Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 moksliniu tyrimu...

Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-393

1

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO 2009 METŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ REZULTATAI

Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys

Nr. 1 (6)

Akademija, 2010


2

Leidinio sudarytoja – prof. dr. Vlada Vitunskienė Redaktorių kolegija: Pirmininkė – prof. dr. Vlada Vitunskienė Nariai: doc. dr. Vilma Atkočiūnienė doc. dr. Audrius Gargasas doc. dr. Danutė Zinkevičienė Spausdinama iš autorių originalų.


3

TURINYS Vilija Aleknevičienė Žemės ūkio efektyvumo vertinimo palyginamoji analizė perteklinio pelningumo požiūriu………….…4 Juozas Kirstukas Vandens telkinių apsauginių zonų įrengimo santykinis efektyvumas……….....………...……..……...13 Rasa Rukuižienė, Živilė Plioplytė Naujo produkto rinkodaros valdymo efektyvumo didinimo svarba formuojant tikslinės rinkodaros strategą……………………………………………………………………………….....……………...18 Albina Novošinskienė, Astrida Slavickienė Lietuvos mokesčių sistemos reformos vertinimas……………………….........……………........…..…28 Janas Žukovskis Savarankiškai dirbančių kaimo gyventojų veiklos apmokestinimas lietuvoje…………….................…36 Adelė Astromskienė, Jadvyga Ramanauskienė, Audrius Gargasas, Vitalija Vanagienė Lietuvos kaimo turizmo verslo raida ir pokyčius įtakojantys veiksniai……………........…….…......…42 Bernardas Vaznonis Agrarinės aplinkosaugos programų įgyvendinimo ekonominiai ir aplinkosauginiai efektai...............…51

Rasa Merkienė, Vilma Atkočiūnienė Komandinio darbo raiškos ypatumai: marijampolės apskrities vietos veiklos grupių atvejis...…......…62 Alvydas Aleksandravičius Leader metodo reikšmė stiprinant Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumą……………..................71 Feliksas Klupšas Darbo užmokesčio vieta gamybos darbuotojų motyvavimo priemonių sistemoje ir gamybos įmonių darbo užmokesčio fondų naudojimo analizės pricipai………………………………………………….77 Vytautas Pilipavičius Bendruomeninė veikla ir kaimo vietovių konkurencingumstiprinimas………………………………...84


4

ŽEMĖS ŪKIO EFEKTYVUMO VERTINIMO PALYGINAMOJI ANALIZĖ PERTEKLINIO PELNINGUMO POŽIŪRIU

Vilija Aleknevičienė

Lietuvos žemės ūkio universitetas

Straipsnyje pateikiamas žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių efektyvumo vertinimas ir jo palygina-

moji analizė perteklinio pelningumo požiūriu. Perteklinis pelningumas – pelningumas, kuris viršija nerizikingą palūkanų normą. Efektyvumas vertinamas pasitelkiant Sharpe efektyvumo matą arba santykį, parodantį, kiek perteklinio pelningumo tenka rizikos vienetui. Sharpe rodiklis, dar kitaip įvardijamas kaip atlygis už riziką, plačiai naudojamas vertinant finansinių investicijų efektyvumą. Straipsnio autorė šį metodą pritaiko verslo investicijoms pagal ekonominės veiklos rūšis vertinti. Efektyvumas skaičiuojamas perteklinį pelningumą dalinant iš standartinio nuokrypio kaip bendro rizikos mato vieneto ir standartinio nuokrypio kaip verslo rizikos mato vieneto.

Raktiniai žodžiai: realizuotas pelningumas, nerizikinga palūkanų norma, perteklinis pelningumas, verslo ir bendra rizika, Sharpe rodiklis, ekonominės veiklos rūšys.

JEL kodai: D81, Q14, M21.

Įvadas Investicijų į tam tikras ekonominės veiklos rūšis efektyvumo vertinimas mikrolygiu paprastai

atliekamas tam tikrą rezultatą atspindintį rodiklį dalinant iš jam gauti panaudotų išteklių. Esant ribo-tiems ištekliams racionalus investuotojas siekia gauti maksimalią jiems tenkančią naudą. Finansų val-dymo teorijoje ir praktikoje priimta skaičiuoti įvairius pelningumo rodiklius, tokius kaip bendrasis pel-nas, tenkantis investuotam turtui; grynasis pelnas, tenkantis nuosavam kapitalui. Pasitelkiant pinigų lai-ko vertės principą skaičiuojami tokie rodikliai kaip vidinė grąžos norma, naudos ir išlaidų santykis, pelningumo indeksas. Tačiau racionalus investuotojas ne tik siekia gauti kuo didesnę naudą investuoto kapitalo litui, bet ir uždirbti kuo didesnį pelningumą patiriamos rizikos atžvilgiu. Pastarasis siekis grin-džiamas vienu svarbiausių finansų valdymo principu: už riziką turi būti kompensuojama didesniu pel-ningumu. Tam tikrą pelningumą investuotojai gali uždirbti neprisiimdami rizikos, ir tai yra pelningu-mas už atidėtą vartojimą. Investuojant į vyriausybių vertybinius popierius realizuotas pelningumas vi-sada sutampa su laukiamu. Autorės nuomone, tai yra santykinė tiesa, reiškianti, kad ekonomikose gali būti ir kitaip. Dažniausiai šių investicijų rizika pasireiškia dėl nefundamentaliųjų veiksnių poveikio. Tą patvirtina ir G. Moon bei L. LeBlanc (2008), teigdami, kad nėra visiškai nerizikingo turto, tačiau iždo vertybiniai popieriai iš esmės yra be įsipareigojimų nevykdymo rizikos.

Realizuotas pelningumas, viršijantis nerizikingą palūkanų normą, yra vadinamas pertekliniu pelningumu. Didėjant rizikai racionalus investuotojas tikisi didesnio perteklinio pelningumo. Vertinant finansinių investicijų (investicijų į akcijas, obligacijas, finansinių instrumentų portfelius) efektyvumą naudojami Sharpe, Treynor ir Jensen rodikliai. Sharpe rodiklis parodo, kiek perteklinio pelningumo tenka bendros rizikos (sisteminės ir nesisteminės) vienetui; Treynor rodiklis – sisteminės rizikos viene-tui; Jensen rodiklis – kiek perteklinio pelningumo uždirbta dėl aktyvių investuotojo veiksmų.

Iki šiol mokslininkai minėtus efektyvumo matus taiko ir tolesnius mokslinius tyrimus atlieka įvairiose finansų rinkose. Kodėl jie netaikomi verslo investicijų efektyvumui vertinti, atsakymas ko ge-ro yra paprastas: investuotojas į vertybinius popierius gali diversifikuoti savo investicijas neribotai, pri-imti neribotą skaičių vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo bei portfelio valdymo sprendimų, taip siekdamas sumažinti diversifikuojamą riziką, sąlygojamą specifinių verslo subjekto ir ekonominės veiklos rūšies veiksnių. Tiesiogiai investuodamas į verslą investuotojas tokių galimybių neturi, išskyrus tai, kad šalia pagrindinės ekonominės veiklos jis gali vykdyti ir kitą ekonominę veiklą, o turint mintyje


5

žemės ūkį – gaminti įvairius žemės ūkio produktus, iš kurių gaunamos pajamos koreliuotų neigiamai tam tikro gamtinio-klimatinio arba biologinio veiksnio atžvilgiu. Nepaisant ribotų galimybių, pasirink-damas vieną ar kitą ekonominės veiklos rūšį, investuotojas turi žinoti, koks vidutinis perteklinis pelnin-gumas joje uždirbamas.

Tyrimo objektas – žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių efektyvumas perteklinio pelningumo požiūriu.

Tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių efekty-vumą perteklinio pelningumo požiūriu.

Tyrimo uždaviniai: 1) parengti perteklinio pelningumo tyrimo metodologiją; 2) apskaičiuoti žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių vidutinius realizuotus pelningumus ir jų standarti-nius nuokrypius; 3) nustatyti nerizikingą palūkanų normą; 4) apskaičiuoti žemės ūkio ir pasirinktų eko-nominės veiklos rūšių Sharpe rodiklius; 5) palyginti žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių efektyvumą perteklinio pelningumo požiūriu; 6) apskaičiuoti ir palyginti žemės ūkio bendrovių ir ūki-ninkų ūkių realizuotus pelningumus, riziką bei perteklinius pelningumus.

Tyrimo laikotarpis yra 2000–2008 metai.

Tyrimo metodologija Tyrimo metodika ir duomenų šaltiniai. Žemės ūkio ir pasirinktų ekonominės veiklos rūšių efek-

tyvumo vertinimas ir jo palyginamoji analizė perteklinio pelningumo požiūriu atliekama pasitelkiant kapitalo rinkos teoriją ir Sharpe rodiklį, išmatuojantį perteklinį pelningumą bendros rizikos vienetui. Kapitalo rinkos teorijos atsiradimo ir vystymosi pagrindu tapo nerizikingo turto koncepcija. Šią teoriją nepriklausomai vienas nuo kito išvystė Nobelio premijos laureatas William Sharpe (1964), Lintner (1965) ir Mossin (1966). Treynor rodiklis tiriant perteklinį pelningumą rizikos vienetui netinkamas dėl to, kad investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis yra nediversifikuotos, todėl susijusios tiek su siste-mine, tiek su nesistemine rizika. Jensen rodiklis efektyvumui vertinti šiuo atveju netinkamas dėl to, kad investuotojas neturi galimybių aktyviais veiksmais sumažinti nesisteminę riziką ir (ar) padidinti pertek-linį pelningumą duotam rizikos lygiui. Sharpe rodiklis skaičiuojamas taip (Best, Hodges ir Yoder, 2009):

p

fpp

rrS

σ

−= (1)

čia: pr – vidutinis portfelio pelningumas; fr – vidutinė nerizikinga palūkanų norma; σp – portfe-lio pelningumo standartinis nuokrypis.

Mokslininkai Sharpe rodiklį pritaikė Šveicarijos vertybinių popierių rinkoje, tirdami akcijų ir obligacijų portfelių perteklinį pelningumą vidutinės trukmės ir ilgalaikiais laikotarpiais (nuo vienerių iki 25 metų). Jie nustatė, kad ilginant tyrimo laikotarpį, obligacijų portfelio efektyvumas tampa dides-nis už akcijų portfelio efektyvumą. Pritaikant Sharpe rodiklį verslo investicijų efektyvumui vertinti, kintamieji pr ir σp yra atitinkamai konkrečios ekonominės veiklos rūšies investicijų vidutinis realizuo-tas pelningumas ir realizuoto pelningumo standartinis nuokrypis. Skaičiuojant Sharpe rodiklį yra nau-dojami vienos dienos pelningumai (Jiang ir Zhu, 2009), mėnesiniai pelningumai (Pinheiro, Matsumoto ir Tabak, 2009), metiniai pelningumai (Estrada, 2006). Šiame empiriniame tyrime dėl statistinių duo-menų ribotumo bus naudojami metiniai realizuoti pelningumai, siekiant apimti kuo ilgesnį laikotarpį.

Konkrečios ekonominės veiklos rūšies investicijų realizuotas pelningumas gali būti skaičiuoja-mas dvejopai: 1) tipinės veiklos pelną dalinant iš viso turto arba 2) grynąjį pelną iš pagrindinės veiklos dalinant iš nuosavo kapitalo. Realizuotas pelningumas, apskaičiuotas tipinės veiklos pelną dalinant iš viso turto, yra sąlygojamas tik verslo rizikos, todėl standartinis nuokrypis, kaip rizikos matas atspindi tik verslo (sisteminę ir nesisteminę) riziką. Pasitelkiant minėtus duomenis realizuotam pelningumui ap-


6

skaičiuoti yra svarbu eliminuoti ilgalaikį ir trumpalaikį finansinį turtą tiek iš viso turto, tiek iš nuosavo kapitalo, kadangi investicijos į finansinį turtą diversifikuoja nesisteminę riziką ir netiksliai atspindi ekonominės veiklos rūšį. Dėl duomenų pateikimo skirtumų žemės ūkio bendrovėse ir ūkininkų ūkiuose bei kitų ekonominės veiklos rūšių subjektuose straipsnio autorė negalėjo eliminuoti trumpalaikių indė-lių. Realizuotas pelningumas, apskaičiuotas grynąjį pelną iš pagrindinės veiklos dalinant iš nuosavo kapitalo, yra sąlygojamas bendros rizikos, todėl standartinis nuokrypis, kaip rizikos matas atspindi bendrą riziką. Pelnas, reikalingas realizuotam pelningumui apskaičiuoti, skirtingai pateikiamas žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų ūkių bei kitų ekonominės veiklos rūšių subjektų pelno (nuostolių) ataskaito-se. Dėl šios priežasties svarbu suderinti jo skaičiavimo metodiką, siekiant kuo tiksliau įvertinti efekty-vumą ir gauti korektiškus palyginamosios analizės rezultatus (1 pav.).

Realizuotas pelnas, priklausantis nuo verslo rizikos, suderinamumo problemų nekelia. Skaičiuo-jant realizuotą pelną, sąlygojamą bendros rizikos, problemų kelia palūkanų sąnaudos. Ūkių apskaitos duomenų tinkle (ŪADT) jos pateikiamos, o ne žemės ūkio ekonominių veiklų subjektų pelno (nuosto-lių) ataskaitose – ne. Todėl tyrimo tikslumą mažina tai, kad skaičiuojant kitų ekonominės veiklos rūšių subjektų realizuotą pelną yra atimamos visos finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos, kurių didžiąją dalį sudaro palūkanos. Pelno mokestis eliminuojamas dėl dviejų priežasčių: 1) tiriamuoju laikotarpiu žemės ūkio bendrovės ir ūkininkų ūkiai šio mokesčio nemokėjo; 2) pelno mokestis mokamos nuo visų, ne tik pagrindinės veiklos pajamų, todėl gali iškreipti realizuotą pelningumą, būdingą ekonominės veik-los rūšiai.

Žemės ūkio bendrovėse ir ūkininkų ūkiuose

Ne žemės ūkio ekonominių veiklų subjektuose

Bendrasis pelnasminus

veiklos sąnaudoslygu

tipinės veiklos pelnas(realizuotas pelnas)

minusfinansinės ir investicinės veiklos sąnaudos

lygurealizuotas pelnas, atėmus finansinės ir

investicinės veiklos sąnaudas

Bendroji produkcijaminus

kintamosios sąnaudoslygu

bendrasis gamybinis pelnasminus

pastoviosios sąnaudos, išskyrus palūkanaslygu

pagrindinės (tipinės) veiklos pelnasplius

dotacijos, susijusios su pajamomislygu

realizuotas pelnas, įskaitant dotacijasminus

palūkanų sąnaudoslygu

realizuotas pelnas, įskaitant dotacijasir atėmus palūkanas

1 pav. Realizuoto pelno apskaičiavimas skirtingos ekonominės veiklos subjektuose

Statistiniai duomenys, reikalingi investicijų į pasirinktas ekonominės veiklos rūšis efektyvumui vertinti, yra paimti iš Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Statistiniai duomenys, reikalingi investicijų į žemės ūkį efektyvumui vertinti, yra paimti iš leidinių „Žemės ūkio


7

respondentinių įmonių duomenys“ (2000–2006) ir „Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys)“ (2007–2008).

Sharpe rodikliui skaičiuoti reikalinga nerizikinga palūkanų norma. Ji priklauso nuo vyriausybės vertybinių popierių išpirkimo termino. Vertinant efektyvumą svarbu atsižvelgti į investavimo horizontą ir vyriausybės vertybinių popierių terminą priartinti kiek galima arčiau jo. Jeigu investavimo horizontas yra penkeri metai, tada vidutinę nerizikingą palūkanų normą reikėtų skaičiuoti tik iš penkerių metų termino vyriausybės obligacijų (Risk-free Asset, 2003). Autorės atliktuose tyrimuose investavimo hori-zontas yra devyneri metai, todėl reikėtų naudoti šio laikotarpio Lietuvos Respublikos Vyriausybės ob-ligacijų palūkanų normos vidurkį. Tiriamuoju laikotarpiu Vyriausybės obligacijų terminas iki išpirkimo kito nuo 2 iki 11 metų, todėl straipsnio autorė, siekdama kiek galima priartinti jų terminą prie investa-vimo horizonto, kiekvienais tiriamaisiais metais atrinko tik ilgiausią terminą turinčias Vyriausybės ob-ligacijas. Tokia metodika atrenkant obligacijas buvo pasiektas septynerių metų terminas iki išpirkimo.

Vidutiniai realizuoti pelningumai, vidutinė nerizikinga palūkanų norma ir vidutinis Vyriausybės obligacijų terminas iki išpirkimo apskaičiuoti pasitelkiant Microsoft Excel funkciją AVERAGE. Reali-zuotų pelningumų standartinis nuokrypis – pasitelkiant Microsoft Excel funkciją STDEV.

Ekonominės veiklos rūšių atranka. Ekonominės veiklos rūšių atranka buvo atliekama laikantis šių principų:

1) ekonominės veiklos rūšys, artimos žemės ūkiui (miškininkystė ir žvejyba); 2) ekonominė veikla, perdirbanti žemės ūkio produkciją (maisto produktų ir gėrimų gamyba); 3) palūkanų normoms jautri ekonominė veikla (statyba); 4) ciklinė ekonominė veikla (baldų gamyba) 5) stabili ekonominė veikla (mažmeninė prekyba). Atliekant empirinį tyrimą taip pat naudojami agreguoti duomenys pagal visas ekonomines veik-

las, nes jų pagrindu apskaičiuotas realizuotas pelningumas maksimaliai eliminuoja investicijų nesiste-minę verslo riziką. Žemės ūkio, kaip ekonominės veiklos, duomenys buvo išskaidyti atskirai pagal že-mės ūkio bendroves ir ūkininkų ūkius.

Tyrimo prielaidos ir apribojimai. Tyrimų tikslumą mažina tai, kad: 1) kitose ekonominėse veiklose, išskyrus žemės ūkį, yra įtrauktos visos įmonės, išskyrus indi-

vidualias įmones bei fizinius asmenis, vykdančius ūkinę (ekonominę) veiklą. Žemės ūkio ekonominėje veikloje yra tik respondentiniai ūkiai. Todėl gautų duomenų patikimumas priklauso nuo statistinio ūkių atrankos tikslumo;

2) ekonominių veiklų, išskyrus žemės ūkį, 2008 m. duomenys yra preliminarūs. 3) dėl informacijos pateikimo skirtumų žemės ūkio bendrovėse ir ūkininkų ūkiuose bei kitų

ekonominės veiklos rūšių subjektuose neeliminuoti trumpalaikiai indėliai, kaip ne pagrindinės veiklos investicijos.

4) skaičiuojant kitų ekonominės veiklos rūšių subjektų realizuotą pelną yra atimamos visos fi-nansinės ir investicinės veiklos sąnaudos, kurių didžiąją dalį sudaro palūkanos, o skaičiuojant žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų ūkių – tik palūkanos.

5) ūkininkų ūkių realizuoti pelningumai yra didesni dėl dviejų priežasčių: 1) į realizuotą pelną įskaičiuota asmeninėms reikmėms suvartota ūkio produkcija, gyvuliai ir kiti gyvūnai; 2) skaičiuojant realizuotą pelną neatimtas atlyginimas už ūkininkų darbą ūkyje.

Tyrimo rezultatai Apskaičiavus žemės ūkio ir kitų ekonominių veiklų subjektų realizuotą pelningumą yra nustaty-

ta, kad didžiausias vidutinis pelningumas, sąlygojamas verslo rizikos, tiriamuoju laikotarpiu buvo už-dirbtas miškininkystėje (8,9 %) ir statyboje (8,2 %), o mažiausias – mažmeninėje prekyboje (1,7 %). Vienintelėje žvejybos veikloje buvo gautas nuostolingumas (–0,7 %). Visose Lietuvoje vykdomose


8

ekonominėse veiklose vidutiniškai buvo uždirbta 4,1 %. Likusių ekonominių veiklų subjektų vidutinis pelningumas buvo toks: žemės ūkis (6,0 %), maisto produktų gamyba (5,1 %), baldų gamyba (4,6 %). Panaši, bet netapati situacija išryškėjo ir apskaičiavus vidutinis pelningumas, sąlygojamus bendros rizi-kos: baldų gamyba (28,7%), statyba (17,3 %), miškininkystė (9,6 %), žemės ūkis (8,6 %), maisto pro-duktų ir gėrimų gamyba (5,5 %). Tiriamuoju laikotarpiu nuostolinga buvo žvejyba (–11,1 %) ir maž-meninė prekyba (–0,7 %). Visose Lietuvoje vykdomose ekonominėse veiklose vidutiniškai buvo už-dirbta 2,5 %. Sumaniai valdant kapitalo struktūrą pelningumas, sąlygojamas bendros rizikos, turi būti didesnis. To negalima pasakyti apie žvejybą ir mažmeninę prekybą. Agreguoti duomenys pagal eko-nomines veiklas taip pat rodo netinkamą kapitalo struktūros valdymą.

Realizuotų pelningumų, sąlygojamų verslo rizikos, dinamika tiriamuoju laikotarpiu pateikta 2 pav. Jame matyti, kad didžiausią verslo riziką patyrė žemės ūkio bendrovės ir ūkininkų ūkiai (10,5 %), mažiausia verslo rizika gauta pagal agreguotus visų ekonominės veiklos rūšių realizuotus pelningumus (1,88 %). Tyrimo rezultatai patvirtina vieną iš finansų valdymo principų: dalis rizikos gali būti elimi-nuota investicijų diversifikavimo dėka. Kaip teigia A. Troncoso (2008), bendra turto rizika yra standarti-nis nuokrypis. Rizika yra sumažinama, kai turtas įtraukiamas į investicijų portfelį, paliekant tik dalį ri-zikos, kuri vadinama sistemine. Ši rizika negali būti diversifikuota, nes sąlygojama visos sistemos. Eliminuojamos rizikos dalis vadinama nesistemine, išskirtine arba diversifikuojama. Straipsnio autorės atlikti tyrimai taip pat patvirtina faktą, kad žemės ūkis dėl gamtinių-klimatinių ir biologinių veiksnių poveikio turi vieną didžiausių nesisteminę verslo riziką (teigti, kad turi didžiausią negalima, nes ne vi-sos ekonominės veiklos yra įtrauktos į tyrimą).

-20-15-10

-505

10152025

200020012002200320042005200620072008

Rea

lizuo

ti pe

lnin

gum

ai

E

Mi

Žv

Ma

B

S

Mp

Že

2 pav. Investicijų į ekonomines veiklas realizuoti pelningumai, atsižvelgiant į verslo riziką* Sutrumpinti ekonominių veiklų žymėjimai pateikti 1 lentelėje.

Realizuotų pelningumų, sąlygojamų bendros rizikos, dinamika tiriamuoju laikotarpiu pateikta 3

pav. Finansinė rizika, kuri yra dedamoji bendros rizikos dalis, nėra eliminuojama diversifikavimo būdu, nes ji yra sisteminė. Nepaisant to, šios rizikos labai panašios visose ekonominėse veiklose (6,3 %), maisto produktų ir gėrimų gamyboje (6,2 %) bei miškininkystėje (7 %). Didžiausią bendrą riziką patiria baldų gamybos subjektai (35,3 %) ir žvejybos subjektai (17,1 %). Bendra rizika vienoda žemės ūkyje ir mažmeninėje prekyboje (13,6 %) bei panaši statyboje (12,7 %).


9

-60

-40

-20

0

20

40

60

80

20002001

20022003

20042005

20062007

2008Rea

lizuo

ti pe

lnin

gum

ai

E

Mi

Žv

Ma

B

S

Mp

Že

3 pav. Investicijų į ekonomines veiklas realizuoti pelningumai, atsižvelgiant į bendrą riziką

Didžiausias realizuotas pelningumas verslo rizikos vienetui buvo uždirbtas maisto produktų ir gėrimų gamyboje (4 pav.). Paveiksle matyti, kad į efektyvių investicijų aibę, neatsižvelgiant į nerizi-kingą palūkanų normą, patenka tik investicijos į šią ekonominę veiklą. Labai artimos pagal efektyvumą yra investicijos į statybą ir miškininkystę.

4 pav. Realizuotas pelningumas, tenkantis verslo rizikos vienetui pagal ekonominės veiklos rūšis

Didžiausias realizuotas pelningumas bendros rizikos vienetui buvo uždirbtas miškininkystėje ir statyboje. Būtent investicijos į šias ekonomines veiklas, neatsižvelgiant į nerizikingą palūkanų normą, patenka į efektyvių investicijų aibę (5 pav.). Visos kitos investicijos davė mažesnį vidutinį pelningumą bendros rizikos vienetui.


10

5 pav. Realizuotas pelningumas, tenkantis bendros rizikos vienetui pagal ekonominės veiklos rū-šis

Tiriamuoju laikotarpiu vidutinė Vyriausybės obligacijų palūkanų norma buvo 5,84 %. Tai reiš-

kia, kad tokį pelningumą rinkoje buvo galima uždirbti nepatiriant rizikos. Sharpe rodiklis skaičiuoja-mas realizuoto pelningumo ir nerizikingos palūkanų normos vidurkių skirtumą dalinant iš standartinio nuokrypio. Jo dėka nustatomas perteklinis investicijų į įvairias ekonomines veiklas pelningumas, paro-dantis, kiek premijos tenka vienam rizikos vienetui. Tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje.

Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad teigiamą premiją verslo rizikos vienetui procentais tiriamuoju laikotarpiu uždirbo tik investuotojai į miškininkystę, statybą ir žemės ūkį. Didžiausia premi-ja buvo uždirbta statybos versle. Žvejyba užsiimantys verslo subjektai patyrė didžiausią neigiamą rizi-kos premiją. Neigiama rizikos premija, siekianti beveik 1 %, buvo gauta ir pagal agreguotus visų eko-nominių veiklų duomenis. Teigiamą premiją bendros rizikos vienetui, apart išvardintų ekonominių veiklų, dėka efektyvių sprendimų valdant kapitalo struktūrą dar uždirbo ir baldų gamybos verslo sub-jektų savininkai.

1 lentelė. Sharpe rodikliai pagal ekonominės veiklos rūšis ir patiriamą riziką

Ekonominės veiklos kodas

Ekonominės veiklos pavadinimas ir sutrumpintas žymėjimas

Sharpe rodikliai (rizikos premija) proc. Verslo rizikos vie-

netui Bendros rizikos

vienetui AQ Iš viso pagal ekonomines veiklas (E) -0,92 -0,53

02 Miškininkystė, medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla (Mi) 0,63 0,54

05 Žvejyba, žuvų auginimas ir susijusių paslaugų veikla (Žv) -2,00 -0,99

15 Maisto produktų ir gėrimų gamyba (Ma) -0,35 -0,06 36 Baldų gamyba (B) -0,47 0,65 45 Statyba (S) 0,58 0,90 52 Mažmeninė prekyba (Mp) -1,23 -0,48 – Žemės ūkis (Že) 0,02 0,20


11

Atliekant tyrimą, realizuoti pelningumai buvo skaičiuojamai atskirai pagal žemės ūkio bendro-ves ir ūkininkų ūkius. Jie pateikti 6 pav. Vidutiniai realizuoti pelningumai, sąlygojami verslo rizikos, žemės ūkio bendrovėse ir ūkininkų ūkiuose buvo atitinkamai 2,6 % ir 17,5 %. Vidutiniai realizuoti pel-ningumai, sąlygojami bendros rizikos, žemės ūkio bendrovėse ir ūkininkų ūkiuose buvo atitinkamai 5,2 % ir 20,8 %. Tyrimų rezultatai parodė, kad tiriamuoju laikotarpiu ūkininkų ūkiai buvo nepalyginamai pelningesni. Verslo rizika ūkininkų ūkiuose (7,7 %) buvo gerokai mažesnė nei žemės ūkio bendrovėse (14,2 %). Tai rodo aukštesnį ūkininkų ūkių veiklos diversifikavimo laipsnį.

2 lentelė. Sharpe rodikliai pagal ūkių tipą ir patiriamą riziką

Ūkio tipas Sharpe rodikliai (rizikos premija) proc.

Verslo rizikos vienetui Bendros rizikos vienetui Ūkininkų ūkiai 1,52 1,50 Žemės ūkio bendrovės –0,22 –0,04 Žemės ūkis 0,02 0,20

Sharpe rodikliai pagal ūkių tipą pateikti 2 lentelėje. Teigiamą rizikos premiją tiek verslo rizikos,

tiek bendros rizikos vienetui uždirbo tik ūkininkų ūkiai. Jų ūkininkavimas buvo ir gerokai pelningesnis, ir su žymiai mažesne rizika. Visa tai nulėmė, kad žemės ūkyje, kaip ekonominėje veikloje, buvo gauta teigiama rizikos premija abiem atvejais.

Išvados 1. Iki šiol mokslininkai Sharpe rodiklį naudojo finansinių investicijų (akcijų, obligacijų ir jų

portfelių) efektyvumui vertinti. Šiame straipsnyje minėtas efektyvumo rodiklis yra pritaikytas verslo investicijų efektyvumui vertinti, ypatingą dėmesį skiriant investicijų į žemės ūkį efektyvumui ir jo pa-lyginamajai analizei pasirinktų ekonominių veiklų atžvilgiu.

2. Tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausias vidutinis pelningumas, sąlygojamas verslo rizikos, tiriamuoju laikotarpiu buvo uždirbtas miškininkystėje (8,9 %) ir statyboje (8,2 %), o mažiausias – mažmeninėje prekyboje (1,7 %). Vienintelėje žvejybos veikloje buvo gautas nuostolingumas (–0,7 %). Žemės ūkyje uždirbtas 6 % pelningumas. Panaši, nors netapati, situacija išryškėjo ir apskaičiavus vidu-tinis pelningumas, sąlygojamus bendros rizikos. Tų verslo subjektų, kurie sumaniai valdė kapitalo struktūrą, šie pelningumai buvo didesni.

3. Didžiausią verslo riziką patyrė žemės ūkio bendrovės ir ūkininkų ūkiai, o mažiausia verslo ri-zika gauta pagal agreguotus visų ekonominės veiklos rūšių realizuotus pelningumus. Tai patvirtina vie-ną iš finansų valdymo principų: dalis rizikos gali būti eliminuota investicijų diversifikavimo dėka. At-likti tyrimai taip pat patvirtina faktą, kad žemės ūkis dėl gamtinių-klimatinių ir biologinių veiksnių po-veikio turi vieną didžiausių nesisteminę verslo riziką.

4. Teigiamą rizikos premiją verslo rizikos vienetui tiriamuoju laikotarpiu uždirbo tik investuoto-jai į miškininkystę, statybą ir žemės ūkį. Didžiausia premija buvo uždirbta statybos versle. Žvejyba už-siimantys verslo subjektai patyrė didžiausią neigiamą rizikos premiją. Teigiamą rizikos premiją ben-dros rizikos vienetui, apart išvardintų ekonominių veiklų, dėka efektyvių sprendimų valdant kapitalo struktūrą dar uždirbo ir baldų gamybos verslo subjektų savininkai.

5. Vidutiniai realizuoti pelningumai, sąlygojami verslo rizikos, žemės ūkio bendrovėse ir ūki-ninkų ūkiuose buvo atitinkamai 2,6 % ir 17,5 %, o sąlygojami bendros rizikos – atitinkamai 5,2 % ir 20,8 %. Tiriamuoju laikotarpiu ūkininkų ūkiai buvo nepalyginamai pelningesni. Verslo rizika ūkininkų ūkiuose (7,7 %) buvo gerokai mažesnė nei žemės ūkio bendrovėse (14,2 %). Tai rodo aukštesnį ūkinin-kų ūkių veiklos diversifikavimo laipsnį.


12

Comparable Analysis of Efficiency Valuation in Agriculture: Excess Return Approach

Vilija Aleknevičienė

Lithuanian University of agriculture

Summary

Valuation and comparable analysis of efficiency using the excess return approach in agriculture and other econo-

mic activities is presented in the paper. Efficiency is measured using Sharpe ratio. This ratio is widely used in valuation of financial investments (shares, bonds and portfolios). The author adopted this method for evaluation of efficiency of capital investments. The research results showed that during 2000-2008 realized returns in agriculture (both influenced by business and total risk factors) were positive. Sharpe ratios were positive, so mean positive premiums for both business and total risk. The realized returns were higher in farms than in agricultural companies. Business risk was lower in farms, i.e. activity in farms was better diversified. The highest Sharpio ratios between the investigated economic activities were in forestry and construction (considering only business risk), and in construction and furniture production (considering total risk).

Key words: realized return, risk-free rate of return, excess return, business and total risk, Sharpe ratio, economic activities.

JEL codes: D81, Q14, M21.

Literatūra

1. BEST, R. W.; HODGES, C. W.; YODER, J. A. 2009. Relative SWISS Security Return Performance. International Journal of Business Research, Vol. 9, Issue 6, p. 95–99.

2. ESTRADA, J. 2006. Downside Risk in Practice. Journal of Applied Corporate Finance, Volume 18, Number 1, p. 117–126.

3. JIANG, G. J.; ZHU, K. X. 2009. Generalized Sharpe Ratios: Performance Measures Focusing on Downside Risk. In-ternational Research Journal of Finance and Economics, Issue 30, p. 132–153.

4. MOON, G.; LEBLANC, L. A. 2008. The Risk Adjustment of Required Rate of Return for Supply Chain Infrastructure Investments. Transportation Journal, January, Vol. 47, Issue 1, p. 5–16.

5. MOSSIN, J. 1966. Equilibrium in a Capital Asset Market. Econometrica, 34, No. 4 (October), p. 768–783. 6. PINHEIRO, C. A.; MATSUMOTO, A. S.; IGERU, T. B. 2009. Stock Funds: Risk-adjusted Performance Measures and

Implicit Risk Preferences. Journal of International Finance & Economics, Vol. 9, Issue 3, p. 114–122. 7. Risk-free Asset. 2003. Essential Investment. Database: Business Source Complete, p. 169–169. 8. TRONCOSO, A. U. 2008. The Concept of Risk in Portfolio Theory. Panorama Socioeconómico, Vol. 26, Issue 37, p.

182–195.

Informacijos šaltiniai

1. Įmonių statistika. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. [žiūrėta 2010 sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1600

2. Vyriausybės vertybinių popierių aukcionai. Lietuvos bankas. [žiūrėta 2010 sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: : http://www.lb.lt/vvp/default.asp

3. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). 2008–2009. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. [žiūrėta 2010 sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.laei.lt/lib.php?leid_data=2009

4. Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys. 2001–2007. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

Duomenys apie autorę: Vilija ALEKNEVIČIENĖ, socialinių mokslų (ekonomika) daktarė, Lietuvos žemės ūkio univer-siteto Apskaitos ir finansų katedros profesorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno raj. Tel.: +370 37 752318; e-paštas: [email protected] Duomenys apie autorių Vilija ALEKNEVIČIENĖ, doctor of social sciences (economics), professor of Department of Accounting and Finance, Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno raj., Lithuania. Tel. +370 37 752318; e-mail: [email protected]


13

VANDENS TELKINIŲ APSAUGINIŲ ZONŲ ĮRENGIMO SANTYKINIS

EFEKTYVUMAS

Juozas Kirstukas

Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas Žemės ūkis yra viena didžiausią poveikį vandens telkiniams turinčių veiklos sričių Lietuvoje.

Rizikos telkiniai dėl žemės ūkio įtakos sudaro 22 proc. telkinių, kuriuose yra rizika, kad gera būklė ne-bus pasiekta iki 2015 m. Žemės ūkio taršos baseinai užima net apie ketvirtadalį-penktadalį šalies ploto (Gudas, 2008). Išplaunamų maisto medžiagų kiekį iš baseino įtakoja klimatas, hidrologija, reljefas, dir-vožemis, žemės naudojimas, tręšimas ir žemės dirbimas (Jansons et al., 1998; Ekholm et al., 2000; Pau-liukevičius, 1986; Žekonienė, 2006; Pocienė, Pocius, 2008).

Vandens telkinių taršos mažinimui naudojamos įvairios priemonės: vandens telkinių apsauginių juostų ir zonų tvarkymas (tam yra skiriama ir valstybės parama pagal 2007 2013 metų KPP agrarinės aplinkosaugos priemones); techninės-inžinerinės priemonės, neleidžiančios patekti biogeninėms me-džiagoms į vandens telkinius; agrotechninės priemonės (žemės dirbimas, sėjomainos, tręšimo sistemos irk t.), mažinančios biogeninių medžiagų patekimą į gruntą ir vandens telkinius nusausintuose plotuose. Šių priemonių panaudojimo kaštai ir poveikis yra gana skirtingas, tad praktiniam atskirų priemonių pa-rinkimui būtina žinoti jų konkretų naudos ir kaštų santykį.

Kita vertus, žemės naudotojai privalo laikytis ir nustatytų žemės naudojimo taisyklių, o besi-naudojantys valstybės parama - laikytis kompleksinės paramos reikalavimų, kurie apima Valdymo rei-kalavimus ir Trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimus, patvirtintus atskiru Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, ir Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 (Žin., 2007, Nr. 78-3157). Minėtų reikalavimų tarpe yra ir nurodymai tvarkymo veiklą vykdyti pakrantės apsaugos juostoje, privalomoje pagal teisės aktų reikalavimus.

Tyrimo tikslai ir uždaviniai. Darbo tikslas – apskaičiuoti ir įvertinti vandens telkinių apsauginių zonų įrengimo ir tvarkymo priemonių santykinį efektyvumą.

Šis tikslas suponavo tokius uždavinius: 1) apskaičiuoti mokslinėje literatūroje aptartų vandens telkinių taršos mažinimo priemonių įren-

gimo ir tvarkymo kaštus; 2) nustatyti minėtų priemonių įrengimo santykinį efektyvumą; 3) nustatyti vandens telkinių taršos mažinimo priemonių panaudojimo prioritetus. Tyrimo metodai – techninės literatūros ir teisinės dokumentacijos analizė, techninių-inžinerinių

priemonių įrengimo sąmatinių kainų skaičiavimo metodikų analizė, techninio ir ekonominio efektyvu-mo sampratos analizė, pradinių duomenų ir rezultatų statistinė analizė.

Mokslinio darbo rezultatus gali panaudoti ūkio subjektai ir šalies institucijos, suinteresuotos šalies teritorijos aplinkosauginės būklės gerinimu.

Reikšminiai žodžiai: vandens telkiniai, tarša, apsauginės zonos, aplinkosaugos priemonės, kaš-tai, efektyvumas.


14

Tyrimų metodika Vandens telkinių taršos mažinimo priemonių santykiniam efektyvumui nustatyti ir įvertinti ty-

rimai buvo atliekami tokia tvarka: 1) parinktos šalies teritorijoje tinkamos vandens telkinių taršos ma-žinimo priemonės, rekomenduotos LŽŪU vandens ūkio instituto mokslininkų (Račinskas, 1983; Šau-lys, Bastienė, 2008), 2) apskaičiuoti tų priemonių įrengimo kaštai, 3) kaštai sugretinti su minėtų prie-monių techniniu efektyvumu (t.y. biogeninių medžiagų sulaikymu iš ploto vieneto, išreikštu biogeninių medžiagų koncentracijos sumažėjimu arba konkrečia biogeninių medžiagų sulaikymo skaitine reikšme. Minėtų dydžių santykis vaizduoja įrengimo kaštų reikšmę, tenkančią taršos vienetui (1 kg azoto bei 1 kg fosforo). Tokia kaštų efektyvumo samprata, vaizduojanti kaštų poreikį 1 kg azoto ar fosforo su-laikyti, priimta laikantis vandens ūkio institucijose taikomos sampratos (nors tik dalinai atitinka eko-nomistų priimtą koncepciją; tikslingiau reiktų pavadinti lyginamuoju kaštų imlumu).

Apsauginių juostų ir zonų įrengimo ir tvarkymo kaštai įvertinti laikantis tokių nuostatų: A. Įrengimas 1) apsauginės juostos ir zonos nusausintuose plotuose gali būti įrengiamos ariamoje žemėje ar

žoline augmenija apaugusiuose plotuose (natūraliose ar kultūrinėse pievose bei ganyklose); 2) apsauginės juostos ir zonos tikslinga rengiant ariamoje žemėje tikslinga jas įsėti žolėmis,

kad susidarytų žolinės augmenijos danga; 3) įrengiant apsaugines juostas ir zonas, reikia kompensuoti žemės naudotojui prarastas paja-

mas dėl mažesnio intensyvumo ir tuo pačiu mažesnio pajamingumo (žolinės augmenijos (pievų ar ganyklų) teikiama nauda bei pajamos yra vidutiniškai 3 kartus mažesnė negu ga-limos gauti pajamos iš lauko augalų, auginamų ariamoje žemėje;

4) įrengiant apsaugines juostas ir zonas žoline augmenija apaugusiuose plotuose (natūraliose ar kultūrinėse pievose bei ganyklose) santykinius kaštus sudarytų tik atitinkami paženklinimo planuose bei natūroje darbai;

5) apsauginių juostų ir zonų įrengimas kituose plotuose (upelių ar kitų vandens telkinių šlai-tuose) gali būti dirbtinai suintensyvinamas papildomai apsodinant medžiais bei krūmais, ta-čiau tai nėra tikslinga dėl didelių rengimo ir priežiūros kaštų.

