuodëmës aptemdo ir sudar-ko Dievo paveikslà þmoguje, anot ðv.Grigaliaus Nisieèio, �tarsi rûdys gele-þá�20. Jos sutrikdo þmogaus paðaukimorealizavimo procesà, neleidþia iðsiskleistijo asmenybei. Þmogaus panaðumas áDievà sumenksta, asmuo tampa savo pa-ties ribotumo belaisviu. �[Þmogaus] pro-tas be Dievo tampa panaðus á gyvulá ar-ba á demonà ir, atitolæs nuo savo [tikro-sios] prigimties, geidþia to, kas jam sve-tima�21, � paþymi Grigalius Palamas.

Apsivalydamas nuo ydø, krikðèionissavo sieloje iðryðkina Dievo paveikslà,tampa �tarsi dievu�, bet kartu tampa irlabiau savimi. �Bûk savo ðirdies �duri-ninkas� ir neáleisk jokios minties, jos ne-apklausæs. Apklausk kiekvienà mintá irsakyk jai: �Ar tu esi viena ið mûsiðkiø,ar ið mûsø prieðininkø?� Ir jei ji priklau-so namams, ji pripildys tave ramybës. Ojei ji ið prieðo, ji piktumu tave sutrikdysarba geidulingumu sujaudins�22, � aiðki-na Evagrijus Pontikas. �Ar ðios mintysmus vargina, ar ne, tai nepriklauso nuomûsø. Taèiau ar jos mumyse nusëda irðitaip uþdega mûsø aistras, ar ne, taipriklauso nuo mûsø.�23 Tad stebint min-tis, piktosios atmetamos, kadangi jos yra

svetimos þmogui. Jos kyla ne ið tikrosiosþmogaus ðirdies gelmës, bet bûna átei-giamos blogøjø aistrø arba demonø. To-dël, jas atmesdamas, þmogus saugo sa-vo asmens tapatumà ir integralumà.

Sielos hesychijai priklauso ne tik pik-tø minèiø, bet ir piktø atsiminimø atme-timas. Juos reikia �uþmirðti�. �Vanduo,kuriame pikta uþmirðtama, yra tikëjimogelmë�24, � moko Diadochas Fotikietis.Jis èia turi omenyje graikø mità apie po-þeminæ uþmarðties upæ Letà, ið kuriosturi gerti mirusieji, idant pamirðtø pra-ëjusá savo gyvenimà. Vandens ir uþmir-ðimo sàvokø susiejimas èia primena beiatspindi krikðto malonæ.

�Apatëjai pasiekti [�] reikia dauglaiko ir sunkaus darbo; reikia grieþtogyvenimo, pasninkavimo, budëjimo,maldos, krauju prakaitavimo, nusiþemi-nimo, pasaulio paniekinimo, nukryþia-vimo, viniø ir ieties ðone, acto ir tulþies;reikia patirti visø apleidimà ir palikimà,drauge su mumis nukryþiuotø paikøbroliø uþgauliojimus, praeiviø paðaipas,o po to � prisikëlimà Vieðpatyje ir ne-marias ðventàsias Velykas�25, � sakomûsø dienø Athos kalno vienuolis The-okletos Dionysiou.

Nenugalëtos aistros suþadina piktas,egoistiðkas, tuðèiagarbiðkas mintis, o ðiosiðvirsta daugiakalbyste ir tuðèiakalbyste.Plepumas visø pirma pasireiðkia gausiunereikalingu kalbëjimu. Taèiau galimataip pat daug kalbëti mintyse, lûpoms ty-lint. Minèiø plepumas kyla ir yra palai-komas tuðèiakalbystës pamëgimo ir tuð-èiagarbiðkumo. Iðganytojo raginimas�teismo dienà þmonës turës duoti apy-skaità uþ kiekvienà pasakytà tuðèià þo-

ROMUALDAS DULSKIS


dá� (Mt 12, 36), staèiatikiø dvasiniø mo-kytojø nuomone, nëra nei perdëtas, neinerealus. Plepumas aptemdo þmogausdvasià ir trukdo kontempliuoti dievið-kus dalykus, jis iðkyla kaip kliûtis inty-miai þmogaus ir Dievo bièiulystei. TodëlRytø krikðèioniø dvasiniai mokytojaiakina vengti nereikalingø kalbø, nes josiðblaðko ir sunaikina geras mintis: �Ty-lëjimas yra bûsimojo amþiaus slëpinys,o þodþiai � ðio pasaulio ginklas�26. Ple-pumas ir kontempliacija prieðingi vienaskitam � kaip sudëtingumas (daugybë) irpaprastumas (vienis).

Þodis tëra ribota minties iðraiðka, o�Dievo karalystë yra ne kalboje, bet galy-bëje� (1 Kor 4, 20). Þodis yra materialausbei juslinio pasaulio dalis ir todël tik ne-tobulai gali iðreikðti tiek dieviðkus daly-kus, tiek juo labiau patá Dievà. BaþnyèiosTëvai ir vëlesniø laikø ðventieji nurododaugiakalbystës (gr. polologia) daromàþalà dvasinei asmenybës brandai. Norintpaþinti Dievà, reikia ne tiek diskusijø,kiek kontempliatyvumo. Diadochas pa-þymi bûtinybæ susilaikyti ne tik nuo blo-gø, bet ir nuo gerø nebûtinø kalbø: �Jeipirties durys bus nuolat atviros, tai ðilu-ma ið vidaus greitai iðsklis laukan; lygiaitaip yra ir su siela: jei ji nori daug kalbë-ti, nors ji ir vien tik gerus dalykus kalbë-tø, per pokalbiø vartus ji iðleis Dievo at-siminimà. [�] Gëris nuolat traukiasi nuodaugiakalbystës. Pagirtina tylëti deramumetu27; juk tylëjimas yra ne kas kita kaipiðmintingiausiø minèiø motina�28. Dau-giakalbis þmogus labai maþai tepaliekagalimybës veikti jame Ðventajai Dvasiai.

Vis dëlto tylëjimas nëra tikslas dëltikslo. Abatas Poimenas mokë: �Kas

nors atrodo tylás, taèiau ðirdyje teisia ki-tus; tai reiðkia, kad jis nuolatos kalba.Kitas kalba nuo ryto iki vakaro, taèiaujis uþlaiko tylëjimo dësná, nes jis nekal-ba nieko nereikalingo�29.

Psalmiø kalbëjimà Evagrijus Pontikasvertina kaip daugiau iðorinæ maldà, pa-rengianèià þmogø tikrajai, gelminei mal-dai. Psalmodijos þodþiø gausa, iðtariamasu nuoðirdþiu dëmesingumu, yra vertin-ga Dievo akyse ir teigiamai veikia besi-meldþiantájá. Tai lûpomis atliekama irakustiðkai girdima malda, todël ji pri-klauso juslinës arba kûno maldos srièiai.Tad giedamos ar kalbamos psalmës yratik pirminë arba þemesnioji maldos pa-kopa. Vis dëlto tai nereiðkia, kad psal-modija turëtø bûti apleista pasiekus tik-rosios maldos pakopà. Psalmës visuo-met bûna prasminga malda, kuri har-monizuoja sielà ir teikia pagrindà inty-mesniajai maldai. Taèiau bûtø labainuostolinga besimeldþianèiajam, jei jisnesiektø gelminës maldos, o tenkintøsivien tik psalmiø ar kitokiø þodiniø mal-dø kalbëjimu. Malda yra kokybiðkesnëbei tikresnë, kai ji kyla ið ðirdies þmo-gaus, ieðkanèio artimos draugystës irtikros vienybës su Dievu. Toks asmuonetaria daug þodþiø, bet tai, kà sako,yra dalis jo ðirdies, yra tikra.

Jei sieloje yra likusiø polinkiø kitusteisti, tuðèiai kalbëti ar bûti nesantûriam,jie trukdo tikram maldingumui. Nuola-tinë malda kyla ið sielos hesychijos, kil-dinanèios meilæ Dievui. �Kas myli Die-và, tas gali apie já màstyti dienà ir nak-tá; juk mylëti Dievà jokie darbai netruk-do�30, � teigia ðv. Siluanas. Jis paþymi,kad nors apaðtalai gyveno tarp þmoniø,

MOKSLINË MINTIS


tai jiems nesutrukdë mylëti Dievà visaðirdimi. Kita vertus, daug atsiskyrëliøpasitraukë á vienumà, taèiau jie iðlikokur kas atviresni visuomenës proble-moms uþ daugelá gyvenanèiø pasauly-je, nes Ðventoji Dvasia juos ákvëpë mels-tis uþ visus þmones.

Anot ðv. Grigaliaus Palamo, nuolati-nei maldai paðaukti ne tik vienuoliai beikunigai, bet ir pasaulieèiai. �Taèiau kàsako pasaulieèiai? �Esame apsunkæ nuodarbø bei buitiniø rûpesèiø, tad kaip ga-lime be paliovos melstis?� Atsakau jiems,kad Dievas neásakë mums nieko neáma-nomo, o tik tai, kà pajëgiame atlikti.Kaip skelbia istoriniai uþraðai, labaidaug buvo tokiø, kurie gyvendami pa-saulyje buvo visiðkai atsidavæ vidineimaldai. Todël drauge su ðv. Jonu Auk-saburniu ir að meldþiu jus, kad vardansavo sielø iðganymo neapleistumëte ðiosmaldos praktikos. Pradþioje tai gali pa-sirodyti labai sunku, taèiau bûkite tikri,sakau tai Visagalio Dievo vardu, kad jaupats mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus

vardas, kurio nuolatos ðauksitës, padësjums áveikti sunkumus, o ilgainiui jûsáprasite prie ðio dalyko ir patirsite, kokssaldus Vieðpaties vardas.�31 Palamasdràsina nuolat melstis paþymëdamas,kad jei ði praktika bûtø þmonëms neáma-noma, jos nebûtø mokæs Iðganytojas. Jisprimena ir ðv. apaðtalà Pauliø, kuris, pa-þinæs didá nuolatinës maldos teikiamàgërá, akino tikinèiuosius be paliovosmelstis (plg. 1 Tes 5, 17).

Ðv. Siluanas paþymi, kad á apatëjàveda ir jà ágytà palaiko nusiþeminimodorybë. Norint neprarasti ágytos sieloshesychijos, bûtina suvokti nusiþeminimoreikðmæ. Galima gauti nuodëmiø atlei-dimà ir bûti pripildytam ÐventosiosDvasios maloniø gausa, taèiau uþmirðustikrà ir gilø nuolankumà, galima viskonetekti. Reikia sekti Kristaus nuolanku-mu ir melsti nusiþeminimo malonës.Tikras nusiþeminimas pasiekiamas tuo-met, kai asmuo nebeieðko þmoniø tei-kiamos garbës, bet þvelgia vien á tai, kasjis yra Dievo akyse32.

PROTO ARBA DVASIOS HESYCHIJA

�Dievo neámanoma aprëpti protu;jei tai bûtø ámanoma, jis nebûtø Die-vas�33, � pabrëþia Evagrijus Pontikas.Proto hesychija yra visø ankstesniø he-sychijos pakopø virðûnë ir tikslas. Pro-tas, idant galëtø melstis tikràja arba gry-nàja malda, ne tik privalo bûti laisvasnuo piktø bei tuðèiø minèiø, bet ir turiatsisakyti ávairiø þmogiðkø Dievo vaiz-diniø ir savo subjektyviø sampratø, ku-rie uþstotø tiesø ir tiesioginá ryðá su gy-vuoju Dievu. Rusø teologas Pavelas Flo-

renskis (1882�1937) paþymi, kad þmo-gus vien protu norëdamas suvokti Ðven-èiausiàjà Trejybæ, turëtø paneigti jos be-galybæ ir didingumà. Protinis Dievo su-vokimas visuomet yra ribotas, nepasie-kiantis dieviðkumo pilnatvës34. Þmogið-ki vaizdiniai ir þmogiðki mintijimai apieDievà yra ið esmës geri ir neiðvengiamiankstesnëse maldos gyvenimo pakopo-se. Taèiau þengiant á tikràjà maldà, jietampa kliûtimi Dievo malonei veikti.Besimeldþiantysis turi jø atsisakyti, kad

ROMUALDAS DULSKIS


logà, kuris gali bûti apibûdintas kaip la-bai kokybiðka ir drauge pilna paprastu-mo kontempliacija. Kadangi Dievo slëpi-nys yra anapus visø þmogiðkø þodþiø irsàvokø, áþengiant á ðià kontempliacijà,þmogui bûtina palikti visus þodþius, sà-vokas, diskursyviná màstymà bei vaizdi-nius. Þmogaus dvasia tuomet buvojaaukðèiausiame tylëjime nevartodama þo-dþiø ir nereikðdama minèiø, �beribiameneþinojime�. Tai yra laisvës nuo visø pri-siriðimø ir vidinës tuðtumos bûklë, odrauge visiðko atvirumo, betarpiðkumoir imlumo Dievui bûsena.

Ði proto hesychija laiduoja ne tik tik-ràjà, grynàjà maldà, aukðèiausio lygioDievo kontempliavimà, bet ir gelminá sa-væs paþinimà. Asmuo suvokia save kaip�Dievo vietà�, kaip sudievintà, á pir-mykðtës vienybës su Dievu bûklæ sugrá-þusià, todël laimingà ir natûraliai dþiu-già bûtybæ. Malda ir dieviðkø dalykøkontempliacija jam dabar yra natûralus,jokiø pastangø nereikalaujantis poreikis.

Susilaikymas nuo nereikalingø kalbøbei vidinis minèiø tylëjimas sudaro sà-lygas áþengti á ðirdá nuolatiniam Dievoatminimui. Taèiau visø minèiø atmeti-mu pasiekta vidinë tuðtuma bûtø netgipavojinga, nes á jà vël imtø skverbtis ne-prasmingi arba pikti vaizdiniai ir min-tys. Þmogui iðkiltø pavojus ákristi á vi-diná kalbëjimà, beprasmá ir þalingà uþ-siëmimà savo paties mintimis. Todël pa-siekæs vidinæ tuðtumà, þmogus á savoprotà bei ðirdá turi ásileisti Dievo atmi-nimà. Diadochas rekomenduoja nuolati-næ Kristaus vardo, t.y. Jo asmens, kon-templiacijà ðirdies gelmëje. Ðis nesiliau-jàs Jëzaus asmens atminimas veda þmo-

jo prote ir ðirdyje atsirastø �vietos� veik-ti Ðventajai Dvasiai. �Dvasia ateina pa-galbon mûsø silpnumui. Mes juk neþi-nome, ko turëtume deramai melsti, to-dël pati Dvasia uþtaria mus neiðsako-mais atodûsiais� (Rom 8, 26). �Maldosesmë � tai stovëti Dievo akivaizdoje suDvasia ðirdyje ir nesiliaujant, nepertrau-kiamai, dienà ir naktá, taip prieð já sto-vëti ligi gyvenimo pabaigos�, � sakovyskupas Teofanas Atsiskyrëlis (1815�1894)35. Ði maldos kaip stovëjimo Dievoakivaizdoje dinamika gali bûti nusaky-ta Jono Krikðtytojo þodþiais: �Jam skir-ta augti, o man maþëti� (Jn 3, 30). Vislabiau sieloje bei prote ásivyraujant nu-tilimui ir vis maþiau maldoje reiðkian-tis þmogaus prigimèiai, atsiveriama ne-þodiniam Dievo kalbëjimui ir Jo veiki-mui. Dievas, sukûræs þmogø pagal sa-vo paveikslà ir panaðumà, veikia mu-myse Ðventosios Dvasios ákvëpimais irraginimais. Þmogaus maldos gyvenimouþdavinys � ásisàmoninti ðá ÐventosiosDvasios veikimà ir sàmoningai já priim-ti. Bizantinës Ðv. Miðiø liturgijos pra-dþioje diakonas prieina prie kunigo irtaria psalmës þodþiais: �Jau metas veiktiVieðpaèiui� (Ps 119, 126). Taip iðreiðkia-ma krikðèionio laikysenos esmë ne tikÐv. Miðiø metu, bet ir maldos laikyse-na apskritai36.

Su visas þemiðkas kategorijas pra-nokstanèiu Dievu sueiti á intymø kontak-tà galima tik pasiekus visiðkà vidinæ ty-là. Grynojoje maldoje nebelieka prasmëstarti kokius nors þodþius arba pateiktivienokius ar kitokius praðymus. Tai tiksusiaurintø ir sumenkintø uþmegztàaukðèiausio atsivërimo ir atsidavimo dia-

MOKSLINË MINTIS


gø á didá ir nuostabø sielos paprastumà,kuris já glaudþiai sujungia su Kûrëju.

Nesiliaujanti Kristaus asmens kon-templiacija yra ne tik þmogaus pastan-gø, bet ir Ðventosios Dvasios veikimorezultatas. Dievo Dvasia teikia ir palai-ko minëtàjá sielos paprastumà. Ji moko

maldininkà, kaip motina � kûdiká, kurispradþioje vapena neaiðkius skiemenis,kol pagaliau aiðkiai iðtaria �tëti�. Ko mo-tina vaikà iðmoko per kalbà, tai ÐventojiDvasia áskiepija besimeldþianèiajam �ne-iðsakomais atodûsiais� (Rom 8, 26) ðir-dies slaptoje.

Staèiatikiø mokymas visuomet pa-brëþë, kad tikrasis krikðèioniðkas dva-singumas bei gilaus asmeninio maldin-gumo siekis yra glaudþiai susijæs sudalyvavimu Baþnyèios pamaldose. He-sychastinës maldos keliu turi bûti þen-giama suvokiant save baþnytinës visuo-menës nariu. �Niekas neiðgelbëjamasvienas. Jei kas iðgelbëjamas, tai vykstaBaþnyèioje, jis iðgelbëjamas kaip Baþny-èios narys, bendrystëje su visais nariais.Jei kas tiki, jis esti tikëjimo bendrystë-je; jei jis myli, jis esti meilës bendrystë-je; jei jis meldþiasi, jis esti maldos ben-drystëje�37, � sako rusø pasaulietis teo-logas Aleksejus Chomiakovas (1804�1860).

Be abejo, yra þmoniø, kurie protu at-meta Kristø ir Baþnyèià arba beveik nie-ko nëra girdëjæ apie krikðèionybæ. Taèiausavo gyvenimo principais ir nuostatomis,patys to neþinodami, jie yra iðtikimi Die-vo iðpaþinëjai. Dievas nuves juos iðgany-man dël jø nuoðirdumo ir teisumo. Ta-èiau klaidinga bûtø manyti, kad krikðèio-nis, paþinæs Kristaus mokymà, gali benuostolio savo sielai atsitolinti nuo Baþ-nyèios. Jei Evangelija uþdegë jo ðirdá Die-vo priesakais, jam reikalingi Baþnyèiosmokymas ir sakramentai kaip protinan-

ti ir sutvirtinanti dvasinio gyvenimo at-rama, idant jo þygis Dievo karalystës lin-kui bûtø sëkmingas. Todël StaèiatikiøBaþnyèia pareigà sekmadiená dalyvautiMiðiose laiko labai svarbia. Jei kas dëlrimtø prieþasèiø negali nueiti á cerkvæ,turëtø namie Miðiø metu uþsidegti alie-jinæ lempelæ (lampadà) arba þvakæ irmaldoje vienytis su cerkvëje vykstanèio-mis ðventomis apeigomis38.

Atsiskyrëliai vienuoliai dël Kristausmeilës pasitraukia nuo vieðojo gyveni-mo verpeto, idant nuoðalioje tyloje tar-nautø Dievui pasninkais ir maldomis.Taèiau jie labiau nei kiti krikðèionysbrangina liturgijà ir sakramentus, o jøpasitraukimas ið pasaulio yra paþymë-tas nuolatine malda uþ visus þmones.Atsiskyrëliai, gyvenantys dykumoje, ne-gali taip daþnai priimti Eucharistijoskaip didmiesèio krikðèionys, taèiau tainereiðkia, kad sakramentai atsiskyrëliuine tokie reikðmingi. Tik jø sakramenti-nis gyvenimas turi kitoká ritmà. Savàjamaldos tarnyste aprëpdami visà pasau-lá, atsiskyrëliai iðgyvena didesnæ ir inty-mesnæ vienybæ su þmonëmis nei dauge-lis kitø, gyvenanèiø didmiesèiuose. Beto, ðiandienos pasaulyje beveik neáma-noma, kad vienuolis atsiskyrëlis neturë-

LITURGIJA � HESYCHIJOS ATRAMA

ROMUALDAS DULSKIS


tø nors minimaliø kontaktø su kitaisþmonëmis. Daþniausiai ðie, nors ir ne-gausûs ryðiai, nuspalvinti maldos gyve-

nimo patirties bei gilaus Dievo paþini-mo, pasiþymi ypatingu dvasiniu turinin-gumu ir bûna nepaprastai vaisingi.

IDANT NELIKTUME AMORFIÐKI

Sakramentø praktika ir vidinë mal-da ne atmeta viena kità, bet papildo.Niekas negali tikëtis pasiekti brandausdvasingumo nepriimdamas sakramentø.�Krikðèionybëje nëra elito, kurio nesais-tytø eilinio Baþnyèios nario pareigos�39,� paþymi þymus ðiø dienø hesychazmomokytojas Londono staèiatikiø vysku-pas Kallistos Ware. Kita vertus, vienmechaniðkas sakramentø priëmimas, ne-sistengiant ásigilinti á visà sakramentináslëpiná, taip pat negali subrandintikrikðèionio.

Kiekvienas pakrikðtytasis krikðtugauna Kristaus malonës pilnatvës saikà.Prie ðios dieviðkosios malonës nebëra kobepridëti, tik savo krikðèioniðku gyveni-mu mes galime jà vis geriau ásisàmonin-ti, leisti jai iðryðkëti ir iðsiskleisti. Kaimatome þmogø, besivadovaujantá gyve-nime Dievo priesakais, galime teigti,kad jis suvokë jame esanèià krikðto ma-lonæ. Nors gana drastiðki gali pasirody-ti Mikalojaus Kabasilo þodþiai, apibûdi-nantys krikðto prasmæ: �mes nuþengia-me á vandená kaip amorfiðka materija,kad apsivilktume groþiu�40, jie vaizdþiaiiðryðkina krikðèionio gyvenimo kryptin-gumà bei tikslingumà.

Kas pasakyta apie krikðtà, tas pat tin-ka ir ðv. Eucharistijai. Visos mûsø aske-tinës ir maldos praktikos padeda pagilin-ti bei sustiprinti susivienijimà su Kristu-

mi, ávykstantá mums priimant Eucharis-tijà. Eucharistija teikia tikinèiajam pana-ðumo á Kristø, sudievinimo ir visokerio-pø dvasios vaisiø. �Ðiame Sakramentemes pasiekiame patá Dievà, o Dievastampa viena su mumis tobuliausiame,koks tik gali bûti, susivienijime. Tai yraaukðèiausias slëpinys: nieko nëra aukð-tesnio uþ já ir nieko èia nebegalima pri-dëti�41, � sako Mikalojus Kabasilas. Eu-charistija nuolat atnaujina ir stiprina mû-sø ðirdþiø gelmëse Dievo malonës pra-dëtà sudievinimo procesà suvienydamamus su �Kristaus Kûnu, kuris yra nuo-latiniø Sekminiø vieta�42. Rytø Baþnyèiateikia Eucharistijà vaikams ið karto po jøkrikðto. Tuo trokðtama, kad pirmieji ti-kinèiojo vaikystës atsiminimai bûtø su-sijæ su Baþnyèia ir Kristaus Kûno beiKraujo priëmimu, kad visas vëlesnis jogyvenimas bûtø paþymëtas daþnu Eu-charistijos priëmimu ir pagaliau kad jogyvenimo saulëlydis taip pat bûtø nu-ðviestas ðv. Komunijos.

Susitaikinimo sakramentas iðreiðkianuolatines tikinèiojo pastangas kas kar-tà tobuliau sekti Kristumi. Praktikuotisusitaikinimo sakramentà � tai iðdrástipaþvelgti á savuosius trûkumus lyginantsave ne su kitais þmonëmis, bet teisiantsave pagal Evangelijos priesakus. Todëltikrosios atgailos esmë � ne tiek apgailë-jimas savo kalèiø, kiek siekis �pakeisti

MOKSLINË MINTIS


màstymà�, nusikratyti to nelemto �snau-dulio�, to sapnavimo, ið kurio kyla ap-gaulingi svajojimai apie valdþià, turtus,

malonumus, apie visas ðias ðmëklas, priekuriø beprotiðkai puolasi þmonës, tapæsavo vaizduotës aukomis�43.

IÐVADOS

Rytø Baþnyèios dvasingumo moky-tojø doktrina papildo Vakarø Baþnyèiosteologijà ir gali praturtinti praktiná ka-talikø maldingumà. Aprëpiant tiek Va-karø, tiek Rytø krikðèioniðkàjá paveldà,iðvengiama vienpusiðkumo ir labiau at-siskleidþia Kristaus Baþnyèios katalikið-kumas. Praktinæ krikðèioniðkojo maldin-gumo patirtá atspindinèios staèiatikiøáþvalgos gali bûti labai naudingos tiekBaþnyèios sielovadai, tiek ir krikðèionið-kai edukologijai.

Dar daþnai vidinis krikðèionio gyve-nimas ir paðaukimas maldingumui su-vokiami pernelyg statiðkai. Todël labaiaktualu neiðleisti ið akiø tos dvasiniogyvenimo paþangos, apie kurià taip aið-kiai kalba Baþnyèios Tëvai ir BaþnyèiosMokytojai. Ði paþanga turëtø paliestikiekvienà tikintájá ir atsispindëti jo kely-je. Kita vertus, niekas negali manyti, ne-va jis jau galutinai áveikë pirmàjà pako-pà ir nebegali patirti jai bûdingø pagun-dø. Daþnai trys pakopos neseka vienapaskui kità, bet veikiau eina drauge.Dvasiná gyvenimà turime suvokti kaiptarpusavyje susietus ir drauge koegzis-tuojanèius lygmenis, kurie nurodomums kelio kryptá á dvasinæ brandà.

Staèiatikiø dvasinë tradicija áspëja te-ologus, pamokslininkus ir visus evange-lizacijoje dirbanèius krikðèionis vengtipavirðutiniðkumo. Neturintis gilios dva-sinio gyvenimo patirties neturëtø verþ-

tis kitø mokyti. Kas nori kalbëti apieDievà kitiems, visø pirma pats turëtø la-vintis per askezæ, pasiekti sielos tyrumà,ágyti kontempliacinio gyvenimo patir-ties. Beje, ir patyrus dideles ÐventosiosDvasios malones, nereikia skubëti apiejas kitiems pasakoti, bet visø pirma dë-kojant Dievui, paèiam ásisàmoninti, kàesi gavæs: �Triûsianèiam þemdirbiui de-ra pirmam pasiimti vaisiø� (2 Tim 2, 6).Primindamas ðiuos ðv. apaðtalo Pauliausþodþius, Diadochas Fotikietis paþymi,kad malonë kartais bûna tokia gausi, jogasmuo net nepajëgia jos apibûdinti þo-dþiais44. Reikia, kad praeitø kuris laikasir ið perspektyvos asmuo galëtø ávertintigautà malonæ. Tuomet jis gebës iðmin-tingai apie jà prabilti kitiems.

Trys hesychijos pakopos, skaistinda-mos tikinèiojo ðirdá, vis labiau atveria jàDievo ir artimo meilei. Apsivalydamasnuo bet kokio savanaudiðkumo, asmuoiðgrynina savo meilës motyvus ir iðple-èia jos ribas. Kartu jis tampa vis imles-nis Ðventosios Dvasios veikimui. Maþë-jant ydoms, Dievo malonë gali veiks-mingiau pasireikðti þmogaus gyvenime.Áþengdamas á vis intymesná bendravimàsu Kristumi, þmogus supanaðëja su Die-vu (gr. #eosiV) ir vis labiau atranda irsavo paties þmogiðkàjà tapatybæ. Dievoartuma tampa nuolatine tikinèiojo bûse-na, kuri dþiugina, ákvepia ir teikia gy-venimo pilnatvæ.

ROMUALDAS DULSKIS



20 B. Sartorius. Die Orthodoxe Kirche. � Genf: Edi-tio�Service S.A., 1973, S. 180.

21 B. Sartorius, p. 172.22 C. E. Kunz, p. 537.23 Evagrius Ponticus, Praktikos, sk. 6.24 Diadochus von Photike, sk. 22.25 K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geist-

liches Leben nach ostkirchlicher überlieferung. �Freiburg�Basel�Wien: Herder, 1983, S. 175�176.

26 Æ. Ý. Ãîí÷àð, c. 138.27 Deramu metu, t.y. kai nëra bûtinybës kalbëti.28 Diadochus von Photike, sk. 70.29 Äîñòîïàìÿòíûå ñæàçàíèÿ î ïîäâèæíè÷åñòâå

ñâÿòûõú è áëàæåííûõú îòöîâú, Ñâÿòî-Òðîèö-êàÿ Ñåðãèåâà Ëàâðà, 1993, c. 138.

30 Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 405.31 Äoápoòoëþáèe èçápaííoe äëÿ ìèpÿí, c. 147�148.32 Plg. Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 406�422.33 K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geist-

liches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 21.34 Plg. J. Schelhas. Schöpfung und Neuschöpfung im

theologischen Werk Pavel A. Florenskijs (1882�

1937). � Münster�Hamburg�London: LIT�Ver-lag, 2003, S. 62�63.

35 K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zum Her-zensgebet. � Freiburg�Basel�Wien: Herder, 2004,S. 14.

36 Plg. K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zumHerzensgebet, S. 16�19.

37 K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube undgeistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung,S. 145.

38 Plg. T. Ðpidlik. Myúl rosyjska. Inna wizja czùowie-ka. � Warszawa, 2000, s. 368�369.

39 K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geist-liches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 146.

40 O. Këeìaí. Áåcåäû ñ Ïàòpèàpxoì Àôèíàão-poì. � Ápþcceëü, 1993, c. 247.

41 K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geist-liches Leben nach ostkirchlicher überlieferung,S. 148.

42 O. Këeìaí, c. 248.43 O. Këeìaí, c. 250.44 Plg. Diadochus von Photike, sk. 8.

Stasys MOSTAUSKIS. Langas. 1998. Aliejus, kartonas. 55 × 45

MOKSLINË MINTIS


AURELIJUS AUGUSTINAS:MORALINIO BLOGIO GENEZËAurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil

SUMMARY

Augustine was one of the most famous Church Fathers, who used his tremendous erudition and origi-

nality of thinking in building the bridges of Christian philosophy. Augustine�s philosophy was based on

the idea of love and self-sacrifice; for it brings into being the best human exploits, service to neighbour

and God. According to Augustine, man understands the world relying on criteria of reason and author-

ity, and uses that understanding in solving the problem of good and evil. According to him, goodness

comes with divine grace, but evil springs from immoral will. So the ability to choose between good

and evil is determined by man�s will, characterised by Augustine as the only real value which estab-

lishes the moral relations of the person with other people, communities and God.

PRATARMË

Gauta 2005-10-05

RAKTAÞODÞIAI: gëris, moralinis blogis, paþinimas, protas, jausmai, geismas, geroji valia.KEY WORDS: good, moral evil, cognition, reason, senses, desire, goodwill.

JUOZAS ÞILIONISVilniaus pedagoginis universitetas

Augustino màstymui daugiausia áta-kos turëjo Platonas, su kurio darbais jissusipaþino ið neoplatonikø versijø, nesbuvo �vienintelis antikos lotynø filoso-fas, nemokëjæs graikø kalbos�1. Ið graikøfilosofijos Augustinas perëmë eudemo-nistinæ idëjà, kad filosofija, bûdama tik-ràja iðmintimi, padeda þmogui siektitikslo, kuris yra laimë. Taèiau laimæ, pa-

sak Augustino, þmogus pasiekia tik pa-þinæs Dievà ir savo sielà. Siekiant gërio,Dievas yra prieþastis ir tikslas, taigi Jisyra Augustino krikðèioniðko mokymocentras: �kiekvienas gëris � arba Dievas,arba ið Dievo�2. Visa normatyvinë ir te-orinë Augustino moralës sistema at-skleista jo Iðpaþinimuose kartojamamekreipimesi á Dievà: �Ir visa mano viltis

JUOZAS ÞILIONIS


tik be galo dideliame tavo gailestingume.Duok tai, kà ásakai, ir ásakyk kà nori�3.

Augustino etika pirmiausia yra mei-lës ir pasiaukojimo etika, nes tik ið mei-lës gimsta geriausi darbai, o labiausiai �ið meilës aukðèiausiajam gëriui � Dievui.Augustinas teigia, kad tik meile galimapasiekti laimæ, nes Dievas �mylëdamasjas [sielas. � Aut.] atgaivina... jis padaro,...kad mylinèios já bûtø laimingos�4. Taipþmogaus prigimtá iðreiðkia ne protas, ojausmai arba ðirdis, arba aktyvi valia:�tik per valià nusipelnome ir gyvenamegarbingà bei laimingà gyvenimà, tik pervalià � ir gëdingà bei nelaimingà�5. Þmo-gaus prigimtis reiðkiasi ne tuo, kà þino,bet tuo, ko nori, aiðkina Augustinas ir ðiasavo teorija jis átvirtina voliuntaristinækryptá tiek filosofijoje, tiek teologijoje. Jisypaè akcentavo tikëjimo vaidmená paþi-nime, nes, jo nuomone, Dievà, kuris per-smelkë þmogaus prigimtá ir kurio esmëyra valia, galima paþinti ne vien protu,o tikëjimu. Valia Augustino filosofijojeyra iðkeliama virð proto ir yra svarbiau-sia dvasinio gyvenimo apraiðka.

Augustinas nurodo, kad þmogauspaþinimo procesà skatina du dalykai:protas ir autoritetas. Laiko atþvilgiu pir-mesnis yra autoritetas, bet dalyko atþvil-giu � protas. Autoriteto reiðkëjai pir-

miausia yra tëvai, vëliau Baþnyèios vy-resnieji ir Dievas. Pirmiausia autoritetasskatina studijuoti reikalingus dalykus, irtik vëliau asmuo savo protu prieina ið-vadà, kad studijuojami dalykai yra bû-tini. Augustinas paþinimo motyvø hie-rarchijoje organiðkai prigimtus motyvus,kuriuos skatina protas, susieja su ant-gamtiniais motyvais, kuriuos skelbia au-toritetas baþnytiniø tradicijø arba dievið-kojo Apreiðkimo forma.

Paþinimo procese þmogus sprendþiagërio ir blogio problemà. Augustinas gë-rá kildino ið Dievo, o blogá � ið þmogauslaisvos valios pasirinkimo. Tad gëris sly-pi Dievo malonëje ir jo kilmë yra meta-fizinë, o blogis � þmogaus prigimtyje, jokilmë � antropologinë. Taèiau nenorëda-mas pripaþinti savarankiðkos blogio kil-mës, Augustinas aiðkina, kad Dievaskuria gerà prigimtá, tik nedora valia jàiðkraipo ir ji nebeatitinka tikrosios pri-gimties. Vadinasi, blogio ðaltinis yra ne-atitikimas prigimties6. Taip þmogus tam-pa atsakingas uþ blogá, o malonë yraDievo dovana þmogui. Gëris priklausotik nuo Dievo malonës. Vëliau ðià sam-pratà plëtojo kalvinistai. XVII a. jà at-naujino jansenistai. Augustino filosofijadarë átakà savo sistemas kûrusiems Des-cartes�ui ir Malebranche�ui.

MANICHEIZMAS APIE BLOGÁ

Augustinas moralinio blogio kilmesusidomëjo gana anksti. Negalëdamassuprasti, kaip Dievas, bûdamas �ne tikgeras, bet ir pats gëris�7, sukûræs gërio irtiesos pasaulá, leido atsirasti blogiui, Au-gustinas klausia: �ið kur ir kokiu keliu

[blogis] èion atðliauþë? Kokia jo ðaknis irkokia jo sëkla? O gal jo visai nëra?�8 At-sakymà á ðiuos klausimus Augustinas ti-kisi rasti manichëjininkø mokymuose,kurie aiðkina apie gërá ir blogá kaip apiedu veikianèius ðviesos ir tamsos dievus.

MOKSLINË MINTIS


Manicheizmo pradininkà Maná (~216�~277) skirtingai vaizduoja graikø, Rytøir Vakarø tyrinëtojai9. Vakarø autoriødarbuose Manis vadinamas SuraikuKubriku (Cubricus) ir teigiama, kad jisbuvæs á laisvæ paleistas vergas. Rytø ðal-tiniai tvirtina, kad Manis yra garsios þy-niø (magø) giminës, susijusios su elka-zaitais (judëjø krikðèioniø sekta), pali-kuonis, þinomas kaip mokslininkas irmenininkas. Teigiama, kad ið motinospusës jis priklausë karaliðkai Arsakidø10

dinastijai. Tie patys ðaltiniai nurodo,kad, patyræs Mesopotamijoje dvasiná ap-reiðkimà, 240 m. jis pasiskelbë pranaðuir paskutiniu apaðtalu. Religinio moky-mo principus bei teorinæ koncepcijà jissirø ir persø kalbomis iðdëstë teologi-niuose ir etiniuose traktatuose. Naujojojereligijoje Manis susiejo zoroastrizmo,gnosticizmo, budizmo, krikðèionybëselementus atmesdamas visà Senàjá Ásta-tymà, nes, pasak jo, tai esanti þydø klas-totë11. Valdant karaliui Ðapurui I (241�272 m.), kuris nepalankiai þiûrëjo á ma-nicheizmà, Manis paliko Persijà ir misi-jose skelbë savo mokymà. DirbdamasTurkestane, Kinijoje, Indijoje, Vakarø Ki-nijoje, jis ásteigë nemaþai savo ðalininkøbendruomeniø. Jo sukurta dogmatikabuvo patraukli intelektualams, o sufor-muota grieþta ðio religinio judëjimo baþ-nytinë struktûra, sudaryta ið 12 apaðta-lø, 72 vyskupø ir 360 kunigø, kuriemsvadovavo vienas aukðèiausiasis mokyto-jas, t.y. pats Manis, imponavo tikintie-siems. 272 m. mirus karaliui Ðapurui I,Manis gráþo á Persijà. Jam palankus ka-ralius Gormizda apgyvendino já vienojeið piliø ir apsaugojo nuo zoroastristø

dvasininkø. Mirus karaliui Gormizdai,sostà uþëmë Bahramas I, kuris smerkëmanichëjininkus ir pritarë zoroastristødvasininkams, apkaltinusiems Maná ere-zija. Apie 277 m. persø valdþia nuteisëManá mirties bausme. Surakintas gran-dinëmis, jis buvo ámestas á kalëjimà irpasmerktas lëtai mirèiai. Maniui mirus,jo lavonas buvo prikaltas vinimis priemiesto vartø, o jo sekëjams toks lavonoiðniekinimas prilygo nukryþiavimui12.Krikðèionys ðá religiná judëjimà vadinosekta, taèiau, nors ir persekiojamas, mi-sijinis manicheizmas paplito Persijoje,Azijos bei Europos kraðtuose ir iðsilaikëiki brandþiøjø viduramþiø. 296 m. Ro-mos imperatorius Dioklecianas paskelbëediktà prieð manichëjininkø sektà reika-laudamas jos vadovus sudeginti kartusu jø traktatais, o ið sekëjø konfiskuotivisà turtà. Vis dëlto 297m. Kartaginojeásikûrë manichëjininkø bendruomenë, ákurià 373 m. ástojo Augustinas.

Manicheizmas skelbë dualistinæ dok-trinà, t.y. teigë, kad gëris, kaip ðviesa, irblogis, kaip tamsa, kyla ið skirtingø pra-dø, be to, deklaravo mintá, jog egzistuo-ja gërio ir blogio dievai. Jie norëjo at-skirti ðviesà nuo tamsos, teigë, kad þi-no þmogiðkosios prigimties paslaptá: tik-rasis Að yra tik gëris (ðviesa), o kûnas,norai, aistros priklauso blogiui (tamsai).Tikrojo Að, teigë manichëjininkai, nieka-da nepalieèia blogis. Manichëjininkai,siekdami viskà apimanèio paþinimo, ku-ris turëjo pakeisti tikëjimà, studijavokosmologijà, filosofijà, mitologijà, mate-matikà, logikà. Taip pat nemaþai dëme-sio jie skyrë retorikos menui, gramatikai,muzikai ir kt. dalykams. Nuo krikðèio-

JUOZAS ÞILIONIS


nybës manicheizmas skyrësi keturiaissvarbiausiais dalykais: 1. Dualistiniupoþiûriu: egzistuoja dvi pirmosios sub-stancijos, t.y. du pradai. Tokiu bûdu ne-igë krikðèioniðkàjá monoteizmà. 2. Ma-terialus pasaulis manichëjams yra blo-gis. Toks jø teiginys prieðtarauja Ðv.Raðtui, kuris skelbia, kad sukurtas pa-saulis yra pripildytas gërio. 3. Manichë-jininkai aiðkino, kad gërio pradas yrapasyvus, o blogis � aktyvi jëga. Taip jieneigë Dievo visagalybæ. 4. Kristus ma-nichëjininkams tëra tik þmogaus regi-mybë, ðis teiginys kyla ið poþiûrio, kadmaterija yra blogis.

Dar bûdamas studentas KartaginojeAugustinas atsitiktinai perskaitë Cicero-no dialogà Hortenzijus, paþadinusá jomeilæ filosofijai: �að þavëjausi ðia knyga,nes ji ragino mane pasirinkti ne vienà arkità filosofinæ mokyklà, bet paèià iðmin-tá�13. Ðià iðmintá jis tikëjosi rasti manichë-jø moksle. Ástojæs á manichëjininkø sek-tà, kurios nariu iðbuvo 9 metus14, Au-gustinas taip ir negavo atsakymo á jamrûpëjusá klausimà, kas yra atsakingas uþblogá, todël 382 metais15 ið jos pasitrau-kë. Jam tik pradëjus studijuoti manichë-

jø tekstus, kilo abejoniø dël skirtingøðviesos ir tamsos pasauliø, nes tai prieð-taravo graikø astronomø pateikiamiemsduomenims: �Jø [manichëjø. � Aut.]knygos iðties pilnos nesibaigianèiø pasa-kø apie dangø, þvaigþdynus, saulæ irmënulá: að jau nebemaniau..., kad jis[manichëjas, mokytojas Faustas. � Aut.],palyginæs su skaitmeniniais árodymais,kuriuos buvau perskaitæs kur kitur, ga-li tiksliai paaiðkinti, ar veikiau yra taip,kaip raðoma Manio knygose�16. Galuti-nai manichëjininkø paþiûrø klaidingu-mu ásitikinti Augustinui padëjo Cicero-no studijos bei neoplatonikø darbai. Au-gustinas pradeda skeptiðkai vertinti ma-nichëjininkø samprotavimus apie vie-nintelæ ir tikràjà tiesà, kurià tikrai gali-ma paþinti, ir teigia, kad �stengëmës su-þinoti, kas yra tiesa. Taèiau nematau,kad ðiame daiktø miðke, iðvaikðèiojæ be-veik visus takelius, ir dabar galëtume taisurasti�17. Augustinui atrodo, kad ge-riausias bûdas ieðkoti tiesos yra keltiklausimus sau paèiam ir, Dievui pade-dant, á juos atsakyti: �patogiausia Die-vo padedamam ieðkoti tiesos, atsakinë-jant sau á savo paties klausimus�18.

AUGUSTINIÐKOJI MORALINIO BLOGIO GENEZË

Traktate Apie laisvàjá sprendimà (Delibero arbitrio) Augustinas aiðkina, kadtikëjimas, o ne protas leido jam suprastitikràjà blogio esmæ: �Tas nuopuolis [paseretikus. � Aut.] taip mane sugniuþdë,uþgriuvo tokia bergþdþiø paistalø gau-sa, kad, jei troðkimas paþinti tiesà ne-bûtø suteikæs dieviðkos pagalbos, nebû-èiau ástengæs iðsikapstyti ir atgauti pa-èià pirmàjà ieðkojimo laisvæ�19. Teigda-

mas, jog Dievas ieðkojo mûsø dar iki tol,kol mes Jo pradëjome ieðkoti, Augusti-nas suformulavo garsiàjà taisyklæ, kadtikëjimas ir protas papildo vienas kità:�Jei netikësite, jûs nesuprasite� (Iz 7,9)20. Augustiniðkoji tikëjimo ir proto pa-pildymo koncepcija, atitikusi krikðèio-niðkàjà dvasià, iðliko beveik visus vi-duramþius, kol ja XIII a. suabejojo loty-nø averoininkai.

MOKSLINË MINTIS


Aiðkindamas moralinio blogio pri-gimtá, Augustinas sprendþia jam rûpimàklausimà, ar Dievas atsakingas uþ blogá. Jisnori parodyti, kad Dievas nëra nuodë-miø kûrëjas, nori paneigti priskiriamàDievui, kaip þmogaus kûrëjui, atsakomy-bæ uþ þmogaus daromà blogá: ,,jeigu nuo-dëmës kyla ið Dievo sukurtø sielø, o tossielos � ið Dievo, tokiu bûdu per nemen-kà nuotolá nuodëmës priskiriamos Die-vui�21. Ðá keblumà, tapusá vienu ið argu-mentø neigti krikðèioniø Dievà, Augus-tinas iðsprendþia remdamasis pasauliotvarkos, t.y. bûties hierarchijos, principu,kuris vëliau buvo taikomas scholastinë-je filosofijoje ir teodicëjoje. Egzistuojantitvarka pasaulyje yra nekintamas dësnis,amþinasis ástatymas, pasireiðkiantis þmo-nëse kaip atspaudas ir vadinamas pri-gimtiniu ástatymu. Já Augustinas apibû-dina taip: �tai ástatymas, kuriuo teisingaipasiekiama, kad visa bûtø kuo tvarkin-giausia�22. Suvokæs, kad egzistuoja tvar-ka, þmogus supranta, kad privalo jos lai-kytis, o prigimtinis ástatymas liepia pro-tui laikytis teisingumo. Tad geresnis tu-ri valdyti blogesná, þemesnis paklustiaukðtesniam, o teisingumas pasireiðkiatuo, kad kiekvienas turi gauti tai, kas jampriklauso. Pati paprasèiausia hierarchijosprincipo iðraiðka þmoguje � protas vir-ðesnis uþ norà: �þmogø reikëtø vadintigerai sutvarkytu, kai visiems ðitiems sie-los judesiams vadovauja protas�23. Kadanoras pradeda vadovauti protui, þmogusnebevaldo savæs, tampa geismø auka iruþ tai yra baudþiamas: �Argi maþa baus-me reikia laikyti jau vien tai, kad jamevieðpatauja geismas, ir iðplëðæs [ið jo] do-rybës turtus, tempia já, skurdø ir varga-nà, tai ðen, tai ten, ir jis netikrus dalykus

ima laikyti tikrais; ...geismø valdþia tiro-niðkai ásisiautëja ir drumsèia visà þmo-gaus dvasià...�24 Daugelyje savo trakta-tø Augustinas apmàsto pasidavimà geis-mui, t.y. þmogaus silpnumà, kuris bai-giasi natûralios tvarkos paþeidimais. To-kie paþeidimai, pasak Augustino, yratvarkos trûkumai arba, kitaip tariant,blogis. Taigi blogis atsiranda paþeidusprigimtinæ tvarkà, kai þemesnis tampaaukðtesniu, ir atvirkðèiai. Vadinasi, da-ro iðvadà Augustinas, blogis yra trûku-mas ir negali bûti substancija, kaip tei-gia manichëjai. Todël norëdami atsaky-ti á klausimà, kas yra atsakingas uþ mo-raliná blogá, mes turime þinoti, kokiamûsø vieta hierarchinëje bûties tvarko-je. Augustinas aiðkina, kad þemesnishierarchinëje struktûroje yra silpnesnisir turi paklusti aukðtesniam: �Ar manai,kad geismas yra galingesnis uþ protà,kuriam, kaip suþinojom, amþinasis ásta-tymas suteikia galià valdyti geismus? Aðtaip jokiu bûdu nemanau. Juk nebûtøteisingiausios tvarkos, jeigu silpnesniásakinëtø stipresniems. Dël to, manau,bûtina, kad protas pajëgtø daugiau, neitroðkimas, nes [protas] teisëtai ir teisin-gai vieðpatauja troðkimui�25.

Krikðèionybë, interpretuodama gëráir moraliná blogá, paneigë seksualumo irdieviðkumo vienybæ. Oficialioji Baþny-èia � prieðingai negu radikalios dualis-tinës gnostikø arba manichëjø teorijos �tvirtai laikësi nuostatos, kad þmogauslytinis instinktas, kaip ir visa, kà sukû-rë Dievas, ið esmës yra gëris, taèiau ne-gali bûti në kalbos, kad jis yra þmogujeveikianti dievybë arba dieviðka jëga, to-dël �lytinis instinktas (kaip ir mirtingu-mas) traktuojamas kaip ir nuodëmës pa-

JUOZAS ÞILIONIS


darinys ir todël daþniausiai siejamas sumoraliniu blogiu�26. Galiausiai Augusti-nas, pasak kurio, seksualumas (ir asme-ninëje þmogaus patirtyje, ir teologijoje)skausmingai prieðtarauja gerajai valiai,teigë já esant bausme uþ þmogaus nepa-klusnumà ir taip já galutinai atskyrë nuopirmapradës þmogaus prigimties ir nuoDievo. Taip seksualumas galutinai pra-rado nekaltybæ, iðkrito ið Dievo kûrimotvarkos (gërio) ir á pasaulá iðëjo su mo-ralinio blogio antspaudu.

Tik þmogaus protas gali ávertinti, arasmuo pasiduos geismui ir pasirinks joneatitinkanèià hierarchinëje struktûrojevietà, ar ne. Gebëjimas rinktis gërá ar blo-gá priklauso valiai, kuri yra þmogaus sie-loje. Jà Augustinas vadina vienintele tik-ra gërybe. Pasirinkimas teisingø ir garbin-gø dalykø, pasak Augustino, priklausonuo gerosios valios: �kiekvienas, turás ge-ràjà valià, iðties turi tai, kà reikëtø keltismarkiai aukðèiau uþ visas þemiðkàsiaskaralystes bei visus kûno dþiaugsmus�27.Þmogus, mylëdamas savo geràjà valià irja dþiaugdamasis, kaip teigia Augusti-nas, yra laimingas þmogus, nes jo valiosgalioje yra pagrindinës keturios dorybës:iðmintis, narsa, susilaikymas ir teisingu-mas, kuriø padedamas jis atsispiria blo-giems dalykams. Taigi laimë yra susie-jama su geràja valia ir protu. Valios ir pro-to padedamas, þmogus, vadovaudama-sis amþinuoju ástatymu, sugeba atsisaky-ti þemiðkø malonumø, kurie, Augustinonuomone, nëra mûsø valioje. Asmuo, va-dovaudamasis laikinuoju ástatymu, kuriskalba apie teises turëti þemiðkø dalykø,gali prie jø (fizinis groþis, garbë, pinigai,draugai ir kt.) per daug prisiriðti ir, bijo-damas jø netekti, jaus baimæ, bus nelai-

mingas, já persekios blogis. Ðitaip dël þe-miðkø gërybiø þmogus praras savo tik-ràjà laisvæ ir bus laikinojo ástatymo nu-baustas: �ðio ástatymo galia bausti apsi-riboja ið baudþiamojo atimdama bei nu-savindama vienà ar kità minëtà dalykà[turtas, ðlovë... � Aut.]. Taigi nelaimingø-jø sielas, kurioms valdyti yra skirtas, lai-ko baimëje ir kreipia jas prie trokðtamødalykø�28. Baimë netekti þemiðkøjø gëry-biø, pasak Augustino, verèia susiburti ábendrijas, kurios, norëdamos iðsaugotiðias gërybes, kuria valstybes. Ðios yra ge-ros, jeigu siekia taikos ir teisingumo.Þmogus, gyvendamas ir veikdamas vals-tybëje, paklûsta jos ástatymams ir socia-linio bei politinio gyvenimo sàlygoms.Tai neretai veda prie vergystës ir nelai-miø. Taèiau þmogus ið tikrøjø tëra lais-vas ir laimingas mylëdamas tai, ko ne-gali prarasti, tai þmogus, �kuris dþiau-giasi aukðèiausiuoju gëriu�29. Þmogusprieð savo valià negali prarasti paèios va-lios, �nes norëdami turime valià; o galio-je yra ne kas kita, kaip norintiems [jà] tu-rëti�30. Taèiau kada noras turëti þemiðkø-jø dalykø nuo þmogaus nepriklausomubûdu nugali, tada jo valia praranda ge-bëjimà valdyti save ir netenkama laisvës.Taip atsiranda blogis, kurá Augustinasapibûdina kaip þmogaus valios nusigræ-þimà nuo amþinojo prie laikinojo gërio,arba, kitaip tariant, blogis yra meilës per-teklius dalykui, kuris gali bûti prarastasprieð mûsø valià: �taèiau niekas nëra ra-mus dël gërybiø, kurias nenorom galiprarasti. O tiesos ir iðminties niekas ne-norom nepraranda�31. Taigi, pasak Au-gustino, laimingas gyvenimas yra susijæssu tiesa ir iðmintimi, o nelaimingas � sulaikinomis gyvenimo gërybëmis.

MOKSLINË MINTIS


IÐVADOS

Augustino mokymas, kad blogis yragërio trûkumas, panaikino gërio ir blo-gio sampratos dualizmà. Jis parodë, kadblogis nëra visuotinis ir sutinkamas tikatskirose bûties dalyse kaip jos trûku-mas, o gëris yra proporcingas bûties pil-natvei. Grieþtai tariant, ðis aiðkinimasreiðkia, kad blogio nëra ir tik kai kuriosprigimtys neturi joms priklausanèio gë-rio. Tokiu bûdu, teigia Augustinas, puo-lusi prigimtis (Adomo nuodëmë) yrablogis, kiek ji yra sugadinta nuodëmës,bet tiek, kiek ji yra prigimtis � ji yra gë-ris, kurioje randasi blogis, be kurio jinegalëtø egzistuoti: �Kiekviena prigim-tis, galinti tapti maþiau gera, yra gera;ir kiekviena sugadinta prigimtis tampamaþiau gera. Mat gadinimas jai arbanekenkia, ir ji nesugadinama; arba jeisugadinama � gadinimas jai kenkia; irjeigu kenkia, kaþkà atima ið jos gërio, irjà daro maþiau gerà. ...Todël teisingiau-sia bûtø pasakyti, kad kiekviena pri-gimtis, kiek yra prigimtis, yra gera�32.

Ðis aiðkinimas leido Augustinui patei-sinti blogio buvimà Dievo sukurtamepasaulyje.

Aiðkindamas moralinio blogio kilmæ,Augustinas parodë, kad jos prieþastisyra þmogaus laisva valia. Dievas yra at-sakingas uþ þmogaus laisvà valià kaipsukurtà gërybæ, kuriai padedant pasi-renkamos dorybës. Kada laisva valia pa-sirenka nekintamà ir bendràjá gërá kaipaukðèiausiàjà dorybæ, ji pati �ásiðaknijanekintamame gëryje, ir bendrame, o nejai priklausanèiame, ...tada þmogus turilaimingà gyvenimà�33. Kai laisvoji valiarenkasi asmeniná gërá, norëdama turëtisau galià, arba þemesnájá gërá dël kûnið-kø malonumø, tai blogis yra ne tose gë-rybëse, teigia Augustinas, bet laisvosiosvalios nusigræþime nuo nekintamojo gë-rio ir atsigræþime á kintamàsias gërybes,uþ kà yra �pelnytai baudþiama nelai-mingumu�34. Tad þmogus, turëdamaslaisvà valià, tampa atsakingas uþ josveiklà ir moraliná blogá.


11 P. Brown. Augustinas ið Hipono. � Vilnius: Tau-ra, 1997, p. 33.

12 Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjásprendimà. � Vilnius: Katalikø pasaulis, 1999,[III kn. 13], p. 335.

13 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. � Vilnius: Ai-dai, 2004, (X. XXIX 40), p. 242.

14 Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjásprendimà, [III kn. 3, 56], p. 375.

15 Ten pat, [I kn. 1, 28], p. 91.16 Ten pat, [III kn. 3, 48], p. 361.17 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (VII. III 5),

p. 136.18 Ten pat, (VII. III 5), p.138.

19 Þr. Ì. Ý. Ïîñíîâ. Èñòîðèÿ õðèñòèàíñêîéÖåðêâè (äî ðàçäåëåíèÿ Öåðêâåé � 1054 ã.). �Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 2005, c. 165�169.

10 Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios is-torija, d. I. � Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996,p. 69.

11 Þr. Pr. Mantvydas. Didþios sielos istorija / Rað-tai. � Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno ins-titutas, 2005, p. 272.

12 Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios is-torija, d. I. � Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996,p. 69.

13 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. � Vilnius: Ai-dai, 2004, (III. IV 8), p. 49.

JUOZAS ÞILIONIS


14 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VI 10),p. 90.

15 E. Gilson. History of Christian Philosophy in theMiddle Ages. � London: Sheed and Ward, 1989,p. 589.

16 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VII 12),p. 92.

17 Aurelijus Augustinas. Pokalbiai su savimi. � Vil-nius: Aidai, 1994, (II, XIV, 26), p. 173.

18 Ten pat, (II, VIII, 14), p. 143.19 Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá

sprendimà, [I kn. 1, 4], p. 27.20 Ten pat, p. 29.21 Ten pat.

22 Ten pat, [I kn. 6, 15], p. 53.23 Ten pat, [I kn. 8, 18], p. 65.24 Ten pat, [I kn. 11, 22], p. 75.25 Ten pat, [I kn. 10, 20], p. 69�71.26 Europos mentaliteto istorija. Sud. P. Dinzelba-

chen. � Vilnius: Aidai, 1998, p. 57.27 Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá

sprendimà, [I kn. 12, 26], p. 83.28 Ten pat, [I kn. 15, 32], p. 103.29 Ten pat, [II kn. 13, 36], p. 205.30 Ten pat, [III kn. 3, 8], p. 275.31 Ten pat, [II kn. 14], p. 207.32 Ten pat, [III kn. 13], p. 335.33 Ten pat, [II kn. 19, 52], p. 243.34 Ten pat, [II kn. 19, 53], p. 245.

Stasys MOSTAUSKIS.Ligonis 2. 1998. Akrilas, drobë. 40 × 25

MOKSLINË MINTIS


NOMADINIS MÀSTYMASIR ESTETIKA BE TERITORIJØ

Nomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics

SUMMARY

This study is dedicated to the discussion concerning the changes in the field of aesthetic inquiry which

has manifested itself during the last decades in postmodern aesthetics. It concentrates on metamorphoses

in the subject of aesthetic inquiry and the changes in the problematic of postmodern aesthetics caused by

the influence of Eastern aesthetics traditions and the electronic media. All these changes initiate the manifest

expansion of aesthetic theories and penetration of daily life culture by aesthetic phenomena. Such a

penetration was significant to non-European aesthetic traditions but of no importance to Classical West-

ern aesthetics. The limits of contemporary aesthetic science were considerably expanded and deprived of

distinct determinations; the attitude to the subject of that science and to the field of its main problems

changed. Aesthetic inquiry penetrates new territories previously treated as unaesthetic and includes them

in the field of the significantly expanded field of aesthetic objects, the subjects of investigation of con-

temporary aesthetics. The rise of these new problematic fields is directly related to the rapid development

of means of communication in the culture of super-civilisation, to the modification of aesthetic experi-

ence, to the disappearance of boundaries between different spheres of life.

The most characteristic traits of contemporary aesthetic thinking are the intensification of the circu-

lation of aesthetic ideas between different cultural worlds and the migration of various artistic symbols

and aesthetic concepts to spheres previously regarded as unaesthetic. The new postmodern aesthetic

experience surpasses the limits of aesthetics established by traditional Western metaphysics, enriching

the content of aesthetic inquiry by the traditions of different cultures and their junctions, expanding its

territory within the limits between the harmony of the Universe and the aesthetic topology of the body.

These changes were caused by the rise of the problematic fields which were previously situated on the

margins of academic studies. It looked as if a multitude of rivulets suddenly ran out of the integral,

purified torrent of classic academic aesthetics, each of them claiming the uniqueness of the subject of

Prano Dovydaièio premijaiGauta 2005-11-27

ANTANAS ANDRIJAUSKASKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI: neklasikinë estetika, postmodernistinë estetika, estetikos teritorijos, nomadologija.KEY WORDS: non-classic aesthetics, postmodern aesthetics, the fields of aesthetics, nomadology.

ANTANAS ANDRIJAUSKAS


its aesthetic experience. The monolithic classic academic aesthetics were transformed and split into

many local �aesthetics� and art philosophies, which interact with various, previously regarded as un-

aesthetic, spheres of culture, social and daily life: the aesthetics of atmosphere, landscape, forest, park,

water, body, thing, city, daily life, technical design, detail, medicine, sport, advertisement, fashion, femi-

nism, media, multimedia and many other local aesthetics which show the mobility, dynamism,

manifoldness, fragmentariness and constant expansion of territories of aesthetics.

Straipsnis skirtas pastaraisiais deðimt-meèiais postmodernioje estetikoje ir

meno filosofijoje iðryðkëjusiø nomadolo-gijos tendencijø ir estetikos tyrinëjimølaukø kaitai aptarti. Ðiandien, kai este-tika skverbiasi á ávairias anksèiau buvu-sias marginalines ir kasdienybës sritis,svarbu pasiaiðkinti gelmines ðiø pokyèiøprieþastis ir pasekmes tolesnei estetinësminties raidai. Todël straipsnyje ávairiaisaspektais gvildenamos filosofinës pro-blematikos estetinimo tendencijos, teori-në naujø estetiniø ir meniniø realijø at-siradimo refleksija postmodernistinëjesàmonëje, tyrinëjamas dël globalizacijosprocesø poveikio ryðkëjantis ávairiø ci-vilizacijø estetikos ir meno filosofijostradicijø suartëjimas ir naujø paþinimoteritorijø formavimasis. Ypatingas dë-mesys skiriamas estetikos ir meno filo-sofijos tyrinëjimo objektuose atsiskleidu-sioms metamorfozëms, dabartinës pro-blematikos pokyèiams. Dar septintajameXX a. deðimtmetyje terminui �postmo-dernizmas� skverbiantis á ávairias kultû-ros ir humanistikos sritis kartu ryðkëjoir jo infliacija bei neapibrëþtumas. Ta-èiau jis atspindëjo konkreèias Vakarø es-tetinës savimonës slinktis ir apibûdinonaujà màstymo, estetinio pasaulio suvo-kimo ir meninës kûrybos stiliø.

Ðiame tekste daugiaprasmë ir plastið-ka sàvoka �postmodernizmas� vartoja-ma dviem pagrindinëmis prasmëmis:

plaèiàja istoriosofine ir siauràja � stilisti-ne. Pirmu atveju turime omenyje globa-liniø kultûriniø ciklø kaità. Ðiuo poþiû-riu postmodernizmà traktuojame kaipvienà svarbiausiø epochiniø lûþiø þmonijoscivilizacijos istorijoje, susijusiø su perëjimunuo lokaliø civilizacijø istorijos prie globa-lios metacivilizacijos. Teorinës refleksijoslygmenyje tai perëjimas nuo klasikinëje me-tafizinëje Vakarø estetikoje ir meno filosofi-joje vieðpatavusios eurocentrinës prie post-modernistinëje ásigalëjusios policentrinësglobalizuoto pasaulio vizijos. Siauràja pras-me terminas �postmodernizmas� pasi-telkiamas apibûdinant klasikiná moderniz-mà keièianèius naujus postmodernistinës es-tetikos, meno filosofijos ir meno bruoþus,kurie visa jëga iðsiskleidë septintajame�devintajame XX a. deðimtmeèiais.

Prieð pereinant prie platesniø teori-niø apibendrinimø, vertëtø patikslinti,kad daugiausia dëmesio skiriame tomsvyraujanèioms estetikos ir meno filosofijosraidos tendencijoms, kurios pradëjo ryðkëtiprieð tris deðimtmeèius postmodernistinesmadas diktavusioje Prancûzijoje: èia buvoformuluojamos pagrindinës originaliospostmodernistinës filosofijos, estetikos,meno filosofijos, meno sàvokos ir idëjos,vëliau plaèiai pasklidusios kitose ðalyse.Ið tikrøjø bûtent Prancûzijoje nuo sep-tintojo deðimtmeèio dienos ðviesà iðvy-do pamatiniai teoriniai veikalai, gvilde-næ modernizmo ideologijà ir konceptua-


MOKSLINË MINTIS

liai apibrëþæ naujos kultûros, màstymo,estetinio pasaulio suvokimo ir meninëskûrybos principus; vëliau jie buvo ávar-dyti postmodernizmu.

Akivaizdu, kad kokybinis idëjø skir-tumas tarp pirmos kartos ankstyvøjøpostmodernizmo ideologø ir vëlesniøyra toks pat, kaip tarp originaliø teorijøkûrëjø ir jø idëjø komentatoriø bei inter-pretatoriø. Konceptualus naujo �postmo-dernaus bûvio� suvokimas bûtø buvæsneámanomas be M. Heideggerio ir átakin-gø prancûzø màstytojø R. Barthes�o,M. Foucault, G. Deleuze�o, F. Guattari,J. Derrida, J. Lacano, J.-F. Lyotard�o,P. Kùossowskio, J. Baudrillard�o bei kitøatsigræþimo á S. Kierkegaard�o ir F. Nie-tzsche�s nubrëþtà neklasikinæ estetikà,kuri atvërë naujus postmodernistiniomàstymo ir kûrybos horizontus. Gelmi-niame pirmosios prancûzø postmo-dernizmo ideologø bangos màstysenossluoksnyje neklasikinës estetikos ir me-no filosofijos tradicijos poveikis buvo gy-vybingas ir stiprus, o antros kartos inter-pretatoriø veikaluose jis tapo daugiaudekoratyvine schema, ornamentika.

Svarbiausiais postmodernistinës este-tikos ir meno filosofijos bruoþais tapopabrëþtinas kritiðkumas, savitas poþiû-ris á ankstesnæ klasikinës metafizinës es-tetikos ir meno filosofijos tradicijà, este-tiná diskursà, pamatines estetikos pro-blemas, kategorijas, prioritetinius tyrinë-jimo laukus, màstymo stiliø, kalbinës sa-viraiðkos formas, tyrinëjamø reiðkiniøpaþinimo strategijas, procedûras ir kitusinstrumentus. G. Deleuze�as taikliai pa-þymëjo, kad raðyti filosofines knygas se-nuoju akademinës filosofijos stiliumi jau

nebegalima. �O! Senasis stiliau... Naujøfilosofinës saviraiðkos priemoniø pradë-jo ieðkoti Nietzsche, ir tai turi bûti ðian-dienà pratæsta siekiant atnaujinti kai ku-riuos kitus menus, pavyzdþiui, teatro irkino. Ðiuo poþiûriu jau ðiandien galimekelti klausimà, ar reikia pasitelkti isto-rijos filosofijà. Filosofijos istorija, kaipmums atrodo, turi atlikti daugeliu po-þiûriø panaðø vaidmená kaip koliaþastapyboje (l�histoire de la philosophie doitjouer un role assez analogue à celui d�uncollage dans une peinture)� (Deleuze,1968, p. 4). Ðioje citatoje ryðkëja visaipostmodernistinei filosofijai bûdingosmintys apie meninës saviraiðkos formøaktualëjimà postmodernistiniame màsty-me ir filosofinës problematikos estetini-mà. Ásigilinus á átakingiausiø postmo-dernizmo ideologø tekstus, juose, kaipir romantizmo filosofijoje, matyti stiprifilosofinës problematikos estetinimo ten-dencija, o paskirais atvejais � netgi aki-vaizdi filosofijos transformacija á esteti-kà arba jai artimà meno filosofijà.

Átakingi postmodernistinës estetikoskûrëjai (vëlyvasis R. Barthesas, M. Fou-cault, J. Derrida, G. Deleuze�as, J.-F. Lyo-tard�as) ið principo atmetë poþiûrá á filo-sofines disciplinas (vadinasi, ir á estetikà)kaip á reprezentatyvias nusistovëjusiøkanoniðkø poþiûriø sistemas. Jø kritiðku-mas nukreiptas prieð dogmiðkus poþiû-rius, ypaè eurocentrizmo, totalitarizmoapraiðkas, monopolizuojanèias kûrybos,estetinio pasaulio suvokimo, meno ten-dencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmoestetikos ðalininkai keitë intelektinës veiklosstiliø, paèià intelektinio diskurso praktikà, josàvokø pasaulá, diskursui suteikë daug nekla-



sikiniø bruoþø, þaidybiniø nuostatø, sukûrënaujas konceptualaus diskurso erdves ir ási-savino naujas estetikos teritorijas.

Iðskiriant svarbiausius postmo-dernistinës estetikos nuopelnus, pir-miausia turbût reikëtø paminëti jos kri-tiðkumà ir tai, kad ji atsisakë klasikineiVakarø estetikai bûdingø eurocentriniøir universaliø nuostatø, perdëm sureikð-mintø racionalaus màstymo principø.�Pasaulis, � raðë Deleuze�as, � yra bega-linë kreivë, lieèianti gausybæ kreiviøgausybëje taðkø, kreivë, turinti vienintelákintamà dydá, konvergencinë serija visøserijø� (Deleuze, 1998, p. 45). Klasikinëjeestetikoje ásivyravusioms universalijomsèia prieðprieðinamos unikalios kultûros,estetinës, meno ideomos, marginalumas,tradicijø skirtumai, protrûkiai, nelinijinëkultûros procesø raida, krizës; pasauli-nës kultûros vienybës idëjai prieðinamalokalinës patirties svarba ir unikalumas.Tai skatina principiná postmodernistinësestetikos ðalininkø pliuralizmà, kuris su-vokiamas kaip nekvestionuojama esteti-në vertybë, todël atsiranda postmo-dernistinës estetikos daugiastiliðkumas,iðskirtinis dëmesys �neklasikiniams� ki-tose, neeuropinëse civilizacijose ir kul-tûrose susiformavusiems màstymo, este-tikos, meninës kûrybos principams,nuolatinis naujø buvusiø marginaliniøpaþinimo laukø ir kûrybos formø iðtrau-kimas á dienos ðviesà.

Pastaraisiais deðimtmeèiais sparèiaiiðryðkëjusios estetinës minties kaitos sà-lygomis kalbëti apskritai apie dabartinësestetikos ir meno filosofijos tendencijassudëtinga, nes skirtinguose pasaulio re-gionuose, priklausomai nuo tautiniø es-

tetinës minties tradicijø, instituciniøstruktûrø plëtotës (specializuotø univer-sitetiniø, mokslinio tyrimo centrø irmokslinës produkcijos kokybës), regimeasinchroniðkà raidà bei skirtingà ðiømokslø padëtá. Akivaizdu, kad po uni-versitetiniø estetikos ir meno filosofijoskatedrø, skyriø mokslinio tyrimo insti-tucijose spartaus steigimosi tarpsnio ðeð-tajame � septintajame XX a. deðimtme-tyje ðios mokslinio paþinimo srities spe-cialistams iðkilo kiti uþdaviniai, kuriepirmiausia siejosi su estetikos ir menofilosofijos tyrinëjimo teritorijø kaita, ana-lizës principø, metodologiniø procedû-rø, kategorijø sistemø, meno praktikospokyèiø teoriniu apmàstymu.

Á metacivilizacinæ kultûrà skverbian-tis ávairioms neeuropiniø tautø estetiniopasaulio suvokimo formoms atsisklei-dþia klasikinës metafizinës Vakarø este-tikos nuostatø bei idealø ribotumas,blësta ðimtmeèiais vieðpatavæ màstymostereotipai, ryðkëja esminiai estetikosmokslo objekto ir pamatiniø kategorijøsampratos pokyèiai. Dabartinë estetikajau neapsiriboja tik europinës kultûrostradicijos arealu, estetikos specialistasjau nebegali ignoruoti kitø, neeuropiniøtautø estetikos ir meno tradicijø, kuriosáaugo á postmodernistinës estetikos kon-ceptus ir tapo neatsiejama jø dalimi. At-kreiptas dëmesys á neeuropines estetikostradicijas, anksèiau marginalizuotus es-tetikos istorijos tarpsnius, unikalias tau-tines estetikos apraiðkas, dël globaliza-cijos procesø skleidþiasi vartotojiðkos vi-suomenës sukeltos unifikuojanèios ten-dencijos, kurios niveliuoja vietiniø este-tikos ir meno tradicijø savitumà. Dabar-


MOKSLINË MINTIS

tinë estetika radikaliai atmetë klasikinësmetafizinës estetikos principus, susidû-rë universalios ir lokalios tendencijos,neregëtai iðsiplëtë probleminiai laukai,suartëta su kasdienybës estetika � ðiebruoþai bûdingi ðiuolaikiniam estetikosraidos etapui.

Þvelgiant ið XXI a. pradþios perspek-tyvos ir dabartinës estetinës patirtiesaukðtumø á estetinës minties istorijà ir ra-dikalias transformacijas patyrusias nese-niai vieðpatavusios akademinës estetikosnuostatas, kurios revizuojamos ávairiaispoþiûriais, itin svarbu suvokti gelminesðiø estetinës minties pokyèiø prieþastis.Kodël postmodernios estetikos ir menofilosofijos ðalininkai atsiriboja nuo klasi-kinës Vakarø estetikos ir meno filosofi-jos tradicijos? Kodël per trumpà laikà iðesmës pasikeitë ðiø mokslø pobûdis, jøprioritetiniø interesø sritys, probleminiailaukai, tyrinëjimo strategijos bei meto-dai? Kuo galima paaiðkinti esmines pas-taraisiais deðimtmeèiais ávairiose pasau-lio ðalyse iðryðkëjusias estetinës mintiesslinktis? Tai sudëtingi, reikalaujantys ið-samios analizës klausimai. Gilinantis ástraipsnio pavadinime iðkeltø problemøesmæ aiðkëja, kad á jas nëra ir negali bûtivienareikðmio atsakymo, nes objektyviøprieþasèiø yra daug. Ið plataus jø laukoiðskirsime ir vëliau iðsamiau aptarsimetik ðias, mûsø akimis þvelgiant, svarbes-nes postmodernistinës estetikos esminiømetamorfoziø prieþastis:1. Imanentinius pokyèius, iðryðkëjusius

pastarøjø deðimtmeèiø filosofinëje irestetinëje Vakarø sàmonëje, kurie tie-siogiai siejosi su eurocentrinës Vaka-rø racionalistinës metafizikos ribotu-

mo suvokimu. Dël to imta atsisakytipamatiniø klasikinei Vakarø metafi-zinei estetikai bûdingø etnocentriniøir eurocentriniø nuostatø, kitø civili-zaciniø pasauliø estetikos konceptaibei sàvokos átraukiamos á platëjanèiàmetaestetikos sampratà ir jos katego-rijø sistemà. Tai paskatino susifor-muoti naujà postmodernø, posteuro-centriná, postkolonijiná poþiûrá á este-tinës minties istorijà.

2. Klasikinëje Vakarø estetikoje vieðpa-tavusios svarbiausios kategorijos groþispalaipsnis iðstûmimas ið aktualiausiomsdabartinëms estetikos problemoms skir-tø diskusijø lauko ir vertybiniu poþiû-riu neutralesnës metakategorijos estetið-kumas ásigalëjimas. Tai silpnino kla-sikinei Vakarø estetikai bûdingà hie-rarchiðkumo ir centravimo principøpoveiká, padëjo jautriau atspindëtiradikalius postmodernistinës esteti-nës ir meninës sàmonës poslinkius.

3. Konceptualus per pastaruosius kelisdeðimtmeèius pasikeitusios postmo-derniojo meno praktikos apmàsty-mas, kuris tiesiogiai siejosi su pa-laipsniu nutolimu nuo akademinësproblematikos, taip pat pradëti gvil-denti aktualûs estetikos ir meno rai-dos procesai. Paþymëtina, kad klasi-kinë akademinë estetika atsargiai irnenoriai nagrinëjo naujausias menoapraiðkas.

4. Medijø ir vaizdo kultûros iðkili-mas, kuris tiesiogiai siejosi su tekstokultûros recesija, degradacija ir ávai-riø vaizdo kultûros formø bei ars me-dia ir ars electronica atmainø plëtote,lëmë ið esmës naujø su vizualumu



susijusiø estetiðkumo apraiðkø atsira-dimà dabartinëje estetikoje.Visus minëtus pokyèius vainikuoja

akivaizdus estetikos teritorijø plëtima-sis ir estetiðkumo apraiðkø skverbimasis áávairias kultûros ir kasdienio gyvenimo sri-tis, kurios buvo svarbios kitoms neeuro-pinës estetikos tradicijoms, taèiau rado-si klasikinës Vakarø estetikos periferijo-je. Ði ávairiomis kryptimis besisklei-dþianti estetinës analizës objektø, este-tiðkumo ir meno sampratø kaita Vaka-rø kultûroje skatino vis didesnæ átakàágaunanèià postmodernistinæ estetikàsuartëti su tradicinëmis Rytø tautø es-tetinëmis teorijomis ir platesne kultûro-logine problematika.

Kaip informatyviai liudija pasauliniøkultûros, filosofijos, estetikos, menotyroskongresø rengimo vietos, dalyviø sudë-tis, ávairiø ðaliø atstovavimo átakingiau-siuose estetikos þurnaluose bei kituoseleidiniuose dinamiðka kaita, akivaiz-dþiai keièiasi ne tik estetikos mokslo po-bûdis, bet ir jo kûrimo geografija. Ðisveiksnys irgi daro poveiká dabartinës es-

tetikos problematikos kaitai. Á lyderiusjau iðsiverþë Japonija, prie jos ðliejasi visaktyviau besireiðkiantys kitø TolimøjøRytø ir Azijos kraðtø mokslininkai, ku-rie pasauliniuose forumuose propaguo-ja savo estetines tradicijas ir skleidþia jaskituose kraðtuose. Pastaraisiais deðimt-meèiais irgi regimas akivaizdus estetinësminties pagyvëjimas Ðiaurës ir LotynøAmerikos ðalyse.

