Iš anglų kalbos vertė

Marija KAZLAUSKAITE

ir

Juozas SUBATAVIČIUS

V I L N I U S

1985

84.4D Br

Br 249

A n t r a s l e i d i m a s

4703000000—198 B — U—85

M 852(08)—85

V. M. T e k e r ė j u i šį savo kūrinį su pagarba skiria

a u t o r ė

I S K Y R I U S

Nebeliko jokios vilties, kad tą dieną teks pasivaikščioti. Tiesa, rytą mes kiek paklaidžiojome pliko sodo takeliais, bet po pietų (kai svečių nebūdavo, misis Rid pietaudavo anksti) šaltas žiemos vėjas apniaukė dangų tokiais tamsiais debesimis ir prapliupo toks smarkus lietus, kad nė galvoti nebeteko išeiti dar kartą.

Nė kiek nenusiminiau dėl to: aš niekad neturėdavau noro ilgai vaikštinėti, ypač žiemos pavakariais. Man tiesiog baisu būdavo vakaro prieblandoje grįžti namo sugrubusiomis rankomis ir nušalusiomis kojomis, kai drėgmė kiaurai veria visą kūną, o širdį maudžia nuo nesibaigiančio Besės, mūsų auklės, niurnėjimo. Aš taip pat jausdavau pažeminimą, kad fiziškai esu kur kas silpnesnė už Elizą, Džoną ir Džordžianą Ridus.

Visi jie — Eliza, Džonas ir Džordžianą — dabar buvo susispietę apie savo mamą svetainėje; jinai ilsėjosi atsilošus ant sofos palei židinį ir, matyt, buvo visiškai laiminga savo mielų vaikučių apsupta (šiuo metu jie nesipešė ir nerėkavo).

Tačiau man jinai leido nedalyvauti tame šeimos ratelyje. Misis Rid pasakė, kad nors jai ir labai gaila laikyti mane nuošaliai nuo kitų vaikų, bet kol ji išgirsianti iš Besės, ir taip pat savo akimis įsitikinsianti, kad aš rimtai stengiuosi pasidaryti labiau sugyvenama, kaip dera geram vaikui, — būti patrauklesnė ir žvalesnė, linksmesnė, nuoširdesnė ir kuklesnė, —ji norom nenorom turėsianti palikti mane be tų džiaugsmų, kurie skirti viskuo patenkintiems, laimingiems, geriems vaikučiams.

— Ką gi Besė pasakė? Ką gi aš padariau? — Džeine, aš nemėgstu įkyrių klausinėjimų. Stačiai pasibaisėtina, kai

vaikas šitaip kalba su vyresniaisiais. Eik, sėsk kur nors ir sėdėk. Kad man nė žodžio, kol išmoksi mandagiai šnekėti!

Salia svetainės buvo mažas valgomasis, kur aš ir įsmukau. Jame stovėjo knygų spinta. Aš tuojau išsitraukiau vieną knygą, pirmiausia žiūrėdama, kad ji būtų su paveikslėliais. Užsirangiau ant palangės. Pasirietus! kojas, įsitaisiau it turkas ir, beveik aklinai užsitraukusi raudoną užuolaidą, iš abiejų pusių atsitveriau nuo aplinkinio pasaulio.

Purpurinės drapiruotės klostės saugojo mane iš dešinės; kairėje lango stiklas gynė nuo darganos, nors ir neslėpė niūrios lapkričio dienos. Protarpiais, versdama knygos lapus, žiūrėjau, kaip atslenka žiemos sutemos. Tolumoje viską dengė pilka miglos ir debesų skraistė; netoliese matėsi

permirkusi vejelė su audrų išplaktais krūmais; be perstojo pylė lietus, genamas pratisų vaitojančio vėjo gūsių.

Paskiau vėl ėmiau sklaidyti Bjuiko knygą „Anglijos paukščiai". Pats tekstas, turiu pasakyti, mažai mane tedomino, tačiau kai kurie pratarmės puslapiai, nors aš buvau visai dar maža, negalėjo likti mano nepastebėti; tenai buvo rašoma apie jūros paukščių mėgstamas vietas, apie "vienišas uolas ir iškyšulius", kur tik jie vieni ir gyvena, apie Norvegijos pajūrį, visą nusagstytą daugybe salų salelių, nuo toliausios pietų vietos — Lindeneso ar Neizo — iki Nortkapo,

Kur Siaurės Ledjūris gūdus Plikas salas nirtingai daužo Ir kur Atlantas, Hebridus Skalaudamas, vaitoja, gaudžia. 1

Aš taip pat negalėjau praversti puslapių, kuriuose buvo aprašyti rūs¬ tieji Laplandijos, Sibiro, Špicbergeno, Naujosios Žemės, Islandijos, Grenlandijos krantai, „tie beribiai šiaurės plotai, tos nykios, tuščios negyvenamos dykumos, amžina šalčių ir sniegų tėvynė, kur per nesibaigiančias žiemas nauji ledynų klodai kraunasi ant vienas kito ir stūkso švytėda-mi lyg Alpių Alpės; apsupę ašigalį, jie tarsi buria apie save aršių speigų pikčiausius negandus". Apie šiuos baltus kaip mirtis kraštus aš susikūriau savo pačios vaizdinius, — tiesa, miglotus, bet keistai įspūdingus, kaip ir visi tie pirmutiniai spėliojimai, kurie šmėkštelia vaiko galvoje. Šie pratarmės puslapių žodžiai man siejosi su teksto vinjetėmis ir teikė ypatingą prasmę čia vienišai uolai, stūksančiai putotų bangų jūroje, čia sudužusiai eldijai, išmestai į negyvenamą krantą, čia šaltam, šmėkliškam mėnuliui, žvelgiančiam pro debesis į skęstantį laivą.

Tiesiog sunku apsakyti, kokį šiurpą man kėlė tuščios apleistos kapinės: vienišas antkapis su įrašu, vartai, pora medžių, žemai horizonte dunksą mūrinio aptvaro griuvėsiai ir siauras jaunaties mėnulis, rodąs vakaro metą.

Du laivai, sustingę nurimusioje jūroje, man atrodydavo it dvi marių šmėklos.

Puslapį, kuriame buvo atvaizduotas velnias, atimąs iš vagies ryšulį su pavogtais daiktais, aš skubiai užversdavau: jis keldavo man siaubą.

Su tokiu pat šiurpu aš užversdavau ir juodą, raguotą būtybę, sėdinčią ant aukštos uolos ir žvelgiančią į tolumoje susispietusią ties kartuvėmis minią.

Kiekvienas paveikslėlis atskleisdavo man ištisą apysaką, dažnai paslaptingą neišprususiam mano protui ir menkutei mano patirčiai, tačiau visada be galo įdomią, kaip įdomios būdavo tos pasakos, kurias Besė,

1 Strofa paimta iš škotų poeto Tomsono (1700 — 1748) eilėraščio „Ruduo".

6

būdama gerai nusiteikusi, kartais sekdavo mums žiemos vakarais. Pri¬ sistūmusi drabužių lyginimo stalelį prie židinio, ji leisdavo mums susėsti aplink jį vaikų kambaryje ir, lygindama šilkinius misis Rid nėrinius arba taisydama jos naktinės kepuraitės klostes, tenkindavo mūsų nekantrų smalsumą meilės ir nuotykių pasakojimais, paimtais iš senųjų fantastinių pasakų ir dar senesnių baladžių; arba, kaip pastebėjau vėlesniais metais, iš „Pamelos" ir iš „Henriko, Morlendo grafo"2.

Ir dabar, sėdėdama su ta knyga ant kelių, aš buvau laiminga, bent jaučiausi laiminga. Bijojau tik vieno dalyko — kad kas man nesutrukdytų, ir tatai, deja, labai greit įvyko.

Kažkas atidarė valgomojo duris. — Aū, surūgėle! — pasigirdo Džono Rido balsas. Paskui nutilo: kam

barys jam pasirodė tuščias. — Kur velnias ją nunešė? — tęsė Džonas. — Lize! Džordže!—pašaukė

jis seseris. — Džeinės šičia nėra. Pasakykit mamai, kad ji išbėgo į lietų... Tikra karvė!

„Gerai, kad užsitraukiau užuolaidą", — pagalvojau, karštai trokšdama, kad jis neaptiktų mano slėptuvės; Džonas Ridas, beje, pats jos ir nebūtų suradęs: nei akylumu, nei nuovokumu jis anaiptol nepasižymėjo, bet Eliza, vos kyštelėjusi galvą pro duris, iš karto pasakė:

— Galvą guldau, ji ant palangės. Ir aš tuojau išlindau iš savo kampelio; mane nukrėtė šiurpas, vien

pagalvojus, kad iš ten mane gali ištraukti Džonas. — Ko nori?—paklausiau, nevykusiai apsimesdama niekuo dėta. — Tu privalai man sakyti: „Ko jums reikia, misteri Ridai?"—išgirdau

jo atsaką. — Man reikia, kad prieitum prie manęs, — ir, atsisėdęs į krėslą, ranka parodė, kad prisiartinčiau ir atsistočiau priešais jį.

Džonas Ridas buvo keturiolikos metų, ketveriais metais vyresnis už mane, nes man buvo suėję vos dešimt. Pagal savo amžių jis buvo nepaprastai augalotas ir petingas su spuoguotu, nesveikos spalvos veidu; krito į akis stambūs, nedailūs jo bruožai, dramblotos kojos ir ilgos rankos. Prie stalo jis visada persivalgydavo, ir nuo to buvo paniuręs, o jo žvilgsnis blausus, skruostai nudribę. Tiesą pasakius, dabar jis turėjo būti mokykloje, bet jo mamytė parsigabeno jį namo mėnesiui kitam „dėl silpnos sveikatos". Misteris Mailsas, jo mokytojas, tvirtino, kad jis būtų berniukas kaip reikiant, — tik tegu namiškiai jam mažiau siunčia pyragaičių ir saldumynų; tačiau motinos širdis pasipiktino tokiu grubiu paaiškinimu ir buvo linkusi į daug subtilesnę versiją, manyda-

2 „Pamela"— pagrindinės herojės vardu pavadintas Semiuelio Ričardsono (1689—1761) romanas. Henrikas, Morlendo grafas, — veikėjas, kurio nuotykiai buvo aprašyti kokioje nors užmirštoje, bet tuo metu populiarioje knygoje.

7

ma, kad Džonas yra išblyškęs dėl to, jog jis per daug mokosi, o gal ir dėl to, kad ilgisi namų.

Džonas nebuvo per daug prisirišęs nei prie motinos, nei prie seserų, o manęs tiesiog nekentė. Jis engė ir kankino mane; ne du ar tris kartus per savaitę, ne vieną kitą kartą per dieną, bet nuolatos; aš bijodavau jo visa būtybe, kiekviena mano kūno dalelė suvirpėdavo, vos jam priartėjus prie manęs. Būdavo akimirkų, kada tiesiog paklaikdavau iš siaubo, nes neturėdavau kam pasiskųsti, nei kada jis man grasindavo, nei kada mane mušdavo. Tarnaitės nelinko pykinti jaunąjį ponaitį, palaikydamos mano pusę, o misis Rid šiuo atžvilgiu buvo akla ir kurčia: ji niekad nematydavo, kaip jis mane muša, ir negirdėdavo, kaip plūsta, nors tas neretai taip darydavo jos akivaizdoje, bet, aišku, dažniau už jos nugaros.

Įpratusi klausyti Džono, aš priėjau prie krėslo, kuriame jis sėdėjo; kokį trejetą minučių jis tyčiojosi iš manęs, rodydamas man liežuvį ir stengdamasis jį taip iškišti, kad, rodos, jis turėjo ištrūkti su visomis šaknimis. Aš žinojau, kad Džonas beregint sušers man, ir, baisėdamasi smūgio, galvojau, koks jis bjaurus ir šlykštus. Galimas daiktas, kad jis išskaitė iš mano veido šias mintis, nes staiga, netaręs nė žodžio, atsivedėjo ir skaudžiai trenkė man. Aš pasverdėjau, tačiau atgavusi pusiausvyrą, atsitraukiau žingsnį kitą nuo jo krėslo.

— Čia tau už tai, kad tu prieš valandėlę taip akiplėšiškai atsakei mamai, — tarė jis, — ir už tai, kad pasislėpei anapus užuolaidos, ir už tai, kad dabar taip į mane pažiūrėjai, tu, žiurke!

Aš buvau pripratusi prie šiurkštaus Džono Rido elgesio, ir man niekad nė į galvą neateidavo priešintis, tegalvodavau, kaip iškęsti smūgį, kuris neišvengiamai sekdavo po įžeidimo.

— Ką tu veikei anapus užuolaidos?— paklausė jis. — Skaičiau. — Parodyk knygą. Aš nuėjau ir paėmiau ją nuo palangės. — Nedrįsk liesti mūsų knygų; mama sako, jog tu pas mane gyveni

iš malonės; tu esi skursna, tavo tėvas nieko tau nepaliko; tau derėtų elgetauti, o ne gyventi čia su mumis, džentelmeno vaikais, ir "valgyti tai, ką mes valgome, nešioti drabužius, kuriuos mama nuperka. Aš tau parodysiu, kaip raustis mano knygų lentynose! Tai mano knygos! Aš čia šeimininkas! Arba toks būsiu po keleto metų. Eik ir atsistok prie durų, į šalį nuo veidrodžio ir langų.

Aš paklausiau, iš pradžių nenumanydama, ką jis ketina daryti; bet kai pamačiau, kad jis atsistojo ir užsimojo knyga, ruošdamasis ją sviesti į mane, išsigandusi surikau ir nejučia šokau i žalį. tačiau nepakankamai vikriai: paleista stora knyga pataikė į mane, aš parkritau ir.

8

atsitrenkusi į durų staktą, prasimušiau galvą. Iš žaizdos ėmė tekėti kraujas, aš pajutau aštrų skausmą; bet staiga pamiršau siaubą, ir mane pagavo kiti jausmai.

— Bjaurus, žiaurus vaikėze!—sušukau aš. — Tu — lyg koks galvažudys, lyg koks vergų prievaizdas, tu panašus į Romos imperatorius!

Man buvo tekę skaityti Goldsmito3 „Romos imperiją", ir turėjau susidariusi savo nuomonę apie Neroną, Kaligulą ir kitus tironus. Paslapčia jau seniai dariau šiuos palyginimus, tačiau niekad nesitikėjau kad šitaip juos išdrošiu į akis.

— Ką? Ką?—užriko Džonas. — Ar čia mane ji taip vadina? Jūs girdėjote, mergaitės? Aš pasakysiu mamai. Bet palauk...

Džonas puolė mane; aš pajutau, kaip jis sugriebė man už peties ir už plaukų. Tačiau jis susikibo su viskam pasiryžusią būtybe. Man jis iš tikrųjų atrodė esąs tironas, žmogžudys. Per kaklą vienas po kito man ėmė tekėti kraujo lašai, ir aš pajutau aštrų skausmą. Šie pojūčiai laikinai nustelbė baimę, ir aš pasipriešinau Džonui kaip padūkus. Gerai nenumaniau, ką darė mano rankos, tik jis suriko: „Žiurkė! Žiurkė!"—ir visa gerkle užbliovė. Pagalba laukė čia pat: Eliza ir Džordžianą nubėgo šaukti misis Rid, kuri buvo užlipusi į viršų; toji bematant atėjo, lydima Besės ir kambarinės Ebotės. Mus išskyrė, ir aš išgirdau sakant:

— Žiūrėk tu man! Tai pasiutėlė, šoka ant ponaičio Džono! — Ar kas yra matęs tokią įtūžėlę? Ir pagaliau misis Rid paskelbė nuosprendį: — Nuveskite ją į raudonąjį kambarį ir užrakinkite. Ketvertas rankų pačiupo mane ir nutempė laiptais į viršų.

II S K Y R I U S

Aš visu keliu priešinausi kiek begalėdama, ir šis negirdėtas akiplėšiškumas dar labiau pablogino jau ir taip nekokią Besės ir Ebotės nuomonę apie mane. Reikia pasakyti, aš buvau truputį pašėlusi, arba, teisingiau, išėjusi iš vėžių, kaip pasakytų prancūzai: supratau, kad trumpas maištas jau užtraukė ant mano galvos visokiausių bausmių, ir, kaip kiekvienas maištaująs vergas, iš nevilties buvau pasiryžusi visam kam.

— Laikyk jai rankas, mis Ebote, ji kaip aprieta katė. — Kokia gėda! Kokia gėda!—šaukė kambarinė. — Kas gi šitaip bjau

riai elgiasi, mis Eir? Mušti jauną džentelmeną, savo geradarės sūnų! Savo jaunąjį ponaitį!

8 G o l d s m i t a s O l i v e r i s (1728—1774)—anglų rašytojas, romano „Veik¬ fildo pastorius" autorius.

9

— Ponaitį! Koks jis man ponaitis? Argi aš tarnaitė? — Ne, jūs net prastesnė už tarnaitę, jūs nieko nedirbate, jūs dyka

duonė. Patupėkit čia ir pagalvokit savo proteliu, kokia jūs nedora. Tuo tarpu jos spėjo mane nutempti į misis Rid nurodytą kambarį ir

nusviedė ant sofos. Aš tučtuojau pašokau it spyruoklė, bet dvi poros rankų pačiupo mane ir prirakino prie vietos.

— Jeigu nesėdėsit ramiai, teks jus pririšti, — tarė Besė. — Mis Ebote, duokit man savo keliaraiščius, manuosius jinai bematant sutraukys.

Mis Ebotė nusigręžė ir ėmė rištis nuo drūtos šlaunies reikiamą raištį. Šis pančių ruošimas ir manęs laukianti nauja negarbė kiek atvėsino mano įkarštį.

— Nenusiriškite!—sušukau. — Aš ramiai sėdėsiu, — ir savo žodžiams patvirtinti įsikibau rankomis į sofą, ant kurios sėdėjau.

— Na, žiūrėkit! —tarė Besė. Įsitikinusi, kad aš iš tikrųjų paklusau, ji paleido mane. Po to jos

abi atsistojo priešais susinėrusios rankas, ir ėmė įtariai ir su nepasitikėjimu spoksoti man į veidą, tarsi abejodamas, ar man visi namie.

— Ji šitaip niekados nesielgdavo, — pagaliau pratarė Besė, atsigręždama į mis Ebotę.

— Tačiau tatai visą laiką joje slypėjo, — atsakė toji. — Kiek kartų sakiau misis Rid savo nuomonę apie šį vaiką, ir misis visada pritardavo. Nerasi bjauresnio padaro už tas slapūnes! Niekad nesu mačiusi, kad jos metų mergaitė būtų tokia užsidariusi.

Besė nieko neatsakė; bet, truputį luktelėjusi, tarė, kreipdamasi į mane:

— Jums nederėtų užmiršti, mis, jog daug už ką turit būti dėkinga misis Rid: juk jinai išlaiko jus. Jeigu jinai jus išvarytų, tai tektų eiti į prieglaudą.

Aš nieko negalėjau į tai atsakyti: šie žodžiai man nebuvo naujiena, — kiek tik jau prisimenu save, man visą laiką tekdavo girdėti panašias užuominas. Priekaištas, kad esu veltėdė, mano ausims tapo lyg įgrisusi dainelė, skaudus ir slegiantis, tačiau tik pusiau tesuprantamas. Mis Ebotė paskubom pridūrė:

— Ir jums nėra ko nei manyti, kad esat lygi panelėms Rid ir ponaičiui Ridui, jei ponia tokia gera ir augina jus drauge su jais. Jie turės apsčiai pinigų, o jūs nieko neturėsit. Todėl jums reikia būti kukliai ir stengtis įtikti jiems visiems.

— Visa tai mes jums sakome, vien gero tenorėdamos, — įterpė Besė jau ne taip šiurkščiai. — Jūs turite būti paslaugi ir lipšni mergaitė, tada gal šie namai taps ir jūsų namais. O jei būsite pikčiurna ir stačiokė, ponia tikriausiai išvarys jus iš čia.

10

— Be to, — pridūrė dar mis Ebotė, — dievas būtinai nubaus tokią netikusią mergiotę. Ją gali ištikti mirtis, kada ji tokia įniršusi, ir kur tada pateks jos siela? Eime, Bese, tegu ji pasėdi viena! Nieku gyvu nenorėčiau turėti tokį bjaurų būdą. Pasimelskite, mis Eir, likusi viena. Jeigu neatgailausite, gali kokia bloga dvasia nusileisti pro kaminą ir išsinešti jus...

Jos išėjo, pirma uždarę, o paskui ir užrakinę duris. Miegamasis, kuriame aš atsidūriau, buvo vadinamas raudonuoju

kambariu. Niekas jame negyveno, pagaliau ir nakvodavo labai retai kas, tikriau pasakius — niekas, nebent kai Geitshed Holą užplūsdavo svečiai ir tekdavo prisiminti šią patalpą. Tačiau tai buvo vienas iš didžiausių ir prašmatniausių kambarių visuose namuose. Viduryje lyg altorius stūksojo lova su masyviomis raudonmedžio kolonomis, užtraukta raštuotomis purpuro spalvos užuolaidomis; du aukštus langus, kurių storos būdavo visada nuleistos, pridengė tos pačios medžiagos drapiruotė, krintanti puošniomis klostėmis ir girliandomis; kilimas buvo raudonas; stalas lovos kojūgalyje užtiestas raudona gelumbe; sienos išmuštos šviesiai ruda medžiaga su rausvais ornamentais; spinta, tualeto stalelis ir krėslai — iš tamsiai poliruoto seno raudonmedžio. Šių tamsių tonų fone bolavo kalnas pūkinių patalų ir pagalvių lovoje, užklotoje baltu it sniegas pikiniu užtiesalu. Ne mažiau ryškiai matėsi lovos galvūgalyje platus minkštas krėslas su baltu užvalkalu ir suoleliu kojoms padėti priešais jį. Šis krėslas man atrodė lyg koks fantastiškas baltas sostas.

Kambaryje buvo bjauriai šalta, nes jį retai tekūrendavo; jame viešpatavo tyla, kadangi jis buvo toli nuo vaikų kambario ir virtuvės; ir jis darė klaikų įspūdį, nes į jį, kaip minėjau, retai kas teužeidavo. Vien tik kambarinė pasirodydavo čia šeštadieniais nuvalyti dulkių, kurios per savaitę nusėsdavo ant veidrodžių ir baldų, o kai kada ir pati misis Rid apsilankydavo čia dirstelėti į vieną slaptą spintos stalčių, kuriame gulėjo įvairūs dokumentai, jos brangenybių dėžutė ir miniatiūra, vaizduojanti jos mirusį vyrą. Pastaroji aplinkybė, būtent misterio Rido mirtis, ir gaubė paslaptingumu raudonąjį kambarį lyg savotiškas užkeikimas, privertęs tokią puošnią patalpą laikyti apleistą.

Misteris Ridas buvo miręs prieš devynerius metus; kaip tik šitame kambaryje jis iškvėpė paskutinį atodūsį; šičia jis gulėjo pašarvotas; iš čia jo karstą išnešė uniformuoti laidotuvininkai, — ir nuo tos dienos dėl kažkokios kraupios pagarbos velioniui, mažai kas išdrįsdavo užeiti į raudonąjį kambarį.

Aš vis dar tebesėdėjau toje pačioje vietoje, prie kurios mane prirakino Besė ir pikčiurna mis Ebotė. Tatai buvo žemutė sofa, stovinti netoli marmurinio židinio; priešais mane dunksojo lova; dešinėje stiepėsi tamsi

11

aukšta spinta, kurios lakuotose duryse šmėžavo blausūs atšvaitai; kairėje— uždangstyti langai. Didžiuliame veidrodyje tarp jų atsimušė nykus kambario ir lovos iškilmingumas. Aš nebuvau visai tikra, ar tarnaitės užrakino duris, ir todėl įsidrąsinusi pasikėliau nuo sofos ir nuėjau pažiūrėti. Deja! Buvau lyg tikrame kalėjime. Grįžti reikėjo pro veidrodį, ir aš nejučiomis pažvelgiau į jo gelmes. Viskas atrodė šalčiau ir niūriau toje iliuzorinėje gelmėje negu tikrovėje, o toji keista mažytė figūrėlė, kuri spoksojo iš ten į mane, jos išblyškęs veidas ir boluojančios prieblandoje rankos, jos spingsinčios baime akys, kurios vienos atrodė gyvos šioje mirties karalystėje, iš tikro darė įspūdį, tarsi prieš mane būtų buvusi šmėkla. Man pasirodė, kad ji panaši į tas mažytes pamėkles, lyg ir kokius elfus ar fėjas, kurie, kaip vakarais kad pasakodavo mums Besė, išslinkdavo iš tuščių, paparčiais apaugusių pelkėtų laukymių ir vaidendavosi pavėlavusiems keleiviams. Aš grįžau į savo vietą.

Mane suėmė prietaringa baimė, tačiau galutinai aš dar nebuvau parblokšta. Mano kraujas tebevirė, ir sukilusio vergo įniršis dar tebedegino mane pulsuojančia tulžinga ugnim. Naujai užplūdęs praeities prisiminimų srautas pagavo mane, dar nespėjus man nusilenkti niauriai dabarčiai.

Žiaurus Džono Rido tironiškumas, pasipūtėliškas jo seserų abejingumas, jo motinos priešiškumas, tarnaičių šališkumas — visa tai ėmė sūkuriuoti mano įaudrintoje vaizduotėje tarsi tamsios nuosėdos drumzliname šulinyje. Kodėl gi aš turiu viską kentėti, būti visų niekinama, visų kaltinama, amžinai smerkiama? Kodėl niekad negaliu niekam įtikti? Kodėl kas kartą niekais nueidavo mano pastangos laimėti kieno nors palankumą? Kodėl, pavyzdžiui, visi gerbia Elizą, kuri tokia užsispyrėlė ir savanaudė? Kodėl visi atlaidūs Džordžianai, kurios būdas toks atkarus, o elgesys toks aikštingas, irzlus ir įžūlus? Jos grožis, jos rausvi skruostai ir auksinės garbanos, atrodė, džiugina visus, kas tik į ją pažvelgia, ir už tai jai dovanojamos visos kaltės. Džonui irgi niekas neprieštarauja, juo labiau niekas jo nebaudžia, nors jis sukioja balandžiams galvas, daigoja mažyčius viščiukus, pjudo avis šunimis, vogčiomis raško šiltnamyje neprinokusias vynuoges ir skainioja oranžerijoje rečiausių gėlių pumpurus. Jis net pravardžiuoja savo motiną „sena boba", tyčiojasi iš tamsios jos veido spalvos, kuri tokia pat kaip ir jo paties, akiplėšiškai neklauso jos ir ne kartą suplėšė bei sutepė šilkinę jos suknią. Ir vis vien jisai yra „jos mielas sūnelis". O aš nedrįstu nė trupučio prasižengti, visomis jėgomis stengiuosi įvykdyti kiekvieną priedermę, tačiau mane vadina neklaužada ir išdykėle, užsispyrėle ir melage, ir taip nuo ryto ligi pietų, nuo pietų ligi vakaro.

Man dar tebeskaudėjo užsigautą galvą, iš žaizdos tebesisunkė kraujas. Tačiau niekas nesubarė Džono, kad jis be niekur nieko smogė manr

12

o ašf pasipriešinusi jam ir nesidavusi neteisingai skriaudžiama, sukėliau visų pasipiktinimą.

„Juk tai neteisinga, neteisinga!"— kartojo mano protas, kuris, skaudžiai suerzintas, pasidarė nebevaikiškai šviesus, o pažadintas ryžtingumas vertė mane ieškoti kokio nors būdo, kuris leistų man išsivaduoti iš šios nepakenčiamos priespaudos: pabėgti iš namų arba, jei tai būtų neįmanoma, nieko nebevalgyti ir nebegerti, numarinti save badu.

Kokia įniršusi buvo mano siela tą niūrų vakarą! Kaip buvo sukrėstos visos mano mintys ir kaip degė maištu mano širdis! Ir vis dėlto kokioje tamsoje, kokioje gūdžioje nežinioje vyko toji vidinė kova! Juk aš negalėjau atsakyti į klausimą, kuris tolydžio kilo mano sieloje: kodėl aš taip kenčiu? Dabar, kada praslinko tiek laiko (nepasakysiu, kiek būtent metų), man viskas aišku.

Geitshed Hole aš buvau visiškai svetimas žmogus, it krislas akyje. Aš nieko bendro neturėjau nei su misis Rid, nei su jos vaikais, nei su kitais jos įnamiais. Jeigu ji nemylėjo manęs, tai juk aš irgi nemylėjau, jų. Kuriems galams jie turėjo lipšniai elgtis su padaru, kuris nesimpatizavo nė vienam iš jų; su kitos rūšies padaru, priešingu jiems savo būdu, savo gabumais, savo polinkiais; su visais atžvilgiais neparankiu 'padaru, iš kurio jie negalėjo tikėtis nei jokios naudos, nei jokio malonumo; su kenksmingu padaru, kuris širdyje piktinosi jų elgesiu ir niekino jų pažiūras. žinau, jeigu būčiau buvusi linksmas, išdykaujantis, nerūpestingas, krykščiantis, gražus ir triukšmingas vaikas — tegu taip pat našlaitis ir priklausomas, — misis Rid būtų žiūrėjusi į mano buvimą jos šeimoje daug atlaidžiau, jos vaikai man būtų buvę nuoširdesni ir draugiškesni, tarnaitės nebūtų taip stengusios paversti manęs atpirkimo ožiu.

Raudonajame kambaryje ėmė telktis sutemos; buvo jau penkta valanda, ir apsiniaukęs popietis palengva virto gūdžia prieblanda. Aš girdėjau, kaip lietus vis dar be atvangos žliaugia į laiptų langą ir kaip vėtra kaukia alėjoje už namų; pamažu visa sustirau, ir mano drąsa ėmė blėsti. Nuolatinis pažeminimo jausmas, nepasitikėjimas savimi, sumišimas ir nusiminimas nusileido it drėgnas rūkas ant blėstančių mano pykčio žarijų. Visi sako, kad esu (nedora, gal ir iš tikrųjų taip yra; argi aš ką tik negalvojau, kaip numarinti save badu? Juk tai nuodėmė! O ar aš pasiruošusi numirti? Argi rūsys po Geitshedo bažnyčios altoriumi jau toks viliojantis prieglobstis? Teko girdėti, kad tame rūsyje guli palaidotas misteris Ridas. Tatai sužadino mano mintis, ir aš ėmiau galvoti apie jį vis labiau baisėdamasi. Misterio Rido neprisiminiau, bet žinojau, kad jis buvo mano tikras dėdė — mano motinos brolis, kad jis, kai likau našlaitė, pasiėmė mane į savo namus ir prieš pat mirtį pareikalavo, kad misis Rid prižadėtų auginti ir auklėti mane kaip savo pačios vai-

13

kus. Misis Rid turbūt manė, kad jinai tesėjo pažadą; ir, turiu pasakyti, iš tikrųjų jinai jį tesėjo, kiek jai leido jos prigimtis; bet kaipgi ji iš tikro galėjo mylėti primestą našlaitę, kuri, jos vyrui mirus, nieku nebebuvo susijusi su jos šeima? Juk ją erzino tokiu momentu nenoromis duotas pažadas — būti motina svetimam kūdikiui, kurio ji negalėjo pamilti ir kurio nepakentė savo šeimoje kaip nereikalingo įsibrovėlio.

Keista mintis toptelėjo man į galvą. Aš neabejojau, niekad neabejojau, kad jei misteris Ridas būtų gyvas, su manim būtų elgęsis švelniai; ir dabar, žiūrėdama į baltą lovą ir skendinčias tamsoje sienas, o kartais nerimastingai pažvelgdama į blausiai švytintį veidrodį, prisiminiau, jog man buvo tekę girdėti, kad numirėliai, kurių ramybė kapuose sudrumsčiama, kai nevykdoma paskutinė jų valia, kartais atsikelia iš karsto nubausti kaltųjų ir atkeršyti už engiamuosius; ir aš pagalvojau: o kas būtų, jeigu misterio Rido vėlė, kankindamas! nuo tų skriaudų, kurias pergyvena jo sesers duktė, paliktų savo buveinę — gal bažnyčios rūsyje, o gal nežinomoje mirusiųjų karalystėje — ir pasivaidentų man šiame kambaryje. Aš nusišluosčiau ašaras ir stengiaus garsiai ne¬ kūkčioti, bijodama, kad koks išorinis mano sielvarto ženklas nepaskatintų antgamtiško balso tarti man paguodos žodžio; man baisu buvo išvysti sambrėškoje keistai žaižaruojantį veidą, kuris, rodos, ims ir pasilenks prie manęs su nežemiška užuojauta. Šio šešėlio pasirodymas, turėjęs, rodos, mane paguosti, kėlė man — aš tai jaučiau — neapsakomą išgąstį. Kaip įmanydama stengiausi nuvyti tą mintį ir nusiraminti. Atmetusi krintančius ant akių plaukus, aš pakėliau galvą ir pamėginau drąsiai apžvelgti tamsų kambarį. Kaip tik tą akimirką kažkas švystelėjo ant sienos. Aš klausiau save, gal čia mėnesiena, prasiskver

busi pro užuolaidos spragą? Ne! Mėnulio spinduliai būtų laikęsi vienoje vietoje, o toji šviesa judėjo. Kol aš žiūrėjau, ji nuslinko lubomis ir sumirguliavo man virš galvos. Dabar man aišku, kad tas šviesos ruožas veikiausiai buvo nuo žibinto, kuriuo nešinas kažkas ėjo per veją priešais namus. Tačiau tada, kai mano vaizduotė buvo įaudrinta, o nervai sukrėsti po ką tik pergyventų peštynių, man pasirodė, kad šmėkšanti šviesa — ne kas kita, kaip šauklys, pranešąs, kad greit pasirodys svečias iš ano pasaulio. Mano širdis ėmė daužytis, galva ėmė suktis, ausyse išgirdau ūžesį, panašų į sparnų plasnojimą. Pajutau, jog kažkas atsirado prie manęs, suėmė mane, aš ėmiau dusti ir jau visiškai nebepajėgiau -valdytis. Tada pribėgau prie durų ir iš visų jėgų ėmiau tampyti rankeną. Koridoriuje pasigirdo artėja žingsniai; duryse pasisuko raktas, įėjo Besė ir Ebotė.

— Mis Eir, jums pasidarė bloga?— paklausė Besė. — Koks baisus triukšmas! Mane stačiai šiurpas nukratė!—sušuko

Ebotė.

14

— Išleiskite mane! Leiskite mane į vaikų kambarį! — šaukiau aš. — Kodėl? Ar užsigavote? O gal kas pasivaideno?—vėl teiravosi

Besė. — O ! . . Cia šmėkštelėjo kažkokia šviesa, ir aš pagalvojau, kad tuoj

pasirodys vaiduoklis. — Aš įsikibau Besei į ranką, ir jinai neištraukė jos. — Jinai tyčia ėmė klykti, — niekinamai pareiškė Ebotė. — Ir kaip ji

klykė! Lyg pjaunama! Tikriausiai tik norėjo sušaukti mus visas šičia. Žinau bjaurias jos išdaigas!

— Kas čia dedasi?—pasigirdo kitas įsakmus balsas; misis Rid atskubėjo per koridorių, jos kyko kaspinai pleveno, grėsmingai šlamėjo suknia. — Ebote ir Bese, man rodos, aš liepiau Džeinę Eir uždaryti raudonajame kambaryje, kol pati ateisiu jos išleisti?

— Mis Džeinė taip garsiai šaukė, ponia, — maldaujamai tarė Besė. — Paleiskite ją, — buvo jos vienintelis atsakas. — Nesikabink Besei į

ranką, — kreipėsi ji į mane. — Tau nepavyks iš čia šitaip ištrūkti, gali būti tikra. Nekenčiu apsimetinėjimo, ypač kai apsimetinėja vaikai. Mano pareiga parodyti tau, kad šitokiais pokštais nieko nepeši. Pasiliksi čia dar valandą, ir aš išleisiu tave tik tada, jei tu visiškai nusiraminsi ir netriukšmausi.

— O dėdiene, pasigailėkite! Atleiskite man! Aš neištversiu... Nu¬ bauskite mane kaip nors kitaip! Aš numirsiu, jei...

— Nutilk! Sis nesivaldymas tiesiog šlykštus! Aš iš tikrųjų jai buvau šlykšti. Ji laikė mane gudria komediante.

Jai atrodė, kad esu toks padaras, kuriame drauge slypi ir nežabotos aistros, ir niekinga siela, ir pavojingas veidmainiškumas.

Tuo momentu Besė ir Ebotė jau buvo nuėjusios, ir misis Rid, kuriai įkyrėjo ir mano pašėlusi baimė, ir mano raudojimas, staiga įstūmė mane atgal ir, nieko daugiau nebesakydama, užrakino. Girdėjau, kaip ji greitai nuėjo. O netrukus, rodos, mane ištiko kažkoks priepuolis, nes aš nieko nebeprisimenu, kas buvo po to.

III S K Y R I U S

Pirmas dalykas, kurį atsimenu, buvo tas, kad pabudau lyg po baisaus košmaro ir išvydau prieš save žioruojant klaikią šviesą, kurią kirto platūs juodi dryžiai. Girdėjau balsus, kažkokius duslius, lyg vėjo ar lietaus ūžesio slopinamus; susijaudinimas, netikrumas ir viską nustelbianti baimė buvo tarsi sukaustę visus mano pojūčius. Tačiau veikiai aš suvokiau, kad man kažkas daroma, — kad esu kažkieno keliama, sodinama ir tai atliekama kur kas švelniau negu bet kada anksčiau. Aš atrėmiau galvą į pagalvį ar į kieno ranką, ir man pasidarė gera.

15

Po kokių penkių minučių blankumos ūkas išsisklaidė: aš visai aiškiai supratau besanti savo lovoje, o ta žioruojanti šviesa buvo liepsnojąs židinys vaikų kambaryje. Buvo naktis. Ant stalo degė žvakė. Besė stovėjo kojūgalyje su dubeniu rankose, o kažkoks ponas sėdėjo kėdėje prie mano pagalvio, pasilenkęs ties manim.

Aš pajutau nepaprastą palengvėjimą, malonią ramybę ir saugumą, kai pamačiau, jog kambaryje yra svetimas žmogus — ne Geitshedo gyventojas ir ne misis Rid giminė. Nusigręžusi nuo Besės (nors tai, kad ji čia buvo, man atrodė kur kas mažiau nemalonu, negu, sakysim, jeigu čia būtų stovėjusi Ebotė), ėmiau tyrinėti sėdinčio pono veidą. Aš pažinau jį, — tai buvo misteris Loidas, vaistininkas, kurį misis Rid kartais pasišaukdavo, susirgus kuriam iš tarnų. Sau ir savo vaikams ji kviesdavosi gydytoją.

— Na kas gi aš toks?— paklausė jis. Aš pasakiau jo pavardę ir padaviau jam ranką. Jisai paėmė ją, nu

sišypsojo ir tarė: — O dabar mes palengvėle visai pasveiksime. Paskiau jis paguldė mane ir, kreipdamasis į Besę, liepė jai pasirū

pinti, kad per naktį niekas manęs nebetrukdytų. Kažką dar nurodęs ir pasakęs, kad rytoj jis vėl apsilankysiąs, vaistininkas didžiausiam mano sielvartui išėjo. Aš jaučiausi tokia saugi ir rami, kol jis sėdėjo kėdėje šalia mano lovos. Bet vos tik jam iš paskos užsidarė durys, ir visas kambarys iškart aptemo, mano širdis vėl susigūžė: ją prislėgė neapsakomas liūdesys.

— Gal dabar užmigsite, mis?— paklausė Besė nepaprastai švelniai. Aš vos išdrįsau jai atsakyti, bijodama, kad po to ji prašneks jau

daug šiurkščiau. — Pasistengsiu. — Gal norėtute ko išgerti, o gal užkąstute? — Ne, ačiū, Bese. — Jei taip, tai aš eisiu gulti, nes jau po dvylikos, bet jūs šaukite

mane, jei naktį ko prireiks. Koks negirdėtas lipšnumas! Tai padrąsino mane, ir aš paklausiau: — Bese, kas man yra? Ar aš sergu? — Jums pasidarė bloga raudonajame kambaryje, veikiausiai nuo

verksmo; bet dabar greit pasveiksit. Besė nuėjo į greta esantį tarnaičių kambarį. Aš išgirdau ją sakant: — Sara, gulkis su manim vaikų kambaryje. Kaip mane gyvą ma

tai, bijau šiąnakt likti viena su ta vargše mergyte. Juk ji gali numirti... Kaip keista, kad ją ištiko tas priepuolis!.. Norėčiau žinoti, ar tik jai kas nepasivaideno. Vis dėlto ponia buvo per griežta šį kartą.

16

Besė sugrįžo drauge su Sara, ir jos atsigulė, bet prieš užmigdamos dar kokį pusvalandį šnibždėjosi. Aš tenugirsdavau tik jų pašnekesio nuotrupas, iš kurių gana aiškiai supratau, apie ką jos kalbėjosi.

— Kažkas baltas šmėkštelėjo pro ją ir dingo... O paskiau sudū¬ lavo didelis juodas šuo... Trys garsūs smūgiai į kambario duris... Kapinėse kažkas žiburiavo, kaip tik ant jo kapo... — ir taip toliau.

Pagaliau jos užmigo. Išblėso židinys, užgeso žvakė. Tačiau aš tą ilgą naktį negalėjau užmigti ir baisiai kankinausi; mano klausa, regėjimas ir protas buvo įtempti iš baimės, — tokios baimės, kurią jaučia tik vaikai.

Po šio įvykio raudonajame kambaryje man neteko kiek rimčiau ar ilgiau pasirgti, tik buvo sukrėsti mano nervai, ir to sukrėtimo pasekmes tebejaučiu dar ir dabar. Taip, misis Rid, kiek baisių dvasinių kančių man teko per jus iškęsti! Tačiau jaučiu pareigą atleisti jums, nes jūs nežinojote, ką darėte. Traukydama visas mano širdies stygas, jūs manėte, jog raunate blogus mano polinkius.

Rytojaus dieną, apypiete, aš atsikėliau, apsirengiau ir, apsisupusi šilta skara, atsisėdau vaikų kambaryje prie židinio. Fiziškai jaučiausi tiesiog kaip sudaužyta, bet visų labiausiai kamavo mane toks neapsakomas širdies skausmas, jog negalėjau sulaikyti tyliai riedančių ašarų. Nespėju nusišluostyti vieno sūraus lašelio nuo skruosto, ir nusirita kitas. O, rodos, turėjau būti laiminga, nes namie nebuvo nė vieno Rido, — jie visi vėžinosi karieta su savo mama. Ebotė irgi nesirodė, — ji siuvo kitame kambaryje, o Besė, kuri vaikščiojo šen bei ten, dėliodama žaislus ir tvarkydama komodos stalčius, nuolat kalbino mane neįprastai maloniais žodžiais. Visa tai turėjo atrodyti man kaip tikras rojus, nes buvau įpratusi, kad mane kas tolydžio uitų ir varinėtų, tačiau mano nervai buvo taip sudirgę, kad jokia tyla negalėjo jų nuraminti, jokie džiaugsmai neįstengė maloniai jų nuteikti.

Besė nuėjo į virtuvę ir atnešė man pyragaitį; jisai gulėjo ant gražios porceliano lėkštės, kurioje buvo nupieštas rojaus paukštis, tupįs vijoklių ir vos pražydusių rožių vainike. Šia lėkšte paprastai aš tiesiog negalėdavau atsigėrėti ir ne kartą prašiau, kad man leistų paliesti ją rankomis ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau lig šiol niekas nesuteikė man tokios malonės. Ir štai dabar tasai brangus indas guli man ant kelių, ir Besė nuoširdžiai prašo, kad aš suvalgyčiau griežinėlį jame esančio pyragaičio. Nereikalinga malonė! Ji labai pavėlavo, kaip ir kitos malonės, kurių mes karštai trokštame ir ilgai negalime sulaukti! Pyragaičio aš nepaliečiau, o paukščio plunksnos ir gėlių žiedai atrodė keistai išblukę; lėkštę su pyragaičiu aš nukėliau į šalį. Besė paklausė, gal aš norėčiau kokios knygos. Žodis „knyga" mane akimirkai atgaivino, ir aš paprašiau, kad ji man atneštų iš bibliotekos „Guliverio keliones".

2. Džeinė Eir 17

Kad ir kiek kartų skaičiau, vis tiek negalėjau atsigėrėti šia knyga. Buvau įsitikinusi, kad joje pasakojama apie tikrus įvykius, ir man ji atrodė kur kas įdomesnė už paprastas fantastines pasakas. O dėl elfų, tai, tuščiai ieškojusi jų po rusmenių lapais ir varpeliais, po grybų kepurėmis ir tamsiuose senų, vijokliais apaugusių namų pasieniuose, aš galop supratau liūdną tiesą, kad jie visi išsidangino iš Anglijos į kurį nors laukinį kraštą, kur miškai daug gūdesni bei tankesni ir kur beveik nėra žmonių. Tuo pat metu, nė kiek neabejodama, kad Liliputija bei Milžinų šalis tikrai yra žemėje, aš tvirtai tikėjau, kad vieną gražią dieną man teks leistis į ilgą kelionę ir vienoje iš tokių karalysčių savo pačios akimis išvysiu miniatiūrinius namukus ir medžius, mažyčius žmogiukus, smulkutes it žaislai karves, avis ir paukštytes, o kitoje karalystėje — javus it aukštos girios, milžiniškus dogus, didžiules kates, aukštus kaip bokštai vyrus ir moteris. Tačiau, kai ši mėgstama knyga atsidūrė mano rankose, kai ėmiau versti puslapį po puslapio, ieškodama tų nuostabių paveikslėlių, kurie visada mane žavėte žavėdavo, — dabar viskas man pasirodė nyku ir šiurpu. Milžinai atrodė lyg kokie ištįsę vaiduokliai, liliputai — pikti ir bjaurus nykštukai, Guliveris — vienišas keliautojas baisiuose ir pavojinguose kraštuose. Aš užverčiau knygą, nedrįsdama jos toliau žiūrinėti, ir padėjau ant stalo šalia nepaliesto pyragaičio.

Besė tuo tarpu baigė šluostyti dulkes bei kraustyti kambarį ir, nusiplovusi rankas, atidarė vieną komodos stalčiuką, pilną puikių šilkinių bei atlasinių skiaučių, iš kurių ėmė siūti naują kepuraitę Džordžianos lėlei. Siūdama ji uždainavo:

Kadais, kai mudu klaidžiojom, Labai seniai, seniai.

Šią dainelę man ne kartą buvo tekę girdėti anksčiau, ir visada gyvai gėrėdavausi ja, nes Besės balsas buvo malonus, — bent man taip atrodė. Bet šįkart, nors jos balsas buvo toks pat malonus, dainelės melodija skambėjo be galo liūdnai. Protarpiais, įsitraukusi į darbą priedainį ji kartodavo itin tyliai, itin pratisai, ir žodžiai „labai seniai, seniai" aidėjo kaip žemosios gedulingo choralo gaidos. Paskui ji pradėjo kitą dainelę, šį kartą jau tikrai liūdną:

Man kojos paskaudo ir eiti sunku, Aplink stūkso uolos ir stačios pakriūtės. Mėnulis nešviečia, tamsu ir klaiku, —

Kaip taką nakčia ras našlaitis vaikutis?

Kam jie mane vieną išvarė vėlai Keliu, kur vaiduokliai šešėliuose kiūti?

18

Nors žmonės pikti, bet geri angelai Bežengiantį saugo našlaitį vaikutį.

Štai sagstosi žvaigždėm nušvitęs dangus, Vėjelis į veidą gaivinamai pučia, — Aukščiausias — mūs dangiškas tėvas brangus

Neleis niekam skriausti našlaičio vaikučio.

Jei net suviliotų žaltvykslė klaidi Ar, kojai paslydus, nuo liepto nugriūčiau; Aukščiausiojo tėvo malonė didi, —

Jis ranką ištiestų našlaičiui vaikučiui.

Nors ir be pastogės, be tėvo, mamos, Nors kelią pastoja pavojai ir kliūtys, Žinau aš šaltinį stiprybės gaivios, —

Danguj ras paguodą našlaitis vaikutis.

— Gana, mis Džeine, neverkite, — tarė Besė, baigusi dainelę. Ji lygiai tą pat galėjo pasakyti ugniai: „Nedek!" Negi ji galėjo suprasti tą baisią kančią, kuri draskė man širdį?

Tą rytą vėl apsilankė misteris Loidas. — O, jau atsikėlusi!—sušuko jis, įeidamas į vaikų kambarį. — Na,

aukle, kaip jinai jaučiasi? Besė atsakė, kad labai gerai. — Tada ji turėtų atrodyti daug linksmesnė. Eikšekit, mis Džeine.

Juk jūs vardu Džeinė? Taip? — Taip, sere, Džeinė Eir. — Matau, kad verkėte, mis Džeine Eir. Gal pasakysite — kodėl? Ar

ko neskauda? — Ne, sere. — O, jinai tikriausiai verkė dėl to, kad negalėjo išvažiuoti su mi

sis pasivėžinti karieta, ™ įsiterpė Besė. — Nemanau! Ji jau per didelė, kad verktų dėl tokių niekų. Man irgi taip atrodė, bet kadangi šis neteisingas kaltinimas įžeidė

mano savigarbą, aš greitai atkirtau: — Aš niekad nesu verkusi dėl tokių dalykų. Nepakenčiu vėžini¬

mosi karietoje. Verkiau dėl to, kad esu nelaiminga. — O, fui, gėdykitės, mis!—tarė Besė. Gerasis vaistininkas, regis, truputį suglumo. Aš stovėjau priešais jį;

jis atidžiai žiūrėjo į mane. Jo akys buvo mažytės ir pilkos; ne taip jau linksmos, bet aš manau, kad dabar jos man atrodytų labai įžvalgios; jo veido bruožai buvo rūstūs, tačiau drauge ir nuoširdūs. Jis ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mane, paskui tarė:

19

— Nuo ko jūs vakar susirgote? — Jinai pargriuvo, — vėl paskubėjo įsiterpti Besė. — Pargriuvo! Tai dar, lyg mažas vaikutis. Argi ji nemoka vaikš

čioti nepargriūdama? Juk jai gal kokie aštuoneri ar devyneri metukai? — Aš buvau tyčia parstumta, — išpyškinau, kai vėl buvo įžeistas ma

no išdidumas. — Bet ne nuo to aš susirgau, — pridėjau. Misteris Loidas paėmė žiupsnelį uostomojo tabako. Kai dėjosi ta

bokinę į liemenės kišenaitę, staiga garsiai sužvango skambalas, šaukiąs tarnus pietų. Vaistininkas žinojo, ką reiškia šis skambinimas, ir tarė auklei:

— Tai jus šaukia. Jūs galite eiti. Aš čia duosiu vieną kitą pamokymą mis Džeinei, kol jūs sugrįšite.

Besė būtų mielai pasilikusi, bet jai teko eiti, nes Geitshed Hole buvo griežtai reikalaujama kuo punktualiausiai pietauti ir vakarieniauti.

— Vadinasi, jūs susirgote ne dėl to, kad pargriuvote? Tai nuo ko gi?—toliau klausinėjo misteris Loidas, Besei išėjus.

— Aš buvau uždaryta kambaryje, kuriame vaidenasi, o jau buvo tamsu.

Misteris Loidas nusišypsojo ir tuo pat metu susiraukė: — Vaidenasi? Na juk tu dar visai mažytė! Tu bijai vaiduoklių? — Bijau misterio Rido vėlės. Jis mirė tame kambaryje, ten buvo ir

pašarvotas. Nei Besė, nei kas kitas nedrįsta naktį įžengti į jį. Buvo žiauru uždaryti ten mane vieną be žvakės! Taip žiauru, kad aš turbūt niekad to nepamiršiu.

— Niekai! Ir dėl to tokia nuliūdusi? Ar dabar, dieną, irgi bijai? — Ne! Bet netrukus juk vėl ateis naktis. Ir be to... aš tokia ne

laiminga... labai nelaiminga dar ir dėl ko kito. — Dėl ko gi? Ar negali man pasakyti? O kaip aš norėjau kuo išsamiau ir smulkiau atsakyti į šį klausimą!

Kaip sunku man buvo tinkamai atsakyti! Vaikai giliai ir stipriai jaučia, bet nemoka analizuoti savo jausmų, o jei ir moka, tai nesugeba to išreikšti žodžiais. Todėl, bijodama, kad galiu prarasti šią pirmutinę ir vienintelę progą savo širdžiai išlieti ir tuo palengvinti savo sielvartą, aš, droviai patylėjusi, pagaliau šiaip taip išklojau gana striuką, tačiau vis dėlto teisingą atsakymą.

— Pirmiausia, aš neturiu nei tėvo, nei motinos, nei brolių, nei seserų.

— Bet turi gerą dėdienę, pusbrolį ir pusseseres. Aš vėl tylėjau, o paskui labai nevykusiai išdrožiau: — Bet juk Džonas Ridas parstūmė mane, o dėdienė uždarė raudo

najame kambaryje! Misteris Loidas vėl išsiėmė tabokinę.

20

— Argi tau nepatinka Geitshed Hole? — paklausė jis —Argi tu nesi dėkinga, kad gali gyventi tokiuose puikiuose namuose?

— Cia ne mano namai, sere. Ir Ebotė sako, kad aš turiu mažiau teisių čia gyventi už bet kurį tarną.

— Ech tu, kvailiuke! Negi tu tokia neprotinga, kad norėtum palikti tokią gražią sodybą?

— Jei tik turėčiau kur, džiaugčiaus galėdama pabėgti iš čia. Bet niekur neištrūksiu iš Geitshedo, kol visai užaugsiu.

— O gal ir ištruksi — kas žino! Gal turi kokių giminių, be misis Rid? — Rodos, ne, sere. — Gal ką iš tėvo pusės? — Nežinau. Kartą paklausiau dėdienę Rid, ir ji pasakė, kad gal kar

tais ir turiu kokių neturtingų, prastų giminių Eir pavarde, bet apie juos jinai nieko nežinanti.

— O jeigu atsirastų, ar norėtum pereiti pas juos? Aš susimąsčiau. Skurdas baugina suaugusius, — juo labiau jis gąs

dina vaikus. Jie neturi jokio supratimo apie garbingą darbo žmogaus neturtą. Sis žodis vaikams reiškia skarmalus, prastą valgį, nekūrenamą židinį, šiurkštų elgesį ir žemas ydas. Neturtas, mano supratimu, buvo lygus pažeminimui.

— Ne, aš nenorėčiau gyventi pas neturtingus žmones, — atsakiau jam.

— Ir net tada, jeigu jie būtų malonūs tau? Aš papurčiau galvą. Man sunku buvo įsivaizduoti, kaip neturtingi

žmonės gali būti malonūs; ir paskui — išmokti jų žargoną, elgtis taip kaip jie, būti neišauklėtai, išaugti panašia4 į tas moteris, kurias matydavau prie kaimo trobelių, kai jos nešioja savo vaikus ar skalbia žlugtą. Ne, aš nebuvau tokia didvyrė, kad būčiau galėjusi įgyti laisvę, išsižadėdama kastos privilegijų.

— Bet nejau tavo giminės tokie neturtingi? Jie darbininkai? — Negaliu pasakyti. Dėdienė Rid sako, kad jeigu ir turiu giminių,

tai jie veikiausiai kokie elgetos, o elgetauti aš nenoriu. — O ar nenorėtum eiti į mokyklą? Aš vėl susimąsčiau: maža tenumaniau, kas yra toji mokykla. Besė

kartais sakydavo, kad tai tokia vieta, kur jaunos panelės sėdi su lentomis ant nugarų4, įspraustomis į šiekštus kojomis ir kur reikalaujama, kad jos būtų nepaprastai mandagios ir tvarkingos. Džonas Ridas nekentė mokyklos ir tyčiojosi iš savo mokytojo. Tačiau Džono Rido nusistatymas man nieko nereiškė, ir jeigu Besės pasakojimai apie mokyk-

4 Mergaitės dažnai turėdavo išilgai nugaros pritaisytas lenteles, kurios neleisdavo joms sėdėti susikūprinus.

21

los drausmę (jinai viso to prisiklausė iš jaunų panelių, kurių šeimose tarnavo, prieš atsikeldama į Geitshedą) šiek tiek gąsdino, tai jos pasakojimai, ką tos panelės ten išmokusios, rodos, viliojo mane. Ji gėrėdavosi, kaip puikiai jos piešdavo vaizdelius ir gėles, kaip gražiai dainuodavo ir skambindavo pianinu, kokias pinigines megzdavo, kaip lengvai skaitydavo prancūziškas knygas. Ir beklausydama aš užsidegdavau noru nenusileisti joms. Be to, mokykla reiškė visai kitą aplinką: reikėtų leistis į ilgą kelionę, visiškai ištrūkti iš Geitshedo, įžengti į naują gyvenimą.

— Aš iš tikrųjų mielai eičiau į mokyklą, — balsiai išreiškiau savo samprotavimus.

— Taip, taip! Visko gali būti!—pasakė misteris Loidas stodamasis. — Vaikui reikia pakeisti aplinką, — pridūrė jis pats sau, — nervai pakrikę.

Sugrįžo Besė. Tuo pat metu pasigirdo, kaip žvyruota alėja privažiavo karieta.

— Tai jūsų ponia grįžo, aukle?—paklausė misteris Loidas. — Prieš išeidamas norėčiau su ja pasikalbėti.

Besė pakvietė svečią užeiti į mažąjį valgomąjį ir nuvedė jį tenai. Iš to, kas paskui įvyko, esu linkusi manyti, jog vaistininkas, kalbėdamasis su misis Rid, mėgino patarti, kad jinai išleistų mane į mokyklą. Ir patarimas, be abejo, buvo labai noriai priimtas, nes kai aš kitą vakarą gulėjau lovoje, o Besė ir Ebotė, sėdėdamos čia pat vaikų kambaryje, kažką siuvo, Ebotė, manydama, kad jau miegu, pasakė Besei, su kuria ji kaip tik apie tai šnekėjosi:

— Ponia turbūt tiesiog nesitveria džiaugsmu, galėdama atsikratyti tokia bjauria, nepakenčiama mergiščia, kuri, atrodo, amžinai slapčia seka visus ir kažką kėslauja.

Matyt, Ebotė laikė mane lyg kokiu vaikišku Gajum Foksu5. Tik tada, išgirdusi, kaip mis Ebotė pasakoja Besei, aš pirmą kartą

sužinojau, kad mana tėvas buvo neturtingas pastorius; kad mano motina ištekėjo už jo prieš jos artimųjų norą, nes jie laikė tas vedybas nelygiomis; kad mano senelis Ridas taip supyko už neklusnumą, jog nepaliko jai nė šilingo; kad, praslinkus metams po vestuvių, mano tėvas susirgo šiltine, kuria jis užsikrėtė, lankydamas dideliame fabrikų mieste savo neturtingus parapijiečius, tarp kurių šita liga tuomet buvo labai paplitusi; kad mano motina užsikrėtė nuo jo ir, praėjus mėnesiui po jo mirties, pati atsigulė į grabą.

5 G a j u s F o k s a s (1570—1605)—anglų karininkas, vienas iš tų, kurie buvo apkaltinti ruošę vadinamąjį Parako sąmokslą (1605), kai katalikų partija mėgino išsprogdinti Anglijos parlamentą ir tuo pačiu sunaikinti opozicinės partijos vadus.

22

Besė, išgirdusi šį pasakojimą, atsiduso ir tarė: — Vargšelė mis Džeinė irgi verta užuojautos, Ebote. — Taip!—atsiliepė Ebotė. — Jei jinai būtų mielas, dailus vaikutis,

galima būtų ir pagailėti, kad ji tokia vieniša našlaitė. Tik kas gi gailėsis tokios rupūžikės kaip jinai!

— Aišku, nedaug kas, — sutiko Besė. — Suprantama, kad tokia gražuolė kaip mis Džordžianą, atsidūrusi jos vietoje, kur kas lengviau įgytų palankumo.

— Taip, taip, aš tiesiog dievinu mis Džordžianą!—sušuko įsikarščiavusi Ebotė. — Miela mergytė! Kokios vešlios jos garbanėlės ir kokios žydros jos akutės! O skruostelių raudonumėlis! Sakytum nusidažiusi!.. O žinote, Bese, kaip norėčiau šiandien vakarienei pakepinto sūrio.

— Aš irgi... Paskrudinto su svogūnais. Eime į apačią! Ir jos išėjo.

I V S K Y R I U S

Pokalbis su misteriu Loidu ir Besės pašnekesys su Ebote, kurį ką tik papasakojau, sukėlė man naujų vilčių; ir to užteko, kad panorėčiau pasveikti. Atrodė, jog artėja kažkokia permaina. Aš troškau jos ir tylomis laukiau. Tačiau viskas užtruko; slinko dienos ir savaitės; aš pasveikau, tačiau niekas nė neužsiminė apie tai, kas mane taip domino. Misis Rid kartais perverdavo mane rūsčiu žvilgsniu, bet retai kada ką pasakydavo. Nuo tos dienos, kai susirgau, ji nustatė dar griežtesnę ribą tarp manęs ir savo vaikų: miegoti ji man paskyrė atskirą mažą kamarėlę, pusryčius ir pietus taip pat reikėdavo valgyti atskirai nuo visų ir kiauras dienas tekdavo išsėdėti vaikų kambaryje, mano pusbroliui ir pusseserėms nuolatos riogsant svetainėje. Tačiau ji nė puse žodžio neprasitarė, kad žada siųsti mane į mokyklą. O aš vis tiek buvau įsitikinusi, kad ji ilgai nepakęs manęs savo pastogėje: kai ji pažiūrėdavo į mane, jos žvilgsnis labiau negu bet kada rodė, kad ji manim bjaurisi it kokiu piktšašiu.

Eliza ir Džordžianą, be abejo, motinos primokytos, kalbėdavosi su manim kuo mažiausiai. Džonas, išvydęs mane, parodydavo liežuvį ir kartą net pamėgino mušti, bet kai aš beregint šokau ant jo, taip pat nesutramdomai įniršusi ir įpykusi, kaip jau kartą jam buvo tekę patirti, jis nusprendė verčiau pasitraukti ir pabėgo, visu balsu plūs¬ damas mane ir šaukdamas, kad aš sumušiau jam nosį. Aš iš tikrųjų šėriau atsivedėjusi kumščiu į šią atsikišusią veido dalį, ir kai pamačiau, kad šis smūgis, o gal ir mano įniršusi išvaizda,, padarė jam įs-

23

pūdį, — užsidegiau noru iki galo išnaudoti įgytą persvarą, bet jis jau buvo pas mamą. Aš tik išgirdau, kaip jis verkšlendamas stengiasi išgalvoti visą istoriją, kaip „toji pasiutėlė Džeinė Eir" šoko ant jo it aprieta katė. Motina gana šiurkščiai pertraukė jį:

— Nekalbėk man apie ją, Džonai! Aš sakiau tau, kad nesiartintum prie jos. Jinai neverta tavo dėmesio. Nenoriu, kad tu arba tavo seserys draugautų su ja.

Tačiau dabar aš, persisvėrusi per laiptų turėklus, staiga, visai ne¬ apsvarsčiusi savo žodžių, surikau:

— Tai jie nėra verti kalbėtis su manim! Misis Rid buvo gana apkūni moteriškė, tačiau, išgirdusi šį keistą

ir drąsų mano pareiškimą, vikriai užlėkė laiptais, įnešė mane it viesulas į vaikų kambarį, nutrenkė ant lovelės ir griežčiausiai įsakė nepajudėti iš vietos ir nė neprasižioti iki pat vakaro.

— O ką pasakytų dėdė Ridas, jei būtų gyvas?— išsprūdo man beveik nejučiomis. Aš sakau beveik nejučiomis, nes atrodė, kad mano liežuvis tarė žodžius, kuriems aš nepritariau. Manyje prakalbo kažkas, ko aš negalėjau suvaldyti.

— Ką?—be garso suvapėjo misis Rid, ir jos paprastai tokiose šaltose ir ramiose akyse lyg ir šmėstelėjo baimė.

Ji paleido mane ir įsispytrėjo, tarsi norėdama įsitikinti, ar prieš ją vaikas, ar kipšas. Tada aš įsidrąsinau.

— Mano dėdė Ridas ir dabar danguje ir mato viską, ką jūs darote ir ką galvojate. Taip pat ir tėvelis su motute viską mato. Jie žino, kaip jūs laikote mane uždariusi kiaurą dieną ir kaip laukiate, kad numirčiau.

Misis Rid bematant atitoko; iš visų jėgų ėmė purtyti mane, paskui apskaldė ausis ir, netarusi nė žodžio, išsinešdino. Šią spragą užkišo Besė — jinai ištisą valandą sakė man pamokslą, aiškių aiškiausiai įrodinėdama, kad aš esu bjauriausias ir nedėkingiausias vaikas, kada nors augęs žmonių pastogėje. Aš beveik įtikėjau ja, nes iš tikrųjų jaučiau, kad mano krūtinėje šėlsta tik blogi jausmai.

Praslinko lapkritis, gruodis ir pusė sausio. Kalėdos ir Naujieji metai buvo atšvęsti Geitshede linksmai kaip ir visada. Gausiai pasipylė dovanos, misis Rid rengė iškilmingus pietus ir vakarus. Visos tos pra* mogos, žinoma, buvo ne man skirtos: aš tik tiek tedalyvaudavau šiose linksmybėse, jog kasdien matydavau, kaip puošiasi Eliza su Džordžianą ir paskui iškilmingai leidžiasi į svetainę, išsičiustijusios muslino suknelėmis ir skaisčiai raudonomis juostomis, su kruopščiai suraitytomis garbanomis, krintančiomis ant pečių. Po to girdėdavau, kaip apačioje kažkas skambina pianinu ir arfa, kaip zuja liokajus ir jo padėjėjas, pa-davinėdami užkandžius ir gėrimus, kaip dzingsi stiklo ir porceliano in-

24

dai, kaip atsklinda balsų klegesys pro varstomas svetainės duris. Pavargusi bežiūrėdama ir besiklausydama, aš palikdavau laiptų aikštelę ir eidavau sau į vienišą ir tylų vaikų kambarį. Nors ir be galo liūdna buvo jame, aš nesijausdavau nelaiminga.

Tiesą pasakius, neturėjau nė mažiausio noro būti kartu su svečiais, nes retas svečias atkreipdavo į mane dėmesį; ir jeigu tik Besė būtų buvusi kiek malonesnė ir draugiškesnė, geriau būčiau ramiai vakaroju-si su ja, užuot jautusi, kaip kambaryje, pilname nepažįstamų ponių ir ponų, be atlydos mane stebi rūstus misis Rid žvilgsnis. Tačiau Besė, vos spėjusi aprengti jaunąsias paneles, paprastai išskubėdavo į gyvesnę namo dalį — virtuvę ar ekonomės kambarį, išsinešdama su savim ir žvakę. Tada kiūtodavau su lėle ant kelių, kol židinio ugnis imdavo blėsti, retkarčiais baugiai apsidairydama aplinkui, ar kartais pustamsiame kambaryje nėra kokios šmėklos. O kada žarijos jau vos vos berusendavo, aš paskubomis nusirengdavau, drebančiomis rankomis tampydama raištelius bei traukydama mazgelius, ir nuo šalčio bei tamsos slėpdavausi lovytėje. Guldama visuomet pasiimdavau lėlę: juk kiekviena žmogiška būtybė stengiasi ką nors mylėti, ir aš, neturėdama vertingesnio objekto šiam savo jausmui, guodžiausi bent tuo, kad mylėjau ir glamonėjau nušiurusią lėlę, veikiau panašią į miniatiūrinę daržo kaliausę. Dabar, kai prisimenu tai, tiesiog stebiuosi, kaip vaikiškai nuoširdžiai mylėjau tą savo brangų žaisliuką, laikydama lėlę kone gyva ir galinčia jausti būtybe. Aš negalėdavau užmigti, jei neapsupdavau jos plačiomis savo naktinių marškinėlių klostėmis, o kada lėlė gulėdavo prigludusi prie mano krūtinės, būdavau palyginti laiminga, manydama, kad ji irgi laiminga.

Ilgai ilgai slinkdavo man valandos, belaukiant, kol išsiskirstys svečiai, ir beklausant, ar kartais nepasigirs ant laiptų Besės žingsniai. Per tą laiką ji kartais ateidavo pasiimti pirštuko ar žirklių, o kai kada ir atnešti šio to užkąsti — bandelę su razinomis ar pyragaitį su varške. Kol valgydavau, ji sėdėdavo ant lovos, o paskui apkamšydavo mane gulinčią, pakišdama antklodės kraštus po čiužiniu, o porą kartų net pabučiavo, pasakiusi: „Labanakt, mis Džeine!" Šitokiomis akimirkomis Besė man atrodydavo geriausia, švelniausia ir maloniausia būtybė pasaulyje; iš visos širdies trokšdavau, kad ji visada būtų tokia meili bei nuoširdi ir niekad nestumdytų manęs, nesibartų, nebaustų be reikalo, kaip ji dažnai darydavo. Dabar man rodosi, kad Besė Li buvo labai gabi iš prigimties: darbas jos rankose tirpte tirpdavo, be to ji nuostabiai mokėdavo sekti pasakas, kurios man darydavo nepaprastą įspūdį. Ji taip pat buvo labai daili,— jei tik gerai prisimenu jos veidą ir figūrą. Ir šiandien mano akyse stovi liekna jauna moteris, juodaplaukė, tamsiaakė, švelnių bruožų, šviesaus ir gero veido. Tačiau visa bėda, kad

25

ji buvo nepastovaus bei karšto būdo ir labai menkai tenusivokė apie bešališkumą ir teisingumą; bet ir tokią, kokia, ji buvo, aš ją mėgau labiau už visus kitus Geitshedo dvaro gyventojus.

Tatai atsitiko sausio penkioliktąją, apie devintą valandą ryto. Besė buvo nuėjusi į apačią pusryčiauti, mano pusbrolis su pusseserėmis dar nebuvo pašaukti prie stalo; Eliza rišosi kepuraitę ir vilkosi seną šiltą paltuką, ruošdamasi lesinti vištų,— tai buvo jos mėgstamasis užsiėmimas; kai vištos imdavo dėti, ji su ne mažesniu malonumu pardavinėdavo ekonomei kiaušinius, o gautus pinigus taupydavo. Eliza buvo baisi šykštuolė bei apsigimusi komersante, ir šitos jos būdo ypatybės pasireikšdavo ne vien tuo, kad ji pardavinėdavo kiaušinius ir viščiukus, bet ir tuo, kaip ji derėdavosi su sodininku dėl gėlių daigų ir sėklų, dėl jos sodinamų gumbų ir ataugų, nes misis Rid jam buvo įsakiusi pirkti iš tos mažosios ledi viską, kas išauga jos lysvėse ir ką ji nori parduoti. O Eliza net savo garbanų nebūtų pagailėjusi, kad tik būtų galėjusi iš to pasipelnyti. Savo pinigus iš pradžių ji slapstydavo į skudurus ar plaukų popiergalius, tačiau, dalį jos kapitalo aptikus kambarinei, Eliza, bijodama, kad vieną gražią dieną gali prarasti visą savo neįkainojamą lobį, ryžosi patikėti jį savo motinai, imdama gana aukštas palūkanas — penkiasdešimt ar šešiasdešimt procentų. Sias palūkanas ji išreikalaudavo kas trys mėnesiai ir apskaičiavimus kuo tvarkingiausiai surašydavo į mažą sąsiuvinėlį.

Džordžianą sėdėjo ant aukštos kėdės, šukuodamasi prieš veidrodį ir kaišydamasi į garbanas dirbtinių gėlių ir nušiurusių plunksnų, kurių ji palėpėje susirado visą dėžę. Aš klojausi lovą, nes Besė buvo griežtai įsakiusi pasitaisyti ją, kol ji sugrįš (dabar ji dažnai naudodavosi manim kaip savo padėjėja: liepdavo pašluoti kambarį, nušluostyti nuo kėdžių dulkes ir taip toliau). Užtiesusi antklodėlę ir suklosčiusi naktinius marškinius, aš nuėjau sutvarkyti išmėtytų ant palangės iliustruotų knygučių ir lėlės baldų, bet staiga Džordžianą sustabdė mane, surikusi, kad aš neliesčiau jos žaislų (mažos kėdytės ir veidrodėliai, lėkštutės ir puodeliukai buvo jos nuosavybė). Tada, neturėdama ko veikti, nejučiom ėmiau savo kvapu šildyti apšalusių langų gėles, norėdama nusitirpdyti sklypelį stiklo ir pažvelgti į kiemą, kur vi$ką buvo sukaustęs speigus šaltis.

Pro langą matėsi vartininko būstas ir žvyruotas kelias karietoms privažiuoti; ir kaip tik tuo metu, kai aš nutirpinau nuo stiklo tiek baltų it sidabras lapų, kad galėjau pažvelgti, kas dedasi lauke, staiga išvydau, kaip atsidarė vartai ir į kiemą įvažiavo karieta. Aš abejingai stebėjau, kaip ji artėjo žvyro taku: karietos dažnai užsukdavo į Geits-hedą, bet jomis neatvykdavo nė vienas svečias, kuris nors šiek tiek būtų mane dominęs. Karieta sustojo ties veranda, garsiai nuaidėjo durų var-

26

pelis, atvykėlis buvo įleistas į vidų. Visa tai man nė kiek nerūpėjo, ir mano nuobodžiaujantį dėmesį netrukus patraukė alkana sniegena, kuri atsitūpė ant prisiglaudusios prie pat sienos plikos vyšnios šakelės ties langu ir ėmė gailiai čirpsėti. Mano pusryčių likučiai — duona ir pienas — dar tebestovėjo ant stalo, ir aš, sutrupinusi riekutę, jau mėginau atidaryti langą, norėdama paberti trupinius ant karnizo, tik staiga į vaikų kambarį įbėgo Besė.

— Mis Džeine, nusimeskite prikyštę! Ką ten darote? Ar prausėtės Sį rytą?

Prieš atsakydama aš dar kartą stumtelėjau lango rėmą, nes man būtinai norėjosi pavaišinti sniegeną pusryčiais. Langas atsidarė, aš išbėriau dalį trupinių ant karnizo, dalį ant storos medžio šakos, paskui, uždariusi langą, atsakiau:

— Ne, Bese! Aš ką tik baigiau valyti dulkes. — Tai neklaužada, nevaleika! O ką gi dabar veikėte? Visa nurau-

dot, vadinas, vėl kokią šunybę iškrėtėt? Kam buvot atidariusi langą? Man nereikėjo sukti galvą, ką atsakyti, nes Besė, matyt, labai sku

bėjo ir nesiklausė mano pasiaiškinimų. Ji nusitempė mane prie prau-syklės, negailestingai, tačiau, laimei, greitai apdorojo mano veidą ir rankas su muilu, vandeniu ir šiurkščiu rankšluosčiu, paskui su dygiu šepečiu apgluodino man plaukus, nutraukė prikyštę, išstūmė į laiptų aikštelę ir įsakė tučtuojau lipti žemyn, nes manęs kažkas laukiąs valgomajame.

Aš norėjau paklausti, kas ten manęs laukia; norėjau pasiteirauti, ar ten yra misis Rid, tačiau Besė spėjo dingti, užtrenkusi vaikų kambario duris. Ir aš iš lėto ėmiau leistis laiptais. Jau beveik tris mėnesius niekas manęs nešaukė pas misis Rid. Mano gyvenimas slinko tik vaikų kambaryje, ir todėl valgomasis, salė ir svetainė man kėlė šiurpą, ir aš nedrįsau tenai nė kojos įkelti.

Ir štai atsidūriau tuščiame vestibiulyje; stovėjau prieš valgomojo duris, virpėdama iš baimės. Kaip pasigailėtinai įsibaikštinau aš tomis dienomis, bijodama sulaukti nepelnytos bausmės! Bijojau grįžti ir į vaikų kambarį, nedrįsau žengti ir svetainėn; gal dešimt minučių taip prastovėjau, abejonių kankinama; tik įsakmiai suskambus varpeliui valgomajame, pasiryžau įeiti.

— Kas galėtų manęs laukti?— klausiau pati save, abiem rankom spausdama standžią durų rankeną, kuri iš pradžių nenorėjo manęs klausyti.— Ką čia tokį pamatysiu kambaryje, be dėdienės Rid? Vyriškį ar moterį?

Rankena pasisuko, durys atsivėrė ir, įėjusi bei padariusi žemą reveransą, išvydau juodą stulpą,— bent tokį įspūdį iš pirmo žvilgsnio man padarė ištįsusi laiba figūra juodais drabužiais, stovinti it įbesta ant ki-

27

limo; rūstus veidas pačioje figūros viršūnėje panėšėjo į kaukę, iškaltą iš akmens, ir atrodė it kapitelis virš šios negyvos kolonos.

Misis Rid sėdėjo įprastinėje vietoje prie židinio ir ženklu įsakė man prieiti arčiau; kai prisiartinau, ji pristatė mane tai akmeninei nepažįstamai statulai, tardama:

— Tai šita mergaitė, dėl kurios aš kreipiausi į jus. Jisai — nes toji statula buvo vyriškis — palengva pakreipė galvą ton

pusėn, kur aš stovėjau, ir, apžvelgęs mane veriančiomis pilkomis akimis, kurios žybčiojo po tankiais antakiais, iškilmingai pratarė storu balsu:

— Ji mažo ūgio; kiekgi jai metų? — Dešimt. — Tiek daug?—suabejojo nepažįstamasis ir dar keletą akimirksnių

apžiūrinėjo mane. Paskui paklausė: — Kuo jūs vardu, mažoji mergyte? — Džeinė Eir, sere! Atsakydama aš pažvelgiau į jį. Jis man atrodė labai aukštas,— bet

juk aš pati buvau visai mažulė; jo veido bruožai buvo stambūs ir, taip pat kaip ir jo visa išvaizda, rūstūs bei griežti.

— Na, Džeine Eir, juk tu gera mergyte? Į šį klausimą aš negalėjau atsakyti teigiamai: tame mažame pasau

lėlyje, kuriame gyvenau, visi buvo priešingos nuomonės. Todėl aš tylėjau. Misis Rid atsakė už mane, reikšmingai papurtydama galvą, o netrukus dar pridėjo:

— Gal kuo mažiau kalbėsime šiuo klausimu, misteri Broklherstai, tuo bus geriau.,.

— Labai gaila. Jei taip, mudviem teks pasikalbėti.— Jo tiesi figūra lūžo stačiu kampu, ir jis ceremoningai atsisėdo į krėslą priešais misis Rid.

— Eik šen,— pasakė jis. Aš žengtelėjau per kilimą. Misteris Broklherstas pasistatė mane kaip

tik priešais save. Koks jo veidas! Dabar, kai jis buvo prieš pat mane, aš gerai jį mačiau. Kokia didžiulė jo nosis! Kokia burna! Kokie ilgi atsikišę dantys!

— Liūdna, labai liūdna matyti išdykusį vaiką,— pradėjo jis,— o ypač neklaužadą mažą mergaitę. Ar žinai, kur patenka po mirties nusidėjėliai?

— Jie eina į pragarą,— sviedžiau aš gatavą, seniai iškaltą atsakymą.

— O kas gi yra pragaras? Gali man pasakyti? — Duobė, pilna ugnies. — O argi tu norėtum įkristi ton duobėn ir degti joje amžinai?

28

— Ne, sere! — O ką reikia daryti, kad ten nepatektum? Aš pasvarsčiau valandėlę, o paskui išdrožiau: — Reikia stengtis būti sveikai ir nenumirti. Tačiau prie šio mano atsakymo buvo lengva prikibti. — Kaipgi galima stengtis nenumirti? Jaunesni už tave vaikai kas

dien miršta. Prieš keletą dienų man teko laidoti penkerių metų vaikutį,— gerą vaikutį, kurio siela dabar danguje. Bijau, kad to netektų pasakyti apie tave, jei dievas tave pasišauks.

Nedrįsdama jam prieštarauti, aš įbedžiau akis į jo dideles kojas ant kilimo ir atsidusau,— man taip norėjosi bėgti nuo jo kuo toliausiai.

— Tikiuosi, kad šis atsidusimas eina iš širdies gelmių ir kad tu gailiesi per šį visą laiką pridariusi tiek nemalonumų savo geradarei?

— Geradarei! Geradarei!—kartojau aš pati sau.— Jie visi vadina misis Rid geradare. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai geradarė yra kažkas labai nemalonaus.

— Ar kalbi poterius rytą ir vakarą?— kvotė mane egzaminatorius. — Taip, sere. — Ar skaitai bibliją? — Kartais. — Noriai? Ar mėgsti ją? — Mėgstu Apreiškime, ir Danieliaus knygą, Genezės knygą, ir pra

našo Samuelio knygą, šiek tiek Išėjimo knygą, kai kurias vietas Karalių ir Kronikų knygos, be to, Jobą ir Joną.6

— O psalmes? Tikiuosi, tu jas irgi mėgsti? — Ne, sere. — Ne? Kaip baisu! Aš turiu berniuką, jaunesnį už tave, kuris šešias

psalmes moka mintinai, ir kai paklausiu jį, ko jis labiau norėtų — suvalgyti meduolį ar išmokti strofą psalmės, tai jis atsako: „Žinoma, strofą psalmės! Juk psalmes gieda angelai!—sako jis.— Aš noriu būti angeliukas dar čia, žemėje!" Ir tada jis gauna du meduolius už vaikišką savo dievobaimingumą.

— Psalmės neįdomios,— tariau aš. — Tai rodo, kad tavo širdis užkietėjusi; tu privalai melsti dievą,

kad jis tau pakeistų ją, kad tau suteiktų kitą širdį — naują ir tyrą. Jis paims iš tavęs akmens širdį ir duos žmogišką.

Jau norėjau paklausti, kokiu būdu galima padaryti tą širdies pakeitimo operaciją, bet įsiterpusi misis Rid liepė man sėsti ir toliau jau pati tęsė pašnekesį.

6 Apreiškimas, Danieliaus knyga ir visos kitos — pavadinimai knygų, kurios sudaro bibliją. Džeinė Eir mėgsta jas labiau už psalmes dėl to, kad jose yra daug nuotykingų pasakojimų.

29

— Man rodos, misteri Broklherstai, savo laiške, rašytame jums prieš tris savaites, minėjau, kad šitos mergaitės būdo bruožai ir polinkiai nėra tokie, kokių pageidaučiau. Jeigu priimsite ją į Louvudo mokyklą, aš labai prašyčiau: tegu direktorė ir mokytojai kuo griežčiausiai seka ją ir visų pirma tegu kovoja su jos didžiausiu trūkumu — linkimu veidmainiauti ir meluoti. Aš tai sakau tau girdint, Džeine, kad nemėgintum apgauti misterio Broklhersto.

Ne be reikalo aš bijojau, ne be reikalo aš nemėgau misis Rid! Ji tiesiog visa savo būtybe stengėsi kuo skaudžiau man įgelti, ir aš niekad nesijaučiau laiminga jos akyse. Nors ir kaip stengdavausi rūpestingai atlikti tai, ką ji liepdavo, nors ir viską darydavau jai įtikti, visas mano pastangas ji atmesdavo ir atlygindavo tokiu kaip ir šis pareiškimu. Ir dabar šitas kaltinimas nepažįstamo žmogaus akyse skaudžiai pataikė man į pačią širdį. Aš lyg per miglą suvokiau, kad iš anksto ji nori atimti net kibirkštėlę vilties ir nuodija man tą naująjį jos suplanuotą gyvenimą. Aš jutau, nors ir nebūčiau galėjusi to jausmo išreikšti žodžiais, kad ji ir mano ateities taką nusėja priešiškumu ir nepasitikėjimu. Ir aš mačiau, kad misteris Broklherstas jau dabar laiko mane apsimetėlė ir piktavale. Bet kaipgi aš galėjau kovoti prieš šį įskaudinimą!

„Aišku, niekaip",— pagalvojau, stengdamasi nesukukčioti ir paskubomis nubraukdama ašaras, bejėgiško mano sielvarto liudininkes.

— Veidmainystė iš tikrųjų labai liūdnas vaiko bruožas —pareiškė misteris Broklherstas —Si yda artima melagystei, o visi melagiai atsidurs liepsnojančios ugnies ir sieros ežere. Tačiau ji bus griežtai prižiūrima, misis Rid. Aš pakalbėsiu su mis Tempi ir mokytojomis.

— Aš norėčiau, kad ji būtų auklėjama, atsižvelgiant į jos būsimą padėtį,— kalbėjo toliau mano geradarė:— Tegu išmoks būti nuolanki ir naudinga. O dėl atostogų, tai, jeigu jūs sutiksite, tegu ji visuomet jas leidžia Louvude.

— Jūsų nutarimai, gerbiamoji, visiškai protingi,— atsakė misteris Broklherstas.— Nuolankumas — didžiausia krikščioniška dorybė, ir ji užvis labiausiai dera Louvudo auklėtinėms. Todėl aš reikalauju, kad ypatingai būtų rūpinamasi skiepyti joms šią dorybę. Aš specialiai tyrinėjau klausimą, kaip geriausiai sutramdyti jų tuščią išdidumą, ir tik šiomis dienomis man teko nudžiugti, kai sužinojau, kad man tikrai pasisekė nemažai pasiekti: -antroji mano duktė Ogusta aplankė su savo mama mokyklą ir grįžusi sušuko: „O, tėveli, kokios romios ir nuolankios visos Louvudo mergaitės — plaukai sušukuoti už ausų, prijuostės tokios ilgos ilgos! Ir tos prastos drobės kišenės prie jų suknelių! Juk jos beveik niekuo nesiskiria nuo vargingų žmonių vaikų! Jos

30

žiūrėjo į mane ir į mamą išpūtusios akis,— pridūrė ji,— tarsi niekad nebūtų mačiusios šilkinių drabužių."

— Šitokiai tvarkai aš visiškai pritariu,— atsiliepė misis Rid.— Net ir visą Angliją skersai išilgai apieškojus, vargu ar būčiau radus mokyklą su tokia auklėjimo sistema, kuri taip nuostabiai tiktų tokiam vaikui kaip Džeinė Eir. Griežtumo, mano brangus Broklherstai, griežtumo aš reikalauju visose srityse!

— Griežtumas, gerbiamoji, yra pirmoji krikščionio priedermė, ir Louvudo mokykloje šio principo laikomasi visais atvejais: neišrankus valgis, paprastas apdaras, neištaigingos patalpos, grūdinančios ir darbštumą skatinančios pratybos,— toks yra kasdienis režimas šiuose namuose visoms jų gyventojoms.

— Visai teisingai, sere. Vadinasi, galiu būti rami, kad ši mergaitė bus priimta mokytis į Louvudą įr ten auklėjama, atsižvelgiant į jos dabartinę padėtį ir ateities viltis?

— Be abejo, gerbiamoji! Mes įkurdinsime ją rinktinių gėlių darželyje— ir, tikiuosi, ji bus didžiai dėkingą už tokią nepaprastą privilegiją lankyti tą mokyklą.

— Taigi, aš atsiųsiu ją kuo greičiau, nes, patikėkite manimi, trokštu nusimesti atsakomybę, kuri man tapo tokia sunki.

— Žinoma, žinoma, gerbiamoji. O dabar leiskite palinkėti jums kuo geriausios sveikatos! Aš grįšiu į Broklherstą šią ar kitą savaitę: klebonas, mano geras bičiulis, neišleis manęs anksčiau. Bet aš pranešiu mis Tempi, kad ji lauktų naujos mergaitės,— vadinasi, mergaitė bus priimta be jokių kliūčių. Sudie!

— Sudie, misteri Broklherstai. Pasveikinkite nuo manęs misis Brokl-herst su jos vyriausiąja dukteria, taip pat ir Ogustą, Teodorą ir jaunąjį ponaitį Broutoną Broklherstą.

— Būtinai pasveikinsiu, gerbiamoji. Mažoji mergyte, štai tau knygutė „Vaiko patarėjas". Skaityk ją kaip maldaknygę, ypač tą dalį, kurioje yra „Aprašymas apie baisią ir netikėtą mirtį, kuri ištiko Martą G..., išdykėlę, melagę ir apsimetėlę."

Tai taręs, misteris Broklherstas įbruko man į rankas ploną knygutę su kietais viršeliais ir, paskambinęs, kad paduotų karietą, išvažiavo.

Mudvi su misis Rid likome vienos; keletą minučių tylėjome; ji siuvo, o aš žiūrėjau į ją. Misis Rid tuo metu galėjo būti trisdešimt šešeri, septyneri metai; ji buvo tvirtai sudėta, plačiapetė, stiprių sąnarių, neaukšta ir nors stambi, bet nenutukusi; veidas jos atrodė platokas, apatinis žandikaulis labiau išsivystęs ir stambus; kakta buvo žema, smakras didelis ir atsikišęs, lūpos ir nosis palyginti taisyklingos; iš po šviesių antakių spingsėjo akys, kuriose nesimatė nuoširdžios šilumos, jos oda buvo tamsi ir matinė, plaukai — bemaž linų spalvos; fiziškai ji

31

buvo sveika kaip ridikas,— jokia liga jos neėmė; ji buvo gera ir sumani šeimininkė, tvirtai laikė savo rankose visą ūkį ir nuomininkus, ir tik jos vaikai kartais jos nepaklausydavo ir šaipydavosi. Vilkėjo ji skoningai ir mokėjo oriai ir prideramai nešioti gražius drabužius.

Sėdėdama ant žemos kėdutės, už keleto žingsnių nuo jos krėslo, aš stebėjau jos figūrą, žiūrėjau į jos veido bruožus. Rankose laikiau traktatą apie netikėtą melagės mirtį; į tą knygutę buvo ypač kreipiamas mano dėmesys, turint norą mane visai deramai perspėti. Tai, kas čia ką tik buvo įvykę,- žodžiai, kuriuos misis Rid pasakė misteriui Broklherstui, visas jų pašnekesio tonas, šiurkštus ir užgaulus man,— skaudžiai tebeaidėjo mano sieloje. Kiekvienas žodis mane tiesiog gelte tebegėlė, tarsi aš aiškiausiai tebebūčiau juos girdėjusi, ir manyje nejučia užvirė piktumas.

Misis Rid pakėlė akis nuo siuvinio; jos žvilgsnis susitiko su manuoju, pirštai nustojo mikliai judėti.

— Eik sau į vaikų kambarį,— griežtai paliepė ji. Gal mano žvilgsnis ar kas kita taip ją užgavo, kad jos žodžiuose

suskambo toks didelis, nors ir paslėptas susierzinimas. Aš atsistojau, žengtelėjau durų link, paskui sugrįžau, perėjau per visą kambarį iki lango ir prisiartinau prie jos.

Aš turėjau ką nors pasakyti. Iš manęs buvo žiauriai tyčiojamasi, ir aš privalėjau atsikirsti. Bet kaipgi? Kuo aš galėjau atkeršyti savo priešui? Kokiu būdu? Aš įsidrąsinau ir sviedžiau jai į veidą:

— Aš nesu melagė! Jei būčiau melagė, sakyčiau, jog myliu jus. Bet aš pareiškiu, jog nemyliu jūsų. Nekenčiu jūsų labiau už viską pasaulyje, išskyrus Džoną Ridą. O šią knygutę apie melagę jūs galite atiduoti savo Džordžianai, nes jinai meluoja, o ne aš.

Misis Rid rankos nejudėdamos tebelaikė siuvinį, jos ledinis stingdąs žvilgsnis įsmigo į mane.

— Ką tu dar turi pasakyti?—paklausė ji tonu, kuriuo atsikertama suaugusiam priešininkui ir kokiu paprastai nekalbama su vaiku.

Tos jos akys, tas jos balsas sukėlė visą neapykantą, kuri slypėjo manyje. Virpėdama nuo galvos iki kojų, negalėdama susivaldyti iš susijaudinimo, kalbėjau toliau:

— Džiaugiuosi, kad jūs man negiminė; kol gyva, niekad nebeva-dinsiu jūsų dėdiene. Užaugusi niekad neatvažiuosiu aplankyti jūsų. O jei kas paklaus mane, ar mylėjau jus ir kaip jūs elgėtės su manimi, aš pasakysiu, kad, vien tik prisiminus jus, man bloga darosi ir kad jūs elgėtės su manim nuožmiai ir neteisingai.

— Kaip tu drįsti taip sakyti, Džeine Eir?

32

— Kaip drįstu, misis Rid? Kaip drįstu? Todėl, kad tai tiesa! Jūs manote, kad aš bejausmė ir kad man nereikia nė truputėlio meilės ar švelnumo! Bet aš negaliu taip gyventi, o jūs esate beširdė. Niekados nepamiršiu, kaip jūs mane įstūmėte — šiurkščiai ir žiauriai įstūmėte mane į raudonąjį kambarį ir ten užrakinote,— iki pat grabo lentos to nepamiršiu. O aš vos nenumiriau iš baimės! Aš šaukiau, visa apsipylusi ašaromis, maldavau: „Pasigailėkite! Pasigailėkite, dėdiene Rid!" Ir jūs taip žiauriai nubaudėte mane už tai, kad jūsų išdykęs sūnus parstūmė mane žemėn ir mušė be jokios priežasties. Jei kas tik mane paklaus, viską papasakosiu. Žmonės mano, kad jūs gera moteris, bet jūs bloga ir kietaširdė. Tai jūs melagė!

Aš dar nespėjau baigti, ir mano siela ėmė džiūgauti, ją pagavo keistas išsivadavimo ir pergalės jausmas, kurio man niekad nebuvo tekę pergyventi. Atrodė, tarsi subyrėjo nematomi pančiai ir aš pagaliau ištrūkau į laisvę. Ir šis jausmas kilo manyje ne be pagrindo: misis Rid, matyt, išsigando, siuvinys nuslydo jai nuo kelių. Ji iškėlė rankas, ėmė svyruoti, o jos veidas persikreipė, rodėsi, ji ims ir pravirks.

— Džeine, tu apsirinki! Kas tau yra? Kodėl tu taip visa drebi? Gal išgertum vandens?

— Ne, misis Rid! — Gal tau dar ko reikia, Džeinė? Sakau tau, aš noriu būti tau gera. — Ne, netiesa. Jūs pasakėte misteriui Broklherstui, kad aš esu blo

go būdo, kad aš bjauri melagė; o aš visam Louvudui papasakosiu, kokia jūs esate ir kaip jūs elgiatės.

— Džeine, tu nesupranti šitų dalykų: vaikų ydas reikia rauti su šaknimis.

— Aš ne melagė! — surikau kaip padūkusi. — Bet tu nemoki valdytis, Džeine, prisipažink! O dabar grįžk į vai

kų kambarį, būk man geras vaikutis, atsigulk, pailsėk... — Aš nesu jums geras vaikutis! Aš nenoriu gulti! Išsiųskite mane

greičiau į mokyklą, misis Rid... Aš nebegaliu čia ilgiau gyventi. — Iš tikrųjų reikia ją ko greičiau išsiųsti į mokyklą,— sumurmėjo

misis Rid sotto voce 7 ir, pasiėmusi rankdarbį, staiga išėjo iš kambario.

Aš likau viena kovos lauke. Tai buvo pirmas mano mūšis ir pirma pergalė. Gėrėdamasi nugalėtojos vienatve, valandėlę pastovėjau ant kilimo, kur ką tik stypsojo misteris Broklherstas. Iš pradžių aš nusišypsojau, pajutusi nepaprastą pakilimą, bet šis žiaurus džiaugsmas išblėso kartu su aprimusiu širdies plakimu. Vaikai negali kivirčytis su vyresniaisiais, kaip aš kad padariau, negali duoti valios savo pykčiui,

7 Negarsiai (it.).

3. Džeinė Eir 33

kaip aš kad pasielgiau, po to nepatirdami sąžinės priekaištų ir neišvengiamo apgailestavimo. Viržiais apžėlusi tyrlaukių kalva, skęstanti visa naikinančiose liepsnose, galėjo būti mano sielos emblema, kada aš kaltinau misis Rid ir grasinau jai. Toji pat kalva, juoda ir nusiaubta, užgesus ugniai,— štai kaip aš jaučiausi, kada, pusvalandį pasvars-čiusi tyloje, supratau, kaip beprotiškai pasielgiau ir kaip klaiku nekęsti ir pačiai būti nekenčiamai.

Pirmą kartą man teko paragauti keršto: jis man pasirodė it saldus vynas, šildantis ir gardus, kol jį geri,— bet likęs po to aitrus metalo prieskonis sukėlė man jausmą, tarsi aš būčiau apsinuodijusi. Mielu noru būčiau dabar nuėjusi pas misis Rid ir paprašiusi, kad ji man dovanotų, tačiau žinojau,— dalinai iš patirties, dalinai instinktyviai,— kad ji atstums mane su dar didesne panieka ir vėl sukels mano širdyje audringą pykčio prasiveržimą.

Man norėjosi surasti ką nors kilnesnio negu šie įnirtingi kaltinimai, pažadinti savo sieloje švelnesnius jausmus negu niaurus pasipiktinimas. Aš paėmiau knygą — arabų pasakas — ir atsisėdusi pasistengiau įsigilinti į ją. Tačiau nesupratau, ką skaičiau, mano mintys skraidė kažkur kitur, ir tie puslapiai, kurie paprastai mane žavėdavo, nieko nesakė mano sielai. Tada aš atidariau stiklines valgomojo duris; krūmai stūksojo nė nekrusteldami. Rūstus šaltis, be saulės ir vėjo, laikė sukaustęs visą sodą. Užsimetusi ant galvos ir pečių suknelę, išėjau pasivaikščioti į nuošalų parko užkampį; tačiau manęs nedžiugino nei tylūs medžiai, nei eglių kankorėžiai, krintą ant tako, nei sušalę rudens palaikai — rudi lapai, sužęrti vėtrų į krūvas ir dabar sustirę nuo šalčio. Aš pasirėmiau ant vartelių ir pažvelgiau į tuščią lauką, kur nebesiganė nė viena avis, kur neaukšta žolė buvo šalnos pakąsta ir apšerkšnijusi. Diena buvo pilka, visą dangų aptraukė sunkūs sniego debesys; protarpiais leidosi retos snaigės ir netirpdamos krito ant tako gruodo bei apšerkšnijusios vejelės. Ir štai aš, nelaimingas kūdikis, žiūrėjau į visa tai, be perstojo pati sau šnibždėdama: „Ką man daryti? Ką man daryti?"

Ir staiga išgirdau skambų balsą: — Mis Džeine! Kur jūs? Eikit pusryčių! Aš puikiai žinojau, kad tai šaukė Besė, bet nė nepajudėjau iš vie

tos, kol jos lengvi žingsniai ėmė kaukšėti takeliu. — Na, neklaužada!—pyko ji.— Kodėl neinat, kai jus kas šaukia? Po tų minčių, kurios buvo apnikusios mane, Besei pasirodžius, aš

staiga apsidžiaugiau, nors kaip paprastai ji ir buvo piktoka. Tačiau, susikirtusi su misis Rid ir nugalėjusi ją, aš anaiptol nebuvau linkusi per daug jaudintis dėl laikino savo auklės pykčio, ir man kilo noras

34

pasišildyti jos gaivios jaunatviškos širdies spinduliuose. Aš apkabinau savo rankutėmis jos kaklą ir tariau:

— Nepyk, Bese, nesibark! Niekad lig šiol nebuvau ryžusis pasielgti taip atviraširdiškai ir drą

siai. Besė iškart susijaudino. — Kokia jūs keista mergytė, mis Džeine,— tarė ji, žvelgdama į

mane,— vienišas, besiblaškantis vaikas! Ar tiesa, kad jūs išvyksit į mokyklą?

Aš linktelėjau. — Ir jums negaila bus palikti vargšės Besės? — Argi aš jai nors kiek galvoj? Juk Besė visuomet bara mane. — Todėl, kad jūs baikšti, drovi keistuolė. Reikia drąsesnei būti. — Kam? Kad daugiau niuksų gaučiau? — Niekai! Nors čia jums ir kliūva,— kas tiesa, tai tiesa. Mano

motina praėjusią savaitę buvo atvažiavusi aplankyti manęs, ir ji pasakė: „Oi, oi, nenorėčiau, kad mano vaikas būtų taip stumdomas, kaip ši mergytė!" Na, eikit šen, turiu jums gerą naujieną.

— Netikiu, Bese. — Vaikuti! Ką gi jūs manot? Kodėl tokiomis liūdnomis akutėmis

žiūrit j mane? Tad klausykit: misis ir jaunosios panelės su ponaičiu Ridu išvažiuoja popiet į svečius, tai jūs vakarieniausit su manim. Aš paprašysiu virėją, kad iškeptų jums saldaus pyrago, o paskui padė-sit man sutvarkyti jūsų daiktus: juk netrukus reiks man sukrauti jums lagaminą. Misis ketina ryt ar poryt išleisti jus iš Geitshedo, ir jūs galėsit pasirinkti žaislus, kokie tik patinka.

— Bese, pažadėkite nebebarti manęs, kol išvažiuosiu. — Gerai, jau gerai. Tik būkit gera mergaitė ir nebijokit manęs.

Nekrūpčiokit, kai man išsprūsta koks aštresnis žodis,— tas baisiai erzina. — Rodos, nebebijosiu, Besė, jau pripratau prie jūsų. Netrukus man

teks bijoti visai kitų žmonių. — Jeigu jų bijosit, jie nemegs jūsų. — Kaip jūs, Bese? — Argi aš nemėgstu jūsų, mis. Man rodos, aš prie jūsų prisirišusi

labiau negu prie visų kitų vaikų. — Tik to neparodote. — Tai kokia gudruolė! Jūs visai kitaip kalbėt pradėjot. Kodėl jūs

tokia drąsi ir smarki pasidarėt? — Ką gi, aš tuojau išvažiuoju iš jūsų, o be to.. .— aš buvau bepa-

pasakojanti, kas nutiko tarp manęs ir misis Rid, bet pagalvojus man atrodė verčiau patylėti apie tai.

— Vadinasi, džiaugiatės, palikdama mane? — Nė kiek, Bese. Dabar gal man ir gaila.

35

— Tik „dabar" ir dar „gal"? Kaip šaltai mažoji panelė kalba! O jeigu aš paprašyčiau pabučiuoti mane, jūs nenorėtumėt? Pasakytumėt: „Gal ne!"?

— Aš mielai pabučiuosiu jus, Bese, tik palenkite galvą.— Besė pasilenkė, mes apsikabinome, ir aš nusekiau paskui ją į namus su palengvėjusia širdimi. Ta diena praslinko visiškai ramiai, o vakare Besė pasekė man keletą nuostabiausių savo pasakų ir padainavo gražiausių savo dainelių. Net ir man gyvenime kartais būdavo pragiedrulių.

V SKYRIUS

Tą rytą, sausio devynioliktąją, vos išmušus penktą valandą, Besė atėjo su žvake į mano kambarėlį. Mane ji rado jau atsikėlusią ir beveik apsirengusią. Aš iššokau iš lovos dar pusvalandį prieš jai pasirodant, nusiprausiau ir ėmiau rengtis leidžiantis mėnulio delčiai, kurios šviesa skverbėsi pro siaurą langą šalia mano lovelės. Tą dieną aš turėjau išvykti iš Geitshedo pašto karieta, kuri paprastai pravažiuodavo pro didžiuosius vartus šeštą valandą ryto. Visi namai tebemiegojo, tik Besė atsikėlusi užkūrė židinį vaikų kambaryje ir čia ėmė taisyti man pusryčius. Vaikai, ruošdamiesi kelionėn, paprastai jaudinasi, ir valgis jiems ne galvoje. Aš irgi nenorėjau nieko nė paragauti. Veltui Besė įkalbinėjo mane praryti nors keletą kąsnių duonos su virintu pienu. Įsitikinusi, kad nieko iš to nebus, ji suvyniojo keletą sausainių į popierių ir įdėjo juos man į lagaminėlį. Paskui padėjo apsivilkti apsiaustėlį ir užsirišti kepuraitę, o pati apsisupo skara, ir mudvi išėjom iš vaikų kambario. Einant pro misis Rid miegamąjį, ji paklausė:

— Gal užeisit atsisveikinti su misis? — Ne, Bese. Vakar vakare, kai jūs vakarieniavote, ji buvo atėjusi

prie mano lovelės ir pasakė, kad rytą nežadinčiau nei jos pačios, nei jos vaikų. Jinai taip pat pasakė, kad atsiminčiau, jog ji visą laiką buvo mano geradarė, ir todėl aš turinti geru minėti ją ir būti jai dėkinga.

— O ką jūs atsakėt, mis? — Nieko. Aš užsidengiau veidą antklode ir nusigręžiau į sieną. — Negerai pasielgėt, mis Džeine. — Visai gerai, Bese. Jūsų ponia nebuvo mano geradarė,— ji buvo

mano priešas. — O, mis Džeine! Nekalbėkite šitaip!

36

— Sudie, Geitshede!—sušukau aš, kai mes, perėjusios vestibiulį, atsidūrėme lauke.

Mėnulis nusileido, ir kieme buvo labai tamsu; Besė nešė žibintą, kurio šviesa blykčiojo ant šlapių pakopų ir žvyruoto tako, jau spėjusio sudrėkti nuo staiga prasidėjusio atlydžio. Koks drėgnas ir šaltas buvo tas žiemos rytas! Skubėdama taku, aš ėmiau kalenti dantimis. Vartininko trobelėje jau degė žiburys: įėjusios radome jo žmoną kuriant krosnį. Prie durų pamačiau virvėmis perrištą savo lagaminą, kuris čia buvo atneštas dar iš vakaro. Ligi šešių buvo likę tik keletas minučių ir, vos laikrodžiui spėjus išmušti šeštą, tolumoje dusliai sudardėjo ratai. Aš priėjau prie durų ir ėmiau žiūrėti, kaip per ūką greitai artėja pašto karietos žibintai.

— Ar ji viena važiuoja?—paklausė vartininko žmona. — Taip. — O toli? — Penkiasdešimt mylių. — Oi, kaip toli! Keista, kad misis Rid nebijo leisti jos vienos to

kion tolimon kelionėn. Pašto karieta privažiavo. Stai ji sustojo ties vartais. Ją traukė ket

vertas arklių. Ji buvo pilna keleivių. Palydovas ir vežėjas įsakė mums pasiskubinti; mano lagaminas atsidūrė ant viršaus; kažkieno rankos mane atplėšė nuo Besės, kurios kaklą bučiavau apsikabinusi.

— Žiūrėkite, gerai saugokit ją,— sušuko ji palydovui, kai jis, pakėlęs mane, sodino į karietą.

— Gerai, jau gerai! — atsakė tas; durys užsitrenkė, kažkas suriko: „Važiuojam!",— ir karieta pajudėjo.

Šitaip aš atsiskyriau su Bese ir Geitshedu, šitaip buvau išgabenta į nežinomą ir, kaip man tada atrodė, tolimą ir paslaptingą kraštą.

Maža ką beprisimenu iš tos kelionės: viena tik išliko atmintyje — toji diena man pasirodė neapsakomai ilga, tarsi būtume nukeliavę šimtus mylių. Pravažiavome keletą miestų, ir viename, labai dideliame, pašto karieta sustojo ilgesniam laikui. Arkliai buvo iškinkyti, ir keleiviai išlipo papietauti. Nuvedęs mane į viešbutį, palydovas pasiūlė man pavalgyti, bet kadangi aš neturėjau jokio apetito, jis paliko mane didžiulėje salėje; abiejuose jos galuose kūrenosi po židinį, palubėje kabojo sietynas, o vienu pasieniu labai aukštai ėjo galerija, kurioje blykčiojo muzikos instrumentai. Ilgai vaikščiojau po šią salę iš vieno galo į kitą, jausdamasi labai nejaukiai ir mirtinai bijodama, kad štai kas nors pasirodys ir pagrobs mane,— mat Besė, sekdama prie židinio pasakas, dažnai užsimindavo apie vaikų pagrobėjus, ir todėl nė kiek neabejojau, kad tokių žmonių esama. Pagaliau palydovas su-

37

grįžo, aš vėl buvau įkelta į karietą, mano globėjas užlipo į savo vietąf

sutrimitavo duslų ragą, ir mes vėl ėmėme dardėti L. miesto grindiniu. Drėgna ir miglota diena slinko vakarop. Temstant pajutau, kad mes

iš tikrųjų jau labai toli nuo Geitshedo; miestų jau nebepasitaikydavo, kraštas pasikeitė, aplinkui horizonte stūksojo didžiulės pilkos kalvos. Bet štai visiškai sutemo, karieta nusileido į klonį, apaugusį tamsiu mišku,, ir kai visa aplinkui apniaukė naktis, aš dar ilgai ilgai girdėjau, kaip vėjas gūdžiai ošė medžiuose.

To ošimo liūliuojama pagaliau užsnūdau. Miegojau neilgai,— nubudau, karietai staiga sustojus; durys buvo atviros, ir pro jas pamačiau moteriškę,— matyt, tarnaitę. Žibintų šviesoje įžiūrėjau jos veidą ir drabužius.

— Ar čia yra mergaitė, vardu Džeinė Eir?—paklausė jinai. Aš atsakiau „taip" ir buvau iškelta iš karietos, mano lagaminas pa

statytas žemėn, ir karieta bematant nudardėjo toliau. Nuo ilgo sėdėjimo mano kojos buvo nutirpusios, o nuo karietos

dardėjimo ir kratymo — visa lyg apkvaišusi. Atsipeikėjusi apsidairiau aplinkui: lietus, vėjas, tamsa. Vis dėlto šiaip taip įžiūrėjau priešais kažkokią sieną ir joje atdaras duris; pro jas ir įėjau paskui naująją savo vadovę, kuri jas uždarė ir užrakino. Paskui išvydau namą ar veikiau keletą namų,— pastatas buvo labai ilgas, su daugybe langų, kuriuose spingsėjo vienas kitas žiburys. Mes leidomės plačiu, žvyruotu taku, tekšendamos per klanus, ir priėjome prie durų. Tarnaitė įvedė mane į koridorių, o paskui į kambarį, kuriame kūrenosi ugnis, ir paliko jame vieną.

Atsistojusi prie ugnies, susišildžiau sugrubusius pirštus, o paskui apžvelgiau kambarį: jame nedegė jokia žvakė, tačiau iš židinio švysčioja liepsnos liežuviai protarpiais nušviesdavo tapetais išmuštas sienas, kilimą, užuolaidas, žvilgančius raudonmedžio baldus. Tatai buvo svečių kambarys, ne toks erdvus ir puikus kaip Geitshedo svetainė, bet gana jaukus. Man besistengiant įžiūrėti, kas vaizduojama ant sienos kabančiame paveiksle, atsidarė durys ir įėjo kažkokia moteris su žvake; kita žengė jai iš paskos.

Pirmoji buvo aukšta dama, tamsiaplaukė, tamsiaakė, su iškilia balta kakta; ji buvo apsisupusi skara, jos veidas atrodė griežtas, laikysena tiesi.

— Mergaitė per jauna tokiai kelionei,— tarė ji, statydama žvakę ant stalo. Valandėlę ji atidžiai apžiūrinėjo mane, paskui pridūrė:—Ją reikėtų tuoj pat paguldyti, nes ji atrodo pavargusi. Ar tu pavargusi?— paklausė ji, paliesdama ranka man petį.

— Truputį.

38

— Ir, be abejo, išalkusi. Tegu ji, prieš eidama gulti, pavakarieniauja, mis Miler. Sakyk, vaikuti, ar pirmą kartą palikai tėvus ir atvažiavai į mokyklą?

Aš jai paaiškinau, kad neturiu tėvų. Ji pasiteiravo, ar seniai jie mirę, paskui — kiek man metų, kuo aš vardu, ar moku skaityti, rašyti ir nors kiek siūti. Po to, švelniai palietusi smiliumi man skruostą, ji pasakė: „Tikiuosi, tu būsi gera mergaitė!" ir atleido mane su mis Miler.

Ledi, kurią aš palikau tame kambaryje, galėjo būti maždaug dvidešimt devynerių metų. Toji, kuri dabar ėjo su manimi, atrodė keleriais metais jaunesnė. Pirmoji padarė man stiprų įspūdį savo balsu, žvilgsniu ir visa išvaizda. Mis Miler buvo daug paprastesnė, raudonskruostė, nors veidas ir rodė, kad ją spaudžia nuolatiniai rūpesčiai; skubri eisena ir judesiai bylojo, kad ji visada turi atlikti daugybę neatidėliotinų darbų. Aš išsyk nusprendžiau, kad ji turbūt mokytojos padėjėja, o paskui šis mano spėjimas ir pasitvirtino. Ji vedė mane iš kambario į kambarį, iš koridoriaus į koridorių per visą didžiulį ir nesimetrišką pastatą, kol pagaliau, perėjusios tą namo dalį, kur viešpatavo visiška ir kažkokia baugi tyla, išgirdome daugelio balsų gaudesį ir iškart atsidūrėme plačiame ilgame kambaryje. Abiejuose jo galuose stovėjo po du didelius nedažytus stalus, ant kurių degė po porą žvakių, o aplinkui suoluose sėdėjo daugybė įvairaus amžiaus mergaičių, nuo devynerių ar dešimties iki dvidešimties metų. Blausioje lajinių žvakių šviesoje man pasirodė, kad jų be galo daug, nors iš tikrųjų jų buvo ne daugiau kaip aštuoniasdešimt. Jos visos vilkėjo vienodas negrabiai sukirptas rudos medžiagos sukneles ir ilgas drobines prikyštes. Buvo mokymosi metas, ir tas mane nustebinęs gaudesys aidėjo dėl to, kad auklėtinės balsiai kalė rytdienos pamokas.

Mis Miler parodė man, kad sėsčiau į suolą netoli durų, o paskui, nuėjusi į kitą ilgo kambario galą, sušuko:

— Seniūnės, surinkite vadovėlius ir padėkite juos į vietą! Keturios augalotos mergaitės pakilo nuo įvairių stalų ir, apėjusios

visas, surinko ir nunešė knygas. Mis Miler vėl sukomandavo: •— Seniūnės, atneškite vakarienę!

Tos pačios mergaitės išėjo ir tuoj pat sugrįžo; kiekviena jų atnešė po padėklą, ant kurio buvo išdėliotos kažkokio valgio porcijos, o vidury stovėjo vandens ąsotis ir puodelis. Porcijas jos išdalino, eidamos aplink stalus. Kurios norėjo, tos pylėsi į bendrą puodelį vandens. Atėjus mano eilei, aš mielai atsigėriau, nes buvau ištroškusi, bet valgio nepaliečiau — buvau taip pavargusi ir susijaudinusi, kad nė pagalvoti apie valgį nenorėjau. Tačiau vis dėlto pamačiau, kad tos porcijos buvo supjaustytas avižinių kruopų apkepas.

39

Visoms pavalgius, mis Miler balsu atskaitė maldas, ir mergaitės, išsirikiavusios po dvi, pakilo laiptais į antrą aukštą. Būdama be galo išvargusi, aš net nepastebėjau, kaip atrodė mūsų miegamasis. Temačiau, kad jis labai ilgas kaip ir klasės patalpa. Šiąnakt aš turėjau gulėti vienoje lovoje su mis Miler; ji padėjo man nusivilkti. Atsigulusi dirstelėjau į daugybę išrikiuotų lovų, į kurias bematant sugulė po dvi mergaites. Po dešimties minučių vienintelė žvakė buvo užpūsta. Tyloje ir visiškoje tamsoje aš greit užmigau.

Naktis praslinko nepastebimai. Buvau tokia nuvargusi, kad nieko net nesapnavau. Tik vieną kartą prabudusi girdėjau, kaip pašėlusiais gūsiais švilpia vėjas ir pila tarsi iš kibiro lietus, ir pajutau, kad šalia manęs guli mis Miler. Kada vėl atmerkiau akis, garsiai skambėjo varpas, mergaitės buvo sukilusios ir vilkosi drabužėlius. Dar nebuvo pradėję aušti, ir miegamajame spingsėjo vos trys žvakės. Nenoromis aš irgi atsikėliau: buvo baisiai šalta, ir aš drebėdama šiaip taip apsirengiau. Kai dubuo liko laisvas, nusiprausiau, tačiau negreit, nes prausimosi indas buvo vienas šešioms mergaitėms ir stovėjo drauge su kitais vidury miegamojo ant stovų. Vėl suskambo varpas, visos susirikiavo poromis ir, nusileidusios laiptais, šitaip suėjo į šaltą ir vos vos teap-šviestą klasę. Mis Miler balsu paskaitė maldą ir paskui sušuko:

— Sustokite pagal klases. Keletą minučių truko kažkoks sąmyšis, kurio metu mis Miler

šūkčiojo: „Nutilkite! Žiūrėkite tvarkos!" Stojus tylai, pamačiau, kad visos mergaitės susirikiavo į keturis pusračius prieš keturis stalus, prie kurių stovėjo po kėdę. Visos turėjo rankose po knygutę, o po vieną didžiulę knygą, kuri buvo panaši į bibliją, gulėjo ant kiekvieno stalo prieš tuščią kėdę. Keletą sekundžių tesigirdėjo tik duslus daugelio balsų šnibždesys. Mis Miler ėjo nuo vienos klasės prie kitos, tildydama šį neaiškų murmesį.

Kažkur toli suskambo varpelis, ir į kambarį įžengė trys damos; kiekviena priėjo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės. Mis Miler užėmė ketvirtą tuščią kėdę, kuri stovėjo arčiausiai durų ir ties kuria buvo susispietusios pačios mažiausios mergaitės. Aš tapau priskirta prie šios žemiausios klasės ir pastatyta pusračio gale.

Prasidėjo pamokos. Buvo perskaityta tos dienos kolekta, paskui ištraukos iš Naujojo testamento, po to ilgesni skirsniai iš biblijos, ir visa tai truko ištisą valandą. Tuo tarpu diena visiškai išaušo. Nenu-ilstąs varpelis dabar suskambo ketvirtą kartą; mergaitės susirikiavo ir nužygiavo į kitą kambarį pusryčiauti. Kaip nudžiugau, kad galėsiu šį tą užkąsti! Buvau taip išalkusi, kad tiesiog bloga darėsi, nes vakar bemaž nieko nebuvau valgiusi.

40

Valgykla buvo didelis, tamsus, žemas kambarys. Ant dviejų ilgų stalų garavo dubenėliai kažkokio karštimo, tačiau mano didžiam sielvartui nuo jų sklido toli gražu ne viliojantis kvapas. Aš pastebėjau* kad visos mergaitės nepatenkintos susiraukė, kai valgio tvaikas palietė uoslės organus toms, kurioms tas patiekalas buvo skirtas. Pirmose gretose, kur stovėjo vyresnės klasės mergaitės, pasigirdo šnibždesys:

— Šlykštu! Avižinė vėl prisvilusi! — Nutilkite! —pasigirdo kažkieno balsas. Taip sušuko ne mis Miler,

o viena vyresnioji mokytoja, maža, tamsi žmogysta, puošni, bet nesimpatinga. Ji iškilmingai atsisėdo vieno stalo gale, tuo tarpu kita apkūnesnė ir meilesnė dama vadovavo kitam stalui.

Aš veltui dairiausi tos damos, kurią pirmiausia išvydau vakar vakare, bet jos niekur nesimatė. Mis Miler atsisėdo gale to stalo, prie kurio ir aš buvau pasodinta, o keista, užsienietiškai atrodanti pagyvenusi dama,— prancūzų kalbos mokytoja, kaip vėliau sužinojau,— užėmė atitinkamą vietą prie kito stalo. Mergaitės sukalbėjo ilgą maldą ir sugiedojo psalmę; po to tarnaitė atnešė mokytojoms arbatos, ir pusryčiai prasidėjo.

Baisiausiai išalkusi ir nusilpusi, su vilko apetitu prarijau keletą šaukštų avižinės, visai negalvodama apie jos skonį, bet, vos tik numalšinusi pirmą alkį, pajutau, kad valgau vemti verčiančią šlykštynę: prisvilusi avižinė yra beveik lygiai tokia pat kokti kaip ir supuvusios bulvės; net išbadėjusiam žmogui ji bjauri. Šaukštai judėjo iš lėto: aš mačiau, kaip mergaitės ragavo tą buzą ir mėgino valgyti, bet daugelio pastangos ėjo veltui. Pusryčiai pasibaigė, nors niekas nepapusryčiavo. Mes sukalbėjome padėkos maldą už tai, ko neapturėjome, sugiedojome antrą psalmę ir iš valgyklos perėjome į klasę. Aš išsekiau viena iš paskutiniųjų ir mačiau, kaip viena mokytoja paėmė dubenėlį avižinės ir paragavo; paskui susižvalgė su kitomis; visų veiduose matėsi nepasitenkinimas, o viena jų, apkūnioji dama, sušnibždėjo:

— Tikra šlykštynė! Kokia gėda! Praėjo kokia penkiolika minučių, iki vėl prasidėjo pamokos. Pėr

tą laiką klasėje aidėjo didžiulis triukšmas,— matyt, tuo metu buvo leidžiama kalbėti garsiai bei nesivaržant, ir mergaitės naudojosi ta teise. Šnekos sukosi apie pusryčius, kuriuos peikė visos lig vienos. Vargšelės! Tik tuo jos ir tegalėjo pasiguosti. Iš mokytojų tik viena mis Miler tebuvo klasėje; apie ją susispietė būrelis paauglesnių mergaičių, jos atrodė rimtos ir kažką piktai kalbėjo. Nugirdau, kaip viena kita paminėjo Broklherstą; mis Miler nepritardama tik purtė galvą, bet per daug nesistengė slopinti bendro pasipiktinimo: ji, be abejo, sutiko su jomis.

Klasės patalpoje laikrodis išmušė devintą. Mis Miler paliko paauglesnių mergaičių būrelį ir, atsistojusi vidury kambario, sušuko:

41

— Nutilkite! Visos į vietas! Pripratusios prie drausmės mokinės beregint pakluso: per penketą

minučių palaida auklėtinių masė susitvarkė, ir po Babelio triukšmo6

stojo pusėtina tyla. Vyresniosios mokytojos punktualiai užėmė savo vietas, tačiau atrodė, kad visos dar kažko laukė. Suoluose, kurie dviem eilėm ėjo per visą ilgą klasę, aštuoniasdešimt auklėtinių sėdėjo nejudėdamos, išsitiesusios. Keistas buvo šis reginys: visų plaukai sušukuoti aukštyn, nepamatysi nė mažiausios garbanėlės, visos vilkėjo rudas sukneles su aukštomis, siauromis apykaklėmis ir rauktinukais apie kaklą; taip pat su mažais drobiniais maišeliais (šiek tiek panašiais į Škotijos kalniečių kailinius krepšius), kabančiais priekyje virš suknelių ir skirtais susidėti rankdarbiams; be to, visos avėjo vilnones kojines ir kaimietiškas kurpes su žalvarinėmis sagtimis. Tarp šitaip apsirengusių mokinių buvo gal kokia dvidešimt ir visai suaugusių merginų. Jos atrodė jau tikros panelės. Tokie drabužiai joms visai netiko ir darkė net pačių apveidžiųjų išvaizdą.

Aš visą laiką žiūrėjau į jas, kartais perkeldama žvilgsnį į mokytojas, kurių nė viena man nepatiko: apkūnioji atrodė šiek tiek šiurkštoka, juodoji — gana pikta, užsienietė — atšiauri ir juokinga, o mis Miler, vargšelė, su savo rausvai mėlynais skruostais panėšėjo į užguitą, nusikamavusią būtybę. Ir staiga, kai mano akys klaidžiojo nuo veido prie veido, visos mergaitės, tarsi kokios slaptos spyruoklės pamėtėtos, atsistojo kaip viena.

Kas gi atsitiko? Negirdėjau jokio paliepimo ir todėl nustebau. Man dar nespėjus susigaudyti, visos auklėtinės vėl susėdo. Kadangi visų akys buvo nukrypusios į vieną tašką, aš irgi pažvelgiau į tą pusę ir pamačiau tą pačią damą, kuri mane sutiko vakar vakare. Ji stovėjo priešais klasę prie židinio,—abu židiniai dabar kūrenosi,— ramiai ir rimtai apžiūrinėjo auklėtines, susirikiavusias į dvi eiles. Mis Miler priėjo prie jos ir kažko paklausė; gavusi atsakymą, ji grįžo į savo vietą ir garsiai tarė:

— Pirmosios klasės seniūne, atneškite gaublius! Kol paliepimas buvo įvykdytas, minėtoji dama iš lėto perėjo palei

suolus. Matyt, mano buvo labai išlavėjęs adoravimo jausmas, nes ir po šiai dienai tebeatsimenu tą pagarbų susižavėjimą, su kuriuo sekiau jos žingsnius. Dabar, dienos šviesoje, ji atrodė aukšta, liekna ir graži; rusvos akys, iš kurių švietė malonus žvilgsnis, ir ilgos plačios blaks-

8 Užuomina į biblijos legendą, kurioje pasakojama, kaip, žmonėms užsigeidus pastatyti aukštą Babelio bokštą, kuris siektų dangų, dievas nubaudęs juos už tokį nusikalstamą norą ir sumaišęs jų kalbas, kad jie nebegalėtų vienas kito suprasti. Po to, visiems ėmus šaukti skirtingus žodžius, kilęs baisus triukšmas Ir sumišimas.

42

tienos pabrėžė aukštą ir baltą jos kaktą; jos plaukai buvo kone juodi ir ties smilkiniais sudėti apskritomis garbanomis, kaip to reikalavo to meto mada,—kada nei šukuosenos, nei ilgos garbanos dar nebuvo paplitusios; jos suknia taip pat pagal to laiko madą buvo gelumbinė, violetinės spalvos, ispaniškai papuošta juodo aksomo juostelėmis; ant dirželio švytėjo auksinis laikrodis. (Laikrodžiai tada dar nebuvo taip išplitę kaip nūnai.) Tegu skaitytojas prie šio paveikslo prideda švelnius, taurius bruožus, nors išblyškusį, bet giedrą veidą, didingą stotą bei orią laikyseną, ir jis galės tiksliai,— bent tiek, kiek galima nupasakoti žodžiais,—- įsivaizduoti, kaip atrodė mis Tempi — Marija Tempi, kaip aš vėliau perskaičiau vardą ir pavardę jos maldaknygėje, kurią man kartą buvo patikėta nunešti į bažnyčią.

Louvudo direktorė (toks buvo šios ledi titulas), atsisėdusi prieš porą gaublių, pastatytų ant stalo, pasišaukė prie savęs pirmąją, vyriausiąją, klasę ir pradėjo geografijos pamoką; žemesniąsias klases pasiėmė mokytojos; kartu vyko istorijos, gramatikos ir kitų dalykų pamokos. Paskui sekė rašymas ir aritmetika, taip pat muzika, kurios mis Tempi mokė kai kurias vyresnes mergaites. Visos pamokos vyko pagal laikrodi, kuris pagaliau išmušė dvyliktą. Tada direktorė atsistojo ir pasakė:

— Aš noriu tarti keletą žodžių auklėtinėms. Bepakyląs triukšmas pamokoms pasibaigus iškart nutilo, vos tik

pasigirdo jos balsas. Direktorė kalbėjo: — Šįryt jūs gavote pusryčius, kurių negalėjote valgyti, ir turbūt li

kote alkanos. Aš įsakiau, kad jūs visos gautute priešpiečiams duonos ir sūrio.

Mokytojos pažvelgė į ją nustebusios. — Visą atsakomybę prisiimu pati sau,— pridūrė ji, paaiškindama mo

kytojoms, ir tuojau pat išėjo iš klasės. Bematant buvo atnešta ir išdalinta duona ir sūris, ir visos auklėti

nės su džiaugsmu pasistiprino. Po to pasigirdo komanda: „Į sodą!" Kiekviena mokinė užsidėjo po grubiai nupintą šiaudinę skrybėlaitę su spalvotais kartūno raišteliais ir užsivilko pilkos medžiagos apsiaustėlį. Aš irgi buvau panašiai aprengta ir kartu su visomis atsidūriau lauke.

Erdvus sodas buvo aptvertas tokia aukšta siena, kad joks žvilgsnis negalėjo dirstelti per viršų. Iš vienos jo pusės ėjo dengta veranda; vidurinę sodo dalį, padalintą į daugybę lysvių, supo plačios alėjos. Lysvės buvo paskirstytos mokinėms, kurių kiekviena turėjo prižiūrėti savąją. Vasarą, sužydėjus gėlėms, jos, be abejo, atrodydavo labai gražios, bet dabar, sausio pabaigoje, viską dengė niūri žiemos rudumą. Man pasidarė nyku, kai aš apsidairiau aplinkui. Diena anaiptol neviliojo pasivaikščioti. Tiesa, nebelijo, bet tvyrojo drėgnas gelsvas

43

rūkas; po kojomis žemė žliugsėjo nuo vakarykščios liūties. Sveikesnės mergaitės ėmė bėgioti ir žaisti, bet sublogusios ir išblyškusios susispietė į krūvą verandoje, ieškodamos prieglobsčio nuo šalčio, o kai jas, visas drebančias, ėmė verti iki kaulų tiršta dargana, aš girdėjau, kaip jos dusliai ir be perstojo kosti.

Lig šiol aš nė su viena mergaite nebuvau kalbėjusi, ir niekas, matyt, nekreipė į mane dėmesio; stovėjau viena sau nuošaliai, tačiau aš buvau pripratusi prie vienatvės, ir ji visai neslėgė manęs. Atsirėmusi į verandos koloną, aš geriau susisiaučiau pilkąjį savo apsiaustėlį ir, stengdamasi pamiršti šaltį, kuris gnaibė mane iš oro, bei alkį, kuris maudė iš vidaus, susimąsčiusi stebėjau, kas dedasi aplinkui. Mano mintys buvo neaiškios ir padrikos: aš vos tesusigaudžiau, kur esu atsidūrusi. Geitshedas ir gyvenimas jame atrodė kažkur be galo toli; dabartis buvo miglota ir keista, o ateities negalėjau įsivaizduoti. Aš apžvelgiau šį tarsi vienuolyno sodą, apžvelgiau išsidriekusį pastatą, kurio viena pusė atrodė nušiurusi ir sena, o kita visai nauja. Naujoji dalis, kurioje buvo klasė ir miegamasis, smailais ir grotuotais langais priminė bažnyčią. Virš durų, akmeninėje plokštėje, perskaičiau įrašą:

LOUVUDO PRIEGLAUDA

Šitą rūmų dalį atstatė tokiais ir tokiais metais misis Naomė Broklherst iš Broklherst Holo šioje grafystėje.

„Tegu Jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų Jūsų tėvą, kurs yra danguje/'

(Šv. Mato evangelija, V sk., 16 eil.)

Aš skaičiau ir skaičiau šiuos žodžius, jausdama, kad niekaip negaliu suvokti jų visos prasmės. Man bemąstant, ką reiškia žodis „prieglauda", ir besistengiant užrašo pradžią susieti su šventraščio citata, visai arti pasigirdęs kosulys privertė mane atsigręžti. Čia pat, ant akmeninio suolo, pamačiau sėdint mergaitę; ji buvo pasilenkusi ties knyga, kurią skaitė, matyt, labai susidomėjusi. Iš savo vietos aš išvydau antraštę: „Raselasas". Pavadinimas man pasirodė keistas ir dėl to dar patrauklesnis. Versdama lapą, ji netyčiomis dirstelėjo į mane, ir aš stačiai paklausiau ją:

— Ar įdomi knyga? Aš jau nusprendžiau kurią dieną paprašyti, kad jinai man ją pa

skolintų. — Man ji patinka,— atsakė ji, kiek palaukus ir atidžiai pažvelgus

į mane. — Apie ką čia rašoma?—teiravausi toliau. Aš1 tiesiog nesuprantu,

iš kur man atsirado drąsos užkalbinti nepažįstamą mergaitę. Šis poelgis buvo neįprastas mano prigimčiai ir būdui. Turbūt jos susižavėjimas kny-

44

ga užgavo manyje kokią nors panašią stygą: juk aš irgi mėgau skaityti, nors grynai paviršutiniškai ir vaikiškai,— rimtos ir gilios knygos man buvo neįkandamos.

— Jeigu nori, pasižiūrėk,— atsakė mergaitė, duodama man knygą. Aš paėmiau ją į rankas. Truputį pavarčiusi, įsitikinau, kad turinys

anaiptol nebuvo toks patrauklus kaip antraštė. Knyga mano vaikiškam skoniui pasirodė nuobodi: joje neradau nieko nei apie fėjas, nei apie elfus, ir pilni suglaustų raidžių puslapiai nežadėjo nieko įdomaus. Grąžinau knygą mergaitei, kuri paėmė ją ramių ramiausiai ir, nieko nesakiusi, buvo beįninkanti skaityti, bet aš vėl išdrįsau ją sutrukdyti:

— Gal man paaiškintum, ką reiškia šis užrašas virš durų? Kas yra toji „Louvudo prieglauda"?

— Mokykla, kurioje tu mokysiesi. — Tai kodėl ji vadinasi prieglauda? Ar ji kuo nors skiriasi nuo

kitų mokyklų? — Iš dalies tai labdarybės mokykla. Tu, aš ir visos kitos mergai

tės yra labdarybės išlaikomi vaikai. Tu juk tikriausiai našlaitė? Ar tu nebeturi tėvelio ar motutės?

— Jie abu jau seniai mirę. — Taigi visos šitos mergaitės yra netekusios vieno arba abiejų tė

vų, ir ši prieglauda auklėja našlaites. — Argi mes nemokame pinigų? Argi čia mes laikomos veltui? — Mes užsimokame arba mūsų artimieji užmoka po penkiolika

svarų per metus. — Tai kodėl tu sakai, kad mes labdarybės išlaikomi vaikai? — Todėl, kad penkiolikos svarų nepakanka išlaikymui bei moky

mui, ir visos kitos lėšos suaukojamos labdarybės būdu. — O kas aukoja? — Įvairios geraširdės ledi ir džentelmenai — šiose apylinkėse ir Lon

done. — Kas toji Naomė Broklherst? — Ponia, kuri pastatė naująją šio namo dalį, kaip rašoma lentoje,

o jos sūnus viską čia prižiūri ir tvarko. — Kodėl? — Dėl to, kad jis yra iždininkas ir valdytojas. — Vadinasi, šie namai nepriklauso tai aukštai ledi, kuri nešioja

laikrodį ir kuri įsakė duoti mums duonos bei sūrio? — Ar mis Tempi? O, ne! Būtų gerai, jeigu taip būtų! Jinai nė

žingsnio negali žengti be misterio Broklhersto žinios. Misteris Broklherstas pats perka mums maistą ir drabužius.

45

— Tai jis čia gyvena? — Ne! Už dviejų mylių nuo čia. Didelėje sodyboje. — Ąr jis geras žmogus? — Jis yra pastorius, ir visi sako, kad jis daro daug gero. — Tu, rodos, sakei, kad aukštoji ledi vadinasi mis Tempi? — Taip. — O kaip vadinasi kitos mokytojos? — Toji raudonskruostė vadinasi mis Smit; jinai moko mus rank

darbių ir kirpimo,— juk mes pačios siuvamės sukneles, sijonukus, apsiaustėlius ir visa kita. Toji mažutė juodaplaukė yra mis Skečerd; ji moko mus istorijos bei gramatikos ir padeda antrajai klasei ruošti pamokas; o toji su šalių ir nosinaite ant geltono kaspino pašonėje yra madam Pjero; ji kilusi iš Lilio, iš Prancūzijos, ir dėsto prancūzų kalbą.

— Ar tau patinka šios mokytojos? — Taip. Nieko sau. — Ar tau patinka ta maža juoduke madam.. ? Aš negaliu taip kaip

tu ištarti jos vardo. — Mis Skečerd greit supyksta,— žiūrėk, mokėk jai įtikti! O ma

dam Pjero nebloga žmogysta. — Bet mis Tempi geriausia už visas, tiesa? — Mis Tempi labai gera ir labai protinga. Ji toli pralenkia visas

kitas, nes ji kur kas labiau išsilavinusi už jas. — Ar tu jau seniai šičia? — Dveji metai. — Ar tu našlaitė? — Mano motina mirusi. — Ar tau gera čionai? — Tu per daug klausinėji. Aš tau ir taip daug klausimų atsakiau.

Užteks tuo tarpu, aš noriu paskaityti. Tačiau tą akimirką paskambino pietums, ir mes visos sugužėjome

į vidų. Kvapas, kuris dabar sklido valgykloje, vargu ar kiek labiau žadino apetitą negu tas, kuris kuteno mūsų uoslę per pusryčius. Pietūs buvo patiekti dviejuose didžiuliuose skardiniuose katiluose, iš kurių kilo apkartusiais riebalais trenkiąs garas. Paragavusi įsitikinau, kad tai jovalas iš šleikščių bulvių ir mažų surūdijusios mėsos gabaliukų. Sito patiekalo gana nemažą lėkštę gavo kiekviena mokinė. Aš valgiau prisiversdama ir klausiau pati save, nejaugi kasdien bus toks maistas.

Po pietų tuoj pat suėjome į klasę, kur prasidėjo pamokos, trukusios iki penktos valandos.

Vienintelis pažymėtinas įvykis popiet buvo tas, kad tą mergaitę, su kuria šnekėjausi verandoje, mis Skečerd pašalino iš istorijos pa-

46

mokos ir pastatė didžiulės klasės viduryje. Ši bausmė man atrodė be galo gėdinga, ypač tokiai didelei mergaitei,— iš pažiūros jai buvo trylika ar daugiau metų. Maniau, kad ji labai skaudžiai sielosis ir neturės kur dėtis iš gėdos, bet kaip aš nustebau, kai ji nei pravirko, nei paraudo. Rami ir rimta stovėjo vidury klasės visų akivaizdoje. „Iš kur ji turi tiek jėgų, kad gali ramiai pakęsti šią gėdą?"—klausiau pati save. Jos vietoje, aš turbūt geisčiau prasmegti skradžiai žemės. O ji, rodos, mąsto apie kažką tolima, kas nieko bendro neturi su jos bausme, su šia klase, su šia aplinka. Man buvo tekę girdėti, kad žmonės sapnuoja nemiegodami,— gal ir ji dabar sapnuoja? Jos akys įsmeigtos į grindis, bet esu tikra, kad jinai nemato jų,— jos žvilgsnis, atrodo, nukreiptas į jos pačios vidų, į sielos gelmes. Ji veikiausiai pasinėrusi į prisiminimus ir visai nepastebi, kas yra prieš ją. Norėčiau žinoti, kokia ta mergaitė — gera ar išdykusi?

Išmušė penkias, mes vėl gavome valgyti,— po mažą puodelį kavos ir pusę riekutės rupios duonos. Aš suvalgiau duoną ir išgėriau kavą tiesiog pasigardžiuodama, bet mielai būčiau prarijusi kita tiek,— taip buvau išalkusi! Po to ėjo pusvalandžio pertrauka ir vėl pamokos. Prieš gulant — vandens stiklinė ir gabaliukas avižinio raguolio, paskui malda ir lova. Šitaip praslinko mano pirmoji diena Louvude.

V I S K Y R I U S

Sekančioji diena prasidėjo taip pat kaip ir praėjusioji: mes atsikėlėme ir apsirengėme žvakės šviesoje, tik šįryt apsiėjome be prausimosi procedūros: vanduo ąsočiuose buvo užšalęs. Mat iš vakaro smarkiai pasikeitė oras, ir, žvarbiam šiaurės rytų vėjui kiaurą naktį švilpiant pro mūsų miegamojo langų plyšius, mes drebėte drebėjome nuo šalčio savo lovose, o vanduo induose virto ledu.

Kol pasibaigė begalinė malda ir biblijos skaitymas, aš taip sustirau nuo šalčio, kad maniau, jog nebeištversiu. Pagaliau sulaukėme pusryčių, ir šį kartą košė nebebuvo prisvilusi; ją galėjome valgyti, tik jos buvo maža, oi, kaip maža! Rodos, būčiau dukart tiek suvalgiusi.

Tą dieną buvau priskirta prie ketvirtos, žemiausios, klasės ir turėjau griežtai laikytis nustatytos pamokų tvarkos ir mokytis nustatytų dalykų. Lig šiol buvau tiktai žiūrovė, stebinti, kas dedasi Louvude, o nuo dabar turėjau tapti jau bendro gyvenimo dalyve. Man, nepratusiai mokytis atmintinai, iš pradžių pamokos pasirodė ilgos ir sunkios. Nuolat šokinėti nuo vieno dalyko prie kito man taip pat buvo sunku,

47

ir aš labai apsidžiaugiau, kai maždaug trečią valandą mis Smit, padavusi man muslino atkarpą poros jardų ilgio, adatą, pirštuką ir visa kita, liepė sėstis nuošaliame klasės kamputyje ir atsiūlėti. Tuo metu daugumas mergaičių taip pat ką nors siuvinėjo, ir tik viena klasė stovėjo susispietusi apie mis Skečerd kėdę; kadangi mokinės skaitė garsiai ir visoje klasėje viešpatavo tyla, aš gerai girdėjau pamokos turinį, klausydamasi, kaip kuri mergaitė atsakinėja ir kaip mis Skečerd vienas bara, o kitas pagiria. Buvo Anglijos istorijos pamoka; tarp skaitančiųjų pastebėjau mergaitę, su kuria susipažinau verandoje. Pamokos pradžioje ji stovėjo vijų priešakyje, bet už kažkokią tarimo klaidą ar už nesilaikymą pauzių ji staiga buvo pastatyta paskutinėje vietoje, užpakalyje.

Tačiau net ir šioje nepastebimoje vietoje mis Skečerd nė valandėlę neišleido jos iš akių: ji be atvangos darė maždaug tokias pastabas:

— Berns (matyt, tokia buvo jos pavardė: čia visos mergaitės vadinosi pavardėmis, kaip visur įprasta vadinti berniukus), Berns, tu vėl stovi iškleipusi kojas; praskėsk į šalis kojų pirštus! Berns, tu vėl atkiši smakrą, įtrauk jį! Berns, aš reikalauju, kad tu galvą laikytum tiesiai: nepakęsiu, kad tu šitaip prieš mane stovėtum!—ir šitoms pastaboms nebuvo galo.

Dukart perskaičius skyrių, knygos buvo užverstos, ir mergaitės atsakinėjo. Pamoka buvo apie Karolio I viešpatavimą, mokytoja davinėjo įvairiausius klausimus apie tonažą, apie muitus, apie laivų mokesčius, ir mokinės dažnai negalėdavo atsakyti; tačiau viskas tuojau paaiškėdavo, kai tik mokytoja paklausdavo Berns,— jos atmintis, rodos, buvo pagavusi visos pamokos esmę, ir ji bet kuriuo klausimu turėjo paruoštą atsakymą. Aš laukiau, kad mis Skečerd pagirs ją už atidumą, bet vietoj to ji staiga užriko:

— Apsileidusi, šlykšti mergiote! Tu šiandien net panagių neišsivalei!

Berns nieko neatsakė. Tiesiog stebėjausi, kodėl ji tyli. „Kodėl,— galvojau aš,— jinai nepaaiškina, kad ji negalėjo nei pa

nagių išsivalyti, nei nusiprausti, nes buvo užšalęs vanduo?" Tačiau šiuo metu mano dėmesį nukreipė mis Smit, paprašiusi, kad

palaikyčiau sruogą siūlų. Vyniodama juos, jinai kartkartėmis paklausdavo mane, ar aš kada anksčiau esu lankiusi mokyklą, ar moku siū-lėti, siuvinėti, megzti ir visa kita. Kol ji kalbėjo su manimi, aš negalėjau stebėti, ką daro mis Skečerd. Kai grįžau į savo vietą, toji ledi ką tik buvo kažką įsakiusi Berns, tačiau ką būtent, aš negalėjau suprasti. Mergaitė tučtuojau nuėjo į mažą kamaraitę, kur buvo laikomi vadovėliai, ir netrukus grįžo, nešdamasi rankoje viename gale surištą pun-

48

delį rykščių. Šią rūsčią bausmės priemonę ji mandagiai ir pagarbiai įteikė mis Skečerd; po to ramiai, net nepaliepta, nusirišo prikyštę, ir mokytoja greitai keletą kartų skaudžiai drožė visu ryšuliu per nugarą. Nė viena ašara neištryško mis Berns iš akių, ir nors aš, tai matydama, nebegalėjau siūti, nes mano pirštai virpėjo iš bejėgiško ir beprasmiško pykčio, jos veidas nė kiek nepasikeitė,— paliko toks pat susimąstęs ir romus.

— Užsispyrėlė! — sušuko mis Skečerd.— Matyt, niekas neprivers tavęs pasitaisyti! Nevėkšla! Išnešk rykštes!

Berns klusniai įvykdė įsakymą. Kai ji grįžo iš kamaraitės, aš įdėmiai pažvelgiau į ją: jinai dėjosi į kišenę nosinę, o ant liesų jos skruostų buvo matyti nušluostytų ašarų žymės.

Pavakare sulaukėme žaidimų valandos. Tai buvo bene maloniausia dienos dalis Louvude. Kąsnelis duonos, šlakelis kavos, kurios mes gavome penktą valandą, jeigu ir nenumalšino alkio, tai vis dėlto šiek tiek mus atgaivino. Ilgos mokymosi dienos įtampa šiek tiek atsileido. Klasėje buvo šilčiau negu rytą: židinius leista šiek tiek daugiau kūrenti, kad jų liepsna iš dalies atstotų dar neuždegtas žvakes; rausvi ugnies atšvaitai, proga patriukšmauti, daugelio balsų klegesys leido mums patirti išsiilgtos laisvės jausmą.

Vakare tos dienos, kada man teko matyti, kaip mis Skečerd išplakė savo mokinę Berns, aš kaip paprastai vaikštinėjau tarp suolų, stalų ir krykštaujančių mergaičių be jokios draugės ir anaiptol nesijaučiau vieniša. Eidama pro langus, pakeldavau retkarčiais storą ir dirstel-davau; lauke smarkiai snigo; apačioje ant palangės už stiklų jau matėsi storas sluoksnis sniego; priglaudusi ausį prie lango, pro linksmą ūžesį viduje girdėjau, kaip sode gūdžiai ūkauja vėjas.

Galimas daiktas, jei būčiau ką tik palikusi jaukų šeimos židinį ir mylinčius tėvus, kaip tik šią valandą turbūt skaudžiausiai būčiau pajutusi atsiskyrimą; šis vėjas būtų sugraudinęs mano širdį, šis chaotiškas triukšmas — sudrumstęs mano sielos ramybę. Dabar gi visa tai mane džiugiai jaudino, ir aš, nieko nepaisydama, karštai troškau, kad vėjas kauktų dar šiurpiau, kad klasės prieblanda virstų visiška tamsa, o aplinkinis triukšmas — krykštaujančiu maištavimu.

Šokinėdama pei suolus, prasmukdama pro pastales, aš prasiskverbiau prie vieno židinio ir ten pamačiau Berns. Atsitūpusi prie aukštų iš vielų supintų grotelių, tylėdama, nematydama ir negirdėdama, kas dedasi aplinkui, ji blandžioje žarijų šviesoje susitelkusi skaitė knygą.

— Vis tas pats „Raselasas"?—paklausiau, priėjusi jai iš užpakalio. — Taip,— atsakė ji.— Kaip tik baigiu. Po penketo minučių ji užvertė knygą. Aš tuo labai apsidžiaugiau.

4. Džeinė Eir 49

„Dabar,— pagalvojau,— galėsiu su ja pasikalbėti." Aš atsisėdau šalia jos ant grindų. — Kuo tu vardu, Berns? — Helina. — Ar tu iš toli čia atvykai? — Aš esu iš tolimos šiaurės, beveik nuo pat Škotijos pasienio. — Ar kada nors grįši ten vėl? — Tikiuosi, bet niekas nėra tikras dėl ateities. — Ar nenorėtum išvažiuoti iš Louvudo? — Ne! Kodėl turėčiau norėti? Aš esu atsiųsta į Louvudą moky

tis, ir kokia būtų nauda išvažiuoti iš čia, nepasiekus tikslo. — Bet juk ta mokytoja, mis Skečerd, tokia žiauri su tavim. — 2iauri? Nė kiek! Ji tik griežta, ji nemėgsta mano ydų. — Tavim dėta, aš nekęsčiau jos. Priešinčiausi jai. Jei ji sudrož

tų man rykštėmis, aš jas ištraukiau jai iš rankų. Sulaužyčiau pačioje jos panosėje.

— Veikiausiai tu nieko nepadarytum, o jei padarytum, misteris Broklherstas. išvarytų tave iš mokyklos; tatai būtų labai skaudu tavo giminėms. Ar ne geriau kantriai pakęsti skriaudą, kurią tejauti tik tu viena, negu karštosiomis žengti kokį neapgalvotą žingsnį, kurio skaudžias pasekmes pajustų visi tavo artimieji? O be to, biblija liepia mums geru atsilyginti už bloga.

— Bet juk gėda, kai tave kas plaka arba liepia tau stovėti vidury klasės visų akivaizdoje! Tu tokia jau didelė mergaitė! Aš daug jaunesnė už tave ir vis tiek to nepakęsčiau.

— Ir vis dėlto tavo pareiga — iškęsti visa, jei jau negali to išvengti Tiktai silpni ir neprotingi gali sakyti, kad jie negali pakęsti. Likimo skirtą dalią mes turime kantriai ištverti.

Aš klausiausi jos ir stebėjausi: man buvo nesuprantama ta jos nuolankumo filosofija ir dar mažiau suprantamas ir toleruotinas jos pakantumas savo kankintojai. Ir vis dėlto jaučiau, kad Helina Berns mato daiktus kažkokioje ypatingoje šviesoje, kurios mano akys neįžiūri. Aš įtariau, kad galbūt ji teisybę sako, o aš klystu, tačiau neketinau šio dalyko giliau svarstyti ir kaip Feliksas9 atidėjau tai patogesniam momentui.

— Tu sakeisi turinti ydų, Helina. Kokios gi tos ydos? Man tu atrodai labai gera.

— Stai tau įrodymas, kad negalima spręsti iš išorės. Mis Skečerd sako, kad aš nevėkšla. Ir iš tikrųjų man vis nevyksta sutvarkyti savo

9 Kaip Feliksas — užuomina į biblijoje minimą teisėją, kuris nuosprendžių skelbimą atidėdavo „patogesniam momentui".

50

daiktų; aš labai nerūpestinga, nesilaikau taisyklių, skaitau knygas, kada reikia ruošti pamokas, nieko nemoku daryti metodiškai ir kartais sakau kaip ir tu, kad tiesiog negaliu pakęsti tokios griežtos tvarkos. Visa tai labai erzina mis Skečerd, kuri iš prigimties yra tvarkinga, drausminga ir reikli.

— Ir šalia to pikta ir žiauri,— pridūriau aš. Bet Helina nepritarė man; ji tylėjo.

— Ar mis Tempi taip pat griežtai elgiasi su tavim kaip su mis Skečerd? Man ištarus mis Tempi vardą, rimtą mergaitės veidą nušvietė šyp*

sena. — Mis Tempi labai gera. Jai sunku griežtai pasielgti net ir su blogiau

sia mokine. Ji mato mano ydas ir švelniai man jas nurodo; o jei aš padarau ką pagirtina, niekad negaili gero žodžio. Ir štai tau nenuginčijamas įrodymas, kad mano būdas tiesiog nepataisomas: net jos pastabos, tokios švelnios, tokios protingos, negali išgydyti manęs nuo mano ydų; ir net jos pagyrimai, kuriuos aš taip branginu, neįstengia priversti mane, kad visuomet būčiau atidi ir rūpestinga.

— Kaip keista,— tariau aš.— Argi taip sunku būti rūpestingai? — Tau, žinoma, lengva. Šiandien rytą mačiau, kaip atidžiai sekei

pamoką; tu, rodos, nė minutei nenuklydai mintimis nuo mis Miler pasakojimo. O aš amžinai išsiblaškiusi; kada turėčiau klausytis mis Skečerd ir įsidėmėti visa, ką ji taip atsidėjusi aiškina, dažnai net paties jos balso negirdžiu; aš tarsi sapnuoju. Kartais man atrodo, kad aš toli Nortumberlende, o atskiri krykštaują balsai aplinkui — čiurlenantis upelis, tekąs pro Dipdeną, pro pat mūsų namus. Ir kai ateina eilė man atsakyti į klausimą, aš turiu pabusti, ir, aišku, nieko negirdėjusi, kas buvo skaitoma, o stebėjusi įsivaizduojamą upelį, aš negaliu iš karto atsakyti.

— O kaip vis dėlto gerai tu šiandien atsakinėjai. — Tai netyčia taip atsitiko, nes dalykas, apie kurį skaitėme, man

buvo įdomus. Šiandien, užuot svajojusi apie Dipdeną, aš stebėjausi, kad žmogus, kuris norėjo daryti gera, galėjo elgtis taip neteisingai ir neišmintingai kaip Karolis Pirmasis10. Ir aš galvojau: labai gaila, kad jis, būdamas toks geras ir doras, nieku daugiau nesirūpino, tik savo karališkomis privilegijomis. O, jeigu jis būtų buvęs kiek įžvalgesnis ir būtų paisęs laiko dvasios! Ir vis dėlto man patinka Karolis, aš gerbiu jį, man gaila to nelaimingojo karaliaus, kuriam buvo nu-

10 Karolis I (1600—1649)—Anglijos karalius iš Stiuartų dinastijos, pašalintas nuo sosto septynioliktajame amžiuje buržuazinės anglų revoliucijos metu. Jam teisti buvo sudarytas specialus aukščiausias tribunolas, kuris 1641 metais paskelbė mirties nuosprendį. Karoliui I, kaip „tironui, išdavikui, žudikui ir valstybės priešui", buvo Vaithole nukirsta galva.

51

kirsta galva! Taip, jo priešai buvo blogesni: jie liejo kraują, kurio lieti neturėjo teisės. Kaip jie drįso nužudyti jį!

Helina, regis, kalbėjo pati su savimi. Ji pamiršo, kad negalėjau jos suprasti, nes ničnieko arba beveik nieko nežinojau apie tuos istorijos faktus, kuriuos ji minėjo. Aš grąžinau ją prie mane dominančių klausimų.

— O per mis Tempi pamoką tavo mintys irgi kažkur klaidžioja? — Ne, žinoma, ne, nebent tik retkarčiais. Mis Tempi visada pa

sakoja tokius dalykus, kurie kur kas įdomesni už mano pačios mintis: jos malonu klausytis, aš paprastai išgirstu iš jos tai, ką man jau seniai norėjosi sužinoti.

— Vadinasi, per mis Tempi pamokas tu gerai elgiesi? — Taip, bet tas išeina savaime: aš nė kiek nesistengiu taip dary

ti,— vadinasi, čia nėra jokio mano nuopelno. Man atrodo, taip ir turėtų būti. Jeigu žmonės visada būtų malonūs ir

— Ne, tai didelis nuopelnas. Tu gera esi tiems, kurie ir tau geri. Man atrodo, taip ir turėtų būti. Jeigu žmonės visada būtų malonūs ir klusnūs tiems, kurie yra žiaurūs ir neteisingi, tai nedorėliai elgtųsi, kaip jiems patinka: nieko nebijodami, jie nesitaisytų ir darytųsi vis blogesni ir blogesni. Kai mus kas užgauna be jokios priežasties, rnes turime smogti atgal,— tuo esu įsitikinusi,— taip smarkiai, kad tam, kuris mums smogė, niekad nebekiltų noras smogti antrą kartą.

— Tikiuosi, kad tu kitaip galvosi, kai užaugsi; dabar tu tebesi maža, nieko neišmananti mergikė.

— Bet aš šitaip jaučiu, Helina. Aš negaliu mylėti tų, kurie, kad ir kaip stengiuosi įtikti jiems, vis tiek nemėgsta manęs. Aš negaliu ne-spriešinti tiems, kurie baudžia mane neteisingai. Tatai lygiai taip natūralu, kaip mylėti tuos, kurie man lipšnūs, arba leistis nubaudžiamai, kai jaučiuosi nusikaltusi.

— Šitokio principo laikosi pagonys ir laukiniai. O krikščionys ir kultūringos tautos smerkia tai.

— Nejaugi? Aš nesuprantu. — Anaiptol ne smurtu įveikiama neapykanta, ir jau toli gražu ne

kerštas užgydo skriaudą. — Kas gi daugiau? — Pasiskaityk Naująjį testamentą ir įsidėmėk, ką Kristus sako ir kaip

jis elgiasi. Vadovaukis jo žodžiais, o jo elgesys tebūna tau pavyzdžiu. — Ką gi jis sako? — Mylėkite savo priešus; laiminkite tuos, kurie keikia jus; dary

kite gera tiems, kurie nekenčia jūsų ir niekina jus. — Tada, vadinasi, aš turėčiau mylėti misis Rid,— bet aš negaliu!

Aš turėčiau laiminti jos sūnų Džoną,— bet juk tai neįmanoma!

52

Dabar Helina Berns paprašė, kad aš papasakočiau apie save, ir aš išklojau jai visą savo kančių ir skriaudų istoriją. Kalbėjau taip, kaip jaučiau, įsikarščiavusi, su kartėliu ir įniršiu, nieko nenutylėdama ir nešvelnindama.

Helina kantriai išklausė mane ligi galo. Maniau, kad, baigusi pasakoti, ką nors iš jos išgirsiu, bet ji tylėjo.

— Na, argi misis Rid ne beširdė, bloga moteris? — paklausiau nekantriai.

— Be abejo, ji buvo tau žiauri, bet, matyt, jai nepatiko tavo charakteris, kaip mis Skečerd nepatinka mano būdas. Tačiau kaip smulkiai tu atsimeni viską, ką ji yra tau padariusi ar pasakiusi! Kaip keista, kad neteisingas jos elgesys taip giliai įsmigo tau į širdį! Pergyventa neteisybė manęs taip smarkiai nesužeidžia. Juk tu būtum laimingesnė, jei pasistengtum užmiršti ir jos žiaurumą, ir tą pasipiktinimą, kurį ji tau sukėlė. Gyvenimas yra per daug trumpas, mes negalime gaišti laiko, kurstydami savyje piktumą ar įsimindami skriaudas. Siame pasaulyje kiekvienas turime ydų, bet netrukus ateis laikas, kada, tikiu, nusikraty-sime jomis, atsisveikindami su dūliaisiais savo kūnais, kada nedorybės bei nuodėmės nukris nuo mūsų drauge su mus slegiančiu kūniškuoju apdaru ir liks tik sielos kibirkštis — neapčiuopiamas gyvybės ir minties pradas, toks pat grynas, koks jis atsiskyrė nuo kūrėjo, prieš sužibdamas kūrinyje. Toji kibirkštis sugrįš atgal į savo šaltinį ir galbūt įsikūnys kokioje aukštesnėje už žmogų būtybėje ir nueis ištisas tobulėjimo pakopas,— nuo blyškios žmogiškos sielos iki švytinčio serafimo! Aišku tik, kad jai nebeteks iš naujo kentėti ir iš žmogaus persigimti į piktąją dvasią! Ne! Tuo aš negaliu patikėti! Aš laikiausi kitokio tikėjimo, kurio niekas manęs nemokė ir apie kurį aš retai kalbu. Tačiau tas tikėjimas man teikia vilties ir džiaugsmo, jis man brangus, jis amžinybę paverčia ramybės vieta — didinga buveine, o ne siaubo bedugne. Be to, šitaip tikėdama, aš galiu aiškiai skirti nusikaltėlį nuo jo nusikaltimo: pirmajam aš nuoširdžiai atleidžiu, antruoju bjauriuosi. Šitaip tikint, kerštas niekad nedrumsčia man širdies, pažeminimas labai neužgauna manęs, neteisingumas per daug nepalaužia manęs. Aš gyvenu rami, žvelgdama į artėjančią mirtį.

Baigus kalbėti, Helinos galva, visada palinkusi, nusviro dar žemiau. Iš jos akių mačiau, kad ji nori likti viena ir paskęsti savo pačios mintyse. Tačiau ji neturėjo kada susimąstyti: seniūnė, augalota stačiokė mergiotė, priėjusi prie mūsų, sušuko šaižiu kemberlendišku akcentu:

— Helina Berns, jeigu tu tuoj pat nesusitvarkysi savo stalčiaus ir nesusidėsi rankdarbių, aš pakviesiu mis Skečerd ir viską parodysiu.

Helina atsiduso, pažadinta iš svajonių, atsistojo ir, nedelsdama ir nė žodeliu neprieštaraudama, nuėjo vykdyti seniūnės įsakymo.

53

VII S K Y R I U S

Pirmieji trys mėnesiai Louvude man atrodė ištisas amžius, ir ne aukso amžius. Man nelengva buvo priprasti prie naujos tvarkos ir visai kitokio pobūdžio priedermių. Baimė, kad nepajėgsiu visko kaip reikiant atlikti, kankino mane labiau už tuos fizinius nepatogumus, kurie teko mano daliai, nors ir juos kęsti buvo ne taip jau lengva.

Visą sausį, vasarį ir dalį kovo gilios pusnys, o vėliau, nutirpus sniegui, pabjurę keliai teleisdavo mums išeiti tik į sodą. Išimtis buvo kelionė į bažnyčią. Tačiau kas dieną sode mes turėdavome išbūti po vieną valandą, kad gautume pakvėpuoti grynu oru. Mūsų drabužėliai buvo tokie menki, kad negalėdavo apginti mūsų nuo žvarbaus šalčio. Mes neturėjome botų, sniegas lįsdavo mums į kurpes ir tirpdavo ten; mūsų plikos rankos sugrubdavo ir suskirsdavo. Aš prisimenu, kaip nepakenčiamai niežėdavo vakarais sutinusias kojas ir ką tekdavo iškęsti rytą, kai reikėdavo jas, sustingusias ir skaudančias, kišti į kurpes. Mus labai kankino ir baisiai menkas maistas; mes, augančios mergaitės, turėjome vilko apetitą, o mūsų valgio vos būtų pakakę ligoniui, gyvenančiam paskutines dienas. Dėl valgio stokos kildavo piktnaudžiavimas, ir nuo to labiausiai kentėjo mažecnės mokinės: išbadėjusios paaugesnės mergaitės stengdavosi kiekviena proga geruoju ar piktuoju paveržti porcijas iš mažesniųjų. Brangų kąsnelį juodos duonos, gautą per vakarienę, man ne kartą teko padalinti dviem besipešančioms varžovėms; trečiajai pretendentei atidavusi pusę puodelio kavos, likusią dalį išgerdavau kartu su slapčia nuriedėjusia ašara, kurią man išspausdavo nepakenčiamas alkis. m

Sekmadieniai žiemos metą būdavo ypač liūdni. Mes turėdavome dvi mylias klampoti iki Broklbridžo bažnyčios, kur pamaldas laikydavo mūsų patronas. Mes jau išeidavome sušalusios, o kol pasiekdavome bažnyčią, ir visiškai sustirdavome. Per rytmetines pamaldas nebetverdavome šalčiu. Grįžti pietų būdavo per toli, ir pamaldų pertraukos metu gaudavome tokią pat skurdžią šaltos mėsos ir duonos porciją, kokia mums paprastai priklausė mokykloje.

Pasibaigus popietinėms pamaldoms, grįždavome namo pliku kalnuotu keliu; žvarbus žiemys pūsdavo nuo snieguotų kalvų ir svilinte svilindavo mums veidus.

Prisimenu, kaip mis Tempi lengvai ir žvaliai žengdavo šalia mūsų susigūžusios rikiuotės. Gerai susisupusi į savąjį škotišką apsiaustą, kurio skvernus blaškydavo vėjas, jinai drąsindavo mus savo pavyzdžiu ir žodžiais, ragindavo nepasiduoti ir žengti į priekį „it narsūs kariai", kaip ji sakydavo. Kitos mokytojos, vargšelės, ir pačios būdavo per daug prislėgtos, kad dar būtų galėjusios padrąsinti mus.

54

Kaip svajodavome grįždamos apie liepsnojančio židinio šviesą ir šilumą! Tačiau, deja, mažesniosioms ir tuo netekdavo pasidžiaugti: abu klasės židinius bematant apguldavo dvi eilės paaugesnių mergaičių, o sutūpusios už jų, glausdavosi viena prie kitos mažylės, sugrubusias rankas susikišusios po prikyštėmis.

Siek tiek paguosdavo vakarienė, kurios metu gaudavome dvigubą porciją duonos — ne pusę, o visą riekę,— ir ant jos... nuostabiausias skanumynas — plonytis sluoksnelis sviesto... Ir šio savaitinio malonumo mes laukdavome nuo sekmadienio iki sekmadienio. Paprastai didesnę dalį šio prabangaus patiekalo aš įstengdavau pasilikti sau, tačiau dalį kas kartą tekdavo atiduoti.

Sekmadienio vakarais mokydavomės mintinai bažnytinį katekizmą, taip pat penktąjį, šeštąjį ir septintąjį Mato evangelijos skyrius. Po to turėdavome išklausyti ilgą pamokslą, kurį skaitydavo mis Miler; ji nesuvaldomai žiovaudavo, visai neslėpdama nuovargio. Dažnai šį skaitymą pertraukdavo keletas mažesnių mergaičių, kurias taip suimdavo miegas, kad jos tiesiog pusgyvės virsdavo iš suolų. Tepadėdavo vienintelė priemonė: jos būdavo išstumiamos į klasės vidurį, kur turėdavo stovėti, kol bus baigtas skaityti pamokslas. Kartais jų kojos imdavo linkti, ir jos susmukdavo ant grindų; tada seniūnės paremdavo jas aukštomis kėdėmis.

Lig šiol aš dar nebuvau užsiminusi apie misterio Broklhersto apsilankymus. Turiu pasakyti, kad šis džentelmenas Louvude nesirodė beveik visą pirmąjį mėnesį po mano atvykimo; galimas daiktas, jis ilgiau paviešėjo pas savo bičiulį kleboną. Žinodama, kad jo čia nėra, jaučiausi daug lengviau. Juk aš turėjau pagrindo bijoti jo atvykimo. Tačiau galų gale jis vis tik atvyko.

Vieną popietę (tada jau tris savaites buvau išgyvenusi Louvude), kai aš sėdėjau su juoda rašomąja lentele rankose ir sukau galvą, spręsdama painų dalybos uždavinį, staiga, netyčiomis dirstelėjusi pro langą, pamačiau praeinant kažkokią žmogystą. Aš tiesiog instinktyviai pažinau tą ištįsusį siluetą, ir kai po poros minučių visos mokinės, taip pat ir mokytojos atsistojo en masseu, man, nė galvos nepakėlus, buvo aišku, ką jos šitokiu būdu pasveikino. Kažkas dideliais žingsniais perėjo per klasę ir sustojo šalia mis Tempi,— ji taip pat buvo pakilusi nuo kėdės,— išaugo ta pati juoda kolona, kuri taip rūsčiai spoksojo į mane, stovėdama ties židiniu ant kilimo Geitshede. Dabar aš dirstelėjau iš padilbų į šį architektūrinį stulpą. Taip, neapsirikau: tai buvo Broklherstas su užsegiotu ligi kaklo apsiaustu, kuris jį darė dar aukštesnį, laibesnį ir griežtesnį.

11 Visos kartu, išvien (piane).

55

Aš turėjau priežasčių bijoti jo pasirodymo, nes kuo puikiausiai prisimenu tas klastingas užuominas, kuriomis mane apibūdino jam misis Rid, taip pat jo pažadą painformuoti mis Tempi ir mokytojas apie mano ydingą prigimtį. Visą laiką nuogąstavau, kad šis pažadas gali būti ištesėtas,— aš kasdien dairiausi šitos „atvykstančios žmogystos", kurios pranešimas apie mano praeities gyvenimą visiems laikams turėjo užtraukti man gėdą. Ir štai jis čia: stovėjo šalia mis Tempi ir kažką šnibždėjo jai į ausį. Aš nė kiek neabejojau, kad jis pasakoja jai, kokia aš sugedusi. Su nerimu skausmingai sekiau jos akis, laukdama, kad štai ims ir apsiniauks direktorės žvilgsnis, jame pasirodys panieka ir pasibjaurėjimas. Aš įtempiau ausis ir, kadangi sėdėjau klasės priešakyje, tai įsiklausiusi supratau beveik visa, ką jis jai sakė. Išgirstieji žodžiai kol kas nuramino mane.

— Atrodo, kad siūlai, mis Tempi, kuriuos nupirkau Loutone, bus geri; man dingtelėjo į galvą, jog kaip tik tokių siūlų reikia kartūniniams marškiniams siūti, ir parinkau atitinkamas adatas. Prašau pasakyti mis Smit, kad aš pamiršau išrašyti adymo adatų, bet ji keletą pakelių gaus ateinančią savaitę. Ir taip pat prašau pasakyti, kad ji niekad iš karto neduotų daugiau kaip po vieną adatą kiekvienai mokinei, nes, gavusios po kelias, jos nesaugos jų ir išmėtys. Beje, meldžiamoji! Aš norėčiau, kad vilnonės kojinės būtų geriau prižiūrimos! Paskutinį kartą būdamas čia, nuėjau į daržą patikrinti džiūstančių skalbinių ir pamačiau daug labai blogai užadytų kojinių. Jos buvo taip suplyšusios, jog nusprendžiau, kad kojinės nebuvo reguliariai adomos.

Jisai patylėjo. — Jūsų nurodymai bus įvykdyti, sere! —pasakė mis Tempi. #

— Ir dar, meldžiamoji,— kalbėjo jis toliau,— skalbėja man pasakė, kad kai kurios mergaitės gauna per savaitę po dvi švarias apykaklaites; tatai per daug; taisyklės leidžia tik po vieną.

— Leiskite man paaiškinti aplinkybes, sere. Agnesė ir Katerina Džonston buvo pakviestos praėjusį ketvirtadienį pas drauges į svečius, ir aš leidau joms užsidėti švarias apykaklaites.

Misteris Broklherstas linktelėjo. — Na tiek to! Vieną sykį — tatai dar nieko. Tik žiūrėkite, kad

šitai nesikartotų per dažnai. O štai antras dalykas, kuris mane nustebino: tikrindamas ekonomės sąskaitas, pastebėjau, kad priešpiečiai, kuriuos sudarė duona ir sūris, buvo du kartus duoti mergaitėms per paskutines dvi savaites. Kaip tai atsitiko? Aš dar kartą peržiūrėjau taisykles ir neradau ten nė žodžio apie jokius priešpiečius. Kas įvedė šią naujovę? Kieno įsakymu tai buvo padaryta?

56

— Už tai aš esu atsakinga, sere,— atsakė mis Tempi.— Pusryčiai buvo taip blogai pagaminti, kad mokinės net negalėjo jų valgyti, ir aš neišdrįsau palikti jų alkanų iki pietų.

— Meldžiamoji, leiskite man pasakyti štai ką: jūs žinote, kad aš noriu, jog šios mergaitės nebūtų lepinamos ir pratinamos prie prabangos, kad jos būtų mokomos kantrybės, ištvermės ir savęs išsižadėjimo. Jeigu kartais joms ir tenka šiek tiek nusivilti, pavyzdžiui, gavus sugadintą valgį, kokį persūdytą ar nepasūdytą patiekalą, tai tokiais atvejais nedera blogesnio maisto pakeisti skanesniu, nes šitokiu būdu lepinamas jų kūnas ir prieštaraujama šios prieglaudos tikslams. Priešingai, šitoks atsitikimas turi būti panaudotas mokinių dvasiai sustiprinti, išmokyti joms narsiai iškęsti laikiną nepriteklių. Tokiu atveju labai praverstų trumpas pamokslėlis; sumanus auklėtojas nepraleistų progos priminti, kaip buvo persekiojami pirmieji krikščionys, kokias kančias ištvėrė kankiniai, kaip mūsų viešpats Jėzus Kristus ragino savo mokytinius imti savo kryžių ir sekti paskui jį, kaip jis mokė, kad žmogus gyvena ne vien tik duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš dievo lūpų, kaip jis dieviškai guodžia mus, „jeigu jūs kenčiate alkį ar troškulį dėl manęs* laimingi esate". O, meldžiamoji, vietoj prisvilusios košės įdėdama mergaitėms į burnas duonos ir sūrio, jūs gal ir pamaitinote niekingus jų kūnus, bet nepagalvojote, kokį badą palikote kęsti jų nemirtingas sielas!

Misteris Broklherstas vėl nutilo, matyt, savo paties gražbylystės sujaudintas. Kai jis pradėjo kalbėti, mis Tempi nuleido akis, o dabar ji žvelgė tiesiai prieš save, ir jos veidas, iš prigimties baltas it marmuras, atrodo, įgavo taip pat ir kitas šios medžiagas ypatybes — šaltumą ir tvirtumą; jos lūpos buvo taip sučiauptos, kad rodos, tik skulptoriaus kaltas būtų galėjęs jas pračiaupti, o jos kakta buvo rūsti kaip uola.

Tuo tarpu misteris Broklherstas, stovėdamas prie židinio ir susidėjęs ant nugaros rankas, didingai apžiūrinėjo auklėtines. Staiga jis ėmė mirksėti, tarsi jam kas būtų įkritęs į akį. Atsigręžęs jis prašneko kur kas tankiau negu prieš tai:

— Mis Tempi, mis Tempi kokia... kokia čia mergaitė garbanotais plaukais? Rudi plaukai, meldžiamoji, ir šitaip sugarbanoti, visa galva sugarbanota!—Ir jis, iškėlęs lazdą, parodė į tą siaubingą padarą, o jo ranka drebėjo.

— Tai Džulija Severn,— labai ramiai atsakė mis Tempi. — Džulija Severn ar kuri kita, meldžiamoji, bet kodėl ji susigar-

banojusi? Kodėl ji, paniekindama visas šios mokyklos taisykles ir nuostatus, taip akiplėšiškai vaikosi pasaulio tuštybių?.. Ir ji tai daro

57

čia, šitoje evangeliškoje labdarybės prieglaudoje?.. Kaip ji drįsta vaikščioti su šitokia kupeta garbanų?