B. Tvarkymas priklauso nuo apsauginių juostų ir zonų apaugimo tipo (žolė, krūmuota pieva, miškas ir šlapžemis) ir apima technologiškai būtinų darbų sąrašą.

Skaičiavimai atlikti pagal nustatytas melioracijos įrenginių įrengimo taisykles ir kitus normaty-vinius dokumentus (Darbo…, 2007; Melioracijos techninis…, 2006; Melioracijos objektų…, 2007; Dėl melioracijos…, 2007-2008).

Rezultatai

Paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką reglamentuoja pavirši-

nio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklės (Žin., 2007, Nr. 23-892). Nustatant paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos plotį turi būti įvertinti įvairūs paviršinį vandens telkinį apibūdinantys kriterijai, tokie kaip: vandens telkinio plo-tas, pakrantės šlaito nuolydžio kampas, ar vandens telkinys yra natūralus ar dirbtinis ir pan.

Tačiau šios taisyklės neįvertina granuliometrinės dirvožemio sudėties, kuri turi poveikio chemi-nių medžiagų migracijai. Stačiuose paprastos formos šlaituose su lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiais vandens srautai formuoja savo cheminę sudėtį giliau šaknų zonos. Todėl augalijos vaid-muo, paimant iš jų chemines medžiagas, pasireiškia tik siauroje pakrantės zonoje, kur vandenys jau priartėja prie dirvožemio paviršiaus. Tuo tarpu šlaituose su sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvo-žemiais paviršinis vandens nuotėkis iš ariamų ir tręšiamų laukų patenka į šaknų veikimo zoną juostos


15

pradžioje ir netenka didesnės dalies cheminių medžiagų, ypač fosforo, todėl šiuo atveju apsauginė juos-ta turi būti platesnė.

Atsižvelgiant į biogeninių medžiagų išplovimą Vidurio Lietuvos regione, pasižyminčiame in-tensyviu žemės naudojimu, 2000-2005 m. iš kaupiamųjų augalų laukų azoto buvo išplaunama 22,4 kg ha-1

per metus, iš laukų, kur auginami vasariniai ir žieminiai javai, atitinkamai 18,9 ir 16,5 kg ha-1. Ma-žiausias azoto išplovimas nustatytas iš ganyklų (10,5 kg ha-1). Fosforo išplovimas vertinamas viduti-niškai 2 kg ha-1.

Įvertinus minėtus azoto ir fosforo išplovimo duomenis bei apsauginių juostų ir zonų įrengimo ir tvarkymo santykinius kaštus, nustatyta, kad taikant skirtingas apsaugos juostų tvarkymo priemones, kaštų santykinis efektyvumas sulaikant azotą svyruoja nuo 46 iki 203 Lt/kg, sulaikant fosforą – nuo 305 iki 902 Lt/kg (daugiausiai – tvarkant esamus miško želdinius). Fosforo sulaikymo atveju žolinės apsauginės juostos įrengimas taip pat efektyvesnis (tai yra 1 kg fosforo sulaikyti žolinės juostos įren-gimo ir tvarkymo darbai kainuoja mažiau nei krūmų ar medžių pasodinimas ir priežiūra).

Lentelė. Apsauginių juostų ir zonų įrengimo/tvarkymo tikslingumas

Auginami auga-lai Apsauginės

juostos ir zonos apaugimo tipas

Sulaikymo efektyvumas,

%

Apsauginės juos-tos ir zonos įren-gimo santykiniai

kaštai, Lt/ha

Apsauginės juos-tos ir zonos tvar-kymo santykiniai

kaštai, Lt/ha

Kaštų efektyvu-mas, Lt/kg

N P N P Apsauginės juostos ir zonos prie natūralių vandens tekinių ir tvenkinių

Javai ir kau-piamosios kul-tūros

Miško želdiniai 90 80 esama 2256 102 902 Miško želdiniai Šlapžemis 72 50 esama 1284 46 321 Krūmuota pieva 80 73,7 esama 1583 63 583 Žolė 53 61,5 1047 993 54 305

Ganyklos

Miško želdiniai 90 80 esama 2256 203 902 Šlapžemis 72 50 esama 1284 92 321 Krūmuota pieva 80 73,7 esama 1583 127 583 Žolė 53 61,5 100 993 58 305

Apsauginės juostos ir zonos prie sureguliuotų upelių ir magistralinių griovių Javai ir kau-piamosios kul-tūros Žolė 53 61,5 1047 1235 60 702 Ganyklos Žolė 53 61,5 100 1235 65 411

Autoriaus skaičiavimais nustatyta, kad įrengti ir tvarkyti vandens telkinių apsaugines juostas ir zonas tikslinga tam tikra prioritetine tvarka. Vidurio Lietuvos zonoje, kur daugiausia vyrauja javai ir kaupiamosios kultūros, 1 kg azoto sulaikymo santykinis kaštų efektyvumas išsidėsto tokia tvarka:

1) paliekant esamus šlapžemius (46 Lt/kg); 2) ariamą žemę pakrančių juostoje apsėjant žolėmis (54 Lt/ha); 3) esamų krūmuotų pievų vandens telkinių pakrantėse išlaikymas (63 Lt/kg); 4) esamų miško želdinių juostų išlaikymas (102 Lt/kg). 5) Santykinis kaštų efektyvumas 1 kg fosforo sulaikymui: 6) ariamos žemės apsėjimas žolėmis (321 Lt/kg); 7) paliekant esamus šlapžemius (46 Lt/kg); 8) esamų krūmuotų pievų vandens telkinių pakrantėse išlaikymas (583 Lt/kg); 9) esamų miško želdinių juostų išlaikymas (102 Lt/kg).


16

Likusioje Lietuvos teritorijos dalyje (Pajūrio žemumoje, Žemaičių aukštuma ir Baltijos aukš-tumos), kur dirbamos žemės yra mažiau, vyrauja pievos ir ganyklos, santykio kaštų efektyvumo (sulai-kant 1 kg azoto ir fosforo) požiūriu pakrančių apsaugos juostų tvarkymo priemonės išsidėsto taip:

1) žolė 58 Lt/kg N 305 Lt/kg P; 2) šlapžemis 92 Lt/kg N 321 Lt/kg P; 3) krūmuota pieva 127 Lt/kg N 583 Lt/kg P; 4) miško želdiniai 203 Lt/kg N 902 Lt/kg P. Įrengiant ir tvarkant vandens telkinių apsaugine juostas ir zonas, gaunama ne tik aplinkosaugi-

nė, bet ir ekonominė nauda. Minėtą naudą gali sudaryti: 1) žemės rinkos vertės padidėjimas; 2) valstybės išmokos už dalyvavimą aplinkosauginėse programose; 3) pelnas iš apsauginių juostų augalijos panaudojimo:

bioenergetinių augalų auginimui; žaliavai smulkiems amatams vystyti (mediena, žievė, vytelės); maisto produktams (vaisiai, grybai, uogos); medicininei žaliavai (vaistiniai augalai); kurui; pašarams.

Ekonominės naudos įvertinimui tikslinga atlikti atskirus tyrimus, tokių tyrimų rezultatai padėtų labiau pagrįsti aplinkosauginių priemonių skatinimo lygį, labiau suinteresuotų žemdirbius įrengti ir tinkamai eksploatuoti vandens telkinių apsaugines zonas, tuo prisidedant prie darnaus žemės ūkio vystymosi.

Išvados Apibendrinant išdėstytą medžiagą, galima teigti, kad žolinės augmenijos apsaugines zonas

įrengti kainuoja 993 Lt/ha, arba 2,5 karto mažiau negu efektyviausiai biogenines medžiagas sulaikan-čios miško želdinių zonos.

Santykinis žolinės augmenijos apsauginių zonų efektyvumas ženkliai geresnis – vienam kg azo-to sulaikyti reikalinga išleisti 54-65 Lt, o įrengiant miško želdinius – net 102-203 Lt.

Tad tikslinga parinkti tokias vandens telkinių apsauginių zonų įrengimo ir tvarkymo priemones, kad jos atliktų joms skirtas funkcijas – sumažintų vandens telkinių taršą biogeninėmis medžiagomis iki leistinų normų, o ekonomine prasme – atsietų kuo pigiau. Vidurio Lietuvoje tikslinga tavarkyti ir nau-doti esamus šlapžemius bei įrengti žolinės augmenijos apsaugines zonas, kituose Lietuvos regionuose – tikslinga pirmenybę teikti žolinių zonų įrengimui.

Literatūra

1. Darbo laiko melioracijoje skaičiuojamosios kainos. Patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-53 (žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 3D-57 redakcija)

2. GUDAS M. 2008. Upių baseinų rajonų vandensaugos problemų upėse, ežeruose ir tvenkiniuose pristatymas. Aplinkos apsaugos agentūra.

3. Dėl melioracijos objektų (darbų) kainų (su vėlesniais pakeitimais). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 3D-53 (2008 02 05 Nr. 3D-57), su priedais. (Žin., 2007, Nr.19-727; 2008, Nr.17-585)

4. Dėl Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. D1–98 (Žin., 2007, Nr. 23-892).

5. Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių ir melioracijos sistemų naudojimo taisyklių patvirti-nimo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 3D-188 (Žin., 2008, Nr. 42-1562)


17

6. EKHOLM KALLIO K., SALO S., PIETILAINEN O.P., REKOLAINEN S., LAINE Y., JOUKOLA M., 2000. Rela-tionship between catchment characteristics and nutrient concentrations in a agricultural river system. Wat. Res. 34(15): 3709–3716

7. JANSONS V., LOIGU E., BUTINA M., VAGSTAD N., DEELSTRA J., NJOS A. 1998. Nitrogen and Phosphorus runoff from agricultural areas in Estonia and Latvia. Symposium in Jurmala, Latvia, May 10-14, 1998

8. Melioracijos objektų (darbų) skaičiuojamųjų kainų nustatymo ekonominiais normatyvai. Patvirtinti Lietuvos respubli-kos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-53.

9. Melioracijos techninis reglamentas MTR 2.02.01:2006. Melioracijos statiniai. Pagrindiniai reikalavimai (Žin., 2006, Nr. 6–227);

10. PAULIUKEVIČIUS G. 1986. Cheminių elementų keliai landšafte. Vilnius 11. POCIENĖ A., POCIUS S. 2008. Prevencinės vandens taršos mažinimo priemonės. Kaunas, “Ardiva” 12. RAČINSKAS A., 1983. Vandens telkinių pakrančių juostų racionalaus pločio pagrindimas ir nustatymo metodika.

LHMMTI ir LŽŪA darbai, 14, 82-98 13. ŠAULYS, V.; BASTIENĖ, N. Ecological and economical aspects of the management of drainage systems in Lithua-

nia. International Scientific Conference, Research for Rural Development 2007. Latvia University of Agriculture. Jel-gava, 2007, 18–21 May, p. 264–270.

14. Techninis ir ekonominis kaštų efektyvumas. 1995. / Ekonomikos teorija, red. R. Ivlinas Tomas 15. ŽEKONIENĖ V. 2006. Dovinės upės baseino Simno, Krosnos ir Igliaukos seniūnijų agrarinės veiklos optimizavimas

siekiant sumažinti neigiamą jos įtaką Žuvinto biosferos rezervato ekosistemoms. Tyrimų studija. Vilnius.

Relative efficiency of the water safety zones fitting

Juozas Kirstukas

Lithuanian University of Agriculture

Summary

The aim - to assess water protection zones for installation and management measures the relative efficiency. The use of the different management measures for the protection of bands, the relative cost effectiveness of the detention of nit-rogen ranges from 46 to 203 Lt/ kg, retaining phosphorus - from 305 to 902 Lt/kg (maximum - with the existing forest plan-tations). Phosphorus delay, the installation of grass buffer strips as well as more efficient (that is, 1 kg of phosphorus deter grass strip installation and handling cost less than shrubs or trees, seating and maintenance).

Equipping and managing of water protective zones and zones provide not only environmental but also economic benefits.

It is appropriate to choose in particular the following bodies of water protection zones in the installation and mana-gement tools so that they perform their intended functions - to reduce water pollution biogenic materials to the permitted levels, but in economic terms - to break the link as cheaply as possible.

Keywords: bodies of water, pollution, safety zones, environmental measures, cost, efficiency.

Duomenys apie autorių Juozas KIRSTUKAS. Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: agrarinė ir regioninė ekonomika bei politika. Adresas: Universi-teto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752388, el. paštas [email protected]


18

NAUJO PRODUKTO RINKODAROS VALDYMO SVARBA FORMUOJANT JO RINKODAROS STRATEGIJĄ

Živilė Plioplytė, Rasa Rukuižienė


Naujo produkto rinkodaros valdymo teorinių ir empirinių tyrimų svarba siejama su naujo produkto paklausos for-

mavimo uždaviniu taikant rinkodaros komplekso valdymo priemones ir siekiant jo efektyvumo tikslinėje rinkodaros strate-gijoje.

Naujo produkto rinkodaros valdymas yra svarbus visiems rinkos dalyviams – gamintojams, rinkos tarpininkams ir vartotojams. Gamintojai stengiasi naujus produktus įvesti į rinką mažiausiomis sąnaudomis, todėl rinkodaros valdymo pro-cesas esti paprastesnis ir trumpesnis. Rinkos tarpininkai, priešingai, stengiasi, kad naujas produktas kuo greičiau būtų paste-bėtas ir taptų patrauklus vartotojams. Vartotojams naujas produktas suteikia galimybę pajusti ir suvokti jų vartojamų pro-duktų atžvilgiu įgyjamą pranašumą – kokybę, patogumą, laiko taupymą, netgi sukurti pozityvesnį įvaizdį ar paįvairinti as-meninius potyrius. Gamintojai, siekdami geresnių naujo produkto rinkodaros valdymo rezultatų, formuoja jo vartosenos kryptis kartu su pasirinktais rinkos tarpininkais. Naujų produktų rinkodaros valdymo sprendimai yra orientuoti į rinkodaros komplekso elementų valdymo sprendimus. Tinkamas paskirstymo kanalo sukūrimas ar jo parinkimas, suteikia gamintojams galimybę per trumpesnį laiką įvesti į rinką ne vieną naują produktą. Rinkodaros komunikacijos modelio taikymas atskirais naujo produkto paklausos valdymo etapais leidžia formalizuoti naujo produkto rinkodaros valdymo procesą.

Prasminiai žodžiai: naujas produktas, rinkodaros valdymas, rinkodaros strategija.

Įvadas Tyrimo tikslas – numatyti naujo produkto rinkodaros valdymo veiksmų seką, kuri leistų jį for-

malizuoti ir padėtų įgyvendinti pasirinktą rinkodaros strategiją. Tyrimo uždaviniai:

1) apibrėžti naujo produkto rinkodaros valdymo turinį; 2) nustatyti naujo produkto rinkodaros valdymo formalizavimo elementus; 3) nustatyti naujo produkto rinkodaros valdymo tobulinimo priemones. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, palyginamoji analizė ir loginis mode-

liavimas, anketavimas.

Tyrimo metodika

Naujo produkto rinkodaros valdymo uždaviniai ir svarba

Naujo produkto įvedimo į rinką atvejų analizė rodo, kad vyrauja tam tikri jo rinkodaros valdy-mo proceso dėsningumai (Cooper, 1994; Dickson, 1992; Grivens, 1994). Naujo produkto rinkodaros valdymo ypatumus lemia jo individualios charakteristikos. Rinkoje vyrauja keli naujo produkto rinko-daros valdymo būdai (Amin, 2004). Pirmasis būdas padeda rinkos tarpininkams menkai pažįstamą nau-ją produktą įvesti į rinką kartu formuojant paklausą, t.y. poreikį pirkti ir „stumiant“ link tikslinių varto-tojų specialiai pritaikius rinkodaros komplekso priemones. Antrasis būdas yra svarbus apibrėžiant var-totojams naujo produkto įvairias funkcines savybes ir kokybę, ir po to, taikant specialias mokymo ir švietimo priemones, supažindinti su naujo produkto pritaikomumu. Pastarasis naujo produkto rinkoda-ros valdymo būdas dažnai esti ilgas, reikalaujantis specialaus pozicionavimo ir rėmimo.

Naujo produkto rinkodaros valdymo uždaviniai atskiriems rinkos dalyviams esti skirtingi: 1) gamintojams svarbu, kad naujo produkto įvedimas į rinką taptų spartesnis ir pasiektų tam tikrą jo apy-vartos lygį; 2) rinkos tarpininkams svarbu, kad naujas produktas būtų pastebėtas ir sėkmingai pozicio-


19

nuojamas; 3) vartotojams svarbu, kad naujas produktas patenkintų jų lūkesčius kainos ir kokybės at-žvilgiu, būtų saugus ir lengvai pritaikomas.

Naujo produkto rinkodaros valdymo svarbą galima apibrėžti tam tikrais naujo produkto rinkos vystymo rodikliais: 1) paklausos didėjimu (kai pastebimas PGC kreivės „augimas“); 2) tikslinių seg-mentų (vartotojų) reakcijos valdymu įdiegus rėmimo kompleksą (kai keičiasi vartotojų reakcijos tem-pas ar didėja vartotojų skaičius); ir 3) konkurentų pastangų aktyvėjimu.

Naujo produkto rinkodaros valdymo formalizavimas

Naujo produkto rinkodaros valdymas nėra lengvas uždavinys rinkodaros specialistams. Naujo

produkto rinkodaros valdymo uždaviniai gali būti grupuojami pagal rinkodaros aplinkos elementų ir rinkos segmentų charakteristikas, ir skirti „verslas-verslui“ ar „verslas-vartotojui“ sistemoms. Dažniau-siai yra sprendžiami uždaviniai, susiję su naujo produkto paklausos formavimu ir didinimu. Vadinasi, naujo produkto rinkodaros valdymo uždaviniai siejami su informacijos valdymo uždaviniais – rinkos galimybių ir paklausos valdymo būdų analize, rinkos segmentavimu ir tikslinių rinkos segmentų para-metrų apibūdinimu, rinkodaros komplekso formavimu ir jo keitimu atskirų rinkos segmentų atžvilgiu.

Remiantis H. Meffert (1995) produkto rinkodaros valdymo proceso schema, galima paleng-vinti tolimesnius jo įgyvendinimo etapus ir rezultatyvumą. Toks produkto rinkodaros valdymo proceso supaprastinimas yra vadinamas formalizavimu.

Galimi atvejai, apibrėžiantys naujo produkto rinkodaros valdymo rezultatą, yra – pardavimų di-dėjimas, ilgalaikis stabilumas ar stabilizavimasis, mažėjimas ar nykimas. Priklausomai, kokia yra naujo produkto paklausa, atitinkamai įgyvendinamas jo rinkodaros valdymo procesas. Esant tam tikriems pa-klausos stabilumo atvejams naujo produkto rinkodaros valdymo procesas gali būti formalizuojamas, aišku, po tam tikrų rinkodaros aplinkos elementų analizės, prognozės, strateginio ir operatyvinio plana-vimo rezultatų bei įgyvendinamų veiksmų įvertinimo.

Straipsnio autorės teigia, kad formalizuotas naujo produkto rinkodaros valdymas pasitarnauja jo rinkodaros strategijos ir komplekso formavimui, o funkcinis rinkodaros valdymas padeda greičiau iš-spręsti rinkodaros valdymo efektyvumo uždavinį. Tokia išvada remiasi produkto rinkodaros valdymo proceso turiniu, kuris grindžiamas pasirinkta produkto rinkodaros valdymo strategija (Meffert, 1995) arba rinkodaros valdymo funkcijomis (Page, 1993).

Formalizuotas naujo produkto rinkodaros valdymo procesą galima suskirstyti į etapus pagal sprendžiamas jo problemas (1 pav.). Analizės etape siekiama išsiaiškinti svarbiausius strateginio ir ope-ratyvinio pobūdžio paklausos formavimo ir didinimo problemas, išanalizuoti rinkodaros aplinkos po-veikio veiksnius, nustatyti įmonės galimybes sukurti naujo produkto paklausą. Prognozės etape siekia-ma atskleisti paklausos didinimo ateities galimybes ir išsiaiškinti slypinčius pavojus, ir tam tikslui at-likti svarbiausių rinkodaros aplinkos veiksnių poveikio prognozes. Šiuo požiūriu ypač svarbūs yra pir-kėjų ir konkurentų elgsenos bei makroaplinkos duomenys, rinkos ir pardavimų pokyčių prognozės. Tikslų nustatymo etape apibrėžiami ilgalaikiai įmonės bendrieji veiklos ir rinkodaros tikslai, suformu-luoti įmonės misijos pagrindu apibrėžiami įmonės identiteto formavimo uždaviniai, ir nustatomi svar-biausi rinkodaros tikslai. Strateginio rinkodaros valdymo etape apibrėžiama rinkos struktūra ir pasiren-kami jos segmentai, nustatoma ir pasirenkama principinė įmonės organizacinės elgsenos koncepcija konkurentų, rinkos tarpininkų ir vartotojų atžvilgiu. Operatyvinio rinkodaros valdymo etape rengiami trumpalaikiai ir taktiniai rinkodaros sprendimai. Remiantis operatyviniais uždaviniais formuojamas rinkodaros kompleksas ir paskutiniame rinkodaros valdymo etape siekiama užtikrinti strateginių ir ope-ratyvinių rinkodaros planų įgyvendinimą. Išorinės rinkodaros valdymo priemonės apima veiksmus su pirkėjais, o rinkodaros valdymo priemonės – šių veiksmų organizavimą, koordinavimą ir kontrolę įmo-nėje.


20

1 pav. Formalizuotas naujo produkto rinkodaros valdymo modelis (sudaryta autorių pagal H. Meffert, 1995)

Galima teigti, kad naujo produkto rinkodaros valdymo formalizavimas palengvina iškylančių

tipinių uždavinių sprendimą, todėl svarbu turėti informacijos šaltinių ir rodiklių sistemą, kuri operaty-viai teiktų duomenis apie rinkodaros planų vykdymą, leistų juos koreguoti bei imtis papildomų priemo-nių.

Naujo produkto rinkodaros valdymo strategijos formavimas

Daugelis tyrėjų akcentuoja naujo produkto svarbą, kaip vieną iš veiksnių, lemiančių įmonės konkurencinę sėkmę rinkoje (Cooper, 1994; Cooper, 1996). Įmonės, gebančios itin dažnai į rinką įvesti naują produktą, sukuria galimybes įvairaus pobūdžio pokyčiams rinkoje ir keičia visų rinkos dalyvių

Įgyvendinimas ir kontrolė

INFORMACIJOS VALDYMAS

Padėties analizė

Prognozavimas

STRATEGINIS RINKODAROS VALDYMAS

Įmonės misija Įmonės identitetas Svarbiausieji tikslai

Rinkos, segmentai, priemonės, programa, konkurentai, pardavimas

OPERATYVINIS RINKODAROS VALDYMAS

Paklausos valdymas

RINKODAROS KOMPLEKSAS

Prekė Kaina Paskirstymas Rėmimas

RINKODAROS ĮGYVENDINIMAS

Organizavimas Koordinavimas Kontrolė

Analizė

Prognozė

Tikslų nusta-tymas

Strategijos

Detalus planavimas

Pirkėjai

Įmonė

Konkurentai


21

galias. Šiuo atveju, kai kalbama apie rinkos dalyvių galių pasikeitimus dėl naujo produkto atsiradimo rinkoje, produkto naujumo lygis atskiriems rinkos dalyviams – vartotojams, rinkos tarpininkams ar ga-mintojams, formuoja jų suvokimo ir elgsenos pokyčius. Esant bet kokiam produkto naujumo lygiui, šis faktas esti svari priežastis, dėl ko naujo produkto tiekėjai (gamintojai ar rinkos tarpininkai) priversti sukurti naują jo rinkodaros valdymo koncepciją esamų produktų atžvilgiu ir įdiegti priemones jo val-dymo efektyvumui užtikrinti (Bakanauskas, 2007). Galima teigti, kad produkto naujumo lygis lemia įmonės rinkodaros komplekso struktūrą, atskirų jo elementų parametrus, jų valdymo būdus, kurie atsi-spindi rinkodaros strategijoje.

Naujo produkto rinkodaros valdymo sėkmę gali formuoti kelios poveikio veiksnių grupės: 1) naujų produktų įvedimo į rinką intensyvumas; 2) produkto naujumo lygis; 3) rinkos ar įmonės būsena; ir 4) įmonės ištekliai ir kitos jos vidinės galimybės įgyvendinti naujo produkto rinkodaros strategiją (Wilson, 2003).

Produkto naujumo svarbą įvairiems rinkos dalyviams lemiantys veiksniai gali būti grupuojami pagal jų poveikio prigimtį ir jėgą, kadangi pastarosios keičia rinkos dalyvių pardavimų galias. Įmonės pardavimų galios pokytis yra svarbus veiksnys vertinant įmonės gebėjimą parduoti savo produkciją rinkoje jai palankiausiomis sąlygomis. Jeigu gebama parduoti vis daugiau produkcijos ar pritraukti nau-jų klientų, vadinasi įmonė gali keisti konkurencijos sąlygas rinkoje, arba daryti poveikį tiek naujiems, tiek esamiems klientams.

Pardavimų galios formuojasi priklausomai nuo įmonės egzistavimo rinkoje trukmės, jos derybi-nio potencialo, aprėptos rinkos dydžio, ilgalaikių sutarčių skaičiaus, produkcijos pobūdžio (išskirtinu-mo ir naujumo), įvaizdžio ir pan. (Atuahene-Gima, 1995). Įmonės pardavimų galios gali būti diferenci-juojamos priklausomai nuo klientų lojalumo. Jeigu įmonės produkcijai atsiranda naujų klientų, tai įmo-nės pardavimų vadybininkai jiems dažnai sukuria išskirtines pardavimo sąlygas, taiko kainos ar kiekio nuolaidas, atideda atsiskaitymų mokėjimo terminus ir pan. Kitaip elgiamasi su pastoviais klientais. Dažnai jų pirkimo kiekiai ir dažnis yra žinomi, todėl išskirtinės pardavimo sąlygos yra kitokios, jos dažnai suderintos pagal tai, kiek svarbus klientas įmonei.

Atskirų rinkos dalyvių pardavimų galių formavimasis priklauso nuo naujų produktų atsiradimo rinkoje intensyvumo, dėl kurio vartotojai dažnai praranda nuovoką apie produkto naujumo lygį, o įmo-nėms tampa paprasčiau įvesti į rinką jų modifikacijas.

Pardavimų galių formavimasis – tai procesas, kuris gali įgyti įvairias pokyčio tendencijas. Kar-tais dėl klaidingo rinkodaros valdymo sprendimo konkrečios įmonės pardavimų galios gali sumažėti, ir įmonė gali susilpninti konkurencines pozicijas. Pasitaiko atvejų, kai naujas produktas yra unikalus, ta-čiau padidinti jo paklausos neįmanoma vien tik tradicinėmis rinkodaros valdymo priemonėmis, vartoto-jai visiškai nereaguoja į mažesnę kainą, nesidomi produkto pritaikomumu ir ignoruoja produkto rekla-mą. Tokiais atvejais, įmonės pardavimų galios dėl tokio produkto mažėja ir įmonė tampa neptarauklia verslo partnere siūlant ir kitus produktus. Pardavimų galių formavimosi procesą galima stebėti remian-tis Atuahene-Gima modeliu, kuris buvo pirmą kartą publikuotas 1987 metais (Atuahene-Gima, 1995) (2 pav.). Atuahene-Gima modelis – tai principinė schema, skirta formuoti įmonės pardavimų strategi-nio valdymo priemonių kompleksą, kurio struktūroje žymią vietą užima rinkodaros komplekso atskirų elementų analizė ir atskirų produkto naujumo lygį akcentuojančių veiksnių poveikis, reikšmingas toles-niuose empiriniuose naujo produkto rinkodaros valdymo tyrimuose.

Naujas produktas turi išsiskirti tam tikromis savybėmis, turi būti unikalus ar geresnis lyginant su esamo produkto funkcine paskirtimi (Bakanauskas, 2007). Jei produktas nėra fiziškai unikalus, tai jis bent jau turėtų būti suvokiamas kaip unikalus. Dar viena sąlyga, kuri turi būti būdinga naujam produk-tui – tai kliento suvokiama vertė, kuri turi viršyti produkto kainą ar bent jau būti lygi jai (Cooper, 1990).


22

2 pav. Atuahene – Gima modelis (sudaryta autorių pagal K. Atuahene-Gima, 1995)

Įmonės, keičiantis vartotojų poreikiams ir rinkos struktūrai, priverstos pertvrakyti esamą prekių asortimento struktūrą, siekiant didesnių pardavimų galių, todėl nuolat sprendžia skirtingus naujo pro-dukto paklausos ir pasiūlos valdymo uždavinius. Naujų produktų atsiradimas lemia pokyčius dėl pa-klausos krypties. Kai naujų produktų atsiradimą sąlygoja įmonės vidinių galimybių pokyčiai, galima pastebėti tendenciją , kad naujovių kūrimas dažnai esti orientuotas į pasiūlą (Kuvykaitė, 2001). E. N. Berkowitz ir kt. (2000) teigia, kad naujas produktas laikomas nauju tol, kol nepraeina šeši mėne-siai nuo jo įvedimo į rinką, kol rinkos tarpininkai pasirengia „darbui“ su vartotojais. Anot A. Baka-nausko ir kt. (2007), nauji produktai yra vienas iš šaltinių, leidžiančių įmonėms įgyti konkurencinį pra-našumą, pagerinti įmonės konkurencinę poziciją bei prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų. Be to, trumpėjant atitinkamų produktų gyvavimo ciklui, naujų produktų įvedimas intensyvėja (Kohls, 2002). Daugelis įmonių naujus produktus į rinką įveda agresyviau iš karto siūlydamos keletą modifika-cijų, pasitelkiant daug reklamos, aktyvią kainodarą (Perreault ir kt., 2000). Dažnai dar nepatekus į rinką vienai produktų kartai, jau projektuojami ir kuriami kiti – tobulesni ir įmantresni. Taip siekiama išlai-kyti spartų asortimento atnaujinimo tempą ir pralenkti konkurentus. Anot R. G. Cooper (1984) ir A. L. Page (1993), naujo produkto įvedimas įmonei yra vienas svarbiausių rinkodaros valdymo sprendimų, nes nauji produktai yra pardavimų galios stiprumą formuojanti priemonė norint ilgiau išlikti rinkoje konkurencingiems, ir jų kūrimas padeda užtikrinti įmonės augimo ir gyvavimo rinkoje sąlygą. Naujo produkto įvedimas siejasi su didele rizika (Dickson, 1992).

Tyrimo rezultatai Naujo produkto įvedimo į rinką Lietuvoje problemas sprendžia daugybė specializuotų žemės

ūkio produkcijos gamintojų, kuriems aktualu išsikovoti pirmaujančias pozicijas tarp vartotojų. Kalbant apie naujų maisto produktų įvairovę, sudėtinga atrasti rinkoje maisto produktų inovacijų, tačiau naujų standartizuotos žemės ūkio ir maisto gamybos produktų yra daugybė.

Daugelio naujų maisto produktų tiekėjai Lietuvoje susiduria su formaliu naujo produkto rinko-daros strategijos įgyvendinimo uždaviniu – produkto naujumo, kokybės ir kainos derinimu. Dėl šių priežasčių naujų maisto produktų rinkodaros valdymo priemonės yra paprastesnės, ir gali būti formali-zuojamos.

Pardavimų valdymo komplekso struktūros pokyčiai

Pardavimų valdymo kompleksas naujiems klientams

Pardavimų valdymo kompleksas žinomiems klientams

Pardavimų galių formavimasis

Kintanti rinkos būsena

Kintanti įmonių būsena

Naujų produktų įvedi-mo į rinką intensyvumo

didinimas Produktų rinkoje nauju-

mo lygio pokytis


23

Siekiant ištirti žemės ūkio kooperatyvo „Stručių genetikos centras“ (toliau ŽŪK „SGC“) naujo produkto (strutienos) rinkodaros valdymo procesą, ir pagrįsti naujo produkto rinkodaros komplekso struktūrą, pasitelktas anksčiau minėtas formalizuotas rinkodaros valdymo modelis.

Empirinis tyrimas orientuotas nustatyti, kaip racionaliai ŽŪK „SGC“ vadybininkai sprendžia paklausos formavimo uždavinį, ir kaip racionaliai viešo maitinimo įmonių vadybininkai pasinaudoja naujo produkto pasiūlymu formuojant naujus vartotojų poreikius. Bet kuriuo atveju, svarbu sužinoti, kiek intensyviai abiejų tikslinių grupių vadybininkai taiko ir analizuoja rinkodaros komplekso elementų keitimo efektus. Įvertinant jų interesus, pagrindinis abiejų grupių vadybininkų tikslas – padidinti naujo produkto paklausą ir pardavimo pajamas.

Empirinio tyrimo uždaviniai formuluojami siekiant: 1) nustatyti ŽŪK „SGC“ pagrindinės produkcijos klientų (restoranų ir kavinių) poreikius ir

motyvus pirkti naują produktą; 2) nustatyti ŽŪK „SGC“ vartotojų norą ir galimybes vartoti naują produktą; 3) nustatyti ŽŪK „SGC“ pardavimų galias formuojančius veiksnius naujo produkto atžvilgiu.

Pagrindiniai strutienos pirkėjai yra viešo maitinimo įmonės (restoranai ir kavinės), t.y. priklau-sančios „verslas-verslui“ ryšių sistemai. Daroma prielaida, kad segmentinis požiūris į naujo produkto paklausos formavimą atskleidžia didesnes galimybes daryti poveikį atskiroms klientų grupėms.

ŽŪK „SGC“ pagrindinės produkcijos pardavimo ataskaitų duomenų analizė rodo, kad koopera-tyvo klientai yra svarbus verslo ryšių elementas, lemiantis strutienos pasiūlos formavimą.

ŽŪK „SGC“ negali paprastai didinti gamybos apimties, kadangi strutienos paklausa yra ribota. Klientų pardavimų galias riboja vartotojai, kadangi jie strutienos negali pirkti dažnai, todėl šio produk-to vartojimo intensyvumas yra mažas.

Empirinio tyrimo organizavimui parengti atskiri klausimynai (anketos), kurie pateikti Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos regiono dviems tikslinių respondentų grupėms. Pirmą grupę sudarė ŽŪK „SGC“ 3 vadybininkai, kurie aptarnauja minėtus regionus, o antrąją respondentų grupę sudarė jų esami klientai minėtuose regionuose – 156 restoranai ir kavinės.

Apklausos organizavimo trukmė – nuo 2009 metų gegužės 5 d. iki 2010 metų sausio 1 d. Užpil-dyta ir grąžinta 89 proc. visų anketų. Anketinė apklausa tęsiama siekiant nustatyti sezoninius vartotojų motyvacijos ir vartojimo pokyčius, lemiančius paklausos svyravimus ir kitus struktūrinius pokyčius.

Pirmasis klausimynas skirtas ŽŪK „SGC“ vadybininkams nustatyti, kokie rinkodaros elementai yra reikšmingi, ir kaip juos galima panaudoti tolesniame naujo produkto paklausos didinimo ir tikslinės rinkodaros strategijos įgyvendinimo etape.

Antrasis klausimynas skirtas ŽŪK „SGC“ klientams – viešo maitinimo įmonių vadybininkams. Empirinis tyrimas rodo, kad toliau būtina tirti naujo produkto paskirstymo ir rinkodaros komu-

nikacijos (rėmimo) elementus, taikomus „verslas-verslui“ ryšių sistemoje, kadangi naujo produkto (strutienos) rinkodaros valdymo formalizavimui svarbūs duomenys apima tik viešo maitinimo (kavinių ir restoranų) klientų grupes ir jų motyvus pasirinkti naują produktą. Kiti rinkos tarpininkai nesuintere-suoti papildyti savo asortimento ŽŪK „SGC“ nauju produktu (strutiena).

Anketinės apklausos būdu nustatyta, kad abiejų grupių vadybininkai nurodė panašias problemas dėl strutienos paklausos formavimo (lent.).

Pagrindiniai anketinės apklausos rezultatų suvestinė rodo, kad: • pagrindiniai strutienos pirkėjai yra restoranai su specializuotais meniu (pvz., meniu gurma-

nams, meniu sveikuoliams, ir pan.); • restoranų ir kavinių valgiaraščiuose strutienos pasirinkimo galimybes mato jų lankytojai vi-

zualiai, kadangi pozicionuojamas ŽŪK „SGC“ prekės ženklas; • restoranuose ir kavinėse ŽŪK „SGC“ intensyviai taiko pardavimų skatinimą; • restoranų ir kavinių vadybininkai taiko asmeninį pardavimą informuojant savus klientus

apie naujo produkto atsiradimą;


24

• naujo produkto reklama yra statinė ir pasyvaus pobūdžio. Lentelė. Anketinės apklausos rezultatų suvestinė dėl ŽŪK „SGC“ strutienos paklausos lygio nu-

statymo (sudaryta autorių) Apklausos re-

zultatai Anketinės apklausos vykdymo ir naujo produkto paklausos tyrimo aplinka

I „verslas-verslui“ ryšių sistema ŽŪK „SGC“ → Viešo maitinimo įmonės

II „verslas-verslui“ ryšių sistema Viešo maitinimo įmonės → Vartotojai

Pirkimo kiekis Mažas Vidutinis Didelis Mažas Vidutinis Didelis 63 proc. 23 proc. 14 proc. 86 proc. 12 proc. 2 proc.

Pirkimo dažnis Kartą per mėnesį ir

rečiau

Kartą per mėnesį ir dažniau

Kartą per savaitę

Niekada nebandė

Kiekvieną kartą apsi-

lankius

Išimtinomis progomis

Pobūviams

63 proc. 37 proc. 3 proc. 68 proc. 2 proc. 28 proc. 2 proc. Produkto pavi-dalas

Šaldyta po 0,5 kg 45 proc. - Šaldyta/vakuumuota po 2,0

kg 47 proc.

Šaldyta po 5,0 kg 8 proc.

Produkto pritai-komumas

Mažas Vidutinis Didelis „Karpačio“ 2 proc. 44 proc. 36 proc. 20 proc. Karštas patiekalas 66 proc.

Pateikti atsakymų variantai

Šaltas užkandis 12 proc. Sveikuolių šaltieji užkandžiai 8 proc.

Specializuotas meniu Šaltieji užkandžiai Karšti patiekalai

Sveikuolių karštieji patiekalai 12 proc.

Pirkimo moty-vai

Pateikti atsakymų variantai • Egzotiškas produktas • Reklamuojamas produktas • Primygtinai siūlomas produktas

Bandomasis pirkimas 8 proc.

Pasitenkinimas savimi 26 proc.

Produkto nau-jumo lygis

Didelis Vidutinis Mažas Niekada nebandė

Naujas Žinomas Įprastas

58 proc. 38 proc. 4 proc. 56 proc. 31 proc. 12 proc. 1 proc.

Produkto pakei-čiamumas

Didelis Vidutinis Mažas - 49 proc. 39 proc. 12 proc.

Iš lentelės matyti, kad ŽŪK „SGC“ strutienos produkcija turi ribotą paklausą, ir jos didinimo

galimybės gali būti orientuojamos į agresyvios rinkodaros strategijos (pvz., rėmimo kampanijos) tai-kymą. Be to, galima teigti, kad naujo produkto paklausos formavimas vykdomas taikant bandomosios rinkodaros principus. ŽŪK „SGC“ strutienos pardavimai vykdomi pasirinkus konkretų rinkos segmen-tą, viešo maitinimo įmones, kurioms pritaikytas strutienos pakuotės dydis, tiekimo sąlygos, kainodara, nuolaidų galimybės ir kt. Toks rinkos segmentų diferencijavimas neleidžia stebėti realų rinkodaros priemonių taikymo efektyvumą ir efektus atskirais laikotarpiais.

Formuluojant pasiūlymus ŽŪK „SGC“ naujo produkto rinkodaros strategijos rengimui svarbu įvertinti rinkodaros komplekso struktūros ir jo valdymo problemas.

Pasirinkta bandomosios rinkodaros taikymo trukmė palengvintų rinkodaros valdymo rezultatų įvertinimą. Kuo bandomosios rinkodaros taikymo trukmė yra ilgesnė, tuo lengviau galima nustatyti veiksnius, lemiančius pardavimų pokyčius. Tačiau bandomosios rinkodaros trukmė negali būti per ilga, kitaip rinkos nišas ir aktyvias vartojimui pozicijas užims konkurentų produkcija. Taikydami bandomo-sios rinkodarą, ŽŪK „SGC“ vadybininkai regionuose periodiškai turi surinkti informaciją apie poten-cialių klientų (restoranų ir kavinių) elgseną, ir gali įvertinti rinkos segmentų dydį ir jų valdymo ypatu-


25

mus. Vykdydami bandomąją rinkodarą, ŽŪK „SGC“ vadybininkai įgis produkto rinkodaros valdymo patirties, racionaliau finansuos brangiai kainuojantį naujo produkto įvedimą į rinką ir jo paskirstymą.

