Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų …—tini tie dvikamieniai vardai,...

88

Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė

Accentuation of Lithuanian compound male names: the circumflex of the first component

Anta

nas P

AkER

yS

Santrauka

Summary



Antanas PAkERySVilniaus pedagoginis universitetasLietuvių kalbotyros katedraT. Ševčenkos 31LT-031111 [email protected]

Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės dvi-kamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų etimologijos, jų kirčiavimas lyginamas su pamatinių žodžių, taip pat su dabartinių pavardžių ir asmenvardinių vieto-vardžių kirčiavimo ypatybėmis. Daugelio dvikamie-nių lietuvių vyrų vardų kirčiuotų pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perimama iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys. Pir-mųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių ne-kirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose

nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atve-jais tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vieto-vardžiais svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą.

Esminiai žodžiai: lietuvių asmenvardžiai, dvika-mieniai vyrų vardai, kilmė, kirčiavimas.

In this paper, the main etymologies of the first components of Lithuanian compound male names are reviewed and the accentuation of these com-pounds is compared with the accentual properties of their base words, the modern surnames, and respec-tive place names. The circumflex of the first stressed component of Lithuanian compound male names is most often inherited from the stressed roots of synchronically or etymologically related non-proper words. The circumflex diphthongs of the types aR, eR, iR, and uR are usually formed from the heterosyl-labic sounds of unstressed roots of non-proper base words. There are some cases when the accent of the first component of the compound names differs from the accent of their possible etymons indicated in the

literature. These cases deserve special attention. In some instances, one could be encouraged to look for other possible etymons, while in other cases one could have doubts about the codification of accentuation of some names. The accent of the first component of the compound male names is almost always confirmed by the accentuation of compound surnames or the place names of anthroponomical origin. The correct relation between the first com-ponents of the compound names and the non-proper words is also important from the didactic point of view, because the non-proper names help to learn the accentuation of the anthroponyms.

Key words: Lithuanian anthroponyms, compound male names, origin, accentuation.

žmogus ir žodis 2010 I

ISSN

139

2-86

00

89

akcen to l og i j a

Nemaža dalis dvikamienių lietuvių asmenvardžių paveldėta iš baltų prokalbės, jų vartojimo istorija yra daugiau nei du su puse tūkstančio metų (Zinkevičius, 2008, 25 ir kt.). Lietuvoje įsitvirtinus krikščiony-bei vietoj senųjų lietuviškų vardų oficialiai teikti krikščioniškieji vardai. Galimas daiktas, dvikamie-niai vardai nebuvo visai išstumti iš šnekamosios liaudies kalbos. Pradėjus rastis dvinariam žmonių įvardijimui didelė dalis senųjų lietuviškų vardų tapo pavardėmis (vienos jų visiškai perėmė vardų fonetinį ir morfologinį pavidalą, kitos sudarytos su lietuviškomis ar slaviškomis priesagomis). Svarbus sluoksnis – gana skirtingo amžiaus asmenvardinės kilmės vietovardžiai, ligi šių dienų savyje išsaugoję lietuvių asmenų vardus.

Tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje vėl imti populiarinti senieji, ypač dvikamieniai, lietuvių ar sulietuvinti prūsų vardai. Pirmąjį gana platų reko-menduojamų lietuvių vardų sąrašą 1933 m. „Gimto-joje kalboje“ paskelbė A. Salys (R II 267–284). Šiuo ir kitais šaltiniais remiantis lietuvių vardynas buvo toliau plėtojamas. Mūsų dienomis didžiausią normi-namąją reikšmę turi B. Savukyno ir K. Kuzavinio „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ (LVKŽ6).

Tačiau ligi šiol lietuvių vardų kirčiavimo dėsnin-gumai beveik netyrinėti. Neseniai pasirodžiusiame kapitaliniame Z. Zinkevičiaus veikale „Lietuvių as-menvardžiai“ (2008) esama tik trumpų skyrelių apie dvikamienių lietuvių asmenvardžių kirčiavimą.

Viename straipsnyje (Pakerys, 2009) nagrinėjami tie dvikamieniai lietuvių vyrų vardai, kurių kirčiuotas pirmasis dėmuo turi tvirtapradę priegaidę. Dabar tas darbas tęsiamas – tyrimo uždavinys yra analizuoti dvikamienius lietuvių vyrų vardus, turinčius tvirta-galę kirčiuotų pirmųjų dėmenų priegaidę.

Tiriamosios medžiagos pamatą sudaro visi tokios sandaros vardai, įtraukti į B. Savukyno ir K. Ku-zavinio „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ (LVKŽ6). Duomenys papildomi iš kitų šaltinių.

Nors dvikamienių vardų dėmenų kilmę nurodyti ne visada yra lengva (Zinkevičius, 2008, 170 ir kt.; LVKŽ6 15), ne tik etimologijos, bet ir didaktikos tiks-lais aktualu ieškoti bendrinių žodžių, galėjusių tapti vardų dėmenų pamatu. Be to, svarbu gretinti vardų ir pavardžių, asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčia-vimą. Derinant vardyno kilmės, darybos ir kirčia-vimo analizės metodus galima įžvelgti dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimo dėsningumus.

A-: Abutas, Agardas, Agaudas, Agedas, *Aginas1, *Agintas, Agirdas, *Akantas, Amanas,

1 Žvaigždutė „rodo, kad tasai vardas nėra istorinių šaltinių paliudy-tas ar iš pavardžių bei vietovardžių atstatytas senasis asmenvardis, bet neseniai (XX a.) padarytas ir imtas vartoti“ (LVKŽ6 36).

Amantas, *Amilas, Aminas, Amintas, *Atautas, Avydas, Avilas. Z. Zinkevičius (2008, 74) nurodo dar šiuos avd.: A-genas, A-(ia)-miras, A-kenas, A-vikas, A-vinas (čia kaip autentiškas avd. pateikiamas ir A-kantas). LVKŽ6 45 pirmasis dėmuo siejamas su lie. al-iái; aliái vienas „kiekvienas“, lyginamas su gr. állos „kitas“, got. alja „kitas“. A. Salys (R II 270) šį dėmenį gretina tik su got. alls „visas“ (rašo klaustuką). Z. Zinkevičius (1977, 120) jį siejo su al-ti „rėkauti“, got. alls „visas“ (prideda klaustu-ką); V. Sirtautas (1970, 34) – su alti „būti vandens plaunamam“; žr. dar (Blažienė, 2000, 11). LPŽ I 78, kur minimos visos šios galimos sąsajos, vis dėlto rašoma, kad pirmojo dėmens al- kilmė neaiški (žr. dar Bezzenberger, 1876, 412; Κузнецовъ, 1896, 50; Lewy, 1904, 42; Leskien, 1909, 325; Юркенас, 2003, 113). V. Toporovas (ПЯ I 71) mano, kad šį pr. avd. dėmenį derėtų sieti ne su got. alls, o su la. aloties „klysti“. Gretinimas su lie. aliái, alti leistų manyti, kad tvirtagalis a- yra susidaręs iš heterosilabinių garsų a, l, kurių pirmasis yra trum-pasis, nekirčiuotas. Aptariamų vardų pirmuosius dėmenis, rodos, būtų galima sieti ir su tvirtagalius dvigarsius turinčiais veiksmažodžiais almti, ama (ami) „pamažu sroventi“, amoti „šūkauti“ (LKŽ I 107, 108). Iš istorinių šaltinių užrašymų Ольгердъ, Олгирдъ ir pan. K. Būga (RR I 138) sprendė, kad šis vardas kirčiuotinas tvirtagališkai – Agirdas. Dėl priegaidės plg. pvd.: Amanas, Amanis, Álmintas ǁ Amintas, Amonas, Avikas, Álvikis (LPŽ I 88, 89, 91), Àl’mins, Àl’monts (Κузнецовъ, 1896, 50); vv. Algirda, Agirdus (k. Ukmergės r.), Agirdiškis (k. Panevėžio r.) (LATSŽ 7).

Ag-: Agminas, *Agvilas. Plg. dar avd. Alg-mantas (Skardžius, RR I 438), Ag-(i)-mantas (Zin-kevičius, 2008, 74). LVKŽ6 dėmuo alg- siejamas su lie. alg-à (agą) „atpildas, atlyginimas“, pr. ālg-as „algõs, atpildo“, la. àlg-a „alga“. A. Salys (ten pat), rašydamas apie vardus Algmantas, Algimnas, nu-rodo dėmens Alg- pamatinius žodžius algà : egtis „elgetauti“; žr. dar (Bezzenberger, 1876, 412; Lewy, 1904, 43; Leskien, 1909, 330; Trautmann, 1925, 131; LPŽ I 84; ПЯ I 72). Gal vertėtų atkreipti dėmesį ir į kitas veiksmažodžio egtis reikšmes – „maitintis; darbuotis“, iš-egti – „ištverti“ ir kt. (LKŽ II 1124).

Ak-: Akmenas. Z. Zinkevičius (2008, 74) nurodo avd. su kitu antrojo dėmens balsiu – Ak-(i)-minas; A. Salys (ten pat) šį pr. vardą kirčiavo Alkimnas. Pir-muoju dėmeniu, matyt, eina lie. akas, alkà „šventa giraitė, aukų kalnas, aukojimo vieta“ (LVKŽ6 50; žr. dar Trautmann, 1925, 131; Blažienė, 2005, 16–17).

Añ-: Añkantas. Žr. dar avd. Añ(t)-butas (Zinke-vičius, 2008, 74). LVKŽ6 55 an- kildinamas iš lie.

90



Anta

nas P

AkER

yS

prielinksnio añt2; žr. dar (Lewy, 1904, 43; LPŽ I 95; Zinkevičius, ten pat). Plg. tarm. prielinksnį añ „ant“ (LKŽ I 126–127), taip pat tarm. priešdėlį an-, pvz.: ankálti, ankšti (LKŽ I 127; žr. dar Zinkevičius, 1966, 416; 2008, 74). Pirmojo dėmens tvirtagalę priegaidę rodo ist. avd. Onkont (LVŽ I 104). Dėl kirčiavimo plg. pvd. Abutas (LPŽ I 95), bet vv. Ankanta, Ánkantus (k. Telšių r., LATSŽ 10; žr. dar LVŽ I 104).

A-: Abutas, *Agaudas, *Agintas, Amantas, Aminas, *Amintas, *Atautas, Avaidas, *Avaldas, Avydas, Avilas, Avystas. A. Salys (ten pat) dar prideda pr. vardą Adangas, o Z. Zinkevičius (2008, 74) nurodo ir šiuos avd.: A-deras, A-gėlas, A-likas, A-lingas, A-malas, A-muntas, A-palas, A-paltas, A-vidas. Paprastai ar- siejamas su lie. prieveiksmiu a „taip pat, irgi“ (Salys, ten pat; LPŽ I 123; LVKŽ6 58; Zinkevičius, 2008, 74–75). LVKŽ6 58 dar lygi-namas su la. arī, pr. er „t. p.“; žr. dar (Bezzenberger, 1876, 412; Lewy, 1904, 43; Trautmann, 1925, 131; ПЯ I 100; Blažienė, 2005, 235). Dėl priegaidės plg. pvd. Aminas (LPŽ I 123); vv. Armina, Aminus (k. Alytaus r., LATSŽ 14), Amino alksnýnas, Amino peva (LVŽ I 181), bet Arvyda, Árvydus (k. Vilniaus r., LATSŽ 14).

Ãš-: Ãšmantas, Ãšvydas, Ãšvilas. Plg. dar avd. Ãš-manas, Ãš-mintas, Ãš-paltas (Zinkevičius, 2008, 75). LVKŽ6 61 rašoma, kad aš- kilęs iš až- : lie. prielinksnio až, ažu „už“; žr. dar (ПЯ I 120). LKŽ I prielinksnio až variantas aš nenurodomas (jis galimas dėl priebalsių asimiliacijos); rytų Lietuvoje dažniau pasitaiko priešdėlis aš- (Zinkevičius, 1966, 428). LPŽ I 131, svarstant pvd. Ãšmantas darybą, pirmasis dėmuo nei su prielinksniu, nei su priešdėliu nesieja-mas, čia rašoma, kad M. Birila pvd. *Aš-vila lygina su lie. ašvà (ãšvą). Etimologiškai asmenvardžių pirmąjį dėmenį aš- galbūt derėtų sieti su ãšaka, ãšutas, aštrùs (ãštrų) ir kt. Plg. pvd. Ãšmanas, Ãšmantas, Ãšmona, Ãšmonas, Ãšmontas (LPŽ I 130–132); vv. Ašmintà, Ãšmintą (k. Prienų r., LATSŽ 15), Ãšmantiškė (pv. Rietavo r.), Ãšmanto girãlė ‖ Ãšmanto girkė (Šila-lės r.) Ãšmanto upẽlis (Mažeikių r.) (LVŽ I 196).