— Džulijos plaukai garbanojasi iš prigimties,— atsakė mis Tempi dar ramesniu balsu.

— Iš prigimties! Bet mes neturime paisyti prigimties,— aš noriu, kad mergaitės būtų dievobaimingumo vaikai. Kam gi tos garbanos taip paleistos? Juk aš be paliovos kartoju savo reikalavimą, jog plaukai turi būti sušukuoti glotniai, lygiai ir kukliai. Mis Tempi, šią mergaitę jūs turite nukirpti visai plikai,— rytoj atsiųsiu kirpėją! Be to, matau, kad ir kitų mergaičių plaukai ilgesni, negu reikia... Štai ana mergaitė — liepkite jai nusigręžti. Liepkite visoms vyresniosios klasės mergaitėms atsistoti ir atsukti mums pakaušius.

Mis Tempi prisidėjo prie lūpų nosinaitę, tarsi norėdama paslėpti nejučia pasirodžiusią šypseną. Tačiau ji pakartojo įsakymą, ir tos klasės mergaitės, pagaliau supratusios, ko iš jų norima, įvykdė jį. Kiek atsilošusi savo suole, aš mačiau, kokiais žvilgsniais ir grimasomis jos palydėjo šį manevrą. Gaila, kad misteris Broklherstas jų nematė: jis gal būtų supratęs, kad nors ir kaip jis stengtųsi pakeisti išorinį apvalkalą, vidinis mergaičių pasaulis buvo jam nepavaldus ir neįsivaizduojamai tolimas.

Kokias penkias minutes jis apžiūrinėjo išvirkščią šių gyvų medalių pusę, paskui paskelbė sprendimą,— ir jp žodžiai nuaidėjo tarsi pasmerkimas mirti:

— Visus šiuos kuodus nukirpti.

Mis Tempi, atrodė, kažką atsakė prieštaraudama. — Meldžiamoji,— kalbėjo jis toliau,— aš tarnauju viešpačiui, ku

rio karalystė yra ne šio pasaulio. Mano misija — marinti šių mergaičių kūno pageidimus, mokyti jas kuklumo bei drovumo, o ne pintis plaukus ir puoštis brangiais apdarais. Visos šios jaunos merginos nešioja kasas, ir jas supynė ne kas kita kaip tuštybė. Visas jas, kartoju, reikia nukirpti... Tik pagalvokite, kiek jos laiko sugaišta, kiek...

Čia misterį Broklherstą staiga pertraukė trys viešnios, tą akimirką įėjusios į klasę. Joms vertėjo ateiti kiek anksčiau ir išklausyti šį pamokslą apie drabužius, nes jos buvo kuo prašmatniausiai išsidabinusios aksomu, šilkais ir kailiais. Dvi jaunesnės (gražios, maždaug šešiolikos septyniolikos metų mergaitės) dėvėjo tada į madą įėjusias pilkas kastorinės medžiagos skrybėlaites, papuoštas stručio plunksnomis, o iš po šių dailių galvos papuošalų krito rūpestingai suraitytos lengvutės purios garbanos. Vyresnioji dama buvo apsigaubusi brangiu aksominiu šalių, kurio kraštus puošė šermuonėlio apvadai, o ant kaktos jai puikavosi prancūziškos garbanėlės.

58

Tai buvo panelės Broklherst su savo motina. Mis Tempi sutiko jas labai mandagiai ir nuvedė į garbės vietas klasės priešakyje. Jos, matyt, atvyko karieta drauge su pastoriumi misteriu Broklherstu ir kruopščiai iškrėtė viršutinius kambarius, kol jis tvarkė reikalus su ekonome, kvotė skalbėją ir instruktavo direktorę. Dabar jos visokiomis pastabomis ir priekaištais užsipuolė mis Smit, kurios pareiga buvo rūpintis baltiniais ir prižiūrėti miegamuosius. Tačiau man nebuvo kada klausyti, ką jos sakė,— mano dėmesį patraukė kiti dalykai.

Lig šiol, besiklausydama, ką misteris Broklherstas šneka su mis Tempi, aš toli gražu nepamiršau, jog ir pati turiu būti atsargi. Geriausia bus, galvojau, jeigu jis manęs nepastebės. Todėl apsimečiau nepaprastai įsigilinusi į sprendžiamą uždavinį ir laikiau grifelinę lentelę taip, kad ji paslėptų mano veidą. Gal ir būčiau likusi nepastebėta, jei ne ta nelemtoji lentelė, kuri kažkaip išsprūdo man iš rankų ir nukrito, .baisiausiai terkšteldama ir suduždama. Visų akys nukrypo į mane. Dabar aš pamačiau, jog viskas žuvo. Lenkdamasi pakelti per* pus perskilusios lentelės, sukaupiau savo jėgas atremti pačiam baisiausiam antpuoliui. Ir jis netruko prasidėti.

— Kokia neatsargi mergaitė!—pasakė misteris Broklherstas ir tuoj pat pridūrė:—Aha, tai nauja mokinė.— Aš nespėjau atsikvėpti, o jis jau kalbėjo toliau:—Kad kiek būčiau pamiršęs, jog apie ją turiu pasakyti keletą žodžių.— Paskui jau garsiai, siaubingai garsiai, kaip tada man pasirodė, pareiškė:—Tegu mergaitė, sudaužiusi lentelę, išeina į priekį. »

Savo pačios jėgomis nebūčiau įstengusi nė pasijudinti,— aš jaučiausi tarsi suparaližuota. Tačiau dvi didesnės mergaitės, sėdinčios abipus manęs, pastatė mane ant kojų ir pastūmė prie rūsčiojo teisėjo. Mis Tempi švelniai privedė mane prie jo kojų. Aš išgirdau, kaip ji man šnipštelėjo:

— Nebijok, Džeine, aš mačiau, kad tu netyčia tai padarei: niekas tavęs nebaus.

Bet tas malonus šnibždesys pervėrė man širdį it durklas. „Dar akimirka, ir ji nusigręš nuo manęs kaip nuo bjauriausios vei

dmainės" ,— pagalvojau, ir mane visą nutvilkė nesuvaldomas įniršis prieš tokius žmones kaip Ridai, Broklherstai ir į juos panašūs. Aš buvau ne Helina Berns.

— Atneškite aną kėdę,— tarė misteris Broklherstas, rodydamas į labai aukštą kėdę, nuo kurios ką tik buvo pasikėlusi viena seniūnė. Kėdė buvo atnešta.

— Pastatykite ant jos šią mergaitę. Ir kažkieno rankos mane užkėlė ant jos; aš buvau tiesiog lyg ap

dujusi ir nežinojau, kas man daroma. Tiktai prisimenu, kad atsidūriau

59

vienoje aukštumoje su misterio Broklhersto nosimi, kuri buvo už kokio jardo nuo manęs, ir kad apačioje bangavo puošnūs oranžinių ir purpurinių atspalvių šilkai ir ištisas sidabrinių plunksnų debesis.

Misteris Broklherstas kostelėjo ir kreipėsi iš pradžių į savo šeimą, paskui į klasę:

— Gerbiamosios, mis Tempi, mokytojos ir auklėtinės, ar jūs visos matote šią mergaitę?

Žinoma, visos matė mane; aš jutau, kad Visų akys įsmigusios į mane ir tarsi uždegamieji lęšiai svilina man odą.

— Jūs matote, kad ji dar jauna ir atrodo kaip ir kiti vaikai. Dievas, būdamas didžiai maloningas, suteikė jai tą patį pavidalą kaip ir mums visiems, jokia matoma yda neišskyręs jos iš kitų. Ir kas galėtų pagalvoti, kad šėtonas jau pavertė ją savo verge ir padėjėja? Tačiau su širdgėla turiu pasakyti, kad taip ir yra.

Stojo tyla, ir aš pajutau, kad jau galiu suvaldyti drebulį, kuris krėtė visą mano kūną. Supratusi, kad Rubikonas 12 peržengtas ir kad ne-beišvengsiu smerkiamo nuosprendžio, aš ryžausi tvirtai viską iškęsti.

— Brangieji mano vaikučiai,— jausmingai bylojo toliau tas marmurinis pastorius.— Tai liūdnas, apgailėtinas reiškinys. Mano pareiga įspėti jus, kad šitoji mergaitė, kuri galėtų būti dievo avinėlis, yra atsimetėlė: ji nepriklauso tikrajai kaimenei, tai svetima įsibrovėlė. Saugokitės jos, nesekite jos pavyzdžiu. Kada tik galite, venkite jos draugystės, nežaiskite su ja, net nesikalbėkite su ja. Mokytojos, jūs turite sekti ją: žiūrėkite, ką ji daro, gerai pasverkime kiekvieną jos žodį, ištirkite kiekvieną jos žingsnį, bauskite jos kūną, kad išgelbė-tute sielą,— jeigu tik iš viso dar galima ją išgelbėti, nes (mano liežuvis vos įstengia tai ištarti) šitoji mergaitė, šitas vaikas, gimęs krikščioniškame krašte, yra blogesnis už kiekvieną pagoniukę, kuri meldžiasi Bramai ir klūpo prieš Džagernautą I 3 . , . Šitoji mergaitė — melagė.

Dabar stojo dešimt minučių trukusi pauzė, kurios metu jau susivaldžiusi stebėjau, kaip Broklherstų šeimos moteriškoji pusė išsitraukė nosinaites ir prisidėjo jas prie akių; mamytė, tai darydama, kraipė galvą, o abi panelės šnibždėjo: „Kaip baisu!"

Misteris Broklherstas kalbėjo toliau: — Visa tai aš sužinojau iš pačios jos geradarės, iš dievobaimingos

ir gailestingos ponios, kuri įdukrino ją, visišką našlaitę, augino kaip tikrą dukterį; ir už jos meilę, už jos gerumą ši nelemta mergaitė at-

12 R u b i k o n a s — upė, kadaise • skyrusi Italiją nuo Galijos. Šią upę, nepaisydamas Romos senato draudimo, perėjo Julius Cezaris. Pereiti Rubikoną — reiškia padaryti ryžtingą, nebeatšaukiamą žygį.

13 Indijos dievo Višnu pavadinimas.

60

simokėjo tokiu baisiu, tokiu siaubingu nedėkingumu, kad galų gale jos nepaprasto gerumo globėja buvo priversta atskirti ją nuo savo pačios vaikų, bijodama, kad ji savo blogu pavyzdžiu gali sutepti jų tyrumą; jinai atsiuntė ją šičia gydyti, kaip žydai senovėje kad siųsdavo savo ligonius prie Betesdos 14 tvenkinio. Ir todėl aš prašau mokytojas ir direktorę: žiūrėkite, kad aplink ją neimtų dvokti pašvinkęs vanduo!

Šitaip iškalbingai užbaigęs kalbą, misteris Broklherstas užsisegė viršutinę apsiausto sagą ir kažką sumurmėjo savo šeimynai; damos atsistojo, nusilenkė mis Tempi, ir įžymieji svečiai oriai išplaukė iš klasės. Priėjęs prie durų ir atsigręžęs, mano teisėjas pasakė:

— Tegu ji dar pusvalandį pastovi ant kėdės. Ir tegu šiandien niekas su ja nesikalba.

Ir štai aš stovėjau ant tos pakylos. O juk dar neseniai sakiau, kad neturėčiau kur dingti iš gėdos, jeigu mane kas pastatytų viduryje klasės. O dabar stovėjau visų matoma ant gėdos pjedestalo! Jokiais žodžiais negalima apsakyti mano jausmų, tačiau kai jie užplūdo mane, užimdami man kvapą ir smaugdami gerklę, viena mergaitė atsistojo ir praėjo pro mane; praeidama ji pakėlė į mane akis. Kaip keistai jos švytėjo! Kaip vėrė spindulingas jų žvilgsnis! Kiek naujų jausmų pažadino manyje! Tarsi kankinys, tarsi dvasios galiūnas būtų praėjęs pro vergą, pro pasmerktą auką ir žvilgsniu perteikęs jai dalį savo stiprybės! Aš užgniaužiau beprasiveržiantį verksmą, pakėliau svyrančią galvą ir tvirtai atsistojau ant kėdės. Helina Berns paklausė mis Smit kažkokios smulkmenos dėl savo darbo, buvo pabarta, kad teiraujasi tokių niekų, ir, kai grįžo į savo vietą, praeidama vėl man nusišypsojo. Ir kokia buvo toji šypsena! Dabar aš žinau, kad toje šypsenoje atsispindėjo taurus jos protas ir tikra drąsa; šypsena nušvietė ryškius jos bruožus — liesą veidelį, įdubusias pilkas akis lyg kokiais angeliško gerumo spinduliais. O juk tuo metu Helina Berns dėvėjo ant rankovės „apsileidėlės raištį" 15, ir vos prieš valandą aš girdėjau, kaip mis Skečerd ją pasmerkė rytojaus dieną per pietus valgyti tik duoną su vandeniu už tai, kad ji, perrašinėdama pratimą, sutepė sąsiuvinį. Tokia netobula žmogaus prigimtis! Juk ir saulė turi dėmių! Tačiau tokios akys kaip mis Skečerd įstengia įžvelgti tik tas mažytes dėmeles ir visai nemato tikro jos spindesio.

14 Biblijoje pasakojama, kad Jeruzalėje kadaise buvęs Betesdos tvenkinys, kurio vanduo išgydydavęs visas ligas.

15 „Apsileidėlės raištį" mokinės turėdavo nešioti kaip bausmę už netvarkingumą.

61

VIII S K Y R I U S

Nespėjus praeiti pusvalandžiui, laikrodis išmušė penktą; pamokor pasibaigė, ir visos mergaitės išskubėjo į valgyklą arbatos gerti. Dabar aš išdrįsau nulipti; buvo visai tamsu; pasitraukusi į kampą, atsisėdau ant grindų. Ta stebuklinga jėga, kuri lig šiol palaikė mane, palengva išblėso, prasidėjo reakcija, ir netrukus mane užgulė toks neįveikiamas sielvartas, kad aš tiesiog kniubte sukniubau ant grindų ir apsipyliau ašaromis. Helinos Berns nebuvo šičia, niekas manęs ne-bepalaikė; likusi viena, taip raudojau, kad net grindų lentos sudrėko nuo ašarų. Aš taip stengiausi būti gera, taip troškau tiek pasiekti Louvude: susidraugauti su daugeliu mergaičių, įsigyti visų pagarbą, laimėti simpatijas. Jau buvau padariusi šiokią tokią pažangą: tą rytą mis Miler pastatė mane klasės priešakyje, priskirdama prie pirmųjų mokinių, ir švelniai pagyrė. Mis Tempi pritariamai nusišypsojo man; ji pažadėjo išmokyti mane piešti ir duoti progos mokytis prancūzų kalbos, jei porą tolesnių mėnesių darysiu tokią pažangą. Be to, palankiai žiūrėjo į mane kitos mokinės, vienmetės elgėsi su manim kaip su lygia, o vyresnės nelietė manęs. Ir štai aš gulėjau sutriuškinta ir sutrypta! Ar bepasiseks man kada nors pasikelti!

„Niekad!"—šmėkštelėjo mintis, ir aš karštai panorau numirti. Tuo metu, kai aš kūkčiojau ir murmėjau šį savo norą, kažkas priėjo prie manęs. Pakėliau galvą — prie manęs vėl buvo Helina Berns; toje ilgoje tuščioje klasėje blėstanti židinio ugnis neaiškiai apšvietė jos figūrėlę. Jinai atnešė man duonos ir kavos.

— Še, užkąsk truputį,— tarė ji. Tačiau aš atstūmiau valgį; man rodėsi, kad paspringsiu nuo

lašelio kavos ar trupinio duonos. Helina turbūt žiūrėjo į mane šiek tiek nustebusi; aš negalėjau susivaldyti, kad ir kaip stengiausi, ir be atlydos balsiai raudojau. Ji atsisėdo šalia manęs ant grindų, apsikabino savo kelius rankutėmis ir pasidėjo ant jų galvą. Šitaip ji sėdėjo tylomis lyg koks besimeldžiąs indas ir nieko nesakė. Galų gale aš prašnekau:

— Helina, kodėl tu sėdi su mergaite, kurią visi laiko melage? * — Argi visi, Džeine? Juk tik aštuoniasdešimt girdėjo tave taip pavadinant, o pasaulyje yra šimtai milijonų.

— Bet ką man reiškia tie milijonai? Tos aštuoniasdešimt, kurias aš pažįstu, niekina mane.

— Džeine, tu klysti: veikiausiai niekas mokykloje nejaučia paniekos ar neapykantos tau. Esu tikra, kad daugelis labai gailisi tavęs.

—T Kaipgi jos gali manęs gailėtis, išgirdusios, ką pasakė misteris Broklherstas?

62

— Misteris Broklherstas ne dievas; čia jo net niekas negerbia ir nevertina. Be to, jis nieko nėra padaręs, už ką būtų verta jį mylėti. Kas kita, jeigu jis būtų parodęs, kad tave vertina labiau už kitas! Tada tu būtum turėjusi daugybę priešų, atvirų ar slaptų. O dabar didesnė dalis mokinių tartų užuojautos žodį, jei išdrįstų. Mokytojos ir mergaitės gali dieną kitą žiūrėti į tave šaltai, bet širdyje jos yra palankios tau. Stenkis gerai elgtis, ir tie jausmai veikiai pasireikš juo. stipriau, juo labiau jie buvo laikinai slepiami. O be to, Džeine...— ji nebaigė sakyti.

— Kas gi, Helina? — paklausiau aš, palietusi jos ranką. Ji ėmė švelniai trinti mano pirštus, norėdama juos sušildyti, ir

tęsė: — Nors ir visas pasaulis nekęstų tavęs, tikėdamas, kad tu blogar

bet kol tavo pačios sąžinė bus tyra, tu visada turėsi draugų. — Taip, Helina! Aš žinau, kad svarbiausia žinoti, jog esi nekalta;

tačiau to neužtenka: jeigu niekas nemylės manęs, tai verčiau numirti. Aš negaliu pakęsti vienatvės ir neapykantos, Helina. Klausyk, aš atiduočiau tau savo ranką, leisčiau, kad mane jautis subadytų, arba atsistočiau užpakaly besispardančio arklio, kad jis įspirtų man kanopa į krūtinę,— viską aš Sutikčiau iškęsti, kad tik tu, ar mis Tempi, ar kas kitas, ką aš karštai myliu, palankiai žiūrėtų į mane.

— Nusiramink, Džeine! Tu per daug susirūpinusi, kad tave mylėtų aplinkiniai žmonės; tu per karštai viską dediesi į širdį. Viešpats, kuris sutvėrė tavo kūną, suteikdamas jam gyvybę, davė tau kitokį ramstį, tvirtesnį už tavąjį silpną „aš" ir kitus silpnus kūrinius. Be šios žemės, be žmonių giminės, yra kitas nematomas pasaulis, dvasių karalystė; tas pasaulis supa mus iš visų pusių, jis yra visur aplink mus. Tos dvasios stebi mus, nes joms pavesta sergėti mus. Ir nors mes mirtume iš skausmo ir gėdos, nors mus visi niekintų ir neapkęstų mūsų, angelai regi mūsų kančias, jie pasakys, jog mes nekalti (jeigu mes iš tikrųjų tokie būsime, o aš žinau, kad tu nekalta ir kad misteris Broklherstas nepagrįstai tave apkaltino, kartodamas mis Rid žodžius; aš tučtuojau iš tavo degančių akių ir tyros kaktos pamačiau, kad tavo siela teisi). O dievas tik laukia, kada mūsų dvasia atsiskirs nuo kūno, kad galėtų apvainikuoti ją ir suteikti jai tikrą atpildą. Tad kodėl gi mes turėtume palūžti prislėgti sielvarto, jei gyvenimas toks trumpas ir mirtis toks tikras kelias į laimę ir šviesą?

Aš tylėjau. Helina nuramino mane. Bet šioje tyloje buvo kažkokio nepaaiškinamo liūdesio. Aš jaučiau, kad jos žodžiuose dvelkia sielvartas, bet negalėjau suprasti, iš kur jis. O kai ji nutilo, jos kvėpavimas padažnėjo ir ji sausai sukosėjo,— aš kaipmat pamiršau savo negandus, ir mane apėmė kažkoks nerimas.

63

Atrėmusi galvą į Helinos petį, aš apkabinau ją per liemenį; ji prisitraukė mane prie savęs, ir mes sėdėjome tylėdamos. Bet tai truko neilgai, nes į klasę kažkas įėjo. Pakilus vėjui ir išblaškius nuo dangaus debesis, pasirodė mėnulis; mėnesiena, plūsdama pro langą, apšvietė mus abi ir artėjančią prie mūsų figūrą; tai buvo mis Tempi.

— Aš ieškau tavęs, Džeine Eir —tarė ji.— Noriu, kad užeitum į mano kambarį, o kadangi čia yra ir Helina Berns, tegu ir ji eina kartu.

Mes atsistojome ir, sekdamos paskui direktorę, perėjome klaidžius koridorius ir užkopėme laiptais.

Jos kambarys atrodė jaukiai, jame kūrenosi ugnis. Mis Tempi parodė Helinai Berns žemutinį krėslą vienoje židinio pusėje, o pati atsisėdo kitame ir pasišaukė mane prie savęs.

— Na, ar jau viskas praėjo? — paklausė ji, žiūrėdama man į veidą.— Ar jau atgavai širdį?

— Turbūt niekad nenusiraminsiu. — Kodėl? — Todėl, kad buvau neteisingai apkaltinta; ir jūs, mis Tempi, ir

visi kiti dabar galvosite, jog esu bloga. — Mes galvosime apie tave taip, kaip tu to nusipelnysi, vaikuti.

Būk ateityje gera mergaitė, ir mes būsime patenkintos tavim. — Tikrai, mis Tempi? — Žinoma,— atsakė ji, apkabindama mane.— O dabar papasakok,

kas toji ponia, kurią misteris Broklherstas pavadino tavo geradare? — Tai misis Rid, mano dėdienė. Mano dėdė mirdamas pavedė jai

globoti mane. — Vadinasi, jinai įdukrino tave ne savo pačios noru? — Ne, mis Tempi, ji labai to nenorėjo, bet mano dėdei,— tai aš

ne kartą girdėjau iš tarnaičių,— prieš mirštant ji pažadėjo visą laiką globoti mane.

— Stai ką, Džeine. Tu žinai, o jei ne, tai aš tau pasakysiu, kad teime kaltinamajam visada leidžiama gintis. Tu buvai apkaltinta veidmainyste, todėl pabandyk kaip mokėdama apsiginti mano akyse. Papasakok teisingai viską, ką prisimeni, nieko nepridedama ir nepagražindama.

Širdies gilumoje aš pasiryžau būti kuo kukliausia, kuo santūriausia ir, keletą minučių pagalvojusi, nuo ko nuosekliai pradėti viską dėstyti, apsakiau jai visą liūdnos savo vaikystės istoriją. Nukamuota ankstesnių dienos pergyvenimų, kalbėjau kur kas santūriau negu paprastai, kada paliesdavau šią liūdną temą. Prisiminusi Helinos įspėjimą, kad nedera pasiduoti piktumui, aš į savo pasakojimą įliejau daug mažiau tulžies ir kartėlio negu kitais kartais. Šitoks santūresnis

64

ir paprastesnis pasakojimas skambėjo kur kas įtikinamiau: aš jutau, kad mis Tempi visiškai tiki manim.

Pasakodama aš paminėjau misterį Loidą,, kuris buvo atėjęs įmanęs aplankyti po priepuolio; rodos, niekad negalėsiu pamiršti to siaubingo pergyvenimo raudonajame kambaryje; bijau, kad jį smulkiai atpasakodama iš susijaudinimo neišlaikiau saiko, nes niekas negalėjo sušvelninti mano prisiminimų apie tą mirtiną siaubą, kuris buvo surė-męs man širdį, kai misis Rid žiauriai atmetė mano maldavimą pasigailėti ir antrą kartą užrakino mane tamsiame kambaryje, kuriame lankydavosi vaiduokliai.

Aš baigiau. Mis Tempi kurį laiką žiūrėjo į mane, nieko nesakydama, paskui tarė:

— Aš šiek tiek pažįstu misterį Loidą ir parašysiu jam. Jeigu jis patvirtins tavo žodžius, tu būsi viešai išteisinta. O mano akyse, Džeine, tu jau dabar esi nekalta.

Jinai pabučiavo mane. Man buvo labai gera stovėti prie jos, aš džiaugiaus kaip vaikas, žiūrėdama į jos veidą, drabužius, kuklius papuošalus, baltą kaktą, gražiai sudėtas žvilgančias it šilkas garbanas, spinduliuojančias tamsias akis. Tebelaikydama mane prie savęs, ji kreipėsi į Heliną Berns.

— O kaip tu jautiesi šiandien, Helina? Ar labai kosėjai šiandien? — Rodos, nelabai, mis Tempi. — O krūtinę tebeskauda? — Truputį nebe taip. Mis Tempi atsistojo, paėmė jos rankutę ir patikrino pulsą. Kai ji

sugrįžusi atsisėdo,^ išgirdau, kad ji tyliai atsiduso. Valandėlę ji kažką mąstė, paskui atsistojo ir linksmai tarė:

— Juk jūs šįvakar esat mano viešnios, ir aš turiu jus {pavaišinti. Ir ji paskambino. — Barbara,— tarė ji atėjusiai tarnaitei.— Aš dar nevakarieniavau.

Atneškite man padėklą, taip pat porą puodelių šioms dviem jaunoms panelėms.

Netrukus buvo atneštas padėklas. Kokie dailūs atrodė porceliano puodeliai ir žvilgąs arbatinukas, sustatyti ant mažo apskrito staliuko prie židinio! Kaip gardžiai kvepėjo garuojąs gėrimas ir trapūs (džiūvėsiai! Deja (nes aš buvau jau išalkusi), (jų buvo labai nedaug. Mlis Tempi tatai pastebėjo.

— Barbara,— tarė ji,— ar negalite atnešti mums dar duonos su sviestu? Džiūvėsių trims neužteks.

Barbara išėjo, tačiau tuoj pat sugrįžo: — Gerbiamoji, misis Harden sako atsiuntusi viską, kas priklauso.

5. Džeinė Eir 65

Misis Harden, reikia priminti, buvo ekonomė; toji moteris, kuria misteris Broklherstas labai pasitikėjo, buvo tikras titnagas.

— Na, tiek to!—atsiliepė mis Tempi.— Aš manau, mes kaip nors apsieisim, Barbara.— Ir, tarnaitei išėjus, ji šypsodamasi pridūrė: — Laimė, aš galiu šiuo tuo papildyti tas menkas vaišes.

Pakvietusi mudvi su Helina prie stalo, pastačiusi mums po puodelį arbatos ir padėjusi po keletą neapsakomai skanių džiūvėsėlių, ji atsistojo, atrakino komodą ir išėmė popierinį ryšulį, kuriame buvo suvyniotas didokas saldus pyragas.

— Aš norėjau šitą pyragą padalinti jums ir duoti parsinešti,— pasakė ji,— bet kadangi mes tegavome tiek maža džiūvėsių, vaišinkitės juo dabar,— ir ji riekutėmis supjaustė visą pyragą.

Mums atrodė, kad tą vakarą mes puotavome, gardžiuodamosi nektaru ir ambrozija; nemaža džiaugsmo mums suteikė ir maloni šeimininkė, kuri šypsodamasi žiūrėjo, kaip jos skanumynais mes malšinome alkį. Išgėrus arbatą ir nukrausčius stalą, mis Tempi vėl pasikvietė mus prie židinio; mes susėdome iš abiejų jos pusių, ir mokytoja pradėjo su Helina tokį pašnekesį, kurio klausytis man iš tikrųjų buvo didelė privilegija.

Visa mis Tempi išvaizda dvelkė vidine ramybe, jos bruožai buvo taurūs, kalbėjo ji neskubėdama, oriai, santūriai, nesikarščiuodama, nesusierzindama; ji turėjo kažkokios galios, kuri žiūrintiems į ją ar besiklausantiems jos žadino tyrą džiaugsmą ir taurią pagarbą. Visa tai ir aš dabar jutau. O Helina Berns tiesiog negalėjau atsistebėti.

Gal čia kalta buvo gaivi arbata su skanėstais, gal skaisti židinio liepsna, gal veikė jos mylimos auklėtojos artumas ir gerumas ar kokie ypatingi jos prigimties bruožai, bet joje tarsi pabudo kažkokios naujos jėgos. Pirmiausia skaisčiai paraudo visada išbalę kaip drobė jos skruostai, drėgnai suspindo jos akys ir pasidarė gražesnės net už mis Tempi akis; tą ypatingą grožį teikė joms ne ryškus žvilgesys, ne ilgos blakstienos ir lenkti antakiai,— jos kerėjo savo išraiška, gyvybe, spinduliavimu. Ir štai širdis prašneko jos lūpomis, ir iš nežinomų man gelmių ėmė lietis jos žodžiai. Aš stebėjausi, kaip keturiolikmetės mergaitės siela gali būti tokia turtinga ir gili, kad iš jos trykštų toks tyras, toks gausus ir liepsningas žodžių šaltinis. Kaip tik šitokią aš prisimenu Heliną tą man atmintiną vakarą. Jos siela, rodos, skubėjo pergyventi per trumpą laikotarpį visa tai, ką daugeliui tenka patirti per ilgą gyvenimą.

Jos kalbėjosi apie dalykus, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjusi: apie gyvenusias praeityje tautas, apie tolimas šalis, apie ištirtas ar dar tik spėjamas gamtos paslaptis; jos kalbėjosi apie knygas. Ir kiek

66

knygų jos buvo perskaičiusios! Kiek mokslo lobių jos turėjo pasisėmusios iš jų! Ir kaip smulkiai jos pažinojo Prancūziją ir jos rašytojus! Tačiau jau visai nebegalėjau atsistebėti, kai mis Tempi paklausė Helina, ar ji kartais nepamėginanti laisvą valandėlę prisiminti lotynų kalbos, kurios ją mokęs jos tėvelis. Paėmusi nuo lentynos knygą, ji paprašė Heliną paskaityti ir išversti Vergilijaus puslapį, ir kai Helina ėmė versti, mano pagarba jai didėjo su kiekviena jos perskaityta eilute. Vos spėjus jai baigti, suskambėjęs varpelis paskelbė, kad jau metas gulti. Ilgiau užtrukti mes nebegalėjome; mis Tempi apkabino mus abi ir, priglaudusi prie savęs, pasakė:

— Telaimina jus dievas, mano vaikučiai! Heliną ji palaikė apkabinusi kiek ilgėliau kaip mane ir paleido ne

noromis; ją, o ne mane, įji palydėjo akimis iki durų; dėl jos antrą kartą liūdnai atsiduso; dėl jos ji nusišluostė ašarą, nuriedėjusią per skruostą.

Vos grįžusios į miegamąjį, išgirdome mis Skečerd balsą. Ji tikrino stalčius ir, mums įėjus, tuoj ėmė barti Heliną Berns, kodėl jos daiktai nesutvarkyti, ir pagrasino, kad rytoj netvarkingai paliktus Helinos daiktus ji prisegsianti jai prie peties.

— Aš tikrai savo daiktus palikau begėdiškai sujauktus,—pasakė man pusbalsiu Helina.— Ruošiausi juos sutvarkyti kaip pridera, bet pamiršau.

Kitą rytą mis Skečerd užrašė didžiulėmis raidėmis ant gabalo kartono žodį „Apsileidėlė" ir prisegė jį tarsi maldos juostą ant plačios, ramios, protingos ir geros Helinos kaktos. Ji kantriai ir romiai vaikščiojo su tuo užrašu ligi pat vakaro, laikydama tai pelnyta bausme. Vos tik mis Skečerd, baigusi vakarines pamokas, išėjo iš klasės, aš pribėgau prie Helinos ir, nuplėšusi užrašą, įmečiau jį į ugnį. Įniršis — jai visai nepažįstamas jausmas — kiaurą dieną degino man širdį, ir karštos, gausios ašaros be perstojo riedėjo mano skruostais, nes, matant jos liūdną nuolankumą, mano krūtinė tiesiog plyšo iš skausmo.

Praėjus maždaug savaitei po mano čia aprašytų įvykių, mis Tempi gavo atsakymą iš misterio Loido, kuriam j i buvo išsiuntusi laišką. Tai, ką jis paliudijo, tik patvirtino mano pasakojimą. Sušaukusi visą mokyklą, mis Tempi paskelbė, kad buvo ištirti kaltinimai, mesti Džei-nei Eir, ir kad ji yra laiminga, galėdama pranešti, jog jie nepasitvirtino ir aš esu visai išteisinta. Mokytojos paspaudė man ranką. Mergaitės apstojusios bučiavo mane ir glamonėjo, per visą klasę nusirito džiaugsmo klegesys.

Šitokiu būdu nukritus nuo mano pečių sunkiai naštai, aš naujomis jėgomis kibau į darbą, pasiryžusi žūt būt įveikti visus sunkumus. Aš plušėjau kiek tik galėdama, ir pastangos nenuėjo veltui: mano atmin-

67

tis, iš prigimties ne per geriausia, lavinosi besimokant, brendo protas, stiprėjo gabumai. Po keleto savaičių buvau perkelta į aukštesnę klasę, ir, nepraėjus nė porai mėnesių, man buvo leista mokytis prancūzų kalbos ir piešimo. Prisimenu, jau tą pačią dieną mintinai išmokau pirmuosius du veiksmažodžio ėtre16 laikus ir nutepliojau pirmą savo trobą (jos sienos, tarp kitko, buvo tokios kreivos, kad galėjo konkuruoti su pasvirusiu Pizos bokštu). Tą vakarą, eidama gulti, aš net pamiršau vaizduotėje pasivaišinti pasakiška vakariene: paspirgintomis bulvėmis arba bandele su šviežiu pienu,— šiais mėgiamais skanėstais paprastai malšindavau mintyse be paliovos mane kankinantį alkį. Vietoj to aš gėrėjausi įsivaizduojamais piešiniais, kuriuos mačiau tamsoje,— visi jie buvo nupiešti mano ranka: namai ir medžiai, stūksančios uolos ir griuvėsiai, besiganančios kaimenės, kokias matydavai! olandų tapytojų paveiksluose, margi drugeliai, plasnoja ties besiskleidžiančiomis rožėmis, paukščiukai, lesą prisirpusias vyšnias, dagilėlio lizdelis, apipintas vešliomis gebenės metūgėmis, o jame į perlus panašūs kiaušinukai. Taip pat stengiausi įspėti, ar greitai galėsiu laisvai versti tą mažą prancūzišką apsakymėlių knygutę, kurią madam Pjero tądien parodė man; tačiau visko nespėjau gerai apsvarstyti, nes mane apgobė saldus miegas.

Teisingai yra pasakęs Saliamonas: „Su meile pateiktos paprastų žolelių vaišės yra vertesnės už neapykanta atmieštus nupenėto jaučio pietus".

Dabar aš nebūčiau išmainiusi Louvudo BU visais jo nepritekliais į Geitshedą ir į jb kasdieninę prabangą.

I X S K Y R I U S

Tačiau nepritekliai arba, tiksliau pasakius, gyvenimo sunkumai Louvude darėsi vis mažiau pastebimi. Artėjo • pavasaris. Jisai išaušo visai nejučiomis. Žiemos speigai liovėsi, sniegas nutirpo, žvarbūs vėjai tapo šiltesni. Nelaimingos mano kojos, baisiai nušalusios ir sutinusios nuo svilinančio sausio mėnesio šalčio, balandžiui padvelkus, ėmė gyti ir slūgti. Naktimis ir rytais nebebūdavo tų tikrai kanadiškos temperatūros šalčių, nuo kurių stingdavo kraujas mūsų gyslose. Žaidimams skirtą valandą mes dabar galėdavome praleisti sode: kartais, saulėtą dieną, būdavo net malonu ir gera; parudavusios lysvės diena po dienos vis labiau ėmė žaliuoti, tarsi naktimis jas būtų lankiusi Viltis ir kas rytą palikusi vis žymesnius savo pėdsakus. Pro lapus

16 Būti (piane).

68

palengva prasikalė gėlės — žibutės, krokai, raudonos tūbės, auksaakės našlaitės. Ketvirtadienį popiečiais, kada pamokos baigdavosi anksčiau, mes išeidavome pasivaikščioti į apylinkes ir rasdavome dar gražesnių gėlių, pražydusių pakelėse ir palei žalitvores.

Aš taip pat patyriau, kaip malonu, kaip džiugu gėrėtis plačiais, tik horizonto apsuptais gamtovaizdžiais, kurie atsiverdavo anapus aukštos, aštriais smaigaliais nusagstytos mūsų sodo sienos; itin smagu buvo stebėti didingas kalnų viršūnes, juosiančias didžiulę daubą, skęstančią žalumoje ir pilną šešėlių, taip pat ilgai žiūrėti į čiurlenantį upokšnį, pilną tamsių akmenų ir raibuliuojantį saulėje. Visai kitaip atrodė šis gamtovaizdis švininio žiemos dangaus prislėgtas, šalčių sukaustytas, sniegu užverstas! Tada iš anapus rudų viršūnių atplaukdavo šaltas it mirtis rūkas, kurį rytų vėjas nešdavo pakalnėn, kol jis susimaišydavo su speiguota migla virš upokšnio! Tasai upokšnis tada tekėdavo srauniai ir nesulaikomai. Jis braudavosi per mišką, skleisdamas ore riaumojantį ūžesį, • kurį dažnai sustiprindavo šniokščiančios liūtys ar klaikios pūgos, o pakrantėse stūksodavo eilėmis plikų medžių skeletai.

Po balandžio atėjo gegužis,—mielas ir šiltas gegužis. Dienos buvo giedros, žydrame danguje švietė saulė, dvelkė švelnus vėjelis iš vakarų ar pietų. Visur vešliai sužėlė augmenija; Louvudas išskleidė palaidas savo kasas, visas sužaliavo sužydėjo. Atgijo aukštos vinkšnos, uosiai ir ąžuolai ir pasipuošė žaliomis mantijomis; miške sulapojo krūmokšniai; visokiausios samanos aptraukė aksomu kiekvieną duobutę, o gausybė raktažolių aplinkui atrodė lyg šviečia iš žemės (saulės spinduliai. Pavėsiuose jos /geltonavo pro lapus lyg šviesios dėmės. Visu tuo aš dažnai gėrėdavausi visa širdimi, niekieno nevaržoma, nestebima ir beveik visada viena. Kad aš taip netikėtai galėjau laisvai džiaugtis gamta, *buvo tam tikra priežastis, apie kurią dabar ir rengiuosi papasakoti.

Argi mano aprašytoji nuostabi vieta tarp kalnų ir miškų, prie upės vingio, neprimena rojaus kampelio? Be abejo, vieta buvo graži, tačiau ar sveika —tatai jau kitas klausimas.

Miško klonis, kuriame dunksojo Louvudas, buvo kenksmingų miglų lopšys, ligų židinys. Ir dabar prasidėjo šiltinės epidemija, kuri vis labiau plito su kiekviena pavasario diena. Liga įsėlino į mūsiškę našlaičių prieglaudą, įsibrovė į sausakimšai prigrūstą klasę bei miegamąjį ir, dar nespėjus išaušti gegužiui, pavertė mokyklą tikra ligonine.

Peralkimas ir nuolatiniai nušalimai daugeliui mokinių sudarė sąlygas apsikrėsti; vienu metu susirgo net keturiasdešimt penkios mergaitės iš aštuoniasdešimt. Pamokos buvo nutrauktos, niekas nebepaisė dienos režimo. Tos mergaitės, kurios liko sveikos, galėjo daryti ką

69

tinkamos, nes gydytojas reikalavo, kad jos būtų kuo toliau nuo sergančiųjų ir žaistų gamtoje. O antra vertus, nebuvo kam jų prižiūrėti nei saugoti. Mis Tempi visą savo dėmesį skyrė susirgusioms slaugyti: ji visą laiką būdavo palata paverstoje klasėje ir tik naktį išeidavo kiek pailsėti. Kitos mokytojos krovė daiktus ir ruošė į kelionę tas mergaites, kurios, laimei, turėjo globėjų ar giminių, galinčių ir norinčių išsigabenti jas toliau nuo užkrečiamojo židinio. Ne viena, jau užsikrėtusi, važiavo namo tiktai numirti. Kitos mirė mokykloje ir buvo palaidotos greitai ir nepastebimai, nes ligos pobūdis neleido delsti.

Tuo metu, kai Louvude šitaip įsisiautėjo liga ir jame nuolat lankėsi mirtis, kai jo sienose viešpatavo siaubas ir nusiminimas, kai jo kambariai ir koridoriai trenkė ligoninės kvapais, kai kenksmingų bacilų negalėjo įveikti nei vaistai, nei smilkymas,— už jo durų, virš stačių kalvų ir miškų, žydėte žydėjo giedras gegužis. Sodas irgi visas skendėjo žieduose; dedešvos išsistiebė aukštumo sulig medžiais, prasiskleidė lelijos, žydėjo tulpės ir rožės; lysvelių pakraščiuose linksmai mirguliavo įvairiausio raudonumo saulutės. Vakarais ir rytais maloniai kvepėjo erškėtrožės, nuo jų dvelkė obuolių ir prieskonių aromatas. Tačiau daugumas Louvudo įnamių negalėjo gėrėtis šiomis gamtos grožybėmis, ir tik mes retkarčiais suskindavome žolių ir gėlių puokštes ir įdėdavome jas į mirusiųjų mergaičių karstus.

Tačiau aš ir kitos mergaitės, kurios nesusirgo, visa širdimi džiaugėmės gražiomis apylinkėmis ir gegužiu. Mums buvo leidžiama nuo ryto ligi vakaro klaidžioti it čigonams po mišką; mes darėme, kas mums patiko; ėjome, kur norėjme. Mūsų gyvenimo sąlygos taip pat pagerėjo. Nei misteris Broklherstas, nei jo šeima nesiryžo nė prisiartinti prie Louvudo. Ūkio reikalų niekas netikrino. Piktoji ekonomė kažkur išsidangino, bijodama apsikrėsti. Jos vietininkė, anksčiau tarnavusi Loutono ligoninėje seseria ūkio reikalams, dar nespėjo apsiprasti su nauja tvarka ir palyginti buvo dosnesnė. Be to, mažiau mergaičių bereikėjo ir maitinti: ligonės maža tevalgė. Per pusryčius mūsų dubenys būdavo pilni. Kada virėja neturėdavo laiko išvirti tikrų pietų, o tai atsitikdavo gana dažnai, mes gaudavome po didelį gabalą šalto apkepo ar po storą riekę duonos su skaniu sūriu ir išskubėdavome į mišką, kur, susiradusios kiekviena mėgstamiausią vietelę, su didžiausiu apetitu suvalgydavome ką atsinešusios.

Man užvis labiausiai patikdavo atsisėsti ant lygaus ir plataus akmens, kuris baltas ir visai sausas stūksojo viduryje upokšnio; ligi jo aš nu-brisdavau basa. Akmuo buvo pakankamai platus, kad ant jo galėtų išsitekti ir kita mergaitė, ir aš ten atsisėsdavau su savo drauge. Tai buvo tokia Mere Ena Vilson, įžvalgi bei pastabi mergaitė, ir aš mielai draugavau su ja iš dalies todėl, kad ji buvo kupina sąmojo ir labai

70

originali, o iš dalies todėl, kad su ja jausdavausi visiškai laisvai. Būdama keleriais metais vyresnė už mane, ji geriau pažinojo pasaulį ir, tenkindama mano smalsumą, galėjo man papasakoti daugelį dalykų, kurie man buvo įdomūs. Mano silpnybių ji nematydavo ir niekad nestabdydavo manęs, kad ir ką aš sakydavau. Ji mokėjo gražiai pasakoti, o aš — analizuoti, ji mėgo pamokyti mane, o aš — klausytis. Todėl mudvi puikiai sutikdavome, ir jeigu iš tos mūsų draugystės ir nebuvo ypatingos naudos, tai ji mums, šiaip ar taip, teikė daug džiaugsmo.

O kurgi šiuo metu buvo Helina Berns? Kodėl šių tokių smagių laisvės dienų aš neleidau drauge su ja? Nejaugi pamiršau ją? O gal buvau tokia lengvabūdė, kad man nusibodo jos tyra draugystė? Žinoma, Merė Ena Vilson toli gražu neprilygo pirmajai mano draugei: šitoji tegalėjo papasakoti linksmų istorijų ir kandžiai paplepėti su manim apie kitus, o Helina visus tuos, kurie turėdavo laimę kalbėtis su ja, priversdavo pagalvoti apie daug aukštesnius dalykus.

Tikra tiesa, skaitytojau; ir aš žinojau tai ir jutau. Nors esu labai netobula būtybė, turiu daugybę ydų, kurias vargu ar gali atsverti keletas gerųjų mano pusių, man niekad nebūtų nusibodusi Helinos Berns draugystė. Mano širdyje išliko toks stiprus, švelnus ir pagarbus prisirišimas, kokio man niekad neteko vėliau patirti. Pagaliau kitaip nė būti negalėjo,— juk Helinos draugystė visada ir visomis aplinkybėmis buvo tokia pastovi ir ištikima, kad jos niekad neapkartindavo bloga nuotaika ir nesudrumsdavo susierzinimas. Tačiau dabar Helina sirgo. Jau keletą savaičių man neteko jos matyti. Ji gulėjo kažkuriame antrojo aukšto kambaryje. Aš sužinojau, kad jos nebuvo drauge su kitomis sergančiomis toje pastato dalyje, kuri tapo paversta ligonine, nes ji sirgo ne šiltine, o džiova. Tada, mažai ką teišmanydama, galvojau, kad džiova —tai nesunki liga, tokia, kurią nesunkiai pagydo laikas ir rūpestinga priežiūra.

Šį mano įsitikinimą patvirtino ir ta aplinkybė, jog kartais saulėtomis popietėmis ji nusileisdavo laiptais, ir mis Tempi nusivesdavo ją į sodą. Tačiau ir šitais atvejais man nebuvo įleidžiama prieiti prie jos ir pasikalbėti: aš ją tematydavau tik pro klasės langą, tačiau gana neaiškiai, nes ji sėdėdavo susisupsčiusi tolokai sode prie verandos.

Vieną vakarą birželio pradžioje mudvi su Mere Ena ilgai užtrukome miške; kaip paprastai mes, atsiskyrusios nuo kitų mergaičių, nuklydome gana toli, taip toli, kad nežinojome, kurioje pusėje namai, ir turėjome pasiklausti kelio vienoje troboje, kurioje gyveno vyriškis su moteriške; jie šiam-ifHske ganė kaimenę puslaukinių kiaulių, renkančių nukritusias ant žemės ąžuolų giles. Kai grįžome namo, buvo jau patekėjęs mėnulis, ir prie sodo vartų pamatėme arkliuką, kuris, kaip žinojome, buvo gydytojo. Merė Ena pasakė man, kad kas nors turbūt

71

sunkiai serga, jeigu tokiu vėlyvu metu buvo iškviestas misteris Beit-sas. Ji įėjo į vidų, o aš dar užtrukau kelias minutes, norėdama pasodinti savo lysvėje puokštelę gėlių, kurias parsinešiau iš miško,— bijojau, kad ligi ryto jos gali nuvysti. Baigusi sodinti, neskubėjau grįžti į vidų: rasai krintant, gėlės taip maloniai kvepėjo; vakaras buvo toks žavus, giedras ir šiltas; dar tebežioruoją saulėlydžiai žadėjo tokią pat gražią rytdieną. Patamsėjusiuose rytuose didingai kopė aukštyn mėnuo. Aš stebėjau visa tai ir džiaugiausi kaip tikras vaikas, bet staiga kaip niekad anksčiau mane pervėrė mintis:

„Kaip liūdna dabar gulėti ligos patale ir žvelgti mirčiai į akis! Pasaulis toks žavus, ir kaip liūdna būti pašauktai iš jo ir eiti nežinia kur!"

Ir tada pirmą kartą savo protu pamėginau suvokti visa, ką buvau girdėjusi apie dangų bei pragarą, ir pirmą kartą sutrikau, nežinodama, ką manyti; pirmą kartą mintyse dirstelėjusi į priekį ir atgal, išvydau kraupią bedugnę. Tikras ir nepajudinamas atrodė tik vienas taškas — dabartis, visa kita — chaotiški debesys ir juoduojanti praraja. Mane nukrėtė šiurpas, pagalvojus, kaip baisu būtų paslysti ir nugarmėti į tą chaosą. Paskendusi šiose naujose man mintyse, išgirdau, kaip atsidarė paradinės durys, pro kurias išėjo daktaras Beitsas ir viena slaugė. Kai jis, užsėdęs ant arklio, nujojo, o ji ruošėsi užrakinti duris, aš pribėgau prie jos ir paklausiau:

— Kaip Helinos Berns sveikata? — Labai bloga,— atsakė ji. — Ar pas ją buvo daktaras Beitsas? — Taip. — Ir ką jis pasakė? — Jisai pasakė, kad ji nebeilgai bus su mumis. Jei man būtų tekę (išgirsti šiuos žodžius vakar, jie man būtų reiškę

ne ką kita, o tik tai, kad ji ruošiasi išvykti į Nortumberlendą, į savo tėviškę. Man į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad ji galėtų mirti. Tačiau dabar išsyk supratau, tiesiog pajutau visa savo būtybe, kad Helinos Berns dienos šiame pasaulyje suskaitytos, kad ji netrukus nukeliaus į dvasių šalį, jeigu tik tokia šalis iš viso yra. Mane pagavo siaubas, paskui širdį sugniaužė aitrus sielvartas, o giliausiai karštas pasiryžimas pamatyti ją, ir aš paklausiau, kur ji guli.

— Jinai — mis Tempi kambaryje,— pasakė slaugė. — Ar aš galiu nueiti ir pasikalbėti su ja? — O ne, vaikuti! Negalima, be to, jau laikas tau grįžti į vidų.

Persisaldysi sode, nes jau iškrito rasa, darosi drėgna.

72

Slaugė uždarė duris. Aš įėjau į vidų pro šoninį įėjimą, pro kurį mes patekdavome į klasę. Buvo pats laikas — devynios valandos, mis Miler įsakė mergaitėms eiti gulti. ^

Praėjo gal pora valandų. Galėjo būti netoli vienuoliktos, kada, negalėdama užsnūsti ir iš miegamojo tylos įsitikinusi, kad visos mano draugės kietai įmigusios, patylomis atsikėliau, viršum naktinių marškinių užsivilkau suknelę ir, basa išsėlinusi iš miegamojo, leidausi ieškoti mis Tempi kambario. Jis buvo visai kitoje namo dalyje, bet aš žinojau, kaip ten patekti, o giedros vasaros nakties mėnesiena, sklindanti šen bei ten pro mažus koridorių langelius, padėjo nesunkiai man jį rasti. Kamparo ir acto kvapas įspėjo mane, kad aš einu pro šiltine sergančiųjų palatą; ją aš praėjau paskubomis, nuogąstaudama, kad budinčioji slaugė neišgirstų manęs. Labiausiai bijojau, kad ji gali sugrąžinti mane atgal. Aš juk turėjau pamatyti Heliną, troškau apkabinti ją prieš mirtį. 2ūt būt turiu paskutinį kartą pabučiuoti ją, persimesti su ja keletu paskutinių žodžių.

Nusileidusi laiptais, praėjau ilgą apatinio aukšto koridorių ir, sėkmingai, be mažiausio triukšmo atidariusi ir uždariusi dvejas duris, pasiekiau kitus laiptus. Užkopusi atsidūriau tiesiai prieš mis Tempi kambarį. Pro rakto skylutę ir durų apačią sklido šviesa. Aplink viešpatavo giliausia tyla. Priėjusi pastebėjau, kad durys truputėlį praviros, matyt, norint įleisti į ankštą ligonės būstą šiek tiek gryno oro. Degdama nekantrumu, trokšdama kuo greičiau patekti į vidų, susijaudinusi iki sielos gelmių, patraukiau duris ir pažvelgiau į kambarį. Mano akys godžiai ėmė ieškoti Helinos, bijodamos išvysti ją jau mirusią.

Salia mis Tempi lovos stovėjo maža lovytė, pridengta balta užuolaida. Joje aš išvydau po antklode gulinčią Heliną, tačiau jos veidą slėpė paklodė. Slaugė, kurią buvau užkalbinusi sode, sėdėjo krėsle užsnūdusi, o ant stalo smilko nenugnybta žvakė. Mis Tempi kambaryje nesimatė. Paskui aš sužinojau, kad ji buvo pašaukta į šiltinės palatą pas kliedinčią mergaitę. Aš žengtelėjau į priekį ir sustojau prie lovytės. Mano ranka palietė užuolaidą, bet aš nedrįsau jos pakelti, neprašnekinusi sergančiosios. Aš tiesiog bijojau išvysti lavoną.

— Helina,— sušnibždėjau švelniai,— ar tu nemiegi? Ji pajudėjo, atmetė užuolaidą, ir aš pamačiau jos veidą, blyškų,

išsekusį, tačiau visiškai ramų: ji buvo beveik nepasikeitusi, ir visa mano baimė iškart išsisklaidė.

— Nejaugi tu čia, Džeine? — paklausė ji švelniu balseliu. „O! — pagalvojau aš.— Jinai nemirs. Jie klysta. Jos toks giedras

veidas ir toks ramus balsas! Ne, to negali būti!"

73

Aš atsisėdau ant lovytės ir pabučiavau ją: jos kakta buvo šalta, o ruoštai vėsus ir įdubę. Rankos ir pirštai sulysę... Tačiau šypsena

— Kaip tu čia atėjai, Džeine? Jau pradžia dvyliktos: girdėjau, kaip prieš keletą minučių laikrodis išmušė vienuoliktą.

— Atėjau tav^s aplankyti, Helina. Man sakė, jog tu labai sergi, ir aš negalėjau užmigti, nepasikalbėjusi su tavimi.

— Vadinasi, tu atėjai pasakyti man sudie, ir turbūt pačiu laiku. — Ar tu kur nors išvyksti, Helina? Gal tu ruošiesi į namus? — Taip, į savo tolimus namus, į paskutiniuosius namus. — Ne, ne, Helina! — nutildžiau ją nusiminusi, stengdamasi sulai

kyti ašaras. Tuo tarpu Helinai užėjo kosulio priepuolis, kuris vis dėlto nepa

žadino slaugės. Jam pasibaigus, Helina pagulėjo valandėlę išsekusi, o paskui sušnibždėjo:

— Džeine, tavo kojytės šąla plikos. Gulk šalia ir lįsk po mano antklode.

Aš taip ir padariau. Ji apkabino mane, o aš prisiglaudžiau prie jos. Po ilgos tylos ji ėmė šnibždėti:

— Aš laiminga, Džeine, ir kada tu išgirsi, jog numiriau, būk gera, nesisielok dėl manęs. Ko gi čia sielotis? Ateis laikas, ir visi turėsime mirti, o liga, kuria sergu, nelabai kankina. Ji palengva ir nepastebimai nuvarys mane į kapus. Mano siela rami. Nebus kam manęs labai gailėtis. Turiu tiktai tėvą, bet jis neseniai vedė ir nepasiges manęs. Man trūksta talento ir gabumų prasimušti pasaulyje, amžinai būtų nesisekę ir nesisekę.

— Bet kur tu išvyksti, Helina? Sakyk, ar tu jau matai ką? Ar tu ką nors žinai?

— Aš turiu viltį ir tikiu: aš einu pas dievą. — Kurgi yra dievas? Kas yra dievas?

— Jis sutvėrė tave ir mane, ir niekad neleis dingti savo kūriniams. Aš nuoširdžiai atsiduodu aukščiausiojo valiai ir visiškai pasitikiu jo gerumu. Skaičiuoju valandas, iki ateis ta didžioji valanda, kada grįšiu pas jį ir regėsiu jį.

— Tai tu esi tikra, Helina, kad yra dangus ir kad mūsų sielos po mirties patenka tenai?

— Esu įsitikinusi, kad yra kitas gyvenimas ir kad dievas geras. Aš pavedu jam nemirtingąją savo esybės dalį, nė kiek nebūgštaudama. Dievas —mano dangiškasis tėvas; dievas — mano globėjas: aš myliu jį. Aš tikiu, kad jis taip pat myli mane.

— Ar aš vėl tave pamatysiu, Helina, kai numirsiu?

74

— Tu atkeliausi į tą pačią laimės buveinę; tave priims tas pat visagalis, dangiškasis visų mūsų sutvėrėjas. Neabejok tuo, Džeine.

Vėl paklausiau, tik šį kartą mintyse: „Kurgi yra toji buveinė? Ar ji iš viso yra?" Ir stipriau apkabinau Heliną. Ji niekad nebuvo man tokia brangi. Aš troškau žūt būt neleisti jai iškeliauti. Prisiglaudusi veidu jai prie peties, baisėjausi, kad jos neteksiu. Staiga ji pasakė nepaprastai švelniai:

— Kaip gera! Tas kosulio priepuolis mane šiek tiek nuvargino. Rodos, mane ima miegas. Bet nepalik manęs, Džeine. Man taip smagur

kai tu šalia manęs. — Aš niekur neisiu nuo tavęs, brangioji Helina. Niekas neperskirs

mūsų. — Ar sušilai, mieloji? — Sušilau. — Labanakt, Džeine! — Labanakt, Helina! Mudvi pasibučiavome ir abi greit užsnūdome. Kai pabudau, buvo jau diena. Mane pažadino neįprastas jausmas —

lyg kur krisčiau. Atmerkusi akis, pamačiau besanti slaugės rankose; ji nešė mane koridoriumi atgal į mergaičių miegamąjį. Manęs niekas nebarė, kad aš pabėgau iš savo lovos pas Heliną,— aplinkiniai turėjo kitų rūpesčių. Niekas neatsakinėjo į mano nepabaigiamus klausimus. Tik po vienos ar dviejų dienų sužinojau, kad mis Tempi, grįžusi paryčiu į savo kambarį, rado mane gulinčią mažoje lovytėje: veidu, aš buvau prisiglaudusi prie Helinos Berns peties, o rankomis apkabinusi jos kaklą. Aš miegojau,— o Helina buvo... mirusi.

Ji palaidota Broklbridžo kapinėse. Penkiolika metų po jos mirties atilsio vietą žymėjo tik žolė apaugęs kauburėlis. Tačiau dabar ten guli pilka marmuro plokštė, kurioje iškaltas jos vardas ir žodis Resurgam 17.

X S K Y R I U S

Lig šiol aš smulkiai pasakojau nereikšmingo savo gyvenimo įvykius; pirmajai dešimčiai savo amžiaus metų paskyriau beveik tiek pat knygos skyrių. Tačiau čia aš pateikiu ne kokią smulkią savo auto*-biografiją: aš stengiuosi prisiminti tik tuos momentus, kurie gali būti daugiau ar mažiau įdomūs. Todėl dabar beveik tylomis peršoku aštuonerių metų laikotarpį, vos keliomis eilutėmis tepažymėdama mano pasakojimui sekti būtinus dalykus.

1 7 Prisikelsiu (lot.).

75

Kai šiltinė atliko savo misiją ir nusiaubė Louvudą, epidemija pamažu išblėso, bet tiktai tada, kai jos siautėjimas ir aukų skaičius atkreipė į mokyklą visuomenės dėmesį. Prasidėjo tyrimai, kokia galėjo būti šios baisios rykštės priežastis, ir pamažu iškilo aikštėn įvairūs faktai sukėlę nemažą pasipiktinimą. Nesveika vietovė, prastas maistas, nešvarus prašvinkęs vanduo, naudojamas virimui, menki mokinių drabužėliai ir sunkios gyvenimo sąlygos —kai visos šios aplinkybės buvo išaiškintos ir iškeltos viešumon, jos neatnešė garbės misteriui Broklherstui, bet labai pasitarnavo mūsų mokyklai.

Keletas turtingų ir geraširdžių grafystės žmonių suaukojo nemažas sumas patogesniems namams sveikesnėje vietovėje pastatyti. Buvo įvestos naujos taisyklės, pagerintas maistas ir drabužiai, mokyklos lėšomis ėmė disponuoti patikėtinių komitetas. Žinoma, misteris Broklherstas,-būdamas turtingas ir turėdamas plačias pažintis, negalėjo būti visai nušalintas ir pasiliko iždininku, tačiau jam pareigas eiti dabar padėjo labiau apsišvietę ir platesnių pažiūrų žmonės. Jis taip pat liko ir inspektorium, tačiau jam talkininkavo kiti asmenys, kurie mokėjo derinti protingą atlaidumą su griežtumu, patogumus su taupumu, užuojautą su tvirtumu. Įvedus šitokias naujoves, mokykla tapo iš tikrųjų naudinga ir garbinga mokslo įstaiga. Po pertvarkymo aš išgyvenau jos sienose aštuonerius metus: šešerius mokine ir dvejus — mokytoja; remdamasi abipusiu patyrimu, galiu paliudyti, kad ji tvarkėsi neblogai ir atliko kilnų auklėjimo darbą.

Tuos aštuonerius metus mano gyvenimas buvo vienodas, tačiau negalima būtų jo pavadinti nelaimingu, nes turėjau ką veikti. Čia buvo gera proga visapusiškai išprusti. Nors kai kuriuos dalykus mėgau ypatingai, bet stengiausi visus gerai išmokti. Drauge buvo malonu girdėti mokytojų pagyrimus. Mane itin paskatindavo savo žodžiais tos, kurias mylėjau. Tokiu būdu pasinaudojau kiekviena man prieinama galimybe. Vyriausioje klasėje tapau pirmąja mokine. Tada buvau pakelta į mokytojas; naująsias pareigas ėjau kuo uoliausiai dvejus metus. Tačiau po to manyje įvyko permaina.

Visą tą laiką mis Tempi liko prieglaudos direktore; už visa geriausia, ką čia įsigijau, buvau dėkinga jai. Jos bičiulystė ir draugystė teikė man neišsenkamą paguodą. Ji man buvo motina, auklėtoja ir vėliau kolegė. Bet šiuo metu, kurį dabar aprašau, ji ištekėjo, išsikraustė su savo vyru (pastorium, puikiu žmogumi, vertu tokios žmonos) į tolimą grafystę, ir tokiu būdu aš netekau jos.

Nuo tos dienos, kai ji iškeliavo, aš pasidariau kitokia. Su ja dingo tas pastovumo jausmas, tie brangūs ryšiai, kurie Louvudą man buvo pavertę lyg ir tikraisiais namais. Aš pasisavinau kažkokią dalį jos prigimties, perėmiau daugelį jos ypatybių: kilnios jos mintys ir taurūs

76

jausmai tapo neatimamu mano sielos turtu. Aš įpratau uoliai vykdyti

pareigas ir laikytis drausmės. Ir buvau rami, tikėdama, kad esu paten

kinta savo gyvenimu. Kitiems, o dažnai ir sau pačiai, atrodžiau esanti

drausmingas ir nusistovėjęs žmogus.

Tačiau likimas, pasivertęs reverendu misteriu Nesmitu, įsiterpė

tarp manęs ir mis Tempi ir perskyrė mus. M a n lemta buvo matyti,

kaip ji netrukus po sutuoktuvinių apeigų, apsirengusi kelionės drabu

žiais, įkopė į pašto karietą. Aš sekiau akimis, kaip toji karieta iš lėto

riedėjo aukštyn į kalną ir dingo už keteros. Paskui grįžusi į savo kam

barėlį, aš jame viena praleidau didesnę dalį dienos, nes ta proga kai

kurių pamokų nebuvo.

Aš ilgai vaikščiojau po kambarį. M a n atrodė, kad tiktai apgailes

tauju mylimo žmogaus netekimą ir stengiuosi sugalvoti, kuo išlyginti

tą nuostolį, tačiau, atsipeikėjusi nuo šių savo minčių ir pamačiusi,

kad pusdienis praėjo ir jau vakaras, ėš staiga pajutau, kad per tą

laiką manyje įvyko permaina. M a n o siela nusimetė visa, ką turėjo

pasiskolinusi iš mis Tempi,— tikriau pasakius, mano brangioji au

klėtoja nusinešė su savim tą giedrą atmosferą, kuria alsavau, ben

draudama su ja; o dabar, likusi 'visai viena, pasijutau besanti tokia,

kokia buvau iš tikrųjų, ir manyje ėmė busti senieji jausmai. Negal iu

pasakyti, kad būčiau tarsi kokio ramsčio netekusi, tačiau dingo kaž

koks vidinis akstinas; aš jaučiausi pakankamai tvirta ir galinti nusi

raminti; tačiau man stigo to tikslo, dėl kurio būčiau turėjusi siekti

tos ramybės. Keletą metų visą pasaulį man atstojo vienas Louvudas:

aš su nieku daugiau nesusidurdavau, tik su jo taisyklėmis ir įpročiais.

O dabar staiga prisiminiau, kad pasaulis yra neaprėpiamas tr kad džiu

gios viltys ir jaudiną nuogąstavimai laukia tų, kurie turi drąsos iieis-

tis į to pasaulio platybes, pavojuose ieškoti, kaip iš esmės pažinti

gyvenimą.

Priėjau prie lango ir atvėriau jį. Stai tiedu pastato sparnai, štai

tasai sodas; antai Louvudo ribos, o toliau — kalvotas horizontas. ..

M a n o akys peršoko visa, kas buvo arti, ir* nukrypo į tolumoje dun

ksančias mėlynas kalnų viršūnes. M a n norėjosi prasigauti per jas.

Vieta, kurią supo tos uolos ir gūdūs miškai, man atrodė lyg kalėjimas,

lyg tremties užkampis. Aš nusekiau žvilgsniu baltą kelią, vingiuo-

liu atvažiavau pašto karietoje. Atmintyje iškilo tas momentas, kaip

jau temstant riedėjau į pakalnę. Rodos, ištisas amžius buvo praslinkęs nuo

liu atvažiavau pašto karietoje. Atmintyje išliko tas momentas, kaip

jau temstant riedėjau į pakalnę. Rodos, ištisas amžius buvo praslinkęs nuo

tos dienos, kada pirmą kartą atsidūriau Louvude. N u o to laiko nė

kartą nebuvau iš čia išvažiavusi. Visas atostogas praleisdavau mokyk

loje. Misis Rid niekad nekviesdavo manęs į Geitshedą. N e i ji pati,

77

nei kas nors iš jos šeimos nė karto neaplankė manęs. Nei laiškas, nei kokia nors žinia iš plačiojo pasaulio nepradžiugindavo manęs. Vien tik mokykla, pamokos, mokinės, mokymasis, taisyklių kalimas, tie patys veidai, balsai, žodžiai, tie patys drabužiai, papročiai, pareigos, tos pačios simpatijos ir antipatijos — štai ir viskas, ką žinojau apie gyvenimą. O dabar pajutau, kad man to nebepakanka. Tą vakarą man staiga paaiškėjo, kad esu pavargusi nuo to vienodo gyvenimo, trukusio aštuonerius metus. Aš troškau laisvės! Laisvės aš troškau it dūstantis gryno oro! Laisvės ėmiau melsti dievą. Bet mano maldą, rodos, išblaškė dvelktelėjęs vėjelis. Paskui ėmiau melsti kuklesnės dovanos — permainos, vidinio įkvėpimo. Bet ir šis prašymas tarsi išsisklaidė tuščioje erdvėje. Tada aš sušukau, beveik nebetekusi vilties:

— Leisk man, viešpatie, bent panašiai dirbti naujoje vietoje! Tuo metu nuaidėjęs skambutis pašaukė vakarienės, ir man teko

nusileisti į apačią. Aš negalėjau grįžti prie savo pertrauktų minčių, kol nuėjau gulti.

Bet ir tada mokytoja, kuri gyveno su manimi tame pačiame kambarėlyje, be paliovos plepėdama, neleido man vėl pasinerti į tą tokį patrauklų ilgesį. Aš tiesiog laukiau nesulaukiau, kada miegas užčiaups jai burną! Atrodė, jeigu tik grįžčiau |>rie minties, kuri man buvo atėjusi į galvą paskutinė, kai aš stovėjau prie lango, man bematant savaime dingteltų koks nors išganingas sumanymas.

Mis Grais pagaliau ėmė šnarpšti. Ji buvo apkūni velsietė, ir paprastai jos šnervių melodijos, neteikdamos nė mažiausio malonumo, vien tik erzindavo mane. O šiąnakt tiesiog apsidžiaugiau, išgirdus jos pirmuosius žemus garsus. Galų gale man niekas nebetrukdys! Mano nebaigtos svarstyti mintys iškart atgijo.

— Dirbti naujoje vietoje! Puiki išeitis!—kalbėjau pati su savimi (mintyse, žinoma, o ne balsu).— Tikrai, išeitis! Ir kaip tik todėl, kad skamba ne per patraukliausiai. Toli gražu ne taip, kaip laisvė, susižavėjimas, džiaugsmas. Nors ausiai ir mieli tie žodžiai, bet man jie tušti. Jie tokie tolimi ir nerealūs, kad jų klausytis — tik veltui laiką gaišinti. Darbas naujoje vietoje — tai visai realus dalykas! Dirbti gali kiekvienas. Aš čia pasidarbavau aštuonetą metų, o dabar noriu tik vieno — darbuotis kitoje vietoje. Nejaugi aš to negalėčiau pasiekti? Argi tatai neįmanoma? Taip, taip! Šis tikslas ne toks jau nepasiekiamas! Tereikia tik pakrapštyti smegenis, ir išeitis atsiras.

Aš atsisėdau lovoje ir stengiausi viską kaip reikiant apgalvoti. Naktis buvo vėsi. Apsigaubusi pečius skara, vėl ėmiau sukti galvą.

— Ko gi aš noriu? Naujos vietos, gyventi naujame name, tarp naujų veidų, naujose aplinkybėse. Aš to noriu todėl, kad nėra jokios prasmės siekti ko geresnio. Ką gi žmonės daro, norėdami persikelti į

78

kitą vietą? Man rodos, jie kreipiasi į draugus. Bet aš neturiu jokių draugų. O vis dėlto yra daug tokių žmonių, kurie neturi draugų, kuriems tenka patiems kaip nors vaduotis, kurgi jie pagalbos ieško?

Aš nežinojau, ir niekas man nepašnibždėjo atsako. Veltui stengiausi priversti smegenis, kad jos ką nors man pasakytų. Mano galva įtemptai dirbo, jaučiau, kaip smilkiniuose smarkiai tvinkčiojo pulsas. Maždaug valandą laiko mano mintys skraidė padrikai, ir visos mano pastangos buvo bergždžios. Įsikarščiavusi nuo beprasmiškų pastangų, atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį; atitraukusi užuolaidą, išvydau mirkčiojant vieną kitą žvaigždę ir, pajutusi, kad šalta, vėl įlindau į lovą.

Tačiau, matyt, tuo metu, kai manęs nebuvo lovoje, geroji fėja padėjo ant pagalvio tą atsakymą, kurio taip ieškojau, Vos tik spėjau atsigulti, ir mano sąmonėje paprastų paprasčiausiai nušvito mintis: „Tie, kurie ieško naujos vietos, pasiskelbia. Aš irgi turiu pasiųsti skelbimą širo šaukliui" 18.

Bet kaip? Aš gi nieko neišmanau apie skelbimus. Ir man savaime vienas po kito pasipylė atsakymai: „Skelbimo tekstą drauge su pinigais jam apmokėti įdėk į voką ir

užadresuok jį „Šauklio" redaktoriui. Pasitaikius pirmai progai, tu turi išsiųsti jį Loutono pašte. Atsakymams nurodyk savo adresą: „Iki pareikalavimo. Loutono paštas. Dž. E." Tu gali nueiti pasiteirauti atsakymo maždaug po savaitės, kai išsiusi laišką. Jei gausi pasiūlymą, tada atitinkamai turėsi ir elgtis."

Šitą planą 'aš smulkiai persvarsčiau du ar tris kartus, įsivaizdavau kuo aiškiausiai kiekvieną jo detalę, pasijutau didžiai patenkinta ir užmigau.

Vos tik prašvito, aš jau buvau ant kojų. Skambutis dar nespėjo pažadinti mokyklos, o mano skelbimas buvo parašytas, įdėtas į voką ir užadresuotas. Skelbimo turinys buvo toks:

„Jauna panelė, turinti auklėjimo praktikos (argi aš nemokytojavau porą metų?), ieško vietos privačiuose namuose, šeimoje, kur vaikai būtų ne vyresni kaip keturiolika metų. (Kadangi man buvo vos aštuoniolika, nusprendžiau, kad būtų neprotinga imtis auklėti vaikus maždaug savo pačios metų.) Šalia bendrų dalykų, kurių paprastai mokoma Anglijos mokyklose, ji taip gali dėstyti prancūzų kalbą, piešimą ir muziką. (Mūsų dienomis, skaitytojau, šis dalykų sąrašas pasirodytų labai menkas, bet tais laikais jis buvo pusėtinas.)

Adresas: Loutonas, .. .širo grafystė. Iki pareikalavimo Dž. E." 18 „. . .širo šauklys"— grafystės laikraštis. .. .širas — būdinga Anglijos vieto

vardžių galūnė (Jorkširas, Lankaširas ir t. t ) .

79

Sis raštas išgulėjo užrakintas mano stalčiuje visą dieną. Po vakarienės pasiprašiau naująją direktorę, kad ji mane išleistų į Loutoną nusipirkti vieną kitą smulkmeną sau ir vienai kitai mokytojai. Ji mielu noru sutiko, ir aš tuoj pat leidausi į kelionę. Eiti reikėjo porą mylių, vakaras buvo drėgnas, bet temo dar ne taip greit. Aš spėjau užeiti į keletą krautuvių, įmečiau pašte laišką ir parėjau namo, pliaupiant lietui ir visa peršlapusi, tačiau su palengvėjusia širdimi.

Sekanti savaitė atrodė baisiai ilga. Tačiau galop ji praslinko kaip viskas šiame pasaulyje, ir aš vėl giedros rudens dienos pavakarį traukiu keliu į Loutoną. Aplinkui buvi labai gražu, kelias vingiavo palei upokšnį, kuo klusniausiai taikydamas prie kiekvieno jo vingio. Tačiau tą dieną daugiau galvojau apie laiškus, kurie, galimas daiktas, laukia manęs mažame miestelyje, į kurį skubėjau, negu apie laukų ir vandenų grožybes.

Sį kartą progą mano kelionei davė batukų prisimatavimas. Aš greitai atlikau šį reikalą ir tylia pakraščio gatvele iš batsiuvio pasukau į paštą. Sios įstaigos vedėja buvo sena dama su raginiais akiniais ant nosies ir juodomis pirštinėmis.

— Sakykite, ar nėra laiškų Dž. E.? — paklausiau ją. Ji atidžiai pažvelgė į mane per savo akinių viršų, atidarė stalčių ir

ėmė raustis jame ir taip ilgai čiupinėjo visokius popierius, kad visos mano viltys ėmė blėsti. Pagaliau kokias penkias minutes paspoksojusi pro akinius į paimtą laišką, ištiesė jį man, dar kartą tiriamai ir nepasitikinčiai peržvelgdama mane. Vokas buvo adresuotas Dž. E.

— Ar tik vienas? — paklausiau. — Daugiau nėra,— atsakė ji. Aš įsidėjau laišką į kišenę ir išskubėjau namo. Atplėšti ir perskai

tyti nebuvo kada, nes taisyklės reikalavo, kad būčiau namie aštuntą, o dabar jau buvo pusė aštuonių.

Grįžus manęs laukė įvairiausios pareigos: turėjau sėdėti su auklėtinėmis, kol jos ruošė pamokas, po to buvo mano leilė atskaityti maldas ir prižiūrėti, kol visos suguls; galop pavakarieniavau drauge su kitomis mokytojomis. Tačiau ir tada, kai nakčiai patekau-j savo kambarėlį, mis Grais buvo su manimi. Mes teturėjome tik trumpą žvakigalį, ir aš bijojau, kad ji, ko gero, plepės, kol jis sudegs. Tačiau, laimei, sunki vakarienė, kurios ji prisivalgė, paveikė ją tarsi migdomieji vaistai: man dar nespėjus nusirengti, ji jau šnarpštė. Dar buvo likęs koks colis žvakės, ir aš skubiai išsiėmiau laišką: antspaude buvo raidė F. Aš perlaužiau jį. Laiškas buvo trumputis.

„Jeigu Dž E., pasiskelbusi ,,.. .širo šauklyje" paskutinį ketvirtadienį, iš tikrųjų turi išvardytas kvalifikacijas ir jeigu ji gali pristatyti pa-

80

tenkinamas rekomendacijas apie savo elgesį ir išsimokslinimą, jai už trisdešimt svarų algos per metus -gali būti pasiūlyta vieta šeimoje, kur tėra tik viena mokinė, maža mergaitė, dar neturinti nė dešimties metų. Dž. E. yra prašoma atsiųsti rekomendacijas ir nurodyti pavardę, gyvenamąją vietą ir visas kitas smulkmenas adresu:

Misis Feirfeks, Tornfildas, netoli Milkoto, .. .širo grafystėje." Aš ilgai tyrinėjau laišką: rašysena buvo senoviška ir gana ne

tvirta,—taip rašo pagyvenusios damos. Ši aplinkybė man patiko: aš visą laiką baiminaus, kad šitaip savo galva elgdamasi, galiu pasidaryti bėdos. Labiausiai troškau, kad mano pastangos duotų ką nors padoraus, garbingo, en rėgle.

„Pagyvenusi dama,— galvojau aš,— nebloga aplinkybė mano pastangų pradžioje." Misis Feirfeks! Ji, be abejo, juodais drabužiais, su našlės kyku, šiek tiek gal sausoka, bet mandagi,— senojo angliško respektabilumo pavyzdys. O Tornfildas! Taip, be abejo, vadinasi jos dvaras: veikiausiai jauki, daili sodyba, nors man buvo sunku įsivaizduoti ją konkrečiai ir su visomis smulkmenomis. Milkotas .. .širo grafystėje! Mintyse aš perbėgau visą Anglijos žemėlapį. Taip, prisiminiau: ir grafystę, ir miestą. Iš tos grafystės iki Londono buvo septy-niasdešimčia mylių arčiau negu iš tolimo užkampio, kur dabar gyvenau. Tatai irgi mane pradžiugino. Man norėjosi patekti ten, kur kunkuliuoja judrus gyvenimas. Juk Milkotas didelių fabrikų miestas, pro šalį teka A. upė. Jame, be abejo, viskas virte verda. Juo geriau,— galų gale viskas pasikeis iš pagrindų. Negaliu sakyti, kad mano vaizduotė būtų taip jau žavėjusis aukštais kaminais ir dūmų debesimis, kurie galėjo atsiverti mano akims, bet įtikinėjau save, kad Tornfildas veikiausiai yra tolokai nuo miesto.

Šią akimirką žvakigalis užgeso, ir kambarys nugrimzdo tamsoje. Rytojaus dieną reikėjo žengti toliau. Savo sumanymo jau nebegalė

jau slėpti; norėdama jį sėkmingai įvykdyti, turėjau supažindinti su juo ir kitus. Kreipiausi į direktorę, ir ji mane priėmė pietų pertraukos metu. Jai pasisakiau ketinanti persikelti į naują vietą, kur alga bus dvigubai didesnė už tą, kurią dabar gaunu (Louvude aš uždirbdavau tik penkliolika svarų per metus); prašiau, kad ji visą dalyką išdėstytų misteriui Broklherstui ar kuriam kitam komiteto nariui ir pasiteirautų, ar aš galiu kreiptis į juos rekomendacijų. Direktorė maloniai sutiko man patarpininkauti šiuo reikalų. Kitą dieną ji viską papasakojo misteriui Broklherstui, kuris pasakė, kad reikia parašyti ir misis Rid, nes jinai esanti tikroji mano globėja. Šiai damai buvo nusiųstas laiškas, į kurį jinai atsakė, kad aš galinti pasielgti kaip tinkama; ji jau seniai atsisakiusi kokiu nors būdu kištis į mano reikalus. Šis laiškas apėjo

6. Džeinė Eir 81

visus komiteto narius, ir pagaliau, po viso to, kas man atrodė nepaprastas laiko gaišinimas, gavau oficialų sutikimą persikelti į geresnę vietą, jei tik galiu tai padaryti; be to,— kadangi aš visą laiką elgiausi gerai, ir būdama mokine, ir mokytoja,*—man buvo pažadėta išduoti atitinkamą pažymėjimą bei charakteristiką su šios mokyklos inspektoriaus parašu.

Šį dokumentą aš gavau į rankas maždaug po mėnesio ir, padariusi nuorašą, nusiunčiau jį misis Feirfeks. Jinai atsiuntė atsakymą, kad patenkinta gautomis informacijomis ir lygiai po dviejų savaičių siūlo man užimti guvernantės vietą jos namuose.

Aš ėmiau ruoštis į kelionę, ir dvi savaitės netruko prabėgti. Drabužių turėjau ne tiek jau daug, bet man jų visai užteko, ir per vieną dieną susikroviau lagaminą — tą patį, kurį prieš aštuonerius metus atsivežiau iš Geitshedo.

Lagaminas buvo perjuostas diržais ir priklijuotas prie jo adresas. Po pusvalandžio nešėjas turėjo pristatyti jį į Loutoną, kur man pačiai reikėjo pėsčiai nueiti kitą rytą ir sėsti į pašto karietą. Aš išsivaliau juodą kelioninę vilnonę suknelę, paruošiau kepuraitę, pirštines, movą, patikrinau visus savo stalčius, ar kartais neliko dar koks daiktelis. Ir štai nebeturėdama ką daugiau veikti, atsisėdusi mėginau pailsėti. Tačiau negalėjau pasėdėti ramiai, nors ir visą dieną išbuvau ant kojų,— mane laikė sukaustęs susijaudinimas. Šįvakar baigėsi vienas mano gyvenimo etapas, o rytoj prasidės kitas. Argi įmanoma pasnausti, žengiant per šią ribą? Aš juk turiu karštligiškai stebėti, kaip pasikeičia mano gyvenimas.

— Mis,— tarė tarnaitė, sutikusi mane koridoriujeE kur aš vaikštinėjau lyg dvasia be vietos,— kažkas apačioje nori pasikalbėti su jumis.

„Turbūt nešėjas",— pagalvojau ir nubėgau laiptais, nieko neklaus-dama. Man beskubant pro mažą svetainę, arba mokytojų kambarį, kurio durys buvo praviros, ir sukant į virtuvę, kažkas iš jo išbėgo.

— Tai ji, tikrai ji! Aš ją bet kur pažinčiau!—sušuko kažkokia žmogysta, pastojusi man kelią ir paėmusi mane už rankos.

Aš pažvelgiau į ją: prieš mane 'stovėjo moteriškė, sprendžiant iš drabužių — turtingų namų tarnaitė, solidi, bet dar jauna, gana gerai atrodanti, juodaplaukė ir juodaakė, linksmo veido.

— Na, kas aš tokia, atspėkite? — paklausė ji mane; jos balsas ir šypsena man pasirodė kažkokie pažįstami.— Juk jūs dar visai nepamiršote manęs, mis Džeine?

Po sekundės aš, apkabinusi ją, karštai bučiavau. — Bese! Bese! Bese! —kartojau tik tą vieną žodį; ji, juokaudamasi ir

82

drauge verkdama, mane irgi apkabino; paskui mes abi įėjome į svetainę.

Prie židinio stovėjo maždaug trejeto metų berniukas šu škotišku švarkeliu ir kelnaitėmis.

— O čia mano sūnus,— iškart pasakė Besė. — Vadinasi, jūs ištekėjote, Bese? — Taip. Bus jau kone penketas metų. Už Roberto Liveno, vežėjo.

Be Bobio, turiu dar ir dukrelę, kurią pakrikštijau Džeine. — Tai jūs jau nebegyvenate Geitshede? — Mes gyvename vartininko trobelėje. Tasai, kuris buvo jūsų lai

kais, išėjo. — Tai kaipgi jiems ten sekasi? Papasakokit man viską apie juos,

Bese. Tik prisėskit. O tu, Bobi, eikš pas mane ant kelių. Eikš čia! Tačiau Bobis glaudėsi prie motinos. — O jūs ne per didelė išaugote, mis Džeine. Ir nepapilnėjote,—

ięsė misis Liven.— Matyt, nekokia duona buvo jūsų mokykoje. Mis Rid vyresnioji bus visa galva už jus aukštesnė; per pečius ji irgi platesnė. O iš Džordžianos išeitų dvi tokios kaip jūs.

— Džordžianą turbūt graži, Bese? — Labai. Pernai žiemą ji su mama buvo nukeliavusios į Londoną,

ir ten visi ja žavėjosi, o vienas jaunas lordas ją įsimylėjo. Tačiau jo giminės pasipriešino vedyboms. Ir ką gi jūs manote,— jie abu sugalvojo pabėgti! Tik buvo susekti ir nieko nelaimėjo. Ir žinote, kas susekė jų sąmokslą? Ogi jos pačios sesuo! Man rodos, ji pavydėjo Džor-džianai. Dabar jos abi gyvena it šuo su kate: pjaunasi ir pjaunasi.

— Na, o Džonas Ridas? — O, jam taip nesiseka, kaip mama norėtų. Jis norėjo įstoti į

koledžą, bet susikirto,— rodos, taip sakoma? Tada jo dėdės norėjo, kad jis būtų advokatu ir studijuotų teisę, tačiau jis toks išdrikas jaunuolis, kad, manding, nieko doro iš jo neišeis.

— Kaip jis atrodo? — Jis labai aukštas. Kai kas laiko jį gražiu vaikinu, tik jo lūpos

baisiai storos. — O misis Rid? — Misis tokia pat pilna ir iš veido atrodo nieko sau, lik turbūt

širdis jos nerami: misterio Džono elgesys nepatinka jai. Jis aibę pinigų leidžia vėjais.

— Tai ji čia jus siuntė, Bese? — O ne! Aš pati seniai norėjau aplankyti jus; ir kai išgirdau, kad

buvo laiškas nuo jūsų ir kad ruošiatės persikelti į kitą šalies kampą, tariau sau — važiuosiu pažiūrėti, kaip ji atrodo, kol ją dar galima pasiekti.

83

— Bijau, kad apvyliau jus, Bese.—-Aš tai pasakiau juokdamasi, nes aiškiai mačiau, kad Besės žvilgsnis, nors ir pagarbus, tačiau anaiptol nesižavėjo manim.

— Ne, mis Džeine, ne visai. Jūs gana elegantiška, tikra ledi. Ko nors daugiau iš jūsų nė nesitikėjau: ir maža būdama, jūs nebuvote gražuolė.

Aš nusišypsojau iš nuoširdžių Besės žodžių. Jaučiau, kad ji pasakė tiesą, tačiau, prisipažįstu, šis atsiliepimas truputį užgavo man širdį. Kas gi nenori būti gražus, būdamas aštuoniolikos metų? Ir ne taip jau malonu įsitikinti, kad tavo išvaizda ne kažin kokia.

— Bet esu įsitikinusi, kad jūs labai mokyta,— tarė Besė, stengdamasi mane lyg paguosti.—Ko iūs išmokote? Skambinate pianinu?

— Truputį. Kambaryje stovėjo pianinas. Besė priėjusi atvožė jį ir paprašė,

kad aš atsisėsčiau ir ką nors paskambinčiau. Aš pagrojau valsą ir dar kažką. Ji tiesiog susižavėjo. .

— Panelės Rid šitaip nemoka skambinti,— tarė ji nudžiugusi.— Aš visada sakydavau, kad jūs pralenksite jas moksle. O piešti ar mokate?

— Štai vienas mano paveikslas virš židinio. Tai buvo akvarele nupieštas peizažas, kurį aš padovanojau direk

torei, atsidėkodama už jos malonų tarpininkavimą, kai reikėjo gauti komiteto sutikimą. Šį mano kūrinėlį ji įdėjo į rėmus su stiklu.

— Oi, kaip gražu,- mis Džeine! Šitokio nenupieštų ir pats Rid piešimo mokytojas, o apie paneles nėra ko ir kalbėti; joms iki to taip toli kaip lig dangaus. O prancūziškai irgi mokate?

— Taip, Bese, galiu skaityti ir kalbėti. — Ir jūs mokate siūti ir siuvinėti? — Moku. — Oi, tai jūs tikra ledi, mis Džeine! Aš ir maniau, kad taip bus.

jūs pati prasimušite į žmones, be jokios giminių pagalbos. Tik aš norėjau štai ko paklausti: ar teko jums ką nors girdėti apie savo tėvelio gimines, apie Eirius?

— Niekados. — Tai štai kas: žinote, misis Rid visada sakydavo, kad jie netur

tingi ir prasti žmonės. Gal jie ir neturtingi, bet esu įsitikinusi, kad jie ne mažiau kilmingi kaip ir patys Ridai. Kartą, maždaug prieš septynetą metų, į Geitshedą užsuko kažkoks misteris Eiris ir norėjo jus pamatyti. Misis pasakė, kad jūs esate mokykloje už penkiasdešimt mylių. Jis, atrodė, labai nusiminė, nes negalėjo ilgiau užtrukti: jam reikėjo keliauti į tolimą šalį. Jo laivas iš Londono turėjo išplaukti po dienos kitos. Misteris atrodė kaip tikras džentelmenas, ir esu įsitikinusi, kad jis buvo jūsų tėvo brolis.

84

NeRe&Lvis te

— Į kokią gi šalį jis turėjo keliauti, Bese? — Į kažkokią salą už tūkstančių mylių, kur jie daro vyną. Man lio

kajus aiškino. — Į Madeirą? — Taip, tikrai. Jis taip ir pasakė. — Tai jis iškeliavo? — Iškeliavo. Jis neilgai teužtruko pas mus. Misis su juo buvo labai

pasipūtusi. Vėliau jinai jį pavadino „nusususiu prekeiviu". Mano Robertas spėja, kad jis buvo vyno pirklys.

— Labai galimas daiktas,— pritariau aš,— o gal jis kokios vyno firmos agentas ar tarnautojas.

Mudvi su Bese prašnekėjome apie senuosius laikus ilgiau negu valandą. Paskui ji turėjo atsisveikinti. Keletą minučių su ja dar susitikau kitą rytą Loutone, laukdama pašto karietos. Paskutinį kartą mudvi išsiskyrėme ties „Broklherstų herbo" viešbučio durimis. Abi pasukome skirtingais keliais: ji į Louvudą, kur ją žadėjo paimti pastotė, vykstanti į Geitshedą, o aš įsėdau į karietą, turinčią nugabenti mane į nežinomas Milkoto apylinkes, kur manęs laukė naujos pareigos ir naujas gyvenimas.

X I S K Y R I U S

Naujas romano skyrius šiuo tuo panašus į naują pjesės sceną. Ir kai aš šį kartą pakeliu uždangą, skaitytojau, įsivaizduok kambarį „Džordžo" viešbutyje Milkote, išklijuotą tokiais nevykusiais apmušalais, kaip paprastai kad esti viešbučiuose; įsivaizduok neskoningą kilimą, paprasčiausius baldus, nežmoniškas puošmenas virš židinio, pigius paveikslus ant sienų ir tarp jų būtinai Jurgio Trečiojo bei Velso princo portretus, taip pat graviūrą, vaizduojančią generolo Volfo mirtį. Visa tai jums apšviečia palubėje kabanti žibalinė lempa ir liepsnojantis židinys, prie kurio aš sėdžiu su apsiaustu ir kepuraite; mano mova ir skėtis guli ant stalo, o aš stengiuosi sušilti nužvarbusius ir nutirpusius sąnarius, sustingusius nuo šešiolikos valandų kelionės šaltą spalio dieną. Iš Loutono aš išvykau ketvirtą valandą po pietų, ir Milkoto miesto laikrodis kaip tik dabar muša aštuntą.

Nors tau, skaitytojau, ir pasirodys, kad aš patogiai įsitaisiau, tačiau mano siela nerami. Aš maniau, kad, karietai sustojus, kas nors pasitiks mane. Išlipdama mediniais jos laipteliais, kuriuos man paslaugiai palaikė viešbučio tarnas, aš susirūpinusiu žvilgsniu apsidairiau aplinkui, tikėdamasi išgirsti savo pavardę ir pamatyti kokį nors ve-

85

žimą, kuris turėjo mane nugabenti į Tornfildą. Nieko panašaus nesimatė, ir kai aš paklausiau tarną, ar kas nors teiravosi mis Eir, jis man atsakė neigiamai. Todėl man neliko nieko kita, kaip tik pasiprašyti viešbutyje atskiro kambario. Štai čia aš ir laukiu dabar, o mano mintis drumsčia įvairiausios abejonės ir nuogąstavimai.

Kaip skaudu, kada mano metų mergina pasijunta viena it pirštas pasaulyje, atplėšta nuo bet kokių artimų žmonių, kada ją suima abejonės, ar pavyks pasiekti tą uostą, į kurį stengiasi patekti, ir kada sugrįžti dėl daugelio priežasčių nebeįmanoma. Tiesa, šį kankinantį jausmą švelnino pergyvenamo nuotykio žavesys, ir mane šildė išdidumo liepsna, tačiau bematant visa tai nustelbė baimės šiurpas, o kai po pusvalandžio vis dar nieko nesulaukiau, mane jau visiškai suėmė baimė. Pagaliau man šovė į galvą mintis paskambinti.

— Ar čia kaimynystėje yra dvaras, kuris vadinasi Tornfildu? — paklausiau tarną, kuris įėjo pašauktas.

— Tornfildas? Negirdėjau, gerbiamoji. Aš tuoj pasiteirausiu.— Jis išėjo, tačiau tuoj vėl buvo čia.

— Ar jūsų pavardė Eir, mis? — Taip. — Čia vienas žmogus laukia jūsų. Aš staiga pašokau, pačiupusi movą su skėčiu, ir išskubėjau į ko

ridorių. Prie atvirų durų stovėjo kažkoks žmogus, ir lempos apšviestoje gatvėje neaiškiai įžvelgiau vienkinkį vežimėlį.

— Čia turbūt jūsų bagažas? — paklausė gana stačiai žmogus, pamatęs mane ir rodydamas į mano lagaminą koridoriuje.

— Taip. Ir jis įkėlė jį į vežimą, savotišką karietaitę, o paskui įlipau ir aš.

Kai vežėjas uždarė dureles, aš paklausiau jį, ar toli iki Tornfildo. — Bus koks šešetas mylių. — O kiek mes užtruksime kelyje? — Maždaug pusantros valandos. Jis patikrino, ar gerai uždarytos durelės, atsisėdo priešakyje ant

savo sėdynės, ir mes pajudėjome. Važiavome iš lėto, ir todėl turėjau pakankamai laiko mąstyti. Džiugu buvo, kad štai galų gale mano kelionė artėja į pabaigą, ir, atsilošusi patogioje, nors ir nelabai elegantiškoje karietaitėje, daviau valią savo mintims.

„Reikia manyti,— svarsčiau aš,— sprendžiant iš prasčioko tarno ir apymenkio ekipažo, kad misis Feirfeks ne tokia jau prašmatni asmenybė. Tuo geriau. Aš jau kartą gyvenau pas turtingus žmones, ir buvau labai nelaiminga su jais. Įdomu, ar ji gyvena viena tik su ta mergaite. Jeigu taip vir jeigu ji nors šiek tiek maloni, aš, be abejo, lengvai sutarsiu su ja. Stengsiuosi kiek galėdama. Kaip gaila, kad

86

tokios pastangos ne visada duoda naudos! Štai Louvude aš tvirtai buvau pasiryžusi stengtis, visą laiką vykdžiau tą pasiryžimą ir su visais sugyvenau; tačiau misis Rid, prisimenu, į geriausius mano norus atsakydavo panieka. Aš meldžiau dievą, kad misis Feirfeks nebūtų antroji misis Rid. O jeigu taip ir atsitiktų, tai kas gi mane laikys pririšęs prie jos? Blogiausiu atveju pasiieškosiu kitos vietos. Įdomu, ar daug jau nuvažiavome?"

Aš nuleidau langą ir pažvelgiau pro jį: Milkotas buvo jau toli; sprendžiant iš daugybės žiburių, tai buvo gana didelis miestas, daug didesnis už Loutoną. Dabar mes važiavome, kiek aš galėjau įžvelgti, lyg ir per ganyklas, bet aplink visur buvo pilna pavienių trobų. Mačiau, kaip mes važiuojame visai kitokiu nei Loutonas kraštu: jis buvo tankiau gyvenamas, bet ne toks gražus, judresnis, bet ne toks romantiškas.

Kelias buvo pabjuręs, naktis miglota. Vežėjas visą laiką leido arklį žingine, ir pusantros valandos, aš manau, pailgėjo ligi dviejų. Pagaliau jis grįžtelėjo sėdynėje ir tarė:

— Dabar, tamstele, ir Tornfildas nebe už kalnų. Aš vėl pažvelgiau pro langą; važiavome pro bažnyčią. Dangaus

fone pamačiau stūksantį žemą masyvų varpinės bokštą. Jos varpas kaip tik mušė ketvirtį. Kalvos šlaite taip pat išvydau siaurą juostą žiburių,— vadinasi, ten buvo miestelis ar kaimas. Gal po kokių dešimt minučių vežėjas nulipo nuo sėdynės ir atidarė suveriamus vartus: mums pravažiavus, jie už mūsų užsitrenkė patys. Dabar iš lėto kilome aukštyn alėja ir atsidūrėme priešais ilgą namą. Pro vieną langą anapus užuolaidų spingsėjo žvakė, visi kiti buvo tamsūs. Mūsų ka-rietaitė sustojo prie paradinių durų, kurias atidarė tarnaitė. Aš išlipau ir įėjau į vidų.

— Malonėkite šičia, gerbiamoji,— tarė mergina, ir aš nusekiau jai iš paskos per keturkampį vestibiulį su aukštomis durimis aplinkui; ji įvedė mane į kambarį, kurio dviguba šviesa — židinys ir žvakė — iš pradžių apakino mane,— tokia stipri ji pasirodė man po tamsos, kurioje išbuvau dvi kelionės valandas. Kai akys apsiprato, mano žvilgsniui atsiskleidė jaukus ir malonus reginys.

Dailus mažas kambarėlis; ties smagiai traškančiu židiniu apvalus stalelis; senoviškas su aukštu atlošu fotelis, kuriame sėdi simpatin-giausia, kokią tik galima įsivaizduoti, smulkutė pagyvenusi ledi, su našlės kyku, juodo šilko suknia ir balta it sniegas muslinine prijuoste,— lygiai tokia pat, kokią aš tikėjausi būsiant misis Feirfeks, tik ne tokia ori ir kiek kuklesnė. Jinai kažką mezgė; prie jos kojų snaudė murkdama didžiulė katė. Žodžiu, tikras namų jaukumo idealas. Vargu ar galima būtų įsivaizduoti malonesnį susitikimą naujai atvykusiai jaunai

87

guvernantei. Čia nebuvo nei slegiančio didingumo, nei varžančio iškilmingumo. Man įėjus, senoji ledi atsistojo ir maloniai sutiko mane.

— Na, kaip jaučiatės, mieloji? Jūs turbūt labai pavargote kelionėje? Džonas važinėja taip pamažu. Jūs veikiausiai sušalote? Eikite prie ugnies.

— Misis Feirfeks, tikiuosi? — paklausiau. — Taip, neapsirikote. Sėskite. Ji privedė mane prie savo fotelio ir ėmė vynioti man šaliką bei

stengėsi atmegzti skrybėlaites raištelius. Aš paprašiau, kad ji nesivargintų.

— O, koks čia varginimasis! Jūsų rankos tikriausiai sugrubusios nuo šalčio. Li, paruoškite karšto grogo ir padarykite keletą sumuštinių, štai raktai nuo kamaros.

Ji išsitraukė iš kišenės didžiulį ryšulį raktų ir padavė jį tarnaitei. — Nagi, slinkitės arčiau ugnies,— paragino ji mane —O kur jūsų

bagažas? Juk jūs atsivežėte jį, mieloji? — Taip, gerbiamoji. — Aš pasakysiu, kad jį įneštų į jūsų kambarį,—pasakė ji ir iš

skubėjo. „Ji elgiasi su manim kaip su viešnia,— pagalvojau.— Šitokio pri

ėmimo aš nesitikėjau; man vaidenosi šaltumas ir oficialumas. Neteko girdėti, kad kas taip elgtųsi su guvernante. Tačiau nereikia iš anksto džiūgauti."

Ji sugrįžo, pati nukraustė nuo stalo savo mezginius ir keletą knygų, kad būtų vietos pastatyti padėklą, kurį netrukus atnešė Li, ir vėlgi pati ėmė mane vaišinti. Aš pasijutau gana nejaukiai, pamačiusi, kad į mane kreipiamas toks dėmesys, kurio niekad nebuvau patyrusi, ir, be to, tai darė mano samdytoją, kurios aš turėjau klausyti. Bet kadangi ji pati, matyt, nė nemanė, kad darytų ką nors nepriderama, tai ir aš nusprendžiau, kad bus geriau, jei jos mandagumą priimsiu nesijaudindama.

— Ar aš turėsiu malonumą šįvakar pamatyti panelę Feirfeks? — paklausiau užkandusi.

— Ką jūs sakote, mieloji? Aš truputį neprigirdžiu,—atsakė geroji ponia, palenkdama ausį prie mano lūpų.

Aš pakartojau klausimą aiškiau. — Panelė Feirfeks? O, matyt, jūs turite omenyje panelę Varans!

Jūsų būsimosios mokinės pavardė yra Varans. — Stai kaip! Vadinasi, jinai nę jūsų duktė? — Ne, aš neturiu šeimos. Aš mielai būčiau teiravusis toliau ir paklaususi, ar mis Varans yra

jos giminaitė, bet prisiminiau, kad nemandagu iškart per daug klausinėti. Be to, žinojau, kad ilgainiui ir taip viskas išaiškės.

88

— Aš taip džiaugiuosi...— kalbėjo ji, atsisėdusi priešais mane ir pasiėmusi ant kelių murkiančią katę —aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvykote; dabar bus visai smagu gyventi, kai nebebūsiu viena. Reikia pasakyti, kad čia ir šiaip smagu, nes Tornfildas — puikus senas dvaras, gal tik kiek apleistas paskutiniais metais, tačiau išlaikęs ankstyvesniųjų dienų didybę. Vis dėlto žiemos metu žmogus jautiesi baisiai vienišas kad ir puikiausiuose rūmuose. Aš sakau vienišas... Mat, nors Li, žinoma, gera mergina, o Džonas su žmona — labai padorūs žmonės, tačiau, matote, jie tėra tik tarnai, ir su jais negalima bendrauti kaip su lygiais: juos reikia laikyti kiek atokiai, kad jie nenustotų pagarbumo. Praėjusią žiemą (ji buvo labai niauri, jei atsimenate,— amžinai sniegas, lietūs, vėtros) tai tikrai nuo lapkričio iki vasario joks gyvas padaras, išskyrus mėsininką ir laiškininką, neužsukdavo į dvarą,— aš tiesiog paklaikdavau, viena besėdėdama kiaurus vakarus. Kartais pasikviesdavau Li paskaityti, bet man rodos, kad vargšelė nelabai mėgsta tokį užsiėmimą, ir tatai ją tik varžydavo. Pavasarį ir vasarą jau geriau: saulė ir ilgos dienos — visai kas kita. Paskiau, šio rudens pradžioje, atvažiavo Adelė Varans su aukle, \fcaikui atsiradus, namai iškart pagyvėja; dabar dar jūs atvykote, ir man visai linksma.

Man tiesiog širdis apsalo iš džiaugsmo, besiklausant šios garbingos ponios žodžių, ir aš pasitraukiau arčiau prie jos savo kėdę, pareikšdama, jog aš visa siela trokštu, kad bendravimas su manimi jai būtų toks malonus, kaip kad ji to tikėjosi.

— Bet aš nesulaikysiu šičia jūsų iki vėlios nakties,— pasakė ji.— Netrukus išmuš dvyliktą, o jūs kiaurą dieną išbuvote kelionėje ir, be abejo, pavargote. Jeigu kojos jau sušilo, tai aš parodysiu jums jūsų kambarį, kuris bus šalia manojo. Tiesa, jis nedidelis, bet manau, kad jis jums patiks labiau už tuos erdvius paradinius apartamentus: žinoma, juose baldai gražesni, tačiau jie tokie niūrūs ir tušti, kad pati ten niekados nemiegu.

Aš padėkojau jai už rūpestį ir, po ilgos kelionės tikrai jausdamasi pavargusi, pasakiau, kad galiu eiti į man skirtą poilsio vietą. Ji paėmė žvakę, ir aš nusekiau paskui ją. Iš pradžių ji nuėjo patikrinti, ar gerai užrakintos vestibiulio durys; ištraukusi raktą, j i pasuko į antrąjį aukštą. Pakopos ir turėklai buvo ąžuoliniai. Laiptų langas — aukštas ir su grotomis. Šis langas ir ilga galerija, į kurią atsidarė mano kambario durys, labiau priminė bažnyčią, o ne gyvenamuosius namus. Ant laiptų ir koridoriuje buvo šalta kaip rūsyje, dvelkė tuštuma ir vienatve. Ir kaip aš nudžiugau, kai galop buvau įvesta į man skirtą kambarį — nedidelį ir apstatytą paprastais nūdienio stiliaus baldais.

Kai misis Feirfeks maloniai palinkėjo man labos nakties, aš, užsirakinusi duris, apsidairiau aplinkui. Jauki mano kambarėlio išvaizda

89

kiek išsklaidė tą sunkų įspūdį, kurį man sukėlė platus vestibiulis, tamsūs bei erdvūs laiptai ir toji ilga šalta galerija; aš supratau, kad po fizinio nuovargio ir dvasinio nerimo, kurį jutau visą dieną, galų gale atplaukiau į saugų uostą. Mano širdį užliejo dėkingumo jausmas, ir aš, atsiklaupusi prie lovos, padėkojau tam, kam dera dėkoti; prieš atsistodama, nepamiršau karštai paprašyti, kad dangaus jėgos neapleistų manęs tolesniame kelyje ir kad aš būčiau verta tos malonės, kurią jos suteikė man, dar nespėjus to nusipelnyti. Šią naktį guolyje nebuvo erškėčių ir vienišame mano kambarėlyje nesislapstė baimė. Pavargusi ir patenkinta, bematant užsnūdau ir miegojau it negyva. Kai pabudau, buvo jau diena.

Saulė linksmai švietė pro žydras perkelines užuolaidas, ir mano kambarėlis man pasirodė itin mielas ir jaukus su apmušalais išlipintoms sienomis, su kilimėliu ant grindų; patalpa buvo tokia nepanaši į lou-vudiškę su plika lentų asla ir nešvariomis tinkuotomis sienomis, kad aš iškart pagyvėjau. Jaunam aplinka turi didelę reikšmę. Aš pagalvojau, kad man jau prasideda naujas gyvenimo etapas, kuriame šalia erškėčių ir sopulių bus gėlių ir džiaugsmų. Man atrodė, kad pasikeitusi aplinka ir naujos viltys sužadino visas mano kūno ir sielos galias. Aš negaliu tiksliai pasakyti, ko aš tikėjausi, tik žinau, kad kažko malonaus: gal ne šiandien ir ne po mėnesio, bet kada nors ateityje.

Atsikėliau ir rūpestingai apsirengiau. Priversta tenkintis mažu (visi mano tualeto reikmenys buvo labai paprasti), aš iš prigimties mėgau dailumą. Nebuvau pratusi nepaisyti savo išorės ir nesirūpinti, kokį įspūdį ji daro kitiems: priešingai, visuomet stengiausi atrodyti kuo patraukliau ir bent šiek tiek kompensuoti savąjį grožio trūkumą. Kartais sielodavausi, kad nesu pakankamai apveidi. Man norėdavosi turėti rausvus skruostus, tiesią nosį ir mažas vyšnių spalvos lūpas; trokšdavau būti aukšta, liekna ir stuomeninga; man atrodė tikra nelaimė, kad aš tokia mažutė, išblyškusi ir kad taip krinta į akis netaisyklingi mano veido bruožai. Iš kur man kilo tie troškimai ir apgailestavimai? Sunku pasakyti, nes tada ir pati 'aiškiai nežinojau, tačiau priežastis, be abejo, buvo ir natūrali, ir suprantama. Kuo rūpestingiausiai susišukavusi plaukus, užsivilkusi juodąją suknelę (nors ji atrodė kvakeriškai, bet gražiai gulėjo) ir užsisegusi švarią baltą apykaklę, pagalvojau, kad atrodau gana respektabiliai ir galiu pasirodyti poniai Feirfeks ir kad naujoji mano mokinė bent jau nepasibjaurės manimi. Atidariusi kambarėlio langą ir patikrinusi, kad visus savo daiktus palieku tvarkingai ir gražiai sudėtus ant tualetinio stalelio, išėjau pro duris.

Perėjusi ilgą ir kilimais išklotą galeriją, nusileidau slidžiais ąžuoliniais laiptais ir atsidūriau vestibiulyj e. Cia sustojau valandėlę ir ėmiau apžiūrinėti paveikslus ant sienų (viename, kiek prisimenu, buvo

90

atvaizduotas -rūstus vyriškis su šarvais, kitame — ledi pudruotais plaukais ir su perlų vėriniu ant kaklo), paskui palubėje kabančią bronzinę lempą, didžiulį laikrodį įmantriai ornamentuotoje ąžuolinėje dėžėje, per ilgus metus patamsėjusioje. Viskas man atrodė labai iškilminga ir įspūdinga,—juk aš tada dar tiek maža tebuvau mačiusi gyvenime! Vestibiulio durys, iki pusės stiklinės, buvo atviros. Aš peržengiau slenkstį. Buvo nuostabus rudens rytas. Saulė švelniai glamonėjo įvairiausiomis spalvomis mirgančias giraites ir dar tebežaliuojančius laukus. Paėjusi žalia vejele, atsigręžiau ir apžvelgiau fasadą. Namas buvo trijų aukštų, ne toks jau didelis, nors ganėtinas: ne didiko pilis, o dvarininko sodyba. Dantyti kuorai teikė jam gražią išvaizdą. Pilkam mūrinio pastato fasadui ryškų foną sudarė žali parko medžiai, nusagstyti kovų lizdais, kurių sparnuotieji šeimininkai klykaudami skrajojo aplinkui. Jie lakiojo pulkais virš vejelės ir parko medžių, nutūpdami plačioje lankoje, kurią nuo sodo skyrė apgriuvusi tvora. Palei ją augo eilė galingų didžiulių medžių — storų, gumbuotų ir išsišakojusių tarsi ąžuolai; tai buvo savotiškos gudobelės, ir aš iš karto supratau, kodėl Tornfildas 19 vadinosi šiuo vardu. Tolumoje stūksojo kalvos; jos buvo ne tokios aukštos ir stačios kaip Louvude, nepanašios į barjerus, skiriančius sodybą nuo plačiojo pasaulio. Vis dėlto jų šlaitai buvo; gana ramūs bei tušti ir, uždarydami Tornfildą iš visų pusių, darė šią vietą tokią vienišą, kokios aš nesitikėjau rasti taip netoli nuo judriojo Milkoto. Nedidelis kaimelis, kurio stogai glaudėsi vienas prie kito didelių medžių paunksmėje, driekėsi vienos tokios kalvos pašlaitėje. Bažnyčia stovėjo arčiau prie dvaro sodybos; senoviška varpinė žvelgė iš anapus nedidelės kalvelės tarp namo ir vartų.

Aš gana ilgai šitaip gėrėjausi ramiu reginiu ir maloniu ryto oru, klausiausi, kaip linksmai klykauja kovai, grožėjausi didingu senoviniu namo frontonu ir svarsčiau, kokia ši sodyba didžiulė gyventi vienut vienai tokiai kukliai damai kaip misis Feirfeks, ir štai tarpdury pasirodė ir ji pati.

— Ką? Jau atsikėlėte? — pasiteiravo.— Matau, jūs ankstyvas paukštis.

Man priėjus prie jos, ji maloniai pabučiavo mane ir paspaudė ranką.

— Kaip jums patinka Tornfildas? — vėl paklausė jinai. Atsakiau, kad labai patinka. — Taip,— pritarė ji,— graži sodyba, tik bijau, kad čia viskas pa

kriks, jei misteris Ročesteris pagaliau nesugalvos persikraustyti šičia

Thorntree (angį.) — gudobelė.

91

ir apsigyventi visam laikui; arba bent dažniau čia lankytųsi: dideli rūmai ir plati sodyba reikalauja, kad juose nuolat būtų šeimininkas.

— Misteris Ročesteris? — sušukau.— Kas gi jis toks? — Tornfildo savininkas,—atsakė ji ramiai.— Argi jūs nežinojote,

kad jo pavardė — Ročesteris? Žinoma, aš nežinojau, dargi niekad nebuvau apie jį nė girdėjusi;

tačiau senoji ponia, rodos, buvo įsitikinusi, kad tai turi būti visiems žinomas dalykas, kurį kiekvienas instinktyviai suvokia.

— O aš maniau, kad Tornfildas priklauso jums,— įsiterpiau. — Man? Ką jūs, vaikuti! Kaip jums ir į galvą atėjo šitokia mintis!

Man? Aš esu tiktai ekonomė, dvaro prižiūrėtoja. Tiesą sakant, Ročes-teriams esu šiokia tokia giminė iš moteriškosios pusės arba bent mano vyras giminiavosi su jais. Jis buvo pastorius Hėjuje,— aname kaimelyje anapus kalvos,— pamaldas laikydavo aure toje bažnytėlėje, ties vartais. Dabartinio misterio Ročesterio motina buvo iš Feirfeksų ir trečios eilės pusseserė mano vyrui, bet aš niekad nepiktnaudžiavau šia giminyste,— faktiškai ji man nieko nereiškia; aš save laikau paprasta ekonome. Mano šeimininkas su manim visuomet mandagus, ir daugiau man nieko nereikia.

— O mažoji mergytė, mano mokinė? — Ji yra misterio Ročesterio globotinė; jis pavedė man surasti

jai guvernantę. Matyt, nori, kad jinai augtų ir mokytųsi šičia. Stai ir ji ateina su savo bonne, kaip ji vadina savo auklę.

Taigi mįslė jau ir įminta: šitoji meili ir lipšni našlė nėra kažkokia didelė ponia, o toks pat priklausomas žmogus kaip ir aš.

Mano akyse jos vertė dėl to anaiptol nesumenkėjo,— priešingai, ji man dar labiau patiko. Lygybė tarp mudviejų buvo tikra, o ne vien iš mandagumo; tuo geriau — aš galėjau jaustis dar laisviau.

Kai aš šitaip svarsčiau išgirstąją naujieną, į vejelę išbėgo maža mergytė, o paskui ją žengė jos palydovė auklė. Aš pažvelgiau į savo mokinę, kuri iš pradžių, rodos, nepastebėjo manęs. Ji buvo dar tikras vaikutis, gal septynerių ar aštuonerių metų, liaunutė, smulkaus, blyškaus veiduko ir ilgais, lig pat juostos krintančiais garbanotais plaukais.

— Labas rytas, mis Adele,— pasisveikino misis Feirfeks.— Eikš šen ir susipažink su mis Eir; ji mokys tave, kad tu vieną gražią dieną taptum išsilavinusi mokyta panelė.

Mergytė pribėgo. — C'est la ma gouvernante? 20—paklausė ji savo auklę, rodydama į

mane. Auklė atsakė:

Ar čia mano guvernantė? (pranc).

92

— Mais oui, certainement 2\ — Ar jos užsienietės? — pasiteiravau aš, nustebusi, kad jos kalba

prancūziškai. — Auklė yra prancūzė, Adelė taip pat gimusi Prancūzijoje ir,

man rodos, tik prieš šešetą mėnesių pirmą kartą atvažiavo į Angliją. Iš pradžių ji visai nemokėjo angliškai, bet dabar jau šiek tiek pramoko, nors aš nieko nesuprantu, ką ji sako,— vienas žodis angliškas, kitas prancūziškas. Tačiau jūs, manau, gana gerai ją suprasite.

Laimei, man teko mokytis svetimos kalbos iš tikros prancūzės, ir kadangi visada, kada tik galėdama, stengdavausi paplepėti su madam Pjero, o be to, per pastaruosius septynerius metus kasdien mokyda-vausi mintinai prancūziškų eiliuotų tekstų, ypatingą dėmesį kreipdama į teisingą tartį ir visomis jėgomis imituodama savo mokytoją, tai gana neblogai buvau išmokusi tą kalbą ir galėjau tikėtis, kad neteks kamuotis kalbantis su mademuazele Adele.

Išgirdusi, kad aš — būsimoji jos guvernantė, ji priėjo ir pasisveikino su manim. Vesdamasi Adelę pusryčių, aš jau ėmiau kalbinti ją prancūziškai. Iš pradžių ji man atsakinėjo trumpai, bet po to, kai mes susėdom už stalo ir mergaitė kelias minutes patyrinėjo mane plačiomis šviesiai rusvomis akutėmis, prasidėjo gyvas jos čiauškėjimas.

— O,— bėrė ji prancūziškai,— jūs kalbate mano gimtąja kalba taip pat laisvai kaip ir misteris Ročesteris; aš galėsiu kalbėtis su jumis, kaip kalbuosi su juo, o Sofi irgi. Kaip ji apsidžiaugs! Šičia tai tikras vargas: madam Feirfeks temoka tik angliškai. Sofi yra mano auklė. Ji atplaukė su manim per jūrą didžiuliu garlaiviu. Oi, kaip baisiai rūko jo kaminas! Mane vis vertė vemti, blogai jautėsi ir Sofi, ir misteris Ročesteris... Misteris Ročesteris gulėjo ant sofos gražiame kambaryje, vadinamame salone, o Sofi ir aš turėjome keistas loveles kajutėje. Aš vos tik neišsiritau iš savosios: tai buvo tikra lentyna. O, mademuazele, kaipgi jus vadinti?

— Eir, Džeine Eir. — Eir? Ojoj! Sunku ištarti. Taigi, mūsų laivas atplaukė paryčiui,

dar prieš dieną, į didmiestį su aprūkusiais namais, pilną dūmų, nė kiek nepanašų į tą švarų dailų miestą, iš kurio aš atvykau. Misteris Ročesteris išnešė mane ant rankų per lentą ant žemės, Sofi ėjo mums iš paskos, ir mes visi sėdome į karietą, kuri nugabeno į gražų didžiulį namą, didesnį už šitą ir puošnesnį, vadinamą viešbučiu. Ten mes užtrukome gal kokią savaitę. Aš su Sofi eidavau kasdien pasivaikščioti į didžiulį žalią sodą, kur daug medžių, vadinamą parku. Ten aš matydavau ir daug kitų vaikų. Tvenkinyje ten yra gražių paukščių, kuriems mes paberdavorhe trupinių.

21 O taip, žinoma (piane).

93

— Ar jūs suprantate, kai ji tarška? — paklausė mane misis Feirfeks.

Aš supratau ją kuo puikiausiai, nes buvau pripratusi klausytis madam Pjero, kuri kalbėdama irgi berte berdavo žodžius.

— Gal jūs paklaustute,— kreipėsi į mane geroji moteriškė,— ką ji žino apie savo tėvus. Įdomu, ar ji atsimena juos?

— Adele,— tariau aš,— sakyk, su kuo tu gyvenai tame švariame dailiame mieste, kurį minėjai?

— Kai buvau visai mažytė, gyvenau su mama. Bet paskui ji nuėjo pas dievo motiną. Mama mokydavo mane šokti ir dainuoti, taip pat deklamuoti eiles. Pas mamą dažnai svečiuodavosi daug garbingų džentelmenų bei damų, ir aš šokdavau arba, atsisėdusi jiems ant kelių, dainuodavau. Oi, kaip man tat patikdavo! Jei norite, aš jums tuoj pat galiu padainuoti?

Kadangi ji jau buvo papusryčiavusi, tai aš leidau jai pademonstruoti savo talentą. Nulipusi nuo savo kėdės, ji priėjo ir užsikraustė man ant kelių. Paskui, rimtai susidėjusi rankutes, krestelėjusi atgal garbanotus plaukus ir pakėlusi į lubas akutes, ji uždainavo ariją iš kažkokios operos. Ji dainavo apie tai, kaip moteris, klastingo mylimojo palikta, kenčia ilgesį ir stengiasi pažadinti savo išdidumą; ji liepia savo tarnaitei aprengti ją puošniausiais rūbais ir padabinti puikiausiais žėrinčiais brangakmeniais, nusprendusi eiti vakare į balių, kur bus ir tas apgavikas, ir savo linksmumu įrodyti jam, kaip mažai ją tejaudina jo neištikimybė.

Keista buvo, kad šitokią ariją dainavo kūdikio lūpos, bet, matyt, tiems, kurie mergaitę šito mokė, patiko klausytis, kaip meilės ir pavydo žodžius taria naivus vaikutis; mano nuomone, tai reiškė labai blogą skonį.

Paskui ji sudainavo kanconetę gana melodingai ir su būdingu jos amžiui naivumu. Baigusi ji nušoko man nuo kelių ir pareiškė:

— Dabar, mademuazele, padeklamuosiu jums eilėraščių! Atsistojusi atitinkama poza, ji garsiai pradėjo: — „Žiurkių sąjunga", Lafonteno pasakėčia.

. Ir ji padeklamavo tą mažą dalykėlį su visomis pauzėmis ir pabrėžtais loginiais kirčiais, su balso niuansais ir vykusiais gestais, tiesiog stebinančiais jos amžiuje. Iš to buvo matyti, jog kažkas daug ir kruopščiai padirbėjo su ja.

— Ar mama taip išmokė tave deklamuoti? — paklausiau. — Taip. Ji, būdavo, taria šiuos žodžius: „Ou'avez vous donc? —

lui dit un de ces rats.— Parlez!"** ir liepia man šitaip pakelti ranką,

22 „Kas jums yra?—paklausė viena žiurkė.—Sakykite!" (piane).

94

kad ji man primintų, jog aš ties tuo klausimu turiu pakelti balsą. O dabar aš jums pašoksiu, norite?

— Ne, užteks tam kartui. Bet kai tavo mamytė nuėjo pas dievo motiną, kaip tu sakei, su kuo tu tada gyvenai?

— Aš gyvenau pas madam Frederik ir jos vyrą. Ji rūpinosi manimi, bet ji ne giminė man. Turbūt ji neturtinga, nes neturėjo gražaus namo kaip mamos. Aš pas ją išbuvau. neilgai. Misteris Ročesteris paklausė mane, ar aš norėčiau vykti į Angliją ir gyventi su juo. Aš sutikau, nes pažinojau misterį Ročesterį anksčiau negu madam Frederik; jis būdavo man visada toks malonus, dovanodavo gražių suknučių ir žaislų. Bet, matote, jis netesėjo žodžio: atvežė mane į Angliją, o pats vėl atgal išvyko, ir aš niekad jo nematau.

Po pusryčių mudvi su Adele persikėlėme į biblioteką, kurią, pasirodo, misteris Ročesteris paskyrė mums naudotis kaip klase. Didžiuma knygų gulėjo užrakintos stiklinėse spintose. Tačiau viena jų buvo palikta atvira: joje buvo visa, ko galėjo prireikti pradinio kurso pamokomos, ir keletas tomų lengvo turinio literatūros, poezijos, biografijų, kelionių aprašymų, romanų ir taip toliau. Matyt, jam atrodė, kad šių knygų visiškai gali užtekti guvernantei. Ir iš tikrųjų, jos kol kas mane visai patenkino. Palyginus su viena kita knygiūkšte, kuri prorečiai patekdavo į mano rankas Louvude, šios knygos teikė man gerą progą ir pasiskaityti, ir įsigyti žinių. Kambaryje taip pat stovėjo kabinetinis pianinas, visai dar naujas ir puikiai skambąs, taip pat molbertas ir pora gaublių.

Mano mokinė pasirodė esanti gana klusni, tačiau nelinkusi sėdėti prie knygos; ji visai nebuvo įpratusi reguliariai mokytis. Aš supratau, kad būtų neprotinga iš pat pradžių ją kaip reikiant prispausti. Todėl, kai mes ligi soties prisikalbėjome ir šiek tiek pasimokėme,— tiesą sakant, jau buvo beveik pusiaudienis,— aš leidau jai grįžti pas auklę. O pati nusprendžiau padirbėti iki pietų — nupiešti porą eskizų, reikalingų pamokoms su ja.

Kai aš kilau laiptais 'atsinešti aplanko ir pieštukų, misis Feirfeks užkalbino mane.

— Tai baigėte rytines pamokas? — paklausė ji. Suveriamos jos kambario durys buvo plačiai atdaros. Išgirdusi

jos balsą, aš išėjau į vidų. Tai buvo erdvi, didinga salė su purpuro spalvos kėdėmis bei užuo

laidomis, su turkišku kilimu, riešutmedžio paneliais išmuštomis sienomis, didžiuliu puošniu spalvoto stiklo langu ir aukštomis lubomis, išgražintomis puikiais lipdiniais. Misis Feirfeks šluostė dulkes nuo dailių purpuro spalvos vazų, kurios stovėjo ant žemučio bufeto.

95

— Koks puikus kambarys! — sušukau aš, apsidairiusi aplink, nes lig šiol man nė iš tolo nebuvo tekę matyti tokių įspūdingų apartamentų.

— Taip, šičia valgomasis. Aš ką tik atidariau langą, kad į vidų patektų šiek tiek gaivaus oro ir saulės; viskas baisiai sudrėksta, kai kambariuose beveik negyvenama. Antai svetainėje šalta tiesiog kaip rūsyje.

Ji parodė man plačią arką, kuri buvo tokio pat stiliaus kaip ir langas ir taip pat užtiesta rytietiška užuolaida, tik dabar toji užuolaida buvo susukta ir atmesta. Palypėjusi porą plačių pakopų ir pažvelgusi į ją, aš pagalvojau, jog man pasivaideno fėjų rūmai,— toks nuostabiai puikus pasirodė tas kambarys maža ką temačiusioms mano akims. O tai būta vien tik labai dailios svetainės su buduaru; abi tos patalpos buvo išklotos šviesiais kilimais, ant kurių, rodos, gulėjo numestos margaspalvių gėlių girliandos; baltos it sniegas lubos, papuoštos vynuogių kekių lipdiniais, puikiai derinosi su purpurinėmis kušetėmis bei sofomis; ant židinio, kuris buvo iš balkšvo graikiško marmuro, žvilgėjo rubino spalvos ornamentai iš čekoslovakiško stiklo, o didžiuliuose veidrodžiuose tarp langų atsimušė nuostabus sniego ir ugnies niuansų derinys.

— Kaip tvarkingai jūs laikote šiuos kambarius, misis Feirfeks! — pasakiau aš.— Jokios dulkelės, jokių drobinių užvalkalų; jei ne šiokia tokia drėgmė, galėtum sakyti, kad juose ir dabar gyvenama.

— Matote, mis Eir, nors misteris Ročesteris šičia lankosi retai, tačiau jis atvažiuoja visada staigiai ir netikėtai. Pastebėjusi, kad jam nepatinka, kai jis atvykęs baldus randa apvalkstytus ir prie jo prasideda ruoša, aš nusprendžiau, jog bus geriau, jei šiuos kambarius visada laikysiu paruoštus.

— Argi misteris Ročesteris toks reiklus ir priekabus? — Nepasakyčiau, bet jo skonis ir įpročiai kaip tikro aristokrato,

ir viskas namuose turi būti tvarkoma, kaip jis nori. — Ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį gerbia? — O, taip! Šią šeimą visada didžiai gerbė visa apylinkė. Beveik

visa žemė, kiek tik jūs galite užmatyti, nuo neatmenamų laikų priklauso Ročesteriams.

— Na, bet, nekalbant apie turtą, ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį mėgsta dėl jo paties ypatybių?

— Aš neturiu už ką jo nemėgti, ir man rodos, nuomininkai jį laiko teisingu ir dosniu šeimininku. Tačiau kiek ilgiau jis nėra jų tarpe gyvenęs.

— O ar neturi jis kokių nors keistybių? Koks, žodžiu sakant, jo būdas?

96

— O, prikišti jam negalima nieko, man rodos. Galbūt jis tiktai keistokas. Aš linkus manyti, kad jis yra daug keliavęs ir daug matęs. Pasakysiu dar: jis apsišvietęs žmogus, tačiau daugiau su juo pasikalbėti man nėra tekę.

— Kokiu atžvilgiu jis keistokas? — Aš nežinau, nelengva pasakyti,— nieko tokio, kas kristų į akis,

bet tai jaučiama, kai tenka kalbėtis su juo: niekad nežinai, ar jis juokauja ar rimtai šneka, ar jis patenkintas ar ne. Žodžiu, jo niekaip negalima suprasti,— bent aš nesuprantu. Tačiau tatai neturi reikšmės, jis labai geras šeimininkas.

Tai ir viskas, ką iškvočiau iš misis Feirfeks apie jos ir mano šeimininką. Yra žmonių, kurie turbūt visai nesugeba apibūdinti kokį žmogų ar reiškinį, pastebėti ar nusakyti tai, kas labiausiai krinta į akis. Geroji moteriškė, matyt, buvo kaip tik tokia. Mano klausimai stebino ją, tačiau neskatino jos galvoti. Jai misteris Ročesteris buvo misteris Ročesteris, ir daugiau nieko: aristokratas, žemės savininkas — ir viskas. Daugiau ji ničniekuo nesidomėjo ir, matyt, stebėjosi, kad aš noriu sužinoti dar kai ką apie jo asmenį.

Kai mes išėjome iš valgomojo, ji pasisiūlė aprodyti man kitus kambarius, ir aš sekiojau paskui ją laiptais aukštyn ir žemyn, neatsigėrėdama tuo, ką mačiau, nes viskas čia buvo sutvarkyta protingai ir skoningai. Erdvieji paradiniai kambariai man pasirodė itin didingi, o kai kurie trečiojo aukšto kambariai, nors tamsūs ir žemučiai, buvo įdomūs tuo, kad dvelkė senove. Baldai, kadaise stovėję apatiniuose kambariuose, ilgainiui keičiantis madai, pamažu buvo kraustomi šičia; silpnoje šviesoje, krintančioje pro siaurus langelius, matėsi lovos, kurioms buvo ne mažiau kaip šimtas metų; didžiulės ąžuolo ir riešutmedžio dėžės, papuoštos įmantriai išdrožinėtomis palmių šakomis bei cherubinų galvutėmis priminė Sandoros skrynią23; čia buvo daugybė įdomių senoviškų kėdžių su aukštais atlošais ir siauromis sėdynėmis, taip pat dar senesnių krėslų, išlaikiusių ant savo pagalvėlių vos te-žymius, beveik visai išsitrynusius išsiuvinėjimus, kuriuos atlikusios rankos jau prieš dvi kartas virto dulkėmis. Dėl visų šių senoviškų re^ likvijų trečiasis Tornfildo rūmų aukštas atrodė lyg įsikūnijusi namų praeitis, vieta, kur saugomi prisiminimai. Dienos metu man patiko gūdi tyla, prieblanda ir keistas šių patalpų žavumas, tačiau nieku gyvu nebūčiau sutikusi praleisti naktį ant vienos kurios iš šių plačių ir sunkių lovų. Kai kurios nišos, kur stovėjo tos lovos, buvo su ąžuolinėmis durimis, kitas slėpė senoviškos angliškos užuolaidos, kuriose

23 S a n d o r o s s k r y n i a — didžiulė medinė dėžė, kurioje, pasak biblijos, buvo laikomos akmeninės plokštės su dešimčia dievo įsakymų.

7. Džeinė Eir 97

mirgėjo išsiuvinėtos keisčiausios gėlės, dar keistesni paukščiai ir keistų

keisčiausios žmogystos,— visa tai turėjo iš tikrųjų fantastiškai atrodyti

blyškioje mėnesienoje.

— Šiose patalpose turbūt tarnai miega? — paklausiau aš.

— N e . Jie gyvena mažesniuose kambariuose, užpakalinėje namų

dalyje. Šičia niekad niekas nemiega. Jeigu šioje Tornfildo pilyje būtų

vaiduoklių, jie, be abejo, įsikurtų kaip tik šiuose kambariuose.

— Aš irgi taip manau. Vadinasi, pas jus nėra vaiduoklių?

— Bent aš apie juos nesu girdėjusi,— atsakė šypsodamasi misis

Feirfeks.

— Ir apie juos nėra jokių padavimų, jokių legendų ar pasakojimų?

— M a n rodos, kad ne. Tačiau žmonės šneka, kad Ročesteriai sa

vo metu buvę dideli nenuoramos. Gal kaip tik dėl to jie taip ramiai

ilsisi dabar savo kapuose.

— T a i p . . . „Po gyvenimo sunkiosios karštligės giliai jie mie

ga. . . " 2 4 — sumurmėjau.— O kur jūs dabar einate, misis Feirfeks? —

paklausiau ją, pamačiusi, kad ji žengia toliau.

— A n t stogo. Norite pamatyti, kaip apylinkės iš ten atrodo?

Aš nusekiau paskui ją siauručiais laipteliais į pastogę, o iš ten,

užlipusi kopėčiomis, pro angą išlindau ant pilies stogo. Dabar aš bu

vau viename aukštyje su kovų karalija ir galėjau pasižiūrėti į jų lizdus.

Persisvėrusi per dantytų kuorų iškyšulius, pažvelgiau žemyn, ir vi

sas parkas atsiskleidė man prieš akis tarsi žemėlapis... 2alia veja lyg

aksominė juosta gražiai supo pilkas rūmų sienas; lankoje, maždaug

tokio pat dydžio kaip ir parkas, stovėjo eilėmis seni galingi medžiai;

mišką, pilkai rusvą ir šalnų pakąstą, kirto takelis, beveik visas užžė

lęs samanomis, kurios dabar atrodė žalesnės už medžių lapus. Bažny

čia ties vartais, kelias ir ramios kalvos — visa, rodos, ilsėjosi rudens

saulės spinduliuose. Tolumoje horizontas lietėsi su aukštu dangumi,

žydru, nusagstytu marmuriniais ir baltais kaip perlai debesėliais. Ta

me peizaže nebuvo ko ypatingo, bet visas jis atrodė toks mielas ir

gražus. Mums pasukus atgal ir vėl atsidūrus pastogėje, aš vos galėjau

įžiūrėti kopėčias, kuriomis mes leidomės žemyn. M a n o akims, ką

tik žvelgusioms į giedrą, žydrą dangų, į saulės užlietą giraitę, ganyklas

ir žalias kalvas, kurių viduryje stovėjo pilies rūmai ir kuriomis aš ne

galėjau atsigėrėti, pastogė dabar pasirodė siaubingai tamsi, it rūsys.

Misis Feirfeks užtruko valandėlę, kol uždarė stogo dureles, o aš

apčiuopomis susiradau išėjimą iš pastogės ir ėmiau leistis siauručiais

laipteliais. Atsidūrusi ilgame koridoriuje, kuris skyrė priešakinius tre-

24 Parafrazuoti Šekspyro tragedijos „Makbetas" žodžiai. Juos ištaria Makbe

tas, nužudęs Dunkaną.

98

čiojo aukšto kambarius nuo užpakalinių, aš stabtelėjau. Šis siauras, žemas ir apytamsis koridorius tik su vienu langeliu pačiame gale ir su dviem eilėm mažų juodų uždarytų durų iš abiejų pusių man pasirodė panašus į koridorių Mėlynbarzdžio pilyje.

Kai pamažėli ėjau į priekį, staiga mano ausis pasiekė garsas, kurį aš visų mažiausiai tikėjausi išgirsti šioje ramybės karalystėje,— nuskambėjo kažkieno juokas. Tas juokas buvo kažkoks keistas: trankus, šiurpus, nedžiaugsmingas. Aš stabtelėjau: juokas liovėsi, tačiau tiktai valandėlei. Jis pasikartojo—dar garsiau, nes pirmą kartą vos tebuvo girdėti,— staiga nutrūko garsiausioje vietoje, tarsi pažadinęs aidą šiuose visuose apytuščiuose kambariuose, nors kažkas nusijuokė tik viename iš jų, ir aš neklysdama galėjau parodyti, už kurių būtent durų.

— Misis Feirfeks! —sušukau aš, išgirdusi, kad ji leidžiasi laiptais.— Ar jūs girdėjote šį garsų juoką? Kas gi čia galėjo juoktis?

— Veikiausiai kuri nors kambarinė,— atsakė ji,— Gal Greisė Pul. — Bet ar jūs girdėjote? — aš vėl paklausiau. — Taip, kuo aiškiausiai. Aš dažnai girdžiu ją juokiantis. Ji siuva

viename iš šių kambarių. Kartais pas ją užeina Li, tai jos dažnai ir įsitriukšmauja.

Juokas vėl pasikartojo, šį kartą negarsus, retas ir baigėsi keistu murmesiu.

— Greise! — pašaukė misis Feirfeks. Turiu prisipažinti, jog nesitikėjau, kad kokia nors Greisė galėtų

atsiliepti, nes juokas buvo toks tragiškas ir toks kraupus, kokio man niekad nebuvo tekę girdėti. Buvo pats vidudienis, ir šio isteriško juoko nelydėjo jokie kiti antgamtiniai reiškiniai; nei vieta, nei laikas taip pat anaiptol neleido nuogąstauti, šiaip aš būčiau prietaringai persigandusi. Tačiau pasirodė, kad kvaila buvo net tuo stebėtis: nieko paslaptingo čia nebūta.

Bematant atsidarė artimiausios durys ir pro jas pasirodė tarnaitė — moteriškė tarp trisdešimt ir keturiasdešimt metų: kresna, keturkampės figūros, rudaplaukė, grubaus, paprasto veido; vargu ar galima būtų įsivaizduoti mažiau romantišką ir mažiau į vaiduoklį panašią būtybę.

— Per daug triukšmo, Greise,— pasakė misis Feirfeks.— Neužmirškite įsakymo!

Greisė tylomis tūptelėjo ir pasišalinio. — Jai pavesta siūti ir padėti Li atlikti kai kuriuos ruošos darbus,—

kalbėjo našlė.— Nors ji turi kai kurių trūkumų, bet savo darbą jat-lieka gerai. Beje, kaip sekėsi šįryt su naująja mokine?

Šitaip pašnekesiui nukrypus į Adelę, mes šia tema kalbėjomės, kol pasiekėme šviesius ir linksmus apatinio aukšto apartamentus. Vestibiulyje mus pasitiko pribėgusi Adelė.

99

— Mesdames, vous ėtes servies!—sušuko ji ir pridūrė: — J'ai bien faim, moi!25

Misis Feirfeks kambaryje mes radome paruoštus ir mūsų laukiančius pietus.

XII S K Y R I U S

Ta ramaus gyvenimo viltis, kurią man žadėjo pirmosios ramios valandėlės Tornfilde, pasiteisino, man geriau susipažinus su šia vieta ir jos gyventojais. Misis Feirfeks pasirodė tikrai tokia, kaip aš ir spėjau,— ramaus būdo, geraširdė moteriškė, pakankamai išsilavinusi ir gana protinga. Mano mokinė buvo gyva, tik išlepinta ir todėl kartais užsispyrusi, tačiau kadangi ji buvo visiškai atiduota į mano rankas ir niekas nesikišo į mano metodą jai perauklėti, tai ji bematant atprato nuo savo mažų kaprizų, tapo paklusni ir pradėjo mokytis. Ji nepasižymėjo kokiais didesniais gabumais, neturėjo jokių nepaprastų būdo bruožų, kokio nors ypatingai išvystyto jausmo ar polinkio, kuris būtų bent kiek iškėlęs ją virš įprasto jos amžiaus vaikų lygio; tačiau ji neturėjo nei trūkumų bei ydų, dėl kurių būtų buvusi menkesnė už kitas mergaites. Ji darė visai patenkinamą pažangą, jautė man nuoširdžią, gal ir nelabai gilią simpatiją, ir savo atviraširdiškurnu, linksmumu čiauškėjimu, taip pat pastangomis įtikti sužadino ir manyje atitinkamą jausmą, kurio užteko, kad mes būtume patenkintos viena kitos draugyste.

Tatai, par parenthėse26, gali palaikyti šaltumu tie žmonės, kurie mėgsta postringauti apie angelišką vaikų prigimtį ir skelbia, kad auklėtojų pareiga yra juos dievinti; tačiau aš rašau šią knygą, nenorėdama pataikauti tėvų egoizmui, mėgdžioti veidmainius ar malti visokias nesąmones; mano tikslas — pasakoti vien tik tiesą. Aš sąžiningai stengiausi išmokyti ir išlavinti Adelę ir nuoširdžiai pamėgau tą mažąją asmenybę taip, kaip puoselėjau širdyje padėką misis Feirfeks už jos lipšnumą, už jos malonų ir visada pagarbų . elgesį su manim, už jos santūrų protą ir būdą.

Tegu, -kas nori, peikia mane, jei aš dar pridursiu, kad retkarčiais, kai vaikščiodavau viena po parką, kai išėjusi už vartų žiūrėdavau į vingiuojantį tolumon kelią arba kai Adelė žaisdavo su savo aukle, o misis Feirfeks tvarkydavo uogienes kamaroje,— aš įsmukdavau į vidų, nemačiomis užkopdavau į trečiąjį aukštą, atsidarydavau" palėpės du-

Pietūs ant stalo. Aš jau išalkau! (piane). Tarp kitko (piane).

100

reles ir, užlipusi ant stogo, apžvelgdavau tolimus laukus bei kalvas, įsmeigdavau akis į miglotą horizontą, ir kad tada trokšdavau turėti tokią regėjimo galią, kuri padėtų man prasiskverbti per tas ribas, pasiekti kitokį, judrų pasaulį, pamatyti miestus ir kraštus, kur verda gyvenimas, apie kuriuos aš girdėjau, bet kurių nė karto nemačiau; kad tada svajojau pergyventi ir patirti tai, ko nė nesapnavau, plačiau bendrauti su žmonėmis, susipažinti su įvairesnio charakterio asmenimis negu tie, kurie gyveno mano aplinkoje. Aš didžiai vertinau visas gerąsias misis Feirfeks ir Adelės ypatybes, bet tikėjau, kad pasaulyje yra ir kitoks veiksmingesnio pobūdžio gėris,— o tai, ką aš tikėjau, troškau ir regėti.

Kas papeiks mane? Be abejo, daug kas. Jie pasakys, kad aš amžinai nepatenkinta. Bet ką gi aš galėjau padaryti? Aš jau iš prigimties buvau nenuorama, ir nenustygimas kartais mane imdavo tiesiog kankinti. Tada vienintelė mano paguoda būdavo vaikščioti trečiojo aukšto koridoriumi iš vieno galo į kitą, tyloje bei vienatvėje, ir leisti sielai mėgautis žaviausiais mano vaizduotės miražais,— o jų vaidenosi man daugybė, ir vienas už kitą buvo gražesni,— jausti, kaip mano širdis plaka iš džiaugsmo, kaip ji susitraukimo momentu apsiniaukia, bet išsiplėsdama kunkuliuoja gyvybe; ir užvis maloniausia buvo įsiklausyti visa savo siela į tą nepabaigiamą pasaką, kurią kūrė ir sekė mano vaizduotė, perpindama ją visokiausiais įvykiais, lūkesčiais, jausmais, liepsningu gyvenimu — visa kuo, ko troškau ir ko negalėjau pasiekti tomis dienomis.

Tuščia tvirtinti, kad žmogus turi būti patenkintas ramybe: jis negali gyventi be veiklos; ir jis susikuria ją, jei jos jam neduoda likimas. Milijonai žmonių yra pasmerkti dar vienodesniam gyvenimui negu tas, kuris teko man,— ir milijonai slapčia maištauja prieš savo dalią. Niekas nežino, kiek maištų — šalia politinių — bręsta kasdieninio gyvenimo gelmėse. Manoma, kad moterys apskritai yra ramios; bet moterys jaučia lygiai taip pat kaip vyrai; jos trokšta parodyti savo sugebėjimus ir ieško dirvos savo veiklai kaip jų broliai vyrai; rūsčios tradicijų priespaudos suvaržytos, sustingimui pasmerktos, jos kenčia nė kiek ne mažiau, kaip kentėtų jų vietoje priešinga lytis. Ir kada privilegijuotoji lytis tvirtina, kad moters pašaukimas kepti pudingus ir megzti kojines, skambinti rojaliu ir siuvinėti krepšelius, tai šitoks samprotavimas labai siauraprotiškas. Neišmintinga smerkti moteris ar juoktis iš jų, jeigu jos trokšta dar kažką veikti ir mokytis daugiau, negu iš jų lyties reikalauja papročiai.

Viena šitaip vaikštinėdama po koridorių, gana dažnai girdėdavau Greisės Pul juoką, tuos pačius duslius ir kapotus „cha cha cha!", kuriuos pirmą kartą išgirdus, kūnas pagaugais nuėjo. Taip pat girdėdavau isterišką jos murmesį, dar keistesnį už jos juoką. Būdavo dienų,

101

kada jos kambarėlyje viešpataudavo tyla, bet pasitaikydavo ir tokių, kada tie ganai mane tiesiog stulbindavo. Kartais pamatydavau ją: ji išeidavo iš savo kambario su dubeniu, lėkšte ar padėklu rankoje, pasukdavo į virtuvę ir bematant grįždavo, paprastai ąsotėliu porterio nešina (o, atleisk man, romantiškas skaitytojau, kad atskleidžiu grubią tiesą!). Vos tik ją pamačius, mano smalsumas, kurį žadindavo jos keistas juokas, bematant išblėsdavo: jos nerangi figūra ir grubūs veido bruožai neturėjo nieko, kas būtų skatinęs ja susidomėti. Kartą kitą mėginau su ja pasikalbėti, bet ji buvo nešneki: šias mano pastangas paprastai išsyk paversdavo niekais jos trumpi atsakymai.

Kiti šių namų gyventojai: Džonas ir jo žmona, kambarinė Li ir Sofi, prancūzė auklė, buvo padorūs žmonės, bet niekuo ypatingu nepasižymį. Su Sofi dažnai šnekučiuodavau prancūziškai ir kartais klausi-nėdavau apie jos tėvynę, tačiau ji neturėjo sugebėjimo vaizdžiai ką nusakyti bei nupasakoti, ir paprastai susilaukdavau tokių neaiškių ir padrikų atsakymų, kurie veikiau atimdavo norą, o ne skatindavo klausinėti.

Taip praėjo spalis, lapkritis ir gruodis. Vieną sausio popietę misis Feirfeks paprašė, kad aš atleisčiau Adelę nuo pamokų, nes ji slogavo; kadangi Adelė šiam prašymui pritarė su tokiu džiaugsmu, kuris man priminė, kaip ir aš pati brangindavau vieną kitą atsitiktinę atostogų dieną savo kūdikystėje, tai mielai sutikau, nusprendusi, jog šiuo atveju reikia parodyti nuolaidumo. Buvo graži, tyki, nors ir gana šalta diena. Visą ilgą rytą aš ištūnojau bibliotekoje ir jaučiausi pavargusi. Misis Feirfeks ką tik buvo parašiusi laišką, kurį reikėjo nunešti į paštą, todėl užsidėjau skrybėlaitę, užsimečiau apsiaustėlį ir pasisiūliau nunešti jį į Hėjaus paštą. Iki šio kaimelio buvo vos pora mylių, ir pasivaikščioti gražią žiemos popietę atrodė vienas malonumas. Užsukusi pas Adelę, kuri patogiai sėdėjo savo kėdutėje prie židinio misis Feirfeks kambaryje, ir padavusi jai pačią geriausią vaškinę jos lėlę (šiaip aš ją laikydavau spintoje, įvyniojusi į sidabrinį popierių), kad ji turėtų su kuo žaisti, taip pat palikusi apsakymėlių knygutę, aš išėjau, pabučiavimu atsakiusi į jos žodžius: „Revenez bientot, ma bonne amie, ma chėre Mdlle. Jeannette!" 27

2emė buvo sušalusi į gruodą, oras tykus, ant kelio — nė gyvos dvasios. Norėdama sušilti, iš pradžių ėjau sparčiai, paskiau sulėtinau žingsnius, ėmiau džiaugtis ir gėrėtis tais smagumais, kuriuos teikė malonus sausio mėnesio prievakaris. Buvo trečia valanda; man einant pro varpinę, ką tik nuskambėjo bažnyčios varpas. Gęstanti diena ir žemai ties horizontu spinduliuojanti blanki saulė darė popietį ypatin-

2/ Greitai grįžkite, mano mieloji, mano brangioji madmuazele Zanete! (piane).

102

gai žavų. Aš jau buvau už rnylios nuo Tornfildo ir dabar ėjau siauru

keliu, kurį iš abiejų pusių supo įvairiausi krūmai. Vasarą čia žydėdavo

daugybė laukinių rožių, o rudenį juose nokdavo riešutai ir gervuogės.

N e t dabar tarp šakelių vietomis raudonavo it brangūs karolėliai erškė

čių ir šermukšnių uogos. Bet labiausiai šis kelias žavėjo žiemos me

tu savo nuošalumu ir belapių medžių tyla. Jei iš tol'au ir padvelk

davo vėjelis, šičia nepasigirsdavo nė mažiausio šlamesio, nes čia ne

buvo "nei bugienių, nei kokių nors kitokių tos pačios amžinai žaliuo

jančios padermės medelių, kurie būtų galėję suošti, o. nuogi erškėt

rožių ir lazdynų krūmai buvo tokie pat nebylūs kaip ir nuzulinti ak

menys, kuriais buvo išgrįstas kelio vidurys. Abipus, kiek akis užmatė,

plytėjo laukai, kuriuose nesiganė joks gyvulys, o maži rusvi paukšteliai,

kartais spurdėję gyvatvorėse, atrodė lyg atskiri parudavę lapai, ku

rie pamiršo nukristi.

Kelias, kuriuo ėjau į Hėjų, visą laiką kilo aukštyn. Įpusėjusi sa

vo kelionę, aš prisėdau ant laiptelio, padaryto perkopti per gyvatvorę

prie tako į lauką. Geriau susisupusi į paltuką ir susikišusi rankas (į

movą, nejaučiau šalčio, nors ore smarkokai spigino; tai rodė ledo

pluta, aptraukusi grindinį, per kurį prieš keletą dienų, po staigaus po

laidžio, srauniai plūdo upokšnis. Sėdėdama gerai mačiau Tornfildą:

žemai, klonio viduryje, dunksojo pilka masyvi pilis su dantytais kuo

rais, ryškiai išsiskirianti giraitės ir daugybės kovarnių lizdų fone. Aš

palaukiau iki nusėdo saulė, visa žėrėdama ir mirguliuodama pro me

džius. Tada atsigręžiau į rytus.

Virš kalvos prieš mane raudonavo vos užtekėjęs mėnulis. N o r s

kol kas jis tebebuvo blyškus it saulėlydžio debesėlis, bet sparčiai

skaidrėjo ir kopė aukštyn, apšviesdamas Hėjaus kaimelį, kuris drie

kėsi kalvos viršūne, paskendęs medžiuose, o iš jo kaminų vingiavo

aukštyn mėlyni dūmai.-Ligi jo dar buvo mylia kelio, bet visiškoje ty

loje aiškiai girdėjau nesudėtingus jo gyvenimo garsus. M a n o ausis

taip pat pagavo upelių šneką; anapus Hėjaus buvo daug kalvų, ir

ten, be abejo, turėjo vinguriuoti upokšniai, tačiau kokiuose tarpek

liuose ir skardžiuose jie tekėjo, aš nežinojau. Sio vakaro ramybėje

girdėjau tiek pačių artimiausių skambų čiurlenimą, tiek tolimiausiųjų

duslų gurgesį.

Ir staiga tą tokį mielą pleškenimą ir šnabždesį, tokį tolimą ir drauge to

kį aiškų, sudrumstė trankūs, triukšmingi garsai: pasigirdo stiprus kanopų

kaukšėjimas, kažkoks metalo skambčiojimas, nustelbęs švelnų bangų

čiauškesį. Panašiai esti paveiksle, kai priešakiniame plane tamsiais ir

storais brūkšniais nupieši rūsčiai dunksančią uolą ar gumbuotą šako

to ąžuolo kamieną, kuris uždengia tolumoje vaiskiai mėlynuojančias

103

kalvas, saulėtą horizontą ir baltapūkius debesėlius danguje, kur vienas atspalvis nejučia ištirpsta kitame.

Caksėjimas sklido kanopoms atsitrenkiant į kelio akmenis. Artėjo arklys. Kelio vingis kol kas slėpė jį, bet pasagos skambčiojo vis garsiau. Aš buvau bepasikelianti nuo perlipos, tačiau kelias šioje vietoje buvo siauras, ir aš likau sėdėti, nusprendusi praleisti arklį pro šalį. Tada aš buvau jaunutė, ir visokiausi fantastiški vaizdai, čia džiugūs, čia liūdni, jaudindavo mano vaizduotę. Šalia kitų kvailysčių mano sieloje buvo giliai įstrigę ir vaikystėje girdėtų pasakų paveikslai, o kai jie vėl iškildavo atmintyje, subrendusi jaunystė suteikdavo jiems tą jėgą ir gyvumą, kurių stigo vaikystei. Belaukdama, kol prieblandoje pasirodys artėjąs arklys, aš prisiminiau kai kurias Besės pasakas, kuriose buvo minima dvasia, Šiaurės Anglijos gyventojų vadinama Gitrašu: toji dvasia, pasivertusi arkliu, mulu ar didžiuliu šunimi, baladojasi vienišais keliais, o kartais užklumpa ir pavėlavusius keleivius,— lygiai taip, kaip mane štai po valandėlės tuoj užklups šis atskubąs arklys.

Ir staiga, kai jis jau buvo čia pat, bet aš vis dar jo nemačiau, be kanopų bildesio, išgirdau gyvatvorės šlamštelėjimą, ir visai ties manim iš lazdynų tankmės išbėgo didžiulis šuo, kuris, būdamas juodmargis, aiškiai išsiskyrė krūmų fone. Juk kaip tik tokiu šunim galėjo pasiversti Besės nupasakotasis Gitrašas! Padaru, panašiu į liūtą, su ilgais gaurais, stambia galva! Tačiau šuo ramiai prabėgo pro šalį, net nepažvelgęs į mane paslaptingomis gyvulio akimis, kaip aš iš anksto tikėjausi. Jam iš paskos pasirodė arklys,— aukštas žirgas, o ant jo raitelis. Žmogiškosios būtybės — raitelio — pasirodymas iškart išsklaidė visus kerus. Niekas niekad nebuvo jojęs ant Gitrašo, jis visada pasirodydavo vienas. O dvasios, kiek aš supratau, nors ir galėdavo įsimesti į nebylių gyvulių kūnus, vargu ar būtų susiviliojusios paprasto žmogaus pavidalu. Ne, čia Joks Gitrašas, o tik keleivis, trumpiausiu keliu skubąs į Milkotą. Jam prajojus, ir aš leidausi į kelionę. Tačiau po keleto žingsnių turėjau atsigręžti: išgirdau, kad arklys slidinėja ant apledėjusio kelio. Tą pačią akimirką keleivis šūktelėjo: „Koks velnias čia koją pakišo!"—ir arklys parkrito. Aš sustojau. Raitelis ir žirgas gulėjo žemėje. Pribėgo šuo ir, išvydęs nelaimės ištiktą šeimininką ir besikamuojantį arklį, ėmė taip garsiai loti, kad vakaro kalvos skambiu aidu atsiliepė į šį storą lojimą, nepaprastai galingą ir skardų. Paskui, apuostęs parkritusiuosius, pribėgo prie manęs,— tai buvo visa, ką jis įstengė padaryti, nes aplinkui niekas kitas negalėjo ateiti į pagalbą. Aš išklausiau nebylų jo prašymą ir priėjau prie raitelio, kuris stengėsi ištraukti kojas iš kilpų. Sprendžiant iš energingų jo judesių, jis negalėjo būti smarkiai susižeidęs. Vis dėlto aš paklausiau jį:

— Jūs užsigavote, sere?

104

Nors aš gerai nenugirdau, bet man pasirodė, kad jis nusikeikė; bent taip aš pagalvojau, kai jis, murmėdamas kažką panosėje, neatsakė į mano klausimą.

— Gal aš galiu kuo padėti? — vėl paklausiau. — Pasitraukite nuošaliau — atsakė jis, iš pradžių atsiklaupdamas, o

paskui ir atsistodamas. Aš paėjau į šalį. Tuoj po to pasigirdo, kaip daužo kanopomis į ledą slidinėjas žirgas, kuris, lojant šuniui ir šūkčiojant raiteliui, stengėsi atsikelti. Aš nejučia atsidūriau už keleto jardų, tačiau nenorėjau visiškai pasišalinti, nepamačiusi, kuo baigsis tos visos pastangos. Laimei, arklys netrukus atsistojo, o šuo nutilo, sudraustas šeimininko žodžių: „Nutilk, Pilotai!" Dabar keleivis pasilenkęs apčiupinėjo savo kelį ir blauzdą, tarsi tikrindamas, ar jie nesužeisti. Matyt, jam skaudėjo koją, nes jis prišlubavo prie perlipos, nuo kurios aš ką tik buvau pasikėlusi, ir atsisėdo.

Man norėjosi būti kuo nors naudingai jam ar bent parodyti dėmesio, ir aš vėl priėjau prie jo.

— Jeigu jūs susižeidėte ir jums reikalinga pagalba, sere, aš galiu pašaukti-ką nors iš Tornfildo ar iš Hėjaus.

— Ačiū, nereikia. Kaulas nelūžęs, tik nikstelėjau,— ir jis vėl atsistojęs pamėgino žengti, bet nejučiomis iš skausmo sudejavo:

— Ai! Dar ne visiškai buvo sutemę, mėnulis švietė kaskart skaidriau, ir

aš jį mačiau visai aiškiai. Jis vilkėjo jojimo apsiaustą su kailine apykakle ir plieninėmis sagtimis. Apie figūrą spręsti buvo sunku; pastebėjau tiktai, kad jis vidutinio ūgio ir gana petingas vyriškis. Veidas jo buvo tamsus, bruožai griežti, kakta plati. Jo akys po surauktais antakiais liepsnojo rūsčiu atkaklumu. Nors jis buvo nebe jaunas, tačiau dar ir nepusamžis,— jam galėjo būti kokie trisdešimt penkeri. Aš jo nė kiek nebijojau, tik truputį drovėjausi. Jeigu jis būtų buvęs jaunas, gražus, romantiškas herojus, aš nebūčiau išdrįsusi šitaip įkyriai klausinėti ir siūlyti paslaugas neprašyta. Bet vargu ar buvau kada mačiusi gražų jaunuolį, o juo labiau kalbėjusi su juo. Aš iš įsitikinimo dievinau grožį, elegantiškumą, grakštumą, žavumą, bet jeigu man būtų pasitaikę sutikti šias ypatybes, įsikūnijusias vyriškyje, būčiau instinktyviai pajutusi, kad toks žmogus nieku gyvu negalėtų patraukti manęs, ir šalinusis jo, kaip mes šalinamės ugnies, žaibo ar ko nors kito, kas, nors ir šviesu, bet veikiau baugina, negu traukia prie savęs.

Jeigu nepažįstamasis būtų nusišypsojęs man ir geraširdiškai atsakęs, kai aš kreipiausi į jį, jeigu jis mano pasiūlymą padėti būtų atmetęs maloniai dėkodamas,-—aš, galimas daiktas, būčiau nuėjusi sau ir nejutusi jokio noro toliau teirautis. Tačiau rūsti keleivio išvaizda ir

105

šiurkštus tonas kažkaip paskatino mane nesivaržyti. Kai jis pamojo man eiti, aš likau stovėti ir pareiškiau:

— Aš jokiu būdu negaliu palikti jūsų, sere, tokį vėlyvą metą šiame nuošaliame kelyje, kol įsitikinsiu, kad jūs galite užsėsti ant arklio.

Kai pasakiau tai, jis pakėlė į mane akis. Lig šiol jis vargu ar buvo dirstelėjęs mano pusėn.

— Manyčiau, kad jums pačiai jau seniai metas būti namie,— tarė jis,-—jeigu jūs gyvenate kur netoliese. Iš kur jūs?

— Stai iš ten, iš slėnio, ir aš nė kiek nebijau, nors ir vėlu,— juk mėnesiena. Aš mielai nubėgsiu į Hėjų, jei tik jūs norite. Man ir pačiai reikia ten nunešti laišką.

— Jūs gyvenate ten, slėnyje? Jūs norite pasakyti — aname name su kuorais? — paklausė jis, rodydamas į Tornfildo pilį, užlietą sidabrinės mėnulio šviesos ir aiškiai boluojančią tarp medžių, kurie vakarinio dangaus fone atrodė kaip ištisa tamsi miško masė.

— Taip, sere. — Kieno gi tie namai? — Misterio Ročesterio. — Ar jūs pažįstate misterį Ročesterį? — Ne, niekad nesu jo mačiusi. — Argi jis ten negyvena? — Ne. — O jūs žinote, kur jis dabar? — Nežinau. — Jūs, be abejo, ne tarnaitė tuose namuose. Jūs...— Jis nutilo,

apmetė akimis mano drabužius, kurie, kaip ir visada, buvo gana paprasti: juodas vilnonis paltukas, juoda kastorinė skrybėlaitė; nei viena, nei kita nebūtų dėvėjusi net kilmingos damos kameristė. Jam, matyt, sunku buvo įspėti, kas aš tokia. Aš atėjau jam į pagalbą:

— Aš esu guvernantė. — A, guvernantė! — pakartojo jis.— Velniai griebtų, visai pamir

šau! Guvernantė!—ir jis vėl atidžiai pažvelgė į mano apdarus. Po keleto minučių jis pasikėlė nuo perlipos, bet, vos pamėginus eiti, jo veidą iškreipė skausmas.

— Aš jūsų nesiųsiu pašaukti pagalbos,— pasakė jis,— bet jūs pati galite truputį man padėti, Jei būsite tokia maloni.

— Gerai, sere. — Gal jūs turite skėtį, kuris man atstotų lazdą? — Ne.

— Tai pamėginkite paimti mano arklį už pavadžio ir priveskite jį. Ar nebijosite?

106

Pati viena būčiau bijojusi ir paliesti arklį, bet paprašyta turėjau klausyti. Pasidėjusi ant perlipos movą, priėjau prie aukšto žirgo ir pamėginau paimti jį už apinasrio, bet jis buvo smarkus ir neleido man prisiartinti prie jo. Aš keletą kartų bandžiau nustverti už pavadžio, bet veltui. Mane baisiai gąsdino jo priešakinės kanopos, kuriomis jis kapojo žemę. Nepažįstamasis kurį laiką stebėjo mane ir galiausiai susijuokė:

— Matau— pasakė jis,— kad kalnas atsisako eiti prie Mahometo, todėl belieka Mahometui prieiti prie kalno. Prašau padėti man.

Aš priėjau. — Atleiskite,— tarė jis — aplinkybės verčia mane pasinaudoti jū

sų pagalba. Jis padėjo sunkią ranką man ant peties ir, gerokai užsigulęs ant

jo, nušlubavo iki arklio. Vos pačiupęs jį už apinasrio, kaipmat suvaldė arklį ir užšoko ant balno, nors visas jo veidas persikreipė iš skausmo dėl išnarintos kulkšnies.

— Dabar,— tarė jis, atleisdamas kietai prikąstą apatinę lūpą,— paduokite man dar vytinį; antai jis guli prie gyvatvorės.

Aš suradau jį ir padaviau. — Dėkui jums. Dabar skubėkite su laišku į Hėjų ir kuo greičiau

siai grįžkite namo. Pentinais paliestas arklys iš pradžių atsistojo piestu ir pasitraukė

atatupstas, paskui, pasileidęs šuoliais, bematant išnyko; jam iš paskos nudūmė šuo, ir visi trys dingo,—

Tarsi šilojas, tyrlaukiuos Pagautas pikto vėjo.

Aš pasiėmiau movą ir daviau valią žengti kojoms. Įvykis pasibaigė ir nuslinko į praeitį; jame nebuvo nieko reikšmingo, nieko romantiško ir, galima sakyti, nieko įdomaus; ir vis dėlto jis nors vienai valandai paįvairino monotonišką mano gyvenimą. Atsirado žmogus, kuriam prireikė mano pagalbos, ir jis jos paprašė, o aš ją suteikiau. Man buvo malonu jausti, kad ir aš jau šį tą padariau. Nors mano paslauga buvo menkutėlė ir atsitiktinė, tačiau aš turėjau progos veikti, o man taip buvo įgrisęs tas vienodas gyvenimas. Šis naujas veidas buvo lyg naujas paveikslas, atsiradęs mano atminties galerijoje, ir jis atrodė toks nepanašus į visus kitus ten kabančius paveikslus: pirmiausia, todėl, kad tai buvo vyriškio veidas, o antra — kad jis buvo tamsus, ryžtingas ir rūstus. Jis tebestovėjo man akyse, kai aš įėjau į Hėjaus miestelį ir įmečiau laišką į pašto dėžutę. Aš mačiau šį veidą prieš save, eidama į pakalnę ir skubėdama namo. Priėjusi tą pačią perlipą, stabtelėjau valandėlę, apsidairiau ir pasiklausiau, tarsi laukdama, kad vėl išgirsiu kanopų bildesį kelyje ir pamatysiu raitelį su jojimo apsiaustu

107

ir niūfaundlendų veislės šunį, panašų į Gitrašą. Tačiau prieš mane dūlavo tik gyvatvorė ir apkarpytas gluosnis, nebyliai iškėlęs tankią savo viršūnę mėnesienos šviesoje. Aš girdėjau tik tai, kaip gūsiais ūžteldavo vėjas už mylios nuo čia Tornfildo medžiuose. Ir kai pažiūrėjau žemyn, į tą pusę, iš kurios sklido tas šnaresys, mano žvilgsnis, nukrypęs į pilį, viename fasado lange išvydo mirkčiojantį žiburį. Tai priminė man, kad jau vėlus metas, ir aš neskubėjau namo.

Man nesinorėjo grįžti į Tornfildą. Peržengti jo slenkstį reiškė grįžti į sustingusį gyvenimą. Pereiti tylų vestibiulį, užkopti tamsiais laiptais, sėdėti savo vienišame kambarėlyje, o po to grįžti pas visuomet ramią misis Feirfeks ir praleisti ilgą žiemos vakarą su ja, tik su ja,— viena tik mintis apie tai galėjo iškart nuslopinti tą menkutį dvasios pakilimą, kurį sužadino šis pasivaikščiojimas, ir vėl surakinti mano jėgas beviltiškomis vienodo ir per daug tylaus gyvenimo grandinėmis,— to gyvenimo, kurio teikiamos ramybės ir patogumų aš jau nebemokėjau branginti. Kaip pravartu būtų man tada buvę atsidurti audrų ir skurdaus gyvenimo sūkuryje, kad rūsti ir karti patirtis išmokytų ilgėtis ramybės, kuria dabar aš taip bodėjausi! Taip, tatai man buvo lygiai taip .pravartu, kaip žmogui, kuris ilgai užsisėdi per daug patogiame krėsle, praverčia gerokai pasivaikščioti; savo gyvenimo sąlygų verčiama, aš lygiai taip pat troškau permainos, kaip tas žmogus progos prasimankštinti.

Aš stabtelėjau ties vartais, stabtelėjau vejoje priešais namą. Ėmiau vaikščioti į vieną ir į kitą galą grįsta alėja. Abejos paradinės durys jau buvo uždarytos, ir aš negalėjau pažvelgti į vidų. Tačiau to aš nė nenorėjau. Ir mano žvilgsnis, ir mano siela, atrodė, traukėsi atbuli nuo to niūraus namo, nuo to pilko pastato, pilno tamsių užkaborių,—• bent man tada jis taip atrodė,— ir kilo į /plytintį virš manęs dangų, į žydrą jūrą, be mažiausio debesėlio. Mėnulis iškilmingai vis kilo ir kilo, jo skritulys, rodos, žvelgė aukštyn, kas kartą toliau ir toliau palikdamas kalnų viršūnes, iš už kurių patekėjo, ir skverbdamasis į zenitą, neįsivaizduojamai gilią ir neaprėpiamai tolimą vidurnakčio dangaus tamsą. O jam iš paskos sekė mirksinčios žvaigždės; į jas įsižiūrėjus, suvirpo mano širdis ir gyslomis karščiau ėmė tekėti kraujas. Bet kartais užtenka mažo dalykėlio grąžinti mums į žemę: vestibiulyje išmušė laikrodis, privertęs mane atitrūkti nuo mėnulio ir žvaigždžių; aš atidariau šalutines duris ir įėjau.

Vestibiulyje nebuvo visiškai tamsu, pačioje palubėje degė bronzinė lempa; tačiau jo sienas ir apatines ąžuolinių laiptų pakopas rausvino lig šiol man nematytas malonus žioravimas, sklindąs iš didžiosios svetainės, kurios suveriamos durys buvo atdaros; židinyje maloniai plaikstėsi liepsna, svaidydama atspindžius ant marmurinių plokščių ir

108

varinių grotelių, ant puošnių purpurinių užuolaidų bei poliruotų baldų. Ji taip pat apšvietė ties židiniu sėdinčių žmonių grupę. Tačiau vos spėjau akimirką apžvelgti ją, vos mane pasiekė linksmi balsai, tarp kurių, man rodos, pasigirdo ir Adelės balsas, duris staiga kažkas užtrenkė, ir viskas dingo.

Aš nuskubėjau į misis Feirfeks kambarį; tenai irgi kūrenosi ugnis, bet žvakės nebuvo uždegtos, nesimatė ir pačios šeimininkės. Užtat, patogiai įsitaisęs ant kilimo, vienut vienas sau gulėjo, rimtai žiūrėdamas į liepsnojantį židinį, didžiulis juodmargis gauruotas šuo, visai panašus į mano sutiktą pakelėje Gitrašą.

— Pilotai! — šūktelėjau aš jį vardu, nes jis buvo toks panašus į aną.

Suo pasikėlė ir priėjęs ėmė uostyti mane. Aš paglosčiau jį, ir jis pavizgino pasipūtusią uodegą. Tačiau šis padaras man vis vien atrodė lyg kažkokia fantastiška būtybė,— negalėjau įsivaizduoti, iš kur jis čia atsirado. Aš paskambinau, norėdama paprašyti žvakės ir, be to, sužinoti, iš kur šis atvykėlis. Įėjo Li.

— Kas čia per šuo? — Jį parsivedė šeimininkas. — Kas? • — Seimininkas, misteris Ročesteris. Jis ką tik parvyko. — Tikrai! Ir misis Feirfeks dabar pas jį? — Taip, ir. mis Adelė. Jie visi svetainėje, o Džonas išvažiavo gy

dytojo. Seimininkui įvyko nelaimė: jo arklys parkrito, ir jis išsinarino kulkšnį.

— Gal arklys parkrito pakeliui į Hėjų? — Taip, jojant į pakalnę. Jis paslydo ant apledėjusio kelio. — A . , . Malonėkite man atnešti žvakę, Li! Li tuoj atnešė žvakę, o jai iš paskos įėjo misis Feirfeks, kuri

pakartojo man jau girdėtą naujieną, pridurdama, kad gydytojas, misteris Karteris, jau atvykęs ir esąs dabar pas misterį Ročesterį. Po to ji išėjo pasirūpinti arbata, o aš pasikėliau į viršų nusirengti.

XIII S K Y R I U S

Turbūt vykdydamas gydytojo nurodymą, misteris Ročesteris anksti nuėjo gulti tą vakarą ir vėlai atsikėlė kitą rytą. Nulipęs žemyn, jis iš karto ėmėsi reikalų: jo laukė atvykęs dvaro valdytojas ir keletas nuomininkų.

109

Mums su Adele teko išsikraustyti iš bibliotekos, kuri dienos metu dabar buvo naudoj ama priimamuoj u lankytoj ams. Viename viršutiniame kambaryje buvo pakurta ugnis, aš perkėliau ten mūsų knygas ir paverčiau jį klase. Tą rytą įsitikinau, kad Tornfildas visiškai pasikeitė: dingo ta bažnytinė tyla, kone kas valandą kas nors pasibelsdavo į paradines duris arba suaidėdavo varpelis, vestibiulyje nuolat girdėjosi žingsniai, apatiniuose kambariuose įvairiais balsais šnekėjo nauji žmonės,— upelis iš laukujo pasaulio ėmė sruventi per mūsų namą, nes į jį sugrįžo šeimininkas. Man šitokia aplinka labiau patiko.

Tą dieną nelengva buvo mokyti Adelę, nes ji negalėjo susitelkti, tolydžio išbėgdavo iš kambario ir, persisvėrusi per turėklus, dairydavosi, norėdama nors trumpam pamatyti misterį Ročesterį; be to, ji vis-surasdavo kokią progą nueiti į apačią, kaip įtariau,— užsukti į biblioteką, kur ji anaiptol nebuvo pageidaujama, o kai aš supykau ir priverčiau ją sėdėti ramiai, ji ėmė be perstojo plepėti apie savąjį „ami, Monsieur Edouard Fairfax de Rochester"28, kaip jinai jį vadino (lig šiol aš nežinojau jo vardo), ir spėlioti, kokių dovanų jis jai atvežė. Matyt, vakar vakare jis užsiminė jai, kad, atgabenus jo bagažą iš Milkoto, jame rasis dėžutė, kurios turinys jai būsiąs įdomus.

— Et ceia doit signiiier,— kalbėjo ji,— ąu'il y aura la-dedans un cadeau pour moi, et peut-ėtre pour vous aussi, Mademoiselle. Monsieur a pariė de vous: H m'a demandė le nom de ma gouvernante, et si eile n'ėtait pas une petite personne, assez mince et un peu pa/e. Tai dit que !oui; car c'est vrai, n'est-ce pas, Mademoiselie?

Aš su savo mokine pietavau kaip paprastai misis Feirfeks kambaryje. Antrąją dienos dalį oras pabjuro, ėmė snigti, ir mes likome klar

sėje. Ėmus temti, aš leidau Adelei sudėti knygas bei sąsiuvinius ir nubėgti į apačią, nes, nutilus durų varpeliui ir namams nurimus, nusprendžiau, kad misteris Ročesteris pagaliau laisvas. Likusi viena, priėjau prie lango, bet nieko pro jį nesimatė: krintančios snaigės ir sutemos sudarė tankią skraistę, kuri uždengė nuo akių net krūmus vejoje. Aš nuleidau užuolaidą ir grįžau prie židinio.