Dabartinio estetikos mokslo ribosþenkliai iðsiplëtë, prarado aiðkø apibrëþ-tumà, pasikeitë poþiûris á jo tyrinëjimoobjektà ir pagrindiniø problemø laukà.Estetinis paþinimas skverbiasi á naujas,anksèiau nelaikytas estetinëmis, teritori-jas ir jas átraukia á platesná, vos ne iki be-galybës iðsiplëtusá dabartinës estetikostyrinëjamø objektø laukà. Ðis naujø pro-bleminiø mokslinio paþinimo laukø atsi-radimas tiesiogiai siejasi su sparèia ko-munikacijø plëtote metacivilizacinëje kul-tûroje, estetinës patirties kaita, ribø tarpskirtingø gyvenimo srièiø nykimu, japo-nø kultûros tradicijai bûdingu ávairiøkasdienybës srièiø totaliniu estetinimu.

Literatûra

Barthes R. L�empire de signes. � Paris, 1970.Baudrillard J. Oublier Foucault. � Paris, 1977.Chalumeau J.-L., 1991, Lectures de l�art. � Paris,

1991.Deleuze G. Diférance et répétition. � Paris, 1968.Deleuze G., Guattari F. Capitalisme et Schizoprénie.

T. 1. L�Anti-�dipe. � Paris, 1972.Deleuze G., Guattari F. Rhizome. Introduction. �

Paris, 1976.Derrida J. Marges � de la philosophie. � Paris, 1972.Derrida J. Eperons. Les styles de Nietzsche. � Paris,

1978.

Didi-Huberman G. D�un ressentiment en mald�esthétique, L�art contemporain en question. �Paris, 1994.

Foucault M. Theatrum philosophicum, Critique,Nr. 282 [Paris], 1970.

Jimenez M. Qu�est�ce que l�esthétique? � Paris,1997.

Rochlitz R. Subversion et subvention. Art contempo-rain et argumentation esthétique. � Paris, 1994.

Schaeffer J.-M. Plaisir et jugement, L�art sans com-pas. � Paris, 1992.

B. d.

MOKSLINË MINTIS


RACIONALUSIS DISKURSASIR ARGUMENTACIJA

Rational Discourse and Argumentation

SUMMARY

The article deals with problems of rational discourse in science and everyday life, because reasoning

evidently � or at least the giving of reasons � is pervasive in our society. We use language to persuade

or convince one another, to exchange information, etc, but we do distinguish between instrumental

and argumentative uses of language. By saying �the argumentative use of language�, we mean those

utterances that succeed or fail only due to a so-called �rational foundation� � the presence or absence

of support by arguments, reasons, evidence.

The modern theory of argumentation, developed in part by Stephen Toulmin, along with Chaim

Perelman and Louise Olbrechts-Tyteca, accomplished an epistemological shift from formal, technical

logic toward informal applied logic. It has revealed the possibility to see far beyond the limits of for-

mal logic and understand better the complex and complimentary nature of human rationality.

Gauta 2005-10-14

VIRGINIJA JAKIMENKOMykolo Romerio universitetas

RAKTAÞODÞIAI: paþinimas, diskursas, logika, ðiuolaikinë argumentacijos teorija.KEY WORDS: cognition, discourse, logic, modern theory of argumentation.

Tik XX a. aðtuntojo deðimtmeèio pra-dþioje pradëtas plaèiau vartoti ter-

minas �diskursas� (pranc. discours, angl.discourse), kuris tradiciðkai reiðkë atskirosubjekto struktûruotà raðytiná ar ðneka-màjá praneðimà, t.y. tekstà. Bet pastarai-siais deðimtmeèiais diskurso sàvoka pa-plito ávairiuose moksluose ir ágijo daugnaujø reikðminiø atspalviø, mat paaiðkë-

jo, kad diskursas nëra apribotas tik raðy-tine ar ðnekamàja kalba, jis apima ir ne-kalbinius procesus, o vëliau buvo at-skleistas diskurso prigimties interakcið-kumas. Dabar diskurso sàvokà galimaapibûdinti kaip vienareikðmiðkai neapi-brëþiamà, todël neaiðkià ir �iðsiliejanèià�.Taèiau tà patá tektø pasakyti ir apie sàvo-kas �kalba�, �visuomenë� ar �ideologija�.

VIRGINIJA JAKIMENKO


Filosofiná skambesá diskurso termi-nas ágavo M. Foucault dëka, kuris sa-vo inauguracinëje kalboje prabilo apiediskurso formavimà visuomenëje, jokontrolæ ir organizavimà bei tam skir-tas procedûras. Ðiandien diskurso ana-lizë yra jau tarpdalykinio þinojimo sri-tis, nes ið pradþiø kalba naudojama tikypatingam mentalitetui (ar ideologijai)reikðti, o vëliau paèioje kalboje aktyvuo-jasi tam tikri bruoþai, susiformuoja spe-cifinë gramatika ir leksika, kartu suku-riamas ypatingas �mentalinis pasaulis�,kuriame veikia savos teisingumo taisyk-lës ir savas etiketas. Bûtent todël dis-kurso ypatumai lemia ir konkreèius rei-kalavimus jo loginei analizei. Ignoruotidiskurso specifikà galëtume tik atsisa-kydami mûsø esminës prielaidos, jogkalba ir paþinimas yra neatskiriami. Beto, jei diskursas egzistuoja (pirmiausiair daugiausia) tekstuose, kuriuose yrasavos þodþiø vartojimo taisyklës, tai jisir yra �galimas alternatyvus pasaulis�visa ðio loginio-filosofinio þodþio pras-me. Taèiau daugybës diskursø egzista-vimas taip pat suponuoja savas proble-mas: neaiðkus diskurso ribø (vadinasi,ir diskursø sàveikos) klausimas, kon-kreèios ribos kriterijaus galimumas irkt. Patyrinëkime ðá ribø klausimà siau-resniu aspektu � tik paþinimo ir moks-lo poþiûriu.

Mokslas priklauso racionalaus dis-kurso srièiai, nes esminiai jo poþymiaiyra objektyvumas, tikslumas, neprieðta-ringumas, galimybë numatyti faktus irreiðkinius, taip pat jo teiginiø ar teorijøpagrástumas. Taèiau jei teiginys pripa-þástamas teisingu, kai tam yra pakanka-

mas pagrindas, tai ar galimas raciona-lus diskursas be argumentacijos?

Paþinimo rezultatø patikimumo (tik-rumo) ávertinimo problemà tyrinëjodaug màstytojø. Dar senovës Graikijos fi-losofai sugalvojo tam specialø �áranká� �logikà. Logika tapo mokslu tik Aristote-lio (384�322 m. pr. Kr.) dëka, nes bûtentjis susistemino sofistø, Platono, Demok-rito ir kitø màstytojø suformuluotas lo-gines idëjas, sukûrë silogistikà bei árody-mo teorijà. Nors jau pats formaliosios lo-gikos sistemos sukûrimas yra tikrai ypa-tingas ávykis, tada Aristotelio atliktossamprotavimo proceso formalios struk-tûros analizës tikslas buvo labai konkre-tus � sukurti mokslinio màstymo pagrin-dà. Ðioje srityje Aristotelis pasiekë taislaikais negirdëtà abstrakcijos ir tikslumolygá, kuris padëjo suprasti mûsø màsty-mo bûdà, net sukûrë mokslo kalbos pa-grindus. Kita vertus, formalioji logikaypaè akcentuoja specialias kalbinesstruktûras, vienareikðmá prielaidø bei ið-vados ryðá, nesudëtingas samprotavimoschemas, todël loginëje analizëje visuo-met slypi pavojinga galimybë supapras-tinti ir suprastinti.

Taigi argumentacijos teorija jos pra-diniu pavidalu formavosi dar antikoje,kai Aristotelio pirmtakai atskyrë racio-nalø átikinimà nuo átikinimo per jaus-mus ar intuicijà. Pats Aristotelis elimi-navo psichologinius argumentus kaipargumentacijos priemones, nes vieninte-liu nepriekaiðtingu átikinimo bûdu laikëloginá árodymà. Anot R. Alexy, tik XX a.viduryje dar maþai teþinomas filosofaslogikas S. E. Toulminas pasiprieðino ga-lingai, Aristotelio laikus siekianèiai tra-

MOKSLINË MINTIS


dicijai, pasak kurios, logikos idealas yramatematika. Jis apkaltino tradicinæ logi-kà vienpusiðka orientacija á silogizmoparadigmà, kuri tëra viena ið galimø irne pati (praktiniu poþiûriu) reikðmin-giausia argumentavimo forma1.

Ðiuolaikinë argumentacijos teorija ne-apsiriboja vien tik árodymu, jos kûrëjaitaip pat atmeta galimybæ konstruoti ar-gumentavimo teorijà kaip psichologinæ.Jø tikslas � ne pakeisti formaliàjà logi-kà kita teorija, o papildyti jà svarbiau-siais argumentavimo loginiais princi-pais. Ch. Perelmanas, L. Olbrecht-Tyte-ka, R. Grotendorstas, F. van Eemerenasir kiti autoriai savo argumentacijos savi-tumo sampratà nusako pabrëþdami, kadji nëra ir negali bûti nei árodymø teorija,nei mokslo metodologija, nes argumen-tacija � tai veikla, vykstanti konkreèiamesocialiniame kontekste. Ðios veiklos tiks-lai bûna ávairûs, bet daþniausiai siekia-ma tuo pat metu ir suteikti tam tikrø þi-niø, ir átikinti auditorijà, kad tik ðie tei-giniai yra priimtini, teisingi ar tinkami.Taèiau derëtø grieþtai atskirti átikinimàir ákalbinëjimà, nes ákalbinëjimas yraorientuotas tik á vienà auditorijà siekianttik jos pritarimo konkreèiam teiginiui. Oátikinimui nepakanka vien retorikos prie-moniø, nes skirtingos gyvenimo sritys le-mia nevienodus reikalavimus formaliamprotavimo pagrástumui2. Todël ðiuolaiki-nëje argumentacijos teorijoje �auditorija�yra laikoma viena pagrindiniø sàvokø irpripaþástama, kad ir tiesa, ir gëris tëra tiktarpiniai tikslai, kurie bûtini siekiant pa-grindinio tikslo � átikinti.

Dar vienà argumentacijos aspektà at-skleidþia teiginio teisingumo árodymo ir

átikinimo to teiginio teisingumu santykis.Ðie du veiksmai yra glaudþiai susijæ, norsir nëra tapatûs � juk átikinti klausytojusgalima ne tik remiantis mokslo duome-nimis, bet ir pasinaudojant jø neiðmany-mu, iðkalbos menu, apeliuojant á klausy-tojø jausmus ar prietarus. O klausytojønesuprastas árodymas nebegalës niekuoátikinti, nors vis tiek nepraras savo paþin-tinës vertës. Todël argumentacija gali bû-ti stipresnë ar silpnesnë, bet ji niekadanebûna uþbaigta: visada galima jà darsustiprinti parinkus tinkamus argumen-tus. Be abejo, pagrindimo átikinamumasargumentuojant yra silpnesnis nei árodi-nëjant, bet átikinamumas niekada ir ne-bûna absoliutus

Kuo gi skiriasi loginis árodymas nuoargumentacijos?

Loginio árodymo teorija remiasi ob-jektyvios tiesos sàvoka ir ignoruoja au-ditorijos specifikà bei átikinëjimo menà,nes jos svarbiausias kriterijus yra objek-tyvumas, dël kurio árodymas turi vertæne tik mums ir dabar, bet visai þmoni-jai ir net po daugelio amþiø. Todël lo-ginis árodymas turi bûti formuluojamaskaip uþdara ir nedviprasmiðka sistema,ið kurios paðalinama bet kokia interpre-tacijos galimybë. Taèiau ði savybë neat-skiria árodymo ir argumentacijos neávei-kiama siena: ir pagrindimas, ir árodymasyra svarbios sudëtinës kiekvienos argu-mentacijos dalys, tik pagrindimas � bû-tina, o árodymas � pageidautina. Ðios sà-vokos daþnai painiojamos, nes árodymupavadinama sistema samprotavimø, gi-miningø árodymui, bet su rinkiniu intui-tyviai reikðmingø argumentø, kuriø pa-tikimumas yra daugiau laipsnio klausi-

VIRGINIJA JAKIMENKO


mas. Tai ypaè matyti humanitariniuoseir socialiniuose moksluose, kur pati áro-dymo sàvoka yra gana �paslanki�. Jukbet koks pagrindimas reikalauja tam tik-ro apmàstymo, nes kai mes norime pa-teisinti ar paneigti kokià nors nuomonæ,iðdëstyti ar iðplëtoti poþiûrá, rasti ar pa-sirinkti sprendimà, mûsø protas prade-da aktyviai ieðkoti tam bûtinø argumen-tø. Vadinasi, pagrindimu gali tapti irprieþasties nurodymas, ir indukcija iðfakto, ir loginis iðvedimas, ir kt.

Taèiau hipotezes mokslinëmis tieso-mis paverèia bûtent árodymai. Analizuo-dami árodymà mes negalime iðvengti irpaþinimo ribø problemos. Juk jei nepa-grásti arba silpnai pagrásti teiginiai yralaikomi paþinimu, tai paþinimo ribos tu-rëtø sutapti su hipoteziø formulavimo ri-bomis! Bet niekas negali nurodyti, kuryra tos hipoteziø kûrimo ribos: juk èianet �sveiko proto� kriterijus mums bûtøprastas patarëjas. Kita vertus, kai kurietarsi jau pagrásti teiginiai tebëra hipote-zës, nes kiekviename pagrindime neið-vengiamai glûdi akivaizdûs arba nesu-formuluoti apribojimai. Taigi, loginio áro-dymo taikymo sritis yra labai ribota, okalbant dar tiksliau, reikëtø pripaþinti,kad árodymas yra tik siektinas idealas,nes ne tik eksperimentiniuose moksluo-se, bet ir paèiame tiksliausiame moksleneámanoma visko árodyti, todël net ma-tematikoje reikalingi neárodomi elemen-tarûs teiginiai (aksiomos), padedantys ið-vengti begalinio regreso. Bet jei logiðku-mas pripaþástamas racionalumo kriteri-jumi, tai reikëtø pripaþinti ir tai, kad lo-gika analizuoja árodinëjimà tik tam tik-ros teorijos ar sistemos pagrindu, o ne

universalø árodinëjimà apskritai. Taigi,logiðkumas ir racionalumas nëra tapatûs:jei samprotavimo taisyklingumas nusta-tomas logikos mokslo metodais, tai ra-cionalumas yra tokia sritis, kurios nepa-vyktø apraðyti vien mokslo metodais.

Bendroji argumentacijos teorija, ki-taip dar vadinama �Naujàja retorika�,paskutiniaisiais deðimtmeèiais sparèiaiplëtojasi logikos, psichologijos, retorikos,eristikos, lingvistikos, komunikacijos irfilosofijos mokslø sankirtoje, bet kol kasji tebëra kiek chaotiðka, neturi bendrosparadigmos. Ji analizuoja argumentaci-jos prigimtá ir ribas, struktûrà ir meto-dus, svarbiausias taisykles ir bando kla-sifikuoti galimas klaidas, tiria argumen-tacijos ypatumus skirtingose paþinimo irveiklos srityse (nuo gamtos mokslø ikifilosofijos, ideologijos ir propagandos)bei argumentacijos stiliaus pasikeitimus,vykstanèius keièiantis istorinëms epo-choms, kultûroms ir màstymo stiliui.Argumentacijos teorijos aktualumà le-mia tai, kad argumentacijos kultûra yrasvarbus kiekvienos visuomenës gyveni-mo faktorius: kuo menkesnis jos lygis,tuo daugiau visuomenëje prievartos. Be-je, ðiuolaikinis pasaulinio garso teisësteoretikas ir filosofas Robertas Alexytarp keliø ásidëmëtinø Ch. Perelmanoteiginiø iðskiria tokià mintá, kad �daþnaigautas argumentavimo rezultatas nega-li bûti apibûdintas kaip vienintelis ir vi-suomet teisingas. Tai ápareigoja mus bû-ti tolerantiðkus ir atvirus kritikai�3.

Prisimindami, kad racionalumas ir ira-cionalumas yra vienas kità papildantysmûsø gyvenimo aspektai, bet priskirda-mi mokslà racionalaus diskurso sferai,

MOKSLINË MINTIS


pamëginkime iðsiaiðkinti, ar gali mokslasbûti tik toks racionalus ir vien logiðkas,kaip mes esame ápratinti manyti?

Klasikinio racionaliojo mokslo laimë-jimai tikrai áspûdingi, o mokslo autori-tarinë galia dabartinëje visuomenëje te-bëra neprilygstama, nors George�as Ber-kley�is kadaise taikliai ir negailestingaidemaskavo kai kurias paþinimà gau-bianèias iliuzijas: �Kadangi filosofija yrane kas kita kaip iðminties ir tiesos ieð-kojimas, pagrástai galima bûtø tikëtis,kad paskyrusieji jai daugiausia laiko irpastangø turëtø jausti didesnæ dvasiosramybæ ir giedrumà, didesná þinojimoaiðkumà ir akivaizdumà ir bûti maþiautrikdomi abejoniø bei sunkumø negu ki-ti þmonës. Taèiau ið tikrøjø matome,kad neapsiðvietusiø þmoniø minia, þen-gianti tiesiu sveiko proto keliu ir paval-di Gamtos liepimams, paprastai yra pa-tenkinta ir rami. Visa, kas áprasta, atro-do jiems nesunkiai paaiðkinama ar su-prantama. Jie nesiskundþia jokiø savopojûèiø aiðkumo stoka, ir jiems negresiajoks pavojus virsti skeptikais. Taèiau vostik liaujamës vadovautis pojûèiais ir ins-tinktu ir pasirenkame aukðtesnájá princi-pà � màstyti, svarstyti ir nagrinëti daik-tø prigimtá, � mûsø protus beregint ap-ninka tûkstanèiai abejoniø, susijusiø sutais dalykais, kurie anksèiau atrodëmums visiðkai aiðkûs�4. Ðios situacijosapmàstymai kartais verèia prisiminti þi-nomà pesimistinæ metaforà, savotiðkaiapibûdinanèià paþinimo raidà: kuo dau-giau suþinome, tuo akivaizdesnis yramûsø þiniø menkumas palyginti su tuo,kas dar nepaþinta. Ar tikrai tik toks yravienintelis galimas atsakymas?

Gal abejoniø atsiradimà ar jo neiðven-giamumà visai nebûtina vertinti vienneigiamai? Juk, anot T. Brewino, tik aki-vaizdþiai primityvus màstymas pasiten-kina vienu paaiðkinimu ir ignoruoja vi-sus kitus, kurie vëliau gali pasirodytitaip pat esà teisingi5. O jei abejoniø ne-buvimas nëra paþinimo neklaidingumogarantas, tai gal abejonë yra bûtinas pa-þinimo elementas? Negana to, gal abejo-nei skirtas ypatingas vaidmuo paþinime,juk bûtent ji verèia daug kartø tikrintikiekvieno teiginio, teorijos pagrástumà.

Laimë, mokslas nëra vienintelis arsvarbiausias þmonijos kultûros fenome-nas, ir net mokslo gerbëjai ne visada ge-rai supranta ðios veiklos srities specifi-kà. Logikas J. Lukasiewiczius savo dar-bo Apie mokslà áþangoje labai taikliai pa-þymi, kad daugelis þmoniø yra ápratæmanyti, jog mokslo tikslas yra tiesa, otiesa � tai atitikimas to, kas màstoma,tam, kas egzistuoja. Todël þmonës linkætikëti, kad mokslo tikslas yra atkurti fak-tus naudojantis teisingais teiginiais. Poe-tas, dailininkas ar muzikas kuria, omokslininko lemtis � atrasti tiesà. Tokspoþiûris ne tik skatino kai kuriuos me-nininkus nevertinti mokslo, bet ir atvërëprarajà tarp mokslo ir meno, dël kuriosdingo supratimas tokio nepaprastai ver-tingo dalyko kaip kûryba moksle. PasakJ. Lukasiewicziaus, �...mokslas nëra tikintelektualus pasaulio atkûrimas ir tiesanëra mokslo iðimtinis tikslas. Tiek me-nas, tiek ir mokslas yra þmogaus kûry-binë lemtis. Grieþtam, blaiviam moksli-ninkui tokia mintis gali atrodyti fantas-tiðka, ir vis dëlto prie jos mus nenumal-domai bûtinai veda tas þinojimas, kuris

VIRGINIJA JAKIMENKO


yra vadinamas �menø menu ir mokslømokslu�, � logika�6. Galø gale, jei þmo-nës renka faktus, jie nori suþinoti ir jøprieþastis, nustatyti ryðá tarp fakto ir tamtikro principo, visapusiðkai já suprasti beinumatyti jo pasekmes. Vadinasi, moks-las ir paþinimas suponuoja kûrybingu-mà, ir toká, kuriam svarbios ir juslës, iremocijos, ir protas. Taigi, nors ðiuolaiki-nëje visuomenëje mokslas yra kur kasátakingesnis uþ menà, bet ar, kalbant apiepaþinimà plaèiàja prasme, leistina igno-ruoti menà ar religijà? Juk tai, kas nëramokslas, galbût irgi yra paþinimas?

XX a. pabaiga nustebino gausa pub-likacijø apie vadinamuosius �kitokius�paþinimo bûdus � astrologijà, mistikà,chiromantijà, numerologijà ir kt. Visa ðiliteratûra apie neracionalø, nemokslinápaþinimà kartu atskleidþia ir tam tikrànaudojamos argumentacijos specifikà:tekstuose gausu nesuprantamø sàvokø,kurios geriausiu atveju labai miglotai te-apibûdinamos; ryðkëja neginèijamø fak-tø ir nepaaiðkinamø fenomenø gausa,kuri tarsi turëtø patvirtinti autoriaus tei-ginius, nors kas neþino, kad pavieniaipavyzdþiai nieko neárodo. Ðie ir kiti ar-gumentacijos ypatumai gali bûti reikð-mingi, jei svarstytume mistiniø dalykøargumentacijà. Bet ðioje srityje situacijàlemia mistikos, kaip ypatingos iraciona-lumo srities, glaudus ryðys su empiriniupatyrimu: nëra lengva racionaliai pa-grásti iracionalius patyrimus.

Savaip á mistikos ir mokslo santykápaþvelgia filosofas B. Russellas savodarbe Misticizmas ir logika: �Metafizika,arba siekimas mintimi aprëpti pasaulá,visada plëtojosi dviejø prieðingø þmo-

giðkøjø impulsø vienybës ir konfliktofone: vienas jø linko á misticizmà, kitasá mokslà. Kai kurie þmonës iðgarsëjosekdami tik pirmuoju impulsu, kai ku-rie � tik antruoju. Pavyzdþiui, D. Hu-me�as vadovavosi vien tik moksliniuprincipu, o W. Blake�o panieka moksluiderëjo su gilia mistine áþvalga. Bet pa-tys garsiausi þmonës, tie, kuriuos mesvadiname filosofais, vienu metu jautëporeiká ir mokslo, ir misticizmo: bandy-mas harmoningai sujungti vienà ir kitàbuvo jø gyvenimo tikslas. Bûtent seki-nanèio ðios alternatyvos neapibrëþtumoáveikimas paverèia filosofijà kilnesniuuþsiëmimu negu mokslas ar religija�7. Irjei mokslui nereikia mistikos, o mistikaivisai nereikia mokslo, tai gal paèiamþmogui reikia ir vieno, ir kito, nors irnevienodai. Juk kûryba yra þmogauslemtis, o kiekvienoje kûryboje yra tamtikros mistikos.

Mes gyvename keistoje epochoje: nevisada atsakingai kalba politikai, laikrað-èiai ir kitos informacijos priemonës ne-sivarþo interpretuoti informacijà, net ka-rai prasideda ir baigiasi neaiðku kodël.Ðiomis sàlygomis informacija jau nebëra�þinojimas� (mes lengvai uþmirðtamegyvybiðkai svarbius dalykus) ar �pro-duktas�, nes ji tapo stabu, garbinamuvien dël jos operacionalumo, o mes pa-tys rizikuojame nusiristi iki tos momen-tinës informacijos priëmëjø lygmens. Të-ra tik viena galimybë iðvengti tokio liki-mo � gaunamà informacijà bûtina anali-zuoti ir vertinti. Tai ypaè nelengva ðiaisvisuotinio skubëjimo laikais, kai kasdie-nës informacijos srautas gerokai virðijagalimo suvokimo ribas, o þmonës linkæ

MOKSLINË MINTIS


pamirðti jausmus atsisakyti sentimentø.Bet net ðiomis sàlygomis mes patiriametà neátikimumà-nepatikimumà-netikru-mà, kuris verèia susimàstyti apie patiki-mumo kriterijus, o bendroji argumenta-cijos teorija padeda surasti reikiamaspriemones, kurios kinta atspindëdamosávairiø gyvenimo srièiø ypatumus.

Apibendrinant minëtas problemasgalima bûtø suformuluoti kai kurias ið-vadas:1. Kadangi paþinimas ir kalba yra ne-

atskiriami reiðkiniai, tai ir racionalusdiskursas yra neámanomas be argu-mentacijos, nes argumentacija yravienas svarbiausiø racionalaus dis-kurso poþymiø.

2. Pripaþindami argumentacijà veikla,vykstanèia konkreèiame socialiniame

kontekste, mes privalome sutikti irsu teiginiu, kad kiekvieno diskursosavybës yra svarbus faktorius, le-miantis vieno ar kito argumentacijosmodelio tinkamumà.

3. Taèiau svarbiausias reikalavimasmàstymui, nepriklausantis nuo dis-kurso ypatybiø, yra bûtinybë kritið-kai analizuoti gaunamà informacijà.Informacijos analizë apima ne tik su-gebëjimà atskirti faktà nuo nuomo-nës, atskleisti nesuformuluotas prie-laidas, bet ir vertinimà (árodymø,prieþasèiø, ðaltiniø) atsiþvelgiant á sa-vo màstymo ribotumà. Juk tik kritið-kas màstymas leidþia þmogui nebû-ti vien pasyviu informacijos priëmë-ju ir yra bûtina sëkmingo gyvenimodemokratijoje sàlyga.


11 R. Alexy. Teisinio argumentavimo teorija. Moky-mas apie racionaløjá diskursà, arba Teisinio pagrin-dimo teorija. � Vilnius: Teisinës informacijoscentras, 2005, p. 102.

12 S. Toulmin, R. Rieke, A. Janik. An Introduction toReasoning. � New York: Macmillan, 1984, p. 271.

13 R. Alexy, op. cit., p. 194.14 Dþ. Berklis. Traktatas apie þmogiðkojo paþinimo

principus. � Vilnius, Mintis: 1988, p. 36.

15 Th. Brewin. Use of the Word �Scientific�. TheLancet, London, Feb. 12, 2000. Vol. 355,p. 586.

16 J. Ùukasiewicz. O nauce // Poradnik dla samou-ków. Wydanie nowe. Tom I. � Warszawa,1915.

17 B. Russel. Mysticism and Logic. � London: Al-len & Unwin, 1917. p. 1.

CHRISTOPH FLÜELER


TOMAS AKVINIETIS APIE SAPNUSThomas Aquinas on Dreams

SUMMARY

Starting with the Freudian notice on �ancient belief� that dreams foretell the future, Christoph Flüeler

runs briefly through a history of this topic, picking up as his central focus the very theory of Thomas

Aquinas. Describing the medieval context of Thomas, he mentions several popular ideas on how this

was viewed in some previous centuries. The fact that dream books widely known at these times might

have helped the wise man Lizdeika to interpret Gediminas� Dream, what urged him to set up Vilnius as

the Lithuanian capital, might be interesting for Lithuanian readers.

Following Aristotle, Thomas Aquinas was a bit more sceptical about the role of dreams in foretell-

ing the future. The philosopher himself didn�t take them very seriously, stating that �it is absurd to combine

the idea that the sender of such dreams should be God with the fact that those to whom he sends

them are not the best and wisest, but merely people at random. <�> For the mind of such persons is

not given to thinking, but, as it were, derelict, or totally vacant.� It is evident that Thomas, having in

mind the importance of this kind of divination in the Bible, couldn�t directly follow the aristocratic

arrogance of Aristotle. Flüeler provides us with thorough statistics on a number of items related to an

issue in the whole corpus of Thomas Aquinas� writings. They are not numerous and, except for one

philosophical notice, are present only in Thomas� commentaries on the Old and New Testament. Yet it

gives us a general idea on Thomas� position. It might be summarised as following:

1. The two realms of dreams, the natural and spiritual, are clearly separated.

2. Speaking on natural dreams, he followed Aristotle and argued that they could predict the future in

terms of knowing the corporal dispositions, which can evoke health or illness.

3. Distinguished from these natural dreams are dreams with a spiritual cause. The main authority here

is the Bible, mainly the Old Testament. In the spiritual realm, the moral concern is mainly how to

distinguish good dreams from evil dreams evoked by demons. Thomas even tries to explain the

process of illumination in sleep, to explain how revelatory dreams actually happen: �Good and

evil angels can reveal what they know, namely by the application of their light on the (human)

Gauta 2005-05-12

CHRISTOPH FLÜELERFribourgo universitetas (Ðveicarija)

RAKTAÞODÞIAI: sapnininkai, pranaðiðki sapnai, kûniðkos ir dvasinës sapnø prieþastys.KEY WORDS: dream books, revelatory dreams, corporeal cause of dreams, spiritual cause of dreams.

AKTUALIOJI TEMA


imagination, in a similar way that the light of the agent intellect is applied, and from those elicit

intentions in the (human) intellect.� This theory is developed in the Summa Theologiae (ST I 101.3)

in the famous section on angels. The idea behind this is that angels cannot speak directly to hu-

man beings, so they have to influence our imagination, which is in an ordinary natural way af-

fected by our sensations. People who are not subject to corporal affections are better disposed to

divination in sleep, and, for Thomas, this proves that chastity is a virtue.

ÁVADAS

Uþbaigdamas legendiná savo darbàInterpretacijos, iðspausdintà paèioje pra-ëjusio amþiaus pradþioje, ZigmundasFreudas iðkëlë klausimà, ar sapnai galimums suteikti þiniø apie ateitá1.

Kokia sapnø vertë mëginant pra-skleisti ateities skraistæ? Èia negali bûtijokiø abejoniø. Tiksliau bûtø sakyti, kadsapnai mums praneða apie praeitá. Visdëlto senovinis tikëjimas, kad sapnainuspëja ateitá, nëra visiðkai neteisingas.Tapydami mûsø lûkesèiø iðsipildymà,sapnai vienaip ar kitaip veda mus atei-ties link. Taèiau tokia ateitis, kurià sap-nuose suvokiame kaip dabartá, buvo su-formuota nesugriaunamo troðkimo bûtitobulai panaðiai á praeitá.

Tai, kà Freudas vadina �senoviniu ti-këjimu�, yra pagrindinë ðio darbo tema.Vizionieriðki arba apreiðkimo sapnai,kuriuos mums pateikia antikos ar vidu-ramþiø ðaltiniai, ðiandien suprantamikaip legendos arba alegorijos. Savo sap-

nus suprantame kaip savo asmeniniopatyrimo ir asmeninës istorijos dalá irpaprastai nesame linkæ jø sureikðminti.Sutinkame, kad miegas yra fiziologinëbûtinybë, o sapnai svarbi jo dalis. Ta-èiau sapnø turiniui didelës reikðmës ne-teikiame, laikome juos savotiðka mûsøkasdienybës parodija ar karikatûra. An-tikoje ir viduramþiais buvo manoma ki-taip. Tada tikëta, kad sapnuose mesesame arèiau dieviðkumo ir kad sap-nuose Dievas ar angelai gali áspëti apieateities ávykius. Savo darbe mëginsiuparodyti, kad Tomas Akvinietis màstëpanaðiai. Jis aiðkiai suvokë, kad ne visisapnai turi pranaðiðkà galià, taèiau ne-abejojo, kad tokiø sapnø gali bûti ir bû-na. Antikoje ir viduramþiais pranaðiðkisapnai buvo visuotinai suvokiami kaiptikri ávykiai. Jie buvo laikomi bendrapatirtimi ir iki pat XIII a. maþai kasabejojo pranaðiðku kai kuriø sapnø po-bûdþiu.

PRANAÐIÐKI SAPNAI BIBLIJOJE

Suprantama, tokià bendrà patirtá sà-lygoja tai, kad tekstai buvo suprantamitiesiogiai. Biblija daþnai tai patvirtina.Visiems krikðèionims buvo þinomi pra-naðingi sapnai. Jokûbas sapnavo kopë-èias: �Ir matë sapne kopëèias, stovinèias

þemëje, o jø virðø siekiantá dangø; taippat uþþengianèius ir nuþengianèius jo-mis Dievo angelus�� Ðios kopëèios at-vërë Jokûbui ið jo praeities ateinanèiàsëkmæ. �Ir tavo palikuonys bus kaip þe-mës dulkës: iðsiplësi á vakarus ir rytus,

CHRISTOPH FLÜELER


á ðiauræ ir á á pietus; ir palaimintos bustavyje ir tavo palikuonyse visos þemësgiminës� (Pr 28, 12�14). Juozapas sapna-vo javø pëdus, besilenkianèius jo pëdui,ir papasakojo ðá sapnà savo broliams:�Paklausykite mano sapno, kurá sapna-vau! Man rodësi, kad mes riðame laukepëdus, ir mano pëdas lyg kad atsikëlë irstovëjo, o jûsø pëdai aplink stovëdaminusilenkë prieð mano pëdà� (Pr 37, 6).Ir dar jis sapnavo ir pasakojo tai savobroliams: �maèiau sapne, lyg kad saulëir mënulis ir vienuolika þvaigþdþiø nu-silenktø prieð mane� (Pr 37, 9). Ir jo bro-liai uþ ðiuos jo sapnus ir þodþius dar la-biau jo nekentë, o tëvas subarë tarda-mas: �Kà reiðkia tas sapnas, kurá sapna-vai? Argi að ir tavo motina, ir tavo bro-liai nusilenksime prieð tave iki þemei?�(Pr 37, 10). Juozapas, pasak pranaðo Da-nieliaus (2, 1�45; 4, 1�16), buvo talentin-gas sapnø aiðkintojas, kaip matyti iðsapnø apie taurininkà ir kepëjà. Ákalin-tam taurininkui jis paaiðkino jo sapnoprasmæ ir numatë, kad faraonas gràþin-siàs já tarnybon. Kepëjui jis iðpranaðavo,kad per tris dienas faraonas nukirs jamgalvà ir pakabins ant kryþiaus. Viskaslygiai taip ir nutiko. Faraonas taurinin-kà �sugràþino á jo vietà, kad vël jam pa-davinëtø tauræ, kità gi pakorë ant kartu-viø, taip kad sapnø aiðkintojo tikrumaspasitvirtino� (Pr 40, 21�22). Taip patJuozapas iðaiðkino ir vienà faraono sap-nà. Tai þinomas sapnas apie septyniasriebias ir sveikas karves ir septynias lie-sas kaulëtas. Jo prasmës negalëjo ámin-ti jokie magai ar iðminèiai. Taigi valdo-vas pasiuntë Juozapo. Juozapo pasako-jimas � nuostabus literatûrinis ðedevras,

jis ákvëpë daugelá menininkø ir raðytojø,tarp jø ir Tomà Manà, Nidos miestelyjeparaðiusá pagrindines trilogijos Juozapasir jo broliai dalis. Paskaitykime dalá ðiosnuostabios istorijos Pradþios knygoje(41, 14�36):

�Karaliui ásakius, Juozapas buvo tuojauiðvestas ið kalëjimo ir, nukirpus plaukusbei apvilkus kitais rûbais, pastatytasprieð karaliø. Tasai jam tarë: Sapnavausapnus, ir nëra kas juos iðaiðkintø; gir-dëjau, kad tu juos atspëji puikiai. Juoza-pas atsakë: Dievas, o ne að duos Farao-nui palankø atsakymà. Faraonas tat pa-pasakojo, kà buvo sapnavæs: Að tariausistovás paupyje ir maèiau ið upës iðko-piant septynias labai graþias ir nutuku-sias karves, kurios besiganydamos ëdëpelkës þolæ. Ir ðtai ðias sekë kitos septy-nios karvës taip bjaurios ir liesos, kadniekuomet tokiø nesu matæs Egipto þe-mëje. Jos, prarijusios ir suvirðkinusiospirmàsias, neparodë jokio soties þenklo,bet pasiliko taip pat liesos ir bjaurioskaip pirma. Nubudæs ir vël miego nuga-lëtas, sapnavau kità sapnà: septynios pil-nos ir graþios varpos iðdygo ant vienoðiaudo. Taip pat iðþëlë ið ðiaudo kitosseptynios menkos ir karðto vëjo nusvilin-tos varpos, kurios prarijo pirmøjø graþu-mà. Að papasakojau sapnà þyniams, irnëra kas iðaiðkintø. Juozapas atsakë: Ka-raliaus sapnas yra vienas. Dievas paro-dë Faraonui, kà jis padarysiàs. Septyniosgraþios karvës ir septynios pilnos varposyra septyneri gausybës metai ir turi tàpaèià reikðmæ sapne. Taip pat septyniosmenkos ir liesosios karvës, po anø iðko-pusios, ir septynios plonos ir deginanèiovëjo iðtiktos varpos yra septyneri bûsi-mojo bado metai. Tai ávyks ðitokia eile:ðtai ateis septyneri didelio derlingumometai visoje Egipto þemëje, po kuriø eiskiti septyneri metai tokio nederliaus, kadbus uþmirðtas visas pirma buvusis ap-

AKTUALIOJI TEMA


rijos vyro Juozapo sapne Dievo angelaspataria jam nesiskirti su savo nëðèiaþmona, nes tai, kas uþsimezgë joje, kiloið Ðventosios Dvasios (Mt 1, 18�21). Kar-tais þmonëms byloja pats Dievas. Jobo33, 14�18 sakoma: �Dievas kalba vienàsyká ir antrà nekartoja to paties dalyko.Sapne, nakties regëjime, kai ámygis ap-ima þmones ir jie miega patale, tuometjis atveria þmoniø ausis, kad nukreiptøþmogø nuo to, kà jis daro, ir iðlaisvintøjá nuo puikybës, ir iðgelbëtø nuo suge-dimo jo sielà�� Skaièiø knygos 12, 6 taipatvirtina: ��jei kas tarp jûsø yra Vieð-paties pranaðas, að jam apsireikðiu regë-jime ar kalbësiu jam sapne�. Taip jis kal-ba Abraomui (Pr 15, 12�21), Samueliui(I Sam 3, 1�10), Saliamonui (I Kar 3, 5�15). Kai tiek daug liudijimø, panaðu,kad kiekvienam krikðèioniui bûtø sun-ku suabejoti svarbia sapnø prasme arneigti, jog sapnuose þmonës bûna arèiaudieviðkumo.

stumas, nes badas sunaikins visà þemæir gausybës didumà praris stokos didu-mas. O kad antrà kartà sapnavai tà patádalykà, yra tai tikrumo þenklas, kad Die-vo þodis ávyks ir greitai iðsipildys. Da-bar tai karalius tepasirûpina surasti ið-mintingà ir veiklø vyrà ir já tepadaroEgipto þemës virðininku, kuris ástatytøuþvaizdus visose ðalyse ir po penktà ja-vø dalá per septynerius derliaus metus,kurie jau tuojau bus, surinktø á kluonusir kad visi javai bûtø supilti po Faraonovaldþia ir laikomi miestuose, ir bûtø pri-rengti septyneriø bûsimø metø badui,kuris vargins Egiptà, idant kraðtas nebû-tø sunaikintas stokos.�

Sapnai ir literatûrinë vaizduotë yraglaudþiai tarpusavyje susijæ. Jonas Sols-berietis XII amþiuje pasakojo, kad �sap-nai uþdengia tiesos kûnà alegorijosuþuolaida� (Polycraticus, II c. 15). Bibli-joje apstu sapnø. Galime taip pat prisi-minti Nabuchadenasoro (Dan 2, 1�17) irGedeono (Ts 7, 13-14) sapnus. Daþnaiþmonëms sapnuose kalba angelai. Ma-

VADINAMØJØ REGËTOJØ SAPNUOSEIR SAPNØ AIÐKINTOJØ KRITIKA SENAJAME TESTAMENTE

Taèiau dieviðkoji sapnø prigimtis yratik viena medalio pusë. Biblijoje yra irkitø daliø, kuriose sapnø aiðkintojai yragrieþtai kritikuojami. Pranaðas Jeremijasjuos netgi pasmerkia:

�Girdëjau, kà sako pranaðai, skelbiantysmelus mano vardu. �Að sapnavau! �ðaukia jie. � Að sapnavau!� Kaip ilgai taitæsis? Ar turi mano vardà ðirdyje prana-ðai, skelbiantys melus ir savo paèiø ap-gaulingas uþgaidas?� (Jre 23, 25�27)

Ekleziastas daugelá sapnø laikë dau-giau nei tuðtybe:

�Nes ið daugelio sapnø kyla tuðtybës irdaug þodþiø. Tu gi bijok Dievo� (Koh 5, 6).

Jëzus Siracidas buvo itin kritiðkas:

�Tuðèia viltis ir melas neprotingamþmogui, ir sapnai kelia neiðmintinguspuikybën. Kaip kad kas gaudo ðeðëlá irvejasi vëjà, taip ir kas þiûri melagingøregëjimø. Regëjimai sapne kaip dalykoatvaizdas, kaip þmogaus paveikslas tiesjo paties veidu. Kas nesutepta gali atei-ti ið sutepto? Ir kas tikra bus pasakytamelagio? Klaidingas þyniavimas, apgau-lingi burtai ir pikta daranèiø tuðtybë�(Sir 34, 1�5).

CHRISTOPH FLÜELER


Pakartoto Ástatymo XIII knyga klaidi-nanèius sapnø aiðkintojus netgi myrioppasmerkia:

�Jei tavo tarpe rastøsi pranaðas, ar kurssakytøsi matæs sapnà ir paskelbtø iðanksto bet kurá þenklà ar stebuklà, irávyktø tai, kà yra kalbëjæs, ir jis tau sa-kytø: �Eikime ir sekime svetimus die-vus, kuriø tu neþinai, ir jiems tarnauki-me, tu tokio pranaðo ar sapnuotojo þo-dþiø neklausysi, nes Vieðpats jûsø Die-vas jus bando, kad iðeitø aikðtën, ar jámylite visa ðirdimi ir visa jûsø siela, arne. Sekite Vieðpatá, jûsø Dievà, ir jojo bi-jokite; sergëkite jo paliepimus ir klausy-

kite jo balso; jam tarnaukite ir jo laiky-kitës; anas gi pranaðas ar sapnø prasi-manytojas tegul bus uþmuðtas�� (Ást 13,1�5).

Pasak Biblijos, pranaðingi sapnai eg-zistuoja, ir Dievas naudojasi ðiuo bûdukreiptis á þmones, netgi, ko gero, ypaè ánetikinèius, tokius kaip taurininkas, Fa-raonas Nabuchadenasoras ar Piloto þmo-na, krikðèioniø tradicijoje vadinamaKlaudija Prokula (Mt 27, 19). Taèiau tuopat metu ypaè pranaðai áspëjo pernelygnepasikliauti sapnø aiðkintojais, nes dau-guma sapnø yra beprasmiai.

VYRAUJANTYS SAPNØ AIÐKINIMAI VIDURAMÞIAIS

Tai, kad pranaðingø ar apreikðtøsapnø samprata yra bûdinga ne tik Se-najam ar Naujajam Testamentams, ne-sunku parodyti remiantis istoriniais irantropologiniais tyrimais2. Sapnai reikð-mingi tiek krikðèioniðkoje, tiek þydiðkojear islamo kultûrose, taip pat ir dauge-lyje kitø, kurias, nerasdamas tinkames-nio þodþio, að vadinsiu pagoniðkomis.

�Reikðmingumà� siûlyèiau suprastidvejopai. Sapnai yra reikðmingi, nes jøturinys prasmingas, nes jie pataria arkaþkà apreiðkia, kartais atvirai, kartaisalegoriðkai, ir tada turi bûti aiðkinamisapnø þinovø. Taèiau senovës sapnaiyra reikðmingi daug platesniu poþiûriu.Sapnai lëmë kultûrines vertybes ir oru-mà. Svarbus ðiuolaikinës ir senovinëssapnø reikðmës skirtumas yra tai, kadtada sapnai turëjo didþiulæ kultûrinæ irsocialinæ reikðmæ. Ðiuolaikiniai sapnaireikðmingi tik asmeniðkai, psichologiniupoþiûriu. Pasak Freudo, sapnai gali pa-

sakyti mums apie praeitá, kuri yra tikasmeninë. Senovës sapnai � nors ne vi-si � buvo reikðmingi ateities, pavyz-dþiui, miesto, jo ðlovës perspektyvoje.Tokie sapnai daþnai tampa miesto isto-rijos dalimi, ir nors ðiandien jie laikomilegenda, ji vis kartojama, visi jà nuo ma-þumës þino ir su ja supaþindinamaskiekvienas turistas.

Taip nutiko ir man, atvykusiam á Vil-niø. Sunku bûtø rasti �Vadovà po Vil-niø�, kuriame nebûtø pasakojama apieGedimino sapnà ir geleþiná vilkà. Trum-pai papasakosiu ðià istorijà ir paaiðkin-siu jà remdamasis senovës ir viduram-þiðka sapnø aiðkinimo sampratomis.

Vienà dienà Gediminas iðjojo medþiotipusës dienos atstu nuo Trakø. Ten jis uþ-tiko graþià kalvà Vilnios upës pakrantëj.Ties ta kalva jis susidûrë su dideliu þvë-rimi tauru ir já nukovë. Taigi po ðiai die-nai ði kalva þinoma kaip Tauro kalnas.Diena jau ëjo á pabaigà, gráþti á Trakus bu-

AKTUALIOJI TEMA


vo per vëlu, tad jis apsistojo Ðventaragioslënyje, kur buvo laidojami ðiø vietø se-novës valdovai. Jis ásirengë èia stovyklànakèiai ir, kai uþmigo, susapnavo, kadant kalvos, þinomos kaip Kreivasis kal-nas, stovi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tasvilkas staugë tarsi ðimtas vilkø. Gedimi-nas pabudo ið sapno ir pasiðaukë iðmin-èiø Lizdeikà, vyrà, kurá maþà surado ere-lio lizde (todël pavadintas Lizdeika). Liz-deika buvo Gedimino þynys � vyriausiasvisø pagoniø kunigas. �Sapnavau keis-tà sapnà�, � pasakë Gediminas ir iðdës-të viskà, kà matë sapne. Þynys Lizdeikaatsakë: �Valdove, geleþinio vilko reikð-më yra tokia: ant ðios kalvos turi pasta-tyti sostapilá, grësmingas vilko staugi-mas reiðkia, kad jo ðlovë pasklis toli irplaèiai�. Taigi jau kità dienà Gediminas,negráþæs namo, ásakë savo vyrams pasta-tyti vienà pilá Ðventaragio slënyje � taibuvo Þemutinë pilis, ir kità pilá � ant pa-ties Kreivojo kalno, ir pavadino ðias pi-lis Vilniumi.

Ði istorija pasakojama XVI amþiausLietuvos Kronikose. Pati Gedimino sapnoistorija, matyt, yra dar senesnë. Pirma-sis raðtas, kuriame paminëtas Vilniausmiestas, paþymëtas 1323 metø data.1323 metai laikomi Vilniaus ákûrimo da-ta, tad mano gidas Vilniuje tiki, kad Ge-diminas sapnavo bûtent tais metais (dëlkeisto sutapimo tai yra ir Tomo Akvinie-èio kanonizavimo metai). Gedimino sap-nas atitinka visus þinomus bruoþus:þmogus sapnuoja, pabunda ir mano,kad jo sapnas reikðmingas. Mûsø pasa-kojime Gediminà jo sapnas sutrikdo. Jissako Lizdeikai: sapnavau keistà sapnà.Toks sutrikimas yra sapno þenklas, ypaèjei sapnas yra alegorinis ir nelengvai su-prantamas. Negalëdamas suprasti sap-no prasmës, Gediminas ðaukiasi iðmin-

èiaus � þynio. Mûsø pasakojime sapnointerpretatorius yra pagoniø kunigas,kuris þino, kaip já aiðkinti. Ðio pagoniøkunigo, vadinamo Lizdeika, sapnø aið-kinimo menas turi daug antikinei ir vi-duramþiø oneirokritikai bûdingø ele-mentø, kuriø ðiandien dar galima rastipopuliariuose sapnininkuose. Sapninin-kai yra ypatingas literatûros þanras.Svarbiausias yra Artemidoro Oneirocri-tica3 � II amþiaus sapnininkas, ir Oneiroc-riticum � Achmeto ben Sirino sapnø aið-kinimas, kurá pirmà kartà ið graikø k. álotynø k. iðvertë Leonas Tuskus (LeoTuscus), vëlyvajame XIII amþiuje4. Som-niale Danielis buvo viduramþiø bestse-leris5. Ðis sapnininkas yra savotiðkas þi-nynas, keistas ir kartais painus sapnø tu-rinys buvo suprantamas kaip alegorið-kas, kurá galima dekoduoti remiantisðiais vadovais. Pateiksiu pavyzdá: Gedi-minas sapnavo vilkà6. Senovës sapnøaiðkintojai vilkà suvokdavo alegoriðkai.Oneirokritikos menas � tai mokëjimasinterpretuoti alegorijos prasmæ. Ðá dar-bà palengvindavo tokie sapnininkaikaip Somniale Danielis, kuriame iðvardin-ti dalykai alfabeto tvarka. Paþiûrëjæ á þo-dá �vilkas� viduramþiðkose Somniale Da-nielis versijose, mes matome: �Lupas vi-dere significant infirmitatem� (sapnuotivilkæ reiðkia ligà) arba �Lupum videre sig-nificat securitatem ab inimicis� (sapnuotivilkà reiðkia apsaugà nuo prieðø)7. Ne-ketinu teigti, kad Somniale Danielis darëtiesioginæ átakà lietuviø þyniui Lizdei-kai, taèiau tai rodo, kaip ankstyvajameXIV amþiuje galëjo bûti interpretuojamisapnai. Gediminas sapnavo geleþiná vil-kà: �kai uþmigo, susapnavo, kad ant kal-

CHRISTOPH FLÜELER


vos, þinomos kaip Kreivasis kalnas, sto-vi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tas vil-kas staugë tarsi ðimtas vilkø�. Jeigu, pa-sak ðios Somniale, mes suvokiame vilkàkaip apsaugos nuo prieðø alegorijà, tai

vieta, kur bûtø saugu, gali bûti aiðkina-ma kaip pilis ar miestas. Todël geleþinisvilkas, atrodo, reikðtø stiprià pilá (o grës-mingas staugimas galëtø bûti alegorið-ka ðlovingos ðio miesto ateities prasmë).

SAPNØ PRASMË DOMINIKONØ VIENUOLIOTOMO AKVINIEÈIO VEIKALUOSE

Gedimino sapnas leidþia mums pri-artëti prie viduramþiø ir Tomo Akvinie-èio laikø. Nuo ankstyvojo XIV amþiausLietuvos mes gráðime atgal dar 50 me-tø, kai Tomas pluðëjo prie Summa Theo-logiae. Èia sapnams apskritai yra skirtastik vienas argumentas. Tai 95-ojo Sum-ma Theologiae Secunda Secundae klausi-mo 6-as argumentas. Vienas argumen-tas tarp ðios milþiniðkos viduramþiðkos512 klausimø ir 2669 argumentø visu-mos atrodo gana silpnas pagrindas mû-sø meditacijai. Ið tikrøjø tomizmas ir To-mo kûrybos tyrimai nerodë didelio su-sidomëjimo dominikonø sapnø teorija.Sapnai nebuvo pagrindinë vienuolio To-mo domëjimosi sritis. Viduramþiðkøsapnø teorijø istorijos tyrinëtojai domi-si kitais autoriais, tokiais kaip Kalkidi-jus ir Makrobijus. XIII amþiuje sapnaislabiau domëjosi kiti scholastai. Pagrin-diniais ðaltiniais laikomi Albertas Didy-sis ir Aristotelio knygos Apie sapnus ko-mentatoriai. Jie uþgoþia atsitiktiná Tomosusidomëjimà ðiuo klausimu. Svarbiameveikale Dreaming in the Middle Ages (Sap-navimas viduramþiais) Stevenas Krugerismini Tomà tik du kartus. Thomas Rick-linas savo nuostabiame veikale DerTraum der Philosophie im XII Jahrhundert(Filosofijos sapnas XII amþiuje) keletà kar-

tø nurodo Albertà Didájá, o Tomà minitik kartà. Netgi tie tyrinëtojai, kurie pa-prastai iðpuèia Tomo reikðmæ filosofijosir teologijos istorijai, niekada nedaro toremdamiesi Tomo susidomëjimu sap-nais. Jeigu sapnø teorijø tyrinëtojas no-ri paklaidþioti po lankas, ten jis tikrairas progà pacituoti Tomà. Mano patiesbibliografiniai tyrimai nebuvo sëkmingi.Antrinëje literatûroje apie Tomà Akvi-nietá nepajëgiau rasti jokiø straipsniø,skirtø Tomo sapnø teorijai.

Vis dëlto Tomas raðë apie sapnus, irplaèiau, negu gali atrodyti ið pirmoþvilgsnio. Suprantama, minëtas SecundaSecundae argumentas yra labai svarbus,taèiau Tomas dar prieð tai nagrinëjosapnus Komentaruose Petro Lombar-dþio Sentencijoms. Septintame antros Ko-mentarø knygos skirsnyje (2 Sent, II7.2.2) Tomas nuodugniai nagrinëja klau-simà, ar gali demonai kaip nors sukeltipranaðingus sapnus. Taèiau Tomo susi-domëjimas sapnais buvo dar didesnis.Visus Tomo darbus talpinanèiame kom-paktiniame diske Index Thomisticus þo-dis �somnium� (sapnas) sutinkamas 532kartus, o 226 kartus já mini pats Tomas.Padarykime trumpà tyrimà: Komenta-ruose Sentencijoms Tomas vienuolikakartø kalba apie �somnia�, ið kuriø 6

AKTUALIOJI TEMA


Tomo komentarus, matome, kad, be vie-nos pastraipos Komentaruose Aristote-lio Metafizikai, �sapnai� minimi tik ko-mentuojant ávairias Biblijos knygas. Sap-nø problema buvo gana svarbi Joboknygos komentare (30 paminëjimø),Pranaðo Izaijo knygos komentare (12kartø) ir Pranaðo Jeremijo knygos ko-mentare (15 kartø). Pagaliau Catena au-rea � Tomo Naujojo Testamento komen-tare � sapnai minimi 12 kartø. Likusios29 pastraipos iðsibarsto tarp kitø Raðtokomentarø: Laiðko Romieèiams komen-tare (1 kartas), Pirmo Pauliaus laiðkoKorintieèiams komentare (1 kartas) irdaþniausiai pastabose Naujojo Testa-mento komentarams (26 kartai).

Ðis sàraðas svarbus pats savaime irrodo, kad tolesnë analizë negali bûtigrindþiama vien tik vieno Summa Theo-logiae argumento nagrinëjimu.

kartus jau minëtame klausime apie de-monø pranaðavimus sapne. Sumoje prieðpagonis Tomas sapnais domisi maþiau.Èia jie minimi tik aðtuonis kartus. Dau-giausia pastraipø apie sapnus randamaTeologijos sumoje � 72 kartus: 5 � pirmojedalyje, 4 � Prima Secundae ir 57 � Secun-da Secundae. Treèioje dalyje þodis �som-nium� vël ne toks svarbus ir minimas tik6 kartus. Taip pat svarbûs ðiuo klausi-mu yra Questiones disputate de veritate(Klausimai apie tiesà), kur �sapnas� mi-nimas 36 kartus, ypaè aptariant prana-ðavimo klausimà. Kituose Questiones dis-putate sapnai minimi tik atsitiktinai (Qu-estiones disputate de potentia � 1, Questio-nes disputate de malo � 3). Labai retaiskaitomame traktate apie burtus De sor-tibus Tomas sapnus mini 6 kartus. Pra-leisiu Compendium Theologiae, kur sapnasminimas tik kartà. Nagrinëdami gausius

SAPNØ TEORIJOS ELEMENTAI VIENUOLIO TOMOVEIKALUOSE: ÁVAIRÛS SAPNØ TIPAI

Tomo sapnø teorija yra sudëtingastinklas, susimezgantis á nuoseklià vidu-ramþiðkà sapnø teorijà. Tomas suformu-lavo pagrindinæ jo nagrinëjime vyraujan-èià temà � tai klausimas, ar sapnai galipranaðauti ateitá. Beveik 80 nuoðimèiøTomo kalbos apie sapnus yra susijusiossu ðio klausimo svarstymu. Taèiau tai ne-reiðkia, kad Tomas �sapnus� suprato pa-prastai. Jis skiria pranaðingus sapnus ir�bûrimà�, kuris paprastai bûna susijæs suprietarais ir todël prieðtarauja religinëmsvertybëms. Tomas taip pat nagrinëja�prigimtinius sapnus� ir mëgina paaið-kinti jø ðaltiná ir prasmæ. Matome, kad

Tomas iðskiria keletà sapnø rûðiø. Paþiû-rëkime, kaip jis tai daro. Pirmiausia mespanagrinësime jo pagrindiná straipsná,kuriame svarstoma, ko vertas bûrimaspagal sapnus (STh, II�II, 95.6).

Pagrindinëje ðio straipsnio dalyje jisaiðkina:

Atsakau, kad, kaip sakyta anksèiau (a 2,6), bûrimas yra prietaringas ir neteisëtas,kai jis pagrástas klaidinga nuomone. Tai-gi mes turime iðsiaiðkinti, kas yra teisin-ga numatant ateitá pagal sapnus. Sapnaikartais bûna ateities ávykiø prieþastis.Pavyzdþiui, kai þmogaus protas sune-rimsta dël to, kà jis matë sapne, ir taiskatina já kà nors daryti arba ko nors

CHRISTOPH FLÜELER


vengti. Taip pat sapnai kartais bûna at-eities ávykiø þenklai, kiek juos galimanurodyti kaip susijusius su bendra tieksapnø, tiek ateities ávykiø prieþastimi, irðia prasme ateitis daþnai gali bûti þino-ma ið sapnø. Taigi mes turime nagrinë-ti, kas sukelia sapnus ir ar tai gali bûtiateities ávykiø prieþastis arba bûti paþás-tama kaip bendra abiem. Atitinkamai ga-lima suvokti, kad sapnø prieþastis kar-tais bûna mumyse, o kartais � mûsø ið-orëje. Vidinë sapnø prieþastis yra dvejo-pa. Viena siejasi su siela, kiek tie daly-kai, kuriems þmogus skiria savo jausmusir mintis bûdraudamas, iðkyla jo vaiz-duotëje miegant. Tokio pobûdþio sapnøprieþastis nesàlygoja ateities ávykiø. Tai-gi tokios rûðies sapnai su ateities ávy-kiais, net jei taip ávyksta, bûna susijæ tikatsitiktinai. Taèiau kartais vidinë sapnøprieþastis bûna susijusi su kûnu, nes vi-dinës kûno nuostatos veda prie vaizduo-tëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinkaðià nuostatà, taip þmogus, kuriame gau-su ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yra van-denyje ar sniege. Bûtent ðia prasme gy-dytojai teigia, kad, norëdami iðsiaiðkintividines prieþastis, mes turime atkreiptidëmesá á sapnus. Panaðiai dvejopa � kû-niðka ir dvasinë � yra ir iðorinë sapnøprieþastis. Kûniðka ji tiek, kiek miegan-èiojo vaizduotë paveikiama aplinkos oroar dangaus kûnø ir mieganèiajam iðky-la tam tikri vaizdiniai, kurie atitinka ðádangaus kûnø poveiká. Dvasinë prieþas-tis kartais nurodo Dievà, kuris, tarpinin-kaujant angelams, apreiðkia þmonëmssapnuose tam tikrus dalykus. Pasak Sk12, 6: �jei tarp jûsø yra Vieðpaties pra-naðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kal-bësiu jam sapne�. Taèiau kartais kai ku-rie vaizdiniai pasirodo þmonëms sapnedël demonø veikimo ir ðiuo bûdu jiekartais apreiðkia tam tikrus ateities da-lykus tiems, kurie sudarë su jais netei-sëtà sandërá. Taigi turime paþymëti, kadkai naudojamës sapnais paþindami atei-

tá, ðis bûrimas pagal sapnus nëra netei-sëtas, kiek ðie sapnai kyla ið dieviðkojoapreiðkimo ar kokios nors prigimtinësvidinës ar iðorinës prieþasties ir jei prie-þastis toliau veikia. Taèiau bûrimas bû-tø neteisëtas ir prietaringas, jeigu já su-keltø apsireiðkimas demonø, su kuriaisbuvo sudarytas sandëris, ar jis bûtø sà-moningas, kai jie iðkvieèiami tikslingai,ar aklas, kai bûrimas vyksta sàmoningainesuvokiant ribø (STh, II�II, 96.6).

Ðiame straipsnyje sapnai skirstomipagal juos sukëlusias prieþastis. Sapnaituri vidines ir iðorines prieþastis. Jei prie-þastis yra vidinë, ji gali bûti dvejopa:�Viena siejasi su siela, kiek tie dalykai,kurie uþima þmogaus jausmus ir mintisbûdraujant, iðkyla jo vaizduotëje mie-gant� (ibid.). Kita � su kûnu: �nes vidi-nës kûno nuostatos veda prie vaizduo-tëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinkaðià nuostatà, taip þmogus, kuriame yragausu ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yravandenyje ar sniege. Bûtent ðia prasmegydytojai teigia, kad norëdami iðsiaiðkin-ti vidines prieþastis mes turime atkreip-ti dëmesá á sapnus� (ibid.). Vidiniø, su sie-la susijusiø sapnø pavyzdþio Tomas ne-pateikia. Prie ðiø sapnø sugráðime, kaikalbësime apie Aristotelio sapnø teorijà.

Kitokie sapnai, negu ðie, vadinamiiðoriniais, nes jø ðaltinis iðorëje. Iðorëssukeliamus sapnus galima skirstyti á kû-niðkus ir dvasinius. Dvasiniai sapnai yrane tik tie, per kuriuos mieganèiajam by-loja Dievas, bet ir tie, kuriuose paþintiateitá asmeniui padeda demonai.

Ðios ið paþiûros tiesmukiðkos skirtystarp �vidaus� ir �iðorës� ar �sielos-kû-no-dvasios�, atidþiau paþvelgus, pasiro-do esanèios daug sudëtingesnës. Tomas

AKTUALIOJI TEMA


taip pat skiria tikrà ateities numatymànuo atsitiktinio. Atsitiktinis numatymasðiame kontekste nëra paaiðkinamas, ta-èiau iðsimokslinæ tø laikø filosofai pui-kiai suprato, kà Tomas turëjo galvoje. Jeivaikðtinëdamas mënesienoje Kurðiø ma-riø pakrante að pamatau mënulio uþte-mimà, bûtø klaidinga (iðsimokslinusioXIII amþiaus aristotelininko poþiûriu)matyti tarp ðiø dviejø dalykø prieþasti-ná ryðá. Ryðys tarp jø � tik atsitiktinis.Tokio pobûdþio atsitiktinis ryðys daþnassapnuose, kylanèiuose ið sielos. PasakTomo: �Tai, kas valdo þmogaus jausmusir mintis bûdraujant, vël iðkyla sapnuo-se�. Norëèiau pabrëþti, kad tai, kasmums psichologiniu poþiûriu atrodoádomiausia, Tomui visai nerûpi. Tomasaiðkiai sako: �et talis causa somniorumnon est causa futurorum eventuum� (tokiasapnø prieþastis nëra ateities ávykiø

prieþastis). Visi kiti sapnai, ar juos su-keltø vidinë kûniðka ar iðorinë prieþas-tis, gali numatyti ateities ávykius, norsir skirtingu bûdu. Kûniðkos prieþastys,atskleidþianèios kûniðkà þmogaus bûse-nà � sveikas jis ar ne, � padeda suprastividinæ bûsenà ar santyká su iðore ir net-gi nustatyti ligà. Visa tai leidþia Tomuipadaryti iðvadà, kad sapnai bûna: a) at-eities spëjimui nereikðmingi; b) reikð-mingi ir aiðkinami teisëtai; c) reikðmin-gi, bet aiðkinami neteisëtai. Neteisëti yratokie reikðmingi sapnai, kurie prisiðau-kia velnius, teisëti � dieviðkø sapnø aið-kinimai, kai mieganèiam þmogui bylojaDievas arba angelai; taip pat kûniðkisapnai, nes jie daþniausiai padeda kaipmedicininë diagnozë ir kûno bûklës api-bûdinimas.

Pamëginsiu apibendrinti sapnø prie-þasèiø skirstymà Summa Theologiae:

c. intrinsecaanimalis

c. intrinsecacorporalis

c. extrinsecacorporalis

c. extrinsecaspiritualis a deo

c. extrinseca spiri-tualis operationedaemonum

interior Animalispraecognitioaccidentalis

praecognitioaccidentalis

praecognitioaccidentalis

naturalis corporalis ad cogno-scendum

dispositionesdivinatio licitapraecognitio

exterior spiritualis spiritualis futurorum revelatio

divinatio illicita

Komentare Sentencijoms, paraðytamedaugiau nei deðimt metø anksèiau, To-mas ðiuos dalykus skyrë truputá kitaip(2 Sent, 7.2.2.). Dieviðkuosius apsireiðki-mus sapnuose èia jis redukuoja á þen-klus ir prieþastis. Galima iðskirti du ti-pus: vienà, kai ðaltinis yra sapnuojan-èiojo viduje, kità � kai iðorëje. Jei ðalti-nis arba prieþastis yra viduje, já taip pat

galima suvokti dvejopai, pats sapnasgali bûti (a) ateities ávykio prieþastis �pabudæs galiu nutarti, kad tai, kà sap-navau, bûtø verta ágyvendinti, arba(b) sapnas þenklina tai, kas yra paèiameþmoguje (Sumos skirstymuose tai vadi-nama vidine kûniðka prieþastimi). Jeiprieþastis yra iðorëje, sapno þenklusþmogus suvokia kaip iðorinës prieþas-

CHRISTOPH FLÜELER


tinka labai daþnai. Atsitiktiniais jie va-dinami todël, kad tarp jø ir ateities ávy-kio nëra jokio prieþastinio ryðio, kaipkad bûna tada, kai að galvoju apie þmo-gø ir jis staiga pasirodo.

Trumpai aptarkime treèià skirstymà,kurá Tomas pateikia Komentaruose Joboknygai. Ketvirtajame skyriuje Tomas nu-rodo (a) sukeltus sapnus, (b) ramius sap-nus ir (c) ið aukðtesnio ðaltinio ateinan-èias vizijas. Kai kûne sujuda skysèiai,þmogus arba visai nesapnuoja, arba jamsukyla sapnai, kurie neturi jokio dvasin-gumo ir reikðmës. Kai sapnai ramûs, jiedvasingesni ir teisingesni, taèiau daþnaijuos sàlygoja ankstesnis paþinimas ir to-kiø sapnø reikðmë menka, mat jø ðalti-nis yra mumyse ir su aukðtesne tikrovejie neturi nieko bendra. Pagaliau sapnuo-se nutinka pamatyti regëjimus, nors tarppastarøjø teisingesni bûna tie, kurie re-gimi prieð pat pabundant9.

ties padarinius. Ðie sapnai taip pat galibûti dvejopi, nes èia sapno suvokiniusmums áspaudþia dangiðkieji kûnai. Ðisapno rûðis Tomui rûpi labiau nei vë-liau paraðytoje Sumoje. Ankstyvuosiuo-se tekstuose Tomas aiðkina, kad netgigyvûnai � skruzdës ar þuvys � gali pa-tirti dangiðkøjø kûnø poveiká ir ðitaipnuspëti jiems svarbius ateities ávykius8.Pagaliau Tomas neatmeta to, kad iðori-nëmis prieþastimis gali bûti atskirø sub-stancijø � Dievo arba angelø � poveikis(�ex influentia luminis substantiae separa-tae�). Tai gali nutikti þmonëms, kuriønekamuoja kûniðkosios godos, tad skais-tybë yra paranki paþinimui. Þinoma,tarp ðiø dviejø skirstymø yra daug kasbendra. Taèiau kai kas skiriasi. Pavyz-dþiui, èia minimi sapnai, galintys pastû-mëti veikti, o vëlesniame skirstyme apietokius jau nebekalbama. Tomas taip patkalba apie atsitiktinius sapnus, kurie nu-

APIE ARISTOTELINÆ DIEVIÐKO APREIÐKIMO SAPNE TEORIJÀ

Tomo sapnø skirstymai rodo, kaip jissuvokë sapnus ir kokià jiems skyrëreikðmæ. Taèiau jo sapnø teorijà smar-kiai veikë ankstesniø autoriø, ypaè Aris-totelio, darbai. Kaip þinoma, Aristotelisparaðë tris nedidelius traktatus: Apiemiegà, Apie sapnus ir Apie apreiðkimà sap-ne � tris puikius ir labai turiningus vei-kalus, priklausanèius veikalø grupei,nuo XIII amþiaus vidurio þinomai kaipParva naturalia. Ðie tekstai buvo iðverstijau XII amþiuje, taèiau tuomet jø beveikniekas neskaitë. Praëjus ðimtui metø,juos imta plaèiai nagrinëti universitetuo-se, pirmiausia Paryþiaus ir Oksfordo.

Tomas puikiai iðmanë ðiuos tekstus,ypaè maþàjá veikalà Apie apreiðkimà sap-ne, bet, iðskyrus jo komentarus veika-lams Sense et Sensibilia ir Apie Atmintá,ðiø tekstø nekomentavo.

Ðiuo konkreèiu klausimu sekti Aris-toteliu buvo sudëtinga. Aristotelio sap-nø teorija neatitiko krikðèioniðko poþiû-rio. Aristotelis manë, kad �apskritai... ga-lima daryti iðvadà, kad Dievas nesiunèiasapnø ir jie nëra tam skirti. Jie turi pa-slaptingø bruoþø, nes pati prigimtis yrapaslaptinga, taèiau nëra dieviðki� (463b11�23). Panaðu, kad Aristotelis netgikreivai þiûrëjo á tokius paslaptingus sap-

AKTUALIOJI TEMA


nus ir jø aiðkintojus. Jis paþymi: �Juk beto, kad jie visai neprotingi, bûtø visiðkaiabsurdiðka manyti, kad Dievas siøstø to-kius sapnus tiems, kurie nëra nei geriau-si, nei iðmintingiausi, o tik atsitiktiniaiþmonës�. Mums puikiai þinoma aristok-ratiðka graikø filosofo arogancija, kuriaiðkiai matyti ðioje pastaboje. Traktatopabaigoje jis netgi sugrieþtina toká poþiû-rá teigdamas: �Ðis svarstymas taip patpaaiðkina, kodël tokias patirtis turi atsi-tiktiniai ir ne patys protingiausi þmonës.Jei juos siøstø Dievas, tokie regëjimai nu-tiktø ir dienos metu, ir iðmintingiemsþmonëms, taèiau kai iðsiaiðkinome reika-lo esmæ, nëra nieko nuostabaus, kad tikatsitiktiniai þmonës regi tokius pranaðið-kus sapnus. Juk tokiø asmenø protasskirtas ne màstyti, bet yra tartum apleis-tas arba visiðkai tuðèias�.

Aristotelis manë, kad sapnai yra ta-rytum judesiai sieloje, kai juslës bûnapasyvios. Iðliekantys vaizduotëje ikisu-vokiniai sukuria fantazijas. Sapnai yrabûtent tokios fantazijos. Panaðu, kadkaip tik Aristotelis á filosofijà ádiegë vi-dinio ir iðorinio sapno ðaltinio skirtá10.Pasak Aristotelio, sapnus visada suke-lia juslinë, o ne intelektuali mûsø sielosdalis. Jie nepriklauso jusliniam patyri-mui. Miegant juslës bûna pasyvios, ta-èiau juslinis patyrimas pasitelkia vaiz-duotæ ir tai sukelia sapnus. TraktataiApie miegà, Apie sapnus ir Apreiðkimàsapne, paraðyti po traktatø apie Jusles irjuslinius suvokinius (Sense et Sensibilia) irApie atmintá, visiðkai nuosekliai tæsiamintá. Sapnai yra jusliniø dienos suvo-kiniø likuèiai, kurie suaktyvëja mûsøvaizduotëje, kai iðoriniai dirgikliai sap-no metu neveikia. Kartais iðoriniai jude-

siai gali paveikti sapnà, nes sapne net-gi menkiausi krustelëjimai atrodo reikð-mingi. Aristotelis paaiðkina: �sapne at-rodo, kad eini per ugná ir jauti didþiulákarðtá, kai tik truputis ðilumos veikiakai kurias mûsø kûno dalis�. Trumpaitariant, sapnai yra natûralûs, taèiau në-ra visiðkai nereikðmingi. Jie gali bûtipravartûs nuspëti ligà ir tam tikrus kû-no pokyèius. Sapnø vertë apribojamamedicinine diagnoze. Dieviðkø sapnønebûna, net jei visi þmonës ar didþiojijø dauguma tikëtø, kad sapnai turi pra-naðiðkà reikðmæ.

Patikslinsiu: Aristotelis neteigë, kadvisi sapnai yra tuðti. Jie turi tam tikràreikðmæ ir netgi gali bûti panaudoti me-dicininei diagnozei nustatyti, nes sapnegalima pajusti maþiausius judesius irgydytojas gali pastebëti beprasidedanèiàligà. Gerà diagnozæ galima laikyti savo-tiðku nuspëjimu, nes gydytojas gali nu-matyti, kad tam tikri simptomai rodoartëjanèià ligà.

Aristotelio traktatas Apie apreiðkimàsapne sukëlë skandalà, kai tik jis tapo þi-nomas ir buvo perskaitytas ParyþiausUniversitete XIII amþiaus pradþioje. Ro-geris gyvenimo pabaigoje, 1271 metais,kaip tik tada, kai Akvinietis raðë savo 95-à artikulà apie sapnus, prisiminë, kadParyþiuje Aristotelio ir Averojaus rað-tams �ilgà laikà iki pat 1237-øjø grësëekskomunikacija dël pasaulio ir laikoamþinumo sampratos ir dël knygos Apieapreiðkimà sapne...�11, o garsiajame 1277metø pasmerkime Paryþiaus vyskupasEtiennas Tempier uþdraudþia sakiná:�Quod raptus et visiones non fiunt, nisi pernaturam�12 (regëjimai ir vizijos yra nedvasinës, bet tik kûniðkos prigimties).

CHRISTOPH FLÜELER


KAIP BROLIS TOMAS ATSAKO Á ARISTOTELIOSAPNØ TEORIJOS IÐÐÛKÁ?

Todël Tomas labai nuodugniai analizuo-ja pirmà Aristotelio traktato Apie apreið-kimà sapne skyriø, taèiau visiðkai nutyliantrà. Aristoteliðkas ásitikinimas, kad tikatsitiktiniai þmonës patiria vadinamuo-sius vizionieriðkus sapnus, Tomo apver-èiamas ir pateikiamas prieðtaravimo da-lyje net neminint jam oponuojanèio po-þiûrio. Pasak Tomo, þmonës, kuriø ne-veikia kûniðkos aistros, yra atviresni ap-reiðkimams sapne, ir tai didina skaisty-bës vertæ.

