Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. Prancūzijos Konstitucijai
EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ APŽVALGA · Pareiškėjų teigimu, jų išsiuntimas...
Transcript of EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ APŽVALGA · Pareiškėjų teigimu, jų išsiuntimas...
EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ
APŽVALGA (2013 m. kovo 1 d. – 2013 m. liepos 31 d.)
Parengė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
teisinės analizės ir informacijos departamentas
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
2
Svarbi pastaba: Prieš supažindindami su Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo Teisinės analizės ir informacijos departamento parengta Europos Žmogaus Teisių Teismo
2013 m. kovo 1 d. – 2013 m. liepos 31 d. praktikos apžvalga, jos autoriai nori atkreipti skaitytojų
dėmesį į tai, kad toliau yra pateikiamos neoficialios Europos Žmogaus Teisių Teismo procesinių
sprendimų santraukos, kurios nei Europos Žmogaus Teisių Teismo, nei Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nesaisto. Šis dokumentas yra tik informacinio pobūdžio.
Oficialius ir nesutrumpintus tekstus galite rasti Europos Žmogaus Teisių Teismo
interneto svetainėje www.echr.coe.int
Apžvalgoje naudojami pagrindiniai sutrumpinimai:
EŽTT – Europos Žmogaus Teisių Teismas
Konvencija – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
3
Turinys
KANKINIMO UŽDRAUDIMAS (Konvencijos 3 str.) ................................................................... 5
Dėl sulaikymo siekiant deportuoti teisėtumo ir sąlygų ..................................................................... 5
Dėl deportacijos į Afganistaną, kur gali kilti kankinimų ir nežmoniško elgesio grėsmė ................. 6
Dėl deportacijos į Iraką, kur gali kilti nežmoniško elgesio grėsmė ................................................. 8
Dėl kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimo ir susirinkimų laisvės pažeidimo – policijos
pareigūnų jėgos panaudojimo išvaikant demonstraciją ................................................................... 9
Dėl deportacijos į Iraką, kur gali kilti kankinimų grėsmė ir pavojus gyvybei. .............................. 10
TEISĖ Į LAISVĘ IR SAUGUMĄ (Konvencijos 5 str.) ................................................................. 14
Dėl neteisėto sulaikymo ir sprendimo deportuoti į kilmės šalį. ...................................................... 14
Dėl sulaikymo siekiant deportuoti teisėtumo. ................................................................................. 16
TEISĖ Į TEISINGĄ BYLOS NAGRINĖJIMĄ (Konvencijos 6 str.) ............................................ 21
Dėl nacionalinio teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta priteisti iš darbdavio vėluojantį atlyginimą
už atostogas teisėtumo ir pagrįstumo ............................................................................................. 21
Dėl nacionalinio teismo sprendimo dėl atleidimo iš valstybės tarnybos įslaptinimo ir pagrindimo
tik psichinės sveikatos patikrinimo išvada. .................................................................................... 22
Dėl teisės kreiptis į teismą dėl papildomų mokesčių taikymo ........................................................ 24
Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, skundžiant teritorijos vystymo planą ir ginant teisę į
nuosavybę. ...................................................................................................................................... 25
Dėl galimybės kreiptis į teismą dėl socialinio būsto nesuteikimo .................................................. 28
TEISĖ Į PRIVATAUS GYVENIMO GERBIMĄ (Konvencijos 8 str.) ........................................ 32
Dėl teisės į „būsto“, „korespondencijos“ neliečiamumą – nurodymo pateikti mokesčių
patikrinimui visų serverio, kuriuo dalinosi kelios įmonės, duomenų kopijas ................................. 32
Dėl eutanazijos teisinio reglamentavimo ir medikamentų skyrimo ................................................ 34
SAVIRAIŠKOS LAISVĖ (Konvencijos 10 str.) ............................................................................ 36
Dėl nevyriausybinės organizacijos teisės gauti žvalgybos informaciją viešojo intereso
(informacijos skleidimo visuomenei) tikslais – saviraiškos laisvė ................................................. 36
SUSIRINKIMŲ IR ASOCIACIJŲ LAISVĖ (Konvencijos 11 str.) .............................................. 38
Dėl politinės organizacijos paleidimo dėl jos vykdytų mitingų ir demonstracijų prieš romų
tautybės gyventojus ......................................................................................................................... 38
NUOSAVYBĖS APSAUGA (Konvencijos I protokolo 1 str.) ...................................................... 40
Dėl privatizuoto nekilnojamojo turto nacionalizavimo be tinkamo kompensavimo ...................... 40
Dėl naujų mokesčių taikymo jau išmokėtoms su darbo santykiais susijusios išmokoms ............... 41
Dėl turto –gyvenamojo būsto – pardavimo iš varžytinių siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką.
........................................................................................................................................................ 45
Dėl atsisakymo mokėti sveikatos ir socialinio draudimo įmokas ................................................... 50
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
4
TEISĖ Į LAISVUS RINKIMUS (Konvencijos I protokolo 3 str.)................................................. 53
Dėl suimtojo rinkimų teisės ............................................................................................................ 53
Dėl rinkimų teisės pilietybės valstybėje .......................................................................................... 54
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
5
KANKINIMO UŽDRAUDIMAS (Konvencijos 3 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Aden Ahmed prieš
Maltą (pareiškimo Nr. 55352/12, svarbos lygis – 2)
Dėl sulaikymo siekiant deportuoti teisėtumo ir sąlygų
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja Aslya Aden Ahmed, Somalio pilietė gimė 1987 metais, į Maltą neteisėtai
atvyko 2009 m., buvo užregistruota imigracijos tarnybų, prieš ją sulaikant įteiktas sprendimas dėl
išsiuntimo. Kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau 2009 m. gegužės mėn. prašymas atmestas.
Tada pareiškėja pabėgo iš sulaikymo, ketindama nuvykti į Nyderlandus, iš ten – į Švediją pas
savo šeimą. Pagal Dublino II Reglamentą buvo sugrąžinta į Maltą ir, pripažinus kalta dėl
pabėgimo ir melagingų duomenų pateikimo, jai paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Tuo metu buvo nėščia, todėl patalpinta į gydimo įstaigą, kur patyrė persileidimą.
Atlikusi bausmę, pareiškėja vėl buvo sulaikyta dėl deportacijos. 2011 m. lapkritį
kreipėsi dėl prieglobsčio prašymo peržiūrėjimo, Pabėgėlių komisaras prašymą atmetė. 2012 m.
vasarį ji kreipėsi į Imigracijos apeliacinę valdybą, prašydama paleisti ją iš sulaikymo, nes nemanė,
kad bus deportuota į Somalį per protingą laiką, be to, tokio išsiuntimo praktikoje išvis nėra buvę.
Nurodė, kad pablogėjo jos psichinė sveikata, patyrė persileidimą. Imigracijos pareigūnas
pareiškėjai atsakė neigiamai, iš esmės jos prašymas Imigracijos apeliacinės valdybos nagrinėtas
nebuvo, 2012 m. rugpjūtį ji buvo paleista iš sulaikymo pagal Maltos valdžios politiką, kaip
praleidusi iš viso 18 mėnesių sulaikyme. Šiuo metu gyvena Hal Fare (Maltoje).
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėja, remdamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos
(toliau – EŽTK, Konvencija) 3 straipsniu skundė sulaikymo sąlygas. Taip pat teigė, kad pažeista
Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalis, jos sulaikymas buvo neteisėtas ir ji negalėjo pasinaudoti
efektyviomis teisių gynimo priemonėmis, kad apskųstų jo neteisėtumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT, Teismas) pažymėjo, kad sąlygos
sulaikymo, kuriame pareiškėja kaip imigrantė (ne dėl baudžiamojo nusikaltimo) praleido 14 su
puse mėnesio, buvo netinkamos – Lyster sulaikymo centre gyvenamosiose patalpose karštuoju
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
6
metų laiku buvo labai karšta, o šaltuoju – labai šalta, nebuvo duotos tinkamos antklodės. Trūko
moteriškos lyties darbuotojų, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo būtinos specifinės
medicininės sąlygos po persileidimo. Mankštinimosi kiemas buvo vienintelė galimybė būti
gryname ore. Be to, pareiškėja buvo itin psichiškai pažeidžiama, ją kamavo nemiga, depresija,
fiziniai skausmai. Taip pat jai nebuvo suteikiamas tinkamas ir įvairus maitinimas.
Teismas konstatavo, kad tokių sąlygų visuma žemino pareiškėjos orumą, privertė ją
kentėti ir jausti žeminantį nepilnavertiškumą ir, tikėtina, palaužė jos psichinį ir moralinį
pasipriešinimą, taigi laikytinas žeminančiu elgesiu Konvencijos 3 straipsnio prasme.
Teismas pasisakė, kad nebuvo užtikrintas skubus jos sulaikymo teisėtumo
peržiūrėjimas. Sprendimo dėl pareiškėjos skundo Imigracijos apeliacinė tarnyba nesugebėjo
priimti daugiau nei 6 mėnesius, nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta pareiškėją paleidus iš
sulaikymo. Tokiu būdu pažeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.
Maltos institucijos nesiėmė jokių veiksmų deportuoti pareiškėją, kol ji buvo
sulaikyta, tą įrodo ir faktas, kad pareiškėja vis dar yra Maltoje, todėl negalima teigti, kad
deportacija buvo teisėtas sulaikymo pagrindas, taigi jos sulaikymas buvo neteisėtas, todėl pažeista
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis. Teismas pareiškėjai priteisė 30 000 eurų kompensacijos ir 3 000
eurų išlaidų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje H. ir B. prieš
Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 70073/10 ir 44539/11, svarbos lygis – 2)
Dėl deportacijos į Afganistaną, kur gali kilti kankinimų ir nežmoniško elgesio grėsmė
Faktinės aplinkybės
Du Afganistano piliečiai kreipėsi dėl prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje suteikimo,
nuogąstaudami dėl Talibano veiksmų, kadangi jie dirbo tarptautinei bendruomenei Afganistane.
Anksčiau vienas jų dirbo vairuotoju Jungtinių Tautų Organizacijoje (toliau – JT), kitas – vertėju
Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) karinėse pajėgose. Prašymai buvo atmesti: iš dalies
dėl patikimumo, bet taip pat ir dėl to, kad, Jungtinės Karalystės institucijų nuomone, pareiškėjai
galėjo saugiai persikelti į Kabulą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
7
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjų teigimu, jų išsiuntimas pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad situacija Afganistane nėra tokia,
kad asmeniui kiltų grėsmė vien tik dėl grįžimo į šalį, ir pareiškėjai neteigė, kad taip yra, nurodę
savo individualius atvejus, jog grėsmė kiltų būtent dėl jų darbinės veiklos. Atsižvelgiant į tai, kad
Vyriausybė pasiūlė juos perkelti į Kabulą, ir nė vienas pareiškėjas nenurodė, kad turės sunkumų
dėl perkėlimo, Teismo nuomone, nebūtina vertinti galimą grėsmę jiems kituose šalies regionuose.
Kaip savo 2010 gairėse nurodė Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra, dauguma
antivyriausybinių ginkluotų grupių užpuolimų ir žudynių vyko šių grupių kontroliuojamose
teritorijose. Pagal Landinfo ataskaitą nebuvo pranešta apie žemo rango bendradarbiavusių
asmenų nužudymus vietovėse, kurių tos grupės nekontroliavo, tokiose kaip Kabulas. Taigi,
nepaisant prielaidų, jog tikslinių žudymų skaičius auga teritorijose, kurios anksčiau laikytos
saugesnėmis, Teismas įvertino, kad nėra pakankamų įrodymų, jog Talibanas persekios žemo
rango bendradarbiavusius asmenis Kabule ar kitose jų nekontroliuojamose teritorijose. Nors tam
tikriems asmenims, persekiojamiems kaip tarptautinės bendruomenės palaikytojai, gali kilti reali
asmeninė grėsmė iš Talibano Kabule, tai nėra taikoma kiekvienam, susijusiam su JT ar JAV
pajėgomis, bet priklauso nuo individualių aplinkybių, ryšių su tarptautine bendruomene pobūdžio
ir biografijos.
Pirmojo pareiškėjo atvejis buvo išsamiai išnagrinėtas nacionalinių (Jungtinės
Karalystės) institucijų, jis buvo išklausytas ir gavo teisinę pagalbą apeliacijos metu. Nėra
pagrindo teigti, kad nacionalinių institucijų sprendimai neišsamūs, kad jų išvados nebuvo
pakankamai pagrįstos susijusia medžiaga, ar kad nurodyti netinkami pagrindai. Taip pat nebuvo
jokių naujų įrodymų, leidžiančių abejoti išvadomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad praėjo ketveri
metai nuo jo darbo Jungtinėse Tautose ir nebuvo jokių įrodymų, rodančių Talibano susidomėjimą
juo.
Antrojo pareiškėjo prašymas taip pat buvo išsamiai išnagrinėtas nacionalinių
institucijų, kurios pripažino, kad jis dirbo vertėju JAV pajėgoms, bet nepripažinta aplinkybė, kad
jis buvo įtrauktas į pagalbos darbuotojo gelbėjimą. Neįrodytas pareiškėjo teiginys, kad jam
grasino Afganistano institucijos, taip pat nenustatyta, kad jam grės Talibano susidorojimas
Kabule. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis Kabule skurs, Teismas priminė, kad humanitarinės
sąlygos valstybėje, į kurią asmuo grąžinamas, gali sąlygoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tik
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
8
labai retais atvejais. Pareiškėjas yra jaunas ir sveikas, be to, turi šeimos narių Kabule, todėl
neatitinka tų išskirtinių standartų.
Teismas konstatavo, kad EŽTK 3 straipsnio pažeidimo nebuvo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimas byloje M. Y. H. ir kiti
prieš Švediją (pareiškimo Nr. 50859/10, svarbos lygis – 2)
Dėl deportacijos į Iraką, kur gali kilti nežmoniško elgesio grėsmė
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjai, kurie yra Irako piliečiai, kreipėsi į Švediją dėl prieglobsčio, pabėgę iš
savo kilmės valstybės, nes kaip krikščionys joje buvo persekiojami. Jiems grasino ir pinigų
reikalavo kaukėti vyrai, taip pat buvo kėsintasi pagrobti jų šeimos narį, kai jie negalėjo sumokėti
reikiamos sumos. Švedijos migracijos valdyba atmetė prašymą, šį sprendimą paliko galioti ir
Migracijos teismas tuo pagrindu, jog pagal įrodymus nenustatyta, kad pareiškėjams kiltų
individualizuota grėsmė po jų grįžimo.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjų teigimu, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
EŽTT pakartojo, kad bendra situacija Irake gerėja. Teismas pripažino, kad
krikščionims, kurie sudaro mažumą, gali kilti grėsmė pietinėse ir centrinėse Irako dalyse, tad kaip
alternatyva būtų jų persikėlimas į kitą – Kurdistano regioną; tai gana saugi teritorija ir daug
krikščionių joje rado prieglobstį. Teismas pažymėjo, kad siekiant taikyti alternatyvią priemonę –
vidinį perkėlimą – turi būti užtikrinta, kad asmenys galės nuvykti iki saugios vietos, jiems bus
leista ten apsigyventi. Sunkumai, su kuriais gali tekti susidurti perėjimo punktuose pakeliui į
Kurdistano regioną, rodos, nėra susiję su krikščionimis, su kuriais, tikėtina, tinkamai elgiamasi.
Be to, EŽTT duomenimis, aptariamame regione yra galimybės įsidarbinti, gauti reikiamą
sveikatos priežiūrą, taip pat finansinę paramą tiek iš Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros, tiek iš
vietinės valdžios. Taigi nėra duomenų, kad gyvenimo sąlygos šiame regione keltų grėsmę elgesio,
draudžiamo EŽTK 3 straipsniu. Todėl deportacija nepažeistų Konvencijos 3 straipsnio.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
9
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje İzci prieš Turkiją
(pareiškimo Nr. 42606/05, svarbos lygis – 2)
Dėl kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimo ir susirinkimų laisvės pažeidimo – policijos
pareigūnų jėgos panaudojimo išvaikant demonstraciją
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja gimė 1974 metais, gyvena Stambule. 2006 m. kovo 6 d. dalyvavo Beyazit
aikštėje Stambule Moters dienai paminėti skirtoje demonstracijoje, kuri baigėsi demonstrantų
susirėmimu su policija. Vaizdo medžiagoje užfiksuota kaip policijos pareigūnai lazdomis daužo
demonstrantus ir purškia į juos ašarines dujas. Nustatyta, kad prieš panaudodami smurtą policijos
pareigūnai neįspėjo išsiskirstyti, demonstrantai nebandė atsakydami pulti pareigūnų, o tik bandė
pabėgti.
Pareiškėja teigė, kad policijos pareigūnai ją sumušė, medikai nustatė viso kūno
sumušimus ir nubrozdinimus, kas sąlygojo 5 dienų nedarbingumą. Oficialiai apskundė tokį
pareigūnų elgesį. 2005 m. gruodį prokuratūra apkaltino 54 policijos pareigūnus neteisėtu jėgos
panaudojimu, 2011 gegužę teismas 48 pareigūnus išteisino, 6 nuteisė nuo 15 iki 21 mėnesių
laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau dėl senaties jų baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjos teigimu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis dėl jos sumušimo ir
efektyvaus aplinkybių tyrimo nebuvimo. Taip pat teigė, jog pažeistas EŽTK 11 straipsnis
(susirinkimų laisvė).
EŽTT pripažino, kad buvo viršytos leistinos jėgos panaudojimo ribos. Pažymėjo,
kad aiškių instrukcijų dėl ašarinių dujų panaudojimo Turkijoje nebuvimas lemia policijos
pareigūnų piktnaudžiavimą tokių priemonių naudojimu. Konstatavo, kad Turkijos valdžia leido
pareigūnams likti nenubaustiems užtęsiant baudžiamąjį persekiojimą ir jį nutraukiant dėl senaties.