Žiūrėdama į žėruojančias žarijas, stengiausi pamatyti jose keistą peizažą, labai primenantį man vieną kadaise regėtą paveikslą, kuriame buvo atvaizduota Heidelbergo pilis Reino pakrantėje, tačiau tuo momentu įėjo misis Feirfeks. Jos pasirodymas sutrukdė man toliau dė-

28 Draugą, misterį Eduardą Feirfeksą Ročesterį (piane). 29 O tatai reiškia, kad joje man bus kokia nors dovana, o gal ir jums, mad

muazele. Jis man minėjo jus, klausė, kuo vardu mano guvernantė, ar ji nesanti tokia mažytė ledi, gana lieknutė ir truputį pablyškusi. Aš pasakiau, kad taip. Juk tai tiesa, ar ne, madmuazele? (piane).

110

lioti tą žėruojančios mozaikos paveikslą ir taip. pat išsklaidė sunkias mintis, kurios buvo beapninkančios mane vienatvėje.

— Misteriui Ročesteriui būtų labai malonu, jei jūs su savo mokine šį vakarą drauge su juo išgertute arbatos svetainėje,— pasakė ji.— Visą dieną jis buvo taip užsiėmęs, kad negalėjo pakviesti jūsų anksčiau.

— Kurią gi valandą jis geria arbatą? — pasiteiravau aš. — O, šeštą valandą. Kaime jis laikosi ankstyvų valandų. Jūs ver

čiau tuoj pat persirenkite. Aš einu drauge ir padėsiu jums. Stai jums žvakė.

— Argi būtinai reikia persirengti? — Taip, vertėtų. Aš visada vakarui persirengiu, kai misteris Ro

česteris namie. Si nereikalinga ceremonija man rodėsi šiek tiek pretenzinga, ta

čiau aš grįžau į savo kambarį ir, misis Feirfeks padedama, pakeičiau juodą vilnonę suknelę tokios pat spalvos šilkine; tai buvo pati geriausia ir bemaž vienintelė mano išeiginė suknelė, išskyrus šviesiai pilkąją, kuri, pagal mano louvudišką tualeto supratimą, man atrodė per puošni ir tetinkanti tik ypatingoms iškilmėms.

— Prie jos trūksta sagės,— tarė misis Feirfeks. Aš teturėjau tik vieną vienintelį papuošalą, perlinę sagę, kurią

man atminimui buvo padovanojusi mis Tempi. Aš prisismeigiau ją, ir mudvi nusileidome į apačią. Kadangi neturėjau progų priprasti prie svetimųjų man buvo nesmagu pasirodyti misteriui Ročesteriui po tokio oficialaus pakvietimo. Aš leidau misis Feirfeks pirmajai įžengti į valgomąjį ir, mums einant per šį kambarį, slėpiausi už jos. Praė* jusios pro arką, kurios užuolaida dabar buvo nuleista, mes patekome į elegantišką svetainę.

Dvi vaškinės žvakės degė ant stalo ir dvi ant židinio; išsitiesęs priešais šviesiai liepsnojančią ugnį, šildėsi Pilotas, o šalia klūpojo Adelė. Ant kušetės kiek atsilošęs pusiau gulėjo misteris Ročesteris, padėjęs koją ant pagalvėlio, ir žiūrėjo į Adelę ir šunį. Liepsna ryškiai švietė jo veidą. Aš iš karto pažinau vakar mano sutiktą keleivį su tais pačiais nepaprastai juodais it anglis antakiais, su ta pačia masyvia kakta, kuri atrodė kvadratinė sušukuotų ant šono juodų plaukų rėmuose. Pamačiau tą pačią griežtą nosį, veikiau įspūdingą, negu gražią, tas pačias plačias šnerves, turbūt rodančias jo rūsčią prigimtį, tas pačias atkaklias lūpų, skruostų ir smakro linijas,— taip, visi jo veido bruožai, nebuvo nė mažiausios abejonės, bylojo apie atkaklumą ir rūškanumą. Jo figūra — dabar jis buvo be apsiausto — gražiai derinosi su masyvia galva. Nepasižymėdamas nei aukštu ūgiu, nei grak-

111

štumu, sudėtas jis betgi buvo kaip tikras atletas — plačiapetis, tačiau lieknas.

Misteris Ročesteris, be abejo, pastebėjo, kai mudvi įėjome su misis Feirfeks, tačiau, matyt, nenorėjo to parodyti, nes nepakėlė galvos, kada mes prisiartinome.

— Štai mis Eir, sere,— tarė misis Feirfeks ramiai kaip visada. Jisai linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo mergaitės su šuniu. — Tegu mis Eir sėdasi,— tarė jis. Ir iš jo prisiverstinio manieringo

linktelėjimo ir • nekantraus, bet mandagaus tono galėjai pajusti kažką tokio, kas tarsi būtų sakęs: „Kas man darbo, po velnių, ar čia yra mis Eir, ar ne! Šiuo metu aš anaiptol nenusiteikęs ją matyti."

Aš atsisėdau, ir mano sumišimas išnyko. Mandagus be jokio priekaišto priėmimas veikiausiai būtų varžęs mane, nebūčiau sugebėjusi atsakyti tokiu pat elegantišku ir grakščiu elgesiu, o šis stačiokiškumas manęs niekuo neįpareigojo,— priešingai, ramus mano santūrumas teikė man pirmenybę prieš jį. Be to, tas jo ekscentriškas elgesys drauge buvo ir savotiškai provokuojantis: man pasidarė įdomu, kaipgi jis elgsis toliau.

O jis elgėsi it statula, tai yra — nejudėjo ir nieko nesakė. Misis Feirfeks, matyt, pagalvojo, kad kas nors turi būti mandagus, ir ėmė kalbėti pati, kaip paprastai — labai maloniai ir kaip paprastai —- vienas banalybes. Jinai pareiškė užuojautą misteriui Ročesteriui, kad jį visą dieną varginę reikalai ir kad jį kankinanti skaudanti koja, o pagaliau patarė jam būti kantriam ir atsargiam, jei jis nori greit pasveikti.

— Meldžiamoji, aš norėčiau arbatos,— buvo vienintelis atsakymas į jos ilgą tiradą.

Ji greit paskambino ir, kai Li atnešė padėklą, ėmė rūpestingai ir vikriai dėlioti puodelius, šaukštelius ir visa kita. Mudvi su Adele priėjome prie stalo, tačiau šeimininkas liko ant kušetės.

— Gal paduotute misteriui Ročesteriui jo puodelį? — kreipėsi į mane misis Feirfeks.— Adelė gali išlieti arbatą.

Aš padariau, ko ji prašė. Kai jis ėmė man iš rankų puodelį, Adelė, matyt, nusprendusi, kad atėjo palankus momentas užsiminti apie mane, sušuko:

— N'est-ce pas, Monsieur, ąu'il y a un cadeau pour Mademoiselle Eir dans votre petit coifre?30

— Apie kokias dovanas tu šneki?—šiurkščiai paklausė jis.— Argi jūs laukėte dovanos, mis Eir? Jūs mėgstate dovanas? — ir jis tiriamai pažvelgė man į veidą tamsiomis, piktomis ir skvarbiomis akimis.

30 O jūsų mažajame lagamine turbūt yra dovana ir piadmuazelei Eir? (piane).

112

— Aš tikrai nežinau, sere. Man beveik nėra tekę jų gauti. Paprastai manoma, kad gauti dovaną malonu.

— Paprastai manoma?, O kaip jūs manote? — Man reikėtų pagalvoti, kad galėčiau jums prideramai atsakyti.

Juk dovanų gali būti visokių ir prieš atsakant į jūsų klausimą, tenka atsižvelgti, apie kokias būtent dovanas kalbama.

— Jūs, mis Eir, ne tokia tiesi kaip Adelė. Ji, vos pamačiusi mane, šaukia, reikalauja dovanų, o jūs sukate aplinkui.

— Aš jaučiuosi turinti mažiau teisių negu Adelė. Ji gali reikalauti jų, remdamasi sena pažintimi, taip pat ir įsigalėjusiu papročiu: jinai man pasakojo, kad jūs visada jai parveždavote žaislų. O jei aš to pareikalaučiau, jūs nustebtumėte, nes esu čia svetima ir nieko nesu padariusi kieno nors dėkingumui nusipelnyti.

— O, susimildama, neapsimeskite tokia kukli! Aš egzaminavau Adelę ir pamačiau, kad jūs gerokai padirbėjote su ja. Jos gabumai ne dievaižin kokie, talentų neturi jinai jokių, tačiau per trumpą laiką ji padarė didelę pažangą.

— Stai aš ir gavau dovaną! Aš labai jums dėkinga. Juk didžiausias džiaugsmas mokytojui, kai pagiriamas jo mokinys.

— Hm! — sumurmėjo misteris Ročesteris ir tylomis ėmė gerti arbatą.

— Sėskitės prie ugnies,— pakvietė šeimininkas, kada padėklas buvo išneštas ir misis Feirfeks atsisėdo su savo mezginiais kamputyje, o Adelė ėmė vedžioti mane už rankos po kambarį,. rodydama prabangiai įrištas knygas ir dailius papuošimus ant konsolių ir šifonjerių. Mes pasielgėme, kaip ir derėjo mums. Adelė norėjo atsisėsti man ant kelių, bet jai buvo liepta žaisti su Pilotu.

— Jūs išgyvenote mano namuose tris mėnesius? - r - paklausė mane misteris Ročesteris.

— Taip, sere. — Jūs atvykote iš... ? — Iš Louvudo mokyklos .. .širo grafystėje. — O, iš labdarybės prieglaudos! Kiek laiko jūs ten išbuvote? — Aštuonerius metus. — Aštuonerius metus! Tai jūs labai gaji. Aš buvau įsitikinęs, kad

tokioje vietoje nė ketverių metų neatlaikytų net sveikiausias organizmas. Nenuostabu, kad jūs atrodote lyg iš ano pasaulio. Aš negalėjau įspėti, kodėl toks jūsų veidas. Vakar, jus sutikęs kelyje į Hėjų, kažkodėl pagalvojau apie fėjas ir buvau beveik bepaklausiąs jus, ar tik neužkerėjote jūs mano arklio; aš ir dabar nesu tuo tikras. Kas jūsų tėvai?

— Aš jų neturiu.

8. Džeinė Eir 113

— Gal ir neturėjote? Ar prisimenate juos? — Ne. — Taip ir maniau. Vadinasi, tenai, sėdėdama ant lipynės, laukėte

saviškių? — Ko aš laukiau, sere? — Žaliai apsirengusių žmogiukų. Mėnesienos vakaras buvo kaip

tik palankus. Gal aš sutrukdžiau jūsų žaidimus, kad jūs tuo prakeiktu ledu aptraukėte kelią?

Aš papurčiau galvą. — Žalieji žmogiukai iš Anglijos išsidangino prieš kokį šimtą metų,—

pasakiau aš tuo pat rimtu tonu kaip ir jis.— Ir dabar nei, Hėjuje, nei aplinkiniuose laukuose jūs neberastute jų nė pėdsako. Aš nemanau, kad vasaros, rudens ar žiemos mėnesiena dar kada nors šviestų jų linksmiems išdykavimams.

Misis Feirfeks liovėsi mezgusi ir, pakėlusi antakius, rodos, stebėjosi, kad mes taip keistai kalbamės.

— Gerai,— tęsė misteris Ročesteris,— jei jūs išsiginate tėvų, tai turite kokių nors giminių: dėdžių ir tetų?

— Neturiu ir jų. Bent nieko apie juos nežinau. — O kur jūsų namai? — Aš neturiu namų.

Kur gyvena jūsų broliai, seserys? — Aš neturiu nei brolių, nei seserų. — Kas jums patarė čia atvykti? — Aš pasiskelbiau laikraštyje, ir misis Feirfeks parašė man. — Taip,— patvirtino geroji ledi, kuri dabar jau suprato, apie ką

mes kalbame,— ir aš kasdien dėkoju apvaizdai, kad ji padėjo man taip vykusiai pasirinkti. Mis Eir tapo neįkainuojama mano drauge, taip pat malonia ir rūpestinga Adelės auklėtoja.

— Nekelkite jos į padanges,— atšovė misteris Ročesteris.— Pagyros neįtikins manęs, aš pats spręsiu apie ją. Ji pradėjo tuo, kad privertė suklupti mano arklį.

— Sere?! — nusistebėjo misis Feirfeks. — Jos dėka aš išsinarinau koją. Našlė, matyt, sumišo. — Mis Eir, ar jūs kada gyvenote mieste? — klausinėjo toliau mis

teris Ročesteris. — Ne, sere. -— Ar teko lankytis žmonėse? — Ne. Louvude aš gyvenau su mokiniais ir mokytojais, o čia —

su Tornfildo šeimynykščiais. — Jūs daug esat skaičiusi?

114

— Tik tas knygas, kurios atsitiktinai pakliūdavo man į rankas, o jų buvo ne tiek jau daug ir ne tokios, iš kurių galima ko nors išmokti.

— Jūs gyvenote kaip vienuolė ir, be abejo, gerai išmanote religinius dalykus. Broklherstas, kuris, kiek žinau, tvarko Louvudą, yra pastorius, ar ne?

— Taip, sere. — Ir jūs, mergaitės, turbūt garbinote jį, kaip moterų vienuolyne

garbinamas abatas. — O ne! — Kokia jūs abejinga! Kaip jūs taip sakote! Pagalvokite — vie

nuolė ir negarbinote savo abato! Tatai skamba kone šventvagiškai. — Aš nemėgau misterio Broklhersto, ir ne tik man vienai jis buvo

antipatiškas. Jis—šiurkštus žmogus, pasipūtęs ir priekabus: jisai vertė mus kirptis plaukus ir taupumo sumetimais pirkdavo prastus siūlus ir adatas, kuriomis negalima būdavo siūti.

— Tai buvo labai netikęs taupumas,— įsiterpė misis Feirfeks, vėl pasijutusi savo sferoje.

— Ir tuo labiausiai jus skriausdavo? — paklausė misteris Ročesteris.

— Jis marindavo mus badu, kai dar nebuvo paskirtas komitetas ir jis vienas tvarkė maisto reikalus, ir, be to, kankindavo mus ilgais pamokymais bei vakariniais skaitymais iš savo paties sukurtų knygų — apie nusidėjėlius, staiga mirusius ir rūsčiai nubaustus. Tuo mus taip įgąsdindavo, kad mes bijodavome vakare gulti.

— Kiek metų jums buvo, kai jūs įstojote į Louvudo mokyklą? — Apie dešimt. — Ir jūs ten išbuvote aštuonerius. Vadinasi, jums dabar aštuo

niolika? Aš linktelėjau. — Kaip matote, aritmetika praverčia. Be jos aš vargu ar būčiau

atspėjęs jūsų amžių. Sunku yra spręsti, kada veido bruožai taip nesiderina su rimta jo išraiška,— kaip, pavyzdžiui, jūsų. Na, o ko gi jūs mokėtės Louvude? Ar mokate skambinti rojaliu?

— Truputį. — Žinoma, tai paprastas atsakymas. Nueikite į biblioteką... no

rėjau pasakyti, prašau nueiti... (Atleiskite, kad aš kalbu įsakančiu tonu. Mat esu įpratęs sakyti „padarykite tai", ir mano paliepimai vykdomi. Aš negaliu keisti savo įpročių dėl naujos gyventojos.) Taigi nueikite į biblioteką, pasiimkite žvakę, palikite duris atdaras ir, atsisėdusi prie rojalio, paskambinkite ką nors.

Aš atsistojau ir nuėjau vykdyti jo įsakymo.

115

— Užteks! ^-sušuko jis po keleto minučių.— Matau, jūs iš tikrųjų skambinate „truputį", kaip ir kiekviena mokinė Anglijoje, gal net šiek tiek geriau, bet nepakankamai.

Aš užvožiau rojalį ir sugrįžau. Misteris Ročesteris kalbėjo toliau: — Adelė šįryt man parodė keletą piešinių ir sakė, kad jie yra

jūsų. Nežinau, ar jie vien tik jūsų nupiešti. Veikiausiai jums padėjo jūsų mokytojas?

— O ne! —sušukau aš. — A, tatai užgauna jūsų išdidumą. Gerai, atneškite savo aplanką,

jei galite laiduoti, kad jie nutapyti vien tik jūsų ranka; bet atsiimkite savo žodį, jei nesate tuo tikra: svetima ranka darytus lopus aš tuoj pat atskirsiu.

— Aš verčiau nieko nesakysiu, spręskite jūs patys, sere. Ir iš bibliotekos atnešiau aplanką. — Pristumkite stalą,— pasakė jis, ir aš pritraukiau stalą prie jo

kušetės. Adelė ir misis Feirfeks prisislinko pasižiūrėti paveikslų. — Nesigrūskįte,— pasakė misteris Ročesteris,— jūs gausite pieši

nius, kai aš juos peržiūrėsiu. Nagi, nelįskite taip arti! Jis atsidėjęs ėmė apžiūrinėti kiekvieną eskizą ir kiekvieną akva

relę. Tris iš jų jis atidėjo į šalį, kitus, baigęs žiūrėti, pastūmė nuo savęs.

— Neškitės juos ant kito stalo, misis Feirfeks,— pasakė jis,— ir pasižiūrėkite su. Adele. O jūs,— jis pažvelgė į mane —sėskitės į savo vietą ir atsakykite į mano klausimus. Aš matau, kad šie trys paveikslai piešti vienos rankos. Ar tai jūsų ranka?

— Taip. — Ir kada jūs spėjote juos nutapyti? Juk jiems nupiešti reikėjo

nemaža laiko ir vienos kitos minties. — Aš juos nupiešiau per porą pastarųjų atostogų, kurias pralei

dau Louvude. Tada neturėjau daugiau ko veikti. — O iš kur ėmėte siužetus? — Iš savo galvos. — Iš tos pačios, kurią dabar matau ant jūsų pečių? — Taip, sere. — Ir joje yra daugiau tokių pat minčių, kokios išreikštos šiuose

paveiksluose? — Manyčiau, kad yra,— tiksliau pasakius, tikiuosi, kad net tobu

lesnių. Jis išklojo paveikslus priešais save ir vėl iš eilės ėmė juos žiūrinėti. Kol jis taip užsiėmęs, skaitytojau, aš tau papasakosiu, kas juose

atvaizduota. Pirmiausia, turiu įspėti tave, kad juose nebuvo nieko įstabaus. Jų siužetai iškilo mano vaizduotėje, ir kai aš regėjau juos vi-

116

diniu sielos žvilgsniu, dar prieš juos nutapydama ant popieriaus, jie mane istebino savo nepaprastu gyvumu, bet mano ranka buvo bejėgė perteikti tai, ką matė vaizduotė, ir aš tik blankiai teužfiksavau tą ryškų reginį, kurį matė mano sielos akys.

Šie paveikslai buvo nutapyti akvarele. Pirmajame — kraupūs, niūrūs debesys ritosi kamuoliais pažeme virš siautėjančios jūros. Visa marių platybė skendo prieblandoje; migla taip pat dengė ir priešakinį planą arba, tiksliau pasakius, artimiausias bangas, nes sausumos niekur nesimatė. Šviesosr pluoštas krito ant pusiau paskendusio laivo stiebo, ant kurio tupėjo jūrų kranklys, didžiulis ir juodas, purslais aptiškusiais sparnais. Snape jis laikė auksinę apyrankę su brangakmeniais, kuriems aš suteikiau visą tą ryškumą, kokį galėjau išgauti iš savo paletės, ir visą tą reljefingumą bei aiškumą, kurį pajėgė suteikti mano teptukas!. Po stiebu ir po tupinčiu ant jo paukščiu pro žalsvą vandenį, vos vos švytėjo nuskendusios mergaitės kūnas. Aiškiai matėsi tik balta grakšti ranka, nuo kurios buvo nutraukta ar nuplauta apyrankė. \ Antrojo paveikslo priešakiniame plane stūksojo tiktai aukšta kalno

viršūnė, apaugusi žole ir nuklota sausais lapais, kuriuos tarsi žarstė vėjas. Aukščiau ir toliau plytėjo tamsiai mėlynas dangus, koks esti temstant. O 'šio dangaus, fone kuo švelniausiais tonais, kokius tik galėjau surasti, nupiešiau moters figūrą iki juostos. Tarsi miglos aptrauktoje kaktoje spingsėjo žvaigždė; veido bruožai matėsi lyg pro skystą rūką, tačiau akys žėrėjo keista tamsia liepsna, o plaukai, tarsi audros ar žaibo perskrostas debesis, gaubė pečius. Ant kaklo matėsi lyg blyškios mėnesienos atspindys; ta pati balzgana mėnesiena spalvino sidabru skaidrius debesis, iš kurių kilo ši vakarinės žvaigždės vizija.

Trečiajame buvo nupiešta ledkalnio viršūnė, kylanti į poliarinį žiemos dangų. Šiaurės pašvaistės šešėliai, tarsi išrikiuota kariuomenė, suglaustomis ietimis laikė nukaišę visą horizontą. Vienas toks šviesos pluoštas, krintąs ant ledkalnio priešakiniame plane, ledo atspalviais sudarė didžiulės žmogaus galvos kontūrus,— toji galva tartum linko ir glaudėsi prie ledkalnio. Dvi vaiskios rankos dengė juodu vualiu apatinę veido dalį. Buvo matyti tik išblyškusi, balta it kaulas kakta ir blankiai žibanti be jokios išraiškos akis. Virš smilkinių, tarp juodo turbano klosčių, neaiškiomis apybraižomis it skaidrus debesis švietė baltos liepsnos lankas, nusagstytas dar skaisčiau žėrinčiais brangakmeniais. Šis blyškus pusmėnulis buvo tarsi karališkoji karūna, vainikuojanti „tą formą, kuri neturi formos".31

31 Aliuzija į anglų poeto Miltono (1608—1674) „Prarastą rojų", kur aprašoma pragaro vartus sergstinti beformė būtybė.

117

— Ar jūs jautėtės laiminga, tapydama šiuos paveikslus? — staiga mane paklausė misteris Ročesteris.

— Aš buvau visa širdimi įsitraukusi į tuos paveikslus, sere. Taip, aš buvau laiminga. Man rodos, kad niekad gyvenime nejutau tokio malonumo, kaip juos pįešdama.

— Tai dar ne tiek daug. Kaip pasakojote, jums gyvenime maža teko patirti malonumų. Tačiau man rodos, kad tapydama šiuos keistus, savotiškus paveikslus, jūs gyvenote tame fantastiškame pasaulyje, į kurį persikelia menininkas. Ar jūs ilgai juos tapydavote kiekvieną dieną?

— Atostogų metu aš neturėjau ko daugiau veikti ir prasėdėdavau nuo ryto iki pietų, o nuo pietų iki vakaro. Daug padėdavo man ir ilgos vidurvasario dienos.

— Ir jūs jausdavotės patenkinta savo uolaus triūso vaisiais? — Anaiptol. Mane visą laiką kankino skirtumas tarp sumanymo ir

rezultato. Kiekvieną kartą mano vaizduotė regėdavo tai, ko nepajėgdavau realizuoti.

— Ne visai: jums vis dėlto pavyko perteikti bent savo minties šešėlį, bet, matyt, ne daugiau. Visiškai užbaigti jums trūko ir meninio meistriškumo, ir išsimokslinimo. Tačiau kaip mergaitei, ką tik baigusiai mokyklą, tai keisti piešiniai, o pats sumanymas fantastiškas. Sias vakarines žvaigždės akis jūs veikiausiai sapnavote. Kaip padarėte jas tokias ryškias be mažiausio blizgesio? Juk žvaigždė virš jų nustelbia jų spindulius! Ir kas slypi jų šaltoje gelmėje? Kas jus išmokė nupiešti vėją? Tiesiog jauti, kad danguje virš kalno siaučia tikra vėtra. Kurgi jūs matėte Latmosą? Juk čia nutapytas Latmoso kalnas! Sekite, pasiimkite savo piešinius!

Man vos spėjus surišti aplanko raištelius, jis pažvelgė j laikrodį ir aštriai pasakė:

— Jau devynios. Ką jūs galvojate, mis Eir, leisdama Adelei taip ilgai sėdėti? Veskit ją gulti.

Prieš išeidama iš kambario, Adelė priėjo ir pabučiavo jį. Nors jis leido jai parodyti šį lipšnumą, bet vargu ar tai jam padarė kokį nors įspūdį. Atrodė, kad Pilotas ir tas būtų šilčiau reagavęs.

— Na, linkiu jums visoms labos nakties,— pasakė jis, ranka mostelėdamas į duris ir tuo parodydamas, kad pavargo nuo mūsų draugijos ir leidžia mums pasišalinti.

Misis Feirfeks susidėjo mezginius, o aš pasiėmiau piešinių aplanką. Mes padarėme jam reveransą, jis šaltai linktelėjo, ir mes išėjome.

— Jūs sakėte, kad misteris Ročesteris nieku ypatingu nepasižymi, misis Feirfeks,— tariau aš, kai įėjau į jos kambarį, paguldžiusi Adelę.

— O jūs manote — pasižymi?

118

— M a n rodos, jis labai nepastovus ir grubus.

— Tikrai. Jis, be abejo, toks gali pasirodyti naujam žmogui, bet

aš taip apsipratau su tokiu jo elgesiu, kad tiesiog nieko nepastebiu. O

jeigu jis ir turi kokių keistų būdo ypatybių, jas galima jam atleisti.

— Kodėl?

— Iš dalies todėl, kad tokia jau jo prigimtis! Kuris gi mes pajė

giame pakeisti ją? Iš dalies todėl, kad jį, be abejo, kankina sunkios

mintys, o nuo to nuolat kaitaliojasi ir jo ūpas.

— Kokios mintys?

— Pirmiausia, šeimyniniai nemalonumai.

— Bet jisai juk neturi šeimos?

— Dabar neturi, bet anksčiau turėjo, bent artimų giminaičių. V o s

prieš keletą metų jis neteko savo vyresniojo brolio.

— Savo vyresniojo brolio?

— Taip. Mūsiškis misteris Ročesteris ne taip seniai ėmė valdyti

šį dvarą, vos prieš devynetą metų.

— Devyneri metai — gerokas laikas. Ar jis taip labai mylėjo savo

brolį, kad net dabar sielojasi jo netekęs?

— O, ne! Reikia manyti, kad j i e . Kiek aš žinau, jie dažnai kivir-

čydavosi. Misteris Rolendas Ročesteris nebuvo visai teisingas miste

riui Edvardui ir veikiausiai prieš jį nustatė senąjį tėvą, kuris labai

mėgo pinigus ir stengėsi tėvoniją išlaikyti nepaliestą. Jis nenorėjo dalyti

dvaro pusiau, tačiau vis vien troško, kad ir misteris Edvardas būtų

turtingas, kad ir jis galėtų tinkamai palaikyti šeimos garbę. Todėl, vos

sūnui kiek paaugus, jis ėmėsi tam tikrų priemonių — ne taip jau gra

žių — ir prisidarė visą eilę bėdų. Senasis misteris Ročesteris ir misteris

Rolendas sugalvojo būdą, kaip misterį Edvardą padaryti turtingą, bet

per juos pastarasis pateko į keblią būklę. Kas ten atsitiko, aš kaip

reikiant nesužinojau, bet jis nepajėgė ištverti visų tų bėdų, kurios jį

užgulė. Misteris Ročesteris nelinkęs greit atleisti. Ir štai jis tada nu

traukė ryšius su namais. Dabar jau daug metų jis bastosi po pasaulį.

M a n rodos, jis nėra nė sykio ilgiau kaip porą savaičių išgyvenęs Torn-

filde po to, kai paveldėjo šį dvarą, mirus broliui, kuris nepaliko tes

tamento. Nenuostabu, kad jis nemėgsta senųjų namų ir vengia jų.

— O kodėl jis turėtų jų vengti?

— Galbūt jie atrodo jam per niūrūs.

Sis atsakymas nepatenkino manęs. Aš norėjau išgirsti daugiau, ta

čiau misis Feirfeks arba nežinojo, arba nenorėjo man plačiau papa

sakoti apie misterio Ročesterio sielvartų priežastis ir jų kilmę. Ji

tvirtino, kad tatai ir jai pačiai paslaptis; visa, ką ji žinanti, tesą tik

jos pačios spėliojimai. M a n buvo aišku, kad ji nenori apie tai kalbėti,

ir aš lioviausi klausinėjusi.

119

XIV S K Y R I U S

Paskiau keletą dienų man beyeik neteko matyti misterio Ročesterio. Rytais jis, matyt, būdavo užsiėmęs visokiais reikalais, o antrąją dienos pusę atvykdavo aukštuomenei priklausančių asmenų iš Milkoto ar iš kaimyninių dvarų, ir kartais jie pasilikdavo pietų. Kada jo koja pasveiko tiek, kad leido sėsti ant arklio, jis dažnai kažkur išjodavo — veikiausiai revizituoti savo kaimynų — ir paprastai grįždavo tik vėlai Vakare.

Per šį laikotarpį jis net Adelę retai tepasišaukdavo, o aš tik atsitiktinai susitikdavau su juo vestibiulyje, ant laiptų, koridoriuje. Dažnai jis praeidavo pro mane išdidus ir šaltas, atsakydamas į mano reveransą vos pastebimu linktelėjimu ar abejingu žvilgsniu, tačiau kartais nusilenkdavo ir nusišypsodavo kaip tikras džentelmenas. Nevienodas jo ūpas neužgaudavo manęs, nes aš jaučiau, kad šis nepastovumas nieko bendra su manim neturi. Jo nuotaikos pakilimas ir atslūgimas priklausė nuo priežasčių, apie kurias aš neturėjau nė mažiausio supratimo.

Kartą, kai pas jį pietums buvo pasilikę svečių, jis atsiuntė tarną atnešti mano piešinių aplanko, matyt, norėdamas juos pademonstruoti. Turtingi ponai išvyko anksti, į kažkokį gausų susirinkimą Milkote, kaip paaiškino man misis Feirfeks. Kadangi vakaras buvo lietingas ir šaltas, misteris Ročesteris neiškeliavo su jais. Vos tik svečiams išvažia^ vus, jis paskambino, ir mudvi su Adele buvome pašauktos į apačią. Aš sušukavau šepečiu jai plaukus, aprengiau truputėlį dailiau ir, įsitikinusi, kad pati, kaip paprastai, esu panaši į kvakerę ir man nereikia nieko gražintis, nes viskas paprasta ir kuklu, įskaitant net lygią šukuoseną, nusileidau laiptais su Adele, kuri gyvai čiauškėjo ir spėliojo, ar jau būsiąs pagaliau gautas tas petit coiixem

f kažkodėl taip ilgai užtrukęs kelionėje. Sį kartą jos viltys pasiteisino: įėjusios į valgomąjį, mes išvydome ant stalo kartoninę dėžutę. Adelė tarsi instinktyviai įspėjo, kad tai jos lauktoji dovana.

— Ma boite! Ma boite!38—sušuko ji bėgdama prie stalo. — Taip, tai tavo boite pagaliau! Neškis ją į kamputį ir atsisėdusi

kraustyk viską, ką joje rasi, tu, tikroji Paryžiaus dukra,— pasigirdo žemas ir šiek tiek sarkastiškas misterio Ročesterio balsas iš gilaus didžiulio fotelio ties židiniu.— Ir žiūrėk,— tęsė jis,— netrukdyk manęs kokiomis nors smulkmenomis šio anatominio proceso metu. Žodžiu, visą operaciją atlik patylomis. Tiens-toi tranąuille, enfant; comprends-tu?34

n Mažasis lagaminas (piane), 331 Mano dėžutė. Mano dėžutė! (piane).

34 Sėdėk ramiai, vaikuti, supratai? (piane).

Tačiau Adelei, matyt, nereikėjo šio įspėjimo; Ji su savo lobiu užsikraustė ant nuošaliai stovinčios sofos ir susikaupusi ėmė rišti virvutę, kuri laikė dangtelį. Pašalinusi šią kliūtį ir praskleidusi šilkinį popierių, ji tyliai sušuko:

— Oh, ciel! Que c'est beau!36—ir su svaiginančiu pasigėrėjimu ėmė džiaugtis savo brangenybėmis.

— Ar mis Eir čia? — paklausė dabar mano šeimininkas, kiek pasikeldamas fotelyje ir grįžtelėdamas į duris, ties kuriomis aš tebestovėjau. -

— O, štai kur jūs! Eikite arčiau, sėskitės šičia.— Jis pristūmė kėdę prie savo fotelio.—Aš nemėgstu vaikų plepėjimo,— tęsė jis,— ir, būdamas senas viengungis, neturiu jokių malonių prisiminimų, susijusių su jų čiauškesiu. Man būtų kankynė praleisti visą vakarą vienam su kokiu nors bambliu. Kam traukiate tolyn savo kėdę, mis Eir? Sėskitės kaip tik ten, kur aš ją pastačiau, tai yra — malonėkite sėsti... Po velnių tie visi mandagumai! Amžinai juos pamirštu... Ypatingos simpatijos taip pat nejaučiu ir kvailokoms senoms ledi. Tačiau su misis Feirfeks man tenka skaitytis, aš neturiu teisės ignoruoti jos... Jinai, šiaip ar taip, buvo ištekėjusi už Feirfekso,—o juk sakoma, giminė gimine palieka.

Jis paskambino ir liepė pakviesti misis Feirfeks, kuri bematant atėjo su mezginių krepšeliu rankose.

— Labas vakaras, meldžiamoji! Pašaukiau jus, tikėdamasis, 'kad būsite gailestinga. Aš ką tik uždraudžiau Adelei kalbėtis su manim apie savo dovanas, o ji negali iškęsti kam nors neišliejus begalinio savo džiaugsmo. Būkite tokia gera ir pabūkite jai ir klausytoja, ir pašnekove. Tai bus tikrai geraširdiškas jūsų darbas.

Ir iš tikrųjų, vos Adelė išvydo misis Feirfeks, bematant pasisodino ją ant sofos ir išdėjo jai ant kelių visus tuos porceliano, dramblio kaulo bei vaško daikčiukus, kuriuos rado savojoje „boite". Krykštaudama iš džiaugsmo, ji aiškino jai ;viską darkyta anglų kalba, kokią tada ji mokėjo.

— Dabar, kai aš pasielgiau, kaip dera geram šeimininkui,— tęsė misteris Ročesteris,— tai yra priverčiau svečius užimti vienas kitą, galiu ir pats, niekieno nevaržomas, pagalvoti apie savo malonumus. Mis Eir, pasislinkite dar trupučiuką į priekį, jūs vis dėlto sėdite gerokai už manęs. Aš galiu jus matyti, tik nepatogiai persikreipdamas šiame minkštame fotelyje, o to aš anaiptol nenoriu daryti.

Aš įvykdžiau, ko jis reikalavo, nors kur kas mieliau būčiau likusi šešėlyje; misteris Ročesteris taip mokėjo įsakinėti, kad norom nenorom teko jo klausyti.

O dangau! Kokia grožybė! (pranc).

121

Mes sėdėjome, kaip jau minėjau, valgomajame; sietynas, kuris bu

vo uždegtas pietums, liejo kambarį skaidria šventiška šviesa. Skais

čiai liepsnojo židinys, purpurinės užuolaidos prašmatniomis klostėmis

karojo nuo aukšto lango ir dar aukštesnės arkos. Aplinkui buvo

tylu, tik negarsiai čiauškėjo A d e l ė (ji nedrįso balsiai šnekėti), o kai

ji nutildavo, girdėjosi, kaip teška į langus žiemos lietus.

Dabar misteris Ročesteris, sėdėdamas damaskine medžiaga apmuš

tame fotelyje, atrodė kitaip, negu aš jį buvau, pratusi matyti an

ksčiau,— ne toks rūstus, ne toks paniuręs. Jo lūpos šypsojosi, akys

blizgėjo galbūt nuo išgerto vyno,— tuo aš nebuvau tikra, bet vei

kiausiai neapsirikau. Žodžiu, popiet jo nuotaika kiek pasitaisė, jis

buvo šnekesnis ir atviresnis, taip pat nuoširdesnis, ne toks šaltas ir

šiurkštus kaip rytą. Ir vis dėlto jo veidas tebebuvo gana niūrus; savo

masyvią galvą jis laikė atlošęs ant minkštos išsipūtusios fotelio at

kaltės; židinio liepsna švietė tarsi iš granito iškaltus jo bruožus ir

tamsias akis,— o jo akys buvo tikrai gražios — didelės, juodos, ir jų gel

mėj e šmėkšteldavo kažkokia permaina, kuri j ei ir nereiškė vidinio

švelnumo, tai bent kažką panašaus į tą jausmą.

Porą minučių jis žiūrėjo į ugnį, o aš žiūrėjau į jį. Staiga jis grįž

telėjo ir pagavo mano žvilgsnį, įsmeigtą į jo veidą.

— Jūs tiriate mane, mis Eir,— prabilo jis.—-'Kaip jums atrodo, ar

aš gražus?

Leidusi sau pagalvoti, būčiau atsakiusi taip, kaip šitokiais atvejais

įprasta: kaip nors neaiškiai ir mandagiai, tačiau atsakymas kažkaip

nejučia nusprūdo man nuo liežuvio, nespėjus susigriebti:

— N e , sere!

— O, garbės žodis, jumyse esama kažko ypat ingo!—tarė jis.— Jūs

atrodote it maža vienuolė, kai sėdite, šitaip susidėjusi rankas,— keis

ta, rami, rimta ir paprasta, akys nuolat įsmeigtos į kilimą, išskyrus,

beje, tuos momentus, kai jos verte veria mano veidą, kaip, pavyzdžiui,

dabar; o kai jus paklausi arba padarai jums pastabą, į kurią jūs tu

rite atsakyti, tai apstulbinate jeigu ne stačiokišku, tai bent visai neti

kėtu atsakymu. Kodėl gi jums taip atsitinka?

— Sere, aš pasiskubinau, atleiskite man. Turėjau paaiškinti, kad

iš karto nelengva atsakyti į klausimą dėl išvaizdos, kad skoniai esti

skirtingi, kad ne grožis svarbu ir taip toliau.

— Jums anaiptol nevertėjo sakyti panašių dalykų. Ne grožis svar

bu! Tai bent pasakėte! Užuot sušvelninusi savo įžeidimą, užuot pa-

guodusi ir suraminusi mane, jūs vėl įgeliate man. Kalbėkite toliau!

Sakykite, kokių trūkumų dar manyje randate? M a n rodos, kad mano

kojos bei rankos ir veidas visai kaip ir kitų žmonių.

122

— Misteri Ročesteri, leiskite man atsiimti savo pirmąjį atsakymą. Aš visai neketinau įgelti jums. Tai buvo tik paprasta klaida.

— Taip, taip, aš irgi taip manau; ir todėl už ją jūs turite atsakyti. Na, išsiaiškinkime visa iki galo: mano kakta jums nepatinka?

Jis pakėlė kuokštą juodų it anglis plaukų, gulinčių horizontaliai jam ant kaktos, atidengdamas gana solidžią galvos priešakinės pusės dalį, kuriai stigo gerumo ir nuoširdumo žymių.

— Argi aš, meldžiamoji, panašus į kvailį? — Anaiptol, sere. Jūs turbūt pagalvosite, kad aš nemandagi, jei

savo ruožtu pasiteirausiu, ar jūs esate filantropas? — Štai ir vėl! Dar kartą įgeliate, užuot paglosčiusi man galvą. Vi

sa tai dėl to, kad aš ką tik pasisakiau nemėgstąs vaikų ir senų moteriškių (kad tik nenugirstų misis Feirfeks!). Ne, jaunoji ledi, aš ne kažkoks filantropas, tačiau sąžinę turiu.— Ir jis parodė į savo kaktos iškilumas, kurios, kaip sakoma, liudija žmogų turint jautrią sąžinę ir kurios, misterio Ročesterio laimei, buvo gana matomos ir darė viršutinę jo galvos dalį itin plačią.— Be to, kadaise mano širdis pasižymėjo savotišku grubiu švelnumu. Būdamas jūsų amžiaus, aš buvau gana jautrus jaunuolis, kuris sielojosi silpnųjų, skriaudžiamųjų ir nelaimingųjų likimu, bet nuo to laiko gyvenimas gerokai aplamdė mane, jis smarkiai apkumščiavo man šonus, ir dabar galiu pasigirti esąs kietas ir standus kaip guminis kamuolys, nors pro du tris plyšelius ir galima prasigauti į sviedinio vidų ir paliesti jautrią vietą, kuri slypi pačiame viduryje. Tai kaipgi? Ar aš galiu turėti vilties?

— Kokios vilties, sere? — Kad iš guminio kamuolio aš vėl tapsiu gyvu žmogumi? „Jis turbūt per daug išgėrė vyno!"—nusprendžiau aš, nežinodama,

ką atsakyti į šį keistą jo klausimą. Iš kur galėjau žinoti, ar jis gali pasikeisti, ar ne?

— Jūs atrodote labai sumišusi, mis Eir, ir nors jūsų negalima pavadinti dailute, kaip ir manęs gražuoliu, sumišimas jums tinka. Be to, jis patogus, nes neleidžia jūsų akims įsmigti į mano fizionomiją ir verčia jas žiūrinėti margas kilimo gėles. Jaunoji ledi, šįvakar aš nusistatęs būti šnekus ir atviras.

Tai pareiškęs, jis pakilo nuo fotelio ir atsistojo, pasirėmęs alkūne į marmurinį židinį. Šia poza jo figūra išryškėjo taip pat aiškiai kaip ir veidas. Platūs pečiai šiek tiek nesiderino su žemoku ūgiu. Veikiausiai daugeliui jis būtų pasirodęs negražus, tačiau jo laikysenoje buvo tiek abejingumo savo išorinei išvaizdai, tiek išdidaus pasitikėjimo kitomis vidinėmis ypatybėmis, atstojančiomis jo fizinio patrauklumo stoką, kad, žiūrint į jį, nejučiomis norėjosi abejoti tuo, kuo jis abejojo, ir tikėti tuo, kuo jis tikėjo.

123

— Šįvakar aš nusiteikęs būti šnekus ir atviras,— pakartojo jis.— Štai kodėl pasikviečiau jus. Židinio ir sietyno draugijos man nepakako, taip pat nepatenkino manęs ir Pilotas, nes jie visi nebylūs. Adelė vienu laipsniu geresnė, bet ir ji netinka. Misis Feirfeks taip pat. O jūs, esu įsitikinęs, tiktute man, jei tik panorėtute. Jūs juk nustebinote mane pirmąjį vakarą, kai aš jus šičia pasišaukiau. Nuo to laiko aš beveik pamiršau jus, kitos mintys buvo mano galvoje, tačiau šiandien aš nusprendžiau laisvai praleisti vakarą: atsikratyti viskuo, kas vargina, ir prisiminti, kas malonu. Man, pavyzdžiui, malonu būtų atskleisti jus, geriau pažinti, todėl — kalbėkite.

Užuot ką nors pasakiusi, aš nusišypsojau, .ir mano šypsena anaiptol nebuvo geraširdiška ar nuolanki.

— Kalbėkite gi,— spyrėsi jis. — Apie ką gi, sere? — Apie ką tik norite. Aš visiškai palieku jums laisvę ir temą pa

sirinkti, ir jai kryptį suteikti. O aš sėdėjau ir tylėjau. , Jeigu jis tikisi,— galvojau aš,— jog imsiu kalbėti vien tik tam, kad

išplepėčiau apie save, tai jis pamatys, jog apsiriko." — Jus nebylė, mis Eir? Aš vis dar tylėjau. Jis šiek tiek pasilenkė į mane ir metė greitą

žvilgsnį, kuris, rodos, pervėrė mane iki sielos gelmių. — Užsispyrėte? — pratarė jis.— Supykote? O, tatai natūralu. Aš pa

teikiau savo reikalavimą absurdiška, beveik akiplėšiška forma. Mis Eir, atleiskite man.. Pirmiausia turėkite omeny, kad aš visai nenoriu elgtis su jumis kaip su žemesne būtybe, tai yra (jis pasitaisė) aš pretenduoju tik į tą pranašumą, kurį man duoda dvidešimties metų skirtumas tarp manęs ir jūsų ir visas amžius gyvenimo patirties. Tatai visai teisėta, et j'y tiens3€, kaip pasakytų Adelė. Taigi, remdamasis kaip tik šiuo pranašumu, ir vien tiktai juo, aš ir pageidauju, kad jūs būtute gera, pasikalbėtute dabar šiek tiek su manim ir išsklaidytute tas mintis, kurios man įkyrėjo iki gyvo kaulo ir kankina lyg surūdijusia vinimi įdurta vieta.

Jis net teikėsi pasiaiškinti, kone atsiprašyti. Mane paveikė šis jo maloningumas, ir aš to neslėpiau.

— Aš su mielu noru pralinksminčiau jus, sere, jei tik galėčiau. Tačiau nuo ko gi man pradėti? Kaip aš galiu žinoti, kas jus domina? Užduokite man klausimų, ir aš pasistengsiu atsakyti į juos.

— Tada pirmiausia pasakykite: ar sutinkate, kad aš turiu šiokią tokią teisę kalbėti įsakmiau, kartais gal aštroku tonu? Juk, kaip mi-

36 Ir to aš reikalauju (piane).

124

nėjau, turiu tam pagrindo, nes esu tiek vyresnis už jus, kad galėčiau

būti jūsų tėvu, ir įsigijau didžiulę patirtį, bendraudamas su daugybe

įvairių tautybių žmonių ir išklaidžiojęs pusę žemės rutulio. O jūs

visą laiką ramiai gyvenote viename tame pačiame name, tarp tų pačių

žmonių.

— Darykite kaip tinkamas, sere.

— Tai joks atsakymas, , arba veikiau — atsakymas, kuris tiktai er

zina, nes jis pernelyg išsisukinėjantis. Atsakykite aiškiau.

— Aš nemanau, sere, kad turėtute teisę įsakinėti man vien todėl,

kad jūs vyresnis už mane, arba todėl, kad esate daugiau matęs pasau

lio. Pretenduoti į pranašumą jūs galite tik tada, jei esate ką gera lai

mėjęs iš gyvenimo ir savo patyrimo.

— Hm! Vykusiai pasakyta. Bet su tuo aš negaliu sutikti, nes nieko

gera aš nesu laimėjęs, nebent tik bloga. Todėl, palikdama pranašumo

klausimą nuošaliai, jūs vis dėlto turite sutikti, jog kartais teks klausyti

mano įsakymų, neužsigaunant ir neįsižeidžiant dėl mano valdingo tono.

Sutinkate?

Aš nusišypsojau. O pati pamaniau, kad misteris Ročesteris vis dėlto

keistas žmogus: jis, rodos, pamiršta, jog moka man per metus tris

dešimt svarų už tai, kad vykdyčiau įsakymus.

— Jūsų šypsena labai maloni,— pasakė jis, kaip mat pagavęs šmės

telėjusią mano veidu išraišką.— Bet kalbėkite gi!

— Aš pagalvojau, sere, kad labai retam šeimininkui ateis į galvą

teirautis, ar jo įsakymai įžeidžia bei užgauna jo apmokamus samdinius.

— Apmokamus samdinius? Tai jūs esate mano apmokama samdinė?

A, taip, visai pamiršau, kad jūs gaunate algą! Na ką gi! Tada gal bent

šiuo merkantiliniu pagrindu sutiksite, kad šiek tiek jus paerzinčiau?

— N e , sere! Aš visa širdimi sutinku, tik ne šiuo pagrindu, o tuo,

kad jūs tai pamiršote ir kad jums ne vis tiek, kokius jausmus sukelia

jūsų valdinei jos priklausomybė.

— Ir jūs sutiksite apsieiti be tos daugybės įprastų frazių - bei

mandagumo formų ir nelaikyti to įžūlumu?

— Esu įsitikinusi, sere, kad formalumo stokos niekad nepalaikysiu

įžūlumu. Priešingai, man net patinka žmonės, kurie per daug nepaiso

formalumų, o įžūlumo, man rodos, nepakęstų jokia laisva gimusi

būtybė net ir už algą.

— Kvailystė! Dauguma laisvų gimusių būtybių už pinigus pakęs,

ką tik norite; todėl kalbėkite tik apie save ir nespręskite apie dalykus,

apie kuriuos ničnieko neišmanote. Tačiau širdyje aš spaudžiu jums

ranką už tokį jūsų atsakymą, nors jis ir klaidingas, taip pat už tai,

kaip jūs atsakėte. Jūsų žodžiai buvo atviri ir nuoširdūs,— retai tenka

125

girdėti tokį toną; paprastai į nuoširdumą atsakoma su dirbtiniu lipšnumu ar šaltumu, arba net bukaprotišku bei grubiu nesupratimu. Iš trijų tūkstančių jaunų guvernančių neatsirastų nė trijų, kurios būtų atsakiusios taip kaip jūs. Bet aš nesiruošiu pataikauti jums: jeigu jūs sutverta kitaip negu dauguma tokių kaip jūs, tai čia ne jūsų nuopelnas. Tokią jus sukūrė prigimtis. Ir be to, aš per daug skubinuosi daryti išvadas, nes kol kas neturiu pagrindo laikyti jus geresne už visas kitas. Gal šalia vienos kitos geros ypatybės jūs slepiate savyje nepakenčiamas ydas.

„O gal ir jūs taip pat",— pagalvojau aš. Tą akimirką, kai man šmėkštelėjo ši mintis, mūsų žvilgsniai susitiko. Atrodė, jis perskaitė ją ir atsakė, tarsi ji būtų buvusi ištarta balsu.

— Taip, taip, jūsų teisybė!—pasakė jis.—Aš pats turiu aibę trūkumų. Aš tai žinau ir visai nesiruošiu teisintis, užtikrinu jus. Vienas dievas težino, kiek maža pagrindo turiu būti griežtas kitiems. Mano praeityje tiek daug negeistinų ir abejotinų poelgių, kad jeigu aš išdrįsčiau kaip nors šaipytis iš savo artimųjų ar juos smerkti, visa tai būtinai atsigręžtų prieš mane patį. Kai man buvo dvidešimt vieneri, aš pasukau arba, tiksliau pasakius (kaip ir visi nusidėjėliai, esu linkęs pusę kaltės už savo nelaimes suversti kitiems), buvau pastūmėtas bloga linkme ir lig šiol taip ir negrįžau į teisingą kelią. O juk aš galėjau būti visai kitoks — toks pat kaip jūs, tik išmintingesnis, ir beveik toks pat nesugedęs. Aš jums pavydžiu dvasinės ramybės, tyros sąžinės, nesuterštų prisiminimų. Juk švarūs prisiminimai, nesutepti nė mažiausia nuodėme, turėtų būti didžiausias lobis, neišsenkamas gyvybinių jėgų šaltinis! Ar ne taip, mažoji mergaite?

— O kokie buvo jūsų prisiminimai, kai jums buvo aštuoniolika metų, sere?

— Tada jie buvo švarūs, skaidrūs, nesugadinti. Joks purvas, jokie puvėsiai nenuodijo jų. Aštuoniolikos metų aš buvau panašus į jus, visai panašus. Gamta sukūrė mane neblogą, mis Eir, vieną iš geresnių,— o jūs matote, koks aš dabar. Jūs pasakysite, kad to nematote,— bent aš tikiuosi, kad tai skaitau iš jūsų akių (įspėju, kad jums reikėtų išmokti slėpti savo mintis, nes aš labai lengvai jas įskaitau). Taigi, patikėkite mano žodžiu, aš negaliu savęs pavadinti niekšu, ir jūs neturite laikyti manęs tokiu, neturite manyti, kad aš beviltiškai žuvęs, nes veikiau dėl susidėjusių aplinkybių, o ne dėl savo įgimtų polinkių,—tuo aš tvirtai tikiu,— tapau paprastų paprasčiausiu nusidėjėliu, nugrimzdusiu į visas tas banalias žemas pramogas, į kurias nugrimzta turtingi ir niekingi žmonės, norėdami išnaudoti gyvenimą. Jūs stebitės, kad aš jums tai prisipažįstu? Tad žinokite, kad jums ateityje dažnai teks nenoromis klausytis savo artimųjų paslapčių: jie

126

instinktyviai jaus, kaip ir aš pajutau, kad jūs nelinkusi pasakoti apie

save, bet galite klausytis kitų išpažinčių. Jie taip pat jaus, kad ne

smerkiate ir niekinate jų, bet iš širdies užjaučiate juos, ir nors ne

sakote jiems gražių žodžių, bet galite juos paguosti ir padrąsinti.

— Iš kur jūs tai žinote? Kaip jūs galite pranašauti tokius dalykus,

sere?

— Puikiai žinau. Todėl ir kalbu kuo laisviausiai, tarsi patikėda

mas savo mintis dienoraščiui. Jūs pasakysite, kad man nereikėjo pa

siduoti aplinkybėms? Taip, nereikėjo, žinau, kad nereikėjo, bet ma

tote, to neatsitiko. Kada likimas pasityčiojo iš manęs, aš nebuvau

gyvenimo pamokytas ir nežinojau, kad visada reikia išlaikyti šaltą

kraują. O aš nusiminiau ir nusmukau. Ir štai dabar, kai koks nors

ištvirkęs pusgalvis sužadina man pasišlykštėjimą savo niekingu pasi

leidimu, man sunku pasiguosti mintimi, kad esu geresnis už jį. Aš

esu priverstas pripažinti, kad ir aš toks pat. O kaip aš gailiuosi dabar,

kad tada neatsilaikiau! Tik vienas dievas žino, kaip gailiuosi! Jeigu

jus kada apniks pagundos, mis Eir, prisiminkite, kokie baisūs yra

sąžinės priekaištai,— jie nuodija gyvenimą.

— Sakoma, kad atgaila gydo, sere.

— N u o jų atgaila negydo. Išgydyti gali tik visiškas atgimimas.

Ir aš galėčiau atgimti, aš turiu tam jėgų, bet . . . bet kuriems galams

apie tai galvoti, jei mane slegia prakeikimo našta. O jeigu laimė man

neatšaukiamai užginta visiems laikams, tai ar aš neturiu teisės ieškoti

gyvenime kokių nors smagumų! Ir aš jų nieku gyvu neatsisakysiu.

— Tada jūs dar žemiau nusmuksite, sere.

— Galimas daiktas. Bet kodėl gi, jei tie smagumai saldūs ir ma

lonūs? Juk jie tokie pat saldūs ir malonūs kaip laukinių bičių medus,

kurį jos surenka iš žydinčių šilojų!

— Bitės gelia, o laukinis medus kartaus prieskonio, sere.

— Iš kur jūs žinote? Juk niekad jo neragavote! Kokia jūs rim

ta, kokia iškilminga! Bet jūs apie tai tiek pat išmanote, kiek šitoji

kamėja (jis paėmė nuo židinio kamėją), ir neturite teisės manęs mo

kyti. Juk jūs tik novicė vienuolė, dar neperžengusi gyvenimo slenksčio

ir visai nepažįstanti jo paslapčių.

— Aš tik priminiau jums jūsų paties žodžius, sere. Juk jūs pa

sakėte, kad klaidos sukelia sąžinės graužimą, ir pripažinote, jog tai

nuodija gyvenimą.

Bet kas dabar šneka iapie klaidas? V a r g u ar mano galvoje

šmėstelėjusi mintis buvo klaida. Ji veikiau priminė įkvėpimą, o ne

pagundą. Ji spindėjo tokia šviesi, tokia gydanti, aš žinau. Štai ir vėl

ji! N e , ji ne piktoji dvasia, užtikrinu jus, o jeigu ir piktoji dvasia,

127

tai apsisupusi šviesaus angelo skraiste. Man rodos, aš turiu įsileisti nuostabiąją viešnią, kai ji beldžiasi man į širdį.

— Netikėkite, sere, tai netikras angelas. — Ir vėl! O iš kur jūs žinote? Kokiu instinktu jūs galite atskirti

amžinojo sosto pasiuntinį nuo piktosios dvasios, nugarmėjusios į prarają, atskirti angelą sargą nuo gundytojo?

— Aš sprendžiu iš jūsų veido, sere: jūs atrodote sunerimęs, kai toji mintis vėl jums grįžo. Esu įsitikinusi, kad užsitrauksite naują nelaimę, jei paklausysite jos.

— Nė kiek! Ji man neša mieliausią žinią pasaulyje. Be to, jūs gi juk nesate mano sąžinės sargas! Todėl galite nesirūpinti. O ateik, ateik pas mane, gražioji maldininke!

Jis tai pasakė, tarsi kreipdamasis į savo viziją, kurią teregėjo tik jo akys. Po to, glausdamas prie krūtinės rankas, kurias jis laikė pusiau ištiesęs, jis ta'rsi apglėbė nematomą būtybę.

— Dabar,— kalbėjo jis, vėl kreipdamasis į mane,— aš priėmiau piligrime ir žinau, kad ji — persirengusi dievaitė. Aš tuo nė kiek neabejoju, nes pajutau jos prisilietimą, žadantį palaimą: lig šiol mano širdis buvo it kapinių rūsys, dabar ji bus aukuras.

— Prisipažinsiu, sere, aš jūsų visai nesuprantu. Aš negaliu dalyvauti pašnekesyje, nes jo mįslės man neįspėjamos. Aš tik viena žinau: jūs pasakėte, kad nesate toks, koks norėtute būti, ir kad apgailestaujate savo paklydimus. Aš tik viena suprantu: jūs minėjote, kad nešvari sąžinė gali virsti prakeikimu visam gyvenimui. Ir man atrodo, jeigu jūs iš tikrųjų panorėtute, tai po kiek laiko galėtute tapti tokiu žmogumi, kurį pats gerbtute. Ir jeigu nuo šios dienos jūs tvirtai pasiryšite valdyti savo mintis ir veiksmus, tai, praslinkus vos keleriems metams, jūs turėsite sukaupęs tiek naujų ir taurių prisiminimų, kurie teiks jums džiaugsmo.

— Teisinga mintis! Puikiai pasakėte, mis Eir. Šiuo momentu aš iš visų jėgų grindžiu pragarą.

— Sere? — Mano geri norai kietesni net už titnagą. Užtikrinu jus, mano

pažintys ir interesai bus kitokie negu lig šiol. — Geresni? — Taip, geresni. Ir tiek geresni, kiek grynas auksas geresnis už

visokias šiukšles, jūs, rodos, abejojate. Aš pats nė kiek neabejoju. Man aiškus mano tikslas, žinau, dėl ko jo siekiu. Ir šiuo akimirksniu aš skelbiu pats sau įstatymą, nepakeičiamą kaip midų bei persų įstatymai, ir tvirtinu, kad aš žengiu tiesos keliu.

— Kokia gi tai tiesa, sere, jeigu jai reikalingas naujas įstatymas? — Ir vis dėlto tatai tiesa, mis Eir, nors jai, be abejo, reikalingas

128

naujas įstatymų kodeksas: nepaprastai susidėjusios aplinkybės reikalauja ir nepaprastų įstatymų.

— Tai skamba gana pavojingai, sere, nes juk tuo galima ir piktnaudžiauti.

— O dorybingasis išminčiau! Toks pavojus yra, neginčiju, bet prisiekiu visais savo namų dievais, kad nepiktnaudžiausiu.

— Jūs esate žmogus ir galite suklupti. — Taip, bet jūs — irgi. Kas iš to? — Žmogus, kuris yra silpnas ir gali suklupti, neturėtų pretenduoti

į valdžią, kuri turi būti patikėta dievo išrinktiesiems ir tobuliesiems. — Kokią valdžią? — Valdžią paskelbti, kad naujas, lig šiol visuotinai nepripažintas

elgesys yra doras, tarti: „Lai bus tatai teisinga!" — „Lai bus tatai teisinga!" Kokie nuostabūs žodžiai! Ir jūs pati

juos ištarėte! — Tegu bus teisinga,— pasakiau aš pasikeldama. Man atrodė be

prasmiška tęsti ginčą, kuris nuo pirmo iki paskutinio žodžio man buvo viena mįslė. Be to, aš jutau, kad negaliu suprasti pašnekovo minčių,— bent šiuo momentu — ir todėl mane apėmė neaiškus netikrumo bei nerimo jausmas, kuris paprastai kyla tada, kai žmogus nuvokia, jog jis nesusigaudo aplinkybėse.

— Kur jūs einate? — Guldyti Adelės, jai jau seniai metas į lovą. — Jūs manęs bijote Ąėl to, kad aš tarsi sfinksas kalbu mįslėmis. — Taip, jūsų žodžiai man nesuprantami, sere, ir nors esu apstul

busi, tačiau, žinoma, visai nebijau. — Ne, jūs bijote. Jūsų savimeilė bijo pasakyti nesąmonę. — Šia prasme aš tikrai būgštauju, nes man visai nesinori prikalbėti

kvailysčių. — Jeigu jums kokia ir išsprūstų, tai jas pasakytute taip rimtai ir

ramiai, kad aš palaikyčiau jas protingomis mintimis. Nejaugi jūs niekad nesijuokiate, mis Eir? Nesistenkite atsakyti,— aš matau, kad jūs juokiatės retai. Bet galėtute juoktis labai linksmai. Patikėkite manim, iš prigimties jūs nesate rūsti, ne daugiau rūsti kaip aš — ydingas. Jus tebevaržo Louvudo griežtumas. Jis tarsi kausto jūsų veido išraišką, slopina jūsų balsą ir pančioja jūsų judesius. Ir, matydama prieš save vyriškį — brolį, arba tėvą, ar šeimininką, vadinkite jį kaip tinkama,— jūs bijote, kad nenusišypsotute per linksmai, kad neprašnektute per laisvai ir kad nesujudėtute per žvaliai. Tačiau aš tikiuosi, kad ilgainiui jūs išmoksite elgtis su manim taip pat natūraliai, kaip aš elgiuosi su jumis, nes kitaip aš negaliu. Ir tada jūsų žvilgsniai ir judesiai bus gyvesni ir įvairesni negu dabar. Retkarčiais pro tankius narvelio vir-

9. Džeinė Eir 129

bus aš. regiu žvilgčiojant be galo patrauklią paukštytę — veržlią, nenurimstančią ir drąsią belaisvę. Jei tik ji ištrūktų į laisvę, imtų sklandyti padebesiais. Jūs vis dar ketinate eiti?

— Jau išmušė devynias, sere. — Tiek to, luktelėkite valandžiukę. Adelė dar nenori gulti. Šitaip

sėdint — nugara į židinį, o veidu į kambarį,— man patogu stebėti, mis Eir. Kalbėdamasis su jumis, aš protarpiais dirstelėdavau į Adelę (turiu savo priežasčių laikyti ją įdomiu stebėjimo objektu,— priežasčių, kurias aš galbūt,— ir net tikrų tikriausiai,— kada nors jums papasakosiu). Prieš kokią dešimt minučių ji išsitraukė iš savo dėžės rausvą šilkinę suknelę, ir jos veidas nušvito džiaugsmu. Koketiškumas teka jos kraujyje, aptemdo jos protą ir perima visą jos būtybę. „11 faut que je I'es-

saie!—sušuko ji.— Et d l'instant mėmei"'61, ir ji išdulkėjo iš kambario. Dabar jinai pas Sofi ir persirenginėja. Po kelių minučių ji vėl bus šičia, ir aš žinau, ką išvysiu — miniatiūrinę Seliną Varans, tokią, kokia ji pa sirodydavo scenoje. Tačiau tiek to,— mano švelniausi jausmai, šiaip ar taip, gaus smūgį. Bent taip nujaučiu. Pasilikite truputėlį, ir pamatysite, ar tai išsipildys.

Tučtuojau vestibiulyje pasigirdo Adelės žingsniukai. Mergytė įėjo visa pasikeitusi, kaip jos globėjas ir spėjo. Vietoj rudosios, kurią jinai vilkėjo kasdien, dabar ji buvo pasipuošusi rausvo šilko suknele, visai trumpute, įsmaugta per liemenėlį ir puošniomis klostėmis pasipūtusia apačioje. Rožių vainikas puošė jos kaktą. Kojos buvo apautos šilkinėmis kojinėmis ir baltomis atlasinėmis kurpaitėmis.

— Ėst~ce que ma robe va bien?—sušuko ji, bėgdama prie mūsų.— Et mes souliers? Et mes bas? Tenez, je crois que je vais danser!36

Ir išskleidusi suknelę, ji pasileido šokdama per kambarį. Pasiekusi misterį Ročesterį, ji lengvai apsisuko ant pirštų galų ir, priklaupusi prieš jį ant vieno kelio, sušuko:

— Monsieur, je vous remercie mille iois de votre bontė!— Paskui pasikėlusi pridūrė:—C'est comme cela ąue maman iaisait, n'est-ce pas,

monsieur? 39

— Lygiai taip,— pasigirdo atsakymas,— ir comme cela 40 jinai vilio

davo angliškąjį auksą iš mano kišenės. Aš irgi kadaise buvau geltonsnapis jauniklis, mis Eir,— deja, tikras geltonsnapis! — ir toks pat gaiviai

37 Aš noriu ją pasimatuoti! Ir tučtuojau! (piane), 36 Kaip tinka man suknelė? . . O kurpaitės? O kojinės? Žiūrėkite, aš jums

pašoksiu! (piane). 39 Mesjė, tūkstantis ačiū jums už jūsų gerumai.. Taip mama sakydavo, ar

ne, mesjė? (piane), 40 Šitokiu būdu (piane).

130

pavasariškas kaip dabar jūs. M a n o pavasaris praėjo, tačiau jis paliko

man šią prancūzišką gėlytę, kuria kartais man labai norėtųsi atsikratyti.

Nebebrangindamas tos šaknies, iš kurios ji išaugo, ir įsitikinęs, kad tai

toks augalas, kurį tegalima patręšti aukso dulkėmis, aš ne taip jau esu

prisirišęs prie šios gėlytės, ypač tada, kai ji' atrodo tokia nenatūrali

kaip dabar. Aš ją laikau pas save ir auginu veikiau vadovaudamasis ka

talikišku principu, kuris skelbia, kad vienas geras darbas gali išpirkti

daugybę nuodėmių — didelių ir mažų. Kada nors aš jums viską paaiš

kinsiu. Labanakt!

X V S K Y R I U S

Ir netrukus misteris Ročesteris viską man paaiškino.

Tai atsitiko vieną popietę, kai mudvi su Adele netikėtai susitikome

jį sode. Kol jinai žaidė volaną ir išdykavo su Pilotu, jis pasiūlė pasi

vaikščioti ilga bukų alėja, iš kur mes visą laiką galėjome stebėti mer

gaitę.

Tada jis papasakojo man, kad Adelės motina — prancūzė baleto šo

kėja Selina Varans, kuriai kadaise jis jautęs, kaip pats pasakė grande passionAi. \ šią aistrą Selina atsakiusi su dar didesniu įkarščiu. Jis

manė, kad jinai jį dievinanti, nors jis ir negražus. Jis tikėjo, kad jd

taille d'athlėte 4 2 jai labiau patikęs už Belvederio Apoloną.

— Ir žinote, mis Eir, aš taip susižavėjau, kad toji Galijos silfidė

aiškiai išskiria iš kitų Britanijos gnomą, jog įkurdinau ją atskiroje

viloje, prisamdžiau tarnų, nupirkau karietą, užverčiau ją šilkais, dei

mantais, brangiais nėriniais. .. Žodžiu, aš kuo banaliausiai rengiaus

paleisti vėjais visą savo turtą kaip ir kiekvienas kitas įsimylėjęs pus

galvis. Matyt, nesugebėjau surasti naujesnio ir originalesnio kelio į gėdą

ir pražūtį, ir aš traukiau seniai pramintu taku, stengdamasis nė per nago

juodymą nenutolti nuo šunkelio vidurio. M a n e ištiko, kaip aš to ir

nusipelniau, visų kitų įsimylėjusių pusgalvių likimas. Vieną vakarą

atsitiktinai užėjęs pas Seliną, kai ji manęs nelaukė, neradau jos namie.

Naktis pasitaikė šilta, man buvo nusibodę vaikščioti po Paryžių, ir aš,

nusprendęs palaukti, atsisėdau jos buduare. Jaučiausi laimingas, galė

damas alsuoti tuo oru, kurį ji tarsi pašventino, čia būdama prieš va

landėlę. N e , aš perdedu, man niekad neatrodė, kad nuo Selinos dvelktų

kokia ypatinga dorybė. Tai buvo veikiau svaigių smilkalų kvapas,

Į, ., —

41 Karštą aistrą (piane). 42 Atletiškas sudėjimas (piane).

131

muskuso ar ambros aromatas, bet anaiptol ne šventumo plevenimas. Kai man pasidarė tvanku nuo oranžerijos gėlių kvapų ir iššlakstytų aromatinių esencijų, man dingtelėjo į galvą mintis atidaryti langą ir išeiti į balkoną. Gatvėje buvo šviesu nuo mėnesienos ir dujinių žiburių, viską gaubė nepaprasta tyla ir ramybė. Balkone stovėjo dvi trys kėdės. Atsisėdęs išsiėmiau cigarą... Aš ir dabar užsirūkysiu, jei leisite?

Ir jis, pertraukęs pasakojimą, iš lėto išsiėmė ir užsidegė cigarą. Užsitraukęs jis išleido kvapią Havanos dūmų srovę į šaltą, apniukusį orą ir kalbėjo toliau:

— Tomis dienomis aš mėgau ir saldainius, mis Eir,— ir štai aš sėdėjau, triaunydamas (atleiskite man šį grubų žodį) šokoladą, pakaitomis rūkydamas ir kartu stebėdamas karietas, riedančias priešais mane aristokratiškomis gatvėmis netoliese esančių operos rūmų linkui. Staiga pasirodė elegantiška uždara karieta, kurią traukė pora gražių angliškų arklių, ir kadangi ji aiškiai matėsi šviesią miesto naktį, iš karto pažinau, kad tai toji pati, kurią padovanojau Selinai. Jinai grįžo namo. Savaime suprantama, mano širdis iš nekantrumo ėmė daužytis į geležinius turėklus, ant kurių aš buvau persisvėręs. Kaip ir tikėjausi, karieta sustojo ties šių jos rūmų durimis, ir mano liepsningoji fėja (šis žodis kaip tik tinka mylimajai operos balerinai) spurstelėjo iš karietos. Nors Selina buvo apsisiautusi mantija — tarp kitko, visai nereikalinga tokį šiltą birželio vakarą — aš ją tuoj pažinau iš jos mažos kojytės, kuri šmėkštelėjo iš po suknios, jai šokant nuo karietos paminos. Persisvėręs per balkono turėklus, buvau bešūkteliąs Mon ange!43—~ žinoma, taip tyliai, kad tiktai vien mylimosios ausis būtų tai išgirdusi,—tik staiga jai iš paskos pro karietos duris iššoko kažkoks vyriškis. Jis taip pat buvo su apsiaustu, bet šį kartą ant grindinio sužvangėjo pentinai, ir po prie-durio arka palindo juoda skrybėlė.

— Jūs, be abejo, niekad nejautėte pavydo, mis Eir, tiesa? Man nereikia nė klausti jūsų, juk jūs dar nesate mylėjusi. Ir vieną, ir kitą jausmą, jums dar teks patirti. Jūsų siela kol kas tebemiega, ir dar reikia, kad kas ją pažadintų. Jums atrodo, kad visas gyvenimas taip ir tekės ramiai, kaip toji upė, kuria lig šiol sruveno jūsų jaunystė. Jūs plaukiate lyg užmerkus akis ir užsikimšusi ausis, nematydama, kad netoliese upės vagoje stūkso rifai, ir negirdėdama, kaip putodamos dūžta į uolas bangos. Bet aš sakau jums—ir paminėsite mano žodį—vieną dieną jūs atsidursite prie uoloto tarpeklio, kur gyvenimo upė pavirs šniokščiančiu verpetu, putojančiu ir siautėjančiu. Ir tada arba jūs ištikšite į aštrius rifus, arba jus pastvers gelbstinčioji banga ir išneš į ramesnę srovę, kaip atsitiko man.

4 3 Mano angele! (piane).

132

— M a n patinka šitokia apsiblaususi diena, man patinka šis švininis

dangus, man patinka ši rūškana tyla, kuria tarsi alsuoja šalčio sukaus

tytas pasaulis. M a n patinka Tornfildas, legendomis apipinta jo senovė

ir vienatvė, seni medžiai su kovų lizdais, gudobelių krūmai, pilkas fa

sadas ir eilės tamsių langų, kuriuose atsispindi pilka švininė padangė.

O kaip ilgai man net baisu būdavo pagalvoti apie jį. Vengiau jo,, tarsi

jis būtų buvęs apkrėstas maru! Kaip bjauriuosi juo ir dabar. ..

Jis sukando dantis ir nutilo; paskui sustojo ir treptelėjo į sušalusį

gruodą. Matyt, jį apniko kažkokios kankinančios mintys ir taip surakino,

kad jis negalėjo pajudėti iš vietos.

M e s kopėme alėja, kai jis šitaip sustojo. Priešais dunksojo pilis. Pa

kėlęs akis į dantytą jos sieną, jis apmetė ją tokiu žvilgsniu, kokio aš

niekad nebuvau mačiusi jo akyse. Atrodė, kad plačiuose jo akių vyz

džiuose po juodais antakiais žūtbūtinai grumiasi kančia, gėda, rūstybė,

nerimas, pasišlykštėjimas, panieka. Tarsi jį visą būtų sukrėtusi ši pa

šėlusi kova. Bet štai švystelėjo naujas jausmas,—kažkoks griežtumas ir

cinizmas, atkaklumas ir ryžtas. Tas jausmas sutramdė dvasinę audrą ir

padėjo susivaldyti. Jis kalbėjo toliau:

— Tą valandėlę, kurią dabar tylėjau, mis Eir, aš sprendžiau seną

savo ginčą su lemtimi. Ji stovėjo štai ten, prie ano buko,— ragana, pa

naši į tas, kurios pasirodė Makbetui Foreso tyruose. ,,Tu myli Torn-

fildą?"— paklausė ji, pakeldama pirštą, ir ėmė ore rašyti kraupius įspė

jimo hieroglifus, kurie nusidriekė per visą namą, tarp pirmojo ir ant

rojo aukšto langų. „Tad mylėk, jei gali, mylėk, jei ga l i !"—„Mylės iu,—

atsakiau jai.— Išdrįsiu jį mylėti!" Ir tesėsiu savo žodį,— pridūrė jis ryž

tingai.— Aš sutriuškinsiu visas kliūtis, kurios pastos man kelią į laimę,

į gėrį — taip, į gėrį. Aš noriu būti geresnis, negu buvau, negu esu. Ir

kaip leviatanas 44 sulaužė Jobo ietį ir istrėles, taip ir kliūtys, kurias kiti

laiko geležim ir plienu, man pavirs šiaudeliais ar pūzrais!

Cia prie jo pribėgo Adelė su savuoju volanu.

— Pasitrauk! —užriko jis šiurkščiai. — Nelįsk prie manęs, vaike, eik

pas Sofi.

M e s toliau vaikščiojome alėja tylėdami, ir aš išdrįsau grąžinti jį

į tą pasakojimo vietą, nuo kurios jis taip staigiai buvo nukrypęs.

— O jūs likote balkone,— paklausiau aš,— kai į kambarį įėjo ma

demuazele Varans?

Aš beveik tikėjausi, kad jis kaip nors stačiokiškai atsakys į šį ne

tinkamą mano klausimą, tačiau jis, priešingai, pakirdęs iš rūškano su

simąstymo, atsigręžė į mane, ir tarsi šešėlis nuslinko nuo jo veido.

44 Biblijoje minima didžiulė jūrų pabaisa.

133

— O, aš visai pamiršau Seliną. Gerai, papasakosiu, kas nutiko paskiau... Kai aš išvydau savo žavingąją fėją, kavalieriaus lydimą, man pasivaideno, kad girdžiu šalia savęs kažką šnypščiant, ir tarsi žalsvaakė pavydo gyvatė, raitydamasi blizgančiais žiedais per mėnesienos nušviestus balkono turėklus, įšliaužė po mano skvernu ir bematant prasigraužė iki pačios mano širdies. Kaip keista,—sušuko jis, staiga vėl atitrukdamas nuo savo pasakojimo,—kaip keista, kad aš pasirinkau kaip tik jus, jaunoji ledi, savo patikėtine! Ir dar keisčiau, kad jūs klausotės manęs kuo ramiausiai, tarsi būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, jog toks vyriškis kaip aš jaunutei, neprityrusiai mergaitei pasakotų visokias istorijas apie savo meilužes! Tačiau pastaroji keistybė paaiškina pirmąją. Aš jau anksčiau esu jums sakęs, kad jūs savo rimtumu, dėmesiu ir taktu tiesiog sukurta svetimoms paslaptims saugoti. Be to, aš žinau, prie kokios taurios sielos prisiliečiau, žinau, kad ji negali užsikrėsti kuo nors blogu. Jūsų siela ypatinga, nepaprasta, tiesiog vienintelė tokia. Laimė, aš nesiruošiu jos sužaloti, o jei ir norėčiau, vis tiek niekuo jai nepakenkčiau. Juo daugiau bendrausime, juo geriau, nes jūsų išvesti iš kelio aš negaliu, o jūs galite išgydyti mane.

* Po šio nukrypimo jis pasakojo toliau: — Aš pasilikau balkone. „Jie, be abejo, ateis į jos buduarą,—pa

galvojau aš,— imsiu ir paruošiu jiems pasalą!" Iškišęs ranką pro stiklines duris, užtraukiau užuolaidą, palikęs tik siaurą plyšelį, pro kurį galėjau stebėti. Po to pridariau duris tiek, kad galėčiau girdėti įsimylėjusiųjų šnibždesį, ir vėl nusėlinau į savo krėslą. Porelė įėjo, vos man spėjus atsisėsti. Aš bematant prigludau prie plyšio. Selinos kambarinė uždegė lempą, pastatė ją ant stalo ir išėjo. Dabar aš juos mačiau kuo aiškiausiai: abu nusivilko apsiaustus, ir štai prieš mane pasirodė pati Varans, žvilgėdama šilkais ir brangakmeniais,— visa tai buvo, suprantama, mano dovanos. Jos palydovas vilkėjo karininko uniformą, ir aš iš karto pažinau, kad tai vienas prasiūžęs vikontas, kvailas ir sugedęs jaunuolis, kurį kartais sutikdavau pokyliuose ir nė nepagalvojau apie neapykantą jam, nes laikiau jį menkiausiu padaru. Vos tik pažinau jį, ir nuodai, pavydo gyvatės įleisti į mano širdį, bematant liovėsi veikę, nes tą patį akimirksnį mano meilė Selinai tarsi iškart užgeso. Moteris, kuri galėjo būti man neištikima su tokiu varžovu, nustojo bet kokios vertės mano akyse; ji nusipelnė tik paniekos, tačiau, žinoma, mažesnės negu aš pats, leidęsis, kad mane apmulkintų paprasta nuotykių ieškotoja.

— Jie ėmė šnekučiuotis, ir nuo jų pokalbio man galutinai palengvėjo širdis. Tai buvo trivialus, savanaudiškas, beširdis ir kvailas plepėjimas, galįs veikiau nuvarginti, negu įsiutinti klausytoją. Ant stalo gulėjo mano vizitinė kortelė, kuri ir davė jiems progos užsiminti apie

134

mane. Abiem jiems trūko ir drąsos, ir sąmojo, kad galėtų atsakančiai

patraukti mane per dantį. Jie liežuvavo apie mane pačiu niekingiausiu

miesčionišku būdu. Ypač pasižymėjo Selina, kuri gana kandžiai tyčiojosi

iš fizinių mano trūkumų — „deformuotumų", kaip jinai pasakė,— nors

paprastai ji tiesiog žavėte žavėdavosi, tariant jos žodžiais, manuoju

beautė mdIe4S. Siuo atveju Selina buvo visiškai priešinga jums: juk

jūs per antrąjį mūsų pasikalbėjimą tiesiog į akis man išdrožėte, kad aš

anaiptol nesu gražuolis. Mane iš karto nustebino kontrastas.. .

Dabar Adelė vėl pribėgo prie mūsų:

— Mesjė, ką tik buvo atėjęs Džcnas pasakyti, kad atvyko jūsų

ūkvedys ir nori pasikalbėti su jumis.

— O, jei taip, aš turiu sutrumpinti pasakojimą. Atidaręs duris, aš

įėjau pas juos. Pareiškiau Selinai, jog ateityje nebeglobosiu jos, ir

paprašiau, kad išsikraustytų iš namų; daviau jai pinigų būtinoms išlai

doms, nekreipdamas dėmesio į šauksmus, isteriškas ašaras, maldavimus,

prašymus bei alpimus, ir susitariau susitikti su vikontu Bulonės miške.

Kitą rytą turėjau malonumą susikauti su juo dvikovoje. Aš suvariau

kulką į liesą, suglebusį jo petį, silpną it viščiuko sparnelis, ir jau ma

niau, kad visiems laikams išsikapanojau iš tos bėdos. Tačiau, nelaimė,

Varans prieš šešetą mėnesių man buvo padovanojusi šią mergytę — Ade

lę, kuri, anot jos, esanti mano duktė. Gal ir iš tikrųjų taip yra, nors

aš nematau jos veide jokių rūstaus tėviškumo pėdsakų. Pilotas labiau

panašus į mane negu jinai. Praėjus keletui metų po to, kai nutrūko

mudviejų santykiai, Adelės motina paliko vaiką likimo valiai ir pa

bėgo į Italiją su kažkokiu muziku ar dainininku. Anksčiau aš buvau

pareiškęs, kad nejaučiu nė mažiausios pareigos rūpintis Adele, tai pa

reiškiu ir dabar, nes aš nesu jos tėvas. Tačiau, išgirdęs, kad ji palikta

•didžiam skurde, ištraukiau vargšelę iš Paryžiaus landynių purvo ir

atvežiau čia, kad ji galėtų augti sveikoje žemėje, Anglijos kaimo sode.

Misis Feirfeks surado jus jai auklėti. Dabar, kada jūs sužinojote, kad

tai Paryžiaus balerinos pavainikis, gal visai kitaip pažiūrėsite į savo

auklėjamąjį darbą ir į pačią auklėtinę? Gal kurią dieną ateisite pas

mane ir pareikšite, kad susiradote kitą vietą ir kad aš pasiieškočiau

naujos guvernantės? Taip?

— N e . Adelė nėra atsakinga nei už savo motinos, nei už jūsų kal

tes. Aš prisirišau prie jos, ir dabar, kai sužinojau, kad ji tam tikra

prasme yra tikra našlaitė—motina ją pametė, o jūs, sere, jos atsiža

date,— aš dar labiau rūpinsiuosi ja. Kaipgi aš galėčiau pasirinkti tur

tingos šeimos lepūnėlį, kuris nekęs savo guvernantės, kaip kankintojos,

ir palikti vienišą našlaitę, kuri glaudžiasi prie manęs kaip tikras drauįas.

45 Vyrišku grožiu (piane).

135

— O, štai kaip jus į tai, žiūrite! Na, dabar man metas namo. Jums irgi. Jau temsta.

Bet aš dar pasilikau keletą minučių su Adele ir Pilotu, pabėgiojau ir sužaidžiau partiją volano. Kai mes grįžome į vidų, aš, nurišusi jai kepuraitę ir nuvilkusi paltuką, pasisodinau ją ant kelių ir išlaikiau visą valandą, leisdama jai čiauškėti, kiek tik patiko. Aš net nebariau jos dėl maivymosi ir išdykavimų, į kuriuos ji taip linko, kada jausdavo, j°g į J3 kreipiamas dėmesys, ir kurie rodė lengvapėdišką jos charakterį, veikiausiai paveldėtą iš motinos ir nelabai būdingą anglų mergaitei. Tačiau ji turėjo ir gerų ypatybių, ir dabar aš buvau linkusi net padidinti jas. Bet veltui ieškojau joje kokio panašumo į misterį Ročesterį: nei veido bruožai, nei jos išraiška — ničniekas jo nepriminė. Ir man buvo gaila jos: jeigu pavyktų įrodyti, kad ji kuo nors panaši į jį, jisai, be abejo, labiau ja susidomėtų.

Tiktai vėlai vakare, parsiradusi į savo kambarėlį, galėjau atidžiai apsvarstyti, ką man pasakojo misteris Ročesteris. Kaip jis pats pasakė, visa ta jo istorija buvo gana banali. Turtingas anglas susižavėjo prancūze šokėja, ji buvo neištikima jam,— tai, be abejo, gana kasdieniškas dalykas aukštuomenėje. Tačiau labai keistas buvo tas gilus susijaudinimas, kuris taip staiga sukrėtė jį, kada jis pamėgino išreikšti savo pastarųjų dienų nuotaiką — džiaugsmą, kuris jam kilo, nusprendus gyventi šioje senoje pilyje, šiose apylinkėse. Stebėdamasi aš svarsčiau šią aplinkybę, bet, supratusi, kad šiuo metu neįstengsiu įminti tos mįslės, palengva lioviausi apie tai galvoti ir ėmiau gvildenti savo šeimininko elgesį su manim. Man atrodė, kad jis ryžosi išpasakoti man savo paslaptis, įvertinęs mano diskretiškumą; taip aš tatai ir supratau. Pasta-, ruoju metu jis elgėsi su manim vienodžiau nei iš pradžių. Aš jaučiau, kad niekad jam netrukdau. Atsitiktinai sutikęs mane, jis nebesisveikindavo su lediniu išdidumu ir, rodos, nudžiugdavo. Visuomet pratardavo kokį žodį, o kartais ir nusišypsodavo. Jeigu kada pasikviesdavo mane į savo svetainę, tai visada nuoširdžiai priimdavo, ir todėl aš jausdavau, kad iš tikrųjų galiu jį pralinksminti ir kad tie vakariniai pašnekesiai tokie pat malonūs ir jam, ir man.

Aš pati, tiesą pasakius, maža tekalbėdavau, užtat mielai klausydavausi jo pasakojimų. Jis iš prigimties buvo šnekus; matyt, jam buvo malonu atskleisti nepatyrusiai klausytojai pasaulį, piešti įdomius gyvenimo paveikslus (turiu galvoje ne sugedusių papročių ir ištvirkusių žmonių paveikslus, o tuos, kurie nukeldavo mane į kitą, platesnę, man nepažįstamą aplinką, žavinčią patraukliu savo naujumu). Ir aš, gyvai džiaugdamasi, klausydavausi jo naujų idėjų, įsivaizduodavau tuos epizodus, kuriuos jis nupasakodavo man, ir mintimis keliaudavau su juo

136

į naujas šalis, kurias jis atverdavo mano žvilgsniui, niekados neužgau-damas ir nesudrumsdamas mano sielos kokia nors nepadoria užuomina.

Jo paprasta laikysena leido man palengva atsikratyti skausminga vidine įtampa. Draugiškas atvirumas, ir korektiškas, ir nuoširdus, patraukė mane prie jo. Kartais man atrodydavo, lyg misteris Ročesteris būtų mano giminaitis, o ne šeimininkas. Kartais jis vėl grįždavo į ankstesnį savo valdingą toną, bet dėl to nesijaudindavau, žinodama, kad toks yra jo charakteris. Ir šios įdomios permainos, paįvairinusios mano gyvenimą, padarė mane tokią laimingą, tokią patenkintą, kad aš lioviausi sielotis, jog neturiu jokių artimųjų. Mano likimas, lyg siaurutis jaunaties mėnulis, rodos, palengva ėmė plėstis, artėti į priešpilnį, tušti mano gyvenimo puslapiai pradėjo užsipildyti. Aš sustiprėjau fiziškai, pasitaisė mano sveikata.

Ar ir dabar misteris Ročesteris tebeatrodė man negražus? Ne, skaitytojau: dėkingumo jausmas, o kartu daugybė kitų įspūdžių, naujų ir malonių, darė tai, kad man jo veidas tapo pats mėgstamiausias. Būdamas kambaryje, jis mane šildydavo labiau už skaidriausiai besikūrenantį židinį. Tačiau aš nepamiršau jo silpnybių, pagaliau ir negalėjau pamiršti, nes jis dažnai man jas parodydavo. Jis buvo išdidus, pašaipus, šiurkštus kiekvienam žemesnės padėties žmogui. Sielos* gilumoje jutau, kad tas ypatingas švelnumas, kurį jis man rodo, netrukdė jam būti neteisingam ir griežtam su kitais. Kartais jam užeidavo keistos, niekuo nepaaiškinamos nuotaikos. Ne kartą, pakviesta ką nors paskaityti jam, aš rasdavau jį vieną besėdintį bibliotekoje, padėjusį galvą ant sukryžiuotų rankų, ir kai jis ją pakeldavo, niauri, pikta [grimasa būdavo iškreipusi jam veidą. Tačiau aš tikėjau, kad jo niūrumas, šiurkštumas ir doroviniai praeities prasižengimai (sakau — praeities, nes dabar jis atrodė pasitaisęs) plaukė iš kokių nors žiaurių likimo smūgių. Aš tikėjau, kad iš prigimties jis buvo apdovanotas kilnesniais polėkiais, aukštesniais principais ir tauresniais siekimais, negu tie, kuriuos išugdė jame aplinka, įskiepijo auklėjimas ar paskatino atsirasti permainingas likimas. Man atrodė, kad jame slypi daug puikių pradų, nors šiuo metu visi jo gabumai atrodė apleisti ir suskurdę. Turiu prisipažinti, kad aš sielojausi jo nelaimėmis, kad ir kokios būtų buvę jų priežastys, ir daug ką būčiau atidavusi, galėdama jas sušvelninti.

Nors aš pagaliau užgesinau žvakę ir atsiguliau, tačiau manęs neėmė miegas; prisiminiau jo žvilgsnį, kada jis sustojo vidury alėjos ir pasakė, kad jam pasirodęs jo likimas ragino išdrįsti būti laimingam Tornfil-de.

„O kodėl gi ne?—klausiau aš pati save.— Kas jį stumia nuo šių namų? Ar jis ir vėl greitai išvyks? Misis Feirfeks sakė, kad jis retai

137

kada pasiliekąs ilgiau kaip porą savaičių,— o štai jis jau čia gyvena

porą mėnesių. Jeigu jis išvyks, kaip liūdna vėl paliks namuose! Gal

nebus visą pavasarį, vasarą, rudenį? . . Kokios nesmagios atrodytų sau

lėtos ir gražios dienos!"

Tikrai nežinau, ar aš buvau užsnūdusi po šių svarstymų, ar ne,—

šiaip ar taip, aš iš karto pabudau, išgirdusi, kaip man pasirodė, tiesiog

virš savo kambario, kažkokį neaiškų murmesį, keistą ir kraupų. Aš

pasigailėjau, kad užgesinau žvakę. Naktis buvo šiurpiai tamsi, mano

nuotaika — prislėgta. Aš atsisėdau lovoje ir įsiklausiau. Nesigirdėjo nė

garso.

Aš vėl pamėginau užmigti, tačiau mano širdis neramiai plakė ir

vidinė ramybė buvo sudrumsta. Laikrodis kažkur toli, vestibiulyje,

išmušė antrą. Kaip tik tuo akimirksniu man pasirodė, jog kažkas pa

lietė mano kambario duris: lyg kas iš oro pusės būtų perbraukęs per

jas pirštais, apgraibomis eidamas per tamsų koridorių.. .

Aš paklausiau:

— Kas ten?

Niekas neatsakė. Iš baimės mane nukrėtė šiurpuliai.

Staiga man atėjo į galvą, kad tai galėjo būti Pilotas, kuris dažnai,

kai virtuvės duris kas pamiršdavo uždaryti, sėlindavo į misterio Ro

česterio kambarį. Aš pati ne kartą mačiau jį rytais begulintį prie

slenksčio. Si mintis mane šiek tiek nuramino, ir aš vėl atsiguliau. Tyla

sutramdo nervus, ir, kadangi visuose namuose dabar įsiviešpatavo ra

mybė, mane vėl pradėjo imti miegas. Tačiau, matyt, likimo nebuvo

lemta man užmigti tą naktį. V o s tik miegas ėmė merkti man akis, stai

ga jis vėl pabėgo, šiurpaus įvykio pabaidytas.

Pasigirdo demoniškas juokas—tylus, slopinamas ir duslus. Atrodė,

jog kažkas susijuokė ties pat mano durų rakto skylute. M a n o lova

stovėjo visai netoli durų, ir iš pradžių man pasivaideno, kad besikva

tojanti šmėkla stovi šalia manęs, vos ne mano galvūgalyje. Aš atsi

kėliau, apsidairiau, bet nieko nemačiau. Tik štai tie keisti garsai vėl

pasikartojo, ir aš supratau, kad jie sklinda iš anapus durų. Pirmiausia

norėjau pašokti ir užstumti sklendę, o p a s k u i — v ė l sušukti: ,,Kas ten?"

Kažkas sugargėjo ir sudejavo. Po to kažkieno žingsniai nušlepsėjo

prie laiptų į trečiąjį aukštą. Pasigirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys,

kurios neseniai buvo įstatytos laiptų angoje, ir viskas nutilo.

„Nejaugi čia Greisė Pul?—paklausiau pati save.— Nejaugi ji būtų

velnio apsėsta?" Bijodama ilgiau pasilikti viena, nusprendžiau eiti pas

misis Feirfeks. Paskubomis užsimečiau suknelę ir apsisupau skarą. At

stūmusi sklendę, drebančiomis rankomis pravėriau duris. Tuoj už mano

slenksčio ant koridoriaus patiesalo degė palikta žvakė. Si aplinkybė

mane nustebino. Tačiau aš dar labiau apstulbau, pastebėjusi, kad ore

138

plauko lyg kokia migla, lyg dūmai. Apsidairiau, norėdama suprasti, iš kur sklinda tos mėlynos srovės, ir staiga pajutau stiprų degėsių kvapą.

Kažkas sugirgždėjo, kažkur prasivėrė durys. Tai buvo misterio Ročesterio durys, pro kurias ėmė virsti kamuoliai dūmų. Aš jau nebegalvojau apie misis Feirfeks, nebegalvojau apie Greisę Pul ir jos paslaptingą juoką; akies mirksniu atsidūriau savo šeimininko kambaryje. Aplink lovą plaikstėsi liepsnų liežuviai,— liepsnojo užuolaidos, o ugnies ir dūmų sūkuryje giliai įmigęs ir nejudėdamas gulėjo misteris Ročesteris.

— Kelkitės! Kelkitės! — sušukau aš. Aš ėmiau purtyti jį, bet jis tik kažką sumurmėjo ir nusigręžė į sie

ną. Nuo dūmų jis buvo netekęs sąmonės. Negalima buvo gaišti nė valandėlės,—jau liepsnojo paklodės. Aš puoliau prie prausimosi dubens ir ąsočio. Laimei, abu buvo dideli ir pilni vandens. Aš pakėliau juos vieną po kito, šliūkštelėjau vandenį ant lovos ir ant miegančiojo, nulėkiau atgal į savo kambarį, pačiupau iš ten ąsotį vandens, tą irgi išpyliau ant lovos,— ir, dievui padedant, užgesinau ugnį, kuri ryte rijo patalynę.

Gęstančios ugnies šnypštimas, terkštelėjęs ąsotis, kurį sviedžiau išliejus vandenį, o svarbiausia, šaltas dušas, kuriuo perliejau misterį Ročesterį, pagaliau jį pažadino. Nors buvo tamsu, aš pajutau, kad jis pabudo, nes išgirdau, kaip jis keikiasi, pasijutęs vandens klane.

— Cia potvynis, ar kas?—šaukė jis. — Ne, sere,— atsiliepiau aš.— Cia buvo kilęs gaisras. Kelkitės, pa

skubėkite, jūs visas šlapias. Aš tuoj jums atnešiu žvakę. — Vardan visų fėjų krikščionijos pasaulyje, sakykite, ar jūs čia,

Džeine Eir? — paklausė jis.— Ką jūs man padarėte, burtininke, kerėtoja? Kas dar, be jūsų, yra kambaryje? Gal norėjote prigirdyti mane?

— Aš atnešiu jums žvakę, sere. Ir dėl dievo meilės, kelkitės. Kažkas sumanė piktą darbą. Jums reikia kuo greičiau išaiškinti, kas tai padarė ir kodėl.

— Štai aš ir ant kojų! Būtinai atneškite žvakę. Aš turiu susirasti kokių nors sausų drabužių, jeigu jų dar liko. Taip, štai mano chalatas. O jūs bėkite, bėkite! ..

Aš pasileidau tekina ir atnešiau žvakę, kuri dar tebestovėjo koridoriuje. Jis paėmė ją, pakėlė aukštyn ir apžvelgė lovą, visą pajuodusią ir apsvilusią, su peršlapusiomis paklodėmis; patiesalas ties lova plaukiojo vandenyje.

— Kas čia atsitiko? Kas tai padarė?—paklausė jis. Aš jam keliais žodžiais papasakojau viską, kas buvo nutikę: keistą

juoką, kurį išgirdau koridoriuje, žingsnius į trečiąjį aukštą, dūmus ir svilėsių kvapą, kuris atvedė mane į jo kambarį, pagaliau gaisrą ir

139

kaip aš užgesinau jį, išliejusi visą vandenį, kuris tik pakliuvo man po ranka.

Jis manęs klausėsi susiraukęs, ir jo veidas, man bepasakojant, vis labiau reiškė susirūpinimą, bet ne nuostabą. Kai aš baigiau, jis nieko nepasakė.

— Gal pašaukti misis Feirfeks?—paklausiau aš. —• Misis Feirfeks? Ne! Kuriems velniams ją šaukti! Ką gi ji padarys?

Tegu ji sau kuo ramiausiai miega. — Tada aš atvesiu Li ir pažadinsiu Džoną su žmona. — Nieko panašaus! Nusiraminkite! Jūs su skara? Jeigu jums šalta,

užsimesikte aną mano apsiaustą. Susisupkite juo ir sėskitės į krėslą. Štai aš jus aptūlosiu. O dabar užkeikite kojas ant kėdės, kad jos neperšlaptų. Kelioms minutėms paliksiu jus vieną ir išsinešiu žvakę. Sėdėkite ir nejudėkite, kol sugrįšiu. Tūnokite it pelė po šluota. Man reikia užkopti į trečią aukštą. Tik prašau nepajudėti ir nieko nešaukti.

Ir misteris Ročesteris išėjo. Aš stebėjau, kaip nutolo šviesa. Jis pirštų galais perėjo koridorių, kiek galėdamas tyliau atidarė laiptų duris, vėl tykiai jas privėrė, ir paskutinis žvakės atšvaitas pradingo. Aš likau visiškoje tamsoje. Ausys įtemptai klausėsi, bene ką išgirs, bet niekas nė nekrepštelėjo. Man taip besėdint, praslinko daug laiko, ir aš pradėjau justi nuovargį. Nors ir su apsiaustu, man buvo šalta. Be to, aš nemačiau jokios prasmės pasilikti, jeigu nereikėjo žadinti kitų žmonių. Jau buvau beketinanti nepaklausyti misterio Ročesterio ir tuo užsitraukti jo nemalonę, tik staiga koridoriaus sienoje vėl šmėstelėjo vos pastebimas žvakės atšvaitas, ir aš išgirdau tylius jo žingsnius minkštu koridoriaus patiesalu. „Tikiuosi, kad tai jis,— pagalvojau aš,— o ne kas baisesnio."

Jis grįžo išblyškęs ir labai apsiniaukęs. — Aš viską išaiškinau,— pasakė jis, statydamas žvakę ant prausyk-

lės.-— Kaip aš spėjau, taip ir yra. f

— Kas gi būtent, sere? Jis nieko neatsakė ir liko stovėti, susinėręs rankas ant krūtinės,

įsmeigęs į žemę akis. Po kelių minučių paklausė gana keistu tonu: — Aš pamiršau, ar jūs ką matėte, kai atidarėte savo kambario

duris? — Nieko, sere, tik žvakigalį ant žemės. — Bet jūs girdėjote klaikų juoką? Jūs turbūt ir anksčiau girdėjote

tokį ar panašų juoką? — Taip, sere. Cia pas jus yra moteriškė, siuvėja, vardu Greisė Pul,—

ji panašiai juokiasi. Baisiai keista žmogysta! — Kaip tik taip, Greisė Pul,—jūs atspėjote. Ji, kaip sakėte, keis

ta, ir labai keista. Aš apie visą šį įvykį pagalvosiu vėliau. Šiuo metu

140

džiaugiuosi, kad jūs esate vienintelis žmogus, be manęs, žinąs visas šios nakties atsitikimo smulkmenas. Jūs ne iš plepiųjų, ir aš prašau niekam nieko nepasakoti. Aš pats paaiškinsiu, kas čia atsitiko (jis parodė į lovą). Dabar grįžkite į savo kambarį. Likusią nakties dalį aš pragulėsiu bibliotekoje ant sofos. Jau beveik keturios,— po poros valandų sukils tarnai.

— Tad labanakt, sere! — pratariau aš, ruošdamasi išeiti. Jis lyg nustebo, ir man pasirodė keista,— juk jis ką tik paliepė

man eiti. — Ką?—sušuko jis.— Jūs jau išeinate? Ir išeinate šitokiu būdu? — Jūs pats pasakėte, kad galiu eiti. — Tačiau negalima taip iš karto, be niekur nieko, nepratarus nė

vieno šiltesnio žodžio... taip šaltai ir sausai... Juk jūs išgelbėjote man gyvybę, ištraukėte mane iš siaubingos ir kankinančios mirties nagų! Ir kuo ramiausiai išeinate, tarsi mes vienas kito nė nepažintume! Leiskite bent ranką paspausti.

Jis ištiesė dešinę. Aš jam padaviau savąją. Iš pradžių jis ją paspaudė viena, o paskui abiem rankom.

— Jūs išgelbėjote man gyvybę, ir aš džiaugiuosi, jog kaip tik jums tiek daug esu skolingas. Daugiau aš nieko nepasakysiu. Aš nepakęsčiau, jei mano geradarys būtų koks kitas žmogus, ir aš jam turėčiau jaustis dėkingas. Tačiau jūs — kas kita. Jūsų geradarystė—-man jokia našta, Džeine!

Jis nutilo ir pažiūrėjo į mane. Kažkokie žodžiai beveik matomai virpėjo jam ant lūpų, bet jo balso nepasigirdo.

—r Dar kartą labanakt, sere. Siuo atveju negali būti nė kalbos apie skolą, geradarystę, naštą, dėkingumą ir įsipareigojimą.

— Aš žinojau,— kalbėjo jis toliau,—kad jūs kokiu nors būdu ir kada nors padarysite man daug gero; aš tai įžvelgiau jūsų akyse, pirmą kartą išvydęs jus: jų išraiška ir šypsena ne veltui (jis vėl nutilo)... ne veltui,— pratarė jis labai greitai,— nušvietė džiaugsmu tamsiausias mano širdies gelmes. Sakoma, kad pasitaiko prigimties linkimų vienos į kitą. Taip pat esu girdėjęs, kad yra gerųjų dvasių — genijų. Kvailiausioje pasakoje esti grūdelis tiesos. Na, mano brangioji išgelbėtoja, labanakt!

Jo balse skambėjo keista jėga, jo žvilgsnyje žaižaravo keista ugnis. — Aš džiaugiuosi, kad nubudau,— pasakiau aš ir jau ruošiausi iš

eiti. — Ką? Jūs jau einate? — Man šalta, sere.

141

— Šalta? Taip, juk jūs stovite vandens klane! Tad eikite, Džeine, eikite! —Tačiau jis vis dar tebelaikė mano ranką, ir aš negalėjau jos ištraukti. Man toptelėjo į galvą viena gudrybė.

— Rodos, ateina misis Feirfeks, sere,— pasakiau aš. — Gerai, skubėkite!—Jis paleido mano ranką, ir aš išėjau iš jo

kambario. Aš vėl atsiguliau, bet nė pagalvoti nebegalėjau apie miegą. Iki

pat ryto mane supte supo audringa putojanti jūra, užliedama čia nerimo, čia džiaugsmo vilnimis. Kartais man rodėsi, kad anapus šėlstančių bangų aš regiu krantą, mielą it rojaus kalvos, ir protarpiais dvelktelėjęs gaivus vėjelis žadino man viltį ir nešė džiūgaujančią mano sielą į tą tolimą karaliją. Tačiau aš jos taip ir negalėjau pasiekti net savo vaizduotėje, nes priešinis vėjas nuo pakrantės be atvangos nešė mane atgal. Blaivi nuovoka nepasidavė kliedėjimams, sveikas protas šaldė jausmų polėkius. Per daug susijaudinusi, kad būčiau galėjusi ilsėtis, aš atsikėliau, vos tik pradėjus aušti.

XVI S K Y R I U S

Po šios nemiegotos nakties man ir norėjosi, ir drauge buvo baugu vėl pamatyti misterį Ročesterį. Aš troškau vėl išgirsti jo balsą, tik bijojau sutikti jo žvilgsnį. Pirmomis ryto valandomis kas akimirką laukiau jo pasirodant; nors jis retai užsukdavo į mūsų klasės kambarį, bet kartais vis dėlto apsilankydavo kelioms minutėms; todėl man kažkodėl atrodė, kad tądien jis būtinai užeis.

Tačiau rytas praėjo kaip paprastai: nieko neatsitiko, kas būtų su-drumstęs ramiai slenkančias Adelės pamokas. Tik po pusryčių išgirdau kažkokį bruzdesį kambaryje greta misterio Ročesterio miegamojo, o paskui misis Feirfeks, Li ir virėjos — Džono žmonos — balsus, taip pat ir šiurkštų paties Džono bosą. Mano ausis pasiekė šūkčiojimai: „Kokia laimė, kad ponas nesudegė lovoje!"—„Pavojinga naktį palikti degančią žvakę."—„Ačiū dievui, kad jis nesutriko ir pačiupo vandens ąsotį!"—„Stebiuosi, kodėl jis nieko nepažadino!"—„Tikiuosi, kad misteris Ročesteris nesusirgs, likusią dalį nakties pramiegojęs šaltoje bibliotekoje ant sofos"...

Po visų tų šnekų pasigirdo ruošos triukšmas, ir, kai aš ėjau pro tą kambarį, leisdamasi į apačią pietauti, pro atviras duris pastebėjau, kad vėl viskas kaip reikiant sutvarkyta,— tik nuo lovos buvo nukabintos užuolaidos. Li stovėjo ant palangės ir valė aprūkusius stiklus. Aš jau buvau beužkalbinanti ją, norėdama išgirsti, ką ji žino apie nakties

142

gaisrą, bet, vos pažengusi keletą žingsnių, pamačiau kambaryje dar

vieną žmogų—moteriškę, kuri sėdėjo krėsle prie lovos ir siuvo žie

dus į naujas užuolaidas. Toji moteriškė buvo ne kas kita, kaip Grei

sė Pul.

Kaip paprastai, nešneki ir paniurusi, su ruda vilnone suknia, lan

guota prijuoste, balta skarele ant kaklo ir kyku, ji atrodė visiškai įsi

traukusi į darbą. N e i jos siauroje kaktoje, nei paprastuose veido bruo

žuose nesimatė nė mažiausio išgąsčio, sutrikimo ar įniršimo,— jokios

žymės, kuri būtų rodžiusi, kad ta moteris rengėsi nužudyti žmogų, buvo

savo aukos susekta ir (kaip aš maniau) apkaltinta piktadaryste. Aš tie

siog nustebau, apstulbau. Pajutusi, kad į ją įsmeigtas mano žvilgsnis,

ji pakėlė galvą, tačiau anaiptol nekrūptelėjo, jos veidas nė kiek ne

persimainė, neatrodė, nei kad ji būtų jaudinusis ar sumišusi, nei kad

išsigandusi bausmės. Kaip visada, flegmatiškai ir trumpai, ji pratarė:

,(Labas rytas, mis!" ir, paėmusi kitą metalinį žiedą bei naują medžiagos

juostelę, vėl įniko siūti.

„Aš ją ištirsiu,— nutariau.— Juk visiškai negalima suprasti tokio

apsimetimo."

— Labas rytas, Greise,— užkalbinau ją.— Ar kas nors atsitiko? Prieš

keletą minučių, rodos, girdėjau čia kažkokias kalbas.

• — Nieko ypatingo: šeimininkas naktį skaitė lovoje ir užmigo, pa

likęs degančią žvakę. N u o jos užsiliepsnojo užuolaidos, bet, laimė, jis

pabudo, dar ugniai nepalietus paklodžių ir medinės lovos. Išpylęs ąsotyje

buvusį vandenį, jis ir užgesino gaisrą.

— Keistas įvykis! —pratariau aš negarsiai, o paskui, atidžiai pasi

žiūrėjusi į ją, pr idūr iau:—Ar misteris Ročesteris ką nors pažadino?

Ar niekas negirdėjo, kaip jis vaikščiojo?

Ji vėl pakėlė į mane akis, ir šį kartą jų išraiškoje šmėkštelėjo lyg

ir šioks toks susidomėjimas. M a n pasirodė, kad pirma ji atsargiai per

žvelgė mane, paskui atsakė:

— Jūs žinote, mis, tarnai miega toli,— tad jie vargu ar galėjo ką

girdėti. Misis Feirfeks ir jūsų kambariai yra arčiausiai nuo šeimininko

miegamojo, tačiau misis Feirfeks sakėsi irgi nieko negirdėjusi; kuo

senesnis žmogus, tuo kiečiau miega.

Ji patylėjo ir paskui pridūrė su kažkokiu dirbtiniu abejingumu, bet

vis dėlto reikšmingai pabrėždama žodžius:

— O štai jūs esate jaunutė, mis, ir veikiausiai miegate budriai. Jūs

juk turėjote girdėti triukšmą?

— Aš ir girdėjau,— pratariau pritylinusi balsą, kad Li, kuri dar

tebevalė langą, negalėtų manęs girdėti,— ir iš pradžių pagalvojau, kad

tai buvo Pilotas. Tačiau Pilotas juk nemoka juoktis, o aš esu tikra,

kad tikrai girdėjau juoką ir labai keistą juoką.

143

Ji nusitraukė naują galą siūlo, rūpestingai įvaškavo jį, nedrebančia ranka įvėrė jį į adatos bulę ir kuo ramiausiai tarė:

— 2inote, mis, vargu ar šeimininkas galėjo juoktis, kada jam grėsė toks pavojus. Jūs turbūt susapnavote?

— Aš nesusapnavau,— atsakiau kiek karščiuodamasi, nes mane suerzino jos įžūlus šaltakraujiškumas.

Ji vėl pervėrė mane tiriančiomis ir įžvalgiomis akimis. — Ar jūs sakėte šeimininkui, kad girdėjote tą keistą juoką?—pa

klausė ji. — Aš neturėjau progos pasikalbėti su juo šį rytą. — Ir jums neatėjo į galvą atidaryti duris ir pažvelgti į koridorių?—

klausinėjo Greisė Pul. Atrodė, kad ji kvočia mane, mėgindama iš manęs kai ką išgauti.

Staiga man toptelėjo mintis: kad kartais jinai, supratusi, jog aš įtariu ją, neiškrėstų man pačiai kokios piktos išdaigos. Ir aš nusprendžiau, kad verčiau būti atsargesnei.

— Priešingai, aš užšoviau durų skieste,— atsakiau. — Tai nejaugi jūs neužsišaunate durų kas vakaras, prieš eidama

gulti? „Po galais! Ji nori išsiklausinėti mano įpročius, kad paskui' leng

viau jai būtų pasikėsinti prieš mane!" Ir pasipiktinimas manyje vėl nustelbė atsargumą. Aš gana aštriai atkirtau:

— Lig šiol dažnai palikdavau duris neužšautas; man atrodė, kad taip daryti nėra jokio reikalo. Man nė į galvą neatėjo, kad Tornfildo P i ryJe gali grėsti koks pavojus. Tačiau ateityje,— pasakiau aš, pabrėždama pastarąjį žodį,— aš visada gerai 'apsižiūrėsiuy prieš eidama gulti.

— Ir protingai pasielgsite,— atsakė ji.— Tiesa, visoje apylinkėje, kiek žinau, yra gana ramu, ir nesu girdėjusi, kad šiuos namus kada nors būtų užpuolę plėšikai, nors visiems žinoma, kad podėliuose laikoma vien tik sidabrinių indų už kelis šimtus svarų. Be to, kaip jūs manote, nors namai gana dideli, čia labai maža tarnų,— juk ponas ilgiau čia niekad negyvena, o kai atvyksta, jam, viengungiui, nedaug ko tereikia. Tačiau aš visada laikausi taisyklės, kad atsarga gėdos nedaro. Duris užsklęsti nesunku, ir visada geriau pasisaugoti kokios netikėtos nelaimės. Daugelis žmonių, mis, visame kame pasikliauja apvaizda, o aš manau: dievu pasikliauk, bet ir pats nesnausk, nes juk atsargų ir dievas sergsti.

Ir moteris pabaigė savo tiradą, pernelyg jai ilgą ir pasakytą su tikros kvakerės orumu.

Aš tebestovėjau toje pat vietoje, apstulbusi dėl tokio stebuklingo jos mokėjimo valdytis bei negirdėto veidmainiškumo, ir staiga ant slenksčio pasirodė virėja.

144

— Misis Pul,— kreipėsi ji į Greisę,— pietūs tarnams greit bus ant stalo. Gal ateisite į apačią?

— Ne. Palikite pintą porterio ir gabalėtį pudingo ant padėklo. Aš nusinešiu viską į viršų.

— O mėsos nenorite? — Truputėlį, ir skiautelę sūrio. Daugiau nieko. — O sago kruopų reikės? — Kol kas ne. Prieš vakarienę aš pati nusileisiu į apačią ir iš-

sivirsiu. ' Po to virėja, atsigręžusi į mane, pasakė, kad manęs Jaukia misis

Feirfeks, ir aš išėjau. Per pietus aš, galima sakyti, nieko negirdėjau, ką misis Feirfeks

pasakojo apie užuolaidų sudeginimą,— mano galva įtemptai dirbo, spė-liodama, kas per viena galėtų būti ta paslaptingoji Greisė Pul, kokią ji padėtį užima Tomfilde ir kodėl tą pat rytą ji nebuvo suimta ir išsiųsta į kalėjimą arba bent atleista iš darbo. Juk misteris Ročesteris aiškių aiškiausiai man pasakė esąs įsitikinęs, kad nusikaltimą naktį padarė ne kas kitas, kaip tik ji! Kokia gi priežastis neleido jam atvirai jos apkaltinti? Kodėl gi jis paprašė ir mane laikyti paslaptį? Tatai buvo keista: su niekuo nesiskaitąs, karštas ir išdidus dvarininkas, atrodė, priklausė nuo vienos iš niekingiausių savo tarnaičių ir dar tiek, kad net tada, kai ji pakėlė ranką prieš jo gyvybę, jis neišdrįso viešai apkaltinti jos, o juo labiau nubausti.

Jei Greisė būtų buvusi jauna ir daili, tada galėjai pagalvoti, kad misterį Ročesterį veikė švelnesni jausmai negu atsargumas ar baimė, bet kadangi gražumu ji nepasižymėjo, o be to, buvo gerokai pagyvenusi moteris, toks spėjimas atrodė absurdiškas. „Tiesa,— svarsčiau aš,— kadaise jinai juk buvo jauna, ir ta jaunystė sutapo su jos šeimininko jaunomis dienomis. Misis Feirfeks kartą man pasakė, kad Greisė šituose namuose gyvena jau ilgus metus. Neatrodo, kad ji kada nors būtų buvusi gražuolė. Tačiau ir stokodama išorinio žavesio, jinai galėjo patraukti jį savo charakterio originalumu ir jėga. Misteris Ročesteris — ryžtingų ir ekscentriškų prigimčių mėgėjas, o Greisė, be abejo, ekscentriška. Kas, jeigu dėl atsitiktinio įgeidžio (o toks įgeidis visai galimas, turint omeny staigią ir karštą jo prigimtį) jis pateko tos moteriškės valion ir dabar jinai daro slaptą įtaką jo poelgiams, naudodamasi neatsargia jo praeities nuodėme, kurios jis negali išsiginti ir kurios nedrįsta nepaisyti?" Bet čia mano vaizduotėje taip aiškiai iškilo kampuota, plokščia misis Pul figūra, ir jos nepatrauklus, sausas, net šiurkštus veidas, kad aš nusprendžiau: „Ne, negalimas daiktas! Mano spėliojimas neturi pagrindo!" „Ir vis dėlto,— šnibždėjo man slaptas balsas, slypįs kiekvieno mūsų širdyje,— tu juk taip pat negraži, o misteriui

10. Džeinė Eir 145

Ročesteriui lyg ir patinki, bent ne kartą tau taip atrodė. O kas atsitiko šią naktį? Prisimink jo žodžius, prisimink jo žvilgsnį, jo balsą!"

Dabar, po pietų, jau sėdėdama klasės kambaryje, aš kuo puikiausiai viską prisiminiau — ir jo šneką, ir žvilgsnį, ir toną. Šį momentą, sėdint su Adele, visa tai kuo gyviausiai iškilo mano vaizduotėje. Kai aš, pasilenkusi ties ja, ėmiau vedžioti jos pieštuką, ji staiga nustebusi pažvelgė į mane.

— Ou'avez vous, mademoiselle?—paklausė ji.— Vos doigts tiemb-lent comme la ieuille, et vos joues sont iouges: mais, rouges comme des cerises? 46

— Aš tik per daug pasilenkiau, Adele, ir kraujas užliejo man skruostus! —Ir ji toliau sau piešė, o aš vis galvojau ir galvojau.

Aš skubėjau išvyti iš galvos tuos baisius spėliojimus, kurie man kilo, vertinant Greisę Pul. Jie man pasirodė šlykštūs. Aš palyginau save su ja ir pamačiau, kad mes skirtingos. Besė Livn kadaise pasakė, kad aš tikra ledi,— ir ji pasakė tiesą: aš tokia tr jaučiausi. O juk dabar aš atrodžiau kur kas gražesnė, negu tada, kada Besė matė mane. Aš pasidariau pilnesnė ir skaistesnė, sveikesnė ir gyvesnė, nes patyriau gaivinančią šviesesnių vilčių ir gilesnių džiaugsmų jėgą.

„Artėja vakaras,— tariau pati sau, pažvelgusi pro langą.— Visą dieną neišgirdau nei misterio Ročesterio balso, nei jo žingsnių. Tačiau vakare aš jį, be abejo, pamatysiu." Rytą jį bijojau sutikti, o dabar norėjau: ilgai ir tuščiai laukusi, netgi ėmiau nekantrauti.

Kai visiškai sutemo ir Adelė išėjo į vaikų kambarį pažaisti su Sofi, šis mano noras dar padidėjo. Aš klausiausi, ar nesuaidės apačioje skambutis, stengiausi išgirsti, ar neateina Li manęs pašaukti. Kartais man atrodydavo, kad jau girdžiu paties misterio Ročesterio žingsnius, ir grįžtelėdavau į duris, laukdama, kad štai jos atsivers ir aš išvysiu jį ant slenksčio. Tačiau durų niekas net nepalietė, tik tamsa vis labiau traukė dar tebeboluojantį langą. Kol kas dar buvo nevėlu, misteris Ročesteris dažnai pasikviesdavo mane septintą ar aštuntą valandą, o dabar dar tik šešios. Tikriausiai mano lūkesčiai neliks apvilti — ypač šį vakarą, kada aš turiu tiek daug ko jam pasakyti. Aš nekantravau vėl užvesti kalbą apie Greisę Pul ir pažiūrėti, ką jis atsakys. Tiesiog troškau paklausti jį atvirai, ar jis iš tikrųjų įsitikinęs, kad ji, o ne kas kitas kėsinosi nužudyti jį praėjusią naktį, ir jeigu taip, tai kodėl jis slepiąs jos nusikaltimą. Aš nė kiek nesirūpinau tuo, kad mano smalsumas galėjo suerzinti jį,— man būdavo itin smagu čia pykinti jį, čia vėl raminti,— o neklystamas instinktas mane visada įspėdavo nenueiti per daug toli. Aš niekados nedrįsdavau įkyrėti jam ir, taip sakant, su-

40 Kas jums, madmuazele? Jūsų pirštai dreba it lapai, o skruostai raudoni it vyšnios! (piane).

146

maniai žaisdavau ugnimi. Nė valandėlės neišleisdama iš akių, kad turiu elgtis su misteriu Ročesteriu pagarbiai, ir nepamiršdama savo padėties, aš galėdavau ginčytis su juo, nebijodama ir nesivaržydama,— tai patikdavo ir jam, ir man.

Pagaliau laiptai girgžtelėjo nuo kažkieno žingsnių. Įėjo Li, bet vien tik pranešti, kad misis Feirfeks kambaryje paruošta arbata. Aš su džiaugsmu nusiskubinau į apačią, nes žinojau, kad, ten būdama, jausiuosi arčiau misterio Ročesterio.

— Jūs, be abejo, jau išalkote,— tarė geroji ledi, kai aš įėjau pas ją.—Per pietus jūs taip mažai valgėte! Bijau,— tęsė jinai,— kad jūs gal nesveikuojate: jūsų skruostai dega ir atrodo, lyg turėtumėt karščio.

— O, aš jaučiuosi puikiai. Geriau kaip paprastai. — Tad įrodykite tatai ir pavalgykite sočiai. Gal užplikysite arbatą,

kol aš išmegsiu šį virbalą? Užbaigusi ji pasikėlė nuleisti storos, kurios lig šiol nelietė, matyt,

norėdama kuo ilgiausiai padirbėti dienos šviesoje, nors dabar jau, galima sakyti, buvo visiškai sutemę.

— Šįvakar graži naktis, nors žvaigždžių ir nematyti,— pasakė ji, dirstelėjusi pro langą. Apskritai oras palankus misterio Ročesterio kelionei.

— Kelionei? Ar misteris Ročesteris kur išvyko? Aš visai nežinojau, kad jo nebėra namie!

— O, jis iškeliavo tuoj po pusryčių. Išvyko į Lizą, misterio Eštono dvarą, dešimt mylių anapus Milkoto. Ten turbūt susirinko grupė žymių žmonių: lordas Ingremas, seras Džordžas Linas, pulkininkas Den-tas ir kiti.

— Jūs laukiate jo grįžtant šįvakar? — Ne. Rytoj irgi ne. Veikiausiai jis ten užtruks savaitę ar ilgiau.

Kai tokie prašmatnūs, rafinuoti ponai susiburia į vieną vietą, jie prasimano tiek šaunių ir linksmų pramogų, visko, kas tik gali suteikti jiems smagumo ir išblaškyti nuobodulį, kad jie niekad neskuba išsiskirstyti. Ypatingai tokiuose pobūviuose pageidaujami džentelmenai, o misteris Ročesteris draugijoje esti toks gyvas ir taip moka visus linksminti, kad visi jį mėgsta. Jis labai patinka damoms, nors, rodos, jo išvaizda ir neturėtų per daug jas žavėti. Tačiau aš manau, kad jo išprusimas ir gabumai, o gal turtingi dvarai ir sena giminė, išperka kai kuriuos jo išorės trūkumus.

— Ar į tą Lizą suvažiuoja ir ledi? — O kaipgi! Pirmiausia misis Ešton ir trys jos dukros, labai ele

gantiškos jaunos panelės; paskui garbingosios Blanš ir Merė Ingrem — rinktinės gražuolės! Aš mačiau Blanš prieš šešetą ar septynetą metų, kada ji buvo aštuoniolikametė mergytė. Misteris Ročesteris tada per

147

kalėdas iškėlė balių, į kurį ir ji buvo atvažiavusi. O, kad jūs būtute mačiusi, kaip tądien atrodė valgomasis, kaip turtingai jis buvo išpuoštas, kaip akinamai apšviestas! Buvo suvažiavę gal kokia penkiasdešimt ledi ir džentelmenų^ ir vis iš įžymiųjų mūsų grafystės šeimų; tačiau pokylio karaliene visi laikė mis Ingrem.

— Jūs sakote, misis Feirfeks, kad matėte ją? Kaipgi ji atrodė? — Taip, aš mačiau ją. Kadangi buvo kalėdos, valgomojo durys liko

visą laiką atidarytos iki galo, ir tarnai, susirinkę vestibiulyje, galėjo klausytis, kaip skambina ir dainuoja damos. Misteris Ročesteris pakvietė mane į valgomąjį, ir aš, atsisėdusi nuošaliame kamputyje, galėjau stebėti svečius. Man niekad neteko matyti puikesnio reginio! Damos buvo išsipuošusios kuo prašmatniausiai, didžiuma jų—bent jauniausiosios, pasirodė man tikros gražuolės, tačiau nė viena negalėjo susilyginti su mis Ingrem.

— Kaipgi ji atrodė? — Aukšta, daili krūtinė, apvalūs pečiai, ilgas, grakštus kaklas, švel

ni veido spalva, kilnūs bruožai, akys, panašios į misterio Ročesterio,— didelės ir tamsios, tokios pat žėrinčios kaip ir jos briliantai. Be to, nuostabūs jos plaukai—juodi kaip varno plunksnos ir taip gražiai sušukuoti: ant pakaušio storų kasir vainikas, o iš priešakio ilgos, žvilgančios garbanėlės. Drabužiai jos buvo baltut baltutėliai. Gintaro spalvos juosta, permesta per petį ir krūtinę ir sumegzta ant šono, gražiais spurgais karojo žemiau kelių. Plaukuose ji turėjo įsisegusi taip pat gintaro spalvos gėlę, kuri gražiai geltonavo juodų jos garbanų fone.

— Ir, be abejo, visi labai žavėjosi mis Ingrem? — Taip, žinoma. Ir ne tik grožiu, bet ir talentais. Ji buvo iš tų

damų, kurios dainavo. Prie rojalio jai akompanavo vienas džentelmenas. Ji su misteriu Ročesteriu dainavo duetą.

— Su misteriu Ročesteriu? Aš nežinojau, kad jis moka dainuoti. — O, jo toks sodrus bosas, ir jis puikiai nusimano apie muziką. — O koks mis Ingrem balsas? — Labai skambus, ir stiprus. Ji dainavo žavingai; jos klausyti bu

vo vienas malonumas! Po to ji skambino. Aš neišmanau apie muziką, bet girdėjau, kaip misteris Ročesteris,— o jis puikus jos žinovas,— pasakė, jog ji skambinanti itin gerai.

— Ir toji gražioji ir talentingoji ledi lig šiol dar neištekėjusi? — Atrodo, kad ne. Kiek aš žinau, nei ji, nei jos sesuo neturi di

delių kraičių. Visi senojo lordo Ingremo dvarai yra majoratiniai, ir todėl bemaž viską paveldėjo vyresnysis sūnus.

— Bet nejaugi nė vienas turtingas aristokratas arba tiesiog džentelmenas nesusižavėjo ja? Pavyzdžiui, misteris Ročesteris? Jūk jis turtingas, tiesa?

143

— O taip! Bet, matote, tarp jų didokas amžiaus skirtumas: miste

ris Ročesteris jau baigia ketvirtą dešimtį, o jai dar tik dvidešimt pen

keri.

— Tai kas? Dažnai tuokiasi dar skirtingesnio amžiaus žmonės.

— Taip tai taip, bet vargu ar misteris Ročesteris vestų ją. Bet jūs

nieko nevalgote, nė kąsnelio neparagavote, atsisėdusi vakarieniauti.

— Ačiū. Aš labai noriu gerti, o valgyti neturiu apetito. Gal leisite

man dar puodelį? *

Aš buvau vėl begrįžtanti prie ankstesnės temos — galimų misterio

Ročesterio vedybų su gražuole Blanš, tačiau, įėjus Adelei, kalba nu

krypo visai kita vaga.

Likusi viena, aš apsvarsčiau visa, ką man teko išgirsti, pažvelgiau

į savo širdį, išnagrinėjau savo mintis bei jausmus ir tada tuos, kurie

leidosi skrieti į neaprėpiamas vaizduotės platybes, pasistengiau grąžinti

į saugų sveiko proto kelią.

Ir štai aš pati save patraukiau į teismą. Paslaugi liudytoja atmin

tis priminė man visas tas viltis, troškimus ir svajones, kurias aš puo

selėjau savyje nuo praėjusios nakties, taip pat ir tą ypatingą dvasios

būseną, kurioje gyvenau jau ištisos dvi savaitės. Paskui ėmė byloti pro

tas ir kuo ramiausiai, su jam būdingu blaivumu, apkaltino mane, kad

aš nepanorėjau pažvelgti tikrovei į akis ir lyg apkvaišusi godžiai įsiki

bau į bergždžią svajonę. Ir tada aš paskelbiau pati sau tokį nuosprendį:

„Pasaulyje lig šiol nebuvo didesnės kvailės už Džeinę Eir, ir nė

viena idiote niekad taip saldžiai neapgaudinėjo savęs, godžiai gerdama

nuodus tarsi gaivinantį nektarą."

—• Tai tu,— sakiau aš pati sau,— sužavėjai misterį Ročesterį? Tu

įsivaizdavai, kad gali patikti jam? Įsikalei į galvą, kad jis tave ypa

tingai vertina? Liaukis! M a n net bjauru, kad tu tokia kvaila! Ėmei

džiaugtis, kad aristokratas dvarininkas, aukštosios visuomenės vyriškis

atsitiktinai atkreipė dėmesį, labai abejotiną dėmesį, į tave, savo paval

dinę ir neprityrusią mergiotę? Kaipgi tu išdrįsai, vargše, juokinga

kvailute? Nejaugi net savo pačios labui negalėjai būti protingesnė?

Juk dar šį rytą tu vaizduotėje ne kartą gardžiavaisi pereitos nakties

epizodu? Užsidenk veidą ir susigėsk! Jis pasakė kažkokį meilų kompli

mentą apie tavo akis? Juk taip, apspangusi lėle? Prasikrapštyk akis ir

įsitikinsi, kokia tu kvaila! Nė vienai moteriai nedera žavėtis savo šei

mininko komplimentais, jeigu jis neketina jos vesti. Ir tikra beprotė

ta moteris, kuri leidžia slaptai meilei įsiliepsnoti savo širdyje, nes toji

meilė, vienašališka ir niekam nežinoma, turi sugraužti sielą, kuri ją

išpuoselėjo, o jei toji meilė net ir iškyla aikštėn ir susilaukia atgarsio,

tai ji tarsi klaidžiojąs pelkių žiburėlis nuves į niaurias klampynes, iš

kurių nėra vilties išbristi.

149

— Tad klausyk, Džeine Eir, to savo nuosprendžio. Rytoj paimk veid

rodį, pasistatyk jį prieš save ir nupiešk savo pačios atvaizdą,—tiktai

teisingai, nesušvelnindama nė vieno defekto. Tu nepraleisk nė vienos

šiurkščios linijos, neužtušuok nė vieno erzinančio netaisyklingumo, o

portreto apačioje parašyk; „Vienišos, negražios, neturtingos guvernantės

portretas."

— Po to paimk dramblio kaulo spalvos plokštelę, kuri guli tavo

piešimo reikmenų dėžutėje,— sumaišyk ant savo paletės kuo gaiviau

sių, kuo žaviausių, kuo ryškiausių spalvinių niuansų, pasirink plonytį

kupranugario plaukų teptuką ir atsidėjusi nupiešk patį žavingiausią

veidą, kokį tik tu gali įsivaizduoti; nutapyk su švelniausiais šešėliais

ir minkščiausiais atspalviais, prisiminusi viską, ką apie gražiąją Blanš

Ingrem tau pasakojo misis Feirfeks,— tik nepamiršk juodų it varno

sparnas garbanų ir rytietiškų akių! Tu modeliu nori paimti misterio

Ročesterio akis? Nekvail iok! Jokių murmėjimų! Jokių dūsavimų! Salin apgailestavimą! Tik sveikas protas ir ryžtingumas! Prisimink išnašias,

bet harmoningas graikiško kaklo ir krūtinės linijas, suteik mielą ap

valumą baltutėliams jos pečiams, pabrėžk dailias jos rankas, nepamiršk

nei deimantinio žiedo, nei auksinės apyrankės, kuo kruopščiausiai at

vaizduok jos puošnų apdarą, perregimus nėrinius ir žvilgantį atlasą,

grakščias perpetinės juostos klostes ir auksinę rožę—* ir po šiuo portre

tu užrašyk: „Blanš, puiki jauna aristokratė."

— Ir jeigu ateityje kartais vėl imsi įsivaizduoti, kad patinki miste

riui Ročesteriui, pasistatyk šiuos du paveikslus ir palygink juos. Pa

sakyk sau: „Misteris Ročesteris, be abejo, laimėtų šios kilmingos ledi

meilę, jeigu tik to norėtų, tad nejaugi galima pamanyti, kad jis rimtai

prasidėtų su šia bjauria, nuskurdusia plebėją?"

— Taip ir padarysiu,—tariau pati sau ir, tvirtai pasiryžusi tesėti,

palengva nusiraminau ir užmigau.

Ir aš tesėjau savo žodį. M a n o pačios atvaizdui nuškicuoti pieštuku

užteko poros valandų, ir, nepraslinkus nė porai savaičių, aš baigiau

ant dramblio kaulo plokštelės piešti įsivaizduojamos Blanš Ingrem mi

niatiūrinį portretą. Ji atrodė labai patraukliai ir, kai aš palyginau ją su

savo pačios atvaizdu, kontrastas buvo toks įspūdingas, kad man nebe

galėjo likti jokių iliuzijų. Šis darbas man išėjo į naudą: mano rankos

ir galva turėjo ką veikti, o nauji jausmai, kuriuos aš norėjau neišdildo

mai įdiegti į savo širdį, sutvirtėjo* ir sutarpo.

Netrukus man teko su džiaugsmu įsitikinti, kad tas sveikas jausmų

sudrausminimas gerai paveikė dvasinę mano būseną. Jo dėka aš ga

lėjau ramiai laukti visokių netikėtumų. Jeigu jie mane būtų užklupę

nepasiruošusią, aš būčiau gal ne tik neįstengusi sutramdyti savo jaus

mų, bet ir neleisti jiems atvirai pasireikšti.

\ 150

X V I I S K Y R I U S

Praslinko savaitė, o apie misterį Ročesterį nebuvo jokių žinių; pra

ėjo dešimt dienų, o jis vis negrįžo. Misis Feirfeks pasakė, kad ji ne

nustebsianti, jei jis tiesiog iš Lizo iškeliausiąs į Londoną, o iš įen

į Prancūziją ir kokius metus nesirodysiąs Tornfilde: praeityje jis ne

retai šitaip išvykdavo, niekam nė žodžio netaręs. Tai išgirdusi, aš pa

jutau, kaip mane nupurtė keistas šaltis ir silpna pasidarė širdyje. N e

daug trūko, kad mane vėl būtų suėmęs sunkus nusivylimas, bet, sukau

pusi valią ir prisiminusi savo nusistatymą, bematant sutramdžiau savo

jausmus. Aš net nusistebėjau, kaip greitai man pavyko įveikti šį lai

kiną svyravimą, kaip lengvai nuvijau į šalį didžiai klaidingą mintį,

kad misterio Ročesterio kelionės kuriuo nors atžvilgiu gali turėti man

esminės svarbos. Tačiau aš sutramdžiau save, anaiptol ne vergiškai nu

sižemindama; priešingai, aš tariau sau:

— Tu nieko bendro neturi su Tornfildo šeimininku; jis tik moka

tau algą už savo globotinės mokymą, ir tau dera būti dėkingai, kad

jis taip pagarbiai ir maloniai su tavim elgiasi; tai visai natūralu, kai

jis mato, jog tu sąžiningai atlieki savo pareigą. Būk tikra, kad tai yra

vienintelis ryšys, kurį jis gali pripažinti tarp judviejų. Todėl nedaryk

iš jo švelniųjų savo jausmų, džiaugsmo bei sielvarto objekto. Jis ne

tavo luomo žmogus; laikykis savo kastos ir turėk pakankamai savigar

bos, neleidžiančios tau atiduoti visų savo širdies ir sielos jėgų tam,

kuris visai iš tavęs nelaukia šitokio dosnumo ir kuris iš to tik pasi

juoktų.

Aš ramiai tęsiau kasdienes pamokas su Adele, tačiau kartkartėmis

ateidavo į galvą neaiški mintis, ar nevertėtų man pasitraukti iš Torn

fildo. Nejučia aš iš anksto kūriau skelbimus ir spėliojau, kur galėčiau

surasti naują vietą. Su šiomis mintimis neradau reikalo kovoti; aš lais

vai leidau joms plėstis ir kerotis.

Kai nuo misterio Ročesterio išvykimo buvo praslinkę jau apie porą

savaičių, vieną dieną misis Feirfeks iš pašto gavo laišką.

— Jis nuo šeimininko,— pasakė ji, permetusi akimis adresą.— Per

skaitę mes veikiausiai sužinosime, ar mums teks laukti jo pargrįžtant,

ar ne.

Kol ji perlaužė antspaudą ir skaitė laišką, aš gėriau kavą (mes

tuo momentu pusryčiavome). Kava buvo karšta, ir, matyt, kaip tik dėl

to mano skruostai staiga nukaito. Bet kodėl sudrebėjo man ranka ir aš

netyčia pusę puodelio išpyliau į lėkštutę,—apie tai man visai nesi

norėjo galvoti.

151

— Stai aš kartais pagalvoju, kad mes gyvename per daug ramiai, tačiau dabar mums teks gerokai paplušėti, bent jau kurį laiką,— pasakė misis Feirfeks, tebelaikydama laišką prieš save.

Prieš paklausdama, kas atsitiko, aš iš naujo surišau Adelei prijuostę, paskui padaviau jai dar vieną bandelę ir pripyliau puodelį pieno. Tik po to nerūpestingai paklausiau:

— Misteris Ročesteris sugrįš turbūt dar negreitai? — Priešingai, labai greitai, po trejeto dienų, kaip jis rašo,— tai yra

ateinantį ketvirtadienį. Ir ne vienas. Dievaižin kiek aukštų ponų atvažiuos drauge su juo iš Lizo. Jis liepia paruošti visus geriausius miegamuosius ir aptvarkyti biblioteką bei svetaines. Laiške man paveda pasamdyti keletą talkininkų virtuvei iš „Džordžo" viešbučio Milkote arba iš kur kitur. Damos atsiveš savo kameristes, o džentelmenai — kamerdinerius,— visi namai knibždėte knibždės svečių.

Ir misis Feirfeks, greitosiomis papusryčiavusi, nusiskubino pradėti didžiuosius ruošos darbus.

Tas tris dienas, kaip ji ir pasakė, buvo tikras darbymetis. Lig šiol man atrodė, kad Tornfildo pilyje visi kambariai švarutėliai ir gražiausiai sutvarkyti, bet, pasirodo, mano gerokai apsirikta. Į pagalbą buvo pasamdytos trys moteriškės, ir prasidėjo toks šveitimas bei šlavimas, toks mazgojimas bei kilimų dulkinimas, toks paveikslų, veidrodžių ir sietynų šluostymas, toks miegamųjų kūrenimas, antklodžių ir patalų džiovinimas priešais židinius, kokio aš kaip gyva nebuvau mačiusi. Adelė lakstė per tą sąmyšį, it patrakusi, nes pasiruošimas sutikti svečius ir jų laukimas, atrodė, ją nepaprastai džiugino. Ji pareikalavo, kad Sofi peržiūrėtų visus jos „tualetus", kaip ji vadino savo sukneles, pataisytų tas, kurios buvo išėjusios iš mados, ir sutvarkytų naująsias. Pati ji nieko neveikė, tik švaistėsi po paradinius kambarius, šokinėjo ant lovų, vartėsi ant matracų, karstėsi ant čiužinių ir pagalvių, sukrautų priešais kaitriai degančius židinius, kurių liepsna tiesiog staugė kaminuose. Aš ją atleidau nuo pamokų, nes misis Feirfeks įkinkė į darbą ir mane. Pati kiauras dienas plušėjau kamaroje, padėdama (veikiau — kliudydama) jai ir virėjai. Mokiausi daryti kremus, varškės keksus ir prancūziškus pyragaičius, kepti paukštieną ir puošti desertinius patiekalus.

Svečių laukėme ketvirtadienio pavakary, pietums, apie šeštą valandą. Aš buvau užsiėmusi ruoša, ir man nebuvo kada svaičioti. Man atrodo, kad aš buvau tokia pat veikli ir linksma kaip ir visi kiti, nekalbant jau apie Adelę. Tačiau būdavo valandėlių, kada mano linksmumą apniaukdavo lyg koks tamsus debesėlis; man vėl nejučiom užeidavo ankstesnė abejonių, blogių nujautimų ir tamsių spėliojimų nuotaika. Ji apnikdavo mane ypač tada, kai aš matydavau, kad pamažu atsidaro

152

trečiojo aukšto durys (pastaruoju metu jos visą laiką būdavo užrakintos) ir pasirodo Greisė Pul su iškrakmolytu kyku, balta prijuoste ir skarele ant kaklo, kai aš pastebėdavau, kaip ji be garso sėlina koridoriumi su veltinėmis šlepetėmis, kaip dairosi į tvarkomus, aukštyn kojom apverstus kambarius, šen bei ten probėgšmais taria kokį žodį valytojoms, paaiškindama, kaip nublizginti groteles ar nuvalyti židinio marmurą, kaip išimti iš tapetų dėmes, o po to eina toliau. Šitaip kartą per dieną ji nusileisdavo į virtuvę, pavalgydavo ten pietus, išrūkydavo prie židinio pypkutę ir grįždavo atgal, nešina ąsočiu porterio, kurį išgerdavo smagumo dėlei niaurioje trečiojo aukšto landynėje. Iš dvidešimt keturių valandų ji tik vieną praleisdavo apačioje su kitais tarnais. Visą kitą laiką jinai ištūnodavo žemame, ąžuolo paneliais išmuštame kambaryje. Ten ji siūdavo susigūžusi ir, be abejo, kraupiai kvatodavo, vienut viena, it kalinys požemio urve.

Visų keisčiausia buvo tai, kad niekas iš namiškų, išskyrus mane, visai nekreipė dėmesio į keistą jos elgesį ir nesistebėjo. Niekas nešnekėdavo, ką ji veikia, kokį darbą dirba, niekas neužjautė jos, kad ji tokia vieniša ir užsidariusi. Tiesa, kartą aš šį tą nugirdau iš Li ir vienos valytojos pašnekesio veikiausiai apie Greisę Pul. Ką Li pasakė, aš gerai nesupratau, bet valytoja atsakė:

— Ji turbūt gauna gerą algą? — Taip,—atsakė Li.— Aš irgi norėčiau tiek pat gauti. Ne dėl to,

kad skųsčiausi savo alga, ne, Tornfilde tarnams nešykštima, tačiau ji nesudaro nė penktosios dalies to, ką gauna misis Pul. Ir ji taupo tuos pinigus: kas trys mėnesiai neša juos į Milkoto banką. Aš nė kiek neabejoju, kad jeigu ji iš čia išeitų, tai galėtų gyventi vien iš savo santaupų, bet, matyt, ji pripratusi prie šių namų. Be to, jai dar nėra nė keturiasdešimt, ji stipri ir viską gali padaryti. Jai dar per anksti mesti darbą.

— Ji turbūt gera darbininkė?—paklausė valytoja. — O, ji puikiai supranta, ko iš jos reikalaujama, ir jos mokyti ne

reikia,— reikšmingai patvirtino Li.— Juk ne kiekvienas sutiktų būti jos vietoj, kad ir kokius pinigus gautų.

— Žinoma, ne kiekvienas,— išgirdau atsakymą.—Aš stebiuosi, kodėl šeimininkas...

Valytoja buvo bedėstanti toliau, bet čia Li staiga grįžtelėjo, ir, pastebėjusi mane, tuoj niuktelėjo į pašonę savo pašnekovei.

— Argi ji nežino?—išgirdau, kaip sušnibždėjo valytoja. Li papurtė galvą, ir jų šneka, žinoma, pasibaigė. Aš supratau tiktai,

kad Tornfilde esama kažkokios paslapties ir kad tą paslaptį sužinoti man buvo užginta.

153

Atėjo ketvirtadienis. Visi darbai buvo baigti dar iš vakaro: pakloti

kilimai, pakabintos lovų užuolaidos, užtiestos baltos kaip sniegas lova

tiesės, sutvarkyti tualeto staliukai, baldai nublizginti, vazos primerktos

gėlių. Miegamiej i ir svetainės spindėjo tokia švara, kokią tik jiems

galėjo suteikti valytojų rankos. Vestibiulis irgi buvo iššveistas. Di

džiulis drožinėtas laikrodis, taip pat laiptų pakopos ir turėklai tiesiog

veidą rodė. Valgomajame bufetas žėrėjo sidabrinių indų spindesiu, sve

tainėje ir buduare visur aplinkui žydėjo tropinių gėlių vazos.

Diena slinko vakarop. Misis Feirfeks užsivilko savo puošniausią juo

do aksomo suknią, užsimovė pirštines ir prisisegė auksinį laikrodėlį,—

jai buvo pavesta sutikti svečius, išvedžioti damas po kambarius ir visa

kita. Ade lė taip pat pareikalavo, kad ją aprengtų, nors man atrodė,

jai maža tebuvo vilties tikėtis, kad ji bus pašaukta prie svečių jau pa

čią pirmąją dieną. Tačiau, norėdama jai suteikti smagumą, leidau Sofi

apvilkti ją viena jos trumpa, bet puošnia muslinine suknele. M a n pa

čiai nebuvo jokio reikalo persirengti. Aš žinojau, kad manęs niekas

nepakvies iš jaukiosios mano buveinės, kuria man tapo klasės kamba

rys. O čia dabar man buvo „nerimo meto rami užuovėja".

Buvo miela, giedra pavasario diena, viena iš tų dienų, kurios kovo

pabaigoje ar balandžio pradžioje nušviečia žemę, pranašaudamos va

sarą. Saulė jau buvo visai arti laidos, bet pavakarys pasitaikė šiltas, ir

aš sėdėjau prie atviro lango klasės kambaryje.

— Jau vėloka,—pasakė misis Feirfeks, įėjusi pas mane su savo šla

mančia suknia.— Kaip gerai, kad pietus liepiau paruošti Valanda vė

liau, negu buvo nurodęs misteris Ročesteris, nes dabar jau pradžia

septintos. Aš pasiunčiau Džoną prie vartų pasižiūrėti, ar nieko nepa

stebės kelyje: iš ten gana toli matyti į Milkoto pusę.—Jinai priėjo prie

lango.— Štai jis jau č i a ! — k a l b ė j o j i . — N a , Džonai (misis Feirfeks per

sisvėrė per palangę), kas girdėti?

— Jie atvažiuoja,— atsakė tasai .—Po dešimties minučių bus čia.

Adelė prilėkė prie lango. Aš nusekiau paskui ją, tačiau pasisten

giau atsistoti taip, kad mane slėptų užuolaida ir, matydama viską, pati

likčiau nematoma.

Tos Džono dešimt minučių mums labai prailgo, bet pagaliau sudar

dėjo ratai, ketvertas raitelių šuoliu įlėkė į alėją, o paskui juos atrie

dėjo dvi atviros karietos, kuriose plevėsavo vualiai ir l ingavo plunks

nos. Du raiteliai buvo elegantiški jaunuoliai, trečiasis pasirodė besąs

misteris Ročesteris; jis jojo ant juodo savo žirgo, Mesruro, o priešais

jį šokinėjo Pilotas. Greta jojo ledi. Jos violetinis jojimo kostiumas be

veik lietė žemę, ilgas vualis plevėsavo vėjyje; susipynusios su klostėmis,

ja i ant pečių plaikstėsi juodos it varno sparnas garbanos.

154

— Mis Ingrem! — sušuko misis Feirfeks ir nuskubėjo į apačią užimti savo posto.

Kavalkada bematant pralėkė alėjos vingiu ir dingo man iš akių, pasislėpdama už rūmų kampo. Adelė ėmė prašyti, kad leisčiau į apačią, bet aš pasisodinau ją ant kelių ir pamėginau išaiškinti, kad jinai nieku gyvu negalvotų pasirodyti damoms nei dabar, nei kada nors vėliau, nebent būtų specialiai pakviesta, ir kad misteris Ročesteris labai dėl to supyktų. Išgirdus tai, „jai skruostais nusirito graudžios ašaros", bet, išvydusi, kad mano veidas griežtas, nusišluostė akis.

Iš vestibiulio dabar pasigirdo linksmas klegesys. Zemi vyrų balsai ir sidabrinis damų čiauškesys sudarė harmoningą derinį, kuriame iš visų kitų išsiskyrė, nors ir nestiprus, bet gana skardus Tornfildo pilies šeimininko balsas, kai jis sveikino su atvykimu kilmingus ir elegantiškus svečius. Paskui laiptais ėmė kaukšėti lengvi žingsniai, iš koridoriaus pasklido kojų čiuženimas, tylus, linksmas juokas, durų varstymas, šnibždesys.

— Eiles changent de toilettes,— prašneko Adelė, kuri gaudyte gaudė kiekvieną garsą, ir atsidususi pridūrė: — Cftez maman, ąuand il y avait du monde, je le suivais partout, au salon et d leurs chambres; souvent je regardais les iemmes de chambre coifiei .et habiller les dames, et c'ėtait si amusant: comme cela on apprend.*7

— Ar" dar neišalkai, Adele? — Mais oui, Mademoiselle: voild ciną ou six heures, ąue nous

n'avons pas mangė.ĄS

— Gerai, kol damos tebėra savo kambariuose, aš pamėginsiu nusileisti į apačią ir tau šio to atnešti.

Ir, išsėlinusi iš savo celės, aš atsargiai prasmukau į užpakalinius laiptus, kuriais galima buvo nusileisti tiesiai į virtuvę. Šioje namo dalyje zuite zujo tarnai ir dvelkė nepakenčiamu karščiu. Sriuba ir žuvis buvo jau bemaž gatavos, ir virėja triūsė ties krosnimi tokioje dvasios ir kūno būklėje, kad reikėjo bijoti, jog ji galų gale pati nesuliepsnotų. Šeimyninėje prie židinio šildėsi du vežėjai ir trys kamerdineriai. Kameristes veikiausiai buvo viršuje drauge su savo poniomis. Lakstė nauji tarnai, pasamdyti Milkote. Pro šią maišatį aš galiausiai pasiekiau podėlį, kur pasiėmiau šaltos keptos vištienos, baltos duonos, keletą py-

47 Jos persirengia. Kol aš gyvenau su mama ir pas ją būdavo aukštų svečių, aš visur eidavau su damomis — ir į svetainę, ir į jų kambarius; dažnai žiūrėdavau, kaip kameristes šukuodavo ir rengdavo jas, ir tai būdavo taip įdomiu Bežiūrint ir pačiai galima išmokti (piane).

48 O taip, panele! Jau praslinko penkios ar šešios valandos nuo to laiko, kai valgėme (piane).

155

ragaičių, porą lėkščių, peilį su šakute ir su šiuo grobiu pasiskubinau grįžti atgal. Man jau pasiekus koridorių ir uždarant užpakalinių laiptų duris, staiga suaidėjęs klegesys įspėjo mane, kad damos ruošiasi palikti savo kambarius. Norint grįžti atgal į klasę, man reikėjo praeiti pro duris ir tuo pačiu rizikuoti, kad viešnios gali užklupti mane besė-linančią su pasigrobtu maistu. Todėl aš sustojau šiame koridoriaus gale, kur, nesant langų, tvyrodavo sambrėška, o dabar, saulei nusileidus ir ėmus temti, buvo ir visai tamsu.

Bematant iš kambarių pasipylė viena po kitos gražiosios viešnios: linksmai bei grakščiai jos ėjo pro duris, ir jų suknelės švituliavo prieblandoje. Valandėlei damos susispietė kitame koridoriaus gale, ir aš girdėjau, kaip jos negarsiai čiauškėjo švelniais balseliais. Paskui jos nusileido laiptais taip pat lengvai ir tyliai, kaip kad nuo kalvos nuslenka šviesios miglos banga. Jų būrelis man paliko pirmą kartą gyvenime regėto aristokratiško grakštumo įspūdį.

Grįžusi aš radau Adelę, kaišiojančią galvą pro praviras duris. — Kokios gražuolės! —sušuko ji angliškai.— O, kaip aš norėčiau bū

ti drauge su jomis! Kaip atrodo, ar misteris Ročesteris pasikvies mus po pietų?

— Nemanau. Misteris Ročesteris ir taip turi apie ką galvoti. Pamiršk tas ledi šįvakar. Gal rytoj jas pamatysi. Štai atnešiau tau valgyti.

Ji buvo tikrai išalkusi, ir todėl vištiena su pyragaičiais padėjo kuriam laikui nukreipti jos dėmesį. Gerai, kad aš pasirūpinau valgiu, kitaip mes abi ir Sofi, kuriai nunešiau dalį mūsų užkandžių, rizikavome likti visai be pietų: apačioje visi buvo per daug užsiėmę, kad mus prisimintų. Desertas buvo paduotas tiktai po devintos, ir dešimtą tarnai dar tebelakstė į visas puses su padėklais ir kavos puodeliais. Adelei aš leidau gulti daug vėliau, nes ji pareiškė, kad tikrai neužmigsianti, kol apačioje be atvangos trankomos durys ir laksto žmonės. Be to, pridūrė ji, misteris Ročesteris gali pakviesti mus, kada ji bus jau nusirengusi; „et alors, quel domma-ge!" 49

Aš sekiau pasakas, kol jai nusibodo klausytis, o paskui išėjau su ja į koridorių. Lempa vestibiulyje buvo uždegta, ir, persisvėrus per baliustradą, jai buvo smagu stebėti, kaip skuba į vieną ir į kitą pusę tarnai. Jau vėlų vakarą svetainėje, kur buvo perkeltas pianinas, pasigirdo muzikos garsai. Mudvi su Adele susėdome ant viršutinės laiptų pakopos pasiklausyti. Ir štai, pianinui aidint, pasiliejo skambus balsas,— dainavo kažkuri ledi, ir melodija aidėjo nuostabiai švelniai. Po solo sekė duetas, o po to — linksma keliais balsais atlikta dainelė. Protarpiais suaidėdavo gyvos kalbos. Aš klausiausi gana ilgai ir staiga pa-

4 9 Ir kaip gaila tada būtų! (piane).

jutau, kad mano klausa atsidėjusi analizuoja tuos garsus, stengdamasi jų ūžesyje sugauti misteriui Ročesteriui būdingas intonacijas; ir kai man galiausiai pavyko išskirti jo balsą iš bendro gaudesio, pamėginau suprasti bent atskirus žodžius.

Laikrodis išmušė vienuoliktą. Aš pažvelgiau į Adelę, kurios galva jau spėjo palinkti prie mano peties. Jos akys jau merkėsi, ir aš, paėmusi ją ant rankų, nunešiau į lovą. Jau beveik pirmą valandą džentelmenai ir ledi išsiskirstė į savo kambarius.

Rytojaus diena buvo tokia pat graži kaip ir vakarykštė; svečiai suruošė ekskursiją į dvaro apylinkes. Jie iškeliavo gana anksti, vieni raiti, kiti karietomis. Aš mačiau, kaip jie išvyko ir kaip grįžo. Mis Ingrern, kaip ir vakar, buvo vienintelė ledi, kuri jojo raita, ir, kaip vakar, misteris Ročesteris šuoliavo šalimais. Jie abu truputį atsiliko nuo visos ekskursijos. Šią aplinkybę aš nurodžiau misis Feirfeks, kuri stovėjo su manim prie lango.

— Jūs sakėte, jog nepanašu, kad jie kada nors susituoktų,— pasakiau aš,—bet matote, kad misteris Ročesteris aiškiai labiau linksta į ją nei į kitas ledi.

— Taip, atrodo, jisai žavisi ja. — O jinai juo,— pridūriau aš.— Žiūrėkite, kaip ji palenkia į jo pu

sę galvą, tarytum stengdamasi, kad niekas negirdėtų. Norėčiau pamatyti jos veidą,— man lig šiol dar neteko žvilgtelėti į ją.

— Jūs ją pamatysite šįvakar,— atsakė misis Feirfeks.— Aš sakiau misteriui Ročesteriui, kaip nekantriai laukia Adelė, kada ji bus pristatyta damoms, ir jis pasakė: „Ak, taip? Tegu ateina į svetainę po pietų, ir paprašykite mis Eir atlydėti ją."

— Tatai jis pasakė, be abejo, iš mandagumo; esu įsitikinusi, kad man nėra reikalo ten eiti,— atsakiau aš.

— O ne. Aš priminiau jam, kad jūs, nepratusi dalyvauti pokylyje prie svečių, vargu ar panorėsite pasirodyti tokioje linksmoje draugijoje, kur jūs nepažįstate nė vieno. O jis,skubiai atkirto: „Nieko! Jeigu ji nenorės, pasakykite, kad aš primygtinai reikalauju, o jeigu užsispirs, pasakykite, kad aš pats nueisiu ir atsivesiu ją."

— Tokių rūpesčių aš jam nepadarysiu,— atsakiau.— Jeigu kitaip negalima, aš nueisiu, nors ir labai nenoriu. Ar jūs būsite tenai, misis Feirfeks?

— Ne. Aš išsiprašiau, ir jis atleido, mane. Aš jus pamokysiu, kaip turite pasielgti, kad išvengtute formalaus pristatymo svečiams, kuris yra pats nesmagiausias. Įeikite į .svetainę, kol ji dar tuščia, dar ponioms nepasikėlus nuo pietų stalo, ir išsirinkite kokį ramų kampelį. Kai jau įeis džentelmenai, jums nėra reikalo pasilikti, nebent pati panorėsite.

157

Tegu tik misteris Ročesteris pamato, kad jūs esate, ir tada nemačiom išsprukite,— niekas jūsų nepastebės.

— Ar šie svečiai ilgai čia viešės, kaip jums atrodo? — Gal porą trejetą savaičių, žinoma, ne ilgiau. Po velykų atostogų

seras Džordžas Linas, kuris neseniai buvo išrinktas parlamento nariu nuo Milkoto, turės vykti į Londoną. Manau, misteris Ročesteris irgi kartu iškeliaus. Aš iš viso stebiuosi, kad jis jau taip ilgai užtruko šį kartą Tornfilde.

Siek tiek jaudindamasi, aš laukiau tos valandos, kada su savo auklėtine turėsiu pasirodyti svetainėje. Adelė, išgirdusi, kad vakare ji bus pristatyta damoms, visą dieną tiesiog nerado vietos iš nekantrumo ir apsiramino tik tada, kai Sofi pradėjo ją rengti. Į šią procedūrą mergytė sutelkė visą savo dėmesį. Ir kada pagaliau jos plaukai buvo sušukuoti ir gražiai krito ant pečių rūpestingai išpurentomis ilgomis garbanomis, kada jai buvo užvilkta rausva atlasinė suknelė, kada klostėmis karojo ilga juosta, o rankos buvo apmautos nėrinių pirštinaitėmis, ji atrodė iškilmingai ir oriai. Adelei nereikėjo sakyti, kad ji saugotų savo tualetą. Aprengta ji oriai atsisėdo ant savo kėdutės, neužmiršusi pasikelti atlasinės suknelės, kad nesusilamdytų, ir užtikrino mane, jog nepasijudinsianti iš vietos, kol aš apsirengsiu. Tačiau aš apsirengiau kaip mat: greitai užsivilkau geriausią savo suknelę (pilką, sidabro atspalvio, pirktą mis Tempi vestuvėms ir nuo to laiko nė karto nenešiotą), greitai susišukavau plaukus, beregint prisismeigiau savo vienintelį papuošalą — perlinę sagę. Ir tada mes nusileidome į apačią.

Laimė, į svetainę galima buvo įeiti pro kitas duris, ne per valgomąjį, kur visi sėdėjo prie pietų stalo. Svetainę mes radome tuščią. Marmuriniame židinyje tyliai kūrenosi kaitri ugnis. Tarp prašmatnių gėlių, kuriomis buvo papuošti stalai, stovėjo vaškinės žvakės, ryškiai apšviesdamos tuščią menę. Arką puošė purpurinė užuolaida. Nors nuo valgomojo, kur sėdėjo svečiai, mus skyrė tik menkutė drapiruotė, tačiau jie kalbėjo taip tyliai, kad aš nieko negalėjau suprasti tame ramiame jų murmesyje.

Adelė, kuri, matyt, tebebuvo iškilmingai nusiteikusi, atsisėdo, netarusi nė žodžio, ant žemos kėdutės, kurią jai parodžiau. O aš pasitraukiau prie lango ir, paėmusi nuo artimiausio stalo kažkokią knygą, pamėginau skaityti. Tada Adelė prisinešė savo kėdutę prie mano kojų. Po valandėlės ji palytėjo mano kelį.

— Kas yra, Adele? — Est-ce ąue Je ne puis pas prendie une seule de ces fleurs magni-

iiąues, Mademoiselle? Seulement pour complėter ma toilette.50

50 Ar negalėčiau aš paimti vieną kurią iš šių puikių gėlių, panele? Aš noriu papildyti savo tualetą (pranc).

158

— Tu per daug galvoji apie savo tualetą, Adele, bet gėlę gali paimti. Aš paėmiau iš vazos rožę ir prisegiau mergaitei prie juostos. Ji at

siduso be galo patenkinta, tarsi jos laimės taurė dabar buvo jau pilna. Aš nusigręžiau nuo jos, norėdama nuslėpti šypseną, kurios negalėjau sulaikyti: kažkaip komiška, o kartu ir skaudu buvo žiūrėti, kaip rimtai, tiesiog su įgimtu prisirišimu toji mažytė paryžietė rūpinasi savo išore.

Tyliai subrazdėjo atitraukiamos kėdės. Arkos užuolaida prasiskleidė į šalis, ir akimirkai mano akys išvydo valgomąjį, kur žvakių sietynas buvo užliejęs šviesa krištolinius bei sidabrinius deserto indus, kuriais buvo ištaigingai serviruotas ilgas stalas. Angoje pasirodė būrelis damų. Joms įėjus į svetainę, užuolaida vėl susiglaudė.

Jų buvo tik aštuonios, tačiau kažkodėl, kai jos įžengė pasklidusiu margu būreliu, susidarė įspūdis, kad jų kur kas daugiau. Kai kurios buvo labai aukšto ūgio, didžiuma vilkėjo baltai, ir kiekvienos suknelė krito tokiomis prašmatniomis, banguojančiomis klostėmis, kad jos teikė jų figūroms tam tikro didingumo, kaip kad miglos didingai išryškina mėnulį. Aš atsistojau ir padariau reveransą; dvi ar trys atsakydamos linktelėjo galvas, kitos tik pasižiūrėjo į mane.

Jos pasklido po kambarį, panėšėdamos savo lengvais, gyvais judesiais į pulką baltasparnių paukščių. Vienos patogiai susėdo ant sofų ir otomanių, kitos, pasilenkusios prie stalų, ėmė žiūrinėti gėles ir vartyti knygas, o likusios susispietė ties židiniu. Visos šnekučiavosi negarsiai, bet aiškiomis ir skambiomis intonacijomis,— matyt, tai joms buvo įprasta ir kasdieniška. Vėliau aš sužinojau, kaip kiekviena vadinosi, ir todėl galiu dabar jas visas išvardyti.

Pirmiausia, čia buvo misis Ešton su dviem savo dukromis. Jaunystėje jos būta, be abejo, gražios,— ji ir dabar dar buvo nieko sau. Vyresnioji duktė Emė atrodė palyginti smulkutė, jos veidelyje ir laikysenoje jautėsi kažkokio naivumo ir vaikiškumo, o jos figūroje—kažkokio pikantiškumo. Jai labai tiko balta muslininė suknelė su žydra juosta. Antroji, Luiža, buvo aukštesnė ir elegantiškesnė, gana mielo veiduko,— „minois chiiionė"

5 t, kaip sako prancūzai. Abi seserys panėšėjo į švelnias lelijas.

Ledi Lin buvo stambi ir apkūni moteriškė, kokių keturiasdešimties metų. Vilkėjo jinai prabangia, švytuliuojančia atlasine suknia,, laikėsi itin tiesai ir išdidžiai. Juodi jos plaukai, papuošti plačia mėlyna plunksna ir brangakmeniais nusagstytu lankeliu, žvilgėjo maloniais atspindžiais.

_ Misis Dent, pulkininko žmona, mažiau krito į akis, bet atrodė ne mažiau aristokratiška. Jos figūra buvo grakšti, veidas švelniai pablyškęs,

51 Pikantiškas snukutis (piane).

159

plaukai šviesūs. Juoda atlasinė jos suknia, šalis iš brangių užsieninių nėrinių ir perliniai karoliai man patiko labiau negu vaivorykštės spalvomis tviskanti tituluota dama.

Bet labiausiai man krito į akis,— gal todėl, kad augalotos,— našlė ledi Ingrem ir jos dukterys — Blanš ir Merė. Visos trys buvo aukšto, dailaus stoto. Našlei jau galėjo būti per keturiasdešimt, tačiau jos figūra dar tebebuvo grakšti, plaukuose nesimatė (bent žvakių šviesoje) nė vieno sidabrinio siūlelio, dantys žvilgėjo nepaliestu baltumu. Daug kas, nepaisant jos amžiaus, būtų palaikęs ją nuostabia, pagaliau ji tokia ir buvo, tik, žinoma, savo išore. Visa jos išvaizda ir veidas rodė kažkokį nepakenčiamą išdidumą. Jos nosis buvo romėniška, o ir dvigubas smakras ėjo išvien su pilnu kaklu. Pasipūtimas ne tiktai žalojo ir temdė jos kilnius bruožus, bet tiesiog naikino juos. Atrodė, kad ir smakrą ji laiko kažkaip nenatūraliai išrietusi. Jos žvilgsnis buvo šaltas ir žiaurus. Misis Ingrem kažkuo man priminė misis Rid. Kalbėdama ji taip pat nenatūraliai tęsė žodžius, jos žemame balse buvo girdėti tos pačios intonacijos, arogantiškos, kategoriškos, žodžiu,— nepakenčiamos. Vilkėjo ji raudona aksomine suknia, ant galvos buvo užsidėjusi indiško šilko turbaną, kuris jai teikė, kaip ji veikiausiai ir tikėjosi, tikro imperatoriško didingumo.

Blanš ir Merė buvo vienodo ūgio — tiesios ir lieknos kaip tuopos. Merė atrodė truputį per liekna, bet Blanš buvo sudėta kaip Diana. Aš ją stebėjau, žinoma, ypač susidomėjusi. Pirmiausia, norėjau pamatyti, ar ji tokia, kaip man buvo nupasakojusi misis Feirfeks, antra, ar ji nors kiek panaši į tą miniatiūrą, kurią aš nutapiau iš vaizduotės, ir, trečia,— negaliu nutylėti,— ar ji verta tapti misterio Ročesterio išrinktąja.

Pasirodo, kad savo išore ji visiškai atitinka ir mano nupieštą paveikslą, ir misis Feirfeks nupasakojimą: prakilnus biustas, apvalūs pečiai, grakštus kaklas, tamsios akys ir juodos garbanos,—viskas kuo tiksliausia. Tačiau jos veido bruožai buvo lygiai kaip motinos, tik toks skirtumas, kad Blanš buvo jauna: ta pati žema kakta, tas pats išdidus profilis, ta pati puikybė. Tiesa, jos puikybė neatrodė tokia atkari: mis Ingrem be perstojo juokėsi, tačiau tas juokas skambėjo ironiškai; taip pat ironiška buvo ir aikštingai išlenktų jos lūpų išraiška.

Sakoma, kad genijai esti išdidūs. Aš negaliu pasakyti, ar mis Ingrem buvo genijus, tačiau išdidumo jinai turėjo per akis. Ji ėmė ginčytis botanikos klausimais su romiąja misis Dent. Atrodė, kad misis Dent nebuvo studijavusi šio mokslo, nors pasisakė mėgstanti gėles, ypač laukų. Mis Ingrem, būdama susipažinusi su šios srities terminais, ėmė išdidžiai juos berti ištisomis virtinėmis. Aš iš karto pastebėjau, kad mis Ingrem (kaip sakydavo mokinės) traukia per dantį misis Dent, tai yra šaiposi iš jos neišmanymo. Gal šis traukimas per dantį ir buvo sąmo-

160

jingas, bet jam aiškiai trūko geraširdiškumo. Paskui mis Ingrem atsisėdo paskambinti,— ji skambino puikiai. Ji padainavo,— ir jos balsas skambėjo žavingai. Vėliau prancūziškai užšnekino savo motiną,— ir paaiškėjo, kad ji kalba laisvai ir geru akcentu.

Merė buvo švelnesnė ir patrauklesnė negu Blanš. Jos bruožai irgi atrodė ne tokie griežti, veido spalva šiek tiek šviesesnė (mis Blanš buvo juoda it ispanė). Tačiau Merei stigo gyvumo, jos veidui trūko išraiškos, o akims—ugnies. Matyt, neturėdama ką pasakyti, ji atsisėdo į krėslą ir sustingo tarsi statula nišoje. Abi seserys vilkėjo baltomis it sniegas suknelėmis.

Ar aš dabar maniau, kad mis Ingrem gali tapti misterio Ročesterio išrinktąja? Ne, aš kaip ir anksčiau negalėjau atsakyti į šį klausimą, nežinodama, kokios moterys jam patinka. Jeigu jį viliojo išdidžios moterys, tai išdidumo ji turėjo be galo, be krašto, be to, jai netrūko žvalumo ir nemažų gabumų. Didžiuma vyrų turėtų žavėtis ja, nusprendžiau aš. O kad misteris Ročesteris jau susižavėjęs ja, aš, rodos, turėjau pakankamai progos įsitikinti. Man teliko pamatyti juodu vienus, kad neliktų nė mažiausios abejonės.

Negalvok, skaitytojau, kad Adelė taip visą laiką ir sėdėjo nejudėdama ant kėdutės ties mano kojomis. O ne! Vos damoms įėjus, ji atsistojo, išėjo jų pasitikti, pagarbiai padarė reveransą ir oriai tarė:

— Bonfour, mesdames*2

Mis Ingrem pažvelgė į ją iš aukšto ir pašaipiai sušuko: — O, kokia lėlytė! LedL.Lin pasakė: — Cia, matytt misterio Ročesterio globotinė, toji mažytė prancūzaitė,

apie kurią jis kalbėjo. Misis Dent lipšniai paėmė ją už rankutės ir pabučiavo į skruostą.

Emė ir Luiza Ešton abi kartu sušuko: — Kokia miela mergytė! Jos pasišaukė ją ant sofos, kur ji dabar ir sėdėjo jų būrelyje, čiauš

kėdama čia prancūziškai, čia darkyta anglų kalba. Ji patraukė ne tik jaunųjų, ledi,, bet ir misis Ešton bei ledi Lin dėmesį ir jautėsi tarsi septintame danguje.

Pagaliau tarnai atnešė kavą,— vadinasi, tuoj pasirodys ir džentelmenai. Aš sėdžiu šešėlyje, jeigu tik galima kalbėti- apie šešėlį toje skaisčiai nušviestoje svetainėje. Mane kiek slepia lango užuolaida. Vėl prasiskleidžia arkos drapiruotė. Įeina vyrai. Pasirodydami visi būreliu, kaip ir anksčiau ledi, jie daro didelį įspūdį. Visi juodais drabužiais. Daugumas—aukšti, kai kurie jauni. Henris ir Frederikas Linai—išsi-

Labas vakaras, ponios! (pranc).

11, Džeinė Eir 161

puste dabitos; pulkininkas Dentas — gražus vyras su kario laikysena. Misteris Eštonas, apygardos teisėjas,— orus ir prakilnus. Jo plaukai visai balti, bet antakiai ir ūsai — juodi; tatai jį daro panašų į „pere noble de thedtre" 53. Lordas Ingremas, kaip ir jo seserys,— labai aukštas. Jisai taip pat gražus, bet kaip ir Merė apatiškas ir apsiblausus, tarsi aukštas ūgis būtų atstojęs jam ir gyvumą, ir net protą.

O kurgi misteris Ročesteris? Jis įeina paskutinis. Aš nežiūriu į arką, bet matau jį. Stengiuosi

visą dėmesį sutelkti į virbalus ir į mezgamos piniginės ąseles, noriu galvoti tik apie rankdarbį, kurį laikau rankose, noriu matyti tiktai sidabrinius karolėlius ir šilkinius siūlus, kurie guli man ant kelių. Tačiau aiškiai regiu jo figūrą ir nejučia prisimenu paskutinį mūsų susitikimą tuoj po to, kai aš jam padariau, anot jo, gyvybinę paslaugą, prisimenu tą akimirką, kai jis laikė mano ranką savojoje ir žiūrėjo man į veidą žvilgsniu, kupinu gilaus jausmo, kurio dalis buvo skirta ir man. Kaip mus suartino ta akimirka! Kas gi atsitiko po to, kas privertė jį taip pakeisti savo elgesį su manim? Ir štai dabar kokie tolimi, kokie svetimi mes esame vienas kitam! Tokie svetimi, kad aš nesitikiu, jog jis prieis ir užkalbins mane. Ir aš nė' kiek nenustebau, kai jis, nė nepažvelgęs į mane, atsisėdo kitame kambario gale ir ėmė šnekučiuoti su damomis.

Vos tik pamačiau, kad jo dėmesys nukreiptas į jas ir kad galiu nepastebimai žiūrėti į jį, aš nejučia įsmeigiau žvilgsnį į jo veidą. Mano akys neklausė manęs ir kas kartas krypo į tą pusę. Aš žiūrėjau į jį, ir tas žiūrėjimas teikė man nepaprastą džiaugsmą,— malontį, bet drauge ir skausmingą džiaugsmą, brangų kaip tikras auksas, bet slepiantį savyje aštrų skausmą, džiaugsmą, panašų į tą, kurį patiria žūstąs nuo troškulio žmogus, žinantis, kad šaltinis, prie kurio Jįis vargais negalais prišliaužė,, yra užnuodytas, tačiau vis vien pasilenkęs godžiai geria dieviškąjį skystį.