Svarbu paminėti, kad bandomoji rinkodara leis ŽŪK „SGC“ išbandyti ir patikrinti naujo pro-dukto pozicionavimo strategiją, reklamos efektyvumą, kainodarą, paskirstymą, prekės ženklo vertę, pakuotės dydžio tinkamumą, ir tam reikalingą rinkodaros valdymo priemonių biudžetą realiomis rinkos sąlygomis.

Atlikus bandomąją rinkodarą, dažnai surenkama pakankamai informacijos apie potencialią nau-jo produkto sėkmę rinkoje. Bandomosios rinkodaros apimtis ir trukmė priklauso nuo investuojamų lėšų į ją, rizikos ir laiko sąnaudų.

Sudarant rėmimo kompleksą, ŽŪK „SGC“ turi įvertinti daugelį veiksnių – naujo produkto rin-kos talpumą, pirkimo intensyvumą ir gyvavimo ciklo etapą, kuriame yra produktas, pasirinkti rinkoda-ros valdymo priemones tarp produkto stumiamosios ir pirkėjų skatinamosios strategijų. Formuojant įmonės rinkodaros komplekso struktūrą, atskiri jos elementai turi būti parenkami taip, kad kiekvienas iš jų stiprintų teigiamą ir neutralizuotų neigiamą tarpusavio poveikį, todėl svarbu užtikrinti jų bendro po-veikio koordinavimą, siekiant maksimalaus efekto ŽŪK „SGC“ ir vartotojui.

Produkto naujumo lygis, kaina ir paskirstymas netiesiogiai atspindi esamų klientų norus. Šiuo atveju, pasitelkiant rėmimo priemones galima spręsti ryšių su klientais formavimo uždavinius „verslas-verslui“ ir „verslas-vartotojui“ ryšių sistemose. Tiesioginė rėmimo paskirtis padėtų sukelti palankią tikslinės rinkos reakciją, kai naujas produktas rinkoje yra mažai žinomas ar ignoruojamas. Rėmimo priemonių pagalba dažnai naujas produktas tampa žinomesnis rinkoje.

Galima teigti, kad išskirtinis ŽŪK „SGC“ vadybininkų dėmesys turėtų būti orientuojamas į di-ferencijuotos rinkodaros strategijos taikymą, t.y., kai įmonė tikslinėms rinkoms įvaldyti naudoja skir-tingą, specialiai joms pritaikytą rinkodaros kompleksą.

Išvados

Siekiant įvertinti naujo produkto rinkodaros valdymo svarbą jo tobulinimo galimybėms ir rin-

kodaros strategijos formavimui bei įgyvendinimio, tyrimo išvadas galima išdėstyti šia seka: 1. Naujo produkto rinkodaros valdymo svarbą apibrėžia jo rinkodaros strategijai keliami reika-

lavimai. Kai naujo produkto įvedimo į rinką ir paklausos didinimo uždaviniai yra tarpusavyje lengvai suderinami, tai naujo produkto rinkodaros valdymo procesas gali būti formalizuojamas. Kitu atveju, sprendžiami sudėtingi kompleksiniai naujo produkto rinkodaros valdymo uždaviniai atskirai apimantys rinkodaros strategijos ir rinkodaros komplekso formavimą, keitimą ir funkcinį valdymą. Galima teigti, kad naujo produkto rinkodaros valdymo formalizavimas pasitarnauja jo rinkodaros komplekso forma-vimui, o funkcinis rinkodaros valdymas padeda greičiau išspręsti rinkodaros strategijai keliamą rinkos užvaldymo uždavinį.

2. Tiriant ŽŪK „SGC“ naujo produkto (strutienos) rinkodaros valdymo procesą, nustatyta, kad rinkodaros valdymo uždaviniai turi būti grindžiami rinkodaros strategijos formavimo metodika ir val-dymo funkcijomis jos įgyvendinimo procese.

3. Siekiant nustatyti ŽŪK „SGC“ naujo produkto rinkodaros valdymo efektyvumo didinimo priemones: tiksliniai rinkos segmentai, produkto naujumo lygio suvokimas „verslas-verslui“ ir „vers-las-vartotojui“ ryšių sistemose, aktyvieji rinkodaros komplekso elementai – paskirstymas ir rėmimas, bei apibrėžta orientacija į rinkodaros valdymo formalizavimo elementus, t.y. galima tikslinė diferenci-juotos rinkodaros strategija.

Literatūra

1. AMIN, A.; COHENDET, P. 2004. Architectures of knowledge: firms, capabilities and communities. Great Britain: Oxford University Press.


26

2. ATUAHENE-GIMA, K. 1995. An Exploratory Analysis of the Impact of the Market Orientation on New Product Per-formance // Journal of Product Innovation Management, Vol. 12.

3. BAKANAUSKAS, A., GREBLIAUSKAS, A., VIRBLAITĖ, A. (2007). Esminiai produktų inovacijų sėkmės veiksniai Lietuvos mobiliojo ryšio rinkoje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr: 42, p. 7-21.

4. BERKOWITZ, E. N., KERIN R. A., HARTLEY, W. S. et al. 2000. Marketing. - 6th ed. Irwin. 5. COOPER, R. G. 1984. How new product strategies impact on performance. Journal of Product Innovation Manage-

ment, 1, 5–18. 6. COOPER, R. G., KLEINSHCMIDT, E. J. 1990. New Products: the Key Factors in Success. America: American Mar-

keting Association. 7. COOPER, R. G., KLEINSHCMIDT, E. J. 1994. Determinants of Timelines in Product Development // Journal of Pro-

duct Innovation Management, Vol. 11 No. 5. 8. COOPER, R. G. 1996. Overhauling the New Product Process // Industrial Marketing Management, Vol. 25 No. 6. 9. DICKSON, P. R. 1992. Towards a General Theory of Competitive Rationality. Journal of Marketing, 56, 69–83. 10. GRIVENS, D.W. 1994. Strategic Marketing. Bmr Ridge: Irwin. 11. KOHLS, R. L.; UHL, J. N. 2002. Marketing of Agricultural Products. NJ: Prentice Hall Upper Sadde River. 12. KUVYKAITĖ, R. 2001. Gaminio marketingas. Kaunas: Technologija. 13. MEFFERT, H. 1995. Marketing // Handwroterbuch des Marketing / hsrg. von B. Tiezt, 2 Aufl., Schaffer. Poeschel:

Stuttgart. 14. PAGE, A. L. 1993. Assessing new product development practices and performance: establishing crucial new product

norms. Journal of Product Innovation Management 10, 273–290. 15. PERREAULT, W. D., MCCARTHY E. J., STEWART K. 2000. Massic marketing. European Edition. UK: McGraw-

Hill International. 16. WILSON, R. M. S., GILLIGANT C. 2003. Strategic Marketing Management. Amsterdam ect.: Elsevier.

MARKETING MANAGEMENT OF A NEW PRODUCT IN FRAME OF MARKETING STRATEGY FORMATION

Živilė Plioplytė, Rasa Rukuižienė


Summary

Marketing management of a new product covers target considerations about efficiency increment for producers,

market intermediaries and consumers. Producers launch new products in lowest costs, and according such consideration, marketing management process is becoming shorter. Market intermediaries try to introduce a new product with expensive promotional activity. Consumers always fix their choice at advantage in consumption new products with tangible features – quality, convenience, time savings, image or variations in personal experience. Producers try to gain from new product marketing management, and try to form new consmption trends together with target market intermediaries.

Marketing management decisions of a new product have a focus on managemenet of marketing mix. Formation of relevant distribution channel helps to launch in shirt time more new products for producers. Adoption of marketing com-munication model in different demand management stages of a new product helps to formalize marketing management process of a new product.

Theoretical and empirical survey is closely connected with a new product demand formation problem in imple-mentation and pursuance of special means of marketing mix management and efficiency.

Aim of research – to define the stages of a new product marketing management decisions in formalizing and imp-lementing target marketing strategy. Problems of research: 1) to define obejctives and considerations of a new product marketing management; 2) to identify elements of a new product marketing management formalization; 3) to identify efficiency increment means of a new product marketing management.

Research was provided by monograph, graph visualisation, interview by questionnair, logic analysis and synthesis in frame of explanation of results of scientific survey and empirical research. Interview by questionnair was provided in focus on identification of efficiency increment of a new product marketing management decisions.


27

The answers to research problems were arised obviously by analysis of ordered situation in market of new pro-ducts. Research was framed to demonstrate that formalisation of a new product marketing management can be impelemen-ted succesfully in formation target marketing strategy.

Key words: new product, marketing management, marketing strategy. Informacija apie autorius

Duomenys apie autorius Živilė PLIOPLYTĖ, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Ekonomikos ir vadybos fakulteto socialinių mokslų, rinkodaros vadybos studijų programos antro kurso magistrantė. Adresas: Universiteto g. 10. Akademija, LT–53361 Kauno raj. Tel.: +370 7 752383; E-paštas: [email protected]. Rasa RUKUIŽIENĖ, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Ekonomikos ir vadybos fakulteto, Verslo vadybos katedros lekto-rė. Adresas: Universiteto g. 10. Akademija, LT–53361 Kauno raj. Tel.: +370 7 752383; E-paštas: [email protected].


28

LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMOS TYRIMAS

Albina Novošinskienė, Astrida Slavickienė


Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos mokesčių sistemos reformą, atskleidžiant pagrindinius bruo-žus, išryškinant teigiamus ir neigiamus aspektus valstybės ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Tyrimais nustatyta, kad mokestinių pajamų dydį labiausiai įtakoja apmokestinimo bazė, mokesčio tarifai ir lengvatos. Apmokestinimo ribos ir bazės nustatymas yra sudėtingas uždavinys, čia nėra vienos nuo-monės, todėl reikalinga mokslinių darbų analizė ir praktinė patirties apibendrinimas. Analizė parodė, kad mažesni mokesčiai šaliai teikia didesnę ekonominę naudą, nei didesni – mažų mokesčių šalyse au-ga užimtumas, investicijos ir darbo našumas, dideli mokesčiai skatina šešėlinę ekonomiką.

Prasminiai žodžiai: apmokestinimas, mokesčiai, tarifai, mokesčių sistema, mokesčių reforma, vertinimas.

Įvadas

Aktualumas. Lietuvos mokesčių sistema nuo jos sukūrimo patyrė ne vieną reformą: buvo iš-

plėsta apmokestinimo bazė, sumažinti mokesčių tarifai, priimti nauji mokesčių įstatymai, sugriežtintas mokesčių administravimas ir muitinės kontrolė, pakeistos ir papildytos atskirų mokesčių nuostatos, apmokestintos naujos veiklos kryptys (užsienio valstybių įmonių gautos pajamos, loterijas rengiančių įmonių pajamos), apmokestinami gauti dividendai ir akcijų, obligacijų bei kitų vertybinių popierių ver-tės padidėjimo pajamos.

Lietuvos mokesčių sistemos reformos buvo vykdomos siekiant: valstybės pajamų padidinimo, mokesčių naštos perskirstymo, Lietuvos konkurencingumo didinimo, apmokestinimo bei administra-vimo supaprastinimo.

Paskutinioji mokesčių sistemos reforma buvo vykdoma ypatingomis sąlygomis. Dėl esamo ekonomikos nuosmukio mažėja valstybės pajamos, didėja emigracija, mažėja darbo užmokestis, didėja įmonių įsiskolinimai, mokesčių našta ir šešėlinė ekonomika. Tokiomis ypatingomis sąlygomis išryškėja mokesčių sistemos problemos, kai nesurenkami mokesčiai ir valstybės finansai tampa nestabilūs.

Ši mokesčių sistemos reforma sukėlė daug diskusijų parlamentarų, mokslininkų, gamybininkų tarpe, o tai reikalauja naujų tyrimų ir apibendrinimų. Reforma buvo atlikta skubotai, nepaliekant laiko diskusijoms.

Daug mokslininkų tyrė apmokestinimą, mokesčių sistemas, mokesčių naštą, šešėlinę ekonomi-ką: E. Buškevičiūtė, K. Lukaševičius, A. Novošinskienė, A. Slavickienė, O.G. Rakauskienė, E. Rama-nauskienė, K. Nightingale, F.Lucy, J. Martinez-Vazquez, M. Rider, J.Gravelle, D. Zimmerman, T. Buss, R Vivian, D.J.Mitchell.

Tyrimų objektas. Lietuvos mokesčių sistemos reforma. Tyrimų tikslas. Įvertinti Lietuvos mokesčių sistemos reformą. Tikslui pasiekti sprendžiami uždaviniai: − pateikti paskutiniosios LR mokesčių sistemos reformos pagrindinius bruožus; − atskleisti mokesčių reformos teigiamus ir neigiamus aspektus; − įvertinti mokesčių reformą valstybės ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu.


29

Tyrimų metodika Straipsnyje atlikta Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų, ekonominės literatūros, analitinių

darbų lyginamoji ir sisteminė analizė. Mokesčių sistemos reformos analizei naudota monografinis, lo-ginės analizės metodai bei palyginimo būdas. Išanalizuoti LR įstatymai ir kiti norminiai aktai mokes-čių sistemos ir apmokestinimo klausimais.

Lietuvos mokesčių sistemos reformos analizė ir vertinimas

Penkioliktoji LR vyriausybė dar 2009 metų išvakarėse ėmėsi ryžtingų veiksmų reformuojant mokesčių sistemą. Reforma vyko skubotai, vienų mokesčių tarifai buvo didinami, kitų – mažinami, naikinamos mokesčių lengvatos. Mokesčių reforma tęsiasi ir 2009-asiais metais. Dėl straipsnio ribotos apimties, autorės apsiriboja mokesčių sistemos pagrindinių mokesčių reformos tyrimu – gyventojų pa-jamų, pelno, pridėtinės vertės mokesčiais ir valstybinio socialinio bei sveikatos draudimo įmokomis. Pradžioje darbo autorės pateikia mokesčių sistemos reformos bendrus bruožus ir jos įvertinimą.

Pakeistas Pelno mokesčio (2009) tarifas – vietoj taikyto 15 proc. pelnas apmokestinamas 20 proc., bet nuo 2010 m. vėl grįžtama prie 15 proc. tarifo taikymo. Panaikintos lengvatos: apmokesti-nama kredito unijų, centrinės kredito unijos, žemės ūkio įmonių pelnas. Apmokestinant žemės ūkio įmonių pelną yra nustatytas pereinamasis 2009 ir 2010 metų laikotarpis.

Vyriausybė, siekdama didesnių mokesčių pajamų, gali nustatyti aukštesnius mokesčių tarifus - Pelno mokesčio tarifas laikinai buvo padidintas iki 20 proc. Tačiau vyriausybė negali tiesiogiai kontro-liuoti mokestinių įplaukų, nes didinant tarifus, nacionalinis produktas gali mažėti, nes aukšti tarifai nei-giamai veikia ūkinę veiklą – didėja šešėlinė ekonomika (Snieška, Baumilienė ir kiti, 2001). Mokestinių pajamų priklausomybę nuo mokesčio tarifo dydžio parodo Lafero kreivė. Esmė gra-fiškai reiškiama mokslininko vardu pavadinta kreive, kuri parodo hipotetinį (sprendimas pagal formulę "jeigu..., tai...") ryšį tarp mokesčio normos (tarifo) ir iždo pajamų, gaunamų iš mokesčių. Mokesčio normos didinimas iki tam tikros ribos iš mokesčio gaunamas iždo pajamas didina, nors lėtėjančiais tempais (1 pav., a). Taške B mokestinės įplaukos gaunamos didžiausios. Didėjant mokesčio normai, mokesčio bazė mažėja, tačiau mažesniu laipsniu, negu auga mokesčio norma. Už tam tikros ribos (A. Laferas apskaičiavo, kad pasiekus šią ribą, mokesčių norma negali būti didesnė kaip 50 proc.) mokes-čių normos didinimas pradeda mažinti iš mokesčių gaunamas biudžeto pajamas, nes ima slopinti ūkio subjektų ekonominį aktyvumą ir versliškumą, verčia juos vengti mokėti mokesčius. Taškuose A ir C biudžeto įplaukos gaunamos vienodos, bet mokesčių norma yra labai skirtinga. Nors mokesčių normą ir sumažintume nuo C iki A (normos bus akivaizdžiai skirtingos), į biudžetą surinksime tą patį įplaukų dydį. Jeigu mokesčių norma pasieks 100 procentų, biudžetas įplaukų negaus, nes kam dirbti, jei viską reikės atiduoti valstybei. Mokesčio bazė mažėja didesniais tempais, negu auga mokesčio norma.

A. Lafero kreivė rodo, kad verslininkai stengiasi plėsti verslo apimtis, kai mokesčiai didinami iki tam tikro lygio. JAV didžiausia pelno mokesčio norma, kai įmonė gauna per metus daugiau kaip 75 tūkst. dolerių, nustatyta 34 procentai. Vadinasi, norint siekti didesnių valstybės pajamų, gaunamų iš mokesčių, derėtų taikyti tokią verslo įmonių "teisingo" apmokestinimo skalę, kurios kraštinė riba sutap-tų su mokesčio dydžiu, turinčiu didžiausią gamybos ir komercijos plėtotę stimuliuojantį efektą.

Labai svarbu, kokia mokesčių norma bus pasiektas tam tikras mokesčių dydis. Nors mokesčių įplaukos taškuose B1 ir B2 bus vienodos, bet jos bus surinktos esant skirtingoms mokesčių normoms (1pav., b). Todėl mokesčių politika, norint surinkti kuo daugiau mokesčių esant mažesnei mokesčių normai, yra pranašesnė už politiką, kai mokesčių norma didėja sparčiau, nei surenkamos įplaukos (No-vošinskienė, 2000).


30

a) b)

1 pav. Mokesčių normos (mokesčių naštos) ir mokesčių įplaukų priklausomybė

Kiti autoriai teigia, kad įplaukos iš mokesčių priklauso ne vien nuo tarifo, bet ir nuo mokesčio

bazės. Kai mokesčio tarifo didinimo galimybės išsenka (t.y. pasiekus tam tikrą ribą, pajamos ima mažė-ti), ieškoma kitų mokestinės bazės didinimo galimybių: apmokestinamos papildomos sritys, pajamos (Rakauskienė, 2006).

Užsienio ekonomistų tyrimai ir ir užsienio šalių praktika rodo, kad mažesni mokesčiai šaliai tei-kia didesnę ekonominę naudą – mažų mokesčių šalyse auga užimtumas, investicijos ir darbo našumas. Žemų mokesčių šalyse investicijų augimo tempas yra didesnis, nei aukštų mokesčių šalyse. Pastebėta, kad pernelyg dideli mokesčiai skatina mokesčių slėpimą ir šešėlinę ekonomiką (Buškevičiūtė, 2005).

Straipsnio autorių nuomone optimalaus mokesčio tarifo ir mokestinės bazės nustatymas yra su-dėtingas ir probleminis uždavinys dar ir dėl to, kad tų sprendimo rezultatai išryškėja tik po tam tikro laiko tarpo, o ne iš karto.

Ekonomikos nuosmukio metu, kai šalyje aukštas nedarbo lygis, vyriausybė įgyvendina skati-nančią fiskalinę politiką, kuri apima:

− Vyriausybės išlaidų didinimą; − mokesčių mažinimą arba transferinių išmokų didinimą; − abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – deficito augimas, o su tuo ir skolos

augimas (Snieška, Baumilienė ir kt., 2005). Pelno mokestį Novošinskienė ir Slavickienė (2005) tyrė ir anksčiau ir teigė, kad pelno mokesčio

tarifo sumažinimas įplaukas į biudžetą iš šio mokesčio padidino du kartus. Vyriausybės veiksmai iš eilės du kartus per metus keisti Pelno mokesčio tarifą (padidinti iki 20

proc., o vėliau sumažinti) buvo skubotas sprendimas, padaręs įmonėms nemažai žalos. Autorės įtaria, kad Vyriausybė nesiekia savo strateginių tikslų.

Pelno mokesčio reformos teigiami ir neigiami aspektai matyti 1 lentelėje.

1 lentelė. Pelno mokesčio reformos įvertinimas

Teigiami aspektai Neigiami aspektai Tarifo sumažinimas. Tarifo suvienodinimas. Mažų įmonių tarifo sumažinimas iki 5 proc.

Didelės mokesčio administravimo išlaidos. Kai kurių sąnaudų ribojimas. Sudėtingas apmokestinimo ribos nustatymas.


31

Bene daugiausiai pakeistas Gyventojų pajamų mokestis. Suvienodintas gyventojų pajamų ap-mokestinimas: gyventojų pajamoms, gautoms darbo sutarties metu, honorarams, individualios veiklos, pajamoms, gautoms iš paskirstytojo pelno, taikomas 15 proc. Gyventojų pajamų mokesčio tarifas (2009). Darbo pajamos apmokestinamos kartu su gyventojų pajamų mokesčiu ir sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokomis (Nightingale, 2002). Panaikintos Gyventojų pajamų mo-kesčio lengvatos: naujai išduodamų paskolų gavėjams palūkanoms už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti (įsigyti) ir kompiuteriui įsigyti. Pakeista neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo tvarka: mažas pajamas gaunantiems asmenims jis didinamas ir jis netaikomas didesnes nei 3145 litų pajamas gaunantiems asmenims per mėnesį.

Gyventojų apmokestinimą lemia gyventojų apmokestinimo sistema – tai apmokestinimo bazė, taikomi neapmokestinamieji pajamų dydžiai, pajamų mokesčio tarifai ir lengvatos (Novošinskienė, Slavickienė, 2005). Lengvatomis siekiama sumažinti mokesčių naštą gyventojams. Tačiau A. Novo-šinskienė ir J. Savickienė (2008) mokesčių lengvatas įvardina kaip mokesčių sistemos problemas — mokesčių lengvatomis ėmė naudotis ne tie, kuriems jos buvo skirtos. Autorės mano, kad neapmokesti-namojo pajamų dydžio didinimas mažai uždirbantiems gyventojams sumažins mokesčio naštą tiesiogiai nesumokant mokesčio dabar ir išvengiant socialinio rėmimo vėliau – transferiniais mokėjimasis. Toks lėšų perskirstymo būdas tampa skaidresnis ir efektyvesnis.

Naujovė gyventojų pajamų apmokestinime yra ta, kad pagal 2009 m. sausio 1 d. Gyventojų pa-jamų mokesčio įstatymo (2009) pataisas neapmokestinamasis pajamų dydis yra taikomas tik Lietuvos gyventojui, atsižvelgiant į gaunamų tik su darbo santykiais susijusių pajamų dydį. Neapmokestinama-sis pajamų dydis nustatomas:

− jei gyventojo darbo užmokestis neviršija 800 litų per mėnesį, taikomas 470 litų mėnesio neap-mokestinamasis pajamų dydis;

− jei gyventojo darbo užmokestis viršija 800 litų per mėnesį, mėnesio neapmokestinamasis paja-mų dydis (NPD) apskaičiuojamas pagal formulę:

NPD = 470 – 0,2 × (gyventojo mėnesio pajamos, gautos iš darbo santykių – 800 litų).

Jeigu apskaičiuotas neapmokestinamasis pajamų dydis yra neigiamas, gyventojui jis netaiko-

mas. Darbinėms pajamoms, viršijančioms 3150 litų sumą (neatskaičiuos mokesčių), neapmokestinama-sis pajamų dydis netaikomas (LR Gyventojų pajamų..., 2009). Taikomi ir papildomieji pajamų neap-mokestinamieji dydžiai tik nuolatiniams Lietuvos gyventojams. Kaip matome, priklausomai nuo gautų pajamų, neapmokestinamasis pajamų dydis taikomas skirtingai. Šiuo apmokestinimu siekiama apsaugoti mažas pajamas gaunančius asmenis, neatsižvelgiant į nemažas administravimo išlaidas. Todėl gyventojų apmokestinimas tampa progresyvus, nors tarifas yra proporcinis.

Užsienio šalyse daugiau paplitęs progresinis apmokestinimas kelia daug diskusijų. Daugelis au-torių Lucy, Martinez-Vazquez, Rider (2007) palaiko progresinius mokesčius dėl socialinio teisingumo principo, bet kiti autoriai Gravelle, Zimmerman 1984), Buss (2001) teigia, kad progresinis apmokesti-nimas mažina efektyvumą, prarandamas verslo plėtojimo bei pajamų didinimo stimulas (Kindsfaterie-nė, Lukaševičius, 2008). Pastaruoju metu pastebima progresinių mokesčių atsisakymo tendencija už-sienio šalyse. Ši tendencija ypač ryški Rytų ir Vidurio Europoje (Gylys, 2006). Proporcinė sistema tai-koma tik keliose Europos šalyse: Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje bei Rusijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje. Daugumai Europos šalių (18 iš 25 ES valstybių) būdinga tai, kad pajamų mokesčių tarifai yra progresiniai: dideles pajamas gaunantiems gyventojams tarifai didesni, be to, egzistuoja nustatytos minimalios neapmokestinamosios pajamos.

Literatūros studijose autoriai pateikia progresinės mokesčių sistemos trūkumus:


32

1) mažinamas žmonių darbinis aktyvumas ir motyvacija dirbti bei diskriminuojami didesnes pajamas gaunantys bei aukštesnę kvalifikaciją turintys darbuotojai;

2) sudėtingas ir brangus administravimas; 3) skatinamas mokesčių vengimas (Vivian, 2006); 4) dėl sumažėjusios motyvacijos dirbti, padidėjusios mokesčių vengimo ir kvalifikuotos darbo

jėgos nutekėjimo, mažėja biudžeto įplaukos; 5) dėl infliacijos didėjant darbo užmokesčiui, pajamų gavėjai gauna tokias pajamos, kurios

apmokestinamos didžiausiu tarifu. Siekiant to išvengti, turi būti numatytas pajamų indeksavimas, o tai apsunkina mokesčio administravimą;

6) iškreipiamas mokesčių teisingumo principas – valstybės teikiamos paslaugos kiekvienam mokesčių mokėtojui turi kainuoti vienodai;

7) maskuojama mokesčių našta – neaišku kas kiek moka. Gyventojas, patyręs išlaidų studijoms, įmokoms į pensijų fondus ir gyvybės draudimui, savo apmokestinamąsias pajamas gali sumažinti patirtų išlaidų dydžiu, bet ne daugiau kaip 25 proc. apmo-kestinamųjų pajamų sumos. Vadinasi, dėl nustatyto apribojimo, šia lengvata mažas pajamas gaunantys gyventojai pasinaudoti pilnai negali. Galima teigti, kad lengvata, kuria buvo siekiama sumažinti GPM naštą, savo tikslo nepasiekia dėl tokių pateiktų apribojimų. Todėl priimant mokesčio įstatymo nuostatas svarbu nustatyti ar tikrai siekiama sumažinti mokesčio naštą mažas pajamas gaunantiems gyventojams.

Nauja yra ir tai, kad gyventojų pajamos yra apmokestinamos Privalomojo sveikatos draudimo bei Valstybinio socialinio draudimo įmokomis — tai pajamos iš individualios veiklos ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamos. Šių asmenų mokesčiai sudaro 52,5 proc. nuo metinių pajamų, vykdant in-dividualią veiklą: 9 proc. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 28,5 proc. Valstybinio socialinio draudimo įmokos; 15 proc. Gyventojų pajamų mokestis. Pereinamasis laikotarpis nenumatytas. Indivi-dualios įmonės savininkai iki mokesčių reformos pradžios (2009-01-01) buvo privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindei ir papildomai pensijos dalims.

Kitų kategorijų asmenims (autoriams, sportininkams, atlikėjams), neįregistravusiems individua-lios veiklos ir gaunantiems autorinį atlygį, sporto veiklos pajamas ar atlikėjo pajamas iš įmonės, kurioje jie dirba darbo sutarties forma, numatyta dviejų metų pereinamasis laikotarpis. Todėl tokiems asme-nims mokesčių našta didės palaipsniui. Be to, advokatams, notarams, antstoliams, įvestos socialinio draudimo įmokų lubos: jie mokės fiksuotas Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios nepriklau-sys nuo šių asmenų uždirbtų pajamų sumos.

Pastebėta, kad kartu su gyventojų su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimu atskai-tomos Privalomojo sveikatos draudimo 6 proc. įmokos. Šių dviejų mokesčių (GPM ir PSD ) nuo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų apmokestinimo bazė yra skirtin-ga:

− teisė į NPD ir PNPD, teisė atimti patirtas išlaidas (GPMĮ 21 str.) yra lengvata taikoma ap-skaičiuojant GPM — apmokestinamoji bazė mažinama;

− apskaičiuojant PSD įmokas tokios lengvatos netaikomos — apmokestinamoji bazė nemaži-nama.

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį ir apima beveik visus Lietuvos gyventojus. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustie-siems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) ir pan. Pagrindinis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurios apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas.

Socialinio draudimo įmokų poveikis darbo jėgos kaštams yra toks pats kaip ir Gyventojų paja-mų mokesčio, nes nėra skirtumo, kas sumoka socialinio draudimo įmoką — ar pats darbuotojas, ar darbdavys. Tai sudaro darbo jėgos kaštus ir įtakoja darbo jėgos mokestinę naštą (Ramanauskienė,


33

2007), o tai sudaro nemažą grėsmę įmonių konkurencingumui ir iššaukia vis didėjančią darbo jėgos emigraciją (Mitchell, 2002).

Todėl autorės mano, kad VSD įmokų padidinimas ir PSD įmokos įvedimas mokestinę naštą di-dina, todėl darbdaviai sieks mokesčių naštos mažinimo, išvengiant įmokų mokėjimo dėl pajamų slė-pimo. Jei darbuotojas supras socialinio draudimo reikšmę, jis nesutiks slėpti pajamų. Bet pastarųjų me-tų esamos VSD fondo problemos dirbantiesiems daug vilčių neteikia. Šiandien gyventojų darbo apmo-kestinimas sudaro 48,7 proc. (be įmokų Sveikatos draudimui). Gyventojų pajamų mokesčio reformos teigiami ir neigiami aspektai parodyti 2 lentelėje.

2 lentelė. Gyventojų pajamų mokesčio reformos įvertinimas

Teigiami aspektai Neigiami aspektai

Suvienodintas tarifas visų pajamų apmokestinimui. Atskaitomos patirtos išlaidos. Taikomas NPD ir PNPD (darbo pajamoms). Taikomi individualūs NPD riboto darbingumo dirbantie-siems. Nuostolių perkėlimo galimybė vykdant individualią veik-lą ir taikant kaupimo principą.

Reforma buvo siekta gauti milijardines pajamas. Ribojamas NPD taikymas (tik su darbo santykiais susiju-sioms pajamoms). Aukštas darbo jėgos apmokestinimas įskaitant VSD ir PSD. Vienos individualios veiklos nuostolių negalima dengti kitos individualios veiklos pajamomis.

Reforma pakeitė Pridėtinės vertės mokesčio kai kurias nuostatas: tarifas padidintas nuo 18

iki 19 proc. o nuo 2009 m. rugsėjo 1 dienos - iki 21 proc. Naikinamos lengvatos, ko pasekoje brangsta vaistai, knygos, laikraščiai, žurnalai, viešbučių paslaugos. Padidinus tarifą, mokesčių našta išaugo galu-tiniam vartotojui. Todėl manome, kad būtino naudojimo prekėms turėtų būti taikomas mažesnis tarifas. Pridėtinės vertės mokesčio reformos teigiami ir neigiami aspektai parodyti 3 lentelėje.

3 lentelė. Pridėtinės vertės mokesčio reformos įvertinimas

Teigiami aspektai Neigiami aspektai

Lengvai surenkamas. Tarifų skaičiaus mažinimas (kai kurie tarifai galioja laiki-nai).

Tarifo didinimo tikslas – didinti biudžeto pajamas, neanali-zuojant naštos. Tarifo padidinimas. Transporto PVM atskaitos netaikymas. PVM atskaitos ribojimas pramogoms ir reprezentacijai. Netaikomas sumažintas tarifas būtino naudojimo prekėms.

Vienas iš individualios veiklos apmokestinimui taikomų būdų yra apmokestinimas pagal verslo

liudijimus. Dirbant savarankiškai įsigijus verslo ir mokestį sumokant iš anksto taip pat išlieka galimybė slėpti darbo santykius. Dažniausiai šie santykiai slepiami: statinių statybos ir remonto sektoriuje, tei-kiant žemės ūkio paslaugas, kirpyklų ir panašioje veikloje, teikiant kaimo turizmo paslaugas. Slėpti pa-jamas labiausiai įtakoja: mokesčių ir socialinio draudimo įmokų dydis, reguliavimo našta, socialinė pa-rama, darbo santykių reguliavimas, valstybės paslaugos, moralės normos mokesčių atžvilgiu ( LRV konferencja, 2010). Kuo didesnis reguliavimas ir suvaržymas, kuo didesnė biurokratinė, administracinė ir mokestinė našta, tuo labiau auga paskatos vykdyti verslą nelegaliai ir slėpti dalį pajamų. Valdžia gali sudaryti tokias sąlygas, kad šešėlinė ekonomika mažėtų, sukurdama sąlygas ekonomikai augti, gerin-dama verslo ir investicines sąlygas (Šimašius, 2008)

Šis apmokestinimas turi tokius teigiamus ir neigiamus aspektus (4 lentelė). Nepaisant minėtų trūkumų, vykdant individualią veiklą pagal verslo liudijimus, tai dar viena galimybė mažinti nedarbo lygį.


34

4 lentelė. Individualios veiklos apmokestinimo pagal verslo liudijimus įvertinimas

Teigiami aspektai Neigiami aspektai Mažina nedarbo lygį ir šešėlinę ekonomiką. Mažos administravimo išlaidos. Mokesčio dydį įtakoja savivaldybė. Legali galimybė vykdyti ekonominę veiklą.

Netaikomas NPD. Netaikomas sąnaudų atėmimas. Netaikomas gyventojo patirtų išlaidų studijoms, įmokoms į pensijų fondus, gyvybės draudimui atėmimas. Išlieka galimybė slėpti pajamas. Fiksuotas mokestis sumokamas prieš pajamų gavimą. Galimas nuostolio patyrimas.

Išvados

1. Padidintas pelno mokesčio tarifas nesudarė galimybių pasiekti lygių apmokestinimo sąlygų užsiimant verslu individualiai ar per juridinį asmenį. Padidintas tarifas didino ir šešėlinę ekonomiką.

2. Vyriausybė negali tiesiogiai kontroliuoti mokestinių įplaukų, nes didinant tarifus, naciona-linis produktas gali mažėti ir mokestinės pajamos nebus surenkamos.

3. Neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas mažai uždirbantiems gyventojams mažina mokesčio naštą ir socialinį rėmimą, nesumokant mokesčio dabar ir išvengiant socialinio rėmimo vėliau.

4. Dėl skirtingo neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo gyventojų apmokestinimas tam-pa progresyvus, nors tarifas yra proporcinis.

5. Pereinamojo laikotarpio taikymas skirtingoms apmokestinimo grupėms sudaro ne vienodas sąlygas apmokestinimo dydžiui.

6. Didelis darbo apmokestinimas didina šešėlinę ekonomiką. 7. Mažas pajamas gaunantis gyventojas pilnai negali pasinaudoti lengvata patiriant išlaidas

studijoms, įmokoms į pensijų fondus, gyvybės draudimui dėl nustatyto apribojimo iki 25 proc. apmo-kestinamųjų pajamų.

Literatūra 1. BUŠKEVIČIŪTĖ, E. 2005. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija. 2. BUSS, T. 2001. The Effect of State Tax Incentives on Economic Growth and Firm Location Decisions: An Overview

of the Literature. EconomicDevelopment Quarterly; 15; 90. 3. GYLYS P. 2002. Lietuvos socialinės bei ekonominės plėtros dimensijos ir veiksniai: paradigmų konkurencija. Funda-

mentalizmas ekonomikoje ir jo pavojai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 sausio 18 d.]. Prieiga per internetą: < http://www. images.katalogas.lt/maleidykla/fil33/F-28.pdf –

4. GRAVELLE, J.; ZIMMERMAN, D.1984. Investment Tax Progressivity and the Design of Tax ncentives. Public Fi-nance Review; 12; 251.

5. LUCY, F ; MARTINEZ-VAZQUEZ, J.; RIDER, M. 2007.Voting on Tax Policy Design: A Test of the Selfish versus Social Preferences Hypotheses. Public Finance Review ; 35; 263.

6. LUCY F.; MARTINEZ-VAZQUEZ, J.; RIDER, M. 2001. ‘Fundamental Tax Reform in the Netherlands’, Internatio-nal Tax and Public Finance 8(4): 467–80.

7. KINDSFATERIENĖ, K.; LUKAŠEVIČIUS K. 2008. Mokesčių sistemos įtaka verslo aplinkai. Inžinerinių sprendimų ekonomika, Nr. 2(57) p. 70-77.

8. LR GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMAS. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 sausio 18 d.]. Prieiga per in-ternetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=171369.

9. LR PELNO MOKESČIO ĮSTATYMAS. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 sausio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=157066.

10. LR VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMAS. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 sausio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362883.

11. LR SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMAS. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 sausio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=28356

12. MITCHEL, D J. 2002. EBPO ir ES klysta: konkurenciją mokesčių srityje reikėtų ne pulti, o sveikinti//pranešimas tarp-tautinėje konferencijoje “Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui”.


35

13. NOVOŠINSKIENĖ, A; SLAVICKIENĖ, A. 2005. Lietuvos mokesčių sistemos problemos // Vagos. ISSN 1648-116X. Nr. 67 (20) p. 44-52. [CAB Abstracts].Pelno

14. NOVOŠINSKIENĖ, A; SAVICKIENĖ, J. 2008. Mokesčių naštos tyrimas Lietuvoje// Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos = Science and studies of accounting and finaces: problems and perspectives: tarp-tautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1(6). Akademija, ISSN 2029-1175. p. 115-119.

15. NOVOŠINSKIENĖ, A. 2000. Lietuvos mokesčių sistemos analizė ir tobulinimas: daktaro disertacija, socialiniai moks-lai, vadyba. Kaunas: Akademija.

16. LR VYRIAUSYBĖ KONFERENCIJOS MEDŽIAGA. SoDros pranešimas "Besivystantys procesai “šešėlyje” · Sta-tistikos departamento pranešimas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009 spalio 20 d.]. Prieiga per internetą: http:// www.statold.lrv.lt/main.php?cat=306&gr=2>.

17. NIGHTINGALE, K. 2002. Taxation: Theory and practice. Pearson Education. 18. RAKAUSKIENĖ, O.G. 2006. Valstybės ekonominė politika. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos skyrius. 19. RAMANAUSKIENĖ E. 2007. Gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas, kaip priemonė didinti Lietuvos Mokes-

čių sistemos konkurencingumą. . Ekonomika ir vadyba: 12, ISSN 1822-6515, p. 843-848. 20. SNIEŠKA V; BAUMILIENĖ, V; IR KT. 2005. Makroekonomika. Kaunas. 21. ŠIMAŠIUS, R. 2008. Šešėlinio verslo priežastys ir žingsniai tokio verslo tradicijų mažinimui [interaktyvus]. [žiūrėta

2009 rugpjūčio 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrv.lt/ekonom_analiz/Konferencija/LLRI.pdf>. 22. VIVIAN, R. W. 2006. Equality and personal income tax – the classical economists and the Katz commission. In

Blackwell Publishing. South African journal of economics, p. 79 – 109.

RESEARCH OF LITHUANIA TAX SYSTEM REFORM

Albina Novošinskienė, Astrida Slavickienė


Summary

The latest reform of Lithuania tax system is evaluated in the paper. The author disclosed the main features of the reform, highlighted positive and negative points from the state and taxpayers point of view. The research showed that the reform was done hastily, and the possible outcomes were not evaluated. The amount of tax income is mostly influenced by taxation basis, tax tariffs and tax shields. The estimation of taxation margin and basis is very complex task. From this point of view it is no one opinion, so it is necessary to make an analysis of research works and to summarize the practical experience. The analysis showed that the lower taxes give more economic benefit than higher: employment, investments and productivity increase in the countries with lower taxes. Duomenys apie autorių Albina Novošinskienė, socialinių mokslų daktarė, docentė. Socialiniai mokslai, Ekonomika. Lietuvos žemės ūkio universi-teto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Apskaitos ir finansų katedros; tel. 8 27 39 70 49, el paštas [email protected]. Astrida Slavickienė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Socialiniai mokslai, Ekonomika. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Apskaitos ir finansų katedros; tel. 8 27 39 70 49, el paštas [email protected].


36

SAVARANKIŠKAI DIRBANČIŲ KAIMO GYVENTOJŲ VEIKLOS APMOKESTINIMAS LIETUVOJE

Janas Žukovskis


Straipsnyje aptariamos ir lyginamos savarankiškai dirbančių asmenų (angliškai self-employed ) organizacinės vers-

lo formos Lietuvoje, kuriomis gali verstis kaimo gyventojai. Tyrimo tikslas – palyginus įvairių organizacinių verslo formų apmokestinimo sąlygas, pateikti siūlymus kaimo gyventojams priimti geriausią sprendimą dėl organizacinės verslo formos pasirinkimo. Straipsnis supažindina su ekonominėmis sąlygomis Lietuvoje bei skatina Lietuvos kaimo gyventojų ekonomi-nę motyvaciją užsiimti savarankiška veikla, teikti naudą sau ir drauge kitiems.

