Vilniaus universitetas

Filosofijos fakultetas

Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra

Dmitrijus Škulis

Klinikinės psichologijos programa

Magistro darbas

Malda išgyvenant artimo žmogaus netektį:

subjektyvaus patyrimo analizė

Darbo vadovė: doc. dr. Rasa Bieliauskaitė

Konsultantė: dokt. Agnė Matulaitė

Vilnius 2011

Baigiamąjį darbą ........................................................................................................................................,patvirtintą Filosofijos fakulteto dekano įsakymu Nr. ........, parengiau savarankiškai, galutinai suredagavau ir įteikiau vadovui.

............................. ..................................................................... (Data) (Absolvento parašas)

Baigiamasis darbas atitinka (neatitinka) BA (MA)darbams keliamus reikalavimus ir gali būti ginamas.......................... ................................................................. (Data) (Vadovo parašas)

Baigiamąjį darbą su vadovo tarpininkavimu katedra gavo...................... ................................................... (Data) (Katedros reikalų tvarkytojos parašas)

2

TURINYS

SANTRAUKA...........................................................................................................................................5

SUMMARY...............................................................................................................................................6

PRATARMĖ...............................................................................................................................................7

ĮVADAS.....................................................................................................................................................9

1.1 Netekčių psichologija......................................................................................................................9

1.1.1 Faktoriai, įtakojantys netekties išgyvenimą.............................................................................9

1.1.2 Normalus ir komplikuotas sielvartas.....................................................................................11

1.1.3 Gedėjimo etapai.....................................................................................................................13

1.2. Maldos psichologija.....................................................................................................................14

1.2.1. Maldos apibrėžimas ir klasifikacija......................................................................................14

1.2.2 Maldos poveikis.....................................................................................................................17

1.3 Netektis ir religingumas................................................................................................................18

1.4 Netektis ir malda...........................................................................................................................22

TYRIMO TIKSLAS.................................................................................................................................27

TYRIMO METODIKA............................................................................................................................28

2.1 Tyrimo dalyviai.............................................................................................................................28

2.2 Tyrimo metodas.............................................................................................................................30

2.3 Tyrėjo subjektyvi patirtis, galinti įtakoti tyrimą............................................................................31

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS........................................................................................................32

3.1 Rezultatai.......................................................................................................................................32

3.1.1 Nuoseklūs tekstai ir situaciniai fenomeno apibrėžimai. .......................................................36

3.1.2 Galutinis apibrėžimas............................................................................................................45

3.1.2.1 Galutinio apibrėžimo formavimas.................................................................................45

3.1.2.2 Galutinis netekties patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, apibrėžimas...........48

3.1.3 Kiti reikšmingi maldos patyrimui, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tyrimo rezultatai.. .49

3.2 Rezultatų aptarimas.......................................................................................................................51

3.2.1 Maldos patyrimas kaip bendravimas su Dievu......................................................................51

3.2.2 Kas skatina maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį.......................................52

3.2.3 Maldos patyrimas kaip savo jausmų išraiška. .......................................................................52

3.4.4 Maldos patyrimas kaip palaikymo ir nusiraminimo priemonė..............................................54

3

3.2.5 Maldos patyrimas kaip artimo žmogaus netekties išgyvenimo įprasminimas.......................54

3.2.6 Tyrimo privalumai, ribotumai ir rekomendacijos tolimesniems tyrimams............................56

TYRIMO IŠVADOS................................................................................................................................59

LITERATŪRA.........................................................................................................................................60

PRIEDAI..................................................................................................................................................66

4

Malda, išgyvenant artimo žmogaus netektį: subjektyvaus patyrimo analizė.

SANTRAUKA

Psichologinėje literatūroje yra nemažai informacijos apie tai, koks gali būti maldos patyrimas, yra

nemažai duomenų apie tai, koks gali būti netekties išgyvenimas, tačiau duomenų apie tai, koks yra

maldos patyrimas išgyvenant netektį yra mažai, nors malda pradėjo dominti psichologus dar nuo XIX

amžiaus. Paprastai tie duomenys daugiausiai apsiriboja procentine išraiška, kuriam tyrimo dalyvių

skaičiui malda padėjo išgyventi netektį. Daugiau yra duomenų apie tai, kaip religingumas veikia

netekties išgyvenimą, nors tie duomenys yra fragmentiški ir nepatikimi. Šio darbo tikslas ir buvo

aprašyti tyrimo dalyvių maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį. Tyrime iš viso dalyvavo

dešimt tyrimo dalyvių. Šeši tyrimo dalyvių maldos patyrimo interviu tekstai buvo analizuojami

psichologinės fenomenologinės analizės metodu (pagal A. Giorgi). Iš šių dalyvių situacinių maldos

patyrimo apibrėžimų buvo suformuluotas galutinis maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus

netektį, apibrėžimas. Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį tyrimo dalyviams

apibrėžiamas kaip abipusis bendravimas su Dievu įvairiais, dažnai neįprastais tyrimo dalyviui būdais:

per kalbėjimą, apmąstymą, religinių tekstų skaitymą ar jų prisiminimą, rašymą, religinius atvaizdus. Jį

skatina vienišumo, nesaugumo jausmai ir/arba tai yra natūrali ir įprasta tyrimo dalyviui reakcija į jo

sunkius išgyvenimus. Šis bendravimas apima savo jausmų išreiškimą Dievui: 1) vienišumą,

nesaugumą, baimės, kaltės ir kitus sunkius jausmus, kurie yra susiję su išgyvenama netektimi, 2)

rūpestį dėl kitų artimų žmonių, 3) pyktį dėl netekties Dievui, ką maldos patyrimo metu keičia pyktis ant

savęs ir kaltės jausmas. Šio bendravimo su Dievu metu tyrimo dalyviai gauna palaikymo ir

nusiraminimo, o galiausiai, maldos patyrimo metu tyrimo dalyviams jų netekties išgyvenimas įgauna

naują prasmę. Šis įprasminimas išgyvenamas: 1) per visiškai naują Dievo suvokimą, kaip tą, kuris gali

atstoti tą emocinį santykį su artimo žmogumi, kurio tyrimo dalyvis neteko, 2) per mirties įprasminimą

pačiam mirusiam artimam žmogui, 3) per netekties išgyvenimo įprasminimą.

5

Prayer of the Bereaved: Analysis of Subjective Experience.

SUMMARY

There are plenty of publications about prayer experience, as well as plenty of information about

bereavement experience. However we can find just a bit of publications about prayer experience of the

bereaved, though prayer is the object of psychologists' concern since XIX century. Generally the data

about prayer experience of the bereaved is usually presented as a percentage of people whom prayer

helped in their bereavement. There are more facts about religiosity impact on bereavement, though data

are fragmentary and lacks of reliability. The aim of this study is to describe participants' prayer

experience during bereavement. Out of ten participants' interview six were analyzed according to

psychological phenomenological method by A. Giorgi. The general prayer experience of the bereaved

structure was formed on the basis of six situational structures. Prayer experience of the bereaved

participants is described as intercourse with God frequently in unusual for the participant way: talking,

meditating, reading of religious books, writing, religious images. This experience is motivated by

loneliness, insecurity and/or this is a natural participant's reaction to the trials. This intercourse

embraces expression of feelings: 1) loneliness, insecurity, fear, guilt and other feelings, which are

related to experienced loss, 2) concern about other close persons, 3) anger on God, which is later

transformed into anger on oneself and guilt. During this intercourse participants obtain support and

comfort, and finally, they make sense of their bereavement: 1) either by totally new perception of God

as the one who can provide the emotional relation, the bereaved used to have with the person he lost, 2)

by making sense out of death of the one he lost, 3) by making sense of bereavement experience.

6

PRATARMĖ

Artimo žmogaus netektis – tai tema, kuri praktiškai nieko nepalieka abejingo. Kiekvienas suaugęs

žmogus yra patyręs vienokią ar kitokią netektį, ir kuo toliau žmogus gyvena, tuo tų netekčių daugėja.

Savo profesiniame darbe man ne kartą teko dalyvauti arba pačiam vesti seminarus apie psichologines

krizes, savižudybes ir netektis. Kaip tik netektys ir buvo ta tema, kuri labiausiai "kabindavo"

klausytojus, sukeldavo jiems daugiausiai apmąstymų, klausimų ir išgyvenimų.

Netekties išgyvenimas yra sudėtingas ir skausmingas procesas, ir žmonės skirtingai bando su juo

tvarkytis. Vieni stengiasi daugiau kalbėtis apie savo išgyvenimus, kiti kaip tik užsiskleidžia savyje, kai

kas galbūt bando rašyti dienoraštį, užsiimti kažkokia veikla, kad galėtų bent kuriam laikui užsimiršti.

Natūralu, jog tikintys žmonės tokiais atvejais paguodą bando rasti santykyje su Dievu. Galų gale

liaudies išmintis teigia, kad kritinių išgyvenimų metu žmogus atsisuka į tikėjimą (kaip pavyzdžiui,

posakis, jog mūšio lauke netikinčių nėra, arba rusų patarlė "Kol griaustinis nesudundėjo, tol mužikas

nesižegnoja“). Todėl malda, išgyvenant artimo žmogaus netektį, man atrodo visai natūralus dalykas,

natūralus patyrimas.

Griebiausi šios temos atsitiktinai. Kadangi pats esu tikintis žmogus, mane visada domino religijų

psichologija, tačiau maldą laikiau grynai religiniu patyrimu. Kol vieną kartą man į rankas pakliuvo

žymaus amerikiečių psichologo David Myers (2000) straipsnis apie krikščionybės ir psichologijos

santykį. Kai pradėjau gilintis į šio autoriaus darytus tyrimus, buvau maloniai nustebintas, kad D.

Myers, būdamas geru mokslininku ir žymiu psichologu šalia bendrosios ir socialinės psichologijos yra

susidomėjęs malda ir jos moksliniai tyrimais. Tai man parodė, jog malda visgi gali būti psichologo

tyrimo objektas ir paskatino pradėti pačiam domėtis malda ir jos psichologija.

Pradėti tirti maldą būtent išgyvenant netektį mane netiesiogiai paskatino kitas žymus (šįsyk

Rusijos) psichologas F. Vasiliuk. Jo knyga "Malda ir išgyvenimas" (Василюк, 2008) paskatino domėtis

maldos patyrimu būtent krizinėje situacijoje. Kadangi krizinis išgyvenimas man atrodė pakankamai

bendras ir sunkiai apibūdinamas, nusprendžiau imtis maldos patyrimo netekties išgyvenime – netekties

išgyvenimas man pasirodė pakankamai konkretus ir apčiuopiamas tam, kad galima būtų jame tyrinėti

maldos patyrimą.

Kai pradėjau gilintis į šią temą ir vėliau atlikti patį tyrimą, supratau, jo griebiausi labai svarbios,

tačiau tiek psichologų, tiek praktinės teologijos atstovų kažkodėl ignoruojamos temos. Lietuvoje

apskritai maldos tyrimai itin retai atliekami mokslininkų. Man pavyko rasti tik vieną psichologijos

7

bakalauro darbą apie aš vaizdą maldos metu (Marazaitė, 1995).

Duomenų apie tai, kiek meldžiasi lietuviai, jiems išgyvenant netektį, natūralu, jog nėra. Netgi JAV,

kur pastaruoju metu atliekama daug maldos psichologijos tyrimų, nėra konkrečių duomenų, koks

procentas išgyvenančių netektį meldžiasi. Tačiau yra duomenų apie tai, kiek lietuviai meldžiasi –

remiantis 2009 m. atlikta apklausa, Lietuvoje bent kartą į dieną meldžiasi 13% gyventojų, tuo tarpu,

pavyzdžiui, JAV šis skaičius siekia 55% (Pew Research Center, 2009). Tai, beje, gali būti viena iš

priežasčių, kodėl maldos psichologija ne itin domina mokslininkus Lietuvoje. Natūralu, jog patyrimas,

būdingas kiek daugiau nei dešimtadaliui gyventoju Lietuvoje, nekelia tokio susidomėjimo, kaip toje

valstybėje, kurioje šis patyrimas būdingas daugiau negu pusei gyventojų.

Tam, kad suprastumėme, koks yra maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį, reikia visų

pirma, išsiaiškinti koks apskritai gali būti netekties išgyvenimas ir koks apskritai gali būti maldos

patyrimas. Todėl nemažą šio darbo įvado dalį aš skyriau būtent netekčių ir maldos psichologijai. Kita

įvado dalis skiriau religingumui santykyje su išgyvenama netektimi ir, galiausiai, duomenims apie

maldos patyrimą išgyvenant netektį.

Kadangi mano maldos tyrimo metodas yra psichologinė fenomenologinė analizė, atliekant tokio

pobūdžio tyrimus, yra įprasta įvardinti savo santykį su tiriamu fenomenu. Jau minėjau, kad esu tikintis

žmogus, todėl maldos patyrimas man nėra svetimas. Gyvenime esu patyręs netekčių, tačiau jos nebuvo

man itin artimos ir kažkokį konkretų maldos patyrimą, man išgyvenant netektį, tikrai neprisimenu.

8

ĮVADAS

1.1 Netekčių psichologija

Šioje dalyje pabandysiu aptarti, koks gali būti netekties išgyvenimas. Visų pirma, svarbu žinoti, kas

įtakoja netekties išgyvenimą. Antra, kada galima teigti, jog žmogaus netekties išgyvenimas ir su jo

susijusios reakcijos yra normalios, o kada tai jau yra komplikuotas sielvartas. Galiausiai, aptarsiu, kaip

netekties išgyvenimas atrodo laiko atžvilgiu, t. y. pasistengsiu išskirti tam tikrus gedėjimo etapus.

1.1.1 Faktoriai, įtakojantys netekties išgyvenimą.

Netekties išgyvenimas yra sudėtingas ir individualus procesas, apimantis visas žmogaus gyvenimo

sritis (fizinę, psichologinę, socialinę, dvasinę). Nepaisant to, autoriai bando šiam išgyvenimui nustatyti

tam tikrus bendrus dalykus, jį klasifikuoti, išskirti tuos faktorius, kurie vienaip ar kitaip įtakoja tai, kaip

žmogus išgyvena netektį. Šiame darbe paminėsiu dvi tokias klasifikacijas. Pirmiausiai, V. Volkan ir E.

Zintl (Волкан, Зинтл, 2007) trumpai nurodo 4 bendrus faktorius, įtakojančius gebėjimą išgyventi

sielvartą:

1) Emocinė žmogaus būsena – jei žmogus negavo pakankamai rūpesčio vaikystėje, arba patyrė

daug netekčių, sielvarto išgyvenimas gali būti sudėtingas.

2) Santykis su mirusiuoju – sunkiau išgyvena netektį tie, kurių santykis su mirusiuoju pasižymėjo

didele priklausomybe arba tame santykyje buvo daug neužbaigtumo.

3) Netekties aplinkybės – sunkiau priimti mirtį tada, kai žmogus miršta staiga arba esant

sunkinančioms aplinkybėms.

4) Draudimas reikšti sielvartą visuomenėje, kultūrinė aplinka, kuri neigia mirtį – tokioje aplinkoje

netekties išgyvenimas yra apsunkintas (Волкан, Зинтл, 2007).

Nepaisant to, kad ši klasifikacija yra trumpa ir labiau atspindi tai, kada netekties išgyvenimas yra

apsunkinamas, ji aiškiai parodo, jog netekties išgyvenimą įtakoja vidiniai (emocinė būsena), išoriniai

(netekties aplinkybės), tarpasmeniniai (santykis su mirusiuoju) ir kultūriniai faktoriai. O tai iš esmės

apima visą žmogaus gyvenimą.

J. Zamanajeva (Заманаева, 2004) iš principo mini tuos pačius faktorius, įtakojančius netekties

išgyvenimą, tačiau ji juos kiek kitaip klasifikuoja ir labiau detalizuoja. Ji išskiria 5 faktorius, kurie

įtakoja netekties išgyvenimą:9

1) Netekties išgyvenimas visų pirma priklauso nuo netekties aplinkybių ypatumų.

– Žmogui gali būti aiški netekties priežastis (katastrofa, liga, savižudybė, nelaimingas atsitikimas

ir pan.). Tačiau ta priežastis gali būti ir neaiški – čia kalba eina tiek apie dingusius be žinios

(fizinė netektis be psichologinės), tiek apie komos būseną, Alzheimerio ligą (psichologinė

netektis be fizinės).

– Netektis gali įvykti staigiai (katastrofa, nelaimingas atsitikimas), o gali būti ir „laukiama“

netektis – mirtinos ligos. Netekties laukimas tik tuomet palengvina artimo mirties išgyvenimą,

kai šis laikas naudojamas sąmoningai ir adekvačiai kontaktui su ligoniu. Kitu atveju šis laikas

gali palikti sunkius prisiminimus ir kaltės jausmą.

– Prie netekties aplinkybių autorė priskiria ir situacijos grįžtamumas. Netektis gali būti

negrįžtama (mirtis) ir potencialiai grįžtama (skyrybos, santykių nutraukimas) – tai yra tokia

situacija, kai lieka viltis atstatyti santykius. Dingusį be žinios irgi galima priskirti prie

potencialiai grįžtamai netekčiai, tačiau šiuo atveju netekties išgyvenimas gali neprasidėti ir

žmogus gali kankindamasis tikėtis sugrįžimo.

2) Netekties išgyvenimas, anot autorės, priklauso ne tik nuo pačių aplinkybių, bet ir nuo šių

aplinkybių suvokimo.

– Tai visų pirma yra netekusiojo įsitraukimas į netekties aplinkybes: ar jis buvo šalia mirštančio,

ar galėjo įtakoti situaciją, kokį vaidmenį jis vaidino, kai mirštantysis buvo mirties patale.

Žmogus kitaip gali išgyventi netektį, jei jo fiziškai nebuvo mirties momentu ir jam yra

pranešama apie mirtį – šiuo atveju svarbu, kas jam tą žinią praneša.

– Svarbu ir tai, kaip žmogus suvokia atsakomybę už tai, kas atsitiko. Atsakomybė gali būti

objektyvi ir priskiriama konkrečiam žmogui (nužudymo, nelaimingo atsitikimo atvejais). Taip

pat ji gali būti užkraunama gydytojams („laiku nepastebėjo, nenukreipė“), sau („nepadariau

visko, ką galėjau“), Dievui („Kodėl jis toks žiaurus, kodėl leido taip atsitikti?“), taip pat ir

mirusiajam („tai buvo jo pasirinkimas“, arba „kodėl jis taip su manimi pasielgė?“)

3) Netekties išgyvenimas priklauso ir nuo mirusiojo ypatumų.

– Svarbus yra mirusiojo vaidmuo. Čia įtakoja tiek jo objektyvus vaidmuo (sutuoktinis,

brolis/sesuo, vaikas, giminaitis), tiek subjektyvus, kuris apibūdina mirusiojo vaidmenį

netekusiojo gyvenime (geriausias draugas, mylimas žmogus, namų židinio sergėtoja ir pan.).

– Svarbus yra ir apskritai žmogaus patyrusių netekčių skaičius. Ypatingai stipriai paveikia,

kuomet prarandama keletą artimų žmonių (katastrofos, teroristinio akto atvejais), arba kai kelios

netektys įvyksta viena po kitos.10

– Prie mirusiojo ypatumų svarbu paminėti ir santykį su mirusiuoju – koks jis buvo praeityje, koks

santykis buvo su mirusiuoju paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu ir koks santykis su mirusiuoju

yra dabar.

4) Autorė prie netekties išgyvenimą įtakojančių faktorių nurodo ir sociokultūrinę erdvę.

– Tai netekusiojo socialinė aplinka – kaip aplinkiniai reaguoja į netektį, koks jų požiūris į

mirusįjį, į netekusįjį. Žmogus sunkiau išgyvena netektį, kai nesulaukia palaikymo iš aplinkinių,

negauna erdvės išsikalbėti.

– Įtakoja ir atsisveikinimo bei laidotuvių organizavimo ypatumai, o taip pat ir psichologinės

pagalbos galimybės netekusiajam.

– Šioje vietoje autorė išskyrė ir religinius žmogaus įsitikinimus, kuriais jis remiasi išgyvendamas

netektį. Tai yra jo religiniai įsitikinimai apie mirtį, sielą ir jos nemirtingumą, gyvenimo prasmę,

Dievo įvaizdį, gyvenimo dėsningumus.

5) Galiausiai, netekties išgyvenimą įtakoja ir netekusiojo individualūs psichologiniai ypatumai.

Visi anksčiau paminėti faktoriai įtakoja žmogų ne tiesiogiai, o per netekusiojo individualias

psichologines charakteristikas. Tai yra lytis, amžius, nervų sistemos ypatumai, individualios

charakteristikos, gyvenimiška patirtis ir pan.(Заманаева, 2004).

1.1.2 Normalus ir komplikuotas sielvartas

L. J. Schupp (2007) išskiria keturis lygmenis, kuriuose gali pasireikšti tam tikros reakcijos į

sielvartą:

1. Fiziniame lygmenyje gali pasireikšti galvos skausmai, pykinimas, apetito sutrikimai, kvėpavimo

sunkumai, uždusimas, smarkus širdies plakimas, skausmas krūtinėje, motorinių gebėjimų

praradimas, svaigulys, nemiga, nuovargis, raumenų silpnumas, sausa burna, tuštumos pilve

pojūtis.

2. Emocinis lygmuo. Žmogus gali jausti liūdesį, baimę, nerimą, kaltę, pyktį, bejėgiškumą,

vienišumą, sustingimą, ilgesį, o taip pat ir abejingumą, palengvėjimą bei atsipalaidavimą.

3. Kognityviniame lygmenyje gali atsirasti atminties problemos, nesugebėjimas susikoncentruoti,

sunkumai priimant sprendimus. Žmogui gali kilti sumaištis, klausos arba regos haliucinacijos,

įkyrios mintys, nuoseklaus mąstymo trūkumas. Jis gali pradėti jausti mirusįjį, gali pradėti

netikėti tuo, kas įvyko, gali atsirasti nerealumo jausmas.

4. Elgesio lygmuo. Sielvartaujantiems žmonėms normalu dėvėti mirusiojo aprangą, verkti, palikti

mirusiojo kambarį nepaliestą, nešioti su savimi mirusiojo nuotraukas, būti išsiblaškiusiam,

11

laikytis atokiau nuo žmonių. Jie sapnuoja, vengia skausmingų priminimų, praranda

susidomėjimą kasdieniniais dalykais, dažnai dūsauja, jautriai reaguoja į triukšmą (Schupp,

2007)

Visa tai yra normalios, natūralios žmogaus reakcijos į išgyvenamą netektį. Visgi netektis gali taip

sukrėsti žmogų ir jo organizmą, kad žmogaus reakcijos į netektį jau bus neadekvačios ir

apsunkinančios netekties išgyvenimą. Dr. E. Lindemann (1944) buvo vienas pirmųjų pradėjęs tyrinėti

komplikuotą sielvartą. Jis dirbo su artimaisiais žmonių, kurie 1942 metais per gaisrą žuvo viename

Bostono naktiniame klube (iš viso žuvusiųjų buvo 492 žmonės). Jis išskyrė 9 komplikuoto sielvarto

požymius, pavadindamas juos „iškreiptomis reakcijomis“:

1. Perdėtas aktyvumas be sielvarto jausmo. Šiems žmonėms tik išoriškai daugiau pasireiškia gera

savijauta, gyvybingumas.

2. Žmonės gali perimti simptomus tos ligos, kurią turėjo jų artimasis prieš mirdamas – gydytojų

tai dažniausiai priskiriama konversinei isterijai arba hipochondrijai.

3. Gydytojų pripažinta fizinė liga – skrandžio opa, artritas, astma.

4. Stiprus pokytis santykiuose su draugais ir artimaisiais, vedantis prie socialinės izoliacijos.

5. Stiprus įtarumas ir priešiškumas tam tikriems žmonėms (dažniausiai gydytojams). Tačiau,

skirtingai nuo paranojos atvejų, išgyvenantys komplikuotą sielvartą kokių nors veiksmų prieš

tuos žmones nesiima.