Labai teisingas priežodis: „Jei širdžiai mielas — tai ir akiai gražus." Mano šeimininko veidas, tamsus, išblyškęs, kampuotas, masyvia kakta, plačiais ir juodais it anglis antakiais, gilįu žvilgsniu, griežtu profiliu ir ryžtingomis, rūsčiomis lūpomis — tiesiog įkūnyta energija, atkaklumas ir valia,—nebuvo gražus, vertinant įprastų grožio kanonų požiūriu, bet man jo veidas atrodė ne tik gražus, jis buvo įdomus ir žavingas, jis stačiai pakerėjo mane, aš nebeįstengiau kontroliuoti savo jausmų, ir jie atiteko to žmogaus valiai. Aš nenorėjau jo mylėti. Skaitytojas prisimena, kaip aš grūmiausi, stengdamasi su šaknimis išrauti iš savo sielos pirmuosius tos meilės daigus. \Ir štai dabar, vos tik vėl jį išvy-

63 Artistą, paprastai vaidinantį kilnių tėvų roles (pranc).

162

dau, tie gajūs daigai bematant atsigavo ir vešliai sukerojo. Jis privertė mane pamilti jį, net nepažvelgęs į mane.

Aš lyginau jį su svečiais. Ką reiškia galantiškas Linų grakštumas, lėnas lordo Ingremo elegantiškumas ir net karinis pulkininko Dento šaunumas, sugretinus juos su įgimtu misterio Ročesterio žavumu ir jo vidine jėgai Manęs anaiptol nežavėjo nei jų manieros, nei jų orumas, nors įsivaizdavau, kad daugeliui moterų jie atrodytų patrauklūs, gražūs, įspūdingi, o apie misterį Ročesterį jos iškart pasakytų, kad jis negražus ir paniuręs. Aš mačiau, kaip jo svečiai šypsosi, girdėjau, kaip jie juokiasi, tačiau tai nieko nereiškė. Atrodė, kad žvakių šviesoje buvo daugiau dvasinės šilumos negu jų šypsenose, ir varpelio skambesys buvo gyvesnis už jų juoką. Ir aš mačiau, kaip nusišypsojo misteris Ročesteris: jo griežti bruožai sušvelnėjo, akyse sužvilgo nuoširdumo kibirkštys, žvilgsnis buvo šiltas ir malonus. Jis kalbėjosi šiuo momentu su Luiza ir Erne Ešton, ir aš stebėjausi, kaip abejingai jos sutinka jo žvilgsnį, kuris, man rodės, smigo lig pat sielos gelmių. Aš laukiau, kad jos nuleis akis ir raudonis nudažys jų veidus, tačiau apsidžiaugiau, nepastebėjusi jose nė mažiausio susijaudinimo.

— Jisai joms ne tas, kas man,— galvojau aš,— tarp jų nėra nieko bendro, o tarp mūsų yra—esu įsitikinusi; aš jaučiu, kad mus kažkas traukia prie kits kito, aš suprantu jo žvilgsnių ir judesių kalbą. Nors jo visuomeninė padėtis bei turtas ir skiria mus, mano prote ir širdyje, mano kraujyje ir mano nervuose yra kažko, kas dvasiškai sieja mus. Argi vos prieš keletą dienų nesakiau pati sau, jog jis man tik tiek svarbus, kad iš jo gaunu atlyginimą? Argi aš neilždraudžiau pati sau galvoti apie jį kitaip kaip apie savo samdytoją? Tačiau tai buvo šventvagystė prieš prigimtį! Visi mano gerieji, taurieji, stiprieji jausmai nejučia krypo tiktai į jį. Aš žinau, kad turiu slėpti savo pergyvenimus; aš turiu užgniaužti savyje mažiausią viltį; aš turiu prisiminti, kad jis negali manęs mylėti. Sakydama, kad tarp mūsų yra kažkas bendro, aš visai nemanau, kad aš taip pat sugebu daryti įtaką žmonėms, taip pat galiu juos žavėti kaip ir jis. Aš tenoriu pasakyti, kad mudviejų skonis ir pažiūros kartais sutampa. Ir todėl aš turiu be atvangos sau kartoti, kad mes amžiams atskirti. Tačiau, kol tebesu gyva ir alsuoju, aš negaliu jo nemylėti.

Tarnai padavė kavą. Vyrams įėjus, visos damos sučiulbo it vyturiai. Šnekos darėsi vis garsesnės ir linksmesnės. Pulkininkas Dentas ir misteris Eštonas ginčijasi apie politiką; jų žmonos klausosi, ką jie svarsto. Abi išdidžiosios našlės — ledi Lin ir ledi Ingrem — maloniai šnekučiuojasi. Seras Džordžas (jo išvaizdą aš pamiršau aprašyti: tai labai aukštas ir raudonskruostis dvarininkas) stovi priešais jų sofą, laikydamas rankoje puoduką kavos ir retkarčiais įterpdamas kokį žodelį.

163

Misteris Frederikas Linas atsisėdo šalia Merės Ingrem ir rodo jai puošnią knygą su graviūromis. Ji žiūri, kada ne kada nusišypso, bet nuo pastabų susilaiko. Aukštas ir flegmatiškas lordas Ingremas stovi, susinėręs rankas, už kėdės, kurioje sėdi mažoji ir guvioji Emė Ešton. Jinai dirsčioja į jį ir čerška it šarka; jis jai patinka labiau negu misteris Ročesteris. Henris Linas prisėdo ant suolelio ties Luizos kojomis. Adelė sėdi šalia jo. Jis mėgina su ja kalbėti prancūziškai, ir Luiza juokiasi iš jo daromų klaidų. Kas gi sudarys porą Blanš Ingrem? Ji stovi viena prie stalo ir, grakščiai pasilenkusi, varto albumą. Atrodo, ji laukia, kad kas prie jos prieitų. Tačiau ilgai laukti ji nelinkusi. Ji pati pasirenka kompanioną.

Tuo metu misteris Ročesteris, pasikalbėjęs su Eštonais, prieina prie židinio. Dabar jis irgi vienišas, todėl Blanš žengtelia prie jo ir atsistoja priešais.

— Aš maniau, misteri Ročesteri, kad jūs nemėgstate vaikų? — Aš ir nemėgstu. — Tai kas privertė jus globoti šitą lėlę (ji parodė į Adelę)? Iš

kur jūs ją ištraukėte? —- Aš jos iš niekur neištraukiau, ji buvo palikta mano globai. — Jums vertėjo atiduoti ją į mokyklą. — Negalėjau to padaryti: mokykla per brangiai atsieina. — Argi? Juk jūs, rodos, parūpinote jai guvernantę. Aš ką tik ma

čiau kažkokią žmogystą su ja... Nejaugi jinai jau pasišalino? O, ne! Ana ten ji tebetūno, pasislėpusi už storos. Jūs, be abejo, jai mokate algą. Man rodos, tatai gana brangiai išeina, juo labiau kad jas abi reikia dar ir išlaikyti.

Aš bijojau, teisingiau sakant, tikėjaus, kad, išgirdęs kalbant apie mane, misteris Ročesteris bent dirstels į mano pusę, ir todėl nejučia dar labiau susigūžiau lango nišoje. Tačiau jis nė negrįžtelėjo mano pusėn.

— Aš nepagalvojau apie tai,— tarė jis abejingai, žvelgdamas tiesiai prieš save.

— Nepagalvojote! Jūs, vyrai, niekad nepaisote nei taupumo, nei sveiko proto. Jums vertėtų pasiklausyti, ką mama sako apie guvernantes. Mudvi su Mere, man rodos, esame praleidę jų savo laiku kokį tuziną. Pusė jų — bjaurios, kitos — juokingos, ir visos—tikras košmaras. Ar ne tiesa, mama?

— Ar ką sakei, mano aukse? Auksu pavadinta jaunoji ledi pakartojo klausimą, plačiau jį pako

mentuodama. — Mano brangiausioji,-—atsiliepė motina,— nieko nekalbėkite apie

guvernantes. Jau vien pats tas žodis mane nervina. Aš tiek prisiken-

164

tėjau nuo jų neišmanymo ir užgaidų. Ačiū dievui, kad pagaliau jomis atsikračiau.

Cia misis Dent pasilenkė prie šios dorosios ledi ir kažką pašnibždėjo jai į ausį. Iš atsako, kuriuo buvo reaguota į šnibžtelėjimą, aš nusprendžiau, kad toji priminė, jog viena koneveikiamos padermės atstovė esanti svetainėje.

— T ant pis!54— atsakė jos prakilnybė.— Aš tikiuosi, kad tai girdėti jai išeis į naudą.— Paskui truputį tyliau, bet pakankamai garsiai, kad aš girdėčiau, ji pridūrė:—Aš ją įsidėmėjau. Būdama gera fizionomiste, galiu pasakyti, kad joje matau blogąsias visų guvernančių ypatybes.

— Kokios gi tos blogosios ypatybės, madam?—pasiteiravo garsiai misteris Ročesteris.

— Aš jas paskui išvardysiu jums į ausį,— atsakė ji ir triskart išdidžiai ir reikšmingai kryptelėjo savo turbaną.

— Bet mano smalsumas praeis. Jis trokšta peno kaip tik dabar. — Klauskite Blanš, ji arčiau jūsų negu aš. — O, nesiųskite jo pas mane, mama! Apie visą jų padermę aš ga

liu trumpai pasakyti, kad jos—baisi nuobodybė. Daug kęsti nuo jų man, žinoma, neteko. Aš pasirūpinau verčiau pati jas pakankinti. O, kiek šunybių mudu su Teodoru iškrėsdavomę savo guvernantėms: mis Vilson, misis Greis ir prancūzei madam Zuber! Merė visada būdavo per daug mieguista, kad galėtų dalyvauti kokioje linksmoje išdaigoje. Daugiausia juoko būdavo iš madam Zuber. Mis Vilson buvo vargšė, ligota žmogysta, apsiašarojusi ir nelaiminga, neapsimokėjo nė prasidėti su ja. O misis Greis buvo grubi ir nejautri,— joks smūgis jos nesukrės-davo. Tačiau vargšelė madam Zuber! Lyg dabar matau, kaip ji siunta, kada mes, būdavo, išvedame ją iš kantrybės — išlaistome arbatą, pritrupiname ant grindų sviestu apteptos duonos, imame svaidyti į palubę knygas ir sukeliame kurtinantį koncertą, pliaukšėdami liniuote į stalą ir belsdami geležiniu žarstekliu į židinio groteles. Teodorai, juk tu atsimeni tas linksmąsias dienas?

— Ta-aip, žinoma, prisimenu,—tęsdamas žodžius, atsiliepė lordas Ingremas.— Tada toji vargšė senpalaikė imdavo šaukti: „O, jūs bjaurūs vaikai!" O mes jai pradėdavome drožti pamokslą, kaip jinai drįsta mokyti mus, tokius gudruolius, pati nieko neišmanydama.

— Taip, taip. Ir žinai, Tedai, aš tau padėdavau persekioti tavo auklėtoją, susiraukėlį misterį Viningą, rūstųjį ilgaskvernį, kaip mes jį vadinome. Jisai ir mis Vilson išdrįso įsimylėti vienas kitą,— taip nusprendėme mudu su Teodoru. Mums pavyko nutykoti jųdviejų švelnius žvilgsnius bei atodūsius, kuriais, kaip mums atrodė, reiškėsi jų

54 Juo geriau! {piane).

165

la belle passion5*, ir, garbės žodis, visi bematant sužinojo apie mūsų atradimą, kuriuo mes pasinaudojome jiems iš mūsų namų išgarbinti. O brangioji motutė, vos tik pajutusi, kokia čia istorija, nutarė, kad joje esama nepadorių tendencijų. Argi ne tiesa, ledi mama?

— Tikriausia tiesa, mano geriausioji. Ir aš nė kiek neapsirikau. Patikėkite, yra tūkstančiai priežasčių, kodėl guvernančių ir vyriškių auklėtojų meilės ryšių nė valandėlės negalima pakęsti nė vienuose padoriuose namuose. Pirmiausia...

Susimildama, mama, nekankink mūsų tų priežasčių išvardinimu. Au reste56, mes visi jas žinome: susidaro pavojus, kad blogas pavyzdys gali užkrėsti nekaltas vaikų sielas, įsimylėjusieji esti išsiblaškę ir todėl nerūpestingai atlieka savo pareigas, paskui jie sudaro sąjungą ir visada palaiko kits kitą, o iš to kyla akiplėšiškumas, maištas ir visiška netvarka. Juk aš sakau tiesą, baronese Ingrem iš Ingrem Parko?

— Mano gražioji lelija, tavo teisybė kaip ir visada. — Vadinasi, pridurti nėra ko. Pakalbėkime apie ką kita. Emė Ešton, neišgirdusi, o gal nepaisydama šio įsakmaus uždraudi

mo, įsiterpė švelniu, vaikišku balseliu: — Mudvi su Luiza taip pat kankindavome savo guvernantę, tik ji

buvo tokia gerutė, kad viską pakęsdavo: niekas jos nesuerzindavo. Su mumis ji niekad nebūdavo šiurkšti, tiesa, Luiza?

— Ne, niekados. Mes galėdavome daryti ką tinkamos: iškraustyti jos stalą ar rankdarbių dėžutę, viską apversti aukštyn kojomis jos komodos stalčiuose. Ir ji buvo tokios geros širdies, kad mums duodavo, ko tik paprašydavome.

— Man rodos,— pratarė mis Ingrem, sarkastiškai perkreipdama lūpas,— visi šičia nusprendė papasakoti savo prisiminimus apie guvernantes. Norėdama to išvengti, dar kartą siūlau pakeisti temą. Ar jūs pritariate mano nuomonei, misteri Ročesteri?

— Madam, aš pritariu šiam jūsų pasiūlymui kaip ir visiems kitiems. — Tada man tenka imtis iniciatyvos. Senjore Eduardai, ar jūs šį

vakar nusiteikęs dainuoti? — Dona Bianka, jeigu jūs įsakysite, aš būsiu nusiteikęs. — Jei taip, senjore, tai skelbiu jums imperatoriškąjį savo įsaky

mą: išvalykite savo plaučius ir kitus vokalinius organus, nes jų prireiks karališkajai mano tarnybai.

— Kas gi nepanorės būti tokios dieviškos Marijos Ričių 57?

5 5 Švelnioji aistra (piane). 56 Be to (piane). 5 7 R i č i a s Davidas — italų muzikantas, Škotijos karalienės Marijos Stiuart

favoritas.

166

— Kas man Ričas!—sušuko ji, atmesdama savo garbanotą galvą ir žengdama prie pianino.—Mano nuomone, smuikininkas Davidas turėjo būti nuobodus žmogelis. Juodasis Botvelis58 man kur kas labiau prie širdies. Aš visai nevertinu vyriškio, jeigu jis neturi kažko šėtoniško. Tegu apie Džeimsą Hepberną istorija sako ką nori, bet esu įsitikinusi, kad jis buvo toks laukinis, nesuvaldomas herojus piktadarys, kuriam sutikčiau atiduoti savo ranką.

— Džentelmenai, jūs girdite? Kuris iš jūsų labiausiai panašus į Bot-velį?—sušuko misteris Ročesteris.

— Man rodos, pirmenybė atitenka jums,— atsakė pulkininkas Dentas. — Garbės žodis, aš didžiai jums dėkingas,— atsiliepė misteris Ročes

teris. Mis Ingrem, išdidžiai ir gracingai atsisėdusi prie pianino, išskleidė

aplink save baltos it sniegas suknios prašmatnias klostes ir ėmė skambinti triukšmingą preliudą. Tuo pat metu ji ir toliau kalbėjo. Atrodė, kad šįvakar ji ypatingai nusiteikusi. Ir savo žodžiais, ir veido išraiška tarsi norėjo ne tik sužadinti klausytojams susižavėjimą, bet ir nustebinti juos. Buvo aišku, kad jai knietėjo apstulbinti visus savo šaunumu ir drąsa.

— O, man taip atsipyko nūdieniai jaunuoliai!—sušuko ji, tarškindama pianiną.— Vargšai, suglebę padarai, biją ir koją iškelti už tėtės parko vartų! Jie net per kiemą nepereina, jei jų nelydi mielos mamytės globojanti ranka! Vargšeliai, taip susirūpinę savo gražiais veidukais, baltomis rankutėmis ir mažomis kojytėmis! Lyg tikriems vyrams būtų reikalingas grožis! Tarytum žavumas nebūtų vien tik moterų privilegija, jų teisėtas pasididžiavimas ir visas turtas! Aš tvirtinu, kad negraži moteris yra tiesiog gamtos įžeidimas, o vyrai turi būti vien tik stiprūs ir narsūs. Jų devizas tebūna: ,.Medžioklė, šaudymas ir* karas!" Visa kita—niekai! Šitoks būtų mano šūkis, jei aš būčiau vyras.

— Jei aš kada ištekėsiu,— kalbėjo ji, patylėjusi ir nesulaukusi prieštaravimų,— tai pasirinksiu tokį vyrą, kuris ne konkuruos su manim grožiu, bet tik pabrėš jį. Aš nepakęsiu varžovo prie savo sosto. Mano valdžia turės būti nedaloma. Aš noriu, kad jis gėrėtųsi tik manimi, o ne savo atvaizdu veidrodyje. Na, dabar, misteri Ročesterį, padainuokite, aš jums akompanuosiu.

— Klausau,— atsakė jis. — Štai čia korsaro daina. Žinokite, kad aš dėl korsarų einu iš gal

vos, ir todėl padainuokite con spirito 59. 5 8 B o t v e l i s , D ž e i m s a s H e p b e r n a s (1536—1578) — Škotijos aristok

ratas, Marijos Stiuart vyras. 6 9 Pakiliai (itai.).

167

— Įsakymai iš mis Ingrem lūpų, manau, paverstų liepsnojančiu spiritu ir nugriebto pieno stiklinę.

— Pasisaugokite! Jeigu jūs nesugebėsite man įtikti, aš sugėdinsiu jus, parodydama, kaip tokie dalykai turi būti dainuojami.

— Jūs norite suteikti man premiją už nesugebėjimą. Dabar man tikriausiai nepavyks.

— Gardez-vous en bien!60 Jeigu jūs tai padarysite tyčia, aš paskirsiu jums papildomą bausmę.

— Mis Ingrem turėtų būti gailestinga, nes ji gali uždėti tokią bausmę, kurios nepakeltų žmogaus jėgos.

— Paaiškinkite, ką tai reiškia?— įsakė ledi. — Atleiskite man, madam! Čia nereikia jokių paaiškinimų. Jūsų

pačios jautrumas turėtų jums pasakyti, kad suraukti jūsų antakiai prilygsta mirties bausmei.

— Dainuokite! —daarkartą įsakė Blanš ir, vėl palietusi klavišus, ėmė triukšmingai akompanuoti.

„Dabar pats laikas man pasišalinti",—pagalvojau aš, tačiau tuo momentu suskambėję tonai sulaikė mane. Misis Feirfeks buvo sakiusi, kad misterio Ročesterio puikus balsas,—ir iš tikrųjų jis dainavo sodriu, galingu bosu, kuris virpėjo jo paties jausmais bei jėga ir kuris skverbėsi į širdį ir keistai jaudino. Aš palaukiau, kol nutilo paskutinis gilus bei stiprus tonas ir vėl ėmė čiurlenti valandėlei aptilęs pašnekesys. Tada aš palikau savo kampelį ir išslinkau pro šonines duris, kurios, laimė, buvo netojiese. Išėjusi pro jas, aš siauru koridorėliu patekau į vestibiulį. Žengusi keletą žingsnių, pajutau, kad atsileido vieno batelio raištis ir, sustojusi jo surišti, atsiklaupiau ties pat laiptų papėde. Staiga išgirdau, kaip atsidarė svetainės durys ir pro jas išėjo kažkoks džentelmenas. Aš tuoj atsistojau ir akis į akį susidūriau su misteriu Ročesteriu.

— Kaip laikotės?—paklausė jis mane. — Labai gerai, sere. — Kodėl jūs nepriėjote ir nepakalbėjote su manim svetainėje? Man atrodė, kad galėjau to paties paklausti jį patį, bet neišdrįsau

ir atsakiau: — Aš nenorėjau trukdyti jūsų. Man atrodė, kad jūs užimtas, sere. — Ką jūs veikėte, kol manęs nebuvo namie? — Nieko ypatingo. Kaip paprastai mokiau Adelę. — Ir gerokai pablyškote nuo to laiko. Aš tai iš karto pastebėjau.

Kas atsitiko? — Ničnieko, sere!

Pasisaugokite! (piane).

168

— Gal jūs persisaldėte tą naktį, kai vos manęs nepaskandinote? — Nė kiek! — Grįžkite į svetainę: jūs per anksti pasišalinote. — Aš pavargau, sere. Valandėlę jis įdėmiai žiūrėjo į mane. — Jūs truputį susisielojusi,— pasakė jis.— Kas yra? Papasakokite

man! — Nieko! Nieko, sere! Manęs neslegia joks sielvartas. — O aš sakau, kad slegia. Ir taip slegia, kad dar vienas žodis —

ir jūsų akyse pasirodys ašaros. Matote, jos jau žvilga ant jūsų blakstienų ir štai vienas perlinis karolėlis rieda jūsų skruostu ir tuoj nukris ant grindų. Turėdamas laiko ir nebijodamas, kad pro šalį gali praeiti koks ilgaliežuvis tarnas, aš sužinočiau, ką visa tai reiškia. Na, šįvakar aš atleidžiu jus, bet įsidėmėkite — kol pas mane viešės šitie svečiai, aš noriu, kad jūs kas vakaras pasirodytumėte svetainėje. Toks mano pageidavimas ir prašau neatmesti jo. Dabar eikite ir atsiųskite Sofi Adelės pasiimti. Labanakt, mano...— jis nutilo, prikando lūpą ir staiga paliko mane.

XVIII S K Y R I U S

Linksmai ir triukšmingai bėgo tos dienos Tornfildo pilyje. Kaip jos skyrėsi nuo tų trijų pirmųjų mėnesių, kupinų tylos, vienodumo ir vienatvės, kuriuos aš praleidau šioje pastogėje. Atrodė, kad iš šių namų išvyti visi liūdni jausmai, užmiršti visi liūdni prisiminimai. Visur virė gyvenimas, kiauras dienas į visas puses siuvo žmonės. Dabar negalėjai pereiti koridorium, kadaise tokiu tyliu, ar patekti į paradinius kambarius, kad nesutiktum kokios išsipusčiusios kameristes ar dabitos kamerdinerio.

Virtuvė, produktų kamara, tarnų kambarys, vestibiulis — visur buvo pilna žmonių. Svetainės ištuštėdavo ir nurimdavo tik tada, kai žydras dangus ir viliojanti nuostabios pavasario dienos giedra kvieste kviesdavo svečius į parką. Tačiau net ir tada, kai pabjurdavo oras ir ištisas dienas nesiliaudavo liję, svečių nuotaika nepablogėdavo. Nutrūkus linksmybėms gamtoje, viduje ruošiamos pramogos tapdavo nuo to tiktai gyvesnės bei įvairesnės.

Aš didžiai nustebau, kai vieną vakarą buvo nutarta pakeisti pramogų programą: visi ėmė kalbėti apie šaradas, tačiau, būdama neišmanėlė, nežinojau, ką tai reiškia. Buvo pašaukti tarnai, valgomojo stalai nustumti į pakraščius, perstatytos žvakidės, kėdės išrikiuotos pusračiu

169

priešais arką. Kol misteris Ročesteris ir kiti džentelmenai nurodinėjo tarnams, ką daryti, damos lakstė laiptais aukštyn ir žemyn, kažką įsa-kinėdamos savo kameristėms. Pakviesta misis Feirfeks turėjo papasakoti, kokių drabužių, skarų ir kitokių spalvotų audeklų galima būtų rasti ko modose. Buvo išraustos trečiojo aukšto spintos, ir kameristes atitempė į apačią jose rastus glėbius įvairiausių brokatinių sijonų, atlasinių liemenių, juodų šilkinių šalių, nertinių kepuraičių ir viso kito. Dalis šių daiktų buvo atrinkta ir nunešta į svetainę.

Tuo tarpu misteris Ročesteris vėl susišaukė aplink save damas ir rinkosi kai kurias į savo grupę.

— Mis Ingrem, be abejo, eis pas mane,— pasakė jis. Po to ištarė abiejų panelių Ešton ir misis Dent vardus. Jis pažvelgė ir į mane; aš kaip tik buvau netoliese — segiau atsileidusią misis Dent apyrankę.

— Ar jūs dalyvausite vaidinime?—paklausė jis. Aš papurčiau galvą, bijodama, kad misteris Ročesteris nesumanytų

spirtis, tačiau jis leido man ramiai grįžti įprastinėn vieton. Mano šeimininkas ir jo grupė pasislėpė už drapiruotės. Kitas būre

lis, kuriam vadovavo pulkininkas Dentas, susėdo ant pusračiu sustatytų kėdžių. Vienas džentelmenas, misteris Eštonas, pažvelgęs į mane, atrodo, pasiūlė ir mane pakviesti prisidėti prie jų, tačiau ledi Ingrem užprotestavo:

— Ne,— išgirdau jos žodžius,— ji atrodo per kvaila šitokiam žaidimui.

Netrukus suskambo varpelis, ir uždanga pakilo. Arkos gilumoje, apsiausta balta drobule, įspūdingai stūksojo stambi sero Džordžo Lino figūra; jį misteris Ročesteris taip pat buvo pasikvietęs į savo grupę. Priešais jį ant stalo gulėjo atversta didžiulė knyga. Šalia irgi su knyga rankose stovėjo Emė Ešton, užsimetusi misterio Ročesterio apsiaustą. Kažkas nematomas linksmai skambino varpelį. Staiga Adelė (ji būtinai įsiprašė, kad jai būtų leista dalyvauti vaidinime) iššoko į priekį, barstydama aplinkui gėles iš pintinėlės, kuri kabojo jai ant rankos. Po to pasirodė didinga mis Ingrem figūra, visa baltais drabužiais, su ilgu šydu ant galvos ir su rožių vainiku. Greta jos žengė misteris Ročesteris. Priėję, prie stalo, jie atsiklaupė, o misis Dent ir Luiza Ešton, irgi baltai apsirengusios, atsistojo už jų. Prasidėjo ceremonija, ir visi iš karto suprato, kad tai vedybų pantomima. Jai pasibaigus, pulkininkas ir jo grupė keletą minučių pašnibždomis tarėsi, ir po to pulkininkas paskelbė:

— Braid!61

Misteris Ročesteris nusilenkė, ir uždanga nusileido. Praslinko gana daug laiko, iki ji vėl pakilo. Šį kartą uždanga at-

8 1 Nuotaka (angį).

170

skleidė jau rūpestingiau paruoštą sceną. Kaip jau esu minėjusi, einant iš valgomojo į svetainę, reikėjo palypėti dvi pakopas. Ir štai maždaug už poros jardų nuo šių pakopų pasirodė didelis marmurinis dubuo, kurį pamačius aš iš karto pažinau tą mūsų oranžerijos puošmeną. Sis dubuo paprastai stovėdavo tarp tropinių augalų ir jame plaukydavo auksinės žuvytės. Atboginti čia tokį didelį ir sunkų daiktą, be abejo, buvo nelengva.

Ant kilimo šalia šio dubens sėdėjo misteris Ročesteris, susisupstęs visokiomis skaromis, su turbanu ant galvos. Tamsios jo akys, rusva oda ir aštrūs bruožai kuo puikiausiai derinosi su apdaru. Jis atrodė kaip tikras Rytų emiras, kokios egzotinės legendos herojus. Netrukus pasirodė mis Ingrem. Ji irgi buvo rytietiškai apsirengusi — platus šalis juosė jos liemenį, siuvinėta skarelė buvo sumegzta ties smilkiniais, o jos dailios it nutekintos rankos švytėjo nuogos iki pečių; viena jinai grakščiai laikė ant galvos ąsotį. Jos figūra ir veido bruožai, jos odos spalva ir visa išorė darė ją itin panašią į kokią nors patriarchalinių laikų Izraelio princesę, kokią, matyt, jinai ir norėjo suvaidinti.

Jinai prisiartino prie dubens ir pasilenkė ties juo, tarsi ruošda^ masi prisemti ąsotį. Paskui vėl užsikėlė jį ant galvos. Dabar sėdįs prie dubens žmogus, atrodė, užkalbino ją ir lyg ko paprašė. Ji paskubomis nukėlė ąsotį nuo galvos ir, prilaikydama jį ranka, davė jam atsigerti. Po to jis išsitraukė iš užančio dėžutę, atidarė ją ir išėmė puošnias apyrankes ir auskarus. Moteriškė suvaidino, jog ji nustebusi ir susižavėjusi. Atsiklaupęs jis padėjo brangenybes jai po kojų, o jinai žvilgsniais ir judesiais parodė, jog nepasitiki, tačiau džiūgauja. Nepažįstamasis užsegė apyrankes jai ant rankų ir įvėrė auskarus į ausis. Tai buvo Eleazaras ir Rebeka; tetrūko kupranugarių.

Spėjančioji grupė vėl sukišo galvas. Matyt, jie negalėjo nuspręsti, kokį žodį ar posakį iliustravo šitoji scena. Pulkininkas Dentas, grupės vadovas, paprašė parodyti vaidinimą ištisai. Tada uždanga vėl nusileido.

Kai ji pakilo trečią kartą, atsiskleidė tik dalis svetainės; likusį jos plotą slėpė širma, uždrapiruota kažkokia stora tamsia medžiaga. Marmurinio dubens nebebuvo. Jo' vietoje stovėjo medinis stalas ir virtuvės taburetė. Visa tai blankiai švietė raginis žibintas, nes visos žvakės buvo užgesintos.

Niauriame fone matėsi sėdintis žmogus; ant kelių jis laikė sugniaužtus kumščius ir žiūrėjo žemyn. Aš tuoj pažinau misterį Ročesterį, nors jo veidas buvo nuteptas suodžiais ir drabužiai apdraskyti (švarkas kabojo ant vieno peties, tarsi perplėštas per nugarą grumtynių metu), o nusiminusi bei apmaudinga išraiška ir susivėlę, išsidraikę plaukai

171

iš tikrųjų darė jį tiesiog nebeatpažįstamą. Jam pajudėjus, džergžtelėjo grandinė: jo rankos buvo surakintos.

— Braidvel!62— sušuko pulkininkas Dentas, ir šarada buvo išspręsta. Praėjo nemaža laiko, iki artistai vėl apsivilko įprastus savo dra

bužius ir grįžo į svetainę. Misteris Ročesteris vedėsi mis Ingrem už parankės. Jinai gyrė jo vaidybą.

— Ar jūs žinote,— kalbėjo ji,—kad iš trijų jūsų vaidmenų man labiausiai patiko paskutinis? O, kad jums būtų buvę lemta gyventi kiek anksčiau, koks šaunus riteris plėšikas būtų iš jūsų išėjęs!

— Ar aš gerai nusiploviau suodžius?—paklausė jis, grįžteldamas į ją.

— Deja, taip! Labai gaila! Niekas taip netinka jūsų veidui, kaip tas tamsus karminas.

— Vadinasi, jūs galėtumėt pamilti kokį pakelės plėšiką? — Tik Italijos banditas galėtų būti įdomesnis už angliškąjį pakelės

plėšiką. Italą pralenktų nebent Levanto piratas. — Na, kad ir kas aš būčiau, nepamirškite, jog esate mano, žmona.

Mes susituokėme prieš valandą visų šių liudininkų akivaizdoje. Ji nusikvatojo ir visa paraudo. — O dabar, Dentai,— pratarė misteris Ročesteris,— jūsų eilė. Ir kai nauja grupė pasišalino, misteris Ročesteris ir jo grupė su

sėdo į tuščias kėdes. Mis Ingrerft užėmė vietą, savo vadovo dešinėje. Kiti spėjantieji susibūrė abipus jų. Dabar aš jau nebestebėjau vaidintojų, nebelaukiau susidomėjusi, kada pasikels uždanga, mano visas dėmesys buvo sutelktas į žiūrovus, mano akys, neseniai įsmeigtos į sceną, dabar nejučia krypo į sustatytas pusračiu kėdes. Kokią, šaradą suvaidino pulkininkas Dentas su savo grupe, kokį žodį jie pasirinko ir kokiomis scenomis jį išreiškė, man būtų sunku dabar prisiminti. Bet lig šiol akyse stovi, kaip tarėsi žiūrovai, kas kartą nusileidus [uždangai. Matau, kaip misteris Ročesteris atsigręžia į mis Ingrem, o mis Ingrem — į jį. Regiu, kaip ji palenkia prie jo savo galvą ir kaip juodos it anglis jos garbanos beveik liečia jo petį ir kutena jo skruostą. Girdžiu, kaip jie šnibždasi tarpusavy. Seku, kaip jie žvilgčioja vienas į kitą. Ir dabar, tatai prisimindama, pergyvenu tuos pat jausmus, kuriuos pergyvenau tada, žiūrėdama į juos.

Aš jau minėjau, skaitytojau, jog įpratau žavėtis misteriu Ročesteriu. Juk negalėjau liautis juo gėrėjūsis vien dėl to, kad pamačiau, jog jis nekreipia dėmesio į mane, dėl to, kad ištisas valandas jis nė karto nedirstelėjo į mano pusę; dėl to, kad mačiau, jog visas jo dėmesys buvo

62 B r a i d — nuotaka: v e 1 — šulinys (angl.). Drauge — B r a i d v e l , kalėjimas Londone, sugriautas 1864 metais.

172

prirakintas prie kilmingosips ledi, kuri, eidama pro mane, šlykštėjosi prisiliesti prie manęs net drabužių krašteliu, o jeigu atsitiktinai tamsių ir valdingų jos akių žvilgsnis užkliūdavo už manęs, jinai tuoj jį nukreipdavo į šalį, tarsi aš buvau neverta net jos žvilgsnio. Juk negalėjau liautis juo gėrėjusis dėl to, kad žinojau, jog jis greitai susituoks su šia ledi, dėl to, kad kasdien mačiau, jog ji nė kiek neabejoja šiomis vedybomis ir todėl tokia didžia vedasi; dėl to, kad visą laiką mačiau, kaip jis asistuoja jai, tiesa, kiek savotiškai — atsainiai, tarsi stengdamasis, kad ji pati jam meilintųsi; tačiau šis jo atsainumas buvo kažkaip žavus, o jo išdidumas—patrauklus.

Visose šiose aplinkybėse nebuvo ničnieko, kas galėjo atvėsinti ar sunaikinti mano žavėjimąsi, tačiau daug ko užteko sukelti nevilčiai. Daug taip pat ir to, pagalvosi, mielas skaitytojau, kas galėjo sužadinti pavydą. Tačiau ar mano padėties moteris galėjo drįsti pavydėti tokiai ledi kaip mis Ingrem? Aš iš viso nebuvau pavydi, nebent tik retkarčiais; skausmo, kurį aš kenčiau, negalima pavadinti tuo žodžiu. Mis Ingrem nebuvo verta pavydo, ji atrodė per daug menka, kad būtų galėjusi sukelti man tą jausmą. Atleisk, skaitytojau, šį tariamą paradoksą, bet aš turiu omenyje kaip tik tai, ką sakau. Ji labai krito į akis, tačiau jai stigo natūralumo. Ji buvo graži, plačiai išsilavinusi, tačiau jos dvasia buvo skurdi, o širdis iš prigimties sausa. Joks žiedas nepražydo šitoje dirvoje, joks laisvai išaugęs vaisius nedžiugino čia savo natūraliu sultingumu. Ji nebuvo gera, ji neturėjo nieko savo, tik kartojo knygose išskaitytas frazes, bet niekad negynė savo įsitikinimų, nes jų neturėjo. Ji postringavo apie kilnius jausmus, bet jai buvo svetima bet kokia užuojauta ir gailestis; ji nežinojo, kas yra tikras švelnumas ir tiesos meilė. Jinai nuolatos parodydavo tai netinkamu savo elgesiu,— pavyzdžiui, kad ir ta panieka ir priešiškumu, kuriuo sutiko mažąją Adelę. Ji ponžinai varydavo Adelę nuo savęs kokiu nors skaudžiu žodžiu, jeigu mergaitė netyčiomis prieidavo prie jos, o kartais ji tiesiog liepdavo jai išeiti iš kambario ir elgdavosi su ja šaltai ir pašaipiai. Tačiau šiuos jos charakterio bruožus, be manęs, stebėjo dar ir kitos akys, stebėjo juos atidžiai, įdėmiai, gudriai. Taip, būsimasis jaunikis, pats misteris Ročesteris, be perstojo sekė savo numatomąją nuotaką. Ir štai tas jo nuovokumas, atsargumas ir visiškas savo išrinktosios ydų supratimas, aiškus jo šaltumas jos atžvilgiu man ir buvo visų skaudžiausias.

Aš mačiau, kad jis ruošiasi vesti ją šeimyniniais, o gal politiniais sumetimais, nes aukšta jos padėtis ir pažintys atitiko jo tikslus. Bet aš jaučiau, kad jis neatidavė jai savo meilės ir kad jį, nors ir kokia tobula būdama, neįstengė laimėti šio lobio. Štai čia ir slypėjo toji priežastis, kuri užgavo opiąją mano sielos vietą ir nuolat ją dilgino,

173

priežastis, dėl kurios mane degino neužgesinama ugnis: ji nepajėgė sužavėti jo.

Jeigu jinai būtų laimėjusi jo sielą, o jisai būtų nuoširdžiai sudėjęs savo meilę prie jos kojų, aš būčiau užsidengusi veidą, nusigręžusi į sieną ir (vaizdingai tariant) mirusi jiems abiems. Jeigu mis Ingrem būtų buvusi geraširdė ir kilni moteris, apdovanota stipriu jausmu, karštomis emocijomis, kilnumu bei protu, man būtų tekę susidurti žūtbūtinėje kovoje su dviem tigrais — pavydu ir neviltimi. Tegu mano širdis būtų buvus sudraskyta ir sunaikinta, tačiau, matydama jos pranašumą, aš būčiau pasigėrėjusi ja ir likusi rami iki pat grabo lentos. Ir kuo ji būtų buvusi pranašesnė, tuo pagarbiau aš būčiau nusilenkusi jai ir tuo ramesnis ir šviesesnis būtų buvęs mano sielvartas. Tačiau visą laiką matyti, kaip mis Ingrem stengiasi sužavėti misterį Ročesterį ir kaip jos pastangos, jai pačiai to nepastebint, yra visiškai bergždžios, stebėti, kaip ji klysta, manydama, jog kiekviena jos paleista strėlė pataiko į tikslą, kaip ji nenuilstamai triumfuoja dėl tariamos savo pergalės, o tuo tarpu jos išdidumas ir pasitikėjimas savimi vis labiau atstumia tą, kurį jinai nori prisivilioti; matyti visa tai — reiškė nuolat jaudintis ir kankintis.

O juk matydama nesėkmingas jos pastangas, aš supratau, kaip ji galėjo laimėti. Strėlės, kurias ji taikė į misterio Ročesterio krūtinę ir kurios, nė kiek jo nesužeidusios, krito jam po kojų, paleistos taiklesne ranka, galėjo—aš tai žinojau—giliai įsmigti į jo išdidžią širdį, įkvėpti meilės jo rūsčioms akims ir švelnumo pašaipiam veidui. Tačiau dar lengviau, dar geriau šitą tylią kovą galima buvo laimėti be jokių ginklų.

„Kodėl jos kerai neveikia jo, jeigu jai teko laimė būti taip arti jo?—klausiau save.— Ne, ji veikiausiai nemyli jo, nejaučia jam tikros meilės! Jeigu mis Ingrem mylėtų, jai nebūtų reikalo taip be atodairos švaistyti savo auksines šypsenas, svaidyti savo žvilgsnius, nesusilaukiant į juos atsako, taip primygtinai maivytis ir be galo meilikauti!" Man atrodė, kad, vien ramiai šalia jo sėdėdama, mažiau kalbėdama ir žvilgčiodama, ji galėtų kur kas labiau priartėti prie jo širdies. Man juk teko matyti visai kitokią jo veido išraišką, negu toji, kuri laiko jį sukausčiusi dabar, kai mis Ingrem taip lipšniai šnekina jį. Anoji išraiška atsirasdavo pati savaime, jai sužadinti nereikėjo kokių nors gudravimų ar apskaičiuotų manevrų, ją reikėjo paprasčiausiai priimti,— atsakyti į tai, ko jis klausė, be jokių pretenzijų, prireikus kreiptis į jį be kokio nors maivymosi,— ir tada jo veido išraiška pradėdavo keistis, darydavosi malonesnė bei nuoširdesnė ir imdavo šildyti it glamonėjąs saulės spindulys. „Ar jinai įtiks jam, kai jie susituoks? Neatrodo, kad tas jai

174

pavyktų. O tai visai nesunku. Esu įsitikinusi, kad jo žmona galėtų būti laimingiausia moteris pasaulyje."

Kol kas aš nė vienu žodžiu nepasmerkiau misterio Ročesterio sumanymo vesti turto ir kilmės sumetimais. Tai patyrusi, iš pradžių nustebau, kad jis gali turėti tokių ketinimų. Nemaniau, kad jis būtų toks žmogus, kuris, rinkdamasis žmoną, galėtų vadovautis tokiais banaliais motyvais. Tačiau kuo ilgiau galvojau apie juodviejų padėtį ir auklėjimą, tuo mažiau jaučiausi turinti teisę smerkti jį ar mis Ingrem, kad jie elgiasi pagal tas pažiūras ir principus, kurie, be abejo, jiems buvo skiepijami nuo pat vaikystės. Visi jų sluoksnio žmonės gyveno pagal tuos principus. Matyt, buvo priežasčių, dėl kurių jie taip elgėsi, tik aš negalėjau jų perprasti. Man atrodė, kad, būdama jo vietoje, aš klausyčiau vien savo širdies balso ir pasirinkčiau tą žmogų, kurį mylėčiau. Bet kadangi pernelyg aišku buvo tai, jog kaip tik šitokios vedybos žadėjo neabejotinai laimingą gyvenimą, nian ir kilo galvoje mintis, kad, matyt, yra kokių rimtų priežasčių, dėl kurių nesilaikoma tos tokios akivaizdžios tiesos, tik apie jas aš neturiu nė mažiausio supratimo. Kitaip visas pasaulis elgtųsi taip, kaip man atrodo natūralu.

Tačiau pastebėjau, kad ne tik šiuo klausimu, bet ir daugeliu kitų aš dariausi vis atlaidesnė savo šeimininkui. Pamažu užmiršau tas jo silpnybes, į kurias dar neseniai taip griežtai žiūrėjau. Iš pradžių stengiausi išstudijuoti visas jo charakterio puses, sugretinti blogąsias su gerosiomis ir, drauge pasvėrusi jas, susidaryti teisingą nuomonę. Dabar gi nieko blogo nebemačiau. Jo pašaipumas, iš pradžių atstūmęs mane, jo šiurkštumas, kadaise nemaloniai nustebinęs mane, dabar man atrodė lyg koks stiprus skanaus patiekalo prieskonis: tas aštrus prieskonis degino gomurį, tačiau be jo maistas būtų atrodęs prėskas. O dėl tos paslaptingos išraiškos, kuri kartais šmėkštelėdavo jo akyse, stulbindama atidų stebėtoją, ir vėl išnykdavo, nespėjus kaip reikiant dirstelėti į tas keistas ir tamsias gelmes, tai aš ir pati gerai nesupratau, ar ji buvo niauri ar liūdna, reikšminga ar tik beviltiška. Toji jo išraiška anksčiau mane nukrėsdavo šiurpu, tarsi, vaikščiodama užgesusių ugnikalnių viršūnėmis, aš staiga pajusdavau, kad žemė siūbuoja man po kojomis, ir pamatydavau, kaip priešais atsiveria bedugnė. Šią išraišką aš ir dabar kartais regėdavau jo veide, tačiau, nors širdis ir imdavo smarkiai plakti, nebejausdavau jokios baimės ir, užuot bėgus greičiau šalin, man norėjosi prieiti arčiau, įspėti tą paslaptį. Mis Ingrem man atrodė didžiai laiminga moteris, nes ateis diena, kada ji kiek norėdama galės žiūrėti į šią bedugnę, tyrinėti jos paslaptis ir perprasti tų paslapčių prigimtį.

Tuo tarpu, kai aš tegalvojau vien apie savo šeimininką ir būsimąją jo nuotaką, kai mačiau tiktai juos, klausiausi vien tik jų pašnekesio

175

ir sekiau jų vienų judesius, kurie man buvo kupini slaptos prasmės, visi kiti svečiai linksminosi, kaip kas išmanė. Ledi Lin ir ledi Ingrem visą laiką didingai šnekučiavosi, linksėjo viena kitai savo turbanais it pora didžiulių lėlių ir simetriškai kilnojo į dangų keturias rankas, reikšdamos nuostabą, pasipiktinimą ar siaubą,— atsižvelgiant į tai, apie ką jos liežuvavo. Kuklutė misis Dent kalbėjosi su geraširde misis Ešton, ir kartkartėmis abi šios ledi ir man tardavo malonų žodį ar bent nusišypsodavo. Seras Džordžas Linas, pulkininkas Dentas ir misteris Eštonas ginčijosi apie politiką, apie grafystės reikalus, apie teismo procesus. Jaunasis lordas Ingremas flirtavo su Erne Ešton; Luiza skambino ir dainavo su vienu jaunuoju Linu, o Merė Ingrem nuobodžiaudama klausėsi kito Lino komplimentų. Kartais jie visi, tarsi susitarę, užmiršdavo savo vaidmenis ir imdavo klausytis, kaip vaidina pagrindiniai aktoriai, nes, šiaip ar taip, misteris Ročesteris ir taip artimai su juo susijusi mis Ingrem buvo visos draugijos pobūvio gyvybė ir siela. Jei jis valandai kitai pasišalindavo iš svetainės, svečiai imdavo nuobodžiauti, o jo sugrįžimas visada sužadindavo gyvus pašnekesius.

Jo gaivinančios įtakos stoką, kaip pasirodė, visi itin pajuto vieną dieną, kai reikalai privertė jį išvykti į Milkotą, kur jis turėjo užtrukti ligi vakaro. Po pietų ėmė dulkti lietus, ir svečių sumanytą iiškylą į čigonų taborą laukuose anapus Hėjaus norom nenorom teko atidėti. Kai kurie vyrai nuėjo į arklides. Jaunesnieji drauge su jaunosiomis damomis biliardinėje lošė biliardą. Našlės ledi Ingrem ir ledi Lin susėdo iš nuobodumo pakortuoti. Blanš Ingrem, visą laiką išdidžiai tylėjusi, nors misis Dent ir misis Ešton stengėsi įtraukti ją į kalbą, iš pradžių mėgino niūniuoti sentimentalias daineles ir skambinti pianinu, bet paskui, atsinešusi iš bibliotekos kažkokį romaną, pasipūtusi ir abejinga įsitaisė ant sofos ir, susidomėjusi nuotykinga intriga, nutarė skaitymu sutrumpinti nuobodžias laukimo valandas. Svetainėje ir visame name viešpatavo tyla, tik iš biliardinės retkarčiais pasigirsdavo linksmi žaidėjų balsai.

Temstant, kai laikrodis savo dūžiais įspėjo mus, kad metas persirengti pietums, staiga Adelė, tūnojusi šalia manęs lango nišoje, sušuko:

— Voi/a Monsieur Rochester, qui reviėnt!^ Aš atsigręžiau. Mis Ingrem nušoko nuo sofos. Visi kiti taip pat pri

ėjo prie langų, nes tuo pat metu sugirgždėjo ratai ir subildėjo kanopos į šlapią žvirgždą. Artėjo karieta.

— Kas jam šovė į galvą, kad grįžta namo šitokiu būdu?—nusistebėjo mis Ingrem.— Juk jis išjojo raitas Mesruru, savo gražiuoju juodžiu, tiesa? Pilotas irgi išlydėjo jį. Kurgi jis padėjo arklį ir šunį?

63 Antai sugrįžta misteris Ročesteris (piane).

176

Po šių žodžių jos aukšta figūra su prašmatniais drabužiais prisislinko gana arti lango, kad aš buvau priversta taip atsilošti, jog galėjau nusilaužti nugarkaulį. Iš didelio nekantrumo pradžioje ji manęs nepastebėjo, bet po to su panieka perkreipė lūpą ir pasiskubino nueiti prie kito lango. Karieta sustojo, vežėjas paskambino prie durų, ir iš karietos išlipo kelionės drabužiais apsirengęs džentelmenas. Tačiau pasirodė, kad čia ne misteris Ročesteris,— tai buvo aukštas, elegantiškas nepažįstamas vyriškis.

— Kokia apgavytsė! —sušuko mis Ingrem.— Vis toji bjauri beždžionė!— pasakė ji Adelei.— Kas tave patupdė ant palangės klaidinti žmones?—Ir ji sviedė iš padilbų piktą žvilgsnį į mane, tarsi dėl to aš būčiau kalta.

Vestibiulyje pasigirdo balsai, ir atvykėlis netrukus įžengė į svetainę. Jis nusilenkė ledi Ingrem, matyt, palaikęs ją seniausia iš visų esančiųjų.

— Rodos, būsiu ne laiku atkeliavęs, gerbiamoji, kada mano bičiulio, misterio Ročesterio, nėra namie,— prabilo jisai.— Tačiau aš atvykau iš labai tolimų kraštų ir tikiuosi, kad, būdamas iš senų laikų artimas šeimininko pažįstamas, galėsiu sustoti šiuose namuose, kol sugrįš pats šeimininkas.

Džentelmeno manieros buvo labai mandagios; jo akcentas man pasirodė keistokas,— ne svetimšališkas, bet drauge ir ne visai angliškas. Jis galėjo būti misterio Ročesterio amžiaus — tarp trisdešimt ir keturiasdešimt metų. Jo gymio spalva buvo kažkokia tamsiai išgeltusi. Šiaip jis atrodė nieko sau vyriškis, bent iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiūrėjęs, galėjai pastebėti, kad veidas kažkoks nemalonus, arba, teisingiau pasakius, nepatrauklus. Nors bruožai buvo taisyklingi, bet kažkokie išglebę; akys—didelės ir gražios, bet jų žvilgsnis — šaltas, negyvas. Bent man taip pasirodė.

Suskambėjo varpelis, davęs ženklą svečiams persirengti pietumsr

ir visi bematant' išsiskirstė. Po pietų aš vėl išvydau naująjį atvykėlį. Atrodė, kad jis jautėsi it namie. Tačiau jo veidas dabar man dar mažiau patiko. Jis nustebino mane tuo, kad jame tuo metu buvo kažkokio nepastovumo ir negyvumo. Jo žvilgsnis beprasmiškai klydinėjo, ir todėl jo fizionomijos išraiška atrodė keista,— tokia, kokios niekad dar nebuvau mačiusi. Iš šio gražaus ir gana patrauklaus džentelmeno sklido kažkas atstumiančio. Taisyklingame jo švelnaus gymio ovale nebuvo jokios jėgos; kumpa nosis ir mažytės it vyfnios lūpos nerodė mažiausio valingumo; žema, lygi kakta nedvelkė jokia mintim; blausių, rudų akių žvilgsnyje nesimatė nieko valdingo.

Lindėdama įprastame kamputyje ir žiūrėdama į jį, stovinčių ant židinio žirandolių skaisčiai apšviestą (jis sėdėjo fotelyje prie pat ugnies

12. Džeinė Eir 177

ir stengėsi prisislinkti prie jos dar arčiau, tarsi jam būtų buvę šalta), aš lyginau jį su misteriu Ročesteriu. Atrodė, kad kontrastas tarp jų (aš tai sakau su pagarba) buvo ne mažesnis kaip tarp tingaus žąsino ir šaunaus sakalo, kaip tarp romutės avelės ir jos sargo—drąsaus, žvalaus aviganio.

Jis pasisakė esąs misterio Ročesterio draugas iš senų laikų. Keista turėjo būti toji bičiulystė: puikiausia iliustracija senai patarlei, kad „priešingybės papildo viena kitą".

Netoli jo sėdėjo trys džentelmenai, ir aš per visą kambarį retkarčiais nugirsdavau jų pašnekesio nuotrupas. Iš pradžių maža ką tegalėjau susigaudyti Sš atskirų žodžių, nes Luiza Ešton ir Merė Ingrem, sėdėdamos netoliese, garsiomis savo šnekomis trukdė man klausyti. Merginos dalinosi pastabomis apie nepažįstamąjį atvykėlį,— abi vadino jį „gražuoliu". Luiza pasakė, kad jis esąs „meilus vyriškis" ir kad jinai jį „dievinanti", o Merė atkreipė jos dėmesį į „dailias lūpas ir gražią nosį", pažymėdama, kad tai esąs jos grožio idealas.

— Ir kokia švelnutę jo kakta!—sušuko Luiza.— Tokia lygi, jokių raukšlių ir iškilumų, kurie man taip nepatinka. Ir kokios ramios jo akys, kokia santūri šypsena!

Galiausiai pajutau didelį palengvėjimą, kai misteris Henris Linas pasikvietė jas į kitą svetainės pakraštį susitarti dėl atidėtos ekskursijos į Hėjaus lankas.

Dabar aš galėjau sutelkti visą savo dėmesį į grupę prie židinio. Bematant išgirdau, kad atvykėlio pavardė misteris Meizonas, kad jis ką tik atkeliavęs į Angliją iš kažkurios karšto klimato šalies. Matyt, kaip tik dėl to ir jo veidas buvo toks tamsiai išgeltęs, ir jis vis slinko arčiau ugnies, net kambaryje sėdėdamas su apsiaustu. Veikiai išgirdau minint Jamaiką, Kingstoną, Speniš Tauną,— vadinasi, jo gyventa Vest Indijoje. Ir gana nustebau, išgirdusi, kad kaip tik ten jis susitiko ir susipažino su misteriu Ročesteriu. Jis pasakojo, kad jo bičiuliui nepatikusios to krašto kaitros, uraganai ir lietingi laikotarpiai. Aš žinojau, kad misteris Ročesteris daug keliavo,—apie tai man minėjo misis Feirfeks, bet maniau, kad iš Europos žemyno jis nebuvo išvykęs. Ligi šiol man neteko girdėti nė žodžio apie jo keliones į tolimąsias pakrantes.

Man visa tai besvarstant, mažas netikėtas įvykis pertraukė mano mąstymų siūlą. Misteris Meizonas, kuris kiekvieną kartą krūpčiodavo, kai kas nors atidarydavo duris, paprašė įžerti daugiau anglių į židinį, kuris jau nebeliepsnojo, nors krūva raudonų žarijų dar pakankamai šildė. Liokajus, atnešęs anglių, išeidamas stabtelėjo ties misterio Eštono kėde ir kažką pašnibždėjo, bet aš tenugirdau tik keletą žodžių: „tokia senė", „baisiai įkyri..."

178

— Pasakykite, kad pasodinsiu ją į šiekštą su užrakintom kojom, jeigu ji neišsinešdins,— atsakė teisėjas.

— Ne, palaukite! — įsiterpė pulkininkas Dentas.—Neišvarykite jos, Eštonai. Mes galėtume pasidaryti pramogą. Verčiau pasiklauskite damų.— Ir jis jau garsiai tęsė:—Gerbiamosios, jūs norėjote padaryti ekskursiją į Hėjaus lankas čigonų taboro pasižiūrėti. O štai Semas sako, kad viena iš tų burtininkių šiuo momentu yra tarnų kambaryje ir pri-sispyrusi prašosi pas „ponus", ji nori jiems paburti. Gal norėtute ją matyti?

— Susimildamas, pulkininke,—sušuko ledi Ingrem,—nejaugi jūs įsi-leisite čia kažkokią nusususią apgavikę! Vykite ją kuo greičiausiai iš namų.

— Bet aš niekaip negaliu jos išvaryti, miledi,— atsiliepė liokajus.— Kiti tarnai irgi nieko nepadarė. Dabar misis Feirfeks stengiasi gražumu ją išprašyti, bet ji pasiėmė kėdę, atsisėdo prie židinio ir sako nepasijudinsianti iš vietos, kol jai neleisią įeiti šičia.

— O ko jai reikia?—paklausė misis Ešton. — Ji sakosi norinti paburti ponams, gerbiamoji. Ir prisiekia, kad

nieku gyvu neišeisianti. — O kaip ji atrodo?—susidomėjo iš karto abi panelės Ešton. — Bjauri sena ragana, mis, juoda kaip puodas. — Vadinasi, ji tikra burtininkė! — sušuko Frederikas Linas.— Žino

ma, ją reikia pakviesti. — Būtinai,— pritarė jo brolis.— Graušimės paskui nagus, kad pralei

dome tokią progą pasijuokti. — Berniukai, gal jums galvoj negerai?— sušuko ledi Lin. — Aš jokiu būdu nesutiksiu leisti šitokios nepadorios pramogos,—

į ginčą įsijungė našlė Ingrem. — Na, ką tu, mama! — ironišku tonu prabilo Blanš, apsisukusi ant

kėdutės priešais pianiną. Ligi šiol ji sėdėjo tylomis, matyt, žiūrinėdama kažkokias gaidas.— Aš noriu išgirsti savo ateitį. Semai, įleiskite tą senąją raganą.

— Brangioji Blanš, tik tu suprask... — Aš viską suprantu ir iš anksto žinau, ką tu nori pasakyti. Bet

turi būti, kaip aš noriu. Greičiau, Semai! — Taip, taip, taip!—sušuko visas jaunimas, ir damos, ir džentel

menai.— Tegu įeina, bus nepaprastai įdomu ir juokinga! Liokajus vis dar delsė. — Bet ji atrodo tokia storžievė,— pasakė jis. — Eikite! — sukomandavo mis Ingrem, ir tarnas išėjo. Visi svečiai bematant sujudo ir ėmė šaudyti vieni į kitus kryžmine

kandžių juokų ir pašaipų ugnimi. Semas grįžo vienas.

179

— Dabar ji nebenori čia eiti,— pranešė jis.— Ji sako, kad jai nepritinka pasirodyti prieš visą „govėdą ponų" (taip ji pareiškė), ir reikalauja, kad nuvesčiau ją į atskirą kambarį, į kurį galės ateiti po vieną visi tie, kurie nori pasiklausyti jos pranašysčių.

— Stai matai, mano prakilnioji Blanš,— pradėjo ledi Ingrem.— Senė turi kažkokių kėslų. Paklausyk mano patarimo, angele, ir . . .

— Nuveskite ją į biblioteką,— atšovė angelas.—Aš taip pat nesirengiu klausytis jos girdint visai govėdai ponų. Aš noriu pasilikti su ja viena. Ar bibliotekoje kūrenasi židinys?

— Taip, gerbiamoji, bet ji atrodo tokia baisi apgavikė.. . — Daug nešnekėk, avigalvi! Daryk, ką liepiu. Semas vėl išėjo. Sį kartą visi dar labiau pagyvėjo, paslaptingumo

jaudinami. — Čigonė jau pasiruošusi,—tarė vėl pasirodęs liokajus.— Ji nori

žinoti, kas pirmasis pas ją apsilankys. — Aš manau, kad, prieš einant pas ją damoms, ne pro šalį būtų

pasižiūrėti, kas ji per viena,— tarė pulkininkas Dentas.— Pasakyk jai, Semai, kad ateis džentelmenas.

Semas nuėjo ir sugrįžo. — Ji sako, sere, kad džentelmenų nepriimsianti. Tad tegu be reikalo

nevaikščioja pas ją. Ponios irgi,— pridūrė jis, vos sulaikydamas šypseną.—Ji kviečia tik jaunas ir netekėjusias.

— Prisiekiu Jupiteriu, ji žino, ką daro,— sušuko Henris Linas. Mis Ingrem iškilmingai atsistojo. — Aš einu pirmoji,— pareiškė ji tokiu tonu, kokiu galėjo kreiptis

į savo kareivius vadas, vesdamas juos į tikrą mirtį. — O, brangioji! O geriausioji! Palauk, apsigalvok!—šaukė jai ma

ma. Bet mis Ingrem, nieko neatsakiusi, išdidžiai praplaukė pro šalį ir dingo už durų, kurias jai atidarė pulkininkas Dentas. Mes išgirdome, kaip ji įėjo į biblioteką.

Kurį laiką visi tylėjo. Ledi Ingrem, nusprendusi, kad jai dera giliai sielvartauti, ėmė maivydamasi grąžyti rankas. Mis Merė pareiškė, kad ji nieku gyvu neišdrįstų eiti į biblioteką. Emė ir Luiza patylomis kikeno ir atrodė šiek tiek išsigandusios.

Minutės slinko labai iš lėto. Kol vėl atsivėrė bibliotekos durys, praslinko jų kokia penkiolika. Pagaliau arkos angoje pasirodė mis Ingrem.

Ar ji juoksis? Ar ji pažiūrės į tai kaip į kokį pokštą? Visų akys pasitiko ją labai smalsiai, bet ji atrėmė jų žvilgsnius rūsčiai ir šaltai. Ji neatrodė nei sumišusi, nei linksma. Pasipūtusi perėjo per kambarį ir atsisėdo, nieko nepasakiusi.

— Na, Blanš?—paklausė lordas Ingremas. — Ką ji tau pasakė, sese?—pasiteiravo Merė.

180

— Kaip ji tau atrodė? Koks susidarė įspūdis? Ar ji tikra burtininkė?— apibėrė ją klausimais panelės Ešton.

— Tuojau, tuojau, gerieji žmonės,— atsiliepė mis Ingrem,— nepulkite manęs visi iš karto. Jūs iš tikrųjų per daug lengvai esate linkę stebėtis ir patikėti, kad namuose yra tikra ragana, kuri glaudžiai bendrauja su pačiu velniu,— bent taip atrodo iš to triukšmo, kurf jūs, o ypač tu, mama, sukėlėte dėl šios burtininkės. O aš pamačiau tiktai klajojančią čigonę, kuri būrė man iš delno kaip nuobodžiausia chiromante ir pasakė tai, ką paprastai tokie žmonės sako. Aš savo užgaidą patenkinau ir manau, kad misteris Eštonas gerai padarys, jei ryt iš ryto patupdys tą raganą į šiekštą, kaip jis grasino.

Mis Ingrem paėmė knygą, atsilošė fotelyje ir tokiu būdu parodė, kad nenori nieko daugiau apie tai kalbėti. Aš ją stebėjau gal kokį pusvalandį. Visą tą laiką ji nė karto nepervertė knygos lapo, o jos apsiniaukusiame veide kaskart vis labiau matėsi apmaudas ir gaižus susierzinimas. Ji, matyt, neišgirdo nieko sau malonaus, ir iš to, kad ledi taip ilgai niūrojo, nepratardama nė žodžio, aš nusprendžiau, kad ji giliai sielojasi dėl čigonės pranašystės, nors ir dedasi abejinga.

Tuo tarpu Merė Ingrem, Emė ir Luiza Ešton pareiškė, kad jos bijančios eiti vienos, o eiti jos vis dėlto norėjo. Semui tarpininkaujant, buvo pradėtos derybos. Gerokai pavaikščiojęs į biblioteką ir atgal, Semas, kuriam, manau, ir kojos paskaudo, pranešė, kad pagaliau griežtoji Sibilė sutiko leisti visoms trims ateiti drauge.

Jų pašnekesys su čigone nebuvo toks tylus kaip mis Ingrem. Iš bibliotekos mes girdėjome isterišką kikenimą ir šūkčiojimus. Pagaliau po kokių dvidešimt minučių merginos įsiveržė pro duris, tarsi būtų pakvaišusios iš baimės.

— Ji tikra nelaboji!—šaukė jos viena per kitą.— Kokių dalykų ji mums pripasakojo! Ji viską žino apie mus! —ir jos be žado susmuko į kėdes, kurias joms spėjo paduoti džentelmenai.

Pasipylus iš visų pusių klausimams, jos pareiškė, kad čigonė žino, ką kiekviena jų yra pasakiusi ar padariusi, dar būdamos vaikais. Ji nupasakojo, kokias knygas ir papuošalus jos turinčios namie savo buduaruose, kokių dovanų jos yra gavusios iš savo giminių. Jos tvirtino, kad jinai atspėjusi net jų mintis ir kiekvienai pašnibždėjusi į ausį, kuo vardu visų mieliausias joms žmogus pasaulyje, taip pat pasakiusi kiekvienos jų karščiausią norą.

Džentelmenai primygtinai reikalavo smulkiau nušviesti du pastaruosius punktus. Bet panelės, pasipiktinusios tokiu akiplėšiškumu, tiktai raudo, aičiojo, gūžčiojo pečiais ir kikeno. Tuo tarpu mamytės kaišiojo joms uostomosios druskos flakonėlius, gaivino jas vėduoklėmis, vis apgailestaudamos, kad merginos laiku nepaklausiusios jų įspėjimų. Pa*

181

gyvenusieji džentelmenai juokėsi, o jaunesnieji įkyriai siūlė savo paslaugas susijaudinusioms panelėms.

Šiame sąmyšyje, kai aš, be galo susidomėjusi, stebėjau, kas čia dedasi, pajutau, jog kažkas palietė man alkūnę, ir atsigręžusi išvydau Semą.

— Atsiprašau, mis, čigonė pareiškė, kad svetainėje esanti dar viena panelė, kuri nebuvo pas ją užėjusi. Burtininkė sakosi neišeisianti, kol pamatysianti visas. Aš manau, kad ji turi galvoje jus: daugiau nieko nebeliko. Ką jai pasakyti?

— O, aš būtinai eisiu,— atsakiau jam ir apsidžiaugiau, kad taip netikėtai pasitaikė proga patenkinti sužadintą smalsumą. Aš išslinkau iš kambario niekieno nepastebėta, nes visi buvo susispietę ties drebančiu trio, ir tylutėliai uždariau paskui save duris.

— Jei norite, mis,— pasakė Semas,—aš galiu palaukti vestibiulyje. Jeigu jinai jus išgąsdins, tik šūktelkite, ir aš įeisiu.

— Nereikia, Semai. Grįžk į virtuvę. Aš nė kiek nebijau. Aš iš tikrųjų nebijojau, tik visa degiau iš nekantrumo.

XIX S K Y R I U S

Kai aš įėjau, biblioteka atrodė tyli kaip paprastai, o Sibilė—jeigu tik ji buvo sibilė — gana patogiai sėdėjo krėsle kampe prie židinio. Jos pečius gaubė raudona skara, o galvą dengė juoda kepuraitė arba, veikiau, plačiakraštė čigoniška skrybėlė, pasmakrėje surišta dryžuota skarele. Ant stalo stovėjo užgesusi žvakė. Čigonė sėdėjo palinkusi į ugnį ir, matyt, liepsnos šviesoje skaitė kažkokią mažą juodą knygutę, panašią į maldaknygę. Ji murmėjo kažką panosėje, kaip paprastai kad daro skaitydamos senės. Man įėjus, ji nesiliovė murmėjusi, ir aš pagalvojau, kad ji nori baigti skirsnį.

Aš priėjau prie židinio ir, stovėdama ant kilimo, ėmiau šildyti rankas, kurios man truputį sugrubo, svetainėje sėdint gana toli nuo ugnies. Aš jaučiausi rami kaip niekad gyvenime, o, antra, čigonės išvaizda iš tikrųjų nekėlė nė mažiausios baimės. Po kiek laiko ji užvertė knygutę ir iš lėto pažvelgė į mane. Jos skrybėlė iš dalies dengė veidą, tačiau, kai jinai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos veidas labai keistas. Jis buvo kažkoks ir rudas, ir juodas. Susivėlę kuokštai plaukų styrojo iš po baltos skepetos, dengiančios dalį skruostų ir masyvų apatinį žandikaulį. Čigonės akys iš karto įsmigo į mane drąsiu žvilgsniu.

— Ką gi, ir jūs norite išgirsti apie savo ateitį?—paklausė ji bal-

182

su, tokiu pat ryžtingu, kaip ir jos žvilgsnis, ir tokiu pat griežtu, kaip ir jos veido bruožai.

— Man tatai nerūpi, senute. Jeigu pranašausite, tai aš pasiklausysiu, tik turiu įspėti, kad netikiu pranašystėmis.

— O, kokia įžūli panelė! Tačiau aš to ir tikėjausi iš jūsų. Aš tą supratau iš jūsų žingsnių, vos jūs peržengėte slenkstį.

— Tikrai? Jūsų aštrios ausys. — Taip. Ir aštrios akys, ir aštrus protas. — Visa tai būtina jūsų amato žmogui. — Taip, būtina. Ypač kai susiduri su tokiais žmonėmis kaip jūs.

Kodėl gi nedrebate? — Man nešalta. — Kodėl neišbalote? — Aš nesergu. — Kodėl nenorite, kad aš jums paburčiau? — Todėl, kad nesu kvaila. Senoji ragana sukrizeno po savo skrybėle ir skepeta, paskui išsi

traukė trumpą juodą pypkutę ir, užsidegusi ją, ėmė papsėti. Valandėlę parūkiusi, ji atitiesė sulenktą savo nugarą, išsiėmė iš dantų pypkutę ir, įdėmiai žvelgdama į ugnį, pratarė labai stačiai:

— Jums šalta, jūs sergate, jūs kvaila. — Įrodykite,— atkirtau aš. — Įrodysiu vos keliais žodžiais. Jums šalta dėl to, jog esate vie

niša,— jūsų ugnis nesusilieja su kita ugnimi. Jūs sergate dėl to, jog patys tauriausi, aukščiausi ir saldžiausi jausmai, kurie yra suteikti žmogui, jums nežinomi. Jūs esate kvaila dėl to, jog verčiau kankinatės, užuot pamojusi laimei ir pasišaukusi ją; jūs pati nė žingsnio nepažengsite jos pasitikti.

Čigonė vėl įsikando trumpą, juodą pypkutę ir vėl ėmė godžiai papsėti.

— Taip jūs galite pasakyti kiekvienai kitai mergaitei, kuri vieniša ir priklausoma gyvena turtinguose namuose.

— Pasakyti aš galiu kiekvienai kitai, bet ar tai visada bus tiesa? — Jeigu tos kitos padėtis tokia kaip mano,— taip. — Jeigu tos kitos padėtis tokia kaip jūsų... Bet suraskite man kitą

mergaitę, kurios padėtis būtų lygiai tokia pat kaip jūsų. — Lengva surasti tūkstančius. — Vargu ar rastute nors vieną. Turite žinoti, kad jūsų padėtis ypa

tinga, jūs esate visai prie pat laimės. Taip! Tereikia tik ranką ištiesti. Visos aplinkybės skyrium taip susidėjo, kad užtenka vieno jūsų judesio, ir jos susijungs. Likimas jas suklostė kiek atokiau vieną nuo kitos, bet tiktai leiskite joms suartėti, ir nušvis palaima.

183

— Aš nesuprantu painių galvosūkių. Gyvenime nesu įspėjusi nė vienos mįslės.

— Jeigu norite, kad pasakyčiau aiškiau, parodykite savo delną. — Ir, be abejo, padėti ant jo sidabrinį pinigą? — Žinoma. Aš padaviau jai šilingą. Jinai įsidėjo jį į seną kojinę, kurią išsi

traukė iš kišenės, ir, užrišusi ją, o po to vėl įsikišusi į kišenę, paprašė ištiesti ranką. Ji pasilenkė prie mano delno ir ėmė atidžiai stebėti, neliesdama jo.

— Jūsų delnas toks švelnutis,— pratarė ji.— Aš nemoku burti iš tokios rankos. Jame juk neparašytas žmogaus likimas.

— Aš sutinku su jumis,— atsakiau. — Ne,— tęsė čigonė,— jis parašytas veido bruožuose: kaktoje, raukš

lėse aplink akis, pačiose akyse, lūpų linijose. Atsiklaupkite ir pakelkite galvą.

— Aha, čia jau kas kita,— tariau aš, pildydama jos prašymą.— Dabar aš gal ir pradėsiu šiek tiek tikėti jumis.

Aš atsiklaupiau už pusės jardo nuo čigonės. Jinai pamaišė žarijas, ir iš jų plykstelėjo vienas kitas liepsnos liežuvis, tačiau jos veidas paliko dar didesniame šešėlyje, o mano buvo skaisčiai apšviestas.

— Įdomu, su kokiais jausmais jūs atėjote pas mane šįvakar?—prašneko ji, valandėlę atidžiai mane stebėjusi.— Įdomu, kokios mintys skraido jūsų galvoje tas visas valandas, kurias jūs sėdite savame svetainės kamputyje, kai visi tie kilmingi ponai šmėsčioja prieš jus lyg fantastiški šešėliai magiškame žibinte? Juk tarp jūsų ir jų tėra tiek pat maža dvasinio bendrumo, kiek jo rastųsi, jei jie iš tikrųjų būtų kokios bekūnės šmėklos, o ne gyvos būtybės!

— Dažnai aš jaučiuosi pavargusi, kartais noriu miego, bet retai teliūdžiu.

— Vadinasi, jūs gyvenate kokia nors slapta viltimi, kuri palaiko ir paguodžia jus, šnibždėdama apie šviesesnę ateitį?

— Ne. Didžiausia mano svajonė—susitaupyti iš savo algos pinigų, kad vieną gražią dieną, išsinuomojusi mažą namuką, galėčiau atidaryti savo mokyklą ir tvarkytis savarankiškai.

— To per maža dvasiniam žvalumui palaikyti. Jūs mėgstate sėdėti ant palangės... matote, aš žinau jūsų įpročius.

— Jūs tai išsiklausėte iš tarnų. — Oho, kokia jūs įžvalgi. Gerai, galimas daiktas, kad taip. Prisi

pažinsiu, aš vieną iš jų pažįstu... misis Pul. Aš pašokau, išgirdusi šį vardą. „Stai kaip, jinai pažįsta ją!—pervėrė mane mintis.— Vadinasi, čia

be velnio neapsieita!"

184

— Nenuogąstaukite,— suramino mane keistoji žmogysta.— Misis Pul—patikima moteriškė, tyli ir rami. Ja kiekvienas gali pasikliauti. Bet aš ko kito norėjau paklausti: ar, sėdėdama ten ant palangės, jūs apie nieką kita negalvojate, tik apie savo būsimąją mokyklą? Ar jūsų nedomina kuris nors iš tų asmenų, sėdinčių ant sofų ir kėdžių priešais jus? Ar jūs netyrinėjate nė vieno veido? Ar ten nėra nė vieno žmogaus, kurio judesius sektute bent iš smalsumo?

— Aš mėgstu stebėti visus veidus, visus ten esančius žmones. — Bet ar jūs neišskiriate bent vieno, o gal dviejų? — Labai dažnai, kada dviejų žmonių gestai ir žvilgsniai tarsi pa

sakoja man kokią nors istoriją. Man tada smagu stebėti juos. — Kokių istorijų jums visų maloniausia klausytis? — O, pasirinkti nelabai yra iš ko. Tema amžinai ta pati — flirtas,

o perspektyvoje ta pati katastrofa — vedybos. — Ir jums patinka ta nesikeičianti tema? A — Ne. Aš ja nesidomiu. Man ji nerūpi. ^ — Nerūpi? Kada jauna ledi, trykštanti sveikata, žavingą savo gro

žiu, apdovanota visomis kilmės ir turtų gėrybėmis, sėdi ir šypsosi, žvelgdama į akis džentelmenui, kurį jūs...

— Aš.. . ką? — Kurį jūs pažįstate ir kuris, galimas daiktas, jums patinka? — Aš nepažįstu tų džentelmenų. Nė poros žodžių nepratariau nė

vienam iš jų. O dėl patikimo, tai aš matau, kad vieni — nebe tokie jauni, užtat garbingi ir orūs, kiti—elegantiški, gražūs bei linksmi. Ir, žinoma, jie turi teisę, kad jiems šypsotųsi tos, kurios jiems patinka,— man nė į galvą neateina, kad visa tai galėtų turėti man kokios nors reikšmės.

— Jūs nepažįstate tų džentelmenų? Nė vienam iš jų nė poros žodžių nepratarėte? Ar tą patį galite pasakyti ir apie šių namų šeimininką?

— Jis yra išvykęs. — Reikšmingas atsakymas! Gudrus išsisukimas! Jis išvyko į Milkotą

šį rytą ir sugrįš šįvakar arba rytoj. Argi ši aplinkybė išbraukia jį iš jūsų pažįstamų sąrašo? Nejaugi manote, kad jo ir gyvo nebėra?

— Ne. Bet aš nematau, ką bendro misteris Ročesteris galėtų turėti su jūsų pradėtu pokalbiu.

— Aš kalbėjau apie damas, kurios šypsosi, žiūrėdamos į akis džentelmenams, o pastaruoju metu tiek šypsenų buvo siunčiama misteriui Ročesteriui, kad jo akys dabar pilnos jų kaip du puodukai. Argi jūs to nepastebėjote?

— Misteris Ročesteris turi teisę džiaugtis savo svečių dėmesiu.

185

— Aš kalbu ne apie jo teisę, bet ar jūs nepastebėjote, kad visos šnekos, kurios čia sukasi apie vedybas, daugiausia liečia misterį Ročesterį?

— Klausančiojo smalsumas skatina pasakotoją,— pratariau aš veikiau pati sau, o ne čigonei, kurios keisti klausimai, toks pat keistas jos balsas mane tarsi nugramzdino į kažkokį sapną. Vienas po kito iš jos lūpų biro tokie netikėti pareiškimai, kad aš galų gale pasijutau atsidūrusi mistifikacijų voratinklyje ir stebėjausi, kokia nematoma dvasia ištisas savaites sekė mano širdies blaškymąsi įr žinojo mažiausią jos pulsavimą.

— Klausančiojo smalsumas!—pakartojo burtininkė.— Taip. Misteris Ročesteris ne kartą juk sėdėjo ir klausėsi žaviųjų lūpų, kurios taip džiaugėsi, galėdamos jam šį tą pasakyti. Misteris Ročesteris juk buvo toks atidus ir dėkingas už tą pramogą. Ar jūs to nepastebėjote?

— Dėkingas?! Aš neprisimenu, kad būčiau pastebėjusi dėkingumą jo veide.

— Nepastebėjote? Vadinasi, jūs sekėte jį! Ir ką jūs pastebėjote* jeigu ne dėkingumą?

Aš nieko neatsakiau. — Pastebėjote meilę, tiesa? O žvelgdama į ateitį, jūs matėte jį ve

dusį, regėjote jo laimingą nuotaką? — Hm! Ne visai taip! Nors jūs ir gudri burtininkė, bet kartais su

klumpate. — Tai kurį gi kipšą jūs tada pastebėjote jo veide? — Tai nesvarbu. Aš čia atėjau šio to sužinoti, o ne išpažinties at

likti. O ar jau tatai žinoma, kad misteris Ročesteris ketina vesti? — Taip. Gražiąją mis Ingrem. — O ar greitai? — Iš viso ko matyti, kad greitai. Ir, be abejonės (nors jūs esate

tokia įžūli, kad verta už tai jus nubausti,— rodos, tuo netikite), iš jų išeis nepaprastai laiminga pora. Kaipgi gali jis nemylėti tokios gražios, kilmingos, sąmojingos ir išsilavinusios ledi! Ir jinai, galimas daiktas, myli jį, o jeigu ne jį patį, tai bent jo piniginę. Aš žinau, kad Ročesterio dvarą jinai laiko geru grobiu, nors (teatleidžia man dievas!) vos prieš valandą aš užsiminiau jai apie tai, ir dėl to jos nuotaika tiesiog nuostabiai pablogėjo. Jinai išsyk nukorę nosį. Aš patarčiau juodbruviam jos garbintojui būti budresniam: jeigu jai pasitaikytų kitas, turįs daugiau pajamų ir žemių, jinai, ko gero, atgręžtų jam savo nugarą.

— Klausykite, senute, aš gi neatėjau sužinoti misterio Ročesterio ateities. Man norisi išgirsti šį tą apie save, o jūs apie tai nieko nepasakėte.

186

— Jūsų ateitis dar neaiški. Vienas jūsų veido bruožas prieštarauja kitam. Likimas skyrė jums laimės, tatai aš žinau. Tai aš žinojau, dar prieš ateidama čia šįvakar. Pati mačiau, kad likimas padėjo jums ją kone pačioje pašonėje. Jums tereikia tiktai ištiesti ranką ir pasiimti ją. Tik ar jūs tai padarysite — štai klausimas, kurį aš stengiuosi išspręsti. Dar kartą atsiklaupkite ant kilimo.

— Nelaikykite manęs klūpančios per ilgai. Man labai karšta nuo židinio.

Aš atsiklaupiau. Čigonė nepalinko prie manęs, o tik įsmeigė į mane akis, atsilošusi krėsle. Paskui ji ėmė murmėti:

— Jos akyse blykčioja liepsna; jų žvilgsnis tyras it rasa, jis švelnus ir kupinas jausmo; jų vyzdžiai šypsosi iš mano plepalų; jų permatomas paviršius išraiškingas; jų giedrioje gelmėje atsispindi įspūdis pa įspūdžio; kai nebesišypso, jos nuliūsta; nesąmoningas nuovargis slegia vokus; tai rodo, kad ją gaubia melancholija, kurią jai sukelia vienatvė. Štai jos akys nebežvelgia į mane; jos nebegali pakęsti mano tiriančio žvilgsnio; jos lyg ir pašaipiai žiūri į mane, neigdamos tą tiesą, kurią aš ką tik atskleidžiau,— jos nenori pripažinti mano kaltinimo, kad jos kupinos jausmo ir liūdesio; tačiau jų išdidumas ir uždarumas vien tik patvirtina mano žodžius. Taigi akys palankios laimei.

— O lūpos? Jos kartais mėgsta juoktis; jos linkusios išpasakoti visa, ką tik suvokia protas, tačiau, man rodos, jos tylės apie viską, ką pergyvena širdis. Jos yra judrios ir išraiškingos, ir joms nėra skirta saugoti amžinos vienatvės paslaptis; šios lūpos yra linkusios daug kalbėti bei dažnai šypsotis ir užlieti pašnekovą šilta žmogiška užuojauta. Vadinasi, lūpos irgi palankios laimei.

— Aš matau tik vieną jūsų laimingos dalios priešą — kaktą; šitoji kakta tarsi sako: „Aš galiu gyventi ir viena, jei savigarba ir aplinkybės iš manęs to reikalauja. Man nėra reikalo perkant laimę parduoti savo sielą. Savo širdyje aš turiu turtą, man gamtos dovanotą, ir jis palaikys mano gyvybę, jeigu ir tektų atsisakyti visų išorinių džiaugsmų arba jeigu už juos reikėtų mokėti tuo, kas man užvis brangiausia." Jūsų kakta tarsi byloja: „Čia protas tvirtai sėdi balne ir laiko rankose pavadžius; jis neleis jausmams išsiveržti į priekį ir nuplukdyti jo į kokią klaikią bedugnę. Tegu aistros siautėja tarsi laukiniai pagonys su visu joms būdingu gaivališkumu, tegu geismai piešia gražiausius tuštybės paveikslus, tačiau visada paskutinį žodį tars blaivus protas, ir tik jo balsas nulems sprendimą. Tegu man grasina siautėjančios audros, žemės drebėjimai ir gaisrai, aš visą laiką klausysiu tylaus vidinio savo balso, kuris man apskelbia sąžinės paliepimus."

— Tavo žodžiai teisingi, kakta! Su tavo pareiškimu bus skaitomasi. Man jau subrendo sumanymas — tikrai doras sumanymas, suderintas su

187

sąžinės balsu ir proto argumentais. Aš žinau, kad greitai jaunystė nuvysta ir jos žiedai dingsta, jeigu tik jai paduotoje laimės taurėje bus nors vienas lašas gėdos, nors mažiausias sąžinės graužimo prieskonis. Aš nenoriu nei aukos, nei gailesčio, nei apatijos — tatai manęs nevilioja. Aš trokštu skatinti, o, ne žlugdyti, pelnyti padėką, o ne išspausti kruvinas ašaras,— o ne, jokių ašarų! Aš turiu susilaukti gausių šypsenų, džiaugsmų ir malonių! Bet užteks. Man rodos, aš sapnuoju nuostabų sapną. O, kaip norėčiau šį momentą pratęsti ad iniinitum6*, bet nedrįstu. Aš kol kas gerai laikau save rankose. Aš nesulaužysiu savo priesaikos, bet kartais tam gali neužtekti jėgų. Stokite, mis Eir, palikite rriane. „Spektaklis pasibaigė".65

Kur aš? Ar kartais aš tik nesapnuoju? Nejaugi aš miegojau? Gal aš dar nepabudau? Senės balsas kažkaip pasikeitė. Jos šnekos tonas, jos gestai — viskas man pasirodė pažįstama it mano pačios veidas veidrodyje, lyg mano pačios ištarti žodžiai. Aš atsistojau, bet nenuėjau. Aš pažvelgiau į čigonę, pamaišiau ugnį ir vėl pažvelgiau į ją. Tačiau ji užsimaukšlino ant veido skrybėlę, dar labiau užsitraukė skepetą ir pamojo man pasišalinti. Liepsna apšvietė jos ištiestą ranką. Susijaudinusi, nesitverdama smalsumu, aš iškart atkreipiau į ją dėmesį. Tai buvo tokia pat jauna ranka kaip ir mano; apvali ir švelni, su dailiais lanksčiais pirštais. Ant mažojo piršto šmėkštelėjo platus žiedas. Pasilenkusi pažvelgiau į jį ir pažinau brangakmenio akį, kurią šimtus kartų buvau mačiusi. Aš vėl pažvelgiau į senės veidą, kuris dabar jau nebebuvo nu-gręžtas nuo manęs. Čigonė, pasirodo, spėjo nusiimti skrybėlę ir nusitraukti skarelę. Jos galva palinko į priekį.

— Na, Džeine, pažįstate mane?— paklausė daug kartų girdėtas balsas. — Tiktai nusimeskite raudoną skarą, sere, ir tada... — Bet raiščiai užsiveržė — padėkite man. —• Nutraukite juos, sere. — Na, štai! Šalin šiuos skarmalus! — Ir misteris Ročesteris, nusi

metęs savo apdarą, stovėjo prieš mane. — Kodėl gi, sere, sumanėte tokį keistą žaidimą? — O juk neblogai suvaidinta, tiesa? Kaip jums atrodo? — Su panelėmis jums, manau, geriau pasisekė. — O su jumis — ne? , — Su manim jūs nevaidinote čigonės. — O ką aš vaidinau? Save patį? — Ne, lengvabūdį komediantą. Žodžiu, man rodos, jūs mėginote

64 Ad infinitum — iki begalybės (lot). 65 „Spektaklis pasibaigė"—paskutiniai V. Tekerėjaus romano „Tuštybės mu

gė" žodžiai.

188

išprovokuoti mane, kad aš išsiplepėčiau. Jūs kalbėjote nesąmones, norėdamas priversti ir mane tą pat daryti. Vargu ar tai buvo gražu iš jūsų pusės, sere.

— Jūs atleisite man, Džeine? — Galėsiu jums atsakyti, tik viską apsvarsčiusi. Jeigu, viską per

kračiusi, pamatysiu, jog neprikalbėjau didelių kvailysčių, pamėginsiu atleisti jums. Bet jums nederėjo šitaip elgtis.

— O, jūs laikėtės labai korektiškai, labai atsargiai ir labai išmintingai.

Aš apsvarsčiau visa tai, kas čia įvyko, ir nusprendžiau, kad misteris Ročesteris pasakė tiesą. Mane tai nuramino. Juk aš beveik iš pat pradžių buvau atsargi. Man kilo įtarimas, kad čia suruoštas koks maskaradas. Aš žinojau, kad čigonės ir burtininkės nekalba taip, kaip kalbėjo ši tariamoji senė. Be to, man krito į akis, kad jos balsas kažkoks nenatūralus ir kad ji stengiasi paslėpti savo veidą. Tačiau visos mano mintys sukosi apie Greisę Pul, tą vaikščiojančią mįslę, tą paslapčių paslaptį, kaip man atrodė. Man nė į galvą neatėjo, kad čia galėjo būti misteris Ročesteris.

— Na,— prašneko jis,— apie ką jūs taip susimąstėte? Ką reiškia tokia rimta jūsų šypsena?

— Aš stebiuosi ir sveikinu pati save, sere. Tikiuosi, kad dabar leisite man pasišalinti?

— Ne dar. Pasilikite valandėlę ir papasakokite, ką ten, svetainėje, veikia svečiai?

— Manding, šneka apie čigonę. — Sėskite! Aš noriu žinoti, ką jie šneka apie mane. — Man būtų geriau neužtrukti, sere. Jau turbūt beveik vienuolikta.

Ak, tiesa, ar žinote, misteri Ročesteri, kad, jums rytą išvykus, atvažiavo dar vienas svečias?

— Svečias? Ne. Kas gi toks? Aš nieko nelaukiau. Jis išvažiavo? — Ne. Jis pasakė, kad esąs jūsų pažįstamas iš senų laikų ir drįstąs

pasilikti čia, kol jūs sugrįšite. — Kipšas jį čia atnešė! Ar jis pasisakė, kas esąs? — Jo pavardė Meizonas, sere. Jis atvyko iš Vest Indijos, iš Speniš

Tauno Jamaikoje, kiek prisimenu. Misteris Ročesteris lig šiol stovėjo prie manęs, o paskui paėmė ma

no ranką, tarsi ketindamas privesti mane prie krėslo. Tačiau, man ištarus pastaruosius žodžius, jis konvulsyviai truktelėjo man riešą. Jo besišypsančios lūpos tarsi sustingo. Matyt, spazmą užgniaužė jam kvapą.

— Meizonas! Iš Vest Indijos! — pasakė jis, ir jo žodžiai nuskambėjo taip, lyg juos būtų ištaręs automatas.— Meizonas! Iš Vest Indijos!—Ir jis tris kartus beprasmiškai pakartojo šiuos žodžius, kaskart vis su il-

189

gesniais tarpais, o; jo veidas pasidarė pilkas lyg pelenai. Vargu ar jis pats jautė, ką darė.

— Ar jums negera, sere?—paklausiau aš. — Džeine, ši -žinici—man skaudus smūgis! Si žinia — man skaudus

smūgis, Džeine! —jis susvyravo. — O sere, atsiremkite į mane! — Džeine, jūs pasiūlėte man savo petį kadaise,— leiskite atsiremti

į jį dabar. — Taip, sere, taip. Ir štai mano ranka! Jis pats atsisėdo ir paskui mane pasisodino šalimais. Suėmęs abiem

rankom mano ranką, jis karštai spaudė ją. Tuo pat metu jis žiūrėjo į mane kažkokiu neramiu ir klaikiu žvilgsniu.

— Mažasis mano drauge,— tarė jis.— O kaip norėčiau būti kur nors ramioje saloje vien tik su jumis! Ir kad nemalonumai, pavojai bei šlykštūs prisiminimai dingtų iškart be pėdsako!

— Ar galiu jums padėti, sere? Aš paaukočiau savo gyvybę, jei jums to prireiktų.

— Džeine, jei man prireiks pagalbos, aš kreipsiuosi tiktai į jus. Tą aš prižadu.

— Ačiū jums; sere. Pasakykite, ką turiu daryti, aš bent pamėginsiu jums padėtL.

— Atneškite man, Džeine, stiklą vyno_iš valgomojo. Jie dabar veikiausiai vakarieniauja; ir pasakykite, ar ten yra Meizonas ir ką jis daro.

Aš išėjau. Kaip misteris Ročesteris spėjo, aš radau visus svečius valgomajame vakarieniaujant; jie nesėdėjo prie stalų—vakarienė buvo padėta ant vieno stalo pasienyje; kiekvienas ėmė, kas jam patiko, ir visi valgė stačiomis, vienur kitur susimetę į būrelius, laikydami rankose stiklines ir lėkštutes. Visi atrodė labai įsilinksminę; aplink aidėjo juokas ir gyvos šnekos. Misteris Meizonas, stovėdamas prie židinio, kalbėjosi su pulkininku bei misis Dent ir atrodė toks pat linksmas kaip ir visi kiti. Aš pripyliau taurę vyno (tai pamačius, mis Ingrem susiraukė ir veikiausiai pagalvojo, kad aš elgiuosi akiplėšiškai) ir sugrįžau į biblioteką.

Misteris Ročesteris jau nebebuvo toks išbalęs ir vėl atrodė rūstus ir paniuręs. Jis paėmė taurę man iš rankos.

— Geriu į jūsų sveikatą, šviesioji dvasia! —pasakė jis ir, ištuštinęs taurę, grąžino ją man.— Ką jie veikia, Džeine?

— Juokauja ir šnekučiuojasi, sere. — Ir jie neatrodo rimti ir paslaptingi, lyg būtų išgirdę ką nepa

prasta. — Visai ne. Jie kvatoja ir linksmai klega.

190

— O Meizonas? — Jis irgi juokiasi. — Jeigu visi tie žmonės ateitų ir apspjaudytų mane, ką jūs dary

tute, Džeine? — Jeigu galėčiau, išprašyčiau juos lauk, sere. Jis šyptelėjo: — Bet jeigu man reiktų išeiti pas juos, o jie tik pažvelgtų į mane

lediniais žvilgsniais ir, ironiškai šaipydamiesi, paliktų mane vienas po kito? Kaipgi tada? Išeitute su jais?

— Manau, kad ne, sere. Man būtų smagiau pasilikti su jumis. — Guosti mane? — Taip, sere, guosti jus, kiek pajėgčiau. — O jeigu jie prakeiktų jus, kad likote su manim? — Aš galbūt nė nesužinočiau to, o jeigu ir sužinočiau, nekreipčiau

dėmesio. ^ — Vadinasi, jūs; surizikuotute būti viešai pasmerkta dėl manęs. — Aš surizikuočiau tai iškęsti dėl kiekvieno draugo, kuris vertas

mano paramos. O jūs, esu tikra, vertas. — Grįžkite dabartį valgomąjį, tylutėliai prieikite prie Meizono ir

pašnibždėkite jam į ausį, kad misteris Ročesteris jau sugrįžo ir nori pasikalbėti su juo. Atveskite jį čia ir paskui palikite mus.

— Gerai, sere. Aš padariau, kas buvo liepta. Visi svečiai sužiuro į mane, kai drą

siai praėjau pro juos. Prisiartinusi prie misterio Meizono, pasakiau jam, ką reikėjo, ir pirma jo ėmiau žengti iš valgomojo. Nuvedusi jį į biblioteką, užlipau į savo kambarį.

Tik vėlai naktį, kai jau seniai buvau atsigulusi, išgirdau, kaip sve^ čiai skirstėsi į savo kambarius. Aš aiškiai išskyriau misterio Ročesterio balsą: „Šičia, Meizonai! Čia jūsų kambarys."

Jis kalbėjo linksmai. Džiugus jo balso tonas nuramino mane, ir aš veikiai užmigau.

X X S K Y R I U S

Aš pamiršau užtraukti lango užuolaidą, kaip paprastai darydavau, ir nuleisti žaliuzes. Todėl šviesi mėnulio pilnatis (naktis buvo giedra), bekeliaudama dangaus erdve, atsidūrusi priešais mano langą ir pažvelgusi į vidų, pažadino mane nuostabiai įspūdingu savo žvilgsniu. Buvo gili naktis, ir, atmerkusi akis, aš iš karto išvydau sidabro baltumo ir kristalo tyrumo diską. Mėnulis buvo puikus, bet kažkaip per daug iškil-

191

mingas. Aš truputį pasikėliau ir ištiesiau ranką, norėdama užtraukti lango užuolaidą.

O viešpatie, koks klyksmas! Naktį, jos tylą, jos ramybę tarsi plėšte perplėšė kažkoks klaikus,

veriantis ir kraupus riksmas, nuaidėjęs per visą Tornfildo pilį nuo viršaus iki apačios.

Mano širdis nustojo plakusi, nutirpo; ištiesta ranka sustingo, tarsi paraližuota. Šauksmas nutilo ir nebepasikartojo. Ir suprantama: kad ir kokia būtybė taip šiurpiai būtų suspigusi, ji negalėjo jo pakartoti. Net didžiulis Andų kondoras neįstengtų dukart iš eilės šitaip surikti iš debesų, slepiančių jo lizdą. Padaras, šitaip suklykęs, j turėjo atsikvėpti ir sukaupti jėgų naujam šauksmui.

Tas šauksmas pasigirdo trečiajame aukšte, virš mano galvos. Kaip tik virš mano galvos — taip, virš mano kambario, ir ten staiga išgirdau kažką besigrumiant. Sprendžiant iš garsų, grumtynės buvo žūtbūtinės. Kažkas lyg smaugiamas suriko:

— Gelbėkite! Gelbėkite! Gelbėkite! Šis šauksmas suaidėjo greitai tris kartus iš eilės. — Argi niekas negirdi?—vėl suskambėjo tas pats balsas, ir po tor

vis dar kažkam baisiai daužantis ir trypiant, aš išgirdau per lubas ir tinką:

— Ročesterį! Ročesterf! Dėl dievo meilės, greičiau! Kažkur atsidarė durys. Kažkas nubėgo ar veikiau nudūmė korido

rium. Virš mano galvos pasigirdo kažkieno žingsniai, kažkas parkrito. Po to viskas nutilo.

Aš greitosiomis kažką užsimečiau ir, visa drebėdama, išbėgau iš kambario. Visi svečiai buvo sukilę., Iš kiekvieno kambario girdėjosi šūkčiojimai, persigandusių žmonių šnibždesys. Varstėsi durys; vienas po kito svečiai ėjo iš kambarių; pamažu koridorius prisirinko žmonių. Vyrai ir moterys iššoko iš lovų. „O, kas gi čia?", „Kas nukentėjo?", „Kas nutiko?", „Duokite žvakę!", „Ar gaisras?", „Užpuolė vagys", „Kur bėgti?"—iš visų pusių sklido padriki klausimai. Jeigu ne mėnesiena, jie būtų grabaliojęsi visiškoje tamsoje. Visi lakstė, spietėsi būreliais, vieni verkė, kiti vos laikėsi ant kojų; kilo neįsivaizduojamas sąmyšis.

— Kurgi po velnių dingo Ročesteris?—šaukė pulkininkas Dentasv— Lovoje jo nėra.

— Aš čia, aš čia!—atsiliepė iš tamsos pažįstamas balsas.— Nusiraminkite visi, susimildami. Aš einu.

Koridoriaus gale atsidarė durys, ir pro jas įėjo misteris Ročesteris su žvake rankoje, ką tik nusileidęs iš trečiojo aukšto. Viena ledi tuoj pat pribėgo prie jo ir pagriebė jį už rankos. Tai buvo mis Ingrem.

192

— Sakykite, ar kas baisaus atsitiko?—paklausė ji.— Sakykite. Leiskite sužinoti viską iš karto.

— Tik nepargriaukite ir neuždusinkite manęs,— atsiliepė jis, nes abi panelės Ešton iš baimės glaudėsi prie jo, o abi našlės, susisupusios baltomis palomis, artėjo prie jo tartum laivai, išskleidę visas bures.

— Nieko neatsitiko! Nieko neatsitiko! — šaukė jis joms.— Tai tik komedijos „Daug triukšmo dėl nieko" repeticija. Ponios, nesispieskite aplink mane, nes aš galiu įdūkti.

Ir iš tikro jis atrodė įdūkęs. Juodos jo akys svaidė žaibus. Valdydamasis jis pridūrė:

— Vienai tarnaitei prisisapnavo košmariškas sapnas,— štai ir viskas. Ji — egzaltuota ir nervinga moteriškė. Savo sapną ji palaikė vaiduokliu ar kuo ir baisiausiai persigando. O dabar leiskite palydėti jus į jūsų kambarius: kol namuose sujudimas, jos negalima nuraminti. Džentelmenai, būkite malonūs parodyti damoms pavyzdį. Mis Ingrem, esu tikras, jūs be reikalo nesiduosite įbauginama. Erne ir Luiza, mielos balandėlės, grįžkite į savo lizdelius. O jūs, gerbiamosios ponios,— kreipėsi jis į našles ledi,— tikriausiai persisaldysite, jei užtruksite šiame šaltame koridoriuje. '

Ir šitaip, čia gražiuoju, čia griežtesniu žodžiu, jam pavyko galų gale grąžinti visus svečius į jų miegamuosius. Aš nelaukiau, kol ir mane paragins, ir grįžau į savo kambarį taip pat niekieno nepastebėta, kaip ir buvau išėjusi.

Tačiau aš nebeguliau. Priešingai, pasiskubinau greitai apsirengti. Grumtynių triukšmą po klyksmo ir pagalbos šaukiančius žodžius, matyt, girdėjau tik aš viena, nes visa tai dėjosi virš mano kambario. Todėl buvau tikra, kad anaiptol ne tarnaitės sapnas taip nugąsdino visus namus ir kad misteris Ročesteris tuo sugalvotu paaiškinimu tenorėjo nuraminti svečius. Todėl aš apsirengiau, norėdama būti pasiruošusi bet kokiems netikėtumams. Apsivilkusi ilgokai sėdėjau prie lango, žiūrėdama į tylų parką bei sidabru užlietus laukus ir nežinia ko laukdama. Man atrodė, kad po to keisto klyksmo, grumtynių ir pagalbos šauksmo turi dar kas nors atsitikti.

Tačiau viskas nurimo. Pamažu nutilo namuose visi šnibždesiai bei šnaresiai, ir po valandos Tornfildo pilyje buvo tylu it dykumoje. Atrodė, kad miegas ir naktis vėl įsiviešpatavo aplinkui. Mėnulis taip pat jau buvo arti laidos. Nenorėdama patamsyje sėdėti sušalusi, nutariau, kad bus geriau atsigulti nenusirengus. Aš pasitraukiau nuo lango ir vos girdimais žingsniais perėjau per kilimą. Kai' pasilenkiau nusiauti batelių, kažkas atsargiai pasibeldė į mano duris.

— Ar manęs kam reikia?— paklausiau.

193

— Jūs nemiegate?—atsiliepė balsas, kurį aš tikėjausi išgirsti, būtent — mano šeimininko balsas.

— Nemiegu, sere. . — Ir apsirengusi? — Taip. — Tada išeikite, tik patyliais. Aš padariau, ką liepė misteris Ročesteris. Jis stovėjo koridoriuje su

žvake rankoje. — Man jūs reikalinga,— pasakė jis,— eikite su manim. Tik nesku

bėkite ir nekelkite triukšmo. Mano bateliai buvo lengvučiai, ir aš žengiau išklotomis grindimis

kaip katė. Jis taip pat tyliai perėjo minkštu patiesalu ir, užkopęs laiptais, sustojo tamsiame, žemame to nelemto trečiojo aukšto koridoriuje. Aš sustingau šalia jo.

— Ar savo kambaryje turit kempinę?—paklausė jis pašnibždomis. — Taip, sere. — O uostomosios druskos? — Taip. — Atneškit. Aš sugrįžau, paėmiau nuo praustuvo kempinę, iš komodos — uosto

mąją druską ir sugrįžau atgal. Misteris Ročesteris tebelaukė manęs su raktu rankoje. Priėjęs prie vienų mažų, juodų durų, jis įkišo jį į spyną, padelsė ir vėl kreipėsi į mane:

— Ar jums nesidaro bloga, matant kraują? — Manau, kad ne, nors kraujo nepasitaikė matyti. Aš suvirpėjau, šitaip atsakydama jam, tačiau nejaučiau nei bai

mės, nei silpnumo. -—\ — Duokit man ranką,—pasakė jis.—Bijau,-kad neapalptute. Aš padaviau ranką, ir jis ją suspaudė. — Ji šilta ir tvirta, nė trupučiuko nedreba,— tarė jis ir, pasukęs

raktą, atidarė duris. Aš išvydau kambarį, kurį jau buvau mačiusi anksčiau, tą dieną,

kai misis Feirfeks aprodinėjo man visą namą. Jo sienos buvo-nukarstytos drapiruotėmis, tačiau vienoje vietoje audeklas dabar buvo pasikėlęs, ir aš pamačiau slaptas duris. Šios durys buvo atidarytos, ir už jų degė šviesa. Iš gretimo kambario sklido keistas, kimus urzgimas, tarsi jame būtų ant kažko benirštąs šuo. Misteris Ročesteris, pastatęs žvakę ant grindų, pasakė man: „Palaukite valandėlę", ir nuėjo į tą kambarį. Jį pasitiko pratrukęs juokas, iš pradžių garsus, paskui virtęs įprastu klaikiu Greisės Pul kvatojimu „cha cha". Vadinasi, jinai buvo ten. Jis davė kažkokius nurodymus, nepratardamas nė žodžio, nors aš girdė-

194

jau, kaip kažkas kreipėsi į jį pusbalsiu. Paskui jis išėjo, užrakinęs pas* kui save duris.

— Eikite čia, Džeine! —pasakė jis. Mes apėjome plačią lovą su užtrauktomis užuolaidomis, kuri už

ėmė nemažą dalį kambario. Ties galvūgaliu stovėjo krėslas, kuriame sudribęs sėdėjo vienmarškinis vyriškis. Jis atrodė lyg negyvas, galvą atmetęs, užsimerkęs. Misteris Ročesteris prinešė arčiau žvakę, ir, išvydusi jo išblyškusį veidą be jokių gyvybės ženklų, iš karto pažinau, kad tai vakarykštis atvykėlis — Meizonas. Taip pat pamačiau, kad jo marškiniai kruvini ant peties ir pažastyje.

— Palaikykite žvakę! —pasakė misteris Ročesteris, ir aš paėmiau ją. Jis pačiupo nuo prausyklės dubenį vandens.— Palaikykite ir šį indą,— vėl įsakė jis. Aš įvykdžiau, ką jis paliepė. Siektelėjęs kempinės, suvilgė ją vandeniu ir perbraukė ja per negyvai išblyškusį veidą. Paskui paprašė mane uostomosios druskos flakonėlio ir prikišo jį jam prie nosies. Misteris Meizonas veikiai atmerkė akis ir sudejavo. Misteris Ročesteris atlapojo marškinius sužeistajam, kurio petis ir ranka buvo aptvarstyti, ir sugėrė kempine kraują, varvantį dideliais lašais.

— Ar aš pavojingai sužeistas?—sumurmėjo misteris Meizonas. — Niekai! Mažas įdrėskimas. Tik nesijaudink, būk vyras! Tuoj pa

kviesiu gydytoją. Manau, kad rytą galėsi iškeliauti. Džeine! — jis kreipėsi į mane.

— Taip, sere? — Man teks palikti jus šiame kambaryje su šiuo džentelmenu va

landai, o gal dviem. Jūs sugersite kempine kraują, kaip ką tik aš padariau, kai jis vėl ims sunktis. Jeigu jam ims darytis bloga, duokite išgerti vandens iš tos stiklinės ir druskos pauostyti iš savo flakonėlio. Tik nieku gyvu nekalbėkite su juo. Atsimink, Ričardai, tu rizikuoji gyvybe, jei bandysi ką pasakyti jai. Jei tik pratarsi žodį, pasijudinsi,-— ir aš neatsakau už pasekmes.

Vargšas sužeistasis vėl sudejavo. Atrodė, kad jis nedrįso nė pasijudinti,— bijodamas mirties, o gal ir ko kito, jis sėdėjo tarsi suparali-žuotas. Misteris Ročesteris padavė man kruviną kempinę, ir aš pradėjau ja šluostyti kraują, kaip kad darė jisai. Valandėlę jis stebėjo mane, paskui pasakęs: „Atsiminkite — nė žodžio", išėjo iš kambario. Mane apėmė keistas jausmas, kai raktas pasisuko spynoje ir nutilo tolumoje nueinančio misterio Ročesterio žingsniai.

Ir štai aš sėdėjau trečiajame aukšte, užrakinta vienoje paslaptingoje jo celėje. Aplinkui—naktis. Priešais mane—mano globai paliktas išblyškęs ir kruvinas žmogus. Nuo žudikės mane teskyrė tik vienerios durys. Taip, tai buvo baisu; aš viską buvau pasiruošusi ištverti, bet visa suvirpėdavau, vien pagalvojusi, kad mane gali užpulti Greisė Pul.

195

f Tačiau turėjau pasilikti savo poste. Man reikėjo stebėti šį negyvą veidą, šias pamėlusias, nebylias lūpas, kurioms uždrausta prasičiaupti, šias akis, čia užsimerkiančias, čia vėl atsimerkiančias, čia klaidžiojančias po kambarį, čia įsmingančias į mane, tačiau visą laiką lyg stiklu apsitraukusias iš baimės. Kartais man reikėdavo panerti ranką į kruviną vandenį ir nušluostyti besisunkiantį kraują. Aš mačiau, kaip palengva baigia degti nenugnybta žvakė, kaip aplink mane, ant senoviškų, raštuotų gobelenų vis labiau tamsėja šešėliai, eina vis juodyn ir juodyn po sunkiomis masyvios lovos užuolaidomis, keistai šmėžuoja priešais mane viršum didžiulės spintos; jos suveriamos durys padalintos į dvylika ketvirtainių, ir nagingai išdrožinėtos dvylikos apaštalų galvos šmėkšojo įstatytos į tuos ketvirtainius lyg į rėmus; viršum šios spintos stūksojo juodmedžio kryžius su mirštančiu Kristumi.

Nuo mirksinčios žvakės šešėliai ir šviesos atšvaitai kaitaliojosi, ir iš tamsos pasirodydavo čia barzdotasis gydytojas Lukas, palenkęs galvą, čia šventasis Jonas su ilgais, banguojančiais plaukais, čia vėl velniškas Judo veidas, kuris staiga tartum atgydavo ir darydavosi panašus į išdavikų išdaviką — patį šėtoną, prisiėmusį savo tarno pavidalą.

Ir šiame gūdžiame kambaryje aš turėjau budėti ir saugoti, klausytis, ar nejuda laukinis žvėris ar piktoji dvasia savo narve. Tačiau misteris Ročesteris išeidamas tarsi būtų užkerėjęs tą keistą sutvėrimą. Per visą naktį aš tik tris kartus, ir tai su ilgais protarpiais, teišgirdau neaiškius garsus: nuo kažkieno atsargių žingsnių girgžtelėjo grindys, vienu metu pasikartojo man pažįstamas it šuns urzgimas ir paskui gailus žmogaus dejavimas.

Be to, mane kankino mano pačios mintys. Kokia piktadarystė gaubė šiuos vienišus rūmus, jeigu net pats jų savininkas negalėjo nei ja atsikratyti, nei jos sutramdyti? Kokia toji paslaptis, kuri pasireiškia čia ugnimi, čia krauju gūdžiomis nakties valandomis? Kas buvo toji būtybė, kuri; įgavusi paprastos moters pavidalą, čia kvatodavo it pašaipus demonas, čia vėl suklykdavo it stipenos ieškąs plėšrus paukštis?

Ir šis nepažįstamasis, ties kuriuo aš vis palinkdavau, šis niekuo ypatingu nepasižymįs ramus žmogelis,— kokiu būdu jis įsivėlė į šias siaubo pinkles? Kodėl furija užpuolė kaip tik jį? Kas privertė jį atsidanginti į šią namo dalį tokiu neįprastu metu; kada jam derėjo miegoti savo lovoje? Juk aš pati girdėjau, kaip misteris Ročesteris paskyrė jam kambarį apačioje,— tad kas gi jį čia atvedė? Ir kodėl jis dabar toks ramus, nukentėjęs nuo smurto ar net išdavystės? Kodėl jis taip nuolankiai leidosi šičia misterio. Ročesterio uždaromas? Ir kam to prireikė misteriui Ročesteriui? Jo svečias buvo klastingai užpultas, į jo paties gyvybę visai neseniai buvo taip pat šlykščiai pasikėsinta, ir šias abi piktadarystes jis laikė paslaptyje ir norėjo, kad jos būtų

196

užmirštos! Aš ką tik mačiau, kaip misteris Meizonas kuo klusniausiai

vykdė visa, ką jam liepė misteris Ročesteris, kaip ryžtinga pastarojo

valia visiškai palenkė svečio pasyvumą: tatai patvirtino tik keli žo

džiai, kuriuos jie viens kitam ištarė. Buvo aišku, kad ir ankstesniuose

jų santykiuose mano šeimininko energija paprastai veikdavo jo bičiu

lio pasyvumą. Kuo gi tada paaiškinti misterio Ročesterio baimę, kai

jis išgirdo, jog atvyko misteris Meizonas? Kodėl, vien tik man prasi

tarus apie šį menką, pasyvų žmogelį, kuris dabar klausė kiekvieno

jo žodžio kaip kūdikis, jis pasijuto prieš keletą valandų gavęs tokį

smūgį, koks ištinka ąžuolą, kai į jį trenkia perkūnas?

O, aš negalėjau pamiršti nei jo žvilgsnio, nei jo išblyškimo, kai jis

sušnibždėjo: ,,Džeine, ši žinia — man skaudus smūgis! Ši žinia — man

skaudus smūgis, Džeine!" Aš negalėjau pamiršti, kaip sudrebėjo jo

ranka, kurią jis buvo padėjęs man ant peties. Tai turėjo būti ne bet

koks smūgis, jeigu jis šitaip galėjo palaužti ryžtingą Feirfekso Ročes

terio valią ir supurtyti galingą jo kūną.

— Kada gi jis sugrįš? Kada gi jis sugrįš?—kone šaukiau pati sau r

nes atrodė, kad naktis niekad nepasibaigs, o mano kraujuojąs pacien

tas ėjo silpnyn, dejavo ir geso, ir nei rytas neaušo, nei kokia pagalba

nesirodė. Aš nuolatos kilojau stiklinę vandens Meizonui prie pabalusių

lūpų, nuolatos davinėjau uostyti gaivinančių druskų, tačiau visos mano

pastangos atrodė bergždžios. Fizinės ar dvasinės kančios, arba kraujo

nutekėjimas, o gal ir visos trys priežastys drauge greitai sekino jo

jėgas. Jis taip gailiai dejavo ir atrodė toks silpnas, paklaikęs ir nu

siminęs, kad aš bijojau, jog jis jau miršta, tačiau negalėjau nė žodžio

jam pasakyti.

Žvakė pagaliau baigė degti. Kai ji visiškai užgeso, aš pastebėjau,

kad užuolaidų pakraščiuose atsirado pilki ruožai,— vadinas, ėmė aušti.

Staiga išgirdau, kaip kieme savo būdoj e suloj o Pilotas. M a n o viltys

atgijo. Ir ne veltui: praslinkus dar penkioms minutėms, girgžtelėjęs

raktas paskelbė man, kad mano budėjimas pasibaigė. Jis truko ne il

giau kaip dvi valandas, bet man atrodė, kad praslinko ištisa savaitė.

Įėjo misteris Ročesteris, o jam iš paskos ir gydytojas, kurio jis

buvo išvažiavęs atsivežti.

— O dabar, Karteri, paskubėkite,—pasakė jis gydytojui .—Aš jums

duosiu pusę valandos praplauti žaizdai, aprišti jai, nuvesti sužeistajam

į apačią ir atlikti visa kita.

— Bet ar jis pajėgs eiti, sere?

— Neabejokite! Nieko rimto neatsitiko. Jis tiktai labai susinervinęs,

ir reikia pakelti jam ūpą. N a , į darbą!

Misteris Ročesteris atmetė sunkias užuolaidas nuo langų, pakėlė

drobinę storą ir įleido į kambarį kuo daugiau dienos šviesos. Aš gi

197

didžiai nustebau ir apsidžiaugiau, pamačiusi, kad jau gerokai praaušę. Kokie rausvi saulėtekiai jau žioravo rytuose! Po to jis priėjo prie Meizono, kurį jau apžiūrinėjo gydytojas.

— Na, mielasai, kaip laikaisi?—paklausė jis. — Bijau, kad ji mirtinai sužeidė mane,— pratarė jis vos girdimu

balsu. — Nieko panašaus! Drąsiau! Po poros savaičių tu vėl būsi sveikas.

Tau nutekėjo truputį kraujo — ir viskas. Karteri, įtikinkite jį, kad jam negresia joks pavojus.

— Aš tai galiu padaryti kuo ramiausia sąžine,—pratarė Karteris, dabar jau nurišęs tvarsčius.—Tik gaila, kad neatvykau čia anksčiau, tada jis nebūtų nustojęs tiek kraujo. Bet kas gi čia? Petis ne tik įdurtas, bet ir apdraskytas. Tai ne peilio žaizda, čia kažkas buvo suleidęs dantis.

— Jinai apkandžiojo mane,—sumurmėjo Meizonas.— Ji ėmė draskyti mane tarsi tigrė, kai Ročesteris atėmė iš jos peilį.

— O kam tu daveisi? Reikėjo priešintis,— įsiterpė misteris Ročesteris.

— Bet ką gi aš galėjau padaryti tokiomis aplinkybėmis,— atsakė Meizonas.— O, kaip baisu buvo,— pradėjo jis pasipurtęs.— Kas gi šito galėjo tikėtis? Iš pradžių ji buvo tokia rami.

— Aš įspėjau tave,— atsakė jo bičiulis.— Aš juk sakiau: pasisaugok. Be to, galėjai palaukti iki rytojaus ir pasikviesti drauge mane.' Buvo tikra kvailystė kalbėtis šiąnakt ir dar vienam.

— Maniau, kad padarysiu gera. — Manei, manei! Mane piktumas ima, besiklausant tavęs. Bet ka

dangi tu nukentėjai ir nukentėjai pakankamai už tai, kad nepaklausei mano patarimo, tai aš patylėsiu. Karteri, paskubėk, paskubėk! Netrukus patekės saulė, ir aš turiu jį kuo greičiau išdanginti iš čia.

— Tučtuojau, sere. Petis jau aptvarstytas. Aš tik apžiūrėsiu dar šią žaizdą rankoje. Rodos, čia taip pat jos dantų darbas.

— Ji čiulpė kraują. Ji pasakė, kad išsiurbsianti man iš širdies visą kraują,— sušuko Meizonas.

Aš mačiau, kaip misteris Ročesteris suvirpėjo. Keista pasibjaurėjimo, siaubo ir neapykantos išraiška iškreipė jo veidą, bet jis tiktai pasakė:

— Užteks, patylėk, Ričardai, ir nesidėk į galvą, ką ji tauškia. Nekartok jos plepalų.

— Norėčiau pamiršti...— atsakė tas. — Ir užmirši, vos tik išvyksi iš Anglijos. Kai sugrįši į Speniš Tau-

ną, tau ji atrodys seniai mirusi ir palaidota. Geriau visai jos neprisimink.

198

— Šios nakties užmiršti neįmanoma!, — Ne, įmanoma! Valdykis, būk vyras! Prieš porą valandų tu ma

nei, kad jau kraustaisi į kitą pasaulį, o dabar matai, kad esi gyvas ir gali kalbėti. Na, Karteris jau, galima sakyti, baigė savo darbą. Aš tuoj aptvarkysiu tave. Džeine,—jis kreipėsi į mane pirmą kartą po to, kai sugrįžo su gydytoju,—paimkite šį raktą, nueikite į mano miegamąjį, tiesiai į mano drabužinę, atidarykite viršutinį garderobo stalčių, paimkite švarius marškinius, taip pat kaklaskarę ir atneškite juos šičia. Ir tik vikriau apsisukite.

Aš nusiskubinau, susiieškojau jo minėtą spintą, suradau joje, ką jis buvo liepęs, ir sugrįžau atgal.

— Dabar,— tarė jis,— atsistokite anapus lovos, o aš jį aprengsiu. Bet neišeikite-iš kambario;-Man-dar gali-prireikti jūsų—

Aš padariau, kaip buvau liepta. — Ar niekas nevaikščiojo atsikėlęs, kai jūs buvote nuėjusi į apačią,

Džeine?—netrukus paklausė mane misteris Ročesteris. — Ne, sere. Visur buvo tylu. — Mes išgabensime tave be triukšmo, Ričardai. Tai bus geriau ir

tau pačiam, ir tam nelaimingam padarui už šių durų. Aš ilgai vengiau visa tai iškelti į viešumą ir juo labiau nenorėčiau daryti to dabar. Padėkite, Karteri, apsivilkti jam liemenę. O kur tavo kailinis apsiaustas? Tu nė mylios negalėsi nukeliauti be jo tokiame šaltame ore. Aš žinau. Jis liko tavo kambaryje, tiesa? Džeine, nubėkite į misterio Meizono kambarį, šalia manojo,— ir atneškite apsiaustą, kurį ten rasite.

Aš vėl nubėgau ir sugrįžau, nešina plačiausiu apsiaustu, pamuštu ir apkraštuotu kailiais.

— O dabar aš jus paprašysiu dar vieno dalyko,—tarė nenustygstąs mano šeimininkas — Jums teks vėl nusileisti į mano kambarį. Kokia laimė, kad jūsų kojytės tykios it mašastu apautos, Džeine! Iš griozdiško pasiuntinio šioje bėdoje nebūtų jokios naudos. Atidarykite mano tualetinio stalo vidurinį stalčių ir paimkite iš ten buteliuką ir stiklinėlę. Greitai!

Aš vėl nubėgau žemyn ir atnešiau prašytus daiktus. — Gerai! Dabar, daktare, pats savo atsakomybe duosiu jam vaistų.

Šį eleksyrą aš įsigijau Romoje iš vieno šarlatano italo,—tokį tipą jūs. Karteri, be abejo, vytute lauk. Gerti šį eleksyrą šiaip neverta, bet jis sužadina organizmo jėgas, kai esti reikalas, kaip dabar, pavyzdžiui. Džeine, truputėlį vandens!

Jis palaikė atkišęs mažą stiklinėlę, kurią aš iki pusės pripyliau vandens iš grafino, stovinčio ant prausyklės.

— Užteks! Dabar suvilgykite buteliuko snapelį.

199

Aš įvykdžiau jo prašymą. Tada jis atskaitė dvylika kažkokio raudono skysčio lašų ir padavė stiklinėlę Meizonui.

— Išgerk, Ričardai. Tatai suteiks kokiai valandai jėgų, kurių tau dabar stinga.

— Ar šie vaistai nepakenks man? Ar jie tik sužadins mano organizmą?

— Gerk, gerk, gerk! Misteris Meizonas paklausė, nes pats matė, kad priešintis bepras

miška. Dabar jis buvo jau visiškai aprengtas. Nors jo veidas liko toks pat išblyškęs, jisai nebeatrodė kaip visiškai nusilpęs žmogus. Išgėrus vaistus, misteris Ročesteris leido jam pasėdėti trejetą minučių. Po to paėmė jį už parankės.

— Dabar esu įsitikinęs, kad tu galėsi eiti,— pasakė jis.— Na, pamėgink!

Sužeistasis atsistojo. — Karteri, paimkite jį už parankės iš kitos pusės. Būk linksmes

nis, Ričardai. Pabandyk žengti... puiku! — Aš jaučiuosi geriau,— pasakė misteris Meizonas. — Be abejo. Dabar, Džeine, bėkite pirma mūsų užpakaliniais laip

tais, atidarykite šonines duris ir pasakykite vežėjui, kurį su karieta pamatysite kieme arba tuoj už vartų,—aš neleidau jam bildėti grindinio akmenimis,—kad jis būtų pasiruošęs, nes mes jau ateiname. O jeigu, Džeine, kas nors jau spėjo atsikelti, kostelėkite nusileidusi laiptais.

Buvo jau maždaug pusė šešių, ir saulė jau tekėjo, bet virtuvėje tebetvyrojo prieblanda ir ramybė. Šalutinės durys šmėklavo užsklęstos. Aš atidariau jas kuo tyliausiai. Kieme nesimatė nė gyvos dvasios. Tik vartai kėksojo atidaryti iki galo, o už jų stovėjo karieta: pakinkyti arkliai nekantravo važiuoti, vežėjas sėdėjo ant savo pasostės. Priėjusi prie jo, aš pasakiau, kad džentelmenai jau ateina. Jis linktelėjo. Paskui aš atidžiai apsidairiau ir įsiklausiau. Visur aplinkui tebesnaudė ankstyvo ryto ramybė. Tarnų kambarių langai tebebuvo uždangstyti užuolaidomis, Paukščiai čiulbėjo vaismedžiuose, kurių žydinčios šakos it baltutėliai vainikai svėrėsi per sieną kiemo gilumoje. Arklidėse kartkartėmis dunksteldavo arklių kanopos. Daugiau niekas nedrumstė šios tylos.

Netrukus pasirodė džentelmenai. Meizonas, misterio Ročesterio ir gydytojo palaikomas, atrodo, žengė pusėtinai. Jie padėjo jam įsėsti į karietą. Po to įlipo ir Karteris.

— Pasirūpinkite juo,—pasakė misteris Ročesteris pastarajam,— ir palaikykite jį savo namuose, kol jis visiškai pasveiks. Po dienos kitos aš atjosiu pasižiūrėti, kaip jis sveiksta. Ričardai, kaip jautiesi dabar?

200

— Grynas oras atgaivino mane, Feirfeksai. — Jo pusėje palikite atidarytą langą, Karteri,— vėjo juk nėra. Su

die, Ričardai! — Feirfeksai... — Na, kas tokio?* — Tegu ja kas pasirūpina; tegu elgiasi su ja kuo švelniausiai, te

gu. . . — Jis nutilo ir apsipylė ašaromis. — Ąš darau ką galėdamas: rūpinausi ir rūpinsiuosi,— atsakė miste

ris Ročesteris. Po to jis užtrenkė dureles, ir karieta nuvažiavo. — O kaip aš dėkočiau dievui, jeigu viskas tuo ir pasibaigtų! —

pridūrė jis, uždarydamas ir užsklęsdamas sunkius kiemo vartus. Paskui jis kažkaip išsiblaškęs lėtai pasuko link vartelių sienoje,

kuri supo sodą. Manydama, kad aš jam nebereikalinga, ruošiausi grįžti namo, tačiau vėl išgirdau, kaip jis šūktelėjo mane:

— Džeine!—Jis jau buvo atidaręs vartelius ir stovėjo, laukdamas manęs.— Eikite šičia nors valandėlei paalsuoti grynu oru. Šie namai — tikras kalėjimas.

— Man jie atrodo puikūs rūmai, sere. — Jūs esate jauna ir nepatyrusi, todėl ir žavitės viskuo,— atsakė

jis.— Jums viskas atrodo gražu, ir negalite įžiūrėti, kad tie paauksinimai tėra vien dumblas, o šilkinės drapiruotės — dulkėti voratinkliai, kad marmuras — purvini akmenys, o poliruotas medis — pūzrai. Šičia gi,— jis parodė ranka medžių prieglobstį, kuriame mes atsidūrėme,— viskas yra tikra, miela ir gryna.

Jis iš lėto žengė takeliu, palei kurį vienoje pusėje už eilės bukmedžių augo obelys, kriaušės ir vyšnios, o kitoje — margavo visokiausių plačiai sutinkamų gėlių bordiūras: leukonijos, gvazdikai, našlaitės, rakteliai sumišai su erškėtrožėmis, diemedžiais ir įvairiomis kvapniomis žolėmis. Jos visos dabar buvo tokios skaisčios, kokios tik gali būti po balandžio lietų ir giedros šį mielą pavasario rytą. Saulė ką tik pasirodė rausvuose saulėtekio debesėliuose, ir jos spinduliai jau nutvieskė žiedų vainikais karančias rasotas vaismedžių šakas ir tykius takelius po jomis.

— Džeine, norite gėlės? Jis nuskynė pusiau prasiskleidusią rožę, pirmąją pražydusią šiais

metais, ir padavė ją man. — Dėkui jums, sere. — Ar jums patinka šis saulėtekis, Džeine? Šis dangus su aukštais ir

lengvais debesimis, kurie, žinoma, sutirps labiau įdienojus? Šitoji ramybė ir gaivus aromatas?

— Taip, labai. — Juk jūs praleidote keistą naktį, Džeine?

201

— Taip, sere. — Ir dėi to dar ir dabar išbalusi. Labai bijojote, kai palikau jus

vieną su Meizonu? — Aš bijojau, kad kas neįsibrautų iš gretimo vidinio kambario. — Bet juk aš užrakinau duris ir įsidėjau raktą į kišenę. Būčiau bu

vęs neapdairus piemuo, palikdamas avelę,—savo mielą avelę, taip arti vilko guolio. Jums negrėsė joks pavojus.

— Ar Greis Pul ir toliau šičia gyvens, sere? — O, taip! Bet negalvokite apie ją, verčiau viską pamirškite. — Tačiau man atrodo, kad jūsų gyvybė negali būti saugi, kol ji čia. — Nesirūpinkite manim, aš pasisaugosiu. — Ar tas pavojus, apie kurį jūs užsiminėte vakar vakare, dabar

jau nebegresia jums? — To negaliu pasakyti, kol Meizonas tebėra Anglijoj. Ir net tada,

kai jis jau išvyks iš čia. Gyventi man, Džeine,— reiškia stovėti ant plonos ugnikalnio plutos, kuri kiekvienu metu gali įlūžti, ir tada išsiverš liepsna.

— Bet man atrodo, kad misteris Meizonas lengvai leidžiasi paveikiamas, ir jūs, sere, be abejo, galite kada užsimanęs pakreipti jo elgesį norima linkme. Jis niekad nedrįs jums priešintis ar sąmoningai kenkti.

— O ne! Meizonas niekad nepasipriešins man; jis sąmoningai taip pat niekad nekenks man, bet netyčiomis jis bet kuriuo metu gali vienu neatsargiu žodeliu išplėšti man jeigu ne gyvybę, tai galimybę būti laimingam. V

— Pasakykite, kad jis būtų atsargus, sere. Išaiškinkite jam, ko jūs bijote, ir parodykite, kokiu būdu galima išvengti pavojaus.

Jis sarkastiškai nusijuokė, staiga paėmė mano ranką ir taip pat staiga paleido ją.

— Jeigu aš galėčiau tatai padaryti, naivuole, tai koks gi būtų pavojus? Jis iškart pranyktų. Nuo to laiko, kai aš pažįstu Meizoną, man užtekdavo jam pasakyti: „Padaryk šitai",—ir viskas būdavo padaryta. Bet šiuo atveju aš esu bejėgis, aš negaliu pasakyti: „Žiūrėk, nepakenk man, Ričardai!" Juk aš turiu nuo jo slėpti, kad jis gali man pakenkti. Dabar jūs stebitės? Nieko nepadarysi, jums teks ir toliau stebėtis. Juk jūs esate mano mažasis draugas, tiesa?

— Aš mielai pasiruošusi padėti jums, sere, ir daryti tai, kas yra gera.

— Tikrai taip, aš matau. Iš jūsų žvilgsnių ir judesių, iš jūsų akių ir veido matau, kaip nuoširdžiai esate patenkinta, kada darbuojatės man ir su manim, kada jūs padedate man daryti tai, kaip jūs tiksliai pareiškėte, kas yra gera. O jeigu aš paliepčiau padaryti ką nors, kas

202

jums atrodytų negera, jūs taip lengvai nelakstytute, jūsų rankutės nejudėtų taip nuostabiai vikriai ir jūsų veide nešviestų tas žvalus ir linksmas žvilgsnis. Tada mano mažasis draugas, šaltas ir išblyškęs, atsigręžtų į mane ir pasakytų: „Ne, sere, tai neįmanoma. Aš to negaliu padaryti, nes tai yra bloga." Ir jūs taptute nepalenkiama, kaip nejudanti žvaigždė. O juk aš taip pat esu jūsų valdžioje, ir jūs galite sužeisti mane. Tačiau aš nedrįstu pasakyti, kurioje vietoje aš lengvai sužeidžiamas, nes jūs, kad ir būdama man ištikima ir draugiškai nusiteikusi, iš karto smogtute man.

— Jeigu jums nuo misterio Meizono gresia toks pat pavojus kaip nuo manęs, tai jums nėra ko bijoti.

— Duok dieve, kad taip būtų. Stai, Džeine, pavėnė, prisėskite. Pavėnę sudalė niša sienoje, apaugusi gebenėmis. Joje buvo pa

prastas suolelis. Misteris Ročesteris atsisėdo, palikdamas vietos ir man, bet aš likau stovėti.

— Sėskite,—pakartojo jis.—Suolelio pakaks ir dviem. Tikiuosi, kad nebijote atsisėsti šalia manęs? Ne? Juk nemanote, kad čia būtų kas blogor Džeine?^

Užuot atsakiusi, aš atsisėdau. Jaučiau, kad nepaklausyti būtų ne-protinga.

— Dabar, mano mažoji drauge, kol saulė geria rasą, kol visos gėlės šiame sename sode bunda ir atveria savo taureles, kol paukščiai neša savo jaunikliams pusryčius iš Tornfildo laukų ir kol ankstyvosios bitės dar tik ruošiasi skristi į darbą, aš papasakosiu jums vieną istoriją, o jūs pasistenkite įsivaizduoti, kad pagrindinė jos herojė esate jūs. Tačiau pirmiausia pažvelkite į mane ir pasakykite, ar jaučiatės laisvai, ar nė kiek nebijote, kad aš sulaikau jus čia.

— Ne, sere, aš visai patenkinta. — Na, jeigu taip, Džeine, tai pasitelkite į pagalbą savo fantaziją

ir įsivaizduokite, kad esate ne gerai išauklėta ir drausminga mergaitė, bet nuo pat vaikystės išpaikintas nenuorama berniūkštis. Įsivaizduokite, kad esate tolimoje, svetimoje šalyje. Ir štai jūs ten padarote lemtingą klaidą, nesvarbu kokią, kurios pasekmės persekios jus visą gyvenimą ir užnuodys visas jūsų dienas. Įsidėmėkite, kad aš nepasakiau „nusikaltimą". Aš nekalbu apie kraujo praliejimą ar apie kokį kitą nusikalstamą veiksmą, už kurį kaltininkas gali būti patrauktas į teismą. Aš pasakiau — klaidą. Ir štai jūsų klaidos padariniai po kiek laiko jums tampa visiškai nepakenčiami. Jūs griebiatės priemonių jais nusikratyti: nepaprastų priemonių, tačiau jos neprieštarauja įstatymams ir nėra nusikalstamos. Ir jūs vis tiek nelaimingas, nes jus lydi neviltis ir lydės iki pat grabo lentos. Pačiame vidudienyje jums užtemsta saulė, ir jūs jaučiate, kad tas užtemimas pasibaigs tik jūsų saulėlydžio valandą.

203

Jūsų atmintis tegyvena tik karčiais ir žeminančiais prisiminimais. Jūs bastotės iš vienos vietos į kitą, ieškote ramybės ištrėmime, o laimės — smagumuose; aš turiu omeny vulgarius, žemus smagumus, temdančius protą ir naikinančius sielą. Nuvargusia širdimi ir išsekusia dvasia jūs sugrįžtate namo po daugelio metų savanoriškos tremties ir susitinkate naują žmogų, kaip ir kur—• nesvarbu. Jūs pastebite, kad ši nepažįstama būtybė turi daug tų gerų -ir šviesių ypatybių, kurių ištisus dvidešimt metų ieškojote ir niekur prieš tai neradote. Tas žmogus — įsikūnijęs skaistumas ir tyrumas, jis neturi nė mažiausios dėmės bei gėdos ženklo. Bendravimas su juo atgaivina jus, prikelia naujam gyvenimui. Jūs jaučiate, kaip jums atbunda aukštesni troškimai, tauresni jausmai. Jūs trokštate pradėti gyvenimą iš naujo ir praleisti likusias savo dienas kilniau, kaip dera nemirtingajai būtybei. Tai nejaugi žmogus, norėdamas tai pasiekti, neturi teisės peržengti kliūtį, kuri tėra tik formalumas, barjerą, kuris tėra tik sąlyginis, kurio nepripažįsta jūsų sąžinė ir neigia jūsų protas?

Jis nutilo, laukdamas atsakymo. Bet ką gi aš galėjau pasakyti? O, jeigu kokia geroji dvasia būtų pašnibždėjusi man protingą ir teisingą atsakymą! Tuščios buvo mano viltys! Vakaris vėjas šiureno gebenes aplink mane, tačiau švelnusis Arielis66 nesinaudojo jo dvelkimu atsakyti vietoj manęs; paukščiai giedojo medžių viršūnėse, tačiau jų giesmės, nors ir mielos, man buvo nesuprantamos.

O misteris Ročesteris toliau dėstė rūpimąjį savo klausimą: — Argi tas nusidėjėlis ir palaidūnas, dabar trokštąs ramybės ir

atgailaująs, neturi teisės) nesiskaityti su pasaulio nuomone, norėdamas pririšti prie savęs tą švelnią, kilnią ir taurią būtybę ir kartu įgyti dvasinę ramybę ir atgimti naujam gyvenimui?

— Sere,— atsiliepiau aš,— nei klajūno poilsis, nei nusidėjėlio pasitaisymas niekad nepriklausė nuo kokios nors sutiktos būtybės. Vyrai ir moterys yra mirtingi. Filosofai suklumpa savo išmintyje, o krikščionys— savo dorybėje. Jeigu koks jūsų pažįstamas daug klydo ir kentėjo, tai tegu jis aukščiau, o ne tarp sau lygių, ieškos tos stiprybės, kuri padėtų jam išpirkti savo kaltes, atgimti ir atgauti dvasinę ramybę.

— Bet įrankis! Įrankis! Dievas, vykdydamas savo valią, juk pasirenka kokį įrankį. Tai aš pats—sakau jums be jokių alegorijų — buvau tas palaidūnas, nusidėjėlis, tas klajūnas, ir aš tikiu, kad radau priemonę, radau įrankį, kuris padėtų pasveikti man, ir tas įrankis yra...

Jis nutilo. Paukščiai skardeno savo giesmes, lapai lengvai šiureno vėjyje. Aš beveik nusistebėjau, kad vieni ir kiti nepertraukė savo čiulbesio ir šnaresio, idant galėtų išgirsti tą dar neištartą paslaptį. Bet

66 A r i e 1 i s — paslaugioji dvasia Šekspyro veikale „Audra".

204

jiems būtų tekę laukti nemaža laiko—taip ilgai truko tyla. Galų gale aš pakėliau akis į nutilusį pašnekovą. Jisai nerimastingai žiūrėjo į mane.

— Mažasis drauge,--tarė jis staiga pasikeitusiu balsu; per tą laiką spėjo persimainyti ir jo veidas, kuris neteko viso savo švelnumo bei rimtumo ir pasidarė šiurkštus ir sarkastiškas,— jūs juk pastebėjote mano švelnius jausmus mis Ingrem. Kaip jums atrodo, jei aš vesčiau ją, ar jinai pakeistų mane, pakeistų iš pagrindų?

Staiga jis atsistojo, nuėjo iki pat takelio galo ir grįžo, niūniuodamas kažkokią melodiją.

— Džeine, Džeine!—pratarė jis, sustojęs priešais mane.— Jūs visai išblyškusi nuo nemiegotos nakties. Ar nekeikiate manęs, kad sutrukdžiau jums poilsį?

— Keikiu? Ne, sere. — Tada, patvirtindama šiuos savo žodžius, paspauskite man ranką.

O, kokie šalti piršteliai! Jie buvo šiltesni šiąnakt, kai aš paliečiau juos prie to paslaptingojo kambario durų. Džeine, kada jūs vėl pabudėsite su manim?

— Kada tik galėsiu būti jums naudinga, sere. — Pavyzdžiui, mano vestuvių išvakarėse! Esu įsitikinęs, kad tą nak

tį neįstengsiu užmigti. Ar galite pažadėti man, kad pasėdėsite su manim drauge? Su jumis juk aš galiu kalbėti apie savo mylimąją. Dabar jūs matėte ją ir pažįstate.

— Taip, sere. — Ji nuostabi,— tiesa, Džeine? — Taip, sere. — Deivė, tikra deivė, Džeine! Augalota, juodbruva, ori. Tokius plau-.

kus kaip jos turbūt turėjo tik Kartaginos moterys. Dievaži, aure Dentas ir Linas jau prie arklidžių! Paskubėkite grįžti palei krūmus pro anuos vartelius!

Mums nuėjus skirtingomis kryptimis, aš išgirdau, kaip kieme jis linksmai sušuko:

—• Meizonas aplenkė šį rytą jus visus. Jis išvyko dar prieš saulei tekant: aš atsikėliau ketvirtą jo išlydėti.

XXI S K Y R I U S

Keistas reiškinys nujautimas! Taip pat keistas mūsų vidinės simpatijos jausmas ir pranašiški ženklai! Drauge jie sudaro vieningą mįslę, kurios įminti žmonija ligi šiol dar neišmoko. Savo gyvenime aš niekad nesijuokiau iš nujautimo, nes man pačiai teko pergyventi keisčiausių

205

dalykų. Ir aš tikiu, kad esama vidinių mūsų simpatijos jausmų—pavyzdžiui, tarp toli gyvenančių, ilgai nesimačiusių ir visiškai vienas kitą pamiršusių giminių, kurie, nors ir būdami visiškai svetimi vieni kitiems, kartkartėm pajunta tą vieningą šaknį, iš kurios yra visi kilę, ir šis reiškinys visai nesuvokiamas žmogaus protui. O pranašiški ženklai, kiek mes žinome, gali būti tos pačios vidinės simpatijos tarp žmogaus ir gamtos pasekmė.

Kai aš buvau dar visai maža, gal kokių šešerių metų mergytė, vieną naktį girdėjau, kaip Besė Liven sakė Martai Ebotei, kad ji sapnavusi mažą kūdikį ir kad tas sapnas, be abejo, pranašaująs nelaimę jai pačiai arba kam nors iš jos giminių. Sie žodžiai būtų išdilę man iš atminties, jeigu ne įvykis, dėl kurio jie tiesiog smigte įsmigo man į atmintį. Kitą dieną Besė turėjo išvykti namo pas savo mirštančią mažą sesutę.

Pastaruoju metu aš dažnai prisimindavau šiuos Besės žodžius ir tą įvykį, nes paskutinę savaitę nebuvo nė vienos nakties, kad aš būčiau nesapnavusi kūdikio—kartais aš jį liūliuodavau ant rankų, kartais sūpaudavau ant kelių, o kartais stebėdavau, kaip jis žaidžia vejelėje su ramunėmis arba kaip tekšena rankutėmis vandenį upelyje. Vieną naktį mano sapnuojamas kūdikis verkdavo, o kitą—krykšdavo; čia jis glausdavosi prie manęs, čia bėgdavo šalin; tačiau, kad ir kaip būdavo nusiteikęs mano sapnuojamasis kūdikis ir kokius jausmus jis man žadindavo, nebuvo nė vįenos nakties iš visų septynių, kad jis nebūtų man pasirodęs, vos tik aš nuklysdavau į miego karalystę.

Mane slėgė šis įkyrus sapnas, šis keistas to vaizdo kartojimasis, ir aš imdavau nerimauti, kai tik artėdavo metas gulti, kada vėl turėdavo pasivaidenti tas paslaptingas kūdikis. Jį sapnuodama, aš ir pabudau tą mėnesienos naktį, kada išgirdau klyksmą iš viršaus. O kitos dienos popiečiu mane pašaukė į apačią ir pasakė, kad manęs kažkas laukiąs misis Feirfeks kambaryje. Nuėjusi tenai, radau vyriškį, panašų į aristokratiškų namų tarną. Jis vilkėjo gedulo drabužiais, o skrybėlė, kurią laikė rankoje, buvo apjuosta krepo kaspinu.

— Kažin ar jūs prisimenate mane, mis,— pasakė jis atsistodamas, kai aš įžengiau į kambarį.— Mano pavardė Livenas. Aš tarnavau vežėju pas misis Rid, kai jūs gyvenote Geitshede prieš aštuonetą ar devynetą metų. Dabar aš irgi ten tebegyvenu.

— O, Robertai! Sveikas gyvas! Kaip laikotės? Aš jus puikiausiai prisimenu. Juk jūs kartais leisdavote man pajodinėti ant bėrojo mis Džordžianos ponio! O kaip sveika Besė? Jūs juk vedėte Besę?

— Taip, mis. Mano žmona visai sveika, ačiū. Gal prieš porą mėnesių ji pagimdė dar vieną vaikutį — dabar mes jau turime trejetą. Ir motina, ir kūdikis jaučiasi puikiausiai.

— O kaip gyvena mano dėdienės šeima, Robertai?

206

— Deja. negaliu jūsų pradžiuginti geromis naujienomis, mis. Neseniai juos prislėgė didelė nelaimė.

— Tikiuosi, niekas nemirė,—pratariau, pažvelgdama į juodus jo drabužius.

Jis taip pat pasižiūrėjo į krepo juostelę, aplink skrybėlę ir atsakė: — Vakar suėjo savaitė, kai misteris Džonas numirė savo bute Lon

done. — Misteris Džonas? — Taip. — Ir kaip jo motina tatai pergyveno? — Matote, mis Eir, tai ne visai paprasta nelaimė: jo gyvenimas buvo

labai netikęs, Paskutiniuosius trejus metus jis elgėsi nežmoniškai ir gavo šiurpų galą.

— Man Besė pasakojo, kad jis nuėjo negerais keliais. — Negerais keliais! Blogesnių nė būti negali. Jis eikvojo savo svei

katą ir turtą su pačiais blogiausiais vyrais ir moterimis. Jis prasiskolino ir pateko į kalėjimą. Motina dukart padėjo jam išsikapanoti, bet jis, vos atsidūręs laisvėje, grįždavo prie savo senų draugų ir įpročių. Jam trūko vieno šulo. Tie sukčiai, su kuriais jis bendravo, taip jį apgaudinėdavo, kad net sunku patikėti. Maždaug prieš tris savaites jis sugrįžo į Geitshedą ir pareikalavo, kad misis Rid perleistų jam visą savo turtą. Bet misis atsisakė, nes dėl jo palaido gyvenimo finansinė jos padėtis jau seniai buvo pašlijusi. Tada jis vėl išvažiavo, ir greit išgirdome apie jo mirtį. Vienas dievas težino, kokia mirtim jis mirė. Eina kalbos, kad nusižudęs.

Aš tylėjau; naujienos tikrai buvo siaubingos. Robertas Livenas tęsė: — Misis ir pati jau kuris laikas serga; ji labai nutuko, ir nuo to

jai dar blogiau pasidarė, o pinigų netekimas ir neturto baimė ją visai palaužė. Žinia apie misterio Džono mirtį, ir dar apie tokią siaubingą mirtį, buvo tokia netikėta, kad ją ištiko apopleksija.-Tris dienas ji gulėjo be žado. Tik pastarąjį antradienį ji šiek tiek atsipeikėjo. Atrodė, kad ji norėjo kažką pasakyti, visą laiką rodė mano žmonai kažkokius ženklus ir murmėjo. Ir tik vakar rytą Besė galų gale suprato, kad jinai taria jūsų vardą. Pagaliau išgirdo ir jos žodžius: „Atvežkite Džeinę Eir, pašaukite Džeinę Eir, aš noriu su ja pasikalbėti." Besė nebuvo tikra, ar ji nekliedi, gal kitą ką turi galvoje, tardama šiuos žodžius. Apie tai ji pasakė mis Elizai ir mis Džordžianai ir patarė joms pakviesti jus. Panelės iš pradžių nenorėjo, bet jų motina viš labiau nerimo ir be atvangos kartojo: ,,Džeinę, Džeinę",— tad pagaliau ir jos sutiko. Iš Geitshedo aš išvažiavau vakar, ir jeigu jūs spėtute susiruošti, mis, norėčiau jus išsivežti su savimi rytoj anksti rytą.

— Taip, Robertai, aš susiruošiu. Man rodos, kad reikia nuvažiuoti.

207

— Aš irgi taip manau, mis. Besė sakė esanti tikra, kad jūs neatsisakysite. Tik jums turbūt reikia pasiprašyti atostogų prieš išvažiuojant?

— Taip, tatai aš padarysiu tuoj pat. Nuvedusi į tarnų kambarį ir paprašiusi Džono žmoną ir patį Džoną

pasirūpinti juo, nuėjau ieškoti misterio Ročesterio. Apatiniuose kambariuose jo nebuvo. Taip pat neradau jo nei kie

me, nei ties arklidėmis, nei parke. Tada paklausiau misis Feirfeks, ar jinai jo nematė. Ji pasakė, kad greičiausiai jis losiąs biliardą su mis Ingrem. Aš nuskubėjau į biliardo kambarį. Priėjusi išgirdau iš ten sklindant kamuolių kaukšėjimą ir linksmą balsų klegesį: misteris Ročesteris, mis Ingrem, abi panelės Ešton su savo garbintojais buvo įsitraukę į žaidimą. Reikėjo turėti šiek tiek drąsos, norint pertraukti tokią įdomią partiją. Tačiau mano reikalas buvo neatidėliotinas, todėl aš priėjau prie šeimininko, stovinčio šalia mis Ingrem. Jinai grįžtelėjo, kai aš prisiartinau, ir iš aukšto pažvelgė į mane; jos akys, atrodė, klausė: „Ko dabar čia reikia šitai kirmėlei?" Ir kai aš patylom kreipiausi: „Misteri Ročesteri!"— ji kažkaip krustelėjo, lyg norėdama išvaryti mane lauk. Aš atsimenu, kaip ji atrodė tą valandėlę: ji buvo labai išsipuošusi ir įspūdinga, vilkėjo dangiškai žydro krepo rytmetinę suknią, permatomas mėlyno gazo šalikas gaubė jos tamsius plaukus. Ji žaidė biliardą azartiškai, ir nė įkarštis nesušvelnino jos išdidžių veido bruožų, kai aš pasirodžiau.

— Ar šitoji žmogysta jūsų klausia?—kreipėsi ji į misterį Ročesterį, ir misteris Ročesteris atsigręžė pasižiūrėti, kas buvo toji „žmogysta". Pamatęs mane, jis padarė keistą grimasą, vieną iš jam būdingų dviprasmiškų grimasų, padėjo lazdą ir išėjo su manimi iš kambario.

— Na, Džeine?—paklausė jis, nugara atsirėmęs į duris, kurias uždarė.

— Būkite malonus, sere, ir leiskite man išvažiuoti savaitei ar dviem. — Ko? Kur? — Aplankyti sergančios ledi, kuri kviečia mane. — Kokios sergančios ledi? Kur ji gyvena? — Geitshede, .. .šire. — .. .šire? Juk į ten bus koks šimtas mylių! Kas gi ji tokia, kad

kviečia jus iš tokių tolybių? — Jos pavardė Rid, sere, misis Rid. — Rid iš Geitshedo? Geitshede buvo kažkoks Ridas, teisėjas. — Tai jo našlė, sere. — Ir ką bendro jūs turite su ja? Iš kur ją pažįstate? — Misteris Ridas buvo mano dėdė, mano motinos brolis.

208

— Po velnių! Jūs nieko nepasakojote man apie tai. Jūs visą laiką tvirtinote, kad neturite jokių giminių.

— Tokių, kurie mane laikytų gimine,, aš neturiu, sere. Misteris Ridas mirė, o jo žmona išvarė m a n e . . . .

— Kodėl? — Todėl, kad aš likau beturtė, buvau jai našta ir ji manęs nemėgo. — Bet juk Ridas paliko savo vaikų? Tu juk turi pusbrolių ir pus

seserių? Džordžas Linas vakar man pasakojo apie vieną Ridą iš Geitshedo ir tvirtino, jog tai paskutinis sukčius. O Ingrem minėjo kažkokią Džordžianą Rid iš tos pačios vietovės,— toji prieš kokią porą metų sukėlusi Londone furorą savo grožiu.

— Džonas Ridas taip pat mirė, sere. Jis pražudė pats save ir nuvarė į pragaištį savo šeimą. Manoma, kad jis nusižudė. Si žinia taip sukrėtė jo motiną, kad ją ištiko apopleksija.

— Ir kuo gi jūs jai padėsite? Nesąmonė, Džeine! Aš nė negalvočiau' baladotis šimtą mylių aplankyti kažkokios senės, kuri, ko gero, numirs dar jums nenuvažiavus. Be to, juk sakėte, kad jinai išvarė jus.

— Taip, sere, bet tai buvo labai seniai. Tada jos padėtis buvo visai kitokia. O dabar nenorėčiau nepaklausyti jos prašymo.

— Kiek laiko manote užtrukti? — Kuo mažiau, sere. — Pažadėkite užtrukti tiktai savaitę... — Nenorėčiau duoti žodžio: ko gero, man gali tekti jį sulaužyti. — Šiaip ar taip, jūs sugrįšite? Nieku gyvu nepasiliksite visą laiką

tenai? — O ne! Aš tikrai sugrįšiu, jeigu viskas bus gerai. — O kas važiuos su jumis? Juk jūs nekeliausite šimto mylių viena? — Ne, sere, jinai atsiuntė savo vežėją. — Ar juo galima pasitikėti? — Taip, sere, jisai pas ją ištarnavo dešimtį metų. Misteris Ročesteris susimąstė. — Kada norite iškeliauti? — Rytoj anksti, sere. — Jei taip, tai. jums reikės pinigų. Juk jūs negalite keliauti be

pinigų, ir, man rodos, jūs jų turite nedaug. Aš dar nemokėjau jums algos. Kiek jūs iš viso turite kapitalo, Džeine?—paklausė jis šypsodamasis.

Aš parodžiau savo piniginę. Ji iš tikrųjų buvo lengvučiukė. — Penkis šilingus, sere. Jisai paėmė piniginę, išbėrė visą jos lobį sau ant delno ir nusikva

tojo, tarsi jį būtų prajuokinę tie menki variokai. Paskui išsiėmė iš kišenės savo piniginę.

14. Džeinė Eir 209

—-Štai,—-pasakė jis, duodamas "man banknotą. Tai buvo penkiasdešimt svarų, o jis man tebuvo skolingas tiktai penkiolika. Aš pasakiau, jog neturiu grąžos.

— Man nereikia grąžos, jūs tai žinote. Tai jūsų alga. Bet aš atsisakiau paimti daugiau, negu man priklausė. Iš pradžių

jis piktai susiraukė, paskui tarsi apsigalvojęs pasakė: — Gerai, gerai! Verčiau aš jums dabar neduosiu visų pinigų. Ga

vusi penkiasdešimt svarų, jūs, ko gero, užtruksite tenai kokį trejetą mėnesių. Štai jums dešimt. Užteks?

— Taip, sere, vadinasi, jūs man dar skolingas penkis. — Sugrįžkite jų pasiimti. Aš būsiu jūsų bankininkas ir sutaupysiu

jums keturiasdešimt svarų. — Misteri Ročesterį, šia proga aš noriu pasikalbėti su jumis ir kitu

. reikalu. — Kitu reikalu? Įdomu kokiu. — Jūs davėte man suprasti, sere, kad netrukus ruošiatės vesti? — Taip. Ir kas iš to? — Tokiu atveju, sere, Adelę reikėtų atiduoti į mokyklą. Aš ne

abejoju, kad jūs suprasite, jog tai būtina. — Pašalinti, kad ji nesimaišytų mano nuotakai po kojomis, kad,

ko gero, nesumanytų konkuruoti su ja? Patarimas protingas. Tuo visai neabejoju. Vadinasi, Adelė, kaip jūs sakote, iškeliaus į mokyklą, ir jūs, suprantama, išsidanginsite velniop?

— Manau, ne, sere. Aš pasiieškosiu kitos vietos. — Na, žinoma!—sušuko jis keistai persimainiusiu balsu, o jo vei

dą iškreipė pašaipi ir niūri grimasa. Po to valandėlę jis žiūrėjo į mane.

— Ir, manau, senę Rid arba paneles, jos dukteris, paprašysite suieškoti jums vietą?

— Ne, sere. Mano santykiai su giminėmis nėra tokie, kad leistų man prašyti jų paslaugos. Aš pasiskelbsiu laikraštyje.

— Dar ko užsimahysit,— sumurmėjo jisai.— Tik pamėginkite pasiskelbti! Gaila, kad nedaviau jums tik vieno svaro vietoj dešimties. Grąžinkite man devynis svarus, Džeine. Man jų labai reikia.

—• Man taip pat, sere,— atkirtau aš, susidedamą ant nugaros rankas, kuriose laikiau piniginę.—Jokiu būdu negaliu apsieiti be šių pinigų.

—-Mažoji šykštuolė!—:sušuko jis.— Jūs taip įsikibusi į pinigus! Na, duokite man bent penkis svarus, Džeine.

— Nė penkių šilingų, sere! Nė penkių pensų! — Bent leiskite pasižiūrėti į tuos pinigus. — Ne, sere. Jumis negalima pasitikėti. — Džeine!

210

— Sere!

— Pažadėkite man vieną dalyką.

— Pažadu viską, sere, ką tik galėsiu tesėti.

— Neduokite skelbimo ir paveskite tai man. Kai reikės, aš jums su

rasiu vietą.

— Su mielu noru, sere, tik jeigu jūs savo ruožtu pažadėsite, kad

mudvi su Adele galėsime palikti šiuos namus, prieš čia įžengiant jūsų

nuotakai.

— Puiku! Puiku! Duodu jums garbės žodį. Vadinasi, jūs išvykstate

rytoj?

— Taip, sere. Anksti.

— Ar po pietų jūs ateisite į svetainę?

— N e , sere, aš turiu susiruošti kelionei.

— Tada mums kuriam laikui tenka atsisveikinti?

— Manau, kad taip, sere.

— O kaip žmonės atsisveikina, Džeine? Pamokykite mane, aš nela

bai teišmanau.

— Jie sako ,,iki pasimatymo" ar kitus kokius žodžius, kurie jiems

patinka.

—• N a , tada pasakykite tuos žodžius.

— Iki pasimatymo, misteri Ročesterį. Kol kas.

— O ką turiu aš pasakyti?

— Tą pat, jeigu jums tai patinka, sere.

— Iki pasimatymo, mis Eir. Kol kas. Arg i tai viskas?

•— Taip.

— O mano išmanymu, šitoks atsisveikinimas šaltas, sausas ir ne

draugiškas. M a n norėtųsi ko nors kito, šiokio tokio priedo prie šio

ritualo. Kas, jeigu mes, pavyzdžiui, paspaustume vienas kitam rankas?

Bet ne, tas manęs taip pat nepatenkintų. Vadinasi, jūs man nieko ne

pasakysite, Džeine, o tik tą „iki pasimatymo"?

— To užtenka, sere. Kartais vienu šiltu žodžiu galima daugiau pa

sakyti negu daugeliu.

— Žinoma, galima. Bet vis dėlto tai skamba blankiai ir šaltai —„iki

pasimatymo"!

„Kiek dar jis stovės, atsirėmęs nugara į duris?—paklausiau aš sa

ve.— M a n reikia pradėti ruoštis."

Bet tuo metu suskambėjo pietų varpas, misteris Ročesteris staiga

nuėjo, nebetaręs nė žodžio. Tą dieną aš nebemačiau jo, o kitą rytą

išvažiavau, dar jam neatsikėlus.

Geitshedo vartų sarginę mes privažiavome gegužės pirmą dieną maž

daug penktą valandą po pietų. Prieš eidama į ponų namus, aš užsukau

pas Livenus. Jų butas buvo labai švarus ir jaukus. Grotuotus langelius

211

puošė baltos užuolaidėlės. Grindys švytėjo be mažiausios dėmelės. Krosnies durelės ir žnyplės žvilgėte žvilgėjo. Skaidriai liepsnojo malkos. Besė sėdėjo prie ugnies ir supo savo naujagimį, o Robertas su seseria ramiai žaidė kamputyje.

— Ačiū dievui! Aš žinojau, kad jūs atvažiuosite! — sušuko misis Liven, kai aš įėjau.

— Taip, Bese,— atsakiau aš, pasibučiavusi su ja.— Tikiuosi, dar nepasivėlinau. Kaip misis Rid? Dar gyva, tikiuosi?

— Taip, gyva. Ir dabar sveikesnė ir stipresnė kaip anksčiau. Daktaras sako, kad ji dar gali pagyventi savaitę kitą. Tačiau nelabai tiki, kad visiškai pasveiktų.

— Ar ji kalbėjo apie mane? — Jinai kalbėjo apie jus dar šįryt. Norėjo, kad jūs atvažiuotute.

Dabar ji miega. Bent miegojo prieš dešimt minučių, kada aš buvau ponų namuose. Paprastai popiet jai užeina toks letargas, ir ji prasiblaivo tik apie šeštą septintą. Gal pailsėkite šičia kokią valandą, mis, o paskui nueisim abi?

Įėjo Robertas. Besė paguldė miegantį kūdikį į lopšį ir pasisveikino su juo. Po to ji užsispyrė, kad nusiimčiau skrybėlaitę ir išgerčiau arbatos, nes aš atrodanti išbalusi ir nuvargusi. Man buvo malonus jos vaišingumas, ir aš klusniai leidausi nurengiama kaip vaikystėje, kada Besė guldydavo mane į lovą.

Senų laikų prisiminimai užplūdo mane, kol aš stebėjau, kaip ji triūsia aplinkui, deda ant padėklo geriausius porceliano puodelius, daro sumuštinius, kepina arbatai skrebučius, protarpiais šleptelėdama ir niūks-teidama mažuosius Robertą su Džeine, kaip ji kad darydavo man anomis dienomis. Besė, pasirodo, tebebuvo tokia pat ūmi, mitri ir geraširdė.

Arbata užvirė, ir aš jau buvau einanti prie stalo, bet ji savo senuoju įsakomu tonu paprašė, kad aš nesijudinčiau. Ji mane pavaišinsianti prie židinio, pasakė Besė. Ir pristūmė apvalų stalelį, padėjo ant jo puodelį arbatos ir lėkštę skrebučių, visiškai taip pat, kaip kad darydavo kadaise, kai aš sėdėdavau vaikiškoje kėdutėje ir jai pavykdavo nudžiauti man kokį skanėstą. Ir dabar aš šypsodamasi klausiau jos kaip anuomet.

Jinai ėmė teirautis, ar aš laiminga Tornfilde ir kas per žmogus mano ponia. O kai aš pasakiau, kad tuose namuose tėra tik vienas šeimininkas,— tai ar jis geras žmogus ir ar patinka man. Aš paaiškinau, kad jis, galima sakyti, negražus, tačiau tikras džentelmenas, kad elgiasi su manim maloniai ir kad esu juo patenkinta. Paskui ėmiau pasakoti jai apie linksmą būrį svečių, kuris pastaruoju mėtu svečiavosi namuo-

212

se, ir apie juos ji klausėsi susidomėjusi. Tatai buvo kaip tik tai, apie

ką Besė itin mėgo klausytis.

Šitaip šnekučiuojantis kaipmat praslinko valanda. Besė vėl atnešė

man skrybėlaitę bei viršutinius drabužius, ir, jos lydima, aš išėjau iš

sarginės į ponų namą. Taip pat jos lydima, maždaug prieš devynetą

metų aš žengiau šituo pačiu taku, tik priešinga linkme. Tamsų, ūka

notą, šaltą sausio rytą aš palikau svetimą man pastogę su prislėgta ir

geliančia širdimi. Dėdienės išvaryta ir visų atstumta, aš vykau ieškoti

prieglobsčio šaltame Louvude, tolimame, nepažįstamame krašte. Toji pati

nesvetinga pastogė dabar vėl buvo prieš mane. M a n o ateitis tebebuvo

netikra, man širdį tebegėlė sielvartas. Aš taip pat tebesijutau plačiosios

žemės klajūnė, tačiau labiau pasitikėjau savimi bei savo pačios jėgomis

ir mažiau bebijojau priespaudos. Kadaise man padarytos skaudžios žaiz

dos dabar buvo užgijusios, ir piktumo liepsna užgesusi.

— Pirmiausia užeikite į mažąją svetainę,— pasakė man Besė, eida

ma pirma manęs per vestibiulį.— Panelės veikiausiai ten.

Po akimirkos aš jau buvau tame kambaryje. Kiekvienas mažiausias

daiktelis atrodė lygiai taip pat kaip tą rytą, kai aš buvau pristatyta

misteriui Broklherstui. Net kilimas, ant kurio jis tada stovėjo, tebe

buvo tas pats. Pažvelgusi į knygų spintą, pamačiau, kad abu Bjuiko

„Anglijos paukščių" tomai tebeguli toje pat vietoje trečioje lentynoje,

o „Guliverio kelionės" ir „Arabų pasakos" stovi ketvirtoje. Negyvie j i

daiktai išliko nepasikeitę, bet užtat gyvosios būtybės tapo taip persi

mainiusios, kad sunku net buvo pažinti.

Aš pamačiau priešais save dvi paneles. Viena jų buvo labai aukš

ta, beveik tokio pat ūgio kaip mis Ingrem, bet baisiai sudžiūvusi ir

paniurusi, nesveiko geltono veido. Ji dvelkė kažkokiu asketiškumu, ir

šią ypatybę dar labiau pabrėžė jos visai paprasta, juoda vilnonė suk

nelė, balta krakmolyta drobinė apykaklė, glotniai sušukuoti plaukai

ir vienuoliškas papuošalas — juodi karolėliai su kryželiu. Tai buvo, be

abejo, Eliza, nors šiame pailgame ir blankiame veide beveik neišliko

jokio panašumo.

Antroji, žinoma, buvo Džordžianą, tik jau ne toji Džordžianą, ku

rią atsiminiau, nebe toji liekna į fėją panaši vienuolikos metų mer

gytė. Dabar ji atrodė visai pražydusi, apkūni mergina, raudonskruostė

kaip lėlė, gražiais taisyklingais veido bruožais, svajingomis, mėlyno

mis akimis ir auksinėmis garbanomis. Jos suknia taip pat buvo juoda,

bet taip elegantiškai ir taip dailiai gulėjo, kad sesers apdaras greta

jos atrodė stačiai kaip vienuolės.

Ab i seserys šiek tiek buvo panašios į motiną, tiktai skirtingai: lie

sa ir išblyškusi vyresnioji duktė paveldėjo iš motinos gelsvas akis;

jaunesnė, žydinti ir sveika, turėjo smakrą, gal tik kiek švelnesnį, bet

213

vis dėlto teikiantį kažkokio keisto atšiaurumo gosliam, putliam jos veidui.

Kai aš priėjau arčiau, abi panelės atsistojo pasisveikinti su manimi ir abi pavadino mane ,,mis Eir". Eliza tai atliko keliais žodžiais, ištartais šiurkščiu tonu ir be šypsenos. Po to ji vėl atsisėdo, įsmeigė akis į besikūrenantį židinį ir, rodos, pamiršo mane. Džordžianą prie „labos dienos" pridėjo keletą banalių pastabų apie mano kelionę, apie orą ir taip toliau; ji kalbėjo, tęsdama žodžius. Šias savo pastabas ji lydėjo skersais žvilgsniais, nudelbdama mane nuo galvos iki kojų, čia apžiūrinėdama kuklų nurudusį mano apsiaustėlį, čia įsmeigdama akis į mano paprastą, be jokių papuošalų kelionės skrybėlaitę. Jaunos panelės, ir nepratardamos nė žodžio, moka kuo puikiausiai parodyti, jog laiko jus keistuole. Išdidus žvilgsnis, šalta laikysena, atsainus tonas visiškai išreiškia jų jausmus, ir nereikalingi joms šurkštūs posakiai ar pats elgesys.

Tačiau dabar pašaipa, paslėpta ar atvira, jau nebeveikė manęs kaip anksčiau. Sėdėdama tarp savo pusseserių, pati stebėjaus, kaip laisvai jaučiuosi, nors viena visai nepaisė manęs, o antroji rodė pusiau sarkastišką dėmesį. Eliza jau nebegalėjo užgauti manęs savo panieka, o Džordžianą — išvesti manęs iš kantrybės savo sarkazmu. Taip buvo todėl, kad mano mintys krypo į kitus dalykus. Keletą pastarųjų mėnesių aš pergyvenau tokius gilius jausmus, mano sielvartas ir džiaugsmas buvo toks stiprus ir subtilus, kad pusseserės jau nebegalėjo nei nuliūdinti, nei pradžiuginti manęs, o jų elgesys nebeįstengė sukelti man nei gerų, nei piktų jausmų.

— Kaip misis Rid sveikata?—veikiai aš paklausiau, ramiai pažvelgusi į Džordžianą, kuri, išgirdusi šį tiesioginį klausimą, visa pasišiaušė, tarsi aš būčiau leidusi sau netikėtą laisvybę.

— Misis Rid? Ak, jūs. turite omenyje mamą. Jinai jaučiasi labai blogai. Abejoju, ar jums pavyks ją šįvakar pamatyti.

— Jeigu,— pasakiau aš,— jūs dabar užliptute pas ją ir pasakytute, jog aš atvažiavau, būčiau jums didžiai dėkinga.

Džordžianą kone pašoko ir klaikiai išplėtė savo mėlynas akis. — Aš žinau, kad ji primygtinai reikalavo, jog atvažiuočiau,— pri

dūriau aš,— ir norėčiau įvykdyti jos norą neatidėliodama, jei tik tas įmanoma.

— Mama nemėgsta, jei ją kas trukdo vakarais,— tarė Eliza. Tada aš ramiai atsistojau, nusiėmiau, nors ir neprašoma, skrybėlaitę,

nusimoviau pirštines ir pareiškiau, kad eisiu paieškoti Besės, kuri veikiausiai virtuvėje, ir paprašysiu, kad ji sužinotų, ar misis Rid nusiteikusi matyti mane šįvakar, ar ne. Aš išėjau, susiradau Besę ir paprašiau, kad ji padarytų man tą paslaugą. Toliau elgiausi taip pat ryž-

214

, tingai. Išgirdusi kokį įžūlų žodį, paprastai aš traukiuosi iš kelio. Jeigu prieš kokius metus būčiau buvusi taip sutikta kaip šiandien, tai iškart būčiau nusprendusi važiuoti iš čia jau kitos dienos rytą. O dabar išsyk supratau, kad šitaip elgtis kvaila: aš atkeliavau šimtą mylių aplankyti dėdienės, ir todėl turiu pasilikti čia, kol ji pasveiks arba numirs. O jeigu jos dukterys pučiasi ir rodo savo kvailumą, tai geriausia kiek galint stengtis to nepastebėti. Todėl aš kreipiausi į ekonomę, paprašiau paskirti man kambarį, pasakiau, jog apsistosiu namuose savaitei ar dviem, pasirūpinau, kad mano lagaminas būtų nugabentas į skirtą man kambarį, ir pati nuėjau kartu. Laiptų aikštelėje sutikau Besę.

— Misis nemiega,— tarė ji.— Aš pasakiau, kad jūs jau atvažiavote. Eikšekite, pažiūrėsime, ar ji pažins jus.

Manęs nereikėjo vesti į taip gerai man pažįstamą kambarį, į kurį kadaise mane taip dažnai kviesdavo nubausti ar išbarti. Aš aplenkiau Besę ir atidariau duris. Ant stalo stovėjo lempa su gaubtu, nes jau ėmė temti. Štai toji pati lova su keturiais stulpeliais ir gintaro spalvos užuolaida kaip ir seniau! Štai tas pats tualetinis stalelis, tas pats krėslas ir kėdutė kojoms, ant kurios aš šimtus kartų buvau klupdoma, verčiama prašyti atleidimo už nepadarytus prasižengimus! Nejučia dirstelėjau į vieną kertę, ar, ko gero, nepamatysiu joje šmėkšant tokio baisaus kitados rimbo, kuris paprastai kabodavo toje vietoje, pasiruošęs iššokti iš ten it koks piktas kipšėkas ir nučaižyti mano trūkčiojantį delnuką ar susigūžusią nugarą. Prisiartinusi prie lovos, atitraukiau užuolaidas ir pasilenkiau ties krūva pagalvių.

Aš gerai prisiminiau misis Rid veidą ir dabar smalsiai įsmeigiau akis į pažįstamus bruožus. Laimė, kad laikas nuslopina keršto troškimą ir nutildo piktumo ir antipatijos prasiveržimus! Šią moteriškę aš palikau karčią valandą, neapykantos kupina širdimi, o -grįžau dabar, jausdama vien tik gailestį jos didžioms kančioms ir karštai trokšdama pamiršti ir dovanoti visas nuoskaudas, susitaikyti su ja ir bičiuliškai paspausti jai ranką.

Pažįstamas veidas buvo prieš mane: toks pat griežtas, rūstus kaip visada. Štai tos pačios akys, kurių niekas neįstengdavo sujaudinti, ir tie patys šiek tiek pakelti, valdingi, despotiški antakiai. Kaip dažnai jie raukdavosi, reikšdami man rūstybę ir neapykantą, ir kaip gyvai aš prisiminiau vaikystės siaubą ir nuoskaudas, žiūrėdama į rūsčias jos antakių linijas! Ir vis dėlto aš pasilenkiau ir pabučiavau ją. Jinai pažvelgė į mane.

— Ar čia Džeinė Eir?—paklausė ji. — Taip, dėdiene. Kaip jaučiatės, mieloji dėdiene?—atsiliepiau aš. Kadaise pati sau buvau pasižadėjusi niekad nebevadinti jos dė

diene, o dabar man atrodė, kad nebus jokios nuodėmės, jei aš sulau-

215

žysiu ir užmiršiu šį pažadą. Mano pirštai suspaudė jos ranką, gulinčią virš antklodės. Jeigu ir ji būtų juos meiliai paspaudusi, aš būčiau pajutusi tikrą džiaugsmą. Tačiau užkietėjusios prigimtys taip greit nesu-minkštėja ir giliai įsikerojusios antipatijos taip lengvai neišsisklaido. Misis Rid ištraukė savo ranką iir, nusigręžusi nuo manęs, pasakė, kad vakaras esąs šiltas. Paskui ji vėl pažiūrėjo į mane, bet tokiu lediniu žvilgsniu, kad aš iš karto pajutau, jog jos nuomonė apie mane, jos jausmai mano atžvilgiu liko nepasikeitę ir negalėjo pasikeisti. Iš jos akmeninių akių, nesugebančių įžvelgti švelnumo ir nežinančių, kas yra ašaros, supratau, kad ji tvirtai pasiryžusi žiūrėti į mane kaip į nepataisomai blogą žmogų: pastebėjusi, kad aš pasikeičiau į gerą pusę, ji būtų pajutusi ne kilnų džiaugsmą, o tik pažeminimą.

Mano širdį suspaudė skausmas, o paskui rūstybė. Bet po valandėlės aš nusprendžiau parodyti, jog esu stipresnė už ją, jog galiu įveikti ir jos būdą, ir jos valią. Ašaros smaugė mane kaip ir vaikystėje, bet aš sutramdžiau jas, pasistačiau kėdę galvūgalyje, atsisėdau ir pasilenkiau ties pagalviu.

— Jūs iškvietėte mane,—pasakiau aš,— ir štai aš čia. Ketinu čia pasilikti, kol pamatysiu, kad jums geriau.

