1

PIRMA DALIS: PAMOKA I. Pamoka ANTRA DALIS: PAMOKOS TAIKYMAS II. Išdaužtas langas III. Naikinimo palaima IV. Viešieji darbai reiškia mokesčius V. Mokesčiai atgraso gamybą VI. Valstybinis kreditas dezorientuoja gamybą VII. Mašinų prakeikimas VIII. Užimtumo didinimo projektai IX. Kariuomenių ir biurokratų demobilizavimas X. Pilnutinio užimtumo fetišas XII. Eksporto vajus XI. Ka „apsaugo" muitų tarifai? XIII “Paritetin÷s” kainos XIV. X pramon÷s „gelb÷jimas" XV. Kaip veikia kainų sistema? XVI. Prekių kainų „stabilizavimas" XVII. Valstybinis kainų reguliavimas XVIII. Nuomos kontrol÷s padariniai XIX. Atlyginimų minimumo įstatymai XX. Ar atlyginimai did÷ja profsąjungų d÷ka? XXI. „Uždarbis, pakankamas produktui išsipirkti" XXII. Pelno funkcija XXIII. Infliacijos miražas XXIV. Santaupų puolimas XXV. Pamokos kartojimas TREČIA DALIS: PAMOKA PO TRISDEŠIMTIES MET Ų XXVI. Pamoka po trisdešimties metų

2

Copyright (c) 1962, 1979 by Henry Hazlitt (c) Vertimas į lietuvi ų kalb ą – Lietuvos laisvosios rinkos instituto, 1994 Naujojo leidimo pratarm ÷ Pirmasis šios knygos leidimas pasirod ÷ 1946 metais. Ji buvo išversta į aštuonias kalbas, taip pat daug kart ų leidžiama minkštais viršeliais. Toks 1961 met ų leidimas buvo papildytas nauju skyriumi apie nuomos kontrol ę, - pirmajame leidime šis klausimas buvo nagrin ÷jamas kartu su bendru valstybiniu kain ų reguliavimu. Buvo pateikta kai kuri ų naujų statistikos duomen ų ir pavyzdži ų. Jokių kitokių pakeitimų iki šiol nebuvo padaryta, nes jie neatrod÷ būtini. Knygoje nor÷jau išryškinti ir pabr÷žti bendriausius ekonominius principus ir neapsiribodamas kurios nors specifin÷s įstatymin÷s priemon÷s daroma žala parodyti, kaip baudžiama už tų principų nepaisymą. Nors pavyzdžiuose daugiausia r÷miausi Amerikos patirtimi, mano smerkiamas valstybinis intervencionizmas taip internacionalizavosi, kad daugeliui užsienio skaitytojų pasirod÷, jog rašau ir apie jų šalių ekonominę politiką. Tačiau prab÷go trisdešimt dveji metai ir kai ką tenka peržiūr÷ti. Atnaujinau visus pavyzdžius ir statistikos duomenis, taip pat parašiau visai naują skyrių apie nuomos kontrolę; 1961 metų leidime ji n÷ra pakankamai aptarta. Be to, parašiau naują baigiamąjį skyrių "Pamoka po trisdešimties metų", nor÷damas parodyti, kod÷l toji pamoka šiandien mums reikalinga labiau nei bet kada.

Wilton, Conn. 1978 m. birželis

H.H. Pirmojo leidimo pratarm ÷ Knygoje analizuojami ekonominiai paklydimai, kurie taip paplito, jog beveik tapo nauja ortodoksija. Vienas dalykas, kuris tam dar trukdo, yra jų pačių vidinis prieštaringumas, suskaidęs tomis pačiomis prielaidomis besivadovaujančius autorius į šimtus skirtingų "mokyklų" - d÷l tos paprastos priežasties, jog praktinio gyvenimo klausimais neįmanoma nuosekliai klysti. Bet skirtumas tarp vienos ir kurios nors kitos naujos mokyklos t÷ra tas, kad viena grup÷ anksčiau nei kita prabunda nuo nesąmonių, į kurias ją stumia klaidingos prielaidos, ir tą pačią akimirką tampa nenuosekli: arba nesąmoningai atsisako savo klaidingų prielaidų, arba daro iš jų mažiau kenksmingas ir fantastiškas išvadas, nei reikalauja logika. Dabar pasaulyje n÷ra jokios didesn÷s valstyb÷s, kurios ekonomin÷s politikos kaip nors neveiktų - o gal ir išvis nelemtų - kuris nors tų paklydimų. Turbūt lengviausias ir patikimiausias būdas ekonomikai suprasti - tai išaiškinti tuos paklydimus ir ypač svarbiausią, centrinį paklydimą, iš kurio kyla visi kiti. To kaip tik ir siekiama šia knyga ir tai pateisina kiek ambicingą bei karingą jos pavadinimą. Tad ši knyga yra pirmiausia aiškinamoji ir kritin÷. Ja nepretenduojama į čia skelbiamų pagrindinių id÷jų originalumą. Veikiau ja siekiama parodyti, kad daugybę id÷jų, kurios dabar laikomos pažangiomis naujov÷mis, iš tikrųjų t÷ra senų klaidų gaivinimas ir dar vienas įrodymas, kad tie, kurie nežino praeities, yra pasmerkti ją kartoti. Pripažįstu, jog šis es÷ yra beg÷diškai "klasikinis", "tradicinis" ir "ortodoksinis"; n÷ra abejonių, kad bent jau tokiais epitetais jį m÷gins sumenkinti tie, kurių sofizmai čia analizuojami. Tačiau tyrin÷tojo, kuriam rūpi sužinoti kuo daugiau tiesos, tokie epitetai neišgąsdins. Jis nesieks vien nesibaigiančių ekonominio mąstymo perversmų ir kaskart "naujos pradžios" kūrimo. Žinoma, naujoms id÷joms jis bus ne mažiau imlus negu senoms; bet jis nepasiduos vien nerimastingam ar išpuik÷liškam naujumo ir originalumo geismui. Kaip pabr÷ž÷ Morrisas R. Cohenas: "Id÷ja, kad galime atmesti visų ankstesnių mąstytojų

3

pažiūras, iš tikrųjų nepalieka jokio pagrindo vilčiai, kad mūsų pačių darbas tur÷s kokią nors vertę kitiems"*. Kadangi šis darbas yra aiškinamasis, aš laisvai naudojausi kitų id÷jomis, tik retkarčiais pateikdamas citatas ir nuorodas. Tai neišvengiama rašant apie tokią sritį, kur darbavosi tiek daug puikiausių pasaulio protų. Tačiau mano įsiskolinimas bent trims autoriams yra toks didelis, kad negaliu jų nepamin÷ti. D÷l aiškinamojo pagrindo, kuriuo remiasi mano argumentai, esu labiausiai skolingas beveik šimtmečio senumo Frederico Bastiat veikalui "Kas matoma ir kas nematoma". Šis mano darbas iš tikrųjų gali būti laikomas Bastiat rašinyje išd÷styto požiūrio modernizavimu, išpl÷tojimu ir apibendrinimu. Kitas autorius, kuriam esu skolingas, yra Philipas Wicksteedas: knygos skyrius apie atlyginimus ir paskutinis, reziumuojantis skyrius daug kur remiasi jo "Sveiko proto politine ekonomija". Trečioji mano skola yra Ludwigui von Misesui. Neminint visko, ko rengdamas šį darbą apskritai pasis÷miau iš jo darbų, jam esu ypač d÷kingas už išaiškinimą, kaip plinta pinigų infliacijos procesas. Analizuodamas paklydimus nusprendžiau, kad min÷ti vardus kritikuojant dar mažiau tikslinga nei reiškiant d÷kingumą. Tam reik÷tų įvertinti kiekvieną kritikuojamą autorių, pateikti tikslias citatas, kreipti d÷mesį į tai, kokius dalykus jis akcentuoja, kokias daro išlygas, kur jis neaiškus ar nenuoseklus ir t.t. Tod÷l tikiuosi, kad skaitytojas pernelyg nenusimins neradęs šios knygos puslapiuose Karlo Marxo, Thorsteino Vebleno, Majoro Douglaso, lordo Keyneso, profesoriaus Alvino Hanseno ir kitų ne mažiau garsių vardų. Šios knygos tikslas - atskleisti ne specifines konkrečių autorių klaidas, bet dažniausiai pasitaikančias, labiausiai paplitusias, didžiausią poveikį darančių ekonominių klaidų formas. Paklydimams pasiekus populiarumo stadiją, jie bet kuriuo atveju tampa anoniminiai. Subtilesni ar miglotesni dalykai, kuriuos galima rasti jų pradininkų darbuose, tada visiškai išsitrina. Doktrinos supaprast÷ja; pasidaro matomi sofizmai, kurie buvo pasl÷pti ir apipinti įvairių išlygų, komplikacijų ar matematinių lygčių. Tod÷l tikiuosi, kad nebūsiu kaltinamas netikslumais, jei tas pavidalas, kuriuo pateikiu kurią nors madingą doktriną, nevisiškai atitinka lordo Keyneso ar kito konkretaus autoriaus formuluotę. Mus čia domina įsitikinimai, kurių laikosi politiškai įtakingos grup÷s ir kuriais vadovaujasi valdžia, o ne istorin÷ tų įsitikinimų kilm÷. Galiausiai tikiuosi atleidimo už tai, kad šiuose puslapiuose retai remiuosi statistika. Jei būčiau m÷ginęs statistiškai patvirtinti muitų tarifų, kainų kontrol÷s, infliacijos rezultatus ar anglies, gumos ir medviln÷s gamybos reguliavimo padarinius, tai knygą būtų tekę išpl÷sti gerokai daugiau, nei buvau numatęs. Be to, kadangi esu spaudos darbuotojas, gerai žinau, kaip greitai sensta statistikos duomenys. Tiems iš jūsų, kurie domisi specialiomis ekonomikos problemomis, patariu skaityti aktualius "realistinius" jų tyrimus, pateikiančius statistinę dokumentaciją; jums nebus sunku teisingai interpretuoti šiuos statistikos duomenis, jei remsit÷s pagrindiniais principais, kurių čia išmoksite. M÷ginau šią knygą rašyti kuo paprasčiau, vengdamas specialių terminų visur, kur tai suderinama su reikiamu tikslumu. Tod÷l ją gali visiškai suprasti skaitytojas, anksčiau nepažinęs ekonomikos. Nors knyga parašyta kaip vientisas darbas, trys jos skyriai yra pasirodę atskirais straipsniais, tod÷l nor÷čiau pad÷koti "New York Times", "American Scholar" ir "New Leader" už tai, kad leido perspausdinti medžiagą, pirmąkart skelbtą jų puslapiuose. Esu d÷kingas profesoriui von Misesui, perskaičiusiam rankraštį, už pastabas, kurios buvo man labai naudingos. Žinoma, už išd÷stytas mintis visiškai atsakau aš pats.

New York, 1946 m. kovo 25 d.

H.H. Pirma dalis: PAMOKA I skyrius: PAMOKA

4

Ekonomiką persekioja kur kas daugiau paklydimų nei kurių nors kitą žmogaus žinijos sritį. Tai n÷ra atsitiktinumas. Tam tikri šiam dalykui būdingi sunkumai pakankamai dideli, tačiau juos tūkstantį kartų padidina vienas veiksnys, neturintis reikšm÷s, tarkime, matematikai ar medicinai - savanaudiškų grupinių interesų spaudimas. Nors kiekviena grup÷ turi ekonominių interesų, kurie sutampa su visų interesais, tačiau, kaip matysime, kiekviena grup÷ taip pat turi interesų, kurie yra antagonistiniai visų kitų grupių interesams. Jei tam tikra valstyb÷s politika ilgainiui būna naudinga visiems, tai kita politika bus naudinga tik vienai grupei, pažeidžiant kitų grupių interesus. Ta grup÷, kuriai ši politika bus naudinga, būdama tiesiogiai ja suinteresuota, pirš ją atkakliai ir įtikinamai. Ji samdys geriausius protus, kad tie visą savo laiką skirtų jų reikalo pateisinimui. Ir jie galiausiai arba įtikins visuomenę, kad tas reikalas teisus, arba ją taip supainios, kad aiškiai suvokti dalyką bus beveik neįmanoma. Be šio grupinio spaudimo, yra dar kitas svarbus veiksnys, kuris kasdien gimdo naujas klaidingas ekonomines id÷jas. Tai atkaklus žmonių polinkis matyti tik tiesioginius kurios nors politikos rezultatus arba tik tai, kaip ta politika veikia kurią nors atskirą grupę, nesiaiškinant, kokie ilgainiui bus jos padariniai ne tik šiai atskirai grupei, bet visoms grup÷ms. Ši mąstymo klaida - tai antrinių padarinių nepaisymas. Tuo iš esm÷s ir skiriasi geras ekonomistas nuo blogo. Blogas ekonomistas mato tik tai, kas iš karto krenta į akis; geras ekonomistas žvelgia toliau. Blogas ekonomistas mato vien tiesioginius siūlomo kurso padarinius; geras ekonomistas žvelgia taip pat į tolesnius ir netiesioginius padarinius. Blogas ekonomistas mato vien tą poveikį, kurį tam tikra politika tur÷jo ar tur÷s kuriai nors atskirai grupei; geras ekonomistas aiškinasi taip pat ir tai, koks bus tokios politikos poveikis visoms grup÷ms. Toks skirtumas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti akivaizdus. Reikalavimas žvelgti į visus tam tikros politikos padarinius gali pasirodyti elementarus. Argi kiekvienas iš savo asmeninio gyvenimo nežino, kad galima atsiduoti įvairiausiems malonumams, kurie žavūs tą akimirką, bet galiausiai yra pražūtingi? Argi kiekvienas vaikas nežino, kad susirgs, jei persivalgys saldainių? Argi girtuokliaujantis žmogus nežino, kad naikina savo kepenis ir trumpina savo gyvenimą? Argi Don Žuanas nežino, kad jam gresia didžiuliai pavojai, pradedant šantažu ir baigiant liga? Galiausiai, pritaikant tai ekonominei, nors vis dar asmeninei sričiai, argi dykin÷tojas ir švaistūnas net savo triumfuojančio siautulio akimirką nežino, kad ateityje jo laukia skurdas ir skolos? Tačiau įžengus į valstyb÷s ekonomikos sritį, Šios elementarios tiesos nustoja būti paisomos. Čia gausu žmonių, šiandien laikomų žymiais ekonomistais, kurie smerkia taupumą ir rekomenduoja švaistymą valstyb÷s mastu kaip ekonominio išganymo kelią; o kam nors nurodžius ilgalaikius tokios politikos padarinius, jie įžūliai ir lengvabūdiškai, tarsi sūnūs paklyd÷liai t÷vui, atsako: "Ilgainiui visi išmirsime". Ir šie l÷kšti sąmojai laikomi triuškinančiomis epigramomis ir brandžios išminties krislais. Tačiau mūsų tragedija yra ta, kad jau dabar jaučiame ilgalaikius padarinius politikos, vykdytos tolimoje ir netolimoje praeityje. Šiandiena jau yra tas rytojus, kurio blogas ekonomistas ragino nepaisyti. Ilgalaikiai tokios ekonomin÷s politikos padariniai gali išryšk÷ti per keletą m÷nesių. Kiti gali nepasireikšti net keletą metų. Dar kiti gali būti nematomi ištisus dešimtmečius. Bet kiekvienu atveju šie ilgalaikiai padariniai slypi politikoje taip pat, kaip viščiukas kiaušinyje arba g÷l÷ s÷kloje. Tad šiuo požiūriu visa ekonomika gali būti suglausta į vieną pamoką, o ta pamoka suglausta į vieną sakinį. Ekonomikos menas - tai ne vien tiesioginių, bet ir netiesioginių kiekvieno veiksmo ar veikimo politikos padarinių analiz÷, atskleidžianti jų poveikį ne vienai kuriai nors grupei, bet visoms grup÷ms. Devyni dešimtadaliai ekonominių paklydimų, kurie šiandienos pasauliui daro tokią milžinišką žalą, yra šios pamokos nepaisymo rezultatas. Visus juos lemia du svarbiausi paklydimai: tai, kad žvelgiama tik į tiesioginius veiksmo ar siūlymo padarinius, ir tai, kad žvelgiama tik į padarinius kuriai nors atskirai grupei ir nekreipiama d÷mesio į kitas. Žinoma, gali būti ir priešinga klaida. Svarstydami tam tikrą politiką, turime kreipti d÷mesį ne tik į ilgalaikį jos poveikį visai visuomenei. Šią klaidą dažnai darydavo klasikiniai ekonomistai. Tai pasireikšdavo

5

savotišku negailestingumu likimui tų grupių, kurias iš karto skaudžiai paliesdavo tam tikros ekonomin÷s politikos ir raidos padariniai, nors ilgainiui ir galiausiai paaišk÷davo, kad ji visiems yra naudinga. Bet šiandien palyginti mažai žmonių daro šią klaidą; ir daugiausia tai - profesionalūs ekonomistai. Dažniausiai sutinkama šiandienos klaida, kuri nuolat kartojama beveik kiekviename pokalbyje ekonomikos temomis ir daugumoje politinių kalbų, kuri yra tapusi pagrindiniu "naujosios" ekonomikos sofizmu, - tai koncentravimasis prie trumpalaikių politikos padarinių konkrečioms grup÷ms, nekreipiant d÷mesio į ilgalaikį jos poveikį visai visuomenei ar nepakankamai įvertinant tą poveikį. "Naujieji" ekonomistai giriasi tuo, kad jie vykdo vos ne revoliucinį perversmą "klasikinių" arba "dogmatinių" ekonomistų metodų požiūriu, nes žvelgia į trumpalaikius padarinius, tuo tarpu anie jų dažnai nepaisydavę. Tačiau patys nepaisydami ilgalaikių padarinių arba juos menkindami, jie daro daug didesnę klaidą. Per kruopščiai ir smulkmeniškai tiriamus medžius jie nemato miško. Jų metodai ir išvados dažnai itin reakcingos. Dažnai jie patys nustemba suvokę, kad jų mintys sutampa su XVII amžiaus merkantilizmu. Iš tikrųjų jie kartoja visas senąsias klaidas (arba kartotų, jei nebūtų tokie nenuoseklūs), kurių, kaip tik÷jom÷s, galutinai pad÷jo mums atsikratyti klasikiniai ekonomistai. Dažnai su apgailestavimu pažymima, kad blogi ekonomistai geriau pateikia savo paklydimus nei geri ekonomistai savo tiesas. Dažnai skundžiamasi, kad labiau tikima demagogais, kurie iš tribūnų skelbia ekonomines nesąmones, negu garbingais žmon÷mis, kurie m÷gina parodyti jų klaidas. Bet pagrindin÷ šio reiškinio priežastis netur÷tų būti mįsl÷. Priežastis yra ta, kad demagogai ir prasti ekonomistai skelbia dalines tiesas. Jie kalba tik apie tiesioginį siūlomos politikos poveikį arba apie jos poveikį kuriai nors vienai grupei. Šiuo požiūriu jie dažnai gali būti teisūs. Atsakymas tokiais atvejais turi parodyti, kad siūloma politika taip pat tur÷s tolimesnių ir mažiau geidžiamų padarinių arba kad ji bus naudinga vienai grupei, pažeidžiant kitų grupių interesus. Atsakant reik÷tų dalinę tiesą papildyti ir pataisyti kita tiesa. Bet norint išaiškinti visus siūlomos politikos padarinius (ir įjuos atsižvelgti), dažnai prireikia ilgo ir sud÷tingo minties d÷stymo. Klausytojų daugumai sunku tokią d÷stymo eigą sekti, jiems greitai nusibosta ir jie darosi neatidūs. Blogi ekonomistai racionalizuoja šį intelektualinį silpnumą ir tingumą, tikindami auditoriją, kad jai ir nereikia stengtis sekti samprotavimo eigos ir vertinti jo pagrįstumo, - nes visas šis aiškinimas esąs tik "klasicizmas", "laissez faire", "kapitalizmo apologetika" ar dar koks kitas įžeidimui tinkamas apibūdinimas. Bendru pavidalu išd÷st÷me pamokos esmę ir paklydimus, trukdančius ją išmokti. Bet pamoka nepasieks tikslo ir paklydimai liks neatpažinti, jeigu jų abiejų neiliustruosime pavyzdžiais. Šie pavyzdžiai pad÷s mums pereiti nuo paprasčiausių ekonomikos problemų prie sud÷tingiausių ir sunkiausių. Jie pad÷s mums išmokti surasti pirmiausia šiurkščiausias, akivaizdžiausias klaidas, o po to ir pačias rafinuočiausias bei sunkiausiai įžvelgiamas, ir pad÷s jų išvengti. Dabar imam÷s šio uždavinio. Antra dalis: PAMOKOS TAIKYMAS II skyrius: IŠDAUŽTAS LANGAS Prad÷kime nuo paprasčiausio pavyzdžio: varžydamiesi su Bastiat, pasirinkime išdaužtą lango stiklą. Įsivaizduokime jauną nenaud÷lį, kuris pakelia plytgalį ir sviedžia į duonin÷s vitriną. Išb÷ga įniršęs parduotuv÷s savininkas, tačiau berniūkštis sp÷ja pasprukti. Susirenka minia ir su slaptu pasitenkinimu žvelgia į žioj÷jančią skylę vitrinos lange, į šukes, pabirusias ant duonos ir bandelių. Po kurio laiko minioje atsiranda poreikis filosofiškai įvertinti įvykį. Keletas dalyvių neabejotinai primins sau patiems ir krautuvininkui, kad nelaim÷, šiaip ar taip, turi ir šviesiąją pusę. Ji duos darbo kuriam nors stikliui. Prad÷ję apie tai mąstyti, jie tai sukonkretina. Kiek kainuoja nauja stiklo vitrina? Du šimtus penkiasdešimt dolerių? Tai visai solidi suma. Pagaliau jei stiklai niekada nedužtų, kas atsitiktų stikliaus verslui? Stiklius tur÷s 250 dolerių daugiau ir gal÷s juos išleisti kitų prek÷ms, tie kiti savo ruožtu tur÷s 250 dolerių daugiau, kuriuos gal÷s išleisti dar kitų prek÷ms, ir taip iki begalyb÷s. Išdaužtas langas plintančiais ratilais skleis pinigus ir užimtumą. Viso to login÷ išvada, jei minia prie jos prieitų, būtų ta, kad mažasis nenaud÷lis, mesdamas plytgalį, anaiptol nepakenk÷ visuomenei, bet padar÷ jai gerą darbą.

6

Pažvelkime į mūsų pavyzdį kitaip. Jei minia ir teisi, tai tik pirmosios išvados atžvilgiu. Mažasis vandalizmo aktas pirmiausia suteiks daugiau darbo kuriam nors stikliui. Sužinojęs apie šį atsitikimą, stiklius nebus nelaimingesnis už karstadirbį, sužinojusį apie kieno nors mirtį. Bet krautuvininkas neteks 250 dolerių, kuriuos jis ruoš÷si išleisti naujam kostiumui. Kadangi jis tur÷s įstatyti naują stiklą, jam teks apsieiti be naujo kostiumo (ar kokio nors kitokio lygiaverčio daikto). Užuot tur÷jęs sveiką langą ir 250 dolerių, jis dabar turi tik langą. Arba, kadangi jis ketino šiandien nusipirkti kostiumą, - užuot tur÷jęs langą ir kostiumą, jis dabar bus priverstas tenkintis vien langu ir netur÷s kostiumo. O pažvelgę į jį kaip į visuomen÷s dalį pamatysime, kad visuomen÷ neteko naujo kostiumo, kuris būtų joje atsiradęs, ir dabar ji yra vienu kostiumu skurdesn÷. Žodžiu, tai, kad stiklius gauna daugiau darbo, reiškia, kad jo mažiau gauna siuv÷jas. Jokio naujo "užimtumo" neprisideda. Žmon÷s minioje galvoja tik apie du sand÷rio dalyvius - krautuvininką ir stiklių. Jie užmiršta trečią potencialų dalyvį - siuv÷ją. Jie užmiršta jį būtent tod÷l, kad scenoje jis dabar nepasirodo. Po dienos ar poros dienų jie išvys naują vitriną. Jie niekada neišvys papildomo kostiumo kaip tik tod÷l, kad jis niekada nebus pasiūtas. Jie mato vien tai, kas krenta į akis. III skyrius: NAIKINIMO PALAIMA Taigi baig÷me išdaužto lango istoriją. Elementarus suklydimas. Kiekvienas gali jo išvengti, akimirką pagalvojęs. Tačiau išdaužto lango suklydimas, šimtais būdų užmaskuotas, atkakliai išlieka ekonomikos istorijoje. Jis daug labiau paplitęs dabar nei kada nors praeityje. Jį nuolat iškilmingai patvirtina didieji pramon÷s kapitonai, prekybos rūmai, profsąjungų lyderiai, laikraščių vedamųjų autoriai ir apžvalgininkai, radijo ir televizijos komentatoriai, statistikos eruditai, naudojantys sud÷tingiausius tyrimo metodus, geriausių mūsų universitetų ekonomikos profesoriai. Skirtingiausiais būdais visi jie aukština naikinimo naudą. Nors dauguma jų nesižemintų teiginiu, kad smulkūs naikinimo aktai duoda gryną naudą, jie milžiniško naikinimo aktus laiko tiesiog nepaprastai naudingais. Jie mums aiškina, kaip smarkiai pagyv÷ja ekonomika karo metu, palyginti su taikos laikais. Jie regi "ekonomikos stebuklus", kuriems pasiekti reikalingas karas. Ir jie tikisi pasaulio suklest÷jimo iš "akumuliuotos" ir "skatinamos" paklausos. Europoje po Antrojo pasaulinio karo jie džiaugsmingai skaičiavo namus, ištisus miestus, kurie buvo sulyginti su žeme ir kuriuos reik÷jo atstatyti. Amerikoje jie skaičiavo namus, kurie per karą negal÷jo būti pastatyti, nailonines kojines, kurios negal÷jo būti patiektos, sud÷v÷tus automobilius ir padangas, pasenusius radijo aparatus ir šaldytuvus. Jie priskaičiavo milžiniškas sumas. Štai jums mūsų senas bičiulis - "išdaužto lango paklydimas", naujai aprengtas ir taip sustor÷jęs, kad net negalima pažinti. Šįkart jį remia daugyb÷ giminingų paklydimų. Čia painiojamas poreikis su paklausa. Kuo daugiau karas sugriauna, kuo labiau jis nuskurdina Šalį, tuo didesni yra pokario poreikiai. Tikra tiesa. Bet poreikis n÷ra paklausa. Efektyviai ekonominei paklausai reikia ne vien poreikių, bet ir atitinkamos perkamosios galios. Indijos poreikiai šiandien yra nepalyginti didesni nei Amerikos. Bet jos perkamoji galia, kartu ir nauji verslai, kuriuos ji gali pažadinti, yra kur kas mažesni. Pri÷jus šį tašką, atsiranda kito paklydimo galimyb÷, ir "išdaužto lango paklyd÷liai" paprastai jos griebiasi. "Perkamąją galią" jie įsivaizduoja vien kaip pinigus. O šiais laikais pinigų galima prisispausdinti mašina. Tiesą sakant, šių eilučių rašymo metu pinigų spausdinimas yra didžiausia pasaulio pramon÷ - jei produkciją matuosime pinigais. Bet kuo daugiau pinigų tokiu būdu prigaminama, tuo labiau krenta kiekvieno piniginio vieneto vert÷. Pinigų vert÷s kritimą galima išmatuoti kylančiomis vartojimo prekių kainomis. Bet kadangi dauguma žmonių yra įpratę savo gerovę ir pajamas matuoti pinigais, jie įsivaizduoja esą turtingesni, kai pinigin÷s sumos did÷ja, nors daiktų jie gali nusipirkti mažiau. Dauguma "gerų" ekonominių padarinių, kuriuos žmon÷s priskyr÷ Antrajam pasauliniam karui, iš tikrųjų atsirado d÷l

7

karo meto infliacijos. Jie gal÷jo būti (ir buvo) pasiekti tokios pat infliacijos taikos metu. Apie šią pinigų iliuziją dar pakalb÷sime. Dalin÷s tiesos yra ir "skatinamos" paklausos suklydimu tiek pat, kiek "išdaužto lango" suklydimu. Išdaužtas langas duoda daugiau darbo stiklini. Karo sugriovimai duoda daugiau darbo tam tikrų daiktų gamintojams. Sugriauti namai ir miestai skatina statybos pramonę. Kadangi per karą buvo neįmanoma gaminti automobilių, radijo aparatų ir šaldytuvų, tai pokarin÷ šių atskirą gaminių paklausa padid÷jo. Daugumai žmonių atrod÷, tarsi būtų padid÷jusi visa paklausa, ir taip iš tiesų buvo smukusios dolerio perkamosios galios atžvilgiu. Bet iš esm÷s paklausa buvo nukreipta į šiuos atskirus gaminius ir atitraukta nuo kitų. Europos gyventojai pasistat÷ daugiau namų nei kada nors anksčiau, nes buvo priversti tai daryti. Bet kai jie stat÷ daugiau namų, liko mažiau darbo ir gamybos paj÷gumų visam kitam. Kai jie pirko namus, sumaž÷jo jų perkamoji galia visų kitų daiktų atžvilgiu. Pagyv÷jus verslui vienoje srityje (neskaitant bendro pagyv÷jimo, paskatinto pokarinio stygiaus), atitinkamai sustingo verslas kitose. Žodžiu, karas pakeit÷ pokario pastangų kryptį; jis pakeit÷ pramones šakų proporcijas; jis pakeit÷ pramon÷s struktūrą. Vos tik Europoje baig÷si Antrasis pasaulinis karas, prasid÷jo greitas ir įspūdingas "ekonominis pakilimas" tiek karo nusiaubtose šalyse, tiek ir kitose. Kai kurios labiausiai nuniokotos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, vyst÷si daug greičiau nei tos, kur sugriovimų buvo daug mažiau, pavyzdžiui, Prancūzija. Iš dalies taip atsitiko tod÷l, kad Vakarų Vokietija laik÷si protingesn÷s ekonomin÷s politikos, iš dalies tod÷l, kad žūtbūtin÷ būtinyb÷ apsirūpinti butais ir kitais normaliais gyvenimo patogumais skatino didesnes pastangas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad turto naikinimas yra naudingas žmogui, kurio turtas naikinamas. Niekas nedegina savo namų vadovaudamasis teorija, kad būtinumas juos atstatyti pagyvins jo veiklą. Paprastai po karo žmonių energija ir aktyvumas laikinai padid÷ja. Macauley savo "Anglijos istorijoje", gerai žinomo trečio skyriaus pradžioje atkreip÷ d÷mesį į tai, kad: "Jokia eilin÷ nelaim÷, jokia eilin÷ bloga valdžia negali nuskurdinti tautos greičiau nei tas klest÷jimas, kurį skatina nepaliaujama fizinio pasaulio pažinimo pažanga ir nuolatin÷ kiekvieno žmogaus pastanga gerinti savo pad÷tį. Dažnai būdavo įsitikinama, kad didžiul÷s išlaidos ir mokesčiai, absurdiški prekybos apribojimai, korumpuoti teismai, niokojantys karai, maištai, persekiojimai, dideli gaisrai ir potvyniai nesugeba sunaikinti turto taip greitai, kaip įtemptos žmonių pastangos sugeba jį sukurti". Joks žmogus nenor÷tų, kad jo turtas karo ar taikos metu būtų sunaikintas. O kas žalinga ir pražūtinga individui, turi būti taip pat žalinga ir pražūtinga individų aibei, kuri sudaro tautą. Daugumą naujausių ekonominio mąstymo paklydimų lemia polinkis, ypač akivaizdus šiandien, mąstyti abstrakcijomis - "tautos", "visuomen÷s" sąvokomis, - užmirštant arba ignoruojant individus, kurie ją sudaro ir suteikia jai prasme. Niekas nemanytų, kad karo sugriovimai ekonomiškai naudingi, jei pirmiausia galvotų apie žmones, kurių turtas buvo sunaikintas. Tie, kurie mano, kad karo sugriovimai didina visuminę paklausą, užmiršta, kad paklausa ir pasiūla t÷ra dvi tos pačios monetos pus÷s. Jos yra tas pats dalykas, regimas iš dviejų skirtingų perspektyvų. Pasiūla sukuria paklausą, kadangi iš esm÷s ji yra paklausa. Pasiūla daiktų, kuriuos kai kurie žmon÷s gamina ir tiekia, yra visa tai, ką jie siūlo mainais už daiktus, kurių jiems reikia. Šiuo požiūriu fermerių kviečių pasiūla sudaro jų automobilių ir kitų prekių paklausą. Visa tai yra būdinga šiuolaikiniam darbo pasidalijimui ir mainų ekonomikai. Tiesa, šis fundamentalus faktas daugumai žmonių (tarp jų ir kai kuriems pagars÷jusiems ekonomistams) yra nesuprantamas d÷l to, kad dalyką komplikuoja atlyginimų mok÷jimas ir netiesiogin÷ beveik visų šiuolaikinių mainų forma - pinigų tarpininkavimas. J. S. Millis ir kiti klasikiniai autoriai pro "pinigų šydą" bent jau mat÷ tikrovę, nors kartais ir nesugeb÷davo deramai atsižvelgti į sud÷tingus pinigų naudojimo padarinius. Šiuo požiūriu jie pranoksta daugelį šiuolaikinių kritikų, kuriuos pinigai labiau sutrikdo, negu ko nors išmoko. Gryniausia infliacija, tai yra papildomo pinigų kiekio išleidimas, pakeliantis atlyginimus ir

8

kainas, gali atrodyti kaip didesn÷s paklausos sukūrimas. Bet realios gamybos ir realių daiktų mainų požiūriu taip n÷ra. Tur÷tų būti aišku, kad reali perkamoji galia yra sunaikinama tiek, kiek sunaikinama produktyvioji galia. Negalima leistis klaidinamiems ar supainiojamiems pinigų infliacijos padarinių - kainų kilimo ir "nacionalinių pajamų" did÷jimo jų pinigine raiška. Kartais sakoma, kad vokiečių ir japonų pad÷tis po karo buvo geresn÷ nei amerikiečių, nes senos jų gamyklos per karą buvo visiškai sunaikintos ir jie gal÷jo jas pakeisti moderniausiomis gamyklomis bei įrenginiais ir tod÷l gaminti efektyviau ir žemesn÷mis kainomis negu amerikiečiai su savo senesniais ir atgyvenusiais įrenginiais. Bet jeigu tai iš tikrųjų būtų buvęs aiškus ir grynas pranašumas, amerikiečiai būtų gal÷ję lengvai jį išlyginti naikindami senąsias savo gamyklas ir išmesdami visus senus įrenginius. Ir iš tiesų, visų šalių visi įmonininkai gal÷tų visas senas savo gamyklas ir įrenginius kasmet paversti metalo laužu ir pastatyti naujas gamyklas bei naujus įrenginius. Tačiau tiesa yra ta, kad yra optimalus pakeitimo greitis ir geriausias pakeitimo laikas, [menininkui būtų naudinga, jeigu jo gamyklą ir įrenginius bombos sugriautų būtent tada, kai tam at÷jo laikas, kai d÷l gedimų ar atgyvenimo įrenginiai įgijo nulinę arba neigiamą vertę; ir kad bombos nukristų kaip tik tada, kai jis jau iškviet÷ griov÷jų komandą ir užsak÷ naujus įrenginius. Tiesa, d÷l ankstesnio nusid÷v÷jimo, nuvert÷jimo ir atgyvenimo, jei tai nebuvo tinkamai atspind÷ta įmonininko apskaitos knygose, viską susumavus, jo turto sunaikinimas gali tapti mažesne nelaime nei atrodo. Tiesa ir tai, kad naujų gamyklų ir įrenginių egzistavimas greitina senesniųjų at-gyvenimą. Jei senesnių gamyklų ir įrenginių savininkai m÷gina juos naudoti ilgiau nei tada, kai jie maksimaliai didina jų pelną, tai įmonininkai, kurių gamyklos ir įrenginiai buvo sunaikinti (tarus, kad jie tur÷jo ir noro, ir kapitalo pakeisti juos naujais), tur÷s tam tikrą santykinį pranašumą arba, tiksliau sakant, sumažins savo santykinius nuostolius. Žodžiu, prieiname išvada, jog niekada ir niekam n÷ra naudinga, kad gamyklas sugriautų bombos ir sviediniai, nebent jos tapo visiškai bevert÷s ar įgijo neigiamą vertę d÷l susid÷v÷jimo ir atgyvenimo. Be to, visoje šioje diskusijoje mes kol kas nepais÷me vienos esmin÷s aplinkyb÷s. Joks asmuo (ar socialistin÷ valdžia) negali pakeisti gamyklų ar įrenginių, jei jis (ar ji) neįgijo (ar negali įgyti) tam reikalingų santaupų, akumuliuoto kapitalo. Bet karas naikina sukauptą kapitalą. Žinoma, gali būti kompensuojančių veiksnių. Pavyzdžiui, technologiniai atradimai ir patobulinimai per karą gali vienur ar kitur padidinti individualų ar nacionalinį gamybos našumą ir d÷l to gali padid÷ti bendras produktyvumas. Pokarin÷ paklausa niekada neatkuria tikslaus prieškario paklausos modelio. Bet ši komplikacija netur÷tų trukdyti mums pripažinti pagrindinę tiesą, kad beatodairiškas realią vertę turinčių daiktų naikinimas visuomet yra grynas nuostolis arba nelaim÷, ir kad ir kokios būtų kompensuojančios aplinkyb÷s kuriuo nors konkrečiu atveju, naikinimas negali būti nei nauda, nei palaima. IV skyrius: VIEŠIEJI DARBAI REIŠKIA MOKES ČIUS N÷ra stipresnio ir įtakingesnio tik÷jimo šiandienos pasaulyje nei tik÷jimas valstybinių išlaidų naudingumu. Visur skelbiama, kad valstybin÷s išlaidos esančios panac÷ja nuo visų ekonominių ligų. Apsnūdęs privatus verslas? Galime pad÷tį ištaisyti didindami valstybines išlaidas. Plinta nedarbas? Žinoma, d÷l "nepakankamos privačios perkamosios galios". Vaistas aiškus: reikia, kad valdžia padalytų deramas išlaidas ir kompensuotų jos "trūkumą".

9

Daugyb÷ ekonomikos knygų remiasi šiuo paklydimu ir, kaip dažnai būna panašiose teorijose, šis paklydimas susipina su kitais paklydimais į vieną painų rezginį, kuriame jie vienas kitą palaiko ir vienas kitu remiasi. Mes dabar negalime narplioti viso šio raizginio, tad prie kitų jo mazgų grįšime v÷liau. Tačiau galime ištirti esminį paklydimą, kuris lemia visus kitus, pačią raizginio užuomazgą. Išskyrus gamtos dovanas, už viską, ką gauname, turime mok÷ti. Bet pasaulyje daug vadinamųjų ekonomistų, kurie kupini planų, kaip gauti ko nors veltui. Jie mums aiškina, kad valstyb÷ gali vis didinti savo išlaidas, nieko neapmokestindama, ji gali vis labiau įsiskolinti ir skolų niekada nemok÷ti, nes tokiu atveju "būname skolingi patys sau". V÷liau grįšiu prie šių keistų teorijų. Tuo tarpu pasitenkinsiu dogmatišku teiginiu, kad praeityje tokias malonias svajas visuomet sugriaudavo valstybinis bankrotas arba nesulaikoma infliacija ir kad visos valstybin÷s išlaidos galiausiai turi būti apmok÷tos iš mokesčių įplaukų arba infliacijos, kuri yra ypač kenksminga apmokestinimo rūšis. Paklydimų raizginį, susijusį su valstybiniu įsiskolinimu ir infliacija, atid÷siu v÷lesniam svarstymui. Šiame skyriuje kaip apie savaime suprantamą dalyką kalb÷siu apie tai, kad kiekvienas valdžios išleistas doleris tuojau pat arba galiausiai turi būti gautas iš mokesčių. Taip pažvelgus į reikalą, tariami valstybinių išlaidų stebuklai ims atrodyti visai kitaip. Tam tikro dydžio valstybin÷s išlaidos yra būtinos esmin÷ms valdžios funkcijoms atlikti. Tam tikri viešieji darbai - gatvių ir kelių tiesimas, tiltų ir tunelių, ginklų sand÷lių ar karo laivų statyba, pastatų statyba įstatymų leidinio ir administracinei valdžiai, policijos skyriams ir gaisrin÷ms - yra būtini tiekiant svarbiausias viešas paslaugas. Tik šiuo pagrindu grindžiami viešieji darbai manęs nedomina. Mane domina tie iš jų, kurie laikomi priemone "užimtumui didinti" ar visuomen÷s gerovei kelti. Statomas tiltas. Jeigu jis statomas būtinam visuomen÷s poreikiui patenkinti, jeigu jis išsprendžia eismo ar krovinių pervežimo problemą, kurios kitaip nepavyksta išspręsti, žodžiu, jeigu jis visiems mokesčių mok÷tojams būtinas labiau nei tie daiktai, kuriems jie individualiai išleistų savo pinigus, paimamus iš jų mokesčiais, tai jo statybai galima neprieštarauti. Bet kai tiltas statomas siekiant "padidinti užimtumą", tada tai jau visai kitas dalykas. Kai užimtumo didinimas tampa tikslu, poreikis tampa antraeiliu dalyku. "Projektai" turi būti išgalvojami. Užuot galvoję, kur tiltai turi būti statomi, valdiškų pinigų eikvotojai pradeda savęs klausti, kur tiltai gali būti statomi. Ar galima sugalvoti įtikinamą priežastį, d÷l kurios papildomas tiltas turi jungti Eastoną ir Westoną? Netrukus paaišk÷ja, kad tiltas absoliučiai būtinas. Abejojantys ta būtinybe laikomi nevertais d÷mesio obstrukcionistais ir reakcionieriais. Tilto statybai pateisinti keliami du argumentai: pirmasis daugiausia prieš statant tiltą, antrasis po to, kai tiltas baigtas statyti. Pirmasis argumentas toks, kad tilto statyba padidins užimtumą, sukurs, tarkime, metams 500 darbo vietų. Potekst÷ čia ta, kad šios darbo vietos kitaip nebūtų atsiradusios. Tokia yra regimyb÷. Bet jei mokame pro akivaizdžius dalykus įžvelgti antrinius padarinius, o už tų, kurie tiesiogiai turi naudos iš valdžios planų, pamatyti tuos, kurie netiesiogiai skriaudžiami, išryšk÷ja visiškai kitoks vaizdas. Tiesa, tam tikra tilto statytojų grup÷ gali gauti daugiau darbo nei kitokiu atveju. Bet tiltas turi būti apmok÷tas iš mokesčių. Kiekvienas doleris išleistas tilto statybai, paimtas iš mokesčių mok÷tojų. Jei tiltas kainuos 10 milijonų dolerių, mokesčių mok÷tojai praras 10 milijonų. Tiek bus iš jų atimta, ką kitu atveju jie būtų išleidę daiktams, kurių jiems labiausiai reikia. Tod÷l kiekvienai tilto projekto sukurtai viešojo darbo vietai kur nors kitur bus panaikinta privati darbo vieta. Matome žmones, įdarbintus tilto statyboje. Matome, kaip jie dirba. Padid÷jusio užimtumo argumentas valstybinių išlaidų šalininkams tampa akivaizdus ir daugelį žmonių įtikina. Bet yra kitų dalykų, kurių nematome, nes jiems, deja, nebuvo leista atsirasti. Tai darbo vietos, kurios buvo panaikintos pa÷mus dešimt milijonų dolerių iš mokesčių mok÷tojų. Geriausiu atveju d÷l vykdomo projekto darbo vietos buvo perkeltos kitur. Padaug÷jo tiltų statytojų, sumaž÷jo automobilių gamintojų, televizijos technikų, siuvimo pramon÷s darbininkų, fermerių.

10

Bet tada iškeliamas antras argumentas. Tiltas jau yra. Tarkime, kad tai dailus, ne bjaurus statinys. Jis iškilo tik d÷l valstybinių išlaidų stebuklo. Kur jis būtų buvęs, jei obstrukcionistai ir reakcionieriai būtų pasiekę savo tikslą? Jokio tilto nebūtų buvę. Šalis d÷l to būtų tapus skurdesn÷. Čia v÷l valstybinių išlaidų šalininkų argumentas daro poveikio tiems, kurie nemato daugiau, nei regi jų fizin÷s akys. Jie mato tiltą. Bet jeigu jie būtų pratinę save žvelgti ne tik į tiesioginius, bet ir į netiesioginius padarinius, jie gal÷tų dar kartą - vaizduot÷s žvilgsniu - pamatyti galimybes, kurių nebuvo leista įgyvendinti. Jie pamatytų nepastatytus namus, nepagamintus automobilius ir skalbimo mašinas, nepasiūtas sukneles ir paltus, neišaugintus ir neparduotus maisto produktus. Kad išvystum šiuos nesukurtus, nepagamintus daiktus, reikia vaizduot÷s, o ją turi nedaugelis. Net jei kartais pagalvojame apie šiuos neegzistuojančius daiktus, negalime jų nuolat tur÷ti prieš akis, kaip turime tą tiltą, kuriuo pereiname kiekvieną darbo dieną. Žinoma, tas pats argumentas galioja bet kuriai kitai viešųjų darbų rūšiai. Pavyzdžiui, jis galioja gyvenamųjų namų statybai, finansuojamai iš visuomeninių fondų. Pinigai mokesčiais paimami iš žmonių, kurių pajamos didesn÷s (dalinai ir iš tų, kurių pajamos netgi mažesn÷s); taip jie priverčiami subsiduoti mažiau pajamų turinčias šeimas ir sudaryti joms galimybę gyventi geresniuose namuose, joms mokant tokią pat ar net mažesnę nuomą nei anksčiau. Čia neketinu gilintis į visus valstybin÷s gyvenamųjų namų statybos "už" ir "prieš". Man terūpi nurodyti klaidą, būdingą dviem dažniausiai vartojamiems argumentams valdžios vykdomos namų statybos naudai. Pirmas argumentus yra tas, kad tokiu būdu "kuriamos darbo vietos"; kitas - kad tokiu būdu didinama gerov÷, kuri kitaip nebūtų sukurta. Abu argumentai klaidingi, kadangi nepastebima to, kas prarandama per apmokestinimą. Iš mokesčių finansuojama valdiška gyvenamųjų namų statyba panaikina tiek darbo vietų kitose srityse, kiek ji jų sukuria gyvenamųjų namų statybose. Jos padarinys - nepastatyti privatūs namai, nepagamintos skalbimo mašinos ir šaldytuvai, prarasta daugyb÷ kitų vartojimo prekių ir paslaugų. Nieko nekeičia atsakymas, kuris, pavyzdžiui, siūlo valdiškas gyvenamųjų namų statybas finansuoti ne vienkartin÷mis kapitalo injekcijomis, bet ilgalaik÷mis nuomos subsidijomis. Tai paprasčiausiai reiškia, kad bendri mokesčių mok÷tojų kaštai paskirstomi daugeliui metų, užuot panaudojus juos per vienerius metus. Tokios technin÷s smulkmenos nekeičia reikalo esm÷s. Didelis psichologinis valstybin÷s namų statybos šalininkų pranašumas yra tas, kad matomi žmon÷s, statantys namus, matomi kylantys namai, matomi pastatyti namai. Juose apsigyvena žmon÷s, savo draugams jie džiaugsmingai rodo kambarius. Darbo vietos, kurias panaikino namų statybai surinkti mokesčiai, yra nematomos, kaip ir visos tos prek÷s ir paslaugos, kurios nebuvo sukurtos. Kaskart regint namus ir laimingus žmones juose, reikia nuolatinių minties pastangų, kad suvoktum, kokia gerov÷ vietoj jų būtų susikūrusi. Argi nuostabu, kad valstybin÷s namų statybos šalininkas nekreipia d÷mesio į šiuos dalykus, kai jie jam nurodomi? Jis laiko tai vaizduot÷s ir grynosios teorijos priekab÷mis, o tuo tarpu pats pirštu rodo į realius valdžios pastatytus namus. Kaip Bernardo Shaw pjes÷s "Šventoji Joana" personažas, išgirdęs apie Pitagoro teoriją, esą žem÷ apskrita ir sukasi aplink saulę, jis atsako: "Koks kvailys! Nejaugi jis aklas?" Turime remtis protu mąstydami apie tokius didžiulius projektus, kaip, pavyzdžiui, Tenesio Valley Authority (TVA). Čia vien d÷l masto optin÷s apgaul÷s pavojus didesnis nei kur kitur. Štai galinga užtvanka, milžiniškas plieno ir gelžbetonio lankas, "privačiam kapitalui nepasiekiamas rezultatas", fotografų fetišas, socialistų rojus, dažniausiai vartojamas valstybin÷s statybos, valstybin÷s nuosavyb÷s ir valstybinio ūkininkavimo simbolis. Štai galingi generatoriai ir j÷gain÷s. Štai, sakoma, kaip visas regionas pakeltas į aukštesnį ekonomini lygį, pritraukus čionai gamybos ir pramon÷s šakas, kurios kitaip nebūtų atsiradusios. Visa tai šioje panegirikoje be išlygų pateikiama kaip grynas ekonominis laim÷jimas. Mums n÷ra reikalo gilintis į TVA ar kitų tokių valstybinių projektų pranašumus. Tačiau čia reikia nepaprastų vaizduot÷s pastangų, kurios, atrodo, tik nedaugeliui įmanomos, kad paj÷gtum įžvelgti sąskaitos išlaidų dalį. Jei mokesčiai paimami iš asmenų ir bendrovių ir išleidžiami kitoje šalies dalyje,

11

kod÷l mus stebina, kod÷l atrodo stebuklu, kad toji šalies dalis santykinai praturt÷ja? Turime neužmiršti, kad kitos šalies dalys tokiu atveju santykinai nuskursta. "Privačiam kapitalui nepasiekiamas rezultatas" iš tikrųjų buvo pasiektas privataus kapitalo - kapitalo, kuris buvo eksproprijuotas mokesčiais (o jei pinigai buvo skolinti, tai eksproprijuotas būsimais mokesčiais). V÷lgi turime įtempti vaizduotę, kad išvystume privačias j÷gaines, privačius namus, rašomąsias mašin÷les ir televizorius, kuriems nebuvo leista atsirasti, nes pinigai buvo atimti iš visų šalies žmonių, kad iškiltų fotogeniškoji Noriso užtvanka. Sąmoningai pasirinkau labiausiai palaikomus valstybinių išlaidų pavyzdžius, t. y. tuos, kurie dažniausiai ir karščiausiai ginami valstybinių išlaidų šalininkų ir į kuriuos palankiausiai žiūri visuomen÷. Nekalb÷jau apie šimtus švaistūniškų projektų, kurių šiuo metu nuolat griebiamasi ir kurių svarbiausias tikslas - "duoti darbo" ir "užimti žmones". Juk tokiu atveju, kaip mat÷me, projekto nauda neišvengiamai tampa antraeile aplinkybe. Dar daugiau: kuo didesnių l÷šų reikia darbui, kuo brangiau atsieina žmonių darbo j÷ga, tuo geriau tai pasitarnauja darbo vietų didinimo tikslui. Tokiu atveju visai n÷ra vilties, kad biurokratų išgalvoti projektai duos tiek pat grynos naudos vienam išleistam doleriui, kiek jos būtų sau davę patys mokesčių mok÷tojai, jeigu jiems būtų leista individualiai pirkti ar gaminti tai, ko patys nori, užuot j÷ga verčiant juos dalį savo uždarbio atiduoti valstybei. V skyrius: MOKES ČIAI ATGRASO GAMYB Ą Yra dar ir kitas veiksnys, d÷l kurio mažai tik÷tina, kad valdiškomis sąnaudomis sukurtas turtas tikrai kompensuos tą turtų, kurį sunaikino mokesčiai, surinkti šioms sąnaudoms padengti. Visa ši operacija n÷ra, kaip dažnai manoma, vien paprastas perk÷limas iš vienos kišen÷s į kitą. Antai valstybinių išlaidų šalininkai mus įtikin÷ja, kad jeigu nacionalin÷s šalies pajamos yra 1500 milijardų dolerių, tai per metus federaliniais mokesčiais surinkti 360 milijardų reiškia, kad tik 25% nacionalinių šalies pajamų atitenka ne privatiems asmenims, o visuomeniniams reikalams. Kalbama taip, tarsi šalis būtų toks pat vieningas išteklių vienetas kaip korporacija ir tarsi reikalas liestų vien buhalterinę apskaitą. Valstyb÷s pinigų eikvotojai nesiteikia prisiminti, jog jie atima pinigus iš A, kad sumok÷tų B. Arba veikiau jie tai labai gerai prisimena; jie plačiai aiškina pinigų perdavimo B dispozicijai naudą, vardija nuostabius dalykus, kurių jis būtų netekęs, jei pinigai nebūtų buvę jam perduoti; bet jie užmiršta tuos operacijos kaštus, kuriuos patiria A. B yra matomas; A yra užmirštamas. Mūsų dabartiniame pasaulyje pajamų mokesčių procentas n÷ra visiems vienodas. Didžiul÷ pajamų mokesčių našta užkraunama nedidelei pajamų gav÷jų daliai; pajamų mokesčius papildo dar kitokių rūšių mokesčiai. Visi mokesčiai neišvengiamai atsiliepia žmonių, iš kurių jie imami, veiklai ir paskatoms. Kai korporacija praranda visą šimtą centų iš kiekvieno nuostolio dolerio, bet jai leidžiama pasilikti sau tik 52 centus iš kiekvieno pelno dolerio, tada ji negali kaip reikiant išbalansuoti savo nuostolingų metų pelningais metais, ir tai kenkia jos veiklai. Ji neplečia savo operacijų arba plečia tik tas, kurios susijusios su minimalia rizika. Šią pad÷tį suvokiantys žmon÷s praranda norą steigti naujas versloves. Antai senieji darbdaviai nekuria daugiau darbo vietų arba kuria jų ne tiek, kiek gal÷tų; kiti nusprendžia apskritai netapti darbdaviais. Tobulesniais mechanizmais ir tobulesne technika aprūpintos gamyklos kuriasi daug l÷čiau nei gal÷tų. Galutinis rezultatas yra tas, kad vartotojas netenka galimyb÷s gauti geresnių ir pigesnių produktų, o realūs atlyginimai tampa mažesni nei gal÷tų būti. Panašus poveikis yra ir tada, kai asmenin÷s pajamos apmokestinamos 50, 60 ar 70 procentų. Žmon÷s ima savęs klausti, kod÷l jie turi dirbti valdžiai šešis, aštuonis ar devynis metų m÷nesius ir tik šešis, keturis ar tris - sau ir savo šeimai. Jeigu jie praranda kiekvieną savo nuostolio dolerį, bet gali pasilikti sau tik mažą dalį savo pelno, tai jie greit susivokia, kad kvaila rizikuoti savo kapitalu. Tod÷l labai sumaž÷ja kapitalo pasiūla. Jis išsiurbiamas mokesčiais greičiau negu papildomas. Žodžiu, kapitalui, galinčiam sukurti naujas privačias darbo vietas, pirmiausia trukdoma atsirasti; paskui toji dalis, kuri vis d÷lto atsiranda, atgrasoma nuo naujų verslovių steigimo ir naujų verslų prad÷jimo. Taip valstybin÷s išlaidos pačios kuria nedarbo problemą, kurios sprendimui jos skiriamos.

