Turinys

Įvadas........................................................................................................................................ 3

1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m.....................................................................7

2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m..................10

3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros.......................................15

3.1. P. Šalčius.................................................................................................................. 15

3.2. A. Rimka................................................................................................................... 24

3.3. V. Jurgutis................................................................................................................. 27

3.4. D. Cesevičius............................................................................................................ 33

3.5. Dz. Budrys................................................................................................................ 40

3.6. A. Andrašiūnas.......................................................................................................... 42

3.7. F. Kemėžis................................................................................................................ 44

Išvados...................................................................................................................................... 46

Literatūra................................................................................................................................... 50

2

Įvadas

Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai.

Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių

periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J.

Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą

pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią

Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės

idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.

Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino

monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių

aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar

nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D.

Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų

darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete

buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26).

Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V.

Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt.

Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su

valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę

šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti.

Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė

savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties

rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7).

Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje

literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų.

O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų

dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, pravertų

žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo.

Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio

mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose.

Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų

kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra

nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali

ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu.3

Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas.

Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių

padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines

pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis,

nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti

merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas,

kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus

jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto

autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai

ekonominei politikai.

Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir

kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje.

Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo

opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi

fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų

ekonominėje politikoje.

Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų,

konstruktyviau keliančių ekonomines problemas.

Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios

ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio

valstybingumo sąlygomis.

Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo

Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją

performavus į Vyriausiąją mokyklą.

Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti

pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai

galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis

reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis

pažiūromis.

1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad

pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos.

Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės

ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika.

XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva

nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų.4

1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje.

Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos

socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo

laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus

Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės

visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas.

Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos

ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros,

jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės

tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų

tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui.

Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį

ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos

atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos.

Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į

atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone.

Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos

pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet

darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios

ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi

įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio

mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo

glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas

ką lėmė.

Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos.

Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio

ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti.

5

1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m.

Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime

jos bruožus.

1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau

kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių

mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti.

Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu,

nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik

tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių

fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno

universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į

Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis

skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis.

Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių

būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju

nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės

diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires.

Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš

partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys

buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo

į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik

antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika,

vadyba ir kt.

Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti

ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais

pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.

Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės

žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai

gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo

išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti,

neturint tam valdžios leidimo.

Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei

viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į

6

kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius

žingsnius.

Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti

tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad

svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių

tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra.

Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia

dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo

organizuojami žemės ūkio kooperatyvai.

Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur.

Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik

paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu

keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta

organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir

galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į

pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę.

Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai

vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos

ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos

krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos

ekonominės politikos tikslų.

Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis

sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika

arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir

privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo

energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai

kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos

motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna

mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje

vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius.

Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką

ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių

lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas

egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas

7

Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo

nelietuviškas.

Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo

ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos

priemonės mažiau efektyvios.

Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir

ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą

atspalvį ir visai ekonominei politikai.

Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras

nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę,

prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-

prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę

jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir

apie kai kurių įmonių steigimą.

Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos

sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės,

kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo

ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika

ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti

ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą.

8

2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo

1918 m.

Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo

nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo

sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta

per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą

gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų

plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai

težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms

mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia

praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus.

Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik

originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio

leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado

periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų.

Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties

istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų

respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A.

Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą

nagrinėjančių akademinių studijų.

Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų

atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi

arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje".

Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas.

Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta

dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir

teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame

truko 4 metus).

Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221

ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus

universitete.

Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai

kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis

9

darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui

pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti

seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros

vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo

Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų

ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio

buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė.

Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams"

buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo

redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas)

pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be

abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė

socialekonominę statistiką.

D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs

neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė

liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip

gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis,

pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio

vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis

priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos

prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su

verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog

pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą.

Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo

ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių

tipus ir pan.

Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų

leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija.

Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo

pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės

fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už

geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P.

Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju.

10

Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų

apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus

(1942).

D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus

ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas

atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį

už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla.

Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai

parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir

erudicijos.

Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P.

Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu

filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos

teoretikas ir praktikas.

Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės

ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius

tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos,

finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage.

Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė

ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija,

ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį

darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi

ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute.

Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų

institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito,

bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus.

Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl

yra tikslinga trumpai ją pateikti.

Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko

E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro

žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940

m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje.

Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų

komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto

prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos 11

prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė

Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir

praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J.

Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų

vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie

buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų.

Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio

akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia

1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras

Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų

tarybos pirmininkas.

Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams,

ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta

1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio

mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio

technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau

nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto.

Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių

kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954),

1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais,

taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne

vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai.

Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos",

"Kooperacijos teorija" ir kt.

Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai,

pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su

žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais

ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais.

Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-

1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir

konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip

įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais.

Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario

laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne

metodologinių-mokslinių požiūrių.12

Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių

baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą

"Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo

liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio

ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra

paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką.

13

3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros.

3.1. P. Šalčius

Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje

valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro,

būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius

įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė

lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats

juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų

susirinkimose.

1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu

didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai.

Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta

tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto

A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A.

Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt.

Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į

lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą

"Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat

paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje.

Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau

tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius

egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo

kooperatyvų instruktoriumi.

1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti

kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos

prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų

tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių

sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų

kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai

kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų

kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą

14

brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų

steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos

laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs

apie kelis šimtus straipsnių.

1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė

politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų

paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P.

358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808;

Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. -

profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.

Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas

Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų

valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920

m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo

bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos

kooperatyvų praeitį ir dabartį.

Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų

vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų

išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję

Lietuvos rinką.

Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo

ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai,

pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan.

P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a.

pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš

ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau

savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo.

Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų

paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo

savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis

kainomis" (40, 15-16).

Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus

kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš

urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias

mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir 15

didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir

dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo

gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai

akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas

narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus

vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir,

vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t.

Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių

sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia

naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė

viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo

kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų

žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo

išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su

pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18).

P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje

"Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti

"visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į

klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir

kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti.

P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos

visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms

pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų

(municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp

kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad

kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko

arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į

kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo

susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar

palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar

bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir

skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo

operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų

panaikinti negali.

16

Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms.

Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje),

kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir

laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone,

vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės

gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų

gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik

ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas

neklasinis vartotojo traktavimas.

P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija

tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą

kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, -

sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio

santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje

santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai

kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka

suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio

demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais"

(41, 111).

Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti,

pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41,

125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių

suformulotiems principams1 ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja

narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to,

kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į

sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos

gerovės" (40, 23).

1Tai: 1) kapitalas turi būti sudėtas pačių narių ir duoti palūkanas;2) kooperatyvo nariams turi būti parduodamos geros kokybės prekės,

tiksliai persvertos, atmatuotos, pagal vidutinės rinkos kainas;3) perkama ir parduodama tik už grynus pinigus;4) pelnas skirstomas proporcingai įpirkimams;5) visų narių lygios teisės visuotiniame susirinkime;6) valdyba sudaro periodiškai perrenkami asmenys;7) tam tikra pelno dalis skiriama kultūriniams poreikiams. - Šalčius P.

Raštai: Kooperacija. - V., 1989. P. 142.17

P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika

(politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius

atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras.

Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais

jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo

dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius

teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas

lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų

ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai

patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto

veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47).

Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės

ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji

vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams,

ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra

prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję.

Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų

mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė

retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė

subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi

teorijos viena antrą papildo" (47, 35).

Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą,

darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto

apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-

Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti

vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių

abstrakcijos - nenagrinėjama.

Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir

paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir

vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas,

nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos

daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K.

Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo.

Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas,

žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo 18

jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė

visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga".

M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau

nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso

kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų

matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir

vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo

našumą.

Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino

vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją.

Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria

pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla

todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis

ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau

M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias

teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D.

Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių,

pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės,

ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita.

Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik

vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto

teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos

teorijos.

Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų

ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė

originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas

universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos

mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta

atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A.

Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-

Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia

sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru

originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų.

G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius

besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 19

m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio

studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir

jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir

pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda

kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe.

Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška:

kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis

samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo

poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti

poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos

priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam

tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio.

Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio

tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios

svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję

su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su

gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų

laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų

susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas,

darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta.

Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos

momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema,

pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam

tikra ekonomikos teorija.

G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo

"Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės

ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į

visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus

visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir

sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius,

jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai

pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos

uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos

objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P.

Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių 20

mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės

problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno,

apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos

susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius.

Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G.

Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai.

Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-

savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės

pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios

pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno

tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už

riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo

visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro

gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos

atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę

paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys

ateičiai.

Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą

darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas

periodinuose leidiniuose (45).

Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė

griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės

ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties

raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos

kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad

parengė mokymo priemones.

Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46),

kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti

visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu

"iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos

problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės

apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino.

Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos

gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas

21

prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus

universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.

22

3.2. A. Rimka

Profesorius A. Rimka (1886-1944) - žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas,

ekonomistas, mokslininkas.Gimė Lankeliškiose ir lankė Lankeliškių pradžios mokyklą, vėliau,

1898-1901 metais buvo ruošiamas eksterno egzaminams į mokytojų seminariją. Dėl lėšų stokos į

seminariją neįstojo. 1901-1907 metais, kaip pats rašo autobiografijoje, teviškėje dirbo "visus ūkio

darbus". (Tėvas turėjo apie 15 ha ūkį). A. Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs

nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo

reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: "Ūkininką", "Lietuvos ūkininką" ir

kt. 1907 metų pradžioje Lankeliškiuose įsteigė "Šviesos" skyrių, kurio pirmininku buvo išrinktas

jis pats. Savo korespondencijomis užsirekomendavo kaip gabus publicistas, todėl 1908 m.

"Lietuvos ūkininko" leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus

peremė redaktoriaus pareigas. Gyvendamas Vilniuje, V savišvietos reikalams parengė skaitytinių

knygų bibliografinę rodyklę, į kurią įtraukė daugiausia pasaulietinio bei materialistinio turinio

knygas, o 1914 m., rendamas jos antrąją laidą (išėjo 1920 m.), įtraukė ir kai kuriuos K. Markso bei

F. Engelso kūrinius.

1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje,

Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos

mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltiniai buvo honorarai už rašinius

"Lietuvos ūkininkui" ir kitiems laikraščiams.

Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius "Jaunąją Lietuvą" ir

"Ateitį".