Aũ-: Aũbartas, Aũdangas, *Aũdingas, *Aũgedas, Aũgraudas, Aũmantas, Aũrimas, *Aũšautas. A. Salys (ten pat) deda dar ir lie. vardą Aũlaukas, pr. Aũjotas, Aũtaras, o Z. Zinkevičius (2008, 75) ir šiuos avd.: Aũ-daras, Aũ-ganas, Aũ-genas, Aũ-gulas, Aũ-linas. Pirmasis dėmuo paprastai kildinamas iš pr. au- „ša-lin“, plg. lie. aũmonėm, aũmoniom „be nuomonės“ (Salys, ten pat; LVKŽ6 62; Zinkevičius, 1977, 120; 2008, 75; žr. dar Bezzenberger, 1876, 412; Lewy,

2 Vardai, kurių pirmieji dėmenys siejami su prielinksniais, prieš-dėliais, tradiciškai laikomi dvikamieniais.

1904, 43; ПЯ I 142). Leskienas (1909, 331) manė, kad avd. Aumantas dėmuo au- galįs būti iš ał-. Plg. pvd. Aũdaras (LPŽ I 134).

Aũg-: *Aũgmantas, *Aũgmilas, *Aũgminas, *Aũgvydas, *Aũgvilas, *Aũgvinas. Pirmąjį dėmenį tiesiai sieti su lie. áug-ti (LVKŽ6 63) trukdo skirtingos šaknų priegaidės. Geriau būtų Aũg- gretinti su aũgas „augimas ir kt.“, augùs, aũgų „vešlus, tarpus; aukšto ūgio, augalotas; labiau suaugęs, vyresnis“ (LKŽ I 461, 473); plg. pvd. Augà, Augùlis aiškinimą (LPŽ I 135, 136).

Aũš-: *Aũšveitas, Aũšvydas. LVKŽ6 67 šių vardų pirmieji dėmenys siejami su lie. aũš-ti, auš-rà (aũš-rą) (galima dar minėti lie. aušà, aũšą „aušra“, LKŽ I 509); taip pat nurodoma Aũšveito kilmė iš *Auš-šveito. LPŽ I 141 dedama pvd. Áušvydas (tvirtapradė priegaidė) ir rašoma, kad daugiau sudurtinių avd. su sandu auš-, rodos, nežinoma; galbūt tai esąs apo-foninis aš- variantas, plg. Ašvỹdis. Z. Zinkevičius (2008, 75) teikia tvirtapradiškai kirčiuojamus avd. Áuš-giras, Áuš-vydas ir mano, kad pirmasis dėmuo galįs būti atsiradęs iš Aus- dėl áuš-ti įtakos (todėl ir tvirtapradė priegaidė).

Ba-: Bagailas, Bakintas, *Bamantas, Batautas, Bavainas, *Bavaldas, Bavydas. A. Salio (ten pat) nuomonė, kad pirmasis dėmuo sietinas su bárti (plg. rus. бороться „kovoti“) kar-tojama LVKŽ6 70, LPŽ I 196 (plg. dar Bezzenberger, 1876, 413; Lewy, 1904, 44; Leskien, 1909, 335; Trautmann, 1925, 133; ПЯ I 193–194; Pėteraitis, 1997, 71). Tačiau tokia tiesioginė sąsaja vargu ar įmanoma dėl skirtingų priegaidžių. Gal geriau būtų avd. dėmenį Ba- lyginti su priebalsinių priesagų vediniais ba-nis, bar-ns, ba-nį; bar-nùs, ba-nų ir kt. (LKŽ I 661, 662). J. Jurkėnas (Юркенас, 1967, 45) Bar- linkęs sieti su lie. barstýti (basto), la. bars „minia“ ir kt. Beje, A. Salys (R II) vienur yra kirčia-vęs tvirtagališkai – Bakintas, Batautas, Bavyda (p. 270), kitur tvirtapradiškai – Bárkintas (p. 276), Bártautas (p. 281), Bárvainas (p. 282), Bárvydas (p. 283); plg. dar pvd. Bárvainas, Bárvidas, Bárvydas (LPŽ I 206, 207; žr. dar Bár-vydas, Skardžius, RR I 437). Z. Zinkevičius (2008, 77) taip pat pirmumą teikia tvirtapradei priegaidei ir sąrašą papildo dar šiais avd.: Bár-gainas, Bár-galas, Bár-gelas, Bár-kantas, Bár-kulas, Bár-manas, Bár-telas, Bár-tenas, Bár-tulas, Bár-vidas (priduria, kad pirmasis dėmuo pasakomas ir su tvirtagale priegaide). Pateiktose lytyse atsikartoja tvirtapradė bár-ti šaknis.

Bat-: Batminas, *Batvilas. Dėmuo Bart- lai-komas anksčiau aptarto Bar- variantu (Salys, R II 270; LVKŽ6 71), bet šiuo atveju dar sunkiau pagrįsti tvirtagalę šaknies priegaidę. Z. Zinkevičius (2008,


ISSN

139

2-86

00

91

akcen to l og i j a

77) kirčiuoja avd. Bárt-minas, Bárt-lingas (galinti būti ir tvirtagalė priegaidė) ir teigia, kad pirmasis dėmuo galįs būti Bar- perdirbinys (arba atvirkščiai). LPŽ I 204 kirčiuojamos pvd. Bartmnas, Bártlingas (pastarasis avd. čia kildinamas iš vok. Bartling).

Be-: Benoras, Bevydas. Plg. dar šiuos avd.: Be-geras, Be-kintas, Be-maldas, Be-telas, Be-tinas, Be-vainas, Be-vidas (Zinkevičius 2008, 78). LVKŽ6 73 bei- siejamas su lie. be „ar, bau“, beg „ar, begu“; žr. dar (Zinkevičius, ten pat). Leskienas (1909, 331) rašo bai- (Bainoras, Baividas) ir šį dėmenį gretina su lie. bijoti-s (la. bītie-s), lie. bajùs. LPŽ I 221 teigiama, kad analogiškų pavardžių dėmens bei- kilmė neaiški. Plg. pvd. kirčiavimą Benaras, Benaris, Benartas, Benoras, Benoris, Benorius, Benortas, Béividas, Béivydas ‖ Bevydas; pvd. Begeras gali būti kildi-nama iš vok. Beiger (LPŽ I 220–222). Tvirtapradį Béi- galbūt tiktų lyginti su béi „beje“ (LKŽ I 733). Žr. dar vv. Benoras (k. Biržų r.), Benoriškė (k. Šiaulių r.), Benoriškiai (k. Klaipėdos r.), Benoriškis (k. Radviliškio r.), taip pat Begeriškiai (k. Tauragės r.) (LATSŽ 31; žr. dar LVŽ I 417).

Be-: Betautas, Bevainas. Pirmasis dėmuo kildi-namas iš lie. be-ti (LVKŽ6 75; toliau čia nurodoma: plg. bér-nas, la. bēr-ns „vaikas“, got. barn „t. p.“). Z. Zinkevičius (2008, 78) šį avd. dėmenį irgi sieja su lie. be-ti (: brti, bar-stýti), bet pirmumą teikia tvirtapradžiam kirčiavimui: Bér-gaudas, Bér-kinas, Bér-manas, Bér-noras, Bér-tautas, Bér-telas, Bér-tulas, Bér-vainas, Bér-vydas, Bér-žintas. Plg. pvd. Bérgaudas (LPŽ I 237), Béržintis (LPŽ I 244; čia jos kilmė nagrinėjama savaip); vv. Bekinėnai (k. Telšių r.), Bérnoriškiai (k. Kauno r.) (LATSŽ 32), Bekiniškė (mš. Kėdainių r., LVŽ I 439).

Bu-: Buvydas. Dėmuo Bu- paprastai siejamas su lie. bui-ts (bu-tį; plg. dar butis, LKŽ I 1135), žr. (LVKŽ6 81; Zinkevičius, 1977, 128; LPŽ I 337), toliau – su b-ti, b-ti „buvo“, la. bujums „būtis“ (LPŽ I 337). Plg. dar avd. Bùi-malas, Bùi-milas, Bùi-vidas, Bùi-vydas Bùi-vilas, Bùi-vinas (Zinke-vičius, 2008, 80; čia pirmasis dėmuo kildinamas iš Bu- su i epenteze ir priduriama, kad sakoma ir Bu-). Plg. pvd. Buvidas, Bùivydas ‖ Buvydas (LPŽ I 336; Salys, R II 108; žr. dar Bùivydas, Sa-lys, R II 206; Skardžius, RR I 438); vv. Bùivydai (k. Vilniaus r.), Buivyda, Buvydus (k. Anykščių, Kauno, Švenčionių r.), Buvydiškė (k. Šilalės r.), Bùivydiškės (k. Vilniaus r.), Bùiviliškė (k., vs. Igna-linos r.) (LATSŽ 43).

Čiõ-: Čiõvydas. Pirmasis dėmuo siejamas su lie. čiõn „čia“ (LVKŽ6 87). Z. Zinkevičius (2008, 81) avd. Čió-manas, Čió-vydas kirčiuoja tvirtapradiškai (priduria pastabą, kad galima ir tvirtagalė priegaidė)

ir sieja su dvejopos priegaidės prieveiksmiu čión, čiõn „čia, čionai“ (plg. LKŽ II 114).

Daũ-: Daũbaras, Daũgailas, Daũgantas, Daũgardas, Daũgaudas, Daũgėlas, Daũgilas, Daũginas, Daũgintas, Daũgiras, Daũgirdas, Daũjotas, Daũkantas, Daũkintas, Daũmantas, Daũmilas, *Daũmintas, Daũnoras, Daũsprungas, Daũtaras, Daũtartas. A. Salys (R II 271) dar prideda lie. vardus Daũdardas [= Daũdaras ar Daũdargas?], Daũtilas. Plg. dar šiuos avd.: Daũ-bartas, Daũ-butas, Daũ-dargas, Daũ-ganas, Daũ-gautas, Daũ-gedas, Daũ-gelas, Daũ-gidas, Daũ-liudas, Daũ-manas, Daũ-paras, Daũ-skardas, Daũ-skurdas, Daũ-vilkas, Daũ-žinas (Zinkevičius, 2008, 82–83). Manoma, kad dėmuo dau- yra atsiradęs iš daug- : lie. daũg (Salys, R II 12, 271; LPŽ I 466; Zinkevičius, 2008, 83). LVKŽ6 94 nurodomas ir veiksmažodis dáug-inti, nors jis turi tvirtapradę priegaidę; plg. tarm. kirčiavimo gretybes daũginti, daugnti (LKŽ II 321). Z. Zinke-vičius (1977, 133) pamatinius žodžius pateikia tokia tvarka – dáuginti, daũg. Trumpesnis dėmuo dau-, matyt, pirmiausia atsirado dėl degeminacijos (kartais ir dėl asimiliacijos), pvz.: Daũgirdas < *Daug-gir-das, Daũkantas < *Dauk-kantas < *Daug-kantas, žr. (Zinkevičius, 1977, 133; 2008, 83), o vėliau imtas vartoti ir kituose avd. (žr. dar Κузнецовъ, 1896, 43; Lewy, 1904, 46; Leskien, 1909, 334; Trautmann, 1925, 135; Salys, R II 116; ПЯ I 307; plg. Bezzenber-ger, 1876, 414). Plg. pvd. Daũbaras (ir Daubãras), Daũbaris (ir Daubãris), Daũbartas, Daũberas, Daũboras, Daũburas, Daũgalas, Dáugėla, Daũgelas, Daũgialas, Daũgilas, Daũgintas, Daũgirda, Daũgirdas, Daũgirtas, Dáujatas, Dáujetas, Daũjota, Dáujotas ‖ Daũjotas (ir Daujõtas), Daũjotis (ir Daujõtis), Daũkantas (ir Daukañtas), Daũkilas, Daũkintas, Daũkontas, Daũmantas, Daũmontas, Daũnara, Daũnaris, Daũnora, Daũnoras (ir Daunóras, Daunõras), Daũnoris, Daũnorius (ir Daunõrius), Dáupara, Dáuparas, Daũskardas, Daũskartas, Daũskortas, Daũskurdas, Daũskurdis (ir Dauskudis), Daũskurtas, Daũtaras, Daũtartas, Daũtoras, Daũtortas (LPŽ I 465–475), Dóubars, Daúkonts, Dáukints (Κузнецовъ, 1896, 43); vv. Dau-bara, Daũbarus (k. Šilutės, Vilniaus r.), Daũgailiai (mstl. Utenos r.), Daũgalaičiai (k. Joniškio r.), Daugėla, Daũgėlus (k. Klaipėdos r.), Daũgeliškiai (k. Jurbarko, Kauno r.), Daũgerdiškiai (k. Šakių r.), Daũgirdai (k. Alytaus, Marijampolės r.), Daugirda, Daũgirdus (k. Kelmės, Radviliškio, Raseinių r.), Daukanta, Daũkantus (k. Prienų, Radviliškio, Tel-šių r.), Daumanta, Daũmantus (k. Anykščių r., vs. Kėdainių r.), Daupara, Daũparus (k. Klaipėdos r.), Dauskurda, Daũskurdus (k. Kelmės r.), Daũtartai

92



Anta

nas P

AkER

yS

(k. Raseinių r.) (LATSŽ 55–58), Daũgeliškis (ež., Skiemonys), Daũgirdas (u., Vaiguva), Dáujotas (u., Gruzdžiai) (LUEV 27, 28). Anksčiau buvo teikiamas ir vieno vardo dvejopas kirčiavimas – Daũjotas ‖ Dáujotas (Salys, RR II 209; LVEŽ 71). Beje, avd. Daũbaras gali būti kilęs ir iš apeliatyvo daũbaras „kas stoviniuoja be darbo, kitiems dirbant, tinginys“ (LKŽ II 310).