— O, žinoma! Ar matei mano dukteris? — Taip. — Tai gali joms pasakyti, jog aš noriu, kad pasiliktum, kol aš ga

lėsiu pasikalbėti sii tavim apie tai, kas man rūpi. Šįvakar jau per vėlu, ir man sunku viską prisimint. Aš kažką norėjau tau pasakyti... tuoj prisiminsiu.

Jos klaidžiojantis žvilgsnis ir sunki kalba rodė, kokius baisius smūgius pergyveno šis kadaise toks galingas kūnas. Ji ėmė neramiai vartytis, užsitraukdama ant savęs antklodę. Mano alkūnė, atremta į lovos kraštą, pasirodo, buvo prispaudusi antklodės kampą. Jinai iš karto supyko.

— Sėdėk tiesiai!—sušuko ji.— Neerzink manęs ir nelaikyk antklodės! Tai tu esi Džeinė Eir?

— Taip, aš esu Džeinė Eir. — Niekas nepatikės, kiek aš vargo ir nemalonumų patyriau per

šį vaiką. Šitokia našta ant mano pečių! Kiek ji mane prierzino kiekvieną dieną, keistai spyriuodamasi, nei iš šio, nei iš to visa pasišiauš-dama ir be paliovos akiplėšiškai sekdama kiekvieną mano žingsnį! Kartą ji su manim ėmė šnekėti stačiai kaip beprotė, sakau, it velnio apsėsta,— niekad nesu mačiusi, kad vaikas šitaip įžūliai kalbėtų! Džiaugiausi, galėdama išdanginti ją iš namų. Kas gi ten jai atsitiko Louvude? Girdėjau, kad ten buvo šiltinės epidemija ir daug mokinių išmirė. O ji

216

liko gyva. Bet aš pasakiau, kad Džeinė Eir mirė. Aš norėjau, kad ji būtų mirusi!

— Keistas noras, misis Rid! Kodėl taip nekentėte jos? — Aš negalėjau pakęsti jos motinos: ji buvo vienintelė mano vyro

sesuo, ir jis labai ją mylėjo. Kai šeima jos išsižadėjo po jos nevykusių vedybų su žemesnio luomo asmeniu, Ridas vienas palaikė jos pusę, o kai atėjo žinia, kad ji mirė, tai jis verkė kaip pakvaišęs. Paskui jis užsispyrė pasiimti jos kūdikį, nors ąš kiek galėdama prieštaravau ir sakiau, kad verčiau atiduoti jį auklei ir mokėti už jo išlaikymą. Vos tik mano akys išvydo tą vaiką, aš iš karto ėmiau neapkęsti jo,—tokia ligūsta, sunykusi ir amžinai inkščianti buvo toji mergiotė. Ji, būdavo, gailiai knirkia lopšyje kiauras naktis; ji niekad neverks visa gerkle kaip kiekvienas sveikas vaikas, ne,— būtinai inkščia ir cypauja! Ridas gailėjosi jos, popstė kūdikį ir rūpinosi ja, lyg tai būtų buvusi jo paties duktė,— bet kur ten, į savąsias tokio amžiaus jis ir dėmesio nekreipė. Jis stengėsi padaryti taip, kad ir vaikai pamiltų tą elgetą, bet mano brangieji vaikučiai pakęsti jos negalėdavo, o jis pykdavo ant jų, pamatęs, kad jie parodo, jog nemėgsta jos.

— Kai jis galutinai susirgo, nuolat prašydavo nunešti mergaitę prie jo lovos ir valandą prieš mirtį privertė mane prisiekti, kad aš laikysiu tą bjaurų padarą. Tai buvo tas pat kaip ir užkarti man kokį elgetų išperą iš prieglaudos. Bet Ridas buvo silpnabūdis, iš prigimties silpna-bųdis. Džonas nė kiek nepanašus į savo tėvą, ir aš džiaugiuosi tuo. Džonas visas į mane ir į mano brolius, jis tikras Gibsonas. O, kad tik jis liautųsi kankinęs mane savo laiškais ir pinigų reikalavimais! Aš nebeturiu iš ko jam siuntinėti, mes jau visai baigiame nusigyventi. Teks atleisti pusę tarnų ir užkalti pusę namo arba išnuomoti kam nors. Bet aš niekad iki to nenusileisiu. Bet iš ko gyventi? Du trečdaliai mano pajamų eina ipotekos procentams apmokėti. Džonas klaikiai lošia ir amžinai pralaimi. Vargšas berniukas! Jis susidėjo su visokiais sukčiais, girtuokliauja, nusmuko... ir atrodo taip baisiai,— man darosi gėda, kai jį pamatau.

Ji vis labiau ėmė jaudintis. — Man rodos, geriau bus dabar palikti ją vieną,— pasakiau aš Besei,

kuri stovėjo kitapus lovos. — Gal ir geriau, mis. Ji panašiai šneka vakarais. Iš ryto esti ra

mesnė. . , Aš atsistojau. — Palauk!—sušuko misis Rid.— Dar vieną dalyką norėjau tau pa

sakyti. Jis grasina man, jis amžinai grasina, kad padarysiąs galą sau ir man. Kartais aš sapnuoju, jog matau jį paguldytą ant stalo su didele žaizda gerklėje arba su išpurtusiu, pajuodusiu veidu. Aš atsidūriau

217

keblioje padėtyje, mane užklupo bėdos. Ką man daryti? Iš kųr gauti pinigų?

Besė vargais negalais įkalbėjo ją išgerti raminančių lašų. Po to misis Rid veikiai nurimo ir pagaliau užsnūdo. Aš išėjau iš jos kambario.

Praslinko daugiau kaip dešimt dienų, kol man vėl teko su ja pasikalbėti. Ji arba kliedėdavo, arba būdavo be sąmonės, ir gydytojas uždraudė visa, kas galėjo ją įskaudinti ar suerzinti. Per tą laiką aš kiek galėdama stengiausi suartėti su Džordžianą ir Eliza. Iš pradžių, reikia pasakyti, jos buvo labai šaltos. Eliza sėdėdavo visą pusdienį, siūdama, skaitydama ar rašydama, ir pratardavo vos vieną kitą žodį man arba seseriai. Džordžianą čiauškėdavo ištisas valandas su savo kanarėle, nekreipdama į mane nė mažiausio dėmesio. Bet aš nusprendžiau neparodyti, kad neturiu ko veikti ir kuo išsiblaškyti. Kadangi buvau atsivežusi savuosius piešimo reikmenis, tai dabar jie kaip tik pravertė tam tikslui.

Pasiėmusi dėžutę pieštukų ir kelis lapus popieriaus, aš paprastai atsisėsdavau kur nuošaliau nuo jų palei langą ir imdavau škicuoti kokius nors fantastiškus vaizdus, kurie kildavo amžinai besikeičiančiame mano vaizduotės kaleidoskope: tarp dviejų uolų tyvuliuojančią jūrą; tekantį mėnulį; laivo kontūrus jo skritulyje; nendres ir plūduriuojančias vandens lelijas, tarp kurių pasirodo najades galva, lotoso žiedais vainikuota; elfą, sėdintį paukščio lizde, po žydinčia laukinių rožių šakele.

Vieną rytą man užėjo noras nupiešti veidą. Koks bus tas veidas, aš nežinojau ir nenorėjau apie tai galvoti. Aš pasiėmiau minkštą juodą pieštuką, pasidrožiau jį ir ėmiausi darbo. Bematant ant popieriaus pasirodė plati, aukšta kakta ir kampuoto veido kontūrai. Ši pradžia mane nudžiugino, ir mano pirštai vikriai ėmė piešti atskirus bruožus. Po tokia kakta derėjo nupiešti tankius tiesius antakus. Po to, suprantama, sekė taisyklinga nosis su tiesia viršunose ir plačiomis šnervėmis. Toliau — išraiškingos lūpos, anaiptol ne plonos, ir ryžtingas, skeltas smakras. Suprantama, prie viso to dar reikėjo pridėti juodas žandenas ir juodus it anglis plaukus, pasišiaušusius smilkiniuose ir garbanotus iš priešakio, viršum kaktos. Liko tiktai akys. Aš tyčia jas palikau pabaigai, nes jas reikėjo itin kruopščiai atlikti. Nupiešiau jas plačias, gražios formos: blakstienas padariau ilgas ir tamsias, lėliukes — dideles ir žėrinčias. „Gerai, bet dar ne visa tai, ko norėčiau,— tariau pati sau, apžiūrinėdama savo darbą.— Akims reikia suteikti daugiau jėgos ir gyvumo." Ir aš patamsinau jų šešėlius, kad jos labiau spindėtų: du trys sėkmingi štrichai padėjo tai pasiekti. Ir štai, prieš save aš regėjau

218

savo draugo veidą! Tad ką man reiškia, jei šios pasipūtusios damos sėdi nusigręžusios nuo manęs? Aš žiūrėjau į portretą, šypsojausi, matydama tokį neginčytiną panašumą, visa siela buvau įsitraukusi į šį darbą ir džiūgavau.

— Ar čia nupiešėte kokį pažįstamą?—paklausė Eliza, nepastebimai priėjusi prie manęs. Aš atsakiau, kad ne,— tai tik šiaip, mano fantazija, ir pasiskubinau uždengti piešinį kitais popieriaus lapais.

Žinoma, pamelavau: portretas iš tikrųjų buvo labai panašus į misterį Ročesterį. Bet ką gi jis galėjo reikšti jai arba kam nors kitam, išskyrus mane? Džordžianą irgi priėjo pasižiūrėti. Kiti piešiniai jai patiko labiau, o apie šį portretą ji pasakė: „Koks negražus vyras!" Abi jos, atrodo, nustebo, kad taip moku piešti. Aš pasisiūliau nupiešti jų portretus, ir štai jos viena po kitos atsisėdo pozuoti portreto eskizui. Po to Džordžianą parodė savo albumą. Aš pažadėjau jai nutapyti akva-relinį paveikslą. Tatai iš karto ją pralinksmino, ir ji pasiūlė pasivaikščioti po sodą. Nespėjus praslinkti nė porai valandų, mes jau atvirai, intymiai šnekėjomės. Džordžianą papasakojo man, kad ji prieš porą metų Londone praleidusi nuostabią žiemą, įsigijusi daugybę garbintojų, susilaukusi visų dėmesio. Jinai net užsiminė apie vieną tituluotą asmenį, kuris ją įsimylėjęs. Antrąją dienos pusę ir vakare šios užuominos darėsi vis aiškesnės. Ji atpasakojo man meilingus pokalbius, smulkiai nupiešė sentimentalias scenas. Žodžiu, tą dieną aš buvau priversta išklausyti visą storą improvizuotą romaną, vaizduojantį aukštuomenės gyvenimą. Savo nesibaigiančius pasakojimus ji ėmė kartoti diena po dienos. Jų tema buvo vis ta pati—jos pačios pergyvenimai, jos meilė, jos sielvartas. Keista, kad ji nė karto neužsiminė nei apie motinos ligą, nei apie brolio mirtį, nei apie liūdnas perspektyvas, kurios laukė šeimos ateityje. Atrodė, kad visa jos siela tealsuoja tik pergyventų malonumų atsiminimais ir svajonėmis apie būsimas pramogas. Ji užeidavo kasdien kokioms penkioms minutėms pas sergančią motiną, ir viskas.

Eliza buvo nešneki kaip ir iš pradžių: ji, matyt, neturėjo kada šnekėti. Aš niekad nebuvau sutikusi labiau iš pažiūros užsiėmusio žmogaus, tačiau sunku buvo pasakyti, ką ji veikė, arba, teisingiau, pastebėti jos atkaklaus darbo vaisius. Keldavosi ji anksti, žadintuvui suskambėjus. Aš nežinau, ką ji veikdavo prieš pusryčius, tačiau pavalgiusi savo laiką ji paskirstydavo pagal tvarkaraštį, ir kiekvieną valandą būdavo numatytas koks nors darbas. Triskart per dieną ji skaitydavo mažą knygutę,— vėliau aš pamačiau, kad tai paprasta maldaknygė. Sykį aš ją paklausiau, kas užvis labiausiai traukia ją šioje knygutėje, ir ji atsakė: „Liturgija". Tris valandas ji siuvinėdavo auksiniais siūlais puošnų apvadą ant keturkampio purpurinės medžiagos gabalo, didumo kone sulig kilimu. Man paklausus, kam bus skirtas tas siuvinys, ji paaiškino,

219

kad tai būsiąs altoriaus užtiesalas naujoje bažnyčioje, neseniai pastatytoje netoli Geitshedo. Dvi valandas ji skirdavo savo dienoraščiui, dvi — darbui sode ir vieną valandą — sąskaitoms sutvarkyti. Atrodė, kad ji neturėjo nė noro su kuo nors bendrauti ar bent pasišnekėti. Matyt, Eliza buvo savaip laiminga: ši griežta vienoda tvarka teikė jai pasitenkinimą, ir niekas jos taip neerzindavo, kaip koks netikėtas įvykis, priverčiąs ją pakeisti tvarkaraštį.

Vieną vakarą, būdama šnekesnė nei paprastai, ji pasakė man, kad giliai pergyvenusi Džono elgesį ir šeimai gresiantį skurdą; bet dabar, pridūrė mano pusseserė, ji padarė išvadą ir apsisprendė. Jai priklausančią turto dalį ji pasistengė išsaugoti, ir kai numirs motina (visiškai neįtikėtina, kad ji pasveiktų arba ilgai sirgtų, ramiai paaiškino Eliza),— jinai pagaliau imsis vykdyti seniai puoselėjamą planą: susiras sau ramią užuovėją, kur jos dienos režimas bus visai garantuotas nuo sutrukdymų ir kur ji galės saugiai atsitverti nuo lengvabūdiško pasaulio. Aš paklausiau, ar Džordžianą irgi iškeliaus drauge.

— O, ne. Mudvi su Džordžianą neturime ir niekad neturėjome nieko bendro. Jokiomis sąlygomis aš nesutiksiu, kad mane varžytų jos draugija. Tegu Džordžianą eina savo keliais, o aš eisiu savo.

Džordžianą tais momentais, kada neliedavo man savo širdies, dažniausiai tysodavo ant sofos, pykdama, kad taip nuobodu motinos namuose, ir negalėdama sulaukti, kada teta Gibson pagaliau pakvies ją į Londoną.

— Būtų kur kas geriau,— pasakė ji,— jei aš galėčiau ištrūkti iš čia mėnesiui kitam, kol viskas bus baigta.

Aš nepasidomėjau, ką ji turėjo omenyje, sakydama „kol viskas bus baigta", bet manau, kad ji galvojo apie laukiamą motinos mirtį ir niūrias laidotuvių apeigas. Eliza paprastai nekreipdavo jokio dėmesio į sesers dykinėjimą ir amžinus skundus, tarsi šios niurnančios, besikankinančios būtybės nebūtų buvę prieš jos akis. Tačiau vieną dieną, padėjusi į šalį pajamų bei išlaidų knygą ir pasiėmusi sąsiuvinį, jinai staiga užsipuolė ją:

— Džordžianą! Man rodos, pasaulis nėra matęs tuštesnės ir kvailesnės beždžionės už tave. Tu neturėjai teisės gimti, nes iš tavęs nėra jokios naudos gyvenimui. Užuot gyvenusi sau, savyje ir savimi, kaip dera kiekvienai protingai būtybei, tu teieškai, kaip užsikarti ant sprando kokiam stipresniam žmogui, o jeigu neatsiranda tokio, kuris panorėtų užsikrauti sau tokį sudribusį, silpną, lepų ir nenaudingą padarą, tu šauki, kad esi nelaiminga, kad visi su tavim blogai elgiasi, skriaudžia tave. Tu manai, kad gyvenimas tau kasdien turi teikti vien naujas pramogas, kitaip pasaulis tau atrodo lyg koks kalėjimas. Tau reikia, kad visi tavim žavėtųsi, suktųsi apie tave, tau pataikautų, tu nori, kad ap-

220

link tave aidėtų muzika, šokiai, svečių klegesys,— kitaip tu nuobodžiauji ir varai save į kapus. Nejaugi tu neturi pakankamai proto susitvarkyti taip, kad taptum nepriklausoma nuo visų pašalinių užgaidų, nuo svetimų norų ir būtum pati sau ponia? Kada tu nežinai, kaip praleisti dieną, suskirstyk ją į dalis, kiekvienai valandai paskirk kokį darbą, nesėdėk dyka nė ketvirčio valandos, nė dešimties, nė penkių minučių, įtrauk į dienotvarkę kiekvieną akimirką ir daryk, ką esi numačiusi, metodiškai, griežtai, punktualiai. Diena prabėgs tau taip greit, kad tu nė nepastebėsi, kada ji prasidėjo. Ir tu niekam nebūsi skolinga už tai, kad kas nors tau padėjo praleisti vieną tuščią akimirką. Nei tau reikės ieškoti kieno draugystės ar pašnekesių, nei užuojautos ar paramos,—žodžiu, gyvensi taip, kaip ir dera nepriklausomai būtybei. Paklausyk mano patarimo,— beje, pirmutinio ir paskutinio,— ir jeigu elgsiesi, kaip aš sakau, tau neprireiks nei mano, nei kieno kito pagalbos, kad ir kas atsitiktų. Jei nepaklausysi manęs, tu ir toliau taip nuobodžiausi, blaškysiesi, niurnėsi, dykaduoniausi ir kankinsiesi per savo pačios kvailumą, kad ir kaip sunku ir nepakeliama tatai bus. Aš sakau tau visa tai stačiai ir perspėju: daugiau iš manęs tu neišgirsi to, ką dabar pasakysiu, bet aš elgsiuosi lygiai šitaip. Po mūsų motinos mirties aš tavo atžvilgiu nusiplaunu rankas. Nuo tos dienos, kai jos kars tas bus nugabentas į Geitshedo bažnyčios rūsį, mes išsiskirsime, tarsi niekad nė nepažinojome viena kitos. Ir, susimildama, nepamanyk, kad jeigu mes esame tų pačių tėvų vaikai, tai aš pakęsiu nors mažiausią tavo pretenziją. Aš sakau tau atvirai: jeigu visa žmonija, išskyrus mudvi, žūtų, ir visoje žemėje mes liktume tiktai dviese, aš palikčiau tave žūti su senuoju pasauliu, o pati žengčiau į naująjį.

Jinai nutilo. — Galėjai apsieiti ir be tokios ilgos kalbos,—atsakė Džordžianą.—

Visi žino, kad visame pasaulyje nerasi tokio egoistiško, beširdžio padaro kaip tu. Ir aš žinau, kaip baisiai manęs neapkenti. Savo neapykantą parodei, iškrėsdama tą kvailą išdaigą su lordu Edvinu Viru. Tu negalėjai pakęsti, kad aš iškilčiau aukščiau už tave, turėčiau titulą, būčiau priimama tuose sluoksniuose, kur tu neišdrįsti nė nosies parodyti. Todėl tu ėmei šnipinėti ir skųsti mane ir visiškai pražudei mano' viltis.

Džordžianą išsiėmė nosinę ir kokią valandą po to šnirpštėsi nosį, o Eliza sėdėjo šalta ir abejinga ir uoliai dirbo savo darbą.

Kai kam labai mažai tereiškia kilnūs, taurūs jausmai, bet prieš mane buvo du visai priešingi charakteriai: vienas nepakenčiamai aitrus, kitas nežmoniškai prėskas. Jausmas be proto, aišku,— skysta buiza, bet ir protas, jausmo nesušvelnintas, yra per kartus ir per sprangus valgis.

221

Buvo drėgnas, vėjuotas popietis. Džordžianą užmigo ant sofos, beskaitydama romaną. Eliza buvo išėjus į naująją bažnyčią išklausyti pamaldų. Religijos klausimais ji buvo griežta formaliste: joks oras ne-sutrukdydavo jai punktualiai atlikti tai, ką ji laikė religine savo pareiga. Giedra ar dargana, ji vis tiek triskart eidavo į bažnyčią sekmadieniais, o šiokiomis dienomis — kada tik būdavo pamaldos.

Man kilo mintis nueiti į viršų ir pasižiūrėti, kaip jaučiasi ligonė, kuri didesnę dalį dienos būdavo viena. Net tarnai ir tie tik protarpiais teprisimindavo ją? o samdytoji slaugė, kurios niekas neprižiūrėjo, kada tik galėdama išslinkdavo iš kambario. Tiesa, Bese galima buvo pasitikėti, bet ji turėjo rūpintis ir savo šeima ir tik protarpiais galėdavo užbėgti į ponų namą. Kaip ir maniau, prie ligonės nieko nebuvo,— slaugės kažkur išeita. Misis Rid gulėjo ramiai, matyt, kaip paprastai, nugrimzdusi į letargą; jos pamėlęs veidas skendėjo pagalviuose. Židinyje blėso ugnis. Aš užmečiau anglių, pataisiau patalynę, pasižiūrėjau valandėlę į tą, kuri negalėjo manęs matyti, ir paskui priėjau prie lango.

Lietus pliaupė į langus, lauke stūgavo vėtra. „Štai guli vienas žmogus,— galvojau aš,— kuriam greitai bus sve

timos visos žemiškosios aistros. Kur skris jo dvasia, kuri dabar stengiasi nusimesti žemiškąjį savo apvalkalą? Kur ji nuplasnos, pagaliau ištrūkusi į laisvę?"

Besvarstydama šią didžią problemą, aš pagalvojau apie Heliną Berns, prisiminiau paskutinius jos žodžius, jos tikėjimą, kad kūnus palikusios sielos esti visos lygios. Mintyse aš tarsi tebegirdėjau neužmirštamą jos balso skambesį, tebemačiau jos išblyškusį, keisto įkvėpimo kupiną veidą, jos išsekusius bruožus ir įsmeigtą į tolį žvilgsnį, kai ji ramiai gulėjo mirties patale ir šnibždėjo, kaip tikisi sugrįžti į savo dieviškojo tėvo prieglobstį.

Tuo metu pasigirdo silpnas balsas: — Kas čia? Aš žinojau, kad jau kelias dienas misis Rid nebuvo pratarusi nė

žodžio. Nejaugi ji atsigavo? Aš priėjau prie jos. — Čia aš, dėdiene Rid! — Kas aš? Kas tu esi?—paklausė ji, lyg nustebusi, lyg susirūpinusi

žiūrėdama į mane, bet jos žvilgsnis buvo sąmoningas.— Aš tavęs visai nepažįstu. Kur Besė?

— Ji vartų trobelėje, dėdiene. — Dėdiene?—pakartojo jinai.— Kas mane vadina dėdiene? Juk tu

man ne giminė! Bet aš pažįstu tave. Tavo veidas, tavo akys ir kakta kažkur man labai matyti. Tu esi panaši į . . . Džeinę Eir!

Aš nieko neatsakiau, bijodama, kad, pasisakiusi, kas esu, nesukel-čiau ligonei nervinio priepuolio.

222

— Tačiau,— kalbėjo ji,— bijau, kad apsirikau. Mano akys apgauna mane. Aš norėjau pamatyti Džeinę Eir, ir todėl įsivaizduoju jos bruožus, kur jų visai nėra. Be to, per aštuonetą metų ji turėjo gerokai pasikeisti.

Dabar aš atsargiai pasisakiau, kad esu tas žmogus, kuriuo ji mane palaikė ir kurį norėjo matyti. Pastebėjusi, kad ji mane suprato ir kad ji yra visai sąmoninga, aš paaiškinau, kaip Besė atsiuntė savo vyrą, kuris ir atvežė mane iš Tornfildo.

— Aš žinau, kad labai sunkiai sergu,— veikiai ji vėl prašneko.— Prieš keletą minučių mėginau apsiversti ir pamačiau, kad negaliu pajudinti nė vienos kūno dalelės. Man reikia palengvinti savo sielą prieš mirtį. Kas mums atrodo menkniekis, kol esame sveiki, it sunki našta prislegia tokią valandą, kokią aš pergyvenu dabar. Ar yra kambaryje slaugė? Mes čia turbūt tik dviese?

Aš nuraminau ją, pasakydama, kad mes tik dviese. — Taigi. Aš du kartus tave labai nuskriaudžiau ir dabar apgailes

tauju. Vieną kartą tada, netesėdama vyrui duoto pažado užauginti tave kaip tikrą savo vaiką, o antrą...— ji nutilo.— Galų gale tas ne taip jau svarbu galbūt,— ji sumurmėjo pati sau.— Ir be to... aš galiu pasveikti... Ar verta taip skaudžiai žemintis prieš ją?

Ji pamėgino pasijudinti, bet neįstengė; jos veidas pasikeitė, atrodė, ji tarsi pergyvena kažkokį vidinį nerimą — galbūt paskutinės agonijos pradžią.

— Taip, nieko nebepadarysi. Amžinybė jau prieš mane. Verčiau tau viską atskleisiu. Nueik prie mano komodos, atidaryk ją ir paimk laišką, kurį ten rasi.

Aš įvykdžiau, ką ji liepė. — Dabar perskaityk laišką,— pasakė ji. Jis buvo trumpas ir štai jo turinys:

„GERBIAMOJI, Būkite tokia gera ir atsiųskite mano dukterėčios Džeinės Eir

adresą ir praneškite, kaip ji gyvena. Aš noriu greitai parašyti jai laišką ir atsikviesti ją į Madeirą. Apvaizda palaimino mano pastangas, ir aš įsigijau nemažą turtą. Būdamas nevedęs ir neturėdamas vaikų, norėčiau įdukrinti ją, kol tebesu gyvas, ir užrašyti jai viską, kas paliks po mano mirties.

Priimkite nuo manęs, gerbiamoji, ir t. t. ir t. t. DŽONAS EIRIS.

Madeira" Laiško data rodė, kad jis rašytas prieš trejetą metų. — Kodėl aš niekad negirdėjau apie tai?—paklausiau ligonę.

223

— Todėl, kad aš nekenčiau tavęs kaip pikto padaro ir tiesiog neįstengiau piršto pajudinti, kad pagerėtų tavo gyvenimas. Aš negalėjau pamiršti, kaip tu elgeisi su manim, Džeine, to tavo įniršio, kai tu kartą užsipuolei mane, to tavo tono, kai tu pasakei, kad bjauriesi manimi labiau už viską pasaulyje, to nevaikiško žvilgsnio ir balso, kai tu tvirtinai, kad, vien tik prisiminus mane, tau darosi bloga, ir pareiškei, kad aš elgiausi su tavim neteisingai ir žiauriai. Aš negalėjau pamiršti, ką aš tada pergyvenau, kai tu šitaip šokai man į akis ir išliejai man visą savo nuodingą sielą. Aš tada taip pasibaisėjau, tarsi gyvulys, kuriam aš sudaviau, pavarydama šalin, staiga būtų pažvelgęs į mane žmogaus akimis ir prakeikęs žmogaus balsu. Paduok man vandens! O, tik greičiau!

— Brangioji misis Rid,— pasakiau aš jai, prinešusi prie lūpų stiklinę vandens,— nebegalvokite apie tai, išmeskite visa tai iš galvos. Atleiskite anuos neapgalvotus mano žodžius. Juk tada aš buvau vaikas! Nuo to laiko praėjo aštuonetas ar devynetas metų.

Ji nieko man neatsakė, bet, atsigėrusi truputį vandens ir atsikvėpusi, kalbėjo toliau:

— Aš sakau tau, kad neįstengiau t6 užmiršti ir atkeršijau tau. Aš negalėjau nė pagalvoti, kad tu būtum savo dėdės įdukrinta ir gyventum lengvai ir gražiai, ir aš parašiau jam. Labai apgailestauju, rašiau aš, būdama priversta jį apvilti, bet Džeinė Eir jau mirusi. Ji buvo Louvude siautusios šiltinės auka. Dabar daryk, ką nori: parašyk jam ir paneik mano melą, iškelk mano niekšystę kada tik panorėsi, nors ir tuoj pat. Aš tikiu, kad tu gimei mane kaltinti. Paskutinę gyvenimo valandą mane draskyte drasko klaikus skausmas, prisiminus tą poelgį, kurį galėjau padaryti tik tau.

— Jei tik aš galėčiau jus įtikinti, kad nebegalvotute apie tai, dėdiene, ir būtute man gera ir atlaidi...

— Tavo labai netikęs charakteris,— pasakė ji,— ir aš po šiai dienai negaliu jo suprasti. Kaip ištisus devynerius metus tu galėjai kantriai ir ramiai mane pakęsti, o dešimtaisiais staiga ėmei ir pasiutai? Šito aš negaliu suprasti.

— Mano charakteris ne toks jau netikęs, kaip jums atrodo. Aš greit supykstu, bet nesu kerštinga. Kiek kartų, dar tebebūdama kūdikis, aš troškau pamilti jus, kad tik jūs būtute nors kiek leidusis būti man palanki. Ir dabar aš nuoširdžiai noriu su jumis susitaikinti. Pabučiuokite mane, dėdiene.

Aš palenkiau savo skruostą jai prie lūpų, bet ji nepalietė jo. Ji pasakė, kad jai sunku kvėpuoti, kai aš pasilenkiau virš lovos, ir vėl paprašė vandens. Nuleidusi ją vėl ant pagalvio (kol ji gėrė, man teko pakelti ją ir prilaikyti), aš padėjau ranką ant jos šaltos kaip ledas ir

224

drėgnos rankos. Silpni pirštai atsitraukė, vos man prisilietus. Blėstančios akys vengė mano žvilgsnio.

— Mylėkite mane ar nekęskite, kaip sau norite,— tariau aš pagaliau,— aš jums atleidžiu visa širdimi. Melskite atleidimo dievą, ir teap-siaučia jus ramybė!

Vargšė kankinė! Jai buvo per vėlu, stigo jėgų susikaupti ir pakeisti įprastą savo galvoseną. Visą gyvenimą nekentusi manęs, ji ir mirdama negalėjo išsivaduoti iš tos neapykantos.

Įėjo slaugė, o paskui ją Besė. Tačiau aš dar užtrukau kokį pusvalandį, vildamasi išvysti nors mažiausią atlaidumo pragiedrulį, bet veltui. Misis Rid veikiai vėl neteko sąmonės ir jau nebeatsigavo. Vidurnaktį ji mirė. Aš nebuvau prie jos ir neužmerkiau jai akių. Nebuvo prie jos ir dukterų. Mes tik rytą išgirdome, kad jau viskas baigta. Jinai jau gulėjo ant stalo. Mudvi su Eliza nuėjome pasižiūrėti jos. Džordžianą, garsiai pravirkusį, pasakė, jog bijosi prieiti prie motinos.

Ir štai priešais mane gulėjo kadaise toks stiprus ir veiklus, o dabar sustingęs ir nejudąs Saros Rid kūnas. Jos rūsčias akis nūnai dengė šalti vokai, bet kaktoj e ir g riežtuose veido bruožuose tebebuvo neper-maldaujama, rūškana išraiška. Šis lavonas man buvo keistas ir kartu šiurpus. Aš žiūrėjau į jį su neapsakomu skausmu. Veltui ieškojau savo širdyje šiltesnių ar švelnesnių jausmų — gailesčio, vilties, nusilenkimo būtinybei. Aš nesisielojau, netekusi dėdienės, tik nerimavau dėl jos likimo. Be ašarų, šiurpiai baisėdamasi, žūrėjau į šitokią kraupią jos mirtį.

Eliza ramiai stebeilijo į motiną. Patylėjusi keletą minučių, ji pasakė: — Būdama tokio stipraus sudėjimo, ji galėjo išgyventi iki gilios se

natvės, tik nesėkmės sutrumpino jai gyvenimą.—Po to akimirką jos lūpas iškreipė mėšlungis. Jam praėjus, ji apsigręžė ir išėjo iš kambario.

Paskui ją išėjau ir aš. Nei jai, nei man nenuriedėjo nė viena ašara.

XXII S K Y R I U S

Misteris Ročesteris man leido užtrukti tik vieną savaitę, tačiau praslinko visas mėnuo, kol palikau Geitshedą. Aš norėjau iškeliauti tuoj po laidotuvių, bet Džordžianą priprašė mane uždelsti, kol išsiruoš į Londoną, kur ją dabar galų gale pakvietė jos dėdė misteris Gibsonas, atvykęs pasirūpinti savo sesers laidotuvėmis ir sutvarkyti šeimos reikalų. Džordžianą pareiškė, kad ji jokiu būdu nepasiliksianti viena su Eliza, kuri nei užjaučianti jos liūdinčios, nei suraminanti, kai ją apima baimė, nei padedanti susitvarkyti drabužių prieš kelionę. Taigi aš kantriai klausiausi jos sentimentalių aimanų ir egoistiškų verkšlenimų, kiek

15. Džeinė Eir 225

leido man jėgos, ir kuo galėdama padėjau jai, aptvarkiau ir supakavau jos tualetus. Turiu pasakyti, kad tuo metu, kai aš dirbdavau, ji dykinėdavo, ir aš sakiau pati sau: „Jeigu mudviem likimas lemtų gyventi visą laiką drauge, mieloji pussesere, mes kitaip susitvarkytume. Aš nesutikčiau ištisai būti paslaugia ir kantria samariete, o paskirčiau ir tau dalį darbo ir reikalaučiau, kad jį atliktum, kitaip jis liktų nepadarytas. Be to, aš priversčiau tave pasilaikyti sau nors dalį tų nuobodžių, nenuoširdžių skundų. Tik todėl, kad šis mūsų susitikimas palyginti neilgas ir įvyko tokiomis niūriomis aplinkybėmis, aš sutikau būti tokia kantri ir paslaugi tavo užgaidoms."

Pagaliau Džordžianą iškeliavo. Tačiau dabar Eliza ėmė prašyti mane paviešėti dar vieną savaitę. Ji sakė, kad jos planai atima iš jos visą laiką ir dėmesį. Ji ketino iškeliauti į kažkurią tolimą šalį ir kiauras •dienas ištūnodavo, užsišovusi savo kambario duris, kraudamas! lagaminus, tuštindama stalčius, degindama popierius ir su nieku nesikalbėdama. Ji prašė, kad aš prižiūrėčiau namus, priimčiau lankytojus ir atsakyčiau į užuojautos laiškus.

Pagaliau vieną rytą ji pasakė, kad aš laisva. — Ir aš esu jums didžiai dėkinga,— pridėjo ji,— už tokias pravarčias

paslaugas ir taktišką elgesį. Visai kas kita gyventi su tokiu žmogumi kaip jūs, o ne su Džordžianą: jūs dirbate savo darbą ir niekam nesika-riate ant sprando. Rytoj,— kalbėjo ji,— aš išvykstu iš Anglijos. Apsigyvensiu palei Lilį religiniuose namuose,— tai lyg koks vienuolynas. Ten man bus ramu, niekas manęs netrukdys. Kurį laiką ketinu studijuoti katalikų bažnyčios dogmas ir religinius veikalus. Jeigu šita religija, kaip aš viliuosi, patenkins mano troškimą gyventi padoriai ir tvarkingai, aš pereisiu į Romos katalikų tikėjimą ir, galimas daiktas, užsidėsiu vienuolės šydą.

Aš neparodžiau, kad stebiuosi šiuo jos apsisprendimu, ir nemėginau jos atkalbinėti. „Tai kaip tik tau,— pagalvojau,— na ką gi, geros kloties."

— Sudie, pussesere Džeine Eir. Linkiu jums sėkmės. Jums vis dėlto nestinga proto.

Aš atsakiau: — Jums taip pat netrūksta sveiko proto, pussesere Eliza. Tačiau

aš manau, kad jūs po kokių metų būsite gyva palaidota kokiame nors Prancūzijos vienuolyne. Jeigu jums tas patinka—važiuokit sveika.

— Visai teisingai,— atsiliepė Eliza. Po šių žodžių mudvi pasukome savais keliais. Kadangi man nebebus progos užsiminti apie ją ir apie jos seserį,

tai čia pat pasakysiu, kad Džordžianai puikiai pasisekė: ji ištekėjo už turtingo, bet nusivalkiojusio didiko, o Eliza iš tikrųjų tapo vienuole ir

226

šiandien yra abatė tame vienuolyne, kur ji buvo novice ir kuriam užrašė visą savo turtą.

Aš neturėjau supratimo, ką žmonės jaučia, po ilgesnio ar trumpesnio išvykimo grįždami namo; šio jausmo man niekad neteko patirti. Būdama dar vaikas, žinojau, ką reiškė grįžti „namo" į Geitshedą po ilgo pasivaikščiojimo ir laukti, jog tuojau gausi barti už tai, kad atrodai nušalusi ir nelinksma; o vėliau—ką reiškė grįžti iš bažnyčios „namo" į Louvudą, jaučiant skausmingą norą sočiai pavalgyti ir sušilti prie kaitraus židinio ir žinant, kad nieko panašaus nebus. Nei vienas, nei kitas šie „namo" grįžimai negalėjo būti malonūs ir trokštami. Joks jausmas netraukė manęs tada į kokią nors vietą it magnetas, kuris veikia stipriau, kai prie jo artėji. O koks bus mano grįžimas į Tornfildą, aš dar nežinojau.

Mano kelionė buvo nuobodi, labai nuobodi. Nuvažiavau penkiasdešimt mylių pirmą dieną, viešbutyje pernakvojau, antrą dieną—dar penkiasdešimt mylių. Pirmą dieną aš galvojau apie misis Rid ir paskutines jos gyvenimo minutes. Akyse man stovėjo perkreiptas, bespalvis jos veidas, girdėjau keistai pasikeitusį jos balsą, vėl įsivaizdavau laidotuvių dieną, karstą, katafalką, virtinę juodai apsirengusių nuomininkų ir tarnų (giminių buvo labai mažai), niūrius rūsio skliautus, tylią bažnyčią, iškilmingas gedulo pamaldas. Paskui mano mintys nukrypo į Džordžianą ir Elizą: pirmąją aš regėjau puotos salės centre, antrąją — vienuolyno celėje ir ėmiau nagrinėti skirtingas jų būdo ypatybes, dėl kurių jos buvo tokios nepanašios. Kai vakare privažiavome didelį miestą, šios mintys išsisklaidė. Naktis suteikė joms kitą kryptį. Aš atsiguliau, ir praeities prisiminimai užleido vietą mintims apie tai, kas manęs laukia ateityje.

Vadinasi, aš grįžtu į Tornfildą. Bet kiek laiko man dar teks tenai pasilikti? Neilgai,— tuo aš neabejojau. Iš misis Feirfeks laiško, parašyto į Geitshedą, aš sužinojau, kad per tą laiką svečiai išsivažinėjo iš pilies, kad misteris Ročesteris prieš tris savaites išvyko į Londoną ir kad turėjo grįžti dar aną savaitę. Misis Feirfeks spėjo, kad jis iškeliavęs sutvarkyti kai kurių reikalų prieš vedybas, nes žadėjęs pirkti naują karietą. Ji rašė, jog jai sunku priprasti prie minties, kad jis galėtų vesti mis Ingrem, tačiau iš to, ką visi šneka, ir iš to, ką ji pati pastebėjusi, negalį būti jokios abejonės, jog tai netrukus įvyksią. „Keista būtų tuo abejoti,— tariau pati sau.— Aš nė kiek neabejoju."

Ir man iškilo klausimas: kurgi aš turėsiu vykti? Visą naktį sapnavau mis Ingrem, o rytą, kada sapnai esti ypatingai aiškūs, aš regėjau, kaip ji prieš mane uždaro Tornfildo vartus ir parodo man nežinomą kelią; misteris Ročesteris stovėjo čia pat, žiūrėjo į mane, susinėręs

227

ant krūtinės rankas, ir sarkastiškai šypsojosi, tarsi tyčiodamasis iš mūsų abiejų — iš jos ir manęs.

Aš neparašiau misis Feirfeks, kurią dieną sugrįšiu, nes nenorėjau, kad manęs parvežti būtų siunčiama karieta. Man kur kas maloniau buvo ramiai pareiti pėsčiai. Ir štai, palikusi pas arklininką savo lagaminą, aš neskubėdama išėjau iš „Džordžo" užeigos. Buvo birželio prievakaris, maždaug šešta valanda, ir aš pasukau į Tornfildą pažįstamu keliu, einančiu per laukus, vienišu ir tykiu.

Vasaros vakaras nebuvo nei labai giedras, nei labai šviesus, tačiau šiaip gražus ir ramus. Abipus kelio žmonės dorojo šieną. Dangus, nors ir ne visai blaivas, žadėjo rytojui giedrą. Jo žydruma, vietomis švytinti pro aukštus ir plonus debesis, atrodė itin skaisti ir rami. Vakarai irgi raudonavo šiltais saulėlydžiais, jų netemdė nė mažiausia miglelė. Atrodė, kad tenai liepsnoja ugnis, kad už marmurinių debesų žėri altorius, pro siaurus jų plyšius žerdamas rausvo aukso spindulius.

Kuo arčiau Tornfildo, tuo džiugiau darėsi mano sieloje, todėl aš net sustojau, norėdama paklausti pati save, ką reiškia tas mano džiaugsmas, ir priminti sau, kad aš juk grįžtu ne į savo namus, ne į nuolatinę savo vietą, ne ten, kur mieli draugai ilgisi ir laukia manęs. ,,2inoma, misis Feirfeks pasitiks tave su malonia ir ramia šypsena,— tariau pati sau,—o mažoji Adelė suplos delneliais ir ims šokinėti aplinkui. Bet tu puikiai žinai, kad galvoji ne apie jas, bet apie kažką kitą, ir kad tas kitas nė neprisimena tavęs."

Bet argi jaunystė mėgsta šaltai viską apsvarstyti? Argi jaunas žmogus, nepažindamas gyvenimo, nesielgia aklai? Kažkoks nesutramdomas troškimas lyg sakyte sakė, kad užteks man ir to džiaugsmo, kurį aš patirsiu, vėl pamačiusi misterį Ročesterį, nors jis ir nežiūrės į mane! Jaunystė ragino mane: „Paskubėk, paskubėk! Būk su juo, kol gali! Dar kelios dienos, gal savaitė, ir tu išsiskirsi su juo amžinai!" Ir, nuslopinusi savyje kažkokią iki šiol man nežinomą neviltį, kažkokį slogų jausmą, kurio lig šiol niekad nebuvau patyrusi, aš kone. tekina pasileidau į priekį.

Tornfildo lankose žmonės turbūt taip pat grėbia šieną. O gal grėbėjai jau baigė darbą ir grįžta namo su grėbliais ant pečių,— kaip tik dabar, kada ir aš grįžtu. Dar viena ar dvi varsnos, paskui vieškelis — ir aš atsidursiu ties Tornfildo vartais. Kaip gražiai šiemet žydi erškėtrožių gyvatvorės! Tik aš neturiu kada suskinti jų puokštę, man norisi skubėti namo. Aš praėjau pro aukštą erįskėtmedį, išskėtusį vešlias ir žiedais nusagstytas šakas viršum tako. Štai prieš mane pažįstama gyvatvorė ir siaurutė perlipa per ją suy akmeninėmis pakopomis. Ir staiga aš išvydau priešais misterį Ročesterį, kuris sėdėjo su bloknotu bei pieštuku rankose ir kažką rašė.

228

N e , tai ne vaiduoklis, ir vis dėlto aš visa virpėte suvirpu. Akimir

ką nebepajėgiu susivaldyti. Ką gi tai reiškia? Nemaniau, kad aš šitaip

drebėsiu, jį pamačiusi, kad neteksiu žado ir negalėsiu pasijudinti jo

akivaizdoje. M a n reikia kuo greičiau dingti iš čia, aš negaliu pasi-

Todyti, kad esu tokia pakvaišėlė. Aš žinau ir kitą kelią į namus. Bet

jeigu būčiau žinojusi ir dvidešimt tokių kelių, buvo jau vėlu: jisai

pastebėjo mane.

— Alio! —sušuko jisai ir užvertė bloknotą, įsidėjo pieštuką.— Štai ir

jūs pagaliau grįžote! N a , meldžiu, eikit šen!

M a n atrodo, kad aš prieinu, tačiau kokiais žingsniais, nė pati neži

nau. Aš vos suvokiu savo pačios judesius ir stengiuosi atrodyti rami,

o svarbiausia — suvaldyti veido raumenis, kurie, jaučiu, įžūliai maištauja

prieš mano valią ir stengiasi išreikšti tai, ką buvau pasiryžusi nuslėpti.

Bet aš turiu šydą, ir nuleidžiu jį. Gal vis dėlto kaip nors išsisuksiu

ir įstengsiu išlaikyti prideramą šaltakraujiškumą.

— Tai čia jūs, Džeine Eir? Grįžtate iš Milkoto pėsčia? Žinoma, kas

gi daugiau tokį pokštą iškrės! Kuriems galams kviesti karietą, kuri,

bildėdama gatvėmis ir keliais, parvežtų jus kaip paprastą mirtingąją!

Ar ne geriau nepastebimai parsėlinti namo drauge su vakaro sambrėš-

ka, lyg jūs būtute sapnas ir šešėlis. Kurgi, po velnių, jūs buvote visą

tą mėnesį?

— Aš buvau pas savo dėdienę, sere. Jinai mirė.

— Kas gi kitas taip atsakys, jei ne Džeinė Eir! Gerieji dievo angelai,

saugokite mane! Ji atvyko iš kito pasaulio, iš namų, kuriuose apsilankė

mirtis, ir pareiškia man apie tai, sutikusi mane prietemoje! Jeigu drįs

čiau, aš paliesčiau jus, norėdamas įsitikinti, ar jūs materiali būtybė, ar

tik šešėlis, o lengvasparni elfe! .. Bet aš veikiau galėčiau sugauti pel

kėje melsvą ignis iatuus67 liepsnelę negu jus. Pravaikštininke! Pra

vaikštininke!— pridūrė jis patylėjęs.— Visam mėnesiui pabėgo nuo ma

nęs! Ir ji, dievaži, visai pamiršo mane, duodu garbės žodį!

Aš žinojau, jog man bus džiugu vėl sutikti savo šeimininką, nors ir

bijojau, kad jis greit jau nebebus mano šeimininkas, ir jaučiau, kad aš

jam nieko nereiškiu. Bet misteris Ročesteris turėjo tokią galią (bent

man taip atrodė) skleisti iš savęs džiaugsmą, kad ir tie trupinė

liai, kurie nubyrėdavo man, vargšei klajūnei paukštytei, atrodė

tikra puota. Paskutiniai jo žodžiai man buvo it balzamas. Iš jų lyg ir

aiškėjo, kad jam šiek tiek buvo svarbu, ar aš jį pamiršau, ar ne. Ir

jis pavadino Tornfildą mano namais. O, jeigu čia iš tikrųjų būtų mano

namai!

Žaltvykslės (lot.).

229

Misteris Ročesteris nepajudėjo nuo perlipos, o man nesinorėjo prašyti, kad jis praleistų mane. Aš pasiteiravau, ar jis buvo Londone,

— Taip. Iš kurgi žinote? Nejaugi jūs aiškiaregė? — Misis Feirfeks man rašė. — Ir jinai paminėjo jums, kuriuo reikalu buvau išvykęs? — O, taip, sere! Visi tai žino. ------— Jūs turite apžiūrėti karietą, Džeine, ir pasakyti man, ar jums

atrodo, kad ji visai tinka misis Ročester. Ir ar mano nuotaka bus panaši į Anglijos karalienę, kai atsiloš į purpurines pagalvėles? Norėčiau, Džeine, kad ir aš ne prasčiau už ją atrodyčiau. Pasakykite, geroji fėja, ar negalite duoti kokių žolelių ar ko, kad aš pavirsčiau gražiu vyriškiu?

— Jokie burtai nepadės, sere,—atsakiau aš, o mintyse pridūriau: „Vieninteliai kerai, kurie pagelbėtų,— tai mylinčioji širdis. Jai — jūs pakankamai gražus. Arba teisingiau — jūsų rūstumas yra patrauklesnis už grožį."

Misteris Ročesteris kažkokiu man nesuprantamu įžvalgumu kartais išskaitydavo mano dar nepasakytas mintis. Ir šį kartą jis neatkreipė ypatingo dėmesio į mano žodžius, tačiau pažvelgė į mane su ta ypatinga savo šypsena, kuri retai tenušviesdavo jo veidą. Jis turbūt manė, kad ji per gera paprastiems atvejams. Joje spindėjo tikras nuoširdumas, ir jis sušildė mane dabar it saulės spindulys.

— Eikite, Džeine,— pratarė jis, pasitraukdamas į šalį, kad aš galėčiau perkopti perlipą.— Eikite namo, ir tegu nuvargusios jūsų kojytės pailsės prie draugiško slenksčio.

Man nieko daugiau nebeliko kaip tylomis pasišalinti. Toliau kalbėtis nebebuvo reikalo. Aš perkopiau perlipą, nebepratarusi nė žodžio, ir buvau benueinanti. Tik staiga mane sulaikė kažkoks jausmas, kažkokia jėga privertė mane atsigręžti. Nebesusivaldydama aš pasakiau arba, veikiau, kažkas manyje pasakė:

— Dėkui jums, misteri Ročesteri, už jūsų didelį gerumą. Aš kažkodėl džiaugiuosi, sugrįžusi pas jus. Kur jūs, ten ir mano namai, vieninteliai mano namai.

Aš pasileidau protekiniais, ir misteris Ročesteris, net ir norėdamas, nebūtų pavijęs manęs.

Mažoji Adelė tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, išvydusi mane. Misis Feir-feksi sutiko mane kaip visada nuoširdžiai ir draugiškai. Li nusišypsojo, o Sofi net pasakė man linksmai: Bon soir!68 Visa tai man buvo labai malonu. Nėra didesnės laimės kaip jausti, kad aplinkiniai myli tave ir džiaugasi tavo buvimu.

68 Labas vakaras! (piane).

230

Tą vakarą aš nusprendžiau nesidairyti į ateitį, nesiklausyti to balso, kuris šnibždėjo man apie artėjantį išsiskyrimą, apie atslenkantį sielvartą. Kada po vakarienės misis Feirfeks pasiėmė savo mezginį ir aš atsisėdau šalia jos ant žemo suolelio, o Adelė, atsiklaupusi ant kilimo, prisiglaudė prie manęs, kada, atrodė, abipusis prisirišimas apsupo mus auksinės taikos lanku, aš tylomis ėmiau melsti aukščiausiąjį, kad likimas neišplėštų manęs iš čia taip greitai ir nenušviestų į kokį tolimą kraštą. Bet kada, mums taip besėdint, netikėtai įėjo misteris Ročesteris ir, apžvelgęs mus, rodos, apsidžiaugė šia tokia draugiška grupe, kada jis pasakė, kad senoji ledi veikiausiai apsiramino, sulaukusi pargrįžtant įdukterės, ir pridūrė, kad Adelė, matyt, est prėte d cioąuei sa petite maman Anglaise69, man staiga sužibo neaiški viltis, kad jis gal ir po savo vestuvių paliks mus kartu ir neatsisakys globoti mūsų ir mes turėsime laimės matyti jį.

Man sugrįžus į Tornfildo pilį, pirmosios dvi savaitės praėjo palyginti ramiai. Niekas neužsimindavo apie artėjančias šeimininko vedybas, ir aš pati nemačiau, kad būtų ruošiamasi šitokiam įvykiui. Beveik kasdien klausdavau misis Feirfeks, ar ji girdėjusi ką nors aiškaus, bet ji visada atsakydavo neigiamai. Kartą ji pasakė, jog stačiai paklaususi misterį Ročesterį, kada jis ketinąs parvesti į namus jauną žmoną, tačiau jisai atsakęs vien tik kažkokiu juoku, padarydamas keistą grimasą, ir todėl ji pati nežinanti, ką begalvoti apie jį.

Vienas dalykas mane itin stebino, būtent, kad jis visai nebesilankė į Ingrem Parką, pasibaigė visos jo kelionės į ten ir atgal. Tiesa, iki Ingremų dvaro buvo dvidešimt mylių, jis buvo kitos grafystės pasieny, bet ką galėjo reikšti toks nuotolis karštai įsimylėjusiam žmogui! Toks prityręs ir ištvermingas raitelis, kaip misteris Ročesteris, galėjo nujoti ten per vieną rytą. Ir aš pradėjau puoselėti viltį, kuriai neturėjau jokio pagrindo: gal vestuvės jau iširusios? Gal kalbos buvo klaidingos? O gal kartais abi pusės apsigalvojo? Paprastai, žiūrėdama į savo šeimininko veidą, aš stengdavaus pamatyti, ar jis liūdnas, ar rūstus. Tačiau jo veidas niekad nebuvo toks giedras, neapsiniaukęs ir nepiktas kaip šias dvi savaites. Ir jeigu kartais, žaisdama jo akyse su Adele, aš netekdavau ūpo ir staiga nuliūsdavau, jis nėt aiškiai pralinksmėdavo. Dar niekad jis taip dažnai nekviesdavo manęs į svetainę, niekad nebuvo toks malonus man kaip tas dvi savaites ir... deja!—niekad aš jo dar taip karštai nemylėjau!

69 Negali atsidžiaugti savo mamyte angle (piane).

231

XXIII S K Y R I U S

Nuostabiai graži vasara aplankė Angliją. Toks žydras dangus, tokia spindinti saulė retai kada teikiasi net trumpai paglamonėti mūsų šalį, iš visų pusių skalaujamą jūrų. O tais metais giedrai tiesiog galo nebuvo, sakytum ilga virtinė saulėtų dienų lyg pulkas nuostabių keliauninkų paukščių atskrido iš Italijos ir nutūpė pailsėti ant Albiono uolų. Šienas buvo suvežtas. Laukai apie Tornfildą po pjūties atrodė lyg nukirpti. Keliai bolavo lyg iškepę. Medžiai vešėjo tamsia žaluma. Tankia-lapiai krūmai ir giraitės tiesiog juodavo saulės nupliekstose nušienautose pievose.

Vieną vakarą Adelė, visą pusdienį uogavusi palei kelią į Hėjų, kur buvo daug žemuogių, nuėjo gulti dar saulei nenusileidus. Aš palaukiau, kol ji užmigs, ir, išėjusi į kiemą, pasukau į sodą.

Buvo pats maloniausias paros metas. „Žėrinti dienos liepsna užgeso", ir rasa vėsiais lašais užkrito ištroškusius laukus ir įkaitintas kalvas. Saulė nusileido ne į debesį, ir dabar vakarai švitėjo iškilmingu purpuru. Saulėlydžio vietoje, pačioje kalvos viršūnėje, dangus spindėjo tarsi raudoni brangakmeniai, ir atrodė, kad ten žioruoja kaitri krosnis, o toliau jis darėsi blankesnis ir blankesnis, kol, apėmęs visą vakarinę pusę, visai išblėso. Rytai žavėjo malonia, tamsiai mėlyna žydryne ir savo kukliu papuošalu — jau suspindusia vieniša žvaigžde. Netrukus ten patekės mėnulis, kuris kol kas dar slėpėsi už horizonto.

Kurį laiką aš vaikštinėjau grįsta aikštele, bet veikiai mane pasiekė gerai pažįstamas subtilus kvapas — cigaro aromatas, sklindąs pro kažkurį langą. Pamačiau, kad vienas iš jų bibliotekoje kiek praviras. Supratau, kad iš ten mane galėjo kas stebėti, ir todėl pasukau į sodą. Šitoji vieta parke buvo tikras nuošalus rojaus kampelis. Šičia augo daugybė įvairių medžių, aplinkui žydėjo gėlės. Nuo kiemo jį saugojo aukšta mūro siena, o kitoje pusėje ėjo bukų alėja, skirianti jį nuo vejelės. Už apgriuvusios tolumoje tvoros plytėjo tušti laukai. Iki tos tvoros vingiavo laurais apsodinta alėja, kurios gale, po aukštu kaštanu, glūdėjo suolelis. Šičia galima buvo klaidžioti niekieno nestebimai. Ir taip nuostabiai medumi kvepėjo rasa, buvo taip tylu vakaro prieblandoje, kad atrodė, jog galėčiau klaidžioti čia amžinai. Tačiau bevaikš-tinėjant man tarp gėlynų ir eilėmis augančių vaismedžių aukštutinėje sodo dalyje, kurią dabar jau švietė patekėjęs mėnulis,— kažkas staiga privertė mane sustoti. Aš nieko neišgirdau, nieko neišvydau, tik vėl užuodžiau tą įspėjantį aromatą.

Rožės, jazminai, rausvi ir purpuriniai, visą laiką smilkė orą aplink mane savo vakariniais smilkalais, tačiau šį aromatą skleidė ne žiedai ir ne lapai. Šis kvapas—aš tai gerai žinojau — sklido iš misterio Ro-.

232

česterio cigaro. Aš apsidairiau ir įsiklausiau. Aplinkui obelų šakos sviro nuo nokstančių vaisių. Už kokio pusmylio giraitėje suokė lakštingala. Bet nieko nesimatė, niekas nėjo takeliu. Tačiau cigaro kvapas vis stiprėjo. Žinodama, kad turiu bėgti, puoliau prie vartelių, už kurių buvo jaunas medelynas, ir išvydau įeinant misterį Ročesterį. Aš šastelėjau į tarpą tarp krūmų. Jis veikiausiai čia ilgiau neužtruks, tuoj grįš ir, jei aš nesušlamėsiu, jis manęs taip ir nepastebės.

Bet ne: vakaro metas turbūt malonus ir jam kaip ir man. Jį taip pat vilioja šis senas sodas. Jis iš lėto žengia takeliu. Cia pakelia agrasto šakelę, pasižiūrėdamas į kabančias dideles it slyvos uogas, čia nuskina kokią vyšnią nuo medžio, išsikerojusio virš mūro sienos, čia vėl pasilenkia ties gėlių krūmu, norėdamas arba įkvėpti švelnaus aromato, arba pasigėrėti rasos lašeliais ant žiedų. Didžiulė naktinė peteliškė pralekia pro mane ir nutupia ant žolelės palei misterio Ročesterio koją. Jisai pastebi ją ir pasilenkia pasižiūrėti.

„Dabar jis stovi nusigręžęs nuo manęs ir susidomėjęs peteliške,— pagalvojau aš.— Galgi, eidama labai tyliai, ir galėčiau dingti nepastebėta?"

Aš paėjau keletą žingsnių gėlių lysvės krašteliu, kad grikštelėjęs tako žvirgždas neišduotų manęs. Misteris Ročesteris stovėjo už kokių poros jardų nuo tos vietos, pro kurią turėjau praeiti. Visas jo dėmesys, matyt, buvo sutelktas į peteliškę. „Praeisiu kuo sėkmingiausiai",— nusprendžiau, tačiau, kai peržengiau ilgą jo šešėlį, kurį metė dar neaukštai tepakilęs mėnulis, jis visai ramiai tarė neatsigręždamas:

— Džeine, ateikite pasižiūrėti į šį padarėlį. Aš žengiau be mažiausio garso, jisai stovėjo nusigręžęs nuo ma

nęs,— nejaugi jo šešėlis pajuto mane? Iš pradžių aš krūptelėjau, paskui priėjau prie jo.

— Pažiūrėkite, kokie šios peteliškės sparnai,— prašneko jis.—Man teko matyti tokių Vest Indijoje. Retas daiktas Anglijoje tokia didelė ir marga naktinė klajūnė. Va ji ir nuskrido.

Peteliškė nuplasnojo savais keliais. Aš irgi nedrąsiai žengiau atgal, bet misteris Ročesteris ėjo paskui mane, ir kada mes pasiekėme vartelius, jis pasakė:

— Grįžkime! Tokią puikią naktį gėda sėdėti namuose. Negi galima eiti gulti, kada saulėlydžiai vakaruose pasitinka tekantį mėnulį rytuose?

Nors paprastai aš greitai surandu ką atsakyti, tačiau pasitaiko akimirkų, kada tiesiog nežinau, ką daryti. Tai viena iš mano silpnybių. Ir lyg tyčia ji pasireiškia kritiškiausiais momentais, kada taiklus žodis ar tinkamas pretekstas itin praverčia, norint išsivaduoti iš keblios padėties. Man nesinorėjo tokiu vėlyvu metu vaikščioti vienai su misteriu

233

Ročesteriu po tamsų sodą. Todėl, labai sumišusi, aš pamažu ėjau takeliu, stengdamasi ką nors sugalvoti, kad galėčiau greičiau pasišalinti. Tačiau misteris Ročesteris atrodė toks rimtas ir santūrus, kad aš ėmiau gėdytis savo sumišimo. Jeigu šiame mūsų pasivaikščiojime ir buvo kas blogo, tai tas blogis slypėjo tiktai manyje pačioje, nes misteris Ročesteris buvo ramus ir man nekėlė jokių įtarimų.

— Džeine,—prašneko jis, kai mes įžengėme į laurais apsodintą alėją ir iš lėto žingsniavome link sugriuvusios tvoros ir kaštano,— gražu vasarą Tornfilde, tiesa?

— Taip, sere. — Jūs veikiausiai spėjote priprasti prie šių namų? Ypač jūs, kuri

taip jaučiate gamtos grožį ir galite visa širdimi prisirišti prie ko nors? — Tikrai, aš prisirišau prie šių namų. — Ir aš matau, kad jūs pripratote prie to lengvabūdžio padarėlio —

Adelės, nors ir nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti. Be to, jūs suartė-jote net su naiviąja misis Feirfeks.

— Taip, sere. Nors ir skirtingai, bet aš pamilau jas abi. — Ir jums sunku būtų skirtis su jomis? — Taip. — Gaila!—pasakė jis ir atsidusęs nutilo.— Gyvenime paprastai vi

sada šitaip atsitinka,— tęsė jis po valandėlės.— Vos tik žmogus prisiriša prie kokios jaukios, ramios vietos, staiga kažkoks balsas šaukia jį keltis ir keliauti toliau, nes poilsio valanda pasibaigė.

— Ar aš jau turiu iškeliauti, sere?—paklausiau staiga.— Ar man jau reikės palikti Tornfildą?

— Manau, kad taip, Džeine. Man gaila, Džeine, bet manau, kad taip. Man tai buvo tikras smūgis, bet aš nesileidau parbloškiama. — Gerai, sere. Aš būsiu pasiruošusi, kai tik įsakysite iškeliauti. — Jau įsakyta. Aš įsakau jums šį vakarą. — Vadinasi, jūs iš tikrųjų vedate, sere? — Iš tik-rų-jų! Be a-be-jo! Būdama didžiai įžvalgi, jūs pataikėte,

kad geriau nereikia. — Ir greitai, sere? — Labai greitai, mano... tai yra, mis Eir. Jūs prisimenate, Džeine,

mūsų pašnekesį, kada aš pats ar gandai aiškiai jums davė suprasti, kad ant savo seno viengungiško sprando ketinu. užsikarti šventąjį jungą ir įžengti į palaimintąją moterystę, tai yra priglausti prie krūtinės mis Ingrem? (Tiesa, jai apkabinti reikėtų ilgų rankų, bet tai ne bėda: kuo didesnės apimties toks žavus daiktas, kaip mano gražioji Blanš, tuo geriau.) Taigi, kaip jums sakiau... Klausykite manęs, Džeine! Negi nusigręžėte dar vienos peteliškės paieškoti, ką? Ten gal pavėlavus „bi-

234

tutė nuskrido namulio" 70. Taigi aš noriu jums priminti, jog kaip tik jūs pirmoji pasakėte man, su tuo taktiškumu, kurį aš gerbiu jumyse, su tuo įžvalgumu, atsargumu ir nuolankumu, su tomis dorybėmis, kurios taip puošia jūsų atsakingą ir priklausomą padėtį, kad tuo atveju, jei aš vesčiau mis Ingrem, jums abiem su Adele būtų geriau išsidanginti iš čia. Aš neminėsiu tos nuoskaudos, kurią tas jūsų pasiūlymas padarė mano mylimajai. Kai jūs būsite jau toli nuo čia, Džeine, aš pasistengsiu tai užmiršti. Aš prisiminsiu tik išmintingąją jūsų patarimo pusę, kuria nusprendžiau pasinaudoti: Adelė įstos į mokyklą, o jums, mis Eir, reikės susirasti naują vietą.

— Gerai, sere. Aš tučtuojau paduosiu skelbimą, o kol kas, tikiuosi. . . — Aš buvau besakanti: tikiuosi, kad galėsiu pasilikti čia, kol susirasiu kitą prieglobstį, bet nutilau, pajutusi, kad negalėsiu ištarti tokio ilgo sakinio, nes mano balsas neklausė manęs.

— Maždaug po mėnesio aš tikiuosi būti jau vedęs,— kalbėjo misteris Ročesteris.— Per tą laiką aš pats pasistengsiu surasti jums naują darbą ir prieglobstį.

— Dėkui jums, sere. Man labai nesmagu jus varginti... — O, susimildama, neatsiprašinėkite! Man atrodo, kad tuo atveju,

kai mano tarnautoja atlieka savo pareigas taip puikiai kaip jūs, ji turi teisę reikalauti, kad darbdavys nors pasirūpintų surasti jai kitą darbą. Ir aš lyg tyčia iš būsimosios savo uošvės girdėjau apie vieną laisvą vietą, kuri, manau, jums patiks. Jums teks auklėti penkias misis Dio-naizius O'Gol dukteris. Ji gyvena Airijoje, Biternato Lodžo dvare prie Konoto. Tikiuos, kad jūs pamėgsite Airiją. Sako, jog airiai—nepaprastai nuoširdūs žmonės.

— Tai labai toli, sere? — Negi tai svarbu. Tokia protinga mergaitė kaip jūs nebijos nei

tokios kelionės, nei nuotolio. — Ne kelionės, bet nuotolio. Be to, jūra. Tai tokia užtvara... — Užtvara nuo ko, Džeine? — Nuo Anglijos, nuo Tornfildo ir... — Ir nuo ko? . . — Nuo jūsų, sere. Tai aš pasakiau beveik nejučiomis, ir taip pat nesulaikomai ašaros

užliejo man akis. Balsu aš nepravirkau ir iš visų jėgų stengiausi ne-sukūkčioti. Bet vos pagalvojus apie misis O'Gol ir Biternato Lodžą, šiurpas suspaudė man širdį. Ir dar šiurpiau pasidarė, prisiminus putojančią jūrą, kuriai, rodos, lemta buvo atskirti mane nuo mano šeimininko, kuris dabar ėjo šalia manęs. Bet visų skaudžiausia man buvo pagal-

70 Žodžiai iš lopšinės.

235

voti apie dar didesnę bedugnę — turto bei luomo skirtumą ir įsigalėjusias pažiūras, kurios it siena atitverė mane nuo to žmogaus, į kurį taip natūraliai ir nenugalimai linko visa mano būtybė.

—- Labai toli,— dar kartą pasakiau aš. — Žinoma, toli. Ir kai jūs nukeliausite į Biternato Lodžą prie Konoto

Airijoj, aš niekad nebematysiu jūsų, Džeine. Tuo abejoti netenka. Manęs ta šalis niekad neviliojo, ir aš ten nevažinėju. Mes juk buvome geri draugai, Džeine, ar ne?

—- Taip, sere. — O kada draugams greitai tenka išsiskirti, likusias valandas jie

paprastai stengiasi praleisti drauge. Imkime ir ramiai pakalbėkime apie kelionę ir išsiskyrimą. Neilgai, kokį pusvalandį, kol aukštame danguje išsipils žvaigždės. Štai kaštanas, ir štai suolelis prie kerpėtų jo šaknų. Eikšekit, pasėdėsime ramiai šį vakarą, nes mums niekad nebeteks šalimais šičia sėdėti.

Tai taręs, jis pasodino mane ir pats atsisėdo. — Iki Airijos labai toli, Džeinete, ir man skaudu, kad reikia siųs

ti mažąją savo bičiulę į tokią varginančią kelionę. Bet jeigu kitaip negalima, ką gi daryti? Kaip jums atrodo, Džeine, ar tarp mūsų yra nors kiek dvasinės giminystės?

Aš bijojau šį akimirksnį jam atsakyti: man spaudė širdį. — Mat,— kalbėjo jis,— kartais mane apima keistas jausmas jūsų

atžvilgiu, ypač tada, kai jūs šalia manęs kaip dabar. Man rodos, kad nuo mano širdies eina nematoma, bet stipri gija į tą patį tašką mažytėje jūsų būtybėje. Bet jeigu mus atitvers banguojanti jūra ir dar kokia pora šimtų mylių sausumos kelio, tai bijau, kad ta mus siejanti gija gali nutrūkti. Ir man liūdna, kad tada mano širdis pasrus krauju. O jūs, Džeine, užmiršite mane.

— Aš jūsų niekad neužmiršiu, sere, jūs tai žinote... Ne, aš negalėjau kalbėti. — Džeine, ar jūs girdite, kaip suokia lakštingala aname miškelyje?

Paklausykite! Aš klausiau ir kūkčiojau. Nebegalėjau sutramdyti savo jausmų. Man

pritrūko jėgų sulaikyti ašaras, ir visą mano būtybę pervėrė klaiki neviltis. Ir kąi pagaliau prašnekau, tai tik norėdama pasakyti, kad geriau man buvo visai negimti arba bent niekad neatvykti į Tornfildą.

— Dėl to, kad jums gaila atsisveikinti su juo? Gilus susijaudinimas, kurį sukėlė liūdesys ir meilė, stengėsi vis la

biau užvaldyti mane, veržėsi aikštėn, darė viską, kad įveiktų, nugalėtų mane ir pagaliau prabiltų visu balsu!

— Taip, man skaudu išvykti iš Tornfildo! Man patinka Tornfildas! Patinka dėl to, kad čia gyvenau pilnutinį ir džiugų gyvenimą,—bent

236

retkarčiais. Manęs čia niekas neskriaudė, nežemino, nestūmė į niekingų

žmonių tarpą, neišskyrė iš pasaulio, kur spindi šviesa, kur trykšta tau

rūs jausmai ir viešpatauja platūs polėkiai. Aš kalbėdavau kaip lygi su

tuo, ką aš gerbiau, kuo žavėjausi, aš turėjau progos bendrauti su įdo

miu, stipriu ir plataus proto žmogum. Aš pažinau jus, misteri Ročes

terį; ir mane ima šiurpas ir sielvartas, pagalvojus, kad man neišvengia

mai reikia išvažiuoti, bet tas man tolygu mirčiai.

— O kodėl jums reikia išvažiuoti?—staiga paklausė jis.

— Kodėl? Arg i jūs pats nepasakėte kodėl?

— Kokią gi priežastį aš nurodžiau?

— Priežastis—mis Ingrem, graži aristokratė, jūsų nuotaka.

— M a n o nuotaka! Kokia nuotaka? Aš neturiu jokios nuotakos.

— Bet jūs turėsite.

— Taip, turėsiu! Tikrai turėsiu! —Jis sukando dantis.

— Vadinasi, aš turiu išvažiuoti; jūs pats sakėte.

—• N e , jūs pasiliksite! Prisiekiu, kad pasiliksite. Savo žodžio aš ne

laužysiu.

— O aš jums sakau, kad išvažiuosiu,— atkirtau aš beveik jau įsikarš

čiavusi.— Nejaugi jūs manote, kad aš galiu pasilikti ir tapti nieku jūsų

akyse? O gal jūs manote, kad aš esu koks automatas, bejausmė maši

na ir galima išplėšti man duonos kąsnį ir atimti lašą gaivinančio van

dens? Nejaugi jūs manote, kad jei aš esu beturtė ir nekilminga, negraži

ir mažutė, tai neturiu nei sielos, nei širdies? Klystate! M a n o siela tokia

pat kaip jūsų, ir, be abejo, tokia pat širdis. Jeigu dievas būtų sutvėręs

mane nors šiek tiek gražesnę ir suteikęs man didelius turtus, jums būtų

taip pat sunku atsiskirti nuo manęs, kaip dabar skaudu man palikti jus.

Aš dabar kalbu jums, paniekinusi įsigalėjusius papročius bei konven-

cionalumus ir net visa, kas žemiška; tikriau pasakius, ne aš, o mano

siela dabar kalba jūsų sielai, tarsi mudu būtume peržengę kapo angą

ir.stovėtume priešais dievo sostą lygūs vienas kitam,— o tokie mes ir

esame iš tikrųjų.

— Tokie mes ir esame,— pakartojo misteris Ročesteris.— Taip,— pri

dūrė jis, apkabino mane, priglaudė prie krūtinės ir prispaudė savo lū

pas prie mano lūpų,— taip, Džeine, taip!

— Taip, sere,— atsakiau aš,— ir vis dėlto ne taip, nes jūs vedęs

žmogus arba tas pat kaip vedęs, ir jūs surišote save su žmogumi, ne

vertu jūsų, kuriam jūs nejaučiate simpatijos ir kurio, esu įsitikinusi, jūs

iš tikrųjų nemylite. Juk aš girdėjau, kaip jūs šaipėtės iš jos. Aš nepa

kęsčiau tokios santuokos! Todėl aš esu geresnė už jus! Leiskite mane!

— Kur, Džeine? Į Airiją?

— Taip, į Airiją. Aš jums viską išsakiau ir dabar galiu važiuoti

bet kur.

237

— Džeine, nusiraminkite. Nespurdėkite lyg sugauta laukinė paukštytė, kuri iš nevilties plėšo savo plunksnas.

— Aš ne paukštytė, ir jokios žabangos manęs nesulaikys. Aš laisvas žmogus, mano valia nepriklausoma, ir ji dabar reikalauja palikti jus.

Kai aš dar kartą pabandžiau išsivaduoti iš jo rankų, jisai paleido mane, ir aš atsistojau nuo suolelio.

— Ir jūsų laisva valia nuspręs jūsų likimą,— pasakė jis.—Aš siūlau jums savo ranką, savo širdį ir visą savo turtą.

— Jūs pokštus krečiate, ir man norisi tik nusijuokti iš jūsų. — Aš prašau jus žengti visą gyvenimą šalia manęs, būti mano ant

ruoju aš ir geriausiu draugu žemėje. — Jūs jau pasirinkote šiam tikslui sau draugą ir kreipkitės į ją. — Džeine, patylėkite valandėlę. Jūs per daug susijaudinusi. Aš irgi

patylėsiu. Vėjas padvelkė laurų alėjoj, sušlamėjo kaštano šakose ir nuskriejo

laukais į tolumą. Nakties tyloje tesigirdėjo vien tik lakštingalos giesmė, ir, jos besiklausydama, aš vėl pravirkau. Misteris Ročesteris sėdėjo tylėdamas ir žiūrėjo į mane švelniai ir rimtai. Kiek palaukęs, jis pagaliau prabilo:

— Sėskite dar šalia manęs, Džeine. Mums reikia išsiaiškinti ir suprasti vienas kitą.

— Aš niekad nebesėdėsiu šalia jūsų. Tarp mūsų atsivėrė bedugnė, ir aš negaliu grįžti.

— Bet, Džeine, aš kviečiu jus kaip savo žmoną. Aš tiktai jus ir ketinau vesti.

Aš tylėjau. Man atrodė, kad jis tyčiojasi iš manęs. — Eikšekit, Džeine! Eikšekit! — Tarp mūsų įsiterpus jūsų nuotaka. Jis atsistojo, žengtelėjo ir apkabino mane. — Jūs esate mano nuotaka,— pasakė jis, vėl priglausdamas mane

prie savęs.— Jūs esate man lygi būtybė, jūs esate mano išsvajotoji. Sakykite, Džeine, ar sutinkate būti mano žmona?

Aš vis dar nieko jam neatsakiau, stengdamasi išsivaduoti iš jo rankų, nes vis dar netikėjau jo žodžiais.

— Jūs abejojate manimi, Džeine? — Žinoma. — Jūs netikite manimi? — Nė truputėlio. — Vadinasi, jūs mane laikote melagiu?—karštai paklausė jis ma

ne.— Mažoji skeptike, aš jus įtikinsiu. Argi aš galiu mylėti mis Ingrem? Nė kiek, ir jūs tai žinote. O ar gali ji mane mylėti? Nė kiek. Ir man

238

nereikėjo ypatingai stengtis, norint tuo įsitikinti: aš tik paleidau gandą, jog mano turtai trigubai mažesni, negu ji mano, ir po to aš aplankiau ją, norėdamas sužinoti, kaip ji pažiūrės į tai. Ir nuo jos, ir nuo jos motinos į mane padvelkė šaltis. Aš nenorėjau, pagaliau ir negalėjau vesti mis Ingrem. Jus, jus, nepaprastoji, galima sakyti, nežemiškoji būtybe, aš myliu visa savo širdimi. Jus, neturtingą ir nekilmingą, mažytę ir negražią, kaip jūs pati sakote, aš prašau tekėti už manęs.

— Kaip? Mane?—nejučia sušukau, jau ėmusi tikėti jo rimtais, nuoširdžiais žodžiais.—*Mane, kuri neturi nė vieno draugo pasaulyje, tiktai jus, jei jūs, žinoma, esate mano draugas; kuri neturi ničnieko daugiau, kaip tik tą algą, kurią man mokate?

— jus, Džeine. Jūs turite būti mano, visiškai mano. Ar norite būti mano? Atsakykite gi, greičiau!

— Misteri Ročesteri, leiskite man pažvelgti į jūsų veidą. Atsigręžkite į mėnulio pusę.

— Kodėl? — Jis man pasakys, ar jūs rimtai kalbate, ar juokaujate. Atsigręž

kite. — Gerai. Tačiau jūs įskaitysite jame ne daugiau kaip sulamdytame,

apdraskytame puslapyje. Stai, skaitykite, tik greičiau, nes aš kenčiu. Jo veidas degte degė iš susijaudinimo, trūkčiojo, akyse žibėjo keis

ti žiburėliai. — O, Džeine, jūs kankinate mane! —sušuko jis.— Tiriamas, bet drau

ge pasitikįs ir viską atleidžiąs jūsų žvilgsnis kankina mane. — Kodėl kankina? Jei jūs neapgaudinėjate manęs ir jūsų pasiūly

mas nuoširdus, tai aš galiu atsakyti jums tik dėkingumu ir atsidavimu. Mano žvilgsnis negali kankinti.

— Dėkingumų! —sušuko jis ir nekantraudamas kalbėjo toliau.— Džeine, priimkite greičiau mano pasiūlymą. Vadinkite mane Edvardu! Sakykite: Edvardai, aš sutinku būti tavo žmona.

— Ar jūs rimtai kalbate? Ar iš tikrųjų mylite mane? Ir nuoširdžiai trokštate, kad aš tapčiau jūsų žmona?

— Taip, kalbu rimtai, myliu jus ir trokštu jūsų. Ir jeigu norit, Džeine, priesaikos, galiu ištarti jos žodžius.

— Jei taip, aš sutinku ištekėti už jūsų. — Sakykite, Edvardai! O mano mažoji žmonele! — Brangusis Edvardai! — Eikšekit pas mane, eikšekit pas mane dabar nebesivaržydama,—

pasakė jis ir, savo skruostą priglaudęs prie mano skruosto, sušnibždėjo susijaudinęs:—Suteikite man laimę, ir aš padarysiu jus laimingą.

239

— Teatleidžia man dievas!—pridūrė jis patylėjęs.— Ir žmonės tegu nesikiša! Aš turiu ją ir turėsiu.

— Bet juk nėra kam kištis, sere. Aš juk neturiu jokių giminių. — Neturite, ir labai gerai,— pasakė jis; Jeigu būčiau mažiau jį mylėjusį, man, be abejo, būtų pasirodę, kad

jo balsas kažkoks nenatūralus, o veido išraiška, kad ir džiūgaujanti, bet drauge ir kažkokia apsiniaukusi. Tačiau, sėdėdama šalia jo, iš persiskyrimo bedugnės grįžusi į rojaus laimę, aš tebegalvojau tik apie džiaugsmą, kurio jis taip daug man suteikė. O jis kartojo ir kartojo:

— Ar laiminga esate, Džeine? O aš kartojau ir kartojau: — Taip. — Ši mūsų laimė viską išpirks, viską išpirks,— šnibždėjo jis pats

sau.— Argi ji nebuvo vienišas kūdikis, niekieno nepriglobtas ir nepaguostas, kai aš ją sutikau. Argi aš nesaugosiu, nepuoselėsiu, neglobosiu jos? Argi nemyliu jos visa širdimi ir nesu tvirtai pasiryžęs jos neapvilti? Tatai viską išpirks dievo akyse. Aš žinau, mano kūrėjas pritaria tam, ką aš darau. Ką man reiškia šio pasaulio nuosprendis! Dėl jo aš nusiplaunu rankas, o į žmonių teismą numoju ranka.

Bet kas gi atsitiko danguje? Mėnulis dar negalėjo būti nusėdęs, o mus staiga apgaubė tamsa. Nors ir visai iš arti, aš vos galėjau įžiūrėti savo šeimininko veidą. Kas gi pasidarė kaštanui? Jis šniokštė ir vaitojo; laurų alėjoje ūžavo vėjas, paliesdamas ir mus.

— Teks eiti į vidų,—pasakė misteris Ročesteris.— Oras keičiasi. Aš galėčiau išsėdėti šičia su jumis, Džeine, iki pat ryto.

„Aš irgi",— pagalvojau. Gal būčiau ir ištarusi šiuos žodžius, bet iš debesies, į kurį aš žiūrėjau, staiga tvykstelėjo melsva, švytinti žaibo kibirkštis ir visai čia pat pasigirdo trenksmas ir duslus bildesys. Šviesa apakino mane, ir aš įsikniaubiau misteriui Ročesteriui į petį.

Prapliupo lietus. Mes pasileidome bėgti, misteris Ročesteris beveik nešte nunešė mane per alėją, per parką, iki pat namų. Bet, nespėję pribėgti ligi durų, jau buvome kiaurai perlyti. Vestibiulyje jis nurišo man šaliką ir ėmė gręžti vandenį iš mano palaidų plaukų. Kaip tik tuo metu misis Feirfeks pasirodė iš savo kambario. Iš pradžių nei aš, nei misteris Ročesteris jos nepastebėjome. Vestibiulyje degė šviesa. Laikrodis netrukus turėjo mušti dvyliktą.

— Pasiskubinkite nusivilkti šlapius drabužius,— pasakė jis.—Kol kas labanakt, labanakt, brangioji!

Ir jis pabučiavo mane kelis kartus. Kai aš, pagaliau išsivadavusi iš jo rankų, pakėliau akis, priešais išvydau našlę, išblyškusią, rūsčią ir apstulbusią. Aš tiktai nusišypsojau jai ir užbėgau laiptais. „Rytoj pasiaiškinsiu",— pagalvojau. Tačiau kai atsidūriau savo kambaryje, man

240

pasidarė nesmagu, prisiminus, kad misis Feirfeks nors ir trumpą laiką piktinsis ir smerks mane už tai, ką pamatė. Tačiau džiaugsmas veikiai nustelbė visus kitus jausmus. Ir nors garsiai ūžavo vėjas, nors kone ties pat stogu trankėsi perkūnas, nors įnirtingai be atvangos blykčiojo žaibai ir tarsi iš krioklio kliokė vanduo, aš nejutau nei baimės, nei šiurpo. Per tas dvi valandas misteris Ročesteris net triskart buvo atėjęs prie mano durų pasiteirauti, ar aš nesibaiminu, ar man nieko neatsitiko. O tai galėjo mane suraminti ir įkvėpti ištvermės net ir baisiausiose aplinkybėse.

Rytą, man dar nespėjus atsikelti, pas mane atbėgo mažoji Adelė pasakyti, kad Į didįjį kaštaną sodo gilumoje naktį trenkė žaibas ir nuskėlė pusę medžio.

XXIV S K Y R I U S

Keldamasi ir vilkdamasi aš apgalvojau visa, kas vakar įvyko, ir klausiau pati save: gal tai buvo tik sapnas? Kad galėčiau tuo patikėti, reikėjo pasimatyti su misteriu Ročesteriu ir vėl išgirsti jo meilės žodžius ir pažadą. *

šukuodamasi pažvelgiau į save veidrodyje ir pamačiau, kad mano veidas jau nebe toks blankus—jis švytėjo viltimi, skruostuose tviskėjo raudonis, o mano akys, rodos, buvo pažvelgusios į pačią džiaugsmo versmę ir dabar švietė jos spinduliais. Dažnai aš nedrįsdavau pažvelgti savo šeimininkui į veidą, bijodama, kad jam bus nesmagu išvysti, jog aš negraži, bet dabar buvau tikra, kad mano žvilgsnis neatšaldys jo meilės. Iš komodos išsiėmiau kuklią, švarią ir šviesią vasarinę suknelę ir apsivilkau ja. Atrodė, kad dar niekad joks apdaras man taip netiko, nes nė vienos suknelės iki šiol nesivilkau, taip giedrai nusiteikusi.

Aš visai nenustebau, kai, tekina nusileidus į vestibiulį, pamačiau, kad po naktinės audros švietė giedras birželio rytas. Pro atdaras verandos duris į mane padvelkė gaivus ir kvapus rytmečio vėjelis. Gamta turėjo džiaugtis, kad aš tokia laiminga. Pamačiusi takeliu einant elgetą su mažu berniuku, abu sulysusius, nuskarusius,— aš pribėgau prie jų ir atidaviau visus pinigus, kiek tik tuo metu turėjau piniginėje, rodos, tris ar keturis šilingus. Visi žmonės, geri ar blogi, šiandien turėjo džiaugtis kartu su manim. Klykavo kovai, čiauškėjo maži paukščiukai, bet užvis skambiau ir linksmiau aidėjo mano dainuojančios širdies muzika.

Atsipeikėti mane privertė misis Feirfeks, kuri, iškišusi galvą pro langą, liūdnai ir rimtai paklausė:

16. Džeinė Eir 241

— Mis Eir, ar ateisite pusryčių? Valgant ji buvo rami ir šalta. Tačiau aš negalėjau nieko jai pasa

kyti. Reikėjo palaukti, kol pats šeimininkas jai viską paaiškins. Teks ir jai palaukti. Šiaip taip nurijusi vieną kitą kąsnį, aš vėl nuskubėjau laiptais. Adelę sutikau išeinančią iš klasės.

— Kurgi dabar, Adele? Metas mokytis. — Misteris Ročesteris liepė man eiti į vaikų kambarį. — Kurgi jis yra? — Šičia,— parodė ji į duris, pro kurias ką tik buvo išėjusi. Aš įžen

giau į vidų ir pamačiau jį. — Eikšekit ir pasakykite man labas rytas! —tarė jis. Aš su džiaugsmu prisiartinau, ir dabar jis mane sutiko ne šaltais

žodžiais, net ne rankos paspaudimu, bet apkabino ir pabučiavo. Tatai •man atrodė visai natūralu. Taip gera buvo jaustis jo mylimai ir glamonėjamai.

— Džeine, šį rytą jūs atrodote tokia žydinti, tokia skaisti ir graži,— tarė jis.— Jūs tikrai graži šį rytą. Argi jūs tas pats išblyškęs elfas? Argi jūs tas mano garstyčių grūdelis? Argi tai šitoji maža mergaitė, saule švytinčiu veidu, rausvais skruostais ir rožinėmis lūpomis, šilkiniais kaštoniniais plaukais ir spindinčiomis rusvomis akutėmis? (Mano akys buvo žalsvos, skaitytojau, bet jūs atleiskite jam šią klaidą: jos šiandien atrodė jam visai kitokios.)

— Čia vis dėlto Džeinė Eir, sere. —• Greitai ji bus Džeinė Ročester,— pridūrė jis.—Po keturių savai

čių, Džeinete. Nė dienos ilgiau. Jūs girdite, ką aš sakau! Aš girdėjau, bet vis dėlto sunku buvo viską suprasti. Man sukosi

galva. Mane pervėrė keistas pojūtis, ir jis ne tiek pradžiugino mane, kiek nustebino ir apstulbino; jis buvo panašus į baimę.

—• Jūs buvote taip paraudusi, o dabar išblyškote, Džeine. Kas jums? — Todėl, kad jūs pavadinote nauju vardu — Džeine Ročester, ir jis

man toks keistas pasirodė. —• Taip, misis Ročester,—pasakė jis.— Jaunoji misis Ročester. Feir-

fekso Ročesterio žmona. — To negali būti. Tai neįtikėtina. Šiame pasaulyje žmonėms ne

leista patirti visiškos laimės. O aš juk gimiau ne tam, kad mano likimas skirtųsi nuo kitų mirtingųjų. Mintis, kad man galėtų būti skirta tokia laimė, atrodo lyg pasaka, lyg sapnas.

—• Kurį aš galiu paversti tikrove ir paversiu. Aš jau šiandien pradedu tai vykdyti. Iš pat ryto parašiau savo bankininkui Londone, kad jis atsiųstų brangenybes, kurias jam pavesta saugoti—tai paveldimos visų Tornfildo šeimininkių brangenybės. Po dienos kitos aš tikiuosi sukrauti jas jums ant kelių. Jūs galėsite naudotis visomis tomis privilegijo-

242

mis ir paslaugomis, kurių aš nepagailėčiau pero dukrai, jei ruoščiausi ją vesti.

— O, sere! Nereikia brangenybių! Apie jas aš nenoriu nė girdėti. Brangenybės ir Džeinė Eir — nesuderinami dalykai. Geriau nedovanokite man jų!

— Aš pats uždėsiu jums ant kaklo deimantų vėrinį ir ant galvos auksinę diademą, kuri jums labai pritiks, nes prigimtis jūsų kaktą, Džeine, pažymėjo aristokratiško prakilnumo bruožais. Ir aš užsegsiu jums apyrankes ant šių dailių riešų ir ant šių fėjos pirštelių užmausiu brangius aukso žiedus.

— Ne, ne, sere! Yra daug svarbesnių dalykų, apie kuriuos verta pagalvoti. Nedera' šitaip kalbėti. Nelaikykite manęs kokia gražuole. Aš esu jūsų paprasta guvernantė, jūsų kvakerė.

— Man jūs esate gražuolė. Gražuolė, kokios geidžia mano širdis. Tokia švelni ir pasakiška.

— •Kukli ir menka, jūs norite pasakyti. Jūs sapnuojate, sere. O gal juokaujate? Dėl dievo meilės, nesišaipykite!

— Aš priversiu pasaulį pripažinti jus gražuole,—kalbėjo jis toliau, o aš tikrai pasijutau nejaukiai dėl jo tokio tono, nes man atrodė, kad arba jis pats save apgaudinėja, arba nori mane apgauti.— Aš išpuošiu savąją Džeinę šilkais ir nėriniais, jos plaukus apkaišysiu rožėmis, o galvą, kurią myliu, pridengsiu brangiausiu šydu.

— Ir tada jūs nebepažinsite manęs, sere, nes aš nebebūsiu jūsų Džeinė Eir, o juokdario striuke apsitempusi beždžionė, varna, povo plunksnomis apsikaišiusi. Matyti save aprengtą rūmų damos apdarais man būtų lygiai taip pat keista, kaip4jus, misteri Ročesterį,— su kokiu teatriniu kostiumu. Aš nevadinu jūsų gražuoliu, nors ir myliu visa širdimi, myliu taip, kad negaliu jums pataikauti. Todėl nepataikaukite ir man.

Tačiau jis kalbėjo tuo pačiu tonu, nekreipdamas dėmesio į mano prašymą:

— Dar šiandien nusivešiu jus į Milkotą, ir jūs ten išsirinksite gražiausius drabužius. Aš sakau jums, kad mes susituoksime po keturių savaičių. Vedybų apeigos bus atliktos kukliai, anoje bažnytėlėje. O po to aš tuoj pat nuvešiu jus į miestą. Po keleto dienų nugabensiu savo brangiausią turtą į šalis, kur saulė skaidriau šviečia; jūs išvysite Prancūzijos vynuogynus ir Italijos lygumas, pamatysite visa, kas buvo didingo praeityje ir kas brangintina dabartyje. Jūs susipažinsite su didmiesčių gyvenimu ir išmoksite vertinti save, lygindama save su kitais.

— Man teks keliauti? Ir su jumis, sere? — Jūs pagyvensite Paryžiuje, Romoje ir Neapolyje, Florencijoje,

Venecijoje h; Vienoje. Visus kelius, kuriais aš klaidžiojau, mes vėl nu-

243

važiuosime dviese. Visur, kur tik buvo mano kanopa, paliks pėdsaką ir jūsų silfidės kojytė. Prieš dešimtį metų aš lyg beprotis pabėgau į Europą, ir mano bendrakeleiviai buvo panieka, neapykanta ir įniršis. Dabar aš aplankysiu tas šalis išgydytas ir nusivalęs, su savo angelu sargu.

Aš nusijuokiau iš pastarųjų jo žodžių. — Aš visai ne angelas,— pratariau jam,— ir kol gyva nebūsiu an

gelas. Aš liksiu tokia, kokia esu. Misteri Ročesterį, jūs neturite nęi viltis, nei reikalauti, kad aš būčiau panaši į kokį dangaus padarą. Jūs nieko panašaus nesulauksite iš manęs, kaip to nesulauksiu ir aš iš jūsų. Aš visiškai ne to tikiuosi.

— Ko gi jūs tikitės iš manęs? — Kurį laiką jūs gal būsite toks koks dabar, bet labai neilgai.

Paskui jūs atvėsite, dar vėliau imsite užgaidas rodyti. Po to pasidarysite irzlus, ir man bus labai sunku jums įtikti. Tačiau, kai jūs visiškai ap-siprasite su manim, jūs galbūt vėl prisirišite prie manęs, aš sakau, prisirišite, o ne pamilsite. Aš manau, kad jūsų meilė išgaruos po pusmečio, o gal ir dar greičiau. Man teko skaityti, kad vyro aistra niekad ilgiau netrunka. Tačiau tikiuosi, jog kaip draugas ir bičiulis aš niekad galutinai neįgrisiu savo brangiajam šeimininkui.

— Įgrisite? Vėl prisirišiu? Žinoma, aš manau, kad juo toliau, juo labiau prisirišiu prie jūsų. Aš priversiu jus pripažinti, kad aš ne tik esu prisirišęs prie jūsų, bet myliu jus tikra, karšta ir amžina meile.

— Bet argi jūs nesate užgaidus, sere? — Moterims, kurios man patinka tik iš veido, aš tampu velniu, kai

įsitikinu, kad jos neturi nei sielos, nei širdies. Tada aš staiga pamatau, kad jos tuščios, banalios, o gal ir bukaprotės, storžievės ir netikusio būdo. Tačiau giedram žvilgsniui ir nuoširdiems žodžiams, ugningai sielai ir būdui, kuris linksta, bet nelūžta, kuris tuo pat metu liaunas ir tvirtas, sukalbamas ir atsparus,— tokiai būtybei aš visuomet būsiu švelnus ir ištikimas.

— Ar jums kada teko sutikti šitokią būtybę, sere? Ir jūs mylėjote šitokią moterį?

—- Aš ją dabar myliu. — Bet iki manęs,— jeigu aš iš tikrųjų bent kiek atitinku šiuos di

delius jūsų reikalavimus? — Man niekad neteko sutikti žmogaus, panagaus į jus, Džeine. Jūs

pakerėjote mane, užvaldėte mane. Jūs lyg ir nusileidžiate man, bet dar labiau mane žavite tuo savo nuolaidumu. Ir štai dabar, vyniodamas aplink pirštą šią švelnią, šilkinę sruogą, aš jaučiu, kaip mano ranka liejasi į širdį jaudinantis virpėjimas. Aš pasiduodu jūsų kerams. Bet šie kerai saldesni, negu galiu juos išreikšti žodžiais, ir šis mano pralaimėjimas

244

man brangesnis už bet kokį mano triumfą. Ko jūs šypsotės, Džeine? Ką reiškia ši nesuprantama, slėpininga jūsų veido išraiška?

— Aš prisiminiau, sere (jūs atleiskite, bet tai man atėjo į galvą visai nenoromis), aš prisiminiau Herkulį ir Samsoną ir jų kerėtojas.. .7I

— Jūs prisiminėte, mažutis gudrusis elfe... — Patylėkite, sere! Dabar kalbate ne taip jau protingai. Nė kiek

ne protingiau, kaip elgėsi tie džentelmenai. Bet jeigu jie būtų vedę, tai, be abejo, būtų buvę griežti savo žmonoms ir būtų atsiėmę už visą švelnumą, parodytą piršimosi metu. Aš bijau, kad taip pasielgsite ir jūs. Norėčiau žinoti, ką jūs atsakysite man po metų, jeigu aš paprašysiu kokios paslaugos, kurią padaryti jums bus nepatogu ar nemalonu.

— Na, paprašykite mane dabar ko nors, Džeine.. . Nors mažutės paslaugėlės. Man taip norisi, kad jūs paprašytute...

^- Gerai, sutinku, sere. Aš jau turiu prašymą. — Sakykite! Tačiau jeigu jūs šitaip žiūrėsite į mane ir šypsositės,

tai aš, dievaži, sutiksiu su viskuo iš anksto, ir jūs apmulkinsite mane. — Anaiptol, sere! Aš teprašau vieno dalyko. Nesiųskite parvežti

brangenybių ir nepuoškite manęs rožėmis. Tai būtų lygiai tas pat, kaip apsiūti auksiniais nėriniais šią paprastutę nosinę, kurią laikote rankose.

— Gal norit pasakyti, kad nereikia „auksinti gryno aukso"72? Aš tai žinau. Gerai. Jūsų prašymas laikinai bus išpildytas... Kol kas aš atšauksiu bankininkui nusiųstą nurodymą. Bet jūs juk nieko manęs neprašėte, jūs tik atsisakėte nuo dovanos. Pamėginkite dar kartą.

— Na, tada, sere, būkite toks geras ir patenkinkite mano smalsumą vienu mane dominančiu klausimu.

Jis sutriko. — Ką? Ką?—paklausė paskubomis.— Smalsumas—pavojinga yda.

Gerai, kad aš dar neprisiekiau išpildyti kiekvieną jūsų prašymą... — Bet mano prašymas nepavojingas, sere. — Sakykite greičiau, Džeine. Man maloniau būtų, kad, užuot domė

jusis kokia paslaptim, jūs verčiau paprašytute pusės mano turtų. — Klausykite, karaliau Artakserksai! Ką gi aš veikčiau su visais

jūsų turtais? Negi aš panaši* į kokį palūkininką, beieškantį, kaip geriau investuoti savo pinigus? Man kur kas mieliau laimėti visišką jūsų pasitikėjimą. Juk jūs neatsisakysite pasitikėti manimi, jei jau įsileidote mane į savo širdį?

71 Pasak graikų mitologijos, Herkulis buvo įsimylėjęs Omfalą, Lidijos karalienę, kuriai jis tarnavo trejus metus, kartu su jos tarnaitėmis verpdamas jai vilnas. Biblijoje minimą teisėją Samsoną išdavusi jo meilužė Dalila, kuri, nukirpusi jam plaukus, atėmė visą jo jėgą.

72 Iš Šekspyro veikalo „Karalius Jonas".

245

— Aš su mielu noru pasakysiu viską, ką tik galima pasakyti, Džeine. Tik dėl dievo meilės nesistenkite užsikrauti nereikalingą naštą! Nesiveržkite prie nuodų kaip neprotingoji Ieva.

— O kodėl gi ne, sere? Jūs ką tik sakėte, kaip jums patinka būti nugalėtam ir kaip jums smagu pasiduoti mano įtakai! Kaipgi jums neatėjo į galvą, kad aš galiu imti ir pasinaudoti jūsų prisipažinimu? Stai ir pradėsiu maldauti ir reikalauti, o gal net verkti ir raukytis, jeigu prireiks,—kad tik galėčiau parodyti jums savo valdžią!

— Tik pamėginkit. Jei imsite spirtis ir reikalauti,—viskas baigta. — Nejaugi, sere? Taip greit pasiduodate! Koks rūstus jūs dabar at

rodote! Jūsų antakiai pasidarė storesnį už mano pirštą, o kakta man primena vieną įmantrų eilėraštį, kuriame ji buvo pavadinta „perkūnijų tvirtove". Matyt, jūs toks būsite po vedybų.

— Jeigu ir jūs tokia būsite po vedybų, tai aš, būdamas krikščionis, turėsiu atsižadėti bendrauti su elfu ar salamandra. Bet ko gi jūs norėjote paklausti? Sakykite greičiau, mergiote!

— Na mat. Jūs jau ir nebemandagus, bet šiurkštumas man kur kas labiau patinka už pataikavimą. Ir daug mieliau būti mergiote negu angelu. O paklausti norėjau štai ko: kodėl jūs taip stengėtės įtikinti mane, kad ketinate vesti mis Ingrem?

— Tik tiek? Ačiū dievui, kad nieko blogesnio! — Ir raukšlės jo kaktoje išsilygino; jis šypsodamasis pažvelgė į mane ir paglostė mano plaukus, tarsi didžiai patenkintas, kad pavojus praėjo.— Ką gi, aš galbūt ir prisipažinsiu,— kalbėjo jis toliau,— nors tuo gal šiek tiek ir supyk-dysiu jus, Džeine. O aš mačiau, kaip jūs karščiuojatės, kai supykstate. Vakar, vėsią mėnesienos naktį, tiesiog liepsnojote, maištaudama prieš likimą ir tvirtindama, jog esate man lygi. Tarp kitko, Džeine, juk jūs pasipiršote man.

— Žinoma, aš. Bet atsakykite į klausimą, sere. Kaipgi mis Ingrem? — Na, aš apsimečiau, jog sukuosi apie mis Ingrem dėl to, kad norė

jau, jog įsįmylėtute mane taip, kaip aš jus įsimylėjau. Aš juk žinojau, kad pavydas — geriausias mano sąjungininkas pasiekti šiam tikslui.

— Puiku! Dabar aš pamačiau, kad jūs esate žemas savanaudis. Gėda, negarbinga šitaip elgtis. Kaipgi jūs nepagalvojote apie mis Ingrem jausmus, sere?

— Jos visi jausmai susitelkę į vieną—į puikybę. O puikybę reikia tramdyti. Juk jūs pavyduliavote, Džeine?

— Tai nesvarbu, misteri Ročesterį. Kam jums reikia tai žinoti? Atsakykite man dar kartą kuo tiksliausiai: ar esate tikras, kad mis Ingrem nenukentės nuo jūsų nedoro lengvapėdiškumo? Ar ji nesijaus apgauta ir pamesta?

246

— Anaiptol! Aš juk pasakojau, kad ne aš ją, o jinai pametė mane. Gandai, kad mano piniginiai reikalai pašliją, iš karto atvėsino arba, geriau pasakius, užgesino visą jos meilę.

— Jūs esate klastingas, misteri Ročesteri. Bijau, kad jūsų pažiūros kai kuriais atžvilgiais gana ekscentriškos.

— Mano pažiūrų niekas nedrausmino, Džeine. Galimas daiktas, kad jos šiek tiek ir iškrypo iš vėžių dėl dėmesio stokos.

— Dar kartą rimtai klausiu; ar aš galiu džiaugtis ta didžia savo laime, nesibaimindama, kad kitas žmogus kenčia aitrų sielvartą, kuris dar taip neseniai slėgė mane?

— Galite, mano geroji mergaite. Pasaulyje nėra kitos būtybės, kuri taip kilniai mylėtų mane, kaip kad mylite jūs. Aš it kvapnų balzamą pridėjau prie savo širdies tą tikėjimą savo Džeinės meile.

Aš prispaudžiau savo lūpas prie jo rankos, kuri gulėjo man ant peties. Aš labai mylėjau jį, labiau, negu būčiau galėjusi tai pasakyti, labiau, negu iš viso tai galima išreikšti žodžiais.

— Klauskite dar ko,— staiga tarė jis.— Man labai smagu, kai jūs prašote, o aš nusileidžiu.

Ir aš tuoj pasakiau jam naują prašymą: — Papasakokite savo ketinimus misis Feirfeks, sere. Vakar naktį

jinai pastebėjo mus vestibiulyje ir pasipiktino. Išaiškinkite jai viską, prieš man susitinkant su ja. Man skaudu, kai tokia gera moteriškė neteisingai smerkia mane.

— Eikite į savo kambarį ir užsidėkite kepuraitę,—pasakė jis.—Dar šįryt važiuosite su manim į Milkotą. O kol pasiruošite kelionei, aš apšviesiu senės protą. Turbūt ji mano, Džeine, kad jūs į viską numojote Tanką meilės vardan ir džiaugiatės tokiu savo žygiu?

— Esu įsitikinus, jog ji pagalvojo, kad aš pamiršau skirtingą mudviejų padėtį, sere?

— Padėtį, padėtį... Jūsų padėtis yra mano širdyje, ir tie, kurie dabar ar kada vėliau drįstų užgauti jus, didžiai apgailestaus. Eikite.

Aš bematant persirengiau. Išgirdusi, kad misteris Ročesteris išėjo iš misis Feirfeks kambario, nuskubėjau pas ją. Senoji ledi ką tik buvo skaičius rytinę šventraščio dalį, skirtą tai dienai. Priešais gulėjo atversta biblija, o ant jos akiniai. Matyt, misterio Ročesterio pareiškimas ją taip paveikė, kad ji nebegalėjo toliau skaityti. Senutės akyse, įsmeigtose į tuščią sieną priešais, atsispindėjo ta nuostaba, kuri sudrumstė ramią jos sielą, išgirdus netikėtą naujieną. Išvydusi mane, ji atsistojo, pabandė nusišypsoti ir sumurmėjo keletą sveikinimo žodžių. Tačiau ir šypsena greit dingo, ir iš sveikinimo kažkaip nieko neišėjo. Jinai užsidėjo akinius, užvertė bibliją ir atitraukė nuo stalo savo kėdę.

247

— Aš taip nustebusi,— prabilo ji,— kad tiesiog nežinau, ką jums ir besakyti, mis Eir. Juk tai ne sapnas, tiesa? Kartais pradedu snūduriuoti, besėdėdama viena, ir man ima rodytis tokie dalykai, kurių niekad nebuvo. Šitaip besnausdama, aš ne kartą sapnavau, kad štai įeina į kambarį mano brangusis vyras, miręs prieš penkiolika metų, sėdasi šalia manęs, ir aš girdžiu net jo balsą, kai jis kreipiasi į mane vardu — Alisa, kaip paprastai vadindavo mane. O dabar pasakykite, ar tiesa, kad misteris Ročesteris jums pasipiršo? Nesijuokite iš manęs. Man iš tikrųjų pasirodė, kad jis prieš penketą minučių buvo čia užėjęs ir pasakė, kad po mėnesio jūs būsite jo žmona.

— Tą pat jis ir man pasakė,— atsakiau aš. — Pasakė? Ir jūs tikite juo? Jūs sutikote? — Taip. Ji pažvelgė į mane sumišusi. — Tiesiog neįtikėtina. Jis toks išdidus. Visi Ročesteriai buvo išdi

dūs, o jo tėvas dar ir šykštus. Pats misteris Ročesteris taip pat mėgsta pinigą. Ir jis ketina vesti jus?

— Jis man taip sakė. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Iš jos akių aš išskaičiau,

kad ji manyje nerado jokių žavingų ypatybių, kurios būtų padėiusios įspėti tą sunkią mįslę.

— Keista. Niekaip negaliu to suprasti,—kalbėjo ji toliau.— Tačiau, be abejo, tiesa, jei jūs pati tai sakote. Sunku pasakyti, kas iš to išeis. Iš anksto negalima įspėti. Tokiais atvejais pageidaujama padėties ir turto lygybė, o čia dar dvidešimties metų amžiaus skirtumas. Juk jis jums tėvas galėtų būti!

— Ką jūs sakote, misis Feirfeks!—sušukau aš, truputį įgelta.— Nieko panašaus! Niekam, kas tik pamatys mus drauge, nė į galvą neateis pagalvoti, kad jis mano tėvas! Iš pažiūros neatrodo, kad jis turėtų daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Jis ir iš tikrųjų toks jaunas.

— Ir tikrai jis ruošiasi jus vesti iš meilės?—paklausė ji. Mane taip įskaudino toks jos šaltumas ir netikėjimas, kad ašaros

pasipylė man iš akių. — Atleiskite, kad aš užduodu jums širdį,— kalbėjo našlė,— bet jūs

tokia jaunutė ir taip mažai pažįstate vyrus, kad aš norėjau jus perspėti. Prisiminkite seną patarlę, kad ne visa auksas, kas žiba. Ir šiuo atveju aš bijau, kad ne viskas bus taip, kaip mudvi tikimės.

— Kodėl? Argi aš kokia baidyklė?—nusistebėjau, išgirdusi jos abejonę.— Nejaugi misteris Ročesteris negali nuoširdžiai manęs mylėti?

— Ne, jūs labai daili, o pastaruoju metu dar pagražėjote, ir misteriui Ročesteriui jūs, aišku, patinkate.. Aš iš pat pradžių pastebėjau, kad jis jus paikina. Aš labai rūpinaus, matydama, kad jis kreipia į jus

248

ypatingą dėmesį, ir, mylėdama jus, rengiausi su jumis pasikalbėti. Tačiau man buvo sunku net užsiminti apie tai. Aš jaučiau, kad tokia šneka būtų buvusi jums nemaloni, o gal net ir būtų užgavusi jus. Juk jūs tokia kukli, tokia taktiška ir protinga, kad aš tikėjausi, jog pati įstengsite apsisaugoti. Aš tiesiog negaliu apsakyti, ką iškentėjau vakar vakare, kai, apieškojusi visus namus, neradau niekur nei jūsų, nei šeimininko. O vidurnaktį pamačiau, kad jūs pareinate drauge su juo. 1

— Na, dabar visa tai nesvarbu,— pertraukiau ją nebeiškentusi.— Juk nieko blogo neatsitiko.

— Tikiuosi, kad nieko blogo ir neatsitiks,— pasakė ji,— bet, patikėkite manim, jums reikia elgtis kuo atsargiausiai. Pasistenkite neprisileisti misterio Ročesterio per daug arti savęs, nepasitikėkite nei savimi, nei juo. Jo padėties džentelmenai retai tesituokia su savo guvernantėmis..

Aš jau iš tikrųjų buvau besupykstanti, bet, laimė, įbėgo Adelė. — Leiskite man, leiskite man kartu važiuoti į Milkotą! —ėmė šaukti

ji.— Misteris Ročesteris nenori, nors naujojoje karietoje tiek daug vietos. Paprašykite, madmuazele, kad jis leistų mane!

— Gerai, paprašysiu, Adele,— atsakiau ir išskubėjau su ja, džiaugdamasi, kad galiu atsikratyti niauriąja savo globėja. Karieta buvo pakinkyta, ji jau važiavo prie durų, o misteris Ročesteris jau vaikščiojo lūkuriuodamas. Aplink jį sukinėjosi Pilotas.

— Juk Adelei galima kartu su mumis važiuoti, tiesa, sere? — Aš jai pasakiau, kad ne. Vaikiūkščių man nereikia. Aš važiuosiu

tik su jumis. — Leiskite ją kartu, misteri Ročesteri, meldžiu jus. Bus geriau. — Nieko panašaus. Ji tiktai kliudys. Jo žvilgsnis ir balsas buvo griežti ir įsakmūs. Misis Feirfeks per

spėjimai ir abejonės iškart prislėgė mane. Aš pajutau, kad gal nerealios ir nepagrįstos mano viltys. Man jau nebeatrodė, kad galėčiau daryti jam įtaką. Jau ruošiausi mechaniškai nusileisti jam nebeprieštaraudama, bet jis, padėdamas man įlipti į karietą, pažvelgė į mane ir paklausė:

— Kas atsitiko? Ko taip susiraukėte? Jūs iš tikrųjų norite imti tą mergiotę? Jūs krimsitės, jeigu ji liks namie?

— Aš norėčiau, kad ji važiuotų, sere. — Tad dumk žaibo greitumu skrybėlaitės užsidėti!—sušuko jis

Adelei. Ir ji nulėkė, kiek tik įkabindama. — Tiek to! Vienas sugadintas rytas ne tiek jau daug reiškia,— pa

sakė jis,— atsimenant, kad veikiai turėsiu jus visiškai — jūsų mintis, jūsų jausmus, bendrausiu su jumis visą gyvenimą.

t

249

Adelė, įkelta į karietą, ėmė bučiuoti mane, dėkodama, kad aš išprašiau misterio Ročesterio sutikimą. Tačiau ji tuoj buvo nukišta į kitą kamputį, greta jo, ir gailiai dirsčiojo į mane. Rūstus kaimynas varžė ją. Kai jis būdavo šitaip užgaidžiai nusiteikęs, jinai nedrįsdavo nei kalbėti su įuo apie tai, ką pamačiusi, nei ko paklausti.

— Leiskite ją prie manęs,— paprašiau aš.— Gal ji trukdys jums, sere. Čia pakanka vietos.

Jis padavė ją man tarsi kambarinį šuniuką. — Aš būtinai atiduosiu ją į mokyklą,— pasakė jis, tik šįkart jau

šypsodamasis. Adelė, išgirdusi tuos jo žodžius, paklausė, ar jai reikės eiti į mo

kyklą be madmuazelės? — Taip,— atsakė jis.— Būtinai be madmuazelės, nes aš ruošiuosi

nugabenti madmuazelę į mėnulį. Ten, tarp ugnikalnių kraterių, kuriame nors baltame slėnyje, aš surasiu madmuazelei gražią olą, kur ji gyvens su manim, tiktai su manim.

— O ką gi ji ten valgys? Jūs numarinsite ją badu,—pareiškė Adelė. — Rytais ir vakarais aš jai rinksiu dangiškąją maną. Kalnai ir klo

niai mėnulyje balti nuo manos, Adele. — O jeigu ji panorės sušilti? Kurgi ji ras ugnies? — Mėnulyje yra ugnim alsuojančių kalnų. Kai jai bus šalta, aš ją

užnešiu ant kokios viršūnės ir paguldysiu ant pat kraterio briaunos. — Oh, ąu'elle y serą mal — peu comfortable!73 O ką ji darys, kai

supliš jos drabužiai? Iš kur ji gaus naujų? Misteris Ročesteris apsimetė nebežinąs, ką atsakyti. — Hm!—sumykė jis.— O ką gi tu sugalvotum, Adele? Pakrapš

tyk savo smegenis. Gal kartais baltas ar rausvas debesis jai atstotų suknią? Kaip tau atrodo? O iš vaivorykštės juk galima būtų sukirpti dailų šaliką?

— Ji daug gražiau dabar atrodo,— nusprendė Adelė, šiek tiek pa-svarsčiusi.— Be to, mėnulyje gyventi su jumis vienu jai nusibostų. Madmuazele dėta, aš niekad nesutikčiau kraustytis su jumis į mėnulį.

— O jinai sutiko. Ji davė man žodį. — Bet jūs tenai jos nenugabensite: į mėnulį nėra jokio kelio, o

skristi nei jūs, nei ji nemokate. — Matai, Adele, aną lauką?—Mes išvažiavome pro Tornfildo vartus,

ir karieta lengvai ėmė riedėti lygiu Milkoto vieškeliu. Po vakarykštės perkūnijos iš po ratų nekilo jokių dulkių, o žemos žalitvorės ir aukštos pušys abipus kelio švytėjo gaivią žaluma.

— Šiuo lauku, Adele, aš ėjau vieną vakarą, maždaug prieš porą

73 Oi, kaip jai ten bus bloga, baisiai nepatogu! įptanc.).

250

savaičių, kaip tik tą vakarą, kai tu padėjai man grėbti šieną sode. Pavargęs bekraudamas kupetas, aš atsisėdau pailsėti ant perlipos laiptelio ir, išsiėmęs užrašų,knygutę su pieštuku, ėmiau rašyti apie vieną nelaimę, kuri ištiko mane labai seniai, ir apie tai, kaip aš norėčiau susilaukti ateityje laimingų dienų. Aš rašiau labai greitai, nors diena jau geso ir nebeapšvietė popieriaus, tik staiga takelyje sudūlavo kažkokia būtybė ir sustojo už poros žingsnių nuo manęs. Aš pažvelgiau į ją. Tai buvo smulkutė žmogysta, su permatomu šydu ant veido. .Aš pamojau, kad ji prieitų arčiau, ir ji, priartėjusi prie manęs, atsistojo prie mano kelių. Nei vienas, nei kitas nepratarėme nė žodžio, bet aš skaičiau jos akyse, o ji skaitė mano akyse, ir štai kas paaiškėjo iš mūsų nebylaus pokalbio.

— Tai buvo fėja, atklydusi iš elfų šalies ir atnešusi man laimę. Aš turįs pasitraukti su ja iš šio kasdieniško pasaulio į kokią nuošalią vietą, kad ir į mėnulį. Fėja, tai pasakiusi, linktelėjo galvą į mėnulio ragą, kylantį virš Hėjaus kalvos. Jinai pareiškė, kad mes tenai galėtume gyventi alebastrinėje sidabro slėnio oloje. Aš atsakiau, kad mielai ten keliausiąs, bet priminiau jai, kaip ir tu dabar man, kad aš neturiu sparnų ir negaliu skristi.

— „O,^- atsakė fėja,— tai nesvarbu! Še tau talismaną, kuris pašalins visas kliūtis,— ir ji man davė gražų aukso žiedą.— Užsimauk jį,— tarė ji,— ant kairiosios rankos bevardžio piršto, ir aš būsiu tavo, o tu — mano. Mes paliksim žemę ir susikūrsim mėnulyje savo dausas." Ji vėl parodė man į mėnulį. Tas žiedas, Adele, guli mano kišenėje sovereno pavidalu, bet aš tikiuosi, kad jis greit vėl pavirs aukso žiedu.

— Bet ką bendro su visu tuo turi madmuazelė? Kas man rūpi toji fėja! Juk sakėte, kad madmuazelę žadate pasiimti į mėnulį? ..

— Madmuazelė ir yra toji fėja,—tarė misteris Ročesteris pašnibždomis.

Dabar įsikišau aš ir patariau jai, kad netikėtų tais juokais. Mergaitė parodė pakankamai tikro prancūziško kritiškumo ir misterį Ročesterį pavadino un vrai menteur74. Jinai pasakė, kad nė krislelio netikinti jo contes de fėe75 ir kad du reste, H n'y avait pas de iėes, et ąuand mėme H y en avait.. .7 6

f tai nė viena fėja anaiptol nepasirodytų jam, nepadovanotų jokio brangaus žiedo ir nesiūlytų apsigyventi mėnulyje.

Toji Milkote praleista valanda man buvo gana varginanti. Misteris Ročesteris užsispyrė, kad aš eičiau su juo į geriausią šilkų krautuvę, ir ten liepė išsirinkti pustuzinį suknelių. Man labai nesinorėjo to daryti, ir aš prašiau pirkimą atidėti kitam kartui. Bet jis užsimetė, kad

74 Baisus melagis (piane). 75 Pasakomis apie fėjas (piane). 76 Pagaliau iš viso nėra fėjų, o jeigu jų ir būtų... (piane).

251

viską atliktume dabar. Pagaliau, man ėmus pašnibždomis karštai prašyti, jis nusileido nuo pustuzinio iki dviejų, tik šias dvi jisai prisiekė išrinkti pats. Susirūpinusi stebėjau, kaip jo akys klaidžiojo lentynomis, prikrautomis skaisčiaspalvių medžiagų. Jo žvilgsnį patraukė puikus ametisto spalvos šilkas ir nuostabiai prašmatnus tamsiai raudonas atlasas. Aš vėl ėmiau karštai šnibždėti jam, kad jau verčiau jis tegu iš karto nuperka auksinę suknią ir sidabrinę skrybėlaitę, nes aš tikrai niekad neapsivilksiu jo išrinktais drabužiais. Po begalinių įkalbinėjimų, nes jis buvo baisus užsispyrėlis, vargais negalais man pavyko įtikinti jį; kad šias dvi medžiagas pakeistų į kuklų juodą atlasą ir sidabro pilkumo šilką.

— Tiek to,— pasakė jis,— bet ateity dar man sumirgėsite visomis gėlyno spalvomis.

Kaip aš apsidžiaugiau, pagaliau ištrūkusi iš šilko krautuvės, o po to ir iš juvelyrinės parduotuvės! Juo daugiau jis man pirko, juo labiau degė mano skruostai iš apmaudo ir pažeminimo. Kai mes vėl sulipome į karietą ir aš skaudama širdimi ir nusikankinusi atsilošiau į sėdynės atkaltę, staiga man atėjo į galvą laiškas—per daugybę paskutinių įvykių, liūdnų ir linksmų, aš jį visai buvau užmiršusi —mano dėdės, Džono Eirio, laiškas misis Rid, kuriame jis žadėjo įdukrinti mane ir padaryti savo paveldėtoja. „Kaip vis dėlto būtų gera, jei aš turėčiau kokį savo turtą, kad ir nedidelį,—staiga pagalvojau.—Aš niekad nepakęsiu, kad misteris Ročesteris puoštų mane it kokią lėlę arba kad aš sėdėčiau it antroji Danaja 77, ant kurios visą laiką krinta aukso lietus. Parvažiavusi namo, tučtuojau parašysiu į Madeirą savo dėdei Džonui, kad aš ruošiuosi ištekėti, ir pranešiu už ko. Jeigu turėčiau nors kiek vilties, kad vieną dieną misteriui Ročesteriui atnešiu šiek tiek kraičio, man būtų daug lengviau pakęsti, jog kol kas jis mane išlaiko. Ši mintis šiek tiek nuramino mane (tą dieną aš iš tikrųjų parašiau dėdei), ir pagaliau išdrįsau pakelti galvą ir pažvelgti į savo šeimininką ir mylimąjį, kuris atkakliai žiūrėjo man į akis. Jisai nusišypsojo. Man pasirodė, kad šitaip galėtų džiaugtis meiliai ir švelniai nusiteikęs sultonas, žiūrėdamas į kokią savo vergę, auksu ir brangenybėmis apdovanotą. Ir aš, paėmusi jo ranką, kuri visą laiką ieškojo manosios, suspaudžiau taip smarkiai, kad paleidus ant jos liko raudonos mano pirštų dėmės.

— Prašau nežiūrėti šitaip į mane,— tariau aš.— Jei nesiliausite, aš užsispirsiu ir visą laiką nešiosiu tiktai savo louvudiškes sukneles. Ir tuoktis važiuosiu su šia violetine perkeline suknele, o jūs iš šio pilko šilko galėsite pasisiūdinti chalatą, o iš juodo atlaso visą krūvą liemenių.

" D a n a j a — pasak graikų mitologijos, karaliaus duktė, kurią Dzeusas buvo aplankęs aukso lietaus pavidalu.

252

Jis nusikvatojo ir pasitrynė rankas.

— Or tikrai puiku į ją pasižiūrėti, o dar puikiau jos pasiklausyti! —

sušuko jis.— Kokia ji originali! Kokia pikantiška! Šios mažos anglai-

tės nemainyčiau į visą turkų sultono seralį, nors jo odaliskų akutės it

gazelių, figūros kaip hurijų ir taiį> toliau.

Šis egzotiškas palyginimas vėl įskaudino mane.

— Aš visai nežadu atstoti jums seralio,— atšoviau jam,— tad jūsų

palyginimas netikęs. Jei jūs, sere, žavitės panašiais dalykais, keliau

kite negaišdamas į Stambulo turgavietes ir ten prisipirkite daugybę ver

gių, kad išleistute tuos pinigus, kurių jums nepavyko šičia sėkmingai

iššvaistyti.

— O ką jūs, Džeine; darysite, kol aš derėsiuosi dėl daugybės dailių

kūnų ir viso komplekto juodų akių?

—- Aš tada ruošiuosi tapti misioniere, kad vykčiau skelbti laisvės

pavergtiesiems, o pirmiausia — jūsų haremo vergėms. Aš prasiskverb

siu pas jas ir sukelsiu maištą. O jūs, triuodegi 7 8 despotiškas paša, be

matant tapsite mūsų belaisviu. Ir aš sutiksiu jus paleisti tik su ta są

l y g a Jei pasirašysite visų liberaliausią chartiją, kokią kada nors buvo

paskelbęs tironas.

— Aš sutiksiu atsiduoti jūsų malonei, Džeine.

— Nesulauksite iš manęs jokios malonės, misteri Ročesterį, jei jos

prašysite, šitaip įžūliai žvelgdamas į mane. Matydama šį jūsų žvilgsnį,

būčiau tikra, kad jūs, nors ir kokią chartiją pasirašytute aplinkybių

verčiamas, vis tiek, vos tik atgavęs laisvę, tuojau imtute laužyti jos

sąlygas.

— Sakykite, Džeine, ko gi jūs norite iš manęs? Bijau, kad šalia su

tuoktuvių prie altoriaus priversite mane sudaryti dar vedybinę sutartį

ir pas notarą. Matau, kad jūs ruošiatės išsiderėti ypatingas sąlygas.

Tad kokios gi jos?

— Aš noriu tiktai turėti, sere, ramią sielą, kurios neslėgtų daugybė

visokių įsipareigojimų. Prisimenate, ką jūs kadaise man sakėte apie

Seliną Varans? Ap ie briliantus ir šilkus, kuriuos jai dovanojote? Aš

nenoriu būti jūsų angliškąja Selina Varans. Aš ir toliau liksiu Adelės

guvernantė, tuo užsidirbdama valgį ir butą ir dar trisdešimt svarų pi

nigais. Už šiuos pinigus aš apsirengsiu, o iš jūsų pareikalausiu tik...

— Tiktai ko? ..

— Pagarbos. Ir jeigu aš jums atsilyginsiu tuo pačiu, mūsų sąskai

tos bus subalansuotos.

— N a , kaip sau norite, bet jūsų neprilygstamas atžarumas ir įgimtas

išdidumas mane tiesiog stebina,— pasakė jis.

78 Pašai pagerbti priešais jį būdavo nešamas trijų arklio uodegų bunčiukas.

253

Tuo tarpu mes jau priartėjome prie Tornfildo. — Gal šiandien malonėsite papietauti su manimi?—paklausė jis, kai

įvažiavome pro vartus. — Ne, dėkui jums, sere. —- Ir kodėl gi ,,ne, dėkui jums", jeigu galima paklausti? — Aš su jumis nė karto nepietavau, sere, ir nematau priežasties pa

keisti savo nusistatymo iki... — Iki kol? Kaip jūs mėgstate nutilti pusėje žodžio. — Iki tol, kada tai bus neišvengiama. — Nejaugi jūs manote, kad aš valgau lyg koks žmogėdra ar vam

pyras, ir todėl bijote sėdėti su manim prie vieno stalo? — Nieko panašaus aš negalvoju, sere, tik noriu šį mėnesį gyventi

kaip gyvenusi. — Jūs nuo šios dienos mesite tą vergišką guvernantės darbą. — Anaiptol! Atsiprašau, sere, nemesiu. Aš gyvensiu taip, kaip gy

venau lig šiol. Mudu nesimatysime visą dieną, kaip būdavo lig šiol. Jūs galėsite pasikviesti mane vakarais, kada būsite nusiteikęs pamatyti mane, ir aš tada ateisiu. Tik jokiu kitu laiku.

— Man reikia parūkyti, Džeine, ar pašniaukšti tabako, kad galėčiau nors šiek tiek nusiraminti nuo viso to,— pour me donner une contenan-

ce/9, kaip pasakytų Adelė, tik, deja, aš neturiu su savim nei cigarų, nei tabokinės. Bet paklausykite, ką jums pašnibždėsiu. Dabar jūsų valia, mažasis tirone, bet netrukus ateis ir mano eilė. O kada jau kaip reikiant nutversiu jus, tai, kad nepabėgtute, vaizdžiai sakant, pririšiu jus štai šitokia grandine (ir jis palietė savo laikrodžio grandinėlę). Taip, „maža, miela paukštyte, aš tave širdy nešiosiu, tave lyg deimantą tausosiu" 80.

Sakydamas tuos žodžius, jis padėjo man išlipti iš karietos, o kol po manęs jis iškėlė Adelę, aš spėjau įeiti į vidų ir dingti jam iš akių.

Kaip ir derėjo, jis vakare pasikvietė mane į svetainę. Aš pasirūpinau, kad jis turėtų ką veikti, nes buvau pasiryžusi vengti ilgų pasikalbėjimų apie meilę prie keturių akių. Aš prisiminiau, kad jis turi skambų balsą, žinojau, kad jis mėgsta dainuoti,— tai juk visų gerų dainininkų ypatybė. Pati aš jokių vokalinių gabumų neturėjau ir, pasak misterio Ročesterio, kuris šiuo klausimu buvo reiklus, nebuvau net muzikali, tačiau aš mėgau klausyti gero dainavmo. Ir vos tik romantiškosios sutemos savo mėlyna žvaigždėta skraiste ėmė gaubti aukštus svetainės langus, aš atsikėliau, atvožiau pianiną ir paprašiau vardan viso to, kas šventa, padainuoti ką nors. Jis atsakė, kad aš esanti aikštinga raganiuke

79 Prasiblaivyti (piane). 80 Užuomina į vieną Roberto Bernso (1759—1796) eilėraštį.

254

ir kad verčiau padainuosiąs kitą kartą, tačiau aš įtikinau jį, kad dabar visų tinkamiausias metas.

— Ar jums patinka mano balsas?—paklausė jis. — Labai. Aš nemėgau pataikauti jo tuščiagarbiškumui, kuriam jis gana lengvai

pasiduodavo, tačiau šį kartą, norėdama jį priprašyti, nusileidau, pa-kurstydama šią jo silpnybę.

— Jei taip, Džeine, tai paakompanuokite. — Gerai, sere, pamėginsiu. Aš pradėjau skambinti, tačiau jis bematant nutraukė mane nuo kė

dutės ir pavadino mažąja nemokša. Taip savivališkai mane pašalinęs,— o aš kaip tik to ir norėjau,—jis atsisėdo į mano vietą ir ėmė akompanuoti pats, nes jis skambino nė kiek ne blogiau kaip ir dainavo. Aš patyliukais atsisėdau ant palangės ir ėmiau žiūrėti į tylius medžius ir miglos aptrauktą sodo vejelę, o jis tuo tarpu melodingu balsu sudainavo jausmingą romansą:

Užliejo meilė nuostabioji Man sielą lig gelmių,

Širdis sutvisko, suliepsnojo Tvanu karštų jausmų.

Išvydęs ją, juokiausi linksmas, Išėjus jai,— liūdau;

Užtrukus retkarčiais jos žingsniams, Iš baimės nerimau.

Veržiaus į laimę neregėtą, Alpte alpau svaja:

Geidžiau, kad ji mane mylėtų, Kaip aš mylėjau ją.

Tačiau tarsi dykynių plotais Lemtis atskyrė mus,

It jūros keteros putotos Atkirto mums takus.

Tarsi miškuos gauja plėšikų, Betykančių nakčia,

Pagieža, Pyktis mus apniko... Įstatymai, Valdžia...

Pro daugel gresiančių pavojų, Siaubingų it mirtis,

255

Į ją veržiausi, ją svajojau Slogias dienas, naktis.

Ji it vaivorykštė švytėjo, Viliodama mane,

Aš tą lietaus ir saulės fėją Sekiau tarsi sapne.

Ir skausmo debesys nūn šviečias Kaskart skaidriau, džiugiau,—

Tegu vaiduokliai telkias spiečiais, Aš nieko nebijau.

SI laimės metą aš nepaisau, Jei ant sparnų piktų

Atskridus praeitis pabaisa Grūmotų man kerštu.

Tegu Valdžia man ruošias smogti! Pagieža, siausk nuožmiau!

Įstatyme, šen ešaiotą! — Tavęs aš nebijau.

Mieloji man rankutę davė,— Ji tiki manimi;

Ji priesaika šventa laidavo,— Mūs ryšiai — amžini.

f

Bučiuodama ji pažadėjo Gyvent ir mirt sykiu;

Man laimės saulė užtekėjo, Jos meile aš tikiu.

Padainavęs jis tuoj pat atsistojo ir priėjo prie manęs. Aš pamačiau degantį jo veidą, žėrinčias sakalo akis, meilumą ir aistrą visuose veido bruožuose. Aš sutrikau akimirką, bet tuoj pat susivaldžiau. Nenorėjau nei meilių scenų, nei karštų prisipažinimų, o dabar man grėsė ir viena, ir kita. Reikia pasiruošti ginklą, ir aš pasigalandau savo, liežuvėlį. Kai jis ištiesė į mane rankas, aš kandžai paklausiau, ką būtent jis ketina vesti.

Kokį keistą klausimą užduoda jam jo mylimoji Džeinė. Nejaugi! Priešingai, visai natūralų ir būtiną. Juk jisai ką tik dai

navo, kad jo būsimoji žmona miršta drauge su juo! Ką jis nori pasakyti šia pagoniška idėja? Aš anaiptol neketinu mirti drauge su juo, tegu nė nesitiki.

256

O, jis daugiau nieko netrokšta, nieko nemaldauja, kad tik aš mylėčiau jį gyvą! Mirtis ne tokioms kaip aš.

O ne! Aš turėsiu mirti, kai ateis laikas, lygiai taip pat, kaip ir jisai. Tik aš verčiau palauksiu tos valandos ir anaiptol nesiskubinsiu pati lįsti giltinei į akis.

Ar aš atleisiu jam egoistišką jo norą ir ar pabučiuosiu jį įrodydama, kad atleidžiu?

Ne, o ne! Nė nemaniau! Aš išgirdau, kaip jis pavadino mane „žiauria mergiote" ir tuoj pat

pridūrė: — Kiekviena kita moteris būtų visa sutirpusi, jei kas jos garbei būtų

sudainavęs tokius posmus. Aš jį užtikrinau, kad iš prigimties esu rūsti ir šiurkšti ir kad atei

tyje jam teks ne kartą tuo įsitikinti. O be to, aš pasiryžusi per šias keturias savaites parodyti jam visus šiurkščiuosius savo būdo bruožus. Tegu žino, ką pasirinko, kol dar ne vėlu.

Ar ne metas man nusiraminti ir pradėti protingą kalbą? Aš nusiraminsiu, jeigu jis to nori, bet dėl protingos kalbos, tai ma

nau, kad kaip tik šitaip dabar ir kalbanti. Jis niršo, niurzgėjo ir prunkštavo. „Labai gerai,—tariau pati sau.—

Pyk ir širsk, kiek tik patinka, bet esu tikra, kad šitaip elgtis su tavim — visų tinkamiausia. Aš tave myliu labiau, negu galėčiau išreikšti žodžiais, bet nenoriu leistis į sentimentus, o šiuo kandžiu savo blaivumu ir tave pristabdysiu ant bedugnės krašto. Aš išlaikysiu tarp mūsų reikiamą atstumą, kuris mudviem abiem išeis į naudą."

Pamažėle aš gana įerzinau jį. Kai jis įpykęs pasitraukė į kitą galą kambario, aš atsistojau ir, natūraliai bei pagarbiai, kaip ir kitais kartais, pasakiusi: „Linkiu jums labos nakties, sere",— išsmukau pro šonines duris ir pasišalinau.

Šitaip elgiausi visą tą kritišką mėnesį, likusį iki vedybų dienos, ir susilaukiau kuo geriausių rezultatų. Žinoma, misteris Ročesteris buvo piktas ir vaidingai nusiteikęs, bet apskritai aš mačiau, kad širdies gilumoje jis veikiau žavėjosi tuo; o jeigu aš būčiau buvusi nuolanki kaip avelė ir meili kaip balandėlė, tai būtų tik labiau pakurstę jo despotizmą, bet mažiau imponavę jo blaiviam protui, sveikai nuovokai ir net, ko gero, mažiau būtų jam patikę.

Kitų žmonių akivaizdoje aš kaip ir anksčiau buvau pagarbi ir kukli, nes kitaip elgtis ir nederėjo. Tik mūsų vakarinių pašnekesių metu aš jį kitaip erzindavau ir priešindavausi. Jis kviesdavosi mane kasdien punktualiai, vos tik laikrodžiui išmušus septynias, tačiau, man pasirodžius svetainėje, jo lūpos nebeištardavo tokių švelnių kreipinių, kaip „mano meile" ir „brangioji"; dabar aš jam būdavau „pikta lėlė", „piktasis el-

17. Džeinė Eir 257

fas", „kipšiukas", „gegužiukas" ir t. t. Užuot švelniai pažvelgęs į mane, jis dabar tik rodydavo grimasas, užuot paspaudęs ranką, įgnybdavo, o užuot pabučiavęs į skruostą, skaudžiai nusukdavo ausį. Ką gi! Aš buvau patenkinta. Kol kas šis šiurkštus palankumas man daug labiau patiko už visokias švelnybes. Aš mačiau, kad misis Feirfeks irgi man-pritaria; jinai jau taip labai nebesirūpino manim, ir todėl buvau tikra, kad elgiuosi teisingai. Tačiau misteris Ročesteris dievagojosi, kad aš jį gyvą varau į kapą, ir grasino netrukus baisiai atkeršyti man už dabartinį mano elgesį. Aš tiktai juokiausi iš jo grasinimų. „Dabar aš žinau, kaip tave priversti elgtis protingai,—galvojau,— ir neabejoju, kad man tas pavyks ir ateityje, o jei viena priemonė nepaveiks, aš rasiu kitą."

Tačiau visa tai, turiu pasakyti, ne taip jau lengva man buvo. Dažnai man pačiai norėdavosi būti meiliai ir nebekankinti jo. Būsimasis mano vyras palengva man tapo visu pasauliu ir net daugiau — vos ne dangiškos laimės viltimi. Jis atsistojo tarp manęs ir mano tikėjimo kaip debesis, kuris uždengia žmogui saulę. Tomis dienomis dievą man užstojo jo kūrinys, nes iš jo aš pasidariau dievaitį.

XXV S K Y R I U S

Priešvestuvinis mėnuo praėjo, slinko pačios paskutinės jo valandos. Skirtoji diena, sutuoktuvių diena, neišvengiamai artėjo, visi pasiruošimai jai sutikti buvo atlikti. Bent aš jau nebeturėjau ką veikti: visi mano lagaminai buvo sukrauti, užrakinti, perjuosti ir išrikiuoti prie sienos mano kambaryje. Rytoj, šią valandą, jie jau bus toli nuo čia ir keliaus į Londoną, kaip ir aš. (D. V . 8 1 ) , — arba, tiksliau, ne aš, o kažkokia Džeinė Ročester, persona, kurios kol kas aš dar nepažįstu. Beliko tik pritaisyti prie jų adresus — keturias baltas korteles, kurios gulėjo ant komodos. Misteris Ročesteris pats ant kiekvienos užrašė paskirties vietą: „Misis Ročester, N. viešbutis, Londonas". Aš taip ir neįstengiau pati pritvirtinti jų prie lagaminų ir niekam nepavedžiau to padaryti. Misis Ročester! Juk tokios dar nė būt nėra. Jinai užgims tiktai rytoj rytą, kelios minutės devintos. Jau geriau palauksiu ir įsitikinsiu, kad ji gimė gyva, ir tada jos vardu pažymėsiu visus šiuos daiktus. Užtenka jau ir tb, kad jos apdarai, kurie kabo anoje spintoje, priešais mano tualetinį staliuką, jau išstūmė mano juodą vilnonę louvudiškę suknelę ir šiaudinę skrybėlaitę. Aš niekaip negalėjau apsiprasti su mintim, kad man galėtų priklausyti tas puošnus vestuvinis apdaras: perlų spalvos suknia

8 1 D e o v o 1 e n t e — jei bus tokia dievo valia (lot).

258

ir plonytis šydas. Aš uždariau spintą, nenorėdama matyti to nerealaus

apdaro, kurį tarsi kėsinausi atimti iš ko kito ir kuris vakaro metą —

buvo gal devinta valanda — šmėžavo kambario sutemose kažkokiu ne

natūraliai balkšvu atspalviu.

— Lik sau vienas, mano baltasis sapne!—tariau pati sau.— M a n e

krečia šaltis. Aš girdžiu, kaip kaukia vėjas, ir verčiau išeisiu laukan,

kad jis padvelktų man į veidą.

M a n e krėtė šaltis ne vien nuo skubios ruošos, ne vien nuo minties,

kad štai įvyksta didžiulė permaina — rytoj prasideda man naujas gy

venimas. Suprantama, abi šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos ma

no nuotaikai, kuri mane, neramią ir susijaudinusią, varė šią vėlyvą va

landą į tamsų parką. Tačiau būta dar trečios priežasties, kuri daug stip

riau veikė mane.

M a n e kankino keista ir nerami mintis. Atsitiko kažkas, ko aš nega

lėjau suprasti. Niekas to įvykio nematė ir niekas apie jį nežinojo, tiktai

aš pati, ir visa tai atsitiko praėjusią naktį. Misteris Ročesteris nenakvojo

namie ir lig šiol dar nebuvo grįžęs. Neatidėliotini reikalai, kuriuos jis

pats turėjo sutvarkyti, prieš išvažiuodamas iš Anglijos, privertė jį iš

vykti į mažą dviejų trijų fermų dvarą maždaug už trisdešimt mylių.

V i s ą dieną aš nekantriai laukiau jo sugrįžtant, norėdama viską jam iš

pasakoti ir paprašyti, kad jis padėtų man įspėti kankinančią mane mįslę.

Bet palauk ir tu, skaitytojau, kol jis sugrįš, o kai atskleisiu jam savo

paslaptį, tu taip pat ją sužinosi.

Aš pasukau į sodą, ieškodama, kur pasislėpti nuo vėjo, kuris visą

dieną smarkiai pūtė iš pietų, neatnešdamas nė lašelio lietaus. Užuot ap

tilęs vakarop, jis, rodos, dar labiau įsismagino ir tiesiog kaukte kaukė.

Medžiai be atvangos sviro į vieną pusę, negalėdami atsitiesti, tik pro

tarpiais atmesdami atgal vieną kitą šaką,— taip nenuilstamai vėtra lenkė

jų viršūnes į šiaurę. Debesys skriejo per visą dangų,*grūsdamiesi vieni

ant kitų. Nė lopelio žydro dangaus nepasirodė tą liepos mėnesio dieną.

Jausdama keistą džiaugsmą, aš pasileidau tekina priešais vėją, lyg

ir atiduodama savo sielos nerimą beribėms oro srovėms, šniokščiančioms

pro mane. Leisdamasi laurų alėja, aš išvydau didžiulio kaštano lieka

nas. Jis stovėjo pajuodęs ir, apdegęs, per vidurį perskeltame kamiene

juodavo baisus plyšys. Medis tebestovėjo, nes abi jo puses laikė dir

žinga apačia ir stiprios šaknys, tačiau kaštano gyvybė buvo pakirsta

ir syvai nebegalėjo sruventi kamienu. Plačios šakos abipus buvo jau

nudžiūvę, ir ateinančią žiemą audros veikiausiai vieną, o gal ir abi jo

puses pargriaus ant žemės. Kol kas kaštanas tebebuvo vienas medis,—

griuvena, bet vientisa griuvena.

— Gerai, kad tvirtai laikotės viena kitos,— tariau aš, tarsi šios di

džiulės skeveldros būtų gyvos būtybės ir būtų galėjusios girdėti ma-

259

ne.— Aš manau, kad, nors jūs atrodote pakirstos, apdegusios ir pajuodusios, jumyse vis dėlto dar liko gyvybės, kuri sruvena iš susipynusių tarp savęs, ištikimų ir atsidavusių šaknų. Jūs jau niekad nebežaliuosite, paukščiai nebečiulbės ir nebesuks lizdų jūsų šakose. Jums baigėsi džiaugsmo ir meilės laikas. Tačiau jūs nesate vienišos. Kiekviena jūsų turi draugę, kuri užjaučia žūties valandą.

Aš pakėliau galvą, ir. tą akimirką tarp abiejų atskirų medžio pusių pasirodė mėnulis. Jo diskas buvo kraupiai raudonas ir su uždengtu kraštu. Jis, rodos, pažvelgė į mane liūdnai sumišęs ir beregint vėl nugrimzdo į storus debesis. Valandėlę ties Tornfildu vėjas aptilo, tačiau iš tolumos, iš lankų ir vandenų, sklido pratisas, šiurpus vaitojimas. Man gūdu pasidarė klausytis, ir aš nubėgau atgal.

Grįždama per sodą, prisirinkau sterblę obuolių, kurių buvo pilna prikritę žolėje po obelim. Paskui ėmiau skirti prinokusius nuo žalių ir nunešiau į kamarą. Po to nuėjau į biblioteką pažiūrėti, ar pakurtas židinys. Nors buvo vasara, bet aš žinojau, kad misteris Ročesteris apsidžiaugs, tokį niūrų vakarą radęs besikūrenančią ugnį. Taip, židinys buvo pakurtas gerokai anksčiau ir kaitriai liepsnojo. Aš pristūmiau arčiau ugnies jo fotelį, pastačiau prie jo stalelį, nuleidau užuolaidas ir įsakiau atnešti žvakes, kad jas galima būtų uždegti, kai tik parsiras šeimininkas. Baigusi visus šiuos pasirengimus, pajutau, kad man dar labiau neramu negu prieš tai. Aš negalėjau nusėdėti vietoje, kažkas visą laiką Vijo mane iš namų. Mažas kabinetinis laikrodis ir senas laikrodis vestibiulyje kartu išmušė dešimtą.

— Kaip vėlu!—tariau pati sau.— Imsiu ir nubėgsiu iki vartų. Protarpiais išlenda mėnulis, ir aš galėsiu matyti gerą galą kelio. Gal jis dabar jau parjoja, ir jei išeisiu jo pasitikti, tai man teks keletą minučių trumpiau jo įtemptai laukti.

Vėtra šėlo aukštuose medžiuose, kurie augo prie vartų, bet kelyje, kiek galėjau įmatyti, nebuvo nė gyvos dvasios. Tik retkarčiais, mėnuliui išlindus, nuslinkdavo juo debesų šešėliai ir suboluodavo ilga balkšva linija be jokio judančio taškelio.

Šitaip bežiūrint į kelią, nejučia ištryško man iš akių ašara — nevilties ir apmaudo ašara. Susigėdusi nubraukiau ją. Aš vis stoviniavau ties vartais. Mėnulis visiškai pasislėpė padangių menėse, sandariai užsitraukęs tirštų debesų užuolaidas. Naktis ėjo tamsyn ir tamsyn, vėtra gij lietaus debesis.

— Kad tik greičiau parjotų! Kad tik greičiau parjotų!— sušukai kažkokios slogios nuojautos pagauta. Aš laukiau jo dar prieš vakariei Dabar jau buvo sutemę. Kas gi jį galėjo sulaikyti? Nejaugi kas atsitik* Vėl prisiminiau praėjusios nakties įvykį, ir man jis pasirodė lyg k< nelaimės ženklas. Matyt, mano viltys buvo per daug šviesios, ir joi

260

neskirta išsipildyti. Paskutinėmis dienomis aš pergyvenau tokį neapsa

komą džiaugsmą, kad man atrodė, jog mano laimės žvaigždė pasiekė

savo zenitą ir dabar turi leistis.

„Ne, aš vis tiek negaliu grįžti į vidų,— pagalvo jau.—Negal iu sėdėti

prie židinio, kada jis klaidžioja per tokią darganą. Verčiau nuvarginti

kūną, negu kamuoti širdį! Eisiu keliu ir sutiksiu jį."

Ir aš leidausi žingsniuoti keliu, tačiau eiti man teko neilgai. Nenu-

tolusi nuo vartų nė ketvirčio mylios, staiga išgirdau kanopų bildesį.

Smarkiu šuoliu artėjo kažkoks raitelis, šalia jo bėgo šuo. Salin blogi

nujautimai! Juk čia misteris Ročesteris, jojąs savo Mezruru ir lydimas

Piloto! Pamatęs mane, nes tuo metu mėnulis praplėšė mėlyną properšą

danguje ir nušvito lyg nuplautas vandens, misteris Ročesteris nusiėmė

skrybėlę ir pamojavo virš galvos. Aš pasileidau tekina jo pasitikti.

— Tai mat,— sušuko jis, tiesdamas man ranką ir lenkdamasis bal

ne,— jūs negalite nė trupučio pabūti be manęs, tiesa? Pasistokite ant

mano bato. Duokite man abi rankas. Lipkite!

Aš paklausiau. Džiaugsmas suteikė man vikrumo, ir aš užšokau ant

balno priešais jį. Pasveikindamas jis mane karštai pabučiavo ir neslėpė

savo triumfo, kurio aš stengiausi nepastebėti. Staiga jis, atitokęs iš

džiaugsmo, mane paklausė:

— Ar kas atsitiko, Džeinete, kad jūs taip vėlai išėjote manęs pa

sitikti?

— N e , tik man pasirodė, kad niekad negrįšite, Aš nebegalėjau lauk

ti jūsų namuose, kada lauke lietus ir tokia vėtra.

— Lietus ir vėtra, iš tikrųjų! Juk jūs peršlapusi lyg undinė. Už-

simeskite šį mano apsiaustą. Tik, rodos, jūs karščiuojate, Džeine. Jūsų

skruostas ir rankos taip dega. Sakykite, kas atsitiko?

—• Dabar nieko. Aš jau nebebijau ir jaučiuosi rami.

— Vadinasi, jūs bijojote ir nerimavote.

— Galbūt. Bet aš viską papasakosiu paskui, sere, ir jūs, ko gero, tik

pasijuoksite iš mano kančių.

— Aš nuoširdžiai pasijuoksiu iš jūsų tiktai po rytdienos. Iki to lai

ko aš nedrįstu. M a n o laimė dar netikra. Bet argi čia jūs, kuri pasku

tinį mėnesį buvote slidi it ungurys ir dygliuota it erškėtis? Aš nega

lėdavau prie jūsų nė pirštu prisiliesti,— bematant įsidurdavau, o dabar

man atrodo, kad rankose laikau paklydusį ėrytį... Jūs išėjote iš avidės

ieškoti savo piemens, tiesa, Džeine?

— Aš pasiilgau jūsų, bet tik nedžiūgaukite. M e s jau Tornfilde. Leis

kite man nulipti.

Jis nukėlė mane prie pat verandos. Džonui paėmus jo arklį, jis pas

kui mane įėjo į vestibiulį ir pasakė, kad aš skubiai persirengčiau sau

sais drabužiais ir sugrįžčiau pas jį į biblioteką. Kai jau buvau bekopianti

261

laiptais, jis susistabdė mane, prašydamas, kad ilgai neužtrukčiau. Aš ir neužtrukau. Po penkių minučių buvau pas misterį Ročesterį. Jis valgė vakarienę.

— Sėskite ir prisidėkite prie manęs valgančio, Džeine. Duok dieve, kad ši vakarienė mums būtų paskutinė Tornfilde ilgiems ilgiems mėnesiams.

Aš atsisėdau šalia jo, bet pasakiau, kad negaliu valgyti. — Ar dėl to, kad jums prieš akis kelionė, Džeine? Ar susirūpini

mas, kad vykstate į Londoną, atėmė jums apetitą? — Šįvakar aš negaliu aiškiai matyti ateities, sere. Ir aš pati nežinau,

kodėl taip esu susirūpinusi. Visas gyvenimas man atrodo nerealus. — Išskyrus mane. Aš, rodos, pakankamai realus. Palieskite mane. — Jūs, sere, ir esate pati nerealiausia iliuzija. Jūs tiktai sapnas. Jis juokdamasis iškėlė ranką. — Ar mano ranka irgi sapnas?—paklausė jis, rodydamas ją man

prieš akis. Jo ranka buvo apvali, raumeninga ir stipri. — Taip. Nors ją ir paliečiu, vis tiek tai sapnas,— pasakiau aš, at

mesdama jo ranką.—Sere, jūs jau pavakarieniavote? — Taip, Džeine. Aš paskambinau ir įsakiau nukraustyti stalą. Kai mes likome dviese,

pažarsčiau ugnį ir atsisėdau ant kėdutės prie savo šeimininko kojų. — Greit bus vidurnaktis,— tariau aš. — Taip. Bet ar atsimenate, Džeine? Jūs pažadėjote išsėdėti su ma

nim kiaurą naktį prieš mano vedybas. — Prisimenu. Ir tesėsiu pažadą. Pasėdėsiu su jumis bent dvi tris

valandas. Nė kiek nesinori gulti. — Jūs visai pasiruošėte kelionei? — Visai, sere. — Aš irgi,— atsiliepė jis.— Sutvarkiau visus reikalus. Grįžę iš baž

nyčios, po kokio pusvalandžio mudu išvyksime iš Tornfildo. — Labai gerai, sere. — Su kokia keista šypsena jūs ištarėte tą ,,labai gerai", Džeine! Ko

dėl taip keistai blizga jūsų akys? Ar tik nesergate, Džeine? — Rodos, ne. — Rodos! Kas gi atsitiko? Pasakykite man, kas yra? — Aš negaliu, sere. Jokiais žodžiais negaliu pasakyti, kas man yra.

Aš norėčiau, kad ši valanda niekad nesibaigtų. Kas žino, ką atneš mumsj

rytdiena? — Tai hipochondrija, Džeine. Jūs pervargote, per daug prisijaudi-

note. — Ar jūs, sere, jaučiatės ramus ir laimingas? — Ramus? Ne! Bet laimingas. .. iki pat širdies gelmių!

262

Aš pažvelgiau į jį, ieškodama laimės ženklų jo veide, bet jo skruostai degė.

— Pasitikėkite manim, Džeine,— tarė jis.— Nusimeskite nuo savo sielos tą naštą, kuri slegia ją. Ko jūs bijote? Kad iš manęs gali išeiti prastas šeimos galva?

— Apie tai aš visų mažiausia galvoju. — Gal jūs bijote tos naujos aplinkos, kurioje atsidursite? Naujo

gyvenimo, į kurį žengiate? — Ne. — Jūs stebinate mane, Džeine. Jūsų liūdnas žvilgsnis ir ryžtingas

tonas kelia man nerimą ir kankina. Aš noriu, kad jūs viską paaiškin-tute.

— Jei taip, tai klausykite, sere. Vakar naktį jūsų juk nebuvo namie? — Taip, nebuvau. Aš tai žinau. Bet prieš valandėlę lyg užsiminėte,

jog kažkas atsitiko, kai manęs nebuvo namie,— turbūt nieko ypatingo, bet tai pridarė jums rūpesčių. Sakykit man viską. Gal misis Feirfeks ką prasitarė? O gal jūs išgirdote kokių tarnaičių plepalų? Gal opi jūsų savigarba buvo užgauta?

— Ne, sere. Išmušė dvyliktą. Aš palaukiau, kol nutilo sidabrinis kabinetinio laik

rodžio skambesys, o drauge ir duslūs, vibruoją dūžiai vestibiulyje. Po to aš pradėjau:

— Vakar visą dieną aš buvau labai užsiėmusi ir jaučiausi labai laiminga, be atvangos plušėdama, nes manęs nepersekioja, kaip jūs manote, kokia nors baimė atsidurti naujose aplinkybėse ir visa kita. Priešingai, viltis gyventi su jumis mane be galo džiugina, nes aš myliu jus. Ne, sere, neglamonėkite manęs dabar,™ leiskite man viską išpasakoti. Vakar aš visiškai pasitikėjau apvaizda ir vyliausi, kad įvykiai klostosi jūsų ir mano laimei. Diena buvo graži, jeigu atsimenate,— giedras dangus neleido man nerimauti, kad jums kelionėje gali kas atsitikti. Po vakarienės šiek tiek pavaikščiojau grįstu takeliu, galvodama apie jus, ir man atrodė, kad jūs einate taip arti manęs, jog bemaž nepasi-gedau jūsų. Aš mąsčiau apie gyvenimą, kuris laukia manęs, apie jūsų gyvenimą, sere, tiek platesnį ir įvairesnį už mano, kiek jūra platesnė už upelį, įtekantį į ją. Aš stebėjausi, kodėl moralistai vadina šį pasaulį ašarų pakalne. Man jisai žydėjo kaip rožė. Saulei sėdant oras atvėso ir dangus apsiniaukė. Aš įėjau į vidų. Sofi pašaukė mane į viršų pasižiūrėti vestuvinių drabužių, kurie buvo ką tik atgabenti, Dėžutėje po jais radau ir jūsų dovaną — vualį, kurį jūs, būdamas išlaidus kaip kunigaikštis, išrašėte man iš Londono, matyt, nusprendęs, kad jeigu aš nenoriu priimti brangenybų, tai priversite mane priimti tokį pat brangų kitą

263

daiktą. Aš nusišypsojau, išskleisdama tą vualį, ir įsivaizdavau, kaip pasijuoksiu iš aristokratiško jūsų skonio ir pastangų išpuošti plebėjišką ] savo nuotaką kaip pero dukterį. Aš piešiau savo vaizduotėje, kaip pa- j rodysiu jums gabalėlį paprasto nertinio šilko, kurį paruošiau pridengti savo žemos kilmės galvai, ir paklausiu, ar jo nepakanka moteriškei, kuri negali savo vyrui duoti kraičio nei turtų, nei grožio, nei plačių pažinčių. Aš puikiai mačiau jūsų veido išraišką ir girdėjau audringus, respublikoniškus jūsų šūkčiojimus, taip pat išdidžius žodžius, kad jūs pakankamai turtingas ir kilmingas ir jums nėra reikalo vesti dėl pinigų ar titulo.

— Kaip puikiai jūs pažįstate mane, mažoji burtininke! — įsiterpė mis-^ teris Ročesteris.—Bet kuo gi nugąsdino jus tas vualis? Gal radote jame nuodų ar durklą? Kodėl jūs tokia apsiniaukusi?

— Ne, ne, sere. Aš nieko daugiau nepastebėjau, tik dailų ir puošnų dirbinį, tik Feirfekso Ročesterio išdidumą, kuris manęs neišgąsdino, nes aš jau pripratau regėti šį demoną. Tačiau vis labiau temo, ėmė kilti vėjas. Vakar jis pūtė ne taip kaip dabar — gūdžiai ir spigiai, bet „dejonės prislėgtos balsu", žadindamas širdyje keistą maudulį. Aš norėjau, kad jūs būtute namie. Atėjusi į šį kambarį, išvydau tuščią krėslą ir nepakurtą židinį, mane nukrėtė šiurpas. Po kiek laiko nuėjau gulti, bet negalėjau užmigti,— mane kamavo kažkoks baisus nerimas. Man vaidenosi, kad pro stiprėjančią vėtrą prasimuša kažkokios dejonės. Iš pradžių negalėjau suprasti, ar viduje, ar už lango girdėti tie vaitojimai, bet, nors ir neaiškiai, jie vis kartojosi. Pagaliau aš nusprendžiau, kad veikiausiai kur nors toli staugia šuo, ir apsidžiaugiau, kai tie garsai nutilo. Paskui užmigau, bet ir tada sapnavau tą pačią tamsią ir vėjuotą naktį. Mane persekiojo tas pats noras būti su jumis, taip pat slėgė keistas liūdnas jausmas, lyg tarp mūsų būtų atsiradusi kažkokia kliūtis. Pirmomis miego valandomis aš sapnavau, kad einu vingiuotu, nepažįstamu keliu, aplink visiškai tamsu, mane merkia lietus. Nešuosi kūdikį, tokį mažą, silpną padarėlį. Jisai dreba ant šaltų mano rankų ir gailiai verkšlena man paausy. Rodos, kad ir jūs, sere, einate tuo pačiu keliu, tik toli priešakyje. Aš įtempiu visas savo jėgas, norėdama pasivyti jus, stengiuosi kaip nors ištarti jūsų vardą ir šūktelti, kad sustotute. Bet mano judesiai surakinti, ir lūpos veltui stengiasi ištarti kokį garsą. O jūs, rodos, tuo tarpu vis tolstate ir tolstate.

— Ir šie sapnai tebeslegia jus, Džeine, kai aš sėdžiu šalia? Jūs tiesiog nervinga mergytė! Pamirškite šį įsivaizduotą nerimą ir galvokite tik apie tikrą laimę! Jūs sakote, kad mylite mane, Džeinete. Taip, šito aš nepamiršiu, ir jūs to negalite paneigti. Šiuos žodžius ištarė jūsų lūpos, aš girdėjau jų aiškų įr švelnų skambesį. Jie gal pernelyg iškilmingi, bet mieli kaip muzika: „Viltis gyventi su jumis mane be galo džiugina,

264

Edvardai, nes aš jus myliu." Jūs mylite mane, Džeine? Pakartokite tuos žodžius.

— Aš jus myliu, sere. Myliu visa širdimi. — Kaip keista,— tarė jis, valandėlę patylėjęs,— kad šie žodžiai kaž

kaip skaudžiai pervėrė man krūtinę. Kodėl? Galbūt todėl, kad jūs ištarėte juos taip rimtai, lyg su religine jėga ir kad jūsų žvilgsnyje, įsmeigtame į mane, tiek tauriausio tikėjimo, nuoširdumo ir atsidavimo? Man rodos, kad šalia manęs kokia galinga dvasia, o ne žmogus. Tapkite vėl mažu kipšiuku, Džeine. Jūsų akutės taip moka piktai dėbčioti. Vėl nusišypsokite savo drovia ir kartu kandžia, ironiška šypsena. Sakykite, kad neapkenčiate manęs, erzinkite, tyčiokitės, tik neužkrėskite manęs savo liūdesiu. Man verčiau matyti jus pasipiktinusią, o ne tokią susisielojusią.

—• Aš erzinsiu ir tyčiosiuos iš jūsų, kiek tik jūs norėsite, kai baigsiu pasakoti. Bet pirma išklausykite iki galo.

— Aš maniau, Džeine, kad jau viską išpasakojote. Aš maniau, kad jūsų liūdesio priežastis — sapnai.

Aš papurčiau galvą. — Ką? Dar kas nors? Bet nemanau, kad kas rimto? Aš iš anksto lin

kęs nepatikėti. Pasakokite! Nerami jo veido išraiška, lyg koks baikštus nekantravimas, nuste

bino mane, bet aš tęsiau: — Aš sapnavau ir kitą sapną, sere. Rodos, Tornfildo pilis virtusi

klaikiais griuvėsiais, šikšnosparnių ir pelėdų landyne, Iš didingo fasado nieko nebelikę, tik apgriuvusi siena ir tokia aukšta, kad, rodos, vos vos tesilaiko. I r aš sapnavau, j og kl aidžioj u mėnesienoj e po šiuos žole apžėlusius griuvėsius: vieną kartą suklumpu ant marmurinio židinio nuolaužos, kitą — ant nukritusio lipdytinio karnizo gabalo. Apsisupusi skara, aš vis tebesinešiau tą patį nepažįstamą kūdikį. Aš negalėjau jo kur pamesti, kad ir kaip įskaudo man rankos; nors tas kūdikis buvo sunkus, aš turėjau neštis jį. Staiga tolumoje išgirdau šuoliais lekiantį arklį. Buvau tikra, kad tai jūs. Ir jūs vykote daugeliui metų į tolimą šalį. Aš lyg patrakusi, nepaisydama pavojaus, užlipau ant siūbuojančios sienos, norėdama dar kartą pažvelgti į jus. Man iš po kojų riedėjo akmenys, slydo iš rankų gebenių šakos, už kurių aš bandžiau įsitverti, kūdikis iš siaubo apsivijo rankutėmis man apie kaklą ir kone smaugė mane. Galų gale aš pasiekiau sienos viršūnę. Ant balto kelio jūs atrodėte lyg mažas taškas ir vis mažėjote... Vėjas pūtė taip smarkiai, kad negalėjau pastovėti. Atsisėdusi ant siauro sienos iškyšulio, ėmiau sūpauti ant kelių išsigandusį vaiką. Jūs prijojote kelio posūkį, ir aš pasilenkiau, norėdama paskutinį kartą pažvelgti į jus. Siena staiga ėmė griūti. Aš pasvirau, man nuo kelių nusirito kūdikis. Netekusi pusiausvyros, aš ėmiau kristi... ir nubudau.

265

— Dabar, Džeine, jau viskas? — Čia dar tik mano pasakojimo įžanga, sere. Nubudus man akis

užplieskė šviesa. Pamaniau, kad jau išaušo. Bet suklydau: degė tik paprasta žvakė. Pagalvojau, kad į mano kambarį veikiausiai užėjo Sofi. Žvakė švietė ant tualetinio stalelio, ir spinta nišoje, kur aš, eidama gulti, buvau pakabinusi savo vestuvinius drabužius bei vualį, stovėjo atvira. Išgirdusi, kad tenai kažkas šlama, sušukau: „Sofi, ką jūs ten darote?" Niekas neatsiliepė, tik iš nišos pasirodė kažkokia žmogysta, kuri, paėmusi žvakę, pakėlė ją ir ėmė apžiūrinėti spintoje sukabintus vestuvinius apdarus. „Sofi! Sofi!"—sušukau vėl, bet įsibrovėlė tylėjo. Aš pasikėliau lovoje ir pasilenkiau į priekį. Iš pradžių nustebau, o paskui taip persigandau, kad kraujas sustingo gyslose. Misteri Ročesteri, tai buvo ne Sofi, ne Li, ne misis Feirfeks, tai buvo net — taip, aš tuo nė kiek neabejojau ir dabar esu tuo įsitikinusi — tai buvo net ne toji keistuolė Greisė Pul.

— Ir vis dėlto tai buvo kuri nors iš jų,— pertraukė mane šeimininkas., — Ne, sere, aš rimtai užtikrinu jus, kad ne. Tos būtybės mano akys

niekad nebuvo regėjusios Tornfildo pilyje. Nei jos ūgis, nei veido bruožai man nebuvo niekad matyti.

— Nupasakok ją, Džeine. — Jinai buvo aukšta, stambi moteriškė, sere. Tankūs juodi plaukai

krito jai ant nugaros. Neprisimenu, kaip ji vilkėjo, tik žinau, kad jos apdaras buvo baltas ir lygus, bet ar tai buvo marškiniai, ar paklodė, ar įkapės, negaliu pasakyti.

— Ar jūs matėte jos veidą? — Iš pradžių nemačiau. Bet ji paėmė mano vualį, pakėlusi ilgai

į jį žiūrėjo, o paskui užsimetė ant galvos ir atsisuko į veidrodį. Tą akimirką aš visai aiškiai pamačiau atsispindintį jame veidą.

— Ir koks buvo jos veidas? — Šiurpus ir pasibaisėtinas jis man pasirodė, sere. Tokio veido aš

niekad nebuvau mačiusi. Jis buvo nežmoniškas, kažkoks laukinis. O, kad aš galėčiau pamiršti išverstas, krauju pasruvusias jos akis ir baisius, tamsiai mėlynus jos skruostus!

— Vaiduokliai paprastai esti išblyškę, Džeine. — Šis veidas buvo tamsiai raudonas. Lūpos išpurtusios ir pajuodu

sios, kakta raukšlėta, tamsūs antakiai aukštai pakilę virš kruvinai raudonų akių. Žinote, ką man priminė šis veidas?

— Sakykite. — Vokiškų pasakų vampyrą. — Al Ir ką ji padarė? — Jinai, sere, nusitraukė mano vualį nuo kraupios savo galvos,

perplėšė jį pusiau ir, nusviedusi ant grindų, ėmė trypti jį kojomis.

266

— Paskui ką? — Paskui-atitraukė lango užuolaidą ir pažiūrėjo į kiemą. Gal ji pa

matė, kad jau ima aušti, nes, paėmusi žvakę, moteris pasuko į duris. Prie pat mano lovos ji sustojo ir įsmeigė į mane degančias akis. Ji prikišo man prie akių žvakę ir užpūtė. Aš tik pamačiau, kaip baisus jos veidas palinko ties manim... ir netekau sąmonės. Tik antrą kartą, tiktai antrą kartą gyvenime aš apalpau iš siaubo.

— Ką pamatėte prie savęs atsipeikėjusi? — Nieko, sere. Tik jau buvo visai išaušę. Aš atsikėliau, nusiprau

siau, išgėriau vandens; pajutau, kad, nors ir nusilpusi, bet esu sveika, ir nusprendžiau niekam kitam nepasakoti šios vizijos, tik jums vienam. Dabar, sere, pasakykite, kas per viena toji moteriškė?

— Pirmiausia — per daug įsijaudinusių jūsų smegenų padaras. Tai tikras dalykas. Aš turiu būti atsargus su jumis, mano turte. Tokie nervai kaip jūsų nepakelia didelių sukrėtimų.

— Sere, patikėkite, mano nervai čia niekuo nedėti. Toji žmogysta buvo reali, o ne įsivaizduota. Visa tai tikrai įvyko mano kambaryje.

— O ankstesni jūsų sapnai? Ar jie irgi buvo realūs? Tornfildo pilis pavirto griuvėsiais? Ar mane atskyrė nuo jūsų neįveikiamos kliūtys? Ar aš palikau jus, nepraliejęs nė vienos ašaros, netaręs nė vieno žodžio, nepabučiavęs?

— Kol kas dar ne. — Argi aš ketinu tai padaryti? Juk jau prasidėjo toji diena, kuri

suriš mus visam gyvenimui, o kada mes būsime drauge, jūsų niekad nebepersekios šios siaubingos vizijos. Aš užtikrinu jus.

— Siaubingos vizijos, sere? Norėčiau patikėti, kad tai buvo tik vizijos. Dabar aš to norėčiau labiau negu bet kada, nes net ir jūs negalite atskleisti paslapties, kas buvo toji baisi viešnia.

— O kadangi aš negaliu to padaryti, Džeine, vadinasi, tai buvo tik vizija.

— Bet, sere, kada, pabudusi šį rytą, pati šitaip nusprendžiau ir apsidairiau po kambarį, kad galėčiau nusiraminti ir įkvėpti sau drąsos, dienos šviesoje matydama visus tuos pažįstamus daiktus, staiga ant kilimo išvydau tai, kas aiškiai paneigė visus mano spėliojimus, aš išvydau pusiau perplėštą savo vualį!

Aš pajutau, kaip misteris Ročesteris krūptelėjo ir suvirpėjo. Jis ūmai apkabino mane.

— Ačiū dievui,— sušuko jis,— kad nukentėjo tiktai vualis, jei kokia pikta būtybė ir buvo įsibrovusi į jūsų kambarį. O, baisu ir pagalvoti, kas galėjo atsitikti!

Dusdamas jis taip stipriai priglaudė mane, kad aš vos galėjau atsikvėpti. Valandėlę patylėjęs, jis prašneko jau linksmiau:

267

— N a , Džeinete, aš jums viską paaiškinsiu. Tai buvo pusiau sapnas,

pusiau realybė. Kažkokia moteriškė, be abejo, buvo įėjusi į jūsų kam

barį. Ir toji moteriškė buvo ne kas kita kaip Greisė Pul. Visai teisingai

jūs ją vadinate keistuole. Prisiminkite, ką ji norėjo padaryti man, ką

norėjo padaryti Meizonui! Jau beveik per miegus jūs pastebėjote, kaip

ji įėjo ir ką darė, bet, būdama įsibaiminusi, kone kliedėdama, jūs įsivaiz

davote, kad tai kažkokia fantastiška būtybė, ilgi palaidi plaukai, išpur

tęs mėlynas veidas, aukštas ū g i s — v i s a tai buvo jūsų fantazijos padaras,

košmariško sapno pasekmė. Vualis buvo sudraskytas iš tikrųjų, ir tai

labai panašu į jos elgesį. Matau, jūs norite paklausti, kodėl aš laikau

tokią moteriškę namuose. Kai praeis metai po mūsų vedybų, aš viską

pasakysiu, bet tik ne dabar. Neprieštaraujate, Džeine? Jūs sutinkate su

tokiu paslapties aiškinimu?

Aš pagalvojau, ir iš tikrųjų man pasirodė, kad tai vienintelis galimas

aiškinimas. Patenkinta, žinoma, aš juo nebuvau, bet, norėdama įtikti

misteriui Ročesteriui, apsimečiau sutinkanti su juo. O antra vertus, man

tikrai pasidarė lengviau, ir aš jam nuoširdžiai nusišypsojau. Buvo jau

vėlyvas metas, ir aš turėjau jį palikti.

— Ar Sofi miega su Adele vaikų kambaryje?—paklausė jis, man už

sižiebus žvakę.

— Taip, sere.

— Adelės lovoje užteks vietos ir jums. Atsigulkite šiąnakt su ja,

Džeine. Nenuostabu, kad įvykis, kurį man papasakojote, labai sukrėtė

jus, ir todėl būtų geriau, jei nemiegotute viena. Pažadėkite nakvoti

šiąnakt vaikų kambaryje.

— Mielai jūsų paklausysiu, sere.

— Ir gerai užsišaukite iš vidaus duris. Užlipusi į vaikų kambarį, pa

žadinkite Sofi ir paprašykite, kad jinai jus laiku prikeltų, nes jus turite

būti apsirengusi ir papusryčiavusi dar prieš aštuonias. O dabar, šalin

tamsiąsias mintis, vykite tą šiurpų nerimą, Džeinete. Girdite, kaip mei

liai šnibžda nutilęs vėjas? Lietus jau nebeplaka į langų stiklus. Pažiūrė

kite,—jis pakėlė užuolaidą,—kokia puiki naktis!

Tikrai taip ir buvo. Pusė dangaus buvo giedra. Vėjas pasikeitė ir

dabar ginė debesis į rytus, o jie driekėsi ilgomis sidabrinėmis voromis.

Ramiai švietė mėnulis.

— N a , — tarė misteris Ročesteris, klausiamai žvelgdamas man į akis,—

kaip dabar jaučiasi mano Džeinete?

— Naktis giedra, sere, aš irgi.

— Ir šiąnakt sapnuosite nebe liūdną persiskyrimą, o tik laimingą

meilę ir džiaugsmingą sąjungą.

Jo linkėjimas išsipildė tik pusiau: aš tikrai nesapnavau nieko liūd

no, tačiau nesapnavau ir nieko džiaugsmingo, nes iš viso neužmigau. Ap-

268

kabinusi Adelę, stebėjau vaiko miegą, tokį ramų, tokį nesudrumsčiamą, tokį nekaltą, ir laukiau išauštant dienos. Visos mano kūno ir dvasios galios buvo taip įtemptos, kad aš negalėjau nė pagalvoti apie miegą, ir, vos patekėjus saulei, jau buvau ant kojų. Pjisimenu, Adelė glaudėsi prie manęs, kai aš palikau ją. Prisimenu, aš pabučiavau ją, nuimdama sau nuo kaklo jos rankutes. Aš pravirkau, keistai susijaudinusi, ir išėjau, bijodama, kad mano kūkčiojimai gali prižadinti ją iš ramaus miego. Man pasirodė, jog jinai — mano praeities gyvenimo simbolis, o tas, kurį aš ruošiausi sutikti, įkūnijo nežinomą mano rytdieną, kurios aš ilgėjausi ir kartu bijojau.