Policijos pareigūnų baudžiamojo persekiojimo rezultatai leidžia abejoti, ar Turkija vykdo
įsipareigojimus pagal Konvenciją tinkamai ištirti neleistino elgesio atvejus. Atsižvelgdamas į tai,
Teismas konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Dėl EŽTK 11 straipsnio pažeidimo teismas pripažino, kad įsikišimas į pareiškėjos
teisę į susirinkimų laisvę turėjo turėti teisinį pagrindą, paremtą teisėtu siekiu užtikrinti viešąją
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
10
tvarką ir užkirsti kelią nusikaltimams, tačiau policijos pareigūnų prieš pareiškėją panaudotas
smurtas buvo neproporcingas minėtiems tikslams, atgrasinantis žmones nuo ketinimo dalyvauti
demonstracijose, todėl Konvencijos 11 straipsnis buvo pažeistas.
Teismas taip pat konstatavo, kad atsižvelgiant į daugiau kaip 40 Teismo sprendimų,
kuriuose dėl panašių priežasčių konstatuoti Konvencijos 3 ir 11 straipsnio pažeidimai Turkijoje,
daugiau nei 20 šių sprendimų nustatytas netinkamo elgesio efektyvaus ištyrimo nebuvimas, be to,
nagrinėjimo Teisme laukia apie 130 skundų prieš Turkiją dėl susirinkimų laisvės ir pareigūnų
jėgos panaudojimo. Šias problemas teismas klasifikavo kaip „sistemines“ ir kreipėsi į Turkijos
valdžią dėl bendrų priemonių panašiems teisių pažeidimams išvengti ateityje įdiegimo.
Pareiškėjai priteista 20,000 eurų kompensacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 23 d. sprendimas byloje S. A. prieš Švediją
(pareiškimo Nr. 66523/10, svarbos lygis – 2)
Dėl deportacijos į Iraką, kur gali kilti kankinimų grėsmė ir pavojus gyvybei.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas yra Irako pilietis, gimęs 1979 m., šiuo metu yra Švedijoje.
2008 m. sausio 18 d. Švedijoje kreipėsi dėl prieglobsčio. Nurodė, kad jis yra
musulmonas sunitas. Norėjo tuoktis su musulmone šiite, tačiau jos šeima nesutiko dėl religijos
skirtumų, jos giminės jį buvo užpuolę grasindami, kad jis atsisakytų ketinimo vesti. Tada jis
pabėgo su ja į Bagdadą, šeimai melagingai pranešė, kad vedė ją ir jie grįžo kiekvienas į savo
namus. Netrukus vieną naktį jo namus apšaudė neatpažinti asmenys, bet pareiškėjo brolis
atsišaudė, todėl užpuolikai pasitraukė. Kitą dieną pareiškėjas nuvyko prie moters namų ir
sužinojo, kad ji nužudyta. Jos plaukai ir ranka su sužadėtuvių žiedu buvo iškabinti ant durų kaip
ženklas, kad šeima nuplovė savo garbę. Ją nužudė jos tėvas ir pusbroliai, kurių vienas susijęs su
Badr organizacija, o kitas su Al Daawa partija. Moters giminaičiai nuolat lankydavosi jo šeimos
namuose grasindami, jog nužudys jį. Siuntė grasinančius laiškus. 2009 m. nušovė jo motiną,
padegė namus.
2009 m. birželio 22 d. Migracijos valdyba atsisakė patenkinti prieglobsčio prašymą
ir nurodė deportuoti jį į Iraką, nes negalima patvirtinti, jog moters šeima atsakinga už pirmą jo
namo apšaudymą, nes šaudę asmenys neatpažinti. Grasinantis laiškas jo tėvui buvo nepasirašytas,
o pareiškėjui adresuotas laiškas Migracijos valdybai nebuvo pateiktas. Taip pat nenustatyta, kad
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
11
motinos mirtis susijusi su juo. Policija kreipėsi į moters šeimą dėl šių įvykių, bet jie neigė
prisidėję. Moters šeima, paties pareiškėjo paaiškinimais, šeimos garbei nuplauti nužudė ją, taigi
Migracijos valdyba reziumavo, kad šeimos garbė atstatyta. Be to, pareiškėjui apsaugą suteikė jo
paties šeima ir giminė. Taip pat jis tam tikrą laiką gyveno Bagdade, kur jam nebuvo grasinama ar
smurtaujama prieš jį.
Pareiškėjas šį sprendimą apskundė, nurodė, kad jo šeima pranešė policijai apie
įvykius, bet tyrimai nedavė jokių rezultatų. Kad aplink jų namus naktį kelis kartus važinėjo
automobiliai, kaimynų buvo klausinėjama apie jo buvimo vietą, gautas raštelis, kad motinos
mirties nepakanka, kad niekas tik pareiškėjo mirtis nuplaus šeimos garbę. Taip pat moters šeima
paskelbė, kad nužudys jo šeimą, jeigu jo neras. Jis susisiekė su mukhtar, kaimo vyresniuoju, kuris
jam pasakė, kad susitaikyti nepavyko ir jam geriau negrįžti.
2010 m sausio 21 d. Migracijos teismas paliko galioti Migracijos valdybos
sprendimą, pasisakydamas, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės priskirtinos vietinių institucijų
kompetencijai ir nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad vietinės institucijos nenorėtų ar negalėtų
apsaugoti savo piliečių, todėl pareiškėjui nėra būtina tarptautinė pagalba. 2010 m. kovo 17 d.
Apeliacinis migracijos teismas atsisakė priimti apeliacinį skundą.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu buvo pažeisti Konvencijos 2 ir 3 straipsniai.
EŽTT pakartojo, kad susitariančiosios šalys turi teisę kontroliuoti užsieniečių
atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą.
Būtina įvertinti sąlygas priimančioje šalyje EŽTK 3 straipsnio standartų kontekste.
Atsižvelgiant į absoliutų užtikrinamos teisės pobūdį, EŽTK 3 straipsnis taip pat gali būti taikomas
kai grėsmė kyla iš asmenų ar grupių, kurie nėra valstybės pareigūnai. Tačiau turi būti matoma,
kad grėsmė yra reali ir kad priimančios šalies institucijos nėra pajėgios suteikti apsaugą. Tokius
įrodymus turi pateikti pareiškėjas. Tuo pačiu pripažįstant kad, atsižvelgiant į ypatingą padėtį,
kurioje yra prieglobsčio prašytojai, dažnai abejonės vertintinos prašytojo naudai kalbant apie jų
pareiškimų ir pateiktų dokumentų patikimumą. Tačiau, kai yra pateikta informacija, suteikianti
rimtas priežastis abejoti prieglobsčio prašytojo teiginiais, asmuo turi pateikti patenkinamą
neatitikimų paaiškinimą.
Teismas pažymi, kad bendra smurto paplitimo situacija pati savaime paprastai
nesukelia EŽTK 3 straipsnio pažeidimo išsiuntimo atveju. Tačiau Teismas niekada neatmetė
galimybės, kad bendra smurtinė padėtis priimančioje šalyje gali būti pakankamai intensyvaus
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
12
lygio, kad išsiuntus asmenį būtų pažeistas EŽTK 3 straipsnis. Nepaisant to, Teismas tokį požiūrį
pripažintų tik kraštutiniais bendro smurto atvejais, kai yra reali grėsme netinkamo elgesio vien dėl
to, kad asmuo bus grąžintas.
Nagrinėjamu atveju EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išklausytas Migracijos
valdyboje ir Migracijos teisme, jo skundai buvo nuodugniai išnagrinėti, priimti sprendimai buvo
išsamiai pagrįsti.
Teismas konstatavo, kad bendra situacija Irake gerėja, be to, dar 2008 m. Teismas
konstatavo, kad bendra situacija aptariamoje valstybėje nebuvo tiek sunki, kad pati savaime lemtų
Konvencijos 2 ar 3 straipsnio pažeidimus, todėl būtina vertinti ar pareiškėjo asmeninė situacija
yra tokia, jog jam kiltų grėsmė grįžus į kilmės valstybę. Teismas pažymėjęs, kad Migracijos
teismas neabejojo pačia pareiškėjo papasakota istorija, konstatavo, jog pareiškėjui kiltų grėsme
sulaukti keršto grįžus į kilmės valstybę, bet šioje situacijoje būtina įvertinti, ar pareiškėjui būtų
užtikrinta vietinių institucijų apsauga. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė (Švedijos), nepateikė
įrodymų, jog pareiškėjui būtų užtikrinta valstybės institucijų apsauga. Priešingai, Teismo turima
informacija apie Iraką leidžia teigti, kad asmenys, kuriems yra grėsme nukentėti nuo su garbės
gynimu susijusių nusikaltimų, gali negauti efektyvios pagalbos iš vietos institucijų. Pvz. Irako
baudžiamasis kodeksas numato švelnesnes bausme už nužudymus dėl garbės, ir pranešama, jog
dažnai tokie nusikaltimai yra nebaudžiami, egzistuoja aukštas visuomenės, taip pat ir pareigūnų,
tokių nusikaltimo toleravimo lygis. Atsižvelgiant į tai, yra reali grėsmė, kad pareiškėjui nebus
suteikta vietinės valdžios pagalba kilmės valstybėje.
Nagrinėdamas Vyriausybės siūlomą galimybę pareiškėją grąžinti į šalį, tačiau
perkelti į kitą regioną, EŽTT pažymėjo, jog reikia vertinti laikotarpį, praėjusį nuo įvykių, dėl ko
grėsmė galimai sumažėjo. Be to, Irake genčių ir giminių galios dažniausiai yra regioninio
pobūdžio. Taigi, asmuo persekiojamas šeimos ar giminės, gali būti saugus kitoje valstybės dalyje.
Tačiau reikia įvertinti genties ar giminės įtaką ir galias, ar jos neapima visos valstybės.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų apie moters šeimos ryšius su valdžia ar
milicija, nepagrindė jų įtakingos padėtis Irako visuomenėje. Taip pat Teismas konstatavo, kad dėl
aplinkybės, jog pareiškėjas yra musulmonas sunitas, atsižvelgiant į informaciją apie padėtį Irake ir
tai, kad sunitai sudaro trečdalį populiacijos, negalima teigti, jog pareiškėjui dėl jo religinės
priklausomybės kils grėsmė sugrįžus į kilmės šalį. Vietinis persikėlimas sukeltų sunkumų, tačiau
nėra aplinkybių rodančių, jog pareiškėjas, būdamas jaunu ir sveiku vyru, negalės rasti
gyvenamosios vietos kitame regione, su jam tinkamomis gyvenimo sąlygomis.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
13
Galiausiai Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta pakankamo pagrindo tikėti,
kad pareiškėjui kils reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Konvencijos 2 ir 3 straipsniui jį
deportavus į Iraką.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
14
TEISĖ Į LAISVĘ IR SAUGUMĄ (Konvencijos 5 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje M. A. prieš Kiprą
(pareiškimo Nr. 41872/10, svarbos lygis – 2)
Dėl neteisėto sulaikymo ir sprendimo deportuoti į kilmės šalį.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas, gim. 1969 m., yra Sirijos pilietis, kurdų tautybės. Į Kiprą neteisėtai
atvyko 2005 metais, jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas, galiausiai 2011 metais suteiktas
pabėgėlio statusas, gyvena Nikosijoje.
Pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo iškilusi deportacijos į Siriją
grėsmė.
2010 metais, kai buvo atnaujinta prieglobsčio suteikimo procedūra, pareiškėjas kartu
su kitais Sirijos kurdais pradėjo demonstraciją prie kai kurių Europos Sąjungos ir Kipro
valstybinių institucijų Nikosijoje, protestuodami prieš griežtą Kipro prieglobsčio tarnybos politiką
suteikiant tarptautinę apsaugą. Demonstrantai įkūrė 80 palapinių stovyklą, kurią po mėnesio
valdžia dėl antisanitarinių sąlygų, nelegalaus elektros naudojimo ir visuomenės skundų nusprendė
išvaikyti. Dalis protestuotojų buvo sulaikyti, kai kurie deportuoti iš karto, kiti kaip ir pareiškėjas
buvo apkaltinti neteisėtu buvimu šalyje ir patalpinti į sulaikymo centrus Kipre. Dar kiti buvo
pripažinti pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais ir paleisti.
2010 birželio 11 d. sulaikytųjų ir pareiškėjo atžvilgiu buvo išduoti deportacijos
orderiai, apie tai jie informuoti raštu anglų kalba. 2010 m. birželio 12 d. pareiškėjas kartu su 43
kitais kurdais kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT, Teismas) dėl laikinųjų
priemonių pagal Reglamento 39 taisyklę taikymo dėl jų neišsiuntimo į Siriją. EŽTT nurodė
nedeportuoti minėtų asmenų, kol nebus išnagrinėti visi su jų skundais susiję dokumentai.
2010 m. rugpjūčio 17 d. vidaus reikalų ministras pripažino pareiškėją neteisėtu
imigrantu viešosios tvarkos prasme, kadangi gauta duomenų, jog jis gavo pinigų iš būsimų
Turkijos imigrantų mainais už leidimus gyventi ir dirbti Kipre. Šiuo pagrindu buvo išduoti nauji
deportacijos ir sulaikymo orderiai, atšaukiant 2010 m. birželio 11 d. orderį. Laikinoji apsaugos
priemonė neišsiųsti buvo ir toliau taikoma.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
15
Pareiškėjas apskundė sulaikymą nacionaliniams teismams. 2012 m. spalio 15 d.
Aukščiausiasis teismas jo skundą atmetė, iki to laiko pareiškėjas buvo paleistas, jam suteiktas
pabėgėlio statusas.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu buvo pažeisti Konvencijos 2 ir 3 straipsniai, nes jį deportavus į
Siriją jam grėstų reali grėsmė būti nužudytam ar, kad su juo būtų netinkamai elgiamasi dėl jo
kurdų kilmės ir politinės veiklos Yekiti partijoje. Taip teigė, jog nebuvo pakankamų teisinių
gynybos priemonių siekiant apginti jo teises pagal Konvencijos 2 ir 3 straipsnius, kaip to
reikalauja 13 straipsnis. Jo teigimu, vienintelė priemonė, dėl ko jis nebuvo deportuota – EŽTT
taikyta laikinoji priemonė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pažeisti Konvencijos 5 straipsnio 1, 2
ir 4 dalys, nes jo 10 mėnesių trukęs sulaikymas buvo neteisėtas, jis nebuvo tinkamai informuotas
apie sulaikymo pagrindus jam suprantama kalba ir jis neturėjo teisinių gynybos priemonių, kad
galėtų apskųsti sulaikymą. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konvencijos Ketvirtojo Protokolo
4 straipsnį, teigdamas, kad Kipro valdžia jį norėjo deportuoti taikydama kolektyvinį išsiuntimą,
neatsižvelgdama į individualias jo atvejo aplinkybes.
Dėl EŽTK 2 ir 3 straipsnio, 13 straipsnio pažeidimo Teismas pasisakė, kad
atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteiktas pabėgėlio statusas, ir nebeliko jo išsiuntimo į Siriją
grėsmės, jis negali teigti esantis nukentėjęs pagal 2 ir 3 straipsnius, todėl pareiškėjo skundą šioje
dalyje Teismas atmetė, tačiau nustatė, kad skundas nagrinėtinas dėl 13 straipsnio pažeidimo.
Teismo nuomone, veiksmingos teisinės gynybos priemonės yra tos, kurios užkerta
kelią negrįžtamą efektą turinčiam Konvencijai prieštaraujančių priemonių taikymui. Teisinių
gynybos priemonių veiksmingumas reikalauja iš valstybės institucijų atidaus tikrinimo, ypač
skubaus atsakymo ir teisinės gynybos prieinamumo su automatinio sustabdymo poveikiu.
EŽTT nurodė, kad Vyriausybė pripažino klaidą – pareiškėjas teisėtai buvo Kipre
(nes buvo nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas), todėl negalėjo dėl jo būti išduotas
2010 m. birželio 11 d. deportacijos orderis. Tačiau tas orderis galiojo ir pareiškėjas nebuvo
deportuotas tik dėl Teismo taikytų laikinųjų priemonių pagal 39 taisyklę. Teismas pažymėjo, jog
nebuvo priemonių pareiškėjui apginti savo teises dėl šios klaidos, be to, Aukščiausiojo teismo
atliekamas deportacijos ir prašymo dėl laikinųjų priemonių taikymo peržiūrėjimas neturėjo
automatinio sustabdymo efekto ir todėl buvo pažeistas 13 straipsnis.
Teismas nustatė tris pareiškėjo sulaikymo stadijas. Konstatavo, kad pareiškėjo
sulaikymas 2010 m. birželio 11 d. kartu su kitais protestuotojais nebuvo vykdomas pagal jokias
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
16
ypatingas nacionalinės teisės nuostatas, kurios būtų suteikusios šioje situacijoje teisinio tikrumo.
Pareiškėjo sulaikymas 2010 m. birželio 11 d. deportacijos ir sulaikymo orderių pagrindu, teigiant
kad jis Kipre yra neteisėtai, kada taip nebuvo, buvo neteisėtas. Galiausiai, sulaikant asmenį nuo
2010 m. rugpjūčio 20 buvo nesilaikoma nacionaliniais įstatymais nustatytos procedūros, nes
pareiškėjui nebuvo pranešta apie naujus deportacijos ir sulaikymo orderius. Taigi, teismas
konstatavo, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis visą jo sulaikymo nuo 2010 m.
birželio 11 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. laikotarpį.
Teismas nustatė, kad nuo pat sulaikymo ir patalpinimo policijos patalpose, kur buvo
tikrinama demonstrantų tapatybė ir jų buvimo šalyje teisėtumas, pareiškėjas buvo informuotas ar
suprato, dėl ko jis sulaikytas. Tą patvirtino ir tai, kad pareiškėjas jau kitą dieną – 2010 birželio
12 d. kreipėsi į EŽTT.
Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje numatyta sulaikymo apskundimo procedūra
vidutiniškai trunka 8 mėnesius, kas yra nepateisinamai per ilgas laikotarpis Konvencijos 5
straipsnio 4 dalies prasme, todėl konstatuotinas šiuos nuostatos pažeidimas.
Teismas nustatė, kad kiekvienam asmeniui deportacijos orderis buvo išduotas
individualiai, juose nurodyti pagrindai, todėl nelaiko, kad tai buvo kolektyvinis išsiuntimas ir
nenustatė, jog buvo Ketvirtojo protokolo 4 straipsnio pažeidimas.