1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po

vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktivėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo

nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš "Lietuvos ūkininko" laikų. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m.

vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos

komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą.

Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m.

tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Nuo 1923 m.

Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. - profesorius. Dėstė statistiką ir ekonominė politiką.

Liaudininkams su socialdemokratais paėmus valdžią, trumpą laiką (1926 m. birželio - gruodžio

mėn.) buvo finansų ministras. Krikdemų ir tautininkų atžvilgiu laikėsi opozicijos. 1928-1939 m.

buvo Lietuvos banko statistikos ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas, 1935-1940 m.

redagavo "Ekonomikos" žurnalą.

Tokios yra žymesnės A. Rimkos gyvenimo gairės.23

Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių

klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstieęių

jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkimai

visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė

"gamybinių jėgų" koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas

Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė

visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik

vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švetimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai

visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos

gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka.

A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis

gamybinėms jėgoms. Pvz., atgaivinto "Varpo" puslapiose jis rašė: "Mes eisime prie tokio

visuomenės surėdymo, kur visi produkcijos įrankiai bus visos liaudės nuosavybė" (34). O kitame

numeryje tęsė: "[...] socializmas visai nėra tuščia svajonė, bet būtinas ir neišvengiamas

visuomeninio bei ekonominio gyvenimo plėtojimo laipsnis". Ir toliau aiškino, kad jau daug kur

matyti suvisuomenėjimo žymių:suvalstybinamos atskiros įmonės ir pan. Šį "socializacijos"

procesą demokratai turi visaip remti. Tai rodo, kad valstybinio sektoriaus plėtimą kapitalizmo

sąlygomis ir kitus panašius dalykus A. Rimka laikė keliu, vedančiu į socializmą. Dar aiškiau šiuo

atžvilgiu savo mintis jis dėstė vėliau, 1918 m. Neigiamai atsakydamas į klausimą, ar greit būtų

galima įgyvendinti socializmą, teigė, kad revoliuciniu būdu suvisuomeninus gamybos priemones,

žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai. Socialistinė revoliucija negalinti

pagerinti žmonių gyvenimo. "Vieninteliai teisingas ir tikras kelias žmonių būviui pagerinti - tai

jųjų darbo našumo pakėlimas". O darbo našumą kelti įmanoma tik tobulinant techniką ir darbo

organizavimą. Tai savo ruožtu priklausą "nuo žmonių kultūros aukštumo ir jų išsilavinimo". Todėl

socializmą įgyvendinti "galima tik per ilgą, nuolatinį ir sistemingai vedamą darbo veikimą [...]"

(35).

Vėliau, įsigalėjus buržuazinei santvarkai Lietuvoje, socializmo, kaip visuomeninės

santvarkos idealo, A. Rimka neįšsižavėjo. Jis žavėjosi II Internacionalo veikėjais, kurie atmetę

"revoliucinį principą ekonominei sanvarkai keisti" ir padarę išvadą, kad socializmas galįs būti

įgyvendintas "žingsnis po žingsnio", socializuojant (kitaip tariant, suvalstybinant) gamybos

priemones palaipsniui, tik kai kuriose gamybos šakose, esant demokratijai (36, 7-10).

A. Rimka pritarė K. Kautskio požiūriui, kad gamybos priemonių suvisuomeninimas bus

suderinamas su demokratija kaip daugumos valia tik tada, kai visuomenės daugumą sudarys

proletarai. Ir dargi, sakė jis, turi būti įrodyta, kad kolektyvai naudojant gamybos priemones

"socialinis produktas" nesumažės. Apskritai, jo nuomone, ginčias dėl to, kam turi priklausyti 24

gamybos priemonės, buvo grynai akademinis. O svarbiausia esą tai, kad gamybos priemonių

naudojimas "kiek galint didesnį socialinį produktą teiktų ir kad to produkto [...] pasklaida

(distribucija) būtų kiek galint teisingesnė ir plačiųjų darbo žmonių kūno ir dvasios kultūrai

naudingesnė" (38, 51).

Šie žodžiai rodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje A. Rimka kaip ir ankščiau laikėsi

požiūrio, faktiškai ignoruojančio gamybinius santykius. Manė, kad paskirstymas gali būti

"teisingas" arba "neteisingas", nepriklausomai nuo to, kam priklauso gamybos priemonės. Jis yra

ne kartą pabrėžęs, kad bet kokia reforma, yra geistina ir gali būti sėkminga tik tada, jei nebus

griaunamos gamybinės jėgos, nesmuks gamyba, o atvirkščiai, didės "socialinis produktas".

Socialinės-ekonominės santvarkos, reformų klausimas Lietuvoje ypač aštriai iškilo

antrajame dešimtmetyje, kai vyko karas ir visiems buvo aišku, kad visuomenės gyvenime

neišvengiami esminiai pakitimai. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą

turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas it demokratija.

Prieškarinėje Lietuvoje A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš

statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai

turi tam tikrą išliekamąją vertę.

25

3.3. V. Jurgutis

Profesorius Vladas Jurgutis (1885-1966) buvo neeilinė asmenybė, turėjusi didelės įtakos

ekonomikai, ekonomikos mokslams bei visuomeniniam gyvenimui Lietuvos respublikoje.

Baigęs Kauno kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, jis toliau studijavo

ekonomikos mokslus Miuncheno universitete, žavėdamasis tokių labai žymių vokiečių

ekonomistų, kaip Lujo Brentano (1844-1931) bei Valtero Loco, naujosios istorinės liberalinės

mokyklos skelbiamomis idėjomis.

Bestudijuodamas ekonomikos mokslus Miunchene, V. Jurgutis ne tik gerai susipažino su

vokiečių ekonomine mokykla, bet ir buvo veikiamas jos ryškiausių srovių bei atstovų. XIX

amžiaus pradžioje vokietijoje vyravo naujosios istorinės mokyklos ekonominės idėjos, Jei senosios

istorinės mokyklos atstovai (Rošeris, Hildebrandtas, Knisas) buvo ryškūs klasikinės ekonominės

teorijos priešininkai, suabsoliutinę empyrinių tyrinėjimų reikšmę, tai vėlesnių šios tradicijos

pasekėjų darbuose aptinkamas kur kas platesnis įvairių pažiūrių spektras, jungęs juos tik istorinių

ekonominių reiškinių tyrinėjimo principu. Būtent šia prasme galime vertinti ir V. Jurgučio

pažiūras, kaip būdingas istorinei vokiečių ekonominei mokyklai.

XIX a. antrosios - XX a. pirmosios istorinės mokyklos atstovų darbai turėjo neabejotinai

didžiulę reikšmę ypač Europos ekonomikos istorijai pažinti bei naujoms socialinėms teorijoms

atsirasti. Jie vengė abstrakčių ekonominių teorijų, nesiremiančių ekonominiais faktais, ir siekė

ekonominius reiškinius interpretuoti bei vertinti žymiai platesniu visuomeninių reiškinių

kontekstu. Gal šių pažiūrų veikiamas susiformavo ir V. Jurgučio tam tikras nepasitikėjimas grynai

teoriniais darbais bei abstraktaus mąstymo "smaguriavimais", kaip jis pats išsireikšdavo. Be

abejonės, didelę įtaką V. Jurgučio ekonominėms pažiūroms turėjo Lui Brentano paskaitos bei

pasaulėžiūra. Pastarasis, kaip vienas žymiausių tuo metu Europos pacifistų, tuo pačiu kėlė ir

socialinių problemų, ypač skurdo, neatidėliotiną sprendimą. Apskritai jo pažiūros pasižymėjo

žymiai didesniu liberalumu, negu kitų istorinės mokyklos atstovų, o ekonomikos studijos - gilia

istorine analize. Jis yra laikomas vienu iš talentingiausių vokiečių istorinės mokyklos atstovų (50,

45). Tačiau analizuodami V. Jurgučio pažiūras matome, kad jam nebūdingas absoliutinis sekimas

vieno ar kito to meto žymaus teoretiko pažiūromis. Pavyzdžiui, V. Jurgutis simpatizavo M.

Veberio pažiūroms ir kai ką perėmė iš jo socialinės-ekonominės koncepcijos, nors pastarasis buvo

vienas aršiausių Lui Brentano oponentų. V. Jurgutis buvo taip pat veikiamas G. Šmolerio darbų, jo

vadinamojo genetinio priėjimo, siekiant atskleisti ekonomikos reiškinių esmę. Tačiau akivaizdu,

kad G. Šmolerio, o ypač V. Zombarto ypatingos visuomeninės ir net ekonominės misijos

suteikimas atskirai nacijai buvo V. Jurgučiui nepriimtinas. Jis, priešingai pastariesiems, labai

26

vertino klasikinės ekonomikos teorijos tyrimus ir pats ieškojo "pamatinių ekonomikos dėsnių",

būdingų kiekvienam nacionaliniam ūkiui.

Susiformavo ir V. Jurgučio, kaip ekonomisto veiklos sfera-finansai ir kreditas.

Steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920-1922) jis vadovavo finansų ir biudžeto

komisijai (o tuomet seimas turėjo nemažą biudžetinę iniciatyvą), dešimtmetį (1922-1929)

vadovavo Lietuvos bankui, būdamas vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėjų ir faktiškai pinigų

emisijos politikos vadovas.

Lietuvos ekonomistams ypač svarbu tai, kad profesorius V. Jurgutis ilgą laiką (nuo 1925

iki 1940 metų) buvo pagrindinis finansų ir kredito disciplinų dėstytojas ir Finansų ir kredito

katedros vedėjas Kauno universitete ir dar kurį laiką (1940-1943 ir 1945-1946) Vilniaus

universitete.

Fundamentalios V. Jurgučio studijos "Pinigai" (1938), "Bankai" (1940) ir "Finansų

mokslo pagrindai" (1938) - tai ilgo ir kruopštaus mokslinio bei pedagoginio darbo vaisiai. Jų

poreikis Lietuvoje šiandien vėl neabejotinai atgyja. Ne veltui V. Jurgutis vadinamas ne tik lito

tėvu, bet ir lietuviškosios finansologijos pradininku bei finansinės terminijos kūrėju.

"Finansų mokslo pagrindai" - pirmasis stambus V. Jurgučio veikalas, išleistas plačiajai

Lietuvos visuomenei ir ypač naudingas tiek ekonomistams praktikantams, tiek mokslininkams. Čia

V. Jurgutis pripažįsta esąs vokiečių finansų mokslo pasekėjas, kadangi ši mokykla turėjo finansų

mokslo plačiąja prasme tradicijas.