Daũg-: Daũgmantas, *Daũgmintas, Daũgturas, Daũgvardas, Daũgvydas, Daũgvilas, Daũgvinas. A. Salys (R II 271) dar prideda lie. vardą Daũgmaudas (Zinkevičiaus darbe (2008, 83) – per aprikimą iš-spausdinta Daũg-mandas; žr. t. p. veik., 199); žr. dar avd. Daũg-skurdas (Zinkevičius, 2008, 83). Pirmasis dėmuo siejamas su lie. daũg (Κузнецовъ, 1896, 43; Salys, ten pat; LVKŽ6 96; plg. Lewy, 1904, 46; Trautmann, 1925, 135; ПЯ I 307–308), kartais dar ir su dáuginti (LVKŽ6 96; Zinkevičius, ten pat). Plg. pvd. Daũgskurdis (LPŽ I 470); vv. Daugmanta, Daũgmantus (k. Klaipėdos r., LATSŽ 56). Žr. dar ist. avd. Довгвилъ, Довк-видъ, Dowgwił (Būga, RR I 235; Юркенас, 2003, 113).

De-: Demantas, *Demilas, Devilas. Z. Zinke-vičius (2008, 83) nurodo dar šiuos avd.: De-gilas, De-noras, De-vainas. LVKŽ6 100 dei- kildinamas iš lie. ir pr. Devas „Dievas“; plg. dar lie. deiv, devę (Zinkevičius, ten pat; žr. dar Юркенас, 2003, 54, 89). LPŽ I 480 pvd. Demantas, Demontas dėmuo dei- siejamas su dai- ir nurodoma, kad jų kilmė nėra aiški (LPŽ I 447).

Draũd-: Draũdvilas. Pirmojo dėmens pamatu, matyt, eina lie. draũs-ti, draũd-ė (LVKŽ6 106; LPŽ I 522; Zinkevičius, 2008, 85; žr. dar Lewy, 1904, 46; ПЯ I 367; Blažienė, 2005, 55). Plg. pvd. Draũdvilas (LPŽ I 522).

E-: Ebaras, Ebartas, Ebutas, *Edargas, Edravas, Egailas, *Egantas, *Egaudas, *Egedas, Egėlas, *Egydas, Egilas, Eginas, Egintas, Egirdas, Ekantas, Ekintas, Emanas, Emantas, *Emilas, Eminas, *Emintas, *Enartas, Enoras, Erimas, *Erimtas, *Etaras, Etautas, *Evaidas, *Evardas, Evydas, Evilas, Evinas. Plg. dar šiuos avd.: Eskaudas (Salys, ten pat); E-garas, E-genas, E-giras, E-kinas, E-neras, E-rinas, E-senas, E-sinas, E-tulas, E-vanas, E-venas (Zinkevičius, ten pat; čia kaip autentiški avd. minimi ir E-dargas, E-gantas, E-gaudas, E-gedas ir kt.). Dėmuo ei- grin-džiamas lie. e-ti (Salys, ten pat; LPŽ I 562; LVKŽ6 109; Zinkevičius, 2008, 86; plg. dar Bezzenberger, 1876, 415; Trautmann, 1925, 136; ПЯ II 18–19; Blažienė, 2005, 254). Plg. pvd.: Ebutas, Egardas, Egerdas, Egertas, Egirdas, Ekinas, Emanas, Emantas, Emonas, Emondas, Emontas, Emuntas,

Enoras (ir Einóras), Enoris (ir Einõris), Esenas (LPŽ I 562–568); vv. Eigina, Eginus (k. Šakių r.), Eigirda, Egirdus (k. Panevėžio r.), Egirdonys (k. Alytaus r.), Ekiniškis (k. Rokiškio r.), Eivyda, Evydus (k. Plungės r.) (LATSŽ 71, 72), Ekiniškio ẽžeras (Juodupė, LUEV 39).

Ed-: Edgintas, Edimtas, Edmantas, Edminas, *Edvainas, *Edvydas, Edvilas, *Edvinas. Žr. dar avd. Ed-manas, Edž-iotas (<*Ed-jotas; Zinkevi-čius, ten pat; čia autentiškais avd. laikomi ir tie, kurie LVKŽ6 pažymėti su žvaigždute). LVKŽ6 110 dėmuo eid- siejamas su lie. eid-lùs, ed-lų (LVKŽ6 110) ir su lie. eid-ýti „eiti“ (Zinkevičius, ten pat), ed-inti „t. p.“ (LPŽ I 562); žr. dar (ПЯ II 19; Blažienė, 2005, 253). A. Salys (ten pat) visą kamienų grupę Ei-, Eit-, Eid-, Eis- kildina iš eiti. Plg. pvd. Edentas, Edimtas, Edintas (ir Eidntas), Edmontas (LPŽ I 563, 564), Éidimts (ir Eidmts, Κузнецовъ, 1896, 46, 49); vv. Edintaičiai (k. Telšių r.), Edintiškiai (k. Kelmės r.), Edžiotai (k. Šilalės r.), Edžiotoniai (k. Pasvalio r.) (LATSŽ 71).

Eg-: *Egmantas, Egminas, *Egmintas. Visi šie avd. Z. Zinkevičiaus (2008, ten pat) laikomi autentiškais. LVKŽ6 114 dėmuo eig- gretinamas su lie. eig-lùs, eg-lų „eiklus“ (LVKŽ6 114) ir su eig-à, eg-ą „ėjimas“ (LPŽ I 562; Zinkevičius, ten pat), eg-is „eiga; ėjimas, kelionė“ (LPŽ I 562). Plg. pvd. Egminas (ir Eigmnas, LPŽ I 566).

Es-: Eskantas, Esmantas, Esminas, Esmintas, *Esvaldas, Esvydas, *Esvinas. Z. Zinkevičius (ten pat) prideda avd. Es-manas (ir visus anksčiau minėtus vardus laiko autentiškais). A. Salio (ten pat) nuomone, Eis- yra viena žodžio eiti šaknies atmainų. Panašiai nagrinėjama ir LPŽ I 562; tik čia dar pri-dedama daugiau galimų pamatinių žodžių. Pirmasis dėmuo kildinamas iš lie eisà, esą „eisena“, eis-lùs, es-lų „mėgstantis daug vaikščioti; kuris greitais eina“ (LPŽ I 562; Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 117 dėmuo eis- siejamas ir su pr. eisei „eiti“. Z. Zinke-vičiaus (1977, 139) sąsaja su būs. l. es-iu abejotina, nes dvikamienių žodžių dėmenimis būs. l. formos paprastai netampa. Plg. pvd. Esmantas, Esmintas, Esmonta, Esmontas, Esmuntas (LPŽ I 568–569).

Et-: *Etmilas, Etminas, *Etvaldas, Etvydas, Etvilas, *Etviltas. Žr. dar avd. Et-(i)-mantas, Et-manas, Et-vaidas, Et-vardas, Et-vidas, Et-vinas (Zinkevičius, ten pat; čia nurodomi ir avd. Etmilas, Etvaldas, Etviltas). Pirmasis dėmuo paprastai siejamas su lie. eti (Salys, ten pat; LVKŽ6 118; Zinkevičius, ten pat; žr. dar Bezzenberger, 1876, 412; Lewy, 1904, 47; Blažienė, 2000, 34–35). Tačiau bendraties -ti priebalsis šiaip jau neturėtų pereiti į dvikamienius vardus. Todėl dar nurodomas ir daikta-


ISSN

139

2-86

00

93

akcen to l og i j a

vardis et-ena „kas greitas“ (LPŽ I 562; Zinkevičius, ten pat). Galbūt derėtų pridurti ir dalyvį et-as. Plg. pvd. Etmanas, Etmonas, Etmontis (ir Eitmoñtis), Etvidas, Etvydas (LPŽ I 569, 570); vv. Eitmina, Etminus (k. Vilniaus r.), Etminiškės (k. Vilniaus r.) (LATSŽ 72).

Ed-: *Edginas, *Edmantas, *Edmilas, Edvilas. Žr. dar avd. Ed-manas (Zinkevičius, ten pat; čia dedami ir visi anksčiau nurodyti avd.). Dė-muo erd- siejamas su lie. erd-v, ed-vę – sen. reikšme „laisvas žemės plotas“ (LVKŽ6 126; Zinkevičius, 2008, 87), taip pat lyginamas su sen. vok. aukšt. erda „žemė“, sen. ind. árdha „vieta, kraštas“ (LVKŽ6 126). Minėtini dar būdvardžiai edvas, erdvùs, edvų „platus, talpus, dukslus“ (LKŽ II 1139, 1140). Beje, daiktavardis kirčiuojamas ir tvirtapradiškai – érdvė (LKŽ I 1139).

Ga-: Gavilas. Z. Zinkevičius (ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Ga-galas (plg. gagalas „antinas“), Ga-valas, Ga-venas. Dėmuo gai- kildinamas iš lie. gajùs, gaivùs (gavų) (LVKŽ6 135). A. Salys (R II 214) vardą kirčiavo dvejopai – Gavilas ‖ Gaivlas. Plg. pvd. Gagala, Gagalas (LPŽ I 607); vv. Gaigala, Gagalus (k. Biržų, Kauno, Molėtų r., LATSŽ 75).

Gañ-: Gañtautas. Z. Zinkevičius (2008, 88) deda dar avd. Gañ-gailas. LVKŽ6 137 rašoma, kad pirmasis dėmuo siejamas su ganyti, plg. ginti. A. Sa-lys (R II 272) dėmenį gan- gretina su gin-, kuris savo ruožtu kildinamas iš gnti (žr. kiek atsargesnę nuomonę dėl dėmens gan(t)- LPŽ I 621; plg. ПЯ II 151). Galima manyti, kad pamatinio veiksmažodžio gan-ýti heterosilabiniai šaknies garsai (balsis a čia yra nekirčiuotas, trumpasis) dvikamieniame varde sudaro tvirtagalį dvigarsį añ. Tačiau kitos šio veiks-mažodžio formos gãn-o, gãn-ė labiau rodo galimybę formuotis tvirtapradžiam dvigarsiui (plg. gánvaikis „arklių piemuo“, LKŽ III 108; žr. dar panašios san-daros veiksmažodžiu dar-ýti, dãr-o, dãr-ė grindžiamą tvirtapradį dvikamienių vardų dėmenį dár-, Pakerys, 2009, 188). Kirčiavimu Gañtautas artimesnis su giñ-ti ar iš šios bendraties padarytu dalyviu giñ-t-as; šaknyje pasireiškia balsių kaita; plg. dar pastabas dėl mañ- : man-ýti, mãn-o, mãn-ė : miñ-ti, p. 96).

Gaũd-: Gaũdrimas, Gaũdvaišas, Gaũdvydas, Gaũdvilas, Gaũdvinas. Žr. dar avd. Gaũd-visas, Gaũd-žadas, Gaũdžiotas (<*Gaũd-jotas) (Zinke-vičius, 2008, 89). LVKŽ6 139 gaud- gretinamas su gaud-ùs, gaũd-ų „skardus“; gaũd-ė, gaũs-ti (plg. LPŽ I 639–640; Zinkevičius, 2008, 90; žr. dar Bezzen-berger, 1876, 415; Lewy, 1904, 48; ПЯ II 174–175). Pirmąjį dėmenį sieti su gáuti, (su)gáudinti (Salys, ten pat) trukdytų šaknų priegaidžių skirtybės. Ne-

bent būtų pasitelkiami tos pačios semantinės grupės veiksmažodžiai gaũdelėti, gaũdelioti, gaũdeliuoti (LKŽ III 161). Plg. vv. Gaũdvaišai (k. Šilalės r., LATSŽ 78).

Gẽ-: Gẽtautas. Z. Zinkevičiaus (2008, ten pat) minimas dar avd. Gẽ-vilas. LVKŽ6 150 ge- kildina-mas iš ged- (žr. toliau); t. y. Gẽtautas < *Get-tautas < * Ged-tautas; žr. dar (Būga, RR I 257). Plg. pvd. Gẽtautas (LPŽ I 661); vv. Getauta, Gẽtautus (k. Pakruojo r., LATSŽ 83), Gẽtautiškė (k. Pašilės par., Būga, RR I 257), bet plg. Getautškė (k. Kelmės r., LATSŽ 83).

