�

Nr. 245ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO priedas su RESPUbLIkA

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos istorijos mokytojai Genia ir Juozas Jurkynai, baigę mokslus Vilniaus universitete, galėjo rinktis istorijos mokslininkų kelią, bet pasirinko darbą mokykloje. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, bandydami užpildyti falsifikuotos istorijos spragą pedagogai vieni ir su bendraautoriais sukūrė naujus istorijos vadovėlius. Šiandien knygų autoriams tenka pripažinti, kad Lietuvos istorija jaunimas nebesidomi, o visuomenė nusivylusi ir praradusi tikėjimą.

Kodėl nuo svaigių tautos vie-nybės ir susitelkimo tauta krito į depresiją, „Respublika“ atsakymų ieškojo su per gyvenimą visą laiką kartu ėjusiais istorikais Genia ir Juozu JURKYNAIS.

- Sovietmečiu Lietuvos isto-rijos mokytis nebuvo iš ko. Po ilgo tylėjimo turbūt buvo neleng-va dėstyti ir tuo labiau rašyti vadovėlius?

Juozas: Pradėjus kurti tautinę mokyklą, pati tragiškiausia padėtis buvo su 9 klasės istorija, nebuvo nieko. Iš pradžių buvo konspektas, o tik tada vadovėlis. Sovietiniais laikais mes pamokose dėstydami istoriją taip pat naudodavomės stu-dijų konspektais. Žurnale įrašyda-vome ką reikia, o dėstydavome Lietuvos istoriją.

Genia: Universitete mes turė-jome labai gerus dėstytojus, kurie turbūt pasakydavo daugiau, negu jiems leido programos. Rimutė Ri-mantienė, Bronius Dundulis, Vy-tautas Merkys, Jonas Dobrovolskis, Juozas Jurginis, Alfredas Kazlaus-kas, Romualdas Šalūga. Iš jų suži-nojome daug dalykų, apie kuriuos viešai buvo prabilta tik Sąjūdžio lai-kais. Naujausių laikų Lietuvos isto-riją dėstė Dobrovolskis. Jo paskai-tos buvo nepaprastai įdomios. Tra-giško likimo žmogus, galvojama, kad su juo saugumas susidorojo. Nepriklausomybės laikotarpį labai įdomiai atskleidė Kazlauskas. Tai, kas dabar per vieną televizijos laidą pateikiama kaip sensacija, mes su-žinojome per Jurginio paskaitas.

- Jūs atsinešėte į mokyklą didelį ilgai slėptų žinių kraitį. Ar mokiniai domėjosi, ar jie pri-ėmė tą istoriją?

Genia: Ir sovietiniais laikais vienas kitas mokinys istorija domė-davosi. Per daug per pamokas ne-galėjai pasakyti. Žinojome, kad kiek­vienoje klasėje yra ausys, kurios klauso ir už tai gali nukentėti. Labai neužkliuvome, matyt, mokėdavome išlaviruoti. Dirbome panašiai kaip XIX a. Simonas Daukantas. Bandai pasakyti tai, kas labiausiai žmogų veikia, Lietuvos valstybės didybė, galybė. Manau, sudominome.

Juozas: Kiekvienais metais is-torijos mokytojus tvirtindavo par-tijos komitetas. Ne žinias tikrinda-vo, o patikimumą, ar gali dirbti, ar ne. Ant sienos istorijos kabinete buvo archeologinių radinių ekspo-zicija ir Vytauto portretas. To užte-

ko apkaltinti, kad mes propaguoja-me buržuazinę Lietuvos istoriją.

Nesakyčiau, kad lūžis įvyko staiga ir buvo labai netikėtas. Dve-jus metus iki nepriklausomybės paskelbimo laisvės vėjai jau dvel-kė. Tie įvykiai ir tautinis atgimi-mas veikė visus. Mokiniai 1978 m. tautinę vėliavą iškabino, užrašus „Laisvę Lietuvai“, „Okupantai, lauk iš Lietuvos“.

