CPT Konspektas Destytojo

1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS..............71.1. Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos..........................................................................................................71.2. Teisė į teisminę gynybą kaip pagrindinė asmens teisė.........................................111.3. Materialiosios ir procesinės teisės ryšys. Civilinio proceso teisės vieta teisės sistemoje......................................................................................................................121.4. Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis.................................151.5. Civilinio proceso uždavinys, funkcijos ir tikslai..................................................171.6. Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, sąvoka ir sistema..............................181.7. Civilinio proceso samprata ir stadijos..................................................................201.8. Civilinio proceso teisenos.....................................................................................231.9. Civilinio proceso mokyklos ir jų formuluojamos pagrindinės idėjos..................24

2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI............................................................262.1. Civilinio proceso teisės šaltinių samprata ir sistema............................................262.2. Civilinio proceso teisės normos ir jų klasifikavimas............................................362.3. Civilinio proceso teisės normų galiojimas...........................................................372.4. Įstatymo ir teisės analogija civiliniame procese...................................................39

3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI............................................................393.1. Civilinio proceso teisės principų samprata, reikšmė ir sistema............................393.2. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys..................................................43

4. CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR JŲ SUBJEKTAI............584.1. Civilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai...................................584.2. Civilinių procesinių teisinių santykių elementai..................................................614.3. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo prielaidos................................674.4. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka..............71

5. CIVILINIO PROCESO ŠALYS.................................................................................755.1. Civilinio proceso šalių samprata..........................................................................755.2. Esminiai šalių bruožai. Šalių procesinės teisės ir pareigos..................................775.3. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama...................795.4. Procesinis bendrininkavimas ir jo rūšys...............................................................815.5. Procesinis teisių perėmimas.................................................................................84

6. TRETIEJI IR KITI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE......................................866.1. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, bruožai, reikšmė......................866.2. Trečiųjų asmenų rūšys..........................................................................................876.3. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos......................................................886.4. Kiti proceso dalyviai, jų rūšys..............................................................................89

7. VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS CIVILINIAME PROCESE................................937.1. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai, tikslas ir formos............937.2. Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese........................................................987.3. Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimas civiliniame procese...............................................................................1017.4. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje..............................................................................................................1037.5. Grupės ieškinys viešajam interesui ginti............................................................106

8. ATSTOVAVIMAS CIVILINIAME PROCESE.......................................................1108.1. Atstovavimo civiliniame procese tikslas ir reikšmė...........................................1108.2. Atstovavimo civiliniame procese samprata........................................................1128.3. Atstovavimo materialinėje ir procesinėje teisėje santykis..................................1168.4. Atstovavimo civiliniame procese rūšys..............................................................119

8.5. Atstovo procesinė padėtis...................................................................................1318.6. Atstovo įgalinimų apimtis ir jų įforminimo tvarka.............................................1348.7. Asmenys negalintys būti atstovais teisme..........................................................140

9. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS..............1429.1. Civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir rūšys.......................................1429.2. Teismų kompetencijos sąvokos ir rūšys.............................................................1479.3. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių..........1479.4. Teismingumo samprata ir rūšys..........................................................................1499.5. Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai.................1539.6. Civilinės bylos, teismo perimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka 154

10. PROCESINIAI TERMINAI. TEISMO NUOBAUDOS.........................................15610.1. Procesiniai terminai, jų samprata, rūšys...........................................................15610.2. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės........................................................15710.3. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas..........................15810.4 Procesinių terminų pažeidimo teisinės pasekmės..............................................16010.5. Teismo baudos, areštas, teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka...........16010.6. Teismo nuobaudų apskundimas.......................................................................161

11. BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS, UŽSTATAS............................................................16211.1. Bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese samprata, reikšmė ir rūšys...............16211.2. Žyminis mokestis: samprata, rūšys ir dydis.....................................................16311.3. Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka..............................................................16511.4. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas...................................................................................................................................16611.5. Žyminio mokesčio grąžinimas.........................................................................16711.6. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu..........................................................16711.7. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.............................16811.8. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei.........17011.9. Ypatumai bylose dėl teismo įsakymo išdavimo...............................................17011.10. Užstato samprata ir paskirtis..........................................................................171

12. PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS............................................17212.1. Procesinių dokumentų samprata ir rūšys..........................................................17212.2. Procesinių dokumentų forma ir turinys............................................................17312.3. Procesinių dokumentų trūkumų ištaisymas......................................................17612.4. Teismo šaukimai ir pranešimai.........................................................................17712.5. Procesinių dokumentų įteikimo samprata, įteikimo reikšmė ir būdai..............178

13. IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNIMOSI PRIEMONĖS......................................18513.1. Ieškinio samprata..............................................................................................18513.2. Ieškinių rūšys....................................................................................................18613.3. Ieškinio elementai.............................................................................................18913.4. Ieškinio keitimas...............................................................................................19013.5. Ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas.....................................................19213.6. Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme...............................................19313.7. Atsakovo gynybos priemonės...........................................................................197

14. LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS..........................................................20014.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, paskirtis, tikslas, rūšys....................20014.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai...........................................20214.3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas...........20314.4. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas..................20414.5. Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimas................................20714.6. Atsakomybė už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus..............................207

2

14.7. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas.............................................................................................207

15. ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE..............................20915.1. Įrodinėjimo samprata, tikslas............................................................................20915.2. Įrodinėjimo etapai: įrodymų pateikimas, rinkimas, tyrimas, vertinimas..........21015.3 Įrodinėjimo pareiga ir dalykas...........................................................................21315.4. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės..........................................21415.5. Aplinkybės kurių nereikia įrodinėti..................................................................21615.6. Įrodymai civiliniame procese...........................................................................21615.7. Įrodinėjimo priemonės civiliame procese........................................................220

16. CIVILINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS.........................................................................22916.1. Teisės kreiptis į teismą realizavimas................................................................22916.2. Ieškinio forma ir turinys...................................................................................23316.3. Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas................................................23716.4. Kelių reikalavimų sujungimas ir išskyrimas....................................................24116.5. Civilinės bylos iškėlimo teisiniai padariniai.....................................................242

17. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISMO POSĖDYJE............................24417.1. Pasirengimo nagrinėti bylą teismo posėdyje keliami tikslai, uždaviniai ir reikšmė......................................................................................................................24417.2. Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai...............................24417.3. Teismo vaidmuo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje.............................24517.4. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos dalys.......................................24517.5. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos:................................................24717.6. Paruošiamieji dokumentai, jų rūšys ir turinys..................................................24817.7. Atsiliepimas į ieškinį........................................................................................24917.8. Taikinimo procedūra........................................................................................25017.9. Teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje......................................251

18. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE............................25318.1. Civilinės bylos nagrinėjimo teisme stadijos reikšmė.......................................25318.2. Civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje formos, teismo posėdžių skyrimas ir vieta........................................................................................................................25318.3. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka............25418.4. Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys. Pastabos dėl teismo posėdžio protokolo....................................................................................................................26018.5. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka..........26318.6. Bylos nagrinėjimo atidėjimas ir sustabdymas..................................................26418.7. Bylos užbaigimas nepriėmus teismo sprendimo..............................................270

19. PIRMOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI, NUTARTYS IR REZOLIUCIJOS...........................................................................................................275

19.1. Teismo sprendimo esmė ir reikšmė..................................................................27519.2. Teismo sprendimo forma ir turinys..................................................................27619.3. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas......................................27719.4. Teismo sprendimų rūšys...................................................................................27719.5. Teismo sprendimas už akių..............................................................................27919.6. Teismo sprendimo priėmimas..........................................................................28219.7. Teismo sprendimo įsiteisėjimas. Teismo sprendimo įsiteisėjimo teisiniai padariniai...................................................................................................................28319.8. Teismo sprendimo išaiškinimas (LR CPK 278 str.).........................................28519.9. Papildomas teismo sprendimas (LR CPK 277 str.)..........................................28519.10. Teismo nutartys ir jų rūšys.............................................................................286

3

19.11. Teismo rezoliucija..........................................................................................28720. NEĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ APSKUNDIMAS (APELIACINIS PROCESAS)......................................................................................289

20.1. Teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės reikšmė ir formos........28920.2. Apeliacijos samprata, reikšmė ir rūšys.............................................................29020.3. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka, apeliacijos objektas, apeliacijos ribojimai, apeliacijos subjektai................................................29220.4. Apeliacinio skundo turinys, apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka.29320.5. Apeliacinio skundo priėmimo tvarka, teismo veiksmai, gavus apeliacinį skundą, apeliacinio skundo trūkumų šalinimas......................................................................29520.6. Apeliacinio skundo atsisakymas, prisidėjimas prie apeliacinio skundo...........29520.7. Atsiliepimas į apeliacinį skundą.......................................................................29620.8. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas...................................................29720. 9. Apeliacinio skundo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme: pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; žodiškumo principo ribojimas apeliacinės instancijos teisme....................................................................29820.10. Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą..................................................................................................................30020.11. Apeliacinės instancijos teismo teisės..............................................................30120.12. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai...................................................................................................................................30220.13. Absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. .30220.14. Pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimas, atskirųjų skundų nagrinėjimo procesiniai ypatumai.............................................................................304

21. ĮSITEISĖJUSIŲ SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMAS KASACINE TVARKA......................................................................................................................307

21.1. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo formos, teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka esmė ir reikšmė, kasacijos rūšys, kasacijos skirtumai nuo apeliacijos...........................................................................30721.2. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) kasacine tvarka, kasacijos objektas, kasacijos ribojimai, kasacijos subjektai.....................................................................30921.3. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai....................................................................................................................31121.4. Kasacinio skundo turinys.................................................................................31221.5. Kasacinio skundo padavimo terminas ir tvarka................................................31321.6. Kasacinio skundo priėmimo tvarka, kasacinio skundo atsisakymas................31421.7. Prisidėjimas prie kasacinio skundo, atsiliepimas į kasacinį skundą.................31521.8. Atstovavimas kasaciniame teisme....................................................................31521.9. Kasacinio skundo nagrinėjimas kasaciniame teisme: pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; bylos nagrinėjimo kasacinio teismo posėdyje formos; kasacinio proceso dalyvių teisės teismo posėdžio metu...............31621.10. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos, draudimas priimti kasatoriaus atžvilgiu blogesnį sprendimą.....................................................................................31721.11. Bylos nagrinėjimas kasacine tvarka išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje; nutarties (nutarimo) priėmimo ir paskelbimo kasaciniame teisme tvarka; kasacinio teismo nutarties (nutarimo) turinys, teisinė galia ir reikšmė.................................................31821.12. Kasacinio teismo teisės; teismo sprendimo panaikinimas kasacine tvarka ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui....320

4

22. PROCESO ATNAUJINIMAS................................................................................32222.1. Proceso atnaujinimo samprata, reikšmė ir pagrindai........................................32222.2. Prašymų dėl proceso atnaujinimo turinys, jų pateikimo terminai ir tvarka......33122.3. Prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas...............................................33422.4. Teismo, nagrinėjančio prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisės.....................335

23. ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI.......................33723.1. Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai..................................................................33723.2. Santuokos nutraukimas ar pripažinimas negaliojančia, sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)..................................................................................................34023.3. Tėvystės (motinystės) nustatymas....................................................................34823.4. Tėvystės (motinystės) ginčijimas.....................................................................35223.5. Tėvų valdžios ribojimas...................................................................................35423.6. Bylų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumai....................35723.7. Bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo ypatumai.............................35923.8. Dokumentinis procesas.....................................................................................36123.9. Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo tvarka...................................36623.10. Ginčų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ypatumai...........................................37023.11. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai.............................................................371

24. CIVILINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMAS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA37724.1. Ypatingosios teisenos esmė ir reikšmė.............................................................37724.2. Ypatingosios teisenos principai........................................................................38224.3. Ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo pagrindiniai bruožai.........................38324.4. Atskirų ypatingosios teisenos bylų procesiniai ypatumai................................389

25. VYKDYMO PROCESAS.......................................................................................41525.1. Vykdymo procesas – savarankiška civilinio proceso stadija...........................41525.2. Vykdytini teismų ir kitų institucijų išduoti dokumentai...................................41725.3. Vykdomieji dokumentai – vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas, vykdomųjų dokumentų rūšys ir jų teisinė reikšmė.......................................................................41825.4. Antstolis vykdymo procese ir jo teisinis statusas, antstolių įgaliojimai, jų atliekami procesiniai veiksmai, procesinės teisės ir pareigos, faktinių aplinkybių konstatavimas, procesinių dokumentų įteikimas.......................................................41925.5. Vykdymo proceso dalyviai, šalys vykdymo procese, jų procesinės teisės ir pareigos, taikos sutartis ir teisių perėmimas vykdymo procese................................42825.6. Bendrosios vykdymo veiksmų atlikimo taisyklės, vykdymo vieta, laikas, terminai ir vykdymo išlaidos.....................................................................................43325.7. Priverstinio vykdymo priemonės......................................................................43925.8. Vykdymo veiksmų sustabdymas ir atidėjimas, vykdomųjų dokumentų grąžinimas išieškotojui, vykdomosios bylos nutraukimas........................................44025.9. Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka, vykdomųjų dokumentų pateikimo ir priėmimo vykdyti tvarka, raginimas įvykdyti sprendimą..........................................44325.10. Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės, turto areštas, areštuoto turto įkainojimas, realizavimo būdai ir tvarka...........................................................44925.11. Atskirų turto rūšių arešto ir realizavimo ypatumai.........................................45925.12. Išieškojimo nukreipimas į skolininko darbo užmokestį ir kitas pajamas, išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis išieškojimo ypatumai.........................46225.13. Išieškojimo iš juridinių asmenų turto ypatumai.............................................46425.14. Išieškotų sumų paskirstymo tarp išieškotojų ir išmokėjimo išieškotojams tvarka, reikalavimų patenkinimo eilė........................................................................46525.15. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų vykdymo ypatumai........................46825.16. Užsienio teismų sprendimų vykdymo ypatumai............................................473

5

25.17. Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimas vykdymo procese.......................................................................................................47525.18. Sprendimų įvykdymo atgręžimas...................................................................479

26. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO PAGRINDAI......................................48326.1. Tarptautinio civilinio proceso samprata...........................................................48326.2. Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai.............................................................48426.3. Teismingumas tarptautiniame civiliniame procese..........................................48626.4. Imunitetai..........................................................................................................49426.5. Pranešimų ir šaukimų įteikimas užsienio valstybėse........................................49526.6. Įrodymų rinkimas užsienio valstybėse.............................................................49826.7. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas....................................501

6

1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS

1.1. Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų

sprendimo formos

Civilinėje apyvartoje asmenys naudojasi įvairiomis materialinėmis subjektinėmis

teisėmis. Tam, kad jie tai galėtų daryti nekliudomai, nevaržomai, būtų tikri, kad

pažeidimo ar jo realios grėsmės atveju jų materialiosios subjektinės teisės bus apgintos,

valstybėje turi būti sukurta reali ir efektyvi asmenų subjektinių teisių ir įstatymų

saugomų interesų apsaugos ir gynimo sistema.

Reikia pripažinti, kad įvairūs socialiniai konfliktai visuomenėje yra neišvengiami.

Civilinėje apyvartoje kilę ginčai dažnai tampa rimta kliūtimi civilinių subjektinių teisių

turėtojų tarpusavio santykiams, jų veiklai plėtotis, todėl jų savalaikis ir efektyvus

išsprendimas galimais teisėtais būdais ir formomis tampa labai svarbiu, o daugeliu

atveju tiesiog būtinu.

Ginču dėl teisės laikytinas individualus teisinis konfliktas, kilęs tarp fizinių arba

juridinių asmenų, susidūrus jų interesams ir tikslams. Ginčo metu jo dalyviai yra

susipriešinę, bet kadangi jie yra lygiateisiai, tarp jų kilęs konfliktas negali būti

pašalintas vienašaliu dalyvio noru ir valia, taigi sprendžiamas tik bendromis šalių

pastangomis arba ieškinio teisenos tvarka.

Civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriamos dvi ginčo dėl teisės rūšys: asmens

teisių pažeidimas ir asmens teisių ginčijimas. Apie asmens teisių pažeidimą kalbame,

kai neteisėtais veiksmais ar neveikimu yra padaromas neigiamas poveikis asmens

turtinėms ar neturtinėms teisėms (nesavalaikis arba netinkamas prievolės vykdymas,

žalos padarymas ir pan.), o su asmens teisių ginčijimu susiduriame, kai vienas subjektas

užginčija kitam subjektui priklausančią teisę (ginčijama autoriaus teisė į kūrinį, sandorio

teisėtumas ir pan.). Toks ginčų dėl teisės skirstymas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę

reikšmę. Ginant asmens teisę jos pažeidimo atveju, yra atkuriama ta padėtis, kuri buvo

iki teisės pažeidimo ir užkertamas kelias veiksmams ar neveikimui, kurie pažeidė

asmens teisę ar sudaro realią grėsmę tokiam pažeidimui (pavyzdžiui, teismas priteisia

įvykdyti prievolę natūra, sumokėti netesybas, atlyginti turtinę ar neturtinę žalą ir pan.),

o asmens teisių ginčijimo atveju - jos turėtoju pripažįstamas tam tikras asmuo arba

paneigiama asmens subjektinė teisė ir pripažįstama kitam asmeniui (pavyzdžiui,

ginčijant asmens nuosavybės teisę į daiktą, teismas savo sprendimu nustato, kuriai iš

ginčo šalių ji priklauso).

7

Kalbant apie civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą,

atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinėje literatūroje skirtingai suprantamos sąvokos

„teisių gynimo būdai“ ir „teisių gynimo formos“.

„Teisių gynimo būdai“ yra grynai materialinės (reguliuojamosios) teisės kategorija.

Civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdai suprantami

kaip įstatyme numatytos priverstinio pobūdžio materialinės-teisinės priemonės, kurių

pagalba vykdomas pažeistos ar ginčijamos teisės atkūrimas (pripažinimas) ir daromas

poveikis tos teisės pažeidėjui. Civilinių teisių gynimo būdai yra išvardyti LR CK 1.138

straipsnyje, kuriame teigiama, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina

teismas, neviršydamas savo kompetencijos šiais būdais: pripažindamas tas teises;

atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems

veiksmams arba uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai

atsirasti (prevencinis ieškinys); priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; nutraukdamas arba

pakeisdamas teisinį santykį; išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę

arba neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais –

netesybas (baudą, delspinigius); pripažindamas negaliojančiais valstybės arba

savivaldybių institucijų, arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, LR CK 1.3

straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; kitais įstatymuose numatytais būdais. Sutinkame

su A.Driuko ir V.Valančiaus nuomone, kad tokia straipsnio formuluotė sudaro klaidingą

įspūdį, kad civilinės subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai ginami ir ginčai

nagrinėjami gali būti tik teisme. Manome, kad LR CK 1.138 straipsnio nuostatą, kad

civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, reikėtų aiškinti plačiau, t.y. kad

teisės aktų numatytais atvejais egzistuoja galimybė civilines subjektines teises ginti ir

kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose. Analizuodami teisės aktus atrandame

ne vieną išsakytą poziciją patvirtinantį pavyzdį: LR komercinio arbitražo įstatymas

numato galimą kai kurių civilinių ginčų nagrinėjimą arbitraže, LR vartotojų teisių

gynimo įstatymas numato vartotojui dėl savo teisių pažeidimo galimybę kreiptis ne tik į

teismą, bet ir į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ar Valstybinę ne maisto

produktų inspekciją, LR advokatūros įstatymas numato, kad, kai kyla kliento ir

advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą

ar teismą, LR dizaino įstatymas numato, kad kilus ginčui dėl dizaino registravimo prieš

kreipiantis į teismą pareiškėjas turi pabandyti ginčą išspręsti Valstybinio patentų biuro

Apeliaciniame skyriuje, LR mokėjimų įstatymas numato, kad kliento prašymus

(skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, kuriais kredito įstaiga pažeidžia kliento teisėtus

8

interesus, nagrinėja kredito įstaiga ir pan. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į LR CK

1.138 straipsnio 8 punktą, kuriame nurodoma, kad civilines teises įstatymų nustatyta

tvarka galima ginti ir kitais įstatymų numatytais būdais. Papildomų, t.y. nenumatytų

LR CK, civilinių teisių gynimo būdų galime rasti LR autorių teisių ir gretutinių teisių

įstatyme, LR visuomenės informavimo įstatyme, LR patentų įstatyme, LR dizaino

įstatyme ir kt.

Сivilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo formos,

skirtingai nei „gynimo būdai“ yra ne materialinio, o grynai procesinio pobūdžio

kategorija. Teisės gynimo forma suprantama kaip įstatymais sureguliuota valstybinių ar

nevalstybinių institucijų veikla sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas

jų subjektines teises ir interesus. Šios veiklos tikslas – nustatyti faktines aplinkybes,

pritaikyti teisės normą, nustatyti teisės gynimo būdą ir priimti sprendimą. Kaip jau

minėta LR CK numatyti civilinių teisių gynimo būdai gali būti įgyvendinami ne viena, o

keletu teisių gynimo formų.

Teisinėje literatūroje yra išskiriamos dvi civilinių subjektinių teisių ir įstatymų

saugomų interesų gynimo formos: jurisdikcinė ir nejurisdikcinė.

Jurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytina valstybinių ar valstybės

įgaliotų institucijų ar asmenų veikla, ginant pažeistas ar ginčijamas civilines subjektines

teises ar įstatymų saugomus interesus.

Teisminis civilinių ginčų sprendimas neabejotinai yra svarbiausia jurisdikcinė

civilinių teisių gynimo forma, kurią Lietuvoje įgyvendina bendrosios kompetencijos

teismai: 54 apylinkių teismai, 5 apygardų teismai, Lietuvos Apeliacinis Teismas ir

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Kai kuriais atvejais kaip alternatyvą teisminiam civilinių ginčų sprendimui asmenys,

remdamiesi tarpusavio susitarimu, kilusiam civiliniam ginčui spręsti gali rinktis

arbitražą. LR komercinio arbitražo įstatymas reguliuoja teisinius santykius, susijusius su

šalių susitarimu arbitražo tvarka spręsti iškilusius ar galinčius kilti ginčus, taip pat su

ginčų nagrinėjimu, arbitražo sprendimų priėmimu bei vykdymu, LR teismų įgaliojimais

arbitražo srityje susijusius santykius.

Daugeliu atvejų spręsti ginčą arbitraže yra žymiai priimtiniau, ypač verslo

subjektams, nes arbitražo procedūra užtikrina konfidencialumą, yra pakankamai

neformali ir lanksti, ginčai sprendžiami greičiau, šalys pačios gali pasirinkti arbitrus,

arbitražas gali kainuoti pigiau nei teismas ir pan. Tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvoje

arbitražinis ginčų sprendimo būdas nėra populiarus.

9

LR komercinio arbitražo įstatymas reglamentuoja ir ikiarbitražinio tarpininkavimo

ginčo sprendimo procedūrą: šalys, pageidaujančios sureguliuoti ginčą be teismo ir

arbitražo, gali susitarusios tarpusavyje kreiptis į komercinį arbitražą dėl ikiarbitražinio

tarpininkavimo. Tarpininkavimas – tai ginčo šalių derybos tarpininkaujant jų

pasirinktam asmeniui (tarpininkavimas dar vadinamas mediacija). Svarbu atkreipti

dėmesį į tai, kad tarpininkavimo sprendimai, priimti norint sureguliuoti ginčą aptariamu

būdu, gali būti įgyvendinti tik šalių gera valia (LR komercinio arbitražo įstatymo 41-43

str.).

Teisminė mediacija – tai taip pat tarpininkavimas, tačiau vykdomas prasidėjus

civiliniam procesui, t.y. teisėjui suteikiama teisė civilinio proceso metu pasiūlyti šalims

arba privalomai nukreipti ginčą spręsti mediacija. Pagal tokią schemą konstruojamas ir

bandomasis mediacijos procesas, kuris yra vykdomas Vilniaus m. 2-ame apylinkės

teisme. Pagal projektą nagrinėjant civilinę bylą, kai yra galimybė ginčą išspręsti taikiai,

proceso šalims pasiūloma pasinaudoti kitu, efektyvesniu būdu pasiekti taikų susitarimą

– teismine mediacija. Mediatoriumi yra skiriamas teisėjas arba teisėjo padėjėjas, kurie

yra įtraukti į teismo mediatorių sąrašą. Mediacijos metu priimtas sprendimas

įforminamas taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas. Nors oficialių bandomojo teisminės

mediacijos projekto vykdymo rezultatų dar teks palaukti, preliminariai galima pasakyti,

kad teisminė mediacija nėra dažnai taikoma.

Civilinių ginčų sprendimas kai kuriais įstatymų numatytais atvejais gali būti

vykdomas ir administracine tvarka, tačiau ši tvarka nėra tipinė civilinei teisei ir gali būti

taikoma tik įstatymų numatytais atvejais. Galime pateikti LR CK 6.626 str. 3 d.

numatytą civilinių teisių gynimo administracine tvarka pavyzdį: „Fiziniai asmenys,

gyvenantys viešbučiuose ilgiau, negu buvo sutarta, arba nesumokėję už gyvenimą

viešbutyje, arba pažeidę naudojimosi jais tvarką, administracijos teikimu iškeldinami

pagal prokuroro sankciją nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos“. L.V. Papirtis kaip

civilinių teisių atkūrimo administracine tvarka pavyzdį nurodo nuosavybės teisių

atkūrimą.

Su administracine civilinių ginčų sprendimo tvarka taip pat susiduriame, kai LR

įstatymai numato išankstinę neteisminę civilinių ginčų sprendimo kitose valstybės

įgaliotose institucijose tvarką. Vienais atvejais šios tvarkos privalu laikytis prieš

kreipiantis į teismą (pavyzdžiui, LR patentų, LR prekių ženklų, LR dizaino įstatymuose

privaloma išankstine ginčo sprendimo institucija yra numatyta Valstybinio patentų biuro

Apeliacinis skyrius), kitais atvejais suinteresuotas asmuo gali pasirinkti į kurią

10

instituciją jis nori kreiptis (pavyzdžiui, LR vartotojų teisių gynimo įstatyme

neprivaloma išankstine ginčo sprendimo institucija numatyta Valstybinė maisto ir

veterinarijos tarnyba ir Valstybinę ne maisto produktų inspekcija).

Nejurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytinas asmens savarankiškas

civilinių subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, nesikreipiant į

valstybines ar kitas įgaliotas institucijas. Šiai formai visų pirma priskirtina savigyna. LR

CK 6.253 str. 8 d. nurodoma, kad savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai

priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės

institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų

negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises

leidžiama tik LR CK numatytais atvejais, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti

teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų, o

taip pat naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų

reikalavimų (LR CK 1.139 str.).

Nejurisdikcine civilinių teisių gynimo forma taip pat laikytini abiejų ginčo šalių

veiksmai, kuriais jos siekia išspręsti ginčą savarankiškai, pačios, be jokių tarpininkų

(tiesioginės derybos, pretenzijų viena kitai pareiškimas).

1.2. Teisė į teisminę gynybą kaip pagrindinė asmens teisė

Plėtojant valstybę teisinio valstybingumo linkme labai svarbus yra asmenų

teisių, laisvių ir įstatymų saugomų interesų teisminės gynybos užtikrinimas. LR

Konstitucijos 30 str. 1 d. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tai yra konstitucinis principas, reiškiantis, kad

kiekvienam asmeniui privalo būti užtikrinta teisminė jo pažeistų teisių ar interesų

gynimo galimybė.

LR Konstitucijoje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą detalizuojama kituose

LR įstatymuose. Visų pirma, paminėtinas LR CK, kurio 1.37 str. numatyta, kad

asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, o

1.138 str. nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas,

neviršydamas savo kompetencijos.

Teisę į teisminę gynybą taip pat numato LR CPK 5 str., kur nurodyta, kad

kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą,

11

kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.

LR teismų įstatymo 4 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai

turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į LR Konstitucijoje ir įstatymuose, LR

tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves.

Minėtuose teisės aktuose atskleistas teisminės gynybos prieinamumo principas

įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių

pakto 2 str., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str. ir Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str.

Civilinio proceso teisės dokrinoje nėra vieningos nuomonės dėl teisės į teisminę

gynybą turinio. Vieni autoriai “teisę į teisminę gynybą” supranta grynai kaip

materialiąją teisę, kiti – tik kaip procesinę teisę, treti – “teisę į teisminę gynybą” suvokia

atskirai kaip materialinę teisę ir atskirai kaip procesinę teisę.

Mūsų nuomone, labiausiai pagrįsta yra S.Vėlyvio koncepcija, pagal kurią

„teisė į teisminę gynybą“ – tai sudėtingo turinio civilinio proceso teisės sąvoka. Šios

teisės turinį sudaro dvi tarpusavyje glaudžiai susijusios subjektinės teisės, kurios tik

drauge sudaro teisės į teisminę gynybą sąvoką. Teisėje į teisminę gynybą reikia skirti,

pirma – subjektinę procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir antra –

subjektinę materialinę teisę į to reikalavimo, kurio gynybos siekia besikreipiantis

asmuo, patenkinimą. Kiekviena iš šių subjektinių teisių, kaip teisminės gynybos

sąvokos turinio sudėtinės dalys, turi tik joms būdingą turinį.

Procesinė teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė

kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad

kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra

įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK, nustatantis

atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Kiekvienam

į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma (apie procesinės teisės

kreiptis į teismą realizavimą plačiau bus kalbama “Civilinės bylos iškėlimo“ temoje).

1.3. Materialiosios ir procesinės teisės ryšys. Civilinio proceso teisės vieta teisės

sistemoje.

Šiuolaikinės teisės paskirtis visuomenėje – saugoti visų visuomenės narių teises ir

lemti jų įgyvendinimą. Teisė atsirado ir susiformavo tam, kad įveiktų visuomeninius

prieštaravimus, socialinius konfliktus, kad, kiek įmanoma, labiau priartintų visuomenę

12

prie tvarkos ir ramybės. Demokratiniuose režimuose visuotinio sutarimo pasiekiama

gerbiant ir tinkamai koordinuojant įvairių visuomenės grupių ir sluoksnių interesus,

ieškant ir įtvirtinant teisės normose socialinius kompromisus. Įgyvendindamas

reguliacinę teisės funkciją, įstatymų leidėjas įtvirtina teisės normose pavyzdinį

atitinkamos visuomenės narių elgesio modelį. Šis modelis kuriamas atsižvelgiant į tos

visuomenės narių daugumos interesus, susiklosčiusius papročius, vertybes ir pan. Tokio

teisinio reguliavimo tikslas yra sukurti visuomeninę tvarką, stabilumą, ramybę, kuri

garantuotų visos visuomenės gerovę. Reguliacinės funkcijos įgyvendinimui yra skirtos

materialinės teisės šakos, nustatančios asmenų teises ir pareigas įvairiose visuomeninio

gyvenimo srityse. Kaip teigia E. G. Lukjanova, būtent normalaus socialiai reikšmingų

visuomeninių santykių atsiradimo, vystymosi ir pasibaigimo reguliavimas yra

materialinės teisės uždavinys.

Tačiau, nors ir kaip norėtųsi, gyvenimas ne visuomet vyksta iš anksto nustatyta

tvarka. Teisės normų reguliuojamą visuomeninę tvarką dažnai sudrumsčia įvairūs

destabilizuojantys faktoriai: atskirų individų ar socialinių grupių konfliktai, teisės

pažeidimai, nusikaltimai, teisės spragos ir pan. Susiklosčius tokiai situacijai, būtina

atstatyti buvusią padėtį, t.y. valstybė turi iš anksto sukurti mechanizmą, kuris, kilus

problemai, pradėtų veikti. Taigi procesinė teisė atsirado ir skirta tam, kad padėti teisiniais

būdais sureguliuoti visuomenėje susiklosčiusią anomalią situaciją ir atstatyti buvusią

padėtį.

Procesinė veikla (procesas) kaip ypatinga valstybinės veiklos forma istoriškai

atsirado iš būtinumo specialiomis teisinėmis priemonėmis sutvarkyti atitinkamą dalį

materialinių santykių, kuriuose atsispindi anomalūs ir konfliktiniai reiškiniai.

Akivaizdu, kad procesinė teisė yra glaudžiai susijusi su materialine teise. Kai

asmenys savanoriškai nevykdo materialinėje teisėje įtvirtintų pareigų, procesinė veikla

tampa prievartine minėtų pareigų įvykdymo forma. Prievartinė jurisdikcinių institucijų

veikla dėl savo išskirtinumo yra labai reikšminga visuomenėje, todėl turi būti griežtai

reglamentuojama. Tokių ypatingų taisyklių sukūrimas lemia būtinumą jas įtvirtinti

atskirai nuo materialinės teisės. Materialinės ir procesinės teisės ryšį sąlygoja tai, kad

proceso teisė įgyvendina materialinėje teisėje įtvirtintas apsaugines teisės normas.

Visiškai sutinkame su V. N. Protasovo nuomone, kuris teigia, kad apsauginis teisinis

santykis tampa procesinio poveikio objektu ir savo realizacijai reikalauja ypatingų normų

teisės sistemoje, t.y. procesinių normų, kurios taikomos valstybinės veiklos, skirtos

kovoti su teisės pažeidimais ir kitais anomaliais reiškiniais, reguliavimui.

13

Teisės doktrinoje vyrauja požiūris, kad materialinė ir procesinė teisė sąveikauja

tarpusavyje kaip „turinys“ ir „forma“, todėl dažniausiai procesinė teisė įvardijama kaip

antrinė, pagalbinė, išvestinė materialinės teisės atžvilgiu. Tačiau, kalbant apie procesinę

teisę kaip apie pagalbinę yra aiškiai paneigiamas jos kaip savarankiškos teisės šakos

egzistavimas, dėl ko tampa visiškai neaiški procesinės teisės vieta teisės sistemoje.

Neabejotinai galima pritarti A. A. Melnikovo nuomonei, kuris teigia, kad glaudus

materialinės ir procesinės teisės ryšys yra neabejotinas, tačiau negali būti išreikštas

turinio ir formos santykiu. Procesinės teisės šakos teisės sistemoje yra savarankiškos ir

turi tik joms būdingą formą ir turinį. Taigi kalbant apie procesinės ir materialinės teisės

santykį, manytume, jį reikėtų įvardinti kaip glaudų, tačiau neakcentuoti nė vienos iš šių

teisės šakų prioriteto. Neatsitiktinai Prof. A. Vaišvila teigia, kad materialiosios teisės

šakos sąveikauja su proceso teisės šakomis kaip tikslas su savo priemonėmis. Be

proceso teisės materialioji teisė neveiktų, o proceso būtų beprasmė. Panašiai

materialinės ir procesinės teisės santykį apibūdino E. G. Lukjanova, nurodydama, kad

procesinė teisė be materialinės yra betikslė, o materialinė teisė be procesinės

neveiksminga, nes negalima laikyti teise tokios elgesio reglamentacijos, kuri

neužtikrinta valstybinės prievartos panaudojimo galimybe, paprastai įgyvendinama

atitinkama procesine forma.

Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį, o proceso teisė

reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialiąsias teises. Proceso teisė

pradeda veikti, kai yra konfliktas. Taigi materialioji teisė apibrėžia, ką asmuo gali ar

privalo daryti, o proceso teisė nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją

teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Pagrindinės materialinės teisės šakos (civilinė teisė,

baudžiamoji teisė, administracinė teisė) turi jas aptarnaujančias procesines teisės šakas

(civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė).

Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Taigi, civilinių ginčų

negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka.

Kalbant apie civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje, svarbus yra teisės

šakų skirstymas į viešąsias ir privatines teisės šakas. Viešosios teisės šakos reguliuoja

santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t.y. tokius, kai viena šalis yra valstybė

ar valstybės institucija. Privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų santykius. Kuriai,

viešajai ar privatinei priskirti civilinio proceso teisę, doktrinoje nesutariama. Daugiausia

šalininkų turi požiūris, kad civilinio proceso teisė laikytina viešąja teisės šaka, nes

teismas visuomet yra privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Tai

14

daugiau būdinga kontinentinės teisės sistemos šalims, kur nuo seno vyravo tardomojo

arba inkvizicinio (angl. inquisitorial) proceso modelis (pvz., Vokietija, Austrija,

Šveicarija, Italija, Ispanija ir kt.). Šiam procesui yra būdingas teismo aktyvumas

nagrinėjant bylas, jis aiškinasi bylos esmę, apklausia liudytojus, tiria įrodymus ir viso to

pasekoje priima sprendimą. Šalis tokiame procese galėtume vadinti pasyviomis.

Bendrosios teisės sistemos šalyse nuo seno susiklostė ginčo arba rungimosi

(angl. adversary) civilinio proceso modelis. Čia skirtingai nei tardomajame procese

proceso šeimininkės yra šalys. Teismas tik iš šalies stebi šalių procesinę kovą ir tik

išimtinais atvejais įsikiša į ginčą. Nors teismas išlieka privalomu teisminio proceso

subjektu, bendrosios teisės sistemos šalyse civilinio proceso teisė skirta daugiau ginčo

šalių veiksmams, jų tarpusavio santykiams reguliuoti. Taigi civilinio proceso teisė

bendrosios teisės tradicijos šalyse dažniausiai laikoma privatinės teisės šaka.

Lietuvos civilinio proceso doktrinoje vyrauja požiūris, kad civilinio proceso

teisė laikytina mišria teisės šaka, t.y. turi ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų.

1.4. Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis

Nors civilinio proceso teisė laikoma savarankiška teisės šaka, ji pastoviai

sąveikauja su kitomis teisės šakomis: konstitucine teise, civiline teise, darbo teise,

administracine teise, administracinio proceso teise, baudžiamojo proceso teise ir pan.

Teisės šakos viena nuo kitos atribojamos pagal du kriterijus: teisinio reguliavimo dalyką

ir teisinio reguliavimo metodą, t.y. pagal visuomeninių santykių sritį, kuriai reguliuoti

skirtos tam tikros teisės šakos normos ir pagal tų visuomeninių santykių reguliavimo

būdus bei priemones.

Civilinio proceso teisės ryšį su konstitucine teise sąlygoja tai, kad LR

Konstitucijoje suformuluoti pagrindiniai visų teisės šakų, tarp jų ir civilinio proceso

teisės principai: teismo posėdžio viešumo, valstybinės kalbos, teisėjų ir teismų

nepriklausomumo, teisingumo vykdymo tik teismo ir pan. LR Konstitucijoje taip pat

numatyti teismų organizavimo ir veiklos pagrindai, įtvirtinta prieš tai mūsų aptarta teisė

kreiptis į teismą, kuri realizuojama civiliniame procese.

Glaudžiausias ryšys sieja civilinio proceso teisę su materialiosios teisės šakomis:

civiline, šeimos, darbo teise bei kt. Materialinė teisė įtvirtina teisinių santykių subjektų

teises ir pareigas, t.y nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių

pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Procesinės teisės šakos reglamentuoja

santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises. Taigi, materialinė teisė

15

apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o procesinė teisė, kaip apginti pažeistą ar

ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą, nustatant kreipimosi į teismą

tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą, bei priimto sprendimo įvykdymo būdus

ir tvarką.

Kai kurios materialiojoje teisėje įtvirtintos normos turi procesinį pobūdį ir todėl

tiesiogiai lemia įrodinėjimo dalyką byloje, priskirtinumą teismui ir pan. Teismas,

priimdamas sprendimą civilinėje byloje, taiko materialiosios teisės normas.

Civilinio proceso teisė yra susijusi ir su baudžiamojo proceso teise jau vien

todėl, kad abi teisės šakos yra procesinės, reglamentuojančios teisingumą vykdančios

institucijos – teismo - veiklą. Kai kurie šių teisės šakų principai sutampa (pavyzdžiui,

viešumo, betarpiškumo, teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumo ir kt.), panašūs ir kai

kurių autorių net tarpšakiniais vadinami kai kurie institutai (įrodymų, proceso pirmosios

instancijos teisme, apeliacinėje instancijoje ir kt.). Minėtos aptariamų teisės šakų

bendrybės kai kuriose valstybėse sąlygojo net bendros teisės šakos – teismų teisės

susiformavimą, kuri jungia visus procesus (civilinį, baudžiamąjį ir administracinį).

Tačiau civilinio proceso teisė ir baudžiamojo proceso teisė būdamos savarankiškomis

teisės šakomis turi ir esminių skirtumų:

Skiriasi abiejų teisės šakų teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio proceso tvarka dažniausiai ginamas privatus asmens interesas, o

baudžiamojo proceso tvarka – viešas.

Civiliniame procese šalys pačios renka ir pateikia įrodymus teismui, o

baudžiamajame procese – ikiteisminio tyrimo institucijos ir pareigūnai.

Civilinėje byloje teismas siekia nustatyti materialiąją tiesą, o

baudžiamojoje – objektyviąją tiesą.

Civilinio proceso teisės metodas yra mišrus, o baudžiamojo proceso

teisės – imperatyvus.

Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosi principai, o

baudžiamojo proceso teisėje – oficialumo ir tardomojo proceso principai.

Iki 1999 m. apie civilinio proceso teisės ir administracinio proceso teisės ryšį

nekalbėjome, nes administracinis procesas buvo sudedamoji civilinio proceso dalis.

1999 m. pradėjus veikti atskiriems administraciniams teismams teismo kompetencijos

dalis, susijusi su administracinių bylų nagrinėjimu, buvo perduota specializuotiems

teismams. Esminiai civilinio proceso teisės ir administracinio proceso teisės skirtumai

susiję su tuo, kad administraciniam procesui būdingas imperatyvusis teisinio

16

reguliavimo metodas, administracinių teisinių santykių subjektai nėra lygiateisiai, o juos

sieja subordinacijos (pavaldumo) ryšiai ir pan. Administracinio ir civilinio procesų ryšį

taip pat patvirtina tai, kad kol nėra sukurtas naujas administracinio proceso kodeksas,

LR CPK subsidiariai taikomas nagrinėjant ir administracines bylas.

1.5. Civilinio proceso uždavinys, funkcijos ir tikslai

Pagrindinis civilinio proceso teisės uždavinys – teisingas ir savalaikis

civilinių bylų išsprendimas, siekiant apginti fizinių ar juridinių asmenų pažeistas ar

ginčijamas teises, laisves ar įstatymų saugomus interesus. Galiojantis LR CPK

neišskiria civilinio proceso uždavinių, įvardijami tik tikslai.

Pagrindinės civilinio proceso teisės funkcijos – teisėtumo ir teisėtvarkos

stiprinimas valstybėje, teisės pažeidimų prevencija, pagarbos teisei ir teismui

formavimas.

Civilinio proceso teisei yra būdingi savarankiški tikslai, kurie suformuluoti LR

CPK 2 str.:

1. Ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi

interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Šio principo įgyvendinimo sričiai taikomi

civilinės materialiosios teisės pagrindą sudarantys dispozityvumo ir šalių lygybės

principai. Dėl kiekvieno ginčo proceso pradžios, reiškiamo reikalavimo turinio

sprendžia pačios šalys.

2. Tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant

sprendimus bei juos vykdant. Tai yra viešasis tikslas ir įstatymų leidėjas reikalauja

tinkamai taikyti ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės srities įstatymus. Teismas turi

sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo aplinkybės ir sudarytos

sąlygos teisingam įstatymo taikymui sprendžiant konkretų šalių ginčą.

3. Kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Šis tikslas yra siejamas

su proceso koncentruotumo principo tinkamu įgyvendinimu. 1950 m. Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje taip pat nurodoma, kad

kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį

laiką. Priimant byloje sprendimą atkuriama teisinė taika – išsprendžiamas teisinis

ginčas, o byloje priimtas sprendimas ginčo šalims tampa privalomu.

4. Aiškinti bei plėtoti teisę. Teisės aiškinimo funkciją teismas atlieka

kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės

17

normas. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas privalo vadovautis teisingumo,

sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę

teismo veiklą, kai būtina užpildyti teisinio reguliavimo spragas. LR CPK 3 str. numatyta

tiek įstatymo, tiek teisės analogijos taikymo galimybė. Teismas tik plėtoja, bet nekuria

teisės. Pagal Konstituciją, teisę kurti naujas teisės normas turi tik įstatymų leidžiamoji

valdžia ir neperžengiant kompetencijos ribų – įstatymų vykdomoji valdžia. Teismas

interpretuodamas teisės normas gali išplėsti arba susiaurinti teisės normos taikymo

ribas, tačiau tai nėra naujos teisės normos kūrimas, o tik esamos aiškinimas. Svarbų

vaidmenį šioje srityje atlieka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vienodą

teisės aiškinimą visoje teisminės valdžios sistemoje.

1.6. Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, sąvoka ir sistema

Civilinio proceso teisė sudaro savarankišką teisės šaką. Civilinio proceso teisė

kaip teisės šaka charakterizuojama tik jai būdingu teisinio reguliavimo dalyku ir teisinio

reguliavimo metodu.

Teisės teorijoje teisinio reguliavimo dalyku yra visuma panašių pagal savo

prigimtį visuomeninių santykių, kurie reguliuojami tam tikros teisės šakos normomis.

Teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą kas reguliuojama, ką veikia tam tikra

teisės šaka.

LR CPK 1 str. I dalyje numatyta, kad civilinio proceso kodeksas nustato

civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto,

restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios

teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio

teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos

Respublikoje nagrinėjimo tvarką.

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku laikomi jos normų

reguliuojami santykiai. Taigi, civilinio proceso teisės dalyku reikėtų laikyti patį civilinį

procesą, t.y teismo, teisme dalyvaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą,

nagrinėjant, sprendžiant civilines bylas, bei vykdant teismo sprendimus.

Jeigu tam tikros teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas atsako į

klausimą ką (kokius visuomeninius santykius) reguliuoja tam tikra teisės šaka, tai

teisinio reguliavimo metodas atsako į klausimą kaip (kokiomis teisinėmis priemonėmis,

būdais) įgyvendinamas teisinis reguliavimas.

18

Civilinio proceso teisės metodas – tai visuma būdų, priemonių skirtų reguliuoti

santykius, įeinančius į civilinio proceso teisės dalyką.

Teisės teorijoje išskiriami du teisinio reguliavimo metodai imperatyvusis

(subordinacinis) ir dispozityvusis (autonomijos). Imperatyvusis metodas daugiau

būdingas viešosios teisės šakoms, o dispozityvusis – privatinės teisės šakoms.

Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei,

vienareikšmiškai atsakyti sunku. Atsižvelgiant į tai, kad materialinės teisės normos

teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių konkrečiam veikimo būdui

pasirinkti, suteikia didelę veiksmų laisvę tai atitinkamai išlieka ir dalyvaujant

civiliniame procese. Taigi ir civiliniams procesiniams teisiniams santykiams yra

būdingas dispozityviškumas. Jis pasireiškia sekančiai: šalių lygybe, laisve naudotis savo

teisėmis, garantijų sistema, t.y. civilinio proceso teisė gina ne tik ieškovo, bet ir

atsakovo interesus. Pateiksiu keletą dispozityviškumo pasireiškimo konkrečiose teisės

normose pavyzdžių: atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį arba šalys turi teisę užbaigti

bylą taikos sutartimi, šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos

bylos teismingumą ir pan.

Civilinio proceso teisės metodo imperatyvumas pasireiškia sekančiai: procesinės

normos teismui, kaip valdžios institucijai suteikia pagrindinį vaidmenį, pagrindiniai

juridiniai faktai civiliniame procese yra valdingi teismo procesiniai veiksmai, civilinio

proceso teisė leidžia teismui kontroliuoti šalių veiksmus, civilinis procesas vyksta

griežtai įstatymu nustatyta teisingumo įgyvendinimo tvarka, t.y. civilinis procesas yra

griežtai reglamentuotas. Imperatyvių procesinių normų, kurios apibrėžia vienintelį ir

privalomą elgesio būdą, pavyzdžiais galėtų būti: teismo procesas LR vyksta valstybine

kalba, negali būti apklausiami kaip liudininkai dvasininkai apie aplinkybes, kurias jie

sužinojo tikinčiojo išpažinties metu, teismas sprendimą priima ir paskelbia LR vardu,

kasacine tvarka bylas nagrinėja LR Aukščiausiasis teismas.

Civilinio proceso teisėje esant dispozityvių ir imperatyvių teisės normų,

civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas taip pat yra mišrus: imperatyvus ir

dispozityvus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad civilinio proceso teisei būdingi ir

viešosios, ir privatinės teisės elementai.

Atsižvelgiant į civilinio proceso teisės reguliavimo dalyką, metodą bei

tikslus galima apibrėžti ir pačią civilinio proceso teisę.

19

Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, reguliuojančių

teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, teismui

nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Civilinio proceso teisė yra kodifikuota teisė. Jos pagrindinės normos yra

surinktos ir paskelbtos vieningame LR CPK. LR CPK yra padalytas į 7 dalis. Kiekviena

dalis yra skirstoma į skyrius, o šie į skirsnius. LR CPK galima išskirti dvi sistemos

dalis: bendrąją ir ypatingąją (specialiąją). Bendroji dalis (LR CPK vadinama –

bendrosiomis nuostatomis, t.y. nuo 1-175 str.) įtvirtina normas būdingas visam

civiliniam procesui: civilinio proceso principus, proceso dalyvių teisinį statusą, teismo

sudėtį, teismingumą, priskirtinumą, bylinėjimosi išlaidas, teismo nuobaudas,

procesinius terminus, ir kt.

Prie ypatingosios dalies (LR CPK 176-817 str.) priskiriamos normos,

reguliuojančios atitinkamas procesinių teisinių santykių rūšis, subjektų veiklą

konkrečiose civilinio proceso stadijose: civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas

teisminiam nagrinėjimui, teisminis nagrinėjimas, teismų sprendimų ir nutarčių

teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (apeliacija, kasacija), proceso atnaujinimas, atskirų

kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, ypatingoji teisena, vykdymo procesas ir

tarptautinis civilinis procesas.

Ir bendrosios, ir ypatingosios dalies normos gali būti grupuojamos į institutus:

ieškinio, įrodymų, teismo nuobaudų, bylinėjimosi išlaidų, atstovavimo, teismingumo,

priskirtinumo ir kt.

Civilinio proceso teisės sistemą galima apibrėžti kaip civilinio proceso teisės

normų ir institutų, reglamentuojančių teismo, šalių, bei kitų byloje dalyvaujančių

asmenų veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, visuma.

1.7. Civilinio proceso samprata ir stadijos

Didžioji dalis ginčų, kylančių iš civilinės apyvartos, yra sprendžiami

civilinio proceso tvarka. Yra išskiriamos dvi bendrosios kompetencijos teismų teisminės

veiklos rūšys: civilinis ir baudžiamasis procesai. Žodis “procesas” reiškia reiškinio ar

įvykio vyksmą, tam tikrą, nuoseklią, tolygią eigą, raidą.

Civilinis procesas yra teisinės veiklos rūšis, kurią reguliuoja civilinio proceso

teisė. Negalima tapatinti sąvokų „civilinis procesas“ ir „civilinio proceso teisė“. Taigi,

civilinis procesas – tai sistema bendrosios jurisdikcijos teismo ir kitų suinteresuotų

subjektų juridinių veiksmų, reguliuojamų civilinio proceso teisės normų ir atsirandančių

20

teismui nagrinėjant civilines bylas bei antstoliams vykdant teismo sprendimus. Toks

civilinio proceso supratimas civilinio proceso teisės doktrinoje vadinamas siauruoju.

Iš šio apibrėžimo galima išskirti tokius civilinio proceso požymius:

vienas iš civilinio proceso subjektų būtinai yra teismas;

teismo ir kitų proceso dalyvių veiksmai yra teisiniai civiliniai procesiniai

veiksmai;

civilinio proceso dalykas ir objektas yra civilinės bylos (nurodytos LR CPK 1

str.).

Civilinio proceso teisės doktrinoje galime rasti ir taip vadinamą plačiąją civilinio

proceso sampratą. Tokio supratimo šalininkai civiliniam procesui priskiria ne tik

teismo, bet ir kitų – neteisminių – institucijų ar asmenų veiklą įgyvendinant įstatymų

jiems patikėtas civilinės materialiosios subjektinės teisės apsaugos bei tinkamo

įgyvendinimo funkcijas (arbitražo, darbo ginčų komisijų, notarų veiklą ir kt.). Plačiosios

civilinio proceso sampratos šalininkai teigia, kad minėtų neteisminių institucijų

priskyrimo civiliniam procesui kriterijus yra jų veiklos pobūdis ir turinys. Tiek teismo,

tiek arbitražo, darbo ginčų komisijų ir kt. institucijų veikla nukreipta vienam bendram

tikslui – išspręsti ginčą dėl teisės bei apginti pažeistą ar ginčijamą teisę ir būtent tai

leidžia ne tik teismo, bet ir neteisminių institucijų veiklą priskirti civiliniam procesui.

Plačiosios civilinio proceso sampratos šalininkai taip pat nurodo, kad nors aptariamų

neteisminių institucijų veiklai sprendžiant ginčus bei ginant materialiąsias subjektines

teises yra būdinga kitokia specifinė procesinė forma (lyginant su teisminių institucijų

veikla), daugelis proceso principų ir institutų įtvirtintų teisės normose, reguliuojančiose

šių institucijų veiklą yra panašūs kaip ir siaurąja prasme suvokiamo civilinio proceso

reglamentavime.

Visas civilines bylas teismas nagrinėja nuosekliai, tam tikrais etapais. Visas civilinis

procesas yra suskirstytas į stadijas. Stadiją sudaro visuma procesinių veiksmų, kurių

tikslas - siekimas atitinkamo tai stadijai procesinio rezultato. Lietuvos civilinio proceso

doktrinoje dažniausiai išskiriamos tokios 7 stadijos:

1. Civilinės bylos iškėlimas. (ieškinio, pareiškimo ar prašymo padavimas

teismui, teisėjo veiksmai gavus minėtus dokumentus: gali išskirti arba

sujungti reikalavimus, atsisakyti priimti ieškinį, jei ieškinys neatitinka turinio

reikalavimų, nustato terminą trūkumams pašalinti, ieškinio priėmimo

klausimą teisėjas išsprendžia rezoliucija ir tai yra laikoma civilinės bylos

iškėlimu).

21

2. Pasiruošimas civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui. (iškėlus civilinę bylą

prasideda pasiruošimas teisminiam nagrinėjimui, teisėjas prireikus patikslina

šalių pareigą įrodinėti, nusiunčia atsakovui ieškinio nuorašus, nustato terminą

atsiliepimams pareikšti, atlieka kt. veiksmus, gavęs atsiliepimus, nustato,

kokiu būdu bus rengiamasi bylos teisminiam nagrinėjimui: paruošiamųjų

dokumentų būdu ar parengiamajame teismo posėdyje, manydamas, kad byla

parengta nagrinėti teisme, teisėjas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo

posėdyje.)

3. Teisminis nagrinėjimas. (tai pagrindinė civilinio proceso stadija, kurios

metu vyksta bylos nagrinėjimas iš esmės: vertinami ir tiriami įrodymai,

nustatomos reikšmingos bylai aplinkybės, ko pasekoje priimamas ir

paskelbiamas teismo sprendimas.)

4. Bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka. (peržiūrimas neįsiteisėjęs pirmosios

instancijos teismo sprendimas ar nutartis apeliacinės instancijos teisme,

pažymėtina, kad sprendimai įsiteisėja per 30 d., išimtis 40 d., o nutartys – per

7 d.).

5. Vykdymo procesas. (atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama

įgyvendinti teismo sprendimus, šiuos veiksmus atlieka antstolių kontoros.)

6. Bylų nagrinėjimas kasacine tvarka. (įsiteisėję teismo sprendimai ar

nutartys patikrinami teisės taikymo aspektu vieninteliame kasaciniame

teisme, t.y. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacinį skundą galima

paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo

dienos).

7. Proceso atnaujinimas. (civilinis procesas jau išnagrinėtose bylose gali būti

atnaujintas griežtai tik įstatymo numatytais atvejais. Atnaujinimo pagrindai

yra išvardyti CPK 366 str. Teismui nusprendus atnaujinti bylos nagrinėjimą,

teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias taisykles. Pakartotinis

prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas).

Kiekviena civilinė byla nepereina per visas 7 stadijas, todėl pirmosios 3 stadijos

yra laikomos pagrindinėmis (būtinomis), o kitos stadijos – yra fakultatyviosios.

Verta paminėti ir mažiau civilinio proceso teisės doktrinoje paplitusią nuomonę,

kad civilinį procesą sudaro 5 stadijos. Šios teorijos šalininkai teigia, kad pirmosios trys

stadijos, t.y civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir teisminis

nagrinėjimas yra tik etapai, sudarantys vieną stadiją – procesą pirmosios instancijos

22

teisme. Autoriai nurodo, kad tiek iškėlus civilinę bylą, tiek parengus ją nagrinėti teismo

posėdyje yra pasiekiami tik būtini tarpiniai procesiniai tikslai, tačiau teisminis

nagrinėjimas yra baigiamas ginčo išnagrinėjimu iš esmės, ir šis tikslas apima prieš tai

įvardytuosius, todėl jie neturėtų būti laikomi savarankiškais. Penkių civilinio proceso

stadijų šalininkai mano, kad tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame procesuose taip pat

galima išskirti bylos iškėlimo stadiją, todėl to padarymas tik proceso pirmosios

instancijos teisme atveju jiems atrodo nepagrįstas.

1.8. Civilinio proceso teisenos

Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos

materialiosios teisinės prigimties civilinėms byloms nagrinėti.

Civiliniame procese yra išskiriamos dvi teisenos: ginčo teisena (ieškininė

teisena) ir ypatingoji teisena. Iki 1999 m. gegužės 1 d. LR CPK numatė dar vieną

trečią teiseną – teiseną bylų, kylančių iš viešosios teisės normų reguliuojamų teisinių

santykių. Tačiau dabar šias bylas nagrinėja specializuoti teismai – administraciniai

teismai.

Ginčo teisenos tvarka yra nagrinėjama didžioji dalis teismams priskirtinų

civilinių bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos ir kitų teisinių santykių. Ginčo teisena

nagrinėjamos bylos, iškeltos pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl pažeistos teisės. Tai

bylos dėl santuokos nutraukimo, nuosavybės teisių gynimo, bylos dėl įvairių prievolinių

santykių. Šiai teisenai būdinga tai, kad ji pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų

interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti. Ši teisena dar vadinama pagrindine, nustatančia

pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specialiųjų taisyklių, kurios

laikomos ieškinio teisenos išimtimis, sistema. Reikia pažymėti, kad ginčo teisena

pamažu diferencijavosi. Atsirado sprendimo už akių institutas, leidžiantis ginčo teisenos

ribose greičiau išspręsti bylą, kai į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta

ieškovas arba atsakovas arba kai teismas negavo atsiliepimo į ieškinį. Taip pat LR CPK

numatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai. Bylos čia nagrinėjamos ta pačia

ginčo teisena tik su išimtimis, dažniausiai proceso operatyvumo tikslu. Prie minėtų

atskirų kategorijų bylų priskiriamos šeimos bylos, darbo bylos, bylos dėl daikto

valdymo pažeidimų, dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčai

dėl nedidelių sumų priteisimo.

Ypatingąja (dar vadinama apsauginė, ne ginčo, išimtinė, supaprastinta) teisena

dažniausiai nagrinėjamos bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės, pvz., bylos dėl prarastos

23

teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ir pan.

Tačiau neatsitiktinai buvo pavartotas žodis “dažniausiai”. Ginčo ir ypatingosios teisenos

atribojimo klausimas yra diskusinis ir labai senas. Bandant pagrįsti dviejų teisenų

skirtumus, civilinio proceso teisės teorijoje egzistuoja kelios teorijos – tikslų, dalyko ir

pozityvizmo.

Tikslų teorija yra grindžiama teisenoms keliamais skirtingais tikslais. Ginčo

teisenos tikslas – pašalinti subjektinės materialinės teisės pažeidimą, o ypatingosios –

užtikrinti tam tikrų materialinės teisės normų tinkamą įforminimą, siekiant išvengti

subjektinės materialinės teisės pažeidimo.

Dalyko teorija buvo paremtas iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs LR CPK. Dalyko

teorija ginčo teiseną nuo ypatingosios atriboja ginčo dėl teisės buvimu arba nebuvimu.

Analizuojant ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas, matyti, kad kai kurių

bylų prigimtis yra būtent ginče dėl teisės, pvz., skundai dėl notarų ar anstolių veiksmų,

dėl civilinės metrikacijos įstaigų įrašų neteisingumo nustatymo ir pan. Remiantis tik

vienu – ginčo buvimo ar nebuvimo kriterijumi, atriboti vieną teiseną nuo kitos yra

sunku. LR CPK 443 str. 7 d. nurodoma, kad ypatingosios teisenos skyriuje nurodytas

bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu

kyla ginčas dėl teisės.

Pozityvizmo teorijoje nėra keliamas uždavinys apibūdinti ypatingosios teisenos

esmę, kadangi nustatant bylos nagrinėjimo tvarką vienintelis kriterijus yra tikslingumas,

o taip pat įstatymo leidėjo valia. Dabartiniame LR CPK kaip tik ir remiamasi šia teorija.

LR CPK 442 str. numato keturiolika kategorijų bylų, kurios nagrinėjamos ypatingąja

teisena.

1.9. Civilinio proceso mokyklos ir jų formuluojamos pagrindinės idėjos

Istoriškai yra susiformavusios dvi civilinio proceso mokyklos: liberalioji ir

socialinė civilinio proceso mokykla. Dabartinio LR CPK pagrindas yra socialinė

civilinio proceso mokykla.

Liberalioji civilinio proceso mokykla atsirado kartu su liberalizmo filosofija,

kurios pagrindinės vertybės laisvė, lygybė, nuosavybė ir įstatymas. Šios filosofijos

veikiami XIX a. atsirado pirmieji nauji CP kodeksai: 1806 m. Prancūzijos CPK, 1877

m. Vokietijos CPK, 1864 m. Rusijos Civilinės teisenos įstatymas (1918-1940 galiojęs ir

Lietuvoje).

24

Liberaliojoje mokykloje šalys yra proceso šeimininkės, pagrindiniai principai

yra rungimasis ir dispozityvumas, teismas yra gana pasyvus, pačios šalys renka ir

pateikia įrodymus, įteikia procesinius dokumentus, įrodinėja nagrinėjimo metu savo

tiesą. Teismo funkcija – nuspręsti, kas yra teisus pagal šalių pateiktą medžiagą, pagal

įvykusį rungimąsi, išsakytus argumentus, prižiūrėti, kad rungdamosios šalys laikytųsi

proceso taisyklių ir to viso pasekoje priimti sprendimą. Pagrindinis liberaliosios

mokyklos šalininkas vokietis A.Wachas.

Liberaliojoje mokykloje civilinio proceso tikslas yra nustatyti formaliąją tiesą.

Kadangi teisėjas šioje mokykloje yra pasyvus, formalioji tiesa yra tai, ką pateikia šalys,

t.y. teisi ta šalis, kuri savo tiesą argumentuoja, pateikia svarius įrodymus, nors

objektyviai, gyvenime ji ir nėra teisi. Taigi toks sprendimas formaliai yra laikomas

teisingu.

Socialioji civilinio proceso mokykla atsirado kaip atsvara liberaliajai. 1895 m.

priimamas Austrijos CPK, kurio pagrindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija.

Šios teorijos pagrindinis šalininkas – austras F. Kleinas. Ši mokykla remiasi aktyvaus

teismo idėja ir proceso koncentruotumo principu, tačiau daug ką perėmė ir iš

liberaliosios mokyklos: rungimosi, dispozityvumo, viešumo, žodiškumo principai.

Socialioji mokykla daug dėmesio skiria proceso pagreitinimui, bylos vilkinimo

prevencijai, aktyviam šalių ir teismo bendradarbiavimui, proceso ekonomiškumui,

viešojo intereso gynimui.

25

2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI

2.1. Civilinio proceso teisės šaltinių samprata ir sistema

Civilinio proceso teisei, kaip ir kitoms teisės šakoms, yra būdingas ne tik

savarankiškas teisinio reguliavimo dalykas, metodas, bet taip pat ir specifinis teisės

šaltinių rinkinys.

Terminas „teisės šaltinis“ teisės teorijoje suprantamas keliomis prasmėmis:

materialiąja, idėjine ir formaliąja.

Materialiąja prasme civilinio proceso teisės šaltiniai apibrėžiami kaip tam tikri

visuomenės socialiniai, ekonominiai, politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos

teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos,

valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, valstybės institucijų teisės kūrybos veikla,

visuomeniniai papročiai ir pan.

Idėjine prasme teisės šaltiniu gali būti suprantama teisinė sąmonė skirtinguose

jos lygmenyse. Nekelia abejonių tai, kad valstybėje ir visuomenėje vyraujanti

koncepcija (pavyzdžiui, teisinės valstybės ir pilietinės visuomenės) daugeliu atvejų

įtakoja teisėkūros institucijų poziciją. Visiškai teisus V.M.Baranovas teigdamas, kad

valstybėje vyraujanti teisinė ideologija, pagrindinės nacionalinės idėjos – pagrindinis

teisės formavimo šaltinis.

Formaliąja prasme teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo forma:

įstatymas, poįstatyminis teisės aktas ir pan.

Teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu R. Davido nuomone yra klasifikuojami į :

1) bendruosius teisės principus; 2) rašytinę (statutinę) teisę; 3) tarptautinę teisę; 4)

papročius; 5) teismo precedentus (teismų praktiką); 6) teisės doktriną.

Teisės šaltiniai doktrinoje klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Pateiksime tik

keletą dažniausiai civilinio proceso vadovėlių autorių pateikiamų klasifikacijų.

Pagal tai, ar teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar yra teisės

aiškinimo rezultatas, teisės šaltiniai skirstomi į tiesioginius (pirminius) (bendrieji teisės

principai, įstatymai, kiti teisės aktai, tarptautinės teisės aktai, teisiniai papročiai ir pan.)

ir netiesioginius (antrinius) (teismų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo

ir svarstymo medžiaga). Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai,

kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės, o netiesioginiai teisės šaltiniai yra

teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas.

26

Pagal teisinio akto, kuriame yra įtvirtintos teisės normos, juridinę galią teisės

šaltiniai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai toliau klasifikuojami

į LR Konstituciją, LR konstitucinius įstatymus, programinius įstatymus, kodifikuotus

įstatymus bei paprastuosius (ordinarinius) įstatymus.

Bendrieji teisės principai yra įtvirtinti Konstitucijoje: teisingumo,

lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymui grįžtamąją galią ir pan.

Tai labai svarbus civilinio proceso teisės šaltinis, kuriuo dažnai vadovaujamasi teismų

praktikoje (apie teisės principus plačiau bus kalbama „Civilinio proceso teisės principų“

temoje).

Kalbant apie rašytinę (statutinę) teisę, pagrindiniu civilinio proceso teisės kaip ir

bet kurios kitos teisės šakos šaltiniu yra laikoma 1992 m. LR Konstitucija. Konstitucijos

straipsniuose įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų, tarp jų ir civilinio proceso teisės,

principai. Visi civilinio proceso teisės klausimais priimami įstatymai ir poįstatyminiai

aktai negali prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

Svarbiausią reikšmę civilinio proceso teisei turi šios LR Konstitucijos straipsnių

nuostatos:

5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas: „Valstybės valdžią

Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė,

Teismas.“;

6 straipsnyje nustatyta Konstitucijos tiesioginio taikymo galimybė:

„Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo

teises gali ginti remdamasis Konstitucija“;

7 straipsnyje nustatyta pagrindinė teisės aktų galiojimo taisyklė:

„Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja

tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo

atsakomybės“;

29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas: „ Įstatymui, teismui

ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties,

rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų

ar pažiūrų pagrindu“;

30 straipsnyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir

universalumo principas: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“;

27

31 straipsnyje numatyta svarbi įrodinėjimo procesui taisyklė, kad

„draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar

artimus giminaičius“;

106 straipsnyje numatyta teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

LR įstatymų, kitų Seimo priimtų aktų, LR prezidento aktų, LR

Vyriausybės aktų atitikimo LR Konstitucijai ir įstatymams;

110 straipsnyje nurodyti teisėjo veiksmai, kai jam kyla abejonė dėl

atitinkamo teisės akto atitikimo LR Konstitucijai: „Teisėjas negali

taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra

pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti

taikomas konkrčioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo

šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas

spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją“;

109 straipsnyje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumo, teisingumo

vykdymo išimtinės teisės suteikimo teismui ir kiti principai:

„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir

teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai,

nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus

Lietuvos Respublikos vardu“;

111 straipsnyje yra nustatyta Lietuvos teismų sistema: „Lietuvos

Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos

apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Administracinių,

darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti

įsteigti specializuoti teismai. (...)“;

114 straipsnyje yra nustatytos teisėjų nepriklausomumo garantijos:

“Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų

pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar

piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia

įstatymo numatytą atsakomybę. Teisėjas negali būti patrauktas

baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo

laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento

sutikimo“;

117 straipsnyje yra įtvirtinti proceso viešumo ir valstybinės kalbos

principai: „ Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo

28

posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo

slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti

valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Teismo procesas Lietuvos

Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems

lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose

veiksmuose per vertėją“;

122 straipsnyje nurodyta, kad „Savivaldybių tarybos dėl jų teisių

pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą”;

124 straipsnyje nurodyta, kad „ Savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų

organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir

organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme“ ir t.t.

Pagrindinis kodifikuotas civilinio proceso teisės šaltinis yra LR CPK, kuris buvo

priimtas 2002 m. vasario 28 d., o įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Po įsigaliojimo

automatiškai neteko galios prieš tai galiojęs 1964 m. LR CPK. Šis kodeksas buvo

priimtas 1964 m. liepos 7 d., įsigaliojo nuo 1965 m. sausio 1 d. ir iš esmės buvo

paremtas socialistinės teisės tradicija. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1964 m.

LR CPK buvo ne kartą keičiamas ir pildomas. Esminiai pakeitimai buvo padaryti 1994

m., 1996 m., 1998 m. ir 2001 m.

Galiojantis LR CPK nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės,

konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių

santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei

vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir

vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką (LR CPK 1 straipsnio I dalis).

LR CPK nuostatose atsispindi socialiojo civilinio proceso mokyklos idėjos,

kurios yra būdingos didžiajai daugumai kontinentinės Europos valstybių civilinio

proceso teisei. Nemažai nuostatų kuriant LR CPK buvo perimta iš Austrijos ir

Vokietijos civilinio proceso kodeksų. LR CPK rengimo darbo grupės vadovas

V.Valančius teigė, kad rengiant LR CPK buvo akceptuota pažangi Vakarų teisės

tradicija, orientuotasi į Europos kontinentinės teisės idėjas propaguojančias valstybes

kartu išlaikant ir nacionalinį savitumą.

LR CPK susideda iš septynių dalių. Pirmoji dalis (1-175 str.) yra skirta

bendrosioms nuostatoms (principai, priskirtinumas, teismingumas, proceso dalyviai,

bylinėjimosi išlaidos, procesiniai dokumentai ir pan.), antrosios dalies normos (176-300

str.) reglamentuoja procesą pirmosios instancijos teisme (įrodinėjimo procesą,

29

pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui stadiją, teisminio nagrinėjimo stadiją),

trečiosios dalies normos (301-374 str.) reglamentuoja teismo sprendimų ir nutarčių

teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas bei proceso atnaujinimą (bylų procesas

apeliacinės instancijos teisme, bylų procesas kasacinės instancijos teisme bei proceso

atnaujinimas), ketvirtoji dalis (375-441 str.) yra skirta atskirų kategorijų bylų

nagrinėjimo ypatumams (šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai, darbo bylų nagrinėjimo

ypatumai, bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo ypatumai, sumarinio proceso

formos: dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo bei ginčai dėl

nedidelių sumų priteisimo), penktosios dalies normos (442-582 str.) reglamentuoja bylų

nagrinėjimo ypatingąja teisena ypatumus, šeštosios dalies normos (583-779 str.) yra

skirtos teismo sprendimų ir nutarčių vykdymo procesui reglamentuoti, septintosios

dalies normos (780-818 str.) reglamentuoja tarptautinį civilinį procesą.

Nemažai civilinio proceso teisės normų galima rasti materialinės teisės šakų

kodeksuose, pvz., darbo kodekse, civiliniame kodekse, ir kituose įstatymuose, pvz., LR

įmonių bankroto įstatymas, LR įmonių restruktūrizavimo įstatymas, LR teismų

įstatymas, LR nacionalinės teismų administracijos įstatymas, LR valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, LR prokuratūros įstatymas, LR advokatūros

įstatymas, LR antstolių įstatymas, LR notariato įstatymas, LR komercinio arbitražo

įstatymas, LR turto arešto aktų registro įstatymas ir kiti.

Kadangi civilinio proceso teisės normų randame ne tik LR CPK, bet ir kituose

įstatymuose, kartais teismų praktikoje susiduriama su LR CPK ir atitinkamo įstatymo

normų kolizijomis. LR CPK 1 str. II dalyje yra suformuluota svarbi taisyklė, kad jeigu

yra prieštaravimų tarp LR CPK ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas

vadovaujasi LR CPK normomis, išskyrus atvejus, kai LR CPK suteikia pirmenybę kitų

įstatymų normoms (pavyzdžiui, LR CPK 57 str. III dalyje nurodoma, kad advokato arba

advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu

sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Tuo atveju, kai yra teikiama valstybės garantuojama

teisinė pagalba, advokato teises ir pareigas bei jų mastą patvirtina Valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nurodyti dokumentai).

Civilinio proceso teisės šaltiniais laikomi ir poįstatyminiai aktai, iš kurių

svarbiausi be abejo yra Vyriausybės nutarimai. Šiuose teisės aktuose galima rasti kai

kurias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, ginčų priskyrimą teismams,

kreipimosi į teismą terminus, išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką

reglamentuojančias nuostatas. Vyriausybės nutarimų pavyzdžiais galėtų būti: LR

30

Vyriausybės nutarimas “Dėl teismo anstolių institucinės reformos metmenų

patvirtinimo”, “Dėl asmenų turto ir pajamų lygių valstybės garantuojamai teisinei

pagalbai gauti ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų maksimalaus

dydžio nustaymo”, „Dėl turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“ ir kt.

Civilinio proceso teisės normų galime rasti ir žinybiniuose teisės aktuose:

ministerijų, departamentų instrukcijose, taisyklėse ir pan. Pavyzdžiui, Teisingumo

ministro įsakymu patvirtintos „Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių

ir jų išmokėjimo tvarka“, „Pažymos formos, naudojamos įteikiant procesinius

dokumentus“, „Sprendimų vykdymo instrukcija“, „Civilinėse bylose dėl teismo

įsakymo išdavimo naudojamos procesinių dokumentų formos“ ir kt.

Poįstatyminių aktų reikšmės civilinio proceso reguliavimui nereikėtų

sureikšminti. Civilinio proceso doktrijoje įgaliojimų savo aktais reguliuoti civilinio

proceso klausimus suteikimas Vyriausybei ar juo labiau atskiroms žinyboms vertinamas

skeptiškai. LR Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą nurodė, kad

Konstitucijoje nenumatyta perduoti įstatymų leidybos, todėl Vyriausybė turi teisę

priimti tik įstatymų lydimuosius aktus, negalinčius pakeisti įstatymo ir sukurti naujų

bendrojo pobūdžio teisės normų, kurios galia konkuruotų su įstatymo normomis.

Vyriausybės nutarimas yra tik įstatymo normų taikymo aktas. Taigi, teismas

Vyriausybės nutarimus ir kitus poįstatyminius aktus turi taikyti labai apdairiai. Kilus

abejonei dėl Vyriausybės nutarimo sutikimo su Konstitucija ar kitais įstatymais, teismas

turi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar tas teisės aktas atitinka

Konstituciją ar įstatymus, o dėl poįstatyminių aktų, kurių kontrolė nepriklauso

Konstituciniam Teismui – į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LR CPK 3 str.

III ir IV dalys).

Svarbus civilinio proceso teisės šaltinis yra tarptautinė teisė. LR tarptautinių

sutarčių įstatymo 1 str. I dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis

– tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro

Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis,

nesvarbu koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje

susiję dokumentai. LR Konstitucijos 138 str. III dalyje numatyta, kad tarptautinės

sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos

Respublikos teisinės sistemos dalis. LR tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. II dalis

numato, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato

kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios

31

sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos

Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tarptautinės teisės pirmumo, palyginti su

nacionaline teise principas įtvirtintas ir LR CPK 1 str. III dalyje, kur teigiama, kad jeigu

Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos,

kurias numato LR CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos

Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

Svarbiausios civiliniam procesui tarptautinės dvišalės, daugiašalės sutartys bei

konvencijos, kurias sudarė Lietuvos Respublika ir ratifikavo Lietuvos Respublikos

Seimas:

Lietuvos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos

ir komercinėse bylose su Azerbaidžano Respublika, Armėnijos Respublika,

Baltarusijos Respublika, Kazachstano Respublika, Kinijos Liaudies Respublika,

Lenkijos Respublika, Moldovos Respublika, Rusijos Federacija, Turkijos

Respublika, Ukrainos Respublika, Uzbekistano Respublika.

Lietuvos trišalė teisinės pagalbos sutartis su Estijos Respublika ir Latvijos

Respublika.

1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencija.

1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencija dėl civilinio proceso.

1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija

(CMR).

1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir

vykdymo.

1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų

legalizavimo panaikinimo.

1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų

civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje.

1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę.

1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose

paėmimo užsienyje.

1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo

pareigomis, pripažinimo ir vykdymo.

1977 m. sausio 27 d. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo.

32

1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių

aspektų.

1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą.

1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo

tarptautinio įvaikinimo srityje ir kt.

2004 m. gegužės 4 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, svarbiu kiekvienos teisės

šakos, o tarp jų ir civilinio proceso teisės, šaltiniu tapo Europos Sąjungos teisė, kuri yra

viršesnė už nacionalinę teisę ir galioja visose valstybėse narėse.

Europos Sąjungos teisę sudaro pirminės ir antrinės (išvestinės) teisės aktai. Europos

Sąjungos pirminės teisės aktai gali būti apibūdinti kaip visi Bendrijai skirti dokumentai,

kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų

ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Pirminės teisės aktams yra priskiriamos

Europos Bendrijos steigiamosios sutartys, dokumentai keitę steigiamąsias sutartis,

įvairūs stojimo aktai ir sutartys, protokolai ir kitokie sutarčių priedai, konvencijos ir kiti

susitarimai, sudaryti tarp valstybių narių.

Europos Sąjungos antrinės (išvestinės) teisės aktai yra Bendrijos normų, priimtų

pagal steigiamąsias sutartis, visuma. Antrinės (išvestinės) teisės aktais laikomi

reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir išvados.

Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose

valstybėse narėse. Reglamentams yra nereikalinga jokia nacionalinė

priemonė, tiesiogiai bandanti inkorporuoti juos į valstybės narės teisinę

sistemą. Civilinio proceso teisei yra svarbūs šie pagrindiniai reglamentai:

1. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei

vykdymo užtikrinimo (EB) Nr.44/2001 (dar vadinamas - Briuselis I).

2. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų

sutuoktinių vaikams, pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr.1347/2000

(dar vadinamas – Briuselis II) (šį reglamentą nuo 2005 m. gegužės 1

d. pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB)

Nr.2201/2003).

3. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl nemokumo

(bankroto) bylų (EB) Nr.1346/2000 ir kt.

33

Direktyvos – privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos

skirtos, siekiant jose keliamų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekama

teisė pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus. Civilinio

proceso teisei yra svarbi, pavyzdžiui, 2003 m. sausio 27 d. Tarybos

direktyva dėl sąlygų kreiptis į teismą tarptautiniuose ginčuose, nustatant

minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles,

pagerinimo Nr.2003/8/EB.

Sprendimai visa apimtimi yra privalomi tik tiems, kam jie

skirti, todėl yra laikomi daugiau individualiomis priemonėmis. Civilinio

proceso teisei yra svarbus, pavyzdžiui, 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos

sprendimas dėl Europos teisminio bendradarbiavimo tinklo civilinėse ir

komercinėse bylose sukūrimo Nr.2001/470 EB.

Rekomendacijos bei išvados – tai neturintys privalomosios

galios Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis išreiškiama Europos

Sąjungos kompetetingų institucijų nuomonė, siūlomas tam tikras elgesio

modelis ir pan.

Dėl teisinio papročio priskyrimo civilinio proceso teisės šaltiniams doktrinoje

egzistuoja dvi priešingos nuomonės. A.Driukas ir V.Valančius vadovėlyje teigia, kad

papročiai gali būti svarbūs ne tik civilinio proceso teisės nacionaliniu lygmeniu, bet ir

kalbant apie tiesioginį santykio, turinčio tarptautinį elementą, reguliavimą. Tuo tarpu

V.Mikelėnas mano priešingai, teigdamas, kad civilinio proceso teisės specifika lemia

tai, kad papročiai nėra pripažįstami šios teisės šaltiniu. Šitaip yra todėl, kad civilinių

bylų nagrinėjimo ir sprendimo tvarką detaliai reglamentuoja teisės normos, yra

pripažįstami tik teisiniai civiliniai procesiniai, o ne faktiniai civiliniai procesiniai

santykiai. Pritardami pastarajai nuomonei, galėtume pridurti, kad teisinių papročių

taikymas yra daugiau būdingas privatinės teisės šakoms (civilinei, šeimos ir kt.). Nei LR

CPK, nei kiti civilinio proceso teisės šaltiniai neduoda jokios nuorodos į teisinius

papročius.

Antriniu civilinio proceso šaltiniu laikytina teisės doktrina, kuri turi įtakos

teismų praktikai, įstatymų leidybai, t.y., įvairūs moksliniai straipsniai, monografijos,

įstatymų komentarai ir kt. Teisės doktrinos reikšmė nuolat didėja, teismai savo

priimamuose procesiniuose dokumentuose vis dažniau remiasi procesualistų

mokslininkų darbais. D.Mikelėnienė ir V.Mikelėnas savo monografijoje nurodo, kad

teisės doktrina šiuolaikinei teisei yra svarbi dėl kelių priežasčių: 1) pateikia sisteminę ir

34

racionalią galiojančios teisės analizę, 2) mokslininkai teisininkai yra bene labiausiai

nepriklausomi, tai leidžia jiems pateikti nešališką teisės interpretaciją, kuria remdamasis

teismas gali sustiprinti sprendimo nešališkumą, objektyvumą, 3) teisės doktrina dažnai

neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize, kartu analizuoja ir nacionalinių teismų

praktiką, užsienio valstybių teisę, teisės doktriną bei teismų praktiką, 4) formuoja teisės

aiškinimo, teisinės argumentacijos taisykles, pateikia teisinių sąvokų definicijas, aiškina

teisės principų turinį ir pan. 5) teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, o tai daro

įtaką teisės aiškinimo bei teismų praktikos stabilumui.

Teismų praktika (teisminis precedentas) Lietuvoje, kaip ir kitose kontinentinės

teisės valstybėse, taip pat laikytina antriniu (netiesioginiu) civilinio proceso teisės

šaltiniu.

Teisminiu precedentu (lot. precedens – einantis priekyje) laikomas konkrečios

bylos teismo sprendime pateiktas teisės išaiškinimas, kuris vėliau taikomas sprendžiant

analogiškas bylas. Teismo sprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam

tikru tos teisės normos priedu, jos dalimi. Tačiau teismo precedentą reikia taikyti

atsargiai, nes jeigu anksčiau nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės

iš esmės skiriasi, precedentu negalima remtis. Teismo precedentas tampa autoritetu ne

tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo

precedentas turi dvejopą poveikį: vertikalusis poveikis reiškia, kad teismo precedentas

yra privalomas žemesniesiems teismams; horizontalusis poveikis reiškia, kad teismo

precedentas privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui.

Vienodą teismų praktiką taikant įstatymus Lietuvoje formuoja Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas. LR teismų įstatymo 23 str. numatyta, kad teismai atsižvelgia į

Aukščiausiojo Teismo biuletenyje “Teismų praktika” paskelbtose kasacine tvarka

priimtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Tačiau į

šiuos išaiškinimus privalu atsižvelgti tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę,

kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. LR

CPK 4 str. taip pat nurodyta, kad teismai, aiškindami teisę, atsižvelgia į Teismų

įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius

teisės taikymo išaiškinimus. LR CPK 346 str. 2 dalies 2 punktas kaip vieną iš pagrindų

peržiūrėti bylą kasacine tvarka numato žemesnės instancijos teismo nukrypimą nuo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Civilinio proceso teisės šaltiniai yra Konstitucinio teismo sprendimai ir

nutarimai. Pagal Konstitucijos 107 str. atitinkami teisės aktai negali būti taikomi nuo tos

35

dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas dėl atitinkamo akto

(ar jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai. Toks sprendimas yra teisės šaltinis, nes jis

panaikina kito teisės šaltinio galiojimą.

2.2. Civilinio proceso teisės normos ir jų klasifikavimas

Kaip ir kiekviena teisės šaka civilinio proceso teisė susideda iš teisės normų.

Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (dažniausiai – valstybės) suformuluota ar

sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio

dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir

valstybės prievarta.

Civilinio proceso teisės normos doktrinoje yra klasifikuojamos pagal įvairius

kriterijus:

I. Pagal normų privalomumo laipsnį:

1. imperatyvios normos (Visi dalyvaujantys byloje asmenys į teismą kreipiasi ir

savo parodymus duoda stovėdami).

2. dispozityvios normos (Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, šalys turi

teisę apskųsti teismo sprendimą).

II. Pagal paskirtį:

1. Definicinės normos (nurodo svarbiausias civilinio proceso sąvokas, pvz.,

įrodymų sąvoka).

2. Reguliacinės normos (sudaro civilinio proceso teisės normų pagrindą,

reguliuoja santykius, kylančius civiliniame procese, pvz., atsakovas turi teisę pareikšti

ieškovui priešieškinį ir nurodoma visa priešieškinio pareiškimo tvarka).

3. Organizacinės normos (suformuluoti organizaciniai procesinės veiklos

klausimai, nurodomas procesinių dokumentų turinys, pvz., normos reguliuojančios

teismo posėdžio pravedimo tvarką, normos nurodančios ieškinio turinį ir pan.)

4. Apsauginės normos (jų tikslas – užtikrinti civilinių procesinių teisės normų

tinkamą įgyvendinimą).

III. Pagal taikymo sritį:

1. Bendrosios (taikomos visoms teisenoms ir visoms proceso stadijoms, pvz.,

civilinio proceso principai).

2. Specialiąsias (taikomas tik vienai teisenai arba proceso stadijai, pvz., normos

reglamentuojančios pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui teisme).

36

3. Išimtinės (nurodo bendros taisyklės išimtį, pvz., ieškiniai dėl nuosavybės

teisių į žemę teismingi turto buvimo vietos teismui).

IV.Pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas:

1. Įgaliojamąsias, t.y. suteikia tam tikras teises, galimybę atlikti tam tikrus

veiksmus (šalys turi teisę bylą baigti taikos sutartimi).

2. Įpareigojamąsias, t.y. nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus

(dalyvaujantys byloje asmenys privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą).

3. Draudžiamąsias, t.y. išreiškiančias tam tikrą draudimą (teisėjai neturi teisės

pagarsinti nuomonių, pareikštų, besitariant pasitarimo kambaryje).

V. Pagal vidinę konstrukciją:

1. dviejų elementų struktūros norma, t.y. norma turi tik hipotezę ir dispoziciją

(Jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta bylose dėl alimentų išieškojimo ir …teismas

arba teisėjas privalo paskelbti atsakovo paiešką per policiją).

2. trijų elementų struktūros norma, t.y. norma turi hipotezę, dispoziciją ir

sankciją (už neatvykimą teismui šaukiant ar už atsisakymą duoti išvadą dėl priežasčių,

kurias teismas pripažino nesvarbiomis, ekspertui gali būti skiriama iki 1000 litų bauda

ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas).

2.3. Civilinio proceso teisės normų galiojimas

2.3.1. Civilinio proceso teisės normų galiojimas laiko atžvilgiu. Vienas

pagrindinių teisės principų yra tai, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Įstatymas

taikomas tik tiems santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus. LR CPK 3 str. 8 dalyje

nurodoma, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų

procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius

civilinio proceso įstatymus. Tačiau kaip ir kiekviena taisyklė, taip ir ši taisyklė gali

turėti išimčių, t.y. galimi reti atvejai, kai pačiame teisės normų akte nurodoma, kad jis

taikomas ir santykiams, kurie atsirado prieš jam įsigaliojant.

LR Konstitucijos 7 str. antrojoje dalyje nurodoma, kad galioja tik paskelbti

įstatymai. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką Lietuvoje

reglamentuoja 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir

kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“.

Kalbant apie civilinio proceso teisės normų galiojimą laike, būtina atkreipti

dėmesį į tai, kad civiliniams procesiniams teisiniams santykiams yra būdingas

tęstinumas, pavyzdžiui, rengiantis bylos teisminiam nagrinėjimui galiojo vieni

37

įstatymai, o vėlesnėse stadijose – jau kiti. Tam, kad būtų aišku, kokią civilinio proceso

teisės normą taikyti, įstatymų leidėjas paprastai nustato pereinamąjį laikotarpį, o naujo

įstatymo taikymo tvarką aptaria specialiame patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo

įstatyme. Taip buvo padaryta ir priimant naująjį 2002 m. LR CPK.

2.3.2. Civilinio proceso teisės normų galiojimas teritorijoje. Civilinio proceso

teisės normų galiojimo teritorija siejama su Lietuvos Respublikos valstybės sienomis.

Civilinių bylų nagrinėjimo tvarką nustato bylos nagrinėjimo vietos įstatymas (lex fori).

Ši taisyklė taikoma tarptautinėje praktikoje, ji atsispindi ir LR CPK normose,

reglamentuojančiose tarptautinį civilinį procesą, pavyzdžiui, LR CPK 802 str. 1 dalyje

nurodoma, kad užsienio valstybės teismo ar kitos institucijos prašymą suteikti teisinę

pagalbą vykdo Lietuvos Respublikos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos

teise, arba LR CPK 773 str. 2 dalyje nurodoma, kad užsienio teismų ir arbitražų

sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi bendra tvarka. Tačiau ir aptartoji taisyklė

gali turėti išimčių, tai yra galimi reti atvejai, kai ir civilinio proceso teisei yra būdingas

eksteritorialumas. LR CPK 802 str. nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teismas,

kuriam yra perduotas teisinės pagalbos prašymas, prašymą teikiančio užsienio valstybės

teismo ar kitos institucijos iniciatyva gali taikyti kitas taisykles negu numato Lietuvos

Respublikos įstatymai, jeigu jų nedraudžia Lietuvos Respublikos teisė arba jos

neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

2.3.3. Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims. Civilinio proceso

teisės normų galiojimas asmenims nustatomas pagal du principus – pilietybės arba

gyvenamosios (verslo) vietos. Pagal pilietybės principą teismui yra teismingos visos

bylos, jei bent viena iš bylos šalių yra teismo vietos valstybės pilietis ar juridinis asmuo,

išskyrus bylas dėl turto esančio užsienio valstybėje, o pagal gyvenamosios (verslo)

vietos principą – teismui teismingos visų asmenų, turinčių gyvenamąją ar verslo vietą

teismo vietos valstybėje, bylos. Analizuojant LR CPK nuostatas, randame abiejų aptartų

principų taikymo apraiškų, pavyzdžiui, pilietybės principas įtvirtintas LR CPK 784,

785, 789 str., o gyvenamosios (verslo) vietos principas – LR CPK 787, 793 str.

Kai kuriems asmenims civilinio proceso teisės normos netaikomos, pavyzdžiui,

LR CPK 790 str. 1 d. nurodyta, kad atsakovais Lietuvos Respublikos teismuose negali

būti asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, bei jų šeimos nariai (civilinio

proceso doktrinoje tai vadinama diplomatinio imuniteto doktrina). Nors LR CPK ir

neįtvirtinta, civilinio proceso teisės doktrinoje ir tarptautinėje praktikoje egzistuoja taip

vadinama suverenaus imuniteto doktrina, teigianti, kad draudžiama pareikšti ieškinį

38

užsienio valstybei be jos institucijų sutikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

pasisakęs, kad suverenaus imuniteto doktrina Lietuvoje netaikoma privatinių teisinių

santykių srityje, tačiau valstybei imunitetas taikomas viešosios teisės srityje.

2.4. Įstatymo ir teisės analogija civiliniame procese

Įstatymo analogija taikoma tais atvejais, kai nėra teisės normos, reguliuojančios

nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma reguliuojanti į jį panašius

santykius. LR CPK 3 str. 5 dalis nurodo, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio

materialinį ar procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius

santykius. Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių

išimtis numatančios, teisės normos.

Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės

normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalima taikyti įstatymo analogijos. LR

CPK 3 str. nurodoma, kad jei nėra panašaus įstatymo, teismas vadovaujasi bendraisiais

teisės principais. Iš bendrųjų teisės principų galėtume paminėti: teisėtumo, įstatymo

negaliojimo atgal, įstatymo viršenybės, visų piliečių lygybės įstatymui ir kt.

3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

3.1. Civilinio proceso teisės principų samprata, reikšmė ir sistema

Bet kurios teisinės sistemos, teisės šakos, o taip pat ir bet kurio teisės normų

akto pagrindą sudaro atitinkama pagrindinė vadovaujanti idėja ar idėjų visuma. Šios

idėjos jurisprudencijoje paprastai vadinamos teisės principais. Teisės principų reikšmę

romėnų teisėje išreiškia ši sentencija: „Principium est potissima pars cuinque rei“

(„Principas yra visa ko svarbiausioji dalis“). Lotyniškai principium yra pradžia,

pagrindas, išeitinė pozicija.

Prof. A.Vaišvila nurodo, kad teisės principai – tai svarbiausi teisės esmės

konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios

nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad

įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.

Civilinio proceso teisės principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos

atitinkamose teisės normose, suformuluotos teismų praktikos ar teisės doktrinos, kurios

išreiškia civilinio proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros pagrindas. Principai

įtakoja visus civilinio proceso teisės institutus, ko pasekoje sukuriamas toks civilinis

39

proceso modelis, kurį įgyvendinant priimami teisėti ir pagrįsti teismo sprendimai bei

užtikrinamas realus jų įvykdymas.

Civilinio proceso principai turi tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę. Civilinio

proceso teisės doktrinoje yra išskiriamos penkios civilinio proceso teisės principų

funkcijų grupės:

1. Civilinio proceso principai yra labai svarbūs įstatymų leidybai, nes jie

atlieka reglamentavimo funkciją. Kurdamas civilinius procesinius teisinius santykius

reglamentuojančias teisės normas įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į LR CPK ir kituose

įstatymuose apibrėžtus civilinio proceso teisės principus.

2. Civilinio proceso teisės principai atlieka interpretavimo funkciją, t.y.

aiškinant civilinio proceso teisės normas visuomet reikia atsižvelgti į pamatinių idėjų

(civilinio proceso teisės principų) turinį. Teisės normų aiškinimas nesiejant jų su

principais gali sąlygoti neteisingą jų suvokimą ir netinkamą taikymą.

3. Principai taip pat atlieka ir teisės spragų užpildymo funkciją. LR CPK

3 str. 6 dalyje teigiama, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį

arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius

(įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais

teisės principais (teisės analogija). Teisės analogijos galimas taikymas neleidžia teismui

atsisakyti nagrinėti bylos ir priimti teismo sprendimo motyvuojant teisės spragos

buvimu.

4. Civilinio proceso teisės principai atlieka ir kolizijų šalinimo funkciją.

Susidūrus dviejų ar daugiau civilinio proceso teisės normų nuostatoms, teismas

pirmumą turi teikti normai, kuri labiausiai atitinka civilinio proceso teisės principų

esmę. Jeigu yra konkrečios teisės normos ir civilinio proceso teisės principo kolizija,

normą būtina aiškinti tokiu būdu, kad būtų pašalintas jos prieštaravimas principams.

5. Civilinio proceso teisės principai atlieka taip pat argumentavimo

funkciją. Šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys argumentuodami savo poziciją, gali

panaudoti civilinio proceso teisės principų turinį sudarančias nuostatas.

Kalbant apie civilinio proceso principų reikšmę, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad

visi jie tarpusavyje susiję, veikia sąveikoje su kitais principais, todėl nereti atvejai, kai

atsiranda kelių civilinio proceso teisės principų konkurencija. Esant tokiai situacijai

būtina vadovautis principų subordinacijos kriterijais (konstituciniai principai turi

prioritetą prieš kitus civilinio proceso teisės principus) bei remtis protingumo ir

teisingumo, asmenų lygiateisiškumo kriterijais. Prireikus vieną principą aukoti dėl kito,

40

būtina pasirinkti būdą, mažiausiai žalingą proceso šalims, siekti šalių interesų

pusiausvyros ir kad nuo to kuo mažiau nukentėtų vienos iš šalių interesai. Civilinėje

byloje atsiradus dviejų ar daugiau principų konkurencijai, teismas savo sprendime

privalo motyvuoti, kodėl konkrečioje situacijoje taikė konkretų principą, nes priešingu

atveju kiltų rimtų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CPK normose, įtvirtinančiose atitinkamus civilinio proceso principus,

randame ir jų taikymo išimčių. Pavyzdžiui, proceso viešumo principas nėra absoliutus,

nes LR CPK 9 str. 1 dalyje nurodoma, kad motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis

gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip

pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę

paslaptį.

Civilinio proceso teisės principų pažeidimu negali remtis nesąžiningi proceso dalyviai,

pavyzdžiui, atsakovas, kuriam apie teismo posėdį tinkamai pranešta ir nesant svarbių

priežasčių dėl kurių jis negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, teismui priėmus sprendimą

už akių negali remtis teisės būti išklausytu, teisės į tinkamą teismo procesą principų

pažeidimu.

LR CPK civilinio proceso teisės principams yra skirtas atskiras II skyrius, tačiau

šiame skyriuje įtvirtinti toli gražu ne visi civilinio proceso principai. Kai kuriuos teisės

principus taiko ir pripažįsta teismų praktika ir teisės doktrina (pavyzdžiui, teisės būti

išklausytam principas), kai kurie principai įtvirtinti ne minėtame antrajame skyriuje, bet

kituose LR CPK straipsniuose (pavyzdžiui, laisvo įrodymų vertinimo principas).

Civilinio proceso teisės principai yra įvairiai klasifikuojami. Pateiksime keletą

dažniausiai civilinio proceso teisės doktrinoje sutinkamų klasifikacijų:

I. Principai kaip pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo idėjos gali būti

tiek faktiniai, tiek teisiniai. Faktinis principas tampa teisiniu, kai jo esmė, turinys

įtvirtinami konkrečioje normoje.

II. Pagal įtvirtinimo formą civilinio proceso teisės principai gali būti:

1) konstituciniai, t.y. įtvirtinti Konstitucijoje, jie turi prioritetą prieš kitus principus;

2) įtvirtinti kituose įstatymuose, pvz., LR CPK, LR Teismų įstatyme.

III. Pagal veikimo sferą civilinio proceso teisės principai klasifikuojami į:

1) bendruosius, t.y. bendrus visai teisės sistemai (pvz., lygiateisiškumo, teisingumo

principai).

2) tarpšakinius, kurie veikia keliose teisės šakose (pvz., dispozityvumo principas)

41

3) šakinius – veikiančius vienoje teisės šakoje (pvz., nekaltumo prezumpcija

būdinga tik baudžiamajai teisei, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo

principas – tik civilinio proceso teisei).

IV. Pagal civilinio proceso taikymo sritį ir subjektus jie gali būti skirstomi į

principus nustatančius:

1) šalių procesinę padėtį civiliniame procese (pvz., dispozityvumo principas);

2) teismo procesinę padėtį ir vaidmenį civiliniame procese (pvz., teisėjų

nepriklausomumo principas);

3) įrodinėjimo procesą (pvz., laisvo įrodymų vertinimo principas);

4) bylos nagrinėjimo tvarką (pvz., žodiškumo principas).

V. Pagal civilinio proceso teisės principų įtvirtinimo teisės normose vidinę

struktūrą:

1) teisės normos įvardija tik principų pavadinimus, o esmę nusako kitos teisės

normos (pavyzdžiui, LR CPK 17 str. įtvirtina lygiateisiškumo principą);

2) teisės normos įtvirtina tik trumpą principo apibūdinimą, o jį konkretizuoja teisės

normų visuma (pavyzdžiui, kooperacijos, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo

principai);

3) konkretaus principo įvardijimas ar jo buvimas nustatomas tik analizuojant ir

aiškinant teisės normų visumą (pavyzdžiui, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis

teisėmis principas);

4) normos-principai, t.y. teisės norma kartu yra ir elgesio taisyklė (pavyzdžiui,

negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai);

5) teisės normos neįtvirtina jokios elgesio taisyklės, tačiau atskleidžia tam tikrą

principą (pavyzdžiui, teisingumą vykdo tik teismai).

VI. Pagal tai, kurioje stadijoje ar teisenoje principai taikomi:

1) taikomi visoms stadijoms ir teisenos (pavyzdžiui, šalių lygiateisiškumo

principas);

2) taikomi tik kai kuriose stadijose ar teisenose (pavyzdžiui, žodiškumo, laisvo

įrodymų vertinimo principai).

VII. Pagal teisinio reguliavimo objektą:

1) organizaciniai-funkciniai principai, kurie tuo pačiu nustato ir teismų teisinį

statusą (sistemą), ir jų veiklos pagrindus (pavyzdžiui, teisingumą vykdo tik teismas,

teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, valstybinės kalbos principas, viešumo

principas ir pan.)

42

2) funkciniai principai, kurie nustato ir įtakoja išimtinai teismo ir proceso dalyvių

procesinę veiklą (rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo,

žodiškumo principai ir pan.)

3.2. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys

3.2.1. Teisingumą vykdo tik teismas. LR Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad

teisingumą LR vykdo tik teismai. Ši norma taip pat įtvirtinta LR CPK 6 str. ir LR

Teismų įstatymo 1 str. LR CPK 6 str. nurodoma, kad teisingumą civilinėse bylose

vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu,

nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,

įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.

Taigi jokios kitos valstybinės ir visuomeninės institucijos negali pasisavinti šių

funkcijų vykdymo. Tam tikrais atvejais įstatymai gali numatyti išankstinę ikiteisminę

vieno ar kito ginčo sprendimo tvarką, kurią įgyvendina administracinės ar visuomeninės

institucijos. Tačiau šių institucijų veikla jokiu būdu negali būti traktuojama kaip

teisingumo vykdymas, kadangi jos negali priimti tokio sprendimo byloje, kurį turi teisę

priimti teismas. Be to, pasinaudojus įstatymuose numatyta ikiteismine ginčo

nagrinėjimo procedūra yra garantuojama galimybė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Civilinio proceso teisės doktrinoje teisingumas yra suprantamas dvejopai:

materialiuoju teisiniu ir prigimtiniu požiūriu. Materialiuoju teisiniu požiūriu

teisingumas yra materialiosios teisės normų įgyvendinimas panaudojant valstybės

prievartą sprendžiant ginčus dėl teisės, o prigimtiniu požiūriu teisingumas yra moralinė

kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose gyvenimo

srityse.

Šis principas reiškia, kad tik teismui yra suteikta teisė valstybės vardu išspręsti šalių

ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne. Teismo sprendimas yra visiems privalomas ir

vykdytinas. Atsisakius geranoriškai vykdyti sprendimą skolininkui gali būti pradėtos

taikyti priverstinio vykdymo priemonės, t.y. į procesą įsijungia valstybės prievartos

aparatas.

Pagal prof. A.Vaišvilą teisingumo vykdymas – tai konkretaus asmens subjektinių

teisių susiaurinimas tokiu mastu, kokiu tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti pareigas,

kurių vykdymą įstatymai laiko būtinu, siekiant legalizuoti to asmens teises visuomenėje.

Teisėjas yra būtent tas asmuo, kuriam leista grąžinti teisių pažeidėjo teisiniam statusui

teisių ir pareigų pusiausvyrą.

43

Analizuojant LR Konstitucijos bei kitų įstatymų nuostatas, galima daryti išvadą, kad

teisminę valdžią Lietuvoje sudaro bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų teismai ir apylinkių

teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas ir apygardų administraciniai teismai). Studijuojant civilinio proceso teisę

didžiausias dėmesys bus kreipiamas į bendrosios kompetencijos teismų veiklą.

3.2.2. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Šis principas

įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str., kuriame nurodoma, kad teisėjai ir teismai,

vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Šis principas taip pat

įtvirtintas LR CPK 21 str. ir LR Teismų įstatymo 46 str.

Teismo ir teisėjo nepriklausomumas – tai valstybėje įtvirtinta garantijų

sistema, užtrikrinanti savarankišką institucinį teismo funkcionavimą, sudaranti sąlygas

teisėjams profesionaliai ir nevaržomai vykdyti teisingumą, apsauganti teismą ir teisėją

nuo politinio, ekonominio bei kitokio išorinio poveikio.

1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Lietuvos Konstitucinis teismas nurodė,

kad teisminės valdžios nepriklausomumo principas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Vidinis nepriklausomumas reiškia teisėjo asmeninį nepriklausomumą, t.y. jis neturi

būti įtakojamas nė vienos iš šalių, jų atstovų, teismo pirmininkų, politinių partijų,

artimųjų arba kitokių išorinių jėgų.

2) Išorinis teisėjų nepriklausomumas reiškia teismų sistemos funkcinį arba institucinį

nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Teismų

nepriklausomumas pasireiškia per jų savivaldą, kuri apima teismų darbo organizavimą,

profesinio teisėjų korpuso veiklą.

Teisės į nešališką teismo procesą pagrindine garantija laikytina tai, kad

teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam dalyvaujantys byloje

asmenys gali pareikšti nušalinimą, kai susiduriama su aplinkybėmis, keliančiomis

abejonių dėl teisėjo nešališkumo, pavyzdžiui, teisėjas su viena iš šalių susijęs

giminystės, santuokos, globos, rūpybos ar kitais santykiais (LR CPK 65 str.).

3.2.3. Teisės į tinkamą teismo procesą principas. Šis principas įtvirtintas LR

Konstitucijos 109, 117 str. ir LR CPK. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos 6 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą

per protingą laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas

nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Prof. V. Mikelėnas išskiria tokias šio principo turinį sudarančias nuostatas:

44

- Šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas;

- Teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą;

- Dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti užtikrinta teisė teismo posėdyje

kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją;

- Bylos nagrinėjimas turi būti viešas;

- Teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį ir negali priimti sprendimo,

nesuteikęs galimybės kalbėti kitai šaliai;

- Šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą laiką;

- Teismas privalo savo sprendimą motyvuoti;

- Procese turi būti užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas;

- Kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie teismo posėdį;

- Šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą;

- Bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai;

- Valstybė turi garantuoti neišgalinčiai šaliai nemokamą teisinę pagalbą;

- Šalims turi būti suteikta teisė apskųsti teismo sprendimą;

- Valstybė privalo garantuoti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas.

3.2.4. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas. Šis principas

įtvirtintas LR Konstitucijos 30 straipsnyje, LR Teismų įstatymo 4 straipsnyje, LR CPK

5 straipsnyje. Šio principo esmė yra ta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę

įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Kartais

įstatymais nustatomi tam tikri ribojimai kreiptis į teismą, t.y. nurodoma, kad prieš

kreipiantis į teismą šalys pabandytų išspręsti ginčą neteismine tvarka. LR CPK 137 str.

2 dalyje vienas iš pagrindų teismui atsisakyti priimti ieškinį yra tai, kad suinteresuotas

asmuo, kreipęsis į teismą nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio

bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Pvz.: LR darbo kodekso 289 str. nurodoma, kad

darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus.

Kaip vieną iš aptariamo principo įgyvendinimo garantijų galėtume paminėti bylos

priskyrimo teismui prioritetą, t.y. LR CPK 24 str. nurodoma, kad jeigu byloje

sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas

teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

3.2.5. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR

Konstitucijos 29 str., kuriame nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šis principas taip pat įtvirtintas ir LR

CPK 17 str., kur nurodoma, kad šalių procesinės teisės yra lygios.

45

Lygiateisiškumas reiškia kiekvieno teisę, kad jo byla teismuose būtų

nagrinėjama pagal vienodas taisykles ir be jokios diskriminacijos. Teismas negali iš

anksto būti suinteresuotas bylos baigtimi, suteikti vienai šaliai daugiau teisių ar

privilegijų nei kitai. Todėl teismas išklauso abiejų šalių ir įvertinęs visus įrodymus,

priima nešališką sprendimą.

Šalių procesinio lygiateisiškumo principas neturėtų būti suvokiamas

tiesiogine prasme, t.y. šis principas nereiškia, kad šalys turi visiškai vienodas teises ir

pareigas civiliniame procese. Procesinių teisių apimtis ir pobūdis priklauso nuo asmens

procesinės padėties. Pavyzdžiui, tik ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsisakyti nuo

ieškinio arba tik atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį, pripažinti ieškinį. Tačiau šie

teisių skirtumai jokiu būdu nereiškia šalių procesinio lygiateisiškumo principo išimčių.

Teismas turi vienodai abiems šalims padėti įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas.

3.2.6. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas. Šis principas yra

įtvirtintas CPK 7 straipsnyje. Jis numato teismo pareigą imtis priemonių, kad būtų

užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno

posėdžio metu, taip pat, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį

laiką ir kuo ekonomiškiau. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir

nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos

išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais

grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Proceso koncentracijos principas LR CPK

įvardijamas ir kaip savarankiškas civilinio proceso tikslas, t.y. kuo greitestis teisinės

taikos tarp ginčo šalių atkūrimas. Šis principas Europoje buvo pripažintas 1953 m.

įsigaliojus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Šios

konvencijos 6 str. nustato, kad nustatant kiekvieno asmens teises ir pareigas ar jam

pareikštą kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai

trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo

ir nešališko teismo. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1984 m. vasario 28 d.

rekomendacijoje Nr. R(84)5 „Dėl civilinio proceso principų, turinčių pagerinti

teisingumo sistemos funkcionavimą“ taip pat pabrėžiama, kad vienas iš būdų užtikrinti

realų asmenų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, yra pagreitinti teismo procesą.

Rekomendacijoje nurodoma, kad paprastai teismo procesus turi sudaryti ne daugiau

kaip du posėdžiai, kurių pirmasis galėtų būti preliminarusis arba parengtinis, o antrojo

metu turėtų būti pateikiami įrodymai, išklausomi argumentai ir, jeigu įmanoma,

priimamas sprendimas, teismo posėdžiai neturi būti atidėliojami, išskyrus atvejus, kai

46

išaiškėja nauji faktai ar dėl kitų svarbių aplinkybių, sprendimas turi būti priimamas

teisminio nagrinėjimo pabaigoje arba kiek galima greičiau po jo pabaigos, sprendimas

turi būti kuo trumpesnis ir t.t.

Ekonomiškumas iš esmės reiškia, kad tiek teismas, tiek dalyvaujantys

byloje asmenys turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo mažesnėmis sąnaudomis, t.y.

kad būtų išnaudota kuo mažiau tiek valstybės biudžeto, tiek dalyvaujančių byloje

asmenų lėšų. Tačiau teismas nagrinėdamas bylą turi siekti teisingo bylos išsprendimo ir

proceso ekonomiškumo pusiausvyros, t.y. netaupyti lėšų, kai jų panaudojimas yra

būtinas, siekiant teisingai išspręsti bylą.

3.2.7. Kooperacijos principas. LR CPK 8 straipsnis numato, kad teismas

bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla

būtų tinkamai išnagrinėta. Kooperacijos principas civiliniame procese reiškia, kad

įrodymų teikimas ir rinkimas nėra tik ginčo šalių reikalas. Gana daug teisių šioje srityje

turi ir bylą nagrinėjantis teismas. Taigi kooperacijos principas civiliniame procese

reiškia aktyvų ginčo šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, siekiant kuo

greičiau išspręsti ginčą ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kooperacijos principo

įgyvendinimo priemonės atsispindi LR CPK 7 str., kur įtvirtinta šalių pareiga rūpintis

civilinio proceso skatinimu, LR CPK 159 str., kur nurodoma teismo išaiškinimo

pareiga, LR CPK 161 str., kuriame randame teismo teisę pasiūlyti šaliai pasirūpinti

atstovavimu.

Reikėtų pritarti A.Driuko ir V.Valančiaus vadovėlyje nurodytai nuomonei,

kad kooperacijos principas reikalauja bendradarbiavimo ne tik tarp teismo ir šalių, bet ir

tarp pačių šalių. Kadangi kooperacijos principas yra ir vienas iš pagrindinių civilinės

teisės principų, tai jis išlieka ir po to, kai tarp materialiųjų teisinių santykių šalių kyla

ginčas ir jis perduodamas teismui. Manome, kad įstatymų leidėjas turėtų atitinkamai

pakeisti kooperacijos principą LR CPK įtvirtinančias normas.

3.2.8. Teismo proceso viešumo principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos

117 str., kuriame nurodoma, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Šis

principas taip pat įtvirtintas LR CPK 9 str. ir LR teismų įstatyme. Tačiau konstitucinis

žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principas reikalauja mūsų aptariamo

principo išimčių. LR CPK 9 str. nurodoma, kad motyvuota teismo nutartimi teismo

posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui

apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar

komercinę paslaptį. Tačiau teismo sprendimas visuomet turi būti skelbiamas viešai.

47

Civilinio proceso viešumas reiškia, kad ne tik dalyvaujantys byloje

asmenys, bet ir bet kuris visuomenės narys, sulaukęs 16 metų amžiaus, gali netrukdomai

stebėti teismo darbą. Šia prasme proceso viešumas yra viena iš tinkamo teismo

proceso garantijų, nes tik teismo posėdžiui vykstant viešai, visuomenei yra suteikiama

teisė įsitikinti teismų sistemos nešališkumu ir nepriklausomumu, konkretaus teisėjo

sąžiningumu, civilinio proceso teisėtumu.

3.2.9. Teismo proceso kalbos principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 117

str., kuriame nurodoma, kad teismo procesas LR vyksta valstybine kalba. Valstybinė

kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių kalba. Šis principas taip pat įtvirtintas LR CPK

11 str., kur nurodoma, kad asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos yra

garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Vertėjo paslaugas apmoka valstybė.

Šiuo principu valstybė sudaro sąlygas tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas

asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos arba ją moka nepakankamai.

3.2.10. Rungimosi principas. Vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų –

rungimosi principas. Šis principas įtvirtintas LR CPK 12 str. ir LR teismų įstatymo 34

str. Rungimosi principas išreiškia pačią civilinio proceso esmę, t.y. visas teisminio

nagrinėjimo procesas juda į priekį dėl lygiateisių šalių procesinės kovos, rungimosi,

kurio ištakos yra priešinguose materialiniuose – teisiniuose šalių interesuose. Procesinė

dalyvaujančių byloje asmenų padėtis apibūdinama plačių teisių suteikimu, ginant savo

požiūrį, aktyviai dalyvaujant teisminiame bylos nagrinėjime, naudojantis procesinėmis

apsaugos priemonėmis.

Rungimosi principas reguliuoja šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat ir

teismo veiksmus, renkant, pateikiant, tiriant įrodymus. Skirtingai nei baudžiamajame

civiliniame procese nėra įgaliotų institucijų ar asmenų, kurie iki bylos peržiūrėjimo

teisme rinktų ir tirtų įrodymus. Todėl pirmiausiai suinteresuoti asmenys privalo

pasirūpinti, kad, kilus ginčui dėl teisės, jie disponuotų būtinais įrodymais,

patvirtinančiais sandorio sudarymą, pareigos įvykdymą ir t.t. Juk kaip nurodo LR CPK

178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir

atsikirtimus.

Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktųjų

įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems dalyvaujantiems byloje

asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (LR CPK 179

str. 1 d.). Teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus tik kodekso numatytais

atvejais (pvz., šeimos bylose (376 str.), darbo bylose (414 str.)).

48

Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su rungtyniška civilinio proceso

forma, kuri iš esmės yra ne kas kita o rungimosi principo įgyvendinimo būdas, jo turinio

išraiška.

Tokio proceso esmė ta, jog civilinis procesas nuo pradžios iki pabaigos vyksta

procesinės kovos forma tarp dalyvaujančių ginčijamajame materialiniame teisiniame

santykyje asmenų, kurių interesai, kaip taisyklė yra priešingi, Viena ginčo šalis –

aktyvioji, t.y. turinti reikalavimo teisę, o kita – pasyvioji, kuri turi apsiginti nuo

pareikšto reikalavimo. Kiekviena šalių bando apginti savo poziciją, laikydamasi

nustatytos procesinės tvarkos. Šalių procesinę kovą stebi teismas (teisėjas), išlikdamas

neutralus ir nešališkas. Teismas, kaip valstybinės valdžios organas, nėra suinteresuotas

kurios nors šalies nauda, jam svarbu teisingai išspręsti ginčą, t.y. priimti teisingą ir

pagrįstą sprendimą. Teismas neturi stoti į kurios nors šalies pusę, ieškoti įrodymų ir juos

pateikti kitos šalies nenaudai. Abi šalys prieš teismą yra lygios.

Reikia pažymėti tai, kad rungtyniška forma vyksta ne vien tiktai įrodymų

pateikimas ir tyrimas, o visas bylos nagrinėjimas. Paprastai teismas, nagrinėdamas bylą,

gali išspręsti bet kokį procesinį ar materialinį – teisinį klausimą, tik prieš tai jį

apsvarstęs su visais dalyvaujančiais asmenimis. Pastarieji turi teisę susipažinti su bylos

medžiaga, daryti išrašus, kopijas, reikšti nušalinimus, teikti įrodymus. Jie dalyvauja,

tiriant įrodymus, gali užduoti klausimus kitiems asmenims, dalyvaujantiems byloje,

liudytojams, ekspertams, pateikti įvairaus pobūdžio prašymus.

3.2.11. Dispozityvumo principas. Šis principas yra vienas pagrindinių civilinio proceso

teisės principų, įtvirtintas LR CPK 13 str. Jo esmė yra ta, kad šalims ir subjektams

ginantiems kitų asmenų interesus yra suteikta teisė laisvai disponuoti savo

materialinėmis teisėmis ir procesinėmis jų apsaugos priemonėmis. Šis principas yra

būdingas visoms civilinio proceso stadijoms. Pavyzdžiui, civilinė byla iškeliama tik

pagal suinteresuoto asmens pareiškimą, ieškinio dalyką ir pagrindą nustato ieškovas,

šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi, ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio ir pan.

Taigi šalys yra tikrosios proceso šeimininkės ir gali laisvai disponuoti ginčo objektu ir

procesinėmis priemonėmis.

Dispozityvumo principas nėra absoliutus, t.y. įstatyme yra nurodyti

atvejai, kada šis principas gali būti ribojamas. Pavyzdžiui, nagrinėjant šeimos ar darbo

bylą, teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas arba teismas gali nepriimti ieškovo

ieškinio atsisakymo, netvirtinti šalių taikos sutarties, jei tie veiksmai prieštarauja

imperatyvioms įstatymų nuostatoms arba viešajam interesui.

49

3.2.12. Betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas. Šį principą įtvirtina LR

CPK 14 str., kuriame nurodoma, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje

esančius įrodymus: išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, liudytojų

parodymų, ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius

įrodymus. Teismas savo sprendimą gali grįsti tik įrodymais ištirtais teismo posėdyje

(LR CPK 263 str. 2 d.). Taigi, teisėjas civiliniame procese turi sudalyvauti tiesiogiai,

kad galėtų priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą. Jeigu nagrinėjant bylą

pasikeičia teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjas nušalinamas, miršta, suserga ar pan.,

naujasis teisėjas turi pradėti nagrinėti bylą iš pradžių, išskyrus atvejus, kai byloje

dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to

procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta (LR CPK 16 str. 2 d.).

Betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas taip pat draudžia teismui

savo sprendime spręsti neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimų

(LR CPK 14 str. 3 d.). Šio draudimo pažeidimas laikomas absoliučiu teismo sprendimo

negaliojimo pagrindu (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.), o taip pat gali būti ir proceso

atnaujinimo pagrindu (LR CPK 366 str. 1 d. 7 p.).

LR CPK 14 str. 4 dalyje nurodoma, kad dalyvaujantys byloje asmenys

baigiamųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo

posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės. Tačiau, jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba

išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes,

turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis turi teisę priimti nutartį, kuria

yra atnaujinamas bylos nagrinėjimas iš esmės (LR CPK 256 str.).

3.2.13. Žodiškumo principas. Teismo procesas iš pradžių istoriškai klostėsi tik kaip

žodinis ir tik vėliau atsiradus raštui jis tapo rašytiniu. Daugelis valstybių, tarp jų ir

Lietuva, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dažniausiai taiko žodinį procesą

ir tik atskirais atvejais apsiribojama rašytiniu procesu.

Europos Tarybos Ministrų komitetas 1984 m. vasario 28 d.

rekomendacijoje Nr.R(84)5 „Dėl civilinio proceso principų, turinčių pagerinti

teisingumo sistemos funkcionavimą” nurodė, kad civilinio proceso operatyvumuio

užtikrinti teismui reikia suteikti teisę, priklausomai nuo bylos pobūdžio spręsti, kokį

bylos nagrinėjimo modelį taikyti – žodinį, rašytinį ar mišrų.

Žodiškumo principas yra įtvirtintas LRCPK 15 str., kuriame nurodoma,

kad šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo

prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus kodekse nurodytus atvejus. Minimi

50

atvejai yra rašytinio proceso atvejai, kai byla nagrinėjama raštu ir priimamas

sprendimas be žodinio nagrinėjimo, pavyzdžiui, rašytiniu šalių sutikimu pirmosios

instancijos teisme byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dokumentiniame

procese, bylose dėl teismo įsakymo išdavimo negalioja žodiškumo principas, ginčuose

dėl nedidelių sumų priteisimo, jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (šioje bylų

kategorijoje teismui suteikta teisė pasirinkti, kokia forma bus nagrinėjama byla) ir pan.

Žodiškumo principas yra įmanomas tik vykstant teismo posėdžiui, t.y.

esant bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijai. Žodiniam principui užtikrinti į teismo

posėdį yra kviečiami visi dalyvaujantys byloje asmenys tam, kad jie visi būtų išklausyti.

Žodinio teismo posėdžio metu yra surašomas teismo posėdžio protokolas, kuriame

atsispindi visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo

momentai.

3.2.14. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo

principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 16 str., kur nurodoma, kad civilinės

bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus LR CPK

numatytus atvejus. LR CPK 235 str. 3 dalyje, kur nurodoma, kad teismo posėdis

kiekvienoje byloje vyksta nepertraukiamai, išskyrus atvejus, kai yra skelbiama

pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip 5 dienos. Kol pradėta byla bus baigta

nagrinėti, teismas negali nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai byla atidedama,

sustabdoma, padaroma pertrauka ar atidedamas teismo sprendimo priėmimas ir

paskelbimas.

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumas reiškia, kad byla turi būti

nagrinėjama vientisai, t.y. teismo posėdis turi vykti nepertraukiamai ir jame neturi būti

nagrinėjama jokia kita byla. Šis principas yra labai svarbus civiliniame procese, nes

leidžia teisėjui sutelkti dėmesį vienai bylai, išsamiai ištirti visus įrodymus ir priimti

teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų sudėties nekintamumas reiškia, kad, byla turi būti išnagrinėta tos pačios

sudėties teismo. Kai nagrinėjant bylą keičiasi teisėjų sudėtis, pvz., teisėjas miršta, jam

pareiškiamas nušalinimas, teisėjas suserga ir pan., bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas

ir ji privalo būti pradėta nagrinėti iš pradžių. Šis principas leidžia naujai įstojusiam į

bylą teisėjui viską pradėti iš pradžių ir todėl nenukenčia civilinio proceso kokybė.

3.2.15. Teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas. Šis principas yra įtvirtintas

LR CPK 19 str., kuriame nurodoma, kad sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo

priėmimo metu sprendimo priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai), kuris

51

(kurie) nagrinėjo konkrečią bylą. Teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais

asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu. Teisėjai neturi teisės pagarsinti

nuomonių pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Šis principas yra įtvirtintas tam,

kad jokie asmenys negalėtų įtakoti teisėjo ar teisėjų nuomonės, kuri susiformuoja

išnagrinėjus bylą iš esmės. Teisėjas arba teisėjai išeina į pasitarimų kambarį ir niekieno

netrukdomi priima galutinį sprendimą išnagrinėtoje byloje, remdamiesi savo teisine

sąmone ir vidiniu įsitikinimu, aišku įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai

pritaikius įstatymus.

3.2.16. Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas. LR CPK 20 str. nurodoma,

kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų nustatyta

tvarka. 2005 m. gegužės 1 d. įsigaliojo LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

įstatymas, kuris buvo priimtas siekiant tobulinti esančią valstybės garantuojamos

teisinės pagalbos sistemą ir įgyvendinant Seimo rezoliuciją „Dėl valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos sistemos reformos“. Įvykdžius valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos sistemos reformą, įstatyme numatytos dvi valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos rūšys: pirminė ir antrinė teisinė pagalba.

Pirminė teisinė pagalba apima teisinės informacijos apie teisės sistemą,

įstatymus ir kitus teisės aktus teikimą, teisinę pagalbą teikimą, patarimų teisės

klausimais teikimą, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus

procesinius dokumentus, rengimą. Pirminę teisinę pagalbą nemokamai turi teisę gauti

visi LR piliečiai, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai ir kiti teisėtai Lietuvoje

gyvenantys fiziniai asmenys. Pirminę teisinę pagalbą organizuoja ir (ar) teikia

savivaldybių institucijos.

Antrinė teisinė pagalba apima dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą

bylose. Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos

neviršija LR Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti.

Valstybė atitinkamai kompensuoja arba 100 arba 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų.

Antrinės teisinės pagalbos teikimą organizuoja 5 valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnybos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio.

3.2.17. Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo,

sąžiningumo ir protingumo kriterijais. LR Konstitucijos 109 str. nurodyta, kad

teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. LR

CPK 3 str. 1 dalyje nurodoma, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis LR

Konstitucija, LR tarptautinėmis sutartimis, LR įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas

52

aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis

teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. LR CPK 3 straipsnio 7 dalis numato,

kad jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas

sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi, minėtose nuostatose susiduriame su trimis

principais: teisingumo, protingumo ir sąžiningumo.

Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis

moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Siekti

teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Teisingumas

reikalauja atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, taip pat

reikalauja, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga jo padarytam teisės

pažeidimui. Teisingumas reikalauja, kad teismai vienodas faktiniu požiūriu bylas

spręstų vienodai. Teisingumas reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo,

teikti pirmumą silpnesnės šalies interesams.

Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai,

teisingai ir sąžiningai. Protingumą puikiai paaiškina toks posakis: elkis su kitais taip,

kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi

su tavimi. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje

būtina vertinti pagal racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje

etaloną.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du

kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar

ne nustatoma analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar

nedaryti. Pavyzdžiui, gydytojas objektyviuoju požiūriu yra nesąžiningas, jeigu daro

injekciją pacientui, neinformavęs jo apie galimą vaistų poveikį ir neįsitikinęs, ar

leidžiami vaistai nesukels alerginio ar kitokio šalutinio poveikio, nes informuoti

pacientą ir patikrinti galimą šalutinį poveikį yra gydytojo profesinė pareiga.

Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje

situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors

žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo

patirtį, faktines bylos aplinkybes ir pan. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas,

būtina taikyti abu kriterijus.

3.2.18. Draudimo piktnaudžiauti procesu principas. LR Konstitucijos 28 straipsnyje

nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus

53

privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Draudimo piktnaudžiauti teise principas taip pat įtvirtintas ir LR CK 1.2 ir 1.137 str.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavimu procesu. Jis gali

pasireikšti taip: vengiama atvykti į teismo posėdį, vilkinama byla, nepaisoma teismo

nurodymų teismo posėdžio metu ir pan. Piktnaudžiaujantiems asmenims teismas gali

skirti teismo nuobaudas (įspėjimas, pašalinimas iš teismo posėdžių salės, bauda ar

areštas).

LR CPK 42 str. 5 dalyje nurodoma, kad šalys sąžiningai naudotųsi joms

priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šios pareigos pažeidimas reiškia

piktnaudžiavimą procesu. LR CPK 95 straipsnis numato, kad šalis, kuri nesąžiningai

pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš

teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti

kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Teismas nustatęs piktnaudžiavimo atvejus gali

paskirti asmeniui iki 20 000 litų baudą.

3.2.19. Bylos medžiagos viešumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 10

str., kur nurodoma, kad visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos

medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo

posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę

daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokia teisė atsiranda, kai sprendimas

įsiteisėja, o jei byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka – ją išnagrinėjus kasacine

tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Šio principo įtvirtinimas

Lietuvos teisės sistemoje yra labai svarbus visiems teisininkams, mokslininkams, o taip

pat teisės studentams, nes, susipažinus su išnagrinėtų bylų medžiaga, galima praktiškai

ir asmeniškai įvertinti pačias įvairiausias teisines situacijas.

3.2.20. Teisės būti išklausytam principas. Nors LR CPK šis principas nėra tiesiogiai

įtvirtintas, tačiau apie jo buvimą ne kartą pasisakyta tiek teisės mokslininkų darbuose,

tiek teismų praktikoje.

Teisingas sprendimas gali būti priimtas tik teismui išklausius abi ginčo šalis (lot.

audiatur et altera pars). Sprendimą teismas priima tik atidžiai įvertinęs abiejų šalių

argumentus ir motyvus. Šio principo įgyvendinimo tikslu įstatymų leidėjas detaliai

reglamentavo procesinių dokumentų įteikimo dalyvaujantiems byloje asmenims tvarką,

įvestas apribojimas riboti šalių kalbų trukmę, išskyrus atvejus, kai kalba visiškai

nesusijusi su byla ir pan.

54

Tačiau aptariamas principas negali būti aklai taikomas nesąžiningai proceso

šaliai tyčia vengiant atvykti į teismo posėdį. Pagal LR CPK šalies neatvykimas į posėdį

gavus šaukimą be svarbių priežasčių yra pagrindas priimti kitos šalies prašymu

sprendimą už akių.

Teisės būti išklausytam principas nereiškia, kad šalis turi būti išklausyta

asmeniškai. LR CPK 51 str. suteikia asmenims pasirinkimo galimybę, t.y. jie gali savo

bylą vesti patys arba per atstovus. Kai kuriais LR CPK numatytais atvejais teismas savo

nutartimi gali pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Tokiu atveju šalis

dalyvauja teismo posėdyje tik asmeniškai.

3.2.21. Teisėjo vadovavimo procesui principas. Kaip jau buvo minėta, šalys

civiliniame procese laisvai naudojasi savo teisėmis, tačiau vis dėlto teismo procesas

nėra privatus jų ginčo sprendimo būdas, nes teismas yra privalomas kiekvieno civilinio

procesinio teisinio santykio subjektas. Kadangi teismas yra valdžios institucija, turinti

teisę taikyti valstybės prievartos priemones, civilinis procesas yra griežtai

reglamentuotas teisės normomis ir pan., todėl civiliniam procesus būtinas racionalus ir

kokybiškas vadovavimas, kurį gali įgyvendinti teisėjas. Teisėjas yra tas asmuo, kuris

atsakingas už proceso eigą, kuris kontroliuoja proceso eigą, kuris gali nustatyti

dalyvaujantiems byloje asmenims terminus, per kuriuos jie turi atlikti tam tikrus

procesinius veiksmus, išaiškinti asmenims jų procesines teises ir pareigas, užtikrinti

tvarką teismo posėdyje, vadovauti įrodymų tyrimui, skirti ekspertizę, atlikti vietos

apžiūrą ir pan.

LR CPK 158-162 str. nurodytos teismo posėdžio pirmininko teisės ir

pareigos, kurias jis įgyvendina vadovaudamas procesui. Pavyzdžiui, LR CPK 159 str. 1

dalyje nurodoma, kad posėdžio pirmininkas rūpinasi, kad būtų nustatytos išsamios

esminės bylos aplinkybės, imasi priemonių šalims sutaikyti. Žodinio bylos nagrinėjimo

iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje

asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina

nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės

turi būti pagrįstos, arba LR CPK nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva.

3.2.22. Laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas įtvirtintas LR CPK 185

straipsnyje, kur nurodoma, kad byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,

išnagrinėjimu, teismas įvertina vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui

neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK numatytas išimtis. Tokia išimtimi

55

laikytini didesnę įrodomąją galią turintys įrodymai – oficialieji rašytiniai įrodymai,

kuriais laikytini dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų

valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis

atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų (LR CPK 197 str. 2 d.).

Laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti

įrodymus palikta teisėjo kompetencijai. Teisėjas privalo įvertinti visus įrodymus ir nė

vieno nepalikti neaptarto. Jokios institucijos ir asmenys negali įtakoti ar nurodyti

teisėjui kaip vertinti atitinkamus įrodymus. Tik teisėjas gali nustatyti, kokie įrodymai

yra susiję su byla, t.y. patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (LR

CPK 180 str.).

3.2.23. Teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas.

Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 18 str., kur nurodoma, kad įsiteisėję teismo

sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių

institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi

būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Privalomumo savybę teismo sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas)

įgyja tik jam įsiteisėjus. LR CPK 279 str. 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos

teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu

sprendimas nėra apskųstas. Tuo atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas,

jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės

instancijos teismo nutartis ar sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Tačiau įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą reikia skirti nuo

įsiteisėjusio teismo sprendimo res iudicata galios. Įsiteisėję teismo sprendimai yra

privalomi nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to

reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, atitinkamas pareigūnas negali

atsisakyti įregistruoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintą asmens nuosavybės

teisę), tačiau toks teismo sprendimas jokiu būdu neveikia jų subjektinių teisių ir pareigų.

Tuo tarpu įsiteisėjusio teismo sprendimo res iudicata galia reiškia, kad konkrečių šalių

ginčas yra visiškai išspręstas ir šis teismo sprendimas šalims ir kitiems dalyvavusiems

byloje asmenims turi įstatymo galią. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys ir kiti dalyvavę

byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių

ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus

faktus ir teisinius santykius (LR CPK 279 str. 4 d.). Įsiteisėjusį teismo sprendimą galima

priverstinai įvykdyti, t.y. jis taip pat įgyja vykdytinumo savybę (LR CPK 281 str.).

56

4. CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR JŲ SUBJEKTAI

4.1. Civilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai

Teisės teorijoje teisiniai santykiai apibrėžiami kaip teisės normomis ar teisės

principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje

susaistyti privalomos apipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, ginamos valstybės.

Teisiniai santykiai teisinio reguliavimo mechanizme užima bene svarbiausią vietą, todėl

prof. A.Vaišvila teisinius santykius integruoja į teisės sampratą kaip trečiąjį teisinės

būties lygmenį (priminsime, kad pirmasis lygmuo – teisinės idėjos, antrasis lygmuo –

teisės normos), nurodydamas, kad teisiniai santykiai – tai teisės normų formuluojami

leidimai ir imperatyvai, virtę praktiniu žmonių elgesiu. Trečiasis teisinės būties lygmuo

(teisiniai santykiai) užtikrina praktinį teisės funkcionalumą (realumą).

Vykdant teisingumą civilinėse bylose visuomet tarp teismo ir proceso dalyvių

atsiranda atitinkami santykiai dėl materialinių ir procesinių normų taikymo.

Jau seniai buvo žinoma, kad civiliniame procese dalyvauja trys pagrindiniai

subjektai (ieškovas, atsakovas ir teismas) tarpusavyje susiję atitinkamais teisiniais saitais.

Tačiau civilinio proceso, kaip vieningo procesinio teisinio santykio, teorijos pradininku

laikomas vokiečių profesorius O.Biulovas, XIX a. pabaigoje savo darbuose nurodęs, kad

per civilinio procesinio teisinio santykio kategoriją galima paaiškinti pačio civilinio

proceso esmę, O.Biulovas teigė, kad civilinis procesas pagal savo teisinę prigimtį yra

palaipsniui besivystantis viešasis teisinis santykis, kurio metu privatus teisinis ginčas

dalyvaujant ieškovui, atsakovui ir teismui privatinės teisės pagalba yra išsprendžiamas.

Civilinis procesinis teisinis santykis yra trišalis: tarp ieškovo ir atsakovo, tarp ieškovo ir

teismo ir tarp atsakovo ir teismo. Civilinio procesinio teisinio santykio pagrindu

egzistuoja šalių ir teismo teisės ir pareigos.

Prof. O. Biulovo požiūriui pritarė daugelis procesualistų, tačiau daugiausia

diskusijų sukėlė klausimas, ar civilinis procesinis teisinis santykis yra vienalytis ir

vienas, ar tų santykių yra daugiau. Vieningo civilinio procesinio teisinio santykio

supratimas dėl savo ribotumo greitai susilaukė mokslininkų kritikos. Akivaizdu, kad

civiliniame procese susiklosto labai įvairūs santykiai visų pirma dėl to, kad jame

dalyvauja pakankamai daug subjektų, turinčių skirtingas teises ir pareigas. Teismas,

būdamas pagrindiniu civilinio proceso subjektu, su proceso dalyviais negali būti susijęs

vieninteliu teisiniu santykiu, nes realiai civiliniame procese susiklosto ne vienas, o visa

sistema skirtingų teisinių santykių. Todėl labiau pagrįsta yra ta mokslininkų pozicija,

58

kuri nurodo, kad egzistuoja labai daug skirtingų civilinių procesinių teisinių santykių,

kurie visumoje sudaro vientisą civilinių procesinių teisinių santykių sistemą. Prof. J.

Žeruolis teigė, kad ginčijamo arba pažeisto materialinio teisinio santykio, dėl kurio yra

įgyvendinama procesinė veikla, pobūdis, apjungia kiekvienoje konkrečioje civilinėje

byloje visus procesinius teisinius santykius į vieningą sistemą, todėl, kad būtų

užtikrintas civilinio proceso vieningumas, visiškai nėra jokio reikalo kurti vieningo

procesinio teisinio santykio konstrukcijos. Pritardami šiam požiūriui, galime drąsiai

atskirai analizuoti teisinius santykius, susiklostančius atskirų civilinio proceso teisės

normų, institutų pagrindu, nebijodami skaidyti visumos į dalis.

Kalbant apie civilinio procesinio teisinio santykio pobūdį, civilinio proceso

teisės doktrinoje vyrauja trys teorijos: 1) civilinis procesinis teisinis santykis – tai

privatus teisinis ginčo šalių santykis ir teismas nėra šio santykio dalyvis; 2) gali

egzistuoti tik šalies ir teismo civilinis procesinis teisinis santykis; 3) civilinis procesinis

teisinis santykis – tai teisinis teismo ir šalies bei šalies, priešingos šalies ir teismo

santykis. Pastaroji nuomonė civilinio proceso doktrinoje turi daugiausia šalininkų.

Vadovaudamiesi aptartomis civilinio proceso doktrinoje vyraujančiomis

koncepcijomis galime pateikti tokį civilinių procesinių teisinių santykių apibrėžimą:

Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai - tai civilinio proceso teisės normų

reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai,

atsirandantys vykstant civiliniam procesui, t.y. teismui nagrinėjant civilines bylas,

priimant sprendimus bei juos vykdant.

Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai nuo kitų teisinių santykių skiriasi

šiais bruožais:

1. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai yra tik teisinio pobūdžio ir egzistuoja tik

teisinės formos pavidalu. Tuo jie skiriasi nuo kai kurių materialinių teisinių santykių,

kurie kartais gali egzistuoti faktinės formos pavidalu. Pavyzdžiui, šeimos teisiniai

santykiai atsiranda ir egzistuoja nepriklausomai nuo teisinio reguliavimo, įstatymuose

išskiriamos tik pagrindinės minėtų santykių grupės, kurioms suteikiama teisinė forma,

kiti gi santykiai taip ir lieka už teisinio reguliavimo ribų.

2. Procesiniai teisiniai santykiai turi valdingą pobūdį, taigi čia pasireiškia civilinio

proceso teisės reguliavimo metodo imperatyvumas. Teismas kaip valdžios institucija

taiko teisės normas procesinių santykių ribose. Teismo nurodymai yra privalomi

visiems civilinio proceso dalyviams. Pastarieji turi teisę apskųsti atitinkamus teismo

aktus, tačiau juos ignoruoti, elgtis priešingai negu reikalauja teismas jie negali. Todėl

59

civiliniai procesiniai teisiniai santykiai taip pat turi ir viešąjį teisinį pobūdį, kuris aiškai

atsispindi valstybės (teismo) ir civilinio proceso dalyvių santykyje.

3. Teismas yra privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Nei vienas

procesinis santykis negali atsirasti be teismo veiklos. Civilinio proceso dalyvių teisiniai

santykiai visuomet yra susiję su teismine veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas

yra privalomas dalyvis tik tų procesinių teisinių santykių, kurie kyla nagrinėjant bylą

teisme (tiriamajame procese). Vykdant teismo sprendimą, nagrinėjant civilines bylas

arbitraže, teismas nedalyvauja tokio pobūdžio procesiniuose teisiniuose santykiuose.

4. Kita centrinė civilinio procesinio teisinio santykio figūra yra šalys, kurių ginčas

nagrinėjamas teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinė byla teisme gali būti

iškelta tik šalies (ieškovo) iniciatyva.

5. Civilinių procesinių santykių būdingas bruožas yra tai, kad juose dalyvauja daug

subjektų. Pavyzdžiui, nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka be teismo santykyje

dalyvauja ieškovas, atsakovas, o dar kiekvienos iš šalių pusėje gali dalyvauti po keletą

asmenų, o taip pat jų atstovai. Į bylą gali įstoti tretieji asmenys pareiškiantys

savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, prokuroras, valstybinio valdymo

institucijos, duodančios išvadą byloje ir pan. Be to, procese gali dalyvauti ir kiti proceso

dalyviai, vykdantys pagalbinę funkciją: liudytojai, ekspertai, vertėjai.

6. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi, pasibaigia tik esant

civilinio proceso teisės normai, civilinių procesinių teisinių santykių subjektų

civiliniam procesiniam teisnumui bei veiksnumui ir juridiniams faktams, pavyzdžiui,

atsiranda paduodant asmeniui ieškinį, keičiasi - procesinių teisių perėmimo atveju,

netinkamą šalį keičiant tinkama, baigiasi - mirus vienai iš šalių, kai teisių perėmimas

negalimas ir t.t. Pastebėtina, kad civilinio procesinio teisinio santykio atsiradimo,

pasikeitimo ar pabaigos pagrindas gali būti tik įstatyme numatyti procesiniai veiksmai,

o ne įvykiai.

7. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai susiklosto tik tuomet kai atsiranda poreikis

apginti materialiuosius teisinius santykius. Kol nepradedamas materialinių teisinių

santykių gynimo procesas, nesusiklosto ir civiliniai procesiniai teisiniai santykiai.

Civilinių procesinių teisinių santykių turinys, procesinė teisinė subjektų padėtis

priklauso nuo materialinių teisinių santykių pobūdžio.

8. Civiliniams procesiniams teisiniams santykiams būdingas nuoseklumas, dinamika,

t.y. procesas vyksta nuosekliai, pereinant nuo vieno procesinio veiksmo prie kito, nuo

vienos stadijos prie kitos. Pavyzdžiui, negalima iš karto po civilinės bylos iškėlimo

60

pereiti prie teisminio nagrinėjimo. Įstatymas įsakmiai reikalauja pasiruošti bylos

teisminiam nagrinėjimui. Tik tam tikrais įstatymo numatytais atvejais galimas civilinio

teisinio santykio vystymasis nesilaikant nuoseklumo. Pavyzdžiui, pirmos instancijos

teismui priėmus sprendimą galima pereiti iš karto prie teismo sprendimo vykdymo

stadijos, praleidžiant teismo sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka stadiją, jeigu nei

vienas iš atitinkamos bylos dalyvių neapskundė to sprendimo.

Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriami pagrindinis ir išvestinis

civilinis procesinis teisinis santykis. Pagrindinis civilinis procesinis teisinis santykis

sieja teismą ir šalis arba pareiškėją ypatingosios teisenos bylose. Išvestiniai civiliniai

procesiniai teisiniai santykiai atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės

institucijai duodančiai išvadą byloje, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems

savarankiškų reikalavimų. Be pagrindinio teisinio santykio išvestinis negali atsirasti.

Pagrindinio civilinio procesinio teisinio santykio pabaiga visuomet reiškia ir išvestinio

civilinio procesinio teisinio santykio pabaigą. Rusijos civilinio proceso teisės doktrinoje

išskiriama dar viena civilinių procesinių teisinių santykių rūšis – tarnybiniai

(pagalbiniai) civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Tokie santykiai susiklosto tarp

teismo ir kitų proceso dalyvių (liudytojų, ekspertų, vertėjų) neturinčių jokio

suinteresuotumo bylos baigtimi ir atliekančių civiliniame procese grynai tarnybinę

(pagalbinę) funkciją.

4.2. Civilinių procesinių teisinių santykių elementai

Сivilinius procesinius teisinius santykius, kaip ir bet kuriuos kitus teisinius

santykius, sudaro trys struktūriniai elementai: objektas, subjektai ir turinys.

4.2.1. Civilinio procesinio teisinio santykio objektas. Teisės teorijoje teisinio

santykio objektu laikomos tos vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia

teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo teises. Jos gali būti tiek materialiosios, tiek

dvasinės. Teisinio santykio objekto išskyrimas leidžia suprasti realią teisinio santykio

prasmę ir reikšmę, susieti teisinius santykius su materialinių ir dvasinių vertybių

visuomenėje sistema. Negalima nesutikti su S. S. Aleksejevo teiginiu, kad analizuojant

objektą atskleidžiama faktinė teisinio santykio pusė, išaiškinami tie mus supančio

pasaulio reiškiniai (daiktai), kurių pagalba tenkinami teisės subjektų interesai. Teisinio

santykio objekto nustatymas sąlygoja teisinio santykio kryptingumą, apibrėžtumą, aiškų

žinojimą, į ką yra nukreipta konkretaus santykio subjekto veikla.

61

Teisingas civilinių procesinių teisinių santykių objekto nustatymas turi ne tik

teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Aiškus teisinio santykio objektas neabejotinai turi įtakos

nustatant ieškinio dalyko keitimo ribas, įrodinėjimo dalyką, ieškinio dalyko ir teismo

sprendimo dalyko santykį.

Civilinio proceso teisės doktrinoje daugelis mokslininkų išskiria bendrąjį (visų

civilinių procesinių teisinių santykių konkrečioje civilinėje byloje) ir specialųjį

(kiekvieno civilinio procesinio teisinio santykio atskirai) objektą. Bendruoju objektu

laikomas tarp šalių kilęs materialinis - teisinis ginčas, kurį teismas turi išspręsti. Šis

procesinių teisinių santykių objektas išeina už civilinių procesinių teisinių santykių ribų,

t.y. atsiranda iš materialinių teisinių santykių. Manome, kad bendrojo civilinių procesinių

teisinių santykių objekto supratimas tik kaip materialinio - teisinio ginčo yra per siauras,

nes konkrečioje civilinėje byloje gali būti neapimamos tokios civilinio proceso stadijos

kaip vykdymo procesas ar proceso atnaujinimas. Mūsų nuomone, tikslesnė yra A. F.