EŽTT pareiškėjui priteisė 10,000 eurų piniginę kompensaciją.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Suso Musa prieš
Maltą (pareiškimo Nr. 42337/12, svarbos lygis – 1)
Dėl sulaikymo siekiant deportuoti teisėtumo.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas Suso Musa tariamai yra Siera Leonės pilietis, gimęs 1983 metais ir
pareiškimo pateikimo metu buvo Safi sulaikymo stovykloje Maltoje. Pareiškėjas į Maltą pateko
nelegaliai laivu 2011 m. balandžio 8 d. Buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie jam įteikė
Sprendimą dėl grįžimo (toliau – ir Sprendimas) ir Išsiuntimo orderį (toliau – ir Orderis).
Sprendime dėl grįžimo buvo nurodyta, kad pareiškėjas gali prašyti laikotarpio savanoriškam
išvykimui. To paties dokumento apačioje buvo Išsiuntimo orderis, grindžiamas atsisakymu
suteikti pareiškėjui laikotarpį savanoriškai išvykti, nors pareiškėjas tokio prašymo nebuvo
pateikęs. Taip pat dokumente buvo nurodyta, jog pareiškėjas gali apskųsti Sprendimą ir Orderį
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
17
Imigracijos skundų valdybai per tris dienas, nenurodant jokios papildomos informacijos apie
apskundimo procedūrą, galimybę gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas buvo sulaikytas nurodytų
Sprendimo ir Orderio, bei Imigracijos įstatymo pagrindu.
2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. 2011
gruodžio 31 d. jo prašymas buvo atmestas, nes neatitiko pabėgėlio statuso kriterijų. Šį sprendimą
pareiškėjas 2012 m. sausio 24 d. apskundė Imigracijos skundų valdybai, kuri
2012 m. balandžio 2 d., t.y. praėjus beveik 12 mėnesių nuo pareiškėjo atvykimo į Maltą, priėmė
galutinį sprendimą atsisakyti suteikti prieglobstį.
2011 m. birželio 28 d. pareiškėjas pateikė skundą Imigracijos skundų valdybai dėl jo
neteisėto sulaikymo ir tolesnio laikymo sulaikyme. Teigė, kad sprendžiant dėl jo sulaikymo
nebuvo apsvarstytos „kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės“, be to,
sprendimas buvo priimtas automatiškai, neatsižvelgiant į individualią situaciją, nesuteikiant
pareiškėjui galimybės kreiptis dėl savanoriško išvykimo. Teigė, kad besitęsiantis sulaikymas yra
neteisėtas, nes jis pateikė prašymą dėl prieglobsčio, taigi pagal nacionalinius teisės aktus jo
grąžinimo procedūra negali būti pradėta ar tęsiama. Imigracijos skundų valdyba pareiškėjo skundą
atmetė 2012 m. liepos 5 d., t .y. praėjus daugiau nei metams po skundo padavimo, nurodydama,
kad atsižvelgiant į tai, kad jo prieglobsčio prašymas 2012 m. balandžio 2 d. buvo atmestas, nebėra
pagrindo taikyti teisės aktų normas, nurodančias, jog asmenys, besikreipę dėl prieglobsčio
suteikimo negali būti laikomi sulaikyti, išskyrus jei vyksta grąžinimo procedūra ar yra rizika, jog
asmuo pabėgs. Pažymėjo, jog pareiškėjas neskundžia sulaikymo trukmės ir Imigracijos skundų
valdyba nėra kompetentinga spręsti ar buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnis.
2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas dalyvavo riaušėse, po kurių buvo suimtas ir jam
pareikšti įtarimai dėl turto sugadinimo, pasipriešinimo pareigūnams, viešosios tvarkos pažeidimo.
Pareiškėjas buvo laikomas Koradino pataisos įstaigoje, iš kurios, 2012 m. sausio 30 d. panaikinus
suėmimą, perkeltas į Safi sulaikymo stovyklą. Iš sulaikymo pareiškėjas paleistas
2013 m. kovo 21 d., praėjus 546 dienoms. Baudžiamasis procesas dėl riaušių pareiškėjo atžvilgiu
vis dar vyksta.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjas teigė, kad Maltos teisės aktai nenumato efektyvios ir greitos skundų dėl
sulaikymo nagrinėjimo procedūros, kas prieštarauja Konvencijos 5 straipsnio 4 daliai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad „teisėtumas“ Konvencijos
5 straipsnio 4 dalies prasme reiškia tą patį, kaip ir teisėtumas 5 straipsnio 1 dalies prasme, taigi,
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
18
suimtas ar sulaikytas asmuo turi teisę, kad jo sulaikymo (suėmimo) „teisėtumas“ būtų peržiūrėtas
ne tik nacionalinės teisės prasme, bet ir pagal Konvenciją, pagrindinius jos principus ir jos 5
straipsnio 1 dalies apribojimų tikslą. Pagal Teismo praktiką, 5 straipsnio 4 dalis nukreipta į
nacionalinius teisinius gynybos būdus, kuriais galėtų naudotis sulaikytas asmuo, tuo tikslu, kad
būtų skubiai peržiūrėtas sulaikymo teisėtumas, kas, esant tam tikroms aplinkybėms, galimai lemtų
asmens paleidimą. Pažymėjo, kad kai individo asmeninė laisvė yra pavojuje, Teismas laikosi labai
griežtų standartų dėl reikalavimo skubiai peržiūrėti sulaikymo teisėtumą sulaikiusioje valstybėje.
Pažymėjo, kad Vyriausybė nepateikė jokios informacijos ar praktikos atvejų, kurie
leistų abejoti ankstesnėmis Teismo (bylose prieš Maltą) išvadomis dėl teisinių gynybos priemonių
veiksmingumo, todėl Teismas ir toliau laikosi nuomonės, kad Maltos sistema nesuteikė
pareiškėjui greito jo sulaikymo peržiūrėjimo. Taip pat Teismas pažymėjo tinkamos sistemos,
įgalinančios sulaikytus imigrantus kreiptis dėl teisinės pagalbos, trūkumą.
Pareiškėjas teigė, kad jo sulaikymas 2011 m. balandžio 8 d. –
2011 m. rugpjūčio 16 d. ir nuo 2012 sausio 30 d. iki paleidimo datos nepateko į atvejus nurodytus
Konvencijos 5 straipsnyje (f punktas), ypač dėl to, kad jis nebuvo vykdomas siekiant užkirsti kelią
jo neleistinam patekimui į Maltą ar siekiant jo deportacijos, atsižvelgiant į tai, kad jis laukė
sprendimo dėl prieglobsčio jam suteikimo. Maltos institucijos neieškojo alternatyvų sulaikymui.
Tokiu būdu pažeista 5 straipsnio 1 dalis
EŽTT pažymėjo, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a-f punktuose numatytas
baigtinis sąrašas leistinų pagrindų, kai asmens laisvė gali būti apribota ir joks laisvės apribojimas
nebus teisėtas, jei neatitiks vieno iš numatytų pagrindų. Viena iš išimčių, numatytų f punkte,
leidžia valstybei kontroliuoti atvykėlių laisvę imigracijos kontekste. Priminė, kad Saadi byloje
Didžioji kolegija pirmą kartą išaiškino f punkto pirmą frazę „dėl to, kad negalėtų be leidimo
įvažiuoti į šalį“ – tai reiškia, kad iki tol kol valstybė „neleidžia“ įvažiuoti į šalį, bet koks
patekimas laikomas „be leidimo“ ir asmens, kuris nori patekti į šalį ir kuriam reikia, bet dar neturi
leidimo tai padaryti, sulaikymas gali būti „dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį“.
Teismas nesutiko su tuo, kad kai tik prieglobsčio prašytojas pasiduoda imigracijos tarnyboms, jis
jau siekia „leistino“ patekimo į šalį, todėl jo sulaikymas negalėtų būti pateisinamas 5 straipsnio 1
dalies f punktu. Laikytina, kad interpretuojant f punkto pirmąją frazę kaip leidžiančią sulaikymą
tik asmens, kuris pasirodė bandantis išvengti atvykimo apribojimų, būtų susiaurinta nuostatos
prasmė kaip ir valstybės neabejotina teisė vykdyti anksčiau minėtą kontrolę.
Pagal f punkto antrąją dalį laisvės apribojimas pateisinimas tik tol, kol vykdomos
deportacijos ar ekstradicijos procedūros. Jei tokios procedūros neatliekamos pakankamai
kruopščiai sulaikymas tampa nebeleistinu pagal 5 straipsnio 1 dalies f punktą. Sulaikymo
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
19
„teisėtumas“ pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį vertintinas nacionalinės teisės nuostatų
prasme, bet to nepakanka – sulaikymas neturi būti savavališkas Konvencijos prasme. Tai reiškia,
kad sulaikymas turi būti vykdomas sąžiningai: jis turi būti pagrįstas sulaikymo pagrindais
nustatytais valdžios, sulaikymo vieta ir sąlygos turi būti tinkamos, ypač atsižvelgiant į tai, kad
sulaikymas taikomas ne tik tiems, kuri padarė nusikalstamas veikas bet ir atvykėliams, kurie
pabėgo iš savo šalies; ir sulaikymas neturi trukti ilgiau nei pagrįstai būtina numatytam tikslui
pasiekti.
Teismas nurodė, kad savo praktikoje nepateikia specialių gairių kada sulaikymas
imigracijos kontekste nebepatenka į 5 straipsnio 1 dalies pirmos frazės reguliavimą. EŽTT laiko
nereikšmingu pareiškėjo argumentą, kad Saadi byla neturėtų būti interpretuojama taip, kad visos
valstybės gali teisėtai sulaikyti imigrantus, kol nagrinėjami jų prieglobsčio klausimai,
nepriklausomai nuo jų nacionalinės teisės. Teismas pripažino, kad kai valstybė išeina už savo
pareigų ribų ir nustato platesnes teises ar palankesnę padėtį, priimdama teisės aktus aiškiai
leidžiančius atvykti ir pasilikti imigrantams laukiantiems prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo, bet
koks paskesnis sulaikymas, siekiant sulaikyti nuo atvykimo į šalį be leidimo, gali kelti teisėtumo
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis f punkto prasme klausimą ir tokiomis aplinkybėmis būtų sunku
priemonę laikyti atitinkančią sulaikymo tikslą ir pripažinti situaciją kaip atitinkančią nacionalinę
teisę. Aiškių ir tikslių nacionalinės teisės nuostatų interpretavimas ne pagal jų prasmę būtų
prieštaraujantis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punkto tikslui. Saadi byloje nacionalinė teisė
nenumatė pareiškėjui formalaus leidimo įvažiuoti į šalį ar joje pasilikti suteikimo, ir todėl toks
klausimas nekilo. Teismo nuomone, klausimas, kada 5 straipsnio 1 dalies pirma frazė
nebetaikoma, nes asmeniui buvo suteiktas formalus leidimas patekti ar pasilikti, didžia dalimi
priklauso nuo nacionalinės teisės.
Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad buvo susidurta su prieštaringu Maltos
teisės aktų nuostatų interpretavimu, ypač nuostatos, reiškiančios, kad pareiškėjui turi būti
„leidžiama įvažiuoti ir likti Maltoje kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo“.
Vyriausybės nuomone, ši nuostata neįpareigoja jų suteikti pareiškėjui bet kokį leidimą likti šalyje.
Tačiau nagrinėjamu atveju Imigracijos skundų valdyba laikėsi pozicijos, kad ši nuostata leido
atvykimą ir todėl esant tokioms aplinkybėms kaip nagrinėjamu atveju, pareiškėjas negalėjo būti
sulaikytas. Teismas nesiėmė interpretuoti įstatymų leidėjo tikslų vienu ar kitu būdu, ir pažymėjo,
jog nuostatos aiškinimas susijęs su nacionalinės teisės kokybe. Teismas pažymėjo, kad
Imigracijos įstatymas leido sulaikyti asmenį ir todėl pripažino, kad pareiškėjo sulaikymas atitinka
EŽTK 5 straipsnio 1 d. pirmą frazę.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
20
Dėl to, ar pareiškėjo sulaikymas buvo savavališkas, Teismas pažymėjo keletą keistų
nacionalinių institucijų veiksmų, tokių kaip savanoriško grįžimo procedūros praleidimas ar
bendro pobūdžio sprendimai dėl sulaikymo, kurie Vyriausybės nuomone, nereikalauja
individualaus vertinimo. Teismo požiūris į tai rezervuotas, nes toks sulaikymas gali trukti iki 18
mėnesių, be to, susirūpinimą kelia sulaikymo patalpų ir sąlygų tinkamumas. Anksčiau buvo
pripažinta, kad trijų mėnesių laikotarpiai būnant sulaikytam, kol sprendžiamas prieglobsčio
prašymas, papildomai atsižvelgiant į sulaikymo sąlygas, yra nepagrįstai ilgi. Taigi šešių mėnesių
sulaikymas, taip pat atsižvelgiant į sulaikymo sąlygas, taip pat yra nepagrįstai ilgas, todėl
pareiškėjo sulaikymas iki tos dienos, kai buvo priimtas sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo,
pažeidė EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą. EŽTT priteisė pareiškėjui 24,000 eurų neturtinės
žalos atlyginimą ir 3,000 eurų išlaidų atlyginimą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
21
TEISĖ Į TEISINGĄ BYLOS NAGRINĖJIMĄ (Konvencijos 6 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Andelković prieš
Serbiją (pareiškimo Nr. 1401/08, svarbos lygis – 2)
Dėl nacionalinio teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta priteisti iš darbdavio vėluojantį
atlyginimą už atostogas teisėtumo ir pagrįstumo
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja 2004 m. inicijavo civilinį procesą prieš savo darbdavį, kuris turėjo
finansinių sunkumų, dėl vėluojančio atlyginimo už atostogas. Pareiškėjos ieškinį pirmosios
instancijos teismas patenkino remdamasis taikomais darbo teisės aktais ir kolektyvinėmis
sutartimis, bet sprendimas buvo panaikintas apeliacinėje instancijoje, nurodant, kad patenkinus
pareiškėjos ieškinį, ji atsidurtų geresnėje pozicijoje nei kito to darbdavio darbuotojai, kurių nė
vienas negavo vėluojančio darbo užmokesčio už atostogas.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
EŽTT pakartojo, kad teisė interpretuoti nacionalinius teisės aktus visų pirma
priklauso nacionaliniams teismams ir Teismas įsikiša tik tada, kai nacionaliniai teismai
konkrečioje byloje teisės aktus taiko akivaizdžiai klaidingai ar piktnaudžiauja priimdami
sprendimą. Pareiškėjos atveju nacionalinė teisė aiškiai apibrėžė atvejus, kada darbuotojams turi
būti skiriamas darbo užmokestis už atostogas. Nustatęs atitinkamus faktus, pirmosios instancijos
teismas konstatavo, jog pareiškėja turėjo teisę gauti atlyginimą už atostogas. Nepaisant to,
apeliacinės instancijos teismas panaikino šį sprendimą be jokios nuorodos į darbo teisę ar
pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus. Taip pat nepaaiškino kokia teisė ir kaip pareiškėjos
atveju turi būti taikoma. Apeliacinio teismo motyvai neturėjo teisinio pagrindimo ir buvo paremti
abstrakčiu teiginiu, kuris nepatenka į jokią pagrįstą teisminę diskreciją. EŽTT padarė išvadą, kad
ydingu apeliacinio teismo sprendimu nebuvo užtikrintas teisingumas ir pažeista teisė į teisingą
teisminį nagrinėjimą – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. EŽTT konstatavo, kad teisės pažeidimo
pripažinimas yra pakankama satisfakcija.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
22
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Fazliyski prieš
Bulgariją (pareiškimo Nr. 40908/05, svarbos lygis – 2)
Dėl nacionalinio teismo sprendimo dėl atleidimo iš valstybės tarnybos įslaptinimo ir
pagrindimo tik psichinės sveikatos patikrinimo išvada.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas buvo atleistas iš Nacionalinio saugumo tarnybos, kai Ministerijos
psichologijos institutas pripažino jo psichinį netinkamumą eiti pareigas, kurios apėmė slaptos
informacijos rinkimą ir skleidimą. Aukščiausiojo administracinio teismo trijų teisėjų kolegija
atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, nustačiusi, kad buvo taikyta teisinga
procedūra, pagal galiojančius teisės aktus ir kad ji nekompetentinga peržiūrėti psichologinio
tyrimo rezultatus. Šį teismo sprendimą paliko galioti penkių teisėjų to paties teismo kolegija.
Kadangi procesas buvo įslaptintas, pareiškėjas negalėjo gauti Aukščiausiojo administracinio
teismo sprendimų, kurie buvo priimti neviešai.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Byloje nekeltas klausimas, kad tai buvo ginčas dėl Bulgarijos teisės pripažįstamos
teisės nebūti neteisingai atleistam iš darbo, šis ginčas buvo tikras ir rimtas, proceso
Aukščiausiajame administraciniame teisme rezultatai buvo lemiami nurodytai teisei. EŽTT,
taikydamas testą, nurodytą byloje Vilho Eskelinen ir kiti prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 63235/00,
2007 m. balandžio 19), dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo ginčams dėl valstybės
tarnautojų įdarbinimo nurodė, kad Bulgarijos teisėje aiškiai įtvirtinta galimybė teismine tvarka
peržiūrėti Vidaus reikalų ministerijos įdarbintų pareigūnų atleidimą iš pareigų ir kad pareiškėjo
keltas klausimas dėl jo atleidimo buvo išnagrinėtas Aukščiausiojo administracinio teismo.
Atitinkamai, civilinė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies dalis taikytina aptariamam procesui šiame
teisme. Tai, kad procesas buvo dėl pareiškėjo atleidimo, o ne dėl atlyginimo, pašalpų ar kitų teisių
nepaneigia šios išvados.
Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nedraudžia nacionaliniams teismams remtis
specialistų nuomonėmis, pateiktomis besispecializuojančių įstaigų sprendžiant ginčus, kuomet tai
būtina pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį, Aukščiausiasis administracinis teismas ne tik
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
23
tiesiogiai atsižvelgė į Ministerijos psichologijos instituto atliktą vertinimą, bet ir laikė save
suvaržytu šiuo vertinimu bei atsisakė jį išsamiai išnagrinėti bet kokiu būdu. Šis vertinimas buvo
lemiamas sprendžiant bylą. Atitinkamai, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies sąlygos gali būti
patenkintos tik jei pats Ministerijos psichologijos instituto tyrimas atitiko šios nuostatos
reikalavimus, bet taip nebuvo: vertinimą atliko įstaiga tiesiogiai pavaldi ministrui, jis apėmė
psichologinį tyrimą, kurio rezultatai nebuvo pateikti pareiškėjui ir šis vertinimas negalėjo būti
tiesiogiai peržiūrėtas teisme.
Nebuvo pateiktas joks šios situacijos pateisinimas. Nors dėl pareiškėjo atliekamų
pareigų teisėtos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės galėtų pateisinti Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies teisių apribojimus, tačiau nei Aukščiausiasis administracinis teismas, nei
Vyriausybė nesiekė pateisinti teisės kreiptis į teismą su atitinkama jurisdikcija panaikinimą
teisėtumo ir proporcingumo siekiamam tikslui prasme. Ir iš tiesų, kitose bylose Aukščiausiasis
administracinis teismas laikėsi pozicijos, kad turi būti galimas psichinio tinkamumo dirbti
vertinimo, lemiančio atleidimą iš darbo, teisminis peržiūrėjimas, net jei jis susijęs su nacionaliniu
saugumu ir 2006 m. buvo pakeistas įstatymas, nustatant jog viso Vidaus reikalų ministerijos
personalo psichinio tinkamumo vertinimai gali būti peržiūrėti teisme. Šioje dalyje Teismas
konstatavo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Dėl pradinio proceso įslaptinimo pažymėta, kad Aukščiausiojo teismo sprendimai
buvo priimami neviešai, bylos medžiaga (taip pat ir sprendimai) nebuvo prieinami visuomenei ir
pareiškėjas negalėjo gauti jų kopijų. Nors vėliau sprendimai buvo išslaptinti, išlieka faktas, kad jie
jokia forma nebuvo viešinami netrumpą laikotarpį (15 mėnesių) be jokio įtikinančio pateisinimo.
Kaip Teismas yra pasisakęs byloje dėl išsiuntimo nacionalinio saugumo pagrindais,
visiškas įslaptinimas nuo visuomenės viso teismo sprendimo negali būti pateisinamas. Teismo
sprendimų viešumas reikalingas, kad teisminė valdžia būtų prižiūrima visuomenės ir sudaro
pagrindinį saugiklį nuo piktnaudžiavimo. Net nediskutuotinai nacionalinio saugumo bylose,
tokiose kaip dėl teroristinių veiksmų, kai kurios valstybės pasirinko įslaptinti tik tas teisminio
sprendimo dalis, kurių atskleidimas keltų grėsmę nacionaliniai saugumui ar kitų apsaugai, tai
parodo, kad egzistuoja metodai, kurios galėtų užtikrinti teisėtą saugumą be visiško pagrindinių
procesinių garantijų, tokių kaip teismo sprendimų viešumas, paneigimo. Šioje dalyje Teismas taip
pat konstatavo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Pareiškėjui priteista 1,500 eurų kompensacija.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
24
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Julius Kloiber
Schlachthof GmbH ir kiti prieš Austriją (pareiškimų Nr. 21565/07, 21572/07, 21575/07,
svarbos lygis – 2)
Dėl teisės kreiptis į teismą dėl papildomų mokesčių taikymo
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjų įmonės kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą su skundu dėl to, kad
procesai dėl Austrijos nacionalinės žemės ūkio prekybos asociacijos Agrarmarkt Austria AMA
(toliau – AMA) taikytų nuo 10 iki 60 procentų tarifo papildomų mokesčių nuo nesumokėtų įmokų
nevyko teisme Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme.
Nacionaliniuose procesuose pareiškėjų įmonės siekė užginčyti, kad AMA įmokos
taikytos finansinei veiklai, tokiai kaip AMA kokybės programa, kuri nesuderinama su Europos
Sąjungos teise. Po nesėkmingo skundo padavimo paskirtai ginčus nagrinėjančiai institucijai –
Federaliniam žemės ūkio, miškų, aplinkos ir vandens ministrui, jie kreipėsi į Konstitucinį teismą
ir Administracinį teismą. Konstitucinis teismas atsisakė nagrinėti jų skundą dėl konstitucinės
nuosavybės teisės pažeidimo, Administracinis teismas taip pat atmetė skundus.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Teismas pažymėjo, kad EŽTK 6 straipsnio dalis susijusi su baudžiamuoju procesu
taikoma procesams dėl papildomų mokesčių skyrimo tokiems mokesčiams, kaip įmokos AMA
nagrinėjamu atveju. Kai sankcija turi baudžiamąjį (kriminalinį) pobūdį turi būti galimybė ją
peržiūrėti teisme, kad būtų įvykdyti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai, net jei pagal
Konvenciją leidžiama, kad persekiojimas ir baudimas už mažareikšmius nusižengimus pirmiausia
būtų administracinių institucijų kompetencija. Turi būti galimybė, kad administravimo institucijų
priimtus sprendimus, neatitinkančius Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vėliau
peržiūrėtų teisminės institucijos, turinčios visišką jurisdikciją.
Nagrinėjamoje byloje AMA nurodė pareiškėjų įmonėms sumokėti papildomus
mokesčius ir Federalinis žemės ūkio, miškų, aplinkos ir vandens ministras, ginčus nagrinėjanti
institucija, išnagrinėjo jų skundą. Pirmoji buvo viešoji įstaiga, kuriai perduotos kai kurios viešojo
administravimo galios, antroji – viešojo administravimo ir valdžios institucija. Nė vienas iš jų
nelaikytinas teismu. Kaip ir Steininger prieš Austriją byloje, kuri buvo taip pat dėl mokestinių
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
25
nepriemokų, teismas konstatavo, kad nei Austrijos Konstitucinis teismas, nei Administracinis
teismas taip pat nelaikytini tribunolais Konvencijos taikymo požiūriu, kadangi jie neturi
pakankamai galių atlikti pilną peržiūrėjimą procesų, kurie yra baudžiamojo pobūdžio Konvencijos
prasme. Vadinasi, pareiškėjų įmonės neturėjo galimybės kreiptis į tribunolą EŽTK 6 straipsnio 1
dalies prasme, todėl konstatuotas šios nuostatos pažeidimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Schadler-Eberle
prieš Lichtenšteiną (pareiškimo Nr. 56422/09, svarbos lygis – 2)
Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, skundžiant teritorijos vystymo planą ir ginant teisę į
nuosavybę.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja gimė 1925 m. gyvena Triesenberge. 2000 m. vasario 25 ir 27 d.
Triesenbergo savivaldybėje referendumu buvo patvirtintas teritorijos vystymo planas, pagal kurį
du žemės sklypai, priklausantys pareiškėjai, pateko į teritoriją, kurioje nėra leidžiama pastatų
statyba.
2000 m. kovo 28 d. pareiškėja (per savo atstovą) padavė savivaldybei prieštaravimą,
teigdama, kad planas neteisėtas, pažeidžiantis jos lygiateisiškumą ir teisę į nuosavybę ir prašė, jog
jai priklausantys sklypai būtų priskirti teritorijoms, kuriose statybos leidžiamos (teritorijos
statyboms).
2000 m. lapkričio 15 d. savivaldybė šį prašymą atmetė. Nurodė, kad pareiškėjos
sklypai nėra visiškai įrengti, nes neatvesti vandentiekiai. Sklypai buvo įtraukti į nestatymo zoną
dėl aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos, be to, šie sklypai nuo seno buvo už gyvenamosios
teritorijos ribų. Šis sprendimas pareiškėjai išsiųstas 2001 m. sausio 22 d. 2004 m. balandžio 27 ir
28 dienomis Lichtenšteino Vyriausybė atmetė pareiškėjos skundą dėl savivaldybės sprendimo,
paduotą 2001 m. vasario 7 d. Pritardama savivaldybės argumentams Vyriausybė nurodė, kad net
jei pagal statybos taisykles pareiškėjos sklypai galėtų būti teritorijomis statyboms, pareiškėja
negali reikalauti, kad jos sklypai, kurie nėra visiškai įrengti būtų pripažinti teritorijomis statyboms
pirmajame (kokiu buvo šis planas) savivaldybės teritorijos vystymo plane. Gyventojams buvo
žinoma apie plano rengimą, kaip nustatyta įstatyme, institucijos nebuvo įpareigotos pareiškėjos
žemes priskirti statybų teritorijoms. Vyriausybės nuomone nebūtina išklausyti šalis ar atlikti
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
26
patikrinimą vietoje, nes visi faktai buvo aiškūs ir dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų ir dėl paties
plano.
Šį Vyriausybės sprendimą pareiškėja 2004 m. gegužės 14 d. apskundė
Lichtenšteino administraciniam teismui, ji prašė teismo išreikalauti papildomus dokumentus iš
savivaldybės, surengti viešą bylos nagrinėjimą žodžiu, jos sklypus pripažinti teritorijomis
statyboms ar skirti kompensaciją už faktinį nusavinimą ir paskelbti referendumą negaliojančiu.
Prašė apklausti keletą liudytojų, kurių parodymai įrodytų, jog referendumu buvo manipuliuojama.
2004 m. birželio 2 d. administracinis teismas nerengdamas viešo žodinio bylos nagrinėjimo
pareiškėjos skundą atmetė.
Administracinis teismas nenustatė jokių aplinkybių, jog teritorijos vystymo planas
pažeistų pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad jos nekilnojamasis turtas turėtų būti pripažintas
teritorijomis statyboms. Net jei savivaldybės atstovai prieš referendumą suteikė pareiškėjai vilčių,
kad jos sklypai galėtų būti pripažinti teritorijomis statyboms ateityje, buvo aišku, kad teritorijos
vystymo plane, kuris turi būti patvirtintas referendumu, jos sklypai nepriskirti teritorijoms
statyboms. Todėl nebuvo būtinybės priimti pareiškėjos teikiamus įrodymus ar rengti žodinį
nagrinėjimą. Be to, pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodė, kad referendumu buvo manipuliuota.
Šį administracinio teismo sprendimą 2004 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja apskundė
Konstituciniam teismui. Pareiškėja nurodė, kad buvo pažeistos jos teisės pagal EŽTK 6 straipsnį
ir Pirmojo protokolo 1 straipsnį, neteisėtas planas neproporcingai kliudo jos nuosavybės teisėms,
nebuvo tenkintas jos prašymas dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Atsakydamas į jos argumentus
Administracinis teismas patvirtino, kad skirtingai nei kituose procesuose, kur buvo ginčytas
planas, teismas nerengė žodinio nagrinėjimo, nes situacija dėl teritorijų buvo bendrai žinoma,
matoma iš fotografijų, be to, pareiškėjai buvo suteikta galimybė pakomentuoti kai kuriuos
dokumentus raštu. Taip pat, bylose dėl teritorijų vystymo kaip taisyklė žodinis nagrinėjimas
nerengiamas. 2006 gegužės 15 d. Konstitucinis teismas surengė viešą posėdį, teismo sudėtis
vėliau keitėsi, bet naujas posėdis nebuvo surengtas, nepaisant pareiškėjos prašymų.
2008 m. lapkričio 4 d. Konstitucinis teismas per neviešą pasitarimą nusprendė
atmesti pareiškėjos skundą dalyje dėl prašymo paskelbti referendumą negaliojančiu kaip
nepriimtiną, nes pareiškėja dėl to nepateikė atskiro skundo Vyriausybei. Likusią skundo dalį
teismas atmetė kaip nepagrįstą. Tuo pačiu konstatavo, kad pareiškėjos konstitucinė ir pagal
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teisė į teisminį nagrinėjimą per trumpiausią laiką buvo pažeista,
nes teisminis nagrinėjimas užtruko per ilgai. Todėl nusprendė, jog valstybė padengs jos
bylinėjimosi išlaidas. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad ratifikuodamas EŽTK padarė išlygas
taip pat ir dėl nagrinėjimo viešumo, nurodyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
27
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Nagrinėjamoje byloja Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Lichtenšteino
išlygą dėl teisminio nagrinėjimo viešumo galiojančia ir taikytina.
Pasisakė, kad skirtingai nei teisė į „teisingą“ ir „viešą“ teisminį nagrinėjimą, teisė į
„žodinį“ nagrinėjimą nėra aiškiai nustatyta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji įtvirtinta teismo
praktikoje. Kaip taisyklė, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis apima teisę į „žodinį nagrinėjimą“, kuris
reiškia šalių (ir/jų atstovų) išklausymą asmeniškai teisme, viešame ar uždarame posėdyje.
Daugeliu atveju Teismas vertina teisę į „žodinį“ nagrinėjimą kaip teisės į „viešą“ nagrinėjimą
aspektą. Šiame kontekste ne kartą buvo pakartota, kad teisė į „viešą“ nagrinėjimą būtinai apima
teisę į „žodinį“ nagrinėjimą. Bylą nagrinėjant pirmos ir vienintelės instancijos teisme teisė į
„viešą“ nagrinėjimą pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį reiškia teisę į „žodinį“ nagrinėjimą, tokio
nagrinėjimo nebuvimas pateisinamas tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Tačiau Teismas taip pat
pažymėjo daugeliu atveju ryšį tarp „viešo“ nagrinėjimo ir teisės į „teisingą“ teismą. Viešas
proceso teisminėse institucijose pobūdis apsaugo šalis nuo slapto teisingumo be viešos kontrolės
vykdymo, taip pat tai viena priemonių išlaikyti pasitikėjimą teismais. Padarydamas teisingumo
vykdymą matomu, viešumas padeda pasiekti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies tikslus, būtent teisę į
teisingą teismą, kurio užtikrinimas yra vienas pagrindinių bet kurios demokratinės visuomenės
principų Konvencijos prasme.
Taip pat pakartojo, kad vienas iš teisingo proceso elementų EŽTK 6 straipsnio 1
dalies prasme yra teisė į rungimusi pagrįstą procesą, kiekviena šalis ne tik turi turėti galimybę
sužinoti kiekvieną įrodymą, reikalingą savo reikalavimams patenkinti, bet taip pat žinoti ir
komentuoti dėl visų pateiktų įrodymų ar pastebėjimų, galinčių įtakoti teismo sprendimą. Dar
daugiau, šalių lygiateisiškumo principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta
galimybė pristatyti savo atvejį, taip pat ir savo įrodymus sąlygomis neblogesnėmis nei turi jo
oponentas.
Teismas, išnagrinėjęs Lichtenšteino išlygą dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pasisakė,
kad ji apima teisę į viešą procesą, bet ne į žodinį (trys teisėjai atskirąja nuomone prieštaravo tokiai
išvadai), todėl Teismas tyrė, ar nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į žodinį nagrinėjimą.
Teismas priminė, kad žodinis nagrinėjimas pirmos ir vienintelės instancijos teisme
gali būti nerengiamas jei yra išskirtinių aplinkybių. Tas aplinkybių išskirtinumas priklauso nuo
klausimų, kuriuos turi išspręsti kompetentingas nacionalinis teismas, o ne nuo tokių situacijų
dažnumo. Tai nereiškia, kad atsisakymas rengti žodinį nagrinėjimą gali būti pateisinamas tik tais
atvejais, kurie yra reti.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
28
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Administracinis teismas pagrįstai
nusprendė, jog pareiškėjos nurodyti liudytojai, net jei jie būtų iškviesti duoti parodymus į teismo
posėdį, nepagrįstų abejonių teritorijos vystymo plano teisėtumu, kuris buvo priimtas referendumu.
Taip pat Administracinis teismas vertino tai, kad aptariamos teritorijos yra bendrai žinomos ir
matomos fotonuotraukose, todėl nebuvo būtina priimti papildomus pareiškėjos siūlomus įrodymus
tam, kad išsiaiškinti bylos aplinkybes. Administracinis teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra jokių
ginčytinų aplinkybių, susijusių su bylos nagrinėjimo rezultatu ar jokių patikimumo klausimų,
kurie pareikalautų tolesnio aiškinimosi posėdyje. Be to, Administracinis teismas išreikalavo
dokumentus ir teritorijų fotografijas, kurių prašė pareiškėja ir suteikė pareiškėjai galimybę pateikti
atsiliepimą raštu į Triesenbergo savivaldybės argumentus bei pakomentuoti teismo gautus
įrodymus. Taigi, pareiškėja žinojo ir galėjo komentuoti visus pateiktus įrodymus ir argumentus,
galinčius įtakoti teismo sprendimą, kaip to reikalaujama rungimosi procese. Teismas nenustatė,
kad pareiškėja būtų suvaržyta pristatyti savo atvejį, savo įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios
lemtų žymiai nepalankesnę jos padėtį nei kitos šalies padėtis.
Tokiomis sąlygomis EŽTT konstatavo, kad Administracinis teismas teisingai ir
pagrįstai nusprendė aptariamą bylą nagrinėti rašytinių parodymų ir kitų rašytinių dokumentų
pagrindu. Taigi, Teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo aplinkybės, pateisinančios žodinio
proceso nebuvimą, todėl šiuo aspektu EŽTK 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.
Kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus pagal EŽTK 35 straipsnio 3
dalies a punktą ir 4 dalį.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Balakin prieš Rusiją
(pareiškimo Nr. 21788/06, svarbos lygis – 2)
Dėl galimybės kreiptis į teismą dėl socialinio būsto nesuteikimo
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas dirba mokykloje Oriole, kartu su žmona bibliotekininke ir dviem vaikais
– sūnumi ir sunkia diabeto forma sergančia dukra – gyvena 27,9 kv. m bute.
1988 m. pareiškėjas buvo įtrauktas į Oriolo gyventojų eilę socialiniam būstui gauti.
Ne kartą kreipėsi į vietines institucijas dėl geresnio būsto suteikimo. 1999 m. dėl dukters ligos
įtrauktas į pirmumo eilę. Pareiškėjo teigimu, 2004 m. susitikimo su Oriolo savivaldybės
Aprūpinimo būstu skyriaus viršininku jam buvo pažadėtas naujas trijų kambarių butas miesto
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
29
centre, tačiau realiai po mėnesio buvo pasiūlytas senas trijų kambarių butas priemiestyje.
