Dainius Junevičius. Vilniaus fotografo Abdono Korzono likimas
Dainius Gintalas „Adatos“
14
eilėraščiai DAINIUS GINTALAS ada os
description
Dainius Gintalas (g. 1973) – poetas, vertėjas, libretų autorius. 1997 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Angis“, o 2007 m. pasirodžiusi antroji poezijos knyga „Boa“ buvo įvertinta Jaunojo jotvingio premija bei Literatūrinės skrybėlės prizu. Autorių kritikai ir poezijos mėgėjai vertina kaip vieną įdomiausių jaunesniosios kartos kūrėjų. Eilėraščių rinkinys „Adatos“ – trečioji D. Gintalo knyga. Poetą dominančios temos – žmogaus valdymo ir paklusnumo psichologija, savinaikos mechanizmai, priklausomybės, kompleksai, silpnybės, nuodėmė ir jos atpirkimas, erotikos ir mirties samplaika, gyvybės paslaptis, keistas formas įgaunantys vyro ir moters santykiai, laisvės ir jos ribojimo apraiškos. Pavadinimas „Adatos“, pasak poeto, yra daugiaprasmis. Pirmiausia jis nusako skausmingas būsenas, buvimą tarsi ant adatų, tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę kalbėjimo manierą, panėšėjančią į nervingą siuvamosios mašinos bilsnojimą, į negrabų siuvinį, kai gyvenimą tenka lopyti.
Transcript of Dainius Gintalas „Adatos“
e i l ė r a š č i a i
Dainius Gintalas, poetas, libretų autorius, vertėjas, gimė 1973 m. Alytaus rajone Slabadėlės kaime. Gyvena Vilniuje. Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete ir menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Yra išleidęs dvi poezijos knygas: „Angis“ (1997) ir „Boa“ (2007). Pastaroji apdovanota Jaunojo jotvingio premija ir „Literatūrinės skrybėlės“ prizu. Parašė libretą roko operai „Žuviaganys“ (premjera 2004), taip pat libretų šiuolaikinėms operoms. Monospektaklis-opera „Izadora“ (premjera 2008) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Be romanų, pjesių, iš prancūzų kalbos yra išvertęs Guy Debordʼo veikalą „Spektaklio visuomenė“, Lautreamontʼo „Maldororo giesmes“, Henri Michaux, Blaise’o Cendrarsʼo, Arthuro Rimbaud ir kitų autorių poezijos. Nuo 2000 m. savo sodyboje rengia neprofesionalių dailininkų sąskrydį „Maskoliškių meno frontas“, kurio parodos atidaromos unikalioje „Tvarto galerijoje“. D. Gintalo poezija versta į anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, bulgarų, slovakų, lenkų, latvių kalbas.
Knygos pavadinimas pirmiausia nusako
skausmingas būsenas, būvį tarsi ant adatų,
tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę
kalbėjimo manierą, primenančią nervingą
siuvamosios bilsnojimą, kai gyvenimo siuvinį
tenka lopyti. Poeto gyvenimas lopomas ir
eilėraščiais. Dargi adata – dažniausiai moters
įrankis. O moters, stiprios ir valdingos,
figūra knygoje labai svarbi, bene esminė. Net
norisi sakyti – durtinė. It žaizda. Gyvenimo
tatuiruotė. Tokią moterį knygoje įkūnija
amazonė, Kibelė, Anata. Nors adatos duria
skaudžiai, jos neatsiejamos nuo gydymo,
medicinos, akupunktūros, taigi, sanatorijos,
gydyklos, globos. Be to, kartais reikia adatos,
kad atsibustum iš snaudulio, savimeilės,
abejingumo; kad išties gyventum.
Toks smarkus atlydys...
Poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu. „Adatos“ primygtinai bloškia nesvarumo link: duria – aštrios ir smigios, svaigina – sklidinos poezijos opijaus. Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi, man regis, pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo.
Nebijau pasakyti, jog ši knyga – išskirtinė tiek lietuvių poezijos kontekste, tiek jos autoriui: ji spiria išsinerti iš senos odos, nerti į skaidriausius pasaulio vandenis. Po šios knygos autorius nebebus toks, koks buvo...