Kozlovo pozicija, kuris bendruoju civilinių procesinių teisinių santykių objektu nurodo

pačią civilinę bylą. Civilinė byla kaip ginčijamas materialinis teisinis santykis laikytina

bendruoju civilinių procesinių teisinių santykių objektu visose civilinio proceso

stadijose, t. y. nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Specialiuoju konkretaus civilinio procesinio teisinio santykio objektu laikytinas to

santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas.

4.2.2. Civilinio procesinio teisinio santykio turinys ir jį atitinkanti forma. Reiškinio

turinys ir forma yra filosofinės kategorijos. Kiekvienas reiškinys turi savo turinį ir jį

atitinkančią formą, kuri esti vidinė ir išorinė. Turinys ir forma dialektiškai susiję

vidiniais ryšiais. Turinys sąlygoja formą, o forma aktyviai veikia turinį.

Turinys – tai reiškinio dalių, elementų, iš kurių susideda reiškinys, visuma.

Kiekvieno reiškinio turinys atsako į klausimą: kas? Kas sudaro reiškinį, kas tie

elementai, iš kurių susideda reiškinys?

Vidinė forma tai vidinė turinio organizacija, sandara, reiškinio elementų sąryšio

būdas, reiškinio elementų vidinė struktūra, reiškinio egzistavimo būdas.

Išorinė reiškinio forma – tai išorinis jo pasireiškimo būdas, išoriniai jo ryšiai su

kitais reiškiniais. Išorinė reiškinio forma gali būti labai įvairi. Reiškinio forma atsako į

klausimą: kaip? Kaip turinio elementai yra tarpusavyje susiję, kokia reiškinio sandara,

struktūra, kaip išoriškai pasireiškia reiškinio turinys. Pavyzdžiui, vandens turinį sudaro

vandenilio ir deguonies atomai, tačiau ne paprasta vandenilio ir deguonies atomų

visuma sudaro vandenį, bet tam tikras jų junginys, t.y. vandens vidinė forma, kuri

62

išreiškiama chemine formule H2O. Išorinė vandens forma priklauso nuo indo, kuriame

yra vanduo, ertmės.

Civilinis procesinis teisinis santykis, kaip kiekvienas reiškinys, taip pat turi savo

turinį ir formą. Civilinio proceso teisės teorijoje yra žinomos kelios koncepcijos teisinio

santykio turinio klausimu. Vienos koncepcijos autoriai teigia, kad civilinio procesinio

teisinio santykio turinį sudaro teisinio santykio dalyvių subjektyvinės teisės ir pareigos.

Kitos koncepcijos autoriai teigia, kad teisinio santykio turinį sudaro santykio dalyvių

elgesys, t.y. procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas. Antroji

koncepcija turi daugiau šalininkų. Prof. J.Žeruolis taip pat buvo šios koncepcijos

šalininkas, savo monografijoje teigdamas, kad tie asmenys, kurie tvirtina, kad teisinio

santykio turinį sudaro subjektyvinės teisės ir pareigos, klaidingai žmonių veiksmams

suteikia tik juridinio fakto vaidmenį. Jų nuomone veiksmais tik sukeliami, keičiami ar

naikinami teisiniai santykiai. Bet juk veiksmais ir įgyvendinami teisiniai santykiai.

Vieni ir tie patys veiksmai gali atlikti tiek juridinio fakto, sukeliančio teisinį santykį,

vaidmenį, tiek teisinio santykio įgyvendinimo vaidmenį. Pavyzdžiui, ieškovui prašant,

teismas iškviečia liudytoją į teismą parodymams duoti. Šiuo teismo procesiniu veiksmu

yra įgyvendinamas (realizuojamas) procesinis teisinis santykis ir sukeliamas naujas

civilinis procesinis teisinis santykis tarp teismo ir liudytojo.

Civilinio procesinio teisinio santykio vidinė forma yra teisinio santykio subjektų

teisės ir pareigos, kurios nusako, kaip teisinio santykio subjektai gali ir turi elgtis, t.y.

santykiauti.

Išorinė reiškinio forma pasireiškia kaip tiesiogiai suvokiamas reiškinys. Tai

leidžia teigti, kad teisinio santykio išorinė forma yra tai, kuo jo turinys pasireiškia

išoriškai, kitaip tariant, išorinė teisinio santykio forma – tai išorinis teisinio santykio

turinio, t.y. elgesio (veiksmų ar neveikimo), pasireiškimo būdas, tvarka. Išorinė teisinio

santykio forma gali būti labai įvairi. Teisiškai santykiauti galima žodžiais, raštu,

mimika, gestais ir t.t. Dažnai sakoma, kad vienokių ar kitokių teisinių santykių forma

yra žodinė, rašytinė ir t.t.

4.2.3. Subjektai. Teismui nagrinėjant civilines bylas, civiliniame procese tarp proceso

dalyvių kyla civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Šių procesinių teisinių santykių

dalyviai turi subjektyvines civilines procesines teises ir pareigas ir yra vadinami

civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Atsižvelgiant į tai, kokias procesines

teises ir pareigas turi procesinių teisinių santykių subjektai jie skirstomi į tris grupes:

teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai.

63

4.2.3.1. Teismas, kaip civilinio procesinio teisinio santykio subjektas. Daugelis

mokslininkų pagrindiniu civilinio procesinio teisinio santykio bruožu nurodo jo

valdingą (imperatyvų) pobūdį, t.y. tai, kad teismas yra privalomas kiekvieno civilinio

procesinio teisinio santykio (taigi ir procesinio atstovavimo teisinio santykio) subjektu.

Turbūt nesuklysime teigdami, kad teismas yra ne tik privalomas, bet ir pagrindinis

civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Būtent teismas laikytinas pagrindiniu

subjektu, su kurio veikla įstatymas sieja civilinio proceso tikslų įgyvendinimą. Nei

vienas civilinis procesinis teisinis santykis negali atsirasti be tiesioginio teismo

dalyvavimo. Kiti civilinių procesinių teisinių santykių subjektai ne tik įgyvendina jiems

priklausančias procesines teises, bet ir vykdo atitinkamas procesines pareigas, visų

pirma, teismo atžvilgiu.

Teismo galimo veikimo civiliniame procese prielaida laikytina jo kompetencija, t.y.

įstatyme numatytų teisių ir pareigų visuma. Teismo, kaip viešojo organo, valstybės

suteiktų valdingų įgalinimų realizavimas yra galimas tik jam suteiktos kompetencijos

ribose. Su teismo kompetencija tampriai yra susijęs civilinės bylos priskirtinumas, nes tik

jam priskirtinoje civilinėje byloje, teismas gali realizuoti savo kompetenciją. Be abejonės

teismo vaidmuo įvairiuose civiliniuose procesiniuose teisiniuose santykiuose ne

visuomet yra vienodas. Esant vieniems civiliniams procesiniams teisiniams santykiams

teismas yra aktyvus, o kitiems – pasyvus, kartais net netiesioginis dalyvis, tačiau bet

kuriuo atveju jis yra kiekvieno civilinio procesinio teisinio santykio subjektu.

Teismo procesiniai veiksmai laikytini pagrindiniais juridiniais faktais, kurie įtakoja

procesinių teisinių santykių dinamiką. Teismo kaip procesinių teisinių santykių subjekto

ypatinga procesinė padėtis civiliniame procese yra dvejopa: iš vienos pusės teismas yra

vienas iš civilinių procesinių teisinių santykių subjektų, iš kitos – teismas veikia kaip

institucija, kuriai suteikti išskirtiniai valdingi įgalinimai spręsti klausimus, susijusius su

civilinės bylos nagrinėjimu. Tokiu teisinės padėties dvilypumu teismas išsiskiria iš kitų

civilinių procesinių teisinių santykių subjektų. Tam tikrus įgaliojimus civiliniame

procese turi ir atitinkamo teismo darbuotojai, pvz., teismo posėdžių sekretoriai. Teismo

vardu jie atlieka atitinkamus veiksmus ir todėl yra teismo arba teisėjo kontroliuojami,

prižiūrimi.

Teismai kaip civilinio procesinio teisinio santykio subjektai yra skirstomi į tris

grupes: pirmos instancijos teismai, apeliacinės instancijos teismai ir kasacinis teismas.

Bylas nagrinėja iš esmės pirmos instancijos teismai, t.y. apylinkių ir apygardų teismai.

Apeliacinės instancijos teismai (apygardų teismai arba Lietuvos apeliacinis teismas)

64

atlieka pirmos instancijos teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo

kontrolę, peržiūrėdami faktinį ir teisinį skundo pagrindą bei patikrindami, ar nėra

absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kasacinis teismas yra Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat atlieka teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir

pagrįstumo kontrolę, patikrindamas sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu.

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų

aplinkybių.

Teismo įgaliojimus realizuoja teisėjai, paskirti pagal LR teismų įstatymo

reikalavimus. Apylinkių teismuose civilines bylas nagrinėja vienas teisėjas. Apylinkės

teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę bylai nagrinėti

sudaryti trijų teisėjų kolegiją (LR CPK 62 str. 1 d.). Apygardų teismuose bylas, kurios

yra nagrinėjamos pirmąja instancija, nagrinėja vienas teisėjas. Apygardos teismo

pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos

sudėtingumą, turi teisę bylai nagrinėti pirmąja instancija sudaryti trijų teisėjų kolegiją.

Apygardų teismuose bylas, kurios yra nagrinėjamos apeliacine tvarka, nagrinėja trijų

teisėjų kolegija (LR CPK 62 str. 2 d.). Lietuvos apeliaciniame teisme civilines bylas

nagrinėja trijų teisėjų kolegija (LR CPK 62 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiajame Teisme

civilines bylas nagrinėja trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba šio teismo

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija (LR CPK 62 str. 4 d.).

4.2.3.2. Dalyvaujantys byloje asmenys - tai antroji civilinių procesinių teisinių santykių

subjektų grupė. Sutinkamai su LR CPK 37 str. dalyvaujančiais byloje asmenimis yra

laikomos šalys (ieškovas ir atsakovas), tretieji asmenys, prokuroras, valstybinio

valdymo institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti,

pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose, kreditoriai ir

skolininkai bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, taip pat šių asmenų atstovai, nors

procesualistai ginčijasi dėl pastarosios kategorijos asmenų priskyrimo dalyvaujantiems

byloje asmenims.

Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi

ir tuo jie skiriasi nuo kitų proceso dalyvių. Vieniems būdingas tik procesinis teisinis

suinteresuotumas bylos baigtimi, kitiems - procesinis teisinis ir materialinis teisinis

suinteresuotumas bylos baigtimi. Materialinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia

tiesiogine priimto teismo sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir

pareigoms. Procesinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia dalyvaujančių byloje

65

asmenų pastangomis, kad teismas priimtų sprendimą atitinkantį jų interesus ir procesinę

padėtį byloje.

Gindami įstatymo saugomas teises bei interesus, dalyvaujantys byloje asmenys

turi teisę aktyviai dalyvauti procese teismui nagrinėjant visus materialinius teisinius ir

procesinius teisinius bylos klausimus. Dalyvaujantys byloje asmenys gali aktyviai veikti

civilinio proceso eigą, išreikšti ir argumentuoti savo samprotavimus bylos nagrinėjimo

metu dėl visų klausimų kylančių proceso eigoje, apskųsti atitinkamus sprendimus ir pan.

Pagal intereso pobūdį dalyvaujantys byloje asmenys skirstomi į:

a) asmenis turinčius privatų interesą (šalys, tretieji asmenys);

b) asmenis turinčius viešąjį interesą (prokuroras, valstybinio valdymo

institucijos).

4.2.3.3. Kiti proceso dalyviai – tai asmenys, kurie nėra teisiškai suinteresuoti bylos

baigtimi: liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Šios kategorijos subjektai neturi nei

materialinio teisinio, nei procesinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Kiti proceso dalyviai įtraukiami į civilinį procesą teismo arba

dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva tam, kad suteiktų įrodomąją informaciją arba

atliktų pareigas, kurios būtinos siekiant sėkmingai išspręsti ginčą.

Tam tikrų ypatingų teisių kiti proceso dalyviai neturi, jų teisinis statusas

civiliniame procese daugiau išreikštas procesinėmis pareigomis. Pavyzdžiui, šaukiamas

liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus (LR CPK 191

str.); paskirtas ekspertu asmuo teismo šaukiamas privalo atvykti ir duoti objektyvią

išvadą jam pateiktais klausimais, jis taip pat turi teisę susipažinti su bylos medžiaga,

dalyvauti kai teismas nagrinėja bylą, pateikti šalims, tretiesiems asmenims ar

liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą, jeigu tai

reikalinga išvadai duoti (LR CPK 214 str.); vertėjas privalo išversti asmenų,

nemokančių valstybinės kalbos, kuria vyksta procesas paaiškinimus, parodymus,

pareiškimus, o asmenims nemokantiems kalbos, kuria vyksta procesas, - paaiškinimų,

parodymų, pareiškimų, balsu perskaitomų dokumentų turinį, taip pat posėdžio

pirmininko patvarkymus, teismo nutartis ir sprendimą (LR CPK 240 str.).

Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išsakyta nuomonė, kad į LR CPK 61 str.

pateiktą pavyzdinį kitų proceso dalyvių sąrašą reikėtų įrašyti ir valstybės ar

savivaldybių institucijas, teikiančias byloje išvadą. Teisinis nesuinteresuotumas bylos

baigtimi automatiškai lemia ir siauresnę šių asmenų procesinių teisių apimtį. Jiems

galioja principas, kad procesinių teisių jie turi tik tiek, kiek jų suteikia specialios, jų

66

teisinę padėtį reglamentuojančios LR CPK nuostatos. Galėtume tik pritarti šiai

nuomonei, nes galiojančiame LR CPK valstybės ir savivaldybių institucijų, teikiančių

išvadą byloje vieta visų proceso dalyvių sistemoje yra neapibrėžta, todėl praktikoje

dažnai aptariama proceso dalyvių kategorija klaidingai priskiriama tretiesiems

asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų.

4.3. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo prielaidos

Tradiciškai su bet kurio teisinio santykio atsiradimu siejamos trys teisinės

kategorijos: teisės norma, juridiniai faktai, subjektiškumas.

Civilinės procesinės teisės normos buvimas yra būtina sąlyga civiliniams

procesiniams santykiams atsirasti.

Juridiniai faktai yra civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo

ir pasibaigimo bei dinamikos pagrindas. Procesiniai juridiniai faktai yra teismo bei

dalyvaujančių byloje asmenų veiksmai. Pavyzdžiui, ginčo teisena prasideda

priklausomai nuo tokių juridinių faktų: ieškinio padavimo teismui ir teisėjo rezoliucijos,

kuria iškeliama civilinė byla, o baigiasi – teismui priėmus sprendimą ar nutartį.

Daugumos procesinių juridinių faktų atsiradimas siejamas su kitais faktais. Pavyzdžiui,

teismo nutartis dėl bylos sustabdymo gali būti priimta tik esant LR CPK numatyties

pagrindams. Kodeksas taip pat numato atsisakymo priimti ieškinį, bylos nutraukimo bei

pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindus. Taigi dažniausiai civiliniams procesiniams

teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vieno juridinio fakto, o būtina juridinių faktų

sudėtis, t.y. sistema juridinių faktų, kurie visumoje leidžia atlikti konkretų procesinį

veiksmą.

Procesiniams juridiniams faktams priskiriami ne tik veiksmai, bet ir įvykiai,

pvz., teismo klaidos, terminai, faktai – būsenos ir pan.

Daugeliui procesinių juridinių faktų yra būdingas prielaidinis, tikimybinis

pobūdis. Pavyzdžiui, taikant ieškinio užtikrinimo priemones užtenka tik tikimybės dėl

tam tikrų atsakovo veiksmų bus apsunkintas teismo sprendimo įgyvendinimas.

Subjektiškumas reikalauja iš civilinio proceso teisės subjektų atitinkamo teisinio

statuso. Subjektiškumas kaip teisinė kategorija susideda iš dviejų elementų: teisnumo ir

veiksnumo. Visi civilinių procesinių teisinių santykių subjektai turi turėti civilinį

procesinį teisnumą ir veiksnumą. Civilinis subjektiškumas apima ne tik galimybę turėti

teises ir pareigas, bet ir galimybę jas savo veiksmais realizuoti.

67

Kalbant apie civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą būtina atsižvelgti į šių

kategorijų dialektinį ryšį su materialine teise. Civilinio proceso teisės subjektų teisnumas

ir veiksnumas siejamas su būtinumu apginti jiems kaip materialinių teisinių santykių

subjektams priklausančias teises ir įstatymu saugomus interesus. Taigi negali būti tokių

situacijų, kai materialinės teisės subjektas neturi galimybės dalyvauti civiliniame

procese.

Civilinio proceso teisės subjektas negali savęs civiliniame procese realizuoti kitaip,

nei atitinkamų civilinių procesinių teisių ir pareigų turėtojas. Teisinių santykių dalyviai

gali būti asmenys, kuriems suteiktas teisnumas, t.y. valstybės pripažintas asmeniui

(subjektui) galėjimas turėti tam tikras teises ir pareigas, realizuojamas konkrečiuose

teisiniuose santykiuose. LR CK 2.1 str. nurodoma, kad galėjimas turėti civilines teises ir

pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens

civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus (LR CK 2.2

str. 1 dalis). Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu įregistravus

juridinį asmenį. Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti subjektines teises ir

pareigas, o juridinio asmens veiksnumas – galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti

teises, pareigas ir jas įgyvendinti. Civiliniu procesiniu teisnumu yra vadinamas galėjimas

turėti civilines procesines teises ir pareigas. Pastebėtina, kad LR CPK nebeliko civilinio

procesinio teisnumo sąvokos, LR CPK 38 str. kalba tik apie civilinį procesinį veiksnumą.

Galime daryti prielaidą, kad įstatymų leidėjas manė, kad materialusis civilinis teisnumas

apima ir civilinį procesinį teisnumą: LR CK 1.137 str. 1 dalyje nurodoma, kad asmenys

savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, o LR CK

1.138 str. 1 dalis numato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas,

neviršydamas savo kompetencijos. Žiūrint iš teisės teorijos pozicijų toks įstatymų leidėjo

požiūris negali būti pripažintas teisingu. Prof. A. Vaišvila nurodo, kad yra skiriamos

kelios teisnumo rūšys: bendrasis, šakinis, specialusis. Bendrasis teisnumas – principinis

leidimas turėti bet kurią subjektinę teisę, kurios nedraudžia įstatymas. Neabejotina, kad į

šią sąvoką įeina bet kurios teisės šakos apibrėžiamas leidimas turėti atitinkamas teises ir

pareigas, taigi, lyg ir nėra poreikio atskirose teisės šakose dubliuoti šios sąvokos. Tačiau

kiekviena teisės šaka operuoja bendrosiomis teisės teorijoje esančiomis sąvokomis jas

modifikuodama atsižvelgiant į savitą teisinio reguliavimo dalyką ir metodą. Ši taisyklė

taikytina ir teisnumo sąvokai. Teisės teorijoje nurodoma, kad šakinis teisnumas – tai

specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises. Manytume, kad civilinio

proceso teisėje būtina operuoti civilinio procesinio teisnumo sąvoka ir ją reikėtų įtvirtinti

68

LR CPK. LR CPK nesant tokios normos, civilinis procesinis teisnumas, mūsų manymu,

neteisingai yra tapatinamas su civiliniu teisnumu. Pavyzdžiui, civilinio proceso

vadovėlyje nurodoma, kad civilinis procesinis teisnumas yra laikomas viena iš teisės

kreiptis į teismą prielaidų, pateikiant nuorodą į LR CK 2.1 str., nustatantį civilinį

teisnumą. Kaip teisingai nurodo S. A. Chalatovas, atsisakius procesinio teisnumo

kategorijos, tampa neaišku, pagal kokius kriterijus atitinkamas asmuo gali tapti civilinių

procesinių teisinių santykių subjektu, kokį juridinį faktą turi nustatyti teismas, kad galėtų

leisti atitinkamam asmeniui dalyvauti civiliniame procese. Civilinio procesinio teisnumo

dėka fiziniai ir juridiniai asmenys gali realizuoti savo procesinę subjektinę teisę turėti

atstovą civiliniame procese.

Civilinio procesinio teisnumo turėjimo yra reikalaujama ne tik iš šalių, trečiųjų

asmenų, bet ir iš atstovo. Juk norėdamas tapti civilinių procesinių teisinių santykių

subjektu, atstovas turi turėti leidimą įgyti civilines procesines teises ir pareigas.

Galėjimas savarankiškai įgyvendinti savo teises teisme yra siejamas ne su

civilinio procesinio teisnumo, bet su civilinio procesinio veiksnumo sąvoka. Teisės

teorijoje veiksnumo samprata sukelia žymiai mažiau diskusijų nei teisnumo. LR CK 2.5

str. 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises

ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo

sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Sutinkamai su LR CPK 38

str. civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir

pavesti atstovui vesti bylą. Sąmoningos psichinės veiklos sugebėjimus normaliai

išsivystę žmonės paprastai įgyja pasiekę pilnametystę, t.y. aštuoniolika metų. Svarbu

atkreipti dėmesį į tai, kad materialinė teisė numato atvejus, kuomet civilinis veiksnumas

atsiranda anksčiau, t.y. dar iki asmens pilnametystės. LR CPK 38 str. taip pat nurodoma,

kad civilinis procesinis veiksnumas taip pat priklauso nepilnamečiams, įstatymų

nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, kurie įstatymų

nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais).

Civilinio procesinio veiksnumo nebuvimas neleidžia subjektams betarpiškai

dalyvauti atliekant teisinį veiksmą. LR CPK 38 str. 4 dalyje numatyta, kad nepilnamečių

iki 14 metų, taip pat fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais, teises ir įstatymų saugomus

interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai.

Pilnamečio asmens psichinė veikla gali būti pažeista dėl įgimtos silpnaprotystės arba

psichinės ligos. Toks asmuo negali teisingai vertinti savo atliekamų veiksmų prasmės ir

69

reikšmės arba juos valdyti, todėl negali savarankiškai veikti civiliniame procese, jo

interesus teisme gina įstatyminiai atstovai.

Nepilnamečiai nuo 14-18 metų turi dalinį civilinį procesinį veiksnumą, todėl jų

padėtis civiliniame procese yra specifinė, t.y. ne visais atvejais privalo būti atstovaujami

įstatyminių atstovų. LR CPK 38 str. 3 dalyje nurodyta, kad nepilnamečiai nuo

keturiolikos metų turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų

gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį

veiksnumą. Nepilnamečiai nuo 14-18 metų turi teisę savarankiškai disponuoti savo

pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius,

išradimus, pramoninį dizainą, sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius

su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai (LR CK 2.7-2.8 str.). Dar viena išimtis

nurodoma CK 3.164 str., kur sakoma, kad jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo

teises, jis turi teisę nuo 14 metų savarankiškai kreiptis į teismą. Taigi, jei ginčas kilo iš

minėtų santykių, manome, kad nepilnametis nuo 14-18 metų šioje dalyje turi visišką

civilinį procesinį veiksnumą ir gali ne tik savarankiškai paduoti ieškinį teismui, bet ir

pavesti bylos vedimą savo pasirinktam atstovui. Aišku, nepilnametis atstovu gali

pasirinkti savo įstatyminį atstovą, bet, mūsų nuomone, neatmetama ir sutartinio atstovo

pasirinkimo galimybė, kaip turimo dalinio civilinio procesinio veiksnumo

įgyvendinimas. Kalbant apie civilinę atsakomybę, atkreiptinas dėmesys į LR CK 6.276

str. 2 dalį, kur teigiama, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14-18 metų neturi turto ar

uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo

tėvai ir rūpintojai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Taigi, tėvai šiuo

atveju yra ne tik nepilnamečio atstovai pagal įstatymą, bet ir bendraatsakoviai. Jeigu

nepilnamečiui pakanka turto ar uždarbio jo padarytai žalai atlyginti, manome, kad jis gali

savo bylą vesti savarankiškai, taip pat ir pavesti atstovui vesti bylą, nes pagal LR CK

6.276 str. 1 dalį jis yra savarankiškas prievolės dėl žalos atlyginimo subjektas. Ar gali

įstatyminis atstovas šiuo atveju vietoj nepilnamečio vesti bylą teisme? Manome, kad taip,

nes LR CPK 38 str. 2 dalis numato tokią galimybę. Tačiau tikrai nemanome, kad tai

visais atvejais yra būtina. Įstatyminiai atstovai byloje dalyvauja, jei jie patys ar

nepilnametis nuo 14 iki 18 metų to nori.

LR CK 2.11 str. numato, kad apriboti pilnamečio fizinio asmens veiksnumą

teismo tvarka galima, jei jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais,

narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Tame pačiame straipsnyje yra išvardintos

70

pilnamečio ribotai veiksnaus asmens teisės (tarp jų yra ir teisė pareikšti ieškinį, susijusį

su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas), kurias įgyvendinti jis

gali tik turėdamas įstatyminio atstovo (rūpintojo) sutikimą. Tačiau, jei ginčas kilo iš

santykio, kuris susijęs su ta pilnamečio ribotai veiksnaus asmens civilinio veiksnumo

dalimi, kur jo veiksnumas neapribotas, manytume, kad toks pilnametis riboto veiksnumo

asmuo gali šiuo atveju savarankiškai ginti savo teises teisme arba savo teisėms ginti

paskirti atstovą be išankstinio rūpintojo sutikimo.

LR Konstitucijos 30 str. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimas susijęs su tam tikrais

procesiniais reikalavimais, kurių nepaisant kreipimasis į teismą praranda teisinę reikšmę.

LR CPK 5 str. nurodoma, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų

nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba

įstatymų saugomas interesas. Taigi, teisė kreiptis į teismą siejama su jos tinkama

įstatymuose nustatyta įgyvendinimo tvarka. Civilinio proceso teisės doktrinoje civilinis

procesinis veiksnumas yra priskiriamas prie teisės kreiptis į teismą tinkamo

įgyvendinimo sąlygų. LR CPK 137 str. kaip vieną iš pagrindų atsisakyti priimti ieškinį

numato atvejį, kai pareiškimą paduoda neveiksnus fizinis asmuo. Tačiau teismas neturėtų

skubėti taikyti šio straipsnio, nes LR CPK numato galimybę ištaisyti trūkumus, susijusius

su šalies civiliniu procesiniu veiksnumu. LR CPK 40 str. 1 dalyje nurodoma, kad jeigu

galima pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies

veiksnumu, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti. Minėto straipsnio nuostatos

taikomos tik teismui nustačius šalies procesinio veiksnumo trūkumą. Jei dėl vienokių ar

kitokių priežasčių byla pagal neveiksnaus asmens ieškinį iškeliama ir ši aplinkybė

paaiškėja pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo stadijoje,

tęsti toliau bylos nagrinėjimo negalima.

4.4. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.

nustato kiekvieno asmens teisę kad jo bylą per protingą laiką lygybės ir viešumo

sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Valstybė garantuodama teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, kartu turi

užtikrinti, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų

gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas.

71

Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą, taip pat

siekiant, kad proceso dalyviai pasitikėtų nagrinėjančiu bylą teisėju, įstatymas numato

teisėjo (teismo) nušalinimo institutą.

LR CPK 64 str. numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius,

ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie

patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių,

kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo.

LR CPK 65 str. 1 dalyje nurodomi atvejai, kuomet teisėjas privalo nusišalinti

nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas:

1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu

byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti

įtakos jo teisėms arba pareigoms;

2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis

susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai,

tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais;

3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja

santuokos, globos ar rūpybos santykiai;

4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių

byloje asmenų atstovu;

5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai

yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi;

6) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar

aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas,

prokuroras, valstybės ar savivaldybių institucijų atstovas.

Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti

pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl

jo nešališkumo (LR CPK 66 str.). Šia nuostata įstatymų leidėjas neribotai išplėtė teisėjo

nušalinimo pagrindų sąrašą, nes leido pareikšti teismui nušalinimą visais atvejais, kai

abejojama nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu.

LR CPK 65 str. 1 dalies 1-5 punktuose numatyti pagrindai ekspertui,

vertėjui, teismo posėdžio sekretoriui nušalinti. Be to, LR CPK 67 str. 2 dalyje numatyti

papildomi pagrindai ekspertui nušalinti.

72

Jei yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo, eksperto, vertėjo, teismo

posėdžio sekretoriaus nešališkumo, šie asmenys visų pirma turi pareikšti, kad jie patys

nusišalina. Jei jie to nepadaro, tais pačiais pagrindais jiems nušalinimą gali pareikšti ir

dalyvaujantys byloje asmenys (LR CPK 68 str. 1 d.).

Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas žodžiu arba raštu prieš

pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais

atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau (LR

CPK 68 str. 2 d.).

Jeigu bylą nagrinėja teisėjų kolegija ir nušalinimas pareiškiamas ne visiems

kolegijos nariams, nušalinimo klausimą išsprendžia teisėjai (teisėjas), kuriems

nušalinimas nėra pareikštas. Jeigu balsų už ir prieš nušalinimą yra po lygiai, teisėjas

laikomas nušalintu (LR CPK 69 str. 4 d.).

Teisėjo (teisėjų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas,

teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas

teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo nušalinimo pareiškimo

dienos. Jeigu nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą

sprendžia didžiausią teisėjo darbo stažą turintis to teismo teisėjas. Tais atvejais, kai

teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas

aukštesniosios pakopos teismas. Klausimas dėl teisėjo nušalinimo išsprendžiamas

rašytinio proceso tvarka, išklausius nušalinamojo teisėjo. Eksperto, vertėjo ir teismo

posėdžio sekretoriaus nušalinimo klausimą sprendžia nagrinėjantis bylą teismas. Kai

nušalintas ar nusišalino apylinkės teismo teisėjas, bylą nagrinėja kitas šio teismo

teisėjas. Kai teisėjo pakeisti kitu teisėju nėra galimybės, byla nusiunčiama apygardos

teismui, kad šis perduotų ją nagrinėti į kitą apylinkės teismą (LR CPK 69-70 str.)

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik LR CPK 65 ir 66 str. įtvirtinti teisėjo

nušalinimo pagrindai gali sukelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. LR CPK 71 str. yra

įtvirtintos neleistinumo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas taisyklės. Šie

apribojimai yra betarpiškai susiję su principu, kad niekas negali būti teisėju savo byloje.

(lot. nemo iudex in causa sua).

Taigi, LR CPK 71 str. yra suformuluoti tokie neleistinumo teisėjui

pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas atvejai:

1) Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos

teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame

73

teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas

sprendimas, priimtas jam dalyvaujant.

2) Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos

teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame teisme ir pirmosios instancijos

teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas ar nutartis,

kuriais byla išspręsta iš esmės, priimti jam dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme.

3) Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą kasaciniame teisme, negali

dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teisme.

4) Teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį ar kasacinį skundą netrukdo jam

nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine ar kasacine tvarka, išskyrus aukščiau

nurodytame 2 punkte numatytus atvejus.

74

5. CIVILINIO PROCESO ŠALYS

5.1. Civilinio proceso šalių samprata

Materialiojoje teisėje šalimis laikomi materialiųjų teisinių santykių subjektai,

kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Pavadinimas „šalis“ civiliniame procese kyla

iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai viena šio santykio šalis

kreipiasi į teismą dėl ginčo išsprendimo, taip tapdama civilinių procesinių teisinių

santykių subjektu – proceso šalimi.

Civiliniame procese yra dvi šalys:

1) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės

ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos;

2) atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo

materialiąsias teises ar interesus, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą

reikalavimą.

Šalimis civiliniame procese gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (LR

CPK 41 str. 1 d.). Pagal LR CK 2.53 ir 2.56 straipsnius juridinio asmens filialas ar

atstovybė neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti ieškovai ir atsakovai teisme.

Ne visais atvejais materialiojo teisinio santykio šalis yra proceso šalis arba,

kitaip tariant, ne visais atvejais proceso šalis kartu yra ir materialiojo teisinio santykio

šalis. Šalies sąvoka turi ir grynai procesinį aspektą. Daugelis valstybių skiria šalies

sąvoką procesine teisine ir materialiąja teisine prasme. Atriboti šias prasmes yra

racionalu. Dažniausiai šalys procesine ir materialiąja prasme sutampa, nes paprastai jos

būna materialiojo teisinio santykio subjektai, nors būna ir atvejų, kai proceso šalis nėra

materialiojo teisinio santykio subjektas. Civiliniame procese ir toks asmuo, kuris nėra

materialiojo teisinio santykio šalis, turi visas procesinės šalies teises ir pareigas. 2002

m. LR CPK šalies sąvoka buvo patikslinta ir papildyta nurodant, kad šalimis reikia

laikyti ir asmenis, kurie veikia savo vardu, bet kitų asmenų interesais (LR CPK 41 str. 2

d., 49 ir 50 str.).

Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo

materialieji teisiniai padariniai, tik tarp jų teismo sprendimo pagrindu atsiranda,

pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisiniai santykiai. Tuo tarpu šaliai procesine prasme

teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai įtakos neturi.

Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar

jie yra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai, ar ne. Šalies procesine prasme

75

pavyzdžiai gali būti netinkama šalis, prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos,

pareiškusios ieškinį viešajam interesui apginti (LR CPK 49 str.) ir kt. Jei į teismą

kreipiasi ieškovas, neturintis reikalavimo teisės, t. y. nesusijęs materialiuoju santykiu su

atsakovu, toks ieškovas yra netinkamas. Jeigu jis iš proceso pasitraukti nesutinka, jis ir

toliau dalyvaus byloje turėdamas visas ieškovo procesines teises, tačiau jokių materialių

teisinių teismo sprendimo padarinių jam nekils, reikalavimo teisės neturinčio asmens

ieškinys bus atmestas. Toks ieškovas (netinkamas) laikomas ieškovu procesine prasme.

Lygiai taip pat šalimi procesine prasme bus laikomas netinkamas atsakovas, kuris nėra

susijęs materialiaisiais santykiais su ieškovu ir neturi pareigos ieškovui atsakyti, tačiau

ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu į teismą su ieškiniu viešajam

interesui ginti įstatymų numatytais atvejais kreipiasi prokuroras, valstybės ar

savivaldybių institucijos ar kiti asmenys, jie neturi materialiojo teisinio intereso byloje,

nes jokių materialių padarinių teismo sprendimas jiems nesukels; materialių padarinių

kils konkretiems asmenims, kurie yra materialiųjų teisinių santykių subjektai ir kurių

teises ginti tokia tvarka reikalauja viešasis interesas (pavyzdžiui, žala bus priteista

valstybei, bus apginti neveiksnaus asmens ar nepilnamečio interesai ir pan.). Šiais

atvejais veikiantis savo vardu, bet kito asmens interesais asmuo taip pat laikomas šalimi

procesine prasme. Lietuvoje taip pat galima pripažinti neturinčius materialiojo teisinio

intereso ir civiliniame procese savo vardu dalyvaujančius asmenis šalimis –

bankrutuojančios įmonės administratorių (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.), testamento

vykdytoją (pagal LR CK 5.38 straipsnį jis gali pareikšti ieškinius, pavyzdžiui, palikėjo

skolininkams dėl skolų išieškojimo ir pan.).

Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis:

ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, tačiau jis nėra laikomas šalimi nei

materialiąja, nei procesine teisine prasme, nes jis veikia kito asmens vardu ir

interesais;

ieškinį gali pareikšti atstovas pagal įstatymą. Jeigu asmuo yra teisnus procesine

prasme ir gali būti šalimi, tačiau yra neveiksnus, jo vardu ir interesais bylą veda

įstatyminis atstovas. Tai susiję su asmens galėjimu būti šalimi bei asmeniškai

dalyvauti byloje ir ją vesti. Šiuo atveju tiek procesine, tiek materialiąja prasme

šalis yra neveiksnus asmuo, o ne jo atstovas. Šis atribojimas turi praktinę

reikšmę ieškovų ir ieškinių tapatumui nustatyti, tinkamos ir netinkamos šalies

problemai spręsti.

76

Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Taigi šalių skaičius

nepriklauso nuo faktiškai procese dalyvaujančių asmenų vienoje ar kitoje pusėje

skaičiaus. Realiai ieškovo ar atsakovo pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų,

tačiau tai bus tik šių asmenų procesinis bendrininkavimas, o šalys procese vis tiek bus

tik dvi – ieškovas ir atsakovas.

Vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems

vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisinių pasekmių, laikomi suinteresuotais

asmenimis vykdymo procese (LR CPK 633 str.).

5.2. Esminiai šalių bruožai. Šalių procesinės teisės ir pareigos

Šalys turi tik joms būdingų bruožų, skiriančių jas nuo kitų dalyvaujančių byloje

asmenų:

1. Procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu.

2. Šalys dažniausiai yra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas,

subjektai. Iki teismo sprendimo priėmimo šalys laikomos tikėtinais materialiųjų teisinių

santykių subjektais, nes į šį klausimą atsakyti galima tik tuomet, kai yra nustatytos visos

bylos aplinkybės, materialiojo teisinio pobūdžio faktai bei kai pritaikytos konkrečios

materialiosios teisės normos.

Pirmojoje ir antrojoje civilinio proceso stadijose materialiojo pobūdžio

klausimai nesprendžiami, teismas tik išsiaiškina, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į

teismą ir ar ją tinkamai įgyvendina. Pavyzdžiui, dėl šios priežasties įstatymas nenumato

galimybės atsisakyti priimti ieškinį dėl praleistų ieškinio senaties terminų, nes ieškinio

senatis gali būti taikoma tik priešingos šalies reikalavimu (LR CK 1.126 str.). Taigi

priimdamas ieškinį teismas aiškinasi tik procesinio teisinio pobūdžio faktus.

3. Šalys įgyvendina dispozityvumo principą civiliniame procese, t. y. procesas

pradedamas ir gali būti baigiamas tik šalių iniciatyva. Pagal bendrą taisyklę į teismą gali

kreiptis tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar interesai pažeisti. Taigi tik šalies

valia gali turėti lemiamos įtakos proceso eigai. Byloje visada labai svarbu išaiškinti

tikrąją ieškovo ar atsakovo (priešieškinio pareiškimo atveju) valią.

4. Šalys turi materialųjį teisinį ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos

baigtimi. Teismo sprendimas turės tiesioginę įtaką jų teisėms ir pareigoms. Tik šalims

galioja teismo sprendimo res judicata galia. Jei ieškinį pareiškia LR CPK 49 straipsnyje

numatyti asmenys viešajam interesui ginti, materialusis teisinis teismo sprendimo

poveikis (materialiosios teisės ir pareigos) kyla ne bylą iškėlusiam asmeniui

77

(pavyzdžiui, prokurorui), o trečiuoju asmeniu arba bendraieškiu byloje įtrauktam

asmeniui – šaliai materialiąja teisine prasme, su kurios interesais susijęs pareikštas

ieškinys (pavyzdžiui, vaikui, įmonei, kurioje valstybė valdo akcijas), arba grupei

visuomenės narių ar visai visuomenei.

5. Be bendrų dalyvaujančių byloje asmenų teisių, šalys turi ir specialiąsias

teises, įtvirtintas LR CPK 42 straipsnio 1 dalies paskutiniuose trijuose sakiniuose, 3 ir 6

dalyse, taip pat kituose straipsniuose. Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, pakeisti

ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (LR CPK 140

str. 1 d., 141 str.), turi teisę atsiimti ieškinį (LR CPK 139 str.). Atsakovas turi teisę

ieškinį pripažinti (LR CPK 140 str. 2 d.). Šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį (LR

CPK 140 str. 3 d.), turi teisę perduoti ginčą spręsti arbitražui (LR CPK 23 str.), gali

reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo (LR CPK 42 str. 3 d.), gali dalyvauti renkant

įrodymus ES teisės aktų nustatyta tvarka ES valstybės narės teisme (LR CPK 42 str. 6

d.), gali nustatyti bylos teritorinį teismingumą tarpusavio susitarimu (LR CPK 32 str. 1

d.), gali išreikšti sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (LR CPK 235

str. 4 d.), gali dalyvauti antstoliui atliekant vykdymo veiksmus (LR CPK 639, 643 str.) .

Šalių procesinių teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisių

apimties. Pavyzdžiui, ieškovas gali pakeisti ieškinio dalyką tik ginčijamo materialiojo

teisinio santykio ribose ir tik tuo atveju, jeigu materialiosios teisės norma numato

alternatyvaus reikalavimo galimybę.

6. Be bendrųjų dalyvaujančių byloje asmenų pareigų, šalys turi ir specifinių

pareigų: įrodinėjimo pareigą (LR CPK 178 str.); pareigą mokėti bylinėjimosi išlaidas

(LR CPK 93 str.); pareigą atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl žinomai nepagrįsto

ieškinio (priešieškinio) pareiškimo ar kitokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) procese

– bylos vilkinimo ir pan. (LR CPK 95 str.).

Šalių institutas vartojamas tik kalbant apie ginčo (ieškinio) teiseną. Šalys yra

kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės, nepriklausomai nuo

materialiojo teisinio ginčo pobūdžio (civiliniai, šeimos, darbo ir kiti teisiniai santykiai ir

t. t.). Ne ginčo (ypatingojoje) teisenoje šalių instituto nėra, nes tai yra vienašalė teisena.

Tačiau ir šioje teisenoje pareiškėjai turi šalių procesinių teisių ir pareigų, išskyrus

nurodytas išimtis (LR CPK 42 str.).

Šalys – tai tikėtini materialiųjų teisinių santykių subjektai ir pagrindiniai byloje

dalyvaujantys asmenys, kurie turi specifines teises ir pareigas, kurių ginčas dėl teisės

nagrinėjamas teisme, nuo kurių valios priklauso civilinio proceso eiga ir kurių

78

suinteresuotumas bylos baigtimi yra materialusis teisinis ir procesinis teisinis arba tik

procesinis teisinis, tačiau tokiu atveju jie veikia savo vardu.

5.3. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama

Iki teismo sprendimo priėmimo yra daroma tik prielaida, kad ieškovas ir

atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialiųjų teisinių santykių subjektai, t. y. tinkamos

šalys. Bylą nagrinėjant iš esmės, ši prielaida gali nepasitvirtinti. Ar šalis yra tinkama,

galima nustatyti tik konkretiems materialiesiems teisiniams santykiams tinkamai taikant

materialiosios teisės normas.

Netinkamas ieškovas – asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio

santykio subjektas ir neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Netinkamas

atsakovas – asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas ir

neturi pareigos atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą.

LR CPK 45 straipsnis numato galimybę esant tam tikroms sąlygoms pakeisti

netinkamą šalį ir nurodo netinkamos šalies pakeitimo tinkama taisykles:

1. Pakeisti šalį tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme antrojoje

civilinio proceso stadijoje arba trečiojoje stadijoje preliminariai išsiaiškinus šalių

reikalavimų ir atsikirtimų turinį, preliminariai įvertinus faktines ir teisines bylos

aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju tai negali būti padaryta vėliau kaip iki teismo

sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo. Padaryti tai apeliacinės instancijos ar

kasaciniame teisme negalima: apeliacinės instancijos teisme tai padaryti negalima, nes

tokiu atveju tinkama šalis prarastų teisę į apeliaciją; kasacijoje taip pat negalima, nes

šioje civilinio proceso stadijoje teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus.

2. Keičiant netinkamą šalį tinkama, būtinas tiek tinkamo, tiek netinkamo

ieškovo sutikimas (dispozityvumo principas).

3. Pakeitus šalį ar į bylą įstojus trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas turi būti

atidėtas, o kitame teismo posėdyje vėl pradėtas iš naujo, išskyrus kai naujai į procesą

įstojęs dalyvaujantis byloje asmuo prašo bylą nagrinėti toliau (LR CPK 45 str. 4 d.).

Netinkamo ieškovo pakeitimo tinkamu ieškovu atveju galimos šios keturios

situacijos:

1. Netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas ieškovas (teismas jam

turi pranešti apie galimybę įstoti į procesą) pareiškia norą į bylą įstoti – teismas tokiu

atveju priima nutartį pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu ir atideda bylos nagrinėjimą.

Jeigu netinkamo ieškovo pakeitimas tinkamu įformintas iki teismo posėdžio

79

(pavyzdžiui, teismo rašytine nutartimi) arba ir teismo posėdžio metu, o tinkamas

ieškovas teismo posėdžiui yra pasirengęs bei prašo bylą nagrinėti, teismo posėdžio

atidėti nereikia (LR CPK 45 str. 4 d.). Tinkamas ieškovas įstoja į bylą laikydamasis visų

reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti.

2. Jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas neįstoja –

teismas bylą nutraukia LR CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes tai faktiškai

reiškia ieškinio atsisakymą ir byloje nelieka ieškovo. Įtraukti į bylą naują ieškovą

teismas savo iniciatyva negali, nes pažeistų dispozityvumo principą. Tinkamas ieškovas

ateityje galės kreiptis į teismą, nes atsisakymas įstoti į bylą šios teisės iš jo neatima (LR

CPK 5 str.).

3. Jeigu netinkamas ieškovas atsisako išstoti iš proceso, o tinkamas ieškovas

pareiškia norą įstoti, teismas priima nutartį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio

savarankiškus reikalavimus, įstojimo į procesą, o bylos nagrinėjimą atideda. Teismas

tinkamą ieškovą turi informuoti apie tokią galimybę. Prievarta pašalinti netinkamą

ieškovą taip pat negalima, nes tai irgi prieštarautų dispozityvumo principui. Tokiu

atveju teismas ieškovo ieškinį atmeta, o trečiojo asmens (tinkamas ieškovas)

reikalavimus patenkina, jeigu tam yra teisinis pagrindas. Tinkama šalis negali įstoti į

bylą ir kaip netinkamo ieškovo bendrininkas, nes šių asmenų interesai nesutampa.

4. Jeigu netinkamas ieškovas nesutinka išstoti iš proceso, o tinkamas ieškovas

neįstoja į procesą, tai teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta. Atsakovas gali

reikalauti iš netinkamo ieškovo nuostolių už sugaištą laiką atlyginimo (LR CPK 95 str.),

nes netinkamo ieškovo nesutikimas pasitraukti iš civilinio proceso net jam išaiškinus,

jog jis neturi reikalavimo teisės, gali būti laikomas žinomai nepagrįsto ieškinio

pareiškimu.

Netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu atsakovu atveju galimos šios dvi

situacijos:

1. Jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo

pakeitimo tinkamu: netinkamas atsakovas išstoja iš proceso, o tinkamas yra įtraukiamas.

Byla atidedama ir pradedama nagrinėti iš naujo. Atsakovo (tiek netinkamo, tiek

tinkamo) sutikimas tam nereikalingas. Tačiau ieškovas tokiu atveju turėtų perrašyti

ieškinio pareiškimą ir ieškinį nukreipti tinkamo atsakovo atžvilgiu, teismas turi įteikti

tinkamam atsakovui ieškinio pareiškimo ir priedų nuorašus, tinkamas atsakovas privalo

atsakyti atsiliepimu į ieškinį.

80

2. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas tinkamu, teismas

nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį netinkamo atsakovo atžvilgiu atmeta. Ieškovas tokiu

atveju nepraranda teisės ateityje pareikšti ieškinį tinkamam atsakovui.

5.4. Procesinis bendrininkavimas ir jo rūšys

Materialioji teisė numato atvejus, kai vienoje materialiojo teisinio santykio

pusėje arba abiejose pusėse yra ne vienas, bet du ar daugiau subjektų (pavyzdžiui,

bendroji nuosavybė – LR CK 4.72-4.73 str.; kelių asmenų bendrai padaryta žala – LR

CK 6.279 str.; jungtinės veiklos sutartis – LR CK 6.969 str.; kelių autorių sukurtas

kūrinys – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 7 str.). Kilus ginčui iš tokio

materialiojo teisinio santykio, visiems šio santykio dalyviams turi būti užtikrinta

galimybė dalyvauti procese.

Reikalavimo teisė gali priklausyti ne vienam, o keliems asmenims. Lygiai taip

pat pareiga atsakyti gali kilti ne vienam, bet keliems asmenims. Dėl to ieškovo ar

atsakovo pusėje gali dalyvauti ne vienas, o keli asmenys.

Bendrininkavimas paprastai atsiranda tais atvejais, kai vieno teisinio santykio

vienoje, kitoje ar abiejose pusėse yra daugiau nei vienas dalyvis. Esant tokiai situacijai,

į civilinį procesą turi būti įtraukti visi teisinio santykio dalyviai.

Tačiau bendrininkavimas gali atsirasti ir tais atvejais, kai ginčas kyla dviejų ar

daugiau teisinių santykių pagrindu ir šie teisiniai santykiai tarpusavyje yra susiję. Todėl

tikslingiau ir ekonomiškiau visus ginčus išspręsti viename procese, nors dėl kiekvieno iš

ginčų yra galimas ir savarankiškas procesas.

Procesinio bendrininkavimo instituto tikslai:

1. Šis institutas padeda taupyti šalių ir teismo laiką, nes vietoje kelių bylų visi

reikalavimai išnagrinėjami vienoje byloje.

2. Priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų ir taip išvengiama galimo

teismų sprendimų, priimtų atskirose bylose, prieštaringumo.

Procesinis bendrininkavimas – tai civilinio proceso teisės institutas, skirtas

reglamentuoti procesinius teisinius santykius, kada ieškinį pareiškia keli asmenys (keli

ieškovai) arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (atsakovams) (LR CPK 43

str.). Šio procesinio instituto pagrindas – asmenų daugetas materialiuosiuose teisiniuose

santykiuose (skolininkų daugetas – LR CK 6.5 str.; kreditorių daugetas – LR CK 6.17

str.).

81

Asmenys, dalyvaujantys vienos iš šalių pusėje, atitinkamai vadinami ieškinio

bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais.

Pagal būtinumo laipsnį procesinis bendrininkavimas yra privalomasis

(įstatyminis, materialusis) ir neprivalomasis (fakultatyvusis).

Privalomasis bendrininkavimas (dar vadinamas įstatyminiu, materialiuoju) –

kai teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai materialiojoje teisėje (bendra

teisė ar pareiga) ir reikalavimų kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti negalima (LR

CPK 43 str. 1 d. 1 p.). Šiais atvejais visus bendrininkus sieja bendras materialusis

teisinis santykis ir paprastai tas pats ginčo dalykas, t. y. šiais atvejais procesinio

bendrininkavimo pagrindas yra asmenų bendrininkavimas materialiojoje teisėje –

materialusis bendrininkavimas. Esant nedalomai, bendrai prievolei įtraukti į bylą būtina

visus skolininkus (pavyzdžiui, kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijos turto,

ūkinės bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu

– Ūkinių bendrijų įstatymo 7 str. 8 d.); esant bendrai teisei būtina įtraukti visus

reikalavimo teisę turinčius asmenis (pavyzdžiui, bendraautoriams reikalaujant sumokėti

autorinį atlyginimą už sukurtą bendrą kūrinį – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo

7 str. 2 d.). Privalomasis bendrininkavimas ieškovo, atsakovo arba abiejose pusėse bus:

skolininkų solidariosios atsakomybės (LR CK 6.6 str.) ir kreditorių solidariojo

reikalavimo (LR CK 6.18 str.) atvejais; nedalomųjų prievolių atvejais (LR CK 6.25

str.); laidavimo santykiuose (LR CK 6.81 str.); visi bendraturčiai turi būti įtraukti turto

atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose (LR CK 4.80 str.); atsakomybės už

kelių asmenų bendrai padarytą žalą atvejais (LR CK 6.279 str.); bylose dėl testamento

pripažinimo negaliojančiu būtina įtraukti visus įpėdinius (LR CK 5.17 str.) ir t. t.

Privalomojo bendrininkavimo atveju į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti visi

bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas turi įtakos visų jų teisėms, pareigoms ir

interesams. Jeigu visi bendrininkai pasirašys ieškinį arba ieškinys bus nukreiptas visų

bendrininkų atžvilgiu, tai visi materialiojo teisinio santykio dalyviai turės vienodą –

šalies – teisinį statusą byloje (atitinkamai jie bus bendraieškiai arba bendraatsakoviai).

Jeigu ieškinį pareikš tik vienas iš bendrininkų (kreditorių daugeto atveju), kiti

kreditoriai bus įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais

savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje (LR CPK 47 str.). Be to, jei ieškinys bus

pareikštas ne visiems bendrininkams (skolininkų daugeto atveju), tai kiti bendrininkai,

kuriems ieškinys nepareikštas, įtraukiami dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis,

nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje.

82

Privalomojo procesinio bendrininkavimo atveju taikomos šios taisyklės:

1. Į bylą atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t. y. visiems

turi būti pranešta apie bylą. Teismas savo iniciatyva įtraukti bendrininkus dalyvauti

bendraieškiais ar bendraatsakoviais negali, tačiau teismo pareiga yra tinkamai

informuoti apie tai, kad byloje yra kreditorių ar skolininkų daugetas.

2. Dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas.

3. Teismo sprendimas, privalomojo bendrininkavimo atveju priimtas neįtraukus

į procesą nors vieno iš bendrininkų (neinformavus jų apie bylos nagrinėjimą), yra

absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

4. Vieno iš bendrininkų atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kitiems

bendrininkams, jei jie neatvyko į bylos nagrinėjimą be svarbių priežasčių. Tačiau

atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį ir pripažinti ieškinį reikalingas visų

bendrininkų sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie procesiniai veiksmai atlikti neviršijant

kiekvieno iš jų reikalavimų ar įsipareigojimų (LR CPK 44 str. 3 d.).

5. Jeigu vienas iš bendrininkų apskundžia teismo sprendimą, laikoma, kad

apeliacinis skundas paduotas visų bendrininkų.

Neprivalomasis (fakultatyvusis) bendrininkavimas – tai toks

bendrininkavimas civiliniame procese, kada nėra glaudaus bendrininkų teisių ar pareigų

ryšio tarp subjektų, jie nėra vieno materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl

formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas kiekvieno jų atžvilgiu (LR CPK 43 str. 1

d. 2 p.). Tai reiškia, kad neprivalomasis bendrininkavimas yra tais atvejais, kai keli

asmenys pareiškia analogišką reikalavimą ir (arba) jų reikalavimai kyla iš to paties

pagrindo. Todėl tokių bendrininkų ieškiniai yra vienarūšiai (pavyzdžiui, keli ieškovai

pareiškia ieškinį dėl grąžinimo į darbą, nes to paties darbdavio jie buvo iš darbo atleisti

tuo pačiu metu, tuo pačiu pagrindu ir tuo pačiu įsakymu). Jeigu jie paduoda bendrą

ieškinį, tai reiškia, kad viename ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, pagrįsti ta pačia

teisės ir fakto medžiaga. Tačiau bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito.

Nesant vieno iš bendrininkų ar, jei tikslinga, dėl kitų priežasčių teismas gali išskirti į

atskirą bylą, o ne atidėti bylos nagrinėjimą (LR CPK 136 str.). Jei ieškinys pareikštas

esant fakultatyviajam bendrininkavimui, bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo

kito ir vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendrininkų teisėms ar pareigoms.

Kiekvienas iš bendrininkų turi jo procesinę padėtį atitinkančias procesines teises ir

pareigas.

83

5.5. Procesinis teisių perėmimas

Materialiojoje teisėje pasitaiko atvejų, kuomet asmenys, esantys teisinio

santykio šalimi, gali pasikeisti. Pavyzdžiui, kreditorius turi teisę perleisti reikalavimo

teisę (LR CK 6.101 str.), skolininkas turi teisę perkelti skolą kitam asmeniui (LR CK

6.115 str.), reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija) (LR

CK 6.111 str.) arba toks pasikeitimas gali įvykti dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui,

šalies mirtis, juridinio asmens pabaiga (LR CK 2.95-2.114 str.). Nurodytais atvejais

įvyksta materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimas

materialiojoje teisėje yra procesinių teisių ir pareigų civiliniame procese perėmimo

pagrindas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių

gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Tokiais atvejais buvę civilinio proceso

šalimis asmenys iš proceso pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų

teisių perėmėjams.

Procesinis teisių perėmimas – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai

pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui. LR CPK 48

straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu

nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, teismas esant pagrindui tą šalį

pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių

perėmimas yra negalimas. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso

stadijoje. Pagal LR 48 straipsnio 3 dalį procesinis teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo

dalyvavimą procese. Pasikeitus teisinio santykio šaliai, įvykus materialiųjų teisių

perėmimui, tokio teisinio santykio subjektas, buvęs civilinio proceso šalimi, pasitraukia

iš proceso, o jo procesinės teisės ir pareigos pereina jo materialiųjų subjektinių teisių

perėmėjui, tačiau procesinių teisių perėmimas negalimas, kai neleidžiamas materialiųjų

subjektinių teisių perėmimas.

Procesinio teisių perėmimo pagrindai:

1. Procesinis teisių perėmimas pagal įstatymą – tai teisių perėmimas ex officio be

šalių valios (pavyzdžiui, šalies mirtis, asmens paskelbimas mirusiu – LR CK 2.31 str.,

juridinio asmens pabaiga – LR CK 2.95 str. ir kt.);

2. Procesinis teisių perėmimas pagal sutartį tarp teisių perleidėjo ir perėmėjo –

tai savanoriškas teisių perdavimas ir perėmimas (pavyzdžiui, reikalavimo perleidimas –

LR CK 6.101 str.; skolos perkėlimas – LR CK 6.11 str. ir kt.).

Procesinio teisių perėmimo pagrindinės taisyklės:

84

1. Procesinis teisių perėmimas galimas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pusėje, t. y.

tiek įvykus materialiųjų teisių, tiek ir materialiųjų pareigų perėmimui.

2. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

3. Procesinio teisių perėmimo ribas apibrėžia materialiųjų subjektinių teisių

perėmimo ribos. Jeigu ieškovas perleido pusę reikalavimo teisės, tai byloje bus du

ieškovai, kiekvienas toje dalyje, kurioje turi reikalavimo teisę.

4. Pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teismas sustabdo bylą, kol paaiškės

asmens materialiųjų teisių perėmėjas (LR CPK 163 str. 1 p.). Tačiau bylos sustabdymas

nebūtinas tais atvejais, kai teisių perėmėjas yra žinomas iš karto arba apie jį bei jo valią

įstoti į bylos nagrinėjimą galima sužinoti artimiausiu metu, pavyzdžiui, juridinio asmens

reorganizavimo, pertvarkymo atvejais, reikalavimo ar skolos perleidimo atvejais ir t. t.

5. Teisių perėmėjas, įstodamas į procesą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius

teisių perėmimą materialiojoje teisėje.

6. Ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą, tokiu atveju tai

prilyginama ieškinio atsisakymui ir byla nutraukiama.

7. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi

taip pat, kaip būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoje jis įstojo.

8. Kai kurios materialiosios teisės ar pareigos yra grynai asmeninės, tiesiogiai

susijusios su teisės subjektu, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Materialiųjų teisių,

tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėjimas kitiems asmenims negalimas, todėl negalimas

ir procesinis teisių perėmimas, byla tokiais atvejais turi būti nutraukta (LR CPK 293 str.

7, 8 p.).

Procesinį teisių perėmimą teismas įformina nutartimi. Teismo nutartis, kuria

įforminamas vieno asmens pasitraukimas iš bylos ir kito asmens (teisių perėmėjo)

įstojimas į bylą atskiruoju skundu neskundžiama. Teismo nutartis, kuria atsisakoma

įteisinti byloje teisių perėmimą, skundžiama atskiruoju skundu, nes teisių perėmėjui ji

užkerta kelią dalyvauti byloje (LR CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Ši nutartis turi būti rašytinė.

85

6. TRETIEJI IR KITI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE

6.1. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, bruožai, reikšmė

Samprata. Pagal LR CPK 37 straipsnio 2 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis

laikomi: šalys; tretieji asmenys; asmenys, pareiškę ieškinį dėl viešo intereso gynimo

(LR CPK 49 str.); pareiškėjai, suinteresuoti asmenys LR CPK 442 straipsnyje

išvardytose bylose; kreditoriai ir skolininkai (LR CPK 431 str.); taip pat šių asmenų

atstovai. Pažymėtina tai, kad išvardinti proceso dalyviai, priešingai nei kiti proceso

dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Taigi, tretieji asmenys priskiriami prie proceso dalyvių, turinčių teisinį suinteresuotumą

bylos baigtimi. Trečiais asmenimis gali būti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys,

turintys civilinį procesinį veiksnumą.

Trečiajam asmeniui būdingi bendri bruožai:

Pirma, trečiųjų asmenų institutas taikomas tik ginčo teisenoje;

Antra, trečiųjų asmenų instituto pagalba, asmenys turi galimybę jau

prasidėjusiame procese apginti savo teises ar teisėtus interesus;

Trečia, tretieji asmenys turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir

pareigas;

Penkta, tretieji asmenys įstoja į jau prasidėjusį procesą

Vienų autorių nuomone, tretieji asmenys – tai dalyvaujančių byloje asmenys,

kurie patys įstoja į jau į prasidėjusį procesą, siekdami apginti savo teises ir interesus,

arba šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo iniciatyva įtraukiami į jau

prasidėjusį procesą, siekiant apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių

interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, nukreiptą į ginčo tarp šalių objektą, arba

neturintys tokio reikalavimo, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų

teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.

Kitų autorių nuomone, tretieji asmenys civiliniame procese – tai tokie

byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas sprendžiant ginčą grindžiamas

teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstatymo nustatytais

atvejais įtraukiami į jau prasidėjusį procesą.

Reikšmė. Trečiųjų asmenų instituto pagalba įgyvendinami koncentruotumo ir

ekonomiškumo principai, t.y. išvengiama papildomo proceso dėl to paties ginčo dalyko.

6.2. Trečiųjų asmenų rūšys

86

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi:

- byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi;

Teisinis suinteresuotumas gali būti:

Pirma, materialus, kai teismo sprendimas tiesiogiai gali įtakoti byloje

dalyvaujančio asmens teisėms ir pareigoms (pvz.: šalys, tretieji asmenys);

Antra, procesinis, tai reiškia, kad priimtas sprendimas neveiks konkretaus

žmogaus (pvz.: atstovo, valstybės ar savivaldybės institucijos duodančios išvadą byloje

ir pan.).

kiti proceso dalyviai, kurie neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi

(liudytojai, vertėjai, ekspertai (LR CPK 61 str.)).

Pagal suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnį, tretieji asmenys skirstomi:

- tretieji asmenys, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus;

- tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.

6.2.1 Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ypatumai:

Pirma, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas

ieškovo teises ir pareigas, numatytas LR CPK 42 straipsnyje.

Antra, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo

dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios. Pažymėtina tai, kad tretysis

asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus įsitraukti į bylos nagrinėjimą gali tik

savo iniciatyva.

Trečia, teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu,

pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu (LR CPK

46 str.). Tokia įstatymo leidėjo valia lengvai paaiškinama, kadangi asmeniui

neužkertamas kelias bendrais pagrindais kreiptis teismą dėl subjektinių teisių ar

įstatymų saugomų interesų gynimo.

Esminiai skirtumai tarp trečio asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus

ir ieškovo:

Pirma, teisminį procesą inicijuoja ne tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus

reikalavimus, o ieškovas;

Antra, tretysis asmuo pareiškia reikalavimą jau prasidėjus civiliniam procesui.

6.2.2. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ypatumai:

Pirma, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, dėl ginčo

dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios.

87

Antra, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo

dalyko, gali įstoti į bylą tik tuo atveju, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų

teisėms arba pareigoms.

Taigi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, įtraukiami į

procesą esant dviem aplinkybėms:

- esant jų ir ginčo šalių materialiniams santykiams;

- esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi.

Teismas įtraukia trečiąjį asmenį dalyvauti byloje, jeigu ginčijamas materialinis

teisinis santykis tarp bylos šalių ir materialinis teisinis santykis tarp jų bei trečiojo

asmens, yra tarpusavyje susiję, liečia vieną dalyką ir byloje gali būti priimtas

sprendimas, pagal kurį vienai iš šalių atsiras tam tikros teisės ar pareigos trečiojo

asmens atžvilgiu.

Trečia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo

dalyko, į bylos nagrinėjimą gali įstoti:

- savo iniciatyva;

- motyvuotų šalių (ieškovo ar atsakovo) prašymu;

- teismo iniciatyva.

Ketvirta, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi

teisės keisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus,

atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, reikalauti, kad teismo

sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.

Šešta, pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu

savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti.

Septinta, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti

procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus.

6.3. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos

6.3.1. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškus reikalavimus, teisės ir

pareigos:

Pažymėtina tai, kad tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų

turi šalies teises, išskyrus teises, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir kurios

išimtinai priklauso tik šaliai (specialios teisės). Taigi, tretysis asmuo turi teisę

susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti

įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje

88

asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus

žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu

kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams,

argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais

išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir

naudotis kitomis procesinėmis teisėmis numatytomis LR CPK (LR CPK 42 str.).

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi teisės keisti

ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti

ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, reikalauti, kad teismo sprendimas

būtų priverstinai įvykdytas.

Be išvardintų teisių, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,

turi pareigą sąžiningai naudotis suteiktomis procesinėmis teisėmis ir veikti procese už

šalies, su kurią jis dalyvauja, interesus.

6.3.2. Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, teisės ir

pareigos:

LR CPK 46 str. 2 d. numato, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus

reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas. Tai reiškia, kad tretysis asmuo,

pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, be bendrųjų šalies teisių (žr. 6.3.1. ), turi ir

specialiąsias šalies teises, t.y. teisę keisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar

sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, užbaigti bylą taikos sutartimi,

apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir kt.

6.4. Kiti proceso dalyviai, jų rūšys

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi, civilinio procesinio teisinio santykio

subjektai skirstomi į:

- byloje dalyvaujančius asmenis, turinčius teisinį suinteresuotumą bylos

baigtimi;

- kitus proceso dalyvius, neturinčius teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Kiti proceso dalyviai – t.y. įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys,

kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi (LR CPK 61 str.).

Pagal atliekamą vaidmenį kiti proceso dalyviai skirstomi į dvi grupes:

- teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir civiliniame procese atliekantys tik

pagalbinę funkciją (liudytojai, ekspertai, vertėjai, teismo posėdžių sekretorius).

89

- pašaliniai asmenys, kurie neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla

(asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti įrodymus, asmenys stebinti teismo

procesą).

Liudytojas. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir

giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos

kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (LR CPK 189 str. 1 d.).

Liudytojo teisės ir pareigos:

- šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą;

- šaukiamas liudytoju asmuo privalo duoti teisingus parodymus;

- liudytojas turi teisę atsisakyti duoti parodymus, jeigu jo parodymai reikštų

parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius;

- prieš duodamas parodymus liudytojas turi žodžiu prisiekti bei pasirašyti

priesaikos tekstą;

- liudytojas, duodamas parodymus, gali naudotis užrašais, jeigu jo parodymai

susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti;

- atvykę liudytojai privalo apleisti teismo posėdžio salę (LR CPK 241 str.);

- apklaustas liudytojas turi teisę prašyti teismo išeiti iš teismo posėdžio salės

(LR CPK 191-193 str.);

- tik stovėdami gali kreiptis į teismą, duoti paaiškinimus bei parodymus, išskyrus

įstatymų numatytas išimtis.

Ekspertas. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius

specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti

ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti

ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Eksperto teisės ir pareigos:

- paskirtas ekspertu asmuo teismo šaukiamas privalo atvykti į teismą;

- paskirtas ekspertu asmuo privalo duoti objektyvią išvadą jam pateiktais

klausimais;

- ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga;

- dalyvauti, kai teismas nagrinėja bylą;

- pateikti šalims, tretiesiems asmenims ar liudytojams klausimų;

- prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą, jeigu tai reikalinga išvadai

duoti;

90

- ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą: pirma, jeigu jis mano, kad pateikta

jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti, antra, arba jam pateiktas klausimas

viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją (LR CPK 214 str.);

- turi teisę prašyti teismo, kad j būtų išaiškintos jo teisės ir pareigos (LR CPK

244 str.);

- tik stovėdamas gali kreiptis į teismą, duoti paaiškinimus bei parodymus,

išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

Vertėjas.

- privalo išversti asmenų, nemokančių valstybinės kalbos, kuria vyksta procesas,

paaiškinimus, parodymus, pareiškimus, o asmenims, nemokantiems kalbos, kuria vyksta

procesas, – paaiškinimų, parodymų, pareiškimų, balsu perskaitomų dokumentų turinį;

- privalo išversti posėdžio pirmininko patvarkymus, teismo nutartis ar

sprendimą;

- prieš atlikdamas savo pareigas vertėjas privalo prisiekti ir pasirašyti priesaikos

tekstą;

- turi teisę prašyti teismo, kad jam būtų išaiškintos jo teisės ir pareigos;

Teismo posėdžio sekretoriaus teisės ir pareigos:

- pranešti teismui, kurie iš šauktų dalyvauti toje byloje asmenų yra atvykę, ar

įteikti šaukimai neatvykusiems ir kokios yra žinomos jų neatvykimo priežastys;

- laikytis teismo posėdžio tvarkos;

- užtikrinti teismo posėdžio protokole atsispindėtų visi esminiai bylos

nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai (LR CPK 169 str.);

- užtikrinti, kad teismo posėdžio protokole būtų nurodyta: teismo posėdžio ar

procesinio veiksmo atlikimo data ir vieta; teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo

atlikimo pradžios laikas ir pabaigos laikas; teismo, nagrinėjančio bylą ar atliekančio

atskirąjį procesinį veiksmą, pavadinimas, teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius,

šalių, jų atstovų bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų, ekspertų bei vertėjų

vardai ir pavardės (pavadinimai); ginčo dalykas; duomenys apie dalyvaujančių byloje

asmenų, liudytojų, ekspertų, vertėjų atvykimą į teismo posėdį ir apie jų neatvykimo

priežastis; teismo išaiškinimas dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesinių teisių ir

pareigų; dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimų ir prašymų esmė; posėdžio

pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į sprendimų priėmimo

kambarį, taip pat jų motyvai; dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, klausimų,

91

liudytojų parodymų, eksperto paaiškinimų dėl pateiktos išvados, daiktinių ir rašytinių

įrodymų apžiūros duomenų, taip pat duomenų apie nuotraukų, vaizdo ar garso įrašo

apžiūrėjimo, peržiūrėjimo ar perklausymo santrauka; valstybės ar savivaldybių

institucijų išvadų santraukos; baigiamųjų kalbų esmė; informacija apie nutarčių,

nutarimų ir sprendimo paskelbimą.

- protokolą surašyti pačiame teismo posėdyje;

Pašalinių asmenų teisės ir pareigos:

- teismui pareikalavus, pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus;

- viešą teismo posėdį turi teisę stebėti tik 16 metų sulaukę asmenys;

- asmenys stebintys teismo posėdžio eigą privalo laikytis teismo posėdžio

tvarkos.

92

7. VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS CIVILINIAME PROCESE

7.1. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių asmenų, ginančių

viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai, tikslas ir formos

Sąvoka „viešieji interesai“ įvairiose valstybėse suprantama skirtingai. Pačia

bendriausia prasme terminas „viešasis interesas“ nusako tam tikrus bendrus interesus,

kuriuos turi žmonės, kaip visuomenės nariai. Lietuvos Respublikos teisės aktuose

vartojama „viešojo intereso“ sąvoka, tačiau juose nepateikiamas viešojo intereso

sąvokos apibrėžimas ar kitaip sukonkretinamas jos turinys. Esant tokiam sąvokos

„viešasis interesas“ neapibrėžtumui, ypač reikšmingas yra Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“, kuriame sąvoka „viešasis interesas“ susiejama su sąvoka

„visuomeninis interesas“, nes teigiama, jog „viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto

ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios

visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“.

Viešasis interesas – tai objektyviai egzistuojantys teisės saugomi ir ginami

visuomenės ir jos atskirų grupių bendri neindividualizuoti (nepriklausantys konkretiems

asmenims) socialiniai poreikiai, kuriuos nulemia visuotinai reikšmingi stabilumo ir

pozityvių pokyčių visuomenėje (bendrosios gerovės) siekiai. Viešojo intereso subjektai

– visuomenė ir jos socialinės grupės. Viešojo intereso dalykas – visuotinė visuomenės

gerovė.

Viešasis interesas yra savarankiškas teisminės gynybos ir teisinės apsaugos

dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat

kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų

pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos

ginama ir saugoma vertybė, asmens teisė ar laisvė. Valstybė, vykdydama savo

funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą. Viena

vertus, įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso įstatymuose,

derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros,

nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia kaip

dispozityvumo principo ribojimai ir didesnis nei įprastai teisėjo aktyvumas. Kita vertus,

93

įstatymų leidėjas nustato, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar

asmenys gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka. Manoma, kad įstatymo leidėjas

tokiais atvejais preziumuoja esant viešąjį interesą, kurį reikia saugoti ir ginti. Be to, tai

vienas iš būdų nustatyti teisės saugomą ir ginamą viešąjį interesą.

Pavyzdžiui, didesnis teismo aktyvumas viešojo intereso gynimo bylose

pasireiškia tuo, kad šiose bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (LR

CPK 157 straipsnis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis, 320

straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis ir

kiti įstatymai). Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva

rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys tokiose bylose nepateikia įrodymų,

taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms

nustatyti. Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, įmonių bankroto ir restruktūrizavimo

bei kitose bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, apeliacinės instancijos teismas

turi teisę išreikalauti naujus įrodymus ir savo iniciatyva.

Sąvokos „viešojo intereso gynimas“ ir „viešojo intereso apsauga“ turi

daug bendro, tačiau nesutampa. Be abejo, viešojo intereso gynimo ir apsaugos sąvokos

yra artimos, jų taikymo sferos susikerta, tačiau viešojo intereso gynimas apima

konkrečių teisinio poveikio priemonių taikymą, siekiant atkurti pažeistą viešąjį interesą.

Viešasis interesas saugomas nustatant teisės normas, sankcijas ir teisinę atsakomybę už

atitinkamas veikas. Apsauga savo turiniu yra artimesnė teisėkūros procesui, kai teisės

aktuose įteisinamas viešasis interesas, jo ribos ir įgyvendinimo garantijos. Viena iš tokių

svarbiausių garantijų yra teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynybos. Tokiu

atveju teisminės gynybos dalykas yra viešasis interesas. Viešojo intereso gynimas

apima tik teisinių priemonių taikymą pažeidus šį interesą. Šių priemonių taikymo tikslas

yra paveikti viešąjį interesą pažeidusį asmenį ir atkurti iki šio intereso pažeidimo

buvusią padėtį, grąžinant visuomenės poreikių tenkinimo buvusias galimybes. Viešojo

intereso gynybos pavyzdžiu civilinio proceso teisėje yra prokuroro, valstybės ir

savivaldybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų ieškinys viešajam

interesui ginti, visi pareiškimai ypatingosios teisenos tvarka, siekiant apginti kitų

asmenų teisėtus individualius ir viešąjį interesus, generalinio prokuroro prašymas dėl

proceso atnaujinimo. Viešojo intereso apsaugos sąvoka yra platesnė už viešojo intereso

gynimo sąvoką. Viešojo intereso apsauga apima ne tik teisinio poveikio priemonių

taikymą pažeidusiems viešąjį interesą asmenims, bet ir teisės aktuose įtvirtintas

prevencines priemones bei šių priemonių įgyvendinimą, siekiant išsaugoti socialiai

94

reikšmingų visuomenės poreikių tenkinimo esamas galimybes, sudaryti sąlygas šių

poreikių tenkinimo galimybių tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią viešojo intereso

pažeidimams. Viešojo intereso apsaugos pavyzdžiu civilinio proceso teisėje yra normų,

reglamentuojančių pagrindinius civilinio proceso teisės principus, kurie atitinka ne tik

atskirų individų, bet ir visos visuomenės interesus, įteisinimas ir jų vykdymas. Tai

proceso ekonomiškumo, proceso operatyvumo, kooperacijos principai ir kiti principai.

Viešasis interesas civilinio proceso teisėje taip pat saugomas nustatant ir civiliniame

procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu

civilinės bylos išnagrinėjimu, ir galimybę teismui savo iniciatyva taikyti laikinąsias

apsaugos priemones, peržengti ieškinio ribas, rinkti įrodymus, leisti skubiai vykdyti

teismo sprendimus, reikšti atskirąją nuomonę, priimti nutartis dėl teisės pažeidimų

pašalinimo, peržengti apeliacinio ir kasacinio skundo ribas.

Iškėlus uždavinį saugoti ir apginti viešąjį interesą būtina nustatyti, kokiam

subjektui tokią funkciją suteikti. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime

„Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto

atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžė, kad įstatymų leidėjas turi teisę

nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, todėl įstatymuose,

nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos

institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka.

Pasaulinė praktika rodo, kad viešąjį interesą ginti bandoma trimis pagrindiniais

būdais:

1) įstoti į procesą teisė suteikiama tam tikram valstybės pareigūnui - prokurorui,

kurio pagrindinė funkcija ir yra ginti viešąjį interesą. Prokuroras turi teisę pareikšti

ieškinį ar įstoti į bylą bet kuriuo metu, kai, jo manymu, to reikia viešajam interesui ginti

(Italija, Prancūzija, Ispanija, Belgija, iš dalies – Vokietija, Austrija, Anglija, JAV);

2) teisė pareikšti specialų – grupės ieškinį didesnės ar mažesnės visuomenės

dalies interesams apginti. Tokį ieškinį pareiškia vienas ar keli suinteresuoti asmenys

(JAV, Anglija, kitos bendrosios teisės sistemos valstybės, Švedija);

3) teisės ginti viešąjį interesą suteikimas visuomeninėms organizacijoms

(vartotojų teisių gynimo, moterų, vaikų teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitos

visuomeninės organizacijos), taip pat specializuotoms valstybės institucijoms ar

pareigūnams (ombudsmenams, konkurencijos tarnyboms, aplinkos apsaugos

institucijoms ir t. t., Lietuvoje – pavyzdžiui, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės

95

atstovams, Konkurencijos tarybai, alkoholio ir tabako kontrolės tarnybai ir kt.). Tai

būdinga daugeliui valstybių, ypač Skandinavijos ir Vakarų Europos.

Lietuvos civilinio proceso teisė taip pat vienareikšmiškai pripažįsta, jog

egzistuoja tam tikros privatinės teisės sritys, kuriose turi būti saugomas viešasis

interesas. Tai, pavyzdžiui, bylos, kylančios iš šeimos ir darbo teisinių santykių,

ypatingosios teisenos bylos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos, kuriose šalys yra

socialiai mažiau apsaugoti asmenys, tam tikra visuomenės narių grupė, arba kuriose

valstybė turi užtikrinti asmenų subjektinių teisių apsaugą ir įgyvendinimą ir pan., taip

pat kitos bylos, susijusios su visos visuomenės interesais, pavyzdžiui, dėl valstybės turto

naudojimo ir disponavimo juo, dėl kultūros vertybių išsaugojimo, aplinkos apsaugos ir

kt.

Viešasis interesas civiliniame procese Lietuvoje saugomas (ginamas) šiais

būdais:

1) LR CPK įtvirtinant aktyvų teismo vaidmenį civiliniame procese. Didesnį

teisėjo aktyvumą nulėmė socialinio civilinio proceso mokyklos idėjų įgyvendinimas LR

CPK nuostatose. Įstatyme įtvirtinta teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu

civilinės bylos išnagrinėjimu (LR CPK 7, 72 straipsniai), nustatytos platesnės teismo

posėdžio pirmininko teisės (LR CPK 158-161 straipsniai).

2) LR CPK nustačius kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumus – ribojant

dispozityvumo ir rungimosi principo taikymą bei suteikiant teismui papildomų

įgaliojimų rinkti įrodymus savo iniciatyva, peržengti ginčo objekto ribas ir kt., t. y.

nustatant aktyvesnį teismo vaidmenį atskirų kategorijų bylose. Tam tikrose bylose

teismas gali savo iniciatyva peržengti ieškinio reikalavimus (LR CPK 376 straipsnio 3

dalis, 414 straipsnio 3 dalis), taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą (LR CPK 376

straipsnio 4 dalis, 418 straipsnis), šeimos, darbo, ypatingosios teisenos ir kai kuriose

kitose bylose teismas turi teisę (ir pareigą) rinkti įrodymus savo iniciatyva (LR CPK

160, 179, 376, 414 straipsniai, 443 straipsnio 8 dalis, 582 straipsnio 3 dalis), peržengti

apeliacinio ar kasacinio skundo ribas (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2

dalis), gindamas viešąjį interesą teismas turi teisę nepriimti ieškinio atsisakymo,

ieškinio pripažinimo ar netvirtinti šalių taikos sutarties (LR CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir

kt. Tokios išimtys yra pateisinamos ir, būtinos siekiant suderinti privataus ir viešojo

intereso gynybą civiliniame procese, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes yra

pripažįstama, kad bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas.

96

3) CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinant tam tikrų valstybės ir savivaldybių

institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje: jų

teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, teisę kreiptis su prašymu dėl proceso

atnaujinimo civilinėje byloje bei atitinkamų institucijų įgaliojimus duoti išvadą

civilinėje byloje, kurioje yra viešasis interesas.

Civilinio proceso įstatymas numato šias viešojo intereso gynimo civilinio

proceso tvarka formas:

1. LR CPK 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymų nustatytais

atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti

prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Šią nuostatą detalizuoja LR CPK 49

straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad įstatymų numatytais atvejais pareikšti ieškinį viešajam

interesui ginti gali:

– prokuroras;

– valstybės ir savivaldybių institucijos;

– kiti asmenys.

Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar

juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio

straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese

trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais

(LR CPK 49 straipsnio 3 dalis).

LR CPK 50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių

institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas

ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip.

2. Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo

civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą (LR CPK 365 straipsnio 2 dalis).

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti

teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų

išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo

intereso gynimu (LR CPK 49 straipsnio 2 dalis).

LR CPK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių

institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos

medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti

prašymus.

97

4. LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog viešajam interesui apginti gali

būti pareiškiamas grupės ieškinys.

7.2. Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese

Prokuratūros įstatyme numatyta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais

ir tvarka gina viešąjį interesą (Prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p.).

Viešojo intereso gynimo funkciją detalizuoja Prokuratūros įstatymo 19

straipsnis, kuriame numatyta, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės

teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir

tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą,

pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų

institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį

interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.

Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai,

gindami viešąjį interesą turi šiuos įgaliojimus (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2

dalis):

1) kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu;

2) prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos;

3) pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti

patikrinimus ir revizijas;

4) kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus;

5) dalyvauti teismo procese, kai nagrinėjamos civilinės bylos, civiliniai ieškiniai,

prokuroro pareikšti baudžiamosiose bylose, administracinės bylos, ir apskųsti tose

bylose priimtus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus;

6) priimti nutarimus dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų;

7) nutarimu įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintą

asmenį, kad nedarytų teisės pažeidimų;

8) nutarimu reikalauti atlikti valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar jam

prilyginto asmens veiklos tarnybinį patikrinimą ir pasiūlyti patraukti juos drausminėn ar

tarnybinėn atsakomybėn;

9) nutarimu perduoti tyrimo medžiagą nagrinėti administracine tvarka, kai

ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, tačiau yra duomenų apie asmens padarytą

administracinį teisės pažeidimą.

98

Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos reglamentuojančio LR CPK 5

straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl

viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų

įgaliota institucija. LR CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įstatymų numatytais

atvejais pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti gali prokuroras. Pagal LR CPK 365

straipsnio 2 dalį generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso

atnaujinimo civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą. Iš to seka išvada, kad

civiliniame procese yra įtvirtintos dvi prokuroro dalyvavimo civiliniame procese, ginant

viešąjį interesą, formos.

Prokuroras įstatymų numatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui

ginti:

1) pagal LR CPK 49 straipsnį byloje ieškovas visada yra pats prokuroras,

pareiškęs ieškinį, o ne asmuo, kurio interesais ieškinys pareikštas, nes ieškinys yra

pareiškiamas viešojo intereso gynimo tikslais (LR CPK 41 str. 2 d.);

2) ieškinio dalykas tokiame prokuroro ieškinyje yra reikalavimas apginti ne tik

konkretaus asmens teises ar teisėtus interesus, bet ir viešąjį interesą, arba tik viešąjį

interesą.

Pareikšti teisme ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras turi teisę tik tais

atvejais, kai tokia teisė tiesiogiai nurodyta įstatyme, numatant arba konkrečią kategoriją

bylų, kuriose galimas ieškinys viešajam interesui apginti (pavyzdžiui, LR CK 3.38, 3.39

straipsniai), arba įtvirtinant bendro pobūdžio prokuroro teisę reikšti ieškinius viešajam

interesui ginti tam tikroje teisinių santykių srityje (pavyzdžiui, LR CK 3.163 straipsnis).

Taigi realiai prokuroro įgaliojimai reiškiant ieškinius civilinio proceso tvarka yra

riboti. Įstatymas abstrakčios prokuroro teisės ginti viešąjį interesą visų kategorijų bylose

nenumato, o tokią galimybę prokurorui suteikia tik bylose, kai tai tiesiogiai numatyta

įstatyme. Taip prokurorui atimama galimybė pareikšti ieškinį siekiant apginti,

pavyzdžiui, akcininkų mažumos, vartotojų, indėlininkų, kitų silpnesnių visuomenės

grupių interesus.

Tikslingiausia vis dėlto LR CPK įtvirtinti ir nuostatą, kad prokuroras gali

pareikšti ieškinį visais atvejais, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga, kadangi

numatyti visus gyvenimo atvejus, kada reikalinga ginti viešąjį interesą, ir juos nurodyti

įstatymuose yra faktiškai neįmanoma. Dabar (2007 m.) ruošiami Prokuratūros įstatymo

pakeitimai, kurie įtvirtins bendro pobūdžio prokuroro teisę pareikšti viešojo intereso

gynimo ieškinį visais atvejais, kai tik prokuroras nustatys viešojo intereso pažeidimą.

99

Prokurorui suteikti įgaliojimai įstatymų numatytais atvejais kreiptis į teismą su

ieškiniu (pareiškimu) viešajam interesui ginti reiškia ne tik prokuroro teisę, bet ir

pareigą inicijuoti civilinės bylos iškėlimą kitų asmenų teisėms apginti.

Prokuroro ieškiniui, pareiškiamam ginčo teisenos tvarka, keliami bendrieji

formos ir turinio reikalavimai, šiems procesiniams dokumentams nustatyti civilinio

proceso įstatyme (LR CPK 111, 113, 114, 135 ir kiti straipsniai). Tačiau atsižvelgiant į

prokuroro reiškiamo ieškinio ypatingą tikslą, jo procesinę padėtį, prokuroro ieškiniui

būdingi ir tam tikri ypatumai.

Galima būtų nurodyti šiuos prokuroro ieškinio viešajam interesui ginti

ypatumus:

1) pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras gali tik įstatymų

numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis). LR CPK formuluotė „įstatymų

numatytais atvejais" teismų praktikoje aiškinama plačiau;

2) pagal LR CPK 41 straipsnio 2 dalį pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti

ieškovas byloje yra ieškinį pareiškęs prokuroras. Nors prokuroras neturi materialiojo

teisinio intereso ir dėl to materialiąja teisine prasme negali būti šalimi, tačiau šalimi jis

gali būti ir yra procesine teisine (formaliąja) prasme. Todėl prokuroras, pareiškęs ieškinį

viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas LR

CPK 42 straipsnyje, taip pat susijusias su disponavimu ginčo objektu (pavyzdžiui, gali

atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį, reikalauti vykdyti teismo sprendimą ir pan. -

LR CPK 42 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalis). Tačiau prokurorą nuo kitų ieškovų skiria

tai, kad jo atžvilgiu negali būti pareikštas priešieškinis. Priešieškinį galima pareikšti, kai

byloje pagal prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti bendraieškiu įstoja asmuo, kurio

teises ir pareigas liečia pareikštas ieškinys;

3) jei prokurorui pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti byloje priimtas

sprendimas gali turėti įtakos konkrečių fizinių ar juridinių asmenų teisėms ar pareigoms

(pavyzdžiui, liečia vaiko interesus, valstybės interesus ar įmonės, kurioje valstybė yra

dalyvis, interesus, neveiksnaus asmens interesus ir t. t.), šie asmenys įtraukiami

dalyvauti byloje bendrininkais (bendraieškiais) arba trečiaisiais asmenimis be

savarankiškų reikalavimų. Dalyvauti tokioje byloje šie asmenys gali būti įtraukiami jų

pačių prašymu, ieškinį pareiškusio prokuroro prašymu arba teismo iniciatyva;

4) remiantis LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prokuroras už ieškinį

viešajam interesui ginti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio – toje bylos dalyje, kurioje

siekiama apginti viešąjį interesą; tai taip pat reiškia, kad prokuroro ieškinį atmetus

100

bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti priteisiamos ne iš ieškinį pareiškusio prokuroro

(ar prokuratūros, kurioje jis dirba), bet iš valstybės, kadangi pareikšdamas ieškinį

viešajam interesui ginti prokuroras veikia kaip valstybės įgaliotas pareigūnas;

5) tam tikrų ypatumų turi ieškinio viešajam interesui ginti turinys – šiuose

ieškiniuose prokuroras, be bendrųjų reikalavimų ieškinio turiniui, turi nurodyti įstatymą,

kuriuo remiantis jam suteikta teisė pareikšti ieškinį. Jeigu įstatymas nustato bendro

pobūdžio prokuroro teisę pareikšti ieškinį, ieškinyje būtina nurodyti, kuo pasireiškia

byloje viešasis interesas. Ieškinyje viešajam interesui ginti prokuroras turi nurodyti ne

tik faktinį, bet ir teisinį ieškinio pagrindą.

Generalinis prokuroras gali pateikti prašymą dėl proceso išnagrinėtoje civilinėje

byloje atnaujinimo, kai to reikalauja viešasis interesas. Prokuroras gali ginti viešąjį

interesą ne tik pareikšdamas ieškinį teismui, bet ir paduodamas prašymą dėl proceso

atnaujinimo bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi (LR CPK

365 straipsnio 2 dalis). Tokia teisė suteikta tik generaliniam prokurorui ir tik dėl viešojo

intereso apsaugos. Generalinis prokuroras įstatymo jam suteiktą teisę gali įgyvendinti

esant dviem būtinoms sąlygoms:

1) jei įsiteisėjus teismo sprendimui byloje atsiranda ar paaiškėja aplinkybės,

sudarančios LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytą pagrindą atnaujinti

procesą;

2) jei prašymu atnaujinti procesą siekiama apginti viešąjį interesą.

7.3. Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, ginančių viešąjį interesą,

dalyvavimas civiliniame procese

Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį

viešajam interesui ginti taip pat yra dispozityvumo principo išimtis, siekiant to paties

tikslo - viešojo intereso apsaugos. Taigi, kaip ir prokuroro dalyvavimas civiliniame

procese, tai yra viena iš viešojo intereso apsaugos formų.

Kadangi tai yra dispozityvumo principo išimtis, tam tikros institucijos ir fiziniai

asmenys gali kreiptis į teismą turėdamos tikslą ginti viešąjį interesą tik specialiai

įstatymo numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis).

Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus įgaliojimus ginti viešąjį interesą

civilinio proceso tvarka turi šios valstybės bei savivaldybių institucijos bei kiti asmenys:

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, Autorių teisių ir gretutinių teisių

101

kolektyvinio administravimo asociacijos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos,

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Draudimo priežiūros

komisija, Lietuvos geologijos tarnyba, valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija,

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija, Vyriausioji tarnybinės etikos

komisija, Žurnalistų etikos inspektorius, profesinės sąjungos, valstybės įmonė Valstybės

turto fondas, visuomeninės vartotojų organizacijos, Nacionalinė vartotojų teisių

apsaugos taryba, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba ir kt.

Tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybių institucijos turi ne tik teisę, bet ir

pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti. Pavyzdžiui, vaikų teisių

apsaugos, globos ir rūpybos institucijos turi ginti nepilnamečių, neveiksnių ar reikalingų

rūpybos veiksnių asmenų teises ir interesus (LR CK 3.5 straipsnio 4 dalis, 3.241, 3.250,

3.266, 3.277 straipsniai ir kt.). Todėl turėdamos informacijos apie šių asmenų teisių

pažeidimą ar jų interesams iškilusią grėsmę nurodytos institucijos, atlikdamos savo

tiesiogines funkcijas, privalo pareikšti ieškinius ar pareiškimus ypatingąja teisena

viešajam interesui apginti.

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kreipdamiesi į teismą su

ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, turi laikytis visų LR CPK reikalavimų, nustatytų

ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti žyminį mokestį toje bylos dalyje, kurioje

siekiama apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą (LR CPK 83 straipsnio 1

dalies 5 punktas). Tačiau, skirtingai nei prokuroro ieškinio, pareiškiamo viešajam

interesui ginti, atveju, plečiamai aiškinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų

asmenų įgaliojimus reikšti ieškinius viešajam interesui apginti nėra teisinio pagrindo.

Prokuroro bendro pobūdžio pareiga imtis aktyvių teisinių veiksmų viešajam interesui

ginti, nustačius tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi

esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems

interesams, įtvirtinta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Tuo tarpu

kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms įgaliojimai ginti viešąjį interesą suteikti

tik konkrečiose jų kompetencijai priskirtose veiklos srityse atliekant tarnybines

funkcijas. Dar kitiems asmenims tokie įgaliojimai suteikti dėl jų ypatingos teisinės

padėties asmenų, su kurių teisėmis bei interesais susiję reiškiami ieškiniai (pareiškimai)

viešajam interesui ginti, atžvilgiu (pavyzdžiui, pilnamečiai vaikai, tėvai, sutuoktinis,

globėjas, rūpintojas, suinteresuotieji asmenys ir kt). Taigi valstybės ir savivaldybių

institucijos ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą apginti viešąjį interesą tik specialiai

įstatymo numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis). Todėl šių asmenų

102

ieškinyje (pareiškime) būtina teisiškai pagrįsti viešojo intereso egzistavimą byloje ir

besikreipiančio asmens teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Valstybės, savivaldybių, visuomeninių institucijų ir kitų asmenų ieškiniams

(pareiškimams ypatingojoje teisenoje), pareikštiems viešajam interesui ginti, būdingi ir

visi tie patys ypatumai, kaip ir anksčiau nurodytiems prokuroro ieškiniams bei

pareiškimams (LR CPK 41, 42, 49, 111,113,114, 135, 443 straipsniai). Pavyzdžiui,

valstybės, savivaldybių institucijos ar kitų asmenų ieškinį, pareikštą viešajam interesui

ginti, atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos ne iš ieškinį pareiškusios

institucijos ar asmens, bet iš valstybės, kadangi pareikšdamas ieškinį viešajam interesui

ginti ieškovas veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo.

7.4. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą

duoti išvadą byloje

LR CPK numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali dalyvauti

procese ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje, siekdamos

įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu (LR CPK 49

straipsnio 2 dalis). Visuomeninės organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys

teisės tokiu būdu dalyvauti procese neturi.

Tokia valstybės ir savivaldybių institucijų teisė susijusi su joms priskirtų

funkcijų atlikimu. Jei šios institucijos tokios teisės neturėtų, jos negalėtų atlikti visų

savo funkcijų. Išvados pateikimas yra viena iš jų kompetencijos įgyvendinimo

priemonių. Pavyzdžiui, bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo išvadą teismui apie tai, koks teismo sprendimas labiausiai atitinka

vaiko interesus, pateikia vaiko teisių apsaugos institucijos. Išvada teismui padeda ne tik

nustatyti faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau ir operatyviau išspręsti bylą.

Valstybės institucija gali pateikti išvadą byloje tik tuo atveju, jei tokia teisė

tiesiogiai numatyta įstatyme, pavyzdžiui:

– bylose dėl santuokos pripažinimo negaliojančia globos (rūpybos) arba

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra

nepilnamečiai ar neveiksnūs, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti

išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir

interesų (LR CK 3.48 straipsnis);

103

– jei vienas iš sutuoktinių neveiksnus, globos (rūpybos) institucija privalo

pateikti teismui išvadą dėl neveiksnaus sutuoktinio turtinių teisių užtikrinimo nutraukus

santuoką (LR CK 3.58 straipsnis);

– jei vienas iš bendraturčių yra neveiksnus ar nepilnametis, atidalijant dalį iš

bendrosios dalinės nuosavybės turi dalyvauti globos (rūpybos) institucija (LR CK 4.80

straipsnio 4 dalis);

– nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės nustatymo,

būtina, kad dalyvautų valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija (LR CPK 398

straipsnis, LR CK 3.153 straipsnis);

– nagrinėjant bylas dėl tėvų valdžios apribojimo teismas paveda valstybinei

vaiko teisių apsaugos institucijai pateikti išvadą dėl ginčo (LR CPK 404 straipsnio 1

dalis);

– globos (rūpybos) institucija pateikia išvadą ir dalyvauja bylose dėl fizinio

asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, nepilnamečio pripažinimo veiksniu

(LR CPK 464 straipsnis);

– bylose dėl įvaikinimo dalyvauja ir išvadą teisme pateikia valstybinė

įvaikinimo institucija, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija (LR CPK 483

straipsnio 1 punktas, 484 straipsnio 4 dalis);

– vaiko teisių apsaugos institucija ar globos (rūpybos) institucija atitinkamai

duoda išvadą teisme bylose dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo (LR CPK 502

straipsnio 3 dalis), dėl pilnamečių neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų globos ir

rūpybos bei dėl veiksnių asmenų rūpybos (LR CPK 507 straipsnio 3 dalis, 509

straipsnio 3 dalis);

– nagrinėjant visus ginčus dėl vaikų būtinas dalyvavimas valstybinės vaiko

teisių apsaugos institucijos, kuri pateikia išvadą dėl ginčo (LR CK 3.178 straipsnis).

Valstybės ar savivaldybių institucijos, atlikdamos joms įstatymo priskirtas

tarnybines funkcijas, iš to paties teisinio santykio kilusiam viešajam interesui apginti

gali taikyti dvi skirtingas procesines formas – pareikšti ieškinį (pareiškimą) viešajam

interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą bylą ir pateikti išvadą byloje . Jeigu

tam tikros valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali

pareikšti ieškinį (pareiškimą) viešajam interesui ginti ir kartu turi įgaliojimus pateikti

išvadą tokio pobūdžio bylose, jos turi būti įtrauktos dalyvauti bylos nagrinėjime ir

pateikti išvadą tik tada, kai ieškinį (pareiškimą) pareiškė ne šios institucijos, bet kiti

asmenys. Tuo tarpu jeigu šios institucijos pačios inicijavo bylos iškėlimą, tai institucijos

104

teisiškai pagrįsta pozicija turi būti išdėstyta ieškinyje ar pareiškime, kas prilygsta ir

įstatymo reikalaujamai atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos išvadai

konkrečiu klausimu.

Valstybės ir savivaldybių institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek

savo, tiek teismo iniciatyva (LR CPK 49 straipsnio 2 dalis). Dėl šių institucijų

procesinės padėties egzistuoja dvi nuomonės. Dalyvaudamos procese išvadai byloje

nagrinėjamu klausimu pateikti, valstybės ir savivaldybių institucijos suinteresuotos

bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes turi siekti, kad teismo sprendimas atitiktų

jų tarnybinius interesus. Todėl šios institucijos pripažintinos dalyvaujančiais byloje

asmenimis, bet ne kitais proceso dalyviais, nors nei prie vienų, nei prie kitų asmenų

grupės LR CPK jie nepriskirti (žr. LR CPK 37 ir 61 straipsnius). Nurodytos institucijos

turi ir teisinį tarnybinį suinteresuotumą, nes jos siekia teisinio proceso rezultato,

atitinkančio jų tarnybinius interesus.

Kita vertus, egzistuoja ir kita nuomonė: šios institucijos priskirtinos prie kitų

proceso dalyvių, nes jų paskirtis yra duoti objektyvią ir nešališką išvadą byloje ir jos

negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, o jų interesas esąs tik tarnybinio

pobūdžio.

Tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi padeda atskirti valstybės ar

savivaldybių institucijas, pavyzdžiui, nuo ekspertų, nes ekspertas nėra teisiškai

suinteresuotas bylos baigtimi ir negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Be to, ekspertizės

skyrimo tvarka ir minėtų institucijų įstojimo į bylą procedūra, eksperto teisės ir pareigos

civiliniame procese skiriasi nuo nurodytų institucijų procesinės padėties (ekspertas nėra

dalyvaujantis byloje asmuo ir priskiriamas prie kitų proceso dalyvių).

Teismų praktikoje sudėtinga atriboti valstybės institucijų dalyvavimą procese,

pateikiant išvadą byloje, nuo jų dalyvavimo byloje kaip trečiųjų asmenų,

nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, arba nuo suinteresuotų asmenų ypatingojoje

teisenoje.

Atriboti reikėtų pagal valstybės institucijos suinteresuotumo bylos baigtimi

pobūdį ir jos santykius su ginčo šalimis:

– jeigu valstybės ar savivaldybių institucijos suinteresuotumas bylos baigtimi tik

tarnybinis ir jos dalyvauja procese tik savo funkcijoms įgyvendinti, jei šios institucijos

jokie materialieji teisiniai santykiai su šalimis nesieja ir būsimasis teismo sprendimas

jokios įtakos jos materialiosioms teisėms ir pareigoms neturės, tai institucija turi

dalyvauti byloje išvadai pateikti;

105

– jei valstybės ar savivaldybių instituciją su kuria nors bylos šalimi sieja

materialieji teisiniai santykiai ir jei jos materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos

teismo sprendimas (pavyzdžiui, šalis teismo sprendimo pagrindu įgis teisę pareikšti

regresinį ieškinį valstybės institucijai ir pan.), tai ši institucija turi dalyvauti procese

kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų.

Valstybės ar savivaldybių institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje

arba trečiojoje civilinio proceso stadijose. Tačiau kai kuriais atvejais šių institucijų

dalyvavimas galimas ir kitose stadijose, pavyzdžiui, vykdant teismo sprendimą dėl

vaiko perdavimo vienam iš tėvų ar globos ir rūpybos organui (LR CPK 764 straipsnio 1

dalis).

Išvadą valstybės institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas.

Valstybės institucijos išvada laikoma rašytiniu įrodymu byloje (LR CPK 197 straipsnis).

Bylos nagrinėjime dalyvauja institucijos atstovas, jis po įrodymų ištyrimo balsu

perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados,

ją paaiškina. Šios institucijos baigiamosiose kalbose nedalyvauja.

Pagal LR CPK 50 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijos,

dalyvaujančios civiliniame procese išvadai duoti, turi šias procesines teises:

1) susipažinti su bylos medžiaga;

2) duoti paaiškinimus;

3) teikti įrodymus;

4) dalyvauti įrodymų tyrime;

5) pateikti prašymus.

7.5. Grupės ieškinys viešajam interesui ginti

Globalizuojantis visuomeninėms ir ekonominėms sistemoms, prekių ir paslaugų

gamybai bei jų vartojimui įgaunant masiškumo pobūdį, socialiniai ekonominiai

reiškiniai daro įtaką vis gausesnių tokias pačias teises ar pareigas turinčių asmenų

grupių teisėms ir teisėtiems interesams. Tokia visuomeninių ir ekonominių santykių

sistema lemia teisinių santykių turinį, todėl šie santykiai įgyja masiškumo požymius.

Dėl to šiuolaikinė visuomeninių ekonominių santykių sistema vietoje anksčiau buvusio

dvišalio pobūdžio įgyja labiau daugiašalį pobūdį, o civilinė apyvarta tampa

sudėtingesnė. Tokiomis sąlygomis verslo subjektų stambėjimas ir milžiniški jų veiklos

mastai kelia riziką, kad gali būti pažeidžiami jau ne vieno ar keleto žmonių, o į vienodą

106

teisinę ir faktinę padėtį patekusių labai gausių žmonių grupių teisės ir teisėti interesai.

Neigiamas tokių reiškinių pobūdis praktikoje pasireiškia kaip masiniai teisės

pažeidimai, pavyzdžiui, aplinkos ir maisto produktų užterštumas, defektiniai ir

pavojingi masinio vartojimo reikmenys, blogos kokybės paslaugos, nesąžiningos

vartojimo sutarčių sąlygos, nesąžininga viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų

veikla, įvairios sukčiavimo aferos, asmenų lygių teisių pažeidimai. Tokie masiniai

gausių asmenų grupių teisių ir teisėtų interesų pažeidimai jau yra laikytini ne tik

individualių subjektinių teisių, bet ir viešojo intereso pažeidimais.

Civilinio proceso teisė turėtų atitikti materialinių civilinių teisinių santykių lygį

ir būklę ir tokių santykių subjektams pasiūlyti adekvačias teisminės gynybos priemones.

Nurodyti civilinių teisinių santykių globalizmo, daugiašališkumo ir masiškumo

požymiai rodo būtinumą, be Lietuvos civilinio proceso teisėje žinomų ir naudojamų

tradicinių keleto asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimo procesinių priemonių –

procesinio bendrininkavimo, procesinio atstovavimo, vienarūšių bylų sujungimo, kitų

asmenų teisių gynybos, ieškoti naujų gausių grupių teisminės gynybos priemonių. Viena

iš tokių priemonių yra 2002 m. LR CPK įteisintas visiškai naujas Lietuvos teisės

sistemoje teisės institutas – grupės ieškinys viešajam interesui ginti.

Grupės ieškinys – tai materialusis teisinis reikalavimas, kurį teisme pareiškia

grupei atstovaujantis asmuo (ieškovas), gindamas teises ir interesus, kurie priklauso

asmenų grupei, kai teismo sprendimas turės teisinę galią grupei kaip nedalomai visumai.

Civilinio proceso teisės teorijoje grupės ieškinio institutas yra laikomas dviejų

procesinių institutų – procesinio bendrininkavimo ir procesinio atstovavimo – savotiška

sinteze. Grupės ieškinio institutas pasižymi originalumu, nes apima procesinio

bendrininkavimo be visų bendrininkų įtraukimo į procesą ir procesinio atstovavimo,

neturint formalių įgaliojimų, institutus.

Klasikiniu grupės ieškinio instituto etalonu teisės teorijoje ir praktikoje yra

laikomas Jungtinių Amerikos Valstijų federalinių civilinio proceso taisyklių (toliau –

JAV FCPT) 23 taisyklėje įtvirtintas grupės ieškinio institutas. JAV grupės ieškinio

institutas tapo savotišku sektinu pavyzdžiu kitoms valstybėms (pvz., Švedija,

Norvegija), kurios savo teisės sistemose įtvirtino arba rengiasi įtvirtinti grupės ieškinio

institutą.

Kreipimosi į teismą su grupės ieškiniu tvarka yra nustatyta JAV FCPT 23

taisyklėje. Šios taisyklės (a) punktas numato, kad vienas ar daugiau grupei

atstovaujančių grupės narių turi teisę visų grupės narių vardu kreiptis į teismą su grupės

107

ieškiniu arba prieš juos gali būti pareikštas grupės ieškinys, jeigu yra išpildytos šios

keturios būtinosios grupės ieškinio pateikimo teismui sąlygos:

1) grupė yra tokia gausi, kad visų jos narių procesinis bendrininkavimas beveik

neįmanomas;

2) yra bendrų visai grupei teisės arba fakto klausimų;

3) grupei atstovaujančių grupės narių reikalavimai ar atsikirtimai yra tipiški

grupės reikalavimams ar atsikirtimams;

4) atstovaujantys grupei nariai sugebės sąžiningai ir adekvačiai ginti grupės

teises ir teisėtus interesus.

Lietuvoje apie grupės ieškinį užsiminta tik LR CPK ir tai tik vienu sakiniu:

„Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys” (LR CPK 49 str. 5

d.). Be abejo, tik tokia vienintelė norma apie grupės ieškinį jo procesinio realizavimo

mechanizmą palieka neaiškų ir problematišką. Pasitelkus sisteminį teisės aiškinimo

metodą galima teigti, kad grupės ieškinys gali būti pareikštas:

1) tik įstatymų numatytais atvejais,

2) tik įstatymų nustatytų asmenų ir

3) tik viešajam interesui ginti.

Tačiau jau dabar galima pastebėti grupės ieškinio reglamentavimo

nepakankamumą, kadangi jokiame teisės akte nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos

galima būtų atskirti, kada galima pareikšti grupės ieškinį (LR CPK 49 str. 5 d.), o kada

tik paprastą ieškinį viešajam interesui apginti (LR CPK 49 str. 1 d.). Be to, net ir

pareiškus grupės ieškinį, neaiškios tokio veiksmo procesinės pasekmės ir reikšmė,

kadangi įstatymuose nenustatytos jokios specialiosios normos, išimtys, liečiančios

grupės ieškinio priėmimo ir nagrinėjimo klausimus. Galima padaryti išvadą, kad tokiu

atveju taikytinos bendrosios naujojo LR CPK nuostatos, tačiau šiuo atveju ir vėl kyla

klausimas dėl paprasto ieškinio viešajam interesui apginti ir grupės ieškinio viešajam

interesui apginti atskyrimo.

Grupės ieškinių procesas gali veiksmingiau ir platesniu mastu atlikti viešojo

intereso gynybos funkcijas, nes:

1) išplečia teisminės gynybos prieinamumą (teisminės gynybos prieinamumo

principas), nes grupės ieškinio procesu gali pasinaudoti ir tie asmenys, kurie dėl

ekonomiškumo, protingumo ar kitokių sumetimų niekada nesikreiptų į teismą su

individualiu ieškiniu, nors jų subjektinės teisės arba teisėti interesai iš tikrųjų būtų

pažeisti;

108

2) grupės ieškinių procesas yra koncentruotesnis, efektyvesnis ir ekonomiškesnis

(proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai) nei procesinis bendrininkavimas,

kuris gali būti nepakankamai veiksmingas sprendžiant gausių grupių ginčus, nes

ekonomiškai tikslinga nagrinėti daugybę smulkių reikalavimų vienoje byloje, kai

atskirai kiekvienas iš ieškovų į teismą nesikreiptų;

3) užtikrina šalims lygias galimybes naudotis procesinėmis teisėmis (procesinio

šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai), kai dėl ekonominių, organizacinių ir

asmeninių aplinkybių ne kiekvienas ieškovas yra pajėgus dalyvauti procese prieš

dideles įmones;

4) išplečia viešąjį interesą galinčių ginti subjektų sąrašą, nes kai kurių

valstybinių bei visuomeninių institucijų ir prokuroro esama teisė ginti viešąjį interesą

papildoma nauja teise – privačių asmenų teise ginti viešąjį interesą;

5) grupės ieškinių procesas sudaro sąlygas privatiems asmenims ginti viešąjį

interesą, todėl viešojo intereso apsauga jau nebepriklausytų tik nuo valstybinių bei

visuomeninių institucijų ar prokuroro noro ar nenoro inicijuoti viešojo intereso gynimo

procesą;

6) pasiekiamas teigiamas socialinis efektas, nes vienu metu apginamas tiek

viešasis, tiek privatus interesas.

109

8. ATSTOVAVIMAS CIVILINIAME PROCESE

8.1. Atstovavimo civiliniame procese tikslas ir reikšmė

Lietuvos civiliniame procese atstovavimas civilinėse bylose nėra privalomas. LR

CPK 51 str. nurodoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus.

Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą.

Natūralu, kad vesti bylą pačiam yra žymiai ekonomiškiau, nei samdyti dažnai brangiai

apmokamą atstovą. Tačiau toli gražu ne visi mūsų visuomenės nariai dėl įvairių

aplinkybių gali savarankiškai vesti bylą. Mokslininkai savo darbuose pateikia įvairiausių

pavyzdžių, kuomet asmenims yra reikalingas atstovavimas. Apibendrinus jų išsakytas

mintis, išvardinsime dažniausiai nurodomas faktines aplinkybes, dėl kurių atsiranda

neprivalomojo atstovavimo poreikis.

1. Sudėtingėjant teisinei sistemai, atsiranda vis naujos teisinės kategorijos, sparčiai

didėja teisės aktų kiekis, kas reikalauja specializacijos net tarp teisininkų, nekalbant jau

apie asmenis, neturinčius teisinio išsilavinimo. Juridinis neišprusimas, t.y. nežinojimas

savo teisių ir pareigų, nemokėjimas surašyti procesinių dokumentų, surinkti reikiamų

įrodymų, pagaliau nesugebėjimas tiksliai, nuosekliai ir logiškai išdėstyti savo minčių

teismo posėdyje, galėtų būti laikomas atstovavimo būtinumo prielaida. Minėtai

kategorijai asmenų procesinis atstovavimas - vienintelis būdas tinkamai įgyvendinti savo

procesines teises ir pareigas.

2. Liga, laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo vietoje, tarnyba

kariuomenėje, gyvenimas toli nuo nagrinėjančio bylą teismo, pavyzdžiui, kitame mieste

ar net kitoje valstybėje, dėl ko asmens asmeninis atvykimas būtų susijęs su nemažomis

išlaidomis, atostogos, komandiruotė, negalėjimas atsitraukti nuo tiesioginio darbo ar

užsiėmimo, nenoras susitikti su atsakovu ir panašios priežastys taip pat parodo

atstovavimo civiliniame procese instituto svarbą.

3. Juridiniai asmenys procese veikia per savo organus ir dalyvius, tačiau

kolegialiam organui labai nepatogu tiesiogiai dalyvauti teisme, nes tai susiję su keleto ar

net daugiau asmenų atvykimu į teismo posėdį. Juridinio asmens vadovas taip pat ne

visuomet gali palikti bendrovę ir atsitraukti nuo darbo, todėl šioje srityje svarbią reikšmę

įgyja atstovavimo institutas.

110

4. Asmenims, nežinantiems valstybinės kalbos (pavyzdžiui, užsienio piliečiams,

nors jiems ir garantuojamos vertėjo paslaugos teismo posėdžio metu) taip pat būtų sunku

išsiversti be kvalifikuotos atstovo pagalbos.

5. Kai kurios bylos (ypač kylančios iš šeimos teisinių santykių) yra susijusios su

sunkiais emociniais išgyvenimais, kurie kartais labai trukdo išreikšti savo poziciją

civiliniame procese. Šalių emocinė būklė kartais būna tokia, kad objektyviai teismui

atskleisti visas aplinkybes, tampa iš viso neįmanoma.

Atstovavimo neprivalomumo nuostata nėra absoliuti, nes analizuojant įstatymus,

atrandamos ir šios taisyklės išimtys, t.y. kai kuriais atvejais atstovavimas civilinėje

byloje yra būtinas dėl to, kad fiziniai asmenys negali savarankiškai įgyvendinti savo

teisių ir pareigų dėl procesinio veiksnumo trūkumo. Pavyzdžiui, neveiksnių, ribotai

veiksnių asmenų interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – tėvai (įtėviai), globėjai,

rūpintojai. Įsigaliojus naujiesiems LR CK ir LR CPK, atsirado keletas atvejų, kuomet

visiškai veiksnus asmuo, norėdamas įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas, yra

priverstas naudotis atstovo paslaugomis, nes asmeninis procesinių teisių ir pareigų

įgyvendinimas pagal įstatymą nėra galimas, o procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant šią

nuostatą, laikomi atliktais netinkamai ir jokios teisinės reikšmės neturi. Kalba eina apie

naują Lietuvos civilinio proceso teisėje būtinojo advokato dalyvavimo civilinėje byloje

institutą.

Teisės į tinkamą teismo procesą principas reikalauja, kad valstybė, garantuodama

teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kartu užtikrintų, kad teismo procesas vyktų

sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų

nešališkas ir neutralus teisėjas. Viena svarbiausių minėto principo turinio nuostatų yra ta,

kad šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą. Taigi, atstovavimo

reikalingumas susijęs su viešuoju interesu, kurio ištakos civiliniame procese glūdi

reikalavime užtikrinti faktinį šalių lygiateisiškumą teisminio nagrinėjimo metu.

Profesionalių atstovo paslaugų dėka, šaliai atsiranda galimybė išvengti tų pasekmių,

kurias sukeltų jos teisinių žinių trūkumas. Advokatai, teikdami teisines paslaugas ne tik

padeda asmenims įgyvendinti jų teises teismo ir priešingos šalies akivaizdoje, bet ir,

įgyvendinant kooperacijos principą, padeda teismui išvengti galimų klaidų vykdant

teisingumą civilinėse bylose.

Akivaizdi profesionalaus atstovavimo svarba įpareigoja valstybę ne tik įtvirtinti

deklaratyvią atstovavimo galimybę, bet ir nustatyti efektyvų šios galimybės

įgyvendinimo mechanizmą. Visiškai teisus V. Nekrošius teigdamas, kad procesinis

111

atstovavimas - tai priemonė, praplečianti teisės subjektų galimybes, užtikrinanti jų teisių

ir pareigų gyvybingumą ir realumą. Nuo atstovo turimų teisinių žinių, teisinės jo

kvalifikacijos priklauso ne tik proceso sėkmė, bet ir galimybė tinkamai įgyvendinti

civiliniam procesui keliamus tikslus – iš jų ir koncentruotumo principą. Bylos vedimas

dalyvaujant atstovams profesionalams be abejonės yra svarbi proceso pagreitinimo

garantija.

Atstovavimas yra svarbus ne tik koncentruotumo principo, bet ir rungtyniškumo

bei dispozityvumo principų įgyvendinimui. Civilinis procesas nėra statiškas, nes

neužtenka šaliai vien išdėstyti teisme savo tiesą. Rungtyniškumo principas verčia šalį

dinamiškai disponuoti turima procesine medžiaga, reaguojant į kitos šalies

kontrargumentus. Šalis turi ne tik išsakyti savo poziciją, bet tai padaryti įtikinamu būdu.

Bylos eigos vertinimas bei teisių gynimo metodų kaita nėra lengva net patyrusiam

teisininkui, todėl atstovavimo reikšmė įgyvendinant rungtyniškumo principą taip pat

akivaizdi. Dispozityvumo principas teigia, kad šalys gali laisvai disponuoti joms

priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tam, kad galėtų laisvai disponuoti savo teisėmis

šalis visų pirma turi jas žinoti, mokėti pritaikyti konkrečios civilinės bylos atveju, o tai

dažnai asmenims yra pakankamai sunki užduotis.

Atstovavimo institute taip pat atsispindi civilinio proceso teisinė kultūra, kuri

priklauso nuo socialinių, politinių ir ekonominių veiksnių. Šie veiksniai lemia skirtingų

atstovavimo sistemų susiformavimą įvairiose valstybėse. Teisinės kultūros kategorija

įtraukiama į teisinę apyvartą tam, kad ja remiantis būtų galima įvertinti pavienio asmens

ir visos visuomenės pasiektą gebėjimą gyventi pagal teisės reikalavimus. Naudojimasis

atstovavimo instituto teikiamomis galimybėmis neabejotinai didina tiek pavienių

asmenų, tiek ir visos visuomenės teisinę kultūrą.

Atstovavimo civiliniame procese konkretus tikslas, mūsų nuomone, turėtų būti

formuluojamas, atsižvelgiant į prieš aptartą atstovavimo civiliniame procese reikšmę.

Taigi, atstovavimo civiliniame procese tikslas – teikti asmenims kvalifikuotas teisines

paslaugas ar teisinę pagalbą ir tuo pačiu padėti teismui tinkamai įgyvendinti teisingumą

civilinėse bylose.

8.2. Atstovavimo civiliniame procese samprata

Atstovavimo civiliniame procese sampratos analizę tikslinga pradėti nuo sąvokos

„atstovavimas“ bendrinės reikšmės išsiaiškinimo, išskiriant būdingus bruožus ir

112

požymius. Bendrinėje kalboje sąvoka „atstovauti“ reiškia „veikti kieno vardu,

įgaliojimu“, o sąvoka „atstovas“ apibrėžiama kaip „asmuo, atstovaujantis kieno nors

interesams, veikiantis kieno vardu“. Rusijos didžiajame teisinių terminų žodyne

atstovavimas apibūdinamas kaip teisinis santykis, kurio pasekoje vienas asmuo gali

atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu. Lenkijos teisės enciklopedijoje

atstovavimas apibrėžiamas kaip įgalinimas veikti svetimo vardu, kuomet atstovo atlikti

teisiniai veiksmai sukelia teisines pasekmes tiesiogiai atstovaujamajam. Oksfordo teisės

žodyne atstovavimas suprantamas kaip buvimo atstovaujamu būsena, kai atstovas veikia

atstovaujamojo vardu (the state of being represented by an agent acting on behalf of his

principal). Black‘o teisės žodyne atstovavimas suprantamas kaip veikimas kito asmens

vardu, pavyzdžiui, kai teisininkas veikia kliento vardu.

Iš šių pateiktų atstovavimo apibrėžimų galime išskirti keletą svarbiausių

atstovavimo požymių:

1. Atstovas visuomet veikia kito asmens - atstovaujamojo vardu. Šis

reikalavimas reiškia, kad procesinių veiksmų pasekmės turi liesti ne procesinio atstovo,

kaip subjekto, realizuojančio tuos veiksmus, teisinius interesus, bet procesinės šalies

interesus.

2. Kitas požymis susijęs su tuo, kad veikimas svetimo vardu visuomet turi

būti aiškus, o ne abejotinas, t.y. atstovas turi turėti įrodymus, kad neveikia savo

interesais, o tik trečiojo asmens labui. Asmuo, kuris ruošiasi veikti už procesinę šalį,

privalo legitimuotis teismo ir priešingos šalies akivaizdoje. Legitimuodamasis

(pateikdamas teisinių paslaugų teikimo sutartį ar įgaliojimą) atstovas apibrėžia savo

statusą civiliniame procese ir įrodo, kad gali atlikti procesinius veiksmus šalies vardu.

Tam, kad galima būtų veikti civiliniame procese svetimu vardu, svarbi yra ne tik

legitimacija, bet ir nurodymas asmens, kurio vardu bus atliekami procesiniai veiksmai.

Subjekto, kurio vardu bus veikiama, nustatymas reikšmingas tuo, kad leidžia atriboti

atstovo ir šalies, kurios vardu bus veikiama, interesus.

3. Svarbiu atstovavimo civiliniame procese požymiu laikytinas jo rezultatas –

teisinių pasekmių svetimoje teisinėje sferoje sukūrimas. Teisinių veiksmų pasekmės

visuomet atsiranda teisinėje sferoje to subjekto, kuris jas sukelia, o pasekmių sukūrimas

svetimoje teisinėje sferoje galimas tik atstovavimo instituto pagalba. Veikimas svetimoje

teisinėje sferoje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kurias sukeltų pačios šalies

procesiniai veiksmai, jei ji pati juos atliktų. Asmens veikimas svetimu vardu civiliniame

113

procese sukuria teisinį santykį tarp procesinės šalies, kurios vardu asmuo veikia, ir

teismo bei priešingos šalies. Procesiniai veiksmai, atlikti civilinio proceso metu per

asmenį, veikiantį procesinės šalies vardu, sukuria betarpiškas pasekmes tai proceso

šaliai, tik jei atstovas yra šalies įgalintas veikti jos vardu. Tik įgalinimas susieja

procesinės šalies teisinę sferą ir procesinių veiksmų, atliktų trečiojo asmens jos vardu,

sukeltas pasekmes.

Analizuojant procesinio atstovavimo sampratą, svarbūs yra civilinės teisės mokslo

laimėjimai atstovavimo instituto analizės srityje. Civilinės teisės doktrinoje atstovo ir

atstovaujamojo valios išreiškimo ir veikimo svetimu vardu klausimais yra išskiriamos

trys teorijos. Neginčytina yra tai, kad procesinis atstovavimas yra kilęs ir glaudžiai

susijęs su bendruoju civiliniu atstovavimu, todėl civilinės teisės moksle išdėstytos

teorijos iš dalies gali būti pritaikytos ir civiliniam procesui.

Pati seniausia yra fikcijos teorija, pagal kurią asmeniu atliekančiu teisinius

veiksmus yra laikomas ne atstovas, o atstovaujamasis. Pasak šios teorijos šalininkų,

atstovo veikla vertintina kaip atstovaujamojo veikla ir būtent dėl to teisinės pasekmės

kyla ne atstovo, o atstovaujamojo teisinėje sferoje. Šį požiūrį lėmė to meto supratimas,

kad teisinio veiksmo negalima atlikti svetimo vardu. Fikcijos teorijai pradžią davė

postglosatoriaus Balduso de Ubaldis doktrina. Jis pirmasis nurodė, kad žiūrint iš teisės

pozicijų, atstovo veikimas yra tolygus pačio atstovaujamojo veikimui (fingitur dominus

eadem persona cum suo procuratore). Šiam požiūriui taip pat pritarė ir XIII a. anglų

teisininkas Bracktonas. XIX a. fikcijos teoriją naujai suformulavo K. Savigny, plėtojo A.

Windscheidas. Ilgą laiką fikcijos teorija buvo vyraujančia civilinėje teisėje.

R. Iheringas pirmasis sukritikavo fikcijos teoriją. Jis teigė, kad ne pats

atstovaujamasis išreiškia savo valią, o atstovas atstovaujamojo vardu. R. Iheringas

pastebėjo, kad atstovavimo metu įvyksta atitinkamas veikimo pasekmių atotrūkis nuo tą

veikimą vykdančio subjekto. Veikiančiuoju subjektu yra laikomas atstovas, tuo tarpu to

veikimo pasekmės kyla kito asmens, atstovaujamojo, teisinėje sferoje. Šis R. Iheringo

požiūris tapo reprezentavimo (reprezentacinės) teorijos pagrindu. Pažymėtina, kad

reprezentavimo teorija ir šiandien yra vyraujanti civilinės teisės doktrinoje. Pagal

reprezentavimo teoriją, atstovavimo atveju atstovas yra subjektas išreiškiantis savo valią

ir atliekantis procesinius veiksmus, kurie sukelia teisines pasekmes atstovaujamojo

teisinėje sferoje. Atstovo valia ir žinios nulemia atliktų veiksmų teisines pasekmes. Su

atstovaujamojo valia susijusi tik atstovui suteiktų įgalinimų apimtis, o atlikdamas

teisinius veiksmus atstovas veikia savarankiškai. Reprezentavimo teorijos šalininkais taip

114

pat laikomi vokietis J. Štaudingeris, šveicarai H. Oseris, W. Šonenbergeris, lenkai E.

Till, R. Longchamps de Berier, F. Zoll, L. Domanskis ir kt.

Doktrinoje taip pat žinoma ir tarpinė teorija, pagal kurią atliekant procesinius

veiksmus atstovas ir atstovaujamasis veikia kartu. Teisiniai veiksmai, kuriuos atlieka

atstovas yra bendros, atstovo ir atstovaujamojo valios išraiška. Šios teorijos šalininkais

buvo L. Mitteis ir A.Lenel, W. Muller-Freienfels. Pagal šią teoriją atstovaujamojo veikla

pasireiškia atitinkamų nurodymų kaip veikti teikimu atstovui. Kritikuojant šią teoriją,

doktrinoje pažymima, kad ne visada atstovaujamasis teikia atstovui nurodymus, o net jei

ir teikia, tai atstovas gali jų nerealizuoti. J. Fabian taip pat nurodo, kad šia teorija

negalima paaiškinti įstatyminio atstovavimo. Kaip galima kalbėti apie bendrą valios

išreiškimą, kai atstovaujamasis negali atlikti teisinių veiksmų, išreikšti savo valios, nes

neturi veiksnumo. Pritarti tarpinės teorijos nuostatoms negalime, nes manome, kad

atstovaujamojo valia pasireiškia tik atstovavimo teisinio santykio pradžioje, t.y.

atstovaujamasis, suteikdamas atstovui įgalinimus ir nustatydamas jų apimtį, išreiškia

savo valią, vėliau jo valia išreiškiama tik keičiant įgalinimų apimtį, panaikinant

įgalinimus ir pan. Atstovavimo teisinio santykio fiduciarinis (pasitikėjimo) pobūdis

lemia tai, kad atliekant konkrečius teisinius veiksmus atstovaujamojo valia kiekvienu

atveju jau nebeišreiškiama, nes ją pakeičia atstovo valia.

Neneigiant tam tikrų bendrų atstovavimo skirtingose teisės šakose bruožų,

kiekvienoje teisės šakoje atstovavimo institutas turi skirtingą turinį. Atstovavimas

civiliniame procese įvairių autorių skirtingai apibrėžiamas. Vieni autoriai atstovavimą

civiliniame procese apibrėžia kaip procesinių veiksmų sistemą, kiti - kaip teisinį

santykį, treti – kaip civilinio proceso teisės institutą. Ir visi šie autoriai iš dalies yra

teisūs, nes doktrinoje nėra suformuluotos universalios atstovavimo civiliniame procese

sąvokos, kuri pilnai atskleistų atstovavimo civiliniame procese esmę. Pastebėtina, kad

skirtingi autoriai žiūri į atstovavimą civiliniame procese iš skirtingo lygmens, todėl ir

nėra suformuluoto vieningo procesinio atstovavimo apibrėžimo. Minėti lygmenys

susilieja į teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris apibrėžiamas kaip vieninga teisinių

priemonių sistema, kurių pagalba užtikrinamas rezultatyvus teisinis poveikis

visuomeniniams santykiams. Taigi išskiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo

lygmenys: 1) teisės normos; 2) teisiniai faktai (faktinė sistema) ir 3) teisiniai santykiai.

Pastebėtina, kad dauguma autorių, apibrėždami atstovavimą civiliniame procese,

remiasi tik šio reiškinio pasireiškimu viename kuriame iš teisinio reguliavimo

mechanizmo lygmenų. Iš čia ir atsiranda tų sampratų nepakankamumas arba ribotumas.

115

Manome, kad formuluojant procesinio atstovavimo apibrėžimą būtina atspindėti visas

tris jo sudedamąsias dalis: veiksmus, teisinius santykius ir normas, sujungtas į institutą.

Atsižvelgdami į mums priimtinus įvairių autorių požiūrius ir visas anksčiau išsakytas

pastabas galėtume pateikti tokį atstovavimo civiliniame procese apibrėžimą:

Atstovavimas civiliniame procese - tai teisinis santykis, kurio vienas subjektas

(tinkamai įgaliotas atstovas) kito subjekto (atstovaujamojo) vardu ir interesais atlieka

kompleksą veiksmų civilinėje byloje, sukuriančių teisines pasekmes tiesiogiai

atstovaujamojo asmens teisinėje sferoje ir sureguliuotų tarpšakinio instituto teisės

normų.

8.3. Atstovavimo materialinėje ir procesinėje teisėje santykis

Išskirsime pagrindinius atstovavimo civiliniame procese ir atstovavimo civilinėje

teisėje skirtumus:

1. Skiriasi materialinio ir procesinio atstovavimo tikslai. Materialinio

atstovavimo tikslas - sandorių sudarymas ar kitokių įstatymu neuždraustų teisinių

veiksmų atstovaujamojo interesais atlikimas, t.y. teisių ir pareigų atstovaujamajam

įgijimas ir įgyvendinimas. Šiuo atveju atstovaujamasis turi galimybę, neatliekant jokių

veiksmų asmeniškai, įgyti ir įgyvendinti savo civilines subjektines teises ir pareigas.

Kitaip tariant, civilinėje teisėje atstovas dažniausiai pilnai pakeičia atstovaujamąjį,

civilinėje apyvartoje veikia arba pats teisės subjektas asmeniškai, arba jo atstovas. Jeigu

pats teisės subjektas turi laiko ir galimybių atlikti tam tikrus veiksmus, jam nėra jokios

būtinybės kreiptis į atstovą pagalbos. Tuo tarpu atstovavimo civiliniame procese tikslas –

teikti asmenims kvalifikuotą teisinę pagalbą ar teisines paslaugas, tuo padedant teismui

tinkamai įgyvendinti teisingumą civilinėje byloje. Taigi, civiliniame procese atstovas

dažniausiai sandorių nesudarinėja (nors, jei įgaliojime tai tiesiogiai nurodyta, atstovas

atstovaujamojo vardu gali sudaryti taikos sutartį), o tik atlieka atitinkamus teisinius

veiksmus, kurie reikalingi civilinei bylai teisme vesti. Dažnai atstovas ir atstovaujamasis

dalyvauja civiliniame procese lygiagrečiai.

2. J. A. Rozenbergas nurodo, kad procesinis atstovavimas nuo materialinio skiriasi

pagal įgalinimų nustatymo būdą. Su šiuo teiginiu, be abejonės, galima sutikti.

Civilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtį nustato pats atstovaujamasis išduodamas

įgaliojimą. Tuo tarpu civiliniame procese atstovo įgalinimai nustatyti įstatyme ir ne tokia

apimtimi kaip civilinėje teisėje priklauso nuo atstovaujamojo valios. Atstovo teisių

116

nustatymas ne tik atstovaujamojo valia, bet ir įstatymu, yra grindžiamas tuo, kad

atstovaujamasis civiliniame procese gali nurodyti tik atstovavimo tikslą, pavyzdžiui,

gauti kvalifikuotas teisines paslaugas teisme įrodinėjant savo reikalavimų ar atsikirtimų

pagrįstumą. Nustatyti atstovavimo pobūdį ir reikalingų atlikti procesinių veiksmų apimtį

atstovaujamasis dažniausiai negali dėl reikalingų teisinių žinių minimumo neturėjimo,

nežinojimo, kaip jis turi elgtis teisme, kaip įgyvendinti įrodinėjimo pareigą ir pan. Iš

anksto nustatyti įgalinimų apimties negalėtų net patyręs teisininkas, nes praktiškai

neįmanoma iš anksto numatyti, kokiomis procesinėmis teisėmis reikės naudotis civilinio

proceso metu, pavyzdžiui, ar atstovui prireiks užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje

asmenims, ekspertams, liudytojams, pareikšti nušalinimus ir pan. Jeigu įgalinimai būtų

nustatomi taip kaip civilinėje teisėje, atstovai susidurtų su pastovia naujų įgalinimų

gavimo problema ir tai vilkintų civilinio proceso eigą.

3. Šalių atstovai, veikdami šalių vardu ir interesais, įgyvendina pastarųjų

procesines teises ir vykdo procesines pareigas. Atstovo veikimas šalių vardu civiliniame

procese egzistuoja tik tais atvejais, kai atliekami procesiniai veiksmai atstovaujamajam

tiesiogiai sukelia atitinkamus procesinius ar materialinius padarinius (pavyzdžiui,

ieškinio pateikimas teismui, ieškinio atsisakymas, ieškinio pripažinimas, taikos sutarties

sudarymas ir pan.). Tačiau yra ne vienas veiksmas, kurį atstovas atlieka ne

atstovaujamojo, o savo vardu, aišku teikdamas atstovaujamajam kvalifikuotas teisines

paslaugas (pavyzdžiui, atitinkamų procesinių dokumentų surašymas, klausimų proceso

dalyviams uždavimas, baigiamoji kalba ir pan.). Pastebėtina, kad advokatams, kaip

pagrindinei procesinių atstovų grupei įstatymai suteikia taip pat ir savarankiškas

procesines teises ir pareigas, kurios daugeliu atveju visiškai nepriklauso nuo

atstovaujamojo valios. Pavyzdžiui, advokato pareiga teismo posėdžio metu dėvėti

mantiją, pareiga išaiškinti šaliai jos teises ir pareigas dar iki teismo posėdžio pradžios

(LR CPK 243 str.) arba advokato teisė tvirtinti pateikiamų nagrinėti teisme reikalingų

rašytinių dokumentų nuorašus (LR CPK 114 str. 1 dalis). Tuo tarpu civilinėje teisėje

atstovas (ypač, jei jis neprofesionalus atstovas) sudarydamas sandorius jokiomis

savarankiškomis materialinėmis teisėmis nesinaudoja.

4. Sekančiu skiriamuoju bruožu J. A. Rozenbergas nurodo tai, kad civilinėje teisėje

išimtiniais atvejais yra galimas atstovavimas be įgaliojimo. LR CK 2.133 str. 6 dalis

numato, kad, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai

sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį

sandorį patvirtina. Patvirtinus tokį sandorį, yra laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo

117

momento. Procesinių veiksmų atlikimas be atitinkamų įgalinimų civilinio proceso teisėje

yra negalimas. Teismo leidimas byloje atstovauti asmeniui be atitinkamų įgaliojimų yra

grubus procesinis pažeidimas. Vienas iš LR CPK 137 str. numatytų atsisakymo priimti

pareiškimą pagrindų yra tas, kad jį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti

bylą asmuo. O jeigu teismas šią aplinkybę pastebėjo jau priėmęs ieškinį, tai yra vienas iš

LR CPK 296 str. numatytų pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindų.

5. J. A. Rozenbergas taip pat nurodo, kad materialinis ir procesinis atstovavimas

taip pat skiriasi pagal tai, kokius subjektus galima atstovauti. Civiliniame procese

galima atstovauti tik šalis, pareiškėjus ir trečiuosius asmenis, taip pat asmenis

pareiškusius ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir

LR CPK teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas. Teismo funkcijų

perdavimas kokiai nors kitai institucijai yra negalimas. Todėl teisėjai, teismo posėdžio

sekretoriai negali veikti per atstovus. Analizuojant įstatymų nuostatas darytina išvada,

kad ir liudytojai, ekspertai bei vertėjai taip pat negali dalyvauti byloje per atstovą.

Civilinėje teisėje įtvirtinta taisyklė, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per

atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi

tiktai asmeniškai ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Tačiau ir LR CK randame ne

vieną pavyzdį kuomet atstovavimas yra negalimas. Šio kodekso 5.15 str. 1 dalyje

nurodyta, kad testatorius gali sudaryti testamentą tik pats arba 3.299 str. 1 dalyje

nurodyta, kad norintys susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą, o

3.303 str. 1 dalyje nurodoma, kad santuoka registruojama, kai dalyvauja ketinantys

susituokti asmenys. Taigi, tiek materialinėje, tiek procesinėje teisėje yra žinomi

atstovavimo negalimumo atvejai, tačiau atsižvelgiant į teisinio reguliavimo dalyko

skirtingumą minėti atvejai taip pat yra skirtingi.

7. Skiriasi asmenys, galintys būti atstovais pagal susitarimą. Atstovais pagal

pavedimo sutartį materialinėje teisėje gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys be

jokių apribojimų (LR CK 2.132 str. 3 d.), tuo tarpu atstovais civiliniame procese pagal

pavedimą gali būti griežtai apibrėžtas subjektų ratas (LR CPK 56 str. 1 d.).

6. Be jau minėtų skirtumų J. A. Rozenbergas nurodo, kad esminis materialinio ir

procesinio atstovavimo skirtumas yra tas, kad civilinėje teisėje atstovauti gali ir

fiziniai, ir juridiniai asmenys, o civiliniame procese – tik fiziniai asmenys. Tos pačios

pozicijos remdamasis LR CPK 56 str. laikosi ir V. Nekrošius. Su tokia nuomone

negalėtumėme vienareikšmiškai sutikti, nes manome, kad ir civiliniame procese

susiklosto faktinės situacijos, kuomet atstovu gali būti ir juridinis asmuo. Šios pozicijos

118

pagrindu laikytina LR CPK 55 str. 1 dalyje esanti nauja nuostata, kad, kai juridinių

asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo

dokumentus yra laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Taigi, jei vienas iš

bendrininkų yra juridinis asmuo, kiti bendrininkai gali jį įgalioti veikti jų vardu, tokiu

atveju visų bendrininkų atstovu pagal pavedimą bus juridinis asmuo.

7. Perįgaliojimo institutas numatytas tiek civilinėje, tiek civilinio proceso teisėje.

LR CK 2.145 str. nurodoma, kad įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti

jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę

suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai

padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Taigi, civilinėje teisėje išskiriami du

perįgaliojimo atvejai. Tuo tarpu civilinio proceso teisėje perįgaliojimas galimas tik tuo

atveju, kai tokia teisė atskirai aptarta įgaliojime vesti bylą teisme ir jokio kitokio

išimtinio būdo nenumatyta. Perįgalioto asmens veiksmai, jei atstovui perįgaliojimo teisė

nesuteikta įgaliojime, turėtų būti vertinami kaip neįgalioto vesti bylą teisme asmens

veiksmai.

8.4. Atstovavimo civiliniame procese rūšys

Atstovavimas civiliniame procese civilinio proceso teisės doktrinoje yra

įvairiai klasifikuojamas. Pateiksime dažniausiai sutinkamas klasifikacijas:

I. Pagal atstovavimo civiliniame procese teisinių santykių atsiradimo pagrindą

mokslininkai dažniausiai išskiria tris atstovavimo civiliniame procese rūšis:

1. Sutartinis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra atstovaujamojo ir atstovo

sutartis (pavedimo, jungtinės veiklos, darbo ir kt.), kuria atstovui pavedama atstovauti ir

ginti atstovaujamojo teises ir interesus. Sutartinis atstovavimas pagal atstovavimo

teisinių santykių privalomumą savo ruožtu dar gali būti skirstomas į dvi grupes:

1.1 savanoriškas sutartinis atstovavimas. Jau minėjome, kad Lietuvos civiliniame

procese atstovavimas civilinėse bylose (išskyrus būtinojo advokato dalyvavimo byloje

atvejus) nėra privalomas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad jeigu jau

asmuo nusprendė veikti civiliniame procese per atstovą, jo apsisprendimą dėl

konkrečios atstovo kandidatūros įtakoja LR CPK 56 str. 1 dalyje įtvirtintas galimų

atstovų pagal susitarimą sąrašas. Doktrinoje nurodoma, kad vienos valstybės renkasi

apibrėžtą, o kitos - neapibrėžtą subjektų, galinčių atstovauti teisme, ratą. Lietuvos

įstatymų leidėjas pasirinko apibrėžtojo subjektų, galinčių būti atstovais teisme, rato

koncepciją. 1964 m. CPK buvo numatyta, kad atstovu teisme gali būti kiekvienas

119

asmuo, pateikęs įgaliotojo valią patvirtinančius dokumentus (advokatas, advokato

padėjėjas, teisinių paslaugų įmonių darbuotojai, kiti teisininkai, o taip pat ir asmenys

visiškai nesusiję su teisininko profesija). LR CPK susiaurino asmenų, galinčių būti

atstovais pagal pavedimą ratą. LR CPK 56 str. 1 dalyje sakoma, kad atstovauti teisme

pagal pavedimą gali tik advokatai ir advokatų padėjėjai. Išimtis daroma asmenims,

turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimus

giminaičius ar sutuoktinį (sugyventinį), kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų

bendrininkų pavedimu, o taip pat kai profesinės sąjungos atstovauja savo narius darbo

teisinių santykių bylose. Kiti asmenys gali būti atstovais pagal pavedimą tik kartu su

advokatais ar advokatų padėjėjais.

1.2 būtinasis sutartinis atstovavimas. LR CPK 51 str. 3 dalyje nurodoma, kad LR CPK

bei LR CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą.

Su būtinuoju sutartiniu atstovavimu betarpiškai yra siejama vokiečių, austrų ir

lenkų civilinio proceso teisės doktrinoje sutinkama postulacinio veiksnumo sąvoka (lenk.

- zdolność postulacyjna, vok. - Postulationsfähigkeit). Postulaciniu veiksnumu yra

laikoma šalies reali galimybė asmeniškai, savarankiškai civiliniame procese atlikti

atitinkamus civilinius procesinius veiksmus. Proceso šalis neturinti postulacinio

veiksnumo yra priversta naudotis atstovavimo instituto teikiamomis galimybėmis.

Postulacinio veiksnumo trūkumas gali būti tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio.

Teisinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumas atsiranda tais atvejais, kai

įstatymai atitinkamiems procesiniams veiksmams atlikti arba atitinkamų kategorijų

byloms vesti numato būtiną advokato kaip profesionalaus atstovo dalyvavimą. Lietuvoje

iki pat LR CK ir LR CPK įsigaliojimo nebuvo numatytas būtinasis advokato

dalyvavimas civiliniame procese. Įsigaliojus naujiesiems LR CK ir LR CPK, atsirado

keletas atvejų, kuomet visiškai veiksnus asmuo, norėdamas įgyvendinti savo procesines

teises ir pareigas, yra priverstas naudotis atstovo paslaugomis, nes asmeninis procesinių

teisių ir pareigų įgyvendinimas pagal įstatymą nėra galimas, o procesiniai veiksmai

atlikti pažeidžiant šią nuostatą, laikomi atliktais netinkamai ir jokios teisinės reikšmės

neturi. LR CK įvedė dvi bylų kategorijas, kuriose būtinas advokato dalyvavimas:

priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo bylos (LR CK 2.115-2.123 str.) ir juridinio

asmens veiklos tyrimo bylos (LR CK 2.124-2.131 str.). LR CK 2.115 str.,

reglamentuojančiame priverstinį akcijų (dalių, pajų) pardavimą, 3 dalyje nurodoma, kad

šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui, o LR CK 2.126 str.

3 dalyje nurodoma, kad rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl juridinio asmens veiklos

120

tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato dalyvavimas taip pat būtinas teismui

nagrinėjant bylą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. Taigi, minėtose dviejose LR CK

numatytose bylų kategorijose yra būtinas advokato dalyvavimas. Šių bylų išskirtinumas

sietinas su viešuoju interesu., t.y. valstybės suinteresuotumu, kad nebūtų pažeisti

ypatingą reikšmę ne tik konkretiems asmenims, bet ir visai visuomenei turintys interesai.

Be minėtų atvejų LR CPK taip pat numato dar vieną būtiną advokato dalyvavimo atvejį,

tiesa čia kalbama ne apie visos civilinės bylos vedimą, o tik apie atskiro procesinio

veiksmo atlikimą. LR CPK 347 str. 3 dalyje nurodoma, kad kasacinį skundą surašo

advokatas. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo.

Išimtis daroma tik juridinio asmens darbuotojams, turintiems aukštąjį universitetinį

teisinį išsilavinimą ir kasatoriui, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Prie

kasacinio skundo yra pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens

teisinę kvalifikaciją. Taigi, minėtais atvejais šalis negali veikti civiliniame procese

savarankiškai, nes susiduria su teisinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumu, todėl

yra priversta naudotis profesionalaus atstovo – advokato paslaugomis.

Faktinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumas gali būti sąlygotas faktinių

aplinkybių, kurioms esant šalis negali asmeniškai veikti teisme (pavyzdžiui, ilgalaikė

liga) arba dėl šalies prigimtį sąlygojančių priežasčių (pavyzdžiui, fizinė negalia, kuri

asmenišką šalies veikimą padarytų nesuprantamą teismui: aklumas, kurtumas,

nebylumas, paralyžius ir pan.). Esant tokioms aplinkybėms susidaro situacija, kad šalis

turi civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, tačiau neturi postulacinio veiksnumo, t.y.

faktiškai ir fiziškai ji neturi galimybės veikti civilinėje byloje teisme.

2. Įstatyminis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra įstatymas. Įstatyminiais

atstovais gali būti nepilnamečių asmenų tėvai, įtėviai, globėjai ir rūpintojai, pilnamečių

neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų - globėjai ar rūpintojai (LR CPK 38 str.).

