Demokratija Lietuvoje tarpukariu ir - lidata.eu · Demokratija Lietuvoje tarpukariu ir šiandien...
Transcript of Demokratija Lietuvoje tarpukariu ir - lidata.eu · Demokratija Lietuvoje tarpukariu ir šiandien...
Demokratija Lietuvoje tarpukariu ir
šiandien
Seminaras „Kaip europiečiai supranta demokratiją“
skirtas Tarptautinei demokratijos dienai
2015.09.14 LR Seimas, Vitražo salė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros prof.
Zenonas NORKUS
Dėkoju už tokią garbingą tribūną pasidalinti
pastebėjimais, skaičiais ir palyginimais
sk. 10 „Kada Lietuvoje buvo daugiau demokratijos? Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos politinių
režimų palyginimas“
Du nepriklausomybės
dvidešimtmečiai. Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir
Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios
istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Aukso
žuvys, 2014
http://web.vu.lt/fsf/z.norkus/files/2014/02/Du2
0me%C4%8Diai.pdf
Monografijos leidybą finansavo Europos socialinis fondas pagal Lietuvos 2007–2013 m. laikotarpio Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ VP1-3.1-ŠMM-07-K priemonės „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“ projektą „Du nepriklausomybės dešimtmečiai: Kauno (1918–1940) ir Vilniaus (1990–2012) Lietuvos Respublikos lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ (VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-010).
Įvadinės pastabos ir išlygos
• Tikslas – ne papasakoti tarpukario Lietuvos (o paskui dar ir
pokomunistinės Lietuvos politikos istoriją demokratijos raidos
požiūriu), o MOKSLIŠKAI palyginti
• MOKSLIŠKAI=KIEKYBIŠKAI, SKAIČIAIS
• Imanuelis Kantas (laisva parafrazė): kiekviename moksle yra
tiek mokslo, kiek jame yra skaičių
• Martynas Heideggeris (laisva parafrazė), mąsto filosofai (ir
poetai), o mokslininkai skaičiuoja
• Demokratija yra „skaičių valdžia“ (Georgas Simmelis; laisva
parafrazė)
• Kas valdo, priklauso nuo to, kas kiek laimėjo balsų
• Kokie sprendimai primami, priklauso nuo to, kaip pasiskirsto balsuotojų (tiesioginėje
dcmokratijoje) ar jų atstovų (atstovaujamoje demokratijoje) balsai
• IŠVADA: DEMOKRATIJA GALI BŪTI MOKSLIŠKAI TIRIAMA, TAIGI IR
LYGINAMA!
Demokratijos stebėjimo ir matavimo industrija
• Per paskutinius 50 metų susikūrė galinga tarptautinė demokratijos
monitoringo industrija
• Egzistuoja dešimtys nevyriausybinių organizacijų ir akademinių
centrų užimtų nuolatiniu demokratijos matavimu visame pasaulyje
• Matuojama visokiausiais indeksais, kurie apibendrina empirinius
demokratijos būklės rodiklius.
• Indeksas – skaičius, apibendrinantis daug (bent du) kitų skaičių,
kurie yra paprasčiau suskaičiuojami
• Bene pats garsiausias indeksas – BVP (bendrasis vidaus
produktas), kuris visuotinai priimtas per tam tikrą laiką (metus)
naujai sukurtam turtui matuoti
• Politikoje tokio (beveik) visuotinai priimto demokratijos indekso
nėra, esama kelių konkuruojančių • Pvz. Freedom House index, Bertelsmann Status Index, „Economist“ Intelligence Unit Democracy Index, Varieties of Democracy Index (V-
Dem) (work in progress) etc.
• Demokratijos indeksams taikyti renkama ir kaupiama informacija, komplektuojant ir nuolat atnaujinant duomenų
rinkinius bei ištisas bazes, dauguma kurių laisvai prieinamos internete
Kodėl Vanhaneno demokratijos indeksas (VDI) ir Polity
IV? • Daugumoje esamų politometrinių duomenų bazių/rinkinių duomenų ir indeksų
eilutės prasideda ne anksčiau 1960-1970 m.