12

Suprantama, tam tikra mokesčių našta yra neišvengiama esmin÷ms valdžios funkcijoms finansuoti. Protingi mokesčiai, skirti šiam tikslui, nedaro didel÷s žalos. Mainais teikiamos valstybin÷s paslaugos, visų pirma - paties verslo apsauga, tą žalą visiškai kompensuoja. Bet kuo didesnis šalies pajamų procentas paimamas mokesčiais, tuo labiau atgrasoma privati gamyba ir užimtumas. Kai bendra mokesčių našta tampa nepakeliama, bet kokie m÷ginimai sugalvoti mokesčių sistemą, kuri nežlugdytų gamybos, pasidaro beprasmiški. VI skyrius: VALSTYBINIS KREDITAS DEZORIENTUOJA GAMY BĄ Verslo "skatinimo", kurio griebiasi valstyb÷, kartais reikia bijoti ne mažiau nei verslo persekiojimo. Šis tariamas skatinimas dažniausiai vykdomas tiesioginio valdžios kreditavimo ar privačių paskolų valstybinio garantavimo pavidalu. Valstybinių kreditų klausimas dažnai komplikuojasi d÷l jo sąsajų su infliacija. Įvairiausių infliacijos padarinių analizę atid÷sime kitam skyriui. Dabar paprastumo d÷lei tarsime, kad mūsų nagrin÷jamas kreditas n÷ra infliacinis. Kaip v÷liau matysime, nors infliacija analizę komplikuoja, ji iš esm÷s nekeičia svarstomos politikos padarinių. Kongrese dažnai keliami siūlymai teikti daugiau kreditų fermeriams. Daugumos kongresmenų supratimu, fermeriai paprasčiausiai negauna pakankamai kreditų. Kreditas, kurį teikia privačios kredito, draudimo kompanijos bei privatūs bankai, niekada nebūna "pakankamas". Kongresas nuolat atranda vis naujų spragų esamų kredito institucijų tinkle, nors jis tvirtinusiems fermeriams. Tod÷l įstatymų leid÷jai pradeda kurti vieną po kitos naujas skolinimosi institucijas ir naujus paskolų fermerių ūkiams tipus. Matysime, kad tik÷jimą tokios politikos nauda lemia du trumparegiškumo veiksniai. Vienas yra toks, kad į dalyką žvelgiama vien paskolą imančio fermerio akimis. Kitas - toks, kad galvojama tik apie pirmąją sand÷rio pusę. Suprantama, visos paskolos, garbingai jas imančių asmenų požiūriu, turi būti grąžintos. Visoks kreditas yra skola. Tod÷l siūlymai didinti kreditų apimtį t÷ra kitas siūlymų didinti įsiskolinimą pavadinimas. Jie neatrodytų tokie viliojantys, jei būtų siejami su antruoju, o ne pirmuoju pavadinimu. Čia mums n÷ra reikalo aptarin÷ti normalių paskolų, kurias fermeriams teikia privatūs šaltiniai. Juos sudaro užstatiniai kreditai, išsimok÷jimo kreditai, teikiami perkant automobilius, Šaldytuvus, televizorius, traktorius, kitokias ūkio mašinas, bankų paskolos fermeriui išsilaikyti, kol gal÷s nuimti derlių ir jį pardavęs už jas atsiskaityti. Čia mus domina tik tokios paskolos, kurias fermeriams tiesiogiai teikia arba garantuoja koks nors valdiškas biuras. Šios paskolos yra dviejų pagrindinių rūšių. Pirmoji - tai paskola, kuri fermeriui leidžia neatiduoti rinkai savo derliaus. Tai ypač žalingas paskolos tipas. Bet jį bus patogiau nagrin÷ti v÷liau, kai prieisime prekių kvotų valstybin÷s kontrol÷s klausimą. Kita - tai paskola, kuri duodama kapitalui įsigyti: fermeriui įsikurti, pad÷ti jam nusipirkti patį ūkį, mulą, traktorių ar visa tai kartu. Argumentai, kuriais įrodin÷jama, kad šios rūšies paskolos yra būtinos, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai įtikinami. Štai, girdi, neturtinga šeima be pragyvenimo šaltinio; žiauru ir išlaidu palikti ją gyventi iš pašalpos; nupirkime jai ūkį, pad÷kime jai įsikurti; padarykime juos naudingais ir save gerbiančiais piliečiais; leiskime jiems gausinti šalies visuminį produktą ir po to atsiskaityti už paskolą iš to, ką pagamins. Arba štai kitas fermeris, kuris vargsta su savo primityviais gamybos metodais, netur÷damas kapitalo traktoriui nusipirkti. Paskolinkime jam pinigų - tegul jį nusiperka; sudarykime jam galimybę padidinti savo darbo našumą; jis gal÷s grąžinti paskolą iš pajamų už padid÷jusį derlių. Tokiu būdu ne tik jį praturtinsime ir pastatysime ant kojų; jo didesne produkcija praturtinsime visuomenę. Taigi, daroma išvada, paskola nieko nekainuoja valdžiai ir mokesčių mok÷tojams, nes ji galiausiai "likviduojasi".

13

Iš tiesų privataus kredito institucijose taip ir vyksta kasdieną. Jei žmogus nori nusipirkti ūkį ir turi, tarkime, tik trečdalį pinigų, kuriuos kainuoja ūkis, tai kaimynas arba taupomasis bankas paskolins jam likusią sumą, jam įkeitus savo ūkį. Jei jis nori nusipirkti traktorių, tai pati traktorių Kompanija ar kokia nors finansin÷ kompanija leis jam jį nusipirkti už trečdalį pardavimo kainos, o likusią dalį paliks išsimok÷jimui dalimis iš papildomo uždarbio, kurį traktorius pad÷s gauti. Tačiau yra esminis skirtumas tarp paskolų, kurias teikia privatus skolintojai, ir paskolų, kurias teikia valstybin÷s įstaigos. Kiekvienas privatus skolintojas rizikuoja savo kapitalu! (Tiesa, bankininkas rizikuoja skolintu kapitalu, kitų jam patik÷tu, bet jei pinigai prarandami, jis turi arba atlyginti juos iš savo kapitalo, arba pasitraukti iš verslo.) Kai žmon÷s rizikuoja savo pačių turtu, jie rūpestingai išsiaiškina, ar pakankamas paskolą imančio verslininko užstatomas turtas, ar jis pakankamai sumaniai ir garbingai organizuoja verslą. Jei valdžia vadovautųsi tokiais pat griežtais reikalavimais, tai apskritai nebūtų jokio pagrindo jai imtis panašios veiklos. Kam daryti tai, ką jau daro privačios agentūros? Tačiau valdžia beveik visuomet kelia visai kitokius reikalavimus. Skolinimo veiklą ji grindžia tuo, kad teikia paskolas žmon÷ms, kurie jų negauna iš privačių skolintojų. Bet tai reiškia, kad valstybiniai skolintojai rizikuoja kitų žmonių (mokesčių mok÷tojų) pinigais taip, kaip nerizikuoja savo pinigais privatūs skolintojai. Tiesa, kartais šios praktikos apologetai pripažįsta, kad valstybinių paskolų nuostolingumo procentas būna didesnis nei privačių paskolų. Tačiau, teigia jie, jį visiškai atsveria gamybos did÷jimas, kurį skatina skolas grąžinantys ir netgi jų negrąžinantys asmenys. Šis argumentas atrodo įtikinamas tik tol, kol matome atskirus skolininkus, kuriems valdžia duoda turto, ir nematome tų žmonių, iš kurių ši jos išmon÷ turtą atima. Juk tai, kas iš tikrųjų skolinama, yra ne pinigai - mainų tarpininkas - bet kapitalas. (Jau sakiau, kad apie komplikacijas, kurias sukelia infliacin÷ kredito ekspansija, kalb÷siu v÷liau.) Pavyzdžiui, iš tikrųjų yra skolinamas pats ūkis arba traktorius. Esamų ūkių skaičius yra ribotas, kaip ir traktorių gamyba (ypač tarus, kad n÷ra traktorių pertekliaus, atsiradusio d÷l sumaž÷jusios kitų daiktų gamybos). Ūkis ar traktorius, kurį pasiskolina A, jau negali būti paskolintas B. Tad klausimas iš tiesų yra toks - kas gaus ūkį: A ar B? Jis verčia išsiaiškinti tuos A ir B pranašumus, kurie prisideda ar gali prisid÷ti didinant produktyvumą. Tarkime, kad A yra tas žmogus, kuris, valdžiai nesikišant, ūkį gautų. Vietinis bankininkas ir jo kaimynas jį pažįsta, žino, ką jis yra pasiekęs. Jie nori pelningai investuoti savo pinigus. Jie žino, kad jis yra sumanus ūkininkas ir garbingas žmogus, kuris laikosi žodžio. Jie mano, kad jo atveju rizika pasiteisins. Savo darbštumu, taupumu ir apdairumu jis greičiausiai jau yra sukaupęs pakankamai pinigų, kad sumok÷tų ketvirtį ūkio kainos. Jie skolina jam likusius tris ketvirčius ir jis tą ūkį gauna. Yra paplitusi keista id÷ja, kurios laikosi visi pigių pinigų fanatikai, kad kreditas yra bankininkų dovana žmogui. Bet iš tiesų yra priešingai - kreditas (credit - pasitik÷jimas) yra tai, ką žmogus jau turi. Galbūt jis jį turi turto pavidalu - turto, kurio pinigin÷ vert÷ didesn÷ už jo prašomą paskolą. Arba jis jį užsidirbo savo charakteriu ir reputacija. Jis jį atsineša su savimi į banką. Štai kod÷l bankininkas duoda jam paskolą. Bankininkas nieko neduoda veltui. Jis turi būti įsitikinęs, kad jam bus grąžinta. Jis tik iškeičia labiau likvidinę turto ar kredito formą į mažiau likvidinę. Būna taip, kad jis suklysta, ir tada nukenčia ne tik bankininkas, bet ir visuomen÷ nes vertyb÷s, kurias tur÷jo sukurti paskolą imantys asmenys, nebūna sukurtos, o ištekliai iššvaistomi. Tarkime, kad bankininkas duoda paskolų tam, kuris peln÷ pasitik÷jimą Tuo tarpu valdžia kreditavimo veiklos griebiasi labdaringumo motyvais nes, kaip sakiau, ji rūpinasi B pad÷timi. B negali gauti užstatinių ar kitokių paskolų iš privačių skolintojų, nes jie juo nepasitiki. Jis neturi santaupų; jis n÷ra pagars÷jęs kaip geras ūkininkas; dabar jis greičiausiai gauna pašalpų. Kod÷l, klausia valstybinio kredito šalininkai, jo nepadaryti naudingu ir produktyviu visuomen÷s nariu - paskolinant jam tiek, kiek reikia ūkiui, mului ar traktoriui įsigyti ir ūkiui įkurti? Galbūt išimtiniais atvejais tai pasiteisina. Bet akivaizdu, kad apskritai pagal šiuos valdžios kriterijus atrinkti žmon÷s bus tokie, kuriais pasikliauti neverta, kurie nepatenkina privačių kriterijų. Teikiant jiems paskolas

14

bus prarandama daugiau pinigų. Tarp jų bus didesnis nevyk÷lių procentas. Jie bus ne tokie produktyvūs. Jie išeikvos daugiau l÷šų. Tačiau šie valstybinio kredito gav÷jai gaus ūkius ir traktorius - sąskaita tų, kurie šiaip jau būtų privataus kredito gav÷jai. D÷l to, kad B tur÷s ūkį, ūkio netur÷s A. A gali būti išstumtas padid÷jus palūkanoms d÷l valstyb÷s veiksmų, arba padid÷jus ūkių kainoms, arba d÷l to, kad kaimynyst÷je n÷ra kito ūkio, kurį būtų galima įsigyti. Kiekvienu atveju galutinis valstybinio kredito rezultatas bus ne visuomen÷je sukuriamo turto padid÷jimas, bet jo sumaž÷jimas, nes esamas realus kapitalas (susidedantis iš esamų ūkių, traktorių ir t. t.) bus atiduotas mažiau produktyviems, o ne labiau produktyviems ir vertiems pasitik÷jimo žmon÷ms. Dalykas tampa dar aiškesnis, jei nuo žem÷s ūkio einame prie kitų verslo lomių. Valdžiai dažnai siūloma imtis atsakomyb÷s, kuri "per didel÷ privačiam verslui". Tai tolygu siūlymui leisti biurokratams rizikuoti mokesčių mok÷tojų pinigais ten, kur niekas nesiryžta rizikuoti savais. Tokia politika sukelia pačias įvairiausias blogybes. Ji skatina favoritizmą: paskolos skiriamos draugams arba už kyšius. Skandalai būna neišvengiami. Neišvengiamai prasideda tarpusavio kaltinimai d÷l mokesčių mok÷tojų pinigų švaistymo netikusiems projektams. Primygtiniau keliami socializmo reikalavimai: juk galima pagrįstai klausti, kod÷l valstyb÷, imdamasi atsakomyb÷s už galinius nuostolius, neturi pasiimti ir viso pelno? Iš tiesų, kaip galima pasiaiškinti mokesčių mok÷tojams, raginant juos imtis visos atsakomyb÷s, bet tuo pat metu leidžiant privatiems kapitalistams pasisavinti pelną? (Kaip matysime v÷liau, būtent taip elgiamasi, kai fermeriams duodami "lengvatiniai" valstybiniai kreditai.) Bet dabar trumpam užmirškime visas šias blogybes ir pakalb÷kime tik apie vieną šios rūšies paskolų padarinį, būtent apie tai, kad jos švaisto kapitalą.ir mažina produktyvumą. Jos eikvoja esamą kapitalą netikusiems arba geriausiu atveju abejotiniems projektams. Jos ji švaisto mažiau kompetentingiems, mažiau vertiems pasitik÷jimo žmon÷ms, palyginti su tais, kurie kitu atveju būtų jas gavę. Juk realus kapitalo dydis (ne taip, kaip piniginiai ženklai, tiražuojami spausdinimo mašinos) yra ribotas. Kas atiduota A, negali būti atiduota B. Žmon÷s nori investuoti savo kapitalą. Tačiau jie yra atsargūs. Jie nori, kad pinigai grįžtų. Tod÷l dauguma skolintojų, prieš rizikuodami savo pinigais, rūpestingai ištiria kiekvieną siūlymą. Jie pasveria pelno tikimybę ir nuostolių galimybes. Kartais jie klysta. Bet yra kelios priežastys, d÷l kurių labiau tik÷tina, kad jie padarys mažiau klaidų negu valstybiniai skolintojai. Pirmiausia pinigai yra jų pačių arba jiems savanoriškai patik÷ti. Valstybinių paskolų atveju pinigai yra kitų žmonių ir jie buvo iš jų paimti mokesčiais, nesiskaitant su jų norais. Privatūs pinigai bus investuojami tik ten, kur tvirtai tikimasi juos atgauti - su palūkanomis arba pelnu. Pelnas yra tikras ženklas, kad asmenys, kuriems tie pinigai skolinami, tiekia rinkai daiktus, kurių žmon÷s iš tiesų nori. Tuo tarpu valstyb÷s pinigai bus greičiausiai skolinami kokiems nors neaiškiai apibr÷žtiems bendriems tikslams, tokiems kaip "užimtumo didinimas"; ir kuo mažesnis bus darbo produktyvumas, t. y. kuo daugiau prireiks darbo produkto vertei sukurti, tuo labiau bus pritariama tokiam investavimui. Dar daugiau, privačius skolintojus atrenka griežti rinkos išbandymai. Jeigu jie daro dideles klaidas, jie praranda savo pinigus ir nebeturi pinigų skolinimui. Tik tuo atveju, kai jie s÷kmingai veik÷ praeityje, jie turi daugiau pinigų skolinimui ateityje. Tad privačius skolintojus (išskyrus santykinai nedidelę jų dalį, kurie gauna savo kapitalą paveldu) griežtai atrenka natūraliosios atrankos procesas. Tuo tarpu valstybiniai skolintojai būna tie, kurie išlaiko egzaminus tarnybai valstybin÷je įstaigoje gauti ir kurie moka hipotetiškai atsakin÷ti į hipotetiškus klausimus; arba tie, kurie sugeba sugalvoti įtikinamiausius motyvus paskoloms duoti ir po to įtikinamiausiai paaiškinti, kod÷l paskolos nepasiteisino d÷l atsitiktinių, nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Galutinis rezultatas visada bus tas pats: privačios paskolos daug geriau nei valstybin÷s panaudos esamus išteklius bei kapitalą. Žodžiu, valstybin÷s paskolos, kitaip negu privačios, sumažins, o ne padidins visų gerovę. Taigi tie, kurie siūlo teikti valstybines paskolas privatiems asmenims, mato B ir užmiršta A. Jie mato tuos, kuriems kapitalas suteikiamas; jie užmiršta tuos, kurie būtų jį gavę priešingu atveju. Jie mato projektą, kuriam kapitalas buvo subsiduotas; jie užmiršta tuos projektus, kuriems kapitalas d÷l to nebuvo duotas. Jie mato tiesioginę naudą vienai grupei; jie neatkreipia d÷mesio į kitų grupių nuostolius ir į visos visuomen÷s gryną nuostolį.

15

Argumentas prieš valstybines paskolų ir užstatų garantijas privačiam verslui ir privatiems asmenims yra toks pat neatremiamas, nors galbūt ne toks akivaizdus, kaip argumentas prieš tiesiogines valstyb÷s paskolas ir užstatus. Valstyb÷s garantuojamų paskolų šalininkai taip pat užmiršta, kad tai, kas skolinama, galiausiai yra realus kapitalas, kurio pasiūla ribota, ir kad jie padeda žinomam B kokio nors nežinomo A sąskaita. Valstyb÷s garantuotos užstatin÷s paskolos, ypač kai reikalaujama tik menka įmoka grynais arba jos visai nereikalaujama, būtinai reiškia, kad paskolos bus daug blogesn÷s nei jos būtų be tokios garantijos. Mokesčių mok÷tojai bus verčiami subsiduoti netikusius įd÷jimus ir patirti nuostolius. Pavyzdžiui, paskolos skatins žmones "pirkti" namus, kurių iš tikrųjų jie negali sau leisti. Jos sukels namų pasiūlos perteklių, palyginti su kitais daiktais. Jos kuriam laikui dirbtinai stimuliuos, didins statybos kaštus (įskaitant užstatinių paskolų gav÷jus) ir jos nuvairuos statybos pramonę į ilgainiui nuostolingą ekspansiją. Žodžiu, galiausiai jos ne padidins visuminį šalies produktą, bet tik paskatins nuostolingus įd÷jimus. Šio skyriaus pradžioje pažym÷jome, kad valstybin÷s "paramos" verslui reikia bijoti labiau negu valstyb÷s priešiškumo. Tai pasakytina ir apie valstybinį subsidavimą, ir apie valstybinius kreditus. Valdžia neduoda ir neskolina verslui nieko, ko iš jo nepaima. Dažnai girdime, kaip Naujojo kurso gyn÷jai ir kiti etatistai giriasi po 1930-ųjų kriz÷s "išgelb÷ję" verslą Atstatymo tarnybos, Namų statybos kredito tarnybos ir kitų biurokratinių tarnybų pastangomis. Bet valdžia negal÷jo suteikti jokios finansin÷s paramos verslui, iš pat pradžių ar galų gale nepaimdama iš paties verslo. Visos valdžios l÷šos gaunamos iš mokesčių. Net išgirtasis "valstybinis kreditas" remiasi neskelbiama prielaida, kad paskolos galiausiai bus apmok÷tos iš mokesčių pajamų. Kai valdžia suteikia verslovei paskolą ar subsidiją, visa, ką ji padaro, yra s÷kmingai veikiančios verslov÷s apmokestinimas nes÷kmingos verslov÷s labui. Esant kokioms nors ypatingoms aplinkyb÷ms, tam galbūt galima rasti kokių nors argumentų. Tačiau apskritai ir ilgalaik÷s perspektyvos atžvilgiu tokie argumentai visiškai klaidingi. Ir patyrimas tai patvirtina. VII skyrius: MAŠIN Ų PRAKEIKIMAS Viena iš pačių gajausių iliuzijų yra ta, kad mašinos apskritai sukelia nedarbą. Ši iliuzija, tūkstančius kartų sugriauta, tūkstančius kartų v÷l atgimdavo iš pelenų - tokia ji stipri ir gaji. Kai tik ilgesnį laiką užtrunka masinis nedarbas, v÷l iš naujo apkaltinamos mašinos. Šiuo klaidingu įsitikinimu vis dar grindžiama daugelio profsąjungų veikla. Žmon÷s taikstosi su tokia jų veikla, nes jie arba širdies gelm÷se tiki jų teisumu, arba būna per daug susipainioję, kad suprastų savo klaidą. Tik÷jimas, kad mašinos sukelia nedarbą, logiškai nuosekliai jo laikantis, verčia pripažinti absurdiškas išvadas. Vadinasi, nedarbą sukelia ne tik kiekvienas šiandien atliktas technologinis patobulinimas, bet jau pirmykščio žmogaus pirmos pastangos išsivaduoti nuo nereikalingo triūso ir be reikalo nelieti prakaito. Toli neidami į praeitį, atsiverskime Adamo Smitho "Tautų gerovę", išleistą 1776 metais. Pirmas šios garbios knygos skyrius yra pavadintas "Apie darbo pasidalijimą", ir jau antrame šio skyriaus puslapyje autorius mums sako, kad darbininkas, nepažinęs segtukų gamybai naudojamų mechanizmų, gali pagaminti vos vieną segtuką per dieną ir tikrai negali pagaminti dvidešimties; tačiau naudodamas mechanizmus, jis gali per dieną jų pagaminti 4800. Štai kokia nelaim÷: jau Adamo Smitho laikais mašinos atimdavo darbą iš 240-4800 smeigtukų gamintojų vienam išlikusiam darbe! Jei mašinos iš tiesų vien didintų nedarbą, smeigtukų pramon÷je nedarbas siektų 99,98%. Ar gal÷jo būti dar baisiau? Gal÷jo būti ir baisiau, nes pramon÷s revoliucija buvo dar tik vos prasid÷jusi. Pažvelkime į kai kuriuos tos revoliucijos padarinius. Pavyzdžiui, kas vyko kojinių pramon÷je? Naujos kojinių mezgimo stakl÷s, vos jas prad÷jus naudoti, juodadarbių buvo daužomos (per vieną maištą jų buvo sudaužyta virš 1000), išrad÷jų namai buvo deginami, jiems buvo grasinama mirtimi ir jie b÷go gelb÷dami savo gyvybę. Tvarka buvo atstatyta tik iškvietus kareivius ir pakorus arba ištr÷mus maištininkų vadus. Svarbu suvokti, kad kiek maištininkai galvojo tik apie savo artimiausią ateitį, tiek jų priešinimasis mašinoms gal÷jo būti suprastas, nes, kaip teigia (tiesa, nelabai argumentuotai) Williamas Felkinas knygoje "Mašinin÷ gamyba kojinių manufaktūrose" (1867), didesn÷ dalis iš 50 000 Anglijos kojinių

16

mezg÷jų keturiasdešimt metų po mašinų atsiradimo taip ir pasiliko skurde. Tačiau kiek maištininkai tik÷jo, o dauguma jų tikrai tik÷jo, kad mašinos atima iš žmonių darbą, tiek jie klydo, nes XIX amžiaus pabaigoje kojinių pramon÷je dirbo mažiausiai šimtą kartų daugiau žmonių nei amžiaus pradžioje. Arkwrightas išrado medviln÷s verpimo mašiną 1760 metais. Nustatyta, kad tuo metu Anglijoje buvo 5200 verp÷jų, naudojančių ratelius, ir 2700 aud÷jų, iš viso - 7900 žmonių, dirbusių medviln÷s audinių pramon÷je. Arkwrighto išradimui buvo priešinamasi d÷l to, kad jis k÷l÷ gr÷smę darbininkų pragyvenimui, ir tas pasipriešinimas tur÷jo būti įveiktas j÷ga. Tačiau 1787-aisiais - pra÷jus dvidešimt septyneriems metams nuo išradimo - parlamentinis tyrimas parod÷, kad skaičius žmonių, tuo metu verpusių ir audusių medvilnę, padid÷jo nuo 7900 iki 320 000, t. y. 4400%! Jei skaitytojas žvilgtel÷tų į Davido A. Wellso knygą "Nauji ekonomikos pokyčiai", paskelbtą 1889 metais, jis rastų joje vietų, kurios, jei nepaisytume datų ir absoliučių skaičių, gal÷tų būti parašytos šiandienos technofobų. Keletą pacituosiu: "Per dešimtį metų - nuo 1870 iki 1880 imtinai - britų prekybos laivynas vien užsienio sand÷riais išpl÷t÷ savo verslą iki 22 000 000 tonų... Tačiau žmonių, dirbusių pl÷tojant šį verslą, skaičius 1880-aisiais, palyginti su 1870-aisiais, sumaž÷jo maždaug trimis tūkstančiais. D÷l ko taip atsitiko? D÷l garinių keltuvų ir grūdų elevatorių panaudojimo prieplaukose ir dokuose, d÷l garo varomosios j÷gos įdiegimo ir t. t. 1873 metais besemerio plienas Anglijoje, kur jo kaina nebuvo padidinta protekcinių muitų, kainavo 80 dolerių už toną; 1886 metais jis buvo pelningai parduodamas mažiau nei 20 dolerių už toną. Per tą patį laiką besemerio konverterio metin÷s gamybos galingumas išaugo keturis kartus, o darbininkų skaičius ne padid÷jo, bet sumaž÷jo. 1887 metais pasaulyje jau veikusių garo mašinų energetinis galingumas Berlyno statistikos biuro buvo įvertintas 200 000 000 arklio j÷gų, atitinkančių maždaug 1 000 000 000 žmonių j÷gą, arba mažiausiai triskart daugiau už darbingų žem÷s gyventojų skaičių..." Galima būtų pagalvoti, kad paskutinis skaičius tur÷jo priversti poną Wellsą stabtel÷ti ir pam÷ginti išsiaiškinti, kod÷l apskritai 1889 metais pasaulyje žmon÷ms dar liko kokių nors darbų; tačiau jis pasitenkino santūriai melancholiška išvada, kad "tokiomis aplinkyb÷mis pramon÷s perprodukcija ... gali tapti chroniška". 1932-aisiais, depresijos metu, v÷l pasipyl÷ kaltinimai mašinoms d÷l nedarbo. "Technokratais" pasivadinusios grup÷s doktrinos per keletą m÷nesių išplito šalyje kaip miško gaisras. Nevarginsiu skaitytojo fantastiniais skaičiais, kuriuos skelb÷ ši grup÷, ar jų taisymais. Pakaks pasakyti, kad technokratai pirmykščio skaistumo pavidalu kartojo seną klaidą apie mašinų sukeliamą nedarbą; skirtumas nebent tas, kad d÷l savo tamsumo šią klaidą jie pateik÷ kaip naują revoliucinį atradimą ir tuo dar kartą pailiustravo Santayanos aforizmą, jog neprisimenantys praeities žmon÷s yra pasmerkti ją kartoti. Technokratai galiausiai buvo nušvilpti, bet jų doktrinos juos pranoko ir tebegyvuoja. Jos reiškiasi profsąjungų nuolat keliamais užimtumo didinimo ir jo garantavimo reikalavimais, su kuriais taikstomasi ir net jiems pritariama d÷l painiavos, viešpataujančios šiuo klausimu žmonių galvose. Duodamas parodymus Jungtinių Valstijų Teis÷s departamento vardu laikinajame Nacionaliniame ekonominiame komitete (TNEC) 1941 metų kovo m÷nesį, Corwinas Edwardsas pateik÷ daugybę tokių reikalavimų pavyzdžių. Niujorko elektrikų profsąjungai buvo iškelta byla už atsisakymą įrengti elektros mechanizmus, pagamintus už Niujorko valstijos ribų, nebent tie mechanizmai būtų išardomi ir v÷l surenkami jų darbo vietoje. Hiūstone, Tekso valstijoje, vandentiekio meistrai ir vandentiekio profsąjunga išsireikalavo, kad standartinį vamzdyną, iš anksto pagamintą greitam surinkimui, vandentiekio profesinis susivienijimas gal÷s įrengin÷ti tik tuo atveju, jei sriegiai vamzdžių galuose bus nupjaunami ir gręžiami iš naujo jų darbo vietoje. Dažytojų sąjungos vietin÷s organizacijos įved÷ apribojimus dažų purkštuvų naudojimui; tais apribojimais dažniausiai buvo siekiama sul÷tinti darbo procesą dažant teptuku. Vietin÷ sunkvežimių vairuotojų profsąjungos organizacija reikalavo, kad kiekvienas sunkvežimis, įvažiuojantis į

17

Niujorko miesto teritoriją, be savo vairuotojo, samdytų papildomą vietinį vairuotoją. Įvairiuose miestuose elektrikų profsąjunga reikalavo, kad statybose naudojant laikiną apšvietimo ar energijos šaltinį pastoviam darbui būtų priimamas elektros remontininkas, kuriam nebūtų leidžiama dirbti kokių nors elektros įrengimo darbų. Anot Edwardso, ši taisykl÷ "dažnai reikalauja samdyti žmogų, kuris leidžia laiką skaitydamas ar d÷liodamas pasjansą ir tik įjungia ir išjungia šviesą darbo dienos pradžioje ir pabaigoje". Galima būtų be galo vardinti tokius "užimtumo didinimo" pavyzdžius daugelyje kitų sričių. Geležinkelio pramon÷je profsąjungos reikalauja įdarbinti gaisrininkus tokioms lokomotyvų rūšims, kurioms jie apskritai nereikalingi. Teatro profsąjungos reikalauja įdarbinti scenos darbininkų net toms pjes÷ms, kur nenaudojamos dekoracijos. Muzikų profsąjungoj dažnai reikalavo įdarbinti ištisus orkestrus, kai pakakdavo vien garso įrašo. 1961 metais dar nebuvo jokių ženklų, kad šis klaidingas įsitikinimas būtų išbl÷sęs. Ne tik profsąjungų vadai, bet ir valdžios atstovai rimtu veidu; kalba apie "automatizaciją" kaip pagrindinę nedarbo priežastį. Automatizavimas aptariamas taip, lyg jis būtų kažkas visiškai nauja ir pasaulyje nereg÷ta. Tuo tarpu iš tikrųjų jis t÷ra naujas pavadinimas, apibūdinantis nepaliaujamą technologijos ir darbą taupančių įrenginių pažangą. Tačiau darbą taupančioms mašinoms net šiandien priešinasi ne tik ekonominiai beraščiai. Štai 1970 metais pasirod÷ garsaus autoriaus knyga; tas autorius v÷liau gavo Nobelio premiją iš ekonomikos. Knygoje jis pasisako prieš darbą taupančių mašinų diegimą besivystančiose šalyse, nes mašinos "mažina darbo paklausą"!* Iš čia plauktų login÷ išvada, kad norint maksimaliai padidinti darbo vietų skaičių reikia padaryti visų darbą kuo mažiau našų. Vadinasi, anglų luditų maištininkai, XIX amžiaus pradžioje naikinę kojinių mezgimo stakles, garo j÷ga varomas audimo stakles ir kirpimo mašinas, vis d÷lto buvo teisūs. Galima būtų pateikti daugybę skaičių, liudijančių praeities technofobų paklydimus. Bet tai nieko neduos, jei aiškiai nesuprasime, kod÷l jie klydo. Statistika ir istorija ekonomikoje yra beverčiai dalykai, jeigu jie neparemti pamatine logine faktų samprata - šiuo atveju tai reiškia, kad turime suprasti, kod÷l mašinų ir kitų darbą taupančių priemonių diegimo padariniai praeityje tur÷jo išryšk÷ti. Priešingu atveju technofobai ims aiškinti (iš tikrųjų jie taip ir daro, kai jiems nurodomas jų pirmtakų pranašysčių absurdiškumas): "Tai galbūt buvo teisinga praeityje, bet nūdienos sąlygos iš esm÷s skiriasi; ir dabar mes paprasčiausiai negalime sau leisti prabangos tur÷ti daugiau darbą taupančių mašinų". Ponia Eleanora Roosevelt redakcin÷je laikraščio skiltyje 1945 metų rugs÷jo 19 d. taip ir rašo: "Nūdienos sąlygomis darbo taupymo priemon÷s yra pateisinamos tik tada, kai jos neatima iš darbininko jo darbo". Jei būtų teisinga teigti, kad darbą taupančių mechanizmų naudojimas yra did÷jančio nedarbo ir skurdo priežastis, tai login÷ išvada, kurią iš to reik÷tų padaryti, būtų revoliucin÷ ne tik technikos sričiai, bet visai mūsų civilizacijos sampratai. Ne tik tur÷tume laikyti visą tolesnę technikos pažangą didžiule nelaime, bet ir į ligšiolinę jos pažangą tur÷tume žvelgti su pasibais÷jimu. Kiekvienas mūsų kasdienin÷je savo veikloje stengiasi gauti rezultatą mažesn÷mis pastangomis; kiekvienas m÷gina taupyti savo darbą, taupyti priemones, kurių reikia tikslams pasiekti. Kiekvienas darbdavys, smulkus ar stambus, nuolat stengiasi gauti norimą rezultatą ekonomiškiau ir efektyviau, t. y. taupydamas darbą. Kiekvienas sumanus darbininkas m÷gina jam skirtą darbą atlikti kuo mažesn÷mis pastangomis. Ambicingiausieji iš mūsų nenuilsdami siekia padidinti rezultatus, kuriuos galime gauti per tam tikrą valandų skaičių. Jei technofobai būtų logiški ir nuoseklūs, tai jie visą šią pažangą ir išradingumą tur÷tų atmesti ne tik kaip nenaudingus, bet kaip žalingus dalykus. Kam krovinį iš Čikagos į Niujorką vežti geležinkeliu, jei galime milžinišku mastu padidinti užimtumą gabendami jį, pavyzdžiui, ant savo nugarų? Tokių absurdiškų teorijų niekada nesilaikoma logiškai nuosekliai, bet didžiul÷ jų žala yra ta, kad jų apskritai laikomasi. Tod÷l pam÷ginkime aiškiau suprasti, kas atsitinka, kai panaudojami techniniai patobulinimai ir darbą taupantys mechanizmai. Kiekvienu konkrečiu atveju detal÷s skirsis atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, vyraujančias konkrečioje pramon÷s šakoje konkrečiu laikotarpiu. Bet įsivaizduokime pavyzdį, kuris apr÷pia pagrindines galimybes.

18

Tarkime, kad drabužių siuvimo įmonininkas sužino apie mašiną, kurią naudojant vyriškų ir moteriškų apsiaustų gamybai reikia perpus mažiau darbo, kuris buvo reikalingas anksčiau. Jis įrengia tas mašinas ir atleidžia pusę savo darbininkų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip akivaizdus darbo vietų praradimas. Bet mašinai pagaminti taip pat reik÷jo darbo; taigi čia kaip viena iš atsvarų atsiranda darbai, kurių kitokiu atveju nebūtų buvę. Tačiau įmonininkas įdiegs tą mašiną tik tuo atveju, jeigu ji gamins geresnius apsiaustus perpus mažesn÷mis darbo sąnaudomis arba gamins tokius pat apsiaustus mažesne kaina. Pastaruoju atveju negalime tarti, kad darbo kiekis, reikalingas mašinai pagaminti, yra toks pat, koks ilgainiui bus mašinos sutaupytas darbo kiekis; priešingu atveju nebūtų jokios ekonomijos ir įmonininkas mašinos nediegtų. Tad vis dar turime gryną užimtumo praradimą, kurį reikia paaiškinti. Bet turime bent atsižvelgti į realią galimybę, kad net pirmas darbą taupančių mašinų diegimo padarinys gali, viską susumavus, padidinti užimtumą; juk įmonininkas tikisi sutaupyti pinigų mašinos įdiegimu tik ilgainiui; gali prireikti kelerių metų, kad mašina "atsipirktų". Mašinai padarius reikiamą ekonomiją, pakankamą jos kaštams padengti, įmonininkas tur÷s didesnį pelną nei anksčiau. (Tarkime, kad apsiaustus jis parduoda ta pačia kaina kaip varžovai, nem÷gindamas jos mažinti.) Šioje vietoje gali pasirodyti, kad darbininkai patiria gryną užimtumo praradimą ir kad laimi tik įmonininkas, kapitalistas. Tačiau būtent iš šio papildomo pelno v÷liau ir atsiranda nauda visuomenei, įmonininkas turi šį papildomą pelną panaudoti bent vienu iš trijų būdų, ir galbūt jo dalį jis panaudos visais trimis būdais: (1) papildomą pelną jis panaudos savo veiklai pl÷sti pirkdamas daugiau mašinų didesniam apsiaustų kiekiui gaminti; arba (2) jis jį investuos į kokią nors kitą pramonę, arba (3) jį išleis savo paties vartojimui padidinti. Kiekvienu atveju jis padidins užimtumą. Kitaip sakant, d÷l savo ekonomijos įmonininkas turi pelną, kurio anksčiau netur÷jo. Kiekvieną sutaupytą dolerį iš sumos, anksčiau skirtos tiesioginiams apsiaustų siuv÷jų atlyginimams, jis dabar skiria netiesioginiais atlyginimais naujos mašinos gamintojams, kitų kapitalą naudojančių šakų darbininkams, savo naujo namo statytojams, įsigyto automobilio gamintojams ar žmonos brangenyb÷ms ir kailiams. Bet kuriuo atveju jis netiesiogiai suteikia tiek pat darbų, kiek jų nustoja teikti tiesiogiai. Bet reikalas tuo nesibaigia ir negali baigtis. Jei šis veiklus įmonininkas pasieks didelę ekonomiją, palyginti su savo varžovais, jis arba prad÷s pl÷sti savo veiklą jų sąskaita, arba jie taip pat prad÷s diegti mašinas. V÷l daugiau darbo vietų atsiras mašinų gamintojams. Tačiau tada gamyba ir konkurencija prad÷s mažinti apsiaustų kainą. Naudojantys naujas mašinas nebegaus tokio didelio pelno. Įmonininkų, naudojančių naują mašiną, pelno dydis ims maž÷ti, o naujos mašinos dar neįdiegusių įmonininkų pelnas visai išnyks. Kitaip sakant, sutaupyta nauda atiteks apsiaustų pirk÷jams - vartotojams. Tačiau apsiaustams pingant, daugiau žmonių juos pirks. Tai reiškia, kad nors dabar reikia mažiau žmonių tam pačiam apsiaustų skaičiui pagaminti, apsiaustų pagaminama daugiau nei anksčiau. Jei apsiaustų paklausa yra, kaip sako ekonomistai, "lanksti" - t. y. jeigu d÷l jų kainos sumaž÷jimo jiems išleidžiama bendra pinigų suma padid÷ja - tada net daugiau žmonių gali būti įdarbinti apsiaustų gamybos pramon÷je, nei buvo galima iki įdiegiant darbą taupančias mašinas. Istorija rodo, kad būtent taip yra įvykę kojinių bei kitoje tekstil÷s gamyboje. Tačiau užimtumo did÷jimas nepriklauso nuo konkretaus produkto paklausos lankstumo. Tarkime, kad apsiaustų kaina sumaž÷jo beveik per pusę - pavyzdžiui, nuo ankstesn÷s 150 dolerių kainos iki dabartin÷s 100 dolerių, bet nebuvo parduota n÷ vieno papildomo apsiausto. Rezultatas būtų tas, kad nors vartotojai būtų aprūpinti naujais apsiaustais taip pat kaip anksčiau, kiekvienas pirk÷jas dabar tur÷tų atliekamus 50 dolerių, kurių jis negal÷jo tur÷ti atliekamų anksčiau. Tod÷l jis išleis tuos 50 dolerių kokioms nors kitoms prek÷ms ir tokiu būdu padidins užimtumą kitose pramon÷s šakose. Žodžiu, galutinis rezultatas toks, kad mašinos, technologiniai patobulinimai, automatizacija, ekonomija ir efektyvumas jokiu būdu neatima iš žmonių darbo ir uždarbio.

19

Žinoma, ne visi išradimai ir atradimai yra "darbų taupančios" mašinos. Kai kurie jų, pavyzdžiui, tikslieji instrumentai, nailonas, skaidrioji sintetika, klijuoti medžio ruošiniai ir plastmas÷, paprasčiausiai pagerina gaminių kokybę. Kiti, tokie kaip telefonas ar l÷ktuvas, atlieka operacijas, kurių tiesioginiu žmogaus darbu apskritai negalima atlikti. Dar kiti sukuria tokius objektus ir tokias paslaugas, pavyzdžiui, rentgeno, radijo, televizijos, oro kondicionavimo aparatus ar kompiuterius, kurių kitaip iš viso nebūtų. Tačiau mūsų nagrin÷tam pavyzdžiui pasirinkome kaip tik tą mašinų rūšį, kuri buvo specifinis šiuolaikin÷s technofobijos objektas. Žinoma, galima persistengti įrodin÷jant, jog galutinis rezultatas yra toks kad mašinos neišstumia žmonių iš darbo. Pavyzdžiui, kartais įrodin÷jama, jog mašinos sukuria daugiau darbų nei jų būtų be mašinų. Tam tikromis aplinkyb÷mis tai gali būti tiesa. Jos tikrai gali milžinišku mastu padidinti užimtumą kai kuriose verslo srityse. Pavyzdžiui, tai liudija XVIII amžiaus tekstil÷s pramon÷s skaičiai. Dabartiniai pavyzdžiai yra ne mažiau įspūdingi. 1910 metais 140 000 žmonių JAV buvo įsidarbinę naujai susikūrusioje automobilių pramon÷je. 1920 metais, gaminį patobulinus ir jo kainą sumažinus, šioje pramon÷je dirbo 250 000 žmonių. 1930 metais, gaminiui tobul÷jant toliau ir jo kainai maž÷jant, automobilių pramon÷je jau dirbo 380 000 žmonių. 1973 metais tas skaičius padid÷jo iki 941 000. 1973 metais 514 000 žmonių dirbo l÷ktuvų gamybos pramon÷je ir dar 393 000 - elektroninių komponentų pramon÷je. Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną naują verslą, kuris atsiranda tam tikrą išradimą tobulinant ir kaštus mažinant. Taip pat galima teigti ir absoliučia prasme, kad mašinos nepaprastai padidino darbo vietų skaičių. Pasaulio gyventojų skaičius šiandien yra keturis kartus didesnis nei XVIII amžiaus viduryje, prieš prasidedant pramon÷s revoliucijai. Galima sakyti, kad tokį gyventojų skaičiaus padid÷jimą l÷m÷ mašinos, nes be jų pasaulis nebūtų gal÷jęs tiek gyventojų išlaikyti. Tad galima sakyti, kad trys ketvirtadaliai iš visų mūsų esame skolingi mašinoms ne tik d÷l savo darbo vietų, bet ir d÷l savo gyvyb÷s. Tačiau būtų nesusipratimas galvoti, kad mašinų funkcija ar rezultatas yra visų pirma darbų gausinimas. Tikrasis mašinos rezultatas yra produkcijos did÷jimas, pragyvenimo lygio k÷limas, ekonomin÷s gerov÷s did÷jimas. Nedidel÷ gudryb÷ duoti kiekvienam darbo net (ar net ypač) primityviausioje ekonomikoje. Pilnutinis užimtumas - užimtumas be prošvaisčių, ilgas, varginantis, sekinantis užimtumas - yra būdingas kaip tik pramoniniu atžvilgiu labiausiai atsilikusioms tautoms. Kur jau egzistuoja pilnutinis užimtumas, ten naujos mašinos, išradimai ir atradimai negali -gyventojams nepagaus÷jus - užimtumo padidinti. Veikiausiai jos užimtumą sumažins (bet šįkart kalbu apie savanorišką nedarbą, ne apie priverstinį nedarbą), nes žmon÷s gal÷s sau leisti dirbti mažiau valandų, o vaikams ir nusenusiems žmon÷ms nebus reikalo dirbti. Kartoju, mašinos didina produktyvumą ir kelia pragyvenimo lygį. Tai pasiekiama vienu iš dviejų būdų: jos arba atpigina prekes vartotojams (kaip mūsų pavyzdyje su apsiaustais), arba padidina atlyginimus, pakeldamos dirbančiųjų produktyvumą. Kitaip sakant, jos arba didina piniginį atlyginimą, arba mažindamos kainas didina prekes ir paslaugas, kurias galima nusipirkti už tą patį piniginį atlyginimą. Kartais vyksta ir viena, ir kita. Kas vyksta konkrečiu atveju, daugiausia priklauso nuo šalyje vykdomos monetarin÷s politikos. Tačiau bet kuriuo atveju mašinos, išradimai ir atradimai didina Kalius atlyginimus. Ilgalaikiai padariniai visai visuomenei. Prieš baigiant šią temą, reikia padaryti vieną pastabą. Didžiulis klasikinių ekonomistų nuopelnas buvo kaip tik tas, kad jiems rūp÷jo ekonomines politikos ar raidos ilgalaikiai padariniai visai visuomenei. Tačiau tai buvo ir jų trūkumas, nes žvelgdami toliau ir plačiau jie kartais nenor÷davo pažvelgti arčiau ir siauriau. Pernelyg dažnai jie buvo linkę menkinti tiesioginius tam tikros raidos padarinius atskiroms grup÷ms ar iš viso jų nematyti. Pavyzdžiui, mat÷me, kad daugelis kojinių mezg÷jų Anglijoje patyr÷ tikrą tragediją, įdiegus naujas mezgimo stakles - vieną pirmųjų pramon÷s revoliucijos išradimų. Tačiau tokie faktai ir dabartiniai jų atitikmenys pastūm÷jo kai kuriuos autorius į priešingą kraštutinumą - žvelgti tik į tiesioginius padarinius atskiroms grup÷ms. Antai Džo Smitas netenka darbo, įdiegus naują mašiną. "Pažvelkite į Džo Smitą, - reikalauja šie autoriai, - nepaleiskite jo iš akių". Bet tuomet jie pradeda matyti tik Džo Smitą ir nepastebi Tomo Džonso, kuris ką tik gavo naują darbą naujos mašinos gamyboje, ir Tedo Brauno, kuris ką tik gavo darbo jos aptarnavimui, ir Deiz÷s Miler, kuri dabar gali nusipirkti

20

apsiaustą už pusę ankstesn÷s kainos. Ir kadangi jie galvoja tik apie Džo Smitą, tai nusmunka iki reakcingos ir absurdiškos politikos propagavimo. Taip, reikia bent viena akimi matyti Džo Smitą. Nauja mašina at÷m÷ iš jo darbą. Galbūt netrukus jis gaus kitą, net geresnį. Bet gali būti ir taip, kad daugelį savo gyvenimo metų jis steng÷si įgyti ir ištobulinti specialius profesinius įgūdžius, kurie rinkoje jau nebeturi vert÷s. Jis prarado šiuos "įd÷jimus" į save, į savo senus įgūdžius, panašiai kaip ankstesnis jo darbdavys galbūt prarado savo įd÷jimus į senas mašinas ar procesus, staiga virtusius atgyvenusiais. Jis buvo kvalifikuotas darbininkas ir gaudavo kvalifikuoto darbininko atlyginimų. Dabar jis v÷l virto nekvalifikuotu darbininku ir gali tik÷tis tik nekvalifikuoto darbininko atlyginimo, nes kvalifikacija, kurią tur÷jo, daugiau nereikalinga. Negalime ir neturime užmiršti Džo Smito. Jis patiria vieną iš tų asmeninių tragedijų, kurios, kaip matysime, lydi visokią pramoninę ir ekonominę pažangą. Klausimas, kaip konkrečiai elgtis Džo Smito atveju - ar turime jam leisti pačiam suktis iš pad÷ties, ar duoti jam atleidimo išmoką, bedarbio kompensaciją ar pašalpą, ar valstyb÷s l÷šomis išmokyti jį naujo darbo, - šis klausimas mus nuvestų per daug toli nuo problemos, kurią dabar m÷giname išsiaiškinti. Pagrindin÷ pamoka yra ta, kad privalome atsižvelgti į visus bet kurios ekonomin÷s politikos ar raidos padarinius - tiesioginį poveikį atskiroms grup÷ms ir ilgalaikius padarinius visoms grup÷ms. Šį klausimą gana plačiai nagrin÷jome d÷l to, kad mūsų išvados apie naujų mašinų, išradimų ir atradimų padarinius užimtumui, produktyvumui ir gerovei turi pamatinę reikšmę. Jeigu klystame d÷l šių dalykų, tai vargu ar ekonomikoje yra dalykų, kur būtume teisūs. VIII skyrius: UŽIMTUMO DIDINIMO PROJEKTAI Min÷jau įvairias profsąjungų priemones užimtumui didinti ir garantuoti. Ši praktika ir visuomen÷s pakantumas jai kyla iš to paties pamatinio paklydimo, kaip ir mašinų baim÷ - iš įsitikinimo, kad efektyvesnis kokio nors darbo atlikimo būdas naikina darbo vietas, ir priešingai, kad ne toks efektyvus jo atlikimo būdas jas kuria. Artimas šiam paklydimui yra įsitikinimas, kad pasaulyje egzistuoja tik fiksuotas reikalingo darbo kiekis ir kad jeigu negalime jo papildyti išsigalvodami sunkesnių jo atlikimo būdų, tai bent jau galime ieškoti priemonių, kaip jį paskirstyti kuo didesniam žmonių skaičiui. Šia klaida remiasi profsąjungos, reikalaudamos smulkmeniškai paskirstyti darbą. Didelių miestų statybin÷se verslov÷se toks darbo paskirstymas jau yra liūdnai pagars÷jęs. Plytų mūrininkams neleidžiama naudoti akmenų kaminams: tai esąs akmenų mūrininkų darbas. Elektrikas negali išpl÷šti lentos, kad sutvirtintų elektros laidus ir po to v÷l ją prikaltų: tai esąs specialus, nors ir paprastas, dailidžių darbas. Vandentiekio darbininkas nepašalins ir neįd÷s apdailos plytel÷s, taisydamas b÷gantį čiaupą: tai esąs specialus plytelių klijuotojo darbas. Tarp profesinių sąjungų vyksta įnirtingi "jurisdikciniai" mūšiai d÷l išimtin÷s teis÷s atlikti tam tikrus "paribių" darbus. Amerikos geležinkelių sąjungos raporte Administracinių procedūrų komitetui geležinkelininkai pateikia daugybę pavyzdžių, kaip valstybin÷ Geležinkelių administracijos taryba reikalauja, kad "kiekviena atskira operacija geležinkelyje, nors ir smulkiausia, tokia kaip telefono ragelio pak÷limas ar iešmo įjungimas bei išjungimas, yra išimtin÷ tam tikros grup÷s darbininkų nuosavyb÷; kad jeigu kitos grup÷s darbininkas, vykdydamas savo įprastas pareigas, atlieka tokias operacijas, tai jam turi būti mokamas papildomas atlyginimas; taip pat turi būti mokamas atlyginimas už prarastą galimybę šias operacijas atlikti ir tiems neužimtiems grup÷s nariams, kurie turi teisę jas atlikti".