Raktiniai žodžiai: kaimo gyventojai, mokesčiai, savarankiškai dirbantys asmenys, organizacinės verslo formos. JEL kodas:K200 Reguliavimas ir verslo teisė Įvadas Savarankiškai dirbantis asmuo – tai asmuo, kuris kitam asmeniui atlieka tikras ir faktines pa-

slaugas..., už kurias gauna atlyginimą. Paslaugos turi būti atliekamos nesant jokių pavaldumo santykių, periodiškai, nuolat ir reguliariai (Savarankiškai dirbantis, 2009).

Asmuo, ketinantis savarankiškai užsiimti žemės ūkio veikla arba alternatyvia veikla kaimo vie-tovėse, gali rinktis iš kelių galimų organizacinių verslo formų. Jis gali įregistruoti individualią veiklą, įsigyti verslo liudijimą ir teikti žemės ūkio paslaugas, gali teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti ūki-ninko ūkį ir veiklą vykdyti kaip ūkininkas. Taip pat gali savo vardu įregistruoti individualią įmonę arba tapti uždarosios akcinės bendrovės vieninteliu steigėju ir akcininku. Būdamas ūkininku, jis gali tapti kooperatinės bendrovės nariu arba dirbti sudarius darbo sutartį toje pačioje kooperatinėje ar bet kokioje ūkinėje bendrijoje ar žemės ūkio bendrovėje.

Tyrimo tikslas – palyginus įvairių organizacinių verslo formų apmokestinimo sąlygas, pateikti siūlymus kaimo gyventojams priimti geriausią sprendimą dėl organizacinės verslo formos pasirinkimo.

Tyrimo objektas – savarankiškai dirbančių asmenų veiklos apmokestinimo reglamentavimas Lietuvoje.

Tyrimo metodika. Lyginant įvairių organizacinių verslo formų apmokestinimo sąlygas buvo naudojami šie bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė ir sintezė. Ty-rimo metu buvo analizuojami ir apibendrinami teisės aktai, reglamentuojantys kiekvienos organizaci-nės verslo formos mokesčių apskaičiavimą. Siekiant matematiškai įvertinti ir palyginti mokamų mo-kesčių apimtį buvo remtasi hipotetiniais duomenimis, kurie leido išskirti mažiausiai ir daugiausiai ap-mokestinamas verslo formas.

Tyrimo rezultatai Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis asmuo gali užsiimti individualią veikla. Gyventojas individu-

alia veikla gali verstis ją įregistravęs nustatyta tvarka (toliau – individuali veikla pagal pažymą) arba įsigijęs verslo liudijimą, iš anksto sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo pajamų, gautų iš to-kios individualios veiklos rūšies, kuri yra „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąraše“ (Verslo liudijimų rūšių sąrašas, 2009).

Pajamos, gaunamos iš įregistruotos individualios veiklos (veikla pagal pažymą), apmokestina-mos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau GPM) tarifu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įsta-tymą (GPM, 2009) . Pajamos apskaičiuojamos tokia tvarka: iš uždirbtų pajamų atimami leidžiami at-skaitymai (įprastos ir būtinos veiklai vykdyti išlaidos). Be gyventojų pajamų mokesčio, gyventojas mo-


37

ka privalomojo sveikatos (PSD) draudimo įmokas – 9 proc. nuo gautų individualios veiklos pajamų. Metinė PSD įmoka negali sudaryti mažiau kaip 9 proc. 12 minimalių mėnesinių algų (toliau MMA, dabartiniu metu MMA = 800 Lt, tai PSD =864 Lt, nes 800x0,09x12), nebent gyventojas gauna darbo užmokesčio pajamas arba yra apdraustas valstybės lėšomis. Tokiu atveju įmoka skaičiuojama tik nuo individualios veiklos pajamų. Taip pat gyventojas turi mokėti socialinio draudimo įmokas – 10 proc. nuo gautų individualios veiklos pajamų.

Gyventojai, įsigydami verslo liudijimą, sumoka savivaldybių Tarybų nustatytą fiksuoto dydžio GPM. Todėl papildomai jo mokėti nereikia. Mažesni šio mokesčio dydžiai gali būti taikomi tam tik-roms gyventojų grupėms (pavyzdžiui, pensininkams, neįgaliesiems asmenims). Verslo liudijimą įsigiję gyventojai kiekvieną mėnesį moka 9 proc. MMA dydžio PSD įmokas (šiuo metu tai sudaro 72 Lt, t.y. 800 x 0,09). PSD jiems neskaičiuojamos nuo visų šios veiklos pajamų. Šie asmenys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas: 50 proc. bazinės pensijos (šiuo metu įmoka sudarytų 180 Lt, nes 360 x 0,5). Pažymėtina, kad šio mokesčio mokėti nereikia, jeigu gyventojas yra sudaręs darbo sutartį ir jo darbdavys moka už jį socialinio draudimo įmokas.

Individualių įmonių savininkai, kaip ir ūkinių bendrijų nariai, gaudami pajamas iš apmokestin-to pelno, neapmokestina jų, jeigu jos yra ne didesnės kaip 4000 Lt per metus. Didesnė nei 4000 Lt pa-jamų suma, apmokestinama 15 proc. GPM nuo visų pajamų. Šių asmenų metinė PSD įmoka skaičiuo-jama nuo tos pačios apmokestinamosios bazės kaip ir gyventojų pajamų mokestis ir turi sudaryti ne mažiau kaip 9 proc. per metus iš individualios įmonės (ar ūkinės bendrijos) pelno gautų pajamų, bet ne mažiau kaip 864 Lt. (800x0,09x12).

Ūkininkų ir bei kitų asmenų, besiverčiančių žemės ūkio veikla, apmokestinimas sudėtingesnis. Jų pajamų apmokestinimas priklauso nuo valdos (ūkio) dydžio. Valdos dydis matuojamas sutartiniais mato vienetais – Europiniais dydžio vienetais (EDV). Europinis dydžio vienetas – tai žemės ūkio val-dos ekonominio dydžio vienetas Europos sąjungoje, kurį skaičiuojant atsižvelgiama į deklaruotus že-mės ūkio naudmenų plotus ir laikomų gyvulių skaičių bei atitinkamų produkcijos rūšių standartinį ga-mybinį pelną.

Asmenų, besiverčiančių žemės ūkio veikla, pajamos apmokestinamos GPM, tik kai valda di-desnė nei 14 EDV. 2009 metais tokių asmenų pajamos apmokestinamos 5 proc. Privalomojo sveikatos draudimo mokestį moka kiekvienos valdos savininkas. Jis didėja, didėjant valdai. Asmuo, kurio valdos dydis ne didesnis kai 2 EDV, 2009 metais privalo sumokėti ne mažiau kaip 3 proc. nuo 12-os minima-lių mėnesinių algų (t.y. 288 Lt, nes 800 x 12 x 0,03). Kai valda didesnė, t.y. nuo 2 iki 14 EDV, tai 2009 metais moka ne mažiau kaip 9 proc. 12 MMA ( t.y. 864 Lt, nes 800 x 12 x 0.09). Kai valda dides-nė kaip 14 EDV, įmoka sudaro 3 proc. nuo visų apmokestinamųjų pajamų. Metinė PSD įmoka nuo in-dividualios žemės ūkio veiklos pajamų skaičiuojama nuo ne didesnės kaip 17856 Lt sumos, o maksi-mali PSD įmokos suma yra 536 Lt.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos asmenų, kurių valdos dydis yra didesnis ne-gu 4 EDV. Įmoka turi sudaryti ne mažiau kaip 8 proc. nuo 12 MMA. Jeigu valda didesnė kaip 14 EDV, šie asmenys turi sumokėti 8 procentus nuo apmokestinamųjų pajamų, gautų iš šios veiklos, bet ne ma-žiau kaip 8 proc. nuo 12 MMA. 2010 metais numatoma, kad mokesčių tarifai didės (žr. 1 lentelė).

Lietuvoje uždarąją akcinę bendrovę gali įsteigti ir vienas asmuo. Jis gali tapti šios įmonės vie-ninteliu akcininku ir kartu privalo būti jos darbuotojas. Pagal dabartinę socialinio draudimo tvarką, šis asmuo privalo save „įdarbinti“, t. y. nustatyta tvarka pranešti socialinio draudimo sistemos atitinka-miems skyriams apie darbo santykių pradžią ir mokėti sau ne mažesnę kaip minimalią algą. Likutinį pelną šis asmuo gali naudoti savo nuožiūra: investuoti įmonėje arba išimti kaip dividendus. Nuo 2009 metų pajamos, susijusios su darbo santykiais, atskaičius pagrindinius ir papildomus neapmokestina-muosius dydžius, apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu ir 9 proc. socialinio draudimo mokesčiu. Kaip ir buvo ankstesniais metais, darbdavys už darbuotoją (įmonė) papildomai dar moka socialinio draudimo įmoką – 30,98 proc. priskaičiuojamojo darbo užmokesčio. Dividendai yra apmokestinami


38

1 lentelė. Žemės ūkio veikla besiverčiančių gyventojų pajamų apmokestinimas Metai Mokestis ŪKIO DYDIS (EDV)

< 2 2 – 4 4 – 14 > 14 2009 GPM Nemoka Nemoka Nemoka

5 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų

PSD (ne mažiau kaip nurodyta proc. nuo 12 MMA)

3

9

9

3 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų, bet ne

daugiau kaip 536 Lt VSD (ne mažiau kaip nurodyta proc. nuo 12 MMA)

Nemoka Nemoka 8

8 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų, bet ne mažiau kaip nuo 12 MMA

PVM 21 proc. pajamų (jeigu jos didesnės kaip 100000 Lt)

2010 GPM Nemoka Nemoka Nemoka

10 proc. apmokestinamųjų pajamų

PSD (ne mažiau kaip nurodyta proc. nuo 12 MMA)

3

9

9

6 proc. apmokestinamųjų pajamų, bet ne ma-žiau kaip 9 MMA

VSD (ne mažiau kaip nurodyta proc. nuo 12 MMA)

Nemoka Nemoka 16

16 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų, bet ne mažiau kaip 12 MMA.

PVM 21 proc. pajamų (jeigu jos didesnės kaip 100000 Lt)

GPM – gyventojų pajamų mokestis; PSD – privalomojo sveikatos draudimo mokestis; VSD – valstybinio socialinio draudimo įmokos; PVM- pridėtinės vertės mokestis, MMA – minimali mėnesinė alga.


39

VL/ds VL/nds Ūkininkas IDV (P) IDV(ĮM) UAB+DS36000 36000 36000 36000 36000 36000

Iš viso: 0 0 0 0 0 9600Iš jų gyventojų pajamų mokestis 0 0 0 0 0 594

iš jų socialinio draudimo įmoka (9 proc.) 0 0 0 0 0 864Iš jų darbuotojui į rankas 0 0 0 0 0 8142

Darbdavio socialinis draudimas (30.98 proc.)+ įmokos į garantinį fondą (0,1 proc.) 0 0 0 0 0 2984Finansinis 36000 36000 36000 36000 36000 23416Neapmokestinamas pelno mokesčiu (taikomas 0 proc. tarifas) 25000Apmokestinimui 36000 36000 36000 36000 11000 23416Pelno mokestis (20 proc.) 2200 4683Paskirstymui 36000 36000 36000 36000 33800 18733Neapmokestinamas GPM 4000Gyventojų pajamų mokestis 1385 1385 1800 5400 4470 3747Privalomasis sveikatos draudimas 864 864 536 3240 3042 1124Socialinio draudimo įmoka 2160 2880 3060 2980

33751 31591 30784 24300 23308 220042249 4409 5216 11700 12692 13996

94 88 86 68 65 616 12 14 33 35 39

Žymėjimai: VL/ds - asmuo, įsigijęs verslo liudijimą ir kitur dirbantis pagal darbo sutartįVL/nds - asmuo, įsigijęs verslo liudijimą (nedirba pagal darbo sutartį)Ūkininkas - asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veiklaIDV (P)- asmuo, vykdantis individualią veiklą pagal pažymaIDV (ĮM)- asmuo, vykdantis veiklą per individualią įmonęUAB+DS - asmuo, vykdantis veiklą per uždarąją akcinę bendrovę

2 lentelė. Skirtingų organizacinių verslo formų mokesčiai Lietuvoje 2009 metais

Rodikliai

Pelnas

Teisinės-organizacinės veiklos (verslo) formos

Pajamų dalis po apmokestinimo tenkanti kaimo gyventojui (M/P, %)

Pajamos (P)

Iš viso į valstybės iždą (tame skaičiuje į fondus)(V)

Pajamų dalis po apmokestinimo tenkanti valstybei (V/P, %)

Sąnaudos (susijusios su

darbo santykiais)

Pajamų likutis apmokestinimo kaimo gyventojui (M)

Mokesčiai


40

20 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu ir privalomuoju sveikatos draudimu – 6 proc. nuo gautų pa-jamų iš apmokestinto pelno.

2 lentelėje palyginimui pateikiami šešių skirtingų organizacinių verslo formų apskaičiuoti mo-kesčiai, darant prielaidą, kad gautos pajamos iš tos veiklos buvo vienodos. Šioje lentelėje asmenims nebuvo taikyti asmeniniai (pagrindiniai ir papildomi) neapmokestinamieji dydžiai, nes jų apskaičiavi-mo tvarka yra gana sudėtinga, o esminės įtakos šiuo atveju neturi.

Išvados ir pasiūlymai 1. Visos straipsnyje apibendrintos kaimo gyventojų savarankiškos veiklos organizacinės verslo

formos gali būti priimtinos pradedantiems verslininkams. 2. Organizacinių verslo formų įvairovė sukelia tiek teigiamų, tiek neigiamų verslo organizavi-

mo pasekmių. Prie teigiamų galima priskirti šias: ◊ Leidžia patiems kaimo gyventojams apsispręsti, kuri veiklos forma yra jiems naudingesnė,

paprastesnė ar mažiau kainuoja. ◊ Sudėtingėjant veiklai, augant verslo rizikai asmuo gali pereiti nuo veiklos formos susijusios

su neribota atsakomybė prie veiklos formos (juridinio asmens) su ribota atsakomybė. Prie neigiamų pasekmių galima priskirti šias: ◊ Tokia įvairovė sukelia tam tikrų apsisprendimo sunkumų. Kaimo gyventojai (verslininkai)

nežino ką pasirinkti, kas naudingiau, kas labiau apsimoka, kokias veiklai vykdyti sąlygos bus ateityje. Jie nevykdo savo tiesioginės veiklos, o priversti aiškintis dėl veiklos sąlygų.

◊ Valstybės kontroliuojančioms institucijoms sudėtingiau kontroliuoti veiklą, sunkiau surinkti mokesčius ir įmokas.

3. Patogiausia, mažiausiai reglamentuota ir mažiausiai laiko sąnaudų jos administravimui reika-laujanti verslo forma yra veikla su verslo liudijimu. Tokios veiklos registracija, santykiai su valstybės institucijomis, apmokestinimo procedūros yra santykinai aiškios ir nesudėtingos.

4. Palyginus šešias skirtingas kaimo gyventojų savarankiškos veiklos organizacinės verslo for-mas Lietuvoje nustatyta, kad nuo veiklos formų priklauso apmokestinimo sąlygos ir mokamų mokesčių suma.

5. Kaimo gyventojams, vykdantiems savarankišką veiklą, labiausiai apsimoka įsigyti verslo liu-dijimus, o ekonomiškai nenaudingiausia dirbti pagal darbo sutartį savo įsteigtoje uždarojoje akcinėje bendrovėje.

Literatūra

1. GPM, 2009 – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 73-3085 – [žiūrėta 2009 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=314065

2. Savarankiškai dirbantis, 2009 Savarankiškai dirbančių asmenų veiklos sąlygos ES. - [žiūrėta 2009 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą:

3. http://ec.europa.eu/youreurope/nav/lt/citizens/living/right–residence–more–3–months/for–self–employed/index_lt.html 4. Verslo liudijimų rūšių sąrašas, 2009 – LR Vyriausybės 2002.11.19 nutarimas Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo

gyventojams taisyklių“// Valstybės žinios, 2002, Nr. 112-4992.


41

ECONOMICAL CONDITIONS FOR SELF-EMPLOYED RESIDENTS IN RURAL AREAS OF LITHUANIA

Janas Žukovskis

Lithuanian university of agriculture

Summary

The evaluation of the business condition of self–employed residents had been described in the article. There were

discussed possibilities for such kind of small business, compared taxation of six different forms. The article joins with aim to make more popular this kind of residents activity form. This is alternative business form to start business. It is more cheaper than start business with registration and business organisation an enterprise.

Keywords: legal and economical conditions, rural areas, self - employed residents, reglamentation, business forms.

JEL code:K200 Regulation and Business Law: General Duomenys apie autorių J. Žukovskis, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros doc., dr., telefonas/faksas (8~37) 338190; el. paštas Janas.Ž[email protected]. Moksliniai interesai: socialinių sistemų valdymo reglamentavimas, valstybinis ekonomikos reguliavimas, žemės ūkio reguliavimas


42

LIETUVOS KAIMO TURIZMO VERSLO RAIDA IR POKYČIUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Adelė Astromskienė, Jadvyga Ramanauskienė, Audrius Gargasas,

Vitalija Vanagienė


Stebint ir analizuojant pastarojo dešimtmečio Lietuvos kaimiškoje erdvėje vykstančius ekonominius procesus ryš-kiausiai veiklos apimtimis išsiskiria kaimo turizmas. 1996–2009 m. laikotarpiu kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo 10 kartų. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimo laikotarpiai sutapo su kaimo turizmo paslaugų teisinio reglamentavimo ir tiesioginės finansinės paramos priemonių įgyvendinimo laikotarpiais.

Straipsnio tikslas – apibendrinus Lietuvos kaimo turizmo veikos apimčių kitimo tendencijas, įvardinti svarbiausius kaimo turizmo veiklos pokyčius įtakojusius veiksnius. Straipsnis parengtas remiantis LŽŪU Verslo vadybos katedroje atliktais Lietuvos kaimo turizmo plėtros tendencijų ir konkurencingumo didinimo veiksnių tyrimais.

Pagrindiniai žodžiai: ekonominė veikla, kaimo turizmas, paslaugų kokybė, kaimo turizmo ir amatų sąveika. JEL L83/O18

Įvadas Stebint ir analizuojant pastarojo dešimtmečio Lietuvos kaimiškoje erdvėje vykstančius ekono-

minius procesus ryškiausiai veiklos apimtimis išsiskiria kaimo turizmas. Šios veiklos pradžia Lietuvo-je laikytini 1994 m., kai Lietuvos ūkininkų Sąjunga inicijavo pirmuosius konsultacinius projektus su Skandinavijos šalimis poilsio kaime organizavimo bei kaimo turizmo plėtros klausimais. Pirmiesiems poilsio paslaugų teikėjams 1997 m. susibūrus į Lietuvos kaimo turizmo asociaciją ypatingas dėmesys skirtas ne tik apgyvendinimo kaimo turizmo sodybose, bet ir rekreacinių paslaugų kokybei. Per dau-giau kaip 10 Lietuvos kaimo turizmo asociacijos, kurios steigėjai buvo 7 kaimo turizmo verslininkai, gyvavimo metų, jos narių skaičius išaugo daugiau kaip 100 kartų, panašiai išaugo ir kaimo turizmo pa-slaugų paklausa. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (toliau ES) laikotarpiu tiesiogiai kaimo tu-rizmo veiklai paremti skirta vos 1 proc. kaimo plėtros paramai skirtų lėšų, o šios veiklos apimtys 1999–2008 m. laikotarpyje išaugo beveik 10 kartų, kas leidžia daryti prielaidą, jog šio verslo pokyčius įtako-jo ne investicinės paramos apimtys, bet nuolatinis teikiamų paslaugų asortimento ir kokybės gerinimas (Vveinhard J., Kigaitė K., 2005; Garcia M. A. O., Verdugo C. M. Ruiz D. M., 2008 ir kt.). Kaimo tu-rizmo verslo plėtros tendencijas Lietuvoje įvairiais aspektais ir jas įtakojusias priežastis atskirais laiko-tarpiais yra tyrę nemažai Lietuvos mokslininkų iš įvairių mokslo institucijų (Damulienė A., Balažentis A. Jagminas J. – MRUNI, Kšivickienė D., Ribašauskienė E. Naujokienė R. – LAEI, Žalys L. Žalienė I. – ŠU, Žilinskas V. J., Maksimenko M. – KU ir kt.).

Šiuo tyrimu apibendrinti ir susisteminti 15 metų laikotarpio Lietuvos kaimo turizmo pokyčiai bei įvardytiems pokyčiams poveikį turėję veiksniai.

Viena iš pagrindinių sėkmingos kaimo turizmo plėtros prielaidų – vartotojų poreikių ir lūkesčių tenkinimas, gerinant teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę. Tad visuomenės susidomėjimo kaimo tu-rizmu, jo aplinka didėjimas turi būti šio verslo subjektais tinkamai išnaudotas. Sodybų savininkai, sie-kdami pritraukti potencialius vartotojus, didinant jų lojalumą, turi formuoti teigiamą savo verslo įvaizdį rinkoje. Tos kaimo turizmo sodybos, kurios aiškiai nesuvoks paslaugų įvairovės ir kokybės svarbos in-tensyvėjančios konkurencijos sąlygomis, gali būti priverstos užleisti savo pozicijas.

Tyrimo objektas – kaimo turizmo veikla. Tyrimo tikslas – apibendrinus Lietuvos kaimo turizmo paslaugų kitimo tendencijas įvardinti

svarbiausius kaimo turizmo veiklos pokyčius įtakojusius veiksnius. Tyrimo uždaviniai: • susisteminti kaimo turizmo verslo pokyčius;


43

• įvardyti kaimo turizmo verslo pokyčius įtakojusius veiksnius ir jų poveikį kaimo turizmo veiklai;

• išanalizuoti paslaugų kokybę lemiančius veiksnius bei pasiūlyti priemones jai gerinti; • identifikuoti kliūtis, ribojančias kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų sąveiką bei

nustatyti jos teikiamą naudą. Tyrimo laikotarpis – 1994 - 2009 metai. Tyrimo metodika Kaimo turizmo verslo raidai apibūdinti taikytas biografinis metodas, kuris, panaudojant įžvalgas

įgalino įvardyti bei susisteminti 1994 -2009 metų laikotarpio pokyčius kaimo turizmo srityje. Antrinių šaltinių statistiniai duomenys apdoroti naudojantis sisteminimo, loginės analizės, kriterijų reikšmingu-mo bei apibendrinimų metodais. Tiriant ir analizuojant kaimo turizmo paslaugų įvairovę ir kokybę, naudoti mokslinės literatūros analizės, sintezės, lyginimo, anketinės apklausos ir struktūruoto interviu tyrimo metodai. Apklausa atlikta Tauragės apskrityje 2009 metais. Struktūruoto interviu pagalba ap-klausta dvidešimties kaimo turizmo sodybų savininkų: 8 Tauragės rajone, 9 Jurbarko rajone ir 3 Šilalės rajone (imtis – 20). Anketinės apklausos pagalba apklausti asmenys, kurie naudojasi kaimo turizmo paslaugomis Tauragės apskrityje (imtis 380). Kaimo turizmo paslaugų kokybei įvertinti buvo taikomas modifikuotas Servqual klausimynas (Parasuraman ir kt., 1991). Kaimo turizmo verslininkų ir amati-ninkų sąveikos teikiamai naudai ir kliūtims nustatyti tyrimas atliktas Klaipėdos apskrityje. Imties dydis tyrimui (35 sodybų savininkai ir 163 amatininkai) apskaičiuotas pagal Paniotto formulę n = 1/(Δ2 + 1/N). Tyrimui atlikti buvo sudarytos dviejų tipų anketos. Tyrimo duomenys apdoroti SPSS programa.

Tyrimo rezultatai Pabrėžiama, jog vykstant daugeliui pokyčių ir panaudojant ES investicijas, pastaraisiais metais

Lietuvos kaimas tapo patrauklia erdve ne tik žemės ūkio veiklai, bet ir poilsiui: su išplėtota gamybine ir socialine infrastruktūra, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių bendruomene, sveika aplinka ir gražiu kraš-tovaizdžiu (Sirusienė R., Vasylienė E., Jonikienė L., Čiūtas R., Vitkūnienė, Bagdonienė A., 2007). Tu-ristai traukia į kaimą, kad gyventi, nepriklausomai nuo laiko (Eastham J. F., 2009).

Tad vis gausėjantys poilsiautojų srautai verčia susimąstyti apie turistinės veiklos plėtros gali-mybes, sėkmingai panaudojant turimus kaimo išteklius bei kūrybingai puoselėjant kultūrinį, istorinį, etninį, tuo pačiu ir kulinarinį paveldą (Sirusienė R., Vasylienė E., Jonikienė L., Čiūtas R., Vitkūnienė, Bagdonienė A., 2007).

Taigi, galima teigti, jog Lietuvos kaimo turizmas - vienas iš sėkmingo verslo Lietuvos kaime pavyzdžių, kurio fenomenas yra daugelio tyrimų objektas.

Vienas iš Lietuvos kaimo turizmo fenomeno ypatumų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo yra tai, kad apgyvendinimo ir poilsio paslaugų teikimas kaimo sodybose nebuvo nauja ekonominė veikla gražaus kraštovaizdžio Lietuvos regionuose. Ežeringame Rytų Lietuvos regione jau po pirmojo pasaulinio karo ilsėdavosi šeimos iš didžiųjų tuometinės Tarybų Sąjungos miestų. Poilsio kaime veikla atskirose gamtiniu požiūriu patraukliose vietovėse nenutrūko iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkū-rimo. Šis faktas leidžia teigti, kad rekreacinei veiklai patrauklių regionų kaimo gyventojai turėjo pa-kankamai patirties ir suvokimo apie poilsiautojų poreikius, jų aptarnavimą bei poilsio paslaugų kokybę.

1989 m. atkurta Lietuvos ūkininkų sąjunga, 1993 m. įkurta Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, profesinio mokymo įstaigos nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios šalia pata-rimų ūkininkaujantiems ėmėsi aktyvios alternatyvių ekonominių veiklų kaimo vietovėse skatinimo veiklos. Viena iš labiausiai akcentuotų alternatyvinių veikų kaime- kaimo turizmas. Kaimo turizmo veiklos pradžia Lietuvoje laikytini 1994 m., kai Lietuvos ūkininkų Sąjunga vykdė pirmuosius konsulta-


44

cinius projektus su Skandinavijos šalimis poilsio kaime organizavimo bei kaimo turizmo plėtros klau-simais, kurių pasekoje keletas kaimo gyventojų Zarasų, Klaipėdos, Šilutės rajonuose ėmėsi šios veik-los.

1994 – 2009 metų laikotarpiu Lietuvoje vykę politinių, teisinių, ekonominių sąlygų pokyčiai pa-lankiai įtakojo ne tik kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimą, bet ir teikiamų paslaugų struktūrą bei kokybę. Kaimo turizmo paslaugų apimtis įtakojusių veiksnių suvestinė pateikta 1 lentelėje.

1 lentelė. Kaimo turizmo verslo plėtros veiksniai ir poveikis (sudaryta aurorių)

Laikotarpis Veiksniai Rezultatai

1994-1996 m. Kaimo gyventojų informavimas apie kaimo turizmo verslo galimybes, teisinės bazės formavimas

Informaciniai seminarai; patirties stebėjimas Lenkijos, Vokietijos kaimo turizmo sodybose; pirmųjų kaimo sodybų pritaikymas poilsiautojų priėmimui

1997 m. LR turizmo įstatymo ir poįstatyminių aktų priėmimas

Kaimo turizmo paslaugos įteisinimas ir reikalavimų po-ilsiautojų apgyvendinimo patalpoms kaimo sodybose diegimas

1998 -2000 m. Kaimo turizmo verslininkų konsultavimas ir mokymas

Kaimo turizmo verslininkų konsultavimas; kaimo tu-rizmo sodybų kategorizavimas

2000-2004 m. SAPARD programos investicinė parama kaimo turizmo verslo plėtrai

Kaimo sodybų pritaikymas poilsiautojų reikmėms ir naujų sodybų su aukšto apgyvendinimo paslaugų stan-dartu statyba

2003 m. LR turizmo įstatymo pakeitimas Kaimo turizmo paslauga įteisinama kaip specialaus ap-gyvendinimo paslauga

2004-2006 m. Nacionalinė ir ES struktūrinių fondų pa-rama kaimo turizmo verslui ( investici-joms, mokymui ir rėmimui)

Veikiančių sodybų techninis atnaujinimas; paslaugų plėtra; naujų sodybų kūrimasis; paklausos augimas

2007 -2008 m. Ekonominio pakilimo laikotarpis Didėjanti kaimo turizmo paslaugų paklausa; investicijos naujų kaimo turizmo sodybų statyboms ir įrengimui

1 lentelėje įvardytą kaimo turizmo raidos pokyčius įtakojusius veiksnius galima sugrupuoti į

tris pagrindines grupes: 1) kaimo turizmo paslaugų teisinis reglamentavimas; 2) finansinė parama kaimo turizmo verslo plėtotei; 3) kaimo turizmo verslininkų mokymas ir konsultavimas. Šios trys veiksnių grupės turi glaudžius tarpusavio sąryšius - tik teisiniais aktais įteisinus

kaimo turizmo paslaugas ir apibrėžus jų teikėjus - finansinės paramos gavėjus tapo įmanomas investi-cinės paramos kaimo turizmo verslo plėtrai tikslingas panaudojimas. Šalia investicinės paramos dauge-liui kaimo verslininkų trūko praktinės patirties kaimo turizmo paslaugų teikimo srityje, teko mokytis ir naudotis konsultantų pagalba.

Analizuojant tiesioginių investicijų apimtis kaimo turizmo objektams, nustatyta, kad 2004 - 2006 m. laikotarpiu kaimo turizmo sodybų atnaujinimui ir plėtrai buvo skirta 2,8 karto (skaičiuojant 1 sodybai) daugiau nei Lietuvos integracijos laikotarpiu ir beveik du kartus daugiau nei 2007 – 2009 me-tų laikotarpiu. Nacionalinės mokėjimo agentūros ( toliau NMA) duomenimis, SAPARD finansine pa-rama per keturis metus pasinaudojo tik 17 kaimo turizmo sodybų, tai 2007 – 2013 metų kaimo plėtros programos kaimo turizmo veiklos skatinimo priemonės parama per pirmuosius tris šios programos įgyvendinimo metus pasinaudojo 66 kaimo turizmo sodybos. Tai rodo, kad susidomėjimas kaimo tu-rizmo verslu, kaip alternatyvia veikla kaime toliau auga.

Aukščiau įvardyti veiksniai tiesiogiai atsispindėjo kaimo turizmo verslinės veiklos apimtyse. Susisteminus Lietuvos kaimo turizmo sodybų skaičiaus pokyčius (1 pav. ), pastebimi atskiri sodybų skaičiaus augimo protrūkiai, sutampantys su atitinkamų veiksnių poveikio laikotarpiais.


45

1 pav. Lietuvos kaimo turizmo sodybų skaičiaus dinamika (LŽŪKT, LKTA katalogai 1996 – 2009 m.)

Sparčiausias kaimo turizmo sodybų Lietuvoje skaičiaus augimo laikotarpis prasidėjo Lietuvos

integracijos į ES laikotarpiu, įgyvendinant finansinės paramos tiesioginių investicijų priemonėmis. NMA duomenimis, 2004 – 2006 metų laikotarpiu 57 kaimo turizmo objektams skirta 53 mln. Lt tiesioginėms investicijoms, t. y. 7,7 proc. paramos programoje paskirstytų lėšų, tačiau naujų sodybų tokio ženklaus kūrimosi šiuo laikotarpiu nebuvo. Viena iš priežasčių yra tai, kad šiuo laikotarpiu dalis sodybų, pasinaudojusių SAPARD paramą atnaujino ir plėtė savo verslą iš BPD lėšų.

2007 – 2013 metų kaimo plėtros programoje kaimo turizmo veiklos skatinimui skirta tik 3,8 proc. - visos tiesioginėms investicijoms numatytos sumos. 2007-2009 metų laikotarpiu kaimo turizmo veiklos skatinimui panaudota 43 proc. Visų šiai kaimo plėtros programos priemonei skirtų lėšų, ben-dras kaimo plėtros programos įsisavinimo lygis 2007 -2009 m. laikotarpiu yra 46 proc.

Augantis kaimo turizmo sodybų skaičius ir jose teikiamų paslaugų paklausa rodo klientų skai-čiaus ir konkurencijos augimą. Tad tolesnė kaimo turizmo verslo sėkmė daugiau priklausys nuo to, kaip paslaugos tiekėjai sugebės nuspėti besikeičiančius vartotojų poreikius, pasiūlyti kokybiškas ir naujas paslaugas.

Lietuvos turizmo sektorius turi galimybes augti, nes turi didelį kultūrinį ir gamtinį potencialą, kurį sudaro savitas ir turtingas kultūros paveldas. Tačiau paslaugų kokybę sąlygoja ne tik aplinka bei sukurta infrastruktūra, bet ir aptarnavimo kokybė. Aptarnavimo kokybės standartus nuolat kuria pats paslaugų teikėjas – kaimo turizmo sodybos šeimininkas ir jo pagalbininkai. Būtent kaimo turizmo so-dybos aptarnaujantis personalas svečių priėmimą gali padaryti maloniu ar priešingai, sukurti nemalo-nias situacijas. Tinkamas paslaugos kokybės ir kainos santykis yra kaimo turizmo produkto patrauk-lumo ir konkurencingumo rodiklis, kurį didele dalimi sąlygoja žmogiškasis potencialas (Ramanauskie-nė, Narkus, 2009). Pažymėtina, kad pastaruoju metu dažnai akcentuojama prasta kaimo demografinė situacija, dėl kurios kaimiškose vietovėse trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

B. A. Hunter (1999), nagrinėdamas vartotojų ir paslaugų teikėjų kaimo turizmo plėtros suvoki-mą, akcentuoja kokybę, kuri kaimo turizmo paslaugų teikėjams gali padėti įgyti konkurencinį pranašu-


46

mą. Kokybė ne tik padeda išsiskirti iš konkurentų, bet ir veikia kaip vartotojų kiekybės indikatorius. Taip pat akcentuojamos kaimo turizmo paslaugų teikėjo žinios, kurias būtina nuolat atnaujinti, nes kaimo turizmo paslaugų kokybę lemia kaimo turizmo rinkos supratimas, vartotojų norų pažinimas, ry-šys su kitais kaimo turizmo kokybiškų paslaugų teikėjais, siekiant didesnio paslaugų patrauklumo. Pa-sak R. Sharpley ir J. Sharpley (1997), ankstyvuoju kaimo turizmo vystymosi laikotarpiu daugelis lan-kytojų buvo patenkinti galimybe gėrėtis gamta, kultūriniais kaimo vietovių objektais, o papildomų pa-slaugų poreikis buvo palyginti mažas. Dabartiniu metu, norint pritraukti lankytojus, reikia pasiūlyti kuo įvairesnių paslaugų. Šiuo metu, kaip minėta, kaimo turizmo sektorius sparčiai vystosi ir papildomų pa-slaugų spektras plečiasi. Lietuvos kaimo turizmas iš mokymosi etapo pereina į konkurencinio verslo etapą.

Atliktų tyrimų duomenimis, kaimo turizmo sodybos sulaukia daugiausiai poilsiautojų vasarą (90,9 proc.), o mažiausiai – žiemos sezono metu (9,1 proc.). Poilsio laikas sodybose svyruoja nuo kele-tą valandų iki kelių savaičių. Didžiausia dalis respondentų–poilsiautojų atostogauja kaimo turizmo so-dybose vieną kartą per metus. 21,7 proc. respondentų atostogauja du kartus, 2,8 proc. – tris kartus ir daugiau nei tris kartus per metus atostogauja 7,7 proc. respondentų.

Pagrindinė sodybose teikiama paslauga – apgyvendinimas (81,8 proc. respondentų). Žvejyba siūloma 72,7 proc. sodybų. Maitinimo paslaugos teikiamos 63,6 proc. sodybų. 54,5 proc. sodybų gali-ma išsinuomoti pokylių salę. Pirties paslaugomis galima pasinaudoti 45,5 proc. sodybų.

Siūlydami naujas paslaugas vartotojams, sodybų savininkai vadovaujasi tiek savo patirtimi (63,6 proc. respondentų), tiek vartotojų pageidavimais (36,4 proc. respondentų). Tad kaimo turizmo sodybų politika yra orientuojama į vartotojus. 63,6 proc. sodybų savininkų pastoviai domisi jų porei-kiais. 54,6 proc. sodybų savininkų lanksčiai ir greitai reaguoja į vartotojų ir rinkos poreikius. 18,2 proc. sodybų savininkų atlieka tyrimus, siekiančius nustatyti vartotojų pasitenkinimą lemiančius veiksnius. Nė vienas savininkas nenurodė, kad domisi technologinėmis naujovėmis ir jų diegimu.

Kaimo turizmo sodybas vartotojai renkasi dėl įvairių priežasčių. 37,1 proc. respondentų sodybas renkasi savaitgalio praleidimui, šeimos šventėms – 28,0 proc. respondentų. 26,9 proc. apklaustųjų va-žiuoja į kaimo turizmo sodybas, kad atitrūkti nuo miesto triukšmo ir pabūti arčiau gamtos. 18,0 proc. respondentų renkasi kaimo turizmo sodybas aktyviam poilsiui. Įmonės šventėms sodybas renkasi 9,4 proc. apklausos dalyvių. 53,8 proc. respondentų pirmenybę teikia moderniai kaimo turizmo sodybai. 45,7 proc. respondentų – sodyboms su etnografiniais elementais.

Kaimo turizmo sodybos pasirinkimą labiausiai lemia vandens telkinio buvimas netoli sodybos (44,6 proc.) Prieinama kaina svarbiausia 39,5 proc. apklaustųjų. 29,0 proc. respondentų svarbu kaimo turizmo sodyboje teikiamos paslaugos. Aptarnavimo kokybė svarbi 14,0 proc. Komfortas svarbus 13,2 proc. apklausos dalyvių. 9,7 proc. respondentų nurodė, kad miškas šalia sodybos svarbu pasirenkant sodybą.

Tiriant teikiamų kaimo turizmo paslaugų kokybę (žr. 2 lentelę), nustatyta, kad respondentams svarbiausia paslaugų apčiuopiamumo (fiziniai elementai, įranga, komunikacinės kaimo turizmo sodybų priemonės) ir patikimumo (sugebėjimas suteikti pažadėtą paslaugą patikimai ir tiksliai) dimensijos (svoris 0,23).

2 lentelė. Vartotojų paslaugų kokybės dimensijų įvertinimas (sudaryta autorių) Dimensija Svoris Pasitenkinimas Lūkesčiai Spraga

Apčiuopiamumas 0,23 3,89 4,21 -0,32 Patikimumas 0,23 3,70 4,07 -0,37 Jautrumas 0,19 3,95 4,23 -0,28 Tikrumas ir kompetencija 0,19 3,99 4,38 -0,39 Empatija 0,16 3,62 4,04 -0,42 Svertiniai vidurkiai x 3,83 4,19 -0,35


47

Toliau seka jautrumo (noras padėti vartotojui ir suteikti paslaugą punktualiai ir greitai) bei tik-rumo ir kompetencijos dimensijos (personalo žinios ir sugebėjimai, reikalingi teikiant paslaugą) (svoris – 0,19). Mažiausiai svarbi respondentams empatijos dimensija, t. y. sugebėjimas įsijausti į kliento padė-tį ir žiūrėti į jo rūpesčius kaip savus.

Kaip matyti iš 2 lentelės, egzistuoja spragos (neatitikimas tarp trokštamos ir patirtos paslaugų kokybės) visose penkiose paslaugų kokybės dimensijose. Nors respondentai nurodė, kad empatija yra mažiausiai svarbi dimensija, tačiau būtent šioje dimensijoje egzistuoja didžiausias neatitikimas tarp esamos ir norimos paslaugos kokybės (- 0,42).

Mažiausias skirtumas tarp lūkesčių ir esamos situacijos egzistuoja paslaugų kokybės dimensijo-je – jautrumas (- 0,28).

Taigi, norint patenkinti greitai besikeičiančius vartotojų poreikius, prisitaikyti prie daugiadi-mensinės paklausos, rekomenduotina kaimo turizmo sodybose diegti kokybės vadybos sistemas, kurių pagrindą sudaro procesinis požiūris. Paslaugų kokybės valdymui svarbus paslaugos teikimo proceso rezultatas, priklausantis nuo technologinės ir individualios (personalo) teikimo veiksmų sekos.

Apibendrinant galima teigti, kad ,,raktas“ nustatyti paslaugų kokybei yra sąveika tarp teikėjo suvoktos kokybės ir vartotojo kokybės supratimo. Sodybos šeimininkas turi nuolat formuoti sodybos ir teikiamų paslaugų įvaizdį, plečiant jų įvairovę bei gerinant kokybę. Tai turi būti nenutrūkstama gran-dinė, užtikrinanti vartotojams malonesnį laiko praleidimą ilsintis sodyboje, konkurencingumą sodybų savininkams.