Pareiškėjui šis pasiūlymas netiko dėl blogo susisiekimo ir dėl to, kad būstui reikėjo remonto.
2005 m. pareiškėjas padavė skundą Oriolo Sovietskiy apylinkės teismui dėl vietinės
valdžios institucijų neveikimo ir geresnio socialinio būsto nesuteikimo. Prašė teismo skirti trijų
kambarių butą mainais už jo 2 kambarių butą ir priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl
institucijų neveikimo, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad socialinio būsto laukė 9 metus,
institucijos žadėjo suteikti 3 kambarių butą, bet to nepadarė. Pažymėjo, kad gyvenamosios
sąlygos neigiamai veikia dukters sveikatos būklę. 2005 m. vasario 9 d. apylinkės teismas nurodė
pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimus, pareiškėjas patikslino, nurodė, kad teismo prašo
pripažinti jo teisę į būstą, nustatyti įpareigojimą suteikti jam 3 kambarių butą atitinkamoje miesto
teritorijoje. Teismas surengė parengiamąjį posėdį ir išklausęs pareiškėją konstatavo, kad
narinėjamas klausimas nepriklauso šio teismo kompetencijai, nes į pirmumo eilę dėl neįgalios
dukters pareiškėją įtraukė jo darbdavys – Kultūros departamentas, o Rusijos Federacijos neįgalių
asmenų socialinės apsaugos įstatymas nenumato, per kiek laiko turi būti suteiktas būstas šeimoms
su neįgaliais vaikais.
Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Oriolo apygardos teismui, kuris paliko galioti
apylinkės teismo sprendimą, nurodydamas, kad pagal Civilinio proceso kodeksą ir
Apgyvendinimo kodeksą, teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčus dėl socialinio būsto
suteikimo ir kad šiuo klausimu kompetentingos kitos valstybės institucijos. Teismai būtų
kompetentingi spręsti ginčą dėl socialinio būsto nesuteikimo nustatytu laiku, o kadangi
pareiškėjas yra pirmumo eilėje dėl dukters invalidumo ir tokiu atveju būsto suteikimo terminai
nenumatyti. 2007 m. sausio 12 d. vietinės institucijos pasiūlė pareiškėjui finansinę paramą kaip
socialinio apgyvendinimo pagalbos formą, bet, rodos, pareiškėjas su tuo nesutiko.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu buvo pažeistas Konvencijos 13 straipsnis, nes jis neturėjo
veiksmingų teisinės gynybos priemonių apskųsti institucijas, nesuteikusias jo šeimai geresnio
socialinio būsto.
EŽTT pažymėjo, kad EŽTK 13 straipsnis garantuoja galimybę nacionalinėmis
teisinės gynybos priemonėmis įgyvendinti Konvencijos teisių ir laisvių turinį bet kokia forma,
kokia tik jos galėtų būti užtikrintos nacionalinėje teisinėje sistemoje, kuomet yra keliamas
klausimas dėl esminės Konvencijos nuostatos pažeidimo.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
30
Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyta teisė priklauso
socialinėms-ekonominėms teisėms, nepatenkančioms į Konvencijos taikymo sritį, todėl pareiškėjo
pareiškimas dėl Konvencijos 13 straipsnio pažeidimo atmestinas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pažeistas Konvencijos 6 straipsnis 1 dalis, nes jis
neturėjo teisės kreiptis į teismą ginče dėl būsto suteikimo.
Teismas nurodė į savo praktiką, pagal kurią 6 straipsnio 1 dalis civilinės teisės
prasme reikalauja „tikro ir rimto ginčo“ dėl civilinės teisės. Turi būti preziumuojama, kad teismui
paduodamas skundas yra tikras ir rimtas, nebent yra aiškūs požymiai, jog yra priešingai, kas gali
lemti išvadą, kad skundas yra nerimtas ir nepagrįstas ar kitaip stokojantis pagrindimo. Tradicinis
teismo požiūris nustatant, ar yra ginčas dėl teisės, suponuojantis EŽTK 6 straipsnio taikymą, yra
pagrįstas materialinio teisės turinio ir galimų procedūrinių kliūčių ją apginti atskyrimu. Ar asmuo
turi ginčytiną nacionalinį reikalavimą gali priklausyti ne tik nuo atitinkamos civilinės teisės
turinio, kaip ji apibrėžta nacionalinėje teisėje, bet taip pat ir nuo procedūrinių kliūčių egzistavimo
ar galimybių kreiptis į teismą su potencialiais reikalavimais ribojimo. Pastaruoju atveju, EŽTK 6
straipsnio 1 dalis taikytina. Kai nacionalinė teisė numato tokį materialinės teisės turinį, dėl kurio
ginčas negali vykti, EŽTK 6 straipsnis netaikomas.
Teismas pripažino, kad kartais sunku nustatyti ribą tarp esminių pačios teisės, kurią
siekia apginti pareiškėjas ribojimų, ir procedūrinių jo kreipimosi į teismą ribojimų, bet Teismas ir
toliau taiko šį testą spręsdamas, ar atitinkamas reikalavimas susijęs su 6 straipsniu. Šis atskyrimas
dera su idėja, kad Teismas „negali interpretuodamas 6 straipsnio 1 dalį sukurti esminę civilinę
teisę, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje“. Teismas taip pat pakartojo, kad jo
užduotis nėra užimti vietinių teismų vietą. Visų pirma, tai yra nacionalinių institucijų, ypač
teismų, paskirtis išspręsti nacionalinės teisės interpretavimo problemas. Teismo vaidmuo
apsiriboja patikrinimu, ar tokio interpretavimo poveikis yra suderinamas su Konvencija. Taigi,
visų pirma nacionaliniams teismams priklauso nuspręsti, ar tam tikra civilinė teisė, dėl kurios
pareiškėjas reiškia reikalavimą, egzistuoja vietinėje teisinėje sistemoje ir gali lemti teismingą
reikalavimą. Tačiau valstybei neturi būti leista be teismo kontrolės pašalinti iš teismų jurisdikcijos
visą grupę civilinių ieškinių ar suteikti imunitetą nuo civilinės atsakomybės didžiulėms asmenų
grupėms ar kategorijoms.
Nagrinėjamu atveju, Rusijos teismai pareiškėjo skundą laikė nepriskirtinu teismams
ir pareiškėjas neturėjo apčiuopiamos pagrindo veikti, tam kad inicijuoti procesą. Teismas
konstatavo, kad įrašymas į geresnio būsto laukiančiųjų eilę reiškia valstybės ketinimą suteikti
geresnes gyvenimo sąlygas kai tik bus tam išteklių, taigi, suinteresuotiems asmenims nesuteikia
jokios vykdytinos teisės ir nesukuria jokios atitinkamos pareigos valstybei. Teismas nesiėmė
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
31
spręsti, ar pareiškėjas turėjo teisę į didesnį butą, tačiau Teismas sprendžia, ar nacionaliniai teismai
turėjo nagrinėti pareiškėjo ieškinį. Teismo nuomone, pareiškėjas neturėjo pagrįstos priežasties
skųsti pagal nacionalinę teisę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo negalėjimas apskųsti vietines
institucijas kilo ne iš imuniteto, laiko terminų ar kitų procedūrinių kliūčių, o dėl taikomų principų,
pagal kuriuos taikant nacionalinę teisę valdoma teisė į būsto pagerinimą valstybės lėšomis. Juo
labiau, kad nacionalinis teismas nors ir nutraukė procesą, bet tai padarė po to kai išklausė
pareiškėją ir detaliai paaiškino, kodėl pareiškėjo teisė į geresnį būstą nepatenka į teisminės
gynybos sritį. Tolesnis teisminis nagrinėjimas tiktai be reikalo vilkintų procesą. EŽTT pasisakė,
kad pareiškėjo skundas nepatenka į EŽTK 6 straipsnio saugomą sritį, todėl 6 straipsnio 1 dalis
nebuvo pažeista.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
32
TEISĖ Į PRIVATAUS GYVENIMO GERBIMĄ (Konvencijos 8 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Bernh Larsen
Holding ir kiti prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 24117/08, svarbos lygis – 2)
Dėl teisės į „būsto“, „korespondencijos“ neliečiamumą – nurodymo pateikti mokesčių
patikrinimui visų serverio, kuriuo dalinosi kelios įmonės, duomenų kopijas
Faktinės aplinkybės
Trys pareiškėjų įmonės (ir dvi kitos įmonės) dalinosi bendru serveriu savo
attinkamoms informacinių technologijų sistemoms. 2004 m. kovą regioninis mokesčių
administratorius paprašė vienos iš pareiškėjų įmonių, „Berhn Larsen Holding“ (toliau –
„B. L. H.“), leisti mokesčių auditoriams padaryti visų serverio duomenų kopijas. „B. L. H.“ sutiko
leisti patikrinti duomenis, tačiau atsisakė pateikti kopijas iš viso serverio, nurodydami, kad jis
priklauso antrojo pareiškėjo įmonei „Kver“ ir taip pat kitų įmonių naudojamas informacijos
saugojimui. Kai „Kver“ paprieštaravo viso serverio poėmiui, mokesčių auditoriai pranešė, kad ši
įmonė taip pat bus tikrinama. Dvi įmonės sutiko perduoti pastarųjų mėnesių duomenų atsarginę
kopiją, bet tuoj pat padavė skundą centriniam mokesčių administratoriui, prašydami skubaus
kopijos grąžinimo. Kai „Kver“ informavo, kad dar trys įmonės taip pat naudoja serverį ir poėmis
joms darys įtaką, mokesčių adminitratorius jas informavo, kad jos taip pat bus tikrinamos. Viena
iš jų, „Increased Oil Recovery“ (toliau – „I. O. R.“) padavė skundą centriniam mokesčių
administratoriui, kuris 2004 birželį panaikino įspėjimą, jog bus atliekamas „Kver“ ir I. O. R.
auditas, bet patvirtino, kad „B. L. H.“ bus tikrinama, kurią įpareigojo suteikti prieigą prie serverio.
Šį sprendimą paliko galioti ir visų instancijų teismai iki Aukščiausiojo teismo.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad įpareigojimas trims pareiškėjų
įmonėms suteikti mokesčių auditoriams prieigą ir pateikti kopiją visų duomenų serverio, kuriuo
jie dalinosi, laikytinas įsikišimu į jų „būstą“ ir „korespondenciją“ pagal Konvencijos 8 straipsnį.
Nebūtina nustatyti, ar buvo įsikišimas į įmonių „privatų gyvenimą“ kadangi nė vienas iš įmonės
darbuotojų, kurių asmeniniai e. laiškai ir korespondencija tariamai buvo įrašyti serveryje,
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
33
nepadavė pareiškimo dėlto. Vis dėlto, Teismas, spręsdamas ar šis įsikišimas pateisinamas,
atsižvelgė į įmonių teisėtą interesą apsaugoti jose dirbančių asmenų privatumą.
Šis įsikišimas buvo pagrįstas visuotinais žinomais, aiškiais ir prognozuojamais teisės
aktais. Pareiškėjų įmonės ginčijo, kad paimdamas atsarginę kopiją mokesčių administratorius
gaus prieigą prie didelio kiekio duomenų, kuriuose nėra mokesčių apskaičiavimui svarbios
informacijos ir todėl nepatenka į atitinkamų teisės aktų nuostatų sritį.
Teismas pritarė Aukščiausiojo teismo išaiškinimui, kad siekiant efektyvumo,
mokesčių administratoriui reikėjo santykinai plačios veikimo erdvės parengiamajame etape. Tai
nereiškia, kad atitinkamos nuostatos mokesčių administratoriui suteikė nevaržomą veiksmų
laisvę, kadangi nurodymo suteikti prieigą prie dokumentų dalykas buvo labai aiškiai apibrėžtas.
Institucijos negali reikalauti prieigos prie archyvų, visiškai priklausančių kitiems mokesčių
mokėtojams. Tačiau kuomet, kaip nagrinėjamu atveju, pareiškėjų įmonių archyvai nėra aiškiai
atskirti, o „sumaišyti“ buvo pagrįstai numatyta, kad mokesčių institucijos neturėtų kliautis
mokesčių mokėtojų parodymais, kur būtent yra reikiama medžiaga, o turėtų turėti prieigą prie
visų duomenų serveryje, kad patiems nusistatyti turinį. Taigi EŽTT konstatavo, kad įsikišimu
siekta teisėto tikslo užtikrinti valstybės ekonominę gerovę.
Dėl to, ar priemonė buvo būtina demokratinėje visuomenėje, Teismo nuomone, nėra
priežasties abejoti Norvegijos įstatymų leidėjo pozicija, kad archyvų peržiūrėjimas yra būtina
priemonė užtikrinti efektyvų mokesčių administratoriui pateiktų duomenų patikrinimą, taip pat ir
didesnį tokios pateiktos informacijos tikslumą. Mokesčių institucijų pateisinimas dėl prieigos prie
serverio gavimo ir atsarginės kopijos gavimo tam, kad atlikti jos peržiūrėjimą savo patalpose,
pagrįstas tinkamomis ir pakankamomis priežastimis.
Dėl proporcingumo EŽTT pažymėjo, kad procedūra, kurią mokesčių institucijos
taikė, kad gauti serverio atsarginę kopiją, buvo lydima keleto saugiklių. Viena iš pareiškėjų
įmonių apie mokesčių patikrinimą buvo įspėta prieš metus, jos ir kitos pareiškėjų įmonės atstovai
dalyvavo ir galėjo pareikšti savo pastabas vietoje. Įmonėms buvo suteikta teisė apskųsti
priemones, ir kai jos tai padarė, atsarginė kopija buvo užantspauduota voke ir saugota mokesčių
institucijoje, kol bus išnagrinėtas skundas. Be to, saugiklius numatė ir teisės aktų nuostatos, pvz.
mokesčių mokėtojai turėjo teisę dalyvauti atplėšiant antspauduotą voką ir gauti patikrinimo
ataskaitos kopiją ir taip pat tai, kad jiems būtų grąžinti nesusiję dokumentai. Medžiaga nebuvo
tikrinama iki Aukščiausiojo teismo sprendimo. Dar daugiau, kai peržiūrėjimas būtų baigtas,
atsarginė kopija būtų sunaikinta ir visi turinio pėdsakai būtų ištrinti iš mokesčių administratoriaus
kompiuterių ir laikmenų. Institucijoms nebūtų leista išsaugoti dokumentus, be mokesčių mokėtojų
sutikimo.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
34
Galiausiai, įsikišimo pobūdis nebuvo tokio pat sunkumo ir laipsnio kaip kad būna
kratos ir poėmio atveju pagal baudžiamąjį procesą. Mokesčių mokėtojų atsisakymo
bendradarbiauti pasekmės buvo grynai administracinio pobūdžio. Be to, tokios priemonės
būtinumas iš dalies iškilo dėl pačių įmonių sprendimo pasirinkti subendrintus archyvus serveryje,
kuriuo dalinosi, tokiu būdu mokesčių administratoriui apsunkindami užduotį atskirti naudotojų
sritis ir dokumentų identifikavimą.
Apibendrinant, nepaisant išankstinio teisminio leidimo reikalavimo nebuvimo,
Teismo nuomone, buvo nustatyti efektyvūs ir tinkami saugikliai prieš piktnaudžiavimą ir buvo
išlaikyta pusiausvyra tarp įmonės teisės į būsto ir korespondencijos neliečiamybę ir jų intereso
apsaugoti darbuotojų privatumą iš vienos pusės ir viešo intereso užtikrinti efektyvią mokesčių
apskaičiavimo kontrolę iš kitos pusės.
Teismas konstatavo, kad nebuvo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje Gross prieš
Šveicariją (pareiškimo Nr. 67810/10), svarbos lygis – 2
Dėl eutanazijos teisinio reglamentavimo ir medikamentų skyrimo
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja daugelį metų reiškė valią užbaigti savo gyvenimą, nes bėgant metams ji
silpo ir nenorėjo kęsti fizinių ir protinių gebėjimų mažėjimo. Ji buvo pajėgi pati priimti
sprendimą. Po nepavykusio mėginimo nusižudyti, ji nusprendė, kad nori baigti savo gyvenimą
gavusi mirtiną dozę sodiumpentobarbitalio. Tačiau keturi praktikuojantys medikai atsisakė skirti
šiuos medikamentus. Bent du šių medikų atsisakė tai daryti nurodydami, kad taip jiems elgtis
draudžia praktikuojančių medikų elgesio kodeksas ar bijodami ilgų teisminių procesų ir, galimai,
neigiamų profesinių pasekmių. Administraciniai teismai atmetė pareiškėjos skundus.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjos teigimu, atsisakant jai skirti prašomus medikamentus, pažeidžiama teisė
į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
35
Byloje nagrinėtas klausimas – ar valstybė įtvirtino reikiamas gaires, nustatančias, ar
praktikuojantiems medikams leidžiama skirti medikamentus tokios, kaip pareiškėja būklės
asmeniui, jei taip, tai esant kokioms sąlygoms.
Pastebėtina, kad Šveicarijoje kurstymas ir padėjimas nusižudyti baudžiami tik jei šių
veiksmų vykdytojas taip elgesį iš savanaudiškų paskatų. Pagal Šveicarijos Federalinio
Aukščiausiojo Teismo praktiką, gydytojui leidžiama skirti sodium pentobarbitalį savižudybei, taip
pat šis teismas įvardino kokiomis sąlygomis tai turi būti atliekama. Šios sąlygos buvo paremtos
nevyriausybinės organizacijos gairėmis dėl pacientų, gyvenančių paskutines dienas, priežiūros.