21

Keletas žmonių išties gali pelnytis kitų mūsų sąskaita iš šio smulkmeniško ir savavališko darbų paskirstymo - jei tik tai liečia vien juos. Tačiau tie, kurie palaiko tokį pasidalijimą kaip visuotinę praktiką, nemato, kad jis visuomet pakelia gamybos kaštus; d÷l jo galiausiai mažiau atliekama darbų ir mažiau pagaminama prekių. Namo savininkas, kuris yra verčiamas samdyti du žmones, kad jie atliktų vieno žmogaus darbą, iš tiesų duoda darbo vienam papildomam žmogui. Bet jam lieka būtent tiek pinigų mažiau, kad įdarbintų dar ką nors. Atsilyginęs už tekančio čiaupo remontą dukart bangiau nei tur÷tų kainuoti, jis nenusipirks naujo megztinio, kurį nor÷jo nusipirkti. "Darbo žmon÷s" d÷l to nieko nelaimi, nes vienai dienai įdarbintas plytelių klijuotojas - tai vienai dienai neįdarbintas megztinių mezg÷jas ar mašinų remontininkas. Tuo tarpu namo savininkas pralaimi. Užuot tur÷jęs sutaisytą čiaupą ir megztinį, jis turi tik sutaisytą čiaupą ir neturi megztinio. Jeigu megztinį laikome šalies turto dalimi, tai šalis neteko vieno megztinio. Toks yra pastangų didinti užimtumą savavališku darbų smulkinimu simbolinis rezultatas. Yra ir kitokių užimtumo didinimo projektų, kuriuos dažnai kelia profsąjungų vadai ir įstatymų leid÷jai. Dažniausiai siūloma įstatymiškai trumpinti darbo savaitę. Tik÷jimas, kad tai "padidins užimtumą", "sukurs naujų darbo vietų", buvo vienas svarbiausių motyvų, d÷l kurių į jau veikiantį Federalinį darbo valandų įstatymą buvo įtrauktas straipsnis, numatantis baudas už darbo viršvalandžius. Anksčiau išleisti valstijų įstatymai, draudžiantys įdarbinti moteris ir mažamečius vaikus ilgesniam nei 48 valandų darbui per savaitę, buvo grindžiami įsitikinimu, kad didesnis darbo valandų skaičius kenkia sveikatai ir moralei. Kai kurie jų buvo grindžiami įsitikinimu, kad ilgesnis darbo laikas kenkia darbo našumui. Į federalinį įstatymą buvo įtrauktas straipsnis, reikalaujantis iš darbdavio mok÷ti darbininkui 50% priemoką prie įprasto valandinio atlyginimo už valandas, dirbtas daugiau kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Šis straipsnis nebuvo grindžiamas įsitikinimu, kad, tarkime, 45 darbo valandos per savaitę kenkia sveikatai ar darbo našumui. Jis buvo priimtas iš dalies tikintis padidinti savaitines darbininko pajamas ir iš dalies tikintis įbauginti darbdavį, kad šis, užuot samdęs tuos pačius darbininkus ilgesniam darbui daugiau nei 40 valandų per savaitę, būtų priverstas samdyti papildomus darbininkus. Šiuo metu, kai rašau, esama daugyb÷s "kovos su nedarbu" planų, numatančių įstatymiškai įvesti 35 ar 40 valandų darbo savaitę. Kokie yra tikrieji šių projektų padariniai, nesvarbu kas tuos projektui primestų - atskiros profsąjungos ar įstatymų leid÷jai? Problema paaišk÷s jei išnagrin÷sime du atvejus. Pirmasis yra standartin÷s darbo savait÷s su trumpinimas nuo 40 iki 30 valandų, paliekant tą patį valandinį atlyginimą Antrasis yra darbo savait÷s sutrumpinimas nuo 40 iki 30 valandų, bet pakeliant valandinio atlyginimo normas, kad būtų išlaikytas tas pats savaitinis atlyginimas jau dirbantiems žmon÷ms. Panagrin÷kime pirmąjį atvejį. Tarkime, kad darbo savait÷ sutrumpinama nuo 40 iki 30 valandų, o valandinis atlyginimas nepakinta. Jei šio projekto įgyvendinimo metu yra didelis nedarbas, tai projektas, be abejo, suteiks papildomų darbų. Tačiau negalime manyti, kad jis suteiks pakankamai papildomų darbų ir išlaikys tą pačią bendrą atlyginimų sumą ir tą patį žmogaus valandų skaičių, nebent padarytume nelabai įtik÷tiną prielaidą, kad visose pramon÷s šakose buvo visiškai vienodas nedarbo procentas ir kad naujai įdarbinti žmon÷s ne mažiau efektyviai atliks savo darbą nei tie, kurie jau dirbo. Bet tarkime, kad tokią prielaidą darome. Tarkime, kad kiekvienos šakos papildomų darbininkų yra tiek, kiek reikia, ir kad nauji darbininkai nepadidina gamybos kaštų. Koks bus darbo savait÷s sutrumpinimo nuo 40 iki 30 valandų (nedidinant valandinio atlyginimo) rezultatas? Nors bus įdarbinta daugiau darbininkų, kiekvienas dirbs mažiau valandų ir tod÷l bendras žmogaus valandų skaičius nepadid÷s. Nelabai tik÷tina kad kaip nors pastebimai padid÷tų produkcija. Bendra atlyginimų suma ir "perkamoji galia" nebus didesn÷. Visa, kas įvyks netgi palankiausiomis aplinkyb÷mis (kurios retai susiklostys), bus tai, kad anksčiau dirbę darbininkai iš esm÷s šelps anksčiau darbo netur÷jusius darbininkus. Juk tam kad kiekvienas naujas darbininkas gautų tris ketvirtadalius tų dolerių kuriuos per savaitę gaudavo senas darbininkas, kiekvienas senas darbininkas tur÷s gauti tik tris ketvirtadalius anksčiau gautų dolerių. Tiesa, senieji darbininkai dabar dirbs mažiau valandų; bet didesnio laisvalaikio pirkimas šia aukšta kaina veikiausiai nebus savanoriškas: tai bus aukojimasis aprūpinant darbu kitus. Profsąjungų vadai, kurie reikalauja trumpesn÷s darbo savait÷s užimtumui "išpl÷sti", šį faktą suvokia ir tod÷l savo siūlymus paprastai kelia tokiu pavidalu, kad atrodytų, jog abi pus÷s patenkintos. Jie sako:

22

"Sutrumpinkime darbo savaitę nuo 40 iki 30 valandų, kad sukurtume daugiau darbo vietų; bet kompensuokime už trumpesnę savaitę pakeldami valandinį atlyginimą 33,33%. Tarkime, kad iki tol dirbę darbininkai gaudavo vidutiniškai 226 dolerius per savaitę už 40 valandų darbo; tam, kad jie ir toliau gautų 226 dolerius tik už 30 valandų darbo, valandinio užmokesčio tarifas turi būti pakeltas daugiau nei 7,53 dolerio". Kokie bus tokio sumanymo padariniai? Pirmas ir akivaizdžiausias padarinys bus toks, kad pakils produkcijos kaštai. Jei darome prielaidą, kad darbininkai, anksčiau dirbę 40 valandų, gavo mažiau nei leido produkcijos kaštų, kainų ir pelno lygis, tai tokiu atveju jie gal÷jo gauti didesnį valandinį atlyginimą, netrumpindami darbo savait÷s. Kitaip sakant, jie gal÷jo dirbti tiek pat valandų ir gauti trečdaliu didesnes savaitines pajamas, užuot gavę, kaip dabar, per naują 30 valandų darbo savaitę tas pačias pajamas kaip anksčiau. Bet jeigu esant 40 valandų darbo savaitei darbininkai jau gavo tiek, kiek leido produkcijos kaštai ir kainos (pats nedarbo faktas, kurį jie stengiasi "gydyti", gali būti ženklas, kad jie jau gauna daugiau nei tiek), tada produkcijos kaštų padid÷jimas d÷l 33,33% valandinio atlyginimo pak÷limo bus daug didesnis nei tas, kurį gali atlaikyti esama kainų, produkcijos ir kaštų būkl÷. Tod÷l padidinto atlyginimo padarinys bus daug didesnis nedarbas nei anksčiau. Mažiausiai pelningos įmon÷s bus išstumtos iš verslo, o mažiausiai produktyvūs darbininkai neteks darbo. Ratilais pasklis produkcijos nuosmukis. Aukštesni jos kaštai ir maž÷janti pasiūla tur÷s tendenciją kelti kainas, tad darbininkai už tą patį dolerinį atlyginimą gal÷s mažiau nusipirkti; kita vertus, padid÷jęs nedarbas mažins paklausą ir tur÷s tendenciją smukdyti kainas. Prekių kainos galiausiai priklausys nuo monetarin÷s politikos. Jei bus vykdoma pinigų infliacijos politika, skatinanti kainas kilti taip, kad būtų galima mok÷ti padidintus valandinius atlyginimus, tada tai bus vien užmaskuotas būdas sumažinti realius atlyginimus; vadinasi, šie atlyginimai jiems prieinamų prekių atžvilgiu nusmuks iki senojo realaus lygio. Rezultatas bus toks pat kaip ir tuo atveju, jei darbo savait÷ būtų buvusi sutrumpinta nedidinant valandinio atlyginimo. O tokios raidos rezultatai jau buvo aptarti. Taigi užimtumo "išpl÷timo" projektai remiasi ta pačia iliuzija, kurią jau svarst÷me. Tokiems projektams pritariantys žmon÷s galvoja vien apie užimtumą, kurį jie gali suteikti atskiriems asmenims ar grup÷ms; jie nepagalvoja, koks bus jų visuminis poveikis kiekvienam žmogui. Kaip min÷jome skyriaus pradžioje, užimtumo didinimo projektai taip pat remiasi klaidinga prielaida, kad darbo paklausos kiekis yra ribotas ir iš anksto žinomas. Negali būti didesn÷s klaidos už šią. Reikalingo darbo kiekiui nebus ribų tol, kol bent vienas žmogaus poreikis ar noras, kurį darbas gali patenkinti, nebus patenkintas. Šiuolaikin÷je mainų ekonomikoje daugiausia darbų atliekama tada, kai kainos, kaštai ir atlyginimai geriausiai prisitaiko vienas prie kito. Šių santykių prigimtį aptarsime v÷liau. IX skyrius: KARIUOMENI Ų IR BIUROKRATŲ DEMOBILIZAVIMAS Kai po kurio nors didelio karo pasiūloma demobilizuoti karines paj÷gas, visuomet imama baimintis, kad pristigs darbų ir žmon÷s taps bedarbiai. Iš tiesų, kai staiga paleidžiami milijonai žmonių, gali prireikti tam tikro laiko, kad privati pramon÷ juos absorbuotų - nors praeityje tokie procesai stebino veikiau savo sparta nei l÷tumu. Žmonių baim÷ d÷l nedarbo kyla tod÷l, kad jie vienpusiškai žvelgia į šį procesą. Jie mato kareivius, ateinančius į darbo rinką. Iš kur gali atsirasti "perkamoji galia" visiems jiems įdarbinti? Jei tarsime, kad šalies biudžetas subalansuotas, atsakymas bus paprastas. Juk valdžiai nebereik÷s išlaikyti kareivių, o mokesčių mok÷tojai atgaus l÷šas, kurios anksčiau buvo iš jų paimamos kareivių išlaikymui. Jie tur÷s papildomų l÷šų pirkti papildomoms g÷ryb÷ms. Kitaip sakant, civilin÷ paklausa padid÷s ir suteiks užimtumo papildomai darbo j÷gai, buvusiems kareiviams.

23

Jeigu kariuomen÷ buvo išlaikoma nesubalansuoto biudžeto, t. y. iš valstybinių skolų ar kitų deficitinio finansavimo formų, pad÷tis šiek tiek keičiasi. Bet tada iškyla kitokia problema: deficitinis finansavimas ir jo padariniai; ją nagrin÷sime tolesniame skyriuje. Čia pakanka pažym÷ti, kad deficitinis finansavimas nekeičia tik ką pasakyto teiginio esm÷s; juk jei tarsime, kad deficitinis biudžetas turi kokių nors pranašumų, tai būtent toks pat kaip anksčiau biudžeto deficitas gal÷tų būti išlaikytas paprasčiausiai sumažinus mokesčius tiek, kiek anksčiau kainavo išlaikyti karo meto kariuomenę. Bet vykstant demobilizacijai mūsų ekonomin÷ pad÷tis jau nebus tokia, kokia buvo prieš jai prasidedant. Kareiviai, anksčiau išlaikomi civilių, netaps vien civiliais, išlaikomais kitų, - jie taps save išlaikančiais žmon÷mis. Jei tartume, kad žmon÷s, kurie šiaip jau būtų likę ginkluotosiose paj÷gose, gynybai daugiau nereikalingi, tai jų išlaikymas būtų grynas l÷šų švaistymas. Jie būtų neproduktyvūs. Mokesčių mok÷tojai mainais už jų išlaikymą nieko negautų. Bet dabar mokesčių mok÷tojai skirs jiems savo l÷šų dalį už mainais jų teikiamas prekes ar paslaugas. Visumin÷ šalies produkcija, kiekvieno gerov÷ padid÷s. Tas pats argumentas galioja ir civiliniams valdžios pareigūnams, kai išlaikoma jų daugiau negu reikia ir kai jie neteikia visuomenei paslaugų, kurios būtų vertos jiems mokamų algų. Tačiau visada, kai tik m÷ginama sumažinti nereikalingų pareigūnų skaičių, kyla triukšmas d÷l "defliacinių" tokios priemon÷s padarinių. Norite atimti šių pareigūnų "perkamąją galią"? Norite pakenkti žemvaldžiams, namų savininkams ir krautuvininkams, kurių pajamos priklauso nuo šios perkamosios galios? Jūs paprasčiausiai apkarpote "nacionalines pajamas" ir padedate sukelti arba padidinti depresiją! Ir v÷l klystama tod÷l, kad žvelgiama tik į šios priemon÷s padarinius atskiriems pareigūnams ir tiems, kurie juos aptarnauja. V÷l pamirštama, kad jeigu šie biurokratai nepasilieka savo įstaigose, mokesčių mok÷tojai atgauna pinigus, kurie anksčiau iš jų buvo paimami biurokratų išlaikymui. V÷l pamirštama, kad mokesčių mok÷tojų pajamos ir perkamoji galia pakils bent tiek, kiek smuks ankstesn÷s pareigūnų pajamos ir perkamoji galia. Jei vienur pardav÷jai neteks pajamų iš biurokratų, tai kitur jie jų gaus bent jau ne mažiau. Vašingtonas ne toks turtingas ir čia galbūt išsilaikys mažiau parduotuvių; bet kituose miestuose jų išsilaikys daugiau. Tačiau ir v÷l reikalas tuo nesibaigia. Atsikračius nereikalingų biurokratų, šalies gerov÷ nepasiliks tokia, kokia ji buvo jiems esant. Ji smarkiai pakils. Juk pareigūnai dabar tur÷s ieškoti privataus darbo ar imtis privataus verslo. Čia jiems pasitarnaus ir padid÷jusi mokesčių mok÷tojų perkamoji galia, panašiai kaip demobilizavus kariuomenę. Bet pareigūnai gali imtis privačių darbų tik mainais teikdami lygiavertes paslaugas tiems, kurie tokius darbus jiems parūpina. Užuot buvę parazitai, jie tampa produktyviais žmon÷mis. Turiu dar kartą pabr÷žti, kad čia nekalbu apie tuos valstyb÷s tarnautojus, kurių paslaugos iš tiesų reikalingos. Policininkai, ugniagesiai, gatvių šlav÷jai, teis÷jai, įstatymų leid÷jai ir vykdytojai atlieka produktyvius darbus, tokius pat svarbius, kaip privačiame versle. Jie sudaro sąlygas, kad privatus verslas funkcionuotų teis÷s, tvarkos, laisv÷s ir taikos atmosferoje. Jų buvimą pateisina jų paslaugų nauda, bet nepateisina "perkamoji galia" kurią jie turi gyvendami iš visuomenes l÷šų. Šis "perkamosios galios" argumentas, nuodugniai jį panagrin÷jus, yra tiesiog fantastinis. Juo remdamasis kuo puikiausiai gali pasiteisinti reketininkas ar vagis. Juk po to, kai vagis atima iš jūsų pinigus, jo perkamoji galia padid÷ja. Jis gali tais pinigais paremti barus, restoranus, naktinius klubus, siuv÷jus ar automobilių gamintojus. Bet kiekvienai jo išlaidų sukurtai darbo vietai jūsų išlaidos sukurs viena darbo vieta mažiau, nes tiek mažiau jums liks išlaidoms. Visai taip pat mokesčių mok÷tojai sukuria viena darbo vieta mažiau už kiekvieną darbo vietą, kurią sukuria valstyb÷s pareigūno išlaidos. Kai jūsų pinigus iš jūsų atima vagis, jūs nieko negaunate mainais. Kai jūsų pinigai paimami mokesčiais nereikalingiems biurokratams išlaikyti, pad÷tis yra visai tokia pat. Tiesą sakant, būtume laimingi, jei nereikalingi biurokratai būtų tik nerūpestingi dykaduoniai. Bet šiandien labiau tik÷tina, kad jie bus energingi reformatoriai, trukdantys produktyviai veiklai. Kai nerandame geresnio pateisinimo nei "perkamosios galios išsaugojimas" kurios nors pareigūnų grupes išlaikymui, tai jau yra tikras ženklas, kad laikas jų atsikratyti.

24

X skyrius: PILNUTINIO UŽIMTUMO FETIŠAS Kiekvieno individo, kiekvienos tautos ekonominis tikslas - mažiausiomis pastangomis gauti didžiausią rezultatą. Visa žmonijos ekonomin÷ pažanga - tai produkcijos didinimas tais pačiais darbo įd÷jimais. Būtent šio principo vedami žmon÷s prad÷jo krauti nešulius ant mulų nugarų, o ne ant savo pečių; jie išrado ratą ir vežimą, geležinkelį ir sunkvežimį. Šio principo vedami žmon÷s naudojasi savo išradingumu šimtams tūkstančių darbą taupančių įrankių sukurti. Visa tai yra taip elementaru, kad būtų nepatogu apie tai kalb÷ti, jei šios tiesos nuolat nepamirštų tie, kurie paskelbia pasauliui madingus šūkius. Šalies mastu šis pirmasis principas reiškia, kad tikrasis mūsų tikslas yra produkcijos maksimizavimas. Pilnutinis užimtumas - t. y. nesavanoriško nedarbo nebuvimas - yra būtinas šalutinis šio tikslo padarinys. Bet tikslas yra produkcija, o darbas yra tik priemon÷. Negalime pasiekti tvaraus didžiausio produktyvumo be pilnutinio užimtumo, tačiau galime nesunkiai tur÷ti pilnutinį užimtumą be pilnutinio produktyvumo. Pirmykšt÷s genties žmones buvo nuogi, prastai maitinosi ir glaud÷si varginguose būstuose, bet jų nekamavo nedarbas. Kinija ir Indija yra daug skurdesn÷s už mus, bet pagrindin÷ priežastis, d÷l kurios jos vargsta, yra primityvūs gamybos metodai (kapitalo stygiaus priežastis ir padarinys), o ne nedarbas. N÷ra nieko lengviau, kaip pasiekti visuotinį užimtumą, jei jis atskiriamas nuo produktyvumo ir laikomas savitiksliu. Hitleris sukūr÷ pilnutinį užimtumą savo milžiniška ginklavimosi programa. Antrasis pasaulinis karas parūpino pilnutinį užimtumą visoms jame dalyvavusioms tautoms. Vokietijoje buvo pilnutinai išnaudojamas vergų darbas. Kal÷jimuose buvo pilnutinis užimtumas. Prievarta visada gali parūpinti pilnutinį užimtumą. Tačiau mūsų įstatymų leid÷jai Kongrese leidžia ne Pilnutinio produktyvumo, bet Pilnutinio užimtumo įstatymus. Net verslininkų komitetai teikia siūlymus "Pilnutinio užimtumo komisijai" prie prezidento, o ne "pilnutinio produktyvumo" ir net ne "pilnutinio užimtumo ir pilnutinio produktyvumo" komisijoms. Visur priemon÷ painiojama su tikslu, ir pats tikslas užmirštamas. Atlyginimai ir užimtumas svarstomi taip, tarsi jie būtų visai nesusiję su darbo produktyvumu ir produkcija. Laikantis prielaidos, kad darbų kiekis yra ribotas, daroma išvada, jog esant 30 valandų darbo savaitei atsiranda daugiau darbo vietų ir tod÷l jai teikiama pirmenyb÷, palyginti su 40 darbo valandų savaite. Vyraujant tokiai painiavai, toleruojama šimtai priemonių, kurių profsąjungos griebiasi darbų apimtims didinti. Kai profsąjungos veik÷jas grasina išvesti iš rikiuot÷s radijo stotį, jeigu ji neįdarbins dvigubai daugiau muzikantų, negu jai reikia, dalis visuomen÷s jį paremia, nes juk jis bando sukurti darbo vietas. Kai tur÷jome WPA (Works Projects Administration, Darbo projektų valdybų), administratoriaus talentingumo požymiu buvo laikomas jo sugeb÷jimas išgalvoti projektus, kuriais remiantis būtų įdarbinta kuo daugiau žmonių, palyginti su atlikto darbo verte, kitaip sakant, tokius projektus, kur darbas mažiausiai našus. Būtų daug geriau, jei pasirinkimas būtų tik toks - nors jis n÷ra tik toks - tur÷ti produkcijos maksimumą, dalį gyventojų išlaikant be darbo neslepiamomis pašalpomis negu siekti "pilnutinio užimtumo" įvairiausiais įdarbinimo paliatyvais, kurie tik dezorganizuoja produktyvią veiklą. Civilizacijos pažanga reiškia darbo maž÷jimą, ne jo did÷jimą. Mes gal÷jome praktiškai atsisakyti vaikų darbo, pašalinti darbo būtinybę pagyvenusiems žmon÷ms ir suteikti milijonams moterų galimybę nedirbti tik tod÷l, kad mes nuolat turt÷jome. Amerikoje turi dirbti kur kas mažesn÷ gyventojų dalis negu, tarkime, Kinijoje ar Rusijoje. Ir svarbu ne tai, kiek Amerikoje bus darbo vietų po dešimties metų, bet kiek mes gaminsime ir koks atitinkamai bus mūsų pragyvenimo lygis.

25

Galime savo mastymų padaryti aiškesnį, jei daugiausia d÷mesio skirsime tam, kas svarbiausia - produktyvumo maksimizavimo strategijai. XI skyrius: K Ą "APSAUGO" MUIT Ų TARIFAI? Žvelgiant į viso pasaulio valstybių ekonominę politiką, kiekvienam rimtam ekonomikos tyrin÷tojui belieka iš nevilties sk÷sčioti rankomis. Atrodo, kokia prasm÷ gilintis į ekonomin÷s teorijos laim÷jimus, jei žmonių įsitikinimai ir reali valstybių politika, bent jau tarptautinių santykių srityje, dar n÷ra pasiekusi Adamo Smitho lygio? Šiandienin÷ tarifų ir prekybos politika ne tik blogesn÷ už XVII ir XVIII amžių politiką, ji daug blogesn÷. O tarifų ir kitokių prekybos suvaržymų tikri ir tariami motyvai išlieka tie patys. Nuo tada, kai prieš du šimtus metų pasirod÷ knyga "Tautų gerov÷", prekybos laisv÷s byla buvo keliama tūkstančius kartų, bet turbūt niekur taip paprastai ir įtikinamai, kaip toje knygoje. Smithas savo įrodymą grind÷ iš esm÷s vienu fundamentaliu teiginiu: "Kiekvienos šalies didžiajai žmonių daugumai visada apsimoka ir turi apsimok÷ti pirkti savo geidžiamas prekes iš tų, kurie jas parduoda pigiausiai". "Šis teiginys atrodo toks akivaizdus, - tęs÷ Smithas, - kad, regis, juokinga būtų jį išvis kaip nors įrodin÷ti; ir juo niekada nebūtų buvę suabejota, jei gudri pirklių ir manufaktūrininkų sofistika nebūtų sujaukusi sveiko žmonių proto". Antra vertus, laisvąją prekybą jis laik÷ vienu iš darbo pasidalijimo aspektų: "Maksima, kuria vadovaujasi kiekvienas protingas ūkio šeimininkas - niekada negaminti namuose daikto, kurio gamyba jam kainuos daugiau, negu kainuotų jį nusipirkti. Siuv÷jas nem÷gina pasidirbti sau batų, bet perka juos iš batsiuvio. Batsiuvys nem÷gina siūdintis drabužių, bet samdosi siuv÷ją. Ūkininkas nem÷gina imtis n÷ vieno iš tų užsi÷mimų, bet samdo šiuos skirtingus amatininkus. Visi jie mato tur÷sią daugiau naudos nukreipdami visą savo pramonę ten, kur jie kuo nors pranašesni už savo kaimynus, ir įsigydami mainais už dalį gaminių arba - tai yra tas pat - už dalį jų kainos visa kita, ko jiems reikia. Kas protinga bet kurios atskiros šeimos elgesyje, vargu ar gali būti kvaila didel÷s karalyst÷s elgesyje". Tačiau kas verčia žmones manyti, kad protingas elgesys atskirame ūkyje gali netikti karalystei? Tai ištisa paklydimų raizgalyn÷, iš kurios žmonija iki šiol nesugeba išsivaduoti. Ir svarbiausias iš jų - tai toji klaida, kurią aiškiname šioje knygoje. Tai klaida, kuri daroma žvelgiant tik į tiesioginius kurio nors tarifo padarinius atskiroms grup÷ms ir nekreipiant d÷mesio į ilgalaikius jo padarinius visai visuomenei. Amerikos vilnonių audinių pramonininkas nuvyksta į Kongresą arba Valstyb÷s departamentą ir komitetui arba pareigūnams pareiškia, kad šalį ištiks nelaim÷, jeigu jie panaikins arba sumažins muito tarifą Anglijos megztiniams. Dabar savo megztinius jis parduoda po 30 dolerių, tuo tarpu anglų gamintojai savo megztinius gali parduoti po 25 dolerius. Vadinasi, reikalingas 5 dolerių muito mokestis, kad jis gal÷tų išlaikyti savo verslą. Žinoma, jo teigimu, jis rūpinasi ne savimi, bet tais tūkstančiais žmonių, kuriems jis duoda darbo, ir tais žmon÷mis, kuriems duoda darbo pastarųjų išlaidos. Jei nebus imtasi priemonių, prasid÷s nedarbas ir perkamosios galios nuosmukis, kuris ims plisti did÷jančiais ratilais. Ir jeigu pramonininkui pavyksta įrodyti, kad panaikinus ar sumažinus muitų tarifus jis iš tikrųjų bus išstumtas iš verslo, jo argumentas Kongresui atrodys nenuginčijamas. Klaida atsiranda d÷l to, kad žvelgiama tik į įmonininką ir jo darbininkus arba vien tik į Amerikos mezgimo pramonę. Ji kyla stebint tik tuos rezultatus, kurie iš karto matomi, ir nekreipiant d÷mesio į tuos, kurie nematomi, nes jiems užkertamas kelias atsirasti.

26

Muitų apsaugos šalininkai nuolat kelia argumentus, kurie faktiškai yra klaidingi. Bet tarkime, kad faktai šiuo atveju visiškai tokie, kaip juos pateikia megztinių gamintojas. Tarkime, jog 5 dolerių muito mokestis už megztini jam yra būtinas, kad išlaikytų savo verslą ir tur÷tų darbo savo darbininkams. Sąmoningai pasirenkame patį nepalankiausią pavyzdį muitų panaikinimui. Dabar nekalbame apie argumentus už naujų muito tarifų įvedimą, kuriuo siekiama palaikyti naują pramon÷s šaką, bet tik apie argumentus, laikančius tarifą, kuris jau leido atsirasti tam tikrai pramon÷s šakai ir kuris tod÷l negali būti panaikintas, nieko nenuskriaudus. Muito tarifas panaikinamas; gamintojas pasitraukia iš verslo; tūkstančiai darbininkų atleidžiami iš darbo; tiek÷jai, iš kurių jie nuolat pirkdavo, patiria nuostolių. Toks yra tiesioginis, akivaizdus rezultatas. Bet taip pat yra kitų, ne mažiau tiesioginių ir ne mažiau realių rezultatų, tik jie sunkiau įžvelgiami. Juk dabar megztiniai, kurie anksčiau kainavo 30 dolerių, parduodami už 25 dolerius. Vartotojai gali tokios pat kokyb÷s megztinį nusipirkti už mažesnę pinigų sumą arba geresn÷s kokyb÷s už tokią pat sumą. Pirkdami tokios pat kokyb÷s megztinį, jie ne tik įsigyja drabužį, bet dar sutaupo 5 dolerius, kurių nebūtų sutaupę ankstesn÷mis sąlygomis, ir už juos dabar gali dar ką nors nusipirkti. Tais 25 doleriais, kuriuos jie moka už megztinį, jie padeda - kaip, be abejo, numat÷ Amerikos įmonininkas - skatinti užimtumą Anglijos megztinių pramon÷je. Bet penkiais likusiais doleriais jie skatina užimtumą įvairiausiose kitose Jungtinių Valstijų pramon÷s šakose. Tai dar ne visi rezultatai. Pirkdami angliškus megztinius, jie aprūpina anglus doleriais, už kuriuos šie gali nusipirkti amerikietiškų prekių. Juk iš tikrųjų (čia nekreipiu d÷mesio į tokias komplikacijas, kaip svyruojantis valiutų kursas, skolos, kreditai ir t. t.) tai vienintelis būdas, kuriuo britai galiausiai gali panaudoti tuos dolerius. Kadangi britams leidome daugiau mums parduoti, jie dabar gali daugiau iš mūsų pirkti. Tiesą sakant, jie yra tiesiog priversti daugiau pirkti iš mūsų, kad jų doleriai negul÷tų be naudos jų pinigin÷se. Tad leisdami importuoti daugiau britų prekių, mes turime daugiau eksportuoti amerikiečių prekių. Ir nors mažiau žmonių dabar dirba Amerikos megztinių pramon÷je, daugiau žmonių - ir daug produktyviau - dirba, pavyzdžiui, Amerikos skalbimo mašinų arba l÷ktuvų gamybos pramon÷je. Galutinis rezultatas yra toks, kad užimtumas Amerikoje nesumaž÷jo, o Amerikos ir Anglijos produkcija padid÷jo. Darbas kiekvienoje šalyje daug geriau panaudojamas, nes jis skiriamas gamybai tų daiktų, kuriuos gaminti jis moka geriausiai, užuot buvęs priverstas gaminti tuos, kuriuos gamina neefektyviai ar prastai. Abiejų šalių vartotojai laimi. Jie gali nusipirkti geidžiamų daiktų ten, kur tie daiktai pigiausi. Amerikos vartotojai geriau aprūpinti megztiniais, Anglijos vartotojai geriau aprūpinti skalbimo mašinomis ir l÷ktuvais. Dabar pažvelkime į dalyką iš priešingos pus÷s ir panagrin÷kime muitų tarifo įvedimo padarinius. Tarkime, kad nebuvo muito tarifų megztiems dirbiniams, kad amerikiečiai buvo įpratę pirkti užsienio megztinius, nemok÷dami mokesčio už importą, ir štai tada iškeliamas argumentas, kad gal÷tume sukurti savąją megztinių pramonę, užd÷dami 5 dolerių muito mokestį megztiniams. Loginiu požiūriu šis argumentas n÷ra visai klaidingas. Amerikos vartotojui britų megztinių kaina būtų taip padidinta, kad Amerikos gamintojams taptų pelninga imtis jų gamybos. Tačiau Amerikos vartotojai būtų priversti šelpti šią pramon÷s šakų. Už kiekvieną perkamą amerikietišką megztinį jie būtų priversti mok÷ti 5 dolerių mokestį, kurį, padidinus megztinio kainą, iš jų surinktų naujoji pramon÷. Amerikiečiai, anksčiau nedirbę megztinių pramon÷je, joje įsidarbintų. Visa tai yra tiesa. Tačiau nebūtų jokio gryno šalies pramon÷s augimo ar užimtumo padid÷jimo. Kadangi Amerikos vartotojas už tokį pat megztinį tur÷tų mok÷ti 5 doleriais daugiau, jam būtent tiek liktų mažiau kam nors kitam nusipirkti. Savo išlaidas kitiems daiktams jis tur÷tų sumažinti 5 doleriais. Kad atsirastų ar išsivystytų nauja pramon÷s šaka, šimtai kitų tur÷tų nukent÷ti. Kad 50 000 žmonių gal÷tų būti įdarbinti vilnonių megztinių pramon÷je, tiek pat žmonių mažiau dirbtų kitur. Tačiau naujoji pramon÷ būtų akivaizdi. Jos darbininkų skaičius, į ją investuotas kapitalas, jos produkcijos rinkos kaina būtų lengvai suskaičiuojami dalykai. Žmon÷s kasdien matytų darbininkus, keliaujančius į gamyklas ir iš jų grįžtančius. Rezultatai būtų apčiuopiami, regimi ir tiesioginiai. Tačiau šimto kitų pramon÷s šakų nuosmukis, 50 000 darbo vietų praradimas kitur nebūtų lengvai pastebimi dalykai. Net protingiausias statistikas negal÷tų tiksliai žinoti, koks būtų kitų darbo vietų praradimo mastas, kiek tiksliai žmonių būtų atleista iš darbo kiekvienoje atskiroje pramon÷je, kokias verslo galimybes prarastų tam tikra

27

pramon÷ d÷l to, kad vartotojai turi daugiau mok÷ti už megztinius, nes šis praradimas, pasklisdamas po visus kitus gamybinius šalies paj÷gumus, visur bus santykinai nedidelis. Niekas negal÷s tiksliai išsiaiškinti, kaip kiekvienas vartotojas būtų išleidęs savo papildomus 5 dolerius, jeigu jie nebūtų buvę iš jo paimti. Tod÷l didžioji žmonių dauguma greičiausiai gyvens iliuzija, kad naujoji pramon÷ jiems nieko nekainuoja. Svarbu atkreipti d÷mesį į tai, kad naujas tarifas megztiniams nepakels amerikiečių atlyginimų. Žinoma, jis leis amerikiečiams dirbti mezgimo pramon÷je maždaug už vidutinį Amerikos atlyginimą (mokamą tokios pat kvalifikacijos darbininkams), užuot tur÷jus toje pramon÷je konkuruoti išlaikant Anglijos atlyginimų lygį. Bet apskritai, įvedus muito mokestį, Amerikos atlyginimai nepakils, nes, kaip jau mat÷me, nepadid÷s nei darbo vietų skaičius, nei prekių paklausa, nei darbo našumas. Darbo našumas d÷l įvesto tarifo iš tikrųjų sumaž÷s. Čia pagaliau paaišk÷ja tikrieji muitų barjerų padariniai. Jie n÷ra vien tai, kad visi regimi jų pranašumai yra atsveriami mažiau akivaizdžių, tačiau ne mažiau realių nuostolių. Iš tikrųjų jie yra grynas nuostolis šaliai, nes nepaisant šimtmečiais skleidžiamos šališkos propagandos ir nešališkos painiavos, muitai mažina Amerikos atlyginimų lygį. Panagrin÷kime, kaip tai įvyksta. Mat÷me, kad kai vartotojai moka papildomą sumą už tarifais "apsaugotą" prekę, jiems lieka kaip tik tiek pinigų mažiau kitoms prek÷ms pirkti. Pramon÷ kaip visuma nieko nelaimi. Tačiau d÷l dirbtinių barjerų užsienio prek÷ms Amerikos darbas, kapitalas ir žem÷ atimami iš ten, kur jie panaudojami efektyviausiai, ir nukreipiami ten, kur jie panaudojami ne taip efektyviai. Vadinasi, d÷l muitų barjerų etatinis Amerikos darbo ir kapitalo produktyvumas sumaž÷ja. Į tai pažvelgę vartotojo akimis matome, kad už savo pinigus jis gali mažiau nusipirkti. Kadangi jis turi daugiau mok÷ti už megztinius ir kitas proteguojamas prekes, tai mažiau perka kitų daiktų. Tod÷l jo pajamų bendra perkamoji galia sumaž÷ja. Ar grynas muito padarinys bus piniginių atlyginimų sumaž÷jimas, ar piniginių kainų pakilimas - priklausys nuo to, kokios finansin÷s politikos bus laikomasi. Bet viena yra aišku: nors muitas gali padidinti atlyginimus proteguojamose pramon÷s šakose, tačiau galiausiai, atsižvelgus į visas pramon÷s šakas, jis sumažina realius atlyginimus, t. y. sumažina palyginti su tais, kurie būtų nesant muito. Tik tam protui, kuris yra sugadintas ištisas kartas klaidinusios propagandos, ši išvada gali atrodyti paradoksali. Kokio kito rezultato galima tik÷tis iš politikos, sąmoningai mažinančios kapitalo ir darbo išteklių efektyvumą? Kokio kito rezultato galima tik÷tis iš sąmoningai kuriamų dirbtinių kliūčių prekybai ir susisiekimui? Juk muitų sienos statymo padariniai yra tokie patys kaip tikros sienos statymo. Neatsitiktinai protekcionistai dažnai griebiasi karinio žargono. Jie kalba apie užsienio gaminių "invazijos atr÷mimą". Priemon÷s, kurių jie siūlo griebtis finansų srityje, yra tos pačios, kurių griebiamasi mūšio lauke. Tarifų barjerai, kurie statomi invazijai atremti, yra tarsi prieštankiniai grioviai, tranš÷jos ir spygliuotos užkardos priešo kariuomen÷s invazijai atremti ar stabdyti. Ir visai taip pat, kaip toji kariuomen÷ būna priversta pasitelkti brangesnes priemones šioms kliūtims įveikti - didesnius tankus, minų detektorius, inžinerinius būrius spygliuotoms vieloms kapoti, vandens kliūtims įveikti, - taip turi būti ieškoma brangesnių ir veiksmingesnių transportavimo priemonių muitų barjerams įveikti. Viena vertus, mes m÷giname mažinti susisiekimo su Anglija ar su Kanada kaštus, konstruodami greitesnius ir galingesnius l÷ktuvus ir laivus, tiesdami geresnius kelius ir statydami modernius tiltus, gamindami geresnius lokomotyvus ir sunkvežimius. Antra vertus, šiuos įd÷jimus į efektyvesnį susisiekimą mes nuvertiname savo tarifais, kurie komerciniu požiūriu prekių transportavimą padaro brangesnį nei anksčiau. Vienu doleriu atpigindami megztinių transportavimą, mes po to padidiname tarifą dviem doleriais, kad užkirstume kelią jų transportavimui. Mažindami potencialiai pelningų pervežimų apimtį, mes mažiname investavimo į efektyvesnį transportą vertę. Muito tarifas buvo apibūdintas kaip priemon÷ pagelb÷ti gamintojui vartotojo sąskaita.. Tam tikra prasme tai yra teisinga. Tie, kurie pritaria tarifams, galvoja tik apie gamintojus, tur÷siančius tiesioginę naudą iš

28

tam tikrų importo muitų. Jie užmiršta vartotojus, tur÷siančius tiesioginių nuostolių d÷l jų mokamų muitų. Tačiau būtų klaida muitų problemą suprasti kaip visų gamintojų ir visų vartotojų tarpusavio konflikto išraišką. Tiesa, kad muitai nuskriaudžia visus vartotojus, tačiau netiesa, kad jie duoda naudos visiems gamintojams. Priešingai, kaip jau mat÷me, jie padeda proteguojamiems gamintojams visų kitų gamintojų sąskaita ir ypač tų, kurie turi palyginti didelę potencialią eksporto rinką. Šiam teiginiui geriau iliustruoti galbūt tiks išgalvotas pavyzdys. Įsivaizduokime, kad tarifų barjerai tokie aukšti, jog jie pasidaro absoliučiai neįveikiami ir joks importas iš išorinio pasaulio mūsų apskritai nepasiekia. Tarkime, kad d÷l šios priežasties megztinių kaina Amerikoje pakyla tik 5 doleriais. Tada Amerikos vartotojai, mok÷dami už megztinį 5 doleriais daugiau, išleis vidutiniškai 5 centais mažiau šimtui kitų Amerikos pramon÷s šakų. (Čia skaičiai pasirinkti vien principo pavaizdavimui: žinoma, šie nuostoliai taip tolygiai nepasiskirstytų; be abejo, pati megztinių pramon÷ patirtų nuostolių d÷l kiltį pramon÷s šakų protegavimo. Tačiau šių komplikacijų kol kas galima nepaisyti). Kadangi užsienio pramonei Amerikos rinka būtų visiškai uždaryta, ji visai negautų dolerių ir tod÷l negal÷tų pirkti jokių Amerikos prekių. D÷l šios priežasties įvairios Amerikos pramon÷s šakos patirtų nuostolių, tiesiogiai proporcingų jų ankstesnių pardavimų užsienyje mastui. Didžiausius nuostolius pirmiausia patirtų medviln÷s augintojai, vario, siuvimo mašinų, žem÷s ūkio mašinų, rašomųjų mašin÷lių, l÷ktuvų ir t.t. tiek÷jai ir gamintojai. Aukštesni, tačiau įveikiami tarifų barjerai sukeltų tokius pat, tik mažesnio masto padarinius. Taigi d÷l tarifo poveikio pasikeistų Amerikos gamybos struktūra. Tarifai pakeistų užimtumo mastą bei sandarą ir pramon÷s šakų santykinį dydį viena kitos atžvilgiu. Jie leistų pl÷stis santykinai neefektyvioms mūsų pramon÷s šakoms ir verstų smukti tas, kurios yra santykinai efektyvios. Tod÷l grynas jų padarinys būtų Amerikos efektyvumo sumaž÷jimas, visai taip pat kaip tų šalių, su kuriomis priešingu atveju būtume plačiau prekiavę. Ilgalaik÷s perspektyvos atžvilgiu, nepaisant daugyb÷s argumentų "už" ir "prieš", tarifas neturi reikšm÷s užimtumui. (Tiesa, staigūs tarifo pakeitimai didinimo ar mažinimo linkme gali sukelti laikiną nedarbą, nes jie sukelia gamybos struktūros pokyčius. Tokie staigūs pokyčiai gali net sukelti depresiją.) Bet jis turi reikšm÷s atlyginimams. Ilgalaik÷s perspektyvos atžvilgiu jis mažina realius atlyginimus, nes mažina efektyvumą, produktyvumą ir turtą. Taigi visi paklydimai, susiję su tarifais, kyla iš pamatin÷s klaidos, kurią nagrin÷jame šioje knygoje. Juos lemia tai, kad žvelgiama tik į tiesioginius, iš karto atsirandančius kokio nors tarifo įvedimo padarinius vienai gamintojų grupei ir užmirštami ilgalaikiai, galutiniai padariniai tiek vartotojų visumai, tiek visiems kitiems gamintojams. (Girdžiu skaitytoją klausiant: "O kod÷l problemos negalima išspręsti suteikus muitų protekciją visiems gamintojams?" Bet čia klystama, nes neįmanoma vienodai pad÷ti visiems gamintojams ir visiškai neįmanoma pad÷ti tiems šalies gamintojams, kurie jau "nurungia" užsienio gamintojus: šie efektyvūs gamintojai neišvengiamai nukenčia d÷l tarifo sukeltų perkamosios galios poslinkių.) Tarifų klausimu turime padaryti vieną baigiamąją pastabą - tokią pat pastabą kuri buvo būtina nagrin÷jant technologin÷s pažangos padarinius. N÷ra prasm÷s neigti, kad tarifas duoda ar bent jau gali duoti naudos tam tikriems interesams. Tiesa, jis jiems duoda naudos visą kitą sąskaita. Bet jiems jis duoda naudos. Jei būtų proteguojama tik viena pramon÷s šaka, o jos savininkai ir darbininkai visa kita pirkdami naudotųsi laisvosios prekybos pranašumais, ta pramon÷s šaka gali tur÷ti net grynos naudos. Tačiau kadangi bandoma tarifo palaimą pl÷sti visiems, net ir proteguojamų pramon÷s šakų darbininkai, kaip gamintojai ir kaip vartotojai, pradeda patirti nuostolių d÷l kitų protekcijos ir galiausiai atsiduria blogesn÷je pad÷tyje negu tuo atveju, jeigu nei jie, nei kiti nebūtų gavę muitų apsaugos. Tačiau neturime neigti, kaip tai dažnai daro entuziastingi prekybos laisv÷s šalininkai, galimos šių tarifų naudos atskiroms grup÷ms. Pavyzdžiui, neturime vaizduotis, kad tarifo sumažinimas visiems duotų naudos ir niekam nepadarytų žalos. Tiesa yra tai, kad galiausiai jo sumažinimas būtų naudingas šaliai.

29

Tačiau kai kas patirtų žalą. Nukent÷tų tos grup÷s, kurios anksčiau naudojosi didele muitų apsauga. Tiesą sakant, tai vienas iš argumentų, kod÷l n÷ra gerai, kad išvis atsiranda tokios proteguojamos grup÷s. Bet aiškus ir nešališkas mąstymas verčia pripažinti, kad kai kurių pramon÷s šakų atstovai yra teisūs sakydami, jog panaikinus tarifus jų gaminiams tos pramon÷s šakos būtų išstumtos iš verslo, o jų darbininkai laikinai netektų darbo. Ir jeigu jų darbininkai yra įsigiję specialią kvalifikaciją, jų praradimas gali būti neatlyginamas ar bent gali trukti tol, kol jie galiausiai įgis lygiavertę kvalifikaciją kitur. Nagrin÷jant muitų tarifų padarinius, kaip ir nustatant technologin÷s pažangos padarinius, reikia stengtis matyti visus pagrindinius padarinius - tiek iškart, tiek v÷liau pasireiškiančius - visoms grup÷ms. Kaip šio skyriaus post scriptum pridurčiau, kad jo argumentai n÷ra nukreipti prieš visus tarifus bei mokesčius, renkamus įplaukoms į biudžetą ar siekiant palaikyti karo tikslams reikalingą pramon÷s šaką; be to, jie n÷ra nukreipti prieš visus argumentus tarifų naudai. Jie nukreipti vien prieš klaidingą įsitikinimą, kad galiausiai tarifas "kuria darbo vietas", "pakelia atlyginimus" ar apsaugo šalies "pragyvenimo lygį". Tarifas neduoda n÷ vieno iš šių dalykų; o d÷l atlyginimų ir pragyvenimo lygio, tai yra visai priešingai. Tačiau kitais tikslais įvestų muito mokesčių tyrimas nuvestų mus per daug toli nuo mūsų temos. Mums taip pat n÷ra reikalo svarstyti importo kvotų, valiutų kurso kontrol÷s, bilaterizmo ir kitokių tarptautin÷s prekybos draudimo, varžymo ir reglamentavimo priemonių. Tokios priemon÷s apskritai turi tuos pačius - o dažnai ir blogesnius - padarinius, kaip aukšti ar neįveikiami protekciniai tarifai. Jie kelia sud÷tingesnius klausimus, tačiau jų galutiniai padariniai gali būti nustatyti tokiu pat samprotavimo būdu, kuriuo naudojom÷s aptardami tarifų barjerus. XII skyrius: EKSPORTO VAJUS Patologinę importo baimę, nuo kurios kenčia visos šalys, pranoksta tik toks pat patologinis eksporto geismas. Loginiu požiūriu negali būti nenuoseklesnio derinio. Juk galiausiai importas ir eksportas turi susilyginti (abu suvokiant platesne prasme, įskaičiuojant ir tokius "nematomus" dalykus, kaip turizmo išlaidas, krovinių gabenimo per vandenyną išlaidas ir visus kitus "mok÷jimų balanso" punktus). Juk eksportu mokama už importą, ir atvirkščiai. Kuo daugiau eksportuojame, tuo daugiau turime importuoti, jei apskritai tikim÷s atsiskaitymo. Kuo mažiau importuojame, tuo mažiau galime eksportuoti. Be importo negal÷tume tur÷ti eksporto, nes užsieniečiai netur÷tų už ką pirkti mūsų prekių. Kai tik nusprendžiame sumažinti savo importą, mes kartu nusprendžiame sumažinti ir savo eksportą, o nusprendę padidinti eksportą, mes iš esm÷s taip pat nusprendžiame padidinti importą. Paaiškinimas visai paprastas. Amerikos eksportininkas parduoda savo prekes Anglijos importininkui, ir šis jam sumoka svarais sterlingų. Tačiau amerikietis negali anglų svarais išmok÷ti atlyginimų savo darbininkams, už juos nupirkti žmonai kailinius ar susimok÷ti už teatro bilietus. Tam reikalingi Amerikos doleriai. Tod÷l jo svarai neduoda jam jokios naudos, jeigu už juos jis neperka sau anglų prekių ar jų neparduoda (per savo banką ar kitą agentūrą) kokiam nors Amerikos importininkui, norinčiam už juos pirkti anglų prekių. Bet kuriuo atveju operacija negali būti baigta tol, kol už Amerikos eksportą nebus atsilyginta atitinkamu importu. Tokia pati pad÷tis susiklostytų, jei operacija būtų atliekama Amerikos doleriais, o ne britų svarais. Britų importininkas negal÷tų mok÷ti Amerikos eksportininkui doleriais, jei koks nors ankstesnis britų eksportininkas, ką nors anksčiau pardavęs mums, nebūtų Anglijoje sukaupęs kredito doleriais. Žodžiu, užsienio prekyba yra kliringo operacijos, kurių metu Amerikoje dolerin÷s užsieniečių skolos dengiamos jų doleriniais kreditais, o Anglijoje užsieniečių sterlingin÷s skolos dengiamos jų sterlinginiais kreditais.