Pabrėžtina, kad viena iš kaimo turizmo verslo konkurencingumo didinimo prielaidų laikytina partnerystė su kaimo amatininkais, kurių veikloje pastaraisiais metais jaučiamas ženklus pagyvėjimas.

Šiuo metu Lietuvoje kaimo turizmo ir kaimo amatų sąveika nėra labai stipri, nes daugeliu atveju egzistuoja didelis kaimo turizmo sodybų ir kaimo amatų išsidėstymo netolygumas (žr. 2 pav.).

2 pav. Kaimo turizmo sodybų ir amatininkų skaičius apskrityse (Lietuvos..., 2008)

Kaip matyti iš 2 paveikslo, daugelyje apskričių, kur stipriai išvystytas kaimo turizmas, kaimo

amatininkų yra žymiai daugiau nei kaimo turizmo sodybų. Didžiausia amatininkų koncentracija yra Kauno (683), Klaipėdos (437) ir Vilniaus (347) apskrityse, mažiausia – Alytaus (46) ir Tauragės (23)


48

apskrityse. Akivaizdu, jog etninės kultūros tradicijomis pagrįstų amatų dirbinių gamintojai gausiausiai telkiasi pagrindiniuose šalies miestuose.

Tyrimo duomenimis, pagrindine kliūtimi, trukdančia amatininkų ir turizmo paslaugų teikėjų są-veikai, trečdalis sodybų savininkų įvardija amatininkų amžių ir jų verslumo stoką. 22,2 proc. respon-dentų nurodė kaip kliūtį teisinę įstatyminę bazę ir lygiai tiek pat apklaustųjų negalėjo įvardinti jokių problemų. Taipogi didžioji dalis amatininkų neįvardijo jokios kliūties sąveikai su kaimo turizmo pa-slaugų teikėjais. 17,5 proc. amatininkų kaip kliūtį įvardijo lėšų stygių, o 10,0 proc. – įstatyminę bazę.

Taip pat tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kokią naudą kaimo turizmo verslininkams ir amatininkams teiktų jų tarpusavio sąveikavimas. Nustatyta, kad kaimo turizmo sodybų savininkai di-džiausia nauda laiko pajamų padidėjimą. Taip pat didele nauda įvardija iš sąveikos su amatininkais ir konkurencinį pranašumą, poilsiautojų pagausėjimą bei paslaugų įvairovės spektro praplėtimą. Amati-ninkai, kaip ir sodybų savininkai, pagrindinę sąveikos nauda laiko pajamų padidėjimą, taip pat, liaudies meistrų nuomone, tai padėtų įgyti konkurencinį pranašumą kitų amatininkų atžvilgiu.

Apibendrinant kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų sąveikos tyrimo rezultatus galima teigti, kad kaimo turizmo verslininkai ir amatininkai turi palankias sąlygas tarpusavio sąveikai. Tiek sodybų savininkai, tiek amatininkai vienareikšmiškai pasisakė už partnerystę, kuri padidintų abiejų rinkos dalyvių gaunamas pajamas, taip pat leistų pritraukti daugiau paslaugų vartotojų ir įgyti konku-rencinių pranašumų. Atkreipiant dėmesį į kliūtis, ribojančias amatininkų ir kaimo turizmo sodybų savi-ninkų sąveikavimą, galima skirti tris pagrindines: kaimo turizmo sodybų įvairovės stoka, jų suvienodė-jimas ir savitumo praradimas; amatininkų amžius ir jų verslumo stoka, amatų produktų komercializa-vimas, prarandant autentiškus gamybos metodus, nepalanki teisinė aplinka.

Kaimo turizmo ir amatų verslas, pagrįstas privačia nuosavybe, daugiausiai pavaldus savininkui ir yra labiausiai apčiuopiamas ekonominis ūkininkaujančio subjekto interesas, kurio realizavimas – ga-lingas skatinantis savininko elgseną motyvas. Taip yra dėl to, kad žmonės paprastai asmeninį ekonomi-nį interesą, kuris kiekvienam žmogui visada yra labiausiai apčiuopiamas, iškelia į pirmą vietą. Tad pa-grindinis vaidmuo skatinant tolesnę kaimo turizmo ir amatų plėtrą turi priklausyti valstybės politikai, aktyviai ir nuosekliai veikiančiai visus anksčiau išvardytus veiksnius.

Išvados 1. 1996 – 2009 metų laikotarpiu Lietuvos kaimo turizmo raidos procese reikšmingi kaimo

turizmo sodybų skaičiaus augimo laikotarpiai sutapo su kaimo turizmo paslaugų teisinio reglamentavimo ir tiesioginės finansinės paramos priemonių įgyvendinimo laikotarpiais.

2. Viena iš reikšmingų kaimo turizmo plėtrą įtakojusių priežasčių Lietuvai įstojus į ES – ES finansinė parama per įvairias kaimo plėtros programų priemones įgalinusi 140 naujai įkurti arba atnaujinti jau veikiančių sodybų.

3. Vartotojai dabartinę kaimo turizmo sodybų bei juose teikiamų paslaugų kokybę vertina patenkinamai. Poilsiautojams svarbiausia paslaugų apčiuopiamumo (fiziniai elementai, įranga, komunikacinės kaimo turizmo sodybų priemonės) ir patikimumo (sugebėjimas suteikti pažadėtą paslaugą patikimai ir tiksliai) dimensijos (svoris 0,23). Mažiausiai svarbi vartotojams empatijos dimensija.

4. Pasiekti geresnių rezultatų paslaugų kokybės srityje kaimo turizmo verslininkams padėtų verslo vadybos tobulinimas, įdiegiant kokybės vadybos sistemas. Rekomenduotina, vadovaujantis pa-slaugų kokybės standartais (specifikacijomis), parengti kaimo turizmo paslaugų kokybės kriterijus, bū-tinus kaimo turizmo paslaugų teikimo procesų procedūroms rengti, paslaugų teikimo organizavimo struktūrai adaptuoti prie kokybės reikalavimų bei numatyti išteklius procesų efektyviam vyksmui užtik-rinti.


49

5. Nustatyta, kad kaimo turizmo sodybų savininkų ir amatininkų sąveikavimas teiktų tokias naudas: paslaugų įvairovės plėtimas, klientų skaičiaus ir pajamų didėjimas, naujų verslo ryšių užmez-gimas, teikiamų paslaugų patrauklumo gerėjimas ir didesnės vertės vartotojui sukūrimas.

Literatūra

1. Apgyvendinimo įmonių statistika. – http://www.tourism.lt/turizmo_statistika.php [2009 01 25]. 2. ASTROMSKIENĖ, A. 2009. Lietuvos kaimo turizmo verslo pokyčiai ir jų priežastys. Vadybos mokslas ir studijos –

kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 17 (2). – Kaunas: LŽŪU Leidybos centras. 3. ASTROMSKIENĖ, A., SIRUSIENĖ, R. 2004. SAPARD įtaka ekonominės veiklos plėtrai ir alternatyvių pajamų

skatinimui kaimo turizmo versle. (Studija). – Kaunas: Lietuvos kaimo turizmo asociacija. 4. Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonių statistika.

http://www.nma.lt/index.php?1127880816 [2010-01-21] 5. HUNTER, B. A. 1999. Consumers and Providers perseption of quality Rural tourism ( case study evidence from North

Mayo). 6. DAMULIENĖ, A. 2006. Kaimo turizmas: definicija ir plėtra Lietuvoje // Interational Conference „Business

development possibilities inthe new European area“. Scientifics proceedings. 21–22 September. – Vilnius: Vilnius University.

7. DAMULIENĖ, A. 2009. Sapard support efficiency to rural tourism business. - http://adamule.home.mruni.eu/wp-content/uploads/2009/02/sapard-support-efficiency-to-rural-tourism-business.pdf [2009 12 05].

8. EASTHAM, J. F. 2009. Valorizing through tourism in rural areas: moving towards regional partnerships. - http://www.download-it.org/free_files/file1234567891011121314151617181920Pages%20from%20Chapter%2013.pdf

9. GARCIA, M. A. O., VERDUGO C. M. RUIZ D. M. 2008. Gaining Residents’ Support for Tourism and Planning. International journal of tourism research. Vol. 10, p. 95–109.

10. KŠIVICKIENĖ, J. RIBAŠAUSKIENĖ, D.,(2007. Ūkinės veiklos įvairinimo kaime sociologinis vertinimas // Žemės ūkio mokslai. T. 14. Priedas. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla.

11. Lankytojų srautai. – http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp [2009 11 10]. 12. Lietuvos turizmo būklės 2008 m. I–IV ketv. apžvalga. – http://www.tourism.lt/ turizmo _statistika/apzvalgos.php [2009

12 04]. 13. RAMANAUSKIENĖ, J., GARGASAS, A. 2007. Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo gerinimas Lietuvoje.

Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 17 (2). – Kaunas: LŽŪU Leidybos centras. 14. RAMANAUSKIENĖ, J., GARGASAS, A. 2008. Kokybės aktualumas kaimo turizmo verslo vadyboje. Vadybos

mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 10 (3). – Kaunas: LŽŪU Leidybos centras. 15. RAMANAUSKIENĖ, J., NARKUS, M. 2009. Improvement of Service Variety and Service Quality Management in

Rural Tourism // Rural Development 2009: proceedings of the fourth international scientific conference. Vol. 4 (1). – Kaunas: VŠĮ „Spalvų kraitė“. P. 121-126.

16. SIRUSIENĖ R., VASYLIENĖ E., JONIKIENĖ L., ČIŪTAS R., VITKŪNIENĖ, BAGDONIENĖ A. 2007. Regionų turizmo potencialo analizė. Akademija.

17. Struktūrinė parama. – http://parama.nma.lt/ [2009 12 05]. 18. SHARPLEY, R., SHARPLEY, J. 1997 Rural tourism: an introduction. London etc.: ITD 19. VVEINHARD, J., KIGAITĖ K. 2005. Turizmo paslaugų sistemos teorinė apžvalga ir problematika. –

http://www.elibrary.lt/resursai/Konferencijos/VLVK_051028/4%20sekcija/IV06_Vveinhardt.pdf [2009 12 05]. 20. ŽALYS, L. ŽALIENĖ, I., IŽODAITĖ, I. 2006. Characteristics Lithuania Rural Tourism and its Development Policy //

Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 7(2). – Šiauliai: Šiaulių universitetas. 21. ŽILINSKAS, V. J., MAKSIMENKO, M. 2008. Kaimo turizmo darnios plėtros perspektyvos. Vadybos mokslas ir

studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 13 (2). – Kaunas: Spalvų kraitė.

DEVELOPMENT OF LITHUANIAN RURAL TOURISM AND FACTORS INFLUENCING CHANGES

Adelė Astromskienė, Jadvyga Ramanauskienė, Audrius Gargasas, Vitalija Vanagienė


Summary

Analysis of economical processes during recent decade in Lithuanian rural environment shows that the most noted extension is achieved in rural tourism. During 1996-2009 the number of rural tourism homesteads has increased 10 times.


50

The period of this increase coincided with times when juridical regulations of rural tourism services and direct financial means took place.

Aim of the article: after summarizing changing tendencies of the extent in Lithuanian rural tourism activity, the aim was naming the most important factors that affected the changes of Lithuanian rural tourism activity. The article is ba-sed on the research of Lithuanian rural tourism expansion tendencies and analysis of competitive ability increasing factors done by the Department of Business Management at Lithuanian University of Agriculture. Keyword: economical activity, rural tourism, quality of service, interaction of rural tourism and handicraft. Duomenys apie autorius Adelė ASTROMSKIENĖ. Assoc. prof. dr. from Lithuanian University of Agriculture, Faculty of Economics and Management, Depart-ment of Business Management. Address: Universiteto 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370 37) 752278, e-mail: [email protected] Jadvyga RAMANAUSKIENĖ. Doctor of Social Sciences, Professor at the Department of Business Management, Faculty of Econo-mics and Management, Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370 37) 752328, e-mail: [email protected]. Audrius GARGASAS. Dr. of Social Sciences. Assoc. Prof.. of Business Organization Department, Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370 37) 752278, e-mail: [email protected] Vitalija VANAGIENĖ. Assistant of Social Sciences, of Business Management, Faculty of Economics and Management, Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370 37) 752278, e-mail: [email protected]


51

AGRARINĖS APLINKOSAUGOS PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMO

EKONOMINIAI IR APLINKOSAUGINIAI EFEKTAI

Bernardas Vaznonis


Siekiant įvertinti Europos Sąjungos agrarinės aplinkosaugos programų veiksmingumą, ūkininkams mokamų išmo-kų pagrįstumą buvo atliktas kompleksinis tyrimas, apjungiantis tiek aplinkosauginių efektų, tiek socialinių kaštų minėtoms programoms įgyvendinti, vertinimą. Tyrimo metu buvo ne tik įvertinti agrarinės aplinkosaugos programų įgyvendinimo ekonominiai ir aplinkosauginiai efektai, bet ir atskleisti veiksniai, apsprendžiantys ūkininkų polinkį dalyvauti agrarinės ap-linkosaugos programose. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti tobulinant agrarinės aplinkosaugos politiką ir jos priemones.

Reikšminiai žodžiai: agrarinė aplinkosauga, ekonominiai ir aplinkosauginiai efektai. Q51, Q58.

Įvadas Pagal Kaimo plėtros programos priemonę "Agrarinė aplinkosauga" teikiamos kompensacinės

išmokos tiems paramos gavėjams, kurie pagal sutartį penkerius metus savanoriškai laikosi nustatytų agrarinės aplinkosaugos įsipareigojimų. Kompensuojamos prarastos pajamos ir patirti nuostoliai dėl to, kad laikomasi prisiimtų aplinkosaugos įsipareigojimų. Priemone "Agrarinė aplinkosauga" siekiama ge-rinti paviršiaus ir gruntinių vandenų kokybę, sumažinti augalų apsaugos produktų neigiamą poveikį aplinkai, atkurti arba išsaugoti tradicinį Lietuvos kaimo kraštovaizdį, didinti bioįvairovę kaimo vieto-vėse, laukinės gyvūnijos ir augmenijos apsaugą.

Siekiant įvertinti ES agrarinės aplinkosaugos priemonės ekologinio ūkininkavimo ir krašto-vaizdžio tvarkymo programų veiksmingumą, aplinkosauginis efektas buvo gretinamas tiek su mokamų išmokų dydžiu, tiek su alternatyviaisiais aplinkosauginio ūkininkavimo kaštais.

Tyrimo objektas – ES agrarinės aplinkosaugos priemonės ekologinio ūkininkavimo ir krašto-vaizdžio tvarkymo programų įgyvendinimo efektai.

Tyrimo tikslas – įvertinti ES agrarinės aplinkosaugos priemonės ekologinio ūkininkavimo ir kraštovaizdžio tvarkymo programų ekonominius ir aplinkosauginius efektus, mokamų išmokų pagrįs-tumą.

Tyrimo metodika Tyrimo tikslui pasiekti buvo atlikta Lietuvos ūkininkų, dalyvaujančių ES agrarinės aplinkosau-

gos programose, anketinė apklausa. Apklausos anketa buvo sudaryta remiantis I. Atance (2002), V. Krumalovos (2003) aplinkosau-

ginio ūkininkavimo kaštų vertinimo metodika, pasinaudojant Lietuvoje 2008 m. rugpjūčio – gruodžio mėn. atlikto Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo1, kurio metu buvo įvertintos ir ag-rarinės aplinkosaugos programos, patirtimi.

Pagrindiniai tyrimo klausimai, kuriais siekta įvertinti agroaplinkosauginio ūkininkavimo alter-natyviuosius kaštus bei ES agrarinės aplinkosaugos programų veiksmingumą, yra šie:

• kiek bendrojo pelno iš žemės ūkio veiklos ūkininkai praranda laikydamiesi atskirų programų aplinkosaugos reikalavimų (kokie tokio ūkininkavimo alternatyvieji kaštai)?

1 Atliktas laikantis Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 reikalavimų, siekiant nustatyti Kaimo plėtros progra-mos įgyvendinimo 2004-2007 m. rezultatus, socialinį, ekonominį ir aplinkosauginį poveikį bei poveikį Bendrijos prioritetų įgyvendinimui.


52

• kokią ūkių bendrojo pelno dalį sudaro išmokos pagal atskiras programas? • ar pilnai padengiami kaštai žemės ūkio gamintojams, kuriuos jie patyrė siekdami atitikti ap-

linkosauginius reikalavimus? • kaip parama pagal atskiras priemones prisidėjo prie aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų pa-

dengimo, ūkininkų pajamų augimo, agrarinio kraštovaizdžio elementų pagerinimo, sąlygų tu-rizmo plėtotei sukūrimo ar pagerinimo?

2009 m. kovo – liepos mėn., kvotinės netikimybinės atrankos būdu buvo apklausta 410 ūkinin-kų, dalyvaujančių ES agroaplinkosauginėse priemonėse. Paramos gavėjai apklausti pagal priemonės „Agrarinės aplinkosauga“ ekologinio ūkininkavimo ir kraštovaizdžio tvarkymo programas bei priemo-nę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“. Buvo apklausta 130 ūkininkų, dalyvaujančių ekologinio ūkininkavimo programoje, ir 112 ūkininkų, dalyvaujančių kraštovaizdžio tvarkymo programoje.

Respondentų atsakymų duomenys apdoroti „Statistical Package for Social Sciences 15.0” pro-grama. Tyrimo rezultatų pagrindimui taikyti kokybiniai statistinės analizės metodai. Anketinio tyrimo kintamaisiais laikyti respondentų pasiskirstymo požymiai, apklaustųjų atsakymai apie minėtų ES agro-aplinkosauginių priemonių veiksmingumą bei išmokų pagrįstumą. Respondentų pasiskirstymo požy-miai – amžius, išsilavinimas, ūkių dydis bei specializacija, ūkininkavimo sąlygos, prekingumas. Šie požymiai pasirinkti sąmoningai, kadangi būtent jie apsprendžia ūkininkų aplinkosaugines nuostatas, požiūrį į ES paramos priemones.

Apklausos rezultatai analizuojami pagal įvairius pjūvius (amžių, išsilavinimą, ūkio dydį ir spe-cializaciją, teritorijų palankumą žemės ūkio veiklai), tačiau svarbiausias pjūvis – pagal atskiras ES pro-gramas. Kiekvienu atveju, lyginant skirtingoms grupėms priklausančių respondentų atsakymus, buvo nustatoma, ar stebimi skirtumai yra statistiškai reikšmingi, t.y., ar skirtumai yra pakankamai dideli, ar yra pakankamai didelės respondentų grupės, kad būtų galima teigti, jog išvada apie skirtumus yra taiky-tina ir visai populiacijai. Skirtumo tarp atsakymų pasiskirstymų skirtingose respondentų grupėse statis-tiniam reikšmingumui įvertinti taikytas chi kvadrato (χ2) testas. Interpretuojant rezultatus, reikšmingu-mo slenkstis pasirinktas lygus 0,05, t. y., jei p<0,05, tai išvada apie skirtumus taikytina visai generali-nei aibei.

Siekiant apibendrinti ES agrarinės aplinkosaugos programų veiksmingumą buvo atlikta faktori-nė analizė. Faktorinės analizės tikslas – atsižvelgiant į tarpusavio koreliaciją, suskirstyti stebimus ap-linkos ir kraštovaizdžio kintamuosius į grupes, kurias vienija koks nors tiesiogiai nestebimas faktorius. Pereinant nuo didelio skaičiaus kintamųjų prie faktorių buvo koncentruojama informacija apie priemo-nių veiksmingumą.

Tyrimo Rezultatai Analizuojant žemės ūkio produkcijos gamintojų atsakymus apie agrarinės aplinkosaugos pro-

gramų veiksmingumą socialiniu, ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu (1 pav.), matyti, kad parama labiausiai prisidėjo prie kraštovaizdžio gerinimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo, kiek mažesnę reikšmę turėjo pajamų augimui ir aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimui, dar mažiau prisidi-dėjo prie dirvožemio ir vandens kokybės gerinimo. Kaimo plėtros programos galutinis (ex-post) verti-nimas atskleidė panašų agrarinės aplinkosaugos priemonių poveikio bioįvairovei, dirvožemiui ir van-dens kokybės gerinimui vertinimą – 49 proc. apklaustųjų teigė, kad dėl priemonės įgyvendinimo labai padidėjo bioįvairovė, 52 proc. – kad sumažėjo dirvožemio erozija, 51 proc. – kad pagerėjo vandens ko-kybė (Kaimo plėtros..., 2008, p. 94, 97, 98).


53

17,6

5,9

4,6

5,1

4,6

2,7

31,2

4,9

35,6

37,8

42,4

23,4

21,8

13,9

15,1

13,9

43,6

41

54,9

58

40

34,6

1,7

7,8

8,8

14,9

17,1

39,5

45,6

0% 20% 40% 60% 80% 100%

kaimo bendruomenės gyvybingumo išlaikymo?

vandens kokybės užtikrinimo?

dirvožemio kokybės gerinimo?

aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimo?

pajamų augimo?

biologinės įvairovės išsaugojimo?

kraštovaizdžio gerinimo?

nezinau visiskai ne nelabai ribotai labai

1 pav. Priemonių ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis veiksmingumas

Prasčiausiai dalyvaujantys programose įvertino socialinę šių programų naudą – poveikį kaimo

bendruomenių gyvybingumui (pusė apklaustųjų tokią naudą neigia arba abejoja ar ji galima įgyvendi-nant šias priemones). Apibendrinant ūkininkų atsakymus, galima teigti, kad jie pripažįsta priemonių aplinkosauginę ir ekonominę naudą, tačiau abejoja dėl jų įgyvendinimo socialių efektų.

Paramos ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio veiksmingumo vertinimas priklausomai nuo ūkininkų dalyvavimo konkrečioje agrarinės aplinkosaugos programoje skyrėsi statistiškai reikšmingai (1 lentelė). Dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje geriau vertino paramos poveikį krašto-vaizdžio gerinimui (χ2=44,2; df=3; p=0,01) ir aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimui (χ2=13,3; df=3; p=0,01), tuo tarpu ekologinio ūkininkavimo programoje dalyvaujantys ūkininkai pa-brėžė teigiamą paramos poveikį dirvožemio kokybės gerinimui (χ2=15,6; df=3; p=0,01) ir biologinės įvairovės didinimui (χ2=14,0; df=3; p=0,01).

1 lentelė. Agrarinės aplinkosaugos programų veiksmingumo vertinimas

Priemonių veiksmingumas Dalyvavimas priemonėse

Kaimo bendruomenės gyvybingumo išlaikymas

Dirvožemio kokybės gerinimas ** palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininkavimo programoje

Vandens kokybės užtikrinimas

Biologinės įvairovės išsaugojimas ** palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininkavimo programoje

Kraštovaizdžio gerinimas ** palankiau vertina dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje

Aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimas

** palankiau vertina dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje

Pajamų augimas

* p reikšmė pagal χ2 testą mažesnė už 0,05 ** p reikšmė pagal χ2 testą mažesnė už 0,01


54

Nagrinėjant tyrimo dalyvių atsakymus apie priemonės veiksmingumą agrarinio kraštovaizdžio gerinimo srityje išryškėjo, kad parama skirtingai veikia atskirus agrarinio kraštovaizdžio elementus (2 pav.). Didžiausią poveikį ji turėjo tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymui (labai didelį poveikį pabrė-žė net 38,3 proc. apklaustųjų, dar tiek pat apklaustųjų pažymėjo ribotą poveikį). Kiek mažesnė paramos reikšmė pelkių ir šlapžemių, vandens telkinių ir jų kontūrų, reljefo išsaugojimui.

20,5

32,9

16,3

13,7

3,7

4,9

27,6

45,1

4,4

36,8

17,3

39,5

36,3

36,1

36,1

38

27,3

16,8

14,6

4,1

24,1

14,1

10,7

41,5

32,2

37,3

38,3

5,4

12,9

16,6

17,3

22,7

29,8

38,3

16,1

14,6

20,5

2,4

22,9

0% 20% 40% 60% 80% 100%

žmogaus sukurtų objektų (gyvatvorių, griovių, kelių) būklėspagerinimo?

medžių juostų išsaugojimo?

reljefo išsaugojimo?

vandens telkinių, jų konturų ir vandens lygio išsaugojimo?

pelkių ir šlapžemių išsaugojimo?

žemėnaudos ir pasėlių struktūros pagerinimo vaizdinėsįvairovės požiūriu?

vaizdinio vietovės išskirtinumo išsaugojimo ir sustiprinimo?

bioįvairovės išsaugojimo ar pagerinimo?

tradicinių ūkininkavimo būdų, tradicinių pasėlių ar naminiųgyvulių išlaikymo?

nezinau visiskai ne nelabai ribotai labai

2 pav. Priemonių veiksmingumas agrarinio kraštovaizdžio gerinimo srityje

χ2 testo rezultatai parodė (2 lentelė), kad dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje pa-lankiau vertino paramos poveikį vaizdinio vietovės išskirtinumo išsaugojimui ir sustiprinimui (χ2=108,1; df=3; p=0,01), pelkių ir šlapžemių išsaugojimui (χ2=80,4; df=3; p=0,01), vandens telkinių, jų kontūrų ir vandens lygio išsaugojimui (χ2=57,2; df=3; p=0,01) ir žmogaus sukurtų objektų būklės pagerinimui (χ2=32,4; df=3; p=0,01).

47 proc. apklaustųjų teigiamą poveikį kraštovaizdžiui ūkininkai pirmiausia sieja su pievų ir ga-nyklų priežiūra bei pasėliais, ir tik 32 proc. su pasėliais. Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo ataskaitoje taip pat pažymima, kad 40 proc. apklaustų ūkininkų teigiamą poveikį aplinkai sieja su ganyklų priežiūra (Kaimo plėtros..., 2008, p. 163). Tai visai logiška, nes kraštovaiz-džio tvarkymo programos išmokos didžiąja dalimi susietos su pievų ir ganyklų bei pelkių ir šlapžemių priežiūra, o ekologinio ūkininkavimo programos išmokos siejamos su ekologinės gamybos plotais – pasėliais, jei gaminama augalininkystės produkcija, ir pievomis, jei auginami gyvuliai. Atlikta analizė parodė, kad dėl programų įgyvendinimo daugelyje kaimo vietovių buvo pakeistas žemėnaudos pobūdis ir tai sąlygojo teigiamą poveikį aplinkai ir kraštovaizdžiui.

Tyrimas atskleidė, kad dauguma ūkininkų (92,7 proc.), pradėjusių įgyvendinti ES agroaplinko-sauginius reikalavimus, pajuto aplinkosauginę naudą. Reikia pažymėti, kad šie atsakymai sietini su Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo rezultatais. Vienoje iš minėto vertinimo išvadų teigiama, kad daugiau nei 92 proc. remiamų paraiškų tiesiogiai ar per nustatytus ūkininkavimo apribo-


55

jimus prisidėjo prie pagrindinės kaimo plėtros problemos – kylančios grėsmės aplinkai ir kultūriniam paveldui – sprendimo (Kaimo plėtros..., 2008, p. 163).

2 lentelė. Agrarinės aplinkosaugos programų tinkamumo agrarinio

kraštovaizdžio tvarkymui vertinimas

Poveikis kraštovaizdžiui Priemonės Vaizdinio vietovės išskirtinumo išsaugojimas ir su-stiprinimas

** palankiau vertina dalyvaujantys kraštovaizdžio tvar-kymo programoje

Žemėnaudos ir pasėlių struktūros pagerinimas vaiz-dinės įvairovės požiūriu

* palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininka-vimo programoje

Tradicinių ūkininkavimo būdų, tradicinių pasėlių ar naminių gyvulių išlaikymas

* palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininka-vimo programoje

Žmogaus sukurtų objektų (gyvatvorių, griovių, kelių) būklės pagerinimas


2 lentelės tęsinys

Reljefo išsaugojimas ** palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininka-vimo programoje

Bioįvairovės išsaugojimas ar pagerinimas ** palankiau vertina dalyvaujantys ekologinio ūkininka-vimo programoje

Vandens telkinių, jų kontūrų ir vandens lygio išsau-gojimas


Pelkių ir šlapžemių išsaugojimas ** palankiau vertina dalyvaujantys kraštovaizdžio tvar-kymo programoje

Medžių juostų išsaugojimas * p reikšmė pagal χ2 testą mažesnė už 0,05 ** p reikšmė pagal χ2 testą mažesnė už 0,01

Net 47 proc. tyrime dalyvavusių ūkininkų įsitikinę, kad parama turėjo teigiamos įtakos turizmo

plėtrai palankių sąlygų sukūrimui, 35 proc. apklaustųjų teigia, kad sąlygos turizmui pagerėjo tik iš da-lies. Šie atsakymai iš esmės sutampa su Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo rezulta-tais, kuriame taip pat 47 proc. visų apklaustų Kaimo plėtros programose dalyvavusių ūkininkų teigė, kad parama lėmė pajamų didėjimą kaimo turizmo sferoje (Kaimo plėtros..., 2008, p. 159).

Apibendrinant galima teigti, kad nagrinėjamų ES žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ekonomi-nio reguliavimo priemonių taikymas Lietuvoje ne tik žymiai prisidėjo prie kraštovaizdžio gerinimo, biologinės įvairovės išsaugojimo, bet ir sąlygų kaimo turizmo plėtotei sudarymo, iš dalies ir kaimo gy-ventojų pajamų augimo. Priemonių veiksmingumą agrarinio kraštovaizdžio gerinimo srityje lėmė pa-ramos poveikis tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymui, žemėnaudai (ypač pievų ir ganyklų priežiū-rai) ir pasėlių struktūrai. Tiesiogiai prie kraštovaizdžio būklės gerinimo ženkliai prisideda kraštovaiz-džio tvarkymo programa, tačiau netiesiogiai labai didelę įtaką tam turėjo ekologinio ūkininkavimo pro-gramos įgyvendinimas – ši priemonė dėl pasikeitusios žemėnaudos ir pasėlių struktūros pagerinimo, tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymo žymiai prisidėjo prie dirvožemio ir vandens kokybės gerinimo, biologinės įvairovės išsaugojimo. Kraštovaizdžio tvarkymo programos teigiamas poveikis kraštovaiz-džiui labiausiai susijęs su vaizdinio vietovės išskirtinumo stiprinimu, pievų, pelkių ir šlapžemių išsau-gojimu, vandens telkinių, jų kontūrų ir vandens lygio išsaugojimu, žmogaus sukurtų objektų būklės ge-rinimu.


56

Aukščiau pateiktas išvadas patvirtina ir Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo rezultatai – juose skelbiama, kad kraštovaizdžio išsaugojimui ir gerinimui didelę netiesioginę įtaką tu-rėjo ekologinio ūkininkavimo programos ir priemonės „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vieto-vės su aplinkosaugos apribojimais“ veiksmai, kurie buvo įgyvendinti palyginti dideliame plote (atitin-kamai 91,29 tūkst. ir 1014,6 tūkst. ha). Tuo tarpu pagal kraštovaizdžio tvarkymo programos remiamus veiksmus sutvarkyta tik kiek daugiau nei 3000 ha (0,5 proc.) natūralių pievų ir ganyklų, pelkių ploto (Kaimo plėtros..., 2008, p. 166).

Siekiant apibendrinti ES agrarinės aplinkosaugos programų veiksmingumą buvo atlikta faktori-nė analizė. Faktorinės analizės tikslas – atsižvelgiant į tarpusavio koreliaciją, suskirstyti stebimus ap-linkos ir kraštovaizdžio kintamuosius į grupes, kurias vienija koks nors tiesiogiai nestebimas faktorius. Pereinant nuo didelio skaičiaus kintamųjų prie faktorių buvo koncentruojama informacija apie priemo-nių veiksmingumą.

Faktorinė analizė atlikta naudojant pagrindinių komponenčių metodą (angl. Principal Compo-nent Analysis) ir faktorinių ašių pasukimo procedūrą (Varimax). Faktorinė struktūra išgryninta atme-tant klausimus, kuriems empirinių koreliacijos koeficientų reikšmių ir dalinių koreliacijos koeficientų reikšmių palyginamasis indeksas KMO (Kaiser-Meyer-Olkin Measures of Sampling Adequacy) buvo mažesnis už 0,5 (tokiu būdu iš faktorinės analizės kintamųjų sąrašo pašalinti teiginiai apie priemonių poveikį kaimo bendruomenių gyvybingumui ir medžių juostų išsaugojimui). Faktorinė analizė taikyta tiems patiems aukščiau nagrinėtiems klausimams. Pagal jų analizę buvo gauti keturi prasmingai interp-retuojami faktoriai – komponentai. Klausimo apie programų ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį veiksmingumą (1 pav.) naudos komponentų išskyrimas pateiktas 3 ir 4 lentelėse.

3 lentelė. Kaiser-Meyer-Olkin koreliacijos koeficientų reikšmių palygi-

namojo indekso ir Bartlett's testo rezultatai

KMO koreliacijos koeficientų reikšmių palyginamasis indeksas 0,626

Bartlett's sferiškumo testas Chi-kvadratas 434,8 Laisvės laipsniai df 15 Reikšmingumas Sig. 0,000

4 lentelė. Rotacinė komponentų matrica

Faktoriai Faktorinis svoris 1 komponentas 2 komponentas

vandens kokybes užtikrinimas 0,805 -1,606E-02 biologinės įvairovės išsaugojimas 0,747 0,172

dirvožemio kokybės gerinimas 0,728 -9,524E-03

kraštovaizdžio gerinimas 0,537 0,177

pajamų augimas -1,068E-02 0,887

aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimas 0,205 0,848

Pagal pirmojo klausimo analizę (4 lentelė) galima būtų išskirti 2 komponentus. Pirmasis apima

aplinkosauginės naudos faktorius, antrasis – tiesioginės finansinės naudos faktorius.


57

Klausimo apie programų veiksmingumo kraštovaizdžio gerinimo srityje (2 pav.) naudos kom-ponentų išskyrimas pateiktas 5 ir 6 lentelėse.

5 lentelė. Kaiser-Meyer-Olkin koreliacijos koeficientų reikšmių

palyginamojo indekso ir Bartlett's testo rezultatai

KMO koreliacijos koeficientų reikšmių palyginamasis indeksas 0,798

Bartlett's sferiškumo testas Chi-kvadratas 534,997

Laisvės laipsniai df 28 Reikšmingumas Sig. 0,000

6 lentelė. Rotacinė komponentų matrica

Faktoriai Faktorinis svoris

1 komponentas 2 komponentas

vandens telkinių, jų kontūrų ir vandens lygio išsaugojimas 0,85 0,11

pelkių ir šlapžemių išsaugojimas 0,85 0,002

žmogaus sukurtų objektų (gyvatvorių, griovių, kelių) būklės pagerinimas 0,77 0,13

reljefo išsaugojimas 0,62 0,14 vaizdinio vietovės išskirtinumo išsaugojimas ir

sustiprinimas 0,57 0,22

žemėnaudos ir pasėlių struktūros pagerinimas vaizdinės įvairovės požiūriu 0,006 0,80

bioįvairovės išsaugojimas ar pagerinimas 0,13 0,72

tradicinių ūkininkavimo būdų, tradicinių pasėlių ar naminių gyvu-lių išlaikymas 0,22 0,67

Iš 6 lentelės matyti, kad kraštovaizdžio gerinimo faktorius galima būtų suskirstyti į

2 komponentus. Pirmasis apima kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo naudos faktorius, antrasis – bendros aplinkosauginės ūkinės naudos faktorius.

7 lentelėje pateikiami apibendrinti faktorinės analizės rezultatai. Aplinkosauginės naudos kom-ponentą sudaro teiginiai susiję su vandens ir dirvožemio kokybės užtikrinimu, kraštovaizdžio gerinimu, bioįvairovės išsaugojimu. Finansinės naudos komponentas tiesiogiai siejamas su aplinkosauginio ūki-ninkavimo kaštų padengimu, pajamų padidėjimu. Kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo naudos komponentas siejamas su vaizdinio vietovės išskirtinumo išsaugojimu, reljefo išsaugojimu, vandens telkinių, jų kontūrų ir vandens lygio išsaugojimu, pelkių ir šlapžemių išsaugojimu, žmogaus sukurtų objektų būklės pagerinimu. Aplinkosauginės ūkinės naudos komponentas apima kraštovaizdžio tvar-kymo faktorius, turinčius teigiamos įtakos ir ūkininkavimo rezultatams – tai žemėnaudos ir pasėlių struktūros gerinimas, tradicinių ūkininkavimo būdų, tradicinių pasėlių ir naminių gyvulių išlaikymas, bioįvairovės išsaugojimas.


58

7 lentelė. ES žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ekonominio reguliavimo priemonių naudos komponentai

Komponento pavadinimas Teiginių skaičius Bendra dispersijos dalis

Mažiausia faktorinio svorio reikšmė

Aplinkosauginė nauda 4 34,4 0,54 Finansinė nauda 2 26,1 0,85 Kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo nauda 5 34,9 0,57

Aplinkosauginė ūkinė nauda 3 21,5 0,67

Remdamiesi faktorinės analizės rezultatais ir patikimumo vertinimu (vienas iš patikimumo matų

- cronbach alfa koeficientas atitinka minimalius reikalavimus skalių patikimumui), konstruojame ketu-rias skales. Naujus kintamuosius skaičiuojame kaip kintamųjų, kurie išreiškia faktorių, vidurkius. To-kiu būdu sudaryti nauji kintamieji galėjo įgyti reikšmes nuo 2 iki 5 (1 buvo koduojamas eliminuotas atsakymas „nežinau“). Kuo reikšmė arčiau 5, tuo didesnes naudas gauna programos dalyviai, artimos 2 reikšmės rodo, kad naudos praktiškai nėra. Skalių parametrai pateikiami 8 lentelėje.

8 lentelė. ES žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ekonominio reguliavimo priemonių naudos ver-

tinimas. Skalių parametrai

Komponentas Vidurkis Standartinis nuokrypis

Asimetrijos koeficientas

(As)

As standarti-nė paklaida

Eksceso koe-ficientas (Ex)

Ex standarti-nė paklaida

Aplinkosauginė nauda 3,9 0,52 -0,430 0,125 0,660 0,250 Finansinė nauda 3,9 0,58 -0,149 0,124 -0,122 0,248

Kraštovaizdžio išsaugo-jimo ir tvarkymo nauda 3,4 0,66 0,407 0,154 -0,585 0,306

Aplinkosauginė ūkinė nauda 4,0 0,59 -0,333 0,124 0,162 0,247

Atlikta faktorinė analizė parodė, kad finansinę ir aplinkosauginę ūkinę naudą labiau vertina

gaunantys paramą pagal ekologinio ūkininkavimo programą, o kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo naudą labiau vertina gaunantys paramą pagal kraštovaizdžio tvarkymo programą (9 lentelė).

Dalyvavimas konkrečioje agrarinės aplinkosaugos priemonėje lemia skirtingus aplinkosauginius kaštus bei gaunamas išmokas. Siekiant įvertinti išmokų pagrįstumą atlikta ūkininkų, dalyvaujančių skirtingose programose, atsakymų apie alternatyviuosius aplinkosauginio ūkininkavimo kaštus ir jų kompensavimą analizė. Atlikta analizė parodė, kad ūkininkai, dalyvaujantys ekologinio ūkininkavimo programoje, patyrė didesnius alternatyviuosius tokio ūkininkavimo kaštus (lyginant su įprastu ūkinin-kavimu) nei dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje ūkininkai (χ2=8,5; df=3; p=0,03) (3 pav.).


59

9 lentelė. ES žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ekonominio reguliavimo priemonių naudos ver-tinimas, atsižvelgiant į dalyvavimą agrarinės aplinkosaugos programose

Komponentai Agrarinės aplinkosaugos programos N Vidutinis rangas

Aplinkosauginė nauda kraštovaizdžio tvarkymo programa 108 115,90 ekologinio ūkininkavimo programa 122 115,15

Finansinė nauda kraštovaizdžio tvarkymo programa 111 107,59 ekologinio ūkininkavimo programa 122 125,57

Kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo nauda

kraštovaizdžio tvarkymo programa 81 85,94 ekologinio ūkininkavimo programa 54 41,08

Aplinkosauginė ūkinė nauda kraštovaizdžio tvarkymo programa 111 106,63 ekologinio ūkininkavimo programa 126 129,90

36,4

20,4

10

13

11,5

1,8

0,9

64,8

53,6

59,2 28,4

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Kraštovaizdžio tvarkymoprograma

Ekologinio ūkininkavimoprograma

Iš viso

mažiau nei 10 proc. 11- 25 proc. 26-50 proc. 51-100 proc. 3 pav. Atsakymų į klausimą “Kiek vidutiniškai bendrojo pelno prarandate įgyvendindami priemones?“ pasiskirstymas priklausomai nuo dalyvavimo

agrarinės aplinkosaugos programose (proc.)