Genia: Vaikams tai buvo nauja, bet su jais kalbiesi, ir jie priima tai natūraliai. Kybartai buvo išskirtinis miestelis. Arkivyskupo Sigito Tam-kevičiaus, vienuolių ir katalikų jau-

nimo veikla čia buvo stipri ir turė-jo didelę reikšmę. Gyventojai labai skirtingai priėmė istorijos virsmą. Buvo labai kultūringų ir išsilavinu-sių žmonių, kurie atvirai sakydavo savo įsitikinimus. Reakcija į tai bu-vo įvairiausia. Vieni smerkdavo, kiti nepalaikydavo, treti tylomis pa-laikydavo. Buvo toks sudėtingas laikotarpis. Jeigu vaikas būdavo mokykloje aktyvistas, tai nereiš-kia, kad jis taip ir galvojo. Iš jų bū-davo tokių, kurie su tėvais paslap-čia bažnyčią lankydavo.

- Ar tautinio atgimimo metu vaikai labiau domėjosi Lietuvos istorija, ar dabar?

Juozas: Labiausiai istorija bu-vo domimasi atgimimo laikotarpiu, kai dar neturėjome vadovėlių ir ži-nios plito iš lūpų. Dabar susidomė-jimas yra atslūgęs. Mokinius dau-giau domina pasaulio, senovės is-torija, o apie Lietuvos istoriją švie-siai tiesiai sako: nepatinka, neįdo-mu. Ne visi, bet yra tokių, kurių nepavyksta sudominti jokiomis priemonėmis. Nežinau, kas čia at-sitiko. Gal mes pasikeitėme?

Genia: Kybartų miestelį paveikė emigracija ir nusivylimas, neliko pra-monės, labai daug bedarbių. Žmones gelbsti visų laikų pasienio miestelio verslas, kontrabanda. Kartu su pilie-tinio ugdymo mokytoja rengiame pa-moką, kuriai panaudosime pačių su-rinktus apklausos duomenis. Juos rinko dešimtokai. Vaikai atsitiktinių gyventojų klausia, kas yra nepriklau-somybės kovos, kuo jos reikšmin-

gos. Pačioje apklausos pradžioje mo-kiniai buvo išsigandę, atbėgo klaus-ti, gal negerai klausimus parengė, nes niekas į juos neatsako. Gal rei-kėtų konkrečiau klausti, kalbėjo su-trikę. Mokinė klausia, kokia buvo nepriklausomybės kovų reikšmė, o išgirsta atsakymą „man nesvarbu, vis tiek mano pensija maža“. Nura-minau mokinius, kad parengti klau-simo konkrečiau neįmanoma ir kad jiems tereikia užrašyti tokį atsaky-mą, kokį išgirsta. Iš to darysime iš-vadas. Išsiaiškinsime, kiek visuome-nė žino istoriją, ir bandysime atsa-kyti, ką reikia daryti.

- Istoriją gerai moka jūsų mokiniai, o jų tėvai galbūt ne-turėjo galimybių istorijos iš-mokti, o prisipažinti gėdinasi? Kas turėjo įtakos tokiam visuo-menės nesidomėjimui tautos istorija?

Juozas: Yra žmonių, kurie labai daug žino. Kurie nori, tie žino, jie lanko paskaitas, kurias mes skai-tome įvairiomis progomis. Patys savarankiškai domisi.

Genia: Savo tyrimais ir norime išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko su mūsų tautos atmintimi. Tai yra klausimas, kurio klausiame ne tik mokinių, bet ir jų tėvų, senelių.

Juozas: Pasyvumas. Pradėčiau nuo Sąjūdžio laikų. Mūsų atliktais tyrimais, Kybartuose Sąjūdžio vei-kloje aktyviai dalyvavo 25­27 proc. gyventojų. Tai sutampa su visos Lietuvos nuotaikomis.