30

Čia n÷ra reikalo gilintis į visas technines detales, -jas galima išsiaiškinti pasiskaičius bet kurį gerą užsienio prekybos vadov÷lį. Tačiau reikia pabr÷žti, kad šioje srityje n÷ra jokių specifinių paslapčių (išskyrus miglą, kuria ji dengiama) ir kad užsienio prekyba iš esm÷s nesiskiria nuo vidaus prekybos. Kiekvienas iš mūsų turi ką nors parduoti (net jei daugumai mūsų tai yra paslaugos, o ne prek÷s) ir taip įgyti perkamąją galią ką nors pirkti. Vidaus prekyboje irgi dažniausiai atsiskaitoma čekiais ar kitais atsiskaitymo būdais, o tarpusavio įsiskolinimai padengiami per kliringo įstaigas. Tiesa, galiojant tarptautiniam aukso standartui, importo ir eksporto balanso neatitikimai kartais išlyginami atsiskaitant auksu. Bet ir šiuos skirtumus visai taip pat galima būtų padengti medvilne, plienu, viskiu, kvepalais ar kokiomis nors kitomis prek÷mis. Pagrindinis skirtumas tas, kad galiojant aukso standartui aukso paklausa yra tiesiog neribotai lanksti (iš dalies d÷l to, kad jis suvokiamas ir pripažįstamas kaip tarptautinis pinigas, o ne vien kaip eilin÷ prek÷) ir kad valstyb÷s nekuria dirbtinių kliūčių aukso importui, kaip kad jas kuria beveik visoms kitoms prek÷ms. (Antra vertus pastaraisiais metais jos daro daugiau kliūčių aukso eksportui nei bet kurios kitos prek÷s eksportui; tačiau tai atskira tema.) Deja, tie patys žmon÷s, kurie sugeba išlaikyti blaivų protą, kai svarstoma vidaus prekybos tema, dažnai tampa neįtik÷tinai emocingi ir bukagalviai, kai kalbama apie užsienio prekybą. Čia jie gali rimčiausiai ginti (ar tylomis pritarti) tokius principus, kurių taikymą vidaus verslui jie laikytų beprotybe. Tipiškas pavyzdys yra įsitikinimas, jog valdžia, nepaisydama kreditų grąžinimo tikimyb÷s, turi teikti milžiniškus kreditus užsienio šalims, kad jos įsigytų mūsų eksporto. Žinoma, Amerikos piliečiams negali būti draudžiama skolinti savo pinigus užsienyje savo pačių rizika. Valdžia negali daryti savavališkų kliūčių privačiam kreditui tose šalyse, su kuriomis palaikome taikius santykius. Vedami žmoniškumo paskatų, mes galime dosniai dalintis su tais, kurie vargsta ar kuriems iškyla bado pavojus. Bet mes visuomet turime gerai žinoti, ką darome. Būtų neprotinga teikti labdarą užsienio tautoms, sudarant įspūdį, kad darome kietą biznio sand÷rį savanaudiškais tikslais. Mes būtume nesuprasti ir tai tik pablogintų santykius. Tačiau tarp argumentų, keliamų didžiulių užsienio paskolų naudai, vienas tikrai visada skamba įspūdingai. Jis d÷stomas maždaug taip. Net jei pus÷ (ar visa suma) paskolų, kurias teikiame užsienio šalims, baigsis nes÷kmingai ir nebus grąžintos, tai d÷l to mūsų pad÷tis nepablog÷s, nes tos paskolos smarkiai paskatins mūsų eksportą. Tur÷tų būti akivaizdu štai kas: jei skolos, kurias teikiame užsienio šalims, kad jos pirktų mūsų prekes, n÷ra grąžinamos, tai tos mūsų prek÷s atiduodamos veltui. Šalis negali praturt÷ti atiduodama g÷rybes veltui. Taip elgdamasi ji gali tik nuskursti. Niekas neabejoja šiuo teiginiu, kai jis keliamas privačiai. Jei automobilių kompanija paskolina žmogui 5000 dolerių nusipirkti automobiliui, ir šis paskolos negrąžina, kompanija nepraturt÷ją d÷l to, kad "pardav÷" automobilį. Ji paprasčiausiai prarado tą sumą, kurią kainavo automobilio pagaminimas. Jei tą sumą sudar÷ 4000 dolerių ir jei tik pus÷ paskolos buvo grąžinta, tai kompanija prarado 4000 dolerių minus 2500, arba 1500. Ji neatgavo prekyba to, ką prarado nevykusia paskola. Jei šis teiginys yra toks paprastas, kai jis taikomas privačios veiklos sričiai, tai kod÷l neabejotinai protingi žmon÷s susipainioja, kai jis taikomas šalies mastu? Paaiškinimas toks, kad tada tai operacijai suvokti reikta mintimi pereiti keletą papildomų etapų. Viena grup÷ iš tiesų gali tur÷ti naudos, tačiau visi kiti patirtų nuostolių. Pavyzdžiui, tiesa, kad asmenys, kurie verčiasi išimtinai (ar daugiausia) eksporto verslu, gali pasipelnyti iš netikusių paskolų užsieniui. Bendras tokių operacijų nuostolingumas bus neabejotinas, bet nuostoliai pasiskirstys sunkiai suvokiamu būdu. Privatūs skolintojai nuostolius patirs tiesiogiai. Valstybinių paskolų nuostoliai galiausiai tur÷s būti padengti didesniais mokesčiais, užd÷tais kiekvienam iš mūsų. Tačiau bus ir daugyb÷ netiesioginių nuostolių, kuriuos ekonomikoje sukels tiesioginių nuostolių padariniai. Tad Amerikos verslui ir darbui tik pakenks, o ne pad÷s tos paskolos užsieniui, kurios nebus grąžintos. Palyginti su kiekvienu papildomu doleriu, kurį užsienio pirk÷jai tur÷jo ir už kurį gal÷jo pirkti Amerikos

31

prekių, vietiniai pirk÷jai galiausiai tur÷s vienu doleriu mažiau. Įvairios verslov÷s, priklausančios nuo vidaus prekybos, ilgainiui nukent÷s tokiu mastu, kokiu bus pad÷ta eksporto bizniui. Galiausiai nukent÷s net daugelis eksporto koncernų. Pavyzdžiui, Amerikos automobilių kompanijos 1975 metais užsienio rinkoje pardav÷ 15% savo produkcijos. Joms nebūtų apsimok÷ję parduoti užsienyje 20% savo produkcijos už nevykusias paskolas, jeigu jos tokiu būdu būtų praradusios, tarkime, 10% pardavimų Amerikoje d÷l papildomų mokesčių, imamų iš Amerikos pirk÷jų nevykusioms užsienio paskoloms padengti. Kartoju: visa tai nereiškia, kad privatiems investitoriams būtų neprotinga skolinti užsieniui; tai tik reiškia, kad negalime praturt÷ti teikdami nevykusias paskolas. D÷l tų pačių priežasčių, d÷l kurių kvaila žadinti eksporto paskatas nevykusiomis paskolomis, kvaila skatinti eksportą jo subsidijomis. Eksporto subsidija yra akivaizdus pavyzdys, kaip užsieniečiams kažkas atiduodama veltui, parduodant jiems prekes pigiau, nei mums kainuoja jų gamyba. Tai dar vienas pavyzdys, kaip m÷ginama praturt÷ti dalijant daiktus veltui. Nepaisant viso šito, Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausyb÷ jau daugelį metų vykdo "pagalbos užsieniui" programą, kurios didesnę dalį sudaro atviros milijardin÷s dovanos užsienio vyriausyb÷ms. Čia mus domina tik vienas šios programos aspektas - daugelio jos sponsorių naivus įsitikinimas, kad tai yra protingas ir netgi būtinas "mūsų eksporto didinimo" būdas, vadinasi, gerov÷s ir užimtumo didinimo būdas. Tai ta pati iliuzija - kad šalis gali praturt÷ti atiduodama daiktus veltui. Daugelį šios programos r÷m÷jų klaidina faktas, kad atiduodamas ne pats eksportas (kas eksportuojama), o pinigai, už kuriuos eksportuojamas prekes galima nusipirkti. Tod÷l ir gali būti, kad kai kurie eksportininkai net tur÷s naudos iš šalies nuostolių - jeigu jų individualus pelnas iš eksporto yra didesnis nei jų mokami mokesčiai programai išlaikyti. Čia turime dar vieną pavyzdį, kai klystama žvelgiant tik į tiesioginius politikos padarinius atskirai grupei ir neturima kantryb÷s ar nuovokumo išsiaiškinti ilgalaikius jos padarinius kiekvienam žmogui. Išnagrin÷ję ilgalaikius padarinius kiekvienam žmogui, prieisime dar vieną išvadą - visai priešingą teorijai, kuria ištisus amžius vadovavosi daugelis valstyb÷s pareigūnų. Ši išvada, kaip aiškiai parod÷ J. St. Millis, tokia: tikroji šalies užsienio prekybos nauda yra ne eksportas, bet importas. Jos vartotojai gali gauti iš užsienio prekių žemesne kaina nei šalyje arba gali gauti tokių prekių, kurių vietos gamintojai apskritai netiekia. Ryškūs pavyzdžiai Jungtin÷se Valstijose yra kava ir arbata. Ir apskritai tikroji eksporto prasm÷ yra ta, kad juo mokama už importą. XIII skyrius: "PARITETIN öS" KAINOS Kaip mums primena tarifų istorija, suinteresuotos grup÷s gali prasimanyti išradingiausių argumentų, kod÷l jos turi būti ypatingo rūpinimosi objektais. Jų atstovai pateikia joms naudingą planą; tas planas iš pradžių atrodo toks absurdiškas, kad nešališki autoriai net nemato reikalo tą absurdą atskleisti. Tačiau tos grupuot÷s jį nepaliaujamai stumia". Įstatyminis plano įteisinimas duotų joms apčiuopiamą naudą, tod÷l jos gali sau leisti samdyti kvalifikuotus ekonomistus ir propagandistus, kad jie paruoštų tam dirvą. Visuomen÷ girdi nuolat kartojamus argumentus, paremtus tokia įspūdinga statistika ir tokia kreivių ir diagramų gausa, kad ji greitai pasiduoda šiai įtakai. Kai pagaliau nešališki autoriai pamato, kad įstatyminis plano įteisinimas tampa realiu pavojumi, jau būna per v÷lu. Jie neįstengia per kelias savaites išaiškinti dalyko taip kruopščiai ir rūpestingai, kaip tai padaro suinteresuoti ekspertai, tam paskyrę metus laiko; jie apkaltinami informuotumo stoka, ir tada atrodo, tarsi jie ginčytų nepaneigiamus dalykus.

32

Tokią bendrą įvykių raidą iliustruoja ir žem÷s ūkio "paritetinių kainų" istorija. Neatsimenu dienos, kada ši id÷ja buvo pirmąkart iškelta kaip įstatymo projektas; bet su Naujojo kurso pradžia 1933 metais ji jau tapo apibr÷žtu ir įstatymiškai įteisintu principu; b÷gant metams ir jos absurdiškiems padariniams ryšk÷jant, tie padariniai taip pat buvo įstatymiškai įteisinti. Argumentas paritetinių kainų naudai buvo d÷stomas maždaug taip. Žem÷s ūkis yra pagrindin÷ ir svarbiausia gamybos šaka. Ji turi būti išsaugota bet kokia kaina. Be to, visų gerov÷ priklauso nuo fermerio gerov÷s. Jeigu jis netur÷s perkamosios galios pramon÷s gaminiams pirkti, pramon÷ nusmuks. Tokia buvus 1929 metų kracho priežastis ar bent jau mūsų nesugeb÷jimo jį įveikti priežastis. Juk žem÷s ūkio produktų kainos smarkiai krito, tuo tarpu pramoninių gaminių kainos sumaž÷jo labai nedaug. Rezultatas buvo toks, kad fermeris negal÷jo nusipirkti pramon÷s gaminių; miestų darbininkai netekdavo darbo ir negal÷davo nusipirkti žem÷s ūkio produktų; depresija plito vis platesniais užburto rato ratilais. Buvo tik vienas labai paprastas vaistas: sulyginti fermerių produktų kainas su fermerių perkamų daiktų kainomis. Toks "paritetas" egzistavęs 1909-1914 metų laikotarpiu, kai fermeriai klest÷jo. Toks kainų santykis turįs būti atstatytas ir amžiams išlaikytas. Nor÷dami išnarplioti kiekvieną šio gražaus įrodin÷jimo nesąmonę, tur÷tume skirti tam per daug laiko ir per daug nutoltume nuo temos. Negali būti jokio racionalaus pagrindo nusigriebti kurį nors kainų santykį, vyravusį kuriuo nors metu, ir laikyti jį neliečiama šventenybe ar "normalesniu" už kito laikotarpio kainų santykį. Net jeigu jis buvo "normalus" tuo laikotarpiu, kod÷l turime manyti, kad jis turi išlikti po 60 metų, nepaisant per tą laiką įvykusių didžiulių gamybos ir paklausos pokyčių? 1909-1914 metų laikotarpis, kaip kainų pariteto pagrindas, pasirinktas neatsitiktinai. Santykinių kainų požiūriu tai buvo vienas palankiausių laikotarpių mūsų žem÷s ūkiui per visų jo istoriją. Jei visa ši id÷ja būtų bent kiek pagrįsta nuoširdumu ir logika, ji tur÷tų būti taikoma visuotiniu mastu. Jei nuo 1909 metų rugpjūčio iki 1914 metų liepos m÷nesio vyravęs kainų santykis tarp žem÷s ūkio produktų ir pramon÷s gaminių turi būti amžiams išlaikytas, tai kod÷l neturi būti išlaikytos to paties laikotarpio visų prekių santykin÷s kainos? 1946 metais iš÷jusiame pirmajame šios knygos leidime m÷ginau šitaip iliustruoti nesąmones, kurias tai sukeltų: "Šešių cilindrų "Ševroletas" 1912 metais kainavo 2150 dolerių; gerokai tobulesnis šešių cilindrų "Ševroleto" limuzinas 1942 metais kainavo 907 dolerius; taikant tokį pat kaip žem÷s ūkio produktų "paritetą", tais metais jis būtų kainavęs 3270 dolerių. Svaras aliuminio nuo 1909 iki 1913 metų imtinai vidutiniškai kainavo 22,5 cento; jo kaina 1946 metų pradžioje buvo 14 centų; tačiau pagal "paritetą" jis būtų tur÷jęs kainuoti 41 centą". Būtų sunku ir ginčytina m÷ginti šiuos du palyginimus pritaikyti šiandienai; atsižvelgiant ne tik į žymią 1946-1978 metų laikotarpio infliaciją (vartojimo prek÷s pabrango daugiau nei tris kartus), bet ir į tai, kad per šiuos du laikotarpius automobilis kokybiškai pasikeit÷. Tačiau min÷tas sunkumas tik pabr÷žia siūlymo nepraktiškumą. 1946 metų leidime pateikęs min÷tą palyginimą, toliau nurodžiau, kad toks pat produktyvumo did÷jimas iš dalies nul÷m÷ žem÷s ūkio produktų kainų maž÷jimą. "Per penkmetį nuo 1955 iki 1959 metų Jungtin÷se Valstijose vidutiniškai buvo surenkama 428 svarai medviln÷s iš akro, palyginti su vidutiniškai 260 svarų per penkmetį nuo 1939 iki 1943 ir vidutiniškai tik 188 svarais per "pagrindinį" penkmetį nuo 1909 iki 1913 metų." Tęsdami šiuos palyginimus iki šių dienų, matome, kad žem÷s ūkio našumas visą laiką did÷jo, nors ir mažesniu tempu. Per 1968-1972 penkmetį vidutiniškai iš akro buvo surenkama 467 svarai medviln÷s. Panašiai per penkmetį nuo 1968 iki 1972 metų iš akro buvo vidutiniškai gaunama 84 bušeliai kukurūzų, palyginti su 26,1 bušelio 1935-1939 metais, ir vidutiniškai 31,3 bušelio kviečių iš akro, palyginti su 13,2 bušelio ankstesniu laikotarpiu. Žem÷s ūkio produktų gamybos kaštus iš esm÷s sumažino geresnis trąšų naudojimas, pagerintos s÷klų veisl÷s ir padid÷jusi mechanizacija. 1946 metų leidime pateikiau tokią citatą: "Kai kuriems dideliems, gerai mechanizuotiems ūkiams, dirbantiems pagal masin÷s produkcijos principus, dabar reikia tik trečdalio ar

33

net tik penktadalio to darbo, kurio reik÷jo gauti tokiam pat derliui prieš kelerius metus".* Tačiau "paritetinių kainų" apaštalai į visa tai nekreipia d÷mesio. Atsisakymas šį principą taikyti visuotiniu mastu - ne vienintelis liudijimas, kad tai n÷ra nešališkas sumanymas, o tik įrankis atskirų grupių subsidavimui. Kitas liudijimas: žem÷s ūkio produktų kainoms pakylant virš "pariteto", žemdirbių blokas Kongrese niekada nereikalauja, kad tos kainos būtų numušamos iki "pariteto" arba kad subsidija būtų sugrąžinta. Principas veikia tik viena kryptimi. Bet grįžkime prie svarbiausio čia mus dominančio paklydimo - prie argumento, kad jeigu fermeris gauna aukštesnę kainą už savo produktus, jis gali daugiau nusipirkti pramoninių prekių ir tokiu būdu gali paskatinti pramonę ir užimtumą. Suprantama, šiam argumentui neturi reikšm÷s, ar fermeris gauna būtent "paritetines" kainas. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip tos aukštesn÷s kainos pasiekiamos. Jeigu jos yra bendro pagyv÷jimo rezultatas, jeigu jos kyla d÷l to, kad pramon÷je suklest÷jo verslas, kad padid÷jo pramon÷s produkcija ir miestų gyventojų perkamoji galia (ne infliacijos sukelta), tada jos iš tikrųjų gali rodyti ne tik fermerių, bet visų didesnę gerovę. Tačiau mūsų nagrin÷jamu atveju žem÷s ūkio produktų kainos pakeliamos valstyb÷s įsikišimu. Tai gali būti daroma keliais būdais. Aukštesn÷ kaina gali būti nustatyta vien potvarkiu, ir tai yra mažiausiai veiksmingas metodas. Aukštesn÷ kaina gali būti visų žem÷s ūkio produktų valstybinio supirkimo "paritetin÷mis" kainomis padarinys. Ji gali būti padarinys fermeriams duodamų valstybinių paskolų, kurios jiems leidžia netiekti savo derliaus rinkai tol, kol kainos nepakyla. Ji gali būti padarinys administracinių priemonių, ribojančių derliaus dydį. Pagaliau ji gali būti visų šių priemonių derinio padarinys – praktiškai dažniausiai taip ir būna. Tuo tarpu paprasčiausiai tarkime, kad kaina pakelta - nesvarbu kokiu būdu. Koks bus rezultatas? Fermeriai gauna aukštesnes kainas už savo produktus, nepaisant jų sumaž÷jusios produkcijos, jų "perkamoji galia" padid÷ja. Jie tampa turtingesni ir daugiau perka pramon÷s gaminių. Visa tai mato tie, kurie žvelgia tik į tiesioginius šių priemonių padarinius atskiroms, betarpiškai paliestoms grup÷ms. Bet yra ir kitas neišvengiamas padarinys. Tarkime, kad kviečiai, kurie šiaip jau kainuotų 2,50 dolerio už bušelį, šiomis priemon÷mis pabranginami iki 3,50 dolerio už bušelį. Fermeris už kviečių bušelį gauna 1 doleriu daugiau. Bet miesto darbininkas būtent d÷l šio pokyčio moka 1 doleriu daugiau už padid÷jusią, duonos kainą. Tas pat pasakytina ir apie visus kitus žem÷s ūkio produktus. Jei fermerio perkamoji galia pramon÷s gaminiams pirkti vienu doleriu padid÷ja, tai miesto darbininko perkamoji galia tiems patiems gaminiams pirkti vienu doleriu sumaž÷ja. Galiausiai pramon÷ nieko nelaimi: miesto rinka jai sumaž÷ja būtent tiek, kiek padid÷ja kaimo rinka. Žinoma, įvyksta poslinkių, susijusių su pardavimų struktūra. Be abejo, geriau sekasi žem÷s ūkio technikos gamintojams, bet blogiau sekasi kitų pramon÷s gaminių pardav÷jams. Reikalas tuo dar nesibaigia. Tokia politika ne tik neduoda jokios grynos naudos, ji neša grynus nuostolius. Ji n÷ra vien perkamosios galios perk÷limas fermeriams iš miesto vartotojų ar iš visų mokesčių mok÷tojų. Ji dažniausiai prievartiniu būdu sumažina žem÷s ūkio produkciją, kad būtų pakeltos jos kainos, o tai reiškia, kad naikinamas turtas. Tai reiškia, kad vartojimui lieka mažiau maisto. Kaip šis turtas naikinamas, priklauso nuo konkretaus kainų didinimo metodo. Tai gali būti grynai fizinis naikinimas to, kas jau pagaminta, pavyzdžiui, kavos deginimas Brazilijoje. Tai gali būti prievartinis dirbamos žem÷s plotų ribojimas, kaip Amerikoje buvo nustatyta AAA aktu ir v÷lesniais analogiškais aktais. Kai kuriuos šių metodų padarinius išsamiau nagrin÷sime v÷liau, kalb÷dami apie valstybinę prekių kontrolę. Tačiau čia galima pažym÷ti, kad fermeris, mažindamas javų produkciją iki pasiekiant paritetą, iš tikrųjų gali aukštesne kaina parduoti kiekvieną bušelį, bet jis pagamins ir parduos mažiau bušelių. Tod÷l jo pajamos neišaugs proporcingai jo kainoms. Net kai kurie kainų "pariteto" šalininkai tai pripažįsta ir šiuo faktu naudojasi reikalaudami fermeriams "paritetinių" pajamų. Tačiau tai gali būti pasiekta tik tiesiogin÷mis subsidijomis iš mokesčių mok÷tojų sąskaitos. Kitaip sakant, padedant fermeriams tik dar labiau sumažinama miesto darbininkų ir kitų grupių perkamoji galia.

34

Baigdami šią temą, turime išnagrin÷ti dar vieną argumentą paritetinių kainų naudai. Jį kelia patys rafinuočiausi jų šalininkai. "Taip, - sutinka jie, - ekonominiai argumentai už paritetines kainas yra nepagrįsti. Tokios kainos yra speciali privilegija. Jų naštą turi pakelti vartotojas. Bet, kita vertus, argi fermeriui n÷ra užkraunami muitų tarifai? Argi d÷l jų jis n÷ra verčiamas mok÷ti aukštesnių kainų už pramon÷s gaminius? Atlyginamasis tarifas žem÷s ūkio produkcijai nieko neduotų, nes Amerika yra gryna žem÷s ūkio produkcijos eksportuotoja. Paritetinių kainų sistema fermeriui yra tarifo atitikmuo. Ji yra vienintelis teisingas jo kompensavimo būdas". Paritetinių kainų reikalavę fermeriai skund÷si pagrįstai. Protekcinis tarifas padar÷ jiems daugiau žalos, nei jie nutuok÷. Sumažindamas pramon÷s gaminių importą, jis taip pat sumažino Amerikos žem÷s ūkio produkcijos eksportą, nes trukd÷ užsienio šalims įsigyti dolerin÷s valiutos mūsų žem÷s ūkio produktams pirkti. Be to, jis išprovokavo atsakomuosius kitų šalių tarifus. Ir vis d÷lto argumentas, kurį čia cituojame, neišlaiko kritikos. Jis klaidingas net jo implikuojamų faktų požiūriu. N÷ra jokio bendro tarifo visiems pramon÷s, arba ne žem÷s ūkio, gaminiams. Yra daugyb÷ vietinių pramon÷s šakų, kurios n÷ra proteguojamos tarifų. Jei miesto darbininkas turi mok÷ti didesnę kainą už vilnones antklodes ar paltus, tai ar jam "kompensuojama", kai jis turi mok÷ti didesnę kainą taip pat už medvilninius drabužius ir už maistą? Ar jis n÷ra paprasčiausiai dukart apipl÷šiamas? Kas nors pasakys: "Išlyginkime visa tai, suteikdami kiekvienam vienodą "protekciją". Bet tai yra neišsprendžiamas ir neįmanomas dalykas. Net jei tartume, kad problema gali būti išspręsta techniškai - tarifas pramonininkui A, konkuruojančiam su užsienio prek÷mis; subsidija pramonininkui B, eksportuojančiam savo produktus, - vis vien būtų neįmanoma visus proteguoti ir subsiduoti "teisingai" ar lygiai. Tur÷tume kiekvienam teikti tą patį tarifų protekcijos ar subsidijos procentą (ar pinigų sumą?), bet niekada negal÷tume būti tikri, ar nepermokame vienoms grup÷ms ir ar neprimokame kitoms. Tačiau tarkime, kad šią fantastinę problemą gal÷tume išspręsti. Kokia būtų to sprendimo prasm÷? Kas tur÷s naudos, kai kiekvienas lygiai subsiduos kiekvieną kitą? Koks bus pelnas, kai kiekvienas papildomais mokesčiais praras būtent tiek, kiek jis gaus iš savo subsidijos ar protekcijos? Tik padidinsime biurokratų armiją projektui vykdyti, atitraukdami žmones nuo produktyvios veiklos. Antra vertus, dalyką gal÷tume išspręsti paprastai, atsisakydami tiek paritetinių kainų sistemos, tiek protekcinių tarifų sistemos. Dabar jų derinys nieko neišlygina. Ši dviguba sistema reiškia vien tai, kad fermeris A ir pramonininkas B pelnosi užmiršto žmogaus C sąskaita. Taigi tariami dar vieno plano pranašumai kaipmat išnyksta, kai išnagrin÷jame ne tik tiesioginius jo padarinius atskirai grupei, bet ir jo išvestinius padarinius kiekvienam. XIV skyrius: X PRAMON öS "GELB öJIMAS" Kongreso koridoriai pilni X pramon÷s šakos atstovų. X pramon÷ serga. X pramon÷ miršta. Ji turi būti išgelb÷ta. Ir išgelb÷ti ją galima tik tarifais, aukštesn÷mis jos produkcijos kainomis arba subsidijomis. Jei leisime jai žūti, jos darbininkai bus išmesti į gatvę. Namų savininkai, bakal÷jininkai, m÷sininkai, galanterininkai neteks savo verslo pajamų ir nuosmukis pasklis į visas puses. Bet jei skubiu Kongreso aktu X pramon÷ bus išgelb÷ta - o, tada!.. Tada ji pirks įrenginius iš kitų; daugiau žmonių gaus darbo; jie duos daugiau pajamų m÷sininkams, kep÷jams, elektrikams, ir tada gerov÷ pasklis į visas puses. Akivaizdu, kad tai yra mūsų ką tik nagrin÷to atvejo apibendrinta forma. Ten tas X buvo žem÷s ūkis. Tačiau X skaičius yra begalinis. Du ryškiausi istoriniai pavyzdžiai - tai anglies ir sidabro pramon÷. "Gelb÷damas sidabrą", Kongresas padar÷ milžinišką žalą. Vienas iš argumentų už sidabro gelb÷jimo planą buvo toks, kad šis planas pad÷siąs "Rytams". Vienas iš realių rezultatų buvo toks, kad jis suk÷l÷ defliaciją Kinijoje, kuri laik÷si sidabro standarto, ir privert÷ ją nuo jo atsipalaiduoti. JAV iždas buvo

35

priverstas juokingai aukštomis kainomis pirkti nereikalingas sidabro atsargas ir kaupti jas savo saugyklose. "Sidabro senatorių" politiniai tikslai gal÷jo būti pasiekti daug mažesniais kaštais, atvirai mokant subsidijas kasyklų savininkams ar jų darbininkams; tačiau Kongresas ir visuomen÷ niekada nebūtų pritarusi tokiai atvirai vagystei, nedangstomai ideologinių šūkių apie "gyvybinę sidabro svarbą nacionaliniams pinigams". Gelb÷damas anglies pramonę, Kongresas pri÷m÷ Guffey aktą, pagal kurį visiems anglies kasyklų savininkams buvo ne tik leista, bet įsakyta laikytis susitarimo neparduoti savo produkcijos pigiau už valstyb÷s nustatytą minimalią kainą. Nors Kongresas prad÷jo nuo anglies "vieningos" kainos fiksavimo, valdžia netrukus buvo priversta (d÷l kasyklų gausumo, jų skirtingų dydžių, d÷l pervežimų geležinkeliu, sunkvežimiais, laivais ir baržomis specifikos) užfiksuoti 350 000 skirtingų anglies kainų! Vienas iš padarinių, sukeltų šio m÷ginimo išlaikyti anglies kainas virš konkurencin÷s rinkos lygio, buvo tas, kad vartotojai buvo pastūm÷ti griebtis energijos ir šilumos pakaitalų, tokių kaip nafta, gamtin÷s dujos ir hidroelektrinių energija. Šiandien regime, kaip valdžia m÷gina vykdyti prievartinę konversiją atgal nuo naftos prie anglies naudojimo. Mūsų tikslas čia n÷ra išnagrin÷ti visus padarinius, kurių istorijos t÷km÷je tur÷jo įvairūs m÷ginimai gelb÷ti atskiras pramon÷s šakas; apsiribosime kai kuriais svarbiausiais ir neišvengiamais tokių m÷ginimų rezultatais. Kartais sakoma, kad tam tikra pramon÷ gali būti sukurta arba išsaugota karo tikslams. Gali būti teigiama, kad tam tikrą pramonę sugriov÷ mokesčiai ar per dideli darbo kaštai, palyginti su kitomis pramon÷s šakomis; arba, jeigu tai vieša tarnyba, kad ji verčiama teikti paslaugas tokiomis kainomis, kurios neduoda būtinojo pelno. Tokių teiginių pagrįstumas priklauso nuo konkrečių atvejų. Jie mūsų čia nedomina. Mus dabar domina vienas X pramon÷s "gelb÷tojų" argumentas - kad jeigu jai bus leista smukti arba žlugti laisvos ("gelb÷tojų" visada vadinamos laissez faire, anarchistin÷s, nežmoniškos, vilkiškos, laukin÷s) konkurencijos sąlygomis, tai kartu su savimi ji nusmukdys visą ekonomiką, o jei dirbtinai palaikysime jos gyvybę, ji pad÷s visiems kitiems. Kalbamas dalykas t÷ra bendras atvejis to argumento, kuris vartojamas žem÷s ūkio "paritetin÷ms" kainoms ar muitų protekcijoms grįsti bet kurioje pramon÷s šakoje. Ir, žinoma, argumentas prieš dirbtinai keliamas kainas galioja ne tik žem÷s ūkio produkcijai, bet kiekvienai produkcijai - panašiai kaip argumentas prieš kurios nors pramon÷s šakos protegavimą muitais galioja kiekvienai pramones šakai. Bet visada išgalvojama įvairiausių X pramon÷s gelb÷jimo dingsčių. Be mūsų jau nagrin÷tų, yra du pagrindiniai jų tipai; trumpai jas apsvarstykime. Pirma dingstis: remiantis tuo, kad X pramon÷ neva esanti "perpildyta", m÷ginama užkirsti kelią kitoms firmoms ar darbininkams į ją ateiti. Antra: įrodin÷jama, jog X pramon÷ turi būti palaikoma tiesiogin÷mis valdžios subsidijomis. Jeigu X pramon÷ iš tikrųjų yra perpildyta, palyginti su kitomis pramon÷s šakomis, tai nereikalingas joks įstatyminis įsikišimas užkertant kelią ateiti naujam kapitalui ar darbui. Naujas kapitalas nesiverš į pramonę, kuri jau aiškiai merdi. Investitoriai neieškos pramon÷s šakų, kur yra didžiausia nuostolio rizika ir mažiausias pelnas. Darbininkai, tur÷dami bent šiokį tokį pasirinkimų, neis į pramonę, kur atlyginimai žemiausi, o užimtumo perspektyvos menkiausios. Tačiau jei monopolijos, karteliai, profsąjungų vykdoma politika ar įstatymai prievarta neįsileidžia į X pramonę naujo kapitalo ir naujos darbo j÷gos, tai tokiu būdu iš kapitalo ir darbo atimama pasirinkimo laisv÷. Tada investitoriai verčiami investuoti savo pinigus ten, kur pelnas jiems atrodo ne toks gundantis kaip X pramon÷je. Tada darbininkai verčiami eiti į tas pramon÷s šakas, kur atlyginimai ir perspektyvos dar menkesni, palyginti su tariamai negaluojančia X pramone. Žodžiu, tada kapitalas ir darbas panaudojami ne taip efektyviai, kaip tuo atveju, kai vadovaujamasi laisvu pasirinkimu. Vadinasi, maž÷ja produkcija ir tai būtinai pasireiškia pragyvenimo lygio smukimu. Pragyvenimo lygio smukimą nulems vidutinių piniginių atlyginimų smukimas arba vidutinių pragyvenimo kaštų did÷jimas, arba ir viena, ir kita kartu. (Konkretus rezultatas priklausys nuo monetarin÷s politikos.) D÷l tokios suvaržymų politikos atlyginimai ir kapitalo pajamos pačioje X pramon÷je gali išlikti aukštesni

36

negu būtų kitu atveju; tačiau atlyginimai ir kapitalo pajamos kitose pramones šakose bus prievarta nusmukdyti žemiau to lygio, kuris būtų kitu atveju. X pramon÷ pelnysis pramonių A, B ir C sąskaita. Panašūs rezultatai būtų ir m÷ginant gelb÷ti X pramonę tiesiogin÷mis subsidijomis iš valstyb÷s l÷šų. Tai būtų ne kas kita, kaip turto arba pajamų perdavimas X pramonei. Mokesčių mok÷tojai prarastų lygiai tiek, kiek gautų X pramon÷s darbininkai. Tiesų sakant, visuomen÷s požiūriu didžiulis subsidijos pranašumas yra tas, kad ji aiškiai parodo šį faktų. Susidaro mažiau galimybių tam intelektualiniam akių dūmimui, kurio griebiamasi keliant argumentus d÷l tarifų, minimalių atlyginimų fiksavimo ar monopolistinių privilegijų. Subsidija akivaizdžiai rodo, kad mokesčių mok÷tojai pralaimi kaip tik tiek, kiek laimi X pramon÷. Turi būti visai taip pat aišku, kad kitos pramon÷s šakos tur÷s prarasti tai, ką įgis X pramon÷. Jos tur÷s sumok÷ti dalį mokesčių, kuriais bus subsiduojama X pramon÷. Kadangi vartotojai apmokestinami X pramonei palaikyti, tai ir jiems liks mažiau pajamų kitiems daiktams pirkti. Rezultatas neišvengiamai bus tas, jog kitos pramon÷s šakos tur÷s smukti, kad X pramon÷ gal÷tų pl÷stis. Bet subsidijos padarinys n÷ra vien tas, kad nusavinamas turtas ar pajamos ar kad visos kitos pramon÷s šakos nusmukdomos tiek, kiek pakeliama X pramon÷. Dar vienas padarinys (ir čia grynas nuostolis patiriamas visos šalies mastu) yra tas, kad kapitalas ir darbas išstumiami iš tų pramon÷s šakų, kur jie efektyviausiai panaudojami, į tas šakas, kur jie naudojami ne taip efektyviai. Sukuriama mažiau turto. Vidutinis pragyvenimo lygis smunka, palyginti su tuo, kuris būtų kitu atveju. Šie rezultatai yra užprogramuoti pačiuose argumentuose, kurie keliami X pramon÷s gelb÷jimo naudai. X pramon÷ smunka arba merdi, - teigia jos gyn÷jai. Bet, galima paklausti, kod÷l jos gyvyb÷ turi būti palaikoma dirbtiniu kv÷pavimu? Id÷ja, kad ekonomikos kilimą lemia vienalaikis visų pramon÷s šakų kilimas, yra iš esm÷s klaidinga. Kad naujos pramon÷s šakos gal÷tų pakankamai sparčiai augti, paprastai yra būtina, kad kitoms būtų netrukdoma sunykti ar žlugti. Tokiu būdu jos išlaisvina būtinąjį kapitalą ir darbą naujoms pramon÷s šakoms. Jei būtume m÷ginę dirbtinai išlaikyti arklio ir vež÷čių pramonę, tai būtume sul÷tinę automobilių pramon÷s ir visų su ja susijusių pramon÷s šakų augimą. Būtume sutrukdę turto gausinimui ir sul÷tinę ekonominę bei mokslo pažangą. Tačiau kaip tik tai ir darome, kai m÷gindami išgelb÷ti kurią nors žlungančią pramonę, proteguojame į ją investuotą kvalifikuotą darbą ir kapitalą. Nors ir kaip paradoksaliai tai kai kam gali atrodyti, tačiau sveikai ir gyvybingai ekonomikai būtina, kad žlungančioms pramon÷s šakoms būtų leidžiama žlugti, o gimstančioms - gimti. Pirmasis procesas yra būtina antrojo sąlyga. Kvaila m÷ginti išsaugoti pasenusias pramon÷s šakas ar gaivinti atgyvenusius gamybos metodus. Tobulesni gamybos metodai turi nepaliaujamai keisti atgyvenusius metodus, jei norime, kad ne tik seni, bet ir nauji poreikiai būtų tenkinami geresn÷mis prek÷mis ir geresn÷mis priemon÷mis. XV skyrius: KAIP VEIKIA KAIN Ų SISTEMA? Visas šios knygos turinys gali būti glaustai išreikštas teiginiu, kad nagrin÷dami kurio nors ekonominio sumanymo padarinius turime nagrin÷ti ne vien tiesioginius, apčiuopiamus rezultatus, bet ir galutinius rezultatus, ne tik pirminius padarinius, bet ir antrinius padarinius; ir ne tik padarinius kuriai nors atskirai grupei, bet poveikį visiems. Vadinasi, neprotinga ir klaidinga visą d÷mesį telkti į kurį nors atskirą reiškinį - pavyzdžiui, nagrin÷ti vien tai, kas įvyksta vienoje pramon÷s šakoje, ir nesidom÷ti, kas įvyksta visose. Bet kaip tik d÷l įsigal÷jusio tingaus įpročio mąstyti izoliuotai vien apie kurią nors atskirą pramon÷s šaką ar procesą daromos pagrindin÷s ekonomin÷s klaidos. Tos klaidos būdingos ne tik atskirų ekonomikos šakų atstovų, bet net kai kurių išgarsintų ekonomistų argumentams. Būtent šią "izoliacijos klaidą" galiausiai daro "gamybos d÷l vartojimo, ne d÷l pelno" mokykla, kovojanti su tariamai ydinga "kainų sistema". Gamybos problema, teigia šios mokyklos atstovai, jau išspręsta. (Kaip matysime, ši nesąmon÷ yra taip pat išeities taškas "pigių pinigų" ir "turto pasidalijimo" id÷jų šarlatanams.) Ją esą išsprend÷ mokslininkai, efektyvumo specialistai, inžinieriai, technologai. Jie esą gali pagaminti ką

37

tik nori - didžiuliais ir praktiškai neribotais kiekiais. Tik štai, deja, pasaulį valdo ne specialistai ir inžinieriai, galvojantys tik apie produkciją, bet verslininkai, galvojantys tik apie pelną. Verslininkai duoda nurodymus inžinieriams, o ne priešingai. Verslininkai gali gaminti bet ką, kol jiems tai apsimoka, tačiau kai tik pelnas baigiasi, jie tą pačią akimirką savanaudiškai nutraukia gamybą, nors daugelio žmonių poreikiai lieka nepatenkinti ir pasauliui trūksta prekių. Šis požiūris remiasi tokia gausybe klaidų, kad visų jų neįmanoma iš karto išnarplioti. Bet svarbiausia klaida, kurią jau min÷jome, daroma d÷l to, kad žvelgiama tik į vieną pramon÷s šaką ar į keletą jų pakaitomis, tarsi kiekviena iš jų egzistuotų atskirai. O juk iš tikrųjų visos jos yra tarpusavyje susijusios, ir kiekvienas svarbus sprendimas, daromas vienoje, veikia ir yra veikiamas sprendimų, daromų visose kitose. Galime tai geriau suprasti, jei suprantame pagrindinę problemą, kurią verslas apskritai turi išspręsti. Kiek įmanoma labiau ją supaprastindami, panagrin÷kime užduotį, su kuria susiduria Robinzonas Kruzas savo negyvenamoje saloje. Jo poreikiai iš pradžių atrodo beribiai. Jis yra lietaus permerktas; jis dreba nuo šalčio; jis kenčia alkį ir troškulį. Jam reikia visko: geriamojo vandens, maisto, stogo virš galvos, apsaugos nuo pl÷šriųjų žv÷rių, ugnies, minkštos vietos atsigulti. Neįmanoma visų šių poreikių patenkinti iš karto; jis neturi tam pakankamai laiko, energijos, išteklių. Jis nedelsdamas turi patenkinti būtiniausias reikmes. Tarkime, kad jį labiausiai kamuoja troškulys. Jis iškasa duobę sm÷lyje lietaus vandeniui surinkti. Apsirūpinęs pačiomis menkiausiomis vandens atsargomis, jis jau turi ieškoti maisto. Jis gali m÷ginti žvejoti, bet tam reikia kabliuko ir valo arba tinklo; jis turi juos pasidaryti. Tačiau darydamas ką nors viena, jis jau negali daryti ką nors kita, kas tenkintų bent kiek mažiau būtinas reikmes. Jis turi nuolat spręsti savo laiko ir darbo alternatyvaus panaudojimo problemą. Galbūt Robinzonų šeimai Šveicarijoje ši problema lengviau išsprendžiama. Jai reikia išmaitinti daugiau burnų, bet ji taip pat turi daugiau darbo rankų. Ji gali pasinaudoti darbo pasidalijimu ir specializacija. T÷vas medžioja, motina gamina maistą, vaikai renka žabus. Tačiau net ši šeima negali sau leisti, kad kuris nors jos narys visą laiką dirbtų tą patį darbą, nepaisant jo tenkinamų poreikių santykinio primygtinumo; ji turi atsižvelgti ir į kitų, dar nepatenkintų poreikių primygtinumą. Kai vaikai prirenka tam tikrą kiekį žabų, jie negali būti toliau verčiami tą kiekį didinti. Tuojau pat tenka kurį nors jų pasiųsti, pavyzdžiui, atnešti daugiau vandens. Šeima taip pat turi nuolat spręsti darbo alternatyvaus panaudojimo problemą, o jeigu jai pavyksta įsigyti šautuvų, žvejybos įrankių, valtį, kirvių, pjūklų, ji turi spręsti darbo ir kapitalo alternatyvaus panaudojimo problemą, Būtų laikoma neapsakoma kvailyste, jei žabus renkantis šeimos narys skųstųsi galįs pririnkti daugiau žabų, jeigu jo brolis, užuot žvejojęs žuvis šeimos pietums, visą dieną jam pad÷tų. Atskiro individo ar šeimos pavyzdys aiškiai rodo, kad daugiau užsiimti vienu dalyku galima tik mažiau užsiimant kitais. Tokie elementarūs pavyzdžiai kartais išjuokiami kaip "robinzonados ekonomika". Deja, juos dažniausiai išjuokia tie, kuriems labiausiai reik÷tų iš jų pasimokyti, kurie nesupranta net tokia paprasta forma iliustruojamo principo arba kurie visiškai šį principą pameta nagrin÷dami šiuolaikin÷s visuomen÷s ekonomines problemas. Grįžkime į tokią visuomenę. Kaip tokioje visuomen÷je sprendžiama darbo ir kapitalo alternatyvaus panaudojimo problema tenkinant tūkstančius nevienodo būtinumo poreikių? Ji sprendžiama būtent per kainų sistemą. Ji sprendžiama per nuolat kintančias gamybos kaštų, kainų ir pelno sąveikas. Kainas nustato pasiūlos ir paklausos santykis, o jos savo ruožtu veikia pasiūlą ir paklausą. Kai žmon÷s nori daugiau tam tikrų prekių, jie daugiau už jas moka. Kaina kyla. Tai didina tų prekių tiek÷jų pelną. Kadangi tampa pelningiau tiekti šias prekes nei kitas, žmon÷s, jau užsiimantys tuo verslu, jį plečia ir įtraukia į jį daugiau žmonių. Padid÷jusi pasiūla tada mažina kainą ir pelno dydį, kol pelno dydis susilygina su bendru kitų pramon÷s šakų pelno lygiu. Arba tos prek÷s paklausa gali smukti; arba jos pasiūla gali taip padid÷ti, kad kaina smunka iki tokio lygio, jog ją mažiau pelninga tiekti nei kitas; ją tiekiant galima patirti net nuostolį. Šiuo atveju "ribiniai" gamintojai, t. y. mažiausiai efektyvūs, tie, kurių kaštai didžiausi, bus visai išstumti iš verslo. Prekę dabar gamins tik patys efektyviausi gamintojai, kurie dirba mažiausiomis sąnaudomis. Šios prek÷s pasiūla taip pat kris arba bent nustos kilti.

38

Šiuo procesu pagrįstas įsitikinimas, kad kainas lemia gamybos kaštai. Tačiau tai klaidinga doktrina. Kainas lemia pasiūla ir paklausa, o paklausą lemia tai, ar labai žmon÷s geidžia tos prek÷s ir ką jie gali mainais už ją pasiūlyti. Tiesa, pasiūlą iš dalies lemia gamybos kaštai. Praeities kaštai prek÷s pagaminimui negali nulemti jos vert÷s. Prek÷s vert÷ priklauso nuo dabarties pasiūlos ir paklausos santykio. Bet verslininkų sp÷jimai, kokie ateityje bus prek÷s pagaminimo kaštai ir kokia ateityje bus jos kaina, lems jos gamybos apimtį. Tai tur÷s poveikio ateities pasiūlai. Taip susiklosto pastovi tendencija prek÷s kainai ir ribiniams jos gamybos kaštams susilyginti - tačiau ne d÷l to, kad ribiniai gamybos kaštai lemia kainą. Taigi privačios verslininkyst÷s sistema gali būti palyginta su tūkstančiais mašinų, kurių kiekviena reguliuojasi tarsi automatiškai, tačiau visos jos yra tarpusavyje susijusios ir veikia viena kitą taip, lyg jos sudarytų vieną didžiulę mašiną. Daugelis mūsų esame matę garo mašinos "valdymo" įrenginį. Jį paprastai sudaro du rutuliai ar svoriai, veikiantys išcentrine j÷ga. Apsisukimų greičiui did÷jant, rutuliai pakyla nuo svirties, prie kurios jie pritvirtinti, ir automatiškai susiaurina arba uždaro vožtuvą, reguliuojantį garo padavimą, ir taip sul÷tina apsisukimų greitį. Antra vertus, jei greitis per mažas, rutuliai nusileidžia, labiau atveria vožtuvą ir padidina apsisukimų greitį. Tokiu būdu kiekvienas nukrypimas nuo geidžiamo greičio pats sužadina j÷gas, kurios tą nukrypimą ištaiso. Būtent taip yra reguliuojama santykin÷ tūkstančių įvairiausių prekių pasiūla konkurencin÷je verslininkyst÷s sistemoje. Kai žmon÷s geidžia daugiau tam tikros prek÷s, jų konkuruojanti paklausa didina jos kainą. Tai didina jos gamintojų pelną. Tai skatina juos pl÷sti savo gamybą. Tai verčia kitus nustoti gaminti kai kuriuos anksčiau gamintus produktus ir imtis gaminti tuos, kurie žada geresnes pajamas. Šios prek÷s pasiūla did÷ja, kai kurių kitų prekių pasiūlai tuo pat metu maž÷jant. Atitinkamai jos kaina smunka, palyginti su kitų prekių kainomis, ir tokiu būdu paskata santykiniam jos gamybos did÷jimui išnyksta. Vadinasi, jei tam tikro produkto paklausa, kaina ir gaminimo pelningumas smunka, tai jo gamyba maž÷ja. Būtent ši aplinkyb÷ erzina tuos, kurie nesupranta jų smerkiamos "kainų sistemos". Jie kaltina ją d÷l skurdo. Pasipiktinę jie klausia, kod÷l pramonininkai nutraukia batų gamybą tada, kai ją didinti pasidaro nepelninga? Kod÷l jie turi vadovautis vien savo pelno išskaičiavimais? Kod÷l jie turi vadovautis rinka? Kod÷l jie negamina batų tiek, kiek "šiuolaikiniai techniniai paj÷gumai leidžia"? Kainų sistema ir privati verslininkyst÷, - daro išvadą "gamybos d÷l vartojimo" filosofai, - yra vien "stygiaus ekonomikos" atmaina. Šie klausimai ir išvados kyla tada, kai klaidingai telkiamas d÷mesys į izoliuotai traktuojamą pramonę, kai žvelgiama į medį ir nematoma miško. Iki tam tikros ribos gaminti batus būtina. Bet taip pat būtina gaminti paltus, sijonus, kelnes, namus, arklus, kastuvus, gamyklas, tiltus, pieną ir duoną. Būtų idiotiška gaminti kalnus nereikalingų batų vien tod÷l, kad turime paj÷gumų tai daryti, ir apleisti šimtų kitokių būtinesnių poreikių tenkinimą. Esant ekonomikos pusiausvyrai, tam tikra pramon÷s šaka gali pl÷stis tik kitų pramon÷s šakų sąskaita. Bet kuriuo metu gamybos faktorių kiekis yra ribotas, Viena pramon÷s šaka gali būti pl÷tojama tik atitraukiant darbą, žemę ir kapitalą iš kitų šakų, kur jie būtų panaudojami priešingu atveju. O kai tam tikra pramon÷s šaka nyksta arba nustoja didinti savo produkciją, tai nebūtinai reiškia, kad įvyksta grynas visos produkcijos nuosmukis. Sunykimas šioje vietoje gali paprasčiausiai išlaisvinti darbą ir kapitalą ir įgalinti kitą pramon÷s šakų ekspansiją. Tad klaidinga daryti išvadą, kad produkcijos smukimas vienoje srityje būtinai reiškia bendrų produkcijos nuosmukį. Žodžiu, kiekviena gamyba yra susijusi su ko nors praradimu. Patys gamybos kaštai gali būti apibr÷žti kaip tokie dalykai, kurių atsisakoma (poilsis ir malonumai, alternatyvus žaliavų panaudojimas) gaminamo daikto d÷lei. Vadinasi, sveikai, dinamiškai ekonomikai išlaikyti tiek pat būtina leisti žlugti merd÷jančioms šakoms, kaip ir netrukdyti augti augančioms. Juk merdinčios pramon÷s šakos siurbia darbą ir kapitalą, kuris turi būti išlaisvintas augančioms pramon÷s šakoms. Ir būtent ši tiek niekinta kainų sistema išsprendžia sud÷tingiausią problemą - koks turi būti tikslus gaminamų daugyb÷s tūkstančių įvairiausių prekių kiekių santykis. Šias milžiniškas lygtis vos ne automatiškai išsprendžia kainų, pelno ir kaštų sistema. Ji jas išsprendžia daug geriau, nei tai gal÷tų padaryti kokia nors biurokratų grup÷. Juk jas sprendžia sistema,

39

kur kiekvienas vartotojas pats tenkina savus poreikius, kasdien balsuodamas savo pinigais; tuo tarpu biurokratai m÷gintų jas spręsti tiekdami vartotojams ne tai, ką jie patys pasirinktų, bet ką biurokratai jiems parinktų. Tačiau nors biurokratai nesupranta šios kvaziautomatin÷s rinkos sistemos, jie visada jos bijo. Jie visada m÷gina ją pagerinti ar ištaisyti, dažniausiai kurios nors garsiai šaukiančios spaudimo grup÷s naudai. Kai kuriuos jų kišimosi padarinius nagrin÷sime tolesniuose skyriuose. XVI skyrius: PREKI Ų KAINŲ "STABILIZAVIMAS" M÷ginimai pakelti atskirų prekių kainas aukščiau jų natūralaus rinkos lygio žlunga taip dažnai, taip beviltiškai ir taip skandalingai, kad apdairesn÷s spaudimo grup÷s bei biurokratai, į kuriuos jos kreipiasi, retai kada atvirai skelbiasi siekią šio tikslo. Jų skelbiami tikslai, ypač pirmąkart siūlant valdžiai įsikišti, paprastai būna kuklesni ir padoresni. Ne, sako jie, mes nenorime pakelti X prek÷s kainos aukščiau jos natūralaus lygio. Jų pripažinimu, tai būtų skriauda vartotojui. Bet dabar ši kaina yra akivaizdžiai žemesn÷ už natūralų jos lygį. Gamintojai negali pragyventi. Jei nebus imtasi skubių priemonių, jų verslas žlugs. Tada kils realus stygius ir vartotojas už tą prekę tur÷s mok÷ti neprieinamas kainas. Tariamai maža kaina, kurią vartotojai dabar moka, galiausiai jiems brangiai atsieis. Juk dabartin÷ "žema" kaina negali ilgai išsilaikyti. Bet negalime leisti sau prabangos laukti, kada "natūralios" rinkos j÷gos ar "aklas" pasiūlos ir paklausos d÷snis tą pad÷tį ištaisys. Juk per tą laiką gamintojai bus sužlugdyti, o mus jau bus užklupęs didžiulis stygius. Valdžia turi imtis priemonių. Visa, ką iš tikrųjų norime padaryti, tai ištaisyti šiuos staigius, beprasmiškus kainų svyravimus. Mes nenorime kainos pakelti; mes tik norime ją stabilizuoti. Yra keletas metodų, kuriais paprastai siūloma tai daryti. Vienas dažniausiai naudojamų yra valstybin÷s paskolos fermeriams, leidžiančios jiems netiekti savo derliaus rinkai. Kai Kongrese reikalaujama tokių paskolų, tai keliami argumentai, kurie daugeliui klausytojų atrodo labai įtikinami. Aiškinama, kad visas fermerių derlius išmetamas i rinką vienu metu, derliaus nu÷mimo metu; kad būtent tada kainos būna žemiausios ir kad spekuliantai, pasinaudodami šia aplinkybe, patys superka javus ir laiko juos laukdami, kol v÷liau kainos pakils. Tikinama, kad fermeriai d÷l to nukenčia, kad ne spekuliantai, o jie tur÷tų pelnytis iš aukštesn÷s vidutin÷s kainos. Šis argumentas n÷ra pagrįstas nei teorija, nei patyrimu. Visų taip dergiami spekuliantai n÷ra fermerio priešai; jie yra pagrindin÷ jo gerov÷s sąlyga. Rizikos d÷l svyruojančių žem÷s ūkio produkcijos kainų turi kažkas imtis; ir šiais laikais jos daugiausia imasi profesionalūs spekuliantai. Apskritai kuo kompetentingiau pastarieji veikia kaip savanaudžiai spekuliantai, tuo daugiau jie padeda fermeriui. Juk spekuliantai geriausiai pasitarnauja savo pačių naudai kaip tik tada, kai jie tiksliausiai numato būsimas kainas. Tačiau kuo tiksliau jie jas numato, tuo mažiau staigūs ar dideli būna kainų svyravimai. Tad net jeigu fermeriams tenka išmesti į rinką visą savo derlių per vieną metų m÷nesį, to m÷nesio kaina nebūtinai bus žemesn÷ už bet kurio kito m÷nesio kainą (atsižvelgiant taip pat į sand÷liavimo kaštus). Juk spekuliantai, tik÷damiesi pasipelnyti, daugiausia pirks kaip tik šiuo metu. Jie pirks tol, kol kaina pasieks tą lygį, kuris nežad÷s jokios pasipelnijimo galimyb÷s ateityje. Ir jie parduos, kai tik numatys galimą ateities nuostolį. Rezultatas bus tas, kad žem÷s ūkio produkcijos kainos bus stabilios per visą metų laikotarpį. Kaip tik tod÷l, kad yra profesionalių spekuliantų, kurie imasi šios rizikos, jos nebūtina imtis fermeriams. Rinkos sąlygomis jie gali jaustis saugūs. Tad normaliomis aplinkyb÷mis, kai spekuliantai atlieka savo funkciją, fermerių pelnas priklauso pirmiausia nuo to, ar jie yra darbštūs ir ar sumaniai ūkininkauja, o ne nuo rinkos kainų svyravimų. Patirtis rodo, kad javų ir kitų negendančių produktų kaina, išskyrus sand÷liavimo, palūkanų ir draudimo išlaidas, išlieka ta pati per visą metų laikotarpį. Tiesą sakant, kai kurie nuodugnūs tyrimai rodo, kad

40

vidutinis m÷nesinis kainų kilimas po derliaus nu÷mimo n÷ra visiškai pakankamas tokioms sand÷liavimo išlaidoms padengti; tod÷l spekuliantai iš tikrųjų subsiduoja fermerius. Žinoma, tai n÷ra jų sąmoningas pasirinkimas; tai yra spekuliantų tendencijos į perd÷tą optimizmą rezultatas. (Atrodo, ši tendencija būdinga daugelio sričių verslininkams: visi jie nuolat - priešingai savo ketinimams - subsiduoja vartotojus. Tai ypač pasakytina tais atvejais, kai būna didelio spekuliacinio pelno tikimyb÷. Panašiai visi loterijos dalyviai praranda pinigus, nes kiekvienas nepagrįstai tikisi išlošti vieną iš didžiulių prizų; antai buvo paskaičiuota, jog bendra į aukso ar naftos paieškas įd÷to darbo ir kapitalo vert÷ viršijo bendrą iškasto aukso ar naftos vertę.) Tačiau pad÷tis pasikeičia, kai įsikiša Valstyb÷ ir arba pati superka fermerio javus, arba paskolina jam pinigų, kad savo derliaus gal÷tų netiekti rinkai. Kartais tai daroma palaikant vadinamąsias "normalias maisto atsargas". Tačiau kainų ir metinio maisto atsargų pasiskirstymo patirtis rodo, kad šią funkciją visada puikiai atlieka privačiai organizuota rinka. Kai įsikiša valdžia, tos visada normalios atsargos iš tikrųjų virsta politin÷mis ÷džiomis. Mokesčių mok÷tojų pinigais fermeris yra skatinamas nepagrįstai sulaikyti savo derlių namuose ir neparduoti jo rinkoje. Kadangi politikai, kurie griebiasi šių priemonių, ir jas vykdantys biurokratai nori laim÷ti fermerių balsus, tai vadinamąją teisingą fermerių produktų kainą jie visada nustato aukštesnę, palyginti su ta, kurią pateisintų esamos pasiūlos ir paklausos sąlygos. Tai mažina pirk÷jų skaičių. Tod÷l normalios žem÷s ūkio produktų atsargos tampa vis nenormalesn÷s. Per didel÷s atsargos atitraukiamos nuo rinkos. Trumpam tai laiduoja didesnes kainas nei tos, kurios būtų priešingu atveju, tačiau v÷liau d÷l to kainos smunka kur kas žemiau to lygio, kuris priešingu atveju būtų susiklostęs. Juk dirbtinis stygius, sukeltas atitraukiant nuo rinkos produktų dalį vienais metais, reiškia dirbtinį perteklių kitais metais. Reik÷tų gilintis į detales norint išsamiau aprašyti, kas iš tikrųjų atsitiko, šią programą įgyvendinant, pavyzdžiui, Amerikos medviln÷s ūkyje*. Visų metų derlių mes sud÷jome į atsargas. Mes sunaikinome užsienio rinką savo medvilnei. Mes nepaprastai paskatinome medviln÷s auginimą kitose šalyse. Šios suvaržymų ir paskolų politikos rezultatus jos oponentai buvo numatę, bet kai tie rezultatai iš tikrųjų pasireišk÷, politikai ir biurokratai išsisuko sakydami, kad taip būtų įvykę bet kuriuo atveju. Iš tiesų paskolų dalijimo politika paprastai yra susijusi su produkcijos ribojimo politika, t. y. stygiaus didinimo politika, arba neišvengiamai ją skatina. Beveik kiekvienas m÷ginimas "stabilizuoti" prek÷s kainą yra m÷ginimas į pirmą vietą iškelti gamintojų interesus. Tikrasis tikslas yra kainų pakilimas. Kad tai gal÷tų įvykti, paprastai įvedamas proporcingas produkcijos apribojimas kiekvienam gamintojui. D÷l to iškart atsiranda du nepageidaujami padariniai. Tarus, kad kontrol÷ gali būti įvesta tarptautiniu mastu, tai reiškia, jog sumažinama bendra pasaulin÷ produkcija. Pasaulio vartotojai to produkto gauna mažiau nei jo gautų, jei apribojimo nebūtų. Tokiu mastu pasaulis nuskursta. Kadangi vartotojai yra priversti už tą produktą mok÷ti didesnes kainas, jie gali mažiau išleisti kitiems produktams. Apribojimo šalininkai paprastai atsako, kad toks produkcijos nuosmukis vis tiek vyksta rinkos ekonomikoje. Tačiau, kaip mat÷me ankstesniame skyriuje, čia esama esminio skirtumo. Konkurencin÷je rinkos ekonomikoje smunkančios kainos išstumia tik didžiausių kaštų, neefektyvius gamintojus. Iš žem÷s ūkio produkcijos gamybos išstumiami mažiausiai sumanūs, blogiausiai apsirūpinę technika arba prasčiausiose žem÷se dirbantys fermeriai. Sumaniausiems fermeriams, dirbantiems geriausiose žem÷se, nebūtina apriboti savo produkciją. Priešingai, jei kainų smukimas atspindi sumaž÷jusius vidutinius gamybos kaštus ir pasireiškia padid÷jusia pasiūla, tada ribinių fermerių ribin÷se žem÷se išstūmimas leidžia gerose žem÷se dirbantiems produktyviausiems fermeriams didinti savo produkciją. Tad galiausiai gali nebūti jokio produkcijos sumaž÷jimo, o produktas tada gaminamas ir parduodamas pastoviai žemesne kaina. Jei padarinys yra toks, tai to produkto vartotojai yra juo aprūpinti ne blogiau nei anksčiau. O d÷l mažesn÷s kainos jiems liks pinigų, kurių anksčiau jie netur÷jo ir kuriuos gal÷s išleisti kitiems dalykams. Tad vartotojai akivaizdžiai laim÷s. Tačiau kitiems dalykams panaudotos didesn÷s jų išlaidos suteiks daugiau užsi÷mimo galimybių kitur, ir buvę ribiniai fermeriai ten gal÷s pelningiau ir efektyviau panaudoti savo sugeb÷jimus.