6. Kai kurie žmonės supranta, kad jų priešiškumas žmonėms yra beprasmis ir neigiamai įtakoja jų

charakterį. Dėl to jie bando slėpti šį jausmą savyje. Kam pavyksta tai padaryti, tų žmonių

jausmai tampa tarsi sustingę, o elgesys pasidaro formalus, kas primena šizofreniją.

7. Tolimesnis socialinio aktyvumo formų praradimas. Žmogui stinga iniciatyvumo, ryžtingumo.

Jis negali vienas atlikti kurią nors veiklą, kasdienių buitinių reikalų atlikimas reikalauja didelių

pastangų.

8. Atsitinka, jog žmogus nestokoja aktyvumo, tačiau jo veiksmai kenkia jo ekonominei ir

socialinei padėčiai. Jis gali pradėti dosniai dalyti savo turtą, leistis į finansines avantiūras, gali

pridaryti daug kvailysčių ir galiausiai likti be šeimos, draugų, socialinės padėties ir pinigų.

9. Galiausiai sielvartas įgauna depresijos formą kartu su įtampa, susijaudinimu, nemiga,

nepilnavertiškumo jausmu, savęs kaltinimais ir aiškiu bausmės poreikiu. Tokie žmonės gali

bandyti nusižudyti (Lindemann, 1944).

12

1.1.3 Gedėjimo etapai

Nors yra nuomonių, jog netekties išgyvenimas (arba gedėjimas) yra individualus procesas, kurio

negalima kaip nors klasifikuoti arba skirstyti į etapus, praktiškai bet kurioje knygoje apie netektis

galima rasti vienokį arba kitokį gedėjimo skirstymą į etapus. K. O. Polukordienė (2008) apibendrino

daugelių autorių požiūrius į gedėjimo etapus ir išskyrė 4 gedėjimo etapus, kurių fokusas yra nukreiptas

į tai, kaip gedėjimo periodu keičiasi gedinčiojo jausmai, santykis su mirusiuoju ir gyvenimu.

1. Pirmas etapas – šokas (susikaustymas, nejautra). Žmogus reaguoja tiek jausmais, tiek

fiziologiškai. Jis jaučia stiprų nerimą, kartais paniką, gali atsirasti ir afektinių, nekontroliuojamų

stiprių jausmų proveržių – raudojimas, dejavimas, riksmas, tylėjimas. Iš kitos pusės, žmogaus

jausmai tuo metu gali ir apskritai nepasireikšti, jis gali jaustis „kaip užšaldytas“, „kaip robotas“.

Iš fiziologinių reakcijų gali sutrikti kvėpavimo ar širdies ritmas, apimti raumenų silpnumas ir

pan. Ši fazė paprastai tęsiasi nuo kelių valandų iki savaitės.

2. Antras etapas – dezorganizacija. Tai kelias nuo netekties neigimo iki jos priėmimo. Šiam etapui

būdingi šie išgyvenimai:

– Neigimas. Jis sušvelnina šoką ir padeda palaipsniui priimti netektį. Itin stiprus jis būna, kai

mirusiojo kūnas nerandamas.

– Skilimas (disociacija), kaip ir neigimas pradeda priimti netektį. Iš vienos pusės tai yra

žinojimas, jog žmogus mirė, iš kitos pusės asmuo vis dar neigia mirties faktą. Tai gali

pasireikšit ir suvokimo sutrikimais (iliuzijos, haliucinacijos).

– Susitapatinimas su mirusiuoju, kai susilpnėja arba išnyksta ribos, suvokiant save ir mirusįjį.

– Projekcijos – mirusiajam priskiriami savo bruožai.

– Kaltė ir derybos – bandymai ieškoti, kas ko nepadarė, kad mirusysis būtų išgelbėtas,

bandymai vesti derybas su tuo, ko jau nėra ir ko neįmanoma pakeisti.

– Nerimas – netektis stipriai paveikia saugumo jausmą, žmogus pradeda jausti pavojų

kiekviename žingsnyje.

– Pyktis – pykstama ant kitų žmonių, savęs, aplinkybių, viso pasaulio, Dievo.

– Sapnai – jie padeda priimti mirtį. Juose gali atspindėti skilimas, kai mirusysis pasirodo kaip

gyvas, gali atspindėti pyktis, o taip pat gali atspindėti ir mirties priėmimo faktas.

Dezorganizacijos etapas trunka iki 6 mėnesių.

3. Trečias etapas – reorganizacija. Tai sielvarto įveikimo procesas, prisitaikymas po netekties,

susitaikymas su tuo, kas įvyko ir pasikeitė. Šiuo laikotarpiu dažnai prisimenama apie mirusįjį,

13

tačiau pamažu jausmai mirusiajam blėsta ir imama galvoti apie save, atsiranda bandymai

džiaugtis gyvenimu. Iš kitos pusės, fizinė sveikata gali ir pablogėti, gali atsirasti skausmai,

žmogus gali susirgti, pradėti vartoti medikamentus, daug rūkyti, vartoti alkoholį. Šis etapas

pasibaigia praėjus 1-2 metams po netekties, kai nustojama nuolat galvoti apie netektį, nustojama

emocingai reaguoti į liūdnas mintis.

4. Ketvirtas etapas – rekonstrukcija. Netektis išgyventa, atsiranda nauji planai, kontaktai, energija

gyventi. Tačiau, šalia to atsiranda vienišumo jausmas ir žmogui iškyla užduotis išmokti gyventi

jau be artimo santykio (Polukordienė, 2008).

1.2. Maldos psichologija

Šiame skyriuje pabandysiu atsakyti į klausimą, kas apskritai yra malda, kuo ypatingas maldos

išgyvenimas ir kokį poveikį jis turi žmogui.

1.2.1. Maldos apibrėžimas ir klasifikacija.

Judėjai, musulmonai, budistai, krikščionys, pagonys, ateistai, agnostikai – vienokia ar kitokia forma

tam tikromis aplinkybėmis meldžiasi visi. Tai yra universalus žmogaus išgyvenimas. Kaip teigia E. F.

Bartholomew (1922): „ten, kur yra žmonija, yra religija, o ten, kur yra religija, yra malda“ (p. 6).

Religinėse knygose (kaip, pavyzdžiui, Biblijoje) galim rasti daugybę maldos pavyzdžių, daugybę

atvejų, kai žmonės meldėsi Dievui, tačiau nerasime jokio maldos apibūdinimo – tiesiog turima

omenyje, kad malda egzistuoja ir ji yra universali.

Visgi tam, kad galėtumėme labiau suprasti tai, ką mes ketiname tirti šiame darbe, neįmanoma

išvengti maldos apibrėžimo. Viename iš Biblijos teologinių žodynų nurodyta, jog malda yra „širdies

pokalbis su Dievu. Jis ne visuomet išreiškiamas žodžiais; gali būti minties proveržis maldoje arba

tiesiog atsidūsimas. Svarbiausias yra vidinis ryšys su Dievu.“ (Геце, 1997, p. 235). Religijų

psichologijos tyrėjas P. E. Johnson (1959) teigia, jog malda „yra autentiška vidinė bendravimo su

Dievu patirtis“ (p. 79). Maldos psichologijos tyrėjas A. Hodge (1931) siūlo tokį maldos apibūdinimą:

„Malda yra bendravimas su idealia būtybe (arba būtybėmis), kuri suvokiama kaip objektyviai esamą,

viršesnę, asmenišką ir atsiliepiančią (Hodge, 1931, p. 25). Vienas žymiausių maldos tyrėjų F. Heiler

(1932) teigia, jog melstis reiškia „kalbėti ir turėti santykį su Dievu“, o malda yra „gyvas žmogaus

bendravimas su Dievu“ (362 p.). Bet, ko gero, geriausias, visa apimantis ir dažniausiai minimas yra W.

James'o (1902) daugiau negu prieš 100 metų pateiktas maldos apibrėžimas. Anot jo, malda yra „bet

14

kokia žmogaus vidinio ryšio arba bendravimo su ta jėga, kurią jis pripažįsta dievišką, išraiška“, ir ji yra

„religijos širdis ir esmė“ (p. 454). Taigi, iš esmės visi šie autoriai sutaria, jog malda – tai nėra

monologas, tiesiog kalbėjimas, kažkokių frazių atkartojimas; malda – tai yra ryšys, bendravimas,

santykis.

Maldos psichologija yra neatsiejama nuo religijos psichologijos. W. James yra laikomas vienu iš

religijos psichologijos pradininkų, o savo klasikiniame veikale, parašytam XX amžiaus pradžioje

„Religinio patyrimo įvairovė“ (James, 1902) jis nemažai vietos skyrė ir maldai. Tuo metu

susidomėjimas malda ir jos psichologija buvo didžiulis. Vėliau viena po kitos pasirodydavo kitų

mokslininkų darbai, skirti maldai ir jos psichologijai (Lindsay, 1909; Mauss, 1909; Strong, 1909; Stolz,

1911; Coe, 1916; Bartholomew, 1922; Dawson, 1924; Brown W. A., 1927; Hodge, 1931; Heiler, 1932).

Tuo metu pasirodė ir F. Heiler (1932) klasikiniu tapęs veikalas apie maldą iš religijos istorijos ir

psichologijos perspektyvos. Jo pasiūlyta maldos tipologija laikoma viena išsamiausių maldos

fenomenologijos studijų. Autorius išskiria šešis maldos tipus:

1) Primityvi malda. Ji atsirado iš momentinių ir konkrečių pirmykščių bendruomenių žmonių

poreikių. Badas, sausra, gyvenimo pavojai, ligos, priešo užpuolimai sukeldavo jiems tokius

psichikos išgyvenimus kaip įtampa, nerimas, baimė, neapykanta, sielvartas, susirūpinimas –

atitinkamai, tai ir buvo jų pagrindiniai maldos motyvai. Primityvi malda – tai spontaniškas

emocinis protrūkis, laisvas širdies išliejimas.

2) Ritualinė malda. Su laiku, kai žmonės įsitikina maldos efektyvumu, malda praranda savo

spontaniškumą ir ji tampa pastovia formule, kurią žmonės pradeda sakyti be pasišventimo.

Ši malda nepaliečia nei širdies, nei proto. Ji praranda asmeniškumą, tampa apeigų dalis.

Ritualinėje maldoje akcentuojama forma, o ne turinys.

3) Senovės graikų kultūros malda. Tai tarsi aukštesnė primityvios maldos forma. Graikų kultūroje

buvo meldžiamasi ne tik už individualius fizinius poreikius, bet ir už moralines bei kultūrines

vertybes.

4) Filosofinė malda. Malda filosofijoje praranda savo naivumą ir asmeniškumą. Ji apsiriboja

moralinių vertybių prašymu, atsidavimu dieviškajai visatos tvarkai bei garbinimu. Be to,

filosofui iš principo malda nėra būtina – moralinių idealų galima pasiekti ir be dieviškojo

įsikišimo. Filosofinėje maldoje dialogą pakeičia monologas, o kreipimąsi ir bendravimą su

Dievu pakeičia apmąstymai apie moralę ir gyvenimo tikslą.

5) Mistinė malda. Ji remiasi misticizmu, o tai yra bendravimo su Dievu forma, kurios tikslas –

visiškai atsisakyti pasaulio ir savęs, ištirpti, išnykti ir pereiti į begalinę sąjungą su Dievu. Malda

15

ir yra priemonė pasiekti tą visišką susijungimą su Dievu, kuomet žmogaus siela dingsta Dievo

beribėje pilnatvėje. Mistinė malda pasižymi ir tam tikromis maldos laipteliais, kai žemiausioje

pakopoje yra prašymo malda, aukščiau eina kontempliacija, o aukščiausią tašką malda pasiekia

ekstazėje – visiškam susijungime su Dievu.

6) Pranašiška malda. Tai autoriui yra aukščiausia maldos forma. Ji remiasi prielaida, jog Dievas

yra be galo asmeniškas ir Jis girdi bei savo laiku ir savo būdu atsako į žmonių širdies prašymus.

Malda asmeniškam Dievui atitinkamai ir yra asmeniška, spontaniška, nesuvaržyta jokių

metodų, aplinkos, formos arba liturgijos, leidžianti kreiptis į Dievą tiesiogiai be jokių formulių

ar tarpininkų. Tai savęs ir savo emocijų išliejimas. Tai ne tik prašymas ir atsidavimas Dievui ir

Jo valiai, bet taip pat ir bandymai įtikinti Dievą, bandymai pakeisti Jo valią, o šalia garbinimo ir

padėkos atsiranda didelis noras jausti Dievą ir Jo buvimą. Pranašiška malda – tai asmeninis

bendravimas, asmeninis santykis su Dievu. Ją labiausiai atspindi bibliniai pranašai, apaštalai,

bet daugiausiai F. Heiler remiasi Naujųjų laikų religinių veikėjų (Cvinglio, Kalvino, Bunjano,

Paskalio, Kirkegoro, ypatingai Liuterio) maldos gyvenimu, nors pranašiškos maldos požymių

galima rasti ir mistikų (Augustino, Pranciškaus, Lojolos, indų Bhaktų) bei judaizmo ir islamo

religinių veikėjų maldose (F. Heiler, 1932).

XX a. viduryje susidomėjimas maldos psichologija smuko ir tik pastaraisiais dešimtmečiais malda

vėl rimtai patraukė psichologų dėmesį. Atsirado bandymų kitaip išskirti maldos tipus negu tai darė F.

Heiler. Tik šįsyk autoriai rėmėsi daugiausiai kognityvine psichologija ir empiriniais tyrimais.

S. P. Laird ir kt. (2004) remiasi ankstesnėmis klasifikacijomis ir nurodo 5 maldos tipus: adoracija,

išpažintis, padėka, maldavimas, priėmimas (kontempliacija). Adoracija yra nukreipta į Dievo garbinimą

ir šlovinimą, be konkrečių aplinkybių ar poreikių paminėjimo; išpažintis yra malda, kurios metu

išpažįstami nusižengimai, nusikaltimai ir ydos (kitaip tariant, nuodėmės); padėkos metu išreiškiamas

dėkingumas už gyvenimo aplinkybes; nuolankus prašymas (angl. supplication) yra Dievo prašymas

įsikišti į tam tikrus savo arba kito žmogaus gyvenimo įvykius; priėmimas yra maldos forma, kai

žmogus pasyviai laukia dieviškos išminties, supratimo arba vedimo.

Ko gero naujausias yra K. L. Ladd ir B. J. Spilka (2002) pasiūlytas maldos skirstymas. Autoriai

apibendrino ankstesnius bandymus klasifikuoti maldą ir rado tuose bandymuose procedūrinių,

metodologinių ir semantinių trūkumų. Didžiausią kritiką maldos klasifikacijos sulaukė dėl teorinio

pagrindimo stokos. Autoriai norėjo žinoti atsakymą, kokį vaidmenį malda atlieka religijoje.

Remdamiesi R. Foster (1992), autoriai apibūdina maldą, kaip priemonę kognityviniams ryšiams

formuoti. Jie teigia, jog malda turi nukreiptą į vidų, nukreiptą į išorę ir nukreiptą į viršų matmenis.

16

Malda, nukreipta į vidų, atlieka savianalizės funkciją; malda, nukreipta į išorę, stiprina žmonių

tarpusavio ryšius; o malda, nukreipta į viršų, pabrėžia žmogaus ir Dievo santykį (Ladd ir Spilka, 2002).

M. M. Poloma ir G. H. Pendleton (1991) pasiūlyta maldos koncepcija, remiantis Google Scholar

paieškos sistema, yra šiuo metu labiausiai cituojama, todėl ją irgi paminėsiu. Autoriai išskiria keturis

maldos tipus: šnekamoji malda, prašymo malda, apeiginė malda, meditacinė malda. Šnekamoji malda

yra populiariausia, tai kalbėjimas su Dievu savo žodžiais, prašymas atleisti nuodėmes, pagalbos

priimant sprendimus, dėkojimas už Jo palaiminimus ir pan. Prašymo malda orientuota į savo arba savo

artimo materialinius poreikius. Apeiginė malda yra maldų skaitymas iš knygos, arba jų atkartojimas iš

atminties. Meditacinė malda yra laiko praleidimas, tyliai galvojant apie Dievą, Dievo buvimo

„pajautimas“, Dievo šlovinimas ir garbinimas, bandymas klausytis Dievo. Ši malda įvardijama, kaip

aukščiausią, kadangi siejasi su dideliu artumu su Dievu (Poloma, Gallup, 1991).

1.2.2 Maldos poveikis.

Maldos poveikiu ir jos efektyvumo tyrimu apskritai prasidėjo maldos tyrimų istorija. F. Galton

(1872) iškėlė hipotezę, kad jeigu žmonės Didžiojoje Britanijoje meldžiasi už karališką šeimą (kas tuo

metu buvo paplitę tiek tarp katalikų, tiek tarp protestantų bažnyčių), tuomet jie turėtų gyventi

santykinai ilgiau negu žmones kitose grupėse. Tam, kad patikrintų šią hipotezę, autorius paėmė įvairių

žmonių klasių vidutinę gyvenimo trukmę per pastaruosius 80 metų. Kadangi karališkos šeimos vidutinė

gyvenimo trukmė buvo mažiausia už žmones kitose grupėse, autorius priėjo išvados, jog užtarimo ir

prašymo maldos nėra efektyvios (Galton, 1872).

Vėliau atsirado tyrumų, kurie parodė kaip tik teigiamą užtarimo maldos poveikį. Pavyzdžiui,

žymiausi užtarimo maldos tyrimai, kuriuos atliko R. C. Byrd (1988) bei W. S. Harris ir kt. (1999)

parodė, jog užtarimo malda turi reikšmingą teigiamą poveikį intensyvios terapijos skyriaus pacientams.

Šie tyrimai visgi sulaukė nemažai kritikos dėl metodologijos, rezultatų interpretavimo, o taip pat ir dėl

moralinių bei teologinių tokių tyrimų aspektų (pvz., Sulmasy, 2006).

Visgi, kai yra kalbama apie maldos efektyvumą, dažniausiai turima omeny maldos objektyvus

poveikis – tai yra, ar poreikis, už kurį buvo meldžiamasi, buvo įgyvendintas. Tačiau tokie tyrimai ir

bandymai redukuoti maldą į sveikos gyvensenos treniruotę ar norus išpildantį prietaisą, yra, mano

manymu, šventvagiški. Toks požiūris į maldą visiškai atmeta tuos maldos patyrimo aspektus, kurie

psichologams nėra prieinami ir išmatuojami: pavyzdžiui, Dievo dalyvavimą maldos procese, Jo valios

arba Jo malonės aspektus. Malda yra bendravimas, kuriame dalyvauja abu asmenys. Kas gali ir turi būti

svarbu maldos išgyvenime, tai ne objektyvus, o subjektyvus maldos poveikis – tai yra, kokią įtaką

17

maldos patyrimas (ar tai būtų prašymas, padėka, garbinimas ar kitokia maldos forma) daro pačiam

žmogui, kuris meldžiasi. Religijų psichologijos tyrinėtojas Paul E. Johnson (1959) dar XX amžiaus

viduryje pabandė atsakyti į šį klausimą, išskirdamas kai kuriuos psichologinio maldos poveikio

aspektus. Tai:

1) Savo poreikių įsisąmoninimas. Maldoje poreikiai yra įvardinami, jie išsiryškina ir tampa

aiškesni.

2) Išpažintis ir atleidimo jausmas. Savo poreikių, nesėkmių ir rūpesčių įvardinimas tarnauja kaip

emocinis katarsis. Be to, tokioje maldoje žmogus randa atleidimą, kuris ateina iš Aukščiausiojo.

3) Pasitikėjimo ir nusiraminimo jausmas. Malda nuima įtampą, atneša dvasios ramybę, padeda

atsikratyti susirūpinimo ir baimės, suteikia bazinį pasitikėjimą.

4) Stabilumo ir aiškumo jausmas. Malda padeda matyti gyvenimą stabilų ir vientisą Dievo

perspektyvoje. Maldos metu painūs išgyvenimai tampa aiškesni, atsiranda tvarka. Tai skatina

griebtis veiksmų.

5) Dvasinės energijos atnaujinimas. Maldos metu, susitikime su Dievu žmogus išgyvena pakilią

nuotaiką, įkvėpimą, emociniai ištekliai prasiplečia. Šis patyrimas yra euforinis ir teikiantis

energiją.

6) Socialinis jautrumas. Susitikimo su Dievu išgyvenimas maldos metu nugali izoliacijos ir

vienišumo jausmą. O malda už kitus ir su kitais suteikia socialinį jautrumą kitų poreikiams.

7) Džiaugsmas, dėkingumas Dievui ir susitaikymas su tuo, kas įvyko.

8) Ištvermingumas. Malda suteikia užsispyrimo veikti toliau, nepaisant kliūčių ir nuovargio.

9) Asmenybės integracija. Tie, kas meldžiasi, jaučia vidinį vientisumą, kuris suteikia gyvenimui

pusiausvyrą ir vidinę ramybę (Johnson, 1959).

1.3 Netektis ir religingumas

Prieš pereinant tiesiai prie santykio tarp maldos ir netekties išgyvenimo, dėmesio skirsiu

religingumo ir netekties santykiui. Tą darau dėl dviejų priežasčių. Pirma, literatūroje skirta labai mažai

dėmesio būtent maldos ir netekties santykiui, o ir netgi ten, kur apie tai yra užsiminama, malda

dažniausiai minima religingumo kontekste. Antra priežastis yra tai, jog religingumo ir maldos ryšys yra

itin glaudus. Tą patvirtina daugybė tiek maldos, tiek religijos tyrinėtojų. Jau minėjau W. James (1902),

kuris teigė, jog malda yra „religijos širdis ir esmė“ (p. 454). Anot F. Heiler (1932), malda yra „yra

religijos centras, pamaldumo širdis“ (362 p.), ir tai yra „spontaniškiausia ir asmeniškiausia religijos

išraiška“ (119 p.) Rusų filosofas I. A. Iljin (Ильин, 1993) mano, jog gyvas religingumas neįmanomas

18

be maldos. Religingumas, anot jo, tai sielos atsigręžimas į Dievą, ir kai tik šis atsigręžimas įvyksta,

prasideda malda (Ильин, 1993).

Religija ir netekties išgyvenimas iš tikrųjų yra glaudžiai susiję. Apie religijos vaidmenį išgyvenant

sielvartą buvo užsimenama dar XX amžiaus pirmoje pusėje (Lindemann, 1944). Kiek vėliau religijos

psichologijos tyrinėtojas Paul E. Johnson (1959) pažymėjo, kad religija yra skubi ir neatidėliotina. Tai

reiškia, kad kai žmogų ištinka krizė (o tai gali būti ir netekties atveju), religija dažnai ateina į pirmą

planą. Ir kuo skubesnis ir kuo labiau neatidėliotinas yra poreikis, tuo labiau žmogus ieško atsakymo

religijoje (Johnson, 1959). Nenuostabu, kad ir viena populiariausių knygų apie netektis „Gyvenimas po

netekties“ yra parašyta ne psichologo arba mediko, o būtent protestantų pastoriaus B. Deits (Дейтс,

1999).

M. Batten ir K. A. Oltjenbruns (1999), remdamiesi kitų autorių tyrimais teigia, jog yra įrodymų,

kad religiniai įsitikinimai yra svarbus mechanizmas netekties krizių įveikai. Organizuota religija dažnai

suteikia paramą ir skatina įveiką. Pavyzdžiui, po mirties krikščioniškos arba žydų laidotuvės

organizuojamos taip, kad žmogus galėtų priimti pasikeitimus jo gyvenime. Religija suteikia prasmę

daugeliui situacijų ir, priklausomai nuo konteksto, gali padidinti kontrolės, augimo, tikėjimo, artumo,

priklausomumo, emocinio palengvėjimo jausmą; taip pat tai gali suteikti vedimo ir paramos. Per

religiją mirtis gali būti suvokiama kaip atsilaisvinimas nuo naštos, skausmo ir kančios. Taip pat religija

suteikia žmogui galimybę matyti mirtį kaip perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Ji gali suteikti laisvės nuo

to, kas mus pririša prie žemės ir galiausiai gali privesti prie susitikimo su mylimuoju arba mylimąja

(Batten, Oltjenbruns, 1999).