Genia: Mes tik taip įsivaizduo-jame, kad Lietuva į visus pervers-mus, sukilimus ėjo būriais. XIX a. tautinio atgimimo kovose taip pat dauguma liko pasyviais stebėtojais. Atverti lentelę ir žiūri, kiek iš ko-kios gubernijos kovotojų buvo. Liūdnoka. Ir tada vos apie 20 proc. bruzdėjo. Žiūrėk, čia sukilimas, čia jau rašo ištikimybės raštą guber-natoriui. Tai labai sudėtingi dalykai, į kuriuos atsakymą rasti sunku. Mi-nint Sąjūdžio 20­metį mes su dvy-liktokais taip pat atlikome tyrimą. Rezultatai panašūs. Jeigu mes da-bar politiškai aktyvių ir susipratu-sių žmonių paieškotume, neabejo-ju, kad būtų tas pats. Tik vizija, kad

visi yra aktyvūs. Nuėjo į mitingą, pažiopsojo, ir vis tiek liko su savo nuomone. Tik pakilimo laikotarpiu žmonių aktyvumas išauga iki 30 proc. Lietuviai tuo nė kiek nesiski-ria nuo kitų valstybių. Labai dažnai ir kitose valstybėse istorija apei-nama, nutylima.

- Ar mūsų istorijos mokymas skiriasi nuo kito pasaulio?

Genia: Didžiosios tautos į is-toriją žiūri kitaip. Jiems svarbu sa-vo tautos istorija, o mes mokome labai plačiai, stengiamės aprėpti vi-są pasaulį. Sakome, kad iš didžiųjų

valstybių perėmėme demokratinę mokyklą, o iš tikrųjų perėmėme ne pačias geriausias jų švietimo sis-temos tradicijas. Turime tokią miš-rainę, kad sunku ir pasakyti, kas iš kokios valstybės pasiimta. Užsie-nyje tėvai, kurie nori, kad jų vaikai mokytųsi Harvarde, Sorbonoje ar dar kitur, leidžia juos į privačias mokyklas. Nei mūsų emigrantams, nei daugeliui tų valstybių paprastų gyventojų tos mokyklos neįkanda-mos. O tose mokyklose yra savo sistema ir ji visai gali skirtis nuo sistemos tendencijų.

Juozas: Reikėtų kalbėti apie tautinės mokyklos programos kū-rimą. Kai būrys mokytojų dalyvavo tautinės mokyklos programos kū-rime, siūlėme žiūrėti į pasaulį per Lietuvos langą, o ne per pasaulio langą į Lietuvą. Dabar mes žiūrime ir per vieną, ir per kitą. Gaila, bet istorijos vadovėliuose ir dabar Lie-tuvos yra mažiau. Patriotiniai jaus-mai turi būti aukščiausiai.

- Rašėte vadovėlį mokslei-viams ir studentams „Kelyje į Europą“, ar šiandien kažką ki-taip rašytumėte? Ar Lietuva gyventų kitaip, jeigu būtų apsi-sprendusi likti savarankiška? Mums liko tik pusė metų apsi-spręsti, leisti užsieniečiams pirkti žemę ar ne.

Juozas: Galbūt plačiau. Rašė-me apie savo valstybę ir ką ji nu-veikė, palyginti su tuo, ką turėjo. Tuo metu buvo labai reikalinga ir naudinga priemonė. Kiekviename

naujame reiškinyje visko yra. Tik reikia atsirinkti.

Genia: Su žemės pirkimu su-dėtinga, užsieniečiai jau turi tų že-mių prisipirkę, bet jie neturi teisių į tai, kas yra gelmėse. Gelmės yra valstybės nuosavybė ir niekas ne-gali elgtis, kaip jam šauna į galvą. Kita vertus, mes esame per daug geros nuomonės apie save. Kas so-vietiniais laikais normavo, kiek pil-ti chemikalų, trąšų? Labai abejoju, ar „dustas“, kurį pylė be jokios nuovokos ant visų pasėlių, jau yra išsiskaidęs. Negalvokime, kad mes esame daug geresni negu visas pa-

