Nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai

Subjektyviųjų požymių reikšmė ir įrodinėjimas

Nusikaltimas yra ne tik tai, kas matoma išoriškai, kas apčiuopiama jusliai, girdima, užuodžiama ir panašiai, tačiau egzistuoja ir nematoma nusikaltimo dalis, jo motyvacija, sumanymas, ketinimas padaryti kažką blogo, neteisėto tikslo realizavimas, o atskirais atvejais aplaidumas, neapdairumas, sukeliant neigiamus padarinius.

Išoriškai matomas elgesys, kuris pažeidžia kažkokias vertybes, gali neturėti nusikalstamos motyvacijos, asmuo gali atlikti kokius nors veiksmus neturėdamas nusikalstamų tikslų, ketinimų.

Tiriant nusikalstamą veiką svarbu nustatyti ne tik išoriškai matomus požymius, objektyvius požymius (actus reus), tačiau ir nematomus subjektyviuosius požymius, kurie susiję su kaltininko psichika, suvokimu, kaltininko norais ir ketinimais, sąlygojančiais jo veikimą ar neveikimą (mens rea).

Vienas iš esminių atsakomybės principų yra atsakomybės už kaltai padarytą veiką principas arba kaltės principas ir su juo susijęs subjektyvaus kaltinimo principas. Asmuo atsako tik už savo kaltai padarytus veiksmus, nežiūrint kaip jie atrodo išoriškai. Nullum crimen sine cupla.

Subjektyvieji požymiai yra vidinės asmens psichikoje susiformuojančios nuostatos konkrečiu atveju, kurios nukreipia asmenį veikti nusikalstamai, lydi ir kontroliuoja žmogaus elgesį. Bet koks žmogaus elgesys, kuris atliekamas sąmoningai, yra socialinę vertę turintis poelgis. Per žmogaus išorinį elgesį galima daryti prielaidas apie jo nuostatas, apie jo sąmoningumą, ketinimus ir per išorinį elgesį galima daryti išvadas apie žmogaus nusistatymą vertybių atžvilgiu. Normalaus žmogaus poelgiai yra visada vedami jo sąmonės ir psichikos.

Prieš darydamas poelgį asmuo visada galvoja apie poelgio prasmę ir reikšmę. Tas galvojimas dažnai būna automatizuotas, nesąmoningas. Vis dėlto apdairus ir sąmoningas asmuo elgesį sąlyginai protingai, normaliai ar taip, kad nepadarytų žalos kitam.

Vertinant nusikalstamą veiką labai svarbu sugretinti išoriškai matomus, užfiksuotus požymius su kaltininko paaiškinimu, jo motyvais. Veika kvalifikuojama teisingai tik tada, kai išoriškai matomi požymiai, objektyvieji požymiai kuo labiau sutampa su subjektyviaisiais. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai asmuo veikdamas nori vieno, tačiau rezultato nepasiekia, kažkas sutrukdo, nepalankiai susiklosto aplinkybės. Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ko asmuo norėjo, kas sąlygojo jo veikimą.

Visais atvejais, kai asmuo turi kažkokį nusikalstamą sumanymą ir nori konkretaus tikslo ar tikslų, tačiau jų nepasiekia dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, objektyvieji požymiai nesutampa su subjektyviaisiais, pirmenybė teikiama subjektyviesiems požymiams.

Subjektyviųjų požymių įrodinėjimas (ypač kaltės) – labai sudėtingas procesas.

Pagrindinis informacijos šaltinis, nustatant subjektyviuosius požymius, yra kaltininko veika, jos padarymo būdas, kilę padariniai. Be to, labai svarbus šaltinis – kaltininko apklausa ir jos metu gaunami duomenys. Reikia daryti svarbią prielaidą, kad kaltininkai dažnai meluoja, stengdamiesi išvengti atsakomybės, stengiasi pateikti švelnesnę interpretaciją, pateikti juos teisinančią ir kitus asmenis kaltinančią versiją, todėl kaltininko apklausa yra labai svarbus, bet ne vienintelis būdas atskleisti subjektyviuosius požymius. Gali atsitikti ir taip, kad kaltininkas meluoja ir prisiima atsakomybę už tai, ko nepadaręs. Melą padeda paneigti tyrimo veiksmų visuma ir tinkamai apgalvota tyrimo taktika, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas prisipažįsta ar neigia padaręs veiką, ar akivaizdžiai meluoja, reikia tęsti įrodinėjimą tol, kol neliks pagrįstu abejonių apie jo kaltę ir kitus subjektyviuosius požymius.

Subjektyvieji požymiai ir kaltė yra subjektyvusis baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Subjektyvieji požymiai ir kaltė padeda teisingai kvalifikuoti veiką, veika kvalifikuojama teisingai, kai detaliai nustatoma, ką kaltininkas suvokė.