41

Bendras proporcinis apribojimas (grįžtant prie nagrin÷jamo valstyb÷s įsikišimo) reiškia, pirma, kad efektyviems žemų kaštų gamintojams nebus leidžiama gaminti tiek, kiek jie gali gaminti žemomis kainomis. Antra vertus, tai reiškia, kad neefektyvūs didelių kaštų gamintojai bus dirbtinai išlaikomi versle. Tai didina vidutinius produkto gamybos kaštus. Jis dabar gaminamas ne taip efektyviai, kaip priešingu atveju. Tokiu būdu šioje šakoje dirbtinai palaikomas neefektyvus ribinis gamintojas tik užima žemę, darbą ir kapitalą, kurie būtų pelningiau ir efektyviau panaudojami kitiems reikalams. Neverta ginčyti, kad įvedus apribojimus ir pak÷lus žem÷s ūkio produktų kainas "fermerių perkamoji galia pakyla". Bet ji pakyla tik d÷l to, kad sumaž÷ja miestiečio perkamoji galia. (Visa tai jau aptar÷me anksčiau, analizuodami paritetines kainas.) Duoti fermeriams pinigų už produkcijos mažinimą arba duoti jiems tuos pačius pinigus už dirbtinai sumažintą produkciją yra ne kas kita, kaip versti vartotojus arba mokesčių mok÷tojus duoti jiems savo pinigus už nieką. Abiem atvejais tokios politikos globotiniai gauna daugiau "perkamosios galios". Tačiau abiem atvejais kažkas netenka būtent tokio dydžio sumos. Grynas nuostolis visuomenei yra produkcijos smukimas, nes žmon÷s gauna atlygį už tai, kad negamina. Kadangi d÷l to kiekvienam lieka mažiau, realūs atlyginimai ir realios pajamos turi smukti - maž÷jant piniginiam atlygiui arba did÷jant pragyvenimo kaštams. Bet jei žem÷s ūkio produkto kainą m÷ginama palaikyti aukštą, o gamybai jokių, dirbtinių apribojimų nedaroma, tai neparduotos pervertinto produkto atsargos kaupiasi tol, kol to produkto rinką jos sužlugdo daug didesniu mastu nei tuo atveju, jeigu jokių kontrol÷s priemonių apskritai nebūtų imtasi. Tuo tarpu gamintojai, kurių apribojimas neliečia, paskatinti dirbtinai aukštų kainų, nepaprastai padidina savo gamybą. Būtent taip atsitiko su gumos gamybos apribojimais Britanijoje ir medviln÷s gamybos apribojimais Amerikoje. Abiem atvejais kainos galiausiai smuko taip katastrofiškai, kaip jos niekada nebūtų smukusios, jei apribojimų nebūtų. Planas, kurio taip drąsiai buvo griebtasi kainų ir gamybos sąlygų "stabilizavimui", suk÷l÷ kur kas didesnį nestabilumą nei gal÷tų būti laisvai veikiant rinkos j÷goms. Tačiau tarptautin÷s kontrol÷s planai nepaliaujamai keliami vis iš naujo. Mes esame tikinami, kad šįkart bus išvengta visų ankstesnių klaidų. Šįkart sureguliuotos kainos bus "teisingos" ne tik gamintojams, bet ir vartotojams. Gaminančios ir vartojančios šalys susitars, kokios turi būti tos teisingos kainos, nes kiekviena šalis elgsis išmintingai. Esant fiksuotoms kainoms, būtinai tur÷s būti "teisingas" gamybos ir vartojimo kvotų paskirstymas tarp šalių, tačiau tik cinikai gali įtarti, kad d÷l jų kils tarptautin÷s rietenos. Be to - stebuklų stebuklas! - šis tarptautin÷s kontrol÷s ir prievartos pasaulis bus "laisvos" tarptautin÷s prekybos pasaulis! Nesu tikras, ką valstybiniai planuotojai turi omenyje, šiame kontekste kalb÷dami apie prekybos laisvę, bet galime būti tikri d÷l kelių dalykų, kurių jie tikrai neturi omenyje. Jie neturi omenyje eilinių žmonių laisv÷s pirkti ir parduoti, skolinti ir skolintis tokia kaina, kuri jiems atrodo pelningiausia. Jie neturi omenyje eilinio piliečio laisv÷s siūlyti savo prekę, atvykti ir išvykti savo nuožiūra, apsigyventi kur patinka, gabentis savo kapitalą ir turtą su savimi. Įtariu, kad jie turi omenyje biurokratų laisvę tvarkyti už jį šiuos dalykus. Ir jie jam aiškins, kad jam už klusnumą bus atlyginta aukštesniu pragyvenimo lygiu. Bet jeigu planuotojams pavyks tarptautinio bendradarbiavimo id÷ją susieti su Valstyb÷s įsiviešpatavimo ekonominiame gyvenime id÷ja, tai būsimos tarptautin÷s kontrol÷s priemon÷s neišvengiamai tik pakartos praeities raidą, ir tokiu atveju eilinio žmogaus pragyvenimo lygis smuks kartu su jo laisv÷mis. * Tačiau medviln÷s atvejis yra ypač pamokantis. 1956 metų rugpjūčio 1 dienos duomenimis, medviln÷s atsargos buvo pasiekusios rekordinį 14 529 000 pundų (bales) skaičių - daugiau nei metų normalios produkcijos ar suvartojimo dydį. Dorodamasi su šia problema, valdžia pakeit÷ savo programą. Ji nutar÷ supirkti iš augintojų didžiąją dalį jų derliaus ir iškart su nuolaida išmet÷ ją į rinką. Siekdama pad÷ti parduoti Amerikos medvilnę pasaulio rinkoje, ji prad÷jo subsiduoti medviln÷s eksportą - pirmiausia 6 centais už svarą, o v÷liau, nuo 1961 metų - 8,5 cento už svarą. Ši politika pad÷jo sumažinti neapdirbtos medviln÷s atsargas. Tačiau šalia nuostolių, kuriuos ji užkrov÷ mokesčių mok÷tojams, ji sumažino Amerikos tekstil÷s pramon÷s konkurencingumų užsienio tekstil÷s atžvilgiu tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje. Amerikos valdžia subsidavo užsienio pramonę Amerikos pramon÷s nenaudai. Visoms valstybin÷ms kainų reguliavimo priemon÷ms būdinga, kad jos išvengia vienų nepageidaujamų padarinių tik sukeldamos kitus, dar labiau nepageidaujamus padarinius.

XVII skyrius: VALSTYBINIS KAIN Ų REGULIAVIMAS

42

Mat÷me, kokių padarinių turi valdžios m÷ginimai fiksuoti prekių kainas virš to lygmens, kuris susidarytų nevaržomoje rinkoje. Dabar apžvelkime kai kuriuos rezultatus, kurių valdžia pasiekia m÷gindama išlaikyti prekių kainas žemiau jų natūralaus rinkos lygmens. Per karų tokių veiksmų griebiasi beveik visos valstyb÷s. Čia nenagrin÷sime, ar tokiais atvejais vykdoma kainų kontrol÷ yra pagrįsta. Karo metu visą ekonomiką neišvengiamai ima valdyti valstyb÷, ir komplikacijos, kurios čia iškyla, per daug atitolintų mus nuo pagrindin÷s temos. Tačiau nepaisant to, ar karo meto kainų reguliavimas yra racionaliai pagrįstas, beveik visose šalyse jis ilgam išlieka, karui pasibaigus ir pradin÷ms jo įvedimo priežastims išnykus. Kainų kontrol÷s reikalavimus dažniausiai sužadina karo meto infliacija. Rašant šias eilutes, kai praktiškai visos šalys vykdo infliaciją, nors daugumoje jų n÷ra karo pad÷ties, kainų kontrol÷, net jeigu ji n÷ra įvedama, yra pastovus darbotvark÷s klausimas. Nors ekonomiškai ji visada žalinga ar net pragaištinga, valdžios pareigūnų akimis ji turi politinių pranašumų. D÷l did÷jančių kainų ji leidžia apkaltinti godžius ir savanaudžius verslininkus, o ne tų pareigūnų vykdomą infliacine monetarinę politiką. Pirmiausia pažvelkime, kas atsitinka, kai valdžia m÷gina nustatyti kurios nors prek÷s ar nedidel÷s prekių grup÷s kainą žemiau tos kainos, kuri būtų laisvoje konkurencin÷je rinkoje. Kai valdžia m÷gina fiksuoti maksimalias kainas tik keletui prekių, ji paprastai pasirenka būtiniausias prekes - kad neturtingieji gal÷tųjų įsigyti už "prieinamą" kainą. Tarkime, jog šiam tikslui ji pasirenka duoną, pieną ir m÷są. Žemo šių prekių kainų lygmens palaikymas argumentuojamas maždaug taip: jei, pavyzdžiui, jautieną paliksime laisvos rinkos valiai, jos kainą pirk÷jai pakels tiek, kad tik turtingieji gal÷s jos įsigyti. Žmon÷s gaus jautienos ne pagal savo poreikius, bet pagal savo perkamąją galią. Jei kainą išlaikysime žemą, kiekvienas gaus sau deramą dalį. Pirmiausia čia reikia pasteb÷ti, kad jei tokia politika pagrįsta, tai ji yra nenuosekli ir baikšti. Juk jeigu perkamoji galia, o ne poreikis lemia jautienos paskirstymą, esant rinkos kainai 2,25 dolerio už svarą, tai ji taip pat jį lems - nors galbūt kiek mažiau - esant įstatymin÷ms kainos "luboms" 1,50 dolerio už svarą. Iš tikrųjų visada lems perkamosios galios, o ne poreikio veiksnys, jei apskritai už jautieną bus prašoma kokios nors kainos. Šis veiksnys nustotų galios tik tuo atveju, jeigu jautiena būtų dalijama veltui. Tačiau kainų maksimumo sumanymai dažniausiai kyla kaip m÷ginimai "sulaikyti pragyvenimo kaštų augimą". Tod÷l jų šalininkai nesąmoningai daro prielaidą, kad rinkos kaina jų kontrol÷s įvedimo metu pasižymi kažkokiu ypatingu "normalumu" ar šventumu. Toji pradin÷ ar ankstesne kaina laikoma "pagrįsta", o bet kuri aukštesne kaina - "nepagrįsta", nesvarbu kaip pasikeistų gamybos ar paklausos sąlygos. Svarstant šią temą, n÷ra prasm÷s analizuoti tą atvejį, kai kainos kontrol÷ nustato tiksliai tokią kainą, kokia ir šiaip jau susidarytų laisvoje rinkoje. Tai būtų tolygu kainų kontrol÷s nebuvimui. Turime nagrin÷ti tą atvejį, kai visuomen÷s perkamoji galia didesn÷ už esamą g÷rybių pasiūlą ir kai valdžia palaiko kainas žemiau to lygio, kuris susidarytų laisvoje rinkoje. Jokios prek÷s kainos neįmanoma išlaikyti žemiau rinkos lygmens, tuo pat metu nesukeliant dvejopų padarinių. Pirmasis - tai tos prek÷s paklausos did÷jimas. Prekei tampant pigesnei, žmon÷s nori ir gali daugiau jos nusipirkti. Antrasis padarinys - jos pasiūlos sumaž÷jimas. Kai žmon÷s pradeda jos pirkti daugiau, jos atsargos greičiau baigiasi. Tuo tarpu prek÷s gamybai nelieka jokių paskatų. Pelno dydis sumaž÷ja arba virsta nuliniu. Ribiniai gamintojai išstumiami iš verslo. Net iš efektyviausių gamintojų gali būti pareikalauta gaminti savo produktą nuostolingai. Taip atsitikdavo per Antrąjį pasaulinį karą, kai Kainų administravimo tarnyba, pavyzdžiui, iš skerdyklų reikalavo tiekti m÷są mažesne kaina, nei kainavo gyvo svorio galvijai ir jų apdorojimas. Taigi, jei nustačius maksimalią tam tikros prekes kainą nesiimama jokių kitų priemonių, tada sukeliamas tos prek÷s stygius. Bet tai yra kaip tik priešinga tam, ko siek÷ valstybiniai reguliuotojai. Juk stigti pradeda

43

būtent tų prekių, kurių pasiūlą reguliuotojai nor÷jo padidinti įvestomis maksimaliomis kainomis. Tačiau apribodami šių prekių gamintojų atlyginimus bei pelną ir neapribodami atlyginimų bei pelno tų, kurie gamina ne būtiniausias ar prabangos prekes, jie stabdo šių prekių gamybą ir kartu skatina ne tokių būtinų prekių gamybą. Ilgainiui kai kurie iš šių padarinių tampa akivaizdūs, ir tada, m÷gindami su jais dorotis, reguliuotojai griebiasi įvairių kitų kontrol÷s priemonių. Tarp tokių priemonių yra racionavimas, kaštų kontrol÷, subsidijos ir visuotin÷ kainų kontrol÷. Pažvelkime į kiekvieną atskirai. Paaišk÷jus, jog tam tikros prek÷s stygius atsiranda d÷l kainos fiksavimo žemiau rinkos lygio, turtingesni vartotojai pradedami kaltinti "besaikiu godumu"; arba, jeigu tai yra žaliava prek÷s gamybai, firmos pradedamos kaltinti "nepagrįstu atsargų kaupimu". Valdžia tada ima nustatin÷ti taisykles, kas turi pirmenybę pirkti tą prekę, arba kam ir kiek tos prek÷s turi būti skirta, arba kaip ji turi būti racionuojama. Įvedus racionavimo sistemą, kiekvienas vartotojas gali gauti tik nustatytą prek÷s maksimumą, nors jis ir nor÷tų mok÷ti už ją daugiau. Žodžiu, įvesdama racionavimo sistemą, valdžia įveda dvigubų kainų sistemą, kuriai esant kiekvienas vartotojas privalo tur÷ti tam tikrą skaičių kuponų ar "balų" šalia įprastos pinigin÷s sumos. Kitaip sakant, valdžia m÷gina racionavimu iš dalies atlikti tai, ką rinka būtų atlikusi per kainų mechanizmą. Sakau "iš dalies", nes racionavimas tik sumažina paklausą, bet nesužadina pasiūlos, kaip tai padarytų aukštesn÷ kaina. Valdžia gali m÷ginti garantuoti pasiūlą, įvesdama prek÷s gaminimo kaštų kontrolę. Pavyzdžiui, nor÷dama išlaikyti žemas mažmenines jautienos kainas, ji gali prad÷ti kontroliuoti didmenines jos kainas, skerdyklų kainas, gyvulių gyvo svorio kainas, pašarų kainas, fermos darbininkų atlyginimus. Nor÷dama išlaikyti žemas mažmenines pieno kainas, ji gali m÷ginti kontroliuoti pienovežių vairuotojų atlyginimus, pieno konteinerių kainas, pašarų kainas. M÷gindama kontroliuoti duonos kainą, ji gali prad÷ti kontroliuoti kep÷jų atlyginimus, miltų kainą, malūnų savininkų pelną, grūdų kainą ir t.t. Tačiau did÷jant valdžios kontrol÷s apimčiai, kartu daug÷ja padarinių, kuriems pašalinti jos buvo griebtasi. Sakykime, kad valdžia turi drąsos imtis šios kaštų kontrol÷s ir paj÷gia įgyvendinti savo sprendimus, tačiau tuo ji sukelia tik naują stygių, t. y. darbo, pašarų, javų ir kitų gamybinių komponentų stygių. Taip valdžia yra priversta vis did÷jančiais ratilais pl÷sti savo kontrol÷s apimtis, kol jos padariniai tampa tolygūs visuotin÷s kainų kontrol÷s padariniams. Valdžia gali m÷ginti šią problemą spręsti subsidijomis. Pavyzdžiui, ji suvokia, kad palaikant pieno ar sviesto kainą žemiau rinkos lygio arba žemiau santykinio lygio, kuriuo ji palaiko kitas kainas, gali susidaryti jų stygius d÷l žemesnių pieno pramon÷s atlyginimų ir pelno normos, palyginti su kitomis pramon÷s šakomis. Tod÷l valdžia m÷gina taisyti pad÷tį, skirdama subsidijas pieno ir sviesto gamintojams. Jei nepaisysime administracinių sunkumų ir tarsime, kad subsidijos iš tiesų pakanka geidžiamai pieno ir sviesto produkcijos apimčiai garantuoti, tada bus akivaizdu, kad nors subsidija mokama gamintojams, tikrieji jos gav÷jai bus vartotojai. Juk gamintojai galiausiai už savo pieną ir sviestą gauna ne daugiau nei jie gautų laisvoje rinkoje; tačiau vartotojai savo pieną ir sviestą gauna daug žemesne kaina nei rinkos kaina. Šio skirtumo dydžiu jie yra subsiduojami - tai yra dydžiu subsidijos, kuri tariamai mokama gamintojams. Bet jei subsiduojama prek÷ n÷ra dar ir racionuojama, tada daugiausia jos gali nusipirkti tie, kurių perkamoji galia didžiausia. Tai reiškia, kad jie būna subsiduojami labiau nei tie, kurių perkamoji galia mažiausia. Kas subsiduoja vartotojus, priklausys nuo to, kam tenka mokesčių našta. Tačiau mokesčių mok÷tojai subsiduos pačius save kaip vartotojus. Šioje raizgalyn÷je bus gana keblu nustatyti, kas ką iš tikrųjų subsiduos. Bet neužmirškime, kad subsidijas kažkam teks mok÷ti ir kad n÷ra atrasta būdo, kaip visuomen÷ gal÷tų kažką gauti už nieką. Tokie yra "tobulos", "ilgalaik÷s" ir "nepolitin÷s" kainų kontrol÷s padariniai. Kaip rodo daugyb÷s šalių patirtis, ypač Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kai kurias pačias fantastiškiausias biurokratų klaidas ištaiso juodoji rinka. Kai kuriose šalyse juodoji rinka augo legalios kontroliuojamų kainų rinkos sąskaita ir

44

galiausiai tapo vienintele rinka. Tačiau valdžios politikai, nominaliai išlaikydami kainų lubas, m÷gino vaizduotis, kad bent jau jų ketinimai, jei ne policiniai eskadronai, yra pakankamai stiprūs. Tačiau nors juodoji rinka galiausiai pakeit÷ fiksuotų kainų rinką, negalima daryti išvados, kad jokio nuostolio nebuvo padaryta. Buvo ir ekonominis, ir moralinis nuostolis. Pereinamuoju laikotarpiu didel÷s, seniai įsitvirtinusios firmos, turinčios didelių kapitalinių įd÷jimų ir labai priklausančios nuo geros reputacijos, yra verčiamos mažinti arba nutraukti gamybą. Jų vietą užima trumpalaik÷s verslov÷s su menku kapitalu ir menka gamybine patirtimi. Šios firmos yra ne tokios efektyvios, palyginti su išstumtomis; jos tiekia prastesnes ir nepatikimesnes prekes didesniais kaštais nei jie būtų senoms verslov÷ms tęsiant savo verslą. Negarbingas elgesys pradeda apsimok÷ti. Naujos firmos pačia savo būtimi priklauso nuo įstatymo nepaisymo; jų klientai tampa jų suokalbininkais; ir kaip natūralus padarinys verslą apima demoralizacija. Be to, kainų kontrol÷s vykdytojai retai m÷gina vien išlaikyti iki kontrol÷s buvusias kainas. Jie skelbia, kad jų tikslas t÷ra "stabilizuoti pad÷tį". Tačiau netrukus "nelygyb÷s" ar "socialinio neteisingumo" ištaisymo dingstimi jie griebiasi diskriminacin÷s kainų kontrol÷s, kuri daugiausia padeda politiškai įtakingoms grup÷ms. Kadangi politin÷ galia šiandien paprastai matuojama balsų skaičiumi, tai valdžia dažniausiai m÷gina proteguoti darbininkus ir fermerius. Pirmiausia iškeliama id÷ja, kad atlyginimai ir pragyvenimo kaštai n÷ra susiję, kad atlyginimai gali būti lengvai padidinti nedidinant kainų. Kai tampa akivaizdu, jog atlyginimai gali būti pakelti tik pelno sąskaita, biurokratai pradeda aiškinti, kad pelno lygis jau ir taip per didelis ir kad pak÷lus atlyginimus bei įvedus palaikomas kainas vis tiek bus vietos "sąžiningam pelnui". Kadangi n÷ra tokio dalyko, kaip bendra pelno norma, nes pelnas skiriasi atsižvelgiant į verslovę, tokia politika visiškai išstumia iš rinkos pelningiausią verslą ir atgraso arba sustabdo tam tikrų prekių gamybą. D÷l to did÷ja nedarbas, maž÷ja produkcija ir smunka pragyvenimo lygis. Kuo grindžiamos visos šios pastangos reguliuoti maksimalias kainas? Pirmiausia - nesupratimu, kas lemia kainų kilimą. Tikroji priežastis yra arba prekių stygius, arba pinigų perteklius. Įstatymin÷s lubos kainai negali pašalinti n÷ vienos iš šių priežasčių. Faktiškai, kaip tik ką mat÷me, jos vien padidina prekių stygių. Ką daryti su pinigų pertekliumi, bus svarstoma tolesniame skyriuje. Tačiau viena iš klaidų, kuria grindžiamas kainų reguliavimo vajus, yra pagrindin÷ šios knygos tema. Kaip begaliniai planai pakelti atskirų produktų kainas kyla galvojant tik apie tiesiogiai paliestų gamintojų interesus ir užmirštant vartotojus, visai taip pat ir kainų įstatyminio mažinimo planai kyla galvojant tik apie trumpalaikius žmonių, kaip vartotojų, interesus ir užmirštant jų, kaip gamintojų, interesus. Ir politin÷ parama tokiai politikai remiasi panašia sumaištimi žmonių protuose. Žmon÷s nenori daugiau mok÷ti už pieną, sviestą, batus, baldus, nuomą, teatro bilietus ar deimantus. Kai tik šių daiktų kainos pakyla virš ankstesnio lygio, vartotojas pradeda piktintis ir jaustis apgautas. Vienintel÷ išimtis yra tas daiktas, kurį jis pats gamina: čia jis visiškai supranta ir pripažįsta kainos pakilimo priežastį. Bet jis visada žvelgia į savo paties verslą kaip išskirtinį dalyką. "Mano paties verslas, - sako jis, -yra ypatingas, ir žmon÷s jo nesupranta. Darbo kaštai išaugo; žaliavų kainos išaugo; šios ar anos žaliavos importas nutrūko, ją tenka brangiau pirkti šalyje. Be to, produkto paklausa išaugo, tod÷l turiu teisę pakelti kainą tiek, kad pl÷sdamas gamybą gal÷čiau tą paklausą patenkinti". Ir taip toliau. Kiekvienas žmogus, kaip vartotojas, perka šimtus įvairiausių produktų; kaip gamintojas jis paprastai gamina vieną produktą. Jis jaučiasi nuskriaustas, kai neleidžiama pakelti šio produkto kainos. Panašiai kaip kiekvienas įmonininkas nori didesne kaina parduoti savo produktą, taip ir kiekvienas darbininkas nori gauti didesnį atlyginimą arba algą. Kiekvienas, kaip gamintojas, mato, kad kainos kontrol÷ smukdo gamybą jo šakoje. Tačiau beveik kiekvienas atsisako apibendrinti šį pasteb÷jimą ir suprasti, kad jam reik÷s daugiau mok÷ti už kitų produktus. Žodžiu, kiekvienas iš mūsų yra daugialypis ekonominis asmuo. Kiekvienas iš mūsų yra gamintojas, mokesčių mok÷tojas, vartotojas. Politika, kurią jis pripažįsta, priklauso nuo konkretaus aspekto, kuriuo jis į save žvelgia tam tikru momentu. Kartais jis yra Dr. Jekyllas, kartais Mr. Hyde'as. Kaip gamintojas jis nori infliacijos (nes galvoja pirmiausia apie savo paties paslaugą ar prekę); kaip vartotojas jis nori kainų lubų (nes galvoja pirmiausia apie kainą, mokamą už kitų produktus). Kaip vartotojas jis gali reikalauti subsidijų

45

arba su jomis taikstytis; kaip mokesčių mok÷tojas jis jomis piktinasi. Kiekvienas žmogus paprastai tiki sugeb÷siąs taip išlaviruoti tarp politinių j÷gų, kad tur÷s pelno iš savo produkto kainos pak÷limo (jo žaliavų kainoms įstatymiškai išliekant žemoms) ir tuo pat metu, kaip vartotojas, pelnysis iš kainų lubų kontrol÷s. Bet didžioji dauguma žmonių tokiu būdu apgauna tik patys save. Juk nuostolis iš politinių manipuliacijų kainomis ne tik neprilygs pelnui, - ji bus kur kas didesnis nei pelnas, nes kainų kontrol÷ nusmukdys ir žlugdys užimtumą ir produktyvumą. XVIII skyrius: NUOMOS KONTROL öS PADARINIAI Valstybin÷ namų, ir butų nuomos kontrol÷ yra specifinis kainų kontrol÷s atvejis. Dauguma jos padarinių iš esm÷s yra tokie pat, kaip bet kurios kainų kontrol÷s padariniai, tačiau kai kuriuos jų verta atskirai išnagrin÷ti. Nuomos kontrol÷ kartais įvedama kaip bendros kainų kontrol÷s dalis, tačiau dažniausiai tai daroma specialiu įstatymu. Dingstimi dažnai pasitarnauja karas. Namai mieste būna sugriauti bombardavimų, o amunicijos ir kitų karinių tiekimų paklausa atitraukia kapitalą ir darbą nuo namų statybos pramon÷s. Arba kariuomen÷s dalinys apsistoja nedideliame mieste; nauja būstų paklausa pakelia nuomos kainą; butų ir namų savininkai gauna papildomų pajamų. Kyla visuomen÷s nepasitenkinimas. Nuomos kontrol÷ iš pradžių įvedama ta dingstimi, kad būstų pasiūla n÷ra "lanksti" - t. y. kad būstų stygius negali būti staigiai patenkintas, nors ir kokios aukštos būtų nuomos kainos. Tod÷l, sakoma, drausdama didinti nuomos kainą, valdžia apsaugo nuomininkus nuo besaikio išnaudojimo ir kartu nedaro didel÷s žalos namų savininkams, nežlugdo paskatų naujoms namų statyboms. Šis argumentas yra klaidingas net tarus, kad nuomos kontrol÷ vykdoma tik laikinai. Čia neatsižvelgiama į momentalų jos padarinį. Jei namų savininkams leidžiama kelti nuomos kainą, atspindinčią pinigų infliaciją ir tikrąsias pasiūlos bei paklausos sąlygas, kiekvienas nuomininkas bando taupyti nuomodamas mažesnį plotą. Tai leidžia ir kitiems apsirūpinti trūkstamu gyvenamuoju plotu. Tas pats gyvenamasis plotas talpins daugiau žmonių, kol jo stygius nebus pašalintas. Tačiau nuomos kontrol÷ skatina išlaidų požiūrį į gyvenamąjį plotą. Ji teikia privilegiją tiems, kurie jau turi namus ar butus mieste ar regione, nuskriausdama tuos, kurie ateina iš šalies. Netrukdant nuomai kilti iki rinkos lygmens, visi esami ir būsimi nuomininkai turi lygias galimybes nusipirkti būstą. Esant pinigų infliacijai ar realiam būstų stygiui, nuoma kiltų, net jei namų savininkams būtų draudžiama patiems siūlyti kainą, o leidžiama tik priimti aukščiausias iš jiems siūlomų kainų. Nuomos kontrol÷s padariniai tuo sunkesni, kuo ilgiau trunka nuomos kontrol÷. Nauji namai nestatomi, nes jų neapsimoka statyti. Did÷jant statybų kaštams (dažniausiai d÷l infliacijos), senasis nuomos lygis neduoda pelno. Jeigu, kaip dažnai atsitinka, valdžia tai galiausiai pripažįsta ir išimties būdu netaiko nuomos kontrol÷s naujai pastatytiems namams, vis tiek nesukuriama tiek paskatų naujoms statyboms, kiek jų būtų, jei seniems namams taip pat nebūtų taikoma nuomos kontrol÷. Atsižvelgiant į pinigų nuvert÷jimą per tą laiką, kai nuoma buvo įstatymais įšaldyta, naujų namų nuoma gali dešimt ar dvidešimt kartų viršyti nuomą už tokį pat plotą senuose namuose. (Pavyzdžiui, taip įvyko Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo.) Tokiomis aplinkyb÷mis senieji nuomininkai, gyvenantys senuose pastatuose, nenori išsikelti net maž÷jant jų šeimos dydžiui ar blog÷jant patalpų būklei. Senuose pastatuose gyvenantys nuomininkai d÷l žemų fiksuotų nuomų yra įstatymiškai saugomi nuo nuomos did÷jimo, skatinami netaupiai naudotis gyvenamuoju plotu nepaisant šeimos sud÷ties pokyčių. Tokiu būdu nauja paklausa koncentruojama tik į santykinai naujus pastatus. Ji pakelia jų nuomos kainą aukščiau to lygio, kuris būtų visiškai laisvoje rinkoje. Ir vis d÷lto tai nepaskatina naujos gyvenamųjų namų statybos. Statytojai ar jau esamų namų savininkai, susidurdami su pelno apribojimais ar net nuostoliais senuose namuose, tur÷s mažai kapitalo - jei apskritai

46

jo tur÷s - naujoms statyboms vykdyti. Be to, jie patys arba tie, kurie gauna kapitalo iš kitų šaltinių, baiminsis, kad valdžia bet kada gali kokia nors dingstimi įvesti naujai pastatytų namų nuomos kontrolę. Ji iš tiesų dažnai taip ir pasielgia. Apsirūpinimo būstais pad÷tis pablog÷s dar ir kitais požiūriais. Pirmiausia, jei nebus leista nuomos kainą kelti, savininkams neapsimok÷s butus remontuoti ar kaip nors juos gerinti. Kur nuomos kontrol÷ yra ypač nereali ir slegianti, savininkai nesirūpins net minimalia namų ar butų priežiūra. Jie netur÷s tam nei ekonominių paskatų, nei l÷šų. Be kitų blogybių, nuomos kontrol÷s įstatymai sukuria abipusį nepasitenkimą tarp savininkų, kurie verčiami tenkintis minimaliomis pajamomis ar net patirti nuostolį, ir nuomininkų, kurie piktinasi savininko nenoru būstus deramai prižiūr÷ti. Kai įstatymų leid÷jai veikia politinio spaudimo ir ekonominių id÷jų painiavos aplinkoje, įprastas tolesnis jų žingsnis yra prabangių butų nuomos kontrol÷s panaikinimas, išsaugant žemesnio ar vidutinio lygio butų nuomos kontrolę. Tai grindžiama tuo, kad turtingi nuomininkai gali sau leisti mok÷ti didesnę nuomą, o neturtingi to padaryti negali. Tačiau ilgainiui ši diskriminacin÷ priemon÷ sukelia padarinius, priešingus jos autorių ketinimams. Prabangių butų statytojai ir savininkai yra skatinami ir atlyginami; labiau reikalingų pigesnių butų savininkai ir statytojai yra neskatinami ir baudžiami. Pirmieji gali gauti visą pelną, koks pasiūlos ir paklausos sąlygomis yra įmanomas; pastarieji lieka be jokių paskatų (ir net be kapitalo) pigesnius būstus statyti. Tokiu būdu skatinamas prabangių būstų remontas ir gerinimas; išliekantys privatūs statybininkai pasitelkiami prabangių būstų statybai. Nelieka jokių paskatų statyti pigesnius namus mažesnes pajamas turintiems žmon÷ms ar net palaikyti jau pastatytų namų deramą būklę. Tod÷l mažesnes pajamas gaunančių žmonių butų kokyb÷ neišvengiamai blog÷s, o jų pasiūla nedid÷s. Gyventojų skaičiui did÷jant, pigių butų nusid÷v÷jimas ir jų stygius darysis vis ryškesnis. Jis gali pasiekti tokį mastą, kai dauguma savininkų ne tik netur÷s jokio pelno, bet susidurs su did÷jančiais ir privalomais nuostoliais. Jie supras, kad negali net atsisakyti savo nuosavyb÷s. Tod÷l, vaduodamiesi nuo skolų ir mokesčių, jie m÷gins nuo savo nuosavyb÷s b÷gti ir sl÷ptis. Kai savininkai nustoja tiekti šilumą ir kitas būtinas paslaugas, nuomininkai yra priversti apleisti užimamus būstus. Vis didesni miestų plotai virsta lūšnynais. Pastaraisiais metais Niujorke įprasta reg÷ti, kaip tušt÷ja ištisi namų kvartalai - langai žioj÷ja išdaužtų stiklų kiaurym÷mis arba yra užkalti lentomis, ginantis nuo vandalų niokojimo. Daug÷ja padegimų, ir įtariami dažniausiai savininkai. Dar vienas padarinys yra municipalinių pajamų maž÷jimas d÷l to, kad nepaliaujamai maž÷ja apmokestinamo turto vert÷. Municipalitetai bankrutuoja negal÷dami išlaikyti net minimalių tarnybų. Net tada, kai šie padariniai tampa tokie akivaizdūs, jog ima badyti akis, nuomos kontrol÷s apologetai, žinoma, neatsiprašo už padarytas klaidas. Užuot tai darę, jie ima smerkti kapitalistinę sistemą. Jie aiškina, kad privati verslininkyst÷ dar kartų "nepasiteisino", kad "privačiu verslu negalima pasitik÷ti". Tod÷l, sako jie, turi įsikišti Valstyb÷ ir pati prad÷ti pigių namų statybą. Toks buvo beveik visuotinis rezultatas šalyse, kurios dalyvavo Antrajame pasauliniame kare arba įved÷ nuomos kontrolę, m÷gindamos atsverti pinigų infliaciją. Taigi valdžia griebiasi gigantiškos namų statybos programos - apmokamos iš mokesčių mok÷tojų kišen÷s. Namai išnuomojami tokia kaina, kuri nepadengia statybos ir priežiūros išlaidų. Valdžia paprastai moka metines subsidijas - arba tiesiogiai nuomininkams žemesnių nuomos kainų pavidalu, arba valstybinio namų ūkio valdytojams. Bet kuriuo atveju namų ir butų nuomininkus subsiduoja visi kiti gyventojai. Šie moka dalį privilegijuotųjų nuomos. Politiniai tokio favoritizmo padariniai per daug akivaizdūs, kad reik÷tų juos pabr÷žti. Susikuria spaudimo grup÷, šventai įsitikinusi, kad mokesčių mok÷tojai paprasčiausiai privalo jai mok÷ti šią subsidiją. Žengiamas beveik negrįžtamas žingsnis į totalin÷s globos valstybę (welfare state). Paskutinis nuomos kontrol÷s paradoksas yra tas, kad kuo labiau ji darosi nereali, drakoniška ir neteisinga, tuo daugiau atsiranda argumentų už jos stiprinimą. Jeigu įstatymais nustatyta nuoma sudarytų

47

vidutiniškai 95% laisvos rinkos kainos ir jei savininkai patirtų tik nedideles skriaudas, tada nebūtų stipraus politinio priešinimosi nuomos kontrol÷s panaikinimui, nes nuomininkams tektų mok÷ti tik maždaug 5% daugiau. Bet jei pinigų infliacija buvo didžiul÷ arba nuomos kontrol÷s įstatymai tokie represyvūs ir nerealūs, kad įteisinta nuoma sudar÷ tik 10% tos kainos, kuri butų rinkoje, ir jei savininkai patiria milžinišką skriaudą, tada kils didžiausias pasipriešinimas kiekvienam m÷ginimui panaikinti kontrolę ir priverki nuomininkus mok÷ti už nuomą rinkos kainą. Šaukiama, kad neapsakomai žiauru ir neprotinga staiga pareikalauti iš nuomininkų mok÷ti tokias didžiules sumas. Net nuomos kontrol÷s priešininkai tada linksta nusileisti pripažindami, kad kontrol÷s panaikinimas turįs būti atsargus, laipsniškas ir ilgas procesas. Tiesą sakant, retas kuris iš jų turi politin÷s drąsos ir ekonominio išmanymo tokiomis aplinkyb÷mis reikalauti net šios laipsniškos dereguliacijos. Žodžiu, kuo nerealesn÷ ir neteisingesn÷ nuomos kontrol÷, tuo politiškai sunkiau jos atsikratyti. Daugyb÷je šalių pragaištinga nuomos kontrol÷ išlieka metų metais, net atsisakius visų kitų kainų kontrol÷s atmainų. Nuomos kontrol÷s išlaikymo pateisinimui griebiamasi neįtik÷tiniausių politinių argumentų. Kartais įstatymais numatomas kontrol÷s nutraukimas - susidarius tam tikrai "laisvo gyvenamojo ploto" normai. Po to pareigūnai, kurie atsako už kontrol÷s vykdymą, triumfuodami aiškina, kad toji norma n÷ra pasiekta. Žinoma, ji n÷ra ir negali būti pasiekta. Pats faktas, kad įstatymas palaiko nuomos kainą žemiau rinkos kainos, dirbtinai pakelia nuomojamo ploto paklausą ir kartu išvis užkerta kelią jo pasiūlos did÷jimui. Kuo žemesn÷s yra nuomos lubos, tuo didesn÷ tikimyb÷, kad išnuomojamų namų ir butų "trūkumas" nesibaigs. Savininkams daroma skriauda bado akis. Primenu: jie verčiami subsiduoti savo nuomininkus, dažnai net didžiulių nuostolių kaina. Subsiduojamas nuomininkas dažnai gali būti turtingesnis už savininką, kuris yra priverstas atiduoti jam tai, kas rinkoje būtų jo pajamos. Politikai nekreipia į tai d÷mesio. Kitų verslų žmon÷s, kurie palaiko kontroliuojamos nuomos sistemą d÷l to, kad jiems gaila vargšų nuomininkų, nesiryžta savo gailesčio demonstruoti siūlydamiesi savo pačių mokesčiais dengti nuomininkų subsidijas. Visa našta užkraunama vienai negausiai klasei - žmon÷ms, kurie kalti tuo, kad pastat÷ ar įsigijo nuomai numatytus namus bei butus. N÷ra labiau paniekinančio žodžio kaip lūšnynų šeimininkas (slumlord). Kas yra lūšnynų šeimininkas? Jis n÷ra žmogus, turintis nejudamo turto ištaiginguose kvartaluose; jis turi apleistus ir nusid÷v÷jusius namus lūšnynuose, kur nuoma mažiausia, o galimybe ją gauti - nepatikimiausia. Bet argi koks nors žmogus ryžtųsi tapti lūšnynų šeimininku, jeigu jis gal÷tų gauti deramą rinkos nuomą? Kai įvedamas iracionalus tiesioginio vartojimo prekių, pavyzdžiui, duonos kainos apribojimas, kep÷jai paprasčiausiai atsisako ją kepti ir parduoti. Jos stygius iškart pajuntamas, ir politikai būna priversti pakelti kainos lubas arba jų atsisakyti. Tačiau būstas yra ilgalaikio naudojimo prek÷. Gali prireikti kelerių metų, kad nuomininkai pajustų kontrol÷s padarinius naujų namų statybai, namų remontui ir priežiūrai. Gali trukti net ilgiau, kad jie suprastų, jog tiesiogin÷ būstų stygiaus ir kokybes blog÷jimo priežastis yra nuomos kontrol÷. Tuo tarpu namų savininkai, kol jie dar gauna pajamų bent tiek, kad jos viršija mokamus mokesčius ir užstato palūkanas, neturi kito pasirinkimo, kaip tik toliau laikyti ir nuomoti savo nuosavybę. Politikai - žinodami, kad nuomininkai turi daugiau balsų nei savininkai, - ciniškai tęsia nuomos kontrol÷s politiką net tada, kai būna priversti atsisakyti bendros kainų kontrol÷s politikos. Tad grįžtame prie savo pagrindin÷s pamokos. Nuomos kontrol÷s reikalavimus kelia tie, kurie mato tik jos įsivaizduojamą trumpalaikę naudą tam tikrai visuomen÷s grupei. Bet kai išnagrin÷jame jos ilgalaikius padarinius kiekvienam, įskaitant pačius nuomininkus, tada pamatome, kad nuomos kontrol÷ yra ne tik beprasmiška, bet ir destruktyvi, ir ji tuo žalingesn÷, kuo griežtesn÷ ir kuo ilgiau trunka. XIX skyrius: ATLYGINIM Ų MINIMUMO ĮSTATYMAI Jau išsiaiškinome, kokios žalingos yra priemon÷s, kuriomis valdžia m÷gina padidinti kai kurių rinktinių prekių kainas. Tokią pat žalą daro m÷ginimai padidinti atlyginimus atlyginimų minimumo įstatymais. Tai neturi stebinti, nes atlyginimas iš tikrųjų yra kaina. Ekonominio mąstymo aiškumui tikrai nepasitarnavo tas

48

faktas, kad darbo paslaugų kaina vadinama visiškai kitokiu vardu nei kitos kainos. Jis kliudo daugeliui žmonių suprasti, kad abiem atvejais galioja tie patys principai. Kalbant apie atlyginimus, mąstymas tampa toks emocingas ir politizuotas, kad dažnai pradedama nepaisyti akivaizdžiausių principų. Žmon÷s, kurie pirmieji neigtų galimybę praturt÷ti iš dirbtinai pakeltų kainų, žmon÷s, kurie pirmieji aiškintų, kad minimalių atlyginimų įstatymai gali padaryti daugiausia žalos toms pramon÷s šakoms, kurioms jais siekiama pad÷ti, - tie žmon÷s vis d÷lto gina minimalių atlyginimų įstatymus ir be atodairos smerkia jų priešininkus. Tačiau turi būti aišku, kad atlyginimų minimumo įstatymas geriausiu atveju yra prastas ginklas kovoje su žemais atlyginimais ir kad jo potenciali nauda gali pranokti jo potencialią žalą tik jam esant kuo nuosaikesniam. Kuo jis nenuosaikesnis, kuo daugiau darbininkų juo norima apr÷pti ir kuo daugiau juo m÷ginama pakelti atlyginimus, tuo didesne tikimyb÷, kad jo žalingi padariniai pranoks visokius galimus naudingus jo padarinius. Pavyzdžiui, kai priimamas įstatymas, kad draudžiama mok÷ti mažiau nei 106 dolerius už keturiasdešimties valandų savaitę, tai pirmiausia atsitinka toks dalykas: joks darbininkas, kurio paslaugų vert÷ darbdaviui mažesn÷ negu 106 doleriai, nebus priimtas į darbą. Jūs negalite pakelti žmogaus paslaugų vert÷s, įstatymais drausdami kam nors mok÷ti jam mažesnę sumą. Jūs tik atimate iš jo teisę užsidirbti tiek, kiek leidžia jo sugeb÷jimai, ir atimate iš visuomen÷s net tas kuklias paslaugas, kurias jis paj÷gia teikti. Žodžiu, žemą atlyginimą jūs pakeičiate nedarbu. Jūs padarote žalą visiems, be jokios išlyginamosios naudos. Vienintel÷ išimtis yra tas atvejis, kai darbininkų grup÷ gauna atlyginimą, mažesnį už jo rinkos vertę. Tokie atvejai pasitaiko tik retomis ir ypatingomis aplinkyb÷mis ar tam tikrose vietov÷se, kur konkurencin÷s j÷gos neveikia laisvai; bet visais šiais atvejais pad÷tį veiksmingiau, lanksčiau ir su mažesne žala gali ištaisyti darbininkų sąjungos. Galima pagalvoti, kad jeigu įstatymas verčia mok÷ti didesnį atlyginimą tam tikroje pramon÷s šakoje, tai tos pramon÷s šakos verslininkai gali paprasčiausiai pakelti savo produkto kainas ir tokiu būdu "permesti" didesnių atlyginimų kaštus vartotojams. Tačiau tokia priemon÷ n÷ra nei lengvai įvykdoma, nei padidintų atlyginimų padariniai n÷ra taip lengvai išvengiami. Didesn÷ produkto kaina gali būti nepasiekiama: ji gali paprasčiausiai pastūm÷ti pirk÷jus prie panašių importinių produktų arba kurių nors pakaitalų. Arba, jei vartotojai ir toliau pirks produktus tos pramones šakos, kur atlyginimai pakelti, didesne jų kaina privers juos pirkti jų mažiau. Tad nors kai kurie tos pramon÷s šakos darbininkai gali laim÷ti iš pakeltų atlyginimų, kiti visai neteks darbo. Antra vertus, jei produkto kaina nebus pakelta, ribiniai gamintojai iš tos pramones šakos bus išstumti; taip sumaž÷jusi gamyba tik kitokiu būdu sukels tą patį nedarbą. Kai šie padariniai išd÷stomi, atsiranda žmonių, kurie atsako: "Labai gerai; jeigu tiesa, kad X pramon÷ gali egzistuoti tik mok÷dama vergiškus atlyginimus, tai atlyginimų minimumo įstatymas padaro gerą darbą ją apskritai sunaikindamas". Tačiau šio drąsaus pareiškimo autoriai nesiskaito su realybe. Jie nepaiso pirmiausia to, kad vartotojai patirs nuostolį - neteks produkto. Be to, jie užmiršta, kad toje pramones šakoje dirbę žmones tokiu būdu pasmerkiami nedarbui. Pagaliau jie nepaiso to, kad nors X pramon÷je mokami atlyginimai buvo blogi, jie buvo pakankamai geri joje esamų alternatyvių darbų atžvilgiu; kitaip tie darbininkai būtų per÷ję į kitus darbus. Vadinasi, jei atlyginimų minimumo įstatymu X pramon÷ sunaikinama, tai joje anksčiau dirbę žmon÷s bus priversti imtis alternatyvių užsi÷mimų, kurių jie jau buvo atsisakę. O jų didinama darbo pasiūla numuš jo kainas net tuose alternatyviuose darbuose. Tad neišvengiamai prieiname išvadą, kad minimalių atlyginimų įstatymai didina nedarbą. Įdomią problemą kelia šalpos programos, kurios kuriamos kovai su nedarbu, sukeltu minimalaus atlyginimo įstatymų. Tarkime, kad nustatę minimalų 2,65 dolerio valandinį atlyginimą, uždraud÷me bet kam dirbti keturiasdešimt valandų per savaitę už mažiau nei 106 dolerius. Tarkime taip pat, kad nedarbo pašalpai skiriame 70 dolerių per savaitę. Tai reiškia, jog uždraud÷me žmogui naudingai dirbti už 90 dolerių per savaitę tam, kad gal÷tume už 70 dolerių išlaikyti jį be darbo. At÷m÷me iš visuomen÷s jo paslaugų vertę. At÷m÷me iš žmogaus nepriklausomybę ir savigarbą, kuri galima tik tuo atveju, kai

49

žmogus pats išsilaiko, nors ir žemiausiu lygiu, ir tiekia reikalingas paslaugas; ir kartu sumažinome tai, ką žmogus gal÷jo užsidirbti savo paties pastangomis. Šie padariniai neišvengiami tol, kol savaitin÷ pašalpa yra bent vienu centu mažesn÷ už 106 dolerius. Tačiau kuo labiau padidiname nedarbo pašalpą, tuo labiau pablog÷ja pad÷tis kitais aspektais. Jei pašalpai skiriame 106 dolerius, tada žmogus už nieko nedarymą gauna tiek pat, kiek už darbą. Be to, nepaisant pašalpai skirtos sumos dydžio, mes sukuriame tokią situaciją, kai kiekvienas dirba tik d÷l skirtumo tarp jo atlyginimo ir pašalpos dydžio. Jei pašalpa yra 106 doleriai per savaitę, tai dirbantys, sakykime, už 110 dolerių per savaitę iš tikrųjų dirba, jų akimis žiūrint, tik už 4 dolerius per savaitę - juk likusią sumą jie gal÷tų gauti visai nedirbdami. Galima pagalvoti, kad šių padarinių bus išvengta mokant pašalpą "darbe", o ne "namuose"; tačiau tokiu būdu tik pakeistume tų pačių padarinių išraišką. Pašalpa "darbe" reiškia, kad jos gav÷jams mokame daugiau nei atvira rinka duotų jiems už jų paslaugas. Tik dalis jų atlyginimo mokama už paslaugas, kita dalis yra pasl÷ptoji pašalpa. Belieka pažym÷ti, kad valstybiniai darbai yra neišvengiamai neefektyvūs ir abejotinos naudos. Valdžia turi išrasti tokius projektus, kuriuos įgyvendinus gal÷tų įsidarbinti mažiausiai kvalifikuoti darbininkai. Ji negali prad÷ti žmones mokyti staliaus ar mūrininko darbų, nesukeldama įsitvirtinusių profesijų ir profesinių sąjungų konkurencinio antagonizmo. Aš to nerekomenduoju, bet tikriausiai būtų mažiau visiems žalos, jei valdžia pirmiausia atvirai prad÷tų subsiduoti žemesnių nei ribinių darbininkų atlyginimus ir leistų jiems toliau dirbti savo darbą. Tačiau d÷l to irgi būtų tam tikrų politinių problemų. Negalime čia gilintis į detales, nes jos iškeltų problemų, kurios tiesiogiai nesusijusios su mūsų tema. Tačiau turime neišleisti iš akių pašalpos teikimo sunkumų ir jos padarinių, kai svarstome atlyginimų minimumo įvedimo ar jau fiksuoto minimumo padidinimo įstatymus. Baigiant šią temą, galbūt verta pamin÷ti kitą argumentą, kuris kartais vartojamas įstatyminio atlyginimo minimumo pateisinimui. Sakoma, kad ten, kur kokia nors viena didel÷ firma turi monopolinę pad÷tį, ji gali nesibaiminti varžovų ir palaikyti atlyginimų lygį žemiau rinkos lygmens. Tačiau tokia pad÷tis labai mažai tik÷tina. Kurdamasi tokia "monopolin÷" firma tur÷tų siūlyti aukštus atlyginimus, nes tik taip ji gal÷tų pritraukti darbą iš kitų pramon÷s šakų. Po to, teoriškai, ji gal÷tų nustoti kelti atlyginimus greičiau nei kitose pramon÷s šakose ir tokiu būdu mok÷ti mažesnius nei "standartinius" atlyginimus už tam tikros kvalifikacijos darbą. Tačiau tai gal÷tų įvykti, tik jeigu ta firma (ar pramon÷) prad÷tų merd÷ti ar smukti; jeigu ji klest÷tų ar augtų, ji tur÷tų nuolat kelti atlyginimus, kad gal÷tų pritraukti daugiau darbo j÷gos. Iš patirties žinome, kad būtent didel÷s kompanijos - kurios dažniausiai būna smerkiamos kaip monopolijos - moka didžiausius atlyginimus ir siūlo geriausias darbo sąlygas. Paprastai mažos, marginalin÷s firmos, apsuptos tokių pačių konkuruojančių firmų, moka mažiausius atlyginimus. Tačiau bet kuriuo atveju kiekvienas darbdavys turi mok÷ti pakankamai, kad išlaikytų savo darbininkus ar juos pritrauktų iš kitur. Visa tai nereiškia, kad n÷ra jokių būdų atlyginimams padidinti. Tai reiškia tik tai, kad tariamai lengviausi jų didinimo metodai, remiantis valstybiniais įsakais, yra klaidingiausi ir netinkamiausi. Šioje vietoje galima atkreipti d÷mesį štai į ką: dauguma reformatorių skiriasi nuo tų, kurie negali priimti jų reformų, ne didesniu žmoniškumu, bet didesniu nekantrumu. Svarbu ne tai, ar norime kiekvieną žmogų matyti kuo turtingesnį. Geros valios žmon÷ms toks tikslas gali būti laikomas savaime suprantamu. Klausimas iš esm÷s kyla d÷l deramų to tikslo siekimo priemonių. Būtent šį klausimą spręsdami niekada negalime išleisti iš akių keleto elementarių tiesų. Negalime išdalinti daugiau turto nei jo sukuriama. Negalime mok÷ti darbui kaip visumai daugiau, nei jis sukuria. Vadinasi, geriausias būdas atlyginimams padidinti yra darbo ribinio produktyvumo k÷limas. To galima siekti įvairiais metodais: sukaupiant daugiau kapitalo - t.y. geriau mechanizuojant darbą; diegiant išradimus ir patobulinimus; ieškant efektyvesnių verslo ir darbo organizavimo formų; keliant išsilavinimą ir kvalifikaciją. Kuo produktyviau dirba atskiras darbininkas, tuo labiau jis didina visos visuomen÷s turtą.