Įpynęs finansų mokslą ir visą ūkinį darbą į didesnių žmogaus tikslų bei uždavinių audinį,

V. Jurgutis pereina prie nuoseklaus ir smulkaus finansų klausimų nagrinėjimo. Beje, ši

pasaulėžiūrinė preambulė "Finansų mokslo pagrinduose" pasirodžiusioje spaudoje recenzijose

susilaikė tam tikrų abejonių (8). D. Cesevičiui ir A. Rimkai, labiau laisvamaniškų pažiūrų, V.

Jurgučio nuostatos atrodė kiek išeinančios iš objektyvių mokslo uždavinių, tačiau jie pripažino,

kad tai visgi netrukdė autoriui išlaikyti mokslinės tyrinėjimų dvasios.

V. Jurgučio pasaulėžiūra tam tikra prasme buvo artima katališkojo modernizmo

atstovams Lietuvoje. F. Kemėšis, A. Maceina, K. Paltarokas bandė aptarti socialinius ir ūkio

klausimus, akcentuodami etines problemas bei jų ryšį su ekonominėmis. Toks požiūris nebuvo

svetimas ir V. Jurgučiui. Tačiau gilesnis ekonomikos klausimų išmanymas bei didelė patirtis

bankininkystės praktikoje labai sukonkretino jo mokslinę bei pedagoginę veiklą, kreipė

tyrinėjimus viena linkme. Pavyzdžiui, F. Kemėšio knygoje "Socialinės bei politinės ekonomijos

įvadas" (1938), kurioje autorius pateikė savo trylika metų skaitytą kursą Žemės ūkio akademijos

studentams, jau iš esmės siekiama ir supolitinti ekonomikos mokslą, taip pat aptinkamos moksline

prasme kiek nepagrįstos pastangos sukurti lietuvišką ekonomikos mokslą. Čia galime pastebėti

taip pat ryškią istorinės vokiečių mokyklos įtaką, tik kiek kitų idėjų, negu plėtotų V. Jurgučio. 27

Tautinės dvasios ar pagaliau galimus tautinės ekonominės politikos fenomenus F. Kemėšis jau

tiesiogiai bandė pritempti prie tautinio mokslo kūrimo. Šiuo požiūriu V. Jurgutis propagavo

priešingas pažiūras: ekonomika turi būti tvarkoma pagal bendrosius ekonomikos dėsnius, o

kiekvienai mažiau patyrusiai civilizacijos kelyje tautai reikia mokytis iš klaidų ir laimėjimų jau

išbandytos žmonijos patirties.

V. Jurgučio skelbiamos finansų koncepcijos, paremtos buržuazinėmis liberalinėmis

idėjomis, bene ryškiausiai atspindėjo mokesčių teorijoje.

Pripažįstant nerevoliucinę proletariato klasinę kovą, kartu siekiama vualizuoti klasinį

mokesčių pobūdį kapitalistenėje valstybėje. Įrodinėjama, jog mokesčiai esą panaudojami visos

visuomenės reikalams. Šiuo aspektu svarstoma ekonominė, kultūrinė bei politinė mokesčių

paskirtis, remiantis teze, jog valstybė, skirstydama mokesčius, rūpinasi apsaugoti silpnesniųjų

klasių interesus. Tai siejasi su taip vadinama socialine mokesčių teorija.

Prieštaraujant šiam teiginiui, vis dėlto pripažįstama, kad kapitalistinės valstybės mokesčių

politika remia turtingesniuosiuis sluoksnius vargingesniųjų žmonių sąskaita. Toji parama

vaizduojama kaip savotiška iždo kompensacija turtingiesiems už tai, kad jie moka mokesčius

pagal ekonominio pajėgumo principą.

V. Jurgutis nevengė kalbėti apie vienų ar kitų mokesčių daromą skriaudą vargingiesiems,

Bet vėlgi bandė aiškinti, jog tą skriaudą valstybė rūpinasi išlyginti aukštos progresijos mokesčiais.

V. Jurgutis, kaip tai būdinga sociologinės finansų teorijos šalininkams, pasisakė už

neatidėliotinas mokesčių reformas, propaguodamas teisingų mokesčių idėjas.

Neatsitiktinai giriamas "moderniųjų laikų", tai yra tuometinio laikotarpio, mokesčių

paskirstymas ir peikiama tarybinė mokesčių sistema, kaip neturinti žmogiškumo ar teisingumo

pradmenų (20, 365).

Panašios idėjos vyravo finansų ir kredito seminaruose, nors jų vadovui ir nestokojo

liberalizmo.

Monografija "Pinigai" skirta ne tiek konkrečiai ekonomikos sričiai pažinti bei tiesiogiai

taikyti praktiniame ekonomisto darbe, kiek giliau ir plačiau surasti pagrindinį ekonominio

gyvenimo instrumentą. V. Jurgutis vaizdžiai vadina pinigus "nervi rerum" - daiktų nervais.

"Pinigai, tie nervi rerum, yra ne vien kiekvieno privataus ūkio, bet ir viešojo bei tautos ūkių

pagrindai, nes nuo pinigų santvarkos pareina ne tik tinkamas privataus ūkio darbas, bet ir

ekonominė, kultūrinė bei politinė visos tautos gerovė [...] Pinigų istorijoje lyg kokiame

kaleidoskope praeina visa ne tik pačios valstybės, bet ir visos tautos istorija" (49, 33).

Pasinaudodamas pinigais kaip vienu iš valstybės ir tautos gyvenimo veidrodžiu,

V. Jurgutis atskleidžia glaudžius jų priklausomybės ryšius įvairiose epochose ir ypač XIX-XX

amžiuose. Gausios ir kartais gana sudėtingos pinigų teorijos tartum savaime išnyra paprastame ir 28

lengvame pinigų raidos bei politikos dėstyme. Dažniausiai su trumpu pristatymu pateikiama tik

teorijos esmė, pagrindiniai postulatai bei kritinis jos įvertinimas istorinėje perspektyvoje. Pats V.

Jurgutis daugiau simpatizavo tradicinėms, ypač XIX a. ekonomikos teorijoms, o ne modernioms

interpretacijoms, dažnai labai nutolusioms nuo pinigų praktikos.

Neatsitiktinai A. Rimka savo recenzijoje apie "Pinigus" pavadino V. Jurgutį ekonomikos

klasikų šalininku tiek teorijos, tiek metodologijos klausimais, o pačius "Pinigus" savo turiniu ir net

forma labai artimus ekonomikos klasikų veikalams: istorijos faktai tiesiogiai siejami su einamojo

gyvenimo problemomis bei ekonomikos mokslo teorija, aiški, gyva kalba, vengimas remtis

šaltiniais ar tekstais, savarankiška aiškinamųjų problemų interpretacija (37).

Nors V. Jurgutis matė daug pranašumų ortodoksinės pinigų mokyklos pagrinduose, t.y.

pinigų saitų su auksų išlaikyme, visgi negalima būtų jo laikyti kurios nors vienos pinigų teorijos

šalininku. Pažymėjo, kad pinigų ir aukso saitų nutraukimas arba laisvos atviros aukso valiutos

žlugimas dar labiau sustiprino psichologinių veiksnių reikšmę (49, 309). V. Jurgutis žmonių

pasitikėjime savais pinigais įžvelgė didžiulę įtaką pinigų patvarumui, taupymui bei veiksmingo

kredito užtikrinimui.

Pinigų esmės klausimu V. Jurgutis pasisako jau knygos įvade: "Pinigai, kaip

tarpasmeninio ekonominiosusisiekimo tarpininkai, visa savo esme yra dinaminė jėga, todėl vargu

ar įmanoma pinigų moksle nustatyti griežtą sieną tarp pinigų teorijos ir pinigų politikos, kaip

mėgina daryti kai kurie ekonomistai" (49, 6). Pinigų esmę geriausiai galima atskleisti pagal jų

funkcijas. Pinigų funkcija - rašo V. Jurgutis, - yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam

žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui (49, 248).

Tuo V. Jurgutis prisijungia prie Helfericho pinigų esmės apibrėžimo, kuris teigia, kad

pinigai yra nuolatinio ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas. Iš minėtos pagrindinės pinigų

funkcijos V. Jurgutis pateikia penkias išvestines, kurios tik pagilina, suskaido pagrindinę: 1)

mainų įrankis; 2)mokėjimo priemonė; 3) kapitalų judėjimo tarpininkas; 4) vertės matas ir 5)

taupymo priemonė.

Čia galėtume palyginti su K. Markso pateiktomis pinigų funkcijomis, kur kaip pagrindinė

nurodoma vertės matas.

Taip pat V. Jurgutis aptaria XX amžiaus pagrindinių pinigų teoretikų (Fišerio, Kaselio,

Keinso) paieškas stabilizuoti pinigų vertę, parodydamas daugelio pinigų teorijų ribotumą bei

ilgalaikės pastovios monetarinės0 politikos negalimumą.

V. Jurgučio "Pinigų" svarba Lietuvos visuomenei nė kiek nesumenkėja, jei įskaitysime ir

tais pačiais metais Lietuvoje išleista D. H. Robertsono verstinį darbą "Pinigai" (redagavo J. M.

Keinsas). Čia nenušviečiami ne tik pinigų istorijos bei jų teorijų klausimai, bet formuojamos tik

tam tikros teorinės nuostatos, kurių laikėsi XX a. pradžios Kembridžo ekonomikos mokykla, 29

vadovavusis daugiausia A. Maršalo ir A. Pigu idėjomis. D. H. Robertsonas savo knygoje kėlė

paskolų procento įtakos pinigų kiekiui bei kainų lygiui klausimus, plačiai neaptardamas daugybės

kitų svarbių pinigų teorijos klausimų. Anglijoje, jau esant gausiai "piniginei" literatūrai, nebuvo

prasmės tai daryti. Ši knyga reikalavo jau paruošto skaitytojo. Taigi lyginant šias abi beveik vienu

metu pasirodžiusiai knygas Lietuvoje, dar labiau akivaizdus V. Jurgučio "Pinigų" mums

reikalingumas. Juose, be to, buvo šiek tiek atspindėtos ir D. H. Robertsono keliamos idėjos

plačioje pasaulinės "piniginės" literatūros rinkoje.

1940 m. pasirodžiusi paskutinioji V. Jurgučio knyga "Bankai" vėlgi atveria ekonomikos

pasaulį kiek nauju pjūviu - per bankų istoriją ir mokslą. Knygos įvade rašoma: "Kredito įmonės

yra svarbus tautos turtų bei ekonominės gerovės kūrybos veiksnis", bet "kur nėra tinkamų

ekonominių veikimo sąlygų, kur nėra galingos pramonės, judrios, tvirtos prekybos, susirūpinusios

krašto ūkio gerove sumanios valdžios, tenai ir geriausiai organizuotos kredito įmonės neturės

jokios reikšmės krašto gyvenimui, tylės, kaip tyli didingi vargonai, kai prie jų nesėdi tinkamų

privalumų menininkas" (21, 5). Toks kredito įmonių nesavarankiškumas bei priklausymas nuo

kitų krašto ūkio veiksnių ypač išriškėjo XX a. ekonominio bei politinio gyvenimo verpetuose.