saulis. Mes tik neturime tiek pini-gų kaip jie. Kadaise traukinys va-žiavo, ir visi bijojo, kaip jis čia pa-kenks. Gali kiek nori spardytis, nuo to, kas vyksta pasaulyje, nepabėgsi ir nebūsi kitoks. Visuomenės po-reikių ir norų konfliktas vyksta nuolat. Pati visuomenė turi spręsti, kas jai geriau. Kita vertus, visuo-menės sąmoningumas yra menkas. Prancūzai, jeigu kas blogai, eina į gatves, jie pilietiški, visuomeniški. Kada mes pilietiškumo ir sąmonin-gumo galėjome išmokti? Tikros de-mokratijos turėję vos šešerius me-tus (nuo 1920 m. iki 1926 m. ­ red. past.). Visa kita buvo diktatūra arba svetimų botagai.

- Vis dėlto kas laukia Lietu-vos po 50 metų?

Genia: Viskas priklausys nuo to, kaip susiklostys tarptautiniai rei-kalai. Lietuvos ateitis priklauso nuo viso pasaulio. Pasižiūrėkime į Rusi-jos vykdomą politiką, prisiminkime istoriją. Ar jūs galvojate, kad Rusija atsisakė kėslų į savo imperijos že-mes? Paklausykime tik Žirinovskio leksikono. Dauguma ranka numoja, Žirinovskis esąs kvailelis. Jis nėra kvailelis ir sąmoningai šneka tai, ko valdantieji norėtų.

Juozas: Visiems daugiau kalbėti ne apie pinigus, o apie laisvę. Didžiau-sia vertybė yra laisvė. Laisvas žmo-gus gali savo gyvenimą reguliuoti. Laisvė kyla iš žmogaus vidaus, niekas kitas laisvės negali suteikti iš šalies.

Kalbėjosi Dalia BYČIENĖ

Ateitis priklauso nuo požiūrio į laisvę

Kazi

mie

ro L

inke

viči

aus n

uotr.

� �

Koks slaptosios VSD pažymos tikslas?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠI-NIMO JUDĖJIMO apskritojo sta-lo diskutavo Seimo narys Vitalijus GAILIUS, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys Linas BALSYS ir Neprik­lausomybės Atkūrimo Akto signa-taras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gedimi-nas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kelias sa-vaites nerimsta slaptos infor-macijos nutekinimo skandalas. Dėl savo veiksmų kritikos su-laukė ir Specialiųjų tyrimų tar-nyba, ir prokuratūra, ir Valsty-bės saugumo departamentas. Kyla klausimas, kas yra šio skandalo užsakovai ir kam tai yra naudinga?

V.GAILIUS: Specialiųjų tyri-mų tarnybą šiuo atveju turėčiau ne kritikuoti, o palinkėti jiems išmin-tingumo. Jeigu buvo taktikos klai-dų atliekant ankstesnius veiks-mus, tai tas taktines klaidas reikė-tų šalinti, analizuojant pareigūnų veiksmus, o ikiteisminiam tyrimui vadovauja prokuratūra. Beje, tais atvejais, kai tyrimas paliečia Vals-tybės saugumo departamentą, ty-rimą organizuoti ir jam vadovauti visuomet imasi Generalinė proku-ratūra, nors šiaip ikiteisminių ty-rimų kontrolės ir organizavimo Generalinė prokuratūra vengia, palikdama sau tik vadovavimą ir metodikos rengimo organizavimą. Išskirtiniais atvejais, kai situacija yra susijusi su Valstybės saugumo departamento pareigūnais, taip ir šiuo atveju Generalinė prokuratū-ra ėmėsi vadovauti ir neatliko ele-mentarių veiksmų, nepatikslino pirminės informacijos, o pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Pradėjusi ikiteisminį tyrimą ir organizuodama mini spaudos kon-ferenciją, kalbėjo su baudžiamuoju procesu nesuderinamus dalykus, kalbėjo apie įtariamuosius tuo me-tu, kai jiems įtarimai nepateikti. Pagal įstatymą tokie asmenys nėra įtariamieji, skelbti, kad yra įtaria-mieji nepateikus įtarimų, yra pa-prasčiausiai nekompetencija ir vi-suomenės apgaudinėjimas.