50

Kuo didesn÷ jo paslaugų vert÷ vartotojams, tuo ji didesn÷ jo darbdaviui. Ir kuo ji didesn÷ darbdaviui, tuo didesnis bus jam mokamas atlyginimas. Realius atlyginimus lemia produkto vert÷, ne valdžios įsakai. Taigi valstybin÷ politika tur÷tų ne sunkinti darbdavių naštą, bet skatinti pelną, skatinti darbdavius pl÷sti savo verslą, investuoti l÷šas į įrenginius, didinančius darbo produktyvumą; žodžiu, ji turi skatinti kapitalo kaupimą, o ne kovoti su juo - tokiu būdu keldama tiek užimtumą, tiek atlyginimų dydį. XX skyrius: AR ATLYGINIMAI DID öJA PROFSĄJUNGŲ DöKA? Tik÷jimas, kad darbininkų sąjungos gali žymiai ir visiems darbininkams padidinti realius atlyginimus, yra viena didžiausių mūsų amžiaus iliuzijų. Šią iliuziją kelia nesugeb÷jimas suvokti, jog atlyginimus galiausiai lemia darbo produktyvumas. Būtent d÷l darbo produktyvumo, pavyzdžiui, Jungtin÷se Valstijose atlyginimai buvo kur kas didesni nei Anglijoje ir Vokietijoje per visus tuos dešimtmečius, kai "darbininkų jud÷jimas" šiose šalyse buvo labiausiai pakilęs. Nepaisant neginčijamų faktų, liudijančių, kad darbo produktyvumas yra lemiamas atlyginimų dydžio veiksnys, ši tiesa yra užmirštama ir net išjuokiama profsąjungų vadų ir daugyb÷s autorių ekonomistų, kurie siekia "liberalų" reputacijos, tuos vadus m÷gdžiodami. Priešingai jų įsitikinimui, ši tiesa nesiremia prielaida, kad visi darbdaviai yra geri ir dosnūs žmon÷s, kad jie vadovaujasi vien teisingumo jausmu. Ji remiasi visiškai kitokia prielaida - kad kiekvienas darbdavys siekia kuo didesnio pelno. Jei žmon÷s sutinka jam dirbti už mažesnį atlygį, nei jų paslaugos jam vertos, kod÷l jam tuo nepasinaudoti? Bet kod÷l jis, matydamas, pavyzdžiui, kad kitas darbdavys per savaitę pasidaro iš darbininko paslaugų 2 dolerių pelną, negali prad÷ti mok÷ti darbininkui daugiau ir gauti per savaitę 1 dolerio pelną? Ir kol egzistuoja tokia pad÷tis, tol veikia darbdavių tendencija mok÷ti darbininkams visą jų paslaugų vertę. Tai nereiškia, kad profsąjungos neatlieka jokio pozityvaus ar teis÷to vaidmens. Pagrindin÷ funkcija, kurią jos gali atlikti, yra darbo sąlygų gerinimas bei rūpinimasis, kad visi jų nariai gautų savo paslaugų rinkos kainą. Juk nei darbininkų varžybos d÷l darbo vietų, nei darbdavių varžybos d÷l darbininkų n÷ra tobulas procesas. Nei darbininkai, nei darbdaviai neturi visos informacijos apie darbo rinkos sąlygas. Darbininkas gali nežinoti tikros savo paslaugų vert÷s darbdaviui. Jo derybin÷ pad÷tis gali būti silpna. Jo sprendimo klaidos jam kainuoja kur kas daugiau nei darbdaviui. Jei darbdavys padaro klaidą atsisakydamas įdarbinti žmogų, iš kurio paslaugų jis gal÷tų pelnytis, jis praranda tik to žmogaus sukuriamą gryną pelną; tuo tarpu jam dirba šimtas ar tūkstantis žmonių. Bet jei darbininkas padaro klaidą atsisakydamas siūlomo darbo d÷l kito, geriau apmokamo darbo, tai ši jo klaida gali jam brangiai kainuoti. Jis gali netekti paties savo pragyvenimo šaltinio. Jis ne tik gali negauti geriau apmokamo darbo; kurį laiką jis gali nerasti net tiek pat apmokamo darbo. O laikas gali būti jo problemos esm÷, nes jis pats ir jo šeima per tą laiką turi bent jau maitintis. Tod÷l jis gali veikiau susigundyti atlyginimu, kuris neprilygsta jo paslaugų vertei, negu imtis visos šios rizikos. Tačiau kai darbininkai su darbdaviu derasi kolektyviai ir už tam tikrą darbą prašo "standartinio atlyginimo", jie gali išlyginti derybininkų galią ir sumažinti klaidingų sprendimų riziką. Bet, kaip rodo patirtis, profesin÷s sąjungos, pasinaudodamos šališkų, "darbui palankių" įstatymų globa ir visą naštą užkraudamos darbdaviams, dažnai peržengia savo teis÷tų funkcijų ribas, veikia neatsakingai nusigriebdamos trumparegiškos ir antivisuomeniškos politikos. Pavyzdžiui, jos taip elgiasi tada, kai m÷gina pakelti savo narių atlyginimus, kad jie būtų didesni už jų paslaugų vertę rinkoje. Tokie m÷ginimai visada sukelia nedarbą. Ir tokia tvarka gali išlikti tik vienokiu ar kitokiu pavidalu naudojant prievartą arba grasinant prievarta. Viena iš tokių prievartinių priemonių yra profesin÷s sąjungos naryst÷s apribojimas kitokiu pagrindu negu parodyta kompetencija ar sugeb÷jimai. Apribojimas gali būti įgyvendinamas įvairiomis formomis: jis gali reikštis naujiems darbininkams neįkandamais stojamaisiais mokesčiais, savavališkomis naryst÷s sąlygomis, atvira ar pasl÷pta diskriminacija religijos, rases ar lyties pagrindu, sąjungos narių skaičiaus

51

ribojimu, šalinimu iš rinkos - prireikus netgi j÷ga - ne tik sąjungai nepriklausančių darbininkų gaminamos produkcijos, bet net giminingų sąjungų kitose valstijose ar miestuose gaminamos produkcijos. Akivaizdžiausias bauginimo ir j÷gos naudojimo atvejis, kai m÷ginama pakelti ar išlaikyti tam tikros sąjungos narių atlyginimų dydį aukštesnį už jų paslaugų rinkos kainą, yra streikas. Streikai gali būti taikūs. Kol streikas išlieka taikus, jis yra teis÷tas darbininkų ginklas, net jeigu jo verta griebtis tik išimtiniais atvejais ir tik kaip paskutin÷s priemon÷s. Jei visi darbininkai atsisako dirbti, jie gali atvesti į protą užsispyrusį darbdavį, mokantį jiems mažiau už jų paslaugų vertę. Galimas daiktas, jis supras, kad neįmanoma šių darbininkų pakeisti tokiais pat gerais darbininkais, kurie sutiktų dirbti už buvusį atlyginimą. Tačiau tą akimirką, kai darbininkai griebiasi bauginimo ar prievartos - kai jie griebiasi masinio piketavimo neleisdami kai kuriems seniesiems darbininkams toliau dirbti savo darbo arba neleisdami darbdaviui samdyti naujų darbininkų darbo vietoms užimti, - tada darbininkų reikalas darosi įtartinas. Juk piketai iš tikrųjų rengiami pirmiausia ne prieš darbdavį, bet prieš kitus darbininkus. Tie kiti darbininkai sutinka dirbti senųjų darbininkų apleistus darbus už atlyginimą, kurį pastarieji atmet÷. Šis faktas rodo, kad kitos naujų darbininkų alternatyvos n÷ra tokios pat geros, kaip tos, kurias senieji darbininkai atmet÷. Tad jeigu seniesiems darbininkams pavyksta j÷ga neleisti naujiesiems užimti jų vietos, jie atima iš šių geriausią jų alternatyvą ir priverčia tenkintis blogesne. Streikininkai tokiu būdu pretenduoja į privilegijuotą pad÷tį ir naudoja j÷gą prieš kitus darbininkus tai privilegijuotai pad÷čiai išlaikyti. Jei ši analiz÷ teisinga, tai beatodairiška neapykanta "streiklaužiams" n÷ra pagrįsta. Jei streiklaužiai yra tik profesionalūs smogikai, kurie patys naudoja prievartą arba kurie iš tikrųjų negali darbo atlikti, arba jeigu jiems laikinai mokama daugiau vien už darbo vaizdavimą siekiant priversti senuosius darbininkus grįžti į darbą už seną atlyginimą, tada neapykanta jiems gali būti pagrįsta. Bet jeigu jie tik ieško pastovaus darbo ir nori jį dirbti už mažesnį atlyginimą, tada jie yra paprasčiausiai skriaudžiami išstumiant juos į blogesnius darbus tam, kad streikuojantys darbininkai gal÷tų m÷gautis geresniais. Ir ši išskirtin÷ senųjų darbininkų pad÷tis gali būti palaikoma tik nuolatine j÷gos panaudojimo gr÷sme. Jausmų ekonomika kuria teorijas, kurių šaltas protas negali pateisinti. Viena iš jų - tai id÷ja, jog darbas apskritai "nepakankamai atlyginamas". Panašiai galima būtų sakyti, kad rinkos kainos apskritai yra chroniškai per žemos. Kita keista, bet paplitusi id÷ja yra ta, kad visų šalies darbininkų interesai yra tapatūs ir kad atlyginimų padid÷jimas vienoje profesin÷je sąjungoje kažkokiu mįslingu būdu padeda visiems kitiems darbininkams. Ši id÷ja neturi net krislo tiesos; tiesa yra ta, kad jeigu tam tikra sąjunga j÷ga išsikovoja savo nariams atlyginimus, gerokai pranokstančius jų paslaugų vertę, tai ji padaro žalos ir kitiems darbininkams, ir kitiems visuomen÷s nariams. Nor÷dami aiškiau pamatyti, kaip tai įvyksta, įsivaizduokime bendruomenę, supaprastindami visus ją liečiančius aritmetinius faktus. Tarkime, kad ją sudaro šešios darbininkų grup÷s ir kad tos grup÷s iš pradžių prilygsta viena kitai savo atlyginimais ir savo paslaugų verte rinkoje. Tarkime, kad tas grupes sudaro: 1) fermų darbininkai, 2) parduotuvių darbininkai, 3) siuvimo pramon÷s darbininkai, 4) kasyklų darbininkai, 5) statybininkai ir 6) geležinkelininkai. Jų atlyginimų dydžiai, nustatomi be prievartos, nebūtinai bus lygūs; tačiau kad ir kokie jie būtų, kiekvieną jų pažym÷kime pradiniu indeksu 100. Dabar tarkime, kad kiekviena grup÷ suformuoja nacionalinę sąjungą ir m÷gina primesti savo reikalavimus, remdamasi ne vien savo ekonominiu produktyvumu, bet savo politiniu svoriu ir strategine pozicija. Tarkime, kad šiose varžybose fermų darbininkai visai nesugeba pakelti savo atlyginimų, parduotuvių darbininkai sugeba išsikovoti 10%, siuv÷jai - 20%, kasyklų darbininkai - 30%, statybininkai -40% ir geležinkelininkai - 50% didesnius atlyginimus. Pagal šias prielaidas atlyginimai vidutiniškai padid÷s 25%. Dabar tarkime, v÷l aritmetinio paprastumo d÷lei, kad kiekvieno tų grupių gaminamo produkto kaina pakyla tokiu pat procentu kaip grup÷s atlyginimas. (D÷l įvairių priežasčių, įskaitant faktą, kad darbo kaštai n÷ra visi kaštai, kaina ne visada bus tokia - bent jau trumpą laiką. Tačiau šie skaičiai vis d÷lto tinka pagrindiniam principui iliustruoti.) Tada tur÷sime situaciją, kai pragyvenimo kaštai bus pakilę vidutiniškai 25%. Fermų darbininkai - nors jų atlyginimai nesumaž÷jo - atsidurs blogesn÷je pad÷tyje, nes gal÷s nusipirkti mažiau daiktų. Parduotuvių darbininkai, nors jų piniginis atlyginimas bus padid÷jęs 10%, atsidurs blogesn÷je pad÷tyje nei anksčiau.

52

Net siuvimo pramon÷s darbininkai, kurių atlyginimai bus padid÷ję 20%;, atsidurs blogesn÷je pad÷tyje nei anksčiau. Kasyklų darbininkai, kurių piniginis atlygis bus padid÷jęs 30%, tik nežymiai padidins savo perkamąją galią. Statybininkai ir geležinkelininkai, žinoma, laim÷s, tačiau kur kas mažiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau net šis paskaičiavimas remiasi prielaida, kad prievartinis atlyginimų didinimas nesukelia nedarbo. Taip iš tikrųjų gali būti, tik jei padid÷jus atlyginimams tolygiai padid÷ja piniginiai ir bankiniai kreditai; ir net tada nelabai tik÷tina, kad tokios atlyginimų dydžio deformacijos gali įvykti nesukeldamos nedarbo, ypač tuose versluose, kur atlyginimai yra didžiausi. Jei tokia pinigų infliacija nevyksta, tai prievartinis atlyginimų padidinimas sukelia masinį nedarbą. Nedarbas procentiniu atžvilgiu nebūtinai bus didžiausias tose sąjungose, kur atlyginimai pakelti daugiausia; nes nedarbas bus perstumiamas ir išsklaidomas atsižvelgiant į darbo paklausos santykinį lankstumą ir "jungtinę" skirtingų darbo rūšių paklausą. Tačiau su šiomis išlygomis pad÷tis net tų grupių, kurių atlyginimai bus pakelti daugiausia, veikiausiai pablog÷s, jei sud÷sime jų dirbančius narius su bedarbiais. Žinoma, gerov÷s požiūriu patirtas nuostolis bus kur kas didesnis nei grynai aritmetinis nuostolis, kadangi psichologinis praradimas tų, kurie liks be darbo, bus kur kas didesnis nei psichologinis laim÷jimas tų, kurių pajamos nežymiai padid÷s perkamosios galios požiūriu. Pad÷tis negali būti ištaisyta vien nedarbo pašalpomis. Pirmiausia, tokios pašalpos paprastai mokamos, tiesiogiai ar netiesiogiai, iš dirbančiųjų atlyginimų. Atlyginimai d÷l to maž÷ja. Be to, kaip mat÷me, "pakankamos" pašalpos skatina nedarbą. Tai daroma keliais būdais. Kai praeityje kai kurios stiprios profsąjungos imdavosi savo bedarbių narių šalpos, jos nesiryždavo neapgalvotai reikalauti atlyginimų didinimo, galinčio sukelti didelį nedarbą. Bet susikūrus tokiai šalpos sistemai, kai visi mokesčių mok÷tojai yra verčiami šelpti nedarbą, sukeltą per didelių atlyginimų, šis stabdys besaikiams sąjungų reikalavimams buvo pašalintas. Be to, kaip jau mat÷me, "pakankama" pašalpa leidžia vieniems žmon÷ms liautis ieškoti darbo, o iš kitų reikalauja dirbti ne d÷l gaunamo atlyginimo, bet tik d÷l skirtumo tarp to atlyginimo dydžio ir pašalpos dydžio. O didelis nedarbas visada reiškia, kad mažiau sukuriama g÷rybių, kad šalis tampa skurdesn÷, kad mažiau lieka g÷rybių kiekvienam. Profsąjunginio rojaus apaštalai kartais m÷gina kitaip spręsti šią problemą. Jie pripažįsta, kad stiprių sąjungų nariai šiandien išnaudoja toms sąjungoms nepriklausančius darbininkus; ir jų siūlomas vaistas yra labai paprastas: profsąjungoms turi priklausyti visi. Tačiau šis vaistas visai n÷ra toks paprastas. Pirmiausia, nepaisant didžiulio įstatyminio ir politinio spaudimo (kartais galima net sakyti - prievartavimo) jungtis į profesines sąjungas (Wagnerio-Tafto-Hartley'o Aktas ir kiti įstatymai), joms priklauso tik maždaug ketvirtadalis šalies darbininkų. Vienijimosi į sąjungas sąlygos yra daug specifiškesn÷s, nei paprastai manoma. Bet net jeigu visuotinis susivienijimas būtų pasiektas, sąjungos vis vien nepasidarytų vienodai stiprios. Kai kurios darbininkų grup÷s turi geresnę strateginę pad÷tį už kitas d÷l to, kad yra gausesn÷s, kad gamina būtinesnį produktą, kad kiti labiau priklauso nuo jų gaminių, kad jos turi didesnių galimybių naudotis prievartiniais metodais. Tačiau tarkime, kad taip nebūtų. Tarkime, nepaisydami tokios prielaidos prieštaringumo, kad visi darbininkai gal÷tų prievartiniais metodais padidinti savo atlyginimus vienodu procentu. Galiausiai niekas iš to nelaim÷tų, nes pad÷tis būtų tokia, tarsi atlyginimai nebūtų pakelti. Čia paliečiame reikalo esmę. Paprastai manoma, kad atlyginimai didinami darbdavių pelno sąskaita. Žinoma, trumpą laiką ar ypatingomis aplinkyb÷mis taip gali būti. Jei kurioje nors firmoje atlyginimai prievarta padidinami, ir tai įvyksta esant konkurencijai, kai firma negali pakelti savo kainų, tada skirtumas dengiamas pelno sąskaita. Tai mažiau tik÷tina tada, kai atlyginimai padidinami visos pramon÷s šakos darbininkams. Jei toji pramon÷s šaka nesusiduria su užsienio varžovais, ji gali pakelti savo kainas ir permesti didesnių atlyginimų kaštus vartotojams. O kadangi dauguma vartotojų yra tie patys darbininkai, jie paprasčiausiai gaus mažesnius realius atlyginimus, nes tur÷s daugiau mok÷ti už produktą. Tiesa, d÷l padid÷jusių tos pramon÷s produktų kainų jų gali būti parduota mažiau ir tod÷l pelno dydis gali sumaž÷ti; bet ir užimtumas bei išmokos atlyginimams veikiausiai nusmuks tokiu pat mastu. Be abejon÷s, galima įsivaizduoti atvejį, kai visoje pramon÷s šakoje pelnas sumaž÷ja, užimtumui atitinkamai nesumaž÷jus - kitaip sakant, atvejį, kai atlyginimų padid÷jimas reiškia, jog darbo kaštai

53

padid÷jo pelno sąskaitą ir jokia firma d÷l to nežlugo. Toks rezultatas nelabai tik÷tinas, bet jis n÷ra neįmanomas. Pavyzdžiui, imkime tokią pramonę kaip geležinkeliai, kuri ne visada gali permesti didesnių atlyginimų kaštus vartotojams, nes valstybinis reglamentavimas tai draudžia. Profsąjungos iš principo gali trumpam pasipelnyti darbdavių ir investitorių sąskaita. Investitorių l÷šos kadaise buvo likvidin÷s. Tarkime, kad jie jas investavo į geležinkelio verslą. Jie pavert÷ jas b÷giais, vagonais ir lokomotyvais. Kadaise jų kapitalas gal÷jo būti panaudotas tūkstančiais pavidalų, bet šiandien jis, taip sakant, yra įšaldytas vienu specifiniu pavidalu. Geležinkelininkų sąjungos gali priversti juos tenkintis mažesn÷mis šio jau investuoto kapitalo pajamomis. Investitoriams apsimok÷s toliau eksploatuoti geležinkelį, jei iš pajamų jie bent jau padengs einamąsias išlaidas, net jeigu tos pajamos sudarytų vieną dešimtąją vieno procento jų investuoto kapitalo. Tačiau visa tai tur÷s vieną neišvengiamą padarinį. Jeigu jų investuoti pinigai jiems duoda mažiau pelno nei kitur, investitoriai daugiau neįd÷s n÷ vieno cento į geležinkelių verslą. Jie galbūt pakeis kai kuriuos nusid÷v÷jusius įrenginius, garantuojančius tas menkas išlikusio kapitalo pajamas, bet galiausiai jie nebenor÷s keisti net labiausiai susenusių ir griūvančių. Jei šalyje investuotas kapitalas duos jiems mažesnes pajamas nei investuotas užsienyje, jie investuos užsienyje. Jeigu jie niekur neras pakankamai pelningo įd÷jimo galimybių, jie apskritai liausis investavę. Tad darbas išnaudoti kapitalą geriausiu atveju gali tik laikinai. Toks išnaudojimas greitai nutrūksta. Dažniausiai jis nutrūksta ne tuo būdu, kurį nurod÷me šiame hipotetiniame pavyzdyje, bet ribin÷ms firmoms visai pasitraukiant iš verslo, did÷jant nedarbui arba atlyginimams bei pelnui grįžtant į tą lygį, kai normalaus (ar ypatingo) pelno perspektyva atstato užimtumą ir gamybą. Tačiau per tą laiką išnaudojimas, nedarbas ir sumaž÷jusi produkcija kiekvieną nuskurdina. Net jei darbas trumpam išsikovoja didesnę santykinę nacionalinių pajamų dalį, nacionalin÷s pajamos absoliučiai sumaž÷ja; tod÷l santykinis darbo laim÷jimas tuo trumpu laikotarpiu gali reikšti Pyro pergalę: ji gali reikšti, kad darbas taip pat gauna mažiau pajamų realios perkamosios galios požiūriu. Taigi prieiname išvadą, kad nors profesin÷s sąjungos laikinai ir gali pakelti savo narių piniginius atlyginimus iš dalies darbdavių, bet daugiausia joms nepriklausančių darbininkų sąskaita, galiausiai ir visų darbininkų atžvilgiu jos apskritai negali pakelti realių atlyginimų. Tik÷jimą, kad jos tai gali, lemia keli suklydimai. Vienas iš jų - tai login÷ klaida post hoc ergo propter hoc; ji susijusi su tuo, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų nepaprastai pakilus atlyginimams - pirmiausia d÷l išaugusių kapitalinių įd÷jimų ir mokslin÷s bei technologin÷s pažangos, - toks jų pakilimas aiškinamas kaip tuo pat metu iškilusių profesinių sajungų laim÷jimas. Tačiau klaida, daugiausia pasitarnavusi šiai iliuzijai, yra ta, kad matoma tik atskirų grupių išsikovota trumpalaik÷ nauda ir nematomi visi profsąjungų reikalavimų padariniai užimtumui, gamybai, taip pat visų darbininkų pragyvenimo kaštams, įskaitant kaštus tų, kuriems pavyko primesti savo reikalavimus. Galima šia išvada nesitenkinti ir iškelti klausimą, ar profsąjungos nepasitarnavo priešingam dalykui - ar jos nesukliud÷ darbininkijos kaip visumos atlyginimų spartesniam did÷jimui, palyginti su faktiniu jų did÷jimu? Jos neabejotinai veik÷ kaip atlyginimus slegianti arba mažinanti j÷ga tiek, kiek jų poveikis, sud÷jus viską krūvon, buvo darbo produktyvumo mažinimas; tod÷l šį klausimą galima kelti visai pagrįstai. Tiesa, produktyvumo atžvilgiu apie profsąjungų politiką galima pasakyti ir kai ką teigiamo. Kai kuriose pramones šakose jos k÷l÷ griežtus išmanymo ir kompetencijos reikalavimus. O savo istorijos pradžioje jos daug prisid÷jo stiprindamos savo narių sveikatos apsaugą. Kur buvo darbo perteklius, ten kai kurie darbdaviai dažnai m÷gindavo gauti trumpalaikę naudą, versdami darbininkus dirbti ilgas darbo valandas ir nepaisydami neigiamo poveikio jų sveikatai, nes gal÷jo lengvai juos pakeisti kitais. Kartais neišmanantys ar trumparegiai darbdaviai užkraudavo savo darbininkams tokią darbo naštą, kad netekdavo net dalies savo pačių pelno. Visais šiais atvejais profsąjungos, reikalaudamos deramų darbo sąlygų, pasitarnaudavo savo narių sveikatai bei gerovei ir kartu prisid÷davo prie jų realių atlyginimų padidinimo.

54

Tačiau pastaraisiais metais, profsąjungų galiai išaugus ir visuomenei prad÷jus taikstytis su jų antisocialinių veiksmų praktika, jos dažnai peržengia savo teis÷tus tikslus. Antai septyniasdešimties valandų darbo savait÷s sutrumpinimas iki šešiasdešimties buvo laim÷jimas ne tik sveikatos ir gerov÷s, bet ir produktyvumo požiūriu. Šešiasdešimties darbo valandų savait÷s sutrumpinimas iki keturiasdešimt aštuonių valandų buvo laim÷jimas sveikatos ir laisvalaikio požiūriu. Keturiasdešimt aštuonių darbo valandų savait÷s sutrumpinimas iki keturiasdešimt keturių valandų buvo laim÷jimas laisvalaikio požiūriu, bet jau nebūtinai produktyvumo požiūriu. Sveikatos ir laisvalaikio požiūriu darbo savait÷s sutrumpinimas iki 40 valandų jau ne toks vertingas, tuo tarpu produkcijos ir pajamų sumaž÷jimas kur kas ryškesnis. Tačiau profsąjungos dabar reikalauja - ir kartais griebiasi veiksmų reikalaudamos - 35 ir 30 valandų darbo savait÷s, nesiskaitydamos su tuo, kad tai gali neigiamai paveikti produkciją ir pajamas. Tačiau profsąjungų politika žlugd÷ produktyvumą ne tik įstatymiškai trumpindama darbo savaitę. Tiesą sakant, šie jų veiksmai buvo mažiausiai žalingi, nes kompensuojanti nauda buvo pakankamai aiški. Tačiau dauguma profsąjungų reikalavo griežto darbų išdalijimo, kuris didino produkcijos kaštus ir k÷l÷ brangius ir juokingus "jurisdikcinius" ginčus. Jos priešinosi atlyginimui pagal produktyvumą ar efektyvumą ir reikalavo vienodo valandinio atlygio visiems savo nariams nepaisant jų skirtingo produktyvumo. Jos reikalavo, kad pareigybinis kilimas priklausytų nuo amžiaus, o ne nuo sumanumo. Jos rengdavo sul÷tinto darbo kampanijas, kovodamos su "išsišok÷liais". Jos smerkdavo, reikalaudavo atleisti iš darbo, kartais žiauriai susidorodavo su tais, kurie padarydavo daugiau už savo bendradarbius. Jos priešinosi mechanizacijai ir kitokiems patobulinimams. Jos reikalavo, kad atleidus kuriuos nors jų narius d÷l įdiegtos darbo taupymo priemon÷s atleistieji darbininkai neterminuotai gautų "garantuotas pajamas". Jos reikalavo užimtumo didinimo taisyklių, kurios daugino žmonių skaičių tam pačiam darbui atlikti. Jos net reikalavo, grasindamos darbdaviams jų verslo sužlugdymu, kad tie samdytų visiškai nereikalingus žmones. Tokios praktikos daugiausia buvo laikomasi d÷l įsitikinimo, kad darbo poreikis yra ribotas, kad yra tam tikras "darbo fondas", kuris turi būti išdalintas kuo didesniam žmonių ir valandų skaičiui. Tai absoliučiai klaidingas įsitikinimas. Iš tikrųjų darbo poreikiai yra neriboti. Darbas kuria darbą. Tai, ką sukuria A, yra paklausa to, ką sukuria B. Bet kadangi šia klaidinga prielaida buvo tikima ir kadangi profsąjungų politika ja r÷m÷si, grynas jų veiklos rezultatas buvo produktyvumo smukdymas žemiau to lygio, kurį jis šiaipjau gal÷jo pasiekti. Grynas ilgalaikis jų poveikis visoms darbininkų grup÷ms buvo realių atlyginimų - perkamosios galios - mažinimas, palyginti su tuo lygiu, kurį jie gal÷jo pasiekti. Tikroji milžiniško realių atlyginimų padid÷jimo priežastis buvo - kartoju -kapitalo kaupimas ir didžiul÷ technin÷ pažanga, kurią jis įgalino. Tačiau šis procesas n÷ra automatinis. Ne tik d÷l profsąjungų, bet ir d÷l netikusios vyriausybių politikos šis procesas pastaruoju dešimtmečiu praktiškai sustojo. Tiesa, jei žvelgsime tik į vidutinius savaitinius ne žem÷s ūkio darbininkų atlyginimus jų dolerine išraiška, tai jie pakilo nuo 107,73 dolerio (1968) iki 189,36 dolerio (1977). Tačiau kai Darbo statistikos biuras atsižvelgia į infliaciją, kai jis šias pajamas išverčia į 1967 metų dolerius, paskaičiuodamas padid÷jusias vartojimo prekių kainas, tada paaišk÷ja, kad realios savaitin÷s pajamos iš tikrųjų smuko nuo 103,39 dolerio (1968) iki 103,36 dolerio (1977 m. rugpjūčio m÷n.). Tai, kad nustojo did÷ti realūs atlyginimai, n÷ra pačios profsąjungų prigimties padarinys. Tai yra trumparegiškos profsąjungų ir vyriausyb÷s politikos padarinys. Dar yra laiko ją pakeisti. XXI skyrius: "UŽDARBIS, PAKANKAMAS PRODUKTUI IŠSIPI RKTI" M÷g÷jai autoriai, rašin÷jantys ekonomikos temomis, visada reikalauja "teisingų" kainų ir "teisingų" atlyginimų. Šios miglotos ekonominio teisingumo sąvokos ateina iš viduramžių. Tuo tarpu klasikiniai ekonomistai k÷l÷ kitokią sąvoka - funkcinių kainų ir faktinių atlyginimų sąvoką. Funkcin÷s kainos yra tos,

55

kurios garantuoja didžiausias produkcijos ir pardavimo apimtis. Funkciniai atlyginimai yra tie, kurie garantuoja didžiausia užimtumų ir didžiausius realius atlyginimus. Funkcinių atlyginimų sąvoką per÷m÷ ir ją iškreip÷ marksistai ir jų nesąmoningi sek÷jai iš "perkamosios galios" mokyklos. Abi šios grup÷s palieka m÷g÷jams spręsti esamų atlyginimų "teisingumo" klausimą. Jų supratimu, tikroji užduotis yra ta, kad atlyginimai atliktų savo paskirtį. Jie teigia, jog savo paskirtį atliks ir mus nuo neišvengiamo ekonominio kolapso apsaugos tik tokie atlyginimai, kurie leis darbininkams "išsipirkti savo sukurtą produktą". Marksistin÷s ir "perkamosios galios" mokyklos kiekvienos praeities depresijos priežastimi laiko tokių atlyginimų nemok÷jimą. Ir nesvarbu, kuriuo momentu jie kalba, jie visada yra tikri, kad atlyginimai vis dar n÷ra pakankamai aukšti produktui išsipirkti. Ši doktrina pasirod÷ ypač paranki profesinių sąjungų vadams. Praradę viltį sužadinti altruistinius visuomen÷s jausmus ar įtikinti darbdavius (niekšus pagal apibr÷žimą) būti "sąžiningus", jie grieb÷si argumento, apeliuojančio į savanaudiškus visuomenes motyvus, įtikin÷dami ją, kad ji turi priversti darbdavius tenkinti profesinių sąjungų reikalavimus. Tačiau kiek konkrečiai turi gauti darbininkas, kad jis gal÷tų "išsipirkti produktą"? Kada jis gauna per daug? Kaip nustatyti, kokia turi būti tiksli suma? Kadangi doktrinos šalininkai nesiteik÷ imtis rimtai šiuos klausimus spręsti, turime patys m÷ginti į juos atsakyti. Kai kurie šios teorijos atstovai leidžia suprasti, jog kiekvienos pramon÷s šakos darbininkai turi gauti tiek, kad gal÷tų išsipirkti savo gaminamą produktą. Bet jie, žinoma, negali tur÷ti omenyje, jog pigių drabužių siuv÷jai turi gauti tiek, kad gal÷tų išsipirkti tuos pigius drabužius; audinių kailinių gamintojai tiek, kad gal÷tų išsipirkti tuos audinių kailinius; ir jog Fordo ar Kadilako įmonių darbininkai turi gauti tiek, kad gal÷tų nusipirkti fordus ar kadilakus. Tačiau verta priminti, kad automobilių pramon÷s profesin÷s sąjungos 1940-aisiais - tada, kai dauguma jų narių jau priklaus÷ šalies viršutiniam pajamų gav÷jų trečdaliui ir kai jų savaitinis atlyginimas jau buvo 20% didesnis nei vidutiniškai įmon÷se ir beveik dukart didesnis už vidutinius atlyginimus mažmenin÷je prekyboje, - taigi jau tada jos reikalavo 30% atlyginimų priedo, kad gal÷tų, anot vieno jų vadovų, "padidinti mūsų maž÷jantį paj÷gumą absorbuoti gaminamas g÷rybes". Ką tada kalb÷ti apie eilinį gamyklos darbininką ar eilinį pardav÷ją? Jeigu automobilių pramon÷s darbininkams reikalingas 30% priedas ekonomikai nuo smukimo išgelb÷ti, tai ar 30% pakaktų visiems kitiems? Ar jie tur÷tų reikalauti 55% - 160% procentų priedo, kuris jiems leistų savo perkamąja galia susilyginti su automobilių pramones darbininkais? Juk prisiminkime, kad ir tada buvo, ir dabar egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp skirtingų pramon÷s šakų atlyginimų dydžio. 1976 metais mažmenin÷s prekybos darbininkas per savaitę vidutiniškai gaudavo 113,96 dolerio, visų gamyklų darbininkai - vidutiniškai 207,60 ir statybose pagal sutartį dirbantys darbininkai - 284,93 dolerio. (Galime būti tikri - jei net atskirų profsąjungų darbo sutarčių istorija ką nors įrodo, - kad automobilių pramon÷s darbininkai, tokį pasiūlymą išk÷lus, reikalautų išsaugoti jų dabartinį išskirtinumą; juk ekonomin÷s lygyb÷s geismas, išskyrus keletą filantropų ir šventųjų, yra noras gauti nemažiau už daugiausia gaunančius, o ne noras duoti mažiausiai gaunantiems. Tačiau čia mus domina konkrečios ekonomin÷s teorijos pagrįstumas, o ne žmogiškosios prigimties silpnyb÷s.) Tez÷, kad darbas turi gauti pakankamą atlygį produktui išsipirkti, yra tik specifin÷ bendros "perkamosios galios" koncepcijos atmaina. Tiesa, kad darbininkų atlyginimai sudaro darbininkų perkamąją galią. Bet visai taip pat tiesa, kad kiekvieno pajamos - pardav÷jo, žemvaldžio, darbdavio - sudaro jo perkamąją galią kitų parduodamoms prek÷ms įsigyti ir paslaugoms gauti. Ir viena svarbiausių paslaugų, kuriai tenka susirasti pirk÷ją, yra darbo paslaugos. Be to, visa tai turi savo išvirkščiąją pusę. Mainų ekonomikoje kiekvieno pinigin÷s pajamos yra kieno nors kilo kaštai. Kiekvienas valandinio atlyginimo padid÷jimas, jeigu jo nekompensuoja produktyvumo padid÷jimas, yra produkcijos kaštų padid÷jimas. Produkcijos kaštų did÷jimas, jeigu valdžia kontroliuoja kainas ir draudžia jas kelti, atima pelną iš ribinių gamintojų, išstumia juos iš verslo, mažina produkcijos

56

apimtis ir didina nedarbą. Net jeigu kainas galima pakelti, didesn÷ kaina mažina pirk÷jų skaičių, siaurina rinką ir sukelia nedarbą. Jei visų valandinių atlyginimų pak÷limas 30% pakeltų ir kainas 30%, darbininkai negal÷tų nusipirkti produkto daugiau nei iš pradžių; viskas tur÷tų prasid÷ti iš naujo. Be abejo, daugelis nesutiks, kad atlyginimų pak÷limas 30% gali sukelti tokį pat kainų padid÷jimą. Iš tiesų toks rezultatas pasireikš tik ilgainiui ir jeigu monetarin÷ bei kredito politika tai leis. Jei pinigų ir kreditų pasiūla bus tokia nelanksti, kad ji nedid÷s keliant atlyginimus (tarus, kad didesnių atlyginimų nepateisina darbo produktyvumo dolerin÷ vert÷), tada svarbiausias didesnių atlyginimų padarinys bus nedarbo padid÷jimas. Taip pat tik÷tina, kad tokiu atveju bendra atlyginimų suma, tiek dolerine, tiek realios perkamosios galios išraiška, sumaž÷s. Juk užimtumo sumaž÷jimas (jei jis sukeltas profsąjungų politikos, o n÷ra laikinas technologin÷s pažangos rezultatas) neišvengiamai reikš, kad kiekvienam bus pagaminta mažiau produkcijos. Nelabai tik÷tina, kad darbininkams bus kompensuota už absoliutų produkcijos sumaž÷jimą santykinai didesne likusios produkcijos dalimi. Paul H. Douglas Amerikoje ir A. C. Pigou Anglijoje - pirmasis analizuodamas statistikos duomenis, antrasis naudodamasis beveik vien tik dedukciniais metodais, - kiekvienas savarankiškai pri÷jo išvadą, kad darbo paklausos lankstumas yra tarp 3 ir 4. Kalbant ne tokia specialia kalba, tai reiškia, kad "realaus atlyginimų dydžio sumaž÷jimas vienu procentu padidina bendrąją darbo paklausą ne mažiau nei trimis procentais". Arba, kitaip tariant: "Jeigu atlyginimai iškeliami virš ribinio produktyvumo taško, tai užimtumo sumaž÷jimas paprastai bus tris keturis kartus didesnis už valandinio atlyginimo tarifo padid÷jimą"; atitinkamai sumaž÷s darbininkų pajamų bendra suma. Net jei šie skaičiai rodo tik praeities laikotarpio darbo paklausos lankstumą ir nebūtinai tinka ateities prognoz÷ms, į juos verta labai rimtai atsižvelgti. Tačiau dabar tarkime, kad padid÷jus atlyginimams did÷ja pinigų ir kreditų pasiūla, ir tod÷l žymesnio nedarbo padid÷jimo nebūna. Jei tariame, kad min÷tas atlyginimų ir kainų santykis pats buvo "normalus" ilgalaikis santykis, tada visiškai tik÷tina, kad dirbtinis atlyginimų padidinimas 30% galiausiai maždaug tokiu pat procentu padidins kainas. Įsitikinimą, kad kainų padid÷jimas bus gerokai mažesnis, lemia dvi klaidos. Pirmoji - tai d÷mesio telkimas tik į tiesioginius tam tikros įmon÷s ar pramon÷s kaštus, įsivaizduojant, kad jie sudaro visus su darbu susijusius kaštus. Tai elementari dalies painiojimo su visuma klaida. Kiekviena "pramon÷" atstovauja ne tik vienam "horizontaliam" gamybinio proceso sektoriui, bet taip pat tik vienam "vertikaliam" jo sektoriui. Antai tiesioginiai darbo kaštai, susiję su automobilių gamyba, pačiose įmon÷se gali sudaryti mažiau nei trečdalį visų kaštų; ir tai gali paskatinti padaryti skubotą išvadą, kad atlyginimams padid÷jus 30% automobilių kainos padid÷tų tik 10% ar dar mažiau. Bet tai reikštų, kad neatsižvelgiama į netiesioginius darbo kaštus, susijusius su žaliavomis ir pirktais komponentais, transporto išlaidomis, naujomis gamyklomis ar mechaniniais įrankiais bei tarpininko antkainiu. Valstybin÷ statistika rodo, kad per penkiolika metų - nuo 1929 iki 1943 - atlyginimai ir algos Jungtin÷se Valstijose sudar÷ 69% nacionalinių pajamų. Per penkerius metus - 1956-1960 - jie taip pat sudar÷ maždaug 69%! Per 1972-1976 metų laikotarpį atlyginimai ir algos sudar÷ 66%, o su priedais bendras darbininkų atlygis prilygo 76% nacionalinių pajamų. Suprantama, kad tie atlyginimai ir algos tur÷jo būti išmokami iš nacionalinio produkto. Nors "darbo" pajamų dalis gali būti tikslinama, remdamiesi šiais skaičiais galime tarti, kad darbo kaštai negali būti mažesni nei du trečdaliai bendrų produkcijos kaštų ir gali sudaryti net tris ketvirtadalius tų kaštų (atsižvelgiant į tai, kaip apibr÷šime darbą). Jei imsime mažesnį iš šių skaičių ir dar tarsime, kad ribinis pelnas dolerine išraiška nesikeičia, tada bus aišku, kad bendras atlyginimų kaštų išaugimas 30% reikštų, jog beveik 20% pakils kainos. Tačiau tai reikštų, kad ribinis pelningumas jo dolerine išraiška, atspindintis investitorių, menedžerių ir kitų verslininkų pajamas, sudarytų tik maždaug 84% jo buvusios perkamosios galios. Ilgainiui tai sukeltų investavimo ir verslin÷s iniciatyvos nuosmukį, žmon÷s paliktų mažiausiai pelningas verslo sritis ir įsilietų į geriausiai apmokamų darbininkų gretas, ir tai truktų tol, kol atsistatytų ankstesnis santykis. Bet tai yra tik

57

kitas būdas pasakyti, kad tokiomis aplinkyb÷mis atlyginimų padid÷jimas 30% ilgainiui reikštų kainų padid÷jimą taip pat 30%. Iš to nebūtinai išeina, kad darbininkai santykinai nepraturt÷tų. Jie santykinai praturt÷tų, o kitos gyventojų grupes pereinamuoju laikotarpiu santykinai nuskurstų. Bet nelabai tik÷tina, kad šis santykinis praturt÷jimas reikštų absoliutų praturt÷jimą. Juk toks kaštų ir kainų santykio pasikeitimas vargu ar gal÷tų nesukelti nedarbo ir gamybos pakrikimo bei smukimo. Tad nors per šį naujos pusiausvyros susidarymo laikotarpį darbas gautų didesnę mažesnio pyrago dalį, abejotina, ar toji dalis absoliučia prasme būtų didesn÷ už buvusią mažesnę didesnio pyrago dalį. Visa tai mus atveda prie ekonomin÷s pusiausvyros sąvokos. Subalansuoti atlyginimai ir kainos yra tokie atlyginimai ir kainos, kurie sulygina pasiūlą su paklausa. Jei valstybin÷s ar privačios prievartos būdu m÷ginama pakelti kainas virš jų pusiausvyros lygmens, paklausa sumaž÷ja ir produkcija smunka. Jei m÷ginama kainas nusmukdyti žemiau jų pusiausvyros lygmens, tai pelno sumaž÷jimas ar išnykimas sukelia pasiūlos ar naujos produkcijos nuosmukį. Tod÷l visokie m÷ginimai prievarta kelti ar smukdyti pusiausvyros kainas (kurios nuolat susidaro laisvoje rinkoje) mažins užimtumo ir produktyvumo apimtis, palyginti su jų apimtimis neprievartin÷mis aplinkyb÷mis. Tad grįžkime prie doktrinos, jog darbas turi gauti "pakankamai, kad gal÷tų išsipirkti produktą". Akivaizdu, kad nacionalinis produktas n÷ra nei kuriamas, nei perkamas vien gamyklų darbininkų. Jis perkamas kiekvieno-mąstytojų ir išrad÷jų, profesionalų, ūkininkų, smulkių ir stambių darbdavių, investitorių, bakal÷jininkų, m÷sininkų, vaistinių ir benzino kolon÷lių savininkų - žodžiu, jį perka kiekvienas, kuris prisideda prie to produkto kūrimo. O d÷l kainų, atlyginimų bei pelno, kurie apibr÷žia to produkto pasidalijimą, tai geriausios kainos yra ne aukščiausios kainos, bet tos, kurios skatina didžiausią produkcijos ir pardavimų apimtį. Geriausias darbo atlyginimų dydis yra ne aukščiausias, bet tas, kuris skatina pilnutinį produktyvumą, pilnutinį užimtumą ir tod÷l didžiausias darbo pajamas. Geriausias pelno dydis - ir ne tik pramonininko, bet ir darbininko atžvilgiu - yra ne pats žemiausias, bet toks, kuris skatina daugiausia žmonių tapti darbdaviais. Kai m÷giname ekonomiką tvarkyti kokios nors atskiros grup÷s ar klas÷s naudai, tada darome žalą visoms grup÷ms, taip pat nariams tos klas÷s, kurios naudai m÷giname tai daryti. Ekonomika turi būti tvarkoma kiekvieno naudai. XXII skyrius: PELNO FUNKCIJA Pasipiktinimas, kurį daugelis žmonių šiandien jaučia vien išgirdę žodį pelnas, rodo, kaip mažai suprantama gyvybine pelno reikšme mūsų ekonomikai. Nor÷dami pad÷ti žmon÷ms tai geriau suprasti, pakartosime kai kuriuos dalykus, jau d÷stytus skyriuje apie kainų sistemą, bet pažvelgsime į juos kitu aspektu. Pelnas n÷ra pats ryškiausias visos mūsų ekonomikos elementas. Pavyzdžiui, korporacinio verslo grynosios pajamos per penkiolika metų, nuo 1929 iki 1943, sudar÷ mažiau nei 5% bendrų nacionalinių pajamų. Jo pajamos per penkerius metus - nuo 1956 iki 1960, - atskaičius mokesčius, siek÷ mažiau nei 6% nacionalinių pajamų. Penkerių metų laikotarpiu, nuo 1971 iki 1975, pelnas taip pat nesiek÷ 6% nacionalinių pajamų (kadangi apskaita nepakankamai atsižvelgia į infliacinį koeficientą, jis veikiausiai net perd÷tas). Tačiau pelnas yra ta pajamų rūšis, kuri susilaukia didžiausio priešiškumo. Pažym÷tina, kad yra žodis "pelnikautojas" smerkti tiems, kurie gauna tariamai neužtarnautą pelną, bet n÷ra tokio žodžio kaip "algautojas" - ar "nuostoliautojas". Tačiau kirpyklos savininko pelnas gali būti mažesnis ne tik už kino žvaigžd÷s algą ar plieno įmon÷s samdomo menedžerio algą, jis gali būti mažesnis net už vidutinį kvalifikuoto darbininko atlyginimą.