Yra padaryta nemažai tyrimų, kurie rodo teigiamą religingumo arba dvasingumo poveikį sielvarto

išgyvenimui. T. T. Frantz ir kt. (1996) tyrime 77 procentai tiriamųjų nurodė, jog tikėjimas jiems buvo

labai naudingas arba iš dalies naudingas, išgyvenant sielvartą. K. R. Gilbert (1994) tyrinėjo santykį tarp

religijos ir netekties. Ji apklausė 27 poras, kurios neteko vieno iš savų vaikų ir remdamasi kokybinio

interviu duomenimis išskyrė tris žmonių grupes, kuriuose atspindėjo santykis tarp religinių įsitikinimų

ir netekties. Pirmoji grupė (kiek daugiau negu pusė apklaustųjų) teigė, jog religija jiems padėjo

išgyventi netektį. Antroje grupėje (8 moterys ir 4 vyrai) teigė, jog religija jiems nepadėjo išgyventi

netekties. Trečioje grupėje buvo 5 moterys ir 7 vyrai – jiems religija nebuvo svarbi, išgyvenant netektį.

K. Walsh su savo kolegomis (2002) nustatė, jog tikėjimo stiprumas yra svarbus sielvarto įveikimo

prognostinis faktorius. Žmonės su silpnu tikėjimu tvarkėsi su sielvartu lėčiau negu stipraus tikėjimo

žmonės per pirmuosius 9 mėnesius, tačiau po 14 mėnesių šio skirtumo jau nebebuvo. Tuo tarpu

netikintys žmonės sunkiau tvarkėsi su sielvartu tiek po mėnesio nuo netekties, tiek po 14 mėnesių. S. L.

19

Brown ir kt. (2004) tyrimas parodė, jog tie, kurie neteko savo sutuoktinio, daugiau skyrė dėmesio savo

religiniams/dvasiniams įsitikinimams negu kontrolinė grupė, o tai atitinkamai siejosi su mažesniu

sielvartu. D. Oram ir kt. (2004) priėjo išvados, jog tarp homoseksualių vyrų dvasingumas yra vienas

veiksmingiausių būdų tvarkantis su artimojo draugo mirtimi dėl AIDS.

Kai kurie tyrimai parodo, jog religingumas padeda žmonėms tik praėjus kuriam laikui po netekties.

K. L. Andreson ir M. F. Dimond (1995) tyrime nustatė, jog religiniai įsitikinimai yra potencialus

netekties įveikos mechanizmas netekusiems savo sutuoktinio. Ir nors tokiais įsitikinimais retai kada

buvo pasikliaunama iš karto po sutuoktinio mirties, jie tapdavo paguodos šaltiniu praėjus kuriam laikui

po netekties. Daugelis netekusių savo sutuoktinio tikėjo, jog būtent Dievo pagalba pravedė juos per

sunkiausius laikotarpius (Anderson, Dimond, 1995). Kitame tyrime nustatyta, jog iš vienos pusės

religingi žmonės gali patirti daugiau streso iš karto po netekties, tačiau praėjus laikui, religingi žmonės

geriau adaptuojasi prie traumuojančios patirties (Park ir Cohen, 1993).

Taip pat yra ir tyrimų, kurie tik iš dalies parodo teigiamą religingumo poveikį netekties sielvartui,

arba apskritai ryšio tarp šių dalykų nerado. Pavyzdžiui, L. W. Easterling ir kt. (2000) tyrime buvo

nustatyta, jog dvasinis patyrimas siejosi su geresniu sielvarto įveikimu, tuo tarpu bažnyčios lankymas

neturėjo ryšio su sielvarto įveikimu. M. P. Higgins (2002) tyrinėjo, kaip tokie religiniai reiškiniai kaip

tikėjimas į pomirtinį gyvenimą ir religinių susibūrimų lankymas siejasi su sielvartu, kurį išgyvena

žmonės, patyrę vaiko netektį. Stipraus ryšio tarp šių faktorių autorė nerado. Netgi tokie faktoriai kaip

lytis, šeimyninė padėtis, rasė, išsilavinimas ar pajamos labiau siejosi su sielvartu negu religiniai

faktoriai. Panašius rezultatus gavo D. E. Sherkat ir M. D. Reed (1992) – religinių susibūrimų lankymas

neįtakojo sielvarto po netekties išgyvenimo, užtat tai siejosi su aukštesniu sielvartaujančio saviverte.

Panašius rezultatus gavo ir D. Austin su C. Lennings (1993). Jų tyrime tikėjimo į Dievą stiprumas

neįtakojo sielvarto ir beviltiškumo, išgyvenant netektį. Tačiau pats tikėjimas į Dievą, nepriklausomai

nuo jo stiprumo, siejosi su žemesniu sielvarto ir beviltiškumo lygiais, išgyvenant netektį.

Kaip matome, tyrimų apie religingumo ir netekties išgyvenimo ryšį rezultatai yra

nevienareikšmiški. Tą patvirtiną ir G. Becker su kolegomis (2007) atliktas tyrimas. Jie iš viso

apibendrinimo 32 tyrimus apie religingumo/dvasingumo ir netekties ryšį. 22 tyrimai nurodė teigiamą

religingumo/dvasingumo poveikį netekties išgyvenimui, šešiuose tyrimuose buvo rastas dalinis

teigiamas religingumo/dvasingumo poveikis netekčiai, dvejuose tyrimuose teigiamo religijos ar

dvasingumo poveikio netekčiai nebuvo rasta. Tik vienas tyrimas patvirtino, jog yra neigiamas

religingumo/dvasingumo poveikis netekties išgyvenimui (depresijos padidėjimas). Nepaisant to, jog

absoliuti dauguma tyrimų nurodo teigiamą religingumo/dvasingumo poveikį netekties išgyvenimui,

20

autoriai teigia, jog šie tyrimai pasižymi silpnu tyrimo planu ir silpna metodologija. Pavyzdžiui, didžioji

dauguma tyrimų buvo atlikti JAV tarp baltaodžių protestantų tikėjimo moterų. Taip pat tik keli tyrimai

skyrė „religingumo“ ir „dvasingumo“ sąvokas, ir dažniausiai jie buvo naudojami to paties reiškinio

įvardinimui. Be to, tyrimuose dažnai buvo naudojamos nepatikimos metodikos, kas leidžia abejoti

tyrimų patikimumu. Taigi, autoriai priėjo prie išvados, jog jų apžvelgtuose tyrimuose nėra patikimų

duomenų, jog religingumas ar dvasingumas teigiamai įtakoja netektį – tam reikia tolimesnių tyrimų.

Iš tikrųjų, skaitant įvairiausių tyrimų aprašymus šia tema, natūraliai kyla klausimas, ar apskritai

įmanoma sukurti tokią metodiką, kuri galėtų išmatuoti, tarkim, religingumo stiprumą. Ar apskritai

religingumą galima išmatuoti? Tai yra individualus ir asmeniškas dalykas. O tokie veiksmai kaip

bažnyčios lankymas, religinių knygų skaitymas arba maldos dažnumas (kas dažniausiai tyrimuose ir

atspindėjo religingumą) yra lengvai išmatuojami, tačiau tai yra tik išoriniai religingumo pasireiškimai ir

gali neatspindėti to, kaip asmeniškai, kaip giliai ir nuoširdžiai žmogus tiki. Todėl šalia tyrimų norėčiau

pristatyti, ką autoriai, tiesiogiai dirbantys su netektį patyrusiais žmonėmis, teigia apie religingumą ir

netekties išgyvenimą.

Kaip bebūtų keista, bet ne psichologas, o būtent pastorius užsimena apie tai, kad religingumas gali

ir trukdyti įveikti sielvartą. B. Deits (Дейтс, 1999) į klausimą, ar religingumas padeda, ar kaip tik

trukdo įveikti netekties sielvartą, atsako, jog tai priklauso nuo to, į ką ir kaip žmogus tiki. Nesveikas,

klaidingai suprastas tikėjimas – tai paprastų ir trumpų atsakymų ieškojimas ten, kur jų nėra, arba tai

kreipimasis į magiją, kad greičiau prašoktų sielvarto ir atstatymo procesus. Tikėjimas nėra skiepas nuo

tragedijos, o taip manantis žmogus nebus pasiruošęs sutikti tragediją. Jeigu tikėjimas yra būdas greitai

susitvarkyti su sielvartu, žmogus nesugebės su juo susitvarkyti (Дейтс, 1999). Šios mintys skamba

labai taikliai visų mano paminėtų tyrimų kontekste, kur religingumas vaizduojamas vos ne kaip

panacėja nuo sielvarto išgyvenimo, visiškai nesigilinant, kas yra religingumas ir kokiu būdu jis gali

padėti išgyventi netektį.

B. Deits (Дейтс, 1999) savo ruožtu kalba ir apie sveiką tikėjimą, kuris gali padėti išgyvenant

netektį. Čia jau ne tik minima, kad religingumas gali padėti žmogui, išgyvenančiam netektį, bet ir

nurodoma, kokiais būdais tikėjimas gali įtakoti netekties išgyvenimą. Autorius nurodo keturis religinės

pagalbos būdus – tai keturi postulatai, ir jeigu juos tinkamai taikyti, tai sveikas tikėjimas gali

neįkainojamai padėti išgyventi sunkią netektį.

1) Religija įtakoja gyvenimo pagrindo aiškinimą. Netikintiems gyvenimas yra laikinas, o mirtis

amžina. Tikintiems žmonėms mirtis yra laikina, o gyvenimas yra amžinas. Ir nepaisant to, kad

tai niekaip nesumažina tikinčiojo sielvartą, mirtis jam nieko neatšaukia ir ties mirtimi dar niekas

21

nepasibaigia. Tikėjimas gali padėti tikinčiam suprasti, jog ir sielvarto išgyvenimas irgi yra

laikinas – tai ne gyvenimo pabaiga, tai pertrauka.

2) Tikėjimas duoda tikslą atsistatyti po sielvarto. Religinėse knygose aprašyti nemažai žmonių,

kurie išgyveno sunkiausias netektis, patyrė didžiausią sielvartą. Tai duoda žmonėms supratimą,

kad jau kažkas iki jų praėjo tą sunkų kelią. Be to, tai duoda supratimą, kad šis kančios kelias yra

ne aklavietė, o kelias, turintis galutinį tikslą.

3) Tikėjimas – tai priešnuodis vienišumui, kuris atsiranda po netekties. Visų netekčių bendra

savybė – vienišumo jausmas. Tuo tarpu krikščionims didelė paguoda yra žodžiai iš evangelijos

pagal Matą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Netgi jeigu visi

aplinkiniai žmogų paliks, jis vis tiek nėra vienišas.

4) Religinė bendruomenė gali suteikti stiprų palaikymą. Anot autoriaus, nėra jokios kitos

bendruomenės, kuri galėtų taip stipriai palaikyti žmogų, kuris išgyvena sielvartą (Дейтс, 1999).

Paminėsiu ir K. O. Polukordienė (2008), kuri teigia, jog sielvarto išgyvenimas po netekties

pasireiškia įvairiais lygmenimis ir vienas iš tokių lygmenų yra dvasinis lygmuo. Išgyvenant netektį

galima pasaulėžiūros kaita, tikėjimo krizė, gali atsirasti naujų gyvenimo prasmių, naujų religinių

išgyvenimų. Sielvartaujantys žmonės gali atrasti naujų altruizmo išgyvenimų, naują ir gilų ryšį su

gamta. Kartais jiems gimsta ir vystosi nauja individuali gyvenimo ir mirties filosofija, atsiranda

sugebėjimas įžvelgti vertę bet kokioje, taip pat ir dramatiškoje ar tragiškoje gyvenimo patirtyje

(Polukordienė, 2008).

1.4 Netektis ir malda

Šiame darbe jau aptarėme, koks gali būti netekties išgyvenimas, koks gal būti maldos patyrimas,

kokią vietą religingumas užima netekties išgyvenime ir galiausiai priėjom tiesiogiai prie pagrindinės

šio darbo įvado dalies – koks gi yra ryšys tarp šių dviejų išgyvenimų: maldos ir netekties. Tačiau čia,

kaip bebūtų keista, yra mažiausiai aiškumo. Ieškodamas tyrimų arba kitos literatūros apie maldos ir

netekties išgyvenimo ryšį susidūriau su problema, kad duomenys apie tai yra labai fragmentiški.

Neradau nė vienos išsamios studijos konkrečiai apie maldos ir netekties išgyvenimo santykį. Tą

patvirtina ir E. Shackle bei L. B. Brown (1995) sudaryta bibliografija iš 175 maldos psichologijos

šaltinių. Jų pateiktame sąraše nėra nė vieno šaltinio, kurio pavadinime būtų paminėta netektis arba bent

jau krizė, sunkios emocijos, kritiniai išgyvenimai. Toks jausmas, kad tyrėjai tiesiog ignoruoja maldos

patyrimą netekties išgyvenime.

Iš literatūros aišku yra tai, jog žmonės, išgyvenantys netektį neretai naudoja maldą, kaip įveikos

22

būdą. Maža to, tie, kurie naudoja maldą, įvardina, jog jiems malda padeda. Pavyzdžiui, M. E. Segall ir

M. L. Wykle (1988–1989, cit pg. Pargament ir kt., 2005) paprašė slaugytojus, kurie priežiūri savo

artimuosius sergančius demencija, įvardinti vieną būdą, kaip jie tvarkosi su artimųjų slauga. Malda ir

tikėjimas į Dievą buvo dažniausiai pasitaikantys atsakymai

Viename tyrime, kuriame apklausė netekusius savo sutuoktinio du mėnesius po netekties, maždaug

pusė apklaustųjų teigė, jog sutuoktinio mirtis jiems išėjo į naudą. Didžioji jų dalis naudojo maldą, kad

palengvintų savo sunkius išgyvenimus (Shuchter ir Zisook, 1993, cit pg. Dutton, Zisook, 2005).

C. G. Ellison ir R. J. Taylor (1996) tyrė, kaip afro-amerikiečiai išgyvena netektį. Jie nustatė, kad

žmonės, išgyvenantys netektį kartu su turinčiais sveikatos problemų, dažniau meldžiasi arba prašo kitus

melstis už juos, negu tie, kurie susiduria su kitomis problemomis.

Kituose tyrimuose duomenys apie maldos ir netekties išgyvenimo ryšį fragmentiškai minimi kitų

išgyvenimų arba įveikimo būdų kontekste. Tarkim, B. Spilka (2005) aprašydamas garbinimą, arba

kitais žodžiais "kelių žmonių bendrą maldą" trumpai užsimina, kaip tai yra panaudojama

pastoraciniame darbe. Remdamasis Roberts (1995 cit pg. Spilka, 2005) jis teigia, jog bendra malda gali

sumažinti šeimos problemų, skyrybų, gyvenimo krizių, senėjimo ir netekties išgyvenimo neigiamą

įtaką. T. T. Frantz ir kt. (1996) tyrime 23 procentai apklaustųjų nurodė, kad malda, tikėjimas į Dievą,

bažnyčios lankymas, laidotuvių ritualai suteikė jiems paguodą ir nusiraminimą.

Kituose netekties išgyvenimo tyrimuose (pavyzdžiui, Ward, Hackler, 2000; Castle , Phillips, 2003;

Muller, Thompson, 2003) malda irgi minima ne atskirai, o religinės įveikos kontekste, ir duomenys

apie maldos teigiamą poveikį pateikiami kartu su duomenimis apie bažnyčios lankymą, tikėjimu

pomirtiniu gyvenimu, religiniais laidotuvių ritualais. Be to, išvados apie maldos naudingumą

dažniausiai daromos iš vieno teiginio anketoje (pvz., „Malda arba kita religinė/dvasinė veikla man

buvo naudinga“).

Šie minėti tyrimai iš esmės suteikia tik vienareikšmę informaciją: malda padeda išgyventi netektį.

Tik kai kuriuose tyrimuose bandoma paaiškinti, kokiu būdu malda padeda išgyventi netektį. K. L.

Anderson ir M. F. Dimond (1995) tyrė sutuoktinio netekusius žmones. Pasirodė, jog malda yra

galimybė prašyti pagalbos sunkiausiais momentais. Tai taip pat gali tarnauti kaip teigiamas atsiminimas

apie tai, kaip praeityje šeima melsdavosi kartu (Anderson, Dimond, 1995). Malda dar gali suteikti

nusiraminimą sukurdama ryšį su mirusiuoju per maldą už jį (Dutton, Zisook, 2005; Заманаева, 2004).

Taip pat ji gali suteikti netekusiam jausmą, kad jie ką nors aktyviai daro dėl savęs ir dėl mirusiojo, o ne

pasiduoti depresijai (Frantz ir kt., 1996).

A. Greeff ir K. Loubser (2008) tyrė Pietų Afrikos Respublikos viena iš afrikiečių tarme kalbančių

23

šeimų dvasingumą. Jie atrinko 51 šeimą, kuri išgyveno vaiko mirtį arba finansinį bankrotą (beje, šioje

vietoje iš karto galima kelti klausimą, kiek tikslinga tyrime sulyginti vaiko netekties ir finansų netekties

išgyvenimus). Autoriai nustatė, jog dauguma tiriamųjų meldėsi, kai juos ištiko krizė. Be to, kuo labiau

aplinkybės buvo suvokiamos kaip sunkesnės, tuo dažniau žmonės meldėsi. Supratimas, kad malda yra

išklausoma, suteikdavo jiems padrąsinimo ir džiaugsmo. O tas supratimas ateidavo tiek iš tikėjimo, jog

Dievas išklauso maldas, tiek iš patirties, kai konkretūs jų poreikiai, už kuriuos jie meldėsi, buvo

patenkinti (Greeff ir Loubser, 2008).

Šiame darbe paminėsiu dar dvi maldos studijas. Ir nors jos nėra tiesiogiai susijusios su netekties

išgyvenimu, jie svarbūs tuo, jog stengiasi atsakyti į klausimą, koks yra maldos poveikis žmonėms,

kurie atsidūrė sunkiose gyvenimo situacijose, išgyvena sunkius jausmus.

Vienas naujausių tyrimų apie maldos poveikį yra S. Sharp (2010) atliktas tyrimas apie tai, kaip

malda padeda įveikti sunkias emocijas. Autorius pastebėjo, jog yra daugybė tyrimų apie maldos

poveikį, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kaip malda padeda įveikti tokias sunkias emocijas kaip

baimė, liūdesys arba pyktis. Atlikęs nuodugnų interviu su nuo sutuoktinio smurtą patyrusiomis

aukomis, autorius, remiantis socialine psichologija, pabandė įrodyti, kad malda yra įsivaizduojama

socialinė sąveika, kuri suteikia individui resursų, kuriuos jis naudoja įvairių emocijų įveikai. Ir nors

autorius tyrė žmones, kurie patyrė prievartą, panašūs jausmai (baimė, liūdesys, pyktis) kyla ir

žmonėms, kurie išgyvena netektį. Tyrėjas įvardino penkis būdus, kaip malda padeda įveikti sunkias

emocijas:

1) Malda suteikia reikšmingą kitą, kuriam galima išreikšti savo pyktį ir frustracijas. Dievas tokiam

žmogui yra mylintis, globojantis, nesmerkiantis, o tai leidžia kalbėti su Juo maldoje laisvai ir be

baimės būti pasmerktam.

2) Malda suteikia teigiamą įvertinimą iš šalies, kuris leidžia palaikyti savivertę ir atitinkamai

sumažinti liūdesio ir depresijos jausmus. Smurto aukos tikėjo, jog Dievas matė juos vertingus,

todėl jos pradėdavo save suvokti kaip turinčius vertę. Dar daugiau, šis teigiamas vertinimas

persverdavo neigiamą vertinimą, kuris ateidavo nuo jų smurtautojų.

3) Malda suteikia saugumo jausmą per suvokimą, kad Dievas yra visagalis ir gali apsaugoti nuo

bet kokio smurtautojo elgesio. Toks suvokimas padėjo sumažinti baimės ir nerimo jausmus,

suteikė drąsos palikti savo smurtaujantį partnerį;

4) Malda padeda atsiriboti nuo stimulų, kurie sukelia neigiamas emocijas. Tas paprastai vyko

konflikto metu, esant partnerio įžeidimams. Malda tuo metu padėdavo atsiriboti nuo

užgauliojimų ir viena vertus, apsaugojo nuo neigiamų emocijų atsiradimo, o antra, padėdavo

24

tuo metu nereaguoti veikiamiems neigiamų emocijų. O tai, anot smurto aukų, galėjo dar labiau

pagilinti konfliktą.

5) Malda padeda atleisti smurtautojui. Per sąveiką su Dievu smurto aukos prieidavo prie

suvokimo, kad Dievas yra pavyzdinis modelis, kaip reikia tvarkytis su emocijomis. Jos matė

Dievą kaip atleidžiantį kaltes, todėl šį supratimą jos bandė pritaikyti savo smurtautojui, kas

atitinkamai mažino jų neapykantą ir pyktį jam (Sharp, 2010).

Šiam darbui svarbi ir rusų psichologo F. Vasiliuko (Василюк, 2005) studija apie maldą ir

išgyvenimą. Ir nors autorius tiesiogiai apie netektis nerašo, pats terminas „išgyvenimas“, anot jo – tai

"ypatinga vidinė veikla, vidinis darbas, kuriuo remdamasis žmogus sugeba pakelti vienokius arba

kitokius (dažniausiai sunkius) gyvenimo įvykius, atkurti prarastą dvasinę pusiausvyrą – kitaip tariant,

susitvarkyti su kritine situacija" (Василюк, 1984, p. 13). Kaip matom, į šį išgyvenimo apibrėžimą telpa

ir netekties išgyvenimas.

Taigi, savo knygoje, F. Vasiliuk (Василюк, 2005) teigia, jog malda turi trejopą poveikį

išgyvenimui:

1) Savo išgyvenimo įvardinimas maldoje padeda įsisąmoninti savo jausmus, savo dvasinę būseną.

Pirma, malda padeda atkreipti dėmesį į tai, ką jis jaučia. Antra, malda padeda priima tuos

jausmus kaip savo. Trečia, malda leidžia žmogui atitolti, atsiskirti nuo jų.

2) Malda padeda išreikšti savo išgyvenimą – monologą pakeičia dialogas, žmogus nelieka vienišas

savo išgyvenime.

3) Malda padeda įprasminti patį išgyvenimą, o be to, suteikia prasmę ir visam žmogaus

gyvenimui, jo egzistencijai (Василюк, 2005).

Taigi, duomenys apie maldos patyrimą netekties išgyvenime yra labai fragmentiški ir daugiausiai

atspindi teigiamą maldos pusę. Tuo tarpu visiškai nėra minima, jeigu taip galima pavadinti, neigiama

maldos patyrimo pusė netekties išgyvenime. Pavyzdžiui, vienas iš žymiausių krikščionių apologetų C.

S. Lewis (2009) buvo netekęs savo žmonos ir savo išgyvenimus buvo aprašęs dienoraštyje, kurį vėliau

atspausdino. Jo malda tuo metu buvo kupina pykčio, priekaištų Dievui, nevilties, kuriam laikui jis buvo

praradęs pasitikėjimą Dievu. Tokio maldos patyrimo tyrimuose neaprašo.

Todėl formuluodamas šio tyrimo tikslą, noriu atsiriboti nuo pernelyg teigiamo maldos patyrimo

vaizdavimo ir išsiaiškinti maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tokį, koks jis yra be

jokių išankstinių nuostatų maldos formos, jos poveikio netekties išgyvenimui arba to poveikio

nebuvimo atžvilgiu. Tam puikiausiai tinka psichologinis fenomenologinės analizės metodas.