Tai, kà padarë Tomas, buvo kartunuostabu ir paprasta. Jis gana nuosek-liai perëmë Aristotelio sapnø teorijà, ta-èiau apribojo jà prigimties sritimi. Pri-gimtiniai sapnai kyla ið vidiniø ir iðori-niø ðaltiniø. Tai, kad ne visi iðoriniaisapnai yra dvasingi, buvo kruopðèiai ið-aiðkinta komentare Sentencijoms, taip patQuestiones disputate de veritate (Qd V12.3). Tai, kad þuvis ir skruzdes veikiadangiðkø kûnø judëjimas, paimta ne iðAristotelio, bet ið Cicerono ir IzidoriausSevilieèio. Panaðu, kad Tomui itin rûpë-jo aiðkiai atskirti prigimtiná ir dvasinápoveiká sielai13. Tomas, kaip ir Aristote-lis, mëgino atskirti tuðèius ir reikðmin-gus sapnus. Taèiau reikðmingø sapnøneapribojo vien tik dvasine sritimi. Pri-gimtiniai sapnai taip pat gali bûti reikð-mingi, net jei didelë jø dalis, ypaè tie,kurie susijæ su siela, yra tuðti ar �akci-dentiðki� (accidentalis), jei pavartotumefilosofiná terminà. Suprantama, tokiesapnai këlë Tomui moraliniø rûpesèiø.Panaðu, kad artikulai, skirti naktinei po-liucijai ar ejakuliacijai � vadinamiesiems

Kaip Tomas Akvinietis atsako á Aris-totelio sapnø teorijos iððûká? Akivaizdu,kad savo ankstyvuosiuose komentaruo-se Petro Lombardo Sentencijoms jis buvodaug artimesnis Aristoteliui. Artikulostruktûra rodo, kad jis visiðkai neprieð-tarauja Aristoteliui. Ið tikrøjø jis nuslepiapasmerktinà Filosofo klaidà. Jis, kaip irAristotelis, sutinka, kad sapnai gali pa-stûmëti valià ir paskatinti þmogø darytitai, kà tas susapnavo. Tomas perimaAristotelio suformuluotà prieþasèiø irþenklø bei vidiniø ir iðoriniø sapno prie-þasèiø skirtá. Taèiau jis nuslepia tikràAristotelio ásitikinimà, kai Prieðtaravimodalyje teigia, kad nagrinëjant anksèiauSentencijose minëtà klausimà, �negalimavisiðkai paneigti, jog sapne galimas ap-reiðkimas�. Ið tikrøjø Aristotelis jau pa-èioje veikalo pradþioje raðë: �O dël Ap-reiðkimo sapne, kaip ir dël sapnø apskri-tai, negalime jø lengva ranka su pasidy-gëjimu atmesti arba visiðkai jais kliautis...Ið tiesø nëra neátikëtina, kad apreiðkimassapne kai kuriø dalykø atþvilgiu gali bû-ti tikras, nes jis turi tam tikrø proto bruo-þø� (De div. somn. 462b 13-18). Taèiau ðisatsargiausias teiginys, kaip jau minëjau,jokiu bûdu nebuvo galutinë Aristotelioiðvada. Tomas, be abejonës, þinojo, kadjo krikðèioniðkas tikëjimas prieðtaravoAristoteliui. Prieðtaravimo esmë buvo netai, kad Aristotelis nenagrinëjo atskirøsubstancijø (substantiae separatae) galimy-bës ir galimybës, kad angelai ar demo-nai gali atskleisti þmonëms ateities ávy-kius sapne. Problema buvo ta, kad Aris-totelis labai aiðkiai ir nuosekliai tai neigë.

AKTUALIOJI TEMA


sapnus ir piktus, demonø sukeltus sap-nus. Tomas netgi mëgina paaiðkinti nu-ðvitimo sapne procesà, parodyti, kaiptokie apreiðkiantys sapnai nutinka: �Ge-ri ir blogi angelai gali atskleisti tai, kàjie þino, veikdami savo ðviesa þmogið-kà vaizduotæ, panaðiai kaip taikoma vei-kianèio intelekto ðviesa, ir taip sukeltiþmogaus intelekte ketinimus�14. Ði teori-ja iðplëtojama Summa Theologiae (STh, I,101.3) ðiek tiek kitame kontekste, garsio-je dalyje apie angelus. Pagrindinë min-tis èia ta, kad angelai negali kalbëtiþmonëms tiesiogiai, taigi jie turi veiktiper poveiká mûsø vaizduotei, kuri pa-prastai ið prigimties bûna veikiama jus-liø. Kitas akivaizdus jo moralizmo þen-klas yra tai, kad pagrindiná veikalo ar-tikulà Ar apreiðkimas sapne yra neteisëtas(STh, II�II, 95.6) jis nagrinëjo kartu suklausimais apie prietarus (STh, II�II, 92�96), astrologijà ir bûrimà kauliukais.

�ðlapiems sapnams� (4 Sent, 9.1.4 irSTh, II-II, 154.5), buvo gana svarbûs te-ologiniu ir pastoraliniu poþiûriu, nesTreèioje dalyje jis vël klausia, ar sëklosiðsiliejimas sapne yra kliuvinys priimtikomunijà (STh, III 80.7).

Nuo ðiø prigimtiniø sapnø skiriasidvasinës kilmës sapnai. Pagrindinis au-toritetas èia yra Biblija, pirmiausia Sena-sis Testamentas. Tomas ir vël cituojaSkaièiø knygà 12, 6: �jei kas tarp jûsøyra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireik-ðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne�, taippat Jobo 33, 14�16: �Dievas kalba sykáir antrà nekartoja to paties dalyko. Sap-ne, nakties regëjime, kai ámygis apimaþmones ir jie miega patale, tuomet jis at-veria þmoniø ausis, moko juos ir duo-da nurodymø áspëjimais,�� Savo Ko-mentare (Job, c. 33) Tomas kruopðèiai ið-skleidþia ðá skirsná. Dvasinëje srityje mo-ralës poþiûriu svarbiausia atskirti gerus

IÐVADOS

Leiskite apibendrinti mano pagrindi-nius argumentus:

1. Tomo veikaluose sapnai daþniau-siai buvo nagrinëjami teologiniu ir mora-liniu poþiûriu. Klausimas, ar sapnai galiiðpranaðauti ateitá, buvo pagrindinis. To-dël nenuostabu, kad, iðskyrus vienà kar-tà, filosofiniuose komentaruose sapnainëra nagrinëjami, o komentaruose Nau-jajam ir Senajam Testamentams jiemsskiriama itin daug dëmesio.

2. Kalbëdamas apie prigimtiniussapnus, Tomas gana artimai sekë Aris-toteliu ir, panaðiai kaip graikø filosofas,aiðkino, kad prigimtiniai sapnai gali nu-spëti ateitá per paþinimà kûniðkø bûse-

nø, galinèiø padëti iðgyti ar sukelti ligà.3. Dvi sapnø sritys � prigimtinë ir

dvasinë � aiðkiai atskiriamos. Ði grieþtaskirtis, dar labiau iðryðkinta XIII amþiu-je, palengvino Menø fakulteto filosofødalià leisdama apsiriboti vien prigimti-niais sapnais ir nekvarðinti galvos dël�senovinio tikëjimo�, kad sapnai yra ver-tinga ateities paþinimo priemonë. Ði aið-ki prigimtiniø sapnø koncepcija, neigno-ruojanti tam tikro tokiø sapnø reikðmin-gumo, nutiesë kelià radikaliai, netgi mo-derniai aristoteliðkos sapnø teorijos plë-totei, kurios ëmësi Menø fakulteto filoso-fas Boetijus ið Dakijos (miræs prieð 1284),tyrinëjæs vien tik prigimtinius sapnus15.

CHRISTOPH FLÜELER



gana sudëtinga: interpretacijos gana rafinuotosir jas taikyti viduramþiø skaitytojui buvo darsunkiau todël, kad rankraðèiø gale nebûdavodalykinës rodyklës.

17 Fischer. The Complete Medieval Dreambook, p.160 (pagal Somnia Danielis, Rome: Bartholoma-eus Guldenbeck, ca. 1475).

18 Veikale Summa Theologiae ði pastaba yra prana-ðystës kontekste, bûtent STh, II�II, 172.1 arg. 3:�Sed quaedam animalia bruta habent praecog-nitionem futurorum ad se pertinentium, sicutformicae praecognoscunt pluvias futuras, quodpatet ex hoc quod ante pluviam incipiunt gra-na in foramen reponere; et similiter etiam pis-ces praecognoscunt tempestates futuras, ut per-penditur ex eorum motu, dum loca tempestuo-sa declinant. Ergo multo magis homines natu-raliter praecognoscere possunt futura ad sepertinentia, de quibus est prophetia. Est ergoprophetia a natura�. Ðaltinius þr. toliau � iðna-ða Nr. 13.

19 Labai panaði skirtis yra 33 skyriuje: �Modumautem et ordinem somniorum consequenterexponit, primo quidem tangens naturalem cau-sam cum dicit quando irruit sopor super homines,quod quidem fit immobilitatis exterioribus sen-sibus per vapores ascendentes ad principiumsentiendi. Secundo ponit dispositionem ex par-te voluntatis humanae cum subdit et dormiuntin lectulo, quia scilicet homines maxime ordi-nata et significativa somnia vident quando qui-ete dormiunt: unde infirmis propter inquietu-dinem apparent distorta somnia, unde signan-ter dicitur Dan. II 28 somnium tuum et visionescapitis tui in cubili tuo huiuscemodi sunt: tu rexcoepisti cogitare in stratu tuo et cetera. Tertio po-nit operationem divinam circa dormientem,quae quidem attenditur primo quantum adhoc quod, immobilitatis exterioribus sensibusper soporem et homine in lectulo quiescente,datur divinitus homini facultas quaedam per-cipiendi divinam instructionem eo quod eiusanima circa exteriora non occupatur, unde sub-dit tunc aperit aures virorum; et satis convenien-ter vim perceptivam divinae instructionis insomniis vocat aures, quia de huiusmodi in-structione loquitur sicut de locutione quadam,eo quod non fit per inspectionem ipsarum re-rum sed per signa quaedam sicut et locutio�.

11 Sigmund Freud. Traumdeutung. Freudo Interpre-tation ið tikrøjø buvo atspausdinta ir publikuo-ta 1899 metais, bet knyga buvo iðleista vëlesnedata, kad atrodytø naujojo amþiaus kûrinys.

12 Kasia Maria Szpakowska. Behind Closed Eyes:Dreams and Nightmares in Ancient Egypt. � Swan-sea, Oakville, 2003; Mark Holowchak. AncientScience and Dreams: Oneirology in Greco-RomanAntiquity. � Lanham, 2002; Jean-Marie Husser.Dreams and Dream Narratives in the BiblicalWorld. � Sheffield, 1999.

13 Daldianus Artemidorus. The Interpretation ofDreams = Oneirocritica. � Park Ridge, N.J., 1975;Daldianus Artemidorus. The Oneirocritica, verti-mas ir komentarai J. Roberto, Ann Arbor, 1974.

14 Steven M. Oberhelman. The Oneirocriticon ofAchmet: a Medieval Greek and Arabic Treatise onthe Interpretation of Dreams. � Lubbock, TX,1991; Achmet. Der Traumbuch des Achmet benSirin, Übersetzt und erläutert von Karl Brac-kertz. � München, 1986.

15 Steven R. Fischer. The Complete Medieval Dream-book. A Multilingual, Alphabetical Somnia Danie-lis Collation. � Bern, Frankfurt a. M., 1982; Law-rence T. Martin. Somniale Danielis. An Editionof a Medieval Latin Dream Interpretation Hand-book. � Frankfurt a. M., Bern, 1981 (73 rankrað-èiø, raðytø nuo devinto iki XV amþiaus, kata-logas).

16 Artemidoras ðioje Oneirokritikoje keturis kartusnurodë sapnuose pasirodanèià vilkæ. Skyriuje,kuriame kalbama apie �ausis� (I.24) jis paþy-mi, kad jei sapne matai (o ne girdi) liûto, vil-ko, panteros ar kito plëðraus þvëries ausimis,tai pranaðauja ðmeiþikiðkas apkalbas. Po keliøskyriø (I.37) jis teigia, kad jei sapne turi ne sa-vo, bet vilko galvà, tai � geras þenklas, nessapnuojantysis ásitrauks á vaidà, kuris pranoksjo galias, taèiau iðeis ið jo nugalëtoju. Vilkassapne gali reikðti metus (II.12), nes, pasak liau-diðkos etimologijos, graikiðkas þodis lybakas,reiðkiàs metus, kyla ið þodþio lykos (vilkas) irbainein (vaikðèioti), ir dar vilkas gali reikðti bru-talø asmená, vagiðiø ir piktadará; pagaliau pas-kutinëje, ketvirtoje, knygoje Artemidoras vëlaiðkina, kad vilkas gali bûti siejamas su vagi-mis ir plëðikais. Bûtø keblu interpretuoti Ge-dimino sapnà remiantis Artemidoro sapninin-ku. Knyga, ypaè viduramþiø skaitytojui, buvo

AKTUALIOJI TEMA


10 Plg.: Artemidor, Oneirocriticon, I. 6.11 Roger Bacon. Compendium studii theologiae, c. 2,

in: Roger Bacon. Compendium of the Study ofTheology. Edition and translation with intro-duction and notes by Thomas S. Maloney. �Leiden, 1988, p. 47.

12 La condamnation parisienne de 1277. Nouvelleédition du texte latin, traduction, introductionet commentaire, par David Piché avec la colla-boration de Claude Lafleur. � Paris 1999, S 88,art. 33 (177).

13 Pavyzdþiø Tomas rado Cicerono veikale De di-vinatione, II c.70, n. 145: �Medici signa quae-dam habent ex venis et ex spiritu aegroti mul-tisque ex aliis futura praesentiunt; gubernato-res, cum exsultantis lolligines viderunt autdelphinos se in portum conicientes, tempesta-tem significari putant. Haec ratione explicari etad naturam revocari facile possunt, ea vero,quae paulo ante dixi, nullo modo�. Isidor, Ety-mol. XII, c. 6 (PL 82: 452A): �Quando autem

praeludunt in fluctibus, et undarum se moli-bus saltu praecipiti feriunt, tempestates signi-ficare videntur�, taip pat (PL 82: 441C): �For-mica... Providet enim in futurum, et praeparataestate quod hieme comedat�.

14 �Sed angelus bonus vel malus aliter ea quaecognoscit revelare potst, scilicet per applicatio-nem luminis sui ad phantasmata, sicut applica-tur lumen intellectus agentis, ut ex eis quaedamintentiones in intellectu eliciantur; et quanto lu-men fuerit fortius et perfectius, tanto plures etcertiores cognitiones elicientur. Et ideo ex phan-tasmatibus illustratis lumine angelico resultataliquorum cognitio in intellectu possibili homi-nis, ad quam eliciendam illustratio intellectusagentis humani non sufficeret, cum lumen ejussit debilius lumine angeli� (2 Sent, 7.2.2. co).

15 Gianfranco Fioravanti. La �scientia sompnialis�di Boezio di Dacia, Atti della Accademia dellaScienze di Torino, II. Classe di Scienze Morali,Storice e Filologiche, Vol. 101 (1966-67), 329�369.

Ið anglø kalbos vertëVygantas ALEKSANDRAVIÈIUS

Stasys MOSTAUSKIS.Dviese. 2000. Aliejus,

kartonas. 55 × 50

TOMAS AKVINIETIS


TEOLOGIJOS SUMAPIRMOJI DALIS

Ávadas

AKVINIETIÐKOJI BLOGIO DEDUKCIJA

Teologijos sumos traktatà Apie pasaulio sukûrimà (Questiones XLIV�XLIX) Tomas Akvinietis pradedapirmosios prieþasties nagrinëjimu ir remiasi aristoteline keturiø prieþasèiø teorija. Pasak Angeliðkojo Dak-taro, pasaulá emanuojanti viena vienintelë pirmoji pasaulio prieþastis yra tikslo, veikianèiosios ir forma-liosios prieþasèiø �trejybë�. Materialioji prieþastis prie jos prisiðlieja tarsi ðalutinis produktas: �emanaci-jai priklauso net pirmoji materija, nors jos nëra pirmajame darymo bûde�, � teigia Akvinietis. Ðitaippirmajai prieþasèiai jis priskiria visas keturias Aristotelio prieþastis, bûtinas norint paaiðkinti gaminimoir naikinimo procesà1 .

Pirmosios prieþasties veikimui apibûdinti Akvinietis vartoja emanacijos ir kûrybos terminus. Ið neo-platonikø pasiskolintam emanacijos terminui jis suteikia naujà prasmæ. Jo emanacija � tai ne PlotinoVienio, tapataus Gëriui, pilnatvës nevalingas iðspinduliavimas, o sàmoningas darymas ið nieko, kurá jisdar vadina kûrimu, pabrëþdamas, kad kurti gali tik pirmoji visatos prieþastis, tai yra Dievas.

Ar tas kûrimas kada nors prasidëjo, ar amþinai buvo? Ðá klausimà Tomas vadina filosofiniais argu-mentais neiðsprendþiama dialektine problema. Juk gali bûti, kad amþina pirmoji prieþastis amþinai da-ro savo padariná ir pasaulis yra tiek, kiek yra jo prieþastis. Tokiu atveju pasaulis ir laikas neturëtø pra-dþios. Apie pasaulio pradþià bûtø galima kalbëti tik kaip apie padarinio pradþià prieþastyje, bet nelaike arba drauge su laiku. Èia Akvinietis kalba kaip filosofas, bet kaip teologas jis teigia, kad Pradþiosknygos pirmasis þodis Pradþioje þymi bûtent laiko pradþià.

Apibûdinæs pasaulio prieþastá, jos veikimo pobûdá ir pradþià, Akvinietis atsako á klausimà, kodëlviena visiðkai paprasta prieþastis sukuria daugybës ávairiausiø daiktø visatà. Atsakymà grindþia skirtingugerumo buvimo bûdu toje prieþastyje ir jos padariniuose: pirmojoje prieþastyje gerumas yra vientisas irpaprastas, o padariniuose � daugeriopas ir padalytas, todël joks pavienis kûrinys negali priimti viso Kû-rëjo gerumo ir já parodyti. Norint, kad visas kûrëjo gerumas bûtø priimtas ir parodytas, bûtinas kûriniødaugis, ávairovë ir nelygybë, bûtina hierarchinæ struktûrà turinti kûriniø visata. Taèiau ðioje gerumo struk-tûroje kaþkaip atsiranda vietos tam, kà sunku suderinti su Kûrëjo gerumu, � blogiui.

Dail. Beato Angelico

RAKTAÞODÞIAI: blogis, gëris, pasaulis, kaltë, bausmë.KEY WORDS: evil, goodness, the world, guilt, punishment.

TOMAS AKVINIETIS

KLASIKA


Anksèiau pateiktuose nagrinëjamo traktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuose Tomas uþsimena apieblogá tik tris kartus. Pirmiausia, svarstydamas klausimà, ar tik Dievui pridera kurti, jis cituoja Augustinoteiginá, kad nei gerieji, nei blogieji angelai negali sukurti jokio daikto (q. 45, a. 5). Toliau nagrinëdamasklausimà, ar daiktai buvo sukurti laiko pradþioje, uþsimena, jog kai kurie màstytojai teigë, kad yra dupasaulio kûrimo pradai: vienas gerasis, kitas � blogasis (q. 46, a. 3). Galiausiai, nagrinëdamas bendrà kû-rinijos struktûrà, jis kritikuoja Origeno siûlomà bûdà iðvengti gerojo ir blogojo kûrinijos pradø dualizmo(q. 47, a. 2). Ðià kritikà galima laikyti ávadu á blogio problemà ir jos sprendimà, pateikiamà kituose dvie-juose nagrinëjamo traktato skyriuose (q. 48; q. 49). Tad á akvinietiðkàjà Origeno poþiûrio kritikà paþvel-kime ið arèiau: �Origenas, norëdamas paðalinti poþiûrá, kad daiktai yra skirtingi dël vienas kitam prie-ðingø gërio ir blogio [kursyvas mano. � G. V.] pradø, teigë, kad visi Dievo sukurti kûriniai ið pradþiø buvolygûs�. Origeno siûlomà blogio kilmës teorijà, kad jis esàs ið pradþiø visiðkai lygiø kûriniø � sielø � laisvoapsisprendimo rezultatas, Tomas neigia cituodamas Ðv. Raðtà ir iðjuokia cituodamas Augustinà: �Bet to-kiu atveju [t.y. jeigu pripaþástame Origeno poþiûrá. Intarpas mano. � G.V.] kûniðkø kûriniø visata bûtøne tam, kad Dievas kûriniams skleistø savo gerumà, bet tam, kad baustø uþ nuodëmæ. O tai prieðtarau-ja ðiems Pradþios knygos þodþiams: �Matë Dievas visumà, kurià padarë, ir ji buvo labai gera�. Ir Au-gustinas knygos Apie Dievo valstybæ vienuoliktajame skyriuje klausia: �Kà kvailesnio galima pasakyti negutai, kad Dievas-menininkas ðià vienà saulæ vienam pasauliui skyrë ne todël, kad já papuoðtø arba duotønaudà kûniðkoms esybëms, o veikiau todël, kad viena siela taip nusidëjo? Taigi, jei ðimtas sielø bûtø taipnusidëjusios, tai ðis pasaulis turëtø ðimtà sauliø�. Origeno teorija Tomui nepriimtina dël to, kad inicia-tyva kurti bendràjà visatos struktûrà atimama ið Dievo ir atiduodama blogiui � kûriniø nuodëmingumui.Origeno poþiûriu toji struktûra yra ne Dievo gerumo laisvos raiðkos forma, o �priverstinis� bausmës uþnuodëmæ rezultatas. Pati savaime ji yra blogis. Jos Kûrëjà galima bandyti pateisinti vien tuo, kad jo ge-ràjá kûriná � visiðkà sielø lygybæ � sugadino paèiø kûriniø nuodëmës. Tomas, prieðingai, bendrojoje pa-saulio struktûroje nori matyti gërá kaip tiesioginæ Kûrëjo gerumo iðraiðkà. Ðtai svarbiausi jo argumentai:�[...] Daiktø skirtingumas ir daugis atsirado dël pirmojo veiksnio, kuris yra Dievas, noro, nes jis iðvedëdaiktus á esatá, kad kûriniams skleistø savo gerumà ir kad pastarieji já rodytø. Ir kadangi vienas kûrinysnegali parodyti jo viso, tai Dievas padarë daugybæ skirtingø kûriniø, kad tai, ko ið dieviðkojo gerumo ne-parodo vienas kûrinys, parodytø kitas [...]. Visa [kûriniø] visata dieviðkajame gerume dalyvauja ir já ro-do tobuliau, negu bet kuris kitas kûrinys; [...] Dieviðkoji iðmintis, kad visata bûtø tobula, yra daiktø ne-lygybës prieþastis taip, kaip ji yra daiktø skirtingumo prieþastis. Juk visata nebûtø tobula, jeigu joje bû-tø tik vienas daiktø gerumo lygmuo�. Á argumentà, kad jeigu Dievas bûtø visø geriausias, tai darytø vientai, kas geriausia, ir visi Jo sukurti daiktai bûtø lygiai geri, Akvinietis atsako: �[...] geriausiam veiksniuipridera daryti geriausià visà savo padariná, o kiekviena visumos dalis turi bûti geriausia ne be iðlygø, ogeriausia tinkamumo visumai atþvilgiu [...]. Todël Dievas visà visatà padarë geriausià, kiek kûrinys galibûti geriausias, bet atskirus kûrinius padarë vienà uþ kità geresnius�.

Gali atrodyti, kad pasakymas �vienas uþ kità geresnis� yra lygiavertis pasakymui �vienas uþ kitàblogesnis�, nes jeigu yra geresnis uþ gerà, tai turi bûti blogesnis uþ gerà ir blogesnis uþ blogà. Tokiuatveju bendràjà visatos struktûrà bûtø galima aiðkinti ne tik kaip gërio, bet ir kaip blogio struktûrà. Aið-kinimo pobûdá lemtø þiûros taðko pasirinkimas. Taèiau atrodo, kad toks aiðkinimas Tomui bûtø nepriim-tinas, nes blogá jis priskiria ne visiems, o tik kai kuriems kûriniams. Todël keturiasdeðimt septintajametraktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuje, kuriame nagrinëjama bendra visatos struktûra arba daiktø skir-tingumas apskritai, blogio klausimas tik palieèiamas, o iðsamiau nagrinëjamas kitame, keturiasdeðimtaðtuntajame skyriuje, kuriame aptariami ne visi, o tik tie kûriniai, kurie gali stokoti ir kartais ið tiesøstokoja jiems ið prigimties deramo gërio, trumpiau tariant, bûna blogi. Antrajame to skyriaus artikule jisraðo: �[...] visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumolygmenys. Juk vienas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kad nieka-da negali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kadgali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokiø [esiniø], kurie negali prarastisavo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokiø, kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji.Ir kaip daiktø visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatostobulumas reikalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blogio pras-

TOMAS AKVINIETIS


mæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daiktuose yra blogis�. Kitaiptariant, visatos tobulumui blogis bûtinas. �Juk ugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtasnegyventø, jeigu nebûtø galima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebû-tø ðlovinama, jeigu nebûtø neteisybës�. Todël drauge su Tomu �be iðlygø teigiame, kad blogis yra visa-toje. Juk to ir patirtis moko, ir protas tai atskleidþia, nes, kaip Dionisijas árodo, blogis yra ne kas norskita, kaip netobulas gëris�2. Galbût ðiame tobuliausiame ið visø galimø pasauliø griaunama, þudoma,meluojama, kankinama todël, kad pastatø sprogdinimas, ákaitø þudymas, politikø melavimas, belaisviøkankinimas ir kiti panaðûs dalykai � tai vis netobulas gëris?

Blogio problemà Akvinietis tiesiogiai nagrinëja Petro Lombardo sentencijø komentare, abiejose Su-mose, Teologijos kompendiume, traktatuose Apie tiesà ir Apie blogá, Jobo knygos komentare. Dabarskaitytojø dëmesiui pateikiame tik vienà ið dviejø Teologijos sumos skyriø apie blogá. Tad Jacques�oMaritaino þodþiais norime áspëti, kad �Tomas yra sunkus autorius, kuris slepiasi ðviesoje ir niekada iðkarto neiðsako visos savo minties. Tam, kad suprastume, kà jis màstë apie blogá, neuþtenka tik paskai-tyti, kà jis sako kaip tik ðiuo klausimu knygoje Summa Theologica, [...]�3 . Neuþtenka ir neturi uþtekti,nes toji knyga buvo sumanyta kaip teologijos vadovëlis pradedantiesiems, kaip maksimaliai aiðkus irpaprastas sisteminis ávadas ir pagrindas iðsamesnëms teologijos studijoms. Raðydamas pirmàjà jos dalá,Tomas to sumanymo laikësi, todël atrinko ir pateikë, jo manymu, tik aiðkiausius argumentus, bûtinusbendram struktûriniam teologijos visumos vaizdui susidaryti. Tad dviejuose trumpuose Teologijos sumosskyriuose apie blogá (questio 48, 49) galima tikëtis ne iðsamios blogio teorijos, o tik jos santraukos.

Jeigu skaitytojas paklaustø, kuriame veikale Tomas ðià savo teorijà iðsamiai iðdëstë, atsakymas bûtø �jokiame. Mat kiekviename ið minëtø veikalø jis nagrinëja daugmaþ tuos paèius klausimus, taèiau svarstojuos ið skirtingos perspektyvos ir pasitelkdamas skirtingus terminus. Pavyzdþiui, klausimà � kas yra blo-gis? � Lombardo sentencijø komentare jis performuluoja á klausimà: ar blogis yra koks nors teigiamas esi-nys; Sumoje prieð pagonis atsakinëja á klausimà, ar blogis yra kokia nors esmë ir forma; Teologijos sumo-je � ar blogis yra kokia nors prigimtis; traktate Apie blogá � ar blogis yra kas nors. Atrodo, kad ðitaipdarydamas, jis tarsi siekia realizuoti traktate Apie esiná ir esmæ suformuluotà tyrimo programà.

To traktato ávade jis raðo: �esinys ir esmë yra tai, kas intelektu suvokiama pirmiausia�, tad pirmaja-me savo dideliame veikale Sentencijø komentaras á blogá pirmiausia paþvelgia kaip á esiná. Pirmajametraktato Apie esiná ir esmæ skyriuje raðo: �kadangi tai, dël ko daiktas priskiriamas atitinkamai gimineiarba rûðiai, yra tas, kuris þymimas apibrëþimu, rodanèiu, kas yra daiktas, tai filosofai esmës vardà pa-keitë kasybës vardu; ji yra ir tai, kà Filosofas daþnai vadina �tas, kas buvo bûti�, t.y. tas, per kà daiktasturi kas esatá. Taip pat ji vadinama forma [...] ir dar vadinama [...] prigimties vardu [kursyvai mano. �G. V.]�. Todël kituose veikaluose Tomas atitinkamai klausia, ar blogis yra esmë, forma, prigimtis, kasy-bë. Atrodo, kad norint gauti iðsamø atsakymà á klausimà, kas yra blogis, reikëtø surinkti ir susieti visasminëtas blogio traktuotes.

Teologijos suma kaip vadovëlis pradþiamoksliams pataria ðá darbà pradëti þvelgiant á blogá pro pri-gimties prizmæ, nagrinëjant blogio ir prigimties santyká: juk pirmasis keturiasdeðimt aðtuntojo skyriausartikulas svarsto klausimà, ar blogis yra kokia nors prigimtis. Kaip áprasta (nors ði taisyklë turi iðimèiø),Tomas pirmiausia pateikia jam nepriimtinus argumentus. Daþniausiai jø bûna trys, bet ðiuo atveju turi-me penkis, ginanèius teiginá, kad blogis yra tam tikra prigimtis. O tai rodo, kad svarstomas klausimasTomui atrodo keblesnis negu áprasta. Neþinau, kaip ten bûdavo viduramþiø teologijos studentams, betðiuolaikiniams Teologijos sumos teksto skaitytojams papildomø keblumø kelia tai, kad èia nepateikiamatermino prigimtis (natura) prasmë, o tik prabëgomis uþsimenama, kad prigimtis yra formos sinonimas.Tad norint aiðkiau suprasti blogio ir prigimties santyká, tenka ir vël atsiversti traktato Apie esiná ir esmæpirmuosius puslapius, kuriuose raðoma: �Ji [esmë] dar ir kitu vardu prigimtis vadinama, prigimtá supran-tant pirmuoju ið keturiø Boetijaus knygoje Apie dvi prigimtis pateiktø [supratimo] bûdø: bûtent tuo [bû-du], kuriuo prigimtimi vadinama visa, kà intelektu kokiu nors bûdu galima pagauti, nes daiktas yra su-prantamas tik per jo apibrëþimà ir esmæ; todël ir Filosofas Metafizikos penktoje knygoje raðo, kad kiek-viena substancija yra prigimtis. Bet atrodo, kad ðituo bûdu suprastas prigimties vardas þymi daikto es-mæ taip, kaip ji susijusi su tam daiktui bûdingu veikimu, nes joks daiktas nëra paliktas be jam bûdingo

KLASIKA


veikimo�4. Trumpiau tariant, terminas prigimtis reiðkia determinuotà daikto esmës veiklà. Todël tirti daiktoprigimtá � tai tirti jo esmës ir veiklos sàsajà.

Ir ið tiesø pirmieji du nagrinëjamo artikulo argumentai kalba apie blogio esmæ: pirmasis teigia, kadblogis yra giminë, antrasis � kad rûðá sudarantis skiriamasis poþymis, rûðinis skirtumas arba skirtingybë.Jeigu abu argumentai teisingi, tai blogis turi esmæ, nes giminë ir skirtingybë sudaro jos apibrëþimà5. Irjeigu jis turi esmæ, tai yra tam tikras daiktas (res). Du kiti argumentai, ketvirtas ir penktas, kalba apieypatingà blogio veiklà: ketvirtas � apie tai, kad blogis naikina, penktas � kad blogis puoðia. Treèiasisargumentas, kuriame blogis prieðprieðinamas gëriui, tarsi iðkrenta ið paþymëto esmës veikimo kontekso,taèiau jo gnoseologinë svarba atsiskleidþia pirmuosiuose pagrindinës artikulo dalies sakiniuose: �vienasið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa � per ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikiaspræsti remiantis gërio samprata�. Nagrinëjamame Sumos tekste Tomas remiasi bendruoju deskripciniugërio kaip to, ko visi nori (appetunt), apibrëþimu, primindamas, kad iðsamesnæ gërio sampratos traktuo-tæ pateikë anksèiau.

Pasak Tomo, vardas blogis þymi ne esiná, ne formà ir ne prigimtá, o tik gërio stokà. Todël blogisnëra nei giminë (nebent tik prieðingybës gëriui prasme), nei skirtingybë (nebent tik dorovës dalykuose).Ir naikina ne pats, o su juo susijusio gërio galia, ir pasaulá puoðia tik atsitiktinai to paties gërio galia.Atsakinëdamas á treèiàjá argumentà, blogio ir gërio prieðingumà Tomas galiausiai apriboja doroviniaisdalykais. Apie itin svarbià metafizinæ ðio prieðingumo dimensijà jis kalbës kitame skyriuje.

Pirmajame nagrinëjamo skyriaus artikule paaiðkinæs, jog blogis yra ne kokia nors prigimtis, o tikgërio stoka, antrajame nagrinëdamas klausimà, ar blogis yra daiktuose, Akvinietis pasakoja, kad blogisbûtinas Kûrëjo gerumui ir visatos tobulumui, kad daug gërio praþûtø, jeigu visagalis Dievas blogiui ne-leistø bûti. Pavyzdþiui, jeigu jis neleistø nepaisyti savo ásakymø, þmoniø visuomenës negalëtø egzistuo-ti: be melo ir apgaulës (aðtuntasis ásakymas) neámanoma politika ir diplomatija; be svetimo turto troðki-mo, vogimo (deðimtas ir septintas ásakymai) ir iðnaudojimo neámanoma ekonominë veikla ir tai, kasvadinama paþanga; be galimybës þudyti (penktasis ásakymas) karas ir terorizmas vargu ar ámanomi. Osustabdþius ardymà, sustotø materijos formø apykaita, ir ta gamta, kurioje ir kuria mes esame gyvi, nu-stotø egzistavusi, nes ji yra nepaliaujamas ardymo ir gaminimo procesas, vaikus nuolatos gimdantis irryjantis Saturnas, ir mes patys, Hërakleito þodþiais tariant, esame �kitø mirtimi gyvi, kitø gyvenimu mi-ræ�6. Norint, kad visa tai tæstøsi, bûtina, kad daiktuose bûtø blogis. Bet jeigu kûriniuose yra blogis, taiar pati kûrinija, taigi ir jos kûrëjas, nëra blogis?

Treèiasis artikulas uþkerta kelià teigiamai atsakyti á ðá nelemtà klausimà, nes Tomas jame árodo, kadblogio subjektas (pagrindas, turëtojas, neðiotojas) yra gëris. Kitaip tariant, ko nors esmingo stokojantisdaiktas nëra blogis, tik jame esanti stoka yra blogis. Pavyzdþiui, akies aklumas yra blogis, bet pati akisnëra blogis; gal ji dar praregës? Net jokios formos neturinti pirmoji materija nëra blogis, nes ji yra ak-tualaus gërio galimybë ir ðia prasme yra gëris. Taigi, jau paèiuose materialaus pasaulio pamatuose glû-di gëris ir visas Dievo sukurtas pasaulis, kad ir kiek jame bûtø stokos, t.y. blogio, yra gëris.

Parodæs, kad blogis � tai daiktuose esanti stoka, Akvinietis ketvirtajame artikule aiðkina, kà blogisveikia ir kà gali, tiksliau, ko negali. Trumpai tariant, jis naikina gërá, taèiau negali sunaikinti jo viso,nes sunaikinæs netektø savo buvimo pagrindo (subjekto) ir veikimo galios (blogis veikia ne savo, o gë-rio galia). Ðiame artikule Tomas gërá suskirsto á tà, kurá blogis gali visiðkai sunaikinti; tà, kurio negalinei sunaikinti, nei sumaþinti; ir tà, kurá gali sumaþinti, bet negali sunaikinti. Kaip tik tokiai gërio rûðiaipriklauso þmogaus sielos gebëjimas priimti Dievo malonæ. Nuodëmës gali já be galo maþinti, bet visið-kai sunaikinti negali, nes jis priklauso sielos prigimèiai, o siela yra nemirtinga. Ðiais teiginiais Tomasatveria naujà temà � su protingø ir valingø esybiø veikla susijusio dorovinio blogio temà, kaltës ir bausmëstemà, kuriai skiria du baigiamuosius skyriaus artikulus.

Bausmæ jis apibrëþia kaip veikëjui kenkiantá ir jo valiai prieðtaraujantá deramos formos atëmimà, okaltæ � kaip veiklai kenkianèià stokà. Kaltë yra didesnis blogis negu bausmë, nes kaltë daugina blogá,o bausmë riboja: ji yra tam, kad blogio bûtø vengiama. Be to, kaltë yra tiesioginis pasiprieðinimas Die-vo valiai ir meilei, o bausmë � tik þemiðkojo ir dangiðkojo gërio atëmimas. Galiausiai Dievas nëra kal-tës blogio kûrëjas, bet yra bausmës blogio kûrëjas: �kiek dieviðkuoju teisingumu [Dievas] panaikinopirmapradá þmogaus proto tiesumà ir veiksmingumà, tiek juslumas, kuris já [þmogø] veda, turi ástatymo

TOMAS AKVINIETIS


prigimtá tiek, kiek juslumas yra Dievo ástatymu skirta bausmë, atimanti ið þmogaus orumà�7. Ði ið ant-rosios Teologijos sumos dalies paimta bausmës apibrëþimo iliustracija glumina ir skatina klausti: jeiguturëdamas tiesø ir veiksmingà protà ir juslingumo negundomas orus þmogus nesugebëjo nenusikalstisavo Kûrëjui, tai ar apraðytoji bausmë nëra þmogaus pasmerkimas kaltei? Ar gerasis Kûrëjas, bûdamasvisaþinis, vis dëlto nëra ir kaltës autorius? Ar valios laisvës skelbimas nëra tik dieviðka ironija ir þmo-giðka iliuzija?

Gintautas VYÐNIAUSKASKultûros, filosofijos ir meno institutas


11 Tas procesas iðsamiai apraðytas Aristotelio trak-tate, kuris lotyniðkai vadinamas De generatio-ne et corruptione, o lietuviðkai � Apie atsiradi-mà ir iðnykimà. Tad atrodytø, kad ir minëtà pro-cesà reikëtø vadinti atsiradimu ir iðnykimu. Ta-èiau ðie þodþiai procesà apibûdina ið vidaus:kaþkas tarsi pats ið savæs at-si-rado, kaþkas ið-nyko, o juk mes drauge su Akvinieèiu dabarþvelgiame ne ið proceso rezultatø vidaus, o iðjo prieþasèiø perspektyvos. Kalbëdamas apie tàprocesà, Akvinietis daþniausiai vartoja pasyvi-àjà veiksmaþodþiø generatur, corrumpitur formà,kuriø prasmæ tiksliau perteikia ne atsiradimas iriðnykimas, o gaminimas ir naikinimas. Tiesa, ga-minimà èia reikia suprasti ne tiek pramoninësgamybos prasme, kiek gimdanèios gamtos arbaprigimties prasme: gam-ta gimdo, gam-ina.

12 Thomas Aquinas. Scriptum super librum senten-

tiarum, liber secunda, distinctio 34, questio 1,articulus 1 in corpus.

13 Þakas Maritenas. Ðventas Tomas Akvinietis irblogio problema // Gërio kontûrai. � Vilnius:Mintis, 1989, p. 358.

14 Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie tie-sà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus. �Vilnius: Logos, 2000, p. 8.

15 �Vartojant ðiuolaikinæ terminijà, apibrëþimà gi-mine ir rûðiniu skirtumu galëtume vadinti api-brëþimu klase ir skirtumu tarp poklasiø. Taèiauið pagarbos tradicijai tebevartojamas senasis ðiosapibrëþimo rûðies pavadinimas�. R.Pleèkaitis.Logikos ávadas. � Vilnius: Mintis, 1978, p. 114.

16 Hërakleitas. Fragmentai. � Vilnius: Aidai, 1995,p. 41.

17 Tomas Akvinietis. Apie ástatymus. � Vilnius: Lo-gos, 2005, p. 71.

XLVIII KLAUSIMAS

Apie ypatingà daiktø skirtingumàÁ ÐEÐIS ARTIKULUS SUSKIRSTYTAS

Toliau reikia svarstyti ypatingà daiktø skirtingumà (þr. kl. 44 ávadà). Pirmiau-sia � gërio ir blogio skirtingumà, toliau � dvasiniø ir kûniðkø kûriniø skirtingu-mà (kl. 50). Svarstant pirmàjá, reikia klausti apie blogá ir apie blogio prieþastá(kl. 49).

Svarstant blogá, klausiama ðeðiø dalykø.Pirma: ar blogis yra kokia nors prigimtis.Antra: ar blogis yra daiktuose.Treèia: ar gëris yra blogio subjektas.Ketvirta: ar blogis visiðkai sunaikina gërá.Penkta: apie blogio suskirstymà á bausmæ ir kaltæ.Ðeðta: kas turi daugiau blogio � bausmë ar kaltë.

KLASIKA


1 ARTIKULAS

AR BLOGIS YRA KOKIA NORS PRIGIMTIS

Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis yra tam tikra prigimtis.1. Juk kiekviena giminë yra tam tikra prigimtis. O blogis yra tam tikra giminë,

nes Predikamentuose sakoma, kad gëris ir blogis nëra giminëje, bet yra kitø gimi-nës1. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis.

2. BE TO, kiekvienas kokià nors rûðá sudarantis skiriamasis poþymis yra tam tik-ra prigimtis. O dorovës dalykuose blogis yra rûðá sudarantis skiriamasis poþy-mis, juk blogas nusistatymas rûðiðkai skiriasi nuo gero, kaip dosnumas � nuoðykðtumo. Vadinasi, blogis reiðkia tam tikrà prigimtá.

3. BE TO, kiekviena ið dviejø prieðingybiø yra tam tikra prigimtis. O gëris ir blo-gis prieðprieðinami ne kaip stokojimas ir turëjimas, o kaip prieðingybës. Filoso-fas Predikamentuose tai árodo sakydamas, kad tarp gërio ir blogio yra tam tikrasvidurys ir nuo blogio galima sugráþti prie gërio2. Vadinasi, blogis reiðkia tamtikrà prigimtá.

4. BE TO, tas, kurio nëra, neveikia. Bet blogis veikia, nes naikina gërá. Todël blo-gis yra tam tikras esinys ir tam tikra prigimtis.

5. BE TO, daiktø visatos tobulumui nepriklauso niekas, nebent jis bûtø koks norsesinys ir kokia nors prigimtis. O blogis priklauso daiktø visatos tobulumui: jukAugustinas Enchiridione (Vadovëlyje) sako, kad ið visø daiktø susideda nuostabusvisatos groþis, kuriame net ir tai, kas vadinama blogiu, gerai sutvarkyta, ir á vietà pa-dëta, labiau iðryðkina gërá. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis.BET PRIEÐINGAI raðo Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame sky-

riuje: Blogis nëra nei egzistuojantysis, nei gëris.ATSAKAU, kad vienas ið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa per

ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikia spræsti remiantis gërio samprata. O jauminëjome (kl. 5, a.1), kad gëris yra visa tai, ko norima; ir kadangi kiekviena pri-gimtis nori savo esaties ir savo tobulumo, bûtina teigti, kad bet kurios prigimtiesesatis ir tobulumas yra gëris. Todël negali bûti, kad blogis þymëtø kokià nors esa-tá, kokià nors formà arba prigimtá. Vadinasi, reikia pripaþinti, kad vardu blogis þy-mima kokia nors gërio stoka. Kaip tik todël sakoma, kad blogis nëra nei egzistuo-jantysis, nei gëris: kadangi esinys tiek, kiek jis yra, yra gëris, tai ðalinant vienà ið jø,ðalinamas ir kitas.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Aristotelis ten iðsako poþiûrá pitagorininkø, ku-riems atrodë, kad blogis yra tam tikra prigimtis ir todël jie teigë, kad gëris ir blo-gis yra giminës3. Mat Aristotelis buvo ápratæs, ypaè logikos knygose, pateikti tuospavyzdþius, kuriuos jo laikais tam tikri filosofai laikë tikëtinais. Arba reikia sakytitaip, kaip sako Filosofas Metafizikos deðimtoje knygoje, kad pirmoji prieðingybiø po-ra yra turëjimas ir stokojimas4, nes ji atrandama visose prieðingybiø porose, kadangi

TOMAS AKVINIETIS


viena prieðingybë visada yra netobula kitos atþvilgiu, kaip juodumas baltumo irkartumas saldumo atþvilgiu. Bûtent todël gëris ir blogis giminëmis vadinami nebe iðlygø, o kaip prieðingybiø [giminës], nes kiekviena forma turi gërio prasmæ, okiekviena stoka tiek, kiek ji yra stoka, turi blogio prasmæ.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad gëris ir blogis nëra rûðá sudarantys skiriamieji po-þymiai, nebent tik doroviniuose dalykuose, kurie gaunà rûðá ið tikslo, esanèio ob-jektu valios, nuo kurios tie dalykai priklauso. Ir kadangi gëris turi tikslo prasmæ,tai gëris ir blogis yra doroviniø dalykø rûðis sudarantys skiriamieji poþymiai; gë-ris � savaime, o blogis tiek, kiek jis atima deramà tikslà. Taèiau deramo tikslo at-ëmimas doroviniø dalykø rûðá sudaro tik susiedamas su nederamu tikslu: pana-ðiai gamtiniuose daiktuose nerandama tokios substancinës formos stokos, kuri ne-bûtø susijusi su kita forma. Todël blogis, kuris yra doroviniø dalykø [rûðá] suda-rantis skiriamasis poþymis, yra tam tikras gëris, susijæs su kito gërio stokojimu: pa-naðiai kaip nesantûraus þmogaus tikslas yra ne proto praradimas, o protu netvar-komas juslinis malonumas. Todël blogis tiek, kiek jis yra blogis, nëra [rûðá] suda-rantis skiriamasis poþymis, bet yra toks dël su juo susijusio gërio.

Todël atsakymas Á TREÈIÀJÁ argumentà irgi aiðkus, nes ten Filosofas kalba apiegërá ir blogá doroviniuose dalykuose. Juk bûtent èia tarp gërio ir blogio atranda-mas tam tikras vidurys, todël gëriu vadinama tai, kas sutvarkyta; o blogiu � tai,kas ne tik netvarkinga, bet ir kitam þalinga. Todël Filososofas Etikos ketvirtoje kny-goje sako, kad ðvaistûnas yra kvailokas, bet ne blogas5. Be to, nuo dorovinio blogiogalima sugráþti prie gërio, be ne nuo kiekvieno blogio. Juk nuo aklumo negráþta-ma prie regëjimo, o aklumas yra tam tikras blogis.

Á KETVIRTÀJÁ atsakytina: apie tai, jog kas nors daro, kalbama trejopai. Vienaip� formaliai, ðitaip kalbant sakoma, kad baltumas daro baltà. Bûtent ðia prasme sa-koma, kad blogis net kaip stoka naikina gërá, nes jis yra pats gërio naikinimas ar-ba stokojimas. Kitaip kalbama sakant, kad kas nors daro veikdamas, kaip daþyto-jas sienà daro baltà. Treèiaip kalbama atsiþvelgiant á tikslo prieþastá: pvz., sako-ma, kad tikslas veikia skatindamas veiksná. Pastaraisiais dviem bûdais blogis vei-kia ne pats savaime, t.y. ne tuo, kad jis yra tam tikras stokojimas, o tuo, kad sujuo yra susijæs gëris: juk kiekvienas veiksmas vyksta per kokià nors formà, o kiek-vienas dalykas, kurio norima kaip tikslo, yra tam tikras tobulumas. Todël Dionisi-jas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje teigia, kad blogis neveikia irnëra norimas, nebent tik su juo susijusio gërio galia; o pats savaime jis yra neapi-brëþtas, esantis anapus valios ir siekiø.

Á PENKTÀJÁ atsakytina, kad, kaip jau minëta (kl. 2, a. 3; kl. 19, a. 5 á 2; kl. 21,a. 1 á 3; kl. 44, a. 9), visatos dalys yra susijusios, nes viena kità veikia ir yra vienakitos tikslas bei pavyzdys. O tai, kaip jau sakyta (á 4), blogiui negali tikti, nebenttik dël su juo susijusio gërio. Todël blogis nepriklauso nei visatos tobulumui, neiyra visatos tvarkos dalis, nebent tik atsitiktinai, t.y. dël su juo susijusio gërio.

KLASIKA


2 ARTIKULAS

AR BLOGIS YRA DAIKTUOSE

Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad daiktuose blogio nëra.1. Juk daiktuose yra arba koks nors esinys, arba kokio nors esinio stoka, kuri në-

ra esinys. Taèiau Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje sa-ko, kad blogis yra toli nuo to, kas egzistuoja, ir dar toliau nuo to, kas neegzis-tuoja. Todël blogio daiktuose niekaip negali bûti.

2. BE TO, esinys ir daiktas sukeièiami. Tad jeigu blogis bûtø esinys daiktuose, taireikëtø pripaþinti, kad jis yra tam tikras daiktas. O tai prieðtarauja tam, kas jaupasakyta (a. 1).

3. BE TO, Aristotelio Topikos treèiojoje knygoje [119a27] paraðyta, kad baltesnis yratas, kuriam maþiau ámaiðyta juodumo6. Todël geresnis yra tas, kuriam maþiau ámai-ðyta blogio. O Dievas visada ir daug labiau negu gamta daro tai, kas geriau.Vadinasi, Dievo sukurtuose daiktuose nëra jokio blogio.BET yra PRIEÐINGAI, nes toks poþiûris paðalintø visus draudimus ir bausmes,

kurie skirti tik blogiesiems.ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (kl. 47, a. 2), visatos tobulumas reikalauja, kad

bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumo lygmenys. Juk vienas geru-mo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taip geras, kad niekada ne-gali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taipgeras, kad gali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokie[esiniai], kurie negali netekti savo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokie,kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji. Ir kaip daiktø visatos tobulumasreikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatos tobulumas rei-kalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blo-gio prasmæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daik-tuose yra blogis, kaip yra irimas, nes pats irimas yra tam tikras blogis7.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad blogis yra toli tiek nuo to, kuris yra be iðlygø,tiek nuo to, kurio visiðkai nëra, nes jis yra ne kaip savybë ir ne kaip grynas neigi-mas, bet kaip stokojimas.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad, kaip raðoma Metafizikos penktojoje knygoje, esinyspredikuojamas dvejopai8. Vienu bûdu predikuojamas jis reiðkia daikto esybæ ir da-lijamas á deðimtá giminiø, todël sukeièiamas su daiktu. Ðitaip joks stokojimas nëraesinys, taigi ir blogis [nëra esinys]. Kitu bûdu esinys predikuojamas sakant, kadjis reiðkia tiesà teiginio, kuris sudarytas [ið subjekto ir predikato] ir kurio poþymisyra tas þodþis yra, o esinys yra tai, kuo atsakoma á klausimà, ar yra. Ðitaip kalbë-dami sakome, kad aklumas yra akyje; arba apie bet kurá kità stokojimà. Ðitaip irblogis vadinamas esiniu. Taèiau neþinodami ðio skirtumo kai kurie, atsiþvelgdamiá tai, jog kai kurie daiktai vadinami blogais arba kad sakoma, jog blogis yra daik-tuose, tikëjo, kad blogis yra tam tikras daiktas.

TOMAS AKVINIETIS


Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad Dievas ir gamta, ir bet kuris kitas veiksnys darotai, kas geriau visumai, o ne tai, kas geriau kuriai nors daliai, nebent to reikëtøvisumai, kaip jau pasakyta (kl. 47, a. 2 á 1). Taèiau pati visuma, kuri yra kûriniøvisata, yra geresnë ir tobulesnë, jei joje yra tai, kas gali stokoti gërio ir, Dievui lei-dus, kartais stokoja tiek todël, kad, pasak Dionisijo traktato Apie Dievo vardus ket-virtojo skyriaus, apvaizda siekia prigimtá ne sunaikinti, o iðsaugoti, bet pati daik-tø prigimtis yra tokia, kad tie, kurie gali stokoti, kartais stokoja; tiek todël, kad,pasak Augustino Enchiridiono, Dievas yra toks galingas, jog gërá gali daryti ið blo-gio. Todël daug gerø dalykø nebûtø, jeigu Dievas jokiam blogiui neleistø bûti. Jukugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtas negyventø, jeigu nebûtøgalima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebûtø ðlo-vinama, jeigu nebûtø neteisybës.

3 ARTIKULAS

AR BLOGIS YRA GËRYJE KAIP SUBJEKTE

Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, blogis nëra gëryje kaip subjekte.1. Juk visos gërybës yra egzistuojanèios. O Dionisijas traktato Apie Dievo vardus

ketvirtajame skyriuje sako, kad blogis nëra nei egzistuojantis, nei egzistuojanèiuo-se. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte.

2. BE TO, blogis nëra esinys, o gëris yra esinys. Bet neesinys nereikalauja esinio,kuriame bûtø kaip subjekte. Vadinasi, ir blogis nereikalauja gërio, kuriame bû-tø kaip subjekte.

3. BE TO, viena prieðingybë nëra kitos subjektas. O gëris ir blogis yra prieðingy-bës. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte.

4. BE TO, apie tà, kuriame baltumas yra kaip subjekte, sakoma, kad jis yra baltas.Vadinasi, ir tas, kuriame blogis yra kaip subjekte, yra blogas. Tad jeigu blogisbûtø gëryje kaip subjekte, reikëtø pripaþinti, kad gëris yra blogas, bet tokiamteiginiui prieðtarauja tai, kas sakoma Izaijo knygoje: Vargas vadinantiems piktàgeru, o gerà piktu (Iz 5, 20).BET PRIEÐINGAI Augustinas raðo Enchiridione, kad blogis yra tik gëryje.ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (a.1), blogis reiðkia gërio paðalinimà. Bet ne

kiekvienas gërio paðalinimas vadinamas blogiu. Mat gërio paðalinimà galima su-prasti tiek atëmimo, tiek neigimo prasme. Neigiamai suprantamas gërio paðalini-mas blogio prasmës neturi; prieðingu atveju reikëtø pripaþinti, kad tie, kuriø nie-kaip nëra, yra blogi; ir toliau, kad bet kuris daiktas yra blogas todël, kad neturikito daikto gërio, pavyzdþiui, þmogus bûtø blogas todël, kad nëra toks greitas kaipstirna arba stiprus kaip liûtas. Taèiau gërio paðalinimas, suprantamas kaip atëmi-mas, vadinamas blogiu, kaip regëjimo stokojimas vadinamas aklumu. Taèiau sto-kojimo ir formos subjektas yra vienas ir tas pats, bûtent galimybëje esantis esinys:

KLASIKA


vis tiek ar jis galimybëje bûtø be iðlygø, kaip pirmoji materija, kuri yra substanci-nës formos ir jai prieðingos stokos subjektas; ar bûtø galimybëje tik tam tikru at-þvilgiu, o akte bûtø be iðlygø, kaip skaidrus kûnas, kuris yra ðviesos ir tamsos sub-jektas. Taèiau akivaizdu, kad forma, kuria kas nors yra akte, yra tam tikras tobu-lumas ir tam tikras gëris: ðitaip kiekvienas akte esantis yra tam tikras gëris. Ir pa-naðiai kiekvienas galimybëje esantis, kaip ðitaip esantis, yra tam tikras gëris tiek,kiek linkæs á gërá: bûdamas galimybëje, jis yra gëris galimybëje. Todël tenka pripa-þinti, kad blogio subjektas yra gëris9.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Dionisijas turi omeny, kad egzistuojanèiuosedaiktuose blogio nëra kaip dalies arba kaip ko nors egzistuojanèio prigimtinës sa-vybës.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad neigiamai suprantamas neesinys nereikalauja sub-jekto. Bet Metafizikos ketvirtojoje knygoje sakoma, kad stokojimas yra neigimas sub-jekte ir toks neesinys yra blogis10.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad blogis kaip subjekte yra ne jam prieðprieðinamamegëryje, o kokiame nors kitame gëryje: juk aklumo subjektas yra ne rega, o gyvû-nas. Bet atrodo, kad èia, pasak Augustino (cituotos vietos), neveikia dialektikø tai-syklë, kuri sako, kad prieðingybës negali bûti kartu. Taèiau reikia turëti omeny, kadgëris ir blogis èia suprantamas apskritai, o ne kaip tas atskiras gëris ir anas atski-ras blogis. Baltumas ir juodumas, saldumas ir kartumas, ir panaðios prieðingybëssuprantamos tik kaip atskirybës, nes priklauso tam tikroms apibrëþtoms giminëms.Taèiau gëris apima visas gimines, todël vienas gëris gali bûti kartu su kito gëriostoka.

Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, kad Pranaðas linki praþûties tiems, kurie sako, kadgëris tiek, kiek jis yra geras, yra blogis. Bet tai neiðplaukia ið to, kas anksèiau pa-sakyta, kaip akivaizdu dël (pagrindinëje artikulo dalyje) pateikto paaiðkinimo.

4 ARTIKULAS

AR BLOGIS SUNAIKINA VISÀ GËRÁ

Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis sunaikina visà gërá.1. Juk viena prieðingybe visiðkai sunaikinama kita prieðingybe. O gëris ir blogis

yra prieðingybës. Vadinasi, blogis gali sunaikinti visà gërá.2. BE TO, Augustinas Enchiridione sako, kad blogis kenkia tiek, kiek atima gërá. O

gëris yra pats sau tapatus ir vienodas. Vadinasi, blogiu visiðkai sunaikinamas.3. BE TO, blogis tol, kol jis yra, kenkia gëriui ir já ðalina. O tas, ið kurio nuolatos

kas nors paðalinama, kada nors sunaikinamas, nebent bûtø begalinis; bet to ne-galima pasakyti apie joká sukurtà gërá. Vadinasi, blogis visiðkai sunaikina gërá.BET PRIEÐINGAI sako Augustinas Enchiridione (cituotoje vietoje), kad blogis ne-

gali visiðkai sunaikinti gërio.

TOMAS AKVINIETIS


ATSAKAU, kad blogis negali visiðkai sunaikinti gërio. Kad tai bûtø akivaizdu,reikia atsiþvelgti á tai, jog yra trejopas gëris. Toks, kuris blogiu visiðkai sunaikina-mas: ir ðis gëris yra prieðingas blogiui; taip tamsa visiðkai sunaikina ðviesà, o ak-lumas � regà. Bet yra toks gëris, kuris blogiu nei visiðkai sunaikinamas, nei suma-þinamas: bûtent tas gëris, kuris yra blogio subjektas; juk tamsos nesumaþina nie-kas, kas priklauso oro substancijai. Yra ir toks gëris, kuris blogiu tikrai sumaþina-mas, taèiau visiðkai nesunaikinamas, ir tas gëris yra subjekto gebëjimas veikti.

Taèiau to gërio [t.y. gebëjimo veikti] sumaþinimà reikia suprasti ne kaip atëmi-mà, panaðø á kiekybiná maþinimà, o kaip susilpninimà, panaðø á kokybës ir for-mos sumaþinimà. Taèiau to gebëjimo silpninimas turi bûti suprantamas kaip jo ga-lios prieðingybë. Juk toks gebëjimas stiprinamas nuostatomis, kuriomis materija pa-ruoðiama aktui; kuo subjekte jø daugiau, tuo labiau jis geba priimti tobulumà irformà. Ir prieðingai, [tas gebëjimas] silpninamas prieðingomis nuostatomis: kuo ma-terijoje jø yra daugiau ir kuo jos stipresnës, tuo labiau susilpnina [subjekto] gali-mybæ veikti.

Taigi, jei prieðingos nuostatos gali bûti dauginamos ir stiprinamos ne be galo,bet kiekviena ið jø tik iki tam tikros ribos, tai minëtas gebëjimas irgi negali bûti begalo maþinamas ir silpninamas. Tai matyti aktyviøjø ir pasyviøjø elementø koky-biø atveju: juk ðaltumas ir drëgnumas, kuriais maþinamas arba silpninamas mate-rijos gebëjimas priimti ugnies formà, negali bûti be galo didinami. Bet jeigu prie-ðingos nuostatos gali bûti be galo dauginamos, tai ir minëtas gebëjimas [gali bûti]be galo maþinamas ir silpninamas. Taèiau jis negali bûti visiðkai sunaikintas, nesvisada iðlieka savo ðaknyje, t.y. subjekto substancijoje. Pavyzdþiui, jeigu tarp sau-lës ir oro iðdëstyti be galo daug tamsiø kûnø, tai oro gebëjimas ðviesai bûtø begalo sumaþintas, bet niekada jis nebus visiðkai sunaikintas tol, kol yra oras, kurisyra ið prigimties skaidrus. Panaðiai be galo gali bûti dauginamos nuodëmës, ku-riomis vis labiau ir labiau maþinamas sielos gebëjimas priimti malonæ, nes nuodë-më yra tarsi tarp mûsø ir Dievo pastatyta kliûtis, kaip pasakyta Izaijo knygoje: Mû-sø nuodëmës atskyrë mus nuo Dievo (Iz 59, 2)11. Vis dëlto, minëtas sielos gebëjimasnesunaikinamas visiðkai, nes jis priklauso jos prigimèiai.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad tas gëris, kuris prieðprieðinamas blogiui, vi-siðkai sunaikinamas, taèiau kiti gëriai sunaikinami ne visiðkai, kaip pasakyta (pa-grindinëje artikulo dalyje).

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad minëtas gebëjimas yra ásiterpæs tarp subjekto ir vei-kimo. Todël toje pusëje, kurioje jis lieèia veikimà, blogiu sumaþinamas, bet toje pu-sëje, kurioje jis susijæs su subjektu, iðlieka. Vadinasi, nors gëris savyje yra sau tapa-tus, taèiau, siejant su ávairiais dalykais, jis sunaikinamas ne visiðkai, bet tik ið dalies.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kai kurie, ásivaizduodami, kad minëtas gërio maþë-jimas yra panaðus á kiekybiná maþëjimà, teigë, jog kaip be galo dalijamas pagal tàpaèià proporcijà (pavyzdþiui, pusæ dalijant per pusæ, arba treèiàjà dalá á tris dalis)

KLASIKA


maþëja tolydus dydis, taip maþëja gëris. Taèiau ðis argumentas èia neveikia, nesdalijime pagal tà paèià proporcijà atimama vis maþiau ir maþiau: juk pusës pusëyra maþesnë negu viso pusë. Taèiau antroji nuodëmë minëtà gebëjimà sumaþinanebûtinai maþiau negu pirmoji, bet kartais sumaþina arba tiek pat, arba daugiau.Todël reikia sakyti, kad, nors tas gebëjimas yra ribotas, vis dëlto jis gali bûti begalo maþinamas ne savaime, bet atsitiktinai; be galo dauginant prieðingas nuosta-tas, kaip minëta (pagrindinëje artikulo dalyje).

5 ARTIKULAS

AR PAKANKAMAS BLOGIO SUSKIRSTYMAS Á BAUSMÆ IR KALTÆ

Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogio suskirstymas á bausmæir kaltæ nëra pakankamas.1. Juk atrodo, kad kiekvienas trûkumas yra tam tikras blogis. Taèiau visuose kû-

riniuose yra tam tikras trûkumas, dël kurio jie negali patys savæs iðaugoti esa-tyje, bet jis nëra nei bausmë, nei kaltë. Vadinasi, blogio suskirstymas á bausmæir kaltæ nëra pakankamas.

2. BE TO, proto neturinèiuose daiktuose nëra nei bausmës, nei kaltës. Bet juoseyra nykimas ir stokojimas, o pastarieji priklauso blogio sampratai. Vadinasi, nekiekvienas blogis yra bausmë arba kaltë.

3. BE TO, pagunda yra tam tikras blogis. Bet ji nëra kaltë, nes Antrojo laiðko ko-rintieèiams (II Kor 12, 7)2 þodþius Glosa aiðkina taip: pagunda, kuriai nenusilei-dþiama, nëra nuodëmë, bet proga dorybei pasireikðti. Bausmë ji irgi nëra, nes pa-gunda yra anksèiau uþ kaltæ, o bausmë ateina vëliau. Vadinasi, blogio suskirs-tymas á bausmæ ir kaltæ nëra pakankamas.BET PRIEÐINGAI atrodo, kad tas suskirstymas nereikalingas, nes Augustinas

Enchiridione raðo, kad kas nors vadinama blogu, nes kenkia. O tas, kuris kenkia, bau-dþia. Todël kiekvienas blogis priskiriamas bausmei.

ATSAKAU, kad blogis, kaip jau minëta (a. 3), yra stokojimas gërio, pirmiausia irsavaime esanèio tobulume ir akte. Taèiau aktas yra dvejopas: pirmasis ir antrasis.Pirmasis aktas yra daikto forma ir visuma, o antrasis aktas yra veikimas. Todël irblogis esti dvejopai. Vienaip � dël formos arba kurios nors daikto visumai bûtinosdalies atëmimo; ðitaip aklumas arba organo stokojimas yra blogis. Kitaip � dël de-ramo veikimo atëmimo; arba dël to, kad jo visiðkai nëra, arba dël to, kad jam trûks-ta deramo bûdo ir tvarkos.

O kadangi gëris be iðlygø yra valios objektas, tai blogis, kuris yra gërio stoko-jimas, ypatingu bûdu esti protinguose kûriniuse, turinèiuose valià. Todël tas blo-gis, kuris yra dël daikto formos arba vientisumo atëmimo, suprantamas kaip baus-më; ypaè turint omeny tai, kas jau parodyta (kl. 22, a. 2), bûtent kad viskas pri-klauso dieviðkajai apvaizdai ir teisingumui, juk bausmës prasmë ta, kad ji yra prie-

TOMAS AKVINIETIS


ðinga valiai. O tas blogis, kuris yra dël deramo veikimo trûkumo, valios dalykuo-se suprantamas kaip kaltë. Juk kas nors dël deramai neatlikto veiksmo kaltinamastada, kai to veiksmo atlikimas priklausë nuo jo valios. Todël ðitaip svarstant, visasdoroviniø dalykø blogis yra arba bausmë, arba kaltë.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina: kadangi, kaip jau minëta (a. 3), blogis yra gëriostokojimas, o ne grynas neigimas, tai ne kiekvienas gërio trûkumas yra blogis, otik trûkumas to gërio, kurá ið prigimties bûtina turëti. Juk regëjimo stoka yra blo-gis ne akmenyje, o gyvûne, nes turëti regëjimà � prieðinga akmens esmei. Panaðiaiprieðinga kûrinio esmei, kad pats save iðsaugotø esatyje, nes esatá iðsaugo tas, ku-ris jà duoda. Todël tas trûkumas nëra kûrinio blogis.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad á bausmæ ir kaltæ skirstomas ne blogis apskritai, otik valios dalykams priklausantis blogis.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad gundymas, kadangi jis yra kurstymas blogiui, visa-da yra kaltës blogis gundanèiajame. O tame, kuris yra gundomas, tikrai nëra, ne-bent tik ta prasme, kad gundymas jame sukelia tam tikrus pakitimus, kaip vei-kianèiojo veiksmas � patirianèiajame. Bet jeigu gundanèiajam pavyksta gundomàjápalenkti blogiui, tai pastarasis nusikalsta.

Á KETVIRTÀJÁ (BET atrodo PRIEÐINGAI) atsakytina, kad bausmës esmë � kenktipaèiam veikëjui. O kaltës esmë � kenkti veikëjo veiklai. Ðitaip abi priklauso blo-giui, nes abi turi kenkimo esmæ.

6 ARTIKULAS

AR BAUSMË TURI DAUGIAU BLOGIO NEGU KALTË

Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad bausmë turi daugiau blogio ne-gu kaltë.1. Juk kaltë su bausme siejasi taip, kaip nuopelnas su apdovanojimu. O apdova-

nojimas turi daugiau gërio negu nuopelnas, nes yra pastarojo tikslas. Todël irbausmë turi daugiau blogio negu kaltë.

2. BE TO, tas yra didesnis blogis, kuris prieðprieðinamas didesniam gëriui. Bet,kaip jau minëta (a. 5), bausmë prieðprieðinama veiksnio gëriui, o kaltë � veiks-mo gëriui. Kadangi veiksnys yra geresnis uþ veiksmà, tai atrodo, kad bausmëyra blogesnë uþ kaltæ.

3. BE TO, pats tikslo atëmimas yra tam tikra bausmë, vadinama palaimingojo re-gëjimo netektimi. O kaltës blogis yra nukreiptumo á tikslà atëmimas. Todël baus-më yra didesnis blogis negu kaltë.BET PRIEÐINGAI, iðmintingas meistras daro maþesná blogá, kad iðvengtø di-

desnio; taip gydytojas nupjauna galûnæ, kad ji nesunaikintø viso kûno. Bet Dievoiðmintis numato bausmæ, kad bûtø iðvengta kaltës. Vadinasi, kaltë yra didesnis blo-gis negu bausmë.

KLASIKA


ATSAKAU, jog kaltë turi daugiau blogio negu bausmë; ir ne tik juslinë baus-më, kurià sudaro kûniðkø gërybiø atëmimas, tokias bausmes dauguma paþásta, betbausmæ suprantant plaèiau, bûtent kad malonës arba garbës atëmimas irgi yra tamtikra bausmë. Taip supratama dël dviejø prieþasèiø. Pirmoji ið jø yra ta, kad ið kal-tës blogio, bet ne ið bausmës blogio, atsiranda kitas blogis; todël, pasak Dionisijotraktato Apie Dievo vardus ketvirtojo skyriaus: Ne bûti nubaustam yra blogis, bet taptibausmës vertam. Taip yra todël, kad gëris be iðlygø priklauso aktui, bet ne galimy-bei, o galutinis aktas yra veikimas, arba naudojimasis kokiais nors turimais daik-tais. Taèiau visais daiktais naudojamës valingai. Tad dël geros valios3, dël kuriosþmogus gerai naudojasi turimais daiktais, þmogus vadinamas geru, o dël blogos �blogu. Juk turintis blogà valià net tà gërá, kuris jam priklauso, gali blogai panau-doti; taip bûtø, jeigu gramatikas tyèia kalbëtø netaisyklingai. Kadangi kaltës turi-ná sudaro netvarkingas valios veiksmas, o bausmës � atëmimas kai kuriø dalykø,kuriais valia naudojasi, tai kaltë yra didesnis blogis negu bausmë.

Antràjà tokio supratimo prieþastá galima paimti ið to, kad Dievas yra bausmësblogio, bet ne kaltës blogio kûrëjas. Taip yra todël, kad bausmës blogis atima kû-rinio gërá: tiek sukurtà kûrinio gërá, kaip apakimas atima regëjimà; tiek nesukurtàgërá, kaip atimant palaimingàjá regëjimà atimamas nesukurtas gëris. Bet kaltës blogistiesiogiai prieðprieðinamas paèiam nesukurtajam gëriui: juk jis prieðtarauja dievið-kosios valios iðpildymui ir dieviðkai meilei, kuria dieviðkasis gëris mylimas dël jopaties, o ne vien dël to, kad kûrinys jame dalyvauja. Todël akivaizdu, kad kaltëturi daugiau blogio negu bausmë.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog kaltë baigiasi bausme, kaip nuopelnas apdo-vanojimu, taèiau nusikalstama ne dël bausmës, kaip nusipelnoma dël apdovanoji-mo. Veikiau prieðingai, bausmë skatina vengti nusikaltimo. Taigi kaltë yra bloges-në uþ bausmæ.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad veikimo tvarka, kuri kalte sunaikinama, yra tobu-lesnis veikianèiojo gëris (nes jis yra antrasis tobulumas) negu tas gëris, kuris su-naikinamas bausme ir kuris yra pirmasis tobulumas.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kaltës negalima sieti su bausme taip, kaip tikslas sie-jamas su nukreiptumu á tikslà, nes ir vienà, ir kità tam tikru bûdu galima prarastitiek dël kaltës, tiek dël bausmës. Dël bausmës � todël, kad nuo tikslo ir nukreip-tumo á tikslà atitraukiamas pats þmogus, o dël kaltës � todël, kad stokà patiria vei-kimas, kuris nenukreipiamas á deramà tikslà.


11 �Aiðku, kad prieðingybës ið prigimties glûdi da-lykuose, kurie yra tapatûs arba rûðies, arba gi-minës atþvilgiu: liga ir sveikata ið prigimtiesglûdi gyvos bûtybës kûne, balta ir juoda � ap-

skritai kûne, o teisingumas ir neteisingumas �þmogaus sieloje. Bûtina, kad visos prieðingybëspriklausytø arba tai paèiai giminei, arba prieðin-goms giminëms, arba paèios bûtø giminës: juo-

TOMAS AKVINIETIS


da ir balta priklauso tai paèiai giminei � spalvaèia yra giminë, teisingumas ir neteisingumaspriklauso prieðingoms giminëms � vienos iðprieðingybiø giminë yra dorybë, kitos � nedo-rybë, o gëris ir blogis nepriklauso jokiai gimi-nei � jie patys yra giminë kitiems.� Aristotelis.Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis, 1990, p. 56.

12 �Panaðiai apie þmogø ir daugelá kitø dalykøsakoma gera ir bloga, bet viena ir kita nebûti-nai turi bûti bûdinga tam, apie kà sakoma: jukne visi yra arba blogi, arba geri � tarp jø yrakoks nors vidurys, antai tarp balto ir juodo �pilkas, balkðvas ir kitos panaðios spalvos. Ki-tais atvejais bûna nelengva tarpiná dalykà pa-vadinti � jis apibrëþiamas neigiant abu kraðtu-tinumus, pavyzdþiui, �nei geras, nei blogas�arba �nei teisingas, nei neteisingas�.

Apie stokojimà ir turëjimà kalbama to pa-ties dalyko atþvilgiu, pavyzdþiui, apie regëji-mà ir aklumà � akies atþvilgiu. Ir apskritai, kasið prigimties turi vienà ið ðiø savybiø, to daly-ko atþvilgiu ir kalbame apie stokojimà ir turë-jimà. O stokojanèiu kokios nors savybës mesvadiname kiekvienà, galintá prisiimti tà savy-bæ, kai tos savybës visiðkai neturi tas, kas iðprigimties turëtø jà turëti, ir tuo metu, kai jàið prigimties turëtø turëti.� Aristotelis. Rinkti-niai raðtai, p. 51�52.

13 �Kiti tos paèios mokyklos atstovai teigia, kadyra deðimt pradø, kuriuos jie suporuoja ir su-stato á du stulpelius � riba ir neapibrëþtis, ne-porinis ir porinis, vienis ir daugis, deðinë ir kai-rë, vyriðkas ir moteriðkas pradas, rimtis ir ju-dëjimas, tiesë ir kreivë, ðviesa ir tamsa, gërisir blogis, kvadratinis ir pailgas. Atrodo, kadAlkmeonas ið Krotono taip pat suprato ðá rei-kalà. Tad arba jis paëmë ðá poþiûrá ið jø, arbajie ið jo, nes jis kalbëjo panaðiai kaip jie. Matjis sako, kad dauguma þmogiðkø reikalø einaporomis, turëdamas omeny ne apibrëþtas prie-ðingybes, kokias iðsakë pitagorininkai, o viso-kias prieðingybes, pvz., baltas ir juodas, saldusir kartus, geras ir blogas, didelis ir maþas. Jisiðsakë begalæ uþuominø apie kitas prieðingy-bes, bet pitagorininkai pakelbë ir savo prieðin-gybiø skaièiø, ir jø pavadinimus.� Aristotelis.Metafizika, 986 a 25�30.

14 �Pirminis prieðingumas yra tarp turëjimo irstokojimo, ne bet kurio stokojimo (mat stoko-jimas turi keletà prasmiø), o to, kuris yra vi-siðkas. Ir kitos prieðingybës turi bûti taip pa-

vadintos atsiþvelgiant á jas [t.y. turëjimà ir sto-kojimà], vienos dël to, kad jos jas turi, kitos dëlto, kad siekia jas padaryti, kitos � kad jos yragavimas arba praradimas tø ar kitø prieðingy-biø.� Ten pat, 1055 a 33-40.

15 �Ðitoks þmogus nëra blogo bûdo, nes virðyti sai-kà duodant ir neimti � tai ne þemo ir nedoroþmogaus, o tik kvailoko bruoþas. Taigi, ðitoksðvaistûnas yra geresnis uþ ðykðtuolá � ir dël mû-sø minëtø prieþasèiø, ir dël to, kad jis daug kampadeda, o ðykðtuolis niekam nepadeda, net patssau.� Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 126.

16 �Tas, kuris maþiau sumaiðomas su jam prieðin-gu, labiau toks. Pavyzdþiui, baltesnis yra tas,kuris maþiau sumaiðytas su juodu.� Aristote-lis. Topika, 119 a 25.

17 Blogis tik irstanèiam, o visatai � gëris. Todël pa-sakyta tam tikras blogis, o ne blogis be iðlygø.

18 �Esinys predikuojamas kaip atsitiktinis poþy-mis ir kaip tai, kas yra savaime. Kaip atsitikti-nis poþymis [esinys predikuojamas], pavyz-dþiui, sakant teisingas yra muzikalus ir muzikan-tas yra þmogus, panaðiai sakoma muzikantas sta-to, nes pasitaiko, kad statybininkas yra muzi-kalus, arba muzikantas yra statybininkas, nesðiuose pasakymuose vienas yra kitas reiðkia vie-nas yra kito atsitiktinis poþymis [akcidencija]. [...]

Esinys predikuojamas savaime visiemstiems, kurie paþymëti predikavimo figûromis[t.y. predikamentais arba kategorijomis], nesesinio prasmiø yra tiek, kiek tø figûrø. O ka-dangi vienos predikavimo figûros iðsako, kasyra subjektas, kitos jo kokybæ, kitos kiekybæ,kitos santyká, kitos veikimà arba poveikio pa-tyrimà, kitos jo �kur�, kitos �kada�, tai esinys turijas atitinkanèias prasmes, nes þmogus yra svei-kas nesiskiria nuo sveikas þmogus ir þmogus yravaikðèiojantis arba pjaunantis � nuo þmogusvaikðto, pjauna ir panaðiai visais kitais atvejais.

Toliau esinys ir yra reiðkia, kad teiginys yrateisingas, o nëra � kad jis yra ne teisingas, omelagingas tiek teigimo, tiek neigimo atveju;pvz., pasakymas Sokratas yra iðprusæs yra teisin-gas, arba pasakymas Sokratas nëra baltas irgiyra teisingas, o pasakymas ástriþainë nëra nepro-porcinga yra melagingas.� Aristotelis. Metafizi-ka, 1017 a 8�34.