Pirmą ir vienintelį kartą lietuviškoje literatūroje apžvelgta išsami kredito įmonių bei koncepcijų

raida viduramžiais.

Taip pat V. Jurgutis parengė "Ekonominių mokslų pagrindų" kursą, kuris šiandien yra

mažai kam žinomas. Jis buvo skaitytas ir nedideliu tiražu išleistas Vytauto Didžiojo karininkų

kursuose. Parodydamas ekonominės gerovės bei turtų svarbą kultūrai, nepriklausomybei ir

valstybės stiprumui, V. Jurgutis akcentuoja lemiamą viso to veiksnį - žmogaus kūrybinę galią, (o

ne gamtos turtai ar geografinė padėtis). Šiame darbe V. Jurgutis plačiau neaptarė nei atskirų

ekonomikos teorijų, nei ekonominių kategorijų turinio, tik bandė nutiesti pagrindines ūkio bei

ekonominių idėjų raidos linijas.

30

3.4. D. Cesevičius

D. Cesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus

Dabšionių kaime.1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 19241928 m. studijavo Kauno universiteto

Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje. Būdamas studentu, jis aprašė

pirmosios Lietuvoje ekonominės konferencijos eigą ir nurodė, kad iš kelių šimtų konferencijos

dalyvių tik Universiteto ir Žemės ūkio akademijos atstovai ir patys aukštieji ūkinių organizacijų

vadovai tesugebėję analizuoti ir suprasti ūkinius reiškinius. Kiti sėdėję ir tylėję. Ta proga D.

Cesevičius rašė, kad jeigu kitose šalyse nusiskundžiama ekonominiu diletanizmu, tai apie Lietuvą

nėra ko ir kalbėti. Čia ypač trūksta teoriškai ir praktiškai pasiruošusių ekonominio gyvenimo

žinovų. Daug kam atrodo, kad ekonominis gyvenimas esąs gana aiškus ir paprastas, todėl

specialausekonominio išsimokslinimo visai nereikią. "Tuo tarpu ekonominis gyvenimas yra labai

vilingas: viskas čia, rodos, dedasi kasdieniniame gyvenime, viskas čia atrodo paprasta -

kasdieniška ir aišku, o iš tikrųjų, galbūt nėra kitos tokios susipynusios visuomeninio gyvenimo

srities, kaip ekonomika. Todėl ekonominio gyvenimo tvarkymas bei svarstymas reikalauja

ypatingo pasiruošimo ir ypatingo galvojimo" (9, 405).

Pats D. Cesevičius, dirbdamas "Lietuvio" ir "Lietuvos aido" laikraščių redakcijose,

susidomėjo ekonominiais dalykais ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno

universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir

socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. Dar po metų už disertaciją apie

Lietuvos finansus jam buvo suteiktas ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnis. Grįžęs į

Lietuvą, 1933 m. rudenį paskirtas asistentu Ekonominės politikos katedroje (Kauno universitete),

o po dviejų metų, apgynęs habilitacinį darbą, pakeltas privatdocentu toje pat katedroje.

A. Smetona ir kiti tautininkai, neturėdami specialaus ekonominio išsimokslinimo,

ekonominės teorijos klausimų savo publikacijose beveik nelietė, daugiausia pasitenkindami

socialiniais politiniais samprotavimais. D. Cesevičius pasižymėjo tuo, kad savo straipsniose

tautininkų "Vaire" ir ekonomistų draugijos leistoje "Ekonomikoje" nagrinėjo teorinius klausimus.

Ne veltui buvo baigęs aukštuosius ekonominius mokslus užsienyje. Šie jo staipsniai turėjo

nemažos įtakos formuojant tautininkų ideologiją ketvirtajame dešimtmetyje.

Jau antraisiais studijų Vokietijoje metais D. Cesevičius parašė straipsnį "Kapitalizmo

problema" (10). Jame kėlė tarpukariu įvairių pažiūrų autorių plačiai svarstytą klausimą, būtent: ar

kapitalistinė visuomenės santvarka gali ateiti prie kapitalizmo? Norėdamas išdėstyti savo požiūrį

šiuo klausimu, D. Cesevičius nurodė, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra kapitalizmas.

D. Cesevičiui geriausiai buvo žinoma vokiečių literatūra, jų autoriai. Vienas iš jų

V. Zombartas (W. Sombart) kapitalizmo esme laikė pelno siekimo dvasią ir ekonominį 31

racionalizmą. D. Cesevičiaus toks kapitalizmo apibūdinimas nepatenkino, nes juo daugiausia buvo

akcentuojamas psichologinis momentas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis

kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas

(K. Kumpmann) savo veikale "Kapitalizmas ir socializmas", išleistame 1929 m. K. Kumpmano

mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis

sąvokomis: visuomenės ūkio pobūdžiu, visuomenės ūkio santvarka ir visuomenės ūkio sistema.

Visuomenės ūkio pobūdis, tai "ūkinimkavimo būdas, kuris natūraliai išauga iš paties

visuomenės ūkio reikalų be jokio kokios nors viešosios jėgos ar visuomenės instancijos aktinio

įsikišimo" (10, 212). Naujasis visuomenės ūkio pobūdis susiformavęs maždaug prieš šimtą metų -

nuo XVIII iki XIX a. vidurio. Jo būdingi bruožai yra darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas ir

stambių įmonių ir fabrikų kūrimas. Tai ir esąs kapitalizmas. Kapitalizmą, rašė D. Cesevičius, turi

atitikti tam tikra visuomenės ūkio santvarka, kuri atspindi žmonių norą, koks turi būti visuomenės

ūkis. Nuo XVIII a. vidurio ūkio santvarkai esąs būdingas ekonominis individualizmas, kuris

remiasi liberalizmu ir ekonomizmu. O tai savo ruožtu yra ūkio laisvės ir kuo didesnio jo

efektyvumo principai.

Ūkio santvarka glaudžiai sąveikaujanti su ūkio pobūdžiu vienas kitą veikdami, ir kaip to

sąveikavimo rezultatas susidaranti visuomenės ūkio sistema. Nuo pat kapitalizmo pradžios

susiklosčiusi sistema galinti būti pavadinta individualiu kapitalizmu. Tokia ji buvusi maždaug iki

1870 m., kai pradėjusios rodytis kitimo tendencijos. Todėl ypač aktualus ir esąs klausimas, kaip

toliau keisis kapitalistinė visuomenės ūkio sistema.

Nuo XIX a. vidurio šiuo klausimu buvusi paskelbta jau ne viena pranašyste, bet nė viena

dar neišsipildžiusi. K. Marksas buvęs ne koks nors utopininkas, o "didelis mokslininkas", bet ar

pildosi jo pranašavimai? Ne. Nors kapitalas koncentruojasi, bet smulkių įmonių ne mažėja, o

daugėja, darbininkų padėtis ne blogėja, o gerėja ir kt. Netgi Rusijoje bolševikai "ekonomiško

gyvenimo dėsnių" buvę priversti padaryti kapitalizmui žymių nuolaidų: ir pinigus panaikinti buvę

atsisakyta, ir privatinė nuosavybė, nors ribotu mastu, bet buvusi leista, ir pan. Todėl, pasak A.

Vėberio (Adolf Weber), reikia kalbėti ne apie kapitalizmo, o apie socializmo pabaigą. Kiti autoriai

karteliuose ir darbo sąjungose matą kažką nepaprasto ir todėl "pranašauja naują visuomenės ūkio

pobūdį, priešingą kapitalizmui ir konkurencijai" (11, 299).

Idėja apie kapitalizmo (individualizmo) ir socializmo (suvisuomenėjimo) savybių sintezę

nebuvo nauja. Ji pradėta kelti Vokietijoje jau XIX a. pabaigoje. Vėliau ji buvo plėtojama. K.

Kumpmano skelbta socialkapitalizmo koncepcija yra, galima sakyti, pradinė neoliberalinės

socialinio rinkos ūkio koncepcijos formuluotė. Ši koncepcija pradiniu ir vėliau išbaigtesniu

pavidalu buvo D. Cesevičiaus pažiūrų pagrindas. Ja jis vadovavosi teoriškai svarstydamas

apskritai visuomenės raidą, ją taikė ir Lietuvos atžvilgiu.32

Aptartame straipsnyje D. Cesevičius gvildeno abstraktesnius teorinius klausimus. Tačiau

jame išdėstyta koncepcija, kuri, kaip sakyta, sudarė jo pažiūrų pagrindą, jis vadovavosi ir kituose

savo straipsniuose ir rankraštiniuose darbuose. Neviename iš jų jis pratęsė kapitalizmo problemos

nagrinėjimą. Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis "Ginčas dėl "laissez-faire", spausdintas per

kelis "Vairo" numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. "Vairo" redakcija, skelbdama jį,

rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus

optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo

linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas

vokiečių literatūrą.

Liberalizmas D. Cesevičių domino ne tuo, "kaip jis gali pasireikšti visose kultūros

šakose", bet ekonomine prasme, kaip "ekonominės politikos sistema".

D. Cesevičius rašė, kad perėjimas į liberalizmą ypač sunkiomis formomis pasireiškę

Anglijoje: mašinos naikino amatus, fabrikuose buvo naudojamas moterų ir vaikų darbas it kt. Bet

ne visur toks skaudus pereinamas tarpsnis buvęs. K. Marksas pasirėmęs būtent Anglijos

pavyzdžiu, bet jo kritika tikusi tik pereinamajam tarpsniui. Bet jam pasibaigus, K. Markso ir kitų

panašios teorijos nustojusios savo aktualumo, "nes tolimesnė liberalizmo įsigalėjimo eiga

nebepatvirtino tų išvedžiojimų, kokius Marksas padarė, stebėdamas Anglijos darbininkų gyvenimą

pačiu nelaimingiausiu metu" (11, 188).

K. Markso mokslas geresnę dirvą radęs Vokietijoje. XIX a. antrojoje pusėje čia prasidėję

ekonominiai sunkumai. Imta ieškoti kokio nors kompromiso tarp liberalizmo ir marksizmo. Buvę

priimti socialinio draudimo, darbo apsaugos, socialinės higienos ir kitokie įstatymai. Taip

nusigręžta nuo liberalizmo, nes valstybė vėl pradėjusi kištis į ekonominį gyvenimą.