Pripažinto nežinia kur esančiu fizinio asmens atstovu pagal įstatymą laikomas jo turto

administratorius (laikinasis administratorius) (LR CPK 52 str.). Mirusio ar paskelbto

mirusiu fizinio asmens įpėdiniui, jei palikimo dar niekas nepriėmė, atstovauja paskirtasis

palikimo turtui saugoti ir tvarkyti testamento vykdytojas ar palikimo administratorius

(LR CPK 53 str.). Įstatyminių atstovų įgalinimai yra įtvirtinti įstatyme. Norėdami savo

atstovaujamųjų vardu veikti teisme, jie neprivalo pateikti atskiro įgaliojimo ar sutarties,

kuri patvirtintų jų įgalinimus ar jų apimtį. Tačiau įstatyminiai atstovai privalo

legitimuotis civiliniame procese, t.y. pateikti dokumentus, įrodančius tai, kad jie pagal

įstatymus turi įstatyminio atstovo statusą (LR CPK 52 str. 1 dalis). Tėvų galimybę turėti

121

atitinkamas įstatyme numatytas teises ir pareigas, patvirtina vaiko gimimo liudijimas (LR

CK 3.157 str. 2 dalis), laikino globėjo, rūpintojo – rajono savivaldybės valdybos

sprendimas ar miesto savivaldybės mero potvarkis paskirti atitinkamą asmenį laikinu

globėju ar rūpintoju (LR CK 3.264 str. 1 dalis), nuolatinio globėjo, rūpintojo – teismo

nutartis dėl nuolatinės globos nustatymo (LR CK 3.264 str. 3 dalis) ir pan.

Kalbant apie įstatyminius atstovus, manome esant tikslinga, detaliau aptarti LR

CPK įvestą kuratoriaus institutą. Kuratorystės institutu siekta suderinti greito ir tinkamo

proceso principus bei pagal galimybes, bent jau įteikiant pačius svarbiausius procesinius

dokumentus, mėginama išvengti įteikimo viešai paskelbiant, kuris gali būti vertinamas

tik kaip tinkamo įteikimo iliuzija. Kuratorius – tai teismo paskirtas esant tam tikroms

sąlygoms, paprastai, kol bus paskirtas šalies atstovas pagal įstatymą arba atvyks į posėdį

pati šalis, asmuo, turintis visas atstovo pagal įstatymą teises ir pareigas. Kuratorius

civiliniame procese dar vadinamas kuratoriumi ad actum, t.y. paskirtu konkrečiai bylai,

aktui, veiksmui.

LR CPK nenumatyta, kas gali būti skiriamas kuratoriumi. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje nurodoma, kad teismas, skirdamas kuratorių, turi

užtikrinti, kad tai būtų pilnametis veiksnus fizinis asmuo, galintis tinkamai pasirūpinti

atitinkamos šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kuratoriumi galėtų būti skiriami

advokatai ar advokatų padėjėjai, atitinkamos šalies šeimos nariai ar giminaičiai arba kiti

asmenys, kurie suinteresuoti atitinkamo asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga. LR

CPK nenumato, jog ieškovas, prašydamas paskirti kuratorių, privalėtų pateikti teismui

konkrečią kuratoriaus kandidatūrą, kartu ir nedraudžia ieškovui siūlyti konkretų fizinį

asmenį paskirti kuratoriumi. Kuratoriaus paskyrimas yra teismo prerogatyva, todėl

teismas nėra saistomas ieškovo siūlymu skirti konkretų asmenį kuratoriumi.

Kuratoriumi gali būti skiriamas asmuo, atitinkantis anksčiau išdėstytus reikalavimus ir

jo sutikimu. LR CPK 39 str. nurodomas vienintelis apribojimas, numatant, kad

kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi,

jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams. Vis dėlto,

parenkant kuratoriaus kandidatūrą, prioritetą reikėtų skirti šalies šeimos nariams ar

giminaičiams, nes būtent jie geriau pažįsta nesantįjį asmenį, kas neabejotinai užtikrina

geresnę jo interesų apsaugą ir gynimą. Tačiau praktikoje tai toli gražu ne visuomet gali

būti įgyvendinta. Kuratoriaus kandidatūrą teismui gali (bet neprivalo) siūlyti prašanti

paskirti kuratorių šalis. Prašanti paskirti kuratorių šalis ne visada pažįsta ar gali surasti

savo priešininko šeimos narius ir giminaičius, o be to, gali susiklostyti situacija, kai

122

tokių asmenų iš viso nėra. Tuo atveju, kai šalis nepateikia teismui kuratoriaus

kandidatūros, tačiau prašo jį paskirti, teismas privalo pats parinkti tokią kandidatūrą.

Čia, mūsų nuomone, turėtų vykti atitinkamo bylą nagrinėjančio teismo ir Lietuvos

advokatūros glaudus bendradarbiavimas, t.y., atsiradus kuratoriaus paskyrimo poreikiui,

teismas galėtų iš atitinkamo iš anksto sudaryto advokatų ar advokatų padėjėjų, norinčių

būti kuratoriais civiliniame procese, sąrašo parinkti konkrečią kuratoriaus kandidatūrą.

Negalima leisti, kad susidarytų tokios situacijos, kai šalis prašo paskirti kuratorių, o

teismas jo neskiria, nes neturi atitinkamos kandidatūros. Manome, kad priešingai nei

nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuratorius negali būti paskirtas tik tuomet, kai

šalis to nenori arba nesutinka iš anksto apmokėti jo išlaidų. Šaliai tokių prieštaravimų

nereiškiant, teismas turi surasti kuratoriaus kandidatūrą.

LR CPK numato šiuos kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese atvejus:

1. kai šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba

juridinis asmuo neturi jam atstovaujančio organo (LR CPK 39 str.);

2. kai yra nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta (LR CPK 39 str.);

3. kai šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos taip pat šaliai, kuri

neturi jai atstovaujančio organo, turi būti įteikti procesiniai dokumentai (LR

CPK 129 str.);

4. teismo sprendimų vykdymo stadijoje, kai skolininko buvimo vieta nežinoma,

tačiau yra skolininko turto (LR CPK 601 str.).

Jau minėjome, kad savarankiškai veikti civiliniame procese gali tik šalys,

turinčios civilinį procesinį veiksnumą. Jei šalis neturi įstatymo reikalaujamo procesinio

veiksnumo, jos vardu procese gali veikti tik įstatyminis atstovas. Tokio atstovo

nebuvimas užkerta kelią civilinio proceso pradžiai, arba, jei ši aplinkybė paaiškėja ar

atsiranda vėliau, – civilinis procesas negali toliau tęstis. Vis dėlto įstatymas numato

tokiu atveju vieną galimybę – kuratoriaus paskyrimą šalies, kuri siekia atlikti skubius

procesinius veiksmus prašymu. Taigi, pagal LR CPK 39 str. šaliai, kuri neturi civilinio

procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, priešingos šalies, kuri siekia atlikti

skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių.

Minėta kurotoriaus paskyrimo galimybė priklauso nuo šių įstatyme numatytų

prielaidų: 1) teismo įtikinimas tuo, kad šalis, kurios atžvilgiu yra pareikštas prašymas

paskirti kuratorių, tikrai neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą;

2) nustatymas, ar šaliai, prašančiai paskirti kuratorių, tikrai reikia atlikti skubius

123

procesinius veiksmus; 3) suinteresuotos šalies atitinkamo prašymo teismui paskirti

kuratorių buvimas; 4) kuratoriaus atstovavimo išlaidų sumokėjimas iš anksto.

Tam, kad galima būtų paskirti, kuratorių, pagal LR CPK 39 str., yra būtina, kad

priešinga šalis siektų atlikti skubius procesinius veiksmus. Skubių procesinių veiksmų

atlikimo būtinybė atsiranda tuomet, kai neveiksnios šalies atitinkamų procesinių

veiksmų neatlikimas priešingai šaliai ar jos turtui gali sukelti žalą arba, pavyzdžiui,

būtina išklausyti sunkiai sergantį liudytoją ir pan.

Kaip teisingai nurodė H. W. Faschingas, jei nepavyksta kvalifikuoti, kad

atitinkamus procesinius veiksmus būtina atlikti skubiai, nes tai gali turėti neigiamos

įtakos kitai šaliai ar įrodinėjimo procesui, tokiu atveju kuratoriaus paskyrimas yra

negalimas. Analizuojant LR CPK 39 str. nurodytus atvejus matome, kad kuratoriaus

paskyrimas yra griežtai išimtinis, t. y. galimas tik, kai susidaro situacijos,

apsunkinančios tolesnę civilinio proceso eigą, todėl priešinga šalis tą aplinkybę, kad

būtina atlikti skubius procesinius veiksmus, turi pagrįsti. Tinkamo pagrindimo

nebuvimas užkirs kelią teismui skirti kuratorių.

Kuratorius gali būti teismo paskirtas tik priešingos šalies prašymu (LR CPK 39

str.). Ta pati nuostata yra ir Lenkijos bei Austrijos civilinio proceso kodeksuose. Taigi,

kuratoriaus paskyrimas nesant aiškiai išreikštam šalies prašymui yra negalimas.

Įstatymas nenumato, kuri šalis, ieškovas ar atsakovas, gali pareikšti tokį prašymą, taigi,

manytume, kad tai padaryti gali tiek ieškovas, tiek atsakovas. Praktikoje aišku

dažnesnės yra situacijos, kai kuratorių paskirti prašo ieškovas, tačiau neneigiame ir

priešingos situacijos susiklostymo galimybės.

Įstatymas nenumato, kad šalies prašymas paskirti kuratorių gali būti teismui

pareiškiamas žodžiu, taigi, manytume, kad pagal bendrą taisyklę prašymas teismui

paskirti kuratorių, kaip ir bet kuris kitas procesinis dokumentas, turi būti teismui

pateiktas raštu. Prie šio procesinio dokumento turi būti pridėti įrodymai, kuriais šalis

grindžia kuratoriaus paskyrimo būtinumą.

Teismas nutartį apie kuratoriaus paskyrimą priima rašytinio proceso tvarka ir

aptariamu atveju, t. y. kai prašoma paskirti kuratorių, asmeniui, neturinčiam civilinio

procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, ši nutartis viešai neskelbiama.

Kuratoriaus paskyrimas juridiniam asmeniui, neturinčiam jį atstovaujančio

organo, sutinkamai su LR CPK 39 str. turi atitikti tokias pačias prielaidas, kokias

aptarėme neveiksnaus fizinio asmens atveju, išskyrus tik tai, kad vietoj civilinio

124

procesinio veiksnumo nebuvimo, turi būti nustatytas atitinkamo juridinio asmens

organo, kuris galėtų veikti civiliniame procese jo vardu, nebuvimas.

Juridinį asmenį atstovaujančio organo nebuvimas gali atsirasti ne tik tuomet, kai

tokio organo juridinis asmuo iš viso nepaskyrė, bet ir tais atvejais, kai paskirtas juridinio

asmens organas dėl įvairių priežasčių negali veikti juridinio asmens vardu, pavyzdžiui,

susiklosto situacija, kai nežinoma paskirto organo buvimo vieta ir nėra paskirtas naujas

organas, arba jis neteko civilinio procesinio veiksnumo ir pan.

Apie kuratoriaus paskyrimą juridiniam asmeniui, neturinčiam jam atstovaujančio

organo, turi būti viešai paskelbta teisme (nutartis apie kuratoriaus paskyrimą

pakabinama teismo skelbimų lentoje) bei suinteresuotos šalies lėšomis viename iš

pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki

teismo posėdžio dienos (LR CPK 39 str.). Manytume, kad tikslinga būtų nutartį dėl

kuratoriaus paskyrimo juridiniam asmeniui taip pat išsiųsti juridinių asmenų registro

tvarkytojui, nes atsirastų didesnė tikimybė, kad juridinį asmenį atstovaujantis organas

apie tai sužinos.

Kai nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta, LR CPK numato du kuratoriaus

paskyrimo atvejus. Pirmuoju atveju kuratorius gali būti paskiriamas atlikti skubius

procesinius veiksmus (LR CPK 39 str.), o antruoju atveju kuratorius yra skiriamas, kai

šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma arba ji neturi jai atstovaujančio

organo, reikia įteikti ieškinio nuorašą arba kitus procesinius dokumentus, sąlygojančius

būtinumą ginti šios šalies teises (LR CPK 129 str.). Skirtingos šių straipsnių

formuluotės parodo, kad įstatymų leidėjas skirtingai supranta “būtinybę atlikti skubius

procesinius veiksmus” ir “būtinybę ginti šalies teises”, todėl LR CPK 129 straipsnis

negali būti laikomas papildančiu LR CPK 39 str. Manome, kad tai yra dvi skirtingos

kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese formos, nes civilinio proceso teisės

doktrinoje yra skirtingai aiškinama būtinybė atlikti skubius procesinius veiksmus ir

būtinybė ginti šalies teises (būtinybę atlikti skubius procesinius veiksmus jau aptarėme,

o būtinybė ginti šalies teises bus aptarta toliau).

Abiem aptariamais atvejais, kad galima būtų tęsti civilinės bylos nagrinėjimą

šaliai nedalyvaujant, yra svarbu nustatyti, kad tikrai yra nežinoma šalies gyvenamoji ir

darbo vietos.

Austrijos civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, kad šalies gyvenamąją

vietą laikyti nežinoma galima ne tik kai suinteresuota kuratoriaus paskyrimu šalis neturi

jokių žinių apie ją, bet ir kai ratas žmonių, su kuriais nesanti šalis tradiciškai bendravo,

125

informuodavo juos apie buvimo vietą, šios aplinkybės nežino. Lenkijos civilinio

proceso teisės doktrinoje nurodoma, kad ta aplinkybė, kad šalies laikinai nėra

gyvenamojoje vietoje, nes ji yra išvykusi į užsienį, negali būti traktuojama, kaip

nežinoma šalies gyvenamoji vieta. Taip pat kuratorius negali būti skiriamas tuo atveju,

kai šalis, kurios atžvilgiu prašoma paskirti kuratorių, nėra identifikuota, t. y. nėra

žinomas jos vardas, pavardė. Nėra laikoma, kad yra nežinoma šalies gyvenamoji ir

darbo vieta tais atvejais, kai šalis, kurios adresas teismui ir kitiems dalyvaujantiems

byloje asmenims buvo žinomas, pakeitė savo gyvenamąją vietą ir apie tai neinformavo

teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų. LR CPK 121 str. nurodoma, kad dalyvaujantys

byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus dalyvaujančius byloje

asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Jeigu

dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko šios pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami

paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Taigi, šiuo atveju LR CPK

129 str. numatytas procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui negali būti taikomas.

Nežinoma gyvenamoji ir darbo vieta yra fakto klausimas, todėl šią aplinkybę turi

pagrįsti prašanti paskirti kuratorių šalis. Lenkų civilinio proceso teisės doktrinoje

teisingai nurodoma, kad vien tik žodinio šalies prašančios paskirti kuratorių nurodymo,

kad nėra žinoma kitos šalies gyvenamoji ir darbo vieta, arba šaukimo neįteikimo

adresatui fakto nepakanka tam, kad galima būtų taikyti procesinių dokumentų įteikimo

kuratoriui būdą. LR CK 2.17 str. nurodomas asmens gyvenamosios vietos nustatymo

kriterijus: nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio

gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą

viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo

gyvenamąją vietą. Paprasčiausias būdas nustatyti fizinio asmens gyvenamąją vietą –

gauti apie ją informacijos iš Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų

ministerijos. Tokiu atveju galima preziumuoti, kad asmens gyvenamoji vieta yra

Gyventojų registre nurodytas jo adresas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

pabrėžęs, kad nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą yra ieškovo pareiga. Pagal LR CK

2.16 str. 1 dalies nuostatas, registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą yra tik

vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Šioje byloje teismas iš civilinės bylos

matydamas, kad atsakovas registruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena, nes išvyko į

užsienį, privalėjo įpareigoti ieškovą pateikti patikslintus duomenis apie atsakovo

gyvenamąją vietą ir tik nepavykus tokių duomenų gauti, t. y. nustačius, kad atsakovo

gyvenamoji vieta yra nežinoma, galėjo būti priimta teismo nutartis apie teismo posėdžio

126

vietą ir laiką paskelbti spaudoje. Darbo vietos nustatymui svarbią reikšmę turi

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos turimi

duomenys apie fizinių asmenų darbovietes. Pažymėtina, kad minėtos institucijos

fiziniams asmenims tokių duomenų neteikia, todėl šalis turėtų prašyti teismo, kad tuos

duomenis išreikalautų. Teismas gavęs pažymą apie tai, kad yra nežinoma atitinkamo

asmens darbo vieta, turi laikyti atitinkamą faktą pagrįstu.

Procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui būdo paskyrimui yra svarbu nustatyti ar

planuojamas įteikti ieškinys ar kitas procesinis dokumentas tikrai sukelia būtinumą ginti

šios šalies teises. Sąvoka „kiti procesiniai dokumentai“ apima ne tik dalyvaujančių

byloje asmenų procesinius dokumentus (ieškinius, priešieškinius, atsiliepimus į

ieškinius ar priešieškinius, dublikus, triplikus, atskiruosius, apeliacinius, kasacinius

skundus ir pan.), bet ir teismo procesinius dokumentus (sprendimus, įsakymus, nutartis,

nutarimus, šaukimus ir pan.). Procesiniu dokumentu, sukeliančiu būtinumą ginti šalies

teises, reikėtų laikyti tokį dokumentą, su kuriuo susijusi galimybė pradėti tokį šalies

teisių gynimą. Pavyzdžiui, ieškinio įteikimas kuratoriui sukelia būtinumą pradėti šalies

teisių gynimą, pateikiant atsiliepimą į ieškinį. Kadangi dauguma procesinių dokumentų

sukelia būtinumą pradėti šalies teisių gynimą, todėl aptariamo būdo taikymo sfera

platesnė (jis dažniau gali būti taikomas) nei kuratoriaus paskyrimo siekiant atlikti

skubius procesinius veiksmus (LR CPK 39 str.) atveju. Jau minėjome, kad LR CPK 39

str. minimais atvejais kuratorius gali būti paskirtas tik, kai siekiama atlikti skubius

procesinius veiksmus, t. y. kai tokių veiksmų neatlikimas gali sukelti žalą prašančiam

paskirti kuratorių asmeniui, arba kai procesinių veiksmų neatlikimas apsunkintų tolesnę

civilinio proceso eigą.

Kuratoriaus paskyrimo vykdymo procese galimybė atsiranda tais atvejais, kai

skolininko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra skolininko turto (LR CPK 601 str.).

Manome, kad jei kuratorius skolininkui, kurio buvimo vieta nežinoma, jau buvo

paskirtas ankstesnėse stadijose, taikant LR CPK 39 str. ar 129 str., jo įgaliojimai turėtų

prasitęsti ir vykdymo stadijoje. Pažymėtina, kad LR CPK 601 str. kuratoriaus

paskyrimui vykdymo procese numato tam tikrus ypatumus. Šio straipsnio 2 dalyje

nurodoma, kad prašymas paskirti kuratorių vykdymo procese yra paduodamas ne

tiesiogiai teismui, o per antstolį. Tai yra suprantama, nes antstolis kartu su prašymu

teismui perduoda vykdomąją bylą, iš kurios matyti, kad yra rasta skolininko turto, tačiau

nėra pačio skolininko.

127

3. Visuomeninis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra narystė tam

tikroje visuomeninėje organizacijoje. LR CPK nėra specialiųjų visuomeninį atstovavimą

reglamentuojančių normų, vienintelį visuomeninio atstovavimo atvejį randame

atstovavimą pagal pavedimą reglamentuojančioje teisės normoje, t.y. LR CPK 56 str. 1

d. 5 p., kur nurodoma, kad atstovais teisme pagal pavedimą gali būti profesinės sąjungos,

jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Mūsų

nuomone, įstatymų leidėjas neteisingai priskyrė profesinės sąjungos vykdomą

atstovavimą atstovavimui pagal pavedimą, juk visuomeninio atstovavimo atsiradimo

pagrindas yra narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje, o ne pavedimo sutartis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo konsultacijoje išaiškino, kad pagrindas

atstovavimo santykiams tarp profesinės sąjungos ir jos nario atsirasti yra narystė

profesinėje sąjungoje, nes profesinė sąjunga pagal įstatymą atstovauja savo nariams.

Profesinė sąjunga atstovauja savo nariui be specialiai atstovauti teisme išreikšto (žodžiu

ar raštu) pavedimo (jį atstoja asmens narystė profesinėje sąjungoje). Byloje visais

atvejais turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys atstovaujamojo narystę profeinėje

sąjungoje. Kadangi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, profesinės sąjungos

įgyvendinamas atstovavimas turi specifinį atsiradimo pagrindą, galime kalbėti apie

atskiros atstovavimo rūšies, skirtingos nuo sutartinio atstovavimo, egzistavimą, t.y. apie

visuomeninį atstovavimą. Įstatymų leidėjas turėtų pašalinti LR CPK įtvirtintą esamą

visuomeninio atstovavimo tapatinimą su sutartiniu atstovavimu.

Nors LR asociacijų įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad vienas iš įvairių

asociacijų tikslų yra atstovavimas asociacijos narių interesams, civiliniame procese

visuomeninių organizacijų bei kitų asociacijų atstovai gali teisme atstovauti savo narių

interesams tik kartu su advokatais bei advokatų padėjėjais (LR CPK 56 str. 2 d.),

išskyrus prieš tai aptartąjį profesinės sąjungos vykdomą visuomeninį atstovavimą.

II. Pagal atstovaujamą subjektą atstovavimas civiliniame procese yra skirstomas į:

1. atstovavimas fiziniams asmenims,

2. atstovavimas juridiniams asmenims.

Atstovavimą fiziniams asmenims jau aptarėme kalbėdami apie įstatyminį ir sutartinį

atstovavimą. Toliau analizuosime atstovavimą juridiniams asmenims kaip specifinę

atstovavimo rūšį, turinčią savus ypatumus.

Asmenų, galinčių būti juridinio asmens atstovais, klausimas civilinio proceso

teisės doktrinoje susilaukė daug diskusijų. Analizuojant atstovavimą juridiniams

asmenims svarbu atskleisti ir įprasminti du šio santykio aspektus: juridinio asmens ir jo

128

organų santykį bei juridinio asmens organo ir atstovo santykį. Dėl juridinio asmens ir jo

organų santykio doktrinoje dar vis tebevyksta diskusijos. Šiuo klausimu išskiriamos dvi

visiškai priešingos nuomonės. Vieni autoriai teigia, kad juridinį asmenį ir jo organus

sieja atstovavimo teisinis santykis, nurodydami, kad juridinio asmens organai veikia

juridinio asmens vardu, o atstovavimo atsiradimo pagrindu šiuo atveju laiko asmens

paskyrimo eiti direktoriaus pareigas faktą, arba išrinkimo direktoriumi faktą.

Pažymėtina, kad ilgą laiką ir Lietuvos civilinės teisės bei civilinio proceso teisės

doktrinoje buvo vadovautasi pastarąja koncepcija. 1964 m. CPK numatė, kad tais

atvejais, kai juridinio asmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, egzistuoja

atstovavimo teisinis santykis. Šio kodekso 47 str. buvo numatyta, kad juridinių asmenų

bylas teisme veda jų organai, veikiantys suteiktų jiems pagal įstatymą, įstatus ar

nuostatus įgalinimų ribose, arba jų atstovai.

Antrosios juridinio asmens ir jo organų santykio koncepcijos šalininkai neigia

atstovavimo teisinio santykio buvimą tarp juridinio asmens ir jo organų. Šiuolaikinėje

civilinio proceso teisės doktrinoje pastaroji koncepcija yra labiau paplitusi. Manome,

kad teoriniu požiūriu yra klaidinga juridinio asmens organo veikimą priskirti

atstovavimui. LR CK 2.81 str. 1 dalyje nurodoma, kad juridiniai asmenys įgyja civilines

teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir

veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Jei skirtume juridinį

asmenį (atstovaujamąjį) ir juridinio asmens organą (atstovą) kaip du atskirus subjektus,

išeitų, kad juridinis asmuo neturi civilinio (tuo pačiu ir civilinio procesinio) veiksnumo,

todėl jam būtinas įstatyminis atstovavimas. Toks požiūris paneigtų LR CK 2.74 str.

nuostatą, kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir

pareigas, o viešieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir

pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Kadangi

įstatymas juridiniam asmeniui leidžia ne tik turėti, bet ir įgyti civilines teises ir pareigas,

manome, kad privalomas įstatyminis atstovavimas šiuo atveju negali būti taikomas.

Juridinio asmens organo pripažinimas juridinio asmens įstatyminiu atstovu teoriniu

požiūriu yra klaidingas, nes iš šios nuostatos neišvengiamai seka išvada, kad juridinis

asmuo neturi pilno civilinio ir civilinio procesinio veiksnumo. Kaip teisingai nurodo J.

A. Rozenbergas, juridinio asmens organas ir juridinis asmuo yra vieningas teisės

subjektas. Todėl kompetetingo juridinio asmens organo įsitraukimas į procesą yra paties

juridinio asmens dalyvavimas civiliniame procese.

129

Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko mūsų aptariamą antrąją koncepciją. LR CPK

55 str. 1 dalyje teigiama, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai,

veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas.

Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Įstatymų leidėjas šia nuostata

aiškiai parodė, kad juridinio asmens ir jo organų santykis nėra priskiriamas atstovavimo

teisiniam santykiui, o juridinio asmens organų veiksmai vertintini kaip juridinio asmens

teisnumo ir veiksnumo įgyvendinimas. Kadangi juridinio asmens organai nėra laikomi

atstovais, jiems negali būti taikomi LR CPK 55 str. 2 dalyje atstovui keliami

kvalifikaciniai reikalavimai ir jiems nereikia įgaliojimo atstovauti.

Atstovavimo teisinių santykių tarp juridinio asmens ir jo organų neigimas

nereiškia, kad negalime kalbėti apie atstovavimą juridiniam asmeniui. Juridinio asmens

organai įgyvendindami juridinio asmens veiksnumą gali patys veikti civilinėje

apyvartoje ir civiliniame procese arba pavesti atstovams už juos atlikti atitinkamus

veiksmus. Čia susiduriame su atstovavimo juridiniam asmeniui pagal susitarimą rūšimi.

Civiliniame procese juridinių asmenų atstovavimas pagal susitarimą nuo fizinių asmenų

atstovavimo skiriasi pagal įgalinimų įforminimo tvarką (šis klausimas bus aptariamas,

kai kalbėsime apie atstovų įgalinimų įforminimo skyriuje) ir asmenų, galinčių būti

juridinių asmenų atstovais pagal susitarimą sąrašą. LR CPK 55 str. 2 dalyje nurodoma,

kad juridinių asmenų atstovais teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai

(apeliacinės instancijos teismuose – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą)

arba advokatai ar advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato

rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Kartu su nurodytais asmenimis

juridiniam asmeniui gali atstovauti ir kiti asmenys – neteisinių sričių specialistai

(auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.). Juridinio

asmens kasacinį skundą gali surašyti ne tik advokatas, bet ir juridinio asmens

darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (LR CPK 347 str. 3

dalis). Taigi, lyginant juridinių asmenų galimų atstovų sąrašą su fizinių asmenų galimų

atstovų sąrašu, kur praktiškai išvardinami tik advokatai ir advokatų padėjėjai, juridiniai

asmenys turi daugiau pasirinkimo laisvės. Tai paaiškinama tuo, kad juridinį asmenį ir jo

darbuotoją dar iki civilinio proceso pradžios sieja darbo teisiniai santykiai, pagrįsti

abipusiu pasitikėjimu. Jei juridinis asmuo per savo organus paveda atitinkamam

darbuotojui atstovauti jo interesus civiliniame procese, vadinasi jis juo pasitiki, žino jo

išsilavinimo lygį, dalykines savybes, galimybę ginti juridinio asmens interesus. Be to,

dažnas juridinis asmuo samdo teisininką, turintį aukštąjį universitetinį teisinį

130

išsilavinimą ir prireikus galintį jį atstovauti visose teismo instancijose. Įstatymų leidėjui,

suteikiant juridiniams asmenims platesnę galimybę pasirinkti atstovą, nėra pagrindo

abejoti būsimų atstovų kvalifikacija, nes pats juridinis asmuo, įvertinęs savo ir savo

darbuotojų galimybes, jei yra pagrindo jomis abejoti, gali bet kada sudaryti teisinių

paslaugų sutartį su advokatu ar advokato padėjėju. Apibendrinant galima teigti, kad

atstovavimas juridiniams asmenims negali būti priskiriamas įstatyminiam atstovavimui,

o laikytinas sutartinio atstovavimo porūšiu, turinčiu specifinę įgalinimų įforminimo

tvarką ir savitą asmenų, galinčių būti atstovais, ratą.

III. Pagal profesionalumo kriterijų:

1. profesionalus atstovavimas, kai atstovaujamajam atstovauja

profesionalus atstovas, pavyzdžiui, advokatas, advokato padėjėjas, asmuo

turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai atstovauja savo

artimus giminaičius ar sutuoktinį.

2. neprofesionalus atstovavimas, kai atstovaujamajam atstovauja

neturintis teisinio išsilavinimo asmuo, pavyzdžiui, kai atstovauja vienas

iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu arba kai juridinį asmenį

atstovauja darbuotojas, neturintis teisinio išsilavinimo.

8.5. Atstovo procesinė padėtis

Atstovu laikomas asmuo, veikiantis civiliniame procese jam suteiktų įgalinimų

ribose atstovaujamojo vardu ir interesais, kurio atliktų procesinių veiksmų rezultatai

atsiranda tiesiogiai atstovaujamojo teisinėje sferoje.

Proceso šalių atstovai, nors ir yra įgalioti veikti jų vardu, netampa patys proceso

šalimis, nepaisant to, kad, veikdami civiliniame procese, jie įgyja atstovaujamos šalies

teises ir pareigas. LR CPK 54 str. nurodoma, kad atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų

vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso

atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. LR CPK 59 str.,

reglamentuojančiame atstovo pagal susitarimą teises, teigiama, kad įgaliojimas atstovauti

teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus,

išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Taigi, Lietuvos įstatymų leidėjas atstovui su

nedidelėmis išimtimis suteikia šalies teises ir pareigas. Tačiau šalies teisių ir pareigų

perkėlimas atstovui jokiu būdu nereiškia jo tapimo proceso šalimi. Juk įstatymo leidėjas,

nenurodydamas visų atstovo teisių ir pareigų viename straipsnyje, tik išvengia

131

bereikalingo tų pačių nuostatų kartojimo, o ne parodo, kad atstovas yra laikomas proceso

šalimi.

Atstovai civiliniame procese šiuolaikiniuose civilinio proceso kodeksuose

dažniausiai priskiriami prie dalyvaujančių byloje asmenų, tačiau teisės literatūroje šiuo

klausimu vyrauja skirtingos nuomonės. Civilinio proceso teisės doktrinoje dėl atstovų

priskyrimo dalyvaujantiems byloje asmenims ir apskritai proceso dalyviams vyko

ilgametė diskusija. V. V. Jarkovas teisingai pastebi, kad nors įstatymų leidėjas atstovus

priskiria dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau teoriniu požiūriu atstovų procesinės

padėties klausimas dar ir dabar yra laikomas neaiškiu. Pažymėtina, kad aptariamas

aspektas turi didelę reikšmę nustatant atstovo teisinę padėtį civiliniame procese, jo

konkrečių teisių ir pareigų apimtį, santykį su kitais proceso dalyviais, todėl jį būtina

plačiau aptarti.

Autorius, polemizuojančius atstovų priskyrimo prie dalyvaujančių byloje asmenų

klausimu, galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji autorių grupė mano, kad atstovai

negali būti laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. M. A. Gurvičius teigia, kad

atstovo atstovaujamojo vardu ir interesais atliekami veiksmai neturi savarankiško

pobūdžio, todėl atstovas apskritai negali būti laikomas civilinio proceso subjektu. Šiai

nuomonei taip pat pritaria S. N. Abramovas teigdamas, kad atstovai, įgyvendindami

atstovaujamųjų procesines teises ir pareigas, nelaikomi civilinių procesinių teisinių

santykių subjektais. Santykis tarp atstovo ir atstovaujamojo nelaikomas procesiniu, o

reguliuojamas civilinės arba darbo teisės normų. J. A. Kunikas teigia, kad atstovai

nelaikomi civilinio proceso dalyviais, nes teisme veikia ne savo, o asmenų, kuriuos

atstovauja, vardu. L. V. Matlinas teigia, kad atstovų padėtis civiliniame procese yra

sąlygota tuo, kad jie savo veiksmais įgyvendina kitų asmenų teises ir pareigas, atlieka

atitinkamus procesinius veiksmus jų vardu ir interesais. Taigi, savarankiškų teisių ir

pareigų atstovai civiliniame procese neturi, todėl negali būti priskirti prie civilinių

procesinių santykių subjektų.

Visiškai kitoks antrasis požiūris išsakomas I. M. Iljinskajos, L. F. Lesnickajos, A.

A. Melnikovo, J. A. Rozenbergo, N. A. Čečinos, V. M. Šerstiuko ir kt. darbuose, kurie

laiko atstovą civiliniame procese ne tik proceso dalyviu, bet ir dalyvaujančiu byloje

asmeniu. J. A. Rozenbergas, išreikšdamas prieš tai aptarto požiūrio kritiką teigė, kad,

visų pirma, veikimas svetimo asmens vardu nereiškia tik pasyvaus atstovaujamojo valios

perdavimo. Priešingai, kaip materialiniuose, taip ir procesiniuose teisiniuose santykiuose

atstovai visada išreiškia savo asmeninę valią. Suteiktų įgalinimų ribose atstovas

132

savarankiškai atlieka atitinkamus procesinius veiksmus. Antras J. A. Rozenbergo

argumentas yra tas, kad atstovas įgyvendindamas atstovaujamojo procesines teises ir

pareigas pats naudojasi savarankiškomis teisėmis, kurios daugeliu atvejų nepriklauso nuo

atstovaujamojo valios. N. A. Čečina, analizuodama civilinius procesinius teisinius

santykius, teisingai nurodė, kad procesiniuose santykiuose atstovas veikia kaip

savarankiškas teisės subjektas ne tik atstovaujamojo, bet ir teismo atžvilgiu. Procesinės

teisės normos nustato atstovo teises ir pareigas teismo, o ne atstovaujamojo atžvilgiu.

Visiškai sutinkame su prieš tai nurodytos antrosios autorių grupės nuomone, nes

manome, kad atstovai civiliniame procese įgyvendina ne tik savo atstovaujamųjų teises ir

pareigas, o taip pat turi ir savarankiškų procesinių teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, LR CPK

119 str. numato advokato pareigą su byla susijusį procesinį dokumentą persiųsti

tiesiogiai kitos šalies advokatui, arba LR CPK 158 str. numato advokato pareigą dar iki

teisminio nagrinėjimo išaiškinti šaliai jos teises ir pareigas, LR CPK 347 str. su

nedidelėmis išimtimis tik advokatui suteikia teisę surašyti kasacinį skundą ir pan. V. P.

Mozolinas teisingai teigia, kad tarp teismo ir atstovo, turinčio savarankiškas civilines

procesines teises ir pareigas, egzistuoja teisinis santykis, reguliuojamas civilinio proceso

teisės normomis, todėl atstovai yra pilnateisiai civilinio procesinio teisinio santykio

subjektai. Be to, atstovai, nors ir gina svetimas teises, visada civiliniame procese veikia

nepriklausomai, atlieka procesinius veiksmus laisva valia, o ne prieš savo valią.

Neatsitiktinai Advokatūros įstatymo 5 str. kaip vienas iš advokatų veiklos pagrindinių

principų įtvirtintas advokatų veiklos laisvės ir nepriklausomumo principas, o to paties

įstatymo 46 str. nurodoma, kad atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti

tapatinami su savo klientais ir jų bylomis.

Po ilgų diskusijų didžioji dalis mokslininkų vis dėlto priėjo išvados, kad jei proceso

įstatymai numato atstovams atitinkamas procesines teises ir pareigas, tai atstovai turi būti

laikomi pilnateisiais civilinio proceso subjektais. Aišku tai nereiškia, kad atstovas

civiliniame procese užima visiškai nepriklausomą nuo atstovaujamojo padėtį. Galima

kalbėti tik apie santykinį, o ne absoliutų atstovo nepriklausomumą, nes dažniausiai, t. y.

sutartinio atstovavimo atveju, procesines teises atstovai įgyja atstovaujamojo suteiktų

įgalinimų pagrindu. Tačiau, tik būdamas proceso dalyviu, asmuo gali veikti civiliniame

procese. LR CPK atstovas yra laikomas savarankišku proceso dalyviu, nes atstovavimą

reglamentuojančios nuostatos yra išdėstytos LR CPK V skyriuje „Proceso dalyviai“. Visi

proceso dalyviai pagal suinteresuotumą bylos baigtimi yra skirstomi į dvi grupes:

dalyvaujančius byloje asmenis (LR CPK 37 str. ) ir kitus proceso dalyvius (LR CPK 61

133

str.). Doktrinoje nurodoma, kad teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti

materialusis arba procesinis. Materialusis teisinis suinteresuotumas reiškia, kad priimtas

byloje sprendimas tiesiogiai veiks atitinkamo byloje dalyvaujančio asmens materialiąsias

subjektines teises ir pareigas. Procesinis teisinis suinteresuotumas reiškia, kad priimtas

byloje sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens materialiųjų subjektinių teisių ir

pareigų turinio, tačiau jų procesinė padėtis lemia jų suinteresuotumą vienokia ar kitokia

bylos baigtimi. Kadangi atstovas veikia kito asmens vardu ir interesais, ir tiesiogiai

nedalyvauja ginče, kuris vyksta tarp šalių, tai jo suinteresuotumas yra ne materialus, bet

procesinis, t.y. priimtas teismo sprendimas neturės įtakos jo asmeninėms teisėms ir

pareigoms. Išimtimi iš šios taisyklės laikytume atvejį, kai vienas iš bendrininkų veikia

byloje kitų bendrininkų pavedimu, kur asmeninis suinteresuotumas ir teismo sprendimo

įtaka jo teisėms ir pareigoms yra akivaizdi. Atstovai turi būti priskirti prie dalyvaujančių

byloje asmenų, nes jie savo įgalinimų ribose stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį

rezultatą byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas

bylos baigtimi, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o tik

procesinis. Pastarąją nuomonę palaikė ir mūsų įstatymų leidėjas LR CPK priskyręs

atstovus prie dalyvaujančių byloje asmenų, o taip pat aiškiai nurodęs, kad dalyvaujantys

byloje asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Profesionalaus

atstovo – advokato ar advokato padėjėjo – procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi

yra akivaizdus. Svarbi aplinkybė yra ta, kad atstovavimas teisme šiems asmenims kartu

yra profesinė veikla.

8.6. Atstovo įgalinimų apimtis ir jų įforminimo tvarka

Konkrečios atstovo procesinės teisės ir pareigos visų pirma priklauso nuo

atstovaujamojo teisinės padėties (ar pastarasis yra ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo su

savarankiškais reikalavimais ar pan.), nes jis atstovui gali perduoti tik tokias procesines

teises ir pareigas, kokias pats turi. Procesinio atstovo įgalinimų apimtis priklauso nuo

dviejų faktinių aplinkybių: nuo atstovaujamojo turimų procesinių teisių ir pareigų

apimties ir nuo to, kokius konkrečius įgalinimus atstovaujamasis suteikė atstovui.

Civilinio proceso teisės doktrinoje visi atstovo įgalinimai pagal savo turinį yra

skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji įgalinimai atsiranda tiesiogiai iš

pavedimo vesti bylą fakto, jie yra nustatyti įstatyme ir jų apimties nustatymas, skirtingai

nei specialiųjų įgalinimų, nuo atstovaujamojo valios nepriklauso. Praktikoje įgaliojime ar

134

kitame dokumente, kuriame yra išreikšti atstovo įgalinimai, bendrieji įgalinimai paprastai

nevardijami, o nurodoma tik, kad atstovui yra “pavedama vesti civilinę bylą teisme”.

Toks nurodymas pagal LR CPK 59 str. 1 dalį suteikia atstovui teisę atlikti

atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime.

Civiliniame procese kyla poreikis įstatymu nustatyti bendruosius įgalinimus todėl, kad

atstovaujamasis iš anksto negali prognozuoti visų procesinių veiksmų, kuriuos jo vardu

turės atlikti atstovas, pavyzdžiui, nėra žinoma, ar atstovas turės pareikšti civilinėje byloje

nušalinimus, ar reikės prašyti teismo skirti ekspertizę, ar reikės prašyti teismo taikyti

laikinąsias apsaugos priemones ir pan. Kaip teisingai pažymi J. A. Rozenbergas, jei

civiliniame procese įstatymų leidėjas taikytų civilinėje teisėje naudojamą atstovo

įgalinimų apimties nustatymo būdą, tai susidarytų vilkinanti civilinę bylą situacija, nes

atstovams pastoviai kiltų būtinybė iš atstovaujamojo gauti papildomus įgalinimus atlikti

tuos procesinius veiksmus, kurių atlikimo neapima pradiniai įgalinimai. Įstatymų leidėjas

siekdamas padėti atstovaujamiesiems nustatyti įgalinimų civilinėje byloje apimtį, tai

padaro pats. Taigi, bendrųjų atstovo įgalinimų turinį sudaro atstovo teisė dalyvauti

teismo posėdyje, susipažinti su civilinės bylos medžiaga, reikšti nušalinimus, prašyti

taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus,

apskųsti teismo sprendimą ar nutartį ir atlikti kitus procesinius veiksmus, užtikrinančius

efektyvų dalyvavimą civiliniame procese. Pažymėtina, kad LR CPK nėra atskiro

straipsnio, kuris išvardytų visus atstovo bendruosius įgalinimus, todėl jų reikia ieškoti

atskiruose LR CPK straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamo proceso dalyvio, kurį

atstovas atstovauja (ieškovo, atsakovo, pareiškėjo ir pan.), teises ir pareigas. Doktrinoje

nurodoma, kad bendrieji įgalinimai yra susiję su įprasto dalyvavimo civiliniame procese

užtikrinimu, be kurių negalima atstovaujamojo interesų apsauga ir gynimas.

Be bendrųjų įgalinimų atstovas gali atstovaujamajam suteikti ir specialiuosius

įgalinimus. Pagrindinis specialiųjų įgalinimų skirtumas nuo bendrųjų yra tas, kad

specialiųjų įgalinimų suteikimas priklauso tiesiogiai nuo atstovaujamojo valios, jo

pasitikėjimo atstovu. Specialieji įgalinimai santykyje su atstovaujamuoju yra svarbesni

nei bendrieji, nes susiję su nagrinėjamo ginčo objekto disponavimu, sukeliančiu rimtas

procesines pasekmes atstovaujamajam, pavyzdžiui, sudarius taikos sutartį, teismas

nutraukia civilinę bylą ir vėlesnis ieškinio padavimas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties

dalyko jau yra negalimas. LR CPK 59 str. 2 dalyje išvardinami specialieji atstovo

įgalinimai, nurodant, kad įgaliojimas atstovui pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti

pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą

135

ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti

atskirai aptarti įgaliojime. Taigi, atstovaujamasis turi pats nuspręsti, kuriuos iš

specialiųjų įgalinimų jis suteikia atstovui ir tai būtinai turi atsispindėti atstovavimo teisę

įrodančiame dokumente.

Įgalinimų skirstymas į bendruosius ir specialiuosius yra būdingas tik atstovavimui

pagal susitarimą (LR CPK – atstovavimui pagal pavedimą). Įstatyminio atstovavimo

atveju, įstatyminiai atstovai turi visas savo atstovaujamųjų civilines procesines teises ir

pareigas. LR CPK 54 str. 1 dalyje numatyta, kad atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų

vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso

atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Materialinė teisė numato

atitinkamus apribojimus susijusius su įstatyminių atstovų disponavimu savo

atstovaujamųjų turtu. Pavyzdžiui, LR CK 3.188 straipsnis numato, kad be išankstinio

teismo leidimo tėvai neturi teisės: 1) perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar

kitaip suvaržyti teises į jį;(...) 4) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį

susitarimą; (...). Taigi, civiliniame procese tėvai kaip įstatyminiai atstovai atstovaudami

savo vaiko interesus byloje dėl pastarojo turto, turi visas šalies procesines teises ir

pareigas, tačiau įgyvendinant teises susijusias su disponavimu vaiko turtu, jo galimu

sumažėjimu (pavyzdžiui, taikos sutarties sudarymas, atsisakymas nuo ieškinio, ieškinio

pripažinimas, susitarimas su kita šalimi dėl bylos perdavimo spręsti arbitražui ir pan.),

būtinas išankstinis teismo leidimas. Tos pačios taisyklės turi būti taikomos ir globėjams

bei rūpintojams, kai jie veikia civiliniame procese kaip įstatyminiai atstovai ir

įgyvendina atitinkamas procesines teises, susijusias su savo atstovaujamųjų asmenų turto

disponavimu .

Atskirai aptartinas specifinis kuratoriaus įgalinimų apimties klausimas.

Pažymėtina, kad kuratoriaus įgalinimai, skirtingai nei įstatyminio atstovo, apsiriboja tik

konkrečia civiline byla, taigi kuratorius veikia tik civiliniame procese, jo įgaliojimai

negali būti išplėsti į materialinės teisės reguliuojamų atstovaujamojo teisinių santykių

sferą. Civilinėje byloje yra atliekama visa eilė procesinių veiksmų, tad kyla klausimas,

kokius procesinius veiksmus kuratorius konkrečioje byloje gali atlikti. LR CPK 39 str.

numato, kad kuratorius turi visas jo atstovaujamos šalies teises ir pareigas, taigi gali

atlikti bet kokius civilinius procesinius veiksmus.

Kalbant apie įgalinimų įforminimo tvarką atstovaujamojo duoti atstovui pagal

susitarimą įgalinimai turi būti išreikšti atitinkama tvarka įformintame dokumente:

įgaliojime, advokato ar advokato padėjėjo ir kliento sudarytoje sutartyje ar jos išraše,

136

teismo posėdžio protokole, kai įgalinimai suteikiami žodžiu. LR CPK 58 str. 1 dalyje

nurodoma, kad įgaliojimas gali būti duodamas tam tikrai įgaliotojo bylai, kelioms ar

visoms jo byloms vesti arba atskiriems procesiniams veiksmams atlikti. Taigi, įstatymas

numato, kad civiliniame procese gali būti suteikiami trijų rūšių įgaliojimai. Manome, kad

šis straipsnis turi būti taikomas ne tik įgaliojimui, bet ir kitiems mūsų minėtiems

dokumentams, kuriuose išreikšti atstovo pagal susitarimą įgalinimai. Civilinio proceso

teisės doktrinoje yra įvairių įgaliojimų klasifikacijų. Vieni autoriai įgaliojimus skirsto į

bendruosius (vesti visas bylas) ir specialiuosius (vesti konkrečią bylą ar atlikti

konkrečius procesinius veiksmus), kiti – į bendruosius arba generalinius (vesti visas

bylas) ir vienkartinius (vesti konkrečią bylą), treti – į procesinius ir tik kai kuriems

procesiniams veiksmams atlikti. I. E. Engelmanas įgaliojimus skirsto į universalius,

generalinius ir specialiuosius. Civilinės teisės doktrinoje įgaliojimai yra skirstomi į tris

rūšis: vienkartinius (duodamus atlikti konkretų teisinį veiksmą), specialiuosius

(duodamus atlikti tam tikrą grupę panašių pagal savo prigimtį teisinių veiksmų) ir

generalinius (leidžiančius atlikti bet kokius teisinius veiksmus). Atsižvelgiant į

įstatyminę įgaliojimų civiliniame procese rūšių reglamentaciją, manome, kad

tinkamiausias civiliniam procesui būtų įgaliojimų skirstymas į vienkartinius (duodamus

atskiriems procesiniams veiksmams atlikti), specialiuosius (duodamus tam tikrai

įgaliotojo bylai ar kelioms byloms vesti) ir bendruosius (visoms byloms vesti).

LR CPK priklausomai nuo atstovo rūšies (pavyzdžiui, profesionalus (advokatas ar

advokato padėjėjas) ar neprofesionalus (bendrininkas) atstovas) ir atstovavimo teisinių

santykių atsiradimo pagrindo (įstatymas ar sutartis) numato skirtingus procesinio

atstovavimo įgalinimų įforminimo būdus. Manome esant tikslinga kiekvieną iš šių būdų

aptarti atskirai.

Įstatyminio atstovavimo atveju atstovo įgalinimų apimtį nustato įstatymai, todėl

atskiro įgaliojimo įrodančio atstovo teisę atstovauti teisme nereikalaujama. Tačiau

įstatyminis atstovas turi įrodyti teismui, kad jis turi tokį statusą, t. y. legitimuotis.

Pavyzdžiui, tėvai turi pateikti teismui vaiko gimimo liudijimą (LR CK 3.157 str. 2 dalis),

vaiko laikinieji globėjai – savivaldybės valdybos (mero) sprendimą (potvarkį) (LR CK

3.262 str. 1 dalis), vaiko nuolatiniai globėjai – teismo nutartį (LR CK 3.263 str.) ir pan.

Kai asmenis teisme atstovauja advokatai ar advokatų padėjėjai, pagal LR CPK 57

str. 3 dalį, jų teisės ir pareigos bei įgalinimų apimtis patvirtinami rašytine su klientu

sudaryta sutartimi arba jos išrašu. Procesinio atstovavimo teisinio santykio tarp šalių

atsiradimo pagrindu (vidiniu atstovo ir atstovaujamojo teisiniu santykiu) šiuo atveju bus

137

dvišalis sandoris ir jokio papildomo įgaliojimo išdavimo (vienašalio sandorio) nereikia.

Skirtingai nei LR CK, LR CPK imperatyviai numato rašytinę advokato ir kliento

sudaromos sutarties formą, tačiau nereikalauja įgaliojimo. Tradiciškai doktrinoje

advokato ir kliento sutartis yra laikoma pavedimo sutartimi. Pagrindiniu pavedimo

sutarties požymiu yra atstovui suteikta galimybė atlikti atitinkamus veiksmus

atstovaujamojo vardu. Pats atstovas, atlikdamas tuos veiksmus, neturi savarankiškų teisių

ir pareigų, o tik įgyvendina atstovaujamojo turimas teises ir pareigas. Asmens ir

advokato santykiai civiliniame procese turi kiek kitokį pobūdį. Advokatas, būdamas

savarankišku civilinio proceso dalyviu, turi savarankiškas teises ir pareigas. Todėl būtina

atskirti civilinio atstovavimo santykius, kurie gali atsirasti iš pavedimo sutarties ir

procesinio atstovavimo santykius, kuriems pavedimo sutarties forma yra nepriimtina.

Advokato teikiamų teisinių paslaugų, kurias jis teikia savo vardu, bet kliento interesais

pavedimo sutartis neapima. Advokatūros įstatymo 2 str. numato, kad advokatų teikiamos

teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę

turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas

bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą. Iš pateikto apibrėžimo matome,

kad kai kurios teisinės paslaugos, be kurių neapsieinama ir atstovaujant teisme,

pavyzdžiui, teisės konsultacijos, procesinių dokumentų surašymas, įrodymų teikimas,

nuorašų tvirtinimas ir pan., yra atliekami ne atstovaujamojo, bet atstovo turinčio

atitinkamą teisinę kvalifikaciją vardu. Tuo tarpu LR CK 6.756 str. numato, kad

pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir

lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Akivaizdu, kad

veiksmai, kuriuos atstovas atlieka savo vardu nors ir atstovaujamojo interesais neįeina į

šios sutarties turinį. Šie likę už pavedimo sutarties ribų veiksmai, mūsų nuomone, galėtų

įeiti į paslaugų teikimo sutarties turinį, nes LR CK 6.716 str. nurodoma, kad paslaugų

sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą

suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas,

nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti

tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kadangi

advokato ir kliento sudaromas susitarimas dėl teisinių paslaugų teikimo turi kelių

sutarčių bruožų, mes jį laikysime specifine teisinių paslaugų teikimo sutartimi. LR CK

6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartį, turinčią

kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis

reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai

138

neprieštarauja pačios sutarties esmei. Mūsų nuomone, tarp advokato ir kliento sudaromas

susitarimas turi ir pavedimo, ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių bruožų, todėl šiam

susitarimui turėtų būti taikomos ne tik pavedimo sutartį, bet ir atlygintinių paslaugų

teikimą reglamentuojančios normos.

Notarinis įgaliojimo patvirtinimas LR CPK numatytas tik dviem pakankamai retai

praktikoje pasitaikančiais atvejais: kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų

pavedimu arba kai atstovauja asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą

savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Šiais atvejais minėtų

asmenų suteikiamus įgaliojimus notaras tvirtina LR CK nustatyta tvarka. Skirtingai nei

LR CK, LR CPK aptariamais atvejais numato ir žodinę įgaliojimo patvirtinimo formą, t.

y. atstovo teisės gali būti išreiškiamos teisme žodiniu įgaliotojo pareiškimu, kuris turi

būti įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Pažymėtina, kad toks patvirtinimo būdas yra

galimas tik vykstant žodiniam teismo posėdžiui, kai yra rašomas teismo posėdžio

protokolas. Žodžiu gali būti įgaliojama ne tik nagrinėjant bylą iš esmės, bet ir vykstant

parengiamajam teismo posėdžiui. Kitais atvejais įgaliojimams yra būtina notarinė ar jai

prilyginta forma.

Įgaliojimų patvirtinimo klausimas profesinėms sąjungoms atstovaujant profesinės

sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose LR CPK nėra reglamentuotas. Pagal LR

Profesinių sąjungų įstatymo 15 str. 1 dalį profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir

įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės

institucijose. To paties įstatymo 8 str. 7 dalyje numatyta, kad profesinės sąjungos, jų

susivienijimai, įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų (statuto) įregistravimo dienos.

Todėl, manytume, kad profesinių sąjungų jos nariams ar darbuotojams išduodamiems

įgaliojimams turi būti taikomos tokios pačios nuostatos, kokios taikomos juridinių

asmenų išduodamiems įgaliojimams. Kai profesinės sąjungos vardu teisme veikia jos

organai ar dalyviai, jokių įgaliojimų nereikia, nes yra laikoma, kad bylą veda pats

juridinis asmuo (LR CPK 55 str.). 2005 m. balandžio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo konsultacijoje nurodoma, kad profesinė sąjunga atstovauja savo nariui be

specialiai atstovauti teisme išreikšto (žodžiu ar raštu) pavedimo (jį atstoja asmens narystė

profesinėje sąjungoje). Byloje visais atvejais turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys

atstovaujamojo narystę profesinėje sąjungoje. Kai profesinei sąjungai atstovauja

advokatas ar advokato padėjėjas, turintis jo praktikai vadovaujančio advokato rašytinį

leidimą atstovauti konkrečioje byloje, pavedimai įforminami rašytine su profesine

sąjunga sudaryta sutartimi.

139

Juridinių asmenų įgaliojimų patvirtinimo klausimas aptariamas LR CPK 57 str. 2

dalyje nurodant, kad įgaliojimus Civilinio kodekso nustatyta tvarka taip pat gali

patvirtinti atitinkamo juridinio asmens organas. Įstatymų leidėjas atstovavimą teisme

juridiniams asmenims kaip specifinę atstovavimo rūšį išskyrė į atskirą LR CPK 55

straipsnį, nurodydamas subjektų, galinčių atstovauti juridinį asmenį grupes: darbuotojus,

advokatus ir advokatų padėjėjus bei neteisinių sričių specialistus.

Kalbant apie juridinių asmenų įgalinimų įforminimo tvarką, būtina paminėti

specifinę įgaliojimo rūšį – prokūrą. LR CK 2.176 str. nurodoma, kad prokūra yra

įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui arba

kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus,

susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Be to, prokūra suteikia teisę

atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne

teismo institucijose. Skirtingai nei įprastiniai juridinio asmens išduodami įgaliojimai,

prokūra turi būti registruojama juridinių asmenų registre. Prokūros išdavimo tvarka

numatoma juridinio asmens steigimo dokumentuose. Asmuo, kuriam išduota prokūra,

yra vadinamas prokuristu. Pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas

privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas, t.y. įrašyti žodį “prokuristas” arba jo

sutrumpinimą “pp” (LR CK 2.182 str.).

8.7. Asmenys negalintys būti atstovais teisme

Nors atstovais civiliniame procese gali būti pakankamai platus asmenų ratas,

tačiau LR CPK 60 str. išvardija asmenis, kurie jais negali būti. Tai, visų pirma: 1)

teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą; 2) prokurorai, išskyrus

atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros

įgaliotiniai; 3) asmenys, kuriems nustatyta globa ar rūpyba; 4) asmenys, kuriems tokią

teisę riboja įstatymas. Matome, kad šis asmenų, negalinčių būti atstovais, sąrašas nėra

baigtinis. Įstatymų leidėjas palieka galimybę riboti atstovų ratą, tai reglamentuojant tiek

LR CPK, tiek ir kituose įstatymuose. Tad, kokie asmenys pagal dabartinę

reglamentaciją pakliūna į „asmenų, kuriems tokią teisę riboja įstatymas“ (LR CPK 60

str. 1 dalies 4 punktas) kategoriją? Visų pirma, jau mūsų prieš tai, kalbant apie civilinį

procesinį veiksnumą, paminėti nepilnamečiai asmenys. Advokatūros įstatyme numatyti

specialūs apribojimai būti atstovais advokatams. Šio įstatymo 23 str. 2 dalyje numatyta,

kad advokatas Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš Lietuvos

140

praktikuojančių advokatų sąrašo, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos

veikos padarymu. Taigi, laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo

laikotarpiu, advokatas negali būti atstovu pagal susitarimą civiliniame procese, tačiau

išlieka galimybė jam būti įstatyminiu atstovu. Advokatas taip pat netenka sutartinio

atstovo teisių bei galimybės būti sutartiniu atstovu Advokatų garbės teismui pritaikius

drausminę nuobaudą – pripažinti negaliojančiu Lietuvos advokatūros sprendimą

pripažinti asmenį advokatu (Advokatūros įstatymo 53 str. 1 dalies 4 punktas). Advokato

padėjėjas netenka sutartinio atstovo teisių Advokatų garbės teismui pritaikius drausminę

nuobaudą – išbraukimą iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo (Advokatūros įstatymo 54

str. 2 dalis). Advokatūros įstatymo 25 str. taip pat numatyti kiti advokato galimybės būti

sutartiniu atstovu apribojimai, kurie taikomi atsiradus kai kurioms įstatyme numatytoms

aplinkybėms.

141

9. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS

9.1. Civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir rūšys

Šiuolaikinėje valstybėje pažeistas asmenų subjektines teises ir įstatymų

saugomus interesus gina ne tik teismas, bet ir daug kitų valstybinių bei nevalstybinių

institucijų. Civilinių bylų priskirtinumo institutas, būdamas tarpšakiniu teisės institutu,

atlieka teisinių bylų (baudžiamųjų, civilinių, administracinių) paskirstymo įvairioms

jurisdikcinėms institucijoms funkciją, t.y. nustato, kuri institucija yra kompetetinga

nagrinėti konkrečią bylą.

Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje priskirtinumas suprantamas kaip

teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų, kompetenciją nagrinėti ir spręsti

vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. „Kompetencija“ ir „priskirtinumas“ nėra

sinoniminės sąvokos, nes kompetencija – tai tam tikros institucijos teisių ir pareigų

visuma, o priskirtinumas susijęs tik su ta atitinkamos institucijos kompetencijos dalimi,

kuri susijusi su bylų nagrinėjimu, t.y. jurisdikcine veikla. Civilinių bylų priskirtinumas

teismams – tai bylų visumos priskyrimas civilines bylas nagrinėjančių teismų

kompetencijai. Rusų literatūroje sutinkama sąvoka, kad priskirtinumas – tai

reikalaujančių valstybinio-valdingo išsprendimo ginčų dėl teisės ar kitų teisinių bylų

priskyrimas vienai ar kitai valstybinei ar nevalstybinei institucijai; tai teisinių bylų

savybė, pagal kurią jų išsprendimas paskiriamas atitinkamamai jurisdikcinei institucijai.

Pagal institucijų, turinčių teisę nagrinėti bylą, skaičių priskirtinumas civilinio

proceso teisės doktrinoje skirstomas į dvi rūšis:

Civilinių bylų priskirtinumas

Vienetinis (išimtinis, imperatyvusis) - nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos kompetencija.

Dauginis

Sąlyginis - galimybė kreiptis į instituciją, kuri turi spręsti ginčą, atsiranda tik jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos.

Sutartinis - šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją.

Alternatyvusis - suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis.

142

1) Vienetinis priskirtinumas reiškia, kad nagrinėti konkretų ginčą gali tik viena

institucija, t.y. ginčas priklauso tik vienos institucijos jurisdikcijai, pavyzdžiui,

santuokos nutraukimo bylos Lietuvoje priskirtinos nagrinėti tik teismui. Šis

priskirtinumas civilinio proceso teisės doktrinoje dar vadinamas išimtiniu arba

imperatyviuoju. Nei šalys, nei kitos institucijos neturi teisės pakeisti vienetinio

(išimtinio, imperatyviojo) civilinių bylų priskirtinumo.

2) Dauginis priskirtinumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas

keliose institucijose (pavyzdžiui, teisme arba arbitraže). Šis priskirtinumas dar

skirstomas į tris rūšis:

2.1 Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti

instituciją, į kurią norėtų kreiptis, pavyzdžiui, LR draudimo įstatymo 207 str. 1 dalis

numato, kad Priežiūros komisija nagrinėja vartotojų ginčus su draudiku, kylančius iš

draudimo sutarties ar susijusius su ja, jei draudimo sutarčiai yra taikytina Lietuvos

Respublikos teisė, o to paties straipsnio 4 dalis numato, kad vartotojo teisė kreiptis į

Priežiūros komisiją neatima teisės vartotojui tiesiogiai kreiptis į teismą arba LR pašto

įstatymo 11 str. 1 dalis numato, kad iškilus ginčui tarp pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų

teikėjų ir naudotojų arba tarp pašto paslaugų teikėjų ir pasiuntinių paslaugų teikėjų,

naudotojas arba pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjas turi teisę kreiptis į Ryšių

reguliavimo tarnybą, kad ši iš anksto ne teismo tvarka išspręstų ginčą su pašto ar

pasiuntinių paslaugų teikėju. Naudotojas, pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjas taip pat

turi teisę kreiptis tiesiai į teismą. Taigi, šiais atvejais įstatymas numato dauginį

alternatyvųjį priskirtinumą, t.y. suinteresuotas asmuo gali pasirinkti, ar dėl kilusio ginčo

išsprendimo kreiptis į atitinkamą įstatyme numatytą instituciją, ar tiesiogiai į teismą.

2.2 Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso

spręsti ginčą, atsiranda tik po to, kai suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos

privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. LR CPK 22 str. 1 dalyje

numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų

sprendimo ne teisme tvarka. LR CPK nenurodo sąrašo bylų, kurioms būtų privaloma

išankstinė neteisminė nagrinėjimo tvarka, tai išsprendžia kiti, atitinkamus

visuomeninius santykius detaliau reglamentuojantys įstatymai. Kai kuris nors įstatymas

numato privalomą išankstinę neteisminę ginčo sprendimo procedūrą, šio ginčo

sprendimas teisme galimas tik tuomet, kai asmuo (asmenys) prieš tai kreipėsi į

atitinkamą įstatyme numatytą instituciją ar asmenį dėl ginčo išsprendimo neteisminiu

būdu.

143

Privalomos išankstinės neteisminės ginčų sprendimo procedūros savo ruožtu

gali būti skirstomos į dvi grupes: institucines ir pretenzines procedūras.

Institucinėmis procedūromis vadiname specialių įstatymo nustatytų neteisminių

institucijų veiklą, sprendžiant tam tikrų kategorijų civilines bylas, pavyzdžiui, LR darbo

kodekso 289 str. numato, kad tam tikriems darbo ginčams nagrinėti privaloma

institucija yra darbo ginčų komisija, arba LR patentų įstatymo 25 ir 40 str., LR prekių

ženklų įstatymo 15 str., LR dizaino įstatymo 20, 23, 24, 46 str. numato, kad

atitinkamiems ginčams spręsti privaloma išankstinė ginčo sprendimo institucija yra

Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius ir kt.

Pretenzinėmis procedūromis vadiname įstatyme numatytas procedūras, kai

kreditorius tiesiogiai turi kreiptis į skolininką, reikalaujant įvykdyti prievolę arba

pašalinti kitus teisės pažeidimus, pavyzdžiui, LR prekybinės laivybos įstatymo 70 str. 1

ir 4 dalis numato, kad prieš pareiškiant ieškinį, kylantį iš vežimo jūra sutarčių, privaloma

pareikšti pretenziją, pretenzija turi būti pareiškiama raštu, prie pretenzijos pareiškimo turi būti

pridedami ją patvirtinantys dokumentai arba LR mokėjimų įstatymo 22 str. 1 ir 2 dalys

numato, kad klientų prašymus (skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, kuriais kredito

įstaiga mokėjimų įstatymo reikalavimus ir (ar) kliento teisėtus interesus, nagrinėja

kredito įstaiga. Kredito įstaiga privalo išnagrinėti raštiškus kliento prašymus (skundus)

ir raštu atsakyti klientui per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kredito įstaigai ir

klientui nesusitarus, klientas turi teisę kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų

nustatyta tvarka ir kt.

2.3 Sutartinio priskirtinumo atveju šalys tarpusavio susitarimu gali pasirinkti

jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Pavyzdžiui, šalys abipusiu susitarimu gali perduoti

savo ginčą spręsti arbitražui. Sutartinį priskirtinumą numato LR CPK 23 str., kuriame

teigiama, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą

dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas

nustato vienetinį (išimtinį, imperatyvųjį) priskirtinumą. LR komercinio arbitražo

įstatymo 11 str. numato, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš

konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su

konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš

vartojimo sutarčių. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra

valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar

144

organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas

išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.

LR CPK 22 str. 1 dalyje nurodyta, kad teismams nagrinėti LR CPK

nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės

nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, o 2 dalis dar

papildo šį sąrašą nurodydama, kad teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos

tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo

ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Šios normos atspindi visuotinį teisminės gynybos

prieinamumo ir universalumo principą, kurio esmė, kad kiekvienam asmeniui,

manančiam esant pažeistas jo teises, valstybė garantuoja teisminę gynybą, tačiau

įstatymai kai kuriais atvejais numato, kad kai kurie ginčai nepriskirtini teismo

kompetencijai. Pavyzdžiui, LR Žemės įstatymo 20 str. numatyta, kad žemės servitutus,

atsižvelgdamas į visuomenės poreikius, administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta

tvarka nustato apskrities viršininkas savo sprendimu arba LR CK 6.615 ir 6.626 str.

numato, kad asmenys iš gresiančių sugriūti namų ar butų bei viešbučių iškeldinami

pagal prokuroro sankciją ir kt.

1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsteigus administracinius teismus, kilo

diskusija tarp teisės mokslininkų ir praktikų, kuriuo institutu remiantis turi būti

atribojama bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių civilines bylas ir

specializuotų teismų jurisdikcinė kompetencija – bylų priskirtinumo ar bylų

teismingumo. Labiau pagrįsta atrodo nuomonė, kad būtent civilinių bylų priskirtinumo,

o ne teismingumo institutas atriboja ne tik visų teismų kompetenciją nuo kitų valstybės

institucijų kompetencijos, tačiau skirtas atriboti ir teismų kompetenciją tarp atskirų

teismų rūšių vieningoje teismų sistemoje (tarp bendrosios kompetencijos teismų ir

specializuotų teismų) bei tarp atskirų proceso formų bendrosios kompetencijos

teismuose (baudžiamosios procesinės ir civilinės procesinės formų).

Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija

atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus,

kylančius iš viešosios teisės (administracinės, konstitucinės, mokesčių ir pan.)

reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus,

kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Atribojant administracinių

teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją, problemų kyla tada, kai

sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti – viešojo pobūdžio.

Tokiais atvejais reikia vadovautis absorbcijos principu – priskirtinumą turi lemti

145

pagrindinis ginčo klausimas: jei jis susijęs su privatine teise, ginčas nagrinėtinas

bendrosios kompetencijos teismuose, jei su viešąja teise – administraciniuose

teismuose. Administracinių teismų kompetencija atribojama ne vien per teisinio

santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektą, bet ir per teisinio santykio pobūdį: jei teisiniams

santykiams būdingas valdžios - pavaldumo elementas, ginčas priskirtinas

administracinių teismų kompetencijai, tačiau jei subjektas dalyvauja civiliniuose

teisiniuose santykiuose – bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Jeigu ginčas

kyla iš civilinio teisinio santykio, tai, nepriklausomai, kad viena iš šio ginčo šalių yra

valstybės ar savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne

administraciniu ir yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams. Jeigu byloje

vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės

aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas,

nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.

Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl

priskirtinumo rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų

pirmininkų paskirtą teisėją. Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar

nutartis spręsti priskirtinumo klausimus paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,

informuodami apie tai dalyvaujančius byloje asmenis, o administraciniai teismai – per

Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Prašymą ar nutartį speciali teisėjų kolegija

išnagrinėja per 10 dienų nuo prašymo ar nutarties gavimo, nekviesdama į posėdį byloje

dalyvaujančių asmenų. Kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu

arba kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio

pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos priskirtinumo neskundžiama. Byla per tris dienas

nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo išsiunčiama į atitinkamą pirmosios

instancijos teismą, kuriam ji teisminga, arba į apeliacinės instancijos teismą, kuriam

nutartis dėl priskirtinumo yra privaloma.

LR CPK 24 str. yra įtvirtintas bylos priskyrimo teismui pirmumo principas:

kilus abejonių dėl konkretaus ginčo priskirtinumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie

reguliuoja priskirtinumą, kolizijai, ginčas pripažįstamas priklausančiu teismo

kompetencijai. Tas pats principas taikomas ir sujungus kelis tarpusavyje susijusius

146

reikalavimus, iš kurių vieni priskiriami nagrinėti teismui, o kiti – ne. Tokiais atvejais

visus reikalavimus nagrinėja teismas.

Pagal LR CPK nagrinėjamos ne tik ieškinio teisenos bylos, bet ir ypatingosios

teisenos bylos. Šių bylų priskirtinumas nustatomas remiantis sąrašo principu. Pagal šį

principą teismui priskiriamos nagrinėti tik tos ypatingosios teisenos bylos, kurios

išvardytos LR CPK 442 str.

Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra laikytina viena iš teisės kreiptis į

teismą prielaidų. Jei asmuo kreipiasi į teismą dėl ginčo nepriklausančio teismo

kompetencijai išsprendimo, teismas turi atsisakyti priimti tokį ieškinį kaip nenagrinėtiną

teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jei ši aplinkybė paaiškėja vėliau – teismas turi

nutraukti bylą (LR CPK 293 str. 1 p.). Priklauso ar ne ginčas dėl teisės spręsti teismui,

ex officio (savo iniciatyva) turi nustatyti pats teismas. Šis principas yra viena iš teismo

nepriklausomumo garantijų.

9.2. Teismų kompetencijos sąvokos ir rūšys

Teismo kompetencija – teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam

įstatymo skirtas funkcijas, visuma. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriamos tokios

teismo kompetencijos rūšys:

1. jurisdikcinė teismo kompetencija – teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu.

Teismui būdinga civilinė, baudžiamoji ir administracinė jurisdikcija.

Jurisdikcinę kompetenciją reglamentuoja priskirtinumo ir teismingumo

institutai.

2. ne jurisdikcinė teismo kompetencija – teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su

administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu. Tai kitos teismo vykdomos, ne

jurisdikcinės funkcijos. Pavyzdžiui, teismo leidimų išdavimas (LR CPK XXXIX

skyrius), globėjų skyrimas (LR CPK 505-509 str.) aukštesnės instancijos teismų

atliekama žemesnės instancijos teismų veiklos administravimo kontrolė (LR

teismų įstatymo 104 str.) ir t.t.

9.3. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių

147

Kaip matyti iš schemos LR teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos

teismai ir specializuoti teismai. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja jiems

priskirtinas civilines ir baudžiamąsias bylas, o specializuoti teismai – jiems priskirtinas

administracines bylas.

Lietuvos Respublikoje civilines ir baudžiamąsias bylas pirmąja instancija

nagrinėja apylinkių ir apygardų teismai, apeliacine instancija – apygardų ir Lietuvos

apeliacinis teismas, kasacine tvarka – vienintelis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

1994 m. birželio 15 d. įstatymas „ Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos

apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos

teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ nustatė tokias

apygardų ir apylinkių veiklos teritorijas:

Lietuvos Respublikos teismų sistema

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Lietuvos vyriausiasisadministracinis teismas

Lietuvos apeliacinis teismas

Apygardų teismai (5)

Bendrosios kompetencijos teismai

Specializuoti teismai

Apygardų administraciniai teismai (5)

148

Apygardų teismų veiklos teritorijos

Vilniaus apygardos teismas apima:Vilniaus, Druskininkų, Visagino miestų apylinkių teismų ir Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajono apylinkių teismų veiklos teritorijas

Kauno apygardos teismas apima:Kauno miesto, Alytaus, Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijas.

Klaipėdos apygardos teismas apima: Klaipėdos ir Palangos miestų, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijas.

Šiaulių apygardos teismas apima:Šiaulių miesto, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių ir Telšių rajonų apylinkių teismų teritorijas.

Panevėžio apygardos teismas apima:Panevėžio miesto, Anykščių, Biržų, Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio ir Utenos rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijas.

Apylinkių teismai (54)

Apylinkių teismų veiklos teritorijos su tam tikromis išimtimis atitinka

savivaldybių teritorijas.

Taip pat reikia pabrėžti, kad Klaipėdos miesto apylinkė apima Klaipėdos ir

Neringos savivaldybių teritorijas. Panevėžio miesto apylinkės teismo veikslo

teritorija apima Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybių teritoriją. Taip

pat yra ir Alytuje. Marijampolės atveju apylinkės teismas apima Marijampolės ir

Kazlų Rūdos savivaldybių teritoriją. Trakų apylinkė apima ne tik Trakų rajono, bet ir

Elektrėnų savivaldybės teritoriją. Plungės rajono ir Rietavo savivaldybės sudaro

vieną Plungės rajono apylinkės teismo teritoriją. Prienų rajono apylinkės teismas

apima Prienų rajono bei Birštono savivaldybes. Šilutės rajono apylinkės teismas be

pačio Šilutės rajono savivaldybės apima ir Pagėgių savivaldybę.

9.4. Teismingumo samprata ir rūšys

Kaip jau buvo minėta, jurisdikcinę teismų kompetenciją reglamentuoja du

institutai – priskirtinumo ir teismingumo. Negalima apsiriboti vien tik nustatymu, kad

ginčas yra priskirtinas teismų kompetencijai, dar reikia išsiaiškinti koks teismas tą ginčą

nagrinės.

Nustačius, kad ginčas nagrinėtinas, pavyzdžiui, bendrosios kompetencijos

teismuose, naudojantis specialiomis taisyklėmis yra išrenkamas konkretus teismas,

kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų

paskirstymas konkretiems teismams ir yra vadinamas teismingumu, o minėta taisyklių

visuma, reguliuojanti bylos priskyrimą nagrinėti tam tikram teismui, yra vadinama

149

Vilniaus miesto apylinkės teismų veiklos teritorijos

1 apylinkės teismas apima:Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Pašilaičių, Šeškinės, Šnipiškių, Verkių, Viršuliškių, Žirmūnų,ir Žvėryno seniūnijas.

2 apylinkės teismas apima:Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Panerių, Pilaitės, Vilkpėdės, Grigiškių seniūnijas.

4 apylinkės teismas apima:Naujosios Vilnios seniūniją.

3 apylinkės teismas apima:Naujininkų, Rasų, Senamiesčio seniūnijas.

teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai, nei priskirtinumas, atriboja konkretaus

teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų, t.y. paskirsto teismų kompetenciją

teismų sistemos viduje.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamai įgyvendintos

teisės kreiptis į teismą sąlyga. Pagal LR CPK, jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas

turi atsisakyti priimti ieškinį ar skundą ir grąžinti jį pareiškėjui. Teismas privalo

perduoti bylą tam teismui, kuriam ji teisminga, o pastarasis turi besąlygiškai ją priimti

kai nustatoma, kad skundas ar ieškinys buvo priimtas pažeidžiant teismingumo

taisykles. Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio

teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine

tvarka.

Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriamas skiriamas trijų rūšių

teismingumas:

1. rūšinis ( dalykinis);

2. teritorinis;

3. funkcinis.

Rūšinis teismingumas - tam tikros kategorijos bylų priskyrimas konkrečiai

teismų sistemos grandžiai. Šį teismingumą reikia nustatinėti pagal šiuos kriterijus:

1.Ginčo dalykas (pobūdis). Šis kriterijus taikomas dažniausiai, todėl rūšinis

teismingumas dar vadinamas dalykiniu teismingumu;

2.Ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai.

3.Ginčo suma ir kt.

Rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo

susitarimu negali jo pakeisti.

150

Civilinių bylų teismingumas

Rūšinis (dalykinis):nustatoma teismų sistemos grandis, kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija;

Teritorinis – kompetencija paskirstoma tos pačios grandies teismams.

Funkcinis –1. paskirstoma teismų kompetencija

instancijų sistemoje, koks teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija, apeliacinė ir kasacinė instancija;

2. nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies.

Rūšinio teismingumo problemą sprendžia LR CPK 26, 27, 28 str. Bendroji

rūšinio teismingumo taisyklė yra ta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija

nagrinėja apylinkės teismai. LR CPK 27 ir 28 str. tik išvardytos šios taisyklės išimtys.

151

Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tos pačios

grandies, pavyzdžiui, apylinkės, apygardos, teismams. Šis teismingumas nustatomas

pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo

gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir pan.

152

Bylos, kurias pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai (LR CPK 27 str.)

Ieškinio suma didesnė kaip 100 tūkst. lt, išskyrus šeimos teisės bylas dėl turto padalijimo

Bylos, pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo

Bylos dėl autorinių neturtinių teisinių santykių

Bylos pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo

Kitos civilinės bylos, kurias pagal įst. kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismai.

Bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių

Bylos dėl bankroto ir restruktūrizavimo

Bylos pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo

Bylos, kurių viena šalis yra užsienio valstybė

Bylos teismingos tik Vilniaus apygardos teismui (LR CPK 28 str.)

Bylos dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos patentų įstatyme

Bylos dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme

Bylos dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti LR pilietį, gyvenantį LR arba užsienio valstybėje

Kitos civilinės bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas

Funkcinis teismingumas padeda paskirstyti kompetenciją instancijų sistemoje,

t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė

instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar

susijusi su ja tik iš dalies, pavyzdžiui, teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo

sprendimus. Civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir

apygardų teismai. Kaip apeliacinė instancija civilines bylas nagrinėja apygardų teismai

ir Lietuvos apeliacinis teismas. Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiasis Teismas, be kasacinės funkcijos, atlieka ir

vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo funkciją.

9.5. Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai

Pagal LR CPK 137 str.2 d. 2 p. teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys

neteismingas tam teismui. Atlikdamas šią pareigą teismas priima dėl to motyvuotą

nutartį, kurioje privalo nurodyti, į kurį teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla

neteisminga tam teismui. Teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne

vėliau kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos.

Teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo

priedai ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas

arba nusiunčiamas pareiškėjui. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali

būti duodamas atskirasis skundas.

Kuomet jau iškėlus bylą nustatoma, kad byla tam teismui neteisminga ir ieškinys

priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą

Bendrasis (LR CPK 29 str.) -ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jei atsakovas yra juridinis asmuo – pagal jo organo buvimo vietą , kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal jas atstovaujančios institucijos buveinę.

Alternatyvus (LR CPK 30 str.) –konkretų teismą pasirenka ieškovas. Pvz., ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą.

Išimtinis (LR CPK 31 str.) –įstatymas įsakmiai įvardina teismą, turintį teisę nagrinėti bylą, pvz., ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi juo, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.

Sutartinis (LR CPK 32 str.) – teismą pasirenka šalys, tačiau jos negali keisti rūšinio ir išimtinio teismingumo.

Kelių tarpusavyje susijusių bylų (LR CPK 33 str.) –dažniausiai kurios nors vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. Pvz., ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu.

Teritorinio teismingumo rūšys

153

atsižvelgdamas į teismingumą tam teismui, kuriam ji teisminga. Jei neteisminga byla to

teismo jau išnagrinėta pažeidžiant rūšinį ar išimtinį teritorinį teismingumą, toks teismo

sprendimas apeliacinio proceso metu pagal LR CPK 329 str. 2 d. 4 p. turi būti

naikinamas.

9.6. Civilinės bylos, teismo perimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka

Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turi

išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui. Tačiau kartu LR CPK 34

str. 2 dalyje numatytos išimtys, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti

perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:

1. Teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame

teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio

teismingumo atvejus;

2. Atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašo perduoti bylą jo

gyvenamosios vietos teismui;

3. Nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų negalima pakeisti kitais

tame teisme;

4. Iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismo žinion pažeidžiant

teismingumo taisykles;

5. Byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla.

Šiuo atveju sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą

nagrinėjančiam teismui.

Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį. Byla siunčiama

į kitą teismą, kai įsiteisėja teismo nutartis perduoti bylą. Gautą bylą teismas privalo

perimti ir išnagrinėti. Pagal LR CPK 36 str. 1 d. čia negalimi bendrosios kompetencijos

teismų ginčai. Jei byla aukštesnės pakopos teismui perduota neteisėtai, tas teismas,

konstatavęs šį pažeidimą, savo nutartimi grąžina bylą nagrinėti pagal teismingumą.

Įgyvendinant operatyvumo ir ekonomiškumo principus civiliniame procese LR CPK 35

straipsnyje įtvirtinta galimybė išimtinais atvejais bylą perduoti nagrinėti kitam tos

pačios pakopos teismui. Klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam

apylinkės teismui išsprendžia apygardos teismo, kurio teritorijoje yra apylinkės teismai,

pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Klausimą dėl bylos

perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui, esančiam kito apygardos

154

teismo veiklos teritorijoje, arba iš vieno apygardos teismo kitam išsprendžia Lietuvos

apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas.

Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu,

apygardos teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kurio

veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, turi teisę bylą, teismingą

apylinkės teismui, perduoti nagrinėti apygardos teismui.

155

10. PROCESINIAI TERMINAI. TEISMO NUOBAUDOS.

10.1. Procesiniai terminai, jų samprata, rūšys

Siekiant užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą, siekiant, jog

byla būtų išnagrinėta viename posėdyje, jeigu tai netrukdo tinkamai ją išnagrinėti, bei

įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpiausią terminą, įstatymas įvairiems

procesiniams veiksmams atlikti nustato procesinius terminus. Tais atvejais, kai

procesinių terminų nėra nustatę įstatymai, juos nustato teismas (LR CPK 73 str.).

Operatyvus ir teisingas bylos išnagrinėjimas padeda įgyvendinti civilinio proceso

tikslus.

Procesinis terminas gali būti apibrėžiamas kaip įstatymo ar teismo

nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys arba kiti asmenys privalo

arba turi teisę atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Civilinio proceso teisės doktrinoje

nurodoma, jog procesinio termino samprata yra platesnė, nei jo traktavimas vien kaip

laikotarpio, per kurį privaloma ar galima atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Todėl

procesinis terminas turėtų vertinamas ne tik kaip laikotarpis, per kurį teismas,

dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys yra įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir

kaip laikotarpis, per kurį asmenys turi susilaikyti nuo tam tikrų procesinių veiksmų

atlikimo arba atlikti procesinius veiksmus tik pasibaigus atitinkamam procesiniam

terminui. Pavyzdžiui, kasaciniame teisme priėmus kasacinį skundą, bylos nagrinėjimas

turėtų būti skiriamas pasibaigus kasacinio apskundimo terminui ir terminui, per kurį

šalys privalo, o tretieji asmenys turi teisę, pateikti atsiliepimus; pagal LR CPK 150 str. 4

dalį teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi,

paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Procesinius terminus būtina skirti nuo procedūrinių, ieškinio senaties, garantinių

ir pretenzinių terminų.

Procesiniai terminai į rūšis klasifikuojami pasitelkiant įvairius kriterijus:

pagal jų nustatymą, pagal paskirtį.

Pagal tai, kas šiuos procesinius terminus nustato, terminai yra skirstomi į

nustatytus įstatymo ir nustatytus teismo.

Įstatymo nustatyti terminai – tai įstatyme nustatyti terminai tam tikriems

procesiniams veiksmams atlikti, pvz., LR CPK 307 str. 1 dalyje nustatytas 30 dienų

terminas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniam

156

skundui paduoti, pagal LR CPK 335 straipsnį atskirieji skundai paduodami per

septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis LR

CPK nustatyta tvarka priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti

paduodamas per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos ir kt.

Teismo nustatyti terminai – tai teismo nustatyti terminai tam tikriems

procesiniams veiksmams atlikti, pvz., terminai įrodymams pateikti, terminas užstatui

įmokėti ir kt. Tokius terminus teismas nustato savo nuožiūra, tačiau tam tikrais atvejais

įstatymas nustato minimalius ar maksimalius tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo

terminus. Pvz., jeigu teismui pateikti procesiniai dokumentai neatitinka jų turiniui ir

formai keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį

ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti

(LR CPK 115 str. 2 d.). Pagal LR CPK 102 straipsnio 3 dalį užstatui įmokėti teismas

negali paskirti trumpesnio kaip trijų dienų termino. Tais atvejais, kai terminai nustatomi

teismo nuožiūra, toks teismo nustatomas terminas turi būti protingas.

Pagal paskirtį procesiniai terminai klasifikuojami:

1) skirtus teismui tam tikriems veiksmams atlikti, pvz., civilinės bylos iškėlimo

(ieškinio priėmimo) klausimui išspręsti, pasirengimo bylai, kai kurių bylų išnagrinėjimo

terminai ir kt. Kai kurie autoriai terminus, kurie skirti teismui tam tikriems procesiniams

veiksmams atlikti, vadina tarnybiniais terminais. Pagal LR CPK 137 straipsnio 3 dalį

teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne vėliau kaip per 10 dienų nuo

atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos, o jeigu ieškinyje prašoma taikyti

laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išspręstas

nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas.

2) dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams

atlikti, pvz., atsiliepimui pateikti (LR CPK 142 str. 1 d. ), ieškinio dalyko arba pagrindo

pakeitimui (LR CPK 141 str. 1 d.) ir pan.

3) kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pvz., teismo

nustatytas terminas rašytiniam įrodymui pateikti (LR CPK 199 str.).

10.2. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės

Terminai procesiniams veiksmams atlikti gali būti apibrėžiami:

tikslia kalendorine data (pvz., iki gegužės 6 d. ir pan.) arba

157

nurodomas įvykis (pvz., apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę jo atsisakyti

iki baigiamųjų kalbų (LR CPK 308 str. 1 d.), atsakovas turi teisę iki nutarties

skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį (LR CPK

143 str. 1 d.), kuris būtinai turi įvykti, arba

laiko tarpu (veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą, pvz., apeliacinio

skundo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismas turi išspręsti ne vėliau

kaip per 3 dienas nuo jo pateikimo momento, atsakovas atsiliepimą į ieškinį turi

pateikti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos).

Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi (gali) būti

atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių.

Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu teismo

darbo dienos pabaigos metu. Jeigu procesiniai dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar

telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių,

terminas nelaikomas praleistu.

Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino

eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos

arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Į

kalendorinėmis dienomis skaičiuojamus procesinius terminus įeina ir oficialių švenčių,

poilsio ir darbo dienos. Kai paskutinė termino diena tenka poilsio arba oficialios šventės

dienai, termino pabaigos diena pripažįstama po jos einanti darbo diena. Tokiu atveju

terminas prasitęsia iki tos darbo dienos 24 valandos 0 minučių.

Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų

mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio

mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam

mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio

dieną.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino

savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

10.3. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas

158

Visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai sustabdomas

bylos nagrinėjimas. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda

aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos

procesiniai terminai eina toliau.

Teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai teismo gali būti pratęsiami.

Teismas gali pratęsti terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, atsiliepimui

pateikti ir kt. procesiniam veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, šalis, matydama, jog nespės

teismo nustatytu terminu ištaisyti procesinio dokumento trūkumų ir pateikti trūkstamus

rašytinius įrodymus, gali prašyti teismo tokį terminą pratęsti. Toks asmens prašymas

turi būti motyvuotas, t.y. nurodytos priežastys, dėl kurių, asmens nuomone, procesinis

terminas turi būti pratęstas. Teismas, svarstydamas termino pratęsimo klausimą, gali

pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis pratęsti

procesinį terminą. Nesumokėjus pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas

toliau nesvarstomas. Užstatas pereina valstybei, kai asmuo, prašantis pratęsti terminą,

neatlieka veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas.

Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl

priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti

atnaujinamas. Įstatymo nustatyti terminai gali būti tik atnaujinami, o teismo nustatyti

terminai ir atnaujinami, ir pratęsiami. Be to, tam tikrais atvejais įstatyme yra nustatyti

naikinamieji terminai, kuriems suėjus nebegalima praleisto termino atnaujinti, pvz., 6

mėnesių naikinamasis terminas apeliaciniam skundui paduoti, kasaciniam skundui

paduoti 1 metų naikinamasis terminas ir kt. Suėjus šiems naikinamiesiems terminams,

pareiškimai dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinami. Pareiškimas dėl

termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai,

pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. Teismų praktikoje svarbiomis

termino praleidimo priežastimis pripažįstama liga, teismo pareigos išsiųsti sprendimo

(nutarties) nuorašą byloje asmeniui nevykdymas ir kt. Pareiškimas dėl praleisto termino

atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismo nutartis, kuria

išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, turi būti motyvuota. Dėl

teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino

atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Paduodant pareiškimą dėl termino

atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas apeliacinis

skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas.

159

10.4 Procesinių terminų pažeidimo teisinės pasekmės

Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar

teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Tokiu atveju juos praleidusiam asmeniui

atsiranda neigiamos procesinės pasekmės, pvz., grąžinami jo pateikti procesiniai

dokumentai, nepriimami pateikti įrodymai ir pan. Termino, nustatyto tam tikrai

procesinei pareigai atlikti, praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo, pvz., asmuo

įpareigotas pateikti tam tikrą įrodymą, vis tiek privalės jį pateikti, jam už tokios

pareigos neįvykdymą taip pat gali būti skiriama bauda. Asmens, nepateikusio

paruošiamųjų procesinių dokumentų, atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas už akių.

10.5. Teismo baudos, areštas, teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka

1) įspėjimas – skiriamas asmenims, pažeidžiantiems teismo posėdžio tvarką. Teismo

posėdžio pirmininkas tokį asmenį teismo vardu įspėja. Ši nuobauda taikoma tik žodinio

bylos nagrinėjimo atveju. Nutartis skirti įspėjimą neskundžiama. Asmeniui,

pažeidžiančiam teismo posėdžio tvarką, prie tai nepaskyrus įspėjimo, negali būti

skiriama bauda, pašalinimas iš teismo posėdžių salės arba areštas.

2) pašalinimas iš teismo posėdžių salės - skiriamas asmeniui, kuris bylos nagrinėjimo

metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką, jeigu prieš tai jam buvo paskirtas įspėjimas.

Posėdžio pirmininko nurodymų neklausantis byloje dalyvaujantis asmuo gali būti

pašalintas iš teismo posėdžio salės tik tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo metu, kiti

asmenys (ekspertai, vertėjai) gali būti pašalinti iš teismo posėdžių salės, o jų vietoj

pakviesti kiti asmenys. Teismo pašalintam asmeniui grįžus jis supažindinamas su jam

nesant atliktais procesiniais veiksmais.

3) bauda – procesinė teisinė sankcija, išreikšta proceso įstatyme nustatyta suma. Tai

pagrindinė teismo skiriama nuobauda už procesinių pareigų neatlikimą, bauda gali būti

paskirta, pvz., advokatui už neatvykimą į teismo posėdį be svarbių priežasčių, kai

neatvykus teismas atideda bylos nagrinėjimą, byloje dalyvaujantiems asmenims už

priesaikos sulaužymą. Daugeliu LR CPK nurodytų atvejų maksimali bauda – 1000 litų,

vykdymo procese iki 2000 Lt. Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti

skiriama iki 20000 Lt bauda. Bauda skiriama rašytine teismo nutartimi.

4) areštas – skiriamas byloje dalyvaujantiems asmenims, kitiems proceso dalyviams ir

asmenims, esantiems teismo posėdžių salėje, už piktybišką teismo posėdžio pirmininko

nurodymų nevykdymą arba teismo posėdžių tvarkos pažeidimus. Arešto trukmė – iki 15

160

parų, vykdymo procese – iki 30 parų. Arešto negalima skirti vaikams, asmenims,

vieniems auginantiems vaiką iki 12 metų amžiaus, nėščioms moterims, vyresniems kaip

65 m. amžiaus asmenims ir invalidams.

Šis teismo nuobaudų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, jog teismo posėdžio

tvarką pažeidus advokatui, teismas ne tik skiria nuobaudą, bet ir gali informuoti

Lietuvos Respublikos advokatūrą. Pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso 10.1- 10.2.

punktus advokatas, ginantis kliento interesus ar atstovaujantis jiems teisme privalo

laikytis teisme taikomų elgesio taisyklių. Dalyvaudamas teisminiame nagrinėjime,

advokatas turi elgtis taip, kad jo kalba, prašymai, pareiškimai ir klausimai nežemintų

teismo arba prokuratūros, ikiteisminio tyrimo institucijos ir pareigūnų autoriteto,

nediskredituotų kolegų ir neįžeistų proceso šalių, jų advokatų ir įgaliotinių, taip pat

liudytojų ir ekspertų orumo.

10.6. Teismo nuobaudų apskundimas

Nutartis skirti įspėjimą ir nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės yra

neskundžiamos ir įsiteisėja nuo jų priėmimo momento bei įvykdomos nedelsiant.

Nutartis, kuria paskirta bauda negali būti skundžiama apeliacine tvarka

atskiruoju skundu. Asmuo, kuriam paskirta bauda, turi teisę per 14 dienų nuo nutarties

priėmimo prašyti teismo, paskyrusio baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Teismo nutartis,

kuria toks prašymas atmetamas, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Asmuo, kuriam skirtas areštas, gali būti sulaikytas policijos teismo posėdžių

salėje. Asmuo, kuriam skirtas areštas gali teismo prašyti panaikinti areštą ar sumažinti

jo trukmę, pakeisti jį bauda. Teismo nutartis, kuria prašymas atmetamas, gali būti

skundžiama atskiruoju skundu.

161

11. BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS, UŽSTATAS

11.1. Bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese samprata, reikšmė ir rūšys

Bylinėjimosi išlaidos suprantamos kaip pinigai, kuriuos šalys ir tretieji asmenys,

pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose,

kreditoriai, skolininkai bylose dėl teismo įsakymų išdavimo turi sumokėti už teismo

atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir šių asmenų turėtos piniginės išlaidos,

susijusios su bylos nagrinėjimu. Bylinėjimosi išlaidos turi būti tokio dydžio, kad

visiems asmenims būtų prieinama teisminė gynyba, kad bylinėjimosi išlaidos nebūtų

kliūtis ginti savo pažeistas subjektinės teises ar interesus teismine tvarka.

Bylinėjimosi išlaidų instituto požymiai:

1) piniginė išraiška, t.y. bylinėjimosi išlaidos turi tiesioginę piniginę išraišką;

2) šias išlaidas sumoka asmenys, turintys materialinį teisinį suinteresuotumą bylos

baigtimi - šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus,

pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose, kreditoriai bylose dėl teismo įsakymų

išdavimo;

3) jomis padengiamos atliekamų procesinių veiksmų išlaidos;

4) jos susijusios su konkrečia nagrinėjama byla;

5) valstybės išlaidos tais atvejais, kai valstybė prisiima pareigą šias išlaidas apmokėti

(pvz., už asmenis, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo).

Bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis (reikšmė) pasireiškią bylinėjimosi išlaidų

institutui priskiriamomis funkcijomis:

1) kompensacinė: padengti dalį valstybės skiriamų teismams išlaikyti išlaidų;

2) prevencinis pobūdis- užkertamas kelias nepagrįstiems reikalavimams reikšti;

3) skatinimas ieškoti kitų neteisminių priemonių, kurių pagalba būtų galima išspręsti

kilusį ginčą (taikinamasis pobūdis),

4) kompensacinis pobūdis – šalims padengiamos visos ar dalis bylinėjimosi išlaidų.

Kai kurie autoriai išskiria ir reguliacinę bylinėjimosi išlaidų funkciją.

Pareiga mokėti gana nemažas bylinėjimosi išlaidas skatina ne tik ieškoti neteisminių

ginčo sprendimo būdų, bet ir pačiame civiliniame procese pasirinkit tokį ginčo

sprendimo būdą, kuris taupo ne tik besibylinėjančiųjų lėšas, bet ir laiką, pvz.,

pasirenkamas dokumentinis procesas arba prašoma išduoti teismo įsakymą.

162

Visos bylinėjimosi išlaidos skiriamos į dvi rūšis: žyminį mokestį ir išlaidas,

susijusias su bylos nagrinėjimu. Tai ne vienintelė bylinėjimosi išlaidų klasifikacija.

Pagal atsiradimo priežastis bylinėjimosi išlaidos skirstomos:

Priklausančias nuo šalių valios, t.y. pasirinktas laisva valia, pvz.,

advokato konsultacijos.

Nepriklausančios nuo šalių valios, t. y. kylančias tiesiogiai dėl

civilinio proceso teisinio reglamentavimo, pvz., įstatymas

įpareigoja sumokėti žyminį mokestį už ieškinio pareiškimą.

Pagal nustatymo būdą bylinėjimosi išlaidos yra:

Įtvirtintos civilinio proceso įstatymu. Tokios išlaidoms

galima priskirti tiek LR CPK nustatytas bylinėjimosi

išlaidas, tiek poįstatyminiais aktais nustatytas išlaidas,

susijusias su bylos nagrinėjimu (kuratoriaus, teismo

sprendimų vykdymo ir kt.).

Priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms teismo nuožiūra. Tai

tokios išlaidos, kurių būtinumą ir pagrįstumą kiekvienoje

konkrečioje byloje įvertina teismas. Pvz., joms

priskirtinos LR CK 6.249 str. 4 d. dalyje numatytos

protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir

žalos įvertinimu, pavyzdžiui, ekspertizės atlikimas ne

teismine tvarka, sąmatos nuostoliams apskaičiuoti

sudarymas ir pan.

11.2. Žyminis mokestis: samprata, rūšys ir dydis

Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys ir tretieji

asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ypatingosios teisenos

bylose, kreditoriai bylose dėl teismo įsakymų išdavimo privalo sumokėti už tam tikrus

teismo atliekamus procesinius veiksmus.

Žyminis mokestis mokamas už:

1) ieškinio, priešinio ieškinio, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus

reikalavimus, pareiškimo ypatingosios teisenos bylose arba pareiškimo išduoti teismo

įsakymą padavimą;

2) už prašymo peržiūrėti sprendimą už akių padavimą;

163

3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą;

4) prašymų atnaujinti procesą padavimą;

5) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bylos iškėlimo.

Žyminis mokestis pagal nustatymo būdą gali būti proporcinis ir paprastas.

Proporcinis žyminis mokestis mokamas esant turtiniams ginčams ir jo

dydis nustatomas procentine ieškinio ar kitokio reikalavimo suma. Visais atvejais

bendras žyminio mokesčio dydis, esant turtiniams reikalavimams, negali būti didesnis

kaip 30000 litų ir mažesnis kaip 50 Lt (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

Paprastas žyminis mokestis išreiškiamas tikslia suma ir ji nepriklauso nuo

ginčo dalyko vertės. Jis nustatomas bylose, kuriose reiškiami neturtiniai reikalavimai,

ieškiniai, kurie negali būti įkainoti bei paduodant pareiškimus ypatingosios teisenos

tvarka. Nepriklausomai nuo teisenos mokamas 100 Lt paprastas žyminis mokestis. Jis

turi būti indeksuojamas atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis

didesnis kaip 110.

Siekiant nustatyti žyminio mokesčio dydį svarbu nustatyti kokio pobūdžio

– turtinis ar neturtinis reikalavimas reiškiamas byloje. Ieškiniai dėl teisių pripažinimo,

jeigu neprašoma išreikalauti turto ar priteisti pinigų, pripažintini neturtiniais ieškiniais ir

už juos turi būti sumokėta 100 Lt žyminio mokesčio .

Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl ikisutartinių

santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko,

pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas

tokio dydžio žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 straipsnis) :

1) turtiniuose ginčuose - nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų - 3

procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas

tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų - trys tūkstančiai litų plius 2

procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės

kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos - septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo

ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis

turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Ginčas yra turtinis, jeigu

materialinis teisinis reikalavimas yra susijęs su turto ar pinigų išieškojimu bei kitais

atvejais. Ginčas pripažįstamas turtiniu ir tais atvejais, kai asmuo neprašo priteisti pinigų

sumos, tačiau reikalaujama, pvz., pakeisti sutarties sąlygą, nuo kurios priklauso

mokėjimo dydis. Toks reikalavimas yra turtinis, o jo suma yra skirtumas tarp

reikalavimo dydžio, kuris būtų iki sutarties sąlygos pakeitimo ir po jo.

164

2) kituose ginčuose - vieno šimto litų;

3) bylose dėl teismo įsakymų - ketvirtadalis sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau

kaip dešimt litų;

4) dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose - pusė sumos, mokėtinos už

ieškinį, bet ne mažiau kaip dvidešimt litų;

5) ypatingosios teisenos bylose - vieno šimto litų, išskyrus LR CPK numatytus atvejus.

2. Už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas.

3. Už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių mokamas penkiasdešimties litų dydžio

žyminis mokestis.

4. Už apeliacinius ir kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis,

koks mokėtinas paduodant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose).

Turtiniuose ginčuose už apeliacinius ir kasacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai

skaičiuojami nuo ginčijamos sumos.

5. Už prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.

Žyminis mokestis paprastai sumokamas prieš atliekant tam tikrus

veiksmus, pvz., pareiškiant ieškinį, prie kurio privalo būti pridėti įrodymai apie žyminio

mokesčio sumokėjimą. Žyminis mokestis sumokamas grynaisiais pinigais arba

mokėjimo pavedimu banke į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto

(rajono) skyriaus sąskaitą pagal bylą nagrinėjančio teismo buvimo vietą. Žyminio

mokesčio sumokėjimą patvirtina banko kvitai, mokėjimo pavedimai ar banko pažymos

dėl internetu atlikto mokėjimo. Pareiškus ieškinį ir nesumokėjus žyminio mokesčio,

teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nustatytu terminu to nepadarius-

ieškinys grąžinamas ieškovui.

11.3. Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka

Ieškinio sumą nurodo ieškovas. Tuo atveju, jeigu ieškovo nurodyta suma

aiškiai neatitinka tikrosios išreikalaujamo turto vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso

tvarka nustato teismas. Jeigu tuo metu šią sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį

preliminariai nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal

ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Dažniausiai ieškinio suma atitinka prašomą

priteisti sumą arba prašomo priteisti turto vertę. Ieškinio suma nustatoma tokiu būdu

(LR CPK 85 straipsnis):

1) bylose dėl pinigų išieškojimo - pagal ieškomą sumą;

165

2) bylose dėl turto išreikalavimo - pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę;

3) bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo - pagal bendrą

išmokų už vienerius metus sumą;

4) bylose dėl terminuotų išmokų ar davinių - pagal bendrą visų išmokų ar davinių

sumą, bet ne daugiau kaip už trejus metus;

5) bylose dėl neterminuotų arba iki gyvos galvos išmokų ar davinių - pagal bendrą

išmokų ar davinių už trejus metus sumą;

6) bylose dėl išmokų ar davinių sumažinimo arba padidinimo - pagal sumą, kuria

sumažinamos arba padidinamos išmokos ar daviniai, bet ne daugiau kaip už vienerius

metus;

7) bylose dėl išmokų ar davinių nutraukimo - pagal bendrą likusių išmokų ar davinių

sumą, bet ne daugiau kaip už vienerius metus;

8) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo - pagal reikalaujamą priteisti sumą;

9) bylose dėl daiktinių teisių į turtą - pagal turto rinkos vertę;

10) jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – pagal bendrą visų reikalavimų

sumą.

11.4. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas

Bylose, kuriose ginamos svarbiausios asmens teisės, šalys atleidžiamos nuo

žyminio mokesčio mokėjimo. Pvz., darbuotojai bylose dėl reikalavimų, kylančių iš

darbo teisinių santykių; ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo, asmenys,

pareiškiantys ieškinį viešajam interesui ginti toje bylose dalyje, kurioje siekiamas

apginti viešąjį interesą ir kt. Tokių asmenų sąrašas yra pateiktas LR CPK 83 straipsnio 1

dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal 14 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami

asmenys - kitais LR CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. Teismui taip pat

palikta teisė atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti nuo žyminio

mokesčio. Pažymėtina, jog teismas neturi teisės atleisti nuo viso žyminio mokesčio

mokėjimo. Konkreti dalis, nuo kurios tas asmuo gali būti atleistas, įstatyme

nenurodoma. Tai sprendžia teismas. Asmuo, kuris nori būti iš dalies atleistas nuo

žyminio mokesčio mokėjimo, privalo pateikti teismui motyvuotą prašymą, prie kurio

privalo pridėti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Be to, asmens

prašymu teismas gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo

priėmimo. Teismų praktikoje teismai kai kuriais atvejais netenkina asmens prašymo

166

atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, bet atideda žyminio mokesčio

sumokėjimą.

11.5. Žyminio mokesčio grąžinimas

Žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami suinteresuoto asmens pareiškimu

LR CPK 87 str. nurodytais atvejais, pvz., sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu

numato įstatymai, jeigu ieškovas atsisako ieškinio ar šalys sudaro taikos sutartį,

panaikinus teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka dėl absoliučių jo negaliojimo

pagrindų ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis, žyminis mokestis gali būti grąžinamas ir kitais

LR CPK ar kitų įstatymų numatytais atvejais. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė

mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi. Pareiškimas dėl žyminio mokesčio

grąžinimo gali būti paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos,

kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti

žyminį mokestį, pvz., nuo teismo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis

įsiteisėjimo dienos. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, šis terminas

skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

11.6. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu

Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra faktinės piniginės išlaidos, turėtos

nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. Jas sudaro (LR CPK 88 straipsnis):

1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei

išlaidos, susijusius su vietos apžiūra – ekspertams mokama už ekspertizės atlikimą,

vertėjams už vertimą, liudytojams už jų atitraukimą nuo darbo ar įprastos veiklos;

2) atsakovo paieškos išlaidos;

3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;

4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu;

5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;

6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;

7) išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu;

8) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.

Šių išlaidų dydžius, išskyrus išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai

apmokėti ir kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, nustato Teisingumo ministro 2002-12-06

167

įsakymu Nr. 344 patvirtinti Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu dydžiai ir jų

išmokėjimo tvarka. Kai kuriose valstybėse atlyginamos ne tik liudytojų, ekspertų ir kt.

asmenų iškvietimo į teismą išlaidos, bet, pvz., pagal Vokietijos §91 išlaidų atlyginimas

apima ir kompensacijos išmokėjimą priešingai šaliai už sugaištą kelionei ar privalomam

dalyvavimui teismo posėdyje laiką. Šios išlaidos nustatomos pagal tas pačiais taisykles,

kaip nustatomos liudytojams išmokėtinos sumos. Ar kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos

(LR CPK 88 str. 8 p.) iš tiesų yra susijusios su bylos nagrinėjimu, nustato teismas

spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Jomis gali būti dokumentų

vertimai dar iki bylos iškėlimo, kelionės į teismą ir pan.

11.7. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti

Šias išlaidas sudaro: 1) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio

nagrinėjant bylą, pagalbai apmokėti; 2) išlaidos už šių asmenų pagalbą rengiant

procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šių išlaidų dydis nustatomas advokato

ir kliento susitarimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį,

kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, jog pagal LR

Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalį civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas

ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad

šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties (sėkmės mokestis), jeigu tai

neprieštarauja advokatų veiklos principams. Tačiau ir tokiu atveju už advokato teisinę

pagalbą išlaidos bus priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta.

Prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jas

patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šis

reikalavimas negali būti reiškiamas kitoje civilinėje byloje, o turi būti išnagrinėtas toje

pačioje byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl ginčo esmės. Šalies išlaidos, susijusios

su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą

ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės,

kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku

patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio – Teisingumo ministro 2004-04-

02 įsakymas Nr. 1R-85 “Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino

užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)

maksimalaus dydžio”. Pagal minėtų rekomendacijų 2 punktą nustatant priteistino

168

užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, ekomenduojama atsižvelgti į

rekomendacijų (8 punktas) nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus:

bylos sudėtingumą;

teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą;

ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;

būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;

turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);

teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;

sprendžiamų teisinių klausimų naujumą;

kitas svarbias aplinkybes.

Vienoje iš bylų, atsižvelgiant į tai, kad ši byla nebuvo sudėtinga teisės taikymo

aspektu, nebuvo didelių laiko sąnaudų, nes abiejų instancijų teismuose byla išnagrinėta

per vieną posėdį (apeliacinės instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, atsakovei tik

pateikus atsiliepimą į apeliacinį skundą), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino,

kad nebuvo pagrindo priteisti atsakovei iš esmės maksimalias išlaidas, patirtas dėl

advokato atstovavimo (teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 1,

2, 7, 8.11, 8.18 punktai). Dėl to atsakovei priteista suma buvo sumažinta nuo 1900 Lt

(pirmosios instancijos teisme priteista 900 Lt ir 1000 Lt - apeliacinės instancijos teisme)

iki 600 Lt. Atitinkamai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atsakovei priteista

600 Lt suma (minėto įsakymo 8.14 punktas).

Advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota

advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir

kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius

tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokios išlaidos iš šalies

priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai

reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato

iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas.

Neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai,

priteistino užmokesčio dydis negali viršyti maksimalaus užmokesčio vienam advokatui

dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Už advokato

padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų maksimalaus

užmokesčio, mokėtino advokatui. Teismo ar kliento prašymu advokatas privalo pateikti

detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą. Ta pačia tvarka priteisiamos ir išlaidos

už advokato pagalbą apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme.

169

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Zd=ADVOKAT&Vr=&Id=72390&Pr=&Mt=&Mn=&Dn=&Km=&Rs=#23z%2323z











11.8. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei

Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas – jas dengia

pralaimėjusioji šalis, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į

valstybės biudžetą. Teismo išlaidos priteisiamos ne tik bylą laimėjusiai šaliai arba

trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, bet ir trečiajam asmeniui,

nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas naudai tos

šalies, kurios interesus gynė trečiasis asmuo. Laimėjusi šalis faktiškai atgauna visas

turėtas išlaidas ar kompensuoja patirtus nuostolius, susijusius su bylinėjimusi teisme,

išskyrus atvejus, kai nevisiškai atlyginamos advokato išlaidos. Ieškinį patenkinus visos

ieškovo išlaidos priteisiamos iš atsakovo, ieškinį atmetus – iš ieškovo. Jeigu ieškinys

patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų

reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų

daliai. Tos pačios taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys

įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso

atnaujinimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas

bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis

atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos

teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia

pirmosios instancijos teismas.

Ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Tačiau

jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas

ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo

ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė

bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, šį klausimą išsprendžia teismas.

11.9. Ypatumai bylose dėl teismo įsakymo išdavimo

Ieškovui, kuris turėjo teisę patenkinti reikalavimus teismo įsakymo tvarka,

tačiau pareiškia ieškinį pagal bendrosios ginčo teisenos taisykles, žyminis mokestis ir

bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik nuo tos ieškinio sumos, kurią ginčija atsakovas,

išskyrus atvejus, kai iš atsakovo elgesio ieškovas galėjo pagrįstai manyti, kad atsakovas

ginčys reikalavimą. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose bylinėjimosi

170

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=53717&Zd=CIVILINIO+ir+PROCESO#48z%2348z

išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai byloje dalyvaujančių asmenų

suinteresuotumas bylos baigtimi skiriasi arba jų interesai yra priešingi. Tokiu atveju

teismas gali padalyti bylinėjimosi išlaidas proporcingai arba priteisti iš asmens, kurio

pareiškimas atmestas.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos

iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš

ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Jeigu ieškinys patenkintas

iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi

išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų

mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu abi šalys nuo

bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės

biudžeto lėšų

11.10. Užstato samprata ir paskirtis

Teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimų

nuostolių padengimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį,

prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui įmokėti nustatyto

dydžio piniginį užstatą. Užstato paskirtis- užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, pvz.,

dėl termino pratęsimo klausimo iki 1000 Lt užstatas, užtikrinant įrodymus taip pat gali

būti pareikalauta užstato. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra

paskiriamas užstatas, užstatas atitenka valstybei. Jeigu užstatas neįmokamas, teismas

gali atsisakyti atlikti procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą turėjo garantuoti užstatas.

Užstato paskyrimo klausimą teismas sprendžia dalyvaujančio byloje asmens ar kito

asmens prašymu arba savo iniciatyva. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į

asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį. Užstatui įmokėti skiriamas

ne trumpesnis kaip trijų dienų terminas. Užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio

veiksmo pobūdį ir negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų. Nutartis paskirti užstatą gali

būti skundžiama atskiruoju skundu.

171

12. PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS

12.1. Procesinių dokumentų samprata ir rūšys

Procesinius dokumentus galima apibrėžti kaip materialius žinių šaltinius,

kuriuose užfiksuota įvairi teisiškai reikšminga ir su civiliniu procesu konkrečioje byloje

susijusi informacija.

Procesinius dokumentus pagal juos sukūrusį subjektą galima suskirstyti į dvi

rūšis:

1) dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai:

a) šalių procesiniai dokumentai;

b) kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai;

2) teismo procesiniai dokumentai.

Dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (LR CPK 110 str.):

ieškiniai,

priešieškiniai,

atsiliepimai į ieškinius ir priešieškinius,

dublikai (ieškovo atsiliepimas į atsakovo atsiliepimą),

triplikai (atsakovo atsiliepimas į dubliką),

atskirieji skundai,

apeliaciniai ir kasaciniai skundai,

atsiliepimai į atskiruosius, apeliacinius ir kasacinius skundus,

kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti

dalyvaujančių asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar

paaiškinimai.

Teismo procesinių dokumentų sąrašas pateiktas LR CPK 116 straipsnyje.

Vadovaujantis šiuo straipsniu, teismo procesiniai dokumentais laikomi tokie proceso

metu teismo priimti dokumentai:

sprendimai,

įsakymai,

nutartys,

nutarimai,

rezoliucijos,

teismo posėdžio protokolai,

172

šaukimai,

pranešimai.

Pagal atliekamas funkcijas dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai

dar skirstomi į:

1) paruošiamuosius procesinius dokumentus (skirtus pasirengti teisminiam bylos

nagrinėjimui, pavyzdžiui, atsakovo atsiliepimas į ieškinį, dublikas, triplikas);

2) procesinius dokumentus, skatinančius teismą atlikti tam tikrus procesinius

veiksmus (pavyzdžiui apeliacinio skundo padavimas skatina teismą nagrinėti paduotą

skundą);

3) informacinius procesinius dokumentus, kuriais pateikiami tam tikri

pranešimai teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims (pavyzdžiui, pranešimas apie

adreso pasikeitimą).

Atsižvelgiant į pasiekimus skaitmeninių technologijų srityje, įstatyme numatyta

galimybė pateikti procesinį dokumentą elektronine forma. Perduodant dokumentą

elektroniniu būdu turi būti užtikrinta teksto bei skaitmeninio parašo apsauga ir galimybė

identifikuoti parašą (LR CPK 117 str. 1 d.).

Su teisinėje praktikoje naudojamų procesinių dokumentų pavyzdžiais galima

susipažinti studentams skirtoje metodinėje mokymo priemonėje „Civilinio proceso

inscenizacija“.

12.2. Procesinių dokumentų forma ir turinys

Įstatymas numato būtinus kiekvieno procesinio dokumento bendrojo pobūdžio

turinio reikalavimus. Tokiu būdu užtikrinamas informacijos išsamumas, prieinamumas

ir suprantamumas ne tik dokumentą pateikusiam byloje dalyvaujančiam asmeniui, bet ir

adresatui.

Bendrojo pobūdžio turinio reikalavimai, keliami kiekvienam byloje

dalyvaujančio asmens procesiniam dokumentui, nustatyti LR CPK 111 straipsnyje. Visi

procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu. Pagal LR CPK 111 straipsnio 2 dalį

kiekviename procesiniame dokumente turi būti:

1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;

2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens

kodas (jeigu yra žinomas), gyvenamoji vieta, o kai dalyvaujantys byloje asmenys arba

vienas iš jų yra juridinis asmuo, – visas jo pavadinimas, buveinė, kodas,

173

atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant,

kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas

tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas;

3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (pobūdis reiškia procesinio

dokumento rūšį, t. y. pateikiamas ieškinys ar priešieškinis, atsiliepimas į pareikštą

ieškinį, dublikas, triplikas. Dalykas – tai procesinio dokumento tikslas, kuris gali būti

arba atitinkamas reikalavimas, atsikirtimas arba prašymas).

4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai,

patvirtinantys šias aplinkybes. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali pateikti

įrodymų, reikia prašyti teismo, kad šis išreikalautų įrodymą arba išduotų asmeniui

atitinkamą liudijimą;

5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;

6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data. Už

dalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo

įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo

negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. Atitinkamas įgaliojimas arba pats įgalioto

asmens parašas kartu su negalėjimo pasirašyti priežasčių prierašu šiuo atveju turėtų būti

patvirtintas notaro ar kito reikiamus įgaliojimus turinčio asmens.

Jeigu procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente

nurodomi duomenys apie atstovą (procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas

(jeigu yra žinomas) ir t. t.). Prie procesinio dokumento, kurį surašė ir pateikia byloje

dalyvaujančio asmens atstovas, turėtų būti pateikiama arba atitinkama sutartis, arba

įgaliojimas, iš kurių būtų aišku, kad asmuo iš tikrųjų yra atstovas ir turi atitinkamas

teises.

Procesiniame dokumente, kuriuo atsisakoma pareikšto ieškinio, atskirojo,

apeliacinio ar kasacinio skundo, turi būti pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio

atsisakymo procesinės pasekmės. (LR CPK 111 str. 3 d.).

LR CPK 111 straipsnio 2 dalyje pateikiami tik bendriausi reikalavimai, keliami

kiekvieno procesinio dokumento turiniui. Atsižvelgiant į konkretaus procesinio

dokumento pobūdį, įstatyme gali būti nustatyta ir tam tikrų papildomų turinio

reikalavimų, t. y. kai šalia LR CPK 111 straipsnyje nurodytųjų procesinis dokumentas

turi atitikti ir kitus reikalavimus. Pavyzdžiui, LR CPK 112 straipsnyje numatyti

papildomi reikalavimai paruošiamiesiems procesiniams dokumentams (atsiliepimui,

174

dublikui, triplikui), LR CPK 382 straipsnyje – papildomi reikalavimai ieškiniui dėl

santuokos nutraukimo, 387 straipsnyje – ieškiniui dėl tėvystės nustatymo kita.

Procesinių dokumentų institutas atlieka trejopą funkciją:

a) tai būdas asmeniui procese tinkamai išreikšti savo valią;

b) tai priemonė byloje dalyvaujančiam asmeniui procese pranešti savo valią

teismui;

c) tai priemonė byloje dalyvaujančiam asmeniui procese pranešti savo valią

kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

LR CPK reikalauja šalia procesinio dokumento originalo pateikti tiek šio

dokumento ir jo priedų nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai ir tretiesiems

asmenims, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip (pvz., LR CPK 118, 120 str.).

Tai, kad visa procesinė informacija žinoma visiems byloje dalyvaujantiems asmenims,

sukuria tinkamas sąlygas reikalauti iš kitų bylos dalyvių laiku pateikti savo argumentus

ar prašymus siekiant išvengti įvairių staigmenų, užkerta galimybę vilkinti procesą ir

sudaro palankias galimybes įgyvendinti proceso koncentruotumo principą. Procesinių

dokumentų priedų pateikiama toks pat skaičius, kaip ir procesinių dokumentų, išskyrus

atvejus, kai dėl didelės apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems

byloje asmenims (LR CPK 113 str. 2 d.).

Dalyvaujantys byloje asmenys pateikia teismui procesinių dokumentų

originalus (LR CPK 113 str. 1 d.). Visi kiti procesinių dokumentų egzemplioriai yra

nuorašai ir gali būti tvirtinami arba notaro, arba bylą nagrinėjančio teismo, arba šalies

advokato. Be to, esant galimybei šalis gali pateikti ir kelis procesinio dokumento

originalus. LR CPK 114 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybė rinktis, numatant, kad

pridedami arba priedų originalai, arba nustatyta tvarka patvirtinti jų nuorašai.

Tačiau teismas turi teisę pareikalauti dokumentų originalų. Šis reikalavimas gali būti

pareiškiamas tiek teismo, tiek byloje dalyvaujančio asmens iniciatyva. Originalo

pateikimo klausimas gali kilti abejojant dėl pateikto nuorašo tikrumo. Dalyvaujančio

byloje asmens prašymas pateikti dokumentų originalus turi būti pateikiamas ieškinyje,

priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose dalyvaujančių byloje asmenų

procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali

pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas

pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos

išnagrinėjimo. (LR CPK 114 str. 2 d.).

175

Kokia apimtimi teismui turi būti pateikti didelės apimties dokumentų priedai,

nors su byla susijusi tik dalis medžiagos? LR CPK 114 straipsnio 3 dalyje nurodoma,

kad kai su procesinio dokumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti

pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).

Lietuvos Respublikoje teismo procesas vyksta valstybine, lietuvių kalba.

Vadovaujantis šiuo principu visi procesiniai dokumentai bei jų priedai turi būti

pateikiami teismui valstybine kalba. Prie procesinio dokumento arba jo priedo, surašyto

užsienio kalba, turi būti pridėtas oficialus vertimas į lietuvių kalbą. Pagal LR CPK 113

straipsnio 3 dalį minėto principo išimtys galimos tik jeigu jas numato LR CPK (LR

CPK 804 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienio piliečiams ar asmenims be

pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siųstini procesiniai dokumentai turi būti

išversti į anglų arba kitą jiems suprantamą kalbą) arba kiti teisės aktai (pvz., tarptautinė

sutartis).

12.3. Procesinių dokumentų trūkumų ištaisymas

Teismas priima pateiktus procesinius dokumentus nustatęs, jog jie atitinka visus

formos ir turinio reikalavimus (LR CPK 115 str. 1d.). Išskyrus LR CPK numatytus

atvejus, procesinio dokumento priėmimo (tačiau jokiu būdu ne atsisakymo priimti)

klausimą teismas išsprendžia rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas

ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu

teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo

rezoliucija neskundžiama. Tuo tarpu tiek teismo atsisakymas priimti procesinį

dokumentą, tiek termino trūkumams pašalinti skyrimas gali būti įforminami tik teismo

nutartimi.

Tais atvejais, kai procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų

reikalavimų arba nėra apmokėti žyminiu mokesčiu, teismas priima nutartį ir nustato

pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti

(LR CPK 115 str. 2 d.). Jeigu byloje dalyvaujantis asmuo, pateikęs procesinį

dokumentą, pagal teismo nurodymus ir per nustatytą terminą pašalina trūkumus,

dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju

procesinis dokumentas (ir jo priedai) laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi

grąžinamas jį padavusiam asmeniui (LR CPK 115 str. 3 d.).

Siekiant proceso operatyvumo, visos teismo nutartys dėl procesinių dokumentų

priėmimo teismo yra priimamos neskelbiant teismo posėdžio (rašytinio proceso tvarka),

176

t. y. nepranešus apie klausimo svarstymą byloje dalyvaujantiems asmenims ir neskiriant

formalaus posėdžio.

Kad būtų išvengta nepagrįsto procesinių dokumentų ar jų priedų grąžinimo dėl

nedidelių formos ar turinio trūkumų, LR CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog

klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai

nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame procesiniame

dokumente. Šiuo atveju kalbama apie formalius trūkumus, kurie nėra esminiai ir

neužkerta kelio atitinkamam procesiniam veiksmui atlikti.

Teismo nutartis nustatyti terminą trūkumams pašalinti nėra skundžiama

pateikiant atskirąjį skundą, kad būtų išvengta nereikalingo proceso vilkinimo. Tuo tarpu

teismo nutartis, kuria yra grąžinami procesiniai dokumentai, jeigu trūkumai nėra

pašalinti, jau gali būti skundžiami pateikiant atskirąjį skundą.

12.4. Teismo šaukimai ir pranešimai

Teismo šaukimo ar pranešimo tikslas yra tas pats – teismo vardu pranešti byloje

dalyvaujantį asmenį arba kitą proceso dalyvį apie teismo sudėtį ir bylos nagrinėjimo ar

konkretaus procesinio veiksmo atlikimo vietą ir laiką (LR CPK 133 str. 1 d.). Šie teismo

procesiniai dokumentai padeda garantuoti tinkamą teisės būti išklausytam, teisės į

tinkamą procesą, viešumo ir kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą.

Kodėl LR CPK vartojamos dvi sąvokos (teismo šaukimai ir pranešimai)?

Šaukimas paprastai įpareigoja asmenį atvykti į teismo posėdį. Todėl liudytojams,

vertėjams, ekspertams visada siunčiami teismo šaukimai. Šių procesų dalyvių

neatvykimas be pateisinamų priežasčių yra pagrindas taikyti atitinkamas sankcijas.

Šalims taip pat yra siunčiami teismo šaukimai, tačiau jos neturi pareigos atvykti į teismo

posėdį (išskyrus išimtis, pavyzdžiui, LR CPK 384 str. 2 d.). Tuo tarpu teismo pranešimu

atitinkamas proceso dalyvis tik informuojamas apie teismo posėdį ir atvykti į jį yra šio

asmens teisė, bet ne pareiga. Šaukimai visada įteikiami pasirašytinai grąžinant

atitinkamą šaknelę teismui, todėl yra didesnė garantija, kad atitinkamas proceso dalyvis

tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Tuo tarpu teismo pranešimai

tiesiog išsiunčiami registruotu paštu nelaukiant jokio grįžtamojo ryšio (be grąžintinos

teismui pažymos apie jų įteikimą).

177

Dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą (t. y. kai

teismo šaukimo šaknelė grįžta į teismą pasirašyta nustatyta tvarka), apie kitus teismo

posėdžius pranešama pranešimais (LR CPK 133 str. 1 d.).

Tiek teismo šaukimo, tiek pranešimo turinio reikalavimai detalizuojami LR CPK

134 straipsnyje. Šaukime ir pranešime turi būti nurodoma:

1) adresato pavadinimas;

2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas;

3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;

4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas;

5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis;

6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus

įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus;

7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai

galimybei įteikti jį adresatui;

8) neatvykimo pasekmės.

Abu šie teismo procesiniai dokumentai įteikiami pagal bendrąsias procesinių

dokumentų įteikimo taisykles.

12.5. Procesinių dokumentų įteikimo samprata, įteikimo reikšmė ir būdai

Procesinių dokumentų į teikimo institutas įtvirtintas LR CPK XI skyriaus II

skirsnyje. Jis taikomas tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo procesinių

dokumentų atžvilgiu. Procesinių dokumentų įteikimo instituto paskirtis – užtikrinti, kad

byloje dalyvaujantiems asmenims būtų sudaryta reali galimybė gauti visą su byla

susijusią informaciją.

Kad procesinis įteikimas būtų laikomas teisėtu ir sukeltų atitinkamus teisinius

padarinius, paprastai reikalaujama įvykdyti dvi sąlygas:

a) atlikti teisėtą įteikimo procedūrą; ir

b) nustatyta tvarka patvirtinti įteikimą (yra tam tikrų šios sąlygos išimčių,

pavyzdžiui, pranešant apie teismo posėdį pranešimais ir kt., tačiau įmanomos tik

įstatymų nustatytos išimtys).

Dar vienas procesinio įteikimo instituto bruožas, kad adresatas privalo priimti

įteikiamą procesinį dokumentą. Jeigu asmuo atsisako jį priimti, pripažįstama, kad

178

procesinis dokumentas įteiktas. Aatsisakyti priimti procesinį dokumentą iš esmės

galima tik jeigu įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Įteikimo dalykas. Procesinio įteikimo dalykas yra teismo ir byloje

dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai.

Įteikimo subjektai. Už oficialių procesinių dokumentų įteikimą atsakingas yra

teismas. Būtent teismas, remdamasis savo diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į

konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu

tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti procesinius dokumentus. LR CPK 117

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas procesinius dokumentus įteikia registruotu

paštu, per antstolius, kurjerius, esant galimybei – telegrafinio, faksimilinio ryšio ar

kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu užtikrinta teksto apsauga ir galima

identifikuoti parašą, ir kitais LR CPK numatytais būdais. Taigi, kalbant apie procesinių

dokumentų įteikimą su visomis procesinėmis garantijomis, išskiriami trys pagrindiniai

subjektai – paštas, kurjeriai ir antstoliai. Pagrindinis asmuo, be jokios abejonės, yra

paštas. Antstolių pagalba, atsižvelgiant į tai, kad jų paslaugos yra brangesnės, turėtų būti

naudojamasi išimtiniais atvejais, kai adresatas slapstosi ar kitaip vengia priimti

procesinius dokumentus.

LR CPK 117 straipsnio 2 dalyje numatyta viena oficialaus procesinių

dokumentų įteikimo principo išimtis. Byloje dalyvaujančio asmens sutikimu teismas

gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad įteiktų jį adresatui. Tad tam tikrais atvejais

teismas gali įteikti procesinius dokumentus ir per byloje dalyvaujančius asmenis.

Įprasti procesinių dokumentų įteikimo būdai. Proceso įstatyme įtvirtinta

bendroji taisyklė – visi procesiniai dokumentai ir jų priedai įteikiami adresatui

asmeniškai (LR CPK 123 str. 1 d.). Veiksniam ar ribotai veiksniam fiziniam asmeniui

visi procesiniai dokumentai įteikiami asmeniškai, o jeigu adresatas neveiksnus asmuo –

jo atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai įteikiami asmens gyvenamojoje arba

darbo vietoje. Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių

asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo

kitą adresą (LR CPK 122 str. 2 d.).

Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo (paštininkas, kurjeris, antstolis)

neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam

nors iš gyvenančių su juo pilnamečių šeimos narių, o jeigu ir jų nėra – namo (bendrijos)

administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, apylinkės seniūnijos seniūnui ar

darbovietės administracijai. Kai procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui,

179

priėmęs dokumentą asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su

adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai

galimybei įteikti jį adresatui (LR CPK 123 str. 5 d.). Įteikus procesinius dokumentus bet

kuriuo iš nurodytų būdų, pripažįstama, kad jie įteikti tinkamai.

Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens

buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas

įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui.

Jeigu juridinių asmenų registre nurodytoje juridinio asmens buveinės vietoje procesinį

dokumentą įteikti įprastine tvarka nėra galimybės, tinkamu procesinio dokumento

įteikimu laikomas įteikimas juridinių asmenų registre nurodytiems administracijos

vadovui arba valdymo organo nariams, kaip fiziniams asmenims (LR CPK 123 str. 4

d.).

Įteikimas atstovams. LR CPK 118 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kai šalis

ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami

tik atstovui. Atstovas, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai

informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais

dokumentais.

Įteikimas, kai abiem šalims atstovauja advokatai. Šis įteikimo būdas skiriasi

nuo jau aptarto įteikimo atstovams. Be abejo, advokatas taip pat yra šalies ar trečiojo

asmens atstovas ir turi būti laikomasi LR CPK 118 straipsnio reikalavimų. Tačiau

įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, instituto paskirtis ir esmė visiškai kitokia.

Bendrąja tvarka procesiniai dokumentai įteikiami per teismą ir visa procedūra

šiuo atveju gali atrodyti taip:

a) byloje dalyvaujantis asmuo → teismas → byloje dalyvaujantis asmuo, arba

b) teismas → byloje dalyvaujantis asmuo.

Tokia įteikimo struktūra suteikia proceso dalyviams garantijas, kad procesiniai

dokumentai bus įteikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir tikrai pasieks adresatą.

Tačiau tai ilgina įteikimo procesą. Tuo tarpu įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai,

sistema leidžia įteikti procesinius dokumentus tiesiogiai kitos šalies advokatui,

išsiunčiant juos jam ir teismui lygia greta (advokatas ← advokatas → teismas). Šitaip

supaprastinama ir pagreitinama visa įteikimo procedūra. Tokio įteikimo struktūra

nustatyta LR CPK 119 straipsnyje, kur numatytos specialios šio įteikimo būdo taikymo

sąlygos:

180

a) abi ginčo šalys (taip pat tretieji asmenys, jeigu procesiniai dokumentai

įteikiami ir jiems) turi būti atstovaujamos advokatų. Šiuo atveju kalbama būtent apie

specialų atstovą – advokatą. Jeigu atstovas yra, pavyzdžiui, artimasis giminaitis ar

juridinio asmens darbuotojas, šis įteikimo būdas draudžiamas. Jis nėra leidžiamas ir kai

tik viena iš šalių yra atstovaujama advokato. Taigi tiek siuntėjas, tiek adresatas turi būti

atstovaujami advokato;

b) įteikimas, kai šalims atstovauja advokatai, negali būti laikomas galimybe

pasirinkti – tai šalių advokatų pareiga. Abi šalys, atstovaujamos advokatų, privalo

vadovautis LR CPK 119 straipsnyje įtvirtinta tvarka, t. y. siųsti procesinius dokumentus

tiesiogiai.

c) šis įteikimo būdas negalimas, jeigu nuo tokio dokumento įteikimo yra

pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas. Naikinamasis procesinis

terminas negali būti atkurtas, todėl jam pasibaigus išnyksta ir teisė atlikti tam tikrą

veiksmą.

Pats įteikimas galėtų būti apibūdinamas kaip tiesioginis, nes visi procesiniai

dokumentai iš karto siunčiami priešingos šalies advokatui ir teismui lygia greta. Tad

teismas gauna tik egzempliorių sau, ant kurio turi būti nurodyta, kad kitiems byloje

dalyvaujantiems asmenims procesiniai dokumentai išsiųsti tiesiogiai.

Įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju. Procesinių dokumentų įteikimo

procesinio bendrininkavimo atveju būdas reglamentuojamas LR CPK 120 straipsnyje ir

yra skirtas pagreitinti ir padaryti įteikimo procedūrą pigesnę.

LR CPK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinio bendrininkavimo

atveju, nesant bendrininko paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies

prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams paskirti vieną iš bendrininkų arba

kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti.

Taigi įgaliotas asmuo gali būti tiek vienas iš bendrininkų, tiek bendras jų atstovas

(advokatas). Įgaliotas asmuo skiriamas visų bendrininkų sutarimu, kuris gali būti

išreikštas arba raštu (tiek jau pačiame ieškinio pareiškime, tiek pačiame procese), arba

žodžiu teismo posėdyje (toks susitarimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir visų

bendrininkų pasirašomas). Bendrininkams nepaskyrus įgalioto asmens, teismas turi teisę

kitos šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų sąskaita ir rizika nutartimi pats

paskirti įgaliotą asmenį, jeigu šitaip bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga.

Teismo nutartis skirti įgaliotą asmenį nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą. Iš LR

CPK 120 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad teismo nutartis paskirti įgaliotą asmenį

181

gali būti to paties teismo pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia,

kad jie turi teisinį suinteresuotumą nebūti atstovaujami vieno asmens.

Paskyrus vieną ar kelis įgaliotus asmenis, visi procesiniai dokumentai teismo

siunčiami tik šiems asmenims ir laikomi tinkamai įteiktais visiems bendrininkams.

Paskirtas įgaliotas asmuo procesiniams dokumentams gauti privalo, jeigu susitarimu

nenustatyta kitaip, nedelsdamas informuoti asmenis, kuriems atstovauja, apie gautus

procesinius dokumentus, sudaryti jiems galimybę susipažinti su gautais procesiniais

dokumentais.

Įteikimas kuratoriui. Kuratoriaus skyrimą reglamentuoja LR CPK 129

straipsnis, kurio 1 dalyje įvardytos dvi sąlygos, būtinos norint skirti byloje kuratorių:

1) kuratorius gali būti skiriamas asmeniui, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra

žinoma arba kuris neturi atstovaujančio organo; ir

2) tokiam asmeniui reikia įteikti ieškinio nuorašą arba kitą procesinį dokumentą

(teismo šaukimas, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, pareiškimas, skundas),

lemiantį būtinumą ginti jo procesines teises, kol išnyks 1 punkte nurodytos sąlygos.

Kuratorių suinteresuotos šalies prašymu skiria bylą nagrinėjantis teismas.

Suinteresuota šiuo atveju yra ta šalis, kurios procesinis dokumentas turi būti įteiktas, t.

y. kurios naudai turėtų būti atliktas atitinkamas procesinis veiksmas. Pagal LR CPK 129

straipsnio 2 dalį išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo bylose, taip pat bylose,

susijusiose su tokiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo

paieškos procedūrą (LR CPK 132 str.).

Procesinis dokumentas yra laikomas įteiktu adresatui nuo jo įteikimo kuratoriui

dienos.

Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu LR CPK 131 straipsnio 2

dalyje numatyta, kad šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad

nepagrįstai būtų paskirtas kuratorius arba viešai paskelbti procesiniai dokumentai, bylą

nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų. Jeigu paaiškėja, kad

prašymas paskirti kuratorių arba įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant buvo

nepagrįstas, teismas nutartimi nustato įprastinį procesinio dokumento įteikimo būdą, o

jei yra būtinybė, nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo arba

dokumentų įteikimo viešai paskelbiant momento.

Įteikimas viešo paskelbimo būdu. LR CPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyta,

jog įteikimas viešo paskelbimo būdu, kai nėra žinoma adresato gyvenamoji ir darbo

vieta, galimas tik jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių, o kai yra daugiau nei dešimt

182

byloje dalyvaujančių asmenų – tik jeigu nėra galimybės įteikti procesinius dokumentus

vadovaujantis LR CPK 120 straipsniu, t. y. įgaliotam asmeniui. Negalima įteikti šiuo

būdu ir kai byloje dalyvaujančių asmenų yra daug, tačiau jie yra atstovaujami vieno ar

kelių advokatų, nes šiuo atveju bus taikomas įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai,

būdas. Pagal LR CPK 130 straipsnio 4 dalį šis būdas reiškia paskelbimą vietos (pagal

paskutinę žinomą adresato gyvenamąją ar darbo vietą arba juridinio asmens buveinės

vietą) laikraštyje (jeigu toks yra) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos

dienraščių. Jeigu atitinkamo vietos laikraščio nėra, turėtų būti skelbiama tik

pagrindiniame Lietuvos Respublikos dienraštyje. Procesinis įteikimas reiškia

paskelbimą laikraštyje atitinkamo pranešimo, kurio turinys nurodytas LR CPK 130

straipsnio 4 dalyje. Pranešime nurodoma:

1) teismas;

2) procesinio dokumento pobūdis;

3) adresatas;

4) teismo posėdžio data (jeigu ji paskirta).

Pagal LR CPK 130 straipsnio 5 dalį nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne

vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio datos. Procesinis dokumentas

laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. Procesiniai dokumentai viešo

paskelbimo spaudoje būdu įteikiami prašančios šalies lėšomis.

Procesinių dokumentų įteikimas teisme. Jis gali būti taikomas, kai adresatas

yra teisme (pvz., dalyvauja teismo posėdyje, kitoje byloje ir pan.). Šiuo atveju teismui

sudaroma galimybė procesinį dokumentą įteikti tiesiogiai adresatui ir kartu išvengti jo

siuntimo. LR CPK 127 straipsnyje numatyta, kad procesinius dokumentus galima įteikti

adresatui teisme pasirašytinai. Priimdamas atitinkamą procesinį dokumentą, adresatas

turėtų pasirašyti LR CPK 124 straipsnio 1 dalyje nurodytoje pažymoje. Jeigu procesinis

dokumentas įteikiamas teismo posėdyje, pakanka pasirašyti teismo posėdžio protokole

nurodant, kad dokumentas gautas.

Įteikimas sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems asmenims. LR CPK

125 straipsnyje nurodoma, kad procesiniai dokumentai sukarintoms organizacijoms yra

įteikiami atitinkamos organizacijos ar jos padalinio vadui ar budėtojui, o šie savo ruožtu

privalo įteikti juos tiesioginiam adresatui. Procesinis dokumentas adresatui laikomas

įteiktu nuo jo įteikimo kompetentingam pareigūnui dienos. Įkalintiems asmenims

procesiniai dokumentai įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administraciją.

183

Daugkartinis įteikimas. LR CPK 128 straipsnyje nustatyta, kad tas pats

procesinis dokumentas, adresatui įteiktas kelis kartus, laikomas įteiktu pirmojo įteikimo

dieną. Ši taisyklė leidžia teismui išvengti painiavos, kai per neapsižiūrėjimą ar dėl kitų

priežasčių tas pats procesinis dokumentas bus įteiktas adresatui kelis kartus. Įteikimo

momentas svarbus tuo, kad nuo jo neretai priklauso procesinių terminų skaičiavimas.

184

13. IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNIMOSI PRIEMONĖS

13.1. Ieškinio samprata

Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų

apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą LR CPK 5 straipsnio

trečiojoje dalyje. Ginčo teisenos bylose paduodami ieškiniai. LR CPK 135 straipsnis

reikalauja, kad ieškovas ieškinio pareiškime, be duomenų, kurie privalo būti nurodyti

kiekviename procesiniame dokumente (LR CPK 111 str.), nurodytų ieškinio sumą,

aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), įrodymus,

patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, savo reikalavimą (ieškinio dalyką),

ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas

atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas, informacija,

ar byla bus vedama per advokatą. Ieškovo reikalavimas ir reikalavimo pagrindimas yra

materialiojo teisinio pobūdžio. Reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, jis

adresuojamas ir atsakovui, ir teismui. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo: „Prašome teismo

priteisti iš atsakovo 1000 litų skolą.“ Aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo

reikalavimą, taip pat yra materialiojo teisinio pobūdžio. Tai tam tikri juridiniai faktai, su

kuriais materialiosios teisės normos sieja atitinkamų materialiųjų teisinių santykių

atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą. Tad ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo

teisinio pobūdžio elementai.

Nėra vienos nuomonės dėl ieškinio teisinės prigimties, jo priskyrimo procesinei

ar materialiajai teisės šakai. Teisės literatūroje nurodomos tokios nuomonės:

1) egzistuoja dvi savarankiškos ieškinio sampratos:

ieškinys materialiąja teisine prasme – subjektinė teisė, kurią saugo teismas;

ieškinys procesine teisine prasme – kreipimasis į teismą su reikalavimu

apginti įstatymo saugomą interesą arba pažeistą subjektinę teisę;

2) ieškinys – tai bendra sąvoka, organiškai jungianti tiek materialiąją, tiek

procesinę puses (pareikšdamas ieškinį ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, jog jis

turi teisę pareikšti ieškinį (procesinė pusė) ir turi teisę į ieškinio patenkinimą

(materialioji pusė). Teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškovo materialiojo

reikalavimo atsakovui, kartu pateikia atsakymą ir dėl paties ieškovo kreipimosi į teismą;

3) ieškinys – tai visiškai savarankiška proceso teisės kategorija. Ieškinys – tai

procesinis ieškovo veiksmas.

185

Tiek procesinė, tiek materialioji ieškinio pusės yra svarbios ir susijusios.

Ieškinio pagrindu šalių materialusis teisinis ginčas įgyja procesinę formą ir prasideda

civilinis procesas. Materialioji teisinė ieškinio prigimtis nulemia ieškovo galimybę

atsisakyti ieškinio, keisti jo elementus, kitaip veikti proceso eigą. Suinteresuoto asmens

kreipimasis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo tampa ieškiniu tik tada,

kai jis atitinka tiek ieškinio turiniui, tiek formai civilinio proceso įstatymo keliamus

reikalavimus.

Ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso

nustatyta tvarka bei vadovaujantis civilinės, darbo, šeimos ar kitų teisės šakų normomis,

su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis

ir įrodymais, patvirtinančiais šias aplinkybes.

13.2. Ieškinių rūšys

Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Jau romėnų

teisėje buvo žinomas ieškinių klasifikavimas į tris rūšis:

1) daiktinius ieškinius – actio in rem (ginčo dalykas – teisė į daiktą); remiantis

actio in rem gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo ir kitos teisės. Labiausiai paplitę

daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, ginantys nuosavybės

teisę. Šie ieškiniai dar skirstomi į:

a) ieškinius dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo – actiones rei persecutoriae

(reikalaujama grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą);

b) civilinius baudžiamuosius ieškinius – actiones poenales, kuriais siekiama

civiline tvarka nubausti atsakovą, t. y. atkūrus pažeistas teises dar galėjo būti skiriama

bauda);

c) mišriuosius ieškinius – actiones mixtae (siekta ir nuostolius atlyginti, ir

nubausti atsakovą.

2) asmeninius ieškinius – actio in personam (ginčo dalykas – konkretus

veiksmas ar susilaikymas nuo jo); actio in personam pateikiami reikalavimams,

susijusiems su prievoliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindas – sutartis, sandoris,

deliktas ir kt., ginti.

Pagal turtinį ar neturtinį reikalavimo pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi į

turtinius ir neturtinius. Ši klasifikacija reikšminga bylinėjimosi išlaidų klausimams

spręsti.

186

Pagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, taigi ir

ieškinys, pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi į ieškinius, kylančius:

1) iš sutartinių teisinių santykių (lot. actio ex contractu),

2) ieškinius, kylančius iš deliktinių, t. y. nesutartinių, teisinių santykių (actio ex

delicto),

3) ir ieškinius, kylančius iš kvazisutartinių santykių (lot. actio ex quasi

contractu).

Ši klasifikacija svarbi nustatyti materialiosios teisės normai, taikytinai

sprendžiant ginčą.

Pagal procesinį tikslą ieškiniai skirstomi į ieškinius:

1) dėl pripažinimo. Ieškinys dėl pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo,

kad teismas: patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz., ieškinys dėl nuosavybės

teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo); arba pripažintų esant/nesant tam tikrus

materialiuosius teisinius santykius (pvz., ieškinys dėl tėvystės nustatymo, dėl sandorio

pripažinimo negaliojančiu). Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti

priverstine tvarka. Šie ieškiniai gali būti dviejų rūšių: pozityvūs ir negatyvūs. Pozityviu

ieškiniu dėl pripažinimo siekiama patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio

buvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškinys dėl

tėvystės nustatymo. Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiama konstatuoti teisių ar

pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl

tėvystės nuginčijimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir panašiai.

Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl

priteisimo kitoje byloje. Pavyzdžiui, atskiroje byloje nustačius tėvystę, išlaikymo

priteisimo byloje tėvystės teisiniai santykiai nebeįrodinėjami. Todėl šie ieškiniai dar

vadinami prejudiciniais, nes jų pagrindu vėliau reiškiami ieškiniai dėl priteisimo.

2) dėl priteisimo. Ieškiniais dėl priteisimo laikomi tokie ieškiniai, kai ieškovas

reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus (atlyginti žalą,

sumokėti skolą). Patenkinus ieškinį dėl priteisimo, teismo sprendimas dažniausiai

vykdomas priverstine tvarka, nes atsakovas (skolininkas) ieškovo naudai turi atlikti tam

tikrus veiksmus, pavyzdžiui, perduoti pinigus, turtą, kita.

3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniais dėl teisinių santykių

modifikavimo laikomi ieškiniai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius

ieškovo ir atsakovo santykius, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl sutarties sąlygų

pakeitimo, ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir panašiai. Ieškiniai dėl teisinių santykių

187

modifikavimo savo ruožtu yra trijų rūšių: teises sukuriantys (pvz., ieškinys dėl

servituto nustatymo), teises pakeičiantys (pvz., ieškinys dėl išlaikymo dydžio ar formos

pakeitimo) ir teises panaikinantys (pvz., ieškinys dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų

patalpų). Ieškiniams dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai netaikoma ankstesnio

teismo sprendimo res judicata galia. Pavyzdžiui, teismo sprendimas, kuriuo priteistas

išlaikymas, nėra kliūtis vėliau reikšti ieškinį dėl išlaikymo dydžio sumažinimo,

padidinimo ar išlaikymo formos pakeitimo.

LR CK numatyti kreditorių teisėtus interesus ir teises ginantys ieškiniai:

1) netiesioginis ieškinys (LR CK 6.68 str.), kuriuo kreditorius siekia įgyvendinti

ne savo, o skolininkui priklausančią teisę;

2) actio Pauliana (Pauliano ieškinys, LR CK 6.66-6.67 str.), kuriuo siekiama

užginčyti skolininko sudarytus sandorius, jei trečiasis asmuo, sudarydamas su

skolininku sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko

kreditoriaus teises.

LR CK taip pat numatytas prevencinis ieškinys (LR CK 6.255 str.). Prevenciniu

ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius

realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta

žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti.

LR CPK 49 straipsnio 5 dalis įteisina grupės ieškinį, kuriuo siekiama apginti

viešąjį interesą. Grupės ieškinys gali būti pareikštas tik įstatymų numatytais atvejais.

Subjektai, turintys teisę pareikšit grupės ieškinį, turi būti nustatyti įstatymuose. Grupės

ieškinio tikslas – apginti viešąjį interesą. Grupės ieškinio institutas pasižymi

originalumu, nes apima procesinio bendrininkavimo be visų bendrininkų įtraukimo į

procesą ir procesinio atstovavimo, neturint formalių įgaliojimų, institutus. Esant

procesiniam bendrininkavimui kiekvienas bendrininkas veikia savo vardu, jie turi teisę

savarankiškai vesti savo bylą, į teismo posėdį turi būti kviečiami visi bendrininkai,

bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Jei bendrininkų grupė

nedidelė, tai procesinis bendrininkavimas būna veiksmingas. Kuo daugiau bendrininkų,

tuo procesinis bendrininkavimas yra mažiau veiksmingas, o peržengus tam tikrą jų

skaičiaus ribą procesinis bendrininkavimas tampa beveik neįmanomas. Kai dėl didelio

asmenų skaičiaus procesinis bendrininkavimas yra neįmanomas, civilinio proceso teisės

teorija ir praktika siūlo taikyti grupės ieškinio institutą, kuris įveikia procesinio

bendrininkavimo instituto trūkumus ir išsaugo šio instituto pranašumus. Grupės ieškinys

– tai materialusis teisinis reikalavimas, kurį teisme pareiškia grupei atstovaujantis

188

asmuo (ieškovas), gindamas teises ir interesus, kurie priklauso asmenų grupei, kai

teismo sprendimas turės teisinę galią grupei kaip nedalomai visumai.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nuo 2004 m. sausio 1 d. yra

įteisintas naujas Lietuvos teisės sistemoje išvestinio akcininkų ieškinio institutas,

kadangi buvo įtvirtinta akcininkų teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašyti atlyginti

bendrovei padarytą žalą, kuri atsirado dėl bendrovės vadovo arba valdybos narių

pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Išvestiniu ieškiniu vienas arba keli

akcininkai, gindami bendrovės teises ir teisėtus interesus, kartu gina ir bendrovės

akcininkų visumos – grupės – teises ir teisėtus interesus, todėl išvestinis ieškinys yra

priskiriamas prie grupės ieškinių. Akcininkas, išvestiniu ieškiniu gindamas bendrovės ar

asociacijos teises ir teisėtus interesus, netiesiogiai gina ne tik savo asmeninius, bet ir

visų akcininkų – asmenų grupės – teises ir interesus.

13.3. Ieškinio elementai

LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys

– ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamosios ieškinio

dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu.

Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis

teisinis reikalavimas (LR CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Kreipdamasis į teismą teisminės

gynybos, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo, pavyzdžiui, „prašau

pakeisti“, „prašau išieškoti“, „prašau pripažinti“ ir t. t. Kartu ieškovas privalo nurodyti

konkretų asmenį pažeidusį ar ginčijantį ieškovo subjektinę teisę, t. y. atsakovą, dėl kurio

teismas turėtų priimti konkretų sprendimą. Ieškinio dalykas turi du adresatus – atsakovą

ir teismą. Reikalavimas adresuojamas atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone,

pažeidė ar ginčija subjektinę teisę. Tačiau šis reikalavimas adresuojamas atsakovui per

teismą, nes būtent į teismą kreipiamasi su prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą

subjektinę teisę. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio. Teismas,

vykdydamas teisingumą, turi būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali už ieškovą

suformuluoti ieškinio dalyką ar pagrindą.

Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo

materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (LR CPK 135 str. 1 d. 2 p.).

Juridiniai faktai, kuriais grindžiamas reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas. Be

faktinio, reikia skirti ir teisinį ieškinio pagrindą – konkrečias materialiosios teisės

189

normas, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas

patenkina ieškinį. Ieškovas ieškinio pareiškime neprivalo nurodyti teisinio ieškinio

pagrindo, jis turi nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą. Tačiau jei ieškovas ieškinyje

išdėsto ieškinio pagrindą, tačiau klaidingai nurodo materialiosios teisės normą (nors jis

daryti neprivalo), teismas pritaiko tą teisės normą, kuri atitinka nurodytą ieškinio

pagrindą. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo

šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl yra nevaržomas teisinių argumentų,

pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį ir kituose šalių dokumentuose.

Be ieškinio dalyko ir pagrindo, daugelis autorių dar skiria trečią ieškinio

elementą – ieškinio turinį, arba tikslą. Šiuo, trečiuoju, ieškinio elementu laikoma

pažeistos teisės gynybos būdas, kurį ieškovas prašo teismo taikyti. Ieškinio turinio

doktrinos požiūriu ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovui, o

ieškinio turinys – ieškovo reikalavimas, pareikštas teismui. Bet kuris LR CK 1.138

straipsnyje nurodytas civilinių teisių gynybos būdas, suformuluotas ieškinio pareiškime,

tampa ieškinio turiniu. Taigi ieškovas gali reikalauti, kad teismas pripažintų jo teisę,

įpareigotų atsakovą įvykdyti prievolę natūra ir t. t.

Kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai, todėl visada svarbu

tiksliai nustatyti ieškinio elementus, nes pagal juos ir ginčo šalis nustatomas ieškinių

tapatumas. Kai teismas jau išnagrinėjęs bylą pagal pareikštą ieškinį ir priėmęs

sprendimą, pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą neleidžiama (LR CPK 137

str. 2 d. 4 p.).

13.4. Ieškinio keitimas

Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą (LR CPK 42 str. 1 d.).

Ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki nutarties skirti bylą

nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas

galimas tik jeigu šitai tapo būtina vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas,

arba teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 141 str.). Šios

taisyklės išimtį nustato LR CPK 377 straipsnis, leidžiantis šeimos bylose keisti vieną iš

ieškinio elementų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pareiškimas pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi būti pateikiamas teismui

raštu ir atitikti visus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111

str.). Keisti iš karto abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad

190

ieškovas atsisako ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują. Galimybė keisti ieškinio dalyką

susijusi su materialiojoje teisėje nurodoma galimybe laisvai disponuoti savo

materialiosiomis teisėmis. Pavyzdžiui, pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą,

turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu arba būtų

atitinkamai sumažinta kaina, arba pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar

padengtų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, arba būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti

nuostoliai (LR CK 6.334 str.). Vieną iš reikalavimų vėliau atsakovas gali pakeisti kitu.

Keisti ieškinio dalyką galima tik neperžengiant ginčijamo materialiojo teisinio santykio

ribų. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio reikalavimų

padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymo. Ieškinio

reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą

papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo

pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė (LR CPK 42 str. 1 d.). Šiuo

atveju pradiniai ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja arba sumažėja jų apimtis.

Pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali tik ieškovas (dispozityvumo

principas). Teismas savo iniciatyva neturi teisės keisti ieškinio elementų. Išimtis yra

nustatyta tik kai kurioms byloms, kai, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, proceso

įstatyme teismui suteikiama teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t. y.

teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat gali priimti

sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su

pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 376, 405, 417 str.). LR CPK 405, 417

straipsniuose numatytais atvejais teismas taip pat turi teisę viršyti ieškinio pagrindą, t. y.

priimti sprendimą teismo posėdyje vadovaudamasis ištirtomis aplinkybėmis, kuriomis

ieškovas iš pradžių nesirėmė. Teismas taip pat turi išaiškinti ieškovui jo teisę pakeisti

vieną ieškinio elementą. Be to, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą,

gali jį pagrįsti kitomis materialiosios teisės normomis, negu tos, kurias nurodo ieškovas,

ypač kai byla susijusi su viešojo intereso gynyba, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus

faktus yra teismo prerogatyva.

Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką arba pagrindą, teismas nustato ne trumpesnį

kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos bylos

nagrinėjimui pasirengti. Tai reiškia, kad teismas ieškovo rašytinio pareiškimo pakeisti

vieną iš ieškinio elementų kopiją turi išsiųsti atsakovui ir kitiems byloje

dalyvaujantiems asmenims, kad šie galėtų pasirengti gynybai, o bylos nagrinėjimas tam

191

laikui atidedamas. Tačiau šiuo atveju nėra taikomos normos, reglamentuojančios

pasirengimą bylos nagrinėjimui (LR CPK 141 str. 2 d.).

Teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą nėra absoliuti. Todėl teismas turi teisę

atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, jeigu toks pakeitimas

užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas ieškinio elementams

visiškai suformuluoti ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo

nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą pateikiant

atskirąjį skundą neskundžiama (LR CPK 141 str. 3-4 d.).

13.5. Ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas

Ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas yra viena iš daugelio ieškovo procesinių

teisių (LR CPK 42 str.), kurių įgyvendinimas reiškia ir dispozityvumo principo

įgyvendinimą. Dispozityvumo principo esmė civiliniame procese pasireiškia tuo, kad

civilinis procesas ir prasideda, ir gali baigtis šalies iniciatyva.

Ieškovo teisė atsiimti ieškinį numatyta LR CPK 139 straipsnyje. Šia teise

ieškovas gali pasinaudoti tik kol teismas neišsiuntė ieškinio pareiškimo nuorašo

atsakovui. Vėliau ieškovas gali atsiimti ieškinį tik atsakovo sutikimu. Ieškinio

atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu,

todėl atsakovas gali būti pagrįstai suinteresuotas tęsti bylos nagrinėjimą, kad jis būtų

užbaigtas priimant sprendimą atmesti ieškinį, ir šitaip užkirsti kelią ieškovui ateityje

reikšti tapatų ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Atsiimant ieškinį nereikia nurodyti šio

procesinio veiksmo motyvų, nes jie neturi teisinės reikšmės. Ieškovas, norėdamas

atsiimti ieškinį, privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą (LR CPK 111 str.).

Teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, priima nutartį dėl ieškinio atsiėmimo, o

pareiškimą palieka nenagrinėtą (LR CPK 296 str. 1 d. 10 p.). Ši nutartis atskiruoju

skundu neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, ieškovui grąžinama jo sumokėtas žyminis

mokestis (LR CPK 87 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas, atsiėmęs ieškinį, nepraranda teisės

kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu ateityje (LR CPK 297 str.).

LR CPK 42 straipsnis įtvirtina ieškovo teisę atsisakyti ieškinio. Ieškinio

atsisakymas reiškia pareikšto reikalavimo atsisakymą. Tačiau ieškinio atsisakymas nėra

teisės kreiptis į teismą atsisakymas (LR CPK 5 str. 2 d.). Ieškinį pareiškęs ieškovas savo

teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs, todėl neturi ko atsisakyti. Ieškinio

atsisakymas reiškia materialiojo teisinio reikalavimo atsakovui atsisakymą.

192

Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio esant bet kuriai proceso stadijai, t. y. tiek

pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą kasacine

tvarka. Apie ieškinio atsisakymą pareiškiama raštu arba žodžiu teismo posėdžio

metu. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius

tokio atsisakymo padarinius. Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į protokolą ir

ieškovas jame pasirašo. Jeigu apie ieškinio atsisakymą pareiškiama raštu, tai tokiame

ieškovo pareiškime privalo būti nurodyta, kad jam žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai

padariniai. Tokį prašymą teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka (LR CPK 140 str.

1 d.). Jeigu rašytiniame pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui yra žinomos procesinės

ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia jam pranešimą, kuriame nurodomos

procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės. Negavus tokio atsisakymo atšaukimo per 7

dienas nuo teismo pranešimo išsiuntimo dienos, laikoma, jog ieškovas ieškinio

neatsisako.

Jeigu teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo nutartimi

civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai kreiptis į teismą su

tapačiu ieškiniu (LR CPK 293 str. 4 d., 294 str.).

Tačiau tam tikrais atvejais ieškovo pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo nėra

teismui privalomas, nes LR CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta teismo teisė nepriimti

ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymų

normoms arba viešajam interesui. Teismas turėtų atidžiai apsvarstyti ieškovo pareikštą

ieškinio atsisakymą darbo bylose ir kitose bylose, kuriose turėtų būti saugomas viešasis

interesas, nes ieškinio atsisakymas tokiose bylose ir bylos nutraukimas gali prieštarauti

viešajam interesui. Teismo atsisakymas priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą

turi būti motyvuotas (LR CPK 140 str. 4 d.).

13.6. Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme

Analizuojant teisės į gynybą teisinę prigimtį, atskleista, kad teisė į gynybą

įgyvendinama labai įvairiai. Kadangi teisė į ieškinį yra sudedamoji teisės į gynybą dalis,

tai ir dėl teisės į ieškinį prigimties ir sampratos yra įvairių nuomonių. Jas galima

suskirstyti į tris grupes:

1) teisė į ieškinį – tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų palankų ieškovui

sprendimą (konkrečios teisės į ieškinį teorija);

193

2) teisė į ieškinį – tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą dėl

ginčo esmės, nepriklausomai nuo jo turinio (abstrakčios teisės į ieškinį teorija);

3) teisė į ieškinį yra galimybė reikalauti, kad teismas priimtų ieškinį ir

išnagrinėtų bylą (procesinės teisės į ieškinį teorija).

Visos šios teorijos turi trūkumą – jos pabrėžia tik procesinį teisės į ieškinį

aspektą, ir nepasisako dėl materialiosios ieškinio pusės. Taigi teisės į ieškinį prigimtį ir

turinį galima atskleisti tik analizuojant abu jos aspektus – ir materialųjį teisinį, ir

procesinį teisinį.

Materialiuoju teisiniu požiūriu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo

patenkinimą, palankų teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio

pobūdžio aplinkybių: bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų.

Prie bendrųjų teisės į ieškinį prielaidų materialiuoju teisiniu požiūriu

priskiriama:

1) ieškinio pagrindo įrodymas, t.y. ieškovas turi įrodyti, pagrįstų tam tikrais

faktais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę teisę ar teisėtą interesą, kitaip tariant,

ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą;

2) konkreti teisės norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsakyti.

Prie specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų materialiuoju teisiniu požiūriu

priskiriama:

1) neturi būti praleistas ieškinio senaties terminas (LR CK 1.131 str.), išskyrus

atvejus, kai įstatymas tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas

nereikalauja jos taikyti;

2) ieškovo reikalavimas nėra pareikštas anksčiau įstatymo ar sutarties nustatyto

termino. Pavyzdžiui, kai įstatymas ar sutartis numato terminą, per kurį skolininkas

privalo įvykdyti prievolę, kreditorius įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę ir patraukti

skolininką atsakomybėn tik jam šį terminą pažeidus.

Tik nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus bei teisingai

nustatęs taikytinas materialiosios teisės normas teismas gali atsakyti, ar asmuo turi teisę

į ieškinį ar ne. Į šį klausimą teismas atsako priimdamas sprendimą. Jeigu ieškovas turi

teisę į ieškinį, teismas jo ieškinį savo sprendimu patenkina (iš dalies ar visiškai), jeigu

konstatuojama, kad nėra nors vienos iš bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį

materialiųjų teisinių prielaidų, ieškinys atmetamas.

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu požiūriu suprantama kaip teisė pareikšti

ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Procesinė subjektinė teisė pareikšti ieškinį (teisė kreiptis į

194

teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų procesinio pobūdžio aplinkybių,

kurios pagal sukeliamus procesinius teisinius padarinius skirstomos į:

1) teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) prielaidas;

2) teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) tinkamo įgyvendinimo

sąlygas.

Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio

aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) prielaidomis.

Pagal poveikį teisei pareikšti ieškinį šios prielaidos skirstomos į teigiamas ir neigiamas.

Teigiamos teisės pareikšti ieškinį prielaidos:

1) ieškovo civilinis procesinis teisnumas (LR CK 2.1 str.). Tik teisnus asmuo

gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu;

2) ginčo priskirtinumas teismo kompetencijai (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.);

3) įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos

laikymasis (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Suinteresuotas asmuo, šios tvarkos nesilaikęs ir

todėl praradęs galimybę ja pasinaudoti, pavyzdžiui, praėjus įstatymo nustatytiems

naikinamiesiems terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį.

Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo

tebeturi teisę pareikšti ieškinį.

Neigiamos teisės pareikšti ieškinį prielaidos:

1) įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl tų pačių šalių ginčo,

dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise

kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar arbitražas

išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu

atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą.

2) įsiteisėjusi teismo nutartis dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar dėl

šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Ieškinio

atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo

negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota.

Taikos sutartis – tai ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusiais

kompromisais. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo

galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu.

Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų teigiamų prielaidų ir

nėra nei vienos neigiamos prielaidos. Kai nesant teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši

turi būti nutraukta (LR CPK 293 str.), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi

195

ir teisės reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Tokiu atveju laikoma procesą

prasidėjus neteisėtai. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas

paliekamas nenagrinėtas (LR CPK 296 str. 4 p.).

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo

materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teisėjas neturi teisės atsisakyti priimti

pareiškimą, o teismas – nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų,

pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir

panašiai. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į

ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.

Konstatavus, kad asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, teismas turi patikrinti, ar ši

procesinė teisė įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytos procesinės tvarkos. Ieškinys

priimamas tik tada, kai asmuo laikėsi ne tik teisei pareikšti ieškinį keliamų reikalavimų,

bet ir tinkamo teisės pareikšti ieškinį (kreiptis į teismą) įgyvendinimo sąlygų. Pagal

tinkamo šių sąlygų nesilaikymo procesinius padarinius galima skirti dvi tinkamo teisės

kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų grupes:

1) sąlygos, kurių nesilaikius teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2

d.):

a) bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi;

b) laikymasis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos

nagrinėjimo ne teisme tvarkos;

c) teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir

tuo pačiu pagrindu;

d) nėra šalių susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražu (šiuo pagrindu

atsisakoma priimti ieškinį tik tuomet, kai atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui

teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo);

e) padavusio ieškinį asmens veiksnumas (sąlyga laikoma neįvykdyta ir ieškinį

atsisakoma priimti, jei su veiksnumu susijusių trūkumų negalima pašalinti bylos

iškėlimo stadijoje);

f) įgaliojimas vesti bylą suinteresuoto asmens vardu.

2) sąlygos, kurių neįvykdžius teismas nustato terminą trūkumams pašalinti:

a) ieškinio pareiškimo atitiktis LR CPK nustatytiems formos ir turinio

reikalavimams;

b) žyminio mokesčio sumokėjimas.

196

Nurodytų sąlygų nesilaikymas nedaro įtakos teisei pareikšti ieškinį, o tik rodo,

kad asmuo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina netinkamai. Teisėjas tokiais

atvejais skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Jei tik iškėlus bylą paaiškėja, kad

egzistuoja ne visos tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, teismas

vienais atvejais palieka ieškinį nenagrinėtą, kitais atvejais perduoda bylą nagrinėti pagal

teismingumą. Taigi egzistuoja esminis sąlygų, kurių neįvykdžius teismas atsisako

priimti ieškinį, ir teisės kreiptis į teismą prielaidų skirtumas: nesant teisės kreiptis į

teismą prielaidų, asmuo visai neturi teisės į teisminę gynybą; o jeigu teismas atsisako

priimti ieškinį dėl tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų nebuvimo, toks

atsisakymas nėra galutinis: jei šalis pašalins nurodytus trūkumus, ieškinys bus priimtas.

Teisės pareikšti ieškinį prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą

teismas turi aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Prielaidos ir sąlygos

nagrinėjamos plačiau 16 temoje „Civilinės bylos iškėlimas“.

13.7. Atsakovo gynybos priemonės

Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi turėti teisę gintis

nuo jam pareikšto ieškinio. Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam

pareikto ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis.

Proceso įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio

priemones: priešieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

Priešieškinis – tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui

siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo. Galimybė pareikšti priešieškinį

susijusi su materialiąja teise. Esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus

sieja abipusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą

atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui.

Priešieškinis turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo

taisykles (LR CPK 143 str.), tačiau teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį

atskiruoju skundu neskundžiama. Priešieškinis neatsižvelgiant į teismingumą

pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (LR CPK 33 str. 2 d.).

Atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo

posėdyje priėmimo. Vėliau priešieškinį teismas gali priimti tik esant vienai iš tokių

sąlygų:

197

– būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui, teismas leido

pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

(LR CPK 141 str. 1 d.);

– gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

– teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins bylos

nagrinėjimo.

Priešieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, nes ieškovas

turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio ieškinio (LR CPK 156 str. 1 d.).

LR CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis

reikšdamas priešieškinį:

1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;

2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti

pradinio ieškinio;

3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu

nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo nurodomi faktiniai ir teisiniai argumentai,

kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo

teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo teisinio pobūdžio ir

procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo nurodomos faktinės

aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t.

y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas

siekia nuginčyti faktinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo

teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo argumentas, kad dėl prievoles neįvykdymo

atsakovas nekaltas.

Atsakovas, ginčydamas faktinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis

gynybos variantus:

1) jis gali neigti ieškovo nurodytus faktus, pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo

faktą;

2) atsakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus.

Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas

įrodinėja, kad jokių paslaugų iš ieškovo negavo;

3) atsakovas gali įrodinėti aplinkybes, kurios derinasi su ieškovo ieškinio

pagrindu, bet jas įrodžius ieškovo reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui,

198

atsakovas pripažįsta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęs

arba kad dar nėra suėjęs jos grąžinimo terminas.

Procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo argumentai, kuriais jis

siekia įrodyti, kad procesas prieš jį (atsakovą) pradėtas neteisėtai. Pavyzdžiui,

procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo pareiškimas, kad pareikštas tapatus

ieškinys, nurodymas, jog ieškovas yra neveiksnus, ir t. t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (LR CPK 178 str.).

Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas išdėsto

savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė priemonė atsakovui pareikšti

savo atsikirtimus į ieškinį.

Be LR CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime turi būti nurodoma:

– sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;

– nesutikimo motyvai;

– įrodymai, kuriais grindžiami nesutikimo motyvai;

– atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks

paruošiamųjų procesinių dokumentų;

– informacija, ar byla bus vedama per advokatą.

Pagal LR CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siunčia

atsakovui kartu su pranešimu. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip keturiolikos,

bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui pareikšti. Išimtiniais atvejais

teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali

pratęsti iki šešiasdešimties dienų.

Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiunčia teismui per

nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Teismas

turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į

ieškinį, jeigu mano, kas vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje

(LR CPK 142 str. 3 d.). Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą

terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti

sprendimą už akių (LR CPK 142 str. 4 d.).

199

14. LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

14.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, paskirtis, tikslas, rūšys

Samprata. Dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas

gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas

gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas taip pat turi teisę savo iniciatyva

taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina

siekiant apginti viešąjį interesą. (CPK 144 str. 1 ir 2 d.).

Taigi, laikinosios apsaugos priemonės – tai yra įstatymo numatytos teismo

sprendimo įvykdymui užtikrinti skirtos priemonės, kurias įstatymų nustatytais atvejais

(CPK 144 str. 2 d.) savo iniciatyva arba dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų

asmenų prašymu taiko teismas.

Atsižvelgiant į pateiktą apibrėžimą išskirtini šie laikinųjų apsaugos priemonių

bruožai:

Pirma, laikinasias priemones taiko tik teismas;

Antra, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali pareikšti tiek

byloje dalyvaujantys asmenys (apie dalyvaujančius byloje asmenis pl. žr. CPK 37 str.),

tiek kiti suinteresuoti asmenys;

Trečia, teismas savo iniciatyva taiko laikinas užtikrinimo priemones tik tuo

atveju, jeigu jeigu tai yra būtina apginti viešąjį interesą;

Ketvirta, gali būti taikomos tik įstatymuose numatytos laikinosios apsaugos

priemonės ir tik esant įstatymuose numatytoms sąlygoms;

Penkta, jos yra laikino pobūdžio.

Paskirtis. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai

ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo

privalomumą. Jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (periculum in mora), kad dėl

kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali

pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Kitais žodžiais tariant,

laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama tikėtinam skolininkui užkirsti kelią

išvengti skolos mokėjimo.

Tikslas. Ieškinio užtikrinimo priemonių tikslas yra užkirsti kelią atsakovui

išvengti skolos sumokėjimo ieškinio patenkinimo atveju, t.y. siekiama, kad atsakovo

finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš

ieškinio pareiškimą, tačiau, taikant laikinąją apsaugos priemonę, būtina atsižvelgti į

200

šalių interesų pusiausvyrą bei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pasekmes

atsakovui.

Pažymėtina, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti

proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti asmens,

prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios

apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą.

Rūšys: Laikinosios apsaugos priemonės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius

kriterijus.

Pagal taikymo momentą jo gali būti taikomos:

- iki ieškinio padavimo;

- bylos iškėlimo stadijoje;

- vėlesnėse civilinio proceso stadijoje (LR CPK 144 str.).

Pagal tai, kieno iniciatyva taikomos, laikinosios apsaugos priemonės gali būti:

- taikomos teismo iniciatyva;

- taikomos byloje dalyvaujančiu asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu.

Pažymėtina, kad teismas savo iniciatyvą turi teisę taikyti laikinąsiais apsaugos

priemones tik tuo atveju, jeigu yra būtina apginti viešąjį interesą (pvz., LR CPK 144 str.

2 d.);

Pagal tai, kieno atžvilgiu taikomos, laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

- taikomos turto atžvilgiu (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 1,3 p.);

- taikomos asmens atžvilgiu (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6,8 p.);

Pagal atliekamų funkcijų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

- galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančios priemonės (pvz., LR CPK 145

str. 1 d. 1,3 p.);

- prevencinės priemonės (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6 p.);

- įrodymus užtikrinančias priemones;

Pagal įpareigojimų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

- nustatančias pasyvias pareigas, t.y., ko nors nedaryti, susilaikyti nuo tam

tikrų veiksmų atlikimo (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6,7,8 p.);

- nustatančias įpareigojimus atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., LR CPK 145

str. 1 d. 11 p.)

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas išskiria šias laikinųjų apsaugos

priemonių rūšis (LR CPK 145 str.):

201

- atsakovo nekilnojamojo daikto areštas. Pažymėtina tai, kad gali būti

areštuojamas tik atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Kai

paaiškėja, jog areštuotas turtas priklauso ne atsakovui, areštas turi būti panaikinamas

byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, o jeigu tokio prašymo nėra – paties teismo

iniciatyva;

- įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

- kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir

esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;

- atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;

- atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;

- draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų

veiksmų;

- draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas

prievoles;

- išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios

vietos;

- turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui

panaikinimo;

- išieškojimo vykdymo procese sustabdymas;

- laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas;

- įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;

- kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo

įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

14.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai

LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų

suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų

nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Taigi, pagrindas taikyti laikinąsiais pasaugos priemones yra pagrįsta teismo abejonė

(pagrįsta prielaida), jog nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių teismo sprendimo

įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl prašymas dėl laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo turi būti pagrįstas, t. y. nurodytos aplinkybės, kurios kelią

grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Apie galimą grėsmę pareiškėjo turtiniams

interesams, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose

202

informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti

byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos

pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius

įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju asmens

prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo dienos

nurodytas aplinkybes apie grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams turi įvertinti teismas

(LR CPK 185 str.). Tuo atveju, jeigu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo, nepareiškus ieškinio, neatitinka LR CPK 148 str. 3 d. nustatytų reikalavimų

(LR CPK 110 str.), teismas turi priimti nutartį, kuria pareiškėjui būtų nustatytas

terminas konstatuotiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2

d.). Kai pareiškėjas laiku pašalina prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

nepareiškus ieškinio trūkumus, teismas per LR CPK 148 str. 1 d. nustatytą terminą turi

išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio.

Pažymėtina tai, kad teismų praktika formuoja taisyklę, jog pagrindas

taikyti laikinąsiais apsaugos priemones būtų vien pareikšto reikalavimo didelė suma.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutartyje

konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos

prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo

sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje

aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas

gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis

ginčas dėl didelės sumos. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis LR CPK

145 str. 2 d., laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo

ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės

turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo

įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs.

14.3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas

Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių

galiojimas tęsiasi:

- teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi,

paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo;

- teismui patenkinus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki

teismo sprendimo įvykdymo (LR CPK 150 str. 4 ir 5 d.);

203

- iki teismo priimtos nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones

įsigaliojimo (pvz., jeigu teismas priima nutartį panaikinti laikinąsiais apsaugos

priemones).

Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas. Galioja bendra taisyklė, kad

laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos:

- dalyvaujančių byloje asmenų prašymu;

- kitų suinteresuotų asmenų prašymu (LR CPK 150 str. 1 d.);

- išimtinai atvejais laikinąsiais apsaugos priemones turi teisę panaikinti teismas

savo iniciatyva. LR CPK 151 str. 2 d. numato, kad teismas gali panaikinti savo

iniciatyva laikinąsias apsaugos priemones:

pirma, kai to reikalauja viešasis interesas;

antra, jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo,

per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio;

trečia, jeigu asmuo, kuris LR CPK nustatyta tvarka turėjo įmokėti pinigų sumą į

banko sąskaitą, neįvykdo šios pareigos per nustatytą terminą.

Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas išsprendžia

rašytinio proceso tvarka.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas. Viena laikinoji apsaugos priemonė

gali būti pakeista kita laikinąja apsaugos priemonė tik esant dalyvaujančių byloje ar kitų

suinteresuotų asmenų pagrįstam prašymui. Apie tokį prašymą teismas privalo pranešti

dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo

turi teisę pareikšti prieštaravimus. Tik išimtinais atvejais teismas turi teisę savo

iniciatyva vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, jeigu to reikalauja viešas

interesas (LR CPK 146 str. 1 ir 5 d.).

Pažymėtina tai, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu

atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra

laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą. Atlikus pastaruosius veiksmus,

teismas gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti ar panaikinti.

14.4. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas

Prašymo pateikimas. Prašymas taikyti laikinąsiais apsaugos priemones gali būti

pateiktas: ieškinyje; priešieškinyje; pareiškime išduoti teismo įsakymą; paduoti kartu su

ieškiniu; atskirai iškėlus civilinę bylą esant bet kuriai civilinio proceso stadijai.

204

Prašymo turinys. Teismui pateikiamas asmens prašymas pritaikyti laikinąją

apsaugos priemonę turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus

reikalavimus, kurie nustatyti LR CPK 111 str. 2 d., t.y., turi būti pateikti įrodymai,

patvirtinantys prašančio asmens turtinims interesams kylančią grėsmę, dėl kurios būtina

taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kt. Taip pat prašyme turėtų būti nurodyta

laikinoji apsaugos priemonė, kuri turėtų būti pritaikyta.

Tam tikrus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ypatumus iki

ieškinio teismui padavimo dienos numato LR CPK 148 str. 2 ir 3 d. Pažymėtina, kad

teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių tik esant pagrįstam rašytiniam

suinteresuoto asmens prašymui dėl laikinųjų apsaugpos priemonių taikymo. Be to,

asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki ieškinio padavimo dienos

privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir

pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams.

Apie galimą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš

tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie

asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą,

asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama

padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims.

Pažymėtina ir tai, kad pateikdamas prašymą dėl laikinųjų pasaugos priemonių

taikymo iki ieškinio padavimo dienos, suinteresuotas asmuo turi sumokėti pusę LR

CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio.

Prašymo išnagrinėjimas. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas

išnagrinėja nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo (LR CPK 137

str. 3 d.).

Teismo įsakymo išdavimo bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos

priimant teismo įsakymą (LR CPK 436 satr. 2 d. 9 p.). Tačiau šios kategorijos bylose,

laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pasižymi specifika, nes pagal LR CPK 145 str. 4

d. laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai teismas dėl to priima motyvuotą

nutartį, kuri turi būti skubiai vykdoma (LR CPK 152 str. 1 d.).

Prašymo nagrinėjimo forma. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones

išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Apie prašymo

nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti

taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks

205

http://www.infolex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=53717

pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą

nebeįmanomą. Apie galimą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, pavyzdžiui,

galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse

pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu,

priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas

sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems

asmenims.

Nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinys. Nutartyje dėl laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta; teismo,

priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis; nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo pagrindas; asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos

priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvenamoji

vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas); asmuo, kurio

reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio

asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens

pavadinimas, buveinės adresas, kodas); taikomos laikinosios apsaugos priemonės

apibūdinimas (jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, tai nurodoma turto

pavadinimas, kodas (jei turtas registruotas turto registre), trumpas aprašymas, buvimo

vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys); jeigu laikinoji apsaugos priemonė

susijusi su turtu, turto savininkas (bendraturčiai) – fizinio asmens vardas, pavardė,

asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas,

kodas; laikinosios apsaugos priemonės taikymo mastas, įvykdymo būdai, taip pat

kalendorine data nustatytas laikinosios apsaugos priemonės taikymo terminas, jeigu jis

nustatomas; kiti su taikoma laikinąja apsaugos priemone susiję teisių apribojimai, jeigu

jie taikomi; jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto saugotojas ar

administratorius (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta;

juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas), jeigu jį skiria teismas; nutarties

vykdymo tvarka; nutarties apskundimo tvarka.

Nutarties įsigaliojimas. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

įsigalioja nuo jos priėmimo momento.

14.5. Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimas

206

Apskundimas. Pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą. Pažymėtina tai,

kad skundo padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo.

Teismo įsakymo išdavimo bylose įsakymo dalis dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes kartu su įsakymu

priimama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuri ir yra skundžiama.

Apskundimo terminas. Galioja bendra taisyklė, kad skundo padavimo terminas

skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos. Išimtis: tuo atveju, kad jeigu teismo

nutartis priimama nepranešus asmeniui, atskirojo skundo padavimo terminas

skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo tokiam asmeniui įteikimo dienos. Pavyzdžiui, kai

laikinosios apsaugos priemonės taikomos nedelsiant (LR CPK 185 str. 1 d.).

Kasacijos ribojimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų

apsaugos priemonių neskundžiamos.

14.6. Atsakomybė už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus

Pažeidus teismo nustatytus draudimus, t. y., atsakovui dalyvauti tam tikruose

sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą

arba vykdyti kitas prievoles; atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos;

įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti kaltiesiems

asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda (LR CPK

149 str.).

Be to, ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl

teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo.

14.7. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

atlyginimo užtikrinimas

Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

atlyginimo užtikrinimo būdai (LR CPK 147 str.):

- teismo nustatytos pinigų sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą;

- banko garantijos pateikimas.

Sumos ar banko garantijos dydis nustatomas atsižvelgiant į:

- ieškinio sumą;

- preliminarų galimų nuostolių dydį.

207


Tuo atveju, jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją,

to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos

(LR CPK 147 str. 2 d.). Taigi atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra sudėtinė laikinųjų apsaugos

priemonių instituto dalis.

LR CPK 147 str. 1 d. normos paskirtis plačiąja prasme yra užtikrinti atsakovo

galimybę ir pirmumo teisę reikalauti padengti dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų

apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Tokiu būdu įstatymų

leidėjas garantuoja, atsakovui taikant procesines poveikio priemones, ieškovo ir

atsakovo interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias

apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą

siekiamiems tikslams. Pažymėtina, jog LR CPK 147 str. 1 d. nuostata įtvirtina teismo

teisę, o ne pareigą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinti atsakovo

nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą,

atsižvelgiant į prašymo dėl šių procesinių priemonių taikymo pagrįstumą bei kitas bylos

aplinkybes (LR CPK 178, 185 str.). Taigi užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimą ieškovas gali būti

įpareigojamas tais atvejais, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, jog yra

tikimybė, kad tokie nuostoliai atsiras ateityje ir kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų

atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Atsakovas, reikalaudamas pateikti

nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turėtų pateikti įrodymus, kad tokie nuostoliai iš tiesų

gali atsirasti bei preliminarų tokių nuostolių paskaičiavimą.

208



15. ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

15.1. Įrodinėjimo samprata, tikslas

Įrodinėjimo samprata. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodeksas (toliau - LR CPK) iš dalies kitaip reglamentuoja civilinius

procesinius teisinius santykius, tarp jų ir įrodinėjimą. LR CPK suformuluoti nauji

koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, pakitusio turinio šalių rungimosi,

dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai lemia kitokį įrodinėjimo proceso

reglamentavimą. LR CPK nurodo įrodinėjimo tikslą, įrodinėjimo proceso dalyvių, tarp

jų ir teismo, pakeistą vaidmenį, teises ir pareigas įrodinėjimo procese.

Įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese yra suformuluotos LR CPK 176–220

straipsniuose. Tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą

tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis pastaruosiuose

straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis.

Teismas, siekdamas tinkamai taikyti teisės normą bei teisingai išspręsti bylą, turi

nustatyti ar tarp šalių yra susiklostę materialiniai teisiniai santykiai, ar pažeistos

atsakovo teisės ar teisėti interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Todėl teismas,

atsižvelgdamas į ieškovo ieškininiame pareiškime išdėstytas aplinkybes, turi nustatyti

faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, pagrindžiančių ieškinio reikalavimą. Tuo

teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus

pateikiami, renkami, tiriami ir vertinami įrodymai.

Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese suprantamas, kaip įstatymų nustatyta

procesinė teisinė veikla, atliekama teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų, renkant,

tiriant ir vertinant įrodymus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai

išnagrinėti bylą.

Įrodinėjimo tikslas. LR CPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodinėjimo

tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad

tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

LR CPK apibrėžtas įrodinėjimo tikslas yra tikimybių pusiausvyros principo

išraiška, kurios esmę sudaro laisvas įrodymų vertinimas, t. y. teismui suteikiama teisė

spręsti, kurie byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai)

buvo, nei kad nebuvo. LR CPK nereikalauja, kad teisėjas būtų visiškai įsitikinęs tam

tikrų faktų buvimu ar nebuvimu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą,

209

kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas

pripažįsta tuos faktus nustatytais. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese skirtas ne

absoliučiai (objektyviai), bet santykinei (materialiajai) tiesai nustatyti.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismo jurisprudencijoje ne kartą

yra pabrėžta, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad

teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų

egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktinių aplinkybių buvimą

teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo

išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina

atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

15.2. Įrodinėjimo etapai: įrodymų pateikimas, rinkimas, tyrimas, vertinimas

Įrodinėjimas civiliniame procese vyksta nuosekliai, tam tikrais etapais:

Pirmas etapas - įrodymų pateikimas ir rinkimas. Įrodymų pateikimas ir

įrodymų rinkimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki

nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 226, 232 str.). Taigi,

teismui įrodymai turėtų būti pateikiami pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui

stadijoje. Būtent ši civilinio proceso stadija ir skirta visai įrodomajai informacijai byloje

surinkti.

Civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys

(LR CPK 42 str.). Ieškovas turimus įrodymus paprastai pateikia pareikšdamas ieškinį

(LR CPK 135 str. 1 d. 3 p.), o atsakovas atsiliepimą į ieškinį (LR CPK 142 str.). Taigi,

pareiga pateikti įrodymus, pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijoje, tenka

šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, siekiantiems įrodyti aplinkybes,

kuriomis jie remiasi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad

pateikti įrodymus, sudarančius reikalavimo pagrindą yra šalies pareiga, teismas surinktų

įrodymų pagrindu tik sprendžia ginčą. Tačiau tai nereiškia, kad teismas visiškai neturi

teisės rinkti įrodymų. Savo iniciatyva teismas turi teisę rinkti įrodymus įstatymų

nustatytais atvejais (LR CPK 179 str. 2 d.), pavyzdžiui, bylose dėl fizinio asmens

pripažinimo neveiksniu (LR CPK 467 str.); dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu

(emancipuotu); dėl teismo leidimų išdavimo, turto administravimo bylose (LR CPK 582

str.); darbo bylose, jeigu teismas mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą

(LR CPK 414 str.); šeimos bylose ir kt.. Be to, teismas turi teisę reikalauti pateikti

210

įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuri juo

disponuoja (LR CPK 199 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu galiojančio LR CPK nuostatos,

priešingai nei 1965 m. LR CPK nuostatos, numato įrodymų atskleidimo taisyklės

laikymąsi, tokiu būdu įtvirtinant šalių lygiateisiškumą bei rungimosi sąžiningumą,

kadangi šalys bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi galimybę prieš vykstant

teisminiam nagrinėjimui iš anksto susipažinti su pateiktais įrodymais ir tinkamai

pasiruošti bylos nagrinėjimui. Šalims nepateikus įrodymų pasirengimo civilinės bylos

nagrinėjimo stadijoje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti, jeigu mano, kad įrodymų

pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (LR CPK 141 str., 142 str.). Nepagrįstas

įrodymų pateikimas teisminio nagrinėjimo metu ir bylos nagrinėjimo atidėjimas dėl

naujų įrodymų pateikimo, pažeistų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus

(LR CPK 7 str.) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

6 straipsnį. Taigi, įrodymų pateikimas pasirengimo nagrinėti civilinę bylą stadijoje,

užtiktina šalių lygiateisiškumo, rungimosi sąžiningumo, koncentruotumo ir

ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Antras etapas – įrodymų tyrimas. Tirdamas įrodymus, teismas privalo

patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti

skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją.

LR CPK 183 str. numatyta, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu

vykdo bylą nagrinėjantis teismas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Įrodymų

tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje

asmenų nuomonę. Visus pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos dalyvaujantys byloje

asmenys pateikia raštu arba žodžiu nagrinėjimo teisme metu. Teismų praktikoje

paprastai pirmiausiai apklausiami liudytojai, tiriama eksperto išvada ir išklausomi

eksperto paaiškinimai. Paskui tiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, atliekama vietos

apžiūra. Įstatymų numatytais (pvz. vykstant rašytiniam procesui) atvejais įrodymai gali

būti tiriami nedalyvaujant proceso šalims.

Konkrečių įrodinėjimo priemonių tyrimo tvarką detaliai reglamentuoja LR CPK.

Pavyzdžiui, liudytojų apklausos tvarką reglamentuoja LR CPK 192 str., kuris numato,

kad kiekvienas liudytojas šaukiamas į teismo posėdžių salę ir apklausiamas atskirai.

Neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu ir kt.;

rašytinių įrodymų tyrimo tvarką reglamentuoja LR CPK 200 straipsnis, kuris numato,

kad rašytiniai įrodymai perskaitomi teismo posėdžių salėje ir pateikiami susipažinti

211

dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt., daiktinių įrodymų tyrimo tvarką reglamentuoja

LR CPK 209 str., kuriame numatyta, kad daiktinius įrodymus apžiūri teismas. Jie taip

pat parodomi dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt.

Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo

koncentruotumo principų (LR CPK 7 str., 15 str., 183 str. 3 d.).

Trečias etapas – įrodymų vertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi

įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai

buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar

jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal

įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną

įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik

įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti

nešališkas išvadas.

LR CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet

kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis įstatymais, savo

vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių

viseto išnagrinėjimu. Taigi, įstatymas apibrėžia tam tikrus įrodymų vertinimo principus.

Jame visų pirma pabrėžiama, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą. Tai reiškia, kad teisėjas pats sprendžia apie gautų ir teismo posėdžio metu

patikrintų duomenų tikrumą, leistinumą, sąsajumą, pakankamumą ir t. t. Niekas negali

nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą ir jokie įrodymai teismui neturi iš

anksto nustatytos įrodomosios galios. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi tik savo

žiniomis, sąžine, įgyta praktika, logika, teisine sąmone, profesinės pareigos ir etikos

reikalavimais bei vadovaudamasis nešališkumo, betarpiškumo, šalių procesinio

lygiateisiškumo bei kitais principais. Vidinis teismo įsitikinimas – tai jo įsitikinimas

pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš tirtų

bei tvirtai nustatytų bylos aplinkybių. Antra, teismas vertina įrodymus vadovaudamasis

tik įstatymais. Ši pareiga reiškia ir būtinybę, atsižvelgiant į įrodinėjimo bei įrodymų

vertinimo taisyklių reikalavimus ir į objektyvią konkrečių įrodymų visumą, įvertinti

priešingas šalių pozicijas. Natūralu, kad esant dviejų priešingus interesus turinčių šalių

ginčui dėl faktinių aplinkybių, proceso šalys su priešingais interesais remiasi joms

naudingu atitinkamų įrodymų aiškinimu ir vertinimu. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas

pagal vidinį savo įsitikinimą ir nepažeisdamas įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą

reglamentuojančių teisės normų savarankiškai nustato ginčijamas aplinkybes, kartu

212

pritardamas ir vienos iš šalių nurodytai bei šiai šaliai palankiai įrodymų vertinimo

pozicijai, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė kitos šalie teisę į teisingą bylos

išsprendimą. Tačiau pažymėtina, kad šalys, pateikusios įrodymus ir/ar nurodžiusios tam

tikras aplinkybes yra suinteresuotos bylos baigtimi. Todėl labai svarbu, kad pirmos ir

apeliacinės instancijos teismai itin kruopščiai įvertintų byloje esančius įrodymus,

kadangi nuo įrodymų įvertinimo priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

15.3 Įrodinėjimo pareiga ir dalykas

Įrodinėjimo pareiga. Įstatymas numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes,

kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi

aplinkybėmis, kurių įstatymų nustatytais atvejais nereikia įrodinėti (LR CPK 12 str.,

178 str.). Taigi, pastaroji teisės norma yra rungimosi principo išraiška (LR CPK 12 str.).

Atsižvelgiant į pastarąsias teisės normas, išskirtina tai, kad šalis, privalo nurodyti (teigti,

esant faktinėms aplinkybėms) faktines aplinkybes bei pateikti įrodymus, patvirtinančius

šalies pateiktas faktines aplinkybes. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas

gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau pažymėtina, kad

įstatymas gali numatyti išimčių, kurioms esant šalis neprivalo įrodinėti aplinkybių,

kuriomis ji remiasi (LR CPK 182 str.).

Taigi, pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka šalims bei kitiems

byloje dalyvaujantiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus. Tačiau,

atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo pareigos instituto taikymas priklauso ir nuo

teismo tam tikrų procesinių veiksmų tinkamo atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas 1999 m. gruodžio 8 d. nutarime konstatavo, kad „teisingai pritaikyti

materialines teisės normą teismas galėtų tik tada, jeigu būtų teisingai nustatytas

įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje ir tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga šalims.

Teisingas materialinės teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas yra teismo pareiga,

todėl jis turi imtis įstatyme numatytų procesinių priemonių, kurios leistų tinkamai

įvykdyti šią pareigą. Viena iš tokių procesinių priemonių yra teismo teisė reikalauti, kad

šalys pateiktų papildomus įrodymus, patikslintų savo reikalavimus ar atsikirtimus bei

aplinkybes, kuriomis tie reikalavimai ar atsikirtimai yra grindžiami.“

Taigi, įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip procesinių veiksmų: faktų ir

įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo,

visumą.

213

Įrodinėjimo dalykas. Įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje sudaro:

Pirma, materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu

atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, ieškovas

pateikia teismui ieškinį, kuriuo ginčija pirkimo-pardavimo sutartį, jos galiojimą. Taigi,

šiuo atveju įrodinėjimo dalyką sudarys sutarties sudarymas, jos galiojimas.

Antra, įrodomieji faktai, t. y., įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu

teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą;

Trečia, procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, t. y:

- juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, procesiniai teisiniai santykiai

(pvz., ieškinio pateikimas);

- juridiniai faktai, kurių pagrindu pasikeičia procesiniai teisiniai santykiai

(pvz.: netinkamos šalies pakeitimas tinkama);

- juridiniai faktai, kurių pagrindu pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai

(pvz, bylos nutraukimas).

Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo

dalykas, tačiau tam tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje sudedamąja

dalimi tampa užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai.

Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos CK 1.12 str. 2 d. ginčuose iš tarptautinį

elementą turinčių teisinių santykių, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių

susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tarp jų ir tos

teisės aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje,

pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise.

Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje turi būti nurodomas ieškinyje (LR CPK

135 str.), priešieškinyje (LR CPK 143 str.) bei kituose procesiniuose dokumentuose (LR

CPK 110, 111 str.). Teismas nustatytą įrodinėjimo dalyką turi nurodyti sprendime (LR

CPK 270 str.). Už tinkamą įrodinėjimo dalyko nustatymą byloje atsako teismas.

15.4. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės

Reikšmė. Klausimą kaip paskirstyti įrodinėjimo pareigą šalims, padeda spręsti

civilinio proceso teisės doktrinoje suformuluotos bendrosios įrodinėjimo pareigos

paskirstymo taisyklės bei materialinės teisės normos, atskirais atvejais nustatančios, kuri

šalis ką konkrečiai turi įrodyti civilinėje byloje. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo

šalims taisyklių reikšmė yra ta, kad dar prieš prasidedant procesui, šalims yra nurodoma

214

ką jos turės įrodinėti (o tai padeda apsispręsti ar apskritai verta rizikuoti pradėti

procesą), be to, šių taisyklių praktinė svarba pasireiškia ir tuo, kad teismui yra

nurodoma, kaip reikia išspręsti bylą tuo atveju, kai sprendimo priėmimui svarbi

aplinkybė, teisminio nagrinėjimo metu, negali būti nustatyta ir lieka nežinoma (situacija

be įrodymų, - lot. non liquet).

Bendroji taisyklė. LR CPK 178 str. numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes,

kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pastarajame straipsnyje yra

nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, kuri reiškia, kad:

Pirma, ieškovas pateikdamas ieškinį teismui turi įrodyti reikalavimų pagrįstumą.

LR CPK 135 str. 1 d. numato, kad asmuo kreipdamasis į teismą savo ieškinyje privalo

nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus (faktinis ieškinio

pagrindas) bei pateikti įrodymus, kurie patvirtinantų ieškovo išdėstytas aplinkybes;

Antra, atsakovas turi įrodyti nesutikimo su pareikštais reikalavimais

pagrindą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendroji įrodinėjimo

pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui,

kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimo

pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui neįrodžius ieškinio faktinio pagrindo,

ieškinys nėra tenkinamas. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti tokio

nesutikimo faktinį pagrindą.“

Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtys.

Pirma, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei

atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta

tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str., 182 str.). Taigi, išimtis yra ta, kad nereikia

įrodinėti LR CPK 182 straipsnyje nurodytų aplinkybių (teismo pripažintų visiems

žinomomis, prejudicinių faktų ir kt.).

Antra, teismo iniciatyva konstatuotos aplinkybės, nepriklausomai nuo to, ar

rėmėsi jomis šalis, ar ne (LR CK 1.78 str.).

Pažymėtina tai, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles reglamentuoja

ne tik procesinės teisės normos, bet ir materialiosios teisės normos. Pavyzdžiui, LR CK

6.75 straipsnyje numatyta, kad jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas

motyvuodamas tuo, kad prievolė įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.

Taigi pastarajame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad pareiga įrodyti tinkamai įvykdžius

prievolę tenka skolininkui, kuriam pareikštas reikalavimas sumokėti netesybas ir kuris

215

atsisako jas mokėti motyvuodamas, jog prievolę įvykdė. Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad draudikas privalo įrodyti

aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ir kt.

Pažymėtina tai, kad įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės

normos paprastai yra imperatyvios, todėl nei teismas, nei šalys savo susitarimu negali

keisti įstatymu nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

15.5. Aplinkybės kurių nereikia įrodinėti.

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą šalys yra atleidžiamos šių

aplinkybių įrodinėjimo (LR CPK 182 str.):

Pirma, teismo pripažintų visiems žinomomis.

Antra, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar

administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai

teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims

(prejudiciniai faktai);

Trečia, asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo

nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai);

Ketvirta, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka;

Penkta, pagrįstų šalių pripažintais faktais.

15.6. Įrodymai civiliniame procese.

Įrodymų samprata, požymiai ir klasifikavimas.

Teismo sprendimas ar nutartis yra teisėti ir pagrįsti, kai teismo išvada atitinka

įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka

konstatuotas turinčias reikšmę civilinei bylai aplinkybes. Išvados apie faktines

aplinkybes teismo sprendime gali būti grindžiamos tik įstatyme išvardintais įrodymais ir

tik gautais, ir ištirtais įstatymų nustatyta tvarka.

Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas terminą „įrodymas“ apibrėžia taip:

1) tai argumentas arba faktas, kuris patvirtina įrodomąjį dalyką;

2) tai tam tikra protavimo sistema, padedanti prieiti prie naujų išvadų.

Oficialus įrodymų apibrėžimas yra pateiktas LR CPK 177 str. 1 d., kurioje

numatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais

216

remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių,

pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės

bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Taigi, atsižvelgiant į oficialią įrodymų sąvoką, galima būtų išskirti įrodymų

sampratą apibūdinančius požymius:

Pirma, duomenys apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.

Antra, faktiniai duomenys byloje nustatomi leistinomis įrodinėjimo

priemonėmis (įrodymų leistinumas);

Trečia, įrodymų liečiamumo (sąsajumo) privalomumas;

Ketvirta, įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo teisėtumas.

Įrodymų sąsajumas. LR CPK 180 str. numato, kad teismas priima

nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai

aplinkybes. Įrodymus, neturinčius ryšio su įrodinėjimo dalyku, taip pat pakartotinai

pateiktus rašytinius įrodymus, kurie jau anksčiau buvo pateikti ir priimti, reikia

atsisakyti priimti. Tokiais atvejais teismas priima rašytinę arba žodinę motyvuotą

nutartį (LR CPK 181 str. 1 d., 290 str. 1-4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

pažymėjęs, kad vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko,

turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas,

patikimas. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti

įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.

Labai svarbu tinkamai nustatyti įrodymo ryšį su civiline byla. Jei tas

klausimas netinkamai sprendžiamas, byla perkraunama nereikalingais įrodymais, o

turinčios reikšmės bylai aplinkybės lieka neišaiškintos, o tai pažeidžia LR CPK 7 str. ir

180 str. nuostatas.

Įrodinėjimo priemonių leistinumas. Įrodymu gali būti laikoma tik įstatymo

nustatyta tvarka ir įstatymo numatytos įrodinėjimo priemonės gauta informacija

(duomenys). Leistinos įrodinėjimo priemonės yra išvardintos LR CPK 177 str. 2 ir 3 d.,

t. y., šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai; liudytojų parodymai; rašytiniai įrodymai;

daiktiniai įrodymai; apžiūrų protokolai; ekspertų išvados; nuotraukos; vaizdo bei garso

įrašai. Pažymėtina tai, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos

paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje (LR CPK 177 str. 5 d.).

Įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklės ypatumai:

217

Pirma, leistini įrodymai yra tik tokie faktiniai duomenys, kurie buvo gauti LR

CPK 177 str. 2 ir 3 d. išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių sąrašas yra

baigtinis;

Antra, įrodinėjant tam tikras civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti

įstatymų tiesiogiai įvardintas konkrečias įrodinėjimo priemones (LR CPK 177 str. 2 ir 3

d.);

Trečia, atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra

ribojamas, uždraudžiant naudoti įstatymo konkrečiai įvardintą įrodinėjimo priemonę

tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti. Pavyzdžiui, draudžiama remtis liudytojų

parodymais, kai nebuvo remtasi paprastos rašytinės sandorio formos (LR CK 1.93 str.).

Įrodymų klasifikavimas.

Pirma, pagal įrodymų turinio ryšį su įrodomuoju faktu, įrodymai skirstomi į:

- tiesioginius;

- netiesioginius.

Tiesioginių įrodymų turinys turi vienareikšmį ryšį su įrodomuoju faktu,

leidžiančiu padaryti neginčijamą išvadą apie fakto buvimą ar nebuvimą. Esant byloje

tiesioginiams įrodymams, paprastai įrodinėti yra lengviau, nes dėl įrodomųjų faktų,

patvirtinamų tiesioginiais įrodymais, abejonių nebekyla. Pavyzdžiui, sudaryta rašytinė

sutartis yra tiesioginis tam tikro sandorio sudarymo įrodymas, ekspertizės išvada,

laikytina tiesioginių įrodymų nustatant tam tikras aplinkybes (tėvystę ir pan.). Tačiau

visais atvejais teismas privalo gretinti, lyginti su kitais byloje esančiais įrodymais,

įsitikinti, kad tarp jų nėra prieštaravimų, tikrinti, ar tiesioginiai įrodymai yra tikri,

nesuklastoti.

Netiesioginiai įrodymai, atskirai paėmus, duoda pagrindą kelioms versijoms.

Tam, kad atmesti nepagrįstas versijas ir pereiti prie vienos nustatytos išvados, reikia

susieti ir priešpastatyti netiesioginius įrodymus su likusiais įrodymais. Pavyzdžiui, jeigu

ieškovas kreipiasi į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo ir dėl to kaip įrodymą

pateikia laišką, kuriame atsakovas kreipiasi į jį su prašymu paskolinti pinigus, tai toks

laiškas laikytinas netiesioginis skolos sutarties sudarymo įrodymas. Pažymėtina tai, kad

visais atvejais, tam, kad teismas teisingai išnagrinėtų bylą, remdamasis netiesioginiais

įrodymais, turėtų būti vertinama netiesioginių įrodymų visuma - remiantis vienu

netiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados dėl įrodomojo

fakto buvimo ar nebuvimo.

Antra, pagal informacijos atsiradimo pobūdį, įrodymai yra skirstomi į:

218

- pirminius;

- išvestinius.

Pirminiai įrodymai, tai įrodymai gauti iš pirminio šaltinio. Pavyzdžiui, įvairūs

dokumentų originalai, defektinis aktas, patvirtinantis reikalingumą remontuoti patalpas,

įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir pan. Pirminiuose įrodymuose dažniausiai yra

visa, neišsklaidyta informacija apie faktą, todėl juos paprasčiau vertinti.

Įrodymai yra išvestiniai, nepilni, jeigu jie atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo

fakto, o iš kitų su įrodomuoju faktu susijusių šaltinių. Pavyzdžiui, įvykio nemačiusio

liudytojo parodymai, paremti tiesiogiai mačiusio įvykį asmens pateikta informacija.

Trečia, pagal įrodomąją galią įrodymai dar yra skirstomi į įrodymus, turinčius;

- didesnę įrodomąją galią;

- įrodymus turinčius įprastą įrodomąją galią.

Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų

valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis

atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais

rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose

rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais

byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti

liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali

būti suteikta ir kitiems dokumentams (LR CPK 197 str. 2 d.).

Ketvirta, pagal informacijos gavimo šaltinius, įrodymai skirstomi į:

- asmeninius, kai informacijos gavimo šaltinis yra fizinis asmuo.

Pavyzdžiui, šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai

priskiriami prie asmeninių įrodymų;

- daiktinius, kai informacijos gavimo šaltinis yra daiktas. Pagal LR CPK 204

straipsnį daiktiniais įrodymais laikomi daiktai, kurie savo ypatingomis

savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms bylai

reikšmės aplinkybėms nustatyti;

- mišrius. Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens

veiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdi informacija yra perduodama ne žodžiu, o

išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu. Pavyzdžiui, rašytiniai įrodymai ir ekspertų

išvados.

219

15.7. Įrodinėjimo priemonės civiliame procese.

LR CPK 177 str. 2 ir 3 d. yra pateikiamas galutinis konkrečių įrodinėjimo

priemonių sąrašas:

Pirma, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Aptariama įrodinėjimo priemonė

yra viena iš svarbiausių, kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes ir jų

paaiškinimų teisingumas ir išsamumas gali turėti lemiamos reikšmės teisingam bylos

išnagrinėjimui. Tačiau šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai turėtų būti vertinami

ypatingai atsargiai, kadangi paaiškinimus byloje duoda asmenys, kurie turi teisinį

suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl teismas turi patikrinti ir įvertinti šalių ir trečiųjų

asmenų duodamų paaiškinimų, apie jiems žinomas aplinkybes, teisingumą.

Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia

garbingai ir sąžiningai sakyti byloje tiesą. Jeigu šalis ar tretysis asmuo prieš apklausą

neprisiekia ir nepasirašo priesaikos teksto, jo paaiškinimai nelaikytini leistinais

įrodymais (LR CPK 186 str. 6d.).

Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie

turinčias reikšmės bylai aplinkybes raštu. Tuo atveju, jeigu rašytiniai šalių ir trečiųjų

asmenų paaiškinimai pateikti nedavus priesaikos nagrinėjamoje byloje, jie nelaikytini

leistina įrodinėjimo priemone.

Šalis ir tretysis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus

pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar

artimuosius giminaičius. Nelaikytini šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai leistinais

įrodymais, jeigu jie gauti verčiant duoti paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ar

artimus giminaičius (LR CPK 188 str.).

Antra, liudytojų parodymai. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu,

koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali

būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla.

Negali būti apklausiami kaip liudytojai:

1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes,

kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas;

2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti

turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų;

3) dvasininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu;

4) medikai – apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį;

220

5) kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Liudytojo pareigos: šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti

teisingus parodymus. Atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai

reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (LR

Konstitucijos 31 str., LR CPK 191 str. 2 d).

Nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumai:

- apklausiant nepilnametį liudytoją šaukiami dalyvauti liudytojo atstovai pagal

įstatymus, taip pat gali būti šaukiamas pedagogas arba valstybinės vaiko teisių apsaugos

institucijos atstovas;

- liudytojas, jaunesnis kaip šešiolikos metų neprisiekia LR CPK 192 str. 4 d.

nustatyta tvarka;

- galioja bendra taisyklė, jog po jaunesnio kaip šešiolikos metų asmens

apklausos, jis turi išeiti iš teismo posėdžio salės.

Trečia, daiktiniai įrodymai.

Sąvoka: Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis

arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms

nustatyti (LR CPK 204 str.). Pavyzdžiui, įvairūs įrenginiai, prietaisai, stalas, kėdė,

automobilis, vaizdo kamera ir pan. Daiktiniais įrodymais taip pat gali būti dokumentai,

tačiau pažymėtina tai, kad dokumentų kaip daiktinių įrodymų nereikia painioti su

rašytiniais įrodymais. Tais atvejais, kai netiriamas dokumento turinys, o tik jo forma

(suklastojimo faktas, dokumento radimo, dingimo vieta ir pan.), toks dokumentas bus

laikomas daiktiniu įrodymu.

Prašymo, išreikalauti daiktinį įrodymą, turinio ypatumai. Be bendrųjų

procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, asmens prašyme išreikalauti kokį nors

daiktą kaip įrodymą, turi būti:

- daikto, kurį prašoma išreikalauti, aprašymas;

- nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis manoma, kad tą daiktą turi tas asmuo;

- nurodytos priežastis, dėl kurių pats negali jo pateikti;

- aplinkybes, kurios gali būti nustatytos padedant šiam daiktiniam įrodymui.

Daiktinių įrodymų pateikimas, saugojimas. Daiktinius įrodymus turi teisę

pateikti dalyvaujantys byloje asmenys, o jiems negalint pateikti, daiktinius įrodymus

gali išreikalauti teismas. Asmeniui per teismo nustatyta terminą nepateikus

reikalaujamų daiktinių įrodymų gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.

221

Pažymėtina tai, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti teismo

reikalaujamą daiktą.

Teismui pateikti daiktiniai įrodymai laikomi byloje arba pagal specialų aprašą

(nurodomas daikto pavadinimas, techninė charakteristika, matmenys, spalva, svoris,

sugadinimo požymius ir pan.) perduodami į teismo daiktinių įrodymų saugojimo

kamerą. Tais atvejais, kai dėl fizinių savybių daiktinio įrodymo negalima pateikti

teismui, jie saugomi jo buvo vietoje.

Daiktinių įrodymų tyrimas. Daiktinius įrodymus apžiūri teismas (vizualiai

apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypatumus, reikšmingus

nagrinėjamai bylai. Tai gali atlikti analizuojant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį

matuojant, sveriant ir pan.), dalyvaujantys byloje asmenys, esant būtinumui, gali būti

pateikiama – ekspertams ir liudytojams. Asmenys, kuriems parodyti daiktiniai įrodymai,

gali atkreipti teismo dėmesį į kurias nors aplinkybes, susijusias su apžiūra (LR CPK 209

str.).

Ketvirta, rašytiniai įrodymai.

Samprata. Viena iš LR CPK paminėtų įrodinėjimo priemonių, kurių pagalba

siekiama patvirtinti vienokius arba kitokius faktus, nustatyti tiesą ir išspręsti ginčą tarp

šalių, yra rašytiniai įrodymai. LR CPK 197 str. 1 d. pateikta oficiali rašytinių įrodymų

sąvoka - tai dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai,

kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai

galėtų būti, pavyzdžiui, pirkimo pardavimo sutartis; turto pagerinimo išlaidas

patvirtinantys dokumentai: sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, atliktų darbų

perdavimo –priėmimo aktai ir pan.

Teisės doktrinoje rašytiniai įrodymai apibrėžiami, kaip materialaus pasaulio

daiktai (medis, geležis, stiklas, popierius, auksas, sidabras ar kita medžiaga, ant kurios

gali išlikti rašytiniai ženklai), kurių turinys (rašytiniai ženklai, simboliai), galintis

patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių

asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.

Rašytinių įrodymų požymiai:

Pirma, rašytiniai įrodymai yra ne tik įvairūs dokumentai, bet visi kiti materialaus

pasaulio daiktai ant kurių gali išlikti pėdsakai. Pavyzdžiui, įvairi susirašinėjimo

medžiaga dėl prievolių nevykdymo arba netinkamo vykdymo, sutartys bei jų

pakeitimai, laiškai, buhalteriniai dokumentai (sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderiai

ir pan.) ir kt.

222

Antra, rašytiniai įrodymai civiliniame procese laikomi tik tie įrodymai, kurie yra

kilę ne iš dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir kurie nepriklauso nuo šių asmenų

procesinės padėties (pvz., rašytiniais įrodymais nelaikomi apžiūros protokolai, LR CPK

nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvados, šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų

paaiškinimai ir pan.).

Trečia, rašytinių įrodymų atsiradimo momentas. Paprastai rašytiniai įrodymai

atsiranda kai tarp asmenų dar nėra kilęs teisminis ginčas.

Rašytinių įrodymų klasifikacija:

Pagal tai, kur yra įtvirtinti rašytiniai įrodymai, jie gali būti skirstomi į rašytinius

įrodymus, užfiksuotus: popieriuje; medyje; plastmasėje; metale; stikle; porceliane.

Pateiktas rašytinių įrodymų skirstymas atskleidžia, kokia yra objektų - kuriuose

galima užfiksuoti rašytinius įrodymus - įvairovė. Ši klasifikacija įgalina atitinkamą

įrodinėjimo priemonę priskirti tinkamai įrodinėjimo priemonių rūšiai ir taikyti jai

tinkamą teisinį režimą. Tinkamų teisinių normų parinkimas yra teisingo, operatyvaus,

užtikrinančio žmogaus teises proceso garantija.

Pagal tai, kaip, kokiu būdu tam tikri ženklai yra padaryti, rašytinius įrodymus

galima skirstyti į rašytinius įrodymus, kuriuose informacija yra užfiksuota:

- mechaniniu būdu: išdeginant, išgraviruojant; išskutant ir pan.

- cheminiu būdu: rašant rašalu, rašant pieštuku; rašant tušu; dažant ir pan.

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:

- pirminius (originalūs). Terminas „originalas“ apibūdinamas kaip tikras,

autentiškas kūrinys, dokumentas. LR CPK 114 straipsnio 1 dalis numato, kad

dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais

įrodymais, prideda jų originalus. Pažymėtina tai, kad jeigu nėra pateikiamas dokumento

originalas arba jo patvirtintas nuorašas, dar nereiškia, kad įrodytas dokumento

nebuvimo faktas. Dokumento nebuvimo faktas laikomas įrodytu, tik tada, kai buvo

imtasi priemonių išreikalauti tinkamai patvirtintą nuorašą ar dokumento originalą, bet

jie nebuvo pateikti.

- antrinius (nuorašai). Terminas „nuorašas“ apibūdinamas kaip tiksliai nurašytas

tekstas, originalo kopija.

LR CPK 114 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, turintys teisę tvirtinti

nuorašus, t.y.:

a) byloje dalyvaujantis advokatas, ieškinį rengiantis advokatas. Tais atvejais, kai

rašytinių įrodymų nuorašus tvirtina ieškinį ruošiantis advokatas, kartu su procesiniu

223

dokumentu ir rašytinių įrodymų nuorašais turi būti pateikiamas dokumentas,

patvirtinantis advokato ar kliento susitarimą dėl atstovavimo.

b) notaras. Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 26 straipsnio 6 punkte:

„Notaras liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą.

c) teismas. Šį procesinį veiksmą gali atlikti tik teisėjas, tai konstatavo LAT

2003 m. vasario 14d. konsultacijoje;

d) dokumentą išdavęs (gavęs) asmuo (CPK 114 str. 1 d.).

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:

- paprastos rašytinės formos. LR CK 1.73 straipsnis numato atvejus, kai

sandoriai turi būti sudaromi paprasta rašytine forma t.y.: fizinių asmenų sandoriai, kai

sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus

sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; juridinių asmenų steigimo sandoriai;

prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; draudimo sutartys; arbitražiniai

susitarimai; kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;

asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; taikos sutartys; kiti sandoriai,

kuriems LR CK ar kiti įstatymai nustato privalomąją paprastą rašytinę formą.

- įstatymo nustatytos formos ir turinio. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos

buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis numato privalomuosius apskaitos

dokumentų rekvizitus, kuriems nesant buhalterinės apskaitos dokumentas nebus

laikoma leistina rašytinė įrodinėjimo priemonė.

- patvirtinti notarine tvarka. Notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į

nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo

sandoriai; vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); kiti sandoriai, kuriems LR CK

nustato privalomą notarinę formą (LR CK 1.74 str.).

Pagal turinį rašytiniai įrodymai yra skirstomi į:

- tvarkomuosius, kurie sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Jų turinys

liudija tam tikrus asmens valios išreiškimo aktus (potvarkiai, įsakymai, sprendimai);

- informacinius. Juose aprašomos arba patvirtinamos teisinę reikšmę

turinčios aplinkybės (laiškai, įvairios ataskaitos).

Pagal rašytinių įrodymų pateikimo būdą:

- pateiktus byloje dalyvaujančių asmenų. Byloje dalyvaujantys asmenys

rašytinius įrodymus privalo pateikti laikydamiesi LR CPK reikalavimų. LR CPK 135

str. 1 d. 3 p. numato, kad, pateikiant teismui ieškinį, prie jo turi būti pridedami

224

įrodymai, pagrindžiantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos

ir kitokių įrodymų buvimo vietą.

- išreikalautus teismo. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių

byloje asmenų arba šio LR CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Pažymėtina tai,

kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių

byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; pagrindą,

kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; aplinkybes, kurias

rašytinis įrodymas gali pagrįsti (LR CPK 198 str., 199 str.).

Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:

- oficialius (viešuosius). Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių

institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos

kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų,

laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės,

nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos

bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (LR CPK

197 str.).

Subjektai, galintys išduoti rašytinius įrodymus:

1) valstybės institucijos. Valstybės institucijas, galinčias išduoti

dokumentus, laikytinus oficialiais rašytiniais įrodymais, galima skirstyti į tris grupes:

pirma, Seimo, kaip atstovaujamosios valdžios institucijos išduoti dokumentai; antra,

Vyriausybės, ministerijų, Valstybės kontrolės, Seimo kontrolierių, Lietuvos

Respublikos muitinės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, lygių galimybių

kontrolieriaus, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Valstybės sienos apsaugos

tarnybos, Kalėjimų departamento ir kitų institucijų, kurioms įstatymai suteikia viešojo

administravimo funkcijas, kai vykdomosios valdžios išduoti dokumentai; teismo

valdžios: Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vyriausiojo

Administracinio Teismo, Lietuvos Apeliacinio Teismo, apygardų teismų, apylinkių

teismų, apygardų administracinių teismų, apylinkių prokuratūrų, apygardos prokuratūrų

išduodami dokumentai.

2) savivaldybės institucijos (Savivaldybės tarybos, Savivaldybės

administracijos direktoriaus išduoti dokumentai, atitinkantys raštvedybos taisykles.

3) kiti valstybės įgalioti asmenys (pvz., notarų patvirtinti dokumentai,

teismo antstolių surašyti procesiniai dokumentai (turto arešto aktas), teismo antstolio

surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir pan.).

225

- asmeninius (privačius). Tai privačių fizinių ir juridinių asmenų rašytiniai

įrodymai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui.

Penkta. Apžiūros protokolai. Jeigu tai reikalinga bylos aplinkybėms ištirti,

teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali paskirti daiktinių

ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vietos apžiūrą (LR CPK 210 str.).

Taigi, apžiūros atlikimo pagrindas yra teismo ar dalyvaujančių byloje asmenų noras

išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes.

Apžiūros atlikimas. Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas, dalyvaujantiems

byloje asmenims pranešus apie apžiūros laiką ir vietą, o reikiamais atvejais – šaukiant

liudytojus ir ekspertus. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą, neatvykimas nekliudo

atlikti apžiūros. Apžiūros metu dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ar

ekspertams gali būti užduodama klausimų. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo

dėmesį į visa tai, kas, jų nuomone, gali padėti nustatyti bylos aplinkybes.

Protokolo pasirašymas. Apie apžiūros metu atliktus veiksmus ir jos rezultatus

surašomas apžiūros protokolas, kurį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti dalyvavę

apžiūroje asmenys. Prie protokolo pridedami visi darant apžiūrą sudaryti ir patikrinti

planai, brėžiniai, nuotraukos ir kiti dokumentai kartu su jų aprašu (LR CPK 210 str.).

Šešta, eksperto išvada. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus,

reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas

gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę,

paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija (LR CPK 212 str.1d.).

Pažymėtina tai, kad negali būti skiriama ekspertizė, siekiant išsiaiškinti teisės

klausimus, kadangi tai yra priklauso tik teismo kompetencijai.

Kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl ekspertizės skyrimo, teismas turi

išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų siūlymus dėl klausimų ekspertui

suformulavimo, o tais atvejais, jeigu atmeta asmenų siūlymus, prašymo atmetimas

privalo būti motyvuotas. Tačiau pažymėtina tai, kad galutinai klausimus ekspertui

suformuluoja teismas, priimdamas nutartį.

Teismo nutarties turinys. Be LR CPK 291 str. nustatytų reikalavimų, teismo

nutartyje skirti ekspertizę turi būti nurodyta: bylos aplinkybių, susijusių su ekspertizės

dalyku, aprašymas ir pagrindas skirti ekspertizę; nurodymas, kad ekspertizę atlikti

pavedama Lietuvos teismo ekspertizės centrui; klausimai ekspertui; centrui pateikiamos

medžiagos sąrašas, kuriame nurodoma: ekspertinio tyrimo objektai (daiktai,

226

dokumentai); pavyzdžiai lyginamajam tyrimui ir dokumentai, kuriuose yra žinių apie

ekspertizės dalyką; kita informacija ar medžiaga, turinti reikšmės ekspertizei atlikti.

Leistinumas. Eksperto išvada bus laikoma tinkamu įrodymu tik tuo atveju, jeigu

ji paskirta ir gauta LR CPK 212-219 str. nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu teisminio

nagrinėjimo metu yra naudojami įrodymai, kurie pagal savo turinį yra ekspertinio

pobūdžio – gauti atlikus tam tikrus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias,

tačiau gauti ne pagal teismo nutartį, tokia išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto

išvada – LR CPK 216 str. prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo

priemonės rūšį, numatyta CPK, - rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie

aplinkybes turinčias reikšmės bylai.

Eksperto išvados įvertinimas. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama

pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje

esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti

motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (LR CPK 218 str.).

Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti

papildomą ekspertizę. Tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados

pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali

paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (LR

CPK 219 str.).

Ekspertizės akto turinys. Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės

akte. Ekspertizės aktas susideda iš įžanginės, tiriamosios ir išvadų dalies.

Kitos įrodinėjimo priemonės. Prie kitų įrodinėjimo priemonių priskiriamos

nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui

kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ar

ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti paaiškinimus, daryti

pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Visa

tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 220 str.).

Leistinumas. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonė

civiliniame procese gali būti naudojama tik tuo atveju, jeigu minėti įrodymai bus gauti

ir pateikti nepažeidžiant įstatymo bei asmens teisės į privatumą reikalavimų.

Nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens

gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to

asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje (LR CPK 220 str.).

227

16. CIVILINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS

16.1. Teisės kreiptis į teismą realizavimas

LR Konstitucijos 30 str. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šią nuostatą detalizuoja LR CPK 5 str. 1 dalis,

kur nurodoma, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka

kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas

interesas. LR teismų įstatymo 4 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi

teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į LR Konstitucijoje ir įstatymuose, LR

tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves. Minėtuose teisės aktuose atskleistas

teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose:

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str., Visuotinės žmogaus teisių

deklaracijos 8 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

13 str.

Asmenys gali laisvai naudotis savo materialinėmis bei procesinėmis teisėmis,

tame tarpe, ir teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ankstesnėse temose jau

minėjome, kad procesinė teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens

galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

pažymėjęs, kad kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama

tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK,

nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui.

Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma.

Analizuojant LR CPK 5 straipsnį, matyti, kad ne bet kuris, o tik suinteresuotas

asmuo arba jo atstovas gali kreiptis į teismą teisminės gynybos. Suinteresuotas asmuo

kreipdamasis į teismą, turi laikytis tam tikros įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą

tvarkos. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris

kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų

nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali

pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija (LR CPK 5 str. 3 dalis).

Pastarąją nuostatą detalizuoja LR CPK 48 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad siekiant

apginti viešąjį interesą, teisę kreiptis į teismą turi prokuroras, valstybės ir savivaldybių

institucijos, bei kiti asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad “ jei kokios

228

nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į

teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra

tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms

realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar

jų pareigūnams , bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai”. LR CPK 5 str. 4

dalis taip pat nurodo, kad realizuodami savo procesinę teisę kreiptis į teismą asmenys

ieškinio teisenos bylose paduoda ieškinius, o ypatingosios teisenos bylose – pareiškimus

arba prašymus. LR CPK XXXI skyriuje nurodoma, kad bylose dėl antstolių ir notarinių

veiksmų yra pateikiami skundai.

Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos galima suprasti materialiniu teisiniu

aspektu ir procesiniu teisiniu aspektu. Pirmuoju atveju tai materialinė subjektinė

teisė, t.y. kad kreipiantis į teismą negalima teismui aiškintis ieškinio teisėtumo ir pan.

Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą

(LR Konstitucijos 30 str.). Asmuo visuomet turi teisę į teisminę gynybą materialiniu

aspektu ir tik teismas savo sprendime nuspręs, ar ieškinys bus patenkintas. Antruoju

atveju teisė kreiptis į teismą suprantama kaip procesinė subjektinė teisė. Ji nėra

absoliuti, nes priklauso nuo tam tikrų įstatyme numatytų procesinio pobūdžio

aplinkybių (procesinių taisyklių, procesinės tvarkos). Šios aplinkybės pagal jų

nesilaikymo procesinius teisinius padarinius civilinio proceso teisės doktrinoje yra

skirstomos į dvi grupes: teisės kreiptis į teismą prielaidas ir teisės kreiptis į teismą

tinkamo įgyvendinimo sąlygas, kurios kai kurių mokslininkų atitinkamai dar

vadinamos nepašalinamomis ir pašalinamomis aplinkybėmis.

Teisės kreiptis į teismą prielaidos rodo, ar besikreipiantis į teismą asmuo tikrai

turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio proceso teisės doktrinoje teisės kreiptis į teismą

prielaidos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Asmuo turi procesinę teisę kreiptis į

teismą tik tuomet, kai yra visos teigiamos ir nėra nei vienos neigiamos aplinkybės.

Teigiamos teisės kreiptis į teismą prielaidos:

1. Asmens, paduodančio teismui ieškinį, pareiškimą ar skundą, civilinis procesinis

teisnumas. Teisnumas - tai galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Taigi, tik teisnus

asmuo turi teisę kreiptis į teismą.

2. Bylos priskirtinumas teismo kompetencijai (LR CPK 22 str.) (pavyzdžiui,

nepriskirtini teismams nagrinėti piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo klausimai, nes juos spręsti įstatyme priskirta LR Vyriausybės institucijoms ar

savivaldybių kompetencijai, žemės servitutų nustatymo klausimai, nes juos nustato

229

apskrities viršininkas, iš gresiančių sugriūti pastatų ar butų asmenys iškeldinami

prokuroro sankcija ir pan).

3. Įstatymų tai bylų kategorijai nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme

tvarkos laikymasis (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Šios tvarkos nesilaikęs arba praleidęs

įstatymų nustatytus naikinamuosius terminus šia tvarka pasinaudoti asmuo praranda ir

procesinę teisę kreiptis į teismą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, kai įstatymas

numato asmeniui galimybę atnaujinti praleistus kreipimosi į atitinkamą išanstinę

neteisminę instituciją terminus, arba toks asmuo apskritai dar nėra praleidęs įstatyme

numatyto termino, yra laikoma, kad asmuo teisę kreiptis į teismą tebeturi, bet tik

realizuoja ją netinkamai.

Neigiamos teisės kreiptis į teismą prielaidos:

1. Įsiteisėjusių teismo ar arbitražo sprendimo, priimtų dėl ginčo tarp tų pačių

šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nebuvimas;

2. Įsiteisėjusios nutarties priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti

šalių taikos sutartį, priimtų dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir

tuo pačiu pagrindu, nebuvimas.

Išaiškėjus nurodytoms aplinkybėms bylos iškėlimo stadijoje – teismas atsisako

priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d.), o išaiškėjus vėliau – turi nutraukti bylą (LR CPK

293 str.).

Tai, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar skundu dar

nereiškia, jog teismas bet kurio asmens ir bet kurį ieškinį, pareiškimą ar skundą priims

ir iškels civilinę bylą. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis tinkamo

teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Pagal jų nesilaikymo

procesinius padarinius jos taip pat skirstomos į dvi grupes:

1. Tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, kai teismas turi atsisakyti

priimti ieškinį:

1.1. Bylos neteismingumas teismui, kuriam paduotas ieškinys, pareiškimas ar skundas;

1.2. Įstatymų nustatytos tos kategorijos bylų išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos

nesilaikymas, jeigu šia tvarka dar galima pasinaudoti;

1.3. Tapati teismo turima byla. Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tik tie ieškiniai,

kai yra visiškai tapatūs visi trys elementai: šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio

pagrindas;

1.4. Šalių susitarimas perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, kai atsakovas prieštarauja

ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Tai, kad

230

ieškovas pareiškia teismui ieškinį, o atsakovas nereikalauja nagrinėti bylos arbitražu ir

sutinka spręsti ginčą teisme, laikytina arbitražinio susitarimo panaikinimu;

1.5. Padavusio pareiškimą asmens neveiksnumas, kai su tuo susijusių trūkumų

negalima pašalinti esant bylos iškėlimo stadijai;

1.6. Įgaliojimo vesti bylą kito asmens vardu neturėjimas.

2. Tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, kai teismas nustato

pareiškėjui terminą ieškinio trūkumams pašalinti:

2.1. Kai ieškinys neatitinka LR CPK 111 ir 135 str. reikalavimų, nepridėti jo nuorašai ar

kiti priedai;

2.2. Ieškinys neapmokėtas žyminiu mokesčiu;

2.2. Trūkumas susijęs su pareiškėjo procesiniu veiksnumu, jeigu iškeliant bylą jį galima

pašalinti.

Jei teismas priima ieškinį ir po to paaiškėja tokia aplinkybė, tai vienu atveju –

dėl neteismingumo tam teismui – byla perduodama pagal teismingumą, o kitais atvejais

- pareiškimas paliekamas nenagrinėtu.

Kadangi nurodytos tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos

tiesioginės įtakos teisei kreiptis į teismą neturi ir jų nepaisymas reiškia, kad šią teisę

asmuo tik įgyvendina netinkamai, atsisakius priimti ieškinį ar palikus pareiškimą

nenagrinėtu, teisė kreiptis į teismą neprarandama. Pašalinus kliūtis asmuo turi teisę

kreiptis į teismą bendra tvarka.

Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas

priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (savo iniciatyva).

Aptartoji teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų

klasifikacija neatsako į svarbų klausimą, - kurios teisės kreiptis į teismą prielaidos ir

tinkamo įgyvendinimo sąlygos yra taikomos abiems teisenoms (ieškininei ir

ypatingajai), o kurios tik vienai teisenai (ieškininei), todėl civilinio proceso teisės

doktrinoje teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos pagal tai,

ar jos taikomos abiems teisenoms, ar tik vienai teisenai, yra skirstomos į bendrąsias ir

specialiąsias. Specialiosiomis sąlygomis (taikomomis tik ieškininėje teisenoje)

G.Abromavičienė vadina šias sąlygos: įsiteisėjusios teismo nutarties patvirtinti šalių

sudarytą taikos sutartį nebuvimas ir šalių sudarytos sutarties perduoti ginčą spręsti

arbitražui nebuvimas, visos kitos sąlygos laikytinos bendrosiomis (taikomomis ir

ieškininėje, ir ypatingojoje teisenoje).

231

16.2. Ieškinio forma ir turinys

LR CPK 110 str. ieškinį priskiria prie dalyvaujančių byloje asmenų procesinių

dokumentų, todėl ieškinio formai ir turiniui taikomi dalyvaujančių byloje asmenų

procesinių dokumentų formai ir turiniui keliami bendrieji reikalavimai (LR CPK 111

str.). Tai patvirtina ir LR CPK 135 str. 1 d. pirmas sakinys, kuriame nurodyta, kad

teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių

dokumentų turiniui.

Ieškinys kaip ir visi dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, turi

būti teismui pateikiamas raštu, t.y. jo išorinė forma turi būti rašytinė. Ieškinio kaip

procesinio dokumento vidinė forma, t.y. rekvizitų išdėstymo tvarka rašytiniame

dokumente, nėra reglamentuota teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai

kuriems procesiniams dokumentams LR CPK kelia specialius vidinės formos

reikalavimus. Kalba eina apie bylas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriose pareiškimų

formos pagal atskiras reikalavimų rūšis yra patvirtintos LR teisingumo ministro (LR

CPK 433 str. 3 d.).

Ieškinio, kaip pagrindinio dalyvaujančių byloje asmenų procesinio dokumento,

turiniui įstatymas be LR CPK 111 str. 2 d. nurodytų bendrųjų reikalavimų dar LR CPK

135 str. numato specialiuosius reikalavimus. Apibendrinus tiek bendruosius, tiek

specialiuosius reikalavimus ieškinio turiniui, išskirtini tokie kiekviename ieškinyje

turintys būti rekvizitai:

1. Teismo, kuriam paduodamas ieškinys, pavadinimas.

2. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis (ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo

ir pan.), vardas, pavardė, asmens kodas (jei jis yra žinomas), gyvenamoji vieta (jei

asmuo turi keletą gyvenamųjų vietų, turėtų būti nurodomas pagrindinės gyvenamosios

vietos, su kuria asmuo labiausiai susijęs, dažniausiai gyvena, adresas) , o tais atvejais,

kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo – jo visas

pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos

rekvizitai.

Jei procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas – nurodomi tie patys aukščiau aptarti

232

duomenys apie atstovą.

3. Jei ieškovas pageidauja, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų

galinį įrenginį, ieškinyje nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas

(telegrafinio, faksimilinio ryšio ar elektroninio pašto adresas).

4. Procesinio dokumento pobūdis (aptariamu atveju – ieškinys) ir dalykas (trumpai

nurodoma, ko siekiama pateikiamu ieškiniu (pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, dėl

santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, dėl sandorio pripažinimo

negaliojančiu ir pan.)).

5. Ieškinio surašymo data.

6. Ieškinio suma, jei ieškinys turi būti įkainotas.

7. Faktinis ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo

reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas nereikalauja nurodyti

teisinio ieškinio pagrindo, t.y. konkrečių materialinės ir procesinės teisės normų,

kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus. Teisinį ieškinio pagrindą šalis privalo

nurodyti tik tarptautiniame civiliniame procese, kai privalo įrodinėti užsienio teisės

turinį (LR CPK 808 str. 2 d.)

8. Įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios

vietos ir kitokių įrodymų buvimo vieta. Jei ieškovas dėl objektybių priežasčių negali

pateikti vieno ar kito įrodymo, jis gali prašyti teismo, kad šis įrodymą išreikalautų arba

išduotų asmeniui liudijimą, suteikiantį teisę gauti atitinkamą įrodymą (LR CPK 199 str.

4 d.).

233

9. Ieškinio dalykas – ieškovo materialusis teisinis reikalavimas atsakovui. Ieškovas turi

aiškiai suformuluoti savo reikalavimą, t.y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti

pažeistą subjektinę teisę. LR CK 1.138 str. išvardyti būdai, kuriais civilines teises

įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (pavyzdžiui, pripažindamas tas teises,

atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, priteisdamas įvykdyti pareigą natūra,

nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį ir pan.). Be materialiojo teisinio

reikalavimo, ieškinyje ieškovas gali taip pat pateikti įvairaus pobūdžio (procesinio

pobūdžio) prašymus – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atidėti žyminio mokesčio

sumokėjimą ar atleisti nuo žyminio mokesčio, išreikalauti įrodymus, skirti ekspertizę,

skelbti atsakovo paiešką ir t.t.

10. Ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas

atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas. Sprendimas

už akių negali būti priimtas nesant šalies prašymo. Todėl ieškovas turi ieškinyje

nurodyti nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jei atsakovas nepateiks arsiliepimo

į ieškinį (LR CPK 142 str.) arba tripliko (LR CPK 227 str.). Ieškovas savo ieškinyje gali

išreikšti tiek teigiamą, tiek neigiamą nuomonę aptariamu klausimu, tačiau jei jis iš viso

nieko neparašys, tai bus laikoma ieškinio turinio trūkumu ir ieškovui teismas nustatys

terminą procesinio dokumento trūkumui pašalinti.

11. Informacija, ar byla bus vedama per advokatą. Šis reikalavimas yra susijęs su

naujų procesinių dokumentų įteikimo būdų atsiradimu LR CPK, t.y. įteikimo atstovui,

įteikimo advokatams. Nesant šiuo klausimu ieškinyje jokio nurodymo, teismas nustatys

terminą procesinio dokumento trūkumui pašalinti.

12. Priedai pridedami prie pateikiamo ieškinio:

Rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, vaizdo ir garso įrašai ir pan., kuriais ieškovas

grindžia savo reikalavimus.

Duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas (žyminio mokesčio sumokėjimą

patvirtinantys mokėjimo pavedimai, kredito įstaigos išduoti pakvitavimai,

234

išrašai, pažymos, kuriose nurodyta atlikta operacija, sumokėta pinigų suma,

mokėtojo ir gavėjo rekvizitai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2004 m.

rugsėjo 23 d. konsultacijoje nurodė, kad finansinių operacijų atlikimo

patvirtinimai, kuriuos naudotojai gali atsispausdinti, gali būti panaudojami kaip

įrodymai tik kredito įstaigų ir elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų

tarpusavio santykiuose, tarp jų kilus ginčui dėl įvykusių operacijų, tačiau nėra

tinkami duomenys, patvirtinantys žyminio mokesčio sumokėjimą.

Jei žyminis mokestis nesumokėtas, ieškovas su ieškiniu turi pateikti duomenis,

kad jis nuo žyminio mokesčio yra atleistas pagal LR CPK 83 str. 1 d. arba

pateikti motyvuotą prašymą iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar jo

sumokėjimą atidėti.

Prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo.

Jei ieškinį teismui pateikia atstovas, jis turi pridėti dokumentą įrodantį savo kaip

atstovo teises ir pareigas (pavyzdžiui, advokato ir kliento teisinių paslaugų

sutartis arba jos išrašas).

LR CPK 111 ir 135 str. įtvirtintos normos laikytinos bendrosiomis normomis,

taikomomis daugumai teismo paduodamų ieškinių, tačiau LR CPK yra įtvirtinta

nemažai ir specialiųjų normų, taikomų tik tam tikrose bylų kategorijose, pavyzdžiui,

bylose dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo

skyrium LR CPK 382 str. numato papildomus reikalavimus ieškinio turiniui, ypatingąja

teisena nagrinėjamose bylose, kuriose teismui dažniausiai pateikiami pareiškimai taip

pat numatyti specialūs reikalavimai jų turiniui, pavyzdžiui, LR CPK 450 str. numato

specialiuosius reikalavimus pareiškimo dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu turiniui.

Ieškiniui kaip ir kitiems dalyvaujančių byloje asmenų procesiniams

dokumentams LR CPK numato specifinę pateikimo teismui tvarką. Teismui

pateikiamas ieškinio originalas ir tiek ieškinio nuorašų, kad po vieną tektų priešingai

šaliai (procesinio bendrininkamimo atveju visiems bendrininkams) ir tretiesiems

asmenims. Vietoj ieškinio nuorašų gali būti pateikti keli ieškinio egzemplioriai (LR

CPK 113 str.).

Ieškinio priedų teismui turi būti pateikiama toks pat skaičius, kaip ir ieškinio ir

jo nuorašų, išskyrus atvejus, kai teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems

byloje asmenims (LR CPK 113 str. 3 d.) dėl labai didelės jų apimties. Teismui

235

pateikiami ieškinio arba jo priedų nuorašai turi būti patvirtinti teismo, notaro, byloje

dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (LR CPK 114 str. 1

d.).

Ieškinys ir jo priedai teismui turi būti pateikti valstybine kalba. LR CPK 198

str. 2 dalyje nurodyta, kad jeigu rašytinis dokumentas surašytas ne valstybine kalba,

kartu pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas. Atkreiptinas dėmesys ir į LR

CPK 804 str. 2 dalį, kurioje nurodoma, kad užsienio piliečiams ar asmenims be

pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siųstini procesiniai dokumentai turi būti

išversti į anglų ar kitą jiems suprantamą kalbą.

16.3. Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas

Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą priklausomai nuo teisės kreiptis į

teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų laikymosi teismas gali priimti tokius

sprendimus:

1. Priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą;

2. Atsisakyti priimti ieškinį;

3. Nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

Vieną iš šių sprendimų teismas turi priimti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo

ieškinio užregistravimo teisme dienos. Jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias

apsaugos priemone, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išsprendžiamas nedelsiant,

bet ne vėliau kaip per 3 dienas (LR CPK 137 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

kai kuriose civilinių bylų kategorijose atsižvelgiant į jų specifiką yra numatyti

trumpesni arba ilgesni ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimo išsprendimo terminai,

pavyzdžiui, LR įmonių bankroto įstatymo 9 str. numatyta, kad teismas ne vėliau kaip

per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos turi priimti nutartį iškelti bankroto

bylą, arba LR CPK 435 str. 1 d. numato, kad kreditoriaus pareiškimo priėmimo

klausimas išsprendžiamas ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dienos.

1. Ieškinį, kuris paduotas tiksliai laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir

tinkamo įgyvendinimo sąlygų, teismas privalo priimti. Ieškinio priėmimo klausimas

išsprendžiamas teisėjo rezoliucija ir jos priėmimas reiškia civilinės bylos iškėlimą.

Priimdamas ieškinį pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 12 d.

konsultaciją teisėjas turi užrašyti žodžius:“Ieškinį priimti“, nurodyti savo vardą,

pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašyti. Teisėjo rezoliucija, kuria

236

išsprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, atskiruoju skundu neskundžiama (LR

CPK 290 str. 5 d.). LR CPK 137 str. 6 dalyje nurodyta, kad teisėjas, priėmęs pareiškimą

apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį

iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro

tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį.

Po to, kai civilinė byla iškelta, negalima atsisakyti priimti ieškinio. Iškeltą

civilinę bylą teismas privalo baigti priimdamas sprendimą, palikdamas pareiškimą

nenagrinėtu arba nutraukdamas bylą.

2. Atsisakyti priimti ieškinį galima tik LR CPK 137 str. 2 dalyje numatytais

pagrindais. Atsisakymo priimti ieškinį sąrašas yra išsamus ir negali būti aiškinamas

plečiamai. Negalima atsisakyti priimti ieškinio remiantis tuo, kad jame yra aiškiai

neteisėtas reikalavimas ar jį pareiškė akivaizdžiai nesuinteresuotas, reikalavimo teisės

neturintis asmuo arba jis pareiškiamas pasibaigus senaties terminui. Ar ieškinį teisme

pareiškęs asmuo turi teisę į ieškinį materialiuoju teisiniu požiūriu (ar ieškovas turi

subjektinę teisę, ar teisė pažeista, ar ją pažeidė atsakovas, ar ieškovas įrodė ieškinio

pagrindą sudarančias aplinkybes ir t.t.), galima nustatyti tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

Taigi, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai (LR CPK 137 str. 2 d.) yra šie:

1. Ieškinys nenagrinėtinas

teisme.

1. Įstatymai numato atvejus, kai tam tikri ginčai

nepriskirtini teismo kompetencijai, pvz., dėl iškeldinimo iš

gresiančių sugriūti pastatų ar viešbučių ir pan.

2. Ieškinys taip pat nenagrinėtinas teisme, jei jis nors ir

priklauso teismo kompetencijai, bet turi būti nagrinėjamas

ne civilinio proceso tvarka, o baudžiamojo ar

administracinio proceso tvarka.

3. Šiuo pagrindu būtina atsisakyti iškelti civilinę bylą, jei

ieškinį teismui padavė procesiniu požiūriu neteisni

organizacija, t.y. ne juridinis asmuo, nes kito pagrindo

atsisakyti priimti ieškinį šiuo pagrindu LR CPK nenumato.

4. Šiuo pagrindu atsisakoma priimti ieškinį, kuriame

prašoma nustatyti teisinių padarinių nesukelsiantį faktą

(palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels teisinių

padarinių asmeniui, kuris nėra mirusiojo įpėdinis).

237

5. Šis pagrindas taikytinas ir tais atvejais, kai spręsti ginčą

nepriskirta nė vienai valstybės institucijai, pavyzdžiui, dėl

priteisimo sumų, gautų iš valstybės uždraustos veiklos.

2. Ieškinys neteismingas

tam teismui.

Kai paduodant ieškinį nesilaikoma LR CPK nustatyto

rūšinio ir teritorinio teismingumo taisyklių. Atsisakydamas

priimti ieškinį šiuo pagrindu, teismas nutartyje turi

nurodyti kitą pirmosios instancijos teismą, į kurį asmuo

gali kreiptis.

3. Nesilaikyta privalomos

išankstinio bylos

sprendimo ne teisme

tvarkos.

Teisės aktai numato atvejus, kai prieš kreipiantis į teismą

šalys turi pareikšti viena kitai pretenzijas arba išspręsti

kilusį ginčą neteisminėje institucijoje.

4. Įsiteisėjęs teismo

sprendimas priimtas dėl

ginčo tarp tų pačių šalių,

dėl to paties dalyko ir tuo

pačiu pagrindu, arba

teismo nutartis priimti

ieškovo atsisakymą

ieškinio ar patvirtinti šalių

taikos sutartį.

Šiuo pagrindu patvirtinama bendra taisyklė, kad teisme

tapatus ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą, pavyzdžiui,

nepatenkinta sprendimu šalis negali paduoti tapataus

ieškinio kitam apylinkės teismui. Tačiau reikia atsiminti,

kad šalys per LR CPK nustatytus terminus gali skųsti

priimtą sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka.

5. Teismo žinioje yra byla

dėl ginčo tarp tų pačių

šalių, dėl to paties dalyko

ir tuo pačiu pagrindu.

Pvz., teisme byla dėl kažkokių priežasčių yra sustabdyta,

bet šalys vėl kreipiasi su tuo pačiu ieškiniu į teismą,

siekdamos, kad byla būtų greičiau išnagrinėta. Sąvoką

„teismo žinioje“ reikia suprasti ir aiškinti kaip ne tik tą

teismą, kuriame jau nagrinėjama tapati byla, bet ir visus

kitus teismus, kuriuose nagrinėjamos tapačios bylos.

6. Arbitražinio susitarimo

atvejis, kai atsakovas

prieštarauja ginčo

nagrinėjimui teisme bei

reikaluja laikytis

Šalys sudarydamos sutartį iš anksto numato, kad ginčą

spręs ne teisme, o arbitraže.

238

arbitražinio susitarimo.

7. Pareiškimą paduoda

neveiksnus fizinis asmuo.

Pareiškimą paduoda nepilnametis, neturintis veiksnumo

(įstatymai numato išimtis, kai ieškinį gali paduoti ir

nepilnametis) arba asmuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu

pripažintas neveiksniu (dėl psichinės ligos arba

silpnaprotystės) ir pan. Tokių asmenų vardu ir interesais

kreiptis į teismą gali jų įstatyminiai atstovai arba

prokuroras gindamas viešąjį interesą.

Atkreiptinas dėmesys į LR CPK 40 str., kuriame

nurodoma, kad jeigu galima pašalinti procesinio pobūdžio

trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies

veiksnumu, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti.

8. Pareiškimą

suinteresuoto asmens

vardu padavė neįgaliotas

vesti bylą asmuo.

Šis pagrindas taikomas tada, kai į teismą kito asmens vardu

kreipiasi asmuo, pagal įstatymus neturintis teisės būti

atstovu konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, ieškinį padavė

advokatas, kuris yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų

sąrašo arba asmuo negalintis būti atstovu teisme pagal

pavedimą.

Kartais teismas atstovo įgaliojimų apimties negali

patikrinti vien dėl to, kad prie paduoto ieškinio nepridėtas

juos patvirtinantis dokumentas. Tokiu atveju jau

spręsdamas dėl pareiškimo priėmimo teismas pagal LR

CPK 115 str. 2 dalį turi nustatyti pareiškėjui terminą

trūkumams pašalinti.

3. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas (LR CPK 115 str.). Nesilaikant

specialių reikalavimų procesinių dokumentų formai ir turiniui arba nesumokėjus

žyminio mokesčio, teismas turi teisę naudotis trūkumų šalinimo institutu. Negalima šiuo

institutu naudotis, jei trūkumai yra formalūs ir nedaro jokios esminės įtakos procesinio

dokumento galiojimui, pavyzdžiui, atsiliepimas vadinamas atsikirtimu ar yra gramatinių

klaidų. LR CPK 115 str. 4 dalyje nurodyta, kad klaidingas procesinio dokumento

pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius

veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente.

239

Nutartis skirti terminą trūkumams šalinti (ne trumpesnis nei septynios dienos)

priimama rašytinio proceso tvarka, nebent dokumentas pateikiamas teismo posėdžio

metu. Ši nutartis siunčiama ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos tik

dokumentą pateikusiam asmeniui. Ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad terminą trūkumams pašalinti galima skirti tik kai

ieškinys neatitinka formalių reikalavimų, ir jokiu būdu negalima jo skirti dėl motyvų,

susijusių su teisės į ieškinio patenkinimą įgyvendinimu (pavyzdžiui, esant

nepakankamai įrodymų).

Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo

nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas

paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas

laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Teismo

nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai,


16.4. Kelių reikalavimų sujungimas ir išskyrimas

LR CPK 136 str. 1 dalis leidžia ieškovui sujungti į vieną ieškinį kelis

tarpusavyje susijusius reikalavimus. Ta pati taisyklė taikytina ir atsakovui pareiškiant

priešieškinį, nes LR CPK 143 str. 3 dalyje nurodyta, kad priešieškinis pareiškiamas

pagal taisykles LR CPK nustatytas ieškiniui pareikšti.

Kelių reikalavimų sujungimą lemia įvairios priežastys, todėl pagal

reikalavimų sujungimo pagrindą civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriamos

tokios kelių reikalavimų sujungimo viename ieškinyje rūšys:

1. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra ieškovo reiškiamų atsakovui

savarankiškų reikalavimų daugetas. Paprastai ieškovas kiekvieną iš

reikalavimų gali reikšti ir atskiroje byloje, tačiau vienoje byloje išnagrinėti kelis

reikalavimus yra ekonomiškiau ir operatyviau. LR CPK 265 str. 2 dalyje

nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir

trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis

sprendimas. Taigi, sujungus vienoje byloje kelis reikalavimus, teismas savo

sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno iš jų.

2. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra procesinis bendrininkavimas. Šis

pagrindas taikomas neprivalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovai gali

240

reikšti ieškinius kiekvienas atskirai ar ieškovas gali kelti atskiras bylas

skirtingiems atsakovams, tačiau gali ir sujungti reikalavimus vieno ar kelių

atsakovų atžvilgiu. LR CPK 274 str. nurodoma, kad priimdamas sprendimą kelių

ieškovų naudai, teismas nurodo, kuri sprendimo dalis yra susijusi su kiekvienu iš

jų, arba nurodo, kad išieškojimo teisė yra solidari, o priimdamas sprendimą prieš

kelis atsakovus, teismas nurodo, kurią sprendimo dalį turi vykdyti kiekvienas iš

atsakovų, arba nurodo, kad atsakovų prievolė yra solidari arba subsidiari.

3. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra mišrus – kai procesinio

bendrininkavimo atveju pareiškiami keli savarankiški reikalavimai.

Ieškovo teisė ieškinyje sujungti kelis reikalavimus nėra absoliuti, nes LR CPK

136 str. 2 dalyje nurodoma, kad teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli

reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad

tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Taigi, kad teismas pasinaudotų šia išskyrimo teise

būtinos kelios sąlygos: 1. ieškinio dalyką turi sudaryti keli reikalavimai; 2. teismas turi

pripažinti esant tikslingiau juos nagrinėti skyrium, jeigu šitaip byla bus išnagrinėta

greičiau ir ekonomiškiau. Reikalavimų išskyrimas yra įforminamas teismo nutartimi.

LR CPK 136 str. 4 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų)

žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos

pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų

ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu

išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais

atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima

išnagrinėti skyrium. Taigi, teismas sujungimo teise gali pasinaudoti jeigu: 1. yra kelios

vienarūšės bylos; 2. pareikšti to paties ieškovo tuo pačiu pagrindu, tik skirtingiems

atsakovams arba tam pačiam atsakovui (jeigu reikalavimai susiję) keli ieškiniai; 3.

teismas pripažįsta, kad sujungus kelis reikalavimus į vieną bus geriau įgyvendintas

proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas. Reikalavimų sujungimas yra

įforminamas teismo nutartimi.

16.5. Civilinės bylos iškėlimo teisiniai padariniai

Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas sukelia tam tikrus

materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius.

Materialieji teisiniai padariniai:

241

1. nutrūksta ieškinio senaties termino eiga (LR CK 1.130);

2. periodiniai mokėjimai priteisiami nuo bylos iškėlimo teisme dienos (pavyzdžiui, LR

CK 6.288 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia priteisti nuo ankstesnės datos

(LR CK 3.200 str.);

3. sąžiningas neteisėtas turto valdytojas privalo grąžinti visas pajamas, kurias gavo ar

turėjo gauti nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti valdymą esant neteisėtą arba

sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą (LR CK 4.97 str. 1 d.);

4. jei ginčas kilęs iš piniginės prievolės, ieškinį patenkinus, kreditoriaus reikalavimu, iš

atsakovo gali būti priteistos palūkanos, susidariusios nuo bylos iškėlimo iki teismo

sprendimo įvykdymo (LR CK 6.37 str. 2 d.) ir pan.

Procesiniai teisiniai padariniai:

1. ieškinį pareiškęs asmuo netenka teisės pareikšti tapatų ieškinį tame pačiame ar kitame

teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 5 p.);

2. prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadija ir nustatytų procesinių

terminų eiga (LR CPK 225 -233 str.);

3. civilinio proceso subjektai įgyja byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį,

procesines teises ir pareigas (LR CPK 42, 46, 47 str.);

4. į prasidėjusį procesą įgyja teisę įsitraukti tretieji asmenys teisiškai suinteresuoti bylos

baigtimi ir pan.

242

17. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISMO POSĖDYJE

17.1. Pasirengimo nagrinėti bylą teismo posėdyje keliami tikslai, uždaviniai ir

reikšmė

Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos tikslai:

– užtikrinti, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje

(LR CPK 7 str.1d.);

– esant pagrindui, siekti, kad tarp šalių butų sudaryta taikos sutartis.

Šių tikslų pasiekimui keliami šie uždaviniai:

- galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų (įrodinėjimo dalyką) į

pareikštą ieškinį turinį;

- išsiaiškinti šalių nuomonę dėl ginčo aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų;

- nustačius ginčo esmę, pasiūlyti šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti

priimtina abiems šalims susitarimą.

- išsiaiškinti įtrauktinus į bylą dalyvauti asmenis;

- tinkamai ir laiku informuoti asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Reikšmė. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos pagalba, garantuojamas

civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, operatyvumo principų

įgyvendinimas. Tinkamai pasirengus teisminiam nagrinėjimui, bylą gali būti išnagrinėta

jau pirmame teismo posėdyje (LR CPK 72 str.).

17.2. Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai

Šiuo metu galiojantis LR CPK nenustato konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų,

tačiau teismas privalo imtis visų LR CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias

procesui vilkinti, siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį ir

įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką (LR CPK

7 str. 1 d., 72 str. 1 d.).

Pažymėtina tai, kad LR CPK nuostatos, reglamentuojančios pasirengimą

civilinių bylų nagrinėjimui teisme (LR CPK 225 – 233 str.), nustato parengiamųjų

dokumentų skaičių, parengiamųjų posėdžių skaičių bei maksimalius paruošiamųjų

dokumentų (dubliko, tripliko, atsiliepimo (LR CPK 142 str.)) pateikimo terminus. Toks

243

teisinis reguliavimas suteikia teismui teisė pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos

nagrinėjimui terminus bei spręsti, kada yra pasirengta teisminiam.

17.3. Teismo vaidmuo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje

Tik esant aktyviam teisėjui, kuris turi galimybę, o dažnai ir pareigą aktyviai

lemti ginčo šalių veiksmus, galima tinkamai pasiruošti teisminiam nagrinėjimui.

Priėmęs ieškinį, teismas turi teisę/pareigą:

- nustatyti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui būdą (LR CPK 225 str.6 p.,

227 str.);

- nustatyti parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką (LR CPK 225 str.6 p.);

- padėti šalims surinkti įrodymus (LR CPK 199 str.);

- prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti;

- nusiųsti atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų

nuorašus;

- nustatyti terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo

pasekmes;

- atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti

bylą teismo posėdyje (LR CPK 225 str. 5 p.);

- ex officio išsiaiškinti, ar neatsirado pagrindų civilinę bylą sustabdyti,

nutraukti ar ieškinį palikti nenagrinėtą, ar atsižvelgiant į bylos kategoriją

nėra pagrindo skirti ekspertizę, vietos apžiūrą ir kt. Kokių procesinių

veiksmų imsis teismas visada priklauso nuo bylos kategorijos ir konkrečios

bylos aplinkybių.

17.4. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos dalys

I. Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 225 str.). Jai

keliami tikslai:

- nukreipti ginčo nagrinėjimą reikiamą linkme;

- pasirinkti tinkamiausia pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą – žodinę ar

rašytinę.

244

Teismo procesiniai veiksmai, atliekami įžanginėje dalyje: Priėmęs ieškinį

teismas turi nukreipti bylos nagrinėjimą reikiama linkme, todėl teismas turėtų atlikti

tokius veiksmus (LR CPK 225 str.):

- prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti.

- nusiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo

priedų nuorašus;

- nustato terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo

pasekmes;

- atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai

išnagrinėti bylą teismo posėdyje;

- gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų

pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką

ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo

į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą

teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu.

Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis baigiama, teismui gavus

atsakovo atsiliepimą į ieškinį ir pasirinkus rengimosi nagrinėti bylą būdą.

II. Pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 226 str., 227

str., ). Jai keliami tikslai:

- galutinai išsiaiškinti ginčo esmę bei įrodymus, kuriais šalys grindžia

aplinkybes;

- galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę dėl ginčo aplinkybių ir jas patvirtinančių

įrodymų.

Galimos dvi pagrindinės dalies pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos:

- žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Jo esmė yra ta, kad bylos

nagrinėjimas vyksta tiesiogiai bendraujant teismui ir šalims.

- pasirengimas bylą nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu. Paprastai ši

pasiregimo forma skiriama, kai šalis atstovauja teisininkai profesionalai arba jeigu šalys

ir neturi teisinio išsilavinimo, tačiau pakankamai gerai sugeba dėstyti mintis raštu.

Teismui gavus reikiamus paruošiamuosius dokumentus (dubliką ir tripliką)

baigiama pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.

III. Baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 232 str.).

Jos tikslas:

245

- priimti nutartį, apibrėžiant ginčo esmę, šalių nurodytas aplinkybes bei tai

patvirtinančius įrodymus ir jų esmę.

17.5. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos:

17.5.1. Žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui.

Žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui parastai pasirenkamas, kai:

- šalys nėra pakankamai kvalifikuotos pateikti savo argumentus raštu

(paprastai tai matysis iš pirminių procesinių dokumentų – ieškinio ir atsiliepimo į

ieškinį);

- antra, jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą

teisme (tuo atveju, kai šalis negali raštu deramai suformuluoti argumentų).

- trečia, jeigu teismas mato, kad yra reali galimybė sudaryti taikos sutartį.

Tai speciali norma, todėl esant pagrindui manyti, kad šalis gali sudaryti taikos sutartį,

turi skirti parengiamąjį posėdį.

Klausimą dėl parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo teismas turi išspręsti

ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimų

gavimo arba termino atsiliepimams pateikti pasibaigimo dienos. Parengiamasis posėdis

turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį

posėdį priėmimo dienos (LR CPK 228 str.).

Parengiamojo posėdžio parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso

pirmojoje instancijoje taisykles.

Parengiamasis posėdis baigiamas, kai teismas mano, kad byla parengta nagrinėti

teisme.

17.5.2. Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu

(rašytinio proceso tvarka).

Paprastai ši pasiregimo forma skiriama, kai šalis atstovauja teisininkai

profesionalai arba jeigu šalys ir neturi teisinio išsilavinimo, tačiau pakankamai gerai

sugeba dėstyti mintis raštu. LR CPK 227 str. 1 d. numato, kad bylą nagrinėjantis

teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais

dokumentais būdą, jeigu abi šalys yra atstovaujamos advokato ar jo padėjėjo arba

juridinio asmens dalyvio, organo ar juridinio asmens darbuotojo, išskyrus atvejus, jeigu

teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai

įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir

246

išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, gali būti skiriamas parengiamasis teismo

posėdis.

Taigi, įstatymas numato privalomus ir fakultatyvius aptariamos formos

pasirinkimo pagrindus.

- privaloma skirti pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų

dokumentų būdu, jeigu šalys turi procesinius atstovus: advokatą ar jo padėjėją arba

šalys yra juridiniai asmenys, kuriuos atstovauja jų darbuotojai (teisininkai).

- fakultatyvūs atvejai, tai visi kiti atvejai, jeigu teismas mano, kad jog

byloje galima sudaryti taikos sutartį; jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta

nagrinėti bylą teisme. Pažymėtina tai, kad visais kitais atvejais nagrinėjamo būdo

parinkimas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Teismui gavus visus paruošiamuosius dokumentus (dubliką ir tripliką) baigiama

pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.

Rašytinio pasirengimo teisminiam nagrinėjimui ypatumai:

- gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai

(neįskaitant ieškinio ir atsiliepimo į pareikštą ieškinį). Ieškovas privalo pateikti dubliką

(ieškovo atsiliepimą į atsakovo pareikštą atsiliepimą), o atsakovas - tripliką (atsakovo

atsiliepimą į dubliką). Išimtiniais atvejais bylą nagrinėjantis teismas motyvuota

nutartimi gali nustatyti didesnį kaip dviejų paruošiamųjų dokumentų skaičių.

- įstatymas numato maksimalų paruošiamųjų dokumentų pateikimo terminą, t.

y. paruošiamiesiems dokumentams pateikti gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip

keturiolikos dienų terminas nuo paruošiamųjų dokumentų įteikimo dienos (LR CPK 227

str. 2 d.)

Teismui gavus visus paruošiamuosius dokumentus (dubliką ir tripliką)

baigiama pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.

17.6. Paruošiamieji dokumentai, jų rūšys ir turinys

LR CPK 227 str. 2 d. išskiria dvi paruošiamųjų dokumentų rūšis:

- dublikas (ieškovo atsiliepimas į atsakovo pareikštą atsiliepimą);

- triplikas (atsakovo atsiliepimas į dubliką).

Paruošiamųjų dokumentų turinys.

Paruošiamasis dokumentas turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui

keliamus reikalavimus, t. y. dokumente turi būti nurodyta:

247

- teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;

- dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens

kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje

asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, – jo visas pavadinimas, buveinė, kodas,

atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant,

kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas

tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas;

- procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; aplinkybės, patvirtinančios

procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;

- priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;

- procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data (LR

CPK 111 str.).

Turinio ypatumai: Procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti

žodiniam bylos nagrinėjimui, papildomai turi būti:

- pasiūlymai, prašymai arba reikalavimai, kurie bus pareikšti žodinio

nagrinėjimo metu;

- priešingos šalies pateiktų įrodymų bei reikalavimų vertinimas;

- įrodymai, kuriais šalis pagrindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.

Jeigu šalis pati įrodymų pateikti negali, būtina nurodyti negalėjimo pateikti priežastį bei

suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei

aplinkybes, kurias šie įrodymai gali patvirtinti (LR CPK 112 str.).

Tais atvejais, kai paruošiamųjų dokumentų turinys neatitinka įstatymo

reikalavimų (LR CPK 111-114 str.), teismas turėtų priimti nutartį, nustatant pakankamą

terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynių dienų, trūkumams pašalinti. Nustatytu

terminu nepašalinus trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo

nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (LR CPK 115 str.).

17.7. Atsiliepimas į ieškinį

Atsiliepimas į ieškinį ar priešieškinį – tai konstitucinės teisės į gynybą procesinė

forma ir būdas atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio.

Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje kartu su ieškinio nuorašu teismas

atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą

ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet

248

ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą (išimtinais atvejais terminas gali būti

pratęstas iki šešiasdešimties dienų) atsiliepimams pareikšti, nurodo atsiliepimų

nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Pažymėtina

tai, kad tik atsakovas turi pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Tretieji asmenys turi teisę

pateikti atsiliepimą į ieškinį.

LR CPK 110 straipsnis numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai

dokumentai – tai šių asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar

priešieškinius <...>. Taigi, atsakovo atsiliepimas yra dalyvaujančio asmens procesinis

dokumentas, kurio turinys ir forma turėtų atitikti bendruosius procesiniams

dokumentams keliamus reikalavimus, numatytus LR CPK 111, 113, 114 straipsniuose.

Be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, atsiliepime į

pareikštą ieškinį ar priešieškinį, turi būti nurodyta:

Pirma, sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;

Antra, nesutikimo motyvai;

Trečia, įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai;

Ketvirta, atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas

nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;

Penkta, informacija, ar byla bus vedama per advokatą.

Atsakovui be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikus

atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už

akių.

Taigi, atsiliepimui į pareikštą ieškinį ar priešieškinį keliami tokie patys

reikalavimai kaip ir ieškiniui, t. y., tiek ieškinyje, tiek ir atsilipime turi būti nurodyti

nesutikimo motyvai, įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai, atsakovo

nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų

procesinių dokumentų ir pan. (LR CPK 135 str.).

17.8. Taikinimo procedūra

2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus LR CPK, atsirado naujas šalių taikinimo

institutas. LR CPK 231 str. numato, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu

nustatęs ginčo esmę, turėtų pasiūlyti šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti priimtiną

abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Teismas imasi priemonių šalims

sutaikyti. Pažymėtina tai, kad įstatymas nedetalizuoja, kokiu priemonių turėtų imtis

249

teismas, tai reiškia, kad teismui suteikiama teisė veikti kūrybiškai. Teisės doktrinoje yra

pateikiami siūlymai, į kuriuos atsižvelgus galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl taikos

sutarties sudarymo:

- atsižvelgti į tai, ar įstatymai nedraudžia sudaryti taikos sutartį

nagrinėjamos kategorijos bylose (pavyzdžiui, draudžiama tvirtinti taikos sutartį, jeigu

sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešam

interesui);

- preliminariai įvertinti šalių interesus, jų suderinamumą (pavyzdžiui,

byloje dėl skolos išieškojimo atsakovas skolą pripažįsta, bet teigia negalintis jos iš karto

sumokėti dėl lėšų trūkumo);

- įvertinti ne tik proceso šalių ginčo teisnius santykius, bet ir kitus

santykius (pavyzdžiui ginčo šalys yra kaimynai, sutuoktiniai, verslo partneriai ir pan.);

- įvertinti ginčo ir šalių įrodinėjimo sudėtingumą;

- įvertinti ginčo dalyko vertę, turtinę ginčo išraišką;

- preliminariai įvertinti ginčo šalių ketinimus ir požiūrį į konfliktą.

Taikinimo procedūros ypatumai:

Pirma, taikinimo procedūra nėra privaloma, t. y. ji turėtų būti taikoma, kai yra

reali galimybė sudaryti taikos sutartį.

Antra, taikinimo procedūra gali būti pradėta pačioje teismo posėdžio pradžioje

(įžanginėje dalyje), t. y. dar neprasidėjus pagrindiniai pasirengimo teisminiam

nagrinėjimui daliai. Tik konstatavus, kad taikos sutarties nepavyko sudaryti, pradedama

pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.

Trečia, patvirtinęs taikos sutartį teismas bylos nagrinėjimą nutraukia.

Pažymėtina, kad teismo nutartyje turi būti nurodytos tvirtinamos šalių taikos sutarties

sąlygos (LR CPK 140 straipsnio 3 dalis).

Ketvirta, taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri

reikalavimai).

Penkta, taikos sutartis netvirtinama, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms

įstatymo nuostatoms bei viešam interesui (LR CPK 42 str.).

Nepavykus sudaryti šalių taikos sutarties, teismas, atsižvelgdamas į

dalyvaujančių byloje asmenų nuomones ir parengęs bylą nagrinėti teisme, paskiria bylos

nagrinėjimo vietą, laiką ir apie tai praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

17.9. Teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

250

Baigiamojoje pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalyje priimama teismo

nutartis. Ji priimama nepriklausomai nuo to, kokia forma (žodine ar rašytine) vyko

pasirengimas teisminiam nagrinėjimui.

Reikšmė. Priėmus nutartį tarp šalių galutinai apibrėžiamas ginčo dalykas ir

pagrindas. Prieš teismo nutarties priėmimą šalis dar turi teisę keisti ieškinio dalyką ar

pagrindą, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti naujų įrodymų, tačiau priėmus nutartį tokia

galimybė išnyksta arba pasidaro sunkiai įgyvendinama. Pavyzdžiui, teismas įgyja teisę

atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.

Teismo nutarties turinys ir forma.

Forma: teismo nutartis visada turi būti rašytinė.

Turinys: be bendrų teismo procesinių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų,

teismo nutartyje turi būti nurodoma:

- ieškovo reikalavimų esmė bei įrodymai, kuriais šie reikalavimai yra

grindžiami; atsakovo atsikirtimų į pareikštą reikalavimą esmė bei įrodymai, kuriais šie

atsikirtimai yra grindžiami;

- įrodymai, kurių teismas reikalauja savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė

numatyta LR CPK;

- teismo posėdžio laikas ir vieta;

- pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims;

- pavedimas šaukti į teismo posėdį nutartyje išvardytus liudytojus, ekspertus,

vertėjus ir kitus asmenis;

- reikiamais atvejais – nutarimas įtraukti į bylą valstybės ar savivaldybių

institucijas išvadai duoti;

- kiti pavedimai, užtikrinantys, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 291

str.).

Pažymėtina tai, kad teismo nutartys, priimtos pasirengimo nagrinėti teisme

metu, atskiraisiais skundais neskundžiamos, išskyrus tas, kurios užkerta kelią tolesnei

bylos eigai.

251

18. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE

18.1. Civilinės bylos nagrinėjimo teisme stadijos reikšmė

Teisminis bylos nagrinėjimas, tai trečioji stadija, kai laikantis žodinio proceso,

viešumo, tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, nepertraukiamumo principų byla

nagrinėjama iš esmės bei priimamas teismo sprendimas ar nutartis.

Reikšmė. Šioje stadijoje teismas išsprendžia ginčą iš esmės, tokiu būdu,

apginamos šalių pažeistos ar ginčijamos teisės ir teisėti interesai, išsprendžiamas šalių

teisių ir pareigų klausimas, atkuriama teisinė taika tarp ginčo šalių bei įgyvendinami kiti

LR CPK 2 straipsnyje numatyti principai.

18.2. Civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje formos, teismo posėdžių

skyrimas ir vieta

Atsižvelgiant į LR CPK 153 straipsnio nuostatas, išskirtinos dvi teismo

posėdžių formos:

- žodinis procesas. Teisminio nagrinėjimo stadijoje bylos nagrinėjimas

paprastai vyksta žodinio proceso tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais žodinis

procesas gali būti privalomas (pvz.: privalomas žodinis procesas asmens paskelbimo

mirusiu, fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ir kt. bylose). Tokiu atveju šalys negali

savo susitarimu pakeisti nagrinėjimo formos.

Žodinio proceso metu ištiriami byloje esantys įrodymai, apklausiami

dalyvaujantys byloje asmenys, išklausomi liudytojų parodymai, ištiriamos ekspertų

išvados, rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai.

Apie teismo posėdžio vietą ir laiką turi būti pranešta byloje dalyvaujantiems

asmenims. Teismo šaukimai ir pranešimai įteikiami LR CPK 117-132 straipsnių

nustatyta tvarka. Pažymėtina tai, kad apie pirmąjį teismo posėdį šalys informuojamos

teismo šaukimais (adresatui pasirašytinai įteikiamas teismo šaukimas, o žyma, kurioje

adresatas pasirašo, patvirtindamas teismo šaukimo gavimą, grąžinamas teismui (LR

CPK 133 str. 1d., 124 str. 1d.)). Apie kitus teismo posėdžius paprastai pranešama teismo

pranešimais (šiuo atveju nereikalaujama, kad adresatas parašu patvirtintų pranešimo

gavimą). Toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad byloje dalyvaujančiam

252

asmeniui vieną sykį tinkamai informavus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jam

atsiranda pareiga rūpinti proceso skatinimu ir proceso eiga.

- rašytinis procesas. Teismas, remdamasis dalyvaujančių byloje asmenų

pateiktais procesiniais dokumentais, nekviesdamas šalių, išnagrinėja bylą (plačiau žr.

šio skyriaus 18.5 klausimą).

Pažymėtina tai, kad kaip ir pirmos instancijos teisme, taip ir apeliacinės

instancijos teisme vyrauja žodiškumo principas. Kasaciniame procese vyrauja rašytinis

procesas.

Teismo posėdžių skyrimas ir vieta. Teismo posėdžiai paprastai vyksta, bylą

nagrinėjančios teismo patalpose. Žodinis bylos nagrinėjimas gali vykti ir ne teismo,

nagrinėjančio bylą, patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti arba bus

sutaupyta bylinėjimosi išlaidų, palyginti su bylos nagrinėjimu teismo patalpose (LR

CPK 154 str.).

Atidėjus bylos nagrinėjimą (nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka), kitą

posėdį teismas paskiria priimdamas žodinę nutartį, kuri įrašoma į teismo posėdžio

protokolą ir pasirašytinai pranešama atvykusiems asmenims. Asmuo kuriam

pasirašytinai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, papildomai jie

neinformuojami teismo šaukimais ar pranešimais.

18.3. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka

18.3.1. Teismo posėdžio sudedamosios dalys. Teismo posėdis susideda iš

keturių dalių:

- parengiamosios teismo posėdžio dalies;

- bylos nagrinėjimo iš esmės;

- baigiamų kalbų ir replikų;

- sprendimo priėmimo ir paskelbimo.

18.3.2. parengiamoji teismo posėdžio dalis, jos tikslas ir esmė.

Parengiamosios teismo posėdžio dalies tikslas – nustatyti ar galima nagrinėti

bylą teismo posėdyje:

- esant tokiai bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai;

- neatvykus kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui ar kitam proceso

dalyviui;

- nesant byloje reikiamų įrodymų.

253

Neturint bent vieno atsakymo į paminėtus klausimus, teismo posėdis turėtų būti

atidedamas.

Parengiamojoje teismo posėdžio dalyje paprastai atliekami šie procesiniai

veiksmai:

Teismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia:

„Teismas eina, prašom stoti“. Įėjus teismui į teismo posėdžių salę, visi esantys teismo

posėdžio salėje atsistoja ir posėdžio pirmininkui pakvietus sėdasi į savo vietas (LR CPK

236 str.). Pažymėtina tai, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat visi teismo

posėdžio salėje esantys asmenys privalo neprieštaraudami paklusti posėdžio pirmininko

patvarkymams dėl nustatytos teismo posėdžio tvarkos. Teismo posėdyje

dalyvaujantiems asmenims pažeidus teismo posėdžio tvarką, gali būti skiriamos teismo

nuobaudos numatytos LR CPK 162 str.

Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kuri

byla bus nagrinėjama. Paskelbdamas apie nagrinėjamą bylą teismo posėdžio

pirmininkas informuoja byloje dalyvaujančius asmenis ir kitus proceso dalyvius apie

ieškovą (-us) ir jo pareikštą (-us) reikalavimą (-us), apie atsakovą (-us), kokia civilinės

bylos kategorija (pavyzdžiui, dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, dėl

sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.).

Teismo posėdžio sekretorius praneša teismui, kurie iš šauktų dalyvauti toje

byloje asmenų yra atvykę, ar įteikti šaukimai neatvykusiems ir kokios yra žinomos jų

neatvykimo priežastys. Po teismo posėdžio sekretoriaus pranešimo apie atvykusius į

bylos nagrinėjimą asmenims, teismas nustato atvykusiųjų asmens tapatybę, taip pat

patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus (LR CPK 239 str.).

Jeigu bylos nagrinėjime dalyvauja vertėjas, išaiškinamos jo teisės ir pareigos

bei įpareigojamas prisiekti sąžiningai vykdyti savo pareigas. Vertėjui be pagrindo

atsisakius atlikti savo pareigas gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda (LR CPK 240 str. 2

ir 3 d.).

Jeigu į bylos nagrinėjimą yra iškviestas liudytojas, jis privalo palikti teismo

posėdžių salę ir laukti kol bus pakviestas apklausai (LR CPK 192 str., 241 str.), iš kart

po to, kai patikrinamas proceso dalyvių atvykimas, nustatoma jų tapatybė bei

išaiškinamos liudytojui teisės ir pareigos.

Atlikus aukščiau paminėtus procesinius veiksmus, dalyvaujantiems asmenims

išaiškinamos jų teisės ir pareigos. LR CPK 243 straipsnis numato, kad posėdžio

pirmininkas išaiškina šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą,

254

atvykusiems į teismo posėdį, jų procesines teises ir pareigas (LR CPK 42 str., 51 str.,

161 str., 171 str. ir kt.), išskyrus atvejus, jeigu šalys ar tretieji asmenys bylą veda ne

patys, o per advokatą. Taigi, dalyvaujantiems byloje asmenims nereikia išaiškinti jų

procesinių teisių ir pareigų, jeigu jas atstovauja advokatas. Pažymėtina tai, kad teisių ir

pareigų išaiškinimas nereiškia, kad teismas turi nurodyti kokius konkrečius

reikalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus turi reikšti

ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje byloje.

Tais atvejais, kai tam tikrų pareigų neatlikimas gali sukelti tam tikras pasekmes,

turi būti išaiškinamos ir galimos pasekmės. Pavyzdžiui, neatvykus į teismo posėdį

šaliai, kurios dalyvavimą teismas pripažino būtinu, jos atžvilgiu gali būti skiriama bauda

(LR CPK 246 str. 3 d.).

Teismui atlikus anksčiau nurodytus veiksmus (ir kitus LR CPK numatytus

veiksmus), jeigu į teismo posėdį atvyko ne visi dalyvaujantys byloje asmenys, posėdžio

pirmininkas paklausia dalyvaujančių asmenų nuomonės dėl bylos nagrinėjimo iš esmės

galimumo be neatvykusių asmenų (LR CPK 249 str. 2 d.) ir išsiaiškina ar galima

nagrinėti bylą neatvykus į teismo posėdį šaliai jo atstovui, trečiajam asmeniui jo

atstovui ar kitam proceso dalyviui. Pirmiausia, teismas turėtų išsiaiškinti ar minėtiems

asmenims yra tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Jeigu nėra

duomenų, kad teismo šaukimas ar pranešimas buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka,

teismo posėdis turėtų būti atidedamas (plačiau žr.: LR CPK 246 str.)

Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių neatvykimo į teismo posėdį

teisiniai padariniai. Tais atvejais, kai teismo šaukimas ar pranešimas šalims, tretiesiems

asmenims ar kitiems proceso dalyviams yra įteikti tinkamai ar teismas netenkino

prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, galimi tokie teisiniai padariniai:

- neatvykus ieškovui ar jo atstovui, atsakovo prašymu teismas įstatymo

nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu atsakovas to neprašo, teismas palieka

ieškinį nenagrinėtu (LR CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 5 p.). Esant ieškovo prašymui

nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas nagrinėja bylą iš esmės pagal bendrąsias

ginčo teisenos taisykles;

- neatvykus atsakovui ar jo atstovui, ieškovo prašymu teismas priima

sprendimą už akių. Tačiau jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas

turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos

taisykles;

255

- neatvykus ieškovui ir atsakovui ir jų atstovams, kai nėra duomenų apie jų

neatvykimo priežastis arba į teismo posėdį neatvyksta be pateisinamų priežasčių ir

negauti prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka

nenagrinėtu ( LR CPK 246 str. 4 d., 296 str. 1 d. 6 p.);

- teismui pripažinus, kad šalies dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas,

tačiau šaliai neatvykus į teismo posėdį, priimamas sprendimas už akių (LR CPK 246 str.

5 d.);

- neatvykus trečiam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ar

jo atstovui ir nesant duomenų apie neatvykimo priežastis arba teismui pripažinus jas

nesvarbiomis, gali būti nagrinėjama be neatvykusio asmens (LR CPK 247 str. 2 d.)

- neatvykus kitiems proceso dalyviams į teismo posėdį (liudytojui,

ekspertui ar vertėjui), teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl

galimumo nagrinėti bylą be neatvykusių liudytojų, ekspertų ar vertėjų ir priima nutartį

toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti (LR CPK 248 str.). Pažymėtina tai,

kad priešingai nei dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai turi ne teisę, bet

pareigą atvykti į teismo posėdį.

Jeigu į teismo posėdį atvyksta visi kviesti asmenys arba jeigu teismas

nusprendžia nagrinėti bylą be neatvykusio į teismo posėdį asmens, prieš pradedant

bylos nagrinėjimą iš esmės posėdžio pirmininkas paklausia, ar dalyvaujantys byloje

asmenys turi prašymų (pavyzdžiui, prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, įtraukti į

bylos nagrinėjimą kitus asmenis ir kt.). Dalyvaujančių byloje asmenų prašymai

išsprendžiami teismo nutartimi, išklausius kitų dalyvaujančių byloje asmenų nuomones.

Jeigu teismui pateikti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai galėjo būti pateikti

anksčiau, teismas juos gali atmesti, jei šių prašymų tenkinimas užvilkins sprendimo

byloje priėmimą (LR CPK 245 str. 1 ir 2 d.).

Išnagrinėjus dalyvaujančių asmenų prašymus ir nenustačius bylos atidėjimo

pagrindų, parengiamoji teismo posėdžio dalis baigiama ir pradedama antroji teismo

posėdžio dalis – bylos nagrinėjimo iš esmės.

18.3.3. Bylos nagrinėjimo iš esmės dalis.

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie

bylą. Paskui posėdžio pirmininkas paklausia, ar ieškovas palaiko savo reikalavimus, ar

atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį, taip pat ar išnaudotos visos galimybės sudaryti

taikos sutartį (LR CPK 249 str.). Jeigu ieškovas palaiko ieškinio reikalavimus, o

256

atsakovas nesutinka su pareikštu ieškiniu ir nėra galimybės sudaryti taikos sutarties,

byla toliau nagrinėjama iš esmės ir išklausomi dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Pirmas teismo posėdyje paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis

tretysis asmuo, po to – atsakovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, taip pat kiti

byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę užduoti vienas

kitam klausimų. Kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui turi būti suteikiama

galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kito dalyvaujančio byloje asmens

pareiškimo bei prašymo. Posėdžio pirmininkas LR CPK nustatytais atvejais balsu

perskaito rašytinius dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, taip pat paaiškinimus,

teismo gautus teismo pavedimo įvykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka (LR CPK

249 str.).

Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, teismas ištiria visus kitus

byloje esančius įrodymus. Įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas,

atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę. Visus pasiūlymus dėl įrodymų

tyrimo tvarkos dalyvaujantys byloje asmenys pateikia raštu arba žodžiu nagrinėjimo

teisme metu. Teismų praktikoje dažniausiai yra nustatoma tokia įrodymų tyrimo tvarka

– pirmiausia apklausiami liudytojai, tiriama eksperto išvada ir išklausomi eksperto

paaiškinimai, po to ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, esant reikalui, atliekama

vietos apžiūra. Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo

koncentruotumo principų.

Ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas turi paklausti dalyvaujančius

byloje asmenis, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Jeigu pateikiama prašymų papildyti

bylos medžiagą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį patenkinti arba atmesti

prašymus. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys pateikia teismui papildomos medžiagos

arba prašo išreikalauti papildomų įrodymų, teismas gali atmesti pareikštą prašymą, jei jo

tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti

pateiktas anksčiau.

Išsprendus prašymus, reikiamais atvejais atlikus kitus papildomus veiksmus bei

išklausius valstybės ir savivaldybių institucijų išvadas (jeigu tokios byloje yra),

posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas

pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (LR CPK 251 str.).

18.3.4. Baigiamosios kalbos ir replikos.

Sakant baigiamąsias kalbas tiesiogiai įgyvendinamas rungimosi principas.

Pažymėtina tai, kad baigiamas kalbas sako tik dalyvaujantys byloje asmenys (šalys,

257

tretieji asmenys ir jų atstovai), kiti proceso dalyviai (liudytojai, ekspertai, vertėjai)

baigiamųjų kalbų nesako. Per baigiamąsias kalbas dalyvaujantys asmenys ir/ar jų

atstovai apibendrina ir įvertina byloje ištirtus įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl

(ne)nustatytų aplinkybių, tai pat pateikia savo nuomonę dėl materialiosios teisės normų

taikymo ginčo santykiams. Baigiamosiose kalbose šalys siekia paneigti kitos šalies

pateiktus įrodymus, kritikuoti dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo ir

aiškinimo ir pan.

Baigiamųjų kalbų tvarka. Baigiamosiose kalbose pirmi kalba ieškovas ir jo

atstovas, po to – atsakovas ir jo atstovas. Tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus

reikalavimus dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po šalių. Tretysis asmuo, nepareiškęs

savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po ieškovo arba

atsakovo, kurio pusėje trečiasis asmuo dalyvauja byloje. Baigiamųjų kalbų dalyviai

neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais,

kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (LR CPK 253 str.).

Replikos. Po to, kai kalbėjo visi baigiamųjų kalbų dalyviai, jie replikos teise gali

trumpai pakalbėti antrą kartą dėl to, kas buvo pasakyta baigiamosiose kalbose.

Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui ir (arba) jo atstovui (LR CPK 254 str.).

Replika – trumpas baigiamųjų kalbų dalyvio pasisakymas, reaguojant į kitų baigiamųjų

kalbų dalyvių pasakytas mintis. Sakydami replikas, dalyvaujantys byloje asmenys

neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais,

kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje.

Baigiamųjų kalbų trukmė. Teismas neturi teisės apriboti dalyvaujančių

baigiamosiose kalbose asmenų kalbų trukmės, bet posėdžio pirmininkas turi teisę

nutraukti kalbėtoją, jeigu jis nekalba dėl nagrinėjamos bylos esmės. Šiais atvejais

posėdžio pirmininkas nustato kalbų trukmę, o ją pažeidus – turi teisę kalbėtoją nutraukti

(LR CPK 255 str.).

Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas. Tais atvejais, kai teismas

išklausiąs baigiamųjų kalbų ir replikų, pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes

(pavyzdžiui, apklausti liudytoją, išreikalauti papildomus įrodymus ir pan.), turinčias

reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos

nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamųjų

kalbų bendra tvarka. Pažymėtina tai, kad toks dalyvaujančio asmens prašymas gali būti

pateiktas per baigiamąsias kalbas arba replikų metu. Teismui išėjus priimti sprendimo,

bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujintas tik teismo iniciatyva.

258

18.3.5. Teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas.

Teismo sprendimas priimamas sprendimų priėmimo kambaryje. Sprendimų

priėmimo kambaryje teismas taip pat gali priimti:

- nutartį atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą;

- atnaujinti bylos nagrinėjimą;

- nutraukti bylą;

- ieškinį palikti nenagrinėtą.

Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžio salę ir posėdžio

pirmininkas ar kolegijos teisėjas paskelbia sprendimą ar nutartį (LR CPK 258 str.).

Pažymėtina tai, visais atvejais teismo sprendimas (nutartis) skelbiamas viešai. Visi

asmenys esantys posėdžio salėje sprendimą išklauso stovėdami, išskyrus asmenis, kurie

yra ligoti arba yra kitos rimtos priežastys dėl kurių negali išklausyti priimto sprendimo

stovėdami. Teisėjas (-ai) teismo sprendimą (nutartį) paskelbia taip pat stovėdamas.

Paskelbus sprendimą arba nutartį nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą,

posėdžio pirmininkas turi išaiškinti sprendimo ar nutarties turinį, jo apskundimo tvarką

ir terminą.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2006 m.

rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad LR CPK 268 str. 3 d. ta apimtimi, kuria

nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir

paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje

trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo

dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo

paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui,

konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

18.4. Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys. Pastabos dėl teismo

posėdžio protokolo

Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys.

Teismo posėdžio protokolas yra teismo procesinis dokumentas, kuris turi

būti rašomas kiekviename pirmos instancijos teismo posėdyje (LR CPK 116 str., 168

str.). Įstatymų numatytais atvejais teismo posėdžio protokolas gali būti nesurašomas

(pavyzdžiui, santuokos nutraukimo atveju posėdžio protokolas gali būti nesurašomas

259

(LR CPK 540 str. 1 d.), protokolas taip pat nerašomas bylose, kurios nagrinėjamos

rašytinio proceso tvarka (LR CPK 443 str. 5 d.).

Reikšmė. Remiantis teismo posėdžio protokole užfiksuota informacija

apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas patikrina ar nebuvo padaryta procesinių

teisės normų pažeidimų, ar sprendime nurodytos aplinkybės atitinka faktines bylos

aplinkybes. Pažymėtina tai, kad teismo posėdžio protokolo nebuvimas yra besąlyginis

pagrindas panaikinti priimtą sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka (LR CPK 329 str.

2 d. 5 p.).

Turinys. Teismo posėdžio protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos

nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai. Protokole turi būti

nurodoma:

- teismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo data ir vieta;

- teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pradžios laikas ir

pabaigos laikas;

- teismo, nagrinėjančio bylą ar atliekančio atskirąjį procesinį veiksmą,

pavadinimas, teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalių, jų atstovų bei kitų

dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų, ekspertų bei vertėjų vardai ir pavardės

(pavadinimai);

- ginčo dalykas;

- duomenys apie dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų, ekspertų, vertėjų

atvykimą į teismo posėdį ir apie jų neatvykimo priežastis;

- teismo išaiškinimas dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesinių teisių ir

pareigų;

- dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimų ir prašymų esmė;

- posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į

sprendimų priėmimo kambarį, taip pat jų motyvai;

- dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, klausimų, liudytojų parodymų,

eksperto paaiškinimų dėl pateiktos išvados, daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūros

duomenų, taip pat duomenų apie nuotraukų, vaizdo ar garso įrašo apžiūrėjimo,

peržiūrėjimo ar perklausymo santrauka;

- valstybės ar savivaldybių institucijų išvadų santraukos;

- baigiamųjų kalbų esmė;

- informacija apie nutarčių, nutarimų ir sprendimo paskelbimą (LR CPK 170

str.).

260

Protokolo rašymas ir jo pasirašymas. Protokolą rašo teismo posėdžio

sekretorius pačiame teismo posėdyje. Posėdžio pirmininkas turi teisę diktuoti protokolo

turinį. Kiekvienas teismo posėdis gali būti stenografuojamas ar daromas jo garso įrašas.

Iššifruota stenograma prilyginama teismo posėdžio protokolui. Garso įrašas pridedamas

prie teismo posėdžio protokolo. Apie daromą garso įrašą pažymima protokole

(stenogramoje).

Dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos

aplinkybės, kurias jis laiko esminėmis bylai. Šis prašymas tenkinamas posėdžio

primininko pritarimu, o kai byla nagrinėjama kolegialiai, – teisėjų kolegijos pritarimu.