Gẽd-: Gẽdbutas, Gẽdgailas, Gẽdgantas, Gẽdgaudas, Gẽdimtas, Gẽdmantas, *Gẽdmilas, Gẽdminas, Gẽdmintas, Gẽdrimas, *Gẽdvaidas, Gẽdvainas, *Gẽdvaldas, *Gẽdvardas, Gẽdvydas, Gẽdvilas, Gẽdvinas. Čia priklauso ir Gẽdkantas (Salys, ten pat; LVKŽ6 šis vardas praleistas, įdėti tik moterų vardai Gedkantà, Gẽdkantė). Žr. dar avd. Gẽd-gėlas, Gẽd-manas, Gẽd-rinas [= Gẽd-rimas], Gẽd-spūdas, Gẽd-spuras (Zinkevičius, ten pat, plg. t. p. veik., 203–204). LVKŽ6 140 rašoma, kad Gẽdartas yra kilęs iš *Gẽdtartas (tokiu atveju reikėtų įžvelgti progresyvinę priebalsių asimiliaciją ir degeminaciją). A. Salys (ten pat) dėmenį ged- sieja su (pasi)gesti : gedėti : gedauti (žr. dar LPŽ I 639; Zinkevičius, ten pat); LVKŽ6 140 – tik su ged-áuti „ilgėtis“; dėl pr. avd. žr. (Bezzenberger, 1876, 416; Κузнецовъ, 1896, 41; Lewy, 1904, 48; Trautmann, 1925, 138; ПЯ II 182–184; Blažienė, 2000, 40; 2005, 60). Padėtinio ilgumo balsio ẽ tvirtagalę priegaidę rodo formos pasi-gẽd-o; gẽd-i (gedti); gẽd-ulas „gedu-lingas, liūdnas“ (LKŽ III 199). Plg. pvd. Gẽdbudas, Gẽdbutas, Gẽdgaudas, Gẽdkantas, Gẽdminas (ir Gedmnas), Gẽdmintas, Gẽdmontas, Gẽdspūdas, Gẽdvila (ir Gedvilà), Gẽdvyla (LPŽ I 638–642; čia pvd. Gẽdartas kildinama iš vok. avd.), Gedvlas ‖ Gẽdvilas (Salys, R II 215, plg. Gedvlas LPŽ I 642), Gèdgauds, Gèdmins, Gèdmints, Gèdvils (Κузнецовъ, 1896, 41); vv. Gedgauda, Gẽdgaudus (k. Jonavos, Raseinių r.), Gẽdgaudiškė (k. Tauragės r.), Gedrima, Gẽdrimus (k. Telšių r.), Gedvyda, Gẽdvydus (k. Klaipėdos, Raseinių r.) (LATSŽ 79, 80).

Ge-: Getautas, *Gevydas. A. Salio (R II 273) nurodomas dar ir Gekintas (žr. dar Būga, RR I 257), o Z. Zinkevičiaus (2008, 90) – ir avd. Ge-minas. Dėmuo gei- kildinamas iš ged- (LVKŽ6 143, 145). Fonetiškai nesunkiai paaiškinama gal tik pirmojo vardo garsų raida: Getautas < *Geit-tautas < *Geid-tautas. Galimas daiktas, šitaip atsiradęs dėmuo gei- perėjo ir į vardus Gekintas, Gevydas.

Ged-: Gedbutas, Gedvilas. LVKŽ6 143 geid- siejamas su pr. gēide „laukti“, lie. gesti, gedė; pa-

94



Anta

nas P

AkER

yS

geid-áuti; žr. dar (Bezzenberger, 1876, 416; Lewy, 1904, 48; Trautmann, 1926, 138; Salys, ten pat; ПЯ II 191–192; Blažienė, 2000, 40; 2005, 62).

Ges-: Gesmantas, Gestaras, Gestautas, *Gesvydas, *Gesvinas. Z. Zinkevičius (2008, 91) pastaruosius avd. laiko autentiškais, be to, deda avd. Ges-teras. Dėmuo geis- gretinamas su lie. ges-ti (Salys, ten pat; LPŽ I 645; LVKŽ6 144; Юркенас, 2003, 53; Zinkevičius, ten pat). Plg. pvd. Gestaras, t. p. Geštaras, Geštora, Geštoras (LPŽ I 645); vv. Gestariškės (k. Alytaus r.), Gesteriškiai (k. Vilka-viškio r.) (LATSŽ 81).

Ge-: Gemantas, Geminas, Getaras, Getautas, Gevydas, Gevilas, Gežadas. A. Salys (ten pat) deda dar šiuos pr. vardus: Gekantas, Gekintas, Gemanas Tiesioginė pirmojo dėmens sąsaja su gẽr-as (LVKŽ6 148; plg. dar Bezzenberger, 1876, 416; Lewy, 1904, 49; Salys, ten pat) suponuotų ne tvirtagalę, o tvirta-pradę naujojo dvigarsio er priegaidę (plg. gérgėris). Greičiausiai Gemantas yra kilęs iš vardo Germantas (išnykus jungiamajam balsiui iš nekirčiuoto balsio e ir priebalsio r galėjo susidaryti tvirtagalis e). Ar ir kituose varduose taip susidaręs dvigarsis e, sunku pasakyti. Galbūt vardų pirmuosius dėmenis galima gretinti dar su žodžiais ger-m (ge-mę), ge-mena, ge-mis (LKŽ III 260, 261). Tačiau Z. Zinkevičius (2008, 92) avd. kirčiuoja tvirtapradiškai (prideda pastabą, kad sakoma ir Ge-): Gér-butas, Gér-ge-las, Gér-jotas, Gér-kantas, Gér-kintas, Gér-likas, Gér-manas, Gér-(i)-mantas, Gér-minas, Gér-taras, Gér-tartas, Gér-tautas, Gér-velas, Gér-vydas, Gér-vilas, Gér-vinas, Gér-žadas. Plg. pvd. Gevinas (LPŽ I 660; čia ši pvd. kildinama iš apeliatyvo gevinas; plg. dar pvd. Gemanas, kuri, manoma, gali būti kilusi iš vok. avd., LPŽ I 657); vv. Gemantas (ež., Telšiai, LUEV 46), Gervina, Gérvinus (k. Ukmergės r., LATSŽ 83). Kažin ar netiktų ir bk. vardų pirmąjį dėmenį ger- kirčiuoti tvirtapradiškai?

Gẽs-: Gẽskantas, Gẽstautas, Gẽsvinas. Žr. dar avd. Gẽs-gailas, Gẽs-gaudas, Gẽs-manas, Gẽs-nautas, Gẽs-tartas, Gẽs-vilas (Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 149 ges- siejamas su pasi-gès-ti (žr. dar Salys, ten pat; Zinkevičius, ten pat). Avd. balsis e yra padėtinio ilgumo. Plg. pvd. Gẽsnartas, Gẽsnautas, Gẽstartas, Gẽstautas, t. p. Gẽštartas, Gẽštautas, Gẽštovtas (LPŽ I 660, 661), plg. vardą Gèstautas (Salys, R I 216; gal čia apsirikimas?); vv. Gestauta, Gẽstautus (k. Kretingos r., LATSŽ 83).

Giñd-: Giñdvilas. Dėmuo gind- kildinamas iš lie. pasi-gèsti, pasi-geñda (Salys, R II 274; žr. dar LVKŽ6 152; LPŽ I 651, 669).

Gid-: Gidmantas, Gidvainas, Gidvydas, Gidvilas. Pirmasis vardų dėmuo siejamas su gird-

ti, gid-i; gid-as „gandas, žinia“ (LVKŽ6 154; žr. dar Κузнецовъ, 1896, 41; Lewy, 1904, 49; Leskien, 1909, 339; Salys, R II 273; ПЯ II 243; Blažienė, 2005, 263; Zinkevičius, ten pat). Tiesa, A. Salys (ten pat) kirčiavo Grdmantas, Grdvainas, Grdvydas (plg. Gidvilas – Salys, R II 216), Z. Zinkevičius (2008, 94) – Grd-manas, Grd-vainas, Grd-vydas, Grd-vilas (tariama ir Gid-). Tvirtapradė priegaidė neatitinka pamatinio veiksmažodžio šaknies kirčia-vimo. Plg. pvd. Gidvainas, Grdvainis ‖ Gidvainis (ir Girdvanis) (LPŽ I 673), Grdvainis (Κузнецовъ, 1896, 41); vv. Girdvaina, Gidvainus (k. Rasei-nių r.), Girdvainia, Grdvainius (k. Plungės r.) (LATSŽ 85).

Grãž-: *Grãžmantas, *Grãžmintas, *Grãžvaldas, Grãžvydas, Grãžvilas. Visi šie avd. pateko į Z. Zin-kevičiaus (2008, 95) darbą. Dėmuo graž- kildinamas iš lie. graž-ùs, grãž-ų (LVKŽ6 159; Zinkevičius, ten pat; žr. dar Lewy, 1904, 50). Plg. vv. Gražvyda, Grãžvydus (vs. Radviliškio r., LATSŽ 90).

I-: *Idangas, *Imantas, *Itautas, *Ivaidas, *Ivainas, *Ivydas. Pirmasis dėmuo siejamas su lie. i, igi „taip pat“ (LVKŽ6 169). Plg. vv. Irkinia, Ikinius (k. Plungės r., LATSŽ 99).

Jaũ-: Jaũgedas, Jaũgėlas, Jaũgilas, Jaũginas, Jaũgindas, *Jaũkantas, *Jaũmantas, *Jaũrimtas, *Jaũvaidas, *Jaũvainas, *Jaũvydas. Žr. dar avd. Jaũ-gelas, Jaũ-gintas (Zinkevičius, 2008, 97; čia auten-tišku laikomas ir Jaũkantas). LVKŽ6 174 teigiama, kad jau- kilęs iš jaun- : lie. jaũ, jau-nas, plg. pr. avd. Jaunegede; žr. dar (Lewy, 1904, 50). Z. Zinkevičius (2008, 98) šį dėmenį sieja tik su prieveiksmiu jaũ. Tiesioginę vardų pirmojo dėmens sąsają su jáunas trikdo skirtingos priegaidės. V. Mažiulis (PKEŽ II 14) mano, kad pr. avd. Jawne, Javne = pr. *Jaunis (*Jaun’us), kilęs iš apeliatyvo *jaunis (= jaũnis). A. Salys (R II 274) rašo: Jau- : ? plg. jo-. LPŽ I 823 nurodoma, kad kamieno jau- kilmė neaiški. Plg. pvd. Jáugėlas (LPŽ I 823; Skardžius, RR I 439), Jáugelis ‖ Jaũgelis (LPŽ I 823), Jaũ-gilas (Rietavo par., Būga, RR I 250; Skardžius, RR I 439).

Juñ-: Juñtautas. Manoma, kad jun- yra kilęs iš jund- : lie. su-juñda, su-jùsti (LVKŽ6 184; žr. dar Lewy, 1904, 50). Taigi čia galima įžvelgti kamienų sandūros priebalsių asimiliaciją ir degeminaciją: Juñtautas < *Junt-tautas < *Juñd-tautas. Turbūt įmanoma pirmojo dėmens sąsaja ir su lie. juñt-a, jùs-ti. Plg. ist. avd. Jun-towt (Būga, RR I 257). Z. Zinkevičius (2008, 99) rašo, kad pirmojo dėmens kilmė ir senumas neaiškūs ir pateikia keletą tvirta-pradiškai kirčiuojamų avd.: Jùn-ganas, Jùn-gilas, Jùn-kilas, Jùn-tautas (pasakoma ir Juñ-). LPŽ I 855 pvd. Junganas lyginama su la. Junghans : vok.


ISSN

139

2-86

00

95

akcen to l og i j a

Junghans. Plg. vv. Junkila, Jùnkilus (k. Kelmės r., LATSŽ 109).

Kã-: Kãmantas. Be šio avd., Z. Zinkevičius (2008, ten pat) dar pateikia keliolika tikrinių žodžių: Kã-baras, Kã-beras, Kã-butas, Kã-daras, Kã-jotas, Kã-likas, Kã-maras, Kã-menas, Kã-mentas, Kã-milas, Kã-minas, Kã-mintas, Kã-noras, Kã-ranas, Kã-rasas, Kã-rinas, Kã-saras, Kã-šaras, Kã-taras, Kã-teras. Dėmuo kã- gali būti kilęs iš lie. įvardžio ka-s (LVKŽ6 188); žr. dar (Trautmann, 1925, 141; Salys, 1933, 89; Zinkevičius, 1977, 150; 2008, 99). Pvd. Kãberas, Kãdaras, Kajõtas, Kalkas, Kãminas, Karasas, Kãteras kitų autorių (LPŽ I 878, 884, 890, 896, 904, 921, 946) nelaikomos dvikamieniais lie. avd.