XXVI S K Y R I U S

Sofi atėjo septintą — aprengti manęs. Ji taip pamažu kuitėsi, jog misteris Ročesteris, be abejo, ėmęs nekantrauti, kad aš taip ilgai užtrunku, atsiuntė paklausti, kodėl aš nepasirodau. Sofi tuo metu kaip tik segė man prie plaukų šydą — vis dėlto kaip tik tą pačią kuklią nertinę skraistę, kurią pati sau paruošiau. Vos tik ji pabaigė, aš puoliau prie durų.

— Palaukite! — sušuko ji prancūziškai.— Pažvelkite į save veidrodyje. Jūs nė nedirstelėjote.

Būdama prie pat durų, aš atsigręžiau ir pamačiau veidrodyje baltai apsirengusią, šydu apsisiautusią, tokią nepanašią į save būtybę, kad ji man pasirodė lyg kokios svetimos moteriškės atvaizdas.

— Džeine! — staiga pasigirdo balsas, ir aš nuskubėjau į apačią. Vestibiulyje prie laiptų manęs laukė misteris Ročesteris.

— Kaip ilgai gaištate,— pasakė jis,— aš tiesiog degu nekantrumu, o jūs taip ilgai nesirodote!

Jis nusivedė mane į valgomąjį, atidžiai apžiūrėjo mane nuo galvos ligi kojų ir pareiškė, kad aš graži it lelija ir ne tik esu jo gyvenimo pasididžiavimas, bet ir jo akių šviesa. Paskui, pasakęs, kad duodąs man tik dešimt minučių papusryčiauti, paskambino. Įėjo vienas neseniai jo pasamdytas liokajus.

— Ar Džonas jau paruošė karietą? — Taip, sere. — O lagaminai jau apačioje? — Juos jau neša, sere. — Nueikite į bažnyčią ir pažiūrėkite, ar misteris Vudas (klebonas)

ir zakristijonas jau atėję. Grįžkite ir pasakykite man.

269

Bažnyčia, kaip skaitytojas atsimena, buvo tuoj už vartų. Liokajus bematant sugrįžo.

— Misteris Vudas, sere, dabar zakristijoje velkasi kamžą. — O karieta? — Jau kinkomi arkliai. — Į bažnyčią mes nueisime pėsti, bet tegu ji bus paruošta, kada

grįšime. Visus daiktus reikia sukrauti ir pririšti, o vežėjas tegu laukia savo sėdynėje.

— Klausau, sere. — Džeine, jūs pasiruošusi? Aš atsistojau. Keistos buvo mūsų vestuvės: nei pamergių, nei pabro

lių, nei giminių, nei piršlio,— tik misteris Ročesteris ir aš. Mes praėjome pro misis Feirfeks, stovinčią vestibiulyje. Aš norėjau tarti jai kokį žodį, bet mane taip tempė geležinė ranka, kad aš vos spėjau eiti. Dirstelėjusi jam į veidą, pajutau, kad jis nesutiktų gaišti nė minutės. Pagalvojau, kad misteris Ročesteris gana keistas jaunikis: jo veidas rodė niūrų ryžtingumą, nepalenkiamą valią, akys žaibavo po surauktais antakiais.

Aš nepastebėjau, kokia buvo diena —• graži ar apsiniaukusi. Kada mes skubėjome pagrindine alėja prie vartų, aš nežiūrėjau nei į dangų, nei į žemę. Mano susirūpinusį žvilgsnį buvo stipriai prikaustęs prie savęs misteris Ročesteris. Aš stengiausi pamatyti, į ką buvo įsmigęs įdėmus ir karštas jo žvilgsnis. Aš norėjau pagauti tas mintis, su kuriomis jis, rodos, taip atkakliai ir nepalenkiamai kovojo.

Prie šventoriaus vartelių jis sustojo, pamatęs, kad aš visai uždususi. — Ar aš žiaurus savo mylimajai?—tarė jis.— Atsikvėpkite valandė

lę. Atsiremkite man į petį, Džeine! Kai dabar visa tai prisimenu, prieš mano akis iškyla pilki, seni die

vo namai; aplink bokštą skraidžiojo kovai, tolumoje raudonavo ryto dangus. Taip pat prisimenu kažkokius žole apžėlusius kapus. Nepamiršiu ir kažkokių dviejų nepažįstamų, kurie slankiojo tarp žemų kauburėlių, skaitydami įrašus, iškaltus ant keleto samanotų antkapinių plokščių. Aš atkreipiau į juos dėmesį todėl, kad, išvydę mus, jie užėjo už bažnyčios, ir man nekilo nė mažiausios abejonės, kad pro šalutines duris jie įeis į vidų pažiūrėti sutuoktuvių ceremonijos. Misteris Ročesteris jų nepastebėjo, nes jis susirūpinęs žiūrėjo man į veidą, kuris, rodos, vienu metu buvo baltas it popierius. Aš pajutau, kad kaktą man išpylė prakaitas, o lūpos ir skruostai buvo visai šalti. Tačiau aš tuojau atsigavau, ir jis iš lėto nusivedė mane takeliu prie bažnyčios durų.

Mes įėjome į tykią, kuklią bažnytėlę. Pastorius, apsivilkęs balta alba, laukė mūsų prie žemojo altoriaus, šalia jo buvo zakristijonas. Aplinkui visur tvyrojo tyla, tik tolimesniame kampe dūlavo dviejų žmonių šešėliai. Aš nesuklydau: nepažįstamieji įsmuko į vidų pirma mūsų ir da-

270

ar stovėjo prie angos į Ročesteriu rūsį, atgręžę nugaras į mus, ir pro roteles apžiūrinėjo seną marmuro antkapį su klūpančiu angelu, sau-ančiu Deimerio Ročesterio, žuvusio prie Marston Muro Baltosios ir Rau-onosios rožių karo metu, ir jo žmonos Elžbietos palaikus.

Mes užėmėme savo vietas prie altoriaus. Išgirdusi atsargius žingsnius užpakaly savęs, aš dirstelėjau pro petį: vienas iš nepažįstamųjų prisiartino prie altoriaus. Prasidėjo apeigos. Pastorius, paaiškinęs, koks yra moterystės sakramento tikslas, žengtelėjo arčiau prie mūsų ir, truputį pasilenkęs ties misteriu Ročesteriu, pradėjo:

— Aš prašau ir reikalauju iš jūsų abiejų (kaip paskutinio teismo dieną, kada visos širdžių paslaptys bus atskleistos): jeigu kuris iš jūsų žinote kokią kliūtį, dėl kurios tarp jūsų negalimas moterystės sakramentas, tai privalote prisipažinti, nes visi tie, kurie susijungia kitokiu būdu, negu kad leidžia dievo žodis, yra viešpaties nesujungti ir jų moterystė neteisėta.

Jis luktelėjo, kaip visada tokiais atvejais. Ar kada nors šią tylą, įsivyravusią po pastoriaus žodžių, sudrumsčia atsakymas? Gal kokį kartą per šimtą metų? Ir pastorius, nepakėlęs akių nuo knygos, kurią laikė rankose, tik valandėlei sulaikė alsavimą ir ruošėsi tęsti apeigas; jis jau buvo ištiesęs ranką į misterį Ročesterį, o jo lūpos jau prasivėrė klausti: „Ar imsi šią moterį už žmoną?"—tik staiga visai arti aiškus balsas pratarė:

— Sutuoktuvės negali įvykti, aš pareiškiu, kad yrą svarbi kliūtis. Pastorius pažvelgė į prašnekusįjį ir liko stovėti be žado. Sumišo ir

2akristijonas. Misteris Ročesteris krūptelėjo, tarsi jį būtų supurtęs žemės drebėjimas; jis tvirčiau atsistojo ir, nepakėlęs galvos ir į nieką nepažvelgęs, prabilo:

— Tęskite! Kai jis žemu, dusliu balsu ištarė šį žodį, įsiviešpatavo gili tyla. Po

valandėlės pastorius, misteris Vudas, pratarė: — Po šio pareiškimo aš negaliu tęsti apeigų. Mano pareiga išaiškin

ti, ar tai tiesa, ar prasimanymas. — Sutuoktuvių apeigos turi būti pertrauktos,— pasigirdo balsas už

pakaly mūsų.— Aš galiu įrodyti, jog mano pareiškimas teisingas. Šioms vedyboms yra neperžengiama kliūtis.

Misteris Ročesteris tai girdėjo, bet stovėjo, nekreipdamas į nieką dėmesio, atkaklus ir nepajudinamas. Jis vis nepaleido mano rankos. Kaip karštai ir stipriai jis spaudė ją! Ir kokia panaši į marmurą tą akimirką buvo jo išbalusi, tvirta, masyvi kakta! Kaip liepsnojo jo akys, viską matančios ir kartu maištingos!

Misteris Vudas, rodos, nežinojo, ką daryti.

271

— Kokio pobūdžio toji kliūtis?—paklausė jis.— Galbūt ją galima pašalinti? Paaiškinkite.

— Vargu,— pasigirdo atsakymas.— Aš ją pavadinau neperžengiama, o aš kalbu ne be pagrindo.

Nepažįstamasis išėjo į priekį ir pasilenkė ant grotelių. Jis viską trumpai paaiškino, tardamas kiekvieną žodį atskirai, ramiai, tvirtai, tačiau negarsiai.

— Toji kliūtis yra ta, kad misteris Ročesteris jau yra vedęs ir jo žmona tebėra gyva.

Išgirdus šiuos tylius žodžius, mano nervai taip suvirpėjo, kaip niekad nesuvirpėdavo nuo smarkiausio perkūno trenksmo. Mano kraujas pajuto jų klastingą smūgį, kaip niekad nebuvo jutęs šalčio ar ugnies. Tačiau sukaupiau visas jėgas ir nejutau, kad galiu apalpti. Aš pažvelgiau į misterį Ročesterį ir priverčiau jį pažiūrėti į mane. Jo veidas buvo it baltos statulos. Akys žėrėjo titnago kibirkštimis. Jis nieko nepaneigė. Atrodė, kad buvo pasiryžęs kovoti su visu pasauliu. Netardamas nė žodžio, nesišypsodamas, tarsi nelaikydamas manęs žmogiška būtybe, jis tik apkabino mane per juosmenį ir priglaudė prie savęs.

— Kas jūs toks?—paklausė jis įsibrovėlį. — Mano pavardė Brigsas, advokatas iš Londono. — Ir jūs norite primesti man kažkokią žmoną? — Aš noriu priminti jums, sere, kad jūs turite žmoną, kurią pripa

žįsta įstatymas, nors jūs tai ir neigiate. — Malonėkite paaiškinti man smulkiau—kuo ji vardu, iš kur ki

lus, kur gyvena? — Prašau!—atsakė misteris Brigsas ir, ramiai išsiėmęs iš kišenės

lapą popieriaus, oficialiai, pro nosį tardamas žodžius, perskaitė: Aš tvirtinu ir galiu įrodyti, kad tokių ir tokių metų spalio

20 dieną (prieš penkiolika metų) Edvardas Ročesteris iš Torniildo pilies .. .grafystėje ir iš Ferndino dvaro .. .grafystėje vedė mano seserį Bertą Antuanetę Meizon, Džono Meizono, komersanto, ir Antuanetės, jo žmonos, kreolės, dukterį. Jungtuvės Įvyko Speniš Tauno bažnyčioje, Jamaikoje. Vedybų metrikų įrašą galima rasti minėtoje bažnyčioje. Jų nuorašas yra mano žinioje. Parašas: Ričardas Meizonas.

— Tatai—jeigu dokumentas nesuklastotas—įrodo, kad aš esu vedęs, bet iš to neseka, kad moteris, minima jame kaip mano žmona, tebėra gyva.

— Ji tebebuvo gyva prieš tris mėnesius,—atšovė juristas. — Iš kur jūs tai žinote? — Šiam faktui patvirtinti aš turiu liudininką, kurio žodžius net ir|

jūs, sere, vargu ar paneigsite.

272

\

\ — Pristatykite jį čionai arba kraustykitės po velnių. — Iš pradžių aš jums pristatysiu jį. Stai jisai. Misteri Meizonai, bū

kite geras ir pasirodykit. Misteris Ročesteris, išgirdęs šį vardą, sukando dantis, visas jo kū

nas ėmė konvulsyviai virpėti. Būdama šalia jo, aš jutau, kaip jį visą, nuo galvos iki kojų, užliejo įniršio ir nevilties banga. Dabar priėjo antras nepažįstamasis, kuris lig šiol slėpėsi užpakaly mūsų. Pro juristo petį šmėkštelėjo išblyškęs jo veidas. Taip, tai buvo tas pats Meizonas. Misteris Ročesteris atsigręžė ir rūsčiai pažvelgė į jį. Mano mylimojo akys, kaip aš ne kartą minėjau, buvo juodos, bet dabar, liepsnodamos pykčiu, jos įgavo keistą, rudai raudoną, sakyčiau kruviną atspalvį. Jo veidas, lig šiol pamėlę skruostai ir bespalvė kakta, staiga užsiplieskė lyg gaisras. Jisai krustelėjo, pakėlė stiprią savo ranką, pasirengęs šerti Meizonui, patiesti jį ant bažnyčios grindų, negailestingu smūgiu ištrenkti sielą iš glebaus jo kūno, bet Meizonas šastelėjo į šalį ir suriko silpnu balsu: „Dėl dievo!" Panieka atvėsino misterio Ročesterio pyktį. Jo įkarštis dingo, lyg vėjui padvelkus, ir jis tepaklausė:

— O ką gi tu pasakysi? Išbalusios Meizono lūpos suvapėjo kažką nesuprantamo. — Velnias tau kužda žodžius, jei tu negali jų aiškiai ištarti. Aš dar

kartą klausiu, ką tu gali pasakyti? — Sere... sere!—įsiterpė pastorius.— Nepamirškite, kad jūs esate

šventoje vietoje. Po to, kreipdamasis į Meizoną, jis švelniai paklausė: — Ar jums žinoma, sere, kad šio džentelmeno žmona tebėra gyva? — Drąsiau,— paragino jį advokatas.— Kalbėkite gi! — Ji gyvena Tornfildo pilyje,— prašneko Meizonas, jau aiškiau iš

tardamas žodžius.— Aš ją ten mačiau šiemet balandžio mėnesį. Aš esu jos brolis.

— Tornfildo pilyje?— nusistebėjo pastorius.— Negali būti! Aš jau seniai gyvenu šioje apylinkėje, sere, ir niekad nesu girdėjęs apie jokią misis Ročester Tornfildo pilyje.

Aš pastebėjau, kaip niauri šypsena iškreipė misterio Ročesterio lūpas, kai jis sumurmėjo:

— Ir negalėjote girdėti! Aš pasirūpinau, kad šio vardo niekas neištartų.

Valandėlei jis nutilo, tarsi svarstydamas, kaip pasielgti. Paskui, matyt, apsisprendė ir pareiškė:

— Užteks! Dabar visa paslaptis išsiverš aikštėn kaip kulka iš šautuvo. Misteri Vudai, užverskite savo knygą ir nusivilkite kamžą. Džonai Grinai (tai buvo zakristijonas), uždarykite bažnyčią. Sutuoktuvių šiandien nebus.

18. Džeinė Eir 273

Pastorius užvertė knygą. — Dvipatystė—šlykštus žodis,— tęsė toliau misteris Ročesteris sun

kiai ir iššaukiamai.— Ir vis dėlto aš rengiausi vesti antrą žmoną. Bet likimas, pasirodo, buvo gudresnis už mane. O gal čia įsikišo apvaizda. Sakykime, kad tai buvo dievo pirštas. Siuo momentu esu maža kuo geresnis už patį velnią. Mano dvasiškasis ganytojas tuoj pasakys, kad aš, be abejo, nusipelniau griežčiausios dievo bausmės, net amžinai virti smaloje ir griežti dantimis. Džentelmenai! Mano planas sužlugo! Tai, ką čia pareiškė advokatas ir jo klientas, tikra tiesa: aš kartą jau buvau vedęs, ir moteriškė, kurią vedžiau, tebegyvena. Misteri Vudai, jūs sakote, kad niekad negirdėjote apie jokią misis Ročester Tornfilde, bet jums, be abejo, teko prisiklausyti gandų apie paslaptingą beprotę, kuri ten laikoma užrakinta. Vieni turbūt šnibždėjo jums, kad ji esanti mano netikra sesuo, kiti gal — kad ji mano pamesta meilužė. O dabar aš pareiškiu jums, kad ji yra mano žmona, kurią vedžiau prieš penkiolika metų. Jos vardas Berta Meizon, ji yra sesuo štai šito ryžtingo narsuolio, kuris išblyškusiu veidu ir drebančiomis kinkomis rodo, kokie drąsūs kai kada gali būti vyrai. Aukščiau galvą, žmogau, nebijok. Aš veikiau sušerčiau moteriai negu tau. Berta Meizon beprotė. Ji kilusi iš silpnapročių šeimos, kurios paskutinės trys kartos buvo idiotai ir maniakai. Jos motina kreole buvo pamišėlė ir chroniška girtuoklė. Aš tai sužinojau tik tada, kai vedžiau jos dukterį, nes prieš tai šeimos paslaptys buvo rūpestingai slepiamos. Berta, kaip gera duktė, buvo panaši į savo motiną visais atžvilgiais. Aš gavau žavią žmoną —tyrą, protingą, kuklią! Jūs galite įsivaizduoti, koks laimingas buvau! Kokias nuostabias scenas man teko pergyventi! O, aš jaučiausi kaip danguje, jeigu jūs tik žinotute! Bet užteks pasiaiškinimų! Brigsai, Vudai, Meizonai, kviečiu jus užsukti į mano namus ir aplankyti misis Pul pacientę — mano žmoną! Jūs pamatysite, su kokia būtybe man teko per apgaulę susituokti, ir įsitikinsite, ar aš turėjau teisę sutraukyti tuos ryšius ir ieškoti draugystės su asmeniu, kurį aš visų pirma laikyčiau žmogum. Sita mergina,— kalbėjo jis, pažvelgęs į mane,— kaip ir jūs, Vudai, nieko nežinojo apie šią šlykščią paslaptį. Tikėdama manimi, ji manė, kad viskas švaru ir teisėta, ir jai nė į galvą neatėjo, kad ją ruošiasi įvilioti į netikrų vedybų spąstus niekšiškas apgavikas, jau susirišęs su bjauria, pamišusią ir sužvėrėjusią moterimi. Eime visi drauge!

Vis dar tvirtai laikydamas mane už rankos, jis išėjo iš bažnyčios. Trys džentelmenai žengė mums iš paskos. Prie Tornfildo durų mūsų jau laukė karieta.

— Važiuok karietą atgal į ratinę, Džonai,—šaltai įsakė misteris Ročesteris.— Šiandien jos nereikės.

274

Mums pasirodžius, misis Feirfeks, Adelė, Sofi ir Li puolė sveikinti mūsų.

— Marš visos į savo vietas,— sukomandavo šeimininkas.— Eikit sau su savo sveikinimais! Kam jie reikalingi? Tik jau ne man! Jie pavėlavo penkiolika metų!

Jis perėjo vestibiulį ir ėmė kopti laiptais, vis nepaleisdamas mano rankos ir kviesdamas tuos džentelmenus eiti paskui jį. Mes visi užkopėme į antrąjį aukštą, perėjome koridorių, pasiekėme trečiąjį. Pro že-. mas, tamsias duris, kurias atidarė misteris Ročesteris savo raktu, mes patekome į išmuštą drapiruotėmis kambarį, kuriame stovėjo didžiulė lova ir raižiniais papuošta spinta.

— Tu pažįsti šį kambarį, Meizonai,— pasakė mūsų vadovas.— Jinai šičia sukandžiojo ir subadė tave peiliu.

Jisai praskleidė ant sienos drapiruotes, už kurių pasirodė antrosios durys. Jas jis irgi atrakino. Kambaryje, kuriame nebuvo nė vieno lango, liepsnojo židinys", apsaugotas aukštais, tvirtais pinučiais, o nuo lubų ant grandinės kabojo lempa. Greis Pul, pasilenkusi prie ugnies, matyt, kažką virė prikaistuvyje.

Tolimoje tamsioje kambario kertėje kažkokia būtybė lakstė iš vieno galo į kitą. Iš pirmo žvilgsnio net sunku buvo pasakyti, ar ^ia žmogus, ar gyvulys. Toji būtybė ropojo visomis keturiomis, prunkštė ir maurojo tarsi koks keistas žvėris. Tačiau ji buvo su moteriškais drabužiais, ir ilgi, tamsūs, bet pražilę plaukai it susivėlę karčiai dengė tos pabaisos veidą.

— Labas rytas, misis Pul! —tarė misteris Ročesteris.— Kaip laikotės? Kaip šiandien jaučiasi jūsų ligonė? * . .

— Šiaip sau, sere, dėkui jums,— atsiliepė Greis, atsargiai statydama verdantį prikaistuvį ant prieždos.—Nerami, bet nesiautėja.

Kraupus klyksmas tarsi paneigė gerą atsiliepimą. Moteriškais drabužiais vilkinti hiena pasikėlė visu ūgiu ant paskutinių kojų.

— O, sere, jinai jus pastebėjo,— sušuko Greis.— Geriau būtų, kad išeitute!

— Tik valandėlę, Greis. Leiskite man pabūti tik valandėlę. — Pasisaugokite, sere. Dievaži, pasisaugokite 1 Beprotė ėmė loti. Jinai nubraukė susivėlusius savo gaurus nuo vei

do ir įsmeigė laukinį žvilgsnį į apsilankėlius. Aš lengvai atpažinau šį pamėlynijusį veidą, šiuos išpurtusius skruostus. Misis Pul žengtelėjo į priekį.

— Pasitraukite,— pasakė misteris Ročesteris, priversdamas ją paėjėti į šalį.—Juk jinai peilio dabar neturi, o be to, aš pasisaugosiu.

— Niekad negali žinoti, ką ji turi, sere. Jinai baisiai gudri. Sunku ir įsivaizduoti, kokia ji klastinga.

275

— Geriau palikime ją ramybėje,— sušnibždėjo Meizonas.

— Eik po velnių! —patarė jam svainis.

— Pasisaugokite! — sušuko Greis.

Visi trys džentelmenai paskubom atsitraukė. Misteris Ročesteris už

stojo mane nuo pabaisos. Beprotė šoko ir įsikibo rankomis jam į gerklę,

o dantimis į skruostą. Jie ėmė grumtis. Jinai buvo augalota moteris, be

veik lygi su savo vyru, bet dar stambesnė. Ji grūmėsi su vyriška jėga

ir vos nepasmaugė misterio Ročesterio, nors šis irgi buvo atletiško su

dėjimo. Jis galėjo parblokšti ją vienu smūgiu, bet nenorėjo mušti ir

tiktai gynėsi. Pagaliau jam pavyko gerai nustverti ją už rankų. Greis Pul

padavė virvagalį, ir jis tvirtai surišo beprotei rankas ant nugaros. Kita

virve jis pritvirtino ją prie fotelio. Visą laiką pamišėlė baisiai klykė ir

iš paskutinių jėgų stengėsi ištrūkti. Po to misteris Ročesteris atsigręžė

į žiūrovus; jis pažvelgė į juos, karčiai ir sielvartingai šypsodamasis.

— Štai mano žmona,— pasakė jis.— Tai šitaip ji mane gali apka

binti, šitaip moka paglamonėti mano poilsio valandomis! O štai toji, ku

rią aš svajojau pavadinti savąja.— Jis padėjo man ant peties ranką.—

Tai ta jauna mergina, kuri tokia rami ir rimta stovi pragaro angoje,

be baimės žiūrėdama, kaip blaškosi šis demonas! Aš norėjau ją turėti

kaip atgaivą po tokių siaubingų pergyvenimų? Vudai ir Brigsai, pažiū

rėkite, koks skirtumas! Palyginkite šias giedras akis su anomis, krauju

aptekusiomis, šį veidą su ana kauke, šį grakštų liemenį su tuo mėsos

kalnu,— ir tada teiskite mane jūs, evangelijos skelbėjai, ir jūs, įstatymų

gynėjai. Ir atsiminkite, kokiu teismu jūs teisite, tokiu ir jūs būsite tei

siami! .O dabar pasišalinkite. Aš turiu užrakinti brangiausią savo turtą.

Visi išėjome iš kambario. Misteris Ročesteris valandėlę dar pasiliko

kažką įsakyti Greisei Pul. Advokatas, leisdamasis laiptais, kreipėsi į mane.

— Jūs, gerbiamoji,— pasakė jis man,— esate visai išteisinta, ir jūsų

dėdė apsidžiaugs, tai išgirdęs, jeigu tik jis dar bus gyvas, kai misteris

Meizonas sugrįš į Madeirą.

— M a n o dėdė? Kaip? A r g i jūs jį pažįstate?

— Misteris Meizonas jį pažįsta. Misteris Eiris keletą metų buvo jo

firmos prekybinis agentas. Kada dėdė gavo jūsų laišką, kuriame ra

šėte, kad ketinate ištekėti už misterio Ročesterio, misteris Meizonas, ku

ris tuo metu gyveno Madeiroje įr taisė savo sveikatą, atsitiktinai susitiko

su juo, grįždamas į Jamaiką. Misteris Eiris pasakė jam šią naujieną,

nes jis žinojo, kad mano klientas pažįstamas su kažkokiu džentelmenu,

kurio pavardė Ročesteris. Misteris Meizonas, nustebęs ir susirūpinęs,

kaip jūs galite suprasti, paaiškino, kaip viskas yra iš tikrųjų. Jūsų dėdė,

deja, turiu jums pasakyti, dabar guli mirties patale. Turint galvoje se

nyvą jo amžių, ligos pobūdį ir jos stadiją, sunku tikėtis, kad jis pasveik

tų. Todėl jis negalėjo skubėti į Angl i ją ir gelbėti jūsų nuo pinklių, į

276

kurias vos nepatekote, bet jis įprašė misterį Meizoną negaištant imtis

žygių neteisėtoms vedyboms sukliudyti. Jis kreipėsi į mane pagalbos.

Aš greitai ėmiau veikti ir džiaugiuosi, kad nepavėlavau. Jūs taip pat

turite džiaugtis. Jeigu būčiau tikras, kad, nuvykusi į Madeirą, dar ras-

tute savo dėdę gyvą, tai patarčiau jums keliauti drauge su misteriu

Meizonu. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, man rodos, jums geriau

bus pasilikti Angli joje ir laukti misterio Eirio nurodymų ar žinios apie

jį. Ar dar mes turime kokių reikalų čia?—paklausė jis misterį Meizoną.

— Jokių, galime keliauti,— nusigandęs atsiliepė tasai, ir, net neat

sisveikinę su misteriu Ročesteriu, jie išsiskubino pro vestibiulio duris.

Pastorius pasiliko tarti keletą pamokomų priekaištingų žodžių savo

išdidžiajam parapijiečiui. Atlikęs šią pareigą, jis pasišalino.

Stovėdama prie pravirų savo kambario durų, aš girdėjau, kaip jis

išėjo. Visiems išsiskirsčius, užsikabinau savo kambario duris, kad nie

kas neįeitų. Ir nepradėjau verkti ar lieti sielvartą — tam aš buvau dar

per daug rami,— bet mechaniškai nusimečiau vestuvinius drabužius. V ie

ton jų apsivilkau vilnonę suknelę, kurią dėvėjau vakar ir kurios, ma

niau, niekad nebeteks nešioti. Paskui atsisėdau. Pasijutau baisiai pavar

gusi ir nusilpusi. Aš pasidėjau rankas ant stalo, nuleidau ant jų galvą ir

susimąsčiau. Lig šiol aš tik klausiausi, žiūrėjau, judėjau, daviausi ve-'

dama ar tempiama, stebėjau, kaip įvykis seka įvykį, kaip po vienos pa

slapties atsiskleidžia kita. O dabar ėmiau viską svarstyti.

Šiaip rytas praslinko gana ramiai, išskyrus trumpą sceną su bepro

te. Visas epizodas bažnyčoje įvyko be triukšmo, niekas neleido prasi

veržti aistroms, nerėkavo, neužgauliojo ir neįžeidinėjo vienas kito, ne

verkė. Tebuvo ištarta tik keletas žodžių, ramiai užprotestuota prieš įvyk

siančias sutuoktuves. Nuskambėjo keletas griežtų, trumpų misterio Ro

česterio klausimų. Į juos buvo duoti atsakymai, paaiškinimai, pateikti

įrodymai. M a n o šeimininkas atvirai papasakojo visą tiesą, paskui pateikė

gyvą savo žodžių įrodymą. Svetimieji išėjo, ir viskas pasibaigė.

Aš sėdėjau savo kambaryje kaip paprastai viena, tokia pat, kokia

buvau, be jokio matomo pasikeitimo. Niekas manęs neužgavo, niekas

nieko man nepadarė, nepakenkė, tačiau kur dingo vakarykštė Džeinė

Eir? Kur jos gyvenimas? Kur jos viltys?

Toji Džeinė Eir, kuri sų karšta viltim žvelgė į ateitį, Džeinė ĮEir —

beveik jau nuotaka — dabar vėl buvo vieniša, liūdna mergaitė. Jos gy

venimas užgeso, jos viltys sudužo. Jos vidurvasarį pakando kalėdų spei

gas. Gruodžio mėnesio pūga nusiaubė jos birželį. Šaltis sukaustė prino

kusius obuolius, ledinė vėtra išdraskė pražystančias rožes. Pievas ir

laukus užklojo baltos įkapės. Vejelės, kurios dar vakar margavo gėlių

kilimais, šiandien buvo užverstos neišbrendamomis pusnimis. Ir miškai,

kurie prieš dvylika valandų kvapiai ošė savo lapais tarsi tropikų girai-

277

tės, dabar dunksojo tušti, nykūs kaip pušynai snieguotoje Norvegijoje. Visos mano viltys žuvo, tarsi klastingo likimo pasmerktos, kaip kadaise per vieną naktį žuvo visi pirmgimiai Egipto žemėje. Aš prisiminiau savo slapčiausias svajones, kurios dar vakar taip skaisčiai žydėjo. Dabar jos tysojo lyg sustingę, pamėlę, šalti negyvėliai, kurie niekad nebegalės atsigauti. Aš prisiminiau savo meilę: tas jausmas, kuris priklausė mano šeimininkui, kurį jis įkvėpė man, dabar drebėjo mano širdyje tarsi sergąs kūdikis šaltame lopšyje. Sielvartas ir nerimas suėmė mane. Mano meilė negalėjo prisiglausti prie misterio Ročesterio, ji negalėjo sušilti prie jo krūtinės. O, niekados jis nebesusigrąžins šio jausmo, nes pasitikėjimas pakirstas, viltys sutryptos! Dabar misteris Ročesteris man buvo nebe tas, kokį aš mačiau jį anksčiau, jis pasirodė ne toks, kokį aš jį vaizdavausi. Aš nekaltinau jo, nesmerkiau, kad jis griebėsi klastos, bet jis dabar neteko to nesutepto teisingumo, kuris mane taip traukė prie jo, ir todėl man pačiai reikėjo pasišalinti nuo jo. Tatai aš visai aiškiai supratau. Kada, kur, kaip bėgti — aš dar nežinojau, bet ir jis pats, be abejo, pasiskubins išdanginti mane iš Tornfildo. Matyt, tikros meilės jis man nejautė. Tai buvo tik trumpa aistra, ji atsitrenkė į kliūtį, ir daugiau aš jam nebereikalinga. Man būtų baisu jį dabar sutikti. Veikiausiai jam būtų nemalonu ir pažvelgti į mane. O, kokia akla aš buvau! Kaip silpnabūdiškai pasielgiau!

Mano akys buvo užmerktos; atrodė, kad viskas aplinkui eina tamsyn ir tamsyn, ir mintys šėlsta manyje lyg tamsus šniokščiantis srautas. Nusivylusi, nusilpusi, bevalė, aš, rodos, gulėjau išdžiūvusios upės dugne. Aš girdėjau, kaip nuo kalnų atšniokščia išsilieję vandenys*. Man trūko valios atsistoti, neturėjau jėgų pabėgti. Aš gulėjau pusgyvė, trokšdama vien tik mirties. Tik viena mintis dar plazdėjo manyje lyg silpna gyvybė— prisminimas, jog yra dievas. Ši mintis sužadino mano sieloje nebylią maldą, kurios neištarti žodžiai šmėkščiojo mano aptemusioje sąmonėje, lyg prašyte prašydamiesi, kad aš juos imčiau šnibždėti, tačiau man stigo jėgų juos išreikšti balsiai...

„Neatsitolink nuo manęs, nes mano nelaimė arti, ir aš neturiu, kas man pagelbėtų."

O, mano nelaimė tikrai buvo arti! Ir kadangi aš neprašiau dangaus atitolinti ją, nesusidėjau rankų, neatsiklaupiau ant kelių ir nepravėriau burnos, jį užgriuvo mane,— galingas šniokščiantis srautas užliejo mane visa jėga. Šiurpi nuovoka, kad mano gyvenimas sudužo, meilė dingo, viltys užgeso, tikėjimas sutryptas, užgulė mane ir užvertė klaikia, slegiančia mase. Tos baisios valandos negalima aprašyti. Tikrai vandenys užtvino mano sielą, aš paskendau giliame purve, mano kojos nerado, kur atsispirti, aš bridau vis gilyn, ir bangos užliejo mane.

278

XXVII S K Y R I U S

Jau gerokai po vidurdienio aš pakėliau galvą ir pamačiusi, kad krypstanti į vakarus saulė auksina mano kambario sieną, paklausiau save: ,fKą gi man daryti?"

Tačiau vidinis mano balsas taip įsakmiai ir taip baisiai atsakė: „Tuoj pat bėk iš Tornfildo",— kad aš nejučia užsikimšau ausis. „Ne, ne,— sakiau pati sau,— apie tai negali būti nė kalbos! Kad aš nebesu Edvardo Ročesterio nuotaka—tai-nedidelė bėda,— tvirtinau pati sau.— Baisu, kad teko pabusti iš nuostabaus sapno ir pamatyti, jog visos mano iliuzijos yra bergždžios,— bet su tuo galima apsiprasti, galima tą siaubą nugalėti. Tačiau aš neturiu jėgų ryžtingai, tuojau ir visiškai palikti savo šeimininką. To aš negaliu padaryti."

Bet tas pats vidinis balsas kartojo man, kad aš tai galiu padaryti, ir pranašavo, kad taip ir padarysiu. Aš grūmiausi su savo pačios nutarimu. Man norėjosi būti silpnai, kad galėčiau išvengti tos naujos gol-gotos, kuri laukė manęs. Nepermaldaujama sąžinė smaugė mano aistrą, tyčiojosi iš jos, sakė, kad ji susipurvinusi dar tik vieną dailią kojytę, ir žadėjo geležine savo ranka nusviesti ją į neišmatuojamas, agonijos gelmes.

— Tada tegu kiti mane nuo jo atplėšia!—sušukau aš.— Tegu kas kitas man padeda!

— Ne, pati turi tai padaryti, niekas tau nepagelbės. Tu pati išsilupsi savo dešiniąją akį, pati nusikirsi savo dešiniąją ranką. Tavo širdis bus auka, o tu pati — šventikas, kuris pervers ją.

Aš staiga pašokau, norėdama pabėgti nuo vienatvės, kurioje mane užklupo tas negailestingas teisėjas, nuo tylos, kurioje aidėjo tas siaubingas balsas. Kai aš atsikėliau, man sukosi galva, ir pajutau, kad nuo sielvarto ir nusilpimo nebegaliu pastovėti. Juk visą dieną nebuvau nei valgiusi, nei gėrusi, nes rytą nepusryčiavau. Maudžiama širdimi prisiminiau, kad, nors tiek laiko išbuvau užsidariusi, niekas nebuvo atsiųstas pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi, ar pakviesti į apačią. Net mažoji Adelė nepasibeldė į duris! Net misis Feirfeks neieškojo manęs! „Draugai visuomet pamiršta tuos, kuriuos palieka laimė",— sumurmėjau pati sau, atšaudama duris ir išeidama iš kambario. Prie slenksčio su kažkuo susidūriau. Man dar tebesisuko galva, akis aptraukė rūkas, kojos linko. Man pasidarė silpna, ir aš griuvau, tik ne ant grindų,—kažkieno ranka pagavo mane. Aš apsidairiau: mane laikė misteris Ročesteris, sėdįs kėdėje prie mano kambario slenksčio.

— Pagaliau jūs išėjote,— tarė jis.— O aš jūsų taip ilgai laukiau ir klausiausi, tačiau neišgirdau nei mažiausio krepštelėjimo, nei tylaus verksmo. Dar penkios minutės šitokios mirtinos tylos, ir aš būčiau iš-

279

laužęs duris kaip koks plėšikas. Vadinas, jūs pasislėpėte nuo manęs? Užsidarėte ir sielojotės viena! Verčiau būtute atėjusi ir piktai užpuolusi mane. Juk jūs esate staigaus būdo, ir aš laukiau panašios scenos. Aš buvau pasiruošęs visam karštų ašarų srautui, tik norėjau, kad jos būtų išlietos ant mano krūtinės. Dabar jos išsiliejo ant bejausmių grindų arba jas sugėrė jūsų pačios nosinė. Bet aš klystu: jūs visai neverkėte! Aš matau pabalusius skruostus, apsiblaususias akis ir nė ženklo ašarų. Vadinasi, jūsų širdis verkė krauju?

— Na, kaipgi, Džeine, nė vieno priekaištingo žodžio? Ničnieko, kas mane užgautų, sužadintų mano pyktį? Jūs kuo ramiausiai sėdite, kur jus pasodinau, ir žiūrite į mane nuvargusiomis akimis.

— Džeine, aš niekad nemaniau šitaip jus įžeisti. Jeigu žmogus, turėjęs vienintelį mažą ėrytį, kuris jam buvo brangus kaip tikras vaikas, su kuriuo jis valgė ir gėrė iš to pat indo ir kuris miegodavo ant jo krūtinės, per apsirikimą būtų nudūręs jį, tai jis negalėtų skaudžiau apraudoti tos baisios klaidos, kaip aš apgailestauju savąją. Ar jūs galėsite kada atleisti man?

Skaitytojau! Aš atleidau jam tučtuojau, tą pačią akimirką. Jo akyse spindėjo tokia gili atgaila, jo balse aidėjo toks sielvartas, jo laikysenoje buvo tokio vyriško ryžtingumo, o be to, Visa jo būtybė rodė tokią nepasikeitusią meilę, kad. aš jam viską atleidau! Tačiau ne žodžiais, ne kokiu nors ženklu, tik savo širdies gelmėse.

— Dabar žinote, kad esu niekšas, Džeine?—netrukus paklausė jis liūdnai, turbūt stebėdamasis, kodėl aš visą laiką tyliu ir esu tokia romi, ir nenujausdamas, kad aš sėdžiu bežadė veikiau iš silpnumo, o ne todėl, kad nenorėčiau kalbėti.

— Taip, sere. — Tada taip ir pasakykite man, aiškiai ir tiesiai, nesigailėkite manęs. — Negaliu. Aš baisiai pavargau, ir man bloga. Paduokite man van

dens. Jis lyg atsiduso, lyg suvaitojo ir, paėmęs mane ant rankų, nunešė

į apačią. Iš pradžių aš net nesuvokiau, kokiame kambaryje atsidūriau. Viską mačiau lyg per miglą. Veikiai pajutau gaivinančią židinio šilumą,— nors ir buvo vasara, aš savo kambaryje visiškai sužvarbau. Jis pridėjo man prie lūpų vyno taurę. Aš nurijau gurkšnį ir atsigavau. Po to jis padavė man kažko užvalgyti, ir aš visai atsipeikėjau. Dabar pamačiau, kad esu bibliotekoje, sėdžiu misterio Ročesterio krėsle, o jis stovi šalimais. „Jeigu dabar galėčiau pasišalinti iš gyvenimo be ypatingo skausmo, kaip būtų gera!—pagalvojau.— Tada man nereikėtų draskyti savo širdies, atplėšiant ją nuo misterio Ročesterio! Matyt, kad man teks jį palikti. Bet aš nenoriu jo palikti, aš negaliu jo palikti."

— Kaip dabar jaučiatės, Džeine?

280

— Daug geriau, sere. Netrukus jausiuosi visai gerai. — Dar išgerkite vyno, Džeine. Aš nurijau dar gurkšnį. Po to jis pastatė taurę ant stalo ir, atsistojęs

priešais mane, atidžiai pažiūrėjo man į akis. Staiga jis nusigręžė, kažką sušukęs; j o balse skambė j o keistas, audringas susi j audinimas. Nuė j ęs į antrą galą kambario, tuoj vėl sugrįžo. Paskui pasilenkė, tarsi norėdamas mane pabučiuoti, tačiau aš, prisiminusi, kad glamonėtis man dabar uždrausta, nusisukau ir atstūmiau jo veidą.

— Kaip? Ką tai reiškia?—sušuko jis skubiai;—O, aš žinau! Jūs nenorite, kad jus pabučiuotų Bertos Meizon vyras? Jūs manote, kad man skirta glamonėti kitą moterį.

— Šiaip ar taip, jūsų mylavimai ne man, sere, ir aš neturiu teisės į juos pretenduoti.

— Kodėl, Džeine? Nenorėdamas jūsų varginti, aš atsakysiu už jus. Todėl, kad aš jau turiu žmoną, pasakytute jūs. Juk teisingai atspėjau?

— Taip. — Gera jūsų nuomonė apie mane, ką ir besakyti. Vadinasi, aš jums

esu klastingas pasileidėlis, žemas ir niekšingas ištvirkėlis, kuris prisiekia jums nesavanaudišką meilę, stengdamasis įvilioti jus į gudriai paruoštas pinkles, nuplėšti jums garbę, atimti iš jūsų tai, kas brangiausia. Ką jūs į tai pasakysite? Matau, kad nieko negalite pasakyti. Pirmiausia, jūs dar tebesate silpna ir vos kvapą atgaunate. Antra, jūs dar negalite priversti save kaltinti ir plūsti mane. Be to, jūsų akyse matyti jau ašaros, ir jos plūste paplūstų, jei imtute kalbėti. O jūs anaiptol nenorite priekaištauti, užsipuldinėti, daryti scenas. Dabar jūs galvojate, kaip veikti,— kalbėti jums atrodo beprasmiška. Aš pažįstu jus, ir esu pasiruošęs.

— Sere, aš nenoriu veikti prieš jus...—-pasakiau aš, ir suvirpėjęs mano balsas įspėjo mane sutrumpinti sakinį.

— Jūsų supratimu — ne, o mano supratimu, jūs ruošiatės pražudyti mane. Juk jūs, galima sakyti, pareiškėte, jog aš —vedęs žmogus, ir manęs, kaip vedusiojo, jūs vengsite, šalinsitės. Ką tik atsisakėte pabučiuoti mane. Jūs ketinate tapti visiškai man svetima, gyventi šioje pastogėje tik kaip Adelės guvernantė. Jeigu kada aš ištarsiu jums draugišką žodį, jeigu draugiškas jausmas vėl palenks jus prie manęs, jūs pasakysite: „Šis žmogus beveik buvo padaręs mane savo meiluže, todėl aš turiu būti šalta ir abejinga jam kaip ledas ir uola." Ir jūs tapsite ledu ir uola.

Aš atsikosėjau, kad mano balsas būtų tvirtesnis, ir atsakiau: — Viskas aplinkui pasikeitė, sere, todėl aš irgi turiu pasikeisti. Tuo

netenka abejoti. O norint išvengti skausmingų svyravimų ir nuolatinės kovos su širdies polinkiais bei prisiminimais, tėra tik vienas kelias — Adelė turi gauti naują guvernantę, sere.

281

— O, Adelė eis į mokyklą, tai jau nuspręsta. Ir aš anaiptol nes ruošiu kankinti jūsų šlykščiais prisiminimais, susijusiais su Tornfildu, šia prakeikta vieta, šia Achano palapine82, šiuo bjauriu kapu, kuriame gyva mirties šmėkla klykia į giedrą dangų,— šiuo pragaru ankštomis mūro sienomis, kur siautėja tik vienas realus velnias, blogesnis už visą legioną įsivaizduojamų. Džeine, jūs nepasiliksite šičia. Aš — irgi. Aš blogai pasielgiau, kad iš viso atsikviečiau jus į Tornfildą, tokią vietą, kur gyvena vaiduokliai. Dar jūsų nematęs, aš įsakiau visiems namiškiams, kad jie slėptų nuo jūsų šių namų prakeikimą vien tik dėl to, kad bijojau, jog nė viena guvernantė nesutiks būti prie Adelės, žinodama, su kokiu įnamiu jai tenka gyventi. Aš nesiryžau iškraustyti ligonės kur kitur, nors ir turiu kitą seną sodybą Femdine, dar nuošalesnę ir vienišesnę, kur ją galėjau gana saugiai apgyvendinti, tačiau mintis, kad vieta vidury miškų gali būti nesveika, privertė mane atsižadėti to plano. Galimas daiktas, tos drėgnos sienos būtų padėjusios greičiau ja nusikratyti. Tačiau kiekvienas nusidėjėlis nusideda savaip, o aš nesu linkęs slaptai žudyti, net ir tais atvejais, kai nekenčiu iš paskutiniųjų.

— Tačiau slėpti nuo jūsų beprotės buvimą — reiškė tą patį, kaip ir uždengti vaiką apsiaustu ir paguldyti jį po nuodingu medžiu: jau vien šios furijos kaimynystė veikia nuodijamai. Bet aš uždarysiu Tornfildo pilį, užkalsiu paradines duris, užtaisysiu lentomis apatinio aukšto langus. Misis Pul mokėsiu per metus du šimtus svarų, kad ji gyventų su mano žmona, kaip jūs vadinate tą siaubingą raganą. Greis už pinigus sutiks daug ką padaryti. Be to, su ja gyvens jos sūnus, Grimsbio smuklininkas. Ji nebus tokia vieniša, ir jisai galės ateiti jai į pagalbą beprotės priepuolių atvejais, kai mano žmonai šaus į galvą deginti naktį žmones savo lovose, pulti juos su peiliu, suleisti jiems į gerklę dantis ir taip toliau.

— Sere,— aš pertraukiau jį,— jūs esate negailestingas tai nelaimingai ledi. Jūs kalbate apie ją su neapykanta, su kerštinga antipatija. Tai žiauru,— juk ji nekalta, kad pamišo.

— Džeine, mano mažyte mylimoji (aš taip vadinsiu jus, nes jūs tokia esate), jūs nežinote, ką šnekate. Jūs vėl neteisingai galvojate apie mane. Aš jos nekenčiu ne todėl, kad ji pamišėlė. Jei jūs būtute jos vietoje, ar manote, kad aš taip pat ir jūsų neapkęsčiau?

— Manau, kad taip, sere. — Tada jūs apsirinkate ir visai manęs nepažįstate, taip pat nieko

nežinote, kaip aš galiu jus mylėti. Kiekviena jūsų kūno dalelytė man

82 Pagal bibliją, Achanas užtraukė dievo prakeikimą savo tautai, paslėpdamas savo palapinėje iš priešų atimtus trofėjus.

282

brangi kaip ir mano paties. Ji lygiai brangi man ir kančiose, ir ligoje. Jūsų siela yra mano turtas, ir jeigu ji susirgtų, ji vis vien liktų mano turtas. Jeigu jūs imtute siautėti, aš laikyčiau jus savo glėbyje, bet neužvilkčiau jums tramdomųjų marškinių. Jūsų prisilietimas, net užėjus beprotystės priepuoliui, vis vien žavėtų mane. Jeigu jūs šoktute ant manęs taip įnirtusi, kaip šįryt toji moteriškė, aš apsikabinčiau jus ne tik švelniai, bet ir karštai. Aš neatšokčiau nuo jūsų su pasibjaurėjimu kaip kad nuo jos, o ramiomis valandomis jūs neturėtute kito sargo, kito slaugytojo, o tik mane. Aš visada sėdėčiau šalia jūsų ir slaugyčiau jus su neišsenkamu švelnumu, nors jūs man niekad nė nenusišypsotute, man niekad nenusibostų žiūrėti į jūsų akis, nors jos manęs ir nepažintų. Bet kodėl apie tai galvoju? Aš sakiau, kad žadu išgabenti jus iš Tornfildo. Jūs žinote, viskas paruošta, kad galėtumėt tuoj išvykti. Rytoj iškeliausite. Aš tik prašau iškęsti dar vieną naktį šioje pastogėje, Džeine, ir tada visiškai atsisveikinsite su visomis tomis baisybėmis. Aš turiu prieglobstį, saugią užuovėją, kur nepasieks nekenčiami prisiminimai, negeistini įsibrovėliai* net melas ir šmeižtas.

— Ir pasiimkite Adelę, sere,— įsiterpiau aš.—-Jinai sudarys jums kompaniją.

— Ką jūs norite pasakyti, Džeine? Aš juk minėjau, kad Adelę atiduosiu į mokyklą. Kam man reikalinga vaiko draugystė, ir dar ne mano paties vaiko, o kažkokios prancūzės šokėjos pavainikio? Kam jūs pri-kaišiojate ją man? Aš klausiu, kodėl jūs peršate Adelę man į draugystę?

— Jūs kalbėjote apie pasitraukimą į nuošalią vietą, sere. Nuošalumas ir vienatvė — nuobodūs ir nykūs. Jūs neištversite.

— Vienatvė! Vienatvė! —pakartojo jis susierzinęs.— Matau, kad turiu paaiškinti. Aš nežinau, ką reiškia sfinkso išraiška jūsų veide. Jūs būsite su manim toje vienatvėje. Suprantate?

Aš papurčiau galvą. Reikėjo nemažai drąsos, norint parodyti šį nebylų atsisakymo ženklą, matant, kaip jis vis labiau jaudinasi. Jis lakstė po kambarį, bet dabar staiga sustojo lyg įbestas. Po to pažiūrėjo į mane ilgu ir atidžių žvilgsniu. Aš nukreipiau savo akis nuo jo į židinį ir pasistengiau atrodyti rami ir tvirta.

— Štai ir vėl pasireiškė sunkus Džeinės charakteris,— tarė jis pagaliau ir daug ramiau, nei galėjau tikėtis, spręsdama iš jo žvilgsnio.— Kol kas šilko siūlas vyniojosi gana sklandžiai, bet aš visą laiką žinojau, kad pasitaikys koks mazgas ir prasidės sunkumai. Štai ir prasidėjo. Dabar nebus galo nesusipratimams, kivirčams, ginčams. Dievaži, norėčiau turėti nors dalelę Samsono jėgos, kad įstengčiau atnarplioti visus šiuos mazgus!

Jis vėl ėmė vaikščioti, bet greit sustojo, tik šį kartą jau priešais mane.

283

— Džeine, ar jūs paklausysite proto balso? (Jis pasilenkė ir prikišo lūpas man prie ausies.) Jeigu ne, tai aš priversiu jėga.— Jo balsas buvo kimus, jo žvilgsnis—kaip žmogaus, kuris pasiruošęs sutraukyti nepakenčiamus pančius ir duoti valią nesutramdomiems jausmams.

Aš supratau, kad dar viena akimirka, dar kartą prasiverš jo įtūžimas, ir aš nebeįstengsiu jo sulaikyti. Tik dabar — kaip tik šią prabėgančią sekundę—aš dar galėjau primesti jam savo valią ir jį sutramdyti. O vien pamėginusi jį atstumti, pabėgti nuo jo ar bent jo nusigąsti, aš tik būčiau pražudžiusi ir save, ir jį. Bet manęs neėmė baimė, nė truputėlio. Jutau savyje kažkokią vidinę jėgą, galinčią paveikti jį, ir jinai teikė man stiprybės. Kritiškoji minutė buvo pavojinga, tačiau drauge ir žavi. Tokį jausmą turbūt patiria indėnas, mažu luoteliu leisdamasis per upės slenkstį. Aš paėmiau jo tvirtai sugniaužtas rankas, atlenkiau mėšlungio sutrauktus pirštus ir švelniai tariau:

— Sėskite. Aš kalbėsiuosi su jumis, kiek tik panorėsite, ir išklausysiu viską, ką tik turite man pasakyti — protingo ar neprotingo.

Jis atsisėdo, bet aš jam neleidau tuoj pat prašnekti. Jau kurį laiką] kiek tik galėdama stengiaus sulaikyti ašaras, kurios tiesiog veržė; man iš akių, žinodama, kad jam nemalonu bus matyti mane verkiančią-j O dabar man atrodė, kad metas duoti joms valią. Jeigu ašaros erzii jį, tuo geriau. Todėl lioviausi valdžiusis ir iš visos širdies pravirkai

Veikiai išgirdau, ko tikėjausi: jis susirūpinęs ėmė maldauti, kad m siraminčiau. Aš atsakiau, kad negaliu, kol jis taip nusiteikęs.

— Bet aš visai nepykstu, Džeine. Aš tik per daug jus myliu, o blyškęs jūsų veidukas pasidarė toks atkaklus ir šaltas, kad aš nebėgi Įėjau susivaldyti. Na, nusiraminkite, nusišluostykite akis.

Iš jo sušvelnėjusio balso matėsi, kad jis jau susivaldė. Dabar aš aprimau. Jisai pamėgino padėti galvą man ant peties, bet aš neit dau. Tada jis norėjo prisitraukti mane prie savęs —ne!

— Džeine, Džeine! —prabilo jis su tokiu graudžiu sielvartu, kad suvirpėjo visi nervai.— Vadinasi, jūs visai nemylite manęs? Jūs ver tinote tik mano padėtį, norėjote tiktai vadintis mano žmona? Dabar, kada manote, jog aš nebeturiu teisės būti jūsų vyras, jūs atšoksta'J vos man prisilietus, lyg aš būčiau kokia rupūžė ar beždžionė.

Šie žodžiai man buvo skaudūs. Bet ką gi aš galėjau atsakyti ar daryti? Veikiausiai nė nereikėjo nei ko sakyti, nei daryti, tik ^ taip kankino sąžinė, kad aš, gailėdamasi jo užgautų jausmų, neįsten . susilaikyti neužlašinusi balzamo ant žaizdos, kurią pati buvau padarii

— Aš tikrai myliu jus,— pasakiau jam,— ir labiau negu bet tačiau negaliu jums rodyti šio jausmo ar skatinti jį ir kalbu apie su jumis paskutinį kartą.

284

— Paskutinį kartą, Džeine? Kaip? Nejaugi jūs manote, kad, mylėdama mane, galėsite gyventi su manimi, kasdien mane matyti ir vis dėlto būti visą laiką šalta ir tolima?

— Ne, sere! Aš puikiai žinau, kad to negalėčiau, ir todėl lieka tik vienas kelias. Tačiau jūs baisiai supyksite, jeigu aš pasakysiu.

— O, pasakykite! Jeigu aš imsiu siautėti, jūs vėl galėsite paleisti į darbą ašaras.

— Misteri Ročesterį, aš turiu palikti jus. — Kuriam laikui, Džeine? Kelioms minutėms, kol susišukuosite plau

kus,—jie šiek tiek susitaršė,— kol atgaivinsite vandeniu veidą — jis visas kaip ugnyje?

— Aš turiu palikti Adelę ir Tornfildą. Aš turiu persiskirti su jumis visam gyvenimui, pradėti naują gyvenimą tarp svetimų žmonių ir svetimoje aplinkoje.

—• Žinoma. Aš jums irgi tą pat sakiau. Tik nenoriu nė girdėti apie jūsų atsiskyrimą nuo manęs. Jūs turite tapti mano dalimi. Ir mes sukursime naują gyvenimą. Jūs tapsite mano žmona. Aš nesu vedęs. Jūs būsite misis Ročester ir iš tikrųjų, ir formaliai. Kol aš gyvas, mylėsiu tik jus vieną. Mes iškeliausime į Prancūzijos pietus ir įsikursime baltutėje viloje, kurią aš kadaise nusipirkau Viduržemio jūros pakrantėje. Ten jūs gyvensite laiminga, saugi ir nekaltų nekalčiausia. Nebijokite, aš nesiruošiu įtraukti jus į nuodėmę — paversti savo meiluže. Kodėl jūs purtote galvą? Džeine, jūs turite būti protinga, nes aš išties už save neatsakau.

Jo balsas ir rankos virpėjo, jo plačios šnervės išsiplėtė, akys žaibavo. Ir vis dėlto aš išdrįsau prabilti.

— Sere, jūsų žmona tebegyvena; šį faktą ir jūs pats šįryt pripaži-note. Gyvendama su jumis taip, kaip jūs norite, aš tapčiau jūsų meiluže. Tai neigti — reikštų veidmainiauti, reikštų meluoti.

— Džeine, jūs pamirštate, kad aš anaiptol nesu iš romiųjų. Man greit pritrūksta kantrybės. Aš nesu šaltakraujis ir beaistris. Jei gailitės savęs ir manęs, palieskite pirštu mano pulsą,— matote, kaip jis daužosi? Pasisaugokite!

Jis atsmaukė rankovę ir parodė man nuogą riešą: jo skruostai ir lūpos vis labiau blyško; mane tiesiog ėmė neviltis. Jaudinti jį ir priešintis jo troškimui buvo žiauru, tačiau negalėjau nė nusileisti. Aš pasielgiau taip, kaip elgiasi visi žmonės, atsidūrę paskutinėje bėdoje,— instinktyviai kreipiausi pagalbos į aukštesnę už žmogų esybę. Žodžiai: „Dieve, padėk man!" nejučia išsiveržė man iš lūpų.

— Koks aš kvailys!—staiga sušuko misteris Ročesteris.— Aš įtikinėju ją, kad nesu vedęs, ir nepaaiškinu kodėl! Aš pamiršau, kad ji nieko nežino apie tą moterį ir apie tas aplinkybes, kurios privedė prie

285

tos pragaištingos sąjungos su ja. O, aš esu tikras, kad Džeinė pritars man, kai ji sužinos visa, ką aš žinau, Duokite man savo ranką, Džeinete, kad galėčiau ne tik matyti jus, bet ir lytėjimu įsitikinti, jog jūs šalia manęs, ir aš keletu žodžių papasakosiu kas svarbiausia.

— Taip, sere. Aš galiu jūsų klausytis ištisas valandas. — Aš teprašau tik minučių. Džeine, ar jums teko girdėti, kad aš

nebuvau vyriausias sūnus šeimoje ir kad turėjau už save vyresnį brolį? — Prisimenu, misis Feirfeks kartą man minėjo. — Ir ar jums teko girdėti, kad mano tėvas buvo godus žmogus, ku

riam visų brangiausias dalykas pasaulyje buvo pinigai? — A š girdėjau, kad jis maždaug toks buvo. — Matote, Džeine, būdamas šykštus, jis nusprendė neskaldyti turto.

Jis tiesiog negalėjo nė pagalvoti, kad gali tekti dalyti dvarus ir nemažą dalį palikti man. Jisai nusprendė, kad viskas turi atitekti mano broliui Rolandui. Tačiau jam taip pat buvo skaudu, kad kitas jo sūnus turi likti skurdžius. Todėl man reikėjo vesti turtingą žmoną. Jis iš anksto ėmė ieškoti man nuotakos. Misteris Meizonas, Vest Indijos plantatorius ir komersantas, buvo senas jo pažįstamas. Mano tėvas gerai žinojo, kad tai turtingas žmogus. Jis ėmė smulkiau teirautis ir patyrė, kad misteris Meizonas turėjo sūnų ir dukterį. Iš jo mano tėvas sužinojo, kad jis ketina duoti dukteriai kraičio trisdešimt tūkstančių svarų. To užteko. Baigęs koledžą, aš buvau išsiųstas į Jamaiką vesti merginos, kuri man jau buvo išpiršta. Mano tėvas nė neužsiminė apie jos pinigus, tik papasakojo, kad mis Meizon grožiu didžiuojasi visas Speniš Taunas. Tatai nebuvo melas. Aš įsitikinau, kad ji daili mergina, Blanš Ingrem stiliaus: aukšta, didinga brunetė. Jos šeima nenorėjo paleisti manęs iš rankų, nes aš buvau iš geros giminės. Jinai irgi to pat siekė. Jos artimieji rodydavo.man ją išpuoštą per pobūvius. Aš retai tesusitikdavau su ja viena ir labai mažai teturėjau progos pasikalbėti. Jinai meilinosi man ir visaip stengėsi mane sužavėti. Visi jos aplinkos vyriškiai, atrodė, gėrėjosi ja ir pavydėjo man. Mane visa tai apakino, suviliojo, sudirgino, ir, būdamas naivus ir neišmanėlis, ėmiau galvoti, kad myliu ją. Jokia beprotybė taip nestumia žmogaus į pragaištį, kaip idiotiškas noras pirmauti draugijoje, kaip jaunuolio geidulingumas, nutrūktgalviškumas ir aklumas. Jos giminės skatino mane. Konkurentai netiesiogiai kurstė suktis apie ją, ji pati visaip stengėsi pavergti mane ir, nespėjus man gerai apsidairyti, jau buvo po vedybų. O, prisimindamas tą savo žingsnį, aš jaučiu didžiausią panieką, kuri stačiai smaugia mane! Aš nė kiek nemylėjau, nė kiek negerbiau, aš net nepažinojau jos. Aš nebuvau tikras, ar mano žmonos būdas turi nors vieną teigiamą bruožą. Aš nepastebėjau joje ar jos elgesyje nei kuklumo ar geraširdiškumo, nei nuoširdumo ar subtilumo. Ir vis dėlto aš vedžiau ją. Pas

286

kutinis kvailys! Niekingas apakėlis aš buvau! Aš būčiau kur kas mažiau nusidėjęs, jeigu...

— Bet aš turiu neužmiršti, su kuo kalbu. Savo nuotakos motinos aš nė iš tolo nebuvau matęs ir maniau, kad ji mirusi. Tik pasibaigus medaus mėnesiui, aš pamačiau, jog klydau: ji buvo gyva, tik išprotėjusi ir uždaryta į beprotnamį. Pasirodo, kad buvo dar ir jaunesnis brolis, taip pat tikras idiotas. Vyresnysis brolis, kurį jūs matėte, veikiausiai vieną gražią dieną atsidurs toje pačioje vietoje; jo aš negaliu neapkęsti, nors ir bjauriuosi visa jo gimine, nes jis savo silpnutėje sieloje turi truputį nuoširdaus jausmo, visą laiką rūpinasi savo nelaimingąja sese-ria, o be to, kadaise tiesiog šuniškai buvo prisirišęs prie manęs. Mano tėvas ir mano brolis Rolandas žinojo visa tai, tačiau jie galvojo tik apie tuos trisdešimt tūkstančių svarų ir buvo susimokę prieš mane.

— Visa tai patyrus, mane tiesiog šiurpas nukrėtė. Tačiau aš savo žmonai tegalėjau prikišti tik klastingą apgaulę, daugiau nieko. Net tada, kada pastebėjau, kad ji savo prigimtimi visiškai svetima man, kad jos skonis man bjaurus, kad jos protas banalus, siauras, žemas, kad ji neįstengia pakilti kiek aukščiau, aprėpti plačiau, kada supratau, kad negalėsiu maloniai bendrauti su ja nė vieno vakaro, net nė vienos valandos, kad tarp mūsų neįmanomas joks draugiškas pašnekesys, nes kiekvieną temą, kokią tik aš paliesdavau, ji visuomet pasukdavo kokia nors nevalyva ir banalia, iškreipta ir absurdiška linkme,—kada suvokiau, kad niekad neturėsiu jaukaus ir pastovaus šeimos židinio, nes. joks tarnas nesutiks kęsti nuolatinių, beprasmiškų ir šiurkščių jos priekaištų arba užgaulių, prieštaraujančių, priekabių įsakymų,— net ir'tada aš sutramdžiau save, nesmerkiau jos, neužgauliojau, stengiausi neparodyti, kad mane graužia gailesys ir pasišlykštėjimas, giliai paslėpiau savyje visą antipatiją, kurią jaučiau jai.

— Džeine, aš jūsų nekankinsiu ir nepasakosiu bjaurių detalių. Pakaks keleto žodžių. Su ta moterimi išgyvenau antrame jų namų aukšte ketverius metus, ir per tą laiką ji tikrai mane nukankino. Jos blogosios ypatybės stiprėjo pasibaisėtinai greitai, jos ydos taip suklestėjo, kad tik žiaurumas galėjo jas sutramdyti, o aš nenorėjau būti žiaurus. Koks pigmėjiškas buvo jos protas ir kokie velniški polinkiai! Kokį siaubingą prakeikimą užtraukė man tie jos polinkiai! Berta Meizon, tikra savo niekingos motinos duktė, vertė mane pergyventi visas tas šlykščias ir žeminančias scenas, kurių negali išvengti vyras, turįs žmoną, nesugebančią valdytis ir nepasižyminčią doriniu tyrumu.

— Tuo tarpu mirė mano brolis, o baigiantis ketvirtiesiems mano vedybinio gyvenimo metams, mirė ir mano tėvas. Dabar aš buvau turtingas, bet drauge ir šlykštus nuskurdėlis. Grubiausia, nevalyviausia ir labiausiai iškrypusi žmogysta, kokią tik kada teko matyti, buvo surišta

287

su manim, ir įstatymas bei visuomenė pripažino ją mano dalimi. Ir aš negalėjau jokiu legaliu būdu ja atsikratyti, nors gydytojai nustatė, kad mano žmona buvo beprotė ir kad jos darkymasis padėjo sparčiai augti beprotybės pradams, kurie seniai slypėjo joje. Džeine, jums sunku klausytis mano pasakojimo? Jūs atrodote tikra ligonė. Gal aš kitą dieną baigsiu pasakoti?

— Ne, sere, baikite dabar. Man gaila jūsų, man tikrai baisiai gaila jūsų.

— Kai kurių asmenų gailestis, Džeine, yra užgauli ir žeminanti išmalda, leistina sviesti atgal tam, kuris ją siūlo. Bet šitokį gailestį rodo rambios, savanaudės širdys. Tas gailestis esti dvilypis: jį sudaro egoistiškas susierzinimas dėl svetimų nelaimių, susimaišęs su bukaprotiška panieka tiems, kuriuos ištiko tos nelaimės. Bet jūsų, Džeine, gailestis ne toks. Ne šio jausmo išraiška slypi dabar jūsų akyse ir verčia tankiai plakti jūsų širdį,— nuo visai kitokio susijaudinimo dreba jūsų ranka, kurią laikau. Jūsų gailestis, mylimoji, yra kenčiančioji meilės motina, jos širdgėla yra to dieviško jausmo duktė. Aš priimu ją, Džeine. Tegu toji duktė ateina pas mane. Aš laukiu jos, išskėtęs rankas.

— Ne, sere, pasakokite toliau. Ką jūs darėte, sužinojęs, kad ji pamišo?

— Džeine, aš visiškai nusiminiau. Tik likučiai savigarbos sulaikė mane prie bedugnės krašto. Pasaulio akyse aš, be abejo, buvau užsitraukęs didžiausią negarbę, tačiau mano sąžinė liko švari, nes iki paskutinio momento laikiausi nuošaliai nuo jos nusikalstamo gyvenimo ir šlykščių aistrų. Bet žmonės siejo mano vardą su jos vardu, ir susidurdavau aš su ja kas dieną. Bjauraus jos kvapo buvo prisigėręs oras, kuriuo alsavau. Be to, aš niekad negalėjau pamiršti, kad kadaise buvau jos vyras. Sis prisiminimas man buvo ir liko neapsakomai šlykštus. Maža t aš žinojau, kad, kol ji gyva, aš negalėsiu būti kitos, geresnės žmonos vyras. Ir nors ji buvo penkeriais metais vyresnė už mane (jos šeima i mano tėvas man pamelavo net jos metus), bet galėjo pergyventi mane, mat, kad ir nesveika būdama psichiškai, fiziškai buvo pavydėtinai stipri. Ir tokiu būdu, būdamas dvidešimt šešerių metų, aš nugrimzdau į tikrą neviltį.

— Vieną naktį mane pažadino jos klyksmas {kai gydytojai pripažino, kad ji pamišusi, ją teko laikyti užrakintą). Naktis kaip paprastai Vest Indijoje buvo karšta ir tvanki. Šitokios naktys tame klimate dažnai pranašauja didelę audrą. Neįstengdamas užmigti, aš atsikėliau ir atidariau langą. Oras, atrodė, buvo prisigėręs sieros garų, nė mažiausio gaivaus dvelktelėjimo. Moskitai veržėsi į vidų ir, monotoniškai zyzdami, skraidė po kambarį. Jūra, kurios šniokštimas sklido ligi manęs, vilnijo lyg per žemės drebėjimą. Virš jos būriavosi juodi debesys. Mėnulis

288

leidosi į bangas, didžiulis ir raudonas lyg įkaitęs patrankos sviedinys. Jis metė savo paskutinį kruviną žvilgsnį į pasaulį, kurį jau tąsė prasidedančios audros konvulsijos. Visa ta atmosfera ir aplinkos vaizdas slėgė mane fiziškai, o mano ausyse be perstojo skambėjo prakeikimai, kuriuos rėkavo pamišėlė. Jinai visą laiką tiesiog su demoniška neapykanta kartojo mano vardą su tokiais šlykščiais keiksmais, kurių turbūt neištartų nė viena kekšė. Nors* rnane nuo jos skyrė du kambariai, aš girdėjau kiekvieną jos žodį,— plonos Vest Indijos namų sienos negalėjo sulaikyti jos vilkiško staugimo.

— „Šis gyvenimas,— galų gale tariau aš sau,— tikras pragaras! Šitokia tvankuma, šitoks klaikus klyksmas gali kilti tik iš požemio karalystės. Aš turiu teisę ištrūkti iš viso to, jei tik galiu. Šios kančios pasibaigs, kai nusimesiu sunkią kūno naštą, kuri gniuždo mano sielą. Aš nebijau amžinos ugnies, kurią tiki fanatikai. Anas pasaulis negali būti siaubingesnis už dabartinį, ir todėl verčiau ištrūkti iš čia ir grįžti pas savo dangiškąjį tėvą!"

— Taip aš kalbėjau sau, klūpodamas ir rakindamas lagaminą, kuriame buvo pora užtaisytų pistoletų. Aš nusprendžiau nusišauti. Tačiau ši mintis mane buvo pagavusi tik valandėlę. Kadangi aš nepraradau sveiko proto, tai šis kritiškas momentas, kada baisiausia neviltis šnibždėjo man mintį nusižudyti, tuojau praėjo.

— Nuo jūros, iš Europos pusės, padvelkęs gaivus vėjas įsiveržė pro atdarą langą. Kilo audra, prapliupo liūtis, be galo trankėsi perkūnas, žaibavo, ir oras* tapo grynas. Tada man subrendo tvirtas pasiryžimas. Vaikščiodamas savo sode po rasotais apelsinmedžiais, tarp lietaus permerktų granatmedžių ir ananasų, tropinės aušros spinduliuose ėmiau svarstyti štai ką... Jūs paklausykite, Džeine, nes tikroji išmintis suramino mane tą valandą ir parodė kelią, kuriuo turėjau žengti.

— Mielas Europos vėjas vis dar tebešnibždėjo atsigavusiuose lapuose, ir Atlantas griaudėjo didingai įsisiautėjęs; mano širdis, taip pat buvusi negyva ir išdžiūvusi, vėl ėmė žvaliai plakti, prisipildė gyvybės syvų; visa mano būtybė troško atsinaujinti, mano siela pasiilgo tauraus peno. Aš pajutau, kaip atgijo mano viltys, pamačiau, kad aš dar galiu atgimti. Stovėdamas po žydinčiomis šakomis savo sodo gilumoje, aš žvelgiau į okeano tolumą, žydresnę už patį dangų. Ten buvo Europa, senasis pasaulis, ten manęs laukė šviesi ateitis.

— „Keliauk tenai,— šnibždėjo man viltis,— ir vėl apsigyvenk Europoje. Ten niekas nežino, koks suteptas tavo vardas, kokią šlykščią naštą tu neši. Pamišėlę pasiimk kartu į Angliją. Uždaryk ją Tornfilde ir rūpestingai saugok. Ir tada keliauk, kur tik nori, ir vėl susiek savo likimą su būtybe, kuri tau bus prie širdies. Šita moteris, kuri taip ilgai

19. Džeinė Br 289

piktnaudžiavo tavo kantrybe, kuri taip suteršė tavo vardą, taip sutrypė tavo garbę, taip sudarkė tavo jaunystę,— nėra tavo žmona, o tu nesi jos vyras. Žiūrėk, kad ji turėtų viską, ko jai reikia šitokioje padėtyje, ir tu būsi atlikęs s&vo pareigą ir dievui, ir žmonėms. Tegu jos vardas, jos santykiai su tavimi lieka palaidoti užmirštyje. Tu neužsimink apie ją jokiai gyvai būtybei. Duok jai saugų būstą ir reikalingus patogumus, paslaptimi apgaubk jos pažeminimą ir palik ją!"

— Taip aš ir pasielgiau. Mano tėvas ir brolis pažįstamiems nepranešė, kad aš vedžiau. Jau pačiame pirmame savo laiške aš parašiau, kaip žiūriu į savo vedybas, nes jaučiau gilų pasibjaurėjimą šia santuoka. Atskleidęs savo žmonos būdą ir paveldimas jos šeimos ypatybes, pamačiau, kokia siaubinga ateitis manęs laukia, ir primygtinai reikalavau, kad viskas būtų laikoma paslaptyje. O netrukus žmona, kurią man tėvas išrinko, taip klaikiai ėmė elgtis, kad jam teko tik raudonuoti dėl savo marčios. Jis ne tik nesistengė plačiai kalbėti apie mano vedybas, bet kuo rūpestingiausiai viską slėpė kaip ir aš pats.

— Ir štai aš išgabenau ją į Angliją. Kaip siaubinga buvo su tokia pabaisa plaukti laivu. Apsidžiaugiau, kai pagaliau pristačiau ją į Tornfildą ir saugiai apgyvendinau tame trečiojo aukšto kambaryje, kurio slaptą vidinį uždorį per dešimt metų ji pavertė laukinio žvėries urvu, šmėklos landyne. Iš pradžių sunku buvo surasti jai prižiūrėtoją, nes reikėjo parinkti tokią moteriškę, kurios ištikimybe būtų buvę galima pasikliauti. Pamišėlės siautėjimas būtų neišvengiamai išdavęs jos paslaptį. Be to, jai užeidavo ir ramūs laikotarpiai, trukdavę ištisas dienas, kartais net savaites, ir tada ji mane visaip koneveikdavo. Pagaliau aš pasamdžiau Greisę Pul iš Grimsbio užeigos. Jinai ir gydytojas Karteris, kuris aptvarstė Meizono žaizdas tą naktį, kada pamišėlė bandė nudurti savo brolį, buvo vieninteliai žmonės, kuriems aš patikėjau paslaptį. Misis Feirfeks veikiausiai šį tą įtaria, bet ji nieko tikro nežino. Greis, bendrai paėmus, pasirodė kaip gera sargė, nors, iš dalies dėl savo pačios kaltės, ji ne kartą buvo apgauta ir nesugebėjo išsaugoti savo ligonės,—j bet čia jau nieko nepadarysi, čia kaltos sunkios jos pareigos. Pamišėlė gudri ir klastinga. Ji visada moka pasinaudoti menkiausiu savo slaugytojos neapdairumu. Vieną kartą ji nutykojo paslėpti peilį, kuriuo mėgino nudurti brolį, o du kartus nusičiupo savo kambario raktus ir išsėlino iš ten naktį. Pirmą sykį ji norėjo sudeginti mane lovoje, antrą įsibrovė pas, jus. Dėkoju apvaizdai, kuri sergėjo jus, kad tada ji savoj įniršį išliejo ant jūsų vedybinio apdaro, kuris, matyt, jai priminė j< pačios vestuves. Bet aš bijau ir pagalvoti, kas galėjo atsitikti! Ka< įsivaizduoju, kaip tas nuožmus padaras, kuris šį rytą buvo įsikil man į gerklę, tą naktį pasilenkė su savo pamėlynijusiu veidu virš m< balandėlės lizdo, man tiesiog kraujas stingsta gyslose...

290

— Ir ką gi, sere,— paklausiau aš, jam nutilus,— jūs veikėte, įkurdinęs ją šičia? Kur jūs keliavote?

— Ką aš veikiau, Džeine? Aš virtau amžinu bastūnu. Kur aš keliavau? Aš ėmiau blaškytis visur tarsi klaidžiojanti liepsnelė. Išsitrankiau po visą Europą, aplankiau daugybę šalių. Aš trokšte troškau surasti gerą, protingą moterį, kurią būčiau galėjęs pamilti,— tikrą priešingybę tai furijai, kurią palikau Tornfilde.

— Bet juk jūs negalėjote susituokti, sere! — Aš nusprendžiau, kad galiu, ir buvau tvirtai įsitikinęs, kad ne

tik galiu, bet ir turiu. Iš pradžių aš nė neketinau griebtis apgaulės, kaip kad pasielgiau su jumis. Ketinau viską atvirai išpasakoti pamiltajai moteriai ir atvirai pasipiršti. Man atrodė absoliučiai aišku, kad aš turiu teisę mylėti ir būti mylimas, ir nė kiek neabejojau, kad rasiu tokią moterį, kuri įstengs suprasti mano padėtį ir neatstums manęs, nors mane ir slegia prakeikimo našta.

— Na ir ką gi, sere? — Kai jūs imate mane kvosti, Džeine, aš negaliu nenusišypsoti.

Jūsų akys išsiplečia it nekantraus paukščio, o jūs pati neramiai judate, tarsi mano žodžiai nepakankamai greitai duoda jums atsakymą ir jūs norėtute jį pati perskaityti kito širdyje. Bet pirma pasakykite man, ką reiškia tas jūsų: „Na ir ką gi, sere"? Šį trumpą sakinį jūs tariate labai dažnai. Jis tiek kartų vedė mane per nepabaigiamus pasakojimus. Aš ir pats nežinau, kodėl toji jūsų replika taip veikia mane.

— Aš norėjau pasakyti: kas buvo po to? Ką jūs toliau darėte? Kokios buvo pasekmės?

— Puiku. Ir ką jūs dabar norėtute išgirsti? — Ar jūs radote moterį, kurią pamilote? Ar prašėte ją tekėti už jūsų

ir ką ji atsakė? —• Aš galiu pasakyti, ar aš radau moterį, kurią pamilau, ir ar pra

šiau ją tekėti už manęs, tačiau jos atsakymas dar turės būti įrašytas likimo knygoje. Ištisus dešimt metų aš visur basčiausi, gyvendamas čia vienoje sostinėje, čia kitoje. Kartais Peterburge, dažniau Paryžiuje, protarpiais—Romoje, Neapolyje, Florencijoje. Pinigų turėjau, priklausiau garsiai giminei, todėl pats galėjau pasirinkti pažintis. Galėdamas patekti į visus visuomenės sluoksnius, savojo moters idealo ieškojau tarp Anglijos ledi, Prancūzijos markizaičių, Italijos sinjorinų ir Vokietijos grafaičių,, tačiau negalėjau jo rasti. Kartais akimirką man atrodydavo, kad štai pagavau žvilgsnį, išgirdau toną, išvydau veidą, kuris lyg sakė, kad mano svajonė išsipildė, tačiau bematant apsivildavau. Jūs negalvokite, kad aš geidžiau proto ar kūno tobulybės. Aš svajojau sutikti moterį, kuri būtų visai priešinga tai kreolei, bet visi mano ieškojimai buvo bergždi. Žinodamas, kokius pavojus, kokį siaubą ir pasi-

291

bjaurėjimą žada nevykusios vedybos, aš neradau nė vienos, kurią, net ir visai laisvas būdamas, būčiau prašęs už manęs tekėti. Iš nusivylimo pradėjau elgtis kaip tikras beprotis. Ėmiau ieškoti pramogų, tačiau niekad nenuslydau iki ištvirkavimo. Tuo aš. šlykštėjausi tada ir dabar šlykščiuosi. Tai buvo mano vestindiškos Mesalinos83 ypatybė. Neįveikiamas bjaurėjimasis ja ir visu tuo, kas su ja susiję, priversdavo mane susivaldyti net smaginantis. Kiekviena pramoga, virstanti palaidu siautėjimu, tarsi artino mane prie jos bei jos ydų, ir aš vengdavau viso to.

— Tačiau aš negalėjau gyventi vienas ir pradėjau bendrauti su meilužėmis. Pirmutinė buvo Selina Varans,— dar vienas mano gyvenimo epizodas, kurį prisiminęs tiesiog niekinte niekinu save. Jūs jau žinote, kas ji buvo ir kaip baigėsi mano santykiai su ja. Po jos aš turėjau dar dvi meilužes; italę Giačintą ir vokietę Klarą. Abi jos buvo laikomos didžiausiomis gražuolėmis. Bet ką reiškė man jų grožis po keleto savaičių? Giačintą buvo lengvabūdė ir įžūli. Man ji nusibodo po trijų mėnesių. Klara — padori ir ramutė, bet bukaprotė, sušniurusi, neimponuojanti,— nė krislelio to, kas būtų atitikę mano skonį. Su džiaugsmu daviau jai pakankamą sumą pragyvenimui užtikrinti ir tokiu būdu padoriai nusikračiau ja. Tačiau, Džeine, iš jūsų veido matau, kad jūs apie mane dabar susidarote ne tokią jau gerą nuomonę. Jūs manote, kad.aš nedoras padauža ir daugiau nieko. Tiesa?

— Tikrai, sere, man dabar sunkiau mylėti jus kaip anksčiau. Argi jums neatėjo į galvą, kad šitaip gyventi bent jau nepadoru. Iš pradži viena meilužė, paskui kita. Jūs apie tai pasakojate kaip apie natūraliausius dalykus.

— Taip jau buvo. Tačiau man tas nepatiko. Tai buvo nedoras gyvenimas, ir aš nenorėčiau niekad prie jo grįžti. Laikyti meilužę yra beveik tas pat kaip ir pirkti vergą. Ir meilužė, ir vergas dažnai savo prigimtimi ir visuomet savo padėtimi yra žemesni, ir artimas bendravimas su jais yra smerktinas. Man dabar bjauru prisiminti dienas, praleis su Selina, Giačintą ir Klara.

Aš pajutau, kad šie misterio Ročesterio žodžiai teisingi, ir pasidarh aiškią išvadą, kad jeigu būčiau netekusi galvos ir užmiršusi visa tai, ki man buvo auklėjimo įskiepyta, jeigu aš kokiu nors būdu ar kaip ne: pasiteisindama būčiau pasidavusi pagundai ir tapusi tų nelaimingų m: terų įpėdine, misteris Ročesteris vieną gražią dieną būtų ėmęs bjaurė: manimi, kaip dabar koktėjosi jomis. Sios savo minties aš nepasakia.* balsiai, užteko, kad supratau tą tiesą. Aš giliai įsidėjau ją į širdį, kad ji liktų joje ir ateitų man į pagalbą kritišką valandą.

83 Mesalina — Romos imperatoriaus Klaudijaus žmona, pagarsėjusi klastingumu ir ištvirkimu.

292

— Sakykite, Džeine, kodėl jūs dabar neklausiate: „Na ir ką gi, sere?" Juk aš dar nebaigiau pasakoti. Kokia jūs rūsti! Matau, kad smerkiate mane. Tačiau leiskite man baigti. Šių metų sausio mėnesį, nusikratęs visomis meilužėmis, suirzęs ir paniuręs po tuščio, bastūniško, vienišo gyvenimo, nusivylimo rūdžių sugraužtas, neapkęsdamas visų žmonių, o ypač visos moterų giminės (nes aš ėmiau galvoti, kad protinga, ištikima, mylinti moteris tegali būti tik nepasiekiama svajonė), aš grįžau į Angliją, kur manęs laukė dvarų tvarkymas.

— Ir štai vieną šaltą žiemos dieną vėl išvydau Tornfildą. Bjauri vieta! Aš ten nesitikėjau nei ramybės, nei kokio džiaugsmo. Palei kelią į Hėjų pamačiau mažą figūrėlę, kuri ramiai vieniša sėdėjo ant perlipos. Aš prajojau pro ją taip pat abejingai, kaip ir pro apgenėtą gluosnį, augantį kitapus kelio. Visai nenujaučiau, kuo ji taps man vėliau. Joks vidaus balsas neperspėjo manęs, kad mano gyvenimo lėmėjas, mano gerasis, o gal blogasis genijus laukė manęs tenai kuklios mergaitės pavidalu. Jo aš nepažinau net tada, kai, Mezrurui paslydus, ji priėjo ir kuo ramiausiai pasisiūlė padėti. Menkutis padarėlis, bemaž dar vaikas! Sakytum maža paukštytė striksi prie mano kojų ir siūlosi paskraidinti mane ant savo mažyčių sparnelių. Aš piktai numojau į ją ranka, bet ji nenorėjo pasišalinti. Ji stovėjo šalia manęs, žiūrėjo į mane ir kalbėjo kažkaip atkakliai ir įsakmiai. Man reikalinga pagalba, ir turiu ją gauti iš jos rankų; ir aš pasinaudojau ta pagalba.

— O kai atsirėmiau į tą gležną petį, kažkas naujo pabudo manyje, tarsi kažkokia gyvybinė jėga ir gaivus jausmas įsiliejo į mano esybę. Man buvo smagu išgirsti, kad tas elfas sugrįš pas mane, kad jis priklausė mano namams, nes, jei jis būtų išslydęs man iš rankų ir dingęs anapus gyvatvorės, būčiau pajutęs keistą gailestį. Aš girdėjau, kaip jūs tą vakarą grįžote namo, Džeine, nors jūs galbūt nė neįtarėte, kad aš galvoju apie jus ir seku jus. Kitą dieną, jums nematant, aš ištisą pusvalandį stebėjau, kaip jūs su Adele žaidėte koridoriuje. Tą dieną, prisimenu, snigo, ir jūs negalėjote išeiti laukan. Sėdėjau savo kambaryje, durys buvo praviros, ir aš galėjau visko klausytis ir viską matyti. Man atrodė, kad jūsų mintys skraido kur kitur, nors išoriškai visas jūsų dėmesys buvo skirtas Adelei. Tačiau jūs buvote labai kantri jai, mano mažoji Džeine. Jūs ilgai čiauškėjote su ja ir linksminote ją. Kai ji pagaliau pasišalino, jūs tuojau giliai susimąstėte ir ėmėte iš lėto vaikščioti po koridorių. Kartkartėmis, praeidama pro langą, jūs pažvelgdavote į tirštai krentantį sniegą, pasiklausydavote raudančio vėjo ir vėl imdavote tyliai vaikščioti ir svajoti. Man atrodė, kad tos jūsų svajonės nebuvo liūdnos; protarpiais jūsų akys sušvisdavo kažkokiu džiaugsmu, veide spindėjo švelnus susijaudinimas, kuris nebylojo apie slegiančius, niūrius, sielvartingus rūpesčius. Iš jūsų žvilgsnio veikiau galima buvo spėti,

293

kad jūs gyvenate jaunystės svajonėmis, kada siela, vilties vedama, norų sparnais kyla vis aukštyn ir aukštyn, į savo troškimų dangų. Misis Feirfeks balsas, kai ji vestibiulyje ėmė kalbėti su kažkuriuo tarnu, pažadino jus iš susimąstymo. Ir kaip keistai nusišypsojote jūs jai ir pati sau, Džeinete! Jūsų šypsena buvo tokia protinga, tokia subtili ir, rodos, atskleidė jūsų mintis. Jūs tarsi sakėte pati sau: „Mano svajonės puikios, tačiau aš neturiu pamiršti, kad jos visiškai nerealios. Savo fantazijoje aš regiu rožėmis klotą dangų ir gėlėmis žydintį rojų, tačiau puikiausiai žinau, kad man teks eiti sunkiu keliu ir kad aplink mane telkiasi juodi audros debesys." Jūs nubėgote laiptais į apačią ir paprašėte, kad misis Feirfeks jums duotų kokio darbo: suskaičiuoti savaitines namų išlaidas ar ką. Aš supykau ant jūsų, kad dingote man iš akių.

— Nekantriai laukiau vakaro, kada galėjau pasikviesti jus į apačią. Aš įtariau, kad prieš mane visai naujas, man nepažįstamas charakteris. Man norėjosi patyrinėti jį giliau, išsamiau pažinti. Jūs įėjote į svetainę nedrąsiai, bet ir nepriklausomu veidu, kukliai, bet patraukliai apsirengusi, maždaug kaip ir dabar. Aš jus įtraukiau į pašnekesį ir greitai įsi-j tikinau, kad jūs kupina keistų priešingybių. Jūsų apsirengimas ir el-j gesys buvo griežti, kaip reikalavo taisyklės, laikysena — per daug baugšti; aš mačiau, kad jūs gana jautrios prigimties, tačiau visiškai nepratusi būti draugijoje ir labai bijote atkreipti dėmesį kokiu netaktišku ar neap-| dairiu poelgiu. Kai aš kalbindavau jus, jūs žiūrėdavote man į veidą šiJ tomis, drąsiomis ir nuoširdžiomis akimis. Jūsų žvilgsnis buvo skvarbi ir paveikus. Kai aš užbėriau jus klausimais, jūs drąsiai ir vikriai a1 kirtote. Labai greitai apsipratote su manim, ir man atrodė, kad pajutote, jog tarp jūsų, Džeine, ir paniurusio, šiurkštaus jūsų šeL ninko kilo simpatijos jausmas. Aš tiesiog nustebau, pamatęs, kaip g] tai jūs nusiraminote ir ėmėte elgtis su manim geraširdiškai ir malonii Nors aš ir urzgiau, jūs jau nebesistebėjote, nebūgštavote, nebesierzin< ir nebesivaržėte dėl mano storžieviškumo. Jūs tik stebėjote mane retkarčiais nusišypsodavote man taip paprastai, bet kartu taip įžvalj ir grakščiai, kad negaliu apsakyti. Tai, ką išvydau, mane ir pradžiugi ir sujaudino. Aš gėrėjausi tuo, ką pamačiau, ir norėjau dar daugi pamatyti. Tačiau ilgą laiką aš laikiausi atokiau nuo jūsų ir retai t« stengiau matyti jus. Būdamas intelektinis epikūrininkas, aš norėjau ilgiau gėrėtis šia nauja, dirginančia pažintimi. Be to, kurį laiką aš jojau, kad to žiedo lapeliai gali nuvysti ir visas žavingas jo graž pradingti, jei aš pernelyg laisvai su juo elgsiuosi. Tada dar nežinojo kad tos gėlės žavesys nėra laikinas, kad jis veikiau primena nuofc brangakmenio spindėjimą. Maža to, man norėjosi žinoti, ar jūs ieškc progų bendrauti su manim, jei aš nekreipsiu į jus dėmesio, bet jūs progų neieškojote. Jūs tūno jote kuo ramiausiai pamokoms skirtame

294

baryje drauge su rašomuoju stalu ir molbertu. Jei atsitiktinai jus sutikdavau, jūs greitai praeidavote pro mane, parodydama tik tiek dėmesio, kiek reikalavo mandagumas. Įprastinė jūsų išraiška tomis dienomis, Džeine, buvo gilus susimąstymas: ne niaurumas, nes jūs nebuvote liguista, ir ne džiūgavimas, nes jums nesišypsojo viltis ir jūs neturėjote jokių malonumų. Man buvo įdomu, ką jūs galvojate apie mane ir ar iš viso galvojate. Norėdamas tai sužinoti, aš vėl ėmiau susitikinėti su jumis. Kai jūs kalbėdavote su žmonėmis, jūsų žvilgsnyje būdavo kažkas džiaugsminga, o jūsų laikysenoje kažkokia šiluma. Aš pamačiau, kad jūs turite užjaučiančią širdį. Tik tylus pamokų kambarys, tik vienodas gyvenimas padarė jus liūdną. Aš leidau sau malonumą lipšniai elgtis su jumis. Lipšnumas bematant sužadino jus. Jūsų veidas pragiedrėjo, o balsas pasidarė švelnus. Man būdavo smagu išgirsti, kaip mano vardą grakščiai ir linksmai taria jūsų lūpos. Tomis dienomis man būdavo labai malonu netikėtai jus sutikti, Džeine. Jūs pasidarėte kažkokia keistai neryžtinga, į mane pažvelgdavote šiek tiek sumišusi, lyg abejodama. Jūs nežinojote, ko galima tikėtis iš manęs: ar aš elgsiuosi su jumis kaip šeimininkas ir būsiu griežtas, ar tapsiu jums draugu ir būsiu jums geras. Bet aš jau tada gerokai buvau prisirišęs prie jūsų, ir pirmasis vaidmuo man pasidarė nebeįdomus. Ir kai aš nuoširdžiai ištiesdavau jums ranką, jūsų jaunas, susimąstęs veidukas pražysdavo tokiu šviesiu džiaugsmu, kad man sunku būdavo susilaikyti, nepriglaudus jūsų prie širdies.

— Nebeminėkite tų dienų, sere,—pertraukiau aš jį, vogčiomis šluostydamasi ištryškusias man iš akių ašaras. Savo pasakojimu jis tiesiog kankino mane, nes aš gerai žinojau, ką turiu daryti, ir daryti nedelsdama, o visi tie prisiminimai ir pasakojimai apie jo pergyvenimus tik sunkino mano pastangas.

— Tikrai, Džeine,— atsiliepė jis.— Kam bereikia minėti praeitį, kada dabartis tokia miela, o ateitis dar šviesesnė?

Aš sudrebėjau, išgirdusi šį įsikaltą tvirtinimą. — Dabar suprantate, kaip viskas buvo, tiesa?—kalbėjo jis toliau.—

Praėjus jaunystės ir subrendimo metams, kurių dalį neapsakomai kankinaus, o dalį praleidau liūdnoje vienatvėje, galų gale suradau būtybę, kurią galiu tikrai mylėti,—aš sutikau jus. Jūs esate mano meilė, jūs mano geresnysis aš, mano angelas sargas. Aš stipriai prie jūsų prisirišęs, žinau, jog jūs gera, talentinga, meili. Mano širdis liepsnoja karšta ir šventa aistra. Ji stumia mane prie jūsų kaip prie mano gyvenimo versmės, moko pažinti jumyse mano būties tikslą ir prasmę ir, apgaubusi mane tyra, bet galinga liepsna, sulieja mus abu į vieną visumą.

295

— Kaip tik dėl to, kad ,šitokie buvo mano: jausmai, aš ir nuspre džiau vesti jus. Tvirtinti man, kad aš jau turiu žmoną, yra tas pats, k tyčiotis iš manęs. Jūs dabar žinote, kad aš turiu tik šlykštų demoną. Aš padariau klaidą, mėgindamas apgauti jus, bet aš bijojau užsispyrimo, kurio yra jūsų charakteryje, bijojau jums anksti įskiepytų prietarų įtakos. Prieš rizikuodamas atvirai išsipasakoti, aš norėjau, kad jūs tap-tute mano žmona. Tai buvo bailumas. Man reikėjo apeliuoti iš pat pradžių į jūsų kilnumą ir didžiadvasiškumą, kaip kad darau dabar, papasakoti jums atvirai visą savo gyvenimą, kupiną nevilties, atskleisti jums tą mano alkį ir troškulį, tą aukštesnio ir kilnesnio gyvenimo ilgesį, kuriuo gyvenau, parodyti jums ne savo pasiryžimą (šis žodis per silpnas), o nesulaikomą savo veržimąsi mylėti ištikimai ir atsidavus, kadangi pats būsiu mylimas ištikimai ir atsidavus. Ir tik tada aš turėjau paprašyti, kad jūs išklausytute mano ištikimybės įžadą ir duotute mainais savąjį. Džeine, duokit man jį dabar.

Aš nieko neatsakiau. — Kodėl jūs tylite, Džeine? Mane draskė baisi kančia. Atrodė, kad įkaitinta geležinė ranka pa

lietė mano širdį. Siaubinga akimirka, kupina kovos, tamsos ir ugnies! Jokia žmogiškoji būtybė, kada nors gyvenusi pasaulyje, negalėjo trok; didesnės meilės kaip ta, kuria aš buvau mylima. Ir tą, kuris mane ta1

mylėjo, aš tiesiog dievinau. Bet aš buvau priversta atsižadėti ir savo meilės, ir savo dievaičio. Vienas tiktai baisus žodis skambėjo mar ausyse, primindamas sunkią pareigą: „Bėgti!"

— Džeine, ar jūs suprantate, ko aš noriu iš jūsų? Tiktai pažado „Aš būsiu jūsų, misteri Ročesteri."

— Misteri Ročesteri, aš nebūsiu jūsų. Vėl stojo ilga tyla. — Džeine!—prašneko jis vėl ir taip švelniai, kad mane prislėgė

skausmas ir nukrėtė pasibaisėjimas, nes tas ramus jo balsas buvo nu-bundančio liūto šniokštavimas.™ Džeine, norite pasakyti, kad jūs pasaulyje žengsite vienu keliu, o aš turėsiu eiti kitu?

— Taip. — Džeine,— jis pasilenkė ir apkabino mane,— ar ir dabar jūs im

tvirtinate? — Taip. — O dabar?—Jis švelniai pabučiavo man į kaktą ir skruostą. — Taip! — I r aš ryžtingai išsiveržiau iš jo rankų. — O, Džeine, tai skaudu! Tai... tai nedora. Dora būtų mane mylėt. — Būtų nedora, jei paklausyčiau jūsų. Šiurpus žvilgsnis sublizgo iš po pasikėlusių jo antakių, veide šmėkš

telėjo keista išraiška. Jis atsistojo, bet vis dar valdėsi. Aš įsitveriau

296

krėslo atlošo, kad turėčiau į ką atsiremti. Visa virpėte virpėjau iš baimės, tačiau... aš pasiryžau.

— Valandėlę, Džeine! Tik pagalvokite, koks baisus gyvenimas laukia manęs, kai jūsų nebebus! Jūs išplėšiate man paskutinę viltį sulaukti laimės. Kas man liks tada? Vietoj žmonos—toji pamišėlė trečiame aukšte. Tai tas pat, jei jūs nurodytute man kokį lavoną tose kapinėse. Kas gi man belieka daryti? Kur ieškoti draugo ir vilties?

— Darykite tai, ką aš darau; pasitikėkite dievu ir savimi. Pasikliaukite apvaizda. Turėkite viltį, kad susitiksime danguje.

— Vadinasi, jūs nenusileisite? — Ne. — Jūs pasmerkiate mane nelaimingam gyvenimui ir siaubingai mir

čiai?— Jo balsas suskambėjo garsiau. — Aš patariu jums gyventi be nuodėmių ir linkiu ramiai numirti. — Vadinasi, jūs išplėšiate man meilę ir išsigelbėjimą? Jūs stumiate

manę atgal į geidulingas aistras, ydingą gyvenimą? — Misteri Ročesteri, nei aš stumiu jus į tokį gyvenimą, nei pati lin

kiu jo sau. Mes gimėme kovoti ir nepasiduoti,— tiek jūs, tiek ir aš. Taip elkitės! Jūs pamiršite mane anksčiau negu aš jus.

— Šitaip kalbėdama, jūs laikote mane melagiu. Jūs teršiate mano garbę. Aš pareiškiu, kad negalėsiu jūsų pamiršti, o jūs į akis žeriate, kad greitai pamiršiu. Tačiau kokias nežmoniškas pažiūras, kokius sudarkytus įsitikinimus atskleidžia toks jūsų elgesys! Nejaugi geriau įstumti į neviltį savo artimą, negu peržengti žmonių sugalvotą įstatymą, jei tuo niekam nepadarai skriaudos? Juk jūs neturite nei giminių, nei pažįstamų, kuriuos įžeistumėt, gyvendama su manimi.

Jis sakė tiesą. Ir nuo tų žodžių net mano pačios sąžinė ir protas atsigręžė prieš mane, tvirtino, kad aš nusikalstu, nepasiduodama jam. Jie ėmė rėkti net garsiau už širdį, kuri tiesiog nedavė man ramybės: „O, nusileisk!—sakė ji.— Pagalvok, kokį skausmą jam tenka kentėti, kokie pavojai jam gresia, pagalvok, kaip jam teks gyventi, kai tu jį paliksi! Atsimink, kokia karšta jo prigimtis! Pagalvok, į kokią neviltį nuvarys jį ta širdgėla! Paguosk jį! Išgelbėk jį! Mylėk jį! Pasakyk, jog myli jį ir būsi jo! Kam gi tu esi reikalinga pasaulyje? Kas įsižeis, jei tu taip pasielgsi?"

Ir vis dėlto aš atkakliai pasakiau sau: „Aš pati save sužeisiu. Juo labiau esu vieniša, juo mažiau turiu draugų, juo mažiau galiu tikėtis kieno nors paramos, juo labiau turiu gerbti save. Man negalima pamiršti įstatymo, kurį davė dievas ir žmogus sankcionavo. Aš turiu gerbti tuos principus, kurių laikiausi, kai buvau sveiko proto, o dabar esu beprotė. Taisyklės ir įstatymai skiriami ne tam momentui, kada nėra pagundų. Jie kaip tik svarbūs tokiomis akimirkomis kaip šitoji, kada

297

kūnas ir siela ima maištauti prieš jų griežtumą. Tačiau kad ir kokie jie sunkūs, aš jų neperžengsiu. Jeigu aš savo patogumui pažeisčiau juos, ko gi jie tada būtų verti? O jų vertė yra nenykstama,— taip aš visuomet tikėjau, ir jeigu negaliu jais tikėti dabar, tai dėl to, kad esu

' apkvaišusi, visai apkvaišusi. Juk mano gyslomis teka ugnis, o mano širdis plaka taip smarkiai, kad negalėčiau suskaičiuoti jos tvinkčiojimų. Anksčiau susidarytos pažiūros, seni nusistatymai yra tas ramstis, kuriuo aš galiu pasikliauti,— ir jo aš griebsiuosi."

Taip aš ir padariau. Misteris Ročesteris, atidžiai žiūrėdamas man į veidą, suprato tai. Jo šėlstanti aistra pasiekė aukščiausią laipsnį; jis turi pasiduoti jai, kad ir kas po to įvyktų. 2engęs per kambarį, stvėrė mane už rankos ir apkabino per liemenį. Atrodė, jis ryte rijo mane liepsnojančiomis akimis. Fiziškai tą akimirką aš jaučiausi bejėgė it šiaudelis liepsnojančioje krosnyje, bet vis dėlto valdžiausi ir visą laiką jaučiau, kad aš galų gale nugalėsiu. Laimė, siela turi savo reiškėją—būtent akis. Aš pažvelgiau į aistros iškreiptą jo veidą ir nejučia atsidusau. Jo rankos mane skaudžiai spaudė, o mano jėgos jau baigėsi.

— Niekad,— tarė jis, sugrieždamas dantimis,— man neteko sutikti būtybės,^kuri būtų kartu tokia gležna ir tokia neįveikiama. Mano rankose ji lyg nendrelė (ir jis supurtė mane iš visų jėgų), aš ją galėčiau sulenkti dviem pirštais. Bet kas iš to, jeigu ją sulaužyčiau, sutraiškyčiau? Pažvelkite į šias akis, į mane žiūri ryžtinga, nepalenkiama, laisva būtybė! Ji atstumia mane ne tik drąsiai, bet ir rūsčiai triumfuodama. Kad ir kaip aš pasielgeiau su šios būtybės narvu, negaliu sugauti šio gražaus, savavališko sutvėrimo! Jeigu sudraskyčiau, sugriaučiau menkutį šios būtybės kalėjimą, mano smurtas tiktai išlaisvintų belaisvę. Aš galiu užvaldyti jos namus, bet siela, kuri gyvena juose, nulėks į dangų, man dar nespėjus pasiskelbti jos kūniškosios buveinės šeimininku. O aš trokštu kaip tik tavęs, siela, su visa tavo valia ir energija, drąsa ir taurumu. Tavęs aš geidžiu, o ne vien tik tavo žemiško apvalkalo. Tik tu pati gali

švelniai atskristi ir prisiglausti prie mano širdies, jei panorėtum. O paimta smurtu, tu išslystum man iš rankų ir dingtum kaip dvelksmas, man dar nespėjus įkvėpti tavo aromato. O, ateikite pas mane, Džeine, ateikite!

Tai pasakęs, jis paleido mane iš rankų ir tik žįūrėjo į mane. Ir man buvo daug sunkiau atsispirti šiam jo žvilgsniui negu geležinėms rankoms. Tačiau būtų buvę beprotiška pasiduoti jam dabar. Juk aš turėjau drąsos pasipriešinti jo šėlimui ir nugalėjau jį. Tad neturiu suklupti, paveikta jo sielvarto! Aš žengiau durų link.

— Jūs išeinate, Džeine? tteinu, sere.

— Jūs paliekate mane?

298

— Taip. — Jūs neateisite pas mane? Jūs nenorite būti mano ramintoja, mano

gelbėtoja? Mano beribė meilė, mano didis ilgesys, mano karšta malda,— visa tai nieko jums nereiškia?

Koks neapsakomas patosas aidėjo jo balse! Kaip sunku man buvo tvirtai pakartoti: „Išeinu!"

— Džeine! — Misteri Ročesteri! — Gerai, keliaukite, aš sutinku, bet atsiminkite, kad paliekate mane

kenčiantį. Eikite į savo kambarį, apmąstykite visa, ką pasakiau, ir, Džeine, pagalvokite apie mano kančias, pagalvokite apie mane.

Jis nusigręžė ir įsikniaubė į sofą. ' — O, Džeine! Mano viltie, mano meile, mano gyvenime! — išsiveržė

jam iš lūpų aimana. Paskui išgirdau, kaip jis ėmė dusliai raudoti. Aš jau buvau prie durų, bet, skaitytojau, aš sugrįžau, sugrįžau taip

pat ryžtingai, kaip buvau pasitraukusi. Aš atsiklaupiau prie jo, atgręžiau į save jo galvą, pabučiavau jį į skruostą, paglosčiau jo plaukus.

— Telaimina jus dievas, mano brangusis šeimininke! — tariau aš.— Tesaugo jus dievas nuo nedorybės ir klaidų. Teparodo jis jums kelią, tepalengvina jūsų skausmą, teatlygina jums su kaupu už jusų gerumą man.

— Mažosios Džeinės meilė man būtų didžiausias atlyginimas,— atsakė jis.— Be jos mano širdis sužeista. Tačiau Džeinė atiduos man savo meilę. Kilniai, tauriai!

Kraujas mušė jam į veidą. Akyse sužibo liepsna, jis staiga pašoko ir išskėtė savo rankas, bet aš išvengiau jų ir tuoj išėjau iš kambario.

— Sudie!—sušuko mano širdis, kai jį palikau, o neviltis pridūrė: „Sudie amžinai!"

Maniau, kad tą naktį neužmigsiu, tačiau, vos atsigulus, išsyk ėmiau snausti. Vaizduotė mane nukėlė į vaikystės dienas. Aš sapnavau, kad guliu Geitshedo raudonajame kambaryje, kad naktis tamsi, o mano širdį spaudžia keista baimė. Tie patys šmėkščioja atšvaitai, kurie mane kadaise taip išgąsdino, kad aš buvau apalpusi, dabar, sapne, atrodė, slenka siena ir virpėdami sustoja tamsių lubų viduryje. Aš pakėliau galvą, norėdama geriau įsižiūrėti. Lubų vietoje viršum manęs plaukė debesys, aukšti ir tamsūs. Šviesa buvo tokia, kokia esti, kai pro miglą teka mėnulis. Aš laukiau, keistai jaudindamasi, tarsi jo diske turėjau išvysti kažkokius pasmerkimo žodžius. Jis pasirodė taip, kaip niekad mėnulis neišlenda iš už debesų. Pirmiausia pro juodus miglų kamuolius išlindo lyg ranka, o paskui dangaus mėlynėje pasirodė ne mėnulis, o balta

299

žmogaus figūra, kuri pasilenkusi žvelgė į žemę. Ji žiūrėjo ir žiūrėjo į mane. Jinai ėmė kalbėti mano sielai. Atrodė, ji kalbėjo iš neapsakomų tolybių, tačiau kartu ir taip arti, tarsi būtų šnibždėjusi mano širdžiai:

— Dukra, bėk nuo pagundos! — Motin, aš bėgsiu. Taip atsakiau aš, pabudusi iš sapno, kuris veikiau priminė transą.

Dar tebebuvo tamsu, tačiau liepos mėnesio naktys trumpos: po vidurnakčio bematant ima aušti. „Kuo anksčiau atsikelsiu, tuo geriau atliksiu tai, ką nusprendžiau",— pagalvojau aš ir atsikėliau. Buvau apsirengusi, nes guldama nusiaviau tik kurpaites. Žinojau, kuriuose komodos stalčiuose galiu susirasti truputį baltinių, medalionėlį, žiedą. Ieškodama šių daiktų, užčiuopiau perlų karolius, kuriuos prieš keletą dienų privertė mane paimti misteris Ročesteris. Aš juos palikau, nes jie buvo ne mano. Jie priklausė tai tariamai nuotakai, kuri ištirpo ore. Visa kita susivyniojau į ryšulėlį. Piniginę su dvidešimt šilingų (tai buvo visa. 1

ką turėjau) pasiėmiau į kišenę. Užsidėjau šiaudinę skrybėlaitę, prisisegiau šalikutį, pasiėmiau į rankas ryšulėlį ir kurpaites, kurių kol kas nenorėjau autis, ir pirštų galais išsėlinau iš kambario.

— Sudie, geroji misis Feirfeks!—sušnibždėjau, eidama pro jos duris.— Sudie, mano mažoji Adele!—pratariau, dirstelėjusi vaikų kambario link. Veltui širdis liepė užeiti ir pabučiuoti ją. Aš turėjau apgauti budrias ausis, kurios, galimas dalykas, dabar klausėsi.

Man reikėjo praeiti pro misterio Ročesterio kambarį nesustojant, tačiau mano širdis akimirksnį liovėsi plakti ties jo slenksčiu, ir man teko sustoti. To kambario gyventojas nemiegojo, jis be atvangos žingsniavo iš vieno galo į kitą; aš girdėjau, kaip jis giliai dūsauja. Jei tik panorėčiau, šiame kambaryje man galėtų atsiverti rojus. .. laikinas rojus Man tereikėjo įeiti ir pasakyti: „Misteri Ročesteri, aš mylėsiu jus, gyvensiu su jumis iki grabo lentos",— ir mano lūpos būtų prigludusios prie džiaugsmo versmės. Aš galvojau apie tai.

Gerasis mano šeimininkas, negalėdamas užmigti, nekantriai laukė išauštant dienos. Rytą jis pašauks mane, tačiau manęs čia nebebus Jis ims manęs ieškoti... Tik veltui. Tada jis pamatys esąs paliktas, [z meilė atstumta. Jis kankinsis, galbūt paklaiks iš nevilties. Apie tai ai irgi pagalvojau. Mano ranka jau siekė durų rankenos, bet aš atšoka-atgal ir nuskubėjau toliau.

Nuliūdusi leidausi laiptais. Aš žinojau, ką turiu daryti, ir viską dariau mechaniškai: virtuvėje susiieškojau šoninių durų raktą, susiradai buteliuką alyvos ir plunksną, patepiau ja raktą ir spyną. Paskiau atsigėriau vandens ir pasiėmiau abišalę duonos, nes,'ko gero, reikės t:t pėsčiai keliauti, o mano jėgos, jau ir taip pašliję pastaruoju metx neturėjo palūžti. Visa tai aš atlikau nė nesukrebždėjusi. Atsidariau dnd

300

ris, išslinkau pro jas ir tylutėliai uždariau. Kieme jau bolavo aušra. Didieji vartai stūksojo užrakinti, bet varteliai šalia buvo tik užsklęsti. Pro juos aš ir išėjau ir taip pat uždariau paskui save. Ir štai aš palikau Tornfildą!

Už mylios, anapus plataus lauko, į priešingą nuo Milkoto pusę ėjo vieškelis. Juo man niekad neteko keliauti, tačiau ne kartą žiūrėjau į jį, klausdama save, kurgi jis eina. Į tą pusę aš ir pasukau. Dabar negalima buvo apie nieką mąstyti, negalima buvo dairytis atgal ir net negalima buvo žiūrėti priekin. Nė vienos minties nei apie praeitį, nei apie ateitį! Praeitis buvo puslapis, toks dangiškai mielas ir toks klaikiai liūdnas, kad, pabandžiusi perskaityti jame bent eilutę, aš būčiau netekusi visos drąsos ir netekusi pasiryžimo. Ateitis baugino visiška tuštybe. Ji atrodė it pasaulis po tvano.

Aš ėjau ežiomis, laukų keliukais ir palei gyvatvores, kol patekėjo saulė. Turbūt buvo puikus vasaros rytas, nes, prisimenu, kurpaitės, kuriomis apsiaviau išėjusi, greit sušlapo nuo rasos. Tačiau aš nesidairiau nei į saulę, nei į šypsantį dangų, nei į atbundančią gamtą. Žmogus, gražia vietove vedamas į ešafotą, galvoja ne apie gėles, kurios šypsosi abipus tako, bet apie kaladę ir aštrų kirvį, apie galvą, kuri nusiris jam nuo pečių, apie kapą kelio gale. O aš galvojau apie skaudų savo pabėgimą, galvojau, kad dabar reikės man klaidžioti kaip kokiai benamei, ir... o, su kokia kančia aš galvojau apie tai, ką palikau! Bet ar aš galėjau pasielgti kitaip? Aš įsivaizdavau, kaip misteris Ročesteris dabar sėdi savo kambaryje ir, laukdamas, kada patekės saulė, guodžiasi viltimi, kad aš greit ateisiu ir pasakysiu, jog pasilieku su juo ir priklausysiu jam. Aš taip troškau priklausyti tik jam vienam! Visa siela norėjau grįžti. Buvo dar ne vėlu. Aš dar galėjau apsaugoti jį nuo kartaus skausmo. Buvau tikra, kad kol kas dar niekas nepastebėjo mano pabėgimo. Aš dar galėjau grįžti ir tapti jam paguoda, jo pasididžiavimu, jo gelbėtoja nuo nelaimės, gal net ir nuo pražūties. O, toji baimė, kad jis pražudys save,—-kaip ji graužė man širdį! Šita baimė it dantytos strėlės smaigalys draskė man krūtinę; kai aš bandžiau ištraukti ją, ji plėšė man žaizdą; aš alpau iš skausmo, kai prisiminimai varė ją dar giliau. Aplink krūmuose čiulbėjo paukščiai. Jie visada ištikimi vienas kitam. Paukščiai — juk meilės simbolis... O kaipgi aš? .. Širdies kančių draskoma ir iš paskutiniųjų stengdamasi elgtis pagal savo įsitikinimus, aš tiesiog baisėjausi pačia savimi.

Kas man iš to, kad jaučiau, jog elgiuosi teisingai, kad nepažeminu savęs! Aš juk nuskriaudžiau, sužeidžiau, palikau savo šeimininką! Aš dėl to nekenčiau pati savęs. Ir vis viena negalėjau- grįžti, pasukti atgal. Turbūt mane palaikė pats dievas? O mano valia, mano sąžinė buvo bejėgės, nes šias mano sielos galias buvo užsmaugusi slogi širdgėla.

301

Aš verkiau it paklaikusi, eidama savo vienišu keliu... Ir žengiau greitai, greitai it išprotėjusi. Staiga mane apėmė vidinis silpnumas, jis pakirto man kojas, supančiojo mane, ir aš parkritau. Valandėlę gulėjau, įsikniaubusi į rasotą žolę. Aš bijojau,— o gal vyliausi,— kad čia numirsiu. Tačiau netrukus pasikėliau: iš pradžių ropojau, paskui atsistojau, kažkaip nesąmoningai verždamasi žūt būt pasiekti vieškelį.

Išėjusi į jį, turėjau pailsėti prie gyvatvorės. Besėdėdama išgirdau dardant ratus ir pamačiau artėjančią karietą. Aš atsistojau ir pakėliau ranką. Vežėjas sustabdė arklius. Paklaustas, kur važiuoja, jis paminėjo kažkokią tolimą vietovę, kur, aš buvau tikra, misteris Ročesteris neturi jokių pažįstamų. Pasiteiravau, už kiek jis mane ten nuvežtų. Jis pasakė, kad už trisdešimt šilingų. Bet aš turėjau tik dvidešimt. Na, jei už dvidešimt, tegu bus už dvidešimt, sutiko jis ir padėjo įlipti man į vidų. Karieta buvo tuščia. Man atsisėdus, jis uždarė dureles, ir mes ėmėme riedėti vieškeliu.

Mielas skaitytojau, linkiu tau niekad nepergyventi to, ką aš tada pergyvenau! Tegu iš tavo akių niekad nesrūva tokios gausios, karštos ir skausmingos ašaros, kokios tada tekėjo man per veidą. Tegu tau niekad netenka kreiptis į dangų tokiomis beviltiškomis ir karikinančiomis maldomis, kokias tuomet tarė mano lūpos. Linkiu, kad tau niekad netektų bijoti, jog į nedorybę įtrauksi tą, kurį myli visa širdimi.

XXVIII S K Y R I U S

Praėjo pora dienų. Buvo vasaros vakaras; vežėjas išlaipino mane kryžkelėje, kuri vadinosi Vitkrosas. Jis negalėjo manęs toliau vežti ui tuos pinigus, kuriuos buvau jam davusi, o aš daugiau neturėjau nė š*-i lingo. Karieta jau buvo spėjusi nuvažiuoti kokią mylią; ir šit aš viena^ Sią akimirką apsižiūrėjau, jog pamiršau savo ryšulėlį karietos gale. kur buvau jį padėjusi saugumo dėlei; ten jis ir liko, tenai jis ir g--lės,— ir dabar aš nebeturėjau ničnieko.

Vitkrosas—ne miestelis, netgi ne kaimas: tai tik mūrinis stulpas pastatytas ten, kur susikerta keturi keliai, ir nudažytas baltai tikriausiai dėl to, kad geriau matytųsi iš tolo ir tamsoje. Stulpo viršūnėje pr_-kaltos keturios lentelės; jos rodo, kad artimiausias miestas yra už dešimties mylių, tolimiausias — daugiau kaip už dvidešimties. Iš gerai žinomų šių miestų vardų aš susigaudžiau, kokioje grafystėje išli] tai viena iš centrinių šiaurės grafysčių — nyki, vietomis pelkėta, vietoj kalvota žemė. Užpakalyje ir iš abiejų pusių plytėjo negyvenamos v tovės; toli, anapus slėnio ties mano kojomis, dūlavo kalvos. Gyventoj

302

čia turbūt reta,— nė vieno praeivio nematyti šiuose keliuose; jie šakojasi į rytus, vakarus, šiaurę ir pietus—balti, platūs, tylūs; visi jie eina per pelkes ir dykynes, kuriose auga tankūs ir vešlūs šilojai, pasiekdami net pačią pakelę. Vis dėlto atsitiktinis keleivis gali pro čia praeiti, o šiuo metu aš nenoriu niekam maišytis akyse: nepažįstamiems žmonėms gali atrodyti keista, ką aš čia viena darau, be jokio tikslo stoviniuodama prie pakelės stulpo. Mane gali paklausti, o aš galėsiu tik taip atsakyti, kad atrodys neįtikėtina ir įtartina. Jokie ryšiai manęs nebesieja su žmonių visuomene, nei kokios vilionės, nei viltys netraukia manęs tenai, kur gyvena panašios į mane būtybės, niekam, mane pamačius, nekils nei gera linkinčios minties, nei užuojautos. Aš neturiu kitų giminių, tik visų mūsų motiną — gamtą; aš priglusiu prie jos krūtinės ir maldausiu ramybės.

Aš leidausi vingiuotu giliu taku per tankius rusvus šilojynus, brisdama iki kelių vešlia žole, aš sukinėjausi vingiais ir, neilgai trukus, nuošalioje vietoje radau pajuodusią nuo samanų aukštą granito uolą, po kuria ir atsisėdau. Aukšti, šilojais apaugę kalvos šlaitai supo mane; uola stūksojo virš mano galvos; aukštai plytėjo dangus.

Praėjo gerokai laiko, kol įstengiau nurimti netgi šioje nuošalioje vietoje; aš bijojau, kad kur nors netoliese gali bastytis kokie nuklydę nuo kaimenės galvijai, kad mane gali pastebėti koks nors medžiotojas ar brakonierius. Suošus vėjui, aš baikščiai kilstelėdavau galvą, įsivaizduodama, jog atlekia koks bulius; o sušvilpus tilvikui, man atrodė, jog tai žmogus. Tačiau, pamačiusi, kad mano būgštavimai nepagrįsti, ir nuraminta gilios tylos, kuri įsiviešpatavo aplinkui nakčiai užeinant, aš pagaliau įsitikinau, jog esu saugi. Iki šiol man nebuvo kilusi nė viena mintis, aš tik budriai visko klausiausi, dairiausi, drebėjau; o dabar vėl galėjau mąstyti.

Ką man daryti? Kur eiti? O, tie nepakenčiami klausimai, kai nebuvo, ką daryti, ir nebuvo, kur eiti; kai mano nuvargusioms, drebančioms kojoms prieš akis dar buvo ilga kelionė, kol aš pasieksiu kokią nors žmonių buveinę; kai man dar reikės maldauti šalto gailestingumo, kol gausiu pastogę, sukelti įtartiną užuojautą ir kone tikrai sulaukti neigiamą atsakymą, dar nebaigus aiškinti savo padėties ir neišmeldus nė mažiausios pagalbos.

Aš paliečiau šilojus: jie buvo sausi ir dar šilti nuo kaitrios vasaros dienos. Pažvelgiau į dangų —jis švytėjo giedras; žvaigždė meiliai mirgėjo ties aukšta uolos skiautere. Pamažėli krito rasa, bet aš beveik jos nejaučiau. Nesigirdėjo net vėjo šlamesio. Gamta atrodė maloninga ir gera. Aš pagalvojau, kad ji myli mane, visų atstumtą. Ir iš žmonių tegalėdama tikėtis įtarumo, priešiškumo ir užgaulumo, aš švelniai pri-gludau prie jos kaip duktė prie motinos. Kad ir kas būtų, šiąnakt aš

303

būsiu jos viešnia,— juk aš jos vaikas; jinai kaip motina priglaus mane. nereikalaudama pinigų, nenustatydama kainos. Dar turėjau kąsnelį bandutės, kurią už paskutinius pensus nusipirkau miestelyje, kai per jį mes važiavome vidurdienį. Aš pastebėjau prinokusių mėlynių, kurios vietomis blizgėjo šilojuose lyg juodo agato karoliukai; prisirinkau jų rieškučias ir suvalgiau su duona. Si atsiskyrėlio vakarienė nors ir nenumalšino kankinančio alkio, tai vis dėlto bent kiek jį apramino. Pavalgiusi sukalbėjau vakarinę maldą ir atsiguliau.

Prie uolos šilojai buvo labai vešlūs. Kai aš panirau į juos, mano kojos paskendo juose; apsupę mane iš abiejų pusių lyg aukšta siena, jie tik iš viršaus pro siaurą tarpą leido prasiskverbti nakties orui. Aš sulenkiau dvilinką savo skarą ir apsiklojau ja it antklode; mažas, samanomis apaugęs kupstas atstojo man pagalvį. Taip įsitaisiusi, aš bent nakties pradžioje nejutau šalčio.

Mano miegas būtų buvęs ramus, jeigu ne plyštanti iš skausmo širdis. Ji skundėsi savo kruvinomis žaizdomis, nutrauktomis stygomis; ji virpėjo dėl misterio Ročesterio ir jo liūdno likimo. Su kankinamu gailesiu ji sielojosi dėl jo; ji veržėsi prie jo, nenumaldomo ilgesio nešama; bejėgė kaip pašautas paukštis, ji vis dar blaškėsi sužeistais sparnais, veltui stengdamasi skristi pas mylimąjį.

Šių minčių iškamuota, aš atsiklaupiau. Mirgėjo žvaigždės. Naktis buvo giedra, tyki, per daug rami, kad būtų buvę galima ko bijoti. Mės žinome, kad dievas yra visur esantis; tačiau, be abejo, labiausiai jaučiame jį tada, kai prieš mūsų akis atsiskleidžia jo kūrinių didybė ir kaip tik giedrame nakties danguje, kur jo pasauliai keliauja nebylų savo kelią, mes aiškiausiai jaučiame begalinį jo didingumą, jo visagalybę. Aš atsiklaupiau pasimelsti už misterį Ročesterį. Pažvelgusi aukštyn. pro ašaras išvydau Paukščių Taką. Prisiminusi, kas jisai yra, kokios nesuskaitomos saulių sistemos skrieja ten, erdvėje, palikdamos paskui save tik vos šviečiančią žymę, pajutau dievo galybę ir didybę. Aš kuo tvirčiausiai tikėjau, kad jis gali išgelbėti savo sukurtą būtybę; buva« įsitikinusi, kad negali žūti nei žemė, nei joje gyvenanti kuri nors siela. Ir mano malda virto karšta padėka. Juk gyvybių leidėjas yra kartu ir sielų išganytojas. Misteris Ročesteris bus išgelbėtas; jis dievo kūrinys ir dievas jį saugos. Aš vėl prisiglaudžiau prie uolos krūtinės ir netrukus užmigau, pamiršusi savo širdgėlą.

Tačiau rytojaus dieną jau kaip reikiant pajutau, į kokią gyvą esu pakliuvusi. Kai pabudau ir apsidairiau, paukščiai seniai jau bu palikę savo lizdus, bitės seniai išskridusios rinkti šilojų medaus; ras* dar nebuvo nukritusi, bet ilgi ryto šešėliai jau ėjo trumpyn, ir saiie* savo spinduliais maudyte maudė žemę ir dangų.

304

Kokia tyki, kaitri ir puiki diena! It auksinė dykuma driekėsi man prieš akis šilojynė! Visur, kur tik pažvelgsi, spindėjo saulė, O, kad būtų galima maitintis šituo švytėjimu! Aš išvydau driežą, kuris ropojo uola; išvydau bitę, rūpestingai zujančią tarp saldžių mėlynių. Jeigu būčiau bitė ar driežas, susirasčiau čionai deramo maisto ir nuolatinę prieglaudą. Bet aš "buvau žmogus, ir man reikėjo viso to, kas būtina žmogui. Aš negalėiau likti ten, kur viso to nebuvo. Todėl atsikėliau ir apmečiau akimis guolį, kurį ką tik buvau palikusi. Be jokios vilties žvelgdama į ateitį, dabar tik vieno tesigailėjau — kad sutvėrėjas nerado reikalo pasišaukti mano sielą praeitą naktį, kai aš miegojau; tuomet šitam pavargusiam kūnui, mirties išvaduotam nuo tolimesnės kovos su likimu, bebūtų likę vien ramiai dūlėti ir, besiilsint ramybėje, pamažu susilieti su šios dykynės žeme. Tačiau gyvybė su visais savo poreikiais, kančiomis ir prievolėmis vis dar nepaliko manęs; reikėjo nešti jos naštą, tenkinti jos reikmes, kentėti skausmus, vykdyti savo pareigą. Ir aš leidausi į kelionę.

Priėjusi Vitkrosą, pasirinkau tą kelią, kuriuo einant saulė šviestų man iš užpakalio,-—dabar ji kaitriai liepsnojo danguje. Kuo gi daugiau aš galėjau vadovautis, pasirinkdama kryptį? Ėjau ilgai, ir kai nusprendžiau, jog mano jėgos visai baigiasi ir aš galiu su ramia sąžine pasiduoti nuovargiui, kuris jau buvo mane suėmęs, galiu atsikvėpti po tokių įtemptų pastangų ir, atsisėdusi ant pirmo pasitaikiusio akmens, nugrimzti į tą nenumaldomą apatiją, kuri surakino mano širdį ir visą mano būtybę,— aš staiga išgirdau varpo gausmą,—tai buvo bažnyčios varpas.

Aš pasukau garso link, ir štai tarp romantiškų kalvų, kurių besikaitaliojančio bangavimo jau kokią valandą neberegėjau,— išvydau kaimą ir tolėliau varpinę. Dešinėje pusėje visas slėnis margavo ganyklomis, dirvomis ir giraitėmis. Blizgąs upelis vinguriavo pro įvairiausius žalumos atspalvius — pro geltonus it medus javus, pro tamsų šilo masyvą, pro šviesias lankas. Mano dėmesį atkreipė ratų dardėjimas, ir, pažvelgusi priešais į kelią, pamačiau prikrautą vežimą, kuris iš lėto kilo į kalną; tolėliau piemuo ginė porą karvių. Žmonių gyvenimas ir žmonių triūsas supo mane. Aš turiu tęsti kovą; ginti savo gyvybę ir darbuotis kaip ir visi kiti.

Buvo kokia antra valanda, kai aš įėjau į kaimą. Jo vienintelės gatvės gale stovėjo nedidelė krautuvėlė, o jos lange buvo išdėliotos bandelės. Kaip aš norėjau tokios bandelės! Pasistiprinusi būčiau galėjusi bent šiek tiek atgauti jėgas; nevalgius man buvo sunku toliau keliauti. Vos tik atsidūrusi tarp panašių į save būtybių, aš panorau vėl būti stipri ir energinga. Jaučiau, kokia gėda būtų apalpti iš bado gatvėje, vidury kaimo. Ėmiau galvoti, ar neatsirastų koks nors daiktas, kurį galėčiau iškeisti į bandelę. Ant kaklo buvau užsirišusi šilko skarelę, turėjau pirš-

20. Džeinė Eir 305

tinęs. Aš menkai teįsivaizdavau, ką daro žmonės, patekę į didelę bėdą. Ar kas ims iš manęs nors vieną iš tų daiktų? Tikriausiai neims, bet reikia pabandyti.

Aš įėjau į krautuvėlę; joje buvo moteris. Pamačiusi padoriai apsirengusią panelę, jos manymu — kokią ledi, ji maloniai išėjo į priekį manęs pasitikti. Kuo ji galinti patarnauti? Man pasidarė gėda; liežuvis manęs neklausė, ir aš negalėjau ištarti savo prašymo. Aš nedrįsau pasiūlyti jai nei dėvėtų pirštinių, nei susiglamžiusios skarelės; be to, jaučiau, kad visa tai bus kvaila ir beprasmiška. Aš tik paprašiau leisti valandėlę prisėsti, nes esanti labai pavargusi. Nusivylusi, kad aš nesiruošiu nieko pirkti, krautuvininkė šaltai išklausė mano prašymą. Ji parodė man kėdę; aš atsisėdau. Ašaros buvo beužtvindančios man akis, bet, suprasdama, kaip baisiai jos nedera šiuo metu, aš sulaikiau jas. Paskui paklausiau, ar yra šiame kaime kokia siuvėja.

— Taip, dvi ar trys. Bet ir joms vos teužtenka darbo. Aš svarsčiau; mano padėtis buvo be galo bloga, atsidūriau tikrame

skurde. Be to, neturėjau nei lėšų, nei draugų, nei pinigų. Reikėjo ką nors daryti. Bet ką? Aš turėjau kur nors kreiptis. Bet kur?

Ar ji nežinanti — gal kas nors kaimynystėje ieško tarnaitės? Ne, ji nėra girdėjusi. — Koks pagrindinis verslas šiose vietovėse? Ką daugiausia veikia

gyventojai? — Kai kurie bernauja fermose, daugelis dirba misterio Oliverio ada

tų fabrike ir liejykloje. — Ar misteris Oliveris ima į darbą moteris? — Ne, ten dirba tik vyrai. — O ką veikia moterys? — Nežinau,— atsakė moteris.— Vienos turi šiokį darbą, kitos ki

tokį. Manosi, kaip kurios gali. Matyt, jai įgriso mano klausimai. Ir iš tikrųjų, kokią aš turėjau

teisę jai įkyrėti? Įėjo kokie du ar trys kaimynai, kėdė, aišku, buvo reikalinga. Aš atsisveikinau.

Aš nuėjau kaimo gatve, žvalgydamasi į visus namus abiejose jos pusėse, bet negalėjau sugalvoti kokios nors dingsties ar priežasties į kurį nors užsukti. Kokią valandą, o gal daugiau basčiausi palei kaimą, tai nueidama kiek tolėliau už jo, tai grįždama. Jau visai netekusi jėgų ir kęsdama begalinį alkį, pasukau į šalutinę gatvelę ir atsisėdau prie gyvatvorės. Tačiau nepraėjus nė keletui minučių, vėl buvau ant kojų, vėl ėmiau ieškoti kokios išeities ar bent patarimo. Gatvelės gale stovėjo gražus namukas, priešais jį buvo darželis, nepaprastai tvarkingas ir pilnas margų gėlių. Sustojau. Kokią turėjau teisę prieiti prie baltų durų ir paliesti žvilgantį plaktuką? Argi aš galėjau tikėtis, kad

306

šio būsto pyventojai manęs pasigailės? Vis dėlto aš priėjau ir pasibeldžiau. Švariai apsirengusi, malonaus veido jauna moteris atidarė duris. Aš prabilau tokiu balsu, kokiu gali kalbėti tik jėgų netekusi būtybė, pagauta gilios nevilties; gailiu, tyliu ir virpančiu balsu aš paklausiau, ar nereikia čia tarnaitės.

— Ne,— atsakė ji,— mes nelaikome tarnaitės. — Ar nepasakytute man, kur aš galėčiau gauti kokio darbo?—kal

bėjau toliau.— Aš ne čionykštė, neturiu šiose vietose pažįstamų. Ieškau darbo,— vis tiek kokio.

Bet kam ji turėjo galvoti už mane arba ieškoti man vietos; be to, mano išorė, keista išvaizda ir prašymas turėjo atrodyti jai labai įtartini. Moteris papurtė galvą — nors jai labai gaila, bet jinai negalinti man nieko pasakyti. Baltosios durys užsidarė — labai mandagiai ir pagarbiai, bet vis dėlto palikdamos mane už slenksčio. Jeigu šitos durys būtų ilgėliau pabuvusios atviros, aš tikriausiai būčiau paprašiusi kąsnelio duonos,— mano išdidumas jau buvo palaužtas...

Aš neturėjau jėgų grįžti į nesvetingą kaimą, be to, ten tikriausiai nebuvo ko nė tikėtis paramos. Geriau jau buvo pasukti iš kelio į mišką, kuris dunksojo netoliese ir savo tamsiu šešėliu žadėjo man svetingą prieglobstį. Tačiau buvau taip nusikamavusi, tokia silpna, taip iškankinta bado, kad instinktas vertė mane klaidžioti palei žmonių būstus, kur aš galėjau nors šiek tiek tikėtis gauti kokį kąsnelį. Žinojau, kad vienatvė nebus man vienatvė, ramybė nebus ramybė, kol badas, tasai maitvanagis, drasko man vidurius.

Aš prieidavau prie namų, vėl pasitraukdavau, grįždavau atgal ir vėl eidavau šalin, persekiojama minties, kad negaliu nieko reikalauti, kad neturiu teisės tikėtis, jog kas nors susidomėtų mano vieniša dalia. Tuo tarpu diena ėjo vakarop, o aš vis basčiausi kaip benamis, alkanas šuo. Eidama per lauką, pastebėjau priešais varpinę ir nuskubėjau prie jos. Prie kapinių, sodo apsuptas, stovėjo nedidelis, bet gražus, solidus namukas; aš neabejojau, kad tai klebonija. Prisiminiau, jog žmonės, atvykę į tokias vietas, kuriose jie neturi bičiulių ir ieško darbo, kartais kreipiasi į pastorių, prašydami rekomendacijos ir pagalbos. Juk pastoriaus pareiga padėti, bent patarimu, tiems, kas prašo padėti. Man atrodė, kad aš turiu šiokią tokią teisę tikėtis patarimo. Ir šit, pažvalėjusi ir sukaupusi paskutines jėgas, aš nuėjau į kleboniją. Priėjau prie namų ir pasibeldžiau į virtuvės duris. Atidarė sena moteris; paklausiau, ar čia klebonija?

— Taip. — Ar pastorius namie? — Ne. — Ar greitai jis sugrįš?

307

— Ne. — Ar toli išvykęs? — Ne per toliausia, už kokių trijų mylių. Jis buvo iškviestas staiga

mirus jo tėvui; dabar jis yra Marš Ende ir tikriausiai išbus tenai dar kokias dvi savaites.

— O pastoriaus žmona namie? Ne, nieko nėra, tik ji viena, o ji—šeimininkė. Bet jos pačios, skaitytojau, aš neįstengiau paprašyti tos pagalbos,

be kurios nebegalėjau gyventi, aš vis dar nenorėjau elgetauti. Ir vėl nukiūtinau šalin.

Dar kartą nusirišau savo skarelę ir įsivaizdavau bandeles, išdėliotas krautuvėlėje. O, kad gaučiau nors plutelę, nors mažą kąsnį numalšinti alkio kančioms! Nesąmoningai vėl pasukau kaimo link, vėl susiieškojau krautuvėlę ir įėjau į ją; ir nors viduje be šeimininkės buvo dar pašalinių žmonių, aš išdrįsau paprašyti: ar ji negalėtų man duoti duonos už skarelę?

Moteris įtariamai pažvelgė į mane: ne, ji niekados nepardavusi savo prekių šitokiu būdu.

Beveik visai netekusi vilties, aš paprašiau pusės bandutės; ji vėl atsisakė duoti. Iš kur jinai žinanti, kur aš ėmiau tą skarelę, pasakė jinai.

Tai gal ji duosianti duonos už mano pirštines? Ne, kam jos jai reikalingos! Nesmagu, skaitytojau, kalbėti apie šias smulkmenas. Kai kas tvir

tina, jog malonu prisiminti pergyventas kančias, tačiau man ir dabar sunku pagalvoti apie šį mano gyvenimo laikotarpį: moralinis pažeminimas ir fizinės kančios — per daug skaudūs prisiminimai, kad galėčiau ilgiau prie jų sustoti. Aš nesmerkiau tų, kurie mane atstūmė. Jaučiau, kad šito ir reikėjo laukti ir kad kitaip nė negalėjo būti: paprastas elgeta dažnai sukelia įtarimų; o gerai apsirengęs elgeta tuo labiau. Tiesa, aš prašiau tiktai darbo, tačiau kas kam galvoj buvo tuo pasirūpinti? 2inoma, tik ne tam, kuris matė mane pirmą kartą ir nieko apie mane nežinojo. O dėl moters, kuri nenorėjo duoti duonos už mano skarelę,— tai ir jinai pasielgė teisingai, jeigu mano pasiūlymas jai atrodė įtartinas ar mainas nenaudingas. 2odžiu sakant, leiskite man daug nepasakoti. Man sunku apie tai kalbėti.

Jau beveik sutemus aš ėjau pro vieną sodybą; prie atdarų trobos durų sėdėjo fermeris ir vakarieniavo; jis valgė duoną su sūriu. As sustojau ir tariau:

— Ar neduotute man kąsnelio duonos? Aš labai išalkusi. Jis nustebęs žvilgtelėjo į mane, tačiau, nė žodžio nesakęs, atrie]

storą griežinį ir padavė man. Esu įsitikinusi, kad jis nepalaikė man<

308

elgeta, o nusprendė, kad aš ekscentriška panelė, kuriai šovė į galvą paragauti juodos duonos. Paėjusi nuo namų kiek tolėliau, aš tučtuojau atsisėdau ant žemės ir suvalgiau duoną.

Netekusi vilties gauti pastogę žmonių būste, aš ėmiau ieškoti prieglobsčio tame miške, kurį anksčiau esu minėjusi. Tačiau naktį aš praleidau bjauriai; mano poilsį nuolat vis kas nors sutrukdydavo, žemė buvo drėgna, oras šaltas, be to, pro mane vis praeidavo žmonės, ir aš turėjau be perstojo keisti guolį; nė valandėlę nesijaučiau saugi ir rami. Paryčiui ėmė lyti; lietus dulkė visą sekančią dieną. Neverskite manęs, skaitytojau, pasakoti visų tos dienos smulkmenų; aš vis taip pat ieškojau darbo ir nieko nelaimėjau, vis taip pat kenčiau alkį; tik vieną kartą man pavyko užvalgyti. Prie vienos sodybos durų pamačiau mergytę, kuri ruošėsi sukrėsti iš dubenėlio į kiaulės lovį šaltus košės likučius.

— Ar neatiduotum man šitos košės?—paklausiau ją. Ji nustebusi pažvelgė į mane. — Mama!—šūktelėjo jinai.— Cia moteris prašo manęs tos košės. — Gerai, dukrele,— atsakė balsas iš trobos,— atiduok jai, jeigu ji

elgetauja. Mergaitė iškrėtė man į saują sustingusią tirštą masę, ir aš godžiai

ją prarijau. Kai drėgnos sutemos ėmė tirštėti, aš sustojau ant tuščio tako, vin

giuojančio per kalvas, kuriuo kiūtinau jau daugiau kaip valandą. — Baigiasi paskutinės mano jėgos,— tariau pati sau.— Jaučiu, kad

nebegalėsiu toliau eiti. Nejaugi ir šią naktį teks praleisti be priebėgos? Nejaugi lietui lyjant teks priglausti galvą prie šaltos, šlapios žemės? Bijau, kad taip ir bus, nes kas gi mane priims? Tačiau kaip man sunku tatai iškęsti! Juk aš alkana, nusilpusi, sušalusi, ir niekam aš ne galvoj, neturiu nė mažiausios vilties! Tikriausiai nebesulauksiu ryto... Ir kodėl gi aš negaliu susitaikinti su mintimi, jog nebetoli mirtis? Kodėl

^kovoju dėl beprasmiško savo gyvenimo? Dėl to, kad žinau, kad tikiu, jog misteris Ročesteris gyvas; be to, mirtis iš bado ir šalčio — tai toks likimas, kuriam prigimtis negali pasiduoti nesipriešindama. O apvaizda, suteik man jėgų dar nors valandėlę! Padėk man, parodyk man kelią!

Mano blausus žvilgsnis klaidžiojo po niūrią, miglotą apylinkę. Supratau, kad jau toli nuklydau nuo kaimo: jo visai nebebuvo matyti, dingo netgi jo ariamos dirvos. Sunkeliais ir takeliais aš vėl atsibasčiau į dykynę; ir tik siauras menkai įdirbtos žemės rėžis, toks pat tuščias ir nederlingas kaip kad šilojynai, iš kurių jis buvo atkovotas, beskyrė mane nuo niūrios kalvos.

— Ką gi, verčiau numirti čia, negu gatvėje ar ant kelio, kuriame pilna žmonių,— mąsčiau aš.— Ir tegu verčiau maitvanagiai ir varnai

309

kapoja mano kūną, negu atsidurti elgetos karste ir supūti vargšų kapinėse.

Šitaip nusprendusi, aš pasukau kalvos link. Ją priėjus teliko surasti nuošalią vietelę, kur galėčiau atsigulti, nors ir nesijausdama visiškai saugi, tačiau bent pasislėpusi nuo žmonių akių. Visur aplinkui plytėjo dykynė. Tik jos spalvos buvo nevienodos — žalia ten, kur pelkė buvo užžėlusi meldynais ir samanomis, juoda — kur sausoje dirvoje vieni šilojai augo. Temstant vos tegalėjau skirti tuos atspalvius; man atrodė, kad čia kaitaliojasi šviesios ir tamsios dėmės, nes spalvos išblėso kartu su dienos šviesa.

Kai mano žvilgsnis vis dar tebeklaidžiojo po šilojynus, pasimesdamas gūdžiame vietovaizdyje, staiga tamsoje, kažkur toli, tarp pelkių ir kalvų, suspindo žiburėlis. „Tai klajojanti ugnelė",—nusprendžiau aš ir laukiau, kad ji ims ir išnyks. Tačiau ji vis spingsėjo lygia šviesa, nenutoldama ir nesiartindama. „Jei taip, vadinas, ten ką tik sukurtas laužas",— spėliojau aš ir ėmiau stebėti, ar neims didėti liepsna; tačiau ne, ji nemažėjo ir nedidėjo. „Tikriausiai žvakė dega kur troboje,— nutariau pati sau.— Jeigu ir taip būtų, aš nieku gyvu nepasieksiu jos: ji per daug toli; bet kas iš to, jeigu ji žibėtų net čia pat? Aš pasibelsčiau į duris tik tam, kad jos vis vien prieš mane užsitrenktų."

Aš atsiguliau ir prisiglaudžiau veidu prie žemės. Kurį laiką gulėjau nejudėdama. Nakties vėjas skriejo virš kalvos ir viršum manęs ir vaitodamas tilo tolumoje. Lijo lietus, ir aš peršlapau ligi paskutinio siūlo galo. O, kad galėčiau sustingti ir atsiduoti gailestingajai mirčiai — tegu tuomet pliaupia sau lietus. Aš nieko nejausčiau. Bet vis dar gyvas mano kūnas virpėjo šalto lietaus merkiamas. Kiek pagulėjusi, vėl atsikėliau.

Žiburėlis tebedegė, vis taip pat atkakliai blykčiodamas pro lietų Aš vėl pamėginau eiti; iš lėto vilkau iškamuotą savo kūną žiburėlio link. Jis vedė mane šlaitu, paskui per didžiulę pelkę, neįžengiamą žiemos metu; netgi dabar, pačiame vidurvasary, ji žlegsėjo ir lingavo man po kojomis. Du kartus parpuoliau, bet kas kartą kėliausi ir vėl ėjau tolyn. Žiburėlis buvo paskutinė mano viltis. Aš turiu jį pasiekti!

Šiaip taip prasigavusi per pelkę, tarp tamsių šilojų pamačiau švie-j sų ruožą. Prisiartinau prie jo; tai buvo kelias, kuris ėjo tiesiog į žibo-rėlį, šviečiantį kažkaip iš aukštai, lyg nuo kalnelio, apsupto medžiais,— matyt, tai būta eglių, nes tamsoje aš vargais negalais įžiūrėjau jų k< turus ir tamsius spyglius. Priėjus arčiau, mano kelrodė žvaigždė ding; kažkas man ją turbūt užstojo. Ištiesiau ranką ir užčiuopiau žemą netašytų akmenų sieną, virš kurios stūksojo lyg ir žiogrių tvora, o už jos — aukšta spygliuota gyvatvorė. Aš slinkau tolyn apčiuopomis. Staiga presais kažkas subaltavo: tai buvo varteliai; jie atsidarė, vos prie jų p] silietus. Iš abiejų pusių juodavo bugienių ar bukmedžių krūmai.

310

Įžengusi pro vartelius ir praėjusi pro krūmus, pamačiau namo siluetą — tamsų, žemą ir gana ilgą pastatą. Tačiau kelrodis žiburėlis buvo dingęs. Aplinkui viską gaubė tamsa. Gal namo gyventojai jau sugulė? Bijojau, kad taip ir bus. Ieškodama durų, pasukau už kampo,— ir šit vėl suspindo maloni šviesa. Ji liejosi pro rombinius stiklus mažo, grotuoto langelio, kuris buvo per kokią pėdą nuo žemės: jis atrodė dar mažesnis, nes jį buvo apraizgiusios gebenės ar koks kitas vijoklinis augalas, kurio lapai tirštai dengė visą šią sienos dalį. Langelis buvo toks siaurutis ir taip lapų užgožtas, jog užuolaidų ar langinių, matyt, visai nereikėjo. Pasilenkusi ir praskleidusi ant lango nusikorusius lapus, pažvelgiau į vidų. Pamačiau kambarį su švarutėliu smėliu pabarstyta asla; riešutmedžio bufetą su eilėmis metalinių lėkščių, kurios rausvai švytėjo nuo degančių židinyje durpių; įžiūrėjau sieninį laikrodį, paprastą, nedažytą stalą ir keletą kėdžių. Žvakė, kurios skaisti liepsnelė buvo mano švyturiu, stovėjo ant stalo; jos šviesoje senyva moteris mezgė kojinę. Ji atrodė kiek prasčiokiška, bet jos drabužiai buvo tokie pat skrupulingai švarūs, kaip ir viskas aplinkui.

Aš tik probėgšmais apžvelgiau visus šiuos daiktus,— nieku ypatingu jie nepasižymėjo. Mano dėmesį patraukė moterų figūros prie židinio. Jo romioje šilumoje sėdėjo dvi merginos, rausvų atspindžių nutviekstos, grakščios, visais atžvilgiais tikros ledi: viena — žemoje supamojoje kėdėje, antra — ant suolelio; abi jos buvo su gedulo drabužiais, sukniomis, papuoštomis krepu; šis niūrus apdaras itin pabrėžė gražius jų veidus ir dailius kaklus. Didžiulis senas pointeris laikė padėjęs masyvią savo galvą vienai mergaitei ant kelių, kitos sterblėje gulėjo susirangiusi juoda katė.

Keista buvo matyti šias grakščias paneles tokioje kuklioje virtuvėje. Kas jos? Juk negalėjo jos būti dukterys šiai pagyvenusiai moteriškei, sėdinčiai už stalo, nes ji panėšėjo į kaimietę, o jos atrodė aiškiai išprususios ir išsimokslinusios. Man niekada nebuvo tekę matyti tų merginų, tačiau, kai pažvelgiau į jų veidus, man atrodė, kad aš seniai pažįstu kiekvieną jų bruožą. Negalėčiau pavadinti jų gražiomis, nes buvo jos per daug išblyškusios ir rimtos, jų veidai, palinkę prie knygų, atrodė giliai susimąstę, net griežti. Ant stalelio tarp jų stovėjo kita žvakė ir gulėjo du didžiuliai tomai; jos vis žvilgčiojo į juos, matyt, kažką lygindamos iš jų su kitomis mažesnėmis knygomis, kurias laikė rankose. Taip daro žmonės, kurie, skaitydami knygą svetima kalba, naudojasi žodynu. Visa tai jos atlikinėjo be jokio garso, tartum jų figūros būtų buvusios šešėliai, o apšviestas kambarys — paveikslas. Buvo taip tyku, kad girdėjosi, kaip pelenai krinta nuo grotelių ir tamsiame kampe tiksi laikrodis; ir man atrodė, kad aš net girdžiu, kaip skimbčioja vir-

311

balai senyvos moters rankose. Ir todėl, kai pagaliau kažkieno balsas sutrikdė šią keistą tylą, aš jį gerai išgirdau.

— Klausyk, Diana,— tarė viena, nustojusi skaityti.— Francas ir senasis Danielis leidžia naktį kartu, ir Francas pasakoja sapną, dėl kurio jis nusigandęs pabudo,— klausyk!—Ir jinai tyliai perskaitė keletą sakinių, kurių aš nesupratau nė vieno žodžio, nes jie buvo man nežinoma kalba; ji skaitė ne prancūziškai ir ne lotyniškai. Nežinojau, ar tai buvo graikų ar vokiečių kalba.

— Kokia įspūdinga vieta,— tarė ji baigusi.— Aš tiesiog negaliu atsigėrėti.

Kita mergina, pakėlusi galvą ir klausydamasi sesers, pakartojo, žiūrėdama į ugnį, ką tik perskaitytą eilutę. Vėliau aš susipažinau su ta nežinoma man kalba ir nežinoma knyga, todėl pacituosiu čia tą eilutę, nors, kai pirmą kartą ją išgirdau, ji man skambėjo kaip beprasmiškas metalo žvangesys.

— Da trat hervor Einei, anzusehen wie die Sternen-nacht.H Puiku! Puiku! — sušuko sesuo, ir jos gilios akys sublizgėjo.—Matai, kaip nuostabiai gražiai pavaizduotas rūstus ir galingas archangelas. Ši eilutė daugiau verta negu šimtai pompastiškų puslapių. Ich wage die Gedan-kert in der Schale meines Zornes und die WerJce mit dem Gewichte mei~ nes Grimms.^ Man labai patinka!

Abi vėl nutilo. — Negi būtų kraštas, kur žmonės šitaip šneka?—paklausė senoji

moteris, pakėlusi nuo mezginio galvą. — Taip, Hana,— tasai kraštas daug didesnis už Angliją, ir jame tik

šitaip ir kalbama. —-Na, jau mano galva neišneša, kaip jie ten susišneka; o jeigu kuri

iš jūsų nusidangintute tenai, tai juk suprastute, ką jie sako, tiesa? f — Mes turbūt šį tą suprastume, bet ne viską, nes mes ne tokios1

jau mokytos, kaip kad tu, Hana, manai. Mes esame bejėgės kalbėti] vokiškai ir negalime skaityti be žodyno.

— O kas jums iš to? — Mes ruošiamės kada nors dėstyti mokykloje šią kalbą, ar bez:.

jos pagrindus, kaip įprasta sakyti, ir tuomet mes uždirbsime da--giau negu dabar.

— Galbūt. Tačiau užteks galvas kvaršinti; gana jau šiam vakare — Taip, kas tiesa, tas tiesa. Aš pavargau. O tu, Mere? — Baisiausiai. Ir kaip nežmoniškai sunku mokytis kalbą, kai ne tu:

kito mokytojo, tik žodyną. 84 Tada pasirodė kažkas, panašus į žvaigždėtą naktį (vok,). 85 Aš sveriu mintis savo rūstybės svarstyklėmis ir seikėju darbus savo

saiku (vok.).

312

— Tavo teisybė. Ir dar tokią nelengvą, nors ir gražią vokiečių kalbą. Kada gi pagaliau grįš Sent Džonas?

— Dabar veikiausiai greit, jau lygiai dešimt,— ir Merė pažvelgė į auksinį laikrodėlį, išsitraukusi jį iš už juostos.—Kaip smarkiai lyja! Hana, būk gera, žvilgtelk, ar neužgeso svetainėje židinys.

Moteris atsistojo ir atsidarė duris, pro kurias aš neaiškiai pamačiau koridorių. Netrukus išgirdau, kaip jinai kažkur už sienos maišo žarijas; greit ji sugrįžo.

— Ak, vaikeliai,— tarė moteris,—-tiesiog širdį spaudžia, kai įeinu į tą kambarį; jis toks niūrus... ir dar tasai tuščias krėslas, nustumtas į kampą.

Ji nusišluostė prijuoste akis; rimti mergaičių veidai nuliūdo. — Tačiau jis dabar geresniame pasaulyje,— kalbėjo toliau Hana.—

Nereikia gailėtis, kad jo nebėra su mumis. Visiems galima palinkėti tokios ramios mirties.

— Jūs sakote, kad jis neminėjo mūsų?—paklausė viena mergaitė. — Nespėjo, brangutės mano; jūsų tėvas numirė staigiai. Iš vakaro

pasijuto kiek blogiau, bet nieko rimto, ir kai misteris Sent Džonas paklausė jį, ar nereikėtų pakviesti kurią nors iš jūsų,— jis tik nusijuokė. Lygiai prieš dvi savaites, rytą atsikėlęs, jis pajuto, kad galva kažkokia sunki,— atsigulė truputį pailsėti, taip ir nebeatsikėlė; jis jau buvo visiškai sustingęs, kai jūsų brolis įėjo į kambarį. Ak, vaikeliai, jis buvo paskutinis iš senosios giminės, nes jūs ir misteris Sent Džonas visai kitokie negu tie, kurie jau mus paliko; jūsų motina buvo daugmaž tokia kaip jūs, ir tokia pat mokyta. Tu, Mere, esi tikra motina, o Diana labiau panaši į tėvą.

Mergaitės atrodė tokios panašios, kad negalėjau suprasti, kurgi mato tuos skirtumus senoji tarnaitė (aš nusprendžiau, kad kaip tik šitokią padėtį užėmė namuose ta pagyvenusi moteris). Abi buvo grakščios, abiejų dailūs veidai švietė taurumu ir protu. Tiesa, vienos plaukai buvo tamsesni negu kitos, ir jų šukuosenos skyrėsi: šviesiai kaštoniniai Merės plaukai buvo tiesiai perskirti ir glotniai sušukuoti, tamsesnės Dianos garbanos krito ant kaklo tankiais kuokštais.

Laikrodis išmušė dešimtą. — Jūs tikriausiai jau išalkote?—pasakė Hana.— O ir misteris Sent

Džonas grįžęs neatsisakys užkąsti. Ir ji pradėjo rūpintis vakariene. Abi merginos atsistojo; matyt, jos

ruošėsi pereiti į svetainę. Iki pat šios valandėlės aš taip susidomėjusi jas apžiūrinėjau, mane taip patraukė jų išvaizda ir pašnekesys, kad beveik pamiršau nelaimingą savo pačios padėtį; dabar aš vėl ją pajutau ir, matant tokį kontrastą, ji pasirodė man dar beviltiškesnė ir baisesnė. Atrodė, jog įvyktų tikras stebuklas, jei man pasisektų sukelti šių

313

namų gyventojų užuojautą,* priversti juos patikėti mano bėdos ir kančių tikrumu, išmelsti iš jų prieglobstį benamei klajūnei. Užčiuopusi duriu ir neryžtingai pastuksenusi, pajutau, kad ši paskutinė mano viltis—tiktai chimera. Hana atidarė.

— Ko jums reikia?—nustebusi paklausė ji, apžvelgdama mane su žvake, kurią laikė rankoje.

— Ar galėčiau pasikalbėti su jūsų panelėmis?—paklausiau. — Verčiau sakykite, ko jums iš jų reikia. Iš kur jūs atėjote? — Aš ne čionykštė. — Ko jums reikia tokį vėlyvą metą? — Leiskite man pernakvoti daržinėje ar kur nors kitur ir nepagai

lėkite kąsnelio duonos. Hanos veide pasirodė nepasitikėjimas, kurio aš taip bijojau. — Kąsnelį duonos aš jums duosiu,— tarė ji patylėjusi,— bet mes ne

galime priimti nakvynėn valkatų. Kur tai matyta? — Leiskite man pakalbėti su jūsų panelėmis. — Ne, jokiu būdu. Kuo jos gali jums padėti? Ir nėra ko jums bas

tytis tokiu metu. Kaip jums ne gėdai — Bet kurgi aš eisiu, jeigu jūs mane išvarote? Ką man daryti? — O! Esu tikra, kad jūs puikiai žinote, kur jums eiti ir ką daryti

Tik nedarykite nieko blogo — ir viskas. Šit jums pensas. Ir eikit sau... — Pensas nepapenės manęs, ir aš nebeturiu jėgų toliau eiti. Neužda

rykite man durų. O, neuždarykite, dėl dievo meilės! — Aš turiu uždaryti! Lietus man pilną virtuvę prilis... — Pasakykite panelėms.,, Leiskite mane pas jas... — Jokiu būdu! Jūs, matyt, nelabai padori. Jei būtute kitokia, ne-

keltute tokio triukšmo. Nešdinkitės! — Bet aš mirsiu, jeigu jūs mane išvysite! — Tokios nemiršta. Bijau, kad kėsinatės ką blogo padaryti, todėl

ir bastotės naktį apie padorių žmonių namus. Jeigu čia kur netoliese yra visa gauja plėšikų ar kitokių piktadarių, pasakykite jiems, kad mes ne vienos namie; yra ir vyras, ir šunų, ir šautuvas.— Tai pasakiusi, są-j žininga, bet nepermaldaujama tarnaitė užtrenkė ir užšovė duris.

Šito buvo jau per daug! Mane nusmelkė aštrus, veriantis skausi iš nevilties plyšo man širdis. Visiškai nusikamavusi, nebepajėgdi pasijudinti iš vietos, aš parpuoliau ant šlapių laiptelių. Vaitojau, graži rankas, raudojau, begalinės širdgėlos pagauta. O, toji mirties šmėl O, ta paskutinioji valanda, taip siaubingai artėjanti prie manęs! Ir vienatvė! Deja, mane atstūmė tokie pat žmonės kaip ir ašl Ne tik užgeso vilties kibirkštėlė,— paskutinis ištvermės lašas bent kol valandėlei išseko manyje. Tačiau netrukus aš vėl pamėginau valdyti.

314

— Man belieka vien numirti,— tariau sau,— bet aš tikiu dievą. Todėl turiu nuolankiai laukti, kada įvyks jo valia.

Šiuos žodžius aš ištariau ne tik mintyse, bet ir balsu, ir, užgniaužusi visas savo kančias giliai širdyje, stengiausi priversti ją tylėti.

— Visi žmonės turės mirti,— visiškai netoli manęs pasigirdo kažkieno balsas,— bet ne visi pasmerkti sulaukti kankinamos ir ankstyvos mirties, kokia tektų jūsų daliai, jeigu jūs nusikamavusi čia žūtute.

— Kas čia kalba? Kas?—paklausiau aš, išsigandusi šių netikėtų žodžių, nes buvau praradusi bet kokią viltį sulaukti pagalbos. Kažkoks žmogus stovėjo šalia manęs, bet tamsi naktis ir nusilpusios mano akys neleido jo gerai įžiūrėti. Atėjusis garsiai ir ilgai ėmė belstis į duris.

— Ar čia jūs, misteri Sent Džonai?—šūktelėjo Hana. — Aš, aš, atidarykite greičiau. — O, kaip jūs peršlapote ir sužvarbote tokią bjaurią naktį! Skubė

kite vidun! Jūsų seserys nerimauja, aplinkui bastosi kažkokie valkatos. Čia buvo tokia elgeta... Aš matau, kad ji dar nenuėjusi,— mat kur atsigulė! Kelkitės! Kokia gėda! Sakau, nešdinkitės šalin!

— Tyliau, Hana. Aš noriu porą žodžių pasakyti šiai moteriai. Jūs atlikote savo pareigą, užtrenkdama jai duris, dabar leiskite man atlikti savąją —ir pakviesti ją. Aš stovėjau netoliese ir girdėjau, ką judvi kalbėjote. Man atrodo, čia ypatingas atvejis—ir aš turiu jį išsiaiškinti. Jaunoji moteriške, kelkitės ir eikite pirma manęs į vidų.

Vargais negalais aš peržengiau slenkstį. Netrukus jau stovėjau šviesioje, švarioje virtuvėje, prie pat židinio,— visa drebėdama, bejėgė, suprasdama, kad atrodau labai keistai, šiurpiai ir pasigailėtinai. Abi jaunosios panelės, jų brolis misteris Sent Džonas ir senoji tarnaitė, išpūtę akis, žiūrėjo į mane.

— Sent Džonai, kas ji?—paklausė viena sesuo. — Nežinau; aš radau ją prie durų, — Ji visa išblyškusi,— tarė Hana. — Balta it kreida ar mirtis. Ji tučtuojau parkris. Pasodinkite ją. Ir iš tikrųjų man ėmė suktis galva; būčiau parpuolusi, bet kažkas

pastūmė man kėdę. Nuovoką aš dar tebeturėjau, nors kalbėti nebeįstengiau.

— Gal gurkšnelis vandens ją atgaivins? Hana, atneškite vandens. Ji baisiai nusikamavusi. O kokia liesutė! Nė lašelio kraujo jos veide!

— Tikra šmėkla! — Ar ji serga, ar iš bado taip nusilpusi? — Manau, kad iš bado. Hana, ar čia pienas? Duokite jį šen ir kąsnelį

duonos. Diana (aš pažinau ją iš ilgų garbanų, kurios uždengė man židinio

liepsną, kai jinai pasilenkė prie manęs) atlaužė duonos, suvilgė ją pie-

315

ne ir pridėjo man prie lūpų. Jos veidas buvo visai ties manimi, aš pamačiau jame užuojautą, o iš jos sujaudinto alsavimo supratau, kad ji gaili manęs. Jos paprastuose žodžiuose skambėjo tas pats jausmas; šitai paveikė mane kaip balzamas.

— Pamėginkite valgyti. — Taip, pamėginkite,— švelniai pakartojo Merė, jos ranka nuėmė

permirkusią mano skrybėlaitę ir pakėlė galvą. Aš ėmiau valgyti tai, ką jos man davė, iš pradžių lėtai, paskui godžiai.

— Neduokite per daug iš karto, sustabdykite ją,— tarė brolis.— Kol kas gana.— Ir jis atitraukė puodelį su pienu ir lėkštę su duona.

— Dar nors truputėlį, Sent Džonai. 2iūrėk, kokios alkanos jos akys. — Tuo tarpu daugiau negalima, sesute. Pažiūrėsim, ar galės ji dabar

kalbėti; paklausk, kuo ji vardu. Aš pajutau, kad galiu kalbėti, ir atsakiau: — Aš vadinuosi Džeinė Eliot.— Norėdama išsaugoti savo paslaptį,

aš dar prieš tai buvau nusprendusi pasivadinti pramanyta pavarde. — O kur jūs gyvenate? Kur jūsų artimieji? Aš tylėjau. — Ar galima pakviesti ką nors iš jūsų pažįstamų? Aš papurčiau galvą. — Ką jūs galite papasakoti apie save? Dabar, pagaliau peržengusi šio namo slenkstį ir atsidūrusi pas jo šei

mininkus, jau nebešijaučiau tremtinė valkata, visų atstumta. Aš nusprendžiau nusimesti elgetos kaukę ir pajutau, kad galiu elgtis su žmonėmis taip, kaip buvau pratusi anksčiau. Aš beveik atsipeikėjau ir, kai misteris Sent Džonas paprašė mane papasakoti apie save, po trumpos pau- zės tariau:

— Sere, šiandien aš negaliu jums visko detaliai išpasakoti. — Tuomet, kokios pagalbos laukiate iš manęs?—paklausė jis. — Jokios,— atsakiau; man vos užteko jėgų tik kuo trumpiausiai at-|

sakyti. Dabar įsiterpė Diana. — Jūs norite pasakyti,— paklausė ji,— kad mes suteikėme jums re-

kalingą pagalbą ir dabar galime vėl išleisti jus naktį, per lietų, į pelkes* Aš pažvelgiau į Dianą. Jos bruožuose švietė vidinė jėga ir geram s-.

Staiga aš įsidrąsinau. Šypsena atsakydama į jos užjaučiantį žvilgsi tariau:

— Aš pasitikiu jumis. Žinau, kad net jeigu būčiau benamis, pak-dęs šuo, ir tai jūs neišvytute manęs iš namų tokią naktį; ne, aš ni< nebijau. Darykite su manimi, ką norite, tik nereikalaukite iš m; ilgo pasakojimo,— aš vos bealsuoju, kai kalbu, man gniaužia geri

Visi trys žiūrėjo į mane ir tylėjo.

316

— Haria,— pagaliau tarė misteris Sent Džonas,— tegu ji čia kol kas pasėdi; nieko neklauskite jos; po dešimties minučių duokite jai likusį pieną ir duoną. Mere ir Diana, eime į svetainę aptarti šio įvykio.

Jie išėjo. Netrukus viena mergaitė grįžo, tik negaliu pasakyti kuri. Besėdint prie gaivinančios ugnies, mane sukaustė malonus sustingimas. Pusbalsiu jinai kažką pasakė Hanai. Paskui, tarnaitės padedama, aš vargais negalais užkopiau laiptais, ji nuvilko man šlapius drabužius ir paguldė į šiltą, sausą lovą. Nors ir be galo nuvargusi, staiga pajutau, kaip mane užliejo dėkingo džiaugsmo banga, ir, padėkojusi dievui, užmigau.

XXIX S K Y R I U S

Kaip praėjo sekančios trys dienos ir trys naktys, aš labai menkai teprisimenu. Atmintyje iškyla tik kai kurie tada mano pergyventi įspūdžiai. Aš gulėjau beveik nieko negalvodama ir nė nekrusteldama. Žinojau, kad buvau priaugusi prie tos lovos. Gulėjau nejudėdama lyg akmuo, ir, jeigu kas būtų išmetęs mane iš tos lovos, tai būtų buvę tolygu mirčiai. Aš nejaučiau, kaip bėgo laikas, kaip, praslinkus rytui, ateidavo vidurdienis, o po vidurdienio — vakaras. Aš pajusdavau, jei kas įeidavo ar išeidavo iš kambario, netgi žinodavau, kuris būtent iš namiškių, suprasdavau viską, kas būdavo sakoma, jeigu kalbantis stovėdavo prie manęs, bet negalėdavau atsakyti: man buvo sunku pračiaupti lūpas, sunku pajudinti ranką. Dažniausiai mane aplankydavo Hana. Aš jaudindavausi, kai ji įeidavo. Jaučiau, kad ji nepatenkinta, jog atsiradau namuose, kad ji negali suprasti manęs, nei mano padėties, kad ji nusistačiusi prieš mane. Kokį vieną ar du kartus per dieną į mano kambarį užsukdavo Diana ir Merė. Stovėdamos prie mano lovos, jos šnibždėdavo viena kitai:

— Kaip gerai, kad mes ją priglaudėme! — Taip, tikriausiai rytą būtume ją radę negyvą prie mūsų durų.

Įdomu, ką jai teko pergyventi? — Tikrai, vargšelė, matyt, daug iškentėjusi. Tokia nusikamavusi ir

išblyškusi klajūnė! — Iš jos kalbos atrodo, kad ji išsilavinusi, o jos drabužiai, nors pur

vini ir peršlapę, mažai tenešioti ir gerai pasiūti. — Kažkoks keistas jos veidas; toks liesutis ir išsekęs, tačiau vis

dėlto jis man patinka; ir aš įsivaizduoju, kad jis atrodys visai malonus, kai ji pasveiks ir pažvalės.

Nė karto man neteko išgirsti kokio nors apgailestavimo, kad jos priėmė mane į savo namus, nepastebėjau nei įtarumo, nei nepalankumo. Sitai mane didžiai guodė.

317

Misteris Sent Džonas buvo užėjęs tiktai kartą; pažvelgęs į mane, jis pasakė, kad letarginė mano būklė—tai ligūsta reakcija po ilgai trukusio ir pernelyg didelio nuovargio. Nesą jokio reikalo šaukti daktarą: prigimtis pati puikiausiai įveiksianti nusilpimo padarinius. Kiekvienas mano nervas buvo per daug įtemptas, ir visas organizmas turįs kurį laiką pabūti miegūstoje ramybėje. Jokios ligos nesą. Kai viskas pakrypsią į gerą pusę, aš imsianti gana greitai sveikti. Šituos savo svarstymus jis išdėstė keletu žodžių, ramiu, tykiu balsu ir, kiek patylėjęs, pridūrė santūriu tonu, kaip žmogus, kuris nėra pratęs per daug rodyti savo jausmų:

— Gana neįprastas veidas; jame visiškai nėra vulgarumo ar nusmu-kimo žymių.

— Anaiptol,— atsakė Diana.— Tiesą sakant, Sent Džonai, aš netgi jaučiu kažkokį palankumą tai vargšei būtybei. Norėčiau, kad mes ir toliau galėtume ją globoti.

— Vargu ar tai bus įmanoma,— atsakė Sent Džonas.— Tikriausiai paaiškės, kad tarp šios jaunosios ledi ir jos artimųjų įvyko koks nesusipratimas ir po to jinai juos nepateisinamai paliko. Gal mums pavyks grąžinti ją į šeimą, jeigu tik ji nesispirs, tačiau aš pastebiu jos veide tvirto charakterio bruožus, ir šitai verčia mane abejoti, ar ji bus sukalbama.— Jis keletą minučių apžiūrinėjo mane, paskui pridūrė:—Ji at rodo protinga, bet visai negraži.

— Ji tokia ligonė, Sent Džonai. — Ar ligonė, ar sveika, ji vis tiek nebus apveidi. Jos bruožuose

visai nėra dailumo ir harmonijos, kurie būdingi grožiui. Trečią dieną aš pasijutau geriau; ketvirtą jau galėjau kalbėti, pasi

judinti, pasikelti lovoje ir apsiversti. Hana — tai buvo, rodos, pietų metas—atnešė man košės ir pakepintos duonos. Valgiau gardžiai; valgis man labai patiko, jis neturėjo to nemalonaus skonio, kurį jaučiau kart čiuodama ir kuris apkartindavo man viską, ką tik paragaudavau. Han išėjus, pajutau, jog man grįžta jėgos, aš tartum atgijau; po ilgo poilsio dabar troškau ką nors veikti. Norėjosi atsikelti. Bet kuo aš galėjau apsirengti? Tik drėgna, purvina suknele, su kuria miegojau ant ženv ir buvau parkritusi pelkėje! Man buvo gėda pasirodyti savo geradariams su tokiu apdaru. Bet man neteko patirti šitokio pažeminimo.

Ant kėdės šalia savo lovos radau visus savo drabužius, švarius ' sausutėlius. Mano juoda šilkinė suknelė kabojo ant sienos. Joje ja nebesimatė dėmių, ji buvo kruopščiai išlyginta ir atrodė visai gerai. Net mano batukai išvalyti ir kojinės išskalbtos ir suadytos. Pamačiau kad kambaryje yra viskas, ko reikia prausiantis, dargi šukos ir še tėlis plaukams. Vargais negalais, pailsėdama kas penkios minutės, p** galiau apsirengiau. Suknelė karojo ant manęs, nes buvau labai suli

318

jusi, bet aš apsigaubiau skara ir, atrodydama kaip ir pirmiau švariai ir padoriai (nebuvo likę nė dėmelės, nė jokios žymės tos netvarkos, kurios aš taip neapkenčiau ir kuri, kaip man atrodė, žemino mane), prisilaikydama už turėklų, nulipau akmeniniais laiptais į siaurą koridorių ir pagaliau pasiekiau virtuvę.

Ji visa kvepėjo šviežia duona ir gaivinančia šiluma. Hana buvo užsiėmusi kepimu. Kaip žinoma, prietarai užvis sunkiausia išnaikinti iš širdies, kurios dirva niekada nėra buvusi suarta ir apvaisinta auklėjimo ir lavinimo; tie prietarai joje tarpsta atkakliai, ištvermingai kaip piktžolės tarp akmenų. Pirmą kartą mane išvydusi, Hana buvo man nedraugiška; paskui ji po truputį atsileido; o dabar, pamačiusi, kad aš įėjau tvarkingai ir dailiai apsitaisiusi, ji netgi nusišypsojo.

— Ką? Jūs jau atsikėlėte?—tarė ji.— Tai jums, vadinasi, geriau? Jei norite, sėskite į mano krėslą prie židinio.

Hana parodė į supamąjį krėslą; aš atsisėdau. Ji toliau triūsė, vis dirsčiodama į mane akies kampeliu. Išėmusi iš krosnies keletą kepalų, ji pasisuko į mane ir staiga stačiai paklausė:

— Ar jūs- kada elgetavote, prieš patekdama šičia? Iš pradžių aš pasipiktinau, bet, prisiminusi, kad man nėra ko įsi

žeisti ir kad aš iš tikrųjų patekau čia kaip elgeta, atsakiau ramiai, tačiau tvirtu balsu:

— Jūs klystate, jei laikote mane elgeta. Aš ne elgeta; taip pat kaip ir jūs ir jūsų jaunosios panelės.