Dar paatvirausiu: man (pa)tinka Dainiaus Gintalo užribinis žiūros taškas, tam tikras „skersakiavimas“, žvelgimas lyg apgirtus, apkvaitus, opozicinė laikysena. O kaip kitaip, kai aplink tiek drungnumo ir poetinio muilo.
„Adatų“ sūkuriuojanti, siautėjanti poetinė vaizdinija, artima ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai, nesuvaidinta, neišgražinta, natūrali, išgyventa; tekstai tvirtai sudygsniuoti plieniniais ritmo siūlais.
Tad įtempkit ausis, XXI a. malonumų medžiotojai, trypkit kojomis ir klausykit:
Dugnu dugnu dugnu...
Gytis Norvilas
Da
in
iu
s
Gi
nt
al
as
D a i n i u s G i n t a l a s
ad
at
os
ada osVlad
o Br
aziū
no n
uotr.
D a i n i u s G i n t a l a s
ada os
E i l ė r a š č i a i
V i l n i u s 2 0 1 6
UDK 821.172-1Gi251
ISBN 978-609-466-142-6 © Dainius Gintalas, 2016© „Tyto alba“, 2016
Mano stilius – lyg prasta muzikinė frazėLudwig Wittgenstein
Kas atsikratė savo demono, įkyri savo angelaisHenri Michaux
Šuo geresnis už mane, nes jis pilnas meilės ir nieko neteisia
Aba Ksantijas
atlydys
p ava s a r i s
toks smarkus atlydystokie gilūs vandenų dantyskad pagraužė net kapinestokie stiprūs delnaikad iš žemių pakėlė karstussutrupino juosir paleido į miestą upessu neseniai užkastaisiais:dešimtys didingų ramių lavonųtarsi gondolosėmė plaukioti gatvėmsuko į skersgatviusniro pro arkaslankės kiemuosužsimerkęplaukė į krautuvesnieko nepirko kartais vos voslietės pečiaisklubais pakaušiaisbet jokių šnabždesių barnių intrigų glamonių;romūs išdidūs lyg valtys prikimštos kaulųkiekvienas plaukė savo takaisnekreipdami dėmesio į kelių ženklusį vis dar blyksinčius šviesoforusromūs išdidūsvandens išvaduoti iš siaurų ir tamsių kambarių
9
jie plaukė ir plaukėkaip iš namų pabėgusios lovosapsivilkę tamsiais miego kostiumaistom keistom pižamomant kurių jau ropštėsvandens išjudintos pelės ir žiurkės pašiauštu kailiu piktokos dar ne laikas gibuvo bėgt iš rūsių į palaukesbet praslinkus akimirkai kitaijos jau sėdi romios kelia galvas išdidžioslyg susizgribo: laikas matyt pagaliau pamatyt ir platesnį pasaulį„o tai seniai jau užkniso tos pačios skylės ir landostas pats ėdesysvisi tie rėksniai knarkylos už sienųir nosį gniaužiantys jų bezdalaioi kaip visgi smagukad užplūdo šitas vanduoo tai šūdą būtumėm kur išsiruošę“
10
H u f f i n’ r a g B l u e s
Kornelija sprogdina supermarketus, naikinaparazitus, atsisako pietauti su Marija Kalas, /... / kratosi nuobodžio, liemenėleapsuka kulkšnį...
William Levy
balta kaip debesėlis škunatykiai slysta lygiu dailiu paviršiumtaip tykiai ir nuobodžiai slystakad noris treptelt ir surikt
varyk Steipltonai varykiškaršk kailį visiems miesčionims prisivariusiems ligi ausųo besišypsantiems lyg vaivorykštės
varyk Stivenai varyksukramtyk visus jų perlusdildėm pagaląstais dantimsutrink į žalią košęir pamaitink tas vaivorykštes
ar aš dar vyras klajoklis?ar tik šeimos rūpestėlių pridusintas pudelisdailiai sušukuotu paslėpsniu?