Ka-: kamantas, kaminas, *kamintas. LVKŽ6 187 kal- siejamas su pr. kal-tza iš *kal-sa „skambėti“, la. kaļ-uot „šnekėti“, lie. kal-bà, ka-bą. LPŽ I 898 pvd. kalminas gretinama su la. Kalmiņš; plg. (Būga, RR I 423); dėl pr. avd. kalioth žr. (Bezzenberger, 1876, 418; čia dėmuo kal- lyginamas su sl. kol- „dur-ti“). Dėmenį kal-, rodos, būtų galima kildinti ir iš lie. ka-ti „šlieti, remti“ (LKŽ V 158). Z. Zinkevičius (ten pat) pateikia tvirtapradiškai kirčiuojamų avd.: kál-butas, kál-mantas, kál-minas, kál-mintas, kál-tanas, kál-tinas, kál-vaitas, kál-vanas (pirmojo dėmens kilmė neaiškinama, tik priduriama, kad šis dėmuo galįs būti ir tvirtagalis). Plg. vv. Kálbutiškės (k. Rokiškio, Zarasų r., LATSŽ 116).

Kañ-: Kañgailas, Kañgedas, Kañtautas. Plg. dar šiuos avd.: Kañ-daras, Kañ-gelas, Kañ-kalas, Kañ-talas, Kañ-tanas, Kañ-taras (Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 188 rašoma, kad kan- kilęs iš kant(i)- : lie. pa-kantùs (pa-kañtų), kant-rùs (kañt-rų); žr. dar (Κузнецовъ, 1896, 40; Salys, 1933, 88; LPŽ I 914). Pirmojo dėmens galinio priebalsio t išny-kimą lengviausiai paaiškinamas žodyje Kañtautas (< *Kant-tautas < *Kanti-tautas, žr. Būga, RR I 257–258). Šitaip susidaręs trumpesnis dėmuo kan-, matyt, pateko ir į kitus vardus. Plg. pvd. Kañtauta, kántautas ‖ Kañtautas (LPŽ I 913; plg. dar dvejopai kirčiuojamą vardą Kañtautas ‖ kántautas, Salys, R II 224), Koñtaras, Kóntautas ‖ Koñtautas (LPŽ I 1047), kòntauts (Κузнецовъ, 1896, 40); vv. kangeda, kángedus (k. Širvintų r.), Kañtališkiai (k. Marijam-polės r.), Kañtariškiai (k. Pasvalio r.), Kañtautai (k. Šilalės r.) (LATSŽ 121, 122).

Kañt-: Kañtalgas, Kañtminas, Kañtrimas, Kañtvainas, Kañtvydas, Kañtvilas. Žr. dar avd. Kañt-ramas, Kañt-rinas, Kañt-vinas (Zinkevičius, 2008, 100). Visi autoriai čia įžvelgia anksčiau minėtos kilmės dėmenį kant-, žr. (Κузнецовъ, 1896, 40; Leskien, 1909, 340; Salys, R II 275;

LPŽ I 914; LVKŽ6 188; Юркенас, 2003, 69; Zin-kevičius, ten pat; žr. dar Bezzenberger, 1876, 418; Lewy, 1904, 51; Blažienė, 2000, 54; 2005, 270). Plg. pvd. kántrimas ‖ Kañtrimas (ir kantrmas), Koñtrimas (ir kontrmas), kòntvainas, kòntvainis ‖ Koñtvainis (LPŽ I 914, 1048); Koñtrims (ir kontrms), Koñtvainis (Κузнецовъ, 1896, 40); vv. kantminia, Kañtminius (k. Šiaulių r.), kantrima, Kañtrimus (k. Telšių r.), kantvaina, Kañtvainus (k. Klaipėdos r.) (LATSŽ 122). A. Salys vieną vardą kirčiavo dvejopai: Kañtvilas, kantvlas (Salys, R II 224), plg. pvd. kantvlas (LPŽ I 914).

Kãs-: Kãstautas. A. Salys (R II 276) prideda dar vardą Kãsbaras (plg. vv. Kas-bar-áičiai, Būga, RR I 258, Kãsbaraičiai, k. Raseinių r., LATSŽ 125), o Z. Zinkevičius (2008, 101) ir šiuos avd.: Kãs-manas, Kãs-minas, Kãs-putas, Kãs-tanas, Kãs-tulas. Mano-ma, kad pirmasis dėmuo sietinas su lie. įvardžiu kas (Salys, ten pat; LVKŽ6 192) arba lie. kàs-ti (Zinke-vičius, ten pat). LPŽ I 937 pvd. Kãsbaras siejama su krikšto vardu Kãsparas, Gãsparas.

Keñ-: Keñtautas. Žr. dar avd. Keñ-daras (Zinke-vičius, ten pat). LVKŽ6 193 rašoma, kad ken- kilęs iš kent- : lie. kent-ti, keñč-ia; tiktų nurodyti ir pirminį veiksmažodį ks-ti, keñč-ia, keñt-ė. LPŽ I 973 teigiama, kad pvd. kéntautas gali būti vėlesnis perdirbinys iš kántautas.

Ks-: *ksbartas, ksgailas, ksgilas, *ksmantas, ksminas, kstartas, kstautas, *ksvilas, ksvinas. Z. Zinkevičius (2008, 102) deda dar avd. ks-manas. Dėmuo kęs- siejamas su lie. ks-ti (Salys, ten pat; Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 194, 195 teigiama, kad dėmuo kęs- yra kilęs iš kęst- (šiuo atveju kaip pamatinę lytį, matyt, derėtų nurodyti ne bendratį ks-ti, o dalyvį kst-as; dalyvio kamienas pirmiausia galėjo įeiti į vardus kstartas, kstautas, kuriuose dėl degeminacijos vienas priebalsių t turėjo išnykti; vėliau trumpesnis dėmuo kęs- galėjo išplisti ir kituose avd.). Apie pr. avd. dėmenį kinsti- žr. (Bez-zenberger, 1876, 418). Plg. vv. Kęsmina, ksminus (vs. Šiaulių r., LATSŽ 131).

Kiñ-: *Kiñtaras, Kiñtautas. Plg. dar šiuos avd.: Kiñ-daras, Kiñ-deras, Kiñ-gailas (Zinkevičius, ten pat; čia minimas ir Kiñ-taras). Dėmuo kin- kildi-namas iš kint- (įvykusi degeminacija; apie kint- žr. toliau) (Salys, ten pat; LVKŽ6 197; plg. dar Kiñ(ti)-tautas, Būga, RR I 258). Z. Zinkevičius (ten pat) teigia, kad pasakoma ir kn-.

Kiñt-: *Kiñtalgas, Kiñtrimas, Kiñtvainas, Kiñtvilas. Z. Zinkevičius (2008, 103) avd. Kiñt-algas dedamas kaip autentiškas. Dėmuo kint- siejamas su lie. ks-ti, keñč-ia, keñt-ė; kent-ti, keñč-ia; dėl galimos balsių kaitos lyginama su žiem-kiñtis „kas

96



Anta

nas P

AkER

yS

žiemą iškenčia“ (Leskien, 1909, 341; Salys, ten pat; LVKŽ6 197; Zinkevičius, ten pat; žr. dar Lewy, 1904, 51). Z, Zinkevičiaus (ten pat) nuomone, pasakoma ir kn- (tvirtapradės priegaidės, deja, nerodo pamatinis veiksmažodis). Plg. vv. kintrima, Kiñtrimus (k. Klaipėdos r., LATSŽ 134).

Klaũs-: Klaũsgailas, *Klaũsvydas. Z. Zinkevičius (ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Klaũs-gėlas, Klaũs-mantas (yra ir Klaũs-vydas). Pirmasis dėmuo kildi-namas iš klaus-ýti, klaũs-o, klaũs-ė (Leskien, 1909, 341; Salys, R II 276; LVKŽ6 200; Zinkevičius, ten pat; žr. dar Bezzenberger, 1876, 419; Lewy, 1904, 51; Trautmann, 1925, 142; ПЯ IV 48–49); kartais gretinamas dar su klausà, klaũs-ą „paklusnumas“, klaus-ùs, klaũs-ų „paklusnus; turintis klausą“.

Lãb-: Lãbgaudas, Lãbvardas. Pirmasis dėmuo siejamas su lie. lãbas „geras, taurus“, lãbas „nauda, turtas“ (LVKŽ6 207; žr. dar Salys, ten pat; Zinkevi-čius, 2008, 105; plg. Bezzenberger, ten pat; Lewy, 1904, 52; Trautmann, 1925, 142).

La-: Lagedas. Žr. dar šiuos avd.: La-butas, La-manas, La-mantas, La-midas, La-minas, La-mintas (Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 207 dėmuo lai- kildinamas iš lie. la „tegu“; plg. dar (LVKŽ6 207; LPŽ II 47; Zinkevičius, ten pat; dėl galimos avd. lyties *Laig-gedas žr. ПЯ V 17). Vienas vardas LVKŽ6 207 kirčiuojamas dvejopai: Lamantas ‖ Láimantas; šis avd. siejamas su lie. la, lái „tegu“ (plg. tolesnį gretinimą su lie. léisti – LVEŽ 108; LPŽ II 47); tvirtapradis variantas (apie jį žr. Zinkevičius, ten pat), rodos, galėjo atsirasti ir dėl analogijos su kitais vardais: Láimas, Láimintas, Láimonas.

Las-: *Lasvydas. LVKŽ6 208 rašoma, kad lais- yra kilęs iš laisv- : lie. lasv-as, laisv-a (tad galima manyti, kad kamienų sandūroje yra įvykusi degeminacija).

Laũks-: Laũksminas, Laũksvydas. Dėmuo lauks- gretinamas su lie. lauks-tùs, laũks-tų „nedrąsus; ilgùs“, laũksmas „laukimas“, lauks-čióti „vengti, varžytis“ (LVKŽ6 209; Zinkevičius, 2008, 105–106). Tačiau kiti autoriai pirmąjį dėmenį bando sieti su lie. laũkas (Leskien, 1909, 342; plg. Zinkevičius, 2008, 106). Plg. vv. Lauksvyda, Laũksvydus (k. Kauno r., LATSŽ 155).

Lẽ-: Lẽgailas, Lẽgaudas, Lẽgedas. Žr. dar šiuos avd.: Lẽ-bartas, Lẽ-ganas, Lẽ-gantas, Lẽ-gutas, Lẽ-kumas, Lẽ-liaudas, Lẽ-manas, Lẽ-mantas, Lẽ-menas, Lẽ-minas, Lẽ-nartas, Lẽ-tautas, Lẽ-vainas, Lẽ-varas, Lẽ-veras, Lẽ-vydas, Lẽ-vinas, Lẽ-vitas (Zinkevičius, ten pat; vardą Lẽliaudas mini ir Salys, ten pat). Manoma, kad le- gali būti kilęs iš leg- (su balsių kaita iš lg-ti „mažėti, lyžti“, plg. at-lgti „sumažėti, susilpnėti“ (LVKŽ6 210–211; bent taip

aiškinamas minėtų trijų vardų pirmasis dėmuo). Plg. pvd. Lgaudas (LPŽ II 44), vv. Lėbarta, Lbartus (k. Klaipėdos r., LATSŽ 156).

Le-: Lekantas, Lemantas, Lenartas. Z. Zinke-vičius (ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Le-baras, Le-beras, Le-kanas, Le-keras, Le-manas. Dėmuo lei- siejamas su la. lei, lai „tegu“, lie. la „t. p.“ (LVKŽ6 211; žr. dar LPŽ II 47; Zinkevičius, ten pat). Plg. pvd. Lemanas, Lemantas, Lemonas, Lemontas (LPŽ I 46–47; čia pvd. Lenartas kildinama iš vok. Leinert); vv. Lemantas (u., Bartninkai, LUEV 89), Lenartiškė (k. Telšių r., LATSŽ 156).

Leñg-: Leñgvinas. Plg. dar avd. Leñg-neras, Leñg-venas (Zinkevičius, ten pat). LVKŽ6 212 dėmenį leng- norima sieti su lie. léng-ti „silpnėti, nykti“; žr. dar (Zinkevičius, ten pat). Tačiau skiriasi šių šaknų priegaidės (nebent būtų lyginama su pietinėse lie-tuvių tarmėse užrašyta lytimi leñgti, LKŽ VII 330; tiesa, Z. Zinkevičius (ten pat) priduria, kad avd. pir-masis dėmuo galįs būti ir tvirtapradis). Patikimesnė nuomonė, kad „Leng- gali būti kilęs iš senesnės lyties lengva- arba lengvi-“ (Būga, RR I 254) ir gretinamas su lie. leñgvas. Plg. pvd. Leñgvinas (ir Lengvnas, LPŽ II 57; Skardžius, RR I 439); žr. dar dvejopai kirčiuojamą vardą ir pavardę Leñgvinas ‖ Lengvnas (Salys, R II 231), Lèngvins (Κузнецовъ, 1896, 47, 49).

Ma-: Matautas, Mavydas. Šiuos lie. vardus teikia A. Salys (R II 276). Pirmasis dėmuo siejamas su pr. mais „savas“ (Salys, ten pat; Zinkevičius, 2008, 110).