Posėdžio pirmininkas turi teisę pasiūlyti šalims pasirašyti jų duotus paaiškinimus, kurie

surašyti protokole.

Protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą

dieną po teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pabaigos. Pažymėtina

tai, kad teismų praktikoje protokolo surašymo terminų pažeidimas, nelaikomas pagrindu

panaikinti priimtą sprendimą. Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas arba pranešėjas

ir sekretorius, įrašydami pasirašymo datą. Visi pakeitimai, pataisymai, papildymai turi

būti protokole aptarti (LR CPK 171 str.).

Pastabos dėl teismo posėdžio protokolo. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę

susipažinti su protokolu, teismo posėdžių stenogramomis, garso įrašais ir per tris dienas

nuo protokolo pasirašymo dienos gali pareikšti rašytines pastabas dėl protokolo. Visos

pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos. Pastabose turi būti nurodoma, kas yra

neteisingai įrašyta į protokolą, ir siūlymai, kaip turi būti įrašyta.

Jeigu teismo posėdžio pirmininkas nesutinka su pateiktomis pastabomis, tai:

Pirma, jeigu bylą nagrinėjo ar atskirą procesinį veiksmą atliko teisėjų kolegija,

pastabas nagrinėja tos pačios kolegijos teisėjai, o išimtiniais atvejais – du tos kolegijos

teisėjai, pranešus pastabas pateikusiems asmenims ir išklausius jų nuomonę, jei šie

atvyko;

Antra, jeigu bylą nagrinėjo ar atskirą procesinį veiksmą atliko vienas teisėjas, jis

pakviečia pateikusius pastabas asmenis ir išklauso jų nuomonę, jei šie kviesti atvyko.

Jeigu teismas atmeta pastabas, turi būti priimta motyvuota nutartis.

Dalyvaujantiems byloje asmenims nepareiškus pastabų dėl teismo posėdžio

protokolo, preziumuojama, kad teismo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys yra

teisingi ir išsamūs.

261

18.5. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka

Esmė. Rašytinio proceso tvarka viskas sprendžiama remiantis byloje

esančia rašytine medžiaga, nekviečiant šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų, ar

proceso dalyvių.

Rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjamas tik įstatyme numatytais

atvejais (LR CPK 153 str. 2 d.):

Pirma, rašytinis procesas galimas tik esant šalių sutikimui (LR CPK 235 str. 4, 5

d.). Šalių sutikimas gali būti pareikštas žodžiu arba raštu. Pavyzdžiui, jeigu šalių

sutikimas duodamas parengiamajame teismo posėdyje, jis gali būti įrašomas į teismo

posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas;

Antra, rašytinis procesas gali būti įstatymo nustatytas tam tikrų kategorijų

bylose. Pavyzdžiui, LR CPK 443 straipsnio 5 dalis numato, kad ypatingos teisenos

bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai procesinis įstatymas

numato kitaip. Teismas turi teisę rašytinio proceso tvarka nagrinėti bylas dėl nedidelių

sumų priteisimo (LR CPK 441 str.), dėl teismo įsakymo išdavimo (LR CPK 431 str.).

Pažymėtina tai, kad tam tikrais atvejais, rašytinio proceso tvarka

sprendžiami ir tarpinio pobūdžio klausimai. Pavyzdžiui, ieškinio ar apeliacinio skundo

priėmimo klausimą (LR CPK 137 str., 315 str.), laikinųjų apsaugos priemonių

panaikinimo klausimą (LR CPK 150 str. 3 d.), procesinių terminų pratęsimo ar

atnaujinimo klausimus (LR CPK 77 str., 78 str.) ir kt.

Informavimas apie rašytinį procesą. LR CPK 153 str. 2 d. ir 133 str. 3 d.

numato, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami

pranešimais, išskyrus atvejus, kai LR CPK nenumato, kad būtų informuojama apie

procesinių veiksmų atlikimą. Pavyzdžiui, LR CPK nenumato, kad reikia informuoti apie

rašytinį procesą, kai sprendžiamas žyminio mokesčio grąžinimo, proceso terminų

atnaujinimo klausimai ir kt.

Nagrinėjimo tvarka. Esant rašytiniam procesui, visus klausimus, susijusius su

bylos nagrinėjimu, teismas sprendžia už uždarų durų ir kitiems asmenims dalyvauti

draudžiama (LR CPK 264 str.). Taigi, priešingai nei žodinis procesas, kuriame vyrauja

teismo posėdžio viešumo principas, rašytinis procesas nėra viešas. Atsižvelgiant į tai,

262

kad teismo posėdis nėra viešas, taip pat viešai nėra skelbiamas teismo sprendimas, o

apie bylos rezultatus šalys ar kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami

pranešimais (LR CPK 133 str. 3 d.).

18.6. Bylos nagrinėjimo atidėjimas ir sustabdymas

18.6.1. Bylos nagrinėjimo atidėjimas.

Samprata. Bylos nagrinėjimo atidėjimas – tai teismo posėdžio, kuriame

nagrinėjama civilinė byla, nukėlimas kitai iš anksto žinomai datai dėl laikinųjų

priežasčių, kurių pašalinimas priklauso nuo teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų

valios.

Pagal įstatymą ar teismų praktiką byla paprastai atidedama dėl šių priežasčių:

Pirma, šalies ar abiejų šalių neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių

(LR CPK 246 str.);

Antra, kitų dalyvaujančių asmenų neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių

priežasčių (LR CPK 246 str., 247 str.);

Trečia, vertėjo, liudytojų, eksperto neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių

priežasčių (LR CPK 248 str., 156 str.);

Ketvirta, būtinumo netinkamą šalį pakeisti į kita – tinkama (LR CPK 45 str.

4d.);

Penkta, trečiojo asmens su savarankiškai reikalavimais įstojimo (LR CPK 46

str., 45 str. 4 d.);

Šešta, ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo (LR CPK 141 str.);

Septinta, teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo (LR CPK 70 str.);

Aštunta, kitų svarbių priežasčių (LR CPK 156 str. 1 d.).

Esant aukščiau paminėtiems atvejams (bent vienam iš jų) teismas turėtų atidėti

bylos nagrinėjimą. Tačiau yra atveju, kai įstatymas suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į

bylos aplinkybes bei vadovaujantis bendrais teisės principais (teisingumo, protingumo,

sąžiningumo) savo nuožiūra spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Pavyzdžiui, teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą naujiems įrodymams pateikti, nors

tokie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau; teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą ir

pasiūlyti šaliai pasirūpinti jos interesų atstovavimu teisme (LR CPK 161 str.).

Dėl teismo posėdžio atidėjimo teismas paprastai priima žodinę nutartį, kuri

įrašoma į teismo posėdžio protokolą (LR CPK 290 str. 2 d.). Priimta nutartis skelbiam

263

nedelsiant, kai tik priimama (LR CPK 290 str. 3 d.). Pažymėtina tai, kad teismo nutartis

atidėti bylos nagrinėjimą atskiruoju skundu neskundžiama, nes neužkerta kelią tolesnei

bylos eigai (LR CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Paskelbus nutartį, atidėti bylos nagrinėjimą,

byloje dalyvaujantys asmenys, kurie atvyko į teismo posėdį, apie kito posėdžio laiką ir

vietą sužino iš karto ir pasirašo teismo posėdžio protokole, todėl jiems papildomai nėra

siunčiami pranešimai apie posėdžio laiką ir vietą (CPK 156 str. 2 d.). Neatvykę į teismo

posėdį asmenys apie posėdžio laiką ir vietą informuojami teismo šaukimais ar

pranešimais.

18.6.1. Bylos nagrinėjimo sustabdymas.

Samprata. Bylos nagrinėjimo sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais

siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui.

Pažymėtina tai, kad bylos sustabdymo institutas gali būti taikomas ne tik

teisminio nagrinėjimo pirmos instancijos teisme stadijoje, bet ir pasirengimo teisminiam

nagrinėjimui stadijoje (LR CPK 225 str. 5 p., 227 str. 3 d., 230 str. 4 d.), bylą

nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 302 str.), kasaciniame teisme (LR

CPK 340 str. 5 d., 356 str. 5 d.) bei proceso atnaujinimo stadijoje (LR CPK 370 str. 4

d.).

Bylos sustabdymas įforminamas teismo rašytine nutartimi, kurio turi būti

nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios sustabdymo pagrindą, bylos sustabdymo

terminai, pasekmės ir motyvai (LR CPK 291 str., 166 str. 1 ir 2 d.).

18.6.2. Bylos sustabdymo rūšys, pagrindai.

CPK numato dvejopą civilinių bylų sustabdymą:

- privalomąjį (LR CPK 163 str.);

- fakultatyvųjį (LR CPK 164 str.).

Skirtumas. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos

sustabdymo tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas

privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso

teismo diskrecijai, nes LR CPK 164 straipsnis ne įpareigoja, o suteikia teismui teisę

sustabdyti bylą. Byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių

byloje asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas

procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų

interesai, paneigiami civilinio proceso tikslai (LR CPK 2 str.). Dėl to teismas,

spręsdamas bylos fakultatyvaus sustabdymo klausimą, net formaliai esant įstatyme

264



numatytam bylos sustabdymo pagrindui, privalo šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į

konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.

Privalomas bylos sustabdymas. LR CPK 163 straipsnyje nurodyti privalomojo

bylos sustabdymo atvejai, todėl, esant bent vienam iš LR CPK ar kitame įstatyme

nustatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą. Nors

šie privalomojo bylos sustabdymo pagrindai yra akivaizdūs, tačiau, spręsdamas bylos

sustabdymo klausimą, teismas privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų egzistuoja aplinkybės,

kurios būtų pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Teismas privalo sustabdyti bylą šiais atvejais:

Pirma, kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo

bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių

perėmimas.

Antra, kai šalis netenka veiksnumo. Bylos sustabdymo pagrindas yra įsiteisėjęs

teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu (tą nustato CK 2.10 str. ir

CPK XXVIII skyriaus normos). Bylos nagrinėjimas sustabdomas, kol neveiksniam

asmeniui bus paskirtas globėjas, kuris tampa asmens atstovu pagal įstatymą. Asmenį

pripažinus ribotai veiksniu, byla sustabdoma tik jeigu teisme nagrinėjamas ginčas

susijęs su asmens teisėmis, dėl kurių asmens veiksnumas yra apribotas.

Trečia, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla,

nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas

tuo, jog teismas negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tačiau jei

teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp

bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, tai teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir

savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Ar galima išnagrinėti

civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje,

kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Gali būti laikoma byla, kuri nagrinėjama

ginčo teisenos ar ypatingos teisenos tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

pažymėjęs, kad apie prejudicinio ryšio egzistavimą galima spręsti tik esant dviems

byloms, t.y. kita byla jau turi būti iškelta. Ketinimas pareikšti ieškinį ar ieškinio

išsiuntimas teismui dar nereiškia, kad kita civilinė byla bus iškelta.

Kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Negalimumą nagrinėti civilinę bylą

sąlygoja tai, kad, neįvertinus tam tikrų aplinkybių baudžiamojo proceso tvarka,

265

neįmanoma išnagrinėti civilinės bylos, t. y. baudžiamosios bylos išsprendimas yra

sąlyga, be kurios civilinės bylos nagrinėjimas neįmanomas. Šiuo pagrindu civilinė byla

sustabdoma, kai baudžiamojoje byloje priimtu teismo nuosprendžiu gali būti nustatytos

aplinkybės, dėl kurių vyksta ginčas civilinėje byloje ir kurios turi įtakos teisingam bylos

išsprendimui. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios bylos

prejudicijos, pirmiausia turi būti įvertinta, kokios aplinkybės, nustatinėjamos

baudžiamojo proceso tvarka, yra svarbios konkrečiai civilinei bylai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal LR BPK 6 straipsnio

1 dalį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismas, t. y. tik teismas gali konstatuoti, kad

baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, ir nuspręsti, kad

kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei paskirti kaltu pripažintam asmeniui

kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Tik

pasibaigus ikiteisminiam tyrimui prokuroras kaltinamąjį aktą kartu su bylos medžiaga

perduoda teismui (LR BPK 220 straipsnio 1 dalis), tada prasideda baudžiamosios bylos

nagrinėjimas. Ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios

bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o LR BPK nurodytų ikiteisminio tyrimo

įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Be to, pažymėtina, kad LR CPK 163 str. 3 p.

nustatytas privalomas civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas teismo turi būti

taikomas tik tuo atveju, kai baudžiamosios bylos aplinkybės, kurios turės reikšmės

nagrinėjamai civilinei bylai, yra nustatinėjamos teismo, t. y. tik įsiteisėjęs teismo

nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių (LR CPK

182 str. 3 p.).

Kita byla, nagrinėjama administracine tvarka – tai byla, nagrinėjama Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pastarasis bylos

sustabdymo pagrindas galimas tik tuomet, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra

susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar

privalomąją galią sustabdytai bylai.

Ketvirta, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai,

paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos

baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Šis bylos sustabdymo pagrindas yra speciali norma

LR CPK 163 str. 3 p. numatyto bylos sustabdymo pagrindo atžvilgiu. LR CPK 163 str.

3 p. taikomas tais atvejais, kai baudžiamoje byloje nustatyti faktai turės prejudicinę

galią sustabdytai civilinei bylai, tačiau baudžiamoje byloje nėra pareikšti reikalavimai,

tapatūs pareikštiems civilinėje byloje.

266

Penkta, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai,

paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla;

Šešta, kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai

reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį

administratorių;

Septinta, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą LR CPK 3 str. 3 d.

nustatyta tvarka ir pagrindais;

Aštunta, kai teismas kreipiasi į administracinį teismą LR CPK 3 str. 4 d.

nustatyta tvarka ir pagrindais. Aptariamas bylos sustabdymo pagrindas turi būti

taikomas ir bendros kompetencijos teismas turi teisę – kreiptis į Lietuvos Respublikos

vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto atitikimo įstatymui ar

Vyriausybės nutarimui, jeigu teismui iškilo teisinė abejonė dėl norminio teisės akto,

kurio atitikties Konstitucijai ir įstatymui kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo

kompetencijai.

Devinta, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę

instituciją LR CPK nustatyta tvarka ir pagrindais. LR CPK 3 str. 5 d. numato, kad

Teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi

Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos

Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant

Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar

galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi

teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos

teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra

galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės

normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo

prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo

Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Dešimta, kitais įstatymų numatytais atvejais.

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva

sustabdyti bylą šiais atvejais:

Pirma, kai yra paskelbta atsakovo paieška. Byloje, kurioje pagal įstatymą ar

teismo iniciatyva atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, tačiau nėra jokių

duomenų apie atsakovo buvimo vietą (LR CPK 30 str. 1 d.), teismas turi teisę sustabdyti

bylos nagrinėjimą dėl atsakovo paieškos. Atkreiptinas dėmesys, kad paieškos

267

paskelbimas, nėra laikomas besąlygiškas pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Kiekvienu konkrečiu atveju, bylos sustabdymo klausimą teismas sprendžia

atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Tais atvejais, jeigu atsakovo paieška

užtruks trumpą laiką, teismas turi teisę pasirinkti - atidėti ar sustabdyti bylos

nagrinėjimą.

Antra, kai teismas paskiria ekspertizę. Teismui nustačius, kad ekspertizės

atlikimas gali užsitęsti neapibrėžtą ar ilgą laikotarpį, gali būti taikomas aptariamas bylos

sustabdymo pagrindas. Tokiu atveju, ekspertizės atlikimo laikotarpis nebus įskaitomas į

bylos išnagrinėjimo terminą.

Pažymėtina tai, kad teismo nutartis paskirti ekspertizę atskiruoju skundu

neskundžiama, kadangi ekspertizės paskyrimas neužkerta kelią tolimesnei bylos eigai

(LR CPK 334 str. 1 d.). Gali būti skundžiama tik teismo nutartis dėl bylos sustabdymo

(LR CPK 164 str. 2 p.).

Trečia, kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje,

kuriame paskelbta karinė padėtis. Šis bylos sustabdymo pagrindas gali būti taikomas tuo

atveju, jeigu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje tarnauja ieškovas ar

atsakovas, ar tretysis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.

Ketvirta, kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina.

LR CPK 164 str. nepateikia bylos sustabdymo pagrindu baigtinio sąrašo, todėl teismas,

įsitikinęs, kad bylos sustabdymas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nepažeis

dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir teisėtų interesų ir tik sustabdžius bylos

nagrinėjimą bus tinkamai išnagrinėta byla, teismas turi teisę spręsti klausimą dėl bylos

sustabdymo.

18.6.3. Bylos sustabdymo terminai ir pasekmės (LR CPK 166 str.).

- kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis,

jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas arba kai

šalis netenka veiksnumo (LR CPK 163 str. 1 ir 2 p.) byla sustabdoma iki paaiškės

mirusio fizinio asmens ar pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmėjas ar aplinkybės,

dėl kurių teisių perėmimas neįvyko, arba iki bus paskirtas neveiksniam fiziniam

asmeniui atstovas pagal įstatymą.

- kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama

civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (LR CPK 163 str. 3 p.) byla sustabdoma

iki įsiteisės teismo sprendimas, nuosprendis, nutartis ar nutarimas arba iki bus priimtas

nutarimas byloje, nagrinėjamoje administracine tvarka.

268

- kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai,

paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos

baudžiamosios bylos nagrinėjimu (LR CPK 163 str. 4 p.) byla sustabdoma iki bus

išnagrinėta baudžiamoji byla arba bus panaikintas laikinasis nuosavybės teisių

apribojimas.

- kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai,

paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (LR CPK 163 str. 5p.),

sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, o

šis ją atnaujina ir prideda prie bankroto ar restruktūrizavimo bylos.

- kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai

reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį

administratorių (LR CPK 163 str. 6 p.) byla sustabdoma iki komercinio banko laikinojo

administratoriaus įgaliojimų pabaigos.

- kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame

paskelbta karinė padėtis (LR CPK 164 str. 3 p.) byla sustabdoma iki šalis baigs tarnybą

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis.

- kitais atvejais (LR CPK 163 str. 10 p. ir LR CPK 164 str. 4 p.) byla

sustabdoma iki bus pašalintos aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdyta byla.

Pažymėtina tai, kad sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai

byloje neatliekami, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo.

18.6.4. Bylos atnaujinimas:

Byla atnaujinama išnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta. Byla gali

būti atnaujinta šalių (ieškovo, atsakovo ar trečio asmens, pareiškiančio savarankiškus

reikalavimus) pareiškimu ar teismo iniciatyva. Bylos atnaujinimo klausimas

išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, priimant teismo nutartį (LR CPK 291 str.).

Bylą atnaujinus, ji toliau nagrinėjama pagal LR CPK nustatytas bendrąsias taisykles

(LR CPK 167 str.).

18.7. Bylos užbaigimas nepriėmus teismo sprendimo

Ne visada civilinė byla yra užbaigiama priimant sprendimą ir išsprendžiant

ginčą iš esmės. Tokiu atveju, taikytini šie bylos užbaigimo, nepriėmus teismo

sprendimo, institutai: bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu. Nors tiek

269

pirmuoju, tiek antruoju atveju byla baigiama nepriėmus sprendimo, tačiau yra skirtingi

minėtų institutų taikymo pagrindai ir procesiniai teisniai padariniai. Nustačius, kad buvo

pažeisto teisės kreiptis į teismą prielaidos - byla nutraukiama (LR CPK 293 str.), o jeigu

pažeistos tinkamos teisės, kreiptis į teismą, įgyvendinimo sąlygos – ieškinys paliekamas

nenagrinėtu (LR CPK 296 str.).

18.7.1. Bylos nutraukimo pagrindai ( LR CPK 293 str.):

Pirmas, jeigu byla nenagrinėtina teisme.

Antra, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę

tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir

nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Trečias, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų

pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti

ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas yra pažymėjęs, kad bylos nutraukimas šiuo pagrindu reiškia tai, kad galutinai

baigta bylinėtis ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Taigi

būtina nustatyti ieškinio (pareiškimo) tapatumą ankstesnėje byloje išnagrinėtam

ieškiniui (pareiškimui). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: 1)

šalys; 2) ieškinio dalykas; 3) ieškinio faktinis pagrindas. Šalies tapatumas nustatomas

išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio ieškinio tam pačiam atsakovui.

Ieškinio dalyku laikomas ieškovo reikalavimas, kurį jis pareiškia atsakovui (LR CPK

135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek

lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, esantis

teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas. Tapataus reikalavimo tenkinimas

reikštų ne ką kitą, o jau įsiteisėjusio teismo sprendimo revizavimą ar net jo pakeitimą.

Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (LR

CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl šių priežasčių naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai

nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas

išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais

pačiais juridiniais faktais.

Ketvirtas, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė.

Penktas, jeigu šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino.

Šeštas, jeigu yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų

pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

270



Septintas, jeigu mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių,

atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas;

Aštuntas, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių,

atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas;

Devintas, kitais LR CPK numatytais atvejais.

18.7.2. Ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindai (LR CPK 296 str.):

Pirmas, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos

kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar

galima pasinaudoti šia tvarka.

Antras, jeigu pareiškimą padavė neveiksnus fizinis asmuo.

Trečias, jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti

bylą asmuo. Šiuo atveju, ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu

šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina.

Ketvirtas, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties

dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Penktas, jeigu atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių LR CPK 246 str. 1

d. nurodytu atveju.

Šeštas, jeigu abi šalys, neprašiusios nagrinėti bylą jų nesant, neatvyko be

svarbių priežasčių;

Septintas, jeigu pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio

žyminio mokesčio.

Aštuntas, jeigu yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis

sumokėtas tik už dalį iš jų, - neapmokėtų reikalavimų dalyje.

Devintas, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą

spręsti arbitražui.

Dešimtas, LR CPK 139 str. 1 d. nurodytu atveju.

Vienuoliktas, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu

paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų.

Dvyliktas, kitais LR CPK ir LR CK numatytais atvejais.

Pažymėtina tai, kad jeigu pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto

dydžio žyminio mokesčio arba jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme

metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų,

ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą

terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis

271

http://10.13.3.64/Litlex/ll.dll?Tekstas=1&Id=41997&BF=1

Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis

remiantis keliami reikalavimai atsakovui, o reikalavimas yra prašymas, kad teismas

išspręstų ginčą iš esmės ir pasisakytų dėl ieškovo teises apginančių ar atkuriančių

priemonių taikymo atsakovo sąskaita ieškovo naudai. Jeigu bylos nagrinėjimo metu

pirmosios instancijos teisme paaiškėja, kad ieškinys neatitinka jo turiniui keliamų

reikalavimų, tai yra pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą (LR CPK 296 str. 11 p.).

Šis punktas gali būti taikomas, jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas ieškinio pagrindas

ir ieškinio dalykas. Pagal LR CPK 296 str. teismas turi laikytis pareiškimo palikimo

nenagrinėto tvarkos. Pirmiausia teismas turi nustatyti terminą ieškinio pareiškimo

trūkumams pašalinti (LR CPK 296 str. 2 d.). Ieškinio pareiškimo trūkumai gali būti

šalinami tik pirmosios instancijos teisme. Jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas

ieškinio pagrindas ar nesuformuluotas ieškinio dalykas, tai, nepašalinus šių trūkumų

pirmosios instancijos teisme, liktų neatskleista bylos esmė. Tokiu atveju pirmosios

instancijos teismas turi taikyti LR CPK 296 str. 11 p. ir 2 d. ir palikti pareiškimą

nenagrinėtą.

Jei byla nagrinėjama su šiais trūkumais, tai apeliacinės instancijos teisme, esant

realiems ieškinio trūkumams, pasireiškusiais faktinių aplinkybių nenurodymu, turi būti

konstatuojamas bylos esmės neatskleidimas. Ar atskleista bylos esmė, sprendžiama ne

vien iš ieškinio pareiškimo turinio, bet ir iš parengiamųjų procesinių dokumentų turinio,

teismo posėdžio metu gautų duomenų ir kt. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai

netaiko LR CPK 296 str. 11 p., nepalieka ieškinio pareiškimo nenagrinėto dėl ieškinio

pareiškimo trūkumų (LR CPK 296 str. 2 d.). Jeigu pažeidimas padarytas, tai, minėta,

lieka neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus gali būti neįmanoma

išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla turėtų būti

gražinama nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tokia pati taisyklė taikoma ir

kasacijai. Jeigu neatskleista bylos esmė pirmosios instancijos teismui priėmus ir

išnagrinėjus ieškinį su esminiais trūkumais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė,

kad tokie pažeidimai padaryti, tai kasacinė instancija gali konstatuoti bylos esmės

neatskleidimą, ir nepagrįstą LR CPK 327 str. 1 d. 2 p. netaikymą apeliacinės instancijos

teisme bei ieškinio trūkumų netaisymą pirmosios instancijos teisme, t. y. LR CPK 296

str. 2 d. pažeidimą. Tai nesudaro pagrindo kasacinei instancijai palikti pareiškimą

nenagrinėtą, taikant LR CPK 296 str. 11 p., nes turi būti laikomasi LR CPK 296 str. 2 d.

– nustatomas terminas trūkumams pašalinti, ir tai atliekama tik pirmosios instancijos

teisme.

272

Teisinės pasekmės:

- nutraukus bylą, pakartotinai kreptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to

paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Jeigu byla nutraukiama dėl to, kad ji

nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas

turi kreiptis.

- palikus ieškinį nenagrinėtu, asmuo, pašalinęs priežastis dėl kurių ieškinys buvo

paliktas nenagrinėtu, gali vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (LR CPK 297 str. 2

d.). Teismas, priimdamas nutartį – palikti ieškinį nenagrinėtų, privalo nurodyti, kaip

pašalinti aplinkybes, išvardytas LR CPK 296 str. 1 d. 1, 2, 3, 7, 8 ir 11 p., kliudančias

nagrinėti bylą.

273

19. PIRMOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI, NUTARTYS IR

REZOLIUCIJOS

19.1. Teismo sprendimo esmė ir reikšmė

Esmė. Bendroji taisyklė yra ta, kad visais atvejais teismas, išspręsdamas

bylą iš esmės, priima sprendimą. Tik priimant teismo sprendimą sukuriami, pakeičiami

ar nutraukiami šalių teisiniai santykiai, t. y. daromas poveikis į egzistuojančius šalių

materialinius teisinius santykius.

LR CPK numatytais atvejais byla gali būti baigiama priimant nutartį, tačiau

tokiais atvejais priėmus nutartį byla nėra išsprendžiama iš esmės. Išimtys: teismo

įsakymo išdavimo bylose yra priimamas teismo įsakymas, kuriam įsiteisėjus, kaip ir

įsiteisėjus teismo sprendimui, šalių ginčas laikomas baigtu; skundas dėl antstolių ar

notarinių veiksmų iš esmės išsprendžiamas priimant nutartį ir kt.

Reikšmė. Teismui iš esmės išsprendus bylą, priimamas sprendimas, kuriame

atsispindi ginčo esmė, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus,

įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, teisiniai argumentai bei kt.

Taigi, teismo sprendimas yra pagrindinė teisingumo įgyvendinimo forma.

Sprendimo bruožai:

Pirma, ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės. Priėmus teismo sprendimą,

ginčo tarp šalių nebelieka, o byla baigiama.

Antra, teismo sprendimas yra visuotinai privalomas valstybės valdžios aktas. LR

CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės

ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams

asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Trečia, teismo sprendimas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, t. y. teismo

sprendimas nėra norminis neapibrėžtam subjektų ratui skirtas aktas. Tai teisės taikymo

aktas, kuriame nustatomos konkrečių asmenų teisės ir pareigos ir kuris veikia

konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius teisinius santykius.

Ketvirta, teisės normų taikymo aktas. Nagrinėdamas bylą teismas taiko tiek

materialios, tiek procesinės teisės normas.

Penkta, teisės aiškinimo aktas, t. y., kiekvienu konkrečiu atveju teismas

taikydamas teisės normas, atskleidžia tikrąją jos prasmę pačiais įvairiausiais teisės

aiškinimo būdais

274

Šešta, juridinis faktas, pakeičiantis, panaikinantis tarp šalių susiklosčiusius

materialinius teisnius santykius;

Septinta, teismo sprendimas yra motyvuotas teisės taikymo aktas. LR CPK 270

straipsnis numato, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo

nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas;

argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės

aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Aštunta, teismo sprendimas yra asmeninių subjektinių teisių ir įstatymo

saugomų interesų gynimo forma. Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad ieškovo subjektinė

teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, teismas savo sprendimu ieškovo teisę

apgina. Kita vertus, konstatuodamas, kad ieškinys nepagrįstas, teismas kartu apgina

atsakovo subjektinę teisę arba teisėta interesą.

19.2. Teismo sprendimo forma ir turinys

Forma. LR CPK 268 str. 2 d, numatyta, kad sprendimas išdėstomas raštu. Taigi,

visais atvejais teismo sprendimas turi būti rašytinės formos.

Turinys. Teismo sprendimo turinį sudaro: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji

ir rezoliucinė dalys (LR CPK 270 str.).

Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta;

sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir

pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo

dalykas.

Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti: ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų

santrauka; atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka; kitų dalyvaujančių byloje

asmenų paaiškinimų santrauka.

Motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo

nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas;

argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės

aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį

patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir

(ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir

laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą;

275

teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino

ir tvarkos nurodymas (CPK 270 str.).

19.3. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas

Teismo sprendimui keliami reikalavimai:

- teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas bus teisėtas ir pagrįstas, jeigu jis

bus priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų (LR CPK 263 str. 1

d.).

Teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtų, jeigu teismas: netaikė įstatymo,

kurį turėjo taikyti, taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, neteisingai išaiškino įstatymą,

pažeidė teisės principus (sąžiningumo, protingumo ir kt.).

Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo

nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas

turinčias reikmės bylai aplinkybes ir jeigu jis nėra grindžiamas prielaidomis.

- teisingas. LR CPK 3 straipsnis numato, kad teismas, aiškindamas ir

taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo

ir protingumo principais. Taigi, teismui priėmus teisėtą sprendimą, atitinkantį formalius

materialiosios ar procesinės teisės normų reikalavimus, tačiau pažeidus teisingumo,

sąžiningumo ir protingumo principus, toks sprendimas turėtų būti pripažįstamas

neteisėtu.

- grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo

posėdyje.

- motyvuotas (argumentuotas), t. y. turi būti pateikiamas įrodymų vertinimas bei

nurodomi teisiniai argumentai dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus,

įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi ir kt.

- pasisakyta dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų.

- pasisakyta tik dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus

atvejus.

- neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros

sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo.

19.4. Teismo sprendimų rūšys

276

Teismo sprendimo rūšys:

Pagal sprendimą priėmusių teisėjų skaičių skiriami:

- vienasmeniai sprendimai (kai sprendimą priima vienas teisėjas);

- kolegialūs sprendimai (kai sprendimą priima bylą nagrinėjanti teisėjų

kolegija);

Pagal teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skirstomi:

- priverstinai vykdytini;

- nereikalingi priverstinai vykdyti, t. y. pats sprendimas sukelia tam tikras

teisines pasekmes.

Pagal sprendžiamo klausimo pobūdį teismo sprendimai skirstomi į:

- galutinius. Galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis

sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje

pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą (LR CPK 260 str.).

- dalinius. Daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis

sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir

surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje

pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas

yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje (LR CPK 261 str.).

- preliminarius. Bylą nagrinėjantis teismas gali priimti preliminarų sprendimą,

kuriuo nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų veiksmų (LR

CPK 262 str.). Preliminaraus sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuoja LR CPK

XXII skyrius. Pažymėtina tai, kad preliminarūs sprendimai neskundžiami nei

apeliacine nei kasacine tvarka (LR CPK 428 str. 8 d.).

- papildomus sprendimus. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių

byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu:

pirma, kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus,

sprendime yra neišspręstas; antra, teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė

priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti

arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; trečia, teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų

klausimo (LR CPK 277 str.).

- sprendimus už akių. LR CPK 262 str. 2 d. numato, kad civilinio proceso

kodekso numatytais atvejais ir tvarka bylą nagrinėjantis teismas turi teisę priimti

sprendimą už akių.

Savo ruožtu sprendimai už akių pagal priėmimo pagrindą skirstomi:

277

- priimamus nepateikus atsiliepimo (LR CPK 142 str. 4 d.);

- neatvykus į teismo posėdį (LR CPK 285 str. 1 d.);

Pagal tai kelintą kartą priimamas sprendimas už akių:

- priimamas pirmą kartą;

- priimamas pakartotinai (LR CPK 289 str.).

19.5. Teismo sprendimas už akių

Sprendimo už akių instituto tikslai:

– užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis;

– nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius;

– skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu;

– skatinti šalis laiku ir rūpestingai pateikti teismui savo poziciją;

– užkirtis kelią proceso vilkinimui .

Sprendimo už akių instituto paskirtis - sudaryti teisines prielaidas civiliniame

procese įgyvendinti inter alia ekonomiškumo ir koncentracijos principus.

Sprendimo už akių priėmimas.

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo

būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą

ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai.

Teismo sprendimo už akių priėmimo pagrindai:

Pirma, šaliai nepateikus procesinių dokumentų (atsiliepimo į pareikštą ieškinį,

nepateikus dubliko ar tripliko) per teismo nustatyta terminą (LR CPK 135 str. 1 d. 5 p.,

142 str. 2 ir 4 d., 227 str. 2 d., 285 str. 1 d.).

Antra, šaliai neatvykus į parengiamąjį posėdį be svarbių priežasčių (LR CPK

230 str. 2 d., 285 str. 1 d.).

Trečia, neatvykus į teismo posėdį vienai iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie

teismo posėdžio vietą ir laiką, iš jos negautas prašymas bylą nagrinėti jai

nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių (LR CPK 246 str., 285

str. 1 d.).

Sąlygos priimti sprendimą už akių:

a) aktyvioji šalis prašo priimti sprendimą už akių pasyviosios ginčo šalies

atžvilgiu, kuri per teismo nustatytą terminą nėra pateikusi teismo prašomo procesinio

dokumento arba be svarbių priežasčių nėra atvykusi į parengiamąjį ar teismo posėdį.

278

Nesant aktyvios šalies prašymui, teismas savo iniciatyva neturi teisės priimti sprendimo

už akių.

b) neatvykusi šalis yra tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą ir laiką

bei jai tinkamai įteikti atitinkami procesiniai dokumentai (atsiliepimas, dublikas,

triplikas).

c) teismas, vykdydamas pareigą išaiškinti, informavo šalis apie atitinkamų

procesinių dokumentų nepateikimo ar neatvykimo į parengiamąjį ar teismo posėdį

teisines pasekmes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 nutarime,

pažymėjo kad LR CPK yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad net ir tuo atveju,

kai yra visos nurodytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis

inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti

sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

Kai kurie teismo sprendimo už akių priėmimo ypatumai:

- teismo sprendimas už akių neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka

(LR CPK 303 str. 2d., 285 str. 5d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nagrinėdamas draudimą skųsti sprendimą už akių apeliacine ir kasacine tvarka yra

pažymėjęs, kad LR CPK 303 str. 2d., 285 str. 5d. įtvirtintas teisinis reguliavimas turi

būti aiškinamas su įtvirtintu teisniu reguliavimu, skirtu procesui atnaujinti (plačiau žr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

- teismas priimdamas sprendimą už akių atlieka formalų įrodymų vertinimą

(LR CPK 285 str. 2d.), t.y. teismas netiria įrodymų turinio, o vertina tik teisinį, bet ne

faktinį jų pagrįstumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21

d. nutarime sprendžiant klausimą, ar LR CPK 285 straipsnio 2 dalis neprieštarauja

Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui,

pažymėjo, kad ši nuostata aiškintina ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo

priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę,

prigimtį, į santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, visuminį teisinį

reglamentavimą LR CPK, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. LR CPK 285

straipsnio 2 dalies negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo

visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs.

Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už

akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam

sprendimui byloje priimti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame

279

Konstitucinio Teismo nutarime, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik

formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo

sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip

pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina,

saugo ir gina Konstitucija. Minėta, kad net ir tuo atveju, kai yra visos LR CPK

numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia

teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už

akių, ar tokio sprendimo nepriimti. Šitaip suprantant CPK 285 straipsnio 2 dalyje

nustatytą teisinį reguliavimą šios dalies nuostata „priimdamas sprendimą už akių

teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad

pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ nepažeidžia

asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau

paneigiami, iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai

vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu

teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, kartu nuo konstitucinių

teisinės valstybės ir teisingumo principų.

- sprendimo už akių priėmimas negali būti atidėtas (LR CPK 285 str. 6 d.).

- sprendimas už akių negali būti priimtas bylose, kylančiuose iš šeimos teisnių

santykių ir ypatingos teisenos bylose (LR CPK 378 str., 443 str. 9 d.).

Sprendimo už akių peržiūrėjimas.

Šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, turi teisę LR CPK 287

str., 288 str. nustatyta tvarka pateikti teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių

peržiūrėjimo. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys (aktyvioji šalis ar tretysis asmuo), turi

teisę priimtą sprendimą už akių skųsti bendra CPK nustatyta tvarka dėl netinkamo

formalaus įrodymų vertinimo ir pan.

Pareiškimo turinys. Pareiškime turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą

už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės,

liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio

priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės,

galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys

šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos

šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo

surašymo data (LR CPK 287 str. 2 d.).

280

Pareiškimo turinio ypatumai. Pažymėtina tai, kad pareiškime turi būti

nurodytos tris aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų grupės:

Pirma, aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį arba

procesinio dokumento nepateikimo per teismo nustatytą terminą priežasčių svarbą, ir tai

patvirtinančius įrodymus;

Antra, aplinkybės, patvirtinančios teismo neinformavimo apie negalėjimą

atvykti į teismo posėdį priežasčių svarbumą, ir tai patvirtinantys įrodymai;

Antra, aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir

pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes.

Pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimas.

Ypatumai:

- galimas tik vienas šalies prašymas – panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti

bylos nagrinėjimą (LR CPK 288 str. 3 d.);

- pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apmokestinamas 50 lt.

žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 3 d.);

- pareiškimas nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka;

- pareiškimą teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo

termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos;

- Išnagrinėjęs pareiškimą teismas gali: jo netenkinti, t.y. palikti galioti priimtą

sprendimą už akių arba jį patenkinti, tokiu būdu panaikinant sprendimą už akių ir

atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės;

- negalima peržiūrėti pakartotinio sprendimo už akių, kuris buvo priimtas tos

pačios šalies atžvilgiu (LR CPK 289 str.).

19.6. Teismo sprendimo priėmimas

Teismo sprendimo priėmimas:

Teismo sprendimas priimamas sprendimų priėmimo kambaryje, siekiant

užtikrinti teismo pasitarimo slaptumą (LR CPK 19 str.). Sprendimo priėmimo slaptumo

principas bus tinkamai įgyvendintas, jeigu: pirma, sprendimų priėmimo kambaryje bus

tik teisėjas (teisėjai), kuris (kurie) nagrinėjo konkrečią bylą, antra, sprendimą priimantis

teisėjas (-ai) nesikonsultuos su kitais asmenimis apie bylos išsprendimo aplinkybes.

Sprendimo priėmimo sprendimų priėmimo kambaryje etapai:

Pirma, teismas pirmiausia įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės,

turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

281

Antra, nustačius aplinkybes bei įvertinus įrodymus, kurie pagrindžia išdėstytas

aplinkybes, teismas turėtų konstatuoti kokie tarp šalių yra susiklostę materialiniai

teisniai santykiai ir kokios materialinės teisės normos ginčo atveju turėtų būti taikomos.

Trečia, atlikus pirmuosius du veiksmus, teismas turėtų nuspręsti, ar ieškinys

tenkintinas, ar ne.

Ketvirta, priimti sprendimą, t. y., jį išdėstyti raštu, pasirašant visiems bylą

nagrinėjusiems teisėjams. Pažymėtina tai, kad raštu išdėstytą sprendimą turi pasirašyti visi bylą

nagrinėję teisėjai.

Sprendimo išdėstymas. LR CPK 268 str. 3 d. nustatė, kad sprendimas priimamas

surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos

išnagrinėjimo, išskyrus LR CPK numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo

motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per

penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

19.7. Teismo sprendimo įsiteisėjimas. Teismo sprendimo įsiteisėjimo teisiniai

padariniai

Teismo sprendimo įsiteisėjimas:

Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo

apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas (LR CPK 307 str.). Tuo

atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas,

įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų

priėmimo dienos.

Jeigu LR CPK nustatytais atvejais byloje priimtas sprendimas negali būti

skundžiami apeliacine tvarka, jis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos. Pavyzdžiui, tais

atvejais, kai apeliacija negalima smulkiuose turtiniuose ginčuose (ginčijama suma yra

mažesnė kaip 250 lt.), pirmos instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo

momento.

Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Sprendimas už akių įsiteisėja po dvidešimties dienų nuo jo priėmimo dienos.

Jeigu dėl sprendimo už akių paduodamas pareiškimas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo,

jis įsiteisėja užbaigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas dėl sprendimo už akių

peržiūrėjimo netenkinamas.

282

Preliminarus sprendimas (dokumentiniame procese) įsiteisėja per 20 dienų nuo

preliminaraus sprendimo įteikimo dienos, jeigu atsakovas nepareiškia motyvuotų

prieštaravimų (LR CPK 428 str. 8 d., 430 str. 1d.).

Teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per 20 d. nuo pareiškimo skolininkui įteikimo

dienos, skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo.

Teismo sprendimo įsiteisėjimo teisiniai padariniai.

Pirma, įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicatą galią, t.y. įsiteisėjęs

teismo sprendimas gali sukelti tam tikrų procesinių ir materialinių teisinių padarinių.

Procesiniai padariniai:

- negalima skųsti priimto sprendimo apeliacine tvarka;

- ginčyti teismo nustatytus faktus;

Materialiniai padariniai:

- sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių

perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų

tuo pačiu pagrindu. Suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą dėl pažeistos

ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks

ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas;

- ginčyti teismo nustatytus teisinius santykius.

Teismo sprendimo res judicata galios savybės:

- įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nenuginčijamas, tai reiškia, kad jis

negali būti apeliacijos objektu;

- įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa išimtiniu dokumentu. Išimtinumas

reiškia, kad šalių ginčas išspręstas negrįžtamai ir jos arba jų teisių perėmėjai

nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu

pagrindu;

- įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią, t.y. šalys ir kiti

dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo kitoje

byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius;

- įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę. Jeigu skolininkas

nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, pradedamas priverstinio sprendimo

vykdymo procesas;

- įsiteisėję teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių

institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams

283

asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR

CPK 18 str.).

19.8. Teismo sprendimo išaiškinimas (LR CPK 278 str.)

Ypatumai:

- sprendimas gali būti išaiškintas tiek dalyvaujančių asmenų prašymu, tiek

teismo iniciatyva;

- sprendimas gali būti išaiškinamas esant dviem sąlygoms: pirma, sprendimas

dar neįvykdytas, antra, nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai

įvykdytas, arba šis terminas pasibaigė, bet yra atnaujintas;

- sprendimo išaiškinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje žodinio

proceso tvarka;

- teismas išaiškindamas sprendimą neturi teisės keisti jo turinio, o tik išaiškinti

jį tiksliau ir aiškiau.

19.9. Papildomas teismo sprendimas (LR CPK 277 str.)

Papildomo sprendimo priėmimo pagrindai:

Pirma, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu kuris nors reikalavimas,

dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas;

Antra, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu teismas, išsprendęs teisės

klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos

atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti;

Trečia, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu teismas neišsprendė

bylinėjimosi išlaidų klausimo.

Papildomo sprendimo priėmimo ypatumai:

- papildomas sprendimas gali būti priimtas tiek teismo iniciatyva, tiek ir

dalyvavusio byloje asmens prašymu;

- papildomą sprendimą gali priimti tik pats teismas, priėmęs sprendimą byloje.

- papildomą sprendimą teismas priima išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje,

žodinio proceso tvarka;

- priimant papildomą sprendimą, netaikomos LR CPK 269 str. nuostatos,

reglamentuojančios, sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimą;

284

- papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt

dienų nuo jo priėmimo dienos.

19.10. Teismo nutartys ir jų rūšys

Samprata. Pagal LR CPK 116 str. 1 d. teismo nutartis priskiriama prie teismo

procesinių dokumentų. LR CPK 290 str. 1 d. numato, kad teismas atskirais klausimais,

kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. Taigi, teismo nutartį galima būti

apibrėžti, kaip teismo procesinį dokumentą, kuriuo nėra išsprendžiamas klausimas iš

esmės, išskyrus įstatymo numatytas išimtis.

Rūšys:

Pagal sprendžiamų klausimų pobūdį:

a) nutartis, užtikrinanti tinkamą bylos nagrinėjimą ir sprendimo vykdymą

(nutartis rinkti įrodymus, taikyti procesines sankcijas, užtikrinti ieškinį ir kt.);

b) nutartis, kuriomis ginčas baigiamas spręsti (taikos sutarties tvirtinimas ir kt.);

c) nutartis užkertanti kelią tolesnei bylos eigai (nutraukti bylą, atsisakyti priimti

pareiškimą);

d) nutartis baigianti procesą, tačiau netrukdanti pradėti ateityje (palikti

pareiškimą nenagrinėtą).

Pagal keliamus tikslus:

a) parengiamosios, skirtos užtikrinti tinkamą pasirengimą teisminiam

nagrinėjimui, tiek ir patį teisminį nagrinėjimą (pavyzdžiui, nutartis dėl ieškinio trūkumų

šalinimo, nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutartis dėl įrodymų

išreikalavimo, nutartis dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ir pan.).

b) užkertančios kelią atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pavyzdžiui,

atsisakymas tenkinti ieškovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir pan.);

c) baigiamosios, kurios užbaigia procesą byloje (pavyzdžiui, nutartis nutraukti

bylą arba pareiškimą palikti nenagrinėtu).

Pagal formą nutartys skirstomos:

a) žodinė (įrašoma į teismo posėdžio protokolą);

b) rašytinė (rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje ir

surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas. Teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu

pagal LR CPK gali būti skundžiama atskiruoju skundu).

Pagal priėmimo tvarką skirstomos:

a) nutartis, priimama sprendimų priėmimo kambaryje;

285

b) nutartis, priimama neišeinant į pasitarimų kambarį.

Pagal atliekamą funkciją:

a) atskirosios nutartys, atliekančios informacinę ir prevencinę funkciją (LR CPK

299 str.).

Nutarties turinys.

Rašytinę nutartį sudaro keturios dalys: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir

rezoliucinė. Įžanginėje dalyje nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta, teismo

pavadinimas, teismo sudėtis ir teismo posėdžio sekretorius, dalyvaujantys byloje

asmenys ir ginčo dalykas. Aprašomojoje dalyje nurodoma: klausimas, kuriuo priimama

nutartis. Motyvuojamoje dalyje nurodoma: motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas

padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Rezoliucinėje

dalyje nurodoma: teismo priimtas nutarimas, nutarties apskundimo tvarka ir terminas

(LR CPK 291 str. 1 d.).

Žodinėje nutartyje turi būti duomenys, nurodyta: klausimas, kuriuo

priimama nutartis; motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai

bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi; teismo priimtas nutarimas (LR CPK 291 str.

1 d.).

Teismo nutarties įsiteisėjimas. Teismo nutartis įsiteisėja, jeigu ji per 7 dienas

nuo jos priėmimo dienos nebuvo apskųsta, o tais atvejais, kai skundžiama teismo

nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, per septynias dienas nuo nutarties nuorašo

įteikimo dienos.

19.11. Teismo rezoliucija

Pagal LR CPK 116 str. 1 d. teismo rezoliucijos priskiriamos prie teismo

procesinių dokumentų. LR CPK 290 str. 5 d. numato, kad LR CPK numatytais atvejais

procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą

rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia

nagrinėjamą klausimą. Taigi, rezoliucija yra teismo procesinis dokumentas, skirtas tam

tikriems procesiniams klausimams spręsti, padarant įrašą ant sprendžiamo dokumento.

Pavyzdžiui, Teismo rezoliucija gali būti išspręstas antstoliui pareikšto nušalinimo

klausimas (LR CPK 637 str. 3 d.), procesinio dokumento priėmimo klausimas (LR CPK

115 str. 1 d.).

286

Rezoliucijos turinys: Rezoliucijoje turi būti nurodyta: teisėjo, priėmusio

rezoliuciją, vardas ir pavardė, rezoliucijos priėmimo data ir parašas, patvirtinantis

rezoliucijos tikrumą.

Teisėjo rezoliucija neskundžiama, todėl ji įsiteisėja ir privalo būti vykdoma nuo

priėmimo momento.

287

20. NEĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ APSKUNDIMAS

(APELIACINIS PROCESAS)

20.1. Teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės reikšmė ir formos

Civilinio proceso teisės doktrinoje skiriami įprasti (ordinariniai) ir išimtiniai

(ekstraordinariniai) teismų sprendimų kontrolės būdai arba formos. Civiliniame procese

priimtas teismo sprendimas dar nereiškia, jog procese dalyvavusios šalys liks

patenkintos priimtu sprendimu ir bylinėjimasis bus baigtas. Procese dalyvavusioms

šalims yra sudaryta galimybė apskųsti priimtą teismo sprendimą. Tokia galimybė šalims

suteikta ne tik dėl to, kad jos turėtų teisę ginčyti galimai jų interesų neatitinkantį ar

nepagrįstą teismo sprendimą, bet ir dėl to, jog teismo, nagrinėjusio bylą veikloje, taip

pat gali pasitaikyti klaidų, nulemtų tiek teisėjo kvalifikacijos stokos, tiek pačių šalių ir

kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiksmų (melagingų liudijimų, eksperto išvadų,

neteisingai nurodytų faktų ir pan.). Todėl galimybė išanalizuoti faktinę bylos pusę ir iš

naujo juos įvertinti sumažina teismo klaidų tikimybę, taikant tiek materialinės, tiek

procesinės teisės normas.

Įprastine teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma yra

pripažįstama apeliacija, o išimtine – kasacija arba revizija. Apeliacijoje byla tikrinama ir

teisiniu, ir faktiniu aspektais. Apeliacija – tai civilinio proceso stadija, skirta patikrinti

neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Išimtinėje kontrolės formoje

(kasacijoje) byla tikrinama tik teisiniu aspektu. Kasacijoje yra peržiūrimi įsiteisėję

teismo sprendimai ir nutartys.

Tradiciškai teismo sprendimų kontrolės formų reikšmė suvokiama kaip:

• žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas, taip apginant privatų interesą;

• egzistuoja ir viešasis interesas, kad visi teismo sprendimai būtų teisėti, o

neteisėti – panaikinti;

• kontrolės formos daro neabejotiną įtaką vienodam teisės aiškinimui ir

taikymui;

• aukštesnės instancijos teisme bylos nagrinėjamos kolegialiai ir geriau

kokybiniu atžvilgiu, be to, galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo

sprendimą skatina pirmosios instancijos teismą nagrinėti bylas atidžiau.

288

Apeliacijoje derinamas tiek privataus (teisingumo konkrečioje byloje

įgyvendinimas), tiek viešojo intereso (darnios teisės sistemos raidos užtikrinimas)

gynimas.

20.2. Apeliacijos samprata, reikšmė ir rūšys

Apeliacija – suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su

prašymu peržiūrėti neperžengiant apeliacinio skundo ribų neįsiteisėjusį pirmosios

instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl padarytų pirmosios

instancijos teismo teisės ar fakto klaidų. Iš šio apeliacijos apibrėžimo galima išskirti

tokius apeliacijos požymius:

• apeliacija yra įprastinė teismų sprendimų kontrolės forma;

• apeliacine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo

sprendimai;

• apeliacinis skundas paduodamas antrosios (apeliacinės) instancijos teismui;

• apeliacinio skundo padavimas paprastai sustabdo apskųsto sprendimo

įsiteisėjimą ir vykdymą,

• apeliacine tvarka tikrinamas tiek teisinis, tiek faktinis apeliacinio skundo

pagrindas bei patikrinamas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

buvimas. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo

pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Egzistuoja dvi apeliacinio proceso teorijos: vieningo apeliacinio proceso

(apeliacija suprantama kaip proceso pirmosios instancijos teisme pratęsimas) ir atskirojo

apeliacinio proceso (apeliacija suprantama tik kaip pirmosios instancijos teismo

sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės galimybė). Remiantis šiomis

koncepcijomis skiriami ir du apeliacijos modeliai:

• Neribota arba visiška apeliacija (remiasi vieningo apeliacinio proceso

koncepcija);

• Ribota arba dalinė apeliacija (remiasi atskirojo apeliacinio proceso koncepcija).

Neribota (visiška) apeliacija dažniausiai aiškinama kaip antroji pirma instancija,

kurioje pakartojamas bylos nagrinėjimas (de novo) tik jau aukštesnės instancijos teisme.

Neribotai apeliacijai būdingi šie požymiai:

1) apeliacinio nagrinėjimo objektu pripažįstamas ne pirmosios instancijos teismo

sprendimas, o apeliacinės instancijos teismui perduotas šalių ginčas, kurį

289

apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pakartotinai;

2) negalimas bylos gražinimas iš naujo nagrinėti pirmai instancijai;

3) bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš esmės nesiskiria

(paprastai, išskyrus tam tikras išimtis siekiant išvengti piktnaudžiavimo procesu,

neribojamas naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui; tačiau

draudžiama reikšti naujus materialinius teisinius reikalavimus).

Neribota (visiška) apeliacija - pakartotinis ginčo nagrinėjimas apeliacinės instancijos

teisme, kurio metu apeliacinio skundo ribose patikrinama ar byla pirmosios instancijos

teisme buvo išspręsta teisingai tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektu.

Ribota arba dalinė apeliacija reiškia ne pakartotinį bylos nagrinėjimą, o pirmosios

instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Apeliacinis

procesas skirtas pirmosios instancijos teismo padarytoms fakto ir teisės taikymo

klaidoms pašalinti. Pagrindiniai ribotos (dalinės) apeliacijos požymiai:

• Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra ne ginčas dėl teisės, o

pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas;

• Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme negalimas arba galimas

tik išimtiniais atvejais (naujų įrodymų pateikimo galimybė siejama su pirmosios

instancijos teismo padaryta klaida (nepagrįstu atsisakymu juos priimti) arba, jei

tokia naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo vėliau);

• Apeliacinis procesas vyksta pagal specialias taisykles nei pirmosios instancijos

teismo procesas;

• galima grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ribota (dalinė) apeliacija - teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės

forma, kurios metu patikrinamas neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo

teisėtumas ir pagrįstumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Aiškinant apeliacijos, kaip vienos iš teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

kontrolės formų, esmę, nurodomos jos sukeliamos teisinės pasekmės arba poveikis:

suspensyvinis ir devoliucinis efektai. Suspensyvinis apeliacijos efektas pasireiškia tuo,

kad apeliacinio skundo padavimas automatiškai sustabdo priimto pirmosios instancijos

teismo sprendimo įsiteisėjimą ir vykdymą (išskyrus teismo sprendimus ir nutartis, kurie

nukreipiami vykdyti skubiai). Devoliucinis apeliacijos efektas aiškinamas įvairiai ir

dažniausiai priklausomai nuo to, koks apeliacijos modelis (ribota ar neribota apeliacija

yra taikomas). Valstybėse, pasirinkusiose neribotos apeliacijos modelį, devoliucinis

apeliacijos efektas reiškia tai, kad padavus apeliacinį skundą ginčo nagrinėjimas

290

perkeliamas į apeliacinės instancijos teismą, kur vyks pakartotinis bylos nagrinėjimas

(apeliacinio skundo ribose), tačiau tai nereiškia, kad apeliantas turi teisę peržengti

ieškinio reikalavimų ribas ir kelti naujus reikalavimus. Yra taikomas draudimas

apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Tose valstybėse, kuriose pasirinktas

ribotos apeliacijos modelis, devoliucinis apeliacijos efektas pasireiškia tuo, kad

apeliacinės instancijos teisme vyksta ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet yra

tikrinamas tik pirmosios instancijos priimto teismo sprendimo teisėtumas ir

pagrįstumas.

20.3. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka, apeliacijos

objektas, apeliacijos ribojimai, apeliacijos subjektai

Apeliantu gali būti, t. y. teisę apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka

turi, tik byloje dalyvaujantys asmenys: ieškovas, atsakovas ir tretieji asmenys ar kiti

byloje dalyvaujantys asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą, kad būtų pakeistas ar

panaikintas skundžiamas teismo sprendimas. Jeigu asmuo nebuvo patrauktas byloje

dalyvaujančiu asmeniu, jis neturi teisės skųsti teismo sprendimo, nors toks teismo

sprendimas ir paveiktų jo teises ar pareigas. Savo teises toks asmuo gali apginti

kreipdamasis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo (LR CPK 366 str. 1 d. 7 p.

pagrindu – jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą

asmenų teisių ir pareigų). Apeliacinį skundą turi teisę paduoti ir šalies ar kito byloje

dalyvaujančio asmens atstovas. Tam nebūtinas specialus pavedimas, t.y. apeliacinio

skundo padavimo teisė neturi būti specialiai aptarta įgaliojime. Privalomojo

bendrininkavimo atveju (nedaloma arba bendra prievolė) apeliacinį skundą padavus

vienam iš bendrininkų, pripažįstama, kad apeliacinį skundą padavė visi bendrininkai.

Apeliacinio apskundimo objektas – neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo

sprendimas ar nutartis (visas ar jo dalis, susijusi su apelianto teisėmis ir pareigomis).

Negalima skųsti apeliantui palankaus teismo sprendimo, nes nebus teisinio

suinteresuotumo (apelianto teisės ir pareigos nėra paveikiamos). Skiriamas apeliacijos ir

apeliacinio apskundimo objektas. Apeliacijos objektas yra tai, ką nagrinėja apeliacinės

instancijos teismas (neribotos apeliacijos atveju – šalių ginčas, pakartotinai

nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme; ribotos apeliacijos atveju – pirmosios

instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas). Apeliacinio

291

apskundimo (apeliacinio skundo) objektas, nepriklausomai nuo apeliacijos modelio, yra

neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Apeliacijos objektu gali būti ne visi pirmosios instancijos teismo sprendimai

(nutartys), kai kuriuos iš jų įstatymas draudžia skųsti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į

tai, kad apeliacija dažniausiai nėra pripažįstama teisės į teisminę gynybą sudėtine

dalimi, nuo pačios valstybės valios priklauso galimybių skųsti apeliacine tvarka

pirmosios instancijos teismo sprendimus apimtis. Apeliacijos apribojimai suprantami

kaip negalimumas pateikti apeliacinį skundą dėl kai kurių pirmosios instancijos teismo

sprendimų (nutarčių). Apeliacijos ribojimai grindžiami įvairiais kriterijais:

• Ribojimai dėl bylos nagrinėjimo procesinių ypatumų: apeliacinio apskundimo

objektu negali būti sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio

toks sprendimas yra priimtas, preliminarus teismo sprendimas, teismo įsakymas

taip pat negali būti apeliacijos objektu.

• Ribojimai dėl mažareikšmiškumo turtinio pobūdžio bylose: apeliacija negalima

esant smulkiems turtiniams ginčams, jeigu ginčijama suma mažesnė kaip 250 Lt.

Šis apeliacijos ribojimas netaikomas bylose dėl darbo užmokesčio ar kitų

išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, dėl išlaikymo priteisimo ir

bylose dėl žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, susirgimu profesine liga ar

gyvybės atėmimu, atlyginimo. Apeliacijos ribojimai ginčo suma žinomi ir kitų

valstybių civilinio proceso teisėje, pavyzdžiui, pagal Vokietijos ZPO 511

straipsnį apeliacija galima, jei ginčo suma viršija 600 eurų.

20.4. Apeliacinio skundo turinys, apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Apeliacinis skundas turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui

ir formai nustatytus reikalavimus (LR CPK 111 str.). Be bendrųjų reikalavimų,

apeliaciniam skundui taikomi specialieji reikalavimai (CPK 306 str. 1 d.), pagal kuriuos

apeliaciniame skunde taip pat turi būti nurodyta:

1) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;

2) ginčijama suma, kai ginčas yra turtinis;

3) bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo

ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo pagrindas), ir naujų

įrodymų pateikimo motyvai, jeigu mano, kad jie gali būti pateikti (CPK 314 str.);

4) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);

292

5) apelianto prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jeigu jis to pageidauja;

6) pridedamos prie skundo rašytinės medžiagos sąrašas.

Prie apeliacinio skundo taip pat turi būti pridėtas žyminio mokesčio kvitas, duomenys,

kad apeliantas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas ar žyminio mokesčio

mokėjimas atidėtas.

Visi minėti apeliacinio skundo turinio ir formos reikalavimai taikomi ir atskiriesiems

skundams.

Apeliacinį skundą galima pateikti per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo

sprendimo priėmimo dienos, o jeigu apelianto gyvenamoji ar buveinės vieta yra

užsienio valstybė – 40 dienų. Šis apeliacinio skundo padavimo terminas nėra

naikinamasis ir gali būti atnaujintas, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Svarbios priežastys, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas apeliacinio apskundimo

terminas, yra vertinamojo pobūdžio. Paprastai teismų praktikoje, tokiomis priežastimis

pripažįstama staigi liga, dėl kurios gydomasi stacionarioje gydymo įstaigoje, teismo

pareigos išsiųsti teismo sprendimo (nutarties) nuorašą teismo posėdyje nedalyvavusiems

šalims ir tretiesiems asmenims neįvykdymas ir pan. Praleistas apeliacinio apskundimo

terminas atnaujinamas pirmosios instancijos teismo nutartimi. Kartu su prašymu dėl

praleisto apeliacinio apskundimo termino turi būti pateikiamas ir apeliacinis skundas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti prašymą dėl praleisto

termino atnaujinimo, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Jeigu apeliacinės

instancijos teismas tokį atskirąjį skundą patenkina ir praleistą terminą atnaujina,

apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas apeliacinį skundą su

byla perduoda šio teismo teisėjų kolegija arba grąžina pirmosios instancijos teismui

spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą (LR CPK 307 str. 2 d. ). Jeigu byla buvo

perduota apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, apeliacinio skundo ir jo priedų

nuorašus dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims išsiunčia apeliacinės

instancijos teismas. Teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą galioja 6 mėnesius nuo

skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Pasibaigus šiam terminui, praleistas

apeliacinio apskundimo terminas nebegali būti atnaujintas. Šis 6 mėnesių terminas yra

naikinamasis. Prašymas gautas praleidus 6 mėnesių terminą nesvarstomas ir nebegali

būti tenkinamas, nepriklausomai nuo termino praleidimo priežasčių

Apeliacinis skundas paduodamas per tą teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas –

apylinkės ar apygardos.

293

20.5. Apeliacinio skundo priėmimo tvarka, teismo veiksmai, gavus apeliacinį

skundą, apeliacinio skundo trūkumų šalinimas

Apeliacinio skundo priėmimo klausimą per 3 dienas nuo skundo pateikimo

išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą turi

teisę:

1) atsisakyti priimti apeliacinį skundą, kai jame yra tokių trūkumų, kurių negalima

pašalinti (skundas paduotas praleidus terminą ir neprašoma jo atnaujinti arba toks

prašymas netenkinamas; skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacijos

objektas) arba jų šalinimas gali užtrukti (skundas paduotas neveiksnaus arba

neturinčio teisės jį paduoti asmens);

2) nustato terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti;

3) priima apeliacinį skundą.

Apeliacinio skundo trūkumų šalinimo instituto esmė – nustačius terminą trūkumams

(neatitikimas CPK 306, 311 str. reikalavimų) pašalinti apeliacinis skundas

nenagrinėjamas, tačiau ir neatsisakoma jį priimti. Terminas, per kurį turi būti pašalinti

apeliacinio skundo trūkumai, nustatomas motyvuota pirmosios instancijos teismo

nutartimi. Terminas trūkumams pašalinti negali būti trumpesnis kaip 7 d. Jeigu

apeliacinio skundo trūkumai nustatomi apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės

instancijos teismas pats nustato terminą trūkumams pašalinti. Apeliantui per nustatytą

terminą įvykdžius nutartyje nurodytus reikalavimus (pašalinus trūkumus), skundas

laikomas paduotu pradinio jo padavimo dieną. Trūkumų neištaisius – apeliacinis

skundas grąžinamas jį padavusiam asmeniui ir laikomas nepaduotu.

20.6. Apeliacinio skundo atsisakymas, prisidėjimas prie apeliacinio skundo

Atsisakyti apeliacinio skundo ar jo dalies apeliantas gali iki baigiamųjų kalbų

pradžios, o rašytiniame procese – iki jo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Apeliacinės

instancijos teismui priėmus atsisakymą, nutartimi apeliacinis procesas nutraukiamas,

jeigu skundo nėra padavę kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas gali nepriimti

atsisakymo, jei toks atsisakymas prieštarauja imperatyvioms normoms ar pažeidžia

viešąjį interesą. Apeliantui atsisakius apeliacinio skundo, jį paduoti pakartotinai neturi

teisės.

294

Asmenys, kurie turi teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie jau paduoto

apeliacinio skundo, t. y. sutikti su pateikto apeliacinio skundo dalyku ir pagrindu.

Prisidėjimu prie apeliacinio skundo negali būti reiškiami savarankiški reikalavimai ir

nurodomi savarankiški skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindai. Prisidedama

rašytiniu pareiškimu apeliacinės instancijos teismui. Prisidėjimas prie apeliacinio

skundo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Prisidėjimo pareiškimą galima paduoti

iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios. Prisidėjimą prie

apeliacinio skundo būtina skirti nuo priešinio apeliacinio skundo. Prisidėjimą prie

apeliacinio skundo paduoda toks byloje dalyvaujantis asmuo, kurio interesai sutampa su

apelianto interesais. Priešinis apeliacinis skundas yra pateikiamas siekiant paneigti

apeliacinį skundą ir apginti tą ginčijamo sprendimo dalį, kuria skundžia apeliantas.

20.7. Atsiliepimas į apeliacinį skundą

Priėmus apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismas per septynias dienas

nuo apeliacinio apskundimo termino pabaigos apeliaciniame procese dalyvaujantiems

asmenims išsiunčia apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus. Tuo pačiu metu

išsiunčiama ir byla apeliacinės instancijos teismui. Jeigu skundžiamas dalinis

sprendimas, apeliacinės instancijos teismui gali būti persiunčiami tik tinkamai

patvirtinti tos bylos dalies, kuri susijusi su sprendimo priėmimu, nuorašai (LR CPK 317

str. 2 d.). Jeigu pirmosios instancijos teisme yra iškeltas klausimas dėl papildomo

sprendimo priėmimo, byla su apeliaciniu skundu dėl byloje priimto teismo sprendimo

apeliacinės instancijos teismui išsiunčiam tik po to, kai išnagrinėjamas klausimas dėl

papildomo sprendimo byloje priėmimo (LR CPK 317 str. 3 d.). Atsiliepimams į

apeliacinį skundą pateikti yra nustatomas dvidešimties dienų terminas nuo išsiuntimo iš

pirmosios instancijos teismo. Šalys turi pareigą, o tretieji asmenys teisę pateikti

atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimas – tai šalies ar kito byloje dalyvaujančio

asmens procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma jį pateikiančio asmens nuomonė dėl

apeliacinio skundo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą turi atitikti bendruosius procesinių

dokumentų turinio ir formos reikalavimus. Atsiliepimas yra siunčiamas tiesiogiai

apeliacinės instancijos teismui. Atsiliepimo priėmimo klausimą išsprendžia apeliacinės

instancijos teismas. Priimtas atsiliepimas išsiunčiamas tik apeliantui ir prisidėjusiam

prie apeliacinio skundo asmeniui. Atsiliepimai, gauti praleidus dvidešimties dienų

pateikimo terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui.

295

20.8. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų

pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas

Apeliacinėje instancijoje tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo

teisėtumas ir pagrįstumas, todėl negali būti nagrinėjama tai, kas nebuvo nagrinėta

pirmosios instancijos teisme. Šalies procese reiškiami reikalavimai paprastai

klasifikuojami į materialinius teisinius (nukreiptus į kitą šalį) ir procesinius teisinius

(skirtus teismui). Apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti naujus materialinius

teisinius reikalavimus kitai šaliai. Naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai

reikalavimai – priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius. Nauju reikalavimu nelaikomas

apelianto apeliaciniame skunde suformuluotas apeliacinio skundo dalykas (prašymas

panaikinti priimtą teismo sprendimą visiškai ar iš dalies ir priimti naują sprendimą ir

kt.). Nauju reikalavimu nelaikytinas ir apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos

priemones (pagal LR CPK 144 str. 3 d. laikinosios apsaugos priemonės gali būti

pritaikytos bet kurioje proceso stadijoje).

Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme vienas iš

skiriamųjų ribotos apeliacijos modelio bruožų. Toks draudimas yra nulemtas pačios

ribotos apeliacijos modelio esmės, kadangi apeliacinės instancijos teisme vyksta ne

pakartotinis bylos nagrinėjimas, o sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo

teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Spręsti apie tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

galima tik tada, kai yra remiamasi tais pačiais duomenimis, kuriuos nagrinėjo ir

pirmosios instancijos teismas. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės

instancijos teisme vertinamas kaip proceso koncentruotumo principo sudėtinė dalis,

apribojanti šalių galimybes piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir vilkinti procesą, taip

pat leidžia ištirti visas bylos aplinkybes jau pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis

draudimas nėra absoliutus. LR CPK 314 str. numatytos dvi šio draudimo išimtys:

• 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus

įrodymus;

• 2) jeigu būtinybė pateikti įrodymus atsirado vėliau.

296

Minėtos draudimo pateikti naujus įrodymus išimtys yra vertinamojo pobūdžio.

Pirmuoju atveju yra vertinama ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė

priimti pateiktus įrodymus, t.y. ar teismas nepadarė klaidos, antruoju atveju yra

vertinama ar tikrai atsirado būtinybė vėliau pateikti įrodymus.

20. 9. Apeliacinio skundo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme:

pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; žodiškumo

principo ribojimas apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinis procesas vyksta pagal bendrąsias LR CPK nuostatas, taip pat

pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančias nuostatas, neprieštaraujančias

bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančioms taisyklėms (LR CPK

XVI skyrius). Priėmus apeliacinį skundą, byla kartu su apeliaciniu skundu persiunčiama

apeliacinės instancijos teismui. Gavęs iš pirmosios instancijos teismo civilinę bylą su

apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų

skyriaus pirmininkas nustatyta tvarka nutartimi sudaro trijų teisėjų kolegiją, paskiria

kolegijos pirmininką ir pranešėją, paskiria bylos nagrinėjimo datą. Už pasirengimą

apeliacinės bylos nagrinėjimui yra atsakingas pranešėjas. Būtent pranešėjas atlieka

veiksmus, reikalingus pasirengti nagrinėjimui: susipažinti su bylos medžiaga, priimtu

teismo sprendimu ir apeliaciniu skundu. Apeliaciniame procese galimos dvi bylos

nagrinėjimo formos: rašytinė ir žodinė. Paprastai byla apeliacinės instancijos teisme

nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį byloje dalyvaujančius

asmenis. Tačiau tam tikrais atvejais žodiškumo principas yra ribojamas ir byla gali būti

išnagrinėta rašytinio proceso tvarka:

1) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, pranešėjui susipažįstant su byla yra

patikrinama ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nustačius vieną

iš tokių pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d.), byla nagrinėjama rašytinio proceso

tvarka (LR CPK 321 str. 1 d. 2 p.);

2) rašytiniame procese byla nagrinėjama ir tais atvejais, kai nustatoma, jog

pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį

priimti (LR CPK 321 str. 1 d. 1 p.). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas

apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

297

3) rašytinio proceso tvarka byla apeliacinėje instancijoje gali būti nagrinėjam ir

apelianto prašymu, jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja

kiti byloje dalyvaujantys asmenys.

Teismo posėdis, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, susideda iš pranešimo

apie bylą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų nuomonių

išreiškimo, balsavimo ir nutarties priėmimo.

Teismo posėdis bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka susideda iš keturių

dalių:

1) parengiamosios – kolegijos pirmininkas paskelbia kokia byla, pagal kieno

apeliacinį skundą ar skundus bus nagrinėjam, paskelbia teisėjų kolegijos sudėtį,

patikrina kas atvyko į teismo posėdį, atvykusių asmenų tapatybę, atstovų

įgaliojimus, klausia ar dalyvaujantys teismo posėdyje asmenys turi prašymų,

išsprendžia tokios prašymus;

2) bylos nagrinėjimas iš esmės – prasideda pranešėjo parnešimu apie bylos esmę,

apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą, atsiliepimų argumentus ir motyvus. Po

tokio pranešimo išklausomi byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, susiję su

apeliaciniu skundu. Išsprendžiamas klausimas dėl įrodymų tyrimo pakartotinai

ar papildomai būtinumo, taip pat ar priimti naujus įrodymus.

3) Baigiamosios kalbos. Dalyvaujantys teismo posėdyje asmenys išdėsto savo

nuomonę dėl to, kokį teismo sprendimą turėtų priimti teismas, pvz., apeliacinį

skundą atmesti arba apeliacinį skundą patenkinti ir priimti naują sprendimą ir

pan.

4) Apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimo. Teismas išeina

į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo ar nutarties. Grįžęs į teismo

posėdžių salę, kolegijos primininkas arba teisėjas paskelbia sprendimą (nutartį).

Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir mastą, teismas,

nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, nutartimi ne ilgesniam kaip keturiolikos

dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą (LR CPK 325 str. 5

d.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė,

aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (LR CPK 331 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo

dienos.

298

20.10. Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, draudimas priimti blogesnį

apeliantui sprendimą

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo

faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

patikrinimas, kitaip tariant apeliacijos ribas su tam tikromis išimtimis apibrėžia

apeliacinis skundas. Tai vienas iš apeliacijos principų - draudimas išeiti už apeliacinio

skundo ribų (tantum devolutum quantum appellatum). Toks draudimas kildinamas iš

dispozityvumo ir rungimosi principų, leidžiančio ginčo šalims laisvai nustatyti teismui

perduodamo ginčo apimtį (apibrėžiant ją apeliaciniame skunde) ir laisvai disponuoti

materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Apeliacinį procesą pradeda apeliantas, todėl

būtent jis gali nustatyti ir to proceso ribas. Apeliacinės instancijos teismas negali tikrinti

tos sprendimo dalies, kurios apeliantas neskundžia, o skundžiamo teismo sprendimo

teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į

jį nurodytus argumentus. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas kitų byloje

dalyvavusių asmenų atžvilgiu, kurie neskundė tokio teismo sprendimo, nėra tikrinamas.

Tačiau šis principas turi dvi išimtis, kada apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas

apeliacinio skundo ribomis:

1) kai nustatomi absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Tokių

pagrindų buvimą (nebuvimą), nors apeliantas jų ir nenurodė privalo patikrinti

apeliacinės instancijos teismas.

2) kai to reikalauja viešasis interesas. Tai taikytina nedispozityvioms (šeimos,

darbo, ypatingosios teisenos ir kt. bylose), kada apeliacinės instancijos teismas

dėl ypatingo tokių bylų pobūdžio nėra saistomas apeliacinio skundo ribų.

Apeliacijoje taip pat taikomas ir draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą

principas non reformato in pejus). Šis principas laikomas draudimo išeiti už

apeliacinio skundo ribų tęsiniu. Draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą

laikomas realios apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga bei dispozityvumo ir

rungimosi principo išraiška. Apeliantas skundžia jam nepalankų teismo sprendimą,

tikėdamasis, jog padėtis, lyginant su buvusia po pirmosios instancijos teismo

sprendimo priėmimo, nepablogės. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisės

tikrinti tų sprendimo dalių, kurių neskundžia apeliantas. Šio principo taikymas taip

pat turi išimčių, kada blogesniu sprendimu nelaikomi arba šis principas netaikomas.

Blogesniu apeliantui sprendimu nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir

299

bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat tie

atvejai, kai sprendimas panaikinamas, apeliacinės instancijos teismui peržengus

apeliacinio skundo ribas dėl viešojo intereso arba nustačius absoliučius sprendimo

negaliojimo pagrindus.

20.11. Apeliacinės instancijos teismo teisės

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byla gali priimti sprendimą arba

nutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priimą tuo atveju, kai skundžiamas

teismo sprendimas panaikinamas, o byla išsprendžiama kitaip priimant naują sprendimą.

Kitais atvejais priimama apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Pagal LR CPK 326 str. 1 d. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,

turi

teisę:

1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą;

2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują

sprendimą;

3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą;

4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti

arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos LR CPK 293 ir 296 straipsniuose

nurodytos aplinkybės, išskyrus LR CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose

nurodytus atvejus.

Teismo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios

instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu:

1) nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti LR CPK 329 str. 2

ir 3 d.;

2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti

iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Jeigu bylą pirmosios instancijos teismui reikia grąžinti dėl to, kad pirmosios

instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės

300

instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios

instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą apeliacinėje instancijoje.

20.12. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai

Apeliacinės instancijos teismas panaikina arba pakeičia pirmosios instancijos

teismo sprendimą, jeigu nustato, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas

padarė fakto ar teisės klaidų. Pažymėtina, jog draudžiama iš esmės teisėta ir pagrįstą

teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais (LR CPK 328 str.).

Skiriami materialinės ir proceso teisės pažeidimai, sudarantys pagrindą panaikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimą. Materialinės teisės normų pažeidimas yra

pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios

instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Netinkamu materialinės teisės

normos taikymu arba išaiškinimu laikytini tie atvejai, kai teismas taikė ne tą teisės

normą, kurią turėjo taikyti ginčijamiems materialiniams teisiniams santykiams,

materialinės teisės normų taikymas pagal analogiją tuo atveju, kai teisės spraga

neegzistuoja ir pan. procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas

yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti

neteisingai išspręsta byla. Sprendimas naikinamas esant priežastiniam pažeidimo ir

neteisingo bylos išnagrinėjimo ryšiui, kai akivaizdu, kad dėl pažeidimo teismas priėmęs

neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Byla tokiu atveju gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti

pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės

instancijos teismas.

20.13. Absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai

LR CPK įtvirtina tokius procesinių normų pažeidimų atvejus, kuriuos nustačius

pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai naikinamas. Skiriami absoliutūs ir

santykinai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai. Absoliučiais sprendimo

negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai:

1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo; Teismų praktikoje pripažįstama, jog,

jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, tai yra absoliutus sprendimo

negaliojimo pagrindas, reiškiantis, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo

tinkamo teismo proceso. Tam, kad būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio

proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio

301

proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas. Vienas iš šio principo

turinio elementų yra tai, kad teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą. Neteisėta teismo

sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą (CPK 329

straipsnio 2 dalies 1 punktas, 353 straipsnio 2 dalis).

2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių

ir pareigų. Jis taikomas tuo atveju, jeigu teismo sprendimu yra nuspręsta dėl neįtrauktų

dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar

pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks

nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai.

3) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą;

4) sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų);

5) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka;

6) buvo pažeistos rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklės;

7) pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir

bylos negalima išskirti LR CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Nustačius bent vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios

instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti

pirmosios instancijos teismui.

Santykinai absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami

tokie atvejai, jeigu:

1) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš

dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir

vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių

asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes

tokiu atveju būtų pažeidžiamas teisės būti išklausytam principas, paneigiama teisė į

tinkamą procesą ir kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą.

2) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos

taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį

skundą.

Apeliacinės instancijos teismas santykinai absoliučius sprendimo negaliojimo

pagrindus tikrina ir juos taiko tik tais atvejais, kai tokiais pagrindais savo apeliaciniame

skunde remiasi apeliantas.

302

20.14. Pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimas, atskirųjų skundų

nagrinėjimo procesiniai ypatumai

Teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės,

priima nutartis. LR CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais teismas nutartimi gali

išspręsti ir kitus klausimais. (LR CPK 290 str. 1 d.). Atskirais procesiniais klausimais

priimtos pirmosios instancijos teismo nutartys taip pat gali būti nepagrįstos ir neteisėtos,

pažeidžiančios byloje dalyvaujančių asmenų teises. Todėl LR CPK numatyta galimybė

tokiais nutartis apskųsti atskiraisiais skundais. Pagal LR CPK 290 str. 2 d. teismas turi

teisę priimti rašytines arba žodines nutartis. Teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu ji

gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Pagal LR CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios

instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos

teismui atskirai nuo teismo sprendimo:

1) LR CPK numatytais atvejais. Galimybė skųsti tokią nutartį tiesiogiai yra numatyta

konkrečiame LR CPK straipsnyje, pvz., LR CPK 761 str. dėl teismo nutarties

sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimu, LR CPK 725 str. dėl nutarties, kuria

išspręstas turto pardavimo iš varžytynių tvirtinimo klausimas ir kt. atv. ;

2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tokiomis nutartimis

laikomos nutartys, kurios užkerta kelią tolesniam procesui arba neleidžia jam apskirtai

prasidėti (Pvz., atsisakoma priimti ieškinį) arba atima iš asmens galimybę įstoti į

procesą (pvz., teismas atsiako įtraukti į bylą trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų

reikalavimų) ir pan.

Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių, t.y. tokių, kurios neužkerta

kelio tolesni bylos eigai arba tų, kurių apskundimas atskiruoju skundu LR CPK

nenumatytas (pvz., dėl nutarties, kuria atnaujintas procesas), atskirieji skundai negali

būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti

įtraukiami į apeliacinį skundą.

Atskirojo skundo padavimo teisę turi visis dalyvaujantys byloje asmenys.

Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias

dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis, priimta

rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas

nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Jeigu teismo nutartis priimta žodinio proceso

tvarka, tai septynių dienų termino atskirajam skundui dėl tokios nutarties paduoti eiga

prasideda nuo nutarties priėmimo dienos. Tokiu atveju teismo posėdyje

nedalyvavusiems asmenims per tris dienas nuo tokios nutarties, kuri gali būti

303

skundžiama atskiruoju skundu, priėmimo turi būti išsiųstas jos nuorašas (LR CPK 292

str. ). Septynių dienų terminas atskiriesiems skundams nėra naikinamasis. Šiam terminui

pasibaigus savaime neišnyksta asmens procesinė teisė skųsti nepalankią teismo nutartį

atskiruoju skundu. Pagal LR CPK 78 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį praleistas

terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl

svarbių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismui

įstatyme nustatyto termino išsiųsti dalyvaujančiam byloje asmeniui priimto procesinio

sprendimo nuorašą pažeidimas, jeigu dėl tokio pažeidimo asmuo prarado galimybę

tinkamai įgyvendinti jam suteiktą apeliacijos teisę, yra pripažintinas svarbia priežastimi

praleistą terminą atnaujinti (pvz., Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 7 d. nutartis,

priimta UAB Klaipėdos autobusų parko darbuotojų profesinė sąjunga v. UAB Klaipėdos

autobusų parkas civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-61/1999; 2000 m. rugpjūčio 21 d.

nutartis, priimta A. Vorobjova v. A. J. Maikštėnas civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-

727/2000; 2001 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta A. Perkauskas v. likviduojama IAB

„Erla investicija“ civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-589/2001; 2003 m. gegužės 21 d.

nutartis, priimta Ugdymo ir globos centras „Goda“ v. J. Kungio įmonė „Butrema“

civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-626/2003; 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta

UAB „Dinvita“ v. antstolis Z. Zenkevičius civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-1232/2003).

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės,

reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus LR CPK XVI

skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Tam tikromis ypatybėmis pasižymi atskirojo skundo nagrinėjimo tvarka.

Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas per tris dienas nuo jo gavimo:

1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų bylos

nutraukimo klausimu, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį,

išsiųsdamas priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą byloje dalyvaujantiems asmenims;

2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl bylos nutraukimo

nutarčių, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos

teismui.

Atskirieji skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau tokia

bendroji taisyklė turi išimčių. Apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nagrinėti

atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai skundą nagrinėjantis teismas

pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Dažniausiai praktikoje žodinio proceso tvarka

nagrinėjami skundai dėl nutarčių bankroto bylos iškėlimo klausimu. Byloje

304

dalyvaujantys asmenys apie posėdį apeliacinės instancijos teisme informuojami teismo

pranešimais. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į

teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, pagal LR CPK

337 str. turi teisę savo nutartimi:

1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;

2) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės;

3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

4) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja

nuo jos priėmimo dienos (LR CPK 339 str.).

305

21. ĮSITEISĖJUSIŲ SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMAS

KASACINE TVARKA

21.1. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo formos, teismo

sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka esmė ir reikšmė, kasacijos

rūšys, kasacijos skirtumai nuo apeliacijos

Kontinentinės teisės tradicijos sistemoje tradiciškai išskiriamos dvi įsiteisėjusių

teismo sprendimų teisėtumo kontrolės formos – kasacija, kuri kildinama iš Prancūzijos

teisės (šiuo metu veikia ir Ispanijoje, Belgijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kt.), ir

Vokietijoje bei Austrijoje veikianti revizija. Šių teismo sprendimų ir nutarčių

peržiūrėjimo formų atsiradimą ir skirtumus įtakojo tiek istorinės, tiek politinės

aplinkybės. Pagrindinis šių formų skirtumas - teismui suteiktos teisės pakeisti ir priimti

naują sprendimą, ar tik teisės, nustačius esminio teisės pažeidimo faktą, sprendimą

naikinti ir grąžinti bylą žemesniam teismui, suteikimas. Kasacijoje tikrinamas tik teismo

sprendimo teisėtumas, byla nenagrinėjama iš naujo, netiriami ir iš naujo nevertinami

faktai ir įrodymai, todėl kasaciniam teismui nustačius žemesnės instancijos teismo

padarytą teisės pažeidimą, sprendimas yra panaikinamas, o byla grąžinama iš naujo

nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Taikant tokią kontrolės formą, kaip revizija,

tikrinamas ne tik priimto sprendimo teisėtumas, bet ir kontroliuoja, kad būtų priimtas

teisingas sprendimas konkrečioje byloje. Revizijoje bandoma suderinti viešąjį ir

privatųjį interesą. Reviziją vykdantis teismas gali priimti naują sprendimą arba jį

pakeisti. Šiuo metu daugelyje valstybių tai gali daryti ir kasaciniai teismai, tačiau jie yra

saistomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Tokių teisių suteikimas kasaciniams teismas, liudija apie tai, kad revizijos ir kasacijos

esminiai skirtumai šiuo metu vis mažėja.

Lietuvoje kasacijos funkciją įgyvendina vienas kasacinis teismas – Lietuvos

Aukščiausiasis teismas. Vieno kasacinio teismo egzistavimas siejamas su būtinybe

užtikrinti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Kasacinis teismas, aiškindamas

teisės normas, nors tiesiogiai ir nekuria teisės, bet teisės aiškinimo ir taikymo procese ją

plėtoja. Kasacija suprantama kaip išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų kontrolės

forma, kurios pagrindinis tikslas – vieningos teismų praktikos formavimas, aiškinant ir

taikant teisės normas. Toks kasacijos tikslas nulemia ir LR CPK įtvirtintus kasacijos

pagrindus (esminės reikšmės vieningam teisės aiškinimui ir taikymui turintys teisės

306

normų pažeidimai skundžiamuose teismų sprendimuose), bylos nagrinėjimo

kasaciniame teisme ribas (nagrinėjami tik teisės klausimai, neperžengiant kasacinio

skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas). Apeliacinės

instancijos teismas taip pat gali padaryti klaidų, todėl atsiranda būtinybė vienam teismui

suvienodinti apeliacinės instancijos teismų formuojamą praktiką, nors apeliacinės

instancijos atliekama faktinių bylos aplinkybių analizė iki minimumo sumažina fakto

klaidos tikimybę, bet teisės taikymas yra sudėtingesnis procesas nei faktinių bylos

aplinkybių analizė. Kasacija negali būti suvokiama kaip trečioji instancija, nagrinėjanti

bylą po pirmosios ir apeliacinės instancijos. Kasaciniame teisme nagrinėjamos tik tos

bylos, kurios turi esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, todėl ir

procesas kasaciniame teisme specifinis – nagrinėjami išimtinai teisės klausimai,

ribojamas žodiškumo principas (kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka,

išskyrus atvejus, kai nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija, paskiria žodinį

bylos nagrinėjimą), atstovavimo kasaciniame teisme ypatumai (leidžiama atstovauti tik

advokatams su tam tikromis išimtimis dėl atstovų pagal įstatymą, juridinių asmenų

atstovų ir fizinių asmenų, atstovaujančių savo artimiesiems giminaičiams, sutuoktiniui).

Kasacinį skundą su tam tikromis išimtimis gali surašyti tik advokatas. Išimtinį kasacijos

(revizijos) pobūdį pabrėžia ir kitų valstybių civilinio proceso įstatymai. Pavyzdžiui,

pagal Austrijos ZPO §502 revizija galima tik dėl tokių apeliacinės instancijos teismo

sprendimų, dėl kurių sprendžiamas materialinės ar proceso teisės klausimas gali turėti

esminės įtakos teisės vieningumui, teisiniam tikrumui arba teisės vystimuisi.

Kasacijos esmė vieningas teisės aiškinimas ir taikymas. Pagrindiniai kasacijos

tikslai, realizuojant kasacijos funkciją, ir užtikrinant viešojo intereso gynimą yra:

1) apeliacinės instancijos teismo klaidų ištaisymas;

2) apeliacinės instancijos teismų nevienoda praktika. Lietuvoje šiuo metu veikia

penki apygardos teismai ir Lietuvos Apeliacinis teismas, kurie yra apeliacinės

instancijos teismai. Akivaizdu, jog šių teismų praktika gali skirtis, todėl

kasacinis teismas vykdydamas kasacijos funkciją tokių teismų praktiką

vienodina, užtikrindamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką visoje

Lietuvoje.

3) kasacija galima tik esant tam tikriems pagrindams, be to taikomi kasacijos

ribojimai, kurie tik patvirtina viešojo, o ne privataus intereso gynimo prioritetą.

307

Civilinio proceso doktrinoje skiriama tiesioginė ir netiesioginė kasacija. Paprastai

kasaciniu skundu negalima kreiptis tiesiogiai į kasacinį teismą. Pirmiausia teismo

priimtas sprendimas turi būti peržiūrėtas apeliacine tvarka ir tik tada, esant kasacijos

pagrindui bei kitoms leistinumo sąlygoms, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir

apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) toje byloje gali būti peržiūrėti

kasacine tvarka. Vokietijos civiliniame procese galima ir tiesioginė kasacija (revizija)

(vok. Sprungrevision). Tiesioginė revizija suprantam kaip pirmosios instancijos teismo

sprendimo apeinant apeliacinę instanciją, jeigu priešinga šalis sutiko, kad būtų apeita

apeliacinė instancija, ir revizijos teismas leidžia tiesioginę reviziją (ZPO §566). Be to,

tiesioginė revizija taip pat siejama su tam tikromis sąlygomis. Tiesioginė revizija

leidžiama tik, jeigu: ginčas turi principinę reikšmę arba revizijos teismo nutartis būtina

įgyvendinant teisę arba užtikrinant vieningą teisingumo vykdymą. Tiesioginė revizija

negali būti grindžiama proceso teisės pažeidimais.

Kasacija ir apeliacija yra teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės

formos. Tačiau apeliacija vertinama kaip įprasta teismų sprendimų teisėtumo ir

pagrįstumo kontrolės forma, o kasacija – išimtinė. Estijoje kasacija yra pripažįstama

ordinaria teismų sprendimų kontrolės forma todėl, kad kasacijos objektas yra

neįsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis. Kasacijos išimtinumą

patvirtina jos esmė, pasireiškianti įgyvendinant viešąjį interesą – užtikrinti vienodą teisė

aiškinimą. Skiriasi apeliacijos ir kasacijos objektas bei dalykas. Kasacinis teismas

nagrinėja tik teisės, o ne fakto klausimus (dalyko skirtumas). Tuo tarpu apeliacinės

instancijos teismas svarsto tiek teisės, tiek fakto klausimus. Kasacijos objektu yra

įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (objekto skirtumas), o

apeliacijos – neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys.

21.2. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) kasacine tvarka, kasacijos

objektas, kasacijos ribojimai, kasacijos subjektai

Teisę apskųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimus (nutartis)

kasacine tvarka turi visi dalyvaujantys byloje asmenys. Kasacinį skundą dėl apeliacinės

instancijos teismo sprendimo (nutarties) gali paduoti bet kuris byloje dalyvaujantis

asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo apeliantas konkrečioje byloje. Į bylos

nagrinėjimą neįtraukti asmenys neturi kasacinio skundo padavimo teisės, nors žemesnės

308

instancijos teismo sprendimais (nutartimis) ir būtų nuspręsta dėl jų teisių ar pareigų.

Tokiu atveju pažeistas savo teises tokie asmenys gali ginti ne pateikdami kasacinį

skundą, bet prašydami nustatyta tvarka atnaujinti procesą.

Kasacijos objektas - apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys.

Pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties

negalimi. Kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties

gali būti nagrinėjam tik vieną kartą. Kasacinį skundą palikus nenagrinėtu, galima vėl

kreiptis į kasacinį teismą, jeigu nėra praleistas kasacinio apskundimo terminas ir

pašalintos kliūtys, dėl kurių kasacinis skundas buvo paliktas nenagrinėtu. Tokiu atveju

toks kasacinis skundas nebus laikomas pakartotiniu.

Daugelyje valstybių yra taikomi kasacijos ribojimai – atvejai, kai kasacija negalima.

Ribojimai paprastai yra nustatomi įstatyme nustatant atvejus, kai kasacija draudžiama

arba leidžiama, arba taikant leidimų sistemą, kai pats kasacinis teismas sprendžia ar byla

nagrinėtina Aukščiausiajame teisme ar ne. Lietuvoje pagal galiojantį LR CPK taikomi

abu ribojimų būdai. Kasacijos objektu negali būti pirmosios instancijos teismo

sprendimai ir nutartys, neperžiūrėti apeliacine tvarka. Kai kuriais atvejais, LR CPK

įsakmiai nurodo, jog sprendimas (nutartis) kasacine tvarka neskundžiami. Pavyzdžiui,

pagal LR CPK 151 str. 5 d. neskundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl

laikinųjų apsaugos priemonių, pagal LR CPK 285 str. 5 d. neatvykusi šalis, dėl kurios

priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine

tvarka, pagal LR CPK 428 str. 8 d. preliminarus sprendimas apeliacine ar kasacine

tvarka neskundžiamas.

Kasacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys,

jei ginčijama suma mažesnė kaip 5000 Lt. Šis ribojimas netaikomas ginčams,

kylantiems dėl darbo užmokesčio ir kitų, su darbo santykiais susijusių išmokų

priteisimo, žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar

susirgimais profesine liga, atlyginimo, išlaikymo priteisimo bylose. Teisę į kasaciją

lemia pagrindinis, o ne papildomas reikalavimas. Kitose valstybėse taip pat taikomi

ribojimai ginčo suma. Pavyzdžiui, pagal Austrijos ZPO § 502 kasacinis (revizinis)

skundas negalimas, jei ginčo suma mažesnė kaip 4000 Eur, o tais atvejais kai ginčo

suma yra nuo 4000 iki 20000 Eur revizijos teismas taip pat gali pripažinti kasacinį

(revizinį0 skundą neleistinu. Tokie ribojimai Austrijoje netaikomi šeimos, darbo,

socialinių teisių bylose

309

Kasacinis teismas vykdo paduotų kasacinių skundų atranką ir kasacine

tvarka nagrinėjama ne kiekviena byla, dėl kurios paduodamas kasacinis skundas.

Kasacinio teismo atrankos kolegija vykdo kasacinio skundo turinio patikrinimą

skundžiamų teismo sprendimo ir(ar) nutarties kontekste. Plačiau apie leidimų sistemą

bus kalbama, nagrinėjant kasacinio skundo priėmimo klausimą.

21.3. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka

pagrindai

Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra LR CPK 346 str. 2 d. išvardyti pagrindai.

Kasacijos pagrindai - tai aplinkybės, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis gali

būti peržiūrėti kasacine tvarka. Vienas iš kasacinio skundo turinio reikalavimų –

išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasacijos pagrindo buvimą. Apie kasacijos

pagrindų buvimą ar nebuvimą kasacinio skundo priėmimo metu sprendžia Atrankos

kolegija. Atrankos kolegija nustačius, jog yra bent vienas iš kasacijos pagrindų bei

patikrinusi, ar nėra kitų kliūčių kasaciniam skundui paduoti, priima kasacinį skundą.

Kasacijos pagrindai yra:

1) skundžiamu sprendimu (nutartimi) padarytas materialiosios ar proceso teisės

normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui,

ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Taikant šį pagrindą, kasacijos pagrindu pripažįstamas ne bet koks materialiosios ar

proceso teisės normos pažeidimas, o tik toks, kuris turi esminės reikšmės vienodam

teisės taikymui ir aiškinimui, be to, toks pažeidimas turi turėti priežastinį ryšį su

neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimu. Negalima panaikinti apeliacinės

instancijos teismo sprendimo dėl neesminių teisės pažeidimų, neturėjusių įtakos

priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

2) teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

3) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra

nevienoda.

Teismų praktika turi būti nuosekli ir neprieštaringa. Lietuvos Respublikos

Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog Konstitucijoje įtvirtinta

bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų

sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios

310

kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje

įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais

konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios

pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos

ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau

įtvirtintų. Vertikalusis teismo precedento poveikis pasireiškia tuo, kad žemesnės

instancijos teismas nagrinėdami bylas atsižvelgtų į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

teisės taikymą ir aiškinimą. Bendrosios kompetencijos teismų praktika, sprendžiant

analogiškas bylas, turi būti prognozuojam, tose bylose turi būti taikomi tie patys

teisiniai kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat turi būti

prognozuojama, visi žemesnės instancijos teismų sprendimai peržiūrimi vadovaujantis

tais pačiais iš anksto žinomais ir aiškiais teisiniais kriterijais. Todėl nukrypimas nuo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tais atvejais, kai skundžiamo sprendimo ir

suformuotos praktikos taisyklės ratio decidendi sutampa, arba Lietuvos Aukščiausiojo

teismo praktika ginčijamu teisės klausimu nevienoda (įstatymas įpareigoja atsižvelgti ne

tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus, bet teismas taip pat yra

saistomas ir savo paties priimtų sprendimų) sudaro pagrindą peržiūrėti bylą kasacine

tvarka ir taip įgyvendinti kasacijos funkciją – užtikrinti visoje valstybėje vieningą teisė

taikymą ir aiškinimą.

21.4. Kasacinio skundo turinys

Kasacijos teisė įgyvendinam tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

paduodant kasacinį skundą. Kasacinio skundo turiniui ir formai taikomi bendrieji (LR

CPK 111 str.) ir specialieji (LR CPK 347 str.) procesinių dokumentų reikalavimai.

Specialieji kasacinio skundo turinio reikalavimai yra tokie:

1) kasaciniame skunde turi būti nurodytas sprendimas (nutartis), skundžiamas

kasacine tvarka. Nurodomas bylos Nr., skundžiamo sprendimo priėmimo data,

byloje dalyvaujantys asmenys ir pan. duomenys, identifikuojantys koks teismas,

kada ir kokioje byloje priėmė skundžiamą sprendimą;

2) nurodyta ginčijama suma, jei ginčas yra turtinis. Šis reikalavimas siejamas su tuo,

jog kasacija turtiniuose ginčuose, išskyrus tam tikras išimtis, yra ribojama, be to tai

būtina nustatant ar kasatorius teisingai sumokėjo žyminį mokestį.

311

3) išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina kasacijos pagrindo buvimą.

Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus, be to kasacija galima tik esant tam

tikriems įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Todėl kasatorius privalo kasaciniame

skunde nurodyti koks jo nuomone yra kasacijos pagrindas šioje byloje, kas

patvirtina egzistuojant vieną ar kitą, arba visus kasacijos pagrindus.

4) kasaciniame skunde privalo būti nurodytas kasatoriaus prašymas (dalykas).

Formuluojant kasacinio skundo dalyką, t.y. konkretų kasatoriaus prašymą

(panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir pan.), turi būti atsižvelgta į

kasacinio teismo teises.

Kartu su kasaciniu skundu turi būti pateikti jo priedai: skundžiami sprendimas ir

nutartis, įrodymai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo arba prašymas atidėti žyminio

mokesčio mokėjimą ar atleisti nuo jo, taip tokį prašymą pagrindžiantys įrodymai,

įrodymai, patvirtinantys kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus,

atstovavimo sutartis arba aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinančio

diplomo nuorašas, tam tikrais atvejais – procesinių dokumentų, taip pat ir kasacinio

skundo vertimas į užsienio kalbą. Pažymėtina, jog kasatorius turi teisę keisti ar papildyti

kasacinį skundą tik iki kasacinio skundo priėmimo. Kasacinį skundą surašo advokatas.

Juridinių asmenų kasacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai,

turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasacinį skundą gali surašyti ir pats

kasatorius tuo atveju, jeigu jis pats turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

21.5. Kasacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo

ar nutarties priėmimo dienos. Šis terminas nėra naikinamasis, todėl praleistas kasacinio

skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta

svarbiomis. Tokį kasatoriaus prašymą išsprendžia Atrankos kolegija. Atrankos kolegijai

nusprendus, jog kasatorius praleido kasacinio skundo padavimo terminą ne dėl svarbių

priežasčių, nutartimi praleistas terminas neatnaujinamas ir kasacinis skundas

nepriimamas. Tokia Atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (LR CPK

345 str. 3 d.). Pagal LR CPK 345 str. 2 d. pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo

negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo

sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šis vienerių metų terminas yra naikinamasis, todėl jam

praėjus prarandama galimybė kreiptis su kasaciniu skundu.

312

Kasacinis skundas, skirtingai nuo apeliacinio skundo, pateikiamas tiesiogiai

kasaciniam teismui.

21.6. Kasacinio skundo priėmimo tvarka, kasacinio skundo atsisakymas

Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Atrankos kolegija, kuri sudaroma iš

trijų teisėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko arba šio teismo civilinių bylų

skyriaus pirmininko nutartimi. Kolegija sudaroma vienam mėnesiui. Teisėjo

dalyvavimas Atrankos kolegijoje nėra kliūtis tam pačiam teisėjui nagrinėti tą pačią bylą

kasacine tvarka. Kasacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas rašytinio

proceso tvarka priimant nutartį. Kasacinis skundas laikomas priimtu, jeigu už jo

priėmimą balsavo bent vienas iš Atrankos kolegijos teisėjų. Sprendžiant kasacinio

skundo priėmimo klausimą yra tikrinama ar nepažeisti formalūs kasacinio skundo

reikalavimai ir ar yra kasacijos pagrindas. Atrankos kolegija atsisako priimti kasacinį

skundą, jeigu jis:

1) paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą ir neprašoma jo

atnaujinti;

2) kasacija negalima pagal įstatymą, t.y. skundžiamas sprendimas negali būti

kasacijos objektu;

3) nenustatoma nei vieno iš trijų kasacijos pagrindų;

4) kasacinis skundas surašytas netinkamai, neatitinka bendrųjų ir specialiųjų

reikalavimų;

5) kasacinis skundas nepasirašytas ar pasirašytas neįgalioto asmens, arba paduotas

neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą asmens;

6) paduotas pakartotinis kasacinis skundas;

7) nesumokėtas žyminis mokestis ir nėra prašymo atleisti ar atidėti mokėjimą arba

netenkinamas kasatoriaus prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio

mokėjimo arba jį atidėti. Tokiu atveju, kai netenkinamas kasatoriaus prašymas iš

dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti atrankos kolegija,

sprendžianti kasacinio skundo priėmimo klausimą, nustato terminą žyminiam

mokesčiui sumokėti. Neįvykdžius tokio nurodymo, kasacinį skundą atsisakoma

priimti.

Atrankos kolegijos nutartis galutinė ir neskundžiama. Ją sudaro įžanginė,

motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys. Nepriimtas kasacinis skundas yra grąžinamas

313

kasatoriui. Atsisakant priimti kasacinį skundą ta pačia nutartimi yra išsprendžiamas ir

žyminio mokesčio grąžinimo klausimas.

Kasatorius iki baigiamųjų kalbų pabaigos, o rašytinio proceso metu iki teismo

posėdžio pradžios, turi teisę atsisakyti paduoto kasacinio skundo. Vėliau atsiakyti

kasacinio skundo negalima. Priėmus kasacinio skundo atsisakymą, teismas nutartimi

kasacinį procesą nutraukia, išskyrus tuos atvejus, kai kasacinį skundą yra padavę ir kiti

dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas turi teisę nepriimti kasacinio skundo

atsisakymo, jei toks atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar

viešajai tvarkai.

21.7. Prisidėjimas prie kasacinio skundo, atsiliepimas į kasacinį skundą

Byloje dalyvaujantys asmenys, sutikdami su kasatoriaus nuomone ir interesais turi

teisę per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į nagrinėtinų bylų sąrašą, rašytiniu

pareiškimu prisidėti prie kasacinio skundo. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio

skundo, pateiktas praleidus nustatytą terminą, nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam

asmeniui. Prisidėjimu prie kasacinio skundo negali būti reiškiami savarankiški

reikalavimai ar sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai. Prisidėjimo prie

kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Atrankos kolegija. Pareiškimas dėl

prisidėjimo prie kasacinio skundo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (LR CPK 348

str. 2 d.). Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir jo priedai pateikiami tiek

nuorašų, kiek yra šalių ir trečiųjų asmenų. Priimtas prisidėjimo pareiškimas, kaip ir

kasacinis skundas, nebegali būti keičiamas.

Šalys privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę, pateikti atsiliepimą per

vieną mėnesį nuo įrašymo į nagrinėtinų bylų sąrašą. Vieno mėnesio terminas

atsiliepimui pateikti nėra naikinamasis, todėl jį praleidus galima prašyti tokį terminą

atnaujinti. Atsiliepimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir kasaciniam skundui.

Atsiliepime privalo būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, dėl kurių nesutinkama su

kasaciniu skundu. Atsiliepimas turi būti pasirašytas advokato, išskyrus tam tikras

išimtis. Paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą, priimto atsiliepimo nuorašai išsiunčiami

šalims ir tretiesiems asmenims.

21.8. Atstovavimas kasaciniame teisme

314

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju kasaciniame teisme šalis ir trečiuosius asmenis

gali atstovauti tik advokatai, išskyrus juridinius asmenis, kuriems gali atstovauti

juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir

fizinius asmenis, kuriems gali atstovauti artimieji giminaičiai arba sutuoktinis, turintis

tokį išsilavinimą.

21.9. Kasacinio skundo nagrinėjimas kasaciniame teisme: pasirengimas bylos

nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; bylos nagrinėjimo kasacinio

teismo posėdyje formos; kasacinio proceso dalyvių teisės teismo posėdžio metu

Atrankos kolegijai priėmus kasacinį skundą, jis chronologine tvarka įrašomas į

nagrinėtų bylų sąrašą. Ta pačia nutartimi išreikalaujama byla iš pirmosios instancijos

teismo. Apie priimto kasacinio skundo įrašymą į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme

kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą pranešama šalims, kurios privalo pateikti

atsiliepimą į kasacinį skundą. Kartu su pranešimu apie kasacinio skundo įrašymą šalims

ir tretiesiems asmenims išsiunčiamas kasacinio skundo nuorašas. Teisėjų kolegiją,

nagrinėsiančią bylą, kolegijos pirmininką ir pranešėją skiria bei posėdžio datą nustato

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas.

Pranešėjui perduodamas kasacinis skundas ir iš pirmosios instancijos teismo išreikalauta

byla. Pranešėjas ir kolegijos teisėjai atlieka bylos nagrinėjimui kasacine tvarka būtinus

pasirengimo veiksmus: susipažįsta su byla, kasaciniu skundu, gautais atsiliepimais,

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jei tai, reikalinga, išreikalauja iš teismų kitas

bylas, susijusias su nagrinėjama byla, jei kasatorius prašo sustabdyti teismo sprendimo

(nutarties) vykdymą, išsprendžia tokį prašymą ir pan. teisėjų kolegija pasirengimo bylai

metu taip pat gali nuspręsti, jog dėl teisės klausimo sudėtingumo bylą nagrinėti reikia

perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai.

Pagal LR CPK 356 str. 1 d. bendroji kasacinio proceso taisyklė – kasacinė

byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys informuojami

apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdį jie nekviečiami ir

teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant (LR CPK 352 str. 3 d.). Bylą nagrinėjat

rašytinio proceso tvarka, teismo posėdis susideda iš pranešimo apie bylą, kasacinį

skundą, atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir

nutarties (nutarimo) priėmimo. Kasacinė byla gali būti nagrinėjama ir žodinio proceso

tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, jog tai būtina. Tokiu atveju į teismo posėdį

315

kviečiami šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti

bylą. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pareikšti bylą nagrinėjantiems teisėjams

arba vienam iš jų nušalinimus ir prašymus. Jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso

tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys šias teises gali įgyvendinti raštu iki teismo

posėdžio pradžios, o žodinio proceso atveju – ir žodžiu iki bylos nagrinėjimo iš esmės

pradžios (LR CPK 355 str. 1 d.).

Žodinio proceso tvarka nagrinėjant kasacinę bylą teismo posėdis susideda iš

įžanginės dalies, kasacinės bylos nagrinėjimo iš esmės ir nutarties priėmimo bei

paskelbimo. Teismo posėdyje rašomas protokolas. Teismo posėdis prasideda nuo

kolegijos pirmininko supažindinimo su kolegijos sudėtimi, nurodoma kokia byla bus

nagrinėjama, patikrinama kas atvyko į teismo posėdį, nustatoma atvykusių asmenų

tapatybė, patikrinami atstovų įgaliojimai (įžanginė dalis). Kasaciniame procese šalims

gali atstovauti tik advokatai, išskyrus tuos atvejus, kai juridinį asmenį atstovauja

darbuotojas, arba fizinį asmenį atstovauja sutuoktinis ar artimasis giminaitis, turintys

aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu atvykę į teismo posėdį asmenys turi

prašymų ar pareiškimų, teismas išsprendžia juos nutartimi. Kasacinės bylos

nagrinėjimas pradedamas pranešėjo pranešimu apie bylą, kasacinį skundą, atsiliepimą į

kasacinį skundą. Po to išklausomi turintys teisę kalbėti asmenys. Pirmas kalba

kasatorius arba jo atstovas. Kitų asmenų kalbų tvarką nustato teismas. Kolegijos

pirmininkas gali nustatyti kalbų trukmę. Teismas įspėja asmenis, jeigu jų kalbų turinys

neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio. Kasatorius arba jo atstovas turi teisę

išdėstyti žodžiu kasacinio skundo motyvuotus pagrindus bei pareikšti samprotavimus

dėl gauto atsiliepimo į kasacinį skundą. Kita šalis, tretysis asmuo ar jų atstovai turi teisę

pareikšti savo argumentus dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą.

Teismas pasisakantiems asmenims turi teisę užduoti klausimų. Baigus kalbėti byloje

dalyvaujantiems asmenims, byloje kalbėję asmenys turi replikos teisę (trumpai kalbėti

antrą kartą, išreiškiant savo nesutikimą su prieš tai išsakytais kitų kalbėjusiųjų

argumentais). Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį

(nutarimą). Kasacinio teismo teisėjų kolegija bylą išsprendžia nutartimi, o Civilinių

bylų skyriaus plenarinė sesija - nutarimu.

21.10. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos, draudimas priimti kasatoriaus

atžvilgiu blogesnį sprendimą

316

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia kasacinis skundas.

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus

sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Skundžiamo sprendimo teisėtumas ir

pagrįstumas tikrinami atsižvelgiant ir į atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus

argumentus. Tačiau atsižvelgiant į kasacinio teismo funkciją, būtina nurodyti, jog

kasacinis teismas nėra saistomas nei kasacinio skundo, nei atsiliepimo į jį teisinių

argumentų. Kasacinis teismas savo nutartį gali motyvuoti ir šalių nenurodytais teisiniais

argumentais. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų

nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasacinis teismas turi teisę rinktis, remtis pirmosios

ar apeliacinės instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, jeigu jos skiriasi.

Bylos faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame procese apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami tik

teisės taikymo aspektu, kasacinis teismas negali nustatyti naujų faktų, iš naujo vertinti

žemesnės instancijos teismų nustatytų faktų ir byloje esančių bei naujų įrodymų.

Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis

interesas. Skirtingai nei apeliacijoje kasacinio skundo ribų peržengimas siejamas tik su

viešuoju interesu, o ne su bylos kategorija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

pripažįstama, jog viešasis interesas reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas tais

atvejais, kai siekiama užtikrinti teisingą materialinės teisės normų taikymą ir aiškinimą,

siekiant užtikrinti vienodą proceso teisės normų taikymą. Viešojo intereso tikslais bylos

nagrinėjimo ribos gali būti peržengtos ir siekiant užtikrinti pagrindines žmogaus teises

bei laisves, siekiant pašalinti sprendimo prieštaravimus gerai moralei ir imperatyvioms

įstatymo nuostatoms ir kt. atvejais.

Kasaciniame teisme, kaip ir apeliacijoje, galioja draudimas pabloginti

kasatoriaus padėtį. Kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio

sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik

viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo ar

nutarties panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos

teismui, taip pat kai sprendimas priimtas dėl viešojo intereso peržengus kasacinio

skundo ribas.

21.11. Bylos nagrinėjimas kasacine tvarka išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje; nutarties

317

(nutarimo) priėmimo ir paskelbimo kasaciniame teisme tvarka; kasacinio teismo

nutarties (nutarimo) turinys, teisinė galia ir reikšmė

Paprastai bylą kasaciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Tačiau tam

tikrais atvejais byla kasaciniame teisme gali būti nagrinėjama ir išplėstinėje septynių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijoje arba plenarinėje Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus sesijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

pirmininko, Civilinių bylų skyriaus pirmininko ar teisėjų kolegijos nutartimi byla

išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai perduodama, jeigu kasacinėje

byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Jei bylą išplėstinei

septynių teisėjų kolegijai perdavė trijų teisėjų kolegija, tai į išplėstinės kolegijos sudėtį

parastai įtraukiami teisėjai, pradėję nagrinėti bylą. Galimi įvairūs bylos perdavimo

nagrinėti plenarinei sesijai variantai. Byla gali būti perduota nagrinėti plenarinei sesijai

iš karto nusprendus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Civilinių bylų skyriaus

pirmininkui ar trijų teisėjų kolegijai arba byla iš pradžių gali būti perduota nagrinėti

išplėstinei kolegijai, o vėliau išplėstinė kolegija nusprendžia dėl teisės sudėtingumo

klausimo perduoti bylą nagrinėti plenarinei sesijai. Plenarinės sesijos posėdžiui

pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o jeigu jis nedalyvauja –

Civilinių bylų skyriaus primininkas. Plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame

dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai civilinių bylų skyriaus teisėjų. Bylą nagrinėjant

trijų ar išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje priimama nutartis, o plenarinėje sesijoje –

nutarimas. Nutarimas priimamas balsų dauguma, o balsams pasiskirsčius po lygiai

nutarimo priėmimą lemia posėdžio pirmininko balsas (LR CPK 358 str. 1 d.).

Teismo priimta nutartis (nutarimas) išdėstomi raštu ir pasirašoma visų teisėjų.

Nutarimą pasirašo plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas. Kasacinio

teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė

dalys. Žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžio salėje.

Teisėjų kolegija ar Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nutartimi gali atidėti teismo

nutarties (nutarimo) priėmimą ne ilgesniam kaip dvidešimties dienų laikotarpiui.

Dalyvaujantiems byloje asmenims žodinio proceso atveju teismo posėdžio metu yra

pranešama kada bus skelbiama priimta nutartis. Nutartį priėmusi teisėjų kolegija gali

pasiūlyti skelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo teismo leidžiamame biuletenyje.

Kasacinio teismo nutartis (nutarimas) yra galutinė ir neskundžiama. Nutartis įsiteisėja

318

nuo priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi

teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

21.12. Kasacinio teismo teisės; teismo sprendimo panaikinimas kasacine tvarka ir

bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę:

1) sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą. Tokia kasacinio teismo nutartis priimama

tais atvejais, kai kasacinis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, pripažįsta, kad

kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, arba pasitvirtino

dalinai, tačiau padaryti proceso ar materialiosios teisės pažeidimai yra neesminiai ir tai

nebuvo pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (nutartį). Kasacinis teismas

nekeičia teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinės dalies, tačiau gali pakeisti arba

nurodyti naujus motyvus.

2) sprendimą ar nutartį pakeisti. Tokia nutartis priimama tais atvejais, kai teismas

pripažįsta, jog skundžiamas sprendimas (nutartis) keistini iš dalies, pavyzdžiui,

padidinant ar sumažinant priteistą sumą ir pan.

3) panaikinti sprendimą ar nutartį ir palikti galioti vieną iš pirmiau priimtų byloje

sprendimų, nutarčių. Tokia nutartis priimama tais atvejais, kai konstatuojama, jog

pirmosios instancijos teismas teisės klausimus išsprendė teisingai, todėl jo sprendimas

gali būti paliktas galioti.

4) sprendimą ar nutartį panaikinti (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą. Tokia

teise kasacinis teismas gali pasinaudoti su sąlyga, kad apeliacinės instancijos teismas

yra padaręs tik teisės klaidą, kurią gali ištaisyti pats kasacinis teismas. Kasacinis teismas

tokiu atveju ištaiso apeliacinės instancijos teismo padarytą materialiosios teisės taikymo

ir aiškinimo klaidą arba tokią proceso teisės klaidą, kurios ištaisymui nebūtina grąžinti

bylos iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

5)sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti

apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai sprendimas ar nutartis visas ar iš

dalies panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos

teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo

pagrindai. Kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir

perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami

absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti LR CPK 329

319

straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos

teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti

pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju laikoma, jog proceso pirmosios

instancijos teisme apskritai nebuvo, todėl būtina jį pakartoti, priešingu atveju

dalyvaujantys byloje asmenys prarastų teisę į bylos nagrinėjimą vienoje iš instancijų.

6) sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą

palikti nenagrinėtą. Teismo sprendimas, nutartis kasacine tvarka panaikinami ir byla

nutraukiama arba pareiškimas paliekamas nenagrinėtas LR CPK 293 ir 296

straipsniuose, išskyrus 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktus, nurodytais pagrindais.

Naikindamas sprendimo ar nutarties dalį, kasacinis teismas nutartyje turi

nurodyti dėl likusios sprendimo ar nutarties dalies galiojimo. Kasacinis teismas,

išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs

kasacijos pagrindus. Sprendimas (nutartis) kasacine tvarka naikinami, kai nustatomi

esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai.

Kasacinis teismas pakeičia arba panaikina sprendimą, nutartį ir priima naują

sprendimą, jeigu nustato, kad buvo pažeistos tik materialinės teisės normos jas

netinkamai taikant arba išaiškinant. Tokią teisę kasacinis teismas taip pat turi ir tuo

atveju, kai yra nustatomas proceso teisės normų pažeidimas, kurį jis pats gali pašalinti.

Tokiais atvejais kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos

teismų nustatytų aplinkybių.

320

22. PROCESO ATNAUJINIMAS

22.1. Proceso atnaujinimo samprata, reikšmė ir pagrindai

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio

teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu

atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata

galią, pripažįstant, jog šalių ginčas galutinai yra išspręstas ir toks teismo sprendimas

šalims turi įstatymo galią. Skiriami procesiniai ir materialieji res judicata padariniai.

Vienas iš res judicata galią apibūdinančių procesinių aspektų yra tas, kad įsiteisėjęs

teismo sprendimas tampa nenuginčijamas. Tai reiškia, jog toks teismo sprendimas

nebegali būti peržiūrėtas apeliacine tvarka, o taip pat ir kasacine tvarka, nes šia tvarka

gali būti skundžiami tik apeliacine tvarka peržiūrėti teismo sprendimai (LR CPK 340

str. 1 d., 341 str. 1 d. 1 p.). Tokie ribojimai įstatyme įtvirtinti siekiant užtikrinti teismo

sprendimo, o kartu ir juo nustatytų, pakeistų ar nutrauktų teisinių santykių, stabilumą.

Tačiau siekis užtikrinti teismo sprendimo stabilumą negali būti supriešinamas su

reikalavimu, kad teismo sprendimas būtų teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Jei teismo

sprendimas, kaip galutinis teisingumo aktas, nebus teisėtas, tokioje byloje nebus

pasiektas ir teisingumo tikslas. Todėl išimtiniais atvejais tam, kad nebūtų palikti galioti

galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai, galima pasinaudoti ypatinga teismo

sprendimų peržiūrėjimo procesine forma – proceso atnaujinimo institutu. Proceso

atnaujinimas yra fakultatyvi civilinio proceso stadija, kurios tikslas – užtikrinti

teisėtumą civiliniame procese, t. y. kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir

nepagrįsti teismų sprendimai. Tačiau tai nereiškia, kad proceso atnaujinimo institutu

galima pasinaudoti visais atvejais, kai manoma, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra

galimai neteisėtas ir nepagrįstas. Procesas privalo būti atnaujintas tik esant pakankamam

pagrindui manyti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, sudarančios proceso

atnaujinimo pagrindą, įtakojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Dažniausiai proceso atnaujinimo institutu naudojamasi tais atvejais, kai suinteresuotas

asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų,

pasinaudodamas teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis –

apeliacija ir kasacija, arba asmuo apskritai neturi galimybės pasinaudoti šiomis

kontrolės formomis (pvz., neįtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą asmuo). Jei asmuo

dar gali pasinaudoti teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis,

321

negali būti taikomas proceso atnaujinimo institutas. Laiko prasme, proceso atnaujinimo

institutas gali būti inicijuojamas vėliau nei apeliacija ir kasacija.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad apeliacijos, kasacijos ir

proceso atnaujinimo tikslas (užtikrinti teisėtumą civiliniame procese) sutampa, tačiau

šie institutai skiriasi nagrinėjimo dalyku, subjektais ir kt. aspektais. Pagrindiniai ir

dažniausiai įvardijami minėtų institutų skirtumai yra šie:

1) apeliacijoje ir kasacijoje nagrinėjimo dalyką sudaro žemesnės instancijos

priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o kasacijos atveju tik

teisėtumo (teisės klausimų), patikrinimas. Taikant proceso atnaujinimo institutą

teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai nėra tikrinamas. Tokiu

atveju teisminio nagrinėjimą dalyką sudaro įstatyme nurodytų aplinkybių,

kurioms esant reikia bylą išnagrinėti pakartotinai, egzistavimo ar nebuvimo

nustatymas. Šios aplinkybės gali būti sukeltos pačių šalių, trečiųjų asmenų ar

teismo ir kitų asmenų veiksmais (melagingi šalies ar trečiojo asmens

paaiškinimai, nusikalstama teisėjų veika ir pan.) arba naujai paaiškėja esminės

bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo

metu. Tokioms aplinkybėms nepaaiškėjus, teismo sprendimo teisėtumo ir

pagrįstumo klausimas apskirtai nebūtų keliamas. Jei sprendžiant proceso

atnaujinimo klausimą nustatoma, jog tokių aplinkybių nėra, byla pakartotinai

nenagrinėjama. Nustačius tokias aplinkybes, procesas atnaujinamas ir byla

nagrinėjama pakartotinai. Išnagrinėjus bylą ankstesnis teismo sprendimas gali

būti panaikintas arba likti nepakeistas.

2) Proceso atnaujinimu siekiama ne patikrinti žemesnės instancijos veiksmus

(apeliacijos ir kasacijos atveju siekiama išsiaiškinti žemesnės instancijos teismo

padarytas fakto ar (ir) teisės klaidas, dėl kurių gali būti panaikintas teismo

sprendimas, bet, pirmiausia, patikrinti ar yra įstatyme nustatyti proceso

atnaujinimo pagrindai, o, antra, tokius pagrindus nustačius nuspręsti ar tie

pagrindai turėjo įtakos byloje priimtam teismo sprendimui ir tokios bylos

nagrinėjimo procesui.

3) Proceso atnaujinimo klausimą, išskyrus tam tikras išimtis (LR CPK 366 str. 1 d.

1 p. pagrindu proceso atnaujinimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiais

Teismas, o LR CPK 366 str. 1 d. 8 p. pagrindu tas teismas, kurio neteisėtos

sudėties teismas išnagrinėjo bylą), nagrinėja pirmosios instancijos teismas.

322

4) Proceso atnaujinimo institutu galima pasinaudoti tik tada, kai jau išnaudotos

galimybės pasinaudoti šiomis kontrolės formomis arba jomis negalima

pasinaudoti (pvz., tais atvejais, kai asmeniui nesuteikta apeliacijos ar kasacijos

teisė).

5) Skiriasi apeliacijos, kasacijos ir proceso atnaujinimo pagrindai, juos inicijuoti

galinčių subjektų ratas, bylas nagrinėjantys teismai ir teismų teisės. Apeliacinį ir

kasacinį skundus gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (LR CPK 305, 342

str.). Proceso atnaujinimo institutas be jau minėtų dalyvaujančių byloje asmenų,

gali būti inicijuotas ir specifinių subjektų, t. y. neįtrauktų į bylos nagrinėjimą

asmenų, dėl kurių teisių ir pareigų sprendimu nusprendė teismas. Prašymus dėl

proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, gali paduoti Lietuvos

Respublikos generalinis prokuroras. Prokuroras proceso atnaujinimo stadijoje

gali dalyvauti dviem formomis: pirma, LR CPK 365 str. 1 dalyje nustatyta

tvarka, kai prašymą atnaujinti procesą pateikia prokuroras, esantis šalimi (LR

CPK 49 str., LR Prokuratūros įstatymo 19 str.), ir antra, LR CPK 365 str. 2 d.

nustatyta tvarka. Jei prokuroras yra šalimi, jis proceso atnaujinimo stadijoje

naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir proceso šalys. Specifines teises

taikant proceso atnaujinimo institutą turi tik Lietuvos Respublikos generalinis

prokuroras (išskirtinė teisė teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo tik dėl viešojo

intereso apsaugos). Šią išimtinę teisę Generalinis prokuroras gali įgyvendinti

esant dviem sąlygoms: 1) esant LR CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytiems

proceso atnaujinimo pagrindams; 2) siekiant apginti viešąjį interesą.

Procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams.

Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą privalo įrodyti besikreipiantis su atitinkamu

prašymu asmuo. LR CPK 366 straipsnyje nustatytas baigtinis proceso atnaujinimo

pagrindų sąrašas:

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos

teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos

papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Europos

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra vertinama kaip

minimalus žmogaus teisių apsaugos standartas. Konvencija kiekviena žmogui

yra garantuojamos jo teisės bei laisvės, apibrėžtos Konvencijos I skyriuje.

Lietuva, ratifikuodama šią konvenciją, įsipareigojo užtikrinti Konvencijos

323

nuostatų laikymąsi. Pagal Konvencijos 46 straipsnį, ją ratifikavusios šalys, taip

pat ir Lietuva, besąlygiškai pripažįsta Europos Žmogaus teisių teismo

jurisdikciją visose bylose, susijusiose su Konvencijos aiškinimu bei taikymu.

Lietuva, prisiimdama įsipareigojimus dėl Konvencijos nuostatų laikymosi, kartu

įsipareigojo (46 str. ) ir vykdyti galutinius Europos Žmogaus teisių teismo

sprendimus bylose, kurios šalys jos yra. Tokais teismo sprendimais gali būti

priteisiamas ne tik teisingas atlyginimas, bet ir konstatuoti civiliniame procese

padaryti teisės pažeidimai, kurie gali būti ištaisyti. Tam galima pasinaudoti

proceso atnaujinimo institutu. Šis bylos atnaujinimo pagrindas gali būti taikomas

tik tuo atveju, jeigu atnaujinus procesą Lietuvos Respublikos teismo padarytas

konvencijos pažeidimas gali būti pašalintas iš naujo išnagrinėjus bylą. Kitais

atvejais (pvz., proceso trukmė, teismo sprendimo nevykdymas ir kt.) proceso

atnaujinimo institutas nebus taikomas.

2) Naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti

žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šis pagrindas reiškia, kad: 1)

aplinkybės turi būti esminės, t. y. tokios, kurios gali lemti kitokio teismo

sprendimo priėmimą; 2) pareiškėjo nurodomos esminės aplinkybės buvo bylos

nagrinėjimo metu; 3) bylos nagrinėjimo metu apie esmines aplinkybes

pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. 4) pareiškėjui šios aplinkybės tapo

žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Visos šios įstatymo nustatytos

sąlygos turi būti kartu, – jeigu nėra kurios nors jų, proceso atnaujinimas

negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad LR CPK 366

straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda

naujų įrodymų, atitinkančių tokius kriterijus: šie įrodymai buvo bylos

nagrinėjimo metu, bet jie tuo metu nebuvo žinomi teismui bei pareiškėjui, o tapo

žinomi jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir turi esminės reikšmės bylai, t. y.

priimant sprendimą, būtų turėję jam įtakos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 27 d. nutartis, priimta

Stanislovas Sakavičius v. Jurgis Jančiauskas byloje, bylos Nr. 3K-3-691/99 ir

kt.). Naujai pateikti įrodymai yra pagrindas atnaujinti procesą tik tuo atveju, kai

jie patvirtina buvus aplinkybes, atitinkančias naujai paaiškėjusių aplinkybių

požymius. Naujai paaiškėję faktai (aplinkybės) ar įrodymai turi turėti esminę

reikšmę bylai, t. y. jie turi būti teisiškai svarbūs jau išnagrinėtos bylos baigčiai,

teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo

324

pagrįstumui. Naujai paaiškėjusios, t. y. tos, į kurias teismas negalėjo atsižvelgti

nagrinėdamas bylą, aplinkybės nulemia teismo sprendimo ydingumą pasikeitus

faktiniam materialinių teisės normų taikymo pagrindui. Naujai paaiškėjusias

aplinkybes būtina skirti nuo naujų aplinkybių, kurios neegzistavo bylos

nagrinėjimo metu, o atsirado po teismo sprendimo priėmimo. Naujai

paaiškėjusiomis aplinkybėmis negalima laikyti ir pasikeitusių aplinkybių, t.y.

tokių, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu, bet po teismo sprendimo

priėmimo pasikeitė. Tokios aplinkybės gali būti pagrindas pareikšti naują

ieškinį, bet ne atnaujinti procesą.

Teismų praktikoje taip pat konstatuota, jog teisinių normų aiškinimai, nors ir

pasikeitę ar gauti jau įsiteisėjus teismo sprendimui, nevertinami kaip naujai

paaiškėjusios aplinkybės. Teisės normų, kuriomis grindžiamas teismo sprendimas,

pasikeitimas po teismo sprendimo priėmimo nelaikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe.

Išimtis taikoma tik tada, jei naujai priimtame įstatyme nustatytas grįžtamasis jo

galiojimas.

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo

asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto

išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų

suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas teismo

sprendimas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik esant abiems jo

taikymo sąlygoms. Pirmoji sąlyga - visas šiame punkte nurodytas nusikalstamas

veikas gali patvirtinti tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuris privalo būti

pridėtas prie prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Antroji būtina šio

proceso atnaujinimo pagrindo taikymo sąlyga – šios nusikalstamos veikos turi

turėti esminę reikšmę bylai, t.y. joms paaiškėjus nagrinėjant bylą, galėjo būti

priimtas kitoks teismo sprendimas.

4) Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstomos dalyvaujančių

byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą. Šis

proceso atnaujinimo pagrindas taip pat taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1)

nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos turi būti

nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; 2) šios nusikalstamos veikos

padarytos konkrečioje civilinėje byloje, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą.

Nusikaltimai, nors ir padaryti dalyvaujančių byloje asmenų arba teisėjų, tačiau

nesusiję su išnagrinėta bylą, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

325

5) Panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis

arba kitoks valstybės ar savivaldybės institucijų individualaus pobūdžio aktas,

kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Pagal

LR CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų

įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje,

kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas

sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, o pagal to

paties straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų

pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje

(prejudiciniai faktai). Pagal LR CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai

ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių

perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo

pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius

santykius. Todėl išnykus tokių teismų sprendimų, nuosprendžių, kurie buvo

pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti, res judicata ir

prejudicinei galiai, yra pagrindas tokioje byloje atnaujinti procesą. Šiuo pagrindu

procesas atnaujinamas ne tik tais atvejais, kai panaikinamas teismo sprendimas

ar nuosprendis, bet ir tais atvejais, kai panaikinamas valstybės ar savivaldybės

institucijų individualaus pobūdžio aktas, buvęs pagrindu tokiam teismo

sprendimui priimti. Šie valstybės ar savivaldybės institucijų aktai gali būti

panaikinti ne tik teismine tvarka, bet ir pačių jį priėmusių institucijų iniciatyva,

kai tokią teisę panaikinti savo pačios priimtą aktą numato įstatymai. Ar

panaikintasis teismo sprendimas, valstybės ar savivaldybės institucijų priimtas

aktas iš tiesų buvo pagrindas tam teismo sprendimui priimti nusprendžiama

nagrinėjant prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo klausimą. Pažymėtina, jog šis

pagrindas negali būti taikomas, jei yra panaikinamas norminio pobūdžio

valstybės ar savivaldybės institucijų teisės aktas. CPK 366 straipsnyje nustatytos

teisės normos nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl įstatymo pakeitimo,

panaikinimo ar jo normų pripažinimo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

6) Jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama

atstovo pagal įstatymą. Šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymui būtinos abi

sąlygos: 1) šalis proceso metu buvo neveiksni; 2) ji nebuvo atstovaujama pagal

įstatymą. Neveiksniais laikomi nepilnamečiai 14 metų amžiaus (LR CK 2.7 str.),

326

tai pat fiziniai asmenys pripažinti neveiksniais teismo tvarka (LR CK 2.10 str.).

Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais,

teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų atstovai pagal įstatymą –

atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai. Jeigu proceso metu neveiksni šalis buvo

atstovaujama kuratoriaus, šis proceso atnaujinimo pagrindas nebus taikomas, nes

pagal LR CPK 39 straipsnį kuratorius veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Prie

prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pridėti įrodymai,

patvirtinantys proceso šalies neveiksnumą (nepilnamečio gimimo liudijimas,

pasas, teismo sprendimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu bei atstovavimo

pagal įstatymą patvirtinančius dokumentus. Šio proceso atnaujinimo pagrindo

taikymas ribojamas LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybe.

Procesas šiuo pagrindu neatnaujinamas, jeigu šiuo pagrindu prašymą padavęs

asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

7) Jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų

teisių ir pareigų. Tai vienas iš klasikinių proceso atnaujinimo pagrindų,

suteikiantis galimybę procese nedalyvavusiems asmenims apginti pažeistas savo

teises ar įstatymo saugomus interesus. Ar byloje priimtas teismo sprendimas

turėjo įtakos neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisėms ir pareigoms

nustatoma atsižvelgiant ginčijamų teisinių santykių turinį. LR CPK 366

straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju,

jeigu asmuo, kuris prašo atnaujinti procesą, turėjo tam tikrų teisių į ginčo

objektą. Kai toks asmuo neįtraukiamas į bylą, akivaizdu, kad teismas,

išspręsdamas bylą, savo sprendimu nusprendžia ir dėl neįtraukto į bylą asmens

teisių bei pareigų į ginčo objektą. Jeigu į bylą neįtrauktas asmuo neturėjo jokių

teisių į ginčo objektą, tai byloje priimtas teismo sprendimas objektyviai negali

turėti įtakos jo teisėms, todėl pagrindo procesui atnaujinti nėra.

8) Jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Šiuo pagrindu procesas gali

būti atnaujinamas tais atvejais, kai nustatomi teismo sudėties teisėtumo

pažeidimai, taip pat teisėjo nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai (LR CPK 65-66

str.) ar draudimo teisėjui dalyvauti pakartotinai nagrinėjant bylas pažeidimai

(LR CPK 71 str.). teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, todėl asmuo turi

įrodyti, jog egzistuoja teisėjo nušalinimo pagrindai arba yra aplinkybių, kurios

kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Tokios abejonės turi būti ne tik

deklaruojamos, bet nurodomi konkretūs faktai dėl teisėjo šališkumo. Šio proceso

327

atnaujinimo pagrindo taikymas ribojamas LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje

nurodyta aplinkybe. Procesas šiuo pagrindu neatnaujinamas, jeigu šiuo pagrindu

prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

9) Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški

teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas

apeliacine tvarka. Aiški teisės normos taikymo klaida yra vertinamoji sąvoka.

Ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos

taikymo klaida yra aiški ir, ar tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sprendžia

prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas. Pagrindas atnaujinti procesą

gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikant tiek

proceso, tiek materialiosios teisės normas. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir

esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Ji gali būti

suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią

reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas.

Šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu

įsiteisėjęs sprendimas (nutartis) pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus

interesus, gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą šiuo pagrindu tik,

jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis), dėl kurio prašoma

atnaujinti procesą, nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Generalinis prokuroras

(LR CPK 365 str. 2 d.), siekdamas apginti viešąjį interesą, gali šiuo pagrindu

prašyti atnaujinti procesą be jokių išimčių: ne tik kai toks sprendimas (nutartis)

nėra peržiūrėtas, bet ir kai jis yra peržiūrėtas apeliacine tvarka. Tačiau ir

Generalinis prokuroras neturi teisės prašyti atnaujinti procesą, jeigu byla

išnagrinėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

pripažįstama, jog priežastys, dėl kurių teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas

apeliacine tvarka, neturi teisinės reikšmės. LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 9

punktui taikyti svarbus pats teismo sprendimo neperžiūrėjimo apeliacinės

instancijos teisme faktas.

Pagal LR CPK 372 straipsnio 1 dalį prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo

sprendimo ar nutarties vykdymo. Tačiau dažnai prašant atnaujinti procesą konkrečioje

civilinėje byloje teismo sprendimas (nutartis) gali būti pradėti vykdyti arba toks

vykdymas gali prasidėti ateityje, todėl tokioje byloje atnaujinus procesą, teismo

sprendimas (nutartis) gali būti pakeisti arba priimtas sprendimas (nutartis). O tai gali

sukelti neigiamų pasekmių. Todėl LR CPK 372 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo,

328

nagrinėjančio prašymą atnaujintą procesą, teisė sustabdyti sprendimo ar nutarties

vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas norėdamas

sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) vykdymą teismui turi pateikti

motyvuotą prašymą, pateikti įrodymus, pagrindžiančius būtinybę sustabdyti sprendimo

vykdymą. Sprendžiant klausimą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo teismas turėtų

užtikrinti pareiškėjo ir asmenų, kurių interesai bus paliesti sprendimo vykdymo

sustabdymu proporcionalumą, ir stabdyti sprendimo vykdymą tik tais atvejais, kai

pareiškėjo įstatymo saugomiems interesams, jo teisėms ir pareigoms kyla realus

pavojus. Teismas savo iniciatyva sustabdyti teismo (sprendimo) nutarties vykdymą gali

tik nedispozityviose bylose. Nutartis dėl sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymo

neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog kiekvienas teisės

institutas, taip pat ir proceso atnaujinimo, turi būti naudojamas pagal jo tikslinę paskirtį.

Atnaujinti procesą galima ir reikia, jeigu yra nustatomas proceso atnaujinimo pagrindas.

Tas faktas, kad įstatymų leidėjas nustato išsamų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą ir

terminus, leidžia teigti, kad šį institutą įstatymų leidėjas vertina kaip ekstraordinarų

būdą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Dėl to procesą galima atnaujinti tik

nustačius bent vieną iš CPK 366 straipsnyje numatytų pagrindų. Be to, šis institutas

privalo būti naudojamas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą,

koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti

naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų

vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo

institutu nepiktnaudžiauti.

Panašūs proceso atnaujinimo pagrindai, kaip ir numatytieji LR CPK, numatyti ir

kitų valstybių civilinio proceso kodeksuose. Pagal Vokietijos ZPO §578 (1) procesas

byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu gali būti atnaujintas

pareiškiant ieškinį dėl negaliojimo (Nichtigkeitsklage) ar dėl restitucijos

(Restitutionsklage). Šie ieškiniai skiriasi ir pagal jų pareiškimo pagrindus. Ieškinys dėl

negaliojimo gali būti pareikštas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas arba

priimant sprendimą dalyvavo teisėjas, kuris pagal įstatymą negalėjo vykdyti teisėjo

funkcijų ir kt. ZPO §579 nurodytais pagrindais. Ieškinys dėl restitucijos gali būti

pareikštas, jeigu priešinga šalis, prisiekusi davė paaiškinimus, kurias pagrįstas teismo

sprendimas tyčia ar neatsargiai sulaužė priesaiką, arba dokumentas, kuriuo pagrįstas

teismo sprendimas, yra sufalsifikuotas ar suklastotas ir kitais §580 nurodytais

329

pagrindais. Jei abu ieškiniai paduodami tos pačios šalies arba skirtingų šalių, tai ieškinio

dėl restitucijos nagrinėjimas ir sprendimas atidedami iki sprendimo, kuriuo išspręstas

ieškinys dėl negaliojimo, įsiteisėjimo. Tam tikra specifika proceso atnaujinimo institutas

pasižymi Rusijoje. Pagal Rusijos Federacijos CPK 392-397 straipsnius įsiteisėjęs teismo

sprendimas gali būti peržiūrėtas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Naujai

paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą,

pripažįstamos aplinkybės, egzistavusios bylos nagrinėjimo metu ir turinčios esminę

reikšmę bylos išsprendimui. Jomis laikomos ne tik naujai paaiškėjusios aplinkybės,

turinčios esminę reikšmę, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui,

bet ir melagingi liudytojo parodymai, melaginga eksperto išvada ir kt.

Atkreiptinas dėmesys, jog procesą civilinėje byloje galima atnaujinti ne visais

atvejais. Pagal LR CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas

dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančiai ar santuokos

nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują

santuoką arba įregistravo partnerystę. Toks ribojimas įstatyme nustatytas siekiant

užtikrinti LR CK 3.3. straipsnio 1 dalyje nustatytą monogamijos šeimos teisiniuose

santykiuose principą ir išvengti poligamijos (sutuoktinių ir partnerių daugeto), taip pat

siekiant išvengti neigiamų padarinių su procesu nesusijusiems asmenims – naujam

sutuoktiniui (partneriui), vaikams.

22.2. Prašymų dėl proceso atnaujinimo turinys, jų pateikimo terminai ir tvarka

Prašymui atnaujinti procesą keliami bendrieji (LR CPK 110, 111, 135, 142 str.)

ir specialieji (LR CPK 369 str.) reikalavimai. Be bendrųjų procesiniams dokumentams

ir ieškiniui keliamų reikalavimų, prašyme atnaujinti procesą turi būti nurodyta:

1) sprendimą, nutartį priėmusio teismo pavadinimas. Taip siekiama nustatyti

civilinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pareiškėjas įgyvendindamas šį

įstatymo reikalavimą privalo nurodyti teismą, priėmusį sprendimą (nutartį),

tokio sprendimo (nutarties) priėmimo datą ir bylą, kurioje procesą prašomą

atnaujinti. Gali būti nurodomas bylos numeris arba proceso šalys ir ginčo

dalykas. Jei byla buvo išnagrinėta ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir

apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, minėti duomenys pateikiami ir

apie apeliacinės instancijos teismo bei kasacinio teismo priimtas nutartis.

330

2) proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjas negali apsiriboti tik nuoroda į LR

CPK 366 straipsnio 1 d. 1-9 punktus, bet turi pateikti argumentus, nurodyti

aplinkybes, įrodymus, sudarančius galimybę kvalifikuoti juos kaip proceso

atnaujinimo pagrindą. Jei pareiškėjas įvardija argumentus, aplinkybes ir pateikia

įrodymus, tačiau nenurodo konkretaus LR CPK įtvirtinto proceso atnaujinimo

pagrindo, teismas neturi teisės atsisakyti priimti tokio pareiškimo. Teisiškai

kvalifikuoti pareiškėjo nurodytus faktus kaip proceso atnaujinimo pagrindus yra

teismo prerogatyva. Teismų praktikoje pripažįstama, jog vien formalūs

procesinio dokumento trūkumai, kiek jie susiję su neteisingu procesinio

dokumento pavadinimo nurodymu, nedaro esminės įtakos tokio dokumento

galiojimui.

3) proceso atnaujinimo motyvai. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą turi

nurodyti ir motyvus, t.y. tikslu, kurių pareiškėjas siekia paduodamas teismui tokį

prašymą.

4) aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymo padavimo terminų skaičiavimas (LR

CPK 368 str.). Prašyme gali būti nurodyta konkreti data, kad pareiškėjas

sužinojo faktus, sudarančius pagrindą procesui atnaujinti ir pridėti tai

patvirtinančius įrodymus. Jeigu prašymo padavimo terminas yra praleistas,

tačiau prie prašymo yra pridėtas parašymas dėl praleisto procesinio termino

atnaujinimo, šis reikalavimas nebus pažeistas. Ar prašymas atnaujinti procesą

paduotas nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, teismas sprendžia antrajame

prašymo nagrinėjimo etape.

5) prašymą pareiškusio asmens prašymas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą

turi suformuluoti savo prašymą, kaip, jo nuomone, teismas turėtų išspręsti

prašymą dėl proceso atnaujinimo ir iš naujo peržiūrėti bylą. Tai turėtų būti

formuluojama atsižvelgiant į LR CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytas teismo

teises, išnagrinėjus bylą.

Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridėti įrodymai, pagrindžiantys esant

proceso atnaujinimo pagrindą. Pvz., šalies neveiksnumą patvirtinančius dokumentus,

valstybės ar savivaldybės institucijos akto panaikinimą patvirtinančius dokumentus ir

kt. Taip pat prie tokio prašymo būtini ir kiti priedai: prašymo atnaujinti procesą nuorašai

priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims, jei tai būtina, tokio prašymo vertimas į anglų

ar kitą jiems suprantamą kalbą (LR CPK 804 str. 2 d.) ir kiti reikalingi priedai

331

(rašytiniai įrodymai ar jų nuorašai, žyminio mokesčio kvitas ir pan.). Prašymas

atnaujinti procesą apmokestinamas 100 Lt žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 5 d.).