19 Atrodo, kad tas gëris yra tapatus blogiui. Jukpirmoji materija � tai visiðkai neapipavidalin-ta medþiaga, kitaip tariant, ji absoliuèiai stoko-ja formos, o stokojimas yra blogis. Taèiau ma-

KLASIKA


terija, kaip bet kokios formos stokojanti me-dþiaga, kartu yra ir visø medþiaginiø formøgalimybë, o bet kuri forma yra gëris. Taigi, ðiaprasme materija yra gëris galimybëje, teikian-tis pagrindà tapsmui, kuris bûtinas visatos to-bulumui. Atrodo, kad materijos vertinimaskaip gërio arba kaip blogio priklauso tik nuoþiûros taðko. Daugiau apie materijos, gërio irblogio tapatumà þr. Tomas Akvinietis. Apiegamtos pradus. � Vilnius: Logos, 2003.

10 �Toliau, kadangi tirti prieðingybes dera vienammokslui, o daugis prieðprieðinamas vieniui, irvienam mokslui priklauso tirti neigimà ir sto-kojimà, nes abiem atvejais realiai tiriame kànors vienà, kurio atþvilgiu yra neigimas arbastokojimas (nes arba be iðlygø sakome, kad to

vieno nëra, arba sakome, kad jo nëra kuriamenors daikte, arba tam tikroje rûðyje; pastarasisatvejis skiriasi nuo neigimo, nes neigimas þy-mi tik paprastà to vienio nebuvimà, o stokoji-mas þymi dar ir tai, kam stokojimas priskiria-mas).� Aristotelis. Metafizika, 1004 a 10-16.

11 A. Rubðio vertime: �Bet jûsø kaltës atskyrë jusnuo Dievo, jûsø nuodëmës uþdengë jo veidà,kad jûsø negirdëtø� (Iz 59, 2).

12 Taigi, kad neiðpuikèiau, man duotas dyglys ðone,ðëtono pasiuntinys, kad mane smûgiuotø ir neið-puikèiau (2 Kor 12, 7).

13 Turimas omeny ne paprastas geranoriðkumas �juk gerais norais ir kelias á pragarà grástas, � o

Dievo valià atitinkanti teisinga þmogaus valia.

Ið lotynø k. vertë ir ávadà paraðëGintautas Vyðniauskas

Versta ið: Sancti Thomae Aquinatis.Summa Theologiae I, La Editorial Catolica, S.A. � Madrid, 1951

Stasys MOSTAUSKIS.Maþasis princas. 1998.

Aliejus, kartonas. 40 × 30

STASYS MOSTAUSKIS


STASYS MOSTAUSKIS

T a p y b a

Stasys Mostauskis gimë 1968 m. spalio 29 d. Kauno rajone, Ringauduose. Baigæs mokyklà, 1986 m ástojo

á VDI, kur studijavo menotyrà ir tobulinosi ávairiose dailës srityse. Baigæs institutà, ástojo á doktorantûrà,

2002 m. apgynë menotyros daktaro disertacijà �Meno ir beprotybës santykiø problema (kompleksinë ana-

lizë)�. Nuo 1997 m. skaito praneðimus mokslinëse konferencijose, skelbia straipsnius ávairiuose mokslo

þurnaluose ir straipsniø rinkiniuose. 1998 m. pradëjo dëstyti Kauno dailës institute, dalyvauja parodose,

raðo ávairius scenarijus ir rengia animatorinius projektus televizijoje. Kaip tapytojas aktyviai reiðkiasi nuo

1990 m., dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, rengia savo parodas Lietuvoje ir uþsienyje.

Stasys Mostauskis was born in 1968 in Ringaudai, in the Kaunas region. In 1986 he entered Vilnius Art

Institute, where he studied art criticism and various arts. Since 1990 he has exhibited his own paintings

in various exhibitions in Lithuania and abroad. Since 1998 he has lectured at Kaunas Art Institute,

participated in various exhibitions, written scenarios and prepared animation projects for TV. In 2002

he defended his doctoral thesis �The Problem of Art and Insanity Relation (Integrated Analysis)�.

STASIO MOSTAUSKIOPRARASTO ROJAUS NOSTALGIJA

sias: 1) subtilaus kolorito tapybines abst-rakcijas; 2) improvizacijas þydinèiø pie-vø temomis; 3) ávairiai � nuo mistiniosimboliðkumo iki galingos graþaus mo-ters kûno ekspresijos � traktuojamus ak-tus; 4) vadinamuosius �personaþus� �tai subtilûs artimiausiø þmogaus drau-gø ðunø ir kaèiø stilizuoti ir sudvasintipsichologizuoti portretai.

Dailininko ákvëpimo ðaltiniai ir me-ninës iðraiðkos priemonës labai ávairios.

Stasys Mostauskis neabejojamai yravienas intelektualiausiø dabartiniø lietu-viø dailininkø, kurio jëga pirmiausiaskleidþiasi átaigia ekspresija, koloritu irmuzikavimu abstrakèiomis formomis irlinijomis. Jo paveikslai iðsiskiria dideliuprofesionalumu, tapybinës saviraiðkosformø ávairove. Ið daugybës srièiø, ku-riose atsiskleidþia dailininko tapybiniomàstymo rafinuotumas, nurodysiu tikkelias, mano akimis þvelgiant, svarbiau-

MENAS


itin gausi namø biblioteka lenkø kalba irtiems laikams itin liberali Lenkijos televizi-ja privertë iðmokti lenkø kalbà ir lenkiðkàkultûrà priimti su pagarba, be daugumaikaunieèiø bûdingo prieðiðkumo.

Ðis ðaknø ir nuo vaikystës supusiosgamtinës aplinkos poveikis dailininkokûrybai buvo labai stiprus. Jo paveikslaitarsi gimsta ið pasàmonës gelmëse glû-dinèiø spalvingø vaikystës vizijø, iracio-nalios sapnø stichijos, tiesioginio sàlyèiosu þmogø supanèiu gamtos ir gyvûnijospasauliu, jo garsais, spalvomis, linijomis,formomis, paties gyvenimo pateikiamo-mis temomis, netikëtai iðnyranèiomis jopaveiksluose ir ágaunanèiomis savità, ta-pybiniais simboliais uþðifruotà pavidalà.Vaikystæ, � prisimena jis, � praleidau mið-ke esanèioje vienintelëje sodyboje, kurià su-po, kaip man tada atrodë, didþiuliai laukai irganyklos. Ðie laukai, atsiveriantys þvilgsniuiiki pat neperþvelgiamos miðko juostos, buvosavotiðka Visata � patys ankstyviausi prisi-minimai, ið dalies susijæ su jaukumu ir sau-gumu, kurá duoda pasinërimas á aukðtàminkðtà þolæ. Kita prisiminimø grupë: pra-dëjæs eiti mokyklon, po treniruoèiø ar bûre-liø kartais namo turëdavau gráþti sutemus,o reikëdavo áveikti apie pusantro kilometromiðku. Sunku bûdavo tol, kol nepamatyda-vau pro kamienus tolumoje þiburio. Sunku,nes tekdavo stoti akistaton su savo tamsosbaime ir jos sutvertais demonais, lindinèiaisuþ kiekvieno krûmo ar kamieno ir pan. Pa-þymiu: yra dvi emocijos, kurios ðiose prisi-minimø grupëse svarbios � jaukumas, sau-gumas, susijæs su pasinërimu á aukðtà pievosþolæ, ir jos prieðingybë � tamsos baimë ir jàlydinti savikontrolës bûtinybë.

Analizuojant dailininko kûrybà, bevyraujanèios emocinës nuostatos, ið kar-

Tai, kad tapytojas paraðë ir apgynë me-notyros daktaro disertacijà ir skelbiamokslinius darbus, aktyviai dalyvaujakultûrologijos, filosofijos istorijos, esteti-kos, meno filosofijos, meno psichologi-jos konferencijose, ruoðia ávairius scena-risto ir animatoriaus projektus televizi-joje, neabejojamai turi poveiká jo tapy-bai, suteikia jai ypatingà intelektualinædimensijà.

Taèiau kad ir kaip tai bûtø paradok-salu, vis dëlto intelektualios Mostauskiokûrybos iðtakø reikia ieðkoti jo vaikys-tëje ir ðeimos genealogijoje, ið kur sap-nø ir svajø pavidalais ateina gelminiai,nuolatos pasikartojantys jo kûrybos leit-motyvai. Vëliau jie perkoðiami per su-kultûrintos, rafinuoto estetinio skoniosàmonës prizmæ. Mano tëvai � abu mið-kininkai su aukðtuoju iðsilavinimu, baigæÞemës ûkio akademijà. Mama buvo Kamðosmiðko girininkë(viena ið nedaugelio tuo me-tu, o gal ir dabar girininkiø moterø Lietu-voje), grynakraujë þemaitë ið Meðkauskø, jostëvas, beje, buvo eigulys netoli Kuliø. ...Ma-no tëvas ið á Sibirà iðtremto senelio pavel-dëjo tik pakoreguotà lenkiðkà pavardæ ir ba-joriðkà kilmæ, kurià iðgëræs kaiðiojo po nosi-mi kiekvienam, kas tik netingëjo klausytis.Senelis buvo Lietuvoje gimæs lenkas, bentjau tokiu save laikë, o moèiutë � tikra len-kaitë ið Varðuvos. Senelis dël jam vienamþinomø prieþasèiø jau tarybiniais metaispakeitë pavardæ ið Mostowski á Mostauskis,ir kai að gimiau, bajoriðka kilmë ir �lenkøreikalas� tebuvo atsainios autoironijos ob-jektas � nors kad ir kiek ðaipytumës ið sa-væs, kaþkur viduje ðiek tiek didþiavomës esà�mëlyno kraujo�. Mano vyresnë sesuo, að irmano jaunesnis brolis jautëmës esà lietuviai,kita vertus, tëvo nuolat pabrëþiamos ðaknys,

STASYS MOSTAUSKIS


to á akis krinta tikram profesionalui bû-dingas ypatingas dëmesys savo kûriniøformaliesiems aspektams: koloritui, for-mø, spalvø, faktûrø deriniams, siekiuiperteikti sudëtingiausias nuotaikø ir vosne taktiliniø pojûèiø moduliacijas. Jo pa-veiksluose keistai susipina impresionis-tinis susiþavëjimas gamtos spalvø gai-vumu, siekis tiesiogiai perteikti þydinèiøpievø nuolatos besikeièiantá groþá su ly-rinei abstrakcijai bûdingu meninës for-mos muzikalumu, plastiniø formø bei li-nijiniø struktûrø þaismu. Kartu èia regi-mas ir tragiðkam klasikinio modernizmosparnui bûdingas bûties skauduliø, sà-monës skilimo, perteikiamø ribiniø situ-acijø dramatizmas, kuris keistai susipi-na su postmoderniam menui bûdingukonceptualumu, nerûpestingu þaismuávairiomis postmodernios kultûros for-momis, siekiu maksimaliai apriboti sa-vo meniniø studijø objektà ir �per ma-þà parodyti didelius dalykus�. Todëlkonceptualûs ir atrodantys grynai for-malûs þaidybiniai dailininko kûrybinësvirtuvës dalykai èia artimai siejasi. Ga-lima netgi tarti, � sako jis, � kad formalitapybinë kalba èia pakankamai autonomið-ka, ir konceptualumo siûlomi turiniai jai vi-sai nebûtini. Kai kam gali net pasirodyti,kad visas ðios tapybos konceptualizmas të-ra vëlyvas antstatas ant formaliø bandymøpagrindo � ar net paprasèiausia mistifikaci-ja. Su tuo tikrai bûtø galima sutikti, bet tiksu sàlyga, kad bus nutylëtos mano kaip au-toriaus intencijos.

Stasiui Mostauskiui labai svarbusemocinis santykis su tapomu objektu, jásudominusiø motyvø fizinis jusliðku-mas. Ið èia kyla iðskirtinis dëmesys ko-lorito, atmosferø, apðvietimo, tarsi ið im-

presionistø paveikslø atkeliavusiai mir-guliuojanèiø vaiskiø spalvø magijai,nuotaikø pokyèiams, faktûroms, spalvi-nëms dëmëms, jautriai tapymo manie-rai, abstrakèiø geometriniø, linijiniø, sti-lizuotø, þenkliniø formø santykiams.Vertinant tik formalià atlikimo manierà, ga-lima sakyti, kad ji yra kaþkur tarp impre-sionizmo, tiksliau, vienos ið galimø jo va-riacijø, ir abstraktaus spalvø þaismo, kurispasilieka sau teisæ vaizduoti tik pats save.Galima pasakyti ir kitaip: vizualiniai ele-mentai, kuriø atkartojimu grástas pats kû-rinio audinys, paprastai atsispiria nuo rea-liø augaliniø motyvø ir gravituoja abstrak-cijos link. Jie tarsi patalpinti tarp ðiø dvi-ejø poliø: vieni arèiau tikrovës, kiti � arèiauabstrakcijos. Ir jei jau reiktø tikslinti abst-rakcijos tipà, neabejotina, kad ji yra gamti-nës organikos vedinys ir kaip tokia � geo-metrinës krypties prieðingybë.

Taèiau tai tik vienas ir, sakyèiau, ið-virðinis, racionalus apoloniðkasis daili-ninko kûrybos matmuo, kai kûrëjo dva-sia tarsi laisvai ir þaismingai slysta pa-virðiniu pasaulio sluoksniu, þavisi jospalvomis, nuolatiniais atspalviø poky-èiais. Ðios pakraipos abstrakèiuose pa-veiksluose, kuriems nutapyti reikiadaug neprofesionalui neregimo darbo irgerai iðmanyti savo profesijos paslaptis,matyti akylaus menininko profesionalokritinio ir analitinio darbo pëdsakai; ási-traukia jo iðlavintas estetinis skonis, ku-ris nuolatos kritiðkai vertina, atmeta, at-renka, derina, ieðko, ðlifuoja. Ið ðios in-tensyvios kûrybinës veiklos randasi vie-na kità papildanèiø abstrakèiø ir pusiauabstrakèiø kûriniø serijos, kuriose vienopaveikslo formalûs kompoziciniai irspalviniai sprendimai papildomi kitais,

MENAS


atliktais kita spalvine gama, iðnaudojantmuzikaliø formø, jautriausiø atspalviø,faktûrø teikiamas galimybes.

Gamta girininko sodyboje augusiamvaikui visada, net po Kauno ir Vilniausdidmiesèiuose praleistø daugelio metøtebëra artima, globojanti, meilës ir ðilu-mos kupina, apgaubianti jaukumu sti-chija, kuri jam ákûnija saugumà, bûtiespilnatvæ. Nors pats dailininkas prisipa-þásta nemëgstàs gëliø, ir ypaè kultûriniøjø formø, taèiau konkreèiuose Mostaus-kio darbuose ðis santykis keièiasi ir tam-pa ypaè intymus. Èia reikëtø plaèiauaptarti jo itin svarbø, didelio formato,impresionistinio ir abstraktaus menomeistrø ákvëptà daugelio paveikslø ciklà�Pievos�, kurio atskira ir labai svarbidalis yra �gëlëtø pievø� motyvai. Pievossavaime dailininkui nëra graþios (groþiskaip estetinë vertybë já menkai jaudina),taèiau jos kaip ið pasàmonës iðplaukian-tis saldus ir giedras vaikystës prisimini-mø ar svajø srautas uþlieja dailininkà,veikia jo jusles, pasaulëjautà. Ðtai kà jispasakoja apie vienà giliai ástrigusá sap-nà, kuris tarsi tapo gelminiu impulsu,pastûmëjusiu kurti ciklà �Pievos�: Ro-dos, stoviu að ant miðko kraðto, stingdamasnuo kà tik patirto vampyro ákandimo. Pa-tirtà siaubà palengva iðstumia ðaltas pa-smerktumo suvokimas: jauèiu savyje augan-èià demono galià, jauèiu, kaip tampu kaþ-kuo sau svetimu, bet kartu iðsaugau ir anks-tesnæ sàmonæ. Tas, kuris mane persekiojo irsuþeidë, vis dar stovi prieð mane. Jis nebe-þvelgia man á akis, o kaþkur per petá, ir sunetikëtu palengvëjimu suvokiu, kad jis mannebëra svetimas ir kad man nebëra, ko bijo-ti. Aplink naktis, prieð mane � juoda miðkosiena. Lëtai apsisuku, ir mano akims atsive-

ria puikiai paþástamø vaikystës pievø vaiz-dai. Jie labai ryðkûs, tarsi nusidabruoti ne-þinia ið kur kylanèio ðvytëjimo, ir að suvo-kiu, kad nesu matæs nieko graþesnio. Manetiesiog pripildo sakralus groþio pajautimas,ir jo visai negadina visiðkai blaivi mintis,kad visa tai matau � ir gëriuosi � jau ne sa-vomis, o svetimomis, demono akimis. Ir ta-da mane uþvaldo keistas saldumo potyris �potyris, kurio poveiká jutau dar kurá laikànubudæs.

Skaidrus apoloniðkasis pasaulio su-vokimas èia kaþkaip keistai perauga ákità, jam oponuojantá dionisiðkàjá, kupi-nà susijaudinimo, iracionalios aistros,siautulingumo, stichinio kûrybiniø jëgøantplûdþio suvokimà. Ðis skatina per-þengti savo fobijas, savàjá ribotà �þmo-giðkà, perdëm þmogiðkà� pasaulio su-vokimà ir pasakiðkos pabaisos ar demo-no akimis paþvelgti á kitiems neregimàpaslëptà reiðkiniø esmæ. Esu beveik tikras,kad baimës faktas kûryboje � tai savotiðkasnatûralaus afrodiziako meilëje atitikmuo.Kad ði baimë yra galingas kûrybà inspiruo-jantis impulsas, ir tik paskui � terapinë prie-monë, leidþianti autoriui sublimuoti savo fo-bijas á iðorines formas. Ir kad baimë sunkiaiatsiejama nuo susiþavëjimo kova, gelmine,be abejo, ir nuo savo galios pajautimo: jukvargu ar ámanoma kalbëti apie baimës pa-tirtá be bûtinybës kovoti su ja. Baimë visa-da inspiruoja konfliktà, kuris grûdina ir ver-èia stoti akistaton su savàja pilnatve, su vi-su tuo, kas, matyt, neiðvengiamai tûno mû-sø ðeðëliuose. Ir jei kalbëtume apie sveikatàir patologijà, didesniu sveikumu ávardinèiaugebëjimà sàmoningai konfrontuoti su savofobijomis nei patá atsiribojimo nuo fobijøfaktà. Vadinasi, dailininkas meninës kû-rybos procese iðkyla kaip nesàmoningas

STASYS MOSTAUSKIS


slankumas, minkðtumas, klampumas,nuolatiniai besikeièianèiø moters kûnoformø pokyèiai ir ávairios vaisingumofliuktuacijos formos bei pavidalai.

Atskira ir labai savita dailininko kû-rybos sritis � ávairiø jo namø aplinkàsupanèiø gyvûnø, ypaè artimiausiøþmogaus keturkojø draugø � ðunø irkaèiø � vaizdavimas. Dailininkui rûpine tik grakðèiai perteikti jø judesiø plas-tikà, bet ir iðryðkinti jø individualybæ,vos ne suþmogintus psichologizuotusbruoþus. Manyèiau, toks ypatingas dai-lininko dëmesys gyvûnijos pasauliui ne-atsitiktinis, kadangi tai sudëtinë dalistos harmoningos Visatos, kurios kontû-rus jis intuityviai suvokë dar vaikystëjeir sugebëjo iðsaugoti iki dabar. Èia ap-tiksime daugybæ P. Klee, G. Rouault,primityvistø ir spontaniðkos tapybosmaniera atliktø suþmogintø psichologi-zuotø kaèiø ir ðunø portretø, kuriuoseiðryðkinamos konkreèios hipertrofuotosþmoniø savybës. Ðiuos paveikslus papil-do groteskiðki pusiau gyvûnø, pusiauþmoniø vaizdiniai, kurie tarsi siekia pa-rodyti mums gyvûnø ir þmoniø pasau-lius skirianèiø ribø sàlygiðkumà, kai ne-retai per gyvûnà atsiskleidþia daugiau�þmogiðkø� savybiø, negu jas perteikiadvikojai padarai.

Stasys Mostauskis dar tik áþengë á sa-vo brandþiausià kûrybinës raidos tarps-ná ir neabejojamai greit mus pradþiuginsnaujais paveikslais ir ciklais, kurie ne tiktæs jau iðryðkëjusias èia aptartas jo kû-rybos tendencijas, taèiau ir atskleis daugnaujø ðio talentingo dailininko saviraið-kos briaunø.

Prof. Antanas Andrijauskas

mediumas, siekiantis perteikti gelminæmetafizinæ tapomø reiðkiniø esmæ, jissiekia harmonizuoti savo pasàmonës pa-saulio kuriamas fobijas, netikëtai iðny-ranèias ir tarsi vaiduokliai persekiojan-èias kûrëjà. Èia ypaè svarbios tampabiologinës kûrybos prielaidos, galingølytiniø instinktø sublimacija, ágyjantiávairiausias formas jo tapomuose motersaktuose. Ðis dailininko kûrybos matmuoatsiskleidþia daugybëje skirtingai trak-tuojamø moters aktø, kuriuose subli-muojama ir skleidþiasi galinga aistra, fi-ziologija èia susipina su erotiðku moterskûno groþio poetizavimu. Áspûdingojepaveikslø serijoje �Aktai� vienà gelsvaiþalsvame fone stovinèios moters supaukðèio snapu figûrà keièia kitos � jau-nos gulinèios vaisingumo deivës ávaiz-dis, o pastaràjà � P. Picasso arlekinø sti-liumi tapyta dar viena, agresyviai savokûno groþá demonstruojanti grakðti jau-na mergaitë, ir ðá moters kûno groþá ðlo-vinantá paradà tarsi vainikuoja puikiu li-nijiniu pieðiniu (artimu E. Degas) ið nu-garos pavaizduotas ástabaus groþio mo-ters kûno siluetas. Daugumoje ðios se-rijos paveikslø iðryðkinami erotiniai mo-ters kûno aspektai pabrëþiant archetipi-niø vaisingumo simboliø svarbà. Ávai-riuose paveiksluose dailininkas tarsi sie-kia ið skirtingø þiûros taðkø atskleistimoters fiziologinës prigimties, ið gamti-nës prigimties paveldëtø, taèiau po kul-tûriniu sluoksniu paslëptø fiziologiniøpolëkiø nestabilumà, daugiaprasmiðku-mà, nuolatines transformacijas ið vienoskûniðkos formos á kità. Tapytojà jaudi-na amþinojo moteriðkumo simbolio yangfiziologinës prigimties máslingumas, pa-

MENAS


Stasys Mostauskis� Nostalgia for the Paradise Lost

There is no doubt that Stasys Mos-tauskis is one of the most intellectualcontemporary Lithuanian painters. In hispaintings he plays skilfully with colour-ing, abstract forms and lines. His worksare expressive and persuasive. His artis-tic idiosyncrasy is especially noticeablein his subtle colourful abstractions; vari-ous pictures of meadows spread withflowers; robust and beautiful women;and humanised portraits of various ani-mals, mostly cats and dogs.

The sources of his artistic inspirationare various. His work as an art critic, as

well as humanitarian studies, is one ofthem. But perhaps the most influentialand profound source is his childhoodmemories and dreams. Both his parentswere forestry officers; therefore, hischildhood was surrounded by the beau-ties of nature and animals.

Mostauskis is just at the beginning ofhis artistic maturity, and there is nodoubt that he will develop further thementioned, as well as new, creative ten-dencies, and will exhilarate us with hisnew paintings.

Prof. Antanas Andrijauskas

Stasys MOSTAUSKIS.Jaunas. 2002. Aliejus,

kartonas. 50 × 35

STASYS MOSTAUSKIS


Stasys MOSTAUSKIS. Lëlë. 1998. Aliejus, drobë. 55 × 35

MENAS


Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo �Aktai�. 2003. Aliejus, drobë. 130 × 90

Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo �Aktai�. 1996.Aliejus, kartonas. 60 × 45

Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo �Aktai�. 1996.Aliejus, kartonas. 60 × 40

STASYS MOSTAUSKIS


Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo �Abstrakcijos�. 2002. Miðri technika. Drobë. 100 × 60

Stasys MOSTAUSKIS. Liûtukas. 1997. Aliejus, kartonas. 75 × 65

MENAS


Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas I. 2003.Aliejus, kartonas. 40 × 25

Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas II. 2003.Akrilas, kartonas. 40 × 21

Stasys MOSTAUSKIS. Apvalus. 2003. Akrilas, kartonas. 45 × 30

STASYS MOSTAUSKIS


Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 1. 2000.Aliejus, drobë. 80 × 40

Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 2. 1999.Aliejus, medþio lenta. 50 × 25

Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 3. 1993.Aliejus, kartonas. 40 × 25

Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 4. 1990.Miðri technika, kartonas. 40 × 25

MENAS


Stasys MOSTAUSKIS.Sapnuota 5. 1990.

Aliejus, medþio lenta. 60 × 40

Stasys MOSTAUSKIS.Minotauras. 1996. Aliejus,

medþio lenta. 60 × 50

ALDONA VASILIAUSKIENË


ARKIVYSKUPAS MEÈISLOVAS REINYS.JO IDËJAS ÁGYVENDINA

RIETAVO �AUÐROS� KATALIKIÐKAVIDURINË MOKYKLAArchbishop Meèislovas Reinys.

The Auðra Catholic Secondary School in RietavasImplements his Ideas

SUMMARY

The Holy See started the process of the beatification of Archbishop Meèislovas Reinys (1884�1953),

a martyr of Lithuania. In the multifarious activity of the archbishop, education occupies an important

place. He disseminated his pedagogical ideas in many articles, and during his work with various or-

ganisations of Catholic youth. These ideas are still relevant. Many Catholic schools in Lithuania pay

them great respect. Following the ideas of Reinys, the Auðra Catholic secondary school in Rietavas or-

ganises annual conferences for young historians.


ALDONA VASILIAUSKIENËVilniaus universitetas

RAKTAÞODÞIAI: arkivyskupas Meèislovas Reinys, Rietavo �Auðros� katalikiðka mokykla, tikëjimas, dorovë.KEY WORDS: Archbishop Meèislovas Reinys, the Auðra Catholic school in Rietavas, faith, morality.

Rietavo �Auðros� katalikiðkoje mo-kykloje respublikinës jaunøjø isto-

rikø konferencijos vyksta dvasingumo,tautiðkumo, dorovës ugdymo aplinkoje.Tad prisimename M. Reiná, kuris raðë:�Neuþtenka lietuviams turëti mokyklà,reikia dar já vesti tinkamoje tautai dva-

sioje. Istorija parodo ir gili psichologinëanalizë patvirtina, kad tautos iðsigimë-liai yra ne tik menkos dorinës vertësþmonës, bet neturi ir dvasios lakumo,taip didþiai reikalingo mokslinei bei kul-tûrinei tvërybai�43. Á M. Reinio keltàdvasingumo svarbà nagrinëjamose kon-

KULTÛRA


ferencijose atsiliepia dvasininkija, savodalyvavimu sukurdama tam tikrà aplin-kà. Minëtini mokykloje kapelionais dir-bæ kunigai Rimvydas Adomavièius, Ed-garas Petkevièius, Vytautas Ðiaudvytis,Kæstutis Balèiûnas. Minëtini ir RietavoÐv. arkang. Mykolo klebonas EgidijusJurgelevièius bei Tverø parapijos klebo-nas Egidijus Zulcas. Jie konferencijaspradeda maldomis, simbolinës þvakësuþdegimu, palaiminimu. Iðkilmingumàir svarbà konferencijai teikia iðkilmingasvalstybinës vëliavos áneðimas á salæ, vi-sø dalyviø giedamas himnas. Arkivys-kupui M. Reiniui bet kokia veikla, oypaè pedagoginë, glaudþiai siejosi sudvasingumu, dorove, taèiau pirmiausiaji buvo neatsiejama nuo tikëjimo. Tik jispats, turëdamas tokius iðugdytus ir ið-siugdytus bruoþus, galëjo paveikti ir ki-tus. Dvasininkijos dalyvavimas Rietaveorganizuojamose jaunøjø istorikø konfe-rencijose � tai arkivyskupo M. Reinio,mielai dalyvavusio jaunimo veikloje,(tarkim, ateitininkijoje)44 darbø tæsimas.

Rietavo katalikiðka mokykla itin dë-kinga iðeivijoje gyvenusiam dr. prel.Juozui Prunskui (1907 12 22�2003 04 26),Roþei Ðomkaitei, Juozui Kojeliui bei se-serims Jautakaitëms, parëmusioms nevienos konferencijos organizavimà. Beabejo, paramos susilaukta ir ið vietiniørëmëjø. Juk kiekvienas dalyvis buvo netik pamaitintas, bet gavo ávairias kny-gas, o moksleiviai praneðëjai � padëkøraðtus� Padëkos raðtai áteikiami konfe-rencijoje dalyvavusioms mokykloms. Uþparamà ir pagalbà organizuojant jaunø-jø istorikø konferencijas Rietavo ðvieti-mo, kultûros ir sporto skyriaus vedëja

Lidija Rëkaðienë yra áteikusi Rietavo sa-vivaldybës padëkos raðtus Rietavo kata-likiðkajai vidurinei mokyklai, buvusiamjos direktoriui Vytui Rutkauskui ir dr.Aldonai Vasiliauskienei.

Renginiø organizatoriai dþiaugiasisavivaldybës dëmesiu. Konferencijoseaktyviai dalyvauja Rietavo ðvietimo,kultûros ir sporto skyriaus vedëja Lidi-ja Rëkaðienë, Rietavo savivaldybës me-ras Antanas Èerneckis, Rietavo miestoseniûnas Kazimieras Valauskas bei kiti:taria sveikinimo þodþius, apdovanojakonferencijos dalyvius. Tarkim, merasA. Èerneckis ne kartà yra pasidþiaugæsjaunaisiais istorikais, tikëdamasis, kadgal ne vienas ið jø taps ir þymiu moks-lininku, o ðio mokslo gyslelei átakos tu-rës ir Rietavas.

Neabejotina, konferencijø sëkmæ, mo-kiniø norà rengti praneðimus inicijuoja iruþdega pedagogai. Be jau keliø minëtøpavyzdþiø, paminëtini istorikai DaivaJuðkienë, Lidija Rëkaðienë, RaimondaKatauskienë, Diana Ðadvilienë ir Virgi-nija Þutautaitë (Rietavo mokyklos), Lai-ma Gadeikytë, Renata Puotkalytë ir Al-girdas Gedvilas (Kretingos pranciðkonøgimnazija), Algimantas Juðka (Tverø vi-durinë mokykla), Romualda Zubavièie-në ir Lilijana Simutienë (Klaipëdos Pra-no Maðioto vidurinë mokykla), Ona Bal-kevièienë, Juozas Brazauskas ir AntanasVaièikonis (Panevëþio K. Paltaroko kata-likiðka vidurinë mokykla), Vilija Vasery-të (Skuodo katalikiðka pagrindinë mo-kykla), Jurgita Monkuvienë ir Elena Ðid-lauskienë (Telðiø V. Borisevièiaus vidu-rinë mokykla), Gintautë Kazlauskienë(Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla),



Angelë Kuzminskienë (Labardþiø pa-grindinë mokykla), Juozapas Navickas(Kauno jëzuitø gimnazija), Asta Jovaiðie-në ir Aldona Vasiliauskienë (Vilniaus jë-zuitø gimnazija) Juozas Malickas (Vil-niaus �Versmës� vidurinë mokykla).

Á konferencijas atvykæ Respublikosmokyklø ar gimnazijø istorijos mokyto-jai taupiai naudoja kiekvienà pertraukë-læ: aptaria opiausias pedagogines pro-blemas, ugdymo klausimus, teikia pa-siûlymus bûsimoms konferencijoms beijø darbo efektyvumui didinti, diskutuo-ja apie bûtinø tyrinëti problemø aktua-lumà, svarbà ir pan. Ir kaip neprisimintiM. Reinio, raðiusio, kad �tautos gerovë,aiðku, pareina labai þymioje dalyje nuovaikø jaunimo auklëjimo, ásakmiau ta-riant, nuo pasirinktosios auklëjimokrypties, kurioje juk bûtinai turi pasi-reikðti pasirinktieji idealai bei tikslai�45.

Konferencijø metu moksleiviai aiðki-nasi, kokia mûsø vieta suvokiant istori-jà: ar reikia iðkalti faktus ir gauti geràpaþymá, ar brandinti savyje tautos iðli-kimo, savasties mintá. Þiniø gausa, jeiþmogus nëra dvasiðkai brandus, � þalin-ga, net kenksminga. Tad bûtina bran-dinti harmoningà þinojimà, tautinæ savi-monæ, nors tai dabartiniame globaliza-cijos procese tarsi jau ir nebepatogu. Pe-dagogai svarsto ir kità itin aktualø klau-simà � kaip paskleisti kuo platesnæ in-formacijà apie konferencijà. Kalba apiebûtinybæ iðleisti skaitytus praneðimus iriðsiuntinëti juos po visas Lietuvos mo-kyklas � tai bûtø nemaþa paskata tyri-nëti savo kraðto istorijà, kaupti þinias,dalyvauti tokiuose renginiuose.

Rietavo �Auðros� katalikiðkos vidu-rinës mokyklos organizuojamos, tradici-

nëmis tapusios jaunøjø istorikø konfe-rencijos liudija, kà gali padaryti keliþmonës, besirûpinantys savo kraðto,tautos ir valstybës ateitimi. Mokytojai,konferencijoms parengdami vis naujusmokinius, leidþia kuo platesniam moks-leiviø bûriui susipaþinti su naujais isto-riniais faktais, suþinoti apie kraðtui nu-sipelniusias asmenybes, puoselëja tëvy-nës meilës idëjas, pagarbà ir atsakomy-bæ savo tautos istorijai, ugdo bûsimuo-sius mokslininkus.

Konferencijos praturtina dalyvius netik mokslo þiniomis, ugdo dvasingumà,pleèia bendravimà bei bendradarbiavi-mà. Jos liudija, kad jaunimas, skatina-mas patriotizmo bei meilës savo kraðtui,gali daug nuveikti Tëvynës labui, nes,pasak M. Reinio, �auklëjimo iðmintis irkrikðèioniðkoji meilë reikalauja, kadauklëjime bûtø mielu noru pasitinkamigeri ir kilnûs jaunimo pasiryþimai, kadjie bûtø auklëjami, kad jie bûtø sunau-dojami kaipo motyvai tolimesniems pa-siryþimams, pasiaukavimams ir lavini-mams�46. Tokios konferencijos itin svar-bios moksleiviams: skaitydami savo dar-bus bei klausydami kitø praneðimø, pa-sisakymø, klausimø, jie mokosi vieni iðkitø, gali patikrinti savo gebëjimus, ver-tinti savo bei kitø darbus, pajusti savodarbo trûkumus bei vertæ, mokytis dis-kutuoti. Neatsitiktinai M. Reinys esmi-niu katalikiðkojo auklëjimo sistemosbruoþu laikë vitalizmà � gyvybingumà.Ðv. Jono Bosco auklëjimo sistema jambuvo ryðkiausias auklëjimo pavyzdys.Salezieèiø sistemos gyvybingumà lemiakiekvieno vaiko dvasios galiø atskleidi-mas ugdant asmenybæ. Knygoje, skirto-je Don Bosco, jau minëtoje pratarmëje jis

KULTÛRA


iðkëlë Ðv. Jono Bosco asmenybës kûry-biðkumà, sumanumà, sugebëjimà derintimaldà su darbu, þodá su pavyzdþiu.

Ðios konferencijos liudija, kad ne-paisant sunkiø ekonominiø sàlygø, yramokytojø, gebanèiø uþdegti mokiniuskûrybine ir moksliniø tyrinëjimø ugne-le, gauti lëðø atveþti juos á graþø, ta-èiau tolimà Þemaitijos miestelá, kad èia,pasisëmæ þiniø ir dvasinës stiprybës,galëtø jas skleisti tarp bendraamþiø,skatintø kiekvienà Tëvynës labui áneð-ti savàjà dalá� Tad ðios tolimame Þe-

maitijos mieste Rietave kasmet vyks-tanèios jaunøjø istorikø konferencijospaèios jau tampa savotiðka bûsimøjømokslininkø kalve.

Rietavo �Auðros� katalikiðkos mo-kyklos kolektyvas, organizuodamas jau-nøjø istorikø konferencijas, atlieka di-dþiulá darbà ugdydamas ir brandinda-mas bûsimus mokslininkus, dvasingasasmenybes, sàmoningus katalikus, my-linèius ir gerbianèius savo gimtinës,valstybës istorijà, ágyvendina arkivysku-po Meèislovo Reinio keltas idëjas.

IÐVADOS

1. Arkivyskupo Meèislovo Reino keltosproblemos, ypaè tikëjimo, dorovës irdvasingumo klausimai, aktualios irðiandienà.

2. Jaunimo brandà arkivyskupas áþvel-gë plaèioje katalikiðkoje veikloje, ku-rià jis pats palaikë ir rëmë.

3. Rietavo �Auðros� katalikiðka viduri-në mokykla per jaunøjø istorikø kon-ferencijas organizuotai átraukia ir ki-tø Respublikos mokyklø kolektyvusá plaèià ugdomàjà veiklà.

4. Per deðimtmetá organizatoriai suge-bëjo iðplësti konferencijos dalyviøgeografijà.

5. Pasikeitë konferencijø forma � kon-kursinës konferencijos iðaugo á studi-jines: plenariniai posëdþiai, darbassekcijomis ir kt.

6. Susiformavo vieninga tematika �Të-vynës labui áneðu savàjà dalá�� (nuoV konferencijos 1999 m.).

7. Nusistovëjo konferencijø rengimolaikas � pavasaris.

8. �Auðros� katalikiðkos vidurinës mo-kyklos veikla garsinama spaudo-je, pirmøjø konferencijø praneðimømedþiaga parengta atskirais sàsiu-viniais.

9. Konferencijø moksliná lygá padedakelti studentø (Algirdo Èerniausko,Mindaugo Lingës) bei mokslininkødalyvavimas bei skaitomi praneði-mai, susitikimai su LKMA nariais(A. Damuðiu, J. Damuðiene, A. Liui-ma SJ, P. Gavënu SDB, A. Vasiliaus-kiene), kraðtieèiais.

10. Jaunøjø istorikø konferencijø metu ug-domos mokslinës pajëgos � ágyjamapirminio mokslinio darbo patirties:� ðaltiniø ieðkojimas,� darbas su pirminiais ðaltiniais,� medþiagos rinkimas ir kaupimas,� sukauptos medþiagos analizë ir

perteikimas,� mokslinio darbo svarbiausiø

klausimø akcentai,� ugdomas mokslinis taktas,



� mokoma apibendrinti iðklausytuspraneðimus, iðsakyti kritines pa-stabas, pateikti pageidavimus.

11. Konferencijø metu ugdomi meniniaigebëjimai: istorine tematika mokiniairengia scenos vaizdelius, parodas,muzikinæ programà.

12. Katalikiðkø, tautiniø principø laiky-masis: konferencijos pradedamos

malda, vëliavos áneðimu, Tautoshimnu.

13. Rietavo �Auðros� katalikiðkoji viduri-në mokykla, vienintelë Respublikojejau deðimt metø kasmet organizuoda-ma jaunøjø istorikø konferencijas irjomis ágyvendindama M. Reinio kel-tas idëjas, yra graþus sektinas pavyz-dys kitoms Lietuvos mokykloms.

PRIEDAS

RIETAVO �AUÐROS� KATALIKIÐKOS VIDURINËS MOKYKLOSORGANIZUOJAMØ KONFERENCIJØ KAI KURIE FAKTINIAI DUOMENYS47

1995 m. vasario 14�16 d.I jaunøjø istorikø konferencijos tema:

�Lietuvos valstybingumo raidos bruoþai, ne-priklausomybës kovø idealai�.

Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Kretingoskatalikiðka vidurinë mokykla, Plungës I vi-durinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemësûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinëmokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio viduri-në mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka viduri-në mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinëmokykla.

Perskaityti 6 praneðimai.

1996 m. vasario 14�16 d.II tarpmokyklinës jaunøjø istorikø kon-

ferencijos tema: �Gimtasis kraðtas, jo ðvietë-jai, kovotojai uþ laisvæ�.

Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kretingoskatalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø viduri-në mokykla, Plungës I vidurinë mokykla,Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla,Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rie-tavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla,Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla,Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla.

Perskaityti 7 praneðimai.

1997 m. vasario 13�16 d.III jaunøjø istorikø konferencijos tema:

�Baþnyèios átaka, asmenybiø veiklos atspin-dþiai mokyklø istorijoje�.

Dalyvavo 10 mokyklø atstovai: Kretin-gos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vi-durinë mokykla, Laukuvos gimnazija, Plun-gës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesniojiþemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vi-durinë mokykla, Rietavo L. Ivinskio viduri-në mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka viduri-në mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Þe-maièiø Kalvarijos vidurinë mokykla.

Perskaityta 10 praneðimø.

1998 m. vasario 13 d.IV tarpmokyklinës jaunøjø istorikø kon-

ferencijos tema: �Lietuvos valstybingumo rai-dos bruoþai: praeitis, dabartis, perspektyva�.

Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kaunojëzuitø gimnazija, Kretingos katalikiðka vi-durinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla,Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukð-tesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo kata-likiðka vidurinë mokykla, Rietavo LaurynoIvinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji ka-talikiðka vidurinë mokykla, Vilniaus jëzui-tø gimnazija ir Vilniaus �Versmës� viduri-në mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinëmokykla, Dalyvavo Vilniaus universiteto Is-torijos fakulteto II kurso studentas AlgirdasÈerniauskas.

KULTÛRA


Iðklausyti 4 plenariniai (bendri) praneði-mai ir 12 praneðimø sekcijose.

1999 m. balandþio 30 d.V jaunøjø istorikø konferencijos tema:

�Tëvynës labui áneðu savàjà dalá��Dalyvavo 11mokyklø atstovai: Kauno jë-

zuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðiotovidurinë mokykla, Kretingos katalikiðka vi-durinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko ka-talikiðka vidurinë mokykla, Rietavo aukðtes-nioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikið-ka vidurinë mokykla, Rietavo LaurynoIvinskio vidurinë mokykla, Telðiø V. Bori-sevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinëmokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vil-niaus �Versmës� vidurinë mokykla.

Iðklausyti 2 plenariniai praneðimai ir 14praneðimø sekcijose (Su LKMA istorija su-paþindino dr. A. Vasiliauskienë).

2000 m. balandþio 28 d.VI respublikinës jaunøjø istorikø konfe-

rencijos tema: �Tëvynës labui áneðu savàjàdalá��

Dalyvavo 13 mokyklø atstovai: Kaunojëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðiotovidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonøgimnazija, Kuliø vidurinë mokykla, Panevë-þio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mo-kykla, Rietavo Aukðtesnioji þemës ûkio mo-kykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokyk-la, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mo-kykla, Skuodo pagrindinë katalikiðka mo-kykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mo-kykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jë-zuitø gimnazija, Þemaièiø Kalvarijos vidu-rinë mokykla.

13 moksleiviø praneðimø ið jø 4 skaity-ti plenariniame posëdyje ir 9 � dvejose sek-cijose.

Kauno jëzuitø gimnazijos parengta vai-dybinë pamoka �Lietuvos kelias� � tai isto-rijos, literatûros, muzikos, dailës vaidybinëpamoka, skirta Lietuvos Nepriklausomybësatkûrimo deðimtmeèiui (mokytoja Ona Zut-

kienë, reþisierë � Audronë Remeikienë) nuoseniausiø laikø iki ðiø dienø.

Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas �Prof.A. Damuðis � ateitininkijos organizatoriusir vadovas�, prof. A. Damuðio praneðimas�Lietuvos rezistencijos sàlygos, aukos irviltys�.

2001 m. balandþio 27 d.VII respublikinës jaunøjø istorikø konfe-


Dalyvavo 15 mokyklø atstovai: Kaunojëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðiotovidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonøgimnazija, Labardþiø pagrindinë mokykla,Medingënø pagrindinë mokykla, PanevëþioK. Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavoaukðtesnioji þemës ûkio mokykla, RietavoLauryno Ivinskio vidurinës mokyklos irRietavo katalikiðka vidurinë mokykla,Skuodo katalikiðka pagrindinë mokykla,Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla,Tverø vidurinë mokykla, Þadvainø pagrin-dinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinëmokykla.

Plenariniame posëdyje perskaityti 4 pra-neðimai ir po 5 praneðimus dvejose sekcijose.Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas �Nusipel-niusios mokslininkës � LKMA akademikës�.

2002 m. kovo 8 d.VIII respublikinës jaunøjø istorikø kon-

ferencijos tema: �Tëvynës labui áneðu savà-jà dalá��

Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kaunojëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðiotovidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonøgimnazija, Panevëþio K.Paltaroko vidurinëmokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkiomokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio viduri-në mokykla, Rietavo �Auðros� katalikiðkavidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokyk-la, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vilniaus �Ver-smës� vidurinë mokykla, Þadvainiø pagrin-dinë mokykla.



Iðklausyti 9 praneðimai, 3 literatûrinës�istorinës kompozicijos, Kretingos gimnazijosmoksleiviø koncertas, dr. A. Vasiliauskienëspraneðimas �Prof. P. Dovydaitis ir jauni-mas�, pristatyta knyga, skirta P. Dovydai-èiui �Akmenuotas patrioto kelias�.

2003 m. balandþio 12 d.IX respublikinës jaunøjø istorikø konfe-


Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kauno jë-zuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðiotovidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonøgimnazija, Panevëþio K. Paltaroko katalikið-ka vidurinë mokykla, Rietavo �Auðros� ka-talikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Laury-no Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø vysk.V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverøvidurinë mokykla.

Iðklausyti 8 praneðimai, 3 kompozici-jos, mini spektaklis �Þana D�Ark � Dievoárankis�.

2003 m. Lietuvos intelektualai minëjo ar-kivyskupo Meèislovo Reinio mirties Vladi-miro kalëjime 50-àsias metines, tad jauniejiistorikai buvo supaþindinti su ðia asmeny-be (praneðimà skaitë dr. Aldona Vasiliaus-kienë).

2004 m. geguþës 13 d.X istorikø konferencijos tema: �Tëvynës

labui áneðu savàjà dalá��Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Birþø r.

Papilio pagrindinë mokykla, Labardþiø pa-grindinë mokykla, Medingënø pagrindi-në mokykla, Panevëþio K. Paltaroko vidu-rinë mokykla, Rietavo �Auðros� katalikið-ka vidurinë mokykla, Rietavo LaurynoIvinskio vidurinë mokykla, Tverø vidurinëmokykla.

Iðklausyti 5 praneðimai, literatûrinë,etnografinë ir istorinë kompozicija bei dr.A. Vasiliauskienës praneðimas �Rietavo�Auðros� katalikiðka vidurinë mokykla ágy-vendina arkivyskupo M. Reinio idealus�.


43 M. Reinys. Lietuvos mokyklø keliais // Lietuvosmokykla. 1918. I m. Nr. 5�6. P. 98.

44 A. Vasiliauskienë. Vyskupas Meèislovas Reinys�Ateities� þurnalo puslapiuose // Logos. 2002.Liepa � Rugsëjis. Nr. 30. P. 172�182; Spalis �gruodis. Nr. 31. P. 170�184; A. Vasiliauskienë.Vyskupas Meèislovas Reinys �Ateities� þurnalopuslapiuose. Arkivyskupo Meèislovo Reinio is-toriografinë apþvalga // Logos. 2003. Sausis �Kovas. Nr. 32. P. 173�183.

45 M. Reinys. Auklëjimo kryptis // Lietuvos mokyk-la. 1928. Nr. 1. P. 5.

46 M. Reinys. Lavinimo bei auklëjimo kely // Lie-tuvos mokykla. 1925. Nr. 1. P. 5.

47 Priede pateikiamos konferencijø datos, jøpavadinimai, mokyklø, siuntusiø atstovus ákonferencijas pavadinimai, mokiniø prane-ðimø skaièius, kiti asmenys, dalyvavæ konfe-rencijoje.

KULTÛRA


ANTANAS KAUPAS: ÁÞVALGOSDËL NACIONALINIO IDENTITETO

IR SOCIALINËS SANTARVËS IÐSAUGOJIMOAntanas Kaupas: Foresights of the Preservation

of National Identity and Social Concord

SUMMARY

The article deals with the standpoint of Antanas Kaupas (1870�1913), the famous active member of theLithuanian Catholic movement of the beginning of the 20th century, a priest, and a sociologist, whoemigrated to the USA because of persecutions from the tsarist authorities, on the preservation of nationalidentity and social concord. According to Kaupas, the preservation of national identity is the guarantee ofthe survival of a nation and an individual and their genuineness. If the identity is lost, both the nation andthe individual are lost. Kaupas considered the survival of a nation as a developing process with two strik-ing dimensions: the first � the ability to develop immunity to foreign hostile and negative influences, doubtfulvalues and one-day ideas; the second � the ability to accumulate new ideas stimulating social progress andnot contradicting human nature, and after a critical evaluation of them to use them for the spiritual andmaterial welfare of the nation. Only a nation trying to realise such abilities may advance towards the futurewith confidence � to preserve its identity among other nations and present itself to the world.

The best conditions for presentation to the world may be ensured only by the existence of an indepen-dent state. Lithuania, in aspiring to independence and total welfare, must �follow its own way� and notadmire radical ideas which may be, according to him, destructive to the country. Only religion and faithare able to unite people spiritually in this noble deed. So, Lithuanians, according to Kaupas, �must lookfor happiness on the Christian base�. Of course, new values and forms of life shall also be accepted. Notalways shall they correspond to the thinking and traditions of the nation. So it is necessary to be ready toevaluate critically and accept them, and also to perceive the price to be paid for this. This price mustnot be too high, an unbearable burden posing a serious danger to the identity of the nation, the pres-ervation of its self-dependence, historical and cultural values and traditions. These ideas declared byKaupas have not lost their actuality even today, and have even acquired new meanings.

Gauta 2005-11-17

VALDAS PRUSKUSVilniaus Gedimino technikos universitetas

RAKTAÞODÞIAI: tautinis tapatumas, santarvë, socializmas, socialinë grupë, darbas, nuosavybë, teisingumas.KEY WORDS: national identity, solidarity, socialism, social group, work, property, justice.

VALDAS PRUSKUS


ÁVADAS

XIX a. pabaigoje nemaþai lietuviøkunigø, aktyviø tautinio atgimimo vei-këjø, dël caro valdþios persekiojimø bu-vo priversti palikti tëvynæ. Daugelis ið-vyko á JAV. Stengdamiesi èia iðlaikytitautinæ savimonæ, steigë parapines mo-kyklas, statë baþnyèias, rûpinosi lietu-viðkos spaudos leidimu. Þinoma, nelikoabejingi ir naujoms socialinëms teori-joms, domëjosi Amerikos demokratija irstengësi supaþindinti su jos principaisbei tradicijomis savo tëvynainius ir taipmoraliai bei idëjiðkai paremti tuos, ku-rie ryþosi iðsaugoti tautiná tapatumà,prieðintis socialinio radikalizmo idë-joms, XIX�XX a. sandûroje vis labiauëmusioms skverbtis á Lietuvà. Toks bu-vo ir Antanas Kaupas (1870�1913) �iðkilus XX a. pradþios lietuviø katalikøveikëjas, palikæs þenklø pëdsakà ne tikiðeivijos visuomeniniame gyvenime,aktyviai puoselëjæs tautiðkumo iðsaugo-jimo idëjas, bet ir aktyvus spaudos dar-bininkas, intelektualiai oponavæs tuo

metu gan populiariø socialinio radi-kalizmo bei socializmo idëjø propaguo-tojams.

Ankstyva mirtis neleido iki galo at-siskleisti A. Kaupo asmenybei, taèiau jonuveikti darbai kelia pagarbà, o palai-kyti glaudûs ryðiai su garsiais Lietuvosþmonëmis (J. Basanavièiumi, A. Jakðtu-Dambrausku ir kt.) þadina smalsumà.Iðlikæ J. Basanavièiaus raðyti A. Kaupuilaiðkai rodo, kaip aukðtai jis vertino ðáiðeivijos lietuviø veikëjà � uolø tautiðku-mo puoselëtojà1. Apie A. Kaupà spau-doje raðyta nedaug. Apie já, minint 85-àsias jo mirties metines raðë A. Buðke-vièienë2, jis minimas jau mûsø laikais,1997 m iðleistoje knygoje Ið Lietuvos Fi-losofijos, sociologijos ir teisës enciklopedijos3.Deja, iðsamesniø studijø apie ðio iðki-laus katalikø veikëjo veiklà ir jo socia-lines paþiûras ligi ðiol neturime. Turtin-gas A. Kaupo archyvas, iðlikæs JAV iruoliai Èikagos kazimierieèiø saugomas,dar laukia tyrinëtojø.

1. A. KAUPO GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOÞAI

Antanas Kaupas gimë 1870 m. vasa-rio 1 d. Gudeliuose (dabar Panevëþio r.),valstieèiø ðeimoje. Ið maþens buvo jaut-rus, nuovokus, imlus. MokydamasisÐiauliø gimnazijos penktoje klasëje, ásto-jo á draugijà, kurios nariai platino carovaldþios draudþiamà literatûrà. Ðeðtojeklasëje uþ lietuviðkø knygø platinimà iðgimnazijos buvo paðalintas. 1888 m.ástojo á Þemaièiø kunigø seminarijà, kuri1864 m. buvo perkelta ið Telðiø á Kau-

nà. Nors joje, kaip teigia J. Stakauskas,ir vieðpatavo M. Valanèiaus ir Anykðèiøðilelio autoriaus dvasia, taèiau vadovy-bë tvirtai laikësi prolenkiðkos orientaci-jos, pataikavo lenkø ðovinizmui ir jokultûrinëms aspiracijoms4. Simpatijø lie-tuviðkajam sàjûdþiui nerodë ir tuome-tinis seminarijos rektorius (1888�1899)G. Cirtautas.

Klierikø patriotizmà lietuviø kalbospaskaitomis stiprino kalbininkas Kazi-

KULTÛRA


mieras Jaunius. Tautiðkai nusiteikæ klie-rikai laikësi poþiûrio, kad kunigas, no-rëdamas gerai atlikti pareigas, turi bûtipatriotas, jam turi rûpëti Lietuvos atei-tis ir visuomeniniai reikalai. Tam jis tu-rás rengtis ið anksto, kad pradëjæs kuni-gauti, galëtø rasti bendraminèiø. Semi-narijoje besimokanèio J. Tumo-Vaiþgan-to iniciatyva 1888 m. èia ákuriama slap-ta organizacija, kuri po metø reorgani-zuojama á Ðv. Kazimiero draugijà. Jos na-riu tapo ir A. Kaupas. Draugijos nariaiskaitë ir platino Auðrà, Varpà, Tëvynëssargà, Þinyèià, domëjosi socialinio gyve-nimo klausimais, rûpinosi lietuviðkos re-liginës spaudos reikalais. Seminarijosvadovybë nemëgo rizikuoti, buvo atsar-gi, todël ádëmiai stebëjo klierikus ir uþmenkiausius prasikaltimus ðalindavo iðseminarijos. Á nemalonæ pateko ir A.Kaupas. Po dvejø metø uþ susiraðinëji-mà su seminarijos vadovybei átartinaisgimnazijos laikø draugais ir uþ kratosmetu aptiktà draudþiamà literatûrà jis iðseminarijos buvo paðalintas.

A. Kaupas iðvyko á Peterburgà, ak-tyviai dalyvavo lietuviø studentø drau-gijos rengiamose diskusijose visuomeni-nio, kultûrinio bei dvasinio gyvenimoklausimais. Apie tà laikotarpá savo au-tobiografijoje A. Kaupas raðë: �Mëgomdaug filosofuoti apie viskà: evoliucijà,revoliucijà, socializmà <...>, prisiklau-siau visko. Apie visokius �izmus� galë-jau ðnekëti kaip ir kiekvienas studentas,nors jø ir gerai nesupratau�5.

Po metø gráþæs á Kaunà dirbo repe-titoriumi ir savarankiðkai rengësi gim-nazijos aðtuntos klasës kurso egzami-nams. 1892 m. vasario mënesá bute, ku-

riame A. Kaupas nuomojosi kambará,policija per kratà rado draudþiamos lie-tuviðkos literatûros. Buto ðeimininkaspateko á kalëjimà, o nuomininkui buvopatarta palikti Kaunà. A. Kaupas gráþoá tëviðkæ. Pastebëjæs, kad yra policijos se-kamas, draugø patartas ir suðelptasemigravo á JAV.

1892 m. rugpjûèio 26 d. atvyko á Èi-kagà � tuometiná didelá lietuviø emig-rantø centrà. Kurá laikà dirbo gyvuliøskerdyklose. Netrukus gavæs vietos lie-tuviø paramà � sutikimà mokëti uþmokslà, ástojo á lenkø kunigø seminari-jà Detroite. Seminarijos rektorius J. Bu-chaèevskis ávertino jaunuolio literatûri-nius sugebëjimus ir ëmësi já globoti.Nors ið Þemaièiø kunigø seminarijos va-dovybës buvo gauti neigiami atsiliepi-mai, A. Kaupas 1896 m. geguþës 6 d.buvo áðventintas kunigu.

Beveik metus klebonavo Wiles-Bar-re mieste, o 1897 m. buvo paskirtas lietu-viø parapijos Krentono mieste klebonu.1907 m. persikëlë á Pitstonà. Áveikæs dide-lius finansinius sunkumus, èia pastatëmûrinæ baþnyèià ir ákûrë parapinæ mo-kyklà lietuviø vaikams. Èia ir pats dëstëtikybà, Lietuvos istorijà. 1912 m. gráþo áÈikagà. Iðsekintas sunkios ligos (gerklësvëþio) 1913 m. spalio 27 d. mirë.

A. Kaupas buvo vienas þymiausiø tometo lietuviø veikëjø JAV. Jis gerai pa-þino Amerikos lietuviø gyvenimà ir vi-suomeninæ veiklà, padëjo steigti ávairiasorganizacijas ir draugijas. 1899 m. kartusu kunigu A. Miluku ákûrë Motinëlësdraugijà, kurios tikslas � gaivinti ir iðlai-kyti lietuvybæ Amerikoje, padëti Lietuvaiiðsikovoti þodþio, spaudos, tikëjimo lais-

VALDAS PRUSKUS


væ, nepriklausomybæ. Vëliau ásteigë Ka-talikø tiesos draugijà, kuri rûpinosi kata-likiðkos pasaulëþiûros gynimu ir skleidi-mu. 1910 m. kartu su kitais organizavoAmerikos lietuviø kunigø sàjungà.

Nors buvo impulsyvaus bûdo, A. Kau-pas turëjo autoritetà, buvo gerbiamas.J. Tumas-Vaiþgantas apie já yra taip atsi-liepæs: �Grynas, plaèiø nuomoniø libera-las, mokytas sociologas, su laisvamany-be ar bedievybe, kas tà patá reiðkia, ko-voja institucijà statydamas prieð institu-cijà, organizacijà prieð organizacijà. As-menis gerbia, jø neuþlieèia, nekolioja,neþemina�6.

A. Kaupo nuoðirdumas, geranoriðku-mas, pastangos suprasti kitokiø paþiûrøþmones, neatstumti nuo Baþnyèios abe-jojanèiø, tas savotiðkas �liberalizmas�imponavo daugeliui, todël nenuostabu,kad jis net du kartus buvo renkamas Lie-tuviø katalikø susivienijimo JAV preziden-tu, ávairiø draugijø valdybø nariu.

Gyvendamas JAV, nesiliovë domëjæ-sis Lietuvos socialiniu, politiniu bei kul-tûriniu gyvenimu. 1909 m. tuomet darkunigo Jurgio Matulaièio iniciatyvasuorganizuotiems kunigø socialiniamskursams Kaune atsiuntë referatà Lietu-viø iðeivystë Amerikon. Ðis praneðimas,kaip ir kiti skaitytieji praneðimai, buvoiðspausdintas Draugijoje7.

Nuo 1910 m. A. Kaupas buvo Lietu-viø mokslo draugijos Vilniuje narys ir ak-tyvus jos rëmëjas. Ið Amerikos lietuviørinko lëðas Lietuviø mokslo ir Lietuviø dai-lës draugijoms8, Kaune ásteigtam katalikøknygynui siuntë literatûrà ir periodinæspaudà.

Ið to meto JAV lietuviø A. Kaupas ið-siskyrë ðviesiu protu, geru iðsilavinimu,

apsiskaitymu, gebëjo graþiai, sklandþiaiir visiems suprantamai raðyti. Veikiai,pasak Vaiþganto, �pasidarë pirmuojutarp lygiø�. Nebuvo dogmatikas. Laikë-si poþiûrio, kad �ne tik Biblija, bet irveikalai tokiø proto milþinø, kaip Aris-totelis, Platonas, Dantë, Servantesas,Ðekspyras, Gëtë ir kiti klasikai, privalobûti þinomi kiekvienam apsiðvietusiaminteligentui�9. Taip pat ir kunigui. Ver-ta dëmesio gali bûti ir kitokia nuomo-në. Todël laiðke, raðytame Draugijos re-daktoriui A. Jakðtui, jis siûlo spausdintine tik katalikiðkø, bet ir kitokias nuomo-nes reiðkianèiø svarbiausiø laikraðèiø tu-rinius10. A. Jakðtui sutikus, Draugijojeimta skelbti Lietuvos ûkininko ir Viltiesapþvalgas.

Savo ruoþtu ir pats A. Kaupas siun-tinëjo Draugijai þymiausiø JAV laikraðèiøThe Arena, The Independent, The literary di-gest apþvalgas, recenzavo garsiø to me-to sociologø ir ekonomistø (J. Mackay,J. A. Dewe, W. Graham, J. Husslein) vei-kalus, raðë Laiðkus ið Amerikos. Èia jis su-paþindino Lietuvos visuomenæ su JAVsocialiniu ir politiniu gyvenimu, aiðkinodemokratijos teigiamybes. Apie Ameri-kos lietuviø gyvenimà jis raðë ir Vilniausþiniose, Viltyje, bendradarbiavo Vienybë-je lietuvninkø, Þemaièiø ir Lietuvos apþval-goje, Tëvynës sarge, Ryte, Tëvynëje, Dirvo-je, Garse, Þvaigþdëje. Daþniausiai pasi-raðinëdavo slapyvardþiais: A-as, A. K.,A. A. K., An-Ka, A. K-as, Selimas, Kar-vojus, Patrimpas, Amerikos kunigas.

Antra vertus, su Lietuvos reikalaisstengësi supaþindinti ir amerikieèius. Ra-ðë straipsnius apie �tautos vargus po ru-sø valdþia� á átakingus leidinius TheNorth American Review ir The Independent.

KULTÛRA


Be to, straipsnius apie Lietuvà ir Ame-rikos lietuvius A. Kaupas raðë ir angløkalba leidþiamai Katalikø enciklopedijai.Taip daryti ragino ir savo tëvynainiusLietuvoje11. Iðleido dvi publicistiniøstraipsniø knygas: Pergyventos valandos.Karvojaus laiðkai (1906) ir Patrimpo laiðkai(1907). Iðvertë groþinës literatûros veika-lø (H. Sienkevièiaus Tvanas, t. I�II, D. De-

fo Robinzonas Krusius, arba pasekmës nepa-klusnumo, R. Stivensono Iþdø sala), para-ðë originaliø kûriniø. Þinoma jo apysa-ka Ieðkok aukso ðirdyje, paskelbta Tëvynëssarge (1901). 1907 m. redagavo Katalikødraugà, 1909�1913 m. � Draugà. Neliko jisabejingas ir socialiniams klausimams,kurie tuo metu buvo plaèiai diskutuoja-mi visuomenëje.

2. SOCIALINËS NUOSTATOS IR ÁÞVALGOS

A. Kaupà labiausiai domino dviproblemos � kaip pasiekti socialinæ san-tarvæ ir kaip iðsaugoti tautiná tapatumà.Joms ir skyrë daugiausia dëmesio pa-teikdamas savitas áþvalgas.

Apie A. Kaupo socialines áþvalgasbei nuostatas galima spræsti ið veikaløSocializmo silpnos pusës (1903), Evoliuci-ja, ne revoliucija (1907), Patrimpo laiðkai,taip pat ið straipsniø spaudoje. PatsA. Kaupas domëjimàsi socialine proble-matika aiðkina taip: �Paþinau gyvenimàtoká, koks jis yra, o ne toká, koks turëtøbûti. Buvau arti susitikæs su studentais,bedieviais, socialistais, anarchistais, tero-ristais, darbininkais, kapitalistais, inteli-gentais, tamsuoliais. Pats dirbau pjovyk-lose, maèiau, kaip kiti dirba dirbtuvëseir kasyklose. Du kartus buvau semina-rijoje, kurioje susipaþinau su KatalikøBaþnyèios mokslu, gyvenau tarp darbi-ninkø, o dabar gyvenu ið darbininkø.Taigi tokios klasës pastangos pagerintisavo bûvá man ypatingai rûpi�12.

Stengdamasis suprasti, kokiais bû-dais þmogus, pelnantis duonà savo ran-kø darbu, galëtø pasiekti socialiai sau-gesná ir geresná, þmogaus vertà gyveni-

mà, A. Kaupas studijuoja ne tik tradici-nës Katalikø Baþnyèios socialiná moks-là, bet ir tuo metu populiarias JAV so-cialines bei ekonomines koncepcijas.Autobiografijoje jis raðë: �Pradëjau skai-tyti Bonar�o, Gide, Seligman ir kitø eko-nomistø veikalus. Pas Gide radau pami-nëtà socializmo doktrinà, kuri man pa-tiko. Taèiau susipaþinæs arèiau, pama-èiau, kad be sociologijos paþinimo nie-ko nepadarysi. Tad griebiausi uþWard�o, Ross�o, Blackmar�o, Gidings�o irkitø sociologø raðtø�13.

Didþiausià átakà A. Kaupo sociali-nëms nuostatoms padarë solidarizmokoncepcija, kurià tuo metu JAV propa-gavo psichologinës pakraipos sociologaiA. Rosas ir F. Gidingsas, leidæ Èikagojesociologijos darbø þurnalà (AmericanJournal of Sociology). 1895 m. pasirodëgarsusis F. Gidingso veikalas Sociologi-jos pagrindai, o po metø � S. Pateno kny-ga Socialiniø jëgø teorija. Ðie sociologaisavo darbuose rëmësi organinës mokyk-los atstovo pozityvisto H. Spenserio idë-jomis. Jo veikalas Sociologijos pagrindai(1876) buvo uoliai studijuojamas Vaka-rø Europos ðaliø universitetuose (ypaè

VALDAS PRUSKUS


Vokietijoje), taip pat JAV. Kuo sociolo-gus traukë H. Spenseris?

Pirmiausia jis teigë, kad visuomenëpanaði á biologiná organizmà. Visuome-nës raidos dësniai neva tokie pat kaipgyvo organizmo. Kaip biologinio orga-nizmo ávairûs organai darniai veikdamiatlieka bûtinas organizmo raidos funk-cijas, taip ir socialinio kûno, t.y. visuome-nës, ávairios þmoniø grupës atlieka skir-tingas socialines funkcijas ir, harmonin-gai tarpusavyje bendradarbiaudamos,lemia normalià visuomenës raidà.

Ði H. Spenserio propaguojama socia-linio solidarizmo idëja rado ypaè palan-kià dirvà JAV. XIX�XX a. sandûroje JAViðgyveno pereinamàjá laikotarpá ið agra-rinës visuomenës á industrinæ. Indivi-dualus fermeris virto miestieèiu. Moks-lo ir technikos laimëjimai ir jø praktinisdiegimas këlë optimizmà � visuotinësgerovës visuomenë pamaþu darësi rea-lybe. Atrodë, kad Jungtinëse Valstijoseágyvendinama tai, kà skelbë socialistai.Tai patvirtino mintá, jog visuotinæ gero-væ galima pasiekti tik sutartinai dirbant,o ne kovojant. Gerovës garantas � vidu-tinis pilietis, o ne viena kuri ið dviejøprieðiðkø klasiø. Kuo daugiau bus vidu-tiniø pilieèiø, tuo greièiau bus realizuo-tas socialinis idealas.

Siekti gerovës nëra paprasta. Reikiapasiaukojamai dirbti ir gebëti rasti kom-promisà. Taigi, ne tarpusavio kova, oieðkant kompromisø galima eiti sociali-nës paþangos keliu.

Gerai susipaþinus su ávairiomis socia-linëmis grupëmis, jø poreikiais, galimavaldyti ir visuomenëje vykstanèius pro-cesus, o svarbiausia � iðvengti dideliø so-

cialiniø sukrëtimø, revoliucijos, kurià,kaip neiðvengiamà klasiø kovos iðdavà,pranaðavo socialistai. Todël amerikieèiøsociologai (ypaè F. Gidingsas) daugiau-sia studijavo ávairiø socialiniø grupiø gy-venimo bûdo ypatumus, kurie gali bûtiprieðtaravimø tarp jø prieþastis.

A. Kaupui patiko JAV sociologø pa-stangos geriau paþinti ávairiø socialiniøgrupiø nuotaikas, visuomenëje vykstan-èius procesus, kad bûtø galima iðvengtiprieðtaravimø, sukelianèiø socialiniuskonfliktus. �Tik pripaþástant solidariðku-mà visø draugijos sluoksniø, atsiras pa-saulyje lygsvara, o drauge ir ramybë�, �teigë A. Kaupas14. Jis tapo karðtu solida-rizmo idëjø propaguotoju ir gynëju. Juo-lab kad ðios idëjos buvo artimos ir popie-þiaus Leono XIII enciklikos Rerum nova-rum (1891) dvasiai.

Remdamasis amerikieèiø sociologøJ. Dilio ir L. Vardo knygoje A test book ofsociology iðdëstytais teiginiais, A. Kaupastoliau klausia: �Argi nëra panaðumotarp þmogaus kûno ir gerai organizuo-tos draugijos? Galva, akys, burna, ran-kos, pilvas, kojos ir t.t. juk turi analogi-jas draugijoje! Kaip kûno sànariai pri-klauso viens nuo kito ir viens be kito ap-sieiti negali, taip ir atskiri þmonës, suda-rantys draugijà, nepaisant to, ar kuriemàsto, ar kurie valdo, ar kurie dirba irmaitina visus kitus, � visi jie viens be ki-to apsieiti negali, visi priklauso viensnuo kito�15. Nors atskiros grupës visuo-menëje atlieka skirtingas funkcijas, betjos narius veikia tos paèios dvejopos jë-gos � fizinës ir dvasinës. Fizines jëgasA. Kaupas skirsto á ontogenetines ir filo-genetines. Ontogenetinës neleidþia þmo-

KULTÛRA


gui numirti badu, nes reikalauja, kad jisdirbtø ir pelnytø sau duonà. Filogeneti-nës jëgos, pasak A. Kaupo, reikalauja,kad þmonës mylëtø vienas kità ir pratæs-tø rasës ir tautos gyvybæ. Prie dvasiniøjëgø jis priskiria sociogenetines. Svar-biausi poþymiai � meilë, altruizmas iruþuojauta, �ðie jausmai riða þmones krû-von�16, verèia siekti doros, gërio ir tiesos.Ypaè svarbi meilë, galinti keisti þmogø,jo orientacijas ir veiksmus.

Fiziniø ir dvasiniø jëgø realizavimo-si sàlyga � darbas ir nuosavybë. Abiðios jëgos, veikdamos viena kità þmogu-je, kartu ir visuomenëje, sukuria tamtikrà pusiausvyrà ir tvarkà. Bet ði tvar-ka nëra amþina, nes visuomenei, kaip irkiekvienam gyvam organizmui, bûdin-ga dinamika, kitimas, tobulëjimas. Vi-suomenë, bûdama socialinis organiz-mas, prisitaikydama prie naujø aplinky-biø, pamaþu keièia savo formà, bet nepaèià struktûrà, kurià lemia amþinos irpastovios ontogenetinës, filogenetinës irsociogenetinës jëgos. Vadinasi, visuo-menë kisdama neturi griauti struktûrø,joje atsirandanèios naujovës turi �negriauti vietinius atsiekimus, bet juos to-bulinti�17. Taigi kiekvienoje visuomenë-je slypi potencinës galimybës tobulëti,nes èia �vieðpatauja amþina kova tarpávairiø spëkø�, �kiekviena galybë susi-duria su pasiprieðinimu� ir, já áveikda-ma, juda á prieká. Tai procesas, kuriskeièia visuomenës gyvenimo formas.

Logiðkai kyla klausimas: nuo ko pri-klauso visuomenës evoliucijos procesas?Pasak A. Kaupo, socialinës struktûros�gerumas ir tobulybë priklauso nuodraugijos spëkø iðsilavinimo�18. Kitaiptariant, nuo þmoniø sàmonës tobulumo,

kurá rodo tai, kaip suvokiami ir vykdo-mi Dievo ásakymai. Tobula þmoniø sà-monë skatins tobulinti visuomenësstruktûrà priimant teisingus ástatymus,o jie maksimaliai sumaþins ávairiø socia-liniø sluoksniø prieðtaravimus ir ágy-vendins aukðèiausià socialinës darnosprincipà � sinergijà, t.y. visiðkà prieðin-gø socialiniø grupiø tarpusavio supra-timà, jø harmonijà.

Taigi geresnio gyvenimo formos yrapasiekiamos ne akla kova vienø su ki-tais, bet bendru darbu, atsiþvelgiant á vi-sø socialiniø grupiø interesus. Prieðtara-vimai (konkurencija) tarp socialiniø gru-piø yra natûralus dalykas. Ir netgi pagei-dautinas � jie skatina visuomenæ þengti áprieká paþangos link. Taèiau ðie prieðta-ravimai neturëtø bûti pernelyg dideli.Todël bûtina ieðkoti prado, kuris þmonesjungtø, o ne skirtø. Tokiu pradu A. Kau-pas laikë norà turëti nuosavybës. Taiesanti prigimtinë þmogaus teisë. Todëlnuosavybës siekimà reikia gerbti.

Remdamasis popieþiaus Leono XIIIenciklika Rerum novarum, A. Kaupas tei-gia, jog nuosavybë þmogui pirmiausiareikalinga tam, kad jis galëtø aprûpintiðeimà ir garantuoti sau ir savo vaikamssocialiná saugumà. Be to, nuosavybëþmogui svarbi ir psichologiniu poþiûriu.Ji reikðmingas veiksnys, lavinantis ir in-dividualizuojantis þmogaus charakterá,padedantis iðsiugdyti tokias savybeskaip pastovumas, iðmanymas, atsargu-mas, �kadangi nuosavybæ reikia saugo-ti ir rûpintis jàja�19. Taigi nuosavybæ,kaip ir gyvybæ, laikydamas prigimtineþmogaus teise, A. Kaupas teigë, kadvalstybës pareiga yra jà visokeriopaiginti ir saugoti. Kartu pabrëþë, kad nuo-

VALDAS PRUSKUS


savybë savininkui uþkrauna ir tam tik-ras pareigas visuomenës atþvilgiu. Bëda,kad ne visi jas dorai atlieka. A. Kaupasgrieþtai skyrë smulkøjá verslininkà (ka-pitalistà savininkà) nuo stambaus mono-polisto. Smulkusis verslininkas patssamdo darbininkus, organizuoja gamy-bà, rûpinasi produkcijos realizavimu.Kaip tik tai ir suteikia jam teisæ gautipelno dalá. Ði dalis esanti teisëta, nes taiið esmës yra mokestis uþ gamybos prie-moniø amortizavimà, taip pat uþ gamy-bos organizavimà bei rizikà konkuren-cijos sàlygomis. Atvirkðèiai, pelno, kurágauna monopolistas, pasak A. Kaupo,pateisinti negalima. Jo nuomone, mono-polistas gauna pelnà neteisëtai, nes patsgamybos neorganizuoja (tai atlieka sam-domi valdytojai). Svarbiausia, kad turë-damas tam tikrø prekiø gamybos mono-polá, visuomenei ne tarnauja, o diktuo-ja savo sàlygas: verèia gaminius pirktididelëmis kainomis.

JAV ekonominiame gyvenime vis la-biau ásigalint monopolijoms, A. Kaupasnurodë to proceso dvejopus padariniusvisuomenei: viena vertus, jos leidþia �pa-lengvinti ir padauginti produkcijà nau-dingø daiktø ir per tai sumaþinti jø ver-tæ�20, kita vertus, stiprina konkurencijà irdidina bedarbiø gretas. Taèiau ðiuosprieðtaravimus, pasak A. Kaupo, galimaáveikti taikiu bûdu: valstybë ástatymaisturi labiau kontroliuoti monopolijø veik-là, ypaè susijusià su darbininkø uþimtu-mu. Toliau jis priduria, kad JAV taip irdaroma: nesilaikantys ástatymø �trestaipersekiojami, geleþinkelio kompanijosbaudþiamos, korporacijos varþomos�21.Valstybës priemonës, kuriomis siekiamauþtikrinti efektyvesnæ darbininkø ekono-

minæ bei socialinæ saugà, maþinti socia-linius prieðtaravimus didinant profesiniøsàjungø galià ir teises, rodanèios, kadprasidëjo taikus visuotinës gerovës vi-suomenëje kûrimasis. Jis vylësi, kad irLietuva galësianti pasiekti gerovæ vienevoliucijos, o ne revoliucijos bûdu. 1905�1907 m. revoliucija Lietuvoje A.Kaupuiatrodë netinkama priemonë gyvenimuipagerinti. Socialistø revoliucinis optimiz-mas ir jø skelbtoji griaunamoji revoliu-cijos nuostata jam buvo nepriimtina. Jo-je jis nematë konstruktyvaus kuriamojoprado, o �su griaunanèiais veiksniais su-tarties negali bûti�.