Mañ-: Mañdravas, Mañgailas, Mañgaudas, Mañgėlas, Mañgirdas, Mañkantas, Mañtartas, Mañtautas, Mañvydas, Mañvilas. A. Salys (ten pat) deda dar pr. vardus Mañaustas, Mañmiras, o Z. Zinkevičius (ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Mañ-eitas, Mañ-genas, Mañ-ginas, Mañ-tikas, Mañ-vidas. Daugelio šių avd. dėmuo man- sie-jamas su lie. manýti, iš-manùs (Salys, ten pat; LVKŽ6 224; Юркенас, 2003, 42; Zinkevičius, 2008, 111; plg. Bezzenberger, 1876, 420; Lewy, 1904, 53); iš nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų galėtų susidaryti tvirtagalis añ. LVKŽ6 226 rašoma, kad vardų Mañtartas, Mañtautas dėmuo man- yra kilęs iš mant(i)- : lie. mant-ùs, mañt-ų „sumanus“, mant-à, mañt-ą „turtas“ (suponuojama priebalsių t-t degeminacija). LPŽ II 153 linkstama visais atvejais įžvelgti avd. bendrąją šaknį man(t)-. Galimas daiktas, šaknies mañt- tvirtagalę priegai-dę yra perėmusi mañ- ne tik varduose Mañtartas, Mañtautas, bet ir Mañdravas, Mañgailas ir kt. Plg. pvd. Mañginas, Mañgirdas, Mañtautas, Mõngenas, Moñginas, Moñgirdas, Moñtautas, Mõntikas (ir


ISSN

139

2-86

00

97

akcen to l og i j a

Montkas), Mónvyda (LPŽ I 151–155, 267–169); vv. Mángėliškės (vs. Šalčininkų r., LATSŽ 170).

Mañt-: Mañtgailas, Mañtgirdas, Mañtmilas, Mañtminas, Mañtrimas, Mañtvydas, Mañtvilas, Mañtvinas. Žr. dar avd. Mañt-ramas, Mañt-vidas (Zinkevičius, ten pat). Dėmuo mant- kildinamas iš lie. mant-ùs, mañt-ų „sumanus“, mant-à, mañt-ą „turtas“ (Salys, R II 8, 12, 277; LVKŽ6 226; Zin-kevičius, 2008, 112; žr. dar Κузнецовъ, 1896, 38, 39; Basanavičius, 1908, 236; Leskien, 1909, 343; Skardžius, 1960, 146; LPŽ II 153; Zinkevičius, 1977, 170; plg. Bezzenberger, 1876, 421; Spudulis, 1900, 20; Lewy, 1904, 53; PKEŽ III 149; Blažienė, 2000, 90). Plg. pvd. Mañtrimas (ir Mantrmas), Mañtrumas, Mañtvydas, Mañtvila, Mañtvilas (ir Mantvlas), Moñtautas, Moñtrimas (ir Montrmas), Moñtvidas, Moñtvydas, Moñtvila ‖ Mòntvila, Moñtvilas (ir Montvlas) (LPŽ II 155, 156, 268, 269), Moñtvils, Moñtrims (ir Montrms), Moñtvids (Κузнецовъ, 1896, 38); vv. Mañtvydai (k. Telšių r.), Mantvyda, Mañtvydus (k. Kupiškio, Mažeikių, Šilutės r.), Mantvila, Mañtvilus (k. Ignalinos r.) (LATSŽ 170).

Ms-: Mstautas. Plg. dar avd. Ms-vilas (Zinke-vičius, 2008, 113). LVKŽ6 231 rašoma, kad mąs(t)- sietinas su lie. mąst-ýti, mst-o (žr. dar Salys, R II 277). Nuoseklumo dėlei reikėtų sakyti, kad mąs- yra kilęs iš mąst- (žodyje Mstautas įvykusi degeminaci-ja, žr. Zinkevičius, ten pat; plg. Mąs(ti)-tautas, Būga, RR I 258). Plg. pvd. Mãstautas (<*Mąs-tautas, LPŽ II 175), vv. Mąstauta, Mstautus (k. Kėdainių r., LATSŽ 173).

Mst-: Mstvilas. Plg. dar vardą Mstviltas (Salys, R II 235). Čia perimta lie. mąst-ýti, mst-o šaknis (LVKŽ6 231; Zinkevičius, ten pat; plg. Lewy, 1904, 53). A. Salys (R II 277) yra kirčiavęs Mąs(t)vlas.

Mãž-: Mãžrimas, Mãžvydas, Mãžvilas. Žr. dar avd. Mãž-butas (Zinkevičius, ten pat). Pirmasis dėmuo maž- siejamas su lie. mãž-as, maž-a (LVKŽ6 232; žr. dar Leskien, 1909, 343; Salys, R II 108; LPŽ II 192–193; Zinkevičius, 1977, 171; 2008, 113). LVEŽ buvo kirčiuojama Mažrmas (plg. dvejopai kirčiuo-jamą vardą ir pvd. Mãžrimas ‖ Mažrmas, Salys, R II 235; žr. dar pvd. Mažrmas, Mažvlas, LPŽ II 192, 194; vv. Mažrmai, k. Šilalės r., Mažvliškė, k. Ignalinos r., LATSŽ 176, Mažrmo ẽžeras, Alsėdžiai, Mažrmo upãlis, Skuodas, LUEV 99).

Mẽd-: Mẽdginas, Mẽdgintas, Mẽdvaišas, Mẽdvilas. Žr. dar avd. Mẽd-sėdas, Mẽd-višas (Zinkevičius, 2008, 114). Dėmuo med- kildinamas iš lie. mẽdžias, mẽd-ė „giria, miškas; medžioklė“ (LVKŽ6 233; žr. dar Leskien, 1909, 343; Salys, R II 277; Zinkevičius, ten pat; plg. Bezzenberger, 1876, 422; Lewy, 1904,

54). Plg. vv. Mẽdginai (k. Joniškio r.), Mẽdvišiai (k. Prienų r.) (LATSŽ 176, 178).

Naũ-: Naũbartas, Naũdravas, *Naũmantas, *Naũmintas, Naũtaras, *Naũvydas. A. Salys (R II 278) pateikia dar šiuos pr. vardus: Naũprotas, Naũsudas, o Z. Zinkevičius (2008, 121) ir kitus avd.: Naũ-baras, Naũ-buras, Naũ-gardas, Naũ-manas, Naũ-radas, Naũ-sėdas, Naũ-vinas, Naũ-žemas. Pir-masis dėmuo nau- siejamas su lie. naũjas (Salys, ten pat; LVKŽ6 247; Zinkevičius, ten pat; čia priduriama, kad galimas ir tvirtapradis dėmuo Náu-). Plg. pvd. Naũburas, Naũbūras, Naũbūris (LPŽ II 305; čia šios pvd. kildinamos iš vok. Naubuhr), Náusėdas (ir Nausdas, LPŽ II 308 ši pavardė kildinama iš apelia-tyvo nausėdà, nausdas „naujakurys, naujasėdys“), Naũžemis (LPŽ I 308); vv. Naũbariškiai (k. Jurbar-ko r.), Naũgardiškė (k. Kauno r.) (LATSŽ 194).

Ne-: *Nekantas, Nemantas. Žr. dar šiuos avd.: Ne-butas, Ne-manas, Ne-muntas, Ne-šeras (Zin-kevičius, ten pat; čia yra ir Ne-kantas). Dėmuo nei- lyginamas su lie. ne „negu, nekaip; nė“, la. nei „t. p.“ (LVKŽ6 248; žr. dar Trautmann, 1925, 146–147; Zinkevičius, ten pat). Kiti autoriai nenurodo dėmens nei- kilmės (žr. Salys, ten pat; LPŽ II 315). A. Salys (ten pat) deda pr. vardus Náibutas, Néimo-kas (su tvirtaprade priegaide). Plg. pvd. Nemantas, Nemontas, Nemuntas (LPŽ I 315; čia abejojama, ar pvd. Nemanas, Nemonas yra sudurtinės, ar skolintos iš germanų kalbų). Plg. vv. Nemantiškė (k. Šiaulių r., LATSŽ 199).

Pã-: Pãbangas, Pãdravas, Pãmedas. A. Salys (ten pat) pateikia dar keliolika pr. vardų: Pãbilas, Pãbutas, Pãdingas, Pãgąstas, Pãgaulas, Pãmanas, Pãmaudas, Pãrupas, Pãsiautas, Pãsurgas, Pãtrinkas, Pãtulas, Pãtulnas, o Z. Zinkevičius (2008, 123) nurodo ypač daug avd. (iš viso apie 70): Pã-balas, Pã-baras, Pã-bartas, Pã-beras, Pã-dalas, Pã-daras, Pã-dargas, Pã-dinas, Pã-diras, Pã-gailas ir kt. Dėmuo pa- kil-dinamas iš pr. ir lie. prielinksnio po < *pā (LVKŽ6 258; žr. dar Bezzenberger, 1876, 424; Lewy, 1904, 56; Trautmann, 1925, 147; Salys, ten pat; Blažienė, 2005, 309; Zinkevičius, ten pat). Plg. pvd. Pabalas (LPŽ II 357; čia rašoma, kad ši pvd. galbūt iškreip-ta iš Pabalỹs), Pãmeditis, Pãmedytis (LPŽ II 386, 387), Pãvaras (LPŽ II 413: čia ši pvd. siejama su lie. pãvaras „piemens padėjėjas, pasiuntinys“); vv. Pãbutkalnis (k. Kelmės r., LATSŽ 207).

Pe-: Pevainas, Peviltas. Žr. dar lie. var-dą Peminas, pr. vardus Pebandas, Pedaras, Pegaudas, Pemanas, Pemenas, Pemaudas, Penautas, Pesvaidas (Salys R II 279). Dėmuo per- lyginamas su pr. ir lie. pe (LVKŽ6 261; žr. dar Bezzenberger, 1876, 424; Lewy, 1904, 56;

98



Anta

nas P

AkER

yS

Trautmann, 1925, 148; Salys, ten pat; LPŽ II 430; Blažienė, 2000, 110; 2005, 314; Zinkevičius, 2008, 124). Z. Zinkevičius (ten pat) tokios darybos avd. pa-teikia gerokai daugiau ir juos kirčiuoja tvirtapradiškai (prideda pastabą, kad pasakoma ir Pe-): Pér-bandas, Pér-daras, Pér-galas, Pér-gaudas, Pér-kalas, Pér-kamas, Pér-kasas, Pér-kumas, Pér-manas ir kt. Plg. pvd. Pekamas, Pekomas, Pekumas, Pérmonas, Pérskaudas ‖ Peskaudas (LPŽ II 429–431; čia teigiama, kad pvd. Pekamas, Pekomas, Pekumas kilmė neaiški), Pèrkoma (Κузнецовъ, 1896, 47); vv. Pérkaliai (k. Molėtų r., LATSŽ 238), Pekama (k. Klaipėdos r., Pėteraitis, 1997, 297). Vardų tvirtagalis kirčiavimas atitinka priešdėlinės darybos bendri-nių žodžių kirčiavimą, plg.: penosis, penugaris, pepietė.

Pre-: Prebutas, Pregilas, Pregintas, Prevainas, Previlas, Previltas. Žr. dar šiuos avd.: Pre-kuras, Pre-manas, Pre-mantas (Zinkevičius, 2008, 126). Šių sulietuvintų pr. vardų dėmuo Prei- lyginamas su pr. prielinksniu prei „prie“, lie. prie (LVKŽ6 264; žr. dar Bezzenberger, 1876, 425; Lewy, 1904, 56; Trautmann, 1925, 149; Blažienė, 2000, 124: Zinkevičius, ten pat). Plg. vv. Prekurai (k. Kel-mės r., LATSŽ 248). A. Salys (ten pat) teikia lie. ir pr. kilmės vardus tik su tvirtapradžiu dėmeniu prie-: Prebilas, Prebutas, Predaras, Pregilas, Pregintas, Pretautas, Prevaišas ir kt.

Rã-: Rãmantas, Rãtautas. LVKŽ6 270 rašoma, kad pirmojo vardo ra- yra kilęs iš ram- : lie. ramùs (rãmų); taigi manoma čia buvus geminatą m-m. Var-do Rãtautas dėmuo ra- gali būti atsiradęs iš rad- : lie. rãd-o, ràs-ti (LVKŽ6 272). Nagrinėjant pvd. Rãtautas rašoma, kad pirmojo dėmens kilmė nesanti aiški (LPŽ II 579–580). Plg. dar šiuos avd.: Rã-kantas, Rã-malas, Rã-manas, Rã-sinas, Rã-talas, Rã-tanas, Rã-vartas (Zinkevičius, 2008, 127). LPŽ II 568, 576 pvd. Ramanas, Rasinas kildinamos iš la. avd.