Dar prieš pereinant tiesiogiai prie tyrimo tikslo ir metodo, man atrodo, svarbu pabrėžti tai, jog šioje

25

darbo dalyje apžvelgiau tai, kas būtent psichologams maldos patyrime yra prieinama, suprantama ir

ištiriama. Tačiau šis tyrimas nėra bandymas redukuoti maldos patyrimą vien tik į kažkokį psichologinį,

emocinį patyrimą. Reikia pripažinti, kad maldos patyrime egzistuoja ir religinis (mistinis, metafizinis)

lygmuo, kas jau išeina už šio tyrimo ir apskritai mūsų, kaip psichologų, profesijos ribų. Todėl su visa

pagarba maldos religiniam patyrimui, kurį žmogus gali turėti, aš šiame darbe apsiribosiu vien tik

psichologiniu maldos patyrimo aspektu.

26

TYRIMO TIKSLAS

Šio tyrimo tikslas yra aprašyti maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį.

27

TYRIMO METODIKA.

2.1 Tyrimo dalyviai.

Tyrimo dalyvius atrinkau remdamasis šiais kriterijais:

1) tyrimo dalyvis yra suaugęs žmogus;

2) tyrimo dalyvis yra krikščionis, praktikuojantis savo tikėjimą;

3) tyrimo dalyvis yra patyręs artimo žmogaus netektį ir po netekties praėjo bent vieneri metai.

Tyrimui buvo renkami suaugę žmonės, nes šiame tyrime naudojamas metodas (fenomenologinė

analizė) numato, kad tyrimo dalyviai yra suaugę žmonės, sugebantys reflektuoti savo patyrimą, dalintis

savo išgyvenimais.

Šiam tyrimui tikslingai ieškojau krikščionių, praktikuojančių savo tikėjimą, nes tai iš karto padidina

tikimybę, kad žmogus turėjo maldos patyrimą, kai išgyveno netektį. Turint omeny, kad Lietuvoje

kasdien meldžiasi tik 13% žmonių (Pew Research Center, 2009), kalbėti apie maldos patyrimą su bet

kuo, kas išgyveno artimo žmogaus netektį, mano manymu, būtų buvę netikslinga.

Ar žmogus yra praktikuojantis krikščionis, buvo sprendžiama, visų pirma, pagal paties tyrimo

dalyvio tapatinimą su praktikuojančiu krikščioniu. Be to, tie žmonės, kurie tarpininkavo tarp manęs ir

tyrimo dalyvių (paprastai, tai buvo jų draugai), irgi įvardino tyrimo dalyvius kaip praktikuojančius

krikščionis.

„Netektis“ šiame darbe apibrėžiama kaip žmogaus fizinė mirtis. Vienerių metų laiko tarpą po

netekties pasirinkau, kad apsaugočiau tyrimo dalyvius nuo papildomos intervencijos į jų gedėjimo

procesą. Tikėtina, kad po vienerių metų žmogus jau bus gedėjimo proceso pabaigoje ir sugebės

reflektuoti apie savo netekties išgyvenimą. Ar žmogus, kurio tyrimo dalyvis neteko, yra jam artimas,

buvo sprendžiama iš paties tyrimo dalyvio nuomonės, ar tas žmogus yra jam artimas.

Su tyrimo dalyviais susisiekdavau per bendrus mano ir tyrimo dalyvio pažįstamus, iš anksto

gaudamas jų žodinį sutikimą dalyvauti tyrime. Pirmas kontaktas buvo arba telefonu arba elektroniniu

paštu. Tyrimo dalyviams buvo pristatoma darbo tema ir tikslas, buvo pasitikslinama, ar iš tikrųjų tas

žmogus tinka šiam tyrimui, jiems buvo pristatoma, kokio pobūdžio bus pokalbis ir kaip jis vyks.

Galiausiai buvo sutariama dėl interviu susitikimo vietos ir laiko.

Prieš atlikdamas interviu, iš kiekvieno tyrimo dalyvio gavau raštišką sutikimą dalyvauti tyrime

(sutikimo formą yra pateikta priede 1). Taip pat buvo sutarta, kad tyrimo dalyvis per septynias dienas

28

po interviu galės telefonu atšaukti šį savo sutikimą – niekas iš tyrimo dalyvių šia galimybe

nepasinaudojo. Be to, šiam tyrimui iš anksto paruošiau informacinių lapelių, vizitinių kortelių,

lankstinukų su tolimesnės psichologinės pagalbos galimybėmis, knygų apie netekčių psichologiją.

Buvau, esant reikalui, numatęs ir savo nemokamas psichologines konsultacijas tyrimo dalyviams. Visa

tai buvo paruošta tam atvejui, jei pokalbio metu matyčiau, jog tyrimo dalyviui reikia tolimesnės

psichologinės pagalbos, susijusios su išgyvenama netektimi. Visgi tyrimo metu visa šia medžiaga

neteko pasinaudoti.

Iš viso buvo padaryta dešimt interviu, tačiau keturių tyrimo dalyvių interviu savo turiniu netiko

mano pasirinktam fenomenologinės analizės metodui. Šis metodas griežtai reikalauja, kad interviu

metu būtų kalbama apie patyrimą konkrečioje situacijoje. Tuo tarpu keturių interviu metu nepavyko

prieiti prie konkretaus maldos patyrimo po artimo žmogaus netekties. Pokalbiai gavosi bendro

pobūdžio apie maldos patyrimą tuo metu, kai žmogus išgyveno netektį. Nors tyrimo dalyviai ir dalinosi

savo maldos patyrimu, tačiau tas patyrimas nebuvo pririštas prie konkrečios situacijos. To priežastys

gali būti kelios:

1) Mano kaip tyrėjo patirties stoka, darant tokio pobūdžio interviu. Gali būti, kad dėl patirties

stokos nepavykdavo man nukreipti pokalbį prie konkrečios situacijos ir suvaldyti jį, kai pokalbis

nukrypdavo visai kita linkme.

2) Mano tiriamas maldos patyrimas yra labai glaudžiai susijęs su artimo žmogaus netekties

išgyvenimu. Skausminga netekties išgyvenimo patirtis galėjo paveikti nesugebėjimą arba nenorą

dalintis konkrečiais netekties išgyvenimais ir konkrečiu maldos patyrimu.

3) Kai kurie tyrimo dalyviai netektį patyrė jau pernelyg seniai, ir jiems sunku buvo prisiminti

kažkokį konkretų maldos patyrimą (pavyzdžiui vienas tyrimo dalyvis artimo žmogaus neteko prieš

16 metų). Arba gali būti, jog konkretus maldos patyrimas jų netekties išgyvenime nebuvo

reikšmingas.

1 lentelėje yra pateikti šio tyrimo dalyvių duomenis (lytis, amžius, tikėjimas, netekties pobūdis ir

praėjęs laikas po netekties). Tyrimo dalyvių vardai yra pakeisti.

1 lentelė. Tyrimo dalyvių duomenys.

Tyrimo dalyvis Lytis Amžius Tikėjimas Kokia netektis išgyventa Kada patyrė netektį

Aurelija Moteris 25 m. Protestantė Motina Prieš 4 metus

Aušra Moteris 37 m. Katalikė Tėvas Prieš 7 metus

Brigita Moteris 19 m. Katalikė Motina Prieš 3 metus

29

1 lentelės tęsinys

Veronika Moteris 40 m. Protestantė Motina Prieš 3 metus

Domas Vyras 24 m. Protestantas Tėvas Prieš 3 metus

Ieva Moteris 27 m. Protestantė Motina Prieš 8 metus

Zita Moteris 30 m. Protestantė Tėvas Prieš 2 metus

Ignas Vyras 37 m. Katalikas Tėvas Prieš 15 metų

Karolis Vyras 42 m. Protestantas Tėvas Prieš 2 metus

Liudmila Moteris 37 m. Protestantė Tėvas Prieš 6 metu

Pastaba. Paryškinti tyrimo dalyviai yra tie, kuriu interviu nebuvo analizuojami fenomenologinės

analizės metodu.

2.2 Tyrimo metodas

Tyrimą atlikau remdamasis psichologiniu fenomenologiniu tyrimo metodu (pagal A. Giorgi). Šis

metodas, manau, gali geriausiai atskleisti maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį. Pagal šį

metodą yra analizuojama viena konkreti situacija, kurioje fenomenas buvo patiriamas, nes laikomasi

prielaidos, kad visi fenomenai yra patiriami per konkrečias situacijas (Giorgi, 1985; Giorgi A., Giorgi

B., 2003; Giorgi A., Giorgi B., 2008).

Tyrimo duomenis rinkau pusiau struktūruoto interviu būdu. Kiekvienas interviu trūko nuo 30 iki 60

minučių. Tyrimo dalyvis buvo prašomas atsakyti į vieną pagrindinį klausimą: „Mintimis sugrįžkite į tą

laikotarpį, kai išgyvenote artimo žmogaus netektį ir prisiminkite konkrečią situaciją, kai jūs meldėtės.

Koks buvo jūsų maldos patyrimas?“ Pokalbio metu užduodavau ir kitus patikslinančius klausimus,

siekdamas kuo tiksliau atskleisti maldos fenomeną. Visas interviu buvo įrašomas diktofonu, o vėliau

buvo perrašomas. Tekstas buvo surašomas taip, kad jis atspindėtų ne tik žodinę informaciją, bet ir

neverbalines tyrimo dalyvio reakcijas (ilga pauzė, žodžių ar frazių akcentavimas, juokas ir pan.). Veliau

tekstas buvo analizuojamas etapais, remiantis A. Giorgi pasiūlytu psichologiniu fenomenologinės

analizės metodu (Giorgi, 1985; Giorgi A., Giorgi B., 2003; Giorgi A., Giorgi B., 2008):

1. Viso teksto skaitymas ir jo bendro vaizdo susidarymas.

2. Atsižvelgiant į tiriamąjį fenomeną tekstas yra suskirstomas į atskirus prasminius vienetus.

Tekstas skaitomas dar kartą ir ten, kur tyrėjas jaučia prasmės, jausmo ar minties pasikeitimą,

atsižvelgiant į tiriamą fenomeną, yra išskiriamas naujas prasminis vienetas. Šį veiksmą tyrėjas atlieka

remiantis savo nuojauta bei tiriamojo fenomeno suvokimu. Tai praktinis žingsnis, kuris padeda prieiti

prie sekančio etapo.

30

3. Tekstas yra transformuojamas į psichologinę kalbą, atsižvelgiant į tiriamąjį fenomeną. Tyrėjas

reflektuoja prasminius vienetus, apmąsto jų psichologinę reikšmę ir iš vaizduotėje sukurtų prasmių

pasirenka tinkamiausią. Šioje analizės dalyje tekstas ne tik transformuojamas, bet ir perrašomas

trečiuoju asmeniu.

4. Transformuoti prasminiai vienetai apjungiami į nuoseklų tekstą. Panašūs vienetai yra jungiami,

apibendrinami, sutrumpinami, paliekama tai, kas atspindi fenomeno esmę.

5. Tyrimo dalyvio patiriamo fenomeno apibrėžimas. Tai situacinis apibrėžimas, atskleidžiantis

atskiro tyrimo dalyvio patyrimą.

6. Galutinio, bendro visiems tyrimo dalyviams apibrėžimo suformulavimas. Čia apibendrinama

tai, kas yra esminio kiekviename situaciniame apibrėžime.

2.3 Tyrėjo subjektyvi patirtis, galinti įtakoti tyrimą

Taikant psichologinį fenomenologinės analizės metodą, svarbi būna ir tyrėjo patirtis ir santykis su

jo tiriamu fenomenu. Jau minėjau, kad esu tikintis žmogus ir maldos patyrimas nėra man svetimas.

Pilnai suvokiau, kad su šia patirtimi aš galiu būti šališkas kitų žmonių maldos patyrimo atžvilgiu tiek

interviu metu, tiek analizuodamas tekstus. Todėl tyrimo metu stengiausi atsiriboti nuo savo asmeninės

subjektyvios patirties.

Iš kitos pusės, kaip rašė pats šio metodo autorius (Giorgi A., Giorgi B., 2003) subjektyvus tyrėjo

fenomeno patyrimas gali padėti jam geriau suprasti tai, apie ką kalba tyrimo dalyvis. Be to, tyrimo

dalyviai žinojo, kad aš irgi esu tikintis žmogus, o tai galėjo patarnauti geresniam ir greitesniam

kontakto užmezgimui su jais.

Mano paties tėvystės patirtis, manau, irgi buvo svarbi atliekant – visgi visi tyrimo dalyviai kalbėjo

būtent apie vieno iš savo tėvų netektį.

Mano 7 metų konsultavimo patirtis krizių tarnyboje telefonu „Jaunimo linija“ ir „Krizių įveikimo

centre“, kur neretai teko kalbėti su žmonėmis, kurie išgyvena artimo žmogaus netektį, irgi, manau,

turėjo įtakos, atliekant patį interviu. Jaučiausi pakankamai tvirtas suprasti, priimti ir aprėpti tuos

skausmingus išgyvenimus, kuriais dalinosi su manimi tyrimo dalyviai.

31

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Rezultatai

Šeši interviu buvo analizuojami pagal A. Giorgi psichologinį fenomenologinės analizės tyrimo

metodą. Atlikus analizę buvo gauti kiekvieno tyrimo dalyvio situacinis ir galutinis bendras visų tyrimo

dalyvių tiriamo fenomeno apibrėžimas.

Detali vieno tyrimo dalyvio teksto fenomenologinė analizė nuo užrašyto interviu teksto iki

situacinio apibrėžimo yra pateikta 2 priede. Visų tyrimo dalyvių interviu tekstai pateikti 3 priede. 2 ir 3

priedai nebus prieinami eiliniam šio darbo skaitytojui – tai yra daroma siekiant apsaugoti tyrimo

dalyvių privatumą ir tyrimo medžiagos konfidencialumą. Tačiau, tam, kad šio darbo skaitytojas

sudarytų bendrą vaizdą, kaip yra atliekama fenomenologinė teksto analizė, šioje darbo dalyje pateikiu

vienos tyrimo dalyvės interviu ištrauką. 2 lentelėje pirmame stulpelyje yra nurodyti prasminių vienetų

numeriai, antrame stulpelyje yra surašyta interviu dalis, kuri jau yra suskirstyta į prasminius vienetus.

Trečiame stulpelyje surašyti prasminiai vienetai jau perrašyti trečiuoju asmeniu ir transformuoti į

psichologinę kalbą. Šioje interviu dalyje tyrimo dalyvė dalinasi ryškiausiu savo maldos patyrimu,

išgyvenant artimo žmogaus netektį

2 lentelė. Tyrimo dalyvės Veronikos interviu dalis, suskirstyta į prasminius vienetus ir prasminiai vienetai, perrašyti trečiuoju asmeniu ir transformuoti į psichologinę kalbą.

Nr. Interviu tekstas, suskirstytas į prasminius vienetus Prasminiai vienetai, perrašyti trečiuoju asmeniu ir transformuoti į psichologinę kalbą

38. Ir paskui kitas – jau po mamos mirties. Vis tik nuvažiavau į kitas rekolekcijas, [kur] pirmą kartą tada važiavau, kai mama mirė ir nepavyko sudalyvauti, iškart grįžau. O paskui paprašė padėti su muzika, bijojau grįžti į tą konkrečią vietą, nes bijojau tų išgyvenimų, labai buvo sunkus tas išgyvenimas. Naktis prieš mamos mirtį lyg nujausčiau, kad ryte taip gali būti. Bet paskui kažkaip. Nelengva buvo toj vietoj, bet ne taip sunku, kaip aš galvojau (juokiasi).

Jau po netekties Veronika vėl nuvažiavo į tas dvasines pratybas, kuriose ji buvo prieš pat netektį. Ji bijojo ten grįžti, bet jai buvo ne taip sunku, kaip ji tikėjosi.

39. Bet irgi vėl ikona kita. Aš tada prieš mamos mirtį vakare, kiek žinau, visą laiką ten yra ikona... Bet aš tada, kai pirmą kartą vakare buvau pamačius ją, aš jos net neįsidėmėjau, kas ten per ikona.

Ten ji pamatė religinį atvaizdą, kurio per ankstesnį apsilankymą prieš pat netektį net nebuvo pastebėjusi.

40. O paskui man jinai taip prakalbo. Aš žiūrėjau į ją ir ten yra Marija, kuri glaudžia savo kūdikį, netgi ne glaudžia, o kažkaip žiūri į jį.

O šį kartą šis atvaizdas Veronikai įgijo prasmę. Ten buvo pavaizduota Marija, kuri žiūri į savo kūdikį ir glaudžia jį.

41. O aš ypač va tokių nemėgdavau (juokiasi) išvis – labai aš sunkiai, į Mariją aš protestantiškai [žiūriu] ir man artimesnis tas priėmimas.

O Veronika anksčiau kaip tik nemėgdavo tokių atvaizdų, kur yra sureikšminama Marija.

32

2 lentelės tęsinys.42. Bet tada prakalbo man tas, kad aš skaitydavau, ne skaitydavau, o

prisimindavau, ką anksčiau buvau skaičiusi, nes Bibliją sunku irgi buvo skaityti.

Veronikai po netekties sunku buvo ir Bibliją skaityti ir ji prisimindavo, ką anksčiau skaitė.

43. Prisimindavau, kai Dievas sako, kad netgi jei tavo tėvas ir motina tave paliks, aš vis tiek tavęs nepaliksiu.

Šis atvaizdas jai priminė ištrauką iš Biblijos, kur Dievas aprašomas kaip tas, kuris nepalieka žmogaus, net jei jį palieka abu tėvai.

44. Dievas, daugiau kaip tėvas, Kristus – kaip gelbėtojas, Šv. Dvasia – man vis tiek Jis, ir nieko moteriško: Jis, Jis, Jis. Galvoju, gerai, Jis našlaičių guodėjas, bet našlaičių Jis tėvas. O, galvoju, o kai mamos netenki? kaip yra tas, kaip ta moteriška pusė?

Anksčiau Veronika įsivaizdavo Dievą kaip tėvą ir jai neaišku buvo, kaip Jis gali atstoti motiną, jos netekus.

45. Ir toje ikonoje aš pamačiau, tiesiog žiūrėjau į tą ikoną, nes staiga pamačiau, kad Dievas ir kaip mama mane priima. Man tai buvo taip brangu.

Staiga per religinį atvaizdą Veronika suprato, kad Dievas ją priima ir kaip motina. Jai tas buvo labai brangu.

46. Kaip pasijautei tuo metu?Man tai buvo paguoda, paguoda, kad nėra taip, kad aš žinau, kai

mamos netenki, tai jau visam gyvenimui ta tuščia vieta lieka, ta netektis. Bet tada supratau, kad Dievas ne tik kaip tėvas man gali būti, bet ir kaip mama. Būtent tas jausmas – tai paguoda. Pagrinde jausmas – tai paguoda.

Šis supratimas jai suteikė paguodą, kad netekus motinos, Dievas jai gali tapti kaip motina.

47. Ir pirmą kartą susimąsčiau – galvoju, va kas reiškia medituoti žiūrint (juokiasi). Tiesiog žiūri ir žiūri ir kalba tau tas piešinys.

Pirmą kartą jai tokią didelę prasmę suteikė malda per atvaizdą.

48. Prakalbo, kad Dievas tau gali būti ne tik kaip tėvas...Bet ir kaip mamaGal dar kažką iš to momento atsimeni, kas su tavimi vyko?Bandau dabar prisiminti (mąsto) Jausmiškai, emociškai, tai man labai

sudėtinga, nes aš apskritai gyvenime labai linkusi blokuoti savo jausmus (juokiasi) – tik per muziką juos išreiškiu daugiau. Tai kažkaip nesu labai jausminga reaguotoja – gal net nesąmoningai staigia užblokavau, kaip visada, ten vat.

Veronika nėra įpratusi reikšti savo jausmų, todėl jai sudėtinga prisiminti, kaip ji dar tuo metu jautėsi.

49. Bet vat kad paguoda buvo, tai tikrai. Paguoda. Nu pagrinde paguoda. Veronikai paguoda buvo svarbiausias jausmas, kuri tuo momentu pajuto.

50. O šiaip kas su tavimi vyko tuo metu? Kur tu buvai?Sėdėjau. Ten tokia yra jauki koplytėlė. Ant kilimo ten maži suoliukai,

kiek pamenu aš sėdėjau ant to mažo suoliuko ir žiūrėjau tiesiog. Kitos dar buvo moterys, vienuolės sesės, kurios atvažiavę į tą muzikos savaitgalį. Ir tiesiog tokia jauki rami aplinka, visos tos, adoracija – irgi tik buvimas tiesiog. Ir prieš tai vyko giesmes ten giedojo, man atrodo, komunija gal po to vyko. Tokia rami labai aplinka.

Ji tuo metu sėdėjo jaukioje ramioje aplinkoje.

51. O kaip tas supratimas atėjo pas tave?Tiesiog bežiūrint į tą ikoną. Tiesiog bežiūrint – kaip būna rusiška

žodis „oсенило“ per tą piešinį grynai žiūrint į jį, paprasčiausiai būnant.

Bežiūrint į tą atvaizdą jai staiga atėjo šis supratimas.

52. Va tas man įgijo prasmė ta malda, kai tu tiesiog būni ir kažkaip nesistengi kažkaip įsitempti ir laukti, ką čia man pasakys [Dievas]. Tiesiog būni ramiai, kažko ypatingo emociškai nėra.

Tuo momentu jai įgijo prasmę tokia rami malda per žiūrėjimą į atvaizdą, be įsitempimo, be atsakymo laukimo iš Dievo, be ypatingų jausmų.

53. [Pasakoja apie savo pagrindinį darbą ir patyrimą jame] Bet va toks, kas liečia, mamos netektį, tai stipriausias buvo šitas, labai įsimintinas toks.

Šis patyrimas jai buvo stipriausias iš visų maldos patyrimų tose dvasinėse pratybose.

33

2 lentelės tęsinys.54. Ir iš tikrųjų, jei jausmas, tai paguoda, pagrinde. Pagrindinis jausmas, kuri turėjo tuo

momentu Veronika – paguoda.

55. Gal ramybė. Apskritai rami aplinka ten buvo. Bet kažkiek tai jo, ir ramybė.

Kažkiek ji jautė ir ramybės.

56. Ir dar vat po mamos mirties toks nesaugumo jausmas buvo ir sapnuodavau tokius sapnus, kurie patvirtino kaip tik, kad yra tas nesaugumo jausmas – tai kažkokioj esu palapinėje ir būtent su tėčiu mes tik dviese ir stengiamės uždaryti duris, bet ten išvis ne durys, o palapinė, ir bet kuriuo metu bet kas gali įeiti. Labai stiprus per sapnus nesaugumo jausmas – šitą aš atsimenu, kaip su palapine. Ir atrodo, durų nėra ir bet kas gali įeiti. Ir paskui su mama visokius baisius sapnus pradžioj sapnuodavau.

Po netekties Veronika jautėsi nesaugiai. Ji sapnuodavo sapnus, kurie patvirtindavo jos nesaugumą.

57. Ir va tas viduje nesaugumo jausmas, o būtent tų rekolekcijų metu ir supratus, kad Dievas kaip mama, kažkiek tai ramybės atėjo, aš galvoju dabar.

Kai Veronika suprato, kad Dievas jai gali būti kaip motina, ji pajuto ramybę.

58. Ir saugumo?Saugumo. Jo, aš manau, kad ir saugumo atėjo per tai. Aš, kadangi va

dabar analizuojant, jo galvoju, kad taip. Nes tuo metu buvau, tiesiog neanalizavau.

Per ta supratimą jai atėjo ir saugumas.

59. O nesaugumas koks buvo prieš tai? Kame buvo nesaugu, kame jauteisi nesaugi?

Kažkaip išoriškai lyg ir viskas [tvarkoje] Dėl to pagrinde, kad grįžtu namo ir nėra mamos. Mes kaip, aš su tėvais gyvenu, kadangi nesukūrus esu savo šeimos, tai visą laiką mama buvo kaip namų židinys, kaip saulė namuose. Grįžtu ir mama dažniausiai visą laiką būdavo namie. Nors ir dirbdavo, bet taip grafikai mūsų buvo, kad grįžtu ir mama visą laiko būdavo. O dabar grįžtu ir tušti namai. Ir tėčiui toks pat išgyvenimas.