Šios gairės buvo taikomos tik pacientams, kurių gydantis gydytojas padarė išvadą, jog pacientas
neišvengiamai mirs per kelias dienas ar savaites. Pareiškėja nesirgo mirtina liga ir jos atvejis
aiškiai nepateko į minėtų gairių taikymo sritį. Vyriausybė nepateikė jokios kitos medžiagos,
nurodančios pricipus ar standartus, taikytinus kaip gairės. Šis trūkumas turėjo stabdymo efektą
gydytojams, kurie kitu atveju būtų skyrę medikamentus. Toks netikrumas ypač svarbiu jos
gyvenime klausimu galėjo sukelti pareiškėjai kančią, kurios nebūtų, jei valstybė būtų nustačiusi
aiškius kriterijus, taikytinus tokiems atvejams. Dėl Vyriausybės argumento, kad tokio klausimo
nagrinėjimas susidurtų su politiniais sunkumais, teismas nurodė, kad tokie sunkumai yra
neatsiejami nuo bet kokio demokratinio proceso ir negali atleisti institucijų nuo savo užduočių
atlikimo. Dėl pareiškėjos prašymo leisti jai gauti reikiamus medikamentus, Teismas atkreipė
dėmesį, kad visų pirma nacionalinės institucijos turi nustatyti išsamias ir aiškias gaires, EŽTT tik
konstatavo, kad jų nebuvimas pažeidė pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal
Konvencijos 8 straipsnį neprisiimdamas jokios pozicijos dėl šių gairių turinio. Dėl žalos
atlyginimo reikalavimas nebuvo pareikštas.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
36
SAVIRAIŠKOS LAISVĖ (Konvencijos 10 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Youth Initiative
for Human Rights prieš Serbiją (pareiškimo Nr. 48135/06, svarbos lygis – 2)
Dėl nevyriausybinės organizacijos teisės gauti žvalgybos informaciją viešojo intereso
(informacijos skleidimo visuomenei) tikslais – saviraiškos laisvė
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas Initiative for Human Rights yra Serbijos nevyriausybinė organizacija,
prižiūrinti tarptautinių teisės aktų įgyvendinimą siekiant užtikrinti žmogaus teises, demokratiją ir
teisės viršenybę. 2005 m. spalio mėn. pareiškėjas kreipėsi į Serbijos žvalgybos agentūrą (toliau –
Agentūra), prašydami suteikti informaciją, kiek asmenų ši agentūra sekė elektroninėmis
priemonėmis 2005 metais. Vadovaudamasi 2004 m. Informacijos laisvės įstatymu Agentūra tokią
informaciją atsisakė pateikti. Pareiškėjas kreipėsi į Informacijos komisarą, kuris nustatė, kad
Agentūra pažeidė įstatymą ir nurodė per tris dienas pateikti prašomą informaciją. Agentūra šį
sprendimą apskundė, bet skundas buvo atmestas, 2008 m. agentūra pranešė, kad prašomos
informacijos neturi.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis. EŽTT pažymėjo, kad
kai nevyriausybinė organizacija, kokia šiuo atveju yra pareiškėjas, yra susijusi su viešuoju
interesu, ji atlieka visuomenės sergėtojo vaidmenį, tokį patį svarbų kaip ir žiniasklaida, todėl
pareiškėjo veiklai taikytina tokia pati Konvencijos apsauga kaip ir žiniasklaidai. Atsižvelgiant į
tai, kad pareiškėjas teisėtai rinko informaciją viešojo intereso tikslais, ketindamas ją paskleisti
viešai ir taip prisidėti prie visuomenės diskusijų, šiuo atveju buvo kliudoma pareiškėjo saviraiškos
laisvei. Saviraiškos laisvei gali būti taikomi apribojimai, bet tai turi būti daroma pagal nacionalinę
teisę. Agentūros veiksmai šio kriterijaus neatitiko, nes nacionalinė institucija, prižiūrinti
2004 m. Informacijos įstatymo taikymą, įpareigojo Agentūrą pateikti informaciją. Nors Agentūra
galiausiai atsakė, kad neturi prašomos informacijos, atsakymas neįtikinantis atsižvelgiant į
prašymo pobūdį (prašyta sekamų asmenų skaičiaus) ir į pirminį Agentūros atsakymą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
37
Informacijos komisaro nurodymo nevykdymas laikytinas nacionalinės teisės pažeidimu tolygiu
piktnaudžiavimui.
Tokiu būdu Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas EŽTK 10 straipsnis, nurodė per
tris mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo pateikti prašomą informaciją. EŽTT taip pat nusprendė,
kad kaip satisfakcijos pakanka pažeidimo konstatavimo.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
38
SUSIRINKIMŲ IR ASOCIACIJŲ LAISVĖ (Konvencijos 11 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Vona prieš Vengriją
(pareiškimo Nr. 35943/10, svarbos lygis – 2)
Dėl politinės organizacijos paleidimo dėl jos vykdytų mitingų ir demonstracijų prieš romų
tautybės gyventojus
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas buvo Vengrijos sargybinių asociacijos (toliau – Asociacija), kurią 2007
metais įkūrė dešimt politinės partijos – Judėjimas už geresnę Vengriją – (toliau – Partija) narių,
pirmininkas. 2007 m. liepą Asociacija įsteigė Vengrijos sargybinių judėjimą (toliau – Judėjimas),
kurio tikslas „apginti Vengriją, be ginklo, psichiškai, dvasiškai ir intelektualiai“.
Netrukus po įsteigimo, Judėjimas pradėjo vykdyti veiklą, nesuderinamą su jo
įstatais, kuri apėmė ir penkiasdešimt šešių sargybinių prisaikdinimą Buda pilyje 2007 m. rugpjūtį.
Valdžios institucijos nurodė Asociacijai baigti vykdyti neteisėtą veiklą. 2007 m. lapkričio mėn.
pareiškėjas informavo valdžios institucijas, kad neteisėti veiksmai nutraukti ir atitinkamai bus
pakeisti Asociacijos įstatai. Nepaisant to Judėjimo nariai, dėvėdami uniformas vėliau rengė
mitingus ir demonstracijas visoje Vengrijoje, taip pat ir gyvenvietėse, kuriuose gyveno didelės
romų populiacijos, kviesdami apginti etninius vengrus nuo taip vadinamo „čigonų
nusikalstamumo“. Po to, kai 2007 gruodį policija neleido žygiuoti gatve, kurioje gyveno romų
šeimos, valdžios institucijos kreipėsi į teismą dėl Asociacijos paleidimo. Šis prašymas patenkintas
2008 m. gruodį, tačiau buvo siejamas su Asociacija, ne su Judėjimu. 2009 liepą po dviejų
Judėjimo organizuotų demonstracijų, Budapešto apeliacinis teismas praplėtė teismo sprendimo
taikymą ir Judėjimo atžvilgiu. Aukščiausiasis teismas šį sprendimą patvirtino.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu buvo pažeistas Konvencijos 11 straipsnis (susirinkimų laisvė).
EŽTT nurodė, kad tokios socialinės organizacijos kaip aptariamos, gali daryti didelę
įtaką Vengrijos politiniam gyvenimui. Teismas priminė, kad valstybė neprivalo laukti, kol
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
39
politinis judėjimas pradės krypti į smurtą, tam, kad įsikišti į jo veiklą. Net jei politinis judėjimas
nesikėsino užgrobti valdžią ir jo politikos pavojus nebuvo pakankamai neišvengiamas, valstybė
turi imtis prevencinių priemonių demokratijai apsaugoti tiek laiko, kiek bus nustatyta, kad
judėjimas ėmėsi konkrečių žingsnių viešajame gyvenime įgyvendinti politiką nesuderinamą su
Konvencijos standartais.
Nors mitingų metu nebuvo smurto, tačiau negalima įvertinti, ar taip buvo dėl to, kad
mitingai buvo prižiūrimi policijos. Be to, aktyvistai vaikščiojo gyvenvietėse dėvėdami panašias į
karines uniformas, panašiomis į karines rikiuotėmis, su kariniais sveikinimais ir komandomis.
Tokie mitingai siuntė žinutę, kad jų organizatoriai turėjo ketinimų ir pajėgumų tapti į prokarinę
organizaciją savo tikslams pasiekti, juo labiau, panašią į Vengrijos nacių judėjimą, atsakingą už
masinį romų naikinimą Vengrijoje. Panašumas į pastarąją organizaciją, rasinės nesantaikos
kurstymas, turintis bauginantį poveikį rasinės mažumos atstovams išeina iš Konvencija saugomos
saviraiškos ir susirinkimo laisvės ribų.
Asociacijos paleidimui neturėjo įtakos tai, kad demonstracijos buvo rengiamos
teisėtai, nes tai buvo susiję su pačių demonstracijų pravedimu, kol tikri Asociacijos pobūdis ir
tikslai buvo atskleisti. Nors pats antidemokratinių idėjų palaikymas nebuvo pakankamas
pagrindas uždrausti Asociaciją, tačiau aplinkybių visuma, ypač Judėjimo koordinuoti ir suplanuoti
veiksmai, sudarė pakankamą pagrindą tokiai priemonei. Judėjimo sukelta grėsmė nebūtų
efektyviai panaikinta vien tik panaikinant jį įsteigusią Asociaciją. Jei valdžios institucijos nebūtų
uždraudusios tokios Asociacijos ir Judėjimo veiklos, visuomenėje tai galėjo būti vertinama kaip
tokio elgesio toleravimas ir palaikymas iš valdžios pusės. Be to, Teismas pažymėjo, kad nei
Asociacijos, nei Judėjimo nariams jokios papildomos sankcijos, užkertančios kelią dalyvauti
tolesnėje politinėje veikloje kitomis formomis, nebuvo taikytos, todėl jų paleidimas nelaikytinas
neproporcingu, Konvencijos 11 straipsnis pažeistas nebuvo.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
40
NUOSAVYBĖS APSAUGA (Konvencijos I protokolo 1 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas byloje Maksymenko ir
Gerasymenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 49317/07, svarbos lygis – 2)
Dėl privatizuoto nekilnojamojo turto nacionalizavimo be tinkamo kompensavimo
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjai 2004 m. pirko 1995 metais privatizuotą bendrabutį iš likviduojamos
privačios įmonės „S.“ 2006 m. nacionaliniai teismai panaikino 1995 sprendimą dėl privatizacijos
ir visus paskesnius nuosavybės perdavimus, nurodydami, kad bendrabučio valdymas turi pereiti
miesto tarybai. Pareiškėjams „S.“ turėjo išmokėti kompensaciją, bet ji nebuvo sumokėta. 2007 m.
apeliacinis teismas pripažino, kad kito bendrabučio privatizavimas buvo teisėtas, nes bendrabučiai
nepateko į valstybės būsto fondą. Vėliau miesto taryba pardavė bendrabučio gyventojams 12 iš 14
bendrabučio butų.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjų teigimu, buvo pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, 2006 m. sprendimas dėl privatizacijos
negaliojimo nebuvo aiškus ir nebuvo vieningos pozicijos nacionalinių teismų, ar bendrabučiai
patenka į neprivatizuotiną turtą, priklausantį būsto fondui. Vietinės institucijos po daugiau nei 10
metų ištaisė klaidingu laikytiną teisės aktų interpretavimą. Šiame kontekste gero valdymo
principas ypatingai svarbus ir tuo pačiu sukuriantis institucijoms pareigą veikti skubiai, kad
ištaisyti klaidą, o taip pat reikalavimą apmokėti ar tinkamai kompensuoti ar kitokiu būdu atlyginti.
Prieš priimant sprendimą parduoti bendrabutį pareiškėjams, kreditoriai informavo valstybės
institucijas apie galimas komplikacijas, bet 2004 m. miesto meras atsisakė perimti nuosavybėn
bendrabučius. Po metų prokuroras inicijavo teisminį procesą, siekdamas pripažinti negaliojančiu
bendrabučio pardavimo sandorį tuo pagrindu, kad visų pirma bendrabutis negalėjo būti
privatizuotas. Tačiau, praėjus metams po to, kai sprendimas, tenkinantis prokuroro prašymą, buvo
paliktas galioti aukštesniojo teismo, 85 procentai bendrabučio butų buvo parduoti jų gyventojams.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
41
Tai įrodo, kad valstybė neketino bendrabučio išlaikyti, kad būtų jis naudojamas kaip socialinis
būstas. Galiausiai, pareiškėjai negavo jokios kompensacijos. Nors teismai nurodė „S.“ sumokėti
kompensaciją, jiems turėjo būti žinoma, kad įmonė jau yra nemoki. Atsižvelgiant į tokias
aplinkybes, Teismas atmetė vyriausybės argumentą, kad pareiškėjai turėjo inicijuoti tolesnį
procesą tam, kad išieškoti nuostolių atlyginimą iš valstybės. Be to, net jei ir pripažinus, kad
aptariamas pažeidimas buvo pagrįstas aiškiomis ir prognozuojamomis nacionalinės teisės
nuostatomis ir buvo skirtas apsaugoti kitų teises į būstą, faktas, kad pareiškėjai, būdami
sąžiningais įgijėjais, negalėjo gauti kompensacijos už jų nuostolius, atsiradusius dėl nenuoseklių
ir klaidingų valstybės institucijų sprendimų, reiškia neproporcingą naštą. Teismas konstatavo
Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą, priteisė 9,127 eurų žalos atlyginimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimas byloje R. Sz. prieš Vengriją
(pareiškimo Nr. 41838/11, svarbos lygis – 2)
Dėl naujų mokesčių taikymo jau išmokėtoms su darbo santykiais susijusios išmokoms
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas, gimęs 1973 metais, Budapešto gyventojas, 11 metų buvo valstybės
nuosavybėje esančios įmonės samdomu darbuotoju. 2010 m. liepos 1 d. jis buvo atleistas bendru
sutarimu, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 5 d. Pagal darbo sutartį, be kitų garantijų, pareiškėjui
priklausė 4 mėnesinių atlyginimų dydžio išeitinė kompensacija, kai Darbo kodekse buvo
numatyta 1 mėnesio atlyginimo kompensacija, ir trijų mėnesių atlyginimas jo įspėjimo
laikotarpiu. Išskaičiavus mokesčius minėtos išmokos pareiškėjui išmokėtos 2010 m. liepos 2 d.
Vėliau pareiškėjui išmokėtos išmokos apmokestintos 98 procentais, skaičiuojamais
nuo išmokų dalies, viršijančios 3,500,000 Vengrijos forintų (HUF). Viršijanti dalis buvo
8,130,939 HUF, taigi apskaičiuota 7,968,320 HUF mokesčių. Mokėtina suma buvo 4,054,085
HUF, atsižvelgiant į tai, kad jau buvo sumokėta 3,914,235 HUF mokesčių išmokant išmokas
2010 m. liepos 2 d.
Mokestis, kuris turėjo būti sumokėtas iki 2011 m. gegužės 10 d., buvo sumokėtas
2011 vasario 23, pagal 2010 gruodžio 30 d. įsigaliojusius teisės aktų pakeitimus, vėlesni –
2011 m. gegužės 14 d. pakeitimai pareiškėjo padėties nepakeitė.
2010 m. liepos 22 d. Vengrijos parlamentas, dėl sunkios ekonominės padėties
valstybėje ir geros moralės priėmė Tam tikrų ekonomikos ir finansų įstatymų patvirtinimo ir
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
42
pakeitimo aktą (toliau – Aktas), kuris, 2010 m. rugpjūčio 13 d. oficialiai paskelbtas, inter alia
įvedė naują mokestį tam tikroms viešojo sektoriaus, taip pat ir valstybės įmonių, atleistų
darbuotojų išmokoms. Tokiu būdu išeitinėms išmokoms ir kitoms išmokoms susijusioms su
atleidimu (tokios kaip atlyginimas įspėjimo laikotarpiu), viršijančioms 2 milijonus HUF, taikytas
98 procentų mokestis. Tačiau jau sumokėti pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos galėjo
būti išskaičiuoti iš mokesčio. Nepaisant 2 milijonų HUF ribos, įstatymo nuostatos dėl išeitinės
išmokos sumos nebuvo pakeistos. Aktas įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. tačiau taikytas ir išmokoms
nuo 2010 m. sausio 1 d. Tuo pačiu buvo pakeista Konstitucija, įtvirtinant retrospektyvinę pareigą
mokėti mokesčius nuo atlyginimų gautų viešajame sektoriuje einamaisiais mokestiniais metais.
Aktas buvo apskųstas Konstituciniam teismui, kuris aptartas nuostatas pripažino
prieštaraujančiomis Konstitucijai 2010 m. spalio 26 d. sprendimu.
2010 m. parlamentas iš naujo priėmė 98 procentų mokestį, nurodydamas, kad jis
taikomas nuo 2005 m. sausio 1 d. ir taikytinas pajamoms, viršijančioms 3,5 milijono HUF, šie
pakeitimai įsigaliojo 2010 m. gruodžio 30 d. Taip pat parlamentas vėl pakeitė Konstituciją,
įtvirtindamas retrospektyvinį mokesčių taikymą penkeriems metams, taip pat buvo apriboti
Konstitucinio teismo įgaliojimai, uždraudžiant jam peržiūrėti su mokesčiais ir biudžetu susijusius
teisės aktus. Nepaisant to, Konstitucinis teismas anuliavo penkerių metų atgalinį 98 proc.
mokesčio taikymą, tačiau konstatavo, kad tik iki 2010 mokestinių metų gautų pajamų
apmokestinimas pažeidžia teisė į žmogišką orumą.
2011 m. gegužės 9 d. parlamentas vėl patvirtino 98 procentų mokestį, nustatydamas,
kad jis taikomas pajamoms gautoms nuo 2010 m. sausio 1 d.
Neoficiali teismo sprendimo apžvalga
Pareiškėjo teigimu, 98 procentų mokesčio taikymas daliai jo išmokų buvo
nepateisinamas ir taip Konvencijos) Pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Dėl klausimo, ar nagrinėjamu atveju buvo kišimasis į pareiškėjo nuosavybės teisę
Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasi savo
praktika, pakartojo, kad 1 straipsnis apima tris taisykles: 1) 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta
taisyklė yra bendro pobūdžio ir reiškia nekliudomą naudojimąsi nuosavybe; 2) 1 dalies antro
sakinio taisyklė apima nuosavybės apribojimus tam tikromis sąlygomis; 3) 2 dalyje įtvirtinta
taisykle Susitariančioms šalims, be kita ko, suteikta teisė kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe
atsižvelgiant į viešą interesą. Sprendžiant, ar laikomasi 1 taisyklės, turi būti nustatyta ar dvi kitos
taisyklės taikytinos.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
43
Įsikišimas, leistinas pagal antrą ir trečią taisykles, kurio viena formų taip pat kyla iš
mokesčių mokėjimo užtikrinimo priemonių, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės viešojo
intereso ir pagrindinių asmens individualių teisių apsaugos. Šios pusiausvyros siekis atsispindi 1
straipsnio, kaip visumos, struktūroje ir turi būti pagrįstas proporcingumo santykiu tarp taikomų
priemonių ir siekiamų tikslų. Nagrinėjamu atveju reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo
individualios aplinkybės, mokesčių įstatymų taikymas sudarė jam nepagrįstą naštą ar iš esmės
pakenkė jo finansinei situacijai.