Prašymo atnaujinti procesą pateikimas ribojamas įstatyme nustatytais

terminais. Pagal LR CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti

pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba

turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Manome, jog šis

terminas yra pakankamas, kad asmuo turėtų galimybę pasinaudoti šia išimtine

įsitesėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procedūra: surinktų reikiamus įrodymus,

kreiptųsi dėl teisinės pagalbos suteikimo, surašytų atitinkamą prašymą ir pan. Vokietijos

ZPO §586 (1) nustatytas vieno mėnesio terminas ieškiniams dėl negaliojimo ir

restitucijos pateikti. Termino prašymui atnaujinti procesą eiga prasideda rytojaus dieną

nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriasi

apibrėžta termino pradžia (LR CPK 73 str. 3 d.). Prašymas atnaujinti procesą taikomas

ir procesinių terminų atnaujinimo institutas, todėl praleidus minėtą trijų mėnesių

prašymo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti teismo

atnaujinamas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie

pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo

būtinumą. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstama

liga, teismo pareigos išsiųsti sprendimo (nutarties) nuorašą byloje asmeniui

nevykdymas, stichinės nelaimės, laikinas išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos

ir kt. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso

tvarka. Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo

klausimas, turi būti motyvuota. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl

praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis

veiksmas (paduodamas prašymas atnaujinti procesą), kuriam atlikti praleistas terminas.

Toks asmens prašymas atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą negali būti

pateikiamas, jeigu nuo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri

metai (LR CPK 368 str. 2 d.). Šis terminas yra naikinamasis, todėl jam suėjus išnyksta

asmens teisė pateikti prašymą atnaujinti procesą. Toks naikinamasis penkerių metų

terminas netaikomas tais atvejais, kai kreipiamasi su prašymu atnaujinti procesą LR

CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (Europos žmogaus teisių teismui

pripažinus, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių

332

laisvių apsaugos konvencija ar jos protokolai). Pagal Vokietijos ZPO §586 (2) taip pat

taikomas naikinamasis penkerių metų terminas.

Prašymo atnaujinti procesą pateikimo tvarka, skiriasi priklausomai nuo to, kokiu

proceso atnaujinimo pagrindu yra grindžiamas pareiškėjo prašymas. Prašymas,

grindžiamas LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pateikiamas

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Jeigu prašymas grindžiamas LR CPK 366 straipsnio

1 dalies 8 punktu (neteisėta teismo sudėtis), jis pateikiamas tam teismui, kurio

neteisėtos sudėties teismas išnagrinėjo bylą: pirmosios ar apeliacinės instancijos arba

kasaciniam teismui. Jei prašymas pagrįstas kitais pagrindais, jis pažudomas bylą

nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Prašymas atnaujinti procesą pateikiamas

tiesiogiai tam teismui, kurio kompetencijai yra priskirta nagrinėti tokius prašymus.

Prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas toje pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma

procesą atnaujinti.

22.3. Prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas

Prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimą sudaro keli etapai:

Prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimo sprendimas (rašytinis procesas,

kurio metu patikrinamas prašymo atitikimas formaliems reikalavimams:

prašymo turinio atitikimas procesinių dokumentų turinio ir formos

reikalavimams, žyminio mokesčio sumokėjimas, ar prašymas paduotas

kompetentingam teismui, ar prašymas paduotas civilinį procesinį veiksnumą ir

teisnumą turinčio asmens, ar prašymą padavė įgaliotas asmuo). Nustačius

formalius trūkumus, gali būti taikomas trūkumų pašalinimo institutas, išskyrus

proceso atnaujinimą kasaciniame teisme. Prašymo priėmimo klausimas

išsprendžiamas nutartimi. Pagal LR CPK 370 straipsnį prašymo priėmimas

nereiškia proceso atnaujinimo. Proceso atnaujinimo klausimas sprendžiamas

teismo posėdyje, t. y. būtent teismo posėdyje nusprendžiama, atnaujinti procesą

ar ne. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria prašymą atnaujinti procesą

atsisakyta priimti, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (LR CPK 370 str. 1

d.), o tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis - kasacine tvarka. Priėmęs

prašymą atnaujinti procesą, teismas išsiunčia prašymo nuorašus šalims ir

tretiesiems asmenims ir paskira prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo teismo

posėdyje datą.

333

Prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas. Prašymas nagrinėjamas žodinio

proceso tvarka, tikrinamas prašymo pagrįstumas: ar yra proceso atnaujinimo

pagrindai, ar nepraleistas prašymo padavimo terminas, taip pat ar nėra LR CPK

366 str. 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių. Šis etapas užbaigiamas prašymą

nagrinėjusiam teismui priimant vieną iš šių nutarčių: atnaujina procesą ir

paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą

atnaujinti atsisako. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, gali

būti paduotas atskirais skundas, išskyrus atvejus, kai atnaujinti atsisako

apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas. Jei procesą atnaujinti atsisakė

apeliacinės instancijos teismas, tokią nutartį galima apskųsti kasacine tvarka.

Kasacinio teismo nutartis atsisakyti atnaujinti procesą yra galutinė ir

neskundžiama. Apeliacinio ar kasacinio peržiūrėjimo objektu gali būti tik

galimybę proceso atnaujinimui užkertanti teismo nutartis. Dėl teismo nutarties,

kuria procesas byloje atnaujintas, nėra procesinės galimybės paduoti kasacinį

skundą, nes tokios teismo nutarties priėmimas galimybės tolesnei bylos eigai

neužkerta (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylos nagrinėjimas atnaujintame procese. Atnaujintas bylos nagrinėjimas

vyksta pagal LR CPK nustatytas bendrąsias bylos nagrinėjimo taisykles,

neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Jeigu teismo

posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas

pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų

sutikimu teismas pradeda nagrinėti bylą iš esmės. Atnaujinus procesą, proceso

atnaujinimo baigiamajame etape iš esmės tikrinamas įsiteisėjusių teismo

sprendimų (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas, atsižvelgiant į visas reikšmingas

bylos aplinkybes analizuojamas pareiškėjo nurodytas pagrindas procesui

atnaujinti.

Pažymėtina, jog teisėjui, dėl kurio sprendimo ar nutarties yra atnaujintas

procesas, draudžiama nagrinėti prašymą atnaujinti procesą ir bylą, kurioje atnaujintas

procesas. Šis draudimas taikomas tiek primosimo ir apeliacinės instancijos teismo, tiek

kasacinio teismo teisėjams, išskyrus atvejį, kai byla, kurioje atnaujintas procesas,

išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos.

22.4. Teismo, nagrinėjančio prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisės

334

Išnagrinėjęs bylą atnaujintame procese teismas turi teisę priimti vieną iš

šių procesinių sprendimų (LR CPK 371 str. 1 d.):

1) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo

atmesti;

2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti;

3) panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį).

Pirmuoju atveju priimama teismo nutartis, o 2-3 punktuose nurodytais

atvejais teismo sprendimas (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) ar nutartis arba

nutarimas (kasaciniame teisme). Teismo priimamų nutarčių ar sprendimų turiniui

taikomi bendrieji turinio reikalavimai. Atnaujintame procese priimti pirmosios ir

apeliacinės instancijos teismo sprendimai (nutartys) skundžiami bendrąja LR CPK

nustatyta tvarka. Kasacinio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas. Pakartotiniu

nelaikomas parašymas, pagrįstas kitu proceso atnaujinimo pagrindu, kurio teismas

nenagrinėjo.

Panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti

arba pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai,

ką jos yra gavusios vykdydamos sprendimą (atgręžtinis vykdymas). Jei šis klausimas

nebuvo išnagrinėtas atnaujintame procese, sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas

gali būti išspręstas LR CPK 760-762 str. nustatyta tvarka. Pagal LR CPK 762 straipsnio

3 dalį sprendimo įvykdymo atgręžimas negalimas bylose dėl išlaikymo periodinėmis

išmokomis išieškojimo, išskyrus atvejus, kada panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas

ieškovo pateiktais melagingais duomenimis ar suklastotais dokumentais.

335

23. ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI

23.1. Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai

Lietuvos Respublikos Konstitucija šeimą laiko itin svarbiu socialiniu institutu,

sudarančiu visuomenės ir valstybės pagrindą, bei įpareigoja valstybę šeimą globoti ir

saugoti, todėl ginant šeimos narių teises ir teisėtus interesus kartu ginamas ir viešasis

interesas. Sustiprėjęs viešasis interesas, egzistuojantis šeimos teisinių santykių

reguliavimo srityje, be abejo, negali likti nuošalyje ir nagrinėjant iš šių teisinių santykių

kylančius ginčus bei pasireiškia padidėjusiu visos visuomenės suinteresuotumu šeimos

bylų baigtimi. Tai lemia nagrinėjimo ypatumus – įstatymų leidėjas šių bylų procesui

daro reikšmingas kai kurių pagrindinių civilinio proceso principų išimtis. Atsižvelgiant į

šeimos santykių ypatumus, LR CPK įpareigoja teismą siekti, kad šeimos bylos būtų

išspręstos taikiai, nepažeidžiant įstatymų ir šeimos narių teisių. LR CK imperatyviai

nustato, kad teismas turi imtis priemonių sutaikyti sutuoktinius ar kitus šeimos narius

(LR CK 3.4, 3.64, 3.75 str.). LR CPK bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių,

nagrinėjimas reglamentuojamas atsižvelgiant į LR CK trečiosios knygos nuostatas,

kadangi LR CK įtvirtinta nemažai su šeimos bylomis susijusių nuostatų. LR CPK

nustato, kad šeimos bylos nagrinėjamos pagal LR CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias

nurodo kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (LR CPK 1 str. 1 d.). Jeigu yra LR CPK ir

kitų įstatymų, reguliuojančių šeimos teisinius santykius, prieštaravimų, teismas

vadovaujasi LR CPK normomis, išskyrus atvejus, kai LR CPK pirmumą teikia kitiems

įstatymams (LR CPK 1 str. 2 d.). Šeimos bylas teismai nagrinėja pagal bendrąsias

ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nurodytomis LR CPK XIX skyriuje, išskyrus

atvejus, kai šeimos byla nagrinėjama ypatingąja teisena (LR CPK 375 str. 1 d.).

Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, taip pat vadovaujasi LR CK nustatytomis proceso

teisės normomis (LR CPK 375 str. 2 d.).

LR CPK XIX skyriuje atskirai reglamentuojamos keturių rūšių šeimos bylos:

1) santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo

skyrium (separacijos) bylos;

2) tėvystės (motinystės) nustatymo bylos;

3) tėvystės (motinystės) nuginčijimo bylos;

4) tėvų valdžios ribojimo bylos.

Šis šeimos bylų sąrašas nėra baigtinis. Tai gali būti išlaikymo priteisimo,

išlaikymo pakeitimo dydžio ir formos pakeitimo bei jo nutraukimo (LR CK 3.194 str.),

336

vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia (LR CK 3.106 str.), turto padalijimo

nenutraukus santuokos (LR CK 3.124 str.), vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

tėvams gyvenant skyrium (LR CK 3.169, 3.174 str.), bendravimo su vaiku ir

dalyvavimo jį auklėjant (LR CK 3.175 str.), vaiko bendravimo su artimaisiais

giminaičiais (LR CK 3.176 str.) bylos ir kiti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių.

Nurodytos šeimos bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, taikant

CPK 375-380 straipsniuose nurodytas išimtis.

LR CPK išskiria keletą šeimos bylų ypatumų:

1) aktyvus teismas. Teismo aktyvumas pasireiškia tuo, jog jis:

privalo imtis priemonių sutaikyti šalis, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos

vaikų teisės ir interesai. Pavyzdžiui, LR CK 3.64 straipsnis, LR CPK 384 straipsnio 3

dalis įtvirtina teismo pareigą sutaikyti sutuoktinius;

turi teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau

reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie

nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

Pavyzdžiui, ieškinyje prašoma priteisti iš vaiko tėvo išlaikymą, nurodant konkrečią

sumą per mėnesį, tačiau teismas atsižvelgdamas į tėvo materialinę padėtį gali priteisti

didesnę sumą;

turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai

yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 160 str. 1 d. 5 p.);

savo iniciatyva gali taikyti įstatymuose nurodytą alternatyvų asmens (ar

vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose

numatytų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas;

atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus,

kol bus priimtas teismo sprendimas, savo iniciatyva taiko laikinąsias apsaugos

priemones, nurodytas LR CK 3.65 straipsnio 2 dalyje: įpareigoti, esant galimybei, vieną

sutuoktinį gyventi skyrium; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš

tėvų; įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;

priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam

sutuoktiniui; areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise

vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; areštuoti

vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti bylinėjimosi išlaidų

atlyginimą kitam sutuoktiniui; uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais

vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

337

2) ieškovas turi teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos keisti ieškinio

dalyką arba pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį (LR CPK 377 str.); pagal

bendrąsias ginčo teisenos taisykles tai galima padaryti iki nutarties skirti bylą nagrinėti

teismo posėdyje priėmimo, o vėlesnis ieškinio elementų pakeitimas galimas tik jeigu

tokio pakeitimo būtinumas atsirado vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas,

arba jeigu teismas mano, kad tai nevilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 141 str. 1 d.).

Šeimos bylose teismas turi teisę atsisakyti priimti pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti

pateikti anksčiau, jeigu nustato, kad jie pateikiami siekiant vilkinti procesą, tačiau

įrodymus galima pateikti ir nagrinėjant bylą teisme. Pagal bendrąsias ginčo teisenos

taisykles jie paprastai turi būti pateikiami kartu su ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį bei

rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir tik išimtiniais atvejais – nagrinėjant bylą teisme.

3) Šeimos bylose draudžiama priimti sprendimas už akių. Už neatvykimą į

teismo posėdį ši procesinė priemonė netaikoma, tačiau šiose bylose galima skelbti

atsakovo paiešką arba priverstinai atvesdinti į teismo posėdį (LR CPK 132 str., 384

str. 2 d., 388 str. 3 d.).

4) viešumo principo išimtys. Ginčai, kylantys dėl šeimos teisinių santykių,

nagrinėjami uždarame teismo posėdyje, jeigu šito prašo bent viena šalis (LR CPK 379

str.). Tokiu būdu siekiama apsaugoti šeimos gyvenimo, nepilnamečių vaikų ir

sutuoktinių gyvenimo privatumą.

5) užtikrinama galimybė vaikui teisme išdėstyti savo nuomonę. Kai

sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo

pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei šitai neįmanoma, – per atstovą. Priimant

sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko

interesams (LR CPK 380 str. 1 d.). Vaikas nuomonę gali išreikšti žodžiu, raštu arba

kitais savo pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas

dėl sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašomas į teismo

posėdžio protokolą ir vaiko pasirašomas (LR CPK 380 str. 2 d.).

6) pasirengti teisminiam bylos nagrinėjimui galima tik parengiamojo

posėdžio būdu, nes šeimos bylose teismas paprastai privalo imtis priemonių, kad

šalys susitaikytų (LR CPK 227 str. 1 d., 228 str. 1 d.), o pasirengti paruošiamųjų

dokumentų būdu – tik išimtiniais atvejais.

7) Nagrinėjant šeimos bylas daugeliu atveju būtinas valstybinės vaiko teisių

apsaugos institucijos dalyvavimas, pavyzdžiui, tėvų valdžios ribojimo (LR CK 3.184

str.), vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (LR CK 3.178 str.) ir kitose bylose.

338

Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija teismo įtraukiama dalyvauti procese arba

įsitraukia į procesą savo iniciatyva, kad pateiktų išvadą byloje, siekdama įvykdyti jai

pavestas funkcijas ginant vaikų interesus (LR CPK 49 str. 2 d., 50 str. 2 d.). Jeigu

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija į procesą savo iniciatyva neįsitraukia, visais

atvejais ją turi įtraukti teismas. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi pateikti

teismui išvadą dėl ginčo. Vaiko teisių apsaugos institucijos yra rajonų (miestų)

savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos. Kai vaiko teisių apsaugos tarnyba

dalyvauja procese kaip valstybės valdymo institucija pagal CPK LR 49 straipsnio

antrąją dalį išvadai pateikti, ji į bylą negali būti įtraukiama kaip tretysis ar

suinteresuotas asmuo. Tačiau vaiko teisių apsaugos tarnyba gali būti ieškovu, kai

pareiškia ieškinį vaiko interesais.

23.2. Santuokos nutraukimas ar pripažinimas negaliojančia, sutuoktinių

gyvenimas skyrium (separacija)

Santuokos nutraukimo bylos gali būti nagrinėjamos ginčo (ieškinio) teisena arba

ypatingąja teisena. LR CK 3.62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuoka dėl vieno

sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisena. Tačiau prašymas nutraukti santuoką

abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (LR CK 3.51 str.) arba vieno sutuoktinio

pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (LR CK 3.55 str.) nagrinėjama ypatingąja teisena

(LR CPK 381 str. 4 d.). Toliau nagrinėsime santuokos nutraukimo ar pripažinimo

negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylų nagrinėjimą pagal LR

CPK XIX skyriaus II skirsnio taisykles.

Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ginčo teisena. Be to, ginčo

teisena santuoka nutraukiama ir kai ji faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti grindžiamas viena iš šių aplinkybių: 1)

santuoka faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio, t. y. atsakovo, kaltės; 2) dėl to yra kalti abu

sutuoktiniai (LR CK 1.8, 1.9 str., 3.1 str. 2 d., 3.3 str., 3.4 str. 1-2 d., 3.13, 3.60-3.61

str.), tačiau atsakovas gali atsikirsti, kad dėl santuokos iširimo kaltas ieškovas. Teismu

sprendimu gali nustatyti, kad dėl santuokos iširimo kaltas vienas iš sutuoktinių arba abu

sutuoktiniai.

Bylos dėl santuokos nutraukimo teismingos apylinkės teismui pagal atsakovo

gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų,

ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas ir apylinkės teismui pagal

ieškovo gyvenamąją vietą (alternatyvusis teismingumas) (LR CPK 381 str. 1 d.).

339

Ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno

iš jų gyvenamąją vietą (LR CPK 381 str. 2 d.). Šių bylų, turinčių tarptautinį elementą,

jurisdikcija gali būti nustatoma dvišalėse ir daugiašalėse tarptautinėse sutartyse.

Europos Sąjungos valstybėse santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir

santuokos pripažinimo negaliojančia bylų jurisdikciją nustato Tarybos 2000 m. gegužės

29 d. reglamento (EB) Nr. 1347/2000 2-8 straipsniai.

Ieškinį dėl santuokos negaliojimo gali pareikšti asmenys, nurodyti LR CK 3.38-

3.40 straipsniuose.

LR CPK 382 straipsnis nustato, kad, be bendrųjų reikalavimų, keliamų

procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma: 1) ieškovo ir

atsakovo gimimo data ir vieta; 2) motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas nutraukti

santuoką, pripažinti ją negaliojančia ar nustatyti gyvenimą skyrium (separaciją); 3) jeigu

sutuoktiniai turi vaikų, - duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data) ir

reikalavimas nustatyti jų gyvenamąją vietą ir priteisti išlaikymą, jeigu jų gyvenamoji

vieta ir išlaikymas nėra nustatyti tėvų susitarimu. Jeigu vaikų gyvenamoji vieta ir

išlaikymas yra nustatyti tėvų susitarimu, kartu su ieškiniu teismui pateikiamas toks

susitarimas; 4) duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti,

išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai

sutuoktiniai dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą

arba nuoroda, kad išlaikymo nereikalaujama arba šis nustatytas šalių susitarimu; 5)

duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad ieškovas yra

pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (LR CK 3.126 str.); 6)

nurodymas, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, jeigu ieškinys

reiškiamas LR CK 3.60 straipsnyje nurodytu pagrindu; 7) prašymas dėl sutuoktinių

pavardžių nutraukus santuoką; 8) pridedamų prie ieškinio dokumentų sąrašas. Tarp

pridedamų dokumentų turi būti santuokos liudijimo originalas, vaikų gimimo

liudijimų nuorašai, šalių gaunamų pajamų pažymos, išskyrus atvejus, kai ieškovas

neturi galimybės pateikti šiuos dokumentus. Ieškinyje privaloma nurodyti santuokos

nutraukimo motyvus, taip pat dėl kurio sutuoktinio (ar abiejų) kaltės iširo santuoka,

ieškovas pateikdamas ieškinį gali nurodyti, kad jis yra kaltas dėl šeimos iširimo.

Nagrinėdamas bylą teismas privalo nustatyti, dėl kurio sutuoktinio (ar abiejų) kaltės

iširo santuoka. Svarbus yra ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas, todėl

ieškovas privalo pateikti dokumentus ar kitus leistinus įrodymus, patvirtinančius jo

priklausymą abiem sutuoktiniams, jo įsigijimo teisėtumą ir jo vertę (Nekilnojamojo

340

turto registro ar kitokių viešų registrų išduotus dokumentus, sutartis ar kitokius

dokumentus, patvirtinančius turto įsigijimo teisėtumą, ir t. t.). Nurodyti bendrą turtą (jo

kiekį ir vertę) ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti yra ieškovo. Jeigu ieškinyje

apskritai nėra duomenų apie bendrą sutuoktinių turtą (arba kad jo neturima) ar jis

nurodomas, bet nereikalaujama jo padalyti, pripažintina, kad ieškovas neįvykdė LR CK

3.59 ir 3.62 straipsnių bei LR CPK 382 straipsnio 4 punkto reikalavimų. Tokiu atveju

teismas, vadovaudamasis LR CPK 115 straipsnio antrąja dalimi, turi nustatyti terminą

pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas taip pat turi nustatyti ieškovui terminą

trūkumams pašalinti, jeigu iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, jog tam tikras turtas

yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau tas turtas nėra nurodytas pareiškime

kaip bendras sutuoktinių turtas. Pagal LR CK 3.119 straipsnį dalijamo turto vertė

nustatoma vadovaujantis rinkos kainomis. Sutuoktiniams nesutarus dėl turto vertės ar

sutuoktinių nurodytą turto vertę ginčijant jų kreditoriams, turto vertei nustatyti gali būti

skiriama ekspertizė. Jeigu yra teismo tvarka dalijamas esant susituokus įgytas turtas,

kreditoriai turi teisę įsitraukti į bylą kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus

reikalavimus, todėl ieškovas turi juos informuoti apie bylos iškėlimą. Kai sutuoktiniai

yra pasidaliję turtą notarine tvarka ar teismo sprendimu, kreditoriai apie bylą nėra

informuojami. Teismas privalo kontroliuoti ieškinio turinį, tačiau neprivalo pats

aiškintis, ar sutuoktiniai turi kreditorių. Tačiau teismas privalo išsiaiškinti, ar

sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų, pripažintinų sutuoktinių kreditoriais. Jeigu

pareiškime nutraukti santuoką nėra jokių nuorodų dėl sutuoktinių kreditorių, teismas

turėtų nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti ir pareikalauti, kad pareiškime

būtų nurodyta, ar sutuoktiniai turi kreditorių, o jeigu taip – duomenys apie juos.

Įstatymas nustato draudimą santuokos nutraukimo bylose kelti reikalavimus,

nenurodytus LR CPK 385 straipsnio pirmojoje dalyje.

Ieškinyje dėl santuokos pripažinimo negaliojančia turi būti nurodyta, kokiu

pagrindu prašoma pripažinti santuoką negaliojančia ir kokios santuokos sudarymo

sąlygos buvo pažeistos.

Ieškinys dėl santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia,

gyvenimo skyrium nustatymo apmokestinamas žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 1 d.

2 p. – vienas šimtas litų) Kiti neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurie yra išvestiniai ir

neatsiejamai susiję su minėtais reikalavimais, pavyzdžiui, nustatyti nepilnamečių vaikų

gyvenamąją vietą, sutuoktinių pavardes nutraukus santuoką, atskirai žyminiu mokesčiu

neapmokestinami. Tačiau turtiniai reikalavimai (pvz., padalinti sutuoktinių turtą) yra

341

atskirai apmokestinami žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas pagal LR CPK 80

straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad

pagal LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovai išlaikymo priteisimo bylose yra

atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Tačiau pagal LR CPK 96 straipsnio 1 dalyje

nustatytą taisyklę, patenkinus ieškinį (visiškai ar iš dalies), bylinėjimosi išlaidos, nuo

kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą

proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Teismas ieškovo prašymu arba savo iniciatyva (LR CPK 144 str. 1-2 d.) gali

taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas LR CK 3.65 straipsnio 2 dalyje.

Teismas santuokos pripažinimo negaliojančia byloje siekdamas apsaugoti vieno iš

sutuoktinių teisėtus interesus gali įpareigoti esant galimybei sutuoktinius gyventi

skyrium, kol bus išnagrinėta jų santuokos pripažinimo negaliojančia byla (LR CK 3.43

str. 1 d.).

Šeimos bylose negalima priimti sprendimo už akių, todėl be LR CK 246

straipsnyje nurodytų šalių neatvykimo į teismo posėdį padarinių, gali būti taikomi ir LR

CPK 384 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti specialūs šalių neatvykimo į teismo posėdį

padariniai. Kai ieškovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs nagrinėti bylą jam nedalyvaujant,

be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą, o

kai tai padaro atsakovas, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Tačiau atsižvelgdamas į bylos

aplinkybes teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir apie tai pranešti

atsakovui. Jeigu šiuo atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis,

atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis

gali būti atvesdinamas (LR CPK 384 str. 2 d.). Teismas, atsižvelgdamas į asmeninį

šeimos santykių pobūdį, gali pripažinti būtinu asmeninį šalies dalyvavimą teismo

posėdyje, nes tam tikrų klausimų (galimybės susitaikyti, nustatyti sutuoktinių kaltę,

vaiko gyvenamąją vietą ir pan.) negalima spręsti be pačios šalies paaiškinimų.

Teismas rengdamasis teisminiam nagrinėjimui privalo paskirti parengiamąjį

teismo posėdį (LR CPK 227 str. 1 d., 228 str. 1 d.). Į parengiamąjį teismo posėdį

teismas turėtų išsikviesti sutuoktinius ir išsiaiškinti, ar dar yra galimybių išsaugoti

šeimą. Teismas vieno sutuoktinio, abiejų sutuoktinių ar savo iniciatyva gali nustatyti ne

ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti (LR CK 3.54 str. 2 d., LR

CPK 384 str. 3 d.). Tokiu atveju byla sustabdoma (LR CK 3.54 str. 2 d., LR CPK 163

str. 9 p.). Bylos nagrinėjimas atnaujinamas praėjus nustatytam terminui bent vieno iš

sutuoktinių prašymu. Įstatymas nedraudžia esant svarbių priežasčių prašyti atnaujinti

342

bylos nagrinėjimą ir nesibaigus teismo nustatytam terminui, ir teismas, nustatęs, kad yra

svarbių priežasčių, atnaujina bylos nagrinėjimą. Teismas pats savo iniciatyva, net ir

pasibaigus susitaikymo terminui, negali atnaujinti bylos nagrinėjimo, o jeigu per

vienus metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinis nereikalauja

nutraukti santuokos, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas (LR

CK 3.54 str. 3 d., LR CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Tokia teismo nutartis neatima iš

sutuoktinių galimybės pakartotinai pateikti prašymą nutraukti santuoką (LR CPK 297

str.). Sutuoktiniams susitaikius, pripažįstama, kad ieškovas atsisakė ieškinio, ir byla yra

nutraukiama (LR CPK 293 str. 4 p.), tačiau tokia nutartis neužkerta kelio iš naujo

kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo. Įstatymas nustato, kad terminas susitaikyti

gali būti neskiriamas, jeigu sutuoktinių taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti

santuoką sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams. Ši nuostata

taikoma ir sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose. Sutuoktinis, kuriam

iškelta santuokos nutraukimo byla, turi teisę pareikšti priešinį reikalavimą nustatyti

gyvenimą skyrium (LR CK 3.74 str. 2 d.).

Teismas nutraukia santuoką, kai konstatuoja, kad bendras sutuoktinių

gyvenimas yra negalimas ir nėra galimybių išsaugoti šeimą (LR CPK 384 str. 6 d.).

Santuokos nutraukimo priežastys gali būti labai įvairios. Įstatyme nustatytos ir kaltės

prezumpcijos: sutuoktinis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą, yra neištikimas, žiauriai

elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau nei vienus metus

visiškai nesirūpina ja (LR CK 3.60 str. 3 d.). Įrodžius nors vieną iš šių faktų

pripažįstama, kad šeima iširo dėl atsakovo kaltės. Šios prezumpcijos yra nuginčijamos,

todėl atsakovas gali įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų nebuvo, o jeigu ir buvo, tai

tos aplinkybės yra ginčytinos, arba įrodyti ieškovo kaltę dėl šeimos iširimo. LR CK 3.49

straipsnio 2 dalis suteikia ištuokos teisę, todėl teismas, nustatęs, kad sutuoktiniai

nebegyvena santuokinio gyvenimo ir nėra galimybės jį atnaujinti (LR CK 3.53 str. 1-2

d.), turi nutraukti santuoką.

LR CPK 384 straipsnio 7 dalis nustato, kad mirus vienai iš ginčo šalių, teismas

bylą nutraukia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. sausio

22 d. konsultacijoje teigiama, kad santuokos pasibaigimas reiškia, jog baigiasi turtiniai

ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės

neturtinės jų teisės ir pareigos: bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis

režimas, pareiga išlaikyti ir kita (LR CK 3.100 ir kiti straipsniai). Mirusio sutuoktinio

dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, paveldima LR CK penktojoje knygoje

343

nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių pasitraukusio iš bylos mirusio sutuoktinio

teisės ir pareigos dėl santuokos pasibaigimo padarinių (turto padalijimo, vaikų

išlaikymo ir kt.) kitam asmeniui nepereina. Kai mirus asmeniui, kuris buvo bylos

šalis, neleidžiama perimti teisių, bylą būtina nutraukti (CPK 293 str. 1 d. 7 p., 302 str.,

326 str. 1 d. 5 p.), t. y. ji gali būti nutraukta ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir

apeliacinėje instancijoje, nes teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Teismas santuoką

pripažįsta negaliojančia, kai nustato nors vieną iš santuokos pripažinimo negaliojančia

pagrindų, nurodytų LR CK 3.37 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, privalo išspręsti pareikštus

reikalavimus nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, priteisti vieno sutuoktinio išlaikymą

ir padalinti turtą. Teismas dėl reikalavimo išlaikyti vaikus nusprendžia

vadovaudamasis LR CK 3.192-3.200 straipsnių nuostatomis, o išlaikymo formą ir dydį

nustato pagal LR CK 3.196 straipsnio taisykles (periodinė išmoka, konkreti suma ar tam

tikro turto vaikui priteisimas). Kai tėvai prieš pateikiant ieškinį ar jau nagrinėjant bylą

susitaria dėl vaikų materialinio išlaikymo (LR CK 3.193 str. 2 d.), rezoliucinėje teismo

sprendimo dalyje išdėstomas išlaikymo susitarimo turinys. Teismas dalydamas

sutuoktinių turtą turi nurodyti viso dalytino turto (pripažinto bendrąja jungtine

sutuoktinių nuosavybe) sudėtį, vertę, konkrečiai kiekvienam sutuoktiniui priteisiamą

nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą, pinigines lėšas. Teismo sprendimas padalyti

konkretų bendrą sutuoktinių turtą reiškia, kad konstatuota, jog daugiau bendro turto

sutuoktiniai neturėjo, todėl jie negalės pareikšti naujo ieškinio dėl turto, nenurodyto

sprendime, padalijimo. Kai turtas yra padalytas notarine tvarka ar teismo sprendimu, tai

tik pažymima teismo sprendime. Nagrinėjant bylą šalys gali susitarti dėl turto

padalijimo. Tada sutarties turinys perkeliamas į rezoliucinę teismo sprendimo dalį.

Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal LR CK 3.72

straipsnio nuostatas. LR CK 3.61 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad sutuoktinis,

kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir

nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Tokiu atveju

teismas turi nustatyti, dėl kurio sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės santuoka iširo,

nes atsižvelgdamas į tai įstatymas nustato skirtingus santuokos nutraukimo teisinius

padarinius (LR CK 3.70 ir kiti straipsniai). Teismas turi priimti sprendimą dėl visų

ieškovo ir atsakovo pareikštų reikalavimų (LR CPK 265 str. 2 d.), todėl reikalaujant

nutraukti santuoką dėl sutuoktinio (-ių) kaltės rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi

būti nurodyta, dėl kurio (ar abiejų sutuoktinių) kaltės santuoka nutraukiama.

344

Atkreiptinas dėmesys, kad ateityje negali būti keičiamas tik pats sprendimas nutraukti

santuoką – jis yra galutinis ir turi res judicata galią, taip pat negali būti keičiama

sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto padalijimo, tačiau pasikeitus aplinkybėms gali būti

keičiama sutuoktinių sudarytos sutarties dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

ir dalyvavimo juos auklėjant, dėl išlaikymo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams

skyrimo. Pavyzdžiui, tokios aplinkybės gali būti materialinės buvusių sutuoktinių

padėties pablogėjimas ar pagerėjimas, gyvenimo sąlygų pasikeitimas, nepilnamečių

vaikų interesai ir kita. Santuoką nutraukus dėl vieno sutuoktinio kaltės atsiranda LR CK

3.70 straipsnyje nurodytų santuokos nutraukimo padarinių. Sutuoktinio prašymu

teismas gali priteisti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio turtinę ir neturtinę žalą.

Pripažindamas santuoką negaliojančia, teismas turi išspręsti vaikų ir sąžiningo

sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus (LR

CPK 385 str. 1 d.).

Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas

per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo nutraukti santuoką ar pripažinti ją

negaliojančia įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą teismo buvimo

vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (LR

CPK 385 str. 2 d.). Teismų praktikoje yra kilęs klausimas dėl bažnytinės santuokos

nutraukimo, kai bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka buvo įtraukta į

apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38

straipsnio ketvirtąją dalį valstybė pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją. Įstatymas,

LR CK 3.24 straipsnio antroji dalis, įtvirtindamas šią konstitucinę nuostatą, teigia, kad

bažnyčios (konfesijų) nurodyta tvarka sudaryta santuoka, įtraukta į santuokų apskaitą

civilinės metrikacijos įstaigoje LR CK 3.304 straipsnyje nustatyta tvarka, sukelia tokių

pačių teisinių padarinių kaip ir santuoka, sudaryta civilinės metrikacijos skyriuje, t. y.

išvardytų LR CK trečiojoje knygoje – asmenys tampa sutuoktiniai, įgyja sutuoktinių

asmenines neturtines ir turtines teises ir pareigas (LR CK 3.26 str. 1 d.). Todėl

bažnytinę santuoką įtraukus į apskaitą civilinės metrikacijos skyriuje prašymas dėl

civilinių teisinių padarinių – santuokos pabaigos, turto padalijimo, vaikų išlaikymo, jų

gyvenamosios vietos nustatymo ir kita (LR CK 3.49 str. 2 d., 3.59 str.) – nagrinėtinas

teisme (LR CPK 22 str. 1 d., 381 str.). Bažnytinė santuoka teismo sprendimu

nenutraukiama. Bažnytinės santuokos pabaigos klausimus sprendžia atitinkamos

bažnyčios institucijos (Konstitucijos 43 str. 4 d.).

345

LR CK 3.53 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad sprendimą nutraukti santuoką

priima teismas, todėl valstybės pripažintos bažnytinės santuokos nutraukimo klausimas

yra nagrinėtinas teisme, tačiau tokios santuokos nagrinėjimas teisme nereiškia, kad

baigiasi bažnytinė santuoka, nes jos pasibaigimą reglamentuoja atitinkamos bažnyčios ir

religinės organizacijos bažnytinė (kanonų ir kt.) teisė. Bet jeigu bažnytinė santuoka

nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įtraukta į apskaitą, teisme pareiškimas

nutraukti santuoką nenagrinėtinas (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p.).

Prašymai nustatyti sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją) nagrinėjami

LR CPK XIX skyriaus 1 ir 2 skirsniuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į LR CK 3.73-

3.80 straipsniuose nurodytus ypatumus. Sutuoktinių gyvenimo skyrium byla

nagrinėjama ieškinio teisena (LR CK 3.75 str. 2 d.). Tačiau jeigu abu sutuoktiniai

sutaria dėl gyvenimo skyrium ir sudaro gyvenimo skyrium teisinių padarinių sutartį, jų

bendras prašymas patvirtinti gyvenimą skyrium nagrinėjamas taikant analogiją

ypatingąja teisena (LR CPK 3 str. 5 d., 538-541 str.). Teismas privalo imtis priemonių

sutaikyti sutuoktinius (LR CK 3.75 str. 2 d.), taip pat taiko laikinąsias apsaugos

priemones (LR CK 3.65 str., 3.75 str. 3 d.). LR CK 3.76 straipsnio pirmoji dalis nustato,

kad teismas, priimdamas sprendimą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą skyrium, privalo

nustatyti, su kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų

išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaikus

klausimus. Kai sutuoktiniai yra sudarę gyvenimo skyrium teisinių padarinių sutartį,

teismas ją patvirtina, jeigu ji neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia

nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Jeigu įsiteisėjus teismo

sprendimui iš esmės pasikeičia aplinkybės, reikšmingos sprendžiant sutuoktinių

gyvenimo skyrium klausimus, bet kuris sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad teismas

apsvarstytų ankstesnį sprendimą ir, atsižvelgdamas į iš esmės pasikeitusias aplinkybes,

LR CK 3.76 straipsnio pirmojoje dalyje išvardytus klausimus išspręstų kitaip (LR CK

3.76 str. 5 d.). Teismas, priimdamas sprendimą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą

skyrium, gali priteisti išlaikymo reikalingam sutuoktiniui išlaikymą iš kito sutuoktinio,

dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium, jeigu išlaikymo klausimai neišspręsti

sutuoktinių sudarytoje sutartyje, ir nustatydamas jo dydį privalo atsižvelgti į santuokos

trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę,

amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes ir kitas

svarbias aplinkybes (LR CK 3.78 str. 1-2 d.). Priimdamas sprendimą patvirtinti

sutuoktinių gyvenimą skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių

346

bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie neišspręsti sutuoktinių vedybų sutartyje

(LR CK 3.77 str. 3 d.). Nagrinėjant tokias bylas, kai sutuoktiniai turi bendrų

nepilnamečių vaikų, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba ir

pateikti išvadą, ar sprendžiant gyvenimo skyrium klausimus nebus pažeistos vaikų teisės

(LR CK 3.80 str.). Gyvenimas skyrium baigiasi, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu

gyventi ir bendras gyvenimas patvirtina jų ketinimą kartu gyventi nuolat. Gyvenimas

skyrium baigiasi, kai teismas priima sprendimą, kuriuo patenkinamas bendras

sutuoktinių prašymas patvirtinti gyvenimo skyrium pabaigą ir panaikinamas ankstesnis

teismo sprendimas patvirtinti gyvenimą skyrium (LR CK 3.79 str. 1 d.).

Ar gali būti atnaujinamas procesas santuokos nutraukimo byloje? LR CPK 366

straipsnio trečioji dalis nustato, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl

įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena šalis

įsiteisėjus sprendimui sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę. Atsižvelgiant į

šios teisės normos paskirtį – užtikrinti monogamijos šeimos teisiniuose santykiuose

principo (LR CK 3.3 str. 1 d.) įgyvendinimą ir tokiuose santykiuose išvengti

poligamijos, t. y. sutuoktinių arba partnerių daugeto, darytina išvada, kad LR CPK 366

straipsnio 3 dalis draudžia atnaujinti procesą ne apskritai santuokos nutraukimo bylose,

o tik santuokos nutraukimo klausimu, taigi būtent dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo

dalies, kuria santuoka yra nutraukta, jeigu vienas iš buvusių sutuoktinių yra sudaręs

naują santuoką arba įregistravęs partnerystę. Todėl manoma, kad suinteresuotiems

asmenims nedraudžiama, kai yra LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai,

kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą santuokos nutraukimo bylose dėl

įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies, kuria buvo padalytas sutuoktinių esant susituokus

įgytas turtas.

23.3. Tėvystės (motinystės) nustatymas

Tėvystę gali nustatyti teismas, jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė

nepripažinta (LR CK 3.146 str. 1 d.). Jei vaikas gimė susituokusiai motinai arba jo

kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystę galima

nustatyti tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą (LR CK 3.146 str. 2 d.).

Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jeigu jis yra susilaukęs

palikuonių. LR CPK 387 straipsnio 2 dalis nurodo, kad ieškinį dėl tėvystės nustatymo

gali pareikšti asmenys, nurodyti LR CK 3.147 straipsnyje. Teisę kreiptis dėl tėvystės

nustatymo turi vyras, laikantis save vaiko tėvu. Tai galima padaryti tik kai vaikas gimė

nesusituokusiai motinai, gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą ir vaiko motina atsisako

347

paduoti kartu su juo civilinės metrikacijos įstaigai tėvystės pripažinimo pareiškimą arba

yra nuginčyti vaiko gimimo įraše nurodyti tėvo duomenys. Tokiu atveju ieškinyje, vyras,

laikantis save vaiko tėvu, yra ieškovas, o vaikas ir vaiko motina yra atsakovai. Vaikas

kaip atsakovas nurodomas neatsižvelgiant į tai, jis yra nepilnametis ar sulaukęs

pilnametystės. Nepilnamečio vaiko atstovė pagal įstatymą yra jo motina. Vaikas nuo

keturiolikos metų amžiaus dalyvauja nagrinėjant bylą ir turi pareikšti savo nuomonę dėl

tėvystės nustatymo. Nepilnametis, laikantis save vaiko tėvu, jeigu nėra sudaręs

santuokos ar pripažintas veiksniu, negali savarankiškai pareikšti ieškinio. Jei vaiko

tėvas atsisako pripažinti tėvystę pateikdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo ar

vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vaiko motina, vaikas,

įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos

institucija arba mirusio vaiko palikuonys (LR CK 3.147 str. 2 d.). Vaikas turi būti gimęs

nesusituokusiai motinai arba tėvo duomenys vaiko gimimo įraše turi būti nuginčyti.

Vyro mirties atveju tėvystė nustatoma tik teismo tvarka, nesvarbu, jis būdamas gyvas

tėvystę ginčijo ar pripažino. Atsakovas byloje yra vyras, iš kurio siekiama nustatyti

vaiko kilmę. Kai ieškinį pareiškia vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko motina ir

vyras, laikomas vaiko tėvu, nurodomi kaip atsakovai. Kai ieškinį dėl tėvystės nustatymo

pareiškia vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, tai jie

ir vaikas ieškinyje, kaip procesiniame dokumente, nurodomi kaip ieškovai. Ieškinį

pareiškiantys mirusio asmens palikuonys yra ieškovai, o mirusiojo vaiko motina ir

vyras, laikomas tėvu, ieškinyje nurodomi kaip atsakovai. Ieškinys pareiškiamas

apylinkės teismui pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą (alternatyvusis

teismingumas) (LR CPK 387 str. 3 d.). Be bendrųjų procesinių dokumentų turiniui ir

formai keliamų reikalavimų, ieškinyje turi būti nurodomi duomenys apie vaiką (vardas,

pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta), kai ieškinį paduoda ne pats vaikas (LR CPK

387 str. 4 d.). Tėvystės nustatymo byloje ieškovas gali pareikšti ir reikalavimą skirti

vaikui išlaikymą, nes šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu reikalavimu –

nustatyti tėvystę. Šios kategorijos byloms būdingi tam tikri ypatumai, susiję su šalių

dalyvavimu teismo posėdyje. Įstatymas nustato, kad jeigu ieškovas, gavęs šaukimą, be

svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą.

Tačiau teismas vaiko interesais gali nuspręsti bylą nagrinėti iš esmės, nes šito reikalauja

vaiko teisių ir interesų apsauga, tai tiesiogiai susiję su vaiko teise žinoti savo tėvus (LR

CK 3.161 str.). Įstatyme nustatytas būtinas atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje.

Teismas išimtiniais atvejais turi teisę išnagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovui, jeigu

348

nėra galimybės užtikrinti jo dalyvavimą ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo

priėmimui (LR CPK 388 str. 2 d.). Todėl teismas siekdamas užtikrinti atsakovo

dalyvavimą teismo posėdyje gali pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje

būtinu ir paskelbti jo paiešką per policiją (LR CPK 132 str.). Atsakovo nedalyvavimas

teismo posėdyje neturi įtakos teismo sprendimo priėmimui, kai byloje yra atlikta

medicinos ekspertizė ir surinkti kiti bylai reikšmingi įrodymai – tokiu atveju byla

nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant. Be to, atsakovui, kuris gavęs šaukimą be svarbių

priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda

ir jis gali būti policijos atvesdintas į teismą (LR CPK 388 str. 5 d.). Tai vienas iš

išimtinių atvejų, nurodytų įstatyme, kai atsakovas remiantis teismo nutartimi gali būti

priverstinai atvesdintas į teismo posėdį. Vienas iš pagrindinių įrodinėjimo proceso

ypatumų yra tai, kad įstatymas nurodo, jog tėvystės nustatymo pagrindas yra

eksperto išvada (LR CK 3.148 str. 1 d., 389 str.). Tėvystės nustatymo byloje teismo

medicinos ekspertizės išvada yra didesnę įrodomąją galią turintis, t. y. prima facie,

įrodymas. Ekspertizės išvada yra patikimiausias įrodymas nustatant vaiko kilmę iš tėvo,

nes ji patvirtina arba paneigia, kad vaikas biologiniu atžvilgiu buvo pradėtas konkretaus

vyro. Paprastai tėvystės nustatymo ekspertizei atlikti naudojamas DNR tyrimas. Prima

facie įrodymu laikytini tik teismo paskirtos teismo medicinos ekspertizės duomenys, nes

jie atsižvelgiant į patikimumą gali būti pakankamas įrodymas nesant kitų tėvystės

įrodymų. Šalių iniciatyva atliktos ekspertizės išvada laikytina rašytiniu įrodymu.

Biologinė ekspertizė tiriant DNR gali beveik šimto procentų tikslumu atsakyti, ar

atsakovas yra vaiko tėvas. Tik kai šalys atsisako ekspertizės, tėvystės nustatymo

pagrindas gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko

motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas prieš vaikui gimstant, bendras vaiko

auklėjimas ar išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir

kita. Tokiu atveju gali būti naudojamos visos įrodinėjimo priemonės, nurodytos LR

CPK 177 straipsnyje. Tokie faktai gali būti dar prieš vaikui gimstant vaiko motinos ir

spėjamo tėvo gyvenimas viename būste, bendras turtas, parama vienas kitam, t. y.

įrodymai, patvirtinantys šeimos santykių egzistavimą dar vaikui ne tik negimus, bet ir

moteriai dar netapus nėščiai. Įrodymai, kad asmuo pripažino save vaiko tėvu, gali būti,

pavyzdžiui, laiškai, rašyti tiek prieš vaikui gimstant, tiek jam gimus, bendros

nuotraukos, vaiko lankymas ir panašiai. Teisę atsisakyti ekspertizės turi abi šalys, o

ne viena iš jų. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakovo pareikštą

ekspertizės atsisakymą gali įvertinti kaip tėvystės įrodymą (LR CK 3.148 str. 2 d., LR

349

CPK 389 str.), tačiau byloje turi būti pateikta kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo

tėvystę. Galimi atvejai, kai atsakovas atsisako ekspertizės teismo posėdyje ar tai nurodo

paruošiamajame dokumente, taip pat paskyrus ekspertizę be svarbių priežasčių

neatvyksta į ekspertizės įstaigą ar kitaip jos vengia. Tad teismas turi išsiaiškinti

vengimo atlikti ekspertizę priežastis ir tik tada tai laikyti tėvystės įrodymu. Šios

kategorijos bylos negali baigtis taikos sutartimi. Šalims susitarus dėl vaiko kilmės iš

tėvo ginčo nebelieka. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir sudaroma

galimybė atsakovui nustatyti vaiko kilmę paduodant tėvystės pripažinimo pareiškimą

civilinės metrikacijos įstaigai. Kai atsakovas kreipiasi į civilinės metrikacijos įstaigą su

tėvystės pripažinimo pareiškimu ir ši įregistruoja atsakovą kaip vaiko tėvą, teismas

gavęs vaiko gimimo liudijimą nutraukia bylą (LR CPK 390 str. 2 p.). Byla taip pat

nutraukiama, jeigu miršta vaikas, dėl kurio tėvystės nustatymo buvo pradėta byla, jei jis

neturi palikuonių (LR CPK 390 str. 1 p.).

Teismas priima sprendimą tenkinti ieškinį, kai įsitikina, kad spėjamas vaiko

tėvas yra biologinis jo tėvas. Tokiu atveju teismas atsakovą pripažįsta vaiko tėvu, o

vaiką – atsakovo vaiku. Kai ieškinį paduoda asmuo, laikantis save vaiko tėvu, ieškovas

pripažįstamas vaiko tėvu, o vaikas – ieškovo vaiku. Teismas taip pat nusprendžia dėl

reikalavimo priteisti vaikui išlaikymą, jeigu šis byloje buvo pareikštas, arba šį klausimą

išsprendžia savo iniciatyva (LR CPK 392 str. 1 d.). Teismas per tris darbo dienas po

teismo sprendimo nustatyti tėvystę įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo

nuorašą civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą, kad ši įregistruotų

tėvystės nustatymą, atitinkamai pakeisdama vaiko gimimo įrašo duomenis (LR CPK

392 str. 2 d.). Jeigu kol teisme nebuvo pradėta nagrinėti tėvystės nustatymo byla, miršta

spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja tėvystės nustatymo bylą LR CPK V dalies

XXVI skyriuje nustatyta tvarka, t. y. teismas toliau ypatingąja teisena nagrinėja

tėvystės fakto nustatymo bylą (LR CPK 391 str. 1 d.). Tačiau jeigu spėjamas vaiko

tėvas miršta, kai teisme buvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, teismas

ieškinį palieka nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę kreiptis į teismą ypatingąja teisena

dėl tėvystės fakto nustatymo (LR CPK 392 str. 2 d.).

Motinystės nustatymui taikomos LR CPK 387-392 straipsnių nuostatos su

atitinkamais pakeitimais.

23.4. Tėvystės (motinystės) ginčijimas

350

Gimimo įrašo duomenis apie vaiko motiną ar tėvą galima ginčyti tik teismo

tvarka (LR CK 3.149 str. 1 d.). Tačiau tėvystės (motinystės) nuginčijimas turi būti

skiriamas nuo neteisingų vaiko gimimo įrašų duomenų ištaisymo. Civilinės būklės aktus

esant pakankamam pagrindui ištaiso civilinės metrikacijos įstaigos Civilinės

metrikacijos taisyklių nustatyta tvarka (LR CK 3.313 str.). Civilinės metrikacijos

įstaigos atsisakymą papildyti, ištaisyti ar pakeisti civilinės būklės akto įrašą pareiškėjas

turi teisę apskųsti teismui (Civilinės metrikacijos taisyklių 121 p.), t. y. pareiškimai dėl

civilinės būklės akto ištaisymo nagrinėjami ypatingąja teisena LR CPK XXXII skyriuje

nustatyta civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo,

ištaisymo ar anuliavimo bylų nagrinėjimo tvarka. Ginčyti tėvystę (motinystę) teismo

tvarka galima tik kai vaiko gimimo įraše duomenys apie tėvus nurodyti laikantis

įstatymo nustatytų taisyklių arba kai jie privalėjo būti įrašyti kaip vaiko tėvai.

Negalima ginčyti vaiko gimimo įraše nurodytų tėvų ar vieno iš jų duomenų, įrašytų

remiantis teismo sprendimu (LR CK 3.149 str. 2 d.). Duomenys apie vaiko motiną ir

tėvą iš vaiko gimimo įrašo gali būti išbraukti tik panaikinus teismo sprendimą nustatyti

motinystę ir tėvystę. Panaikinus tokį sprendimą tėvystės (motinystės) ginčijimo byla iš

naujo negali būti keliama.

Pagal LR CPK 394 straipsnį ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali

paduoti asmenys, nurodyti LR CK 3.151 straipsnyje, t. y. asmuo, vaiko gimimo įraše

nurodytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše nenurodytas kaip

motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko

gimimo įraše įrašyto kaip tėvo, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs

pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Jeigu vaiko motina ar tėvas yra

neveiksnūs ar ribotai veiksnūs, ieškinį gali pateikti jų globėjai ar rūpintojai. Ieškinį dėl

vyro, kuris yra miręs, tėvystės nuginčijimo, gali pareikšti jo įpėdiniai, jeigu asmuo yra

įrašytas kaip vaiko tėvas, nepasibaigus ieškinio senačiai, nustatytai LR CK 3.152

straipsnyje. Asmenys, nenurodyti įstatyme, negali pareikšti ieškinio teisme. Tokį ieškinį,

pateiktą asmens, kuris nėra nurodytas LR CK 3.151 straipsnyje, teismas atsisako priimti

kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), nes asmuo, padavęs ieškinį,

neturi teisės kreiptis į teismą. Jeigu byla buvo iškelta, ji turi būti nutraukta (LR CPK

293 str. 1 p.). Ieškinys dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo pateikiamas atsakovo

gyvenamosios vietos apylinkės teismui pagal bendrojo teritorinio teismingumo

taisykles (LR CPK 395 str.). Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų

turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodyta, kada ieškovas sužinojo apie ginčijamus

351

duomenis, esančius vaiko gimimo liudijime, arba kada paaiškėjo aplinkybės,

leidžiančios teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Reikalavimas nurodyti ieškinyje

sužinojimo apie ginčijamus duomenis ar aplinkybių paaiškėjimo laiką yra siejamas su

LR CK 3.152 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta vienų metų ieškinio senatimi kreiptis

į teismą su ieškiniu dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Ieškinio senatis tėvystės

nuginčijimo bylose skaičiuotina nuo tada, kai paaiškėja aplinkybės, leidžiančios teigti,

kad vaiko gimimo įrašo duomenys neatitinka tikrovės. Speciali ieškinio senaties

skaičiavimo taisyklė yra nustatyta nepilnamečiams ir neveiksniems asmenims (LR CK

3.152 str. 2 d.), todėl ieškovas ieškinyje turi tiksliai nurodyti konkrečią dieną, kai

sužinojo apie ginčijamus duomenis, esančius vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo

aplinkybės, leidžiančios teigti, kad vaiko gimimo įrašo duomenys neatitinka tikrovės.

Jeigu tai nėra nurodyta ieškinio pareiškime, teismas nustato terminą trūkumams

pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d., 138 str.). LR CPK 397 straipsnis sako, kad teismas,

rengdamasis bylą nagrinėti teisme, savo iniciatyva privalo išreikalauti iš civilinės

metrikacijos įstaigos pareiškimus ir kitą medžiagą, pagal kurią ieškovas buvo įrašytas

kaip vaiko tėvas (motina), nes teismas turi ištirti visas aplinkybes, susijusias su gimimo

įrašais. Nagrinėjant tėvystės (motinystės) ginčijimo bylas, privalo dalyvauti valstybinė

vaiko teisių apsaugos institucija, kuri saugo ir gina vaiko interesus šiam likus be vieno

ar abiejų tėvų nuginčijus tėvystę (motinystę). Vaiko teisių apsaugos institucija byloje

pateikia išvadą dėl vaiko teisių augti ir tobulėti tinkamomis sąlygomis (LR CPK 49 str.

2 d., 50 str. 2 d.). Teismas priima sprendimą nuginčyti tėvystę tik kai yra nustatyti LR

CK 3.150 straipsnyje nurodyti tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai, t. y. tėvystė

gali būti nuginčyta vaikui gimus susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip

trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, kai įrodoma, kad asmuo negali būti vaiko

tėvas (LR CK 3.150 str. 1 d.), arba motinystę ar tėvystę, pripažintą tėvystės pripažinimo

pareiškimu, galima nuginčyti tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai

tėvai (LR CK 3.150 str. 2 d.). Nagrinėjant bylą turėtų būti skiriama teismo medicinos

ekspertizė siekiant paneigti tėvystę (motinystę). Kai ieškinys tenkinamas, teismas per

tris darbo dienas nuo teismo sprendimo nuginčyti tėvystę (motinystę) įsiteisėjimo

dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą vaiko gimimą įregistravusiai civilinės

metrikacijos įstaigai, kad ši išregistruotų tėvystę (motinystę) (LR CPK 399 str.).

Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodyta vaiko gimimo įrašo data,

numeris, įrašą padariusios civilinės metrikacijos įstaigos pavadinimas, taip pat

duomenys apie asmenis, kurių tėvystę (motinystę) reikia išregistruoti.

352

23.5. Tėvų valdžios ribojimas

Išskiriamos dvi tėvų valdžios ribojimo rūšys: 1) vaikų ir tėvų atskyrimas; 2)

laikinas ir neterminuotas tėvų valdžios ribojimas. Vaikas teismo sprendimu gali būti

atskiriamas nuo tėvų, kai kartu egzistuoja dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) abu

tėvai ar vienas iš jų dėl susiklosčiusių aplinkybių negyvena ar negali gyventi su vaiku;

2) reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (LR CK 3.179 str. 1 d.). Tėvų veiksmai neturi

būti kalti, nes vaiką galima atskirti nuo tėvų tik susiklosčius objektyvioms aplinkybėms.

Jeigu tėvai kalti, kad nevykdo pareigų vaikams, t. y. nenustatoma objektyvių

aplinkybių, dėl kurių jie negali visa apimtimi šito daryti, taikomas tėvų valdžios

ribojimas. LR CK 3.180 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos tėvų valdžios ribojimo

sąlygos, t. y. kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota tokiais

pagrindais, o būtent kai tėvai (tėvas ar motina): 1) vengia atlikti savo pareigą auklėti

vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą

įtaką vaikams amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Nustačius bent vieną iš šių tėvų

valdžios ribojimo pagrindų taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios ribojimas.

Neterminuotas tėvų valdžios ribojimas galimas, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai

(tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko raidai ar visiškai juo nesirūpina ir nėra

duomenų, jog padėtis gali pasikeisti (LR CK 3.180 str. 2 d.), kitais atvejais taikomas

laikinas tėvų valdžios ribojimas. Taigi esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra

nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama

priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį.

Prašymą atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), taip pat laikinai ar

neterminuotai riboti tėvų valdžią gali paduoti asmenys, nurodyti LR CK 3.182

straipsnyje, t. y. prašymą atskirti vaiką ir tėvus gali paduoti vaiko tėvai, artimieji

giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras, o ieškinį dėl laikino

ar neterminuoto tėvų valdžios ribojimo gali paduoti vienas iš tėvų, vaiko artimieji

giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar vaiko globėjas (rūpintojas).

Asmenys, nenurodyti įstatyme, negali pareikšti ieškinio teisme. Tokį ieškinį, pateiktą

asmens, kuris nėra nurodytas LR CK 3.182 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse,

teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), nes

asmuo, padavęs ieškinį, neturi teisės kreiptis į teismą, o jeigu byla buvo iškelta, ji turi

būti nutraukta (LR CPK 293 str. 1 p.). Šios bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo

teisenos taisykles su išimtimis, pateikiamomis LR CPK XIX skyriuje. Šias bylas

353

nagrinėja vieno ar abiejų tėvų, kurių valdžią siekiama apriboti, arba vaiko

gyvenamosios vietos apylinkės teismas (alternatyvusis teismingumas) (LR CPK 401 str.

1 d.). Vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo), su kuriuo gyvena vaikas, ieškinys gali

būti paduotas ieškovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 401 str. 2 d.).

Tėvų valdžią vaikams teismas turi teisę riboti tik LR CK trečiojoje knygoje nurodytais

pagrindais, t. y. pagal LR CK 3.179 straipsnio 2 dalį, 3.180 straipsnio 1 ir 2 dalis, 3.181

straipsnio 5 dalį. Riboti tėvų valdžią kitais nei įstatyme nurodytais atvejais negalima.

Ieškinyje, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai,

turi būti nurodytas tėvų valdžios ribojimo ar vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar

motinos) pagrindas, taip pat tai patvirtinantys įrodymai, nurodytas asmuo ar vaikų

globos (rūpybos) įstaiga, kuriai vaikas bus perduotas patenkinus ieškinį (LR CPK 403

str.). Vaikų globos (rūpybos) įstaiga nurodoma, kai priimamas sprendimas riboti abiejų

tėvų valdžią, teismas esant pagrindo turi steigti vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir

nustatyti jo gyvenamąją vietą (LR CPK 407 str.). Kai tenkinamas vieno iš tėvų, su

kuriuo vaikas gyvena, ieškinys, steigti vaikui nuolatinę globą (rūpybą) nėra pagrindo.

Procesiniame dokumente nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas

atskirti vaiką nuo tėvų arba laikinai ar neterminuotai riboti tėvų valdžią. Šios aplinkybės

turi būti nurodytos atsižvelgiant į įstatyme nustatytus pagrindus. Ieškinio pareiškimas

riboti tėvų valdžią apmokestinamas šimto litų žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 1 d. 2

p.). Tie neturtinio pobūdžio reikalavimai, kuriuos priėmęs sprendimą riboti tėvų valdžią

ar atskirti vaiką nuo tėvų teismas turi išspręsti tuo pačiu sprendimu – steigti vaikui

nuolatinę globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą, atskirai žyminiu mokesčiu

neapmokestinami.

Teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, turi pavesti valstybinei vaiko teisių

apsaugos institucijai pateikti išvadą dėl ginčo. Vaiko teisių apsaugos tarnybos

dalyvavimas nagrinėjant tėvų valdžios ribojimo bylą yra privalomas (LR CK 3.184 str.

1 d.). Jeigu vaiko teisių apsaugos tarnyba nebuvo ieškovo įtraukta į bylą kaip proceso

dalyvė, teismas savo iniciatyva įtraukia ją, kad ji siekdama atlikti jai pavestas pareigas

pateiktų byloje išvadą (LR CPK 49 str. 2, 4 d., 50 str. 2 d.). Teismui ši išvada nėra

privaloma, ji turi būti vertinama siejant su kitais įrodymais, savo nesutikimą su ja

teismas turi motyvuoti. Rengdamasis nagrinėti bylą teismas, atsižvelgdamas į ieškinio

(prašymo) pagrindą, išreikalauja iš atitinkamų institucijų duomenis, patvirtinančius ar

paneigiančius ieškinyje (prašyme) nurodytas aplinkybes. Taip pat atsižvelgdamas į

vaiko interesus, teismas nusprendžia, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones

354

(LR CPK 404 str. 4 d.). Šiose bylose paprastai taikomos LR CK 3.65 straipsnio

antrojoje dalyje nurodytos apsaugos priemonės – uždrausti vienam iš tėvų matytis su

vaikais ir kitos. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir teismo iniciatyva,

nes ginami vaiko interesai (LR CPK 144 str. 2d.).

Tėvų valdžios ribojimo bylose teismui suteikta teisė ieškinį patenkinti kitu

nei ieškinyje nurodytu pagrindu, jeigu ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys negali būti

tenkinamas, o nagrinėdamas bylą teismas nustato kitas aplinkybes, dėl kurių ieškinys

gali būti patenkintas (LR CPK 405 str.). Numatytos dvi tėvų valdžios ribojimo rūšys –

vaiko atskyrimas nuo tėvų ir laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios ribojimas. Šios

vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonės (LR CK 3.179-3.180 str.) yra tarpusavyje

susijusios. Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra švelnesnė priemonė, taikoma, kai tėvai negali

vykdyti savo pareigų dėl objektyvių priežasčių. Nenustatęs pagrindo riboti tėvų valdžią,

teismas gali taikyti švelnesnę vaiko interesų apsaugos priemonę, remdamasis LR CK

3.183 straipsnio antrąja dalimi. Šiose bylose teismas savo iniciatyva gali pakeisti

ieškinio pagrindą, peržengti pareikštų reikalavimų ribas ar taikyti alternatyvius

vaiko teisių ar teisėtų interesų gynimo būdus. Įstatymas nustato teismo pareigą

išklausyti vaiką, galintį suformuluoti savo nuomonę, ir į ją teismas atsižvelgia

spręsdamas tėvų valdžios ribojimo klausimą (LR CK 3.183 str. 4 d.), tačiau jis visada

turi atsižvelgti ir į tai, ar ta nuomonė atitinka vaiko interesus. Teismo sprendimu tėvų

(ar vieno iš jų) valdžia vaikams ribojama arba ieškinys atmetamas (LR CPK 406 str. 1

d.). Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti tiksliai įvardyta, kokiu įstatyme

nurodytu pagrindu yra ribojama tėvų valdžia, kuriam konkrečiai vaikui ir kurio

konkrečiai iš tėvų ji ribojama. Kai tėvų valdžia ribojama terminuotai, nustatytas

terminas turi būti nurodytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Jeigu ieškinį

patenkinus vaikas perduodamas asmeniui arba vaikų globos (rūpybos) įstaigai,

nurodytiems ieškinyje arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadoje,

rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodoma, kuriam asmeniui arba kuriai vaikų

globos (rūpybos) institucijai vaikas perduodamas. Jei nėra valstybinės vaiko teisių

apsaugos institucijos sutikimo perduoti vaiką asmeniui ar vaikų globos (rūpybos)

įstaigai, nurodytai ieškinyje, teismas įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos

instituciją pasirūpinti vaiko gyvenimo ir išlaikymo sąlygomis (LR CPK 406 str. 3 d.), t.

y. tokiu atveju teismo sprendimu vaikas perduodamas valstybinei vaiko teisių apsaugos

tarnybai, kuri ir įpareigojama pasirūpinti globėjo (rūpintojo) vaikui skyrimu. Globėjo

(rūpintojo) skyrimo klausimas išsprendžiamas LR CPK XXX skyriaus antrojo skirsnio

355

nustatyta tvarka. Teismas priimdamas sprendimą riboti tėvų valdžią privalo pasirūpinti,

kad vaikas net laikinai nebūtų paliktas be priežiūros ir apsaugos, todėl tuo pačiu

sprendimu steigia vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą (LR

LR CK 3.183 str. 4 d., LR CPK 407 str.). Tėvų valdžios ribojimo panaikinimą ar tėvų

valdžios ribojimo būdo pakeitimą reglamentuoja LR CK 3.181 straipsnio 3 ir 4 dalys.

Įstatyme nurodytas tėvų valdžios ribojimo panaikinimas ar tėvų valdžios ribojimo būdo

pakeitimas nagrinėjamas ypatingąja teisena vadovaujantis LR CPK V dalies XXV ir

XXXIX skyrių taisyklėmis. Jeigu nagrinėjant tokią bylą paaiškėja, kad yra pagrindo

tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai riboti, teismas perduoda bylą nagrinėti ginčo

teisena. Ieškinį dėl tėvų valdžios ribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar

motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios ribojimas (LR CK 3.182 str. 3 d.), o

prašymą panaikinti vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti tėvai, vienas

iš tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), artimieji vaiko giminaičiai, valstybinė vaiko teisių

apsaugos institucija, prokuroras (LR CK 3.182 str. 2 d.). Tėvų valdžios ribojimo

panaikinimo bylas nagrinėja vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismas (LR CPK

409 str.).

23.6. Bylų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumai

LR CPK XX taikomas tik toms byloms, kurios kyla iš darbo teisinių santykių.

Ginčą, kylantį iš valstybės tarnybos santykių, nagrinėja administraciniai teismai

vadovaudamiesi Administracinių bylų teisenos įstatymu. Darbo ginčo sąvoka

pateikiama Darbo kodekso 285 straipsnyje. Individualus darbo ginčas yra nesutarimas

tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,

darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (kuris

nagrinėjamas Darbo kodekso XIX skyriaus nustatyta tvarka). LR CPK 410 straipsnio 2

dalis nustato, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami iš darbo teisinių santykių

kylantys ginčai, išskyrus ginčus dėl žalos atlyginimo ir kitus LR CPK nurodytus ginčų

atvejus.

Ar kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimui taikomi LR CPK nustatyti darbo bylų

nagrinėjimo ypatumai? Kolektyviniams darbo ginčams Darbo kodekso 71 straipsnis

nustato specialųjį priklausomumą, t. y. juos nagrinėja tik taikinimo komisijos, darbo

arbitražas arba trečiųjų teismas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kuriems darbo ginčams nėra taikomas

reikalavimas iš pradžių pasinaudoti ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo procedūra.

356

Darbo kodekso 295 straipsnio 2 dalyje nurodyti ginčai, kurie tiesiogiai nagrinėjami

teismuose.

LR CPK 411 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinys gali būti paduodamas pagal

bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra, buvo ar turėjo būti

dirbamas (alternatyvusis teismingumas). Iš esmės tai reiškia darbuotojo galimybę

pateikti ieškinį ne tik pagal juridinio asmens buveinės, bet ir pagal jo filialo buveinės

vietą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo patikrinti, ar ieškovas

pasinaudojo privaloma ginčo ikiteisminio sprendimo tvarka, t. y. ar jis kreipėsi į

darbo ginčų komisiją. LR CPK 412 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo

kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos,

teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.) arba palieka jį nenagrinėtą

(kai tai paaiškėja iškėlus civilinę bylą) ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti darbo

ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Šiuo atveju kreipimosi į darbo ginčo

nagrinėjimo instituciją diena laikoma kreipimosi į teismą diena, jeigu į šią instituciją

asmuo kreipėsi ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo nutarties įteikimo jam

dienos. To paties straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad jeigu darbo ginčo nagrinėjimo

institucija buvo pripažinusi esanti nekompetentinga spręsti ginčą, bylą nagrinėja

tiesiogiai teismas.

Ieškinio dalykas yra konkretus ieškovo materialusis teisinis reikalavimas, o ne

darbo ginčų komisijos sprendimas.

Darbo kodekso 302 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai darbo bylose

dėl visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, yra atleidžiami nuo žyminio

mokesčio.

LR CPK 415 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teisminiam nagrinėjimui darbo

bylose rengiamasi parengiamajame teismo posėdyje. Rengtis bylą nagrinėti teisme

turi būti baigta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos (LR

CPK 413 str. 1 d.). Palyginus su šeimos bylomis įstatymas nedraudžia priimti

sprendimą už akių. Teismas trūkstamus įrodymus turėtų išreikalauti savo

iniciatyva (LR CPK 415 str. 1 d.). Be to, matydamas, kad ieškinys pareikštas

netinkamam atsakovui, teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti į bylą antrąjį

atsakovą. Teismas turi įspėti šalis apie savo teisę viršyti pareikštų reikalavimų ribas

ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojų teisių ar teisėtų interesų

gynimo būdą (LR CPK 414 str. 3 d.).

Be CPK 159 straipsnio pirmojoje dalyje įvardytų teisių, teismas taip pat gali:

357

a) savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, kad tai

būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 414 str. 1 d.);

b) savo iniciatyva įtraukti į bylą antrą atsakovą, jeigu ieškovo nurodytasis yra

netinkamas (LR CPK 414 str. 2 d.);

c) peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau, nei prašyta,

taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai

susiję su pateikto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 417 str.);

d) nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą ieškovo nurodytu būdu nėra

pagrindo, – savo iniciatyva taikyti įstatymų nurodytą alternatyvų darbuotojo teisių ar

teisėtų interesų gynimo būdą (LR CPK 418 str.).

Darbo byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos

dienos, kurią baigta rengtis bylą nagrinėti teisme (LR CPK 413 str. 3 d.).

23.7. Bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo ypatumai

Procesiniai daikto valdymo pažeidimo bylų nagrinėjimo ypatumai

reglamentuojami LR CPK XXI skyriuje (419-423 str.). Valdymo pažeidimo sąvoka

suformuluota materialiojoje teisėje. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar mėginant

paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo

pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui (LR CK

4.35 str. 1 d.). To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodyti atvejai, kurie nelaikomi

valdymo pažeidimais. LR CK 4.22 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad valdymas – tai

faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Tad valdymas yra

apibrėžiamas kaip tam tikra faktinė būklė, kuri iš esmės atsieta nuo tokių sąvokų kaip

teisė į daiktą ir panašiai. Šiuo atveju kalbama apie valdymą kaip apie savarankišką

daiktinę teisę, o ne kaip apie nuosavybės teisės turinio sudedamąją dalį. Jeigu turi būti

ginamas savininko pažeistas valdymas, paprastai bus reiškiamas vindikacinis arba

negatorinis ieškinys, kuris bus nagrinėjamas pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo

taisykles.

Asmeniui siekiant apginti pažeistą valdymą užtenka įrodyti pačios faktinės

būklės egzistavimą. Pakanka įrodyti paskutinį valdymo ir jo pažeidimo faktą, o teismas

nesiaiškina nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios (LR CPK 422 str. 1 d.). Iš

esmės valdymo gynimo tikslas yra laikinai nustatyti, pas ką liks daiktas, kol bus

išspręstas teisės į jį klausimas. Apgindamas pažeistą valdymą teismas apibrėžia būsimo

358

proceso šalis. Buvęs atsakovas, manydamas, kad ginant valdymą buvo pažeista jo teisė į

daiktą, turi teisę pareikšti atitinkamą ieškinį teisme.

LR CK 4.23 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad daikto valdymas laikomas teisėtu,

kol įrodoma priešingai. Taigi materialiojoje teisėje galioja valdymo teisėtumo

prezumpcija. Tačiau neteisėtas valdymas nėra ginamas. Atsakovas tokiame procese gali

grįsti savo atsikirtimus valdymo neteisėtumu, t. y. tuo, jog daiktas iš jo buvo paimtas

klasta, jėga arba pavogtas.

Valdymo gynimą reglamentuojančios normos yra specialiosios. Tai reiškia, kad

LR CPK XXI skyriuje nustatytos tik bendrųjų taisyklių išimtys. Jeigu tokių išimčių

nėra, taikomos bendrosios bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklės.

Ieškinio dėl kilnojamojo arba nekilnojamojo daikto valdymo gynimo dalykas yra

reikalavimas pašalinti pažeidimą ir atkurti iki jo buvusią faktinę būklę. Bylose dėl

daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pareiškimas nėra leidžiamas (LR CPK 422 str.

2 d.).

Ieškinys dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo paduodamas

nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, o dėl kilnojamojo daikto – vadovaujantis

bendromis teismingumo taisyklėmis (paprastai pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar

juridinio asmens buveinės vietą). Skirtumą lemia skirtinga šių daiktų prigimtis.

Valdymo atsiradimo momentą reglamentuoja materialioji teisė. Jis priklauso nuo

to, daiktas yra kilnojamasis ar nekilnojamasis. Pagal LR CK 4.28 straipsnį kilnojamųjų

daiktų valdymas atsiranda iš esmės nuo faktinio daikto užvaldymo, o pagal LR CK 4.27

straipsnio 2 dalį nekilnojamųjų daiktų valdymas atsiranda įregistravus valdymą viešame

registre. Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas darant pažeidimą nėra įregistruotas, ar

atitinkamą ieškinį bus atsisakyta tenkinti, nes ieškovas nėra valdytojas pagal LR CK

ketvirtosios knygos II dalies IV skyriaus nuostatas? Valdymo įregistravimo faktas turi

įtakos tik sprendžiant, ar valdytojas valdė nekilnojamąjį daiktą visą įgyjamosios senaties

terminą, kad įgytų nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu. Tuo tarpu pats

valdymas, kaip tam tikra faktinė būklė, nekinta ir nepriklauso nuo įregistravimo fakto.

Todėl nekilnojamojo daikto valdytojas turi būti ginamas, nesvarbu, valdymas yra

įregistruotas ar ne.

Ieškinyje, be LR CPK 135 straipsnyje išvardytų duomenų, turi būti nurodoma:

1) įrodymai, patvirtinantys daikto valdymo faktą;

2) daikto aprašymas;

3) registruotiniems daiktams – duomenys iš viešo registro.

359

LR CPK 421 straipsnis nustato, kad rengtis teisminiam šios kategorijos bylų

nagrinėjimui turi būti baigta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo

dienos. Byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią

buvo baigtas pasirengimas bylą nagrinėti teisme.

Teismas, priimdamas sprendimą ieškinį patenkinti, nustato realų terminą, per

kurį atsakovas turi pašalinti daikto valdymo pažeidimus (LR CPK 423 str.).

23.8. Dokumentinis procesas

Dokumentinis procesas – tai viena iš supaprastinto proceso formų, kurios

paskirtis yra užtikrinti greitesnį tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimą.

Skirtingai nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros, dokumentinio proceso

atveju kalbama apie įprasto ginčo nagrinėjimą ginčo teisena. Nustatomi tik tam tikri šio

nagrinėjimo ypatumai, jeigu pats ginčas atitinka kai kurias specialias sąlygas. Ieškovas

privalo pateikti teismui ieškinį, atitinkantį visus bendruosius jam keliamus reikalavimus.

Atsakovui pateikus prieštaravimą dėl preliminaraus sprendimo, skelbiamas teismo

posėdis, kuriame yra pateikiami ir vertinami įrodymai. Teismo įsakymo institutas iš

esmės turi ir ginčo, ir ypatingosios teisenos bei vykdymo proceso bruožų. Pateikiant

teismui prašymą išduoti teismo įsakymą, reikalavimas net neturi būti pagrįstas

įrodymais – teismas visiškai nesigilina į šalių ginčo esmę. Teismo įsakymo procedūra iš

esmės skirta nagrinėjimui visiškai aiškių bylų, kuriose nėra ko ginčyti materialiosios

teisės atžvilgiu ir pats ginčas pasireiškia tik tuo, kad šalis, praktiškai pripažindama savo

prievolę, nevykdo jos. Tuo tarpu esant dokumentiniam procesui taip nėra – šios

kategorijos bylose paprastai yra ginčas, tačiau jo nagrinėjimo specifiką lemia tai, kad

visi ieškovo reikalavimai gali būti pagrįsti rašytiniais įrodymais.

Dokumentinis procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles,

išskyrus LR CPK XXII skyriuje nurodytas išimtis. Jeigu dokumentinio proceso normos

nereguliuoja kokio nors konkretaus procesinio veiksmo atlikimo tvarkos, bus taikomos

bendrosios ginčo teisenos taisyklės.

LR CPK nurodo keletą sąlygų, kurios būtinos norint pasirinkti dokumentinį

procesą (leistinumas). Norint pasinaudoti dokumentiniu procesu turi būti visos sąlygos:

1) dokumentinio proceso būdu gali būti nagrinėjami visi ieškovo piniginiai

reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir

kt.), taip pat reikalavimai priteisti kilnojamąjį daiktą, vertybinius popierius ar

360

reikalavimai, susiję su nekilnojamojo daikto nuomos sutartimis, nuomininko

iškeldinimu (LR CPK 424 str. 1 d.);

2) dokumentinio proceso tvarka ieškinys gali būti nagrinėjamas tik jeigu visi

jame nurodyti reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Tad

teismas šiame procese (tiksliau kalbant, pirminiu jo etapu – prieš pateikiant

prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo) gali tirti tik rašytinius įrodymus. Ši sąlyga

sudaro galimybes taikyti rašytinį procesą ir priimti preliminarų sprendimą nedalyvaujant

teismo posėdyje ginčo šalims;

3) tinkamai surašytas ieškinys ir jame esantis ieškovo prašymas nagrinėti bylą

dokumentinio proceso tvarka (LR CPK 425 str. 1 d.);

4) atsakovo gyvenamoji vieta arba jo buveinė nėra užsienyje (LR CPK 424 str. 4

d.).

LR CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka pateikiamas ieškinys turi atitikti

bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 str.) ir

reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui (LR CPK 135 str.). Ieškinyje turi būti ir aiškus

ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, nurodyti ir pridėti visi

rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (LR CPK 425 str.).

Ieškovas savo reikalavimus šiuo atveju gali grįsti tik rašytiniais įrodymais – kitos

įrodinėjimo priemonės neleidžiamos. LR CPK 425 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už

ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus

pusei tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme bendrąja ginčo

teisena, tačiau ne mažesnis kaip dvidešimt litų.

Ieškinys dokumentinio proceso atveju pareiškiamas pagal bendrąsias

teismingumo taisykles (LR CPK 424 str. 5 d.).

Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas privalo patikrinti dvi grupes

sąlygų: 1) ar nėra LR CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų pagrindų, kuriems

esant teismas atsisako priimti ieškinį, ir 2) ar įvykdyti LR CPK 425 straipsnio

reikalavimai. Jeigu ne visi ieškovo reikalavimai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais,

teismas, vadovaudamasis LR CPK 138 straipsniu, gali paskirti terminą trūkumams

pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo reikalavimus leistinais rašytiniais

įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kad bylą būtų galima nagrinėti

pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (LR CPK 424 str. 2 d.). Jeigu ieškinyje, kurį

prašoma nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, sujungiami keli savarankiški

reikalavimai, tačiau jie ne visi pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas

361

dokumentinio proceso tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus

reikalavimus išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles

(LR CPK 424 str. 3 d.).

Dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo,

padidinti ieškinio reikalavimus bei pareikšti priešieškinį. Dokumentinio proceso

atsisakymą reglamentuoja LR CPK 426 straipsnis: ieškovas turi teisę atsisakyti

dokumentinio proceso iki preliminaraus sprendimo priėmimo. Tokiu atveju

ieškovui nustatomas terminas trūkstamam žyminiam mokesčiui primokėti.

Neprimokėjus ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Žyminį mokestį primokėjus, byla perduodama nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos

taisykles.

Visas dokumentinis procesas gali būti skirstomas į du etapus: 1) procesas iki

preliminaraus sprendimo ir 2) procesas priėmus preliminarų sprendimą. Iš esmės visi

dokumentinio proceso privalumai, garantuojantys greitą bylos išnagrinėjimą, būdingi

pirmajam etapui.

Teismas, nustatęs, jog pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas ieškinį tenkinti,

priima preliminarų sprendimą (LR CPK 428 str. 1 d.). Preliminarus sprendimas

priimamas tik jeigu yra pagrindo tenkinti visus ieškinyje pareikštus reikalavimus.

Nesant minėto pagrindo, dokumentinis procesas iš esmės baigiasi, nes teismas priima

nutartį nagrinėti bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir nustato terminą

primokėti trūkstamą žyminį mokestį (LR CPK 428 str. 7 d.).

Preliminarus sprendimas priimamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į

teismo posėdį nei ieškovo, nei atsakovo. LR CPK 428 straipsnio 8 dalis nustato, kad

preliminarus sprendimo neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Preliminarus sprendimas įsiteisėja, jei atsakovas per įstatymo nustatytą terminą

nepareiškus prieštaravimų (LR CPK 428 str. 8 d.). Preliminarus sprendimas negali būti

skubiai vykdomas. Tokia nuostata egzistuoja todėl, kad preliminaraus sprendimo

likimas, kaip ir dokumentinio proceso tąsa, priklauso nuo to, atsakovas pareiškia ar

nepareiškia prieštaravimų. Kol atsakovo nuomonė dėl preliminaraus sprendimo ir

pareikšto ieškinio byloje nėra aiški, bet koks šio sprendimo vykdymas reikštų šalies

teisės būti išklausytos, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, principo pažeidimą.

Jeigu priėmus preliminarų teismo sprendimą paaiškėja, jog atsakovo gyvenamoji ir

darbo vietos yra nežinomos ir dėl šios priežasties jam negalima įteikti sprendimo,

ieškinio ir jo priedų nuorašų, teismas nutartimi turi panaikinti preliminarų sprendimą ir

362

nustatyti ieškovui terminą trūkstamam žyminiam mokesčiui primokėti. Ieškovui

neprimokėjus žyminio mokesčio, ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį

padavusiam asmeniui. Žyminį mokestį primokėjus byla perduodama nagrinėti pagal

ginčo teisenos taisykles.

Teismas, priėmęs preliminarų sprendimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną jo

nuorašą kartu su ieškiniu ir jo priedų nuorašais išsiunčia atsakovui (LR CPK 429 str.).

Ieškovui preliminaraus sprendimo nuorašas išsiunčiamas ne vėliau kaip per tris dienas

po šio sprendimo įsiteisėjimo. Minėti procesiniai dokumentai atsakovui negali būti

įteikiami nei viešo paskelbimo būdu, nei kuratoriui, nes atsakovo prieštaravimas yra

labai svarbus dokumentinio proceso elementas, nuo kurio priklauso atsakovo teisės būti

išklausyto įgyvendinimas ir dokumentinio proceso tąsa. Preliminariame sprendime

teismas nustato atsakovui dvidešimties dienų terminą, kuris yra skaičiuojamas nuo

sprendimo jam įteikimo dienos (sprendimas turėtų būti įteikiamas pagal LR CPK 124

str.), prieštaravimams pateikti. Pateikti prieštaravimus yra atsakovo teisė, bet ne pareiga.

Nepateikus prieštaravimų preliminarus sprendimas įsiteisės ir juo remiantis bus išduotas

vykdomasis raštas. Pagal LR CPK 430 straipsnio 1 dalį atsakovui neužtenka pateikti tik

formalaus prieštaravimo (skirtingai nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros).

Prieštaravimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodyti nesutikimo

su preliminariu sprendimu motyvai ir įrodymai, kuriais tie motyvai grindžiami.

Prieštaravimo forma turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus

reikalavimus. Atsakovo prieštaravimai gali būti grindžiami visomis leistinomis

įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 177 str., 430 str. 1 d.).

Prieštaravimus, pareiškiamus praleidus dvidešimties dienų terminą arba

neatitinkančius nustatytų reikalavimų, teismas atsisako priimti (LR CPK 430 str. 5 d.).

Teismo nutartis, kuria atsisakoma priimti pateiktus prieštaravimus, gali būti skundžiama

paduodant atskirąjį skundą. Dėl svarbių priežasčių praleistas terminas prieštaravimams

pateikti gali būti teismo atnaujinamas pagal LR CPK 78 straipsniu.

Jeigu atsakovas per dvidešimt dienų nuo preliminaraus sprendimo priėmimo

teismo sprendimą įvykdo ir pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas

nutartimi panaikina preliminarų sprendimą ir bylą nutraukia (LR CPK 430 str. 9 d.).

Šiuo atveju ieškovui grąžinamas jo sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu atsakovas teismo

sprendimą įvykdo iš dalies, o dėl kitos dalies reikalavimų pareiškia prieštaravimus, byla

nagrinėjama pagal dokumentinio proceso taisykles ir ieškovo reikalavimų pagrįstumo

klausimas išsprendžiamas priimant galutinį sprendimą. Šalims dokumentiniame procese

363

sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, ta pačia teismo nutartimi preliminarus

sprendimas panaikinamas.

Atsakovui pareiškus prieštaravimus ir teismui juos priėmus, prasideda antrasis

dokumentinio proceso etapas.

Teismas, priėmęs atsakovo prieštaravimus, ne vėliau kaip kitą dieną išsiunčia jų

nuorašą ieškovui ir šis per keturiolika dienų nuo prieštaravimų išsiuntimo iš teismo

dienos turi teisę teismui pateikti atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus (atsiliepimo

nepateikimas nesuteikia atsakovui teisės reikalauti priimti sprendimą už akių (LR CPK

430 str. 4 d.). Ieškovas atsiliepime ne tik vertina atsakovo argumentus, kuriais šis

grindžia savo prieštaravimus, bet ir savo reikalavimams pagrįsti gali pateikti naujų

įrodymų ar motyvų.

Gautą ieškovo atsiliepimą teismas ne vėliau kaip kitą dieną išsiunčia atsakovui ir

skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje. Per nustatytą terminą negavęs ieškovo

atsiliepimo, teismas taip pat skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pasirengimo bylai

nagrinėti etapas pagal dokumentinio proceso taisykles yra trumpesnis nei bylą

nagrinėjant pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nes mažiau procesinių

dokumentų, teismas rengiasi nagrinėti bylą tik raštu ir neprivalo priimti LR CPK 232

straipsnyje nurodytos nutarties.

Teismo posėdis turi būti skiriamas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos

dienos, kai teismas gavo ieškovo atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus arba baigėsi

terminas atsiliepimui pateikti (LR CPK 430 str. 3 d.). Teisminis nagrinėjimas vyksta

pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Išnagrinėjęs bylą, teismas byloje priima galutinį sprendimą, kuriuo gali:

1) preliminarų sprendimą palikti nepakeistą;

2) preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti;

3) preliminarų sprendimą pakeisti.

Galutinis sprendimas turi atitikti LR CPK 270 straipsnio reikalavimus. Byloje

priimtas galutinis sprendimas įsiteisėja ir gali būti skundžiamas tiek paduodant

apeliacinį, tiek kasacinį skundą.

23.9. Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo tvarka

Teismo įsakymo institutu siekiama supaprastinti ir pagreitinti teismo procesą

sprendžiant sąlygiškai aiškias bylas, dėl kurių šalys praktiškai nesiginčija.

Supaprastinimas pasiekiamas neskelbiant teismo posėdžio (procesas vyksta raštu) ir

364

nenaudojant įprastos procesinių dokumentų įteikimo bei pateiktų reikalavimų

pagrįstumo tikrinimo procedūros. Teismas šiuo atveju tikrina tik formalų pateikto

pareiškimo aspektą, t. y. ar jis atitinka įstatymo numatytus reikalavimus.

Galima išskirti dvi teismo įsakymo išdavimo procedūros sistemas: dvipakopę

(kai iš pradžių skolininkui siunčiamas atitinkamas pranešimas su pasiūlymu pateikti

prieštaravimus, jeigu jis nesutinka su pareikštais reikalavimais, ir paskui, jeigu

prieštaravimai nepareiškiami, išduodamas teismo įsakymas; tokia sistema galioja,

pavyzdžiui, Vokietijoje) ir vienpakopę (kai kreditoriaus prašymu iš karto yra

išduodamas teismo įsakymas ir tik tada skolininkui siūloma pareikšti prieštaravimus;

tokia sistema yra Austrijoje ir Lietuvoje). Vienpakopė teismo įsakymo išdavimo sistema

yra kiek operatyvesnė, nes teismui nereikia dukart siųsti skolininkui procesinių

dokumentų.

LR CPK 434 straipsnio 1 dalis nustato, kad už pareiškimą išduoti teismo

įsakymą mokamas žyminis mokestis, lygus ketvirtadaliui tos sumos, kurią reikėtų mokėti

už ieškinio nagrinėjimą teisme ginčo teisena, tačiau ne mažesnis negu dešimt litų,

išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus ar teismo nutartimi asmuo nuo žyminio mokesčio

sumokėjimo yra visiškai ar iš dalies atleistas arba kada žyminio mokesčio sumokėjimo

terminas atidėtas.

LR CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kuris piniginis reikalavimas

(atsirandantis iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), taip pat

reikalavimas priteisti kilnojamąjį daiktą gali būti nagrinėjamas išduodant teismo

įsakymą.

LR CPK 431 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad LR CPK XXIII skyriaus nustatyta

tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jeigu:

1) pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs

jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o

skolininkas reikalauja ją įvykdyti;

2) yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti

dalį prievolės;

3) skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė;

4) skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos.

Jeigu pareiškimas neatitinka leistinumo reikalavimų (LR CPK 431 str. 1-2 d.),

teismas atsisako priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą (LR CPK 435 str. 2 d. 2 p.).

365

LR CPK 433 straipsnyje nustatyti papildomi reikalavimai pareiškimo dėl teismo

įsakymo išdavimo turiniui. Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingai nei pateikiant ieškinį,

šiuo atveju nebūtina nurodyti įrodymų, kuriais remiantis grindžiamas pareikštas

reikalavimas. Siekiant kiek galima labiau supaprastinti teismo įsakymo išdavimo

procedūrą, LR CPK 433 straipsnio trečiojoje dalyje sakoma, kad procesinių dokumentų

(tarp jų ir prašymo išduoti teismo įsakymą) formas tvirtina teisingumo ministras. Jei

šios formos nesilaikoma, teismas, vadovaudamasis LR CPK 435 straipsnio antrosios

dalies 1 punktu turėtų atsisakyti priimti pareiškimą.

Pareiškimo priėmimo arba civilinės bylos iškėlimo klausimas reglamentuojamas

LR CPK 435 straipsnyje. Kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimas išsprendžiamas

ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dienos. Jeigu kreditoriaus

pareiškimas atitinka šiame skyriuje nustatytus reikalavimus, jo priėmimo klausimas gali

būti išspręstas teisėjo rezoliucija.

LR CPK 435 straipsnio 2 dalis nurodo atvejus, kai teismas atsisako priimti

pareiškimą išduoti teismo įsakymą:

l) pareiškimas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų

turiniui ir formai, ir LR CPK 433 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Bendrieji

procesiniams dokumentams keliami reikalavimai įvardijami LR CPK 111 straipsnyje.

LR CPK 433 straipsnis reikalauja nurodyti tik faktinį pareiškimo pagrindą, t. y.

nereikalauja pridėti prie pareiškimo įrodymų, kuriais kreditorius grindžia savo

reikalavimą. Šiuo požiūriu LR CPK 433 straipsnis yra specialioji norma, todėl LR CPK

111 straipsnio antrosios dalies 4 punktas neturėtų būti taikomas;

2) pareiškimas neatitinka LR CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų

leistinumo reikalavimų;

3) yra LR CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės;

4) pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą yra galutinė ir neskundžiama,

tačiau tai neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują

pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles. Paduoti

pakartotinį pareiškimą kreditorius gali tik tuo atveju, jei ankstesnis pareiškimas

neatitiko formalių šios rūšies procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamų

reikalavimų, taip pat jei yra pašalintos kitos kliūtys, sudariusios pagrindą atsisakyti

priimti ankstesnį pareiškimą.

366

Jeigu aptarti pagrindai paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą, teismas,

vadovaudamasis LR CPK 435 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į pareiškimo trūkumų

pobūdį, pareiškimą palieka nenagrinėtą (pvz., LR CPK 435 str. 2 d. 1 p.) arba bylą

nutraukia (pvz., LR CPK 435 str. 2 d. 4 p.), taip pat panaikina teismo įsakymą, jeigu

jis yra išduotas.

Išsprendęs pareiškimo priėmimo klausimą, teismas nedelsdamas, ne vėliau kaip

kitą dieną, išduoda kreditoriui teismo įsakymą ir išsprendžia laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo skolininkui klausimą. Teismo įsakymo turiniui keliami reikalavimai

nurodyti LR CPK 436 straipsnio 2 dalyje. Teismo įsakymas taip pat turi atitikti visus

vykdomajam dokumentui keliamus reikalavimus (LR CPK 648 str.), nes pagal LR CPK

587 straipsnio 2 punktą teismo įsakymas yra išduodamas kaip savarankiškas vykdomasis

dokumentas, o tai reiškia, jog juo remiantis nėra išduodamas vykdomasis raštas.

Išduodamas teismo įsakymą, teismas taip pat turi teisę nuspręsti dėl laikinųjų

apsaugos priemonių. Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikys tik motyvuotu

kreditoriaus prašymu, kuris turi būti įvardytas prašyme išduoti teismo įsakymą (LR

CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Jeigu teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, išdavus

teismo įsakymą, tą pačią dieną jo nuorašas išsiunčiamas antstoliui, turto registro

tvarkytojui ar kitam vykdytojui.

Priimtas byloje teismo įsakymas neskundžiamas paduodant nei atskirąjį, nei

apeliacinį, nei kasacinį skundus. Tolesnė proceso eiga priklauso nuo skolininko

prieštaravimų. Jeigu prieštaravimas bus pareikštas, byla bus nagrinėjama toliau, jeigu ne

– teismo įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas.

Pagal LR CPK 437 straipsnį ne vėliau kaip kitą dieną po teismo įsakymo

išdavimo teismas skolininkui išsiunčia kreditoriaus pareiškimo išduoti teismo įsakymą

ir teismo įsakymo nuorašus, taip pat atitinkamą pranešimą. Pranešime nurodoma:

1) siūlymas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pranešimo skolininkui

įteikimo dienos sumokėti kreditoriui priteistas sumas (įskaitant delspinigius bei

bylinėjimosi išlaidas), grąžinti priteistą daiktą ir apie teismo įsakymo įvykdymą raštu

pranešti teismui arba pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo;

2) informacija, kad neįvykdžius 1 punkte paminėtų reikalavimų, teismo

įsakymas įsiteisės;

3) informacija apie tai, kad teismas kreditoriaus reikalavimu nagrinės pareiškimą

pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jei skolininkas pareikš prieštaravimus dėl

kreditoriaus pateikto pareiškimo, ir apie tai, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki

367

teismo sprendimo visiško įvykdymo skolininkas pagal Civilinį kodeksą privalo mokėti

palūkanas bei įstatymuose ar sutartyje numatytus delspinigius, jeigu prievolė buvo

neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai;

4) informacija apie tai, kad priimdamas teismo įsakymą teismas netikrino

kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Skolininko prieštaravimai dėl paduoto pareiškimo (ar jo dalies) pateikiami

teismo įsakymą išdavusiam teismui (LR CPK 439 str. 1 d.). Prieštaravimai turi atitikti

bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai, išskyrus

reikalavimą nurodyti prieštaravimų pagrindą. Iš esmės skolininkui užtenka paties

prieštaravimo fakto, t. y. formaliai nurodyti, kad jis prieštarauja išduotam įsakymui.

Teismas neturi teisės tikrinti paties prieštaravimo pagrįstumą, tiesiog pats prieštaravimo

faktas lemia tolesnę proceso eigą.

Jeigu skolininkas dalį pagal teismo įsakymą priteistų reikalavimų kreditoriui

įvykdo arba nors ir neįvykdo, bet jų dalį pripažįsta, o prieštaravimus pareiškia tik dėl

likusios kreditoriaus reikalavimų dalies, teismas pagal šio skyriaus taisykles priima

naują įsakymą dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo. Dėl

nepatenkintos reikalavimų dalies kreditorius gali pareikšti ieškinį.

Gavęs skolininko prieštaravimus, teismas ne vėliau kaip per tris dienas privalo

pranešti kreditoriui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo

įteikimo dienos turi teisę pateikti ieškinį ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio

dalį. Jeigu per keturiolika dienų ieškinys nepareiškiamas, kreditoriaus pareiškimas

laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi jam grąžinamas, o teismo įsakymas ir taikytos

laikinosios apsaugos priemonės panaikinami. Ši nutartis gali būti skundžiama

paduodant atskirąjį skundą. Tai netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka (LR

CPK 439 str. 6 d.). Jeigu skolininkas per prieštaravimui pateikti skirtą terminą įvykdo

teismo įsakymą ir pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi

panaikina teismo įsakymą ir bylą nutraukia (LR CPK 439 str. 7 d.). Kai kreditorius ir

skolininkas išdavus teismo įsakymą sudaro taikos sutartį ir teismas ją patvirtina, ta pačia

teismo nutartimi teismo įsakymas panaikinamas (LR CPK 439 str. 8 d.), o bylos

nagrinėjimas nutraukiamas (LR CPK 293 str. 5 p.).

LR CPK 440 straipsnis numato galimybę skirti nesąžiningai pareiškusiam aiškiai

nepagrįstą reikalavimą kreditoriui iki vieno tūkstančio litų baudą.

23.10. Ginčų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ypatumai

368

Bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių vieno tūkstančio litų, priteisimo

nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus LR CPK 441

straipsnyje numatytas išimtis. Civilinio proceso teisės doktrinoje teigiama, kad

nepaisant LR CPK 441 straipsnio 1 dalies lingvistinę išraišką („pinigų sumų“),

supaprastinto proceso taisyklės galėtų būti taikomos ir ginčams dėl nedidelių

nepiniginių reikalavimų.

Tūkstančio litų suma rodo tik aukštutinę ribą, kurią peržengus LR CPK 441

straipsnio taisyklės nebegali būti taikomos. Jei ginčo vertė nesiekia šios ribos, tai

spręsdamas, ar taikyti supaprastinto proceso taisykles, teisėjas remiasi ne tik ginčo

turtinės vertės kriterijumi, bet įvertina ir kitas su byla susijusias aplinkybes, t. y. bylos

sudėtingumą, proceso šalių suinteresuotumą byla.

LR CPK 441 straipsnyje kalbama apie teismo teisę spręsti dėl bylos nagrinėjimo

formos ir tvarkos. Taigi, LR CPK 441 straipsnis nustato teisėjo teisę, bet ne pareigą

nagrinėti bylą taikant LR CPK 441 straipsnio taisykles. Pavyzdžiui, teismas gali pats

spręsti, žodinio ar rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama byla. Tačiau byla

nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius 2003 m. konsultacijoje paaiškino,

kad pagal LR CPK 441 straipsnį sąvoka „forma“ reiškia žodinį ar rašytinį bylos

nagrinėjimą (LR CPK 153 str.), o sąvoka „tvarka“ – kaip procesiniu atžvilgiu bus

nagrinėjamas konkretus ginčas dėl nedidelės sumos priteisimo, t. y. bus ar nebus

pasirengimo nagrinėjimui teisme stadija, o jeigu ji būtų, tai kokiu būdu vyks

pasirengimas bylos nagrinėjimui (t. y. paruošiamųjų dokumentų ar parengiamojo

posėdžio būdu arba nutartimi bylai nagrinėti skiriamas teismo posėdis).

Įstatymas nustato supaprastintą teismo sprendimo formą (įžanginė ir rezoliucinė

dalys, trumpi motyvai). Motyvų turi būti tiek, kiek jų neišvengiamai būtina teismo

sprendimui pagrįsti. Iš trumpų teismo motyvų bylos šalims turi būti aišku, kuo

remdamasis teismas priėjo vienokios ar kitokios išvados.

23.11. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai

LR CPK 1 straipsnio 1 dalis nustato kodekso taikymą nagrinėjant civilines,

darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo, konkurencijos

bylas bei kitas bylas, kylančias iš privatinių teisinių santykių. Kartu LR CPK numato,

jog kai kurių rūšių bylų nagrinėjimo ypatumus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos

įstatymai. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas be materialinio teisinio

369

reglamentavimo, įtvirtina ir nemažai procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos

nagrinėjant bankroto bylas teismuose.

Bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus skolininko,

nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kreditorių teises ir interesus.

Bankroto procedūra siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią

skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu išviešinant nemokaus

skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei sudarant sąlygas

visiems esantiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei

priklausančio turto.

Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto

byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Bankroto

procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma

(Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 1-2 d.).

Bankroto byla iškeliama ir nagrinėjama LR CPK nustatyta ginčo teisenos

tvarka, išskyrus tam tikras išimtis. Šios išimtys – tai Įmonių bankroto įstatymo

nustatytos papildomos teisminio proceso taisyklės, taikomos išimtinai bankroto bylų

iškėlimui ir nagrinėjimui.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiamas vietovės, kurioje yra

įmonės buveinė, apygardos teismui (LR CPK 27 str. 4 p., Įmonių bankroto įstatymo 5

str. 3 d.).

Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei gali pateikti Įmonių bankroto

įstatymo 5 straipsnyje nurodyti asmenys:

1) kreditorius (kreditoriai);

2) savininkas (savininkai);

3) įmonės administracijos vadovas;

4) likviduojamos įmonės likvidatorius, kai išaiškėja, kad likviduojama įmonė

negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų kreditoriams.

Kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne

anksčiau, kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų,

taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba, kai

terminas nenustatytas, praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti

įsipareigojimus.

Prieš kreipdamiesi į teismą kreditoriai apie savo ketinimą privalo raštu

informuoti įmonės vadovą ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą

370

įsipareigojimams įvykdyti. Šios nuostatos paskirtis – bankroto procesų nepagrįsto

inicijavimo prevencija, nes įpareigoja įmonės kreditorių suteikti įmonei laikotarpį jos

įsipareigojimams bei prievolėms įvykdyti. Taip pat užkertamas kelias nesąžiningam

įmonės bankroto proceso inicijavimui. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis

numatyta išimtis, kad kreditorius neprivalo informuoti įmonę apie ketinimą inicijuoti jos

bankroto procesą ir neprivalo suteikti papildomą laikotarpį įsipareigojimams įvykdyti,

kai teismo antstolis atliko priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, tačiau jam

nepavyko išieškoti skolos ir jis grąžino vykdomuosius dokumentus įmonės kreditoriui, o

kreditorius per 1 mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės,

paskelbusios kreditoriams apie tai, kad ji negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų,

administracijos vadovas ar savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto

bylos iškėlimo. Jeigu to nepadaro administracijos vadovas ar savininkas, tai kreditorius

remdamasis šiuo pagrindu gali pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo galima, jeigu yra

bent viena iš Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nurodytų sąlygų:

1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių

išmokų;

2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina

kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;

3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir

(arba) priteistų sumų;

4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad

negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;

5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl

šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Tačiau tai, kad turintys teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenys

kreipėsi į teismą, dar nereiškia, kad bankroto byla bus iškelta. Bankroto byla iškeliama,

jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti

darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą;

2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad

negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo

įsipareigojimų (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d.).

371

Teismas priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą privalo remtis visais per

įstatyme nurodytą terminą įmanomais surinkti įrodymais, kurie leistų spręsti apie

įmonės nemokumą. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. suteikia labai plačias galimybes ir

teises teismui surinkti visą reikalingą informaciją apie skolininką ir jo finansinę būklę.

Jis gali įpareigoti savininką, valdybos narius, administracijos vadovą, vyr. finansininką,

likvidatorių ir kitus atsakingus įmonės darbuotojus (ir tuos kurie buvo atleisti per 12

mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos), pateikti visus

bankroto bylai nagrinėti ir įmonės turto įvertinimui reikalingus dokumentus, kviesti juos

ir kreditorius atvykti į teismą ir duoti paaiškinimus (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2

d.).

Siekdamas užtikrinti, kad pareiškimo nagrinėjimo metu bei bankroto bylos

nagrinėjimo metu nebūtu švaistomas įmonės turtas, teismas gali priimti sprendimą

areštuoti dalį įmonės turto, sąskaitoje esančias pinigines lėšas bei duoti pavedimą

bankui sustabdyti mokėjimų vykdymą iš į šią įmonės sąskaitą įplauksiančių piniginių

lėšų, uždrausti įmonei vykdyti tam tikrus sandorius bei prisiimti tam tikro pobūdžio

naujus įsipareigojimus ar sandorius.

Įmonių bankroto įstatymas numato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą, per

kurį teismas turi išnagrinėti pateiktą pareiškimą, pareikalauti papildomų dokumentų,

duomenų, informacijos bei atsakingų įmonės darbuotojų ir valdymo organų narių

paaiškinimų, išsiaiškinti faktines aplinkybes dėl įmonės finansinės padėties (turimo

turto vertės, įsipareigojimų ir pan.) ir priimti sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo ar

neiškėlimo. Šis termino ribojimas padeda išvengti bankroto proceso vilkinimo, bet gali

būti kliūtis visapusiškai tinkamai atlikti įmonės auditą, objektyviai įvertinti įmonės turtą

bei nustatyti kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl teismas turi teisę išimtiniais

atvejais pratęsti minėtą terminą dar iki 1 mėnesio (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 4 d.).

Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl bankroto

iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:

1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina

kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,

reikalavimus;

2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.

3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai

pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo

372

išlaidoms apmokėti, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 ir 12 dalyse

numatytus atvejus.

4) LR CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais;

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nutraukiamas palūkanų

ir netesybų (baudų, delspinigių) už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių

su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.

Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą teismas paskiria įmonės administratorių,

areštuoja įmonės nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą, informuoja apie iškeltą

bylą suinteresuotus asmenys ir institucijas (tai gali pavesti įmonės administratoriui),

nustato laikotarpį iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus.

Laikotarpis, per kurį kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus, yra pakankamai

trumpas – ne trumpesnis nei 30 dienų ir ne ilgesnis kaip 45 dienos po teismo nutarties

iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tačiau pagal Įmonių bankroto įstatymo 10

straipsnio 9 dalį įmonės kreditorius, dėl svarbių priežasčių pavėlavęs pareikšti savo

reikalavimus, turi galimybę juos pareikšti ir praėjus nustatytam terminui.

Nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės valdymo

organų įgalinimai pereina įmonės administratoriui. Teismas turi nustatyti ne ilgesni nei

15 dienų terminą, per kurį valdymo organai turi perduoti įmonės turtą bei

dokumentaciją įmonės administratoriui. Įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

Taip pat nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą draudžiama išieškoti skolas iš

įmonės teismine ar ne ginčo tvarka, vykdyti visas finansines prievoles, kurios nebuvo

įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, tame tarpe palūkanas, baudas, mokesčius ir kitus

privalomuosius mokėjimus.

Įmonės bankroto byla gali pasibaigti:

1) bankroto bylos nutraukimu. Teismui priėmus nutartį nutraukti bylą, įmonė

tęsia savo veiklą. Bankroto byla nutraukiama teismo nutartimi esant bent vienai iš

įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytai aplinkybei:

a) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti

atsisakymus;

b) bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir

administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus;

c) pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė

prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti,

373

sumažinti ar jų atsisakyti (Įmonių bankroto įstatymo 2 str.11 d.). Pasiūlymą sudaryti

taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai).

Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties

likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 28 str.1

d.).

Taikos sutartį turi patvirtinti teismas, o bankroto bylą nagrinėjant ne teismo

tvarka tam, kad nebūtu pažeistos kreditorių teisės, taikos sutartį tvirtina notaras.

Taikos sutarties sąlygos negali pažeisti interesų tų kreditorių, kurie nedalyvauja

šioje sutartyje t. y. sąlygos tiems kreditoriams, kurie nėra sutarties šalys negali būti

blogesnės, nei tų, kurie pasirašo taikos sutartį. Todėl Įmonių bankroto įstatymo 29

straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad tuo atveju, jeigu taikos sutartyje numatytos

sąlygos pažeidžia kieno nors teises ir interesus arba prieštarauja įstatymams, teismas

taikos sutarties netvirtina. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo,

įmonės bankroto byla nutraukiama.

2) įmonės restruktūrizavimu;

3) įmonės likvidavimu. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį

įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus

įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas

šio termino nepratęsė (Įmonių bankroto įstatymo 30 str. 2 d.).

Nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą.

Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl

bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo

tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus (Įmonių

bankroto įstatymo 30 str. 3 d.). Šia įstatymo nuostata siekiama, kad kreditorių

reikalavimai būtu patenkinti kuo greičiau, kad likviduojant bankrutavusią įmonę nebūtų

pažeisti kreditorių, darbuotojų, trečiųjų asmenų interesai.

Ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę

administratorius privalo pateikti duomenys apie bankrutavusią įmonę bei paskelbti šiuos

duomenys „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininko prievoles turi būti

įvertinti ir parduodami.

Nekilnojamas ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių. Kito turto pardavimo

tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas taip pat sprendžia kaip

374

panaudoti antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą nekilnojamąjį turtą bei

įkeistą turtą.

Nepardavus viso įmonės turto ir neatsiskaičius pilnai su visais įmonės

kreditoriais per 24 mėnesius nuo bankrutavusios įmonės likvidavimo pradžios, laikoma,

kad įmonės likvidavimo procedūra yra baigta. Šiam laikotarpiui pasibaigus teismas

priima sprendimą dėl įmonės pabaigos, o likęs neparduotas ir niekam nereikalingas

turtas kreditorių sprendimu nurašomas. Nurašytas nekilnojamasis turtas perduodamas

savivaldybei, kurios teritorijoje jis yra, nuosavybėn.

Administratoriui pateikus likvidavimo balansą, likusio turto grąžinimo,

nurašymo arba perdavimo aktus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento

pažymą, taip pat pažymą, patvirtinančią, jog yra visiškai baigtas išmokų iš Garantinio

fondo išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams, teismas priima sprendimą dėl

įmonės pabaigos. Įmonė gali būti išregistruota ne anksčiau kaip praėjus 1 mėnesiui nuo

teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įmonių bankroto įstatymo 13(1) straipsnis įteisina

supaprastintą bankroto procesą.

Įmonių restruktūrizavimo proceso pradžios, eigos ir pabaigos ypatumus nustato

Įmonių restruktūrizavimo įstatymas.

375

24. CIVILINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMAS YPATINGOSIOS TEISENOS

TVARKA

24.1. Ypatingosios teisenos esmė ir reikšmė

Lietuvoje, kaip ir daugelio kitų Europos valstybių civiliniame procese, dviejų

savarankiškų teisenų – ginčo (ieškininės) ir ypatingosios – egzistavimą nulėmė romėnų

civilinės teisės recepcija. Dviejų teisenų buvimas lėmė jų atribojimo problemą. Bandant

pagrįsti dviejų teisenų skirtumus, civilinio proceso teisės teorijoje egzistuoja kelios

teorijos – tikslų, dalyko, pozityvizmo. Tikslų teorija grindžiama keliamais skirtingais

teisenų tikslais. Ginčo teisenos tikslas – pašalinti subjektinės materialinės teisės

pažeidimo padarinius, o ypatingosios – užtikrinti tinkamą tam tikrų materialinių teisinių

santykių įforminimą, siekiant išvengti subjektinės materialinės teisės pažeidimo. Dalyko

teorija ginčo teiseną nuo ypatingosios atriboja pagal ginčo dėl teisės buvimo ar

nebuvimo kriterijų. Pozityvizmo teorijoje nėra keliamas uždavinys apibūdinti

ypatingosios teisenos esmę, kadangi, nustatant bylos nagrinėjimo tvarką, vienintelis

kriterijus yra tikslingumas. Atsižvelgiant į viešąjį interesą ir civilinio proceso tikslus

(proceso operatyvumą ir paprastumą), bylos yra priskiriamos vienai ar kitai teisenai.

Tačiau jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje vyravo nuomonė, jog objektyvaus

kriterijaus, atribojančio ginčo teiseną nuo ypatingosios, nėra. Tam tikros kategorijos

bylų priskyrimas vienai ar kitai teisenai yra paremtas tikslingumu bei įstatymo leidėjo

valia. LR CPK 442 straipsnyje nurodoma, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas

nagrinėja tokias bylas: 1) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; 2) dėl fizinio

asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu; 3) dėl fizinio asmens pripažinimo

neveiksniu, ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu); 4) dėl

įvaikinimo; 5) dėl globos ir rūpybos; 6) dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo; 7)

dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo

ar anuliavimo; 8) dėl teisių pagal paprastus pareikštinius vertybinius dokumentus

atkūrimo (šaukiamoji teisena); 9) dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal

ginčo teisenos taisykles; 10) dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas

ginčo teisenos tvarka pagal LR CPK IV dalies XIX skyrių; 11) dėl hipotekos (kilnojamo

turto įkeitimo) teisinių santykių; 12) dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos

atkūrimo; 13) dėl praleisto įstatymų numatyto termino atnaujinimo; 14) dėl teismo

leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo

procedūrų taikymo (palikimo administratoriaus skyrimo, turto aprašo sudarymo,

376

testamento paskelbimo ir pan.) bei kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus

įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.

Išanalizavus dabartinę ypatingosios teisenos reglamentaciją LR CPK ir teisės

mokslininkų darbus, galima daryti išvadą, kad lemiamą reikšmę, atribojant ginčo teisena

nagrinėtinas bylas nuo ypatingosios teisenos bylų, turi:

1) bylų pobūdis. Faktai, kuriuos nustato ir patvirtina teismas, nagrinėdamas šias

bylas, yra ypač svarbūs, nes jie lemia teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar

pasibaigimą, t. y. yra siekiama sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialinę teisę

(teismas netiesiogiai dalyvauja sudarant tam tikrus sandorius: pvz., hipotekos

registravimas; teismo leidimo išdavimas; veiksnumo suteikimas, apribojimas ar

atėmimas). Šiose bylose, be privataus intereso, egzistuoja dar ir viešasis interesas, kad

sąlygų ir faktų, kuriais remiantis turės būti priimamas sprendimas, egzistavimas būtų

kruopščiai patikrintas nepriklausomos institucijos, turinčios tam visus įgaliojimus.

Akivaizdu, kad kai kurios ypatingosios teisenos bylos galėtų būti sprendžiamos

vykdomosios valdžios institucijų (pvz., asmens pripažinimas nežinia kur esančiu;

veiksnumo suteikimas; hipotekos registravimas), tačiau atsižvelgiant į jų svarbumą bei į

tai, kad teismo procesas vis dėlto geriausiai pritaikytas nustatyti neakivaizdžius faktus,

šių klausimų sprendimas yra perduotas teismams;

2) tikslingumas – geresnė asmenų privačių interesų apsauga (globos ar rūpybos

nustatymas neveiksniems ar ribotai veiksniems pilnamečiams asmenims, asmens

pripažinimas mirusiu). Šiuo motyvu būtų galima pagrįsti ir nebaigtinio bylų, nagrinėtinų

ypatingosios teisenos tvarka, sąrašo įtvirtinimą LR CPK.

LR CPK nustatytas inkvizicinis (tardomasis, tiriamasis) ypatingosios teisenos

bylų nagrinėjimo modelis. Šis modelis grindžiamas oficialumo, viešumo, aktyvaus

teismo principais. Priešingai nei ginčo teisenoje galiojančiam dispozityvumo principui,

ypatingojoje teisenoje įtvirtinamas oficialumo principas. Šio principo veikimas

pasireiškia tuo, kad procesas ypatingojoje teisenoje pradedamas tiek suinteresuotam

asmeniui padavus pareiškimą, tiek ir teismo iniciatyva. Pavyzdžiui, LR CPK 443

straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylų nagrinėjimas pradedamas gavus pareiškėjo

pareiškimą, o 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, priėmus sprendimą

pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, savo iniciatyva pradėti bylos

dėl globos ar rūpybos šiam asmeniui nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo

nagrinėjimą ir pan.

377

LR CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendra pareiga teismui imtis visų

būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės; kituose

straipsniuose numatytos specialios teismo pareigos dėl konkrečių įrodymų

išreikalavimo ar kitokių veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, LR CPK 483 straipsnyje

numatyta teismo, nagrinėjančio įvaikinimo bylą, pareiga išreikalauti atitinkamus

duomenis apie įvaikinamojo vaiko kilmę; LR CPK 491 straipsnio 2 dalyje numatyta

teismo pareiga imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos

reikalingų asmenų teisės ir interesai ir pan. Bandant paaiškinti inkvizicinio (tardomojo,

tiriamojo) principo įtvirtinimą ypatingojoje teisenoje, pravartu būtų pasiremti

germaniškosios koncepcijos atstovų motyvu, jog rungimosi ir dispozityvumo principai

priverstų teisėją kapituliuoti šalių atžvilgiu, o viešąjį interesą įgyvendinti, galima sakyti,

būtų neįmanoma. Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, teismas privalo

patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimui. Teismas, neapsiribodamas

byloje pateikta medžiaga ir nepriklausomai nuo ginčo dėl teisės buvimo, išsiaiškina

visas, jo nuomone, esmines bylos aplinkybes bei atsako į pateiktą klausimą.

Inkvizicinis (tardomasis) principas draudžia teismui priimti sprendimą už akių.

Toks draudimas įtvirtinamas LR CPK 443 straipsnio 9 dalyje. Teismas privalo

atsižvelgti į dalyvaujančio byloje asmens pateiktus įrodymus, neatsižvelgiant į tai,

dalyvauja jis nagrinėjant bylą ar ne. LR CPK 443 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad

dalyvaujančių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą,

išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato privalomą dalyvaujančių asmenų

dalyvavimą teismo posėdyje (pvz., LR CPK 477 str. 3 d. įtvirtintas reikalavimas būtinai

dalyvauti visiems dalyvaujantiems asmenims byloje dėl nepilnamečio pripažinimo

veiksniu; LR CPK 484 str. 4 d. bylose dėl įvaikinimo numatytas būtinas pareiškėjų,

valstybinės įvaikinimo institucijos ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos

atstovų dalyvavimas ir kt.).

Žodiškumo principo taikymas ypatingojoje teisenoje yra apribotas. LR CPK 443

straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendra norma, nustatanti, kad bylos nagrinėjamos rašytinio

proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai kodeksas nurodo kitaip. Žodinis bylos nagrinėjimas

yra įtvirtintas bylų dėl asmens pripažinimo neveiksniu, nepilnamečio pripažinimo

veiksniu, įvaikinimo ir kai kuriose kitose bylose. Be to, LR CPK 443 straipsnio 5 dalyje

įtvirtinta teismo teisė nuspręsti, kada konkreti byla bus nagrinėjama žodinio proceso

tvarka.

378

Ypatingojoje teisenoje viešumo principas taip pat ribojamas. Pavyzdžiui, LR

CPK 484 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuri numato įvaikinimo bylų

nagrinėjimą uždarame teismo posėdyje.

Nurodyti LR CPK įtvirtinti principai lemia aktyvų teismo vaidmenį procese.

Paliekama teisė teisėjui pačiam nuspręsti, kokią bylos nagrinėjimo formą pasirinkti

(žodžiu ar raštu), teisėjo nesaisto dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai, jis turi

teisę ir pareigą pats rinkti įrodymus. Šiuo atveju teismas iš esmės elgsis kaip

vykdomosios valdžios atstovas, nagrinėjantis visas, jo nuomone, svarbias bylos

aplinkybes. Ši teismui numatyta funkcija ypatingojoje teisenoje paaiškina klasikinių

civilinio proceso principų (dispozityvumo, rungimosi ir pan.) taikymo ypatingojoje

teisenoje ribojimą.

Normos, reglamentuojančios ypatingąją teiseną, skirtos nagrinėti visiškai

kitokios prigimties byloms, kuriose dažniausiai nėra ginčo dėl teisės, o teismui paprastai

reikia formaliai patikrinti, ar konkrečiu atveju yra įstatymo nustatytos sąlygos priimti

vienokį ar kitokį sprendimą. Gali kilti klausimas, kodėl ši teisena yra vadinama

„ypatingąja“, o ne „ne ginčo“. Ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas yra ne vienintelis

šia teisena nagrinėtinų bylų bruožas. Lemiami dalykai yra tikslingumas ir įstatymų

leidėjo apsisprendimas. Priskirta nagrinėti ypatingąja teisena, byla šia tvarka bus

nagrinėjama, nesvarbu, ar yra ginčas. Tad apibrėžus ją kaip ne ginčo teiseną, būtų

visiškai be reikalo susiaurinta šios teisenos taikymo sritis. Tuo tarpu sąvoka „ypatingoji

teisena“ rodo, kad tai yra speciali tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo tvarka.

Lietuvoje ypatingosios teisenos byloms taikomas sąrašo principas, kuris reiškia,

kad tik bylos, kurias įstatymų leidėjas nurodo įsakmiai, yra nagrinėtinos ypatingąja

teisena. LR CPK šis sąrašas yra 442 straipsnyje. LR CPK nepateikia išsamaus bylų,

nagrinėtinų ypatingąja teisena, sąrašo. LR CPK 442 straipsnio 14 punkte sakoma, kad

ypatingąja teisena teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal LR CK ir kitus

įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Nors sąrašas ir nėra išsamus,

tačiau apribotas tam tikromis įstatymuose nurodytomis sąlygomis: pirma, galime kalbėti

tik apie tų kategorijų bylas, kurios nurodytos LR CK ar kituose įstatymuose, ir, antra,

įstatyme turi būti nustatyta, kad šios bylos nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.

LR CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas

teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos

nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Taikyti ginčo teisenos normas ypatingosios

379

teisenos atveju teismas turėtų, jeigu: 1) LR CPK V dalis nedaro atitinkamų išimčių; 2)

ginčo teisenos normų taikymas neprieštarauja ypatingosios teisenos esmei.

Atsižvelgiant į nurodytus kriterijus, teorijoje paprastai skiriamos trijų rūšių

ginčo teisenos normos:

a) normos, kurios apskritai negali būti taikomos nagrinėjant bylą ypatingąja

teisena, nes jos reglamentuoja tipinių ginčo teisenai institutų funkcionavimą (pvz.,

normos, reglamentuojančios bendrininkavimo, trečiųjų asmenų ar priešieškinio

pareiškimo teisinius santykius);

b) normos, kurios nagrinėjant bylas ypatingąja teisena gali būti taikomos tik iš

dalies, t. y. atsižvelgiant į ypatingosios teisenos esmę. Todėl gali atsitikti taip, kad

atitinkamos nuostatos ypatingosios teisenos atveju bus aiškinamos kiek kitaip nei

nagrinėjant bylą ginčo teisena. Šiai kategorijai, pavyzdžiui, būtų galima priskirti

normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo atidėjimą ar sustabdymą;

c) normos, kurios visa apimtimi taikomos teismui nagrinėjant bylas ypatingąja

teisena, nes viena teisena šiuo atveju nesiskiria nuo kitos. Šiai grupei būtų galima

priskirti bendrąsias nuostatas, reglamentuojančias tam tikrus procesinius veiksmus

(procesinių dokumentų įteikimą, procesinių dokumentų sąvoką, procesinius terminus,

teismo posėdžius).

Esminis bruožas, lėmęs savarankiškos ypatingosios teisenos susiformavimą, –

ypatingas viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar

kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo teisės nebūtų varžomos šių

teisinių santykių dalyvių valios. Tokių sričių kasdieniame gyvenime yra gana daug

(pvz., tėvų valdžios ribojimas, viešų registrų tvarkymas, paveldėjimo teisės liudijimų

išdavimas ir pan.), todėl atsižvelgiant į jų svarbą vienos buvo pavestos įgyvendinti

valstybės administraciniam aparatui, kitos – teismo valdžiai. Būtent viešasis interesas

lėmė savarankiško proceso, gana priešingo ginčo teisenai, susiformavimą. Paprastai

minimi šią teiseną apibūdinantys bruožai – ginčo nebuvimas, tardomojo (inkvizicinio)

proceso principo galiojimas, proceso lankstumas, teismo sprendimo absoliutumas (t. y.

galiojimas visiems, o ne tik konkrečioms ginčo šalims). Sprendžiant ginčo ir

ypatingosios teisenos atribojimo problemas civilinio proceso teorijoje šiuo klausimu

buvo sukurta nemažai įvairiausių teorijų (tikslų, dalyko, priemonių ir pozityvistinė), iš

kurių labiausiai paplitusi pozityvistinė teorija. Šios teorijos atstovai nekelia sau tikslo

apibūdinti ypatingosios teisenos esmę. Jų nuomone, ypatingąja teisena yra nagrinėjamos

bylos, kurias valstybė tikslingumo sumetimais (atsižvelgdama į viešąjį interesą, bylos

380

išnagrinėjimo greitumo ir proceso paprastumo poreikį) įstatyme priskyrė prie

ypatingosios teisenos bylų. Tad vienintelis motyvas nustatant bylos nagrinėjimo tvarką

yra tikslingumas, todėl aiškaus vienos teisenos atribojimo nuo kitos kriterijaus nėra ir

negali būti. Taigi tais atvejais, kai valstybėje egzistuoja viešasis interesas, kad tam

tikroje byloje teisėjas vadovautųsi tardomojo proceso principu, kad turėtų teisę

neatsižvelgdamas į vieno ar kito asmens valią pradėti bylą ir kiek galima greičiau ją

išnagrinėti bei pagaliau kad nebūtų saistomas tik bylos dalyvių argumentų, įstatymai

nustato tokias bylas nagrinėti ypatingąja teisena.

24.2. Ypatingosios teisenos principai

Esminiai ypatingosios ir ginčo teisenos skirtumai civilinio proceso teisės moksle

paprastai atskleidžiami nagrinėjant proceso principus, kurie dažniausiai yra visiškai

priešingi. Ginčo teisenoje taikomi dispozityvumo, rungimosi, žodinio proceso,

tiesioginio dalyvavimo ir viešumo principai, o ypatingojoje – oficialumo, tardomojo

proceso, rašytinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo ribojimo principai.

Oficialumo principas. Procesas ypatingosios teisenos byloje gali būti

pradedamas tiek pareiškėjo, tiek teismo iniciatyva (pvz., LR CPK 505 str.), jeigu yra

tam įstatymo nustatytos sąlygos. Oficialumo principas paprastai yra ribojamas tik

įstatymų nurodytais atvejais (pvz., ištuokos byla bendru abiejų sutuoktinių sutikimu gali

būti pradėta tik sutuoktinių pareiškimu). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys negali

savo valia pakeisti įstatymų leidėjo nustatytų ginčo ir ypatingosios teisenos

kompetencijos ribų. Įstatymas, o ne byloje dalyvaujantys asmenys sprendžia, kokia

teisena bus nagrinėjama konkreti byla. Teismo pareiga yra nustatyti, kuria galima

teisena turi būti nagrinėjama konkreti byla.

Tardomojo (tiriamojo) proceso principas. Nagrinėdamas bylą ypatingąja

teisena, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo

teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga.

Atsižvelgiant į šio principo galiojimą, paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra

leidžiama priimti sprendimo už akių.

Žodinio proceso ir viešumo principai. Ypatingojoje teisenoje šie principai

ribojami. Sprendimai čia gali būti priimami be žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės ir tik

išimtiniais atvejais įstatymai nustato privalomą žodinį procesą (pvz., nagrinėjant bylas,

kylančias iš šeimos teisinių santykių). Įsakmaus žodinio proceso principo nebuvimas

nereiškia, kad teismas negali skirti žodinio bylos nagrinėjimo. Teismas pats sprendžia,

381

kuri iš bylos nagrinėjimo formų konkrečiu atveju yra priimtinesnė. Tą patį galima

pasakyti ir apie viešumo principą.

Tiesioginio dalyvavimo principas. Šis principas nagrinėjant bylą ypatingąja

teisena galioja tik ribotai, nes dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį

nekliudo teismui išnagrinėti bylą, išskyrus tuos atvejus, kai jų dalyvavimas yra

privalomas.

Atkreiptinas dėmesys, kad ypatingojoje teisenoje nėra šalių, nes pati byla iš

esmės nėra dvišalė. LR CPK 443 straipsnis nustato, kad čia byloje dalyvaujantys

asmenys yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys.

24.3. Ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo pagrindiniai bruožai

Pirmiausia tikslinga išskirti pagrindinius ginčo ir ypatingosios teisenos santykių

bruožus:

1) teismas visas civilines bylas nagrinėja ginčo teisena, išskyrus atvejus, kai

įstatymas nustato kitaip. Taigi ginčo teisena yra pagrindinė ir jos išimtys gali būti

nustatytos tik įstatyme. Kilus abejonei dėl to, kuria teisena turi būti nagrinėjama byla,

pirmumas turi būti teikiamas ginčo teisenai. Pirmumas ginčo teisenai turėtų būti

teikiamas ir kai pareiškus ieškinį teisme vienas iš reikalavimų arba dalis reikalavimo yra

nagrinėtina ypatingąja teisena. Šiuo atveju teismas neturėtų išskirti to reikalavimo į

atskirą bylą, nes tai prieštarautų civilinio proceso tikslams (proceso koncentruotumas).

Vadovaudamasis ginčo teisenos pirmumo principu teismas turėtų visus reikalavimus

išnagrinėti viename procese. Šiuo atveju skirtingiems reikalavimams bus taikomi

skirtingi teisėjo aktyvumo standartai, nes spręsdamas dėl tos reikalavimo dalies, kuriai

taikytinos ypatingosios teisenos normos, teismas vadovausis tardomojo proceso

principu;

2) šalims draudžiama sutartimi pakeisti įstatymų leidėjo nustatytas ypatingosios

teisenos ribas. Šalių sudaryta sutartis yra niekinė, jei joje nustatyta, kad byla,

nagrinėtina ypatingąja teisena, yra perduodama nagrinėti ginčo teisena arba atvirkščiai.

Įstatymų leidėjas, o ne šalys sprendžia, kokios bylos turi būti nagrinėjamos ypatingąja

teisena. Ribų tarp ginčo ir ypatingosios teisenos apsauga yra teismo pareiga, kurią jis

vykdo ex officio.

Išskirtini dviejų rūšių ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesiniai

ypatumai: bendrieji (būdingi visų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui) ir

specialieji (būdingi tik tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimui). Žemiau aptariami tik

382

bendrieji ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesiniai ypatumai, nurodyti LR

CPK 443 straipsnyje.

Ypatingosios teisenos normų bruožai. Ypatingosios teisenos normos yra

išimtinės. LR CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas

teismas nagrinėja pagal bendrąsias civilinių bylų nagrinėjimo taisykles su išimtimis ir

papildymais, kuriuos nustato LR CPK V dalis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

LR CPK 1 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai gali nustatyti kitokias nei LR CPK

ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo taisykles. Taigi sprendžiant, kokia turi būti

konkrečios bylos nagrinėjimo tvarka, gali kilti normų konkurencijos klausimas, kai

reikia atsakyti, ar galima konkrečiu atveju taikyti bendrąją proceso normą, o jeigu taip,

tai kokia apimtimi ir kurią proceso normą taikyti, kai konkretaus procesinio veiksmo

turinį reglamentuoja tiek LR CPK V dalis, tiek tam tikras įstatymas. Jeigu nėra

specialiosios normos, reglamentuojančios konkretų veiksmą, taikomos bendrosios

civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. Jas aiškindamas ir taikydamas teismas privalo

atsižvelgti į ypatingosios teisenos esmę. Pavyzdžiui, konkrečioje byloje, jeigu joje nėra

suinteresuotų asmenų, o tik pareiškėjas, nebus atsiliepimo į pareikštą pareiškimą. Kitais

atvejais ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis LR CPK 225

straipsnio nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti

pranešimą dėl atsiliepimo į pateiktą pareiškimą pateikimo. Labiausiai bendrųjų civilinių

bylų nagrinėjimo taisyklių turinį veikia tardomojo proceso ir oficialumo principai bei jų

lemiamos visiškai kitokios teismo aktyvumo ribos ypatingosios teisenos bylose. Esant

dviejų specialiųjų normų (atitinkamos LR CPK ir tam tikro įstatymo) konkurencijai,

vadovaujantis LR CPK 1 straipsniu, bus taikoma būtent tam tikrame įstatyme nustatyta

proceso taisyklė.

Byloje dalyvaujantys asmenys. Vienas iš pagrindinių ypatingosios teisenos

bruožų yra tas, kad čia nėra ginčo šalių. Nevartojamos ieškovo, atsakovo ir trečiųjų

asmenų sąvokos. LR CPK 37 straipsnio 2 dalis numato, kad byloje dalyvaujantys

asmenys, be šalių, yra ir pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos

bylose. Byloje dalyvaujantys asmenys ypatingojoje teisenoje yra pareiškėjai,

suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius, jeigu jis byloje paskirtas. Pareiškėjas

yra asmuo, kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama nagrinėti konkreti byla.

LR CPK 443 straipsnio 3 dalyje pateikiama suinteresuoto asmens sąvoka:

suinteresuotas asmuo ypatingosios teisenos byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio

teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens

383

sąvokos nėra tapačios, nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti

pareiškimą (prašymą) teismui. Dažnai įstatymas pateikia baigtinį galimų pareiškėjų

sąrašą, pavyzdžiui prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti jo

sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kitas

skirtumas yra tas, kad ne visada pareiškėjas turi materialųjų teisinį suinteresuotumą

bylos baigtimi. Prokuroras arba globos (rūpybos institucija) pateikdami atitinkamą

prašymą (pareiškimą) teismui vykdo tam tikrą viešojo pobūdžio funkciją ir byloje

priimtas sprendimas neturės įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms.

Suinteresuotų asmenų skaičius ypatingosios teisenos byloje priklauso nuo to,

kiek asmenų gali turėti materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tai priklauso

nuo bylos pobūdžio ir konkrečių aplinkybių. Proceso dalyvių (pareiškėjų ir

suinteresuotų asmenų) interesai byloje, skirtingai nuo ginčo teisenos, neturi būti

priešingi, atvirkščiai – jie gali sutapti. Suinteresuoti asmenys gali įsitraukti į bylos

nagrinėjimą prieš teismui išeinant į sprendimų priėmimo kambarį. Suinteresuotas asmuo

į konkrečią bylą gali įsitraukti tiek savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva.

Suinteresuotus asmenis savo pareiškime (prašyme) turi nurodyti pareiškėjas. Be to, LR

CPK, remiantis oficialumo ir tardomojo proceso principais ypatingosios teisenos bylose,

nustato teismo teisę ex officio įtraukti asmenį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą

asmenį. LR CPK 443 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu paaiškėja, jog nagrinėjama

byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti

byloje kaip suinteresuotą asmenį.

Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau prasidėjusį procesą pareikšdami

teismui atitinkamą rašytinį prašymą, kuris turi atitikti bendruosius procesiniams

dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 str.). Jame taip pat turi būti

nurodyta, kuo pasireiškia asmens teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi, ir pateikti tai

patvirtinantys įrodymai. Jeigu asmuo nori įsitraukti į bylą žodiniame teismo posėdyje,

prašymas gali būti pareiškiamas žodžiu ir įrašomas į teismo posėdžio protokolą.

Teismas, priimdamas sprendimą įtraukti konkretų asmenį į bylą, taip pat privalo

patikrinti, ar jis nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi. Nustatęs, kad siekiantis

įsitraukti į bylą asmuo nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, teismas atsisako

tenkinti jo prašymą. Atsisakymas įtraukti asmenį į procesą yra įforminamas rašytine

nutartimi, kuri gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.

Ar ypatingosios teisenos bylose galimas kuratoriaus paskyrimas? LR CPK 443

straipsnis šio proceso dalyvio atžvilgiu nedaro jokių išimčių, iš esmės kuratoriaus

384

dalyvavimas ypatingosios teisenos bylose yra galimas vadovaujantis LR CPK 39

straipsniu.

Procesiniai dalyvaujančių byloje asmenų dokumentai (prašymas,

pareiškimas, skundas). LR CPK 443 straipsnio 4 dalis (LR CPK 5 straipsnio 4 dalis)

nustato, kad ypatingosios teisenos bylose paduodami pareiškimai ir prašymai, o ne

ieškinys. Šiame straipsnyje pateiktas šalies procesinių dokumentų, kuriais remiantis gali

būti pradedama byla, sąrašas nėra išsamus. Kai kurių kategorijų ypatingosios teisenos

bylose yra paduodamas skundas (LR CPK 510 str. 2 d.). Kyla klausimas, kodėl

ypatingojoje teisenoje naudojamos pareiškimo, prašymo arba skundo, bet ne ieškinio

sąvokos? Ypatingosios teisenos bylų tikslas paprastai yra ne pažeistos materialiosios

subjektinės teisės gynimas (yra išimčių), o tinkamas tam tikrų materialiosios teisės

normų įgyvendinimas, jų administravimas, siekiant įtvirtinti tam tikras asmens

materialiąsias subjektines teises.

Ypatingosios teisenos prigimtis lemia prašymo turinio ypatumus. Prašymas, kaip

ir kiekvienas procesinis dokumentas, turi atitikti LR CPK 111 straipsnyje nustatytus

bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir specialiuosius

reikalavimus, jeigu tokie keliami konkrečių kategorijų byloms. Kadangi ypatingosios

teisenos bylose negalima priimti sprendimo už akių, pareiškime pareiškėjas neturi

išdėstyti savo nuomonės dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas

atsiliepimas arba parengiamasis procesinis dokumentas. Ypatingosios teisenos bylose

nėra ieškinio sumos, todėl pareiškime ji taip pat nenurodoma.

Be to, oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos ypatingosios

teisenos bylos gali būti pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva. LR CPK 459

straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens pripažinimo mirusiu ar nežinia kur esančiu

bylą gali atnaujinti ir teismas savo iniciatyva, priimdamas tuo klausimu atitinkamą

nutartį. LR CPK 505 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs sprendimą

pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu, privalo savo iniciatyva pradėti globos ar

rūpybos jam steigimo, globėjo ar rūpintojo skyrimo bylos nagrinėjimą. Minėtais atvejais

ypatingosios teisenos byla bus pradėta remiantis ne pareiškimu, o teismo nutartimi ar

sprendimu (LR CPK 505 str.). Jeigu ypatingosios teisenos byla pradedama teismo

iniciatyva, atitinkamoje nutartyje (teismo sprendime) teismas turėtų nurodyti, kurie

asmenys yra įtraukiami į procesą kaip suinteresuoti asmenys, ir proceso dalyką.

Ypatingosios teisenos bylų teismingumo klausimai. Ypatingojoje teisenoje

bendrasis teritorinis teismingumas yra priešingas palyginus su ginčo teisena.

385

Vadovaujantis LR CPK 443 straipsnio 10 dalimi pareiškimai paduodami ne atsakovo

gyvenamosios ar juridinio asmens buveinės vietos apylinkės teismui, bet pareiškėjo

gyvenamosios vietos ar juridinio asmens buveinės apylinkės teismui, išskyrus LR CPK V

dalyje daromas išimtis. Įstatyme minimos išimtys yra nurodytos LR CPK 445

straipsnyje, 449 straipsnio 1 dalyje, 454 straipsnio 1 dalyje, 459 straipsnio 2 dalyje, 462

straipsnio 1 dalyje, 480 straipsnio 1 dalyje, 497 straipsnio 4 dalyje, 510 straipsnio 2

dalyje, 517 straipsnio 2 dalyje, 526 straipsnio 2 dalyje, 530, 534 straipsniuose, 543

straipsnio 2 dalyje, 576 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjant ypatingosios teisenos bylų teismingumą atkreiptinas dėmesys ir į

rūšinio (dalykinio) teismingumo ypatumus. Ypatingojoje teisenoje nereiškiami ieškiniai,

todėl čia nėra ieškinio sumos sąvokos, taigi nėra aktuali ir LR CPK 27 straipsnio 1

punkte nurodyta šimto tūkstančių litų ieškinio sumos riba, kai viršijus šią ribą bylos

tampa teismingos apygardos teismams kaip pirmajai instancijai. Taigi apygardos

teismams kaip pirmosios instancijos teismams ypatingosios teisenos bylos teismingos tik

kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme. Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos

teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena kyla klausimas, nagrinėtinas

ypatingąja teisena. Jeigu šių sąlygų nėra, visas ypatingosios teisenos bylas kaip pirmoji

instancija nagrinėja apylinkės teismai.

Teismo iniciatyvos klausimai ypatingojoje teisenoje. Ypatingosios teisenos

bylose taikomas tardomojo (tiriamojo) proceso principas. LR CPK 443 straipsnio 8

dalis nustato, jog nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų

visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena teismas

privalo nustatyti materialiąją tiesą. Jeigu materialiajai tiesai nustatyti įrodymų byloje

nepakanka ir jų neįmanoma surinkti, teismas tiesiog netenkins atitinkamo prašymo.

Teismas šiuo atveju, nagrinėdamas faktinį bylos aspektą, nėra saistomas byloje

dalyvaujančių asmenų pateiktais įrodymais. Ypatingosios teisenos atveju praktiškai

neįmanoma taikyti ir ieškinio pripažinimo instituto.

Teismas jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo

nuomone, būtinus įrodymus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad teismas turėtų darbuotis už

byloje dalyvaujančius asmenis. Teismo aktyvumas šiuo atveju reiškia tai, kad jis turi

pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, skirtingai nei esant ginčo teisenai, gali

nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, o jeigu byloje dalyvaujantys

asmenys negali šito padaryti arba nesupranta, ko iš jų yra prašoma, – išreikalauti juos

savo iniciatyva. Su pareiga nustatyti materialiąją tiesą tiesiogiai yra susijęs ir LR CPK

386

443 straipsnio 9 dalyje nustatytas draudimas ypatingosios teisenos bylose priimti

sprendimą už akių. Kokie pareiškėjo ar suinteresuotų asmenų neatvykimo į teismo

posėdį padariniai? LR CPK 443 straipsnio 5 dalis nustato taisyklę, kad byloje

dalyvaujančių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylos,

išskyrus atvejus, kai LR CPK nurodo, jog šių asmenų dalyvavimas teismo posėdyje yra

privalomas (pvz., LR CPK 467 str. 2 d.). Matydamas galimybę išnagrinėti bylą iš esmės

nesant kurio nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, teismas tai ir turėtų padaryti, kitaip

bylos nagrinėjimą reikėtų atidėti arba pareiškiamą palikti nenagrinėtą taikant LR CPK

246 straipsnio 1 dalies normos analogiją. Jeigu teismui pripažinus asmens atvykimą

būtinu šis be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas, be specialių teisių,

nustatytų LR CPK V dalyje (pvz., 467 str. 2 d.), taip pat turi teisę skirti LR CPK 162

straipsnio 6 dalyje nurodytą baudą.

Bylinėjimosi išlaidos ypatingojoje teisenoje. Ypatingosios teisenos bylose

byloje dalyvaujantiems asmenims jų išlaidos neatlyginamos (LR CPK 443 str. 6 d.).

Visos su konkretaus asmens procesiniu veiksmu susijusios išlaidos tenka tam asmeniui.

Šis principas atitinka pačią ypatingosios teisenos bylų esmę – nėra priešingų interesų,

administruojamos materialiosios teisės normos.

LR CPK numato keletą minėtos taisyklės išimčių. Teismo išlaidos gali būti

padalijamos, jeigu:

1) byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas

(tai jokiu būdu nereiškia, kad jų interesai yra priešingi); arba

2) byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi (pvz., kai nagrinėjant bylą

kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai).

Esant šioms išimtims bylinėjimosi išlaidos yra padalijamos proporcingai, t. y.

atsižvelgiant į suinteresuotumą bylos baigtimi arba į tai, kieno interesas byloje buvo

patenkintas (esant priešingiems interesams). Šiuo atveju taikytinos ir atitinkamos LR

CPK nuostatos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo žyminio mokesčio dalies

mokėjimo ir panašiai.

Pasirengimas teisminiam ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui.

Ypatingojoje teisenoje pasirengimas teisminiam nagrinėjimui turi tam tikrų ypatumų.

Šie ypatumai sujsiję su tuo, kad paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra byloje

dalyvaujančių asmenų priešingų interesų. Todėl kyla keli klausimai: ar būtina reikalauti

pateikti atsiliepimą į pareikštą prašymą ir ar būtinas pasirengimas nagrinėti bylą

paruošiamųjų dokumentų būdu arba parengiamajame posėdyje? Atsakymas į šiuos

387

klausimus priklauso nuo to, ar konkrečioje byloje, be pareiškėjo, yra ir kitų

suinteresuotų asmenų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „ypatingąja

teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis LR CPK 225 straipsnio 2, 3

punktuose esančiomis nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia

išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto

pareiškimo nuorašą ir nustatyti terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Minėtame teismo

pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nes teismas šios

kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra LR CPK 227 str. 1 d.

nurodytos sąlygos, taikomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais

dokumentais būdas, o esant LR CPK 228 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms turi būti

skiriamas parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų

nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškimą arba pasibaigus

nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta

nagrinėti teisme, turi teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.“.

Jeigu be pareiškėjo kitų suinteresuotų asmenų nėra, teismas iš karto gali skirti

parengiamąjį teismo posėdį arba skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

Ypatingosios teisenos atveju nė vienos iš pasirengimo formų gali nebūti dėl

galiojančio tardomojo proceso principo. Teismas, matydamas, kad pareiškus atsiliepimą

padėtis yra pakankamai aiški, arba nusprendęs pats išsireikalauti būtinus įrodymus, gali

iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

24.4. Atskirų ypatingosios teisenos bylų procesiniai ypatumai

Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Juridiniai faktai –

įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, kitokios aplinkybės, dėl kurių

atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda,

pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Jei juridiniai faktai nėra

akivaizdūs arba jei nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų

subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas ir

numato galimybę suinteresuotam asmeniui tokiais atvejais kreiptis į teismą su prašymu

nustatyti faktą.

Konkrečiau juridinę reikšmę turinčius faktus apibrėžia LR CPK 444 str. 2 d.