Veronikai motina buvo svarbus asmuo šeimos gyvenime ir ji visada būdavo namuose, kai Veronika grįždavo namo. O po motinos netekties Veronikai nesaugumo jausmas atsirasdavo kaip tik tada, kai ji grįždavo namo ir nerasdavo ten savo motinos.

60. Ir labai slėgė tai kad jos nėra, kad namai tie tušti. Ją slėgė, kad namuose nėra motinos. Be jos Veronika jautė tuštumą namuose.

61. Ir ta tokia mirties baimė. Iš tikrųjų savo mirties baimė – kai artimas žmogus išeina, žinai, kad tu sekantis (juokiasi), labai viskas priartėja

Taip pat ji pradėjo jausti mirties baimę, nes po motinos netekties mirtis jai tapo artima.

62. Ir man atrodė lyg išoriškai, kad kaip tik dabar nebijau, kaip tik norėčiau numirti, šalia mamos atsigulčiau ir viskas – per laidotuves buvo toks.

Per laidotuves jai kaip tik išoriškai nebuvo tos mirties baimes, jai kildavo minčių irgi numirti.

63. Bet iš tikrųjų tai ir baimė, nenoras dar išeiti pačiai ir ta mirties baimė atnešė tą nesaugumą vidinį.

Tačiau iš tikrųjų Veronikai mirties baimė ir nenoras pačiai mirti suteikė nesaugumo.

64. Ir tokia vat, tas toksai klausimas, kaip toliau reikės gyventi, kad mamos jau nėra. Nes ji pats artimiausias žmogus.

Taip pat ji pajuto ir ateities baimę, ji nežinojo, kaip toliau gyventi, kai šalia nėra artimiausio žmogaus.

65. Ir toks nesaugumas būti tarp kitų žmonių, kai nėra artimiausio. Nes kiti gali ir atstumti, o mamos priėmimas besąlygiškas.

Ji jautėsi nesaugiai ir tarp kitų žmonių, nes bijojo kitų žmonių atstūmimo, tuo tarpu jos motinos priėmimas buvo besąlygiškas

66. Tai toks vat kaip asmens nesaugumas tiesiog dėl nepriėmimo, kad nebebus žmogaus, kuris... Net ir tėtis vis tiek yra kitaip – nebebus žmogaus, kuris besąlygiškai mane priims.

Veronika turėjo baimės, kad nebus žmogaus, kuris ją besąlygiškai priims.

34

2 lentelės tęsinys.67. Būties apskritai toks nesaugumas. Veronika jautė būties nesaugumą.

68. Tikrai, o ta ikona, tas pamatymas per tą ikoną, kad Dievas mane kaip mama priima. Nes man teoriškai žinau, kad Dievas mane myli, besąlygiškai priima (juokiasi), bet praktiškai tai labai sunkiai daeina iki širdies. Ir vat per tą ikoną kažkaip tai kažkas pajudėjo link širdies, link sielos per tą vaizdinį.

Veronika protu suvokė, kad Dievas ją myli ir besąlygiškai priima, bet pradėjo tai jausti tik per religinį atvaizdą.

69. Paguoda, saugumo jausmas.Priėmimo jausmas.

Veronika toje maldoje pajuto paguodą, saugumo ir priėmimo jausmą.

Žymėjimai, naudojami interviu tekste: tekstas – tyrėjo žodžiai interviu metu; (tekstas) – neverbalinių reakcijų

užfiksavimas; [tekstas] – papildoma informacija, tyrėjo patikslinimai, paaiškinimai; [...] – praleista teksto dalis; tekstas –

pabrėžti žodžiai; DIDŽIOSIOS RAIDĖS – tyrimo dalyvis kalba garsiau; ... - neilgos pauzės.

Toliau aprašysiu, kaip transformuotus prasminius vienetų jungdavau į nuoseklų fenomeno patirties

tekstą. Prasminiai vienetai 38-69 tiesiogiai kalba apie mūsų tiriamą fenomeną, kurį Veronika atsimena

ryškiausiai ir apie kurį jį daugiausiai interviu metu papasakojo. 38, 39, 41, 42, 48, 50 prasminiai

vienetai yra praleidžiami, kadangi jie kalba apie aplinkybes arba kitus fenomenui nereikšmingus

dalykus. Prasminis vienetas 40 aprašo patį religinį atvaizdą, o prasminiai vienetai 56, 59-67 kalba apie

tai, kaip Veronika jautėsi po motinos netekties – šie prasminiai vienetai yra apjungiami į šį tekstą:

Kita malda buvo per moters, glaudžiančio prie savęs kūdikį, religinį atvaizdą. Tuo metu ji jautėsi nesaugiai po motinos

netekties, ji jautė ateities baimė, nežinojo, kaip gyventi toliau be motinos. Ji jautėsi nesaugiai tarp kitų žmonių, bijojo jų

atstūmimo. Taip pat ji turėjo baimės, kad nebus artimo žmogaus, kuris ją besąlygiškai priims, be to, ji pradėjo jausti mirties

baimę. Apskritai Veronika po motinos netekties jautė būties nesaugumą.

Prasminiai vienetai 43-45, 51 kalba apie Veronikos nauja Dievo suvokimą, o prasminiai vienetai 46,

49, 54, 55, 57, 58, 68, 69 kalba apie tai, ką šis suvokimas suteikė Veronikai – šie prasminiai vienetai

apjungiamu į šį tekstą:

Tačiau maldoje per religinį atvaizdą Veronikai atėjo supratimas, kad Dievas ją priima ne tik kaip tėvas, bet ir kaip

motina. Šis supratimas jai suteikė paguodą, kad netekus motinos, Dievas jai ją gali atstoti. Be paguodos tokia malda jai

suteikė ramybės, saugumo ir besąlygiško priėmimo jausmą.

Prasminiai vienetai 40, 47, 52, 53 kalba apie šios maldos prasmingumą ir reikšmingumą – jie

apjungiami į šį tekstą:

Pirmą kartą jai tokią didelę prasmę suteikė malda per atvaizdą. Tuo momentu jai įgijo prasmę tokia rami malda per

žiūrėjimą į atvaizdą, be įsitempimo, be atsakymo laukimo iš Dievo, be ypatingų jausmų. Šis patyrimas jai buvo stipriausias

iš visų tuo metu maldos patyrimų.

Taigi, visas interviu tekstas, pateiktas 2 lentelėje, apjungiamas į tokį nuoseklų fenomeno patyrimo

tekstą:

Kita malda buvo per moters, glaudžiančio prie savęs kūdikį, religinį atvaizdą. Tuo metu ji jautėsi nesaugiai po motinos

netekties, ji jautė ateities baimė, nežinojo, kaip gyventi toliau be motinos. Ji jautėsi nesaugiai tarp kitų žmonių, bijojo jų

atstūmimo. Taip pat ji turėjo baimės, kad nebus artimo žmogaus, kuris ją besąlygiškai priims, be to, ji pradėjo jausti mirties

35

baimę. Apskritai Veronika po motinos netekties jautė būties nesaugumą. Tačiau maldoje per religinį atvaizdą Veronikai atėjo

supratimas, kad Dievas ją priima ne tik kaip tėvas, bet ir kaip motina. Šis supratimas jai suteikė paguodą, kad netekus

motinos, Dievas jai ją gali atstoti. Be paguodos tokia malda jai suteikė ramybės, saugumo ir besąlygiško priėmimo jausmą.

Pirmą kartą jai tokią didelę prasmę suteikė malda per atvaizdą. Tuo momentu jai įgijo prasmę tokia rami malda per

žiūrėjimą į atvaizdą, be įsitempimo, be atsakymo laukimo iš Dievo, be ypatingų jausmų. Šis patyrimas jai buvo stipriausias

iš visų tuo metu maldos patyrimų.

Toliau šioje darbo dalyje pateikiu tyrimo dalyvių patiriamo fenomeno nuoseklius tekstus ir

situacinius apibrėžimus. Patiriamo fenomeno nuoseklus tekstas yra gautas perrašant tekstą trečiuoju

asmeniu, transformuojant jį į psichologinę kalbą ir apjungiant į nuoseklų tekstą. Prasminiai vienetai,

kuriuose plėtojamos tos pačios temos, sugrupuojami ir apjungiami. Nesugrupuoti prasminiai vienetai

perrašomi kuo trumpesne forma taip, kad atspindėtų dalyvio patyrimą, susijusį su tiriamu fenomenu.

Taip pat stengiausi, kad nuosekliajame tekste fenomenas būtų aprašytas laiko atžvilgiu kuo nuosekliau.

Kadangi eilinis šio darbo skaitytojas neturės galimybės susipažinti su tyrimo dalyvių pačio interviu

tekstu, į šio darbo rezultatų skyrių sąmoningai įtraukiau nuoseklius tyrimo dalyvių patiriamo fenomeno

tekstus. Nuosekliuose fenomeno patyrimo tekstuose aš palikdavau ir tai, kas galbūt ir neatspindi

tiesiogiai tiriamąjį fenomeną, tačiau buvo svarbu tyrimo dalyviui arba atspindi tiriamą fenomeną kitose

situacijose. Taip dariau tam, kad šio darbo skaitytojas sudarytų platesnį vaizdą tiek apie patį interviu,

tiek apie maldos patyrimą, kuriuo tyrimo dalyvis dalinosi.

3.1.1 Nuoseklūs tekstai ir situaciniai fenomeno apibrėžimai.

Nuoseklus tyrimo dalyvės Aurelijos (25 m., protestantė, neteko motinos prieš 4 metus) maldos

patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Kai tapo aišku, kad motinos mirtis neišvengiama, Aurelijai pasidarė sunku melstis. Tačiau ji visgi

meldėsi ir tuo metu malda jai buvo būdas tvarkytis su tuo susijusia neviltimi. Malda suteikė jai vilties ir

palaikymo ir leido pasiruošti netekties išgyvenimui, jį kiek atidedant.

Po motinos netekties Aurelijai sunku buvo susikaupti maldai. Ji pradėjo melstis po kelių mėnesių

nuo netekties, bet savo maldas ji atsimena tik nuotrupomis. Tuo metu Aurelija jautė, kad prarado ne tik

savo motiną, bet ir artimą ryši su savo tėvu, ji jautėsi vieniša, apleista, nesaugi – tai ir skatino ją

melstis. Ji meldėsi ir malda jai buvo būdas išsakyti kitam savo jausmus: skausmą, vienišumą, ilgesį. Ji

tą išsakydavo Dievui per rašymą – tai jai padėdavo aiškiai suformuluoti, kaip ji jaučiasi ir ką ji nori

Dievui išsakyti maldoje. Kartu su motinos netektimi Aurelija prarado ir saugumo jausmą, jai atsirado

baimė prarasti kitus artimus žmones, ji pasijuto vieniša. O maldoje jai atėjo visiškai naujas Dievo

suvokimas – Dievas yra jos saugumo garantas. Su saugumo jausmu atėjo supratimas, kad Dievas

36

myli Aureliją, kad ji Jam rūpi. Dievo suvokimą kaip jos saugumo garantą Aurelija prisimindavo savo

maldose ir vėliau.

Malda Aurelijai yra abipusis bendravimas su Dievu. Iš vienos pusės maldoje ji išsako Dievui savo

jausmus ir išgyvenimus dažniausiai rašytine forma. Iš kitos pusės, ji skaito Bibliją, kurios tekstą ji

suvokia kaip tiesioginį Dievo kalbėjimą jai, kur jai žinomi tekstai įgauną Aurelijai naują prasmę.

Be savo jausmų išsakymo Aurelijos maldoje taip pat yra prašymo Dievo paguodos ir pagalbos

tvarkantis su jausmais. Po maldos Aurelija jaučia ramybę. Ji ateina tada, kai Aurelija išsako maldoje

Dievui savo jausmus ir dėl to sumažėja vidinis netekties skausmas.

Dabar Aurelijos netekties skausmas yra silpnesnis ir ji nejaučia tokio poreikio melstis būtent dėl

savo motinos netekties išgyvenimo. Dažniausiai tokią maldą išprovokuoja Aurelijos atsiminimai. Ji

vėlgi išsako maldoje Dievui savo jausmus (skausmas, ilgesys) ir tai ją nuramina.

Aurelijai gera buvo prisiminti savo maldos patyrimą ir tai, ką jai tas patyrimas reiškė.

Situacinis tyrimo dalyvės Aurelijos maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį,

apibrėžimas.

Maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį, Aurelijai yra visiškai naujas Dievo

suvokimas kaip jos saugumo garantas, kurį ji buvo praradusi kartu su artimo žmogaus netektimi.

Maldos patyrimą jai skatino vienišumo, apleistumo ir nesaugumo jausmai, ką maldos išgyvenimo metu

pakeitė ramybės ir saugumo jausmai. Pati malda patiriama per abipusį bendravimą su Dievu, kur

Aurelija rašytine forma išsako savo jausmus Dievui ir gauna iš Jo atsakymus per religinius tekstus,

kurie tuo laiku įgauna naują ir itin svarbią tam momentui prasmę.

Nuoseklus tyrimo dalyvės Aušros (37 metai, katalikė, neteko tėvo prieš 7 metus) maldos patyrimo,

išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Nuo pat tos akimirkos, kai Aušra sužinojo apie netektį, ji visą laiką turėjo aiškų žinojimą, kad jos

tėvo gyvenimas nėra pasibaigęs, bet kad jis mirdamas perėjo į kitokį, amžinąjį gyvenimą. Tai jai yra

daugiau žinojimas apie pomirtinį gyvenimą, o ne tikėjimas į jį. Tai Aušrai buvo ir yra labai svarbu. Šį

žinojimą ji ir vadina „malda“ nors tai nėra tradicinė maldos forma.

Žinojimas, kad jos tėvas mirė fizine mirtimi, bet gavo kitą pomirtinį gyvenimą, Aušrai atėjo iš

karto, kai jai pranešė apie tėvo mirtį. Pirmiausia, ką ji išgyveno, išgirdusi apie tėvo netektį, buvo

dvasinis skausmas, kuris užgožė kitus išgyvenimus. Aušra yra tikinti jau daug metų, todėl tiek

išgyvenant didelį dvasinį skausmą, tiek išgyvenant didelį džiaugsmą, jai natūraliai norisi kreiptis į

37

Dievą. Todėl, kai ji sužinojo apie netektį ir kai ją pervėrė dvasinis skausmas, ji kreipėsi į Dievą. Tas

žinojimas padėjo Aušrai išgyventi pirmąsias dienas po netekties, laidotuves, padėjo pakelti dvasinį

skausmą, matant tėvą mirusį, padėjo išgyventi visą gedėjimo laikotarpį. Jis taip pat palengvino Aušrai

priimti patį tėvo mirties faktą. Ir anksčiau, ir dabar Aušra galvoja, kad netikinčiam į amžinąjį gyvenimą

žmogui patirti netektį yra siaubinga. Tikėjimas į pomirtinį gyvenimą įprasmina ir pačios Aušros

gyvenimą. Dabar Aušrai tas žinojimas pereina į padėką Dievui, kad jos tėvo gyvenimas nesibaigė fizine

mirtimi, bet perėjo į pomirtinį gyvenimą, kuris yra pilnatvės gyvenimas.

Be žinojimo, Aušra meldėsi Dievui ir savais žodžiais – tai buvo pokalbis su Dievu, kaip su

asmeniu, apie jos tėvą. Ši malda ėjo Aušrai iš širdies. Ji dėkojo Dievui už tėvo, kurio neteko, gyvenimą

ir jų abiejų santykį. Kai Aušros tėvas buvo dar gyvas, buvo laikotarpis, kai ji pyko ant jo. Ketverius

metus prieš išgyvenant netektį Aušra susitaikė su juo. Tai Aušrai buvo labai svarbu, ji dėkojo Dievui,

kad susitaikymas įvyko, kai tėvas buvo dar gyvas, nes Aušrai būtų buvę baisu, jei tėvas mirtų, jai vis

dar pykstant ant jo. Ji dėkojo Dievui už tai, ką jai tėvas davė ir ką jie kartu išgyveno, už tai, kas buvo jų

santykyje. Ši padėka Aušrai atrodo natūrali, nes jai natūralu dėkoti už santykį su žmogumi. Aušrai

vertina santykį su žmogumi, jai svarbu turėti žmones šalia, su kuriais galima santykyje bendrauti – už

tai tuo metu ji dėkojo Dievui. Aušra dėkojo Dievui ir už tai, kad nors Jis pasiėmė jos tėvą iš kūniško

gyvenimo, tačiau davė jam amžiną dvasinį gyvenimą. Kadangi Aušra myli ir brangina savo tėvą, kurio

neteko, jai svarbu žinoti, kad jam yra duotas amžinas gyvenimas, o tai, Aušra tiki, yra kažkas gražaus.

Maldoje Aušra taip pat prašė Dievo pasigailėjimo ir ramybės. Pasigailėjimo savo tėvui – tai jo

atleidimo už tai, ko jis nebuvo padaręs, ką turėjo ir galėjo padaryti būdamas gyvas, atleidimo už tai, ką

jis blogai padarė ir neatitaisė. Dabar Aušra svarsto, kad šis prašymas buvo daugiau reikalingas ne jos

tėvui, o pačiai jai. Po mirties ji jautėsi bejėgė kažką padaryti tėvui fizine prasme, todėl užtarimas

maldoje, prašymas pasigailėti ir atleisti jos tėvui Aušrai davė jausmą, kad ji gali tėvui padėti – tai jai

pačiai buvo svarbu.

Aušra maldoje taip pat turėjo įsitikinimą, kad jos malda yra išklausoma. Šis įsitikinimas atsirado iš

jos kasdienės maldos praktikos. Ji tiki, kad jos malda yra girdima, todėl ji ir meldžiasi. Aušra kasdien

skiria laiką maldai, todėl ir mirus tėvui, malda jai atėjo natūraliai, iš įpročio – tai buvo kaip dalis jos

gyvenimo ritmo.

Praėjus keliems mėnesiams po netekties Aušra atrado naują patyrimą – maldą savo tėvui. Tai vyko

tais momentais, kai jai buvo sunku ir liūdna. Ji maldoje kreipėsi į savo tėvą ir pasakojo jam savo

sunkumus. Aušros tikėjimui tokia maldos forma yra neįprasta. Tačiau ji norėjo savo išgyvenimus

pasakoti tėvui, kurio neteko, nes tikėjo, kad jis yra šalia Dievo. Tokia malda jai atnešė ramybę – tokią

38

ramybę ji jausdavo tada, kai išsakydavo savo sunkumus gyvam žmogui. Ši ramybė ateidavo iš karto,

kai ji pasidalindavo maldoje savo sunkumais su savo tėvu.

Aušra patenkinta, kad turėjo progos įsigilinti į savo maldos patyrimą, jai išgyvenus tėvo netektį –

tai jai buvo svarbu. Šis pokalbis padėjo Aušrai pačiai sau įvardinti tuos savo maldos patyrimo aspektus,

kurių ji nebuvo įsisąmoninusi. Ji tiki, kad šis savo maldos patyrimo įvardinimas jai gali padėti ir jos

bendravimui su kitais žmonėmis, kurie patiria tėvo netektį.

Situacinis tyrimo dalyvės Aušros maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį,

apibrėžimas.

Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį Aušrai yra artimo žmogaus mirties

įprasminimas per įsitikinimą, kad po fizinės mirties jo gyvenimas įgavo geresnę gyvenimo formą. Šis

įsitikinimas palengvina Aušros netekties išgyvenimo skausmą ir padeda priimti artimo žmogaus mirties

faktą. Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį Aušrai nėra jos įprastos maldos forma ir ji

apima padėką Dievui už buvusį santykį su artimu žmogumi, o taip pat ir prašymą pasigailėjimo savo

artimam žmogui, kas duoda jai jausmą, kad ji kažką gali padaryti dėl artimo žmogaus. Maldos patyrimą

Aušrai skatina įsitikinimas, kas jos malda yra išklausoma, malda yra jos natūrali ir įprasta reakcija į

svarbius emocinius išgyvenimus.

Nuoseklus tyrimo dalyvės Brigitos (19 m., katalikė, neteko motinos prieš 3 metus) maldos

patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Brigita iškart po motinos netekties nesimeldė. Tik vėliau ji pradėjo mintimis kalbėti su motina,

kurios neteko, nors tuo metu ji to nesuvokia kaip maldos. Brigita kreipėsi ir į Dievą su prašymu jos

motiną atsiųsti jai į sapnus. Ji jautėsi vieniša ir norėjo motiną pamatyti, pabūti su juo.

Per reikšmingą Brigitai šventę, kuri susijusi su natūraliu atsisveikinimu su motina, ji visą laiką

galvojo apie ją Ji vis prisimindavo motinos žodžius, kaip ji jausis, kai pati dalyvaus reikšmingoje

Brigitai šventėje – o ji minėjo, kad džiaugsis ir bus patenkinta, matydama Brigitą. Šioje šventėje Brigita

turėjo atsakingas pareigas. Ji visą laiką galvojo apie tai, kad nebūtų gėda prieš žmones, kad viskas jai

pasisektų. Ji norėjo, kad aplinkiniai pamatytų, kad jai yra viskas gerai. Taip pat ji tuo metu galvojo, kad

ją mato ir jos motina iš dangaus, todėl ji turėjo gerai prieš ją pasirodyti. Noras, kad jai toje šventėje

sektųsi gerai ir skatino Brigitą melstis Dievui, kad Jis jai padėtų tą dieną ištverti.

Brigitą šventės metu jautėsi vieniša, būtent tuo metu jai labiausiai ir pritrūko jos motinos. Ji

nesimeldė tradicine išmokta malda – ji prašė Dievo, kad Jis padėtų jai jausti jos motiną arba bent jau

39

Dievą šalia, nes Brigitai tą dieną norėjosi į kažką atsiremti. Taip pat ji prašė Dievo padėti jai susikaupti.

Ji ilgėjosi savo motinos, taip pat jautė apmaudą, kad jos nėra šalia. Jai apmaudu buvo, kad nors ji ir gali

su ja kalbėti mintimis, bet atsako iš jos negauna. Brigita buvo nusivylusi, kad ji nejautė atsakymo nei iš

savo motinos, nei iš Dievo. Ji pyko ant savęs, ant mamos ir Dievo, kad jų nejaučia. Vėliau ji ėmė

galvoti, kad tai jos atsakomybė, kad jų nejaučia.

Pradžioje Brigita pyko ant Dievo, kad šalia nėra jos motinos. Ji priekaištavo Jam, kodėl būtent iš

jos Jis atėmė motiną, kurios jai labai reikėjo. Ji savo maldoje mintimis draskėsi tarp pasitikėjimo

Dievu, dėkingumo Jam už tai, kad jos motina nesikankina, ir pykčio Dievui, nusivylimu Juo. Daugiau

tuo metu Brigitos maldoje buvo pykčio. Ji trumpam nusivylė Dievu ir tuo momentu, kai Brigitai

labiausiai trūko jos motinos, ji neilgam prarado pasitikėjimą Dievu.

Brigita anksčiau buvo įsitikinusi, kad niekada Dievui nepriekaištaus dėl motinos mirties, bet būtent

taip ir atsitiko. Paskui dėl savo priekaištų Dievui ir pykčio Jam Brigita pradėjo pykti ant savęs ir jausti

kaltę. Ji pradėjo dėkoti Dievui ir atsiprašyti už tai, kad prieš tai pyko. Ji ėmė galvoti, kad tai galėjo būti

Dievo valia, kad ji neteko motinos.

Brigitai malda suteikė stiprybės, stūmė pirmyn, padėjo susiimti ir atlikti darbą geriau. Pyktis ant

Dievo ir nusivylimas Juo davė Brigitai drąsumo ir paskatino ją įrodyti Dievui, kad ji pati gali atlikti

savo pareigą šventėje taip, kad jos motina, kurio ji neteko, didžiuotųsi ja. Drąsumas Brigitai buvo tai,

jog po maldos ji jautė laisvumą kalbėti, ji džiaugėsi šventės metu, neliūdėjo, nejautė nerimo. Po to, kai

Brigita maldoje pakalbėjo su Dievu ir motina, ji visą dieną jautė ramybę. Ji spėja, kad ramybė buvo dėl

to, kad ji galėjo ant motinos ir Dievo išlieti pyktį ir savo priekaištus.