Teismas priminė, kad esant tam tikroms aplinkybėms, nuosavybės praradimas dėl
priimant teisės aktus sukuriamų priemonių ar dėl teismo sprendimo nebus tapatinamas su
nuosavybės teisės apribojimu. Atkreipė dėmesį, kad šalys sutiko, jog ginčijamu apmokestinimu
buvo kišimasis į pareiškėjo teisę nekliudomai naudotis nuosavybe.
Dėl šio kliudymo teisėtumo Teismas pasisakė, kad teisinio pagrindo pagal
nacionalinę teisę egzistavimas nėra pakankama, kad būtų patenkintas teisėtumo principas.
Papildomai, teisinis pagrindas turi turėti tam tikrą kokybę, t. y. jis turi būti suderintas su teisės
viršenybe ir užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Tai reiškia, kad papildomai prie to, kad teisės
normos, pagal kurias grindžiamas nuosavybės apribojimas, yra suderintos su nacionaline
valstybės teise, taip pat ir jos konstitucija, jos turi būti pakankamai prieinamos, tikslios ir
prognozuojamos jų taikyme. Taisyklė yra prognozuojama, kai ji suteikia priemonę apsaugančią
nuo valdžios institucijų savavališko kišimosi.
Pagal Teismo praktiką, mokesčių srityje valstybėms gali būti leista tam tikro
laipsnio papildoma pagarba ir laisvė vykdyti savo fiskalines funkcijas tikrinant teisėtumo aspektu.
Teismas pažymėjo, kad retrospektyvinis apmokestinimas gali būti taikomas iš esmės
įstatymo techniniams trūkumams išspręsti, ypač kur priemonės galiausiai pateisinamos viešuoju
interesu. Čia aiškus viešasis interesas užtikrinti, kad privatūs asmenys nesinaudotų nauda dėl
spragų, atsiradusių keičiantis mokesčių režimui.
Nagrinėjamu atveju tokie įstatymų trūkumai nenustatyti, todėl EŽTT nuomone
ypatingas dėmesys turi būti skiriamas įvertinti, ar ginčijama priemonė buvo teisėta Pirmojo
protokolo 1 straipsnio prasme.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės nuostatos, pagal kurias pareiškėjas
sumokėjo ginčijamus mokesčius, buvo panaikintos Konstitucinio teismo sprendimu ir trūkstamas
teisinis reglamentavimas buvo atstatytas tik 2011 m. gegužės 14 d., kas Teismo nuomone, kelia
tam tikrų abejonių dėl aiškaus teisinio pagrindo buvimo. Tačiau EŽTT pripažįsta paskutinius
Akto pakeitimus, kaip galimą teisinį pagrindą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
44
Dėl viešojo intereso teismas pakartojo, kad nacionalinės institucijos, dėl tiesioginio
žinojimo apie visuomenę ir jos poreikius, iš principo yra geresnėje pozicijoje nei Teismas
įvertinti, kas patenka į viešąjį interesą. Visų pirma, nacionalinės institucijos sprendžia, kokie
mokesčiai ar įmokos turi būti surenkami. Sprendimai šioje srityje susiję su politiniais,
ekonominiais ir socialiniais klausimais, kuriuos Konvencija palieka šalių kompetencijai.
Nagrinėjamu atveju vertintina, ar valstybės taikytos priemonės buvo proporcingos
siekiamiems viešojo intereso tikslams.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui, kuris turėjo teisę į išeitinę išmoką pagal savo
darbo sutartį ir dėl kurio elgesio niekada nebuvo kilę klausimų, buvo taikyta ginčijama priemonė
nepaisant to, kad išeitinė išmoka skirta specifiniam ir pripažintam socialiniam tikslui –
reintegracijai į darbo rinką. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo patirti esminį savo
pajamų suvaržymą tuo laiku, kai galimai turėjo asmeninių sunkumų dėl darbo praradimo. Taip pat
atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas galėjo jau būti išleidęs tas pajamas, nežinodamas, kad
ateityje teks jam beveik visas jas grąžinti sumokant naujus mokesčius. Teismo nuomone,
pereinamojo laikotarpio, per kurį buvo galima prisitaikyti prie naujos schemos, nebuvimas,
tikėtina, sukėlė pareiškėjui didelių asmeninių sunkumų. Teismas priminė, kad apmokestinimas
žymiai didesniais tarifais nei galiojo pajamų atsiradimo metu gali būti laikomas nepagrįstu
kliudymu lūkesčiams pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Nauju aptariamu mokesčiu nebuvo
siekiama panaikinti egzistuojančio teisinio reglamentavimo trūkumus, nei pareiškėjas gavo
naudos iš spragų, atsiradusių keičiantis mokesčių režimui.
Atsižvelgiant į tai, Teismo nuomone, taikyta priemonė sukėlė perteklinę individualią
naštą pareiškėjui. Tokią išvadą dar labiau grindžia tai, kad priemonė taikyta tik tam tikrai grupei
asmenų, kurie išskirti dėl to, kad tiesiogiai ar netiesiogiai gavo atlyginimą iš valstybės biudžeto.
Įvertinęs tai, kad ginčijama priemonė buvo skirta valstybės biudžeto interesams sunkiu
ekonominiu laikmečiu, Teismas pažymi, kad dauguma piliečių nebuvo įpareigoti panašia apimti
dalintis visuotinę naštą. EŽTT nuomone, pareiškėjui taikyta priemonė negali būti pateisinama
viešuoju interesu. Negalima be specifinių ir pateisinamų priežasčių žlugdyti lūkesčius tų, kurie
elgiasi sąžiningai, įstatymų ar sutarčių pagrindu. Todėl priemonė negali būti laikoma pagrįstai
proporcinga tikslui, kurį siekta įgyvendinti. Šių išvadų Teismui pakako konstatuoti, kad buvo
Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas, už kurį priteisė 25,000 eurų kompensaciją ir 3,400
eurų išlaidų.
Pastaba: panaši byla – 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje N. K. M. prieš
Vengriją (pareiškimo Nr. 66529/11).
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
45
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Rousk prieš
Švediją pareiškimo Nr. 27183/04, svarbos lygis – 2
Dėl turto –gyvenamojo būsto – pardavimo iš varžytinių siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas gimė 1950 metais, mirė 2011 m. birželį, jo našlė Julia Rousk nusprendė
palaikyti pareiškimą.
Pareiškėjas buvo uždaros įmonės savininkas turintis pareigą kiekvienais metais
pateikti mokesčio deklaraciją. Iki 2002 m. kovo 31 d. jam nepateikus deklaracijos už pajamas
gautas 2001 metais, Stokholmo mokesčių administratorius nurodė pateikti mokesčio deklaraciją
per dvi savaites nuo nurodymo gavimo. Pareiškėjas nurodymo neįvykdė, todėl mokesčių
administratorius apskaičiavo mokesčius pagal savo įvertinimus, leido pareiškėjui per dvi savaites
pateikti savo pastabas. Pareiškėjui to nepadarius, 2002 m. lapkritį mokesčių tarnyba nusprendė
jam taikyti papildomus mokesčius. Informavo pareiškėją, kad mokesčiai, papildomi mokesčiai ir
delspinigiai sudaro 232 572 Švedijos kronų (apie 27 000 eurų), šią sumą turėjo sumokėti iki
2003 m. Mokesčių tarnybos sprendime buvo nurodyta sprendimo peržiūrėjimo ar jo apskundimo
tvarka. Po priminimo pareiškėjui, kad jis turi sumokėti mokestinę nepriemoką, mokesčių
administratorius kreipėsi į vykdymo instituciją dėl priverstinio išieškojimo.
Vykdymo institucija 2003 m. gegužės 28 d. išdavė vykdomąjį raštą, areštuodama
pareiškėjo sklypo nuomos teisę ir namą, kuriame gyveno pareiškėjas su žmona.
2003 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas apskundė vykdomąjį raštą Stokholmo apylinkės teismui,
nurodydamas, kad dėl mokestinės nepriemokos dar nepriimtas galutinis sprendimas. Nurodė, kad
ketina grąžinti skolą, areštuoto namo pardavimas turės sunkių ekonominių, socialinių ir
medicininių pasekmių jam ir jo žmonai. Teigė, kad pastaraisiais metais sirgo depresija, dėl to
gydėsi. Teismas skundą atmetė, dėl ko pareiškėjas 2003 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Švedijos
apeliacinį teismą, prašydamas pratęsti skundo padavimo terminą, nes nori gauti papildomų
dokumentų. Daugiau negavęs jokios informacijos iš pareiškėjo, apeliacinis teismas
2003 m. lapkričio 5 d. apeliacinį skundą atmetė.
2003 m. liepos 28 d. pareiškėjas informavo, kad 2002 ir 2003 jis nepateikė mokesčių
deklaracijų dėl ligos. Prašė Stokholmo mokesčių tarnybos atidėti jam mokesčių mokėjimą, kol
nebus atliktas naujas mokesčių įvertinimas ir nurodė, kad netrukus pateiks mokesčių deklaracijas.
Šis jo prašymas nebuvo išnagrinėtas, nes buvo klaidingai klasifikuotas gaunamame mokesčių
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
46
administratorius pašte. 2003 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas pakartojo savo prašymą. Per tą laiką
pateikė 2002 m. mokesčio deklaraciją. 2003 m. rugsėjo 3 d. Stokholmo mokesčių
administratorius atidėjo pareiškėjui mokesčių ir papildomų mokesčių, apskaičiuotų mokesčių
administratoriui atlikus savarankišką vertinimą, mokėjimą. Sprendimas buvo užregistruotas
pareiškėjo paskyroje mokesčių administracijos duomenų bazėje, tačiau vykdymo institucijos
neinformavo tiesiogiai faksu ar kitu būdu. Pareiškėjui pateikus tik dalį deklaracijoje būtinų
duomenų mokesčių administratorius vėl atliko savo vertinimą ir daliai pajamų paliko mokestinę
nepriemoką apie 78 866 SEK (9 150 EUR). Šis sprendimas patvirtintas 2003 m. lapkričio 26 d.,
nuo to laiko mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas taikytas nuo 2003 m. rugsėjo 3 d.
nebegaliojo, vėl pareiškėjo skola valstybei tapo išieškotina, tačiau pareiškėjui paprašius,
2004 m. balandžio 30 d. atidėjo mokestinės nepriemokos mokėjimą (17 469 SEK).
2007 m. gruodžio 2 d. mokesčių institucijos sprendimą apskundė Apygardos administraciniam
teismui. Tolesnė šio proceso eiga nežinoma.
Tuo metu 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. liepos 31 d. laiškais vykdymo institucija
informavo pareiškėją apie varžytines, kurių metu bus parduotas jo turtas, kuris įvertintas
1 850 000 SEK ir 2 150 000 SEK.
2003 m. liepos 28 d. pareiškėjas prašė sustabdyti aukcioną 2 mėn. laikotarpiui.
Nurodė, kad mokestinės nepriemokos negalėjo sumokėti dėl asmeninių priežasčių, taip pat tai,
kad sumokėjo kitas skolas, todėl jos turėtų būti išbrauktos iš skolų sąrašo. Vykdymo institucija
atsisakė sustabdyti varžytines, nes išieškotojas – valstybė su tuo nesutiko. 2003 m. rugpjūčio 4 d.
pareiškėjas atsisakymą apskundė apylinkės teismui, 2003 m. rugpjūčio 28 d. teismas skundą
atmetė.
Varžytinės vyko 2003 m. rugsėjo 3 d. 13 val. 45 min. Pirma siūlyta kaina atmesta
kaip per maža. Po antrojo kainų siūlymo rato turtas parduotas už 1 600 000 SEK (apie 186 000
EUR), jo perėmimo data numatyta 2003 m. spalio 1 d.
2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas apeliaciniam teismui apskundė apylinkės teismo
sprendimą neatidėti varžytinių, 2003 m. lapkričio 5 d. skundas paliktas nenagrinėtas dėl to, kad
nuosavybė jau buvo parduota, kai buvo paduotas skundas. 2003 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas
apskundė pardavimą apylinkės teismui, prašydamas paskelbti jį niekiniu, kadangi tą pačią –
varžytinių dieną – mokesčių administratorius suteikė jam mokestinės nepriemokos mokėjimo
atidėjimą. Taip pat prašė naujų varžytinių, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą. Vykdymo
institucija atsiliepime nurodė, kad iki varžytinių ji nebuvo supažindinta su mokesčių
administratoriaus sprendimu, kuris buvo priimtas rugsėjo 3 d. popiet. Be to, pareiškėjas taip pat
turėjo kitų skolų 23 775 SEK (2 800 EUR), kurios turėjo būti išieškotos parduodant turtą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
47
Varžytinių metu turtas parduotas už 80 proc. įvertintos turto vertės. Pareiškėjas teismui
argumentavo, kad likusi skola tik 7 500 SEK, jo nuomone, vykdymo institucija per pertrauką tarp
varžytinių ratų galėjo patikrinti duomenis apie mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą,
nes vykdymo instituciją jis buvo informavęs, kad kreipėsi dėl atidėjimo, tad turėjo patikrinti šio
prašymo nagrinėjimo rezultatus. 2003 m. spalio 15 d. apylinkės teismas atmetė skundą,
nurodydamas, kad vykdomasis raštas nebuvo panaikintas. 2003 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas
kreipėsi į apeliacinį teismą, remdamasis Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu dėl
neproporcingo pardavimo. Apeliacinis teismas, vėliau Aukščiausiasis teismas skundą atmetė.
Pareiškėjui nesutikus išsikraustyti iki 2003 m. spalio 1 d., buvo nuspręsta jį
iškeldinti. Pareiškėjas prieštaravo, nurodė, kad pardavimas dar neįsiteisėjęs, nes jis jį apskundęs.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atidėti iškeldinimą, bet jo prašymai atmesti
(2003 m. lapkričio 5 d. apylinkės teisme, 2003 m. gruodžio 23 d. Apeliaciniame teisme,
2004 m. gegužės 27 d. Aukščiausiajame teisme). Iškeldinimas įvykdytas 2003 m. spalio 22 d., jo
metu sugadinti ar išmesti kai kurie baldai. Iškeldinimo veiksmus pareiškėjas apskundė teismams,
bet jo skundai nebuvo patenkinti. 2004 m. sausio 27 d. pareiškėjui išmokėta 524 343 SEK (61 000
EUR) suma, likusi nuo pardavimo sumokėjus visas skolas, aukciono ir iškeldinimo išlaidas.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu buvo pažeista jo teisė į nuosavybę pagal EŽTK Pirmojo
protokolo 1 straipsnį, nes varžytinės ir iškeldinimas buvo neproporcingos priemonės, be to,
buvo sunaikinti jo daiktai, jo turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kaina.
EŽTT nurodė, kad pradiniai veiksmai, kurių ėmėsi mokesčių administratorius,
vėliau vykdymo institucija (kreipimasis dėl priverstinio išieškojimo, vykdomojo rašto išdavimas,
varžytinių paskelbimas) – priemonės, skirtos mokestinių nepriemokų išieškojimui ir mokesčių
surinkimo užtikrinimui pagrįstos nacionaliniais teisės aktais ir viešuoju interesu.
Spręsdamas dėl panaudotų priemonių ir siekiamų tikslų proporcingumo, Teismas dėl
pareiškėjo argumento, jog turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kaina, pasisakė, kad pareiškėjas
nepateikė pakankamai įrodymų dėl rinkos realios kainos, be to, pažymėjo, kad buvo surengtas
antras varžytinių ratas, nes pirmajame buvo pasiūlyta per maža kaina, taip pat reikia įvertinti
didesnę pirkėjo riziką perkant nuosavybę tokiu būdu, todėl šiuo aspektu Pirmojo protokolo 1
straipsnio pažeidimo neįžvelgė.
Toliau Teismas pažymėjo, kad visų pirma pareiškėjas neįvykdė savo pareigos
pateikti mokesčio deklaraciją ir iš pradžių buvo pasyvus, nors ir buvo informuotas apie
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
48
mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdymo perdavimą vykdymo institucijai. Pareiškėjo
argumentas, kad to nepadarė dėl ligos atmestinas, nes į medikus pareiškėjas kreipėsi praėjus 7
mėnesiams nuo galutinio termino pateikti mokesčio deklaraciją, iki tol jis nesikreipė pagalbos nei
į sutuoktinę, nei į advokatus. Būdamas įmonės savininkas, pareiškėjas turėjo žinoti apie pareigas
ir pasekmes jų neįvykdžius. Vadinasi, pareiškėjas turėjo galimybę išvengti priverstinio
išieškojimo veiksmų.
Pagal teisinį reglamentavimą išieškojimo veiksmai automatiškai nestabdomi juos
apskundus teismui, tačiau numatyti tam tikri saugikliai asmens naudai, kai kuriais jų pareiškėjas
pasinaudojo. Dėl prašymo atidėti mokėjimą teismas pažymėjo, kad jį pareiškėjas mokesčių
administratoriui siuntė 2003 m. liepos 28 d. faksu ir paštu, tačiau dėl klaidos mokesčių
administratorius jo negavo. Vyriausybė pripažino, kad jei būtų nagrinėtas toks prašymas, tai
galimai turėtų įtakos tolesniems veiksmams dėl nuosavybės pardavimo. Teismas nesiėmė spręsti,
ar būtų patenkintas toks prašymas, tačiau Teismui pakanka konstatuoti, kad ši klaida galėjo turėti
įtakos įvykių eigai ir ji parodė institucijų nepakankamą stropumą.