Kita vertus, analizė parodė, kad būtent ekologinio ūkininkavimo programoje dalyvaujantiems ūkininkams patiriami kaštai geriau atlyginami (χ2=10,8; df=4; p=0,02) (4 pav.). Tai patvirtina ir Kaimo plėtros programos galutinio (ex-post) vertinimo rezultatai. Vertinimo ataskaitoje (Kaimo plėtros..., 2008, p. 91) teigiama, kad palyginti aukštas kompensacinių išmokų pagal ekologinio ūkininkavimo programą lygis buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, paskatinusių sparčią ekologinio ūkininkavimo plėt-rą Lietuvoje: per ketverius ekologinio ūkininkavimo programos įgyvendinimo metus ekologiškai ūki-ninkaujančių ūkių skaičius padidėjo daugiau kaip 4 kartus (nuo 700 – 2003 m. iki 2855 – 2007 m.), o sertifikuotas plotas daugiau kaip 5 kartus (nuo 23,3 iki 125,4 tūkst. ha).


60

15,4

9,9

27,3

12,6

19,9

27,9

24,4

27,3

38,7

33

10,9

9,1

10 12,7

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Kraštovaizdžio tvarkymoprograma

Ekologinio ūkininkavimoprograma

Iš viso

mažiau nei 25 proc. prarasto pelno 26- 50 proc. prarasto pelno51 - 75 proc. prarasto pelno 76 - 100 proc. prarasto pelnoišmokos yra didesnes nei prarastas pelnas

4 pav. Atsakymų į klausimą “Kokia dalimi išmokos kompensuoja prarastąjį pelną?“ pasiskirs-

tymas priklausomai nuo dalyvavimo agrarinės aplinkosaugos programose (proc.)

Apibendrinat galima teigti, kad dalyvavimas konkrečioje agrarinės aplinkosaugos priemonėje lemia skirtingus aplinkosauginius kaštus bei gaunamas išmokas. Dalyvavimo ekologinio ūkininkavimo programoje alternatyvieji kaštai (lyginant su įprastu ūkininkavimu) yra didesni nei dalyvavimo krašto-vaizdžio tvarkymo programoje. Kita vertus, ekologinio ūkininkavimo programoje dalyvaujantiems ūki-ninkams mokamos santykinai didesnės kompensacinės išmokos aplinkosauginiams kaštams padengti.

Atlikti tyrimai parodė, kad santykinai didesnės ekologinio ūkininkavimo išmokos, lyginant su kraštovaizdžio tvarkymo programa, lėmė sparčią ekologinio ūkininkavimo plėtrą ir didesnį poveikį kraštovaizdžio būklės gerinimui Lietuvoje. Ši priemonė lėmė teigiamus žemėnaudos ir pasėlių struktū-ros pokyčius, tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymą, o tai leido pagerinti dirvožemio ir vandens ko-kybę, išsaugoti ir padidinti biologinę įvairovę.

Išvados

1. Atliktas agrarinės aplinkosaugos priemonės ekologinio ūkininkavimo ir kraštovaizdžio tvar-kymo programų įgyvendinimo tyrimas parodė, kad jų taikymas Lietuvoje žymiai prisidėjo prie krašto-vaizdžio gerinimo, biologinės įvairovės išsaugojimo, sąlygų kaimo turizmo plėtotei sudarymo bei kai-mo gyventojų pajamų augimo. Priemonių veiksmingumą agrarinio kraštovaizdžio gerinimo srityje lėmė paramos poveikis tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymui, žemėnaudai ir pasėlių struktūrai.

2. Ūkininkai, dalyvaujantys kraštovaizdžio tvarkymo programoje, geriau vertina paramos poveikį kraštovaizdžio gerinimui, kaimo turizmo plėtotei ir aplinkosauginio ūkininkavimo kaštų padengimui, tuo tarpu ekologinio ūkininkavimo programoje dalyvaujantys ūkininkai pabrėžia teigiamą paramos po-veikį dirvožemio kokybės gerinimui ir biologinės įvairovės didinimui.

3. Ūkininkai linkę dalyvauti agrarinės aplinkosaugos programose jei padengiami alternatyvieji aplinkosauginio ūkininkavimo kaštai. Santykinai didesnės ekologinio ūkininkavimo išmokos, lyginant su kraštovaizdžio tvarkymo programa, lėmė sparčią ekologinio ūkininkavimo plėtrą ir didesnį poveikį kraštovaizdžio būklės gerinimui Lietuvoje. Kraštovaizdžio tvarkymo programos, tiesiogiai nukreiptos į


61

kraštovaizdžio gerinimą ir išsaugojimą, įgyvendinimas dėl santykinai mažo dalyvaujančiųjų programo-je skaičiaus esminio poveikio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atkūrimui arba išsaugojimui nepadarė.

Literatūra

1. Atance, I., Bardaji, I., Tio, C. (2002). Intervention in agricultural systems that provide positive environmental

externalities: an evaluation of alternative instruments. European Association of Agricultural Economists, 2002 Interna-tional Congress, Zaragoza. Prieiga per internetą: <http://www.ecsocman.edu.ru/images/pubs/2003/11/28/ 0000135212/156-265-atancex2cx20bardaji.pdf>.

2. Vaznonis, B. (2009). Žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo reguliavimas ekonominės vertės pagrindu. Daktaro disertacija. – Kaunas: Technologija, 154 p.

3. Krumalova, V. (2003). Evaluation of chosen benefits on environment and landscape coming from Czech agriculture. Agricultural Economics, Vol. 48, p. 13–17. Prieiga per internetą: <http://www.cazv.cz/2003/2002/ekon1_02/krumalova.pdf>.

4. Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano galutinis (ex-post) įvertinimas. Galutinė vertinimo ataskaita (2008 12 16). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir „ESTEP“. Prieiga per internetą: http://www.zum.lt/documents/kaimo_pletros_depart/Galutine%20ataskaita_12%2016.pdf.

ECONOMICAL AND ENVIRONMENTAL EFFECTS OF

AGRI-ENVIRONMENT PROGRAMMES INPLEMENTATION

Bernardas Vaznonis


Summary Application of EU agri-environment programmes in Lithuania has contributed significantly to the landscape imp-

rovement, biodiversity preservation, creation of conditions for rural tourism development and rural population income inc-rease. Impact of the support on retention of traditional farming methods, land use (particularly maintenance of meadows and pastures) and crop structure determines efficiency of the measures in the field of agrarian landscape improvement.

The completed empirical investigation shows that farmers are willing to participate in the EU agri-environment measures if alternative costs for environmental farming are covered. Relatively higher payments for organic farming, in comparison with landscape maintenance programme, determine rapid development of organic farming and strong impact on landscape condition improvement in Lithuania. Implementation of landscape maintenance programme, which is directed to landscape improvement and preservation, has no significant impact on rural landscape restoration and preservation in Lithu-ania due to relatively low number of participants.

Keywords: agri-environment programmes, economical and environmental effects.

Duomenys apie autorių Bernardas VAZNONIS. Lektorius. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Ekonomikos katedra. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r., el. paštas [email protected] Bernardas VAZNONIS. Lecturer. Department of Economics, Faculty of Economics and Management, Lithuanian Univer-sity of Agriculture. Address: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r., e-mail: [email protected]


62

KOMANDINIO DARBO RAIŠKOS YPATUMAI: VIETOS VEIKLOS GRUPIŲ ATVĖJIS

Vilma Atkočiūnienė, Rasa Merkienė


Straipsnyje išanalizuotos komandinio darbo raiškos VVG teorinės prielaidos, ištirta Prienų r. ir Sūduvos vietos

veiklos grupių komandinio darbo raiška ir nustatyti komandinio darbo ypatumai. Atliekant tyrimą naudoti mokslinės litera-tūros ir anketinės apklausos duomenų analizė ir sintezė, indukcija, dedukcija, anketinė apklausa, grafinis vaizdavimas ir kiti metodai. Tiriamosiose komandose (Prienų r. ir Sūduvos VVG) pagrindiniai darbo principai ne visada grįsti bendrų tikslų siekimu, bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba. Komandų darbo efektyvumą sąlygoja: nustatytas aiškus ir bendras tikslas, savirealizacijos galimybės, aukšto lygio komandos narių moralė savanoriškos veiklos požiūriu, komandos narių įsitraukimas į darbą ir atsakomybė bei jų pasitikėjimas vienas kitu, darbų pasidalinimas tarp komandos narių, tarpusavio sąveika, komu-nikacija ir grįžtamasis ryšys.

Raktiniai žodžiai:: komanda, komandinis darbas, vietos veiklos grupė. Jel kodai: M54; Z13. Įvadas Jau nuo seno organizacija yra sudėtingas, įvairiai sąveikaujančių žmogiškųjų santykių komplek-

sas. Besiformuojantis naujasis organizacijos modelis remiasi horizontaliąja vadyba ir nuolat kintančio-mis žiniomis, kurių pritaikymo galimybės priklauso nuo organizacijos narių tarpusavio bendradarbia-vimo kultūros bei sukuriamo sinerginio efekto. Pasak Sakalo (1998), efektyviausiai tai galima pasiekti darbuotojams dirbant komandose, kai tikslus komandos nariai nustato kartu, o darbo procesai organiza-cijoje projektuojami žmonių grupėms.

Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbuose (Handly, 1993; Belbin, 1996; Heller, 2000; Katzen-bach, Smith, 2000; Vijeikienė, Vijeikis, 2000; Merkys, Krupavičius, Šumskas 2002; Žydžiūnaitė, 2003; Savanevičienė, Šilingienė, 2005; Kinicki, Kreitner, 2006; Dromantas, 2008) nagrinėjamas komandinio darbo vaidmuo, pagrindiniai sėkmingos komandos požymiai skirtingų tipų organizacijose, veiksniai įtakojantys komandinį darbą. Tačiau trūksta tyrimų apie komandinio darbo ypatumus kaimo vietovėse veikiančiose savanoriškose organizacijose. Galima daryti prielaidą, kad komandinis darbas kaimo vie-tovėse veikiančiose savanoriškose organizacijose, vietos veiklos grupėse (toliau VVG) turi tam tikrų specifinių bruožų dėl ten dirbančių žmonių asmeninių savybių ir vertybinių nuostatų, jų kompetencijos, naudojamų organizacijos veiklos valdymo metodų ir organizacijos misijos.

Tyrimo objektas – Prienų r. ir Sūduvos vietos veiklos grupių komandinio darbo raiška. Tyrimo tikslas – ištirti komandinio darbo raišką ir nustatyti jo ypatumus. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir anketinės apklausos duomenų analizė ir sintezė, in-

dukcija, dedukcija, anketinė apklausa, grafinis vaizdavimas. Tyrimo laikotarpis: 2005 – 2009 m. Komandinio darbo raiškos VVG teorinė paradigma Pasak Kinicki ir Kreitner (2006), dirbdami grupėje, o ne pavieniui žmonės kartu priima spren-

dimą, kartu numato sprendimo įgyvendinimą, yra labiau suinteresuoti bendro tikslo pasiekimu. Tokiu būdu veikdami visi tampa atsakingi už sprendimo įgyvendinimą, ne vienas vadovas. Tokie darbo orga-nizavimo principai leidžia organizacijai pasiekti daug geresnių rezultatų, tuo pačiu patenkinti darbuoto-jų antrinius, aukštesnius, poreikius (saviraiškos, pripažinimo ir kt.). Pasak Kasiulio, Barvydienės (2004), vystantis šiuolaikinėms organizacijoms, neužtenka tik sudaryti formalias grupes. Norint valdyti ir visiškai panaudoti grupės potencialą, reikia skatinti atskirų asmenybių bendradarbiavimą.


63

Kiekviena organizacija savo gyvavimo laikotarpiu pereina tam tikrus etapus, kurių visuma va-dinama gyvavimo ciklu. Paprastai skiriami 4 organizacijos gyvavimo ciklo etapai: 1) atsiradimas; 2) augimas, plėtimasis, kiekybinis didėjimas; 3) stabilus funkcionavimas; 4) išnykimas, likvidavimas. Tamošiunas (1999) taip pat išskiria keturis grupės raidos etapus, tačiau kitaip juos pavadina – kūrimosi bei orientavimosi, kovos už būvį, susiderinimo ir brandos. Analogiškos nuomonės laikosi Kinicki ir Kreitner (2006), kurie remiasi 1965 m. Bruce W. Truckman teorija, teigia, kad grupė turi praeiti keturis lygius – formavimosi, šturmo, normalizavimosi, veikimo. Galiausiai, jeigu grupė netampa komanda, turi būti išformuota, siekianti naujų tikslų. Kitu atveju, ji subręsta, tampa komanda ir jos veikla tęsiasi.

Žmonių grupės komandomis tampa neatsitiktinai. Komanda – tai žmonių grupė, besiremianti bendrais tikslais, normomis, bendra ir individualia atsakomybe, darbo pasidalijimu, tarpusavio atsako-mybe. Taigi, komandos formavimosi procesas - ilgas ir sudėtingas. Būtent todėl ne visos grupės ryžtasi šiam žingsniui ir nutraukia komandos formavimą dar jam net neįpusėjus. Kaip pastebi Huczynski ir Buchanan (1991), grupės tapimas komanda yra nuoseklus ir sudėtingas procesas, reikalaujantis visų grupės narių pastangų. Kuo daugiau žmonių yra suinteresuoti pasiekti visišką grupės efektyvumą, tuo sparčiau ir rezultatyviau vystosi komandos idėja. Šis vidinis organizacijos procesas bet kuriuo atveju prasideda nuo bendrų tikslų nustatymo, narių motyvacijos ir baigiasi požymių apibūdinančių grupę kaip komandą susiformavimu. Pagal Huczynski ir Buchanan (1991), Stoner, Freeman, Gilbert (1999), Savanevičienę, Šilingienę (2005) ir kitų mokslininkų nuomonę bei vietos veiklos grupių veiklos ypa-tumus buvo parengta grupės išsivystymo į komandą proceso schema (žr. 1 pav.).

1 pav. Vietos veiklos grupės išsivystymo į komandą procesas

Kaip pastebi Kinicki ir Kreitner (2006), ne visos grupės stadijos trunka vienodą laiko tarpą ir ne visos grupės pasiekia brandos stadiją. Priežastys gali būti įvairios: nesutampa grupės ir atskirų jos narių tikslai; veikdami grupėje žmonės nejaučia socialinės priklausomybės, jų nesieja įsipareigojimai, jie ne-pasikliauja vienas kitu, prarandamas priklausomybės jausmas; grupėje nenustatytos normos, kurios tu-rėtų būti nustatytos formuojantis grupės struktūrai; nevaldomi konfliktai; vienas žmogus vadovauja grupei; netoleruojamas keitimasis vaidmenimis, grupės nariai atlieka tuos pačius vaidmenis; komuni-kacija neefektyvi (funkcionuoja vertikaliai), bendradarbiavimas nevyksta arba vyksta tik epizodiškai; nėra tarpusavio supratimo, tarp grupės narių pastebima konkurencija, blogas psichologinis klimatas.


64

Atliekant tyrimą buvo apibrėžta, kad komandinis darbas – tai tam tikra kokybinės brandos lygį pasiekusi komandos narių sąveika, kurioje pagrindiniai darbo principai grindžiami komandos narių bendradarbiavimu, parama, pagarba ir pasitikėjimu, vaidmenų pasiskirstymu bei aukšta motyvacija pa-remtais tarpusavio santykiais. Komandinio darbo raiška – grupės, sudarytos tam tikrai veiklai atlikti, bendrai siekiamų tikslų, vienų kitiems daromos įtakos, vykdomos veiklos, gautų rezultatų ir jų kokybės pasireiškimas.

Komandinį darbą, pasak Merkio (2002), charakterizuoja ne bet kokia darbuotojų ir jų grupių są-veika, o sąveika, kuri pasiekia tam tikrą kokybinės brandos lygį, įgalinantį komandą veikti stabiliau ir efektyviau, nei veikia formalios administracinėmis priemonėmis sukomplektuotos darbuotojų grupės. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad organizuojant vietos veiklos grupių veiklą, viena svarbiausių jų veiklos formų turėtų būti komandinis darbas. Blanchard (1990) teigimu, komandinis darbas yra vienas iš efektyviausių organizacijos darbo būdų, leidžiantis atlikti ir didelės apimties darbus, maksimaliai pa-naudojant narių profesinę kompetenciją, sugebėjimus ir darbo įgūdžius. Tačiau, pagal Stewart (2001), komandinis darbas vyksta tuomet, kai tarpusavyje dera du kintamieji: 1) darbo turinys, apimantis tikslą ir uždavinius ir 2) darbo procesas, parodantis, kaip komanda siekia savo tikslo arba kaip vykdo konkre-čią užduotį.

Komandinio darbo raiškos VVG tyrimo metodika Tyrimui atlikti pasirinktos Prienų rajono ir Sūduvos vietos veiklos grupės reprezentuojančios

savanoriškas organizacijas veikiančias kaimo plėtros srityje. Tyrimas buvo atliekamas anketinės ap-klausos būdu, pritaikant „Team-Puls“ 2 testą. Apklausoje dalyvavo 53 respondentai, kurių 13,5 proc. užima vadovaujančias pareigas, 86,5 proc. vietos veiklos grupėje yra nariai, 39,5 proc.- vyrų, 60,5 proc. – moterų. 41 proc. visų apklaustųjų turėjo aukštąjį išsilavinimą, 23,5 proc. – aukštesnįjį, 19,5 proc. – vidurinį, 16 proc. – profesinį. Tyrime komanda traktuojama kaip darbinis komitetas, VVG valdyba, projektų rengimo ar įgyvendinimo komandos, kurios yra bendros organizacijos, t.y. VVG dalis. Pa-grindinę anketos dalį sudarė dvi klausimų grupės: 1) skirta išsiaiškinti nuomonę kokiai darbo grupei save priskiria tiriamosios organizacijos respondentai; 2) skirta nustatyti kaip dažnai tiriamoje komando-je pasitaiko ar nepasitaiko pateiktos situacijos, išsiaiškinti kokie bruožai būdingi esamai gru-pei/komandai. Tyrimo anketoje komandinio darbo raiška išmatuota pagal 6 dimensijas (žr. 1 lentelę), o kiekvienos požymius atskleidžia 11 klausimų.

Anketoje pateikti keliu rūšių klausimai: 1) uždari – multichatominiai, leidžiantys parinkti atsa-kymą daugiau negu iš dviejų variantu; 2) skaliniai klausimai – kiekvienas respondentas turi galimybę nurodyti tam tikrą sutikimo su duotu atsakymu laipsnį / balą; 3) atviras klausimas – leidžiantis išsakyti savo asmeninę nuomonę, netaikant sukurtų šablonų. Dauguma anketos klausimų suformuluoti pozity-viai, t.y. atspindi stipriąsias, gerąsias komandinio darbo puses. Anketoje pateiktų situacijų įvertinimui buvo pasirinkta 4 balų sistema (1 – visai nepasitaiko, 2 – kartais pasitaiko, 3 – dažnai pasitaiko, 4 – la-bai dažnai pasitaiko). Minimalus balas - 1, maksimalus – 4. Kuo dažniau organizacijoje vyrauja situaci-ja išreiškianti būdingą VVG bruožą, tuo didesnė tikimybė gauti didesnį įvertinimą. Vidutinis veiksnio vertinimas (balo vidurkis) suskaičiuotas susumuojant balus, gautus už kiekvieną klausimą. Tokiu būdu anketa sudaryta taip, kad didesnis veiksnio balas atspindi efektyvesni komandos funkcionavimą ir, at-

2 „Team - Puls“ testas parengtas ne pagal vieną vadybos ar psichologinę teoriją. Testo autoriai, kurdami matavimo prietaisą, sąmoningai siekė, kad jis būtų paremtas įvairių teorijų ir konceptų deriniu. Autoriai Wiedemann J., Watzdorf von E., Rich-ter P. (2000) nurodo šešis teorinius konceptus, kurių idėjos buvo panaudotos konstruojant testą. Tai: tikslų suderinimo te-orija (angl. Goal - setting Theory); darbinių charakteristikų modelis (angl. Job Characteristic Model); tematiškai centruotos interakcijos (sąveikos) konceptas (angl.Themes Center Interaction concept); situacinės brandos konceptas (angl. Situational ripeness - concept); normatyvinis konceptas (angl. Normative concept); autonomiškumo kriterijai (angl. Autonomous crite-rion).


65

virkščiai, kuo mažesnis balas kiekvienoje subskalėje bei jungtinėje skalėje, tuo mažiau funkcionali yra komanda. Tik nedaugelio anketos klausimų (teiginių) formuluotės negatyvios, siekiant, kad tiriamieji neprarastų budrumo.

1 lentelė. VVG komandinio darbo raiškos dimensijos ir jų požymiai tyrimo anketoje

Komandinio darbo raiškos di-mensijos Dimensijų bruožai

Orientacija į tikslą ir pasiekimus Parodo kaip, kokiu būdu iškeliami komandos darbo tikslai; kaip patikrinamas iškeltų tikslų įgyvendinimas; skatinimo budai, naudojamus siekiant tikslo; komandos narių orientaciją į pasiekimus.

Atsidavimas darbui ir atsakomy-bė

Apibūdina VVG narių ryšius su komanda ir su užduotimi tamprumą, paramą, kurią vienas kitam teikia komandos nariai, VVG nario asmeninę atsakomybę, jo rodomą iniciatyvą bei VVG nario tobulėjimo perspektyvas.

Komunikacija komandoje Parodo komunikacijos procesų komandoje intensyvumą bei atvirumą,, t.y. tarpasmeni-nių santykių komandoje indikatorių; socialinės elgsenos ypatumus VVG pasitarimų metu, konfliktų sprendimų ypatumus.

Vadovavimas komandai Parodo vadovo psichosocialinio poveikio komandai tikslingumą; vadovavimo elgsenos (stiliaus) tinkamumą; vadovo komandoje vertinimą; vadovo atstovavimą komandai už jos ribų.

Komandos organizavimas Parodo, kaip komanda pati organizuoja savo darbą: pasiskirsto darbais; kokie yra daly-kiniai susitarimai; susitarimai dėl terminų; sprendimų priėmimo būdai, pasitarimų or-ganizavimas ir atsiskaitymų už darbus dokumentų parengimo tvarka.

Komandos vaidmuo ir statusas organizacijoje

Parodo komandos lokalizaciją ir jos reikšmę bendrojoje organizacijoje, t.y. VVG; išori-nį poveikį komandai; suteiktus įvairiausius išteklius; komandos savarankiškumo laips-nį; kaip komanda vertinama VVG valdybos; kaip efektyviai kontaktuojama su VVG valdyba.

VVG veikloje pasireiškiančio komandinio darbo ypatumai Prienų rajono VVG įsikūrusi 2007 m. atstovauja Prienų r. kaimo vietovių gyventojus. Sūduvos

VVG įsikūrusi 2006 m. atstovauja Kazlų Rūdos savivaldybės bei Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos kaimiškąją teritoriją. Abi VVG atitinka visus keliamus reikalavimus partnerystei, vyrų ir moterų pusiausvyros bei jaunimo ir aplinkosaugos specialisto įtraukimo į VVG veiklą srityse.

Kiekviena organizacijoje funkcionuojanti komanda yra skirtinga ir turi skiriamąsias stiprias ir silpnas vietas, todėl komandinis darbas turėtu remtis „stiprybėmis“ bei žinoti ir neutralizuoti „silpny-bes“. Savo stipriųjų ir silpnųjų pusių nežinančiai komandai kyla pavojus realizuoti neefektyvų koman-dinio darbo procesą. Atliekant tyrimą buvo svarbu ne kiekvienos VVG komandinio darbo raiškos ypa-tumai, o kaimo vietovėse veikiančios savanoriškos organizacijos ypatumai, todėl straipsnyje tyrimo rezultatai pateikiami apibendrinti. Kada skirtumai tarp Prienų rajono ir Sūduvos vietos veiklos grupių yra reikšmingi, jie išskiriami.

Tyrimais nustatyta, kad visi respondentai savo komandos tikslą supranta panašiai, dažniausiai sieja su suinteresuotų vietos valdžios, verslo, nevyriausybinių ar kitų organizacijų pastangų telkimu tinkamiausių sprendimų kaimo ekonominei ir socialinei gerovei kelti paieška ir įgyvendinimu. Didžioji dauguma VVG narių (85,6 proc. respondentų) mano, kad jų komandose žmonės bendrai užsibrėžia tikslą, tobulina uždavinius ir juos įgyvendina pagal pasirinktą strategiją (žr. 2 pav.).


66

2,81

2,92

2,98

3,43

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4

Siekiant bendro tikslo, komandoje dirba visi

Visa komanda rimtai suinteresuota sėkme irkiekvienas dėl jos labai stengiasi

Prieš galutinai nusprendžiant, komandadrauge apsvarsto įvairius variantus ir

alternatyvas

Svarbūs sprendimai komandoje priimamikartu, atsižvelgiant į visų nuomonę

Balai

2 pav. VVG komandinis sutelktumas priimant sprendimus, 2008-2009 m. Siekiant, kad užduotys būtų atliktos kuo geriau, būtina komunikacija tarp komandos narių. Daž-

niausiai VVG vadovai informuoja narius visais komandai svarbiais klausimais, komandoje visi dalijasi svarbia informacija (žr. 3 pav.). Galima daryti prielaidą, kad VVG taiko visuotinų jungčių formos ko-munikacijos tinklą. Pagrindiniai VVG veiklos forma yra pasitarimai (susirinkimai), tyrimo duomenys parodė, kad Prienų r. VVG organizuojami pasitarimai mažiau efektyvūs nei Sūduvos VVG.

3,072,882,482,83

3,153,13

3,373,25

0,00

0,50

1,00

1,50

2,00

2,50

3,00

3,50

4,00

Prienų r. VVG Sūduvos VVG

Balai

Komandos pasitarimaivyksta efektyviai

Keitimasis reikiamainformacija tarp komandosnarių vyksta taip, kad kuopalankiau atsilieptų darbuiKomandoje visi pasidalijasvarbia informacija

Komandos vadovas nuolatinformuoja darbuotojusvisais komandą liečiančiaisklausimais

3 pav. Marijampolės apsk. VVG komandų komunikacijos požymiai, 2008-2009 m. Tyrimai rodo, kad VVG vadovai klausimų nesprendžia vieni, nepasitarę su kitais nariais (žr. 4

pav.).

Balai

2,57

2,68

3,03

2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 2,9 3 3,1

Komandoje galima bet kada laisvai išreikšti ir nepopuliarią, kitokiąnei daugumos, nuomonę

Santūrūs ir uždari komandos nariai taip pat yra skatinamipareikšti savo nuomonę

Komandos vadovas reikalų paprastai nesprendžia vienas,nepasitaręs su kitais komandos nariais

4 pav. VVG komandiniai ryšiai ir bendravimo vertinimas, 2008-2009 m.


67

Tačiau reikia pažymėti, kad Prienų r. VVG vadovas dažniau tariasi su komandos nariais nei Sū-

duvos VVG vadovas. Kol kas ne visi komandų nariai išdrįsta išreikšti nepopuliarią, kitokią nei daugu-mos nuomonę. Dažniau savo nuomones išsako Sūduvos VVG nariai. VVG komandiniai ryšiai nėra la-bai stiprūs, ne visi jos nariai jaučiasi pilnaverčiais ir lygiateisiais nariais, VVG sprendimų galimybės taikant „iš apačios į viršų“ principą praplečiamos nepakankamai.

Nors dauguma respondentų teigė, kad darbus, siekdami juos atlikti kuo geriau, pasiskirsto pagal kompetenciją, tačiau tik šiek tiek daugiau nei pusė (55,5 proc.) apklaustųjų mano, kad VVG nariai žino ne tik savo, bet ir visų kitų komandos narių užduotis. Be to, ne visada žino kur baigiasi vieno VVG na-rio ir prasideda kito užduotis.

Dirbant komandoje teikti tarpusavio pagalbą, prisiimti atsakomybę už bendrą komandos tikslą ir nuolat planuoti bei koordinuoti veiklą yra svarbūs komandos bruožai (žr. 5 pav.).

Balai

1,39

2,5

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3

Pasitaiko, kad atskiri komandosnariai vengia asmeninės

atsakomybės

Organizacijos valdžia geraivertina ir moraliai palaiko

komandą

5 pav. Atsakomybės tarp VVG narių pasidalijimas, 2008-2009 m.

Tačiau trečdalis visų respondentų pažymėjo, kad kartais komandos nariai vengia asmeninės at-sakomybės, nors VVG lyderiai gerai vertina ir palaiko komandas (tai pažymėjo 62,4 proc. responden-tų). Tai silpnos komandos požymis. Matyt kol kas nevisi komandų nariai aiškiai supranta, kad jei kuris nors narys neatliks jam priskirtų užduočių, gali nepasisekti ir kitam komandos nariui, nes jų darbai pri-klausomi vienas nuo kito.

Siekiant atlikti bendras VVG komandų užduotis ir pasiekti tikslus svarbu detaliai išsiaiškinti pačias užduotis, tačiau tik 69,5 proc. visų apklaustųjų užduotys yra aiškiai išaiškinamos (žr. 6 pav.). Kad naujoms idėjoms identifikuoti ir problemų sprendimams surasti skiriama pakankamai laiko mano 63,5 proc. respondentų. Apie trečdalis VVG narių kol kas nevisiškai supranta ir žino jiems priskirtas užduotis, o VVG , kaip komandos, perėjusios į augimo stadiją.

Balai

2,54

2,72

2,78

2,4 2,45 2,5 2,55 2,6 2,65 2,7 2,75 2,8

Komandoje randama pakankamailaiko naujoms idėjoms iškelti irproblemų sprendimams ieškoti

Komandos užduotys geraiišaiškintos tiek visoje

organizacijoje, tiek ir komandosviduje

Net ir tuo atveju, kai darbų daug,prioritetinės užduotys komandos

nariams yra aiškios

6 pav. VVG nariams keliamų užduočių aiškumas, 2008-2009 m.


68

Išanalizavus, ar respondentai jaučiasi įvertinami ir paskatinami geriau dirbti, ar pakritikuojami ir priverčiami pasistengti, nustatyta, kad VVG dažnai atsižvelgiama į kiekvieno nario pastangas ir pa-darytus darbus (žr. 7 pav.).

Balai2,62

3,04

3,07

3,32

3,42

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4

Vertindamas padarytus darbus, komandos vadovas laikosi pusiausvyros – irpagiria, ir pakritikuoja

Vadovas saugo ir skatina komandos vienybę

Į konfliktus komandoje vadovas reaguoja nedelsiant, dalykiškai, nepalieka jųsavieigai

Komandos vadovas nuolat atsižvelgia į kiekvieno darbuotojo pastangas irsugebėjimus

Komandos vadovas tinkamai atstovauja jos interesus ir darbuotojai tuo yrapatenkinti

7 pav. VVG komandų vadovų vaidmens vertinimas, 2008-2009 m.

VVG komandų vadovai dažniausiai į konfliktus komandoje reaguoja nedelsiant, stengiasi daly-kiškai juos išspręsti. VVG narių nuomone, komandų vadovai tinkamai atstovauja jų interesus, o VVG nariai (85,5 proc.) tuo yra patenkinti.

Empirinio tyrimo rezultatai parodė, kad abiems tiriamoms komandoms būdinga stipri narių pri-klausomybė; bendradarbiavimas; tarpusavio pagalba, jie geba orientuotis į bendrą tikslą, tobulina užda-vinius ir juos įgyvendina pagal bendrai pasirinkta strategiją. Patys VVG nariai mano, kad dažniausiai jų komandoje pasiekti tikslai yra puikūs, o komandos vadovas dažnai atsižvelgia į kiekvieno nario pastan-gas ir gebėjimus, siekia panaudoti kartu dirbančių skirtingų žmonių skirtingas žinias, patirtį ir asmeni-nes savybes.

Išvados 1. Nei vienos iš tiriamų VVG komandų dar negalima pavadinti darnia komanda (“užbaigimo –

brandos“ etapas). Jos pasiekusios „veikla – darbo atlikimas“ etapą, kai grupė susikaupia ties spren-džiamomis problemomis, pradeda dirbti kaip „sistema“. VVG pradeda konstruktyviai bendradarbiauti siekdamos bendrų tikslų. Tikslinamas tikslas, uždaviniai, vykdoma veikla, jaučiama atvira komunikaci-ja, aktyvus bendradarbiavimas. Komandos nariai nevisiškai suvokia, kad VVG pasiekimai – vieningos veiklos rezultatas. Akcentuojamas tinkamas, produktyvus laiko panaudojimas, į iškylančias problemas žiūrima realistiškai, jos sprendžiamos konstruktyviai, kūrybiškai.

2. Sūduvos VVG komandoje pastebimi ir “užbaigimo – brandos“ etapo požymiai – kai ypatin-gas vaidmuo tenka komandos vadovui, kuris tikslina užduotis, siūlo veiksmų seką, keičia veiklos orga-nizavimo ir konsultavimo metodus, skatina VVG narius. Pasiekus šią raidos pakopą atviras bendravi-mas tampa norma. Visa komanda kaupia informaciją, bendrai ją nagrinėja, siekdama išspręsti proble-mą. Gerai suderinti veiksmai ima duoti teigiamų rezultatų. Nariai vis labiau koncentruojasi į detales. Tobulėjimas virsta aukščiausiu prioritetu. Nesėkmei ištikus nariai neieško kaltų, o ieško, kas buvo pa-daryta ne taip ir imasi taisyti klaidas.

3. Tiriamosiose komandose (Prienų r. ir Sūduvos VVG) pagrindiniai darbo principai ne visada grįsti bendrų tikslų siekimu, bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba. Komandų darbo efektyvumą ribo-ja nenustatytas aiškus ir bendras tikslas, per mažos savirealizacijos galimybės, nepakankamai aukšto


69

lygio komandos narių moralė savanoriško darbo požiūriu, ne visų komandos narių įsitraukimas į darbą ir atsakomybė bei jų pasitikėjimas vienas kitu, neracionalus darbų pasidalinimas tarp komandos narių, silpna tarpusavio sąveika, informuotumas ir grįžtamasis ryšys pirmiausia su tais komandos nariais, ku-riems ją reikia naudotis veikiant. VVG nariams svarbi komandos narių kompetencija, palanki psicholo-ginė atmosfera ir bendras idėjų aptarimas.

4. Siekiant efektyvinti komandinį darbą VVG komandų nariams reikia: būti labiau pozityviems VVG veiklos požiūriu; visi nariai turi atvirai komunikuoti, turėti savo vaidmenis ir kelti tikslus; nusta-tyti ir spręsti problemas, atskiriant faktus nuo išankstinių nuostatų; stiprinti komandinio darbo gebėji-mus. VVG komandų vadovai turi: buti objektyvesni ir teisingesni; labiau struktūruoti savo kaip vadovo veiklas ir jas derinti su kitų narių veiklomis; nuolat telkti komandos narius bendrai veiklai; labiau mo-tyvuoti bei konstruktyviai kritikuoti; tobulinti komandos valdymo įgūdžius.

Literatūra

1. BARŠAUSKIENĖ, V. 2008. Nevyriausybinių organizacijų veikla. Kaunas: Technologija. 2. BELBIN, R. M. 1996. Management Teams : Why they success and fail. 3. BLANCHARD, K. The one Minute manager Builds High Performing Teams. K. Blanchard, D. Carew, E. Parisi-Carew.

N.Y.: Willam marrow and Company. Inc. 4. DROMANTAS, M. 2008. Komandinis darbas Lietuvos organizacijose: diagnostinis aspektas. Vadybos mokslas ir stu-

dijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S. Nr. 15 (4). Lietuvos žemės ūkio universitetas, Šiaurės Lietuvos kolegija. ISSN 1822-6760 2008.

5. DUBRIN, A. 1995. Leadership. Research Findings, Practice, and Skills. Boston: Houghton Mifflin Company. 6. HANDLY, Ch. 1993. Understanding organizations. London. ISBN 0-14-015603-8. 7. HELLER, R. 2000. Grupių valdymas. Vilnius: Alma Littera. 8. HUCZYNSKI, A. A.; BUCHANAN D. A. 1991. Organizational behaviour. Cambridge. ISBN 0-13-639899-5. 9. KASIULIS, J.; BARVYDIENĖ, V. 2005. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija. ISBN 9955-09-078-2. 10. KATZENBACH, J, R.; SMITH, D. 2000. The wisdom of teams: Creating the high-performance organization. Jon R.

Katzenbach and D. K. Smith. Boston: Harvard Business School Press. 11. KINICKI, A.; KREITNER, R. 2006. Organizational behavior: key, concepts, skills and best. 12. MAŽEIKIENĖ N.; MERKYS G. Makiavelizmo skalės, kaip ugdymo diagnostikos instrumento, transkultūrinės valida-

cijos patirtis. Tiltai. ISSN 1392-3137. 2002, nr. 1(18). p. 1-10. 13. MERKYS, G.; KRUPAVIČIUS, A; ŠUMSKAS, A. 2002. Komandinio darbo veiksmingumas – organizacijos veiklos

tobulinimo instrumentas (komandinio darbo diagnostinis tyrimas xxx padaliniuose). – Kaunas: KTU. 14. SAKALAS, A. 1998. Personalo vadyba. Vilnius. 15. SAVANEVIČIENĖ, A.; ŠILINGIENĖ. V. 2005. Darbas grupėse. Kaunas: Technologija. ISBN 9955-09-793-0. 16. STEWART, J. 2001. Managing Change Through Trainingand Development. London, Stirling. 17. STONER, J. A. F.; FREEMAN R. E.; GILBERT D. R. 2000. Vadyba. Kaunas. ISBN 9986-850-30-4. p. 648. 18. TAMOŠIŪNAS, T. 1999. Projektų metodas ugdymo praktikoje. Šiauliai: Šiaulių universitetas. ISBN 9986-9357-0-9. 19. VIJEIKIENĖ, B.; VIJEIKIS, J. 2000. Komandinio darbo pagrindai. Vilnius: Rosma. ISBN 9986-00-249-x. 20. WIEDEMANN, J. 2000. Team Puls – internetgestuezte teamdiagnoze. Wiedemann J.; Watzdorf E.; Richter P. Technis-

che Universitaet Dresden, Institut fuer Arbeits. Organisations, ind Socialpsychologie Methodensammlung, Band 15. 21. ŽYDŽIŪNAITĖ, V. 2003. Komandinio darbo kompetencijų edukacinė diagnostika ir jų vystymo, rengiant slaugytojus,

pagrindimas: daktaro disertacija. Kauno technologijos universitetas.

The Peculiarities of Teamwork Expressions: Case of Local Action Groups

Vilma Atkočiūnienė, Rasa Merkienė


Summary

The article deals with an actual theme – the theoretical preconditions of the local action groups teamwork expressions, research and anlysis of the team work expression in Sūduva and Prienai municipality local action groups in


70

Lithuania. LAG`s solve especially important, specific problems of rural development, which require professional, authentic experience of specialists in different fields, representatives of community groups, and the power of decisions. The results received have been evaluated according to the questionnaire testing methodology dimensions, representing teamwork deve-lopment characteristics. The main conclusion is that researched teams reach “performing” development stage, when there are orientation towards goals and achievements, dedication to work and responsibility, team communication, team manage-ment, team organization, team role and status in the organization. Neither of the local action group teams are yet cohesive team („adjourning“ stage). They reached “performing" formation stage of development.

Key words: team, teamwork, local action group.

Duomenys apie autorius: Vilma Atkočiūnienė – socialinių (ekonomika) mokslų daktarė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto, Administravimo ir kaimo plėtros katedros vedėja, docentė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r. Tel.: +370 37 752214, el. paštas: [email protected]; [email protected]. Rasa Merkienė – edukologijos magistrė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto, Administra-vimo ir kaimo plėtros katedros asistentė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r. Tel.: +370 37 752214, el. paštas: [email protected]; [email protected].


71

LEADER METODO REIKŠMĖ STIPRINANT LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMĄ

Alvydas Aleksandravičius


1991 m. Europos Komisija pradėjo LEADER iniciatyvą, kurios paskirtis skatinti vietos plėtros iniciatyvas ir partne-

rystę, įtraukiant bendruomenės, verslo ir vietos valdžios atstovus; telkti kaimo gyventojus ir ugdyti jų gebėjimus veikti kar-tu; rengti ir įgyvendinti vietos plėtros strategijas, tikslingai naudojant vietos išteklius ir viešąją paramą.

Straipsnyje apibendrinti LEADER+ pobūdžio priemonės įgyvendinimo Lietuvoje rezultatai, nustatyti trikdžiai ir pateikti pasiūlymai dėl efektyvesnio LEADER metodo taikymo kaimo plėtros politikoje iki 2013 metų.

Raktiniai žodžiai: Leader metodas, bandomoji integruota vietos plėtros strategija, vietos veiklos grupė. Įvadas Temos aktualumas ir problema. Kaimo vietovių konkurencingumo didinimas pagal

LEADER metodą iki 2000 m. buvo traktuojamas kaip centralizuotas kaimo plėtros politikos priemones papildanti priemonė. Šiuo metu kaimo vietovių konkurencingumo didinimas tampa pagrindiniu kaimo plėtros politikos vektoriumi. Tai susiję su vis didėjančia kaimo politikos orientacija į horizontaliuosius santykius bei kaimo bendruomenių aktyvumą. LEADER iniciatyva buvo pradėta kaip ES šalių naujų kaimo plėtros metodų „laboratorija“ ir kai kurie iš jų išsivystė tiek, kad juos galima įtraukti į kaimo plėtros programas (Aleksandravičius, 2007). LEADER ne tik praktikoje, bet ir oficialiuose ES doku-mentuose yra apibūdinama kaip endogeninės kaimo plėtros metodas. (Čaplikas, 2007).