Po kelių dienų Brigita iš naujo permąstė savo netektį ir jos pyktis ėmė slūgti, ji ėmė jausti daugiau

dėkingumo. Dėkingumas pradėjo vyrauti tada, kai ji papasakojo apie blaškymąsi tarp pykčio ir

dėkingumo savo artimiesiems. Artimieji pradėjo įtikinėti Brigitą, kad yra kitų artimų žmonių, kurie

dabar sveiki ir dabar gali kompensuoti jos netektį. Be to, jie įtikinėjo Brigitą, kad ji turi būti dėkinga

Dievui už tai, kad Jis neleido jos motinai ilgai kankintis. Brigita dabar mano, kad galbūt jos motina

mirė reikiamu momentu ir dėl to ji mažiau kentėjo. Nors dabar ji kiek abejoja, ar ji iš tikrųjų turi už tai

dėkoti Dievui. Tačiau ji mano, kad visgi jos mintys ir jausmai Dievui buvo neteisingi, nes Dievas

geriau žinojo, kas jos motinai tuo metu yra geriau. Be to, ji ir dabar galvoja, kad negalima Dievui

priekaištauti.

Dabar Brigita jaučiasi dviprasmiškai – iš vienos pusės ji jaučia kaltę dėl savo pykčio ir priekaištų,

abejoja, ar reikėjo jai tuo metu pykti, bet iš kitos pusės jaučia, kad tuo metu jai kaip tik ir reikėjo tai

išreikšti. Ji jaučia, kad neturi teisės pykti dėl motinos netekties. Nors ji ir sutinka, kad jausmai kyla

40

natūraliai, bet jai nepatinka, kad ji reagavo pykčiu. Visgi po šio pokalbio jai kilo mintis, kad kartais gali

būti ir naudinga papykti ant Dievo.

Dabar Brigita mano, jog jos motina buvo tuo metu šalia. Ji dabar jaučia, kad jos malda motinai ir

Dievui buvo atsakyta. Ji vėliau ir dėkojo Dievui, kad viskas šventėje pavyko.

Brigita pokalbio pradžioje svarstė, ar jai pasakoti apie savo pyktį ir nepasitenkinimą. Bet dabar ji

patenkinta, kad papasakojo apie savo patyrimą. Prieš tai mažai kam pasakojo apie tai, nes bijojo, kad

kiti žmonės gali nesuprasti jos patyrimo.

Situacinis tyrimo dalyvės Brigitos maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį,

apibrėžimas.

Maldos patyrimas, išgyvenant artimą žmogaus netektį, Brigitai yra nesėkminga priemonė grąžinti

artimą žmogų, kurio ji neteko, arba pakeisti jo buvimą Dievo buvimu. Maldos patyrimą Brigitai skatino

vienišumo, nerimo ir artimo žmogaus ilgesio jausmai atsiradę per reikšminga Brigitai švente, kuri

susijusi su natūraliu atsisveikinimu su artimu žmogumi. Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus

netektį nėra Brigitai įprastos maldos forma. Maldos patyrimo metu išgyvenamas pyktis Dievui ir

nusivylimas juo, kuris paskui pereina į kaltės jausmą ir pyktį ant savęs bei padėką Dievui už tai, kad

artimo žmogaus netektis buvo tam žmogui prasminga. Praėjus laikui Brigitos požiūris į maldos

patyrimą transformuojasi į priemonę gauti palaikymą, stiprybės ir drąsos.

Nuoseklus tyrimo dalyvės Veronikos (40 m., protestantė, neteko motinos prieš 3 metus) maldos

patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Pirmas maldos patyrimas, Veronikai išgyvenant netektį, kuris jai iškyla, buvo prieš pat jos motinos

mirtį. Nors tuo laikotarpiu Veronika negalėjo melstis jai įprasta maldos forma, prieš pat motinos mirtį ji

jautėsi pasimetusi, todėl pradėjo melstis visgi jai įprasta malda. Motinai mirštant ir jai būnant be

sąmonės, Veronika meldėsi. Ir būtent tuo momentu jos motina atsimerkė, pasižiūrėjo, nusišypsojo,

užsimerkė ir tada mirė. Tokia motinas mirtis Veronikai buvo pats brangiausias momentas išgyvenant jos

netektį. Tai jai suteikė gilią vidinę ramybę, nors išoriškai jai buvo gėda, liūdna, kurį laiką negalėjo

verkti.

Po laidotuvių Veronika ilgą laiką negalėjo melstis jai įprasta maldos forma, dėl to ji jautėsi kalta.

Tačiau ji atrado maldą per vaizdinius, atrado tame prasmę, nors anksčiau buvo labai priešiškai

nusiteikusi jų atžvilgiu. Viena jos malda buvo susitapatinimas su nukryžiuoto kenčiančio Kristaus

religiniu simboliu. Per tokią maldą ji nesijautė vieniša savo skausme arba palikta, bet jautėsi suprasta ir

41

priimta. Netgi jai atrodė, kad ji fiziškai jaučia Dievą.

Kita malda buvo per prisikėlusio Kristaus atvaizdą. Tuo metu ji pradėjo stipriai abejoti Dievo

buvimu ir atitinkamai savo motinos pomirtiniu gyvenimu. O šis atvaizdas sustiprino Veronikos

susvyravusį tikėjimą ir viltį, kad jos motina nemirė visam laikui.

Kita malda buvo per moters, glaudžiančio prie savęs kūdikį, religinį atvaizdą. Tuo metu ji jautėsi

nesaugiai po motinos netekties, ji jautė ateities baimė, nežinojo, kaip gyventi toliau be motinos. Ji

jautėsi nesaugiai tarp kitų žmonių, bijojo jų atstūmimo. Taip pat ji turėjo baimės, kad nebus artimo

žmogaus, kuris ją besąlygiškai priims, be to, ji pradėjo jausti mirties baimę. Apskritai Veronika po

motinos netekties jautė būties nesaugumą. Tačiau maldoje per religinį atvaizdą Veronikai atėjo

supratimas, kad Dievas ją priima ne tik kaip tėvas, bet ir kaip motina. Šis supratimas jai suteikė

paguodą, kad netekus motinos, Dievas jai ją gali atstoti. Be paguodos tokia malda jai suteikė ramybės,

saugumo ir besąlygiško priėmimo jausmą. Pirmą kartą jai tokią didelę prasmę suteikė malda per

atvaizdą. Tuo momentu jai įgijo prasmę tokia rami malda per žiūrėjimą į atvaizdą, be įsitempimo, be

atsakymo laukimo iš Dievo, be ypatingų jausmų. Šis patyrimas jai buvo stipriausias iš visų tuo metu

maldos patyrimų.

Veronikai pačiai yra atradimas šiame pokalbyje, kad po motinos netekties ji meldėsi per religinius

atvaizdus. Dabar Veronikai nėra taip sunku kalbėti apie savo išgyvenimus, kaip tai būtų buvę iš karto

po netekties, nors pokalbio pradžioje Veronikai truputį sunku buvo kalbėti, bet paskui jau kalbėjo

drąsiai.

Situacinis tyrimo dalyvės Veronikos maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį,

apibrėžimas.

Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį Veronikai yra visiškai naujas Dievo

suvokimas kaip tas, kuris jai emociškai gali atstoti artimą žmogų, kurio ji neteko. Šis maldos patyrimas

yra Veronikai neįprastos, anksčiau jos stipriai neigtos maldos forma per religinius atvaizdus. Po artimo

žmogaus netekties tokius Veronikos išgyvenamus jausmus, kaip nesaugumas, pasimetimas, ateities ir

mirties baimė, maldos patyrimo metu pakeičia paguodos, ramybės, saugumo ir besąlygiško priėmimo

jausmai.

Nuoseklus tyrimo dalyvio Domo (24 m., protestantas, neteko tėvo prieš 3 metus) maldos patyrimo,

išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Malda Domui yra įprasta, natūrali jo reakcija į sunkumus.

42

Domas pradėjo melstis ir verkti iš karto, kai tik sužinojo apie tėvo netektį. Jam ši žinia buvo

visiškai netikėta, nors jis anksčiau turėjo pagrindo galvoti, kad greitu metu gali netekti tėvo. Maldos

pradžioje buvo bandymas tyloje suvokti tėvo mirties faktą, bandymas nusiraminti, susikoncentruoti ir

pradėti melstis. Iš vienos pusės Domas protu aiškiai suvokė, kad neteko tėvo, tačiau, iš kitos pusės jam

sunku buvo tuo patikėti, sunku buvo priimti patį tėvo mirties faktą. Tuo metu jis jautė didelį netekties

skausmą.

Po tylos Domo maldoje prasidėjo pyktis ant Dievo, priekaištas Jam, kodėl jo tėvas mirė dabar, kai

jis jaučiasi bejėgis padėti savo motinai. Maldoje atsirado reikalavimas Dievui atsiskaityti prieš Domą,

dėl ko jo tėvas mirė ir dėl ko būtent dabar mirė. Šie priekaištai vyravo Domo maldoje.

Po priekaištų Dievui išsakymų Domas pradėjo jausti ramybę ir atėjo Dievo suvokimas, kaip geriau

žinančio ir pasirūpinančio Domu, atsirado jo netekties prasmė per tikėjimą, kad netekties išgyvenimas

galiausiai turės naudos. Ramybė Domui atėjo tada, kai jis išsakė savo priekaištus Dievui, pasidalino

savo kaltės jausmu ir atsiprašė Dievo už tai, kame santykyje su tėvu jautėsi kaltas.

Po to Domo maldoje atsirado rūpestis savo mama, prašymas Dievo jai pagalbos, nes pats Domas

jautėsi bejėgis jai padėti. Tai Domo maldoje buvo svarbiausia dalis, tai buvo svarbiausias jo maldos

akcentas. Jis prašė dėl mamos, kad ji viena sugebėtų pakelti netekties išgyvenimo sunkumą.

Domui malda buvo svarbi tuo, kad neturėdamas šalia žmogaus, kuriam jis galėtų išsipasakoti, kaip

jaučiasi, jis turėjo galimybę visa ta išsakyti Dievui.

Po maldos Domas jautė ramybę, bet kartu ir įtampą, kuri pasireiškė apatija kažką tuo metu daryti.

Jam vis dar buvo sunku suprasti ir priimti tėvo netekties faktą. Jis net iki šiol negali pilnai priimti tėvo

netekties faktą. Po tėvo netekties Domas jautė kaltę, kad jis nejautė tuo metu sielvarto. Tačiau pati žinia

apie tėvo mirtį Domui buvo labiausiai sukrečiantis momentas jo gyvenime.

Dabar Domas jaučiasi ramiai pasakodamas visa tai.

Situacinis tyrimo dalyvio Domo maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, apibrėžimas.

Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį Domui yra priemonė išsakyti savo jausmus ir

mintis, kilusius iš karto po žinios apie netektį. Šio patyrimo pradžioje malda yra priemonė

susikoncentruoti ir suvokti artimo žmogaus mirties faktą, paskui malda tampa priemone išsakyti pyktį

ir priekaištus Dievui dėl įvykusios netekties bei savo kaltės jausmą dėl buvusių santykių su artimu

žmogumi, ir, galiausiai, malda tampa priemone išreikšti rūpestį dėl netekties išgyvenimo, kurį patiria

kitas Domui artimas žmogus. Maldos patyrimas yra natūrali ir įprasta Domo reakcija į sunkius

išgyvenimus. Toks maldos patyrimas teikia Domui ramybės ir palaikymo ir prasmės per tikėjimą, kad

43

netekties išgyvenimas galiausiai turės naudos.

Nuoseklus tyrimo dalyvės Ievos (28 m., protestantė, neteko motinos prieš 8 metus) maldos

patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tekstas.

Baimė netekti motinos paskatino Ievą melstis, kai ji sužinojo, jog motina rimtai serga.

Nepaisant to, kad Ievai malda yra natūrali ir įprasta reakcija į sunkumus, kai tik ji sužinojo apie

pačią netektį, Ieva nesimeldė – tuo metu visos jos mintis buvo apėmęs netekties skausmas, ateities

baimė. Ievą paskatino melstis vienišumas, ji pradėjo melstis, kai šalia nebeliko žmonių, kurie galėtų ją

išklausyti ir paguosti.

Netekus motinos pirma Ievos malda buvo ilga, kupina skausmo, pykčio, kaltinimų ir priekaištų

Dievui. Pradžioje malda buvo būdas išreikšti pyktį ir nuversti kažkam kaltę. Tai buvo malda Dievui,

kuris tuo metu Ievai atrodė neteisingas, nesirūpinantis, nemylintis, neatsakantis į maldas. Ievos malda

buvo būdas išreikšti pyktį už patirtą netektį. Ji nematė šios netekties prasmės tiek jai, tiek jos

artimiesiems. Jai visa tai atrodė neteisinga. Maldoje Ieva reiškė savo pyktį, nepasitenkinimą ir

priekaištus Dievui. Ieva buvo nusivylusi Dievu. Po motinos netekties ji suvokė Dievą kaip baudžiantį ir

baudžiantį neaišku už ką. Pykdama ant Dievo Ieva jautė neteisybė ne tiek jos pačios atžvilgiu, kiek jos

sesėm, kurios savimi dar negali pasirūpinti. Taip pat ji pyko ir dėl to, kad Dievas neišpildė jos prašymo,

kai ji meldėsi už motiną prieš jos mirtį.

Po kaltinimų Dievui išsakymo Ieva pasijautė menka prie Dievą, kad galėtų Jį kaltinti, ir nuėmė

atsakomybę už motinos netektį nuo Dievo. Ievai jos motinos netekties prasmė pasikeitė nuo suvokimo,

kad tai yra jai bausmė prie suvokimo, kad tai ją sustiprins. Prieš motinos netektį Ievos Dievo

suvokimas rėmėsi jos santykiu su tėvu – Ievai Dievas atrodė baudžiantis, kaip ir jos tėvas. Bet maldos

metu šis suvokimas pasikeitė į Dievo suvokimą, kaip mylintį, padedantį, rūpestingą ir kuriuo galima

pasitikėti. Taip pat Ievai atėjo suvokimas, kad dabar Dievas savo meile, rūpesčiu, globa jai visapusiškai

atstos mirusius tėvus. Be to, Ievos maldoje santykis su Dievu atstojo jai jos santykius su žmonėmis – ji

maldoje gavo ramybę ir paguodą iš Dievo, kurios ji negavo iš žmonių. Pyktį Ievos maldoje pakeitė

ramybė dėl ateities, saugumo jausmas. Ieva maldoje prisiminė savo ankstesnę skausmingą patirtį, kur,

kaip tiki Ieva, Dievas jai padėjo. Remiantis tuo Ieva priėjo išvados, kad ir šį kartą, kai ji neteko

motinos, Dievas jai padės.

Maldos metu Ieva pirmą kartą antgamtiškai pajuto Dievą, pirmą kartą pajuto abipusį bendravimą su

Juo, kuriame buvo ne tik Ievos baimės, nerimas dėl savo sesių, klausimai Dievui, bet ir paguodžiantys

atsakymai iš Dievo, kas suteikdavo jai vilties. Tai suteikė Ievai ramybės. Vėliau jau Ieva įsitikino, kad

44

paguodžiantys atsakymai, kurie į gavo maldoje buvo išpildyti realiai jos gyvenime. Tai dar labiau

sustiprino Ievos pasitikėjimą Dievu. Taip pat išsakydama Dievui maldoje, kad ji jaučiasi bejėgiškai,

beviltiškai, negalinti viso to atlaikyti, Ieva tarsi atidavė šiuos savo sunkumus Dievui – tai Ievai irgi

suteikė ramybės.

Po to Ieva pasijuto kalta dėl to, kad kaltino Dievą, kad pyko ant Jo. Ji pasijuto neturinti teisės pykti

ant Dievo ir kaltinti Jį, todėl pradėjo prašyti Dievo atleidimo už tai. Po kurio laiko Ieva suprato, kad jos

pyktis ir priekaištai Dievui buvo jos natūrali reakcija į motinos netektį.

Pačioje Ievos maldos pabaigoje buvo prašymas pagalbos tvarkytis su jos pačios sunkiais

išgyvenimais.

Dabar Ieva jaučia ramybę pasakodama savo maldos patyrimą po motinos netekties. Ji mato tame

prasmę, ji jaučia, kad Dievas ja pasirūpino. Tai ją stiprino ir skatino ieškoti santykio su Dievu. Po

motinos netekties Ievos Dievo pažinimas tapo gilesnis. Nepaisant to, kad Ieva neturi tėvų, jai juos

atstoja santykis su Dievu. Ieva mato prasme tiek savo netekties išgyvenime, tiek savo pasakojimuose

apie tai kitiems. Jai jos maldos patyrimas yra unikalus, ji džiaugiasi, kad turi santyki su Dievu. Nors jau

praėjo 8 metai, Ievai šis maldos patyrimas yra giliai įstrigęs atmintyje.

Situacinis tyrimo dalyvės Ievos maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, apibrėžimas.

Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį Ievai yra priemonė išsakyti savo sunkius

jausmus, kai šalia nėra žmonių, kurie galėtų ją išklausyti ir paguosti. Maldos pradžioje reiškiamą pyktį

ant Dievo, kaltinimą Jam ir nepasitenkinimą Juo vėliau keičia kaltės, rūpesčio kitais artimais

žmonėmis, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmai, kurie maldoje Dievui yra išsakomi. Maldos patyrimo

metu Ievai ateina visiškai naujas suvokimas apie Dievą, kaip tą, kuris gali jai atstoti jos santykį su

mirusiu artimu žmogumi. Galiausiai visa tai priveda prie visiškai naujo, gilesnio, abipusio bendravimo

santykio su Dievu ir prie savo artimojo žmogaus netekties įprasminimo.

3.1.2 Galutinis apibrėžimas

3.1.2.1 Galutinio apibrėžimo formavimas.

Prieš galutinio apibrėžimo suformavimą yra svarbu išskirti pagrindinius fenomeno aspektus, kurie

yra mini situaciniuose apibrėžimuose. Šie fenomeno aspektai ir yra pagrindas galutiniam apibrėžimo

formavimui. Jie yra iliustruojami ir konkrečiu tyrimo dalyvių patyrimu.

1 Maldos patyrimas yra abipusis bendravimas su Dievu, kuris gali įgauti įvairias, dažnai tyrimo

45

dalyviui neįprastas, formas:

– per kalbėjimą savais žodžiais (Aušra, Brigita, Domas, Ieva);

– per apmąstymą (Aušra, Domas, Ieva);

– per religinių tekstų skaitymą ar jų prisiminimą (Aurelija, Domas, Ieva);

– per rašymą (Aurelija);

– per religinius atvaizdus (Veronika).

2 Maldos patyrimą skatiną:

– vienišumo, nesaugumo jausmai (Aurelija, Brigita, Ieva, Veronika);

– malda yra natūrali ir įprasta reakcija į sunkius išgyvenimus (Aušra, Domas, Veronika).

3 Maldos patyrimas yra savo jausmų išreiškimas:

3.1 Maldoje yra išreiškiami vienišumo, nesaugumo, baimės, kaltės jausmai, kurie susiję su

išgyvenama netektimi:

– Aurelijos maldos patyrimą skatino vienišumo, apleistumo, nesaugumo jausmai;

– Maldos patyrimą Brigitai skatino vienišumo, nerimo ir artimo žmogaus ilgesio jausmai;

– Veronika prieš maldos patyrimą jautė tokius jausmus, kaip nesaugumas, pasimetimas, ateities ir

mirties baimė;

– Domas maldoje išsakė Dievui savo kaltės jausmą, kurį jis jautė dėl komplikuotų santykių su savo

tėvu.

– Maldos patyrimo metu Ieva jautėsi beviltiškai ir bejėgiškai;

3.2 Maldos patyrimas yra rūpesčio dėl kitų artimų žmonių išraiška;

– Rūpestis savo mama, prašymas Dievo jai pagalbos Domo maldoje buvo svarbiausia jos dalis;

– Ievos maldoje buvo baimės ir nerimo dėl savo seserų.

3.3 Malda yra pykčio Dievui išraiška, ką maldos patyrimo eigoje keičia pyktis ant savęs ir kaltės

jausmas.

– Brigitos maldos patyrimo metu išgyvenamas pyktis Dievui ir nusivylimas Juo pereina į kaltės jausmą

ir pyktį ant savęs;

– Ievos maldos pradžioje reiškiamą pyktį ant Dievo, kaltinimą Jam ir nepasitenkinimą Juo vėliau

keičia kaltės, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmai;

– Malda Domui buvo priemone išsakyti pyktį ir priekaištus Dievui dėl įvykusios netekties;

4 Malda kaip palaikymo ir nusiraminimo priemonė.

– Aurelijai malda yra visiškai naujas Dievo suvokimas kaip jos saugumo garantas;46

– Aušrai malda palengvina netekties išgyvenimo skausmą ir padeda priimti artimo žmogaus mirties

faktą. Maldos patyrimą Aušrai skatina įsitikinimas, kas jos malda yra išklausoma;

– Brigitos požiūris į maldos patyrimą po kurio laiko nuo maldos patyrimo transformuojasi į priemonę

gauti palaikymą, stiprybės ir drąsos;

– Maldos patyrimas suteikė Veronikai paguodos, ramybės, saugumo ir besąlygiško priėmimo jausmus;

– Maldos patyrimas teikia Domui ramybės;

– Ievos maldoje santykis su Dievu atstojo jai jos santykius su žmonėmis – ji maldoje gavo ramybę ir

paguodą iš Dievo, kurios ji negavo iš žmonių.

5 Maldos patyrimo metu artimo žmogaus netekties išgyvenimas įgauna naują prasmę.

5.1 Per visiškai naują Dievo suvokimą, kuris gali atstoti santykį su artimo žmogumi, kurio neteko

– Maldos patyrimas Aurelijai yra visiškai naujas Dievo suvokimas kaip jos saugumo garantas, kurį ji

buvo praradusi kartu su artimo žmogaus netektimi;

– Maldos patyrimas Veronikai yra visiškai naujas Dievo suvokimas kaip tą, kuris jai emociškai galintis

atstoti netekusį artimą žmogų;

– Maldos patyrimo metu Ievai ateina visiškai naujas suvokimas apie Dievą, kaip tą, kuris gali jai

atstoti jos santykį su mirusiu artimu žmogumi.

5.2 Per netekties įprasminimą pačiam mirusiam artimam žmogui:

– Maldos patyrimas Aušrai yra artimo žmogaus mirties įprasminimas per įsitikinimą, kad po fizinės

mirties jo gyvenimas įgavo geresne gyvenimo forma;

– Brigita dėkojo Dievui už tai, kad artimo žmogaus netektis buvo tam žmogui prasminga.

5.3 Per tikėjimą, kad netekties išgyvenimas galiausiai tyrimo dalyviui bus naudingas (Domas).

47

3.1.2.2 Galutinis netekties patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, apibrėžimas.

Maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį tyrimo dalyviams yra abipusis bendravimas

su Dievu įvairiais, dažnai neįprastais tyrimo dalyviui būdais: per kalbėjimą, apmąstymą, religinių

tekstų skaitymą ar jų prisiminimą, rašymą, religinius atvaizdus. Jį skatina vienišumo, nesaugumo

jausmai ir/arba tai yra natūrali ir įprasta tyrimo dalyviui reakcija į jo sunkius išgyvenimus. Šis

bendravimas apima savo jausmų išreiškimą Dievui:

– vienišumą, nesaugumą, baimės, kaltės ir kitus sunkius jausmus, kurie yra susiję su išgyvenama

netektimi,

– rūpestį dėl kitų artimų žmonių,

– pyktį dėl netekties Dievui, ką maldos patyrimo metu keičia pyktis ant savęs ir kaltės jausmas.

Šio bendravimo su Dievu metu tyrimo dalyviai gauna palaikymo ir nusiraminimo, o galiausiai, maldos

patyrimo metu tyrimo dalyviams jų netekties išgyvenimas įgauna naują prasmę. Šis įprasminimas

išgyvenamas:

– per visiškai naują Dievo suvokimą, kaip tą, kuris gali atstoti tą emocinį santykį su artimo žmogumi,

kurio tyrimo dalyvis neteko,

– per mirties įprasminimą pačiam mirusiam artimam žmogui,

– per netekties išgyvenimo įprasminimą.