Patylėjusi jinai tarė: — Šito aš niekaip neperprantu,— juk, man rodos, jūs neturite nei

namų, nei pinigų? — Jei žmogus ir neturi nei namų, nei pinigų, tai dar nereiškia,

jog jis elgeta — kaip kad jūs manote. — Jūs mokyta?—paklausė ji po to. — Taip. — Bet jūs niekuomet nebuvote pensione? — Aš buvau pensione aštuonerius metus. Ji išplėtė akis. — Tai kodėl gi jūs negalite užsidirbti duonos? — Aš užsidirbdavau ir, tikiuosi, vėl užsidirbsiu. Ką jūs ketinate

daryti su šitais agrastais?—paklausiau, kai jinai atsinešė kraitelę uogų. — Dėsiu į pyragus. — Duokit, aš perrinksiu juos. — Ne, aš neleisiu jums nieko dirbti. — Betgi aš turiu ką nors veikti. Duokite. Hana sutiko ir net atnešė man švarų rankšluostį ant kelių pasitiesti.

319

— Dar susitepsite suknelę,— paaiškino ji.— Jūs nepratusi prie juodo darbo, aš matau iš jūsų rankų. O gal jūs buvote siuvėja?

— Ne, jūs klystate. Bet argi ne vis tiek, kas aš buvau, nesukite galvos dėl manęs. Verčiau pasakykite, kaip vadinasi ši sodyba?

— Vieni ją vadina Marš Endu, kiti —Mur Hauzu. — O tas džentelmenas, kuris čia gyvena, yra misteris Sent Džonas? — Ne, jis čia negyvena; jis tik vieši pas mus. O gyvena jis sa

parapijoje, Mortone. — Tame kaime už keleto mylių nuo čia? — Taip, tame kaime.

Ką gi jis ten veikia? — Jis pastorius. Aš prisiminiau, ką man atsakė klebonijos šeimininkė, kai aš norė

jau pamatyti pastorių. — Vadinasi, čia jo tėvo namai? — Na, žinoma; senasis misteris Riversas čia gyveno, ir jo tėvas, ir

senelis, ir prosenelis. — Vadinasi, tas džentelmenas yra misteris Sent Džonas Riversas? — Sent Džonas — tai jo krikšto vardas. — O jo seserys yra Diana ir Merė Rivers? — Taip. — Jų tėvas miręs? — Numirė prieš tris savaites nuo apopleksijos. — O motinos jie neturi? — Šeimininkė mirė lygiai prieš metus.

' — Jūs seniai gyvenate šitoje šeimoje? — Aš čia gyvenu jau trisdešimt metų. Visus išauginau. — Vadinasi, jūs dora ir ištikima tarnaitė. Aš jus gerbiu, nors ja*

buvote tokia nemandagi ir pavadinote mane elgeta... Ji vėl nustebusi pažvelgė į mane. — Matyt, aš'gerokai apsirikau dėl jūsų,— tarė ji.— Bet čia bast

tiek visokių valkatų, kad jūs turite man atleisti. — Ir jūs,— kalbėjau aš griežtai,— ruošėtės mane išvyti tokią nak^

kai net ir šuns niekas nevarytų. — Žinoma, elgiausi negerai. Bet ką gi žmogus padarysi! Aš dau

giau galvojau apie vaikus negu apie save. Vargšelės. Be manęs, nėa kam jomis pasirūpinti. Nori nenori tenka būti griežtai.

Aš keletą minučių rūsčiai tylėjau. — Nesmerkite manęs per daug,— vėl prabilo jinai. — Ne, aš vis dėlto smerkiu jus,— tariau,— ir pasakysiu jums

dėl. Ne tiek dėl to, kad jūs atsisakėte mane priimti į savo namus palaikėte apgavike, kiek dėl to jūsų priekaišto, kad aš neturinti

320

pinigų, nei namų. O juk kai kurie patys geriausieji žmonės pasaulyje buvo tokie pat neturtingi kaip aš; ir, kaip krikščionei, jums nederėtų neturto laikyti nusikaltimu.

— Iš tikrųjų nederėtų —tarė jinai,—-misteris Sent Džonas tą patį man sako. Aišku, kad pasielgiau neteisingai; ir dabar matau, kad jūs visai ne tokia, kaip man iš pradžių pasirodė. Jūs labai miela ir visai padori panelė.

— Na, tiek to. Aš jums atleidžiu. Duokite ranką. . Jinai įdėjo savo baltą miltuotą ir sudžiūvusią ranką į manąją; dar

malonesnė šypsena nušvietė jos šiurkštų veidą, ir nuo šios akimirkos mes tapome bičiulės.

Senutė, matyt, mėgo paplepėti. Kol aš rinkau uogas, Hana ruošė pyragui tešlą ir pasakojo man visokiausias smulkmenas apie savo velionius šeimininkus ir apie „vaikus"—taip ji vadino paneles ir jų brolį pastorių.

Senasis misteris Riversas, pasakojo jinai, buvęs gana paprastas žmogus, bet vis dėlto džentelmenas, dargi iš labai senos giminės. Marš Endas priklausęs Riversams nuo pat tos dienos, kai buvęs pastatytas, prieš porą šimtų metų su viršum. Tiesa, tai esąs nedidelis ir kuklus namas—nepalyginsi jo su misterio Oliverio rūmais Morton Veile. Bet jinai dar prisimenanti jo tėvą, Bilį Oliverį,— tasai tebuvęs tik darbininkas adatų fabrike, o Riversai—kilmingi žmonės dar nuo visų tų Henrikų laikų, tuo bet kas galįs įsitikinti, pažvelgęs į metrikų knygą Mor-tono bažnyčios zakristijoje. Tiesa, senasis džentelmenas buvęs paprastas žmogus, kaip ir visi čia. Jis buvęs aistringas medžiotojas ir geras ūkininkas ir taip toliau. O šeimininkė, toji buvusi visai kitokia. Ji labai mėgusi skaityti ir amžinai vis kažką mokiusis; ir „kūdikiai" visai į ją. Tokių kaip jie nesą čionykštėse vietose ir niekada nebuvę; yisi trys pamėgę mokslą kone nuo tos pačios dienos, kai tik ėmė kalbėti; ir visuomet jie buvę ypatingi, kiti jiems iš tolo negalį prilygti. Misteris Sent Džonas, vos tik paaugęs, tuojau įstojęs į koledžą ir tapęs pastorium. O mergaitės, kai tik baigs mokyklą, eis dirbti guvernantėmis.

J o s sč2r/i/s/0sr iad M tėrds x e t e J r ę s ddi/£ pMgy dėl ma? mogufi kuriuo k'bai pasitikėjęs, o tas ėmęs ir subankrutavęs; ir kadangi tėvas tada buvęs nepakankamai turtingas, kad būtų galėjęs duoti joms kraičius, jos turėjusios pačios pasirūpinti savimi. Seserys beveik negyvenusios namie ir parvažiavusios tik trumpam, staiga mirus misteriui River-sui; bet jos taip mylinčios Marš Endą ir Mortoną, ir šilojais apaugusias dykynes, ir mūsų kalvas 1 Abi panelės pabuvojusios Londone ir daugelyje kitų didelių miestų; bet jos visuomet sakančios, kad namie esą užvis geriausia. O kaip jos sutariančios, niekuomet nesiginčijančios, ne-

21. Džeinė Eir 321

sipykstančios! Jau kitos tokios darnios šeimos tikriausiai nė pasaulyj nesą!

Perrinkusi agrastus, aš paklausiau, kur dabar abi panelės ir j brolis.

— Išėjo pasivaikščioti į Mortoną, bet jie po pusvalandžio grįš ar batos.

Iš tiesų jie netrukus grįžo ir įėjo pro virtuvę. Misteris Sent D~ nas, pamatęs mane, tylomis nusilenkė ir praėjo pro šalį. Bet mergaitės*' sustojo. Merė keletu žodžių švelniai ir ramiai pareiškė savo džiaugsmą, kad aš jau visai pasveikusi ir atsikėlusi iš lovos; Diana paėmė mane už rankos ir pakraipė galvą.

— Reikėjo palaukti, kol aš leisiu jums nulipti žemyn,— tarė jinai.— Jūs dar tokia išbalusi ir sunykusi. Vargšas vaikelis! Nelaiminga mergaitė!

Dianos balsas skambėjo man kaip balandžio burkavimas. Buvo malonu sutikti jos akių žvilgsnį. Jos fizionomija man atrodė žavi. Merės veidas buvo toks pat įdvasintas, jos bruožai tokie pat patrauklūs; bet jinai buvo labiau užsidariusi ir laikėsi šaltokai, nors ir atrodė švelni. Dianos žvilgsnyje ir kalboje jautėsi šiokio tokio valdingumo; iš visko matėsi, kad tai valingos prigimties žmogus. Man visuomet būdavo malonu nusileisti valdingam žmogui —jeigu tik jis atrodydavo protingas— nusilenkti tvirtai valiai, jeigu tai leido man sąžinė ir savigarba.

— O ką jūs čia veikiate?—toliau kalbėjo ji.— Jums čia ne vieta. Mudvi su Mere kartais sėdime virtuvėje, nes norime namuose naudotis visiška laisve ir netgi leidžiame sau kiek nesivaržyti, bet jūs esate mūsų viešnia, ir jūsų vieta svetainėje.

— Man ir čia gerai. — Cia triūsia Hana, ir jūs išsimiltuosite. — Be to, virtuvėje jums per karšta,— įsiterpė Merė. — Žinoma,— pridūrė sesuo.— Eime. Jūs turite klausyti!—neišleisda

ma mano rankos, ji privertė mane atsistoti ir nuvedė į kitą kambarį. — Pasėdėkite čionai,— tarė ji, sodindama mane ant sofos,— kol mes

nusivilksime apsiaustus ir paruošime arbatą. Tai irgi privilegija, kuria mes naudojamės savo nuošaliame pelkių namelyje; mes pačios pasitarnaujame, kai tik panorime arba kai Hana kuo nors užsiėmusi — kepa, alų daro, skalbia ar lygina drabužius.

Ji uždarė duris ir paliko mane vieną su misteriu Sent Džonu, kuris sėdėjo priešais su knyga ar laikraščiu rankose. Iš pradžių aš apžvelgi svetainę, paskui jos šeimininką.

Svetainė buvo palyginti nedidelė, labai paprastai apstatyta, bet jauki savo švara ir tvarkingumu. Senoviški krėslai blizgėte blizgėjo, o riešutmedžio stalas švytėjo kaip veidrodis. Keletas kiek išblukusių port-

322

[retų, kurie vaizdavo senų laikų vyrus ir moteris, puošė apmušalais išklijuotas sienas; spintose pro stiklines dureles matėsi knygos ir senovinio porceliano komplektas. Kambaryje nebuvo jokių nereikalingų papuošalų, jokių modernių baldų, išskyrus dvi rankdarbių dėžutes ir prie sienos stovintį panelių sekreterą iš rausvojo medžio; baldai, kilimas ir užuolaidos atrodė labai seni, bet gerai išsilaikę.

Misteris Sent Džonas, kuris sėdėjo nejudėdamas kaip ir figūros patamsėjusiuose portretuose, nepakeldamas akių nuo puslapio, skaitomo

i tylomis ir sučiaupus lūpas, buvo labai patogus stebėti objektas. Aš į jį Įgalėjau žiūrėti tarsi į statulą. Jis buvo jaunas, gal kokių dvidešimt aš-įtuonerių dvidešimt devynerių metų, aukštas, lieknas; nejučia traukė akį labai taisyklingi bruožai, tiesi klasiška nosis, atėniečio burna ir smakras. Retai kada anglo veidas esti taip artimas antikiniams pavyzdžiams, kaip kad buvo jo. Suprantama, kad jį šokiravo netaisyklingi mano bruožai kaip kontrastas jo paties harmoningam veidui. Jo akys buvo didelės ir mėlynos su tamsiomis blakstienomis; viršum aukštos kaktos, baltos kaip dramblio kaulas, garbanojosi nerūpestingai sušukuoti šviesūs plaukai.

Žavus paveikslas — ar ne tiesa, skaitytojau? Tačiau originalas nelabai darė įspūdį, kad šis žmogus švelnaus, nuolaidaus, jautraus ir net ramaus būdo. Nors jis sėdėjo visai nejudėdamas, jo kaktos ir lūpų linijose, jo nosies šnirpšlių virpesyje aš įžiūrėjau kažkokio neramumo, nejautrumo ar net žiaurumo. Jis nepratarė nė žodžio ir dargi nė karto į mane nepažvelgė, kol sugrįžo jo seserys. Diana, ruošdama arbatą, vis

; įeidavo ir išeidavo iš kambario, ir kartą atnešė man ką tik iškeptą Įant prieždos pyragaitį.

— Suvalgykite jį dabar,—pasakė ji,— jūs tikriausiai alkana. Hana sako, kad po pusryčių nedavusi jums nieko, tik košės.

Aš neatsisakiau, nes jaučiau nemažą apetitą. Tuo metu misteris Riversas užvožė knygą, priėjo prie stalo ir atsi-

jdėjęs įsmeigė į mane gražias mėlynas savo akis. Dabar jo žvilgsnyje matėsi nesivaržantis smalsumas ir atkaklumas, kurie rodė, kad iki šiol į jis tyčiomis, o ne iš drovumo vengė žiūrėti į mane.

— Jūs labai alkana?—paklausė jis. — Taip, sere. Aš visuomet buvau įpratusi trumpai atsakyti į trumpą klausimą, ir

tesiai — į tiesų. — Gerai, kad nedidelė temperatūra privertė jus pastarąsias tris die

tas susilaikyti nuo valgio, būtų buvę labai pavojinga numalšinti alkį karto. Dabar jau galite valgyti, nors vis dėlto reikia paisyti saiko. — Tikiuosi, kad neilgai valgysiu jūsų duoną, sere,— išsprūdo man

lidžiai nemandagus ir nesumanus atsakymas.

323

— Žinoma,— tarė jis šaltai.— Vos tik jūs pasakysite mums, kur g] vena jūsų artimieji, mes pranešime jiems, ir jūs grįšite namo.

— Deja, turiu jums tiesiai pareikšti, negalėsiu to padaryti, nes neti xiu jokių namų ir jokių artimųjų.

Visi trys pažvelgė į mane, tačiau be mažiausio nepasitikėjimo. Aš nepajutau įtarimo jų žvilgsniuose, greičiau smalsumą. Aš kalbu apie merginas. Iš Sent Džono akių, nors jos ir buvo labai aiškios ir skaidrios, tiesą sakant, sunku buvo ką nors suprasti. Atrodė, kad jis jomis naudojosi, tik norėdamas prasiskverbti į kitų žmonių mintis, o ne savąsias atskleisti; šitas įžvalgumas ir uždarumas drauge greičiau galėjo kitą žmogų sutrikdyti negu padrąsinti.

— Jūs norite pasakyti,— paklausė jis,— kad neturite jokių giminių? — Taip. Jokie ryšiai nesieja manęs su jokiu žmogum; aš neturiu

teisės pasibelsti nė į vienus namus Anglijoje. — Gana keista padėtis jūsų amžiaus asmeniui. Dabar aš pamačiau, kad jo žvilgsnis įsmeigtas į mano rankas, ku

rias buvau pasidėjusi ant stalo priešais save. Aš nesupratau,— kodėl jam jos parūpo; jo žodžiai netrukus man tai paaiškino.

— Jūs dar nebuvote ištekėjusi? Jūs tebesate panelė? Diana nusijuokė. — Bet, Sent Džonai, juk jai ne daugiau kaip septyniolika aštuonio

lika metų,— pasakė ji. — Man beveik devyniolika, bet aš netekėjusi. Ne. Aš pajutau, kaip deginąs raudonis užliejo man skruostus, nes kalba

apie ištekėjimą sukėlė man karčių ir jaudinančių prisiminimų. Jie visi pastebėjo, kad aš sutrikau ir pasijutau nejaukiai. Diana ir Merė, pasigailėjusios manęs, nukreipė savo žvilgsnius nuo mano paraudusio veido; bet šaltesnis ir griežtesnis jų brolis tebežiūrėjo į mane, kol aš pagaliai ir pravirkau.

— Kur jūs gyvenote paskutiniuoju metu?—paklausė jis po kiek laiko.

— Tų per daug smalsfts, Sent* Džonai,— sušnibždėjo Merė. Bet jis žiūrėjo į mane, persilenkęs per stalą, ir man atrodė, kad

nepermaldaujamas, veriantis jo žvilgsnis reikalauja atsako. — Aš negaliu pasakyti, nei kur, nei pas ką gyvenau,— tai mano

paslaptis,— trumpai atsakiau. — Ir šitos paslapties, man rodos, jūs turite teisę neatskleisti nei

Sent Džonui, nei kam kitam,— įterpė Diana. — Tačiau jei nieko nežinosiu nei apie jus, nei apie jūsų praeitį,

aš negalėsiu jums padėti,— tarė jos brolis.— O juk jums reikia pagalbos, ar ne?

324

— Man jos reikia, ir aš jos ieškau. Man reikia, sere, kad koks nors tikrai geras žmogus padėtų man gauti darbo, kurį aš pajėgčiau atlikti; man reikia užsidirbti bent būtiniausiems dalykams, be kurių negalima apsieiti.

— Nežinau, ar aš esu tikrai geras žmogus, bet esu pasiruošęs jums kiek galėdamas padėti, jeigu jau jūsų ketinimai tokie dori. Todėl pirmiausia pasakykite man, ką jūs paskutiniu metu dirbote ir ką mokate?

Aš jau buvau išgėrusi savo arbatą. Ji nepaprastai atgaivino mane, kaip kad vynas atgaivintų milžiną; ji suteikė naujų jėgų mano nusilpusiems nervams, ir aš galėjau tvirtai atsakinėti jaunam įžvalgiam savo teisėjui.

— Misteri Riversai,— tariau aš, atsigręžusi į jį ir žiūrėdama taip pat, kaip kad jis pirmiau žiūrėjo į mane — atvirai ir nesivaržydama.— Jūs ir jūsų seserys suteikėte man didžiulę paslaugą, didesnės iš viso negalėtų padaryti žmogus savo artimui: kilniu svetingumu jūs išgelbėjote man gyvybę. Tas teikia jums neribotų teisių laukti iš manęs dėkingumo ir šiokią tokią teisę tikėtis mano atvirumo. Aš jums papasakosiu istoriją tos klajūnės, kurią jūs priglaudėte, kiek tai yra galima, nepadarant žalos savo pačios dvasinei ramybei ir moraliniam bei fiziniam saugumui, taip pat nepakenkiant ir kitiems žmonėms.

— Esu našlaitė, pastoriaus duktė,— ėmiau pasakoti aš.— Mano tėvai numirė, man dar jų nepažinus. Užaugau pas gimines, kurie priėmė mane kaip beturtę našlaitę, ir mokiausi vienoje labdarybės mokykloje. Aš netgi pasakysiu jums, kaip vadinasi ta mokykla, kurioje šešerius metus buvau mokinė, o dvejus mokytojavau,— tai Louvudo našlaičių prieglauda .. .širo grafystėje. Jūs, misteri Riversai, tikriausiai esate girdėjęs pie ją. Tos prieglaudos iždininkas yra pastorius Broklherstas.

Esu girdėjęs apie misterį Broklherstą ir mačiau tą mokyklą. — Aš palikau Louvudą maždaug prieš metus ir tapau guvernante

privačiuose namuose. Gavau gerą vietą ir jaučiausi laiminga. Šitą vietą buvau priversta palikti keturios dienos prieš man patenkant pas jus. Savo išėjimo priežasties aš negaliu ir neturiu teisės pasakyti: tai neduotų jokios naudos, netgi oūtų kiek pavojinga, ir nuskambėtų kaip prasimanymas. Aš nesu nė kiek susitepusi, taip pat nepadariau jokio nusižengimo, kaip bet kuris iš jūsų. Bet aš tikrai nelaiminga, ir dar ilgai būsiu nelaiminga, nes katastrofa, išvijusi mane iš namų, kuriuose aš gyvenau kaip tikrame rojuje, buvo keista ir baisi. Nutarusi iš ten pasitraukti, aš turėjau du tikslus: pabėgti ir pasislėpti; dėl to man teko jalikti viską, aš tepasiėmiau nedidelį ryšulėlį, kurį, beskubėdama ir būdama didžiai susi j audinusi, pamiršau karietoj e, atvežusio j e mane į Vitkrosą. Štai kodėl aš atsidūriau šioje vietoje be daiktų ir be pinigų. Aš praleidau dvi naktis po atviru dangumi ir dvi dienas klaidžiojau.

325

nė sykio neperžengdama nė vienų namų slenksčio; tik vieną kartą per visą tą laiką man pasisekė paragauti valgio; ir kai aš buvau jau visiškai bado ir nuovargio iškamuota, jūs, misteri Riversai, neleidote man žūti prie jūsų durų ir priglaudėte mane savo pastogėje. Aš žinau visa, ką jūsų seserys man padarė, nes nė valandėlę nebuvau praradusi sąmonės, nors ir karščiavau; taip pat esu joms be galo dėkinga už jų nuoširdžią, tikrą ir kilnią užuojautą, kaip ir už jūsų evangelišką gailestingumą. ..

— Neversk jos tiek daug kalbėti, Sent Džonai,— man nutilus, tarė Diana,— jai, matyt, vis dar negalima jaudintis. Mis Eliot, eikšekite čionai ir sėskitės ant sofos.

Aš nejučiomis krūptelėjau, išgirdusi šią mano prasimanytą pavardę, kurią visai buvau pamiršusi. Misteris Riversas, nuo kurio žvilgsnio, rodos, nepasprukdavo nė mažiausia smulkmena, iš karto tai pastebėjo.

— Jūs sakėte, kad jūs vadinatės Džeinė Eliot?—paklausė jis. — Taip,— tariau aš.— Šiuo vardu aš manau kol kas vadintis, bet tai

netikras mano vardas, ir dėl to man neįprastas. — O savo tikrojo vardo jūs nepasakysite? — Ne. Užvis labiausiai aš bijau, kad mano paslaptis neiškiltų aikš

tėn, ir todėl vengiu visokių paaiškinimų, kurie galėtų tai pagreitinti. — Esu įsitikinusi, kad jūs teisingai darote,— tarė Diana.—O dabar,

brolau, palik ją kurį laiką ramybėje. Tačiau kiek patylėjęs Sent Džonas vėl taip pat šaltai ir atkakliai

ėmė klausinėti mane. — Jūs nenorite ilgai naudotis mūsų vaišingumu? Aš matau, kad

trokštate kuo greičiau išsivaduoti nuo mano seserų užuojautos, o svarbiausia — nuo mano labdaringumo. (Aš puikiausiai suprantu tą skirtumą ir neįsižeidžiu — jūs elgiatės teisingai.) Jūs norite tapti nepriklausoma?

— Taip, tai jau esu sakiusi. Nurodykite man kokį darbą arba vietą, kur galima rasti darbo; tai viskas, ko aš dabar prašau, suteikite man galimybę išeiti nors į pačią vargingiausią lūšnelę; bet kol kas leiskite man pabūti čia: aš bijau vėl patirti benamio žmogaus siaubą.

— Na, žinoma, jūs pasiliksite pas mus,— tarė Diana, uždėjusi baltą savo ranką man ant galvos.

— Aišku,—pritarė Merė su tikru, matyt, jai būdingu nuoširdum — Mano seserys, kaip matote, džiaugiasi, galėdamos jumis rūpin

tis,— tarė misteris Sent Džonas,— lygiai kaip džiaugtųsi, glamonėdamos sušalusį paukštelį, žiemos vėjo atvytą prie mūsų lango. Aš gi labiau linkęs padėti jums susirasti darbo ir pasistengsiu tai padaryti; bet, įsidėmėkite, mano galimybės labai menkos. Aš tesu tik kaimo pastorius neturtingoje parapijoje; mano parama bus labai kukli. Ir jeigu jūs lin-

326

usi niekinti paprastą darbą, tai ieškokite geresnės pagalbos negu ta, urią aš galiu jums pasiūlyti.

— Jinai jau sakė, kad sutinka dirbti bet kokį dorą darbą, jeigu tik ugebės jį atlikti,— atsakė už mane Diana,— ir juk tu žinai, Sent Džo-ai, kad ji negali ieškoti pagalbos kur kitur; norom nenorom jai tenka riklausyti nuo tokio sauso žmogaus kaip tu.

— Aš galiu būti siuvėja, tarnaitė, slaugė, jeigu neįmanoma rasti ko eresnio,— atsakiau.

— Gerai,— šaltai tarė misteris Sent Džonas.— Jeigu jūsų tokie no-pažadu jums padėti; aš tai padarysiu, kada tik man pavyks ir

taip pavyks. Tai pasakęs, jis vėl pasiėmė knygą, kurią skaitė prieš arbatą. Ne

rūkus aš išėjau; aš tiek daug kalbėjau ir taip ilgai sėdėjau, kad mano ėgos vėl baigėsi.

rai

XXX S K Y R I U S

Kuo geriau pažinau Mur Hauzo gyventojus, tuo labiau jie man patiko. Per keletą dienų mano sveikata tiek pagerėjo, kad aš jau galėjau sėdėti visą dieną, o kartais netgi truputį pasivaikščioti. Aš jau galėjau leisti laiką su Mere ir Diana, kai jos ką dirbdavo, kalbėti su jomis, kiek tik patinka, ir padėti joms, jeigu tik jos man tai leisdavo. Bendravimas su jomis man teikė gaivinančio džiaugsmo, kurį patyriau pirmą kartą gyvenime, ir tas džiaugsmas kilo iš visiško mūsų skonių, jausmų ir įsitikinimų sutapimo.

Man patiko tos pačios knygos kaip ir joms, aš žavėjausi tuo, kas ir joms teikė džiaugsmo, aš gerbiau tą pat, kam ir jos pritarė. Jos mylėjo savo vienišą sodybą. Ir aš taip pat rasdavau daug nenykstančio žavesio tame nedideliame pilkame senoviškame name su žemu stogu, grotuotais langais, apirusiomis sienomis, su jo persenusiomis, nuo kalnų vėjo palinkusiomis eglėmis, išsirikiavusiomis į alėją, su jo sodu, tamsiu nuo kukmedžių ir bugienių krūmų šešėlių, kur žydėjo tik pačios paprasčiausios gėlės. Seserys mėgo rausvus šilojynus, supančius sodybą, ir gilų slėnį, į kurį nuo vartelių ėjo akmenuotas takelis. Iš pradžių jis vingiavo tarp apaugusių paparčiais kalvų, o paskui—pro lygias ganyklas palei šilojynus, kuriuose margavo bandos pilkų avių ir ėriukų su gauruotais snukučiais; dar kartą sakau, seserys tiesiog entuziastiškai mėgo šį peizažą. Aš supratau šitą jų jausmą ir pritariau joms karštai bei nuoširdžiai. Aš jutau šios vietovės žavesį, jos vienatvišką šventumą. Mano žvilgsnis gėrėjosi banguojančiomis kalvų linijomis, tais savotiškais

327

atspalviais, kuriuos aukštumoms ir žemumoms teikė samanos ir erškėtrožės, žiedais nubarstytos pievos, vešlūs paparčiai ir gelsvos granito uolos. Visos šios smulkmenos man, kaip ir joms, buvo gaivinantis ir nuostabiai malonus džiaugsmo šaltinis. Audros ūžesys ir lengvas vėjelis, darganota ir tyki diena, ryto ir vakaro žaros, mėnesiena ar debesuota naktis—visa tai žavėjo mane, kaip ir jas, ir taip pat kerėjo sielą.

Namie mes taip pat sutardavome. Abi merginos buvo labiau už mane išsilavinusios ir apsiskaičiusios; bet ir aš stengiausi neatsilikti nuo jų, žengdama paskui jas tuo mokslo taku, kurį jos buvo jau nuėjusios. Aš godžiai rijau knygas, kurias jos man duodavo, o paskui būdavo didžiai smagu vakarais svarstyti, su jomis tai, ką aš perskaitydavau dieną. Mūsų mintys sutapo, mūsų nuomonės papildė viena kitą; žodžiu, tarp mūsų viešpatavo visiška harmonija.

Mūsų trijulėje pirmaujantis ir vadovaujantis vaidmuo teko Dianai. Fiziškai jinai visais atžvilgiais pranoko mane; ji buvo graži, stipri. Ji turėjo tiek daug gyvybinės energijos, taip mokėjo lengvai kalbėti, jog aš negalėdavau atsistebėti. Iš pradžių vakarais aš šiek tiek pakalbėdavau, bet kai praeidavo pradinis gyvumas ir šnekumas, mėgdavau tylomis sėdėti ant suolelio prie Dianos kojų, padėjusi galvą jai ant kelių, ir klausytis, kaip jinai su Mere giliai svarsto tik paviršutiniškai mano te-paliestą temą. Diana pasisiūlė mokyti mane vokiečių kalbos. Šios pamokos teikė man malonumo. Mokytojos vaidmuo jai pritiko, ir jina: mėgo jį, o man smagu buvo jaustis mokine. Mūsų būdai papildė vienas kitą; iš šio bendravimo kilo stiprus tarpusavio prisirišimas. Seserys patyrė, kad aš moku piešti, ir tučtuojau jų pieštukai ir dažų dėžutės atsidūrė mano rankose. Mano įgudimas — šiuo atžvilgiu aš jas pralenkiau— stebino ir žavėjo jas. Merė ištisas valandas sėdėdavo, žiūrėdama, kaip aš piešiu; paskui ji ėmė iš manęs mokytis. Ji buvo gab: nuovoki ir stropi mokinė. Tokioje aplinkoje dienos man atrodė kaip valandos, o savaitės — kaip dienos.

O dėl Sent Džono, tai tas intymumas, kuris taip greitai ir natūraliai užsimezgė tarp manęs ir jo seserų, liko nuošaliai nuo jo. Viena to svetimumo priežasčių buvo ta, kad jis palyginti mažai tebūdavo namie; matyt, didesnę laiko dalį jis skirdavo lankyti savo kaimo ligoniams ir vargšams, kurie gyveno toli vienas nuo kito.

Atrodė, jog ir bjauriausias oras negalėjo sukliudyti šių ganytojiškų kelionių. Ir per lietų, ir giedroje jis, baigęs rytines pamaldas, imdavo skrybėlę ir, lydimas Karlo, seno medžioklinio šuns, kuris priklausė dar jo tėvui, vykdavo atlikti meilės ar pareigos misijos,— nežinau, kuriuo būtent požiūriu jis savo darbą vertino. Kartais, jeigu oras būdavo itin bjaurus, seserys mėgindavo jį sulaikyti. Tuomet jis keistai, veikiau iškilmingai negu linksmai, šypsodamasis sakydavo:

328

— Jeigu vėjas ar lietus sukliudytų man atlikti tokią lengvą parei-ąr—tai ar galiu aš laikyti save pasiruošusiu tam tikslui, kurį esu asirinkęs?

Diana ir Merė paprastai tik atsidusdavo ir paskęsdavo liūdnose min-se.

Tačiau, be dažnų Sent Džono išvykų, buvo dar viena kliūtis su juo ičiuliautis: jis buvo kažkoks užsidaręs, liūdnas ir netgi paniuręs. Nors

'is ir labai uoliai ėjo ganytojiškas savo pareigas ir nieko negalima buvo rikišti jo gyvenimui bei įpročiams, vis dėlto jam, matyt, trūko to sie

los skaidrumo, tos vidinės ramybės, kurią kaip atpildą turi jausti kiek-ienas tikras krikščionis ir veiklus filantropas. Dažnai vakarais, sėdė-amas prie popieriais užversto stalo, jis staiga nukreipdavo žvilgsnį .uo knygos arba padėdavo į šalį plunksną ir, pasirėmęs ranka galvą, askęsdavo kažkokiose mintyse; tačiau nuolat blyksinčios jo akys ir

išsiplėtę vyzdžiai rodė, kad jos drumstė ir jaudino jo sielą. Be to, man atrodė, kad gamtoje jis nerado to nerūpestingo džiaugsmų

šaltinio, kokį jinai teikė jo seserims. Tiktai vieną vienintelį kartą jisai pasakė man girdint, jog labai giliai jaučiąs šitų paprastų, rūsčių kalvų žavesį ir nuo vaikystės esąs prisirišęs prie pajuodusio gimtųjų namų stogo ir apsamanojusių sienų; tačiau jo žodžiai ir tonas skambėjo greičiau kažkaip niūriai ir liūdnai negu džiaugsmingai. Matyt, jis niekuomet neklydinėjo po šilojais apaugusias dykynes, gėrėdamasis ten viešpataujančia guodžiančia tyla, nesižavėjo ramia jų grožybe.

Kadangi jis nemėgo žmonių draugystės, man ne iš karto pasitaikė proga įvertinti jo protingumą. Pirmą kartą aš susidariau nuomonę apie jo gabumus, išgirdusi jo pamokslą Mortono bažnyčioje. Kaip aš norėčiau aprašyti šitą pamokslą, bet man tai per sunkus uždavinys. Aš netgi negaliu tiksliai perduoti savo įspūdžių.

Jis pradėjo ramiai, ir pačia dėstymo maniera bei balso tembru jo pamokslas išliko vienodai ramus ligi galo. Tačiau aistringas, nors ir santūrus įkarštis netrukus suskambėjo energingiau, išraiškingiau, o kalbos tempas vis didėjo. Visa tai darė įspūdį, kad jo žodžiuose glūdi sukaupta, tačiau kontroliuojama jėga, kuria pamokslininkas mokamai naudojasi. Jo oratoriškas talentas jaudino širdį, stulbino protą, bet klausytojas nejautė nusiraminimo. Kiekvienas sakinys buvo tarsi užnuodytas keistu korteliu, jam stigo guodžiančio švelnumo. Pamokslininkas dažnai rėmėsi griežtais kalvinizmo principais — išrinktumu, predestinacija, pasmerktumu; ir kas kartą šitai suskambėdavo kaip likimo nuosprendis. Jam nutilus, aš, užuot pasidarius linksmesnė, ramesnė, giedresnė, pajutau kažkokį neišreiškiamą liūdesį, nes man atrodė (nežinau, kaip kitiems), kad gražbylystė, kurios klausiausi, kilo iš kažkokių neviltim apnuodytų gelmių, kuriose virte virė veržlūs nepasotintų norų ir neramių

329

siekimų sūkuriai. Aš buvau tikra, kad Sent Džonas Riversas, nors ir gyveno kilniai, sąžiningai ir dievobaimingai, dar nebuvo įgijęs tos palaimintos, dieviškos ramybės, kuri pranoksta bet kokį protingumą; kad jis tos ramybės yra pasiekęs ne daugiau už mane, kuri slaptai kenčia liūdesį dėl sudužusio dievaičio ir prarasto rojaus; tą liūdesį, kurį aš vengiau minėti, bet kuris žiauriai mane kankino.

Tuo tarpu praėjo mėnuo. Diana ir Merė netrukus turėjo palikti Mur Hauzą ir patekti į visiškai kitokią aplinką, kitokį gyvenimą, kuris jų laukė viename dideliame Pietų Anglijos mieste; abi jos turėjo guvernančių vietas kilmingose ir turtingose šeimose, kur į jas bus žiūrima iš aukšto kaip į samdomą asmenį, kur niekas nežinos jų įgimtų vertingų savybių ir net nesidomės jomis, kur bus vertinamos tik jų įgytos profesinės žinios, kaip kad vertinamas virėjo išradingumas ar kambarinės sumanumas.

Misteris Sent Džonas iki šiol nė karto nebuvo užsiminęs apie vietą, kurią buvo žadėjęs, o man būtinai reikėjo rasti kokio darbo. Vieną rytą pasilikusi svetainėje viena su juo, aš nutariau prieiti prie lango nišos, kuri, pastačius ten kėdę, stalą ir knygų lentyną, pasidarė jo kabinetu; aš ieškojau žodžių, norėdama paliesti man rūpimą klausimą,— juk visuomet būna sunku pramušti uždarumo ledą, kuris it šarvai gaubia panašius į jį žmones; tačiau Sent Džonas išgelbėjo mane iš keblios padėties ir pats prabilo pirmutinis.

Man priėjus, jis pakėlė į mane akis. — Jūs norite mane kažko paklausti?—tarė jis. — Taip. Sakykite, ar jūs negirdėjote apie kokį nors man tinkamą

darbą? — Aš suradau, arba, tiksliau, sugalvojau, jums šį tą jau prieš tris

savaites; bet kadangi jūs čia buvote ir naudinga, ir patenkinta, o mano seserys prie jūsų prisirišo ir labai džiaugėsi jūsų draugyste, tai aš nenorėjau viso to trukdyti tol, kol ateis laikas joms išvykti iš Marš En-do, o po to ir jums įsitraukti į darbą.

— Juk jos išvažiuoja po trijų dienų?—paklausiau aš. — Taip, joms išvykus, aš grįšiu į kleboniją Mortone. Hana vyks

su manimi, ir šis senas namas bus užkaltas. Aš laukiau, kad jis tęs šį pokalbį; tačiau jo mintys, atrodė, nu

krypo kažkur kitur; iš jo akių mačiau, kad jis jau nebegalvoja apie mane ir apie mano reikalą. Man teko jam priminti tą klausimą, kuris mane taip labai domino.

— Misteri Riversai, kokią man surastą vietą jūs pirma minėjote? Tikiuosi, kad šis uždelsimas nesutrukdys man ją gauti.

— O ne, tik nuo manęs vieno priklauso parūpinti jums tą vietą, žinoma, jeigu jūs panorėsite priimti mano pasiūlymą.

330

Jis vėl nutilo, tartum nenorėdamas tęsti. Aš degiau nekantrumu: vienas kitas neramus judesys ir atkaklus, įbestas žvilgsnis ir be žodžių leido jam puikiai suprasti, ko aš laukiu iš jo.

— Be reikalo jūs taip skubate,— tarė jis.— Turiu jums atvirai pasakyti, kad aš negaliu jums pasiūlyti nieko viliojančio ar pelningo. Todėl, prieš imdamas apie tai kalbėti, prašau jus prisiminti mano įspėjimą: jeigu man ir pasiseks padėti, toji pagalba tebus kažkas panašaus į aklo paramą šlubiui. Aš esu neturtingas; kai apmokėsiu tėvo skolas, man teliks ši sena sodyba, eilė kreivų eglių už jos, o priešais ją — sklypelis pelkėtos žemės su kukmedžiais ir bugienių krūmais. Aš neturiu pažinčių. Tiesa, Riversai — sena giminė, bet šiuo metu iš trijų gyvų likusių jos atstovų du užsidirba duoną, tarnaudami pas svetimus žmones, o trečiasis laiko save svetimu savo gimtinėje ne tik gyvas būdamas, bet ir mirties valandai atėjus. Ir kartu jis viliasi, kad jo dalia yra laiminga, ir nekantriai laukia tos dienos, kada ant jo pečių bus uždėtas išsiskyrimo kryžius — išsiskyrimo su visa kuo, kas tik jam yra artimo šiame pasaulyje,— ir kada galva kovojančios bažnyčios, kurios menku nariu jis save laiko, pasakys jam: „Kelkis ir eik paskui mane!"

Sent Džonas šiuos žodžius ištarė tarsi sakydamas savo pamokslą,— santūriu, giliu balsu; jo veidas tebebuvo išblyškęs, o akys degė tuo pačiu karštligišku blizgesiu. Jis kalbėjo toliau:

— O kadangi aš pats neturiu pažinčių ir esu neturtingas, tai ir jums tegaliu pasiūlyti kuklią ir nedėkingą paramą. Galbūt jums atrodys ji žeminanti, nes dabar matau, jog esate pripratusi prie to, ką žmonės vadina rafinuotumu; jūs linkusi siekti to, kas idealu, ir iki šiol gyvenote tik tarp išsilavinusių žmonių. Bet aš manau, kad darbas žmonių labui negali būti žeminantis. Man atrodo, kad juo nevaisingesnė ir ne-dėkingesnė dirva, tekusi krikščioniškajam artojui, juo prasčiau atlyginamas jo darbas, juo daugiau jam garbės. Siuo atveju jo dalia — tai pionieriaus dalia,— juk pirmaisiais krikščionybės pionieriais buvo apaštalai, o jų vadovas — pats išganytojas.

— Ką gi,— tariau aš, kai jis vėl nutilo,— tęskite. Prieš imdamas kalbėti, jis pažvelgė į mane; atrodė, kad jis nesku

bėdamas įsižiūri į mano veidą, tartum jo bruožai ir linijos būtų buvusios it raidės knygos puslapiuose. Savo stebėjimų rezultatą jis išreiškė tokiais žodžiais:

— Manau, kad jūs sutiksite užimti tą vietą, kurią aš jums siūlau,— tarė jis,— ir kiek laiko padirbėsite, bet nepasiliksite ten visiškai,—-jums taip pat būtų sunku, kaip ir man, amžiams užsidaryti ankštoje užkampio parapijoje, kaimo gūdumoje, nes jūsų prigimtis, kaip ir mano, turi

331

kažką tokio, kas prieštarauja bet kokiai ramybei, nors jums tas pasireiškia visiškai kitaip.

— Paaiškinkite smulkiau,™ paprašiau aš, kai jis vėl nutilo. — Gerai, tuojau pamatysite, kokį kuklų, paprastą ir menką darbą

aš jums siūlau. Dabar, kai mano tėvas numirė ir aš tapau pats sau šeimininku, nebeilgai bipaliksiu Mortone. Tikriausiai išvyksiu iš šitų vietų ne vėliau kaip po metų, bet kol lieku čia, aš atiduosiu visas jėgas savo ganomiesiems aptarnauti. Kai aš čionai atvykau prieš porą metų, Mortone nebuvo nė vienos mokyklos; varguolių vaikai negalėjo nė kiek prasilavinti. Aš atidariau mokyklą berniukams, o dabar rengiuosi atidaryti kitą — mergaitėms. Jau pasisekė išnuomoti namus, prie kurių yra kotedžas su dviem kambariais mokytojai. Jinai gaus trisdešimt svarų per metus; jos kambariai jau apstatyti — tiesa, labai paprastai, bet ten yra viskas, ko būtiniausiai reikia. Dėl to turime būti dėkingi dosniajai mis Oliver. Jinai — vienturtė duktė vienintelio mano parapijos turtuolio, misterio Oliverio, kuriam priklauso adatų fabrikas ir ketaus liejykla šiame slėnyje. Toji dama taip pat mokės už mokslą ir drabužius vienai našlaitei, paimtai iš prieglaudos, su sąlyga, kad mergaitė padės mokytojai apsiruošti namie ir mokykloje, nes pačiai vienai jai būtų sunku viską pasidaryti. Ar norite jūs būti ta mokytoja?

Jis paklausė kažkaip skubėdamas; atrodė, kad jis tikėjosi, jog aš pasipiktinusi ar bent paniekinamai atmesiu šią galimybę. Gerai nežinodamas nei mano jausmų, nei minčių, nors kai ką ir nuvokdamas Sent Džonas nebuvo tikras, kaip aš į visa tai pažiūrėsiu. Iš tikrųjų vieta buvo kukli, bet teikė patikimą prieglobstį, kurio man taip reikėjo; šis darbas atrodė sunkus, palyginus su guvernantės darbu turtinguose namuose, bet čia nereikėjo nuo ko nors priklausyti; o baime -pasidaryti vergiškai priklausomai nuo svetimų žmonių degino mano širdį kaip įkaitinta geležis; šis darbas nebuvo gėdingas, netinkamas ar moraliai žeminąs. Ir aš apsisprendžiau.

— Dėkoju jums už jūsų pasiūlymą, misteri Riversai, aš mielai j; priimu.

— Bet ar jūs viską kaip reikiant supratote?—paklausė jis.— Aš kalbu apie kaimo mokyklą; jūsų mokinės bus tik kaimo kumečių dukterys geriausiu atveju — fermerių dukterys. Mezgimas, siuvimas, rašymas ir skaičiavimas — štai viskas, ko jums teks jas mokyti. Argi galėsite čia pritaikyti savo išsilavinimą? Argi jūsų protas, širdis, jūsų skonis ras čia pasitenkinimą?

— Aš pasaugosiu juos, kol jų prireiks. Jie man išliks. — Tai jūs suprantate, kokio darbo imatės? — Žinoma.

332

1

Dabar jis nusišypsojo, bet jo šypsenoje nebuvo nei kartėlio, nei liūdesio, joje švietė džiaugsmas ir gilus pasitenkinimas.

— Kada gi jūs pradėsite? — Į savo naująjį butą persikelsiu rytoj ir, jeigu norite, pamokas

pradėsiu ateinančią savaitę. — Puiku, tegu bus taip. • Sent Džonas atsistojo ir perėjo per kambarį. Paskui stabtelėjo ir,

pažvelgęs į mane, pakraipė galvą. — Kuo jūs nepatenkintas, misteri Riversai?™ paklausiau aš. — Ilgai jūs nepabūsite Mortone, ne, nepabūsite. — Kodėl? Iš ko jūs taip sprendžiate? — Aš įžvelgiau tai jūsų akyse; jos ne iš tų, kurios žada ramų

gyvenimą. — Aš neturiu didelių troškimų. Jis krūptelėjo. — Kodėl jūs prabilote apie didelius troškimus? Kas, jūsų nuomone,

gyvena dideliais troškimais? Aš žinau, kad toks esu, bet kaip jūs tai pamatėte?

— Aš tekalbėjau vien apie save. — Gerai, bet jeigu jūs neturite didelįų troškimų, tai jūs...— jis

nutilo. — Ką aš? — Aš norėjau pasakyti: jūs esate jausmų žmogus; bet jūs galėjote

tą žodį suprasti ne ta prasme ir įsižeisti. Žmogiškas prisirišimas ir simpatijos turi jums didelę reikšmę. Aš esu tikras, kad jūs neilgai pajėgsite vieniša leisti laisvą laiką ir tenkintis monotonišku darbu, jei niekas jūsų neskatins tai daryti, lygiai kaip ir aš,— pridūrė jis karštai,— neilgai tegalėsiu gyventi palaidotas šitame užkampyje, tarp balų ir kalvų; tam prieštarauja mano prigimtis, kurią man suteikė dievas; čia gabumai, kuriuos aš esu iš jo gavęs, žūsta be naudos. Jūs matote, kiek aš prieštarauju pats sau. Aš, kuris ką tik skelbiau, kad žmogus gali būti patenkintas gana kuklia savo dalia, ir įrodinėjau, kad net medkirtys ir vandenvežys savo darbu gali garbingai tarnauti dievui,— aš, dievo tarnas, esu graužiamas nerimo. Matote, reikia šiaip ar taip derinti mūsų įgimtus polinkius su mūsų principais.

Jis išėjo iš kambario. Per šią valandą aš geriau jį pažinau negu per visą mėnesį ir vis dėlto negalėjau jo suprasti.

Diana ir Merė darėsi vis liūdnesnės ir tylesnės, juo labiau artėjo a diena, kada jos turėjo išsiskirti su broliu ir namais. Jos stengėsi to

neparodyti, bet negalėjo paslėpti ar užgniaužti slegiančio jas susirūpinimo. Kartą Diana prasitarė, kad šis išsiskyrimas nebūsiąs panašus į vi-

333

sus kitus. Turbūt su Sent Džonu joms teksią išsiskirti daugeliui metų, o gal net visam gyvenimui.

— Jis viską paaukos tam tikslui, kurį jau seniai pasirinko,— tarė Diana,— ir savo prisirišimą prie artimųjų, ir kitus, dar stipresnius jausmus. Sent Džonas atrodo esąs ramus, Džeine, bet jo sielą degina ugnis. Jūs gal palaikėte jį romiu, bet dažnai jis esti nepermaldaujamas kaip mirtis; o blogiausia, kad man sąžinė neleidžia atkalbinėti jo nuo žiauraus pasiryžimo; ir iš tikrųjų, kaip aš galiu ginčytis su juo? Tas nutarimas teisingas, kilnus, tikrai krikščioniškas, bet jis drasko man širdį.— Ir gražiose jos akyse pasirodė ašaros. Merė žemai pasilenkė prie savo rankdarbio.

— Mes netekome tėvo; netrukus mes neturėsime nei savo kampo, nei brolio,— sušnibždėjo ji.

O tuo tarpu atsitiko nedidelis įvykis, tartum tyčiomis likimo siųstas įrodyti, kokia teisinga patarlė: ,,Bėda niekuomet neateina viena", ir padidinti jų nelaimes nauju kartėliu. Už lango, skaitydamas kažkokį- laišką, sudūlavo Sent Džonas. Jis įėjo į kambarį.

— Mūsų dėdė Džonas mirė,— tarė jis. Atrodė, seserys buvo priblokštos, bet sutiko šią žinią be ypatingo

jaudinimosi ir sielojimosi; matyt, šis įvykis joms buvo greičiau svarbus negu liūdnas.

— Mirė,—pakartojo Diana. — Taip. Ji atidžiai pažvelgė broliui į veidą. — Ir kas gi dabar?—tyliai paklausė jinai. — Kas dabar?—pakartojo Sent Džonas, o jo veidas tebebuvo kaip

visuomet sustingęs it marmuras.—Kas dabar? Nieko. Skaityk. Jis numetė laišką jai ant kelių. Diana perbėgo jį akimis ir atidavė

Merei. Toji tylėdama perskaitė jį ir grąžino broliui. Visi trys pažiūrėjo vienas į kitą, ir visi trys nusišypsojo nelinksma, susimąsčiusia šypsena.

— Amen! Mes ir taip pragyvensime!—pagaliau tarė Diana. — Ir gyvensime nė kiek ne blogiau kaip lig šiol,— pasakė Merė. — Žinoma, tačiau šis laiškas per daug gyvai primena mums, kaip

galėjo būti,— įsiterpė misteris Riversas,— per daug jau aiškus kontrastas.

Jis sulankstė laišką, užrakino jį stalčiuje ir išėjo. Keletą minučių visos tylėjome. Paskui Diana atsigręžė į mane. — Džeine, jūs tikriausiai stebitės mumis ir mūsų paslaptimis,— tare

ji,— ir laikote mus beširdžiais, matydama, kad mus mažai tejaudina tokio artimo giminaičio mirtis; bet mes jo visai nepažinome. Jis buvo mūsų motinos brolis. Tėvas ilgai su juo vaidijosi. Jo patariamas, jis surizikavo didele dalimi savo turto ir leidosi į spekuliaciją, kuri jį

334

susmukdė. Jie nepagailėjo vienas kitam karčių žodžių, išsiskyrė piktuoju, taip ir nebesusitaikė. Vėliau dėdei geriau sekėsi, ir jis, pasirodo, susidėjo apie dvidešimt tūkstančių svarų kapitalą. Jis buvo nevedęs, neturėjo artimų giminių, tik mus ir dar vieną giminaitę, kuri jam taip pat dukterėčia. Tėvas tikėjosi, kad jisai atitaisys savo klaidą ir paliks mums savo turtą, tačiau iš laiško matyti, kad dėdė viską paliko tai nežinomai dukterėčiai, išskyrus trisdešimt ginėjų, kad Sent Džonas, Diana ir Merė Riversai nusipirktų tris gedulo žiedus. Žinoma, jis turėjo teisę taip pasielgti, bet vis dėlto ši naujiena mus nuliūdino. Mudvi su Mere laikytume save turtingomis, jeigu jis mums būtų palikęs nors po tūkstantį svarų, o Sent Džono geriems darbams tokia suma būtų labai pravertusi.

Po tokio paaiškinimo nei misteris Riversas, nei jo seserys nebeuž-siminė apie šią naujieną. Kitą dieną aš persikrausčiau iš Marš Endo Į Mortoną. Dar po dienos Diana ir Merė išvyko į tolimą B... Po savaitės misteris Riversas ir Hana persikėlė į kleboniją, ir senoji sodyba ištuštėjo.

XXXI S K Y R I U S

Ir šit aš pagaliau įsigijau pastogę — mano namai buvo kotedžas iš dviejų kambarėlių. Vienas apačioje — su išbaltintomis sienomis ir smėliu pabarstyta asla; čia stovėjo keturios dažytos kėdės ir stalas, sieninis laikrodis, indauja su keletu lėkščių bei dubenėlių ir fajansiniu arbatos komplektu. Kitas kambarėlis viršuje —tokio pat dydžio kaip virtuvė, su paprasta medine lova ir komoda, visiškai nedidele, bet vis dėlto jos negalėjo užpildyti mano menkas garderobas, nors taurių ir kilniaširdžių savo bičiulių gerumo dėka jis buvo pagausėjęs, ir aš turėjau nedidelę pačių reikalingiausių daiktų atsargą.

Vakaras. Aš ką tik atleidau našlaitę, kuri man patarnauja, už jos triūsą atsimokėjusi apelsinu. Ir šit sėdžiu prie židinio viena, Šįryt buvo atidaryta kaimo mokykla. Turiu dvidešimt mergaičių. Tiktai trys iš jų moka skaityti; nė viena nesugeba nei rašyti, nei skaičiuoti. Kelios mergaitės moka megzti, ir tik labai nedaugelis šiek tiek siuva. Jos kalba su aiškiu vietiniu akcentu. Kol kas mes dar sunkiai susikalbame. Kai kurios iš jų stačiokės, šiurkščios, užsispyrusios ir labai primityvios; kitos klusnios, noriai mokosi ir elgiasi maloniai. Aš neturiu pamiršti, kad šitos skurdžiai apsirengusios mažos kaimietės — tokios pat būtybės su kūnu ir krauju kaip ir pačių kilmingiausių šeimų palikuonės ir kad įgimto kilnumo, jautrumo, protingumo ir gerumo pradai slypi jų širdyse kaip ir aukštakilmių vaikų sielose. Mano pareiga bus išugdyti tuos

335

pradus; žinoma, šis uždavinys suteiks man šiokio tokio pasitenkinimo. Aš nelaukiu kažkokių ypatingų džiaugsmų iš savo būsimo gyvenimo, tačiau jeigu prisitaikysiu prie jo ir daug dirbsiu, vis tik galėsiu stumti dienas.

Ar buvau linksma, rami ir patenkinta tomis ryto ir dienos valandomis, kurias praleidau toje skurdžioje, nejaukioje klasėje? Savęs neap-gaudinėdama, turiu atsakyti — ne. Aš jaučiausi nelaiminga. Jaučiausi — kokia aš kvailė! — pažeminta. Bijojau, kad žengiau tokį žingsnį, kuris jau ne pakels mane socialinių laiptų pakopomis, bet, atvirkščiai, nuves dar žemiau. Aš baisėjausi nemokšiškumu, skurdu ir grubumu —• visu tuo, ką girdėjau ir mačiau aplink. Tačiau neverta per daug peikti ir niekinti save dėl šitų nuotaikų. Žinau, kad taip elgtis man nedera,— o tai jau didelis žingsnis į priekį, ir aš pasistengsiu tuos savo jausmus nugalėti. Jau rytoj tikiuosi nors iš dalies juos įveikti, o po dviejų trijų savaičių gal man pavyks visiškai juos pamiršti. Po keleto mėnesių mano pasibjaurėjimas galbūt virs džiaugsmu, kai pamatysiu, kad mano mokinės aiškiai daro pažangą, kad jos daug ko išmoksta.

O kol kas mane graužte graužė klausimas, ar aš gerai padariau. Gal verčiau buvo pasiduoti pagundai, paklausyti aistros balso ir, atsisakius sunkių pastangų ir kovos, užsnūsti tarp gėlių, šilko tinkluose ir pabusti Prancūzijos pietuose, prabangioje viloje, kur aš dabar galėjau gyventi kaip misterio Ročesterio meilužė, saldžiai apsvaigusi jo meile,— nes jis mylėtų, o taip, jis labai mylėtų mane kurį laiką. Juk jis iš tikrųjų buvo prie manęs prisirišęs, niekas kitas manęs taip nepamils. Niekuomet niekas daugiau taip negarbins mano žavingumo, jaunystės, gracijos, nes niekas daugiau nepastebės manyje šitų bruožų. Jis mane mylėjo ir didžiavosi manimi,—joks kitas vyras neturės man tokių jausmų. Bet kur nuskrido mano mintys ir ką aš kalbu, o svarbiausia— jaučiu? „Kas geriau,— klausiau aš save,— ar tapti savo šeimininko verge ir guostis tariama laime kur nors Marselyje, atsiduodant trumpoms apgaulingos laimės valandėlėms, o paskui lieti karčias atgailos ir gėdos ašaras, ar būti kaimo mokytoja, laisva ir garbinga gyventi kalnų vėjų gairinamame namelyje, pačioje Anglijos širdyje?'

Taip, dabar matau, kad nesuklydau, palinkdama pareigos bei įstatymo pusėn ir nugalėdama neprotingas akimirkos pagundas. Dievas padėjo man teisingai pasirinkti. Aš dėkinga jo apvaizdai, kad įkvėpė man išmintingą sprendimą!

Kai vakariniai mano apmąstymai pasibaigė tokia išvada, aš atsistojau, nuėjau prie durų ir įsižiūrėjau į rugiapjūtės saulėlydį ir į ramiusi laukus priešais savo kotedžą, kuris, kaip ir mokykla, buvo apie pusę mylios nuo kaimo. Paukščiai čiulbėjo paskutines savo giesmes.

Vasara baigės. Po orą gražiai...

336

Stebėdama gamtą, aš tariausi esanti laiminga ir labai nustebau, staiga pajutusi, jog verkiu. Kodėl? Todėl, kad likimas mane atskyrė nuo mano šeimininko, kurio aš niekuomet nebepamatysiu; todėl, kad aš baiminausi, jog neviltis, skriauda ir nesutvardomas įtūžis dėl mano pabėgimo per daug jo neišmuštų iš teisingo kelio, neišrautų jam paskutinės vilties atgimti ir pasitaisyti. Šios mintys užgožė man puikų vajcaro dangų ir vienišą slėnį. Aš sakau vienišą, nes šioje Mortono dalyje nesimatė nė vieno pastato, tik bažnyčia ir klebonija, pusiau skendinti medžiuose, ir jau visiškai tolumoje — Veil Holas, kur gyveno turtuolis misteris Oliveris su savo dukteria. Aš užsidengiau veidą rankomis ir atsišliejau galva į mūrinę durų staktą; tačiau netrukus nedidelis šlamesys prie tvoros, kuri skyrė mano sodelį nuo tolesnės pievos, privertė mane pakelti akis. Misterio Riverso šuo, senasis Karlas, stūmė snukiu vartelius, o pats Sent Džonas stovėjo, pasirėmęs ant jų sukryžiuotomis rankomis; jo antakiai buvo suraukti, griežtas, beveik nemaloniai rūstus žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Aš pakviečiau jį užeiti.

— Neturiu laiko; aš tik užnešiau ryšulėlį, kurį seserys paliko jums, Manau, kad jame yra dažų dėžutė, pieštukai ir popierius.

Aš priėjau pasiimti ryšulėlio,— tai buvo miela dovana. Sent Džonas atidžiai žiūrėjo, kaip man atrodė, į mano veidą niauriu žvilgsniu. Ant jo skruostų aiškiai matėsi ašarų žymės.

— Ar jūsų darbas pirmą dieną nuvargino jus labiau negu tikėjotės?— paklausė jis.

— O, ne! Atvirkščiai, aš manau, kad ilgainiui man visiškai gerai seksis pamokos su mergaitėmis."

— Gal jūs tikėjotės kitokių gyvenimo sąlygų.. . jūsų kotedžas, jo baldai... tiesą sakant, yra gana skurdūs...

Aš pertariau jį: — Mano namelis švarus. Jis saugoja mane nuo darganos. Baldų vi

siškai gana, ir jie patogūs. Visa, ką aš matau apie save, man kelia dėkingumą, o ne liūdesį. Aš ne tokia kvailutė ir ne tokia patogumų mėgėja, kad gailėčiausi, jog nėra kilimo, sofos ir sidabrinių indų; be to, prieš penkias savaites aš nieko neturėjau,—buvau visų atstumta elgeta, valkata, o dabar turiu pažįstamų, pastogę, darbą. Aš stebiuosi dievo gerumu, mano draugų kilnumu, likimo palankumu. Aš niekuo nesiskundžiu.

— Tai, vadinasi, jūsų neslegia vienuma? Juk šio namelio vidus toks tamsus ir tuščias.

— Iki šiol aš dar neturėjau laiko pasidžiaugti ramybe, o juo labiau — bodėtis vienuma.

— Gerai. Tikiuosi, kad jūs iš tikrųjų jaučiate pasitenkinimą, apie kurį kalbate; šiaip ar taip, sveikas protas jums nurodys, kad dar per

22. Džeinė Eir 337

anksti pasiduoti abejonėms ir baimei, kaip kad padarė Loto žmona86. Aš nežinau, ką jūs palikote prieš ateidama pas mus, bet rekomenduoju jums ryžtingai priešintis bet kokioms pagundoms ir nesižvalgyti atgal; ženkite tvirtai savo naujuoju keliu,—nors keletą mėnesių.

— Aš ir rengiuosi taip elgtis,— atsakiau. Sent Džonas kalbėjo toliau: — Sunkus darbas — sutramdyti savo norus ir įveikti savo polinkius.

Bet kad tai yra įmanoma, aš įsitikinau iš savo patirties. Dievas suteikė mums šiokią tokią galią kreipti savo likimą; ir kai mūsų gyvybinės jėgos trokšta veiklos, kurios mes negalime, joms duoti, kai mūsų valia veržiasi į kelią, kuris mums uždarytas, mes neturime numarinti savęs dvasiniu badu ir pasiduoti nevilčiai; mums reikia paieškoti kito maisto savo sielai, tokio pat stiprinančio, kaip ir uždraustasis vaisius, kurio ji siekia paragauti, tik gal tyresnio, ir nutiesti savo troškimams kelią, gal ir sunkesnį, bet tokį pat tiesų ir platų, kaip tasai, kurį užtvėrė mums likimas.

— Prieš metus aš pats buvau be galo nelaimingas, man atrodė, kad, įsišvęsdamas kunigu, aš padariau klaidą. Mano monotoniškos priedermės mirtinai mane nukamuodavo. Aš aistringai veržiausi į aktyvesnį gyvenimą, į labiau jaudinančius darbus literatūros srityje, norėjau būti menininku, rašytoju, oratorium — bet kuo, tik ne kunigu. Taip, politiko, kario, šlovės ieškotojo, garbėtroškos, valdžios siekėjo širdis plakė po kuklia dvasininko sutana. Aš sakydavau sau: mano gyvenimas toks sunkus, kad aš turiu jį pakeisti arba numirti! Tačiau po tamsos ir kovos laikotarpio blykstelėjo šviesa ir atėjo išgelbėjimas. Mano siaurutis gyvenimas staiga atsiskleidė priešais mane kaip beribiai toliai, mano siela išgirdo dangaus kvietimą — stoti, sukaupti visas savo jėgas, išskleisti sparnus ir pakilti aukštyn į nežinomas platybes. Viešpats pavedė man misiją, kuriai deramai atlikti reikia gabumų ir stiprybės, drąsos ir iškalbingumo — visų tų geriausių ypatybių, kuriomis turi pasižymėti karys, valstybės veikėjas ir oratorius, nes geras misionierius "turi įkūnyti savyje visų šių asmenų savybes.

— Aš nusprendžiau tapti misionierium. Nuo tos akimirkos mano vidinė būsena pasikeitė, sielos pančiai nukrito, ir visos mano jėgos tapo laisvos; buvusios grandinės paliko vien maudžiantį skausmą, kurį išgydyti gali tik laikas. Tiesa, tėvas priešinosi mano nutarimui, bet po jo mirties mano kelyje nebeliko nė vienos rimtos kliūties. Sutvarkyti kai kuriuos reikalus, surasti įpėdinį Mortono parapijai, nutraukti ar raute išrauti kai kuriuos ryšius, geidulingų pagundų sukeltus —tai bus pas-

86 Pasak biblijos, Loto žmona, bėgdama iš Sodomos miesto, atsigręžė atgal ir už tai buvo paversta druskos stulpu.

338

kutinės grumtynės su žmogiškąja silpnybe, ir aš žinau, kad turiu jas

laimėti, nes esu prisiekęs laimėti,— ir aš paliksiu Europą ir vyksiu į

Rytus.

Visa tai jis pasakė savo ypatingu prislopintu ir kartu patetišku

balsu; nutilęs jis pažvelgė ne į mane, bet į nusileidžiančią saulę, į ku

rią žiūrėjau ir aš. A b u mes stovėjome nusigręžę nuo takelio, kuris ėjo

per lauką vartelių link, ir neišgirdome žingsnių per vešlią jo žolę; liū

liuojantis upelio čiurlenimas slėnyje buvo vienintelis garsas, trikdąs

vakaro tylą; ir abu mes krūptelėjome, išgirdę linksmą balsą, kuris nu

skambėjo tarsi sidabrinis varpelis:

— Labas vakaras, misteri Riversai! Labas vakaras, mielasis Karlai!

Jūsų šuo, sere, greičiau pažįsta savo draugus negu jūs; jis pastatė ausis

ir pavizgino uodegą, vos man pasirodžius palaukėje, o jūs vis tebe

stovite nusigręžęs nuo manęs.

Tai buvo tiesa. Nors misteris Riversas, išgirdęs šį melodingą balsą,

taip smarkiai krūptelėjo, tartum žaibas būtų perskrodęs viršum jo gal

vos debesį, tačiau jis vis tebestovėjo ta pačia poza, kuria jį užtiko

kalbančioji,— parimęs ant vartelių ir žiūrėdamas į vakarus. Pagaliau

jis iš lėto atsigręžė. M a n pasirodė, kad greta jo pasivaideno nereali

būtybė. Už trijų žingsnių nuo jo stovėjo mergaitė su akinančiai bal

tais drabužiais, jauna ir gracinga, kiek pilnoka, bet grakšti; iš pradžių

ji pasilenkė paglostyti Karlo, paskui pakėlė galvą, atmetė atgal vualį,

ir priešais mus pražydo tobulo grožio veidas. Posakis „tobulas grožis"

yra drąsus, bet aš neatsiimu jo: harmoningesnio veido dar nėra sukūręs

nuosaikus Albiono klimatas, grynesnių rožių ir jazminų atspalvių ne

puoselėjo jo drėgni vėjai ir debesuota padangė. Visa ji švytėjo žave

siu, būdama be mažiausio trūkumo. Mergaitės veido bruožai buvo tai

syklingi ir dailūs, jos akys — tokios formos ir spalvos, kokias mes

matome senųjų meno meistrų paveiksluose,— didelės, tamsios, raiškios;

ilgos tankios blakstienos teikė jos žvilgsniui švelnaus svajingumo; ploni

antakiai darė jos veidą giedrą; balta, lygi kakta alsavo ramybe ir pa

brėžė gyvą spalvų žaismo grožį; skruostai buvo apvalūs, rausvi ir skais

tūs; tokios pat skaisčios, rausvos, putlios ir žavios buvo jos lūpos;

dantys — l y g ū s ir balti; mažas smakras — su duobute; p laukai—vešlūs

ir garbanoti,— žodžiu, ji turėjo visas tas gerąsias ypatybes, kurios drau

ge sudaro idealaus grožio įsikūnijimą. Aš stebėjausi, žiūrėdama į tą

nuostabią būtybę; žavėjausi ja visa širdimi. Gamta, be abejonės, kūrė

ją su didele meile ir, pamiršusi visą savo įprastąjį pamotės šykštumą,

apdovanojo savo favoritę su karališku dosnumu.

„Kaip žiūri į šitą žemišką angelą Sent Džonas?"—man savaime kilo

klausimas, kai pamačiau, kad jis atsigręžė ir žvelgia į ją; ir taip pat

savaime ėmiau ieškoti atsakymo į šį klausimą jo veido išraiškoje. Bet

339

jis jau buvo spėjęs nukreipti savo žvilgsnį nuo šios įstabios gerosios

fėjos ir žiūrėjo į kuklų žydinčių saulučių kuokštą, augantį prie vartelių.

— Nuostabus vakaras, bet jau vėloka jums vienai vaikščioti,—-tarė

jis, užmindamas koja baltas it sniegas užsiskleidusių žiedų galvutes.

— O, aš grįžau namo iš S . . . (ji paminėjo didelį miestą, esantį už

kokių dvidešimt mylių) tik šiandien. Tėtė sakė, kad jūs atidarėte mo

kyklą ir kad atvyko nauja mokytoja; ir aš po arbatos užsidėjau skry

bėlę ir atbėgau su ja susipažinti. Čia juk jinai?—paklausė mergaitė,

rodydama į mane.

— Taip,— tarė Sent Džonas?-

— Kaip jūs manote, ar jums patiks Mortonas?—kreipėsi ji į mane

paprastai ir naiviai, nors ir vaikiškai, bet labai patraukliai.

— Tikiuosi, kad patiks. Aš turiu pagrindo tuo tikėti.

— Ar jūsų mergaitės buvo atidžios?

— Aišku. *

— O jums patinka jūsų namelis?

— Labai.

— Ar gerai aš jį įrengiau?

— Labai gerai.

— Ir gerai parinkau jums patarnautoją — Alisą Vud?

— Visiškai. Jinai gabi ir paslaugi.

„Tai mat kas jinai, supratau aš.*—Mis Oliver. turtuolio duktė, ly

giai gausiai apdovanota turtais fortūnos kaip ir gamtos. Iš tikrųjų j:

gimė po laiminga žvaigžde."

— Aš kartais užsuksiu pas jus ir padėsiu jums per pamokas,—pri

dūrė ji.— Lankyti jus man bus pramoga, o pramogas aš mėgstu. Mister:

Riversai, o kaip linksma buvo S . . . mieste! Vakar šokau iki antros

valandos nakties, arba, tiksliau ryto. Ten dėl tų visų riaušių 87 atsiųstas

N pulkas, o karininkai meiliausi žmonės pasaulyje! Nė žiūrėti nesinon

į mūsiškius peilių galąstojus ir žirklių pardavinėtojus,— koks gi čia jau

nimas!

M a n pasirodė, kad, kalbant mergaitei, misterio Sent Džono veidas

kažkaip keistai persikreipė. Jis tvirtai sučiaupė lūpas, ir apatinė

veido dalis pasidarė neįprastai rūsti ir sunki. Jis pakėlė akis nuo žy

dinčių saulučių ir įsmeigė jas į mis Oliver, perverdamas ją griežti

reikšmingu, tiriančiu žvilgsniu. Ji vėl atsakė jam juoku, kuris

nuostabiai derėjo prie jos jaunystės, rausvų skruostų, smakro duobutės

ir blizgančių akių!

taip?

87 Autorė turi omeny pačioje devynioliktojo šimtmečio pradžioje įvykusius mašinų laužymo maištus, kurių banga nusirito per Šiaurės Anglijos grafystes ir kurie žiauriai buvo kariuomenės numalšinti.

340

Sent Džonas tebestovėjoi priešais ją, nebylus ir griežtas; ji ėmė glostyti Karlą.

— Vargšas Karlas myli mane,— tarė jinai, — jis ne paniuręs ir nevengia savo draugų; mokėdamas kalbėti, jis nežiūrėtų j mane tylomis.

Kai jinai, glostydama Karlo galvą, grakščiai pasilenkė priešais jauną, bet rūstų jo šeimininką, aš pamačiau, kaip nukaito Sent Džono veidas. Pamačiau, kaip niūriose jo akyse staiga blykstelėjo liepsna ir sužėrėjo nesuvaldomas jaudinimasis. Ir tą akimirką jisai, pagyvėjęs ir nuraudęs, man pasirodė toks pat gražuolis kaip ir jinai. Jo krūtinė smarkiai kilnojosi, tartum liepsninga jo širdis, kuriai pabodo despotiška proto galia, būtų plėtusis ir veržusis į laisvę. Bet jis, matyt, sutramdė ją, kaip narsus raitelis kad sutramdo piestu stojantį žirgą. Nė vienu žodžiu, nė vienu judesiu neatsakė jis į tas lipšnias užuominas, kurios jam buvo daromos.

— Tėtė sako, kad pastaruoju metu jūs pas mus nė akių nerodote,— kalbėjo toliau mis Oliver, pažvelgusi į jį.—Jūs visiškai pamiršote Veil Holą. Šį vakarą jis vienas ir truputį nesveikuoja,— eime kartu, aplankysite jį!

— Per daug jau vėlu trukdyti misterį Oliverį,— atsakė Sent Džonas. — Iš kur jūs ištraukėte, kad per vėlu? O aš jums sakau, kad pats

patogiausias laikas. Dabar kaip tik tas metas, kai tėtei labiausiai reikia žmonių draugystės. Fabrikas uždarytas, ir jam nėra kas veikti. Eime, misteri Riversai. Kodėl jūs toks atšiaurus ir vengiate žmonių?

Jam nieko nesakant, nejaukią tylą ji pati užpildė savo šneka. — O, aš visai pamiršau!—šūktelėjo ji, staiga krestelėjusi žavią

garbanotą galvutę ir lyg pykdama ant savęs.— Aš tokia lengvabūdė ir išsiblaškiusi! Atleiskite man. Visai pamiršau, kad jūs turite rimtą priežastį neplepėti su manim. Juk Diana ir Merė paliko jus, Mur Hauzas uždarytas, ir jūs toks vienišas. Iš tikrųjų, man jūsų gaila. Eime aplankyti tėtės.

— Ne šiandien, mis Rozamunda, ne šiandien. Misteris Sent Džonas tai pasakė beveik mechaniškai, jis vienas te

žinojo, kiek pastangų jam pareikalavo šis atsisakymas. — Na, jeigu jūs toks užsispyręs, aš einu, nebesiryžtu čia ilgiau

pasilikti: jau iškrito rasa. Labanaktis! Ji ištiesė jam ranką. Jis vos palietė jos pirštus. — Labanaktis!—pakartojo jis tyliu ir dusliu lyg aidas balsu. Ji nuėjo, bet netrukus grįžo. — O ar kartais jūs nesergate?—paklausė ji. Šito paklausti visiškai derėjo, nes Sent Džono veidas buvo baltes

nis už jos suknelę.

341

— Visiškai sveikas,— atsiliepė jis irf nusilenkęs jai, pasitraukė nuo vartelių. Mis Oliver nuėjo į vieną pusę, jis — į kitą. Ji dukart atsisuko ir pažiūrėjo jam įkandin, o paskui išnyko kaip nuostabus regėjimas slėnio sutemose; o Sent Džonas tolo ryžtingais žingsniais ir nė karto neatsigręžė.

Sis kitų žmonių kančios ir vidinės kovos vaizdas nukreipė mano mintis nuo savo pačios liūdno likimo. Ne veltui Diana Rivers pasakė apie savo brolį, kad jis—„nepermaldaujamas kaip mirtis". Jos žodžiai nė kiek nebuvo perdėti.

XXXII S K Y R I U S

Aš toliau mokytojavau kaimo mokykloje kuo uoliausiai ir sąžiningiausiai. Iš pradžių tai buvo sunkus darbas. Praėjo nemaža laiko, ko! pagaliau išmokau suprasti savo mokines. Visiškos nemokšos, nejudrios galvosenos, jos man atrodė beviltiškos ir, iš pirmo žvilgsnio, visos tokios pat bukaprotės; bet netrukus supratau, kad klystu. Jos skyrėsi viena nuo kitos lygiai taip, kaip ir išsilavinę žmonės; ir kai aš geriau su jomis susipažinau, o jos — su manimi, tas tarpusavis jų skirtumas darėsi vis didesnis. Kai jos apsiprato su manim, mano kalba, mano reikalavimais ir tvarka, kai kurios iš tų nerangių žiopliukių tapo gana guviomis mergaitėmis. Pasirodė, kad daugelis iš jų paslaugios ir malonios; tarp jų aš radau nemaža ir tokių, kurios pasižymėjo įgimtu mandagumu ir savigarbos jausmu, be to, ir puikiais gabumais, kurie vertė mane jomis domėtis ir žavėtis. Netrukus šioms mergaitėms jau pasidarė malonu gerai atlikti savo darbą, vaikščioti nusipraususioms ir švariais drabužiais, reguliariai išmokti pamokas, kukliai ir deramai elgtis Kartais jos tiesiog nuostabiai greitai darė pažangą, ir aš pagrįstai d_-džiavausi šiomis mokinėmis; prie kai kurių geriausių aš prisirišau, : jos prisirišo prie manęs. Tarp mano auklėtinių buvo keletas fermer.-dukterų —kone suaugusių merginų. Jos jau mokėjo skaityti, rašyti _* siūti; šitas aš mokiau gramatikos pagrindų, geografijos, istorijos, taip p=i sudėtingesnių rankdarbių. Jų tarpe sutikau tokių mergaičių, kurios b--vo vertos pagarbos, kurios troško žinių bei sugebėjo tobulintis ir ±L kuriomis aš praleidau nemaža malonių vakarų jų namuose. Jų tėvi paprastai labai meiliai elgdavosi su manimi. Man buvo malonu priirz: nuoširdų jų vaišingumą ir rodyti jiems pagarbą, prie kurios jie, n: tyt, nebuvo pratę. Tačiau tai jiems patiko ir buvo naudinga, nes ke ~. juos savo pačių akyse ir skatino norą nusipelnyti tokį pagarbų elgės.

Aš jaučiau, kad mane šių vietų žmonės ima mylėti. Kai išeidav

342

iš namų, visi, mane sutikę, nuoširdžiai sveikindavosi ir draugiškai šypsodavosi. Gyventi visų gerbiamai, tegu ir darbo žmonių gerbiamai, juk tas pat, kas „kaitintis ramios, meilios saulutės spinduliuos"; šios saulės šviesoje giedri sielos jausmai išleidžia pumpurus ir pražysta. Tomis dienomis mano širdis dažniau būdavo kupina dėkingumo negu liūdesio. Ir vis dėlto, skaitytojau, prisipažįstu, kad, gyvenant tokį ramų, tokį naudingą gyvenimą,— kada pasibaigdavo diena, praėjusi kuo stropiausiai bemokant savo auklėtines, ir vakaras, kurio metu piešdavau ar skaitydavau, malonios vienatvės apsupta,— naktį mane apnikdavo keisti sapnai; ryškūs, neramūs, pilni svajonių ir jaudinančių vaizdų, audringi sapnai; tokie sapnai, kuriuose, pergyvendama nepaprastus įvykius ir nuotykius, kupinus romantiškų peripetijų ir pavojų, aš vis susidurdavau su misteriu Ročesteriu, ir kaskart labiausiai jaudinančiu, kritišku momentu; ir tuomet jo apkabinimų jėga, jo balso skambesys, jo akių žvilgsnis, jo rankų ir skruostų prisilietimas, meilė jam, supratimas, kad esu jo mylima, ir viltis praleisti visą gyvenimą greta jo atgydavo manyje su visa pirmykšte aistra ir jėga. Nubudusi aš atsimindavau, kur esu ir kokia mano padėtis. Paskui keldavausi iš lovos be užuolaidų, susijaudinusi ir virpėdama, ir tik tamsi tyli naktis galėdavo regėti beviltišką mano blaškymąsi ir girdėti aistringo ilgesio prasiveržimus. O kitą rytą lygiai devintą valandą aš pradėdavau pamokas mokykloje — rami, santūri, pasirengusi dirbti įprastą kasdienį darbą.

Rozamunda Oliver tesėjo savo pažadą lankytis pas mane. Paprastai ji užsukdavo rytinio pasijodinėjimo metu. Gražioji mergaitė šuoliu atlėkdavo prie mokyklos durų ant savo ponio, lydima raito tarno su livrėja. Sunku įsivaizduoti žavesnį vaizdą, kaip ši jojikė su purpurine amazonės suknia ir juoda aksomine skrybėle, grakščiai gulinčia ant rtgH garbanų, kurios glamonėjo jos skruostus h* draikėsi ant pečių; taip apsirengusi jinai pasirodydavo kuklioje kaimo mokykloje ir pražingsniuodavo pro apstulbusių kaimo mergaičių suolus. Paprastai ji lankydavosi tomis valandomis, kai misteris Riversas turėdavo katekizmo pamokas. Bijau, kad puikiosios viešnios žvilgsnis kiaurai perverdavp jaunajam pastoriui širdį. Rodės, kažkoks instinktas įspėdavo Sent Džoną, kad ji artėja, ir jeigu jinai pasirodydavo tarpdury tuo metu, kai jis žiūrėdavo į priešingą pusę, jo skruostai nukaisdavo, ir tartum iš marmuro iškalti jo bruožai, nors ir išlikdavo tokie pat sustingę, vis vien neapsakomai pasikeisdavo; juose, nors išoriškai ir ramiuose, matydavosi kažkokia nerami vidinė ugnis, apie kurią buvo galima spėti anaiptol ne iš jo veido išraiškos arba skersomis mesto žvilgsnio.

Rozamunda, aišku, žinojo savo galią, o jis nepajėgė nuslėpti nuo jos savo jausmų. Ir nors jis pasižymėjo dideliu krikščionišku stoiškumu, gana būdavo jai linksmai, padrąsinamai, netgi lipšniai jam nusi-

343

šypsoti, ir jo ranka imdavo drebėti, o akys suliepsnodavo. Atir kad jo liūdnas ir ryžtingas žvilgsnis sakė tai, ko nekalbėjo jo lū: „Aš myliu jus ir žinau, kad jums patinku. Aš esu nebylys ne iš bair kad mane atstumsite. Jeigu aš pasiūlyčiau jums savo širdį, jūs tikr siai ją priimtute. Bet šita širdis jau padėta ant šventojo altoriaus; link ją jau sukrautas laužas. Netrukus iš šitos aukos liks tiktai peler

Tuomet jinai papūsdavo lūputes kaip nuskaustas vaikutis; susir tymo debesis apniaukdavo jos spinduliuojantį linksmumą; ji paskubc: ištraukdavo savo rankutę iš jo rankos ir, slėpdama apmaudą, nusig: davo, nenorėdama žiūrėti į tą rūstų herojų ir kankinį. Sent Džonas, abejo, būtų atidavęs viską pasaulyje ir puolęs prie jos, norėdar susigrąžinti, sulaikyti ją, kai jinai jį taip palikdavo; bet dėl jos nenorėjo paaukoti nė vieno šanso dangui pelnyti ir dėl jos viliojan: meilės nebūtų atsisakęs nė vienos savo vilties į tikrąją palaimą. Be atsidėjęs šiai meilės aistrai, jis nebūtų galėjęs visapusiškai patenki savo sielos, kurioje slypėjo ir keliautojas, ir tiesos ieškotojas, ir poe; ir pastorius. Jis negalėjo, jis nenorėjo išsižadėti savo audringo ir vingo misionieriaus kelio dėl Veil Holo jaukumo ir tylos. Visa tai sužinojau iš paties Sent Džono, kai vieną kartą man pavyko atvirai juo pasikalbėti, nors jis ir buvo labai santūrus.

Mis Oliver pagerbdavo mano kotedžą dažnais apsilankymais, ir visiškai perpratau jos charakterį, kuriame nebuvo nieko paslėpto apsimesto; ji buvo koketiška, bet ne beširdė, reikli, bet ne per dic egoistė. Ji buvo išpaikinta nuo pat vaikystės, bet ne visiškai sugadin staigi, bet geraširdė, pilna tuštybės (ką gi ji galėjo daryti, kai k:-. vienas į veidrodį mestas žvilgsnis jai rodyte rodė, kokia ji žavin; bet ne pamaiva; dosni ir nesididžiavo savo turtingumu; natūrali ir i nėtinai protinga; linksma, guvi ir nerūpestinga. Ji atrodė nuosta: žavi netgi tokiai pašalinei stebėtojai kaip aš. Tačiau ji neatrodė la: įdomi ir nedarė gilaus įspūdžio. Ji buvo visai kitos prigimties bū:;, negu, pavyzdžiui, Sent Džono seserys. Vis dėlto ji patiko man bev-taip pat kaip mano auklėtinė Adelė, nors prie to vaiko, kurį globoj i-ir mokome, mes intymiau prisirišame negu prie pašalinio suaugusio zr gaus, kad ir kokio patrauklaus.

Kažkodėl Rozamundai šovė į galvą susidomėti manimi. Ji tik.: kad aš esanti panaši į misterį Riversą (tiktai jis, žinoma, „dešimt kc už mane gražesnis; nors ir aš labai miela būtybė, bet jis — tikras ar z las"). Vis dėlto aš buvau, jos žodžiais tariant, gera, protinga, užs.-

riusi ir ryžtinga kaip ir jis. Jai atrodė, kad aš, kaip kaimo mokyt: esanti lusus naturae88, ir ji įtikinėjo, kad mano praeitis turinti būti mesnė už bet kokį romaną.

88 Gamtos išdaiga (lot).

344

Vieną vakarą, kai mis Oliver lyg koks nenustygstąs ir nerūpestingas vaikas smalsiai rausėsi mano mažosios virtuvėlės indaujoje ir stalo stalčiuje, nė kiek tuo neįžeisdama manęs, į jos rankas pateko dvi prancūziškos knygutės, Šilerio tomelis, vokiška gramatika ir žodynas, o paskui mano piešimo reikmenys ir keletas eskizų, tarp kurių buvo pieštuku padaryta mergaitės galvutė, — vienos mano mokinės, gražios kaip cherubinas, portretas, o be to, įvairūs peizažai, nupiešti iš natūros Mor-tono slėnyje ir apylinkės lankose. Iš karto ji apstulbo, o paskui ėmė džiūgaute džiūgaut.

Ar tai aš piešusi šiuos paveikslėlius? Aš mokanti prancūzų ir vokiečių kalbas? Kokia aš nuostabi,—tikras stebuklas! Aš geriau piešianti negu jos mokytojas geriausioje S... mokykloje. Ar aš negalėčiau greitosiomis nupiešti jos portreto, jinai norinti parodyti jį tėtei?

— Mielai,— atsakiau aš ir suvirpėjau iš džiaugsmo kaip tikras dailininkas, pagalvojusi, kad teks piešti turint tokį tobulą ir puikų modelį. Tą dieną ji vilkėjo tamsiai mėlyna šilkine suknele, jos rankos ir kaklas buvo nuogi, vienintelį papuošalą sudarė kaštoninės garbanos, kurios krito ant pečių nuostabiai grakščiai ir natūraliai.

Aš paėmiau lapą plono kartono ir rūpestingai išvedžiau jame jos veido kontūrus. Iš anksto džiaugiaus, įsivaizduodama, kaip imsiu piešti dažais, bet, kadangi jąu buvo vėlu, pasakiau jai, kad ateitų dar kartą man papozuoti.

Ji taip išgyrė mane savo tėvui, kad kitą vakarą misteris Oliveris pats atėjo pas mane su dukteria; jis buvo stambus, žilas pagyvenęs vyriškis, šalia kurio jo žavioji duktė atrodė kaip grakšti gėlė prie balkšvo senovinio bokšto. Misteris Oliveris buvo nešnekus ir galbūt išdidus, tačiau su manimi jis elgėsi labai maloniai. Rozamundos portreto eskizas jam nepaprastai patiko: misteris Oliveris pasakė, kad aš turinti būtinai jį pabaigti. Be to, jis primygtinai prašė, kad aš kitą dieną ateičiau į Veil Holą ir praleisčiau su jais vakarą.

Aš nuėjau ten ir atsidūriau didžiulėje, puošnioje rezidencijoje. Joje viskas bylojo apie jo savininko turtingumą. Rozamunda visą mano viešėjimo laiką krykštavo linksma ir patenkinta. Jos tėvas taip pat buvo labai malonus; po arbatos įsišnekėjęs su manimi, jis labai pagyrė mano darbą Mortono mokykloje. Tačiau pridūrė, kad, sprendžiant iš to, ką jis yra girdėjęs ir matęs, jam tenka būgštauti, jog aš esanti per gera šiai vietai ir greitai susirasianti kitą, labiau man derančią.

— Iš tikrųjų, tėte,— sušuko Rozamunda,— Džeinė tokia protinga, kad visiškai gali būti guvernante aristokratiškoje šeimoje.

Aš pagalvojau, kad geriau likti čia, kur dabar esu, negu gyventi kokioje nors aristokratiškoje šeimoje. Misteris Oliveris labai pagarbiai ėmė kalbėti apie misterį Riversą ir apie visą Riversų šeimą. Jis papn-

345

šakojo man, kad Riversai esanti labai sena ir kilminga giminė apylinkėje; kad Riversų proseniai buvę turtingi; kažkada jiems priklausęs visas Mortonas; ir netgi dabar, jo nuomone, šios giminės palikuonis galėtų, jei norėtų, rasti puikiausią ir turtingiausią nuotaką. Jis labai apgailestavo, kad toks šaunus ir talentingas jaunuolis nusprendė tapti misionierium ir vykti į užsienį; tatai juk reiškia —pražudyti tokius puikius talentus. Aš supratau, kad tėvas nedarytų kliūčių Rozamundos ir Sent Džono vedyboms. Misteris Oliveris, matyt, buvo įsitikinęs, kad jaunojo pastoriaus aukšta kilmė, sena giminė ir dvasininko luomas pakankamai atstoja turtą.

Buvo šventadienis. Mažoji mano pagalbininkė, padedanti man apsi-ruošti namelyje, išėjo visiškai patenkinta, gavusi vieną pensą už savo darbą. Viskas aplinkui mane blizgėte blizgėjo, niekur nesimatė nė dėmelės — grindys buvo iššveistos, židinio grotelės nublizgintos, kėdės nuvalytos. Aš pati taip pat pasipuošiau ir dabar galėjau antrąją dienos pusę praleisti kaip tinkama.

Per kokią valandą išverčiau keletą puslapių iš vokiečių kalbos; paskui pasiėmiau paletę bei teptuką ir pradėjau lengvesnį bei malonesnį darbą — ėmiausi Rozamundos Oliver portreto. Galva buvo jau baigta: beliko tiktai duoti šviesų foną, patamsinti drapiruotę, paryškinti karminu skaisčias lūpas, suteikti tamsesnius atšešėlius blakstienoms po melsvais vokais. Kai labai atsidėjusi tapiau šias dailias detales, bils-terėjęs į duris, įėjo Sent Džonas Riversas.

— Aš atėjau pažiūrėti, ką jūs veikiate šventadienį,— tarė jis.— Tikiuosi, kad visokios mintys nekankina jūsų? Ne? Tai gerai! Piešdama jūs, be abejo, nesijaučiate tokia vieniša. Matote, aš vis dar nepasitikiu jumis, nors lig šiol jūs narsiai laikėtės. Aš jums atnešiau knygą, kurią su malonumu galėsite vakarais pasiskaityti,— ir jis padėjo ant stalo ką tik išėjusią poemą —vieną iš tų puikiųjų kūrinių, kuriais taip dažnai būdavo apdovanojama laiminga anų laikų — ano naujosios literatūros aukso amžiaus — publika. Deja! Mūsų epochos skaitytojai toli gražu ne tokie laimingi tuo atžvilgiu. Tačiau nebijokite! Aš nesu pasiruošusi per daug nukrypti į šalį, kaltinti ar apmaudauti. 2inau, kad poezija nemirė genijus neprarastas ir Mamonai neleista surakinti juos ir nužudyti; poezija ir genijus kada nors vėl pasireikš, jie įrodys savo teisę egzistuoti savo laisvę ir savo jėgą. Dangaus angelai! Jūs danguje tik šypsotės kai žemos sielos triumfuoja, o silpnieji aprauda jiems gresiančią pražūtį. Ar poezija sužlugo? Genijus išvytas? Ne, menkas žmogau, ne Neleisk, kad pavydas įkvėptų tau šią mintį. Jie ne tik gyvi, bet jiems suteikta ir galia, ir atperkamoji jėga; ir be jų dieviško poveikio, sklindančio visur aplink, tu būtum pragare — savosios menkystės pragare'

346

Kol aš godžiai verčiau puikius „Marmiono" puslapius (nes tai buvo „Marmionas"), Sent Džonas pasilenkė pažiūrėti mano piešinio. Jis krūptelėjo, ir aukšta jo figūra vėl atsitiesė; tačiau jis nepratarė nė žodžio. Aš pažvelgiau į jį, bet jis vengė mano akių. Aš žinojau jo mintis ir lengvai galėjau išskaityti, kas dedasi jo širdyje; šią valandėlę aš buvau ramesnė ir šaltesnė už jį, jutau, kad esu pranašesnė, ir norėjau jam padėti, jeigu tik man pasisektų.

„Nors Sent Džonas ir labai tvirtas ir moka valdytis,— mąsčiau aš,— vis dėlto jis per daug sau užsikrauna: slepia kiekvieną jausmą, kiekvieną gėlą; nieko neparodo kitiems, niekuo nesidalina, viską užgniaužia savyje. Esu tikra, kad jam bus lengviau, jeigu jis pakalbės apie žaviąją Rozamunda, kurios, jo nuomone, jam nedera vesti. Aš priversiu jį išsišnekėti."

Ir pradėjau, sakydama: — Sėskitės, misteri Riversai. Bet jis kaip visuomet atsakė negalįs ilgiau pasilikti. ,,Na ką gi,— tariau pati sau,— stovėkite, jeigu norite, bet niekur

jūs neisite, aš taip nusprendžiau; vienatvė jums taip pat kenkia kaip ir man. Aš pasistengsiu, gal man pasiseks laimėti jūsų pasitikėjimą, rasti spragą toje marmuro krūtinėje ir įlieti į ją nors lašelį užuojautos balzamo."

— Kaip atrodo, ar šis portretas panašus?—paklausiau aš tiesiai. — Ar panašus? Į ką panašus? Aš gerai ir nemačiau jo. — Jūs gerai jį matėte, misteri Riversai. Jis net krūptelėjo, netikėto ir keisto mano stačiokiškumo pritrenk

tas, ir nustebęs pažvelgė į mane. „O, tai tik pradžia,— tariau aš sau.— Aš nesutriksiu nuo šito jūsų manieringumo; jūs taip lengvai neišsisuksite." Ir aš kalbėjau toliau:

— Jūs apžiūrėjote jį gana atidžiai ir smulkiai; bet aš neprieštarauju, galite pažvelgti dar kartą.— Aš atsistojau ir padaviau jam į ranką portretą.

— Portretas gerai nupieštas,— tarė jis,— labai švelnūs, gryni tonai, labai dailus ir tikslus piešinys.

— Taip, taip, visa tai aš žinau. Bet ką jūs pasakysite apie panašumą? Į ką jis panašus?

Valandėlę pasvyravęs, jis atsakė: — Aš manau, kad į mis Oliver. — Žinoma. Tai šit, sere, atsidėkodama už tai, kad jūs taip puikiai

atspėjote, pažadu jums padaryti kruopščią ir tikslią šito portreto ko-

89 „Marmionas"—-anglų rašytojo Valterio Skoto, daugelio istorinių romanų autoriaus, poema.

347

piją,— jeigu tik jūs neprieštarausite dėl tokios dovanos. Aš nenorėčiau gaišti laiko ir veltui eikvoti jėgų tokiai dovanai, kuri, galimas daiktas, jums neturės jokios vertės.

Jis tebežiūrėjo į portretą; kuo ilgiau jis žiūrėjo į jį, tuo stipriau spaudė jį rankose ir, rodės, tuo labiau troško jį gauti.

— Taip, panašus!—sumurmėjo jis.™ Akys nuostabiai gerai nupieštos. Jos šypsosi. Puikiai perteikta jų spalva, niuansai ir išraiška.

— Ar norite turėti tokį portretą? Ar jis jus džiugintų, ar skaudintų? Pasakykite teisybę. Kai jūs atsidursite Madagaskare arba Gerosios Vilties rage, arba Indijoje,— ar bus jums malonu turėti jį su savimi, o gal jis tik keltų prisiminimus, kurie vien erzintų ir liūdintų jus?

Jis greitai žvilgtelėjo į mane, tačiau neryžtingai ir sumišęs. Paskui vėl ėmė žiūrėti į atvaizdą.

— Neneigiu, kad norėčiau jį turėti, bet kitas dalykas, ar tai būtų gera ir protinga.

Nuo to laiko, kai aš įsitikinau, kad jis tikrai patinka Rozamunda i ir kad jos tėvas, matyt, neprieštarautų šioms vedyboms,— aš, būdama ne tokia egzaltuota kaip Sent Džonas, labai panorau prisidėti, kad įvyktų ši sąjunga. Man atrodė, kad, gavęs misterio Oliverio turtus, jis, tų pinigų padedamas, galėtų padaryti nė kiek ne mažiau gero, kaip tapdamas misionierium, pragaišindamas savo talentą ir išeikvodamas savo jėgas tropinės saulės spinduliuose. Todėl aš tariau nesvyruodama:

— Kiek aš galiu spręsti, protingiausia ir įžvalgiausia, ką jūs galite padaryti, tai tuoj pat laimėti patį originalą.

Sent Džonas tuo tarpu jau atsisėdo, pasidėjo portretą priešais save ant stalo ir, pasirėmęs galvą rankomis, su meile pasilenkė prie jo. Aš pamačiau, kad jis nepyko dėl mano įžūlumo ir visai nesumišo. Aš net pastebėjau, kad taip atvirai kalbėtis ta tema, kuri jam buvo tiesiog neliečiama, klausytis, kad apie ją taip laisvai šnekama,— jam greičiau patinka ir netgi teikia netikėto palengvinimo. Užsidariusiems žmonėms dažnai daug labiau reikia atvirai apsvarstyti savo jausmus negu atviraširdžiams. Griežčiausias stoikas vis dėlto yra žmogus, ir drąsiai, su gerais norais „įsibrauti" į jo sielos „nebyliąją jūrą"—neretai reiškia suteikti jam didžiulę paslaugą.

— Jūs jai patinkate, aš esu tikra,—tariau, stovėdama už jo kėdės,-o jos tėvas jus gerbia. Rozamunda — puiki mergina, tik ne itin intelektuali; bet jūsų intelekto užteks abiem. Jūs turėtute ją vesti.

— Argi aš jai patinku?—paklausė jis. — Aišku; labiau negu kas kitas. Ji negali atsikalbėti apie jus; ta:

pati maloniausia jos tema, ji niekuomet jai neįkyri. — Labai miela girdėti,— tarė jis, - labai; kalbėkite apie tai dar ket-

348

virtį valandos,— ir jis kuo rimčiausiai išsitraukė laikrodį ir pasidėjo

ant stalo, kad galėtų matyti laiką.

— Bet kam gi kalbėti,— paklausiau aš,— kai jūs tikriausiai jau ruo

šiatės sutriuškinti mane savo prieštaravimais arba kalate naują gran

dinę savo širdžiai surakinti?

— Neišsigalvokite tokių baisybių. Įsivaizduokite, kad aš tirpstu ir

leipstu,— taip ir yra iš tikrųjų; žemiška meilė kyla mano sieloje kaip

naujai prasimušęs šaltinis ir maloniomis bangomis užlieja laukus, ku

riuos aš taip uoliai ir taip sunkiai dirbau, taip stropiai sėjau gerų norų

ir pasiaukojimo sėklomis. O dabar juos užtvindė nektaro srautas, jauni

daigai žūsta — saldūs nuodai išplauna juos, ir šit aš matau save, sė

dintį ant sofos Ve i l Holo svetainėje prie savo sužadėtinės Rozamundos

Oliver kojų; ji kalba su manimi švelniu balseliu, žiūri į mane štai ši

tomis akutėmis, kurias talentinga jūsų ranka taip tiksliai atvaizdavo,

šypsosi man šiomis koralinėmis lūpomis. Ji yra mano, aš priklausau

jai; šis gyvenimas ir šis laikinas pasaulis mane patenkina. Tylėkite!

Nieko nesakykite! M a n o širdis kupina džiaugsmo, mano jausmai ap

kerėti, leiskite ramiai praslinkti mano pasiskirtoms malonioms minutėms.

Aš išpildžiau jo prašymą; laikrodis tiksėjo, minutės slinko. Aš sto

vėjau tylėdama ir. girdėjau, kaip jis tankiai ir dusliai alsavo.

Šitaip betylint praė j o ketvirtis valandos; tada j is įsidė j o laikrodį,

atstūmė portretą, atsistojo ir nuėjo prie židinio.

— Na štai,— tarė jis,— šios trumpos minutės buvo paskirtos iliu

zijoms ir kliedesiui. M a n o galva ilsėjosi ant pagundos krūtinės, aš pa

lenkiau savo sprandą po jos žydinčiomis gėlėmis apkaišytu jungu ir

paragavau jos taurės. Bet aš pamačiau, kad mano priegalvis dega, žie

dų girliandoje rangosi gyvatė; vynas atsiduoda kartėliu; mano gundy

tojos pažadai melagingi, jos pasiūlymai netikri. Visa šitai aš matau

ir žinau.

Aš pažvelgiau į jį nustebusi.

— Kaip keista,— kalbėjo jis toliau,— kad aš beprotiškai, su visa

pirmosios tikros aistros jėga mylėdamas Rozamunda Oliver ir maty

damas, jog mano meilės objektas yra tobulai puikus, nuostabus ir žavus,

tuo pat metu jaučiu tvirtą, nepakeičiamą įsitikinimą, kad jinai nebūtų

man gera žmona, kad jinai ne toji gyvenimo draugė, kokios man reikia,

kad aš tai pastebėčiau, praėjus metams po vestuvių, ir kad po dvy^-

likos palaimos mėnesių sektų visas gyvenimas, kupinas apgailestavimo.

Tą aš žinau.

— Kaip keista! — nejučia pratariau aš.

— - M a n y j e yra kažko —kalbė jo jis,— kažko be galo jautraus jos

kerams, bet kartu aš stipriai jaučiu ir jos ydas: ji negali pritarti mano

siekimams ir man talkininkauti. Argi gali Rozamunda būti kentėtoja.

349

žmogus, velkąs pasiaukojimo naštą, moteris apaštalas? Argi galėtų Ro ' zamunda būti misionieriaus žmona? Ne!

— Bet jums nėra reikalo tapti misionierium. Jūs galėtute atsižadėti šio sumanymo.

— Atsižadėti? Kaip? Atsižadėti savo pašaukimo? Savo didžiojo tikslo? To pamato, kurį aš padėjau žemėje dangiškajai palaimai pelnyti? Savo vilties būti tarp tų, kurių visi troškimai susiliejo į vieną didingą veržimąsi—tobulinti žmoniją, skleisti mokslą tamsybės karalystėje, skelbti taiką vietoj karo, laisvę vietoj vergijos, religiją vietoj prietarų, dangaus palaimos viltį vietoj pragaro siaubo? Atsižadėti viso šito? Bet juk tai man brangiau už kraują mano gyslose. Tai yra tasai, tikslas, kurį aš užsibrėžiau, dėl kurio aš gyvenu!

Po ilgokai trukusios tylos aš tariau: — O mis Oliver? Ar jos nusivylimas, jos sielvartas jums nieko ne

reiškia? — Mis Oliver visuomet apsupta garbintojų ir meilikautojų; nepra-

slinks nė mėnesio, ir mano paveikslas išdils jai iš širdies, nepalikęs jokios žymės. Ji užmirš mane ir ištekės tikriausiai už tokio žmogaus, su kuriuo bus kur kas laimingesnė negu su manim.

— Jūs kalbate gana šaltai, bet kenčiate nuo šitos kovos. Jūs aiškiai alinate save.

— Ne. Jeigu aš truputį suliesėjau, tai tik dėl to, kad labai rūpinuosi, kaip man klosis ateityje; ji dar vis neaiški — mano kelionė nuolat atidedama. Šįryt gavau žinią, kad mano įpėdinis, kurio aš taip ilgai laukiu, atvyks ne anksčiau kaip po trijų mėnesių; o gal tie trys mėnesiai nusitęs iki pusės metų.

— Vos tik mis Oliver įeina į klasę, jūs virpate ir raustate. Jo veide vėl šmėstelėjo nuostaba. Jis neįsivaizdavo, kad moteris

galėtų išdrįsti taip kalbėti su vyru. O dėl manęs, tai aš šitokių pokalbių metu jaučiausi visiškai laisvai. Bendraudama su stipriomis, uždaromis ir subtiliomis sielomis, vyro ar moters, aš tol nenurimdavau kol man pavykdavo pralaužti įprasto uždarumo užtvaras, peržengti atvirumo ribą ir išsikovoti vietą prie pat jų širdies altoriaus.

— Jūs iš tikrųjų originali,— tarė jis,—ir drąsos jums nestinga. Jūsų siela narsi ir žvilgsnis pastabus; bet užtikrinu, kad jūs ne visai teisingai aiškinate mano jausmus. Jūs laikote juos gilesniais ir stipresniais, negu jie iš tikrųjų yra. Jūs priskiriate man nuotaikas, kurias vargu ar galėčiau aš patirti. Kai aš raustu ir virpu, matydamas mis Oliver, man negaila savęs paties. Aš niekinu savo silpnybę. Žinau, kad ji niekinga: tai tėra tik kūno karštligė, o ne...— aš užtikrinu — ne sielos konvulsija. Mano siela tvirta kaip uola, nepajudinamai iškilusi

350

iš vilnijančios jūros gelmių. Tad pažinkite mane tokį, koks aš iš tikrųjų esu,— šaltą ir kietą žmogų.

Aš nusišypsojau, netikėdama jo žodžiais. — Jūs privertėte mane būti atvirą,— kalbėjo jis toliau,— dabar aš

toks ir esu. Atmetus tas sniego baltumo skraistes, kuriomis krikščionybė dangsto žmogaus bjaurumą, savo prigimtimi aš pasirodysiu jums esąs šaltas, kietas, didelius tikslus turintis žmogus. Iš visų jausmų aš tepasiduodu vien natūraliam prisirišimui. Protas, o ne jausmas mane veda, mano norai — neriboti, mano troškimas iškilti aukščiau, pasiekti daugiau negu kiti — nepasotinamas. Aš vertinu žmogaus ištvermingumą," pastovumą, uolumą, talentą, nes tik tokiu būdu įvykdomi kilnūs, didingi darbai ir pasiekiamas aukštas pranašumas. Aš susidomėjęs stebiu, kaip jūs darbuojatės, nes laikau jus uolios, rimtos, energingos moters pavyzdžiu, bet visiškai ne todėl, kad giliai užjausčiau jūsų pergyventas nelaimes ar dabartinius jūsų sielvartus.

— Jūs dedatės pagonišku filosofu,— tariau aš. — Ne. Tarp manęs ir filosofų deistų yra didelis skirtumas: aš tikiu,

ir tikiu evangeliją. Jūs apsirikote, parinkdama epitetą. Aš ne pagoniškas, o krikščioniškas filosofas—Jėzaus pasekėjas. Būdamas jo mokinys, aš išpažįstu tyrą, gailestingumu ir malone persunktą jo religiją. Aš kovoju už ją ir esu prisiekęs ją skelbti. Patraukusi mane jaunystės metais, toji religija išvystė mano prigimties galias: iš mažučio daigelio, iš natūralaus sielos polinkio ji išaugo į didį, paūksmingą medį, į gailestingumą. Iš silpno, neišpuoselėto žmogiško doros polinkio, slypėjusio manyje, ji išugdė prideramą dieviško teisingumo jausmą. Iš noro pasiekti galią ir šlovę savo niekingajam „aš" toji religija suformavo manyje troškimą praplėsti mano viešpaties karalystę — laimėti pergales kryžiaus vėliavai. Matote, kiek daug man davė religija, ji padėjo suklestėti pirminiams pradams, ji karpė ir kultivavo prigimties medį. Tačiau religija negalėjo išrauti prigimties polinkių ir neišraus, „kol mirtingieji apsisiaus nemirtingumo rūbais".

Jis pasiėmė savo skrybėlę, kuri gulėjo ant stalo šalia mano paletės, ir dar kartą pažvelgė į portretą.

— Ji iš tikrųjų žavi,— sušnibždėjo jis.—Ne veltui jos vardas—„Pasaulio Rožė".90

— Gal man nupiešti dar kitą tokį potretą jums? — Cui borto? 91 Ne. Jis uždengė portretą plonu popieriaus lakštu, kurį aš paprastai var

todavau rankoms pasidėti, kad piešdama nesutepčiau kartono. Nežinau,

90 „Rosa mundi" (lot.) — „pasaulio rožė". 91 Kam? (lot.).

351

ką jis ant to tuščio popieriaus staiga pamatė, bet kažkas atkreipė

dėmesį. Jis pagriebė tą lapą, pažiūrėjo į jį, paskui žvilgtelėjo į m

kažkaip neapsakomai keistai ir visiškai man nesuprantamai; jo ak

rodės, pastebėjo ki< 'ivieną mano figūros, veido ir drabužių bruožą,

žvilgsnis pervėrė muiie visą kaip žaibas. Jo lūpos virptelėjo, lyg

būtų norėjęs kažką sakyti, bet susivaldė ir nepratarė nė žodžio.

— Kas ats.itiko?—paklausiau.

— Ničnieko,— atsakė jis, ir aš pamačiau, kaip, padėjęs atgal pol

pierių, jis greitai atplėšė nuo jo siaurą juostelę. Ji dingo jo pirštinėje.

Paskubomis man linktelėjęs ir taręs: „Labanakt",— jis dingo.

— Na ir trenktas vis dėlto! —nusistebėjau aš, ištardama tose viel

se įprastą posakį.

Aš atidžiai apžiūrėjau popierių, bet nieko jame nepastebėjau,

kelias tamsias dažų dėmes toje vietoje, kur buvau mėginusi spalv<

Valandėlę kitą svarsčiau šią mįslę, bet, negalėdama jos atspėti ir

nydama, kad ji man negali turėti ypatingos reikšmės, lioviausi apie

galvojusi ir netrukus visai užmiršau.

X X X I I I S K Y R I U S

Misteriui Sent Džonui išėjus, ėmė snigti; pūga siautėjo visą m'-

Kitą dieną smarkus vėjas vėl nešė sniegą, ir nieko aplink nešimi

Pavakare slėnis buvo visas užpustytas ir beveik nepraeinamas. Aš

dariau langines, uždengiau dembliu duris, kad pro jas neprineštų sni

go, ir įmečiau f židinį malkų. Kokią valandą sėdėjau prie ugnies, k"i-

sydamasi, kaip dusliai stūgauja pūga, po to užžiebiau žvakę, pasieni. i~

nuo lentynos „Marmioną" ir ėmiau skaityti:

Virš Norhemo pilies aukštos, Virš Tvido upės nupliekstos

Diena galop artėjo; Iškilę bokštai virš senos, Dantytos sienos rūškanos

Saulėlydžiuos žėrėjo.

Pagauta šio eilėraščio muzikos, aš greitai pamiršau dūkstančią pl;~

Staiga kažkas subildėjo. „Vėjas turbūt,— nusprendžiau aš, —tra

nuos." Eet ne,— tai buvo Sent Džonas Riversas, kuris, atsidaręs d_-~

išniro iš šaltos tamsos, iš staugiančio uragano gelmių ir dabar stov

priešais mane; apsiaustas, gaubęs aukštą jo figūrą, buvo baltas k£

a

glečeris. Aš tiesiog nustėrau iš nustebimo,— toks netikėtas pasirodė

šį vakarą svečias iš pustyte užpustyto slėnio. 1

352

— Blogos žinios?—paklausiau aš.— Ar kas atsitiko? — Ne. Kaip lengva jus nugąsdinti! —atsakė jis, vilkdamasis apsiaus

tą ir kabindamas jį prie durų. Paskui jis ramiai padėjo atgal į vietą demblį, kurį buvo nustūmęs ateidamas, ir ėmė valytis sniegą nuo batų.

— Aš pripurvinsiu čia jums,— tarė Sent Džonas,— bet atleiskite man.— Ir jis priėjo prie ugnies.— Patikėkite, ne taip lengva buvo atsikąsti ligi jūsų,— kalbėjo jis, šildydamasis virš židinio rankas.—Į vieną pusnį buvau įsmukęs iki juostos; laimė, kad sniegas purus.

— Bet ko gi jūs atėjote?—neištvėriau aš nepaklaususi. — Ne per daug svetingas klausimas, bet jeigu jau paklausėte, at

sakysiu: tiesiog noriu truputį su jumis pasišnekučiuoti; aš pavargau su savo nebyliomis knygomis tuščiuose kambariuose. Be to, nuo vakar dienos degu nekantrumu kaip žmogus, kuris tik ligi pusės išklausė įdomią istoriją ir labai nori išgirsti jos tęsinį.

Jis atsisėdo. Aš prisiminiau, kaip keistai jis elgėsi vakar, ir ėmiau ūgštauti, ar tik jis neišprotėjo. Tačiau jeigu Sent Džonas ir buvo pa

mišęs, tai jo elgesys atrodė labai santūrus ir ramus. Dar niekad gražus jo veidas taip nepanėšėjo į marmuro skulptūrą kaip dabar; jis tmetė sušlapusius nuo sniego plaukus, ir liepsna nutvieskė jo blyškią

kaktą ir tokius pat blyškius skruostus; man buvo liūdna, kai pastebėjau "o veide aiškias susirūpinimo ir liūdesio žymes. Aš tylėjau, laukdama, ad gal jis pasakys ką suprantamesnio, bet Sent Džonas pakėlė ranką rie smakro, pridėjo pirštą prie lūpų ir kažką svarstė. Mane nustebino

tai, kad jo rankos taip pat buvo išsekusios kaip ir veidas. Netikėtas gailesys staiga užplūdo man širdį, ir aš nejučiomis tariau:

— Kaip būtų gerai, jeigu Diana ir Merė grįžtų gyventi su jumis; abai gaila, kad jūs visiškai vienas: jūs nedovanotinai nepaisote savo

sveikatos. — Anaiptol,— tarė jis.— Aš rūpinuosi savimi, kai reikia; dabar esu

sveikas. Ką gi nepaprasto jūs pastebite manyje? Šitai jis pasakė atsainiai, su nerūpestingu abejingumu, ir aš supra

tau, kad mano kišimasis jam pasirodė visai nereikalingas. Aš nutilau. Jis vis tebevedžiojo pirštu per viršutinę lūpą, o jo žvilgsnis tebe

buvo įsmeigtas į židinio liepsną; manydama, jog reikia ką nors pasa-ytif aš paklausiau jį, ar nepučia jam nuo durų vėjas.

— Ne, ne,— atsakė jis trumpai ir netgi kažkaip susierzinęs. „Ką gi,— pagalvojau,— jeigu jūs nenorite kalbėti, galite tylėti; aš

paliksiu jus ramybėje ir pasiimsiu savo knygą." Aš nugnybau žvakės dagtį ir vėl ėmiau skaityti „Marmioną". Pa

galiau Sent Džonas kažkaip sujudėjo; aš slapčia sekiau jį; jis išsitraukė užrašų knygutę su tymo viršeliais, išsiėmė iš jos laišką, tylomis perskaitė, sulankstė, įdėjo atgal ir vėl paskendo mintyse. Veltui aš sten-

23. Džeinė Eir 353

giausi įsigilinti į savo knygą: nesuprantamas Sent Džono elgesys neleido man susikaupti. Nekantrumo pagauta, aš negalėjau tylėti. Tegu jis stačiokiškai man atkerta, jei nori, bet aš dar prakalbinsiu jį.

— Ar seniai gavote kokių žinių iš Dianos ir Merės? — Po to laiško, kurį jums rodžiau prieš savaitę,— nieko. — O jūsų paties planai nė kiek nepasikeitė? Ar jums neteks pa

likti Anglijos anksčiau, negu tikėjotės? — Bijau, kad ne; tai būtų per daug jau didelė sėkmė. Po tokio griežto atsakymo aš nusprendžiau pakeisti temą ir ėmiau

kalbėti apie mokyklą ir apie savo mergaites. — Merės Garet motina sveiksta, mergaitė šiandien jau buvo mo

kykloje. Kitą savaitę turėsiu dar keturias naujas mokines iš Faundri Klozo, šiandien jų nebuvo tik dėl pūgos.

— Šit kaip! — Už dvi mokės misteris Oliveris. — Nejaugi? —• Jis ruošiasi per kalėdas surengti visai mokyklai vaišes. — Žinau. — Tai jūs davėte jam tą mintį? — Ne. — O kas gi? — Turbūt jo duktė.

— Galimas daiktas, ji tokia geraširdė. — Taip. Vėl įsiviešpatavo tyla; laikrodis išmušė aštuonias. Sent Džonas su

judo; jis pakeitė pozą, atsitiesė ir pasisuko į mane. — Padėkite valandėlei savo knygą ir sėskitės arčiau prie ugnies. Vis tebesistebėdama ir tam stebėjimuisi nematydama galo, aš pa

klusau. — Prieš pusvalandį,— toliau kalbėjo jis,— aš pasakiau, kad degu

nekantrumu, norėdamas išgirsti vienos istorijos tęsinį; pasvarstęs nusprendžiau, kad bus geriau, jeigu pasiimsiu pasakotojo vaidmenį, o jūs paklausykite. Prieš pradėdamas pasakoti, manau, jog reikia jus įspėti, kad ši istorija jums pasirodys gana banali; tačiau ir nuvalkiotos smulkmenos neretai įgauna šiokio tokio naujumo, kai mes jas girdim iš kitų lūpų. Bet kad ir kokia būtų toji istorija,— paprasta ar ypatinga,— j: trumpa ir neužims daug laiko.

— Prieš dvidešimt metų vienas neturtingas pastorius,— kuo jis pavarde, šiuo metu mums nesvarbu,— įsimylėjo turtuolio dukterį; jina: taip pat jį pamilo ir ištekėjo už jo, nepaisydama visų savo giminiu kurie tučtuojau po vestuvių jos išsižadėjo. Nepraėjo nė dvejų metų ir ši įsimylėjusiųjų pora numirė, abu jie buvo palaidoti po vienu ant-

354

kapiu. (Aš mačiau jų kapą, jis yra šventoriuje prie niūrios, juodos kaip suodžiai katedros viename labai tirštai gyvenamame pramonės mieste .. .širo grafystėje,)

— Jie paliko dukterį, kurią nuo pat jos gimimo labdarybė priėmė į savo glėbį, šaltą kaip tie pusnynai, kuriuose aš šįvakar vos nenugrimz-dau. Per labdarių rankas benamė našlaitė pateko į namus, kuriuose gyveno jos turtingi giminės iš motinos pusės; ją augino dėdės žmona (dabar aš jau minėsiu vardus), misis Rid iš Geitshedo... Jūs krūptelėjote?.. Gal kas subildėjo? Tai tikriausiai tik žiurkės krebžda ant aukšto virš gretimos klasės; ten buvo svirnas, iki aš jį perstačiau ir paverčiau kitos paskirties trobesiu,— o svirnuose paprastai veisiasi žiurkės. Pasakoju toliau. Misis Rid laikė pas save našlaitę dešimt metų; ar buvo mergaitė pas ją laiminga, vargu ar galėčiau jums pasakyti, nes nieko apie tai negirdėjau; tačiau apie šį laiką misis Rid pasiuntė dukterėčią ten, kur jūs pati ilgai išgyvenote, būtent — į Louvudo mokyklą, kaip jūs man pasakojote aną vakarą. Atrodo, mergaitei ten visai neblogai sekėsi, nes iš mokinės ji tapo mokytoja kaip ir jūs,— mane stebina, kad nemažai faktų jos istorijoje sutampa su jūsų gyvenimo įvykiais,— bet netrukus ji išsikėlė iš mokyklos ir ėmė dirbti guvernante; ir čia jūsų likimai vėl panašūs; ji išvyko auklėti vienos mergaitės, kurios globėjas buvo kažkoks misteris Ročesteris.

— Misteri Riversai! —pertraukiau jį. — Aš įsivaizduoju jūsų jausmus,— tarė jis,— bet pakentėkite tru

putį: aš jau beveik baigiau; išklausykite mane iki galo. Apie patį misterį Ročesterį aš nieko nežinau, tik vieną faktą: kad jis pasiūlė tai jaunai guvernantei teisėtai susituokti, ir tik prie altoriaus paaiškėjo, jog jis turi žmoną, nors ir beprotę. Kaip jis vėliau elgėsi ir kokie buvo jo ketinimai, niekas nežino, apie tai galima tik spėlioti; tačiau, kai viena aplinkybė privertė kažką susidomėti guvernantės likimu ir kai prasidėjo oficialus ieškojimas, paaiškėjo, kad ji pabėgo, ir niekas nežino, kada, kur ir kaip. Ji pabėgo iš Tornfildo pilies naktį, po to, kai iširo jos santuoka, ir visi mėginimai ją surasti buvo bergždi; jos ieškota visoje apylinkėje, bet nieko nepavyko sužinoti. Tačiau žūt būt reikėjo ją surasti. Visuose laikraščiuose buvo įdėti skelbimai. Aš gavau laišką nuo misterio Brigso, advokato, pranešusio man šias smulkmenas, kurias dabar jums išdėsčiau. Keista istorija, tiesa?

— Pasakykite man tik vieną dalyką,—paprašiau aš,— juk jūs, be abejo, žinote, kas atsitiko misteriui Ročesteriui?! Kur jis dabar yra ir ką veikia? Ar jis sveikas?

— Apie misterį Ročesterį aš nieko nežinau. Laiško autorius užsimena apie jį tik ryšium su negarbingu, neteisėtu jo žingsniu, apie kurį aš

355

jau kalbėjau. Jums verčiau derėjo paklausti, kuo vardu ta guvernantė ir kokia aplinkybė privertė ją surasti.

— Tai, vadinasi, niekas nebuvo nuvykęs į Tornfildo pilį? Nieke nematė misterio Ročesterio?

— Manau, kad ne. — Bet juk kas nors jam rašė? — Žinoma. — Ir ką gi jis atsakė? Kur yra jo laiškai? — Misteris Brigsas praneša, kad, jam pasiteiravus, atsakė ne mis-'

teris Ročesteris, o kažkokia ledi, pasirašiusi „Alisa Feirfeks". Mane sukaustė šaltis ir siaubas; blogiausi mano spėliojimai, matyt,į

išsipildė: misteris Ročesteris tikriausiai paliko Angliją ir, begalinės ne- vilties pagautas, nuskubėjo į vieną iš tų vietų, kur gyveno anksčiai Kokio opiumo savo nepakeliamam skausmui, kokio prieglobsčio savo! audringoms aistroms jis ten ieškojo? Aš nesiryžau atsakyti į šį klat simą. O, mano vargšas šeimininkas, kadaise beveik tapęs mano vyru, kurį aš taip dažnai vadindavau „brangusis mano Edvardai"!

— Jis tikriausiai buvo blogas žmogus,— tarė misteris Riversas, — Jūs nepažįstate jo, todėl nedarykite jokių išvadų,— tariau

karštai. — Gerai,— atsakė jis ramiai,— tiesą pasakius, ir man visai ne

rūpi. Man reikia baigti pasakojimą. Jeigu jūs neklausiate, kaip vadinasi ta guvernantė, aš turiu pats pasakyti jos vardą. Palaukite, aš jį štai čia turiu — svarbiausius faktus geriausia matyti parašytus, kaip ir pridera,— juodu ant balto.

Ir Sent Džonas vėl išsitraukė užrašų knygutę, atsivertė ją ir kažko ieškoti joje; iš vieno jos skyrelio jis išėmė suglamžytą, paskubo-'1

mis atplėštą popieriaus juostelę: iš formos ir iš ultramarino, kraplako ir kinoberio dėmių aš pažinau, jog tai pagrobtoji iš manęs portretą pridengusio popieriaus skiautelė. Jis atsistojo ir prinešė ją man prie akių; aš perskaičiau savo pačios ranka tušu parašytus žodžius: „DZEINE EIR",— be abejo, tai buvo padaryta per išsiblaškymą.

— Brigsas man rašė apie Džeinę Eir,— tarė jis,— skelbimai teiravosi Džeinės Eir, o aš pažinojau Džeinę Eliot. Turiu pasakyti, kad ai ir anksčiau įtariau, bet tik vakar vakare galutinai įsitikinau. Jūs prisipažįstate savo tikrąją pavardę ir atsisakote slapyvardžio?

— Taip... taip... Bet kurgi misteris Brigsas? Gal jis žino apie misterį Ročesterį daugiau už jus...

— Brigsas Londone; aš abejoju, ar jis ką nors žino apie misterį Ročesterį; jį domina ne misteris Ročesteris. Tačiau jūs kreipiate dėmėsi I smulkmenas ir pamirštate esminį dalyką, jūs neklausiate, kodėl misteris Brigsas jūsų ieško, ko jam iš jūsų reikia.

356

— Na ko gi jam reikia? — Tiktai pranešti jums, kad jūsų dėdė, misteris Eiris, gyvenęs Ma-

eiroje, mirė, kad jis paliko jums visą savo turtą ir kad jūs dabar turtinga,— tiktai tiek, daugiau nieko.

— Aš? Turtinga? —• Taip, taip, turtinga — didelio turto paveldėtoja. Stojo tyla. — Žinoma, jūs turėsite įrodyti savo tapatybę,— vėl prabilo Sent Džo-

as,— bet šitai nesudarys sunkumų; ir tuomet jūs galėsite tučtuojau imtis valdyti palikimą. Jūsų pinigai investuoti į angliškas akcijas; Brigsas turi testamentą ir reikalingus dokumentus.

Taigi man teko nauja korta! Tai nuostabus pasikeitimas, skaitytojau, kai tu esi viena akimirka perkeliamas iš skurdo į turtingo žmogaus padėtį, tikrai nuostabus pasikeitimas! Bet šito kažkaip iš karto negalima perprasti, ir todėl nepajunti visos tos laimės, kuri teko tavo daliai. Be to, gyvenimas pilnas kitų įvykių, daug labiau jaudinančių ir džiuginančių; o turtas yra kažkas materialaus, kažkas tokio, kas visiškai priklauso išorinei gyvenimo sferai, jame nėra nieko idealaus; visa, kas susiję su turtu, turi blaivaus apskaičiavimo pobūdį ir todėl sukelia ir atitinkamas mintis. Žmogus nestrykčioja, nešokinėja ir nešaukia ,,valio", sužinojęs, kad jis gavo turtą; priešingai, jis tučtuojau ima galvoti apie užgriuvusias ant jo galvos priedermes ir svarstyti visokius reikalus; mes esame patenkinti, bet atsiranda rimtų rūpesčių, ir mes mąstome apie savo laimę susiraukę.

Be to, žodžiai: „testamentas", „palikimas" siejasi su žodžiais „įnirtis", „laidotuvės". Aš sužinojau, kad numirė mano dėdė, vienintelis mano giminaitis; nuo to laiko, kai išgirdau, jog turiu dėdę, aš puoselėjau viltį kada nors jį pamatyti; dabar šito jau niekuomet nebeįvyks. Be to, pinigai teko tiktai man; ne man ir mano džiūgaujančiai šeimai, o tik man vienai ir visai vienišai. Vis dėlto tai didis gėris! Ir be to, kokia laimė jaustis nepriklausomai! Taip, šitai aš supratau, ir ši mintis užtvindė mano širdį džiugesiu.

— Pagaliau jūs pakėlėte galvą,— tarė misteris Riversas.— O aš jau maniau, kad jūs pažvelgėte Medūzai į akis ir suakmenėjote; gal dabar jūs paklausite, kokio dydžio tas jums paliktas turtas?

— Kokio dydžio mano turtas? — O, gryni niekai! Tiesą sakant, nėra ko nė kalbėti — rodos, dvi

dešimt tūkstančių svarų, ar kiek. — Dvidešimt tūkstančių svarų! Aš iš naujo apstulbau: maniau, bus kokie keturi penki tūkstančiai.

Nuo šios žinios man tiesiog kvapą užėmė. Misteris Sent Džonas, kurio juoko nė karto iki šiol nebuvau girdėjusi, garsiai nusikvatojo.

24. Džeinė Eir 357

— Na,— kalbėjo jis,— jeigu jūs būtute ką nors nužudžiusi ir as būčiau jums pasakęs, kad jūsų nusikaltimas susektas, jūs tikriausiai neatrodytute labiau sukrėsta.

— Bet juk tai didelė suma. Ar jūs nemanote, kad čia galėjo įvy klaida?

— Jokios klaidos. — Gal jūs neteisingai perskaitėte skaitmenis? Gal ten du tūks

tančiai? — Suma parašyta žodžiais, o ne skaičiais,— dvidešimt tūkstančiu Aš vėl pasijutau kaip žmogus, turįs vidutinį apetitą ir staiga atsi

dūręs už vaišių stalo, paruošto šimtui asmenų. Tuo tarpu misteris Riversas atsistojo ir apsivilko apsiaustą.

— Jeigu naktis nebūtų tokia baisi,—tarė jis,— aš atsiųsčiau Hana palaikyti jums draugystę,—jūs atrodote per daug nelaiminga, kad būvi galima palikti jus vieną. Bet vargšė Hana neperbris per pusnynus kai; aš, jos ne tokios ilgos kojos; taigi palieku jus vieną su jūsų sielvartais. Labanakt!

Jis jau buvo paėmęs už durų rankenos. Staiga mintis švystelėjo mar. galvoje.

— Palaukite valandėlę! — surikau aš. — Kas atsitiko? — Aš noriu žinoti, kodėl misteris Brigsas parašė apie mane kaz

tik jums, ir kaip jis apie jus sužinojo ir kodėl nusprendė, kad jūs, gyvendamas tokiame užkampyje, galite padėti jam mane surasti?

— O! Juk aš pastorius,— tarė Sent Džonas,— o į dvasininkus dažna kreipiamasi pačiais neįprasčiausiais reikalais.

Vėl subraškėjo durų rankena. — Ne, šitoks jūsų atsakymas manęs nepatenkina! — sušukau aš; ir

iš tikrųjų skubotas ir neaiškus jo atsakymas, užuot nuraminęs mane smalsumą, tik dar smarkiau jį sužadino.— Visa tai labai keista,— pridūriau,— ir aš turiu smulkiau viską žinoti.

— Kitą kartą. — Ne. Šįvakar, būtinai šįvakar!—ir atsistojau tarp jo ir durų. Jis

atrodė gana sutrikęs. — Jūs neišeisite, kol pasakysite man viską!—pareiškiau aš. — Geriau ne šiandien. — Ne, ne! Tiktai šiandien! — Geriau būtų, kad jums apie tai papasakotų Diana ar Merė. Aišku, kad šitokie prieštaravimai dar labiau padilgino mano smal

sumą; būtinai turėjau viską sužinoti, ir tučtuojau: taip aš ir pareiškiau Sent Džonui.

358

— Bet aš jau sakiau jums, kad esu užsispyręs žmogus,—tarė jis,— mane sunku perkalbėti.

—• Aš irgi užsispyrusi ir nenoriu atidėlioti rytdienai! — Ir be to,— kalbėjo jis,— aš šaltas, ir joks karščiavimasis manęs

neveikia. — Tačiau &š karšta, o ugnis tirpdo ledą. Antai nuo židinio lieps

nos visas sniegas atsileido ant jūsų apsiausto; pažiūrėkite į grindis, visur klanai kaip gatvėje. Jeigu jūs, misteri Riversai, norite, kad jums būtų atleistas tas sunkus nusikaltimas, kurį padarėte, prinešdamas purvo ant švarių virtuvės grindų, pasakykite man, ko jus prašau.

— Na gerai,—atsakė jis,— aš nusileidžiu, jei ir ne jūsų karštumui, tai jūsų atkaklumui,— juk lašas po lašo ir akmenį pratašo. Be to, anksčiau ar vėliau vis tiek sužinosite viską^ Taigi jūs vadinatės Džeinė Eir?

— Na taip, visa tai mes jau pirma išsiaiškinome. — Tačiau, manau, jūs nežinote, kad mes esame bendrapavardžiai?

Kad metrikuose aš esu užregistruotas kaip Sent Džonas Eiris Riversas? — Aišku, kad nežinau. Dabar tik prisimenu, kad šalia kitų jūsų

inicialų aš mačiau ir raidę „E" ant tų knygų, kurias man skolinote paskaityti, bet aš nepaklausiau jūsų, ką ji reiškia. Na ir ką gi? Juk ne...

Aš nutilau; tiesiog nedrįsau palaikyti tikru, o juo labiau žodžiais išreikšti tą spėjimą, kuris, vos dingtelėjęs man, iš karto sustiprėjo ir akimirksniu tapo neginčijamu įsitikinimu. Paskiri faktai pynėsi ir jungėsi į darnią vienumą; grandinė, kuri ligi šiol atrodė padrika geležies žiedų masė, išsitiesė ir išsilygino — grandis prie grandies — tobulu ir išbaigtu nuoseklumu. Aš instinktyviai viską suvokiau, dar nepratarus Sent Džonui nė žodžio. Tačiau negalima iš skaitytojo reikalauti tokio pat intuityvaus įžvalgumo, ir todėl turiu pakartoti jo paaiškinimą.

— Mano motinos pavardė buvo Eir; ji turėjo du brolius: vieną pastorių, kuris vedė mis Džeinę Rid iš Geitshedo, kitą — Džoną Eirį, eskvai-rą, komersantą, kuris paskutiniu metu gyveno Funšalo mieste Madei-roje. Misteris Brigsas, misterio Eirio įgaliotinis, šių metų rugpjūčio mėnesį mums pranešė, jog mirė mūsų dėdė, ir pareiškė, kad jisai visą savo turtą paliko našlaitei, savo brolio pastoriaus dukteriai, aplenkdamas mus todėl, kad buvo susikivirčijęs su mano tėvu, ir to kivirčo jie abu negalėjo pamiršti. Po keleto savaičių jis, vėl parašęs mums, pranešė, kad įpėdinė dingo, ir klausė, ar mes nežinome ko nors apie ją. Jūsų pavardė, atsitiktinai parašyta ant lapo popieriaus, padėjo man surasti tą įpėdinę. Visa kita jūs jau žinote.

Jis vėl ruošėsi išeiti, bet aš atsirėmiau į duris. — Leiskite man pasakyti,— tariau,— leiskite man atsikvėpti ir nors

valandėlę pagalvoti.— Aš nutilau; jis stovėjo su skrybėle rankose, kuo ramiausiai žiūrėdamas į mane. Aš prašnekau:

359

— Jūsų motina buvo mano tėvo sesuo? — Taip. — Vadinasi, ji man buvo teta... Jis linktelėjo. — Ir mano dėdė Džonas buvo taip pat ir jūsų dėdė Džonas. Jūs,

Diana ir Merė—jo sesers vaikai, o aš — jo brolio duktė? — Be abejonės. — Tai jūs esate mano pusbrolis, o Diana ir Merė—mano pussese

rės; vadinasi, viena pusė ir jūsų, ir mano kraujo yra bendra, kilusi, iš tų pačių senelių.

— Taip, mes pusbroliai ir pusseserės. Aš žiūrėjau į jį. Man atrodė, kad štai suradau brolį, kuriuo galėji

didžiuotis, kurį galėjau mylėti, ir dvi seseris, apdovanotas tokio] dvasinėmis savybėmis, kad, vos tik susipažinus, aš visa siela prisiriš prie jų ir žavėjausi jomis. Tos mergaitės, į kurias aš su tokia nevilti ir tokiu susidomėjimu žiūrėjau pro žemą grotuotą Mur Hauzo virtuvės1

langelį, klūpodama šlapioje žolėje, pasirodo esančios artimos mano giminaitės; o su jaunu, dailiu džentelmenu, kuris rado mane kone mirštančią ant savo namų slenksčio, kaip išaiškėjo, mane jungia kraujo ryšiai. Koks nuostabus atradimas nelaimingajai, vienišai našlaitei! Čia tai tikras turtas! Dvasinis turtas! Tyrų, brangių jausmų lobis. Cia bent palaima — šviesi, gaivi, džiuginanti, tai ne sunkus auksas, kuris tai> pat yra savotiškai geidžiama ir didelė dovana, bet kartu slegia ir kelia atsakomybės reikalavimą savo materialumu. Staigaus džiaugsmo apimta, aš suplojau delnais; mano širdis smarkiai plakė, visi mano nervai virpėjo.

— O, kaip aš džiaugiuosi Kaip aš džiaugiuos!—sušukau. Sent Džonas nusišypsojo. — Argi nesakiau, kad jūs užmirštate tai, kas esmingiausia, ir džiū

gaujate dėl smulkmenų?—tarė jis.— Jūs nuliūdote, kai pranešiau, jog paveldėjote turtą, o dabar susijaudinote dėl gryno menkniekio.

— Dėl menkniekio! Jums gal tai ir menkniekis: jūs turite seseris,1

kam jums dar pusseserė; bet aš juk ničnieko neturėjau, ir šit iš karto trys giminaičiai, arba bent du,— jeigu jūs nenorite būti trečiuoju,—ir. be to, jie tartum iš dangaus man nukrito. Kartoju, aš be galo džiaugiuos!

Aš greitais žingsniais perėjau per kambarį; paskui sustojau, vos dusdama nuo minčių, kurios man kilo greičiau, negu aš galėjau jas ap-| rėpti, suvokti, sustabdyti,— nuo minčių, klausiančių, kas galės įvykta kas turės įvykti ir įvyks, ir pačiu artimiausiu laiku. Aš žiūrėjau į baką sieną: ji man atrodė kaip dangus, nusėtas kylančių žvaigždžių,— ir kiekviena iš jų įsižiebdama tarsi nušvietė man naują troškimą ir džiaugs-

360

mą. Dabar aš galėsiu atsidėkoti žmonėms, kurie išgelbėjo man gyvybę ir kuriems iki šiol mano meilė niekuo negalėjo atsilyginti. Jie —prislėgti,— aš galėsiu juos išvaduoti; jie — išskirti, aš galėsiu juos suburti draugėn; nepriklausomumas ir turtas, tekę mano daliai, gali paliesti ir juos. Argi mūsų ne ketvertas? Dvidešimt tūkstančių svarų padalinus į lygias dalis, išeis po penkis tūkstančius kiekvienam iš mūsų, daugiau negu reikia — vadinasi, padarytoji skriauda bus atitaisyta, ir visiems bus užtikrinta laimė. Dabar turtas manęs nebeslėgė. Aš paveldėjau ne tik pinigus, bet ir gyvenimą, viltį, džiaugsmą.

Nežinau, kaip atrodžiau tuo metu, kai šios mintys netilpo mano galvoje, bet netrukus pastebėjau, kad misteris Riversas pastūmė man kėdę ir švelniai mėgino mane pasodinti. Jis įkalbinėjo mane nusiraminti. Aš pasipiktinusi paneigiau jo įtarimą, jog esu sunerimusi ir nežinau, ką daryti, atstūmiau jo ranką ir vėl ėmiau sparčiai žingsniuoti po kambarį.

— Rytoj pat parašykite Dianai ir Merei,— tariau aš,— tegu tuoj grįžta namo; Diana man sakė, kad jos abi laikytų save turtingomis, jeigu turėtų po tūkstantį svarų; vadinasi, po penkis tūkstančius joms visai pakaks.

— Sakykite, kur aš galiu jums rasti stiklinę vandens?—tarė Sent Džonas.— Pasistenkite pagaliau nusiraminti.

— Niekai! O kokią reikšmę turės jums palikimas? Ar galės jis sulaikyti jus Anglijoje, ar privers vesti mis Oliver ir pradėti gyventi kaip ir visi paprasti mirtingieji?

— Jūs kliedite, jums sukasi galva. Naujiena, kurią taip staigiai jums pranešiau, pritrenkė jus, per daug sujaudino.

— Misteri Riversai! Jūs tiesiog vedate mane iš kantrybės; aš visiškai blaiviai protauju; tai jūs manęs nesuprantate, tikriau — dedatės nesuprantąs.

— Gal aš suprasiu, jeigu smulkiau paaiškinsite. — Paaiškinti? Ką čia aiškinti? Ir taip aišku, kad dvidešimt tūkstan

čių svarų — toji suma, apie kurią mes kalbame,— bus padalinta lygiomis vienam mūsų dėdės sūnėnui ir trims dukterėčioms, ir išeis po penkis tūkstančius kiekvienam. Aš vieno tenoriu, kad jūs parašytute seserims ir praneštute apie turtą, kuris joms teko.

— Tai yra jums, norite pasakyti. — Aš jau išdėsčiau savo nusistatymą—kito nėra ir negali būti. Aš

visai ne tokia akla, ne tokia nedėkinga, užkietėjusį egoistė, kaip jūs manote. Be to, aš nutariau, kad turėsiu savo namų židinį ir bendrausiu su savo artimaisiais. Man patinka Mur Hauzas, ir aš gyvensiu Mur Hauze; man patinka Diana ir Merė, ir aš visą gyvenimą noriu prisirišti prie Dianos ir Merės. Penki tūkstančiai svarų teiks man džiaugsmą ir

361

gėrį, tačiau dvidešimt tūkstančių mane kankintų ir slėgtų. Pasilikdar visus tuos dvidešimt tūkstančių svarų, aš pasielgčiau neteisingai, nori jie ir priklausytų man pagal įstatymą. Todėl aš atiduodu jums tai, kas man visiškai nepriklauso. Neverta nei prieštarauti, nei ginčytis; susitarkime ir iš karto išspręsime šį klausimą.

— Jūs kalbate, vadovaudamasi pirmu impulsu; jums reikia laiko v ką apgalvoti,— tiktai tuomet jūsų sprendimą galima bus laikyti tvir:_

— O* jeigu jūs abejojate tiktai mano nuoširdumu,— tai galiu visai nesirūpinti. Bet pasakykite, ar jūs pats sutinkate, kad toks sprendimas yra teisingas?

— Tam tikru laipsniu galbūt ir teisingas, bet juk tai griežtai prieštarauja visiems papročiams. Be to, jūs turite teisę į visą turtą: dėde pelnė jį savo triūsu; jis galėjo palikti jį, kam norėjo, ir jisai paliko jį jums. Pagaliau ir teisingumas jums leidžia jį pasiimti sau ir su gryna sąžine naudotis juo.

— Šitai nusprendžiau, vadovaudamasi tiek širdimi, tiek ir sąžine,— tariau aš,— noriu palepinti savo širdį,—man retai pasitaikydavo tair padaryti. Nors jūs ginčytutės, prieštarautute ir priekaištautute man dr. to ištisus metus, aš vis tiek neatsisakysiu to didžiulio malonumo, kuriu: dabar galiu bent truputėlį pasidžiaugti,— nors iš dalies atiteisti tą d> džiulę padarytą skriaudą ir įsigyti visam gyvenimui draugų.

— Jums tik dabar taip rodosi,— pertarė Sent Džonas,— kol jūs nežinote, ką reiškia turėti turtą, o tuo pačiu ir juo mėgautis. Jūs negalite įsivaizduoti, kokio reikšmingumo jums suteiks tie dvidešimt tūkstančių svarų, kokią padėtį jų dėka jūs užimsite visuomenėje, kokios perspektyvos jums atsivers; jūs negalite...

— O jūs,— įsiterpiau aš,— nė tiek negalite įsivaizduoti, kaip aš troškau brolių ir seserų meilės; aš niekuomet neturėjau namų, niekuomet neturėjau brolių nei seserų; aš noriu ir privalau jų turėti dabar; sakykite, gal jums nemalonu pavadinti mane savo seserimi?

— Džeine, aš ir taip būsiu jūsų brolis, o mano seserys bus jūr: seserys,— tam jums visiškai nereikia aukoti to, kas teisėtai jums pr-klauso.

— Brolis? Taip — už tūkstančio mylių. Seserys? Taip — sunkiai dirbančios svetimiems. Aš turtuolė, apsipylusi auksu, kurio neuždirbau niekuo nenusipelniau. O jūs — neturite nė penso. Graži lygybė ir brolybė! Tvirta sąjunga! Švelnus prisirišimas!

— Bet, Džeine, jūsų troškimas džiaugtis šeimos ryšiais ir namų židiniu gali būti patenkintas ir kitaip, negu jūs numatote: jūs galite ištekėti.

— Vėl nesąmonė. Ištekėti? Aš nenoriu ištekėti ir niekuomet netekėsiu.

362

— Jūs per daug drąsiai tvirtinate; toks skubotas nutarimas tiktai rodo, kaip jūs esate susijaudinusi.

— Aš ne per drąsiai tvirtinu: aš puikiai žinau, ką jaučiu ir kaip man darosi koktu, vien pagalvojus apie ištekėjimą. Niekas neves manęs iš meilės, o būti piniginių sumetimų objektu aš nepageidauju. Aš nenoriu šalia savęs turėti pašalinį žmogų — nesimpatišką, svetimą, nepanašų į mane,— aš noriu, kad šalia manęs būtų mano giminaičiai, tie, kurių mintys ir jausmai tokie pat kaip mano. Pasakykite dar kartą, kad jūs būsite mano brolis; kai jūs ištarėte šiuos žodžius, aš buvau tokia patenkinta, tokia laiminga; pakartokite juos ir, jei galite, pakartokite nuoširdžiai.

— Man atrodo, kad galiu; aš visuomet mylėjau savo seseris ir žinau, kuo pagrįsta mano meilė: aš gerbiu jų gerąsias savybes ir žaviuosi jų gabumais. Jūs irgi esate protinga ir principinga; jūsų skonis ir įpročiai maža kuo skiriasi nuo Dianos ir Merės; man visuomet malonu su jumis būti; kalbėdamasis su jumis, jau kuris laikas jaučiu išganingą paguodą. Jaučiu, kad lengvai ir visai natūraliai rasiu savo širdyje vietos ir jums — savo trečiajai ir jauniausiajai seseriai.

— Dėkoju jums; šiandien man to pakanka. O dabar verčiau išeikite— jeigu pasiliksite, tai, ko gero, vėl supykinsite mane savo abejonėmis ir nepasitikėjimu.

— O mokykla, mis Eir? Turbūt dabar ją teks uždaryti? — Ne. Aš pasiliksiu joje mokytojauti, kol jūs surasite ką į mano

vietą. Jis pritariamai nusišypsojo; mes paspaudėme vienas kitam rankas,

ir jis išėjo. Man nėra reikalo smulkiai pasakoti, kokių įtikinėjimų teko pas

kui griebtis, kokių argumentų prireikė, kad išspręsčiau palikimo klausimą taip, kaip man norėjosi. Uždavinys pasirodė ne toks lengvas, bet mano nusistatymas buvo nepajudinamas, ir naujieji mano giminaičiai netrukus įsitikino, kad aš iš tikrųjų tvirtai nusprendžiau padalinti palikimą į keturias lygias dalis; širdies gilumoje jie tikriausiai jautė, kad toks mano noras teisingas, ir negalėjo patys neprisipažinti, kad, būdami mano vietoje, būtų lygiai taip pasielgę. Pagaliau jie pasidavė ir sutiko, kad klausimą išspręstų trečiųjų teismas. Teisėjais būti buvo paprašyti misteris Oliveris ir vienas prityręs juristas; jų abiejų sprendimas sutapo su mano nusistatymu. Ir aš pasiekiau savo tiksląPbuvo surašyti palikimo perdavimo aktai. Sent Džonas, Diana, Merė ir aš gavome turtą, visiškai pakankamą savarankiškam gyvenimui.

363

XXXIV S K Y R I U S

Apie kalėdas visi formalumai buvo baigti. Artėjo šventės. Aš paleidau savo mokines ir pasirūpinau, kad, su manim išsiskirdami, vaikai neliktų be dovanų. Sėkmė daro mūsų ranką dosnią, o širdį — paslaugią,' ir šį tą duoti, kai mes esame gavę labai daug, tereiškia tik leisti laisvai išsilieti mumyse kunkuliuojantiems jausmams. Aš jau seniai su džiaugs-1

mu pastebėjau, kad daugelis mano mokinių myli mane; skirdamasi su jomis, aš dar labiau tuo įsitikinau: taip paprastai ir nuoširdžiai jos reiškė man savo prisirišimą. Kaip džiaugiausi, pastebėjusi, kad jų naiviose širdyse aš buvau užsikariavusi tam tikrą vietą; ir aš žadėjau joms ateityje kiekvieną savaitę užsukti į mokyklą ir padirbėti su jomis kokią valandą.

Misteris Riversas atėjo kaip tik tuo momentu, kai aš, išleidusi visas mergaites, kurių dabar buvo jau šešiasdešimt, ir uždariusi duris, stovėjau su raktu rankoje, atsisveikindama su kai kuriomis savo geriausiomis mokinėmis, kukliomis, mandagiomis, mielomis ir praprusu-siomis merginomis, kokių galima rasti tarp Anglijos valstiečių. Ir tuo aš daug ką pasakau, nes niekur kitur Europoje nėra tokių apsišvietusių, mandagių ir kupinų savigarbos valstiečių kaip Anglijoje. Vėliau man teko matyti paysannes ir Bauerinnen92, ir, palyginus su Mortono merginomis, geriausios iš jų man atrodė tikros nemokšos, storžievės ir kvaišos.

— Ar jums neatrodo, kad gavote atpildą už tuos ilgus atkaklaus darbo mėnesius?—paklausė misteris Riversas, joms pasišalinus.— Ar nedžiugina jūsų, kad savo mokinėms jūs davėte realios naudos?

— Aišku. — O juk dirbote vos keletą mėnesių. Tai argi visas gyvenimas, pa

aukotas žmonių labui, jų auklėjimui, nebus teisingai pragyventas? — Taip,— tariau,— bet aš negalėčiau tam visos savęs paaukoti. A$

noriu ugdyti ir savo, ne vien kitų gabumus. Dabar aš tam turėsiu visas sąlygas. Nepriminkite man daugiau mokyklos; viskas liko praeityje, dabar aš noriu atostogauti.

Jo veidas surimtėjo. — Kas jums? Iš kur toks netikėtas įkarštis? Ką jūs ruošiatės daryti? — Veikti, veikti kaip galima energingiau! Ir visų pirma noriu pa

prašyti, kad jūs atleistute Haną ir susirastute kitą tarnaitę. — Ji reikalinga jums? — Aš noriu, kad ji persikeltų su manimi į Mur Hauzą. Diana so

92 Čia paysannes — Prancūzijos valstietės, Bauerinnen — Vokietijos valstietės-

364

Mere grįš namo po savaitės, ir prieš joms parvykstant — tenai turi būti viskas sutvarkyta.

— Suprantu. O aš jau maniau, kad jūs sugalvojote kažkur keliauti. Žinoma, aš atleisiu Haną.

— Pasakykite jai, kad būtų pasirengusi rytojaus dienai; štai mokyklos raktas, o rytą aš atiduosiu jums ir savo kotedžo raktą.

Sent Džonas paėmė raktą. — Jūs atiduodate jį lengva širdimi,— tarė jis.— Aš ne visiškai su

prantu jūsų linksmą nuotaiką, nes nežinau, ką jūs pasirinkote vietoj šio darbo, kurį paliekate. Koks dabar bus jūsų gyvenimo tikslas, ko jūs sieksite, kur jus ves jūsų troškimai?

— Artimiausias mano uždavinys — išvalyti (ar jūs suprantate visą šio žodžio reikšmę?), išvalyti visą Mur Hauzą nuo pastogės iki rūsio; antras mano uždavinys — iššveisti jį vašku, pokostu ir nesuskaitoma daugybe audeklo skiaučių, kol jis ims švitėte švitėti; trečias mano uždavinys—matematiniu tikslumu išdėlioti kiekvieną kėdę, stalą, lovą, kilimą; paskui aš nusiaubsiu jūsų anglis bei durpes ir kaip reikiant iškūrensiu visus kambarius ir pagaliau dvi paskutines dienas prieš parvykstant jūsų seserims mudvi s*u Hana plaksime kiaušinius, rinksime razinas, malsime prieskonius, kepsime saldžias kalėdines bandutes, ruošime įdarą pyragams ir iškilmingai atliksime daug kitų kulinarinių apeigų, apie kurias tokiam neišmanėliui kaip jūs tegalima suteikti labai apytikrį supratimą. Trumpiau tariant, mano galutinis tikslas — viską kaip reikiant sutvarkyti ateinančiam ketvirtadieniui — Dianos ir Merės parvykimo dienai; ir didžiausias mano troškimas—kad šis sutikimas pasirodytų joms beau idealn.

Sent Džonas šyptelėjo, tačiau atrodė nepatenkintas. — Visa tai labai gerai kolei kas,— tarė jis,— bet aš rimtai tikiuosi,

kad, praėjus pirmam įkarščiui, jūs nukreipsite savo žvilgsnį į ką nors kilnesnio negu namų džiaugsmai ir malonumai.

— Tai visų geriausi dalykai pasaulyje,— pertariau jį. — Ne, Džeine, ne, žemiškas gyvenimas duotas visai ne malonu

mams, ir todėl nemėginkite jo tokio padaryti; ir ne ramybei,— nepasiduokite tinginystei.

— Kaip tik priešingai, aš pasiryžusi veikti. — Dabar, žinoma, Džeine, tas visai atleistina; aš manau, kad per

porą mėnesių jūs galėsite ligi soties atsidžiaugti naująja savo padėtimi ir taip vėlai įgytų giminystės ryšių žavumu; bet paskui, viliuosi, jums pabos Mur Hauzas, Mortonas ir seserų draugystė, jūsų jau nebe-

93 Tobulas idealas {piane).

365

patenkins egoistinė ramybė ir pertekusio gyvenimo komfortas. Aš tiki kad jūsų energija neduos jums ramybės.

Aš nustebusi pažiūrėjau į jį. — Sent Džonai,— tariau,— nejaugi jūs esate toks nedoras žmogų

jei taip kalbate! Aš ruošiuosi būti laiminga lyg karalienė, o jūs sten giatės sukelti man nerimą. Kodėl?

— Todėl, kad jūs neužkastute žemėn dievo duotų talentų; kadai: nors jums teks už juos atsakyti dievui. Džeine, perspėju jus, aš seksiu jus neatsitraukdamas. Ir pasistengsiu atvėsinti tą per daug didelį užsi degimą, kurį jums sukelia menki namų džiaugsmai. Nesikabinkite taip stipriai į kūniškus saitus; saugokite savo entuziazmą ir atkaklumą didesniems tikslams; neeikvokite jų menkiems ir greit praeinantiems da lykams. Ar girdite, Džeine?

— Taip, lygiai tiek pat sėkmingai jūs būtute galėjęs kalbėti su siena. Aš jaučiu, kad turiu teisę būti laiminga, ir aš būsiu laiminga. Viso gero!

Ir aš buvau laiminga Mur Hauze; aš daug dirbau, ir Hana taip pat; ji žavėjosi manimi, matydama, kaip aš linksmai plušu aukštyn kojomis apverstuose namuose, kaip mikliai moku valyti, šluostyti dulkes, tvarkytis ir virti. Su kokiu džiaugsmu po vieną dvi dienas trukusio didžiulio sąmyšio mes ėmėme pamažu grąžinti tvarką tame mūsų pačių sujauktame chaose. Prieš tai aš buvau nuvykusi į S... miestą nupirkti šiokių tokių baldų, nes pusbrolis ir pusseserės leido man keisti namuose visa, ką tik panorėsiu, ir tam tikslui paskyrė tam tikrą sumą. Svetainę ir miegamąjį aš palikau beveik tokius pat, kokie jie ir buvo, nes žinojau, kad Dianai ir Merei bus maloniau vėl pamatyti senuosius stalus, kėdes ir lovas negu pačius prašmatniausius baldus. Tačiau šiokių tokių naujybių vis tik reikėjo, kad, seserims sugrįžus, namai atrodytų įspūdingesni. Aš nupirkau gražius tamsius kilimus ir neryškių atspalvių užuolaidas, kruopščiai parinkau keletą senoviškų porceliano ir bronzos statulėlių, parūpinau naujus užtiesalus, veidrodžius ir tualetinių stalelių reikmenis,— visa tai suteikė kambariams mielo naujumo ir kartu ne per daug krito į akis. Svečių kambarį ir miegamąjį šalia mažos'svetainės aš apstačiau vien tik naujais raudonmedžio baldais su aviečių spalvos apmušalais; koridoriuje ir ant laiptų paklojau kilimus. Kai visi pasiruošimai buvo baigti, aš pagalvojau, kad Mur Hauzas iš vidaus yra tikrai miela, kukli ir jauki buveinė, nors iš lauko pusės šiuo metų laiku jis atrodė vienišai niūrus plikų laukų platybėje.

Pagaliau atėjo lauktasis ketvirtadienis. Seserų mes tikėjomės pavakare, ir dar prieš sutemstant viršuje ir apačioje buvo pakurti židiniai: virtuvėje kiekvienas daiktelis stovėjo savo vietoje. Mudvi su Hana persirengėme, ir viskas buvo jau paruošta.

366

Sent Džonas atvyko pirmutinis. Aš buvau prašiusi j į nesilankyti Mur Hauze, kol viskas bus baigta; bet vien tik pagalvojęs, kad namuose maišatis ir netvarka, kad juose vyksta toks nešvarus ir kasdieniškas darbas, jis ir taip laikėsi atokiai. Jis rado mane virtuvėje, kur aš tuo metu žiūrėjau, kaip kepa bandelės arbatai. Priėjęs jis paklausė, ar aš esanti patenkinta savo nedėkingo darbo rezultatais. Atsakydama pakviečiau jį kartu su manimi padaryti generalinę namų apžiūrą ir pamatyti mano triūso vaisius. Vargais negalais vis dėlto įkalbėjau jį apeiti namus. Jis vos pažvelgdavo pro duris, kurias jam atidarydavau. Apžiūrėjęs viršutinį ir apatinį aukštą, jis pareiškė, kad aš turbūt padėjusi nemaža jėgų ir gerokai nusikamavusi, nes per tokį trumpą laiką namuose taip nuostabiai viskas pasikeitę; tačiau nė vienu žodžiu neišreiškė nė trupučio pasitenkinimo, kad taip atnaujinta jo buveinė.

Jo tylėjimas sudrumstė mano džiaugsmą. Man dingtelėjo mintis, kad šios naujovės galbūt palietė brangius jo prisiminimus. Aš paklausiau, ar taip yra. 2inoma, mano tonas buvo gana liūdnas.

Visiškai ne, atvirkščiai, jis pastebėjęs, kaip atidžiai ir rūpestingai aš elgiausi su viskuo, ką jis galėjęs branginti; jis net būgštaująs, kad aš šioms smulkmenoms skyrusi daugiau dėmesio negu jos vertos. Pavyzdžiui, kiek brangių minučių aš išeikvojusi, galvodama, kaip sutvarkyti štai šitą kambarį? Beje, ar aš negalinti pasakyti, kur esanti viena jam reikalinga knyga?

Aš parodžiau jam tomelį lentynoje, jis paėmė jį ir, nuėjęs į savo įprastą kampelį prie lango, atsisėdo ir ėmė skaityti.

Iš tiesų, brangus skaitytojau, šitoks jo elgesys man nepatiko. Sent Džonas buvo puikus žmogus; bet aš pajutau, kad, ko gero, jis sakė tiesą, vadindamas save kietu ir šaltu. Nei įgimti žmogaus jausmai, nei namų džiaugsmai netraukė jo, ramaus gyvenimo malonumai jo neviliojo. Jis iš tikrųjų gyveno, siekdamas aukštų ir kilnių tikslų, jis nežinojo, kas yra poilsis, ir buvo nepatenkintas, kai kiti šalia jo ilsėjosi. Žiūrėdama į jo aukštą kaktą, šaltą ir blyškią kaip marmuras, į puikius susikaupusio veido bruožus, aš staiga supratau, kad vargu ar iš jo būtų geras vyras ir kad jo žmonai tikrai tektų nelengva dalia. Staiga aš tarsi įkvėpta supratau jo meilės mis Oliver tikrąjį pobūdį ir pritariau jo paties žodžiams, kad tas jausmas—-tik geidulinga meilė. Man pasidarė aišku, kad Sent Džonas turėjo niekinti save dėl to jausmų chaoso, kurį jinai žadino jam. Jis turėjo stengtis užgniaužti ir nustelbti tą meilę, nes netikėjo, kad ji galėtų suteikti jam arba jai tvirtą laimę. Aš pamačiau, kad Sent Džonas yra iš tos pačios medžiagos, iš kurios gamta kuria krikščionybės ir stabmeldystės didvyrius — įstatymų kūrėjus, politikus, užkariautojus, kurie atrodo lyg galingos tvirtovės, skirtos didiems

367

uždaviniams; tačiau šalia židinio jie stūkso lyg ne vietoje įspraustos gremėzdiškos kolonos.

„Svetainė ne jo sfera,— mąsčiau aš,— Himalajų kalnų keteros, Afrikos džiunglės, netgi maru užkrėstas, pelkėtas Gvinėjos pajūrys labiau jam tiktų. Kaip jis gali nevengti namų židinio? Čia jam viskas svetima, jo jėgos sukaustytos, jos negali išsiskleisti ir pasireikšti visu pilnumu. Tik sunkiose ir pavojingose aplinkybėse, ten, kur patikrinama drąsa, kur yra sąlygos pasireikšti energijai ir kur reikalinga ištvermė, ten jis kalbės ir veiks kaip pripažintas vadas. Tačiau prie šito židinio ir krykštaująs kūdikis bus pranašesnis už jį. Jis neklydo, pasirinkdamas misionieriaus darbą,— dabar aš tai suprantu."

— Parvažiuoja! Parvažiuoja! —sušuko Hana, iki galo atidarydama svetainės duris. Tuo pat momentu linksmai sulojo senasis Karlas.

Aš išbėgau iš namų. Buvo jau tamsu, bet aiškiai girdėjosi, kaip darda ratai. Hana bematant uždegė žibintą. Karieta sustojo prie vartų; vežėjas atidarė dureles, ir viena paskui kitą išlipo dvi man pažįstamos figūros.

Aš puoliau joms ant kaklo ir priglaudžiau veidą pirma prie švelnaus Merės skruosto, paskui prie banguojančių Dianos garbanų. Abi atvykėlės juokėsi, bučiavo mane ir Haną, glostė Karlą, kuris nesitvėrė džiaugsmu, susijaudinusios klausinėjo, ar viskas mums gerai sekėsi, ir nurimusios pagaliau įėjo į vidų.

Jos abi buvo sustingusios po ilgo krataus kelio, nužvarbusios šaltame vėjyje; bet jų malonūs veidai netrukus atsigavo prie linksmos ugnies. Kol vežėjas ir Hana nešė į vidų lagaminus, jos paklausė, kur Sent Džonas, kuris kaip tik tuo metu įėjo iš svetainės. Seserys iškart* puolė jam ant kaklo. Jis ramiai pabučiavo jas, pusbalsiu pasveikino keliais žodžiais, truputį pastovėjo, atsakinėdamas į klausimus, o paskui, pasakęs, kad lauksiąs jų svetainėje, pasišalino į savo prieglobstį, kur jo niekas nebetrukdys.

Aš uždegiau žvakes pasišviesti einant į viršų, bet Diana iš pradžių pasirūpino vežėju, o paskui abi užkopė laiptais su manimi. Seserys labai džiaugėsi, radusios taip išdailintus ir sutvarkytus savo kambarius, naujas drapiruotes, kilimus bei nuostabiai raštuotas porceliano vazas, ir karštai man dėkojo. Man buvo smagu, kad įtikau joms ir kad mano triūsas padarė dar žavingesnį jų džiaugsmingą sugrįžimą namo.

Tai buvo mielas vakaras. Mano pusseserės buvo tokios linksmos ir gyvos, tiek daug ir taip patraukliai pasakojo, kad ne taip krito į akis ir Sent Džono nekalbumas; jis nuoširdžiai džiaugėsi seserų sugrįžimu, tačiau jų triukšmingam čiauškėjimui, jų džiaugsmo srautui aiškiai negalėjo pritarti. Dianos ir Merės parvykimas buvo jam malonus, bet tą parvykimą lydįs linksmas sambrūzdis ir sujudimas jį erzino. Aš mačiau,

368

jog jis troško, kad greičiau ateitų ramesnė rytdiena. Per patį smagumą, maždaug praėjus valandai po arbatos, kažkas pastukseno į duris. Įėjo Hana ir pasakė, kad, nors jau ir vėlyvas metas, atėjęs kažkoks vargšas berniukas ir prašąs misterį Riversą nueiti pas jo motiną, kuri mirštanti.

— Kur ji gyvena, Hana? — Prie pat Vitkros Brau, nuo čia bus geros keturios mylios, eiti

reikia per kemsynus ir pelkes. — Pasakykite, kad ateisiu. — Patikėkite manimi, sere, verčiau neikite. Negali būti sunkesnės

kelionės tokioje tamsoje; per pelkę neišbrisite. O ir naktis tokia bjauri: vėjas taip ir verčia iš kojų. Geriau liepsiu pasakyti, sere, kad ateisite paryčiui. /

Bet Sent Džonas jau buvo koridoriuje ir vilkosi apsiaustą; jis išėjo nė nesumurmėjęs, neištaręs nė vieno nepatenkinto žodžio. Buvo devinta valanda vakaro. Grįžo jis apie pusiaunaktį, išalkęs ir pavargęs, bet atrodė laimingesnis negu išeidamas. Jis atliko savo pareigą, dar kartą save nugalėjo, įsitikino turįs tvirtą valią bei galįs pasiaukoti ir jautėsi patenkintas savimi.

Bijau, kad visą sekančią savaitę mes bandėme jo kantrybę. Atėjo kalėdos; mes nieko neveikėme, o laiką leidome namie, prasimanydamos linksmų pramogų. Gaivus šilojynų oras, namų gyvenimo laisvė, džiugaus rytojaus aušra Dianos ir Merės sielą veikė kaip gaivinąs eleksyras; jos buvo linksmos nuo ryto iki pusiaudienio ir nuo pusiaudienio iki nakties. Jos be perstojo čiauškėjo ir kalbėjo, ir jų sąmojingi, turiningi ir įdomūs pašnekesiai taip žavėjo mane, kad aš klausiausi jų arba kalbėjau su jomis ir nieko nedirbau. Sent Džonas neprikaišiojo mums gyvumo, bet pats viso to vengė ir retai tebūdavo namie; jo parapija buvo didelė, gyventojai labai išsisklaidę, ir jam kasdien tekdavo lankyti ligonius ir vargšus įvairiuose parapijos pakraščiuose.

Vieną rytą bepusryčiaujant Diana, keletą minučių apie kažką pamąsčiusi, paklausė brolį, ar nepasikeitę jo planai.

— Nepasikeitė ir nepasikeis,— pasigirdo jo atsakymas. Ir jis pareiškė mums, kad jo išvykimas iš Anglijos dabar jau galutinai numatytas kitais metais.

— O Rozamunda Oliver?—paklausė Merė. Šie žodžiai, rodės, prieš jos valią išsprūdo jai iš lūpų: iš jos išraiškos buvo matyti, kad ji mielai būtų juos susigrąžinusi.

Sent Džonas, kuris laikė rankose knygą (jis turėjo netikusį įprotį skaityti prie stalo), užvertė ją ir pakėlė į seserį akis.

— Rozamunda Oliver,— tarė jis,— išteka už misterio Grenbio. Jis — vienas labiausiai gerbiamų ir kilmingiausių S... gyventojų, sero Frederiko Grenbio anūkas ir įpėdinis. Aš vakar sužinojau šitai iš jos tėvo.

24. Džeinė Eir 369

Mes nejučiomis susižvalgėme, paskui visos trys pažiūrėjome į jį; jo veidas buvo nesudrumstas kaip stiklas.

— Šita santuoka, man atrodo, per daug jau skubota,— pasakė Diana,— jie ką tik susipažino.

— Tik prieš porą mėnesių; jie susitiko spalio mėnesį tradiciniam baliuje S... mieste. Bet kai nesti kliūčių, kai santuoka visais atžvilgiais pageidautina, nėra reikalo atidėlioti; jie iškels vestuves, kai tik pilis S... mieste, kurią seras Frederikas jiems atiduoda, bus parengta jiems apsigyventi.

Kai tik pasitaikė man proga likti vienai su Sent Džonu, aš neiškenčiau nepaklaususi jo, ar ne skaudus jam šis įvykis; bet, atrodė, jam taip maža tereikėjo užuojautos, kad aš nesiryžau jos parodyti ir net gėdijausi, prisiminusi, kaip vieną kartą išdrįsau tai padaryti. Be to, jau buvau atpratusi su juo kalbėti: pastaruoju metu jis vėl apsigaubė lediniais savo uždarumo šarvais, kurie šaldė ir mano nuoširdumą. Nors Sent Džonas ir buvo man pažadėjęs elgtis su manim kaip su savo seserimis, tačiau savo žodžio netesėjo. Tai šiuo, tai tuo jis nuolat šaltai pabrėždavo tą skirtumą, ir tai maža tepadėjo augti abipusiam mūsų nuoširdumui; žodžiu, dabar, kai buvau jo pripažinta giminaitė ir gyvenau vienoje pastogėje su juo, aš jaučiau, kad mus skiria didesnis nuotolis negu tuomet, kai jis mane laikė tik kaimo mokytoja. Kai aš prisimindavau, koks jis vieną kartą buvo man atviras, niekaip negalėjau suprasti dabartinio jo šaltumo.

Todėl aš labai nustebau, kai jis staiga pakėlė galvą nuo stalo, prie kurio buvo palinkęs, ir tarė:

— Jūs matote, Džeine, mūšis laimėtas ir pergalė pasiekta. Nustebusi dėl šitokių jo žodžių, aš ne iš karto jam atsakiau, bet

valandėlę pagalvojusi, tariau: — O ar jums neatrodo, kad jūs esate iš tokių laimėtojų, kurie n .

pergalė per brangiai kainavo. Dar viena tokia pergalė, ir jūs pats žūsite.

— Nemanau. O jeigu ir taip būtų,—nesvarbu; be to, man daugi i ir nebeteks pergyventi tokios kovos. Mūšio pasekmė viską nulemii kelias laisvas, ir aš dėkoju aukščiausiajam.

Tai pasakęs, jis nutilo ir įniko į savo raštus. Kai mūsų (tai yra Dianos, Merės ir mano) laimė pasidarė ramesne

ir mes grįžome prie savo įprastų užsiėmimų bei nuolatinių darbų, Sent Džonas ėmė dažniau būti namie; kartais jis ištisas valandas prasėdėdav: su mumis tame pačiame kambaryje. Merė piešdavo, Diana studijuodav: bendrojo lavinimosi knygas,— mano nuostabai, ji nusprendė susipažir.-su šiais dalykais,— aš kaldavau vokiečių žodžius, o jis pasinerdav:

370

į savo paslaptingą mokslą — irgi savotišką mistiką; jis mokėsi vienos Rytų kalbos, manydamas, kad jos būtinai reikia jo planams įgyvendinti.

Tomis valandomis jis atrodydavo ramus ir susikaupęs savo kampelyje; bet jo mėlynos akys kartais pakildavo nuo egzotinės gramatikos paslaptingų rašmenų, klaidžiodavo po kambarį ir ilgai, su keistu dėmesiu nukrypdavo į mus, dirbančias kartu su juo; jeigu kuri nors iš mūsų sugaudavo jo žvilgsnį, jis tučtuojau jį nukreipdavo; tačiau tas žvilgsnis vis krypo ir krypo mūsų stalo link, lyg kažką tirdamas. Aš negalėjau suprasti, ką galėtų reikšti tas atkaklus žvalgymasis į mus. Taip pat man buvo nesuprantama, kad jis jautėsi patenkintas tokiu, rodos, nereikšmingu dalyku kaip tas, kad aš kiekvieną savaitę lankydavausi Mortono mokykloje; tačiau aš dar labiau stebėjausi, kad blogame ore, kada snigdavo, lydavo ar pūsdavo smarkus vėjas ir kada pusseserės įtikinėdavo mane pasilikti namie, jis visuomet išjuokdavo jų būgštavimus, skatindavo mane atlikti savo pareigą ir nekreipti dėmesio į siau-tėjančią stichiją.

—• Džeinė visai ne tokia jau silpna, kaip kad jūs manote,— sakydavo jis,— ji tiek pat mažai tebijo smarkios vėtros, liūties ar sniego, kaip bet kuris iš mūsų. Jos organizmas tvirtas ir ištvermingas; ji lengviau prisitaiko prie klimato permainų negu kiti, iš pažiūros daug patvaresni.

Ir kai aš kartais grįždavau nuvargusi, blogo oro iškamuota, niekuomet nedrįsdavau pasiskųsti, nes matydavau, kad net mažiausias nepasitenkinimo žodis suerzins jį; visokiausiomis, aplinkybėmis jis reikalavo ištvermės ir drąsos, ir menkiausias silpnadvasiškumas piktino jį.

Bet vieną dieną man buvo leista pasilikti namie, nes jaučiausi smarkiai persisaldžiusi. Vietoj manęs į Mortoną nuėjo pusseserės; aš sėdėjau ir skaičiau Šilerį, o Sent Džonas buvo įnikęs į savąją Rytų kabalistiką. Baigusi vokiško teksto vertimą ir ruošdamasi imtis gramatikos pratimų, aš atsitiktinai žvilgtelėjau į jo pusę ir iš karto pasijutau įdėmių mėlynų akių magiškai veikiama. Negaliu pasakyti, kiek laiko jis mane visą apžiūrinėjo nuo kojų iki galvos; šis žvilgsnis buvo toks skvarbus ir toks šaltas, kad akimirką mane apėmė prietaringa baimė, tartum kambaryje būtų buvusi antgamtinė būtybė.

— Džeine, ką jūs darote? — Mokausi vokiečių kalbos. — Aš noriu, kad jūs mestute vokiečių kalbą ir imtute mokytis Hin-

dustano kalbos. — Jūs rimtai sakote? — Visai rimtai, ir netgi to reikalauju; aš jums paaiškinsiu kodėl. Paskui jis man papasakojo, kad kalba, kurios jis mokąsis, ir esanti

Hindustano kalba, tačiau, vis toliau besimokydamas, jis pamirštąs pa-

371

čius pagrindus, kuriuos jau anksčiau mokėsi, ir jam būsią labai naudinga turėti mokinę, su kuria galėtų kartoti elementarius tos kalbos dalykus ir tuo būdu galutinai juos įsidėmėti. Jis kiek laiko svyravęs, ką pasirinkti — seseris ar mane, tačiau nutaręs prašyti mane, nes aš esanti uoliausia iš visų trijų. Ar nepadarysianti jam šitos paslaugos7

Tikriausiai man neilgai teksią taip aukotis, nes belikę tik trys mėnesiai iki jo išvykimo.