Antras dalykas, toje spaudos konferencijoje Generalinė proku-

ratūra priėmė sprendimą, kurį tu-rėjo su kažkuo suderinti, turbūt kreiptis į paslapčių apsaugos ko-ordinavimo komisiją. Tai yra vir-tualus institucinis darinys, nagri-nėjantis ginčus tarp paslapčių su-bjektų, taip pat ši institucija ver-tina duomenų perdavimo reikalin-gumą užsienio valstybėms ir pri-ima kitus strateginius sprendi-mus. Bet tai nėra ekspertinė įs-taiga, tai nėra specialisto išvados teikimo subjektas ir baudžiamaja-me procese kreiptis į tokį organą yra paprasčiausiai su procesine lo-gika, su procesiniu reglamentavi-mu, su generalinio prokuroro re-komendacijomis nesuderinamas dalykas. Ir tas kreipimasis kelia pagrįstų įtarimų, kad Generalinė prokuratūra, pamačiusi, kiek Spe-cialiųjų tyrimų tarnyba yra pasi-stūmusi į priekį, daro dirbtinius trikdžius ir priima neteisėtus sprendimus. Šie pareigūnai, šeši pareigūnai šioje komisijoje, nega-li būti įspėti dėl melagingos išva-dos davimo ir jie negali pateikti baudžiamajam procesui išvadų, jie kaip liudytojai gali būti apklausti tik tam tikromis aplinkybėmis, jei-gu jie susiję su tokiu įvykiu.

Taigi sprendimai labai įtartini ir jie sukelia dar daugiau abejonių. Dėl Generalinės prokuratūros ne-kompetencijos aš abejonių netu-riu, bet kyla abejonių, kad jie yra valdomi ir valdomi šiame tyrime taip pat.

G.JAKAVONIS: Kodėl spa-lio 31-ąją VSD pareigūnas skambino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko patarėjui klausinė-damas, ar komiteto pirminin-kas susipažino su šios pažymos turiniu, o sužinojęs, kad dar ne, ragino kuo skubiau tai padary-ti. Ar nesusiję, kad pirmos strė-lės buvo paleistos į Artūrą Pau-lauską, kai jis oficialiai paskel-bė apie kandidatavimą Lietu-

vos Respublikos prezidento rinkimuose?

A.PAULAUSKAS: Pirmiausia dėl klausimo, kam naudinga, tai man atrodo, kad bent jau ta pirmą-ja operacija, kuri buvo atlikta 30 dieną, buvo bandoma naudą sukur-ti prezidentei, neva yra puolama valstybė, puolama prezidentė, neva reikia ruoštis gintis ir apie tai in-formuoti visuomenę.

Iš pradžių manęs tas skambu-tis visiškai nesudomino. Važiuo-jant į Seimą man pasakė, kad skambino, nes aš buvau išjungęs telefoną. Sako, skambino iš VSD, klausė, ar aš jau gavau tą pažymą, ar perskaičiau. Aš į tai neatkrei-piau dėmesio. Grįžtu ­ jau mano telefonas pilnas skambučių, jau skambina žurnalistai. Ir įdomiau-sia, kad žurnalistai sako: jūs ga-vote pažymą. Klausiu, tai iš kur žinote, kad aš gavau. Taigi, sako, jūs ir B.Juodka, ir man skaito trumpą anotaciją. Aš kalbuosi, ir man parneša tą pažymą ir perskai-to šešis ar penkis sakinius, visa esmė tos pažymos ir yra tuose sakiniuose. Sakau, tai ko jūs ma-nęs klausiate, jeigu jūs viską tu-rit, dar kažkokio komentaro pa-klausė ir tuo viskas baigėsi, pas-kui ten televizijos ir t.t. Ir aš tik kitą dieną paklausiau to patarėjo,

sakau, o kas gi ten skambino, ar iš tikrųjų tas skambutis buvo, jis patvirtino, kad buvo.