Itin didelá nerimà A.Kaupui këlë tai,kad socialistai norá sugriauti �ypatingasgyvenimo formas, susiklosèiusias neðimtmeèiais, o tûkstantmeèiais�22, t.y.pirmiausia panaikinti privatinæ nuosa-vybæ. Gamybos priemoniø suvisuomeni-nimas (pagrindinis socialistø reikalavi-mas) socialiniam teisingumui ágyven-dinti yra tik socialinis politinis aktas. Irðis aktas pats savaime nieko negali ga-minti. Gali gaminti tik suinteresuotaslaisvas þmogus. O socializmas nepripa-þásta þmogui jokiø prigimtiniø teisiø,�visos teisës, kokias þmogus gali turë-ti, pareina nuo valstybës�23. Ji kiekvie-nam þmogui skirianti tam tikrà vaidme-ná ir vietà. Taigi þmogus yra visiðkaipavaldus valstybei. Esant tokiai situaci-jai, valstybë, aiðku, gali pristatyti dar-bininkà �prie tokio darbo, kokio jai rei-kës�24, bet ji negalës priversti þmogausnaðiai dirbti.

Rodyti iniciatyvà neskatins ir socia-listø skelbiamas darbo uþmokesèio ly-giavos principas, nes þmogus nenorës�iðradinëti maðinø�, kai �ið savo iðradi-

KULTÛRA


mo neturës jokio pelno�25. Taigi socializ-mas, A. Kaupo nuomone, nors ir gebavaldyti þmogø, taèiau bejëgis suþadintijo kûrybines galias, asmeninæ iniciatyvà.O kai jos nëra, randasi monotonija irstagnacija.

Antra vertus, visuomenës gyvenimuireglamentuoti ir kontroliuoti reikës iðori-nës prievartos � didelio biurokratinioaparato. Priþiûrëdamas, kaip visuome-nës nariai atlieka jiems pavestas parei-gas, ir skirdamas atlyginimà uþ atliktàdarbà, ðis biurokratinis aparatas valsty-bëje ágis vis didesnæ galià ir valdþià. Taippamaþu ir visa valstybë, pasak A. Kaupo,taps �valdoma biurokratø kastos�26.

Toks visuomenës sutvarkymo mode-lis, kai valstybës maðina mechaniðkai re-guliuoja ne tik gamybà, bet ir þmoniøreikalus nepaisydama jø norø, demokra-tijos principus propagavusiam A. Kau-pui, aiðku, buvo nepriimtinas. Taèiaukartu jis gerai suprato, kad socializmas,jo skelbëjø lûpomis þadantis greità �ro-jø þemëje�, randa ir savø ðalininkø. Taiparodë ir 1905�1907 m. revoliucijos ávy-kiai Lietuvoje. Todël jam rûpëjo nustaty-ti, kokià realià socialinæ bazæ ir visuome-nës paramà turi socialistai (bolðevikai).

Lietuvos bolðevikai (V. Kapsukas,Z. Angarietis), remdamiesi K. Marksu,teigë, kad pagrindinë visuomenës jëga,kuria galima remtis, esàs darbininkøluomas. O koks yra tas darbininkø luo-mas Lietuvoje? Pasak A. Kaupo, darbi-ninkija silpna. Kauno gubernijoje gyve-na 1,5 mln. gyventojø. Ið jø tik 8 tûkst.darbininkø, o ir tie patys daugiausia ki-tatauèiai � lenkai ir rusai. Jie neatspindivisos visuomenës interesø, nes sudaromaþumà, o jø vardu skelbiami idealai

dar nëra visos tautos idealai. Be to, juosskelbia �nebaigæ mokslo studentai, geraineiðmanantys darbininkø reikalø, gim-nazistai ir jauni ûkininkai, o ne patysdarbininkai�27. Darbininkija tuo metudar menkai suvokë savo luomo intere-sus, greièiau juos Lietuvos socialdemok-ratai (bolðevikai) átraukë á revoliucijàkaip priemonæ savo tikslams pasiekti.

Kaip bolðevikams pavyko tai padary-ti, A. Kaupas aiðkino remdamasis JAVsociologo A. Roso teorija, iðdëstyta kny-goje Visuomenës psichologija. Pasak A. Ro-so, daugelis dalyvauja visuomeniniuosejudëjimuose ne sàmoningai, o pasidavæminios instinktui. Miniai neva daro áta-kà pavieniai demagogai, dël to miniossàjûdþiai yra visuomenei pragaiðtingikaip ir kiekviena epidemija. Minia, sakoA. Kaupas, �pradeda jausti vienaip nedël to, kad gerai suprastø, kà jauèia, betdël to, kad yra uþsikrëtæ viens nuo kito�.Minia neprotauja. Ji klauso �tiktai tø, ku-rie ðneka jiems á ðirdá, o ne á protà�28. To-kie ðnekëtojai miniai �á ðirdá� ir buvæ bol-ðevikai. Taèiau toji minia nebuvo stipriir átakinga jëga.

Darbininkai, sudaræ Lietuvos gyven-tojø maþumà, vaidino menkà vaidme-ná ðalies visuomenës gyvenime. Lietuvatuo metu buvo ið esmës valstieèiø tau-ta � pramonë menkai iðplëtota, ji buvodaugiausia kitatauèiø savininkø ranko-se. Todël proletariato idealai, kuriuosdarbininkø vardu skelbë bolðevikai, ne-buvo visos lietuviø tautos idealai, kaipkad tikëjosi V. Kapsukas. Visos tautosidealas tuo metu buvo Lietuvos nepri-klausomybës siekis. O bolðevikø strate-ginis tikslas � privaèios nuosavybës pa-naikinimas pasauliniu mastu. Todël Lie-

VALDAS PRUSKUS


tuvos nepriklausomybës jie nelaikë svar-biu dalyku, nes ið esmës vadovavosi tikklasiniu poþiûriu, proletariato pasauli-nio iðvadavimo idëja. Pasaulinës revo-liucijos idëjà skelbë ir V. Kapsukas. Jamatrodë, kad, visiems Lietuvos gyvento-jams tapus proletarais ir iðnykus klasiøskirtumams, iðnyks ir skirtumas tarp lie-tuvio, þydo, lenko, ruso, t.y. tautos ið-tirps pasauliniame internacionale. Neig-damas tautinio savitumo svarbà, jis ra-gino lietuviø darbininkus vadintis nelietuviais, o tiesiog proletarais, kad ga-lëtø greièiau ásijungti á pasaulinio pro-letariato gretas.

Suprantama, kad tokià pozicijà grieþ-tai kritikavo lietuviø katalikø veikëjai,kovojæ dël Lietuvos nepriklausomybës.A. Kaupas savo ruoþtu nurodë, kadV. Kapsukas, prisiskaitæs K. Markso rað-tø, aklai kartoja jø teiginius, �Lietuvosreikalus vertina per dogmø prizmæ�29,nors ðios dogmos prieðtarauja tikrovei.Tiesa, tautos bunda, bet jos nenori ið-nykti internacionale. Atvirkðèiai, ir ma-þiausia tautelë ieðko lygiø teisiø su ki-tomis�30. Tik to nenori suprasti bolðevi-kai, nes jiems rûpi ne tauta, o tik �vie-natinai socializmas�.

Taigi socializmas Lietuvai nepriimti-nas ne tik kaip prieðtaraujantis þmogausprigimèiai, pajungiantis já valstybei,prieðingas pagrindiniam lietuviø tautosnepriklausomybës, savarankiðkos vals-tybës atkûrimo siekiui, bet ir keliantisgrësmæ tautos tapatumo iðsaugojimui.Tautinio tapatumo iðsaugojimo proble-ma A. Kaupui ypaè rûpëjo.

Tapatumo iðsaugojimas � tautos irindivido iðlikimo pagrindas, jo autentið-kumo garantas. Praradus tapatumà,

nyksta ir individas, ir tauta. Tautos iðli-kimà A. Kaupas suprato kaip procesà,kuriame ryðkûs du veiksniai: pirma, ge-bëjimas iðsiugdyti atsparumà svetimomsneigiamoms átakoms, abejotinoms verty-bëms bei vienadieniams idealams ir,antra, gebëjimas akumuliuoti naujas idë-jas, kritiðkai jas ávertinti ir panaudoti sa-vo tikslams � tautos dvasinës ir materia-linës gerovës labui.

Tik tauta, kuri ugdo ðiuos gebëjimus,gali dràsiai þvelgti á ateitá � iðlikti ir teig-ti save pasauliui. Geriausias sàlygasteigti save pasauliui gali sukurti nepri-klausoma valstybë. Todël kovà dël ne-priklausomybës A. Kaupas laikë svar-biausiu tautos uþdaviniu. Jis jautë, kadði kova bûsianti ilga ir nelengva. 1907 m.Patrimpo laiðkuose jis raðë: �Að neabejo-ju, kad, atsiradus Maskolijoje pilnai liuo-sybei, rusai norës ir toliau bûti vieðpa-taujanèia tauta, o maþesnëms tautomsvis tiek reikës kovoti uþ savo bûvá ir uþsavo teises po senovei. Kiekviena tautanorës valdyti savo kraðte savaip, bet ru-sai tvirtins, kad paskirstymas Maskoli-jos á autonomiðkas respublikas susilp-nins vieðpatijà, ir prieðinsis tokiam su-tvarkymui�31. (Ðios áþvalgos pasirodëpranaðiðkos.)

A. Kaupas neabejojo, kad tikslas, ku-rio siekia lietuviai, � atkurti tautinæ vals-tybæ � yra realus, bet tam bûtina tautosvienybë. Bet kuris susiskaldymas � ideo-loginis ar klasinis � bûsiàs naudingas tikLietuvos prieðams. Kartu jis pripaþino,kad Lietuva, siekdama nepriklausomy-bës ir visuotinës gerovës, turinti �eitinuosavais keliais�, pernelyg nesiþavëtiradikaliomis idëjomis, kurios �tiktai pra-gaiðtá neða kraðtui�. Tokiomis idëjomis

KULTÛRA


jis laikë liberalizmà, socializmà ir nihi-lizmà. Kilniam þygiui þmones gali dva-siðkai burti tik religija, tikëjimas. Todël,pasak A. Kaupo, �lietuviai laimës priva-lo ieðkoti ant krikðèioniðko pamato�.

A. Kaupo manymu, lietuviai pir-miausia turëtø geriau paþinti savo krað-tà, jo þmoniø charakterá ir savitumus,suvokti vietà, kurià nori uþimti tarp ci-vilizuotø tautø ir kraðtø. Þinoma, tau-tai teks priimti ir naujas vertybes, ir gy-venimo formas. Ne visada jos atitikstautos màstysenà ir tradicijas. Todël rei-kia bûti pasirengusiems jas kritiðkaiávertinti ir gerai suvokti, kokià kainà uþtai teks sumokëti. Toji kaina, kurià tekssumokëti uþ norà bûti ðalia ir kartu sukitomis ðalimis, neturinti bûti per dide-lë, nepakeliama naðta, kelianti didelægrësmæ tautos tapatumo, jos savarankið-kumo, istoriniø, kultûriniø vertybiø beitradicijø iðsaugojimui.

Kita vertus, tautinio tapatumo prara-dimas, pasak A. Kaupo, atsiskyrimasnuo tautos (tiek priverstinis, tiek nepri-verstinis) pavojingas ir paèiam indivi-dui. Pirmiausia jam sunkiau iðlaikyti ta-patumà, atsispirti nutautëjimo pavo-jams. Be to, jis kenèia ne tik vienatvæ,

bet màþta ir jo galimybës visapusiðkaitarnauti savo tautai, ið kurios yra kilæs.Todël A. Kaupas laikësi poþiûrio, kadlietuvis turi ieðkoti ir rasti savo vietàLietuvoje, o ne emigracijoje. Turi dau-giau rodyti iniciatyvos, stengtis ásitvir-tinti ðalies ekonomikoje, palaikyti savusprekybininkus ir pramonininkus. Lietu-vos ateitis kuriama èia. O tam bûtinosbendros visø socialiniø grupiø ir poli-tiniø partijø pastangos. Suprantama,reikës ir kompromisø. A. Kaupas vylë-si, kad vardan Lietuvos ir socialdemok-ratai turësià eiti iðvien, iðsiþadëti prin-cipø, skaldanèiø tautà á partijas. Turë-sià nusileisti ir dvarininkai, �luominesprivilegijas teks palaidoti kaip atgyve-nusias savo amþiø�, socialistai (bolðevi-kai. � V.P.) �turës iðsiþadëti klasiø ko-vos, o ponai � daugelio nereikalingosþemës�32. Taigi tik abipusës nuolaidos irsusiklausymas galësià garantuoti sëkmækovoje dël teisës patiems rûpintis savoðalies reikalais. Gebëjimas tai padarytigeriausiai rodytø tautos brandà, joskrikðèioniðkas vertybes, apsisprendimàir pasirengimà ne tik iðlikti autentiðkajëga tarp kitø tautø, bet ir teigti savepasauliui.

IÐVADOS

1. A. Kaupas bene pirmasis ið lietu-viø katalikø intelektualø aiðkindamassocialinius reiðkinius rëmesi ne tik po-pieþiø socialinëmis enciklikomis, bet irþymiø to meto psichologinës pakraiposamerikieèiø sociologø A. Roso ir F. Gi-dingso, J. Dilio ir l. Wardo darbais, ku-riuose grindþiamos socialinio solidariz-

mo nuostatos, nukreiptos prieð sociali-ná radikalizmo ir socializmo idëjas.

2. Marksistinei revoliucinei (ðuoli-nei), per neiðvengiamà klasiø kovàvykstanèios visuomenës raidos koncep-cijai A. Kaupas prieðprieðino evoliucinævisuomenës raidos sampratà. Visuome-në esanti ne mechaninë individø visu-

VALDAS PRUSKUS


ma, bet organinë visuma. Visuomenëspaþangos variklis � ne �masë� ar klasë,bet sàmoningai siekiàs ekonominës ne-priklausomybës savarankiðkas ir atsa-kingas individas. Bûtent tokio individougdymas esàs Baþnyèios pagrindinis so-cialinis tikslas.

3. Laikydamas visuomenæ organineindividø visuma, o ne beveide �mase�,su kuria galima eksperimentuoti, jis nei-gë socialistø propaguotà idëjà, kad gali-ma sukurti tobulà socialistinæ visuome-næ pagal ið anksto parengtà vienintelá tei-singà projektà ir nevengiant prievartos.Parodydamas, kad prievartinis visuome-nës sukûrimo bûdas, neigiantis þmogausprigimties ir visuomenës funkcionavimodësnius, neperspektyvus, jis teoriðkai su-konstravo ir dekonstravo socializmoûkio modelá atskleisdamas pagrindiniusjo principus. Ðitaip jis atskleidë jo funk-cionavimo neefektyvumà, kuris bûsiàsklaidingas þmogaus prigimties, jo veik-los motyvø rezultatas. A. Kaupo teigimu,socializmas Lietuvai nepriimtinas ne tikkaip prieðtaraujantis þmogaus prigim-èiai, pajungiantis já valstybei, prieðingaspagrindiniam lietuviø tautos nepriklau-somybës, savarankiðkos valstybës atkû-rimo siekiui, bet ir keliantis grësmæ tau-tos tapatumo ir saviteigos iðsaugojimui.

4. A. Kaupas neabejojo, kad tikslas,kurio siekia lietuviai, � atkurti nepri-klausomà tautinæ valstybæ yra realus, ta-èiau tam bûtina saugoti ir stiprinti tau-tiná tapatumà ir vienybæ. Sëkmæ kovo-jant dël teisës patiems rûpintis savo ða-lies reikalais galinèios laiduoti tik ben-dros visø socialiniø grupiø ir politiniøpartijø pastangos, taip pat abipusësnuolaidos ir susisklausymas.

5. Þvelgiant ið laiko perspektyvos,A. Kaupo skelbtos idëjos ir nuostatosskamba aktualiai ir ðiandien. Juolab kaddabar vykstantys ekonominiai, sociali-niai procesai labai panaðûs. Spartus vi-suomenës kapitalizacijos procesas, sàly-gojantis didelius pokyèius visuomenësstruktûroje, naujø socialiniø grupiø, tu-rinèiø savus interesus ir jø reiðkimo bû-dus, iðkilimas didina galimybes atsiras-ti ávairioms átampoms tarp individo irvisuomenës ir sudaro prielaidas plëstissocialiniam nestabilumui. Viena vertus,ir visuomenës demokratëjimas, atvirëji-mas Vakarø Europai ir pasauliui neið-vengiamai provokuoja rastis naujas ver-tybes ir gyvenimo formas, nevienodaiveikianèias tautos màstysenos transfor-mavimàsi ir lemianèias ilgalaikius pada-rinius tautos ateièiai. Kita vertus, ðie po-kyèiai � naujas iððûkis dabarties Lietuvai,mûsø visuomenei ir Katalikø Baþnyèiai.Jis reikalauja naujø dràsiø áþvalgø ir kon-kreèiø veiksmø: ne tik atvirai ir kritiðkaiávertinti besiformuojanèius naujus socia-linio bei ekonominio gyvenimo reiðki-nius ir puoselëjamas vertybes (neretaiabejotinas, vienadienes), bet ir apmàsty-ti jø adaptacijos galimybes bei ribas di-namiðkoje socialinëje kultûrinëje erdvë-je, atskleisti jø poveiká ir vietà tautos ið-likimo prioritetø kontekste ir aktyvia lai-kysena padëti iðsaugoti tautos tapatumà,jos istorines bei kultûrines vertybes.

6. Kita vertus, atsiveriant pasauliui,ásitraukiant á Europos ekonomines beipolitines struktûras, kyla svarbi krikð-èionio moralinë priedermë � padëti vi-suomenei áveikti deðimtmeèiais vykdy-tà vertybiø nuvertinimo þmoniø sàmo-nëje ir jø deformavimo procesà. Tai

KULTÛRA


ypaè svarbu ðiandien, nes norint kurtipilietinæ visuomenæ ir sëkmingai þeng-ti civilizuotos rinkos kûrimo keliu, bû-tina likviduoti kultûriná moraliná nuo-puolá, gràþinti vertybëms jø tikràjàprasmæ. Juolab kad rinkos kûrimas su-sijæs ir su morale, etika: ekonominiameprocese dalyvauja visas þmogus � ne tiksu ekonominëmis þiniomis, ágûdþiais(tai, be abejo, labai svarbu), bet ir su sa-vo etinëmis vertybëmis, visu etnokultû-riniu paveldu. Kaip niekada mûsø eko-nomikai (verslui) ir jos plëtotei trûksta

krikðèioniðkos antropologinës vizijos; jipadëtø aiðkiau suvokti ir ávertinti indi-vido ir visuomenës ekonominio bei kul-tûrinio veikimo vertybines orientacijasbei galimybes iðsaugoti socialinæ santar-væ. Tik ðitaip galima teigti save pasau-liui ir tikëtis bûti iðgirstiems ir priim-tiems. A. Kaupas stengësi tà vizijà netik áþvelgti, nusakyti, bet ir apginti. Tai-gi jo skelbtos idëjos bei nuostatos ne-prarado savo aktualumo. Tik ðiandienjos ágyja naujø prasminiø akcentø irspalvø.


11 J. Basanavièius. Dr. Jono Basanavièiaus laiðkaiJAV lietuviø veikëjui kun. Antanui Kaupui/ [suJuozo Skiriaus prieraiðu] � Faks � Bibliogr.: 4 pa-vad. // Istorija.� 2001, T. 49/50, p. 83�87.

12 A. Buðkevièienë. Vienas didþiausiø Lietuvosvyrø: kun. A. Kaupo 85-osioms mirties meti-nëms // XXI amþius. � 1998, spal. 23, p. 9.

13 Ið Lietuvos Filosofijos, sociologijos ir teisës en-ciklopedijos: Antanas Kaupas � Port. // Lietu-vos mokslas. � 1997, T. 5, kn. 15, p. 28�29, 39�41, 54, 68, 96, 120, 142�167, 178�181.

14 J. Stakauskas. Lietuviðkos minties apsireiðki-mas Þemaièiø vyskupijoje // Tiesos kelias. 1939,Nr. 5, p. 825.

15 J. Senkus. Kun. Antanas Kaupas // Vairas. 1934.T. 10, p. 104.

16 Vaiþgantas. Raðtai. � Kaunas, 1929, t. 14, p. 137�138.

17 A. Kaupo laiðkai J. Basanavièiui. 1913 m. lie-pos 23�rugpjûèio 30 d. // Lietuviø literatûros irtautosakos instituto rankraðtynas. F.1611.

18 A. Dambrauskas. Kun. Antanas Kaupas // Drau-gija. 1913, Nr. 84, p. 380.

19 A. Kaupo laiðkas Vilniaus þiniø redakcijai.10 A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliuci-

ja. � Kaunas, 1908, p. 7.11 A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, his-

torija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø // Drau-gija. 1908, Nr. 17, p. 16.

12 Ten pat, p. 50.13 Ten pat, p. 26.14 Ten pat, p. 26.15 Ten pat, p. 79.16 A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psicholo-

gija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352.17 A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenan-

doah, 1903, p. 40.18 A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenan-

doah, 1903, p. 40 (3).19 A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliu-

cija, p. 5 (4).20 Ten pat, p. 26. (1).21 A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psicholo-

gija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352. (2).22 A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenan-

doah, 1903, p. 40.23 Ten pat, p. 79.24 A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15.25 Ten pat, p. 54.26 A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, his-

torija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø, p. 16.27 A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15.28 Ten pat, p. 54.29 Ten pat, p. 53�54.30 A. Kaupas (K.A.K.). Patrimpo laiðkai. Shenan

doah, 1907, p. 55.31 Ten pat, p. 143�144.32 Ten pat, p. 47�50.

AUÐRA MALKEVIÈIÛTË


SOBORNOST SKLAIDANIKOLAJAUS BERDIAJEVO FILOSOFIJOJE

The Unfolding of Sobornost in the Philosophy of Nikolai Berdiaev

SUMMARY

In his works Nikolai Berdiaev uses the language of symbols for the expression of the intuitive experi-ence of being. The author of this article aims to reveal the irrational elements of Berdiaev�s notion ofthe world by applying the hermeneutic method. One of the main symbols of Russian culture and phi-losophy, namely sobornost, is analysed, seeking to explain its various meanings. In the semantic fieldof this symbol, the author analyses the metaphysical, gnoseological ideas and the ideas of the philoso-phy of culture of the philosopher. It is concluded in the article that sobornost in the works of Berdiaevcould be interpreted as a concentration of spiritual, physical and vital powers of the person for theformation of the culture of the world and the realisation of the eschatological goal of history.


AUÐRA MALKEVIÈIÛTËMykolo Romerio universitetas

RAKTAÞODÞIAI: pasaulio dvasia, laisvë, kûrybiðkumas, moteriðkas ir vyriðkas kosminiai-energetiniai pradai, sobornost.KEY WORDS: spirit of the world, freedom, creativity, feminine and masculine origins of cosmic energy, sobornost.

KULTÛRINIS FILOSOFINIS SOBORNOST ASPEKTAS

Tauta yra noumenas, iracionalus kosmi-nis pradas, kuriam bûdingos moteriðko-jo energetinio prado savybës: potencialikûrybinë jëga, iðmintis. Valstybæ N. Ber-diajevas traktuoja kaip istorinæ-empirinæformà, kurioje realizuojama tautos dva-sinë prigimtis. Naudodama tautos kûry-biná potencialà, dvasinës kultûros pavel-dà, valstybë formuoja ir organizuojasocialinës bûties formas. Remdamasis

�Þmogus tampa þmonijos dalimi pernacijos kaip tautos individualumà, o nekaip abstraktus asmuo. Þmogus, priklau-santis nacijai, yra daugiau nei asmuo �jame glûdi prigimtiniai bendrieji ir indi-vidualûs nacionaliniai bruoþai�28, � sam-protauja N. Berdiajevas. Tautà màstyto-jas supranta kaip bendrai kûrybai susi-telkusiø asmenø bendrijà, todël ði jamesanti dvasinës prigimties, neistoriðka.


JAUNØJØ OPUSAI

O. Spenglerio kultûros evoliucijos idëja,N. Berdiajevas aiðkina tautos istorinësraidos pakopas. Barbariðkasis kultûrostarpsnis atspindi tautos protëviø tiesio-giná sàlytá su gamta, o per jà � su ener-getinëmis kosmoso galiomis bei Pasau-lio dvasia. Nereflektuotà (iracionalø)santyká su bûtimi protëviai iðreiðkia perreliginio kulto simbolius, kurie vëliautampa religinës pasaulëþiûros, meno, fi-losofijos formavimosi pagrindu. Dvasi-nës kultûros plëtojimo tarpsnis filosofuiyra pats dinamiðkiausias ir kûrybiðkiau-sias, kadangi jo metu harmoningai sàvei-kauja abu kosminiai pradai: iracionaluskaip laisvë ir racionalus kuriantis for-mas. Civilizacija liudija valstybës susifor-mavimà, èia atitolstama nuo tautos kos-minës prigimties, o kultûrinis gyvenimasgrindþiamas tik atvertais jos dvasios klo-dais. Pasak N. Berdiajevo, brandþiausiasyra religinio tautos atgimimo tarpsnis. Jometu tauta gráþta prie istorijoje sukaup-tø dvasinës kultûros vertybiø, kad pasi-rengtø savo istorinei misijai, kuri yra josegzistavimo esmë. �Nacionalumas slepiabûtiðkàjá pagrindà ir amþinà tikslà.�29 Fi-losofo supratimu, tautos istorinë uþduo-tis kyla ið þmonijos istorijos eschatologi-nio tikslo. Kiekviena tauta atskleisdamasavo kultûriná savitumà kartu materiali-zuoja skirtingà Pasaulio Dvasios aspek-tà. Tad filosofas atmetë bolðevikø propa-guotà internacionalizmà bei slavofilø ið-keltà Euroazijos idëjà. Jis solidarizavosisu S. Bulgakovu ir pabrëþë, kad interna-cionalinë kultûra slopina tautos kûrybi-ná potencialà ir sunaikina jos savitumà.Pasaulio istorijos kûrybinë-energeti-në galia slypi tautos dvasinëje kultûro-

je, jos unikalume � �kûryba nepakenèialygybës, ji reikalauja pakylëjimo, tad ne-leidþia dairytis á kaimynus,�30 � raðoN. Berdiajevas.

Þmonijos istorijà màstytojas suvokiakaip trijø pakopø moraliná bûvá. Mano-ma, kad ði idëja, bûdinga ne tik N. Ber-diajevo, bet ir V. Solovjovo kûrybai, yraperimta ið italø vienuolio atsiskyrëlio Jo-kimo Fjorieèio (1132�1202). Senojo Tes-tamento epochà N. Berdiajevas apibûdi-na kaip vergiðkà þmogaus santyká suDievu, kadangi jis nesuvokë savo isto-rinës paskirties, tai Ástatymo laikësi iðbaimës. Naujojo Testamento epocha �Sûnaus epocha. Èia þmogus Jëzø Kris-tø priëmë kaip dvasiná vadovà, stengë-si iðpaþinti jo mokymà ir moraliai tobu-lëti. Treèiasis istorijos tarpsnis pavadin-tas Dvasios. Ji simbolizuoja pasaulyjebesireiðkianèià þmogaus kûrybinæ laisvæ,kurià sàlygoja sobornost sàmonë, liudi-janti brandþià þmonijos (tautos, asmens)meilæ Dievui. Tai ávyksta tuomet, kaiþmogus atpaþásta savyje Dieviðkumà,suvokia esàs mikrokosmosas, kûrëjas.Èia màstytojas áterpia A. Chomiakovosuformuotà tautø kultûrinio bendradar-biavimo idëjà. Jis analizuoja Rytø ir Va-karø krikðèioniðkàsias kultûras ir joseáþvelgia tam tikrus trûkumus. �Staèia-tikiø religinë pasaulëþiûra nesuteikë as-menybei tokio tvirtumo, savikontrolësbei vidinës kultûros, kurià gavo Vaka-rø þmogus per katalikiðkàjá auklëjimà.Todël rusams sunku susitelkti, jie lau-kia juos organizuojanèios jëgos ið ða-lies�31, � teigia N. Berdiajevas. Taèiau fi-losofas pabrëþia, kad rusø sielai yra sve-timas miesèioniðkumas, rusas yra atvi-



raðirdis ir geranoriðkas. Pasak màstyto-jo, Rytø Baþnyèia perteikia tikràjá, þmo-gaus proto neiðskaidytà Dievo þodá, le-mia pilnakraujá, visapusiðkà bendruo-menës nariø ryðá. Vakarø kultûroje N.Berdiajevas regi puikià valstybinæ san-klodà, technikos paþangà, taèiau dvasi-në krikðèioniðkoji kultûra èia yra prara-dusi savo vertæ. Rusø kultûroje domi-nuoja iracionalus, o Vakaruose veikiaracionalus pradas, todël ðiø kultûrøjungtis Krikðèioniø Baþnyèios mokymopagrindu filosofui ákûnija sobornost � is-torinës þmonijos vienumo idëjà. Èiabaþnyèià màstytojas aiðkina ne kaip ins-titucijà, o kaip dvasinæ þmoniø sàjungà.�Krikðèioniðkoji Logos ir Pasaulio Dva-sios simbolika, Kristus ir Jo Baþnyèia by-loja kosminæ mistikà, vyriðkàjá ir mote-riðkàjá pradà bei jø susijungimà.�32 �Mis-tinis pasaulio patyrimas tikràja ðio þo-dþio prasme yra erotinis jo iðgyvenimas.Su lyties paslaptimi susijusi kiekvienajungtis, su lytimi susijæs pasaulio skili-mas ir jo pilnatvës atkûrimas � tokia bû-ties paslaptis�33, � samprotauja N. Ber-diajevas. Màstytojo pasaulio modelyjekosminë-mistinë moteriðkojo ir vyriðkojopradø jungtis (erosas) tampa PasaulioDvasios (kûrinijos) energetine galia, kurisavo potencija prilygsta Dievo energijai.Ði filosofo idëja pagrindþia jo nuostatà,kad pasaulio kûrimas nëra uþbaigtasDievo kûrimo aktu. �Þmogus visur turi

iðskleisti savo kûrybinæ laisvæ ir, paþi-næs savo prigimtá, pratæsti pasaulio kû-rimà�34, � teigia N. Berdiajevas. Dvasiosepochos metu sobornost turás pasireikðtivisose grandyse � nuo individualiosdviejø asmenø kûrybinës raiðkos iki vie-ningos Baþnyèios ir jos mistinës jungtiessu kosmine þmonija. Kitaip nei kiti ru-sø màstytojai, N. Berdiajevas nepripa-þásta beasmenës kûrybos, visuose þmo-gaus bûties lygmenyse jis regi individua-lø braiþà. Ne ávairiø kultûrø sintezë, otautos kultûros savitumas, asmens kûry-binës raiðkos individualumas turi taptiþmonijos susivienijimo pagrindu, nes tiktaip sukuriama þmogaus bûties harmo-nija, kuri prilygsta kosminiø-energetiniøjëgø kûrybinei sàveikai Visatoje.

Nors pasaulio sklaidos energetinisprincipas, bûdingas XIX�XX a. rusø me-tafizikø darbams, yra artimas neoplato-nikø bûties sampratai (tai lëmë RytøBaþnyèios Tëvø idëjos, kurias jie grindëneoplatonizmu), neoplatonikø darbuosenëra antropologinës koncepcijos ir þmo-gaus istoriðkumo tema nëra iðplëtota.Rusø istoriosofinë mintis, mesianizmoidëja formavosi ne tiek dël Naujojo, kiekdël Senojo Testamento daromos átakos.Þmogaus kaip pasaulio kûrëjo nuostata,kurià N. Berdiajevas ákûnija bûties sam-pratoje, glaudþiai susijusi su þydø orto-doksø religine pasaulëþiûra, kurioje ran-dama analogiðka idëja.

SOBORNOST PAÞINIMO TEORIJOJE

�Paþinimo aktas mums duotas kaipgyvenimo aktas � ðtai, kà mes aptinka-me [savo sàmonëje] betarpiðkai ir pir-

mapradiðkai�35 , � raðo N. Berdiajevas.Màstytojas, kaip ir vokieèiø fenomeno-logai, M. Heideggeris, teigia, kad bûtis


JAUNØJØ OPUSAI

yra realybë, egzistuojanti pirma paþini-mo. N. Berdiajevui bûtis nëra nei sub-jektas, nei objektas, ji ávairialypë ir ne-apibrëþta. Kosminëje bei istorinëje erd-vëje bûtis reiðkiasi kaip nenutrûkstantisenergetinis judëjimas, todël þmogaus sà-monë nepajëgi priimti ir suvokti josávairumo. Bûtá ámanoma patirti per kû-rybiná aktà, istoriná, kosminá vyksmà.Pirmiausia þmogus iðgyvena sàlytá supasauliu, o tik vëliau maþytë patirtiesdalelë patenka á jo sàmonës laukà irtampa analizës objektu. Pabrëþdamas,kad bûtis ið esmës þmogaus protui ne-pasiekiama, noumeniðka, N. Berdiajevasakcentuoja jos dinamiðkà prigimtá ir ðiosprigimties sàlygotà gyvybingà, kûrybið-kà þmogaus gyvenimà. Dar viduramþiøfilosofiniuose raðtuose aptinkama �gyvogyvenimo� [æèâàÿ æèçíü] nuostata, ku-rios esmæ iðsakë filosofas Iljinas: �tikra-sis màstytojo kelias � pirmiausia bûti,vëliau veikti ir tik po to filosofuoti. Patsgyvenimas skatina þmogø màstyti�36.F. Dostojevskis ðiai nuostatai suteikë eg-zistenciná aspektà, jà pateikë kaip visa-vertiðko þmogaus gyvenimo principà.I. Kirejevskis, remdamasis �gyvo gyve-nimo� idëja, suformulavo filosofiniomàstymo metodà. Ði idëja kilusi ið rusøtautos paproèiø. Protëviai tikëjo, kadþmogus pats aktyviai dalyvauja kurda-mas savo likimà. Jie manë, kad þmo-gaus gyvenimo pagrindà sudaro jo ak-tyvi socialinë veikla, nuoðirdi pagalbaartimui. Tai leidþia spræsti apie asmensdorybingumà, jo gyvenimo vertæ.

Paþinimo procesà N. Berdiajevas aið-kina kitaip nei Vakarø fenomenologai.Vakarø màstytojai teigia, kad nereflek-

tuota medþiaga subjekto sàmonei pertei-kia pirminá jusliná patyrimà. Refleksijosprocese jis ágauna apibrëþtà formà, ku-ri sàlygoja idëjø formavimàsi. Màstomoobjekto visumà subjektas paþásta tik ga-lutinio refleksijos akto metu. N. Berdia-jevas kaip iðankstinæ paþinimo sàlygàteigia þmogaus intelektiniø, psichiniø irvitaliniø galiø vienovæ. Jis subjektyvøbûties analizës procesà suvokia kaipantriná, o pirminá paþinimo aktà suda-ro intuityvus�mistinis jos ávairovës iðgy-venimas. �Mistinis bûdas nëra chaotið-kas kelias tamsoje�, teigia màstytojas.�Mistika nuðvieèia sàmonæ, formuoja josturiná.�37 Minëti filosofai remiasi ne tikskirtingais màstymo metodais, bet ir fi-losofine nuostata, pagrindþianèia sub-jekto ir objekto santyká. Fenomenologøpoþiûriu, subjektas tik sàmonëje atpaþás-ta ir suvokia bûtá kaip objektà. N. Ber-diajevo supratimu, beformë bûtis patiatsiskleidþia tam, kuris yra pasiruoðæs jàpriimti, t.y. susitelkæs savyje. Paþástan-tysis pirmiausia jà apèiuopia intuityviaipasàmonëje. Fenomenologinis metodaskilæs ið kantiðkosios paþinimo sampra-tos, N. Berdiajevas savo paþiûras grin-dþia I. Kirejevskio suformuluota gnose-ologine nuostata.

Filosofas kritiðkai vertina kantiðkàjàmàstymo paradigmà, kuri þmogaus sà-monës iðskaidytà, diferencijuotà bûtiesdalelæ pripaþásta kaip tiesà apie bûtá, oþmogaus protà � kaip teisingà jos nusta-tymo kriterijø. Racionali tiesa � objekty-vuota, t.y. proto suskaidyta á subjektà irobjektà, todël ji yra sàlygiðka. Socialiaiadaptuota mokslinë, filosofinë ar kultû-rinës idëja, pasak N. Berdiajevo, vertin-



ga kaip socialinës komunikacijos sàlygair bûdas, bet ji nesako nieko tikra apiebûtá. Filosofas neneigia racionalaus pa-saulio paþinimo bûdo, nes jo pagrinduþmonija kuria civilizacijà. Jis kritikuojatik tai, kad Vakarø kultûroje, filosofijo-je objektyvuota tiesa bei racionalus pa-þinimo metodas pripaþástami kaip vie-ninteliai teisingi, taip þmogus atsiribojanuo realios bûties, kosmoso, savo iðta-kø. Objektyvuota tiesa perteikia þmoguitai, kas �bûtina, naudinga ir reikalingavisuomeniniam gyvenimui�38. Psicholo-giðkai su ja susisaistæs asmuo yra nuojos priklausomas, t.y. pavaldus sociali-nio màstymo modeliams bei tiems, ku-rie juos formuoja, ir ðitaip tampa mora-liai neatsakingas. N. Berdiajevas mano,kad tiesa turi iðlaisvinti asmená ið gam-tinës, socialinës bûtinybës, istorinio ribo-tumo. Pasaulio paþinimà màstytojas sie-ja su galutiniu þmogaus istorijos tikslu:�þiniø galia þmonija turinti áveikti chao-tiðkà istoriná bûvá�39. Vadinasi, kiekvie-nas þmogus kaip universumo dalis,mikro-kosmosas turás asmeniðkai daly-vauti tiesos paþinimo ir pasaulio kûri-mo procese, nes tik sutelktø þmonijospaþintiniø ir kûrybiniø galiø pastango-mis ámanoma atkurti prarastà bûties pil-natvæ, jos ávairiapusiðkumà.

N. Berdiajevas nëra skeptiðkai nusi-teikæs þmogaus paþintiniø gebëjimø at-þvilgiu. Jis teigia, kad nors visapusiðkatiesa neprieinama individualiam protui(filosofas já vadina maþuoju), kuris màs-to tik diskursyviai, taèiau jà ámanomapajusti intuicijos galia. Mistinio-intuity-vaus patyrimo metu individualus pro-tas susijungia su kosminiu protu Logos,

kurá màstytojas aiðkina kaip organiðkà,visuminá þmonijos protà. �Logos iðliekasubjekto ir objekto tapatumas, [kadangijis] sujungia bûtá ir màstymà. Logos vei-kia tik sutelktoje baþnyèios (kaip dvasi-nës þmoniø bendruomenës), visatos sà-monëje. Visuminis protas [ñîáîðíûé]áveikia racionalaus ir iracionalaus pradøprieðprieðà ir dalyvauja paþástant abso-liuèià tiesà�40, � teigia N. Berdiajevas.Màstytojas samprotavimus grindþiaankstyvaisiais viduramþiais rusø filoso-fø suformuota metafizine nuostata apieantinomiðkà tikros tiesos [èñòèíà] pri-gimtá. Filosofinës, mokslo idëjos pertei-kia tik þmogaus proto gautà tiesà [ïðàâ-äà], o religinë-mistinë þmogaus patirtisleidþia suvokti ið Logos kylanèià Dievið-kà iðmintá. Todël N. Berdiajevas pabrë-þia, kad intuityvus-mistinis patyrimas irið jo kilusi tiesa ne apriboja asmens pa-þinimà, o atvirkðèiai, iðlaisvina já nuo sà-lygiðkos tiesos, kurià nulemia empirinepatirtimi grástas racionalus paþinimobûdas. �Gnoseologija, kuri remiasi no-minalizmu ar formaliàja logika, negaliiðvesti jokios vertybiø filosofijos. Tik in-tuityvi gnoseologija vidujai neprieðtarin-ga�41, � teigia màstytojas. Kai individu-alus protas per bendruomeninæ maldàsusivienija su kosminiu protu, asmenssàmonëje atsiskleidþia vidinë bûtiesstruktûra. Kontempliacijos metu jis pa-junta bûties ávairovæ, áþvelgia kosminiøjëgø darnos principà � taip N. Berdiaje-vas formuluoja atsakymà, kurio jis pa-sigedo K. Jasperso bei M. Heideggeriofilosofijoje.

N. Berdiajevui religija ákûnija visa-pusiðkà tiesà, ji simbolizuoja iracionalø


JAUNØJØ OPUSAI

pasaulio pradà � þmogaus laisvës ir ið-minties ðaltiná, energetiniø vyriðkojo irmoteriðkojo pradø, racionalaus ir iracio-nalaus vienovæ, istoriná þmogø sujungia

su kosminëmis jo iðtakomis (su Pasau-lio Dvasia-Sofija). Paþinimo sampratàmàstytojas vadina ontologine gnoseo-logija.

IÐVADOS

Rusø tautos dvasinë kultûra yra pa-naði á graikø helenistinæ tuo, kad jas for-mavo daug skirtingø etniniø grupiø, to-dël formuojantis nacionalinei kultûrai(XIX a.) èia buvo galima aptikti ávairiøpasaulëþiûros elementø: dualistiniø irpanteistiniø, krikðèioniðkos mistikos beiaskezës. Jie darë átakà gausiai paplitu-siems religiniams sàjûdþiams ir sektoms,politiniams idealams. Visà rusø kultûri-ná gyvenimà persmelkë mistinë-erotinëdvasia: nuo sakralios pagarbos simboli-zuojanèiai motinà gimtajai þemei, poeti-nio-romantinio þavëjimosi jos nuostabià-ja gamta, kuri ákûnijo amþinàjá moterið-kumà, iki erotinës magijos praktikos.Kultûriniø elementø gausoje iðsiskyrëdu pasaulëþiûriniai modeliai: senasisslavø dualistinis-panteistinis, kuris slen-kant amþiams ágavo krikðèioniðkos pa-saulëþiûros elementø, ir mistinis-asketi-nis, atspindintis viduramþiø rusø vie-nuoliø idealus (Dievo meilëje susitelku-sià bendruomenæ ir jos kontempliatyviàmaldà, asmens inertiðkumà ir abejingu-mà savo istorinei bûèiai). Poliarizuotarusø kultûrinë tradicija nulëmë naciona-linës filosofijos uþdavinius, tematikà irproblematikà � suvokti ir pagrásti prieð-taringà þmogaus bûtá, iðaiðkinti ðio reið-kinio kilmæ, áþvelgti jo istorinæ paskirtá,moralinæ bei egzistencinæ prasmæ. Niko-lajus Berdiajevas pasaulio ávairialypið-

kumà atskleidþia dviem aspektais � bû-tiðkuoju ir energetiniu. Pasaulio dvasiakaip bûtis ir Visata ið prigimties yra dvi-lypë, nes ji apima du skirtingus energe-tinius pradus, vyriðkàjá ir moteriðkàjá,apima ávairias galimas bei esamas jøraiðkos formas ir bûdus. Þmogø màsty-tojas traktuoja kaip Visatos centrà dël jokûrybiniø gebëjimø, kurie pasaulyje ið-siskleidþia dviem bûdais � kaip pozity-vi galia ir kaip chaosà kurianti saviva-lë. Savivalë, uþvaldþiusi pirminio þmo-gaus protà ir kûrybines galias, nulëmëjo bûties (androgino, Pasaulio Dvasios)skilimà á dvi � idealiàjà-kosminæ ir isto-rinæ-empirinæ. Prarastà bûties pilnatvæN. Berdiajevas interpretuoja kaip kosmi-niø-energetiniø jëgø disbalansà, jo prie-þastis � nuo moteriðkojo energetinio, ira-cionalaus prado, kuris yra pasaulio gy-vybës ðaltinis, atsiskyræs vyriðkasis ener-getinis, racionalus pradas. Atkurti kos-miniø-energetiniø jëgø harmoningà, kû-rybiðkà sàveikà tampa istorinës þmoni-jos tikslu bei uþdaviniu. Já màstytojas ið-sprendþia per þmogaus kûrybinæ laisvæ,sàlygotà Dievo meilës. N. Berdiajevasþmogaus meilæ Dievui aptaria dviem josraiðkos aspektais � erotiniu ir sobornost.Erosas harmonizuoja dviejø prieðingoslyties asmenø kosminius-energetiniuspradus ir kûrybines galias ir ðitaip duo-da galimybæ atskleisti amþinojo moterið-



kumo, bûties sofiðkumo paslaptá. Jos es-më � visapusiðka vyro meilë moteriai-Motinai-Iðminèiai � iðlaisvina ið vergys-tës bûtinybei, kurià filosofas sieja su is-toriniu-empiriniu þmogaus ribotumu, iratveria jam kelius á galutiná istorijos tiks-là. Erosà N. Berdiajevas supranta neat-siejamai nuo sobornost. Màstytojas ðá ru-sø dvasinës kultûros reiðkiná interpre-tuoja kaip Dievo meilës ðviesoje á vienàvisumà sutelktus þmogaus bûties pra-dus. Dievo meilë atsiskleidþia þmogujetiek per visapusiðkà meilæ konkreèiamasmeniui, tiek bendruomeninës kontemp-liatyvios maldos metu, kai þmogus pa-tiria mistiná-intuityvø sàlytá su savo kos-mine prigimtimi, o per jà su Dieviðkàjaenergija. �Sobornost suprantu kaip koky-biná mano augimà, kai individuali patir-tis iðsipleèia iki virðindividualaus, viskàapimanèio patyrimo.�43 Èia sobornostmàstytojas traktuoja ne kaip skirtingøpradø sintezæ, o kaip harmoningà dari-ná, kuris savyje iðlaiko prieðingø bûtiespradø ir energetiniø jëgø prigimties sa-vitumà. Sobornost filosofo kûryboje taippat simbolizuoja metafizinës ir istorinësþmonijos vienumà � krikðèioniðkos dva-sinës kultûros, religinio tikëjimo pagrin-du susitelkusi þmonija realizuos istori-jos tikslà ir ágaus naujà ontiná statusà �þmogus taps Dievaþmogiu. �PaskutinëDievo paslaptis � Dieve gimstàs þmo-gus, paskutinë þmogaus paslaptis � Die-ve gimstàs þmogus�44, � raðo NikolajusBerdiajevas. Didþiausias diskusijas sukë-lusá filosofo teiginá (atsiþvelgdama á vi-sà autoriaus filosofinæ koncepcijà) aiðki-nu, kad naujos dvasinës kokybës þmo-gus gebës kûrybiðkai sàveikauti su Die-viðkàja energija ir formuos Visatà.

Nors Nikolajaus Berdiajevo filosofi-joje ir galima aptikti vakarietiðkos pa-saulio sampratos elementø, pavyzdþiui,þmogø jis traktuoja kaip Visatos centrà,pasaulio kûrëjà � tai renesanso epochaibûdinga nuostata, � filosofas nepripaþás-ta beasmenës veiklos. Tad individualu-mà (asmens, tautos savitumà) jis iðkeliavirð bendruomeniðkumo. Taèiau ið es-mës màstytojo filosofinës paþiûros at-spindi rusø tautos tradicijoje susiklos-èiusá rytietiðkà pasaulëvaizdá. Ðá teiginánorëèiau pagrásti V. Kavolio kûrinyje Ci-vilizacijø analizë pateiktu aiðkinimu. Au-torius akcentuoja, kad Rytø kultûrosepasaulá formuojantis principas yra ener-gija, o Vakarø � struktûra. Rytø þmogusmano, kad energija kaip kosminë jëgaformuoja struktûras ir jas griauna pri-klausomai nuo jos sàveikos su kitomisenergijos rûðimis, tad energija ir tampapasaulio egzistavimo pagrindu. Þmogussave suvokia kaip begalinio kosminiovyksmo dalelæ ir atsiduoda viskà api-manèiai bûties tëkmei. Vakaruose bûtisaiðkinama kaip struktûra, pasireiðkiantiper dësná, principà, ástatymà, kuris re-guliuoja jos vidinæ kaità ir þmogaus pa-þinimo, veiklos ribas. Ðiame kontekstepalyginsiu N. Berdiajevo ir G. Hegeliobûties sampratà, nes kritinëje literatûrojegalima aptikti nuomonæ, esà rusø filo-sofø metafizinës paþiûros kilusios iðG. Hegelio idëjø. G. Hegelis bûtá kildi-na ið Vienio. Já màstytojas traktuoja kaipAbsoliutø protà, kuris màsto save pa-tá ir taip formuoja pasaulá. Tad bûtisG. Hegeliui yra save kuriantis protas,sàlygojantis savo paties bei pasauliostruktûrà, vidinius jos raiðkos principus.


JAUNØJØ OPUSAI

N. Berdiajevui bûtis kyla ið laisvës kaipDieviðkos kûrybinës energijos. Ji suku-ria kosmosà, kurio egzistencijà sàlygojamoteriðkas ir vyriðkas energetiniai pra-dai. Filosofui ne proto valdoma struktû-ra, o kûrybinë galia yra esaties pagrin-das. Abiejø màstytojø filosofinëje pasau-lëþiûroje atsispindi neoplatonikø bûtiessamprata, taèiau G. Hegelis perteikiastruktûriná jø bûties modelá, o N. Ber-diajevas � energetiná pasaulio sklaidosprincipà. Ið to plaukia iðvada, kad ap-

tariamø màstytojø filosofinë pasaulëþiû-ra grásta ið esmës skirtingu pasaulio su-vokimu. Tad analizuojant panaðias filo-sofø idëjas, verta atsiþvelgti á kultûrinæsanklodà, kurioje jos formavosi. Në vie-na ið kultûriniø ir filosofiniø tradicijønëra pakankamas pagrindas suvokti ki-tai tradicijai priklausanèio kûrëjo mintis.Manau, Nikolajus Berdiajevas jautësinesuprastas todël, kad jo idëjas interpre-tatoriai mëgino aiðkinti remdamiesi tikvakarietiðka pasaulio samprata.


28 Í. A. Áåðäÿåâ. Ñóäüáà Ðîññèè. � Ìîñêâà:Ìûñëü, 1990, c. 85.

29 Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü èïðàâî. � Ëåíèçäàò, 1991, c. 84.

30 Ten pat, p. 13.31 Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü è

ïðàâî. � Ëåíèçäàò, 1991, c. 20.32 Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ òâîð÷åñòâà êóëüòó-

ðû è èñêóññòâà. � Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1994,c. 183.

33 Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. � Ìîñêâà:Ïðàâäà, 1991, c. 217.

34 Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. �Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000, c. 221.


36 À. Ô. Çàìàëååâ. Ëåïòû. Èñcëåäîâàíèå ïî ðóñ-ñêîé ôèëîñîôèè. � Ñàíêò Ïåòåðáóðã: èçä.Ñàíêò Ïåòåðáóðãñêîãî ó-òà, 1996, c. 84.


38 Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. �Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000. c. 278.


40 Ten pat, p. 84.41 Ten pat, p. 82.42 Í. A. Áåðäÿåâ. Ñàìîïîçíàíèå. Îïûò ôèëîñîô-

ñêîé àâòîáèîãðàôèè. � Ìîñêâà: Ìûñëü, 1990,c. 53.


ASTA MEÐKAUSKIENË


ORUMO SAMPRATA IR ORUMOAPSAUGOS BEI UGDYMO YPATUMAI

DEMOKRATINËJE VISUOMENËJEThe Concept of Dignity and Peculiarities

of its Preservation and Cultivation in Democratic Society

SUMMARY

The concept of dignity is a socio-ethical category, closely connected with the most essential and pro-

found problem of human existence. That is why in the course of history thinkers were permanently

occupied in the explication of its content. Kant constituted a new concept of morality which inspired

a new interpretation of dignity, according to which human dignity was autonomous, independent of

external factors and self-legislative. Kant�s ideas concerning human dignity play a significant role in the

contemporary understanding of personal dignity and democracy.

Contemporary psychology makes attempts to ascertain mechanisms and methods by means of which

a dignified person could be educated. These attempts and their results are very important for contem-

porary educational theory and practice.

Gauta 2005-11-03

ASTA MEÐKAUSKIENEVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI: autonomija, demokratija, orumas, ugdymas, Kantas, dorovë.KEY WORDS: autonomy, democracy, dignity, education, Kant, morality.

Ðio straipsnio tikslas � aptarti ðiuolai-kinæ orumo sampratà ir atskleisti

þmogaus orumo apsaugos bei ugdymoypatumus demokratinëje visuomenëje.Tyrimo objektu pasirinkta orumo sklai-da socialinëje-edukacinëje erdvëje. Ke-liamà tikslà bandoma pagrásti analitiniu-interpretaciniu metodu.

Orumas yra pakankamai sudëtingasdalykas, todël já konceptualizuoti nërapaprasta. Tokià situacijà lëmë daugelisprieþasèiø bei aplinkybiø ir pirmiausia �orumo sàvokos interpretacija.

Dabartinës lietuviø kalbos þodynas ðiàsàvokà ávardija ir jos sinonimikà apibrë-þia taip: �orus � tai turintis vidinës pa-


JAUNØJØ OPUSAI

garbos, iðkilnus, didus, solidus�. Orumopavyzdþiais nurodomos tokios formu-luotës: �orios iðvaizdos þmogus�, �oriaiatrodo�, �graþi apranga teikia orumo� irt. t. (1, p. 469).

Lotynø k þodis dignitas reiðkia oru-mà, savigarbà; vertingumà, reikðmingu-mà; aukðtà rangà, titulà, didingumà, di-dybæ, padorumà, netgi groþá, iðkilnumà,praðmatnumà, prabangà. Analogiðkaiorumo sàvoka apibûdinama anglø, ru-sø, vokieèiø kalbomis, kuriose þodþiaidignity, Wurde, dostoinstvo turi maþdaugvienodà prasmæ. Vadinasi, orumo sàvo-kos ávardijimas, jos sinonimika perðanuomonæ, kad orumas yra tik þmoguibûdinga savybë, kuri atsiskleidþia arbagali bûti atskleista tiek asmenybës vidu-mi, jos dvasia, tiek ir iðore � apranga,manieromis, poelgiais.

Visa þmonijos istorija liudija, kaipkeitësi þmogaus orumo samprata. Vie-nos epochos ðià savybæ pernelyg su-reikðmindavo, kitos, atvirkðèiai � nero-dydavo jai jokio didelio palankumo.Mûsø laikø situacija rodo, kad savo pa-èiø orumui mes neteikiame per daugreikðmës, tarsi tai bûtø ðalutinis arba vi-siðkai nesvarbus dalykas, kuriuo tiesiogneverta uþsiimti ir juo pasirûpinti.

Ðiuolaikinë orumo samprata remiasiI. Kanto filosofija. Ji ið esmës pagrindëmoderniàjà þmogaus orumo koncepcijà,kildinamà ið þmogaus laisvës sampra-tos. Laisve I. Kantas laikë visø protin-gø bûtybiø galià veikti nepriklausomainuo iðorës sàlygø ar prieþasèiø. Ið ðionegatyvaus laisvës momento, Kanto ma-nymu, galinti bûti kildinama fundamen-tali þmogaus valios ypatybë � jos auto-

nomiðkumas. Autonomija � tai protin-gos bûtybës bruoþas nepaklusti �jokiamkitam dësniui, iðskyrus tà, kurá tuo pa-èiu metu ji pati sau nusistato� (2, p. 70).

Graikø k. þodis autonomia patiemsgraikams kadaise reiðkë savivaldà, po-litiná savarankiðkumà. I. Kantas ðiamþodþiui suteikë grieþtà paties asmens sa-vivaldos prasmæ: valdantis pats savepriklauso nuo savæs paties, tik ne nuosavo pojûèiø, o nuo savo proto nustato-mø ástatymø. Kaip fizinë bûtybë þmo-gus priklauso jusliniam pasauliui ir yrajo sàlygojamas; ðiuo atveju jis heterono-miðkas, t. y. priklauso nuo kito. Kaiplaisva valia, kaip protinga bûtybë jis pri-klausanti sau paèiam, ir ðitas pasaulisjau nëra juslinis, bet protinis, tiksliau sa-kant, tik protui prieinamas, protu suvo-kiamas (inteligibilus). Ið pirmo þvilgsnioatrodytø, kad Kantas sugràþina musprie viduramþiðko sielos ir kûno dua-lizmo. Taèiau filosofas mano, kad ðitasdualizmas ir ið jo kylantis prieðtaravi-mas yra tik regimybë, nes ðiais dviematvejais priklausymas (taigi ir laisvë) tu-ri visai ne tà paèià reikðmæ. Vienu atve-ju þmogus yra juslinis reiðkinys, priklau-somas nuo erdvës ir laiko, o kitu � tikdaiktas pats savaime, arba esmë, màs-toma protu. Vienu atveju jis yra jusliniskûnas, objektas, kitu � inteligencija, ku-ri naudojasi protu nepriklausomai nuojutimø. Èia negalime nepaisyti to daly-ko, kad Kanto teorijoje erdvë ir laikasnëra fizinës paèios gamtos charakteris-tikos, tik formalios, apriorinës reiðkiniøpasirodymo juslëms sàlygos. Vadinasi,kai mes sakome, kad þmogus yra jusli-nis reiðkinys, priklausomas nuo erdvës

ASTA MEÐKAUSKIENË


ir laiko, tai reiðkia, kad pats reiðkinysyra priklausomas nuo þmogaus. Jo pa-þinimo teorija teigia, kad þmogus nega-li paþinti daiktø savaime, t. y. tokiø, ko-kie jie yra patys savaime, o paþásta tikreiðkinius, t. y. tik tokiu bûdu, kokiu jiepasirodo mûsø juslëms. Visi ástatymai,arba dësniai, kuriuos nustato þmogus,yra þmogaus ástatymai: tik vienus ásta-tymus jis nustato paèiai gamtai, kaip pa-tyrimo objektui, o kitus � sau paèiam:ðie yra pirmiausia dorovës ástatymai.Pirmieji yra taisyklës, pagal kurias vis-kas vyksta, o antrieji � reikalavimai, pa-gal kuriuos viskas turi vykti. Pastarøjødaromà átakà Kantas nusako pasitelkda-mas kategorinio imperatyvo sàvokà. Ka-tegorinis imperatyvas � tai dorovinë for-mulë, nurodanti, kad doroviniuose san-tykiuose þmogus turi paklusti �tik savopaties nustatytiems ir vis dëlto visuoti-niams dësniams� (2, p. 67).

Nuoroda, kad dorovës ástatymas yravisuotinis, remiasi principu �protingaprigimtis egzistuoja kaip tikslas pats sa-vaime� (2, p. 62). Ðis principas pabrëþia,kad priklausymas protingø bûtybiø pa-sauliui reiðkia ne tik sugebëjimà kurtidorovinius ástatymus, bet ir ápareigojakiekviename þmoguje matyti autono-miðkà bûtybæ, elgtis taip, kad niekadþmogaus nepanaudotum vien kaip prie-monës, o visada kaip tikslà (2, p. 62).Autonomija ir laisvë suteikia þmoguiorumo, daro já asmenybe.

Þmogus nëra ir negali bûti apibrëþia-mas kuria nors viena ar netgi keliomisjo dvasio ar elgsenos savybëmis. Toksþmogus bûtø dalinis ir apskritai varguar bûtø þmogus. Normalus þmogus ki-

tam tokiam pat, t. y. normaliam þmogui,visada yra faktiðkoji begalybë. Gebëji-mas bûti tokia begalybe ir yra pagrin-dinë prieþastis, dël kurios þmonijos is-torijoje vienos diktatûros keitë kitas irvisos jos buvo kaip nors motyvuojamos.

Demokratija yra vienintelë dorovinëbei teisinë socialinë sistema, kuri ðià be-galinæ formø ávairovæ numatanèià þmo-gaus prigimtá apriboja ástatymais, reika-laujanèiais jø atþvilgiu visø þmoniø lygy-bës ir jø virðenybës pripaþinimo. Vadina-si, demokratija kaip dorovinis ir teisinisprincipas yra tas asmenybës orumo ap-saugos garantas, kuris ir juridiðkai, irfaktiðkai dalyvauja ðiame asmenybës ap-saugos procese. Galima sakyti, kiek vi-suomenë yra demokratiðka, tiek joje yrair þmogaus laisviø � jo teisiø bei orumo.

Taèiau nuo visø þmogaus teisiø, lais-viø, orumo ir garbës paþeidimø apsau-goti negali net ir ðiuolaikiðkiausia, de-mokratiðkiausia visuomenë. Demokra-tija nëra nei apsauga, nei globa, ji negalibûti �geleþinë uþdanga� nuo iðorinioblogio, o tik tarpusavyje suderinta lais-vø pilieèiø tvarkos palaikymo sistema.Taigi èia daug kas priklauso nuo indi-vido, konkretaus þmogaus, asmenybësaktyvumo. Vadinasi, dorovinis bûsimosasmenybës, pilieèio ugdymas demokra-tinëje visuomenëje ne tik kad nepraran-da savo vertingumo, bet netgi prieðin-gai � neparastai iðauga.

Vertindama save, asmenybë kartuvertina ir visà jai pavaldþià bûtá. Þmo-gus gyvena visuomenëje, vadinasi, tai,kà gali visuomenë, tam tikrais atvejais,nors ir ne visada, gali ir individas. Oorumas sulaiko þmogø tiek nuo per di-


JAUNØJØ OPUSAI

delio savæs teigimo, tiek ir nuo neigimo.Doroviðkai ir emociðkai individui nepa-togu iðsiðokti, pabrëþti savo iðskirtinu-mà tiek pasipûtimu, arogancija, pagyrû-niðkumu, tiek ir savæs paties neávertini-mu, savineiga, per dideliu menkinimuar þeminimu. Tikrai ori, tai yra pagrás-tai, pamatuotai save gerbianti ir verti-nanti asmenybë neleidþia to daryti neisavo, nei kitø atþvilgiu.

Taèiau savæs vertinimas nëra visaipaprastas dalykas. Neretai tiesiog neski-riama ar nepaisoma, kuo skiriasi savi-garba ir savimeilë.

Savigarba yra ne kas kita kaip savopaties reikðmingumo pripaþinimas. Tasreikðmingumas apima tiek asmens au-tonomijos, tiek ir jo nuopelnø vertæ.

Savimeilë laikytina yda, kuri pasi-reiðkia pernelyg dideliu, daþniausiai ne-pagrástu, perdëtu savæs vertinimu, su-reikðminimu. Ji gali peraugti á narcisiz-mà, egoizmà ir panaðias dorovinio as-menybës charakterio ypatybes.

Pavyzdþiui, psichoanalitikë K. Hor-ney narcisizme atranda labai daug to-kios asmenybës charakterio trûkumø.Narcisistinis charakteris, pavyzdþiui, ne-leidþia laisvai plëtotis normaliems indi-vido santykiams su aplinkiniais: nesu-laukæs aplinkiniø pripaþinimo, narcizið-kas þmogus prieðiðkai nusiteikia jø at-þvilgiu, neretai izoliuojasi ir nuo pasau-lio apskritai. Todël, anot K. Horney, nar-cisizmas yra ne tiek tikra savæs meilë,kiek nutolimas nuo savæs paties.

Gerbdamas save, þmogus gerbia irvertina ir visus kitus. Pagarba aplinki-niams pozityviai veikia þmoniø tarpusa-

vio santykius, suteikia jiems nuoðirdu-mo, geranoriðkumo. Tokie þmonës daþ-niausiai bûna nesavanaudiðki, kilniaðir-dþiai ir patraukia ðiomis savo charakte-rio bei dvasios savybëmis.

Kilnumas ir orumas yra labai artimossàvokos, ir dël to jos ilgà laikà ið esmësnebuvo skiriamos. Taèiau kilnumas yralabiau susijæs su kilmingumo tradicija.Bet kilmingas yra asmuo, turintis gerusprotëvius ar tëvus, o kilnus yra tas, ku-ris pats savo dvasinëmis galiomis saveiðugdo, ir tai regima jo veiksmuose, po-elgiuose ir kûno raiðkoje. Orumas pir-miausia yra savo paties nepriklausomy-bës ir savarankiðkumo iðgyvenimas. Kil-nus þmogus, ko gero, egzistuoja daugiaukitiems negu sau paèiam ir veikiau liu-dija nuopelnus ir charakterá negu asmenslaisvæ, nepriklausomybæ, autonomijà, taiyra buvimà savo paties pagrindu, þmo-gumi, nustatanèiu sau paèiam gyvenimotaisykles. Kad pripaþintume þmogø oriu,jam nereikia pripaþinti kokiø nors nuo-pelnø, ðlovës, garbës, populiarumo arprestiþo. Bet jis turi parodyti, kad nërapastumdëlis, vergas, kieno nors árankis,kokio mechanizmo sraigtelis ar pan. Jisneleidþia kitam paþeisti tos autonomijos,nelieèiamumo.

Pati prigimtis suteikia þmogui auto-nomijos prielaidas. Jis yra atskira, màs-tanti, apsisprendþianti ir galinti uþ sa-vo poelgius atsakyti bûtybë. Ágijæs lais-væ, þmogus pajunta tos prigimtiesðauksmà ir prieðinasi jos apribojimams.

Taigi orumo sàvoka neatskiriamanuo asmenybës sàvokos. Pasak V. Þe-maièio, vienas ið pagrindiniø asmenybës

ASTA MEÐKAUSKIENË


poþymiø yra savimonë: �savimonë su-prantama kaip paties savæs � savo fizi-niø jëgø, protiniø sugebëjimø, poelgiø,elgesio motyvø bei tikslø, poþiûriø á tik-rovæ, kitus þmones ir patá save ásisàmo-ninimas� (5, p. 10).

Asmenybe vadiname þmogø, turin-tá pozityvià vertybiø sistemà ir aktyviaijà ágyvendinantá bei átvirtinantá visuo-menëje. Á tà sistemà áeina ir savo patiesbei kito þmogaus orumo pripaþinimas.Toks pripaþinimas demokratinëje visuo-menëje visuomet reiðkia asmenybës ger-bimà, pagarbà þmogui apskritai. Oru-mas � tai þmogaus autonomijos visaver-tis iðgyvenimas, tai iðgyvenimas savopaties vertingumo kaip þmoniðkumotiek socialine, tiek ir bûtiðkàja prasme.Pasak A. Lobato, �kiekvienas þmogusyra orus, taèiau ne kiekvienas iki galorealizuoja savo orumà. Galbût dël neþi-nojimo, o galbût todël, kad neteisingaijá supranta� (4, p. 208).

Demokratijos ðá principà átvirtinakonstitucijø nuostatomis, ástatymais ir jøvykdymo kontrole. Dël to ypaè svarbu,kad á vertybiniø orientacijø, doroviniønormø sistemà neásiskverbtø ir netaptødominuojanèiais rasiniai, klasiniai, reli-giniai, tautiniai ir kitokie asmens þemi-nimo motyvai.

Taèiau ir demokratinëse visuomenë-se apstu ávairiausiø individo nuþmogi-nimo pagundø: tai galimybë nelegaliaiprekiauti narkotikais, sekso paslaugo-mis, þodþiu, galimybë paversti þmogøpaprasta priemone, paslauga, daiktu ar-ba funkcija.

Kaip tik dël to itin svarbu tampa ug-dyti jaunà þmogø, bûsimà dorovinæ in-

dividualybæ, demokratinës visuomenëspilietá, formuoti teisingas dorovines irvertybines orientacijas.

Ðiuolaikinë psichologija bando iðsi-aiðkinti mechanizmus, kurie padeda ug-dyti þmogaus orumà. F. Kadol prie to-kiø mechanizmø priskiria þmogaus Aðvaizdo suvokimà ir objektyvø jo verti-nimà bei doroviná poreiká ir vidiná sie-kimà elgtis pagal garbës ir orumo reika-lavimus. I. Charlamov akcentuoja teigia-mà ugdytinio reputacijà ir savigarbosjausmà, jo motyvacijos stiprinimà, pa-remtà áproèiu ir giliu vidiniu ásitikini-mu, vedanèiu saviauklos link.

Edukaciniu aspektu asmenybës oru-mo ugdymui turi bûti sudarytos tamtikros pedagoginës sàlygos. Prie tokiøsàlygø pedagogai linkæ priskirti kryptin-gà ugdytiniø veiklos organizavimà ir josstimuliavimà, jaunuomenës rengimà sà-moningam profesijos pasirinkimui, do-roviniø santykiø su kitu þmogumi iradekvataus poþiûrio á save ugdymà, es-tetinës kultûros perëmimà ir doroviniøpoelgiø bei elgesio ágûdþiø átvirtinimà,sveikos gyvensenos ir dorovinës sa-viauklos propagavimà.

Visas ugdomasis procesas, taip pat irorumo ugdymas bus sëkmingas tik tuoatveju, jei jis skatins asmens saviauklà,t. y. norà ir gebëjimà tobulinti save. Tamturëtø padëti ávairûs saviauklos bûdai:savæs stebëjimas � tai galimybë ið ðaliespaþvelgti á save analizuojant savo veiks-mø ir poelgiø motyvus; savianalizë, jospagrindu formuluojami tolesni gyveni-mo tikslai; savikritika, skatinanti þmogøobjektyviai suvokti savo privalumus irtrûkumus, ir savirefleksija, pagrásta


JAUNØJØ OPUSAI

samprotavimais ir apmàstymais apie sa-ve, galinèiais ágyti neverbalinæ, verbali-næ arba grafinæ formas.

Apibendrindami dëstomas mintis,galime teigti, kad socialinës ir edukaci-

nës orumo, kaip dorovinës savybës, di-mensijos yra gan plaèios. Orumas ðian-dieniniame asmens gyvenime nepraran-da savo aktualumo, bet reikalingas pla-tesnio bei nuodugnesnio tyrimo.

IÐVADOS

1. Orumo samprata � sudëtinga socia-linë kategorija, glaudþiai susijusi supaèia esmingiausia ir giliausia þmo-gaus esybe. Tai árodo ir ðios proble-mos aktualumas, ir bandymai jàspræsti per visà þmonijos istorijà.

2. Ypatingà reikðmæ orumo samprataágauna I. Kanto filosofijoje, kuriojeakcentuojama visø þmoniø lygios tei-sës ir jø laisvës bei asmens autono-mija, sàlygojanti demokratijos sam-

pratà ir þmogaus orumo idëjà.3. Ðiuolaikinës psichologijos mokslas

bando nustatyti orumo ugdymo me-chanizmus, kurie susijæ su þmogausintelektualinës, emocinës ir valinëssferos vienove, jø tarpusavio ryðiaisir priklausomybe.

4. Edukaciniu aspektu orumo ugdymassusijæs su tam tikrø pedagoginio po-veikio sàlygø sudarymu ir ugdytiniosaviauklos paskatø þadinimu.


1. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. � Vilnius:Mintis, 1972.

2. I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. � Vil-nius: Mintis, 1980.

3. I. Kantas. Praktinio proto kritika. � Vilnius: Min-tis, 1980.

4. A. Lobato. Þmogaus orumas ir likimas. � Vilnius:Logos, 2001.

5. V. Þemaitis. Bendravimo prasmë. � Vilnius, 1992.6. Ô. Â. Êàäîë. Âîñïèòàíèå ÷åñòè è äîñòîèíñòâà

ñòàðøåêëàñíèêîâ. � Ìí.: Óíèâåðñèòýöêàå,1998.

AUÐRA BIRGELYTË


SINERGETIKA KAIP NELINIJINIOMÀSTYMO IR VEIKIMO MODELIS

Sinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity

SUMMARY

Synergetics is being treated as a new scientific paradigm, a new nonlinear thinking and a new world

scenery structured in complete sets. Its intense development due to scale, and its depth, is being com-

pared with a scientific revolution. Synergetics is the science of self-arrangement (self-organisation), co-

operation processes taking place in complex and open systems of various natures in a state of imbal-

ance. It is a common operation, or operation in one direction, when the result is higher than the alge-

braic sum of the influence of functional elements. Synergetics is open to specific human and social

processes. It reflects contemporary action directed towards energy enslavement, which becomes a moving

force for the self-regulating system generating new structures. Any evolutionary process of a complex

system exists between two extreme states � implied order and unpredictable chaos. This situation may

be equated to a creative process. Chaotic movement is the trail of a vector of creative thought replac-

ing the old into a new one, linear action into nonlinear action � into the generation of a new system

structure influenced by self-determination, the process of self-organisation, in accordance with syner-

getic conception tendencies chosen by free will to ensure the action in each system � in the human

consciousness, culture, art and educational processes. This choice is the force directing the system to

move towards the attractor � the eternal aim.

Gauta 2005-10-15

AUÐRA BIRGELYTËVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI: sinergetika, paradigma, fluktuacija, disipacija, bifurkacija, atraktorius, saviorganizacija.KEY WORDS: synergetics, paradigm, fluctuation, dissipation, bifurcation, attractor, self-organisation.

Pasaulis iðgyvena nuolatiná judëjimà,kaità. Já sudaro begalybë sudëtingø

sistemø, kurios nuolat randasi, plëtojasi,iðgyvena krizes, þlunga, kad iðkiltø ko-kybiðkai nauja forma. Taèiau taip spar-

èiai besiplëtojantys mokslo ir technikoslaimëjimai bei didëjantys informacijossrautai atitolina ,,prognoziø horizontà�nuspëti sistemø raidà. Vis daþniau iðky-la problemø, procesø, reiðkiniø, kuriuos


JAUNØJØ OPUSAI

sunku moksliðkai paaiðkinti remiantisgarsiomis teorijomis. Mokslas su ðia pro-blema susidûrë seniai, tik ilgai nekreipëá tai dëmesio ir nebandë jos aiðkintis.Kaip paprastai mokslui buvo priskiriamijau paþinti ir paaiðkinti dalykai, o tai, kasdar ,,moksliðkai� neapraðyta, vadinta tie-siog nemokslu arba chaosu. Mokslas irpaþanga vyko kryptingai, siekë absoliu-èios tiesos, kuri bûtinai bûtø patvirtintaeksperimentais, gamtamoksliniais, mate-matiniais metodais. Ðá kelià ir metodus

kopijavo (deja, ir tebekopijuoja) sociali-niai ir humanitariniai mokslai, tarp jø irpedagogika. Taèiau tas vienalytis judëji-mas pradëjo byrëti, atsisakoma vienostiesos ir universaliø metodø. Viena tai lë-musiø prieþasèiø buvo tai, kad atkreip-tas dëmesys á objektus ir procesus, kurieiðkyla ir vyksta neapibrëþtai, negráþta-mai, spontaniðkai, t.y. chaotiðkai. Jie darbuvo ávardinti kaip sudëtingi reiðkiniai.Tokius procesus tyrinëja ðiuo metu spar-èiai besiplëtojantis mokslas sinergetika.

SINERGETIKOS PARADIGMA

Sinergetika formuoja naujà poþiûrá ápasaulá ir raidos procesus. Vieðpataujan-èiam linijiniam sistemø raidos suvoki-mui prieðprieðinama nelinijinë jø sam-prata. Sinergetinë paradigma leidþia pa-saulá interpretuoti kaip sudëtingà, neli-nijinæ, atvirà, nepasikartojanèià (negráþ-tanèià) sistemà, kurioje svarbiausi ne jàsudarantys objektai, bet santykiai tarpjø, lemiantys sistemø kismà.

Sinergetikos terminà (gr. sin � ben-dras, kolektyvinis, energia � vyksmas, jë-ga � bendrai veikianti) 1969 m. pasiûlëÐtutarto universiteto prof. H. Hakenas.Daug prie ðio mokslo radimosi prisidë-jo Nobelio premijos laureatas I. Prigoþi-nas, tyrinëjæs savaiminius procesus che-mijoje1.

H. Hakenas mano, kad sinergetika la-bai atvira specifiniams þmogiðkiesiems irsocialiniams procesams. Terminà jis pa-rinko toká, kad atspindëtø ðiuolaikinávyksmà, nukreiptà á bendros energijospavergimà, kuris tampa savireguliuojan-èios sistemos varomàja jëga, kurianèianaujas struktûras. H. Hakeno sinergeti-

ka � tai kalba, kuria patogu ir paprastakalbëti apie sudëtingas sistemas, apiespecifiðkà struktûrø atsiradimà. Visàvyksmà stebint ið ,,virðaus á apaèià� �nuo sistemos � prie detaliø, o ne ið ,,apa-èios á virðø� � nuo detaliø prie visumos2.

Ðiandien sinergetika daþnai minimakaip postmodernusis mokslas. Toká pa-vadinimà grindþia Margeret J. Wheatleysavo knygoje Vadovavimas ir naujasismokslas. Tvarkos atradimas chaotiðkame pa-saulyje, kurioje ji atkreipia dëmesá á tai,kad daugelis neiðsprendþiamø problemøyra neiðsprendþiamos todël, kad jos ið-kilo mechanistinio determinizmo terpë-je3. M. J. Wheatley teigia, kad mes iki ðiolgyvename niutoniðkame pasaulëvaizdy-je (paradigmoje). Mes iki ðiol skaidomeobjektus, reiðkinius á dalis, mes vis dartikime, kad veiksmas lygus atoveiksmiui.Sinergetikoje implikuoto holistinio prin-cipo esmë yra suvokimas, kad ne viendalys, elementai lemia (determinuoja vi-sumà), kiek visuma sàlygoja sistemoselementø elgesá, ir bûtent á tai sinergeti-koje kreipiama daugiausia dëmesio.

AUÐRA BIRGELYTË


Sinergetikos universalumas � pagrin-das laikyti jà paradigma. Ðis universa-lumas siejamas ne tiek su tuo, kad jojeimplikuoti dësniai ir dësningumai ran-dami paèiose ávairiausiose þmogiðkojopaþinimo srityse ir paèiuose ávairiau-siuose pasaulio sandaros hierarchijos ly-giuose, kiek su itin dideliu jos abstrak-tumo lygiu. Bûtø galima teigti, kad në-ra tokiø sistemø bei jose vykstanèiø pro-cesø, kuriø nebûtø galima nagrinëti, ap-raðyti paèiu abstrakèiausiu bûdu, ieð-kant bent daliniø sprendimø, naudingøpraktinei veiklai4.