58

Visa ši tema skendi įvairiausių faktiškų netikslumų jūroje. Didžiausios pasaulyje pramonin÷s korporacijos, General Motors, pelnas traktuojamas taip, lyg jis būtų tipiškas, o ne išskirtinis. Nedaugeliui žmonių žinomi verslovių "mirtingumo" rodikliai. Jiems n÷ra žinoma (cituojant iš TNEC studijos), kad "jeigu išliks tos pačios verslo sąlygos, kokios buvo per pastaruosius penkiasdešimt metų, tai maždaug septynios iš aštuonių dabar atidaromų maisto prekių parduotuvių išsilaikys tik dvejus metus; tik keturios iš dešimties gali tik÷tis švęsti savo ketverių metų sukaktį". Jiems n÷ra žinoma, kad kasmet nuo 1930 iki 1938 metų, kaip rodo pajamų mokesčių statistika, nuostolius patiriančių korporacijų skaičius gerokai viršijo pelną gaunančių korporacijų skaičių. Tad koks vidutiniškai yra bendras pelno dydis? Į šį klausimą paprastai atsakoma cituojant skaičius, kuriuos pateikiau šio skyriaus pradžioje - kad korporacijų pelnas sudaro mažiau nei 6% nacionalinių pajamų, - arba nurodant, kad vidutinis pelnas, atskaičius visų pramoninių korporacijų mokesčius, yra mažiau nei penki centai iš kiekvieno gauto dolerio. (Pavyzdžiui, 1971-1975 metais tas skaičius buvo tik 4,6 cento.) Tačiau šie oficialūs skaičiai, nors jie toli gražu neprilygsta įprastam įsivaizdavimui, kokie yra pelno dydžiai, galioja tik korporacijų rezultatams, skaičiuojamiems įprastais apskaitos metodais. N÷ra jokių patikimų skaičių, kurie apimtų visas, tiek inkorporuotas, tiek neinkorporuotas verslo rūšis ir kurie rodytų, jog deramai atsižvelgta į "gerų" ir "blogų" metų kaitą. Bet kai kurie garsūs ekonomistai mano, kad per ilgą laikotarpį, deramai atsižvelgiant į visus nuostolius, į minimalias investuoto kapitalo palūkanas ir į vertę tų darbo paslaugų, kurias sau teikia individualų verslą turintys žmon÷s, pelno gali visai nebūti, gali būti net grynas nuostolis. Taip yra ne tod÷l, kad verslininkai (žmon÷s, darantys biznį savo pačių atsakomybe) yra susipratę filantropai, bet tod÷l, kad jų optimizmas ir pasitik÷jimas savimi neretai pastūm÷ja juos imtis sumanymų, kurie n÷ra arba negali būti pelningi*. Šiaip ar taip, aišku, jog kiekvienas asmeninio kapitalo įd÷jimas reiškia ne tik tai, kad rizikuojama negauti pelno, bet ir tai, kad rizikuojama prarasti visą įd÷tą kapitalą. Praeityje didelio pelno pagunda kai kuriose verslov÷se ar pramon÷s šakose trauk÷ žmones imtis tokios rizikos. Bet jeigu, tarkime, pelnas apribojamas 10% maksimumu, o tuo tarpu rizika prarasti visą savo kapitalą išlieka, kokią įtaką tai tur÷s pelno siekiui, vadinasi, ir užimtumui bei produktyvumui? "Antpelnio" apmokestinimas per Antrąjį pasaulinį karą parod÷, kokią žalą gali padaryti toks apribojimas, net jeigu jo griebiamasi trumpam laikui. Tačiau šiandien valstybin÷ politika beveik visur laikosi prielaidos, kad produktyvumas automatiškai išliks toks pat, nepaisant pelnui daromų kliūčių. Vienas didžiausių pavojų šiandienos pasaulio produktyviai galiai vis dar yra valstybinio kainų reguliavimo politika. Tokia politika ne tik vieną po kito išstumia iš šio produktyvaus proceso kai kuriuos produktus, slopindama paskatas juos gaminti, bet užkerta kelią visai gamybai prisitaikyti prie vartotojų paklausos. Kai ekonomika laisva, paklausa veikia taip, kad kai kurios gamybos šakos gauna tai, ką kai kurie valdžios pareigūnai vadina "perd÷tu", "nepagrįstu" ar net "nesąžiningu" pelnu. Bet pats šis faktas ne tik verčia kitas tos šakos įmones kuo labiau didinti produkciją ir investuoti savo pelną į naujas mašinas bei naujai samdomą darbą; jis taip pat tol traukia iš kitur naujus investitorius ir gamintojus, kol tos šakos produkcija patenkina paklausą ir pelnas grįžta prie bendro vidutinio lygio. Laisvoje ekonomikoje, kur atlyginimai, kaštai ir kainos paliekami rinkos j÷goms nustatyti, pelno siekis lemia, kas bus gaminama, kiek bus gaminama ir kas apskritai nebus gaminama. Jei n÷ra jokio pelno iš parduodamo gaminio, tai reiškia, kad darbas ir kapitalas, kurie buvo panaudoti jo gamybai, yra beprasmiškai iššvaistyti; kad jam sukurti įd÷tų išteklių vert÷ yra didesn÷ negu paties gaminio vert÷. Tad viena iš pelno funkcijų - tai gamybos veiksnių valdymas tokiu būdu, kad tūkstančių įvairių prekių produkcija pasiskirstytų pagal paklausą. Joks biurokratas, net pats gabiausias, negali atlikti šios funkcijos. Laisvos kainos ir laisvas pelnas maksimizuoja produktyvumą ir šalina stygių greičiau nei bet kokia kita

59

sistema. Savavališkas kainų reguliavimas ir pelno ribojimas gali tik prailginti stygių, sumažinti produktyvumą ir padidinti nedarbą. Pagaliau pelno siekis nuolat verčia kiekvieną verslov÷s savininką ieškoti naujų ekonomijos ir efektyvumo priemonių nepaisant bet kokio jau pasiekto lygio. Gerais laikais jis tai daro didesnio pelno sumetimais, normaliais laikais jis tai daro nor÷damas pralenkti savo varžovus, blogais laikais jis verčiamas tai daryti, kad apskritai išliktų. Juk pelnas ne tik gali smilkti iki nulio, jis gali greitai virsti nuostoliu; ir žmogus daugiau stengiasi gelb÷damasis nuo žlugimo nei vien gerindamas savo pad÷tį. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, pelnas gaunamas ne didinant kainas, bet randant ekonomijos ir efektyvumo priemonių, mažinančių produkcijos kaštus. Retai susiklosto (o nesant monopolijos niekada ilgai neišlieka) tokia pad÷tis, kai kiekviena tam tikros pramon÷s verslov÷ turi pelno. Kaina, kurios visos verslov÷s prašo už tą pačią prekę ar paslaugą, turi būti ta pati; tos, kurios m÷gintų prašyti didesn÷s, netektų pirk÷jų. Tod÷l didžiausias pelnas tenka toms verslov÷ms, kurioms pavyksta sumažinti produkcijos kaštus. Jos plečiasi išstumdamos mažiau efektyvias versloves, kurių produkcijos kaštai yra didesni. Štai tokiu būdu pasitarnaujama vartotojui ir visuomenei. Žodžiu, atsirasdamas iš kaštų ir kainų skirtumo, pelnas ne tik pasako, kokias prekes labiausiai apsimoka gaminti, bet ir kokie yra ekonomiškiausi jų gaminimo būdai. Šias užduotis turi spręsti ne tik kapitalistin÷, bet ir socialistin÷ sistema; jas turi spręsti kiekviena galima ekonomin÷ sistema; ir beveik visų prekių ir paslaugų atžvilgiu pelno ir nuostolio sistema laisvos verslininkyst÷s sąlygomis yra nepalyginti pranašesn÷ už bet kokį kitą sprendimą. Čia pabr÷žiau pelno tendenciją mažinti gamybos kaštus, nes būtent ši pelno ir nuostolio funkcija yra mažiausiai įvertinta. Žinoma, didesnį pelną gauna žmogus, kuris gamina geresnius produktus. Tačiau ši pelno funkcija, atlyginant ir skatinant geresnę kokybę bei novaciją, visada buvo pripažįstama. XXIII skyrius: INFLIACIJOS MIRAŽAS Retkarčiais man tekdavo skaitytoją įsp÷ti, kad tam tikras rezultatas bus neišvengiamas tam tikros politikos padarinys "tarus, kad n÷ra infliacijos". Skyriuose apie viešuosius darbus ir kreditą sakiau, kad su infliacija susijusias komplikacijas tenka atid÷ti tolesniems skyriams. Tačiau pinigai ir monetarin÷ politika sudaro tokią esminę ir kartais neatskiriamą kiekvieno ekonominio proceso dalį, kad šiuos dalykus atskirti - net įvadiniuose teiginiuose - buvo sunkiai įmanoma; o skyriuose apie valstybin÷s ir profsąjungin÷s pajamų politikos poveikį užimtumui, pelnui ir gamybai kai kurie monetarin÷s politikos ypatumai tur÷jo būti aptariami nedelsiant. Prieš prad÷dami nagrin÷ti infliacijos padarinius specifiniais atvejais, turime aptarti jos padarinius apskritai. Ir net prieš tai, atrodo, verta paklausti, kod÷l infliacijos nuolat griebiamasi ir kod÷l jos kerinti melodija tautą po tautos nuolat gundo žengti keliu, vedančiu į ekonominę pragaištį? Akivaizdžiausia, nors seniausia ir labiausiai įsišaknijusi klaida, kuri paaiškina infliacijos patrauklumą, yra "pinigo" painiojimas su turtu. "Kad turtas yra pinigai, auksas arba sidabras, yra plačiai paplitęs įsitikinimas, kuris natūraliai kyla d÷l dvejopos pinigo funkcijos - kaip prekybos įrankio ir kaip vert÷s mato. <...> Praturt÷ti reiškia įsigyti pinigų, o kasdienin÷je kalboje turtas ir pinigai yra laikomi visais požiūriais lygiaverčiais dalykais", - raš÷ Adamas Smithas daugiau nei prieš du šimtus metų. Bet iš tikrųjų realų turtą sudaro tai, kas pagaminama ir suvartojama, - maistas, kurį valgome, drabužiai, kuriuos d÷vime, namai, kuriuose gyvename. Jį sudaro geležinkeliai, keliai ir automobiliai, laivai, l÷ktuvai ir gamyklos, mokyklos, bažnyčios ir teatrai, pianinai, paveikslai ir knygos. Tačiau žodin÷ dviprasmybe,

60

painiojanti turtą su pinigais, yra tokia gaji, kad net tie, kurie šią painiavą suvokia, savo samprotavimais į ją nuslysta. Kiekvienas žmogus mano, kad jeigu tur÷tų daugiau pinigų, tai gal÷tų nusipirkti iš kitų daugiau daiktų; jei tur÷tų dvigubai daugiau pinigų, gal÷tų nusipirkti dvigubai daugiau daiktų; jei tur÷tų jų trigubai daugiau, gal÷tų trigubai praturt÷ti. Ir daugelis daro išvadą, kad jei valdžia tik išleistų daugiau pinigų ir kiekvienam juos padalintų, visi atitinkamai praturt÷tų. Jie yra naiviausi infliacionistai. Yra ir kitų, ne tokių naivių infliacionistų, kurie supranta, kad jeigu reikalas būtų taip lengvai sprendžiamas, valdžia gal÷tų pašalinti visas mūsų problemas paprasčiausiai spausdindama pinigus. Jie jaučia, kad čia nesueina galai su galais; tod÷l jie siekia kaip nors apriboti valdžiai leistinų išleisti papildomų pinigų kiekį. Jie nori, kad ji leistųjų tik tiek, kiek reikia tariamam jų "trūkumui" ar "stygiui" pašalinti. Jų supratimu, perkamoji galia yra visą laiką nepakankama, nes pramon÷ nepatiekia gamintojams tiek pinigų, kad tie - kaip vartotojai - paj÷gtų nupirkti pagamintą produktą. Kažkur esąs nematomas "plyšys", pro kurį pinigai išteka. Vieni tai "įrodin÷ja" lygtimis. Pirmoje savo lygčių pus÷je jie skaičiuoja dalyką tik vieną kartą; kitoje pus÷je nesusivokdami jie tą patį dalyką skaičiuoja kelis kartus. Taip susidaro paslaptingas skirtumas tarp to, ką jie vadina "A išmokomis", ir to, ką jie vadina "A+B išmokomis". Tada jie kuria sąjūdį, velkasi žalias uniformas ir reikalauja, kad valdžia išleistų pinigų ar "kreditų" trūkstamoms B išmokoms padengti. Primityviausi "socialinio kredito" apaštalai gali atrodyti juokingi; bet yra begal÷ šiek tiek rafinuotesnių infliacionistinių mokyklų, turinčių "mokslinių" paaiškinimų, kiek turi būti išleidžiama papildomų pinigų ar kreditų, kad būtų padengtas tariamai nuolatinis ar periodiškas jų stygius. Supratingesni infliacionistai pripažįsta, kad bet koks žymesnis pinigų kiekio padid÷jimas mažina kiekvieno piniginio vieneto perkamąją galią - kitaip sakant, kad jis pakelia prekių kainas. Bet tai jų nejaudina. Priešingai, būtent d÷l to jie siekia infliacijos. Kai kurie iš jų teigia, kad tokiu būdu bus palengvinta neturtingų skolininkų pad÷tis, lyginant su pasiturinčių skolintojų pad÷timi. Kiti mano, kad taip bus paskatintas eksportas ir pristabdytas importas. Dar kiti mano, kad tai yra pagrindin÷ priemon÷ gydyti depresijoms, "skatinti gamybai" ir "pilnutiniam užimtumui" pasiekti. Yra daugyb÷ teorijų, kaip did÷jantis pinigų (ir bankinių kreditų) kiekis veikia kainas. Viena vertus, kaip mat÷me, yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad pinigų kiekis gali būti padidintas bet kokiu mastu, nepaveikiant kainų. Pinigų kiekio didinimą jie laiko priemone, kuri didina kiekvieno "perkamąją galią", tai yra leidžia kiekvienam nusipirkti daugiau prekių nei anksčiau. Jie arba niekada nepagalvoja, kad žmonių visuma negali nusipirkti dvigubai daugiau prekių nei anksčiau, jeigu jų n÷ra pagaminta dvigubai daugiau, arba jie įsivaizduoja, kad vienintelis dalykas, kliudantis gamybai be galo did÷ti, n÷ra nei darbo j÷gos, nei laiko, nei gamybinių paj÷gumų stygius, o tik pinigin÷s paklausos stygius: jų supratimu, jei žmon÷s geidžia prekių ir turi pinigų joms nusipirkti, tai tos prek÷s vos ne automatiškai bus pagamintos. Kita vertus, yra žmonių - tarp jų ir žinomų ekonomistų, - kurie laikosi mechanistin÷s teorijos apie pinigų pasiūlos poveikį prekių kainoms. Jų įsivaizdavimu, visi pinigai šalyje siūlomi už visas prekes. Tod÷l viso pinigų kiekio vert÷, padauginta iš jų "apyvartos greičio", turi būti visada lygi visų perkamų prekių kiekio vertei. Ir tod÷l (tarus, kad apyvartos greitis nesikeičia) piniginio vieneto vert÷ turi būti atvirkščiai proporcinga apyvartoje esančių pinigų kiekiui. Padvigubinkite pinigų ir bankinių kreditų kiekį ir gausite dvigubai didesnį "kainų lygį"; jį patrigubinkite, ir gausite trigubai didesnį kainų lygį. Žodžiu, padauginkite pinigų kiekį n kartų, ir tur÷site n kartų padid÷jusias kainas. Čia n÷ra vietos aiškinti visoms klaidoms, slypinčioms šiame patraukliame vaizdelyje. Pam÷ginsime tik išsiaiškinti, kod÷l ir kaip pinigų kiekio did÷jimas pakelia kainas. Papildomas pinigų kiekis patenka į apyvartą specifiniu būdu. Tarkime, kad jis atsiranda tada, kai valdžia daro didesnes išlaidas, negu ji gali ar nori padengti iš mokesčių l÷šų (ar parduodamų obligacijų, kurias žmon÷s perka už savo realias santaupas). Tarkime, kad valdžia spausdina pinigus atsiskaitymui su karine pramone. Tokiu atveju pirmasis šių išlaidų padarinys bus tas, kad pakils karo reikmenų kainos, o kariniai kontrahentai ir jų darb÷miai gaus papildomų pinigų. (Kaip skyriuje apie kainų fiksavimą

61

paprastumo d÷lei atid÷jome kai kurias infliacijos keliamas komplikacijas, taip dabar svarstydami infliaciją galime nekreipti d÷mesio į komplikacijas, kurias sukelia valdžios m÷ginimai fiksuoti kainas. Jas nagrin÷jant paaišk÷tų, kad jos nekeičia analiz÷s esm÷s. Tokios priemon÷s tik sukelia "užtvenktąją" arba užsl÷ptąją infliaciją, kuri susilpnina arba nuslopina kai kuriuos ankstyvus infliacijos padarinius sunkesnių v÷lesnių padarinių kaina.) Taigi kariniai kontrahentai ir jų darb÷miai tur÷s didesnes pinigines pajamas. Jie jas išleis konkrečioms savo geidžiamoms prek÷ms ir paslaugoms. D÷l padid÷jusios paklausos šių prekių ir paslaugų pardav÷jai gal÷s pakelti savo kainas. Tie, kurių pinigin÷s pajamos bus padid÷jusios, bus pasirengę veikiau mok÷ti aukštesnes kainas negu apsieiti be tų prekių; juk jie tur÷s daugiau pinigų, ir vienas doleris kiekvieno jų požiūriu tur÷s mažesnę subjektyvią vertę. Pavadinkime karinius kontrahentus ir jų darb÷mius grupe A, o tuos, iš kurių jie tiesiogiai perka papildomas prekes ir paslaugas, grupe B. Dabar, pagyv÷jus pardavimui ir padid÷jus kainoms, B grup÷ savo ruožtu pirks daugiau prekių ir paslaugų iš tolesn÷s grup÷s, tarkime, C. C grup÷ savo ruožtu gal÷s pakelti savo kainas ir tur÷s daugiau pajamų, kurias gal÷s išleisti pirkdama iš D grup÷s ir t. t., kol kainos ir pajamos ims did÷ti praktiškai visoje šalyje. Procesui pasibaigus, beveik kiekvienos pajamos, skaičiuojant pinigais, bus padid÷jusios. Bet (tarus, kad prekių ir paslaugų pasiūla nepadid÷jo) prekių ir paslaugų kainos bus atitinkamai išaugusios. Šalis netaps turtingesn÷, negu ji buvo. Tačiau tai, žinoma, nereiškia, kad kiekvieno santykinis turtingumas ir pajamos išliks tokie pat, kokie buvo. Priešingai, infliacijos procesas būtinai skirtingai paveiks skirtingų grupių pad÷tį. Papildomų pinigų pirmiausia gavusios grup÷s laim÷s daugiausia. Pavyzdžiui, A grup÷s pinigin÷s pajamos padid÷s kur kas anksčiau, nei pakils kainos, tod÷l ji gal÷s įsigyti beveik tiek pat papildomų prekių. B grup÷s pinigin÷s pajamos padid÷s v÷liau, kai kainos jau bus šiek tiek pakilusios; bet prekiniu požiūriu B grup÷ praturt÷s. Tačiau tuo tarpu kitoms grup÷ms, kurių pinigin÷s pajamos dar nebus padid÷jusios, teks mok÷ti didesnes kainas už jų perkamus daiktus, o tai reiškia, kad jos tur÷s tenkintis žemesniu pragyvenimo lygiu nei anksčiau. Visą šį procesą galime aiškiau įsivaizduoti pasinaudodami hipotetiniais skaičiais. Tarkime, kad visuomenę sudaro keturios pagrindines gamintojų grup÷s: A, B, C ir D, kurios būtent tokia tvarka gauna infliacines pinigines pajamas. Kai A grup÷s pinigin÷s pajamos jau būna padid÷jusios 30%, jos perkamų daiktų kainos dar nebūna pakilusios. B grup÷s pinigin÷ms pajamoms padid÷jus 20%, kainos būna pakilusios vidutiniškai tik 10%. Tačiau kai C grup÷s pinigin÷s pajamos būna padid÷jusios 10%, kainos jau būna pakilusios 15%. O D grup÷s pinigin÷ms pajamoms visai nepadid÷jus, vidutin÷s kainos, kurias ji moka už perkamus daiktus, būna pakilusios 20%. Kitaip sakant, pirmųjų grupių laim÷jimas iš infliaciškai padidintų kainų ar atlyginimų neišvengiamai pasiekiamas sąskaita nuostolių, kuriuos patiria (kaip vartotojai) paskutin÷s grup÷s, galinčios pakelti savo kainas ar atlyginimus. Gali būti, kad po kelerių metų infliaciją sustabdžius galutinis rezultatas bus vidutinis piniginių pajamų padid÷jimas 25% ir maždaug toks pat vidutinis kainų padid÷jimas, daugmaž tolygūs visose grup÷se. Bet tai neišlygins tų laim÷jimų ir pralaim÷jimų, kuriuos įvairios grup÷s patyr÷ pereinamuoju periodu. Pavyzdžiui, nors D grup÷s pajamos ir kainos padid÷jo 25%, ji gal÷s nusipirkti prekių ir paslaugų tik tiek, kiek iki infliacijos pradžios. Ji niekada nepadengs savo nuostolių, nes jos pajamos ir kainos visai nekilo, kai ji tur÷jo mok÷ti 30% daugiau už prekes ir paslaugas, perkamas iš kitų visuomen÷s grupių, iš A, B ir C. Taigi infliacija t÷ra dar vienas mūsų pagrindin÷s pamokos pavyzdys. Ji išties gali duoti trumpalaik÷s naudos privilegijuotoms grup÷ms, bet tik kitų sąskaita. O ilgainiui ji atneša pragaištingų padarinių visai visuomenei. Net santykinai saikinga infliacija iškreipia gamybos struktūrą. Ji skatina vienų šakų dirbtinę ekspansiją kitų sąskaita. Tai reiškia, kad kapitalas naudojamas nuostolingai ir išlaidžiai. Kai infliacija baigiasi žlugimu arba yra sustabdoma, nepagrįsti kapitaliniai įd÷jimai - mašinų, įmonių ar ofisų pavidalu - negali duoti reikiamo pelno ir praranda didesnę dalį savo vert÷s. Infliacijos neįmanoma sklandžiai ir švelniai sustabdyti ir tokiu būdu išvengti su ja susijusios depresijos. Jos neįmanoma sustabdyti kuriuo nors numatytu momentu ar kainoms pasiekus iš anksto numatytą lygį, nes politin÷s ir ekonomin÷s stichijos jau būna nevaldomos. Jums įrodin÷jant, jog 25% infliacija yra būtina,

62

kas nors prieštaraus, jog 50% infliacija bus labiau pagrįsta, ar dar kas nors tvirtins, jog 100% infliacija keturis kartus pranašesn÷ už jūsų siūlomą. Politinio spaudimo grup÷s, kurios tur÷jo naudos iš infliacijos, reikalaus jos tąsos. Be to, infliacijos sąlygomis neįmanoma kontroliuoti pinigų vert÷s. Juk, kaip mat÷me, priežastis n÷ra vien mechanin÷. Pavyzdžiui, jūs negalite iš anksto pasakyti, kad pinigų kiekio padid÷jimas 100% reikš piniginio vieneto vert÷s smukimą 50%. Kaip mat÷me, pinigų vert÷ priklauso nuo juos turinčių žmonių subjektyvių vertinimų. Ir tie vertinimai priklauso ne tik nuo to, kiek pinigų kiekvienas asmuo turi. Jie taip pat priklauso nuo pinigų kokyb÷s. Per karą šalies piniginio vieneto (jeigu jis neparemtas aukso standartu) vert÷ užsienio valiutų atžvilgiu kils pasiekus pergalę ir smuks patyrus pralaim÷jimą, nepaisant jo kiekybinių pokyčių. Dabarties vertinimas dažnai priklausys nuo to, kokį kiekybinį pinigų augimą žmon÷s numato ateityje. Ir panašiai kaip su prek÷mis spekuliacin÷je rinkoje, kiekvieno asmens vertinimą lems ne tik tai, ką jis mano apie pinigų vertę, bet ir tai, ką jis mano apie visų kitų tos vert÷s įsivaizdavimą. Visa tai paaiškina, kod÷l prasid÷jus hiperinfliacijai piniginio vieneto vert÷ krenta kur kas greičiau, nei yra didinamas ar gali būti didinamas pinigų kiekis. Pri÷jus šią stadiją, žlugimo beveik neįmanoma sustabdyti; visos išmon÷s baigiasi bankrotu. Tačiau infliacijos geismas niekada nenurimsta. Atrodo, kad jokia šalis nesugeba pasimokyti iš kitų patirties ir jokia karta nepasisemia išminties iš savo pirmtakų. Kiekviena šalis ir kiekviena karta vaikosi to paties miražo. Kiekviena vis iš naujo susilaukia tų pačių Mirties Jūros vaisių, virstančių dulk÷mis ir pelenais jų paragavus. Pačia savo prigimtimi infliacija kelia tūkstančius iliuzijų. Mūsų dienomis labiausiai paplitęs argumentas infliacijos naudai yra tas, kad ji "skatina gamybą", gelbsti nuo stagnacijos ir neužimtumo nuostolių ir sukuria "pilnutinį užimtumą". Savo primityviausiu pavidalu šis argumentas grindžiamas neatmenamai sena pinigų ir realaus turto painiojimo klaida. Jis remiasi prielaida, kad infliacija padidina "perkamąją galią" ir kad šios papildomos perkamosios galios padariniai dauginasi tarsi ratilai vandenyje nuo įmesto akmens. Tačiau, kaip mat÷me, reali perkamoji galia yra kitos prek÷s. Ji negali būti stebuklingai padidinta vien išspausdinus daugiau popierių, vadinamų doleriais. Galų gale tai, kas vyksta mainų ekonomikoje, yra to, ką pagamina A, keitimas į tai, ką pagamina B. Infliacija pakeičia kainų ir kaštų santykius. Pagrindinis pokytis, kurio ja siekiama - pakelti prekių kainas atlyginimų atžvilgiu ir tokiu būdu padidinti verslo pelningumą bei paskatinti gamybą ten, kur yra neišnaudotų išteklių: siekiama atstatyti natūralų kainų ir gamybos kaštų santykį. Turi būti iškart aišku, kad to galima pasiekti tiesesniu ir garbingesnių būdu - mažinant nepateisinamai aukštą atlyginimų lygį. Tačiau gudresni infliacijos šalininkai mano, kad dabar tai politiškai neįmanoma. Kartais jie žengia dar vieną žingsnį teigdami, jog kiekvienas siūlymas mažinti kai kurių atlyginimų dydį kovojant su nedarbu yra "antidarbininkiškas". Bet tai, ką jie patys siūlo, griežtai kalbant, yra darbininkų apgaul÷ - realių atlyginimų dydžio mažinimas (perkamosios galios prasme) didinant kainas. Tačiau jie užmiršta, kad darbininkai patys jau išgudr÷jo; kad didžiosios darbo sąjungos samdo ekonomistus, išmanančius dalyką, ir kad darbininkai nesileidžia apgaunami. Tad ši politika dabartin÷mis aplinkyb÷mis vargu ar gali pasiekti savo ekonominių ar politinių tikslų. Juk būtent galingiausios darbo sąjungos, kurių atlyginimų dydis labiausiai taisytinas, lengviausiai pasieks, kad jų atlyginimai būtų didinami bent jau proporcingai, did÷jant bet kuriam pragyvenimo kaštų indeksui. D÷l galingų darbo sąjungų spaudimo nenatūralus kainų ir pagrindinių atlyginimų rūšių dydžio santykis liks nepakitęs. Atlyginimų struktūra faktiškai gali būti dar labiau iškreipta, nes didžioji dauguma neorganizuotų darbininkų, kurių atlyginimai net iki infliacijos buvo žemesni (ir galbūt net dirbtinai nusmukdyti d÷l darbo sąjungų protekcionizmo), jai prasid÷jus bus dar labiau baudžiami did÷jančių kainų. Žodžiu, gudresni infliacijos šalininkai yra nenuoširdūs. Jie neišd÷sto savo reikalo visai atvirai ir galiausiai apsigauna patys. Jie pradeda kalb÷ti apie popierinius pinigus kaip patys naiviausi infliacionistai, tarsi pinigai savaime būtų turtas, kurį panor÷jus galima sukurti spausdinimo mašina. Jie net rimtai aiškinasi "multiplikatorių", pagal kurį kiekvienas valdžios išspausdintas ir išleistas doleris magiškai tampa keliais doleriais, prid÷tais prie šalies turto.

63

Kitaip sakant, visuomen÷s ir savo pačių d÷mesį jie nukreipia nuo tikrųjų bet kurios depresijos priežasčių. Tikroji priežastis dažniausiai būna neatitikimai atlyginimų-kaštų-kainų struktūroje: neatitikimas tarp atlyginimų ir kainų, tarp žaliavų kainų ir gatavų produktų kainų, arba tarp vienos ir kitos kainos, arba tarp vienų atlyginimų ir kitų. Tam tikru momentu tie neatitikimai panaikino paskatas gaminti arba d÷l jų gamybos tąsa pasidar÷ neįmanoma; atitinkamai d÷l ekonomikos organinio sąryšingumo depresija prad÷jo pl÷stis. Tik tada, kai tie neatitikimai ištaisomi, gali atsistatyti gamyba ir užimtumas. Beje, infliacija kartais gali juos ištaisyti; bet ji yra nenumatomas ir pavojingas vaistas. Pataisas ji daro ne atvirai ir garbingai, bet prisidengdama iliuzija. Tiesą sakant, infliacija iliuzijos šydu uždengia kiekvieną ekonominį procesą. Ji supainioja ir apgauna beveik kiekvieną, taip pat tuos, kurie nuo jos labiausiai kenčia. Visi esame įpratę savo pajamas ir turtą skaičiuoti pinigais. Šis mąstymo įprotis toks stiprus, kad net profesionalai ekonomistai ir statistikai ne visada sugeba jo atsikratyti. N÷ra lengva ekonominius santykius suvokti realių g÷rybių ir realios gerov÷s sąvokomis. Kas iš mūsų nesijaučia turtingesnis ir išdidesnis, kai girdi kalbant, jog nacionalin÷s pajamos padid÷jo du kartus (žinoma, skaičiuojant doleriais), palyginti su ikiinfliaciniu periodu? Net klerkas, kuris gaudavo 75 dolerius per savaitę, o dabar gauna 120 dolerių, tiki, kad jis kažkaip praturt÷jo, nors pragyvenimas dabar jam kainuoja dukart daugiau nei tada, kai gaudavo 75 dolerius. Žinoma, jis pastebi pragyvenimo kaštų did÷jimą. Bet jis nevisiškai suvokia, kokia būtų jo reali pad÷tis, jei pragyvenimo kaštai nebūtų pasikeitę, o jo piniginis atlygis sumaž÷tų ir teiktų jam tą pačią mažesnę perkamąją galią, kuria jis turi tenkintis dabar d÷l išaugusių kainų, nepaisant didesnio atlyginimo. Infliacija - tai autosugestija, hipnotizavimas, anestezavimas, kuris atbukina skausmingus operacijos pojūčius. Infliacija - tai liaudies opiumas. Būtent tokia yra jos politin÷ funkcija. Kaip tik tod÷l, kad infliacija viską supainioja, jos taip dažnai griebiasi dabartinių "valdomų ekonomikų" vadai. Imkime tik vieną pavyzdį: kaip mat÷me ketvirtame skyriuje, įsitikinimas, kad viešieji darbai sukuria naujas darbo vietas, yra klaidingas. Mat÷me, kad jeigu pinigai surenkami mokesčiais, tada kiekvienas papildomas doleris, kurį valdžia išleidžia viešiesiems darbams, yra prarastas doleris mokesčių mok÷tojams, tenkinantiems savo norus, o kiekviena papildoma viešųjų darbų vieta yra prarasta privataus darbo vieta. Bet tarkime, kad viešieji darbai apmokami ne iš mokesčiais surinktų l÷šų. Tarkime, kad jie apmokami deficitiniu finansavimu - tai yra valstyb÷s įsiskolinimu arba naujai išspausdintais doleriais. Tada ką tik min÷tas rezultatas, atrodo, nepasireiškia. Viešieji darbai, atrodo, būna sukurti iš "naujos" perkamosios galios. Negalite sakyti, kad perkamoji galia buvo atimta iš mokesčių mok÷tojų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi šalis kažką gauna už nieką. Bet pagal mūsų pamokos reikalavimus žvilgtel÷kime į tolesnius padarinius. Įsiskolinimas turi būti vieną dieną apmok÷tas. Valdžia negali skolintis be galo; nes jeigu ji tai darytų, vieną dieną ji bankrutuotų. Kaip 1776 metais pasteb÷jo Adamas Smithas: "Kai valstyb÷s įsiskolinimas pasiekia tam tikrą ribą, man rodos, beveik nebūna atvejų, kad skolos būtų garbingai ir visos grąžintos. Atsipalaidavimas nuo viešų skolų, jei jis apskritai įvykdavo, visuomet įvykdavo bankroto būdu - ne visada skelbiamu, bet visada realiu". Kai valdžia imasi apmok÷ti viešųjų darbų finansavimui sukauptas skolas, ji neišvengiamai turi mokesčiais surinkti daugiau negu išleidžia. Tad šiuo v÷lesniu laikotarpiu ji neišvengiamai sunaikina darbo vietų daugiau negu sukuria. Padidinti mokesčiai tada ne tik sumažina perkamąją galią; jie taip pat sumažina arba sunaikina paskatas gaminti ir tokiu būdu sumažina šalies bendrąsias pajamas ir jos gerovę. Vienintelis būdas šios išvados išvengti - teigti (taip visada daro valstyb÷s išlaidavimo apaštalai), kad valdžios politikai leis pinigus tik vadinamaisiais depresiniais ar "defliaciniais" laikotarpiais ir nedelsdami apmok÷s skolas vadinamaisiais bumo arba "infliaciniais" laikotarpiais. Tai patraukli fikcija, bet, deja, valdžios politikai niekada taip nesielg÷. Be to, ekonominis prognozavimas yra toks nepatikimas, o veikiančios politin÷s j÷gos savo prigimtimi yra tokios, kad kitoks valdžios elgesys nelabai tik÷tinas. Deficitinis finansavimas, kartą jo nusigriebus, sukuria galingas interesų grupes, kurios reikalauja, kad toks finansavimas būtų tęsiamas bet kuriomis aplinkyb÷mis.

64

Jei nem÷ginama garbingai apmok÷ti susidariusių skolų ir vietoj to griebiamasi infliacijos, tada susilaukiama mūsų jau aprašytų rezultatų. Juk šalis kaip visuma nieko negali gauti nemokamai. Pati infliacija t÷ra apmokestinimo forma. Ji turbūt yra blogiausia jo forma, nes didžiausią naštą uždeda mažiausiai mokiems žmon÷ms. Įsivaizdavus, kad infliacija kiekvieną ir viską paliečia vienodai (kaip mat÷me, taip niekada nebūna), ji būtų tolygi visų prekių pardavimo lygiam apmokestinimui, vienodai daugiau mokant tiek už duoną ir pieną, tiek už deimantus ir kailinius. Arba ją galima įsivaizduoti kaip tolygų visų pajamų be išimties apmokestinimą tuo pačiu procentu. Ji yra ne tik kiekvieno individo išlaidų, bet ir santaupų bei gyvyb÷s draudimo apmokestinimas. Iš tikrųjų ji yra viso be išimties turto apmokestinimas, kai varguolis moka tokio pat dydžio procentą kaip ir turtuolis. Bet faktiška pad÷tis yra dar blogesn÷, kadangi, kaip mat÷me, infliacija negali paliesti visų vienodai. Kai kurie kenčia labiau už kitus. Neturt÷liai paprastai pakelia didesnę infliacijos naštą - procentiniu požiūriu - negu turtingieji, kadangi jie neturi tokių savisaugos priemonių kaip spekuliacinis realaus turto pirkimas. Infliacija yra tokia apmokestinimo rūšis, kurios valdžia nepaj÷gia kontroliuoti. Ji smogia vienodai visomis kryptimis. Infliacijos užkrautas apmokestinimo dydis n÷ra fiksuotas: jis negali būti iš anksto numatytas. Žinome, koks jis yra šiandien; nežinome, koks jis bus rytoj; rytoj nežinosime, koks jis bus poryt. Kaip bet kuri kita apmokestinimo rūšis, infliacija priverčia asmenis ir versloves atitinkamai elgtis. Ji skatina išlaidavimą ir įvairiausią švaistymą. Ji dažnai padaro spekuliavimą pelningesnį už gamybą. Ji suardo visą stabilių ekonominių santykių audinį. Būdama neteisinga, ji pastūm÷ja žmones griebtis beviltiškiausių priemonių. Ji pas÷ja fašizmo ir komunizmo s÷klas. Ji paskatina žmones šauktis totalitarin÷s kontrol÷s. Ji neišvengiamai baigiasi karčiu nusivylimu ir žlugimu. XXIV skyrius: SANTAUP Ų PUOLIMAS Nuo neatmenamų laikų patarlių išmintis moko taupumo dorybių ir įsp÷ja d÷l išlaidumo ir švaistymo padarinių. Ši patarlių išmintis atspindi bendrą žmonijos etinį blaivaus proto supratimą. Bet visada buvo švaistūnų ir, atrodo, visada buvo teoretikų, teisinančių jų elgesį. Klasikiniai ekonomistai, atskleisdami savo laikų paklydimus, parode, kad taupumas yra naudingas ne tik asmeniui, bet ir visuomenei. Jie parod÷, kad taupus žmogus, rūpindamasis savo ateitimi, padaro visuomenei ne žalos, bet duoda jai naudos. Tačiau šiandien senoji taupumo doryb÷, išaukštinta klasikinių ekonomistų, v÷l tampa puolimo objektu d÷l tariamai naujų priežasčių; į madą ateina jai priešinga išlaidų skatinimo doktrina. Norint kuo aiškiau suprasti šią fundamentalią problemą, man rodos, geriausia prad÷ti klasikiniu pavyzdžiu, kurį vartojo Bastiat. Tad įsivaizduokime du brolius - vieną išlaidūną, kitą išmintingai taupų, - kurių kiekvienas paveldi sumą, duodančią jam 50 000 dolerių metinių pajamų. Nekreipsime d÷mesio į pajamų mokesčius ir į klausimą, ar broliai turi užsidirbti pragyvenimui, ar turi didžiąją dalį savo pajamų atiduoti labdarai, nes šie klausimai neturi reikšm÷s dabartiniam mūsų tikslui. Taigi Alvinas, pirmasis brolis, yra tikras išlaidūnas. Jis išlaidus ne tik d÷l savo temperamento, bet d÷l savo išpažįstamų principų. Tarkime, jis laikosi Rodbertuso doktrinos, XIX amžiaus viduryje paskelbusios, kad kapitalistai "turi visas savo pajamas iki paskutinio skatiko leisti malonumams ir prabangos dalykams", nes jeigu jie "nuspręstų taupyti, <...> g÷ryb÷s prad÷tų kauptis ir dalis darbininkų netektų darbo"'. Alviną visada galima sutikti naktiniuose klubuose; jis dosniai dalija arbatpinigius, gyvena pretenzinguose rūmuose su daugybe tarnų, turi jachtą, keliauja po pasaulį, žmoną puošia deimantin÷mis apyrank÷mis ir rengia brangiausiais kailiais, dovanoja brangias ir beprasmiškas dovanas savo bičiuliams. Tam jis turi prad÷ti eikvoti savo kapitalą. O kas čia blogo? Jei taupumas yda, tai išlaidumas turi būti doryb÷; ir bet kuriuo atveju jis paprasčiausiai atlygina tą žalą, kurią daro jo šykštuolio brolio taupumas.

65

Savaime suprantama, Alviną labai m÷gsta laisvo elgesio moterys, padav÷jai, restoranų šeimininkai, kailininkai, juvelyrai, įvairių prabangos dalykų tiek÷jai. Jie jį laiko visuomen÷s geradariu. Visiems akivaizdu, kad jis duoda darbo ir pinigų visiems aplinkiniams. Palyginti su juo, jo brolis Bendžaminas kur kas mažiau populiarus. Jį retai sutiksi pas juvelyrą, kailininką ar naktiniame klube, ir jis nesikreipia į padav÷jus vardais. Alvinas ne tik kasmet išleidžia visus 50 000 dolerių pajamų, bet ir eikvoja savo kapitalą, o Bendžaminas gyvena daug kukliau ir išleidžia tik maždaug 25 000 dolerių. Žmon÷ms, kurie suvokia tik tai, ką mato jų akys, atrodo akivaizdu, kad aplinkiniams jis duoda dukart mažiau darbo, o likusieji 25 000 dolerių lieka nepanaudoti, tarsi jų visai nebūtų. Bet pažiūr÷kime, ką Bendžaminas iš tikrųjų daro su likusiais 25 000 dolerių. Jis nekrauna jų į savo kišenes, stalčius ar seifą. Jis arba deponuoja juos į banką, arba investuoja. Jeigu jis juos įdeda į komercinį ar taupomąjį banką, tai bankas jais suteikia trumpalaikius kreditus verslui; arba jis panaudoja juos vertybiniams popieriams įsigyti. Kitaip sakant, Bendžaminas tiesiogiai arba netiesiogiai savo pinigus investuoja. Bet investuoti pinigai naudojami pirkti arba kurti kapitalin÷ms g÷ryb÷ms - namams, ofisams, gamykloms, laivams, sunkvežimiams ar mechanizmams. Kiekvienu atveju paleidžiama į apyvartą tiek pinigų ir suteikiama tiek darbo, kiek jo suteikia tokia pat pinigų suma, tiesiogiai išleista vartojimui. Žodžiu, "sutaupyti" šiuolaikiniame pasaulyje reiškia "išleisti". Skirtumas čia paprastai tik tas, kad pinigai nukeliauja kitam asmeniui, kuris juos išleidžia g÷rybių gausinimo priemon÷ms sukurti. O d÷l užimtumo, tai Bendžamino "sutaupyti" ir išleisti pinigai, juos sud÷jus, lygūs Alvino vien išleistiems pinigams, ir tiek pat jų eina į apyvartą. Pagrindinis skirtumas tas, kad Alvino išlaidų sužadintas užimtumas gali būti kiekvieno matomas plika akimi; bet reikia įsižiūr÷ti atidžiau ir pamąstyti, kad suvoktum, jog kiekvienas Bendžamino sutaupytas doleris sužadina tiek pat darbo ir uždarbių, kiek kiekvienas Alvino iššvaistytas doleris. Prab÷ga dešimt metų. Alvinas jau bankrutavęs. Jo nepamatysi naktiniuose klubuose ir prašmatniose parduotuv÷se; tie, kurie anksčiau jį aptarnavo, kalba apie jį su panieka. Jis rašo ilgus maldaujamus laiškus Bendžaminui. O Bendžaminas, kuris ir toliau tokiu pat santykiu taupo ir išleidžia, ne tik duoda daugiau uždarbių nei anksčiau, nes d÷l investavimo jo pajamos išaugo, bet tuo investavimu jis yra sukūręs geriau apmokamų ir pelningesnių darbų. Jo kapitalas ir pajamos padid÷jo. Žodžiu, jis prisiliejo prie šalies kūrybin÷s galios padid÷jimo; Alvinas to nepadar÷. Taupymo klausimu pastaraisiais metais susikaup÷ tokia gausyb÷ klaidingų įsitikinimų, kad jų visų neįmanoma atskleisti vien šiuo dviejų brolių pavyzdžiu. Jiems būtina skirti dar šiek tiek d÷mesio. Daugelis jų kyla d÷l tokios elementarios painiavos, kuri atrodo stačiai neįtik÷tina, ypač kai ją aptinki garsių ekonomistų darbuose. Pavyzdžiui, žodis taupymas kartais vartojamas taip, lyg jis reikštų vien pinigų "d÷jimą į kojinę", kartais kaip investavimas, nedarant jokio nuosekliai apibr÷žto skirtumo tarp šių dviejų reikšmių. Vien pinigų "d÷jimas į kojinę", jeigu tai daroma iracionaliai, be pagrindo ir plačiu mastu, ekonominiu požiūriu dažniausiai yra žalingas. Tačiau ši taupymo rūšis yra nepaprastai reta. Panašus, nors savo prigimtimi visiškai skirtingas procesas dažnai vyksta po to, kai prasideda ekonomin÷ depresija. Vartojimo išlaidos ir investavimas tada sumaž÷ja kartu. Vartotojai mažiau perka prekių. Iš dalies jie taip elgiasi bijodami prarasti darbą ir nor÷dami išsaugoti savo išteklius: jie mažiau perka ne tod÷l, kad nori mažiau vartoti, bet tod÷l, kad nori išsaugoti savo perkamąją galią ilgesniam laikotarpiui, jei neteks darbo. Vartotojai mažiau perka ir d÷l kitos priežasties. Prekių kainoms smunkant, jie baiminasi tolesnio jų smukimo. Atid÷dami savo išlaidas, jie tikisi v÷liau gauti daugiau už savo pinigus. Jie nenori savo išteklių laikyti g÷rybių pavidalu, nes jų vert÷ smunka, bet laiko juos pinigų pavidalu, tik÷damiesi, kad jų (santykin÷) vert÷ pakils. Tie patys lūkesčiai sulaiko juos nuo investavimo. Jie praranda pasitik÷jimą verslo pelningumu arba bent jau tiki, kad išlaukę keletą m÷nesių gal÷s pigiau nusipirkti akcijų ar obligacijų. Galima sakyti, kad jie arba atsisako g÷rybių, kurios jų rankose gali netekti vert÷s, arba pasilaiko pačius pinigus d÷l tik÷tino jų vert÷s kilimo.

66

Nedera jų susilaikymą nuo pirkimų vadinti "taupymu". Jis kyla ne d÷l tų pačių paskatų kaip normalus taupymas. Dar didesn÷ klaida - sakyti, kad šios rūšies "taupymas" yra depresijų priežastis. Priešingai, jis yra depresijų padarinys. Tiesa, toks atsisakymas pirkti gali suintensyvinti depresiją ir prailginti jos trukmę. Kartais, kai valdžia ima savavališkai kištis į verslą ir kai verslas nežino, kokie bus tolesni jos žingsniai, susidaro netikrumo atmosfera. Pelnas n÷ra reinvestuojamas. Verslov÷s ir individai leidžia gryniesiems pinigams kauptis savo bankuose. Jie sudaro didesnius rezervus netik÷tumams. Toks grynųjų pinigų kaupimas gali pasirodyti verslin÷s veiklos nuosmukio priežastimi. Tačiau tikroji priežastis yra netikrumas, sukeltas valstybin÷s politikos. Didesn÷s verslovių ir individų grynųjų pinigų sankaupos t÷ra viena grandis visoje šio netikrumo padarinių grandin÷je. Kaltinti "perd÷tą taupumą" d÷l verslo nuosmukio būtų tas pat, kaip kaltinti d÷l obuolių kainų smukimo ne gausų derlių, bet žmones, atsisakančius daugiau už juos mok÷ti. Tačiau žmon÷ms kartą nusprendus išjuokti kokią nors praktiką ar instituciją, kiekvienas argumentas prieš ją, kad ir pats nelogiškiausias, pradedamas laikyti pakankamai geru. Antai sakoma, kad įvairios vartojimo prekių pramon÷s šakos veikia remdamosi tam tikros paklausos lūkesčiais ir kad jei žmon÷s griebiasi taupyti, jie sugriauna tuos lūkesčius ir sukelia depresiją. Šis teiginys visų pirma remiasi klaida, kurią jau nagrin÷jome: užmirštama, jog tai, kas sutaupoma perkant mažiau vartojimo g÷rybių, išleidžiama kapitalin÷ms g÷ryb÷ms, ir kad "taupymas" nebūtinai reiškia visuminių išlaidų maž÷jimą bent vienu doleriu. Vienintelis tiesos elementas šiame teiginyje yra tai, kad kiekvienas pokytis, jeigu jis staigus, gali suardyti pusiausvyrą. Pusiausvyra taip pat būtų suardyta, jei vartotojai staiga pakeistų vienos prek÷s paklausą kitos prek÷s paklausa. Ji būtų dar labiau suardyta, jei anksčiau buvę taupytojai savo paklausą kapitalin÷ms g÷ryb÷ms staiga pakeistų vartojimo g÷rybių paklausa. Prieš taupymą keliamas dar vienas argumentas. Sakoma, kad taupyti yra paprasčiausiai kvaila. Iš XIX amžiaus šaipomasi d÷l jam primetamos doktrinos, esą taupumo sumetimais žmonija turi sau kepti vis didesnį pyragą ir niekada jo neragauti. Šis proceso įvaizdis pats yra naivus ir vaikiškas. Bet jis galbūt išsisklaidys, jei nupiešime realistiškesnį jo vaizdą. Tad įsivaizduokime šalį, kuri kasmet sutaupo apie 20% savo metin÷s produkcijos. Šis skaičius gerokai perdeda grynųjų santaupų dydį, kuris istoriškai būdingas JAV, tačiau tai apvalus skaičius; juo lengva operuoti ir jis visas kortas atiduoda į rankas tiems, kurie kalba apie mūsų "perd÷tą taupumą". D÷l šio kasmetinio sutaupymo ir investavimo visumin÷ metin÷ šalies produkcija did÷s kiekvienais metais. (Problemai izoliuoti čia nepaisome pakilimų, nuosmukių ar kitokių svyravimų.) Tarkime, kad šį metinį produkcijos padid÷jimą sudaro 2,5 procentinių punktų. (Procentiniai punktai vartojami vietoj procentin÷s dalies vien aritmetikos supaprastinimui.) Vaizdas, kurį gauname, pavyzdžiui, vienuolikos metų laikotarpiui, išreikštas indeksais atrodytų maždaug taip:

Metai Bendroji produkcija Vartojimo g ÷rybi ų produkcija

Kapitalini ų g÷rybi ų produkcija

Pirmi 100 80 20 Antri 102,5 82 20,5 Treti 105 84 21 Ketvirti 107,5 86 21,5 Penkti 110 88 22 Šešti 112,5 90 22,5 Septinti 115 92 23 Aštunti 117,5 94 23,5 Devinti 120 96 24 Dešimti 122,5 98 24,5 Vienuolikti 125 100 25 Pirmas dalykas, kurį reikia pasteb÷ti šioje lentel÷je, yra tai, kad bendrosios produkcijos apimtis kiekvienais metais did÷ja d÷l santaupų ir be jų nedid÷tų. Santaupos kasmet naudojamos mašinų ir kitų

67

kapitalinių įrenginių skaičiui didinti ir jų kokybei kelti, tokiu būdu didinant bendrąją g÷rybių produkciją. Iš tikrųjų kiekvienais metais kepamas vis didesnis "pyragas" (ar galima tai laikyti priekaištu?). Iš tikrųjų ne visas iškeptas pyragas suvartojamas. Tačiau n÷ra ir jokio iracionalaus diržų susiveržimo. Iš tikrųjų kiekvienais metais suvartojamas vis didesnis pyragas; pagaliau vienuoliktųjų metų pabaigoje metinis vien vartotojų pyragas prilygsta abiem vartotojų ir gamintojų pyragams pirmais metais. Be to, ir kapitalin÷ įranga, arba paj÷gumas gerybes gaminti, padid÷ja 25%, palyginti su pirmais metais. Pasteb÷kime dar kelis dalykus. Tas faktas, kad 20% nacionalinių pajamų kasmet tenka santaupoms, nedaro jokios žalos vartojimo g÷rybių įmon÷ms. Jeigu jos parduotų tik tuos 80 vienetų, kuriuos pagamina pirmais metais (ir kainos nepadid÷tų d÷l nepatenkintos paklausos), jos tikrai nebūtų tokios kvailos, kad kurtų savo gamybinius planus antrais metais parduoti 100 vienetų. Kitaip sakant, vartojimo prekių gamybos įmon÷s visada vadovaujasi prielaida, kad praeityje buvęs santaupų dydis išliks nepakitęs. Tik netik÷tai staigus ir žymus santaupų padid÷jimas suardys pusiausvyrą ir paliks jas su neišparduotomis prek÷mis. Tačiau, kaip jau pasteb÷jome, pusiausvyra taip pat prad÷tų trikti ir kapitalinių g÷rybių pramon÷je d÷l staigaus ar žymaus santaupų sumaž÷jimo. Jei pinigai, kurie anksčiau buvo naudojami santaupoms, būtų mesti vartojimo prek÷ms pirkti, jie nepadidintų užimtumo, bet tik padidintų vartojimo prekių kainas ir sumažintų kapitalinių prekių kainas. Pirmutinis to padarinys būtų užimtumo struktūros pokyčiai ir laikinas užimtumo sumaž÷jimas d÷l poveikio kapitalinių prekių gamybai. O ilgalaikis padarinys būtų produkcijos kritimas žemiau to lygmens, kuris būtų pasiektas priešingu atveju. Bet taupumo priešai nenurimsta. Jie pradeda br÷žti skirtumą, šiaip jau deramą, tarp "taupymo" ir "investavimo". Tačiau paskui jie pradeda kalb÷ti taip, tarsi šie du dalykai būtų nepriklausomi kintamieji ir tarsi tik d÷l atsitiktinumo jie kada nors būna lygūs vienas kitam. Taip samprotaujantys autoriai piešia gr÷smingą vaizdą. Vienoje pus÷je yra taupytojai, kurie automatiškai, beprasmiškai, kvailai nuolat taupo; kitoje pus÷je yra ribotos "investavimo galimyb÷s", kurios nepaj÷gia sugerti šių santaupų. Žinoma, rezultatas yra stagnacija. Vienintelis sprendimas, skelbia jie, - valstybei eksproprijuoti šias kvailas ir žalingas santaupas, pačiai išgalvoti investavimo projektus, net jei tie projektai būtų beprasmiškų griovių ar piramidžių statymas, ir eikvojant pinigus padidinti užimtumą. Šis vaizdinys ir "sprendimas" tokie neteisingi, kad nurodysime tik pagrindines klaidas. Santaupos gali viršyti investicijas tik tiek, kiek sukaupiama grynais pinigais. Nedaugelis šių laikų pramonin÷s visuomen÷s žmonių kaupia monetas ir banknotus kojin÷se ar po čiužiniais. Tas nedidelis jų kaupimo mastas jau būna atspind÷tas verslo gamybinių planų ir kainų lygio. Paprastai tai n÷ra net kumuliatyvus reiškinys: ekscentriškiems atsiskyr÷liams mirštant, jų turtų išeikvojimas greičiausiai atsveria naują "lobių" kaupimą. Tiesą sakant, šios sumos veikiausiai neturi jokios didesnes įtakos verslo aktyvumui. Jei pinigai laikomi taupomuosiuose ar komerciniuose bankuose, tai, kaip mat÷me, bankai juos noriai skolina ir investuoja. Jie negali sau leisti laikyti nenaudojamus fondus. Vienintelis dalykas, kuris gali visus žmones paskatinti kaupti grynus pinigus, o bankus priversti laikyti nenaudojamus fondus ir prarasti palūkanas, yra, kaip mat÷me, arba baiminimasis d÷l prekių kainų smukimo, arba bankų baim÷ rizikuoti savo pagrindiniu kapitalu. Bet tai reiškia, kad jau pasirodę depresijos ženklai paskatino kaupti pinigus, o ne tai, kad kaupimas suk÷l÷ depresiją. Jei nepaisysime šio nelabai reikšmingo grynųjų pinigų kaupimo (net ir šią išimtį galima laikyti tiesioginiu "investavimu" į pačius pinigus), tai santaupos ir investicijos susilygins visai taip pat, kaip susilygina bet kurios prek÷s pasiūla ir paklausa. Juk santaupas ir investicijas galime apibr÷žti kaip naujo kapitalo pasiūlą ir atitinkamai paklausą. Ir visai taip pat, kaip bet kokios prek÷s pasiūlą ir paklausą išlygina kaina, taip kapitalo pasiūlą ir paklausą išlygina palūkanų procentas. Palūkanų procentas t÷ra specialus skolinto kapitalo kainos pavadinimas. Tai tokia pat kaina kaip ir kitos. Pastaraisiais metais visas šis dalykas buvo taip baisiai suveltas painios sofistikos ir ja paremtos pragaištingos valstybin÷s politikos, kad beveik n÷ra vilties šioje srityje kada nors grįžti prie blaivaus sveiko proto. Tvyro patologin÷ "lupikiškų" palūkanų baim÷. Įrodin÷jama, kad jeigu palūkanų procentas bus per didelis, pramonei bus nepelninga skolintis ir investuoti į naujas gamyklas ar mašinas. Šis argumentas

68

pasirod÷ toks veiksmingas, kad pastaraisiais dešimtmečiais valstyb÷s visur ÷m÷si "pigių pinigų" politikos. Tačiau šį argumentą keliantys žmon÷s, kuriems rūpi kapitalo paklausos didinimas, neatsižvelgia į tokios politikos padarinius kapitalo pasiūlai. Tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip klystama, kai žvelgiama į tam tikros politikos padarinius vienai grupei ir užmirštami jos padariniai kitai grupei. Jei palūkanų procentas bus dirbtinai palaikomas per daug žemas rizikos atžvilgiu, tai sumaž÷s ir santaupos, ir bus mažiau skolinama. Pigių pinigų šalininkai mano, kad taupoma automatiškai, nepaisant palūkanų procento, nes esą turtuoliai neturi ką daugiau veikti su savo pinigais. Jie mums tiksliai nepasako, kokiam asmeninių pajamų lygiui esant žmogus taupo fiksuotą minimalią sumą, nepaisydamas palūkanų procento ar rizikos laipsnio ją skolinant. Iš tiesų, nors palūkanų pokyčiai turtuolių santaupų dydį veikia kur kas mažiau nei vidutiniškai pasiturinčių žmonių, praktiškai kiekvienas iš dalies būna paveiktas. Remiantis išimtiniu atveju teigti, kad realių santaupų dydis nesumaž÷s d÷l žymaus palūkanų procento sumaž÷jimo, tolygu teigti, kad cukraus gamybos apimtys nesumaž÷s gerokai smukus cukraus kainai, nes efektyvūs, mažais kaštais dirbantys gamintojai pagamins jo tiek, kiek jo buvo anksčiau. Šį argumentą keliantys žmones neatsižvelgia į ribinį taupytoją ir, tiesą sakant, į didžiąją taupytojų daugumą. Dirbtinai žemo palūkanų procento palaikymas iš tikrųjų daro tokį pat poveikį, kaip bet kurių kainų palaikymas žemiau rinkos lygmens. Jis padidina paklausą ir sumažina pasiūlą. Jis padidina kapitalo paklausą ir sumažina realaus kapitalo pasiūlą. Jis sukelia ekonomines deformacijas. Be abejo, tiesa, kad dirbtinis palūkanų mažinimas skatina daugiau skolintis. Jis faktiškai turi tendenciją skatinti itin rizikingus įd÷jimus; tokie įd÷jimai negali tęstis kitaip, kaip tik išliekant toms dirbtin÷ms sąlygoms, kurios juos išprovokavo. Pasiūlos pus÷je dirbtinis palūkanų mažinimas slopina normalią ekonomiją, taupymą ir investavimą. Jis mažina kapitalo kaupimą. Jis l÷tina tą produktyvumo did÷jimą, tą "ekonomikos vystymąsi", kurį "pažangiečiai" taip geidžia paspartinti. Iš tikrųjų palūkanų procentas gali būti išlaikytas dirbtinai žemas tik nuolatin÷mis naujomis pinigų ar bankinio kredito injekcijomis, pakeičiančiomis realias santaupas. Tai gali sukurti naujai atsiradusio kapitalo iliuziją, panašiai kaip pieną atskiedus vandeniu jo regimai padaug÷ja. Bet tai yra nepaliaujamos infliacijos politika. Tai procesas, akivaizdžiai kumuliuojantis pavojų. Jei infliacija bus apgręžta, tik sustabdyta ar net tęsiama mažesniu tempu, palūkanų procentas padid÷s ir kils kriz÷. Lieka parodyti, kad nors naujos pinigų ar bankinio kredito injekcijos iš pradžių ir laikinai gali sumažinti palūkanų procentą, ši priemon÷, jeigu ji nuolat naudojama, eventualiai turi pakelti palūkanų procentą. Taip įvyksta tod÷l, kad naujos pinigų injekcijos mažina perkamąją pinigų galią. Tuomet skolintojai susivokia, kad šiandien paskolinti pinigai po metų, kai jie juos atgaus, bus nupigę. Tod÷l prie normalaus palūkanų procento jie prideda papildomą kainą, kuri jiems kompensuotų numatomą nuostolį d÷l maž÷jančios pinigų perkamosios galios. Ta kaina priklauso nuo numatomos infliacijos dydžio. Antai metin÷ palūkanų norma Britanijos iždo vekseliams pakilo iki 14% 1976 metais; Italijos valstybin÷s obligacijos 1977 metais dav÷ 16% palūkanų, o Čil÷s centrinio banko diskonto norma 1974 metais šoktel÷jo iki 75%. Žodžiu, pigių pinigų politika eventualiai sukelia kur kas žiauresnius ekonomikos svyravimus nei tie, kuriems taisyti ar stabdyti jos griebiamasi. Jei procento dydžio nem÷ginama manipuliuoti infliacine valstyb÷s politika, did÷jančios santaupos sukuria savo pačių paklausą ir mažina palūkanų dydį nevaržomoje rinkoje. Didesn÷ investavimui skirtų santaupų pasiūla verčia taupytojus susitaikyti su žemesn÷mis palūkanomis. Bet žemesn÷s palūkanos taip pat reiškia, kad daugiau verslovių gali sau leisti skolintis, kadangi numatomas pelnas iš naujų mašinų ar gamyklų, nupirktų už skolintas l÷šas, viršija kainą, kurią jos turi mok÷ti už jų skolinimąsi. Baigdami panagrin÷kime dar vieną klaidą santaupų atžvilgiu. Dažnai remiamasi prielaida, kad gali būti absorbuotas tik ribotas naujo kapitalo kiekis arba net kad kapitalo ekspansijos riba jau pasiekta. Sunku patik÷ti, kad tokia nuomon÷ gal÷tų įsivyrauti net tarp neišman÷lių, nekalbant jau apie profesionalius ekonomistus. Beveik visas šiuolaikinio pasaulio turtas, beveik visa, kas jį skiria nuo ikipramoninio XVII amžiaus pasaulio, susideda iš akumuliuoto kapitalo.