• Dvi išimtys, kurių egzistavimas leidžia kiekybiškai palyginti tarpukario ir
šiuolaikinės Lietuvos demokratiją:
• Suomių politologo Tatu Vanhaneno surinktas Polyarchy (187 šalys, 1810-2000)
• Tęstinio (vykdomo nuo 1970-ųjų) tyrimų projekto, vykdytojų surinktas duomenų
rinkinys Polity IV (167 šalys 1800-2014) duomenų rinkinys.
• Šių rinkinių duomenų eilutės apima ir abu modernios Lietuvos valstybės periodus,
t.y. leidžia kiekybiškai išmatuoti ir palyginti demokratiją LR I ir LR II laikais
• Išlygos:
• (1) skaičių, kuriuos ten randame, negalima imti už gryną pinigą; abiejuose
rinkiniuose yra matavimo klaidų – bet jas galima ištaisyti (pamėginau) tai padaryti.
Pvz., Vanhanenas LRII laiko parlamentine demokratija; pačios Lietuvos politologai
sutaria, kad ji pusiau prezidentinė. Dėl to paties Vanhaneno pateiktas VDI reikšmes
perskaičiavau – toliau pateikiamuose duomenų ištraukose viršutinėje eilutė Lietuvos
skiltyje – originalūs duomenys yra viršutinėje eilutėje; apatinėje – mano siūlomos
pataisos
• (2) Vanhaneno rinkinio eilutės baigiasi 2000; bet jas galima ir pratęsti – ką taip pat
pamėginau padaryti
Dėl LR I ir LR II politinių režimų palyginamumo
• Tarpukario Lietuva į lietuvių istorinę atmintį įėjo kaip
„smetoninė Lietuva“; iš istorijos vadovėlių žinome,
kad demokratija Lietuvoje baigėsi su 1926.12.17
perversmu.
• Išeitų, kad galima lyginti tik 6 (1920-1926)
„seimokratinės“ Lietuvos metus su jau 25 atkurtos LR
demokratijos metais – ar yra prasmės? • Netiesa, kad demokratija Lietuvoje žlugo 1926 m. Iki pat 1939.03.23, kai hitlerinė
Vokietija atėmė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą, Lietuva buvo šalis su dviem
politinėmis sistemomis, panašiai kaip šiuolaikinė Kinija, kur yra demokratijos
anklavas/oazė Honkonge. Lietuvos „Honkongas“ buvo Klaipėdos kraštas, kur
„seimokratija“, t.y. parlamentinė demokratija (su pertrauka 1934-1935 m.) išliko
• Kai taikome kiekybinius demokratijos matus, griežtos ribos tarp demokratijos ir
demokratijos nėra – yra „pilkoji“ ar tarpinė zona tarp aiškios demokratijos ir aiškios
nedemokratijos. Galime tik susitarti, nuo kokios indekso skaitmeninės reikšmės
demokratija pasibaigia.
Lietuvos istorikų klaida ir jos ištaisymas
• “Kaip žinoma”, demokratija Lietuvoje žlugo 1926.12.17, įvykus kariniam
perversmui. Valdžią užgrobę sąmokslininkai ją perdavė A. Smetonai. Tas pats
fiksuojama tarptautinėje literatūroje bei duomenų bazėse (pvz. Polity IV ir T. Vanhaneno). Estų politologas Reinas Taagepera net
išvedė “Šiaurės-Pietų nuolydžio” tarpukario Rytų ir Vidurio Europoje dėsnį – kuo toliau į nuo Šiaurės į Pietus, tuo rečiau pasitaiko
stabilios demokratijos.
• Didelė klaida, nes demokratija Klaipėdos krašte išliko. Ją saugojo Klaipėdos
konvencija. Jos tarpukario istorikai nepastebi, nes ji veikė ne lietuvių, o vokiečių
naudai. Todėl ji suvokiama taip pat, kaip ją suvokė tautininkų valdžia – kaip
apmaudžią ir šalintiną kliūtį krašto sulietuvinimui.
• Tiesa, tai buvo ne liberali, o tik rinkiminė demokratija, nes kaip ir visoje
Lietuvoje veikė karo padėties režimas, kuris suteikė plačius įgaliojimus karo
komendantams. Veikė cenzūra, buvo ribojama susirinkimų laisvė. Tačiau vyko
konkurencingi rinkimai ir veikė daugiapartinė sistema. • Josephas A. Schumpeteris: „demokratinis metodas yra tokia institucinė politinių sprendimų priėmimo tvarka, kai
tam tikri individai per konkurencinę kovą dėl rinkėjų balsų įgyja sprendimo galią“ (Schumpeter 1998 (1942): 297).