Valstybės kišimąsi į ekonomiką Vokietijoje, rašė D. Cesevičius, labai paspartino

pasaulinis karas. Pradėtos nustatinėti ne vien maisto, bet ir kitų prekių kainos. Panaši politika tęsta

ir 1918 - 1923 metais. Buvusios įsteigtos verslo ir pramonės sąjungos, kurios užsakinėjo, kiek

produkcijos įmonės turėjo pagaminti ir tą produkciją realizuodavo nustatytomis kainomis. Buvęs

varžomas žaliavų ir draudžiamas prabangos daiktų importas ir pan. Visos tos priemonės :daugelio

ekonomistų nuomone, padarė Vokietijai daug daugiau blogo ir sunaikino daugiau tautos turto

substancijų, negu patsai karas" (11, 193). Todėl pradėta atsisakyti per didelio etatizmo. Pradėta

išsamiau nagrinėti socialinė politika ir galimi jos padariniai.

Etatizmas, arba valstybės kišimasis į ekonomiką, nurodė D. Cesevičius, nesas vien tik

Vokietijos savybė, o plintąs pastaroju metu ir kitose šalyse, netgi Anglijoje ir JAV. Čia jis,

norėdamas pateikti įrodymų, paminėjo Dž. M. Keinsą ir Dž. M. Klarką ir trumpai aptarė jų

pasiūlymus konjunktūrai stabilizuoti. Pasiūlimai iš tikrųjų negriovė liberalizmo. Ryšium su tuo D.

Cesevičius pastebėjo, kad jeigu kas, "laikydamasis klasiškos politinės ekonomijos teorijos, megina 33

kritikuoti liberalizmą, tam toji kritika sunkiai sekasi" (11, 337). Jis simpatizavo liberalizmui, todėl

skeptiškai žvelgė į Keinso ir Klarko pasiūlimus regulioti ekonomiką. Tačiau D. Cesevičius puikiai

suvokė, kad valstybė vienai ar kitaip turi kištis į ekonominį gyvenimą. Tai matyti iš jo

socialkapitalizmo koncepcijos, kurią toliau plėtojo minimame straipsnyje.

Pasekęs liberalizmo istorinę raidą ir bandymus jį apriboti, D. Cesevičius teigė, kad

geriausiai produktingumui, kitaip sakant, gamybos efektyvumui didinti tinka liberalizmas. Ir tik

siekiant tam tikrų socialinių tikslų, gali būti imamasi, kaip jis sakė, ir socializmo.

Liberalizmas, teigė D. Cesevičius, nebuvo ir negali būti visą laiką pastovus, nesikečiantis.

Vienoks jis buvęs iš pat pradžių, kitoks - XIX a. pabaigoje, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje,

kaip daug kas pripažįsta, jis turis tapti socialliberalizmu.

Bet D. Cesevičius ne tik su tautininkais nesutiko, kurie, kaip žinia, autoriteto primatą

pripažino, o apskritai priešinosi to metu tendencijai neigti liberalizmo principus, pasireiškusiai

bolševikų ir fašistų praktika bei ją teisinusiai įvairių veikėjų samprotavimais ir veiksmais.

A. Smetona kalbėjo, kad teigiamos liberalizmo vertybės turi išlikti. Ar nebus čia

D. Cesevičiaus įtaka? Šiap ar taip, jo straipsniai tautininkų teoriniame žurnale turėjo veikti viešąją

nuomonę, turbūt ir tautininkų ideologiją.

Savo požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje D. Cesevičius lyg reziumuodamas

glaustai išreiškė kitame savo straipsnyje, nurodydamas, kad valstybė, vykdydama ekonominę

politiką, turi atsižvelgti į objektyvių ekonominį dėsnių veikimą, kitaip ūkis bus griaunamas.

"Valstybės uždavinys ūkio atžvilgiu yra surasti protingą laisvės ir suvaržymo laipsnį, kad būtų

pasiekta ūkiško ir socialinio gyvenimo pusiausvyra" (12, 300).

Objektyvių ekonominių dėsnių veikimą ir kad būtina į tai atsižvelgti D. Cesevičius

pabrėždavo dažnai, iš tikrųjų šiuos dėsnius laikė ekonominio liberalizmo pagrindu. Vokiečių

istorinės mokyklos nuostatą nepripažinti dėsnių ir ekonominės teorijos reikalingumo atmetė kaip

visiškai nepriimtiną, prieštaraujančią tikrovei. Naigti dėsnius, teigė D. Cesevičius, reišktų manyti,

kad ūkiniame gyvenime nesiekiama kuo mažiausiomis sąnaudomis kuo didžiausio ekonominio

efekto. Tenkintis vien ūkio istorijos tyrinėjimais, kaip to reikalavo istorinės mokyklos atstovai,

reikštų visai atsisakyti ekonomikos mokslo. "Ūkio teorija tada pereina į istorijos teoriją.

Savarankiškai ūkio teorijai nebelieka vietos. Politikams, praktikams ir diletantams lieka tada

laisvos rankos ekonomiško gyvenimo faktus ir reiškinius interpretuoti taip, kaip jiems naudinga.

[...]. Ūkio teorijos tiesos ir ekonomiško gyvenimo reiškinių logiškai būtini sąryšiai jų nebevaržo"

(13, 7).

Apie ekonominę teoriją D. Cesevičius kalbėjo ne šiaip sau, o laikė ją būtina ūkio

praktikai. Ūkio praktika - tai pirmiausia ekonominė politika, sakė jis. Kokia ji turėtų būti? Jis su

pasitenkinimu minėjo Ž. Leskiuro straipsnį apie "bedoktrininę ekonomiką", nurodydamas, kad 34

"bendroji ekonomika arba ekonomikos teorija" vis labiau išsikristalizuoja, apsivalydama nuo bet

kokių politinių ar ideologinių įtakų. Įgyja "mokslo pilietybę". Tuo tarpu apie ekonominę politiką

to dar negalima esą pasakyti. Bet ekonominė politika, teigė D. Cesevičius, tai mokslas apie

valstybės naudojamas priemones ūkyje ir tų priemonių padarinius. Ji turi remtis ekonomikos

teorija. Santykį tarp jų jis nustatė žodžiais: "Ekonomikos teorijoje nagrinėjama imanentiška ūkio

automatika (be subjekto), o ekonominėje politikoje tiriamos priemonės, kuriomis ta imanetiška

automatika gali būti keičiama bei koreguojama (subjektas čia valstybė) ekonomikoje veikiančių

dėsnių bei būtinų sąryšių ribose" (14, 335).

Vadinasi D. Cesevičius buvo liberalizmo šalininkas, bet puikiai suvokė, kad vien

liberalizmo principais vadovautis ekonominiame gyvenime neįmanoma, reikia ir tam tikro

valstybės dalyvavimo ekonomikoje. Tačiau kaip tas dalyvavimas turi pasireikšti, jis nenagrinėjo, o

daugiausia svarstė patį prinvipą, pabrėždamas, kad valstybės ekonomikos politika turi remtis

ekonomikos teorija, neprieštarauti ekonominų dėsnių veikimui.

Socialkapitalizmo problematikai yra skirtos visos, bent jau žymesnės D. Cesevičiaus

publikacijos preš karą. Ją gvildeno ir savo habilitaciniame darbe "Visuomeniškumo argumentas

mūsų laikų ūkio santvarkoje". Jame jis nurodė, kad visuomeniškumo argumentas atsiradęs

valstybei pradėjus kištis į ūkio gyvenimą ir plėtojosi plėtojantis socialinei politikai, veikdamas

labiau principais nesąs kokia nors išbaigta doktrina. "Tai yra daugiau įvairiausių reikalavimų ir

pageidavimų mišinys, jungiamas pačios bendriausios, todėl maža ką pasakančios -

visuomeniškumo idėjos". Kažkas tarp "individualizmo ir socializmo" (15, 320).

1938 m. pradžioje D. Cesevičius, gaudamas Rokfelerio stipendiją, išvyko į Angliją

ekonominių studijų tęsti Mančesterio, Oksfordo ir Londono universitetuose. 1939 m. persikėlė į

JAV, į Čikagos universitetą. Tų pat metų rudenį, nebaigęs stažuotės, grįžo į Lietuvą. Jo pažiūros

buvo jau susiformavusios, o stažuotės metu dar labiau jos sutvirtėjo, bet nepakito, kaip nepakito ir

veliau, po karo, jau sovietiniu laikotarpiu.

Svarstydamas Lietuvos ekonomines aktualijos paskutiniaisiais jos nepriklausomybės

metais, D. Cesevičius vadovavosi principu, kad valstybė įvairiais būdais turi veikti ekonomiką ir

apskritai socialinį gyvenimą. Teisinio deficitinį finansavimą, nurodydamas, kad didėjant valstybės

ūkiniam ir socialiniam aktyvumui, turi didėti ir biudžeto išlaidos, kurias vėliau padengia augančios

įplaukos (16). O Lietuvos vyriausybei sumanus steigti ūkio tarybą, aiškino, kaip Anglijos valstybė

numato tvarkyti ekonomikos reikalus (17).

Grįžęs į Lietuvą, D. Cesevičius iškart pasinėrė į visuomenės gyvenimą. Sutiko būti

Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku ir nuo 1939 m. gruodžio 2 d. jos šefo Respublikos

Prezidento A. Smetonos juo buvo paskirtas. Dirbo finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.

35

Tautiškumo linkmei D. Cesevičius pritarė. Jis nurodė, kad kartu su kultūros ir

civilizacijos pažanga visuomeninis gyvenimas vis labiau diferencijuojasi, atsiranda trintis tarp

atskirų individų ir tautos. Tauta iškyla kaip visuma, kaip subjektas, kuriam turi paklusti individas.

Tautininkų sąjungos socialinio ekonominio nusistatymo pagrindu D. Cesevičius laikė tai,

kad "moderninė tautinė valstybė yra socialinė valstybė". Apie tai jis kalbėjo tautininkų

suvažiavime, nurodydamas, kad tautinė valstybė socialinius ekonominius kaip ir visus kitus

reikalus tvarkydama vadovaujasi tautinės bendruomenės artimesnio susigyvenimo mintimi ir

siekia neleisti tautai sklaidytis, susipriešinti. "Todėl lygesnis turto ir pajamų pasiskirstymas, kiek

jis nekenkia ūkiniam stiprėjimui, kapitalo augimui ir gyvesnės ūkinės iniciatyvos pasireškimui yra

vedamoji tautinės ekonominės ir socialinės politikos mintis" (27).

Čia vėl matom pagrindinę D. Cesevičiaus koncepciją, būtent, kad valstybė turi kištis į

ūkinį gyvenimą ir palaikyti jo pusiausvyrą, vykdydama tam tikrą ekonominę ir socialinę politiką.

Šią koncepciją jis papildė nuostata, kad valstybė turi laikytis tautinės orientacijos, turi būti tautinė.

36

3.5. Dz. Budrys

Dzidas Budrys gimė 1903 m. gegužės 12 d. buv. Raseinių apskrities Šimkaičių valsčiaus

Paskynų kaime (dabar Jurbarko raj.). Dz. Budrio tėvai augino dešimt vaikų; tik Dzidui ir jo broliui

Juozui pavyko pasiekti mokslo.