Ðiandienà daugelis mokslø naudoja-si beveik tais paèiais metodais, princi-pais. Kartais net skirtingø mokslø teori-jos pasirodo panaðios, susipina tarpusa-vyje, grindþiamos tomis paèiomis uni-versaliomis vertybëmis, tendencijomis.Tad apie sinergetikà jau diskutuojamakaip apie tarpdisciplininæ moksliniø ty-rimø kryptá, bendramokslinæ metodolo-gijà ir pasaulëþiûrà.

Nelinijinio, naujo sinergetinio poþiû-rio aktualizavimas susijæs su ðiandieni-nës tikrovës ypatumais, nes nuolatinëgyvenimo kaita, nestabilumas, tempasparadoksaliu bûdu tampa lyg ir paèiatikriausia ir stabiliausia ðiandiena. Vyks-ta intensyvi transformacija tarp visuo-meniniø sistemø, jø socialiniø, kultûri-niø gyvavimo aspektø, kuriø pokyèiøkontekste keièiasi þmogaus bûties verty-biø ir tikslø skalë. Sinergetika rodomums pasaulio sudëtingumà per pa-prastus sistemø pokyèius, per nuolatinátvarkos ir chaoso atsiradimà mûsø pa-èiø gyvenime, savæs paþinime, kûrime.O kûrybos procesas visada susijæs sutam tikru nepasitenkinimu, nestabilu-

mu, kuris daþniausiai atspindi chaotið-kà naujo gimimo pradþià.

Visi, kurie susiduria su kûrybinioproceso daugiaplaniðkumu, yra vienin-gos nuomonës, kad tai, prieðingai, neiloginis màstymas, yra neðabloniðkas, ne-linijinis, nestandartinis suvokimas, ir to-dël já prieðprieðina tradiciniam màsty-mui. Èia ir yra stiprioji kûrybos pusë �kuriant visada randasi kaþkas naujo:naujos idëjos, vertingos sàvokos, pro-duktyvios hipotezës, ádomiø problemøsprendimo bûdai, argumentø ieðkoji-mas. Visa tai gali bûti apraðyta ir trak-tuojama kaip perëjimas nuo informaci-nës netvarkos prie informacinës tvar-kos5. Sinergetika turi pakankamai gali-mybiø nuðviesti ðiø procesø kelià.

Sinergetikà galima laikyti chaoso ar-ba tvarkos tapsmo ið chaoso mokslu, ti-rianèiu grandinæ: chaosas � tvarka � cha-osas � tvarka. Svarbiausia èia � ryðys,perëjimas nuo chaoso prie tvarkos, ir at-virkðèiai. Chaosas ir tvarka visada einaðalia, jø pradþia � vienas kitame. Siner-getiðkai á pasaulá þiûrime kaip á savior-ganizuojanèià Trejybæ: Gamta � Visuo-menë � Þmonija. Esmë � tai jø univer-salumas, sinchroniðkumas, áprastumas irávairovë. Todël sinergetikoje susiduria-ma su sistemø spontaniðkumu, savaimi-niu susitvarkymu. Ðiuo poþiûriu siner-getika laikytina saviorganizacijos teorija.Jos patvirtinimui pasitelkiami pavyz-dþiai ið aplinkos.

Pasaulyje vienos gyvybës ir materijosformos pereina á kitas. Galime kalbëtiapie sudëtingo pasaulio paprastumà irpaprasto sudëtingumà. Pateikti paveiks-lai (1 pav.) kaip tik ir iliustruoja pasau-lio sandaros geometrijà. Detaliau per-


JAUNØJØ OPUSAI

þvelgus, èia galime matyti evoliucijos rai-dos potencijà. Pasak sinergetinio pasau-lio suvokimo principo, didþioji daugumagamtoje egzistuojanèiø sistemø yra atvi-ro tipo, tarp jø nuolat vyksta informaci-jos, energijos apykaita. Medis � sudëtin-gas gamtos kûrinys (sistema, kurios vi-sa informacija uþkoduota kiekvienoje josdalyje � ðaknyse, ðakose, þievëje, lapuo-se, spalvoje ir t. t.). Belieka ðià informa-cijà paimti arba aktualizuoti.

Sinergetinis poþiûris á pasaulá, apibû-dinamas tokiomis kategorijomis6:

Atviros sistemos � pasaulis sudary-tas ið atvirø sistemø, kurios ne vien gau-na informacijà, energijà, bet ir paèios jasatiduoda. Sinergetika teigia, kad grieþ-tai uþdarø sistemø nëra. Uþdara siste-ma � tik realios sudëtingos sistemos su-prastinimas, idealizavimas, modelis.

Netiesinës sistemos � pasaulis pa-klûsta ,,dësningiems atsitiktinumams�.Sistemos raidà lemia susidariusiø sàly-gø ir prieþasèiø visuma.

Fluktuacija � nestabilumas, kurá ga-lime ávardinti kaip sistemos chaotiðkosbûklës pradþià � balansavimà tarp tvar-kos ir chaoso, negráþtamai pasikeitusioseno ir menamo naujo.

Bifurkacija � iðsiðakojimas. Kiekvie-na sistema nepastovumo, kriziø ir cha-oso metu � bifurkacijos taðke � turi ga-limybæ rinktis. Tam reikia þinoti galimy-bes, kurias suþadina mûsø norai. Kiek-vienas pasirinkimas sukuria atsakomy-bæ ir pasekmes bei formuoja kokybiðkainaujas bifurkacijas. Bifurkacija � apsi-sprendimo etapas.

Disipacija � tai kokybiðkai naujosistemos (proceso) bûvio pasireiðkimas,atsirandanti tvarka, nulemta bifurka-cinio pasirinkimo motyvacijos ir siste-mos pradinës programos (tikslo � at-raktoriaus).

Atraktorius � bûsimø procesø ir ten-dencijø vidinis uþtaisas, sistemos evoliu-ciniai tikslai, galimybës (lot. attraho �pritraukiu, vilioju). Greta netobulø, jauesanèiø formø kiekvienoje sistemojekaip potenciali galimybë egzistuoja darnerealizuotos idealios formos. Jø turi vi-sos sistemos, terpës, organizacijos. Kiek-viena forma turi ðansà bûti realizuota,jei sistema pasirinks bûtent jà atitinkan-èius tikslus.

Pasak sinergetinës sampratos kiek-vienoje sistemoje � þmogaus sàmonëje,kultûros, meno, ugdymo procesuose �

1 pav. Sinergetinës pasaulio sandaros pavyzdþiai

AUÐRA BIRGELYTË


vyksmà laiduoja laisva valia pasirinktostendencijos, siekiai. Ðis pasirinkimas nu-kreipia sistemà judëti atraktoriaus link.Tai galima pailiustruoti bifurkacinëmisdiagramomis7 (2 pav.).

Bifurkacijos esmë: kiekvienai egzis-tuojanèiai sistemai ateina toks laikas (A),kai anksèiau buvæs linijinio pobûdþioveiksmas (B), paveiktas atsitiktinio fakto-riaus (R), turi pasirinkti tolesnio veiks-mo kryptá, formà. Taigi, jei ant tariamosvytelës mes uþdësime kad ir menkiau-sià svorá, ji pradës linkti. Kuo svoris di-desnis (faktorius svaresnis, iðorinis po-veikis stipresnis), tuo labiau linksta vy-telë, tuo labiau sistema artëja prie mo-mento A0, kai jai reikia pasirinkti, á ku-rià pusæ ji iðlinks � á deðinæ ar á kairæ.Iðgyvenæs kritiná laikà A0, veiksmas tað-ke B0 ágauna jau visai kità formà ir pras-

mæ. Sistemos evoliucijos raida vyks vie-nos ið ,,vytelës� atðakø kryptimi. (Apsi-sprendimo motyvai darbe taip pat busaptariami. Paveiksle iðtisinëmis linijomispaþymëtos stabilios, patvarios bûsenos, opunktyrinëmis � nestabilios bûsenos.)

Visos sistemos susideda ið posiste-miø, kurios nuolat iðgyvena fluktacijosbûsenà. Kartais atskira posistemë (frak-talas, elementas) ar jø kombinacija galitapti tokios stiprios (kaip teigiamas gráþ-tamojo ryðio tarp sistemø pasikeitimo/jungties rezultatas), kad anksèiau gyva-vusi organizacija, sistema neiðgyvena,griûva8. Iðgyvenamas bifurkacinis mo-mentas, kuris nulemia tolesnæ sistemosraidà, daþnai hierarchiðkai aukðtesná ly-gá � disipatyvià struktûrà. Taip apibû-diname suprastintà saviorganizacijosprocesà.

2 pav. Bifurkacinës diagramos

SISTEMØ SAVIORGANIZACIJOS PROCESAS

Bet koks evoliucinis sudëtingos sis-temos procesas egzistuoja ,,ant chaosoribos� � tai dinamiðka, pereinamoji zo-na tarp dviejø ekstremaliø bûsenø �numanomos tvarkos ir neprognozuoja-

mo chaoso. Ðiai situacijai galima prily-ginti kûrybiná procesà. Chaotiðkas judë-jimas � tai kûrybinës minties vektoriausnueitas kelias, keièiantis senà á naujà, li-nijiná veiksmà � á nelinijiná, bûtent ap-


JAUNØJØ OPUSAI

sisprendimø nulemtà naujos sistemosstruktûros radimàsi, saviorganizacijos pro-cesà (3 pav.).

Sistemø saviorganizacijos procese su-dëtingas disipatines struktûras, kuriøtvarkos laipsnis yra aukðtesnis, keièia pa-prastesnës struktûros sistemos, atsiradu-sios bifurkacinio vyksmo metu, nulemtosaukðèiausio kismo prieþasties � atrakto-riaus (tikslo). Tikslai (kaip ir paèios sis-temos) turi savo hierarchiðkumo laipsná.Gali bûti iðskirti bendriausi tikslai ir ke-li juos konkretinanèiø tikslø lygmenys10.

Saviorganizacijos procese konkretisistema juda konkretaus siekiamo atrak-toriaus link, disipatyvi bûsena, pasieku-si savo judëjimo prieþastá � tikslà, sta-bilizuojasi. Tà patá galima pastebëti irbifurkacijø metu: sistemos dvejojimai,griuvimo etapas, baigiasi, kai pasirenka-ma kryptis siekiamo tikslo link. Èia pa-sireiðkia atraktoriø sudëtingumo arbahierarchiðkumo pobûdis. Kà galime lai-kyti aukðèiausiu socialinës ugdymo sis-temos tikslu (superatraktoriumi), kurápasiekus sistemos gyvavimas bûtø uþ-baigtas? Atsakymas negali bûti viena-reikðmis. Þmogaus tobulybës siekimas,kultûrinës þmonijos raida gali turëti tikmenamà aukðèiausià pakopà (skirtingo-se sistemose bandoma sustruktûrinti

tikslø pakopas), taèiau tikrai aiðku, kadðios pakopos siekimas turëtø bûti bega-linis (4 pav.).

Sistemos evoliucinio vyksmo (y) lo-goritmine spirale per neapibrëþtà laikà(x) prie superatraktoriaus (A) yra siste-mos judëjimas tikslo arba, sinergetikoskalba sakant, stabilios bûsenos link.

Sinergetinis praktinis veikimo mode-lis ir jo taikymo galimybës gali bûti pa-tikrinamos labai paprastais, universa-liais klausimais. Pirmasis, kurá iðkelti ga-lime nagrinëdami kiekvienos sistemosevoliucijos procesà, bûtø toks: kur mes ei-name? Atsakymas trumpas: superatrak-toriaus (tikslo) link. Atsakant á klausimà,kodël vyksta ðis judëjimas, reikia pabrëþti

3 pav. Sinergetinës sistemos evoliucija9

4 pav. Sistemos judëjimas begalybën logaritminespirale supertikslo A link

AUÐRA BIRGELYTË


paèios socialinës sistemos prieðtaringàprigimtá, kiekvienà kartà, kai áveikiamasvienas socialiniø prieðtaravimø barjeras,vietoj jo atsiranda naujas. Ir pagaliau at-sakymas á klausimà kà daryti yra sudë-tingas, daugiareikðmis: reikia ieðkotiesamai situacijai optimalios tvarkos irlaisvës (chaoso) sintezës formos. Prade-dama ieðkoti optimaliø sintezës kriteri-jø. Tam, kad bûtø surastas ,,aukso vidu-rys�, reikia þinoti kraðtutinumus. Jieávairiose sistemose bûna labai ávairûs.Sinergetikoje � tai tvarka ir chaosas, ug-dymo sistemoje � tai gali bûti kûrybinëlaisvë ir jà diagnozuojanti teoriniø irpraktiniø teiginiø sistema � didaktika.

Darome iðvadà, kad sinergetika � taimokslas apie savaiminio susitvarkymo(saviorganizacijos), bendradarbiavimoprocesus, vykstanèius ávairios prigimtiessudëtingose atvirose sistemose, esan-

èiose nepusiausviros bûsenos. Tai bend-ras veikimas arba veikimas viena kryp-timi, kai gautas rezultatas yra aukðtes-nis negu veikianèiø daliø poveikiø al-gebrinë suma11.

Apibendrinant galima teigti, kadXX a. mokslo paþanga apskritai ir siner-getikos paradigma konkreèiai atskleidëpaþinimo tiesø reliatyvumà, paskatinodaugelio mokslø, tarp jø ir ugdymo, te-orijø kritikà, kuri nukreipta prieð vado-vëliná mokymà, mokiniø pasyvumà mo-kantis, turinio perkrovimà faktais, ugdy-tinio asmenybës laisvës slopinimà. Ðiuo-laikinë ugdymo strategija orientuota su-daryti palankias sàlygas kiekvienos as-menybës saviraiðkai, savisklaidai ir sa-viraidai. Tokios strategijos ágyvendinimàlaiduoja laisvojo ugdymo paradigmossinergetiniame kontekste ásitvirtinimasmoksle ir ugdymo praktikoje.

SINERGETINIS POÞIÛRIS Á UGDYMO PROCESÀ

Tradicinis ugdymo proceso modelis,kuris susiformavo per pastaràjá ðimtme-tá Europos kultûroje, ðiandien pripaþásta-mas kaip per daug statiðkas, monologi-nis, orientuotas á grieþtai apibrëþtà infor-macijos saugojimà uþdarose sistemose.

Sinergetika leidþia paþvelgti á ugdy-mo realybæ kaip á atvirà visus visuome-nës sluoksnius apimanèià sudëtingà sis-temà, kai ugdomoji informacija perduoda-ma dinamiðkai, o perdavimo sàveika fik-suojama kaip ávykis, pedagoginis susiti-kimas, kuris niekada nebûna uþbaigtas.

Svarbi sinergetikos nuostata � prieð-prieða vieðpataujanèiam linijiniam siste-mø raidos suvokimui, jos nelinijinis po-

bûdis. Fluktuacijø (sistemos nestabilumopradþios), disipaciniø bûsenø (sklaidos)ir bifurkacijø (apsisprendimo) procesaiið esmës yra naujos sistemos, naujo pa-saulio vaizdo kûrëjai. Ðis pasaulis sudë-tingai organizuotas. Jis atviras, tai yrane tapæs, o tampantis, ne paprastai eg-zistuojantis, o nepertraukiamai atsiran-dantis pasaulis. Pasaulis kupinas daugy-bës netikëtø posûkiø, susijusiø su toles-niu raidos keliø pasirinkimu. Atsitikti-numas evoliuciniuose procesuose vaidi-na konstruktyvø vaidmená. Ávairovë yranuolatinës ir dinaminës sistemos raidospagrindas. Kaip tai siejasi su ugdymoprocesu? Pirmiausia bûtina suvokti ir


JAUNØJØ OPUSAI

pripaþinti, kad ðvietimas ir ugdymoprocesas priklauso sudëtingoms, nelini-jinëms, atviroms, nepasikartojanèioms(negráþtanèioms) sistemoms.

Pasitelkæ sinergetikà, galime teigti,kad keièiasi þmogaus padëtis paþintinësir praktinës veiklos struktûroje. Èia tyrë-jas ir tiriamasis nëra atskirti � jie kartuveikdami ir veikiami (aplinkos, informa-cijos srautø, kultûros, visuomenës) taippat ir keièiasi, ágaudami jau visai kità,kokybiðkai naujà santykiø formà. Ugdo-màja situacija gali bûti kiekvienas, nettrumpiausias ugdytojo ir ugdytiniø su-sitikimas, kuris gali pakeisti ugdymoproceso situacijà, suteikti jai kûrybiðku-mo ir nelinijiðkumo poþymiø. Ðio proce-so metu iðryðkëja unikalûs þmogaus ge-bëjimai � ið aibës galimø pasirinkimø (ðiàbûsenà galime laikyti suþadinta sistemosraidos bûsena arba ,,bifurkaciniu taðku�)pasirinkti vienà, kuris bûtø tinkamiau-sias siekiant tolesnio sistemos gyvavimo,jos perëjimo á aukðtesná lygmená.

Ugdomojoje veikloje sinergetika galipadëti kaip priemonë formuoti kom-pleksiná pasaulio suvokimà, o tai nevien pretenzija á intelektualiná tobulëji-mà, veikiau gyvenimiðka bûtinybë � dis-ponuoti sukaupta informacija, þiniomiskontekste, kuriame jos ir turi tikràjàprasmæ. Norint padëti ugdytiniams su-vokti mokslà (pasaulá, aplinkà, gamtà,Visatà) kaip daugialypæ, taèiau bendràstruktûrà, neuþtenka vien formaliai su-jungti, integruoti giminingus mokomuo-sius dalykus siekiant ugdyti ávairiusmoksleiviø gebëjimus. Poþiûris á discip-linas turëtø (galëtø) bûti grindþiamassàveikos principu, kuriuo ir remiasi si-nergetikos teorija.

Sinergetika kuria apibendrintus �tarpdisciplininius � sistemø evoliucijosmodelius, atskleidþia, kokie panaðûs yraþmogaus ir gamtos kûrybiniai tikslai,bei átikina, kad gyvosios ir negyvosiosgamtos evoliucijos dësningumai yra uni-versalûs, o savikûra bûdinga visokiaimaterijai.

Ið tikrøjø ne vien gamtos mokslø, betir socialiniø bei humanitariniø moksløðiandieninës raidos tendencijos patvirti-na faktà, kad tiesa gali bûti ne viena,paraleliai gali egzistuoti ir alternatyviostiesos, ir keli poþiûriai á tà patá dalykà12.Tai ypaè aktualu dabartiniame informa-cijos amþiuje, kai þiniø ir informacijossrautas toks platus, kad vien patirtiesperdavimas ið kartos á kartà � kaip vie-nas ið þmonijos ugdymo bûdø, svar-biausias kultûros gyvavimo pagrindas �nepajëgus patenkinti ir uþtikrinti ðian-dieninio iðsilavinusios, aktyvios asme-nybës tapsmo. Sinergetika siûlo ugdymoprocesà integruojanèiø idëjø bei princi-pø. Nuo jos priklauso ne tik paèios ðvie-timo sistemos kaip visumos kokybiðkasegzistavimas, bet ir kiekvieno jà suda-ranèio elemento kryptinga plëtra, saugu-mas, teisingas savo reikðmingumo pa-jautimas. Visada vertintas individualu-mas ðiø dienø atviro pasaulio akivaiz-doje virsta spontaniðkumo, atsitiktinu-mo kaip þmonijos tobulëjimo, vystymo-si jëga. Tik atvirumu ir laisva mintimipagrástas ugdymo procesas gali sudarytisàlygas asmenybës individualumui atsi-skleisti ir kartu gebëjimui suvokti pa-saulio vientisumà. Kuriant tokiais prin-cipais paremtà ugdymo procesà, ieðkanttinkamiausio kelio, sprendþiant iðkylan-èias problemas, propaguojant naujà

AUÐRA BIRGELYTË


màstymo stiliø, svarbø asmenybës ug-dymui, mums gali padëti sinergetikosparadigma. Ji atveria naujas ugdymoproceso galimybes, siekiant þiniø ir ug-dant gebëjimus, konstruoja naujà ,,atvi-rà ugdymo modelá�13.

Sinergetinis poþiûris pabrëþia: viskasvyksta èia ir dabar. Pagrindinis stimulasveikti � tikslas (,,atraktorius�), kuris irátraukia ateitá á dabartá. Mokslas atsisa-ko pretenzijø á absoliuèià tiesà, o peda-gogika � á ateitá. Atsiranda erdvës, laikokûrybingam ieðkojimui, prasmingiemssantykiams su aplinka, kitais, savimi.

Sinergetinis poþiûris kaip naujasmàstymo modelis nepretenduoja taptivienintele ,,gyvenimo mokykla�, tai tikvienas ið pasirinkimø veikti, gebëti ne-tradiciðkai màstyti. Suvokiant pasauliokaip vientisos sudëtingos sistemos esmæir þinant, pagal kokius bendrus princi-pus ji funkcionuoja, galima savo veiklàsëkmingai panaudoti universalioje sa-viorganizacijos grandinëje iðsaugant sa-vo individualumà. Tai lyg harmoningasindividualiø veiksmø ir globalios veik-los suderinimas þaidimu, kai bendrastaisykles diktuoja pati gamta.

IÐVADOS

Sinergetika traktuojama kaip naujamokslinë paradigma, svarbi sistemøevoliucijai savo metodologine, o nedoktrinine prasme � ne vien kaip ap-skritai pasaulio suvokimo, bet ir kaipnestandartinio màstymo bei veikimobûdas. Ði prielaida leidþia naujai pa-þvelgti á savæs realizavimo procesà, at-skleidþia naujas galimybes já valdyti ir

optimizuoti kryptingai siekiant aukð-èiausiø tikslø.

Sinergetinë paradigma ðvietimà irugdymo procesà leidþia interpretuotikaip sudëtingas, nelinijines, atviras, ne-pasikartojanèias (negráþtanèias) sistemas,kai svarbiausia ne jas sudarantys objek-tai, bet santykiai tarp jø, kurie ir lemiasistemø kismà.


11 I. Prigoþin, I. Stengers. Poriadok iz chaosa. Novijdialog èelovieka s prirodoi. � Moskva, 1986, p. 44.

12 H. Haken, M. Standler. Synergetics of Cogni-tion. � Berlin, 1990, p. 3.

13 M. J. Wheatley. Leaderschip and the New Scien-ce in a Chaotic World. � San Fransisco: Berret �Koher Publichers, 1999.

14 S. Kaniðauskas. Filosofija ir psichologija: santy-kis ir pasaulëvaizdþio kontekstai. � Vilnius, 2003,p. 152�187.

15 G. Vollmer. New Problems for an Old Brain �Sinergetics, Cognition and Evoliutionary Epis-temology // Synergetics � From Mikroscopic Or-der. � Berlin, 1984, p. 15, 251.

16 H. Haken, M. Stadler, op. cit.

17 C. Ï. Êóðäþìîâ, Ñ. Ï. Êàïèöà. Ñèíåðãåòèêàè ïðîãíîçû áóäóùåãî. � Ìîñêâà, 2003.

18 I. Prigoþin, I. Stengers, op. cit.19 Â. Ï. Áðàíñêèé. Ñîöèàëüíàÿ ñèíåðãåòèêà êàê

ïîñòìîäåðíèñòñêàÿ ôèëîñîôèÿ èñòîðèè //Îáùåñòâåííûå íàóêè è ñîâðåìåííîñòü, 6, 1999.

10 B. Bitinas. Ugdymo filosofija. � Vilnius, 2000.11 R. Rimkevièius. Karaliðkø keliø nëra // Dialo-

gas, Nr. 33, 2003.12 G. Vollmer, op. cit.13 C. C. Øåâåëåâà. Ê ñòàíàâëåíèþ ñèíåðãåòè-

÷åñêîé ìîäåëè îáðàçîâàíèÿ. � Ðÿçàíü, 1997,c. 125�133.

14 A. Äàíèëîâ. Ãåðìàí Õàêåí î ñèíåðãåòèêå // Ñè-íåðãåòè÷åñêàÿ ïàðàäèãìà. � Ìîñêâà, 2002, c. 23.


JAUNØJØ OPUSAI

PAMALDUMAS ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDÞIAIXVIII a. LIETUVOJE

The Devotion to the Sacred Heart of Jesusin 18th Century Lithuania

SUMMARY

Relying on fresh sources, the author claims that the adoration of the Sacred Heart of Jesus had begun

spreading in Lithuania at the beginning of the 18th century, i.e. long before the Sacred Heart feast day

was officially introduced in 1765. The adoration was started by Visitation nuns in Vilnius and contin-

ued by the Jesuits and other orders. In this enterprise the brotherhoods of the Sacred Heart of Jesus

were especially active. In the second part of the article, 18th-century images and emblems of the Sacred

Heart as well as their prototypes are described and the reasons for their production analysed.


RIMA VALINÈIÛTËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI: Ðvè. Jëzaus Ðirdis, XVIII a., Lietuva, ðv. Margarita Marija Alacoque, baþnytinë dailë.KEY WORDS: the Sacred Heart of Jesus, the 18th century, Lithuania, St Margarita Marija Alacoque, Church art.

Dominikonø ordino ðventovëse taippat randame pamaldumo Ðvè. Jë-

zaus Ðirdþiai atgarsiø. Vilniaus Ðv.Dvasios dominikonø baþnyèioje iðlikæsXVIII a. aðtuntuoju�devintuoju deðimt-meèiu datuojamas procesijose neðioja-mas �Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðir-dimi� paveikslas, stovintis ant ðoninioðv. Pijaus V altoriaus mensos (il. 5).41

Liðkiavos dominikonø baþnyèioje 1741�1770 m. árengtø ðoniniø altoriø virðuti-niuose skyduose ákomponuotos kairë-

je � Nekalèiausios Marijos, deðinëje �Saldþiausios Jëzaus Ðirdies reljefinësemblemos. Ðiame altoriuje iki 1860 m.kabëjo �Nukryþiuotojo� paveikslas42.Vilniaus Kalvarijø Ðv. Kryþiaus Atradi-mo baþnyèioje Jëzaus Ðirdies garbinimastarp Arma Christi simboliø vaizduoja-mas didþiojo altoriaus treèiajame, iliuzi-niame tarpsnyje, iðtirpstanèiame dan-gaus skliaute (dail. Kristupas Polubins-kis, 1772�1783 m.). Ikonografiðkai jis sie-jasi su pirmojo tarpsnio malonëmis gar-

RIMA VALINÈIÛTË


sëjanèia Nukryþiuotojo skulptûra ir ant-rame tarpsnyje esanèiu Ðv. Kryþiaus At-radimo (ðv. Elenos) paveikslu � ðitaip ið-ryðkinama Dievo gailestingumo ir mei-lës aukos prasmë43.

Þemaièiø Kalvarijos dominikonø fi-lijoje Gegrënuose Ðvè. Jëzaus Ðirdiesbrolija ákurta 1769 m.44 Ðiai brolijai tur-bût priklausë didþiojo altoriaus antraja-me tarpsnyje, virð Jëzaus Ðirdies medi-nës emblemos kabëjæs Ðirdies atvaizdas.Ádomu tai, kad Ðvè. Sakramentas ðiojebaþnyèioje garbinimui statomas buvo tikÐvè. Jëzaus Ðirdies ir keturiø jos metøketvirèiø iðkilmiø metu45.

Kaip matome, dominikonø vienuoli-jos ðventovëse pamaldumas Ðvè. JëzausÐirdþiai atsiskleidþia kiek kitu aspektu.Èia daþnesnë Ðirdies emblema, o ne ant-ropomorfinis Jëzaus atvaizdas su meileliepsnojanèia ðirdimi. Toks Ðirdies su-

gretinimas su Nukryþiuotuoju arba jokanèià simboliðkai atskleidþianèiais Ar-ma Christi kyla, matyt, ið dominikonøitin iðplëtoto ir per Kryþiaus Kelio sto-tis skleidþiamo Kristaus Kanèios iðaukð-tinimo. Svarbiausiu akcentas èia tenkane Jëzaus Ðirdþiai, bet Kanèiai, nes bû-tent ji yra begalinës Dievo meilës þmo-gui þenklas.

Tiesa, Jëzaus Ðirdies gretinimas suNukryþiuotuoju sutinkamas ne tik do-minikonø, bet ir kitø vienuolijø bei pa-rapinëse ar filinëse baþnyèiose.

Mosëdþio parapinëje baþnyèioje 1756m. rugpjûèio 6 dienà Ðvè. Jëzaus Ðirdiesaltarijà savo lëðomis ásteigë asmeniðkaipats Þemaièiø vyskupas Antanas Tiðke-vièius, jai iðlaikyti skyrë þemiø ir lëðø46.Ant drobës tapytas titulinis Jëzaus Ðir-dies altoriaus paveikslas kabëjo antraja-me tarpsnyje, o pirmajame � Nukry-þiuotojo skulptûra. Ið altarijai paskirtølëðø altoriui buvo parûpinta gausybë li-turginiø reikmenø, kurie rodë ðioje pa-rapijoje klestintá pamaldumà Ðvenèiau-siai Jëzaus Ðirdþiai. Specialiai ðiam alto-riui buvo skirta sidabrinë taurë ir miðio-las, baþnyèioje turëta viena nedidelë(choragwà) bei pora procesijose neðamøvëliavø (processye) su Jëzaus Ðirdies at-vaizdais, taip pat bent vienas procesijøaltorëlis47.

Brolijos bei Jëzaus Ðirdies paveiksløbûta ir daugiau. Pavyzdþiui, Dusetø pa-rapinei baþnyèiai Jëzaus Ðirdies brolijosásteigimo indultà popieþius BenediktasXIV suteikë dar 1747 m. spalio 20 die-nà, taèiau brolija iðkilmingai ávesdintatik 1756 m. birþelio 26 dienà. Ji turëjosavo ðoniná Jëzaus Ðirdies altoriø su

Il. 5. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 8�9 deð. Vilniausdominikonø Ðv. Dvasios baþnyèia


JAUNØJØ OPUSAI

�gerai tapytu� atvaizdu48. Þinoma, kadJëzaus Ðirdies brolijos veikë parapinë-se Paðuðvio (nuo 1789 m.)49, Vandþioga-los (prieð 1795 m.), taip pat Rozalimobaþnyèiose. Yra iðlikæ net du XVIII a.IV ketvirèio procesijø altorëliai ið ðiosparapijos, ir tai liudija pasklidusá pa-maldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai50.

Reikëtø paþymëti, kad brolijos indul-to suteikimo ir brolijos ávesdinimo á baþ-nyèià datas kartais skiria net keli metaiar deðimtmeèiai, kaip matyti Dusetø irViðtyèio parapijose. Pamaldumo sklai-dos atþvilgiu svarbios abi datos. Juktam, kad popieþius ásteigtø konkreèiàbrolijà konkreèioje ðventovëje, kaþkas iðparapijos ar jà globojusios vienuolijosturëjo inicijuoti ðá procesà. Brolijos titu-lo pasirinkimas rodo ðio iniciatoriauspamaldumo intencijas. Kita vertus, tik-roji brolijos veikla ir pamaldumo sklai-da faktiðkai prasidëdavo tik ávesdinusbrolijà á ðventovæ. Brolijos nariø giedo-jimas pamaldø metu, dalyvavimas pro-cesijose, atlaiduose ne tik stiprino asme-niná krikðèioniðkà tobulëjimà, bet ir pri-sidëdavo prie didesnës iðkilmës, o uþ-sakyti altoriai ir jø paveikslai, procesijøaltorëliai, vëliavos, liturginiai indai pa-dëjo formuoti konkreèios baþnyèios iko-nografijà. Tad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaiz-dai baþnyèiose atsirasdavo kaip brolijosveiklos, taip pat jos nariams ar baþny-èiai suteiktø atlaidø bei baþnytiniøðvenèiø padariniai.

Apibendrinant galima paþymëti,kad, prieðingai nusistovëjusiai nuomo-nei, pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai

Lietuvoje sklido nuo pat XVIII a. pra-dþios, dar gerokai iki oficialaus jo pri-paþinimo ir Jëzaus Ðirdies ðventës pa-skelbimo 1765 m. Jo pradþia galima lai-kyti 1719 m., kai á Vilniaus vizitieèiøðventovæ ávesdinta pirmoji þinoma LDKteritorijoje Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija.Tad Lietuva, kaip ir Lenkija, pagrástaigali didþiuotis ankstyvu ðio pamaldumosklidimu, tuo pat metu jis sklido Pran-cûzijoje, Vokietijoje ir Italijoje.

Pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai Lie-tuvoje, kaip ir visoje Europoje bei Len-kijoje, pirmiausia pradëjo skleisti vizitie-èiø vienuolija, kuriai priklausë XVII a.pabaigoje regëjimus patyrusi ðv. Marga-rita Marija Alacoque. Taèiau gana grei-tai iniciatyvà ið jø perëmë gerokai gau-sesnis ir átakingesnis jëzuitø ordinas, darXVII a. pasiþymëjæs asketiniais apmàs-tymais apie Ðvè. Jëzaus Ðirdá. Sklei-dþiant pamaldumà XVIII a. Lietuvoje,itin reikðminga buvo Ðvè. Jëzaus Ðirdiesbrolijø veikla, kurias steigë jëzuitai beikitos vienuolijos.

Vis dëlto XVIII a. pamaldumas nebu-vo pasiekæs tokio masto kaip XIX a.II pusëje�XX a., kai sekant prancûzo jë-zuito Henri Ramiére idëja, Ðvenèiausia-jai Jëzaus Ðirdþiai atsiduodavo iðtisosðeimos, bendruomenës ar net valstybës(Lietuva � 1934 m.) ir ðio kulto platini-mui buvo ákurta Maldos Apaðtalavimosàjunga. Taèiau tokia pamaldumo Ðvè.Jëzaus Ðirdþiai kaitos tendencija moder-niais laikais yra bûdinga visai KatalikøBaþnyèiai ir Lietuva èia nebevaidinasvarbiausio vaidmens.

RIMA VALINÈIÛTË


Pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje (lentelë)

Pami- Baþnyèia Statusas Brolija Pav. Pastabos Ðaltinisnëta

1719 VILNIUS vizitieèiø 1719 Buvo Brolija ásteigta Brolijos knygaÐvè.Jëzaus ir ávesdinta 1719 m.Ðirdies Pav. padovanotas apie

1719 m.

1744 KRAÞIAI jëzuitø 1744 ? Baþnyèia neiðlikusi Jëzuitø encik-Ðvè. M. kolegija lopedija, p. 332MarijosËmimoá dangø

1741 VIÐTYTIS jëzuitø 1747 Buvo Brolija ásteigta 1741 m., Brolijos knygamisija, ávesdinta 1747 m. 1817 m. inven-parapijos Jëzaus Ðirdies atlaidai torius

Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. R. Stankevièie-XVIII a. III ketv. procesijø në // LSDK I.II,altorëlis p. 283

1747 DUSETOS parapijos 1756 Buvo Brolija ásteigta 1747 m., Brolijos steigi-ávesdinta 1756 m. mo nuoraðasÐon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. 1833 m. inven-

torius

1756 KAUNAS benedik- 1756 Buvo Brolija ákurta 1756 m. Lietuvos vienuo-Ðv. Mikalo- tiniø Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. lynai, p. 86jaus 1758 m. brolijai suteikti 1834 m. vizitacija

Dievo Kûno atlaidai

1756 MOSËDIS parapijos � Buvo 1756 m. (1762?) vysk. M. Valanèius,A. Tiðkevièius ásteigë altarijà p. 160Ðon. Jëzaus Ðirdies a. 1821 m. vizitacijasu pav. II t.

1758� SALAKAS parapijos Buvo � Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su 1783 m. vizitacija1769 Nukryþiuotojo skulptûra

Brolijai 1758�1769 m. su-teikti Jëzaus Ðirdies atlaidai

Po RASEINIAI pijorø ? Buvo Did. a. II t. pav. 1809 m. vizitacija1762 B. pastatyta 1762 m.,

neiðlikusi

1769 GEGRËNAI dominiko- 1769 Buvo Did. a. II t. pav. 1776 m. inven-nø filija torius

1821 m. vizitacija

1769 GEIDÞIAI kapiniø � Yra Procesijø a. su 1769 m. Lietuviø liaudieskoplyèia ir 1772 m. data menas, p. 270

1741� LIÐKIAVA domini- � � Ðon. Nukryþiuotojo (?) a. II t. D. Klajumienë //1770 konø Ðirdies emblema (reljefas) LSDK I.III, p. 197

18 a. VILNIUS jëzuitø � Buvo Pastatomas pav. ðon. Ðv. Jono 1830 m. vizitacijaÐv. Jono akade- Evangelisto a.Krikðtytojo mijos

kolegija


JAUNØJØ OPUSAI

Lentelës tæsinys


Prieð KAUNAS jëzuitø Yra Pastatomas pav. altoriuje 1782 m. vizitacija1773 Ðv. Prancið- kolegija

kaus Ksavero

1772 LAUKSODIS jëzuitø 1773 Yra 1772 m. suteikta ðventë 1812 m. inven-misija, su atlaidais toriusparapijos Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su

pav. I ir II t.

Prieð PAÐIAUÐË jëzuitø � ? Koplyèios titulas 1774 m. inven-1774 Ðvè. Jëzaus kolegijos Ðon. Jëzaus Ðirdies a. torius

Ðirdies koplyèia

1772� VILNIUS domini- � � Did. a. III t. Jëzaus Ðirdies R. Meldytë,1783 Ðv. Kryþiaus konø emblema su Arma Christi p. 145�146

Atradimo (iliuzinë tapyba) D. Klajumienë,p. 148�149

1786 ÐILUVA infulato � Yra Ðon. Jëzaus Ðirdies a. 1796 m. inven-prepozitûra su pav. torius

1789 PAÐUÐVYS parapijos 1789 � Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su Brolijos knygaNukryþiuotojo pav. 1821 m. vizitacijaProc. altorëlis su skulptû-rine Ðirdies emblema

18 a. VILNIUS domini- � Yra Procesijø pav. ant ðon. 1817 m. vizitacija8�9 Ðv. Dvasios konø Ðv. Pijaus V a. M. Matuðakaitë,deð. p. 20

18 a. ÛDRIJA � Yra Prieð 1933 m. atkeltas R. Stankevièienë //8�9 ið neþinomos baþnyèios LSD I.V, p. 495�deð.? 497

18 a. KALTA- prancið- � Yra 1830 dengë did. a. 1830 m. vizitacijaII p. NËNAI konø, Marijos pav.

parapijos Ðvè. Jëzaus Ðirdies ðventë

18 a. PLUNGË parapijos � Yra 1821 m. senas altorinis 1821 m. vizitacijaII p. Ðvè. Jëzaus Ðirdies pav., Plungës deka-

proc. a., vëliavos nato..., p. 73

18 a. MOLËTAI Yra Atkelta ið neþinomos R. Stankevièienë //II p. Þemaitijos baþnyèios LSD I.V, p. 496

18 a. TYTUVËNAI bernar- � � Skulptûra prieangyje D. Klajumienë // Ty-pab. dinø tuvënø..., p. 267�269

18 a. ROZALIMAS parapijos Buvo? Yra Du procesijø altorëliai 1820 m. vizitacija4 ketv. su Jëzaus Ðirdimi M. Matuðakaitë,

48, 49

Prieð VANDÞIO- parapijos Buvo Buvo 1795 m. brolijai suteikti 1815 m. inven-1795 GALA Jëzaus Ðirdies atlaidai torius

1815 m. did. a. Nukryþiuo- 1967 m. apraðastasis dengiamas nauju JëzausÐirdies pav.; kitas pav. antpresbiterijos sienos

RIMA VALINÈIÛTË


Lentelës tæsinys


18 a. PARINGYS koplyèia ? Koplyèios titulas S. Litak, s. 574II p.

18 VILNIUS trinitoriø Buvo Pav. ant presbiterijos ar za- V. Drëma, p. 203pab.� Trinapolio kristijos sienos19 pr. Ðvè. Trejybës

18 RUMBONYS parapijos � Yra Pastatomas pav. ðon. a., R. Stankevièienë //pab.� dabar ðon. a. II t. LSD I.V, p. 284�28619 pr.

18 KRAÞIAI benedik- � Buvo Ðon. Jëzaus Ðirdies a. 1820 m. inventoriuspab.� tiniø su pav.19 pr.

II. ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDIES ATVAIZDAI

Kaip ir dauguma kristologiniø siuþe-tø, Ðvè. Jëzaus Ðirdies ikonografinio ti-po atvaizdai mene atsirado vëliau neguapmàstymai ir teologiniai svarstymai ðiatema. Tad nors apie iðgananèià Vieðpa-ties meilæ raðë dar Baþnyèios Tëvai, Ðir-dies atvaizdai mene atsirado tik vidu-ramþiais, tiesa, kiek kitokia, negu dabaráprasta, forma.

Tipinis viduramþiø pamaldumo pa-vyzdys galëtø bûti 1505 m. Lucaso Cra-nacho Vyresniojo (1472�1553) graviûraÐvè. Jëzaus Ðirdies garbinimas51. Èia vaiz-duojamas Nukryþiuotasis, ákomponuo-tas á ðirdies formos rëmà, po kuriuo su-klupæ já garbinantys ðventieji. Nukry-þiuotojo ir Ðirdies vaizdavimas kartu ga-na daþnas viduramþiais, nes bûtent nu-kryþiavimo metu Vieðpaties Ðirdis pirmàkartà atsivërë þmonijai atskleisdama be-galiná savo gailestingumà ir meilæ. Visdëlto ðiø atvaizdø dar negalima priskir-ti Jëzaus Ðirdies kultui. Tai tarsi iliustra-cijos, papildanèios ir ávaizdinanèios mis-tiniø raðytojø meditacijø knygas.

XVI a. itin paplito Jëzaus Ðirdies em-blema, kurioje ðirdis vaizduota su þaiz-da ðone, apjuosta erðkëèiø vainiku irperverta trimis vinimis, visa spinduliuo-janti dangiðkà ðviesà. Pamaþu ji pradë-ta komponuoti jëzuitø leidþiamø knygøtituliniuose puslapiuose, taip pat puoðëðios vienuolijos baþnyèiø portalus irskliautø tapybà.

Tokià apreiðkimuose regëtà Iðganyto-jo Ðirdá savo uþraðuose nupieðë ir garsiojiprancûzø vizionistë vizitietë ðv. Marga-rita Marija Alacoque. Tradicinæ emblemàpapildo Ðirdies centre atsiradæs áraðasCharitas � Gailestingumas, o vietoje ðlo-vës spinduliø jà ratu supa erðkëèiø vaini-kas (il. 6). Sekant sesers vizitietës pavyz-dþiu, tokie atvaizdai jau 1685 m. kurtiParay-le-Monial vienuolyne ir neðiotiprie ðirdies arba ásegti atlape52. XVIII a.atvaizdai nuo senesniøjø skiriasi bûtentmeilës liepsnomis, besiverþianèiomis iððirdies virðutinëje dalyje.

Seniausias Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaiz-das Lietuvos�Lenkijos valstybëje saugo-


JAUNØJØ OPUSAI

mas Krokuvos vizitieèiø vienuolyno ar-chyve ir mena paèios ðv. MargaritosMarijos laikus. Krokuvos vienuolëms jáatsiuntë motina Eleonora de Ponsein iðLijono vienuolyno. Tai pieðinys ant per-gamento, kuriame Vieðpaties Ðirdá suparoþiø vainikas53.

Nagrinëjant Lietuvoje iðlikusiusXVIII a. kûrinius, norëtøsi juos suskirsty-ti á dvi pagrindines grupes. Pirmajai pri-klausytø atvaizdai, kuriuose Jëzaus Ðir-dis vaizduojama viena, be fizinio Kris-taus kûno. Tokia Ðirdis-emblema yra ki-lusi ið Penkiø Jëzaus Þaizdø ikonografiniotipo, todël kartais vaizduojama kartu suArma Christi, kaip matyti Vilniaus Kalva-rijø (Verkiø) Ðv. Kryþiaus Atradimo baþ-nyèios didþiojo altoriaus iliuziniame tre-èiajame tarpsnyje (1772�1783 m., dail.

Kristupas Polubinskis). Apskritai toks�embleminis� Jëzaus Ðirdies kaip alto-riaus pagrindinio paveikslo papildiniovaizdavimas vëlyvojo baroko altoriuosepaplitæs daugiau, negu atskiras paveiks-las. Sukurtas kaip tapybos kûrinys arskulptûra vëlyvojo baroko altoriuose, jisneretai talpinamas virðutiniame, �fronto-niniame� altoriaus tarpsnyje. Tokiøskulptûrø Ðirdþiø-emblemø taip pat bu-vo Liðkiavos dominikonø, Þieþmariøbaþnyèiose54, Lauksodþio brolijos altoriu-je ant drobës tapytas �vienos Ðirdies� at-vaizdas gretinamas su antropomorfiniu�Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðirdimi�paveikslu55.

Ðiame kontekste itin unikalus seniau-sias Lietuvoje iðlikæs Jëzaus Ðirdies at-vaizdas yra ið Viðtyèio baþnyèios, kuris

Il. 6. Ðv. Margaritos Marijos Alacoque pieðta Ðvè.Jëzaus Ðirdis. XVII a. 8 deð.

Il. 7. Pompeo Battoni (1708�1787). Ðvè. Jëzaus Ðir-dis. 1760 m. Romos Il Gesu baþnyèia, Italija

RIMA VALINÈIÛTË


buvo pagrindinis Ðvè. Jëzaus Ðirdies bro-lijos altoriaus paveikslas (il. 8). Iðplëto-tos ikonografijos kûrinyje galime iðskirtitris svarbiausias mintis, iðreiðkianèiasvienà idëjà. Paveikslo centre esanèià Ðir-dá � Dievo meilës þmogui simbolá � juo-sia erðkëèiø vainikas, virðuje iðkeltas kry-þelis, o ið perverto ðono þaizdos verþiasikraujas ir vanduo. Tai Iðganytojo kanèiàir mirtá ant kryþiaus primenantys þen-klai. Likusi paveikslo dalis skirta paðlo-vinimui: paèià Ðirdá supa jos dangiðkàkilmæ pabrëþiantys spinduliai, o aplin-kui � jà adoruojantys angelai. Du dides-nieji á indà renka ið Ðirdies plûstantákraujà, o angelø chorai prilaiko pra-skleistà uþdangà simboliðkai mums at-

skleisdami Ðvè. Sakramento � meile iðga-nanèio Kristaus Kraujo paslaptá.

Ðis paveikslas turëjo bûti nutapytasmaþdaug apie 1747 m., kai á Viðtyèiobaþnyèià buvo ávesdinta Jëzaus Ðirdiesbrolija. Ko gero, dar XVIII a. jis buvopapuoðtas aptaisais, kurie buvo detaliaiapraðyti 1817 m. inventoriuje: Ðirdá juo-sia erðkëèiø vainikas ir spinduliai, virðkuriø iðkyla kryþelis. Visa tai ir angeløsparneliai bei laikomas padëklas � si-dabriniai, kai kur paauksuoti. Prie pa-veikslo � vienas votas56. Tai rodo nuo-ðirdø brolijos rûpestá ir gyvà pamaldu-mà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai.

Kadangi toks �embleminis� JëzausÐirdies vaizdavimo bûdas susiformavopirmiausia, galima numanyti, kad pana-ðiai Ðirdis buvo vaizduojama ir neiðliku-siuose ankstyvuosiuose Vilniaus vizitie-èiø (apie 1719 m.) ir Kraþiø jëzuitø baþ-nyèiø (apie 1744 m.?) atvaizduose. Jisbuvo populiarus ir vëliau. Tai rodoXVIII a. paskutiniojo ketvirèio brolijøprocesijø altorëliai ið Viðtyèio bei Roza-limo baþnyèiø57. Juose ikonografija nërataip iðplëtota kaip altoriniame atvaizdeir artimesnë grafinei emblemai.

Antrajai grupei priklausytø antropo-morfiniai Jëzaus Ðirdies atvaizdai, ku-riuose Ðirdis vaizduojama liepsnojantiKristaus krûtinëje. Ðiuo metu tradiciniulaikomas antropomorfinis atvaizdas suIðganytojo krûtinëje liepsnojanèia ðirdi-mi susiformavo bent pusæ ðimtmeèio vë-liau negu embleminiai, maþdaug apieXVIII a. vidurá. Neabejojamai tam átakosturëjo ðv. Margaritos Marijos Alacoquepatirtø vizijø, kuriose Vieðpats atvërë jaisavo ðirdá, apraðymai.

Il. 8. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Apie 1747 m. Ið Viðtyèiobaþnyèios


JAUNØJØ OPUSAI

Plaèiausiai þinomas 1760 m. italø dai-lininko Pompeo Battoni�o (1708�1787)sukurtas Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas,skirtas pagrindinei jëzuitø ðventovei �Romos Il Gesa baþnyèiai (il. 7). Jamevaizduojamas Kristus kairëje rankoje lai-ko liepsnojanèià Ðirdá, o deðine rodo á jà.1878 m. Ðventøjø apeigø kongregacijaBattoni�o ir embleminius atvaizdus pri-paþino netinkamais norint gauti indul-gencijas. Jëzaus Ðirdá galima buvo vaiz-duoti tiktai ant Jëzaus krûtinës. 1891 m.paskelbtuose reikalavimuose leista vaiz-duoti Jëzaus Ðirdá vienà, be kûno, bet tikkûriniuose, skirtuose privaèiam pamaldu-mui, o ne vieðam garbinimui altoriuose58.

Garsiojo Pompeo Battoni�o Jëzaus Ðir-dies paveikslo XVIII a. sekiniø Lietuvo-je rasti nepavyko, todël galima teigti,kad tuo metu jis dar nebuvo toks popu-liarus, kaip XIX a. Antrojoje�XX a. pir-mojoje pusëje, o gal net apskritai nebu-vo þinomas. Kita vertus, átakos galëjoturëti ir minëtas 1878 m. draudimaspuoðti altorius Battoni�o ir embleminiotipo paveikslais. Nors tokiø paveikslønaikinimo faktø ir nëra þinoma, taèiaujie galëjo bûti tiesiog pakeisti naujais,tinkamais atvaizdais.

Lietuvoje iðlikæ XVIII a. antropomor-finiai atvaizdai yra gan vienodi. Daugu-moje jø Kristus vaizduojamas taip pat �stovintis kontrapostu arba puse figûros,galvà kiek pasukæs á deðinæ, abiem ran-komis su iðryðkintomis þaizdomis ro-dantis á krûtinëje liepsnojanèià ir glori-joje spindinèià Ðirdá. Tarp ðiø atvaizdøgalima áþvelgti vienà nedidelá skirtumà:vienuose Kristus delnais praskleidæs sa-vo drabuþá � taip apnuoginama krûtinësu liepsnojanèia Ðirdimi, o kituose ji ið-

tapyta tiesiai ant drabuþio. Abiem atve-jais rankø padëtis vienoda.

Europoje yra dar bent keli garsûsXVIII a. Jëzaus Ðirdies atvaizdai, kurievis dëlto veikiausiai yra ne lietuviðkø at-vaizdø pirmavaizdþiai, bet tokie patyssekiniai. Dabartinëje Italijoje, istoriniameTirolio regione, Bolzano miesto katedrojegarbinamas Jëzaus Ðirdies atvaizdas, ku-rá apie 1770 m. nutapë dailininkas Johan-nas Carlas Henrici (1737�1823) (il. 9).Kaip ir Lietuvos�Lenkijos valstybëje, pa-maldumas Jëzaus Ðirdþiai ðiame regionesuklestëjo dar XVIII a. Jo apogëjumi ta-po Tirolio pasiðventimas Ðvè. Jëzaus Ðir-dies globai 1796 m. birþelio 1 dienà, vy-kæs bûtent prie minëto paveikslo59.

Kompoziciðkai ðiam atvaizdui labaiartimi paveikslai ið Vilniaus dominiko-nø Ðv. Dvasios, Kauno jëzuitø ir Kalta-nënø baþnyèiø.

Bent keleriø metø tikslumu galimadatuoti Kauno jëzuitø Ðv. PranciðkausKsavero baþnyèioje buvusá atvaizdà, da-bar saugomà Kauno arkikatedros zakris-tijoje (il. 4). Ið 1782 m. vizitacijos suþino-me, kad �panaikinus jëzuitus, jo malony-bë kunigas Mikalojus Velièka, dabartinisKauno mokyklos rektorius, [ðá paveiks-là] kaip savo lëðomis ásigytà, perkëlë áMergelës Marijos Sopulingosios altoriø�tuometinëje parapinëje Kauno baþnyèio-je60. Nors Kaune jëzuitai liko iki 1787 m.,taèiau, kaip liudija ðaltinis, paveikslas ási-gytas dar prieð ordino kasacijà 1773 m.Veikiausiai tai ávyko vos keleri metaiprieð tai. Taigi jis yra beveik to paties lai-ko kaip ir Bolzano atvaizdas.

Nors kauniðkiame paveiksle pakarto-tos net smulkiausios Bolzano paveikslopieðinio klostës, jo schemiðka, sausoka

RIMA VALINÈIÛTË


tapyba liudija vietos meistro darbà irgalbût kopijavimà nuo grafinio pirma-vaizdþio. Ryðá su grafika dar labiau su-stiprina ðios technikos kûriniuose daþ-na banderolë su inskripcija. Áraðas liudi-ja: Praebe fili mi cortuum mihi � �Manovaike, duok man savo ðirdá, tesilaiko ta-vo akys mano keliø� (Pt 23, 26). Tai Pa-tarliø knygos eilutës pradþia, o kartupaskatinimas visiems tikintiesiems netik adoruoti Jëzaus Ðirdá, taèiau ir pa-tiems atverti jà Vieðpaties meilei.

Dalá Vilniaus dominikonø Ðv. Dva-sios baþnyèios paveikslo dengia aptai-sai, todël apie pieðiná kalbëti kiek sudë-tingiau (il. 5). Vis dëlto ið to, kas maty-

Il. 9. Johann Carl Henrici (1737�1823). Ðvè. Jë-zaus Ðirdis. Apie 1770 m. Bolzano katedra, Tiro-lis, Italija

ti, galima teigti, kad jis identiðkas ap-tartiesiems. Pakartotos net trys sudëtin-gais rakursais fone sklendþianèios ange-liukø galvutës. Ðis atvaizdas tapytassubtiliai niuansuojant perëjimus, nëratoks schemiðkas kaip Kauno paveikslas,taèiau vis tiek juntama vietos dailinin-ko ranka. Pagal paveikslo rëmà já gali-ma datuoti XVIII a. aðtuntuoju�devin-tuoju deðimtmeèiu61.

Ið pranciðkonams priklausiusios se-nosios Kaltanënø baþnyèios iki ðiø die-nø iðliko XVIII a. antrosios pusës JëzausÐirdies paveikslas (il. 10). Kadaise jisgalbût kabëjo atskirame altoriuje, norsjau 1830 m. juo dengiamas didþiajamealtoriuje patalpintas Èenstochovos Die-vo Motinos atvaizdas. Be kitø ðiai ðven-tovei suteiktø ðvenèiø, èia minima ir Jë-zaus Ðirdies62 ðventë. Ðiame paveikslenutapytas áprastinis Jëzaus Ðirdies at-vaizdas, tik figûra apsukta pagal veid-rodinës simetrijos principà. Ádomu tai,kad, pvz., angeliukai ir pati Ðirdis ðiaisimetrijai nepaklûsta ir iðtapyti kaipanksèiau aptartuose kûriniuose. Atvaiz-do apaèioje taip pat yra dailiai rokokostiliumi árëmintas áraðas su eilute ið Ðvè.Jëzaus Vardo litanijos Iesu Amabilis ��Jëzau meilingasis�.

Jau minëtoje Rozalimo baþnyèiojeyra ir antrasis procesijø altorëlis su Ðvè.Jëzaus Ðirdimi � ðákart antropomorfine(il. 11). Ádomus jau pats faktas, kad èiabûta dviejø to paties laiko Jëzaus Ðir-dies procesijø altorëliø, abiejø aptaria-mø tipø, kuriø vienas poroje su EcceHomo, kitas � su Pieta. Taigi abiejuoseprocesijø altorëliuose vyrauja kristologi-në ikonografija, nors XVIII a. ðventovë-


JAUNØJØ OPUSAI

se dominuodavo Marijos ir ðventøjø at-vaizdai.

Neþinomo provincijos dailininko nu-tapytame paveiksle atsisakoma visø de-taliø � debesø, angeliukø, net ðirdá juo-sianèio erðkëèiø ir spinduliø vainiko,kryþelio bei þaizdø. Aktyvacija èia ku-riama ne pieðiniu, bet koloritu � bendra-me mëlynos, baltos ir aukso altorëliopolichromijos bei rudame paties atvaiz-do kolorite skaisèiu raudoniu degantiÐirdis tampa ryðkiausiu ir pagrindiniuvaizdiniu bei idëjiniu akcentu. Kità di-mensijà jam turëjo suteikti vëliau Ðirdáuþdengæs aptaisas. Kad jo bûta, matytiið viniø paliktø þymiø.

Jëzaus Ðirdies atvaizdai su Ðirdi-mi, vaizduojama ant drabuþio, taip patturi atitikmenø Vakarø Europoje. ToksXVIII a. malonëmis garsëjantis atvaizdasyra Vienos Ðv. Stepono katedroje (il. 12).Panaðaus pieðinio atvaizdai iðlikæ Lauk-sodþio, Ðiluvos ir Rumboniø baþnyèiose.

Kaip minëta, nuo 1773 m. filinëjeLauksodþio baþnyèioje, jëzuitø misijoje,veikë Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija. Tad, kogero, apie 1773 m. nutapytame jai pri-klausiusio altoriaus paveiksle dominuo-ja beveik visa, kiek þemiau keliø uþbaig-ta Jëzaus figûra, abiem rankomis rodantikrûtinëje atvertà Ðirdá (il. 3). Detaliauapibûdinti menines priemones sudëtin-ga, nes visà Kristaus figûrà, iðskyrus gal-và ir rankas, dengia balto metalo ap-taisai, rodantys ypatingà parapijieèiøpagarbà ðiam atvaizdui. Pati paveiks-lo kompozicija gan tradicinë, bûdingaðio ikonografinio tipo XVIII�XIX a. pa-vyzdþiams.

Ádomus yra vienintelis tarp aptaria-møjø visos figûros atvaizdas ið Ðiluvos

Il. 10. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Kaltanënøbuv. pranciðkonø baþnyèia

Il. 11. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. IV ketv. Rozali-mo baþnyèia

RIMA VALINÈIÛTË


infulato prepozitûros (il. 13). Jis turëjobûti sukurtas XVIII a. aðtuntajame�de-vintajame deðimtmetyje, prieð 1786 m.ávykusá Ðiluvos Dievo Motinos paveiks-lo vainikavimà popieþiaus karûnomis.Ruoðiantis ðiam iðkilmingam ávykiui, netik sumûryta dabartinë Ðiluvos baþny-èia, bet ir joje árengti nauji altoriai su pa-veikslais bei kita liturgine áranga(skulpt. Tomas Podgaiskis, apie 1775�1786 m.). Praëjus porai dienø po pa-veikslo vainikavimo, rugsëjo 10 d. kon-sekruota pati ðventovë. Nuo tada JëzausÐirdies paveikslas kabo ðoninio Kristausaltoriaus pirmajame tarpsnyje63.

Kristaus figûra iðkyla rudais pusto-niais tapytoje dangiðkoje erdvëje. Jikompoziciðkai ir spalviðkai dominuojavisame atvaizde, o ðviesos efektais, kaip

Il. 12. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Vienos Ðv. Ste-pono katedra, Austrija

áprasta baroke, iðskirta svarbiausia ðiopaveikslo vieta � krûtinëje liepsnojantisMeilës simbolis. Kristø lydi ne tik dan-guje sklendþianèios sparnuotos angeliu-kø galvutës, bet ir aplink debesá susibû-ræ keturi putai, teatraliðkais gestais, mal-dai sudëtomis rankomis bei laikomukryþiumi tarpininkaujantys ðio atvaizdosuvokimui: �Adoruokite Ðvenèiausià Jë-zaus Ðirdá, tai yra kelias, per kurá bûsi-te iðganyti!�

Kiek neáprastas savo atlikimo techni-ka yra nedidelis paveikslëlis ið Rumbo-niø baþnyèios, ið pradþiø buvæs pasta-tomas ant mensos, o XIX a. pabaigoje ið-keltas á ðoninio altoriaus antràjá tarpsná.Visas atvaizdas atliktas siuvinëjimotechnika, o Kristaus veidas, plaðtakosbei Ðirdis tapyti ant atskiro pagrindo.

Il. 13. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Prieð 1786 m. Ðiluvosbaþnyèia


JAUNØJØ OPUSAI

Ypatingas yra ir paveikslëlio fonas � èiajis ne neutralus ar vaizduojantis debesis,bet su iliuzine kolonada ir draperija �taip sukuriamas erdvës áspûdis bei kû-riniui suteikiama papildomø simboliniøprasmiø. Panaðu, kad ðis kûrinys buvosukurtas jau egzistuojant ampyro daileiVakarø Europoje paèioje XIX a. pradþio-je ar pirmajame ketvirtyje (iki 1818 m.)64.

Kaip matome, visi antrajam tipui pri-klausantys Jëzaus Ðirdies atvaizdai yrasukurti XVIII a. antrojoje pusëje ar vë-liau. Juose ryðkus rokoko dailei bûdin-gas sentimentalumas, lyriðka, net melan-choliðka nuotaika. Kompozicijos poþiû-riu jie neávairûs, besiskiriantys tik �fo-kusavimu�, fonu bei meniniu atlikimolygiu. Iðlikæ atvaizdai tarpusavyje susi-jæ ne originalo�kopijos santykiu, bet yrasekiniai keliø neþinomø pirmavaizdþiø.Jø nustatyti nepavyko, bet labiausiai ti-këtina, kad tai buvæ dvasinæ literatûràar maldynus iliustruojantys grafikosdarbai, galbût kilæ ið germanakalbiø ka-talikiðkø kraðtø (plg. Bolzano ir VienosÐvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdus).

Kaip paþymëjo ne vienas Lietuvossenosios dailës tyrinëtojas, vietos daili-ninkai maþiau improvizuodavo kurda-mi sudëtingo teologinio paaiðkinimo rei-kalaujanèias sampratas ir atvaizdus,kaip, pavyzdþiui, Ðvè. Trejybë, DievoApvaizda. Tai veikiausiai paaiðkina, ko-dël tokia nedidelë ir Ðvè. Jëzaus Ðirdiesatvaizdø ikonografinë ávairovë.

Tiesa, be ðiø XVIII a. kûriniø, yra irkeli ádomesnës, ne tokios tradicinës iko-nografijos darbai. Juose atsiskleidþiaikonografinës formos ieðkojimas ir pa-stangos suteikti gilesnæ mintá plintan-

èiam pamaldumui. Tokie yra Jëzaus Ðir-dies atvaizdai ið Ûdrijos, Plungës baþ-nyèiø bei Geidþiø koplyèios65.

Á Ûdrijos baþnyèià paveikslas perkel-tas XX a. pirmojoje pusëje ið neþinomosðventovës (il. 14). Èia Kristus vaizduo-jamas sëdintis, iðkëlæs deðinæ rankà, ro-do á dangø, kairë nuleista. Autentiðkidabar matyti tik veidas, rankos ir pëdos,kaip spëjama, tapyti XVIII a. viduryje araðtuntajame�devintajame deðimtmetyjeprofesionalaus Lietuvos dailininko. Li-kusià figûrà dengia XIX a. aptaisai, antkuriø ties krûtine pritvirtinta metalinëÐirdis. Ji, kaip ir pirminá fonà dengian-tys debesys, � jau XX a. �kûryba�. Kaip

Il. 14. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 8�9 deð.(?) Ûd-rijos baþnyèia

RIMA VALINÈIÛTË


paþymi paveikslà nagrinëjusi R. Stanke-vièienë, �kyla abejoniø, ar ðirdies moty-vas apskritai buvo nutapytas�66. Matapie 1923 m. konsekruojant Ûdrijos baþ-nyèià, jai buvo suteiktas Ðvè. Jëzaus Ðir-dies titulas, todël gali bûti, kad didþia-jame altoriuje pakabintas paveikslas bu-vo tik �pritaikytas� reikalingai ikonog-rafijai. Tai patvirtinti ir atskleisti pirmi-ná ádomaus paveikslo vaizdà galëtø tikspecialûs tyrimai.

Kita vertus, gan panaðios kompozi-cijos yra jau XIX a. antruoju ketvirèiudatuojamas paveikslas ið Plungës baþ-nyèios (il. 15)67. Èia Kristus vaizduoja-mas stovintis kontrapostu, jo deðinë ran-ka tarsi kvieèia prie savæs, o kairë su ið-keltu rodomuoju pirðtu nukreipta á jogalvà apgaubusá áraðà ið jau minëtos Pa-

tarliø knygos, ðákart lietuviø kalba: Su-naw mana atadok Man ðirdi tawa [...]. Jë-zaus Ðirdis vaizduojama krûtinëje, spe-cialiai jai aptaisuose iðkirptoje ertmëje.Áraðas liudija, kad tai ne perdirbinys, betbûtent Jëzaus Ðirdies atvaizdas.

Ðvè. Jëzaus Ðirdies altorius 1797 m.pastatytoje naujojoje Plungës Ðv. JonoKrikðtytojo baþnyèioje buvo árengtas1804 m. XIX a. antrajame ketvirtyje ja-me pakabintas aptariamas paveikslas.Taèiau XIX a. vizitacijose minimas ir iðsenosios baþnyèios altoriaus perkeltas�senas atvaizdas Ðvè. Jëzaus Ðirdies�,taip pat senas nebenaudojamas procesi-jø altorëlis bei pora vëliavø su ðiuo siu-þetu68. Tai leidþia teigti, kad pamaldu-mas Jëzaus Ðirdþiai ðioje baþnyèiojeklestëjo nuo XVIII a., o nagrinëjamas pa-veikslas � ðio pamaldumo simbolis69.

Gausiø originalios ikonografijos kûri-niø turtinga Geidþiø kapiniø koplyèia.Joje anksèiau buvo 1772 m. datuotasprocesijø altorëlis su Ðvè. Jëzaus Ðirdies irÐvè. Mergelës Marijos Ðkaplierinës atvaiz-dais, funduotas Antano Geriko (AntoniGieryk, dabar Þemaièiø �Alkos� muzie-jus, il. 16)70. Nors tapytas pusiau profe-sionalaus dailininko ir yra liaudiðkaistilizuotos meninës formos, jis iðsiskiriaitin giliai suvokta teologine kûriniomintimi. Ðiame altorëlio paveiksle Jëzusvaizduojamas ne pagal konkretø Biblijosar tradicine tapusios ikonografijos siuþe-tà, bet taip, kad kuo aiðkiau bûtø at-skleista svarbiausia idëja. Jëzus iðkylatarsi kà tik nukryþiuotas: nuogas, tik su-sijuosæs perizonijumi, su erðkëèiø vaini-ku ir ryðkiomis, dar kraujuojanèiomisþaizdomis. Taèiau jis ne kaba ant kry-þiaus, bet stovi jo fone, pëdomis vis dar

Il. 15. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XIX a. II ketv. Plungësbaþnyèia


JAUNØJØ OPUSAI

prikaltas prie apatinës kryþmos pakopë-lës, taèiau rankomis rodantis Ðirdá pra-durto ðono vietoje. Kaip daþnai Nukry-þiavimo scenoje, po kryþiumi parklupu-si rauda Marija Magdalietë, o skausmoperverta Marija ir Jonas Evangelistasstovi ðalia jos. Uþ jø nugarø susibûru-sios minios þmoniø � pasaulieèiø ir dva-sininkø, portretiðkø ir niveliuotø, kuriepaskendæ maldoje viltingai þvelgia á Ið-ganytojà, á já nukreiptas ir Jono Evange-listo(?) rankos gestas. Visà prasmæ at-skleidþia tarsi ið Kristaus lûpø einantysþodþiai: Co miaùem czyniã winnicy moiey anie uczyniùæm / W sercu moim czytacie. Tainuoroda á pranaðo Izaijo knygoje apra-ðytà giesmæ apie vynuogynà: derlingas,gerai iðdirbtas þemes apsëjæs rinktinëmisvynuogëmis, jas priþiûrëdavæs sodinin-kas tikëjosi sulaukti gero ir gausaus der-liaus, taèiau priaugo ne saldþiø vynuo-giø, bet rûgðtuogiø. Ðiuose þodþiuoseatsispindi nuoskauda ir nusivylimas:�Kà dar turëjau padaryti savo vynuogy-nui, ko að jame nepadariau?� (Iz 5, 4)

Ðiame atvaizde Kristus yra Vieðpatiesvynmedis, ið kurio Aukos ant kryþiausturëjo iðaugti geros vynuogës. Ir iðties,abipus kryþiaus stovintys þmonës atrodotarsi dvi vynuogiø kekës! Taèiau ne visosvynuogës iðaugo tokios saldþios � kaikurios ið jø rûgðtuogës, ir dël to JëzausÐirdyje galima áskaityti ne tik meilæ, betir skausmà. Èia galima áþvelgti daugbendrumø su apreiðkimais ðv. Margari-tai Marijai Alacoque � jai Jëzus atsklei-dþia ne tik begalinæ meilæ þmonijai, ta-èiau ir skausmà, kurá jam kelia þmoniøabejingumas ir nedëkingas elgesys.

Tokie sudëtingos, iðplëtotos ikonog-rafijos kûriniai daþniau bûdavo randa-

mi ne baþnyèiø altoriuose, bet vienuo-lynø galerijose, kur vienuoliai galëdavoatsidëti jø gilesniam apmàstymui beigretinti su meditacijø skaitiniais.

Taigi XVIII a. Ðvè. Jëzaus Ðirdies at-vaizdus Lietuvoje galima skirstyti á dvipagrindines grupes. Senesniojo tipo kû-riniuose, ko gero, kilusiuose ið Penkiø Jë-zaus Þaizdø, Jëzaus Ðirdis vaizduojamakaip emblema. Tokiø atvaizdø Lietuvojebûta jau XVIII a. pirmojoje pusëje ir vë-liau. Lietuvoje buvo paplitæ ne tik Jë-zaus Ðirdies emblemos kaip altoriø at-vaizdø �papildiniai�, bet ir kaip sava-rankiðki, iðplëtotos ikonografijos kûri-niai. Bene pirmasis ðio tipo altorinis pa-veikslas priklausë Vilniaus vizitieèiø Jë-zaus Ðirdies brolijai (apie 1719 m.), se-niausias iðlikæs kûrinys � apie 1747 m.paveikslas ið Viðtyèio baþnyèios.

Maþdaug XVIII a. viduryje Europo-je susiformavo kitas, antropomorfinis Jë-

Il. 16. Nukryþiuotasis, atveriantis Ðirdá. 1772 m.Ið Geidþiø kapiniø koplyèios

RIMA VALINÈIÛTË


zaus Ðirdies tipas, kuris netrukus papli-to ir Lietuvoje. Dauguma ðio tipo kûri-niø yra ikonografiðkai neávairûs, sukurtibent pagal du nenustatytus pirmavaiz-dþius. Jie skiriasi tik neesminëmis deta-lëmis, �kadruote� bei meninio atlikimolygiu. Maþiau tradiciniai, ikonografiðkaiádomesni atvaizdai yra ið Ûdrijos ir Gei-dþiø baþnyèiø.

Reikia paþymëti, kad atvaizdø apra-ðymai iðlikusiuose inventoriuose ir vizi-tacijose yra nedetalûs, apibendrinti, to-dël pagal juos vargiai ámanoma paveiks-lus priskirti konkreèiam Jëzaus Ðirdiestipui. Dël tos paèios prieþasties sunkupasakyti, kada tiksliai ávyko perëjimasnuo embleminio prie antropomorfinio

tipo. Apie tai galima spræsti tik pagal ið-likusius pavyzdþius.

Pamaldumo prasme nëra principi-nio skirtumo, ar Jëzaus Ðirdis vaizduo-jama emblemiðkai, ar antropomorfiðkai.Teologinë mintis iðlieka ta pati: taiVieðpaties meilës ir gailestingumo idë-jos iðraiðka, o tokio atvaizdo patalpini-mas altoriuje � konkreèios parapijos arvienuolijos pamaldumo ðia intencijaapraiðka. Todël klaidinga bûtø teigti,kad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdai Lietu-voje pasklido tik XVIII a. antrojoje pu-sëje. Altoriniai paveikslai, kaip ir patspamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai, Lie-tuvoje plito nuo pat XVIII ðimtmeèiopradþios!


41 Tame paèiame altoriuje jis minimas ir 1817 m.vizitacijoje � LVIA F. 694, ap. 1, b. 3660, l. 122.

42 Þr. D. Klajumienë. Septyni altoriai ir sakykla(Liðkiava) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas.T. I. Kn. III. � Vilnius: Gervelë, 1998, p. 195�203; D. Klajumienë. Liðkiavos dominikonøbaþnyèios interjero ikonografinë programa //Paveikslas ir knyga: LDK dailës tyrimai ir ðalti-niai. Dailë 25. � Vilnius: VDA leidykla, 2002,p. 120.

43 Þr. D. Klajumienë. XVIII a. iliuzinë retabulø ta-pyba Vilniaus sakralinëje architektûroje // Lie-tuvos Didþiosios Kunigaikðtystës barokas: formos,átakos, kryptys. Dailë 21. � Vilnius: VDA leidyk-la, 2001, p. 148�149; R. Meldytë, p. 145�146.

44 Dëkoju dr. Skirmantei Smilingytei-Þeimieneiuþ suteiktà informacijà.

45 LVIA F. 1671, ap. 4, b. 335, l. 4v � Gegrënø fi-lijos 1776 m. inventorius; LVIA F. 669, ap. 2,b. 226, l. 457 v � Gegrënø filijos 1821 m. vizi-tacija.

46 LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 192 � Mosëdþiobaþnyèios 1821 m. vizitacija. M. Valanèius mi-ni kità, 1762 m. datà. � M. Valanèius. Raðtai.T. 2. � Vilnius: Vaga, 1972, p. 160. Mosëdis tuometu priklausë �vyskupo stalui�.

47 Ten pat, l. 178v�186v.48 KAK B. 78 � Dusetø baþnyèios Ðvè. Jëzaus Ðir-

dies brolijos steigimo dokumentø nuoraðas;LVIA F. 696, ap. 2, b. 23, l. 31�32 � Dusetø pa-rapinës baþnyèios 1833 m. inventorius.

49 VUB RS F. 203�30, l. 61 � Paðuðvio baþnyèiosÐkaplieriaus brolijos knyga, 1782�1832. 61 lapeminima, kad �1789 metø birþelio 19 (12?) die-nà pradëta áraðinëti á Jëzaus Ðirdies Brolijà.�

50 Dabar LNM. Þr. M. Matuðakaitë. Procesijø al-torëliai Lietuvoje. � Marijampolë: Ardor, 1998,p. 29, il. 48, 49; LVIA F. 669, ap. 2, b. 223,l. 576 � 1820 m. vizitacijos aktas.

51 Þr. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas / Sud.D. Ramonienë. � Vilnius: VDA leidykla, 1997,il. p. 294.

52 New Catholic Encyclopedia. � Washington: TheCatholic University of America, 1987. V. 12,p. 820.

53 S. Modajewski, ks. Twemu Sercu czeúã skùadamy// http://www.wiara.pl/tematcaly.php?curr_hit=8&idenart=1056701302

54 Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio Kauno de-kanato vizitacija 1782 m. / Sud. ir par. V. Jo-gëla // Lietuvos istorijos ðaltiniai. T. VI. � Vilnius:Katalikø akademija, 2001, p. 192.


JAUNØJØ OPUSAI

55 LVIA F. 696, ap. 2, b. 26, l. 1, 21 � Lauksodþiofilinës baþnyèios 1812, 1887 m. inventorius.

56 MABR F 255�883, l. 2 � Viðtyèio parapinës baþ-nyèios 1817 m. inventorius.

57 Þr. R. Stankevièienë. Procesijø altorëlis I (Við-tytis) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas. T. I.Kn. 2. � Vilnius: Gervelë, 1997, p. 281�283, il.172; M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvo-je. � Marijampolë: Ardor, 1998, p. 29, il. 49 (da-bar Lietuvos nacionalinis muziejus).

58 Ten pat.59 Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-inns-

bruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=5000019760 Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio, p. 11.61 M. Matuðakaitë, p. 20.62 MAB RS F. 273�143, l. 8 � Kaltanënø prancið-

konø ir parapinës baþnyèios 1830 m. vizitaci-jos aktas.

63 KAK B. 51, l. 3 � Ðiluvos infulato prepozitûros1796 m. inventorius.

64 R. Stankevièienë. Paveikslas �Ðvè. Jëzaus Ðirdis�(Rumbonys) // Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn.V. � Vilnius: Savastis, 2003, p. 284�286, il. 171.

65 Ðiluvos baþnyèioje yra XVII a. II puse (?) datuo-jamas kontûrinis paveikslas Jëzus Kristus, kuriskartais ávardinamas kaip Ðvè. Jëzaus Ðirdies at-vaizdas (þr. Tytuvënø Bernardinø baþnyèia ir vie-nuolynas. � Vilnius: VDA leidykla, 2004, p. 207;LDM P. Gudyno restauravimo centro archyvas,rest. L. Lukoðevièius, 2002�2003 m.). Èia vaiz-duojamas klûpantis ilgaplaukis jaunuolis su pa-maldþiai sukryþiuotomis rankomis ir iðpjautaðirdies formos ertme krûtinëje, prie jo kojø klû-

po liûtas. Autorës nuomone, tai ne Jëzaus, betÐv. Vito atvaizdas. Ðis IV a. gyvenæs ðventasisitin gerbiamas Èekijoje ir yra jos globëjas, oPrahos Ðv. Vito katedroje saugomi jo palaikai.Ðv. Vitas itin karðtai tikëjo, ir tai simbolizuojajo ðirdis, o jo kankinystës istorijoje minimasámetimas á liûtø narvà.