• Roberto Dahlio išplėstinis minimalios arba procedūrinės demokratijos apibrėžimas:
• (1) renkami pareigūnai; (2) laisvi ir sąžiningi rinkimai; (3) inkliuzyvi balsavimo teisė, kurią galima interpretuoti ir
griežčiau – reikalaujant ją suteikti visiems suaugusiems, ir laisviau – apsiribojant santykiškai didele suaugusiųjų
dalimi; (4) teisė balotiruotis; (5) žodžio laisvė; (6) alternatyvi informacija („piliečiai turi teisę ieškoti alternatyvių
informacijos šaltinių. Be to, alternatyvių informacijos šaltinių egzistavimas yra saugomas įstatymų“ (Dahl 1994
(1989): 296)); (7) teisė jungtis į asociacijas.
Klaipėdos krašto partinė sistema iki 1933 m.
Lietuviškos partijos • Laukininkų susivienijimas
• Mažųjų laukininkų susivienijimas
• Gaspadoriška autonomijos partija
• Klaipėdos krašto lietuvių
visuomenės sąjunga
• Klaipėdos krašto lietuvininkų
susivienijimas
• Klaipėdos krašto lietuvių
darbininkų ir amatininkų
susivienijimas
• Lietuvių socialistų sarašas (1927)
• Ir kt. • Apie 10 sąrašų 1925 m. rinkimuose į Seimelį 1925
m., apie 4 sarašai – 1927 m.
• Valsonokas R. Klaipėdos problema, 1989, p. 338,
343
Vokiškos partijos (surinkdavusios ir
“šišioniškių” balsus)
• Landwirtschaftspartei (Žemės ūkio
partija) – atstovavo žemės ūkio
interesus
• Volkspartei (Liaudies partija) –
valdininkija ir smulkioji miesto
buržuazija
• Socialdemokratų partija
• Komunistų (vadinosi „Darbininkų
partija“)
• Šios dvi partijos varžėsi dėl darbininkų
balsų: iš pradžių geriau sekėsi
socialdemokratams, paskui
komunistams
• 1930 m. rinkimuose (nesėkmingai)
dalyvavo vokiečių ir žydų pramoninkų
Wirtschaftspartei (Ūkio partija), stojusi
už glaudesnę Lietuvos ir Klaipėdos
krašto integraciją
Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį 1925-1938 m. (dalyvavimas
nuo visų rinkėjų skaičiaus (%) ir partijų laimėti balsai (% nuo
balsavusių skaičiaus)
http://www.gonschior.de/weimar/Memelgebiet/
Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį 1925-1938 m.
vietų pasiskirstymas http://www.gonschior.de/weimar/Memelgebiet/
Lietuvių frakcijos sudėtis Klaipėdos krašto
seimeliuose Gliožaitis p. 307
Partinė LR I demokratinio laikotarpio seimų sudėtis Šaltinis: L.Truska „Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)
bruožai“, Parlamento studijos, 2004, Nr. 2
http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Istorija_Truska.htm
Vanhaneno demokratijos indeksas
• VDI matuoja ne tik (rinkiminę) demokratiją, bet
ir jos likučius.
Dvi prielaidos/dimensijos/indikatoriai
• (1) kuo daugiau (partijų) konkurencijos, tuo daugiau demokratijos;
• (2) kuo didesnė gyventojų dalis turi teisę rinkti, tuo daugiau demokratijos. Partijų konkurencijos (PK) matas yra procentinė balsų dalis, liekanti išskaičiavus daugiausiai balsų surinkusio
rinkimų dalyvio procentinę balsų dalį (PK=100–max)
Dalyvavimo dimensija matuojama procentine balsavusiųjų dalimi nuo bendro gyventojų skaičiaus.
Abi procentinės dalys sudauginamos, o rezultatas dalijamas iš 100
Pvz. Jeigu Amazonijoje daugiausiai balsų rinkimuose surinkusi partija konkurentams paliko 70 proc. balsų (pati
laimėjo 30%) , o prie balsadėžių atėjo 15 proc. visų gyventojų, tai VDI=(70×15)/100=10,5.