1913 metais Dz. Budrys pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Prasidėjus karui, mokslą

turėjo nutraukti. Pradinę mokyklą jis baigė tik 1918 metais ir įstojo į Jurbarko progimnaziją. 1919

metais persikėlė į Raseinių gimnaziją. Tėvai mažai tegalėjo padėti, tad reikėjo verstis privačiomis

pamokomis.

1922 metų rudenį Dz. Budrys persikėlė į Kauną ir pradėjo dirbti raštininku Geležinkelių

valdyboje. Atkakliai dirbdamas, per metus jis pasiruošė iš dviejų paskutinių gimnazijos klasių

kurso ir kitą pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus. Tų pat metų rudenį Dz. Budrys buvo

priimtas studentu į Kauno universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Pirmąją studentų

ekonomistų grupę sudarė vos 18 žmonių. Studijuoti tais laikais buvo nelengva. Trūko literatūros.

Kai kurios disciplinos buvo dėstomos rusų bei vokiečių kalbomis. Laiku - 1927 metais - studijas

baigė ir gavo diplomus tik trys, tarp jų ir Dz. Budrys. Jis studijas baigė labai gerai ir gavo pirmąjį

ekonomisto diplomą.

1926 - 1929 metais jis dėstė Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje bei jos pagrindu

organizuotoje "Aušros" gimnazijoje politinę ekonomiją, ekonominęgeografiją, komercinę

korespondenciją, prekių mokslą. 1935 metais Dz. Budrys dirbo Lietuvos banko informacijos

skyriuje (šiam skyriui tuo metu vadovavo prof. A. Rimka) ir ruošė užsienio ir Lietuvos

ekonomikos apžvalgas Lietuvos banko biuleteniui.

Tuo laikotarpiu Dz. Budrys rašė nemaža straipsnių ekonominių žinių populiarizacijos,

ekonominių disciplinų dėstymo metodiniais klausimais, mokytojų profesiniais klausimais

"Kultūroje", "Švetimo darbe".

1929 metais išėjo iš spaudos jo parašytas "Politinės ekonomijos vadovėlis". Praplėsta jo

laida pasirodė 1936 metais.

Rengdamas savąjį vadovėlį, naudojosi ir M. Tugan-Baranovskio, ir D. Konrado

vadovėliais, o rengdamas naująją laidą - šiek tiek ir P. Šalčiaus darbu. Tą rodo kai kurių klausimų

aiškinimas. Tačiau iš M. Tugan-Baranovskio vadovėlio, pavyzdžiui, stengėsi imti ir pabrėžti tai,

kas moksliniu požiūriu ten buvo vertingesnio. Naudotasi ir kitokia literatūra.

Politinės ekonomijos objektas Dz. Budrio vadovėlyje apibūdinamas visai marksištiškai:

tai visuomeniniai santykiai, kurie "iškyla tarp žmonių jų ūkiškame veikime" (4, 8). Vertės

problema neignorojama, tačiau darbinė vertės teorija neiškeliama. Sekant D. Konradu, iš dalies

pabrėžiamas subjektyvus veiksnys, nors antrajame leidime to nebematyti. Bet ir pirmajame, ir 37

antrajame vadovėlio leidime vertė faktiškai sutapatinama su mainomąja verte ir kaina. Kaina

laikoma "pinigų suma, už kutią prekės perkamos pardodamos", o pinigais -prekės, kurios,

plečiantis mainams, ima atlikti vertės mato, cirkuliacijos priemonės ir kitas funkcijas. Kainos

nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai.

Darbas, kapitalas ir gamta laikomi trimis gamybos veiksniais. Bet tradicinės gamybos

veiksnių teorijos paskirstymo klausimu nesilaikoma. Darbo užmokesčiu suprantomas "atlyginimas

už išnaudotą darbo jėgą" kurią "galima laikyti tam tikra preke" (4, 118). Pateikiamas kapitalo

apibūdinimas yra artimas marksistiniam apibūdinimui, bet pabrėžiama, kad kapitalas, tai "toji

žmonių darbo produktų dalis, kuria kapitalistas leidžia apyvarton, kad ji su svetimo darbo pagalba

atneštų jam pelno[...]" Kitaip sakant, kapitalas dėl tam tikrų visuomeninių santykių gali lyg pats

savaime augti. Toji naujai priaugusi vertybė yra vadinama viršvete (Mehrewert) (4, 34).

Vadovaujantis tokiu kapitalo apibūdinimu, pelnas apibrėžiamas kaip nedarbo pajamos (darbo

pajamomis laikomas darbininkų darbo užmokestis), kurių šaltinis yra svetimas neapmokėtas

darbas, pasisavinimas kapitalistų todėl, kad jiems priklauso gamybos priemonės. Absoliutus pelno

ir darbo užmokesčio dydis priklausąs nuo visuomeninio darbo našumo bei darbininkų ir kapitalistų

socialinių jėgų santykio (4, 118). Buvo atiduodama duoklė M. Tugan-Baranovskio socialinei

darbo užmokesčio ir pelno teorijai. Antrajame vadovėlio leidime, kalbant apie pelną, kiek

nukrypstama į tą pelno aiškinimą, kurį buvo pateikęs P. Šalčius.

1938 metų rudenį jis apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją "Trumpalaikio

žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos", o 1939 metų pavasarį - habilitacijos darbą

"Centrinių bankų atviros rinkos politika", gavo privatdocento vardą ir tapo universiteto politinės

ekonomijos ir statistikos katedros privatdocentu.

Dz. Budrys po antrojo pasaulinio karo kaip kairių pažiūrų ekonomistas buvo skyriamas

aukštoms LTSR pareigoms, profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė ekonomines doktrinas ir

kitus dalykus.

38

3.6. A. Andrašiūnas

A. Andrašiunas, 1927 baigęs technikumo agronomijos skyrių, ketvirtajame dešimtmetyje

periodinėje spaudoje nemažai rašė aktualiais socialiniais ekonominiais klausimais.

Iš straipsnių matyti, kad A. Andrašiūnas, nors grynai politinės ekonomijos klausimų

nenagrinėjo, buvo pakankamai gerai susipažinęs su klasikine politine ekonomija. Jis apibūdino

liberalizmo ekonominę doktriną, nurodydamas, kad jos šalininkai geriausiu ekonominio gyvenimo

reguliatoriumi skelbia laisvąją konkurenciją ir pasiūlos-paklausos dėsnį, o valstybės kišimasį į

ūkinį gyvenimą laiko kenksmingu. Bet pats kritiškai žiūrėjo į šią doktriną, pabrėždamas, kad

ekonomikos moksle vietoj jos vis labiau įsitvirtina reguliojamo, planuojamo ūkio teorija.

Lietuvoje, rašė A. Andrašiūnas, liberalizmo idėjos nebuvo plačiai paplitę ir nereikia dėl to

apgailestauti. Pranašesnis yra reguliuojamasis ūkis, tik nereikėtų nukrypti į kraštutinumą, visai

atsisakant privačios iniciatyvos. Taip pat nereikia aklai kopijuoti ūkinės praktikos kitose šalyse.

Lietuvoje reikia "palaipsniui įgyvendinti ekonominę demokratiją, t.y. sudaryti tokias

sąlygas, kad visi piliečiai praktikoje galėtų įsigyti nekilnojamojo turto, kad tas turtas būtų kiek

galima vienodžiau suskistytas [...]. Bet turtingumo ir pajamų išlyginimas turi eiti ne pasiturinčių

turtą ir pajamas mažinant, bet naujus turtus kuriant bei gausesnius uždarbio šaltinius

organizuojant" (1, 468).

Siekdama kelti "tautos gerbūvį", valstybė turi sudaryti tokį "ūkio planą" arba programą,

kurioje būtų išvarditos ne tik per tam tikrą laikotarpį siekiami tikslai, bet ir numatytos visos

priemonės tiems tikslams pasiekti. Labiausiai tiktų pramonei plėtoti akcinės bendrovės, kurias

steigtų valstybė, tačiau sau pasiliktų tik nežymią akcijų dalį, o likusias parduotų taip pat ir

darbininkams. "Kievienos įmonės akcijų pasiskirstymo proporcija būtų tokia: 40 proc.

darbininkams, 40 proc. kapitalistams arba kooperatyvams, 20 proc. valstybei ar savivaldybėms".

Esant tokiai padėčiai valstybė galėtų atlikti arbitro vaidmenį, o be to taip būtų įgyvendinama "turto

demokratizacija" (2, 470).

Jis darė išvadą, kad "smulkiuose ūkiuose darbo efektyvumas yra keleriopai mažesnis,

negu stambiuose ūkiuose" ir todėl "ūkių smulkėjimas bendrojo gerio sumėtimais yra aiškiai

žalingas reiškinys" (3, 764). Išeitį A. Andrašiūnas matė gamybinėje kooperacijoje, kuri, jo

įsitikinimu, galėjo sujungti stambaus ūkio racionalumą su kiek įmanoma tolygesnių žemės

pasiskirstymų tarp valstiečių, Tik per kooperacija galima pasiekti optimalaus ūkių dydžio.

39

3.7. F. Kemėžis

Kaip minėta, 1924 m. įsteigus LŽŪA, politinę ekonomiją joje pradėjo dėstyti F. Kemėžis,

savo politinėmis pažiūromis artesnis labiau prie tautininkų. Akademijos studentams keliolika metų

skaitytų paskaitų ciklą 1938 m. jis išleido atskirą knygą, kuri ir yra šaltinis, sprendžiant,

sukokiomis politinės ekonomijos teorijomis buvo supažindinami akademijos studentai. Įžangoje

autorius rašo, kad tai nėra originalus darbas, nes daugiausia sekama JAV ir Vakarų Europos

ekonomistais. Tačiau pažymi, kad, ypač skyriuose apie pasiskirstymą, vartojimą, kooperaciją ir

kitur, įkaišiojęs "ir savų originalių minčių". Ir iš tikrųjų knygoje nesilaikoma vienos kurios nors

teotijos, o eklektiškai jungiama daugelis jų.

Nagrinėdamas prekės vertės klausimą, F. Kemėžis daugiausia rėmėsi ribinio naudingumo

teorija. Teigė, kad prekė turi dvi savybes: mainomąją vertę ir vartojamąją vertę. Mainomąją vertę

jis sutapatino su kainą, o vartojamąją vertę su verte, laikė ją priklausoma nuo subjektyvaus pirkėjo

vertinimo. Pirkėjo gi subjektyvų vertinimą apsprendžias poreikio svarbumas ir jo patenkinimo

būtinumas, kitaip sakant ribinis naudingumas. Rinkoje prekių kainos nusistatančios svyruojant

pasiūlai ir paklausai.