Rãd-: Rãdmantas, Rãdminas, *Rãdvydas, Rãdvilas, Rãdvinas. Plg. dar avd. Rãd-(i)-manas, Rãdž-vilas (Zinkevičius, ten pat). Pirmasis vardų dėmuo paprastai siejamas su lie. rãd-o, ràs-ti (LVKŽ6 267; Zinkevičius, 1977, 187; 2008, 127; LPŽ II 554). P. Skardžius (RR IV 819, 839) šį dėmenį kildina iš la. rads „giminė, padermė; giminaitis“, radīt „gim-dyti, gaminti, kurti“ ir kt. (galiausiai gretina su lie. rasm < *rad-sm „geras, spartus augimas; derlius“). Anksčiau (Lewy, 1904, 58) pr. Red- bandytas gre-tinti su pr. redo „vaga, raukšlė“, lie. rdas „tvarka“ (lyginta ir su lie. avd. Radvils, Redvils). Plg. pvd. Rãdvila (ir Radvilà), Rãdvilas (ir Radvlas), Rãdzvila (ir Radzvilà); vv. Radvila, Rãdvilus (k. Radviliškio r.), Radvilia, Rãdvilius (k. Šiaulių r., LATSŽ 255).

Anksčiau (RŽ 416; Salys, R II 246) lie. vardas buvo kirčiuojamas kitaip – Radvlas (plg. dar vv. Radvliškiai, k. Kauno, Panevėžio r., Radvliškis, k. Ignalinos r., mst., LATSŽ 255, Radvlos upẽlis, Semeliškės, LUEV 131).

Rat-: Ratvilas. Dėmuo rait- gretinamas su lie. rat-as, rat-elis (LVKŽ6 269); plg. pr. avd. Raitwille (Bezzenberger, 1876, 425; Lewy, 1904, 57).

Saũ-: Saũdargas, Saũdravas, Saũgailas, Saũgardas, Saũginas, Saũgirdas, Saũrimas, Saũtautas. Žr. dar šiuos avd.: Saũ-gėlas, Saũ-gintas, Saũ-gulas, Saũ-kantas, Saũ-noras, Saũ-razas, Saũ-rusas, Saũ-sanas, Saũ-saras, Saũ-selas, Saũ-seras, Saũ-sinas, Saũ-siras, Saũ-šilas (Zinkevičius, 2008, 132). Dėmuo sau- kildinamas iš lie. sãvas (Leskien, 1909, 346; Salys, R II 279; LVKŽ6 284; LPŽ II 681; plg. dar Bezzenberger, 1876, 426; Lewy, 1904, 59). Iš kirčiuotos įvardžio sãvas šaknies susidaręs pirmasis vardų dėmuo, rodos, turėtų gauti tvirta-pradę priegaidę. Tvirtagalis avd. dėmuo saũ- galėjo atsirasti iš *savã-, *sav-; plg. tarm. saũ < savè. Plg. pvd. Sáudargas ‖ Saũdargas, Saũgintas, Sáukantas, Sáunoris, Saũnorius (ir Saunõrius) (LPŽ II 681–683), ist. avd. Soł-towt- (= Sau-tautas, Būga, RR I 258); vv. Saugina, Saũginus (k. Biržų r.), Sauginia, Saũginius (k. Šiaulių r.) (LATSŽ 273).

Se-: Sebutas. Šį lie. vardą mini A. Salys (ten pat). Be to, žr. avd. Se-būtas, Se-kalas, Se-mantas, Se-menas (Zinkevičius, ten pat). Pirmojo dėmens kilmė neaiški (žr. Salys, ten pat; LPŽ II 692; Zinkevičius, ten pat).

Skaũd-: Skaũdminas, Skaũdvilas. A. Salys (R II 280) nurodo dar pr. vardus Skaũdgedas, Skaũdgirdas. Dėmuo skaud- gretinamas su lie. skaud-ùs, skaũd-ų „sunkus; griežtas, smarkus“; skaũsti, skaũdžia „skriaũsti, engti“, plg. la. skaud-ēt „pavydėti“ (LVKŽ6 292), su lie. skaudùs, skaudti (Leskien, 1909, 346), su lie. skaudėti (skausta) (Salys, ten pat; LPŽ II 733; Zinkevičius, 2008, 135; žr. dar Bezzen-berger, 1876, 427; Lewy, 1904, 60).

Skaũs-: Skaũsgantas, Skaũsgedas, Skaũsgirdas, Skaũstaras. Šie lie. ir pr. kilmės vardai nurodomi A. Salio (ten pat). Žr. dar avd. Skaũs-giras, Skaũs-gitas (= Skaũs-girtas, Zinkevičius, ten pat, plg. t. p. veik., 241). Pirmasis dėmuo gretinamas su lie. skaudėti (skausta) (Salys, ten pat); Z. Zinkevičius (ten pat) rašo, kad Skaus- atsiradęs iš Skaust- prieš t-, pvz., *Skaũst-taras > Skaũs-taras. Kildinti iš es. l. lyties skausta nebūtina, plg. lie. skaũs-ti, skaũd-o (Skaũs-taras galėjo atsirasti ir iš *Skaud-taras). Plg. pvd. Skaũsgirtas, Skaũzgirdas (LPŽ II 733).

Ste-: Stegintas. A. Salys (ten pat) nurodo dar lie. vardus Steginas, Stekintas, žr. dar avd. Ste-butas


ISSN

139

2-86

00

99

akcen to l og i j a

(Zinkevičius, 2008, 139). Dėmuo stei- kildinamas iš steig- : lie. steg-ti „labai norėti“, steg-tis „stengtis“ (LVKŽ6 296; žr. dar Salys, ten pat).

Steg-: Stegvilas. Pirmasis dėmuo siejamas su lie. steg-ti „labai norėti“, steg-tis „stengtis“ (LVKŽ6 296; žr. dar Salys, ten pat; Zinkevičius, 1977, 199; LPŽ II 816). Z. Zinkevičius (2008, 139) rašo, jog pirmasis dėmuo perdirbtas iš Stei- su pridėtiniu -g arba dėl steg-tis „stengtis“ įtakos.

Sva-: Svadargas, Svagaudas, Svagedas. A. Salys (ten pat) deda dar du pr. kilmės var-dus – Svamanas, Svaprotas, žr. dar avd. Sva-ginas (Zinkevičius, 2008, 142).

Dėmuo svai- kildinamas iš pr. swais „savas“, plg. lie. sváinis (LVKŽ6 297; žr. dar Bezzenberger, 1876, 429; Lewy, 1904, 61; Trautmann, 1925, 151; Salys, ten pat; Blažienė, 2005, 334; Zinkevičius, ten pat). Plg. vv. Svaiginia, Svaginius (k. Šakių r., LATSŽ 295).

Tañ-: Tañbutas, Tañgėlas, Tañmantas, Tañvilas. LVKŽ6 301 tan- lyginamas su lie. tan-ùs, tãn-ų „lin-kęs tinti“, t. y. „linkęs pūstis, didėti“, tan-dùs, tañ-dų „standus, tamprus“, tn-ti „plėstis, pūstis“, plg. lot. tendo „(iš)tempti, (iš)tęsti“. Vardų tvirtagalį dvigarsį añ tiksliausiai atitinka tan-dùs, tañ-dų. Kitų galimų pamatinių žodžių akcentinėmis ypatybėmis sunkiau pagrįsti avd. dėmens tan- kirčiavimą. A. Salys (ten pat), Z. Zinkevičius (ten pat) nenurodo pirmojo dėmens kilmės.

Ta-: Tavainas, Tavydas, Tavilas, Tavinas. Dėmuo tar- siejamas su lie. ta-ti, pr. tārin „balsas“ (Salys, ten pat; LPŽ II 1024; žr. dar Trautmann, 1925, 152; PKEŽ IV 184; Юркенас, 2003, 43; Zinkevičius, 2008, 148). LVKŽ6 301 lyginama ir su lie. tar-ýti (nekirčiuotos šaknies garsai varduose, žinoma, gali tapti tvirtagaliu dvigarsiu). Tačiau kitos veiksmažodžių formos (tati), tãr-ia, tãr-ė, (tarýti), tãr-o, tãr-ė rodo, kad iš kirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų galėtų susidaryti ir tvirtapra-dis dvigarsis. Z. Zinkevičius (2008, 147) pirmumą teikia tvirtapradžiam avd. kirčiavimui (bet priduria, kad galima ir tvirtagalė priegaidė): Tár-būtas, Tár-putas, Tár-talas, Tár-taras, Tár-tilas, Tár-vainas, Tár-vidas, Tárvydas, Tár-vilas, Tár-vinas, Tár-vitas. Plg. pvd. Tárvydas (Būga, RR I 224, 254); Tárvydas ‖ Tavydas (Skardžius, RR I 439; Salys, R II 108; LPŽ II 1024; čia ir Tarvýdas), Tárvainas, Tárvainis (ir Tarvanis), Tárvidas, Tárvydas ‖ Tavydas (LPŽ II 1024); vv. Tártalas (u., Tryškiai, LUEV 171), Tarvyda, Tárvydus (k. Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Telšių r., LATSŽ 314).

Taũt-: Taũtgailas, Taũtginas, Taũtgintas, Taũtgirdas, Taũtkantas, *Taũtmantas, Taũtmilas, Taũtminas, Taũtrimas, Taũtvaišas, Taũtvaldas,

Taũtvydas, Taũtvilas. A. Salys (R II 281) deda dar pr. kilmės vardą Taũtnarvas; žr. dar avd. Taũt-giras, Taũt-vidas (Zinkevičius, 208, 148; čia išspausdinta Taũt-rinas = Taũt-rimas, žr. t. p. veik., 252). Dė-muo taut- kildinamas iš lie. tautà, taũtą, pr. tauto „kraštas“, la. tauta „liaudis“ (Κузнецовъ, 1896, 38; Spudulis, 1900, 20; Lewy, 1904, 62; Leskien, 1909, 348; žr. dar Bezzenberger, 1876, 430; Būga, RR I 256; Trautmann, 1925, 152; Salys, R II 12, 17, 18, 281; LVKŽ6 303; LPŽ II 1028; Zinkevičius, 1977, 142; 2008, 149). Plg. pvd. Taũtvaišas, Taũtvidas, Taũtvydas (LKP II 1032); vv. Taũtginiai (k. Joniškio r.), Tautgiria, Taũtgirius (k. Utenos r.), Tautrima, Taũtrimus (k. Lazdijų r.), Tautvila, Taũtvilus (k. Panevėžio, Šilalės r.) (LATSŽ 315). A. Salys (R II 256) vieną lie. vardą ir pavardę kirčiavo dvejopai: Taũtrimas ‖ Tautrmas.

Va-: Vadaugas, Vagailas, Vagaudas, Vagedas, Vaginas, *Vagintas, Vanoras. A. Salys (R II 282) dar nurodo šiuos lie. ir pr. kilmės vardus: Vabutas, Vagavas, Vamaras, Vaminas, Vamiras. Plg. dar šiuos avd.: Va-dagas, Va-dalas, Va-degas, Va-dilas, Va-dulas, Va-gelas, Va-genas, Va-kantas, Va-labas, Va-naras, Va-telas, Va-tilas, Va-vadas, Va-veras, Va-vilas (Zinkevičius, 2008, 154; čia rašoma, kad galimas ir tvirtapradis pirmasis dė-muo). Dėmuo vai- siejamas su lie. vajóti „gainioti“ (Salys, ten pat; LPŽ II 1132; Юркенас, 2003, 97), su lie. vejù, sen. sl. voji- (Lewy, 1904, 64; žr. dar Bezzenberger, 1876, 432); LVKŽ6 301 dar pride-damas lie. vaj-ỹs „žygūnas“ (taigi manoma, kad tvirtagalis vardų dėmuo va- yra kilęs iš pamati-nių žodžių nekirčiuotos šaknies vaj-). Plg. pvd. Vadagas, Vadalas, Vadilas, Vadulas, Vamaras, Vatelas, Vatila, Vavadas (LPŽ II 1130–1142; čia šios pvd. nelaikomos sudurtinėmis), Váidaugas ‖ Vadaugas, Vaginas, Vanoras (ir Vainóras), Vanoris (ir Vainõris), Vanorius (ir Vainõrius) (LPŽ II 1131, 1135), Váidongs (Κузнецовъ, 1896, 47). LPŽ II 1131 pridedama pastaba, kad pvd. Vá-daugas galinti būti kilusi iš *Vaid-daugas. Turbūt galima svarstyti, ar ir avd. Vanoras nėra atsiradęs iš *Vain-noras. Plg. dar vv. Vaidaga, Vadagus (k. Šalčininkų, Varėnos r.), Vadaginė (vs. Biržų, Rokiš-kio r.), Vaidegia, Vadegius (k. Trakų r.), Vadeginė (vs., k. Kupiškio r.), Vadilai (k. Tauragės r.), Vaidila, Vadilus (k. Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio r.), Vaidminia, Vadminius (k. Joniškio r.), Vageliškės (k. Vilniaus r.), Vaigina, Vaginus (k. Biržų r.), Valabai (k. Raseinių r.), Vainoria, Vanorius (k. Raseinių r.), Vaitelia, Vatelius (k. Klaipėdos r.), Vavadiškės (k. Vilniaus r.) (LATSŽ 330–333), Vadaginė (u., Dau-gailiai), Vavilas (u., Skaudvilė) (LUEV 183, 184).