Skiriant demokratijas nuo nedemokratijų naudojamos 3 slenkstinės reikšmės:
(1) daugiausiai balsų surinkusi partija konkurentams turi palikti ne mažiau kaip 30 proc. balsų;
(2) (2) balsuoti turi ateiti ne mažiau kaip 10 proc. gyventojų;
(3) VDI turi būti ≥5.
VDI=0, jeigu rinkimai netiesioginiai, arba nekonkurencingi (balsuojama tik už 1 partiją)
Reikšmių diapazonas – nuo 0 iki 70. 70 gautų šalis, kur visi gyventojai (net kūdikiai) ne tik turėtų teisę, bet ir ateitų balsuoti,, o
daugiausiai balsų surinkusi partija paliktų konkurentams ne mažiau kaip 70 % (jeigu palieka daugiau, surinkusi, pvz., tik 20%,
konkurencijos rodikliu vis tiek laikoma 70, kaip maksimali galima konkurencijos rodiklio reikšmė; tokia reikšmė įvedama, kad
išvengti implikacijos, kad kuo didesnė partinės sistemos fragmentacija, tuo daugiau demokratijos. Realiai maksimalios VI reikšmės
retai viršija 40
Polity IV indeksas (21 balai nuo +10 iki -10)
• Unikalus/įdomus Polity IV indekso bruožas tas, kad jis apima ne vien demokratijas, bet ir
nedemokratinius režimus
Yra dviejų atskirų subindeksų, iš kurių vienas matuoja politijos demokratiškumą
(DEMOCRACY), o kitas – jos autokratiškumą (AUTOCRACY), junginys. Matuojant naudojami tie
patys rangų skalės lygio indikatoriai, kurių vienos reikšmės naudojamos politijos demokratiškumo
indekso reikšmei išvesti, o kitos – politijos autokratiškumo lygiui nustatyti.
• Palyginimui, Vanhaneno indeksas matuoja tik demokratiją, o kai yra taikomas
nedemokratiniams režimams, gali aptikti tik demokratijos likučius, bet ne išmatuoti jų
autokratiškumo laipsnį.
• Konkrečias šalis matuojant abiem Polity IV indeksais, grynai autokratiškos politijos gauna 0
balų pagal demokratijos skalę, galėdamos surinkti iki 10 balų pagal autokratijos skalę, o grynai
demokratiškos – 0 balų pagal autokratijos skalę ir iki 10 balų pagal demokratijos skalę. Tačiau
daugelis jų gauna „taškų“ pagal ir vieną, ir kitą skalę – taigi turi tiek demokratinio, tiek
autoritarinio režimo bruožų.
• Visuminė Polity IV reikšmė:
• Polity IV (P IV)=DEMOCRACY-AUTOCRACY
• Kai +10 ≥P IV≥+6, politija yra demokratija,
• kai –6 ≥P IV≥–10, ji yra autokratija,
• o kai +6>P IV>–6, ji pakrikštijama anokratija – mišriu, hibridiniu arba
pereinamojo tipo politiniu režimu
Vanhaneno DI ir Polity IV
indeksų palyginimas • VDI matuoja politinio PROCESO demokratiškumą, todėl jo
reikšmės pasikeičia kas kiekvieni parlamento (parlamentinėse
demokratijose), prezidento (prezidentinėse demokratijose) ar
parlamento ir prezidento (pusiau prezidentinėse demokratijose)
rinkimai. VDI aprėpia ne tik demokratinius režimus bet ir
nedemokratinius – bet tik tuos, kuriuose yra rinkiminės
demokratijos likučių
• Polity IV matuoja „bendrus institucinius politinės valdžios
bruožus“, t.y. formalias ir neformalias „POLITINIO ŽAIDIMO
TAISYKLES“ ar rėmus, kuriuose tas procesas vyksta bei aprėpia
visus politinius režimus. Todėl jo reikšmės nesikeičia kas rinkimai,
o tik kai įvyksta politinio režimo kokybiniai pokyčiai
Polity IV indekso struktūra: 3
dimensijos, 6 rodikliai
DEMOKRATIJOS IR AUTOKRATIJOS SUBINDEKSŲ REIKŠMIŲ KODAVIMO
SCHEMOS
data VU, fakultetas
IŠVADOS (detaliau žr. „Du nepriklausomybės
dvidešimtmečiai“, p. 570-578
• 1. Nei VDI, nei Polity IV tiesiogiai neįtraukia pilietinių laisvių (žodžio, susirinkimų, sąjungų)
dimensijos. Todėl VDI ir Polity IV subindeksas DEMOCRACY, galima teigti, matuoja tik
rinkiminę (electoral), bet ne liberaliąją demokratiją. Tarpukario Lietuvoje liberali demokratija
egzistavo tik 1920 kovo-liepos, 1926 birželio-gruodžio ir po mėnesį prieš 1922 m. spalio, 1923 m.