F. Kemėžis, be to, lietė ir kitas ekonomines kategorijas. Pinigų esmės jis neatskleidė, nes

ją sutapatino su pinigų funkcijomis. Kapitalo, palūkanų, pelno, darbo užmokesčio ir kitų

kategorijų aiškinimą susiejo su paskirstymo aiškinimu, o pastarąjį - su gamybos veiksnių teoriją.

Jis rašė: "Yra žinomi keturi svarbieji gamybos faktoriai: žemė, darbas, kapitalas ir organizacija",

t.y. gamybos valdymas ir organizavimas. "Pagal tuos keturis gamybos veiksnius turime ir keturis

didžiuosius pretendentus į gerybių dalybas" (22, 4).

Žemės savininkas gaunąs žemės rentą, kapitalo - palūkanas, įmonės "organizatorius"

(funkcionojantis kapitalistas) - pelną, o darbo savininkas - darbo užmokėstį.

Žemės rentą, palūkanas, pelną ir darbo užmokestį F. Kemėžis suprato kaip gamybos

veiksnių kainas, nusistovinčias pagal tuuos pačius principus, kaip ir bet kurių kitų prekių kainos,

t.y. svyruojant pasiūlai ir paklausai, susiduriant pirkėjo subjektyviam vertinimui bei ribiniams

gamybos veiksnio kaštams.

Kapitalų F. Kemėžis faktiškai suprato gamybos priemones o jo kaupimą bene vienitelis

Lietuvoje aiškino, galima sakyti, pasiremdamas N. Senjoro susilaikymo teorija. "Taupymas

sukuria naujus kapitalus. Taupymas - tai susilaikymas nuo kapitalo naudojimo. Asmuo ar įstaiga

ne visas savo grynas pajamas suvartoja, jų dalį sutaupo, ir tie taupiniai ir sukuria naują kapitalą"

(22, 305).

Kapitalizmo F. Kemėžis nelaikė tobula santvarka, nurodydamas pernelyg didelę kapitalų

koncentraciją atskirų žmonių rankose, nuolat pasikartojančias ir vis gilėjančias ekonomines 40

perprodukcijos krizes ir kt. Visa tai, sakė, susiję su tuo, kad kapitalistinė santvarka slopino

teigiamosius žmogaus instinktus ir netrukdė pasireikšti neigiamiesiems.

Socializmas, įgyvendinamas Tarybų Sąjungoje, nežiūrint kai kurių teigiamų pasiekimų,

kaip ateities santvarka netinkąs, nes panaikina privatinę nuosavybę, kuri esą yra žmonių įgimta ir

sudaro vieną pagrindinių jo instinktų. Ateities santvarką turinti būti "kažkur viduryje [...] tarp

liberalizmo ir socializmo" (22, 389).

Valstybė nuosavybę, ypač stambiąją, turi apdėti aukštais mokesčiais, turės būti plėtojama

"ūkinė demokratija (didinamas "darbo tarybų", profsąjungų vaidmuo), be to, turės vykti

nuosavybės difuzija (daugiausia per akcijas ir kooperaciją). Kooperacijai F. Kemėžis teikė daug

reikšmės: kooperacija pakeičianti "pelno motyvą tarnavimo motyvu", visus padaranti darbininkais

ir kartu savininkais, ugdanti savitarpio pagalbos jausmą ir t.t. Jis darė išvadą, kad "kooperacija gali

konkuruoti su kapitalistine sistema ir iš palengvo ją iš šios pozicijos išstumti [...]" (22, 409).

Kapitalizmo kritika ir ieškojimas būdų tobulesnei socialinei santvarkai sukurti siejo F.

Kemėžį su krikščioniškojo modernizmo srove. O jo skaitytaspolitinės ekonomijos kursas rodo, kad

labiausiai, galima sakyti iš nemarksistinių ekonominių teorijų Lietuvoje buvo paplitusi vadinamoji

gamybos veiksnių teorija. Šia teorija rėmėsi ir prof. P. Šalčius, dėstęs politinę ekonomiją Kauno

universitete. Šiek tiek mažiau populiari buvo ribinio naudingumo teorija. Be F. Kemėžio paskaitų,

ji tam tikru mastu buvo dėstoma ir K. Paltaroko sociologijos vadovėlyje "Socialis klausimas"

(1921), naudotame universiteto Teologijos fakultete.

Peršasi išvada, kad Lietuvos Respublikoje po Kauno universiteto kitu mokslinės,

kurybinės minties centru buvo LŽŪA. Joje buvo gvildenami ir socialiniai ekonominiai klausimai.

Neatsitiktinai jos auklėtiniai, kuriuo faktiškai buvo ir A. Andrašiūnas, dirbdami agronomais,

kultūrtechnikais, gyvai domėjosi socialinių gyvenimu.

41

Išvados

Apibendrinant Lietuvos ekonomikos mokslų tyrinėjimus iki 1940 metų galime

konstatuoti: visi tarpukario Lietuvos ekonomistai mokslininkai mažai skyrė jėgų grynajai

ekonomikos teorijai. Turbūt buvo teisus dr. Juozas Kazickas, kai, atsigręždamas į praeitį, rašė: "Aš

tik čia (Vakaruose) pamačiau, kad intelektualiniame gyvenime yra teoretikas kūrėjas ir kas yra

praktikas. Su visu mano pasididžiavimu prof. V. Jurgučiui, kai aš paskaitau dabar jo paskaitas, tai

jis buvo labai geras mokytojas, bet jo vadovėliai buvo savo rūšies aprašymas, informacija, bet ne

teorinis jo paties kūrinys" (48, 17). A. Rimkos, P. Šalčiaus, D. Cesevičiaus, F. Kemėžio,

moksliniai darbai taip pat visų pirma buvo skirti pasaulinei ekonominei minčiai propaguoti,

Lietuvos ekonominės minties istorijos ir ypač valstybės ekonominės politikos klausimams.

Akivaizdu, kad bundančiai Lietuvai tai buvo žymiai reikalingesnis darbas nei atitrauktų teorijų bei

diskusijų plėtojimas. Ekonomistų teoretikų turėjome mažai 1940 - aisiais metais, neturime jų daug

ir dabar.

Lietuvoje ekonomines idėjas platino daugiausia mokslus einantis ar jau juos baigęs

Lietuvos jaunimas. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuva beveik visą šimtmetį buvo be

savos aukštosios mokyklos. Jaunimas daugiausia vykdavo studijuoti į Maskvos, Peterburgo,

Varšuvos ir kitus Rusijos imperijos universitetus, o XX a. pasukdavo jau ir į Vokietiją, Austriją,

Angliją, Šveicariją. Visai natūralu, kad studentai patekdavo į universitetų profesorių įtaką

priimdami jų koncepcijas, kurias vėliau skelbdavo lietuviškoje spaudoje. Skelbdavo ir jau baigę

mokslus. Aišku, stengdavosi jas susieti su Lietuvos politinėmis, ūkinėmis ir kitomis aktualijomis.

Skaitydavo užsienyje leidžiamą literatūrą.

Maskvos ir kituose Rusijos universitetuose tarp liberaliosios profesūros buvo paplitusios

marksistinės, vokiečių istorinės mokyklos ir tautininkų idėjos. Neatsitiktinai marksistinės idėjos

atsispindėjo, pvz., buvusio Maskvos universiteto studento P. Šalčiaus ankstesnėse publikacijose

lietuvių spaudoje. Bet atsispindėjo tik tokios, kokios buvo dėstomos Maskvos universiteto

profesorių, t.y. iki K. Markso revoliucinių išvadų.

Visas ikikarinis Lietuvos ekonominės minties plėtojimas labiausiai buvo veikiamas

Vokietijos ir Austrijos ekonominių mokyklų, ten buvusių teorinių ieškojimų. Vokiečių istorinės

mokyklos idėjos buvo pripažįstamos ne tik jas bandant sujungti su marksistine teorija, bet apskritai

jomis įvairiose publikacijose vadovaujamasi, neminint mokyklos vardo.

Iš vokiečių istorinės mokyklos koncepcijos paimtas teiginys, kad Lietuva turi eiti savitu

keliu. Todėl Lietuvos visuomenės veikėjai privalo to kelio ieškoti, o ne kopijuoti kitų šalių partijų

programas, sudarytas visai kitokiomis negu Lietuvos sąlygomis. Nustatant ekonominę politiką,

turi būti atsižvelgdama tik į tautos ūkio interesus. Tokiam požiūriui susiformuoti turėjo reišmės 42

tai, kad Vokietija XIX a. antrojoje pusėje, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, buvo

atsilikusi.

Anglų mokyklos įtaka buvo žymiai mažesnė ir mažiau pastebima. Lietuvoje nebuvo

matematinės ekonomikos mokyklos žymesnių atstovų; istorinės mokyklos pasekėjai formavo

Lietuvos ekonomistų pažiūras, jų teorines koncepcijas; mokymo planus ir programas.

Tolesniais dešimtmečiais ekonomikos mokslas Lietuvoje gal jau būtų galėjęs

pajėgiai ir prasmingai įsitraukti į pasaulinio mokslo tėkmę, tačiau 1940 metai buvo lemtingi ir

jam. Kraštui praradus nepriklausomybę, nutrūko natūrali ekonomikos mokslų raida, prasidėjo

ekonominių tyrimų planavimas, ekonominės teorijos supolitinimas, vietoj realios ūkinės tikrovės

analizavimo - utopijų kūrimas.

Lietuvos ekonomikos mokslo nuostoliai karo metais yra labai įvairūs. Dalis ekonomistų,

bijodami fizinio susidorojimo, slaptai apleido Tėvynę. Pirmuoju tokiu bėgliu buvo Prekybos

instituto rektorius E. Galvanauskas, pabėgęs į Vokietiją 1940 m. rugpjūčio 4 d. D. Cesevičius,

prof. J. Pajaujis buvo areštuoti ir negalėjo skaityti paskaitų. Itin sudėtinga buvo D. Cesevičiaus

gyvenimo istorija. Atmetęs artimųjų bendradarbių patarimą vykti į užsienį, dr. D. Cesevičius 1940

m. liepos 3 d. buvo įkalintas, o 1941 m. birželio 3 d. iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo išvežtas į

Sibirą. Karui pasibaigus, grįžo į Lietuvą ir 1945-1946 m. grąžintas į universitetą. Buvo Pramonės

ekonomikos katedros vedėjas. Bet greitai buvo įkalintas ir vėl ištremtas į Sibirą. Grįžo į Vilniu jau

1956 m. ir jame gyveno iki mirties (1986 m.). Dirbti Universitete negalėjo, nes valdžios

biurokratų buvo laikomas antraeiliu ar dar blogesniu piliečiu. Nepaisant ilgo kalinimo ir represijų,

D. Cesevičius išliko taurus ir principingas žmogus.

Ne mažesnę žalą Lietuvos ekonomikos mokslui padarė mokymo planų ir programų

keitimas, ekonominės teorijos suprimityvinimas ir supolitinimas. Ekonomikos mokslas pasidarė

politikos tarnaitė. Prasidėjo objektyvus Lietuvos ekonomikos mokslo žlugimas, kuris truko 50

metų.