duok man savo Skitiją saulės perkoštas vėjo dulkesvisus bolgarus chazarus hunuspečenegus nogajus sarmatus
11
duok man savo Besarabijąpasiutusias Pruto undines jodinėjančias ant apkvaitusių Dniestro begemotų
varyk Steipltonai varykišvaryk iš manęs apsimyžėlį netikšą lochąlai uždainuoja narvus ryjanti papūgaDiana rodžersonsušerk jai bizūnu aš noriu jos plunksnosbadysiu ja save ir krauju rašysiulaiškus visiems šauniausiems Europos Sąjungos psichoanalitikamskad man iš krūtinės išluptųdygstantį mandrilo dantįkuriam pats niekaip nesurandu repliųtik raitausi kaip kirminasnors visi sako oi kaip gražiai atrodau
varyk Stivenai varykišvaryk iš manęs minkštų fotelių mylėtojąsusigūžėlį besislapstantį tirštų dūmų uždangoj
kažkadais pačiam polėkygyvenimas buvo mane nugesinęs pritemdęs protą ir jėgą prislėgęs baisiu nematomu svarmeniubet vieną naktį susapnavęs trigalvį angeląišlėkiau į lauką ir pradėjau lot ant kryžiaus:domines canis, domines canis...nesustodamas: domines canis, domines canis...
12
man tuoj pat iškvietė policiją ir greitąjąpolicija sukapojo į gabalusgreitoji susiuvo
susiūtas tapau truputėlį lengvesnismatyt atliko, kaip sakoma, nereikalingų detaliųbet kažko, jaučiu, neliko ir smegeninėj
varyk Steipltonai varykįvaryk man begėdišką kraujo siutulį noriu šokt su Kibelės eunuchaisdžihadistėm savižudėm Kadafio apsaugininkėm su pornolelijom ir provincijos pardavėjommušant ritmui:bunga bunga Silvijau, bunga bunga Kadafibunga bunga Silvijau, bunga bunga Kadafibunga bunga ech bunga, bunga bunga ECH!
tegu dzenas, sakau, apsiženija su pasienio policijagal bus lengviau kontrabandaitegu pervargęs dėdė atkatas pagaliau pasiima atostogųpasauli, didysis prekystali, šok ir juokisir tu, Lietuva, daranti nusilenkimuspurvynėj daranti nusilenkimus danų kiaulidėsenusipenėjusių prekybos centrų garduose kur kriuksi konservantai žviegia skonio stiprikliai paskui jau čepsi milijardai vėžinių ląstelių
13
jos skverbiasi net į nekaltųjų kūnusir niekada neatgailaujaišgaudykim visas tas šliundras nanokunigaisar nanošunim: bunga bunga – domines canes...bunga bunga – domines canes...aU!
noriu pasiversti šamanu pabaisakurio liežuvis subyrėjęs į milijardus liežuvėliųvisas jas išlaižytų tartum žiedadulkesir užgertų pasitenkinimo midumaCH!
varyk šamane varykišvaryk savo psichodelinėm bangom iš nekaltųjų piktąsiasišplauk savo žvengimu iš nekaltųjų ŽiVŽiViTE S MirOM tark su baisiniu akcentu ir prajuokink kokį Baikalo ruonį besiruošiantį nerti į pačius skaidriausius pasaulio vandenis pasauli, skaidriausias krištole, tave kasdien prievartauja grobuonysbesitaškantys juoda spermatepantys savo lašinius palmių aliejum ir visur kišantys savo kilometrinius grąžtus
gręžia ir gręžia, gręžia ir gręžiakol vieną dieną be nuskausminamųjųpagręš dantį žemės mantija apsiklojusiai
14
miegančiai apokalipseitada jau bus jos bunga bunga
o kol kas nesinervuokim grožėkimės dangaus vaivorykštėm ir škunom tegu mus gano alaus butelis ir lotosasir visą kūną nusmelkia didysis OM
tai kas kad jį tariaSUNKUS aTODŪSiS
Steven Stapleton – eksperimentinės muzikos grupės Nurse with Wound įkūrėjas ir lyderis.