EŽTT nuomone, įvertinant tai, kad pareiškėjas pakartojo savo prašymą rugsėjo 1 d.
bei kelis kartus akcentavo klausimo skubumą, mokesčių administratorius turėjo į tai atkreipti
dėmesį, juo labiau kad mokesčių administratoriui buvo žinoma apie išieškojimo procesą, apie jo
eigą galėjo sužinoti vykdymo institucijos duomenų bazėje, prie kurios prieigą turėjo, taigi turėjo
matyti, kad aukcionas numatytas rugsėjo 3 d. Tai, kad mokesčių administratorius prašymą
nagrinėjo dvi dienas būtų pateisinama esant įprastoms aplinkybėms, tačiau nagrinėjamu atveju
nebuvo pakankamo spartumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad prašymas buvo patenkintas tą pačią
dieną kai vyko varžytinės.
Pažymėjo, kad nors oficialiai apie mokėjimo atidėjimą vykdymo institucija
informuota 2003 m. rugsėjo 8 d., tačiau sprendimo priėmimo dieną įrašas apie mokestinės
nepriemokos sumokėjimo atidėjimą buvo įregistruotas pareiškėjo paskyroje mokesčių
administratoriaus duomenų bazėje, prie kurios prieigą vykdymo institucija turėjo. Teismas
pažymėjo, kad trūko susižinojimo tarp skirtingų institucijų. Pažymėjo, kad pareiškėjas
kreipdamasis į teismą 2003 m. rugpjūčio 3 d. nurodė, kad yra paprašęs mokėjimo atidėjimo, taigi
vykdymo institucijai apie tokį prašymą buvo žinoma prieš varžytines, todėl pagrįstai galėjo būti
tikimasi, kad vykdymo institucija patikrins prieš varžytines informaciją apie tokio prašymo
nagrinėjimo eigą ar rezultatus.
Taip pat pažymėjo, kad nors vykdymo institucijai buvo žinoma apie tai, jog
pareiškėjas jau sumokėjo kai kurias kitas (TPMD) mokestines nepriemokas, vis tiek šią mokestinę
nepriemoką ji nurodė teismui 2003 m. rugsėjo 17 d. atsiliepime, kaip vieną argumentų,
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
49
pagrindžiančių varžytinių reikalingumą. Teismo nuomone, tai rodo rimtą stropumo trūkumą, ypač
atsižvelgiant į sunkias pardavimo ir iškeldinimo pasekmes. Be to, pagal teisinį reglamentavimą,
jau įvykdyti išieškojimo veiksmai pripažįstami, jei įmanoma, negaliojančiais, jei buvo leista
atidėti mokėjimą. Vykdymo institucija apie mokėjimo atidėjimą oficialiai sužinojo
2003 m. rugsėjo 8 d., savaitę po varžytinių ir mėnesį prieš iškeldinimą, ir žinojo, kad pareiškėjo
išieškotina skola yra tik 6 721 SEK, Teismo nuomone, tiek vykdymo institucija, tiek teismai
galėjo atšaukti pardavimą. Teismas pasisakė, kad tiek turto pardavimas, tiek iškeldinimas buvo
pertekliniai ir neproporcingi, ypač dėl to, kad pareiškėjas turėjo kito turto – automobilį, kuris
galėjo būti parduotas nedideliam skolos likučiui padengti, ypač atsižvelgiant į tai, kad teismo
procesas dėl vykdomojo rašto vis dar vyko (vykdomasis raštas dar neturėjo teisinės galios).
Teismas konstatavo, kad pardavimas aukcione ir iškeldinimas tik dėl 6 721 SEK
skolos buvo per didelė našta pareiškėjui, todėl pažeistas Pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad jo būsto pardavimas ir iškeldinimas pažeidė jo teisę į
privataus gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį.
EŽTT pažymėjo, kad kliudymas pareiškėjo teisei pagal 8 straipsnio 1 dalį buvo
pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir vykdomas siekiant teisėtų tikslų apsaugoti kitų – pirkėjo –
teises ir laisves, taip pat ir valstybės ekonominės gerovę.
Teismas pažymėjo, kad būsto praradimas yra kraštutinė teisės į būsto gerbimą
kliudymo priemonė. Tokios priemonės taikymo procedūra turi būti labai aiški ir su saugikliais.
Kaip jau aptarta, nė viena iš pareiškėjo inicijuotų bylų nebuvo iki galo išnagrinėta
teismų iki jo iškeldinimo. Nors tai pateisinama efektyvaus išieškojimo siekiu, tačiau Teismo
neįtikino, kad pareiškėjo interesai buvo atitinkamai apsaugoti. Pažymėjo, kad kai vykdymo
institucija nusprendė pareiškėją iškeldinti, jai buvo žinoma apie mokėjimo atidėjimą ir kad tik
nedidelė skolos dalis buvo išieškotina. Taip pat buvo žinoma, kad teismai dar neišnagrinėjo
vykdomojo rašto teisėtum klausimo. Teismo nuomone, iškeldinimas turėjo būti atidėtas.
Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjui buvo nurodyta išsikraustyti iki
2003 m. spalio 1 d., pinigus už būsto pardavimą jis gavo tik 2004 m. sausio 27 d., kas tapo
papildoma perteklinė finansinė našta pareiškėjui, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo susirasti
naują būstą.
Dėl pirkėjo interesų, nors teismas pripažino juos teisėtais, tačiau pažymėjo, kad turtą
jis pirko aukcione, kuriame dažnai mažesnė nei rinkos kaina lemia didesnę riziką, be to, aukciono
dieną pirkėjas sumokėjo tik 10 proc. visos sumos (likusią 2013 m. spalio 1 d.).
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
50
Atsižvelgiant į tai, Teismas konstatavo, kad nei pirkėjo interesai, nei valstybės
viešasis interesas nenusvėrė nagrinėjamu atveju pareiškėjo intereso, todėl buvo pažeistas
Konvencijos 8 straipsnis.
Teismas priteisė pareiškėjui 65,000 EUR turtinės ir 15,000 EUR neturtinės žalos,
8,300 EUR išlaidų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Wallishauer prieš
Austriją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 14497/06, svarbos lygis – 2)
Dėl atsisakymo mokėti sveikatos ir socialinio draudimo įmokas
Faktinės aplinkybės
Pareiškėja nuo 1978 m. dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV)
ambasadoje Vienoje fotografe. Nuo 1981 metų turėjo neterminuotą darbo sutartį. Po nelaimingo
atsitikimo kompetentinga institucija pripažino, jog jai taikoma apsauga pagal Neįgaliųjų asmenų
įdarbinimo įstatymą. 1987 m. ambasada ją atleido, po paskesnio nelaimingo atsitikimo darbe.
Pareiškėja buvo užsiregistravusi kaip darbuotoja, draudžiama socialiniu draudimu, ir
pati mokėjo darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas Vienos sveikatos draudimo
tarnybai. Darbdavio įmokas, kurios iki 1983 m. sudarė 53 proc. visų socialinių įmokų, jai
atlygindavo ambasada. Vėlia atlygindavo 55 procentus visų įmokų.
Vienos darbo ir socialinis teismas pripažino negaliojančiu pareiškėjos atleidimą.
Darbo sutartis su ambasada galiojo, tačiau jie jos paslaugų atsisakė, pareiškėja kreipėsi į teismą
dėl atlyginimo išieškojimo. 1995 m. liepos 14 d. Vienos darbo ir socialinio teismo sprendimu
ambasada išmokėjo pareiškėjai atlyginimo įsiskolinimą ir palūkanas. Išmokėtas atlyginimas
apėmė ir darbuotojo socialinio draudimo mokesčius, kuriuos pareiškėja turėjo sumokėti.
Ambasados pozicija, išmokėtas atlyginimas nereiškė sutikimo su teismo sprendimu, o darbo
sutartis negalioja.
1999 m. kovo 17 d. Darbo, sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija nurodė, kad
pareiškėja vis dar laikoma darbuotoja pagal galiojančią darbo sutartį su ambasada. Tuo remdamasi
Sveikatos draudimo valdyba nurodė pareiškėjai sumokėti darbuotojo ir darbdavio draudimo
įmokas už laikotarpį nuo 1988-1995 m. Pareiškėja pateikė prieštaravimą, tačiau Sveikatos
draudimo valdyba per nustatytus terminus jo neišnagrinėjo, todėl pareiškėja kreipėsi dėl
jurisdikcijos perdavimo. 2000 m. birželio 7 d. Vienos apygardos gubernatorius nurodė pareiškėjai
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
51
sumokėti socialinio draudimo įmokas. Pareiškėja sumokėjo darbuotojo įmokas, tačiau apskundė
sprendimą, teigdamas, jog darbdavio įmokas turėjo mokėti ambasada. Teisės nuostata (Bendros
socialinės apsaugos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies a punktas), numatanti pareigą tą daryti
pareiškėjai dėl to, kad jos darbdavys turi ekstrateritorinį statusą ir nemoką socialinių įmokų,
pažeidžia konstitucinį lygybės principą – nėra priežasčių, kad ekstrateritorinį statusą turinčio
darbdavio darbuotojams būtų taikomos kitos taisyklės nei kitiems darbuotojams. Konstitucinis
teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir nukreipė jį Administraciniam teismui. Į
Administracinį teismą su savo reikalavimais kreipėsi ir Sveikatos draudimo valdyba.
Administracinis teismas abi bylas sujungė ir paliko galioti Sveikatos draudimo valdybos
sprendimą, nurodydamas, kad pareiškėjos atveju taikoma teisės nuostata yra išimtis iš nustatytos
bendros taisyklės, jog mokesčių naštą pasiskirsto darbuotojas ir darbdavys, ir tokiu atveju
darbuotojas turi sumokėti visas socialinio draudimo įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad JAV
ambasada buvo įsipareigojusi savo darbuotojams atlyginti įmokas. Po teismo sprendimo
Federalinė socialinės apsaugos ir kartų ministerija nurodė pareiškėjai sumokėti darbuotojo ir
darbdavio įmokas. Pareiškėja kreipėsi į Konstitucinį teismą, nes buvo pažeistos jos teisės į
nuosavybę ir diskriminacijos draudimas, tačiau jis atsisakė priimti jos skundą.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjos teigimu, Bendros socialinės apsaugos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies a
punktu jai teko neproporcinga našta ir taip pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas neturi pagrindo nesutikti su Administracinio
teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Bendros socialinės apsaugos įstatymo 53
straipsnio 3 dalies a punktas, nes visų pirma vietinės institucijos, ypač teismai turi teisę
interpretuoti ir taikyti nacionalinę teisę. Todėl konstatuotina, kad įsikišimas į nuosavybes teisę
buvo teisėtas. Taip pat, Teismas pripažino, kad šiuo įsikišimu buvo siekiama teisėto tikslo,
„suderinamai su bendru interesu“. Teismas nagrinėjo, ar įsikišimas buvo proporcingas siekiamam
tikslui. Išnagrinėjęs tarptautinės teisės aktus, Teismas padarė išvadą, kad aptariamoje teisės
nuostatoje nustatyta išimties taisyklė vis dar galioja.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kad darbdavys kada būtų
mokėjęs tiesiogiai savo socialinio draudimo įmokas, priešingai, pradėjusi dirbti JAV ambasadoje
ji užsiregistravo kaip mokesčių mokėtoja. Aplinkybės rodo, kad ji buvo mokėtoja, JAV ambasada
tik kompensuodavo su tuo susijusias išlaidas. Kilus ginčui tarp jos ir darbdavio, darbdavys
atsisakė kompensuoti įmokas, bet tai nepakeitė pareiškėjos santykio su Sveikatos draudimo
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
52
valdyba. Jos pareiga buvo įtakota pačios pasirinkto įsidarbinimo būdo, ji turėjo priimti riziką,
galimą dėl to, kad JAV atsisakys vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus jai.
Apibendrindamas Teismas konstatavo, kad pareiga sumokėti socialinio draudimo
įmokas nesukėlė perteklinės naštos pareiškėjai ir todėl nėra Pirmojo protokolo 1 straipsnio
pažeidimo.
Taip pat pareiškėja teigė, kad pažeistas EŽTK 6 straipsnis, nes institucijos ir
Konstitucinis teismas atsisakė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
dėl Bendros socialinės apsaugos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies a punkto atitikimo Europos
Sąjungos teisei. Teismas pakartojo, kad Konvencija negarantuoja tokios teisės kreiptis į Europos
Teisingumo Teismą, tačiau atkreipė dėmesį, kad atsisakymas tenkinti prašymą kreiptis gali
pažeisti proceso sąžiningumą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nebuvo pateikusi argumentų, kodėl
Bendros socialinės apsaugos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies a punktas prieštarauja ES teisei,
nenurodė, kokios bendrijos teisės nuostatos būtų susijusios su šiuo atveju, todėl Teismas skundą
šioje dalyje atmetė kai nepagrįstą.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
53
TEISĖ Į LAISVUS RINKIMUS (Konvencijos I protokolo 3 str.)
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Anchugov ir Gladkov
prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 11157/04 ir 15162/05, svarbos lygis – 2)
Dėl suimtojo rinkimų teisės
Faktinės aplinkybės
Abu pareiškėjai už nužudymą ir kitus nusikaltimus buvo nuteisti laisvės atėmimu iki
gyvos galvos, vėliau bausmės sumažintos iki 15 metų. Jie taip pat neteko teisės balsuoti, ypač
Valstybės Dūmos ir Prezidento rinkimuose pagal Rusijos Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį. Šią
nuostatą pareiškėjai apskundė Rusijos Konstituciniam Teismui, kuris jų skundą atmetė
nurodydamas kad neturi jurisdikcijos spręsti, ar vienos konstitucinės nuostatos atitinka kitas
konstitucines nuostatas.
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjai teigė, kad buvo pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis.
EŽTT pažymėjo, kad valstybės vadovo rinkimai nepatenka į Pirmojo protokolo 3
straipsnio reguliavimo sritį, todėl, pareiškimas šioje dalyje atmestinas.
Konstatavo, kad Rusijos Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalis taikoma visiems
nuteistiesiems asmenims nepriklausomai nuo bausmės trukmės ar padarytų nusikaltimų sunkumo,
kitų individualių aplinkybių. Teismas atmetė Rusijos Vyriausybės argumentą, jog toks draudimas
numatytas Konstitucijoje, patvirtintoje visuotiniu piliečių balsavimu, o ne parlamento, kaip
nereikšmingą, kadangi gali būti tikrinamas visų šalies teisės aktų atitikimas Konvencijai.
Konstatavo, kad tokia Konstitucijos nuostata pažeidžia Pirmojo protokolo 3 straipsnį, todėl yra
keistina.
Pripažino, jog teisės pažeidimo konstatavimas yra kaip satisfakcija pakankamas
atlyginimas pareiškėjams.
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
54
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas byloje Shindler prieš
Jungtinę Karalystę pareiškimo Nr. 19840/09, svarbos lygis – 2
Dėl rinkimų teisės pilietybės valstybėje
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas, Britanijos pilietis, gimęs 1921 m., gyvenantis Italijoje, į kurią kartu su
žmona itale persikraustė 1982 m. išėjęs į pensiją. Pagal nacionalinę teisę, Britanijos piliečiams,
gyvenantiems užsienyje mažiau nei 15 metų, leidžiama balsuoti Jungtinės Karalystės parlamento
rinkimuose. Pareiškėjas šio kriterijaus neatitiko, todėl jam neleista balsuoti (negalėjo balsuoti
bendruose 2010 m. gegužės 5 d. rinkimuose).
Neoficiali teismo sprendimo medžiaga
Pareiškėjo teigimu, laikantis EŽTK Pirmojo protokolo 3 straipsnio, jokie laiko
apribojimai negali būti taikomi Europos Sąjungos piliečiams, gyvenantiems kitoje nei kilmės
valstybė, balsuoti kilmės valstybėje, jei jie išlaiko tos šalies pilietybę. Nurodė, kad jo ryšiai su
Jungtine Karalyste labai glaudūs, jis tarnavo britų karinėse pajėgose, gauna pensiją iš kilmės
valstybės, moka mokesčius ir turi šeimos narių JK. Jis ginčijo, kad 15 metų laikotarpis jį atskyrė
nuo valstybės ir teigė, kad tai yra neproporcingas jo teisių apribojimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei Vyriausybė
aiškiai nenurodė teisėto aptariamo apribojimo tikslo, tačiau sutiko su teisėtu tikslu parlamento
rinkimų teisę išlaikyti tiems piliečiams, kurie turi glaudžius ryšius su valstybe ir kuriuos paveiks
parlamento priimami įstatymai. Teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas sugrįžtų į JK, jo teisė
balsuoti būtų atstatyta, todėl negalima teigti, kad šis draudimas pažeidžia pačią pareiškėjo teisės
pagal Pirmojo protokolo 3 straipsnį esmę. Nagrinėjamu atveju Teismas vertino, ar apribojimas
proporcingas siekiant suderinti skirtingus interesus.
Teismas peržvelgė Europos Tarybos institucijų veiklą ir nustatė, kad jos rodo
didėjantį susirūpinimą Europos lygiu į problemas atsiradusias dėl migracijos politinio
dalyvavimo kilmės ir gyvenamosios vietos valstybėse aspektu. Šiuo klausimu konstatuotinas
požiūrių išsiskyrimas, todėl, Teismo nuomone, svarbu vyriausybėms palikti pakankamą veikimo
laisvę šioje srityje. Taip pat pažymėjo, kad nuolat negyvenančių piliečių balsavimo klausimas
keletą kartų svarstytas Jungtinės Karalystės parlamente. Teismo požiūriu, leidimas balsuoti 15
Teisinės analizės ir informacijos departamentas 2013 m. kovo 1 d. – liepos 31 d.
55
metų po išvykimo iš šalies nėra nepakankamas. Taip pat, atsižvelgiant į naštą valstybei, kuri tektų,
jeigu reiktų patikrinti kiekvienu negyventojo prašymo atveju, ar jis turi pakankamus ryšius su
valstybe, Teismo nuomone, bendra priemonė šioje byloje įneša teisinio tikrumo ir leidžia išvengti
piktnaudžiavimo ir nenuoseklumo, kas atsirastų vertinant kiekvieną situaciją individualiai.
Teismas konstatavo, kad toks pareiškėjo teisės dalyvauti parlemento rinkimuose ribojimas yra
proporcingas siekiamam tikslui, todėl Pirmojo protokolo 3 straipsnis nebuvo pažeistas.