100



Anta

nas P

AkER

yS

A. Salys (R II 259) lie. vardą ir pavardę kirčiavo Vainóras.

Van-: Vanbutas, Vangedas. Dėmuo vain- kil-dinamas iš lie. vainà, vaną „yda, kaltė, priežastis“ (Salys, R II 282; LVKŽ6 316; Zinkevičius, 2008, 154; plg. dar Bezzenberger, 1876, 432; Spudulis, 1900, 19; Lewy, 1904, 64; Trautmann, 1925, 154).

Vaš-: Vašgantas (ir Važgantas), Vašginas, Vašgirdas, Vašmantas, Vašnoras, Vaštartas, Vaštautas, Vašvydas, Vašvilas, Vašvilkas, Vašviltas. A. Salys (ten pat) nurodo dar kelis lie. ir pr. kilmės vardus: Vašbutas, Vašgavas, Vašgin(t)as, Vaštaras, Vašviras. Žr. dar avd. Vaš-gelas, Vaš-gėlas, Vaš-mautas, Vaš-vidas (Zinkevičius, 2008, 155; čia priduriama, kad pirmasis dėmuo galįs būti ir tvirta-pradis). Bene geriausia dėmenį vaiš- lyginti su vaiša (Leskien, 1909, 349; žr. vaišà, vašą, LKŽ XVII 953). Kiti autoriai (Bezzenberger, 1876, 433; Lewy, 1904, 64) pr. Wais- pirmiausia lygina su pr. wēisin „vaisius“. Daugelio autorių (Salys, ten pat; LVKŽ6 317; LPŽ II 1137; Zinkevičius, 1977, 213; 2008, 155) nurodoma pamatinė lytis váišės turi metato-nijos būdu atsiradusią tvirtapradę priegaidę ir todėl netinka būti tiesioginiu avd. dėmens vaiš- atitikmeniu (plg. tarm. vašės, LKŽ XVII 954); akcentologiškai labiau dera viẽšės; viešti viẽši; viẽšas ir kt. (Salys, ten pat; LVKŽ6 317). Senųjų dokumentų užrašymas Bouшвилтъ rodo buvus tvirtagalį avd. Vaš-viltas (Būga, RR I 229). Plg. pvd. Vašnora, Vašnoras (ir Vaišnóras), Vašnoris, Vašnorius, Vaštaras (ir Vaištãras), Vašvilas (ir Vaišvlas), Važgėla (ir Vaižgla) (LPŽ II 1137, 1138, 1143). Tvirtapradis avd. Váiš-noras kirčiavimas (Būga, RR 135, 137) gali būti riktas. Plg. vv. Vaišvila, Vašvilus (k. Šakių, Vil-kaviškio r.), Vašvilčiai (k. Panevėžio r.), Važgantai (k. Pakruojo r.), Vaižganta, Važgantus (vs. Zarasų r.) (LATSŽ 332, 333). A. Salys (R II 259) kai kuriuos lie. vardus ir pavardes kirčiavo dvejopai: Vašnoras ‖ Vaišnóras, Vašvilas ‖ Vaišvlas.

Va-: Vamantas. LVKŽ6 322 šis vardas kildinamas iš Valmantas (taip geriau paaiškinamas tvirtagalio dvigarsio a susidarymas). Dėmenys val-, vali- sieja-mi su valià (Skardžius, 1956, 505; LVEŽ 147; LPŽ II 1155) arba val-ióti „įstengti, pajėgti“ (LVKŽ6 301). A. Salys (ten pat) prie dėmens val- deda nuorodą žr. vil- (vltis). Z. Zinkevičius (2008, 156) pirmąjį avd. dėmenį kirčiuoja tvirtapradiškai (priduriama, kad ga-lima ir tvirtagalė priegaidė): Vál-mantas, Vál-taras, Vál-tauras, Vál-teras. Tvirtapradis avd. dėmuo galėjo atsirasti iš kirčiuotos šaknies vãl-ią heterosilabinių garsų. Plg. pvd. Válmantas, Vamontas, Váltaras ‖ Vataras, Váltauris, Válteras (LPŽ II 1155–1157; čia pastarosios trys pvd. kildinamos iš vok. avd.);

vv. Vamantiškiai (k. Kauno r.), Vamoniškiai (k. Panevėžio r.) (LATSŽ 335).

Va-: Vabutas. LVKŽ6 323 rašoma, jog var- sie-jamas su lie. var-ýti „liepti, versti (ką daryti); kalti; vyti“ (tvirtagalis vardo dėmuo gali būti kilęs iš ne-kirčiuotos veiksmažodžio šaknies). Z. Zinkevičius (ten pat) žymi tvirtapradę priegaidę (pasakoma ir Va-): Vár-butas, Vár-galas, Vár-gelas, Vár-ginas, Vár-(a)-kulas, Vár-putas, Vár-telas, Vár-tulas, Vár-valas. Tvirtapradis pirmasis dėmuo galėtų būti grindžiamas kitų veiksmažodžio formų kirčiuotomis šaknimis vãr-o, vãr-ė. Plg. pvd. Várbutas (LPŽ II 1162; čia pirmasis dėmuo gretinamas su varýti; varù „priverstinai“), gal ir Várgalis, Várkalis ‖ Vakalis, Vapiotas, Várvalis (LPŽ I 1163, 1164, 1166, 1167; bet šių pvd. kilmė gali būti kitokia). Apie pr. avd. šaknies War- sąsają su pr. warei „valdžia; prievarta“ žr. (Lewy, 1904, 64).

Vat-: Vatvilas. Šį vardą mini A. Salys (ten pat) ir gretina su lie. vartýti, vato, vatė; žr. dar (Trautmann, 1925, 155; Zinkevičius, 2008, 157).

Viẽš-: Viẽštautas, Viẽšvilas, Viẽšvinas. A. Salys (ten pat) nurodo dar vardus Viẽškantas, Viẽštartas, o Z. Zinkevičius (2008, 161) ir avd. Viẽš-gailas. Pir-masis dėmuo vieš- gretinamas su lie. viẽš-as, viẽš-ė „kiemas, kaimas“, plg. dar sen. ind. viś- „namas“, got. weihs „kaimas“ (LVKŽ6 327) arba su viẽšės, viešti, viẽši (Salys, ten pat; žr. dar LPŽ II 1207: Zinkevi-čius, ten pat); plg. dar avd. dėmenį vaiš-. Plg. pvd. Viẽštartas, Viẽštautas (LPŽ II 1207; žr. dar Būga, RR I 259); vv. Veštartai (k. Lazdijų r.) Veštartonys (k. Trakų r.), Vešvilė (k. Radviliškio r.), Viešvil, Vešvilę (mstl. Jurbarko r.) (LATSŽ 343, 344), Vieš-vil, Vešvilę (u., Viešvilė) (LUEV 194).

Žãd-: Žãdgailas, Žãdmantas, Žãdminas, Žãdvainas, Žãdvydas, Žãdvilas. Žr. dar avd. Žãd-ginas, Žãd-(a)-veinas, Žãd-vidas (Zinkevičius, 2008, 166), Dėmuo žad- paprastai lyginamas su žadti, žãda; žãdas; žãdinti (Leskien, 1909, 351; Skardžius, RR IV 630; LVKŽ6 343; LPŽ II 1306; Юркенас, 2003, 44; Zinkevičius, 1977, 221; 2008, 166; žr. dar Lewy, 1904, 58). Plg. pvd. Žãdvidas, Žãdvydas, Žãdvydis (LPŽ II 1306).

Ža-: Žagaudas, Žaginas, Žamantas. Šiuos vardus nurodo A. Salys (R II 284), bet jų pirmojo dėmens kilmės neaiškina (tik gretina su žy-, kuris avd. kirčiuojamas tvirtapradiškai). Plg. dar avd. Ža-delas (Zinkevičius, ten pat). LPŽ II 1308 rašoma, kad pvd. Žaimantas greičiausiai yra atsiradusi iš Žemantas.

Že-: Žemantas, Žemintas. Pirmojo dėmens kilmė aiškinama įvairiai. LVKŽ6 323 teigiama, kad žei- esąs kilęs iš žeid- : lie. žed-ė, žes-ti „skaudinti, užgauti“. Tačiau tokiu atveju būtų sunku paaiškinti


ISSN

139

2-86

00

101

akcen to l og i j a

šaknies galinio priebalsio išnykimą. Z. Zinkevičius (1977, 223) mano, kad Žei- gali būti atsiradęs iš Žeim- (: žiemà < *žeim); plg. dar pvd. Žeimys greta žiemys „šiaurės = žiemos vėjas“ (Būga, RR II 106; žr. dar LPŽ II 1320). Taigi avd. Žemantas, Žemintas reikėtų įžvelgti geminatos m-m naikinimą. LPŽ II 1319 rašoma, kad pvd. Žemantas dėmens žei- kilmė neaiški, galbūt tai apofoninis šaknies žy- variantas. Taip suprantant tvirtagalį žei- reikėtų gretinti su pvd. gretybe Žỹmantas, nors paprastai avd. dėmuo žy- esti kirčiuojamas tvirtapradiškai; plg. pvd. Žýgaudas, Žýmantas (LPŽ II 1332, 1335).

Išvados

1. Daugelio dvikamienių lietuvių vyrų vardų kir-čiuotų pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perima-ma iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys.

2. Pirmųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų.

3. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atvejais tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos.

4. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas (jei pastarųjų tikrinių žodžių dėmenų priegaidė įvairuoja, kodifikuojant vardų kirčiavimą atsižvelgtina į sistemiškumo kriterijų).

5. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vieto-vardžiais svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą.

Sutrumpinimai

aukšt. – aukštaičiųavd. – asmenvardisbk. – bendrinė kalbabūs. l. – būsimasis laikasdv. – dvarases. l. – esamasis laikasež. – ežerasgot. – gotųgr. – graikųind. – indų

ist. – istorinisk. – kaimasla. – latviųlie. – lietuviųlot. – lotynųmst. – miestasmstl. – miestelismš. – miškaspar. – parapijapr. – prūsųpv. – pievar. – rajonasrus. – rusųpvd. – pavardėsen. – senovės, senasis, -ojisl. – slavųtarm. – tarmiųu. – upėvok. – vokiečiųvs. – viensėdisvv. – vietovardis

Literatūra ir šaltiniai

Basanavičius J., 1908, Ar sena lietuvių kalboje „tau-ta“. – Lietuvių tauta 1, 234–237.

Bezzenberger A., 1876, Die Bildung der altpreussischen Personennamen. – Altpreussische Monatsschrift 13, 385–435.

Blažienė G., 2000, Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart: Franz Steiner Verlag.

Blažienė G., 2005, Baltische Ortsnamen in Ostpreussen. Stuttgart: Franz Steiner Verlag.

Būga RR – K. Būga, Rinktiniai raštai 1–3. Vilnius: Vals-tybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961.

LATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirs-tymo žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976.

Leskien A., 1909, Litauische Personennamen. – Indoger-manische Forschungen 26, 325–352.

Lewy E., 1904, Die altpreussischen Personennamen. Breslau: Buchdruckerei H. Fleischmann.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vilnius, 1956–2002.

LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1, 2, ats. red. A. Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989.

LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, ats. red. E. Grinaveckienė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963.

LVEŽ – K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai. Vilnius: Mintis, 1971, 41–157.

102



Anta

nas P

AkER

yS

LVKŽ6 – K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.

LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

Pakerys A., 2009, Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčia-vimas: pirmųjų dėmenų tvirtapradė priegaidė. – Bal-tistica 44 (2), 185–212.

Pėteraitis V., 1997, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vieto-vardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

PKEŽ – V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius, 1988–1997.

RŽ – Lietuvių kalbos rašybos žodynas, sud. K. Gaspara-vičius, N. Grigas, J. Lazauskas ir kt. Vilnius: Vals-tybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1948.

Salys R – A. Salys, Raštai 1–4. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1979–1992.

Sirtautas V., 1970, Dėl Sirvydo pavardės. – Baltų ir slavų antroponimikos klausimai. Šiauliai, 30–34.

Skardžius RR – P. Skardžius, Rinktiniai raštai 1–5. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–1999.

Sp[udul]-is J., 1900, Apie lietuviškas pavardes. – Žinyčia 2, 18–29.

Trautmann R., 1925, Die altpreussischen Personennamen. Göttingen: Vandenhoek&Ruprecht.

Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius Z., 1977, Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius Z., 2008, Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Κузнецовъ Ю. П., 1896, Древнія двуосновныя личныя имена у Литовцевъ, ихъ составъ и происхожденіе. – Живая старина 1, 32–50.

ПЯ – В. Н. Топоров, Прусский язык. Словарь [1–5]. Москва: Наука, 1975–1990.

Юркенас Ю., 1967, Некоторые компоненты литовских древних сложных имен. – kalbotyra 15, 43–50.

Юркенас Ю., 2003, Основы балтийской и славянской антропонимики. Вильнюс: Ciklonas.

Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų …—tini tie dvikamieniai vardai,...

Documents

Transcript of Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų …—tini tie dvikamieniai vardai,...