gegužės, 1926 m. gegužės mėn. vykusius I, II, III Seimo rinkimus, kai Lietuvoje (ir tai ne visoje
teritorijoje) būdavo atšaukiama karo padėtis („karo stovis“).
• Formalus pagrindas ją taip ilgai išlaikyti buvo nesureguliuoti santykiai su Lenkija, su kuria iki 1938 m. kovo
mėn. Lietuva save laikė esančia karo padėtyje. Tikroji priežastis nuo 1921 m. buvo vidaus politikos sumetimai:
iš pradžių krikščionims demokratams, o po 1926 m. – tautininkams ji atrodė patogus instrumentas valdyti šalį.
• Dar kartą ji buvo atšaukta 1938 m. lapkričio mėn.-gruodžio pradžioje, kai 1938 m. kovo mėn.
normalizavus santykius su Lenkija, Vokietija pareikalavo atšaukti ją Klaipėdos krašte (netrukdyti
ten veikti demokratijai, t.y. hitlerininkams).
• Siekdama „išsaugoti veidą“, Lietuvos Vyriausybė nutarė ją nuo 1938 m. lapkričio 1 d. atšaukti visoje
šalyje. Tačiau kitu pavadinimu (kaip „sustiprintos valstybės apsaugos“ padėtis) ji jau 1938 m.
gruodžio 10 d. buvo vėl įvesta Kauno mieste ir apskrityje, o praradus Klaipėdos kraštą – ir visoje
likusioje Lietuvos teritorijoje.
• LR II nepaprastoji padėtis formaliai niekada neįvesta. Paskutiniu metu (prasidėjus Ukrainos krizei
ir suintensyvėjus Šaltajam karui su Rusija) klostosi kažkas panašaus į neformalią „nepaprastąją
padėtį“ (kovos su „Rusijos propaganda“ pretekstu)
• Kariaujant (kad ir vien tik „šaltąjį“ karą) net pačioje demokratiškiausioje šalyje piliečių teisės ir
laisvės suvaržomos.
• Abiem atvejais įšaldytas konfliktas su Rytų kaimynu (tada Lenkija, dabar Rusija) buvo kliūtis žodžio
ir diskusijų laisvei, t.y. visavertei liberaliai demokratijai.
2.Pirmaisiais tarpukario „seimokratijos“ metais (1920–
1922) rinkiminės demokratijos lygis pranoko jos būklę
pirmaisiais pokomunistinės Lietuvos metais (1990–
1992). Krikščionys demokratai Steigiamąjame seime 1920-
1922 neturėjo tokios didelės persvaros, kokią
Atkuriamajame Seime 1990-1991 turėjo Sąjūdis (1992
m., kaip žinoma, prasidėjo Sąjūdžio daugumos
fragmentacija), tad pagrindiniais valstybės kūrimo
klausimais privalėjo siekti konsenso su tuometine kaire
(visų pirma liaudininkais).
Tuo tarpu iki 1992 m. LPS strateginius sprendimus
galėjo priimti vienašališkai, neatsižvelgdamas į
nacionalkomunistinę LDDP, o iki tam tikro laiko – ir į
kitas opozicines jėgas, atskylančias nuo LPS
• 3. Rinkiminės demokratijos lygis pirmųjų dviejų tarpukario Lietuvos Seimų
laikais (1922–1926 m.) buvo ne žemesnis nei pirmojo Seimo jau atkurtos
nepriklausomybės l ikais (1992–1996 m.). Tai reiškia, kad partijų konkurencija
buvo nedaug mažesnė, o dalyvavimas rinkimuose – net kiek aktyvesnis (žr.
toliau). Po triuškinančios LPS pergalės 1990 m. ir vienvaldystės sekė toks pat
triuškinantis LKP įpėdinės ekskomunistinės LDDP revanšas 1992 L R Seimo ir
1993 m. LR Prezidento rinkimuose bei iki 1996 m. trukusi vienvaldystė. Per
rinkimus į seimą LR I demokratinio laikotarpio metais tokios didelės
„rinkiminės laimės“ svyravimo amplitudės nebūdavo arba ji nespėjo pasireikšti.