66 R. Stankevièienë. Paveikslas �Ðvè. Jëzaus Ðirdissu aptaisais� (Ûdrija) // Lietuvos sakralinë dailë.T. I.V. � Vilnius: Savastis, 2003, p. 496, il. 332.

67 Plungës dekanato sakralinë architektûra ir dailë.Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutuvënai. � Vilnius,2004, p. 73, 81.

68 LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 505 � Plungës baþ-nyèios 1821 m. vizitacija; LVIA F. 669, ap. 2,b. 252, l. 538 � Plungës baþnyèios 1841 m. vi-zitacija.

69 Apie XVIII a. Plungës baþnyèios inventoriø në-ra þinoma. Tai galbût paaiðkintø, kodël ðiojeparapijoje dominuoja �jëzuitiðka� ikonografija:be Jëzaus Ðirdies atvaizdo, dar yra iðlikæ du Ðv.Ignoto Lojolos bei vienas Ðv. Pranciðkaus Ksave-ro paveikslas (XVIII�XIX a.). Buvusioje filinëjeKuliø baþnyèioje yra dar vienas Ðv. Ignoto Lo-jolos atvaizdas su 1777 m. data. Teigiama, kadKuliai priklausë jëzuitams, taèiau istoriniai ðal-tiniai to nepatvirtina. Tiesa, 1776 m. ásteigusKuliø parapijà, jos klebonu tapo eksjëzuitasAntanas Rimkevièius. Kita vertus, á Plungæ pa-veikslai galëjo patekti ið kurios nors uþdarytosjëzuitø ðventovës.

70 Lietuviø liaudies menas. Grafika. Tapyba. � Vil-nius: Vaga, 1968, p. 270, il. 213�214.

I l iustracijø ðaltiniai

11. Ið leidinio: O�Donnell T. T. Heart of the Rede-emer. � Manassas: Trinity Communications,1989, il. p. 103.

12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio dr. Lai-mos Ðinkûnaitës archyvo.

13. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo ins-tituto archyvas.

14. R. Valinèiûtës fotografija.15. R. Valinèiûtës fotografija.16. Ið leidinio: T. T. O�Donnell. Heart of the Rede-

emer. � Manassas: Trinity Communications,1989, il. p. 138.

17. Ið asmeninio dr. Skirmantës Smilingytës-Þei-mienës archyvo.

18. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo ins-tituto archyvas

19. Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-in-nsbruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=50000197

10. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo ins-tituto archyvas

11. Ið leidinio: M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliaiLietuvoje. � Marijampolë: Ardor, 1998, il. 48.

12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio R. Valin-èiûtës archyvo.

13. R. Valinèiûtës fotografija.14. Ið leidinio: Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn. V. �

Vilnius: Savastis, 2003, il. 332.15. Ið leidinio: Plungës dekanato sakralinë architek-

tûra ir dailë. Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutu-vënai. � Vilnius, 2004, p. 81.

16. Ið leidinio: Lietuviø liaudies menas. Grafika. Ta-pyba. � Vilnius: Vaga, 1968, il. 213.

TOMAS PABEDINSKAS


PERFORMATYVUMO IR SIMULIACIJOSSÀSAJOS POSTMODERNIOJE

ATVAIZDO SAMPRATOJEThe Relationship between Performativity and Simulation

in the Postmodern Concept of the Image

SUMMARY

The article concerns the most important aspects of the concept of performativity and reveal how they

relate to the understanding of contemporary photography. Close attention is paid to performative prin-

ciples of identity construction in everyday life and the ways it is represented and influenced by the

media of photography. This interdisciplinary analysis is based on the notion of performative identity as

defined in feminist and social theories, as well as on the postmodern interpretation of visual represen-

tation. Such a theoretical background opens up the possibilities of critical examination of the photo-

graphic media and contemporary (art) photography.

Gauta 2005-04-25

TOMAS PABEDINSKASVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI: performatyvumas, simuliacija, identitetas, atvaizdas, ðiuolaikinë fotografija.KEY WORDS: performativity, simulation, identity, image, contemporary photography.

Performatyvumo sampratos susifor-mavimui átakà darë XX a. ðeðtojo ir

septintojo deðimtmeèiø antropologijos irsociologijos teorijos, performanso menopraktika ir postmoderni kultûrinë situ-acija. Tai lëmë tarpdiscipliniðkà jos po-bûdá, leidþiantá performatyvumo sàvo-kà taikyti ávairiø kultûriniø ir meniniøreiðkiniø analizei. Vartojama ávairiuose

kontekstuose, ji ágyja skirtingas prasmes,taèiau galima nurodyti tris pagrindinesperformatyvumo sampratas: veiksmaslaikomas performatyviu, kai juo siekia-ma parodyti tam tikrus gebëjimus, ágû-dþius; kai veiksmas yra vertinamas re-miantis sëkmës kriterijumi; kai jis suvo-kiamas kaip elgesys, kuris yra sufor-muotas ir interpretuojamas pagal kon-


JAUNØJØ OPUSAI

kreèius kultûrinius kodus. Bûtent pas-kutiniuoju teiginiu ir bus vadovaujamasiðiame straipsnyje siekiant atskleisti per-formatyvumo ir simuliacijos sàsajaspostmodernioje atvaizdo sampratoje.

Sociokultûriðkai suformuotø elgesiomodeliø svarbà pabrëþë Judith Butlerapibûdindama lytinio tapatumo perfor-matyvumà. Ðios feminizmo teoretikësteigimu, þmogaus elgesys sukuria mate-rialios lytiðkumo esmës áspûdá, taèiau jisremiasi vien iðorine kûno raiðka, kuri su-gestijuoja jà lemianèiø tapatumo konstra-vimo principø veikimà, taèiau niekada jøneatskleidþia. Lytiná tapatumà nurodan-tys �veiksmai, gestai, vaidinimai, apskri-tai aiðkinant, yra performatyvûs ta pras-me, kad esmë ar tapatumas, kurá jie ne-va iðreiðkia, yra klastotës, sufabrikuotos irpalaikomos kûniðkais þenklais ir kitomisdiskursyviomis priemonëmis�1. Todël ly-tiðkumas, pasak J. Butler, nëra pastoviduotybë, o nuolat atliekamas, performa-tyvus þmogaus tapatumas. Kitaip ta-riant, lytinis tapatumas ir yra performan-sas, vykstantis kartojant tam tikrus veiks-mus, kurie konkreèioje kultûroje yra su-prantami kaip lytinio tapatumo þenklaiir bûna tos kultûros sàlygojami.

Pasitelkiant performatyvumo teorijà,panaðiai gali bûti aiðkinamas ne tik ly-tinio, bet ir socialinio asmens tapatumoformavimas. Asmens socializacijos pro-cesas, kurio metu jis prisitaiko prie so-cialinës struktûros ir mokosi joje efekty-viai veikti, remiasi kultûriniø schemø ið-mokimu. Kultûrine schema vadinama�daþnai pasitaikanti, ásimintina, maþaibesikeièianti kokiø nors reiðkiniø inter-pretacija, kuriai ávykti pakanka minima-liø nuorodø. Kultûrinë schema padeda

atsirasti hipotezëms dël objektø, ávykiø,situacijø, veiksmø savybiø ir asmens ta-patybës ir ðitaip leidþia interpretuojantpranokti informacijà, kurià suteikë jus-liðkas suvokimas�2. Panaðiu visumos at-kûrimo ar sukûrimo ið daliø principupagrásta ir teatrologo R. Schechnerio su-formuluota �atkurto elgesio� samprata,plaèiai taikoma performatyvumo teori-joje. Sàvoka �atkurtas elgesys� akcen-tuoja kartojimà, nurodo nuolatiná �ori-ginalaus� veiksmo prisiminimà, kuriopagrindu rekonstruojamas dabartyje at-liekamas veiksmas. Pasak R. Schechne-rio, veiksmas, kuris yra suprantamaskaip apibrëþtà informacijà perteikiantisþenklas, susideda ið atskirø daleliø, ku-rios yra maþiausi sàmoningai kontro-liuojamo �atkurto elgesio� vienetai3. At-skirtos nuo didesniø elgesio schemø,ðios dalelës gali bûti pertvarkomos pa-naðiai kaip kino filmo kadrai montaþometu: ið jø gali bûti sukuriami naujiveiksmai. Taèiau ðis pertvarkymas nëramechaniðkas, jis yra savireflektyvus irpriklauso nuo konkretaus kultûriniokonteksto. Be to, maþiausi sàmoningo�atkurto elgesio� vienetai, iðskirti ið vie-no konteksto ir ið naujo atlikti kitame,ágyja naujà prasmæ, visada iðlaiko ir daláankstesniosios, suformuotos konkreèiossociokultûrinës terpës. Todël galima sa-kyti, kad ið jø sudaryti veiksmai inter-pretuojami pagal kultûrines schemas.Taigi, socialinæ þmogaus elgsenà, kurilaikoma bûdinga ir tinkama þmonëms,turintiems tam tikrà socialinæ padëtá, ga-lima prilyginti �atkurtam elgesiui�. Jàapibrëþia ávairiø daromø átakø sàveika:socialiniai vaidmenys, iðmokstami socia-lizacijos proceso metu, yra formuojami

TOMAS PABEDINSKAS


socialiniø aparatø, instituciniø struktû-rø ir þmoniø, priklausanèiø svarbiomsvisuomenës kategorijoms. Ðiuo teiginiuremiasi ir E. Goffmanas, kuris analizuo-ja socialiná þmogaus elgesá lygindamasjá su teatriniais vaidybos ir iliuzijos kû-rimo bûdais. Tam tikrà ekspresiniø prie-moniø visumos panaudojimà kuriantstereotipinæ konkretaus socialinio vaid-mens iðraiðkà jis vadina �kolektyvinereprezentacija�. E. Goffmano teigimu,socialinio vaidmens iðraiðka yra ne atli-këjo sukurta, o atliekama ákûnijant vi-suomenëje ásitvirtinusià to vaidmens�kolektyvinæ reprezentacijà�, kuri yra�savarankiðkai egzistuojantis faktas�.�Kolektyvinë reprezentacija�, anot E. Gof-fmano, leidþia sukurti �ne tokià sudë-tingà tapatumø ir atsakomøjø reakcijøsistemà�4, padedanèià individui orien-tuotis sudëtingoje visuomenës socialinë-je struktûroje.

Asmens tapatumo formavimas, besi-remiantis tam tikrais socialiai ir kultû-riðkai suformuotais elgesio modeliais,atrodo, ypaè domina ðiuolaikinës foto-grafijos kûrëjus � performatyvi asmeny-bës raiðka tapo viena svarbiausiø jø kû-rybos temø. Fotografija, kuri priartinamus prie grynosios iðvaizdos, kartutampa ypaè tinkama priemone tos ið-vaizdos pagrindu tyrinëti reprezentuo-jamo asmens tapatumà. �Fotoaparatastampa uþmeninës tikrovës tyrimo áran-kiu menininko rankose, ir akcentas nuonuosavos vizijos perkeliamas á pasirink-tà nagrinëjimo objektà � taip meninin-kas tampa etnografu, antropologu�5, �raðo Renata Dubinskaitë, nusakydamaðiuolaikinës fotografijos kûrëjo veiklos

pobûdá. Ðiuo poþiûriu performatyvumotyrimø ir fotografijos santyká galima pri-lyginti jø sàsajoms su teatru. Kaip ir te-atras ar konkretus spektaklis, fotografi-ja �leidþia analizuoti konkreèias repre-zentacijos problemas [...]�6. Bene geriau-siai þinomus fotografijos, kaip sociokul-tûrinës tikrovës tyrimo priemonës, pa-vyzdþius sukûrë menininkai, analizavælyèiø vaidmenis. Kaip ir performatyvu-mo teorijoje, taip ir ðios krypties fotogra-fijoje svarbios buvo feminizmo idëjos.Pavyzdþiui, fotografë Cindy ShermanXX a. aðtuntojo deðimtmeèio pabaigojeiðgarsëjo sukûrusi fotografijø serijà �Su-stabdyti filmo kadrai be pavadinimo�(Untitled Film Stills). Ðiose nuotraukosepati C. Sherman atlieka stereotipiðkus,Amerikos kinui bûdingus jaunø moterøvaidmenis, kurie �atspindi socialiniusmodelius, plaèiai paplitusá moters vaid-mens visuomenëje supratimà�7. Panaðiulaikotarpiu kûrë ir kitas garsus fotogra-fas Robertas Mapplethorpe�as. Savonuotraukose jis analizavo homoseksua-lumo temà, problemiðkam nuotraukøturiniui suteikdamas tradicinæ Vakarømeno estetikà atitinkanèià vizualià for-mà. Vis dëlto ðiandien fotografija pade-da analizuoti ne tik lytiná, bet ir ávairiaiskitais aspektais apibrëþiamà asmens ta-patumà � fotografijà kurianèiø meninin-kø interesai pranoko kultûriðkai for-muojamo lytiðkumo analizæ. Taèiau so-cialiai angaþuotos fotografijos kûrëjai sa-vo darbuose ir toliau manipuliuoja vi-suomenëje ásitvirtinusiais stereotipais.

Ðios tendencijos svarbios ir ðiandieni-nëje Lietuvos fotografijoje. �Po 1990 m.Lietuvoje, kaip ir anksèiau Vakaruose,


JAUNØJØ OPUSAI

susiformavo specifinë fotografijà naudo-janèiø menininkø kategorija. Realizuoda-mi konceptualius projektus menininkaipasitelkia fotografijà kaip realybës rep-rezentacijà, kaip rankø darbo ir amatonereikalaujantá vaizdø gamybos ir doku-mentacijos bûdà.�8 Dalis tokios kûrybosskirta ne tik asmens tapatumo formavi-mo tyrimams, bet ir paèios fotografijosjame atliekamo vaidmens refleksijai. Pui-kûs tokios fotografijos pavyzdþiai yraEglës Rakauskaitës fotografijø serija�Vilniaus benamiai� ar Ramunës Piga-gaitës �Mano miestelio þmonës�, tamtikra prasme tokiai fotografijai artimi irTado Ðarûno darbai bei Linos Grincevi-èiûtës nuotraukos. Apibendrintai galimabûtø sakyti, kad fotografijoje manipulia-cija socialiai ir kultûriðkai sàlygotais as-mens tapatumo þenklais vyksta fiksuo-jant �atkurtà elgesá�, taèiau detaliau pa-aiðkinti, kokiu bûdu nuotraukose kuria-mos asmenybës reprezentacijos, galimavartojant su �atkurto elgesio� sampratasusijusius E. Goffmano terminus. Galimateigti, kad fotografuojant inscenizuoja-mos konkreèiø socialiniø vaidmenø �ko-lektyvinës reprezentacijos�. Reikëtø pa-aiðkinti, kad �kolektyvinë reprezentaci-ja� kuriama pasitelkiant tam tikras eks-presines priemones, kuriø visumà E.Goffmanas vadina �fasadu�. �Fasadas�dar skirstomas á �dekoracijas� ir �asme-niná fasadà�. Pastarasis savo ruoþtuskirstomas á �iðoræ�, kuri apibûdinavaidmens atlikëjo socialiná statusà bei joatliekamos veiklos pobûdá, ir �raiðkosbûdà�, t. y. laikysenà, manieras, nuro-danèias interakciná vaidmená, kurá atlikë-jas tikisi suvaidinti9. Bûtent �asmeninis

fasadas� ir yra svarbiausias kuriant so-cialinio vaidmens reprezentacijos foto-grafiná atvaizdà. Derinant nuotraukosematomø þmoniø iðvaizdà su jø pozomisir gestais, pasiekiamas atitikimas tarpdviejø �asmeninio fasado� daliø � �ið-orës� ir �raiðkos bûdo�. Nors toks idea-lus atitikimas, pasak E. Goffmano, realia-me gyvenime neámanomas, taèiau kaiptik jo verèia tikëtis visuomenëje ásitvirti-nusios socialiniø vaidmenø �kolektyvi-nës reprezentacijos�. Ðie tikrovëje sun-kiai ágyvendinami lûkesèiai gali bûtilengvai iðpildomi per fotografijà � ji su-teikia galimybæ sukurti �tobulà� konkre-taus socialinio vaidmens �kolektyvinæreprezentacijà�, kurios tikrumu skatinatikëti fotografijos dokumentiðkumas.Viena vertus, tokiu meniniu veiksmu pa-brëþiama, kad ámanoma, o galbût ir ne-iðvengiama, fotografuoti ne konkreèiosasmenybës iðraiðkà, o tik fotografavimomomentu þmogaus atliekamà socialinávaidmená. Kita vertus, taip parodoma,kad, naudojantis tam tikrais visuomenësatpaþástamais þmogaus iðvaizdos ir elge-sio elementais, galima lengvai manipu-liuoti asmens socialiniu tapatumu ir kur-ti já reprezentuojantá fotografiná atvaizdà.Tokià fotografijos teikiamà galimybæ�klastoti� tikrovæ savo darbuose reflek-tuoja ir patys menininkai � jie atsklei-dþia tam tikras fotografijos konvencijasir taip parodo, kad fotografijoje, kaip irvisuomeniniame gyvenime, asmens ta-patumo iðraiðka turi bûti kuriama pagalsociokultûriniø veiksniø suformuotastaisykles, nes tik remdamasis jomis þiû-rovas gali interpretuoti nuotraukà kaiptam tikrà socialiná statusà turinèio as-

TOMAS PABEDINSKAS


mens atvaizdà. Fotografija nëra konkre-taus socialinio vaidmens vaizdinis atitik-muo. Fotografinë technika fiksuoja tik vi-zualiàjà tikrovës dalá konkreèiu momen-tu, kurá iðskiria ið nepertraukiamos lai-ko tëkmës. Negana to, net ir tikrovësvaizdas nuotraukoje yra transkribuoja-mas á tam tikrus vizualinius þenklus, ne-atitinkanèius realios daiktø iðvaizdos.Ðiø þenklø panaudojimo ir interpretaci-jos bûdai yra sociokultûriðkai sàlygoti �prasmingas bus tik toks atvaizdas, kurisatitiks tam tikras fotografijos konvenci-jas, kurios, anot Pierre�o Bourdieu, aið-kiausiai matyti mëgëjiðkose nuotrauko-se, nes jose svarbiau uþ estetinæ formàyra tai, ar aiðkiai nuotraukos perteikia in-formacijà apie nufotografuotus asme-nis10. Menininkai, kuriantys ðiuolaikinæfotografijà, neretai sàmoningai pabrëþiafotografijos kanonø, kuriuos suformavofotografijos socialinë paskirtis ir Vakarøkultûrinës vertybës, ásigalëjimà ir reflek-tuoja jø poveiká atvaizdo suvokimui. Pa-vyzdþiui, minëtose E. Rakauskaitës ir R.Pigagaitës fotografijø serijose matomefrontaliai, ið tam tikro atstumo nufotog-rafuotus stovinèius þmones. P. Bourdieutokià vaizdavimo tradicijà sieja su as-mens orumo sureikðminimu. Pasak jo,kultûrinës tradicijos reikalauja, kad bû-tø fotografuojamasi tokia poza, kokiastovima prieð gerbiamà þmogø, ið kuriotaip pat laukiama pagarbos, bûtent rei-kalaujama pozuoti atsigræþus veidu á fo-tokamerà, tam tikru pagarbiu atstumunuo fotografo. Svarbu atkreipti dëmesá irá tai, kad ðios menininkës fotografuojaþmones statiðkomis, nejudriomis pozo-mis, fiksuojama ne laiko tæstinumà su-

traukanti �lemiama akimirka�, kuri bu-vo tokia svarbi tradicinio fotomeno kû-rëjams, o sutelkiamas þiûrovo dëmesysá fotografuojamøjø laikysenà, kuri rep-rezentuoja nuolat atliekamus socialiniusvaidmenis, stereotipiðkà jø iðraiðkà. Taisietina su bendru visos mëgëjiðkos foto-grafijos bruoþu � vaizduoti ne keistas,þmogaus akiai nematomas akimirkas, oaiðkià socialinæ prasmæ turinèius gestusar pozas. Vis dëlto ðiuolaikinës fotogra-fijos kûrëjai minëtais kanonais naudoja-si ne siekdami kurti tobulà tikrovës iliu-zijà, o norëdami kritiðkai reflektuoti jøpaèiø naudojamos medijos veikimà ðian-dieninëje kultûrinëje terpëje � stereotipi-në asmens tapatumo reprezentacija, uþ-fiksuota laikantis fotografijos kanonø,tampa suvokiama kaip tikrovës faktas.Atskleisdami ðià fotografijos savybæ,menininkai kartu kvestionuoja ir foto-grafijos kuriamo tikrovës atvaizdo pati-kimumà, parodo, kad fotografija nëraobjektyvi.

Objektyvumo galimybæ paneigia irfotografijoje fiksuojamos tikrovës � ðiuoatveju asmens tapatumo � performaty-vus pobûdis. Performatyvumo sàvokàsu postmodernizmu siejæs Jean-FrancoisLyotard�as teigia, kad postmodernus þi-nojimas remiasi ne modernizmui bûdin-gais �metanaratyvais�, padëdavusiaisvisø mokslo srièiø atradimus susieti suabsoliuèiu ir universaliu þinojimu, ospecializuotais �kalbos þaidimais�, ku-rie, paneigus universalias tiesas, negalibûti tarpusavyje suderinti. �Ðiuolaikinë-je visuomenëje ir kultûroje � t.y. postin-dustrinëje visuomenëje ir postmo-dernioje kultûroje � þinojimo legitimaci-


JAUNØJØ OPUSAI

jos problema formuluojama kitaip. Da-bar pamatiniu pasakojimu nebepasitiki-ma � nesvarbu, kokiu bûdu pasireiðkiajo vienijanèios tendencijos ...�11 Moder-niu J. F. Lyotard�as vadina �mokslà, ku-ris save legitimuodamas, remiasi ðitokiumetadiskursu, aiðkiai pasitelkianèiu ápagalbà vienà ar kità pamatiná pasako-jimà�, o �postmoderniu laikytinas nepa-sitikëjimas metapasakojimais�12, kuriuoskeièia �kalbos þaidimai�. �Kalbos þaidi-mo� terminas nurodo �pasakymø kate-gorijà, kuri gali bûti apibrëþta tam tik-romis taisyklëmis, nusakanèiomis josypatybes ir paskirtá�13. Kadangi egzis-tuoja daugybë �kalbiniø þaidimø�, ku-riø nesieja bendras �metadiskursas�,ypaè svarbûs tampa konkretûs �kalbinioþaidimo� pasakymai, leidþiantys vyktinuo tam tikros situacijos priklausanèiamimprovizuotam eksperimentavimui � jáJ.-F. Lyotard�as ir vadina performatyvu-mu. Kitaip tariant, postmodernizmà superformatyvumu sieja konkretaus ávy-kio svarba, nes kaip tik jis tampa svar-biausiu paþinimo ðaltiniu, o bendroskultûrinës struktûros ir intelektinës sis-temos ðiuo poþiûriu laikytinos moder-nizmo palikimu, negalinèiu funkcionuo-ti postmoderniame kontekste. Kartu ne-ámanoma darosi ir ieðkoti universaliosprasmës. Vadovaujantis postmoderniupoþiûriu, realu yra ne tai, kas �gali bû-ti parodyta kaip apskritai tikra ar teisin-ga, bet paprasèiausiai tai, kas gali bûtiparodyta�14. Ðis teiginys patvirtina, kadfotografija fiksuoja tiktai konkreèiu lai-kotarpiu performatyviai kuriamà as-mens tapatumà ir nenurodo jokios ob-jektyviai egzistuojanèios jo �esmës�. Ne-

gana to, jis leidþia manyti, kad tam tik-ra prasme performatyvi yra visa foto-grafija � ji ne dokumentuoja tikrovæ, ojà kuria paèiu parodymo veiksmu.

Pagaliau net ir tikint fotografijos do-kumentiðkumu, kyla klausimas, kà iðtikrøjø reprezentuoja þmogaus atvaiz-das? Jei postmoderniu poþiûriu asmenstapatumas yra performatyvus reiðkinys,kuriamas sociokultûriðkai suformuotaisþenklais, kurie tiesiogiai nesusijæ su jo-kia asmenybës �esme�, tai koks gi refe-rentinis ryðys su tikrove sieja ðá tapatu-mà fiksuojanèias fotografijas? Atvaizdoreikðmæ ðiuolaikinëje kultûroje nagrinë-jusio Jeano Baudrillard�o nuomone, �pa-saulis pats savaime nëra panaðus á nie-kà. Kaip sàvoka ir diskursas jis siejasi sudaugeliu kitø dalykø � kaip grynas ob-jektas, jis yra neapibrëþiamas�15. Taigi irvël akcentuojamas performatyvus paþi-nimo pobûdis � tikrovë patiriama tik at-skirø ávykiø, objektø pavidalu, o ne kaipvientisa visuma. Kaip tik fotografijà J.Baudrillard�as laiko tobuliausiu realybësfragmentavimo árankiu, nes kiekvienasnufotografuotas objektas yra �pëdsakas,paliktas viso kito iðnykimo�16. Kitaip ta-riant, kiekvienoje pasaulio detalëje aki-vaizdus jo, kaip visumos, nebuvimas.Ðiuo poþiûriu pasaulio suvokimo proce-sas primena bandymus apibrëþti post-struktûralistiðkai suprantamà þenkloreikðmæ � pasaulio detalæ galima paþintitik atskiriant jà nuo visø kitø tikrovësfragmentø, þenklo prasmæ suprasti � tikpagal jo skirtingumà nuo kitø þenklø.J. Baudrillard�o nuomone, toks mentali-nis paþinimo ir prasmës suvokimo pro-cesas, paremtas nebuvimu ir nykimu,

TOMAS PABEDINSKAS


tikrovëje yra tobulai ágyvendinamas perfotografijà. Be to, fotografija neperteikianei laiko tëkmës, nei judesio, ir todël yraypaè nerealistiðka: �vaizdo intensyvumolaipsnis atitinka to, kas tikra paneigimolaipsná, kitos scenos sukûrimà. Padary-ti objekto atvaizdà reiðkia vienà po kitoatimti visus jo matavimus: svorá, relje-fà, kvapà, gylá, laikiðkumà, tæstinumà ir,þinoma, reikðmæ�. J. Baudrillard�o teigi-mu, bûtent �fotografija labiausiai priar-tina mus prie pasaulio be vaizdiniø ar,kitaip tariant, prie grynos iðvaizdos�.Todël fotografavimo procesà jis vadina�automatiðku pasaulio akivaizdumo uþ-raðymu, pasaulio, kuris visai nëra aki-vaizdus�17. Ðiuo poþiûriu fotografijos la-biau primena ne tikrovës dokumentus,o þenklus, kurie atstoja paèià tikrovæ.Tokius þenklus J. Baudrillard�as vadinasimuliakrais ir teigia, kad áprasta tikro-vë ðiandien nëra ámanoma, nes �bet ko-ká realø procesà atgraso jo operaciona-lus antrininkas, metastabili, programuo-jama, nepriekaiðtingai veikianti maðina,tiekianti visus tikrovës þenklus ir á uþ-darà grandinæ sujungianti visas jos pe-ripetijas�. Ðá procesà J. Baudrillard�asapibrëþia kaip tikrovës simuliacijà: �si-muliuojama nebe viena ar kita teritori-ja, referentinë bûtis, substancija. Dabarpasitelkus modelius generuojama tikro-vë, neturinti nei kilmës, nei realybës: taihipertikrovë�18. Taigi, nors áprasta ma-nyti, kad fotografija gali patvirtinti jojeuþfiksuotos realybës tikrumà, J. Baudril-lard�as teigia, jog realybës, kurià galëtønurodyti atvaizdas, tiesiog nëra � patsatvaizdas ir yra realybë, kitaip tariant �simuliakras, kuriuo simuliuojama ápras-

tà tikrovæ pakeitusi hipertikrovë. Pana-ðiai, remiantis J. Baudrillard�o teorija,galima interpretuoti ir J.-F. Lyotard�operformatyvø tikrovës paþinimo apibû-dinimà. Galima sakyti, kad kà nors pa-rodant nëra patvirtinamas rodomos re-alybës tikrumas, ji tiesiog simuliuojama.Esminis skirtumas tarp postmoderniosperformatyvumo sampratos ir J. Baud-rillard�o simuliakro teorijos yra tai, kadpastarojoje tampa neámanoma skirtistarp þenklo ir jo nurodomos tikrovës, jo-je negali egzistuoti joks referentinis ry-ðys, nes hipertikrovëje �yra vietos tik or-bitiniam ratu sugráþtanèiø modeliø pa-sikartojimui ir simuliuojamam skirtybiøgeneravimui�. Þenklas, �niekados nebe-iðkeièiamas á tikrovæ, o tik á save patánepertraukiamoje grandinëje, neturin-èioje nei referencijos, nei cirkumreferen-cijos (judëjimo ratu)�, tampa simuliak-ru. ... Kaip tik tuo simuliacija yra prie-ðinga reprezentacijai�19.

Taèiau ðiuolaikinëje fotografijoje skir-tis tarp simuliacijos ir reprezentacijosnëra tokia aiðki. Viena vertus, kaip tikfotografijos (tariamas) dokumentiðku-mas menininkams leidþia ja naudotiskaip socialinës tikrovës tyrimo priemo-ne ar kaip tobulu performatyvaus tikro-vës paþinimo árankiu. Kita vertus, pri-paþinus, kad skirtingais aspektais api-brëþiamas asmens tapatumas, taip pat irsocialinis, yra performatyvus, fotografi-ja tampa tik vienu ið þenklø, kuriais ku-riama to tapatumo reprezentacija. Tadfotografija ima fiksuoti tai, kà pati ku-ria, ji tampa atvaizdo atvaizdu. Trum-pai tariant, postmoderni asmens tapatu-mo samprata, akcentuojanti galimybæ já


JAUNØJØ OPUSAI

kurti vien diskursyviais þenklais ir ne-pripaþástanti jokios objektyviai egzistuo-janèios jo �esmës�, kartu paneigia ir fo-tografijos nurodomos tikrovës egzistavi-mà bei átraukia jà á nesibaigiantá realy-bës simuliacijos procesà. Tokioje dvi-prasmiðkoje padëtyje atsiduria beveikvisa ðiuolaikinë fotografija, kurios vertëdaugiau nebepriklauso nuo meninësidëjos vizualizacijos estetinës kokybës ariðskirtinio jos autoriaus kûrybinio brai-

þo. Taèiau menininkai, ðiandien savokûrybos árankiu pasirenkantys fotoapa-ratà, atrodo, jau taip pat nepasitiki joobjektyvumu ir atveriama galimybekurti tikrovës dokumentus bei naudotijuos konceptualiems meniniams ekspe-rimentams. Galbût kaip tik todël ðiuo-laikinës fotografijos kûrëjai savo dar-buose daþnai stengiasi reflektuoti ne tiksocialinæ tikrovæ, bet ir paèios fotogra-fijos funkcionavimà.

11 J. Butler. The Drag Act, Performance analysis. �London, New York: Routledge, 2001, p. 73.

12 John Porter Poole Fitz. Socialization, Encultu-ration and the Development of PersonalIdentity, Companion Encyclopedia of Anthropo-logy. � London, New York: Routledge, 1995,p. 834.

13 R. Schechner. Performance Studies. An Introduc-tion. � London, New York: Routledge, 2002,p. 279.

14 E. Goffman. Savæs pateikimas kasdieniame gyve-nime. � Vilnius: Vaga, 2000, p. 39.

15 R. Dubinskaitë. Fotomenas versus ðiuolaikinëfotografija: dvi vaizdinio perspektyvos // Lie-tuvos fotografija: vakar ir ðiandien. � Vilnius: Lie-tuvos fotomenininkø sàjunga, 2003, p. 15.

16 J. Staniðkytë. Gyvenimo teatrai: disciplinos bû-vis // Kultûros barai, 2002, Nr. 6, p. 53.

17 Icons of Photography. The 20th Century. Ed.P. Stepan. Munich. � London, New York: Pres-tel, 1999, p. 174.

18 A. Naruðytë. Nuobodulio estetika Lietuvos XX a.devintojo deðimtmeèio fotografijoje. Humanit. m.dr. disertacija, VDA, Vilnius, 2005, p. 9.

19 E. Goffman, ten pat, p. 33�37.10 P. Bourdieu. Photography: A Middle-brow Art. �

Cambridge: Polity press, 1990.11 J.-F Lyotard. Postmodernus bûvis. Ðiuolaikiná þi-

nojimà aptariant. � Vilnius: Baltos lankos, 1993,p. 93.

12 Ten pat, p. 6.13 Ten pat, p. 28.14 M. Carlson. Performance: a Critical Introduction. �

London, New York: Routledge, p.139.15 J. Baudrillard. For the illusion isn�t the opposite

of reality� http://www.egs.edu/faculty/baud-rillard/baudrillard-photographies.html

16 Ten pat.17 Ten pat.18 J. Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. � Vil-

nius: Baltos lankos, 2002, p. 7�9.19 Ten pat, p. 9�12.


RAIMONDA NORKUTË


XVII�XVIII A. MEDÞIO SKULPTÛRAÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOJEWooden Sculptures from the 17th and 18th Centuries

in St Anne�s Church in Ðiaulënai

SUMMARY

The aim of this article is to present several wooden sculptures from the 17th and 18th centuries from St

Anne�s Church in Ðiaulënai. Three sculptures (St Barbara, St John the Evangelist and St Catherine of

Alexandria) were moved to the new church, which was built in 1869 by the architect Fulgentas Rimgaila.

The sculptures of St John the Evangelist and St Catherine of Alexandria have been recognised as items

of the art heritage of national importance. Nevertheless, they have never been analysed and published.

Other sculptures, St Barbara and St John Nepomucen, are closer to Lithuanian folk art. The wooden

sculptures in St Anne�s Church in Ðiaulënai reflect one of the earlier historical stages of this church, its

artistic value. In the paper, the valuable wooden sculptures of Ðiaulënai church are presented, and cor-

rections in their attribution are made on the basis of archives and analysis.

The article is illustrated with photographs which are published here for the first time. It is based on

the master�s thesis under the title �Recording and Estimation of the Sacral Art Heritage of St Anne�s

Church in Ðiaulënai�.

Gauta 2005-03-03

RAIMONDA NORKUTËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI: Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia, XVII a. medinës ðventøjø skulptûros, sakralinis menas.KEY WORDS: St Anne�s Church in Ðiaulënai, 17th-century religious sculpture, religious art.

Medþio skulptûra uþima svarbiàvietà lietuviø tautos kultûriniame

palikime, o nepaþinti ir neávertinti kû-riniai skurdina kultûrà. Nors sakralinësdailës menotyriniai tyrimai pastaruojumetu suaktyvëjo, vis dëlto Lietuvos

miesteliø ir kaimø baþnyèiose dar yravertingø meno kûriniø, apie kuriuos nedaug kas þino ir vertina. Ne iðimtis irÐiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinësdailës paveldas. Dabartinius ÐiaulënøÐv. Onos baþnyèios neobarokinius alto-


JAUNØJØ OPUSAI

rius, árengtus XIX a. II pusëje, puoðiagipso skulptûros. Taèiau galima pasi-dþiaugti, kad iki mûsø dienø iðliko se-nosios medþio skulptûros pavyzdþiø,atkeliavusiø ið ankstesniø mediniø baþ-nyèiø. Tiesa, ðios skulptûros jau nebe-puoðia altoriø ir yra áspraustos á ðoniniønavø sienose esanèias niðas bei uþstaty-tos iki pusës klausyklomis.

Ðiame straipsnyje norime pristatyti,iðanalizuoti bei atributuoti senàsias me-dines skulptûras (ðv. Barboros, ðv. JonoEvangelisto, ðv. Kotrynos Aleksandrie-tës ir ðv. Lauryno (?) /ðv. Vincento Sa-ragosieèio (?)/, kurios yra Ðiaulënø Ðv.Onos baþnyèioje. Ðv. Barboros statula

buvo trumpai apraðyta ir reprodukuotaLaimos Ðinkûnaitës straipsnyje1. Kitosdvi skulptûros 1972 m. buvo átrauktos árespublikinës reikðmës dailës paminkløsàraðus, deja, klaidingai atributuotos:Ðv. Jonas Evangelistas � kaip ðv. Barbo-ra (Nr. 880), ðv. Kotryna (Aleksandrie-të) � kaip ðv. Kristina (Nr. 879) ir datuo-tos XVIII a.2 Pastarosios skulptûros ikiðiol nebuvo reprodukuotos. PovilasSpurgevièius neseniai pasirodþiusiojeknygoje apie Ðiaulënus tik pamini, kadðoniniø navø niðose yra skulptûrø ið se-nøjø baþnyèiø ir jas ávardija dar kitaip:ðv. Kotryna Sienietë, ðv. Teresë Avilie-të, ðv. Barbora3.

KELETAS ÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOS ISTORIJOS FAKTØ

Dievo namai ir baþnyèios titulas ðiojevietovëje turi senà istorijà. Pirmoji kop-lyèia Ðiaulënuose statyta MikalojausKæsgailos jo þmonai Onai Manvydaiteipagerbti 1471 m.4 Nuo to laiko baþny-èios ðioje parapijoje perstatytos dar5 kartus: 1514 m., 1518 m. � fundatoriaiBarbora ir Mikalojus Butrimavièiai,1612 m. � fundatoriai Merkelis ir Kris-tupas Ðemetos, 1731 m. � fundatoriusLiudvikas Sienickis. Dabartinë ÐiaulënøÐv. Onos baþnyèia (1 pav.) buvo pasta-tyta 1869 m. pagal þymaus architektoFulgento Rimgailos projektà, fundato-riaus Jono Ðemetos iniciatyva5.

Apie ankstesniø baþnyèiø turëtà in-ventoriø bei numanomà aukðtà meninálygá duomenø pateikia archyviniai ðal-tiniai. Tokie duomenys nëra labai iðsa-mûs, taèiau analizuojant ðias pasirinktasskulptûras, svarbus yra 1677 m. vysku-

po Kazimiero Paco generalinës vizitaci-jos apraðas6. Ið ðio archyvinio dokumen-

1 pav. Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia. 1869 m. Arch.Fulgentas Rimgaila

RAIMONDA NORKUTË


to galime susidaryti kiek iðsamesná vaiz-dà apie XVII a. buvusios baþnyèios in-terjerà. To meto medinëje baþnyèioje(prie jos dar buvo mûrinë koplyèia) iðviso buvo 5 droþtiniai altoriai. Ið apra-ðymo matyti, jog mediniai droþtiniai al-toriai buvo barokiniai, dvitarpsniai, cen-truose esantys paveikslai buvo árëmintikolonomis ir medinëmis skulptûromis(kai kurie paveikslai). Altoriai buvo da-

þyti polichromija, kolonos dengtos mar-muro imitacija, droþyba ið dalies auk-suota. Ið to paties vizitacinio akto þino-mi vienuolikos mediniø skulptûrø pava-dinimai7. Trys ið jø veikiausiai ir yra tospaèios skulptûros, dabar esanèios baþ-nyèioje. Kad skulptûros iðliko ið XVII a.baþnyèios patvirtina ir tai, kad á 1731 m.statytà baþnyèià buvo perkelti seniejibarokiniai altoriai.

ÐV. BARBOROS SKULPTÛRA

Neþinomo meistro iðdroþta Ðv. Bar-boros skulptûra (2 pav.) iðlikusi ið seno-sios baþnyèios. Remiantis 1677 m. Kazi-miero Paco vizitacijos apraðu, ji stovë-jusi antrame Ðvè. Mergelës Marijos alto-

riaus tarpsnyje prie �Trijø karaliø pa-veikslo�8. Dabar skulptûra stovi ðoninës(kairëje) navos sienoje árengtoje pus-apskritëje niðoje9. Ðv. Barboros skulptû-rai niða ðiek tiek per þema, nors ji bepjedestalo, sulinkusi ðventosios karûnaremiasi á niðà.

Ðv. Barboros skulptûros iðskobta nu-garinë pusë liudija statulos senumà.Ðventoji vaizduojama stovinti neþymiukontrapostu, deðinëje rankoje laikantitauræ su ostija � tai ðv. Barboros ikonog-rafijoje simbolizuoja Paskutinio patepi-mo sakramento suteikimà. Kairë rankataip pat ðiek tiek iðtiesta á prieká, o josplaðtakos vaizdas leidþia manyti, kadanksèiau ðventoji laikë ir kità savo atri-butà � palmës ðakelæ arba kalavijà, ku-riuo ðventoji kankinë buvo nukirsdinta.Panaudoti ikonografiniai atributai iðtiesbûdingi tradiciniam ðv. Barboros vaiz-davimui lietuviø liaudies mene. Vakarødailëje ði ðventoji kankinë daþniau vaiz-duota su bokðtu (trimis langais) bei ka-laviju arba su palmës ðakele.

Kaip áprasta ðv. Barboros ikonogra-fijoje, ðventoji vaizduojama puoðnia ap-

2 pav. Neþ. aut. Ðv. Barbora. XVII a. I p. Medis.H � 138 cm


JAUNØJØ OPUSAI

ranga: ilgos suknelës, liemenës bei ap-siausto traktuotë bûdinga XVII a. I pu-sei. Ðventosios kankinës kaklà juosiareljefiniai karoliukai (tai ypaè mëgo þe-maièiø liaudies meistrai), iðdroþti ið topaties medþio gabalo kaip ir skulptûra.Ðv. Barboros galvà puoðia didelë iðmetalo iðkalstyta karaliðka aþûrinë ka-rûna, kuri uþsibaigia bumbulu su Mal-tos kryþeliu ir paþymi kankinës kilmin-gumà.

Kitaip negu tipiðkuose baþnytinësdailës pavyzdþiuose, èia ádomiai trak-tuojami iðdroþtos figûros plaukai � ilgi,tiesûs, suriðti á dvi nesupintas kasas, be-sidriekiantys ant nugaros. Tai galima su-sieti su lietuviðko etnoso átaka. Origina-

lûs plaukø suriðimai stambûs, iðdroþtireljefiniais �gumbeliais�. Rûpestingai su-modeliuotos rankos, drabuþiø klostës.Barboros veidas ðvelniø bruoþø, siauro-mis lûpomis ir iðsiðokusiais skruostikau-liais. Dëmesá patraukia ástabus, sutelktasbei tauraus nuoðirdumo kupinas ðvento-sios mergelës þvilgsnis. Santûri jos vei-do iðraiðka ir ramûs judesiai skulptûràpripildo dvasinës pusiausvyros.

Ðv. Barboros skulptûros meninë raið-ka yra labai savita, pakankamai profe-sionali, per liaudies dvasià perteikiamaðilta ir subtili personaþo traktuotë. Sta-tulos datavimà XVII a. I p. pagrindþiaðiam laikotarpiui bûdinga ðventosiosmeninë raiðka bei apranga.

ÐV. JONO EVANGELISTO SKULPTÛRA

Ðv. Jono Evangelisto skulptûra (3 pav.)taip pat veikiausiai yra dar ið 1612 m.statytos senosios baþnyèios. 1677 m.vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos ap-raðe minimos dvi ðv. Jono skulptûros.Viena ið jø stovëjo presbiterijoje priekrucifikso, o antroji Ðv. Jurgio Kankinioaltoriuje10. Pastaroji skulptûra buvoátraukta á respublikinës reikðmës dailëspaminklø sàraðà, kaip ir ðv. Barborosskulptûra11. Ðiuo metu skulptûra stoviðoninës (deðinëje) navos sienos niðojeant gana aukðto ketursienio pjedestalo12.

Ðv. Jonas vaizduojamas kaip jaunasapaðtalas � malonios veido iðraiðkos, sutruputá banguotais plaukais, siekianèiaisEvangelisto peèius. Jis pavaizduotas sto-vintis, smarkiai palenkta peties link gal-va, rankø judesiai bei drabuþiø klosèiøritmas formuoja palyginti gyvà siluetà.

3 pav. Neþ. aut. Ðv. Jonas Evangelistas. XVII a. Me-dis. H � 108 cm

RAIMONDA NORKUTË


Kaip áprasta, ðv. Jonas Evangelistas vaiz-duojamas su atributais: deðine ranka pri-glaudæs prie krûtinës knygà, kuri simbo-lizuoja jo raðtus, iðaukðtinanèius dievið-kàjà Jëzaus prigimtá, o kairiojoje laiko su-asmeninto tikëjimo atributà � tauræ, ku-ri papuoðta reljefiniu augalø ornamentu.

Tam tikrus meninës raiðkos savitu-mus, ðventojo dvasinæ bûsenà perteikia

monochrominis skulptûros nudaþymaspilkðva spalva; taip tikriausiai norëtapriderinti prie dabartiniuose altoriuosestovinèiø gipsiniø skulptûrø13. Profesio-naliai iðdroþtos skulptûros modelis ar-timas baroko principams. Jauniausio Jë-zaus mokinio statuloje nesunku áþvelg-ti romumà, susitaikymà bei nuolankøliûdesá.

ÐV. KOTRYNOS ALEKSANDRIETËS SKULPTÛRA

Ðiuo metu ðv. Kotrynos Aleksandrie-tës skulptûra (4 pav.) stovi ðoninës (de-ðinëje) navos sienos niðoje ant ganaaukðto ketursienio, siaurëjanèio á virðøpjedestalo14, kurio apatiniame deðiniaja-me kampe pritvirtinta metalinë lentelësu uþraðu: dailës paminklas Nr. 87915.

Senajame dailës paminklø sàraðe skulp-tûra nurodyta kaip ðv. Kristina, taèiautam nëra jokiø argumentø, nebent spë-jimas, kad kairëje rankoje yra buvusiosstrëlës (ðv. Kristinos atributo) dalis.Skulptûros meninë raiðka rodo, kad jitaip pat atkeliavusi ið senosios baþny-èios, o to laiko archyviniø duomenøanalizë leidþia daryti prielaidà, kad taiðv. Kotrynos skulptûra, stovëjusi antra-me Ðvè. Mergelës Marijos altoriaustarpsnyje16.

Neþinomo profesionalaus meistrodroþtos skulptûros plastinës raiðkosprincipai bei dydis labai artimi apraðy-tajai ðv. Jono Evangelisto skulptûrai17.Tai leidþia teigti, jog tai to paties dro-þëjo sukurtos statulos.

Ðv. Kotrynos Aleksandrietës statulo-je galima áþvelgti orios, kilmingos beidvasingos moters laikysenà. Ðventojikankinë vaizduojama stovinti kontra-postu, kiek palinkusi á deðinæ, o tai josjudesiams suteikia barokinës dinamikosir laisvumo. Skulptûra taisyklingø pro-porcijø, gerai pajaustos jos apimtys. Me-ninæ iðraiðkà paávairina tvarkinga ðu-kuosena, puoðni apranga ir ori poza.

4 pav. Neþ. aut. Ðv. Kotryna Aleksandrietë. XVII a.Medis. H � 110 cm


JAUNØJØ OPUSAI

Monochrominë skulptûros spalva ne-abejotinai perteikia raiðkiø bruoþø vei-dà � keturkampis, apvalainas su putlio-mis pravertomis lûpomis ir giliomis aki-duobëmis. Iðraiðkinga ir ðventosios ap-ranga, be to, stilistiðkai ji panaði á jauapraðytosios ðv. Barboros aprangà. Ðv.Kotryna Aleksandrietë vilki ilgà sukne-læ, kurios klostës apaèioje kiek padrikos,smulkios; per drabuþius gerai matytikûno apimtys. Ádomiai droþtos suknelësrankovës, tarsi �koriukais�. Pro sukne-lës apaèià kyðo bateliai. Ðv. Kotryna taip

pat vilki liemenæ su iðryðkintu liemeniu,o rankovës ir liemenës apaèia uþbaigia-ma raukiniais. Gausiomis klostëmis dra-piruotas apsiaustas perriðtas ant deði-niojo peties.

Profesionali skulptûros modeliuotëparodo baroko meno átakà. Nors ið ap-raðytø skulptûrø pastarojoje labiausiaijauèiama judesiø dinamika ir laisvumas,ðv. Kotrynos Aleksandrietës statula la-biau skleidþia vidinæ rimtá. Ði skulptû-ra perteikia pamaldþià, dvasingà ðven-tosios bûsenà.

ÐV. LAURYNO (?) � ÐV. VINCENTO SARAGOSIEÈIO (?) SKULPTÛRA

Verta tyrinëtojø dëmesio taip pat yrair nedidelë (78 cm aukðèio) apvali ið me-dþio iðdroþta skulptûra (5 pav.). Skulp-tûra straipsnio autorës surasta tarp ne-benaudojamø ávairiø liturginiø reikme-nø Ðiaulënø baþnyèios apsidës apëjime.

Nëra tiksliai þinoma, ið kur ir kadaði skulptûra atsirado Ðiaulënø Ðv. Onosbaþnyèioje. Archyviniuose ðaltiniuoseapie ðià statulà duomenø kol kas neras-ta, be to, nedideli skulptûros matmenysleidþia daryti prielaidà, kad skulptûragalëjo patekti á baþnyèià ið lauko kop-lytëlës.

Kultûros paveldo centro archyvo ne-gatyvø fonde yra saugomas ðios skulptû-ros negatyvas, darytas 1967 m. (fotogra-fas J. Gramba). Ðiame fonde skulptûraávardijama kaip ðv. Jonas Nepomukas18.

Neþinomo autoriaus iðdroþtas ðven-tasis kankinys vaizduojamas visa figûra,su dvasininko drabuþiais. Ilgos baltos al-bos apaèia drapiruota negiliomis klostë-mis, jos ilgø rankoviø galai puoðti (iðda-

þyti) raudono atspalvio ornamentinejuosta su keturlapiø stilizuotø gëlyèiø

4 pav. Neþ. aut. Ðv. Laurynas (?) � Ðv. Vincentas Sa-ragosietis (?). XVIII a. Medis. H � 78 cm

RAIMONDA NORKUTË


motyvu, primenanèiu graikiðkà kryþelá.Albos rankovës ir krûtinës dalis droþinë-tos panaðiu bûdu (�koriukais�) kaip irkitos Ðiaulënø baþnyèioje esanèios skulp-tûros � ðv. Barbora ir ðv. Kotryna Alek-sandrietë. Ðventasis ant albos vilki kata-likø diakono drabuþá dalmatikà, kuriosvidurinë juosta ir peteliai dangiðkai më-lynos spalvos, o ðonai � rudai rusvi, or-namentuoti iðtapytomis tamsesnio at-spalvio heraldinëmis lelijomis19.

Ðventojo figûros siluetas kompaktið-kas ir uþdaras. Lakoniðka statulos mo-deliuote perteikiamos pagrindinës kûnoproporcijos. Ramia poza stovintis ðven-tasis kaire ranka prie juosmens spaudþiapalmës ðakelæ, kuri iðdroþta ið atskirømedþio gabaliukø. Deðinioji ranka nu-leista þemyn, o jos plaðtakos modelis lei-dþia manyti, kad joje galëjo bûti laiko-mas kitas ðventojo atributas.

Stambokas iðraiðkingø bruoþø vei-das trimis ketvirèiais pasuktas kairiojopeties link20. Rûpestingai suðukuoti ga-na dekoratyviomis juostomis tamsûs

plaukai atidengia netaisyklingø formøkaktà. Savitai iðryðkinta smakro duo-butë, skruostai, lûpos, tiesi nosis. Dide-lës akys, á tolá þvelgianèios màsliuþvilgsniu, pripildo statulà nuoðirdausdvasingumo ir parodo nuolankiai prisi-imtos kankinystës dalià. Be to, visasstatulos siluetas, nedaug modeliuotospavirðiaus formos, þavi pirmapradþiupaprastumu.

Kitaip negu anksèiau apraðytø statu-lø, ðios skulptûros, veikiausiai vietosmeistro iðdroþtos, atribucija yra ganakebli, nes nëra þinoma jos kilmë bei kurji buvo anksèiau. Vienintelis atributas �palmës ðakelë, rodanti, kad tai ðventa-sis kankinys. Pagal ðventojo aprangàskulptûrà galima ávardinti kaip ðv. Lau-rynà ar ðv. Vincentà Saragosietá21. Abuðventieji kankiniai dailëje vaizduojamijauni, ispaniðkø bruoþø bei diakono dra-buþiais, t. y. dalmatika, kaip ir nagrinë-jamoji skulptûra. Ðiø ðventøjø vaizdavi-mas taip pat yra paplitæs tradicinëjeliaudies skulptûroje.

IÐVADOS

Straipsnyje apraðyti vertingi XVII�XVIII a. apvaliosios medþio skulptûrospavyzdþiai yra vertingi tiek meniðkai,tiek istoriðkai, tiek ikonografiðkai. Ðiesakralinës dailës objektai atspindi vienàið ankstyvesniø Ðiaulënø Ðv. Onos baþ-nyèios istorinës raidos tarpsniø, jo me-ninæ aplinkà.

Archyviniø ðaltiniø, ikonografinë irmeninës raiðkos analizë leidþia patiks-linti ðiø medþio skulptûrø, átrauktø á se-

nuosius kultûros paminklø sàraðus, iko-nografijà, atribucijà:� Skulptûra Nr. 879 � ávardinti kaip

ðv. Kotrynos Aleksandrietës ir skulp-tûrà Nr. 880 � kaip ðv. Jonà Evange-listà.

� Skulptûras datuoti XVII a., o neXVIII a.Ávertinus skulptûrø bûklæ, akivaizdu,

kad ðv. Barboros statulà bûtina restau-ruoti.


JAUNØJØ OPUSAI


daþai ir auksavimas smarkiai nusitrynæ. Vi-zualiai atrodo, kad geriausiai iðlikæs veidas,taèiau matyti, jog tikràjá slepia ne vienas da-þø sluoksnis.

10 Ten pat, lap. 342(v), 344.11 Skulptûros numeris sàraðe Nr. 880. Lietuvos

TSR kultûros paminklø sàraðas. � Vilnius: Perga-lë, 1973, p. 517.

12 Vizualiai skulptûra atrodo gerai, átrûkimai ne-þymûs. Aplûþusi taurës pëda bei kojø pirðtai.

13 Tiksliai nëra þinoma, ar anksèiau skulptûra bu-vo polichrominë.

14 Skulptûra ðiek tiek sutrûkinëjusi, nulûþæs de-ðinës rankos maþasis pirðtas bei kairëje laiko-mo atributo dalis � veikiausiai tai palmës ða-kelës galas.

15 Skulptûra 1973 m. buvo átraukta á Respubliki-nës reikðmës dailës paminklø sàraðà. LietuvosTSR kultûros paminklø sàraðas, ten pat, p. 517.

16 Visitatio Generalis, ten pat, p. 342-364.17 Ðv. Jono Evangelisto H � 108 cm, ðv. Kotrynos

Aleksandrietës H � 110 cm.18 KPC. Negatyvø fondas. D � 4011.19 Karaliðkos lelijos motyvais puoðta dalmatika

paprastai vaizduojamas ðv. Leonardas.20 Veidas yra paþeistas, deðinysis skruostas suþa-

lotas.21 Su dalmatika dar vaizduojamas kankinys

ðv. Steponas.

11 L. Ðinkûnaitë. Keli ðtrichai Ðiaulënø baþnyèiai// Artuma, 2002, Nr. 10, p. 11�12.

12 Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. � Vil-nius: Pergalë, 1973, p. 517.

13 P. Spurgevièius. Ðv. Onos baþnyèia // Ðiaulënai.Sud. A. Ðidlauskas. � Vilnius: Baltijos kopija,2004, p. 64.

14 B. Kviklys. Lietuvos baþnyèios. � Chicago, 1983,T, 3. p. 383; 1890 m. iðleistame geografiniameþodyne raðoma, kad 1474 m. ButrimavièiaiÐiaulënuose pastatë ðv. Onos baþnyèià. // Sùow-nik geograficzny Królestwa polskiego. Warszawa:Nakùadem Wùadystawa Walewskiego, 1890,T. XI, p. 811.

15 Leidimas statyti naujà mûrinæ baþnyèià ið ca-ro gautas dar 1857 m. // KAA. F. I-473, Ap. 1,b. 2902, lap. 1�2.

16 Visitatio Generalis. KAKA. b. 139, lap. 342�364.17 Ten pat, lap. 342�364.18 �<..> in Superiori Contignatione, Imago trium Re-

gum, a Latenbus Statua dua deaurata S. Barbara<..>.� Ten pat, lap. 345.

19 Dabartinë skulptûros bûklë tokia, kad jà bû-tina restauruoti. Skulptûra sutrûkinëjusi, ypaèstipriai átrûkæ bateliai. Iðlûþæ kairës rankostrys pirðtai (likæs nykðtys ir smilius), perlûþusitaurë. Karûna aplamdyta, pajuodavusi, ðiuometu likæ penki karûnos lankeliai, kiti iðlûþæ(turëtø bûti 8). Skulptûra labai apdulkëjusi,

LINA KLUSAITË


TEATRINIO DIALOGO GALIMYBËS IR RIBOSKALBOS AKTØ TEORIJOS KONTEKSTE

Possibilities and Limitations of Theatrical Dialoguein the Context of the Theory of Speech Acts

SUMMARY

The article deals with theatrical dialogue in the context of the theory of speech acts. The specificity of

intrinsic and extrinsic dialogue is analysed. The article also tries to present potentials and limitations of

the operation of theatrical dialogue in the context given. It demonstrates that the theory of speech acts

supposes the model of Classical dialogue, which is parallel to the speech situation in the intrinsic dia-

logue between the characters in a play and supposes the revelation of a dramaturge�s or a director�s

intentions in the process of perception in the extrinsic dialogue between a scene and the spectators. As

a result, a performance takes the risk of becoming a scenic reconstruction of a drama. The article also

shows that the theory allows us to speak about the selection of subjective means by which significance

is created, but does not include a definition of performance as autonomous production and the onto-

logical status of performance. Otherwise, the theory of speech acts enables us to treat dialogue as a

type of social and communicative activity.

ÁVADAS

Gauta 2005-08-18

LINA KLUSAITËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI: performatyvas, vidinë ilokucija, iðorinë ilokucija, dialogas, þiûrovas.KEY WORDS: performative, intrinsic ilocution, extrinsic ilocution, dialogue, spectator.

Straipsnyje aptariamas teatrinis dia-logas, analizuojamas kalbos aktø teori-jos kontekste. Nagrinëjamas vidinio iriðorinio dialogo specifiðkumas bei sie-kiama nurodyti teatrinio dialogo funk-

cionavimo galimybes ir ribas ðios teori-jos kontekste.

XIX a. pabaigoje iðsisëmus Vakarømetafizinës filosofijos studijoms, XX a.pradþioje radosi nauja analitinës filoso-


JAUNØJØ OPUSAI

fijos kryptis, aiðkinusi kalbà ne metafi-zikos, o logikos terminais. Ðios filosofi-jos pagrindu susikûrë ávairios lingvisti-nës reikðmës teorijos, kalbà labiau trak-tavusios ne kaip filosofavimo priemonætikrovei paþinti, o pavertusios jà savoteorijos tikslu. Siekdamos iðsiaiðkinti,kokias þinias kalba pateikia apie tikro-væ, ðios teorijos atsigræþë á kalboje tikro-væ atitinkanèià reikðmæ ir këlë kalbiniøiðraiðkø tiesos bei prasmingumo klausi-mà. Taèiau pastarasis buvo siejamas suteiginio teisingumo ar klaidingumo kri-terijø ieðkojimu, apsiribojant deskripty-viniø (apraðomøjø) sakiniø, objektyviaiatspindinèiø tikrovæ, teisingo formulavi-mo galimybëmis.

Viena ið lingvistiniø reikðmës teori-jø buvo Johno L. Austino XX a. penkta-jame deðimtmetyje sukurta kalbëjimoaktø (speech acts) teorija, iðplëtusi anks-tesniø tyrinëjimø laukà ir tam tikraprasme tapusi opozicija minëtoms teori-joms. Ði teorija nuo ankstesniø skyrësituo, kad kalbos funkcionavimà nagrinë-jo konkretaus kalbëjimo lygmenyje. Ga-lima sakyti, kad J. L. Austinas perkëlëkalbà (pagal F. de Saussure�o skirtá) iðabstrakèios langue sistemos á parole �konkretaus praneðimo (diskurso), impli-kuojanèio pasakymo situacijà, laukà1.

J. L. Austinas aiðkino, kad kiekvienasteigimas yra akto atlikimas, todël reikiakreipti dëmesá ne á sakiná, o á pasakymoiðtarimà konkreèioje situacijoje. Jo teigi-nys, kad �kà nors pasakyti� kartu yra ir�kà nors padaryti�, atvërë kelià perfor-matyvo teorijai, kurioje, R. Bartheso þo-dþiais tariant, �nuo grynojo konstatavi-mo ... siekiama pereiti prie performaci-

jos, kai kalbëjimo prasmë reiðkiasi jà nu-sakanèiame veiksme�2. Kalbos susiejimassu veiksmu (angl. performe � atlikti kokánors veiksmà) formaliuosius teorijos ak-centus leido perkelti á vartojimo sritá.Gràþinus kalbà á kasdienæ vartosenà, at-sirado nuoroda á kalbëtojus, t. y. á komu-nikaciná pasakymo aspektà, kai perfor-matyvas (kalbos aktas) traktuojamaskaip socialinis komunikacijos veiksmas.P. Ricoeuras, analizavæs kalbos vartojimoávairovæ, teigë: �Tai, kad egzistuoja pora �kalbëtojas ir klausytojas � ásteigia kalbàkaip komunikacijà�3. Tad svarbiausiasdiskurso aspektas yra jo nukreiptumas áadresatà. P. Ricoeuro þodþiais tariant,kalbos aktas yra ávykis, kurio esminëstruktûra � dialogas � leidþia sujungtikalbëjimo ir klausymosi ávykius.

Performatyvo sàvoka darë átakà irkûrinio sampratai. Kadangi spektaklis,kaip uþbaigtas vienetas, taip pat yra kû-rinys, tai pastaràjà sàvokà vartosime irspektakliui apibrëþti. Kalbos akto teori-jos kontekste spektaklis suprantamaskaip diskurso akto realizavimas, kaippasakymas per institucijà � tam tikràþanrà. Remiantis M. Bachtinu, spektak-lio kûrimo aktà galima vadinti ávykiu,kuris reiðkiasi kaip pasakymas, galutinápavidalà ágyjantis formoje. Kadangikiekvieno konkretaus pasakymo ribosnuþymimos subjektams apsikeièiant kal-bos aktais, tai spektaklis kaip diskursassuponuoja dialogo situacijà ir yra nu-kreiptas á kità4. Remiantis ðiomis dialo-ginëmis pozicijomis, esminiu spektaklákonstituojanèiu elementu galime vadin-ti pasakymo ávykio nukreiptumà á þiû-rovus, kitaip tariant, dialoginá-komuni-

LINA KLUSAITË


kaciná kalbos akto aspektà. P. Ricoeurosvarstymus pritaikant teatro srièiai, dia-logas, kaip esminë diskurso struktûra,ásteigianti komunikacijà tarp kalbëtojo irklausytojo, leidþia teatre atsirasti inter-lokucijos aktams, kai kiekviena ilokuci-ja yra tam tikras klausimas, implikuo-jantis atsakymo-supratimo tikimybæ.

Kalbos aktø teorijos ásitvirtinimas lei-do jos teiginius ir vëlesnius J. L. Austi-

no sekëjø tyrinëjimus pritaikyti komuni-kacinei teatro teorijai. Pastarojoje pa-prastai iðskiriami du komunikacijos lyg-menys: vidinë komunikacija, kuri vyks-ta dialogiðkai sàveikaujant fiktyviemspersonaþams, ir iðorinë, kuri vyksta tarpscenoje pateikto reginio ir þiûrovø. Re-miantis ðiø dviejø komunikacijø skirti-mi, bus kalbama ir apie ilokucinio dia-logo raiðkà teatre.

ILOKUCINIO DIALOGO RAIÐKA TEATRE

Prieð pradëdami kalbëti apie vidinæilokucijà teatre, ið pradþiø pateiksimepagrindines kalbos aktø teorijos sàvokasir aptarsime teatrinio dialogo, supranta-mo remiantis kalbos aktø teorija, veiki-mo principà. J. L. Austino kalbos aktøteorijoje dialogas traktuojamas kaip kei-timasis ðnekos aktais, konkreèiais pasa-kymais. Filosofas iðskyrë tris ðnekos ak-to tipus, kurie lokalizuoti viename pa-sakyme: lokuciná, ilokuciná ir perlokuci-ná. Lokuciná aktà J. L. Austinas supratokaip iðtartà ar raðtu uþfiksuotà pasaky-mà, turintá tam tikrà informacijà ir ati-tinkantá tam tikrà reikðmæ, o ilokuciniamaktui priskyrë komunikacinio tikslo sie-kianèià jëgà. Ilokucijos aktu atliekamasneþodinis veiksmas ir ávedamas priva-èios nuostatos faktorius: siekiama ásipa-reigoti, paþadëti, atsipraðyti ar pan. To-kie performatyvai reiðkiami tam tikragramatine forma pavartotais ilokuciniaisveiksmaþodþiais, pvz.: �að paþadu� ar-ba �eik ðalin�. Perlokuciná aktà filosofasprilygino klausytojui daromam povei-kiui, kai siekiama kà nors átikinti, suklai-dinti, nustebinti ir t. t., kitaip tariant,

perlokucinis aktas yra efektas, kurá ad-resatui sukelia pasakymas5.

Pagrindinæ vietà J. L. Austino teori-joje uþëmë ilokucinis aktas, kuris tapobendruoju terminu, nusakanèiu veiksmi-ná kalbos pagrindà. Ilokucinis aktas lei-dþia asmeniui ne vien teigti ar konsta-tuoti faktà, o teigiant atlikti ir konkretøveiksmà (pvz., pareikðti norà bûti priim-tam á komandà � realiai ávykdyti pareið-kimà). Nuo konstataciniø teiginiø iloku-ciniai aktai (apskritai vadinami perfor-matyvais) skiriasi tuo, kad jais ne kon-statuojamas ir ne apraðomas koks norsávykis ar faktas, o tas faktas èia ir dabarpasakymo veiksmu sukuriamas. Èia at-siskleidþia performatyvo teorijos santy-kis su tikrove: ilokuciniais-performaty-viais pasakymais ne reflektuojama tik-rovë, o èia ir dabar ji sukuriama.

Tai, kad ilokuciniais pasakymais èiair dabar kuriama tikrovë, leido kalbosaktø teorijai praplësti klasikinës dramossampratà. Veiksminis kalbos pagrindasdramos teorijoje buvo akcentuojamasnuo antikos laikø. Aristotelis Poetikojeaiðkino, kad drama �imituoja veikian-


JAUNØJØ OPUSAI

èius þmones�6 (dran � daryti, veikti), odraminio veiksmo pagrindà sudaro dia-logas. Klasikinës teorijos, kurios remia-si Aristotelio dramos samprata, nurodotris pagrindines dialogo funkcijas: dia-logas dramoje sukuria charakterius, erd-vëlaiká ir draminá veiksmà7. Pastarojifunkcija iðkeliama á pirmàjá planà: per-sonaþams keièiantis replikomis, plëtojasifabula, kuriamas konfliktas ir atmosfe-ra, atskleidþiamos veikëjø santykiø pe-ripetijos, t. y. dialogu formuojamas dra-mos veiksminis pagrindas ir kuriamafiktyvi draminio pasaulio tikrovë.

Dialogà suprantant kalbos aktø teori-jos kontekste, tradicinis þodþio ir veiks-mo ryðys dramos teorijoje perkeliamasá teatro, t. y. á praktinio pritaikymo, sri-tá, nes kalbos aktas suponuoja dialogoatlikimà scenoje � fiziná kalbëjimà kon-kreèioje situacijoje. Kitaip tariant, dialo-gas realizuojamas tik tada, kai yra atlie-kamas scenoje. Teatro semiotikas K. Ela-mas, nurodydamas performatyvøjá dia-logo pobûdá, teigë: �kad ir kokia bûtødialogo stilistinë, poetinë, ar bendroji es-tetinë funkcija, pirmiausia jis yra praxisreiðkimosi vieta�8. Nuo kalbos pereinantprie praxis (praktinio pritaikymo � akto),dialogas suprantamas ne kaip draminëskalbos dalis, bet kaip teatrinio veiksmodalis. Remiantis kalbos aktø teorija irverbalinæ kalbà traktuojant tik kaip vie-nà ið teatro elementø, dialogas supran-tamas kaip aktyvus veiksmas, konkre-taus kalbëjimo ávykis, kurio metu èia irdabar situacijoje þiûrovø akivaizdoje ilo-kuciniais-perlokuciniais aktais kuriamasne fiktyvus dramos pasaulis, o scenojeregimas fiktyvus konkretaus sakymo

kontekstas. Tai, kad performatyviais pa-sakymais kuriama tikrovë, leidþia dialo-gà traktuoti ne kaip reprezentuojantátikrovæ, o kaip prezentuojantá: dialogometu tikrovë pristatoma þiûrovø aki-vaizdoje ir taip sukuriamas interaktyvussantykis su publika.

Draminio diskurso plotmëje K. Ela-mas, kuris savo darbuose daugiausiarëmësi kalbos akto teorija, ilokuciniopasakymo, sukurianèio veiksmà, akty-viàjà funkcijà nusakë deiksës terminu:�tai, kas leidþia dialogui tam tikru lai-ku sukurti tarpasmeninæ dialektikà irdiskurso iðsidëstymà, yra deiksë�9. Ki-taip tariant, deiksë, veikdama per sub-jektyvius deiktinius rodiklius (að-tu, èia-dabar), kuriø referentas gali bûti api-brëþiamas tik per santyká su paðneko-vu konkretaus laiko ir erdvës atþvilgiu,teatre atstoja ilokucinio akto veiksminæjëgà ir yra ne kas kita, kaip �daiktø da-rymas ið þodþiø�10. Panaðiai apie dis-kursyvø praneðimà samprotavo ir teat-ro semiotikas P. Pavis, teigdamas, kaddiskursyvus praneðimas priverèia þiû-rovà ið teksto konstruoti praneðimo ob-jektà, kurio scenoje realiai nëra, bet ku-ris per kalbà ir ásivaizdavimà tampa èiaesanèiu11. Ðia prasme deiksë atliekapraktinæ funkcijà ir draminiame diskur-se tarp veikianèiøjø asmenø sukuria ilo-kuciná-perlokuciná þaismà, kuris leidþiarastis fiktyviai kalbinei tikrovei. Taèiaupagrindinë deiksës funkcija yra trans-gresinë. Galima sakyti, kad dramoje uþ-fiksuotà statiná dialogà deiksë paverèiaaktyvia scenine að-tu interakcija, nes,K. Elamo teigimu, dramos, o tiksliau,teatro pagrindà sudaro ne deskriptyvi-

LINA KLUSAITË


nis apraðymas, bet �að kreipiuosi á ta-ve èia ir dabar� principas. Bûtent ðisprincipas ilokuciná dialogà deiksës pa-

bendravimas sudaro galimybes klaustiir atsakyti tuoj pat. Kad ávyktø abipusisbendravimas, reikia, jog klausytojas su-prastø, kas ir kodël jam sakoma ir adek-vaèiai reaguotø.

Tokià adekvaèià reakcijà nagrinëjakalbos aktø teorija. Kad klausytojas tei-singai suprastø, kas jam sakoma, reikia,jog jis (adresatas) atpaþintø adresantokomunikacinius ketinimus, t.y. ilokuci-nio akto vaidmená. O adresantas, norë-damas, kad jo komunikacinis tikslas pa-siektø adresatà, turi turëti aiðkiai api-brëþtà ir ilokucinëje jëgoje atsispindin-èià intencijà, kurià adresatas galëtø at-paþinti. Kitaip tariant, kalbëtojai turielgtis adekvaèiai pagal situacijà ir laiky-tis tam tikrø konvencijø. Èia iðryðkëjapasakymo konteksto svarba: kas ir kamsako, kas sakoma, ar sakymui tinkamosaplinkybës, ar jis atitinka konvenciniusmodelius (pvz.: oficialus, neoficialus),kokie nekalbiniai veiksmai atliekami pa-sakymu (pvz.: uþuojautos, prieðiðkumo,dþiaugsmo), ar tie veiksmai ið tikrøjø at-liekami, ar yra tik leksinë pasakymo da-lis ir pan. M. Bachtino teigimu, jeigudialogo replika yra uþbaigtas pasa-kymas, tai, atsidûræs kito pasakymokontekste, jis reikalauja atsakymo. AnotP. Ricoeuro, kadangi kiekvienas ilokuci-jos aktas yra tam tikras klausimas, taiperlokucijos aktas skatina atsakà � þa-dina klausanèiojo stimulà elgtis. Perlo-

galba nukelia á teatro sritá, t.y. á fiziniokalbëjimo laukà, be kurio neámanomavidinë ilokucija.

I. VIDINË ILOKUCIJA

Dialogà suprantant kaip sceninæ re-alizacijà, t.y. ágimtà teatraliðkumà, kei-timasis kalbos aktais pirmiausia apimavidinæ ilokucijà, vykstanèià tarp fiktyviøpjesës veikëjø. Vidinës ilokucijos iðskir-tinumas yra tas, kad dialogas tarp vei-kianèiøjø asmenø suponuoja sakytinëskalbos raiðkà, kurios struktûra yra ko-munikacinë ir skiriasi nuo raðytinës na-ratyvinës kalbos struktûros. Anot R.Bartheso, raðytinë struktûra nëra ben-dravimo árankis, ji yra tvarus mechaniz-mas ir kuria �gerai sukonstruoto kalbë-jimo vaizdiná�. R. Bartheso teigimu, ra-ðytinë kalba �sudaro tam tikrà uþdaràsistemà, kuri skiriasi nuo sakytinës kal-bos� tuo, jog pastaroji yra priversta sa-ve patikëti �tëkmëje nuolat kintanèiomsaproksimacijoms�12. Raðytinë kalba ðia-me darbe dar bus minima kituose kon-tekstuose, o dabar apsistosime prie sa-kytinës kalbos, kuri teatre suponuojadialoginá kalbëjimo bûdà13.

Dialogo � sakytinës kalbos akto �specifikà sudaro konkreèiu momentuvykstantis abipusio bendravimo ávykis,kai pokalbio dalyviai gali analizuoti tiklaike skambantá pasakymà. Galime saky-ti, kad ilokucinio dialogo raiðkà sudarokalbos sklaida laike. Bûtent ði kalbossklaida laike suponuoja draminio dialo-go atlikimà scenoje: spektaklio metu ak-toriai imituoja kalbanèiøjø asmenø tie-sioginá bendravimà. Toks tiesioginis


JAUNØJØ OPUSAI

kucijos aktas suteikia galimybæ klausan-èiajam apèiuopti ribà tarp lokucijosreikðmës bei ilokucinës jëgos ir ðitaipleidþia atpaþinti pasakymo ilokuciná-in-tenciná vaidmená14.

Ilokucinës pasakymo jëgos atpaþini-mà kalbos aktø teorijoje lemia ðnekamo-sios kalbos sintaksinës sandaros bei in-tonacinës ypatybës. Pastarosiomis teat-re naudojasi aktorius atlikdamas saky-tinës kalbos aktà. Sakytinës kalbos raið-kai svarbu tartis, akcentai, intonacija irkitos paralingvistinës ðnekos reiðkimopriemonës, kurias lemia tiesioginis kon-taktas su adresatu konkreèioje bendra-vimo situacijoje. P. Ricoeuras teigë, kad�sakytinio diskurso ilokucijos galia pri-klauso nuo mimikos, gestø bei neartiku-liuotø diskurso aspektø, kuriuos vadi-name prozodija�15. Panaðiai pasakymoraiðkos priemones suprato ir M. Bachti-nas, ðalia techniniø, medþiaginiø þodþioaspektø áterpdamas ir sakytojo vertina-màjá momentà. Jo teigimu, pasakymoryðá su situacija konstituoja intonacija,þodþiø parinkimas ir jø iðdëstymas ben-droje diskurso visumoje, o jie lemia eks-presyviná pasakymo momentà, t.y. sub-jektyvø, emociná, vertinantá kalbanèiojosantyká su savo pasakymo objektu �prasminiu turiniu16. Pastarasis, aktuali-zuotas per techninius, medþiaginius þo-dþio parametrus, virsta materija � for-ma. M. Bachtinas nurodë penkis þodþiovirtimo forma aspektus:

Mes skiriame tokius þodþio (kaip me-dþiagos) aspektus: 1) garsinis þodþio pa-vidalas, muzikinis jo aspektas; 2) daikti-në þodþio reikðmë (visi jos niuansai irvariantai); 3) þodinio junglumo aspektas

(visi grynai þodiniai santykiai bei kore-liacijos); 4) intonacinis (psichologinëjeplotmëje � emocinis-valinis) þodþio as-pektas, vertybinis þodþio intencionalu-mas, reiðkiantis kalbanèiojo vertinimøávairovæ; 5) þodinio aktyvumo jutimastariant reikðmingà garsà (visa motorika:artikuliacija, gestas, veido mimika ir kt.bei visas vidinis mano asmenybës, kuriþodþiu, pasakymu aktyviai uþima tamtikrà vertybinæ bei prasminæ pozicijà, in-tencionalumas)17.