LEADER įgyvendinimas yra paremtas principais, kurie ir lemia jos unikalumą. Tai vietos part-nerystė, teritorinis principas, principas „iš apačios į viršų“ daugiasektorinė integracija, inovatyvumas, tarpteritorinis ir tarptautinis bendradarbiavimas, tinklų kūrimas decentralizuotas valdymas bei vietos plėtros finansavimas.(Leader+ Magazine, 2005, Klupšas, 2007a, Klupšas, 2007c).).

LEADER misija – apjungti nevyriausybinių organizacijų, įskaitant kaimo bendruomenių, vers-lo, vietos valdžios institucijų pastangas aktualioms kaimo vietovių problemoms spręsti. Vadovaujantis daugiasektorine integracija siekiama ne išspręsti atskirų sektorių problemas, o ieškoti bendrų sprendi-mų įgyvendinant integruotą kaimo vietovės plėtros strategiją. Principo „iš apačios į viršų“ įgyvendini-mas užtikrino, kad į problemų identifikavimą ir jų sprendimą buvo įtraukiami visi kaimo vietovės gy-ventojai, o inovatyvumas padeda rasti naujus problemų sprendimo būdus. Bendradarbiavimas ir tinklų kūrimas sudaro prielaidas vykdyti bendrus gerosios patirties sklaidos projektus, dalyvauti su kaimo plėtra susijusių tinklų veikloje (The European...2001).

Finansiniame laikotarpyje iki 2013 m. Lietuvos laukia iššūkis – LEADER turės jau ne bando-mąjį pobūdį, o bus vykdomas platesniu mastu tiek finansinių išteklių prasme, tiek veiklos apimtimi. LEADER metodas apims pakankamai platų spektrą kaimo plėtros priemonių, susijusių ne tik su gyve-nimo kokybės kaimo vietovėse gerinimu, bet ir su kaimo ekonomikos įvairinimu. Todėl svarbu anali-zuoti ir vertinti LEADER+ pobūdžio priemonės įgyvendinimo pažangą ir problemas, siekiant efekty-viai pasinaudoti LEADER metodo teikiamomis galimybėmis stiprinant kaimo vietovių konkurencin-gumą.

Tyrimo objektas – LEADER+ pobūdžio priemonės tikslų ir uždavinių įgyvendinimo, remiantis LEADER principais, rezultatai.

Tyrimo tikslas – pagrįsti pasiūlymus dėl efektyvesnio LEADER metodo taikymo šalies kaimo plėtros politikoje iki 2013 metų.

Tyrimo uždaviniai: 1) išanalizuoti Lietuvos pasirengimą įgyvendinti LEADER metodą;


72

2) atlikti bandomųjų integruotų strategijų rengimo bei įgyvendinimo analizę; 3) pateikti siūlymus LEADER metodo įgyvendinimo tobulinimui ir jo platesniam intergravi-

mui į kaimo plėtros politiką. Tyrimo metodika. Buvo atlikta Lietuvos ir kitų šalių autorių mokslinės literatūros, vietos veik-

los grupių (VVG) veiklos ir užsienio šalių patirties analizė, kuri, taikant loginį, palyginimo, grafinio vaizdavimo ir kitus metodus, buvo sisteminta ir apibendrinta, o taip pat atlikta antrinių statistikos duo-menų analizė.

Tyrimo rezultatai Lietuvos 2004–2006 m. bendrajame programavimo dokumente (BPD) buvo numatyta

LEADER+ pobūdžio priemonė, kurioje suderintos abi naujoms ES narėms siūlomos LEADER+ įgy-vendinimo alternatyvos: pirma –pasirengimo veiksmų iniciatyvai įgyvendinimas (institucinis, metodo-loginis pasirengimas, VVG susikūrimas), antra – bandomųjų integruotų strategijų, parengtų teritoriniu pagrindu, įgyvendinimas. Abiems veikloms buvo numatyta skirti realizuoti BPD skirta 9,4 mln. Lt.

Nuo 2004 m. Lietuvoje aktyviai pradėjo kurtis VVG. Įregistruotos VVG laikėsi pagrindinių principų, keliamų VVG organizacijai: teritorijos vientisumo, gyventojų skaičiaus atitikties bei vietos partnerystės proporcijų. Daugelio VVG atstovaujamos teritorijos sutapo su savivaldybių teritorijų ri-bomis, o kai kurios apėmė kelias savivaldybes ar visą apskritį. Dėl to žymiai skyrėsi atskirų VVG at-stovaujamos teritorijos dydis bei gyventojų skaičius. Dauguma VVG išlaikė rekomenduotą partnerystė struktūrą: ne mažiau kaip 50 proc. partnerystės ekonominiai ir socialiniai partneriai bei asociacijos, iki 25 proc. – verslo atstovai ir iki 25 proc. – vietos valdžios atstovai.

VVG narių aktyvumas, gebėjimai bei įgūdžiai buvo labai skirtingi. Didelė aktyviausių VVG na-rių darbų našta mažino jų darbingumą ir skatino tam tikrą jų nusivylimą vykdoma veikla.

Pagal paskirtį, metodus ir veiklas LEADER+ pobūdžio priemonė Lietuvoje buvo inovacinė ir pirmiausia skirta skatinti vietos gyventojų iniciatyvą, mokyti priimti integruotos plėtros strateginius sprendimus ir atsakomybę už juos, vykdant mokymą siekti metodinių, organizacinių ir administracinių gebėjimų struktūrinių pokyčių, rengti ir įgyvendinti vietos plėtros projektus.

Tai lėmė, kad daugiausia projektų buvo įgyvendinta pagal veiklą „Įgūdžių įgijimas“ (91 proc. visų įgyvendintų projektų, kuriems skirta 39 proc. priemonei įgyvendinti skirtos paramos). Buvo pa-remti 282 mokymo kursai (5450 dalyvių), organizuoti akredituotų konsultantų, ir 103 mokymo kursai (1835 dalyviai), organizuoti pačių VVG. Paremtuose mokymo kursuose 73 proc. išmokytų naudos ga-vėjų buvo moterys. Įgūdžių įgijimo veiklos įgyvendinimas pasižymėjo nevienodu (skyrėsi 4–5 kartus) atskirų šalies regionų kaimo bendruomenių ir VVG narių aktyvumu (Ribašauskienė, Naujokienė, 2009).

Kadangi įgūdžių įgijimas išlieka svarbus kaimo gyventojų aktyvumo skatinimo veiksnys, atei-tyje tikslinga siekti paramos, susijusios su įgūdžių įgijimu, tolygesnės regioninės sklaidos. Todėl pa-reiškėjais įgyvendinti įgūdžių įgijimo projektus, pagal savo atstovaujamose teritorijoje susiformavusį žinių ir įgūdžių poreikį, turėtų būti tik VVG, kurios konsultavimo paslaugas pirktų iš akredituotų kon-sultavimo įstaigų. Be to, ne visuomet VVG tenkino konsultantų teikiamų paslaugų kokybė.

Įgijusios įgūdžių, Lietuvos VVG toliau aktyviai tęsė LEADER+ pobūdžio priemonės įgyvendi-nimą. Buvo parengtos 27 bandomosios integruotos strategijos. Nors 2004-2006 metų Programavimo laikotarpio pradžioje buvo numatyta paremti 7 bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimą, tačiau esant dideliam VVG aktyvumui ir aukštam strategijų parengimo lygiui Žemės ūkio ministerija atrinko 10 strategijų ir suderinusi su Europos Komisija, paskyrė finansavimą jų įgyvendinimui.

Strategijos buvo rengiamos pagal patvirtintas bandomųjų integruotų strategijų temas. Populia-riausia bandomosios integruotos strategijos tema – „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas“, ją pasirinko 20, o skirtas finansavimas šešioms VVG; antroje vietoje – „Tinkamiausias gamtos ir kultūros


73

išteklių panaudojimas, įskaitant ES buveinių, atrinktų pagal NATURA 2000 programą, vertės didini-mą“, ją pasirinko 6,o finansavimas skirtas trims VVG; temą „Vietinės produkcijos vertės didinimas bendromis kaimo gyventojų pastangomis, lengvinant smulkių gamybos vienetų patekimą į rinką“ pasi-rinko ir skirtas finansavimas vienai VVG. Pagal temą „Techninių ir mokslinių žinių bei naujų techno-logijų panaudojimas, kad kaimo vietovių produkcija ir paslaugos taptų konkurencingesnės “ strategijų nebuvo parengta (lentelė).

Lentelė. Lietuvos VVG bandomųjųs integruotų strategijų temos (Lietuvos...,2008).

Nr. Strategijos tema Pateiktų strategijų

skaičius Atrinktų strategijų

skaičius 1. Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas 20 6

2. Tinkamiausias gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas, įskaitant ES buveinių, atrinktų pagal NATURA 2000 pro-gramą, vertės didinimą

6 3

3. Vietinės produkcijos vertės didinimas bendromis kaimo gy-ventojų pastangomis, lengvinant smulkių gamybos vienetų patekimą į rinką

1 1

4. Techninių ir mokslinių žinių bei naujų technologijų panau-dojimas

0 0

Iš viso 27 10

Dalis VVG strategijų tam tikrais aspektais buvo identiškos, nepasižymėjo inovatyvumu. Tai

lėmė bendri reikalavimai strategijų struktūrai, o taip pat panašios daugelio Lietuvos kaimo vietovių ekonominės ir socialinės problemos.

Kiekvienai VVG bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimui buvo skirta vienoda paramos suma, nepaisant gyventojų skaičiaus. Tai turėjo įtakos vietos projektų skaičiui ir lėmė kaimo vietovių plėtros poreikių ir finansinių galimybių neadekvatumą

Iš dalies šį rezultatą sąlygojo bandomasis priemonės įgyvendinimo pobūdis, todėl ji nebuvo tai-koma visa aprėptimi. Parama bandomosioms strategijoms parengti ir įgyvendinti pirmiausia buvo nu-kreipta ne į kaimo vietovių problemų esminį išsprendimą, bet į šio proceso imitavimą ir kartu į įgūdžių, būtinų platesnei veiklai, įgijimą (Aleksandravičius, 2007).

Bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimui iš viso buvo pateikti 445 vietos projektai, įgy-vendinta 320 projektų, t. y. 72 proc. gautų vietos projektų. Pagrindinės priežastys, dėl kurių nebuvo fi-nansuoti vietos projektai: atmesti administracinio patikrinimo metu nepristačius reikiamų dokumentų; nefinansuoti dėl nesutvarkytų žemės ir kito turto nuosavybės dokumentų; atmesti dėl neatitikimo stra-tegijos nuostatoms ir prioritetams; vietos projektų vykdytojai patys atsisakė finansavimo dėl jiems ne-priimtinų sąlygų, lėšų trūkumo ar pasikeitusių kitų aplinkybių. Vidutinė įgyvendintų vietos projektų vertė – 12,4 tūkst. Lt (Lietuvos..., 2008).

Bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimui susitelkė įvairūs visuomeniniai ir privatūs kai-mo vietovių plėtros subjektai. Daugiausiai vietos projektų rašė ir įgyvendino bendruomenės (60 proc. paramą gavusių vietos projektų); ūkininkai bei verslininkai (12 proc. paramą gavusių vietos projektų); ugdymo įstaigos: darželiai, bendrojo lavinimo mokyklos, technologijos ir verslo mokyklos, profesinio rengimo centrai (9 proc. paramą gavusių vietos projektų). Mažiau projektų įgyvendino savivaldybių administracijos, parkų direkcijos, klubai, moterų draugijos, pramogų, kultūros ir amatų centrai, muzie-jai, viešosios bibliotekos. Paramą gavo ir 2 parapijų projektai, policijos komisariato, sodininkų bendri-jos projektai (Ribašauskienė, Naujokienė, 2009).


74

Įgyvendintų vietos projektų analizė rodo, kad 40 proc. jų susiję su patrauklių gyvenimo sąlygų ir aplinkos kūrimu bei kaimo gyventojų aktyvinimu. Deja, mažiausiai įgyvendinta vietos projektų, susi-jusių su socialiai pažeidžiamų žmonių integracija į bendruomenės gyvenimą bei verslumo skatinimu.

Silpniausia bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimo vieta – tarptautinis bendradarbiavi-mas. Tarp jo iniciatyvų vyravo tarpteritorinių bendradarbiavimo sutarčių pasirašymas. Bendradarbia-vimas apsiribojo nieko neįpareigojančių ketinimo protokolų pasirašymu bei išvykomis, ir tik nedidelė dalis VVG buvo pasirašiusios tarptautinio bendradarbiavimo sutartis.

Tuo tarpu tarptautinio bendradarbiavimo partneriai siekia aiškios partnerių pozicijos dėl konk-rečių projektų įgyvendinimo (tikslai, biudžetas, pasidalijimas funkcijomis ir kt.). Lietuvos VVG dar nėra tam pasiruošusios. Didelė kliūtis bendrauti su potencialiais tarptautiniais partneriais – prastos ang-lų kalbos žinios. Aktuali VVG bendradarbiavimo sritis – tinklinė veikla. Lietuvoje VVG tinklas buvo įregistruotas 2007 m.

Lietuvos strateginis apsisprendimas įgyvendinti LEADER nuo 2004 m. buvo socialiai bei eko-nomiškai reikšmingas. Tai davė pradžią koordinuotam ir visapusiškam LEADER didelės metodinės patirties perėmimui ir jos sisteminiam diegimui kaimo plėtros procesuose (Čiūtas, 2007).

Nuo pat LEADER+ pobūdžio priemonės įgyvendinimo pradžios Lietuvoje kryptingai buvo sie-kiama užsibrėžtų tikslų. Buvo paremta 2,1 karto daugiau negu planuota mokymo kursų, išmokyta 3,6 karto daugiau paramos gavėjų, 1,7 karto daugiau negu planuota sukurta darbo vietų, vietoj 7 paremta 10 bandomųjų integruotų strategijų. (Lietuvos...,2008).

Taigi kaimo gyventojai buvo skatinami ieškoti naujų kaimo vietovių plėtros idėjų ir jas įgyven-dinti, taip pagerinant savo vietovės gyvenimo kokybę. Bandomosios integruotos strategijos rengimas ir įgyvendinimas išmokė partnerystės, suteikė žinių ir įgūdžių būti aktyviais kaimo plėtros dalyviais. Kaimo bendruomenės įgijo projektų rengimo ir administravimo įgūdžių, patikėjo, kad yra galimybė ne tik pagilinti žinias, bet sutelkus vietos išteklius ir pasinaudojus viešąja parama įgyvendinti bendrus pro-jektus, stiprinančius kaimo vietovių teritorinį konkurencingumą.

Aktyvūs kaimo bendruomenių ir VVG atstovai pripažindami LEADER labai svarbia kaimo plėtros priemone, akcentuoja, kad jai skiriama per mažai paramos, o jos teikimo mechanizmas perdaug sudėtingas. Projektų įgyvendinimą labai apsunkina kompensacinis paramos teikimo principas, nes gauti paskolą ne pelno projektų vykdytojams pakankamai sunku. Taip pat sudėtinga strategijos ir vietos pro-jektų dokumentacija bei administravimo procedūros. Analizuojant VVG problemas ir gebėjimus, taip pat vertinant apklausų rezultatus, išryškėjo, kad dar ne visos VVG sukūrė pakankamai efektyvią VVG bendravimo ir konsultavimosi su atstovaujamos teritorijos gyventojais sistemą, o tai yra rimta kliūtis partnerystei plėtoti. Kiti vietos partneriai, deleguodami atstovus į VVG, mažai gilinasi į VVG veiklos specifiškumą, jos tikslus ir siaurai žiūri į į VVG misiją plėtojant Lietuvos kaimo vietoves. Dažnai VVG suprantama ne kaip būtina institucija kaimo plėtrai, bet kaip formali struktūra, reikalinga ES lėšoms gauti.

VVG veikla apsiribojo vietos lygiu, ir turėjo ribotą poveikį nacionalinei ir regioninei politikai. LEADER metodas veikia Lietuvoje pernelyg trumpai, kad būtų galima nustatyti vidutinės trukmės ir ilgalaikius jo poveikio efektus.

Turinčių daugiau nei penkiolikos metų LEADER iniciatyvos patirtį Vakarų Europos šalių eks-pertai, vertindami LEADER+ laikotarpio (2000–2006 m.) rezultatus, nurodė daug teigiamų iniciatyvos pusių, bet atkreipė dėmesį ir į kai kurias problemas, kurios aktualios ir Lietuvai. Ekspertai pabrėžė, kad vietos partnerystė yra tinkamiausia forma suburti gyventojus, skatinti jų dalyvavimą sprendžiant kaimo vietovės problemas. Vietos išteklių ir žmonių gebėjimų sutelkimas skatina naujoviškus sprendimus bei teritorijos konkurencingumą, o bendradarbiavimas ir tinklų kūrimas yra LEADER pridėtinė vertė (Wade, Rinne, 2008).

Ekspertų nuomone, didžiausia problema LEADER metodo įgyvendinimui – visaapimanti ir au-ganti biurokratija. Jie teigia, kad LEADER+ įvedė daug administracinių procedūrų. Priemonę įgyven-


75

dinti trukdė perdėta dokumentacija, grynųjų pinigų ir likvidumo reikalavimai, gaišatis priimant spren-dimus ir išmokant paramos lėšas (Wade, Rinne, 2008).

Įgyvendinant LEADER+ atsirado problema dėl administracinių sunkumų, kurie kilo ne iš ES nustatytų taisyklių, bet iš nacionalinės valdžios. Kai kurios valstybės taikė jas griežčiau nei reikėtų. Tai suteikė dideles galias konsultantams bei projektų administravimo paslaugas teikiančioms organizaci-joms, o tai žlugdo vieną esminių LEADER principų „iš apačios į viršų“. VVG komandos galimybės neauga proporcingai jų pareigoms bei lūkesčiams. Šis disbalansas neleidžia visiškai panaudoti LEADER metodo galimybių.

Nepaisant LEADER+ įgyvendinimo sunkumų ir iššūkių naujam programiniam 2007–2013 m. laikotarpiui, ekspertų vertinimu, LEADER metodo ateitis įgyvendinant europietišką kaimo plėtros poli-tiką atrodo gana perspektyvi. Vienas akivaizdžių perspektyvos įrodymų – LEADER metodas integra-vimas į bendrą Europos kaimo plėtros politiką. Tačiau tai reikalauja konsensuso tarp teisinio reglamen-tavimo, finansinio aprūpinimo ir metodo įgyvendinimo dalyvių ES, nacionaliniame ir vietos lygmenyje. Ir vis dėlto, ES ekspertai mato tam tikras rizikas. Didžiausia kliūtis LEADER metodai plėtrai yra nepa-kankamas šio metodo suvokimas ir jo administravimo sudėtingumas. Aiškėja ribotas LEADER gebėji-mas įgyvendinti integruotą vietos plėtros strategiją ir išlaikyti kaimo gyventojų aktyvumą. Po trijų ini-ciatyvos įgyvendinimo etapų LEADER yra tokioje situacijoje, kad ji turi arba atsinaujinti skiriant di-desnius finansinius išteklius, kad galėtų visiškai realizuoti savo misiją, arba įstrigti ties administravimo procedūromis ir taip pamažu prarasti savo kaip kaimo plėtros lokomotyvo vaidmenį.

Išvados

1. Atlikta analizė rodo, kad dalies VVG strategijų temų buvo identiškos. Tai lėmė panašios

daugelio Lietuvos kaimo vietovių ekonominės ir socialinės problemos. Tačiau 2007–2013 metų laiko-tarpiu strategijų kokybei ir originalumui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.

2. Silpniausia grandis įgyvendinant Lietuvoje LEADER+ pobūdžio priemonę buvo tarptautinis bendradarbiavimas, nes nebuvo sukurtas realus pamatas tarptautiniams projektams įgyvendinti. Ben-dradarbiavimas apsiribojo mažai įpareigojančių ketinimo bendradarbiauti sutarčių pasirašymu ir daly-kinėmis išvykomis.

3. Esant nepakankamiems VVG įgūdžiams tarptautinio bendradarbiavimo srityje, VVG tinklas galėtų būti tarptautinio bendradarbiavimo projektų paieškos iniciatoriumi ir vykdymo koordinatoriumi.

4. Bandomųjų integruotų strategijų įgyvendinimo analizė rodo, kad VVG veiksmai, siekiant jaunimo įtraukimo į kaimo vietovės plėtrą, yra nepakankami. Socialiai atskirtų ir pažeidžiamų grupių įtraukimo į kaimo vietovės plėtrą kriterijus turėtų būti vienas iš prioritetinių, vertinant vietos plėtros strategijų kokybę ir skiriant paramą jų įgyvendinimui.

5. VVG naujų įgūdžių poreikiai rodo, kad būtina išplėsti VVG mokymų tematiką, ją papildant VVG poreikius ir pagal kintančias aplinkybes atitinkančiomis temomis. Be to, labai svarbu ugdyti pa-čią VVG kaip organizaciją, remiantis įgalinimo, mokytis veikiant principais.

6. Lietuvos VVG veikla 2004-2008 m. laikotarpiu apsiribojo vietos lygiu, ir turėjo ribotą po-veikį nacionalinei ir regioninei politikai. LEADER metodas veikia Lietuvoje pernelyg trumpai, kad bū-tų galima nustatyti vidutinės trukmės ir ilgalaikius jo poveikio efektus.

7. Didžiausia kliūtis LEADER metodai plėtrai yra nepakankamas šio metodo suvokimas ir jo administravimo sudėtingumas. Be to išryškėjo ribotas LEADER metodo taikymo gebėjimas įgyvendin-ti integruotą vietos plėtros strategiją ir išlaikyti kaimo gyventojų aktyvumą.


76

Literatūra

1. Aleksandravičius A. ir kt. (2007). Pridėtinė Leader+ koncepcijos vertė. Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas. 2. Čaplikas J. (2007). Teritorinis kaimo vietovių konkurencingumas. Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas. 3. Čiūtas R. ir kt. 2007. Leader programos patirtis: vietos partnerystės organizavimas. Akademija: Lietuvos žemės ūkio

universitetas.. 4. Klupšas, F.(2007). The significance of the European Union structural funds for the increase of rural human capital (Eu-

ropos Sąjungos struktūrinių fondų reikšmė kaimo žmogiškojo kapitalo didinimui) // Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of internatiopnal symposium. Nr. 1 (10) . – Kaunas-Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas.

5. .Klupšas, F. (2007). Žemės ūkio žmogiškųjų išteklių potencialo plėtros kryptys ir galimybės // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Šiauliai: Šiaulių universitetas.

6. Klupšas, F. (2007). The principles, directions and results of the European union structural support for the purpose of the development of Lithuanian rural human resources // Changes in Social and Business Environment [Elektroninis ištek-lius], November 8-9, Panevėžys, Lithuania: conference papers / Kaunas University of Technology. Panevėžys

7. Leader+ Magazine. [žiūrėta 2010 sausio 25 d.] Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/agriculture/rur/ leaderp-lus/publications/magazine12005_lt.htm>

8. Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento tyrimų ir studijų apžvalga. (2008). Vilnius: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

9. Methods for and Success of Mainstreaming Leader Innovations and Approach into Rural Development Programmes Final report, ÖIR – Managementdienste GmbH. Vienna, 19 April 2004, [žiūrėta 2010 sausio 18 d.] Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/eval/reports/leader/index_en.htm

10. The European Rural Model. 2001. [žiūrėta 2010 sausio 20 d.] Prieiga per internetą <http://ec.europa.eu/ agricultu-re/rur/leader2/dossier_p/en/contents.htm>

11. Ribašauskienė, Erika, Naujokienė, Ramutė. (2009). LEADER+ įgyvendinimo pažangos vertinimas: Lietuvos atvejo stu-dija. // Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademijos leidykla., T. 16. Nr. 3–4. P. 113–120.

12. Wade P., Rinne P. A (2008). Leader Dissemination Guide Book Based on Programme Experience form Finland, Ireland and the Czech Republic. Rural Policy Committee of Finland.

THE ROLE OF THE IMPLEMENTATION OF THE LEADER METHODS FOR STRENGTHENING COMPETITIVENESS OF LITHUANIAN RURAL AREAS

Alvydas Aleksandravičius


Summary

Following the accession of Lithuania in 2004 to the European Union (EU), real possibilities opened for Lithuania to pursue economic and social cohesion jointly with all other EU member states, using support from EU Structural Funds for rural development. The LEADER+ type measure is among the measures designated for reaching this objective, which at that time was already in the process of implementation as the third stage of the LEADER initiative in the old EU member states. In 2004–2006, Lithuania was in the process of drafting and enforcing the corresponding legislation, establishing ins-titutions, developing administrative capacities essential for preparing and implementing local development strategies, inclu-ding the funding of the implementation of pilot integrated strategies.

The article presents an analysis of the preparatory process for the implementation of the LEADER initiative in Lithuania, the formation of LAGs, implementing pilot integrated strategies, characteristic peculiarities and principles of activities, specific features of the implementation of pilot integrated strategies and local projects, the scope and nature of initiatives for cooperation. Referring to the statistical analysis, searching for causality of the outcomes and to the EU experience, recommendations were formulated for a more effective implementation of the LEADER method in the rural policy during the period 2007–2013.

Key words: LEADER method, pilot integrated strategy, local action group.

Data about autors ALEKSANDRAVICIUS Alvydas, lector of Lithuanian University of Agriculture, Faculty of Economics and Management, Department of Administration and Rural Development. Address: Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kauno r., Phone: +370 37 75 22 36, +370 (614) 34220. E-mail: [email protected].


77

DARBO UŽMOKESČIO VIETA GAMYBOS DARBUOTOJŲ MOTYVAVIMO PRIEMONIŲ SISTEMOJE IR GAMYBOS ĮMONIŲ DARBO UŽMOKESČIO

FONDŲ NAUDOJIMO ANALIZĖS PRICIPAI

Feliksas Klupšas


Siekiant gerų rezultatų įmonių vadyboje, būtina suprasti žmonių elgseną. Įmonės, kurios neįvertina motyvacijos reikšmės ir nesirūpina savo darbuotojų gerove dažniau nukenčia dėl didelės darbuotojų kaitos, ir šiandieninėmis intensyvė-jančios konkurencijos bei ekonominės krizės sąlygomis gali būti priverstos susilpninti ar net užleisti savo pozicijas.

Straipsnyje aptariamas tyrimo metu nustatyti gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių prioritetas ir pateikiami gamybos įmonių darbo užmokesčio fondų naudojimo analizės principai. Tyrimų rezultatai rodo, kad esamomis sąlygomis gamybos darbuotojus labiausiai motyvuoja materialinės priemonės – darbo užmokestis ir premijos bei kiti prie-dai, Todė nuo darbo užmokesčio lėšų naudojimo efektyvumo daug priklauso įmonių ir ūkių ekonominiai ir socialiniai pro-cesai Darbo užmokesčio fondo naudojimo įmonėse analizė turėtų būti atliekama atliekama laikantis tokio nuoseklumo: įver-tinami viso darbo užmokesčio fondo naudojimo rezultatai, nagrinėjami darbo užmokesčio lygio rodikliai, jų kitimo pobūdis ir priežastys, darbo našumo ir užmokesčio kitimo proporcijos.

Raktiniai žodžiai: darbo užmokestis, motyvacija, lėšos, priemonė, sistema. JEL Classification: M12, M49

Įvadas

Darbdaviams vis aktualesnė darosi darbuotojų motyvavimo problema, nes tik motyvuoti dar-

buotojai dirba daug geriau ir našiau, užtikrina įmonės veiklos produktyvumą ir gerą klimatą kolektyve. Taip pat tinkamai pasirinktos motyvavimo priemonės padeda įmonėje išlaikyti gerus specialistus ir ma-žinti darbuotojų kaitą. Todėl įmonės vadovų dėmesys bei išlaidos, skirtos darbuotojų motyvacijai didin-ti, visada atsiperka. Darbuotojų motyvavimas turėtų tapti įmonės bendrosios strategijos dalimi. Jos tiks-las – suvienyti įmonės darbuotojus ir kreipti juos, kad būtų pasiektas bendras tikslas.

Tyrimo problema – motyvavimo priemonės darbo poveikį darbuotojų motyvacijai, o tuo pačiu ir jų elgesiui. Todėl vadovai turi pasirinkti tokias motyvavimo priemones, kuriomis galima vienaip ar kitaip paveikti jų elgesį darbe. Tai, kas motyvuoja esant vienai situacijai, nebūtinai motyvuos kitu laiku ir kitoje vietoje. Ekonominės krizės metu įmonių vadovams ypatingai svarbu taikyti pagrįstas darbuoto-jų motyvavimo priemones, todėl įmonėse reikia atlikti darbuotojų motyvacijos empirinius tyrimus ir pagrįsti jos stiprinimo priemones bei numatyti jų taikymo sąlygas.

Tyrimo objektas – gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių sistema: darbo už-mokestis, premijas ir kiti priedai, socialinės garantijos, darbo aplinkos ir įmonės kultūros gerinimas, grupinio darbo organizavimas, darbuotojų įtraukimas į sprendimų priėmimą, profesinės karjeros bei kvalifikacijos tobulinimo galimybių sudarymas, užduočių bei atsakomybės delegavimas darbuoto-jams, informacijos darbuotojams apie jų darbo tikslus, vietą įmonės rezultatuose bei darbo kokybę tei-kimas ir darbuotojų vertinimas. Nustačius darbo užmokestį, kaip prioritetinę gamybos darbuotojų mo-tyvavimo priemonę, tyrimo objektu tampa įmonių darbo užmokesčio fondų naudojimo analizė.

Tyrimo tikslas – nustatyti darbo užmokesčio vietą gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių sistemoje ir pagrįsti gamybos įmonių darbo užmokesčio fondų naudojimo analizės principus.

Tyrimo uždaviniai: 1) apibendrinti darbuotojų motyvavimo sistemų reikalavimus dabartinėmis sąlygomis ir pa-

grįsti gamybos ir rinkos sąlygas atitinkančią gamybos darbuotojų motyvavimo priemonių sistemą;

2) nustatyti praktikoje gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių prioritetą;


78

3) pagrįsti gamybos įmonių darbo užmokesčio lėšų, kaip vienos iš darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių, naudojimo analizės principus.

Moksliniai tyrimai atlikti 2009 m. Tyrimo metodika Pirmajam tyrimo uždaviniui išspręsti naudojami mokslinės literatūros analizės ir sintezės, api-

bendrinimo ir interpretacijos bei loginio abstrahavimo metodai. Sprendžiant antrąjį uždavinį gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo priemonių prioriteto

empiriniai tyrimai atlikti mėsos perdirbimo įmonėse X ir Y. Dėl konfidencialumo straipsnyje tikslūs įmonių pavadinimai neįvardijami. Įmonė X kasdien paruošia daugiau nei 80 tonų mėsos gaminių. 2008 m. įmonėje dirbo 560 darbuotojų. Įmonė Y per pamainą paruošia daugiau nei 10 tonų 150 rūšių mėsos gaminių. Įmonėje dirba apie 150 darbuotojų. Sprendžiant šį tyrimo uždavinį taikytas kokybinis metodas – anketinė apklausa. Apklausti 226 įmonės X ir 105 įmonės Y darbuotojai.

Anketos klausimais buvo siekiama išsiaiškinti kokios motyvavimo priemonės daro didžiausią įtaką darbuotojų lojalumui ir jų atliekamo darbo efektyvumui. Kiekvieną išskirtą veiksnį darbuotojai įvertino naudodamiesi Likerto skale, atsakymų variantai buvo nuo „Labai svarbu“ iki „Visiškai nesvar-bu“. Atitinkamai atsakymai buvo vertinami nuo 1 iki 5 balų. 1 – visiškai nesvarbu; 2 – nesvarbu; 3 – nei svarbu, nei nesvarbu; 4 – svarbu; 5 – labai svarbu.

Trečiajam tyrimo uždaviniui išspręsti naudojami praktinės patirties apibendrinimo, analizės ir sintezės bei loginės abstrakcijos metodai.

Gamybos darbuotojų motyvavimo prioritetinės priemonės

Visuotinai pripažįstama, kad darbuotojų motyvavimas priklauso nuo individo, sąlygų ir laiko, jis nėra pastovus, nuolat kinta Visiems priimtinų skatinimo priemonių nėra: jų poveikį darbuotojams lemia įmonės vidaus tvarkos specifika,darbuotojųtarpusavio santykiai, jų asmeninės savybės, poreikiai, darbo pobūds, materialinė padėtis. Žymima, kad yra daugybė motyvavimo priemonių bei skatinimo formų ir ne visais atvejais gali būti taikomos tos pačios paskatos, jų pasirinkimas priklauso nuo kompa-nijos darbo specifikos, vidaus taisyklių,darbuotojųtarpusaviobendradarbiavimosantykiųirkitųveiksnių. Darbo efektyvumą lemia tiek materialiois paskatos (piniginės premijos ir pan.), tiek moraliniai veiksniai (mėgstama veikla, geri san-tykiai su bendradarbiais bei vadovu ir kt.). Paskata yra veiksminga tik tuomet, kai ją gaunantis įsitiki-nęs, kad tai lėmė jo atitinkamos pastangos (Marcinkevičiūtė , 2005, 2006, 2007, Žabtorius, 2007 ir kt.).

Mokslinėje literatūroje teoriniai darbuotojų motyvavimo aspektai yra labai plačiai nagrinėti. Tuo tarpu praktinis motyvavimo sistemų kūrimas besikeičiančiomis ūkininkavimo sąlygomis, jų funk-cionavimas bei vertinimas dar reikalauja gilesnių studijų. Ypač tai pasakytina apie situaciją Lietuvo-je, kur tik paskutiniais metais suvokta, jog personalo motyvavimas yra daugiau nei atskirų skatinimo priemonių naudojimas. Tačiau kompleksinis požiūris į darbuotojų motyvavimą Lietuvos įmonėse retas iki šiol. Todėl praktinis sisteminio požiūrio į motyvavimą realizavimo aspektas Lietuvos įmonėms yra aktualus (Šilingiene, 2002).

Atlikus empirinius tyrimus nustatyta, kad gamybos įmonių darbuotojai motyvavimo priemonių sistemoje (darbo užmokestis, premijas ir kiti priedai, socialinės garantijos, darbo aplinkos ir įmonės kultūros gerinimas, grupinio darbo organizavimas, darbuotojų įtraukimas į sprendimų priėmimą, profe-sinės karjeros bei kvalifikacijos tobulinimo galimybių sudarymas, užduočių bei atsakomybės delega-vimas darbuotojams, informacijos darbuotojams apie jų darbo tikslus, vietą įmonės rezultatuose bei darbo kokybę teikimas ir darbuotojų vertinimas) prioritetinėmis laiko darbo užmokestį, premijas ir ki-tus priedus, karjeros galimybes, jų įvertinimą, įmonės kultūrą ir darbo aplinką (pav.).


79

0 1 2 3 4 5

Darbo užmokestis

Premijos ir kiti priedai

Soc. garantijos

Įmonės kultūra

Įtraukimas į sprendimų priėmimą

Karjeros galimybės

Darbo aplinka

Kvalifikacijos tobulinimas

Delegavimas ir kontrolė

Informacija

Grupinis darbas

Darbuotojų įvertinimas

Motyvavimo priemonė

Balai

Svarba

Pav. Motyvavimo metodų ir priemonių įtaka įmonės darbuotojų motyvacijai (Klupšas,

2009b)

Gamybos darbuotojai darbo užmokestį ir kitas pinigines išmokas įvardija kaip svarbiausią mo-tyvavimo priemonę. Ši jų nuostata atitinka bendrąsias mūsų šalies ir kitų Europos Sąjungos šalių dar-buotojų nuostatas, nes pagal Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) Europos mastu atliktos nuomonių apklausos rezultatus daugumai apklaustų lietuvių (81 proc.) renkantis darbą svarbiausias yra atlyginimo dydis. Analogiškai atlyginimo dydį prioritetiniu darbo vietų vertinimo kri-terijumi laiko ir kitų Europos Sąjungos šalių darbuotojai (Daugumai ....., 2008, Klupšas, 2009a)).

Materialinis atlygis (darbo užmokestis, priedai, premijos, įmonių pelno dalis, papildomos išmo-kos ir kt.) yra vienas iš universaliausių veiksnių, motyvuojančių darbuotojus dirbti, tačiau dėl to būtinos sąlygos, kurias pagrindžia modernios vadybos mokyklai priskirtina visuotinės kokybės vadybos teorija, tvirtinanti, kad darbo užmokesčio, didinimas pats savaime neskatina geriau dirbti. Darbuotojai dirbs geriau, o idealiu atveju – be klaidų tik tada, kai atlyginimas bus nustatomas taip, kad taps pagrindiniu motyvu, skatinančiu siekti idealių darbo rezultatų (Delfgaauw,R., 2007, Žabtorius, 2007 ir kt.).

Kaip rodo užsienio šalių patirtis ir daugelio autorių moksliniai darbai ekonominio pagyvėjimo metu palyginus su krizės sąlygomis kur kas veiksmingesnė ir svarbesnė paskata yra darbuotojų savi-garbos puoselėjimas, geri ir draugiški tarpusavio santykiai bei leidimas atskleisti ir įgyvendinti savo


80

galimybes – tai vadinamasis darbuotojų moralinis, psichologinis skatinimas, apimantis visą kompleksą įvairių auklėjamojo, psichologinio ir socialinio poveikio kolektyvui bei savininkams priemonių. Vyk-dytojų psichologinių ypatumų pažinimas, grupių ir komandų socialinių charakteristikų nustatymas, su vadovo asmenybe susiję dalykai (asmeninis pavyzdys, autoritetas, įtikinėjimas, kritika, ritualai) - visa tai veikia personalą ir pavienius darbuotojus. Todėl šie metodai tampa svarbiausais kuriant organizacijoje motyvacijos sistemą (Žilinskas, 2007, Žabtorius, 2007 ir kt.).

Vienas svarbiausių Lietuvos įmonių uždavinių šiuo metu turėtų būti teisingų ir motyvuojančių darbo apmokėjimo sistemų sukūrimas.

Gamybos įmonės darbo užmokesčio fondo naudojimo analizės principai

Gamybos kolektyvų materialinio skatinimo sistemoje darbo užmokesčio fondas yra vienas iš svarbiausiųjų. Savo ekonominiu turiniu jis yra ne tik tam tikra, išleidžiama darbui apmokėti pinigų su-ma, bet ir gamybinių santykių išraiška, susijusi su piniginių lėšų judėjimu. Įmonėse turi būti sukuria-mas darbo užmokesčio valdymo mechanizmas, kuris leistų suformuoti jį kaip darbo jėgos kainą darbo rinkoje ir užtikrintų optimalų darbdavių, darbuotojų ir valstybės interesų derinimą ir palaikymą. Šiuo metu darbo užmokesčio dydį lemia ne tik darbuotojo individualusis darbo našumas, bet ir darbdavio gebėjimai nustatyti užmokesčio dydį bei suformuoti tinkamiausią darbuotojų motyvavimo sistemą ir ją taikyti įmonėje, orientuojant darbuotojų galimybes ir poreikius siekti įmonės strateginių ir taktinių tiks-lų. Nuo darbo užmokesčio lėšų naudojimo efektyvumo daug priklauso įmonių ir ūkių ekonominiai ir socialiniai procesai. Dėl to įmonių ir ūkių veikloje labai svarbu teisingai organizuoti darbo apmokėji-mą, nuolat ir veiksmingai analizuoti, kaip naudojamos darbo užmokesčio lėšos.

Darbo užmokesčio fondo naudojimo analizė atliekama laikantis tokio nuoseklumo: įvertinami viso darbo užmokesčio fondo naudojimo rezultatai, nagrinėjami darbo užmokesčio lygio rodikliai, jų kitimo pobūdis ir priežastys, darbo našumo ir užmokesčio kitimo proporcijos (Klupšas, 2006). Nurody-tu nuoseklumu turėtų būti analizuojamas darbo užmokesčio lėšų naudojimas tiktai gamybos verslo sub-jektuose.

Analizuojant darbo užmokestį, pirmiausia turėtų būti nustatomos ir palyginamos visos įmonės ir skirtingų kategorijų darbuotojų darbo užmokesčio bendrosios sumos bei apskaičiuojama jų absoliu-čioji ekonomija arba pereikvojimas.

Ši analizė taip pat nustato, kiek gauta darbo užmokesčio fondo absoliutinės ekonomijos (per-eikvojimo) dėl vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus ir vieno darbuotojo metinio uždarbio kitimo. Apskaičiuojami faktiško darbo užmokesčio fondo absoliučiosios nuokrypiai nuo planinio ir sužinomos jų sumos, atsiradusios dėl kiekvienos kategorijos darbuotojų vidutinio skaičiaus ir vieno darbuotojo uždarbio kitimo.