Teismas nagrinėja bylas dėl tokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo: 1) dėl

giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl

gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, partnerystės, mirties

388

įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę

nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir

civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus, priklauso asmeniui, kurio vardas,

pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente,

patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime nurodytais vardu, pavarde ar tėvo

vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto

nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam

tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos

įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo

atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų

nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Turinčių juridinę reikšmę faktų sąrašas, pateiktas LR CPK 444 straipsnio 2

dalyje, neišsamus. Teismai nagrinėja bylas ir dėl kitokių turinčių juridinę reikšmę faktų

nustatymo, jeigu įstatymai nenumato kitokios jų nustatymo tvarkos (LR CPK 444

straipsnio 2 dalies 9 punktas). Būtina sąlyga juridiniam faktui ypatingosios teisenos

tvarka nustatyti yra negalėjimas kitokia tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių

tuos faktus, arba kai negalima atstatyti prarastų dokumentų.

Šie faktai yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam

tikrai įstatymų apibrėžtai situacijai, kai juos nustačius pareiškėjai įgis tam tikrą

subjektinę teisę.

Pagal LR CPK 445 straipsnį asmuo gali kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo tik

prieš tai nustatyta tvarka kreipęsis dėl prarasto dokumento gavimo ar atkūrimo

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl

teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“).

Pareiškime dėl bylos iškėlimo turi būti nurodoma: kuriam tikslui reikia nustatyti

juridinę reikšmę turintį faktą; priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų,

patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę

turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų

arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (LR CPK 447 str.). LR CPK XXVI

skyrius „Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo“ nenumato kas gali

kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Iš to seka, kad čia

taikomos ginčo teisenos normos, pagal kurias į teismą gali kreiptis kiekvienas

suinteresuotas asmuo (LR CPK 5 str. 1 d.). Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų

nustatymo pareiškimai paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui,

389

išskyrus bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, palikimo

priėmimo ir palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo. Pareiškimai šiose bylose

paduodami atitinkamai pastato, žemės ar miško buvimo vietos, palikimo turto ar

pagrindinės jo dalies buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 446 str.). Jei teismas

pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui šis faktas

nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatyti faktą, kuris turi būti įregistruotas civilinės

metrikacijos įstaigoje arba įformintas kitose institucijose, yra pagrindas šį faktą ten

įregistruoti arba įforminti, tačiau neprilygsta tų institucijų išduodamiems dokumentams

(LR CPK 448 str.).

Bylos dėl asmens paskelbimo mirusiu, pripažinimo nežinia kur esančiu bei

šių bylų atnaujinimas. Pareiškime dėl asmens paskelbimo mirusiu, be bendrųjų

reikalavimų keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, papildomai turi būti

nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 450 str. Pareiškimą teismui dėl fizinio asmens

paskelbimo mirusiu gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo (asmens sutuoktinis,

kreditorius ir pan.) ar prokuroras (LR CPK 449 str. 2 d.). Bylos dėl fizinio asmens

paskelbimo mirusiu yra teismingos dingusio fizinio asmens gyvenamosios vietos

apylinkės teismui, o jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma ir ją nustatyti

neįmanoma, su pareiškimu kreipiamasi į šio asmens paskutinės žinomos gyvenamosios

vietos apylinkės teismą. Jei dėl to paties įvykio dingo ne vienas, o du ar daugiau fizinių

asmenų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus

pirmininkas gali paskirti vieną teismą, kuriam išimtinai bus teismingos su šiuo įvykiu

susijusios bylos (LR CPK 449 str. 1 d.). Taip pat LR CPK numato terminus, duotus

kreiptis į teismą, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu. Pvz., pareiškimas gali būti

paduotas ne anksčiau kaip likus šešiems mėnesiams iki termino, kuriam suėjus, dingęs

fizinis asmuo gali būti paskelbtas mirusiu, pabaigos (LR CPK 449 str. 3 d.). Įrodinėjimo

dalykas šios rūšies bylose yra LR CK 2.31 str. nurodytos aplinkybės. Mirusiu asmuo

gali būti paskelbtas, tik jeigu trejus metus jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nėra

žinių apie jo buvimo vietą (LR CK 2.31 str. 1 d.). Į teismą dėl asmens paskelbimo

mirusiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip praėjus 30 mėnesių nuo to laiko, kai apie

asmenį negaunama jokių žinių. Tais atvejais, kai negalima nustatyti dienos, kurią gauti

apie nesantįjį paskutiniai duomenys, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių

metų sausio pirmoji diena (LR CK 2.28 str. 2 d.). Tačiau, jeigu galima fizinį asmenį

pripažinti mirusiu suėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, kuris duoda pagrindo manyti,

390

kad dingęs fizinis asmuo mirė, pareiškimas dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu gali

būti paduotas ne anksčiau kaip likus trims mėnesiams iki termino, kuriam suėjus dingęs

fizinis asmuo gali būti paskelbtas mirusiu, pabaigos (LR CPK 449 str. 3 d.). Tai

traktuojama kaip bendros taisyklės išimtis, t.y. jei asmuo dingo be žinios tam tikromis

ekstremaliomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindo

manyti, kad jis tikrai žuvo (lėktuvo, laivo katastrofa, žemės drebėjimas, potvynis,

gamybinė avarija ar pan.), tai asmens mirties prezumpciją galima taikyti, kai apie jį nėra

jokių žinių šešis mėnesius po šių aplinkybių. Tai reiškia, kad į teismą dėl asmens

paskelbimo mirusiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip praėjus trims mėnesiams nuo to

laiko, kai apie asmenį, dingusį anksčiau minėtomis aplinkybėmis, negaunama jokių

žinių.

Pasitaiko atvejų, kai bylą dėl fizinio asmens pripažinimo mirusiu reikia

atnaujinti. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu reiškia jo mirties prezumpcijos

patvirtinimą. Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, jeigu paskelbtas mirusiu

asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta. Tokiu atveju pareiškimą dėl bylos, kurioje

nuspręsta fizinį asmenį paskelbti mirusiu ar pripažinti nežinia kur esančiu, atnaujinimo

gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo ar prokuroras. Teismas nutartimi gali

atnaujinti bylos nagrinėjimą ir savo iniciatyva (LR CPK 459 str. 1 d.). Jeigu fizinis

asmuo, kuris teismo sprendimu paskelbtas mirusiu ar pripažintas nežinia kur esančiu,

pats atvyksta į teismą ir patvirtina savo tapatybę, teismas rašytinio proceso tvarka

nutartimi nedelsdamas panaikina sprendimą. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu

reiškia jo mirties prezumpcijos patvirtinimą. Tačiau ši prezumpcija gali būti

nuginčijama, jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta.

Bylose dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu pareiškimui keliami

papildomi reikalavimai yra nustatyti LR CPK 455 str. Pareiškėjas paduoda pareiškimą

nežinia kur esančio asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui, o jei gyvenamoji

vieta nežinoma ir jos nustatyti neįmanoma, tai tokiu atveju pareiškimas paduodamas

paskutinės žinomos to asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 454 str.

1 d.). Pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu gali paduoti

asmenys, kurių teisėms ar pareigoms šis pripažinimas gali turėti įtakos. Suinteresuotu

asmeniu gali būti dingusio asmens sutuoktinis, partneris, artimieji giminaičiai,

kreditoriai, darbdavys ir kiti, taip pat ir prokuroras (LR CPK 454 str. 2 d.).

Kaip ir bylose dėl asmens paskelbimo mirusiu, taip ir bylose dėl asmens

pripažinimo nežinia kur esančiu, kreipiantis į teismą yra svarbu laikytis įstatyme

391

nustatytų terminų. Pareiškimas dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu gali būti

paduotas ne anksčiau kaip likus trims mėnesiams iki termino, kuriam suėjus tas fizinis

asmuo gali būti pripažintas nežinia kur esančiu, pabaigos (LR CPK 454 str. 3 d.). LR

CK 2.28 str. 1 dalyje numatyta, kad teismas asmenį gali pripažinti nežinia kur esančiu,

jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų kur jis yra. Iš to seka, kad

į teismą dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip

praėjus devyniems mėnesiams nuo to laiko, kai apie asmenį negaunama jokių žinių.

Pagrindas pripažinti asmenį nežinia kur esančiu yra, jei asmens nuolat vienerius metus

nėra jo paskutinėje gyvenamojoje vietoje ir kai nėra duomenų, kur tas asmuo yra (LR

CK 2.28 str.). Teismo sprendimas pripažinti asmenį nežinia kur esančiu neįgyja jam

prejudicialumo ir nepaneigiamumo savybės. Jei asmuo, pripažintas nežinia kur esančiu,

atsiranda, atvyksta į savo ankstesnę gyvenamąją vietą, gaunama žinių kur jis yra ir

panašiai, tai tuomet, remdamasis LR CK 2.30 straipsnio 1 dalimi ir LR CPK 461

straipsnio 1 dalimi, teismas nauju sprendimu panaikina ankstesnį sprendimą pripažinti

asmenį nežinia kur esančiu suinteresuoto asmens, prokuroro, paties atsiradusio asmens

prašymu, arba teismas savo iniciatyva (LR CPK 459 str. 1 d., 461 str. 3 d.). LR CPK

459 str. taip pat numato bylos dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu

atnaujinimą. Pareiškimą teismui tuo tikslu gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo,

prokuroras, teismas nutartimi gali atnaujinti bylos nagrinėjimą ir savo iniciatyva.

Pareiškimas paduodamas tam apylinkės teismui, kuris priėmė sprendimą fizinį asmenį

pripažinti nežinia kur esančiu. Teismo sprendimas bylose dėl fizinio asmens paskelbimo

mirusiu ar nežinia kur esančiu atnaujinimo priklauso nuo konkrečių aplinkybių,

kuriomis remiantis byla atnaujinama: a) jeigu ištyrus įrodymus paaiškėja pripažinto

nežinia kur esančio fizinio asmens buvimo vieta, teismas nutartimi panaikina savo

sprendimą paskelbti fizinį asmenį pripažinti nežinia kur esančiu ir nustatytą asmens

turto administravimą, jeigu ištyrus įrodymus nepaaiškėja pripažinto nežinia kur esančio

fizinio asmens buvimo vieta, sprendimas paliekamas galioti; b) jeigu fizinis asmuo,

kuris teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu, pats atvyksta į teismą ir

patvirtina savo tapatybę, teismas rašytinio proceso tvarka nutartimi nedelsdamas

panaikina sprendimą (LR CPK 461 str. 1, 3 d.).

Bylų dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu ar paskelbimo mirusiu

negalima painioti su juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bylomis dėl mirties fakto

tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis (LR CPK 444 str. 7 p.). Pastaruoju atveju

yra patikimų įrodymų, patvirtinančių ne tik asmens mirties faktą, bet ir jos datą bei

392

aplinkybes. Šių dviejų kategorijų bylose mirties data nustatoma skirtingai: paskelbto

mirusiu asmens mirties data laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo data, o nustačius

mirties faktą, asmens mirties data laikoma nurodytoji rezoliucinėje teismo sprendimo

dalyje.

Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir

nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu). Šios kategorijos bylose

pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu gali paduoti

ribotas asmenų ratas, nes fizinio asmens pripažinimas veiksniu ar ribotai veiksniu

sukelia jam labai reikšmingų teisinių padarinių. Asmens veiksnumas suprantamas kaip,

galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Veiksnumas

atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų (LR CK 2.5 str. 1 d.).

Neveiksniu gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuris serga psichikos liga ar

silpnaprotyste ir jei dėl tos psichikos ligos ar tam tikros silpnaprotystės formos jis negali

suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Asmens silpnaprotystės arba psichinės

ligos faktas gali būti įrodytas tik teismo psichiatrinės ekspertizės aktu, kuriame

pateiktoje eksperto išvadoje, be kita ko, turi būti atsakyta ir į klausimą, ar asmuo sugeba

suprast savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Tik teismas remdamasis teismo

psichiatrinės ekspertizės išvadomis, gali pripažinti asmenį neveiksniu. Taigi dėl asmens

pripažinimo neveiksniu, kaip ir dėl pripažinimo ribotai veiksniu, pareiškimą gali

paduoti: a) asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, sutuoktinis; b) asmens, kurį

prašoma pripažinti neveiksniu, tėvai, pilnamečiai vaikai; c) globos (rūpybos) institucija;

d) prokuroras (LR CK 2.10 str. 4 d. ir LR CPK 463 str. 1 d.). Įstatymas įtvirtina

galimybę pareiškimą padavusiam asmeniui iki bylos nagrinėjimo užbaigimo

reikalavimą pripažinti asmenį neveiksniu pakeisti reikalavimu pripažinti tą asmenį

ribotai veiksniu (LR CPK 463 str. 3 d.). Pareiškime, be privalomų reikalavimų, turi būti

nurodytos aplinkybės, numatomos LR CPK 465 str. Pareiškimas paduodamas asmens,

kurį prašo pripažinti neveiksniu, gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 462

str. 1 d.). Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu,

sprendime taip pat privalo nustatyti ir asmens globą bei skirti šiam asmeniui globėją

(LR CK 3.242str. 1 d.). Teismo paskirtas globėjas yra savo globotinio atstovas pagal

įstatymą ir gina jo teises ir interesus be specialaus pavedimo.

Prašymą, pripažinti asmenį neveiksniu, teismas gali atmesti tik išnagrinėjęs bylą

(LR CPK 468 str. 1 d.). Jei teismas nustato, kad nėra pagrindo fizinį asmenį pripažinti

neveiksniu, tačiau yra pagrindas fizinio asmens veiksnumą apriboti, gali priimti

393

sprendimą fizinį asmenį pripažinti ribotai veiksniu (LR CPK 468 str. 2 d.). Teismo

sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu neįgyja išimtinumo pobūdžio. Pripažintam

neveiksniam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatai, pastarojo globėjas,

šeimos nariai, globos ir rūpybos įstaiga bei psichiatrinė gydymo įstaiga gali kreiptis į

teismą su pareiškimu ir prašyti pripažinti jį veiksniu. Teismas, remdamasis teismo

psichiatrijos ekspertizės išvada, gali panaikinti pirmiau priimtą savo sprendimą ir

pripažinti pasveikusįjį veiksniu, taip pat gali nepanaikinti pirmiau priimto sprendimo ir

asmenį palikti pripažintu neveiksniu, bei teismas gali pripažinimą neveiksniu pakeisti į

pripažinimą ribotai veiksniu.

Teismas išimtiniais atvejais turi teisę asmenį pripažinti ne tik neveiksniu, bet ir

ribotai veiksniu, t.y. apriboti jo veiksnumą. Pripažintas ribotai veiksniu asmuo taip pat

negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Jam įgyvendinti savo teises padeda teismo

paskirtas rūpintojas. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai veiksniu, jeigu jis

piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis

medžiagomis (LR CK 2.11 str. 1 d.). Piktnaudžiavimas suprantamas, kaip nuolatinis,

pastovus, neprotingas, besaikis alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų vartojimas,

kuris daro žmogų nuo jų priklausomą. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo piktnaudžiauja

alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis turi būti

papildomai išdėstomos pareiškime (LR CPK 470 str.). Asmuo, teismo sprendimu

pripažintas ribotai veiksniu, savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius.

Sandorius dėl turto disponavimo, atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas

ir disponuoti jomis gali tik turėdamas rūpintojo sutikimą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atmesti prašymą pripažinti asmenį ribotai

veiksniu. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo

negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, priima sprendimą asmenį pripažinti

neveiksniu (LR CPK 473 str. 1, 2 d.). Jei pripažintas ribotai veiksniu asmuo, po kurio

laiko nustoja piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar

toksinėmis medžiagomis, tokiu atveju teismas pagal suinteresuotų asmenų pareiškimą

priima sprendimą, kuriuo panaikina asmens veiksnumo apribojimą (LR CPK 474 str.,

LR CK 2.11 str. 4 d .). Pripažinto ribotai veiksniu asmens arba jo sutuoktinio, tėvų,

pilnamečių vaikų prašymu, esant išvardytų subjektų pareiškimui, teismas gali priimti

naują sprendimą ankstesniam sprendimui panaikinti.

Būna atvejų kai yra pakankamas pagrindas leisti nepilnamečiui savarankiškai

įgyvendinti visas civilines teises ir vykdyti civilines pareigas. Tokiu atveju, teismas

394

remdamasis LR CK 2.9 str. 1 d., savo sprendimu šį asmenį gali pripažinti visiškai

veiksniu t.y. emancipuotu nuo 16 metų (paprastai visišką veiksnumą asmuo įgyja

sulaukęs 18 metų). Kad nepilnametį būtų galima pripažinti veiksniu yra būtinos tokios

LR CK 2.9 str. numatytos sąlygos: nepilnametis turi būti sulaukęs 16 metų; yra jo

sutikimas; yra pakankamas pagrindas leisti nepilnamečiui savarankiškai įgyvendinti

visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu

nepilnamečio gyvenamosios vietos apylinkės teismui pareiškimą gali paduoti pats

nepilnametis, jo tėvai arba globos (rūpybos) institucija (LR CPK 462 str. 2 d., 463 str. 5

d.). LR CPK 475 str. numato papildomus reikalavimus pareiškimui dėl nepilnamečio

pripažinimo emancipuotu. Išnagrinėjęs bylą, teismas gali pripažinti nepilnametį

veiksniu. Tačiau pripažintas veiksniu nepilnametis gali ir nesugebėti savarankiškai

įgyvendinti visų savo civilinių teisių, vykdyti pareigų ir savo veiksmais gali daryti žalą

savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tokiu atveju atsiranda pagrindas

panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą (LR CPK 479 str., LR CK 2.9 str. 2 d.).

Įvaikinimo bylos. Įvaikinimo veiksmą galima apibrėžti kaip tam tikrą teisės

aktą, kuriuo vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui ir biologiniams tėvams būdingas ir

įstatymo nustatytas teises ir pareigas bei su kuriuo kartu baigiasi visos įstatymo

nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. LR CK 3.209 str. 2,

3, 4, ir 6 d. apibrėžia, kokius vaikus galima įvaikinti, o kokius draudžiama. Taigi

įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnį kaip trijų mėnesių nepilnametį vaiką. Šis vaikas turi

būti įrašytas į įvaikinamų vaikų apskaitą, išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio

vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. Kreiptis į teismą su

pareiškimu dėl įvaikinimo gali tie asmenys, kurie turi teisę įvaikinti. Pareiškimas dėl

įvaikinimo paduodamas apylinkės teismui pagal pareiškimą paduodančio asmens arba

įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą. Pareiškimas paduodamas Vilniaus apygardos

teismui, jeigu pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda: a) Lietuvos Respublikos pilietis,

nuolat gyvenantis užsienyje; b) užsienio valstybės pilietis; c) asmuo be pilietybės; d)

asmuo, turintis ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę (LR CPK 480

str.). Tarpvalstybinio įvaikinimo atveju yra taikomos 1993 m. gegužės 29 d. Hagos

konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje

normos. Pareiškime dėl įvaikinimo papildomai turi būti nurodomi duomenys, numatyti

LR CPK 481 straipsnyje. Prie pareiškimo įvaikinti pridedama: 1) įvaikintojų ir, jeigu

yra galimybė, įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos, išduotos sveikatos apsaugos

ministro nustatyta tvarka; 2) jeigu yra galimybė, teismo nutartis, patvirtinanti vaiko

395

tėvų, o jei vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, jų tėvų arba globėjų (rūpintojų)

sutikimas įvaikinti, išskyrus atvejus, kai tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams

neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba

paskelbti mirusiais (LR CK 3.214 str.); 3) jeigu yra galimybė ir vaikas turi įstatymų

nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), išskyrus valstybinę globos instituciją,

teismo nutartis, patvirtinti globėjo (rūpintojo) sutikimą įvaikinti; 4) jeigu įvaikinti prašo

vienas iš sutuoktinių, notaro patvirtintas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti,

išskyrus tuos atvejus, kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo

skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu

(LR CK 3.216 str. 2 d.); 5) duomenys, kad įvaikintojas yra įrašytas į norinčiųjų įvaikinti

sąrašą ir kad įvaikinamasis yra įrašytas į įvaikinamųjų sąrašą; 6) valstybinės įvaikinimo

institucijos atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl pasirengimo įvaikinti (LR CPK

482 str. 1 d.). Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, paduodami

pareiškimą įvaikinti, pateikia savo valstybės įstatymų nustatyta tvarka įformintus

dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą,

kad vaikui yra išduotas ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje

gyventi. Prie šių dokumentų turi būti pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, patvirtinti

įstatymų nustatyta tvarka. Dokumentai turi būti legalizuoti, išskyrus įstatymų ar

tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais (LR CK

3.209 str. 1 d.). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir

galimybė šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Įstatyme yra numatyta

galimybė perkelti vaiką į šeimą iki įvaikinimo norint įsitikinti ar įvaikinimas atitiks

vaiko interesus (LR CK 3.222 str.). Vaiko interesų neatitiks materialine nauda grįstas

įvaikinimas ar kai įtėviai neturi sąlygų ir dėl kokių nors priežasčių negali įgyvendinti

tėvų valdžios arba nėra tam pasirengę. Vaikas gali būti įvaikintas tik jo sutikimu,

išreikštu tam tikra forma: 1) kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo

rašytinis sutikimas, be kurio įvaikinti vaiko negalima (LR CK 3.215 str. 1 d.). Sutikimą

vaikas duoda teismui, kuris turi išsiaiškinti, ar vaikas sutinka: a) būti įvaikintas ir būti

įvaikintojo įvaikis; b) įvaikintojai būtų pripažinti jo tėvais, o jis – įvaikintojų vaiku; c)

kad būtų pakeistas jo vardas, pavardė. Teismui leidus, teismo posėdyje dalyvaujantis

pedagogas ar (ir) psichologas bei dalyvaujantys byloje asmenys gali užduoti vaikui

klausimų (LR CPK 485 str. 1, 6 d.); 2) kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs

vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas,

priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties

396

interesams (LR CK 3.215 str. 2 d.). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodine, rašytine

forma ar kitais jo pasirinktais būdais. Nustatyti, ar vaikas sugeba išreikšti savo

nuomonę, ir išreikštai vaiko nuomonei išaiškinti gali būti kviečiamas ekspertas

psichologas (LR CPK 485 str. 2, 3 d.). Teismas privalo įvaikinamajam išaiškinti

sutikimo davimo bei įvaikinimo pasekmes. Teismas atsisako priimti įvaikinamojo

sutikimą būti įvaikintam, jeigu yra pagrindas manyti, kad šis sutikimas buvo išgautas

prievartos ar apgaulės būdu arba siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą (LR CPK 485

str. 7 d.). Taip pat įvaikinimui būtinas ir vaiko tėvų teismo patvirtintas rašytinis

sutikimas. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai asmenys ar neveiksnūs, būtinas

jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas

vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę

globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo

(LR CK 3.212 str. 1, 2 d.). Svarbu yra tai, kad sutikimas įvaikinti yra nagrinėjamas

žodinio proceso tvarka (LR CPK 488 str. 4 d.). Teismas privalo sutikimą duodančiam

asmeniui išaiškinti tokio sutikimo davimo bei įvaikinimo pasekmes. Kaip ir

tvirtindamas sutikimą, teismas nutartyje privalo išaiškinti įvaikinimo pasekmes ir teisę

atšaukti duotą sutikimą (LR CPK 488 str. 5, 6 d.). Sutikimo įvaikinti atšaukimo

galimybė įtvirtinta LR CPK 489 str. Taigi, išnagrinėjęs bylą dėl įvaikinimo, teismas gali

priimti sprendimą leisti vaiką įvaikinti. Šiuo teismo sprendimu įvaikintojai pripažįstami

vaiko tėvais, o įvaikintieji – įvaikintojų vaikais. Jei teismo nutartimi vaikas buvo

perkeltas į šeimą iki įvaikinimo, tai įvaikinus vaiką įvaikintojai laikomi vaiko tėvais

pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi

savo sprendime (LR CPK 487 str. 1, 2 d. ).

Globos ir rūpybos bylos. Globos (rūpybos) tikslas yra apsaugoti ir apginti

neveiksnaus (ribotai veiksnaus) fizinio asmens teises ir interesus (LR CK 3.238

straipsnio 1 dalis, 3.239 straipsnio 1 dalis). Skiriama nepilnamečių globa ir rūpyba (LR

CK trečiosios knygos VII dalies XVIII skyrius) ir pilnamečių asmenų globa ir rūpyba

(LR CK trečiosios knygos VII dalies XIX skyrius). Globa gali būti nustatoma

nepilnamečiui iki 14 m. amžiaus arba pilnamečiui, kuris teismo pripažintas neveiksniu;

rūpyba gali būti nustatoma nepilnamečiui nuo 14 iki 18 m. amžiaus arba pilnamečiui,

kuris teismo pripažintas ribotai veiksniu.

LR CK 3.352 straipsnio 1 dalis nustato tokias vaiko globos (rūpybos) rūšis:

laikinąją vaiko globą (rūpybą) ir nuolatinę vaiko globą (rūpybą). Laikinoji globa

(rūpyba) steigiama tais atvejais, kai vaikas laikinai lieka be tėvų priežiūros, t.y. kai

397

vaiko: a) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus

pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); b) tėvai arba turimas vienintelis

iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo,

bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; c) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų

nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar

psichologinį smurtą ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam,

doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų)

(LR CK 3.254 str.). Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma nuo prašymo

įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu

(potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą (LR CK 3.262

str. 1 d.). Tada vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas rajono (miesto) savivaldybės

valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių

apsaugos institucijos teikimą (LR CK 3.264 str. 1 d.).

Pareiškime papildomai turi būti nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 498 str.

ir 499 str. Nuolatinė globa (rūpyba) steigiama tais atvejais, kai vaikas lieka be tėvų

globos ne dėl laikinų, trumpalaikių, bet dėl svarbių, ilgalaikių priežasčių arba yra

visiškai netekęs tėvų globos. LR CK 3.257 str. numato tokius atvejus, t.y. kai vaiko: 1)

abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; 2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš

tėvų teismo paskelbtas mirusiu arba pripažintas nežinia kur esančiu; 3) vaikas įstatymų

nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; 4) tėvystės ar artimo giminystės ryšiai nuo vaiko

radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius; 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų

nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu. Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma

teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos

arba prokuroro pareiškimą (LR CK 3.263 str.). Tokiu atveju vaiko globėjas (rūpintojas)

skiriamas teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos

institucijos pareiškimą (LR CK 3.264 str. 3 d.). Taigi vaiko nuolatinė globa (rūpyba) yra

nustatoma ir skiriama teismo tvarka (LR CK 3.242 str. 1 d.).

Pareiškimą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar skyrimo gali

paduoti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras pagal vaiko, kuriam

prašoma nustatyti nuolatinę globą ar rūpybą ir (ar) skirti globėją ar rūpintoją,

gyvenamąją vietą, o jeigu tokios nėra – pagal šio vaiko buvimo vietą (LR CPK 497 str.

1, 2, 4 d.). Vaiko globa (rūpyba) skiriama tik esant visoms sąlygoms, susijusioms su

vaiko interesais, globos (rūpybos) tikslais, uždaviniais ir pasekmėmis, globėjų

(rūpintojų) asmeninėmis savybėmis. Taigi vaiko globa (rūpyba) galima tik vaiko

398

interesais. Šio principo įgyvendinimas steigiant globą (rūpybą) gali būti dvejopas:

parenkama globos forma ir asmuo skiriamas globėju (rūpintoju). Ir vienu, ir kitu atveju

būtina vadovautis tik vaiko interesais, nustatyti, kokia aplinka jam priimtinesnė, turint

omenyje jo sveikatą, raidą amžių, nuomonę ir kitas svarbias aplinkybes. Skiriant vaiko

globą (rūpybą) negalima išskirti brolių ir seserų, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko

interesus (LR CPK 249 str. 1 d. 4 p.). Vaiko globos (rūpybos) paskyrimas turi atitikti

įstatymo nustatytus tikslus, t.y. užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje

jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti (LR CK 3.248 str. 1 d.). Globėjo

(rūpintojo) paskyrimui būtina vaiko teisių apsaugos tarnybos arba jos įgaliotų socialinių

partnerių išvada dėl vaiko būsimo globėjo (rūpintojo) kompetencijos (LR CK 3.270

str.). Vaiko globa (rūpyba) gali būti skiriama vaikams, kuriems nustatyta globa

(rūpyba). Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų. Rūpyba – vaikams

nuo 14 iki 18 metų (LR CK 3.251 str.). Vaikus, kuriems reikalinga globa (rūpyba),

nustato valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Ši institucija, gavusi informaciją

apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), jam būtų paskirta per 3 dienas (LR CK

3.250 str. 2 d.). Taip pat yra būtina išskirti vaiko, kuriam skiriama globa (rūpyba)

nuomonę. Vaikas, kuris sugeba išreikšti savo nuomonę ir suformuluoti savo pažiūras,

dėl nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo ir (ar) globėjo ar rūpintojo skyrimo turi būti

išklausytas teismo posėdyje. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu ar kitais jo

pasirinktais būdais. Teismui leidus, teismo posėdyje dalyvaujantis pedagogas ar (ir)

psichologas bei dalyvaujantys byloje asmenys gali užduoti vaikui klausimų. Išimtiniais

atvejais teismo nuožiūra vaiko nuomonės išklausymo laikui teismo nutartimi gali būti

pašalinamas iš teismo posėdžių salės kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo. Kai tas

asmuo grįžta į posėdžių salę, jam turi būti pranešama vaiko išreikšta nuomonė (LR CPK

503 str. 1, 3, 4 d.). Taip pat teismas privalo išaiškinti vaikui globos ar rūpybos

nustatymo ir globėjo ar rūpintojo paskyrimo pasekmes. Priimdamas sprendimą, teismas

turi atsižvelgti į vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja paties vaiko interesams (LR

CPK 503 str. 5 d.).

Išnagrinėjus bylą dėl vaiko globos (rūpybos) paskyrimo, teismo nutartimi vaikui

gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas). Teismas pagal globos ir rūpybos institucijos

prašymą ar savo iniciatyva, jeigu vaikas turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų,

kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), nutartimi gali

paskirti šio turto administratorių. Šiuo administratoriumi gali būti skiriamas globėjas

399

(rūpintojas), taip pat ir kitas asmuo (LR CPK 493 str. 1 d.). Teismo paskirtas vaiko turto

administratorius prižiūri vaiko turimą turtą.

Bylose dėl pilnamečių asmenų globos ir rūpybos globa steigiama dėl to, kad

neveiksnus fizinis asmuo negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Tokiu atveju tai

jam padeda padaryti teismo paskirtas globėjas. Rūpyba steigiama pilnamečiam fiziniam

asmeniui, kurio veiksnumas teismo tvarka yra apribotas dėl piktnaudžiavimo

alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ir toksinėmis medžiagomis. Toks

asmuo negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, todėl jam tai padaryti padeda teismo

paskirtas rūpintojas. Galimas atvejis, kai rūpyba skiriama veiksniam asmeniui, kuris dėl

sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų (LR CK

3.279 str., CPK 509 str.).

Jeigu pareiškimą paduoda veiksnus asmuo, tuomet turi būti nurodyti rūpybos

nustatymo reikalingumo motyvai ir rūpintojo paskyrimo reikalingumo motyvai (LR

CPK 509 str. 3 d.). Kai pareiškimą paduoda globos ir rūpybos institucija, be bendrųjų

reikalavimų, turi būti nurodyti duomenys apie veiksnų asmenį, kuriam prašoma

nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoją bei rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo

reikalingumo pagrindimas. Prie pareiškimo turi būti pridedama globos ir rūpybos

institucijos išvada (LR CPK 509 str. 4 d.).

Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai

veiksniu, privalo savo iniciatyva: 1) pradėti bylos dėl globos ar rūpybos šiam asmeniui

nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskirimo nagrinėjimo; 2) nustatyti asmenį, esančiam

gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, globą ar rūpybą; 3) nustatyti

asmeniui, nesančiam gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, globą ar

rūpybą ir paskirti globėją ar rūpintoją (LR CPK 505 str.).

Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai

veiksniu, tą pačią dieną nutartimi paveda globos ir rūpybos institucijai per 10 dienų

pateikti teismui duomenis, būtinus bylai išnagrinėti. Globos ir rūpybos institucija raštu

pateikia teismui išvadą, kurioje nurodo: duomenis apie asmens, dėl kurio nagrinėjama

byla, buvimo vietą ir globėjo ar rūpintojo paskirimo reikalingumą; jeigu reikia skirti

globėjo ar rūpintojo, pateikiama globėjo ar rūpintojo kandidatūra; jeigu pateikiama

globėjo ar rūpintojo kadindatūra, pridedamas rašytinis šio asmens sutikimas ir sveikatos

būklės pažyma, išduota sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; kai neveiksnus ar

ribotai veiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga

nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), globos ir rūpybos institucijos rašte tai

400

turi būti nurodoma bei rekomenduojama paskirti šio turto administratorių (LR CPK 506

str. 2 d.). Teismas, tenkindamas pareiškimą dėl nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo,

nutartyje nurodo duomenis apie globotinį ar rūpintinį, o tenkindamas pareiškimą dėl

globėjo ar rūpintojo paskyrimo, papildomai nurodo duomenis apie globėją ar rūpintoją

(LR CPK 508 str. 2 d.). O tais atvejais, kai neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo turi

nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, teismas

gali paskirti šio turto administratorių (LR CPK 508 str. 3 d.).

Rūpyba gali būti steigiama ir veiksniam asmeniui, kuris negali savarankiškai

įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų dėl sveikatos būklės (LR CK 3.279 str. 1 d., LR

CPK 509 str.). Tokia sveikatos būklė, kai būtina priežiūra ar slauga, gali būti ligos ar

garbaus amžiaus pasekmė. Į teismą su pareiškimu dėl rūpybos skyrimo veiksniam

asmeniui gali kreiptis: a) pats veiksnus asmuo; b) globos ir rūpybos institucijos; c)

prokuroras (LR CPK 509 str. 1 d.). Jie pareiškimą paduoda apylinkės teismui pagal

asmens, kuriam reikalinga rūpyba, gyvenamąją vietą, o jeigu tokios vietos nėra – pagal

asmens buvimo vietą (LR CPK 509 str. 2 d.). Tenkindamas pareiškimą, teismas

nutartyje nurodo duomenis apie rūpintinį ir rūpintoją (LR CPK 509 str. 8 d.).

Bylos dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo. Antstolis, atlikdamas

pareigas turi neviršyti savo kompetencijos ribų ir priešingai, nei šalys civiliniuose

santykiuose, turi laikytis principo, leidžiančio daryti tai, kas tiesiogiai nurodoma

įstatymu.

Antstoliai atlieka vykdymo veiksmus dėl: teismo ir arbitražo sprendimų,

nutarčių, nutarimų ir įsakymų civilinėse bylose ir bylose dėl administracinių teisinių

santykių; teismo nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų baudžiamosiose bylose (tiek, kiek

jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); teismo nutarimų administracinėse bylose

(tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); teismo patvirtintų taikos

sutarčių užsienio teismų ir arbitražų sprendimų (jei tai numatyta tarptautinėse sutartyse

ir įstatymuose); institucijų ir pareigūnų nutarimų administracinių teisės pažeidimų

bylose (tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); kitų institucijų ir

pareigūnų sprendimų (kai tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais nustatytas jų vykdymas

civilinio proceso tvarka) (LR CPK 584 str.). Atlikdami šių dokumentų vykdymo

veiksmus, antstoliai negali viršyti jiems suteiktų įgaliojimų. Tais atvejais, kai antstoliai

procesinius veiksmus atlieka pažeisdami šį reikalavimą ar darydami kitus teisės

pažeidimus, taip pat tais atvejais, kai jie atsisako atlikti procesinius veiksmus, galima

kreiptis į teismą dėl šių veiksmų apskundimo (LR CPK 510 str. 1 d.). Į teismą su skundu

401

dėl antstolių veiksmų gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad

būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (LR CPK 5

str. 1 d.). Skundas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia

antstolis. Tokie skundai neapmokestinami žyminiu mokesčiu (LR CPK 510 str. 2 d.).

Skundo dėl antstolių veiksmų nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio

neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (LR CPK 510 str. 4 d.). Patenkinęs

skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (LR

CPK 513 str. 1 d.). Teismo priimta nutartis gali būti apskundžiama atskiruoju skundu.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 str. numato veiksmus, kuriuos

atlieka notarai. Notarinius veiksmus gali atlikti notarai, o Notariato įstatymo nustatytus

veiksmus – taip pat ir konsuliniai pareigūnai bei seniūnai. Notaras privalo užtikrinti, kad

civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta

negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstymui, kad notaras ne

viską atliko, nes objektyviai įstatymo pažeidimas konstatuotas. Notaras atlieka teisinio

pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas

teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir

teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų

įvertinimą. Vadinasi, faktai turi būti nustatyti ir tinkamai kvalifikuoti. Jeigu notaras (ar

kiti notarinius veiksmus atliekantys asmenys), atlikdamas notarinius veiksmus,

pažeidžia įstatymus ar nesilaiko duotos priesaikos, galima kreiptis į teismą apskundžiant

tiek atliktą notarinį veiksmą, tiek atsisakymą jį atlikti (LR CPK 511 str. 1 d.). Į teismą

su skundu gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad būtų apginta

pažeista ar ginčijama jo teisė arba teisėtas interesas (LR CPK 5 str. 1 d.). Skundas dėl

notaro veiksmų (arba atsisakymo juos atlikti) pateikiamas notaro darbo vietos apylinkės

teismui (LR CPK 511 str. 2 d.). Skundas dėl konsulinio pareigūno atliktų notarinių

veiksmų arba atsisakymo juos atlikti pateikiamas teismui pagal Lietuvos Respublikos

užsienio reikalų ministerijos buveinę. Skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami (LR

CPK 510 str. 2 d.). Skundo nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl notaro (kito

asmens, kuriam įstatymai suteikia teisę atlikti notarinius veiksmus) neteisėtais

veiksmais padarytos žalos atlyginimo (LR CPK 511 str. 3 d.). Skundas gali būti

paduodamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis

asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą

jį atlikti, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo (LR CPK

512 str.). LR CPK 512 straipsnyje nustatytas dešimties dienų skundų dėl antstolių ar

402

notarinių veiksmų padavimo terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą

pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba

atsisakymą jį atlikti, nėra naikinamasis, todėl asmeniui, šį terminą praleidusiam dėl

priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, LR CPK 78 straipsnyje nustatyta

tvarka praleistas terminas gali būti atnaujintas. Tuo tarpu pasibaigus LR CPK 512

straipsnyje nustatytam trisdešimties dienų terminui suinteresuotas asmuo netenka teisės

paduoti teismui skundą dėl antstolių ar notarinių veiksmų. Jeigu nuo skundžiamo

antstolio ar notarinio veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip trisdešimt dienų, skųsti

teismui tokį veiksmą jau negalima. Skundas, paduotas teismui praleidus šį trisdešimties

dienų terminą, yra nenagrinėtinas teisme, todėl šį skundą teismas turi atsisakyti priimti

(LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 443 straipsnio 1 dalis). Patenkinęs skundą,

teismas notaro veiksmą panaikina arba įpareigoja notarą veiksmą atlikti (LR CPK 513

str. 1 d.). Teismo priimta nutartis gali būti apskundžiama atskiruoju skundu.

Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo,

papildymo, ištaisymo ar anuliavimo. Civilinės būklės aktus būtų galima apibūdinti

kaip svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir veiksmus, lemiančius asmens civilinį

teisinį statusą. Šie aktai laikomi juridiniais faktais, kurie sukuria, pakeičia ar nutraukia

civilinius teisinius santykius. Dėl jų svarbos civiliniams teisiniams santykiams įstatymas

nustato privalomą šių civilinės būklės aktų registraciją: asmens gimimo; asmens mirties;

santuokos sudarymo; santuokos nutraukimo; įvaikinimo; tėvystės (motinystės)

pripažinimo ir nustatymo; vardo ir pavardės pakeitimo; asmens lyties pakeitimo;

partnerystės (LR CK 2.18 str.). Šių aktų registravimo tvarką, aktų įrašų keitimo,

papildymo ir ištaisymo tvarką reglamentuoja LR CK ir Civilinės metrikacijos taisyklės.

Tais atvejais, kai civilinės metrikacijos įstaiga atsisako civilinės būklės aktą registruoti

ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai

civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini, asmuo su pareiškimu dėl civilinės būklės

aktų įregistravimo, aktų įrašo atkūrimo, papildymo, pakeitimo, ištaisymo ar anuliavimo

gali kreiptis į teismą. Pareiškimą teismui turi teisę paduoti kiekvienas asmuo, jeigu

civilinės būklės aktų registravimas, aktų įrašų atkūrimas, papildymas, pakeitimas,

ištaisymas ar anuliavimas yra tiesiogiai susiję su pareiškimą padavusiu asmeniu ir kiti

suinteresuotieji asmenys, jeigu civilinės būklės akto neįregistravus, akto įrašo

neatkūrus, nepapildžius, nepakeitus, neištaisius ar neanuliavus bus pažeistos šių asmenų

teisės ar įstatymų saugomi interesai arba jeigu dėl to jiems atsiras tam tikros pareigos.

Pareiškimas paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK

403

514 str. 1, 4 d.). Pareiškime turi būti nurodytas pagrindas civilinės būklės aktą

įregistruoti, akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti, taip pat turi būti

nurodyta, kada ir kuri civilinės metrikacijos įstaiga tai padaryti atsisakė bei turi būti

pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai (LR CPK 514 str. 3 d.). Į teismą asmuo

gali kreiptis tik tada, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą

registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie

klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini (LR CPK 514 str. 2 d.).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įregistruoti civilinės būklės aktą, akto įrašą atkurti,

papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti yra pagrindas civilinės metrikacijos įstaigai

atitinkamą įrašą daryti, atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti (LR CPK 516

str. 1 d.).

Bylos dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus

atkūrimo (šaukiamoji teisena). Vertybiniai popieriai – tai serijomis išleidžiamos

finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teisės,

kylančios iš kreditinių santykių bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar

kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti (parduoti)

šiame apibrėžime nurodytas finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai.

Tai numato Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas.

Asmuo, praradęs vertybinį dokumentą, gali prašyti teismą pripažinti šį

dokumentą negaliojančiu ir atkurti teises pagal prarastą pareikštinį vertybinį dokumentą

(LR CPK 517 str. 1 d.). Su pareiškimu į teimą gali kreiptis asmuo, praradęs vertybinį

dokumentą. Jis pareiškimą turi paduoti tą dokumentą išdavusio asmens gyvenamosios

vietos ar buveinės vietos apylinkės teismui (LR CPK 517 str.). Pareiškime papildomai

nurodoma prarasto pareikštinio vertybinio dokumento skiriamieji požymiai, jo turėjimo

fakto įrodymai, išdavusio tą dokumentą asmens vardas, pavardė ar pavadinimas, bei

aplinkybės, kuriomis dokumentas prarastas (LR CPK 517 str. 3 d.). Priėmęs pareiškimą

teismas priima nutartį paskelbti pareiškėjo lėšomis skelbimą vietiniame laikraštyje.

Šiame skelbime siūloma dokumento, apie kurio praradimą pareikšta turėtojui, per tris

mėnesius nuo paskelbimo dienos paduoti teismui pareiškimą dėl savo teisių į tą

dokumentą ir kartu pateikti dokumento originalą. Kartu su nutartimi paskelbti skelbimą

vietiniame laikraštyje teismas priima nutartį uždrausti pagal tą dokumentą išmokėti

pinigus ar išduoti vertybinius popierius, daiktus ir ją išsiunčia dokumentą išdavusiai

organizacijai (LR CPK 518 str. 1-3 d.). Jeigu teismas gauna dokumento turėtojo

pareiškimą prieš sueinant trijų mėnesių terminui nuo paskelbimo dienos, teismas

404

nutartimi palieka praradusio dokumentą asmens paduotą pareiškimą nenagrinėtą ir

nustato terminą, per kurį išdavusiai dokumentą organizacijai uždraudžiama išmokėti

pagal jį pinigus arba išduoti vertybinius popierius, daiktus. Tas terminas neturi būti

ilgesnis kaip du mėnesiai. Kartu teismas išaiškina pareiškėjui jo teisę bendra tvarka

pareikšti dokumento turėtojui ieškinį dėl to dokumento išreikalavimo, o dokumento

turėtojui – jo teisę išieškoti iš pareiškėjo nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo (LR CPK 520 str.). Jeigu pasibaigus trijų mėnesių terminui nuo paskelbimo

dienos iš dokumento turėtojo negautas pareiškimas ir dokumento originalas, teismas

skiria bylą nagrinėti (LR CPK 251 str.). Jeigu pareiškėjo pareiškimas patenkinamas,

teismas priima sprendimą prarastą dokumentą pripažinti negaliojančiu. Teismo

sprendimas taip pat yra ir pagrindas išmokėti pareiškėjui pinigus, išduoti vertybinius

popierius, daiktus arba vietoj pripažinto negaliojančio dokumento išduoti naują

dokumentą. Jeigu dokumento turėtojas dėl kokių nors priežasčių nepareiškia apie savo

teises į tą dokumentą, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti dokumentą negaliojančiu,

jis gali pareikšti asmeniui, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, ieškinį dėl

nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (LR CPK 522, 523 str.).

Bylos dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos

taisykles. Tai bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo nuosavybės teisės pagal įgyjamąją

senatį fakto nustatymo, daikto pripažinimo bešeimininkiu.

Daikto valdymas laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti ji kaip

savą (LR CK 4.22 str. 1 d.). Valdymo fakto patvirtinimas sukelia svarbias teisines

pasekmes, t.y. asmuo, pripažintas teisėtu daikto valdytoju, įgyja teisę ginti savo

valdymo teisę nuo visų teisės pažeidimų (LR CK 4.34 str. 1 d.), taip pat pagal įgyjamąją

senatį įgyja nuosavybės teisę į teisėtai valdomą daiktą (LR CK 4.68 str.). Kreiptis į

teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo galima tik tais atvejais, kai pareiškėjas negali

kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančio reikiamų dokumentų arba kai negalima

atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 526 str. 3 d.).

Dėl valdymo fakto patvirtinimo pareiškimą gali paduoti suinteresuotas asmuo

savo gyvenamosios vietos, o jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo – į buveinės

apylinkės teismą. Pareiškimas dėl nekilnojamojo daikto paduodamas nekilnojamojo

daikto buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 526 str.). Pareiškime dėl valdymo

fakto patvirtinimo papildomai turi būti nurodyti duomenys, nustatyti LR CPK 527

straipsnyje. Teismas, priėmęs pareiškimą gali priimti nutartį pareiškėjo lėšomis

paskelbti vietiniame ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių apie

405

bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo iškėlimą (LR CPK 528 str.). Bylose dėl valdymo

fakto nustatymo teismas gali priimti vieną iš šių sprendimų: valdymo faktą pareiškėjui

patvirtinti ar pareiškėjo prašymą atmesti (LR CPK 529 str.). Jeigu pareiškėjui valdymo

faktas patvirtinamas, jis įgyja visas daikto valdytojo teises ir pareigas. Jeigu pareiškėjo

prašymas atmetamas, šios pasekmės neatsiranda.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

pareiškimą gali paduoti daikto valdytojas (LR CK 4.68 str.). Jis kreipiasi į savo

gyvenamosios vietos, o jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo – į jo buveinės apylinkės

teismą. Dėl nekilnojamojo daikto pareiškimas paduodamas nekilnojamojo daikto

buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 530 str.). Bylose dėl nuosavybės teisės

įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismas gali priimti sprendimą nustatyti

nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą arba pareiškėjo pareiškimą atmesti (LR

CPK 533 str. 2 d.). Jeigu pareiškėjui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį

faktas nustatomas, jis įgyja visas daikto valdytojo teises ir pareigas. Jeigu pareiškėjo

prašymas atmestas, šios pasekmės neatsiranda.

Bylose dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, bešeimininkis yra toks daiktas,

kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkiu daiktu

nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas

įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Kilnojamaisiais

bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar

nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys),

tarp jų ir lobis (LR CK 4.57 str.).

Pagal LR CK 4.58 straipsnio 1 dalį bešeimininkis daiktas teismo sprendimu gali

būti perduotas nuosavybėn tik valstybei ar savivaldybei. Dėl daikto pripažinimo

bešeimininkiu pareiškimą gali paduoti finansų, kontrolės institucija arba savivaldybės

institucija daikto buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 534 str.). Pareiškime

papildomai nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 535 ir 536 straipsniuose.

Pareiškimas paduodamas suėjus vieniems metams nuo dienos, kurią daiktas įtrauktas į

apskaitą, jeigu įstatymu nenustatyta kitaip (LR CK 4.58 str. 1 d.).

Bylose dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali būti priimamas vienas iš šių

sprendimų: a) pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto

valdytojo arba kad jis nežinomas, priima sprendimą pripažinti daiktą bešeimininkiu ir

perduoti jį valstybės ar savivaldybės nuosavybėn; b) pareiškėjo pareiškimą atmesti (LR

CPK 537 str.).

406

Bylos dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo

teisenos tvarka pagal CPK IV dalies XIX skyrių. Šeimos bylos apima santuokos

nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia bylas, gyvenimą skyrium (seperaciją) (LR

CPK 381-386 str.), tėvystės (motinystės) nustatymą (LR CPK 387-393 str.), tėvystės

(motinystės) nuginčijimą (LR CPK 394-399 str.), tėvų valdžios apribojimą (LR CPK

400-409 str.). Šios bylos kildinamos iš LR LR CK trečiosios knygos nuostatų. Dauguma

iš šių bylų yra nagrinėjamos ginčo teisena. Tai santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio

kaltės (LR CK 3.60 str.), tėvystės (motinystės) nuginčijimas (LR CK 3.149 str.), vaiko

gyvenamosios vietos nustatymas (LR CK 3.174 str.), įvaikinimas (LR CK 3.209-3.228

str.) ir visi kiti šalių ginčai, kilę iš šeimos teisinių santykių.

Pagrindinis šeimos bylų priskyrimo ginčo ar ypatingajai teisenai kriterijus – tai

ginčo buvimas ar nebuvimas. LR CPK XXXV skyrius numato bylos nagrinėjimo

ypatumus santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno

sutuoktinio prašymu. Šiose bylose reikalavimų pagrindas yra LR CK 3.50 str., 3.51 str.,

3.55 str. Nesant ginčo galutinis rezultatas pasiekiamas žymiai greičiau ir paprasčiau.

Šioje situacijoje teismas atidžiai išnagrinėja bylą LR CK 3.57 str. aspektu, tai yra,

patikrina, ar nėra kliūčių pareiškimui tenkinti. Pareiškėjas, norėdamas santuoką

nutraukti, dėl to, kad sutuoktinis neveiksnus, nežinia kur esantis, atlieka bausmę už

netyčinį nusikaltimą, privalo pateikti įrodymus apie tokių faktų buvimą. Todėl, gali tekti

pirma teismo keliu įrodyti sutuoktinio neveiksnumą, kad yra nežinia kur, o po to tik

atsirastų pagrindas tokiu būdu nutraukti santuoką.

Taigi, kaip minėta, šios kategorijos byloms priskiriamos bylos dėl santuokos

nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (LR CK 3.51 str.) ar vieno sutuoktinio

prašymu (LR CK 3.55 str.).

Prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas

vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 538 str.2 d.).

Prašyme papildomai turi būti nurodyti duomenys, numatyti LR CPK 539 straipsnio 1 ir

2 dalyse. Teismas, gavęs sutuoktinių prašymą nutraukti santuoką, pirmiausiai privalo

imtis priemonių jiems sutaikyti. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas

gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams sutaikyti. Tokiu

atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo

nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu. Jeigu per vienerius metus nuo

susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos,

prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas. Tačiau jeigu sutuoktiniai

407

daugiau nei vienerius metus kartu bendrai negyvena arba termino sutaikyti nustatymas

iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu

sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas (LR

CK 3.54 str., LR CPK 540 str. 3 d.). Santuokos nutraukimas bendru sutuoktinių

sutikimu yra galimas esant tokioms sąlygoms: nuo santuokos sudarymo yra praėję

daugiau nei vieneri metai; abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo

pasekmių, kurioje sutuoktiniai yra aptarę savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito

išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant

klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas; abu sutuoktiniai yra visiškai

veiksnūs (LR CK 3.51 str.). Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu

įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Skiriamas santuokos pripažinimas iširusia ir jos

preziumavimas iširusia. Santuoka pripažįstama iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu

negyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu (LR CK 3.53 str. 1 d.).

Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai

netvarko bendro ūkio ir negyvena sutuoktinių gyvenimo (LR CK 3.53 str. 2 d.).

Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismas

patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jeigu ši

sutartis atitinka įstatymų reikalavimus (LR CPK 540 str. 1d.). Sutuoktiniams kyla

santuokos nutraukimo teisinės pasekmės, kurias jie bendru sutarimu nustatė santuokos

nutraukimo sutartyje (patvirtintoje teismo sprendimu). Santuoka laikoma nutraukta nuo

teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po

teismo sprendimo nutraukti santuoka įsiteisėjimo dienos išsiunčia sprendimo nuorašą

teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos

nutraukimo faktą (LR CPK 541 str. 3 d.).

Prašymas dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu paduodamas

sutuoktinio, kuris kreipiasi, gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Prašyme be

bendrųjų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamų reikalavimų papildomai

nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 539 str. Neveiksnaus sutuoktinio interesais

prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo globėjas, prokuroras arba globos ir

rūpybos institucija (LR CPK 538 str. 3, 4 d.). Paskutiniu atveju taikinimo priemonės

nėra taikomos (LR CK 3.57 str. 2 d.).

Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu yra galimas esant bent vienai

iš šių sąlygų: sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;

vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo pripažintas neveiksniu; vienas sutuoktinis

408

teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; vienas sutuoktinis atlieka laisvės

atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą (LR CK 3.55 str.

1d.). Visais šiais atvejais svarbiausia yra tai, kad sutuoktinis, norintis nutraukti

santuoką, nekaltina kito sutuoktinio dėl santuokos iširimo. Priimdamas sprendimą

nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu, teismas taip pat privalo išspręsti

klausimus dėl: sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo;

vieno sutuoktinio išlaikymo; sutuoktinių bendro turto padalijimo (išskyrus atvejus, kai

turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notaro, arba yra įsiteisėjęs

teismo sprendimas dėl bendro turto padalijimo) (LR CPK 541 str. 2 d.). Santuoka

laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per

tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos išsiunčia

sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši

įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (LR CPK 541 str. 3 d.).

Hipotekos teisinių santykių bylos. Įsigaliojus naujam LR CPK, procesinius

hipotekos ir nekilnojamojo turto įkeitimo klausimus reglamentuoja LR CPK V dalies

XXXVI skyriaus nuostatos. Nuo to momento Hipotekos ir Kilnojamojo turto įkeitimo

įstatymas neteko teisinės galios. Hipoteka suprantama kaip esamo ar būsimo skolinio

įsipareigojimo įvykdimą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas kai įkeistas

daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka gali būti užtikrinamas pagrindinio

reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo

išlaidų susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas (LR CK 4.174 str. 1 d.). Įkeitimas

– tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdimą užtikrinantis kilnojamojo daikto

ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam

asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės

prievolės įvykdymas (LR CK 4.200 str. 1 d.).

Hipotekos teisėjai nagrinėja prašymus dėl: a) hipotekos ar įkeitimo

įregistravimo; b) hipotekos ar įkeitimo pakeitimo įregistravimo, išregistravimo; c)

hipotekos ar įkeitimo baigimo įregistravimo, išregistravimo; d) hipotekos ar įkeitimo

perleidimo įregistravimo, išregistravimo; e) hipotekos registre esančių duomenų

pakeitimo; f) priverstinio skolos išieškojimo; g) kitų iš hipotekos ar įkeitimo

atsirandančių teisinių santykių (išskyrus, kai LR CPK XXXVI skyriuje ar kituose

įstatymuose numatyta kitaip) (LR CPK 542 str.). Hipotekos skyriui reikia pateikti

teisingumo ministro nustatytos formos hipotekos ar įkeitimo lakštą ir kitus Vyriausybės

patvirtintuose hipotekos registro nuostatuose nurodytus dokumentus (LR CPK 546 str. 1

409

d.). LR CPK 543 str. numato prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo teismingumą. Paduoti

prašymai (pareiškimai) turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jų

pateikimo hipotekos skyriui dienos, išskyrus atvejus, kai yra numatyti kiti jų

išnagrinėjimo terminai (LR CPK 545 str.). Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs prašymą

įregistruoti sutartinę ar priverstinę hipoteką ar įkeitimą, gali priimti vieną iš šių nutarčių:

prašymą atmesti; paskirti terminą kliūtims pašalinti; prašymą patenkinti. Išnagrinėjęs

prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, gali priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą.

Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo,

gali priimti vieną iš šių nutarčių: už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių arba

perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs

prašymą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytnių, gali priimti nutartį už skolą įkeistą

daiktą parduoti iš varžytinių. Išnagrinėjęs prašymą dėl įkeisto daikto perdavimo

kreditoriui administruoti, gali priimti nutartį perduoti šį daiktą administruoti hipotekos

kreditoriui. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs pareiškimus dėl įkeisto daikto areštavimo ir

perdavimo kreditoriui, dėl reikalavimų, atsirandančių iš įkeistos teisės perdavimo

kreditoriui, dėl teisės tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą perdavimo kreditoriui,

priima nutartį dėl jame išdėstytų reikalavimų tenkinimo. Hipotekos skyrius, išnagrinėjęs

įkaito davėjo ir skolininko raštišką reikalavimą dėl hipotekos ar įkeitimo pabaigimo,

išregistruoja hipoteką ar įkeitimą iš hipotekos registro gavęs hipotekos ar įkeitimo

lakštą, kuriame pažymėta, kad visi hipotekos ar įkeitimo sutarties reikalavimai yra

įvykdyti arba yra hipotekos ar įkeitimo pabaigos pagrindai. Hipotekos teisėjas,

išnagrinėjęs pareiškimą sumažinti įkeistų daiktų skaičių, pakeisti įkeistą daiktą kitu nė

karto neįkeistu daiktu (išskyrus atvejus, kai priverstinė hipoteka ar įkeitimas atsirado

įstatymų pagrindu), taip pat baigti priverstinę hipoteką ar įkeitimą, gali patenkinti šiuos

reikalavimus. Hipotekos skyrius, gavęs kreditoriaus prašymą baigti hipoteką ar įkeitimą,

panaikina hipotekos ar įkeitimo raštą. Hipotekos teisėjas, gavęs suinteresuoto asmens

(įkeisto daikto savininko ar skolininko) prašymą su reikalavimu baigti hipoteką,

oficialiame leidinyje „Valstybės žinios” įspėja kreditorių, kad šis per šešis mėnesius gali

pareikšti apie savo hipotekines teises. Jeigu per nurodytą terminą kreditorius

neatsiliepia, hipotekos teisėjo nutartimi hipoteka baigiama, hipotekos lakštas

pripažįstamas negaliojančiu ir kreditorius praranda reikalavimo teisę.

Bylos dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo. Į teismą dėl

prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo su pareiškimu gali kreiptis byloje

dalyvavę asmenys, bylą vykdęs teismo antstolis ir teismas bylą gali pradėti savo

410

iniciatyva (išskyrus atvejus, kai byla prarasta dėl stichinės nelaimės; šiuo atveju teismas

gali ją atkurti tik pagal pareiškimą). Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos atkūrimo

paduodamas nagrinėjusiam tą bylą pirmosios instancijos teismui, o pareiškimas dėl

prarastos vykdomosios bylos atkūrimo – vykdymo vietos apylinkės teismui (LR CPK

570 str. 1–3 d.). Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos, kurios nagrinėjimas nebuvo

baigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), gali būti paduotas per trejus metus

nuo bylos praradimo ar sužinojimo apie praradimą dienos. Pareiškimas dėl prarastos

vykdomosios bylos atkūrimo gali būti paduotas per trejus metus nuo bylos praradimo ar

sužinojimo apie praradimą dienos. Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos, kurios

nagrinėjimas buvo baigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), atkūrimo gali būti

paduotas per dešimt metų nuo bylos praradimo dienos ar sužinojimo apie praradimą

dienos (LR CPK 570 str. 4 d.). Pareiškime dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos

atkūrimo papildomai turi būti nurodyti duomenys, numatyti LR CPK 571 straipsnyje.

Teismas byloje dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo gali priimti

sprendimą atkurti visą prarastą bylą ar jos dalį, kurią teismo nuomone reikia atkurti arba

palikti pareiškimą nenagrinėtą.

Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo. Terminas yra

juridiškai reikšmingas faktas, susijęs su tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimu,

pasikeitimu ar pabaiga. Terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ar naikinamieji

(LR CK 1.117 str. 4-6 d.).

Pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo paduodamas

tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje turi būti atliktas teisinę reikšmę turinti

veiksmas. Prie pareiškimo dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo termino

papildomai turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, sudarančias pagrindą

terminui atnaujinti (LR CPK 576 str. 1-2 d.). Teismas byloje dėl praleisto įstatymų

nustatyto termino atnaujinimo gali priimti vieną iš šių nutarčių: a) patenkinti

pareiškimą (šiuo atveju prašomas atnaujinti terminas yra atnaujinamas); b) atmesti

pareiškimą jo netenkinant. Ši teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu (LR

CPK 578 str. 2 d.).

Bylos dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto

administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitos bylos, kurios pagal

Civilinį kodeksą bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka.

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2002 m. CPK, prašymų dėl teismo leidimų išdavimo

nagrinėjimo tvarką reglamentuoja LR CPK XXXIX skyrius. Įstatymų pakeitimai

411

sąlygojo tai, kad teismas nebeliko vien ginčų sprendimo institucija. Šalia savo

pagrindinės funkcijos – ginčų sprendimo – teismas pradėjo atlikti ir apsaugines

funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių

apsaugai (leidimų išdavimas, faktų ir pareiškimų patvirtinimas, turto administravimo

kontrolė, paveldėjimo procedūrų taikymas ir panašiai). Teismas asmenų teisių apsaugos

srityje perėmė dalį funkcijų, kurias atlikdavo įvairios valstybės ir savivaldybės

institucijos (įstaigos). Ypač svarbus teismo vaidmuo tenka apsaugant vaikų, neveiksnių

ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teises. Būtent šių asmenų teisių apsauga

užtikrinama teismo leidimais įstatymo numatytiems teisiniams veiksmams atlikti. Bylas

dėl teismo leidimų išdavimo teismai nagrinėja supaprastinto proceso tvarka. Prašymų

dėl teismo leidimų išdavimo nagrinėjimo ypatumus nustato įstatymas (LR CPK 443

straipsnio 1 dalis, 579–582 straipsniai). Prašymai dėl klausimų, nagrinėtinų

supaprastinto proceso tvarka, paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos ar buveinės

apylinkės teismui (LR CPK 580 str. 1 d.), išskyrus šiuos atvejus, kai prašymas dėl

paveldėjimo procedūrų taikymo paduodamas palikimo atsiradimo vietos apylinkės

teismui (LR CPK 580 str. 2 d.); bei kai prašymas dėl turto administravimo paduodamas

nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, o dėl kilnojamojo daikto – pareiškėjo

gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui (LR CPK 580 str. 3 d.). Prie

prašymo dėl klausimų, nagrinėtinų supaprastinto proceso tvarka, papildomai turi būti

pridėti įrodymai, reikšmingi sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar

fakto patvirtinimo bei kitą klausimą, nagrinėjamą supaprastinto proceso tvarka (LR

CPK 581 str.). Prašymai dėl teismo leidimo išdavimo žyminiu mokesčiu

neapmokestinami (LR CPK 83 str. 1 d. 13 p.). Prašymus teismas išnagrinėja ne vėliau

kaip per penkias dienas nuo jų priėmimo dienos (LR CPK 582 str. 2 d.). Prašymas dėl

teismo leidimo išdavimo paprastai nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Žodinis

procesas skiriamas, kai reikia apklausti pareiškėjus bei suinteresuotus asmenis,

išklausyti vaiką ar valstybės ar savivaldybės institucijos atstovų paaiškinimus dėl šios

institucijos duotos išvados, apklausti liudytojus ir pan. Prašymas žodinio proceso tvarka

nagrinėjamas kviečiant į jį byloje dalyvaujančius asmenis (LR CPK 153 straipsnio 1

dalis). Teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka

neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau teismo atsisakymas išduoti

leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą, neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus

aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar fakto

412

patvirtinimo. Dėl kitose supaprastinta tvarka išnagrinėtose bylose priimtų nutarčių

kasacija negalima (LR CPK 582 str. 6 d.).

413

25. VYKDYMO PROCESAS

25.1. Vykdymo procesas – savarankiška civilinio proceso stadija

Civilinio proceso egzistavimo būtinumą lemia jau pati civilinės materialinės

subjektinės teisės struktūra. Ją sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus,

teisė reikalauti, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos,

jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai. Valstybė prisiėmusi pareigą užtikrinti

materialinių subjektinių teisių gynimą, tai įgyvendina, užtikrindama kiekvienam teisės

subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei teismo proceso metu priimto

teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Šiuolaikinėje visuomenėje tiek savigyna, tiek

savigalba įgyvendinant ar atkuriant pažeistas subjektines teises (yra išimčių)

draudžiama. Pagal LR CK 1.139 straipsnį panaudoti savigyną ginant savo civilines

teises leidžiama tik kodekso numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi

atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos

ribų. Kaip teisingai nurodo vokiečių procesualistai, priverstinis teismo sprendimų

vykdymas yra būtinas kiekvienos išsivysčiusios valstybės teisės sistemos, paremtos

savigynos draudimu, institutas. Vykdymo proceso metu realiai atkuriama ginčijama ar

pažeista materialinė subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Bet, ar kils

būtinybė pasinaudoti tomis procesinės prievartos priemonėmis, priklauso ir nuo paties

priimto teismo sprendimo turinio. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi teismo

sprendimai ir daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Įgyvendinimo sąvoka

platesnė, nei vykdymo sąvoka.

Vykdymo procesą reguliuojančios normos daugelyje valstybių yra inkorporuotos į

civilinio proceso kodeksus, kai kuriose vykdymo proceso normos numatytos ir

specialiuose įstatymuose arba net kodifikuotos į atskirus teisės šaltinius. Lietuvoje

vykdymo procesą reglamentuoja LR CPK VI dalis, šių normų taikymo tvarką (LR CPK

583 straipsnio 1 dalis) nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Rusijos Federacijoje be

civilinio proceso normų, vykdymo procesą reglamentuoja ir Federalinis vykdymo

proceso įstatymas, Vokietijoje - Varžytinių įstatymas (vok. Gesetz über die

Zwangsversteigerung und die Zwangsverwaltung), Teismo antstolių kodeksas (vok.

Gerichtsvollzieherordnug), Prancūzijoje – Teismo santvarkos kodeksas (pranc. Code de

ľorganisation judiciaire) ir kt.

414

Civilinio proceso teisės doktrinoje civilinio proceso ribos paprastai apibrėžiamos

teisminiu procesu ir šio proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymu, žinoma, jei

toks yra būtinas. Nagrinėjant civilinio proceso esmės klausimus tiek plačiąja (kuomet į

civilinio proceso reguliavimo ribas įtraukiamas ne tik teisminis procesas, bet ir tokių

neteisminių institucijų kaip arbitražo ir notarų veikla bei kiti teisių ir interesų gynimo

būdai), tiek siaurąja prasme, teismo sprendimų vykdymas nurodomas kaip baigiamoji

teisingumo vykdymo dalis. „Galima teigti, kad teismo sprendimų vykdymas yra

specifinė, baigiamoji teisingumo vykdymo dalis. Net jeigu teigti, kad sprendimų

vykdymas nėra teisingumo vykdymas, nes jį vykdo ne tik teismas, vis tiek akivaizdu,

kad tai yra civilinio proceso dalis, nes sudėtinga būtų atskirti patį teisingumo vykdymo

aktą nuo šio akto realaus įgyvendinimo“. Dažnai teisinėje literatūroje pabrėžiama, jog

civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu, ir net po sprendimo priėmimo

tam tikrais atvejais yra būtinas prievartos aparato panaudojimas siekiant įvykdyti

priimtą teismo sprendimą. Prancūzijos civilinio proceso tyrinėtojų nuomone, vykdymo

procesas neatskiriama civilinio proceso dalis - tik realizavus teismo sprendimą

įgyvendinama pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynyba. Tačiau

tuo pačiu nurodoma vykdymo proceso specifika, o tam tikrais atvejais net ir jo

autonomiškumas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nuomone civilinis procesas nesibaigia vien teismo sprendimo

priėmimu ar bylos išnagrinėjimu, o teisingumas gali būti įvykdytas ir pasiekti savo

tikslą tik tada, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.

Egzistuoja keletas koncepcijų, apibrėžiančių vykdymo proceso teisinę prigimtį ir

jo vietą teisės sistemoje. Skirtingos vykdymo proceso teisinės prigimties koncepcijos

grindžiamos teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir principų bei šio proceso metu

susiklostančių teisinių santykių ypatumais. Viena iš vyraujančių vykdymo proceso

teisinės prigimties koncepcijų, pripažįstanti vykdymo procesą baigiamąja civilinio

proceso stadija, tuo pačiu laikant jį vienu iš civilinio proceso teisės institutų. Priešingos

nuomonės laikosi procesualistai teigiantys, jog vykdymo procesą reguliuojančios teisės

normos sudaro savarankišką teisės šaką – vykdymo teisę, ir autoriai, kurie mano, kad

vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos yra administracinės teisės dalimi. Šios

koncepcijos grindžiamos vykdymo procesą reguliuojančių normų metodo, subjektų

ypatumais. Vykdymo procesą esant baigiamąja civilinio proceso stadija patvirtina ir

civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodo, principų ir

415

tikslų tiek civiliniame procese, tiek baigiamojoje jo stadijoje – vykdymo procese

vienovė.

Valstybė teismo sprendimo vykdymo funkcijas gali pavesti atlikti specialioms

institucijoms, veikiančioms prie teismų, arba privatiems profesines paslaugas

teikiantiems asmenims, arba šias funkcijas pavedant atlikti pačiam teismui. Nuo to, kam

yra pavesta atlikti teismo sprendimų vykdymo funkcijas, priklauso ir teismo sprendimų

vykdymo modelis. Vykdymo procesas – tai teismo ar valstybės suteiktus valdingus

įgalinimus turinčių subjektų, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų veikla

priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kitų institucijų

sprendimus.

25.2. Vykdytini teismų ir kitų institucijų išduoti dokumentai

Dokumentai, kurių pagrindu išduodami vykdomieji raštai ir atliekami priverstinio

vykdymo veiksmai vadinami vykdytinais dokumentais. Vykdymo proceso tvarka

vykdomi ne tik teismo priimti sprendimai ar kiti procesiniai dokumentai, bet ir kitų

institucijų išduoti vykdytini dokumentai. Tai vienas iš išskirtinių vykdymo proceso kaip

baigiamosios civilinio proceso stadijos bruožų. Vykdymo procesas gali prasidėti ne tik

teismui priėmus sprendimą, t. y. procesui byloje praėjus prieš tai einančias stadijas:

civilinės bylos iškėlimo, pasirengimo bei teisminio nagrinėjimo ir galbūt bylos

nagrinėjimo apeliacine ar kasacine tvarka, bet ir apskritai nebuvus jokio bylos

nagrinėjimo teisme, pavyzdžiui, institucijų ir pareigūnų nutarimų administracinių teisės

pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdymas (LR

CPK 587 str. 3 p.). Civilinio proceso tvarka šie dokumentai vykdomi todėl, kad tiek

administraciniame procese, tiek arbitraže ir kt. institucijų išduotiems vykdytiniems

dokumentams vykdyti nėra sukurti specialūs procesai, kurių pagalba būtų galima

priverstinai įvykdyti šių institucijų priimtus sprendimus. Vykdytinų dokumentų sąrašą

pateikia LR CPK 584 straipsnis, kuriame nustatyta, jog vykdytinais dokumentais

laikomi:

1) teismų ir arbitražų sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse, taip

pat administracinių teisinių santykių bylose;

2) teismų nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie

susiję su turtinio išieškojimais;

416

3) teismų nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio

pobūdžio išieškojimais;

4) teismo patvirtintos taikos sutartys;

5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų

nustatytais atvejais;

6) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek,

kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;

7) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėse sutartyse ar

įstatymuose nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka.

Analogiškos nuostatos yra numatytos ir kitų šalių įstatymuose. Pagal Rusijos

Federacijos 1997-06-21 Federalinio vykdymo proceso įstatymo 1 straipsnį vykdomi ne

tik bendrosios kompetencijos ir arbitražinių teismų aktai, bet ir kitų organų aktai,

kuriems vykdant įstatymų suteiktus įgaliojimus suteikta teisė įpareigoti piliečius,

organizacijas perduoti pinigines lėšas, kitą turtą, atlikti tam tikrus veiksmus arba

susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo. Rusijos civilinio proceso teisės doktrinoje

skiriami jurisdikciniai (išduodami teismų) ir nejurisdikciniai aktai. Nejurisdikcinių

sprendimų (taikos sutarčių, notarinių aktų ir kt.) vykdymą pagal civilinio proceso

nuostatas numato ir Vokietijos civilinio proceso kodeksas (toliau – ZPO), Prancūzijos

civilinio proceso kodeksas (pranc. Code de procedure civile) bei Austrijos vykdymo

kodeksas.

25.3. Vykdomieji dokumentai – vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas, vykdomųjų

dokumentų rūšys ir jų teisinė reikšmė

Vykdymo veiksmai atliekami vykdomųjų dokumentų pagrindu. Pagal LR CPK

586 straipsnio 2 dalį be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama.

Vykdomųjų dokumentų sąrašą pateikia LR CPK 587 straipsnis, pagal kurį vykdomieji

dokumentai yra:

1) vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių

pagrindu;

2) teismo įsakymai;

3) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek,

kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;

417

4) kiti institucijų ir ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso

tvarka nustato įstatymai.

Iš šiame straipsnyje pateikto sąrašo matyti, jog kai kuriais atvejais vykdytinas

dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, pavyzdžiui, teismo įsakymas, teismo

nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dažniausiai vykdymo veiksmų

atlikimo pagrindu yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nuosprendžių ir

nutarčių pagrindu.

25.4. Antstolis vykdymo procese ir jo teisinis statusas, antstolių įgaliojimai, jų

atliekami procesiniai veiksmai, procesinės teisės ir pareigos, faktinių aplinkybių

konstatavimas, procesinių dokumentų įteikimas

Priklausomai nuo to, kam valstybė yra delegavusi teismo sprendimų ir

nejurisdikcinių aktų vykdymo funkcijas skiriami trys priverstinio teismo sprendimų

vykdymo modeliai: viešas, privatus ir mišrus. Vykdymo modelis – priverstinio teismo

sprendimų vykdymo organizavimas, sprendimų vykdymo funkcijas perduodant

privačiam asmeniui arba valstybės institucijai, pareigūnui.

Viešojo modelio atveju priverstinio sprendimų vykdymo funkcijas atlikti pavesta

išimtinai valstybės tarnautojams, vykdymo procese atliekant vykdymo veiksmus jokia

privati iniciatyva pasireikšti negali, t. y. vykdymo proceso šalys neturi pasirinkimo

teisės atliekant tam tikrus vykdymo veiksmus. Toks išgrynintas modelis, kada visus

vykdymo veiksmus, net ir nesant išieškotojo iniciatyvos galėjo atlikti valstybės

tarnautojai – teismo antstoliai, teismo vykdytojai, egzistavo buvusioje TSRS.

Privataus priverstinio vykdymo modelio atveju sprendimų vykdymo funkcijos yra

perduotos privatiems asmenims – antstoliams. Antstoliui tokiu atveju paprastai

suteikiamas laisvo profesines paslaugas teikiančio asmens statusas. Būtent tokia sistema

šiuo metu Prancūzijos pavyzdžiu įtvirtinta ir Lietuvoje. Esminiai šio modelio bruožai:

antstolio – profesines paslaugas teikiančio asmens, statusas, antstolio turtinė

atsakomybė prieš vykdymo proceso šalis ar trečiuosius asmenis už vykdymo proceso

metu padarytą žalą, vykdymo veiksmų atlikimo išlaidų finansavimas vykdymo proceso

šalių lėšomis ir kt.

Trečiojo arba mišraus modelio atveju, vykdymo procese priverstinius vykdymo

veiksmus pavesta atlikti teismo antstoliams, valstybės tarnautojams, tačiau dalį

vykdymo veiksmų gali atlikti ir kiti asmenys – paieškos, turto vertinimo bei saugojimo

418

agentūros, išieškotojo advokatai ir pan.. Kai kuriose valstybėse teismo sprendimų

vykdymas yra pavestas patiems teismams. Danijoje apygardos teismas be bylų

nagrinėjimo pirmąja instancija, atlieka ir administracines funkcijas, veikdamas kaip

žemės registro tvarkytojas, vykdymo proceso institucija ir kt.. Analogiška tradicija, kai

teismo sprendimus vykdo pats teismas, susiklostė ir Ispanijoje. Pagal Ispanijos

Konstitucijos 117.3 straipsnį teisminė valdžia bet kokia forma įgyvendinama tik teismų

ir tribunolų, o teisminės valdžios turinį pagal tą patį straipsnį sudaro ne tik teisingumo

vykdymas, bet ir teismo aktų vykdymas. Pagal Ispanijos įstatymus tam tikrus vykdymo

veiksmus, pavyzdžiui, išieškojimą iš įkeisto turto, gali atlikti ir ne teisminės institucijos.

Tokių ne teisminių institucijų veikla vykdymo procese turi būti prižiūrima teismo,

pastarajam tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojant visus vykdymo veiksmus.

Pagrindinis vykdymo proceso dalyvis yra antstolis, kuriam valstybė suteikia

vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų

perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagrindiniai antstolio teisinį statusą

reglamentuojantys aktai - LR Antstolių įstatymas ir LR CPK. Atskirus antstolių veiklos

klausimus reglamentuoja ir kiti teisės aktai. Pagal LR CPK 585 straipsnio 1 dalį

antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko

turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti

nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus

atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.

Antstoliui valdingi įgalinimai suteikti tik vykdant funkcijas, antstolio reikalavimai,

nesusiję su sprendimų vykdymu, pvz., teikiant tarpininkavimo ar kt. paslaugas, kitiems

asmenims privalomi tiek, kiek tai numatyta įstatymu. Atlikdamas vykdymo veiksmus,

antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų. Asmenims, nevykdantiems antstolio

reikalavimų teismas gali skirti iki 1000 Lt baudą, vykdymo kliūtims pašalinti kviesti

policiją. Už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą numatyta ir baudžiamoji

atsakomybė. Pagal LR BK 231 straipsnį greta atsakomybės už kitus nusikaltimus ir

baudžiamuosius nusižengimus teisingumui numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už

trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio

veiklai. Už tokias veikas gali būti taikomi viešieji darbai, bauda, areštas, laisvės

apribojimas arba laisvės atėmimas.

Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos

teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais.

Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos

419

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Zd=ANTSTOL&Vr=&Id=54912&Pr=&Mt=&Mn=&Dn=&Km=&Rs=#17z%2317z



metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas

įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo

imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų

vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Pagal LR Antstolių įstatymo 3

straipsnio 2 dalį atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje

vadovaujasi LR Konstitucija, LR tarptautinėmis sutartimis, LR Antstolių įstatymu bei

kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu.

Pagal LR Antstolių įstatymo 21 straipsnį skiriamos antstolio funkcijos ir kita

veikla (antstolio teikiamos paslaugos). Pagal LR Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalį

antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti šias paslaugas:

1) saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese;

2) konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje

esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo;

3) teisines konsultacijas, išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su

trečiaisiais asmenimis;

4) aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą;

5) tarpininkauti vykdant turtines prievoles.

Visais atvejais antstolio vykdomoje veikloje pirmenybė turi būti teikiama funkcijų

atlikimui, paslaugas jis gali teikti tik, jei tai netrukdo funkcijų atlikimui. Valdingi

įgalinimai užtikrinant teisingumo vykdymą antstoliui suteikti tik vykdant funkcijas,

kurios įgyvendinamos procesine forma. Antstolis teikdamas paslaugas tokių valdingų

įgalinimų neturi ir veikia tik kaip laisvas profesines paslaugas teikiantis asmuo.

Antstoliui vykdymo procese numatyta eilė procesinių teisių ir pareigų. Antstolis

privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir

realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus

interesus (LR CPK 634 str. 2 d.). Antstolis savo funkcijas atlieka atlygintinai. Pagal LR

CPK 610 straipsnį visas vykdymo išlaidas apmoka išieškotojas. Įvykdžius sprendimą,

šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Atleidimo nuo vykdymo išlaidų mokėjimo tvarką

nustato Sprendimų vykdymo instrukcija (LR CPK 609 straipsnio 2 dalis ).

Vykdydamas savo funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti informaciją

iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo

administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš

bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo

formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas

420




apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus

antstolio funkcijoms atlikti (LR Antstolių įstatymo 22 straipsnis). Antstolis negali

reikalauti pateikti minėtą informaciją, reikalingą jo paslaugų teikimui.

Tam tikrus procesinius vykdymo veiksmus gali atlikti ir antstolio padėjėjas.

Pagal LR Antstolių įstatymo 30 straipsnį antstolio padėjėjas turi teisę antstolio vardu ir

jo rašytiniu įgaliojimu perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti procesinius veiksmus,

išskyrus faktinių aplinkybių konstatavimą, vykdomosios bylos iškėlimą ar sustabdymą,

vykdomojo dokumento grąžinimą, turto realizavimą, išieškotų piniginių lėšų

paskirstymą išieškotojams, vykdymo išlaidų skaičiavimą. Atlikdamas procesinius

vykdymo veiksmus, antstolio padėjėjas turi nurodyti, kad jis veikia antstolio vardu ir

pažymėti apie tai, kad jis turi tokiems veiksmams atlikti antstolio išduotą rašytinį

įgaliojimą.

Antstolis vykdydamas teismo sprendimus turi būti nešališkas. Išieškotojas,

skolininkas turi būti tikri, jog antstolis neturi asmeninio suinteresuotumo konkrečioje

vykdomojoje byloje ir atlieka vykdymo veiksmus veikdamas tik pagal įstatymą.

Antstolio nešališkumas aiškintinas sistemiškai su LR antstolių įstatymo 3 straipsnyje

įtvirtintu principu, jog vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis

visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų

vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolis neturi tapti tik išieškotoju

atstovu vykdymo procese. Vykdydamas teismo sprendimus, antstolis turi užtikrinti

išieškotojo ir skolininko teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą. Antstolis gali būti

nušalintas tais pačiais pagrindais kaip ir bylą nagrinėjantis teisėjas (LR CPK 65

straipsnis). Esant tokiems pagrindams, antstolis turėtų nusišalinti pats, tačiau jam

nenusišalinus, nušalinimą raštu (nušalinimo pareiškimas) gali pareikšti išieškotojas arba

skolininkas, kiti asmenys antstolio nušalinimo teisės neturi. Nušalinimas turi būti

pareiškiamas prieš pradedant priverstinio vykdymo veiksmus. Vėliau nušalinimą

pareikšti leidžiama tik tais atvejais, jeigu pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą

nušalinti sužino pradėjus vykdymo veiksmus (LR CPK 636 straipsnio 2 dalis). Tokiu

būdu siekiama išvengti galimo piktnaudžiavimo, ypač skolininko, šia teise, be to, taip

įgyvendinamas proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai. Jeigu antstolis

nenusišalina, nušalinimo pareiškimas ne vėliau kaip kitą darbo dieną kartu su

vykdomąja byla perduodamas teisėjui, kad spręstų nušalinimo klausimą. Antstolio

nušalinimo klausimą ne vėliau kaip per tris darbo dienas turi išspręsti antstolio buvimo

vietos apylinkės teismas. Antstolio nušalinimo klausimas gali būti sprendžiamas tiek

421


rašytinio, tiek žodinio proceso tvarka, kviečiant ir išklausant nušalinimą pareiškusį

asmenį, antstolį ir kitus vykdymo proceso dalyvius. Teisėjas nušalinimo klausimą

išsprendžia užrašydamas rezoliuciją nušalinimo pareiškime. Teismui sprendžiant

antstolio nušalinimo klausimą pasireiškia teisminė priežiūra, kuria užtikrinamas

vykdymo proceso teisėtumas. Siekiant užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą

nušalinimo institutas taikomas ir vertėjui bei ekspertui. Jų nušalinimo klausimas

išsprendžiamas ta pačia tvarka kaip ir antstolio. Jie gali būti nušalinami tais pačiais

pagrindais, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose (LR CPK 67 straipsnis).

Antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus gali kilti tam tikrų neaiškumų

dėl procesinio sprendimo vykdymo tvarkos, todėl gali būti negalima atlikti vykdymo

veiksmų arba jų atlikimas gali pasunkėti. Tokiu atveju jis turi teisę kreiptis į procesinį

sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Tokį išaiškinimą

vykdo procesinį sprendimą priėmęs teismas. Procesinio sprendimo išaiškinimo instituto

tikslas - pašalinti visus teismo sprendimo neaiškumus, kliūtis tokio teismo sprendimo

vykdymui. Sprendimo išaiškinimas negali pakeisti aiškinamo sprendimo turinio ir

esmės, tačiau tokiu aiškinimu turi būti pašalinti visi neaiškumai dėl tokio sprendimo

vykdymo. Sprendimo išaiškinimas - vienas iš sprendimų trūkumų pašalinimo institutų.

Teismo sprendimo išaiškinimas galimas tik iki tokio teismo sprendimo įvykdymo (LR

CPK 278 straipsnio 2 dalis). Dėl teismo sprendimų išaiškinimo iki vykdymo proceso

pradžios gali kreiptis dalyvaujantys byloje asmenys arba tai gali atlikti teismas savo

iniciatyva (LR CPK 278 straipsnis), o prasidėjus vykdymo procesui – antstolis (LR

CPK 589 straipsnis). Teismo nutarties, kuria išaiškintas teismo sprendimas, pagrindu

vykdomasis raštas negali būti išduodamas, jos vykdytinumas pasireiškia kartu su

pagrindinio teismo sprendimo vykdytinumu. LR CPK 589 straipsnio pagrindu negalima

kreiptis kilus neaiškumams dėl kitų institucijų (ne teismo) ar pareigūnų išduotų

vykdomųjų dokumentų vykdymo.

Pagrindinė antstolio atliekamų procesinių veiksmų išraiškos forma – antstolio

patvarkymas. Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia

motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis turi nurodyti patvarkymo surašymo datą,

savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo

esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo

rezoliucinėje dalyje nurodamas priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka.

Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais

patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys. Visais atvejais patvarkyme turi būti nurodyta

422

antstolio kontoros adresas, konkretus teismas, kuriam gali būti skundžiami antstolio

veiksmai. Kai kurių patvarkymų formos, pvz., patvarkymo areštuoti lėšas, patvarkymo

vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo ir kt., yra patvirtintos Sprendimų

vykdymo instrukcija. Patvarkymo nuorašą antstolis turi išsiųsti vykdymo proceso šalims

ir kitiems suinteresuotiems asmenims, jeigu tai numatyta LR CPK (LR CPK 625 str. 3

d., LR CPK 630 str. 2 d., LR CPK 682 str. 1 d., LR CPK 733 str. 1- 2 ir 7 d.) arba, jeigu

antstolis pripažįsta esant reikalinga, ir kitais atvejais. Pagal LR CPK antstolio

patvarkymo nuorašai siunčiami tokiais atvejais:

Faktinių aplinkybių konstatavimas. Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus

antstolio objektyviai matomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių

konstatavimo protokole (LR CPK 635 str. 1 d.). Konstatuojamos faktinės aplinkybės

papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis, apie kurių

naudojimą pažymima faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinių aplinkybių

konstatavimo protokolo forma yra patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija.

Laikmenos, kuriose užfiksuotos faktinės aplinkybės yra sudedamoji protokolo dalis.

Faktinių aplinkybių konstatavimo tikslas - tiksliai ir objektyviai užfiksuoti tam tikras

bylai reikšmingas aplinkybes, smulkiai jas aprašant. Konstatuodamas faktines

aplinkybes antstolis turi vengti vertinimų, apibendrinimų, savo samprotavimų ir pan.

Antstolis konstatuoja faktines aplinkybes laikydamasis objektyvumo, nešališkumo bei

tikslumo principų.

LR Antstolių įstatymo 21 straipsnis antstoliui nustato, jog antstolis vykdo

funkcijas ir teikia paslaugas. Viena iš galimų antstolio paslaugų – faktinių aplinkybių

konstatavimas. Priklausomai nuo to, ar antstolis aplinkybes konstatuoja teismo

pavedimu (vykdydamas funkciją), ar kliento prašymu teikdamas paslaugą, skiriasi

protokolo įforminimo tvarka. Konstatuoti faktines aplinkybes pagal LR CPK antstolis

gali tik teismo pavedimu. Šiuo atveju jau turi būti prasidėjęs civilinis procesas. Teikiant

paslaugas, faktinės aplinkybės gali būti konstatuojamos kliento prašymu. Šiuo atveju

civilinis procesas gali būti neprasidėjęs ir jo gali iš viso nebūti ateityje. Konstatuodamas

faktines aplinkybes teismo pavedimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą

antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam

teismui (LR CPK 635 str. 3 d.). Konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių

asmenų prašymu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašomas dviem

egzemplioriais. Vienas iš jų išduodamas asmeniui, kurio prašymu buvo konstatuotos

423

faktinės aplinkybės, o antras saugomas antstolio kontoroje. Faktinių aplinkybių

konstatavimo protokolas elektronine forma, išskyrus vaizdo ar garso įrašus, ne vėliau

kaip kitą dieną nuo surašymo dienos Antstolių informacinės sistemos nuostatų nustatyta

tvarka perduodamas į Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę. Dėl faktinių

aplinkybių konstatavimo paslaugos į antstolius dažnai kreipiamasi siekiant nustatyti

žalos padarymo faktą (vandentiekio, kanalizacijos avarijos ir pan.).

Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu

įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Jame nurodytos

aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais

įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus

netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Procesinių dokumentų įteikimas. Antstoliui yra pavesta ir procesinių dokumentų

įteikimo funkcija, kai tai daroma teismo pavedimu. Dokumentų perdavimas ir įteikimas

fizinių ar juridinių asmenų prašymu – antstolio teikiama paslauga (LR antstolių

įstatymo 24 str. 2 d.). Teismo pavedimu dokumentai perduodami ir įteikiami LR CPK

nustatyta tvarka. Už tokio teismo pavedimo vykdymą Sprendimų vykdymo instrukcijoje

antstoliui nustatytas 30 Lt už dokumento (dokumentų) įteikimą vienam asmeniui

atlyginimas. Šis atlyginimas sumokamas iš teismo, duodančio tokį pavedimą lėšų.

Dokumentų, perduodamų ir įteikiamų kitiems Lietuvos respublikoje esantiems fiziniams

ar juridiniams asmenims fizinių ar juridinių asmenų prašymu įteikimo ir perdavimo

tvarką nustato Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarka. Antstolio pavedimu

dokumentus įteikti (perduoti) gali antstolio padėjėjas. Antstolis negali tikrinti prašomų

įteikti dokumentų turinio ir už jį neatsako. Dokumentai asmeniui gali būti įteikiami

(perduodami): 1) įteikiant asmeniškai pasirašytinai šio asmens (gavėjo) gyvenamojoje,

darbo ar buveinės vietoje (jei įteikiama juridiniam asmeniui); 2) siunčiant registruotu

laišku nurodytu asmens (gavėjo) gyvenamosios, darbo, buveinės ar kitu adresu; 3)

įteikiant asmeniškai pasirašytinai antstolio (antstolių) kontoroje. Tokiu atveju asmeniui

(gavėjui) ar jo įgaliotam atstovui pasiūloma atvykti į antstolio (antstolių) kontorą; 4)

kitu būdu, jei šis perdavimo (įteikimo) būdas užtikrina, jog perduodamas dokumentas

(visa jame esanti informacija) bus perduotas (taps žinomas) gavėjui. Atlyginimas už

dokumentų perdavimą ir įteikimą juridinių ar fizinių asmenų prašymu nustatomas

antstolio ir prašančio perduoti ir įteikti dokumentą asmens susitarimu, atsižvelgiant į

prašomų įteikti (perduoti) dokumentų apimtį ir jų įteikimo (perdavimo) būdą.

424

Antstolių procesinės veiklos kontrolė. Antstolio procesine veikla laikytinos visos

antstolio vykdymo procese atliekamos funkcijos. Teismo vykdoma antstolio procesinės

veiklos kontrolė pasireiškia antstolio surašytų vykdymo proceso dokumentų patikrinimu

ir patvirtinimu. Antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos

teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Tuo atveju, kai vykdymo veiksmai atliekami kelių

apylinkės teismų teritorijose, antstolio procesinius veiksmus kontroliuoja, skundus dėl

antstolio veiksmų nagrinėja apylinkės teismo, kurio teritorijoje yra pirminė vykdomojo

dokumento vykdymo vieta, teisėjas. Pirmine vykdymo vieta yra laikoma vykdymo

vieta, pagal kurią priimamas vykdyti vykdomasis dokumentas (Sprendimų vykdymo

instrukcijos 3 punktas). Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus

antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu LR CPK nenustatyta kitaip. Kai kuriose

užsienio valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje) teismo sprendimus vykdančių

subjektų veiklą kontroliuoja vykdymo teisėjai. Pagal LR Teismų įstatymo 15 straipsnio

2 dalį taip pat numatyta galimybė apylinkės teismų teisėjams atlikti vykdymo teisėjo

funkcijas. Teisėjų specializacijos nustatymas, suteikiant vykdymo teisėjo funkcijas

atskiriems apylinkių teismų teisėjams, leistų užtikrinti veiksmingą, operatyvų ir

koncentruotą vykdymo procese kylančių klausimų sprendimą, kai tokių klausimų

sprendimas pavestas teismo kompetencijai.

Vykdymo procese teismas tvirtina procesinius antstolio veiksmus ir nagrinėja

tokius antstolio ar kitų asmenų pareiškimus:

1) leidimas tęsti pradėtus vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje

teritorijoje (LR CPK 591 straipsnis). Antstolis, norėdamas tęsti vykdymo

veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, jeigu tai būtina siekiant

sėkmingai įvykdyti sprendimą, surašo motyvuotą patvarkymą. Šį patvarkymą

tvirtina apylinkės teismo, kuriame yra vykdantis sprendimą antstolis, teisėjas

savo rezoliucija.

2) leidimas įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas, jeigu antstolis į jas

neįleidžiamas (LR CPK 615 str. 2 d.). Jei antstolis į gyvenamąsias patalpas

neįleidžiamas, jis į jas turi teisę įeiti tik pateikęs teismo nutartį dėl leidimo įeiti į

gyvenamąsias patalpas. Tokia teismo nutartis nereikalinga, jeigu vykdomas

teismo sprendimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinimo į jas,

teismo sprendimai padalyti gyvenamosiose patalpose esantį turtą, pašalinti

pažeidimus naudotis gyvenamosiomis patalpomis, kiti teismo sprendimai, kurių

425

negalima įvykdyti antstoliui neįėjus į gyvenamąsias patalpas (LR CPK 615 str. 3

d.).

3) dėl teisių perėmimo vykdymo procese (LR CPK 596 str.);

4) antstolio, vertėjo ir eksperto nušalinimo klausimų sprendimas LR CPK

596, 598 str. nustatyta tvarka;

5) procesinio teismo sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimas (LR CPK

598 str.);

6) skolininko kuratoriaus paskyrimas (LR CPK 601 str.);

7) skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo

(LR CPK 667 str.);

8) dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo (LR CPK 744 str.);

9) apribojimų, išieškant iš fizinio asmens turto, taikymo (LR CPK 663 str.);

10) dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, jeigu

valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti (LR CPK

674 str.);

11) varžytinių akto (LR CPK 725 str.), turto perdavimo išieškotojui akto (LR

CPK 702 str.) bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto (LR CPK

704 str. 3-4 d.) tvirtinimas;

12) dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (LR CPK 611 str.);

13) dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (LR CPK

595 str.);

14) dėl sankcijų taikymo. Antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus gali

susidurti su tam tikromis kliūtimis, t. y. asmenimis, trukdančiais jam atlikti vykdymo

veiksmus. Toks trukdymas gali pasireikšti tiek veikimu (kliudymu), tiek neveikimu.

Sankcijos gali būti taikomos tiek skolininkui, tiek tretiesiems asmenims (skolininko

darbdaviui, asmeniui, atsisakiusiam būti kviestiniu ir kt.). Kalti asmenys už proceso

pažeidimus gali būti baudžiami pinigine bauda arba areštu. Bauda, kurios dydis gali būti

nuo 200 iki 2000 litų, antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu, skiriama už

atsisakymą vykdyti antstolio reikalavimus, tam tikrų duomenų nepateikimą, teismo

sprendimo, įpareigojančio atlikti tam tikrus veiksmus arba juos nutraukti, nevykdymą ir

kt. (LR CPK 585 str. 2 d., 600 str. 6 d., 618 str. 1 d. ir kt.). Vykdymo procese be

procesinių sankcijų, gali būti taikomos ir kitos civilinės atsakomybės priemonės:

atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimas, kai nevykdomas sprendimas

grąžinti darbuotoją į darbą arba nepakeičiama atleidimo iš darbo formuluotė,

426

sukliudžiusi darbuotojui stoti į kitą darbą, darbo užmokesčio skirtumo išieškojimas,

neteisėtai perkėlus darbuotoją į kitą darbą (LR CPK 772 straipsnis). Iš asmenų,

sutrukdžiusių įvykdyti išieškojimą gali būti reikalaujama atlyginti nuostolius (LR CPK

617, 619 straipsniai). Ginčai dėl žalos ir nuostolių atlyginimo nagrinėjami ginčo

teisenos tvarka. Tam tikrais atvejais gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė,

pavyzdžiui, turto saugotojui (administratoriui) už turto išeikvojimą, perleidimą ar

paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą (LR BK 183, 184,

187 ir kt. straipsniai).

Antstolio ir kitų asmenų pareiškimai teismui vykdymo procese turi būti

išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo jų gavimo, išskyrus įstatyme numatytas

išimtis. Dėl pareiškimo apylinkės teismas priima nutartį, o LR CPK numatytais atvejais

vykdymo procese kylantys klausimai išsprendžiami teisėjo rezoliucija. Dėl teismo

nutarties, kuria išspręsti klausimai dėl vykdomosios bylos nutraukimo, sprendimo

vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko, atsakomybės už perduoto saugoti turto

praradimą, dėl baudų skyrimo, dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatyto,

dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo, ir kitais LR CPK numatytais

atvejais gali būti duodamas atskirasis skundas (LR CPK 593 str. 5 d.).

25.5. Vykdymo proceso dalyviai, šalys vykdymo procese, jų procesinės teisės ir

pareigos, taikos sutartis ir teisių perėmimas vykdymo procese

Vykdymo proceso stadijoje buvusios proceso šalys – ieškovas ir atsakovas

paprastai tampa išieškotoju ir skolininku. Išieškotojas yra asmuo, kurio naudai išduotas

vykdomasis dokumentas (LR CPK 638 str. 1 d.). Skolininkas yra asmuo, kuris privalo

atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame

dokumente nurodytų veiksmų atlikimo (LR CPK 642 str.). Žinoma, galima ir atvirkštinė

situacija, kai buvęs atsakovas taps išieškotoju, o ieškovas – skolininku, pavyzdžiui,

teismui atmetus ieškovo ieškinį, o atsakovo naudai priteisus iš ieškovo bylinėjimosi

išlaidas arba ieškinį atmetus ir patenkinus atsakovo priešieškinį. Išieškotojui ir

skolininkui vykdymo procese yra suteikta eilė procesinių teisių ir pareigų.

Pagrindinės išieškotojo teisės ir pareigos įtvirtintos LR CPK 639-640

straipsniuose, skolininko – LR CPK 643-644 straipsniuose. Viena iš praktinių vykdymo

proceso problemų – užtikrinti išieškotojo ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Todėl įtvirtinant išieškotojo ir skolininko procesines teises ir pareigas įstatymo leidėjas

stengėsi išlaikyti jų pusiausvyrą, nesuteikiant nepagrįsto pranašumo nei vienai iš šalių.

427

Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir

išieškotoją, išaiškinti jiems jų teises ir pareigas, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo

dokumento įvykdymo (LR CPK 654 straipsnis). Pagrindinės skolininko ir išieškotojo

teisės ir pareigos nurodomos ir raginime įvykdyti sprendimą ar siūlyme sumokėti skolą

ir vykdymo išlaidas, kuris siunčiamas išieškojimuose iki 200 Lt (Sprendimų vykdymo

instrukcijos 1-2 priedai).

Pagal LR CPK 639 straipsnį išieškotojas turi teisę:

1) dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant priverstinio vykdymo veiksmus;

2) susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga;

3) gauti pažymas apie vykdymo eigą;

4) sudaryti taikos sutartis;

5) ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą;

6) apskųsti antstolio veiksmus;

7) reikšti prašymus, nušalinimus;

8) atsisakyti išieškojimo;

9) kitas LR CPK numatytas teises.

LR CPK 640 straipsnyje nurodytos pagrindinės išieškotojo pareigos vykdymo

procese:

1) bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu;

2) domėtis vykdymo eiga;

3) nesudaryti kliūčių antstoliui vykdyti sprendimą;

4) nedelsdamas raštu pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos ar

buveinės pasikeitimą;

5) vykdyti kitas LR CPK jam numatytas pareigas.

Skolininko pagrindinės teisės numatytos LR CPK 642 straipsnyje. Skolininkas turi

teisę:

1) dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant vykdymo veiksmus;

428

2) susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, su

kuriais supažindinimas trukdo vykdyti išieškojimą;

3) gauti pažymas apie vykdymo eigą;

4) ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą;

5) apskųsti antstolio veiksmus;

6) reikšti prašymus, nušalinimus;

7) sudaryti taikos sutartis;

8) kitas LR CPK numatytas teises.

Pagrindinės skolininko pareigos įtvirtintos LR CPK 644 straipsnyje:

1) nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus;

2) nedelsdamas pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės,

darbo vietos pasikeitimą;

3) kviečiamas atvykti pas antstolį;

4) domėtis vykdymo eiga;

5) vykdyti kitas LR CPK numatytas pareigas.

Taikos sutartis. Išieškotojas ir skolininkas, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose,

vykdymo procese turi teisę sudaryti taikos sutartį. Skolininko ir išieškotojo sudaryta

rašytinė taikos sutartis pateikiama išieškojimą vykdančiam antstoliui. Gavęs taikos

sutartį, antstolis sustabdo vykdomosios bylos vykdymą ir ne vėliau kaip per tris darbo

dienas nuo sutarties gavimo perduoda ją apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra

antstolis. Teismas tokią taikos sutartį patvirtina nutartimi, o vykdomąją bylą nutraukia.

Teismo nutartis, kuria patvirtinama taikos sutartis gali būti skundžiama atskiruoju

skundu. Jeigu taikos sutarties sąlygos nevykdomos, išieškotojo rašytiniu pareiškimu

teismas priima nutartį išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties vykdymo.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas gali atsisakyti patvirtinti taikos sutartį, jeigu tai

prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms arba viešajam interesui (LR CPK 42

str. 2 d.).

Teisių perėmimas. Materialinėje teisėje galimi atvejai, kada materialinio teisinio

santykio šalys dėl įvairių priežasčių (reikalavimo teisės perleidimas, skolos perkėlimas,

juridinio asmens reorganizavimas, fizinio asmens mirtis ir kt.) gali pasikeisti, t. y.

įvyksta materialinių teisių ir pareigų perėmimas. Šalių pasikeitimas materialiniame

teisiniame santykyje nulemia ir šalių pasikeitimą procese bei jame susiklostančiuose

429

procesiniuose teisiniuose santykiuose. Procesinis teisių perėmimas – tai šalies

procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui

– teisių perėmėjui. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas

materialiojoje teisėje. Tokio instituto paskirtis – užtikrinti proceso koncentruotumą.

Materialinis ginčas tarp šalių yra išspręstas, teisių perėmimas nieko nebekeičia, todėl

būtų netikslinga procesinio teisių perėmimo klausimą spręsti dar vienoje byloje. Toks

teisių perėmimas gali vykti bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Skolininko arba

išieškotojo teisių perėmimo klausimą pagal LR CPK 596 str. 1 d. sprendžia pirmosios

instancijos teismas, kuriame išnagrinėta byla, o jeigu vykdymas atliekamas ne teismo

išduoto vykdomojo dokumento pagrindu, procesinių teisių perėmimo klausimą

išsprendžia vykdymo vietos apylinkės teismas. Tam būtina taikyti materialinės teisės,

kurios pagrindu susiklostė ginčijami materialiniai teisiniai santykiai, normas. Dažnai

nėra aišku, ar apskritai galimas materialinių teisių perėmimas, jei galimas tai kokia

apimtimi jos perimamos ir pan. Kadangi ši veikla susijusi su teisės taikymu, tai turi

spręsti teismas. Klausimą dėl teisių perėmimo teismas sprendžia nutartimi teismo

posėdyje kviesdamas suinteresuotus asmenis. Teismo nutartis gali būti skundžiama

atskiruoju skundu. Teisių perėmimas galimas tik pagal tuos vykdomuosius dokumentus,

kai tokį teisių perėmimą numato materialinės teisės normos. Paprastai negalimas tokių

teisių ir pareigų perėmimas, kurios neatsiejamai susijusios su jų turėtoju. Pagal LR CK

6.102 str. draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas;

draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio

reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas; draudžiama perleisti

reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti,

reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.

t.). Visi veiksmai, kurie buvo atlikti vykdomojoje byloje iki teisių perėmėjo įstojimo į

bylą jam (teisių ar pareigų perėmėjui) privalomi tiek, kiek jie būtų privalomi teises arba

pareigas perleidusiam asmeniui.

Antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą skolininkui ar išieškotojui mirus, taip

pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar išieškotojas,

jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas (LR

CPK 626 str. 1 p.). Vykdomoji byla turi būti atnaujinta įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria

nustatytas teisių ar pareigų perėmėjas.

Vykdymo procese, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose galioja valstybinės

kalbos principas. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė

430

naudotis vertėjo paslaugomis. Jeigu vykdymo proceso šalys nemoka lietuvių kalbos, jų

rašytiniu prašymu antstolis kviečia vertėją, kad šis dalyvautų atliekant vykdymo

veiksmus (LR CPK 597 str.).

Vykdymo procese antstolio patvarkymu turto vertei nustatyti gali būti skiriamas

ekspertas. Turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis

LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus (Sprendimų

vykdymo instrukcijos 9 p.). Vertėjas ir ekspertas vykdymo procese gali būti nušalinti ta

pačia tvarka, kaip ir antstolis. Vertėjas ir ekspertas turi nusišalinti, kai yra LR CPK 67

str. numatyti pagrindai. Vertėjui ir ekspertui pareikšto nušalinimo klausimą išsprendžia

antstolis savo patvarkymu. Toks antstolio patvarkymas neskundžiamas. Jeigu antstolis

su vertėjui ar ekspertui pareikštu nušalinimu nesutinka, jis šių asmenų nušalinimo

klausimą nedelsdamas perduoda spręsti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra

antstolis. Skundas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija (LR CPK 598 str. 5 d.).

Paprastai areštuotą turtą saugo asmuo, pas kurį tą turtą areštavo. Tačiau prireikus

areštuotas skolininko turtas gali būti perduotas saugoti arba administruoti kitam

asmeniui - turto saugotojui (administratoriui). Apie tokio asmens paskyrimą

pažymima turto arešto akte (LR CPK 678 str. 1 d. 11 p.). Turtą gali saugoti ir pats

antstolis arba išieškotojas. Bylose dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo

skolininkas ar jo giminaičiai gali būti skiriami areštuoto turto saugotojais tik išimtiniais

atvejais (LR CPK 683 str. 2 d.). Turto saugotojas perduotu saugoti turtu gali naudotis,

jeigu toks naudojimasis nesukelia turto sunaikinimo arba nuo to nesumažėja turto vertė.

Saugotojui, išskyrus skolininką ir jo giminaičius, už saugojimą yra mokamas

atlyginimas. Turto saugotojui atlyginamos faktiškai turėtos saugojimo išlaidos, kartu

atsižvelgiant į jo gautą naudą. Areštuoto turto administravimas vykdomas pagal LR

civilinio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus taisykles. Turto saugotojas

(administratorius) už perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimą, perleidimą ar

paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą baudžiamas

įstatymų nustatyta tvarka. Už perduoto saugoti (administruoti turto praradimą, trūkumą

ar sužalojimą žalą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 619 str.).

LR CPK 600 straipsnis nustato kviestinių dalyvavimo vykdymo procese tvarką.

Kviestinis nėra savarankiškas vykdymo proceso dalyvis, jis vykdymo procese atlieka

pagalbines funkcijas. Kviestinių dalyvavimo tikslas – padėti neginčijamai užfiksuoti ir

patvirtinti tai, kas atliekama vykdant sprendimą, kad vėliau dėl vykdymo veiksmų

atlikimo fakto, jų turinio nebūtų ginčų. Kviestinis gali būti kviečiamas atliekant bet kokį

431

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=34176

vykdymo proceso veiksmą. Kviestinį antstolis, skolininkas ar išieškotojas gali kviesti

žodžiu. Antstolis apie kviestinio dalyvavimą pažymi surašant dokumentą apie atliekamą

procesinį veiksmą (turto arešto, iškeldinimo akte ir kt.). Antstolio kviečiamų kviestinių

skaičius neribojamas, o vykdymo proceso šalys turi teisę kviesti ne daugiau kaip po

vieną kviestinį (LR CPK 600 str. 2 d.). Kviesti atliekant vykdymo veiksmus kviestinį

yra antstolio teisė, o ne pareiga. Kviestinio dalyvavimas būtinas, jeigu atliekant

vykdymo veiksmus į skolininko būstą patenkama skolininkui ar jo šeimos nariams

nedalyvaujant arba prieš šių asmenų valią. Šiuo atveju antstolis kviečia ne mažiau kaip

du kviestinius. Kviestinis privalo pasirašyti vykdymo atlikimo metu antstolio surašytą

procesinį dokumentą. Kviestiniais negali būti nepilnamečiai ir neveiksnūs asmenys.

Taip pat kviestiniais negali būti asmenys, suinteresuoti vykdomosios bylos baigtimi.

Tokiais asmenimis laikomi skolininko, išieškotojo giminaičiai, pavaldūs asmenys ir

pan. Tokais ribojimais siekiama užtikrinti kviestinio nešališkumą. Kviestiniais negali

būti kviečiami ir kiti antstoliai ar antstolių kontorų darbuotojai, kadangi jie taip pat

laikomi suinteresuotais vykdomosios bylos baigtimi. Būti kviestiniu yra kiekvieno

asmens pareiga. Todėl asmuo, antstolio pakviestas būti kviestiniu, be svarbių priežasčių

atsisakyti atlikti kviestinio pareigas negali. Už nepagrįstą atsisakymą būti kviestiniu

asmeniui teismas turi teisę skirti iki dviejų šimtų litų dydžio piniginę baudą LR CPK

616 straipsnio nustatyta tvarka.

25.6. Bendrosios vykdymo veiksmų atlikimo taisyklės, vykdymo vieta, laikas,

terminai ir vykdymo išlaidos

Vykdymo veiksmai gali būti atliekami tik vykdomojo dokumento pagrindu.

Paprastai teismo sprendimai vykdomi tik jiems įsiteisėjus, išskyrus skubaus vykdymo

atvejus. Vykdymo vieta nustatoma pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą, jo

turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, pagal skolininko juridinio asmens buveinės arba

jo turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas vykdyti turi būti pateiktas antstoliui,

kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta. Antstolis vykdymo veiksmus gali

atlikti tik antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Pagal LR Antstolių įstatymo 26

straipsnio 1 dalį antstolio veiklos teritorija sutampa su vieno ar kelių apylinkės teismų

veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje

veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai. Antstolis atlikti vykdymo veiksmus kito

antstolio veiklos teritorijoje turi teisę tik išimtiniais atvejais. Tokius atvejus nustato LR

CPK 591 straipsnis. Pagal LR CPK 590 straipsnio 5 dalį apygardos teismo pirmininkas

432

išieškotojo prašymu gali bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam

apygardos teritorijoje esančiam antstoliui. Antstolio veiklos teritorijos ribų pažeidimas

ir procesinių antstolio veiksmų atlikimas ne jo aptarnaujamoje teritorijoje gali būti

pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikoje nustatant antstolio veiksmų, atliktų kito antstolio veiklos teritorijoje,

teisėtumą, pažymimas sisteminis LR CPK 590 ir 591 straipsniuose nustatytų normų

ryšys. LR CPK 590 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad antstolis vykdo

procesinius veiksmus jam teisės aktų nustatyta tvarka priskirtoje aptarnauti teritorijoje,

o LR CPK 591 straipsnyje reglamentuojama išimtinė situacija, kai antstolis vykdymo

veiksmus gali atlikti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje; visos LR CPK 591

straipsnio normos savo ruožtu yra tarp savęs susijusios, viena kitą papildančios, todėl

aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, turint galvoje, kad: 1) antstolis tik savo

aptarnaujamoje teritorijoje pradėtus veiksmus gali tęsti kito antstolio aptarnaujamoje

teritorijoje; 2) tai antstoliui leidžiama tik tuo atveju, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai

įvykdyti sprendimą; 3) antstolio motyvuotą patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo

kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje turi patvirtinti apylinkės teismo, vykdančio

antstolio procesinės veiklos kontrolę, teisėjas; 4) tik vienu atveju – kai yra realus

pavojus, kad išieškomas turtas gali būti paslėptas – antstolis gali savo aptarnaujamoje

teritorijoje pradėtus vykdymo veiksmus be teisėjo leidimo tęsti kito antstolio

aptarnaujamoje teritorijoje – areštuoti turtą ir paskirti jo saugotoją; šiuo atveju apie

atliktus veiksmus antstolis raštu praneša teisėjui ne vėliau kaip kitą dieną. Vien šis

esminis įstatymo reikalavimų (pastaba – dėl vykdymo vietos) pažeidimas buvo

pakankamas pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais.

Kita ne mažiau svarbi aplinkybė – vykdymo veiksmų atlikimo laikas. Pagal LR

CPK 592 straipsnį antstolis vykdymo veiksmus atlieka darbo dienomis ne anksčiau kaip

nuo šeštos valandos ir ne vėliau kaip iki dvidešimt antros valandos. Vykdyti sprendimus

nakties metu ar ne darbo dienomis leidžiama tik neatidėliotinais atvejais, kai skubiai

neįvykdžius sprendimo, vėliau šį sprendimą vykdyti gali būti sunkiau ar visai

neįmanoma. Aplinkybių, dėl kurių sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti visai

neįmanomu sąrašas nepateikiamas, tai spręsti palikta antstolio nuožiūrai. Vokietijoje

nakties laiku pripažįstamas paros laikas, kuris tęsiasi nuo dvidešimt pirmos valandos iki

šeštos valandos (ZPO § 758a (4)), Austrijoje – nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos

valandos. Tokiu metu teismo vykdytojui Vokietijoje draudžiama vykdymo veiksmus

atlikti skolininko bute be specialios teismo nutarties. Austrijoje vykdymo veiksmus

433

nakties metu ar nedarbo dienomis vykdytojas gali atlikti tik tais atvejais, kai būtina

atlikti skubius vykdymo veiksmus ir vykdymo tikslas nebus pasiektas kitu būdu arba

tais atvejais, kai vykdymo veiksmų atlikimas dienos metu nedavė jokių rezultatų.

Pagal LR CPK 606 str. 2 d. vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti

pateikti vykdyti per dešimt metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Terminus, per

kuriuos gali būti pateikti vykdyti kitų pareigūnų ar institucijų nutarimai, nustato

atitinkami įstatymai. Išieškotojui praleidus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti

senaties terminą vykdomasis procesas negali prasidėti. Senaties termino vykdomajam

dokumentui pateikti vykdyti siejamas su tam tikro stabilumo užtikrinimu teisiniuose

santykiuose. Jei išieškotojas per įstatymo nustatytą terminą nepateikia vykdomojo

dokumento vykdyti, valstybė irgi nėra suinteresuota laikyti skolininką neapibrėžtoje

grėsmės būklėje. Pagal LR CPK 606 straipsnį galime išskirti sutrumpintą ir bendrąjį

vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą. Sutrumpintas vieno

mėnesio senaties terminas taikomas vykdomiesiems dokumentams dėl grąžinimo į

darbą, bendrasis senaties terminas – dešimt metų taikomas visiems kitiems

vykdomiesiems raštams, išduotiems pagal teismo sprendimus. Senaties termino eiga

taikant sutrumpintą vieno mėnesio terminą prasideda nuo pirmos dienos po sprendimo

priėmimo, taikant bendrąjį senaties terminą – nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o

skubaus vykdymo atveju šis terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos po sprendimo

priėmimo. Vykdomieji dokumentai dėl periodinių išmokų išieškojimo galioja per visą

laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o vykdymo senaties terminas prasideda nuo

kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos. Senaties termino vykdomajam

dokumentui pateikti eiga nutraukiama pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Senaties terminas taip pat nutraukiamas tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo

teismo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo, o laikas,

praėjęs iki nutraukimo, į naują senaties terminą neįskaičiuojamas. Vykdomosios bylos

sustabdymo atveju (LR CPK 626 – 627 str.) vykdymo senaties termino eiga sustabdoma

iki vykdomosios bylos atnaujinimo (LR CPK 76 str.). Vykdomąjį dokumentą, pagal

kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, grąžinus išieškotojui, naujas senaties terminas

pradedamas skaičiuoti nuo tokio dokumento grąžinimo dienos.

Dėl svarbių priežasčių praleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui

pateikti vykdyti gali būti atnaujinamas teismo nutartimi. Suėjus vykdymo senaties

terminui tokio vykdomojo dokumento pagrindu vykdymo teisiniai santykiai nebegali

atsirasti. Tokiu atveju ir teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis

434

raštas, nebetenka ir vykdytinumo savybės, nes tokio sprendimo vykdymas nebegali būti

užtikrintas prievarta. Vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą reikia

skirti nuo ieškinio senaties termino, nes skiriasi šių terminų sukeliamos teisinės

pasekmės, be to, vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties termino taikymas

nesiejamas su skolininko valios išreiškimu (prašymu taikyti senaties terminą).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, pagal LR CPK 88 str. 1 d. 4 p.

priskiriamos ir išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu. Įvykdžius institucinę

antstolių sistemos reformą, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį visas

vykdymo išlaidas dengia teismo sprendimo vykdymu suinteresuotos šalys. Vykdymo

veiksmai atliekami po to, kai išieškotojas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai

išieškotojo ir antstolio susitarimu pagal Sprendimų vykdymo instrukciją apmokėjimas

už vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo

išlaidų sumokėjimo. Pagal LR CPK 610 str. įvykdžius sprendimą, vykdymo išlaidos

išieškomos iš skolininko. Įvykdžius sprendimą, dėl vykdymo išlaidų išieškojimo

antstolis nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo

per nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas

šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas

sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas

priteisti. Vykdymo išalios antstoliui priteisiamos teismo nutartimi, kuri gali būti


Pagal LR CPK 609 straipsnio 1 dalį vykdymo išlaidas sudaro:

1) išlaidos, susijusios su turto apžiūra, areštu, įkainojimu, pervežimu, saugojimu ir

realizavimu;

2) atlyginimas ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems vykdymo

procese;

3) ryšių išlaidos;

4) skolininko, jo turto arba vaiko paieškos išlaidos;

5) antstolio kelionės ir komandiruotės išlaidos;

6) išlaidos skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, internete;

7) išlaidos, susijusios su kuratoriaus paskyrimu;

8) kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar LR CPK nustatyta tvarka atliekamų

veiksmų atlikimo išlaidos.

435

Vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo tvarką nustato Sprendimų

vykdymo instrukcija. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktą vykdymo

išlaidos skirstomos į:

1. bendrąsias vykdymo išlaidas;

2. vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu.

3. atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.

Konkretūs šių vykdymo išlaidų dydžiai nustatyti Sprendimų vykdymo

instrukcijoje. Bendrųjų vykdymo išlaidų dydis priklauso nuo išieškotinos sumos

(vykdant piniginius išeikvojimus) ir vykdomojo dokumento kategorijos (daiktų

perdavimo, dėl iškeldinimo, dėl įkeldinimo ir kt.). Vykdymo išlaidos, susijusios su

atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra nustatytos

pagal konkrečius įkainius už veiksmo atlikimą (kopijos, pažymos, turto varžytinių

vykdymas ir kt.). Nustatant atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą

naudojami keli tokio atlyginimo nustatymo kriterijai: procentinė išraiška nuo

išieškomos sumos ir minimalus antstolio atlyginimo dydis. Tuo atveju, jeigu buvo

išieškota dalis išieškotinos sumos ir antstolio atlyginimas nustatomas pagal Sprendimų

vykdymo instrukcijoje nurodytą minimalų atlyginimą, antstolio atlyginimo dydis

nustatomas proporcingai minimalaus atlyginimo dydžiui pagal išieškotinos ir realiai

išieškotos sumos santykį remiantis instrukcijoje nurodytą specialia formule.

Teismo ir antstolio vykdymo procese priimami procesiniai dokumentai ir jų

įteikimas. Teismas, vykdymo procese kylančius klausimus išsprendžia nutartimi ar

rezoliucija. Procesinius klausimus rezoliucija teisėjas gali išspręsti tik LR CPK

numatytais atvejais (LR CPK 290 str. 5 d.). teisėjo rezoliucija neskundžiama. Teismo

vykdymo procese priimta nutartis skundžiama atskiruoju skundu LR CPK 593 str. 5 d.

ir kitais numatytais atvejais. Nutarties nuorašas išsiunčiamas posėdyje nedalyvavusiems

suinteresuotiems asmenims (LR CPK 593 str. 4 d.).

Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu

patvarkymu. LR CPK nustatytais atvejais antstolis savo patvarkymus, jeigu yra

galimybė, iš karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu

laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną (LR CPK 605 str.). Vykdymo procese procesiniai

dokumentai, siunčiami registruotu laišku vykdymo proceso dalyviams, laikomi įteiktais

praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai raginimas

įvykdyti sprendimą spaudoje. Tais atvejais, kai nežinoma skolininko buvimo vieta,

skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą įvykdyti

436

sprendimą negalima, išieškotojo prašymu ir jo lėšomis raginimas įvykdyti sprendimą

skelbimas vykdymo veiksmų atlikimo vietos laikraštyje. Raginimo paskelbimo diena

laikoma raginimo įteikimo diena (LR CPK 660 str.).

Atstovavimas vykdymo procese. Skolininką ir išieškotoją vykdymo procese gali

atstovauti jų atstovai. Atstovavimas vykdymo procese skiriasi nuo atstovavimo kitose

civilinio proceso stadijose. CPK 599 straipsnis nustato subjektus, kurie gali būti

skolininko ir išieškotojo atstovais pagal pavedimą vykdymo procese ir reikalavimus,

keliamus jų įgalinimų formai. Asmenys gali dalyvauti vykdymo procese patys, arba per

savo atstovus. Tačiau šiuo atveju atstovavimas turi ypatumą. Negali būti atstovaujamas

skolininkas, kuris sprendimą turi įvykdyti asmeniškai, pavyzdžiai atsiprašyti.

Skolininką ir išieškotoją gali atstovauti bet kuris fizinis asmuo. Skirtingai nei

atstovavimui ankstesnėse proceso stadijose, atstovams vykdymo procese nekeliami nei

išsilavinimo reikalavimai, nei reikalavimai būti advokatais, jų padėjėjais. Atstovų

įgalinimai vykdymo procese patvirtinami šiais dokumentais:

1) advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami

rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu;

2) tais atvejais, kai juridinio asmens vardu veikia jo organas arba dalyvis,

pateikiami steigimo dokumentai, bendrovės įstatai, individualios įmonės

nuostatai ir pan. bei asmens išrinkimą ar paskyrimą patvirtinantis dokumentas.

Kitų juridinio asmens atstovų pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų

nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime arba atstovavimo sutartyje

(jos išraše);

3) fizinių asmenų išduodami įgaliojimai patvirtinami notarine arba notariniam

patvirtinimui prilyginta tvarka.

Atstovai vykdymo procese visus veiksmus atlieka atstovaujamojo vardu ir jo

pavedimu. Atstovo įgalinimai turi būti aptarti įgaliojime, atstovavimo sutartyje.

Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia asmeniui teisę atlikti visus veiksmus

atstovaujamojo vardu vykdomojoje byloje, išskyrus sudaryti taikos sutartį, perįgalioti,

gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą (LR CPK 59 straipsnis). Šie

įgalinimai privalo specialiai būti aptarti įgaliojime. Specialiai aptarti teisės sudaryti

taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą

nebūtina juridinių asmenų organams ar dalyviams, veikiantiems pagal įstatymus ar

437

steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas, nes tokiu atveju pripažįstama,

jog veikia pats juridinis asmuo. Įstatyminiai atstovai gali pavesti juos atstovauti kitiems

asmenims.

Valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais -

Vyriausybės įgaliota arba kita institucija. Valstybei teisme taip pat gali atstovauti

atstovai pagal pavedimą (LR CPK 51 str. 4 d.). Tokia pačia tvarka valstybė

atstovaujama ir vykdymo procese. Piniginių išieškojimų bylose valstybę atstovauja

Valstybinė mokesčių inspekcija.

Pagal LR CPK 60 straipsnį atstovais negali būti teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie

yra atstovai pagal įstatymą, prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal

įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai, asmenys, kuriems

nustatyta globa ar rūpyba ir asmenys, kuriems tokią teisę riboja įstatymai.

Atliekant vykdymo veiksmus paprastai pats skolininkas gina savo teises. Kai

skolininko buvimo vieta nežinoma, jam negalima pranešti apie pradėtą priverstinį

išieškojimą, jis pats savo teisių ginti neturi galimybės. Tais atvejais, kai skolininko

buvimo vieta nežinoma, tačiau yra skolininko turto, išieškotojas turi teisę prašyti

vykdymo vietos apylinkės teismą paskirti skolininko kuratorių. Išieškotojas rašytinį

prašymą skirti skolininko kuratorių turi paduoti antstoliui, o šis ne vėliau kaip per tris

dienas prašymą su vykdomąja byla perduoda apylinkės teismui, kurio veiklos

teritorijoje atliekami vykdymo veiksmai (LR CPK 601 str.). Skolininko kuratorius turi

tokias pačias procesines teises kaip ir skolininkas, išskyrus teisę turėti atstovą.

25.7. Priverstinio vykdymo priemonės

Skolininkui antstolis raginimu praneša apie tai, kad yra pateiktas vykdomasis

dokumentas ir kad, jei šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą

terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra. Skolininko

savanoriškai nevykdančio teismo sprendimo atžvilgiu taikomos priverstinio vykdymo

priemonės. Tokios priemonės pradedamos taikyti ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo

tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą. Priverstinio vykdymo

priemonės yra (LR CPK 624 str. 2 d.):

1) išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių;

2) išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis;

438

3) uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti

skolininkui kitas prievoles;

4) dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas;

5) išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų;

6) tam tikrų teismo sprendime nurodytų daiktų paėmimas iš skolininko ir perdavimas

išieškotojui;

7) skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų panaudojimas išieškojimui

padengti;

8) skolininko įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti;

9) priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas;

10) kitos įstatymų numatytos priemonės.

Antstolis, priverstinai vykdantis teismo sprendimą, turi teisę vienu metu taikyti

kelias priverstinio vykdymo priemones.

25.8. Vykdymo veiksmų sustabdymas ir atidėjimas, vykdomųjų dokumentų

grąžinimas išieškotojui, vykdomosios bylos nutraukimas

Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis LR CPK nustatyta tvarka savo

iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus

gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui.

Toks antstolio patvarkymas turi būti priimtas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės,

dėl kurių vykdymo veiksmai atidedami, vykdomoji byla sustabdoma ar vykdomasis

dokumentas grąžinamas (LR CPK 625 str. 2 d.). Tokio patvarkymo nuorašas

išsiunčiamas vykdymo proceso šalims.

Priklausomai nuo aplinkybių, sudarančių vykdomosios bylos sustabdymo

pagrindą, skiriamas privalomas ir fakultatyvusis vykdomosios bylos sustabdymas.

Privalomojo bylos sustabdymo pagrindai įtvirtinti LR CPK 626 straipsnyje. Antstolis

privalo sustabdyti vykdomąją bylą šiais atvejais:

1) skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį,

kuris yra skolininkas ar išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas

teisių ir pareigų perėmimas;

2) skolininkui netekus veiksnumo;

3) iškėlus skolininkui bankroto bylą, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas. Šiuo atveju

vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui;

439

4) kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui

laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas, jeigu šios teisės

apribojamos ar turtas areštuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba

siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus;

5) kai skolininkui komerciniam bankui Lietuvos bankas paskiria laikinąjį

administratorių;

6) kai įkaito turėtojas neprisijungia prie išieškojimo, jeigu išieškoma iš įkeisto turto;

7) gavęs išieškotojo ir skolininko sudarytą taikos sutartį;

8) kai atnaujinamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, jeigu pagrindas

vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus

sprendimus).

LR CPK 626 straipsnyje nustatytas privalomojo vykdomosios bylos

sustabdymo pagrindų sąrašas nėra išsamus. Antstolis turi sustabdyti vykdomąją bylą ir

kitais įstatymuose nustatytais pagrindais (pvz., teismui atidėjus ar išdėsčius sprendimo

vykdymą (LR CPK 284 str. 1 d.), sustabdžius kasacine tvarka skundžiamo sprendimo

vykdymą (LR CPK 363 str.), sustabdžius ar nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla

dėl proceso atnaujinimo (LR CPK 372 str. 2 d.) ir kt.

Antstolis gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti

vykdymo veiksmus šiais atvejais:

1) kai raštu prašo išieškotojas;

2) skolininkui sunkiai susirgus, jeigu liga nėra chroniška, - gavęs dokumentą iš gydymo

įstaigos;

3) kai skolininkas gydosi ligoninėje;

4) kai paskelbta skolininko paieška (LR CPK 620 str.);

5) kai yra iškeldinimo byla, jei skolininkas ar jo šeimos narys suserga, - gavęs

dokumentą iš gydymo įstaigos, jeigu liga ne chroniška;

6) teismui išreikalavus vykdomąją bylą.

Vykdomoji byla sustabdoma, kol po skolininko (išieškotojo) mirties ar

juridinio asmens reorganizavimo (likvidavimo) atsiras jo teisių perėmėjas, neveiksniam

asmeniui bus paskirtas globėjas arba išnyks kitos aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla

buvo sustabdyta. Vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba

antstolio iniciatyva. Sustabdžius vykdomąją bylą, jokie vykdymo veiksmai neatliekami.

Antstolis gali imtis tik priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti.

Vykdomoji byla pagal LR CPK 632 straipsnį laikoma baigta:

440

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=4

1) visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą;

2) nustatyta tvarka grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojui;

3) nutraukus vykdomąją bylą;

4) persiuntus vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui;

5) vykdomąjį dokumentą išsiuntus išskaitoms padaryti į skolininko

darbovietę, mokymo įstaigą, socialinio draudimo įstaigą ir kt.;

6) persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam

teismui.

Nuo vykdomosios bylos užbaigimo pagrindo skiriasi tokiu užbaigimu

sukeliami teisiniai padariniai. Vykdomųjų dokumentų grąžinimas išieškotojui per

įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti.

Vykdomasis dokumentas pakartotinai gali būti pateiktas vykdyti ne anksčiau kaip

praėjus trims mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui, išskyrus tam tikras išimtis (LR

CPK 631 straipsnio 3 dalis). Visiškai kitas teisines pasekmes sukelia vykdomosios

bylos nutraukimas. Nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo.

Vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų baigtinis sąrašas įtvirtintas LR CPK 629

straipsnio 1 dalyje.

Vykdomoji byla nutraukiama:

1) jeigu išieškotojas atsisakė išieškojimo;

2) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį;

3) jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba

pareiga negali pereiti mirusiojo asmens teisių perėmėjui;

4) jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas;

5) jeigu panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas;

6) reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų

perėmimas;

7) jeigu skolininkas ir išieškotojas yra tas pats asmuo;

8) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė skolos padengimo sutartį;

9) jeigu vykdomasis dokumentas neteisėtai priimtas vykdyti;

10) jeigu išieškotojas atsisakė priimti paimtus iš skolininko tam tikrus daiktus,

nurodytus teismo sprendime.

441

Pagal LR CPK 630 straipsnio 1 dalį vykdomąją bylą nutraukia antstolis savo

patvarkymu, išskyrus tuos atvejus, kai vykdomoji byla nutraukiama dėl taikos sutarties

sudarymo. Tokį antstolio patvarkymą tvirtina teisėjas rezoliucija. Patvarkymo dėl

vykdomosios bylos nutraukimo nuorašą antstolis išsiunčia vykdymo proceso šalims (LR

CPK 630 str. 2 d.). Vykdomąją bylą nutraukus, visos vykdymo priemonės, kurių ėmėsi

antstolis, antstolio patvarkymu panaikinamos. Jeigu skolininko turtas buvo areštuotas

teismo nutartimi, apie vykdomosios bylos nutraukimą ir būtinumą panaikinti turto areštą

antstolis savo patvarkymu praneša turtą areštavusiam teismui. Nutraukta vykdomoji

byla negali būti pradedama iš naujo. Nutraukus vykdomąją bylą, vykdomasis

dokumentas su atitinkama antstolio žyma grąžinamas jį išdavusiai institucijai.

25.9. Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka, vykdomųjų dokumentų pateikimo ir

priėmimo vykdyti tvarka, raginimas įvykdyti sprendimą

Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą

pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Tais atvejais, kai

konfiskuojamas turtas arba kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą, kai

išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, kai išieškomas išlaikymas, žalos, padarytos

suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas, taip pat atimant maitintojo

gyvybę, teismas vykdomąjį raštą išduoda išieškotojui ir be jo prašymo (LR CPK 646 str.

1 d.). Vykdymo procese galioja dispozityvumo principas, kuris esant viešajam interesui,

siekiant apsaugoti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupes yra ribojamas, todėl

minėtais įstatyme įtvirtintais atvejais, vykdomasis raštas išduodamas ir be išieškotojo

prašymo. Skubaus vykdymo atvejais pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą vykdomąjį

raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo išieškotojui išduoda

skubiai vykdytiną sprendimą priėmęs pirmosios, apeliacinės instancijos ar kasacinis

teismas. Vykdomasis raštas išieškotojui išduodamas pasirašytinai arba išsiunčiamas

registruotu laišku. Prie vykdomojo rašto pridedami turto arešto dokumentų bei kitų

byloje esančių dokumentų, reikalingų sprendimui įvykdyti, nuorašai. Apie vykdomojo

rašto išdavimą pažymimą byloje.

Vykdomojo rašto išdavimą įstatymų leidėjas sieja su tokiu teismo sprendimo

teisinės galios požymiu kaip vykdytinumas. Vykdytinumo požymis išreiškiamas per

valstybės garantuojamą priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Priverstinio

vykdymo tvarka vykdomi tik vykdytini teismo sprendimai. Pagal vykdytinumo požymį

teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas

442

nereikalingas. Vokiečių civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog teismo

sprendimai dėl pripažinimo (vok. Feststellungsurteil) ir dėl teisinių santykių pakeitimo

(vok. Gestaltungsurteil) nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės

teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus. Teismo sprendimu dėl pripažinimo yra

išsprendžiamas klausimas dėl tam tikros teisės (pavyzdžiui, nuosavybės teisės į

nekilnojamąjį turtą) pripažinimo ieškovui arba pripažįstama egzistuojant tam tikrus

materialinius teisinius santykius (pavyzdžiui, tėvystės nustatymas). Teismo sprendimu

dėl teisinių santykių modifikavimo siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti tam tikrus

materialinius teisinius santykius. Teismui priėmus teismo sprendimą dėl pripažinimo ar

teisinių santykių modifikavimo, atsakovui jokių veiksmų tam, kad įvykdyti teismo

sprendimą, atlikti nereikia. Šie teismo sprendimai teisinį efektą sukelia patys savaime,

be priverstinio vykdymo. Tokių teismo sprendimų pagrindu atliekami veiksmai,

pavyzdžiui, tėvystės fakto, santuokos nutraukimo įregistravimas atitinkamose įstaigose,

nelaikomi vykdymu. Tai pripažįstama ir teismų praktikoje. Priverstinio vykdymo

paprastai nereikalauja ir teismo sprendimai, kuriais ieškovo ieškinys yra atmetamas,

išskyrus tuos atvejus, kai atsakovas iš ieškovo reikalauja atlyginti jam bylinėjimosi

išlaidas arba tokiu teismo sprendimu priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybės

naudai. Tokia teismo sprendimo dalis laikytina sprendimu dėl priteisimo. Priešinga

situacija susiklosto, kai yra priimamas teismo sprendimas dėl priteisimo (vok.

Leistungsurteil). Tokiu atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo

sprendimu, bet tiriamasis procesas, kuriame buvo nustatyta ieškovo teisė, turi būti

pratęstas vykdymo procesu, kad padėtų ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus.

Vykdomasis raštas išduodamas tik vykdytino teismo sprendimo pagrindu.

Pagal LR CPK 651 straipsnio 1 dalį antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį

dokumentą, per tris dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas, patikrina, ar

nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams

pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo

patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas

grąžinimo priežastis. Pagal LR CPK 651 straipsnio 2 dalį sprendžiant ar nėra

akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus,

patikrinama:

1) ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti tam teisę

turintis asmuo? Teisę pateikti vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti turi

443

išieškotojas arba jo atstovas. Kitus vykdomuosius dokumentus gali pateikti vykdyti juos

išdavusi institucija ar pareigūnas, taip pat išieškotojas.

2) ar vykdytinas dokumentas vykdytinas to antstolio?

Vykdymo vieta nustatoma pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą, jo turto

buvimo vietą arba jo darbo vietą, pagal skolininko juridinio asmens buveinės arba jo

turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas vykdyti turi būti pateiktas antstoliui, kurio

aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta. Antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti

tik antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Antstolis atlikti vykdymo veiksmus kito

antstolio veiklos teritorijoje turi teisę tik išimtiniais atvejais. Tokius atvejus nustato LR

CPK 591 straipsnis. Pagal LR CPK 590 straipsnio 5 dalį apygardos teismo pirmininkas

išieškotojo prašymu gali bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam

apygardos teritorijoje esančiam antstoliui. Antstolio veiklos teritorijos ribų pažeidimas

ir procesinių antstolio veiksmų atlikimas ne jo aptarnaujamoje teritorijoje gali būti

pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais.

3) ar vykdomojo dokumento turinys atitinka LR CPK 648

straipsnio reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikalingi priedai (LR CPK

646 straipsnio 4 dalis)? Tiek LR CPK, tiek kitų šalių įstatymuose nustatyti

reikalavimai, keliami vykdomajam dokumentui. Tokie reikalavimai vykdomajam raštui

nustatyti LR CPK 648 straipsnio 1-4 dalyse, o 5 dalyje nurodoma, jog kitų vykdomųjų

dokumentų turinį nustato kiti įstatymai, tačiau visais atvejais tuose dokumentuose turi

būti nurodyta pilnas išieškotojo bei skolininko pavadinimas ir jų adresai, asmens kodas,

juridinio asmens registravimo kodas, bankų rekvizitai bei kokio įstatymo pagrindu

dokumentas turi būti vykdomas LR CPK nustatyta tvarka. Prie vykdomojo rašto turi

būti pridėti turto arešto dokumentų bei kitų byloje esančių dokumentų, reikalingų

sprendimui įvykdyti, nuorašai (LR CPK 646 straipsnio 4 dalis).

4) ar vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti nepraleidus pateikimo vykdyti

senaties termino? Išieškotojui praleidus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti

senaties terminą vykdomasis procesas negali prasidėti. Senaties termino vykdomajam

dokumentui pateikti vykdyti siejamas su tam tikro stabilumo užtikrinimu teisiniuose

santykiuose. Jei išieškotojas per įstatymo nustatytą terminą nepateikia vykdomojo

dokumento vykdyti, valstybė irgi nėra suinteresuota laikyti skolininką neapibrėžtoje

grėsmės būklėje. Pagal LR CPK 606 straipsnį galime išskirti sutrumpintą ir bendrąjį

vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą. Sutrumpintas vieno

mėnesio senaties terminas taikomas vykdomiesiems dokumentams dėl grąžinimo į

444

darbą, bendrasis senaties terminas – dešimt metų taikomas visiems kitiems

vykdomiesiems raštams, išduotiems pagal teismo sprendimus. Terminus, per kuriuos

gali būti pateikti vykdyti kitų pareigūnų ar institucijų nutarimai, nustato atitinkami

įstatymai. Senaties termino eiga taikant sutrumpintą vieno mėnesio terminą prasideda

nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo, taikant bendrąjį senaties terminą – nuo

teismo sprendimo įsiteisėjimo, o skubaus vykdymo atveju šis terminas skaičiuojamas

nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo. Vykdomieji dokumentai dėl periodinių

išmokų išieškojimo galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o vykdymo

senaties terminas prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos.

Senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti eiga nutraukiama pateikiant

vykdomąjį dokumentą vykdyti. Senaties terminas taip pat nutraukiamas tuo atveju, kai

skolininkas iš dalies įvykdo teismo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis

prasideda iš naujo, o laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują senaties terminą

neįskaičiuojamas. Vykdomosios bylos sustabdymo atveju (LR CPK 626 – 627 str.)

vykdymo senaties termino eiga sustabdoma iki vykdomosios bylos atnaujinimo (LR

CPK 76 str.). Vykdomąjį dokumentą, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota,

grąžinus išieškotojui, naujas senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tokio

dokumento grąžinimo dienos. Dėl svarbių priežasčių praleistas senaties terminas

vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti gali būti atnaujinamas teismo nutartimi.

5)ar po išieškotojo ar skolininko mirties atsirado teisių ir pareigų perėmimas,

jeigu išieškotojui arba skolininkui mirus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti

įpėdinis? Gavęs vykdomąjį dokumentą vykdymui antstolis privalo patikrinti ar pagal

pateiktąjį vykdomąjį dokumentą galimas mirusio išieškotojo ar skolininko teisių ir

pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimo galimybė siejama su materialinių

teisinių santykių prigimtimi. Nebus galimas tokių teisių ir pareigų perėmimas, kurios

neatsiejamai susijusios su išieškotojo ar skolininko asmeniu, pavyzdžiui, darbuotojo

reikalavimas grąžinti į darbą, mirus darbuotojui, ar reikalavimas išlaikyti, mirus

išlaikytiniam ir pan. Ar galimas teisių ir pareigų perėmimas, nustatoma pagal tokių

teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą bei pasibaigimą nustatančias materialinės teisės

normas.

6)ar atsirado juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimas, jeigu išieškotoją arba

skolininką juridinį asmenį likvidavus arba reorganizavus vykdomąjį dokumentą pateikia

vykdyti jo teisių perėmėjas? Šiuo atveju antstolis turi įsitikinti ar likviduoto ar

reorganizuoto juridinio asmens teises perėmė kitas subjektas. Juridinio asmens

445

likvidavimo ir reorganizavimo taisykles nustato LR CK II knygos normos bei

atitinkamo juridinio asmens veiklą reglamentuojantis specialusis įstatymas. Šiuo tikslu

gali būti patikrinami juridinio asmenų registro duomenys bei šiame registre esantys

juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo dokumentai.

7) ar nėra kitokių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti? Tokiomis

kliūtimis gali būti pripažįstamos aplinkybės, dėl kurių antstolis negalėtų vykdyti

vykdomųjų dokumentų ir turėtų nusišalinti. Diskrecijos teisė nustatyti ar yra kitų kliūčių

vykdomajam dokumentui priimti vykdyti suteikta antstoliui. Antstoliui, suabejojus

vykdomojo rašto teisėtumu, jis turi teisę išaiškinti šalims teisę ginčyti vykdomąjį

dokumentą, tačiau pats atsisakyti jį vykdyti, kol jis nėra įstatymų nustatyta tvarka

panaikintas, teisės neturi.

Antstolis, nenustatęs nurodytų akivaizdžių kliūčių, vykdomąjį dokumentą priima

ir pradeda jį vykdyti. Vykdomuosius veiksmus antstolis privalo pradėti: skubaus

vykdymo bylose _ ne vėliau kaip kitą dieną po vykdomojo dokumento priėmimo

vykdyti, kitose bylose – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo vykdomojo dokumento

priėmimo vykdyti (LR CPK 653 str.). Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti,

gali atlikti pirminius vykdymo veiksmus: iškviesti vykdymo proceso šalis ir išaiškinti

jiems jų teises, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti

skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko

turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam

išieškojimui.

Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša

skolininkui, kad jam yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad jeigu šiame

dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus

pradėta priverstinio vykdymo procedūra (LR CPK 655 str. 1 d.). Skolininkas įvykdyti

sprendimą raginamas vykdomąjį dokumentą pateikus vykdyti pirmą kartą, išskyrus tuos

atvejus, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas (LR CPK 661 str.

numatyti atvejai). Vykdant tą patį vykdomąjį dokumentą, raginimas skolininkui

pateikiamas tik vieną kartą, išskyrus atvejus, kai vykdomasis dokumentas buvo

grąžintas išieškotojui jo paties prašymu ir vėl pateiktas vykdyti.

Raginimo turinys detalizuotas LR CPK 656 straipsnyje, o raginimo forma yra

patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui

gali būti įteiktas: 1) išsiunčiant jį registruotu laišku arba įteikiant skolininkui asmeniškai

(skolininkui pasirašant vykdomajame dokumente); 2) kai nežinoma skolininko buvimo

446

vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą

įvykdyti sprendimą negalima, išieškotojo prašymu ir jo lėšomis raginimas įvykdyti

sprendimą skelbimas vykdymo veiksmų atlikimo vietos laikraštyje. Išsiųsdamas

raginimą antstolis apie tai pažymi vykdomajame dokumente ir nurodo raginimo

išsiuntimo datą. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punktą, jeigu raginimas

įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas, antstolis išieškojimuose iki 200 litų

siunčia siūlymą sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Siūlymas siunčiamas skolininkui

registruotu laišku.

Siunčiant raginimą nustatomas ir sprendimo įvykdymo terminas. Jeigu

vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas, antstolis skolininkui

įvykdyti sprendimą paskiria dešimt dienų, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos

(LR CPK 659 str. 1 d.). Kai iškeldinama iš gyvenamosios patalpos, nustatomas ne

trumpesnis kaip penkiolika ir ne ilgesnis kaip trisdešimt dienų terminas įvykdyti

sprendimą. Vykdant sprendimus, įpareigojančius skolininką susilaikyti nuo tam tikrų

veiksmų, terminas įvykdyti sprendimą neskiriamas, o nurodoma sprendimą vykdyti

nedelsiant nuo raginimo vykdyti sprendimą įteikimo dienos, jei vykdomajame

dokumente nenurodyta kitaip.