Remdamiesi ðiomis M. Bachtino nuo-statomis18, galime kalbëti apie aktoriaus,atliekanèio mimetiná kalbos aktà, þodþioáforminimo bûdus, kurie lemia jo, kaippasakymo autoriaus, vidujybës iðraiðkà,besiskleidþianèià per minëtus þodþio as-pektus ir paralingvistines kalbos raiðkosypatybes. Fiktyviame dramos pasaulyjeðnekamosios kalbos aktai yra pseudopa-sakymai, o teatre vaidinantis aktoriusðiuos pseudopasakymus ákûnija atlikda-mas estetiná kalbos aktà. Estetinis kalbosaktas ágyvendinamas sàmoningai akto-riaus pasirinktomis stilistinëmis retori-nëmis figûromis, kurios gali ne tik ne-sutapti su dramos pseudopasakymais,gali ne tik suprieðinti ilokucinæ pasaky-mo jëgà su veiksmu, leksiðkai ávardin-tu tame pasakyme, bet gali pasakymeuþkoduoti simbolines prasmes ir pateik-ti já kaip simboliná-ideologiná praneðimà.Kitaip tariant, dialogo dalyviai aktoriaigali kalbëti kuriant koduotas, simbolinespasakymo sistemas, turinèias vertybinæ-ideologinæ reikðmæ tiek savo, tiek auto-riaus (dramaturgo-reþisieriaus) atþvil-giu. Èia pasireiðkia aktoriaus ilokuciniovaidmens stiprumas, apibûdinamas sie-kiu átikinti, paveikti publikà. Ðia prasme

LINA KLUSAITË


kiekvienas kalbos aktas spektaklyje reið-kia ne tik subjektyvius personaþø tiks-lus, bet apima ir globalius tikslus, arti-mus S. Stanislavskio virðuþdavinio kon-cepcijai.

Apibendrindami galime pasakyti,kad kalbos aktø teorija, turint omenyjeaktoriaus ilokuciná vaidmená, apie dia-logà leidþia kalbëti estetiniø-vertybiniøpasakymo priemoniø pasirinkimo plot-mëje, taèiau, turint omenyje patá kalbosaktà tarp fiktyviø pjesës veikëjø, kalbosaktø teorija suformuoja realistinës reak-cijos mechanizmà, apimantá aiðkiai api-brëþtos intencijos ir jos atpaþinimo mo-mentus, iðlaikant kalbinës situacijos ati-tikmená ir neátraukiant draminio dialo-go modifikacijø. Ðiuo poþiûriu kalbosaktas suponuoja klasikinio dialogo sam-pratà, sakymo-atsakymo dialektikoje su-formavusià adekvaèios reakcijos bei re-zultatyvaus kalbëjimo modelá. Postmo-dernistinëse dramose toks dialogo su-

pratimas yra praradæs savo ypatingàreikðmæ, taèiau asmenø interakcija visdar yra dramos pagrindas, nuo kurio at-sispiria ir ðiuolaikinis vizualusis Lietu-vos teatras, iðlaikantis logocentrines po-zicijas ir kartu integruojantis postdrami-nes tendencijas. Turint omenyje dialogomodifikacijas postmodernistinëje dra-moje, dialogo sàvokos vartojimas � taip,kaip jis suprantamas klasikinëse dra-mos-teatro teorijose, � tampa problemið-kas. Kalbos aktø teorija leidþia klasiki-næ dialogo sampratà pakeisti maþiaupretenzijø kelianèiu pavadinimu trak-tuojant dialogà kaip keitimàsi kalbos ak-tais (arba verbaliniais kalbos aktais ap-skritai, neturint omenyje interakcinës si-tuacijos), taip paliekant erdvës persona-þø statiðkoms bûsenoms, kalbos auto-matizmui, ritminëms intonacijoms irpan. Taèiau bûtent ði teorija, kaip jauminëjome, suponuoja klasikinio drami-nio dialogo modelá.

II. IÐORINË ILOKUCIJA

Tai, kad kalbos aktø teorija leidþiadialogà traktuoti ne kaip reprezentuo-jantá tikrovæ, o kaip prezentuojantá, dia-logà nukreipia á iðoræ, kurioje jis sukuriainteraktyvø santyká su publika: iðorinia-me dialoge dalyvaujanti prezentacija neatpasakoja istorijà, bet èia ir dabar sceni-niu veiksmu bei teatrui bûdingomis po-veikio priemonëmis jà sukuria. Ðia pras-me iðorinë ilokucija yra komunikacijostarp scenos ir þiûrovø sklaidos laukas,leidþiantis pasireikðti perlokuciniam ak-tui � poveikiui publikai. Prieð aptardamiperlokucinio akto veikimà teatre, sugráði-

me prie diskurso kaip uþraðyto kûriniosampratos ir á teatriná vaidinimà pa-þvelgsime �uþraðymo� aspektu. Pastara-sis teatriniam vyksmui leidþia taikyti su-formuoto kûrinio kategorijà, nes, P. Rico-euro þodþiais tariant, perkeltas á raðto-gamybos sferà, kûrinys-spektaklis su-prantamas kaip tai, kam reikia suteiktipavidalà. Perkeltas raðymo sferon, spek-taklis atpaþástamas kaip kartotinis, mi-metinis ávykis, atitinkantis konvenciniusmimetinio þanro reikalavimus. Jis ágyjastabilià struktûrà ir atveria eksterioriza-cijos momentà, kurá toliau ir aptarsime.


JAUNØJØ OPUSAI

EKSTERIORIZACIJOS MOMENTAS

niam diskursui suteikæ individuacijosmomentà, jie fiksuoja reikðmæ per asme-ninio suvokimo prizmæ ir tik teatrui bû-dingomis garso ir vaizdo raiðkos prie-monëmis. Tokiu bûdu spektaklio kûrë-jai, pasitelkæ teatrines technikas bei kon-vencijas, teatrinës eksteriorizacijos pro-cese leidþia atsirasti neiðvengiamomsdramos kûrinio reikðmës transformaci-joms bei þiûrovø daugiareikðmëms in-terpretacijoms.

Eksteriorizacijos procese transfor-muojasi ir praneðimo ryðys su kalbëtoju:konkretus kalbëtojas tampa paslëptu au-toriumi. Sakytinio akto atveju subjektopasakymas sugráþta atgal á kalbantájá iratsimuða á jo lokucinio, ilokucinio beiperlokucinio aktø kontekstà, o �uþraðy-tas� diskursas (drama-spektaklis), nustû-mus tikràjá kalbëtojà á antràjá planà, tam-pa semantinës teksto-spektaklio autono-mijos matmeniu. Anot P. Ricoeuro, �kaitekstas nebeatsako, jis jau turi nebe ðne-këtojà, o autoriø�20, kurio subjektyvi in-tencija ir objektyvi teksto reikðmë imanebesutapti, nes visi kalbos aktø lygme-nys pasireiðkia ne kalbëtojo � jis negaliatsakyti, � o teksto-spektaklio rodikliais.

Turint omenyje verbalinæ dramosraiðkà, diskursas joje konstruojamas kva-zikalbos aktais, kurie yra autoriaus su-kurti performatyvai. Pasitelkiant M. Bach-tino sàvokas, lokuciniø aktø iðdëstymasapibrëþtoje erdvëje dramaturgui suteikiagalimybæ likti neþinomam ir pasislëptiuþ svetimø balsø-þodþiø (teatre reþisie-rius �slepiasi� uþ aktoriø-personaþø), oveikëjø subjektyviø balsø stilistinis apdo-

P. Ricoeuro teigimu, eksteriorizacijosprocese, kalbos aktui pereinant á raðyti-ná diskursà, sugriaunama tiesioginiodialogo situacija, kuri perkeliama á ne-tiesioginá dialogà19. Tiesioginiame dialo-ge kalbëtojo-klausytojo santykis uþraðy-mo ávykiu transformuojamas á kûrinio-skaitytojo santyká, o turint omenyje te-atro situacijà � á draminio teksto ir re-þisieriaus santyká (kûrinio uþraðymoprocesas, suteikiantis pavidalà kalbai,virsta spektaklio kûrimo-darymo ávykiu,suteikianèiu pavidalà dramai) bei spek-taklio ir þiûrovø santyká.

Anot P. Ricoeuro, ðnekai persikeliantá raðtà, pirmiausia keièiasi praneðimokontakto prigimtis. Sakytiniame kalbosakte komunikacinis kontaktas yra þmo-gaus balsas � vox, kuris uþraðymo pro-cese virsta medþiaginiu þenklu littera. Ospektaklis apima ne tik abu ðiuos lyg-menis � dramos kûrinyje uþraðytas þo-dis-raidë (littera) perteikiamas balsu(vox), � bet svarbiu elementu tampa vi-sio (vaizdas). Èia iðryðkëja draminio irteatrinio diskurso eksteriorizacijos pro-blema, pasireiðkianti fiksuojant reikðmæ.

Tiek kalba, tiek raðtas ávyksta ekste-riorizacijos bûdu, t.y. vidinei ðnekos po-tencijai aktualizuojantis iðorine forma.Taèiau raðtas eksteriorizuojasi fiksuojantne patá kalbos ávyká, o ðnekos �iðtarà�,t.y. reikðmës intencionaliàjà eksterioriza-cijà. Pastaràjà atlieka dramaturgas uþra-ðydamas draminá diskursà. Taèiau atlik-ti draminá diskursà galima tik eksterio-rizuojant dramà, ir tai ágyvendina reþi-sierius ir kiti spektaklio kûrëjai. Drami-

LINA KLUSAITË


rojimas, paklûstantis autoriaus � galuti-nës prasminës instancijos � uþdaviniams,ágauna objektyvøjá matmená. R. Barthes�oteigimu, kai diskurso siuntëjas iðtirpstakaip subjektyvi asmenybë, jis tampa ob-jektyviu subjektu, o pats objektyvumas �pasakymo subjekto þenklø iðnykimas �iðkyla kaip referentinës iliuzijos produk-tas, suteikiantis galimybæ kalbëti paèiamreferentui21. Bûtent dël ðio objektyviojoreferento diskursas nukreipiamas á uni-versaløjá, neþinomà suvokëjà. Galime sa-kyti, kad spektaklá perkëlus á �uþraðy-mo� sritá, kalbëtojas � dramaturgas ar re-þisierius objektyvizuojasi, o suvokëjas-þiûrovas universalizuojasi. Apskritai jøneatsiejamas ryðys dar vadinamas saky-tojo ir kosakytojo santykiu.

Taèiau tai nereiðkia, kad sakytojo irkosakytojo santykis neimplikuoja bendrokonteksto, kaip manë J. L. Austinas, at-skyræs gyvàjà sakytinæ ir dirbtinæ litera-tûrinæ kalbas bei suponavæs poþiûrá, kadðnekamosios kalbos aktai yra labai glau-dþiai susijæ su sakytojais ir jø kontekstuir dar nëra sugadinti mimetinës auros.D. Maingueneau teigimu, kiekvienas kû-rinys jau vien savo pasirodymu sukuriasituacijà, kurioje jis atsirado ir tuo laikubuvo perskaitytas. Anot jo, �tai, kà sakotekstas, suponuoja tam tikrà kalbëjimoscenà, kurià tas tekstas privalo áteisintisavuoju sakymu�22. Kûrinio sakymo kon-tekstà jis pavadino scenografija. PasakD. Maingueneu�o, scenografija, kaip kû-rinio ásiraðymas, apima topografijà,chronografijà bei sakytojo ir kosakytojosantyká � tai, á kà kûrinys kreipiasi, neskiekvienas tekstas raðomas nujauèiant,anot W. Iserio, numanomà skaitytojà.

Kûrinys per reprezentuojamà pasaulá ne-juèiomis áteisina scenografijà, kuri sàly-goja áëjimà á kûriná. Ðia prasme scenogra-fija �yra struktûra, leidþianti artikuliuo-ti tai, ið ko kûrinys kyla�23. Kita vertus,scenografija yra sudëtinë kûrinio dalis,kuri áteisina visuomenëje priimtinas kal-bëjimo reprezentacijas. Ðiuo poþiûriuscenografija turi atitikti vidinius tekstàorganizuojanèius veiksnius � turiná, for-mà ir potencialiø skaitytojø lûkesèius.Kaip teigia P. Ricoeuras, nors dël erdvësir laiko nuotolio tarp autoriaus ir skaity-tojø gali nebûti bendros situacijos, uni-kalus erdvëlaikio tinklas, �ágalina visusteksto èia ir ten numanomai susieti suabsoliuèiu skaitytojo èia ir ten�24.

Bûtent ðis skaitytojo èia ir ten teatreleidþia atsirasti bendram sakytojo-auto-riaus ir kosakytojø-þiûrovø kontekstui.Interpretuodamas laike nutolusá literatû-riná kûriná, skaitytojas neiðvengiamai su-siduria su nekintanèios struktûros veika-lu, kurá jis gali identifikuoti tik kaip tamtikros istorinës scenografijos laukà, áfor-mintà tam tikro autoriaus. Tuo tarpu te-atro srityje reþisierius, interpretuodamaslaike nutolusá tekstà, gali já susieti su da-bartiniu þiûrovø kontekstu. Bûtent reþi-sierius, kaip galutinis spektaklio auto-rius, jungia sakytojo/dramaturgo ir ko-sakytojø-þiûrovø kontekstus. Tas pats joir þiûrovo laikas suponuoja situacijosbendrumo momentà, implikuojantá dra-mos kûrinio ir suvokëjo kontekstualumà.Reþisieriaus balsas siejasi su apsispren-dimu iðreikðti tiek savo vidujybæ, tiek sa-vo laikotarpá, kurio prezentacijoje fizið-kai dalyvautø ir þiûrovas. Tad dramosdiskursas ágyja naujà kûniðkumà, o ko-


JAUNØJØ OPUSAI

sakytojas, inkorporuodamas naujas kûri-nio schemas, atranda sàsajø su savo lai-ku. Ðie du aspektai yra prielaida susifor-muoti ásivaizduojamam bendrumui, sie-janèiam visus, kurie mëgsta tà patá kûri-ná � dramà ar spektaklá.

Remiantis D. Maingueneu prielaido-mis, spektaklis jau vien savo pasirodymusukuria situacijà, kurioje jis atsirado iryra vartojamas, t.y. þiûrimas. Tai, kà jissako, suponuoja tam tikrà kontekstà �kalbëjimo scenà, kuri apima topografijà,chronografijà bei tai, á kà reþisierius krei-piasi, � þiûrovà. Spektaklis áteisina ir vi-suomenëje priimtinas kalbëjimo repre-zentacijas, daugiau ar maþiau implikuoja

vidinius metatekstà organizuojanèiusveiksnius: vyraujanèius reikðmës kûrimobûdus, stilius, technikas, temas, poten-cialiø þiûrovø lûkesèius. Todël net trak-tuojant spektaklá kaip á save nukreiptàreprezentacijà, jis pasirodo kaip struktû-ra, sàmoningai ar nesàmoningai impli-kuojanti iðoriná kontekstà. Ðia prasmespektaklis suprantamas ne kaip bûdasreprezentuoti iðorinæ tikrovæ, o kaip so-cialinës ir komunikacinës veiklos tipas,�kur pasakymas ir jo sakymo aplinkybëspadeda ávykti specifinës [teatrinës] kal-bos makroaktui�25. Ðis teatrinës kalbosmakroaktas yra pasakymas, atitinkantislaikotarpio reikalavimus.


11 Diskursà, susietà su pasakymo situacija, sa-vo teorijose nagrinëjo prancûzø mokslininkaiE. Benveniste�as, G. Genette, O. Ducrot ir kiti.Diskurso sàvokà jie analizavo teksto lygmenyjeir vartojo jà kalbanèiø veikëjø pasisakymamsteksto sistemoje apibrëþti. Rusø kalbos filoso-fas M. Bachtinas diskurso sàvokà papildë dia-logiðkumo kategorija ir ja apibrëþë ne tik vei-këjø tarpusavio pasisakymus, bet ir autoriaus�skaitytojo santyká.

12 R. Bartas. Teksto malonumas. � Vilnius: Vaga,1991, p. 254.

13 P. Ricoeur. Interpretacijos teorija. � Vilnius: Bal-tos lankos, 2000, p. 26.

14 Ì. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ //Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè. � Moñêâa:Õóäîæåñòâåííàÿ ëèòåðàòóðà, 1986, c. 441.

15 J. L. Austin. How to do Things with Words. � Ox-ford: Oxford University Press, 1962, p. 100-101.

16 Aristotelis. Poetika // Rinktiniai raðtai. Vilnius:Mintis, 1990, p. 280.

17 E. Aston and G. Savona. Theatre as Sign-System:A Semiotics of Text and Performance. � Londonand New York: Routledge, 1991, p. 52.

18 K. Elam. The Semiotics of Theatre and Drama. �London and New York: Routledge, 1997,p. 159.

19 Ibid., p. 139.10 Ibid., p. 159.11 P. Pavis. From Page to Stage: A Dificult Birth

// Theatre at the Crossroads of Culture. � Londonand New York: Routledge, 1992.

12 R. Bartas. Teksto malonumas, p. 30.13 Atsiþvelgdami á minëtà kalbos skirtá, negalime

pamirðti, kad drama taip pat yra raðytinis teks-tas, turintis patvarià struktûrà, tik pastarosiosformà lemia dialogas, atspindintis kasdienëskalbos aktø imitavimà, pretenduojantis á saky-tinës kalbos raiðkà. Bûtent ði pretenzija leidþiakalbëti apie dialogà kaip apie sakytinës kalbosiðraiðkà.

14 P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 29.15 Ibid, p. 39.16 M. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ //

Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè, c. 455.17 Ì. Ì. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ñîäåðæàíèÿ ìàòå-

ðèàëà è ôîðìû â ñëîâåñíîì õóäîæåñòâåí-íîì òâîð÷åñòâå // Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèåñòàòüè, ñ. 80. Versta: D. Kovzan, M. Bachtin.Autorius ir herojus. Estetikos darbai. � Vilnius:Aidai, 2002, p. 378.

18 Kalbëdamas apie ðiuos þodþio aspektus,M. Bachtinas turëjo omenyje pasakymo prie-mones, kuriomis naudojasi autorius kûrinio

LINA KLUSAITË


virtimo forma momentu. Autorius, atlikdamaspasakymà � mimetiná atvaizdavimo veiksmà,þodþiu-medþiaga suformuoja prasminá turiná.Ðiame akte svarbus ne pats atvaizduojamas ob-jektas, bet suformavimo bûdas kaip autoriausvidujybës atspaudas, pasireiðkiantis per me-dþiagà-þodá.

19 Þr. P. Ricoeur. Ðneka ir raðtas // Interpretacijosteorija.

20 Ibid, p. 42.

21 Ð. Áàðò. Ñèñòåìà ìîäû: ñòàòüè ïî ñåìèîòèêåêóëüòóðû. � Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî èì. Ñà-áàøíèêîâûõ, 2003. 432 ñ.

22 D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas. �Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 122.

23 Ibid, p. 133.24 P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 47.25 D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas,

p. 71.B. d.

Stasys MOSTAUSKIS. Angelas 1. 2003. Freska, fragmentas


JAUNØJØ OPUSAI

RAGO SIMBOLIKA ÐVENTAJAME RAÐTEThe symbolism of the Horn in the Bible

SUMMARY

Three names for the musical instrument that we call the horn are used in the Bible: shofar, qeren and

yovel. The aim of this article is to take a look at the horn as a sacred symbol, revealing the world-view

of the ancient Hebrews, and to specify the situation of the use of this instrument and its signification.

Most attention is paid to the shofar, used for rituals and for signals. The shofar throughout the whole of

Holy Scripture persists as a sound symbol of God�s being, His justice and judgement, and the only

biblical instrument to be equated to the voice of God.

Gauta 2005-09-20

KAMILË RUPEIKAITËLietuvos Muzikos ir teatro akademija

RAKTAÞODÞIAI: Biblija, Dievas, simbolika, ragas, shofar, geren, yovel.KEY WORDS: Bible, God, symbolism, horn, shofar, geren, yovel.

Simbolikos pasaulá suformavo bûtiesslëpiniø atspindëjimas þmogui priei-

namomis kategorijomis. Nuo seniausiølaikø muzikos instrumentai, bûdami su-tartiniais kodais ir semantiniais þenklais,be tiesioginës komunikacinës funkcijos,iðreikðdavo ávairias kosmologines sam-pratas. Biblijoje, hebrajiðkai vadinamojeTanach, muzikos instrumentas yra garsi-nis þenklas � tarpininkas tarp materialiø-jø ir nematerialiøjø sferø. Tokio �tarpi-ninko� funkcija apima ir plëtoja savitosjudëjø paþinimo ir bûties teorijos aspek-tus; toje plëtotëje glaudþiai susisieja reli-

ginë patirtis, Apreiðkimas ir ið jo kylantigrieþta gyvenimo principø logika. Dau-giasluoksnë Ðventojo Raðto mintis istori-niuose siuþetuose ar poetiniuose vaizdi-niuose slepia savitas simbolines reikðmessuteikdama galimybæ rastis vis naujomsáþvalgoms. Þydø iðminèiai, aiðkindamiRaðtus, daþnai vadovaudavosi Talmudoaforizmu: �Toroje nëra nei �prieð�, nei�po to�1. Taigi ámanoma sujungti skirtin-gø istorijø esmines gijas ir svarbiø objek-tø prasmes interpretuoti ne laike.

Biblijoje minimi trijø rûðiø muzikosinstrumentai: styginiai, puèiamieji ir

KAMILË RUPEIKAITË


muðamieji. Puèiamøjø � aerofonø � gru-pei priklauso ragai ðofaras, jovelis ir ke-renas, kuriø reikðmingiausias � ðofaras �yra vienas ryðkiausiø simboliø Biblijoje.Ðventojo Raðto autoriai, pasitelkæ bûdin-giausià judëjø instrumentà (ragai ir tri-mitai kaip komunikacijos priemonë bu-vo itin svarbûs senajame pasaulyje), su-kûrë didingà Dievo ir Jo tautos bendra-vimo paveikslà ir iðraiðkingai atskleidësenosios þydø tautos pasaulëvokos ypa-tumus. Ðofaro garsai, palydëdavæ Dievoveikimà lemtingais momentais, Biblijosknygose tapo neatskiriama teismo, tei-singumo, ðventumo ávaizdþio dalimi.Kaip teigiama Ðventajame Raðte, ypatin-gas, sunkiai þodþiais apibûdinamas ðo-faro garsas baugindavo priversdamasþmones pajusti savo menkumà ir pri-klausomybæ nuo Aukðtesnio uþ juos.Muzikologas J. Braunas pabrëþia, jogBiblijos autoriai iðskiria ðofarà kaip vie-nintelá dvigubà muzikiná simbolá, at-spindintá þemiðkumà � þmogiðkumà irtranscendentiðkumà � dieviðkumà2.

Ðofaras (sen. asirø k. �laukinis oþys�,sen. hebrajø k. �tuðèias jautis�, t. y. ra-gas, galëjo kilti ið akadø k. ðapparu, �lau-kinis oþys�) � vienas seniausiø semitøgenèiø instrumentø, gamintas ið natûra-laus kalnø oþio, avino ar antilopës rago,bûtinai tuðèiavidurio. Manoma, kad se-novës þydai já perëmë ið asirø3. Ðá apei-giná ir signaliná instrumentà pûsdavo,anot Ðventojo Raðto, skelbiant Naujuo-sius metus, Atgailos dienà, kitas metinesar mënesines ðventes, jubiliejiniø metøpradþià, karaliaus patepimà, pasninkà,pradedant ar baigiant kovà. Ðofaru ið-gaudavo kelis (3�4) netikslios intonacijos,

natûralaus garsaeilio garsus. Ðofaro vi-zualiniai ypatumai Ðventajame Raðte ne-nusakomi. Informacijos apie tai suteikia-ma vëlesniø laikø ðaltinyje � Talmude(sudarytame II�V a. po Kr.): skelbiant ju-biliejinius ir Naujuosius metus veikiau-siai signalizuota tiesiu kalnø oþio ar an-tilopës ragu, kurio pûstukas buvo pa-auksuotas, o pasninkà skelbdavo iðlenk-tu avino ragu, kurio pûstukas buvo pa-sidabruotas. Nepaaiðkinama, koks reikð-minis skirtumas buvo tarp kalnø oþio(antilopës) ir avino rago, taèiau priimti-ni abu variantai: neva tiesus ragas susi-jæs su �tiesiomis�, ðvariomis þmogausmintimis Dievo akistatoje, o lenktas � suþmogaus sielos paslankumu (traktatasRoð Haðana, 3 skyrius, 26 b). Daug dë-mesio Talmude skiriama ritualiniam ðo-faro tinkamumui ir garso ðvarumui-na-tûralumui. Siekiant iðsaugoti garso origi-nalumà, kaip raðoma toliau tame paèia-me traktate, buvo draudþiama instru-mentà taisyti (vienintelë iðimtis � buvoleidþiama per daug ilgà ðofarà sutrum-pinti), átrûkæs jis jau nebetikdavo naudo-ti. Dekoruoti iðraiþymais irgi ne visuo-met buvo leidþiama (traktatas Roð Haða-na 27 b). Pasak J. Koliados, bûdingas in-strumento ilgis apie 40 centimetrø, taèiaupasitaikydavo ir miniatiûriniø (16 cm), irgerokai didesniø (80 cm)4.

Ðofaras yra daþniausiai minimas inst-rumentas Senajame Testamente � 74 kar-tus5, jis vienodai reikðmingas visose Ta-nacho dalyse: ir Ástatyme, ir poetinëse beiistorinëse knygose. Tai liudija ðofarà bu-vus neatsiejamu ávairiø biblinio laikotar-pio istoriniø periodø atributu. Norisi pa-prieðtarauti rusø muzikologës J. Kolia-


JAUNØJØ OPUSAI

dos teiginiui, kad ið pradþiø izraelitai,kaip ir kitos senosios tautos, rago skam-bëjimà siejo su gamtos stichijomis, taèiaupalaipsniui atsisakë pagoniðkosios misti-nës ðofaro traktuotës ir ilgainiui ðofarogarsas tapo dieviðkojo buvimo ir Jo ávai-rialypio (ðaukianèio, grësmingo, didingo,etc.) balso þenklu6. Jau pirmajame (Bibli-jos knygø iðdëstymo eiliðkumo prasme)ðofaro paminëjime Iðëjimo knygoje (19,13�19) ðis instrumentas aiðkiai siejamassu Dievo kalbëjimu, o þemës drebëjimasir kiti þenklai tëra Dievo galybës vaizdi-niai. Mozës penkiaknygë yra, kaip ma-noma, viena seniausiø Biblijos daliø, to-dël darytina iðvada, kad ið pat pradþiøðofaras buvo suvokiamas kaip dieviðka-sis atributas. Be to, jei þydams ir darë áta-kà aplinkiniø pagoniðkøjø kraðtø mitolo-gija, tai toji átaka truko visais jø istorijoslaikotarpiais ir bûdavo transformuojamaatitinkamai pagal judaizmo poreikius.Todël apie esminá ðofaro reikðmiø pokytákalbëti tikrai neverta, nors, be abejo, skir-tingose Biblijos knygose, ypaè poetinëse,ðio instrumento reikðmës iðplëtojamos,ágauna ávairesniø charakteristikø.

Ðofaras pirmà kartà paminimas itinreikðmingomis aplinkybëmis: jis tampaDievo duodamu þenklu þydø tautai: �...treèià dienà Vieðpats nuþengs ant Sina-jaus kalno visø þmoniø akivaizdoje ....Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu[hebr. bimeðoch hajovel], jie galës lipti ákalnà ... Treèiàjà dienà ... rago [hebr. ðo-far] gaudesys buvo toks skardus, kadvisi esantieji stovykloje þmonës drebë-jo ... Rago [hebr. ðofar] gaudesys darësivis skardesnis. Mozei kalbant, Dievasatsakë jam perkûno griausmu [hebr.

kol]� (Ið 19, 11�19)7. Ðiame fragmentevartojami du rago pavadinimai � ðofa-ras ir jovelis. Hebrajø ir finikieèiø kalbøþodis �jovel�8 turi kelias reikðmes: avi-no arba oþio ragas, rago skambëjimas,jubiliejinis. Ðiame kontekste jovelis galiþymëti rago skambëjimà arba, pritaikantkità jo reikðmæ � �jubiliejinis�, gali nu-rodyti tam tikrà sutartàjá kartà nuskam-bësiantá ðofaro signalà. Taigi joveliu Ið-ëjimo knygos istorijoje veikiausiai vadin-tas ne pats ragas, o jo garso charakteris-tika arba signalø skaièius, nors kai ku-rie mokslininkai, remdamiesi Talmudotraktatais, jovelá ðiomis aplinkybëmischarakterizuoja kaip didesná ir galinges-nio garso ragà nei ðofaras9. Apibûdinantrago skambëjimà, vartojamas ne tik po-sakis bimeðoch hajovel (meðech reiðkia il-gà tæstiná garsà), bet ir þodþiø junginyskol haðofar, reiðkiantis �ðofaro balsà�, tar-si nusakant Dievo ar þmogaus balsà.Ðiose eilutëse griaustinio, ðofaro garsaiir Dievo balsas jungiami bendru þodþiukol, tarsi norint iðreikðti stiprø emocinápatyrimà. Áspûdá sustiprina ir kitameskyriuje uþraðytas posakis �visa tautaregëjo griaustinio ir ðofaro balsus�(Ið 20,1810). Kaip ðià eilutæ interpretuoja þydøtradicijos tyrinëtojas B. I. Bermanas, toks�regëjimas� þymi sudëtingiausio lygiopranaðystæ, taip pat grësmæ ir baimæ,kuri iðtiko tautà iðgirdus visiðkai naujàApreiðkimo þinià11. Þymus XX a. Bibli-jos komentatorius U. Cassuto ðioje isto-rijoje paminëtà ðofaro gausmà interpre-tuoja ne kaip instrumento garsà, o kaipstiprëjanèio vëjo ðvilpimo kalnø tarpek-liuose metaforà12. Tai, kad ðioje istorijo-je ðofaras simbolizuoja paties Dievo bal-

KAMILË RUPEIKAITË


sà, patvirtinama Pakartoto Ástatymoknygoje: �Ðiuos þodþius ... Vieðpats ga-lingu balsu tarë visai jûsø bendrijai priekalno....� (Ást 5, 22). Pranaðo Izaijo kny-goje ðofaras tiesiogiai prilyginamas bal-sui ir yra aiðkiai siejamas su teismu (Iz58, 1): balso pakëlimas nurodant bedie-vystæ prilyginamas rago gausmui skel-biant Paskutinájá teismà. Suskambus ra-gui, kaip Dievo valios ðaukliui, ávairiuo-se kraðtuose iðsklaidyta tauta susirinksá Jeruzalæ garbinti Aukðèiausiàjá (Iz 27,13). 47-ojoje psalmëje � pakilioje ðlovi-nimo giesmëje � Vieðpaties didybës ir jë-gos paveikslas taip pat kuriamas ragøgausmo (hebr. kol ðofar) ávaizdþiu. Ðofa-ras, kaip Dievo pergalës prieð Judëjosprieðus þenklas, skelbiantis iðpirkimàteisiesiems, yra ryðkus Zacharijo knygo-je: �Pats Vieðpats Dievas duos þenklàrago gausmu� (Zch 9, 14). Joelio knygojeðofaro simboliu taip pat kuriama Di-dþiosios Vieðpaties dienos � Paskutinio-jo teismo � atmosfera (Joel 2, 1 ir 15 ei-lutës). Tai toli graþu ne vienintelës Ta-nacho eilutës, kuriose ryðkus ðofaro vaiz-dinys. Pranaðø Ezechielio, Sofonijo,Amoso, Ozëjo knygose ðofaras minimaskaip áspëjimo, dvasinio pabudimo, atgi-mimo þenklas. Nepriklausomai nuoskirtingø Biblijos knygø uþraðymo peri-odø, ðofaro prasmës, kurios tikriausiaiþodinës tradicijos bûdu buvo perduoda-mos ið kartos á kartà, buvo stabilios irsvarbios visø Biblijos autoriø sàmonëje.

Biblijoje atskleidþiamos ir kitos ðofa-ro funkcijos: paskelbti pavojø (Neh 4, 12�19), kovà (Job 39, 24 � 25), atbaidyti prie-ðus (Ts 7, 8; 7, 22), suðaukti tautos susi-rinkimà (Ts 3, 27 ir 6, 34), garbinti Dievà

(2 Sam 6, 15; Ps 150, 3). 1 Samuelio kny-goje skaitome: �Saulius pûtë ðofarà viso-je ðalyje, tardamas...� (1 Sam 13, 3)13. Tik-riausiai ðis posakis reiðkia, kad visa tau-ta iðgirdo apie Sauliaus pergalæ prieð fi-listinus, mat viena ið ðofaro pûtimo reikð-miø yra praneðti apie pergalæ (ragas Bib-lijoje daþnai iðreiðkia pergalæ, triumfà).

Minëtasis kol nëra vienintelis pavadi-nimas rago garsui nusakyti. Keletoje To-ros eiluèiø ávardijami ragø garsai terua(hebrajiðkai tai reiðkia ðauksmà, vibruo-jantá garsà). Nuo pat pirmøjø terua pa-minëjimø Kunigø ir Skaièiø knygose ðo-faras susijæs su deginamàja auka, t.y.Dievo garbinimu, ir septintojo mënesiopirmàja diena � ðabu (Kun 23, 24). Turintomenyje paèià ðabo koncepcijà SenajameTestamente (tai ðvento poilsio diena,skirta Dievui, prisimenamas Jo gailestin-gumas ir jëga, iðvedus izraelitus ið Egip-to), matome, kad rago garsai padëdavobendrauti su Juo, pagerbti Já atnaðaujantdeginamàjà aukà, ir galëjo þenklinti pa-ties Dievo balsà. �Iðkilminga ir ðventa�septintojo mënesio pirmoji diena, Skaièiøknygoje pavadinta jom terua � �ragogausmo� diena (Sk 29, 1), ilgainiui tapoþinoma kaip Roð Haðana � Naujøjø me-tø ðventë14. Metaforinis ðofaro paminëji-mas ST pranaðø raðtuose, áspëjantis þmo-nes dël nuodëmiø ir kvieèiantis atgailai,tikriausiai kilo ið jom terua � �rago gaus-mo� ðventës, kai kasmet rago skardëji-mas sukviesdavo tautà deðimties dienøatgailai ir apsivalyti prieð Iðpirkimo die-nà15. Beje, jom terua ir Iðpirkimo diena, ki-taip negu kitos masinës ðventës, nesietossu konkreèiu istoriniu ar nacionaliniuávykiu, o veikiau buvo asmeniðkos, skir-


JAUNØJØ OPUSAI

tos atgailai ir individualiai kontemplia-cijai. Taigi ðiuo poþiûriu ðofaras susijæssu asmenine tikinèiojo atsakomybe Die-vui. Keletoje psalmiø minint ðofaro gar-sus, primenanèius tikintiesiems Dievovieðpatavimà ir Jo teisingumà, tikriau-siai nurodoma bûtent jom terua ðventë(Ps 47, 6; 89, 16; 98, 6). Jubiliejiniø pen-kiasdeðimtøjø metø pradþià taip pat pa-skelbdavo ðofarø garsai (Kun 25, 9), ðio-je ðventëje ágydavæ gailestingumo aspek-tà: jubiliejiniai � jovel � avino rago me-tai buvo malonës laikas, kai visi vergaiatgaudavo laisvæ.

Rago, kaip dieviðkojo atributo, reikð-më ryðki ir ðioje Toros eilutëje: �Vieð-pats, jø Dievas, yra su jais, ir karaliausðauksmas (hebr. teruat melech) girdimastarp jø�16 (Sk 23, 21). Tuo metu Izraelisdar neturëjo karaliaus institucijos, todëlèia tikriausiai kalbama apie dangiðkàjáValdovà, naudojant tà patá þodá terua,skirtà nusakyti rago garsams; ðie prily-ginami Dievo �ðauksmui�, t. y. balsui.1 Karaliø knygoje (1, 39) ðofaras mini-mas kaip iðkilmingas þenklas Saliamo-no karûnavimo ceremonijoje. Izraelyjeásigalëjus monarchijai (~1020 m. pr. Kr.),naujojo valdovo þengimà á sostà praneð-davo ðofaro garsai, o jom terua metu ðioinstrumento garsai skelbdavo Dievàesant visos þemës, visos kûrinijos ka-raliumi.

Jozuës knygoje pateikiama gerai þi-noma istorija apie Jericho sienø griuvi-mà gaudþiant ragams. Garso poveikiogalimybiø poþiûriu panaði istorija þino-ma graikø mitologijoje. Dzeuso sûnusAmfionas, norëjæs pastatyti sienà aplinkTëbus, grojo kitara. Kitaros � apolonið-

kojo instrumento � garsø darna padëjosuvaldyti materijà: akmenys ðoko aplinkAmfionà ir patys sustojo á sienas. Sep-tynios Tëbø sienos siejamos su septynio-mis Amfiono kitaros stygomis. Èia ryð-ki sàsaja su skaièiaus 7 simbolika Jozu-ës knygoje: kariai septynias dienas þy-giavo aplink Jerichà, septyni kunigaiSandoros skrynios priekyje neðë septy-nis ragus. �Þmonës, vos iðgirdæ ragøgausmà, suriko galingu ðauksmu, ir sie-na griuvo� (Joz 6, 20). Ðofaro garsai Bib-lijoje apibûdinami kaip gàsdinantys irbauginantys (Am 3, 6) � tikriausiai todëlsiekiant sugriauti Jericho sienas, buvopuèiami ðiurpø skambesá pajëgûs iðgautiinstrumentai. Abiejose istorijose garsøreikðmë yra labai svarbi, lemia pergalæprieð atitinkamas aplinkybes (Amfionasturëjo pastatyti, Jozuë � nugriauti). Jo-zuës knygoje vienintelá kartà Biblijojepavartojami ðie junginiai ragams apibû-dinti: ðofarot ha jovelim (6 sk. 4 eil.) ir ke-ren hajovel17 (5 eil.). Atsiþvelgiant á aukð-èiau minëtà jovelio reikðmiø daugia-prasmiðkumà, galima daryti tokias prie-laidas: 1) ankstyvuoju (Mozës � Jozuës)þydø istorijos periodu nebuvo reikðmi-nio skirtumo tarp ávairiø ragø pavadi-nimø, kadangi toje paèioje 5-oje eilutëjegreta keren hajovel ta paèia prasme mi-nimas kol haðofar; 2) �jubiliejinis ðofaras�ir �jubiliejinis kerenas�18, arba �ðofaras-kerenas ið avino rago� galëjo bûti spe-cifiniai ragai (pavyzdþiui, didesni uþáprastus ðofarà ir kerenà arba stipresniogarso) ir naudoti ypatingomis progomis.

Ádomu, kad 5 eilutëje greta keren hajo-vel minimas kol haðofar, �ðofaro balsas� �taip pat, kaip Iðëjimo knygoje. Jericho

KAMILË RUPEIKAITË


miesto uþëmimo istorijoje buvo puèiamiseptyni ragai, todël ðofaro paminëjimàvienaskaita, t.y. junginá kol haðofar Jozuësknygoje, galima traktuoti kaip bibliniøvaizdiniø kalba uþkoduotà simbolináslëpiná: kol haðofar ðioje istorijoje nurodone vien septyniø puèiamø ragø gausmà,bet visø pirma þenklina lemtingà Dievoásikiðimà svarbiu istorijos momentu.Kaip Iðëjimo knygoje, iðgirdæ kol haðofar,izraelitai turëjo veikti � prisiartinti prieSinajaus kalno, taip ir Jozuës knygoje,skambant ðofaro balsui, jie turëjo garsiaiðaukti (hebr. terua gedola) siekdami þadë-tos pergalës.

Panaði ðofaro átaka atskleidþiamaTeisëjø knygoje: uþpuolæ prieðø stovyk-là, Gedeono vadovaujami kariai pradë-jo vienu metu pûsti 300 ragø, sukelda-mi stovykloje sàmyðá (Ts 7, 16�32). Abiistorijos Jozuës ir Teisëjø knygose turipasikartojantá motyvà: Dievas paþadëjoatiduoti prieðus á izraelitø rankas prieðprasidedant kovai (þr. Joz 6, 2 ir Ts 7,7).Taèiau siekiant paþado iðsipildymo, Jo-zuës knygoje pûsti ðofarus buvo ásaky-ta paties Dievo, o Gedeonas savo inicia-tyva iðrinktiems 300 vyrø ádavë ðofarusir paliepë skardenti. Gedeono istorijabyloja, kad jis gerai iðmanë ðofarø gar-sø reikðmæ: �Vieðpaties Dvasia nuþengëant Gedeono. Jis trimitu (hebr. ðofaru)suðaukë Abiezerio palikuonis, kurie su-sirinko pas já� (Ts 6, 34). Ðofaras sieja-mas su Dievo Dvasia, atbaidanèia pik-tàsias jëgas, todël Gedeonas ðofarus,kaip Dievo Dvasios buvimo þenklus,ádavë savo kariams. Aptartas tris istori-jas (Iðëjimo, Jozuës ir Teisëjø knygose),uþraðytas, kaip manoma, 1300�900 m.

pr. Kr. laikotarpiu, sieja ðofaro, kaiplemtingo Dievo þenklo, svarba.

Anot J. Koliados, Jericho sienø griu-vimà gaudþiant septyniems ðofaramsgalima laikyti realiu faktu, nes atitinka-ma ðofarø garsø kombinacija su garsiuþmoniø riksmu sukelia unikalø akusti-ná efektà, kai galingas garso bangø skli-dimas pajëgus sugriauti akmeniná stati-ná19. Deja, nëra archeologiniø árodymø,kad Jerichas 13 a. pr. Kr. buvo uþimtasþydø20. Taèiau net jei ir Jerichas niekuo-met negriuvo nuo ðofarø gausmo, svar-biausia yra ta Biblijos autoriø ðofaruipriskiriama jëga pakeisti realybæ. Tamtikros tiesos per ðimtmeèius tampa to-kios tikros, kad visai nebesvarbu, ar taiið tikrøjø ávyko, � svarbiausia yra þodi-nës tradicijos bûdu perteikiama iðmin-tis. Ðofaro garsai ant Sinajaus kalno,simbolizuojantys Dievo balsà, ðventumàir Jo aktyvumà, ðiose Jozuës ir Teisëjøknygø istorijose transformuojami á Die-vo pagalbos þenklà tolesnëje þydø isto-rijoje. Ðofaro garbingà simbolikà þydøpasaulëþiûroje galëjo lemti tai, jog jis �natûralus ragas (apie jo autentiðkumosvarbà, kaip minëta, uþsimenama Tal-mude), ne þmoniø rankomis padarytas,bet sukurtas Dievo kaip viso pasauliosukûrëjo. Bûdamas gyvulio savigynosþenklu, ragas ir kituose senuosiuosekraðtuose (ypaè Mesopotamijoje) simbo-lizavo stiprybæ, dràsà, orumà ar net pa-èià dievybæ.

Kai kuriose emocinæ átampà kurian-èiose Ðventojo Raðto eilutëse ragas ðofa-ras minimas kartu su trimitu (hebr. cha-cocra) � abu instrumentai simbolizuojaDievo teismà, teisingumà, pavyzdþiui,


JAUNØJØ OPUSAI

Ozëjo pranaðystës veiksminëje ir emoci-nëje kulminacijoje: �Pûskite ragà Gibëjo-je, trimità Ramoje! Skelbkite pavojø Bet-Avene...� (Oz 5, 18). Ádomià eilutæ ran-dame 2 Kronikø knygoje. Atnaujindamisandorà su Dievu, izraelitai �davë prie-saikà Vieðpaèiui galingu balsu, dþiaugs-mingu ðauksmu, trimitais ir avinø ra-gais (hebr. u vachacocrot u vaðofarot)� (2Kr 15, 14). Sudarant sandorà, instrumen-tai tarsi atstovavo ðventajai ðaliai � Die-vui, nes chacocra simbolizavo Jo ðventu-mà, o ðofaras � Jo balsà. Ragas ir trimi-tas kartu minimi taip pat ir 98 psalmës6 eilutëje: �trimitais ir rago gaudesiu[hebr. bachacocrot vekol ðofar] kelkitedþiugøjá klegesá Karaliaus, Vieðpaties,Artume�. Ðioje pakilioje psalmëje apdai-nuojama Vieðpaties pergalë, gerumas,iðgelbëjimas, tad simboliðka, kad jojeminimi bûtent ðias savybes iðreiðkiantysinstrumentai: chacocra, ðofaras ir kino-ras (lyros tipo styginis, 5 eilutëje). Gimi-ningumà tarp trimito ir rago reikðmiøtaip pat nurodo þodþiai, apibûdinantysjø garso iðgavimo bûdà: sàvokos tekija,terua, tekija gedola vartojamas pakaitomisminint abu instrumentus. Talmude (RoðHaðana, 26 b) taip pat uþsimenama apieðofarø ir chacocrø derinimà rituale: jei-gu ðofaru pûsdavo ilgà garsà, tai cha-cocra iðgaudavo trumpus garsus, ir at-virkðèiai. Galima ir kitokia ðiø instru-mentø santykio interpretacija: ragas � jë-gos, tvirtumo simbolis � reprezentuojavyriðkàjá pradà, o sidabrinis trimitas,simbolizuojantis skaistumà, maldingu-mà, gali atspindëti moteriðkàjá pradà(pati gramatika nesiprieðintø tokiai trak-tuotei: hebrajiðkai �ðofar� yra vyriðkos

giminës, o �chacocra� � moteriðkos gi-minës daiktavardis).

Mûsø eros pradþioje ðofaras ágavodaugiau reikðmiø ir buvo naudojamasávairesnëse situacijose. Já pûsdavo mels-dami lietaus po ilgos sausros, taip patepidemijø metu; ðofaro fanfaros buvo to-liau naudojamos kovose su prieðais. Bu-vo áprasta paskelbti visuotiná pasninkà irmelstis palydint ðofarø garsams21. Taèiaugalutinai sugriovus Ðventyklà, ðofaras te-liko puèiamas tik per Roð Haðana � Nau-juosius metus; kaip moko þydø tradici-ja, skambanèio instrumento matyti nede-ra, galima girdëti tik jo garsà. Tai tarsiprilygina instrumentà paèiam judëjøDievui, su kuriuo tikintieji bendrauja nevizualiai, o garsais, t.y. balsu. Tiktai tas,kuris atidþiai klauso skambanèio ðofarogarso, laikomas ávykdanèiu religiná prie-sakà (Talmud � Roð Haðana, 27b). Ðofa-ro, pagrindinio Roð Haðana ðventës sim-bolio, garsas rabinistinëje tradicijoje tapa-tinamas su ðirdies balsu: �ðofaras paga-mintas ið nemàstanèio gyvulio. Tai paro-do, kad tiesa leidþia mums iðvengti gy-vuliðkø veiksmø, skatinanèiø mus nusi-dëti. Kai atgailaujame, ðio pasaulio gy-vuliðkumà paverèiame ðventumo bûse-na. Taigi, savo kritimà galime paverstiðventumu. Gyvulio rago panaudojimassimbolizuoja kritimà, gyvuliðkà elgesá,kuris kartu ágalina siekti tokiø aukðtumøkaip atgaila�22. Tokio pobûdþio simboli-kà (aprëpianèià ir kitus biblinius instru-mentus) viduramþiais ypaè iðplëtojo Baþ-nyèios Tëvai.

Be ðofaro, Senajame Testamentesvarbus ir kerenas, pasiþymintis keliomisreikðmëmis � gyvulio rago, naudoto ri-

KAMILË RUPEIKAITË


tualiniais tikslais ar aukuro puoðybai, irmuzikos instrumento. Hebrajiðkas þodis�keren� reiðkia ir ragà, ir ðvytëjimà(spindëjimà), tad dël ðio dviprasmiðku-mo kerenas Biblijoje siejamas su ðviesa,orumu, iðgelbëjimu. Jis daugiausia mi-nimas Psalmëse, Danieliaus, Izaijo pra-naðystëse.

Nëra galutinai aiðku, koks buvo ke-reno ir ðofaro santykis. Kaip muzikosinstrumentas kerenas minimas tik dukartus ir tik pasaulietiniame kontekste(minëtoje istorijoje apie Jericho uþëmimàJozuës knygoje ir Danieliaus pranaðys-tëje, Babilono rûmø orkestre); Talmude(Roð Haðana, 26a) jis traktuojamas visøpirma kaip galvijo ragas, taip pat � kaipnatûralus muzikinis ragas apskritai (ne-iðvengta ir iðminèiø ginèø apie galimàðofaro ir kereno sinonimiðkumà). Mano-ma, kad kerenas galëjo bûti viena se-niausiø judëjø muzikinio rago atmai-nø23, taèiau tikëtina, kad tuomet archa-jiðkiausio instrumento muzikinë funkcijabûtø paminëta Mozës Penkiaknygëje(kaip ðofaro ir jovelio). Taigi jei ðofarasvienareikðmiðkai yra vienas ryðkiausiøsimboliniø muzikos instrumentø Ðven-tajame Raðte, tai kerenà identifikuoti su-dëtingiau ir jis reikðmingesnis Biblijojene kaip muzikos instrumentas, bet bû-tent kaip gyvulio ragas.

Pirmàkart kerenas paminimas Pra-dþios knygoje, Izaoko aukojimo scenoje(Pr 22, 13): �Kai Abraomas pakëlë akis,jis pamatë avinà, ragais ástrigusá krûme.Abraomas tada priëjo, paëmë avinà irpaaukojo já kaip deginamàjà aukà vietojsavo sûnaus�. Pasak þydø tradicijos, avi-no ragai ðioje istorijoje simbolizuoja Ab-

raomo paklusnumà Dievui, o kartu ir vi-sos þydø tautos pasiaukojimà Jam. Gali-ma graþi ðios istorijos sàsaja su ðofaroþenklinama Dievo apraiðka Iðëjimo kny-goje: Abraomas pamatë avinà, ragais ástri-gusá krûme kaip materialià atnaðavimuiskirtà aukà, o tauta, gavusi Deðimt Die-vo ásakymø, regëjo rago ðofaro balsà kaipkvietimà nematerialiajai, dvasinei aukai.

Pranaðø Jeremijo ir Amoso knygosepavartotos specifinës frazës �nukirstasragas�, �nulauþtas ragas� byloja, kadstiprieji bus nuteisti ir praras savo ga-lybæ. Jobo knygoje poetiðkai ir vaizdþiaiiðreiðkiamas gedulas ir pralaimëjimasnaudojant kerenà kaip simbolá: �Að sa-vo kûnà apdengiau aðutine; savo ragàpaslëpiau dulkëse� (Job 16, 15)24. Ir at-virkðèiai, dþiaugsmà ir pergalæ iðreiðkiafrazës �iðkeltas ragas�, �iðaukðtintas ra-gas� (Ps 75, 10; Ps 89, 17). Pats Dievasprilyginamas iðgelbëjimo ragui (2 Sam22, 3; Ps 18, 2). Dþiaugsmà ir iðaukð-tinimà kerenas iðreiðkia Onos giesmëje(1 Sam 2, 1�10): to paties simbolio ragokartojimas pirmojoje ir paskutinëje ðiopoetinio teksto eilutëse tarsi árëmina vi-sà pasakojimà. Tokie pakartojimai Ðven-tajame Raðte yra iðkalbingi, skirti áspû-dþiui ir vaizdiniams sustiprinti.

Dievo galià taip pat simbolizuoja ra-gai: �Spinduliai [hebr. karnajim] ðvysèio-jo ið jo rankos � ið ten, kur slypi Jo ga-lybë� (Hab 3, 4). Ði eilutë, kurioje panau-dojama kita kereno reikðmë � spindulia-vimas, ðvytëjimas � primena istorijà Ið-ëjimo knygoje (34, 29 � 30), kur kerenassimbolizuoja Dievo ðlovæ: Mozës, nusi-leidþianèio nuo Sinajaus kalno su De-ðimèia Dievo ásakymø, veidas vadina-


JAUNØJØ OPUSAI

mas �spinduliuojanèiu� (hebr. karan �ðvytintis). Ði eilutë ákvëpë tokias inter-pretacijas kaip garsiojo Mikelangelo Mo-zës skulptûra � èia þydø pranaðas pa-vaizduotas su dviem ragais. Menininkàtikriausiai inspiravo lotyniðkoji Biblijostradicija (Vulgata), kur hebrajiðkasis�karan� iðverstas kita jo reikðme ��ra-guotas� (lot. cornutam).

Kerenas buvo svarbus kaip ritualinisindas, kurá pranaðai naudodavo patepi-mo aliejui laikyti (1 Sam 16, 13). 1 Ka-raliø knygoje apraðytoje karaliaus Salia-mono patepimo ceremonijoje kerenas irðofaras minimi kartu: �...kunigas Za-dokas, paëmæs ið Padangtës aliejaus ra-gà [hebr. keren], patepë Saliamonà. Pas-kui jie papûtë ragà [hebr. ðofar], ir visiþmonës suðuko: �Tegyvuoja karaliusSaliamonas!� (1 Kar 1, 39). Ðioje eilutë-je aiðkiai sugretinamos abiejø ritualiniøragø � kereno, kaip indo patepimo alie-jui laikyti, ir ðofaro, kaip signalinio mu-zikos instrumento � funkcijos. Ádomi ke-reno reikðmë pranaðo Danieliaus regë-jimuose: èia avinø ir oþiø ragai simbo-lizuoja pagoniø valdovø ir jø karalysèiøgalybæ, taigi neigiamà jëgà (Dan 7�8).Treèiajame pranaðystës skyriuje (Dan 3,5) kerenas su dar keliais, aramëjiðkai va-dinamais ir kitose Biblijos knygose ne-minimais instrumentais, minimas kara-liaus Nebukadnezaro statulos garbinimoceremonijoje kaip muzikinis instrumen-tas25: �ðauklys garsiai paskelbë: �O tau-tos ir gentys visø kalbø, jums ásakyta,kad, iðgirdæ balsà rago [aram. karna],dûdos, lyros, citros, arfos, bûgno ar betkokio kito instrumento, turite parpulti irpagarbinti aukso statulà, kurià pastatëkaralius Nebukadnezaras� (Dan 3, 4�5).

Ðiam teksto fragmentui tiktø prielaida,kad kereno pavadinimas þenklino natû-ralius muzikinius ragus apskritai, taigiir tuos, kurie babilonieèiø rûmø orkest-re buvo puèiamieji instrumentai. Kitagalima prielaida, jog kerenà kaip muzi-kinio rago tipà babilonieèiai perëmë iðjudëjø tremties metu ir pritaikë savoapeigoms.

Muzikologas J. Braunas pateikia ki-tokià versijà: �karna� ðiose eilutëse reið-kia metaliná arba moliná trimità, kurieDanieliaus knygos uþraðymo metu bu-vo plaèiai naudoti Naujojoje Babilonokaralystëje ðventinëmis progomis26. To-kia interpretacija, netgi remiantis atitin-kamais archeologiniais duomenimis, në-ra galutinai átikinanti, kadangi etimolo-giðkai �karna� itin giminingas hebrajið-kajam kerenui, kuris buvo ne kas kita,kaip natûralus gyvulio ragas. Net ir Tar-gumuose, aramëjiðkuose hebrajiðkojoBiblijos teksto vertimuose (I�III a. poKr.) rago pavadinimas verèiant nesupai-niojamas su trimitu; to negalima pasa-kyti apie Septuagintà (graikiðkàjá Tana-cho vertimà27). Taigi net ir gerokai vë-lesniais laikais negu buvo uþraðyta Da-nieliaus knyga, aramëjø kalba ragas ne-buvo tapatinamas su trimitu.

Gráþtant prie nemuzikiniø kerenoprasmiø, iðkeltas, iðaukðtintas ragas yradþiaugsmo, pergalës atributas, o paslëp-tas, t.y. nuleistas, ragas iðreiðkia kanèià,pralaimëjimà, tremtá. �Iðkeltas iðgelbëji-mo ragas� randamas ir Naujajame Tes-tamente, Luko evangelijoje uþraðytojeZacharijo giesmëje (1, 69), kurioje ryðkiSenojo Testamento poetiniø tekstø stilis-tika. Apreiðkimo Jonui knygoje apraðy-tà keturiø Dangiðkosios Jeruzalës auksi-

KAMILË RUPEIKAITË


nio aukuro ragø vaizdiná galëjo lemtiÐventyklos apeigos, kuriuose kerenasbuvo svarbus ritualinis objektas, auku-ro puoðmena. Taigi nors kereno kaipmuzikos instrumento statusas atsisklei-dþia tik dviejuose Senojo Testamentopasakojimuose, jo kaip dþiaugsmo, per-galës ir spindesio simbolika labai ryðkipoetiniuose Ðventojo Raðto tekstuose.

Ankstyvojoje Baþnyèioje instrumen-tai nebuvo naudojami Dievo garbini-mui, tikriausiai todël Naujajame Testa-mente jiems skiriama nedaug dëmesio.Ragas graikø romënø kultûroje nebuvopaplitæs, tad Naujajame Testamente vie-toj Senajame tokio reikðmingo ðofarodaþniausiai minimas trimitas (gr. salpin-ge), kuris visoje Romos imperijoje buvonaudojamas ðventovëse ir kovose. NTautoriai ypaè plëtoja eschatologinæ ðioinstrumento reikðmæ. Paskutiniojo teis-mo áspûdis sustiprinamas Dievo ar an-gelø puèiamo trimito garsais (Mt 24, 31;1 Tes 4, 16). Pirmajame Apreiðkimoknygos skyriuje Jëzaus Kristaus balsasapibûdinamas kaip �galingas balsas,tarsi trimitas� (1, 10); èia ryðki paralelësu Dievo balso nusakymu Iðëjimo kny-goje, Dievui kalbant �rago gausmu� antSinajaus kalno (Ið 19). 8 skyriuje septy-niø angelø trimitavimas simbolizuojaPaskutinájá teismà. ST jom terua reikðmëNT iðplëtojama iki paskutinio, áspëja-mojo Dievo ðauksmo þmonijai, raginan-èio pasiruoðti Paskutiniojo teismo die-nai, kuri taip pat bus �rago gausmo�diena, tik jau nebe ðventiðka, o ágavusirûstybës atspalvá.

Laiðke Þydams, primenant Dievo su-sitikimà su Moze ant Sinajaus kalno, ðo-

faras taip pat pakeièiamas trimitu (12,19) � laiðko autorius neskyrë didelësreikðmës originaliems hebrajø instru-mentams. Mato evangelijoje minimas tri-mitavimas gatvëse ir sinagogose (6, 2), ojuk yra þinoma, kad sinagogose skambë-davo tik ðofaras. Ði eilutë gali paskatin-ti daryti prielaidà, kad NT autoriai ga-lëjo turëti omenyje ðofarà, tiesiog jo ir tri-mito pavadinimø neskyrë. Arba ðià ei-lutæ derëtø suprasti tik metaforiðkai: ne-va trimituoti reiðkia girtis siekiant vieðopripaþinimo.

Pirmaisiais krikðèionybës amþiais irypaè viduramþiais, kai instrumentø sim-bolika buvo itin iðplëtota, ji nutolo nuopirminiø, judëjams aktualiø reikðmiø irpraktiniø instrumentø funkcijø, jø svar-bos apeigose. Baþnyèios Tëvai dël grai-kø filosofijos átakos veikiau transforma-vo vieni kitø iðsakytas mintis, negu ieð-kojo pirminiø instrumentø prasmiø ko-mentuodami jau paèias Ðventojo Raðtointerpretacijas, o ne autentiðkà tekstà.Skirtumà lëmë ir tai, kad ankstyvojojeBaþnyèioje instrumentai nebuvo naudo-jami, taigi Baþnyèios Tëvø svarstymaibuvo kilæ ne ið praktiniø poreikiø, o vei-kiau ið teoriniø apmàstymø atsiþvel-giant á graikø ir romënø muzikoje nau-dojamus Biblijoje minimø instrumentøatitikmenis. Ðofaro tuose komentaruosenebeliko; Baþnyèios Tëvai daþniausiaiinterpretuodavo trimito reikðmes.

Apibendrinant rago bûtá ÐventajameRaðte galima pavadinti simboliniu gar-siniu þydø tautos istorijos atspindþiu.Ragas savo pavidalu bei skambesiu sim-bolizuoja atskaitos taðkà þydø tautos is-torijoje � protëvio Abraomo bendrystæ


JAUNØJØ OPUSAI

su Dievu. Ðofaro gausmas ant Sinajauskalno � Aukðèiausiojo þenklas, skam-bantis kartu su Deðimèia Dievo ásaky-mø, � itin reikðmingo þydø istorijos eta-po pradþia: tuomet buvo suformuotaskertinis judaizmo dvasinis kodeksas.Galima teigti, kad ðofaras, kaip garsinëávykiø ant Sinajaus kalno atmintis, ju-dëjams tiesiogiai primindavo ir tebepri-mena Deðimt Dievo ásakymø. Ir paga-liau Jericho miesto uþëmimo istorija: iz-raelitams uþkariaujant Paþadëtosios þe-mës valdas, muzikiniams ragams, kaipdvasiniams pergalæ lëmusiems gink-lams, skiriama ypatinga reikðmë. Ðofa-ras visame Ðventajame Raðte yra garsi-nis Dievo veikimo, Jo teismo ir teisin-gumo simbolis bei vienintelis ið instru-mentø yra tiesiogiai prilyginamas Die-vo balsui. Ðis ragas tebëra vienintelisbûdingas judëjø instrumentas praëjusbeveik 2000 metø po Jeruzalës Ðventyk-los sugriovimo.

Kereno ir jovelio, kaip muzikos in-strumentø, simbolika neprilygsta to-kioms iðplëtotoms ðofaro prasmëms. Ke-renas þenklino gyvulio ragà apskritai,turëjo ritualinio objekto funkcijà, galëjosimbolizuoti ir neigiamas jëgas bei iðdi-dumà, o kaip muzikinis ragas minimas

Biblijoje tik du kartus. Antroji kerenoreikðmë � spindesys, ðvytëjimas � radoplatø atgarsá poetiniuose Biblijos teks-tuose, kuriuose simbolizuoja pergalæ,orumà ir dþiaugsmà.

Tik dviejose Ðventojo Raðto istorijose(Iðëjimo ir Jozuës knygose) minimas jo-velis, kaip ir kerenas, pasiþymi daugia-reikðmiðkumu: þymi avino ragà, joskambëjimà, taip pat � jubiliejø. Dël ávai-rialypës semantikos ir santûraus paminë-jimo Biblijoje sudëtinga nusakyti tikràjàjovelio muzikinæ charakteristikà, taèiaugalima prielaida, kad �jubiliejinis� ragasbuvo ðofaro tipo instrumentas, naudotasypatingomis aplinkybëmis.

Rago paminëjimo Ðventajame Raðteaplinkybës atskleidþia jo simbolikosdaugiasluoksniðkumà:� ragas, turëjæs signalinæ�komunikaci-

næ funkcijà, tiek sakraliniame, tiekpasaulietiniame kontekstuose iðreið-kë þydø etniná tapatumà;

� ragas, kaip universalus gyvulio jëgosþenklas, simbolizavo valdþià, stipry-bæ, pergalæ, dþiaugsmà;

� ragas, bûdamas Dievo balso, Jo vei-kimo ir lemties neiðvengiamumoþenklu, turëjo didelæ reikðmæ ritualøbei ðvenèiø metu.


11 Ed. Barry W. Holtz. Back to the Sources. Readingthe Classic Jewish texts. � New York, 1992, p. 35.

12 J. Braun. Music in Ancient Israel/Palestine. Arche-ological, written, and comparative sources, �Cambridge, 2002, p. 11.

13 J. Koliada. Muzykalnyje instrumenty v Bibliji.�Moskva, 2003, p. 154.

14 Ten pat, p. 154.15 J. Braun, p. 26. Anot muzikologës J. Koliados

skaièiavimø, 72 kartus. Tikriausiai J. Braunasgalëjo priskaièiuoti ir tokias vietas, kur mini-mas tiktai terua, t.y. rago-trimito garsas, bet nepats instrumentas.

16 J. Koliada, p. 159.17 Jei kitaip nenurodoma, cituojamas Ðventasis

Raðtas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietu-vos Katalikø vyskupø konferencija. � Vilnius,1998. Cituojant Ðventojo Raðto fragmentus,

KAMILË RUPEIKAITË


skliausteliuose pateikiami instrumentø pavadi-nimai originalo kalba, kadangi vertime jie neat-sispindi.

18 Su ðiuo þodþiu siejamas Kaino palikuonio Ju-balo, muzikos instrumentø iðradëjo (Pr 4, 21),vardas.

19 J. Koliados apibendrinimas, Muzykalnyje in-strumenty v Bibliji, p. 48

10 Mano paþodinis vertimas (bei pabrëþimas) ið:Hebrew - English Tanach. Jewish Publication So-ciety. � Philadelphia, 2003.

11 B. I. Berman. Biblejskyje smysly. � Moskva,1997, p. 174.

12 U. Cassuto. A commentary on the Book of Exo-dus. � Jerusalem, 1983, p. 231�232

13 Mano paþodinis vertimas.14 Ji ðvenèiama septintàjá mënesá (po Babilono

tremties þinomà kaip Tiðri), pagal mus � rug-sëjá. Tiðri buvo pirmasis mënuo pagal Babilo-no kalendoriø, tad þydai pirmàjà Tiðri dienàpavadino Roð Haðana � hebr. �metø galva�. Ðiðventë þymi Deðimties Atgailos dienø pradþiàruoðiantis Jom Kipur (Iðpirkimo) Dienai, kuriðvenèiama deðimtà septintojo mënesio dienà.Pagal senesnájá þydø kalendoriø metai prasidë-davo pavasará Pesacho ðvente � Nisano mëne-sá, pagal mus � kovà-balandá, þr. Ið 12, 2 (þr.S. Bacchiocci. God�s Festivals in Scripture andHistory, V. 2: The Fall Festivals. � Michigan,1996).

15 A. P. Bloch. The Biblical and Historical Bac-kground of Jewish Customs and Ceremonies. �New York, 1980, p. 21.

16 K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Vil-nius, 1996. Intarpas mano.

17 �Ha� yra þymimasis artikelis.18 Apie kerenà þr. tolesniame tekste.19 J. Koliada, p. 156.20 Archeologija nepalaiko Paþadëtosios þemës uþ-

ëmimo modelio tuo laikotarpiu, apie kurá kal-ba Biblija. J. R. Bartlett. Archeology and BiblicalInterpretation. � London, 1997, p. 23.

21 A. Shiloah. Jewish Musical Traditions. � Detroit,1992, p. 42.

22 Þr. www.aish.com/holidays/The_High_Holi-days/graphics/hh00_header_rosh_hashana.

23 J. Koliada, p. 56�57. Kaip teigia muzikologë,kerenas veikiausiai buvo maþesnis nei ðofaras(apie 20 cm. ilgio) ir labiau iðlenktas.

24 K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Lie-tuvos Katalikø vyskupø konferencijos iðleista-me Ðventojo Raðto vertime (1998) ði eilutëskamba taip: �Uþsivilkau aðutinæ ant odos, së-dþiu èia dulkëse nugalëtas�, o angliðkajameTanacho vertime (Jewish Publication Society,2003) kerenas ðioje eilutëje prilyginamas �ðlo-vei�: �apsivilkau aðutine, ir palaidojau savoðlovæ dulkëse�. Taigi, vertëjai skirtingais vaiz-diniais iðreiðkia tà paèià kereno simbolizuoja-mà idëjà.

25 Danieliaus 2, 4�7, 28 fragmentas buvo uþraðy-tas aramëjiðkai. Kiti instrumentai, iðvardinamistatulos garbinimo ceremonijoje kartu su kar-na, yra maðrokita, katros, sabcha, pesanterin, sum-poneja.

26 J. Braun, p. 33.27 Septuagintoje (apie 250 m. pr. Kr.) instrumen-

tø pavadinimai kelia painiavà. Hebrajiðki ra-go pavadinimai � ðofaras, kerenas, jovelis � dau-gelyje fragmentø pakeisti trimitu (gr. salpinge).

MÛSØ AUTORIAI


Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius. Gimë 1948 m. Kaune. VDAprofesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos prezidentas.1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m. apgynë filosofijos dakta-ro, 1990 m. � habilituoto daktaro disertacijas. 1981�1982 m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége deFrance. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs 11 monografijø irper 360 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys: filosofijos istorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orien-talistika, kultûrologija. 2003 m. uþ darbø ciklà �Lyginamieji kultûros, filosofijos, estetikos ir meno tyrimai�apdovanotas Valstybine mokslo premija.El. paðtas: [email protected]

Jonas BALÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1943 m. Kultûros, filosofijos ir meno ins-tituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedëjas. 1986m. apgynë disertacijà tema �Prano Dovydaièio visuomeninës ir filosofinës paþiûros�. Domisi etikos is-torijos, filosofijos istorijos, lietuviø etinës minties klausimais. Rengia monografijà �Dorovinë lietuviø iden-titeto problema�.El. paðtas: [email protected]

Auðra BIRGELYTË, magistrë. Gimë 1975 m. Marijampolës rajone. Baigë Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtosmokslø fakultetà, ágijo geografijos magistro laipsná. Studijavo vokieèiø kalbà. Ðiuo metu Vilniaus pedago-ginio universiteto edukologijos doktorantë.El. paðtas: [email protected]

Romualdas DULSKIS (g. 1957), kunigas, teologijos daktaras, docentas. Vytauto Didþiojo universiteto Katalikøteologijos fakulteto dëstytojas. Europos katalikø teologø draugijos narys. Knygø �Ekumeninë teologija� (2001m.) ir �Paðaukimø teologija ir pastoracija� (2004 m.) autorius. Moksliniø interesø sritis � þmogaus paðau-kimas ekumeninëje ir tarpreliginio dialogo perspektyvoje.El. paðtas: [email protected]

Christoph FLÜELER, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1957 m. Stans (Ðveicarija). Fribourgouniversiteto profesorius, skaito paleografijos ir kodikologijos kursus, dësto viduramþiø lotynø kalbà. Moks-liniø interesø sritys: viduramþiø politinës filosofijos istorija, aristotelinës filosofijos recepcija viduramþiais,Petras Overietis, viduramþiø manuskriptø kodifikacija.El. paðtas: [email protected]

Virginija JAKIMENKO, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigë filoso-fijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete. 1988 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. DirboVilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prodekane, Filosofijos ir politologijos katedros vedëja.Nuo 2000 m. � Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros docentë. Moksliniø tyrimø sritys: socia-linë filosofija, logika, mokslo metodologija.El. paðtas: [email protected]

Lina KLUSAITË, magistrë. Gimë 1971 m. Kaune. Baigë Kauno aukðtesniàjà meno mokyklà. Vytauto Didþiojouniversitete ágijo teologijos bakalauro laipsná. 2005 m. VDU baigë teatrologijos studijas ir ágijo menotyrosmagistro laipsná. Nuo 2005 m. � VDU doktorantë.El. paðtas: [email protected]

Bronislovas KUZMICKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius, Mykolo Romerio universitetoFilosofijos katedros vedëjas. Gimë 1935 m. Prienø rajone. 1960 m. baigë Vilniaus universitetà, 1966 m. ap-gynë filosofijos daktaro, 1984 m. � habilituoto daktaro disertacijas. Dëstë filosofijà aukðtosiose mokyklose,dirbo moksliná darbà. Mokslinio darbo sritys: filosofijos istorija, katalikybës filosofija, etika. Paraðë septyniasknygas, paskelbë apie 200 moksliniø, mokslo populiarinimo ir publicistiniø straipsniø.El. paðtas: [email protected]

Nijolë LOMANIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1953 m. Palangoje. 1976 m. baigë Vil-niaus universiteto Istorijos fakultetà, psichologijos specialybæ, filosofijos specializacijà. 1991 m. apgynëhumanitariniø mokslø daktaro disertacijà. Dirbo Aukðtojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje,Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1998 m. � Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofi-jos istorijos ir logikos katedros docentë. Moksliniø interesø sritys: logikos filosofija, aktualios moralësfilosofijos problemos.El. paðtas: [email protected]

Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio rajone. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijosbakalauro, o 1997 m. VDU � filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Mykolo Romerio universitetoFilosofijos katedros lektore. Moksliniø tyrimø sritys: moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.Tel. + (370 5) 2714628

Asta MEÐKAUSKIENË, magistrë. Gimë 1963 m. Ignalinoje. 1987 m. apgynë istorijos bakalauro, 2000 m. �socialiniø mokslø (etikos) magistro laipsná. 2004 m. baigë edukologijos doktorantûros studijas Vilniaus pe-

MÛSØ AUTORIAI


dagoginiame universitete. Dirbo Vilniaus S. Daukanto vidurinës mokyklos etikos mokytoja, VPU Etikoskatedros asistente. Nuo 2005 m. � VPU Etikos katedros lektorë, Pedagogikos ir psichologijos fakultetoprodekanë. Moksliniø tyrimø sritys: etikos teorija ir dëstymo istorija, edukologijos metodologija.El.paðtas: [email protected]

Raimonda NORKUTË, magistrë. Gimë 1981 m. Radviliðkyje. 2003 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo me-notyros bakalauro laipsná. 2005 m. baigë magistrantûros studijø Kultûros vertybiø apsaugos programà (VDU,Menø institutas). Magistro teziø tema: �Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinës dailës paveldo apskaita irávertinimas�.El. paðtas: [email protected]

Tomas PABEDINSKAS, magistras. Gimë 1980 m. Kaune. 2005 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menoty-ros magistro laipsná. Ðiuo metu � VDU Menø instituto doktorantas. Tyrinëjimø sritis: atvaizdo reikðmë so-cialiniame ir kultûriniame kontekste, jo santykis su regimàja tikrove; fotografijos teorija ir praktika.El. paðtas: [email protected]

Valdas PRUSKUS, habilituotas socialiniø mokslø daktaras. Gimë 1950 m. Vilniuje. Studijavo Vilniaus uni-versitete, Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisës instituto aspirantûroje. 1985 m. apgynë filosofijos,1997 m. � habilituoto socialiniø mokslø daktaro disertacijas. Dirba Vilniaus Gedimino technikos univer-siteto Filosofijos ir politologijos bei Vilniaus pedagoginio universiteto Socialiniø mokslø katedrø profeso-riumi. Lietuviø katalikø mokslo akademijos narys, Tarptautinës konferencijos, globojamos Ðventojo Sosto�Verslo efektyvumas ir solidarumas: vertybiø konfliktas� dalyvis ir prelegentas (Italija, 1998). Moksliniøinteresø sritys: religijos, politikos, verslo etikos, tarpkultûrinës komunikacijos ir ðvietimo sociologija. Yrapaskelbæs 6 monografijas ir per 130 moksliniø straipsniø.Tel.: +370 5 2695677

Kamilë RUPEIKAITË, magistrë. Gimë 1973 m. Kaune. 1999 m. baigë Lietuvos muzikos ir teatro akademijà irágijo muzikologijos magistro laipsná. Nuo 1999 m. yra Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos doktorantë.Tyrinëjimø sritis � muzikos instrumentø prasmës Ðventajame Raðte. 1997 m. staþavosi Lundo universitete,2004�2005 m. mokësi judaikos studijoms skirtame Paideia institute Stokholme.El. paðtas: [email protected]; [email protected]

Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigëVilniaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976�1988 m. dir-bo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyresniojimokslo darbuotoja, VPU Etikos katedros docentë, �Logos� þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Ak-vinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijojeLos Andþele (JAV), 1999 m. � Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausy-bës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija).El. paðtas: [email protected]

Aivaras STEPUKONIS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Kaune. 1991 m. baigë Juozo Gruodþiokonservatorijà. 1995 m. Stiubenvilio pranciðkonø universitete (JAV) baigë filosofijos ir teologijos bakalau-ro studijas. Nuo 1995 m. filosofijos studijas tæsë Tarptautinëje filosofijos akademijoje Lichtenðteino kuni-gaikðtystëje, kur 1997 m. apgynë magistro laipsná, 2005 � filosofijos daktaro disertacijà. Ðiuo metu � Kul-tûros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojas.El. paðtas: [email protected]

Rima VALINÈIÛTË, doktorantë. Gimë 1977 m. Vilniuje. 1999 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menøbakalauro, 2001 m. � dailëtyros magistro laipsná. Nuo 2001 m. VDU Menø instituto doktorantë. Nuo1999 m. dirba Kauno arkivyskupijos muziejuje. Moksliniø interesø sritys: Lietuvos senoji dailë, baþnytinëdailë, muziejininkystë.Tel.: +(370 680) 81 751

Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø rajone. Nuo 1975 m.dirba Vilniaus universitete vyr. mokslo darbuotoja. 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMAIstorijos mokslø sekcijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikømokslo akademijos bei jos nariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20 moks-liniø straipsniø, 10 ávairios apimties knygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiaiLietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai.Tel +(370 5) 265 1268

Juozas ÞILIONIS, socialiniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1949 m. Lazdijø rajone. 1971 m. baigë Vilniauspedagoginio instituto Lietuviø kalbos ir literatûros fakultetà. 1984 m. Sankt-Peterburgo A. Gerceno valsty-biniame pedagoginiame institute apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1985 m. dirba Vilniaus pedagoginiameuniversitete, Edukologijos katedroje. Nuo 1997 m. � Pedagogikos ir psichologijos fakulteto dekanas.El. paðtas: [email protected]

MÛSØ AUTORIAI


44LOGOS ISSN 0868-7692 0 0

FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO ÞURNALASlitlogos.eu/Archive/logos44.pdf · LOGOS RELIGIJOS,...

Documents

Transcript of FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO ÞURNALASlitlogos.eu/Archive/logos44.pdf · LOGOS RELIGIJOS,...