• Tą patį galima pasakyti ir apie LR II politikai būdingą populistinių partijų
iškilimo fenomeną, kai per kiekvienus naujus rinkimus efektingai pasireiškia vis
nauja populistinė partija, susirenkanti vadinamuosius protesto bei
„svyruojančių“ (swing) rinkėjų balsus.
• Tai, kad rinkimų švytuoklė „seimokratinėje“ Lietuvoje svyravo ne taip stipriai, o
populistinių „naujųjų partijų“ fenomenas nespėjo pasireikšti, galima aiškinti ir
tuo, kad protesto balsų buvo mažiau, ir tuo, kad juos ir taip buvo kam atiduoti.
• Tai buvo „antisisteminės“ Lietuvos komunistų partijos bei su ja dėl to paties
elektorato konkuravusių „sisteminių“ socialdemokratų, savo antikapitalistine
retorika nedaug nusileidusių komunistams, bet tvirtai stojusių už
nepriklausomą Lietuvą, sąrašai
• 4. Rinkiminės demokratijos LR I III Seimo laikais lygis (VDI=31,24)
prilygsta aukščiausiems LR II pasiektiems rodikliams. Formaliu
aritmetiniu požiūriu, jį šiek tiek pranoksta LR II rodikliai 1997–2001 m.
(31,6–33,2), tačiau skirtumą galima traktuoti kaip skaičiavimo artefaktą. Aukštesnius LR II rodiklius lemia tai, kad konkurencija 1997 m. Prezidento rinkimuose skaičiuojama pagal balsus, kuriuos
pirmame rinkimų rate surinko galutinis nugalėtojas. 1997 m. rinkimuose Artūras Paulauskas, surinkęs 45,28 proc. balsų pirmame
rate, galiausiai pralaimėjo Valdui Adamkui, kuris pirmame rate surinko 27,90 proc. balsų, tokiu būdu „palikdamas“
konkurentams daugiau nei 70 proc. balsų. Skaičiuojant pagal daugiausiai balsų pirmame rate surinkusį kandidatą arba pagal
balsavimo antrame rate rezultatus (kaip minėjome, T. Vanhanenas daugeliu atveju pats taip daro), konkurencijos rodiklis
ženkliai sumažėtų, o dėl to ir nurodytojo laikotarpio suminis VDI būtų mažesnis už VDI reikšmę LR I po III Seimo rinkimų 1926
metais.
• 5. LR I III Seimo rinkimuose 1926 m. konkurencijos rodiklis priartėjo prie
maksimalios 70 proc. ribos. LR II ši riba taip pat buvo pasiekta jau
septintaisiais demokratijos metais (1996). Po to šio rodiklio reikšmė išliko
panašaus lygio iki pat 2009 m., rodydama didėjančią LR II partinės
sistemos fragmentaciją. 2009 m. konkurencijos rodiklis staigiai sumažėjo
dėl fenomenalios Dalios Grybauskaitės sėkmės 2009 m. LR Prezidento
rinkimuose (69,09 proc. balsų pirmuoju ratu). • Jeigu LR būtų prezidentinė respublika, tai būtų simptomas, kad Lietuva pavojingai „smuko“ iki vieno iš
slenksčių, skiriančių demokratiją nuo nedemokratijos. Priminsiu, kad politinių sistemų, kuriose
pralaimėjusios partijos ar kandidatai visi drauge gauna mažiau nei 30 proc. balsų, T. Vanhanenas nelaiko
demokratijomis. Tik pusiau prezidentinis LR II pobūdis ir didelė jos partinės sistemos fragmentacija,
išryškėjanti rinkimuose į LR Seimą, užtikrino Lietuvai pakankamai aukštą rinkiminės demokratijos lygį ir
2009–2012 m. laikotarpiui (VDI=20,28).