69

Tą kapitalą iš dalies sudaro daugyb÷ daiktų, kuriuos geriau būtų vadinti ilgalaikio naudojimo g÷ryb÷mis - tai automobiliai, šaldytuvai, baldai, mokyklos, koledžai, bažnyčios, bibliotekos, ligonin÷s ir svarbiausia - privatūs namai. Niekada pasaulio istorijoje šių daiktų nebuvo pakankamai. Net jei grynai kiekybiniu požiūriu namų būtų pakankamai, visada galima kokybiškai tobulinti visus namus, išskyrus pačius geriausius, - toks tobulinimas yra visada pageidaujamas ir jam n÷ra ribų. Kitą kapitalo dalį sudaro tai, ką galima vadinti tikruoju kapitalu. Jį sudaro gamybos priemon÷s, pradedant paprastu kirviu, peiliu ar plūgu ir baigiant tiksliais mechaniniais įrankiais, didžiausiais elektros generatoriais ar ciklotronais bei moderniausiai įrengtomis gamyklomis. Čia kiekybiniu ir ypač kokybiniu požiūriu n÷ra jokių ribų galimai ir geidžiamai ekspansijai. Kapitalo "pertekliaus" nebus tol, kol labiausiai atsilikusi šalis nebus technologiškai apsirūpinusi ne blogiau už pačią pažangiausią šalį, kol pati neefektyviausia Amerikos gamykla neprilygs moderniausiai įrengtai gamyklai ir kol dauguma šiuolaikinių gamybos priemonių nepasieks to lygio, kur baigiasi žmogaus išradingumas ir kur tolesnis tobulinimas neįmanomas. Kol šios sąlygos nebus patenkintos, tol bus berib÷s erdv÷s naujam kapitalui. Bet kaip tas papildomas kapitalas gali būti "absorbuotas"? Kaip jis gali būti "apmok÷tas"? Jeigu jis atidedamas ir sutaupomas, jis pats save absorbuos ir pats save apmok÷s. Juk gamintojai investuoja į naujas kapitalines g÷rybes, t. y. perka naujus, geresnius ir tobulesnius įrankius tod÷l, kad tie įrankiai mažina gamybos kaštus. Jie arba sukuria g÷rybes, kurių paprastas rankų darbas apskritai negal÷tų sukurti (čia priskirtinos dauguma mus supančių g÷rybių - knygos, rašomosios mašin÷l÷s, automobiliai, lokomotyvai, kabantys tiltai), arba nepaprastai padidina jų gamybos kiekį, arba (išreiškiant tą patį kitokiu būdu) sumažina jų vieneto gamybos kaštus. Ir kadangi negali būti nustatyta jokios ribos, iki kurios gali būti sumažinti vienetiniai gamybos kaštai - kol visa kas gali būti pagaminta be jokių kaštų, - tol negali būti jokių ribų naujai absorbuojamo kapitalo kiekiui. Nuolatinis vienetinių gamybos kaštų maž÷jimas d÷l naujai įdedamo kapitalo sukelia vieną iš dviejų padarinių arba juos abu. Jis sumažina prekių kainas vartotojams ir padidina atlygį už darbą, kuris naudoja naujus įrenginius, nes d÷l to padid÷ja produktyvioji darbo galia. Tad nauja mašina duoda naudos tiek žmon÷ms, kurie ją tiesiogiai aptarnauja, tiek visiems vartotojams. Apie vartotojus galime pasakyti, kad jie už tuos pačius pinigus gali nusipirkti daugiau ir geresnių prekių arba-tai yra tas pat-kad padid÷ja jų realios pajamos. O d÷l darbininkų, kurie naudoja naujas mašinas, tai jų realūs atlyginimai padid÷ja dvejopai, nes padid÷ja ir jų pinigin÷s pajamos. Tipiškas pavyzdys yra automobilių verslas. Amerikos automobilių pramon÷ moka didžiausius atlyginimus pasaulyje, vienus didžiausių pačioje Amerikoje. Tačiau Amerikos automobilių gamintojai (maždaug iki 1960 metų) gal÷jo pardavin÷ti savo gaminius pigiausiai pasaulyje, kadangi jų vienetiniai kaštai buvo žemesni. Paslaptis buvo ta, kad Amerikos automobilių pramon÷je vienam darbininkui ir vienam automobiliui naudojamo kapitalo kiekis buvo didesnis nei kur nors kitur pasaulyje. Ir vis d÷lto yra žmonių, kurie mano, kad pri÷jome šio proceso pabaigą; kiti, nors ir netik÷dami ta pabaiga, mano, kad pasaulis elgiasi kvailai, taupydamas ir didindamas savo kapitalo atsargas. Po mūsų analiz÷s nesunku suprasti, kas čia iš tikrųjų klysta. (Tiesa, kad JAV praranda ekonominio lyderio pozicijas pasaulyje, bet tai vyksta d÷l mūsų valdžios antikapitalistin÷s politikos, ne d÷l šalies "ekonominio brandumo".) XXV skyrius: PAMOKOS KARTOJIMAS

70

Ekonomika, kaip ne kartą pasteb÷jome šios knygos puslapiuose, yra antrinių padarinių pažinimo mokslas. Ji taip pat yra ir bendrų padarinių suvokimo mokslas. Ji padeda atskleisti ne tik tam tikros siūlomos ar vykdomos veiklos strategijos trumpalaikius padarinius tam tikroms žmonių grup÷ms, bet ilgalaikius padarinius visiems. Šioje knygoje mums ir rūp÷jo išaiškinti būtent šią tiesą. Pirmiausia išd÷st÷me pagrindinius teiginius, paskui, nagrin÷dami vis naujus šios tiesos praktinio taikymo atvejus, papild÷me ją naujomis išvadomis. Tačiau šio specifinio iliustravimo eigoje pasteb÷jome kitų išmoktinų bendrų tiesų apraiškas; tas tiesas verta suformuluoti aiškiau. Supratę, kad ekonomika yra padarinių atskleidimo mokslas, tur÷jome suvokti, kad, kaip logika ir matematika, ji yra mokslas, aiškinantis būtinų implikacijų pažinimą. Galime tai iliustruoti elementaria algebros lygtimi. Pavyzdžiui, jei x=5, tai x+y=12. Šios lygties "sprendimas" yra tai, kad y=7; bet jis yra toks būtent tod÷l, kad praktiškai pati lygtis pasako, jog y lygus 7. Ji to nepasako tiesiogiai, bet ji būtinai implikuoja tokį sprendimą. Kas tinka šiai elementariai lygčiai, tas tinka pačioms sud÷tingiausioms ir painiausioms matematin÷ms lygtims. Atsakymas jau glūdi pačioje problemos formuluot÷je. Tiesa, jis turi būti rastas. Tiesa ir tai, kad rezultatas pačiam lygties sprendimo ieškotojui kartais pasirodo stulbinamai netik÷tas. Jam net gali atrodyti, kad jis atrado kažką visiškai nauja - tokį pojūtį patiria "dangaus steb÷tojas, jo reg÷jimo lauke pasirodžius naujai planetai". Šis atradimo pojūtis gali būti patvirtintas teoriniais ar praktiniais padariniais. Bet atsakymas jau glūd÷jo problemos formuluot÷je. Jis tik nebuvo iškart atpažintas. Matematika mums primena, kad būtinos implikacijos ne visada yra akivaizdžios implikacijos. Visa tai galioja ir ekonomikai. Šiuo požiūriu ekonomika gali būti palyginta su inžinerija. Kai inžinierius susiduria su problema, jis pirmiausia turi nustatyti visus problemą liečiančius faktus. Jeigu jis konstruoja tiltą, jungiantį du taškus, tai jis turi žinoti tikslų atstumą tarp tų taškų, tikslią topografinę jų prigimtį, maksimalų svorį, kurį tiltas tur÷s pakelti, turi žinoti plieno ar kitos medžiagos, iš kurios tiltas bus konstruojamas, traukimo ar spaudimo atsparumą ir apkrovimus, kurie tiltui numatyti. Daugumą šių faktų jam pateiks kiti. Jo pirmtakai taip pat yra atradę sud÷tingas matematines lygtis, pagal kurias, žinodamas medžiagų atsparumą ir būsimus jų apkrovimus, jis gali apskaičiuoti būtinąjį bokštų, lynų bei sijų diametrą, jų formą, skaičių bei konstrukciją. Tokiu pat būdu ekonomistas, susidurdamas su praktine problema, turi pažinti problemą liečiančius esminius faktus ir padarinius, kurie gali būti pagrįstai iš jų išvesti. Dedukcin÷ ekonomikos pus÷ ne mažiau svarbi už faktiškąją. Apie ją galima pasakyti tą patį, ką Santayana sako apie logiką (tas taip pat gali būti pasakyta ir apie matematiką): ji "seka tiesos spinduliavimą" taip, kad "jei vienas login÷s sistemos terminas tikrai aprašo faktą, tai visa tą terminą supanti sistema ima tarsi švyt÷ti". Nedaugelis žmonių suvokia būtinas implikacijas tų ekonominių teiginių, kuriuos jie nuolat kartoja. Kai jie sako, kad ekonominio išsigelb÷jimo būdas yra kredito didinimas, tai yra tolygu pasakymui, kad ekonominio išsigelb÷jimo būdas yra įsiskolinimo didinimas: tai t÷ra skirtingi to paties dalyko, matomo iš priešingų pusių, pavadinimai. Kai jie sako, kad kelias į gerovę yra žem÷s ūkio produkcijos kainų didinimas, tai yra tolygu pasakymui, kad kelias į gerovę yra maisto pabranginimas miesto darbininkui. Kai jie sako, kad šalies praturt÷jimo laidas yra valstybinių subsidijų teikimas, tai jie iš tikrųjų sako, kad šalies praturt÷jimo laidas yra mokesčių didinimas. Kai jie iškelia savo svarbiausiu tikslu eksporto didinimą, dauguma iš jų nesuvokia, kad tokiu būdu jie neišvengiamai savo svarbiausiu tikslu iškelia importo didinimą. Kai jie beveik visomis progomis sako, kad kelias į ekonominį pakilimą yra atlyginimų didinimas, jie tik kitokiu būdu pasako, kad kelias į ekonominį pakilimą yra gamybos kaštų didinimas. Kiekvienas šių teiginių, kaip moneta, turi atvirkščiąją pusę arba jam lygiavertį teiginį, arba kitokį siūlomo vaisto pavadinimą, kuris atrodo kur kas mažiau patrauklus, tačiau iš to dar neišeina, kad pats pradinis siūlymas yra visiškai nepagrįstas. Būna laikų, kai įsiskolinimo didinimas yra nedidelis nuostolis, palyginti su nauda, gaunama iš skolintų l÷šų, kai valstybinis subsidavimas yra neišvengiamas siekiant tam tikro

71

karinio tikslo, kai tam tikra pramon÷ gali sau leisti gamybos kaštų didinimą ir t.t. Bet kiekvienu tokiu atveju privalome apsvarstyti abu dalyko aspektus, kad visos tam tikro siūlymo implikacijos būtų išnagrin÷tos. O tai retai daroma. Analizuodami pavyzdžius, mes gavome dar vieną, šalutinę pamoką. Kai nagrin÷jame įvairių siūlymų poveikį ne tik atskiroms grup÷ms ir trumpalaikiu mastu, bet visoms grup÷ms ir ilgalaikiu mastu, išvados, kurias prieiname, paprastai atitinka sveiko proto tiesas. Niekam, neragavusiam vyraujančio ekonominio mažaraštiškumo, neateitų į galvą mintis, kad langų daužymas ar miestų griovimas reikalingas, kad viešųjų projektų kūrimas yra kas nors daugiau nei l÷šų švaistymas, kad mašinos, kurios gausina turtą ir taupo žmogaus pastangas, turi kelti baimę, kad kliūtys gamybos ir vartojimo laisvei didina gerovę, kad šalis turt÷ja, versdama kitas šalis priimti jos prekes mažesne kaina, nei kainuoja jų pagaminimas, kad taupymas yra kvailas ir nedoras dalykas, o švaistymas skatina suklest÷jimą. "Kas protinga kiekvienos atskiros šeimos elgesyje, - sak÷ Adamo Smitho blaivus protas tuometiniams sofistams, - vargu ar gali būti kvaila didel÷s karalyst÷s elgesyje". Bet mažesnio intelekto žmones pasimeta susidūrę su sud÷tingais reiškiniais. Jie neperžiūri savo samprotavimų prielaidų, net jei prieina išvadas, kurios akivaizdžiai absurdiškos. Skaitytojas, atsižvelgdamas į savo įsitikinimus, gali priimti arba nepriimti Bacono aforizmo, kad "truputis filosofijos pastūm÷ja žmonių protą prie ateizmo, bet įsigilinimas į filosofiją grąžina žmonių protą prie tik÷jimo". Tačiau neabejotina tiesa, kad truputis ekonomikos gali lengvai pastūm÷ti prie paradoksalių ir absurdiškų išvadų, kurias tik ką išvardijome, tuo tarpu įsigilinimas į ekonomiką grąžina žmon÷ms sveiką protą. Juk įsigilinimas ekonomikoje reiškia mok÷jimą žvelgti į visus veiksmo strategijos padarinius, neįstringant vien prie tiesiogiai regimų padarinių. Nagrin÷dami temą mes taip pat atradome seną bičiulį - "užmirštąjį žmogų", anot Williamo Grahamo Sumnerio. Skaitytojui jį primins ištrauka iš Sumnerio es÷, paskelbto 1883 metais: "Kai tik A pastebi kokią nors negerovę, nuo kurios kenčia X, A pasitaria su B ir po to jie pasiūlo kokį nors įstatymą negerovei ištaisyti ir X pagelb÷ti. Jų įstatymas visada nustato, ką C turi padaryti X labui arba - geriausiu atveju - ką A, B ir C turi padaryti X labui. <...> Siūlau pažvelgti į C <...>, vadinu jį "užmirštuoju žmogumi". <...> Tai žmogus, apie kurį niekada nepagalvojama. Jis yra reformatoriaus, politinio spekulianto ir filantropo auka, ir tikiuosi čia jums parodyti, kad jis nusipelno jūsų d÷mesio tiek d÷l savo charakterio, tiek d÷l didžiul÷s naštos, kuri ant jo užkraunama". Tikra istorijos ironija: kai ši "užmirštojo žmogaus" fraz÷ buvo atgaivinta 1930-aisiais, "užmirštu žmogumi" buvo pavadintas ne C, bet X; C, iš kurio tada buvo pareikalauta dar daugiau pagalbos daugybes X labui, buvo užmirštas labiau nei kada nors anksčiau. Būtent C, "užmirštasis žmogus", visada pašaukiamas politiko širdies skausmui raminti ir jo dosnumo sąskaitai apmok÷ti. Mūsų pamoka nebūtų išsami, jei baigdami užmirštume pabr÷žti, kad svarbiausia klaida, su kuria steng÷m÷s susidoroti, kyla ne atsitiktinai, bet sistemiškai. Faktiškai ji yra beveik neišvengiamas darbo pasidalijimo rezultatas. Pirmykšt÷je bendruomen÷je ar tarp naujakurių, iki atsirandant darbo pasidalijimui, žmogus triūsia vien sau ar savo šeimai. Tai, ką jis suvartoja, yra tas pat, ką jis pagamina. Šis ryšys čia visuomet yra tiesioginis ir labai artimas. Tačiau esant sud÷tingam ir detaliam darbo pasidalijimui, šis tiesioginis ir artimas ryšys nutrūksta. Aš jau nesigaminu pats visų daiktų, kuriuos vartoju, bet greičiausiai tik kurį nors vieną. Iš pajamų, kurias gaunu kurdamas šią vieną prekę ar teikdamas šią vieną paslaugą, perku visas kitas. Nor÷čiau, kad visų mano perkamų daiktų kaina būtų žema, bet man naudinga, kad mano parduodamų prekių ar paslaugų kaina būtų aukšta, tod÷l nors noriu, kad būtų visų kitų dalykų perteklius, man naudingas mano verslo tiekiamų g÷rybių stygius. Kuo didesnis, palyginti su kitais, šios mano tiekiamos g÷ryb÷s stygius, tuo didesnis bus atlygis, kurį galiu gauti už savo tiekimus. Tai nebūtinai reiškia, kad mažinsiu savo pastangas ar savo produkcijos apimtį. Jei esu tik vienas iš daugelio žmonių, tiekiančių tą prekę ar paslaugą, ir jei mano srityje egzistuoja konkurencija, toks elgesys

72

man neapsimok÷s. Priešingai, jeigu, tarkime, esu javų augintojas, man rūpi, kad mano derlius būtų kuo didesnis. Bet jei man rūpi tik mano paties materialin÷ gerov÷ ir neturiu jokių humanitarinių sentimentų, tai noriu, kad visų kitą javų augintojų derlius būtų kuo mažesnis; man reikalingas javų (ir kitokių galimų jo pakaitalų) stygius tam, kad mano surinktas derlius tur÷tų kuo didesnę kainą. Paprastai šie savanaudiški potraukiai neturi įtakos bendrai javų produkcijai. Kur egzistuoja konkurencija, ten kiekvienas gamintojas yra priverstas kuo daugiau stengtis gauti didžiausią galimą derlių savo žem÷je. Tokiu būdu savanaudiškumo galia (kuri, laimei ar nelaimei, paprastai pranoksta altruizmo galią) palenkiama produkcijos maksimumui gauti. Bet jeigu javų gamintojams ar kitai kuriai gamintojų grupei atsiveria galimyb÷ susivienijus panaikinti konkurenciją arba jei valdžia leidžia ir skatina tokį elgesį, tai pad÷tis pasikeičia. Javų augintojai gali įtikinti šalies valdžią arba - dar geriau - kokią nors pasaulinę organizaciją, kad toji priverstų juos visus proporcingai sumažinti javų pas÷lių plotus. Tokiu būdu jie sukels stygių ir padidins javų kainą; ir jei vieno bušelio kaina santykinai padid÷s daugiau, negu sumaž÷s produkcija, tada visi javų augintojai praturt÷s. Jie gaus daugiau pinigų ir gal÷s už juos nusipirkti daugiau visų kitų g÷rybių. Tiesa, visi kiti santykinai nuskurs, nes, kitoms sąlygoms esant lygioms, kiekvienas kitas, gaudamas mažiau javų augintojų gaminių, tur÷s daugiau atiduoti savo gaminių. Tokiu mastu visa šalis taps skurdesn÷. Ji bus skurdesn÷ tuo dydžiu, kurį sudaro neužaugintų javų vert÷. Tačiau tie, kurie žvelgia tik į javų augintojus, v÷l matys tik jų naudą ir nepasteb÷s ją gerokai atsveriančio nuostolio. Tai galioja visoms sritims. Jei d÷l ypač palankių orų padid÷s apelsinų derlius, visi vartotojai tur÷s naudos. Pasaulis praturt÷s papildomai išaugintais apelsinais. Apelsinai atpigs. Bet visi apelsinų augintojai d÷l to pasidarys neturtingesni nei anksčiau, nebent didesn÷ apelsinų pasiūla kompensuos ar net pranoks žemesnę kainą. Žinoma, jei tokiomis aplinkyb÷mis mano apelsinų derlius bus ne didesnis nei paprastai, tai patirsiu nuostolių d÷l bendro pertekliaus nusmukdytos kainos. Kas galioja pasiūlos pokyčiams, tas galioja ir paklausos pokyčiams, sukeltiems naujų išradimų bei atradimų ar skonio permainų. Nauja medviln÷s surinkimo mašina visiems sumažins medvilninių drabužių kaštus ir visus praturtins, tačiau kai kas d÷l to neteks uždarbio. Nauja audimo mašina, greičiau audžianti geresnį audinį, išstums tūkstančius senų mašinų ir panaikins dalį į jas investuoto kapitalo vert÷s, tokiu būdu nuskurdindama tų mašinų savininkus. Branduolin÷s energijos panaudojimas gali duoti žmonijai milžinišką naudą, tačiau jis kelia baimę anglies kasyklų ir naftos gręžinių savininkams. Kaip n÷ra tokio techninio patobulinimo, kuris niekam nepadaro nuostolių, visai taip pat n÷ra permainų, net į gerąją pusę, susijusių su visuomen÷s skoniais ar morale, kurios kam nors nepakenktų. Pagaus÷jus visuomen÷je blaivininkų, praras verslą daugelis smuklininkų. Sumaž÷jus domejimuisi azartiniais lošimais, krupj÷ bus priverstas ieškoti pelningesnio darbo. Įsiviešpatavus vyrų skaistybei, sužlugs seniausia pasaulio profesija. Bet staigiai pager÷jus visuomen÷s moralei nukent÷tų ne tik tie, kurie sąmoningai pelnijasi iš žmonių ydų. Labiausiai nukent÷tų kaip tik tie, kurie stengiasi pagerinti moralę. Pamokslininkai tur÷tų mažiau dingsčių graudenimams; reformatoriai netektų savo įkv÷pimo šaltinių; jų paslaugų paklausa ir l÷šos, skiriamos jų palaikymui, sumaž÷tų. Jei nebūtų nusikalt÷lių, mums mažiau reik÷tų teisininkų, teis÷jų ir gaisrininkų, visai nereik÷tų kal÷jimų prižiūr÷tojų, užraktų gamintojų ir net policininkų (nebent tokioms paslaugoms, kaip transporto kamščių likvidavimas). Žodžiu, esant darbo pasidalijimui sunku rasti tokią žmogaus poreikį geriau tenkinančią priemonę, kuri bent laikinai nepakenktų kai kuriems žmon÷ms, įd÷jusiems pinigų ar įgijusiems kokį nors įgūdį min÷tam poreikiui tenkinti. Jei pažanga būtų neskausmingai tolygi, šis visų intereso ir atskirų grupių intereso antagonizmas nekeltų jokių didelių problemų, o gal ir apskritai nebūtų pastebimas. Jeigu tais metais, kai padid÷ja pasaulinis javų derlius, tiek pat padid÷tų ir mano derlius, jei taip pat padid÷tų apelsinų ir kitų žem÷s ūkio produktų derlius ir jei dar padid÷tų visų pramoninių prekių produkcija, atitinkamai sumaž÷jus jų vienetiniams kaštams, tada aš, kaip javų augintojas, nenukent÷čiau d÷l padid÷jusios javų pasiūlos. Kaina, kurią gaučiau už bušelį javų, galbūt sumaž÷tų. Bendros pajamos, kurias gaučiau iš padid÷jusios produkcijos, galbūt sumaž÷tų. Bet jei d÷l padid÷jusios visų kitų produktų pasiūlos gal÷čiau pigiau pirkti

73

kitų prekių, tada netur÷čiau jokio realaus pagrindo skųstis. Jei visų kitų daiktų kainos nusmuktų tokia pat proporcija, kaip mano javų kainos, aš praturt÷čiau lygiai tiek, kiek padid÷jo mano derlius; taip ir kiekvienas kitas, padid÷jus visų prekių ir paslaugų pasiūlai, atitinkamai tur÷tų naudos. Bet ekonomin÷ pažanga niekada nebuvo ir niekada turbūt nebus visiškai tolygi. Progresuoja tai viena, tai kita verslo šaka. Jei staiga padid÷ja ir mano tiekiamų daiktų pasiūla arba jei d÷l naujo išradimo ar atradimo mano gaminys pasidaro nereikalingas, tada nauda visam pasauliui tampa tragedija man ir tai gamintojų grupei, kuriai priklausau. Tačiau dažnai net nešališko steb÷tojo d÷mesį patraukia ne padid÷jusios pasiūlos ar naujo atradimo difuzin÷ nauda, o būtent šis koncentruotas nuostolis. Tas faktas, kad kiekvienas gali įsigyti daugiau ir pigesn÷s kavos, užmirštamas; matoma tik tai, kad grup÷ žmonių netenka uždarbio. Visiškai dera - tai netgi būtina, norint aiškiai suprasti problemą, - pripažinti sunkią tokių grupių pad÷tį, jas užjausti ir ieškoti sprendimų, kad tam tikrų sričių pažangos pelnas gal÷tų pad÷ti tokiems nukent÷jusiems susirasti produktyvų verslą kitur. Bet sprendimas niekada neturi būti susijęs su savavališku pasiūlos mažinimu, naujų išradimų ar atradimų slopinimu ar palaikymu žmonių, tebetiekiančių paslaugą, kuri neteko savo vertes. Tačiau pasaulyje nuolat griebiamasi būtent tokių sprendimų: įvedami protekciniai tarifai, naikinamos mašinos, deginamos kavos atsargos, apsistatoma tūkstančiais apribojimų. Vadovaujamasi beprotiška doktrina "į gerovę per skurdą". Nelaimei, ši doktrina gali atrodyti teisinga konkrečiu atveju, atskiros, izoliuotai matomos gamintojų grup÷s požiūriu - jeigu jai pavyksta sukelti jos parduodamo daikto stygių, išlaikant visų jos perkamų daiktų perteklių. Bet ši doktrina visada klaidinga bendru atveju. Ji negali būti taikoma visuotinai, nes tai reikštų ekonominę savižudybę. Taigi tokia bendriausiais bruožais yra mūsų pamoka. Daugelis dalykų, kurie atrodo teisingi žvelgiant į juos tam tikros ekonomin÷s grup÷s akimis, atsiskleidžia kaip iliuzijos, atsižvelgus į kiekvieno, kaip vartotojo ir kaip gamintojo, interesus. Matyti problemos visumą, ne vien jos fragmentus - štai koks yra ekonomikos mokslo tikslas. Trečia dalis: PAMOKA PO TRISDEŠIMTIES MET Ų XXVI skyrius: PAMOKA PO TRISDEŠIMTIES MET Ų Pirmasis šios knygos leidimas pasirod÷ 1946 metais. Prab÷go trisdešimt dveji metai. Kas per tą laikotarpį išmokta iš anksčiau išd÷stytos pamokos? Jei kalb÷sime apie politikus - visus tuos, kurie atsako už valstybin÷s politikos formavimą ir vykdymą, - tai jie praktiškai nieko n÷ra išmokę. Priešingai, politika, kuri buvo analizuota šiuose puslapiuose, įsitvirtino ir išplito dar labiau negu tada, kai knyga pasirod÷ pirmąkart - ir ne tik Jungtin÷se Valstijose, tačiau beveik visose pasaulio šalyse. Ryškiausias pavyzdys - infliacija. Tai n÷ra tokia politika, kurios griebiamasi vien kaip savitikslio. Ji yra ir neišvengiamas kitos intervencin÷s politikos padarinys. Šiandien ji yra tapusi visuotiniu valstybin÷s intervencijos simboliu. 1946 metų leidime buvo paaiškinti infliacijos padariniai, tačiau tada infliacija buvo palyginti nuosaiki. Tiesa, nors federalin÷s valdžios išlaidos 1926 metais buvo mažesn÷s nei 3 milijardai dolerių ir nebuvo biudžeto deficito, 1946 metais jos pasiek÷ 55 milijardus ir jau buvo 16 milijardų dolerių biudžeto deficitas. 1947 finansiniais metais, karui pasibaigus, išlaidos smuko iki 35 milijardų, o biudžetas buvo viršytas beveik 4 milijardais. Bet 1978 finansiniais metais išlaidos pašoko iki 451 milijardo, o biudžeto deficitas pasiek÷ 49 milijardus dolerių.

74

Visa tai buvo padaryta milžiniško pinigų pasiūlos didinimo būdu - nuo 113 milijardų sąskaitinių bei nesąskaitinių pinigų 1947 metais iki 357 milijardų dolerių 1978 metų rugpjūčio m÷n. Kitaip sakant, aktyvi pinigų pasiūla per tą laikotarpį padid÷jo daugiau nei tris kartus. Tokio pinigų pasiūlos didinimo padarinys buvo nepaprastas kainų šuolis. Vartojimo prekių indeksas 1946 metais buvo 58,5. 1978 metų rugs÷jį jis pasiek÷ 199,3. Žodžiu, kainos padid÷jo daugiau nei trigubai. Kaip sakiau, infliacin÷s politikos iš dalies griebiamasi kaip savitikslio. Pra÷jus daugiau nei trisdešimt metų po Johno Maynardo Keyneso "Bendrosios teorijos" pasirodymo ir daugiau nei dvidešimčiai metų po to, kai ji buvo galutinai diskredituota analiz÷s ir patirties, daugyb÷ mūsų politikų vis dar beviltiškai siūlo deficitinį finansavimą kaip vaistą nuo nedarbo. Stulbinantis paradoksas: jie teikia šiuos siūlymus federalinei valdžiai, kuri per pastaruosius keturiasdešimt aštuonerius metus tur÷jo deficitinį biudžetą keturiasdešimt vienerius metus ir deficitas sudar÷ 50 milijardų dolerių per metus. Dar didesnis paradoksas yra tai, kad mūsų politiniai veik÷jai ne tik vykdo šią pragaištingą politiką šalies viduje, bet ir priekaištauja kitoms šalims, ypač Vokietijai ir Japonijai, d÷l to, kad jos nesilaiko panašios "ekspansin÷s" politikos. Tai primena Ezopo pasak÷čios lapę: netekusi uodegos, toji pareikalavo, kad visos lap÷s nusikirstų uodegas. Vienas blogiausių padarinių, kuriuos sukelia Keyneso mitų pom÷gis, yra tas, kad ne tik skatinama vis didesn÷ infliacija, bet ir nuolat atitraukiamas d÷mesys nuo tikrųjų nedarbo priežasčių, tokių kaip profsąjungų nerealiai pakelti atlyginimai, minimalaus atlyginimo įstatymai, nepagrįstai dosnus nedarbo draudimas bei šelpimas. Tačiau infliacija, nors iš dalies sąmoningai vykdoma, šiandien daugiausia yra kitų valstybinio intervencionizmo priemonių padarinys. Žodžiu, ji yra padarinys perskirstymo politikos - visų tų priemonių, kai eksproprijuojami pinigai iš Petro, kad būtų galima juos pažerti Povilui. Šį procesą būtų galima lengviau atpažinti ir jo pragaištingus padarinius aiškiau atskleisti, jei visa tai būtų daroma naudojantis kokia nors viena priemone - tokia kaip garantuotų metinių pajamų įstatymas, kuris Kongreso komisijų buvo rimtai siūlomas ir svarstomas 1970 metų pradžioje. Buvo siūloma dar labiau apmokestinti visas didesnes nei vidutin÷s pajamas ir gautas l÷šas skirti gyvenantiems žemiau vadinamosios skurdo ribos, garantuojant jiems pajamas, kurios "leistų gyventi oriai". Sunku net sugalvoti planą, kuris dar aiškiau būtų nukreiptas prieš produktyvų darbą ir kuris dar labiau visus nuskurdintų. Tačiau vietoj tokios vienos priemon÷s, kuri vienu mostu visus mus sužlugdytų, valdžia griebiasi šimtų įstatyminių aktų, kurie perskirsto l÷šas daliniu ir atrankiniu būdu. Tos priemones dažnai visai aplenkia vargingiausias grupes; bet jos kartais pažeria kitoms grup÷ms įvairiausių privilegijų, subsidijų bei kitokių g÷rybių. Jų nevisas sąrašas apima: socialinę rūpybą, Medicare, Medicaid, nedarbo draudimą, maisto talonus, veteranų pašalpas, žem÷s ūkio subsidijas, namų statybos subsidijas, nuomos subsidijas, pietus mokykloje, viešuosius darbus, paramą daugiavaik÷ms šeimoms, taip pat įvairiausias tiesiogines išmokas nusenusiems, akliesiems ir invalidams. Federalin÷s vyriausyb÷s paskaičiavimais, federalinių l÷šų skiriama daugiau nei 4 milijonams pastarųjų kategorijų žmonių - neskaitant valstijų ir municipalitetų išmokų. Vienas autorius neseniai suskaičiavo ne mažiau nei keturiasdešimt keturias perskirstymo programas. 1976 metais valstyb÷s išlaidos joms finansuoti siek÷ 187 milijardus dolerių. Bendras vidutinis tų programų augimas nuo 1971 iki 1979 sudar÷ 25% per metus - 2,5 karto daugiau nei bendro nacionalinio produkto did÷jimas per tą patį laikotarpį. 1979 metams planuojamos išlaidos sudaro daugiau nei 250 milijardų dolerių. Kartu su milžinišku perskirtymo išlaidų augimu auga ištisa "valstybin÷s gerov÷s pramon÷", kurioje dirba 5 milijonai valstybinių ir privačių darbuotojų, dalijančių išmokas bei paslaugas daugiau nei 50 milijonų gav÷jų". Beveik visos kitos Vakarų šalys vykdo panašias programas - nors kartais labiau integruotas ir ne tokias padrikas. Tam jos griebiasi vis drastiškesnio apmokestinimo.

75

Pavyzdžiu gali būti Didžioji Britanija. Jos valdžia apmokestina asmenines darbo pajamas ("darbines" pajamas) iki 83%, o asmenines pajamas iš investavimo ("nedarbines" pajamas) - iki 98%. Nenuostabu, kad taip nusmuko investavimas ir dar labiau - produktyvumas bei užimtumas. Geriausias būdas užimtumui nusmukdyti - tai darbdavio persekiojimas ir baudimas. Geriausias būdas žemiems atlyginimams įšaldyti - tai naikinimas bet kokių paskatų investuoti į efektyvesnes mašinas ir įrenginius. Ir tokiomis priemon÷mis vis dažniau grindžia savo politiką daugelis valstybių. Tačiau drakoniški mokesčiai neatneš÷ lauktų įplaukų vis labiau nesaistomo valstybinio išlaidavimo ir turto perskirstymo projektams. Tod÷l prad÷jo klostytis chroniškas ir did÷jantis valstybinio biudžeto deficitas, o iš čia - chroniška ir did÷janti infliacija beveik visose pasaulio šalyse. Per pastaruosius trisdešimt metų Niujorko Citibank ved÷ šios infliacijos apskaitą. Jo skaičiavimai paremti pragyvenimo kaštų rodikliais, kuriuos skelbia pačios vyriausybes. 1977 metų spalio ekonomin÷je apžvalgoje bankas pateik÷ žinių apie infliaciją penkiasdešimtyje šalių. Pateikti skaičiai rodo, kad, pavyzdžiui, 1976 metais Vokietijos mark÷, tvirčiausia valiuta, per dešimt metų prarado 35% savo perkamosios galios; šveicarų frankas prarado 40%, Amerikos doleris - 43%, prancūzų frankas - 50%, japonų jena - 57%, švedų krona - 47%, italų lira - 56% ir britų svaras - 61%. Jei pažvelgsime į Lotynų Ameriką, tai ten Brazilijos kruzeiras neteko 89% savo vert÷s, o Urugvajaus, Čil÷s ir Argentinos pesas - daugiau nei 99%. Nors bendras pasaulio valiutų nuvert÷jimas dabar yra l÷tesnis negu tais metais, vis d÷lto 1977-aisiais Amerikos doleris per metus atpigo 6%, prancūzų frankas - 8,6%;, japonų jena - 9,1%, švedų krona - 9,5%, britų svaras - 14,5%, italų lira - 15,7% ir ispanų peseta - 17,5%. Lotynų Amerikoje Brazilijos piniginis vienetas per 1977 metus atpigo 30,8%, Urugvajaus - 35,5%, Čil÷s - 53,9% ir Argentinos - 65,7%. Palieku skaitytojui pačiam įsivaizduoti, kokį chaosą toks valiutų piginimas sukelia min÷tų šalių ekonomikoje ir kokių kančių d÷l to patiria milijonai jų gyventojų. Kaip min÷jau, ši infliacija, būdama didžiulio žmonių vargo priežastimi, yra daugiausia valstybin÷s ekonomin÷s intervencijos padarinys. Beveik visas šis intervencionizmas tik iliustruoja ir pabr÷žia pagrindinę šios knygos pamoka. Kiekviena jo priemon÷ remiasi prielaida, kad d÷l to bus suteikta nauda kuriai nors atskirai grupei. Tie, kurie tas priemones įgyvendina, nesuvokia jų antrinių padarinių - nesuvokia, kokie bus ilgalaikiai padariniai visoms grup÷ms. Žodžiu, jei kalb÷sime apie politikus, tai toji pamoka, kurios ši knyga m÷gino išmokyti prieš tris dešimtis metų, niekur nebuvo išmokta. Nuosekliai perskaitę visus šios knygos skyrius pamatysime, jog visos valstybinio intervencionizmo formos, kurios buvo atskleistos pirmajame leidime, naudojamos ir toliau ir dar atkakliau. Vyriausyb÷s visur bando viešaisiais darbais gydyti nedarbą, sukeltą jų pačių politikos. Jos užkrauna didesnius nei bet kada ekspropriacinius mokesčius. Jos griebiasi kredito ekspansijos. Dauguma jų "pilnutinį užimtumą" vis dar laiko savo svarbiausiu tikslu. Jos nuolat manipuliuoja importo kvotomis ir protekciniais tarifais. Jos m÷gina didinti eksportą pigindamos savo valiutas. Fermeriai ir toliau "streikuoja" d÷l "paritetinių kainų". Vyriausyb÷s nepailsdamos subsiduoja nuostolingas įmones. Jos imasi priemonių vartojimo prekių kainoms "stabilizuoti". Pačios keldamos vartojimo prekių kainas savo valiutų infliacija, vyriausyb÷s ir toliau d÷l jų kaltina privačius gamintojus, prekijus ir "lengvo pelno" ieškotojus. Jos nustato kainų lubas naftai ir gamtin÷ms dujoms ir taip panaikina paskatas naujoms jų žvalgyboms būtent tada, kai tokios paskatos reikalingiausios; jos griebiasi kainų ir atlyginimų lygmens "priežiūros". Jos kontroliuoja butų nuomos kainą, nepaisydamos akivaizdžiai pragaištingų tokios kontrol÷s rezultatų. Jos ne tik išsaugojo minimalaus atlyginimo įstatymus, bet nuolat didina minimumą, nepaisydamos būtent tų įstatymų sukeliamo nedarbo. Jos nuolat priima įstatymus, teikiančius specialių privilegijų darbo sąjungoms, verčia darbininkus joms priklausyti, toleruoja masinius piketus ir kitokias prievartos formas, verčia darbdavius pasirašin÷ti "kolektyvines sutartis" su tokiomis sąjungomis - t. y. verčia juos daryti nuolaidas prievartai. Visų šių

76

priemonių tikslas - "pagelb÷ti darbo žmogui". Bet rezultatas dažniausiai yra tik didesnis nedarbas ir mažesni atlyginimai, negu jie gal÷tų būti. Dauguma politikų neigia pelno svarbą, pervertina jo vidutinį ar bendrą dydį, jį nepaprastai apmokestina ir kartais smerkia net patį jo egzistavimą. Antikapitalistin÷ pasaul÷jauta yra įsigal÷jusi labiau nei bet kada anksčiau. Kai tik koks nors verslas ima smukti, politikai mato tik vieną to nuosmukio priežastį - "nepakankamą vartojimo paklausą". Skatindami vartojimo paklausą, jie tuo pat metu kelia kliūtis taupymui ir investavimui. Kaip mat÷me, pagrindinis dabar jų naudojamas metodas yra infliacija. D÷l to šiandien pirmą kartą istorijoje n÷ viena valstyb÷ nesilaiko aukso standarto ir praktiškai kiekviena vagia iš savo piliečių, spausdindama nuolat nuvert÷jančius popierinius pinigus. Baigdami šį nykų sąrašą, pasvarstykime naują tendenciją, pastebimą ne tik Jungtin÷se Valstijose, bet ir užsienyje: beveik visos "socialin÷s" programos, kartą jų nusigriebus, tampa visiškai nekontroliuojamos. Jau esame susidarę jų bendrą vaizdą, bet dabar žvilgtel÷kime atidžiau į vieną ryškiausių pavyzdžių - į Jungtinių Valstijų socialinę rūpybą (Social Security). Pirmasis federalinis Socialin÷s rūpybos aktas buvo priimtas 1935 metais. Jis buvo pagrįstas teorija, kad rūpybos problemą daugiausia sukelia darbingo amžiaus žmonių netaupumas ir po to l÷šų stygius jiems sulaukus senyvo amžiaus. Buvo manoma, kad problema gali būti išspręsta verčiant žmones apsidrausti, verčiant taip pat ir darbdavius mok÷ti pusę reikiamų įmokų darbuotojo pensijos fondui. Socialin÷ rūpyba tur÷jo būti pati save finansuojanti institucija, grindžiama griežtos apskaitos principais. Tur÷jo būti sudarytas rezervinis fondas, pakankamas visoms einamosioms išmokoms. Socialin÷ rūpyba niekada neveik÷, kaip buvo sumanyta. Rezervinis fondas egzistavo daugiausia tik popieriuje. Valdžia leido Socialin÷s rūpybos mokesčių įplaukas saviems tikslams, savo kasdienin÷ms išlaidoms ar išmokoms. Nuo 1975 metų išmokos viršija mokesčių įplaukas. Beveik kiekvienoje sesijoje Kongresas rasdavo būdų didinti išmokų skaičių, pl÷sti jų gav÷jų bazę, įvesti naujų "socialinio draudimo" formų. 1965 metais, įvedus Medicare draudimą, vienas komentatorius pasteb÷jo: "Socialin÷ rūpyba įstatymiškai pasaldinama kiekvienais rinkimin÷s kampanijos metais". Infliacijai did÷jant ir progresuojant, socialin÷s rūpybos išmokos did÷jo daugiau nei proporcingai. Buvo griebiamasi tipiško politinio triuko - naudą pažerti dabarčiai, o visus kaštus sukrauti ateičiai. Tačiau toji ateitis visada tapdavo dabartimi; ir v÷liau kas keleri metai Kongresas tur÷jo didinti darbininkų ir darbdavių jau nešamą mokesčių naštą. Ne tik buvo nuolat didinamas mokesčių procentas, bet plečiama apmokestinamų atlyginimų baz÷. Pirminiame 1935 metų įstatyme buvo numatyta apmokestinti tik pirmus 3000 dolerių atlyginimo. Apmokestinimo procentas buvo nedidelis. Tačiau 1965-1977 metais Socialin÷s rūpybos mokestis išaugo nuo 4,4% pirmiems 6600 dolerių darbo pajamų (jį moka vienodai ir darbdavys, ir darbininkas) iki 11,7% nuo pirmųjų 16 500 dolerių. (1960-1977 metais bendra metinių mokesčių suma padid÷jo 572%. Numatyta ja dar labiau didinti.) 1977 metų pradžioje Socialin÷s rūpybos nepadengtos skolos oficialiais duomenimis siek÷ 4,1 trilijono dolerių. Niekas šiandien negali pasakyti, ar Socialin÷s rūpybos sistema iš tikrųjų yra draudimo programa, ar vien paini ir iškreipta šalpos sistema. Dauguma dabartinių išmokų gav÷jų tikinami, kad jie "užsidirbo" ir "susimok÷jo" už savo išmokas. Tačiau jokia privati draudimo kompanija negal÷tų sau leisti mok÷ti tokias draudimo sumas iš realiai gaunamų įnašų. 1978 metais mažai apmokamų darbininkų m÷nesin÷s pensijos paprastai sudaro apie 60% jų buvusio atlyginimo. Vidutinių pajamų turintys darbininkai gauna maždaug 45%. Ypač aukštų kategorijų atlyginimus gavusių darbininkų pensijos procentas gali nukristi iki 5% - 10%. Tačiau jei Socialin÷s rūpybos sistema traktuojama kaip šalpos sistema, tai ji v÷lgi yra labai keista, nes tie, kurie jau gaudavo didžiausius atlyginimus, gauna didžiausias pinigines išmokas.

77

Ir vis d÷lto Socialin÷ rūpyba dar ir šiandien gaubiama šventumo. Kongresmenui būtų politin÷ savižudyb÷ siūlyti mažinti esamas ar pažad÷tas išmokas. Amerikos socialin÷s rūpybos sistema šiandien yra tapusi bauginančiu simboliu tos neišvengiamos tendencijos, kai bet kuri valstybin÷ šalpos, perskirstymo ar "draudimo" sistema, kartą įsteigta, tampa visiškai nevaldoma. Žodžiu, pagrindin÷ problema, su kuria šiandien susiduriame, yra ne ekonomin÷, bet politin÷. Protingesni ekonomistai iš esm÷s sutaria d÷l to, kas turi būti daroma. Praktiškai kiekvienas valdžios m÷ginimas perskirstyti turtą ir pajamas slopina produktyvias paskatas ir skatina bendrą nuskurdimą. Derama valdžios veiklos sritis - tai teisines sistemos, draudžiančios prievartą ir apgaulę, palaikymas. Ji privalo susilaikyti nuo specifiškai ekonomin÷s intervencijos. Pagrindin÷ ekonomin÷ valdžios funkcija - skatinti ir palaikyti laisvą rinką. Pasakojama, kad kai Aleksandras Didysis aplank÷ filosofą Diogeną ir paklaus÷, kuo gal÷tų jam pad÷ti, Diogenas atsakęs: "Gali pad÷ti - neužstok saul÷s". Ir tai yra viskas, ko pilietis turi teisę reikalauti iš savo valdžios. Perspektyva gana niūri, bet ji n÷ra visai beviltiška. Vienur kitur matyti properšos sutemose. Vis daugiau žmonių supranta, kad valdžia nieko jiems negali duoti, nieko iš jų neatimdama. Did÷jantys kyšiai išrinktosioms grup÷ms reiškia vien didesnius mokesčius arba did÷jančius įsiskolinimus bei infliaciją. O infliacija supainioja ir sujaukia produktyvią gamybą. Net kai kurie politikai pradeda tai suvokti ir aiškiai tai pasako. Be to, yra ryškių permainų ženklų intelektualin÷je srityje. Keyneso ir Naujojo kurso šalininkai pamažu traukiasi. Konservatorių, libertarų ir kitų laisvos rinkos gyn÷jų balsai skamba vis garsiau. Jų gretos gaus÷ja. Tarp jaunųjų sparčiai plinta disciplinuotos "austriškosios" ekonomin÷s mokyklos id÷jos. Tad yra realių vilčių, kad valstybin÷ politika bus apversta greičiau, nei jos ligšiolinių priemonių ir tendencijų žala taps nepataisoma.