48

3.1.3 Kiti reikšmingi maldos patyrimui, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tyrimo rezultatai.

Jau minėjau šiame darbe, kad keturių tyrimo dalyvių interviu tekstai nebuvo analizuojami

fenomenologinės analizės metodu, kadangi nepavyko interviu metu prieiti prie tiriamo fenomeno

konkrečioje situacijoje. Jų maldos patyrimas nėra įtrauktas į galutinį apibrėžimą. Nepaisant to, kai

kuriuos savo maldos patyrimo aspektus jie įvardindavo. Ir nors tas įvardinimas buvo aprašant bendrą,

nekonkretų maldos patyrimą po artimo žmogaus netekties, manau, svarbu tuos maldos aspektus irgi

paminėti šiame darbe.

Zita (30 m., protestantė, neteko tėvo prieš 2 metus):

– jai reikšminga malda buvo ta, kuri buvo patirta prieš pat tėvo mirtį.

Ignas (37 m., katalikas, neteko tėvo prieš 15 metų):

– jam reikšminga malda buvo ta, kuri buvo patirta prieš pat tėvo mirtį;

– jo malda išgyvenant netektį buvo tradicinės, jam įprastos formos;

– maldos patyrimą skatino baimė, pasimetimas, liūdesys;

– malda jam suteikė palaikymą, padėjo nusiraminti;

– maldoje Ignas prisimindavo ištrauką iš Biblijos „Ateikite pas mane visi, kurie liūdite ir esate

prislėgti ir aš jus atgaivinsiu“.

Karolis (42 m., protestantas, neteko tėvo prieš 2 metus):

– konkrečios maldos po tėvo mirties neatsimena, tačiau prisimena maldas iki tėvo laukiamos mirties;

– Karolio malda išgyvenant netektį tai pokalbis su Dievu, dalinimasis savo išgyvenimais ir mintimis;

– Karolio maldoje po tėvo netekties buvo padėkos už savo tėvą ir jo prasmingą gyvenimą.

– Maldoje buvo suvokimas, kad nors tėvas mirė fizine mirtimi, jis įgavo kitokią gyvenimo formą.

Liudmila (37 m., protestantė, neteko tėvo prieš 6 metus)

– Išgyvenant artimo žmogaus netektį Liudmilai lengviau melstis, negu įprastai;

– Malda Liudmilai yra pokalbis su Dievu kaip su draugu;

– Malda Liudmilai yra priemonė sulaukti stiprybės ir paguodos;

– Malda yra dalinimasis savo sunkumais, skausmu, priekaištų išsakymas Dievui, prašymas Dievo

pagalbos išgyventi netekties skausmą;

– Maldos metu Liudmila jautėsi bejėgiškai, vieniša, nusivylusi;

– Pasidalinimas savo išgyvenimais su Dievui atneša Liudmilai ramybės, aiškumo;

– Maldoje yra žinojimas, kad ji yra išklausyta – tai ateina iš Liudmilos ankstesnės maldos patirties;

49

– Malda suteikia vilties, ramybės, palaikymo, prasmės.

Paminėsiu čia dar du maldos patyrimo aspektus, kuriuos įvardino dalis visų tyrimo dalyvių. Šie

aspektai nėra apie konkretų maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį, bet, man atrodo, jie

yra svarbūs bandant kuo plačiau suprasti mūsų tiriamą fenomeną:

– 3 tyrimo dalyviai (Aurelija, Brigita, Veronika) kurį laiką nesimeldė po artimo žmogaus netekties.

– Net 6 tyrimo dalyviai (Aurelija, Veronika, Ieva, Zita, Ignas, Karolis) paprašyti papasakoti apie

maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį, iš pradžių pradėjo pasakoti apie savo maldos

patyrimą prieš pat artimo žmogaus mirtį.

50

3.2 Rezultatų aptarimas

3.2.1 Maldos patyrimas kaip bendravimas su Dievu.

Visų pirma iš rezultatų matome, jog maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį, yra

bendravimas su Dievu. Tai iš principo nieko naujo apie maldos patyrimą neparodo, nes, kaip jau

minėjau įvadinėje darbo dalyje, įvairiausių srities autorių atstovai sutaria, kad malda yra bendravimas

su vienokia ar kitokia aukštesne jėga.

Kiek daugiau vaizdo apie maldos patyrimą mums duoda tai, jog maldos patyrimas, išgyvenant

artimo žmogaus netektį, yra abipusis bendravimas. Tai reiškia, jog informacijos perdavimas vyksta ne

vien tik viena kryptimi nuo žmogaus link Dievo, bet ir atvirkščiai – nuo Dievo link žmogaus. Kitaip

tariant, maldoje žmogus ne tik kažką komunikuoja Dievui, bet ir gauna iš Jo atsakymus. Žinoma,

objektyviai mes negalim patikrinti ir sužinoti, kaip ir iš kur ateina žmogui tie atsakymai, tačiau šis

tyrimas parodo, jog žmogus tiki, kad jis maldoje gauna vienokius ar kitokius atsakymus. Tai gali būti

atsakymas iš Dievo per religinius tekstus, kuris žmogus skaito ar prisimena (Aurelija, Domas, Ieva),

per naujas įžvalgas, Dievo ar pačios netekties naują suvokimą (Aušra, Aurelija, Veronika, Domas,

Ieva), galų gale, per nusiraminimą ir palaikymą, kas irgi suvokiama, kaip atsakymas iš Dievo, ir ką

jautė visi tyrimo dalyviai.

Kas liečia maldos patyrimą kaip abipusį bendravimą su Dievu, vienas šio patyrimo aspektas, mano

manymu, kiek praplėtė maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus netektį, suvokimą. Trims tyrimo

dalyvėms (Aušrai, Brigitai, Veronikai) maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį, buvo

joms neįprastos formos, tai yra jos nesimeldė ta maldos forma, kuria jos buvo įpratusios melstis iki

netekties išgyvenimo. Ir tai nepriklauso, nuo tyrimo dalyvių tikėjimo išpažinimo. Pavyzdžiui, Aušra ir

Brigita, būdamos katalikės meldėsi malda savais žodžiais, kas yra labiau įprasta protestantams. Tuo

tarpu Veronika, būdama protestantė patyrė maldą per ikonas, kas labiau būdinga katalikams ar

stačiatikiams. Taip pat Aušra ir Brigita minėjo, jog po netekties meldėsi ir savo artimam žmogui, kurio

neteko, kas krikščionių nėra praktikuojama. Šis tyrimo duomenų aspektas susišaukia su K. O.

Polukordienės (2008) minėtais pasikeitimais žmogaus dvasiniame pasaulyje, kai po patirtos netekties

galima pasaulėžiūros kaita, gali atsirasti naujų religinių išgyvenimų. Galima daryti prielaidą, kad

minėtoms tyrimo dalyvėms artimo žmogaus netektis sukrėtė ir jų maldos patyrimą, paskatino ieškoti

naujų maldos patyrimo formų, nes įprasta maldos forma galimai netenkino jų poreikių. Jeigu dar kiek

kitaip pažvelgti į šiuos duomenis, tai galima daryti prielaidą, kad ne tik malda gali įtakoti netekties

51

išgyvenimą (tai labiau išryškės, kai aptarsiu kitus tyrime išryškėjusius maldos aspektus), bet ir pats

netekties išgyvenimas gali įtakoti maldą. Apie tai vienu sakiniu buvo užsiminęs F. Vasiliuk (Василюк,

2005), kuris teigė, jog malda gali įtakoti išgyvenimą, tačiau šios temos jis savo knygoje neplės (p. 15).

3.2.2 Kas skatina maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį.

Tai, kas skatina melstis žmones, kurie patyrė artimo žmogaus netektį, pagal tyrimo rezultatus atrodo

pakankamai suprantamai ir aiškiai. Jeigu pažvelgti į maldos patyrimą kaip įprastinę reakciją į sunkius

išgyvenimus (ką nurodė Aušra, Domas ir Veronika), tai tas atrodo natūralu. Jeigu žmogus jau kurį laiką

naudojo maldą kaip savotišką sunkių išgyvenimų įveiką, tai natūralu, kad išgyvenus artimo žmogaus

netektį, jis griebsis to paties, ką buvo prieš tai puikiai išmokęs per savo ankstesnius patyrimus.

Tai, kad kai kurių tyrimo dalyvių (Aurelijos, Brigitos, Ievos, Veronikos) maldos patyrimą skatino

vienišumo ir nesaugumo jausmai irgi atrodo suprantama ir natūralu. Vienišumo ir nesaugumo jausmai

yra natūrali ir dažna emocinė reakcija į patiriamą netektį. Vien jau bendravimas su kažkuo (o jau prieš

tai aptarėm, kad malda yra bendravimas) duoda žmogui supratimą, kad jis yra ne vienas. Be to, pati

savoka „Dievas“ numano kažką viršesnio, stipresnio ir pranašesnio, kas galimai gali suteikti saugumą.

Taigi, tiek vienu, tiek kitu atveju matome, jog maldos patyrimą skatina nemalonūs, skausmingi

netekties išgyvenimo jausmai.

3.2.3 Maldos patyrimas kaip savo jausmų išraiška.

Išgyvenus artimo žmogaus netektį, natūralu, jog žmogų užplūsta daugybė jausmų, su kuriais jam

tampa sudėtinga vienam susitvarkyti. Bet kokioje knygoje apie netektis patariant, kaip padėti

išgyvenančiam netektį, bus nurodyta, kad tokį žmogų svarbu išklausyti, leisti jam kalbėti apie savo

išgyvenimus, leisti jam išreikšti savo jausmus. Iš šio tyrimo rezultatų matome, jog tyrimo dalyviams

malda buvo priemonė išreikšti savo jausmus ir su tuo susijusius išgyvenimus.

Tyrimo dalyvių jausmus aš padalinau į tris grupes:

1) Pirmoje grupėje nurodžiau skaudžius, skausmingus jausmus, kurie yra susiję su žmogaus

išgyvenamu sielvartu: tai vienišumo, nesaugumo, baimės, nerimo, pasimetimo, beviltiškumo, kaltės

jausmai. Tai yra natūralūs netekties išgyvenimo jausmai, kurie yra minimi visose netekčių

psichologijos knygose. Šis tyrimo rezultatų aspektas nėra naujas ar kuo nors ypatingas, nes maldos

tyrimuose netiesiogiai galima rasti duomenų apie tai, kad malda padeda išreikšti savo jausmus

(Johnson, 1959; Василюк, 2005; Sharp, 2010). Be to, priimant tai, jog maldos patyrimas yra

bendravimas, pakankamai natūraliai ir logiškai atrodo tai, kad toks bendravimas yra priemonė

52

išgyvenančiam netektį išreikšti savo skaudžius jausmus.

2) Rūpesčio dėl kitų artimų žmonių išraišką aš išskyriau atskirai, nes tyrimo dalyviai Domas ir Ieva

nurodė, jog tai jiems buvo vienas pagrindinių jų maldos patyrimo aspektų. Be to, tai yra vienintelis

šiame tyrime aprašytas maldos patyrimo aspektas, kuris yra susijęs ne tik su pačiu tyrimo dalyviu, bet ir

su kitais žmonėmis. Su rūpesčiu dėl kitų artimų žmonių yra susijęs ir tyrimo dalyvių bejėgiškumo

jausmas ir prašymas Dievo padėti tiems artimiems žmonėms. Tai kilo iš to, kad tyrimo dalyviai jautė,

jog patys negali padėti savo artimiesiems. Taigi matome, kad maldos patyrimas, išgyvenant artimo

žmogaus netektį, gali įgauti ir užtarimo maldos forma. Tai, mano manymu, yra naujas ir neaprašytas

maldos patyrimo aspektas – žmogus, išgyvenantis artimojo netektį, pats būdamas giliam sielvarte

(Domo aprašytas jo maldos patyrimas buvo iškart sužinojus apie netektį, Ievos – tą pačią dieną, kai

sužinojo apie netektį), maldoje dar sugeba galvoti ne tik apie save ir savo išgyvenimus, bet ir apie kitus

jam artimus žmones.

3) Atskirai išskyriau maldos patyrimą kaip pykčio Dievui išraišką, nes mano manymu, tai yra vienas

svarbiausių šiame tyrime gautų maldos patyrimo aspektų. Apie pyktį būtent Dievui labai minimaliai

galima rasti netekčių psichologijos literatūroje. Pavyzdžiui, K. O. Polukordienė (2008) prie gedėjimo

etapų nurodo, jog dezorganizacijos etapui yra būdingas pyktis – pykstama ant kitų žmonių, savęs,

aplinkybių, viso pasaulio, Dievo. B. Deits (Дейтс, 1999) pataria išgyvenus netektį leisti sau pykti ant

viso pasaulio ir ant Dievo, nes nei pasaulis, nei Dievas nuo to nenukentės, o žmogui reikia per tai

pereiti. Diregrov (1989, cit. pg. Polukordienė, 2008) rašydamas apie vaikų reakcija į artimo žmogaus

netektį, mini, kad vaikas gali pykti ant Dievo, kuris leido mirti artimajam. Literatūroje apie netektį ir

maldą (ir netgi netektį ir tiesiog religingumą) apie pyktį Dievui apskritai net neužsimenama.

Tuo tarpu mano tyrime trys iš šešių tyrimo dalyvių, kurių interviu tekstai buvo analizuojami, aiškiai

nurodė, kad jie pyko ant Dievo ir tą pyktį jie reiškė maldoje. Čia verta paminėti, kad interviu metu

tyrimo dalyviai ne iš karto įvardindavo savo pyktį Dievui maldoje – tas atsiskleisdavo tik pokalbio

eigoje. Be to, jautėsi, jog jiems buvo nedrąsu kalbėti apie tai. Tai gali būti susiję su tuo, kad

krikščioniškoje visuomenėje vyrauja nuomonė, kad apskritai pykti yra negerai, kad tai yra nuodėmė, o

pyktis ant Dievo yra juo labiau neigiamas ir vengiamas. Todėl nenuostabu, kad maldos eigoje pyktį ant

Dievo Brigitos ir Ievos maldos patyrimuose pakeitė pyktis ant savęs ir kaltės jausmas dėl to, kad jos

pyko ant Dievo. Domo maldos patyrime pyktį ant Dievo irgi pakeitė kaltės jausmas, tačiau kaltė buvo

ne dėl to, kad Domas pyko ant Dievo, o dėl to, ko jis nepadarė savo artimam žmogui, jam būnant

gyvam.

Galima pabandyti atidžiau pažvelgti į Brigitos, Domo ir Ievos maldos patyrimus ir pabandyti

53

suprasti, kuo jų netekties išgyvenimai skiriasi nuo kitų tyrimo dalyvių, kurių maldos patyrime pykčio

Dievui nebuvo. Ievos ir Domo pyktis ant Dievo stipriai susijęs su anksčiau aprašytu jų rūpesčiu kitais

artimais žmonėmis. Pyktis Dievui jiems kilo iš jų bejėgiškumo padėti artimiesiems ir negalėjimo

prisiimti atsakomybės toje situacijoje. Brigitos pyktis Dievui kiek skiriasi, bet tačiau jis irgi susijęs su

Brigitos bejėgiškumu – jos nesėkmingu bandymu grąžinti savo artimą žmogų, kurio ji neteko.

3.4.4 Maldos patyrimas kaip palaikymo ir nusiraminimo priemonė

Jeigu maldoje yra išreiškiame savo skausmingi nemalonūs jausmai, natūralų, kad išreiškus savo

jausmus, ateina nusiraminimas. Visi tyrimo dalyviai nurodė, jog maldos patyrimas jiems suteikė

ramybę arba palaikymą. Keli tyrimo dalyviai netgi nurodė, kad nusiraminimas jiems atėjo būtent po to,

kai jie išsakė maldoje, kaip jie jautėsi: po priekaištų Dievui išsakymų Domas pradėjo jausti ramybę,

Brigitai pasidarė lengviau nuo to, kad ji galėjo išsipykti ir išsiburbėti maldoje, Ievai atėjo ramybė po

pykčio ir nuoskaudos išsakymo.

Kai kas iš tyrimo dalyvių aiškiai neišsakė, kad malda jiems suteikė ramybės – jie daugiau kalbėjo

apie palaikymą, kurį jiems suteikė malda. Pavyzdžiui, Aušra gauna palaikymą per įsitikinimą, kad jos

malda yra išklausoma – tai, beje, patvirtina A. Greeff ir K. Loubser (2008) vieną iš jų tyrimo išvadą.

Aurelijai, tarkim, apskritai visas maldos patyrimas susiveda į naująjį Dievo suvokimo transformaciją į

tą, kuris yra jos saugumo garantas. Apskritai, palaikymas ir nusiraminimas yra glaudžiai susiję – pats

palaikymas jau suteikia žmogui ramybę. Palaikymą ir nusiraminimą, beje, kaip maldos psichologinį

poveikį nurodė ir Paul E. Johnson (1959).

3.2.5 Maldos patyrimas kaip artimo žmogaus netekties išgyvenimo įprasminimas.

Dabar priėjom prie, kaip man atrodo, svarbiausio maldos patyrimo, išgyvenant artimo žmogaus

netektį, aspekto – artimo žmogaus netekties įprasminimas maldoje. Tai, kad religiniai įsitikinimai

padeda įprasminti netekties išgyvenimą, nėra naujas dalykas (Davis ir kt., 1998; Batten, Oltjenbruns,

1999; Заманаева, 2004; Polukordienė, 2008). Tačiau, tai, kad pačioje maldoje įvyksta netekties

įprasminimas, netiesiogiai teigia tik F. Vasiliuk (Василюк, 2005), rašydamas apie maldą ir bendrai

išgyvenimą. Niekur daugiau apie netekties įprasminimą pačiame maldos patyrime man neteko skaityti.

Tuo tarpu visi tyrimo dalyviai maldoje vienaip ar kitaip įprasmino savo netekties išgyvenimą maldoje.

Iš šio tyrimo rezultatų matome, jog pusei tyrimo dalyvių (Aurelijai, Veronikai ir Ievai) netektis

įgavo prasmę per visiškai naują Dievo suvokimą, kaip tą, kuris gali atstoti santykį artimo žmogumi,

kurio jos neteko. Tai patvirtino F. Vasiliuko (Василюк, 2005) idėjas, kad maldoje įvyksta ne tik lokalus

54

paties išgyvenimo įprasminimas, bet ir malda įprasminą visą žmogaus gyvenimą, jo egzistenciją.

Ryškiausiai tai atspindi Ievos maldos patyrimas, kurio metu, kaip teigė Ieva, ji pirmą kartą giliai pajuto

Dievą ir šis maldos patyrimas stipriai įtakojo jos tolimesnį gyvenimą. Aurelijos ir Veronikos maldos

patyrimas irgi stipriai pakeitė jos Dievo suvokimą ir patį santykį su Juo.

Aušros ir Brigitos maldos patyrime netekties išgyvenimo įprasminimas buvo ne toks globalus – jos

maldoje pamatė pačios mirties prasmę artimam žmogui, kurio jos neteko. Aušros maldos patyrimo

svarbiausias aspektas ir yra kaip tik jos artimo žmogaus mirties įprasminimas per įsitikinimą, kad po

fizinės mirties jo gyvenimas įgavo geresnę gyvenimo formą. Brigita pamatė prasmę tame, jog mirtis

nutraukė jos artimo žmogaus kančias. Galiausiai, Domui maldos patyrimo metu atsirado įsitikinimas,

kad jo netekties išgyvenimas jam bus naudingas – tai yra įsitikinimas, kad šis netekties išgyvenimas

kažkada įgaus prasmę.

Dabar pabandysiu visus šiuos maldos patyrimo aspektus išdėlioti laiko atžvilgiu. Žmogus patiria

artimo žmogaus netektį. Jam atitinkamai kyla jausmai: vienišumas, nesaugumas, kiti skausmingi

išgyvenimai – todėl jis pradeda melstis, atsiranda abipusis bendravimas su Dievu. Šio bendravimo

pradžioje jis išreiškia savo jausmus: sielvartą, vienišumą, nesaugumą, neviltį, rūpestį savo artimaisiais,

bejėgiškumą, pyktį Dievui, kaltės jausmą. Po to ateina nusiraminimas, žmogus jaučia, kad gauna

palaikymą iš Dievo ir galiausiai jis pamato prasmę savo netekties išgyvenime.

Taigi, kaip jau minėjau šie tyrimo rezultatai patvirtina F Vasiliuko (Василюк, 2005) iškeltas idėjas

apie maldos išgyvenimo įprasminimą. Be to, tai, malda yra savo jausmų išraiška ir priemonė

palaikymui bei nusiraminimui patvirtina ir Paul E. Johnson'o (1959) iškeltas idėjas apie maldos

psichologinį poveikį. Mano žiniomis, anksčiau nebuvo bandymų tyrimais patvirtinti nei F. Vasiliuko,

nei Paul E. Johnson'o idėjas apie maldą.

Keturi šio tyrimo interviu nebuvo analizuojami fenomenologinės analizės metodu. To priežastys jau

buvo aptartos anksčiau. Visgi galima pastebėti, jog šių tyrimo dalyvių maldos aspektai, kurie apibūdiną

jų bendrą maldos patyrimą, išgyvenant netektį, yra panašūs į tuos konkrečius maldos patyrimo

aspektus, kuriuos jau aptariau šiame skyriuje. Šie rezultatai neatskleidžia kažką naujo apie tiriamą

fenomeną, o tik patvirtina jau prieš tai fenomenologinės analizės metodu gautus rezultatus. Iš šių

rezultatų galima pamatyti, jog sudarytas galutinis fenomeno apibrėžimas aprėpia ir tuos bendrus

maldos patyrimus, kurie nebuvo analizuojami. Iš kitos pusės, tai taip pat gali būti ir požymis, jog

galutinis apibrėžimas yra pernelyg platus ir menkai atspindi konkretų tyrimo dalyvių maldos patyrimą.

55

3.2.6 Tyrimo privalumai, ribotumai ir rekomendacijos tolimesniems tyrimams.

Pradžioje paminėsiu tai, kas gali būti tiek šio tyrimo privalumas, tiek jo ribotumas. Pažvelgus į šio

tyrimo metodinę dalį, į akis iš karto krenta tai, jog visi tyrimo dalyviai kalbėjo apie tą savo maldos

patyrimą, kai jie išgyveno vieno iš savo tėvų netektį. Tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip tyrimo

ribotumas. Netgi man pačiam, atlikus tyrimą, buvo kilusi mintis pakeisti darbo pavadinimą, kad jis

labiau atitiktų tyrimo dalyvių patirtą netekties pobūdį. Tačiau, iš kitos pusės, kalbėti apie motinos arba

tėvo netektį, buvo tyrimo dalyvių pasirinkimas. Tikėtina, jog jie išgyveno ne vieną netektį, tačiau

paprašius jų papasakoti apie maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį, jie pasirinkdavo

kalbėti būtent apie vieno iš brangiausių sau artimų žmonių mirtį. Tai, man atrodo, parodo ir jų maldos

patyrimo tam tikrą svarbą ir reikšmingumą netekties išgyvenimui.

Visgi tai, jog tyrimo dalyviai kalbėjo apie vieno iš savo tėvų netektį, riboja netekties išgyvenimo

įprasminimo aspektą maldos patyrime. Tai, kad malda įgalina netekties išgyvenimo įprasminimą per

visiškai naują Dievo suvokimą, kaip tą, kuris gali atstoti santykį artimo žmogumi, kurio jos neteko,

greičiausiai bus būdinga labiau tėvų netekties atveju. Vargu ar netekus, pavyzdžiui, vaiko arba

sutuoktinio, yra galima tokia Dievo suvokimo transformacija. Nes visgi krikščionybėje Dievas

labiausiai ir yra tapatinamas su tėvo vaidmenimi.