• 6. LR II būdinga dalyvavimo Seimo rinkimuose mažėjimo
tendencija. Jeigu neskaitysime Prezidento rinkimų 2009 m.,
kuriuose nebuvo realios konkurencijos, tai yra pagrindinė VDI
rodiklio smukimo antrajame pokomunistiniame dešimtmetyje
priežastis. Tokia tendencija nespėjo pasireikšti LR I
„seimokratiniu“ laikotarpiu, per kurį vis dėlto spėjo įvykti 4 Seimo
rinkimai – tiek pat, kiek įvyko LR II iki 2000 metų. • Kiek didesnius (skaičiuojant T. Vanhaneno nurodytu būdu) dalyvavimo LR II pirmojo dešimtmečio rinkimuose
rodiklius paaiškina demografinės struktūros skirtumai (santykinai didesnė jaunų, balsavimo teisės dar neturinčių
žmonių dalis) ir aukštesnis balsavimo amžiaus cenzas (21 versus 18 metų) LR I.
• Tačiau jau antrojo LR II dešimtmečio dalyvavimo rodikliai mažesni už LR I „seimokratinio“ laikotarpio rodiklius.
• Jeigu matuosime dalyvavimą ne procentine rinkimuose dalyvavusių gyventojų dalimi (kaip daro T. Vanhanenas),
bet procentine balsavimo teisę turėjusių ir balsavusių gyventojų dalimi (kaip įprasčiau), tai nė vienuose atkurtoje
nepriklausomoje Lietuvoje įvykusiuose rinkimuose nebuvo balsuota taip aktyviai kaip per beveik visus
„seimokratinėje“ LR I įvykusius seimo rinkimus.
• Per 1926 m. gegužės mėn. III Seimo rinkimus balsavo 86,4 proc. įtrauktųjų į sąrašus (tiesa, balsavimas vyko net 3
dienas). Matyt, būtent tais metais pasiektas absoliutus dalyvavimo rekordas per visus nuo XX a. pradžios iki šiol
Lietuvoje vykusius laisvus rinkimus (tik per rinkimus į Klaipėdos krašto seimelį būdavo dar didesnis aktyvumas –
virš 90%)
• Verta priminti, kad per „legendinį“ 1990 m. vasario 24 d. balsavimą rinkimuose į būsimąjį Atkuriamąjį Seimą
balsavo apie 72 proc. į sąrašus įtrauktų rinkėjų. Rinkėjų aktyvumu su „seimokratinėje“ LR I vykusiais Seimo
rinkimais gali lygintis tik LR II Prezidento rinkimai 1993 m. vasario 14 d. (78,6 proc. į sąrašus įtrauktų rinkėjų) bei
1997 m. gruodžio 21 d. (71,45 proc. pirmajame, 73,66 proc. antrajame rate). Vėlesniuose LR Prezidento rinkimuose
dalyvaudavo jau tik apie pusę registruotų rinkėjų. Toks pat įprastas ir registruotų rinkėjų dalyvavimo LR II Seimo
rinkimuose rodiklis, pradedant 1996 m. rinkimais. Išimtis – 1992 m. Seimo rinkimai, kur pirmame ture dalyvavo
75,25 proc. rinkėjų).
7. Stabilūs ar net augantys dalyvavimo LR I seimų rinkimuose rodikliai
prieštarauja kai kurių autorių (ne vien tautininkų režimo ideologų) reiškiamai
nuomonei, kad Lietuva 1918–1926 m. buvo visiškai nepasirengusi demokratijai
Reikia patikslinti, kad savo ekonominiu lygiu, socialine struktūra bei politine
kultūra ji nebuvo subrendusi liberaliai demokratijai (kurios esminiai bruožai yra
tolerancija išpažįstantiems kitokias vertybes bei laisvės mažumoms), tačiau
didžioji dauguma Lietuvos gyventojų priėmė ir vertino rinkiminę demokratiją,
kurią apibrėžia teisės rinktis ir balsuoti.