Palaipsniui buvo naikinamos ir Lietuvos ekonominės mokyklos. Jau 1941 m. pavasarį

buvo numatyta panaikinti Prekybos institutą Šiauliuose. Nors 1940 m. rudenį Vilniaus universiteto

Teisių fakulteto ekonomikos skyrius buvo reorganizuotas į atskirą Ekonomikos fakultetą, bet jis

jau formavosi ne kaip rimta vakarietiško tipo akademinė institucija, bet buvo supolitintas, labai

susiaurintas, orientuotas rengti ne ekonomistus-asmenybes, bet ekonomistus valdininkus. Tiesa,

fakulteto profesūra labai neskubėjo su fakulteto pertvarkymu. 1941 m. birželio deportacijos palietė

ir Lietuvos ekonomistus.

Padėtis nepagerėjo ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Iš vokiečių didžiausius nuostolius

patyrė Lietuvos studentija. Žydų tautybės studentams teko patirti žiauriausią savo tautos genocidą.

Visa lietuvių tauta pajuto planingai vedamą ir Lietuvos kolonizaciją.43

Lietuvos ekonomistų garbei reikia paminėti drąsų Vilniaus universiteto Ekonomikos

fakulteto prof. J. Aleksos poelgį. Jis kartu su buvusiu Lietuvos prezidentu K. Griniumi ir žymiu

katalikų visuomenės veikėju M. Krupavičiumi 1942 m. įteikė vokiečių okupacinei valdžiai

memorandumą dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos

nacionalizacijos nepanaikinimo. Už tai visi trys autoriai 1942 m. gestapo buvo suimti; J. Aleksa

ištremtas į Vokietiją. Po karo kurį laiką jis dirbo Mokslų Akademijos Ekonomikos institute, bet

paskaitų skaityti jam nebuvo leista. 1949 m. J. Aleksa buvo ištremtas į Sibirą. Mirė tremtyje 1955

m.

Panašų kelią nuėjo ir prof. V. Jurgutis, 1941-1943 m. VU Ekonomikos fakulteto dekanas

ir Lietuvos Mokslų Akademijos pirmininkas. Vokiečiams keršiant už lietuvių jaunimo nestojimą į

organizuojamą SS legioną, jis buvo tarp tų Lietuvos intiligentų, kurie 1943 m. kovo mėn. buvo

areštuoti ir išsiusti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nors po karo grįžo į Lietuvą, dirbti su

akademiniu jaunimu jam teko neilgai.

Didžiausius nuostolius ekonomikos mokslas patyrė 1944 m. - kai Lietuvą apleido prof. J.

Pajaujis, dr. P. Padalskis, J. Pažemeckas, dr. S. Stankus, prof. dr. J. Kriščiūnas, G. Galvanauskas ir

kt.

Įvairiai susiklostė jų likimas emigracijoje. Dalis iš jų paliko nemažą literatūrinį palikimą,

daugiausia ūkio istorijos, ekonominės publicistikos srityje.

Lietuvos ekonomikos mokslą skaudžiai palietė ir antroji sovietinė okupacija, prasidėjusi

1944 m. Jau 1945 m. buvo areštuotas gabus ekonomistas A. Jurskis, finansistas varpininkas doc.

T. Zaleckis.

Represijų susilaukė pagrindiniai tarpukario Lietuvos politinės ekonomijos profesoriai: dr.

P. Šalčius ir kand. F. Kemėžis. Pirmąjį apkaltino "buržuazinės ideologijos skleidimu" ir pašalino iš

universiteto, antrąjį atleido iš Žemės ūkio akademijos dar 1940 metais. Vokiečių okupacijos metu

1941-1944 m. F. Kemėžis profesoriavo Žemės ūkio akademijoje ir rašė studiją apie diktatūrinių

režimų ekonominės teorijas ir jų politiką. Pokario metais buvo ištremtas į Sibirą, kur ir mirė (1954

m.).

Bet ne vien tiesioginis suemimas baugino pokario metais ekonomistus. Vyko paskaitų

patikrinimai ir cenzūravimai, demokratijos panaikinimas moksle, politinis perauklėjimas lydėjo

pokario meto ekonomistų kartą. Daug prarasta, bet istorijos naujai neperrašysi. Mūsų dabartinė

ekonominė būklė - 1940-ųjų metų pasekmė ir padarinys.

44

Literatūra

1. Andrašiūnas A. Mūsų visuomeniniai idealai. Naujoji Romuva. 1939. Nr. 21-22.

2. Andrašiūnas A. Mūsų pramonės ugdymas. Naujoji Romuva, 1938. Nr. 48.

3. Andrašiūnas A. Sodžiaus kultūros problema. Naujoji Romuva 1938. Nr. 48.

4. Budrys Dz. Politinės ekonomijos vadovėlis. K., 1929. 102 p.

5. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė. V., 1979. 646 p.

6. Cassel G. Teoriškoji socialekonomija. Vertė P. Šalčius. K., 1931. 616 p.

7. Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais. V., apie 1965, 200 p.:

(Mašinraštis).

8. Cesevičius D. Rec. V. Jurgutis. Finansų mokslo pagrindai. Ekonomika. 1938. Nr. 1(13), P. 62-

64; Rimka A. Apie V. Jurgučio "Finansų mokslo pagrindus". Ekonomika. P. 64-65.

9. Cesevičius D. Pirmoji Lietuvos ekonominė konferencija. Vairas. 1931. Nr. 11.

10. Cesevičius D. Kapitalizmo problema: 1. Kas yra kapitalizmas? Vairas. 1929. Nr. 3.

11. Cesevičius D. Kapitalizmo problema: 2. Ar baigiasi kapitalizmas? Vairas. 1930. Nr 1.

12. Cesevičius D. Valstybė ir ūkis. Vairas. 1934. Nr. 3.

13. Cesevičius D. Ekonomikos teorija ir ūkio praktika. Ekonomika. 1935. Nr. 1.

14. Cesevičius D. Moksliški ekonominės politikos sunkumai. Ekonomika. 1937. Nr. 4.

15. Cesevičius D. Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų ūkio santvarkoje. Ekonomika. 1935.

Nr. 4.

16. Cesevičius D. Kalbos apie biudžetą. Vairas. 1939. Nr. 1; Cesevičius D. Finansiniams metams

pasibaigus. Vairas. Nr. 2.

17. Cesevičius D. Ūkio taryba. Vairas. Nr. 8.

18. Conrad J. Politinės ekonomijos vadovėlis. K., 1929. 186 p.

19. Čepenaitė A. Lietuvos ūkio tikrovė ir ekonominė mintis XIX a. Lietuvos ūkis. 1994. Nr. 4.

20. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. K., 1939. 354 p.

21. Jurgutis V. Bankai. K., 1940. 402 p.

22. Kemėžis F. Socialinės bei politinės ekonomikos įvadas. K., 1938. 201 p.

23. Laumenskaitė E. Ekonomikos mokslo genezė Lietuvoje (XVI-XVII a.). Lietuvos ūkis. 1994.

Nr. 3.

24. Laumenskaitė E. Politinės ekonomijos mokslo formavimasis Lietuvoje. Liaudės ūkis. 1983.

Nr. 4.

25. Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis. V. 1994. 192 p.

26. Lietuvos politinės ekonomijos dėstytojų darbai. 1783-1983.: Bibliografinė rodyklė. Sudarė

Černiauskienė I., Laumenskaitė E., Petrauskienė Z. V., 1983. 294 p.45

27. Lietuvių Tautininkų S-gos pirmininko dr. D. Cesevičiaus kalba, pasakyta visuotiniame S-gos

atstovų susirinkime. Lietuvos aidas. 1940. Sausio 11.

28. Lukoševičius V. Domas Cesevičius apie tautinę valstybę. Lietuvos ūkis. 1996. Nr. 5-6.

29. Lukoševičius V. Politinė ekonomija Kauno universitete. Liaudės ūkis. 1983. Nr. 9.

30. Lukoševičius V. Politinė ekonomija Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Lietuvos ūkis. 1992.

Nr. 22.

31. Maiminas J. Teorijos ir tikrovė: Buržuazinių ekonominių teorijų ir programų Lietuvoje kritika

(1919-1940 m.). V., 1960. 232 p.

32. Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V., 1996. 244 p.

33. Pruskus V. Tautos ūkio idėjos tarpukario metais. Aljansas. 1995. Nr. 3-5.

34. Rimka A. Po septynerių metų. Varpas. 1913. Nr. 1.

35. Rimka A. Prie mūsų ideologijos ir taktikos. Varpas. 1918. Nr. 1.

36. Rimka A. Moderninės socializmo srovės. K., 1930. 56 p.

37. Rimka A. V. Jurgutis. Pinigai. K., 1938. Ekonomika. 1938. Nr. 3(15).

38. Rimka A. Varpininkų ideologija ir ekonominių Lietuvos reikalų tvarkymas. - Kn.: Varpininkų

kelias., K. 1932.

39. Šalčius P. Raštai. V., 1991. 600 p.

40. Šalčius P. Dėkimės į ūkinę talką: būkime kooperatyvo nariais. K., 1939. 62 p..

41. Šalčius P. Kooperatizmas. K., 1939. 654 p.

42. Šalčius P. Ekonomikos pagrindai. K., 1933. 515 p.

43. Šalčius P. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. V., 1991. 365 p.

44. Šalčius P. Ekonomika: Mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę. - I dalis. K., 1931. 64 p.; II

dalis. - K., 1932. 62 p. - Serija "Ūkininko skaitymai"; Šalčius P. Tautos ūkis ir kooperacija.

K., 1934. 71 p.

45. Šalčius P. Bedoktrininė ekonomika. Ekonomika. 1937. Nr. 3(22). 280-286 p.; Šalčius P. Šis

tas iš ekonomikos teorijos. Ekonomika. 1939. Nr. 4(20). 281-294 p.; 1940. Nr. 1(21). 9-27

p.

46. Šalčius P. Visuomenės ūkio teorijos. K., 1927. 173 p.

47. Tugan-Baranovskis M. Politiškosios ekonomijos pagrindai. Vertė P. Šalčius. K., 1923. 319 p.

48. Vienas iš rezistentų kartos: dr. Pr. Padalis. V., Brooklyn, N.Y. 1974.

49. Jurgutis V. Pinigai. K., 1939. p. 402.

50. Селингмен Б. Основные течения современной экономической мысли. М., 1968. 600 c.

46