Prie tyrimo ribotumo priskirčiau tai, jog tyrimo dalyvių didžioji dauguma yra moterys ir 7 iš 10

dalyvių yra protestantai (tarp analizuojamų tyrimo dalyvių tikėjimo skirtumas nėra jau toks ryškus).

Tai, beje, atitinka JAV padarytus religingumo ir netekties išgyvenimo tyrimus, kur didžioji dauguma

tyrimų buvo atlikti JAV tarp baltaodžių protestantų tikėjimo moterų (Becker ir kt., 2007). Tai, jog

didžioji dauguma tyrime dalyvavusių žmonių buvo moterys, gali turėti kelis paaiškinimus. Visų pirma,

tradiciškai yra taip, jog tarp moterų yra daugiau tikinčių žmonių negu tarp vyrų. Lietuvoje 25 procentai

moterų ir tik 11 procentų vyrų nurodo, jog religija jiems yra labai svarbi (Pew Research Center, 2009).

Antra, moterys mūsų visuomenėje labiau linkusios pasakoti apie savo asmeninius išgyvenimus negu

vyrai, todėl jos labiau buvo linkusios sutikti dalyvauti tyrime. Visgi platesniam maldos patyrimo

suvokimui patartina, kad skirtingų lyčių ir tikėjimo dalyvių skaičius ryškiai nesiskirtų. Panašus vaizdas

yra ir su tyrimo dalyvių amžiumi, kur vyriausias tyrimo dalyvis yra 42 metų. Manau, jog šį tyrimą

riboja tai, jog jame nėra vyresnio amžiaus žmonių.

Netikėta ir įdomu atrodo tai, jog didžioji dauguma visų tyrimo dalyvių (6 iš 10) pokalbio pradžioje

paskatinti kalbėti apie savo maldos patyrimą, išgyvenant netektį, pradėdavo pasakoti apie tą maldos

patyrimą, kurį jie turėjo dar iki artimo žmogaus netekties. Tai buvo tie atvejai, kai artimas žmogus jau

sirgo labai sunkia liga ir tyrimo dalyvis žinojo apie galimą greitą jo mirtį. Laikydamasis tyrimo tikslo

56

nesigilinau į tą jų maldos patyrimą, tačiau tai gali būti tolimesnių tyrimo objektas. Nes, matyt, kažkuo

šis maldos patyrimas jiems yra svarbesnis ir reikšmingesnis už tą, kurį jie jau vėliau man papasakojo.

Taip pat svarbu atrodo ir tai, jog trys tyrimo dalyviai nesimeldė kurį laiką iš karto po netekties. Į tai

interviu metu vėlgi nebuvo pasigilinta, tačiau priežastys ir pasigilinimas į tai, kas stabdė juos nuo

maldos, galėtų duoti pilnesnį vaizdą apie jų maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį.

Šis tyrimas turi ir praktinę naudą. Tyrimo duomenys gali būti naudojamos pastoraciniame darbe

arba konsultuojant tikinčius žmones, išgyvenusius artimo žmogaus netektį. Tyrimas svarbus

praktiniame darbe tuo, jog jis tarsi „duoda leidimą“ pykti ant Dievą. Žinojimas, kad kiti išgyvenusieji

netektį irgi pyko ant Dievo, gali paskatinti tų žmonių pykčio išreiškimą ir įsisąmoninimą. Apskritai iš

tyrimo rezultatų matome, jog skatinimas maldoje kalbėti su Dievu apie patirtą netektį, skatinimas joje

reikšti savo jausmus gali būti naudingas žmogui, kuris išgyvena netektį, ypač tais atvejais, kai jis neturi

su kuo pasikalbėti, kai jaučiasi vienišas.

Norisi aptarti ir pačio tyrimo metodo privalumus ir ribotumus. Tai, jog buvo pasirinktas kokybinis

tyrimas su psichologine fenomenologine analize, turi nemažai privalumų. Pasirinktas metodas puikiai

patarnavo gilesniam maldos patyrimo supratimui. Naudojant šiame darbe kiekybinį tyrimą, vargu ar

būtų prieita prie pykčio Dievui maldos patyrimo metu, prie netekties išgyvenimo įprasminimo arba kitų

maldos patyrimo aspektų. Iš kitos pusės, šis tyrimas kaip tik gali būti pagrindas planuojant kiekybinį

tyrimą ir siekiant tyrimo rezultatus pritaikyti didesnei žmonių grupei, nes šio tyrimo metodas to

padaryti neleidžia.

Taip pat šio tyrimo metodas kiek riboja patį tyrimą nuo dar gilesnio maldos patyrimo, išgyvenant

artimo žmogaus netektį, supratimo. Fenomenologinis metodas leidžia pažvelgti į vieną konkrečią

maldos patyrimo situaciją. Tuo tarpu, jeigu priimti tą faktą, jog maldos patyrimas yra abipusis

bendravimas su Dievu, viena konkreti situacija nebūtinai gali pilnai atspindėti visą maldos patyrimą.

Malda, pavyzdžiui, gali keistis priklausomai nuo to, kurioje netekties išgyvenimo stadijoje ji yra

patiriama, maldos patyrimas gali turėti kažkokią savo dinamiką netekties išgyvenime. Netgi šiame

tyrime kai kuriuos maldos patyrimo aspektus, kurie nebuvo susiję su konkrečia maldos patyrimo

situacija, teko praleisti ir neanalizuoti. Taigi, ateityje galbūt galima būtų pabandyti naudoti kitokį

kokybinį metodą, kuris leistų pažvelgti į maldos patyrimą plačiau negu į vieną konkretų patyrimą.

***

Pabaigai norėčiau keletą žodžių skirti ir savo asmeniniai patirčiai viso tyrimo metu. Praktiškai po

kiekvieno padaryto interviu jaučiau, jog šio interviu nauda buvo abipusė. Iš savo pusės jaučiau, jog

pokalbis suteikia man ne tik kažkokių naujų mokslinių žinių ar įžvalgų apie mano tiriamą fenomeną,

57

bet jaučiau, jog pokalbis mane asmeniškai praturtina tiek maldos patyrimo prasme, tiek netekties

išgyvenimo prasme. Iš kitos pusės nemažai tyrimo dalyvių įvardino, jog jiems irgi naudingas buvo

pokalbis ir jie matė tame prasmę – tas mane džiugino. Žinoma, neapsiėjo ir be sunkumų. Ne pirmą

kartą kalbėjau su žmonėmis, kurie patyrė netektį, todėl tikėjausi, jog sunkiausia tyrimo dalis bus kaip

tik interviu. Kruopščiai jam ruošiausi, apgalvodavau įvairiausias situacijas, kurios gali atsitikti interviu

metu. Netgi buvau susitaręs, kad esant neatidėliotinam reikalui, galėsiu interviu metu ar po jo

paskambinti savo darbo vadovei ir aptarti susiklosčiusią situaciją. Visgi tuo pasinaudoti nebuvo

poreikio. Kaip tik emociškai sunkiausia buvo interviu analizės dalis, nes čia jau reikėjo ne 40 ar 50

minučių būti su sunkiais žmogaus išgyvenimais, bet ištisą dieną būti su skausmingais netekties

išgyvenimais, nors ir maldos patyrimo kontekste. Taip pat planuodamas tyrimą, turėjau planų padaryti

daugiau interviu tyrimui, tačiau vienu momentu supratau, kad daugiau negu tuos dešimt interviu,

kuriuos buvau padaręs, emociškai jau negalėsiu aprėpti. Nepaisant to, jaučiu gilų asmeninį

pasitenkinimą šiuo darbu – šis darbas praturtino mane, suteikė naujų įžvalgų tyrimo dalyviams, tikiu,

kad bent kažkiek davė naudos ir psichologijos mokslui.

58

TYRIMO IŠVADOS

1. Maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tyrimo dalyviams yra abipusis bendravimas

su Dievu įvairiais, dažnai neįprastais tyrimo dalyviui būdais.

2. Maldos patyrimą, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tyrimo dalyviams skatina vienišumo,

nesaugumo jausmai ir/arba tai yra natūrali ir įprasta tyrimo dalyviui reakcija į jo sunkius išgyvenimus.

3. Maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį, tyrimo dalyviams yra savo jausmų

išreiškimas Dievui: vienišumo, nesaugumo, baimės ir kitų jausmų, kurie yra susiję su išgyvenama

netektimi, taip pat rūpesčio dėl kitų artimų žmonių, pykčio Dievui, ką maldos patyrimo metu keičia

pyktis ant savęs ir kaltės jausmas.

4. Maldos patyrimas, išgyvenant artimo žmogaus netektį tyrimo dalyviams yra priemonė gauti

palaikymą ir nusiraminimą.

5. Maldos patyrimas išgyvenant artimo žmogaus netektį, įprasmina tyrimo dalyvių netekties

išgyvenimą.

59

LITERATŪRA

1. Anderson K. L., Dimond M. F. The experience of bereavement in older adults. Journal of

Advanced Nursing, 1995, vol. 22 (2), p. 308-315 [žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per

internetą: EBSCOhost Academic Search Premier

2. Austin D., Lennings C. Grief and religious belief: does belief moderate depression? Death

Studies, 1993, vol. 17 (6), p. 487–496. [žiūrėta 2010 m. kovo 16 d.]. Prieiga per internetą:

EBSCOhost Academic Search Premier

3. Bartholomew E. F. The Psychology of Prayer: A Study in the Philosophy of Religious-

Experience. Burlington, Iowa: The Lutheran Literary Board, 1922 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio

19 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/psychologyofpray00bart

4. Batten M., Oltjenbruns K. A. Adolescent Sibling Bereavement as a Catalyst for Spiritual

Development: a Model for Understanding. Death Studies, 1999, vol. 23, p. 529-546 [žiūrėta

2010 m. balandžio 17 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost MasterFILE Premier

5. Becker G., Xander C. J., Blum H. E., Lutterbach J., Momm F., Gysels M., Higginson I. J. Do

religious or spiritual beliefs influence bereavement? A systematic review. Palliative Medicine,

2007, vol. 21 (3), p. 207–217 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 15 d.] Prieiga per internetą:

www.crusebereavementcare.org.uk/BPPpapers/BeliefandBereavement.pdf

6. Brown L. B. The Human Side of Prayer: The Psychology of Praying. Birmingham, Alabama:

Religious Education Press, 1994.

7. Brown S. L., Nesse R. M., House J. S., Utz R. L. Religion and emotional compensation: results

from a prospective study of widowhood. Pers Soc Psychol Bull, 2004, vol. 30 (9), p. 1165–

1174. [žiūrėta 2010 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą:

http://psp.sagepub.com/cgi/content/abstract/30/9/1165

8. Brown W. A. The Life of Prayer in a World of Science. New York: Charles Scribner's Sons,

1927. [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 19 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/MN40279ucmf_2

9. Byrd R. C. Positive therapeutic effects of intercessory prayer in a coronary care unit population.

Southern Medical Journal, 1988, vol. 81 (7), p. 826-829 // Francis L. J., Astley J. Psychological

60

Perspectives on Prayer. Herefordshire, UK: Gracewing, 2001.

10. Castle J., Phillips W. Grief rituals: aspects that facilitate adjustment to bereavement. Journal of

Loss & Trauma, 2003, vol. 8(1), p. 41-71 [žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą:

EBSCOhost Academic Search Complete

11. Coe G. A. The Psychology of religion. Chicago, IL: The University of Chicago Press, 1916.

[žiūrėta 2009 m. gruodžio 10 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/psychologyrelig01coegoog

12. Davis C. G., Nolen-Hoeksema S., Larson J. Making sense of loss and benefiting from the

experience: Two construals of meaning. Journal of Personality and Social Psychology, 1998,

vol. 75, p. 561–574. [žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost

PsycARTICLES

13. Dawson M. Prayer that Prevails: A Psychological Approach to the Practice of Personal and

Public Prayer, with Examples. NY : The Macmillan, 1924 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 23 d.]

Prieiga per internetą: http://www.archive.org/details/MN40290ucmf_6

14. Dutton, Y. C., Zisook, S. Adaptation to bereavement. Death Studies, 2005, vol. 29, p. 877-903.

[žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost MasterFILE Premier

15. Easterling L. W., Gamino L. A., Sewell K. W., Stirman L. S. Spiritual experience, church

attendance, and bereavement. Journal of Pastoral Care, 2000, vol. 54(3), p. 263–275. [žiūrėta

2010 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost MEDLINE

16. Ellison C. G., Taylor R. J. Turning to Prayer: Social and Situational Antecedents of Religious

Coping among African Americans. Review of Religious Research, 1996, vol. 38 (2), p. 111-131

[žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/3512336

17. Foster R. Prayer: Finding the heart’s true home. New York: Harper Collins, 1992.

18. Francis L. J., Astley J. Psychological Perspectives on Prayer. Herefordshire, UK: Gracewing,

2001.

19. Frantz T. T., Trolley B. C., Johll M. P. Religious Aspects of Bereavement. Pastoral Psychology,

1996, vol. 44(3), p. 151-163 [žiūrėta 2010 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.springerlink.com/content/7554341401121255/

20. Galton, F. Statistical inquiries into the efficacy of prayer. Fortnightly Review. 1872, vol. 12, p.

125-135 // Francis L. J., Astley J. Psychological Perspectives on Prayer. Herefordshire, UK:

Gracewing, 2001.

21. Gilbert K. R. Religion as a Resource for Bereaved Parents. Journal of Religion and Health,

61

1992, vol. 31(1), p. 19-30 [žiūrėta 2010 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.jstor.org/stable/27510673

22. Giorgi A. Sketch of a Psychological Phenomenological Method. // Giorgi A. (ed.)

Phenomenology and Psychological Research. Pittsburg: Duquesne University Press, 1985, p. 8-

22.

23. Giorgi A., Giorgi B. The Descriptive Phenomenological Psychological Method. // Camic P. M.,

Rhodes J. E., Yardley L. (eds.) Qualitative Research in Psychology: Expanding Perspectives in

Methodology and Design, Washington DC, USA: APA, 2003, p. 243-273.

24. Giorgi A., Giorgi B. Phenomenology. // Smith J. A. (ed.) Qualitative Psychology: A Practical

Guide to Research Methods (2nd ed.). London: Sage pub., 2008, p. 26-52.

25. Greeff A., Loubser K. Spirituality as a resiliency quality in Xhosa-speaking families in South

Africa. Journal of Religion and Health, 2008, vol. 47(3), p. 288-301. [žiūrėta 2010 m. balandžio

21 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost Academic Search Complete

26. Harris W. S., Gowda M., Kolb J. W., Strychacz C. P., Vacek J. L., Jones P. G., Forker A.,

O'Keefe J. H., McCallister B. D. A randomized, controlled trial of the effects of remote,

intercessory prayer on outcomes in patients admitted to the coronary care unit. Archives of

Internal Medicine, 1999, vol. 159(19), p. 2273-2278 // Francis L. J., Astley J. Psychological

Perspectives on Prayer. Herefordshire, UK: Gracewing, 2001.

27. Heiler F. Prayer: A Study in the History and Psychology of Religion. NY: Oxford University

Press, 1932 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 19 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/prayerastudyinth012715mbp

28. Higgins M. P. Parental Bereavement And Religious Factors. OMEGA, 2002, vol. 45(2), p. 187-

207. [žiūrėta 2010 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą:

http://baywood.metapress.com/media/b0cyhc8yxncuulewyjf6/contributions/r/a/u/t/raute0rxtle5a

u8y.pdf

29. Hodge A. Prayer and its Psychology: Thesis approved for the Degree of Doctor of Philosophy

in the University of London. London: Society for Promoting Christian Knowledge, 1931

[žiūrėta 2009 m. rugsėjo 23 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/MN40279ucmf_6

30. James W. The Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature, Being the Clifford

Lectures on Natural Religion delivered at Edinburgh in 1901-1902, London & Bombay:

Longmans, Green, and Co, 1902 [žiūrėta 2011 m. sausio 5 d.]. Prieiga per internetą: Google

62

books

31. Johnson, P. E. Psychology of religion. Nashville, TN: Abingdon Press, 1959.

32. Ladd K. L., Spilka B. Inward, Outward, and Upward: Cognitive Aspects of Prayer. Journal for

the Scientific Study of Religion. 2002, vol. 41(3), p. 475–484 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 31 d.].

Prieiga per internetą: EBSCOhost Academic Search Complete

33. Laird S. P., Snyder C. R., Rapoff M. A., Green S. Measuring Private Prayer: Development,

Validation, and Clinical Application of the Multidimensional Prayer Inventory. The

International Journal for the Psychology of Religion. 2004, vol. 14(4), p. 251-272 [žiūrėta 2009

m. rugsėjo 04 d.] EBSCOhost ATLA Religion Database with ATLASerials

34. Lewis C. S. Ištvertas sielvartas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

35. Lindemann E. Symptomatology and management of acute grief. The American Journal of

Psychiatry, 1944, vol. 101, p. 141–148. [žiūrėta 2010 m. kovo 4 d.]. Prieiga per internetą:

http://ajp.psychiatryonline.org/cgi/reprint/101/2/141

36. Lindsay A. A. Soul-culture (practical psychology). Scientific prayer (religious suggestion).

Religion (attitude toward spirit). Theology (conception of supreme power and intelligence).

Seattle, Wash., Portland, OR, Lindsay publishing company, 1909 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 27

d.] http://www.archive.org/details/soulculturepract00lindrich

37. Marazaitė I. Aš vaizdas maldos metu. Bakalaurinis darbas. Vilnius: VU Filosofijos fakultetas,

klinikinės ir socialinės psichologijos katedra, 1995.

38. Mauss M. On prayer. Translated by S.Leslie. New York: Durkheim Press, 1909/2003 [žiūrėta

2009 m. rugpjūčio 19 d.] http://www.questia.com

39. Muller E. D., Thompson C. L. The Experience of Grief After Bereavement: A

Phenomenological Study With Implications for Mental Health Counseling. Journal of Mental

Health Counseling, 2003, vol. 25 (3), p. 183-203 [žiūrėta 2010 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per

internetą: EBSCOhost MasterFILE Premier

40. Myers D. G. Is prayer clinically effective? Reformed Review, 2000, vol. 53(2), p. 93-102.

[žiūrėta 2011 m. sausio 5 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.davidmyers.org/Brix?pageID=53

41. Oram D., Bartholomew K., Landolt M. A. Coping with Multiple AIDS-Related Loss Among

Gay Men . Journal of Gay & Lesbian Social Services, 2004, vol. 16(2), p. 59-72 [žiūrėta 2010

m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost SocINDEX.

42. Pargament K. I., Ano G. G., Wachholtz A. B. The Religious Dimension of Coping: Advances in

63

Theory, Research, and Practice. // Paloutzian R. F., Park C. L. Handbook of the psychology of

religion and spirituality, p. 479-495. The Guilford Press, New York, 2005.

43. Park C. L., Cohen L. H. Religious and non-religious coping with the death of a friend.

Cognitive Therapy and Research, 1993, vol. 17, p. 561–577 [žiūrėta 2010 m. balandžio 20 d.]

Prieiga per internetą: http://www.springerlink.com/content/km89g5144407200w/

44. Pew Research Center. Two Decades After the Wall’s Fall. Washington, D.C.: Pew Global

Attitudes Project, 2009. [žiūrėta 2009 m. lapkričio 22 d.] Prieiga per internetą:

http://pewglobal.org/files/pdf/267.pdf

45. Poloma M. M., Gallup G. H. Jr. Varieties of prayer: A survey report. Philadelphia, PA: Trinity

Press, 1991.

46. Poloma M. M., Pendleton B. F. The Effects of Prayer Experiences on Measures of General

Well-Being. Journal of Psychology and Theology. 1991, vol. 19(1), p. 71-83.

47. Polukordienė O. K. Netekčių psichologija.Vilnius, 2008.

48. Schupp, L. J. Grief: Normal, complicated, traumatic. Eau Claire, WI: PESI, 2007 [žiūrėta 2010

m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.pagecomposition.com/samples/pdf/grief.pdf

49. Shackle E., Brown L. B. Annotaited Bibliography on th Psychology of Prayer. // Brown L. B.

The Human Side of Prayer: The Psychology of Praying. Birmingham, Alabama: Religious

Education Press, 1994.

50. Sharp S. How Does Prayer Help Manage Emotions? Social Psychology Quarterly, 2010, vol.

73(4), p. 417-437.

51. Sherkat D. E., Reed M. D. The effects of religion and social support on self-esteem and

depression among the suddenly bereaved. Social Indicators Research, 1992, vol. 26(3), p. 259-

275. [žiūrėta 2010 m. kovo 16 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.jstor.org/stable/27520925

52. Spilka B. Religious practice, ritual and prayer. // Paloutzian R. F., Park C. L. Handbook of the

psychology of religion and spirituality, p. 365-377. The Guilford Press, New York, 2005.

53. Stolz K. R. Auto-Suggestion in Private Prayer: A Study in the Psychology of Prayer. Grand

Forks, N.D., pref., 1911 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 23 d.] Prieiga per internetą:

http://www.archive.org/details/MN41685ucmf_1

54. Strong A. L. The Psychology of Prayer. Chicago: The University of Chicago Press, 1909

[žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 27 d.] Prieiga per internetą:

64

http://www.archive.org/details/psychologyofpra00stro

55. Sulmasy A. P. The Rebirth of the Clinic: an Introduction to Spirituality in Health Care.

Washington, D.C.: Georgetown university Press, 2006 [žiūrėta 2011 m. sausio 6 d.]

http://www.questia.com

56. Walsh K., King M., Jones L., Tookman A., Blizard R. Spiritual beliefs may affect outcome of

bereavement: prospective study. British Medical Journal, 2002, vol. 324(7353), p. 1551–1555

[žiūrėta 2009 m. gruodžio 15 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.bmj.com/cgi/content/full/324/7353/1551

57. Ward W. D., Hackler J. M. Some Further Thoughts on Adjustment, Coping, and Bereavement.

New Directions for Mental Health Services, 2000, vol. 87, p. 45-50 [žiūrėta 2010 m. balandžio

17 d.]. Prieiga per internetą: EBSCOhost SocINDEX

58. Василюк Ф. Е. Психология переживания (анализ преодоления критических ситуаций).

Москва: Издательство Московского Университета, 1984.

59. Василюк Ф. Е. Переживание и молитва: опыт общепсихологического исследования.

Москва: Смысл, 2005.

60. Волкан В., Зинтл Э. Жизнь после утраты. Психология горевания. Пер. с англ. Москва:

«Когито-Центр», 2007.

61. Геце Б. Библейский словарь. Druckhaus Gummersbach, Wagener GmbH, 1997

62. Дейтс Б. Жизнь после потери. Пер. с англ. Москва: Фаир-пресс, 1999.

63. Заманаева Ю. В. Переживание утраты близкого как процесс изменений во внутреннем

мире личности. Диссертация на соискание ученой степени кандидата психологических

наук, Санкт-Петербург, 2004. [žiūrėta 2010 m. sausio 7 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.dissland.com/catalog/94507.html

64. Ильин И.А. Аксиомы религиозного опыта. Т. 1-2. Москва: ООО "Рарогъ", 1993. [žiūrėta

2010 m. gruodžio 15 d.] Prieiga per internetą:

http://www.sedmitza.ru/text/432257.html

65

PRIEDAI

1 priedas

Tyrimo dalyvių raštiško sutikimo pavyzdys

Aš____________________________ sutinku dalyvauti Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos studento Dmitrijaus Škulio atliekamame tyrime apie maldos patyrimą išgyvenant netektį. Sutinku, kad mano pokalbis su tyrėju būtų įrašomas į diktofoną ir kad tai vėliau būtų naudojama mokslinio darbo tikslais. Esu informuotas, kad tyrimo medžiaga bus taip pat prieinama tyrėjo darbo vadovei doc. dr. R. Bieliauskaitei ir konsultantei dokt. A. Matulaitei, tuo tarpu pačiame moksliniame darbe tyrimo medžiaga gali būti panaudojama tik neatskleidžiant tiriamojo asmenybės. Esu informuotas, kad per 7 kalendorines dienas galiu atšaukti šį mano sutikimą telefonu informavęs tyrėją.

Parašas

66