Įvertinant vidutinio darbuotojų skaičiaus pasikeitimo pobūdį reikia atsižvelgti į tai, kad jų skai-čius palyginti su planu gali padidėti ar sumažėti tuomet, kai plečiama gamybos programa arba prade-dama gaminti daugiau darbo sunaudojanti produkcija, ir priešingai. Vieno darbuotojo metinio uždarbio padidėjimas, palyginus su planu, pateisinamas tada, kai viršijamos produkcijos gamybos užduotys, la-biau mechanizuojant gamybos procesus (kvalifikuotas darbas brangiau mokamas), tobulėja darbuotojų kvalifikacija, didėja darbo našumas, ir priešingai.

Bet kuris faktiško darbo užmokesčio fondo absoliutinis nuokrypis nuo plano turi būti pagrįstas. Užmokesčio didinimo pagrindas yra produkcijos apimties didėjimas. Dėl to, įvertinant darbo užmokes-čio fondo absoliučiuosius nuokrypius nuo plano, teisingos ir pagrįstos išvados bus tada, kai produkcijos gamybos programa įvykdyta 100 proc. Kai ši programa neįvykdyta arba viršyta, tada nustatoma santy-kinė darbo užmokesčio fondo ekonomija arba pereikvojimas. Geriausiai faktiška padėtis paaiškėja, ka-da dirbto darbo laiko, atliktų darbų ir darbo užmokesčio fondo panaudojimo kontrolė atliekama per vi-sus ūkinius metus. Tokiomis sąlygomis galima operatyviai pašalinti pasitaikančius darbo užmokesčio


81

fondo naudojimo trūkumus. Analizuojant pagrindinių darbininkų darbo užmokestį, reikia įvertinti gaminamos produkcijos

struktūros pokytį. Planinis darbo užmokesčio fondas koreguojamas atsižvelgiant į tai, kaip įvykdyta gamybos programa.

Nežinant planinio darbininkų darbo užmokesčio fondo dydžio, pasitelkiamas gamybos apimties perskaičiavimo koeficientas, kuris turi įvertinti kintamąją fondo dalį visame darbo užmokesčio fonde. Tos pačios ūkio šakos įmonėms šis koeficientas dažnai nustatomas vienodas, neatsižvelgiant į fondo struktūrą. Skaičiavimuose tikslinga naudoti koeficientą 0,8, kuris iš esmės atitinka visų darbininkų dar-bo užmokesčio fondo dalį bendrame įmonės darbuotojų darbo užmokesčio fonde.

Apskaičiavus bendrųjų santykinės darbo užmokesčio fondo ekonomijos (pereikvojimo) sumą, toliau nustatoma, kiek jos susidarė pakitus vidutiniam darbuotojų skaičiui ir vieno darbuotojo viduti-niam metiniam uždarbiui. Paprastai šių dviejų veiksnių įtaka santykiniam darbo užmokesčio fondo nuokrypiui nuo plano pirmiausia skaičiuojama darbininkų kategorijai. Šios kategorijos darbuotojai tie-siogiai dalyvauja materialinių vertybių kūrimo procese ir sudaro didžiausią visų darbo išteklių dalį.

Skirtumas tarp faktinio ir planinio darbininkų skaičiaus perskaičiuojamas atsižvelgus į tai, kaip įvykdyta gamybos programa. Nustačius, kad darbo užmokesčio fondas padidėjo padidėjus vidutiniam vieno darbininko uždarbiui reikia patikrinti, ar skirtingų personalo kategorijų darbo užmokesčio fonde nėra darbo užmokesčio rūšių, susijusių su neracionaliu darbo organizavimu: priemokų už viršvalandinį darbą, priemokų dėl darbo sąlygų pakeitimo ir kitų neracionalių išmokų. Bendrojo darbo užmokesčio fondo naudojimo rezultatai taip pat įvertinami apskaičiuojat absoliutinę (jeigu gamybos programa įvykdyta100 proc.) ir santykinę (jeigu ji neįvykdyta arba viršyta) ekonomiją (pereikvojimą). Planiniam visų darbuotojų darbo užmokesčio fondui koreguoti naudotinas koeficientas (0,8). Visų ir tiesiogiai gamyboje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio fondo absoliutiniam ir santykiniam nuokrypiui nuo plano bei jį lemiančių veiksnių poveikiui apskaičiuoti tinka 1 – 10 formulės.

Norint nustatyti skirtingų kategorijų bei profesijų darbuotojų darbo užmokesčio lygį, jo diferen-cijavimąsi ir rasti būdus darbo užmokesčio fondui racionaliau naudoti, turi būti nagrinėjami jų vidutinio užmokesčio rodikliai, nustatomos pastarųjų sudėtinės dalys, įvertinamos kitimo tendencijos bei priežas-tys ir kt. Remiantis tokios analizės duomenimis, vėliau galima imtis priemonių nepagrįstiems darbo užmokesčio lygio skirtumams sumažinti.

Darbuotojų vidutinį darbo užmokestį charakterizuoja jų metinis, dirbtos darbo dienos ir valan-dos uždarbis. Šie rodikliai paprastai apskaičiuojami padalijus visų arba atskirų kategorijų bei profesijų darbuotojų darbo užmokesčio fondą iš jų vidutinio skaičiaus, dirbtų darbo dienų arba valandų. Prakti-koje taip pat paplitęs vieno darbuotojo vidutinis mėnesinio uždarbio rodiklis.

Darbuotojų, kurie tiesiogiai dalyvauja gamyboje, darbo užmokesčio lygiui apibūdinti skaičiuo-jami metinio, darbo dienos ir valandos užmokesčio rodikliai, o visų kitų kategorijų bei profesijų – tik mėnesiniai ir metinis užmokestis.

Darbo užmokesčio kitimo tendencijas geriausia parodo apskaičiuoti dinamikos indeksai: Jie vė-liau taikomi darbo našumo ir darbo užmokesčio kitimui įvertinti.

Darbo našumas turi didėti sparčiau už jo užmokestį. Jeigu šio reikalavimo nesilaikoma, įmonėse pereikvojamas darbo užmokesčio fondas, didėja gaminamos produkcijos savikaina. Dėl to planuojant gamybą, būtina užtikrinti, kad išlaikytos proporcijos tarp šių dviejų ekonominių rodiklių kitimo. Dėl šių tikslų įmonių žmonių išteklių skyriuose reikia reguliariai kaupti informaciją įvairiais personalo val-dymo klausimais, t.y. apie darbo našumą, išlaidas darbo jėgai, profesinį rengimą, darbo jėgos struktūrą ir dinamiką.

Darbo užmokestis yra labai svarbus produkcijos savikainos elementas. Bet kuris jo sumos ki-timas atitinkamai paveikia ir produkcijos vieneto savikainą. Šios įtakos dydis priklauso nuo darbo na-šumo ir darbo užmokesčio kitimo tempų ir nuo darbo užmokesčio dalies (procento) produkcijos savi-kainoje.


82

Apskaičiuojant produkcijos vidutinės savikainos pasikeitimą dėl nevienodų darbo našumo ir užmokesčio kitimo tempų, darbo našumas turi būti reiškiamas bendrosios produkcijos verte (palygina-mosiomis arba normatyvinėmis kainomis) vienai žmogaus valandai, imamas vienos dirbtos valandos darbo užmokestis ir pastarojo dalis (proc.) produkcijos gamybos išlaidose.

Darbo užmokesčio operatyvinė analizė turi būti glaudžiai siejama su atlikto darbo, dirbto laiko ir gautos produkcijos apskaita. Faktinius duomenis palyginus su planiniais, ankstesnių metų (ketvirčių arba darbų laikotarpių) analogiškais duomenimis, taip pat atsižvelgus į faktišką darbų apimtį, nesunkiai galima nustatyti jų kitimo pobūdį bei priežastis ir operatyviai imtis priemonių padėčiai gerinti . Tokios analizės metu pravartu nustatyti ūkyje bei jo padaliniuose išmokėtą atlyginimą didėjančiomis sumo-mis. Tai padeda lengviau kontroliuoti, kaip naudojamas darbo užmokesčio fondas, leidžia nustatyti, kiek iki tam tikros datos jau sunaudota skirtingų laikotarpių darbo užmokesčio fondas, kiek procentų išmokėta atlyginimo, skaičiuojant nuo metų darbo užmokesčio fondo ir pan.

Išvados 1. Įmonės vadovai, atsižvelgdami į darbuotojo motyvaciją dirbti bei norėdamas ją paveikti, turi

taikyti motyvavimo priemonių sistemą, apimančią visus galimus darbuotojų motyvavimo veiksnius: darbo užmokestį, premijas ir kitus priedus, socialines garantijas, darbo aplinkos gerinimą, įmonės kul-tūros kėlimą, grupinį darbą, įtraukimą į sprendimų priėmimą, karjeros galimybių sudarymą, kvalifikaci-jos tobulinimą, delegavimą ir kontrolę, informaciją, darbuotojų vertinimą. Įmonėse atlikus empirinius tyrimus būtina nustatyti ir taikyti praktikoje jų darbuotojus labiausiai skatinančias motyvavimo prie-mones.

2. Dabartinėmis sąlygomis gamybos darbuotojus geriausiai motyvuoja materialinio motyva-vimo priemonės: darbo užmokestis, premijos ir priedai. Iš nematerialinių motyvavimo priemonių dar-buotojus labiausiai skatina karjeros galimybės, veiklos vertinimas, įmonės kultūros ir darbo aplinkos gerinimas.

3. Siekiant įmonėse efektyviai naudoti darbo užmokesčio lėšas jų naudojimo analizė turėtų bū-ti atliekama įvertinant viso darbo užmokesčio fondo naudojimo rezultatus, nagrinėjant darbo užmokes-čio lygio rodiklius, jų kitimo pobūdį ir priežastis bei darbo našumo ir užmokesčio kitimo proporcijas. Darbo užmokesčio operatyvinė analizė turi būti glaudžiai siejama su atlikto darbo, dirbto laiko ir gau-tos produkcijos apskaita.

Literatūra 1. Daugumai apklaustų lietuvių renkantis darbą svarbiausias - atlyginimo dydis. 2009. - http://www.lrytas.lt/-

12548224181253623400-daugumai-apklaust%C5%B3-lietuvi%C5%B3-renkantis-darb%C4%85-svarbiausias-atlyginimo-dydis.htm> [2009 11 02].

2. Delfgaauw, J., Dur, R. (2007). Signaling and screening of workers’ motivation // Journal of Economic Behavior & Or-ganization, vol. 62. issue 4. – p. 605-624.

3. Klupšas, F. 2006. Darbo užmokesčio lėšų naudojimo analizės metodika // Studijos – verslas – valstybė: mokslinės-metodinės konferencijos straipsnių rinkinys. – Klaipėda: Verslo vadybos ir technologijų kolegija. – p. 33-37.

4. Klupšas, F. 2009. Gamybos darbuotojų motyvacijos stiprinimo aktualijos besikeičiančiomis sąlygomis // Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai / Lietuvos žemės ūkio universitetas. Nr. 19. – p. 36–44.

5. Klupšas, F., Vasiliauskaitė, I. 2009. Development and evaluation of company staff motivation scheme: meat processing company // Economics and rural development / Lithuanian University of Agriculture. Vol.5. No. 1(6). – p. 15-23.

6. Marcinkevičiūte, L. (2006). Darbuotojų darbo motyvavimo modeliai // Tiltai. Nr. 1(34). – 11–18. 7. Marcinkevičiūtė, L. (2005). Teoriniai ir praktiniai darbuotojų motyvavimo modeliai. // Organizacijų vadyba : sistemi-

niai tyrimai. Nr. 34. – 77–92. 8. Marcinkevičiūtė, L. Žukovskis, Jan (2007). Motivation principles of social capital accumulation // Management theory

and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of international symposium, May, 16-18, 2007. Nr. 1(8). – 169–174.


83

9. Šilingienė, V. 2002. Personalo motyvavimo sistemų vertinimas // Inžinerinė ekonmika. –Nr. 2(28). – p. 61–64. 10. Žaptorius, J. (2007). Darbuotojų motyvavimo sistemos kūrimas ir jos teorinė analizė // Filosofija. sociologija. – T. 18.

Nr. 4. – p. 105–117. 11. Žilinskas, V. J.; Zakarienė, J. (2007). Darbuotojų skatinimas - aktuali mokslo ir praktikos problema // Tiltai. – Nr. 3

(40). – p. 25–34.

THE ROLE OF WAGES IN THE SYSTEM OF PRODUCTION COMPANY‘S EMPLOYEES MOTYVATION

AND THE PRINCIPLES OF USING THE FUND OF WAGES IN COMPANIES

Feliksas Klupšas


Summary

Recently employers have been encountering and tackling the problem of employee motivation, since only motiva-ted workers are capable to work more efficiently, to ensure effective operations of the company and to create a healthy cli-mate in the team. Furthermore, adequately chosen motivation measures help to retain good specialists at the enterprise and to reduce the staff turnover.

The Article explains the role of wages in the system of production employees motyvation and article to found the methodology of the wages fund analysis. Wages-fund analysis will be despose the sequence of events:

• to estimate the results of the wages fund concumption; • to study the rates of the wages standarts; • to identify the proportions betwen wages and labour productivity. Key words: wage, motivayion, fund, means, system

Duomenys apie autorių Feliksas KLUPŠAS. Soc. m. srities vadybos ir administravimo krypties dr., Verslo vadybos katedros profesorius. Adresas: Verslo vadybos katedra, Universiteto g. 10, Akademija, Kauno raj. LT-53361. Tel. 8- 37752328, e-paštasl: [email protected] Information about author KLUPŠAS Feliksas. Doctor of social sciences (management and administration), professor of department of Business Ma-nagement. Adress: Department of Business Management, Universiteto g. 10, Akademija. Kauno raj. Lithuania, LT-53361. Tel. 370 37752328, e-mail: [email protected]


84

BENDRUOMENINĖ VEIKLA IR KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMO

STIPRINIMAS

Vytautas Pilipavičius


Lietuvoje parengta ir rengiama eilė strateginių dokumentų, leidusių integruotis į Europos Sąjungos erdvę bei suda-rančių galimybę orientuotis ES ateities tendencijose. Tačiau tai tik plėtros kelio ženklai, perspektyvos gairėmis nužymėtas pagrindinis kelias, jungiantis dabartį su ateities įžvalga. Kol kas dar neaiški Lietuvos kaimo ateitis, kaimo paskirtis (plačiąja prasme) Lietuvoje ir koks Lietuvos kaimas turi tapti ateityje. Tam, ženkli reikšmė Lietuvos kaimo plėtros procese, šiandien teikiama bendruomeninių organizacijų veiklai, kuri apjungiant socialinius, ekonominius, kultūrinius ir aplinkosauginius faktorius, stiprintų kaimo vietovių konkurencingumą.

Straipsnyje analizuojama bendruomeninė veikla ir pobūdis bei numatytos jos kryptys stiprinančios kaimo vietovių konkurencingumą.

Raktažodžiai, bendruomeninė veikla, konkurencingumas, vietos ištekliai, pridėtinė vertė, tvari kaimo plėtra. Įvadas Šiandieninis, XXI a. pradžios, Lietuvos kaimas suformuotas sovietinio planinio ūkio ekonomi-

kos, kurio gyvybingumą anuo metu, užtikrino tarybinių ūkių ir kolūkių veikla. Reformavus tarybinio žemės ūkio sistemą, kaime neliko subjekto, kuris į kaimą žiūrėtų visumos požiūriu ir imtųsi atsakomy-bės už kaimo gyvenamųjų vietovių perspektyvas ir plėtotę. Tad ypatingas vaidmuo Lietuvos kaime, nūdien skiriamas bendruomenėms ir bendruomeninėms organizacijoms bei jų organizuojamai veiklai.

Tačiau šiandieninėmis, rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklai kaime keliami kiti reikalavimai. Ją privalu organizuoti projektinio-programinio pobūdžio principais, orientuojantis į perspektyvą ir pri-dėtinės vertės sukūrimą socialinėje, ekonominėje aplinkosauginėje ir kultūrinėje srityse, didinančią gy-venamosios vietovės konkurencingumą. To pastaruoju metu Lietuvos kaime ypač pasigendama.

Tyrimo objektas – bendruomeninė veikla stiprinant kaimo vietovių konkurencingumą. Tyrimo tikslas – išryškinti bendruomeninės veiklos pobūdį ir šiuolaikinio konkurencingumo

požymius bei numatyti bendruomeninės veiklos kryptis, stiprinančias kaimo gyvenamųjų vietovių kon-kurencingumą.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros ir mokslinių tyrimų bei dokumentinių šaltinių analizė, anketinė apklausa, kontentanalizė ir sisteminimas.

Tyrimo metodika. Tyrimo struktūrą sudaro teoriniai ir empiriniai tyrimai. Teoriniai tyrimai, siekiant išryškinti bendruomeninės veiklos pobūdį bei šiuolaikinio konkurencingumo požymius, atlikti vadovaujantis P. Drucker‘o (Drucker, 1985), R. H. Waterman‘o (Waterman, 1988), C. K. Prakalad‘o (Prakalad, 1997), G. Hamel‘o (Hamel, 1997), Г. П. Щедровицкий‘o (Щедровицкий, 1995), R. Juce-vičiaus (Jucevičius, 1998), S. Grigaliūnienės (Grigaliūnienė, 1999) bei D. Mitchell’o ir C. Coles’o (Mitchell at. al., 2004) moksliniais darbais. Empiriniai tyrimai, analizuojant ir vertinant Lietuvos kaimo vietos išteklių būklę ir tendencijas, grindžimi LEADER metodo teritorinio kapitalo elementais (Kaimo vietovių ... , 2007). Siekiant numatyti bendruomeninės veiklos kryptis, vadovautasi M. Treinio ir A. Baleženčio (Treinys ir kt., 1999), J. Čapliko (Čaplikas, 2003), A. Poviliūno (Poviliūnas, 2003), P. Va-nago (Vanagas, 2003), I. Čepulkauskaitės (Čepulkauskaitė, 2006) ir S. Vaitiekūno (Vaitiekūnas, 2006 ir kt.) kaimiškųjų vietovių tipologijų moksliniais tiriamaisiais darbais bei strateginiais dokumentais.


85

Tyrimo rezultatai Ilgą laikotarpį Lietuvoje kaimo problematika socialiniuose moksluose, buvo nagrinėjama tik ag-

rariniu aspektu. Tačiau agrarinės politikos Lietuvoje formuotojų P. Šalčiaus, J. Aleksos, F. Kemėšio, V. Gaigalaičio, J. Krikščiūno, V. Mališausko, B. Poškaus, K. Jasiūno, P. V. Raulinaičio, V. Manelio ir ki-tų mokslininkų darbai, aktualizavo agrosocialinių mokslų svarbą, padėdami prielaidas kitokio požiūrio į kaimą formavimui (Agrosocialinių mokslų ..., 2007). Naujas požiūris į kaimą, jo problematiką, ne vien agrariniu ekonominiu, bet ir aplinkosaugos, etnokultūros ir socialiniu aspektais, ypač pasireiškė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tai moksliniai tyrimai, siejami su eurointegraciniais procesais, orientuoti į darnią Lietuvos kaimo plėtrą, skirti bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų, kolek-tyviškumo ir kolektyvinio valdymo, etnokultūros ir tradiciškumo, kaimo socialinės infrastruktūros pro-blematikai analizuoti ir pan. Tai M. Treinio, J. Čapliko, L. Milčiaus, A. Balaženčio, M. Dargvainio, M. Genienės, R. Grigo, A. Poviliūno, V. Atkočiūnienės, R Melnikienės, J. Vainausko, D. Skarbaliaus ir kitų autorių panašaus pobūdžio moksliniai tiriamieji darbai (Kaimas lūžio ..., 2008).

Lietuvos kaimo vietovių perspektyvos siejamos su kaimo plėtra, kuri grindžiama tvariu vysty-mu, darnia ir subalansuota kaimo vietovių plėtra, veiklas orientuojant į ekonominius, socialinius, kultū-rinius ir aplinkosauginius kiekybinius ir kokybinius pokyčius gyvenamojoje vietovėje (Kaimo ben-druomenių ..., 2004, Kaimiškųjų vietovių įtaka ..., 2006).

Šiandieninėje retorikoje, apibrėžiant ir numatant individo ar organizacijos darbus ir veiksmus, dažnai naudojamas veiklos terminas. Tačiau veiklos kategorija yra sudėtingas darinys, apimantis eilę elementų. Siekiant apibrėžti bendruomeninės veiklos pobūdį, būtina atskleisti veiklos akto sandarą, kuri pateikta 1 paveiksle.

Tokia veiklos akto sandara, apjungianti visą eilę įvairių elementų, pasireiškia kaip veiklos

konstrukcinių vienetų struktūra, kurių pagrindu organizuojama veikla. Ši struktūra rodo, kad bet kuris veiklos aktas turi būti rezultatyvus, siekiant numatyto tikslo turintis produkto išraišką. Tačiau vadovau-jantis P. Drucker‘o (Drucker, 1985) antreprenerystės principu, produktas įgaus produkto išraišką tik tada, jei jis ekonomine prasme bus perkeltas iš mažesnės produktyvumo ir pelningumo srities į didesnio produktyvumo ir pelningumo sritį. Kitaip tariant, bus sukurta pridėtinė vertė, kai pirminio veiklos akto produktas tampa pradine medžiaga kitam veiklos aktui. Šiuo požiūriu, veiklos rezultatas įgauna koky-binę išraišką, produktą paverčiant pelningu – kiekybinė išraiška. Tai galima pavaizduoti ekonominės veiklos organizavimo principu (2 pav.), kur pradine veiklos akto medžiaga reiškiasi organizacijos veik-los programa.

Tikslai Žinios

Produktas Pradinė medžiaga

1 pav. Veiklos akto sandaros schema (pagal Щедровицкий Г. П., 1995)

i xVeiksmai

...

Sąmoningumo tablo

Įrankynas Interiorizuotos priemonės ir gebėjimai


86

Toks veiklos rezultatyvumo principas, kur gautas pelnas per investicijų sistemą, paskirstomas organizacijos funkcionavimo užtikrinimui, veiklos organizavimui ir produkto/paslaugos gamy-bai/teikimui, sudaro prielaidas konkurencingumui orientuotam į dominavimą apibrėžtoje ekonominės veiklos srityje. Tačiau, anot D. Mitchell’io (Mitchell at. al., 2004), globalizacijos sąlygomis, konkuren-cingumo prasmė keičiasi. Konkurencijos parametrais pastaruoju metu tampa ne tik įmonės stiprybės ir silpnybės, bet produkto kaina ir kokybė bei konkurencija dėl ateities. G. Hamel‘is (Hamel, 1997) ir C. K. Prahaland‘as (Prahaland, 1997), nustatant konkurencingumo kriterijus, kad įmonės galėtų išlaikyti pozicijas ateities erdvėje, išskyrė šias įmonių konkurencijos vystymo kryptis:

• konkurencija, grindžiama įžvalga į verslo šakos ateitį; • konkurencija dėl įtakos verslo šakos vystymo krypčiai; • konkurencija dėl pozicijos verslo šakoje ir rinkos dalies. Bendruomeninė veikla kaime, siejama su tradicijų išsaugojimu ir tęstinumu, vietos bendruome-

nės formavimu bei savivaldos organizavimu gyvenamojoje vietovėje (Pilipavičius, 2007). Tad ben-druomeninė veikla, turinti sociotechninės veiklos pobūdį (Pilipavičius ir kt., 2008), privalo apimanti ne tik ekonominius bet ir socialinius, kultūrinius bei aplinkosauginius vietos išteklius, kurių vystymas su-daro prielaidas kaimo gyvenamosios vietovės konkurencingumo stiprinimui.

Šiuo požiūriu bendruomeninė veikla – tai poveikis į kiekybinį ir kokybinį objekto kaitos proce-są, kurio rezultate, įgyvendinant sumanymą kuriama pridėtinė vertė, sudaranti galimybę investicijoms garantuojant pragyvenimą, gyvensenos kokybę ir gyvenamosios vietovės ateitį, socialine, ekonomine, kultūrine ir aplinkosaugine kryptimis. Tad bendruomeninė veikla grindžiama rezultatyvumu ir konku-rencingumu dėl ateities įgauna verslios veiklos charakteristiką.

2007 – 2008 metais, konsultuojant Vietos veiklos grupes siekiant parengti integruotas vietos plėtros strategijas Europos Sąjungos 2007 – 2013 metų paramai įsisavinti, buvo atlikti Lietuvos kaimo vietos išteklių būklės ir tendencijų tyrimai. Tyrimai buvo vykdomi septynių apskričių trylikoje kaimiš-kųjų savivaldybių. Tai sudaro 27 procentus visų kaimiškųjų savivaldybių kiekio. Tyrimų eigoje buvo apklausti 3244 kaimo gyventojai. Respondentų pasiskirstymas pagal savivaldybes pateiktas 1 lentelėje.

Tyrimus organizavo LŽŪU Mokslo ir technologijų parko Kaimo regioninės plėtros centras, ku-rių dalyviu ir vykdytoju buvo ir šio straipsnio autorius.

Vietos išteklių būklės ir tendencijų tyrimai atlikti vertinant teritorinio kapitalo elementus: gam-tos ir žmogaus sukurtus išteklius; vietos gyventojų susitelkimą ir tapatumą; žmogiškuosius išteklius; vietos gyventojų profesinę patirtį ir įgūdžius; institucijų ir vietos valdžios veiklą; verslo įmones ir jų veiklą; prekių, paslaugų ir darbo rinką; krašto įvaizdį (Kaimo vietovių ... , 2007). Atliktų tyrimų rezul-tatai – Lietuvos kaimo vietos išteklių būklė ir tendencijos, pateikiami 3 pav.

Gaminys Prekė Pelnas Investicinė sistema

Veiklos programa

Poveikis Poveikis Poveikis Poveikis

Pridėtinė vertė Pridėtinė vertė Pridėtinė vertė Pridėtinė vertė

2 pav. Veiklos rezultatyvumo principas (parengta autoriaus)


87

1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal LR savivaldybes

Savivaldybės N % 1. Jonavos rajono savivaldybė 162 4,9 2. Kalvarijos savivaldybė 99 3,5 3. Kauno rajono savivaldybė 346 10,7 4. Šilutės rajono savivaldybė 389 12,0 5. Jurbarko rajono savivaldybė 278 8,6 6. Pakruojo rajono savivaldybė 221 6,8 7. Panevėžio rajono savivaldybė 346 10,7 8. Pasvalio rajono savivaldybė 348 10,7 9. Šakių rajono savivaldybė 222 6,8 10. Skuodo rajono savivaldybė 240 7,4 11. Kazlų Rūdos savivaldybė 130 4,0 12. Tauragės rajono savivaldybė 349 10,7 13. Kupiškio rajono savivaldybė 114 3,5

Iš viso 3244 100,0

1

2

3A

B

C

D

E

F

G

H

Būklė Tendencija

TERITORINIO KAPITALO ELEMENTAI

A. Gamtos ir žmogaus sukurti ištekliai B. Vietos gyventojų susitelkimas ir tapatumas C. Žmogiškieji ištekliai D. Gyventojų profesinė patirtis ir įgūdžiai E. Vietos valdžios ir savivaldybės įstaigų veikla F. Verslo įmonės ir jų veikla G. Prekių, paslaugų ir darbo rinkų išsivystymas H. Krašto įvaizdis ir pastangos jį puoselėti

1 - Gloga 2 - Neutrali 3 - Gera

3 pav. Lietuvos kaimo vietos išteklių būklė ir tendencijos (2008 m.)

Diagramoje matosi, kad kaimo gyventojai visų teritorinio kapitalo elementų būklę vertina nei-giamai. Prasčiausia būklė reiškiasi žmogiškųjų išteklių ir paslaugų bei darbo rinkos išvystymo srityse. Kiek geresnė, tačiau negatyvaus vertinimo zonoje, būklė, dėka palankaus žemės ūkio naudmenų verti-nimo, gamtos įvairovės ir kraštovaizdžio bei gyventojų pozityvaus požiūrio į gyvenamąja vietovę bei savo kraštą, matoma krašto įvaizdžio ir siekio jį puoselėti srityje. Tendencijų požiūriu, visų teritorinio kapitalo elementų būklė turėtų gerėti. Visgi negatyvioje vertinimo zonoje, dėka labai prastos jų būklės ir tendencijų, išliks žmogiškųjų ir gamtos bei žmogaus sukurtų vietos išteklių būklė. Tačiau savaime niekas nevyksta. Tam būtini sumanymai, poveikiai ir veiksmai atspindintys ES, nacionalines ir vietos savivaldos strategines nuostatas, orientuoti į gyvenamosios vietovės perspektyvas kaimo plėtros kon-tekste.

Strateginių dokumentų apžvalgos pagrindu teigtina, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos strategi-niai dokumentai nustato veiklos krypčių ir sričių, strateginio planavimo procedūrų ir strateginių doku-


88

mentų struktūros bei strateginių planų įgyvendinimo eigos ir stebėsenos procedūrų standartus. Tačiau tai, tik gairės, kelio ženklai, kuriais privalu vadovautis. Šiandien į kaimo plėtrą būtina žvelgti tvaraus vystymo, darnumo ir veiklos sričių subalansavimo, sprendimų priėmimo kuo arčiau įgyvendinimo vie-tos, tiesioginės atsakomybės už įgyvendinimo rezultatus gyvenamojoje vietovėje požiūriu. Tai reiškia, kad kaimo plėtros garantu tampa tas subjektas, kuris imasi iniciatyvos ir atsakomybės už konkrečios gyvenamosios vietovės, gyventojų bendruomenės kasdieninius ir ateities reikalus, įgyvendinamus savi-valdos principu. Todėl tam, kiekviena kaimo gyventojų bendruomenė privalo turėti tos gyvenamosios vietovės plėtros strateginę programą, rėpiančią būsimybės siekius ir jų įgyvendinimo būdus bei prie-mones.

Būsimybės siekiai išreikšti tikslais, turi būti grindžiami rezultatais sukuriančiais pridedamąją gyvenamosios vietovės vertę bei tarptautinėmis, nacionalinėmis ir vietos strateginėmis programomis, privalo derėti su žmonijos kultūroje suformuotomis vertybinėmis patirties ir paskirties nuostatomis. Ypač svarbią reikšmę įgyvendinant sumanymus gyvenamojoje vietovėje, turi adaptacijos procesas. To-dėl įgyvendinant sumanymus, nors ir pagrįstus tarptautinėmis, nacionalinėmis ir vietos strateginėmis programomis, būtina prognostiškai įvertinti būsimą poveikį gyvenamajai vietovei, socialinei ir ekono-minei infrastruktūrai bei žmonių gyvensenai. Nauji sumanymai negali būti įgyvendinami revoliuciniu būdu, tai yra kitų sąskaita, kai viena demontuojama, o kito nesukuriama. Jie turi papildyti ir praturtinti esamybę, sudarydami galimybes ateities kūrimui. Tai vaizdžiai parodo LEADER programos principas – leader, leader +, leader metodas, ...,.

Tad bendruomeniniai sumanymai turi būti orientuoti į kaimo plėtrą gyvenamojoje vietovėje, veiklą organizuojant šiomis kryptimis:

• strateginiu gyvenamosios vietovės būsimybės projektavimu ir įgyvendinimo organizavimu, įtraukiant į šį procesą kuo didesnį ratą gyventojų bei gyvenamojoje vietovėje veikiančių organizacijų;

• profesionalumo kompetencijų formavimu, veikimo ir pažinimo sąsajoje ugdant visuminį-pilnatvišką ir sisteminį požiūrį, grindžiamą vertybinėmis nuostatomis;

• verslios bendruomeninės veiklos veikos organizavimu, partnerystės, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo pagrindu formuojant bendruomeninės savivaldos sistemą.

Tuo teigtina, kad kaimo vietovių konkurencingumas formuojamas bendruomenine veikla orien-tuota į tvarią kaimo plėtrą, kur tvari kaimo plėtra – tai subalansuotas, tolygus ir darnus gyvenamosios vietovės vystymas, grindžiamas šalies istorinių-kultūrinių paveldo vertybių išsaugojimu, šiuolaikinio pasaulio matymu, naujausių technologijų diegimu, sukuriant pridedamąją vertę, kuri užtikrintų gyven-senos kokybę kasdienybėje bei sudarytų galimybę ateinančioms kartoms tverti.

Tuomet tvarios kaimo plėtros įgyvendinimo organizavimas, apima strateginį gyvenamosios vie-tovės būsimybės projektavimą, verslios bendruomeninės veiklos organizavimą bei profesionalumo kompetencijų formavimą socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir aplinkosauginėje srityse, derinant veikimą ir pažinimą valstybingumo ir žmogaus privatumo priklausomybėje. Tvarios kaimo plėtros įgy-vendinimo organizavimas, organizacijos, kaimo gyvenamosios vietovės ir savivaldybės teritorijos ben-druomenių lygmenyse, pateiktas 4 pav.

Kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas vykdomas tvarios kaimo plėtros įgyvendinimo organizavimu gyvenamojoje vietovėje, ekonomine, socialine, kultūrine ir aplinkosaugine veiklomis su-kuriant pridėtinę vertę. Tačiau pridėtinė vertė turi turėti pelno išraišką bendrojo nacionalinio vidaus produkto formavimo struktūroje. Kol kas pelną išreikšti piniginiais ženklais galime tik ekonominėje veikloje. Tad formuluotinas klausimas, o tuo pačiu ir problema – kaip ir kuo vertinti kultūrinės, sociali-nės ir aplinkosauginės veiklos sukuriamą pridėtinę vertę pinigine išraiška, kuri atsispindėtų bendrojo nacionalinio vidaus produkto struktūroje?


89

Išvados 1. Bendruomeninė veikla turi būti grindžiama tvarios kaimo plėtros principais, atspindinčiais

ES, nacionalines ir vietos savivaldos strategines nuostatas, ekonomine, socialine, kultūrine ir aplinko-saugine veiklomis sukuriant pridėtinę vertę stiprinančią gyvenamosios vietovės konkurencingumą.

2. Nors Lietuvos kaimo gyventojai vietos išteklių būklę daugumoje vertina negatyviai, tačiau potencialas veikimui kol kas pakankamas, jei bendruomeninėje veikloje, naudojant ES, nacionalinių ir vietos savivaldos fondų ar programų lėšas, bus sukuriama pridėtinė vertė užtikrinanti ne tik vienadie-nių, vienareikšmių bei fragmentinių bėdų sprendimą, bet tarnaus ir gyvenamosios vietovės ilgalaikiai plėtrai.

3. Veikla vadintina ta, kurios procese sukuriama pridėtinė vertė turinti piniginę ženklo išraišką bendrajame nacionaliniame vidaus produkte. Tad siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių konkurencin-gumo stiprinimo, bendruomeninės veiklos sukurta pridėtinė vertė, turi turėti ne tik ekonominės, bet ir socialinės, kultūrinės bei aplinkosauginės veiklos piniginę išraišką atsispindinčią bendrojo nacionalinio vidaus produkto formavimo struktūroje.

Literatūra

1. Agrosocialinių mokslų ir studijų raida Lietuvoje (2006). Monografija. – Kaunas – Akademija: LŽŪU. 2. Čaplikas J., Michailovaitė N. (2003) Miesto ir kaimo ekonominė bei socialinė sąveika Lietuvos regionuose//Vagos:

LŽŪU mokslo darbai, Nr 61 (14). – P.38 – 43. 3. Čepulkauskaitė I. (2006) Miestai ir urbanizacija, [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

http://www.sociumas.lt/lit/nr13/urbanizacija.asp. [žiūrėta 2009-02-20] 4. Drucker P.F. (1985). Innovation and Enterpreneurship. Practice and principles. – New York: Harper & Row. 5. Grigaliūnienė S. Profesionalioji vadybinė karta: tapsmo organizacijos bruožai. Pedagogika, 1999, Nr.39, p. 122 – 129.

– Vilnius: VPU. 6. Hamel G. Reinventing the Basis for Competition (p.p. 76 – 92). Bennis W. G., Gibson R., et al. Rethinking the Future:

Rethinking Business, Principles, Competition, Control & Complexity, Leadership, Markets and the World. – London: Sonoma, Calif. : Nicholas Brealey Pub., 1997.

Organizacijos bendruomeninis lygmuo Kaimo vietovės bendruomeninis lygmuo

Savivaldybės teritorijos bendruomeninis lygmuo

Gyvenamosios vietovės būsimybės projektavimas

Profesionalumo kompe-tencijų formavimas

Verslios bendruomeninės veiklos organizavimas

Privatumo ir viešumo dermė

Valstybingumo ir savivaldumo dermė

4 pav. Tvarios kaimo plėtros įgyvendinimo organizavimas (parengta autoriaus)

Veikimo organi-zavimas

Pažinimo or-ganizavimas

Tvari kaimo plėtra

Ekonomika

Aplinkosauga

Kultūra

Socialumas


90

7. Jucevičius R. (1998). Strateginis organizacijų vystymas. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo cent-ras.

8. Kaimas lūžio metais: Lietuvos žemdirbių sąjūdžio idėjų ir veikslų dvidešimtmetis (2008). – Kaunas: LŽŪU. 9. Kaimiškųjų vietovių įtaka Lietuvos regionų gyvenimo kokybei ir sanglaudai. Mokslinių tyrimų darbo ataskaita, regist-

racijos Nr. M-06009, sutarties Nr. P-33/06, (2006). – Kaunas: LŽŪU. 10. Kaimo bendruomenių plėtra (2004). Kolektyvinė monografija. – Kaunas: Orsis. 11. Kaimo vietovių teritorinis konkurencingumas (2007). – Kaunas: LŽŪU. 12. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas (nauja įstatymo redakcija nuo 2008-10-01). Žinios, 2008, Nr. 113-

4290. 13. Lisabonos strategija: daugiau ir geresnių darbų konkurencingesnėje Europoje (2000), [interaktyvus]. Prieiga per inter-

netą: http://www.europarl.europa.eu/highlights/lt/1001.html. [žiūrėta 2007-12-20]. 14. Mitcell D., Coles C (2003). The competitive advantage of continuing business model innovation. Journal of Business

Strategy. Publ., MCB UP Ltd, p. 15-21. 15. Pilipavičius V. Bendruomenė ir bendruomeninės veiklos prielaidos, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Vagos 2007, Nr.

77(30), P. 82-89. 16. Pilipavičius V., Vilkevičiūtė J. Bendruomeninės veiklos strategiškumas kaimo plėtros kontekste, Lietuvos žemės ūkio

universitetas, Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 2008, Nr. 14 (3), P. 118-126. 17. Prahalad C. K. Strategies for Growth (p.p. 62 – 71). Bennis W. G., Gibson R., et al. Rethinking the Future: Rethinking

Business, Principles, Competition, Control & Complexity, Leadership, Markets and the World. – London: Sonoma, Ca-lif: Nicholas Brealey Pub., 1997.

18. Pridėtinė LEADER+ koncepcijos vertė (2007). – Kaunas: LŽŪU. 19. Treinys M., Balažentis A. (1999). Kai kurie teoriniai ir metodologiniai kaimo plėtros strategijos klausimai//Lietuvos

kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai. – Vilnius. 20. Waterman R.H. (1988). The Renewal Factor. How the Best Get and Keep the Competitive Edge. – New York: Bantam

Books. 21. Щедровицкий Г. П. (1995). Избранные труды. – Mосква: Школа Культурной Политики.

COMMUNITY-BASED ACTIVITIES AND ENHANCING RURAL AREAS COMPETITIVENESS

Vytautas Pilipavičius


Summary

A number of strategic documents were developed and produced in Lithuania, it has been possible to integrate into

the European Union's space and establishing the possibility for Lithuania to focus on EU future tendencies. However, this is only the signs of development trends, the prospect of the guidelines delineated by the main way connecting the present with foresight. So far, even uncertain future of the Lithuanian rural, rural purpose (in the broad sense) in Lithuania and the Lithu-anian village in what has become in the future. Today the significant attention have been played to activities of community-based organizations that combining social, economic, cultural and environmental factors that contribute to competitiveness of rural areas. The article analyzes a community-based activities and its nature, and the trends, which strengthens the com-petitiveness of rural areas, were provided.

Keywords: community-based activities, competitiveness, local resources, added value, sustainable rural develop-ment Duomenys apie autorių Vytautas Pilipavičius. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Administravimo ir kaimo plėtros katedra, lektorius. Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas. Tyrimų kryptis: bendruomeninė veikla ir ben-druomeninio verslumo formavimas Lietuvos kaimo plėtros kontekste. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. tel. 8 (37) 752214., 8 (616) 15928 , el. paštas [email protected] Information about autor Pilipavičius Vytautas, lector of Lithuanian University of Agriculture, Faculty of Economics and Management, Department of Administration and Rural Development. Social Science, Management and Administration. Research direction: a commu-nity-based activities and community entrepreneurship formation in the context of rural development in Lithuanian. Address: Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kauno r., Phone: +370 37 752214, +370 (616) 15928. E-mail: [email protected]

Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 moksliniu tyrimu...

Documents

Transcript of Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 moksliniu tyrimu...