Raginimas įvykdyti sprendimą siunčiamas ne visais atvejais. Pagal LR CPK

661 straipsnį raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas tais atvejais:

1) kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai. Pasibaigus

nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, antstolis iš karto pradeda priverstinio

vykdymo veiksmus;

2) kai turi būti vykdomas teismo skubiai vykdyti nukreiptas sprendimas. Sprendimo

skubaus vykdymo atvejais antstolis raginimą įvykdyti sprendimą, jeigu yra galimybė,

perduoda skolininkui žodžiu ir pasiūlo sprendimą vykdyti nedelsiant;

3) bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo;

4) bylose dėl turto konfiskavimo;

5) vykdant preliminarius teismo sprendimus ir teismo įsakymus bei hipotekos teisėjo

nutartis dėl skolininko turto realizavimo;

Išsiuntęs skolininkui siūlymą ar raginimą sumokėti skolą, antstolis gali

įpareigoti skolininką pateikti duomenis apie turimą turtą (LR CPK 645 str.), o tais

atvejais, kai yra pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti, antstolis turi teisę areštuoti

skolininko turtą. Antstolis, areštuodamas skolininko turtą, priima patvarkymą, kuriame

nurodo aplinkybes, kad yra pavojus turtą paslėpti. Bylose dėl sumų išieškojimo

447

nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti antstolis, įteikdamas arba pasiųsdamas

raginimą, areštuoja skolininko turtą nedelsiant (LR CPK 658 str. 3 d.). Pasibaigus

raginime nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, per kurį skolininkas neatliko

raginime nurodytų veiksmų, antstolis pradeda priverstinio vykdymo procedūrą.

25.10. Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės, turto areštas, areštuoto

turto įkainojimas, realizavimo būdai ir tvarka

Vykdant piniginio pobūdžio teismo sprendimus, išieškoma iš skolininko

turto. Teismo sprendimu priteista pinigų suma iš skolininko turi būti išieškota

realizuojant turtą ir gauta suma, atskaičius vykdymo ir kitas išlaidas, pervesta

išieškotojui. Priverstinis tokio sprendimo vykdymas paprastai prasideda nuo turto

paieškos, toliau seka tokio turto areštas ir priverstinis turto realizavimas. Jeigu

išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą,

antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė,

taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti

apribojimai.

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą

arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas

uždraudimas ar apribojimas. Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto

arešto aktą. Vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro

areštuojamo turto aprašą. Turto aprašas sudaromas ir tais atvejais, kai apribojamos visos

nuosavybės teisės į skolininko turtą ar turtas perduodamas saugoti arba administruoti

kitiems asmenims arba yra paimami dokumentai, patvirtinantys skolininko turtines

teises, taip pat atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą

kilnojamąjį turtą. Antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo

reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turto areštas įsigalioja nuo

turto arešto akto paskelbimo skolininkui, o jeigu nėra galimybės paskelbti, - nuo turto

arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre. Tais atvejais, kai yra areštuojami

produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai ir jie nustatyta tvarka paimami ir

nedelsiant perduodami realizuoti, turto areštas įsigalioja nuo turto aprašymo momento.

Turto arešto aktas ir turto aprašas, jeigu jis yra sudarytas, įteikiami išieškotojui

ir skolininkui pasirašytinai. Jeigu įteikti turto arešto aktą ar turto aprašą nėra galimybės,

jis siunčiamas registruotu laišku (LR CPK 679 str.). Turto arešto aktas ir turto aprašas,

448

jeigu jis yra sudaromas, nedelsiant pateikiami turto arešto aktų registro tvarkytojui. Ta

pačia tvarka registruojami turto arešto akto ar aprašo pakeitimai, turto arešto

panaikinimas. Turto arešto aktas ir turto aprašas nesiunčiami turto arešto aktų registro

tvarkytojui, jeigu areštuotas kilnojamasis turtas (produktai, kiti greitai gendantys

daiktai, gyvūnai) nustatyta tvarka paimamas ir nedelsiant perduodamas realizuoti, taip

pat jeigu areštuojami asmeniniams ir namų ūkio poreikiams naudojami mažaverčiai

daiktai.

Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis,

atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir

skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam

įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei

nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaravimus dėl turto

įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo turto arešto dienos, o

jeigu nedalyvavo areštuojant turtą - ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos,

kurią gavo turto arešto aktą. Ekspertizė turto vertei nustatyti skiriama antstolio

patvarkymu, nurodant ekspertą ar ekspertizės įstaigą, kuriai pavedama atlikti ekspertizę.

Patvarkymo nuorašas išsiunčiamas vykdymo proceso šalims. Vykdymo proceso šalis

(šalys) ne vėliau kaip per penkias dienas nuo patvarkymo gavimo nustatyta tvarka gali

pareikšti ekspertui nušalinimą. Už ekspertizės atlikimą skolininkas ar išieškotojas turi

prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas

ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti. Antstolis gali nuo ekspertizės išlaidų

mokėjimo atleisti arba jų mokėjimą atidėti. Turto vertę nustačius ekspertui, areštuoto

turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Išieškotojui ar skolininkui pareiškus

motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo

patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Antstolio patvarkymas

atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę neskundžiamas.

Turto realizavimas - tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės

teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios

verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita LR

CPK nustatyta tvarka (LR CPK 691 str.). Areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto

pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės

mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir

prekybos įmonės.

Turto realizavimo būdai:

449

1) turto pardavimas iš varžytynių;

2) turto pardavimas per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu;

3) turto perdavimas išieškotojui, jeigu turto nepavyko parduoti iš varžytynių;

4) vertybinių popierių pardavimas vertybinių popierių biržoje;

5) greitai gendančio turto pardavimas antstolio nustatyta tvarka.

6) ribotos apyvartos turto realizavimas įstatymų nustatyta tvarka.

Teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda

Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vykdant

teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas

perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo

dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios

vykdymo išlaidos (LR CPK 755 str. 1 d.). Konfiskuoto ir perduodamo valstybei turto

realizavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu

Nr. 634 patvirtintas taisykles.

Jeigu turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, turto realizavimo būdo

pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui. Turto realizavimo būdą išieškotojas turi

pasirinkti per antstolio patvarkyme nurodytą terminą. Jeigu išieškotojas per antstolio

patvarkyme nustatytą terminą raštu nepranešė antstoliui apie savo pasirinktą turto

realizavimo būdą, jį savo patvarkymu nustato antstolis. Toks antstolio patvarkymas

neskundžiamas. Nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas

turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų,

gali būti realizuojamas tik parduodant jį iš varžytynių. Nurodytais atvejais išieškotojas

neturi teisės pasirinkti turto realizavimo būdo. Išieškotojas taip pat negali pasirinkti

turto realizavimo būdo, kai realizuojami vertybiniai popieriai, įtraukti į vertybinių

popierių biržos prekybos sąrašus, tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitai,

grynuoliai, gamybinės ir laboratorinės paskirties pusgaminiai bei dirbiniai,

brangakmeniai, taip pat juvelyriniai ir kiti dirbiniai iš aukso, sidabro, platinos ir platinos

grupės metalų bei jų laužas, areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai

prarasti savo prekinę vertę turtas, turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio

civilinė apyvarta yra apribota.

Areštuoto turto realizavimas vykdymo procese panaikina visus to turto

areštus (LR CPK 693 str.).

LR CPK 701 straipsnyje nustatyta neparduoto iš varžytynių turto

perdavimo išieškotojams eilė, jeigu išieškojimo procese dalyvauja keli išieškotojai.

450

Turtas išieškotojams gali būti perduodamas LR CPK 719 str. 3 d., 722 str. 3 d., 727 str.

1 ir 5 dalyse, 731 str. 1 d. nustatytais atvejais ir tvarka. Jeigu vykdant išieškojimą

dalyvauja keli išieškotojai, neparduotą iš varžytynių turtą pirmiausia siūloma pasiimti

LR CPK 754 str. nustatytos pirmesnės eilės išieškotojams, laikantis proporcingumo

principo ir eilės. Jeigu yra keli tos pačios eilės išieškotojai, jiems siūloma paimti turtą

proporcingai pagal perduodamo turto vertę ir kiekvieno išieškojimo dydį. Jeigu vienas

išieškotojas paima perduodamą daiktą, jis turi sumokėti kitiems išieškotojams dalis

proporcingai nuo išieškotinų sumų (LR CPK 720 str.). Šį skirtumą išieškotojas turi

sumokėti prieš paimdamas daiktą. Jeigu pirmesnės eilės išieškotojai nesutinka pasiimti

turto, jį siūloma paimti paskesnės eilės išieškotojams, laikantis proporcingumo principo

ir eilės. Tokiu atveju turtas dalinamas tarp visų pirmesnės eilės ir tos eilės, kurios

išieškotojas paima turtą, išieškotojų.

Išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas

surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas kartu su

vykdomąja byla perduodamas tvirtinti antstolio kontoros buvimo vietos apylinkės

teismo teisėjui. Teisėjas tvirtina aktą LR CPK 725 str. nustatyta tvarka. Teisėjo

rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto perdavimo išieškotojui aktas yra nuosavybės

teisę patvirtinantis dokumentas

Geriausiai parduoti savo turtą gali pats turto savininkas. Todėl LR CPK 704

straipsnyje numatyta galimybė iš varžytynių parduodamo turto savininkui pačiam

surasti turtui pirkėją. Pirkėją gali surasti pats skolininkas arba pavesti jį surasti kitiems

asmenims, pavyzdžiui turto pardavimo tarpininkams ir pan. Teise surasti pirkėją

skolininkas gali pasinaudoti iki varžytynių pradžios. Jeigu varžytynės paskelbiamos

neįvykusiomis ir skelbiamos antrosios varžytynės skolininkas gali pasinaudoti šia teise

ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir parduodant turtą pirmą kartą

rengiamose varžytynėse. Areštuotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodamas

surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas tvirtinamas

teisėjo LR CPK 725 str. nustatyta tvarka.

Jeigu skolininkas iki varžytynių pradžios į antstolio depozitinę sąskaitą arba

tiesiogiai antstoliui pagal antstolio kvitą sumoka ne mažesnę pinigų sumą kaip turto

arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė arba mažesnę sumą, kurios užtenka

visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms, turto pardavimas iš varžytynių

nutraukiamas. Tokiu atveju turto areštas panaikinamas ir turtas grąžinamas skolininkui.

451

Varžytynės ir jų pravedimo tvarka. Varžytynės - dažniausiai taikomas priverstinio

turto realizavimo būdas. Apie varžytynes skelbiama viešai, todėl tai sudaro sąlygas apie

parduodamą turtą sužinoti kuo platesniam asmenų ratui ir parduoti turtą už aukščiausią

kainą. Varžytinių sąlygas, jų vedimo tvarką nustato LR CPK.

Jeigu iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų

nustatyta tvarka registruotas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė

viršija šimtą tūkstančių litų, apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia antstolių

kontoros skelbimų lentoje, turto buvimo vietos vietiniame laikraštyje bei specialiame

interneto tinklapyje (www.antstoliai.lt) ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki

varžytynių dienos. Kitais atvejais apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia interneto

tinklapyje ne vėliau kaip likus dvidešimčiai dienų iki varžytynių dienos. Šios tvarkos

būtina laikytis, nes pagal LR CPK 602 str. 4 p. turto pardavimas iš varžytynių anksčiau,

negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, gali būti pagrindas turto pardavimo

iš varžytynių aktą teismine tvarka pripažinti negaliojančiu. Visose informavimo

priemonėse skelbimo turinys turi būti vienodas. Turto pardavimo skelbime nurodoma

informacija apie parduodamą turtą, jo savininką, varžytynes vykdančio antstolio

rekvizitai, varžytynių vieta ir laikas, pradinė parduodamo turto kaina ir kt. duomenys,

nurodyti LR CPK 707 str. Kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė,

skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto. Apie būsimas varžytynes

yra informuojami ir išieškotojas bei skolininkas pasirašytinai arba registruotu laišku.

Suinteresuoti asmenys turi teisę apžiūrėti parduodamą iš varžytynių turtą, todėl

antstolis turi nustatyti tvarką, kuria galima susipažinti su parduodamu turtu.

Norintis dalyvauti varžytynėse asmuo privalo iki varžytynių pradžios pasirašyti,

kad nėra LR CPK 709 str. numatytų kliūčių jiems dalyvauti varžytynėse ir įmokėti į

antstolio depozitinę sąskaitą ar sumokėti pagal antstolio kvitą varžytynių dalyvio

mokestį, kuris sudaro dešimt procentų pradinės parduodamo turto kainos. Jeigu asmuo

nupirko iš turtą iš varžytynių, įmokėtas varžytynių dalyvio mokestis įskaitomas į

pirkimo kainą. Jeigu asmuo nenupirko turto arba jeigu varžytynės paskelbiamos

neįvykusiomis, varžytynių dalyvio mokestis ne vėliau kaip per tris dienas nuo

varžytynių pasibaigimo dienos grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui. Tais atvejais, kai

laimėjęs varžytynes turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos arba

paaiškėja, jog jis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse pinigai negrąžinami, o

varžytynių dalyvio mokestis panaudojamas LR CPK 711 str. nustatyta tvarka.

452

http://www.antstoliai.lt/

Jeigu iki varžytynių pradžios paaiškėjo bet kokios aplinkybės, dėl kurių

antstoliui kyla abejonių dėl būsimų varžytynių teisėtumo, antstolis savo patvarkymu gali

varžytynes atšaukti. Patvarkyme antstolis turi nurodyti motyvus dėl kurių jis sustabdo

varžytynes. Atšaukus varžytynes visas varžytynių dalyvio mokestis grąžinamas jį

sumokėjusiems asmenims. Pakartotinai varžytynės skelbiamos ta pačia tvarka ir

tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir ankstesnės varžytynės, kurios buvo atšauktos.

Varžytynės vykdomos toje vietoje ir tuo laiku, kaip buvo nurodyta skelbimuose.

Antstolis, prieš pradėdamas varžytynes, rašytiniu patvarkymu gali ne ilgiau kaip trims

valandoms atidėti varžytynių pradžią. Toks atidėjimas galimas dėl įvairių priežasčių,

kurios gali kelti abejonių vykdomų varžytynių teisėtumu: abejonės dėl parduodamo

turto priklausomybės ir pan.

Varžytynes veda priverstinį vykdymą byloje atliekantis antstolis. Pradėdamas

varžytynes, antstolis paskelbia pradinę parduodamo turto kainą ir klausia: "Kas

daugiau?" Pirkėjų siūlomas kainas antstolis paskelbia žodžiu. Jeigu didesnės kainos

niekas nesiūlo, antstolis tris kartus klausia: "Kas daugiau?" Jeigu po trečiojo

paskelbimo didesnės kainos niekas nepasiūlo, antstolis paskelbia, kad turtas parduotas.

Parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip

penkis procentus pradinės turto pardavimo kainos, jeigu parduodamo turto pradinė

kaina iki penkiasdešimties tūkstančių litų, ne mažiau kaip keturis procentus – jeigu

parduodamo turto pradinė kaina yra nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki šimto

tūkstančių litų, ir ne mažiau kaip tris procentus - jeigu parduodamo turto pradinė kaina

viršija šimtą tūkstančių litų. Turtas laikomas parduotu tam asmeniui, kuris varžytynėse

pasiūlė didžiausią kainą. Prieš baigdamas varžytynes, antstolis visiems varžytynėse

dalyvaujantiems asmenims žodžiu paaiškina antstolio veiksmų apskundimo tvarką.

Varžytynių metu rašomas varžytynių protokolas. Protokolą rašo antstolio

paskirtas raštvedys arba kitas antstolis. Varžytynių protokole nurodoma visa varžytynių

eiga, varžytynių vieta ir laikas, kada varžytynės pradėtos ir baigtos, antstolio vardas ir

pavardė, kurioje vykdomojoje byloje parduodamas turtas, kas užsiregistravo dalyvauti

varžytynėse, kas dalyvauja varžytynėse, kokia pradinė parduodamo turto kaina, kas

pasiūlė didesnę kainą, kam parduotas turtas. Jeigu kam nors nebuvo leista dalyvauti

varžytynėse, protokole turi būti pažymėtos antstolio nurodytos neleidimo priežastys.

Taip pat protokole turi būti pažymėtos varžytynėse dalyvavusių asmenų pareikštos

pastabos. Protokolą pasirašo varžytynes vykdęs antstolis, protokolą surašęs asmuo,

453

varžytynėse turtą nupirkęs asmuo (jeigu jis dalyvavo varžytynių metu). Protokolą gali

pasirašyti išieškotojas, skolininkas ir kiti varžytynių dalyviai.

Asmuo nupirkęs turtą varžytynėse visą sumą už varžytynėse nupirktą daiktą

privalo sumokėti per penkias dienas nuo varžytynių pabaigos. Pirkėjo prašymu antstolis

savo patvarkymu gali pratęsti visos sumos sumokėjimo terminą iki vieno mėnesio.

Tokiu atveju antstolis savo patvarkyme turi nurodyti iki kokios datos jis pratęsia dalies

ar visos likusios pinigų sumos sumokėjimą. Kai pirkėjas sumoka visą sumą, už kurią jis

nupirko turtą, turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo

dieną pateikia tvirtinti apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjui.

Tais atvejais, kai turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos,

varžytynių dalyvio mokestis proporcingai tenka skolininko įsiskolinimams ir iki

varžytynių atsiradusioms vykdymo išlaidoms padengti ir varžytynės skelbiamos

neįvykusiomis (LR CPK 717 str. 3 p.).

Antstolis savo patvarkymu varžytynes paskelbia neįvykusiomis LR CPK 717

straipsnyje numatytais pagrindais:

1) jeigu varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba dalyvavo tik vienas

pirkėjas.

2) jeigu varžytynėse pasiūlyta kaina neatitinka CPK 713 straipsnio 4 dalyje

nustatytų sąlygų.

3) jeigu pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos už varžytynėse

pirktą turtą;

4) jeigu iki teisėjui patvirtinant varžytynių aktą paaiškėja, kad pirkėjas neturėjo

teisės dalyvauti varžytynėse (LR CPK 709 straipsnis).

5) jeigu dėl įstatymų pažeidimo teisėjas atsisako tvirtinti turto pardavimo iš

varžytynių aktą.

Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose dalyvavo tik vienas

pirkėjas, nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba dėl to, kad varžytynėse kaina nebuvo

padidinta, kaip numatyta LR CPK 713 str. 4 d., turtas perduodamas išieškotojui už

pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą.

Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad pirkėjas už varžytynėse

pirktą turtą per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, taip pat dėl to, jog paaiškėjo,

kad pirkėjas neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, ar dėl įstatymų pažeidimo teisėjas

454

atsisakė tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, turtas siūlomas perduoti išieškotojui

už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiomis varžytynėse.

Jeigu pirkėjas, kuris žinomai neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, sumokėjo

visą kainą už nupirktą turtą, turtas nesiūlomas paimti pirkėjui. Tokiu atveju sumokėta

pinigų suma panaudojama įsiskolinimams padengti, o turtas pereina valstybės

nuosavybėn (LR CPK 711 str. 2 d.).

Asmuo, norintis pirkti turtą iš varžytynių gali nenorėti ar negalėti pats ar per

atstovą tiesiogiai dalyvauti varžytynių procese, todėl toks asmuo varžytynėse gali

dalyvauti raštu. Dalyvavimo varžytynėse raštu sąlygos ir teisinės pasekmės yra tos

pačios, kaip ir dalyvaujant varžytynėse įprasta tvarka, išskyrus tam tikras išimtis.

Asmuo, ketinantis dalyvauti varžytynėse raštu, turi iki varžytynių pradžios sumokėti

nustatyto dydžio varžytynių dalyvio mokestį ir kvitą pateikti antstoliui. Asmuo savo

pasiūlymą dėl kainos antstoliui pateikia užklijuotame voke. Tame pačiame voke

varžytynių dalyvis prideda raštą, kuriame nurodo savo rekvizitus bei patvirtinimą, kad

jam nėra LR CPK 709 str. nustatytų kliūčių dalyvauti varžytynėse. Iki varžytynių

praplėšti voką draudžiama. Iki varžytynių pradžios asmuo, pareiškęs norą raštu

dalyvauti varžytynėse, gali atsisakyti savo ketinimų. Tokiu atveju antstolis turi jam

grąžinti varžytynių dalyvio mokestį. Toks atsisakymas negalimas, jei varžytynės

prasidėjo. Vokai, kuriuose pateikiami raštu varžytynėse dalyvaujančių asmenų

pasiūlymai, registruojami Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka. Pradėjus

varžytynes, antstolis viešai atplėšia voką ir paskelbia pirkėjo vardą, pavardę

(pavadinimą) ir jo siūlomą pirkimo kainą. Jeigu raštu pasiūlyta kaina atitinka nurodytus

reikalavimus, ji laikoma pradine varžytynėse parduodamo turto kaina. Jeigu keli raštu

varžytynėse dalyvaujantys asmenys pasiūlė vienodą kainą, pirmumo teisę į parduodamą

turtą turi pirmiau nustatyta tvarka užregistruotas pirkėjas.

Jeigu kiti varžytynių dalyviai nepasiūlo didesnės kainos, laimėjusiu varžytynes

pripažįstamas asmuo, raštu pateikęs pasiūlymą dėl kainos. Jeigu varžytynėse dalyvauja

tik vienas pirkėjas, pateikęs savo pasiūlymą dėl kainos, varžytynės paskelbiamos

neįvykusiomis. Tačiau jeigu ne mažiau kaip du pirkėjai dalyvauja varžytynėse raštu,

arba vienas pirkėjas dalyvauja tiesiogiai, o kitas raštu, varžytynės negali būti paskelbtos

neįvykusiomis. Varžytynėse raštu dalyvavęs asmuo, laimėjęs varžytynes, už nupirktą

turtą turi sumokėti bendra tvarka.

Antstolis surašo kiekvieno iš varžytynių parduodamo daikto pardavimo iš

varžytynių aktą, kurio turinio reikalavimai nustatyti LR CPK 724 straipsnyje.

455

Varžytynių aktas turi būti surašomas iš karto pasibaigus varžytynėms. Aktą pasirašo

antstolis ir pirkėjas. Prie akto pridedamas surašytas varžytynių protokolas ir skelbimas

apie varžytynes. Kai pirkėjas sumoka visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, turto

pardavimo iš varžytynių aktą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia tvirtinti

apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjui. Aktą teisėjas tvirtina

priklausomai nuo to, ar jam nekyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo bei, ar yra

paduotas skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, ar ne. Jeigu teisėjui

kyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo arba yra paduotas skundas dėl antstolio veiksmų,

susijusių su varžytynėmis, aktas tvirtinamas nutartimi, klausimą dėl akto patvirtinimo

išnagrinėjus teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešama antstoliui,

išieškotojui, skolininkui, turtą varžytynėse nupirkusiam asmeniui ir skundus

padavusiems asmenims, tačiau jų neatvykimas netrukdo nagrinėti bylą. Tame pačiame

teismo posėdyje išnagrinėjami skundai dėl antstolio veiksmų parduodant turtą iš

varžytynių. Jeigu tokio skundo nėra ir teisėjui nekyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo,

aktas tvirtinamas teisėjo rezoliucija. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teisėjo

rezoliucija gali būti tvirtinamas nuo varžytynių dienos praėjus ne mažiau kaip

dvidešimčiai dienų. Toks terminas nustatytas dėl to, kad suinteresuoti asmenys galėtų

paduoti skundą dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis.

Teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus (LR CPK 602 str. ir kt. ), padarytus

parduodant turtą iš varžytynių, nutartimi atsisako tvirtinti varžytynių aktą ir varžytynes

pripažįsta neįvykusiomis. Nutarties, kuria išspręstas varžytynių akto patvirtinimo

klausimas, nuorašas išsiunčiamas posėdyje nedalyvavusiems asmenims. Dėl šios

nutarties gali būti paduotas atskirasis skundas. Nutarčiai, kuria patvirtintas varžytynių

aktas, įsiteisėjus, laikoma, kad turtas parduotas. Teisėjo rezoliucija ar nutartimi

patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis

dokumentas.

Pagal LR CPK 715 str. varžytynėse dalyvaujantis skolininkas turi teisę nurodyti,

kurie tose varžytynėse parduodami daiktai turėtų būti parduodami pirma kitų. Antstolis

šio skolininko nurodymo privalo laikytis. Jeigu tokia skolininko teisė pažeista, pagal LR

CPK 602 straipsnio 5 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo gali būti

pripažintas negaliojančiu.

Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, antstolis išieškotojui raštu pasiūlo paimti

neparduotą iš varžytynių turtą LR CPK 719-720 str. nurodytomis sąlygomis ir nustato

terminą, per kurį išieškotojas turi raštu antstoliui pranešti apie savo sutikimą paimti

456

turtą. Jeigu vykdant išieškojimą dalyvauja keli išieškotojai, neparduoto iš varžytynių

turto perdavimo išieškotojams eilė nustatoma pagal LR CPK 701 str.

Jeigu išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą arba per antstolio

nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą

terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo,

ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis antstolis

skelbia antrąsias varžytynes (LR CPK 721 str. 1 d.). Jeigu išieškotojas atsisako paimti

jam perduodamą turtą, tais atvejais, kai jis siūlomas LR CPK 719 str. 2 d. nustatyta

tvarka už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse, arba

per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar

per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių

lėšų skirtumo, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo

neįvykusiomis antstolis skelbia pakartotines varžytynes (LR CPK 721 str. 2 d.).

Pareiškęs sutikimą paimti turtą, išieškotojas turi per penkias dienas įmokėti į

antstolio depozitinę sąskaitą perduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos,

apskaičiuotos kiekvienam išieškotojui laikantis nustatytos reikalavimų patenkinimo

eilės, skirtumą. Išieškotojo prašymu antstolis savo patvarkymu visos sumos sumokėjimo

terminą gali pratęsti iki vieno mėnesio. Turtas išieškotojui perduodamas surašant turto

perdavimo išieškotojui aktą.

LR CPK 722 str. 2 d. numatyta galimybė išieškotojui perimti neparduotą turtą už

neįvykusiose antrosiose varžytynėse skelbtą pradinę parduodamo turto kainą. Jeigu

išieškotojas atsisako perimti tokį jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą

terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą

neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas

grąžinamas skolininkui. Grąžindamas skolininkui turtą, to turto areštą savo patvarkymu

panaikina antstolis. Jeigu turtas yra areštuotas pagal teismo nutartį, antstolis savo

patvarkymu grąžina areštuotą turtą skolininkui ir tuo pačiu patvarkymu pasiūlo turto

arešto panaikinimo klausimą išspręsti tam teismui, kurio nutartimi turtas buvo

areštuotas. Pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus

išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo

turto grąžinimo skolininkui.

25.11. Atskirų turto rūšių arešto ir realizavimo ypatumai

457

Skolininko turto realizavimo būdai, nustatyti LR CPK 694 str., priklauso nuo

realizuojamo turto: bet koks nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų nustatyta tvarka

registruojamas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą

tūkstančių litų, gali būti realizuojamas tik parduodant jį iš varžytynių. Registruojamu

turtu laikomi vertybiniai popieriai, transporto priemonės, laivai, orlaiviai.

Išieškant iš vertybinių popierių, antstolis bankams, finansų maklerio įmonėms,

vertybinių popierių emitentams bei Lietuvos centriniam vertybinių popierių

depozitoriumui pasiunčia patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra vertybinių

popierių, bei sustabdyti vertybinių popierių realizavimą už tokią sumą, kokia reikalinga

išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (LR CPK 728 str. 1 d.). Tokie

asmenys nuo antstolio patvarkymo gavimo momento sustabdo skolininko vertybinių

popierių realizavimą tiek, kiek tai būtina antstolio reikalavimui įvykdyti, ir apie tai

nedelsdami praneša antstoliui. Antstolis, gavęs pranešimą apie tai, kad reikalavimas

sustabdyti skolininko vertybinių popierių realizavimą yra įvykdytas, per tris dienas

šiems asmenims ir skolininkui išsiunčia patvarkymą areštuoti skolininko turtą. Toks

antstolio patvarkymas prilyginamas turto arešto aktui. Jeigu per penkias dienas nuo

pranešimo apie skolininko turimus vertybinius popierius išsiuntimo antstoliui dienos

nurodyti asmenys negauna patvarkymo areštuoti vertybinius popierius, visi vertybinių

popierių realizavimo apribojimai panaikinami. Patvarkyme nurodytas asmuo areštuotus

vertybinius popierius privalo saugoti iki antstolio atskiro patvarkymo. Vertybiniai

popieriai, įtraukti į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, realizuojami akcijų

paketų pardavimui biržos taisyklėse nustatyta tvarka (LR CPK 729 str. 1 d.). Kiti

vertybiniai popieriai realizuojami varžytynėse bendra tvarka. Parduodant iš varžytynių

uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, turi būti sudaromas parduodamų akcijų paketų

skaičius taip apskaičiuojant, jog jeigu juos įsigytų keli pirkėjai, nebūtų pažeistas

įstatymų nustatytas akcininkų skaičius (pagal LR akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 4 d.

uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti mažiau kaip 250 akcininkų). Vertybinius

popierius, neparduotus per vieną mėnesį nuo jų realizavimo pradžios Vertybinių

popierių biržoje, antstolis pasiūlo išieškotojui pasiimti už kainą, nustatytą pagal

paskutinio mėnesio iki realizavimo pradžios vidutinį prekybos šiais vertybiniais

popieriais centrinėje rinkoje kursą, laikantis išieškotojų eilės (LR CPK 701 str.).

Išieškotojui atsisakius paimti perduodamus vertybinius popierius arba nepranešus apie

savo sutikimą per antstolio nustatytą terminą, arba sutikus, bet neįmokėjus pradinės

parduodamų vertybinių popierių kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, vertybinių

458

popierių realizavimas pratęsiamas dar du mėnesius. Tokiu atveju parduodamų

vertybinių popierių pardavimo kaina nustatoma dvidešimčia procentų mažesnė už

pradinę pardavimo kainą. Nerealizavus vertybinių popierių ir per pratęstą terminą, juos

vėl siūloma paimti išieškotojui už dvidešimčia procentų sumažintą pradinę kainą.

Išieškotojui atsisakius paimti perduodamus vertybinius popierius arba nepranešus apie

savo sutikimą per antstolio nustatytą terminą, arba neįmokėjus pradinės parduodamų

vertybinių popierių kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, tų vertybinių popierių

areštas panaikinamas. Pakartotinai į tuos pačius vertybinius popierius pagal tuos pačius

vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas parėjus ne mažiau kaip

vieneriems metams nuo arešto panaikinimo dienos (LR CPK 731 str. 3 d.).

Tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitai, grynuoliai, gamybinės ir

laboratorinės paskirties pusgaminiai bei dirbiniai, brangakmeniai, taip pat juvelyriniai ir

kiti dirbiniai iš aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų bei jų laužas

realizuojami per prekybos įmones, kurios verčiasi šio turto prekyba ( LR CPK 696 str.).

Areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę

turtas tuojau pat paimami ir perduodami realizuoti prekybos įmonei. Nesant galimybės

šio turto realizuoti per prekybos įmonę, jis gali būti parduodamas antstolio patvarkyme

nustatytu kitu būdu (LR CPK 697 str. 1 d.). Turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos

ar kurio civilinė apyvarta yra apribota, realizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (LR

CPK 699 str.).

Areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo

prekinę vertę turtas paprastai realizuojamas per prekybos įmonę. Tokia įmone gali būti

bet kokia prekybos įmonė, kuri pagal galiojančius įstatymus gali verstis konkretaus

areštuoto turto pardavimo. Realizavimo sąlygos nustatomos antstolio ir prekybos

įmonės sutartimi. Sumos, kurias gauna įmonės, pardavusios perduotą joms skolininko

turtą, atskaičius realizavimo išlaidas, per tris dienas nuo pardavimo dienos turi būti

pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu per prekybos įmonę realizuoti turto

nėra galimybių, jos realizuojamos antstolio nustatyta tvarka. Jeigu turtas šio straipsnio

pagrindu realizuojamas ne per prekybos įmonę, tai realizavimo tvarką nustato antstolis

savo patvarkymu.

Apie areštuotą ir realizuojamą turtą, turintį istorinę, mokslinę ar meninę vertę,

antstolis raštu praneša Kultūros ministerijai (LR CPK 698 str.). Toks pranešimas sudaro

galimybę valstybės kultūros institucijoms, besirūpinančioms kultūros vertybių

išsaugojimu, gauti informaciją apie turto, turinčio istorinę, mokslinę ar meninę vertę,

459

realizavimą vykdymo proceso nustatyta tvarka. Tokio pranešimo pobūdis tik

informacinis, valstybės institucijos įsigyjant šį turtą gali dalyvauti bendra tvarka.

Kai kurių daiktų ir turto apyvarta yra ribota. Jie gali būti civilinių teisių objektais

tik įstatymų numatytais atvejais (LR CK 1.97 str. 2 d.). Pagal LR CPK 699 straipsnį

turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta apribota,

realizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Vienas iš objektų, kurių civilinė apyvarta

ribojama – ginklai ir šaudmenys. Ginklų ir šaudmenų klasifikaciją, jų apyvartos bei jos

kontrolės teisinius pagrindus nustato LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Pagal

šio įstatymo 41 straipsnio 2-4 dalis institucija ar įstaiga, įstatyme numatytais atvejais

paėmusi ginklus ir priėmusi sprendimą juos realizuoti, privalo organizuoti, kad būtų

nustatytas ginklų tinkamumas naudoti. Tinkami saugiai naudoti ginklai ar fabrikinės

gamybos šaudmenys realizuojami per Ginklų fondą arba įmones, turinčias teisę

pardavinėti tokių rūšių ginklus, o per 10 dienų nuo jų realizavimo savininkams,

atskaičius realizavimo išlaidas, sumokama ginklo kaina. Netinkami saugiai naudoti

ginklai ir šaudmenys, kurie nepriimami realizuoti, neatlygintinai (išskyrus turinčius

istorinę ar kriminalistinę vertę) perduodami sunaikinti į Ginklų fondą.

Pagal LR Medžioklės įstatymo 2 str. 7 d. ribotos civilinės apyvartos objektams

priskiriami ir medžiojamieji gyvūnai. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnį laisvėje

gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Laisvėje

esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis LR medžioklės įstatymo ir kitų teisės

aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų

naudotojo nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso

medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui. Nelaisvėje laikomi medžiojamieji

gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui.

Medžiojamieji gyvūnai realizuojami Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių

nustatyta tvarka.

25.12. Išieškojimo nukreipimas į skolininko darbo užmokestį ir kitas pajamas,

išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis išieškojimo ypatumai

Pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu

skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per

šešis mėnesius darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš

skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Tokiu atveju

460

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=55789&Zd=MED%C5%BDIOKL#42z%2342z

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=55789&Zd=MED%C5%BDIOKL#41z%2341z

išieškotojo prašymu antstolis gali areštuoti pradedamą realizuoti skolininko turtą, jei

paaiškėja, jog darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar

kitų pajamų sprendimas nebus įvykdytas. Tiesiogiai iš skolininko darbo užmokesčio,

pensijos, stipendijos ar kitų pajamų taip pat gali būti išieškomos periodinės išmokos,

jeigu jas galima išieškoti darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas.

Reikalavimai išieškoti išlaikymą tenkinami pirmąją eile (LR CPK754 str. 2 d.).

Išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda

skolininko darbdaviui ar kitam išmokančiam asmeniui pateikdamas vykdomąjį

dokumentą. Kartu su vykdomuoju dokumentu antstolis pateikia patvarkymą,

nurodydamas kokius veiksmus privalo atlikti asmuo, kuriam pateikiamas vykdyti

vykdomasis dokumentas, išskaitymų iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam

prilygintų išmokų bei davinių dydis, periodiškumas, kaip turi būti pasielgta su

išskaitytais pinigais, darbdavio atsakomybę už antstolio reikalavimo nevykdymą bei

kitus sprendimo vykdymui būtinus nurodymus. Siunčiant vykdyti vykdomąjį raštą dėl

išlaikymo periodinėmis išmokomis, išieškojimo įsiskolinimas apskaičiuojamas nurodant

įsiskolinimo sumą. Išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo ypatumus tais atvejais, kai jų

suma nenustatyta, kai skolininkas tuo laikotarpiu nedirbo, nustato LR CPK 733 str. 5 d.

Išskaitų iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei

davinių dalies dydį nustato LR CPK 736 straipsnis. Išskaitų dydis diferencijuojamas

priklausomai nuo vykdomojo dokumento pobūdžio, išmokų dydžio. Išskaitų dydis

apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš

jų mokesčius (privalomąsias įmokas). Įstatymas nustato ir ribojimus išieškojimas iš kai

kurių rūšių pajamų. Iš laikinojo nedarbingumo atveju mokamų socialinio draudimo

pašalpų, bedarbio pašalpos išieškoti galima tiktai pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo

išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar

kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę (LR CPK 738 str.). Pagal

LR CPK 739 str. negalima išieškoti iš skolininkui priklausančių įvairaus pobūdžio

kompensacinių išmokų ir pašalpų.

Vykdant išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų

pajamų, nemažai įpareigojimų nustatyta darbdaviams. Jie turi vesti vykdomųjų

dokumentų apskaitą, grąžinti vykdomąjį dokumentą, kai skolininkas nutraukia darbo

sutartį arba pasibaigė periodinių išmokų mokėjimas, kartu atžymėdamas apie

vykdomojo dokumento ar jo dalies (padarytas išskaitas) įvykdymą ir pan. Ar teisingos

išskaitos iš skolininko darbo užmokesčio bei kitų jam prilygintų išmokų ir ar jos

461

nusiųstos išieškotojui, kontroliuoja išieškotojas. Jei išieškotojas dėl pateisinamų

priežasčių negali patikrinti, ar išskaitos teisingos, jo prašymu tai patikrina antstolis,

kurio veiklos teritorijoje išskaitos yra daromos. Darbdavys privalo sudaryti sąlygas

išieškotojui susipažinti, ar tinkamai daromos išskaitos.

Papildomų prievolių nustatyta ir asmenims, privalantiems mokėti vaikams

išlaikymą periodinėmis išmokomis. Toks asmuo privalo per tris dienas pranešti

antstoliui apie darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimą, apie papildomą uždarbį. Be

svarbių priežasčių nepranešusiems nurodytų duomenų kaltiems asmenims bei

skolininkui antstolio ar išieškotojo pareiškimu teismas gali paskirti iki vieno tūkstančio

litų dydžio baudą.

Asmuo gali ir savo noru mokėti išlaikymą, nors toks išlaikymas ir būtų

priteistas teismo sprendimu. Tokiu atveju jis turi teisę pateikti darbdaviui ar kitam

išmokas darančiam asmeniui rašytinį prašymą padaryti išskaitas. Darbdavys arba

išmokas išmokantis asmuo pagal tokį prašymą turi vykdyti išieškojimą tokia pačia

tvarka kaip ir pagal vykdomąjį dokumentą. Savo prašymą dėl išskaitymo darbuotojas

gali bet kada atšaukti. Tokia išieškojimo tvarka netaikoma, jeigu iš skolininko darbo

užmokesčio jau yra išskaitoma pagal kitus vykdomuosius dokumentus.

Jeigu išlaikymą privalantis mokėti asmuo, jo nemoka ir nedirba arba išlaikymo

įsiskolinimo negalima išieškoti darant išskaitas iš darbo užmokesčio per 6 mėnesius,

išieškojimas nukreipiamas į skolininko turtą.

25.13. Išieškojimo iš juridinių asmenų turto ypatumai

Išieškojimas iš juridinių asmenų turto vykdomas bendra tvarka, tačiau

įstatymas numato tam tikrus ribojimus bei išieškojimo iš skolininko juridinio asmens

turto eiliškumą. Vykdant išieškojimą iš juridinio asmens turto, pirmąja eile išieškoma iš

hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo

naudai. Antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, vertybinių popierių,

pagamintos produkcijos (prekių), taip pat iš kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto,

tiesiogiai nenaudojamo ir nepritaikyto tiesiogiai naudoti gamyboje, išskyrus

administracines patalpas. Trečiąja eile išieškoma iš kito turto, išskyrus iš gamybai

būtinų nekilnojamojo turto objektų, taip pat žaliavų ir medžiagų, staklių, įrengimų, kitų

pagrindinių priemonių, skirtų tiesiogiai gamybai, iš kurių gali būti išieškoma ketvirtąja

eile. Likviduojant juridinį asmenį, išieškoma iš viso jo turto, nesilaikant nurodytos eilės

(LR CPK 669 str.).

462

Išieškojimai iš visų rūšių juridinių asmenų ar kitų organizacijų, tarp jų ir iš

užsienio subjektų, vykdomi pagal bendrąsias taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas šių

asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Priklausomai nuo to, iš kokios rūšies

juridinio asmens turto vykdomas išieškojimas, skiriasi išieškojimo vykdymas, jeigu

juridinis asmuo neturi pakankamai turto (lėšų):

1) jeigu ūkinė bendrija neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti,

išieškojimas nukreipiamas solidariai į jos narių turtą. Išieškojimas negali būti

nukreiptas solidariai į visų tikrosios ūkinės bendrijos narių turtą pagal jos narių

prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Išieškojimas į komanditinės

(pasitikėjimo) ūkinės bendrijos turtą nukreipiamas: 1) į tikrųjų komanditinės

(pasitikėjimo) ūkinės bendrijos narių visą turtą solidariai; 2) į narių

komanditorių turto dalį, kurią jie perdavė arba turėjo perduoti komanditinei

(pasitikėjimo) ūkinei bendrijai, bet jos neperdavė per sutartyje numatytus

terminus.

2) jeigu j individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms

sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko

turtą.

3) jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti,

išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės

biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo

teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. Reikalavimų

tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą išieškotojo prašymu

išsprendžia teismas priimdamas nutartį.

25.14. Išieškotų sumų paskirstymo tarp išieškotojų ir išmokėjimo išieškotojams

tvarka, reikalavimų patenkinimo eilė

Išieškotos iš skolininko sumos tam tikrais atvejais gali neužtekti vykdymo ir juo

susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus

patenkinti. Tokiais atvejais, atskaičius išieškotojui grąžintinas ir kitas vykdymo išlaidas,

likusi suma paskirstoma pagal LR CPK 754-755 straipsniuose nustatytą eilę. Iš sumų,

antstolio išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos,

o iš likusių sumų patenkinami išieškotojų reikalavimai. Suma, kuri lieka patenkinus

visus reikalavimus, grąžinama skolininkui (LR CPK 758 str. 1 d.). Žinoma keletas

išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams modelių: prioriteto (vok. Prioritätsprincip)

463

arba prior tempore potior jure (pirmesnis laike, pirmesnis ir teisėje), ir proporcingumo

principas, kuris reiškia, kad kai išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės

reikalavimams visiškai patenkinti, jie tenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui

priklausančiai sumai (šis principas taikomas Lietuvoje, LR CPK 753 str.) LR CPK 753

str. 2 d. nustatyta išieškotų lėšų paskirstymo pagal išieškojimo eiliškumą, paskirstymo

tvarka. Paskesnės eilės reikalavimai patenkinami po to, kai visiškai patenkinti

pirmesnės eilės reikalavimai. Jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės

reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui

priklausančiai sumai.

LR CPK 754 str. nustatyta reikalavimų patenkinimo eilė, kuri taikoma tais

atvejais, kada išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusioms

išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti.

Hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami

be eilės. Visiškai patenkinus hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimus iš

įkeisto turto, pirmąją eile tenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą ir reikalavimai

atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat atsiradusią

dėl maitintojo netekimo.

Antrąja eile patenkinami darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš

darbo teisinių santykių.

Trečiąja eile patenkinami visi kiti reikalavimai.

LR CPK nustatyta ir teismo nuosprendžio, nutarties ar nutarimo dėl turto

konfiskavimo eilė. Vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto

konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki

teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai

reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos. Ši nuostata taikoma tais

atvejais, kai teismas nuosprendyje, nutartyje ar nutarime nenurodė konkrečių daiktų,

kurie turi būti konfiskuoti. Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime yra išvardyti

daiktai, kurie turi būti konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai turi būti

tenkinami išieškant iš kito nuteistojo asmens turto. Iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik

tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka.

Antstolis tais atvejais, kai yra keli išieškotojai ir jų reikalavimams visiškai

patenkinti neužtenka išieškotos iš skolininko sumos, parengia pinigų paskirstymo

išieškotojams patvarkymą ir pateikia jį tvirtinti teisėjui. Patvarkymas parengiamas

laikantis nustatytos išieškojimų tenkinimo eilės ir proporcingumo principo. Kadangi iš

464

sumų, išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos

(LR CPK 609 str.), antstolis turi pateikti teisėjui tvirtinti išieškotojams išmokėtinų sumų

paskirstymą, jau atėmęs vykdymo išlaidas. Išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas

tvirtinamas teisėjo rezoliucija.

LR CPK 757 straipsnyje nustatyta speciali pajamų, gaunamų iš areštuoto

nekilnojamojo turto, paskirstymo tvarka. Iš areštuoto nekilnojamo turto gaunamos

pajamos paskirstomos tokia tvarka:

1) saugotojo išlaidoms;

2) pastato eksploatavimo išlaidoms;

3) mokesčiams už nekilnojamąjį turtą;

4) nekilnojamo daikto draudimo įmokoms.

Likusios pajamos skiriamos skolininko įsiskolinimas padengti, paskirstant jas

LR CPK 753-755 straipsniuose nustatyta tvarka.

Išieškotos sumos išmokamos išieškotojams tokia tvarka: išieškotos sumos

dalinamos į dvi dalis: vykdymo išlaidoms padengti reikalingos sumos ir išieškotojams

išmokėtinos sumos. Iš sumų, išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo

vykdymo išlaidos, o iš likusių sumų patenkinami išieškotojų reikalavimai. Suma, kuri

lieka patenkinus visus reikalavimus, grąžinama skolininkui. Tuo atveju, jeigu išieškotų

sumų nepakanka visiems išieškotojų reikalavimams patenkinti, jos dalinamos pagal LR

CPK 753 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilės tvarką. Be to, pinigų

išmokėjimo išieškotojams tvarka skiriasi priklausomai nuo to, kas yra išieškotojas.

Jeigu išieškotojas yra valstybė, tai sumos, kurios turi būti įskaitytos į valstybės pajamas,

gali būti tiesiogiai įmokamos į atitinkamą valstybės biudžeto sąskaitą banko įstaigose.

Tais atvejais, kai išieškotojais yra kiti asmenys, išieškotas iš skolininko sumas antstolis

pirmiausia įskaito į antstolio depozitinę sąskaitą. Užbaigus išieškojimo procesą,

išieškotos sumos nedelsiant išmokamos, išsiunčiamos arba pervedamos išieškotojui.

Sumos, gautos pardavus turtą iš varžytynių, išieškotojui išmokamos tik įsiteisėjus

nutarčiai, kuria patvirtinamas varžytinių aktas. Jei varžytynių aktas tvirtinamas teisėjo

rezoliucija, išieškotojams išieškotos pinigų sumos gali būti išmokėtos iš karto teisėjui

patvirtinus varžytynių aktą. Išieškojimo procesas laikomas užbaigtu, kada pilnai

įvykdytas vykdomasis dokumentas. Jeigu išieškotų pinigų neužtenka visiems

įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms padengti, išieškotojui pinigai turi būti išmokėti

teisėjui patvirtinus antstolio paskaičiavimą išieškotoms sumoms paskirstyti. Analogiška

465

tvarka antstolio patvarkymu skolininkui turi būti grąžinama suma, kuri lieka patenkinus

visus reikalavimus.

Pagal LR CPK 759 str. bet kuris išieškotojas, turintis vykdomąjį

dokumentą dėl išieškojimo iš to paties skolininko, gali prisijungti prie išieškojimo.

Prisijungdamas prie išieškojimo išieškotojas turi pateikti išieškojimą vykdančiam

antstoliui pareiškimą, apie prisijungimą prie išieškojimo. Kartu turi būti pateiktas

vykdomasis dokumentas. Priklausomai nuo to ar išieškotų sumų pakanka visiems

išieškotojams, skiriasi galimas prisijungimo prie išieškojimo laikas. Jeigu išieškotų

sumų užtenka visiems išieškotojams, prie išieškojimo galima prisijungti, kol antstolis

grąžina išieškotas sumas skolininkui. Jeigu išieškotų sumų nepakanka visiems

išieškotojams, prisijungti prie išieškojimo galima tik iki to momento, kai teisėjas

patvirtina antstolio patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotojams. Prisijungęs

prie išieškojimo, išieškotojas turi visas procesines išieškotojo teises. Nuo prisijungimo

prie išieškojimo momento, išieškotojas gali dalyvauti atliekant visus procesinius

veiksmus, tačiau jis negali reikalauti iš naujo atlikti procesinius veiksmus, kurie buvo

atlikti iki jo prisijungimo prie išieškojimo.

25.15. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų vykdymo ypatumai

Vykdymo procese visi vykdomi sprendimai, priklausomai nuo jų pobūdžio

skiriami į piniginio ir nepiniginio pobūdžio sprendimus. Sprendimai, kurių pagrindu

išieškomos piniginės lėšos laikomi piniginio pobūdžio sprendimais. Nepiniginio

pobūdžio sprendimais laikomi visi kiti vykdytini sprendimai (dėl turto perdavimo

natūra, iškeldinimo, įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti,

grąžinimo į darbą ir kt.). Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimai vykdomi laikantis

bendrųjų vykdymo nuostatų, atsižvelgiant į LR CPK LVII skyriuje nurodytas išimtis.

Viena iš nepiniginio pobūdžio vykdomų sprendimų kategorijų – vaikų

perdavimas išieškotojui. Vykdydamas teismo sprendimą dėl vaikų perdavimo, antstolis

vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant asmeniui, kuriam perduodamas vaikas, ir

valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko

perdavimas susijęs su vaiko emociniais išgyvenimais, vykdant tokio pobūdžio

sprendimus ribotai taikytinas atstovavimo institutas ir fizinis asmuo, kuriam

perduodamas vaikas (išieškotojas), turėtų dalyvauti pats asmeniškai. Atstovavimo

institutas taikytinas tais atvejais, kai vaikas turi būti perduotas juridiniams asmeniui

466

(vaikų globos įstaigai). Asmeniui, kuriam teismas nusprendė perduoti vaiką vengiant su

antstoliu atvykti paimti vaiką, antstolis gali spręsti klausimą dėl vykdomojo rašto

grąžinimo išieškotojui (LR CPK 631 str. 5 d.). Vykdydamas sprendimą dėl vaiko

perdavimo antstolis kartu su išieškotoju ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos

atstovu gali įeiti į asmens, iš kurio turi būti paimtas vaikas (skolininko), gyvenamąsias

patalpas, be gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sutikimo ir be teismo nutarties,

nes tokio sprendimo vykdymas negalimas neįėjus į skolininko gyvenamąsias patalpas

(LR CPK 615 str. 3 d.). Jeigu atliekant vykdymo veiksmus į skolininko būstą

patenkama skolininkui ar jo šeimos nariams nedalyvaujant arba prieš šių asmenų valią

būtinas kviestinių dalyvavimas. Jeigu vaiko, kuris teismo sprendimu turi būti perduotas

kitam asmeniui, buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo paskelbti vaiko paiešką per

policiją (LR CPK 620 str. 2 d.). Vykdant sprendimus dėl vaiko perdavimo išieškotojui

turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga. Pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1

dalį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar

privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar

įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Vykdant sprendimą prieš vaiką

negali būti naudojama nei fizinė, nei psichologinė prievarta. Vykdydamas sprendimą

dėl vaiko perdavimo antstolis turi surašyti protokolą apie vaiko perdavimą.

LR CPK 765 str. reglamentuoja teismo sprendime nurodytų daiktų

perdavimo išieškotojui procedūrą. Šiuo atveju išieškojimo tikslas ne daikto paėmimas

su tikslu jį realizuoti, bet pats daikto paėmimas ir perdavimas išieškotojui. Kai

išieškotojui yra priteisti tam tikri teismo sprendime nurodyti daiktai, antstolis paima

tuos daiktus iš skolininko ir perduoda išieškotojui. Tarp skolininko ir išieškotojo gali

kilti ginčas dėl perduodamų daiktų tapatumo, tinkamumo naudoti, komplektiškumo.

Išieškotojas gali atsisakyti paimti iš antstolio daiktus dėl daiktų kokybės ar kiekio

trūkumų, nekomplektiškumo, kad perduodami ne tie daiktai, kurie yra priteisti ir pan.

Jeigu negalima perduoti daiktų dėl to, kad jie yra sugedę, nekomplektiniai ir pan.,

antstolis surašo aktą, kad negalima sprendimo įvykdyti, o vykdomasis raštas grąžinamas

išieškotojui, kartu išaiškinant jo teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos

pakeitimo. Jeigu sprendime nurodytų daiktų nėra, antstolis surašo tai patvirtinantį aktą ir

vykdomąjį dokumentą grąžina išieškotojui. Paimdamas sprendime nurodytus daiktus bei

juos perduodamas išieškotojui antstolis surašo turto paėmimo ir turto perdavimo aktus.

Nepiniginio pobūdžio sprendimams priskiriami ir sprendimai dėl įkeldinimo bei

iškeldinimo. Iškeldinimas vykdomas LR CPK 768-769 str. nustatyta tvarka.

467

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=14718&Zd=VAIKO+IR+TEISI%C5%B2#51z%2351z

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=57407&Zd=VAIK+ir+GYVEN+ir+VIET#1617z%231617z

Iškeldinamo asmens turtą turi pasiimti pats iškeldinamasis. Jeigu iškeldinimo metu

iškeldinamas asmuo nedalyvauja arba atsisako pasiimti iškeldinamą turtą, to turto

apsaugą turi užtikrinti antstolis. Tokiais atvejais antstolis aprašo ir įkainoja iškeldinamo

asmens patalpoje esantį turtą. Iškeldinamo asmens turtas aprašomas dalyvaujant

iškeldinamajam. Jeigu paties iškeldinamojo nėra, turtas aprašomas dalyvaujant kuriam

nors iš pilnamečių jo šeimos narių, o jeigu ir šių nėra, – dalyvaujant teismo ar antstolio

paskirtam turto saugotojui (administratoriui). Iškeldinamo juridinio asmens turtas

aprašomas dalyvaujant iškeldinamo juridinio asmens atstovui ar atsakingam

darbuotojui. Turto įkainojimas atliekamas LR CPK 681 str. nustatyta tvarka. Aprašytas

turtas kartu su aprašo nuorašu perduodamas saugoti asmeniui, paskirtam turto

saugotoju. Aprašo nuorašas išsiunčiamas ar kitaip perduodamas skolininkui. Turtą gali

saugoti ir pats antstolis. Iškeldintam asmeniui pareiškus norą pasiimti iškeldinimo metu

antstolio iškeldintą ir perduotą saugoti turtą, toks turtas jam perduodamas antstolio

patvarkymu. Visas su turto saugojimu susijusias išlaidas atlygina iškeldinamas asmuo

(skolininkas). Jeigu skolininkas per tris mėnesius nuo turto perdavimo saugotojui dienos

nepasiima savo turto, gali būti pradedama turto realizavimo procedūra. Turtas

realizuojamas bendra tvarka, o gautos pajamos, atskaičius vykdymo išlaidas,

perduodamos skolininkui.

Priverstiniu įkeldinimu siekiama sudaryti išieškotojui galimybę netrukdomai

patekti į patalpą. Apie įkeldinimo laiką prieš penkias dienas raštu pranešama skolininkui

ir išieškotojui. Paprastai įkeldinama dalyvaujant skolininkui ir išieškotojui. Faktiškai,

įkeldinti asmenį į gyvenamąją patalpą įkeldinamajam (išieškotojui) nedalyvaujant,

neįmanoma. Todėl įkeldinamojo asmens dalyvavimas vykdant įkeldinimą būtinas.

Tačiau antstolis gali išaiškinti skolininkui jo pareigą netrukdyti įkeldinamajam asmeniui

naudotis patalpa. Jeigu skolininkas paklūsta antstolio reikalavimui, laikoma, kad

skolininkas įvykdė sprendimą gera valia. Jeigu skolininkas slepiasi arba nevykdo

antstolio reikalavimo įleisti išieškotoją į patalpą, antstolis į pagalbą kviečiasi policiją ir

įkeldina išieškotoją priverstine tvarka.

Fiziniai asmenys gali būti iškeldinami pagal prokuroro sankciją (LR CPK 768

str.) ir pagal teismo sprendimą (LR CPK 769 str.). Asmuo gali būti iškeldintas pagal

prokuroro sankciją: 1) jeigu dėl stichinių nelaimių, gaisro ar techninio susidėvėjimo

valstybės, savivaldybių ar juridinių asmenų gyvenamoji patalpa gresia sugriūti arba

tampa netinkama gyventi (LR CK 6.615 str.); 2) fiziniai asmenys, gyvenantys

viešbučiuose ilgiau, negu buvo susitarta, arba nesumokėję už gyvenimą viešbutyje, arba

468

pažeidę naudojimosi jais tvarką (LR CK 6.626 str. 3 d.). Iškeldinant iš gresiančių

sugriūti arba tapusių netinkamomis gyventi patalpų, suteikiama kita tinkama gyventi

gyvenamoji patalpa. Šią patalpą suteikia pastato, kuriame yra gresianti sugriūti arba

netinkama gyventi gyvenamoji patalpa, savininkas. Sankcija dėl iškeldinimo įvykdoma

per septynias dienas nuo jos įteikimo iš gyvenamosios patalpos iškeldinamiems

asmenims dienos. Iškeldinamieji asmenys paraginami, jeigu yra galimybė, išsikelti

nedelsiant. Neatidėliotinais atvejais iškeldinama nedelsiant. Neatidėliotinais atvejais

laikytini atvejai, kada iškeldinama iš gresiančių sugriūti patalpų, kai gyvenimas tose

patalpose kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei. Antstolis negali vykdyti

iškeldinimo iš gresiančios sugriūti ar tapusios netinkama gyventi gyvenamosios

patalpos, jeigu iškeldinamiesiems asmenims realiai nesuteikta kita gyvenamoji patalpa.

Apie suteiktos kitos gyvenamosios patalpos tinkamumą gyventi sprendžia prokuroras,

sankcionuojantis iškeldinimą. Jeigu iškeldinamieji asmenys atsisako įleisti antstolį į

gyvenamąją patalpą, kurią jie yra užėmę, kitokiais veiksmais trukdo iškeldinti,

iškeldinama padedant policijai. Jeigu yra pateisinamų priežasčių, teismas, davęs

sankciją iškeldinti prokuroras, taip pat aukštesnysis prokuroras pagal suinteresuotų

asmenų ar antstolio pareiškimą turi teisę atidėti iškeldinimą.

Priverstinis iškeldinimas iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų vykdomas tik

iškeldinamiesiems asmenims atsisakius išsikelti iš užimamų patalpų gera valia.

Skolininku (iškeldinamuoju asmeniu) gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Pagal

teismo sprendimą iš gyvenamųjų patalpų turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte

nurodyti asmenys su jiems priklausančiu turtu. Asmenys, o iškeldinant iš negyvenamųjų

patalpų – turtas, nenurodyti vykdomajame rašte negali būti iškeldinti. Apie iškeldinimo

laiką ne vėliau kaip prieš penkias dienas raštu pranešama skolininkui. Jeigu nesuteikiant

kitos gyvenamosios patalpos iškeldinami nepilnamečiai vaikai, apie iškeldinimo laiką ir

vietą antstolis ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki iškeldinimo dienos raštu praneša

valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Tokiu atveju vaiko teisių apsaugos

institucija turėtų pasirūpinti, kad vaikai būtų apgyvendinti kitoje gyvenamojoje

patalpoje. Iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam. Tačiau

iškeldinamojo asmens nebuvimas vykdant iškeldinimą nėra kliūtis atlikti vykdymo

veiksmus. Tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo

išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka. Apie priverstinį iškeldinimą

antstolis surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos iškeldinimo

protokolą.

469

LR CPK 770 str. nustato bylų dėl garbės ir orumo sprendimų vykdymo

ypatumus, kurie taikomi vykdant teismo sprendimus, įpareigojančius paneigti tikrovės

neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę. Pagal LR CK 2.24 str. 7 p., jeigu

nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius

duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš

atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Paskleistų žinių

paneigimo būdą esant galimybei teismas nustato atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei

ieškovo prašymą. Žinių paneigimo būdas turi atitikti jų paskleidimo būdą. Baudos dydį

nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo.

Bauda gali būti paskirta, jeigu skolininkas neįvykdė arba nepilnai įvykdė teismo

sprendimą dėl paneigimo tikrovės neatitinkančių duomenų.

LR CPK 771 str. nustato sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba

nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo ypatumus, išskyrus tokius sprendimus, kurių

vykdymo ypatumai aptarti atskirai. Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis

skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų

perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos

aktą. Priklausomai nuo to, ar tik pats asmeniškai skolininkas gali įvykdyti sprendimą,

skiriasi tokio sprendimo neįvykdymo teisinės pasekmės. LR CPK 771 str. 2-3 d.

numatyti antstolio veiksmai taikomi tais atvejais, kada sprendimą įpareigojantį atlikti

arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, galima

įvykdyti be paties skolininko. Tačiau jeigu sprendimą gali įvykdyti tik asmeniškai pats

skolininkas, taikomos to paties straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės. Jeigu

sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos LR CPK 273

str., antstolio nustatyta tvarka surašytas aktas perduodamas vykdymo vietos apylinkės

teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas

neatliko tam tikrų veiksmų. Sprendimo vykdymo vietos apylinkės teismas nutartimi

leidžia ieškovui atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo

lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Ta pačia nutartimi teismas gali

išspręsti klausimą dėl sprendimo vykdymui reikiamų lėšų išieškojimo, jeigu nagrinėjant

klausimą dėl sprendimo neįvykdymo paaiškėja, kad išieškotojas neturi lėšų sprendimui

įvykdyti. Jeigu išieškotojas turi lėšų, jis gali savo lėšomis įvykdyti sprendimą, o paskui

jas išieškoti iš skolininko. Jeigu sprendime nenurodytos sprendimo neįvykdymo

pasekmės, antstolio surašytas aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris

išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą.

470

Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs

skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti

tiktai pats skolininkas, antstolis turi surašyti nustatytos formos aktą. Surašytą aktą

antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo

klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama

išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą.

Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno

tūkstančio litų dydžio baudą išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui

įvykdyti. Jeigu skolininkas antrą kartą ir daugiau kartų pažeidžia sprendimui įvykdyti

nustatytus terminus, teismas vėl pritaiko sankcijas skolininkui. Baudos sumokėjimas

skolininko neatleidžia nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime numatytus

veiksmus. Kai sprendimo, įpareigojančio atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus,

nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdo juridinis asmuo, sankcijos taikomos

juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui.

LR CPK 772 str. nustato sprendimų grąžinti į darbą ir pakeisti atleidimo iš darbo

formuluotę neįvykdymo pasekmes. Laikoma, kad darbdavys neįvykdė teismo

sprendimo, jeigu jis per teismo sprendime nustatytą terminą arba per antstolio raginime

įvykdyti sprendimą nustatytą terminą neįvykdė arba nepilnai įvykdė teismo sprendime

nurodytus veiksmus. Tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į

darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti

atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą

darbą, teismas išieškotojo prašymu priima nutartį išieškoti darbuotojui atlyginimą už

priverstinės pravaikštos laiką arba išmokėti neteisėtai perkeltam į kitą darbą darbuotojui

darbo užmokesčio skirtumą už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo

įvykdymo dienos. Išieškotojas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką turi

kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kuris išsprendė ginčą dėl grąžinimo į darbą arba

dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, paduodamas pareiškimą. Išieškotojas

privalo įrodyti, kad atleidimo iš darbo formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą.

25.16. Užsienio teismų sprendimų vykdymo ypatumai

Civilinio proceso tvarka gali būti vykdomi ir kitų valstybių išduoti vykdomieji

dokumentai, tačiau jie turi būti pripažinti ir turi būti leista juos vykdyti Lietuvos

Respublikoje. Tokia speciali procedūra (exequatur) netaikoma kai kuriems Europos

Sąjungos valstybių narių teismo sprendimams, patvirtintoms taikos sutartims ir

471

autentiškiems dokumentams. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimai Lietuvos

Respublikoje vykdomi bendra tvarka, jeigu LR CPK nenustatyta kitaip. Vykdomuosius

raštus pagal pripažintus ir leistus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio teismų ir

arbitražų sprendimus išduoda Lietuvos apeliacinis teismas ir išsiunčia išieškotojui, jeigu

prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas

reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje (LR CPK 774 str.). Prie vykdyti

perduodamo vykdomojo rašto pridedama nutarties, kuria užsienio teismo ar arbitražo

sprendimas pripažintas ir leista jį vykdyti LR, nuorašas, užsienio teismo sprendimo

nuorašas ir vertimas į lietuvių kalbą, jeigu tai nustatyta tarptautinėje sutartyje. Piniginio

pobūdžio išieškojimai vykdomi litais pagal sprendimo priėmimo dieną Lietuvos banko

nustatytą oficialų lito ir atitinkamos užsienio valiutos kursą (LR CPK 776 str.). užsienio

teismų ir arbitražų sprendimų vykdymas gali būti atidėtas ar išdėstytas. Tokius

klausimus sprendžia Lietuvos apeliacinis teismas. Tam tikromis ypatybėmis vykdant

užsienio teismų ir arbitražų sprendimus pasižymi skolininko paieška, kuri gali būti

paskelbta tik esant atitinkamam išieškotojo prašymui (LR CPK 779 str.). Jeigu

skolininkas išvyksta gyventi iš Lietuvos arba jei nežinoma skolininko gyvenamoji vieta,

vykdomoji byla užbaigiama, o vykdomasis raštas grąžinamas Lietuvos apeliaciniam

teismui ir saugomas byloje dėl užsienio teismo ar arbitražo sprendimo pripažinimo.

Grąžindamas vykdomąjį raštą Lietuvos apeliaciniam teismui, antstolis apie tai praneša

išieškotojui. Išieškotojas turi teisę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl vykdomojo

rašto pakartotinio pateikimo vykdyti (LR CPK).

2004 m. balandžio 21 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos

reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos

vykdomąjį raštą. Šis Reglamentas Lietuvoje įsigaliojo nuo 2005-10-21. Reglamentu

siekta sukurti laisvą visų Europos Sąjungos valstybių teismo sprendimų, teismo

patvirtintų taikos sutarčių ir autentiškų dokumentų, nustatant jiems minimalius

reikalavimus, judėjimą, netaikant užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūros ir

nereikalaujant gauti leidimą vykdyti užsienio teismo sprendimą. Europos vykdomasis

raštas - vykdomasis dokumentas, išduodamas teismo sprendimų, teismo patvirtintų

taikos sutarčių ir autentiškų dokumentų (notarų daromi vykdomieji įrašai) pagrindu.

Europos vykdomasis raštas turi būti išverstas į lietuvių kalbą. Jis vykdomas pagal tas

pačias taisykles, kaip ir Lietuvos teismų priimti sprendimai. Pagal šį Reglamentą

Europos vykdomasis raštas gali būti išduotas tik neginčytinose bylose. Reikalavimas

laikomas neginčijamu nepriklausomai nuo to, ar byla dėl jo sprendžiama pagal

472

specialias šių bylų kategorijai skirtas nacionalines taisykles (pavyzdžiui, sumarinio

proceso tvarka (bylų dėl teismo įsakymo išdavimo procesas ir kt.), ar pagal bendrąsias

civilinio proceso taisykles. Neginčytinomis bylomis laikytinos bylos, kuriose atsakovas

pripažįsta ieškinį, taip pat bylos, kurios baigiamos teismo patvirtinta taikos sutartimi.

Neginčytinomis bylomis laikytinos bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, taip pat

dokumentinio proceso tvarka išnagrinėtos bylos bei bylos, kuriose priimtas sprendimas

už akių. Reglamentas taikomas civilinėms, komercinėms bylos bei teismo sprendimams

dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Europos vykdomasis raštas negali būti išduotas

skubiai vykdytino teismo sprendimo pagrindu. Teismo vaidmuo vykdant Europos

vykdomąjį raštą pasireiškia keliais aspektais. Asmuo, kreipdamasis į teismą ieškinyje

gali nurodyti, jog jis sieks Europos vykdomojo rašto išdavimo. Teismo informavimas

apie tai, jog ketinama siekti Europos vykdomojo rašto išdavimo, nėra Europos

vykdomojo rašto išdavimui būtina sąlyga. Informacija apie ketinimą ateityje siekti

Europos vykdomojo rašto išdavimo teismui reikalinga tik tam, kad procesas vyktų

laikantis Reglamente numatytų minimalių proceso reikalavimų, kurie yra būtini tam, jog

pasibaigus procesui dėl sprendimo byloje (šalių taikos sutarties) būtų galimas Europos

vykdomojo rašto išdavimas. Europos vykdomąjį raštą išdavusio teismo kompetencijai

pavesta spręsti klausimus dėl jo ištaisymo ir panaikinimo (Reglamento 10 straipsnis).

Išimtinė kompetencija spręsti klausimus dėl skolininko atsisakymo vykdyti Europos

vykdomąjį raštą (Reglamento 21 straipsnis) suteikta nacionaliniams teismams.

Lietuvoje tokia kompetencija, kaip ir pripažįstant bei leidžiant vykdyti užsienio teismų

sprendimus, suteikta Lietuvos Apeliaciniam teismui. Kadangi Europos vykdomasis

raštas vykdomas ta pačia tvarka, kaip ir Lietuvos Respublikos teismo sprendimai, kitus

klausimus spręsti pavesta apylinkės teismo kompetencijai.

25.17. Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimas

vykdymo procese

Vykdant teismo sprendimus valdingi įgalinimai yra suteikti antstoliui, vienam iš

pagrindinių vykdymo proceso subjektų. Įstatymu nustatytos ir skirtingos tokio teismo

sprendimus vykdančio subjekto veiklos kontrolės formos. Teismas kontrolės funkcijas

vykdymo procese realizuoja ne tik vykdydamas antstolio procesinės veiklos kontrolę

(patikrinami ir patvirtinami LR CPK nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso

dokumentai), bet ir kitomis procesinėmis formomis, gindamas išieškotojo, skolininko ir

kitų asmenų teises.

473

Viena iš vykdymo proceso teisėtumą laiduojančių garantijų, tai teisės skųsti

antstolio procesinius veiksmus arba atsisakymą juos atlikti, suteikimas vykdymo

proceso dalyviams. Pagal LR CPK 639 ir 643 straipsnius tokia teisė suteikta išieškotojui

ir skolininkui. Kaip nurodo H. Kiuper paprastai išieškotojai skundžia antstolio

neveikimą, o skolininkas tam tikrų veiksmų atlikimą. Skundus dėl antstolių veiksmų

nagrinėja apylinkės teismas. Skundai dėl antstolio veiksmų nagrinėjami ypatingosios

teisenos tvarka (LR CPK 510 – 513 straipsniai). Teisė skųsti antstolio veiksmus suteikta

ne vien vykdymo proceso šalims: išieškotojui ir skolininkui, skundą dėl antstolio

veiksmų gali paduoti ir kiti asmenys (pavyzdžiui, įkaito davėjas, varžytynėse

dalyvaujantys asmenys, skolininko darbdavys, vykdantis antstolio patvarkymą dėl

išskaitų iš darbo užmokesčio ir kt.), dalyvaujantys vykdymo procese, kurių teises arba

teisėtus interesus vykdymo procese pažeidžia antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus

arba atsisakydamas juos atlikti. Gali būti skundžiami ne tik patvarkymo forma išreikšti

antstolio veiksmai, bet ir bet kurie kiti veiksmai ar neveikimas. Gali būti apskųsti tik tie

antstolio veiksmai ar neveikimas, kurie sukelia teisines pasekmes. Kiti veiksmai,

pavyzdžiui, antstolio veiksmų atlikimas skolininkui nepriimtinu laiku ar būdu, tačiau

įstatymų nustatyta tvarka, nesuteikia teisės skolininkui skųsti tokius veiksmus, nes jie

nesukelia jokių teisinių pasekmių. Antstolis pagal LR Antstolių įstatymo 16 straipsnį

atsako ne tik už savo, bet ir savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą. Todėl, jeigu

ginčijamą veiksmą atliktų antstolio padėjėjas, kurio darbdavys yra antstolis, remiantis

minėta įstatymo nuostata skundas paduodamas dėl antstolio veiksmų. Jei tokius

veiksmus atliko antstolio atstovas, skundas paduodamas dėl atstovo veiksmų, nes jis

veikia kaip savarankiškas subjektas. Skundas negali būti paduotas dėl tokių antstolio

veiksmų, kurių atlikimą sankcionuoja teisėjas. Tokiu atveju teismo nutartis, kuria

patvirtintas antstolio patvarkymas, gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui

bendra tvarka, o teismo rezoliucija neskundžiama.

Skundas dėl antstolio veiksmų ar jo neveikimo žyminiu mokesčiu

neapmokestinamas. Skundų nagrinėjimui taikomos specialiosios teismingumo taisyklės

– skundas paduodamas tam apylinkės teismui, kurio teritorijoje veikia antstolis.

Antstolio veikimo vieta nustatoma pagal vykdomojo dokumento vykdymo vietą. Tam

tikrų problemų kyla, kai vykdymo veiksmai atliekami kelių apylinkės teismų veiklos

teritorijose, tokiu atveju skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėja apylinkės teismo,

kurio teritorijoje yra pirminė vykdomojo dokumento vykdymo vieta, teisėjas. Pirmine

474

vykdymo vieta yra laikoma vykdymo vieta, pagal kurią priimamas vykdyti vykdomasis

dokumentas.

Skundams dėl antstolio veiksmų arba atsisakymo juos atlikti nustatytas dešimties

dienų padavimo terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis

asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą

jį atlikti (LR CPK 512 straipsnis). Dėl svarbių priežasčių praleistas dešimties dienų

terminas skundui paduoti gali būti atnaujinamas pagal bendrąsias terminų atnaujinimo

taisykles. Skundas negali būti paduotas vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo skundžiamo

veiksmo atlikimo (LR CPK 512 straipsnis). Skundas, paduotas teismui praleidus šį

trisdešimties dienų terminą, yra nenagrinėtinas teisme, todėl šį skundą teismas turi

atsisakyti priimti (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, LR 443 straipsnio 1 dalis).

Tai reiškia, kad suėjus trisdešimties dienų terminui išnyksta pati teisė skųsti antstolio

veiksmus. Skundo nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais

veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tokiu atveju ieškovas turės įrodyti antstolio

civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos ginčo

teisenos tvarka.

Paprastai skundo padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, jeigu

pripažįsta tai esant reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso

tvarka (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis). Įstatymas nenustato jokių specialiųjų skundo

dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti turinio reikalavimų. Skundo turinyje be

bendrųjų procesinių dokumentų reikalavimų, turėti būti nurodytas skundžiamas

veiksmas arba atsisakymas jį atlikti bei tai pagrindžiančios aplinkybės. Tokioje byloje

suinteresuotu asmeniu trauktinas dalyvauti ne tik antstolis, kurio veiksmai ar

atsisakymas, skundžiami, bet ir kita vykdymo proceso šalis (išieškotojas arba

skolininkas), kurie taip pat laikytini suinteresuotais asmenimis LR CPK 443 straipsnio 3

dalies prasme.

Teismas, išnagrinėjęs skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti,

priima nutartį, kuria, jeigu skundas tenkinamas, panaikina neteisėtu antstolio veiksmu

sukeltas teisines pasekmes, pavyzdžiui, turto areštą, arba konstatuoja atsisakymo atlikti

tam tikrus veiksmus neteisėtumą ir įpareigoja tokius veiksmus atlikti. Tokia teismo

nutartis įsiteisėja per septynias dienas. Teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju

skundu.

Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teisių gynimas vykdymo procese gali būti

realizuojamas teismui nagrinėjant šių asmenų ieškinius. Lyginant su skundų dėl

475

antstolių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti nagrinėjimu, šis teisių gynimo būdas –

universalus, nes subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinius, ratas neapsiriboja tik vykdymo

procese dalyvaujančiais asmenimis. Tai vienintelis būdas vykdymo procese savo teises

apginti kitiems asmenims. Pagal LR CPK 603 straipsnį kiti asmenys vykdymo procese

gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma,

priklausymu bei ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo. Kitais asmenimis vykdymo

procese pripažintini bet kurie kiti asmenys, nedalyvaujantys vykdymo procese, kurių

interesai susiję su priverstinio vykdymo objektu (turtu). Trečiųjų asmenų teisių gynimo

pareiškiant ieškinį institutas žinomas ir kitų valstybių civilinio proceso teisei. Vykdant

išieškojimą gali būti areštuotas ir kitam asmeniui priklausantis turtas arba toks turtas

gali būti išieškojimo objektu. Taip atsitikti gali dėl to, kad skolininkas laikinai valdo

trečiajam asmeniui priklausantį kilnojamąjį turtą, arba dėl kitų priežasčių. Teismo

sprendimus vykdantis subjektas areštuodamas turtą, esantį pas skolininką neprivalo

tikrinti tokio turto priklausomybės. Šiuo atveju turto priklausomybė skolininkui

preziumuojama.

Turtą realizavus vykdymo proceso nustatyta tvarka taikoma turto įgijėjo

sąžiningumo prezumpcija. LR CK 4.96 straipsnyje numatyti atvejai, kada turtą galima

išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad šio

straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas perduotas ar kitaip perleistas teismo

sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tačiau kai kurie autoriai mano, kad turto įgijėjo

sąžiningumo prezumpcija gali būti nuginčyta, įrodžius, kad, pavyzdžiui, toks asmuo

negalėjo dalyvauti varžytinėse, t. y. patenka į asmenų, kuriems pagal LR CPK 709

straipsnį draudžiama dalyvauti varžytinėse. Vokiečių civilinio proceso teisės doktrinoje

pripažįstama, kad tokiu atveju tretysis asmuo gali reikalauti nuostolių atlyginimo, bet ne

daikto grąžinimo. Pagal LR CPK 603 straipsnio prasmę turto įgijėjo sąžiningumo

prezumpcija gali būti nuginčyta, nes jokie apribojimai turto išreikalavimui nenustatyti.

Tai įrodinėjama civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal ginčo teisenos taisykles.

Savo teises vykdymo procese ginti ieškinio pareiškimu gali ne tik tretieji asmenys,

bet ir išieškotojas bei skolininkas. Kartais tiek skolininkas, tiek išieškotojas gali

pasinaudoti ir abiem savo teisių gynimo būdais: pateikti skundą ir ieškinį. Teismo

nutartimi pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, ja būtų galima pasinaudoti

sprendžiant ginčą ginčo teisenos tvarka (prejudiciniai faktai). Tokiu atveju ginčo

teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje nebereikia įrodinėti antstolio veiksmų neteisėtumo.

Išieškotojas ir skolininkas vykdymo procese gali pareikšti įvairaus pobūdžio ieškinius:

476

dėl varžytinių pripažinimo negaliojančiomis, ieškinį dėl antstolio veiksmais padarytos

žalos atlyginimo ir pan.

Visi ieškiniai vykdymo procese nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos

taisykles ir vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas. Vykdymo procese kai

kuriais atvejais (LR CPK 603 straipsnis) nustatytas galimas civilinės bylos dėl arešto

turtui panaikinimo arba teisės priklausymo subjektų ratas – atsakovais tokioje byloje

traukiami išieškotojas ir skolininkas, o turtą realizavus taip pat ir asmenims, tokį turtą

įgijusiems, jei turtas konfiskuotas – atsakovais traukiami asmenys, kurių turtas

areštuotas, ir valstybinė mokesčių inspekcija. Ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo

gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas tokio turto

valdytojas. Ieškiniai pareiškiami pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Skirtingai nei

skundų dėl antstolio veiksmų padavimo atveju, tokie ieškiniai apmokestinami žyminiu

mokesčiu bendra tvarka. Ginčo teisenos tvarka taip pat nagrinėjami ieškiniai, susiję su

antstolio teikiamomis paslaugomis.

25.18. Sprendimų įvykdymo atgręžimas

Įvykdžius teismo sprendimą, gali paaiškėti, kad sprendimas buvo neteisėtas, t. y.

toks teismo sprendimas panaikinamas apeliacine arba kasacine tvarka ir byla

nutraukiama, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas arba priimamas naujas sprendimas,

kuriuo ieškinys atmetamas. Tokiu atveju būtų pažeidžiamos atsakovo teisės arba

įstatymo saugomi interesai. Siekiant atkurti teisingumą, būtina taikyti sprendimų

įvykdymo atgręžimo institutą. Šio instituto paskirtis – atkurti ankstesnę (pirminę,

buvusią iki teismo sprendimo įvykdymo) šalių materialinių teisinių santykių padėtį.

LR CPK 760 straipsnio 1 dalyje sprendimų įvykdymo atgręžimas apibrėžiamas

kaip grąžinimas atsakovui visko, kas iš jo buvo išieškota ieškovo naudai pagal

panaikintą jau įvykdytą sprendimą. LR CPK XVIII skyriuje, reglamentuojančiame

proceso atnaujinimą, taip pat pateikiamas sprendimo įvykdymo atgręžimo apibrėžimas

– panaikinus arba pakeitus sprendimą arba nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti arba

pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos

yra gavusios vykdydamos sprendimą (LR CPK 373 straipsnis). Iš šių LR CPK

pateikiamų sprendimų įvykdymo atgręžimo apibrėžimų aišku, kad sprendimo

panaikinimo pagrindas gali būti bylos išnagrinėjimas ir apeliacine, ir kasacine tvarka,

taip pat taikant proceso atnaujinimo institutą ir naujo sprendimo arba nutarties,

keičiančių įvykdytąjį teismo sprendimą, priėmimas.

477

Sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto taikymo pagrindai įtvirtinti LR CPK 760

straipsnyje. Jais pripažįstami: 1) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir naujo sprendimo

ieškinį atmesti priėmimas; 2) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir nutarties nutraukti

bylą priėmimas; 3) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir nutarties palikti ieškinį

nenagrinėtą priėmimas.

Sprendimų įvykdymo atgręžimo taikymo instituto objektas – panaikinti įvykdyti

teismo sprendimai. Dažniausiai tai būna sprendimai turtinio, tačiau gali būti ir neturtinio

pobūdžio bylose. Kai kuriose neturtinio pobūdžio bylose sprendimo įvykdymo

atgręžimas apskritai neįmanomas, pavyzdžiui, bylose dėl garbės ir orumo, taip pat

bylose, kuriose priimtas sprendimas įpareigoja skolininką atlikti arba nutraukti tam

tikrus veiksmus, nesusijusius su turto arba pinigų perdavimu. Pagal šiuo metu

galiojančio LR CPK sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto teisinį reglamentavimą,

sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto taikymas neribojamas, išskyrus bylas dėl

išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo, kuriose sprendimo įvykdymą leidžiama

atgręžti tais atvejais, kai panaikintas sprendimas buvo pagrįstas ieškovo pateiktais

melagingais duomenimis arba suklastotais dokumentais (LR CPK 762 straipsnio 3

dalis). Šis įvykdymo atgręžimo ribojimas taikytinas ir sprendimams, priimtiems

atnaujinus procesą. Toks ribojimas grindžiamas siekiu apsaugoti pažeidžiamiausias

asmenų grupes – nepilnamečius, nedarbingus ir paramos reikalingus asmenis (LR CK

3.47, 3.196, 3.205 straipsniai), kuriems mokamos periodinės išmokos dažniausiai

užtikrina tik minimalų pragyvenimo lygį. Šis ribojimas nėra absoliutus. Sprendimo

įvykdymo atgręžimas tokio pobūdžio bylose galimas, jeigu nustatoma vadinamoji

ieškovo bloga valia, kaip tai apibūdinama teismų praktikoje „siekimas žinomai

neteisėtai prisiteisti jam nepriklausančias lėšas“. Ieškovo nesąžiningumas gali

pasireikšti melagingų duomenų bei suklastotų dokumentų pateikimu. Tokie duomenys

arba dokumentai turi būti pagrindas palankiam ieškovui teismo sprendimui priimti.

Taikant sprendimų įvykdymo atgręžimą, turi būti remiamasi ir materialinės teisės

normomis. Proceso teisės normų paskirtis – užtikrinti materialinės teisės normų

įgyvendinimą, jų realizavimą (apsauginė civilinio proceso funkcija), todėl pagrįstas ir

šių normų subsidiarus taikymas sprendžiant klausimus, susijusius su teismo sprendimu

nustatytu materialinių teisinių santykių atkūrimu, šalių grąžinimu į iki panaikintojo

teismo sprendimo buvusią padėtį. Sprendžiant šiuos klausimus, turėtų būti remiamasi ir

tokiais civilinės teisės principais kaip draudimas piktnaudžiauti savo teise, civilinių

teisių įgyvendinimo principais – teisingumo, sąžiningumo ir protingumo. Svarbu ir tai,

478

kad įstatymas negina civilinių teisių tais atvejais, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant

jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams arba visuomenės moralės principams

(LR CK 1.137 straipsnio 5 dalis).

Naujo sprendimo priėmimas apeliaciniame procese įtakos turi tik tokio teismo

sprendimo, kuris buvo įvykdytas taikant skubaus sprendimų vykdymo institutą,

atgręžtiniam įvykdymui. Skubiai vykdytini teismo sprendimai pasižymi tam tikromis

ypatybėmis ne tik nukreipiant juos vykdyti, bet ir taikant sprendimų įvykdymo

atgręžimo institutą. Skiriamas privalomasis ir fakultatyvusis skubus vykdymas. Būtent

pastarasis taikomas teismo iniciatyva arba dalyvaujančių byloje asmenų prašymu

atsižvelgiant į LR CPK 283 straipsnyje įtvirtintus pagrindus. Teismas, leisdamas skubiai

vykdyti sprendimą bylose, kurios nenurodytos LR CPK 283 straipsnio 1 dalies 1–3

punktuose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti

išieškotojui didelę žalą arba gali apskritai pasidaryti negalima arba labai sunku

sprendimą įvykdyti, privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimų įvykdymo

atgręžimą tuo atveju, kai įvykdytas teismo sprendimas bus panaikintas. Toks sprendimų

įvykdymo atgręžimo užtikrinimas taikomas tik skubaus vykdymo atveju. Be to,

įstatymas numato galimybę atsakovui reikalauti išieškotojo atlyginti nuostolius,

padarytus skubiai vykdant teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, jeigu

skubiai vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu (LR CPK 760 straipsnio 2 dalis).

Atlyginti nuostolius atsakovas gali reikalauti tik tais atvejais, kai sprendimas nukreiptas

skubiai vykdyti išieškotojo (ieškovo) prašymu, o ne teismo iniciatyva. Nuostoliais

laikytinos atsakovo turėtos išlaidos vykdant panaikintąjį sprendimą bei negautos

pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei teismo sprendimas nebūtų vykdomas skubiai. Šių

nuostolių atlyginimas siejamas būtent su šalių grąžinimu į ankstesnę padėtį, nuostolių

atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kartu su sprendimo įvykdymo atgręžimu,

tačiau toks reikalavimas galėtų būti reiškiamas ir kitoje byloje, nagrinėjamoje ginčo

teisenos tvarka, atsakovui įrodinėjant nuostolius, atsiradusius skubiai vykdant teismo

sprendimą bendraisiais pagrindais.

Sprendimo įvykdymo atgręžimas dažniausiai siejamas su visko, kas buvo pagal

panaikintą sprendimą išieškota iš atsakovo ieškovo naudai, grąžinimu atsakovui. Gali

būti ir taip, kad turto negalima grąžinti. Ypač dažna tokia situacija taikant proceso

atnaujinimą tais atvejais, kai sprendimas įvykdytas net prieš keletą metų. Be to, ši

situacija galima ir tais atvejais, kai įstatymas apskritai draudžia išreikalauti turtą iš

sąžiningo trečiojo asmens (LR CK 4.96 straipsnis), kuriam buvo perleistas teismo

479

sprendimo vykdymo metu gautas turtas. Tokiu atveju, kai turto negalima grąžinti,

teismas savo sprendime arba nutartyje numato, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o

kai turtas realizuotas, – suma, gauta jį realizavus (LR CPK 760 straipsnio 3 dalis).

Sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą privalo išspręsti teismas savo

iniciatyva, išnagrinėjęs bylą apeliacine arba kasacine tvarka. Jis galutinai išsprendžia

ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą. Tai gali padaryti

teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, priimdamas naują sprendimą ar

nutartį, ir taip baigdamas bylą (LR CPK 762 straipsnio 1 dalis ir 761 straipsnio 1 dalis).

Civilinio proceso principai tokiu atveju reikalauja kuo greičiau grąžinti šalis į ankstesnę,

buvusią iki panaikinto teismo sprendimo įvykdymo, padėtį. Visi klausimai, susiję su

grąžintino turto vertės nustatymu, turėtų būti išspręsti teismo, taikančio sprendimų

įvykdymo atgręžimą, sprendime arba nutartyje. Nagrinėjant bylą apeliacine arba

kasacine tvarka, gali nepakakti duomenų, kuriais remiantis būtų galima išspręsti

sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Tokiu atveju šis klausimas apeliacinės

instancijos arba kasacinio teismo nutartimi perduodamas spręsti pirmosios instancijos

teismui. Jeigu apeliacine arba kasacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas arba teismas,

kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, neišsprendė sprendimo įvykdymo atgręžimo

klausimo, atsakovas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą (tais atvejais, kai

byla buvo nagrinėjama apeliacine arba kasacine tvarka) arba į teismą, nagrinėjusį bylą iš

naujo. Toks atsakovo pareiškimas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo gali būti paduotas

per vienerius metus nuo teismo sprendimo arba nutarties, kuriais neišspręstas sprendimo

įvykdymo atgręžimas, įsiteisėjimo dienos (LR CPK 761 straipsnio 2 dalis, 762

straipsnio 2 dalis). Atsakovo dėl svarbių priežasčių praleistas vienerių metų terminas,

kuris nelaikytinas naikinamuoju, galėtų būti atkurtas remiantis bendrosiomis praleistų

terminų atnaujinimo taisyklėmis. Atsakovo pareiškimas dėl sprendimų įvykdymo

atgręžimo klausimo išsprendimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas ir nagrinėjamas

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, pranešus apie jį byloje dalyvaujantiems

asmenims. Šių asmenų neatvykimas į tokį teismo posėdį nėra kliūtis teismui išspręsti

sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą (LR CPK 761 straipsnis). Sprendimo

įvykdymo atgręžimas išsprendžiamas teismo nutartimi, kuri atskiruoju skundu gali būti

skundžiama apeliacine tvarka. Akivaizdu, kad skųsti bus galima tik pirmosios

instancijos teismo nutartis. Jeigu sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas bus

išspręstas bylą nagrinėjant apeliacine arba kasacine tvarka, tokio skundo atsakovas

pateikti negalės (LR CPK 334 straipsnio 1 dalis), tačiau motyvai dėl teismo sprendimo

480

įvykdymo atgręžimo taikymo teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo

nutartyje gali būti įtraukti į kasacinį skundą. Kasacinio teismo nutartis dėl sprendimų

įvykdymo atgręžimo bus galutinė ir neskundžiama (LR CPK 362 straipsnis).

481

26. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO PAGRINDAI

26.1. Tarptautinio civilinio proceso samprata

Skirtingose valstybėse gyvenantys fiziniai asmenys ar buveinę turintys juridiniai

asmenys sukuria, keičia ir nutraukia teisinius santykius: sudaromos sutartys, padaroma

žala ir t. t. Kilus ginčui, kurio šalys yra skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys,

visada tenka atsakyti į du pagrindinius klausimus – kurios valstybės teisme turės būti

sprendžiamas ginčas ir kurios valstybės teisė bus taikoma tam atvejui. Pastebėtina, kad

kyla ir daugiau su civilinio proceso teisės normų taikymu susijusių klausimų, kai

prireikia rinkti įrodymus užsienio valstybėje, nustatyti užsienio valstybės piliečio,

pareiškiančio ieškinį, civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, įteikti šaukimus ir kitus

procesinius dokumentus užsienio valstybėje esantiems asmenims, vienos valstybės

teismo priimtą sprendimą pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje.

Šie klausimai yra civilinio proceso dalykas, tačiau jie turi ypatumų, kadangi

civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą. Civilinio proceso teisės doktrinoje

nurodomi atvejai, kai civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą:

1) viena iš ginčo šalių arba kitas byloje dalyvaujantis asmuo gyvena ar turi

buveinę užsienio valstybėje;

2) užsienio valstybėje yra šalių ginčo objektas, pavyzdžiui, nekilnojamasis

daiktas;

3) teismo pranešimai ar šaukimai turi būti įteikti užsienio valstybėje esančiam

asmeniui;

4) užsienio valstybėje yra įrodymai, reikalingi nagrinėjamai bylai;

5) būtina surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę ar gauti kitokią teisinę

pagalbą;

6) teismo sprendimą, kurį prašoma vykdyti, priėmė užsienio valstybės teismas.

Nurodytais atvejais civilinės bylos nagrinėjimas peržengia nacionalinio civilinio

proceso ribas, nes bylą reikia nagrinėti taikant papildomus teisės šaltinius,

reglamentuojančius civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, nagrinėjimą.

Jeigu civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, tai jau ne grynai nacionalinis, o

tarptautinis civilinis procesas.

Kaip galėtume apibūdinti tarptautinį civilinį procesą? Ši sąvoka aiškinama

įvairiai: 1) tarptautinis civilinis procesas yra savarankiška nacionalinės teisės šaka; 2) tai

482

sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis; 3) tarptautinis civilinis procesas yra

sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis.

Tarptautinio civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas yra ypatingas – tai

santykiai, susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civilinę bylą. Šiuo atžvilgiu

tarptautinį civilinį procesą reguliuojančios normos yra sudedamoji civilinio

proceso teisės dalis, o ne atskira teisės šaka. Be to, akivaizdu, kad LR CPK VII

dalies, pavadintos „Tarptautinis civilinis procesas“, normos ir yra skirtos procesiniams

teisiniams santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį) elementą, reguliuoti. Tai leidžia

pagrįstai teigti, kad tarptautinį civilinį procesą pirmiausia reglamentuoja nacionalinė

civilinio proceso teisė. Valstybės turi suverenitetą, todėl negalima vienašališkai

sureguliuoti, kokiu būdu vienos valstybės teismų sprendimai bus vykdomi užsienio

valstybėje, kokia tvarka bus įteikiami teismo šaukimai kitoje valstybėje esantiems

asmenims, kaip bus išreikalaujami užsienyje esantys įrodymai. Valstybės tokius

procesinius santykius reguliuoja sudarydamos tarptautines sutartis. Dvišalės sutartys,

taip pat daugiašalių konvencijų normos yra sudedamąja valstybių – atitinkamų

tarptautinių sutarčių ar konvencijų dalyvių, nacionalinės teisės dalis. Vadinasi, normos,

reguliuojančios tarptautinio pobūdžio bylinėjimąsi civilinėse bylose, yra sudedamoji

nacionalinio civilinio proceso teisės dalis. Šios normos reguliuoja teismo, byloje

dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant

tarptautinio pobūdžio civilines bylas bei vykdant jose priimtus sprendimus.

26.2. Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai

Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai yra: 1) tarptautinės dvišalės sutartys,

daugiašalės konvencijos, Europos Sąjungos teisė (reglamentai, direktyvos, sprendimai);

2) nacionalinė teisė; 3) teismų praktika; 4) teisės doktrina.

Tarptautinio civilinio proceso klausimus reglamentuoja dviejų rūšių tarptautinės

sutartys – 1) dvišalės teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose sutartys ir 2)

daugiašalės sutartys (konvencijos). Dvišales tarptautines teisinės pagalbos ir teisinių

santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose sutartis pasirašo dvi ar daugiau

valstybių. Šiose sutartyse, be kitų klausimų, reguliuojami teismingumo, teismo

pavedimų siuntimo ir vykdymo, įrodymų rinkimo, teismų tarpusavio susižinojimo,

teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių teismo dokumentų siuntimo ir įteikimo, teismų

sprendimų pripažinimo klausimai. Jeigu nagrinėjama civilinė byla susijusi su valstybe,

483

su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę teisinės pagalbos sutartį, tarptautinio civilinio

proceso klausimai turi būti sprendžiami pagal ją, o ne pagal LR CPK (LR CPK 780

str.). Jeigu užsienio valstybė, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę sutartį, yra

Europos Sąjungos narė, dvišalė sutartis taikoma tiek, kiek atitinkamo klausimo

nereglamentuoja Europos Sąjungos teisė.

Su tarptautiniu civiliniu procesu susijusioms problemoms spręsti pasirašomos ir

daugiašalės tarptautinės sutartys. Daugiašalės tarptautinio civilinio proceso srities

sutartys (konvencijos) reglamentuoja teismingumo, įrodymų rinkimo, teismo pranešimų

ir šaukimų įteikimo, užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir kitus

tarptautinio civilinio proceso klausimus regioniniu (pvz., Europos) arba pasauliniu

mastu. Paminėtinos šios tiesiogiai tarptautiniam civiliniam procesui reglamentuoti

skirtos daugiašalės tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika:

1) 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo

ir vykdymo;

2) 1961 m. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų

legalizavimo panaikinimo;

3) 1965 metų Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų

civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje;

4) 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę;

5) 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose

paėmimo užsienyje;

6) 1977 m. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo;

7) 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą.

Europos Sąjungoje, siekiant užtikrinti tinkamą jos narių teisinį

bendradarbiavimą, yra vienodinamos atskiros civilinio proceso teisės sritys. Paminėtini

šie Europos Sąjungos teisės aktai:

1) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo

užtikrinimo (EB) Nr. 44/2001.

2) 2003 m lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismų

sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo

(EB) Nr. 2201/2003.

484

3) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl teisminių ir neteisminių

dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse

(EB) Nr. 1348/2000.

4) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Reglamentas dėl valstybių narių teismų

tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse

bylose (EB) Nr. 1206/2001.

5) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos Direktyva numatanti teisės kreiptis į teismą

įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias

bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles Nr. 2003/8/EB.

6) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl bankroto bylų (EB) Nr.

1346/2000.

7) 2004 m. balandžio 1 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas

sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (EB) Nr.

805/2004.

8) 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva dėl kompensacijos nusikaltimo

aukoms 2004/80/EB.

9) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Sprendimas sukuriantis Europos teisminio

bendradarbiavimo tinklą civilinėse ir komercinėse bylose Nr. 2001/470 EB.

Nacionaliniai tarptautinio civilinio proceso šaltiniai yra LR CPK VII dalis (LR

CPK 780–818 str.), 1991 m. spalio 3 d. įstatymas „Dėl užsienio valstybių diplomatinių

atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“, 2004 m. balandžio 30 d. įstatymas „Dėl

užsieniečių teisinės padėties“ , Civilinio kodekso 1.10–1.62 straipsniai.

26.3. Teismingumas tarptautiniame civiliniame procese

Kai ieškovas ir atsakovas yra skirtingose valstybėse, tuomet kyla teismingumo

nustatymo problema, nes reikia išsiaiškinti kurios valstybės teismui turėtų būti

teisminga civilinė byla. Civilinės bylos teismingumo konkrečios valstybės teismui

nustatymas nulemia ir tai, kad civilinė byla bus nagrinėjama ir sprendžiama pagal tos

valstybės civilinio proceso teisę. Taip yra todėl, kad civilinio proceso teisei nebūdingas

eksteritorialumas, t. y. šiuo atveju taikomas lex fori principas, reiškiantis, kad civilinės

bylos nagrinėjimo tvarką nustato civilinio proceso įstatymai tos valstybės, kurios

teismas nagrinėja bylą. Teismas gali taikyti kitos valstybės materialiosios teisės normas,

tačiau proceso klausimai turi būti sprendžiami pagal nacionalinę civilinio proceso

485

teisę. Tokie klausimai kaip civilinis procesinis veiksnumas, tinkamos ir netinkamos

šalies sąvoka, įrodymų sąsajumas ir leistinumas, įrodinėjimo pareigos paskirstymas

šalims būtų sprendžiami tik pagal bylos nagrinėjimo vietos valstybės įstatymus.

Tarptautinio pobūdžio civilinių bylų teismingumas nustatomas pagal įvairius

kriterijus: šalių gyvenamąją vietą, pilietybę, turto buvimo vietą. Šie kriterijai taikomi

tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje. Įvairiuose teisės šaltiniuose (nacionalinės,

tarptautinės ir Europos Sąjungos teisė) tarptautinio teismingumo klausimas

sprendžiamas nevienodai.

Teismingumo klausimai nacionalinėje teisėje. Tarptautinio teismingumo

taisyklės yra nustatytos LR CPK 781-792 straipsniuose (nacionalinės tarptautinio

teismingumo taisyklės taikomos tik kai tarptautinė sutartis nenustato kitokių taisyklių).

Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje suformuluoti šie tarptautinio teismingumo

nustatymo principai:

1) Lietuvos teismai privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos

teismams. Jeigu byla Lietuvos teismams neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti

pareiškimą remdamasis LR CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punktu, o jeigu ši

aplinkybė paaiškėja jau iškėlus bylą – teismas turi palikti pareiškimą nenagrinėtą

vadovaudamasis LR CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 12 punktu (LR CPK 782 str.).

Tarptautinės sutarties nurodytais atvejais Lietuvos teismas, nustatęs, kad iškelta byla

neteisminga Lietuvos teismams, gali ją perduoti atitinkamos užsienio valstybės teismui.

Tokia nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (LR CPK 783 str. 4-5

d.). Jeigu pareiškiant ieškinį byla teisminga Lietuvos teismams, šis teismingumas išlieka

neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia (LR CPK 781 str. 1 d.).

2) Jeigu byla teisminga Lietuvos teismams, tai Lietuvos teismai yra

kompetentingi nagrinėti bylą ir kai ją nagrinėja užsienio valstybės teismas (LR CPK

781 str. 2 d.). Šios taisyklės taikymo padariniai gali būti dvejopi. Pirma, jeigu byla

teisminga tik Lietuvos teismams, tokios pat bylos iškėlimas užsienio valstybės teisme

nėra kliūtis Lietuvos teismui ją nagrinėti. Antra, jeigu byla nepriklauso išimtinei

Lietuvos teismų kompetencijai, paaiškėjus, kad tapatus ieškinys yra pareikštas užsienio

valstybės teisme, Lietuvos teismas turėtų taikyti lis pendens taisyklę ir atsisakyti priimti

pareiškimą pagal LR CPK 137 straipsnio antrosios dalies 5 punktą, o jeigu pareiškimas

jau priimtas – palikti jį nenagrinėtą pagal LR CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 4

punktą.

486

3) Byla teisminga Lietuvos teismams, jeigu atsakovas ją iškeliant Lietuvoje turi

nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvena Lietuvoje ar įteikiant ieškinį yra Lietuvoje (LR

CPK 787 str. 1 d. 1 p.).

4) Jeigu atsakovas Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos ir čia negyvena, byla

teisminga Lietuvos teismams ir kai čia yra atsakovo turtas ar turtinės teisės arba

paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (LR CPK 783 str. 3 d., 787 str. 1 d. 2 p.).

5) Byla teisminga Lietuvos teismams, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis

daiktas, palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (LR

CPK 787 str. 1 d. 3 p.).

6) Lietuvos teismams teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių

yra Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje arba abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, tačiau jų nuolatinė gyvenamoji vieta

yra Lietuvoje (LR CPK 784 str. 1, 3 d.).

7) Lietuvos teismams teismingi ginčai dėl tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, taip

pat dėl įvaikinimo, jeigu abi šalys yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje (LR CPK 785 str. 3 d.).

8) Lietuvos teismams teismingos užsieniečio paskelbimo mirusius ar

pripažinimo nežinia kur esančiu bylos, jeigu asmens, turinčio teisę kreiptis į teismą su

atitinkamu prašymu, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba užsieniečio

gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ar čia yra jo turtas (LR CPK 789 str. 2 d.).

9) Lietuvos teismams teismingos ypatingosios teisenos bylos, jeigu nors vienas

iš byloje dalyvaujančių asmenų yra Lietuvos pilietis (LR CPK 789 str. 3 d.).

10) Lietuvos teismams teismingos bylos, jeigu ginčo šalys yra susitarusios, kad

jų ginčą spręs Lietuvos teismai (sutartinis teismingumas) (LR CPK 787 str. 2 d.).

Išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (išimtinis teritorinis

teismingumas) priklauso:

1) šeimos bylos tarp sutuoktinių, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje (LR CPK 784 str. 2 d.);

2) daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu

nekilnojamuoju daiktu, bylos (LR CPK 786 str.);

3) vaikų ir tėvų teisinių santykių ir įvaikinimo bylos, jeigu nors viena iš šalių yra

Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje, arba abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 785 str.

1-2 d.);

487

4) fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimo

mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu bylos, jeigu jis yra Lietuvos pilietis arba

asmuo be pilietybės, bet jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 789 str.

1 d.).

CPK taip pat nustato, kokios bylos nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų

kompetencijai. Lietuvos Respublikos teismams neteismingos šios bylos:

1) ūkinių komercinių santykių bylos, kai ginčo šalys yra susitarusios, kad jų

ginčą spręs ne Lietuvos teismai, jeigu viena iš šalių iki bylos nagrinėjimo iš esmės

pradžios pareiškia, kad ginčas Lietuvos teismams neteismingas. Tačiau ši taisyklė

netaikoma, kai byla priklauso išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai (LR CPK 788

str.);

2) bylos, kai atsakovai yra asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas,

ar jų šeimos nariai, išskyrus ginčus dėl nekilnojamojo daikto, esančio Lietuvoje, ginčus,

kylančius iš paveldėjimo santykių, ginčus, kylančius iš ūkinių komercinių santykių (LR

CPK 790 str. 1, 2 d.). Tačiau kai šie asmenys pareiškia ieškinį Lietuvos teisme, jiems

galima pareikšti priešieškinį (LR CPK 791 str. 3 d.);

3) bylos, kai atsakovai yra valstybės tarnautojai, atliekantys kitos valstybės

vardu konsulines funkcijas, arba užsieniečiai – administraciniai ar techniniai užsienio

valstybių diplomatinių atstovybių ar konsulatų darbuotojai ar kiti tarptautinių sutarčių,

įstatymų ar tarptautinių papročių jiems prilyginti asmenys, jeigu ieškinys pareiškiamas

dėl jų pareiginių funkcijų atlikimo, išskyrus atvejus, kai šiems asmenims pareiškiamas

ieškinys dėl žalos, padarytos transporto priemone, atlyginimo (LR CPK 790 str. 3-4 d.).

Teismingumas pagal tarptautines dvišales ir daugiašales sutartis. Civilinės

bylos teismingumas nustatomas pagal tarptautinėje sutartyje nustatytas taisykles, bet ne

pagal LR CPK, jeigu viena iš bylos šalių yra fizinis ar juridinis asmuo, esantis iš kitos

valstybės, su kuria Lietuvos Respublika pasirašiusi teisinės pagalbos sutartį (LR CPK

780 str.). Kiekviena tokia sutartis turi tam tikrų ypatumų. Galima išskirti tik vieną

bendrą kriterijų, pagal kurį nustatomas teismingumas – atsakovo gyvenamoji (buveinės)

vieta. Daugelyje dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nustatyta, kad civilinės

bylos priklauso susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji

vieta (buveinė), teismų kompetencijai. Tačiau yra daug šios bendrosios taisyklės

išimčių, kai jurisdikcija nustatoma pagal kitas taisykles, todėl būtina nuodugniai

analizuoti kiekvieną sutartį.

488

Teismingumas pagal Europos Sąjungos teisę. Europos Sąjunga, siekdama

tobulinti jurisdikcijos taisykles, 2000 m. gruodžio 22 d. priėmė Tarybos reglamentą

(EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose

pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo. Jis pakeitė Europos Sąjungos valstybių 1968 m.

sudarytą Briuselio konvenciją, išskyrus jos taikymo sričiai priklausančias valstybių

narių teritorijas ir teritorijas, kurioms pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 299

straipsnį šis reglamentas netaikomas. Pavyzdžiui, Danijai ir toliau taikoma Briuselio

konvencija, o šis reglamentas netaikomas (68 str. 2 d.). Be to, dvišalės Europos

Sąjungos valstybių sutartys ir konvencijos toliau galioja byloms, kurioms netaikomas

šis reglamentas (70 str. 1 d.). Jis taip pat nedaro jokios įtakos konvencijoms, kurios

dalyvės yra Europos Sąjungos valstybės narės ir kurios reglamentuoja konkrečių bylų

jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą (71 str. 1 d.). Pavyzdžiui, šis

reglamentas neturi įtakos taikant Lietuvos dvišales teisinės pagalbos ir teisinių santykių

sutartis, pasirašytas su valstybėmis, ne Europos Sąjungos narėmis.

Reglamentas nustato sudėtingas jurisdikcijos taisykles, kurių analizė leidžia

daryti išvadą esant kelių rūšių teismingumą: bendrąjį, alternatyvųjį, specialųjį, išimtinį,

kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinį. Trumpai aptartinas bendrasis principas,

pagal kurį byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (angl. domicile)

valstybės teismui. Reglamento 2 straipsnis nustato, kad byla teisminga atsakovo –

fizinio asmens, neatsižvelgiant į jo pilietybę, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

narės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti

keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2-7 skirsniuose

nustatytas taisykles. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje,

kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22-23 straipsnius nustato tos

valstybės narės įstatymas. Prieš tokį atsakovą bet kuris valstybėje narėje nuolat

gyvenantis asmuo, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat, kaip ir tos valstybės narės

piliečiai, gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis,

ypač – nurodytomis Reglamento I priede. Atkreiptinas dėmesys, kad sąvoka „nuolatinė

gyvenamoji vieta“ yra aiškinama pagal teismo buvimo vietos valstybės teisę. Lietuvoje

sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turi būti aiškinama kaip gyvenamosios vietos

sąvoka, nurodoma LR CK 2.16-2.17 straipsniuose.

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismų

sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr.

2201/2003 nustato teismų jurisdikciją nagrinėjant kai kurių kategorijų šeimos bylas.

489

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų (EB) Nr.

1346/2000 taikomas visoms nemokumo (bankroto) byloms, nesvarbu, skolininkas yra

fizinis ar juridinis asmuo, išskyrus atvejus, kai nemokumo (bankroto) byla keliama

draudimo bendrovei, kredito įstaigai, teikiančiai finansų ar vertybinių popierių valdymo

paslaugas tretiesiems asmenims, ar kolektyvinei investicinei bendrovei (1 str.). Pagal

Reglamento 3 straipsnį nemokumo (bankroto) bylos priklauso valstybės, kurios

teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų centras, teismų jurisdikcijai.

Jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, tai, kol neįrodyta priešingai, pripažįstama, kad jo

pagrindinių turtinių interesų centras yra jo registruota buveinė (3 str. 1 d.). Kitos

valstybės narės teismai gali skolininkui iškelti nemokumo (bankroto) bylą tik kai kitos

valstybės narės teritorijoje skolininkui priklauso įmonė.

Forum non conveniens doktrina. Forum non conveniens yra lotyniškas

terminas ir pažodžiui išvertus reiškia „nepatogus (netinkamas) forumas (teismas)“. Šio

termino (ir visos doktrinos) teisinė prasmė yra tokia: nors egzistuoja teismingumo

nustatymo taisyklės, pagal kurias turi būti paduodamas ieškinys, nagrinėti ginčą šiame

teisme gali būti nepatogu šalims arba liudytojams. Todėl, jei atsakovas įrodo, kad ginčą

nagrinėti tikrai nepatogu, teismas, remdamasis forum non conveniens principu, gali

atsisakyti priimti pareiškimą ir perduoti bylą kitam kompetentingam teismui. Lietuvos

teisės moksle ši doktrina apibūdinama dviem teiginiais:

1. teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimus, turi tam tikrą

diskrecijos teisę atsisakyti priimti pareiškimą, jei byla susijusi su kita

užsienio valstybe;

2. atsakovas gali pasinaudoti teisine gynybos priemone, kad teismas neturėtų

nagrinėti bylos, kuri nesusijusi su šia valstybe, todėl turi būti nagrinėjama

kitos valstybės teisme.

Apibendrinant šios doktrinos taikymą užsienio šalių praktikoje galima nurodyti

šiuos pranašumus. Visų pirma teismui yra suteikiama diskrecijos teisė priimti arba

nepriimti ieškinį pagal teismų praktikos nustatytus kriterijus. Teismas gali atsisakyti

nagrinėti bylą, jei byla neturi objektyvių ryšių su teismo vietos valstybe. Ši doktrina

leidžia atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio procesiniais atsikirtimais, kad ieškovas

pasirinko netinkamą teismą, nes byla labiau susijusi su kita valstybe. Teismas,

vadovaudamasis proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principais, atsižvelgdamas į

privačius ir viešus interesus, gali atsisakyti savo kompetencijos nagrinėti bylą, jeigu

egzistuoja kitas kompetentingas teismas ir jeigu tai pasitarnaus teisingumui.

490

Lietuvos vidaus teismingumo nustatymo taisyklės, t. y. Civilinio proceso

kodekso 34 straipsnio 2 dalies 1 punktas bei 35 straipsnio 1 dalis, teismui suteikia teisę

priimti nutartį bei perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu pripažįstama, kad byla

operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos

įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus. Tuo tarpu bylose,

turinčiose tarptautinį elementą, Civilinio proceso kodekso skyriuje,

reglamentuojančiame teismingumą, nenumatoma galimybė atsisakyti teismui savo

kompetencijos remiantis forum non conveniens.

Lietuvos teisės moksle išsakoma nuomonė, kad ši doktrina turi daugiau

privalumų negu trūkumų, todėl reikėtų pritarti jos taikymui ir Lietuvos teismų

praktikoje. Teismas, spręsdamas dėl tarptautinės jurisdikcijos (išskyrus Europos

Sąjungos), turi atsižvelgti į šalių, įrodymų buvimo vietą, juridinių faktų, sudarančių

ieškinio pagrindą, įvykimo ar atsiradimo vietą ir kitas aplinkybes, iš kurių nustatoma, ar

byla turi ryšį su teismo vietos valstybe. Jeigu ir atsakovas, ir dauguma įrodymų yra

užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi dvišalės teisinės pagalbos

sutarties, Lietuvos teismui būtų labai sudėtinga išnagrinėti bylą. Tokiu atveju, jeigu byla

priklauso ne išimtinei Lietuvos teismų, o atsakovo ir daugumos įrodymų buvimo vietos

valstybės teismų jurisdikcijai, pareiškimą reikėtų atsisakyti priimti (LR CPK 137 str. 2

d. 2 p.) ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą. Be abejo,

teismas, taikydamas šią doktriną, turi vadovautis tiek šalių, tiek teisingumo interesais.

Atsakovas, remdamasis forum non conveniens doktrina, privalo įrodyti, kad bylinėtis

kitos valstybės teismuose visais atžvilgiais yra priimtiniau nei Lietuvos teismuose. Kita

vertus, ieškovas, siekdamas paneigti atsakovo argumentus, turėtų pateikti savo

argumentus, patvirtinančius, kad būtent Lietuva, o ne kita valstybė yra priimtinesnė.

Kita vertus, išsakoma ir kitokia nuomonė, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos

teisės normas, taip pat į tai, jog tarptautinio civilinio proceso tikslas yra tarptautinė

kooperacija ir principinis užsienio teisingumo gerbimas, Lietuvos teismai neturėtų

taikyti nei forum non conveniens doktrinos, nei teismo draudimo šalims pradėti bei tęsti

procesą tuo pačiu pagrindu kitos valstybės teismuose (antisuit injunction), galinčiuose

daryti įtaką ir pažeisti lis (alibi) pendens taisykles.

Lis pendens. Institutas, padedantis išvengti tarptautiniame procese lygia greta

bylinėtis kelių valstybių teismuose ir leidžiantis atsisakyti teismui nagrinėti bylą, kai

tokia pati byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, vadinamas lis pendens (lis alibi

pendens). Ši doktrina taip pat leidžia išvengti situacijos, kai dėl to paties ginčo dviejų

491

valstybių teismai priima visiškai priešingus sprendimus. Kartu lis pendens institutas taip

pat yra atsakovo procesinė gynybos priemonė, leidžianti jam gintis nuo nesąžiningo

ieškovo, kai šis nori iškelti atsakovui kelias bylas skirtingų valstybių teismuose.

Teisės doktrinoje bei pozityviojoje teisėje pripažįstama, jog civilinės bylos

iškėlimas sukelia lis (alibi) pendens teisinius padarinius – ieškovas praranda teisę

pareikšti tapatų ieškinį kitam teismui, ir bet kuris teismas, išskyrus tą, kuris iškėlė

pirmąją bylą, savo iniciatyva privalo atsisakyti savo jurisdikcijos pirmojo, iškėlusio bylą

teismo naudai. Lis (alibi) pendens yra neigiama teisės kreiptis į teismą prielaida.

LR CPK VII dalyje „Tarptautinis civilinis procesas“ yra vienintelė teisės norma,

leidžianti atsakyti į klausimą, kokia užsienio valstybėje nagrinėjamos bylos įtaka

tapačiai Lietuvos teisme iškeliamai ir/ar nagrinėjamai bylai: 781 straipsnio 2 dalis

nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal šiame kodekse nustatytas

teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija

neišnyksta, kai tą pačią bylą nagrinėja užsienio valstybės teismas. LR CPK nėra

įtvirtintos teisės normos, kad Lietuvos teismai nėra kompetentingi nagrinėti civilinės

bylos, jeigu ta byla buvo pirmiau iškelta užsienio valstybės teisme. Taigi LR CPK 781

straipsnio 2 dalyje vartojami žodžiai „kompetencija neišnyksta“ reiškia, jog užsienio

valstybės teisme nagrinėjama civilinė byla negali sukelti lis (alibi) pendens teisinių

padarinių Lietuvos teismo iškeliamai ir/ar nagrinėjamai civilinei bylai, nebent

tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamus santykius

reglamentuotų kitaip (LR CPK 780 str.).

Lis pendens bei susijusių bylų institutui yra skirtas Tarybos reglamento (EB) Nr.

44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose

pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo 4 skirsnis (27–30 str.). Pagal 27 straipsnį, jeigu

skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp

tų pačių šalių, bet kuris teismas, išskyrus tą, kuris iškėlė pirmąją bylą, savo iniciatyva

sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo, iškėlusio bylą, teismo jurisdikcija (1 d.);

jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, bet kuris

teismas, kitas nei anksčiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai (2

d.). 28 straipsnis nustato, kad: jeigu skirtingų valstybių narių teismai nagrinėja

susijusias bylas, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuris iškėlė pirmąją bylą, gali

sustabdyti savo bylos procesą (1 d.); jeigu šias bylas nagrinėja pirmosios instancijos

teismas, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuris iškėlė pirmąją bylą, vienos iš šalių

prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu nagrinėjamose bylose jurisdikciją

492

turi pirmąją bylą iškėlęs teismas ir jeigu jo įstatymas leidžia minėtas bylas nagrinėti

kartu (2 d.); pagal šį straipsnį bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios,

kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo

rizikos, atsirandančios bylas nagrinėjant atskirai (3 d.). 29 straipsnis įtvirtina išimtinės

jurisdikcijos prioritetą: jeigu bylos priskiriamos išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet

kuris teismas, išskyrus teismą, kuris bylą iškėlė pirmą kartą, atsisako jurisdikcijos

pastarojo teismo naudai. 30 straipsnis nustato momentą, kai byla laikoma iškelta teisme:

1) kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, jog

ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui, arba

2) jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento

įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas

dokumentas būtų pateiktas teismui.

Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų,

susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo lis pendens ir

susijusių ieškinių (bylų) institutams reglamentuoti skirtas 19 straipsnis: jeigu tarp tų

pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos

nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia,

teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol

nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (1 d.); jeigu skirtingų valstybių narių teismuose

iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio

pagrindu, teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo

procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (3 d.); jeigu nustatoma pirmojo

teismo jurisdikcija, teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, atsisako jurisdikcijos pirmojo

teismo naudai (4 d.). Tuomet šalis, kuri kreipėsi į teismą, vėliau iškėlusį bylą, gali tą

ieškinį pateikti pirmajam teismui.

26.4. Imunitetai

Tarptautinėje viešojoje teisėje galioja valstybių suverenaus lygiateisiškumo

principas. Suverenitetas ir yra imuniteto doktrinos pagrindas. Pripažinimas, kad visos

suverenios valstybės yra lygiateisės, reiškia, jog viena valstybė negali vartoti prieš kitą

valstybę jokios prievartos. Taigi valstybė negali priklausyti kitos valstybės teismų

jurisdikcijai.

Valstybės imunitetas apima:

493

1) užsienio valstybės teisės galiojimą, t. y. valstybės civilinis teisinis statusas

nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio valstybės teisę (LR CK 1.23 str.);

2) užsienio valstybės teismų jurisdikciją, t. y. negalima pareikšti ieškinio

valstybei be jos kompetentingų institucijų sutikimo (LR CPK 791 str.);

3) laikinąsias apsaugos priemones, t. y. valstybei negalima taikyti laikinųjų

apsaugos priemonių be jos kompetentingų institucijų sutikimo (LR CPK 791 str.);

4) priverstinį užsienio teismų sprendimų vykdymą, t. y. be kompetentingų

valstybės institucijų sutikimo jai negali būti taikomos priverstinio teismų sprendimų

vykdymo priemonės (LR CPK 792 str.).

LR CPK 790 straipsnio 1, 3 dalyse ir 792 straipsnyje nustatyta, kad teisminis

imunitetas taip pat taikomas užsienio diplomatams ir jų šeimos nariams, asmenims,

atliekantiems užsienio valstybės vardu konsulines funkcijas, ir užsieniečiams –

administraciniams ar techniniams užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ar

konsulatų darbuotojams ar kitiems tarptautinių sutarčių, įstatymų ar tarptautinių

papročių jiems prilygintiems asmenims, jeigu ieškinys pareiškiamas dėl jų pareiginių

funkcijų atlikimo.

Užsienio diplomatams, kitiems Lietuvos Respublikos įstatymuose ir

tarptautinėse sutartyse nurodytiems asmenims teisminis imunitetas netaikomas, jeigu jie

yra civilinių teisinių santykių dalyviai kaip privatūs asmenys.

26.5. Pranešimų ir šaukimų įteikimas užsienio valstybėseTeismo pranešimų ir šaukimų įteikimo užsienyje klausimus reglamentuoja LR

CPK 801-805 straipsniai, kurie taikomi tik jeigu tarptautinė sutartis nenustato ko kita

(LR CPK 780 str.). Teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą prireikus įteikti

užsienio valstybėje esančiam Lietuvos piliečiui, teismas kreipiasi teisinės pagalbos į

Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulatą, esantį toje valstybėje, jeigu su ta valstybe

Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties ir ta valstybė nėra 1965 m.

lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dalyvė (LR CPK 803 str. 2 d.). Kai asmuo, kuriam

užsienio valstybėje reikia įteikti procesinį dokumentą, nėra Lietuvos pilietis, teismas per

Lietuvos teisingumo ministeriją kreipiasi dėl teisinės pagalbos suteikimo (LR CPK 801

str. 1 d., 803 str. 1, 3 d.). Visi procesiniai dokumentai, kurie turi būti įteikti užsienio

valstybėje, turi būti išversti į anglų ar kitą užsienio asmenims suprantamą kalbą (LR

CPK 804 str. 2 d.). Asmenims, kurie yra Lietuvoje, tačiau kuriems netaikoma Lietuvos

494

teismų jurisdikcija, procesiniai dokumentai įteikiami per Lietuvos užsienio reikalų

ministeriją (LR CPK 804 str. 1 d.).

Kai byla nagrinėjama Lietuvos teisme, užsienyje gyvenanti (esanti) šalis,

neturinti atstovo, privalo paskirti savo įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kad šiam

būtų galima įteikti su byla susijusius procesinius dokumentus. Jeigu šalis šios pareigos

nevykdo, procesiniai dokumentai lieka byloje ir laikomi tinkamai įteiktais. Šie

padariniai, taip pat pareiga pateikti atsiliepimą į ieškinį, šio atsiliepimo nepateikimo

teisiniai padariniai ir tai, kas gali būti paskirtas įgaliotu atstovu, šaliai privalo būti

išaiškinama įteikiant pirmą kartą (LR CPK 805 str.).

Jeigu teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą reikia įteikti asmeniui,

esančiam valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę tarptautinę teisinės

pagalbos sutartį, taikomos šios sutarties nustatytos taisyklės. Beveik visos dvišalės

sutartys nustato pranešimų ir šaukimų įteikimą per Centrinę įstaigą, kuri pagal LR CPK

801 straipsnio pirmąją dalį yra Teisingumo ministerija. Dvišalės sutartys taip pat

numato, kad savo valstybių piliečiams, esantiems užsienyje, teismo dokumentai gali

būti įteikiami ir per diplomatines bei konsulines įstaigas. Minėtos sutartys nenumato

galimybės siųsti teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus tiesiogiai

užsienyje esantiems asmenims.

1965 metų Hagos konvencija, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika nuo

2000 m., dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose

įteikimo užsienyje nustato tokius teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių dokumentų

įteikimo užsienio valstybėje būdus:

1) per užsienio valstybės Centrinę įstaigą (Konvencijos 2-7 str.);

2) per savo valstybės diplomatines ar konsulines įstaigas, esančias užsienio

valstybėje (Konvencijos 8-9 str.);

3) tiesiogiai siunčiant juos adresatui, esančiam užsienio valstybėje

(Konvencijos 10 str. „a“ p.);

4) teismo pareigūnams, pareigūnams ar kitiems kompetentingiems valstybės,

kurioje dokumentai buvo parengti, asmenims tiesiogiai įteikiant juos per

paskirties valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus ar kitus kompetentingus

asmenis (Konvencijos 10 str. „b“ p.);

5) suinteresuotiems byla asmenims (pvz., bylos šalims, jų advokatams)

tiesiogiai įteikiant juos per paskirties valstybės teismo pareigūnus,

pareigūnus arba kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „c“ p.);

495

6) kitokiais būdais, kuriuos nustato tarpusavio sutartimi susitariančiosios

valstybės (Konvencijos 11 str.).

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl teisminių ir neteisminių

dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (EB) Nr.

1348/2000 reglamentuoja teismo dokumentų įteikimą civilinėse ir komercinėse bylose

Europos Sąjungoje. Šis reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos valstybių narių

tarpusavio santykiams, išskyrus Daniją. Danijos ir kitų valstybių narių santykiams

taikoma 1965 m. konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir

komercinėse bylose įteikimo užsienyje.

Reglamente įteisinti keli teismo dokumentų įteikimo būdai. Bendroji taisyklė –

teismo dokumentai įteikiami per perduodančias ir gaunančias institucijas (agentūras).

Šiam tikslui kiekviena valstybė narė skiria perduodančią ir gaunančią institucijas, t. y.

valstybės pareigūnus, institucijas ar kitus asmenis, kurie perduoda teismo dokumentus,

įteiktinus kitoje valstybėje narėje, ir atitinkamai priima iš kitos valstybės narės

gaunamus teismo dokumentus. Gali būti skiriamos dvi institucijos – viena perduodanti,

viena gaunanti arba viena institucija, vykdanti abi šias funkcijas.

Kiekviena valstybė narė turi informuoti Europos Komisiją apie perduodančios ir

gaunančios institucijos paskyrimą, nurodyti jos pavadinimą, adresą, kompetenciją. Be

to, kiekviena valstybė narė skiria Centrinę įstaigą, atsakingą už visų klausimų, susijusių

su šio reglamento taikymu, sprendimą. Lietuvoje Centrinė įstaiga yra Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerija. Pagal Reglamentą 1348/2000 Lietuvos Respublika

kompetentingomis perduodančiosiomis agentūromis paskyrė visus Lietuvos

Respublikos bendrosios kompetencijos teismus, kurie nagrinėja civilines ir komercines

bylas, t. y. visus rajonų ir miestų apylinkės teismus, apygardų teismus, Lietuvos

apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Be įteikimo per priimančią ir gaunančią instituciją, Reglamentas nustato kitus

galimus įteikimo būdus: konsulinį (diplomatinį), pristatymą paštu ir tiesioginį įteikimą:

1) kiekviena valstybė narė, esant išimtinėms aplinkybėms, turi teisę pasinaudoti

konsuliniais arba diplomatiniais kanalais siekdama perduoti teismo

dokumentus, įteiktinus kitų valstybių narių perduodančioms, gaunančioms ar

centrinėms įstaigoms (12 str.);

2) kiekviena valstybė narė, netaikydama jokių priverstinių priemonių, kitoje

valstybėje narėje gyvenantiems asmenims teismo dokumentus gali įteikti

tiesiogiai per savo diplomatinius arba konsulinius atstovus. Tačiau pagal

496

Reglamento 23 straipsnio pirmąją dalį kiekviena valstybė narė gali pranešti,

kad ji prieštarauja tokiam dokumentų įteikimui savo teritorijoje, išskyrus

atvejus, kai dokumentai turi būti įteikti juos parengusios valstybės narės

nacionaliniams subjektams (13 str.);

3) kiekviena valstybė narė teismo dokumentus gali įteikti tiesiogiai paštu kitoje

valstybėje narėje gyvenantiems asmenims. Tačiau kiekviena valstybė narė

pagal Reglamento 23 straipsnio pirmąją dalį gali nustatyti sąlygas, pagal

kurias ji priims paštu pristatomus teismo dokumentus (14 str.);

4) bet kuris asmuo, suinteresuotas bylos baigtimi, gali teismo dokumentus

įteikti tiesiogiai per teismo pareigūnus, valstybės tarnautojus ar kitus

valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis, jeigu valstybė

narė, į kurią kreipiamasi, Reglamento 23 straipsnio pirmojoje dalyje

nustatyta tvarka nėra pareiškusi, kad ji prieštarauja tokiam įteikimo būdui

(15 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublika paprieštaravo 15

straipsnio 1 dalyje numatytai tiesioginio dokumentų įteikimo galimybei.

26.6. Įrodymų rinkimas užsienio valstybėseJeigu užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės

pagalbos sutarties, reikia surinkti įrodymus, prašymai suteikti teisinę pagalbą gali būti

teikiami ir vykdomi diplomatiniais kanalais abipusiškumo principu: kreipiantis į

Teisingumo ministeriją, kuri kreipsis į Užsienio reikalų ministeriją, kuri per savo

diplomatines ar konsulines įstaigas kreipiasi į atitinkamas užsienio valstybės

institucijas.

LR CPK 803 straipsnio 2 dalis nurodo, kad dėl Lietuvos piliečio, esančio

užsienio valstybėje, apklausos teismas kreipiasi į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar

konsulatą atitinkamoje užsienio valstybėje. Jeigu asmuo, kurį reikia apklausti, nėra

Lietuvos Respublikos pilietis, teismas per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją

kreipiasi dėl teisinės pagalbos į atitinkamos valstybės teismą ar instituciją.

Lietuvos Respublikos teismai taip pat vykdo jiems nustatyta tvarka

perduodamus užsienio teismų pavedimus surinkti įrodymus Lietuvoje. LR CPK 801

straipsnio 2 dalis nustato, kad atsisakyti vykdyti tokį užsienio valstybės teismo

pavedimą galima tokiais atvejais:

497

1) veiksmas, kurį reikalaujama atlikti, prieštarautų Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje nustatytai viešajai tvarkai arba jos nepriklausomybei, pavyzdžiui, jeigu

prašoma surinkti įrodymus, kurie yra Lietuvos valstybės paslaptis;

2) atlikti reikalaujamus veiksmus nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų

kompetencijai;

3) valstybė, iš kurios teismų gautas teisinės pagalbos prašymas, atsisako suteikti

teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos teismams.

Užsienio valstybės teismo ar kitos institucijos prašymą suteikti teisinę pagalbą

vykdo Lietuvos Respublikos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teise.

Lietuvos Respublikos teismas, kuriam yra perduotas teisinės pagalbos prašymas,

prašymą teikiančio užsienio valstybės teismo ar kitos institucijos iniciatyva gali taikyti

kitas taisykles, negu numato Lietuvos Respublikos įstatymai, jeigu jų nedraudžia

Lietuvos Respublikos teisė arba jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai

tvarkai.

Užsienio valstybių oficialūs rašytiniai įrodymai turi tokią pačią teisinę galią kaip

ir Lietuvos oficialūs rašytiniai įrodymai, tačiau jeigu dokumentas yra susijęs su

Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perėjimu, jis turi būti

patvirtintas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate. Tos pačios

taisyklės yra taikomos ir dokumentams, kurių autentiškumu teismas abejoja.

Kai įrodymus reikia surinkti valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę

tarptautinę teisinės pagalbos sutartį ir kuri kartu yra 1970 m. Hagos konvencijos dalyvė,

turi būti taikomos dvišalės tarptautinės sutarties nuostatos. Dauguma tokių sutarčių

nurodo, kad teismo pavedimai surinkti įrodymus vykdomi pagal pavedimą vykdančio

teismo valstybės proceso teisę, išskyrus atvejus, kai prašoma taikyti pavedimą

pateikiančios susitariančiosios valstybės proceso teisės normas, o šios normos

neprieštarauja pavedimą vykdančio teismo vietos valstybės proceso teisei. Kai kuriais

atvejais tam tikrus procesinius veiksmus, susijusius su įrodymų rinkimu, gali atlikti ir

diplomatinės bei konsulinės įstaigos.

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių

narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse arba

komercinėse bylose siekiama patobulinti, supaprastinti ir paspartinti teismų

bendradarbiavimą renkant įrodymus. Reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos

valstybių narių tarpusavio santykiams, išskyrus Daniją. Danijos ir kitų valstybių narių

498

tarpusavio santykiams taikoma 1970 m. konvencija dėl įrodymų civilinėse arba

komercinėse bylose rinkimo užsienyje.

Reglamente numatyti du įrodymų rinkimo tarp valstybių narių būdai: kai

prašymai tiesiogiai perduodami iš vieno teismo į kitą ir kai prašantysis teismas tiesiogiai

renka įrodymus. Prašantysis teismas – tai teismas, kuriame pradėtas arba vykdomas

teismo procesas. Prašomasis teismas – tai kitos valstybės narės teismas, atsakingas už

įrodymų rinkimą. Centrinė institucija atsako už informacijos teikimą ir problemų,

susijusių su prašymu, sprendimą. Lietuvoje Centrinė įstaiga yra Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerija. Lietuvos Respublika priima formas, užpildytas ne tik lietuvių,

bet taip pat ir anglų ar prancūzų kalba. Prašymai rinkti įrodymus priimami paštu ir

faksu.

Pagrindinės reglamento nuostatos:

1) Reglamentas taikomas civilinėms ir komercinėms byloms, kai vienos

valstybės narės teismas („prašantysis teismas“) kreipiasi į kompetentingą

kitos valstybės narės teismą („prašomasis teismas“), prašydamas surinkti

įrodymus. Reglamentas įdiegia sistemą, leidžiančią teismams greitai ir

tiesiogiai perduoti vieniems kitų tokius prašymus ir juos vykdyti. Kiekviena

valstybė narė parengia sąrašą teismų, kompetentingų rinkti įrodymus.

2) Prašomajam teismui renkant įrodymus gali dalyvauti prašančiojo teismo

atstovai ir šalys. Jei tai neįmanoma, kad būtų padėta jiems dalyvauti renkant

įrodymus, galima naudoti šiuolaikinę ryšio technologiją, pirmiausia vaizdo

konferencijos būdą.

3) Reglamente numatoma galimybė prašančiajam teismui pačiam rinkti

įrodymus kitoje valstybėje narėje.

4) Reglamentas nustato tikslius prašymo formos ir turinio reikalavimus.

Prašymas turi būti parengtas naudojant tam tikrą formą; jame privalo būti

pateikta tam tikra informacija, pavyzdžiui, šalių vardai, pavardės ir adresai,

bylos pobūdis ir esmė, įrodymų rinkimo aprašymas, ir t. t.

5) Prašymas turi būti užpildytas viena iš oficialių prašomojo teismo valstybės

narės kalbų arba kita tos valstybės nurodyta jai priimtina kalba.

6) Prašymai turi būti įvykdomi nedelsiant, ne vėliau kaip per 90 dienų nuo jų

gavimo dienos. Jei tai neįmanoma, prašomasis teismas apie tai praneša

prašančiajam teismui, nurodydamas priežastis, trukdančias skubiai įvykdyti

prašymą.

499

7) Atsisakyti vykdyti prašymą surinkti įrodymus galima tik išimtiniais atvejais.

26.7. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Teismo sprendimas neturi tiesioginės teisinės galios užsienio valstybėse, nes

procesiniai teismo dokumentai nepasižymi eksteritorialumu. Įsiteisėjęs teismo

sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas tik savo valstybės teritorijoje. Užsienio

valstybėje teismo sprendimas įgyja teisinę galią ir sukelia ten tam tikrų teisinių

padarinių tik nustatyta tvarka jį pripažinus. Valstybė, pripažindama kitos valstybės

teismo sprendimą, suteikia jam tokią pačią teisinę galią kaip ir nacionalinio teismo

sprendimui. Užsienio teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad pripažįstančioje

valstybėje jis įgyja res judicata ir prejudicinę galią; pripažįstanti užsienio teismo

sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant bylą užsienio valstybėje laikytasi

sąžiningo proceso principų; sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinas, t.

y. turi būti vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo sprendimai.

Skirtingos valstybės užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo klausimus

sprendžia skirtingai, tačiau iš esmės pasaulinėje praktikoje susiklosčiusios trys užsienio

teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistemos. Vienose šalyse (Danijoje,

Olandijoje) užsienio sprendimai pripažįstami tik esant tarp valstybių tarptautinei

sutarčiai dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo arba numačius abipusiškumo pagrindą

(reciprocity). Kitose valstybėse (Prancūzijoje, Belgijoje) užsienio teismų spendimai

pripažįstami ir vykdomi tik patikrinti iš esmės. Trečiose (Italijoje, Vokietijoje) –

tikrinamas formalus užsienio teismo sprendimo teisėtumo aspektas“.

Apie užsienio teismų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos vykdyti galima

kalbėti dviem aspektais:

1) Lietuvos Respublikos teismų sprendimų pripažinimas užsienio valstybėse,

2) užsienio teismų sprendimų pripažinimas Lietuvos Respublikoje.

Toliau analizuosime užsienio teismų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos

vykdyti tik antruoju aspektu. Lietuvoje, jeigu nėra dvišalės teisinės pagalbos sutarties

arba kitokios tarptautinės sutarties, kuri reguliuotų užsienio valstybės teismo sprendimo

pripažinimą ir vykdymą, taikomi LR CPK 809-818 straipsniai.

Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali

būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės

įgaliota institucija pripažinti sprendimą. Tačiau nereikalauja pripažinimo įsiteisėję

užsienio teismų sprendimai dėl neturtinių ginčų tarp ne Lietuvos Respublikos piliečių,

500

išskyrus atvejus, kai šis sprendimas yra santuokos sudarymo arba kitokio civilinės

būklės akto registravimo pagrindas ar kitokių teisių registravimo viešame registre

pagrindas. Taip pat nereikia pripažinimo pakeičiant ar atnaujinant Lietuvos

Respublikoje civilinės būklės aktų įrašus remiantis Europos Sąjungos valstybės narės

(išskyrus Daniją) teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium

(separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, kuris negali būti apskųstas

apeliacine tvarka pagal tos valstybės narės teisę (ES Tarybos reglamento (EB) Nr.

2201/2003 2003 m. lapkričio 27 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su

santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB)

Nr. 1347/2000, 21 str. 2 d.)

Dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo į Lietuvos apeliacinį

teismą turi teisę kreiptis bet kuris asmuo, turintis byloje teisinį suinteresuotumą. Prie

pareiškimo dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo pareiškėjas turi

pateikti prašomą pripažinti užsienio teismo (arbitražo) sprendimą bei šio sprendimo

vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs, taip pat įrodymus,

kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos

nagrinėjimo vietą ir laiką. Pareiškimas dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo

pripažinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Pareiškimus dėl užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo nagrinėja

Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką

pranešama asmeniui, kuris toje byloje buvo atsakovas. Teismo nutartis dėl užsienio

teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teismo

nutartis per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu

skundu. Byloje taip pat galima procesą atnaujinti. Pareiškimą dėl užsienio teismo

(arbitražo) sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas gali pripažinti tik dalį užsienio

teismo (arbitražo) sprendimo. Teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl užsienio teismo

(arbitražo) pripažinimo, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu šis teismo

(arbitražo) sprendimas yra apskundžiamas įprastinėmis atitinkamos valstybės teismų

(arbitražų) sprendimų kontrolės formomis arba jeigu terminas šiam skundui paduoti dar

nėra pasibaigęs.

Sprendžiant klausimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo, negali būti

tikrinamas šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko

konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

501

Kartu su pareiškimu pripažinti užsienio teismo (arbitražo) sprendimą gali būti

sprendžiamas klausimas dėl leidimo šį sprendimą vykdyti (LR CPK 813-815 str.).

Tokia pačia tvarka sprendžiamas ir užsienio teismo patvirtintų taikos sutarčių

bei nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažinimo ir vykdymo

klausimas (LR CPK 816-817 str.).

Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos

Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir

leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir LR CPK nustatytą tvarką

(LR CPK 818 str.). Jei Europos Sąjungos reglamentai nenustato Europos Sąjungos

valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti tvarkos, šie

sprendimai yra pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal LR CPK VII dalies LX

skyriaus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį skirsnius.

LR CPK 818 str. nustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo tvarką. LR CPK papildytas šiuo straipsniu siekiant įgyvendinti

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams,

pripažinimo bei vykdymo bei 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr.

44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose

pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo.

Prašymas dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo

sprendimą yra pateikiamas Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis prašymas turi atitikti

bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, įskaitant reikalavimą

prašymą ir jo priedus pateikti valstybine kalba arba pridėti šių dokumentų vertimą į

lietuvių kalbą. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė atstovo

byloje arba įgalioto asmens procesiniams dokumentams gauti, gyvenančių (turinčių

profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 str.), prašyme dėl

leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą turi būti nurodytas

adresas Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresas, kuriuo

pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Prašymas dėl leidimo vykdyti

Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą žyminiu mokesčiu

neapmokestinamas. Prašymą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo vienas teisėjas.

Teisėjas, nustatęs, kad prašymas paduotas nesilaikant šiame Kodekse arba Europos

Sąjungos reglamentuose nustatytos tvarkos, gali jį laikyti nepaduotu ir nutartimi grąžinti

pareiškėjui, o tuo atveju, jeigu prašymas jau buvo priimtas teismo žinion, palikti jį

502

nenagrinėtą. Teismas gali nustatyti terminą prašymo formos arba turinio trūkumams

pašalinti (LR CPK 115 str.), jeigu pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje, nurodė

adresą Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresą, kuriuo

pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai, arba paskyrė atstovą byloje ar

įgaliotą asmenį procesiniams dokumentams gauti, gyvenančius (turinčius profesinės

veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 straipsnis). Jeigu per teismo

nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, prašymas laikomas nepaduotu ir grąžinamas

pareiškėjui, o jeigu prašymas jau buvo priimtas teismo žinion, jis paliekamas

nenagrinėtas.

Teisėjas leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą

klausimą išsprendžia priimdamas nutartį rašytinio proceso tvarka. Šioje nutartyje turi

būti nurodyta jos peržiūrėjimo ir įsiteisėjimo tvarka, o nutartyje, kuria sprendimą leista

vykdyti, taip pat pažymėta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą

leista vykdyti netikrinant, ar egzistuoja Europos Sąjungos reglamentuose nurodyti

pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą.

Vykdomąjį raštą Lietuvos apeliacinis teismas išduoda tik po nutarties įsiteisėjimo ir

pareiškėjo, ir asmens, kurio atžvilgiu siekiama sprendimą įvykdyti, atžvilgiu.

Prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės

teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Šių

prašymų nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo

taisyklės.

Pagrindiniai Europos Sąjungos teisės aktai teismo sprendimų pripažinimo ir

vykdymo srityje yra šie: 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001

dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei

vykdymo, 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB)

Nr. 805/2004, sukuriantis neginčijamų sprendimų vykdymo Europoje tvarką ir 2003 m.

lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams

pripažinimo ir vykdymo, atšaukiantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos

ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo kitoje

valstybėje narėje nustato teismo sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje taisykles.

2002 m. kovo 1 d. įsigaliojęs reglamentas, kuris pakeitė iki tol galiojusią 1968 m.

Briuselio konvenciją, supaprastina užsienio teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu

503

procedūrą. Reglamentas yra tiesiogiai taikomas, o tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gali

teismuose remtis šiuo reglamentu. Tačiau reglamentas netaikomas Danijoje, kurioje

taikoma Briuselio konvencija.

Reglamentas nustato šias pagrindines taisykles:

1. Tam tikroje valstybėje narėje priimtas ir vykdomas teismo sprendimas gali

būti vykdomas kitoje valstybėje narėje po to, kai šis sprendimas

suinteresuotosios šalies prašymu joje buvo paskelbtas vykdytinu (arba

užregistruotas vykdyti Jungtinėje Karalystėje);

2. prašymas teritorinę jurisdikciją turinčiam teismui pateikiamas pagal šalies,

kurios atžvilgiu norima įvykdyti sprendimą, nuolatinę gyvenamąją vietą arba

teismo sprendimo vykdymo vietą;

3. teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu laikantis tam tikrų oficialių

reikalavimų ir turi būti įteikiamas kitai šaliai, kuri tokį paskelbimą gali

ginčyti tik teismuose;

4. užsienio teismo sprendimą galima atsisakyti pripažinti, jeigu toks

pripažinimas prieštaraus viešajai tvarkai arba bus nesuderinamas su anksčiau

priimtu sprendimu, arba jeigu dokumentas, kuriuo pradedamas procesas,

įteikiamas netinkamu laiku, arba kita šalis neatvyksta į bylos nagrinėjimą.

2004 m. balandžio 21 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos

reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos

vykdomąjį raštą. Tam tikromis sąlygomis valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas

sprendimas, reglamentas leidžia apsieiti be visų tarpinių priemonių, kurias iki tol buvo

būtina taikyti kitose valstybėse narėse priimamų sprendimų atžvilgiu. Šis reglamentas

taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl

neginčytinų reikalavimų. Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu:

a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo

sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba

b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius

reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam

neprieštaravo; arba

c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje,

susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo

reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar

faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba

504

d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.

Exequatur procedūros panaikinimas leidžia kreditoriams greitai ir veiksmingai

įvykdyti teismo sprendimą užsienyje, nesikreipiant į valstybės narės, kurioje norima

įvykdyti teismo sprendimą, teismą.

505

CPT Konspektas Destytojo

Documents

Transcript of CPT Konspektas Destytojo