Tokio žmogaus kaip Sent Džonas nelengva buvo nepaklausyti; jaučiau, kad kiekvienas stiprus įspūdis,— ar tai būtų skausmas, ar džiugesys,— giliai įsmigdavo į jo sielą ir likdavo ten visam laikui. Aš sutikau. Kai pusseserės grįžo ir Diana sužinojo, kad brolis pagrobė jos mokinę, abi ėmė juoktis ir pareiškė, kad jokiu būdu Sent Džonas nebūtą jų prisikalbinęs. Jis ramiai atsakė:

— Aš žinau. Sent Džonas buvo be galo kantrus ir atlaidus, tačiau ir reiklus moky

tojas; jis paskirdavo man gana daug išmokti, o kada tai padarydavau, nešykštėdavo pagyrimų. Pamažu jo įtaka man darėsi vis didesnė, ir, tos įtakos veikiama, aš jau nebegalėdavau laisvai mąstyti: jo pagyrimai ir dėmesys mane slėgė labiau negu jo abejingumas. Aš jau nedrįsdavau jo akyse laisvai kalbėti ir juoktis, nes tarsi kažkoks instinktas atkakliai ir įkyriai man primindavo, kad gyvumas (bent jau manyje) jam nemalonus. Aš žinojau, kad jis pritaria tik rimtoms nuotaikoms bei užsiėmimams ir kad jam esant kiekviena pastanga veikti ką kita yra tuščia. Kai jis sakydavo: „eime"—aš eidavau, „palikite mane"—aš išeidavau „padarykite tą ir tą"—aš darydavau. Bet ši vergija mane slėgė, ir aš ne kartą norėjau, kad jis kaip ir anksčiau nekreiptų į mane dėmesio

Vieną vakarą, kai mes visos trys priėjome prie jo pasakyti jam labanakt, jis kaip paprastai pabučiavo abi seseris ir man kaip visuome*. paspaudė ranką. Diana, tą vakarą išdykėliškai nusiteikusi (ji nejut: kankinamo jo valios slėgimo, nes ir pati turėjo stiprią valią, tiesa, nu kreiptą kita linkme), staiga sušuko:

i — Sent Džonai, tu vadini Džeinę savo trečiąja seseria, o elgiesi s_ ja visai ne taip: ko gi tu jos nepabučiuoji?

Ji stumtelėjo mane prie jo. Man atrodė, kad Diana per daug įsismagino, ir aš sumišau. Bet, nespėjus man susigaudyti, Sent Džonas palenkė galvą, puikus antikinis jo veidas atsidūrė prie pat manojo, j-: veriančios akys klausiamai pažvelgė į manąsias, ir jis pabučiavo mane. Nėra pasaulyje nei marmurinių, nei ledinių pabučiavimų,—bet kaip tik taip aš norėčiau pavadinti tą bažnytinį savo pusbrolio pabučiavimą Tačiau dar galėtų būti eksperimentinių pabučiavimų,— kaip tik toks i: pasirodė man jo pabučiavimas. Palietęs lūpomis mano skruostą, Sen: Džonas pažiūrėjo, kokį man padarė įspūdį, kuris anaiptol nebuvo toks

372

nepaprastas; aš esu tikra, kad neparaudau, greičiau truputį išbalau, nes pajutau, kad šitas pabučiavimas buvo tartum antspaudas, sutvirtinęs mano pančius. Nuo to laiko jis niekuomet neužmiršdavo atlikti šios apeigos, ir tas ramus rimtumas, su kokiu aš sutikdavau jo pabučiavimą, rodės, teikė jam, Sent Džono akimis žiūrint, savotiško žavesio.

Dėl manęs, tai kiekvieną dieną aš vis labiau norėjau jam įtikti, bet kas dieną man darėsi vis aiškiau, kad dėl to aš turiu daug ko atsisakyti, užgniaužti dalį savo gabumų, suteikti naują kryptį savo skoniui, prisiversti siekti tokių tikslų, prie kurių aš nebuvau iš prigimties linkusi. Jis norėjo išauklėti mane tokioms sferoms, kurios man buvo neprieinamos; man buvo kančia nuolat siekti idealo, kurį jis man skyrė. Pasiekti jį aš buvau lygiai tokia pat bejėgė, kaip ir netaisyklingiems savo bruožams suteikti tikro, klasikinio jo veido taisyklingumo arba padaryti, kad nepastovaus atspalvio žalios mano akys pasidarytų žydros ir nuostabiai spindėtų kaip ir jo.

Tačiau ne vien jo įtaka slėgė mane. Jau kuris laikas aš turėjau priežasčių liūdėti; mano sielą it kirminas graužė aštrus skausmas, užnuodijęs gyvenimo džiaugsmą pačioje jo pradžioje: tai buvo nežinios kančios.

Galbūt jūs manote, skaitytojau, kad per visas šias gyvenimo permainas aš užmiršau misterį Ročesterį? Nė vieną akimirką! Aš jį visą laiką regėjau prieš save, jo vaizdas nebuvo nei miražas, kurį gali išsklaidyti saulės spinduliai, nei piešinys smėlyje, kurį gali užnešti audra,—jis buvo kaip akmeninėje plokštėje iškaltas vardas, kuriam lemta išlikti tiek pat ilgai kaip ir marmurui, kuriame jis įrašytas. Karštas noras sužinoti, kas jam atsitiko, visur mane persekiojo. Gyvendama Mortone, aš kas vakarą laukdavau, kada galėsiu, grįžusi į savo kotedžą, galvoti apie jį; ir dabar, Mur Hauze, kas vakarą, eidama gulti, ilgėdavausi tos minutės, kada galėsiu nugrimzti į mintis apie jį.

Susirašinėdama su misteriu Brigsu palikimo reikalu, aš pasiteiravau, ar jis kartais nežino, kur yra misteris Ročesteris ir ar sveikas jis; tačiau, kaip kad ir manė Sent Džonas, Brigsas absoliučiai nieko nežinojo apie buvusį mano šeimininką. Tuomet aš parašiau misis Feirfeks, būdama įsitikinusi, kad šiuo keliu greitai sulauksiu atsakymo. Aš labai stebėjausi, kad praėjo dvi savaitės, o laiško iš jos vis nebuvo. Bet kai savaitės jau pavirto mėnesiais, o paštas, kuris ateidavo kasdien, nieko man neatnešdavo,— mane apėmė kankinantis nerimas.

Aš vėl parašiau — juk pirmasis mano laiškas galėjo kur užsimesti. Šis naujas bandymas vėl suteikė man vilties; kurį laiką ji spindėjo man, bet paskui taip pat apsiblausė ir vis labiau geso: manęs nepasiekė nė viena misis Feirfeks eilutė, nė vienas jos žodis. Kai praslinko

25. Džeinė Eir 373

pusmetis, o aš vis dar beprasmiškai laukiau, mano viltys visai išnyko, ir aš tada tikrai nusiminiau.

Aplink mane spindėjo mielas pavasaris, bet manęs jis nedžiugino. Artėjo vasara. Diana stengėsi mane išblaškyti; ji įtikinėjo, kad aš atrodanti nesveika, ir norėjo vykti su manimi į pajūrį. Bet Sent Džonas tam pasipriešino; jis pareiškė, kad man reikią ne pramogų, bet darbo; dabartinis mano gyvenimas esąs per daug beprasmis, ir man būtinai reikią turėti kokį nors tikslą. Turbūt norėdamas užpildyti šią spragą, jis tebemokė mane Hindustano kalbos ir darėsi vis reiklesnis, o aš lyg pakvaišėlė nė negalvojau jam priešintis,— man neužteko tam jėgų.

Kartą aš atėjau į pamoką liūdnesnė negu paprastai, nes buvau be galo nusivylusi: rytą Hana pasakė man, kad mano vardu atėjęs laiškas, bet kai nulipau žemyn, beveik tikra, kad pagaliau gausiu ilgai lauktų žinių, teradau vien nereikšmingą raštelį nuo misterio Brigso vienu smulkiu reikalu. Ta skiautelė popieriaus mane net prie ašarų privarė; ir dabar, kol aš liejau prakaitą, nagrinėdama painų indišką raštą ir įmantrų teksto stilių, mano akys nuolat pasrūdavo ašaromis.

Sent Džonas pasišaukė mane ir liepė skaityti; aš pabandžiau, tačiau balsas nebeklausė manęs: žodžius pertraukė raudojimas. Mes sėdėjome vieni; Diana svetainėje skambino, Merė vaikštinėjo sode,— buvo nuostabi gegužės diena, giedra, saulėta, dvelkė lengvas vėjelis. Sent Džonas nė kiek nenustebo dėl mano ašarų ir netgi nepaklausė, kodėl aš verkianti; jis tepasakė:

— Mes palauksime valandėlę, Džeine, kol jūs nusiraminsite. Ir kol aš iš visų jėgų stengiausi sutramdyti šitą sielvarto priepuolį,

jis sėdėjo, pasirėmęs į stalą, tyliai ir kantriai, pats panėšėdamas į daktarą, kuris tiriančiu žvilgsniu stebi iš anksto jo numatytą ir visiškai jam suprantamą paciento ligos krizę. Nuslopinusi raudojimą, aš nusišluosčiau akis, sumurmėjusi, kad šiandien blogai jaučiuosi, ir vėl ėmiausi darbo. Pamoka toliau ėjo kaip visuomet, bet po kiek laiko Sent Džonas surinko knygas, uždarė stalčius ir tarė:

— O dabar, Džeine, jūs eisite su manimi pasivaikščioti. — Aš pašauksiu Dianą ir Mere. — Ne. Šįryt man reikia tik vienos palydovės, ir toji palydovė

būsite jūs. Apsirenkite ir išeikite pro virtuvės duris, pasukite keliu į Marš Gleną; po valandėlės aš jus pasivysiu.

Aš niekad nemoku laikytis vidurio, ir jeigu gyvenime man tekdavo susidurti su valdingesniais ir tvirtesniais žmonėmis, kurių charakteris priešingas mano charakteriui, niekuomet negalėdavau rasti vidurio tarp visiško paklusnumo ir ryžtingo pasipriešinimo. Aš visuomet sąžiningai klausydavau iki tos valandėlės, kada manyje prasiverždavo protestas, kartais su nepaprasta jėga; o kadangi šiuo atveju nei aplinkybės, nei

374

mano dvasinė būklė neskatino manęs maištauti, aš nuolankiai įvykdžiau Sent Džono paliepimą ir po dešimties minučių jau žingsniavau greta jo šilojynų taku.

Pūtė vakaris vėjelis; jis skriejo per kalvų viršūnes, nešdamas malonų šilojų ir meldų kvapą; dangus buvo žydras, be debesėlio; upė, patvinusi nuo pavasario lietų, šniokštė šniokštė įkalnės vaga žemyn, vandeninga ir skaidri, atmušdama čia auksinius saulės spindulius, čia safyrinę dangaus mėlynę. Pasukę iš tako, mes ėmėme žengti minkšta veja, prižėlusia žalios it smaragdas žolės, kuri mirgėte mirgėjo smulkiais baltais žiedeliais ir stambiomis auksinėmis geltonų gėlių žvaigždėmis; iš visų pusių mus supo kalvos, nes pailgas klonis, kuriuo mes ėjome, vedė į patį jų vidurį.

— Pailsėkime,— tarė Sent Džonas, kai priėjome pirmąsias uolas, saugančias savotišką tarpeklį, kurio gilumoje upokšnis krito žemyn it šniokščiantis krioklys; tolėliau stūksojo kalnai, jau nusimetę žolės ir gėlių skraistę, apsisupę vienais šilojais ir pasipuošę uolų vainikais. Čionai žaliuojančios vietos virto jau plika dykyne, linksmi gamtos tonai darėsi niūrūs; kalnai tartum saugojo šitą nykią vienatvę, šitą paskutinį tylos prieglobstį...

Aš atsisėdau. Sent Džonas stovėjo prie manęs. Jis žiūrėjo čia į tarpeklį, čia į klonį; jo žvilgsnis čia slydo upokšnio vilnimis, čia kilo į dangų, nuo kurio vanduo atrodė žydras; jis nusiėmė skrybėlę ir leido vėjeliui kedenti savo plaukus ir glamonėti kaktą. Atrodė, jis kažkaip paslaptingai bendravo su šių vietų genijum, tarsi žvilgsniu su kažkuo atsisveikino.

— Visa tai aš vėl matysiu sapnuose,— tarė jis,— kai miegosiu prie Gango, ir dar kartą — lemties valandą, kai kitoks miegas mane apims, dar paslaptingesnės upės pakrantėse.

Keisto prisirišimo keisti žodžiai! Kokia atšiauri šito patrioto meilė savo tėvynei! Sent Džonas irgi atsisėdo. Kokį pusvalandį mes tylėjome, po to jis vėl prabilo:

— Džeine, aš išvykstu po pusantro mėnesio, jau užsisakiau vietą tame laive, kuris išplaukia į Ost Indjją birželio dvidešimtą.

— Tesaugo jus dievas, nes jūs darbuositės jo dirvoje,—atsakiau aš. — Taip,— tarė jis,— šituo aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Esu ne

klaidingojo viešpaties tarnas. Aš vykstu ne patikėti savęs žmogaus vadovavimui, ne klausyti žemų įstatymų ir panašių į mane silpnų žemės kirminų nuodėmingos valdžios; mano valdovas, mano įstatymų leidėjas, mano kapitonas — aukščiausiasis. Man tik keista, kad visi, kurie yra aplink mane, nedega troškimu stoti po jo vėliava.

— Ne visiems duota tiek jėgų, kiek jūs jų turite, ir būtų neprotinga silpnajam žygiuoti kartu su stipriuoju.

375

— Aš kalbu ne apie silpnuosius, man jie nerupi. Aš kreipiuosi tik

tai į tuos, kurie verti šio darbo ir sugebėtų jį atlikti.

— Tokių maža tėra ir nelengva juos rasti.

— Jūsų tiesa; bet jeigu jų surandi, reikia juos žadinti, kviesti ir

vilioti su savimi, parodyti jiems, kaip gausiai ir kuriam tikslui jie yra

prigimties apdovanoti, atverti jiems dangiškąją valią, pasiūlyti jiems

dievo vardu vietą jo išrinktųjų eilėse.

— Jeigu jie iš tikrųjų verti tokios užduoties, argi jiems to nepa

sakys jų pačių širdys?

M a n atrodė, tartum baisūs kerai kaupiasi aplinkui ir užvaldo mane;

aš bijojau, kad šitas žmogus gali ištarti kažkokius lemtingus žodžius,

kurie užburs mane ir sustiprins jo valdžią man.

— O ką sako jūsų širdis?— paklausė Sent Džonas.

— M a n o širdis tyli... mano širdis tyli,— atsakiau aš, sukrėsta ir

išsigandusi.

— Tuomet aš kalbėsiu už ją,— tęsė jis savo sodriu, ryžtingu bal

su.—Džeine, važiuokite su manimi į Indiją, važiuokite kaip mano pa

dėjėja, kaip artimiausias mano bendražygis.

Zemė ir dangus ėmė suktis man akyse, kalnai susiūbavo. Rodos, aš

išgirdau dangaus kvietimą — tarsi nematomas pasiuntinys, kaip anuo

met Makedoni jo je 9 4 paskelbė: „Ateikite ir padėkite mums!" Bet aš

nebuvau apaštalas ir negalėjau regėti dangaus šauklio, negalėjau paklau

syti jo šaukimo:

— O, Sent Džonai! —sušukau aš.— Nors truputį pasigailėkite manęs!

Bet aš maldavau žmogų, kuris, vykdydamas tai, ką laikė savo pa

reiga, nežinojo nei gailesčio, nei svyravimų. Jis tęsė:

— Dievas ir gamta lėmė jums tapti misionieriaus žmona. Jis ap

dovanojo ne jūsų išorę, bet jūsų vidų; jūs sutverta darbui, o ne mei

lei. Jūs turite būti, jūs būsite misionieriaus žmona. Jūs būsite mano:

aš kviečiu jus ne savo malonumui, bet aukščiausiojo tarnybai.

— Bet aš netinku, aš nejaučiu pašaukimo,— maldavau aš.

Matyt, jis tikėjosi tokio prieštaravimo ir nė kiek nesupyko. Ir iš

tikrųjų, kai jisai, atsirėmęs į uolą ir susinėręs ant krūtinės rankas,

įsmeigė į mane savo žvilgsnį, aš supratau, kad jis pasiruošęs ilgai ir

atkakliai kovai, kad jis yra apsišarvavęs kantrybe ir neabejoja, jog ši

kova baigsis jo pergale.

— Nusižeminimas, Džeine,— tarė jis,— visų krikščioniškųjų dorybių

pagrindas; jūs tiesą sakote, kad netinkat šiam darbui. Bet kas gi jam

tinka? Ir kas, nors ir turėdamas tikrą pašaukimą, mano esąs jo vertas?

94 Pasak biblijos, krikščionių apaštalai vieną kartą išvydę vyriškį, kuris pasakęs jiems: „Ateikite į Makedoniją ir padėkite mums!"

376

Kad ir aš, pavyzdžiui, kas aš toks? Tiktai menka dulkelė! Kartu su šventuoju Povilu aš prisipažįstu esąs didžiausias nusidėjėlis; bet aš neleisiu, kad tas savo paties nuodėmingumo suvokimas atbaidytų mane nuo pasirinkto kilnaus tikslo. Aš pažįstu savo dangiškąjį mokytoją, žinau, kad jis teisingas ir visagalis; ir jeigu jis pasirinko tokį silpną įrankį didingam darbui įvykdyti, jis iš savo malonės beribio okeano užpildys tas spragas tarp įrankio ir tikslo. Galvokite kaip aš, Džeine, tikėkite kaip aš. Aš kviečiu jus atsiremti į amžinąją uolą — krikščionių tikėjimą; neabejokite, kad jis puikiausiai išlaikys žmogiškųjų jūsų silpnybių naštą.

— Man svetimas misionieriaus gyvenimas, aš nežinau, kokios jo pareigos.

— Nors ir esu labai netobulas, bet šiuo atžvilgiu aš galėsiu jums padėti; aš nuolatos jums aiškinsiu jūsų pareigas, visuomet būsiu šalia jūsų ir padėsiu bet kokiu metu. Šito reikės tik iš pradžių, netrukus (aš žinau, kokia jūs gabi) jūs tapsite tokia pat veikli ir įgudusi kaip aš, ir jums jau nebereikės mano pamokymų.

— Bet jėgų,— argi man pakaks jėgų tokiam pasiryžimui? Aš nejaučiu jų. Niekas manyje neatsiliepia į jūsų kvietimą. Priešais mane neįsižiebia šviesa, ji nenuplieskia gyvenimo, aš negirdžiu balso, kuris man lieptų eiti ar mane padrąsintų. O, kad jūs žinotute,—mano siela šiuo momentu atrodo lyg niūrus požemio kalėjimas, kurio gelmėse virpa pasigailėtina baimė,—baimė, kad jūs įtikinsite mane pasiryžti tokiam žygiui, kurio aš nepajėgsiu atlikti!

— Aš galiu išsklaidyti tą jūsų baimę, tik paklausykite manęs. Aš stebiu jus nuo pat pirmos mūsų susitikimo valandėlės ir pakankamai jau pažinau jus per dešimt mėnesių. Per tą laiką aš įvairiausiais būdais ištyriau jus. Ir ką gi aš pamačiau? Jūsų pamokos kaimo mokykloje man įrodė, kad jūs galite gerai, kruopščiai ir sąžiningai dirbti savo darbą, kuris visai neatitinka jūsų įpročių bei polinkių; aš įsitikinau, kad jums netrūksta gabumų ir takto; jūs pasiekėte tai, ko norėjote, nes atkakliai ėjote į tikslą, jūs ramiai mokėtės gyventi. Ir staiga jūs pasidarėte turtinga. Aš iš anksto atspėjau, kad jūsų siela gryna nuo Demaso95 nuodėmės; godumas buvo jums svetimas. Jūsų griežtas nusistatymas padalinti savo turtą į keturias dalis, pasiliekant sau tik vieną, o kitas paaukojant abstraktaus teisingumo vardan, man parodė, kad jūs turit sielą, trokštančią aukotis. Tas klusnumas, su kuriuo jūs, man pasiūlius, metėte jus dominusią vokiečių kalbą ir tučtuojau ėmėtės kito dalyko, kuris domino vien mane; tas nenuilstantis jūsų uolumas, su kokiu jūs

95 Demasas-biblinis asmuo, kuris, susigundęs turtais,, atsimetė nuo apaštalo Povilo. Demaso nuodėmė — gobšumas.

377

mokėtės tos sunkios rytų kalbos ligi šiol, ta neišsenkama energija i šaltas ramumas, su kokiu jūs nugalėjote pasitaikiusias kliūtis,— visa tai man atskleidė tuos bruožus, kurių aš kaip tik ieškau. Džeine, jū esate klusni, uoli, nesavanaudė, ištikima, pastovi ir drąsi; jūs turit dau švelnumo ir kartu daug heroizmo; liaukitės abejojusi savimi — aš be gal jumis pasitikiu. Jūs imsite vadovauti indų mokyklai ir padėsite ma auklėti indų moteris, ir šitai bus man neįkainojama parama.

Geležinis žiedas vis labiau veržė ir spaudė mane; Sent Džono įkal binėjimai pamažu ir nenumaldomai kaustė mano valią. Nors aš ir spyriausi, bet paskutiniai jo žodžiai atskleidė man kelią, kuris lig šiol man atrodė neprieinamas. Mano darbas, kurį aš ligi šiol laikiau tokiu menku, tokiu atsitiktiniu, jam kalbant ir tartum nušviečiant jį nauja konkretumo šviesa, darėsi vis aiškesnis ir prasmingesnis. Sent Džonas laukė atsakymo. Aš paprašiau leisti man pusvalandį pagalvoti.

— Mielai,--sutiko jis. Paskui atsistojęs paėjo kiek takeliu, atsigulė ant šilojų kuokšto ir paskendo mintyse.

,,Aš pajėgčiau padaryti tai, ko jis iš manęs reikalauja; su tuo negalima nesutikti,— kalbėjau pati sau.— Bet aš jaučiau, kad neilgai teišgyvenčiau Indijos saulės spindulių kaitroje. Kas gi įvyktų po to? Bet jam juk vis tiek. Kai ateis mano mirties valanda, jis romiai ir nuolankiai grąžins mane dievui, kuris jam mane buvo suteikęs. Visa tai man aišku. Palikdama Angliją, aš teapleisčiau mielą, bet man jau tuščią kraštą,—-misterio Ročesterio čia nebėra; o jeigu jis ir būtų čia. kokios jis man gali beturėti reikšmės? Dabar man belieka gyventi be jo; kas gali būti beprasmiškesnio ir labiau silpnadvasiško, kaip stumti dieną po dienos, tartum aš vilčiausi kažkokios neįmanomos likimo permainos, kuri suvestų mane su juo! Be abejonės (kaip yra kaitą pasakęs Sent Džonas), aš turiu ieškoti gyvenime naujų interesų vietoj prarastųjų; ir argi darbas, kurį jis dabar man siūlo, nėra verčiausias iš visų. kokius žmogus gali pasirinkti, o dievas—palaiminti? Argi jis kilniais rūpesčiais ir didžiais siekimais neužpildys tos tuštumos, kuri liko, sudužus meilei ir sužlugus viltims? Matyt, reikia atsakyti ,,taip"—ir vis dėlto aš suvirpėjau, vien apie tai pagalvojusi. Deja! Jeigu eisiu paskui Sent Džoną, aš atsižadėsiu didesnės dalies savęs pačios; jeigu važiuosiu į Indiją, aš pasmerksiu save ankstyvai mirčiai. Tačiau kuo aš užpildysiu savo dienas? O, aš puikiai žinau. Aš šitai aiškiai regiu. Aš dirbsiu išsijuosusi, kad tik įtikčiau Sent Džonui, aš pranoksiu visus, net pačius drąsiausius jo lūkesčius. Jeigu aš vyksiu su juo, jeigu sudėsiu tą auką, kurios jis iš manęs reikalauja,— ta auka bus pilnutinė, aš paaukosiu ant altoriaus savo širdį, visas savo jėgas, visą save. Sent Džonas niekuomet nepamils manęs, bet jis bus manimi patenkintas. Jis pamatys mano energiją, kokios net neįtaria, jėgų šaltinį, kurio net ne-

378

buvo tikėjęsis. Taipf aš pajėgsiu ištverti tokį pat sunkų darbą kaip ir jisai, lygiai kaip jis nė nesumurmėdama.

Taigi aš galėčiau sutikti su jo pasiūlymu, jeigu ne viena sąlyga, baisi sąlyga: jis nori, kad aš tapčiau jo žmona, o meilės jis man tejaučia tiek, kiek šitoji rūsti didžiulė uola, nuo kurios į tarpeklį krinta putojantis srautas. Jis vertina mane kaip karys gerą ginklą,— ir daugiau nieko. Kol jis ne mano vyras, šitai maža mane teskaudina; bet ar galiu aš leisti, kad jis įvykdytų savo išskaičiavimus, šaltakraujiškai įgyvendintų savo planus, atlikdamas su manimi santuokos ceremoniją? Ar galiu aš priimti iš jo sutuoktuvių žiedą ir kęsti tą visą formalią meilę, kurios jis, be abejo, pedantiškai laikysis, žinodama, kad to, kas svarbiausia, visai nėra? Kaip aš jausiuosi, suprasdama, kad kiekvienas jo glamonėjimas yra auka, man daroma tik iš principo? Ne, tokia kankynė man būtų siaubinga. Aš jokiu būdu tam nepasiryšiu. Aš galiu lydėti jį kaip sesuo, tik jau ne kaip žmona; taip aš jam ir pasakysiu."

Aš žvilgtelėjau į kauburėlį, kur Sent Džonas vis dar tebegulėjo it parvirtus kolona; jo veidas buvo atgręžtas į mano pusę, o žvilgsnis, rodos, smelkte smelkė mane. Staiga jis atsistojo ir priėjo prie manęs.

— Aš pasirengusi vykti į Indiją, jeigu liksiu laisva. — Jūsų atsakymas reikalingas komentaro,— tarė Sent Džonas.— Jis

neaiškus. — Iki šiol jūs buvote mano įbrolis, o aš—jūsų įseserė; telieka

tarp mūsų pirmesnieji santykiai; mums geriau nesituokti. Jis papurtė galvą. — Šiuo atveju tokie santykiai neįmanomi. Visai kas kita, jeigu jūs

būtute man tikra sesuo. Tuomet aš pasiimčiau jus kartu ir neieškočiau žmonos. Bet dabartinėmis aplinkybėmis mūsų sąjunga arba turi būti bažnyčios pašventinta ir sutvirtinta, arba jos iš viso negali būti; praktiškai tėra įmanomas tiktai toks planas. Argi jūs to nematote, Džeine? Pagalvokite valandėlę, jūsų toks šviesus protas, jūs iš karto suprasite.

Tačiau kad ir kiek galvojau, sveikas protas tesakė man viena,— būtent, kad mes nemylime vienas kito taip, kaip turi mylėti vyras ir žmona, ir todėl mums nedera tuoktis. Taip aš ir pasakiau.

— Sent Džonai,— tariau,— aš jus laikau broliu, jūs mane seseria, tegu taip bus ir toliau.

— Negalima, negalima,— atsakė jis griežtai ir tvirtai.— Iš to nieko nebus. Bet juk jūs pasakėte, kad sutinkate vykti su manimi į Indiją,— prisiminkite, juk jūs tai pasakėte.

— Taip, tik su viena sąlyga. — Taip, taip! Vadinas, išvykti su manimi iš Anglijos ir dirbti kar

tu su manim, jūs neatsisakote. Tai svarbiausia. Jūs, galima sakyti, jau padėjote ranką ant žagrės ir esate per daug nuosekli, kad ją atitrauk-

379

tute. Ir jums dabar turi rūpėti tik viena mintis: kaip geriausiai įvykdyti t$ žygį, kurio ėmėtės. Kad galėtute jį atlikti, jums reikia padėjėjo: ne brolio—-tai per daug silpni ryšiai,— bet vyro. Man taip pat nereikia sesers: aš galiu bet kada jos netekti. Man reikia žmonos, vienintelės padėjėjos, kuriai aš vadovausiu gyvenime ir kurią galėsiu turėti prie savęs iki pat mirties. ^

Aš sudrebėjau nuo tų žodžių, visa savo būtybe jausdama jo valdžią, jo valią.

— Susiraskite ką kitą, o ne mane, Sent Džonai, kuri labiau jums tiktų...

— Tiktų mano tikslams, jūs norite pasakyti, mano misijai? Kartoju jums, man nereikalingas blankus vidutinis žmogus, eilinis žmogus su visais egoistiniais jo jausmais,— man reikia misionieriaus.

— Aš paaukosiu jūsų darbui visą savo energiją, juk tik to jums reikia, o manęs jums nereikia; jums aš esu tiktai kevalas, kuris pakenčiamas vien dėl jame esančio grūdo; tą kevalą aš pasilieku sau.

— Jūs negalite, jūs nedrįsite to padaryti. Nejaugi jūs manote, kad viešpats pasitenkins puse aukos? Nejaugi jis priims nepilną atnašą? Aš vykdau dievo man skirtą žygį ir kviečiu jus po jo vėliava. Jo vardan aš negaliu priimti sąlyginės priesaikos, ji turi būti be jokių išlygų.

— O, dievui aš pasirengusi atiduoti savo širdį,— tariau.— Bet jums jinai nereikalinga.

Aš negalėčiau prisiekti, skaitytojau, kad tame tone, su kokiu aš ištariau šiuos žodžius, ir tame jausme, kurį pergyvenau, tai sakydama, nebuvo paslėpto sarkazmo. Iki šiol Sent Džonas žadino man nebylią baimę, nes nesupratau jo. Aš jo bijojau, nepajėgdama suvokti, kas jame buvo šventa ir kas — žmogiška; bet šitas pašnekesys man daug ką paaiškino, man tartum atsiskleidė visa šito žmogaus esmė. Aš pamačiau jo silpnybes, supratau jas. Man pasidarė aišku, kad čia, ant kalvelės, apaugusios šilojais, aš sėdžiu šalia žmogaus, kuris, nors ir būdamas dailus ir grakštus, yra toks pat nuodėmingas kaip ir aš pati. Tartum uždanga nukrito man nuo akių, ir aš pamačiau priešais save jo kietaširdiškumą ir despotizmą. Suvokusi šituos jo bruožus, aš pajutau, kad jis netobulas ir apsišarvavau drąsa. Jis buvo man lygus žmogus, su kuriuo aš galėjau kovoti ir kuriam galėjau prireikus priešintis.

Kurį laiką abu tylėjome; pagaliau aš ryžausi pažvelgti jam į veidą. Jo žvilgsnyje, įsmeigtame į mane, matėsi niūri nuostaba ir neramus klausimas: „Nejaugi ji iš manęs juokiasi? Ką tai reiškia?"

— Nereikia pamiršti, kad tai nepaprastai didelės reikšmės dalykas,— prabilo jis vėl,— toks dalykas, apie kurį lengvapėdiškai galvoti ar kalbėti — nuodėmė. Aš tikiu, Džeine, kad jūs visiškai rimtai sakėte, jog esate pasirengusi atiduoti savo širdį dievui,— tai viskas, ko

380

man reikia. Tiktai išraukite iš širdies visa, kas jus sieja su žemiškais dalykais, ir atiduokite ją kūrėjui, ir tuomete dievo karalystės įkūrimas žemėje bus vienintelis jūsų džiaugsmas bekfcikslas ir jūs būsite visuomet pasirengusi padaryti viską, kad galėtute prisidėti prie darbo. Jūs pamatysite, kiek naujų jėgų duos mums mūsų kūnų ir dvasios sąjunga — vienintelė sąjunga, kuri amžiams sujungia žmogiškų būtybių likimus ir siekimus. Ir jeigu jūs atsisakysite visų smulkmeniškų kaprizų, visų absurdiškų prietarų bei skrupulingų pažiūrų į mūsų jausmus, jų stiprumą, pobūdį, intensyvumą ar švelnumą,— tai jūs skubėsite sudaryti šią sąjungą.

— Argi?—tariau aš staigiai ir pažvelgiau į jo bruožus, puikius savo harmoningumu, tačiau baisius savo rūstumu, į jo energingą, bet šaltą kaktą, į akis — raiškias, gilias ir veriančias, tačiau be jokio švelnumo, į jo aukštą, įspūdingą figūrą,^ ir įsivaizdavau, kad esu jo žmona. O ne, niekuomet! Būti jo vikaru, jo palydove—tai visai kas kita; šitame vaidmenyje aš galėčiau perplaukti su juo vandenyną; darbuotis bendrajam siekiui Azijos dykumų saulės kaitroje, gėrėtis jo didvyriškumu, pasiaukojimu, energija ir rungtis su juo, nė žodžio neprieštaraudama, klausyti jo, ramiai šypsotis, matydama jo nepajudinamą veržimąsi į didvyriškumą; skirti krikščionį nuo šiaip žmogaus, be galo gerbti pirmąjį ir noriai atleįsti antrajam. Žinoma, man tektų nemaža kentėti, susirišus su juo tik šiais saitais; mano kūnas būtų sukaustytas, bet mano širdis ir siela liktų laisvos. Aš kaip ir anksčiau priklausyčiau tiktai sau; vienatvės valandėlėmis galėčiau atsiduoti savo įgimtiems nepavergtiems troškimams. Mano sieloje liktų kampelis, priklausąs tiktai man vienai, kuris jam būtų neprieinamas ir kur slapta pulsuotų nuoširdūs niekieno nepriklausomi jausmai, kurių negalėtų paliesti jo rūstybė, nesutryptų jo ritminga, karinga eisena. Tačiau būti jo žmona, amžinai šalia jo, amžinai su juo susieta, tramdyti savo vidinę kaitrą, slėpti ją giliai savyje ir neregimai sudegti, niekad neišduodant savo jausmų nė viena aimana, nors paslėptoji liepsna ir naikintų mane,— ne, man tai per sunku!

— Sent Džonai!—sušukau aš, visa tai apsvarsčiusi savo mintyse. — Na?—atsiliepė jis lediniu tonu. — Kartoju, aš pasiruošusi vykti su jumis kaip jūsų bendradarbis

misionierius, bet ne kaip jūsų žmona. Aš negaliu ištekėti už jūsų ir visiškai jums priklausyta

— Ne, jūs turite būti mano visiškai,— atsakė jis tvirtai,— kitaip visos šios kalbos — tuščios. Kaip galiu aš, vyras, kuris dar neturi nė trisdešimt metų, išsivežti į Indiją devyniolikametę mergaitę, jeigu ji nebus mano žmona? Kaip mes galėtume visuomet būti kartu — ir dykumoje, ir tarp laukinių genčių,— nebūdami vedę?

381

— Puikiausiai galėsime bet kokiomis aplinkybėmis,— gyvai pertariau aš.— Lygiai taip, kaip tuomet, jeigu aš būčiau jūsų tikra sesuo arba vyriškis ir dvasininkas kaip ir jūs.

— Visi žino, kad mes ne brolįs ir sesuo, ir aš negaliu visiems sakyti, kad esate mano sesuo; jeigu taip padaryčiau, sukelčiau mus abu įžeidžiančių įtarinėjimų. Be to, nors jūsų protas ir vyriškas, tačiau širdis moteriška,— žodžiu, iš viso to nieko gero neišeis.

— Išeis,— spyriausi aš kiek įžūliai,— pamatysite. Mano širdis moteriška, bet ne jūsų atžvilgiu; jums aš tejaučiu vien tikrą draugiškumą, ginklo draugo pasitikėjimą, sesers prieraišumą, jei norite, mokinės nuolankumą ir pagarbą savo mokytojui,— nieko daugiau, būkite ramus,

— Kaip tik to man ir reikia,— tarė jis lyg pats sau.— Kaip tik tai. ko man reikia. Bet yra kliūčių, jas reikia pašalinti. Užtikrinu, Džeine. jūs nesigailėsite, už manęs ištekėjusi; mes turime susituokti. Kartoju* kito kelio nėra; ir, be abejo, santuoka sukels jausmus, kurie pateisins mūsų ryšį net jūsų akyse.

— Aš niekinu tokią jūsų pažiūrą į meilę,—nenoromis išsprūdo man žodžiai; aš atsistojau ir dabar stovėjau priešais jį, at^ėmusLį uolą*.— Aš niekinu tą netikrą jausmą* kurį jūs man įkalbate. Taip, Sent Džonai, aš niekinu ir jus, kad jūs man šitai siūlote!

Jis atidžiai pažiūrėjo į mane, stipriai suspaudęs savo gražias lūpas. Ar jis supyko, ar nustebo — sunku, pasakyti: jis puikiai sugebėjo valdyti savo veido išraišką.

— Aš nesitikėjau iš jūsų tokių žodžių,— tarė jis.— Man rodosi, nesu nei padaręs, nei pasakęs nieko tokio, kas būtų verta paniekos.

Mane sujaudino švelnus jo tonas ir nustebino rami, iškilminga jo veido išraiška.

— Atleiskite man, kad aš pasakiau šituos žodžius, Sent Džonai, bet jūs pats kaltas, kad jie man taip neapdairiai išsprūdo. Jūs palietėte temą, dėl kurios mūsų nuomonės griežtai skiriasi ir dėl kurios mums nereikėtų leistis į ginčus: pats meilės supratimas jau yra mūsų nesantaikos obuolys; tai ką gi mes darytume, jeigu šitas klausimas mums rimtai iškiltų praktikoje. Ką mes pergyventume? Mielas pusbroli, liaukitės galvojęs apie šitą santuoką, pamirškite ją.

— Ne,— tarė jis,— aš jau seniai puoselėjau šį planą, ir tiktai jis gali užtikrinti mano didžiojo tikslo pasisekimą; tačiau kol kas aš jūsų nebeįkalbinėsiu sutikti. Rytoj išvykstu į Kembridžą; ten turiu daug bičiulių, su kuriais norėčiau atsisveikinti. Manęs čia nebus porą savaičių; per tą laiką apgalvokite mano pasiūlymą ir neužmirškite, kad jeigu jūs jo atsisakysite, tai atstumsite ne mane, bet dievą. Per mane

382

jis atskleidžia jums tauraus veikimo dirvą ir imtis šio darbo jūs galite tiktai tapusi mano žmona. Jeigu atsisakysite tapti mano žmona, tuomet amžinai užsisklęsite egoistinės gerovės ir bevaisio vegetavimo rate. Saugokitės, kad neatsidurtute tarp tų, kurie išdavė savo tikėjimą ir tapo blogesni už netikinčiuosius.

Jis nutilo. Nusigręžęs nuo manęs, jis vėl...

Apžvelgė upę, apžvelgė kalvas...

Bet šį kartą jis nepanoro atverti man savo širdies: aš nebuvau verta tokio pasitikėjimo. Kai mes ėjome greta vienas kito namo, iš atkaklaus jo tylėjimo aš supratau visa, ką jis jautė man: rūstaus despoto nusivylimą, kuris suėmė jį, sutikus pasipriešinimą ten, kur tikėjosi nuolankumo; savo šaltu ir nepalenkiamu protu jis smerkė mane, kitą žmogų, kurio pažiūroms ir jausmams, pasirodė, jis negali pritarti; žodžiu, kaip žmogus jis mielai būtų mane privertęs klausyti; ir tiktai kaip tikras krikščionis jis kantriai kentė mano ydingumą ir davė man tokį ilgą laiką viską apgalvoti ir atgailauti.

Tą vakarą, pabučiavęs seseris, jis nerado net reikalo paspausti man rankos ir tylomis išėjo iš kambario. Nors aš ir nejaučiau jam meilės, tačiau jo atžvilgiu buvau draugiškai nusiteikusi ir pasijutau įskaudinta dėl šito pabrėžti išskyrimo,— taip įskaudinta, kad ašaros ištryško man iš akių.

— Aš matau, Džeine — tarė Diana,— kad judu su Sent Džonu susivaidijote šiandien bevaikščiodami. Vis dėlto išeik paskui jį, jis tikriausiai stovi koridoriuje, lūkuriuodamas tavęs,— ir nori susitaikinti.

Panašiomis aplinkybėmis aš paprastai nepasirodydavau per daug didelė savimyla. Man visuomet maloniau būdavo nusileisti, negu būti užsispyrusiai; aš išbėgau paskui jį,— jis laukė prie laiptų.

— Labos nakties, Sent Džonai,— tariau aš. — Labos nakties, Džeine,— atsiliepė jis ramiai. — Tai paspauskime vienas kitam rankas,— pridūriau aš. Koks šaltas ir glebus buvo jo rankos paspaudimas! Jis atrodė be

galo nepatenkintas dėl šios dienos įvykių; joks susijaudinimas nebūtų ištirpdęs jo širdies ledų, jokios ašaros nebūtų jo sugraudinusios. Nebuvo ko nė galvoti apie džiaugsmingą susitaikinimą, apie linksmą šypseną ar malonų žodį; tačiau kaip krikščionis jis prisiminė, kad turi būti kantrus ir romus; ir kai aš paklausiau, ar jis atleido man, jis atsakė, jog yra pratęs neatsiminti nemalonumų, antra, jam nesą ko atleisti, nes jis neįsižeidęs.

Taręs tuos žodžius, jis nuėjo. Geriau jis man būtų smogęs.

383

XXXV S K Y R I U S

Kitą dieną Sent Džonas neišvyko į Kembridžą, kaip buvo žadėjęs. Jis atidėjo savo kelionę visai savaitei ir per šitą laiką leido man pajusti, kaip žiauriai gali nubausti žmogus,— geras, bet griežtas, teisingas, bet nepermaldaujamas,—tą, kuris įžeidė. Neparodęs jokio nedraugiškumo, neprataręs nė vieno priekaištingo žodžio, jis vis dėlto leido man aiškiai suprasti, kad aš esu netekusi jo palankumo.

Negalima būtų pasakyti, kad Sent Džonas paslėpė širdyje krikščioniui nederantį keršto troškimą; jis nebūtų palietęs net plaukelio ant mano galvos, nors ir būtų galėjęs tai padaryti. Ir savo prigimtimi, ir įsitikinimais jis buvo daug aukščiau už tokias žemiškas emocijas kaip mėgavimasis kerštu. Jis man atleido tai, kad aš pasakiau, jog niekinu jį ir jo meilę, bet jis nepamiršo šitų žodžių; ir aš žinojau — kol mes abu būsime gyvi, jis nepamirš jų. Kai jis žiūrėdavo į mane, jo žvilgsnis man sakydavo, kad šitie žodžiai tartum visą laiką tvyro tarp mūsų, ir kad ir ką aš kalbėjau, jis girdėjo juos mano balse, ir jie aidėjo kiekviename jo atsakyme.

Jis nevengė bendrauti su manim ir kaip paprastai kas rytą kviesdavosi mane prie savo stalo. Bijau, kad jo nuodėmingai prigimčiai buvo malonu (kaip krikščionis, jis nepritarė ir negalėjo pritarti šiam malonumui) parodyti man, kaip sumaniai jis moka, iš pažiūros elgdamasis ir kalbėdamas taip pat kaip anksčiau, bausti mane savo šaltumu, nes dabar kiekviename jo žodyje, kiekviename poelgyje nebuvo to palankumo ir to dėmesio, kurie anksčiau mūsų draugystei vis dėlto suteikdavo kažkokio rūstaus žavesio. Man dabar jis buvo tarsi nebe gyvas žmogus, o marmuro statula, jo akys atrodė kaip šalti žvilgą mėlyni safyrai, o jo liežuvis — kalbąs instrumentas, ir daugiau nieko.

Visa tai man buvo kančia — rafinuota, ilga kančia. Ji kurstė manyje slaptą pasipiktinimo liepsną bei maudžiančią širdgėlą, kuri slėgė mane. Aš jaučiau, kad jeigu tapčiau jo žmona, šis geras žmogus, tyras kaip ledinis kalnų šaltinis, netrukus nuvarytų mane į kapus, nepraliejęs nė vieno lašo mano kraujo ir nesuteršęs krištolinės savo sąžinės nė mažiausiu nusikaltimo šešėliu. Itin stipriai tai pajusdavau, vos tik pabandžiusi suminkštinti jo širdį. Mano šauksmas likdavo be atbalsio. Jis nekentėjo dėl mūsų atšalusių santykių, nesistengė susitaikyti, ir nors mano ašaros ne kartą imdavo riedėti ant puslapio, virš kurio mes abu būdavome palinkę, jos tik tiek jį tepaveikdavo, kiek būtų paveikusios tuo atveju, jeigu jo širdis būtų buvusi akmeninė ar geležinė. Tuo tarpu seserims jis tapo netgi švelnesnis kaip anksčiau, tarsi būtų bijojęs, kad vieno šaltumo nepakanka man įtikinti, kaip labai aš esu jo atstumta

384

ir pasmerkta. Dėl to jis ir griebėsi kontrasto, tačiau esu įsitikinusi, kad jis elgėsi taip ne iš piktumo, bet iš principo.

Vakare prieš jam išvykstant, saulei leidžiantis, atsitiktinai pamačiau, kaip jis vaikščioja vienas po sodą, ir, prisiminusi, kad šitas žmogus, nors dabar toks svetimas, bet kadaise išgelbėjo man gyvybę, ir kad mes esame tokie artimi giminaičiai, nutariau paskutinį kartą pamėginti, gal pavyks susigrąžinti jo draugystę. Išėjau iš namų ir pasukau jo link kaip tik tuo metu, kai jis stovėjo, parimęs ant vartelių; aš iš karto prakalbau apie tai, kas man rūpėjo:

— Sent Džonai, aš kenčiu dėl to, kad jūs vis dar ant manęs pykstate. Būkime vėl draugai.

— O argi mes nesame draugai?—atsakė jis šaltai, neatitraukdamas akių nuo tekančio mėnulio, į kurį žiūrėjo prieš man prieinant.

— Ne, Sent Džonai, mes jau nebe tokie draugai, kaip kad buvome. Ir jūs tai žinote.

— Nejaugi? Ką gi, labai blogai. Dėl manęs, tai aš jums trokštu vien tik gero.

— Aš tikiu jumis, Sent Džonai, nes žinau, kad jūs negalite kam nors trokšti blogo; bet juk aš jūsų giminaitė, ir man norėtųsi patirti šiltesnį jausmą, o ne vien tą abejingą gailestingumą, kurį jūs jaučiate net svetimiems žmonėms.

— Žinoma,— tarė jis.—Jūsų noras visiškai teisėtas, bet aš anaiptol nelaikau jūsų svetima.

Šitie žodžiai, ištarti šaltu, ramiu tonu, labai užgavo ir suerzino mane. Pasidavusi pykčiui ir išdidumui, būčiau tučtuojau pasitraukusi nuo jo; bet aš jutau kažką stipresnio negu šitie jausmai. Aš labai gerbiau didelius savo pusbrolio gabumus ir principus. Branginau jo draugystę, kurios netekti man atrodė baisi nelaimė. Aš negalėjau taip lengvai su tuo susitaikyti ir liautis mėginusi susigrąžinti jo palankumą.

— Nejaugi mes taip ir išsiskirsime, Sent Džonai? Ir nejaugi jūs, išvykdamas į Indiją, paliksite mane, neprataręs nė vieno švelnaus žodžio?

Jis nukreipė akis nuo mėnulio ir pažvelgė į mane. — Argi aš paliksiu jus, Džeine, išvykdamas į Indiją? Kaip? Argi jūs

nekeliausite į Indiją? — Juk jūs pasakėte, kad aš galiu ten vykti, tik ištekėjusi už jūsų. — O argi jūs netekėsite už manęs? Jūs atkakliai laikotės savo nu

sistatymo? Ar jums kada teko patirti, skaitytojau, kaip stingdo širdį klausimas,

išgirstas iš bejausmio žmogaus lūpų? Jo rūstybė esti panaši į krintančią sniego laviną, o jo pasipiktinimas — į audringą ledonešį.

385

— Ne, Sent Džonai, aš netekėsiu už jusų. Aš nepakeičiau savo nusistatymo.

Lavina suvirpėjo ir krustelėjo iš vietos, bet dar susilaikė. — Aš dar kartą klausiu jus, kodėl jūs atsisakote?—paklausė jis. — Aną sykį aš atsisakiau todėl, kad jūs nemylite manęs, o dabar

todėl, kad beveik neapkenčiate manęs. Vedęs jūs tiesiog nužudytumėt mane. Ir dabar jūs mane žudote...

Jo lūpos ir skruostai išbalo — išbalo kaip drobė. — Nužudyčiau? .. Žudau? Aš jus žudau? Tokie žodžiai neteikia jums

garbės, jie nenuoširdūs, nedera moteriai, melagingi. Jie rodo, kokios žemos jūsų mintys, ir verti griežto pasmerkimo; juos galima būtų laikyti nedovanotinais, jeigu žmogus neturėtų atleisti savo artimui netgi septyniasdešimt septynis kartus.

Viskas nuėjo niekais. Aš tik dar labiau pakursčiau ugnį. Nuoširdžiai trokšdama išdildyti jo sieloje jau padarytos nuoskaudos žymes, ai vėl jį įžeidžiau ir dar labiau, ir šita nuoskauda neišdildomai įsmigo į gerai viską prisimenančią jo širdį. Aš ją įdeginau ugnimi.

— Dabar jūs iš tikrųjų manęs neapkęsite,— tariau aš.-—Be reikalo ryžausi mėginti su jumis susitaikinti: tik įsigijau priešą visam gyvenimui.

Šiais žodžiais aš suteikiau jam naujo skausmo, kuris jam buvo dar aštresnis, nes aš pasakiau tiesą. Jo lūpos, kuriose nebuvo nė lašelio kraujo, mėšlungiškai persikreipė. Aš supratau, kokį rūstybės antplūdį jam sukėliau. Man suspaudė širdį.

— Patikėkite, jūs neteisingai mane supratote,—sušukau, pagriebusi jį už rankos.— Aš visai nenorėjau nei įžeisti jūsų, nei įskaudinti jums širdies! Tikrai nenorėjau!

Jis karčiai šyptelėjo ir ryžtingai ištraukė ranką. — Vadinasi, dabar jūs, žinoma, atsisakote savo pažado ir visai ne

bevažiuosite į Indiją?—tarė jis, ilgokai patylėjęs. — Ne, aš pasirengusi vykti, tik kaip jūsų padėjėja,— atsakiau.

Vėl įsiviešpatavo begalinė tyla. Nežinau, kokia kova vyko jame tarp jo jausmų ir pareigos supratimo, bet jo akys svaidė žaibus, neįprastai blizgėjo, ir keisti šešėliai šmėsčiojo jo veidu. Pagaliau jis tarė:

— Aš jau kartą jums sakiau, kad negalima jūsų metų netekėjusiai moteriai lydėti mano amžiaus viengungį vyrą. Po to, ką esu jums sakęs, turėjau pagrindo manyti, kad jūs niekuomet negrįšite prie šios minties. Tačiau taip atsitiko: man labai gaila, bet tuo blogiau jums.

Aš pertraukiau jį. Neteisingi priekaištai visuomet žadino mano drąsą.

— Būkite protingas, Sent Džonai, ir nenusikalbėkite iki absurdo. Jūs tikinate, kad jus piktina mano žodžiai. Iš tikrųjų taip nėra; jūs

386

per daug protingas ir įžvalgus, kad nesuprastute to, ką aš kalbu. Kartoju, aš būsiu, jei norite, jūsų padėjėja, bet niekuomet netapsiu jūsų žmona.

Sent Džono veidas mirtinai išblyško, bet kaip ir pirmiau jis sutramdė savo pyktį ir atsakė šaltai ir ramiai:

— Man niekad netiks padėjėja, kuri nebus mano žmona. Su manimi jūs, aišku, negalėsite vykti, bet jeigu jūs tikrai norite, tai, būdamas mieste, aš pakalbėsiu su vienu vedusiu misionierium, kurio žmonai reikia padėjėjos. Manau, kad jie neatsisakys jus pasiimti kartu, nes su tokiais ištekliais jums nereikės kokios nors pašalpos. Tuo būdu jūs išvengsite gėdos, kurią užsitrauktute, sulaužydama duotą pažadą ir pabėgdama iš tos kariuomenės, į kurią įstojote.

Jūs žinote, skaitytojau, kad aš nebuvau davusi jokio oficialaus pažado ir nebuvau prisiėmusi jokių įsipareigojimų; jo priekaištas buvo per daug savivališkas ir despotiškas šiuo atveju. Aš pasakiau:

— Apie kokią nors gėdą, pažado sulaužymą ar pabėgimą negali būti nė kalbos. Aš jokiu būdu neprivalau vykti į Indiją, ypač su svetimais žmonėmis. Su jumis aš pasiryžčiau daug kam, nes žaviuosi, pasitikiu jumis ir myliu kaip brolį. Bet esu įsitikinusi, kad ir su kuo tenai nuvykčiau, vis vien neilgai teišgyvenčiau tame klimate.

— Ak, vadinas, jūs bijotės dėl savęs pačios! —tarė jis, paniekinamai šypteldamas.

— Bijau. Dievas ne tam davė man gyvybę, kad ją pražudyčiau, ir aš imu galvoti, kad, pasielgdama taip, kaip kad jūs liepiate, aš įvykdyčiau tikrą savižudybę. Be to, prieš tai, kol galutinai pasiryšiu palikti Angliją, aš turiu įsitikinti, ar negalėsiu būti naudingesnė pasilikdama šičia, negu išvykdama.

— Ką jūs turite galvoje? — Nėra prasmės aiškinti, tačiau viena abejonė seniai jau mane

kankina, ir aš niekur neišvažiuosiu, kol ji bus galutinai pašalinta. — Aš žinau, kur linksta jūsų širdis ir ko ji nori nusitverti. Jaus

mas, kurį jūs puoselėjate, yra neteisėtas ir negarbingas! Seniai jau reikėjo jį užgniaužti; nejaugi jums ne gėda net užsiminti apie jį? Juk jūs galvojate apie misterį Ročesterį?

Jis sakė tiesą. Aš tai pripažinau savo tylėjimu. — Jūs ruošiatės ieškoti misterio Ročesterio? — Aš turiu išsiaiškinti, kas jam atsitiko. — Tuomet,— tarė jis,— man telieka vien prisiminti jus savo mal

dose ir iš visos širdies prašyti dievą, kad jus iš tikrųjų neištiktų atstumtųjų likimas. Man atrodė, kad jumyse aš sutikau dievo išrinktąją. Bet žmogui nesuprantami viešpaties keliai. Tebūnie jo valia.

387

Jis atidarė vartelius, išėjo pro juos ir nužingsniavo žemyn, į slėnį. Netrukus jo jau nebebuvo matyti.

Grįžusi į svetainę, aš radau Dianą prie lango; ji atrodė labai susi mąsčiusi. Diana buvo daug aukštesnė už mane; padėjusi ranką man anf peties, ji pasilenkė ir ėmė žiūrėti man į veidą.

— Džeine,— tarė ji,—pastaruoju metu tu tiesiog į save nebepanaši. Aš esu tikra, kad čia slypi kokia priežastis. Sakyk man, kas či< dedasi tarp tavęs ir Sent Džono? Aš žiūrėjau šitą pusvalandį pro 1< gą,— atleisk man už tą šnipinėjimą,— bet jau kuris laikas man dievai-žin kas ateina į galvą. Sent Džonas toks keistuolis...

Ji nutilo. Aš neatsakiau; kiek-palaukusi, ji tęsė: — Aš esu tikra, kad mano brolis turi tavo atžvilgiu kažkokių pla

nų; jis jau seniai taip tavimi domisi, kaip niekuo lig šiol. Ką tai reiš-] kia? Ar tik neįsimylėjo jis tavęs, a, Džeine?

— Ne, Diana, nė trupučio. — Tai kodėl jis nenuleidžia nuo tavęs akių? Kodėl dažnai kalbasi

su tavimi viena, laiko tave visada prie savęs? Mudvi su Mere nusprendėme, kad jis nori susituokti su tavimi.

— Tai tiesa, jis jau prašė mane būti jo žmona. Diana suplojo delnais. — Taip mes ir manėme. Kaip tai būtų puiku! Ir tu ištekėsi už jo,'

Džeine, tiesa? Ir tuomet jis liks Anglijoje. — Anaiptol, Diana; jis siūlo man tekėti, turėdamas vieną tikslą

įsigyti tinkamą pagalbininkę savo darbui Indijoje. — Kaip? Jis nori, kad tu vyktum į Indiją? — Taip. — Beprotybė!—sušuko ji.— Tu neištversi ten nė trijų mėnesių. Bet]

tu nevažiuosi,— tu atsisakei, juk taip, Džeine? —• Aš atsisakiau už jo tekėti. — Ir šituo, žinoma, įžeidei jį?—paklausė ji. — Labai. Bijau, kad jis niekuomet man šito neatleis; bet aš pasisiū

liau lydėti jį kaip sesuo. — Tikra beprotybė, Džeine. Tik pagalvok, kokios pareigos tu imie-j

si, į kokius vargus leidiesi. Panašių sunkumų, ir dar tokiame klimate, neišlaiko net stiprūs, o tu juk silpnutė. Sent Džonas — tu pažįsti jį — reikalaus iš tavęs net to, kas neįmanoma tau padaryti, jis privers tave dirbti net pačiu kaitriausiu dienos metu; o aš, deja, pastebėjau, kadj tu pasirengusi daryti visa, ką jis tau paliepia. Stebiuosi, kaip dar tai užteko drąsos atsisakyti. Vadinasi, tu jo nemyli, Džeine?

— Kaip vyro, ne. — O juk jis gražus! >

388

— Bet užtat aš negraži. Tu pati matai, Diana, mes jokiu būdu netinkame vienas kitam.

— Tu negraži? Tu? Anaiptol. Šiaip ar taip, tu ir per graži, ir per gera, kad būtum gyva palaidota Kalkutoje.— Ir ji vėl ėmė karštai įtikinėti, kad aš atsisakyčiau bet kokios minties lydėti jos brolį.

— Man iš tikrųjų nieko daugiau nebelieka daryti,— tariau aš.— Kai aš ką tik vėl pasisiūliau būti jo padėjėja, jis buvo pasipiktinęs mano nekuklumu. Mano pasiūlymą jį lydėti neištekėjus jis, rodos, laiko kažkokiu nepadoriu; tarytum nuo pat pirmos dienos aš nebūčiau laikiusi jo tik broliu ir nesielgusi su juo kaip sesuo.

— Iš kur tu ištraukei, kad jis tavęs nemyli, Džeine? — Kad tu išgirstum, ką jis kalba. Kiek kartų aiškino man, kad jis

nori susituokti su manim tik dėl to, kad geriau galėtų įvykdyti savo misiją. Jis pareiškė man, kad aš sukurta darbui, o ne meilei; ir tai, žinoma, tiesa. Bet aš manau, kad jeigu nesu sukurta meilei, tai, vadinasi, nesu sukurta nei santuokai. Argi ne baisu, Diana, būti visam gyvenimui pririštai prie žmogaus, kuris į tave žiūri tik kaip į naudingą įrankį?

— Tai nepakenčiamai Siaubinga! Apie tai negali būti nė kalbos! — Ir be to,— kalbėjau aš,— nors ir myliu jį tik kaip brolį, tačiau

jeigu man tektų tapti jo žmona, aš manau, kad kartais gal galėčiau jį pamilti kitokia, keista, kankinama meile,— juk jis toks protingas, ir dažnai jo žvilgsnyje, judesiuose ir kalboje jaučiama kažkokio didvyriško didingumo. Ir jeigu tai įvyktų, mano likimas būtų neapsakomai liūdnas. Mano meilė tik erzintų jį, ir jeigu aš išdrįsčiau parodyti savo jausmus, jis tučtuojau leistų man suprasti, kad tai visai nereikalingas, nepageidaujamas ir iš mano pusės nederamas priedas. Aš žinau, kad taip būtų.

— Ir vis dėlto Sent Džonas geras žmogus,— tarė Diana. — Jis geras ir didis žmogus, bet jis taip atsidavęs užsibrėžtam tiks

lui, kad negailestingai pamiršta paprastų žmonių jausmus bei troškimus. Dėl to paprastiems mirtingiesiems geriau nesimaišyti jam po kojų, nes jis gali juos sutrypti. Šit jis ateina, Diana, aš pasišalinsiu.

Pamačiusi, kad jis eina į sodą, aš paskubomis užlipau į viršų, į savo kambarį.

Tačiau per vakarienę man vėl teko susitikti su Sent Džonu. Prie stalo jis atrodė toks pat ramus kaip visuomet. Aš buvau tikra, kad jis nenorės su manimi kalbėtis ir kad, šiaip ar taip, jis bus atsisakęs savo ketinimų; bet aš apsirikau ir vienu, ir kitu atveju. Sent Džonas šnekėjo su manimi įprastu tonu, arba, tiksliau, tuo tonu, kokiu jis visuomet su manimi kalbėdavo pastaruoju metu,— tai yra buvo skrupulingai mandagus. Be abejo, jis buvo maldavęs šventąją dvasią, pra-

389

šydamas padėti jam įveikti tą rūstybę, kurią jam buvau sukėlusi, ir dabar buvo įsitikinęs, kad man dar kartą atleido.

Šventraščio skaitymui prieš vakarinę maldą jis pasirinko Apokalipsės dvidešimt pirmą skyrių. Man patikdavo klausytis, kaip iš jo lūpų sklinda biblijos žodžiai; niekados jo raiškus balsas neskambėdavo taip švelniai ir taip jaudinamai, niekuomet jo skaitysena taip nežavėdavo savo kilniu paprastumu kaip tuomet, kai jis tardavo dievo apreiškimo žo-. džius, o šį vakarą, tarp artimųjų, jo balsas atrodė dar iškilmingesnis, jo intonacija dar labiau jaudino. Gegužės nakties mėnulis aiškiai švie* tė pro neuždengtą langą, ir ant stalo deganti žvakė atrodė nereikalinga. Sent Džonas sėdėjo, pasilenkęs prie didelės senovinės biblijos, ir skaitė tas eilutes, kur buvo aprašoma „naujosios žemės ir naujojo dangaus" regėjimas, kur pasakojama apie tai, kaip „dievas nusileis gy* venti tarp žmonių" ir kaip „jis nušluostys visiems nuo akių ašaras", ir kur pažadėta, kad „nebebus nei mirties, nei verksmo, nei sopulių, nei širdgėlos, nes visa, kas buvo anksčiau, bus pradingę".

Po to iš nežymiai pasikeitusio jo balso aš pajutau, kad jis pažvelgė į mane, prieš pradėdamas skaityti sekančius apreiškimo žodžius, kurie mane nukrėtė keistu šiurpu.

— Tas, kuris išliks, paveldės visą žemę, ir aš būsiu jo dievas, o jis mano sūnus. Bet,—skaitė jis aiškiai ir iš lėto,— bailiai, netikintieji ir visi kiti bus nugramzdinti į ugnies ir sieros ežerą, kur jie numirs antrą kartą.

Dabar man buvo aišku, kodėl Sent Džonas taip būgštavo dėl manęs. Pastarąsias didingas šventraščio eilutes jis ištarė ramiai, bet jo baU

se buvo jaučiamas užgniaužtas triumfas ir aistringas ilgėjimasis. Skai-= tydamas jis aiškiai buvo įsitikinęs, kad jo vardas jau įrašytas avinėlio M

atpirkimo knygoje; jis ilgėjosi tos valandos, kada „bus įleistas į miestą, kuriam žemės karaliai teikia garbę bei šlovę ir kuriam nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jam šviečia dievo galybės ir pats avinėlis, tapęs šviesa".

Maldai po šventraščio skaitymo jis, matyt, sukaupė visas savo jė--gas, sužadino visą rūstųjį savo uolumą. Atrodė, kad jis visa savo energija galynėjasi su dievu ir pasiryžęs laimėti. Jis meldė, kad viešpats suteiktų stiprybės silpnaširdžiams, užžiebtų kelrodę žvaigždę paklydusioms Kristaus avims, sugrąžintų į kaimenę, nors ir vienuoliktą valandą, tuos, kuriuos pasaulio ir kūno pagundos viliojo į šalį nuo erškėčiuoto dorybės tako. Jis prašė, jis šaukėsi, jis reikalavo, kad žūstanti siela būtų ištraukta iš liepsnojančios ugnies.

Karštas uolumas visada veikia aplinkinius. Iš pradžių ši jo malda

Biblijoje Kristus dažnai vadinamas dievo avinėliu.

390

mane nustebino, paskui, darydamasi karštesnė ir karštesnė, vis labiau ėmė jaudinti mane ir pagaliau sukėlė man dievobaimingą virpulį. Jis taip nuoširdžiai pergyveno savo tikslo didumą ir kilnumą, kad besiklausantieji negalėjo nepajusti to paties.

Pasibaigus maldai, mums reikėjo atsisveikinti su juo, nes jis ryt labai anksti turėjo išvažiuoti. Diana ir Merė, pabučiavusios jį, išėjo iš kambario,—matyt, jis pašnibždėjo joms tai padaryti. Aš ištiesiau jam savo ranką ir palinkėjau laimingos kelionės.

— Ačiū jums, Džeine. Kaip minėjau, iš Kembridžo sugrįšiu po dviejų savaičių. Per tą laikotarpį jūs galėsite viską apsvarstyti. Jei klausyčiau žmogiškos puikybės balso, nebekalbėčiau su jumis apie mūsų vedybas, bet aš klausau tik pareigos balso ir neišleidžiu iš akių pagrindinio savo tikslo — daryti viską dievo garbei. Mano viešpats buvo kantrus, toks būsiu ir aš. Aš negaliu leisti, kad jūs žūtute kaip piktybės indas. Atgailaukite, pasiryžkite, kol dar ne vėlu. Atsiminkite, kad mes pašaukti dirbti, „kol tebėra diena", ir esame įspėti, kad „ateis naktis, kada joks žmogus negalės nieko daryti". Atsiminkite biblijos palyginime minimą turtuolį, kuris šiame gyvenime turėjo visokiausių gėrybių. Tesuteikia jums dievas stiprybės „pasirinkti tą geresnę dalį, kuri iš jūsų nebus atimta".

Tardamas šiuos žodžius, jis padėjo man ant galvos savo ranką. Jisai kalbėjo nuoširdžiai, romiai. Jis žvelgė į mane anaiptol ne kaip įsimylėjęs jaunuolis į savo mylimąją. Jis žiūrėjo į mane kaip ganytojas, šaukiąs sugrįžti paklydusią avelę, arba veikiau kaip angelas sargas, saugas jam patikėtą sielą. Kiekvienam talentingam žmogui, nors jis bus stiprių aistrų individas ar religijos fanatikas, idėjos maniakas ar despotas,— jeigu tik jis nuoširdžiai siekia savo tikslo,— tenka pergyventi tokius pakilimo momentus, kada jis palenkia kitus savo valiai ir valdo juos. Aš tiesiog garbinau Sent Džoną, ir šis jausmas buvo toks stiprus, kad jo sūkurys staiga sviedė mane į tą bedugnę, kurios aš taip ilgai saugojausi. Aš pajutau pagundą nutraukti kovą prieš jį, pasiduoti jo valios srovei ir jo gyvenimo bangose atsisakyti savęs pa čios. Dabar jis taip pat atkakliai siekė manęs, kaip kadaise,— tik, žinoma, su kitokiais jausmais,—siekė manęs kitas. Ir tada, ir dabar aš buvau lyg apkvaišusi. Nusileisti tada — reiškė nepaklausyti sąžinės balso, nusileisti dabar — reiškė nesiskaityti su proto balsu. Dabar, kai į audringus anų dienų pergyvenimus aš žvelgiu pro raminančią laiko prizmę, man viskas aišku, bet tuo metu aš nesuvokiau savo beprotybės.

Aš stovėjau nejudėdama, tarsi užkerėta savo žynio burtų. Mano atsisakymas buvo pamirštas, baimė — nugalėta, kova—nutraukta. Negalimas daiktas — tai yra mano vedybos su Sent Džonu — kaskart vis labiau virto galimu. Viskas keitėsi iš pagrindų vienu akimirksniu. Re-

391

ligija šaukė, angelai mojo ištiesę rankas, dievas liepė, gyvenimas susivyniojo lyg pergamento ritinys, atsivėrę mirties vartai atskleidė prieš akis amžinybę. Atrodė, kad, siekiant išganymo ir amžinos palaimos aname pasaulyje, šičia viską galima paaukoti per vieną sekundę. Kambario prieblanda buvo pilna vizijų.

— O gal jūs dabar galite apsispręsti?—paklausė misionierius. Jo balsas buvo švelnus, ir taip pat švelniai jis prisitraukė mane prie savęs.

O, tas švelnumas! Kiek jis stipresnis už prievartą! Aš galėjau priešintis Sent Džono piktumui, tačiau palinkau it nendrė paveikta jo gerumo. Vis dėlto aiškiai supratau, kad jeigu dabar ir nusileisiu jam, tai vis vien man teks kada nors atsiimti iš jo už ankstesnį mano maištavimą. Jo prigimtis negalėjo pasikeisti per vieną maldos valandą, ji tik apsigaubė kilnumo skraiste.

— Aš apsispręsčiau, jei tik būčiau tikra,— atsiliepiau,— jei tik būčiau įsitikinusi, kad tokia dievo valia. Tada aš ištekėčiau už jūsų nesvyruodama— o paskui kas bus, tas bus.

— Mano malda išgirsta! —sušuko Sent Džonas. Aš pajutau, kaip jo ranka stipriau nusileido ant mano galvos, tarsi jis jau būtų reiškęs į mane savo teises: jis apkabino mane beveik taip, tarsi būtų mylėjęs (aš sakau beveik, nes jau tada žinojau skirtumą: aš buvau patyrusi, ką reiškia būti mylimai, ir, kaip ir jis, vijau meilę nuo savęs ir galvojau tik apie pareigą). Atrodė, kad mano sielą užslinko debesys, ir ji negalėjo aiškiai visko regėti. Aš nuoširdžiai, giliai ir karštai troškau daryti tai, kas teisinga,— daugiau nieko. „Parodyk man, parodyk man kelią!"—meldžiau dangų. Aš buvau susijaudinusi daugiau negu kada nors; ir tegu pats skaitytojas sprendžia, ar tai, kas po to įvyko, atsitiko dėl mano susijaudinimo ar dėl kurios kitos priežasties.

Namuose viešpatavo tyla. Matyt, visi, išskyrus Sent Džoną ir mane, jau buvo sugulę. Žvakė baigė degti, kambarį buvo užliejusi mėnesiena. Mano širdis plakė tankiai ir smarkiai: aš girdėjau, kaip ji tvinkčioja. Staiga ji sustingo, perverta kažkokio nesuprantamo pojūčio, kuris iškart nutvilkė mane visą: galvą, rankas ir kojas. Tas pojūtis nepanėšėjo į elektros srovę, bet jis buvo toks pat aštrus, staigus ir netikėtas. Jis taip paveikė mano jausmus, kad ankstesnė jų įtampa atrodė lyg stabo būsena, iš kurios jie dabar pabudo. Visa mano būtybė sukluso: akys ir ausys kažko laukė, visas kūnas virpėte virpėjo.

— Ką jūs išgirdote? Ką jūs išvydote?—paklausė Sent Džonas. Matyti aš nieko nemačiau, bet išgirdau kažkur toli balsą, kuris

šaukė mane: — Džeine! Džeine! Džeine! — O dieve! Kas gi čia?—sudejavau. Aš būčiau galėjusi lygiai taip pat paklausti: „Iš kurgi tai?", nes

392

balsas skambėjo ne namuose ir ne sode, jis aidėjo ne ore, ir ne iš po žemių, ir ne virš mano galvos. Aš jį girdėjau, bet iš kur jis sklido,— nebuvo galima suvokti. Ir vis dėlto tai buvo žmogaus balsas, pažįstamas, giliai į atmintį įstrigęs, mielas Edvardo Fe rfekso Ročesterio balsas; jame aidėjo kančia, aistra, susijaudinimas ir šauksmas.

— Aš einu!—sušukau.— Palaukite manęs! O, aš ateisiu!—Ir puolusi prie durų, žvilgtelėjau į koridorių — jis buvo tamsus ir tuščias. Aš nubėgau į sodą — ten nebuvo nė gyvos dvasios.

— Kur jūs?—sušukau aš. Vien duslus aidas, atlėkęs nuo kalnų už Marš Gleno, man atsakė:

„Kur jūs?" Aš įsiklausiau. Vėjas tyliai dūsavo eglių šakose; aplink plytėjo nykios pelkės ir viešpatavo pusiaunakčio tylą.,

— Šalin prietarai! —sušukau aš, išvydusi priešais save juodą šmėklą, kuri pasirodė šalia juodo kukmedžio prie vartelių.— Ne, čia ne tavo apgaulės, ne tavo kerai, čia pačios gamtos man padiktuotas įsakymas. Aukštesnė valia privertė ją padaryti ne stebuklą, bet tai, kas jai buvo įmanoma!"

Aš pasileidau tolyn nuo Sent Džono, kuris išbėgo iš paskos į sodą ir norėjo'mane sulaikyti. Dabar atėjo mano eilė pirmauti. Mano jėgos atbudo. Aš pareikalavau, kad jis nebeklausinėtų manęs ir nebereikštų savo pastabų; aš paprašiau jį pasišalinti; aš norinti, aš turinti likti viena. Jis tučtuojau pakluso. Tada, kai įsakinėjama su pakankama energija, paklusnumas atsiranda savaime. Aš užlipau į savo kambarį, užsirakinau, parpuoliau ant kelių ir ėmiau melstis — saviškai, ne taip kaip Sent Džonas, bet tiek pat karštai. Man atrodė, kad aš pakilau prie visagalio ir mano siela, sklidina dėkingumo, prigludo prie jo kojų. Šioje padėkos maldoje tvirtai nusprendusi, ką turiu daryti, aš atsistojau ir paskui atsiguliau, rami, nušvitusi, laukdama ryto.

XXXVI S K Y R I U S

Lauktas rytas išaušo. Aš atsikėliau vos ėmus švisti. Kokias dvi valandas tvarkiau kambarį, dėliodama daiktus į komodą ir į spintą, nes rengiausi neilgam išvykti. Netrukus išgirdau, kaip Sent Džonas išėjo iš savo kambario. Jis sustojo prie mano durų; aš bijojau, kad jis pasibels, bet jis tik pakišo po durimis popieriaus lapelį. Aš pakėhau jį. Štai kas buvo jame parašyta:

Jūs per daug staiga palikote mane vakar. Užtrukusi kiek ilgiau, jūs būtute pasiėmusi nešti Kristaus kryžių ir užsidėjusi angelo vainiką. Aš laukiu jūsų galutinio sprendimo lygiai po dviejų savaičių, kai sugrįšiu. O kol kas budėkite ir melskitės, kad nepasi-

26. Džeinė Eir 393

duotute pagundai; aš tikiu, kad jūsų dvasia linksta į gera, bei kūnas, kaip matau, silpnas. Melsiuosi už jus kas valandą. Jūi SENT DŽONAS.

„Mano siela,— atsakiau jam mintyse,— pasirengusi padaryti tai, kasi teisinga, o mano kūnas, tikiuosi, pakankamai stiprus įvykdyti dangaus! valią, kai tik toji valia bus man visiškai paaiškėjusi. Bent jau užteksi man jėgų ieškoti, tyrinėti ir apčiuopti tą spragą, pro kurią galėčiau] ištrūkti iš abejonių tamsos į šviesią tikrumos dieną."

Buvo birželio pirma, tačiau rytas išaušo apsiniaukęs ir šaltas; lie-j tus smarkiai taškė į lango stiklus. Aš išgirdau, kaip atsidarė lauko durys ir Sent Džonas išėjo iš namų. Pro langą mačiau jį žingsniuojanti per sodą. Jis pasuko keliu per durpyną Vitkroso link, kur turėjo įsėsti į pašto karietą.

,,Po keleto valandų, pusbroli, aš išeisiu paskui tave tuo pačiu keliu,— galvojau aš.— Man taip pat reikia įsėsti į karietą prie Vitkroso. Aš irgi turiu kai ką aplankyti, taip pat ir pasiteirauti apie kai ką, prieš j amžinai palikdama Angliją."

Iki pusryčių buvo dar dvi valandos. Visą šį laiką aš tyliai vaikščiojau po kambarį ir mąsčiau apie stebuklingą reiškinį, pakeitusį visus mano planus. Aš dar kartą pergyvenau vakar mane sukrėtusius jausmus,— man pasisekė atgaivinti juos atmintyje su visu jų ryškumu. Ausyse tebeskambėjo balsas, kuris man tada pasigirdo; aš vis klausiau save, iš kur jis,— tačiau taip pat, kaip ir tada, negalėjau rasti atsakymo. Rodos, jis skambėjo manyje, o ne išoriniame pasaulyje. Aš klausiau save, gal tai buvo tik nervinis įspūdis, iliuzija. Ne, aš negalėjau su tuo sutikti, tuo patikėti: tai buvo veikiau įkvėpimas. Nuostabus mano jausmų sukrėtimas buvo panašus į žemės drebėjimą, supurčiusį kalėjimą, kuriame buvo uždaryti Povilas ir Šilas97, jis atvėrė mano sielai jos celės duris, sutraukė jos pančius, pažadino ją iš miego, iš kurio ji pakirdo virpėdama ir baugiai įsiklausydama. O po to triskart nuaidėjo tas šauksmas mano nustebusiose ausyse, nutirpusioje širdyje, persmelkdamas visą mano būtybę. Bet mano siela nenusigando ir nesudrebėjo, ji veikiau ėmė džiūgauti, kad jai leista sėkmingai įvykdyti vieną žygį, nepriklausantį nuo nepaslankaus kūno.

„Po keleto dienų,— tariau sau pati, baigdama savo svarstymus,— aš jau ką nors sužinosiu apie tą, kurio balsas vakar, rodos, šaukė mane. Laiškai nieko nepadėjo, teks pačiai viską išsiklausinėti."

Per pusryčius aš pasisakiau Dianai ir Merei, kad iškeliauju ir negrįšiu kokį ketvertą dienų.

97 Biblijoje pasakojama, kaip du naujojo krikščionių tikėjimo skelbėjai išsigelbėjo iš kalėjimo, įvykus žemės drebėjimui.

394

— Viena, Džeine?—pasiteiravo jos. — Taip. Aš noriu aplankyti vieną artimą žmogų, dėl kurio pas

taruoju metu nerimauju, arba bent išgirsti apie jį ką nors. Seserys galėjo pasakyti,—ir mintyse jos, be abejo, taip ir padarė,—

kad lig šiol maniusios, jog aš, be jų, neturinti jokių kitų artimų žmonių. Juk aš pati ne kartą joms tai minėjau. Tačiau, būdamos iš prigimties delikačios, jos susilaikė nuo kokių nors pastabų, tik Diana pasiteiravo, ar aš ganėtinai sveika leistis į kelionę.

„Tu atrodai tokia išbalusi",— tarė mano pusseserė. Aš atsakiau, kad mane tekankina vien nerimas, kurį tikiuosi išsklai

dyti ta savo kelione. Visa kita susiruošti man buvo nesunku, niekas manęs nejaudino sa

vo klausinėjimais ar įtarinėjimais. Man paaiškinus, kad kol kas negaliu nieko daugiau pasakyti apie' savo sumanymą, jos maloniai ir protingai suteikė man tą veikimo laisvę, kokią panašiomis aplinkybėmis, be abejo, aš būčiau suteikusi ir joms.

Iš Mur Hauzo aš išvykau trečią valandą dienos ir penktos pradžioje jau stovėjau prie kelrodžio stulpo Vitkrose, laukdama diližano, kuris turėjo nugabenti mane į tolimą Tornfildą. Vienišų kelių ir tuščių kalvų tyloje aš jau išgirdau jį dardant dar labai toli. Diližanas buvo tas pats, iš kurio prieš metus vieną vasaros vakarą išlipau kaip tik šitoje vietoje, baisiai nusiminusi, be jokios vilties, be tikslo. Aš pamojavau, ir ekipažas sustojo. Aš įsėdau, tik dabar man jau nebereikėjo atiduoti viso savo turto už kelionę. Vykdama į Tornfildą, aš jaučiausi tarsi namo skriejąs pašto balandis.

Kelionė truko pusantros dienos. Iš Vitkroso aš išvažiavau antradienio popiečiu, o ankstų ketvirtadienio rytą karieta sustojo pagirdyti arklių prie pakelės užeigos, dunksančios tarp žaliuojančių gyvatvorių, plytinčių laukų įr nuolaidžių, ramių kalvų. Kaip grakščiai bangavo jų linijos, ir kokia miela buvo jų žaluma, palyginus su niūriomis Mortono pelkėmis! Taip, aš atpažinau šį peizažą, tarsi kadaise matyto žmogaus veido bruožus, ir buvau tikra, kad esu jau netoli nuo savo kaltės kelionės tikslo.

— Ar dar toli iš čia iki Tornfildo pilies?—paklausiau vežėją. — Lygiai dvi mylios, gerbiamoji,— tiesiai per laukus. „Mano kelionė pasibaigė",— pagalvojau aš, išlipau iš karietos, ati

daviau lagaminą į kontorą pasaugoti, užsimokėjau už kelionę, daviau arbatpinigių vežėjui ir leidausi žygiuoti pėsčia. Ką tik patekėjusios saulės spinduliai žvilgėjo užeigos iškaboje, kurioje auksinėmis raidėmis buvo įrašyta:

ROČESTERIU HERBAS Mano širdis ėmė plakti iš džiaugsmo. Stai aš savo šeimininko že

mėje. Bet staiga atitokau, mane pervėrė mintis:

395

„O gal tavo šeimininkas išvykęs iš Anglijos? Tu apie tai turėjai pa galvoti. O jeigu jis ir yra Tornfilde, į kurį tu taip veržiesi, tai kas ten dar gyvena su juo? Jo išprotėjusi žmona? Vadinasi, tau ten nėra k veikti, tau negalima nei kalbėti, nei matytis su juo. Veltui atvažiavai-ar ne verčiau tau grįžti atgal?—spyrė mane įspėjantis balsas.— Pasiteirauk apie jį užeigos žmones; tu iš jų gali išgirsti visa, kas tau reikalinga; jie bematant išsklaidys visas tavo abejones. Prieik prie ano vyriškio ir paklausk, ar misteris Ročesteris dabar gyvena pilyje."

Pasiūlymas buvo išmintingas, tačiau negalėjau prisiversti jo paklausyti. Aš taip bijojau išgirsti atsakymą, kuris galėjo sukelti man baisią neviltį! Pratęsti abejonę — reiškė pratęsti ir viltį. Dar nors kartą išvysti tą pilį, tos vilties spindulių apšviestą! Priešais mane buvo gyvatvorė, o už jos plytėjo tie patys laukai, per kuriuos aną atmintiną rytą, kai pabėgau iš Tornfildo, aš skubėjau, nieko neregėdama, nieko negirdėdama, lyg apkvaišusi, skaudaus apmaudo vejama ir plakama. Net nespėjusi susivokti, kuria kryptim man pasukti, pasijutau atsidūrusi tuose laukuose. Kaip spėriai aš ėjau! Kartais net protekiniais! Kaip nekantriai aš žvelgiau į priekį, stengdamasi išvysti pažįstamo parko kontūrus! Su kokiu džiaugsmu aš atpažinau paskirus medžius ir pažįstamas pievas, ir kalnų vaizdus!

Pagaliau prieš akis atsiskleidė parkas. Tuoj sujuoduos kovų lizdai. Ryto tylą drumstė iš toli girdimas jų krankimas. Keisto džiaugsmo skatinama, aš skubėjau toliau. Dar perėjau vieną lauką, dar vieną lauko keliuką, ir štai prieš mane kiemo sienos ir ūkiniai pastatai. O pačios pilies, parko medžių su kovų lizdais vis dar nesimatė. „Aš ją išvysiu iš

priešakio,— nusprendžiau,— ir rūstūs jos kuorai iš karto nustebins mano žvilgsnį kilniu didingumu. Iš ten aš galėsiu atskirti savo šeimininko langą; ko gero, jis stovi prie lango,— juk jis keliasi anksti. Gal jis dabar vaikšto po sodą arba terasa priešais pilį. O kad galėčiau bent dirstelti į jį! Tik vieną akimirką! Juk aš dar nesu patrakėlė, kad, jį pamačiusi, pasileisčiau tekina prie jo? Nežinau,™ visaip gali būti. O jeigu ir nubėgčiau prie jo, kas tada? Dievaži, kas gi būtų tada? Nieko baisaus! Argi aš nusikalsčiau, jeigu jo žvilgsnis dar kartą atgaivintų mano širdį?.. Aš pradedu kliedėti. Gal kaip tik šią akimirką jis stebi tekančią saulę kur už Pirėnų arba tyliame pietų pajūryje.

Aš apėjau žemesnę sodo sieną ir pasukau už kampo. Kaip tik čia buvo vartai į vejelę; jų gana aukštus mūrinius stulpus abipus puošė dideli apskriti akmenys. Užsiglaudusi už vieno stulpo, aš galėjau lengvai apžvelgti visą pilies fasadą. Atsargiai iškišau galvą, norėdama pa-

396

sitikrinti, gal kurio nors miegamojo užuolaidos jau pakeltos. Iš čia puikiausiai matėsi kuorai, langai, visas fasadas.

Turbūt kovai, skraidą virš mano galvos, stebėjo, kaip aš dairausi? Įdomu, ką jie būtų galėję pagalvoti apie mane. Jiems aš turėjau atrodyti pradžioje labai atsargi ir baikšti, o paskui kaskart vis drąsesnė ir ryžtingesnė. Vogčiomis aš žvilgtelėjau — ir staiga apstulbau... Po to išėjau iš už stulpo ir ėmiau blaškytis po vejelę... Paskui sustojau lyg žaibo ištikta priešais rūmus ir prisispyrusi žiūrėjau į juos. „Kaip veidmainiškai jinai būgštavo iš pradžių,— galėjo pagalvoti kovai,— ir kokia kvailai neatsargi ji dabar!"

Leiskite man padaryti mažą palyginimą, skaitytojau. Įsimylėjęs jaunuolis atranda savo mylimąją, miegančią ant sama

noto šlaito. Jam norisi dirstelėti į jos gražų veidą, nepažadinant jos. Jis sėlina tykiai per žolę, stengdamasis nė nekrepštelėti. Štai jo kojos sustingsta; jam atrodo, kad ji jau krustelėjo. Jis atsitraukia—nieku gyvu jis nenorėtų, kad jinai pamatytų jį. Bet aplink tylu, ir jis vėl ima artintis... Pasilenkia virš jos. Lengvas šydas dengia jos veidą. Jisai pakelia jį ir dar žemiau pasilenkia. Jo akys tikėjosi išvysti nuostabų grožį, mielą, žydintį ir kerintį miego glėbyje. Kaip godžiai jo akys meta pirmą žvilgsnį! Ir staiga pastėrsta! Kaip jis apstulbsta! Kaip stveria ir apkabina kūną, kurį prieš akimirką bijojo net pirštu palytėti! Kaip garsiai jis šaukia ją vardu, padeda nejudančią naštą ant žemės ir žvelgia į ją paklaikusiomis akimis! Jis pagriebė ją taip ūmai, šaukia taip garsiai ir žvelgia į ją dėl to, kad nebebijo jos pažadinti, iš visų jėgų šaukdamas ir apkabindamas ją. Jis manė, kad jo mylimoji saldžiai miega, o rado ją negyvą ir šaltą kaip ledas...

Nedrąsiai džiaugdamasi, aš tikėjaus pamatyti didingą pilį, o išvydau kraupius pajuodusius griuvėsius.

Kuriam galui glaustytis už vartų stulpo, žvalgytis į langus, bijant, kad už jų jau nubudo gyvenimas! Kuriam galui klausytis, ar nesigirdi varstomų durų, ar palei verandą žvyruotais takeliais nesučežės kieno žingsniai? Vejelė ir parkas buvo apleisti ir tušti. Verandos vietoje juodavo kiaurymė. Iš fasado buvo likusi (kaip aš kadaise regėjau sapne) tik aukšta, vos besilaikanti siena, juoduojanti tuščiais langais. Nei stogo, nei kuorų, nei kaminų — viskas sugriuvę.

Aplinkui tvyrojo siaubi mirties tyla, tuščios dykynės nykuma. Nenuostabu, kad į laiškus, adresuotus šių namų gyventojams, niekas neatsakė. Panašiai būtų atsitikę, jei būčiau parašiusi į mirusiųjų rūsį po bažnyčia. Šiurpiai j uoduojančios sienos bylote byloj o, koks likimas ištiko šią pilį,— ji žuvo liepsnose. Bet kas galėjo padegti? Kokią paslaptį saugojo šie griuvėsiai? Kas žuvo per šią katastrofą, be tinko, marmuro ir medžio dirbinių? Ar nukentėjo ne tik turtas, bet ir žmonių

397

gyvybės? Jeigu taip, tai kieno? Šiurpus klausimas! Čia niekas nega Įėjo man į jį atsakyti,— aplink nė gyvos dvasios, jokio nebylaus liudytojo.

Paklaidžiojusi aplink apgriuvusias sienas ir išdegusį vidų, supratau, kad nelaimė įvyko jau senokai. Nemaža sniego, matyt, buvo pripustyta štai per šią arką, nemaža prilyta pro tuščius langus, nes primirkusio laužo krūvose pavasaris jau pažadino augmeniją,— tai šen, tai ten tarp akmenų ir nuvirtusių gegnių jau žaliavo įvairios piktžolės. Tačiau kur galėjo būti šiuo metu nelaimingasis šių griuvėsių savininkas? Kurioje šalyje? Koks likimas jį ištiko? Mano žvilgsnis nejučia nukrypo į pilką bažnyčios bokštą netoliese už vartų ir aš paklausiau pati save, ar kartais jo nepriglaudė drauge su Deimeriu de Ročesteriu toji pati ankšta marmurinė buveinė.

Į šiuos klausimus aš turiu gauti vienokį ar kitokį atsakymą. Apie tai aš galėjau šį tą išgirsti ne kur kitur, o tik užeigoje. Ir aš nedelsdama grįžau ten. Pats užeigos savininkas atnešė į svetainę man pusryčius. Aš paprašiau jį uždaryti duris ir atsisėsti prie stalo: man reikią jį šio to paklausti. Bet kai jis atsisėdo, aš tiesiog nežinojau, nuo ko pradėti,— tokia baimė mane nukrėtė, pagalvojus, ką galėjau iš jo išgirsti. Vis dėlto, prisiminusi ką tik mano paliktus nykius griuvėsius, aš iš dalies pasiruošiau išklausyti liūdną istoriją. Užeigos savininkas buvo orus, pagyvenęs žmogus.

— Jūs, be abejo, žinote Tornfildo pilį?—pagaliau prisiverčiau paklausti.

— Taip, gerbiamoji. Kadaise aš ten gyvenau. — Gyvenote! — sušukau ir pagalvojau, kad turbūt ne tuo pat metu

su manim, nes aš jo nepažinojau. — Aš buvau velionio misterio Ročesterio liokajus,—paaiškino jis. Velionio! Atrodė, kad visu smarkumu man teko tas smūgis, kurio

mėginau išvengti. — Velionio! — sudejavau aš.—Argi jis mirė? — Aš kalbu apie dabartinio savininko, misterio Edvardo, tėvą,— pa

aiškino jis. Aš vėl atgavau žadą, mano kraujas vėl ėmė pulsuoti gyslomis. Iš

jo žodžių aš įsitikinau, kad misteris Edvardas, manasis misteris Ročesteris (tesaugo jį dievas, kad ir kur jis būtų!) tebėra, šiaip ar taip, gyvas, kad jis yra dabartinis savininkas. Kokie džiuginą žodžiai! Rodės, aš galėsiu išklausyti viską, kad ir.ką beišgirsčiau, palyginti ramiai. Kad&ugt yswi ragfdn tope, man rodės, aš galėsiu nesijaudindama išgirsti, jog jis nusidanginęs į patį pasaulio galą.

398

— Ar misteris Ročesteris dabar gyvena Tornfilde?— paklausiau aš, iš anksto žinodama, ką atsakys užeigos savininkas, tačiau norėdama kiek atitolinti tiesioginį klausimą, kur būtent jis dabar yra.

— Ne, gerbiamoji, o ne! Ten dabar niekas negyvena. Turbūt jūs pirmą kartą lankotės šiose vietose, kitaip būtute girdėjusi, kas įvyko pernai rudenį. Iš Tornfildo pilies liko vieni griuvėsiai; ji sudegė per pačią vasarapjūtę. Klaiki nelaimė! Tokia daugybė brangaus turto sudegė: iš baldų beveik nieko nebuvo išgelbėta. Gaisras prasidėjo pačiame vidurnaktyje ir, kol iš Milkoto atvyko ugniagesių mašinos, visas pastatas jau skendo liepsnose. Baisu buvo pažiūrėti! Aš pats savo akimis viską mačiau.

— Pačiame vidurnaktyje!—sumurmėjau aš. Taip, Tornfildui vidurnaktis amžinai buvo nelemtas metas!—Ar žinoma, kaip gaisras prasidėjo?— paklausiau jį.

—Spėjo žmonės, gerbiamoji, spėjo. Taciau tie spėjimai visiškai pasitvirtino. Jūs, be abejo, nežinote,—tęsė jis, prisislinkdamas kėdę arčiau stalo ir pritylindamas balsą,— kad pilyje buvo laikoma ledi... be-pro-o-tė ledi...

— Sį tą esu girdėjusi. — Ji buvo laikoma uždaryta, gerbiamoji, ir žmonės metų metus

nieko tikro apie ją nežinojo. Tik ėjo kalbos, jog kažkokia moteris gyvenanti pilyje, tačiau, kas ji per viena, niekas negalėjo atspėti. Vieni sakė, kad misteris Edvardas parsivežęs ją iš užsienio, kiti šnekėjo, kad jinai — buvusi jo meilužė. Tik keistas įvykis nutiko pernai - labai keistas įvykis.

Dabar aš bijojau išgirsti pasakojimą apie save pačią ir todėl pasistengiau nukreipti jį į pagrindinę temą.

— O toji ledi? — Pasirodė, kad toji ledi,—atsakė jis,— tai misterio Ročesterio žmo

na! Tatai iškilo aikštėn labai keistu būdu. Pilyje gyveno jauna panelė, guvernantė, kurią misteris Ročesteris...

— O gaisras?—pertraukiau aš jį. — Apie gaisrą aš ir ruošiuosi papasakoti, gerbiamoji,— taigi, pilyje

gyveno jauna panelė, kurią misteris Edvardas įsimylėjo. Tarnai kalbėjo, kad jie kaip gyvi nematę kito tokio, koks jis tada buvo: jis amžinai paskui ją slankiojo. Jie, būdavo, paseka jį,— tarnai, žinote, gerbiamoji, smalsūs žmonės. Taigi mylėjo jis ją be galo ir be krašto; tik jam vienam ir atrodė ji kažkokia gražuolė. Sako, buvusi mažytė, liesutė, tikra mergička. Pats aš jos niekad nemačiau, tik man pasakojo apie ją kambarinė Li. Jinai labai ją gyrė. Na, misteriui Ročesteriui buvo jau apie keturiasdešimt, o ta guvernantė neturėjusi nė dvidešimt. Žinote,

399

kada ponai šitokiame amžiuje patranka dėl tokios šarkos, tai jie elgiasi lyg apduoti. Taigi jis ėmė ir sumanė ją vesti.

— Apie tai jūs man papasakosite kitą kartą,— pertraukiau aš j j . — 5į kartą dėl tam tikros priežasties aš noriu išgirsti viską apie gaisrą. Ar kas įtarė, kad tai tos pamišėlės, misis Ročester, rankų darbas?

— Įspėjote, gerbiamoji. Tikras dalykas, kad tik ji, o ne kas kitas, padegė namus. Ją prižiūrėjo moteriškė, vardu misis Pul, sumani ir labai patikima moteriškė, tik turėjo vieną silpnybę,— silpnybę, kuri nesvetima daugeliui slaugytojų ir pagyvenusių moterų: ji mėgo slapta siurbčioti džiną. Kitą kartą ji imdavo ir padaugindavo. Suprantama, sėdint prie pamišėlės galima pačiai išeiti iš proto. Bet verčiau jai buvo pakentėti. Būdavo, vos tik misis Pul užsnūsta, išgėrusi džino, pamišėlė, kurios būta gudrios raganos, ištraukia raktus miegančia j ai iš kišenės, atsirakina kambarį ir ima slankioti po namus, darydama visokias eibes, kurios tik šaudavo jai į galvą. Girdėjau, jog kartą ji vos nesudeginusi lovoje miegančio savo vyro. Bet apie tai aš nieko nežinau. Tačiau tą naktį ji pirmiausia padegė užuolaidas gretimame kambaryje. Po to ji nusileidusi į antrą aukštą ir pasukusi į buvusį guvernantės miegamąjį (sakytum ji kažkaip numanė, kas dėjosi, įr norėjo atkeršyti jai) ir ten taip pat padegė lovą. Laimei, niekas joje nemiegojo. Guvernantė pabėgo dar prieš porą mėnesių, ir nors misteris Ročesteris ieškojo jos kaip didžiausios brangenybės žemėje, vis tiek nieko nesužinojo apie ją. Ir jis paklaiko, tiesiog siautėti ėmė iš nevilties. Šiaip jis niekad nesmarkaudavo, o jos netekęs tiesiog puldavo žmones, nieko nė iš tolo neprisileisdavo. Savo ekonomę misis Feirfeks jis išsiuntė kažkur toli pas jos bičiulius. Tačiau jis su ja pasielgė žmoniškai, paskyrė jai pensiją iki gyvos galvos. Ji to nusipelnė, nes buvo tikrai gera moteriškė. Mis Adelę, savo globotinę, atidavė į mokyklą. Jis liovėsi draugauti su aplinkiniais dvarininkais ir užsidarė it atsiskyrėlis pilyje.

— Ką? Ar jis neiškeliavo iš Anglijos? — Iškeliavo iš Anglijos? Ką jūs, anaiptol! Jis nė namų slenksčio

neperžengdavo, tik nakčia išeidavo it vaiduoklis paklaidžioti po parką ir sodą, lyg būtų pamišęs. Man atrodo, kad jis ir buvo pamišęs, nes jūs, gerbiamoji, niekad nematėte tokio protingo, išdidaus ir drąsaus džentelmeno kaip jis, kol ta nusmurgusi guvernantė nepasipriešino jo valiai. Jis nemėgo girtauti, lošti kortomis, dalyvauti arklių lenktynėse kaip kiti. Tiesa, jis nebuvo koks gražuolis, bet drąsos ir temperamento jam nestigo. Matote, aš jį pažinojau dar berniuką ir pats ne kartą apgailestavau, kad toji mis Eir nenusisuko sprando, prieš atsidangindama į Tornfildą.

— Tai misteris Ročesteris buvo namie, kai kilo gaisras? — Žinoma, kurgi kitur! Jis užlipo į viršutinį aukštą, kai aplink vis-

400

kas liepsnojo, pažadino tarnus ir padėjo jiems nusileisti į apačią. Paskui jis nuskubėjo gelbėti savo pamišėlės žmonos. Kažkas jam tada sušuko, kad ji ant stogo. Ir tikrai ji ten stovėjo, mosuodama rankomis virš dantytų kuorų ir klykaudama taip, kad girdėjosi už visos mylios. Aš pats ją mačiau ir girdėjau. Ji buvo stambi moteris ilgais juodais plaukais. Mes matėme, kaip jie draikėsi tarp liepsnų. Aš pats ir kiti regėjome, kaip misteris Ročesteris užlipo pas ją pro stogo langą; mes girdėjome, kaip jis sušuko; „Berta!" Paskui matėme, kaip jis priėjo prie jos. Ir tada, gerbiamoji, ji staiga suspigo ir šoko žemyn,— o po akimirkos gulėjo ant grindinio akmenų.

— Negyva? — Negyva? 2inoma, kaip ir tie akmenys, ant kurių ištiško jos sme

genys ir kraujas. — Mieliausias viešpatie! — Taip, taip, gerbiamoji! Baisu buvo pažiūrėti. Jis nejučia nusipurtė. — O po to?-— aš vėl paklausiau. — Ką gi, gerbiamoji, po to visas namas sudegė iki pamatų. Dabar

ten tebestovi tik sienų griuvėsiai. — O daugiau niekas nežuvo? — Ne, bet gal būtų buvę geriau kai kam ir žūti. — Ką jūs turite galvoje? — Vargšas misteris Edvardas!—sušuko jis.—Kas galėjo pamanyti,

kad jį ištiks tokia nelaimė! Kai kas sakė, kad tai buvusi teisinga bausmė už vedybų nuslėpimą ir mėginimą vesti kitą, kai pirmoji žmona tebebuvo gyva. Tačiau man pačiam labai gaila jo.

— Bet jūs pasakėte, kad jis gyvas?—sušukau aš. — Taip, taip, gyvas, bet daug kas mano, kad jam būtų geriau nu

mirti. — Kodėl? Kas atsitiko?—Mano gyslose vėl sustingo kraujas.— Kur

jis dabar?—paklausiau jį — A r jis Anglijoje? — Taigi, kad Anglijoje. Aš manau, kad jis nebegali išvykti iš Angli

jos, dabar jis jau amžinas namisėda. Kokia kančia! Ir tas žmogus, rodos, tyčia ilgino ją. — Jis visiškai aklas,— galiausiai pasakė jis.— Taip, misteris Edvar

das— visiškai aklas. Aš bijojau išgirsti ką baisesnio. Bijojau, kad jis pamišo. Sukaupusi

jėgas, paklausiau, kaip jis neteko regėjimo. — Vis per tą savo drąsą, o kai kas gali pasakyti, iš dalies per

savo gerumą, gerbiamoji. Jis nenorėjo pasitraukti iš degančio namo, kol išsigelbės iš jo paskutinis žmogus. Kai jis pagaliau leidosi laiptais po to, kai misis Ročester, nušoko nuo stogo, staiga pasigirdo bildesys,

401

ir stogas įvirto. Iš griuvėsių jis buvo ištrauktas gyvas, tik baisiai sužalotas. Sija krito taip, kad iš dalies pridengė jį, bet užtat išmušė jam akį ir sutriuškino vienos rankos riešą, ir misteris Karteris, gydytojas, turėjo tuoj pat amputuoti ranką. Po to prasidėjo kitos akies uždegimas; toji irgi apako. Dabar jis tikras invalidas—aklas ir luošas.

— Kur jis? Kur jis dabar gyvena? — Ferndine, ten jis turi pilį, bus kokia trisdešimt mylių nuo čia:

visiškai nuošali vieta. — Kas su juo dar gyvena? — Senasis Džonas su žmona. Be jų, jis nieko nenorėjo imti. Sako,

misteris Ročesteris visai sulaužytas žmogus. — Ar jūs turite kokią nors transporto priemonę? — Mes turime karietaitę, gerbiamoji, labai dailią karietaitę. — Tuoj pat įsakykite ją pakinkyti, ir jeigu jūsų vežėjas nugabens

mane į Ferndiną šiandien prieš sutemstant, aš sumokėsiu jums ir jam dvigubą kainą.

XXXVII S K Y R I U S

Ferndino pilis — gana senovinis pastatas, vidutinio dydžio ir be jokių architektūrinių pretenzijų — stūksojo giliai miške. Apie ją man buvo tekę ir anksčiau girdėti. Misteris Ročesteris dažnai ją minėdavo ir kartais joje lankydavosi. Jo tėvas tą dvarą nupirko todėl, kad aplinkiniai miškai labai tiko medžioklei. Misteris Ročesteris mielai būtų išnuomojęs sodybą, bet negalėjo rasti nuomininkų, nes vietovė čia buvo nepatogi ir nesveika. Todėl Ferndinas taip ir liko negyvenamas ir ne-apstatytas baldais, išskyrus du ar tris kambarius, aprūpintus būtiniausiais rakandais, kad turėtų kur apsistoti skvairas, kai atvažiuodavo medžioklės sezono metu.

Ferndiną aš pasiekiau kaip tik prieš temstant. Vakaras buvo apsiniaukęs, pūtė šaltas vėjas, be atvangos krapnojo skalsus lietus. Paskutinę mylią aš ėjau pėsčia. Karietą ir vežėją atleidau, sumokėjusi žadėtą dvigubą atlyginimą. Net priėjus visai arti, nesimatė sodybos šitame tankiame ir tamsiame miške, kuris lyg niūri siena supo ją iš visų pusių. Geležiniai vartai tarp granitinių stulpų man parodė, kur eiti. Už jų aš atsidūriau girios prieblandoje. Per tankmę, po susipynusių šakų skliautais, tarp samanotų ir gumbuotų kamienų vingiavo žolėje pramintas takelis. Aš pasileidau juo, tikėdamasi greitai prieiti kokį gyvenamą būstą, tačiau jis driekėsi žingsnis po žingsnio ir vingiavo toliau ir toliau, o jokio sodybos ženklo kaip nesimatė, taip nesimatė.

402

Aš pagalvojau, jog turbūt pasukau ne ta linkme ir paklydau. Vakaras miško sambrėškoje temo vis sparčiau ir aparčiau. Apsidairiau,, ieškodama kito kokio kelio. Nieko nesimatė: aplinkui tik susivijusios šakos, galingi kamienai, tanki vasaros lapija — niekur jokios prošvaistės.

Ėjau toliau. Pagaliau mano takas pasidarė šviesesnis, medžiai praretėjo. Netrukus pamačiau ir tvorelę, paskui namą, kurį blandžioje šviesoje vos begalima buvo atskirti nuo medžių,— tokios pajuodusios ir apsamanojusios atrodė senos jo sienos. Įėjusi pro vartelius, užsklęstus tiktai velke, atsidūriau aptvertoje vejelėje, kurią pusračiu supo miškas. Joje nebuvo nei lysvių, nei gėlių, tik aplinkui lyg juosta platus, žvyru pabarstytas takas, o toliau masyvūs juodos girios rėmai. Namas iš pryšakio turėjo porą smailių bokštelių; langai buvo siauručiai ir su grotomis; paradinės durys — irgi siauros, su viena pakopėle. Iš tikrųjų viskas atrodė taip, kaip nusakė „Ročesterio herbo" užeigos šeimininkas —„visiškai nuošali vieta". Aplink buvo tylu kaip šiokią dieną bažnyčioje. Tesigirdėjo tiktai, kaip šnara lietus medžių lapuose.

— Argi čia gali kas gyventi?— paklausiau pati save. Taip, čia kažkas gyveno. Aš išgirdau, kaip atsivėrė siauros durys,

ir ant slenksčio pasirodė kažkokia žmogysta. Durys prasivėrė dar plačiau. Žmogus peržengė slenkstį ir atsistojo

ant pakopėlės. Nepažįstamasis buvo be skrybėlės. Jis ištiesė ranką, lyg norėdamas įsitikinti, ar lyja. Nors buvo jau tamsoka prieblanda, aš iškart pažinau — tai buvo ne kas kitas kaip mano šeimininkas, Edvardas Feirfeksas Ročesteris.

Aš sustingau vietoje, beveik užgniaužusi kvapą, ir stovėjau, stengdamasi įsižiūrėti į jį ir, deja, likdama jo nematoma. Susitikimas buvo netikėtas, ir mano džiaugsmą apniaukė skausmas. Man nesunku buvo susilaikyti nesušukus ir sutramdyti norą pulti prie jo.

Jo figūra tebebuvo tokia pat stamantri ir atletiška, laikysena tokia pat tiesi, plaukai tokie pat juodi it varno sparnas; ir jo veidas neatrodė pasikeitęs ar sukritęs; per vienerius metus kad ir didžiausias skausmas neįstengė palaužti galingų jo jėgų ar pakirsti geležinės jo sveikatos. Bet kaip pasikeitė jo veido išraiška. Jame atsispindėjo neviltis ir slogus susimąstymas. Jis panėšėjo į sužeistą ir grandine pririštą laukinį žvėrį ar paukštį, kurio niūrią vienatvę sudrumsti labai pavojinga. Į narvą uždarytas erelis, kuriam žiauri ranka išplėšė akis su auksiniais ratilais, galėjo būti panašus į šį akląjį Samsoną.

Gal jūs manote, skaitytojau, kad man buvo baisus tas nirštantis neregys? Jeigu taip, tai blogai mane pažįstate. Mano širdgėlą sušvelnino saldi viltis, kad netrukus galėsiu pabučiuoti tą marmurinę kaktą ir tas taip rūsčiai sučiauptas lūpas; tačiau kol kas ne. Aš nusprendžiau tuo tarpu jo dar nekalbinti.

403

Jis nužengė nuo pakopėlės ir iš lėto, apčiuopomis, ėmė artintis prie vejelės. O, kur dingo ta jo drąsi eisena! Štai jis sustojo, lyg nežinodamas, kur sukti. Paskui pakėlė ranką ir atmerkė vokus; nukreipė įtemptą, nieko neregintį žvilgsnį į dangų, o paskui į stūksančius amfiteatru medžius; buvo matyti, kad prieš jį tik juodžiausia tamsa. Jis ištiesė dešinę ranką (kairę, sužalotąją, laikė už švarko atlapo). Atrodė, jam norėjosi lytėjimu suvokti, kas yra aplinkui. Bet jo ranka teap-čiuopė tik tuštumą, nes medžiai stovėjo už keleto jardų nuo jo. Jis atsižadėjo to mėginimo, susinėrė rankas ant krūtinės ir ramiai stovėjo tylėdamas lietuje, kuris dabar sodriai drėkino vienplaukę jo galvą. Šiuo momentu iš kažkur atsirado Džonas ir priėjo prie jo.

— Gal jūs atsiremtute į mano ranką?—pasakė jis.— Pradeda smarkiai lyti. Ar ne geriau jums būtų eiti į vidų?

— Palikite mane šičia,— pasigirdo atsakymas. Džonas nuėjo, nepastebėjęs manęs. Misteris Ročesteris dabar pamė

gino žengti takeliu; deja, jo žingsniai buvo nedrąsūs, ir jis apgraibomis grįžo prie namo, peržengė slenkstį ir uždarė duris.

Dabar aš priėjau ir pasibeldžiau. Man atidarė Džono žmona. — Mere,— tariau,— kaip laikotės? Jinai krūptelėjo, lyg vaiduoklį išvydusi, bet aš nuraminau ją. — Ar čia tikrai jūs, panele, tokiu vėlyvu metu atvykote į šią nuo

šalią vietą?—skubiai paklausė ji. Aš, užuot atsakiusi, paspaudžiau jai ranką ir nusekiau paskui ją į virtuvę, kur Džonas jau sėdėjo prie smagiai liepsnojančio židinio. Keletu žodžių aš jiems paaiškinau, kad man žinoma visa, kas įvyko po to, kai palikau Tornfildą, ir pridūriau, kad atvykau aplankyti misterio Ročesterio. Aš paprašiau Džoną nueiti į vieškelio sargo būdelę, ties kuria atleidau karietą, ir atnešti tenai paliktą mano lagaminą. Po to, nusirišdama kepuraitę ir šaliką, aš pasiteiravau Merę, ar galėčiau pernakvoti sodyboje. Išgirdusi, kad mane apnakvydinti bus nors ir nelengva, bet vis dėlto galima, aš pareiškiau, jog pasiliksiu. Kaip tik tuo momentu svetainėje pasigirdo skambutis.

— Kai jūs nueisite pas šeimininką —tariau aš,—pasakykite jam, kad su juo nori pasikalbėti vienas atvykęs asmuo, tačiau nesakykite kas.

— Man rodos, jis nepanorės jūsų priimti,— atsakė ji.— Jis nieko prie savęs neprisileidžia.

Kai ji grįžo, aš pasiteiravau, ką jis pasakė. — Jis nori žinoti, kas jūs ir kokį turite į jį reikalą,—atsakė ji. Po

to pripylė stiklinę vandens ir pastatė ją ant padėklo drauge su žvakėmis.

— Ar dėl to jis skambino?—paklausiau.. — Taip. Jis visada liepia sutemus atnešti žvakes, nors ir nieko

nemato.

404

— Duokite padėklą man, aš jį nunešiu. Ir aš paėmiau jį jai iš rankų; ji parodė man svetainės duris. Pa

dėklas drebėjo mano rankose, iš stiklinės laistėsi vanduo, o mano širdis garsiai daužėsi krūtinėje. Merė atidarė man duris, praleido mane ir vėl jas uždarė.

Svetainė atrodė niauri. Nekurstoma ugnis vos smilko už grotų. Prie jos, atsirėmęs galva į aukšto, senamadiško židinio atbrailą, stovėjo aklas šio kambario gyventojas. Jo senas šuo Pilotas gulėjo susirietęs į kamuolį šiek tiek atokiau, lyg saugodamasis, kad netyčiomis jo neužmintų šeimininko koja. Pilotas pastatė ausis, kai aš įėjau; po to pa-

• šoko ir amčiodamas bei gerindamasis puolė prie manęs. Jis vos neišmetė man iš rankų padėklo. Aš pastačiau jį ant stalo, po to paglosčiau Pilotą ir tyliai pasakiau: „Eik gulti!" Misteris Ročesteris instinktyviai grįžtelėjo pažiūrėti, kas čia įėjo, bet, nieko neišvydęs, nusigręžė ir atsiduso.

— Paduokite man vandens, Mere,— paprašė jis. Aš priėjau prie jo, rankoje laikydama stiklinę, kurioje vandens bu

vo likę tik iki pusės. Pilotas sekė paskui mane vis dar džiūgaudamas. — Kas atsitiko?—paklausė jis. — Eik gulti, Pilotai! —pakartojau aš. Jo ranka, nešusi stiklinę prie lūpų, staiga sustingo, ir jis, rodos,

įsiklausė. Paskui išgėrė vandenį ir pastatė stiklinę ant stalo. — Juk čia jūs, Mere, ar ne? — Merė virtuvėj,— atsakiau aš. Jis staiga ištiesė į mane ranką, bet nematydamas, kur aš stoviu, ne

palietė manęs. — Kas čia? Kas čia?—pakartojo jis, stengdamasis kažką įžvelgti

neregėmis akimis, tačiau šis jo mėginimas buvo tuščias ir skaudus.— Atsakykite! Kalbėkite! — įsakė jis garsiai ir liepiamai.

— Gal jūs, sere, dar norite vandens? Nešdama aš nulaisčiau pusę stiklinės,— paaiškinau jam.

— Kas čia? Kas čia kalba? — Pilotas pažįsta mane. Džonas ir Merė taip pat žino, kad esu čia.

Aš atvykau tiktai šįvakar,—atsakiau. — Viešpatie dieve! Kokia jausmų iliuzija! Kokia saldi beprotybė ap

ėmė mane! — Jokia iliuzija! Jokia beprotybė. Jūsų protas, sere, per aiškus, kad

pasiduotų iliuzijai, o jūsų sveikata per stipri, kad pasiduotų beprotybei.

— Bet kurgi yra toji, kuri kalba? Gal ji tiktai balsas? O, aš negaliu matyti, bet aš turiu jausti, kitaip mano širdis liausis plakusi ir plis mano galva. Kad ir kas jūs būtute, leiskite man jus palytėti,— jei ne, aš neištversiu!

405

Aš pagriebiau klaidžiojančią jo plaštaką ir suspaudžiau abiem rankomis.

— Tikrai jos pirštai!—sušuko jis,— jos maži, ploni piršteliai! Vadinasi, ir ji pati turi čia būti.

Jo raumeninga ranka išsilaisvino iš mano rankų; jis palietė mano alkūnę, petį, kaklą, liemenį; jis apkabino mane ir priglaudė prie savęs.

— Ar čia Džeinė? Kas gi daugiau? Štai jos figūra, štai ji pati... — Ir štai jos balsas,— pridūriau aš.— Ji visa yra čia; jos širdis taip

pat. Telaimina jus dievas, misteri Ročesteri! Aš esu laiminga, būdama vėl šalia jūsų.

— Džeinė Eir! Džeinė Eir!..— kartojo jis be atvangos. — Taip, brangusis mano pone, aš esu Džeinė Eir. Aš susiradau jus,

sugrįžau pas jus. — Iš tikrųjų? Su kūnu ir siela? Mano gyvoji Džeinė? — Juk jūs lytite mane, sere, jūs laikote mane gana stipriai. Juk aš

nesu šalta it lavonas ir neapčiuopiama it oras, ar ne taip? — Mano mylimoji su manim? Gyva! Čia tikrai jos rankos, jos pe

čiai, jos galva. Bet toks džiaugsmas neįmanomas po visų mano nelaimių. Tai tik sapnas; aš ne kartą esu sapnavęs naktį, kad štai kaip dabar glaudžiu ją prie savo širdies, bučiuoju ją, štai šitaip,— ir aš jutau, kad ji myli mane, ir tikėjau, kad ji nepaliks manęs.

— Ir nuo šios dienos aš niekad nebepaliksiu jūsų, sere. — „Niekad nebepaliksiu",— sako manoji vizija. Bet aš kiekvieną

kartą nubudęs suprasdavau, kad tai tik apgaulė ir pasityčiojimas. Ir aš buvau vienišas ir visų apleistas; mano gyvenimas tamsus, vienišas, beviltiškas; mano sielą kankino troškulys, ir ji negalėjo jo numalšinti; mano širdis alkana — ir negalėjo pasisotinti. Miela, švelni sapno vizija, prigludusi dabar prie manęs, tu irgi dingsi taip, kaip nuolat dingdavo tavo seserys. Bet pabučiuok mane prieš nuskriedama, apkabink mane, Džeine!

— Štai, sere, dar ir dar... Aš prispaudžiau lūpas prie kadaise žvilgėjusių, bet dabar užgesusių

jo akių; aš atmečiau plaukus nuo jo kaktos ir taip pat pabučiavau ją. Staiga jis tarsi pabudo, ir jį persmelkė įsitikinimas, kad visa tai — realybė.

— Juk tai jūs, tai jūs, Džeine? Vadinasi, jūs grįžote pas mane? — Grįžau. — Ir jūs negulite negyva kur nors griovyje ar upės dugne? Ir ne-

klaidžiojate tarp svetimųjų, visų atstumta? — Ne, sere. Dabar aš esu nepriklausoma moteris. — Nepriklausoma? Ką jūs tuo norite pasakyti, Džeine? — Mano dėdė mirė Madeiroje ir paliko man penkis tūkstančius

svarų. 406

— O, tai jau tikrovė, čia jau realybė!—sušuko jis.— Šito aš negalėjau susapnuoti niekad. Ir be to — tai jos pačios balsas, toks gyvas ir jaudinantis, bet drauge ir toks švelnus. Jis džiugina mano apmirusią širdį, jis įkvepia man naujos gyvybės. Kaipgi, Džeinete? Jūs nepriklausoma moteris? Jūs turtinga moteris?

— Taip, sere. Jeigu jūs neįeisite man gyventi su jumis, aš galėsiu pasistatyti namą greta jūsiškio, ir pavakariais, kai panorėsite, ateisite pas mane į svečius pasėdėti svetainėje.

— Bet kadangi jūs dabar turtinga, Džeine, tai, be abejo, turite draugų, kurie rūpinasi jumis ir neleis, kad jūs pasiaukotute tokiam vargingam neregiui kaip aš.

— Aš jau sakiau jums, sere, kad esu nepriklausoma ir turtinga; aš pati sau ponia.

— Ir jūs pasiliksite su manimi? — Žinoma, jei tik jūs neprieštarausite. Aš būsiu jūsų kaimynė, jū

sų slaugė, jūsų šeimininkė. Aš matau, kad jūs vienišas; aš būsiu jums kompanionė — skaitysiu jums, vaikščiosiu, sėdėsiu su jumis, prižiūrėsiu jus, atstosiu jums akis ir rankas. Nebeliūdėkite, mano brangusis šeimininke; jūs nebebusite vienas, kol tik aš gyvensiu.

Jis nieko neatsakė, atrodė rimtas, susimąstęs; paskui atsiduso. Jo lūpos prasivėrė, lyg kažką norėdamos pasakyti, bet jis nepratarė nė žodžio. Aš pasijutau truputį nejaukiai. Gal aš per staigiai peršokau visus konvencionalumus, ir jis, kaip ir Sent Džonas, mano neapgalvotus žodžius palaikė nepadoriais. Aš juk pasiūliau jam tai, įsitikinusi, kad jis nori, jog aš tapčiau jo žmona, ir to jis prašys mane! Šis mano įsitikinimas, nors ir nepasakytas žodžiais, buvo toks tvirtas, kad nė nesuabejojau, jog jis iš karto pareikš savo teises į mane. Tačiau kadangi jis nė žodžiu apie tai neužsiminė, o jo veidas darėsi vis niūresnis ir niūresnis, man staiga toptelėjo mintis, kad aš, galimas daiktas, labai apsirikau ir nejučia atsidūriau kvailoje padėtyje; ir aš švelniai ėmiau vaduotis iš jo rankų, tačiau jis dar stipriau glaudė mane prie savęs.

— Ne, ne, Džeine, nebėkite! Ne! Aš palytėjau jus, išgirdau jus, pajutau jūsų artumos palaimą, jūsų paguodos saldumą. Aš negaliu atsižadėti šitų džiaugsmų. Man tiek maža beliko gyvenime. Jūs turite būti su manim. Tegu žmonės juokiasi iš manęs, tegu vadina bepročiu, egoistu,— tai nieko nereiškia. Mano siela trokšta jūsų, ir jos geismą reikia patenkinti, o jeigu ne,— ji žiauriai atkeršys savo kūniškajam apvalkalui.

— Ne, sere,— aš pasiliksiu su jumis; juk aš jums tai jau pažadėjau. — Taip, bet žadėdama pasilikti su manim, jūs galvojate viena, o aš

visai ką kita. Galbūt jūs pasiryžote visą laiką būti prie manęs, prižiūrėti mane kaip rūpestinga slaugė (juk jūs turite gerą širdį bei taurią

407

sielą ir esate pasirengusi aukotis tiems, kurių gailitės),— ir to, be abejo, turėtų man užtekti. Man rodos, dabar man reikia turėti tik tėviškų jausmų jums. Juk jūs taip manote? Pasakykite man.

— Aš manysiu taip, kaip jūs norėsite, sere. Aš sutinku būti tik jūsų slaugė, jeigu jums atrodo, kad taip geriau.

— Bet jūs negalite visą laiką būti niano slaugė, Džeinete. Jūs esate jauna, jūs, be abejo, ištekėsite.

— Aš visai nenoriu ištekėti. — Jūs turite norėti, Džeinete. Būdamas toks koks anksčiau, aš pri

versčiau jus norėti, bet dabar... žabalas stuobrys!.. Jis vėl paniuro. Aš, priešingai, pralinksmėjau ir įgavau drąsos. Pas

tarieji jo žodžiai parodė man, kas būtent sudaro kliūtį, o kadangi aš tos kliūties nepripažinau, tai mano sumišimas dingo, ir aš pakreipiau pašnekesį linksmesne kryptim.

— Metas sugrąžinti jums žmogišką išvaizdą,— pratariau aš, praskleisdama ilgus ir vešlius, seniai bekirptus jo plaukus,— nes aš matau, kad jūs virtote liūtu ar kitu plėšrūnu. Tikrai, šiuose miškuose jūs esate panašus į Nabuchodonosarą9S, jūsų plaukai man primena erelio plunksnas. Ar jūsų nagai irgi užaugo kaip plėšriųjų paukščių, aš dar nepastebėjau.

— Ant šios rankos aš neturiu nei pirštų, nei nagų,— tarė jis, traukdamas sužalotą ranką iš po švarko ir rodydamas ją man.— Tiktai strampas— klaiku pažiūrėti! Ar nė tiesa, Džeine!

— Man skaudu tai matyti, man skaudu matyti jūsų akis ir apdegi-mo randus ant jūsų kaktos; bet užvis blogiausia, kad kyla pavojus per karštai dėl viso to prisirišti prie jūsų ir tuo išpaikinti jus.

— Aš maniau, kad jūs pasibjaurėsite, Džeine, išvydusi mano ranką ir randuotą veidą.

— Manėte? Nesakykite man to, jeigu nenorite išgirsti priekaištų. Dabar valandėlei aš jus paliksiu; pasakysiu, kad pravalytų židinį ir kaip reikiant pakurtų. Juk jūs pastebite, kada kūrenasi kaitri ugnis?

— Taip. Dešiniąja akim aš įžiūriu švytėjimą — rusvą rūką. — O žvakes irgi įžiūrite? — Labai neaiškiai—lyg pro miglą. — Mane matote? — Ne, mano fėja; bet aš be galo laimingas, girdėdamas ir jausda -

mas jus. — Kada jūs vakarieniaujate? — Aš niekad nevakarieniauju. — Bet šįvakar jūs turite vakarieniauti. Aš esu išalkusi; man rodos,

jūs irgi, tik pamirštate tai. 98 Legenda pasakoja, kad senovės Babilono karalius Nabuchodonosaras septy

netą metų gyvenęs miškuose tarp žvėrių.

408

Aš pašaukiau Merą, ir kambarys veikiai pasidarė jaukesnis; mes paruošėme misteriui Ročesteriui skanią vakarienę. Mano nuotaika bur vo pakili, ir aš linksmai ir gyvai kalbėjausi su juo valgydama, o po to iki vidurnakčio. Man nereikėjo varžytis, tramdyti savo gyvumą ir linksmumą, su juo aš jaučiausi visai laisvai ir natūraliai, nes žinojau, kad patinku jam; visa, ką aš dariau ar sakiau, atrodė, guodė jį ir šaukė į gyvenimą. Kaip džiugu buvo tai jausti! Nuo to visa mano būtybė tarsi budo naujam, šviesiam gyvenimui. Būdama su juo, aš gyvenau pilną, turiningą gyvenimą, o jis — irgi. Nors jis buvo aklas, bet jo veide spindėjo šypsena, kaktoje švietė džiaugsmas, jo bruožai sušvelnėjo, iš jų dvelkė šiluma.

Po vakarienės jis ėmė mane klausinėti, kur aš buvau visą tą laiką, ką veikiau, kaip jį susiradau. Tačiau aš jam tik trumpai teatsakinė-jau,—tą vakarą leistis į smulkmenas buvo per vėlu. Be to, aš nenorėjau paliesti jautrią jo širdies stygą, pajudinti neseną žaizdą; kol kas teturėjau vienintelį tikslą—pralinksminti jį. Tai man pavyko iš dalies pasiekti, kaip jau minėjau, tačiau tarpais jis ir vėl apsiniaukdavo. Vos tik mūsų pašnekesys nutrūkdavo kokiai akimirkai, jis tuoj darydavosi neramus ir paliesdavo mane, tardamas: „Džeine!"

— Ar jūs, Džeine, tikrai esate žemiška būtybė? Jūs tuo įsitikinusi? — Visa savo siela įsitikinusi, misteri Ročesteri. — Tačiau kokiu gi būdu jūs tokį tamsų ir niūrų vakarą taip neti

kėtai atsidūrėte prie vienišo mano židinio? Aš ištiesiau ranką paimti vandens stiklinę iš svetimo žmogaus, o man ją £adavėte jūs; aš paklausiau, laukdamas, kad man atsakys Džono žmona, o mano ausys išgirdo jūsų balsą.

— Todėl, kad aš Merės vietoj atėjau su padėklu. — Kokio nuostabaus žavesio kupinos šios valandos, kurias aš lei

džiu su jumis. Niekas nežino, kokie tamsūs, niūrūs, beviltiški man buvo tie pastarieji gyvenimo mėnesiai, kuriuos čia praleidau, nieko neveikdamas, nieko nelaukdamas, neskirdamas nakties nuo dienos. Aš te-jausdavau tiktai vėsumą, kai užgesdavo ugnis, ir alkį, kai užmiršdavau pavalgyti, ir visą laiką slėgė sielvartas, o kartais pašėlęs troškimas vėl išvysti savo Džeinę! Taip, aš kur kas karščiau geidžiau vėl būti su ja, negu atgauti prarastą savo regėjimą. Argi tai tiesa, kad Džeinė su manim ir sako, jog myli mane? Ar ji neišnyks taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė? Gal rytoj aš jos jau neberasiu šičia? -

Aš buvau įsitikinusi, kad, norint nukreipti jo dėmesį nuo šių nerimastingų minčių, geriausia bus pradėti kalbą apie kokį paprastą, kasdieninį dalyką. Ranka palietusi jo antakius, aš pastebėjau, kad jie buvo nudeginti, ir pasakiau, jog pasistengsiu ką nors padaryti, kad jie ataugtų tokie pat juodi ir platūs kaip anksčiau.

27- Džeinė Eir 409

— Kokia prasmė daryti man ką nors gera, o maloningoji dvasia, jeigu vieną kurią pražūtingą akimirką jūs vėl paliksite mane ir išnyk-site tarsi šešėlis nežinia kur ir nežinia kaip.

— Ar turit su savim kišenines šukas? — Kam jų reikia, Džeine? — Ogi sušukuoti šiuos juodus gauruotus karčius. Iš arti į jus tie

siog baisu žiūrėti. Jūs sakote, kad aš fėja, tačiau jūs, esu tikra, kur kas panašesnis į girinį.

— Ar aš bjaurus, Džeine? — Baisiai, sere; ir visada toks buvote, pats žinote. — Hm! Matau, jog kandaus liežuvio nepraradote, kad ir kur būtute

gyvenusi visą tą laiką. — Tačiau aš gyvenau su gerais žmonėmis, kur kas geresniais už jus,

šimtą kartų geresniais; jūs kaip gyvas nesapnavote jų pažiūrų ir idė-jų, tokių rafinuotų ir prakilnių.

— Su kuo gi, po velnių, jūs gyvenote? — Jeigu jūs taip gręžiositės, tai aš išrausiu jums visus plaukus, ir

tada, tikiuosi, nebeabejosite mano būtybės realumu, — Su kuo jūs gyvenote, Džeine? — Šįvakar jūs manęs šito neišklausite, sere; teks palaukti rytojaus.

Mano nepabaigta istorija, suprantate, bus lyg ir savotiška garantija, kad aš ateisiu prie jūsų pusryčių stalo jos užbaigti. Tarp kitko, sekantį kartą aš pasivaidensiu jums prie židinio ne tik su stikline vandens,— aš jums atnešiu mažų mažiausia bent kiaušinį, nekalbant jau apie keptą kumpį.

— Ak, jūs išdykęs laumės vaikas! Fėjos duktė, žmogaus išauginta! Jūs verčiate mane pergyventi tai, ko aš ištisus metus nebuvau patyręs. Jeigu jūs būtute buvusi Dovydo vietoje, nebūtų prireikę arfos piktajai dvasiai iš Sauliaus išvaryti.

— Na, štai, sere, jūs sušukuotas ir visai padoriai atrodote. Dabar paliksiu jus: kelionėje aš išbuvau tris dienas ir, rodos, esu gana pa

vargusi. Labanaktis! — Dar vieną žodį, Džeine. Ar namuose, kur jūs gyvenote, buvo tik

tai damos? Aš nusijuokiau ir išbėgau. Kopdama laiptais, vis dar tebesišypsojau.

„Gera mintis!—nudžiugau aš,— rodos, radau priemonę, kuri padės man laikinai išblaškyti j b melancholiją.'1

Kitą rytą jis atsikėlė labai anksti, ir aš girdėjau, kaip jis klaidžioja iš kambario į kambarį. Vos tik Merė nusileido į apačią, jis paklausė ją:

— Ar mis Eir tebėra?—Paskui pridūrė:—Kuriame kambaryje jūs ją apnakvydinote? Ar ne drėgna ten? Jinai jau turbūt atsikėlė? Nueikite ir paklauskite, gal jai ko reikia ir kada ji nusileis į apačią.

410

Aš nusileidau į svetainę, kada, atrodė, jau laikas pusryčiauti. Įėjau į kambarį patylomis, norėdama pasižiūrėti į misterį Ročesterį, kol jis dar nepajuto mano atėjimo. Iš tikrųjų skaudu buvo matyti veržlią jo dvasią, kūniškos negalios surakintą. Jisai sėdėjo savo krėsle tyliai, bet anaiptol ne ramiai; jis aiškiai nekantravo, jo energingus bruožus dengė įprastas liūdesio šešėlis. Jo veidas man priminė užgesusią lempą, kuri laukia, kad ją kas vėl uždegtų, nes — deja!—pats jis neturėjo jėgų įžiebti savo bruožuose pagyvėjimo liepsnos; tam buvo reikalingas kitas žmogus! Aš iš anksto^nusprendžiau būti linksma ir nerūpestinga, tačiau šio galingo žmogaus bejėgiškumas verte pervėrė man širdį. Vis dėlto prisiverčiau užkalbinti jį kiek galėdama gyviau;

— Šiandien giedras, saulėtas rytas, sere,— pasakiau aš.— Lietus nustojo, ir dabar toks mielas, nuostabus oras. Greitai mes eisime pasivaikš* čioti.

Aš pažadinau jam gyvybės ugnį; jo veidas nušvito. — O, jūs iš tikrųjų esate čia, mano vytdrėli! Prieikite prie manęs.

Jūs nedingote? Neišnykote? Kitą vyturėlį aš girdėjau giedant prieš valandą aukštai virš medžių, tačiau jo giesmė nelinksmino manęs kaip ir kylančios saulės spinduliai. Mano ausims viso pasaulio melodijos yra susikaupusios mano Džeinės balse (džiaugiuosi, kad iš prigimties jinai nėra tyli); saulė ima šviesti man, tik jai pasirodžius.

Ašaros ištryško man, išgirdus šį jo prisipažinimą; prie uolos prirakintas karališkasis erelis galėjo šitaip maldauti žvirblį, kad tas jam atneštų maisto. Tačiau aš neketinau verkti. Nubraukusi- nuo veido ašaras, ėmiau ruošti pusryčius.

Beveik visą rytą mes praleidome ore. Aš išvedžiau jį iš drėgno ir niauraus miško į linksmų laukų platybes. Aš pasakojau jam, kaip spindi jų žaluma, kokios skaisčios gėlės ir žalitvorės, kaip veria akį dangaus žydrynė. Paunksnėje aš suradau jam mielą vietelę — išdžiūvusį kelmą. Taip pat neatsisakiau atsisėsti jam ant kelių. Ir kodėl aš turėjau nesutikti, jeigu mudu jautėmės laimingesni būdami drauge, negu atsiskyrę vienas nuo kito? Pilotas atsigulė šalia mūsų. Aplink viešpatavo tyla. Apkabinęs mane, jis staiga prašneko:

— Ak, jūs, žiaurioji mano pabėgėle! O, Džeine, kad jūs žinotumėt, ką aš pergyvenau, kai paaiškėjo, kad jūs dingote iš Tornfildo ir aš niekur negalėjau jūsų rasti, o ypač tada, kai, apžiūrėjęs jūsų kambarį, įsitikinau, kad jūs nepasiėmėte nei pinigų, nei vertingesnių daiktų! Perlų karoliai, kuriuos jums padovanojau, gulėjo savo futliare; jūsų lagaminai suristi ir užrakinti, kaip jie buvo paruošti povestuvinei kelionei. „Ką gi darys mano brangioji,— klausiau aš save,— be pinigų, be niekur nieko?" Ką gi ji darė? Papasakokite man dabar.

411

Primygtinai jo prašoma, ėmiau pasakoti, ką pergyvenau per pastaruosius metus. Gerokai sušvelninau tai, kas buvo susiję su tų trijų dienų klajonėmis ir badavimu, nes bijojau be reikalo suteikti jam skausmo, bet ir tai, ką aš papasakojau, žeidė jo ištikimą širdį giliau, negu aš norėjau.

Man nereikėję, pasakė jis, bėgti be jokių pragyvenimo lėšų, aš turėjusi pranešti jam savo ketinimus. Aš turėjusi pasitikėti juo,—jis nieku gyvu nebūtų vertęs manęs tapti jo meiluže. Nors iš n e v i l t i e s jis i r

imdavęs niršti, tačiau iš tikrųjų per daug karštai ir švelniai mylėjęs mane, kad būtų tapęs mano tironu. Jis verčiau būtų atidavęs man pusę savo turtų, nepareikalaudamas už tai net pabučiuojamas, negu kad leidęs man vienišai be draugų atsidurti plačiame pasaulyje. Jis esąs tikras, kad aš papasakojau anaiptol ne visa, ką iškentėjau.

— Na, kad ir kokios buvo mano kančios, bet jos buvo labai trumpos,— atsakiau jam ir ėmiau pasakoti, kaip buvau priimta Mur Hauze, kaip gavau mokytojos vietą, ir taip toliau. Paskiau, kaip man atiteko paveldėjimas, kaip atsirado mano giminės. Žinoma, Sent Džono Riverso pavardė dažnai turėjo būti paminėta mano pasakojime. Tatai iš karto atkreipė jo dėmesį, ir, kai aš baigiau, jis tuoj pat apie tai ėmė teirautis:

— Tasai Sent Džonas, vadinasi, yra jūsų pusbrolis? — Taip. — Jūs dažnai jį minėjote: ar jis jums patinka? — Jis labai geras žmogus, sere; jis man negalėjo nepatikti. — Geras žmogus? Ar tai gerbtinas ir padorus vyriškis kokių pen

kiasdešimties metų? Kuo gi jis geras? — Sent Džonui dvidešimt devyneri metai, sere. — Jeune encore", kaip sako prancūzai. Jis veikiausiai žemo ūgio,

flegmatiškas ir negražus? Žmogus, kuris yra geras greičiau dėl to, kad neturi ydų, o ne dėl to, kad pasižymi daugeliu dorybių.

— Tai neišsenkamos energijos žmogus. Didūs ir kilnūs žygiai—jo gyvenimo tikslas.

— O jo protas? Jis turbūt nepasižymi talentais. Ketinimai jo geri, bet, išgirdus jį kalbant, tenka tik gūžtelėti pečiais?

— Jis mažai kalba, sere. Kiekvienas jo žodis pasiekia tikslą. Jo protas— puikus, tik, sakyčiau, veikiau energingas, bet ne lankstus.

— Vadinasi, jis gabus žmogus? — Labai gabus. — Visapusiškai išsimokslinęs? — Sent Džonas išsilavinęs ir gilus eruditas.

% Dar jaunas (piane.).

412

— Iš jūsų žodžių supratau, kad jums nepatinka jo manieros? Ar jis pasipūtėlis ir pedantas?

— Aš jums nieko nesakiau apie jo manieras; jei jis man nepatinka, tai čia kaltas mano blogas skonis; jis itin mandagus, santūrus,— žodžiu, tikras džentelmenas.

— O kaip jis atrodo?.. Aš pamiršau, kaip jūs nupasakojote jo išorę; veikiausiai jis — storžievis pastorius su balta, ankšta apikakle, kuris stypčioja kaip su kojūkais, apsiavęs štibletus su storais padais, ar ne taip?

— Sent Džonas rengiasi gerai. Jis gražus vyriškis: aukštas, blondinas, mėlynakis, graikiško profilio.

— (Į šalį) Trauk jį velniai! (Kreipdamasis į mane) Jums jisai, be abejo, patinka, Džeine?

— Taip, misteri Ročesteri, jis man patinka, bet jūs jau kartą mane to klausėte.

Aš, žinoma, supratau, kur suka mano pašnekovas. Jį apėmė pavydas, kuris gėlė jį, tačiau tie įgėlimai buvo išganingi: jie leido jam atitolti nuo graužiančios melancholijos. Todėl aš ir neskubėjau užkalbėti tą pavydo angį.

— Gal jums nederėtų sėdėti ant mano kelių, mis Eir?—netrukus išgirdau šiek tiek netikėtą jo pastabą.

— Kodėl gi, misteri Ročesteri? — Jūsų ką tik atvaizduotas paveikslas sudaro per daug jau ryškų

kontrastą su manim. Jūsų žodžiai vaizdžiai nupiešė grakštųjį Apoloną; jis yra užvaldęs jūsų vaizduotę — aukštas, blondinas, mėlynakis, graikiško profilio. O prieš jus Vulkanas — tikras kalvis, paišinas, plačiapetis, o dar — aklas ir vienarankis.

— Man tai nė į galvą neatėjo, bet jūs iš tikrųjų gana panašus į Vulkaną, sere.

— Na, keliaukite sveika, meldžiamoji. Tačiau prieš pasišalindama (ir jis dar stipriau priglaudė mane prie savęs) malonėkite man atsakyti į vieną kitą klausimą.

Jisai nutilo. — Į kokį klausimą, misteri Ročesteri? Ir jis pradėjo rimtai kvosti mane: — Kai Sent Džonas parūpino jums mokytojos vietą Mortone, jis dar

nežinojo, kad jūs jo pusseserė? — Nežinojo. — Jūs dažnai su juo susitikdavote? Kartais jis užeidavo į mokyklą? — Kasdien. — Jis pagirdavo jūsų darbą, Džeine? Aš žinau, kad jūsų pamokos

buvo be priekaištų, nes juk jūs —gabus padaras!

413

— Taip, jis pagirdavo mane. — Ir jis, žinoma, pastebėjo jumyse daug tokių ypatybių, kurių nė

neįtarė? Juk jūsų gabumai — nepaprasti. — To aš nežinau. — Jūs sakėte, kad gyvenote nedideliame kotedže prie mokyklos. Ar

jis kai kada aplankydavo jus? — Retkarčiais. — Vakarais? — Vieną ar du kartus. Jis vėl nutilo. — Kiek laiko jūs gyvenote su juo ir jo seserimis po to, kai paaiš

kėjo jūsų giminystė? — Penkis mėnesius. — Ar daug laiko praleisdavo Riversas jūsų draugijoje? — Daug. Mažoji svetainė buvo drauge jo ir mūsų darbo kambarys.

Jis sėdėdavo arti lango, o mes prie stalo. — Ar jis daug dirbdavo? — Gana daug. — Ką jis studijavo? — Hindustano kalbą. — O ką jūs tuo metu veikdavote? — Iš pradžių aš mokiausi vokiečių kalbos. — Ar jisai jus mokė? — Jis vokiškai nesupranta. — Ar jis nieko jūsų nemokė? — Truputį Hindustano kalbos. — Riversas mokė jus Hindustano kalbos? — Taip, sere. — O savo seseris irgi? — Ne. — Tiktai jus? — Tiktai mane. — Ar jūs prašėte, kad jis mokytų? — Ne. — Jis pats norėjo jus mokyti? — Taip Ir vėl stojo tyla. — Kodėl gi jis to užsimanė? Kuriems galams jums toji Hindustano

kalba? — Jis norėjo, kad aš su juo keliaučiau į Indiją. — Aha! Štai aš ir suradau siūlo galą. Jis norėjo, kad jūs tekėtute

už jo?

414

— Jis prašė mane tekėti už jo. — Tai melas, akiplėšiškas prasimanymas man paerzinti. — Prašau man atleisti, bet tai gryniausia tiesa. Jisai prašė ne vieną

kartą ir taip prisispyręs, kad ir jus galėjo pralenkti. — Mis Eir, kartoju, jums verčiau pasitraukti nuo manęs. Kiek sy

kių man reikės tai kartoti? Kodėl jūs taip atkakliai sėdite man ant kelių, jei aš prašiau jus pasišalinti?

— Dėl to, kad man čia gera. — Ne, Džeine, jums čia negali būti gera, nes jūsų širdis ne su ma

nim, o su tuo jūsų pusbroliu Sent Džonu. O ligi pat šios akimirkos aš maniau, kad mažoji Džeinė — visa mano! Aš tikėjau, kad ji mylėjo mane, net ir pabėgdama iš Tornfildo. Tai buvo lašas medaus kartėlio jūroje. Nors mes ir buvome išsiskyrę, nors aš karštomis ašaromis apraudojau mūsų išsiskyrimą, bet niekad nepagalvojau, kad toji, kurios aš taip ilgėjausi, pamilo kitą! Bet kas iš to sielojimosi? Džeine, palikite mane; važiuokite ir tekėkite už Riverso.

— Na, tai nustumkite mane, sere, numeskite mane, nes pati savo noru nepaliksiu jūsų.

— Džeine, man toks mielas jūsų balso skambesys, jis vėl žadina man viltį, jis aidi taip įtikinamai. Girdėdamas jį, aš prisimenu visa, kas buvo prieš metus. Aš pamirštu, kad jūs susirišusi naujais ryšiais. Bet aš ne koks beprotis... Eikite...

— Kur man eiti, sere? — Savo keliu — su vyru, kurį pasirinkote. — Kas gi jis? — Jūs žinote, tai — Sent Džonas Riversas. — Jis nėra mano vyras ir niekad nebus. Jisai nemyli manęs, o aš

nemyliu jo. Jis myli (tik savaip, visai ne taip kaip jūs) gražią jauną ledi, vardu Rozamunda. Jisai norėjo, kad aš tekėčiau už jo vien todėl, jog manė, kad iš manęs išeis gera žmona misionieriui, o ana tam visai netiko. Jisai yra geras ir didis žmogus, tačiau rūstjs ir mano atžvilgiu šaltas kaip ledo kalnas. Jis visai ne toks kaip jūs, sere. Aš nebūdavau laiminga, pasilikusi su juo. Jis nejaučia man nei palankumo, nei švelnumo. Jo netraukia net mano jaunystė, jis tik vertina naudingas protines mano galias. Vadinasi, aš turiu palikti jus. sere, ir eiti pas jį?

Aš nejučia krūptelėjau ir instinktyviai dar labiau prisiglaudžiau prie savo aklo, bet mylimo globėjo. Jisai nusišypsojo.

— Ką jūs sakote, Džeine? Ar tai tiesa? Ar iš tikrųjų tokie yra jūsų santykiai su Riversu?

— Tikrų tikriausiai, sere. O, jums nėra reikalo pavyduliauti! Aš

415

tik norėjau truputį pakankinti jus, kad taip neliūdėtute; aš galvojau, kad jums sveikiau bus pyktelti, o ne sielotis. Bet jeigu jums taip brangi mano meilė,— nusiraminkite. Jeigu tik žinotute, kaip aš jus myliu, jūs būtute patenkintas ir didžiuotutės. Visa mano širdis yra jūsų, serel Jinai priklauso jums! Jinai yra ir pasiliks su jumis, nors piktas likimas amžinai mane nuo jūsų atskirtų.

Ir vėl, kai jis pabučiavo mane, liūdnos mintys apniaukė jo veidą. — O, neregės mano akys! Sužalota ranka!—sumurmėjo jis skaus

mingai. Aš glamonėjau jį, kad jis nusiramintų. Žinojau, ką jis galvoja, ir

norėjau apie tai prabilti, bet neišdrįsau. Kai valandėlei jis nusigręžė, aš pamačiau, kaip pro užmerktą jo voką ištryško ašara, kuri nuriedėjo per vyrišką jo skruostą. Mano širdį suspaudė skausmas.

— Dabar aš pats kaip tas senas, žaibo suskaldytas kaštanas Tornfildo sode,— po valandėlės pasakė jis.— Ir kokią turi teisę šis stuobrys reikalauti, kad sprogstanti gebenė savo skaisčiais lapais apvytų džiūstantį jo liemenį?

-— Jūs ne stuobrys, sere, nė nepanašus į tą žaibo suskaldytą medį, jūs — galingas žaliuojantis ąžuolas. Gėlės ir krūmai augs prie jūsų šaknų, ar jūs to norėsite, ar ne, nes joms mielas ūksmingas jūsų pavėsis; ir augdamos jos šliesis prie jūsų ir apvys jūsų liemenį, nes galingas jūsų kamienas joms bus patikimas ramstis.

Jis vėl nusišypsojo: mano žodžiai paguodė jį. — Jūs kalbate apie draugus, Džeine?—paklausė jis. — Taip, apie draugus,— aš atsakiau, lyg ir abejodama, nes turėjau

omeny daugiau negu draugystę, bet negalėjau rasti tinkamo žodžio. Jis padėjo man.

— Ak Džeine! Bet aš noriu turėti žmoną. — Tikrai, sere? — Taip. Ar tai naujiena jums? — Žinoma. Apie tai jūs nieko nekalbėjote. — Ar tai jums nemaloni naujiena? — Tai priklauso nuo aplinkybių, sere... nuo jūsų pasirinkimo. — Jūs parinkite už mane, Džeine. Aš pasiduodu jūsų sprendimui. — Tada pasirinkite, sere, tą, kuri jus labiausiai myli. — Na, tada pasirinksiu tą, kurią aš labiausiai myliu. Džeine, ar te

kėsite už manęs? — Taip, sere. — Už nelaimingo neregio, kurį jums teks vedžioti už rankos? — Taip, sere. — Už luošio, dvidešimčia metų už jus vyresnio, kurį jums teks pri

žiūrėti?

416

— Taip. sere. — Tikrai, Džeine? — Tikrų tikriausiai, sere. — O, mano brangioji! Tesaugo ir teatlygina jums dievas! — Misteri Ročesteri, jeigu kada gyvenime aš padariau kokį gerą

darbą, jeigu kada nors atėjo man į galvą kokia gera mintis, jeigu kada meldžiausi nuoširdžiai ir karštai, jeigu veržiausi į tai, kas teisinga,— dabar man už visa tai atlyginta! Būti jūsų žmona man yra didžiausia laimė žemėje.

— Tai dėl to, kad jūs jaučiate laimę aukodamasi. — Aukodamasi! Ką gi aš aukoju? Alkį, kad būčiau soti, ilgesį, kad

nebereiktų ilgėtis. Argi tai, kad galiu apkabinti rankomis tą, kurį branginu, įsisiurbti lūpomis į tą, kurį myliu, atsiremti į tą, kuriuo pasikliauju,— argi visa tai yra aukojimasis? Jeigu taip, tai aš iš tikrųjų jaučiuosi laiminga aukodamasi.

— Ir pakęsti mano luošybę, Džeine? Nematyti mano trūkumų? — Man jų nėra, sere. Dabar, kada aš tikrai galiu būti jums naudin

ga, myliu jus dar labiau, negu tada, kai jūs iš savo padėties aukštybių norėjote tiktai rodyti savo dosnumą ir globą.

— Lig šiol aš negalėjau pakęsti, kad man kas padėtų, vedžiotų mane už rankos, o dabar jaučiu, kad man tai bus malonu. Man buvo nejauku remtis į samdomo žmogaus ranką, bet bus malonu jausti, kad ją laiko Džeinės piršteliai. Man geriau būti visiškai vienišam, negu nuolat naudotis tarnų paslaugomis; bet švelnus Džeinės rūpinimasis man teiks nepabaigiamą džiaugsmą. Aš myliu Džeinę, bet ar ji myli mane?

— Kiekviena mažiausia savo būtybės dalelyte, sere. — Jeigu taip, tai mums nėra ko laukti, mes turime susituokti. Jis žvelgė ir kalbėjo karštai, jam pabudo ankstesnis veržlumas. — Mes turime tapti neperskiriami, Džeine. Nėra ko atidėlioti, rei

kia gauti vedybų leidimą ir susituokti. — Misteri Ročesteri, aš ką tik pastebėjau, kad saulė jau gerokai

pakrypusi vakarop, ir Pilotas tikriausiai pabėgo namo papietauti. Leiskite pažvelgti į jūsų laikrodį.

— Prisisekite jį sau prie juostos, Džeinete, ir pasilikite sau: man jis nereikaligas.

— Jau beveik ketvirta valanda, sere. Ar jūs* dar neišalkote? — Po dviejų dienų turi įvykti mūsų vestuvės, Džeine. Dabar ne

besvarbu gražūs vestuviniai drabužiai ir brangenybės,— visa tai gryni niekai.

— Saulė jau išdžiovino rasą lapuose, sere, vėjas nutilo, ir jau gana karšta.

— Ar žinote, Džeine, kad po marškiniais ant storo savo sprando lai-

417

kau paslėpęs tuos jūsiškius perlų karolius? Aš juos nešioju kaip atminimą nuo tos dienos, kada praradau savo brangiausią lobį.

— Mes grįšime namo per mišką; šis kelias bus ūksmingesnis. O jis toliau dėstė savo mintis, nekreipdamas dėmesio į mano žo

džius. — Džeine, jūs turbūt manote, kad aš esu koks netikėlis bedievis,

tačiau mano širdis dabar kupina padėkos gerajam dievui, kuris negaili malonių šiai mūsų žemei. Jis regi ne taip, kaip silpnas žmogus, bet daug aiškiau, ir sprendžia ne taip, kaip žmogus, bet su tolregiška išmintim. Aš elgiausi blogai: aš norėjau suteršti nekaltą savo gėlę — nuodėme prisiliesti prie jos skaistybės. Visagalis atėmė ją nuo manęs. O aš, maištaudamas iš užsispyrimo, kone prakeikiau man siųstą bandymą,— užuot nusilenkęs dangaus valiai, aš sviedžiau jai iššūkį. Dieviškasis teisingumas baudė mane, kaip aš to nusipelniau: mane užgriuvo viena po kitos nelaimės, tik per plaukelį išsigelbėjau nuo mirties. Tos dangaus bausmės rūsčiai sutramdė mane, o viena visiems laikams mane palaužė. Prisimenate, kad aš didžiavausi savo jėga,—o kur ji dabar, kada esu priverstas naudotis svetima pagalba kaip silpnas kūdikis? Neseniai, Džeine,—tiktai neseniai,—aš ėmiau matyti ir pripažinti dievo ranką, kuri taip skaudžiai pakreipė mano likimą. Aš ėmiau jausti sąžinės graužimą, atgailą, norą susitaikyti su kūrėju. Aš pradėjau retkarčiais melstis; mano maldos buvo labai trumpos, tačiau labai nuoširdžios.

— Prieš keletą dienų,—ne, aš galiu tiksliai suskaičiuoti,— prieš keturias dienas, praėjusio pirmadienio vakare mane suėmė keista nuotaika. .. vietoj pykčio mane pagavo liūdesys, vietoj niaurumo — sielvartas. Jau ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad jeigu aš negalėjau jūsų surasti, vadinasi, jūs mirusi. Vėlų pirmadienio vakarą, buvo gal vienuolikta ar dvylikta valanda, prieš eidamas gulti, aš ėmiau melsti dievą, kad jis, jeigu tai neprieštarautų jo valiai, greitai pašauktų mane iš šios žemės ir nuvestų į tą ateities pasaulį, kur yra vilties susitikti su Džeine.

— Aš sėdėjau savo kambaryje prie atdaro lango; man buvo taip miela alsuoti kvapnų nakties orą; tiesa, aš negalėjau regėti žvaigždžių ir tik lyg pro kokią miglą jaučiau, kad šviečia mėnesiena. Aš ilgėjausi tavęs, Džeinete! O, aš ilgėjausi tavęs visu savo kūnu ir siela. Kentėdamas ir nusižeminęs, aš klausiau dievą, gal jau prisipildė man skirtoji kančių taurė ir gal netrukus aš galėsiu vėl sulaukti palaimos ir ramybės. Aš pripažinau, kad mano nelaimės buvo nupelnytos, ir meldžiau, kad man užtektų jėgų išpirkti likusias savo kaltes. Ir štai man besimeldžiant, iš lūpų nejučia išsiveržė mano širdies troškimų alfa ir omega — žodžiai: „Džeine! Džeine! Džeine!"

— Ar jūs tuos žodžius ištarėte balsu?

418

— Ištariau. Džeine. Kas nors išgirdęs, galėjo pagalvoti, kad aš išprotėjau, nes aš juos tiesiog šaukiau kaip pašėlęs.

— Ir tai įvyko vėlų praėjusio pirmadienio vakarą, maždaug arti vidurnakčio?

— Taip, tačiau laikas čia neturi jokios reikšmės, ir keista tai, kas įvyko paskui. Jūs pasakysite, kad aš prietaringas,— tiesa, aš visuomet buvau šiek tiek prietaringas, tačiau tikra tiesa, kad aš išgirdau tai, ką jums tuojau papasakosiu.

— Kai sušukau: „Džeine! Džeine! Džeine!", balsas—negaliu pasakyti, iš kur tas balsas pasigirdo, bet aiškiai supratau, kieno tas balsas buvo,— atsakė: „Aš einu, palaukite manęs!"-—o po valandėlės vėjas atnešė man žodžius: „Kur jūs?"

— Aš norėčiau" jums, Džeine, papasakoti tą regėjimą, tą paveikslą, kurį sužadino mano sieloje tas šūktelėjimas, tačiau man sunku tai išreikšti žodžiais. Ferndinas, kaip matote, yra gūdžioje girioje, kur visi garsai aidi dusliai ir dingsta be atskambio. Ir žodžiai: „Kur jūs?" man atrodė ištarti tarp kalnų, nes aš išgirdau, kaip juos pakartojo pakalnių aidas. Ir man pasirodė, lyg mano kaktą tą akimirką paglostė gaivus ir vėsus vėjelis; ir man pasivaideno, kad aš susitinku su Džeine kažkur nykioje, tuščioje dykynėje. Man rodos, mūsų sielos tada tikrai susitiko. Jūs tą valandą, be abejo, giliai miegojote, Džeine. Galbūt jūsų siela atklydo iš savo kambarėlio paguosti manęs, nes balsas buvo jūsų,— tatai taip tikra, kaip kad aš gyvas esu. Tai tikrai buvo jūsų; balsas!

Skaitytojau, jūs prisimenate, kad tą patį pirmadienio vakarą, arti vidurnakčio, aš irgi išgirdau paslaptingą šaukimą; kaip tik šiais žodžiais aš atsakiau į jį. Aš išklausiau misterio Ročesterio pasakojimą, nieko jam nepaaiškinusi apie tai. Sutapimas buvo toks stulbinantis, nesuprantamas ir keistas, kad aš negalėjau apie jį kalbėti ir jo svarstyti. Pradėjus man apie tai kalbėti, mano pasakojimas, be abejo, būtų labai sujaudinęs misterio Ročesterio sielą, kurią anaiptol nederėjo apsupti gilia antgamtiškumo paslaptim, nes ji, būdama tiek iškentėjusi, itin linko greit nusiminti. Todėl šį įvykį aš pasilaikiau savo širdyje ir giliai apmasčiau jį.

— Dabar jūs nebesistebėsite,— pasakojo mano šeimininkas,— kodėL kai jūs taip netikėtai pasirodėte vakar vakare, man buvo sunku patikėti, kad jūs nesate vien vizija ir balsas, kuris išblės ir išnyks tyloje, kaip tas vidurnakčio šnibždesys iš kalnų išnyko aną dieną. Dabar aš dėkoju dievui! Aš žinau, kad apsirikau. Taip, aš dėkoju dievui!

Jis nukėlė mane sau nuo kelių ir atsistojo. Pagarbiai nusiėmęs skrybėlę ir nuleidęs žemyn nereges savo akis, jis sustingo nebylioje maldoje. Teišgirdau tik paskutinius jo padėkos žodžius.

— Dėkoju kūrėjui, kad teisdamas jis nepamiršo būti gailestingas-

419

1SICRC.ALWS te.*m

Aš nusižeminęs meldžiu savo atpirkėją suteikti man stiprybės, kad nuo šiol galėčiau gyventi daug tyriau negu praeityje.

Po to jis ištiesė ranką, kad aš jį vesčiau. Aš paėmiau tą tokią brangią man ranką, palaikiau ją valandėlę priglaudusi prie savo lūpų, po to leidau jam apkabinti mane per pečius. Būdama daug mažesnio ūgio už jį, aš buvau jam drauge ir ramstis, ir vedlys. Mes įžengėme į mišką ir pasukome namų link.

XXXVIII S K Y R I U S

Skaitytojau, aš ištekėjau už jo. Mūsų jungtuvės buvo kuklios: dalyvavome tik jis ir aš, pastorius ir zakristijonas. Kai grįžome iš bažnyčios, aš nuėjau į virtuvę, kur Merė ruošė pietus, o Džonas šveitė peilius, ir pasakiau:

— Mere, šį rytą aš susituokiau su misteriu Ročesteriu. Ekonomė ir jos vyras—padorūs, flegmatiško būdo žmonės, kuriems

bet kuriuo metu galima buvo ramiai pasakyti kad ir labiausiai stulbinančią naujieną, nerizikuojant išgirsti ausį veriančių spygavimų ir būti apibertam begale klausimų, kylančių iš nesusigaudymo. Merė, žinoma, pažvelgė į mane nustebusi; šaukštas, kuriuo ji laistė porą ant ugnies kepančių viščiukų, kelioms akimirkoms sustingo ore, ir tiek pat laiko Džonas nešveitė peilių. Po to Merė, vėl pasilenkusi prie kepsnio, tepasakė:

— Tikrai, mis? Susituokėte?—ir po akimirkos pridūrė:—Aš mačiau, kad jūs kažkur išsiruošėte su šeimininku, bet nežinojau, kad išėjote į bažnyčią susituokti.— Tai pasakiusi, ji toliau laistė kepsnį.

Grįžtelėjusi į Džoną, aš pamačiau, kad tas plačiai šypsosi. — Aš sakiau Merei, kad taip bus,— tarė jis.— Aš nujaučiau, ką mis

teris Edvardas galvoja (Džonas buvo senas tarnas ir pažinojo savo šeimininką, kai jis dar buvo jaunesnysis šeimoje, o todėl dažnai jį vadindavo vardu), ir buvau tikras, kad jis ilgai nelauks. Ir jis gerai padarė, kaip man atrodo. Linkiu jums laimės, panele!—ir jis mandagiai linktelėjo.

— Ačiū jums, Džonai. Misteris Ročesteris prašė perduoti jums ir Merei štai ką,— pasakiau aš, įsprausdama jam į ranką penkių svarų banknotą, ir, nelaukdama jų padėkos, išėjau iš virtuvės. Po kurio laiko, eidama pro virtuvės duris, nugirdau žodžius:

— Jinai jam tinka kur kas labiau negu kokia pasipūtusi ledi.— O po to:—Nors ji ir ne iš gražiųjų, bet labai geros širdies ir nieko jai negalima prikišti, o jam, aišku, negali būti gražesnės už ją.

Tuoj pat aš parašiau į Mur Hauzą ir į Kembridžą, pranešdama apie permainą savo gyvenime ir apie tai, dėl ko aš taip pasielgiau. Dia-

420

na ir Merė nuoširdžiai pritarė šiam mano žingsniui. Diana parašė, kad, vos tik pasibaigus medaus mėnesiui, jinai atvažiuos manęs aplankyti.

— Geriau ji to nelauktų, Džeine,— pasakė misteris Ročesteris, kai aš jam perskaičiau laišką,— laukdama ji, ko gero, visai neatvažiuos, nes medaus mėnuo mums švies visą mūsų gyvenimą, ir jo spinduliai užges tik ant jūsų ar mano kapo.

Kaip Sent Džonas pažiūrėjo į šią žinią, aš nežinau. Jis taip ir neatsakė į laišką, kuriame jam pranešiau, kas įvyko. Tačiau, praslinkus pusmečiui, jis vis dėlto parašė man, tik nė žodžiu neužsiminė apie misterį Ročesterį ar mano vedybas. Jo laiškas buvo ramus ir, nors labai rimtas, visgi lipšnus. Nuo to laiko mes susirašinėjome ne per dažniausiai, tačiau reguliariai. Jis viliąsis, kad esu laiminga, ir tikįsis, kad aš nesu iš tų, kurie šiame pasaulyje gyvena be dievo ir yra paskendę žemiškuose rūpesčiuose.

Jūs, skaitytojau, dar turbūt prisimenate mažąją Adelę, tiesa? Aš jos negalėjau pamiršti. Netrukus aš paprašiau misterį Ročesterį, kad jis man leistų aplankyti Adelę mokykloje, į kurią ji buvo atiduota. Mane didžiai sujaudino jos džiaugsmas, kai ji išvydo mane. Mergaitė man pasirodė išblyškusi ir sublogusį; ji pasiskundė, kad esanti nelaiminga. Pasiteiravusi, aš pamačiau, kad mokyklos režimas per griežtas ir programa per sunki tokio amžiaus vaikui, todėl išsivežiau ją į namus. Galvojau vėl tapti jos guvernante, tačiau greitai įsitikinau, kad tai neįmanoma; visas mano laikas priklausė kitam — aš nuolatos turėjau rūpintis savo vyru.

Todėl netoliese suradau mokyklą, kurioje buvo ne tokia griežta mokymo sistema, ir ten galėjau ją dažnai lankyti, o kartais ir į namus parsivežti. Aš pasirūpinau, kad jai tenai nieko netrūktų; jinai veikiai apsiprato naujoje vietoje, pasijuto esanti visai laiminga ir sparčiai stūmėsi į priekį moksle. Ilgainiui sveikas angliškas auklėjimas didžia dalimi ištaisė jos prancūziškąsias manieras, ir kai ji baigė mokyklą, aš pamačiau, kad ji tapo maloni ir pareiginga mano padėjėja: paklusni, visada linksma, išauklėta. Dėkingai rūpindamasi manimi ir mano artimaisiais, ji jau seniai atlygino man už tą truputėlį meilės, kurią kadaise iš manęs patyrė.

Mano pasakojimas artėja į pabaigą. Dar keletas žodžių apie mano vedybinį gyvenimą ir apie tai, kokio likimo susilaukė tie, kurių vardai dažniausiai pasitaikydavo šiuose puslapiuose,— ir aš baigiu.

Jau dešimt metų, kai aš ištekėjusi. Aš žinau, ką reiškia gyventi visiškai atsidavus žmogui, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. Aš laikau save be galo laiminga — tokia laiminga, kad to negalima išreikšti jokiais žodžiais; taip yra todėl, kad mes su vyru gyvename vienas kito gyvenimu. Jokia moteriškė pasaulyje taip pilnai nepriklauso

421

savo vyrui kaip aš. Man niekad neįkyri būti su Edvardu, o jam—su manimi, kaip neįkyri mums vienas kito širdžių plakimas jo ir mano krūtinėje, ir todėl mes — neperskiriami. Būti drauge — mums reiškia jaustis taip laisvai kaip vienatvėje ir taip linksmai kaip draugijoje. Man rodos, kad mes kalbamės kiaurą dieną, ir mūsų pašnekesiai — tik mąstymas balsu. Aš visiškai juo pasitikiu, o jis — manimi. Mūsų charakteriai idealiai atitinka vienas kitą, todėl mes ir gyvename gražiausioje santarvėje.

Per pirmuosius dvejus vedybinio mūsų gyvenimo metus misteris Ročesteris buvo aklas. Gal kaip tik šitoji aplinkybė mus itin suartino: juk aš tada buvau jo akys, kaip lig šiol tebesu dešinioji jo ranka. Aš buvau tiesiogine žodžio prasme (kaip jis dažnai mane vadindavo) jo akių šviesa. Jis regėjo gamtą ir skaitė knygas per mane. Man niekad ne-pabosdavo regėti už jį ir žodžiais nupasakoti jam, kaip atrodo laukai, medžiai, miestai, upės, debesys, saulės mirgėjimas—visas įspūdingas mus supantis peizažas, kiekvieną sykį papasakoti jam, koks oras; perduoti jo klausai tai, ko negali pamatyti jo akys. Man niekad nenusibosdavo jam skaityti, nenusibosdavo jį vedžioti ten, kur jam patikdavo, ir daryti tai, ko jis geisdavo. Ir šios paslaugos teikdavo man džiaugsmo, pilniausio ir nuostabiausio džiaugsmo, nors liūdnoko, nes jis prašydavo mano paslaugų be kankinančios gėdos ar slegiančio žeminimosi. Jis taip mane mylėjo, kad nesvyruodamas naudojosi mano rūpinimusi. Jis jautė, kaip švelniai aš jį myliu, ir žinojo, kad, leisdamas man rūpintis juo, tiktai tenkina mano karščiausius norus.

Vieną rytą, baigiantis antriesiems mūsų vedybinio gyvenimo metams, kai aš, jo diktuojama, rašiau laišką, jisai priėjo, pasilenkė prie manęs ir tarė:

— Džeine, tu ant kaklo turi kažkokį žvilgantį papuošalą? Aš dėvėjau auksinę grandinėlę ir atsakiau jam: — Taip. — Ar tu vilki žydrą suknelę? Tikrai aš vilkėjau tokią suknelę. Po to jis pasakė man, jog jau ku

ris laikas jam atrodo, kad tamsa, dengianti vieną jo akį, darosi lyg ir šviesesnė ir kad dabar jis tuo galutinai įsitikino.

Mes nuvykome į Londoną pas garsų okulistą, ir po kurio laiko misteris Ročesteris vėl ėmė regėti ta akimi. Labai aiškiai jis, tiesa, nemato; daug skaityti ir rašyti jisai negali, tačiau gali vaikščioti, kur nori, nevedžiojamas už rankos; dangus jam — nebe tuščia kiaurymė, o žemė— nebe juoda tamsa. Kai jam ant kelių buvo padėtas jo pirm-gimis, misteris Ročesteris galėjo matyti, kad berniukas paveldėjo jo akis, tokias, kokios jos buvo kadaise — plačias, juodas, žibančias. Tada jis vėl su didžiausiu dėkingumu pripažino, kad dievas, bausdamas jį, buvo gailestingas.

422

Taigi mudu su Edvardu esame laimingi. Juo labiau laimingi, kad mūsų artimieji irgi gyvena laimingai. Diana ir Merė Rivers ištekėjusios. Paeiliui jos kasmet atvažiuoja aplankyti mūsų, o mes — jų. Dianos vyras yra laivyno kapitonas, šaunus karininkas ir puikus žmogus. Merės vyras—pastorius, jos brolio draugas iš mokyklos laikų, savo gabumais ir charakterio ypatybėmis vertas savo išrinktosios. Ir kapitonas Ficdžeim-sas, ir misteris Vortonas myli savo žmonas ir yra jų mylimi.

O Sent Džonas Riversas išvyko iš Anglijos ir nukeliavo į Indiją. Jis stojo į taką, kurį pats pasirinko, ir tebežengia juo dabar. Joks kitas naujų takų tiesėjas nėra taip ryžtingai ir nenuilstamai kovojęs su pavojais ir kliūtimis. Ištvermingai, ištikimai ir pasiaukojamai jis darbuojasi žmonijos labui, kupinas energijos, entuziazmo ir tiesos meilės, skina jai erškėčiuotą kelią į tobulybę; jis it milžinas kapoja ją slegiančius religijų ir luomų prietarus. Tegu jis ir griežtas, tegu jis ir reiklus, tegu jis netgi garbėtroška, tačiau jo griežtumas yra kaip kario Greit-harto I0°, kuris saugo nuo Apoliono i01 antpuolių jam patikėtus globotinius. Jo reiklumas yra toks pat kaip to apaštalo, kuris kalba Kristaus vardu, kada jis sako: „Kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, teima ant pečių savo kryžių ir teseka mane." Jo siekis yra toks pat kaip didžiadvasio kovotojo, trokštančio atsistoti pirmose gretose šalia tų, kurie išgelbėti iš šios žemės, kurie nesutepti stovi priešais dievo sostą, kurie džiaugiasi paskutinėmis didžiosiomis avinėlio pergalėmis, kurie yra pašaukti, išrinkti ir ištikimi.

Sent Džonas taip ir liko nevedęs ir turbūt jau nebeveš. Jis pats vienas įstengė atlikti savo užsibrėžtą uždavinį, kuris dabar jau artėja į pabaigą. Jo šlovingoji gyvenimo saulė jau arti laidos. Paskutinis laiškas, kurį gavau iš jo, privertė mane apsiašaroti, bet pripildė mano širdį dieviško džiaugsmo; jis regi artėjant tikrą savo atpildą, žėrintį savo vainiką, kuris papuoš jo galvą. Aš žinau, kad sekantis laiškas, parašytas svetima ranka, praneš man, kad ištikimą ir uolų savo tarną pagaliau viešpats pasišaukė į savo džiaugsmo buveinę. Ir kodėl aš turėčiau dėl to verkti? Mirties baimė juk netemdys paskutinės Sent Džono valandos;

, jo protas liks šviesus, jo širdis—neįbauginama; jo viltis — nesusvyravusi; jo tikėjimas—kaip uola. Tai patvirtina jo paties laiške parašyti žodžiai:

„Mano viešpats,— rašo jis,— jau perspėjo mane. Diena po dienos jis . vis aiškiau man praneša: „Mes tikrai greit pasimatysime!" Aš gi kas valandą vis karščiau atsakau: „Tegu įvyksta tavo valia, viešpatie! Amen!"

™° Banjano knygoje „Piligrimo kelionė" karys Greithartas (Kilniaširdis) veda Krikščionio žmoną ir vaikus į Dangiškąjį Miestą.

1 A p o l i o n a s — pikta dvasia.

423

Brontė S. Br249 Džeinė Eir: Romanas / Iš anglų k. vertė M. Kazlauskai

tė ir J. Subatavičius.— 2-asis leid.— V. : Vaga, 1985.— 423 p.

XIX a. anglų rašvtojos romane su dideliu nuoširdumu vaizduojama našlaitės Džeinės Eir vaikystė atšiaurioje prieglaudoje, o vėliau jos gyvenimas aristokratų šeimoje, kur ji, būdama guvernantė, moko turčių vaikus. Skaitytoją žavi nuoširdus pasakojimo tonas, taurūs veikėjų poelgiai. Autorė kupina užuojautos paprastiems žmonėms, kelia emancipacijos, intelektualinės pažangos idėjas.

B 4703000000—198 U 8 5 BBK 84.4DBr-44

M 852(08)—£5 U (Anglų)

Sarlota Brontė. DZEINE EIR. Romanas • Redaktorius P. B i e l i a u s k a s . Viršelis dail A, K a ž d a i l i o . Men. redaktorius K. P a š k a u s k a s . Tech n. redaktorė D. A n d r i u k o n i e n e. Korektorė L. A b r a m a v i č i e n ė . • Duota rinkti 84.01.09. Pasirašyta spau dai 85.03.14. Leidinio Nr. 11536. Formatas 60X90'/i6. Popierius knygini s-žurnalinis* GaraituTJ „Baltika", 9 punktų. Iškilioji spauda. 26.5 apsk, sp. 1, 53,5 sąl, spalv. atsp, 30,7 leid. 1. Ti ražas 90 000 egz. Užsakymas 239. Kaina 2 rb 50 kp. Kietais viršeliais 2 rb 70 kp. • Leidykli ,,Vaga", 232600, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė Motiejaus Sumausko spaustuvė, 232600, Vilnius

A. Strazdelio 1,