Huffin’ Rag Blues – grupės albumas, už kurį esu labai dėkingas jį padovanojusiam Saliai Noizui.
Diana Rogerson – Steveno Stapletono žmona, vokalistė, bendradarbiaujanti su grupe Nurse with Wound.
Bunga bunga – taip Italijos ir Vakarų Europos spaudoje buvo apibūdinamos Silvio Berlusconi bei buvusio Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio rengiamos puotos ir orgijos.
15
e i l ė r a š č i a i
Dainius Gintalas, poetas, libretų autorius, vertėjas, gimė 1973 m. Alytaus rajone Slabadėlės kaime. Gyvena Vilniuje. Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete ir menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Yra išleidęs dvi poezijos knygas: „Angis“ (1997) ir „Boa“ (2007). Pastaroji apdovanota Jaunojo jotvingio premija ir „Literatūrinės skrybėlės“ prizu. Parašė libretą roko operai „Žuviaganys“ (premjera 2004), taip pat libretų šiuolaikinėms operoms. Monospektaklis-opera „Izadora“ (premjera 2008) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Be romanų, pjesių, iš prancūzų kalbos yra išvertęs Guy Debordʼo veikalą „Spektaklio visuomenė“, Lautreamontʼo „Maldororo giesmes“, Henri Michaux, Blaise’o Cendrarsʼo, Arthuro Rimbaud ir kitų autorių poezijos. Nuo 2000 m. savo sodyboje rengia neprofesionalių dailininkų sąskrydį „Maskoliškių meno frontas“, kurio parodos atidaromos unikalioje „Tvarto galerijoje“. D. Gintalo poezija versta į anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, bulgarų, slovakų, lenkų, latvių kalbas.
Knygos pavadinimas pirmiausia nusako
skausmingas būsenas, būvį tarsi ant adatų,
tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę
kalbėjimo manierą, primenančią nervingą
siuvamosios bilsnojimą, kai gyvenimo siuvinį
tenka lopyti. Poeto gyvenimas lopomas ir
eilėraščiais. Dargi adata – dažniausiai moters
įrankis. O moters, stiprios ir valdingos,
figūra knygoje labai svarbi, bene esminė. Net
norisi sakyti – durtinė. It žaizda. Gyvenimo
tatuiruotė. Tokią moterį knygoje įkūnija
amazonė, Kibelė, Anata. Nors adatos duria
skaudžiai, jos neatsiejamos nuo gydymo,
medicinos, akupunktūros, taigi, sanatorijos,
gydyklos, globos. Be to, kartais reikia adatos,
kad atsibustum iš snaudulio, savimeilės,
abejingumo; kad išties gyventum.
Toks smarkus atlydys...
Poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu. „Adatos“ primygtinai bloškia nesvarumo link: duria – aštrios ir smigios, svaigina – sklidinos poezijos opijaus. Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi, man regis, pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo.
Nebijau pasakyti, jog ši knyga – išskirtinė tiek lietuvių poezijos kontekste, tiek jos autoriui: ji spiria išsinerti iš senos odos, nerti į skaidriausius pasaulio vandenis. Po šios knygos autorius nebebus toks, koks buvo...
Dar paatvirausiu: man (pa)tinka Dainiaus Gintalo užribinis žiūros taškas, tam tikras „skersakiavimas“, žvelgimas lyg apgirtus, apkvaitus, opozicinė laikysena. O kaip kitaip, kai aplink tiek drungnumo ir poetinio muilo.
„Adatų“ sūkuriuojanti, siautėjanti poetinė vaizdinija, artima ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai, nesuvaidinta, neišgražinta, natūrali, išgyventa; tekstai tvirtai sudygsniuoti plieniniais ritmo siūlais.
Tad įtempkit ausis, XXI a. malonumų medžiotojai, trypkit kojomis ir klausykit:
Dugnu dugnu dugnu...
Gytis Norvilas
Da
in
iu
s
Gi
nt
al
as
D a i n i u s G i n t a l a s
ad
at
os
ada osVlad
o Br
aziū
no n
uotr.