Tuo iš dalies galima paaiškinti ir gana aukštą dalyvavimo nelaisvuose 1936 m. rinkimuose rodiklį (68,3
proc. turinčių teisę balsuoti asmenų), ženkliai pranokstantį dalyvavimo daugumoje laisvų LR II rinkimų
rodiklius. Verta dar kartą priminti, kad tai nebuvo rinkimai be pasirinkimo – paprastai rinkėjai gaudavo
rinktis iš trijų tautininkų valdžiai priimtinų kandidatų. Toks pat „demokratijos lygis“ (teisė iš kelių
komunistų išsirinkti patį geriausią) buvo Michailo Gorbačiovo sumanytos sovietinės politinės sistemos
demokratizacijos galutinis tikslas.
Labiausiai nesubrendęs liberaliajai demokratijai buvo jaunos Lietuvos valstybės
politinis elitas. Ne tik krikščionys demokratai, nenorėję atnaujinti koalicijos su
liaudininkais, bet ir patys liaudininkai. Įsigalėjus A. Smetonos režimui, kalbomis
apie „masių nesubrendimą demokratijai“ pirmiesiems buvo patogu teisinti savo
talką perversmininkams, o antriesiems – gėdingą kapituliaciją 1926 m. gruodžio
17 dieną.
• 8.Taikant kiekybinius politinių režimų matavimo instrumentus
tarpukario Lietuvos autoritariniam laikotarpiui, negalima
ignoruoti parlamentarizmo likučių autonominiame Klaipėdos
krašte bei dekoratyvinio parlamentarizmo restauracijos 1936–1940
m. visoje Lietuvoje.
• 9.Polity IV ir Vanahaneno duomenų rinkiniuose pateiktos
indeksų ir jo indikatorių reikšmės netiksliai perteikia Lietuvos
politinės sistemos būklę autoritarinio režimo laikotarpiu,
vaizduodamos jį kaip vieną griežčiausių tarpukario Europoje.
Polity IV analitikai ignoruoja teisinės valstybės bruožus LR I
politinėje santvarkoje autoritarinio A. Smetonos režimo
laikotarpiu bei parlamentinės demokratijos institucijų išlikimą
Klaipėdos krašte, kurių dėka Lietuva 1926–1939 m. buvo dviejų
politinių sistemų šalis.
• 10.Sunku sutikti su Polity IV ekspertų teiginiu, kad A. Smetonos
autoritarinis režimas buvo griežtesnis už A. Lukašenkos režimą
šiuolaikinėje Baltarusijoje arba pototalitarinį autoritarizmą Sovietų
Sąjungoje (po J. Stalino mirties 1953 m.).
• 11. Pokomunistinė Lietuva Polity IV duomenų rinkinyje gauna
maksimalią indekso reikšmę (Polity IV=+10). Šios reikšmės per
didelės, nes 1990-1996 laikotarpiui Lietuvos demokratijai būdingi
Polity IV analitikų vadinamojo „sektantiško“ dalyvavimo ir
„frakcinės“ konkurencijos bruožai.
• 12. Dėl jų 1990–1996 m. laikotarpio politiniai procesai Lietuvoje
buvo gana panašūs į 1920–1926 m. „seimokratinės“ demokratijos
veikimą, nors dėl iš esmės pasikeitusios tarptautinės situacijos
politiniam stabilumui užtikrinti nebereikėjo „karo padėties“, kuri
iki 1926 m. vasaros demokratiją Lietuvoje apribojo rinkimine
demokratija. Tuo tarpu pokomunistinė demokratija Lietuvoje jau
nuo 1992 m. kūrėsi ir 1996 m. konsolidavosi kaip liberalioji
demokratija.
• 13. Liberalioji demokratija neįmanoma be rinkiminės
demokratijos, tačiau aukšti rinkiminės demokratijos
rodikliai negarantuoja aukštos liberaliosios demokratijos
kokybės. Antai VDI reikšmėmis (rinkiminės
demokratijos lygiu) Italija 1990–2000 m. prilygo, o kartais
ir lenkė Skandinavijos šalis. Kita vertus, palyginti
neaukštas rinkiminės demokratijos lygis, būdingas
dvipartinės sistemos šalims, turinčioms didelę
procentinę balsavimo teise nesinaudojančių rinkėjų dalį
(JAV atvejis), gali būti suderinamas su aukšta
liberaliosios demokratijos kokybe.
• 14.Liberaliosios demokratijos kokybės matavimas yra
atskiras ir labai sudėtingas tyrimo uždavinys, kuriam
spręsti VDI ir Polity IV nėra tinkami instrumentai.