Tai aš, prisimenate, uždaviau tą klausimą, ar čia įprasta prakti-ka, kai pasiunčiat pažymą, o pas-kui dar skambinate paklausti, ar jau susipažino pirmininkas. Buvo pasakyta, kad niekada to nėra bu-vę. Ir iš tikrųjų, kiek aš visų klau-siau, niekada nėra niekam skam-binta. Būna, kad mūsų Seimo dar-buotoja, atsakinga už slaptą kores-

pondenciją, paskambina, kad yra gauta svarbi pažyma, reikėtų grei-čiau perskaityti, bet kad iš kitų institucijų skambintų, nėra buvę. Tai kam to reikėjo, aš dar iki šiol nežinau, čia visokių yra minčių, bet aš galvoju, kad kažkokiu mo-mentu nesuvaldė situacijos arba nenumatė, kad gali taip energingai pradėti tirti. Pažiūrėkite, pirma-dienį jau iškviestas STT pavaduo-

tojas atsiprašinėja, visas susijau-dinęs žmogus, kad čia mes kažko nenorėjom, gal mus ne taip supra-to. Akivaizdu, kad žmogus arba institucija, kurios atžvilgiu atlie-kamas tyrimas, duoda nurodymus pakviestiems pareigūnams ir tai daro ne vieną kartą.

O dabar kas vyksta? Vyksta, aš suprantu, antra operacijos dalis, iš-gelbėti žmogų, kuris visa tai ir nu-tekino, arba žmones, nes akivaiz-du, kad nutekėjo iš Prezidentūros. Šiandien bandoma išaiškinti, kad žalos nepadarė, nes pažyma tokia visiškai menka, o kitas dalykas, gal ji ir neslapta dar turėtų būti, nors objektyvinė pusė visada labai svar-bu, ką žmogus mąsto tuo metu ir kokią pažymą jis slapsto. Ir BNS pranešime parašyta, kad BNS ma-tė šitą pažymą. Tai dabar vyksta tokios dvi operacijos, kurios viena kitai atrodo prieštaraujančios, bet mes turime tokį chaosą jau kelintą savaitę.

G.JAKAVONIS: Čia buvo pavartotas žodis „Prezidentū-ra“, bet aš įsivaizduoju, yra prezidentė ir yra jos komanda, greičiau kanceliarija.

L.BALSYS: Taip, iš tikrųjų reikia gauti atsakymus į visus klau-simus, kuriuos kelia ir žiniasklaida, ir Seimo nariai, mes gyvename laisvoje demokratinėje šalyje ir tai reikia daryti.

Dėl pačios Prezidentūros, tai ne kanceliarija, kanceliarija ir po-litinis sparnas yra dvi skirtingos organizacijos. Yra kanceliarija kaip valstybės įstaiga, ten dirba karje-ros tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Ir yra politinė Prezidentūra, tai yra politinis sparnas, politinio pasitikėjimo pa-

tarėjų grupė, ten paprastai yra ke-liasdešimt žmonių. Tai šitas spar-nas ir yra tas sprendimų priėmė-jas, įvairios veiklos vykdytojas ir būtent šita politinė Prezidentūra yra labai uždara organizacija, nes mums, turiu omenyje visuomenei, labai sunku sužinoti, kas atėjo į Prezidentūrą, su kuo susitiko, apie ką kalbėjo. Prezidentės darbotvar-kėse kažkodėl nėra daugelio susi-tikimų. Ir dabar šitoje istorijoje mes tiesiog net galime ir nežinoti, kada buvo atėjęs VSD direktorius, kada buvo atėjęs STT direktorius, nes tik prezidentei pavaldūs pa-reigūnai gali bet kada patys pasi-prašyti, juos bet kada gali prezi-dentė pasikviesti, to darbotvarkė-se nėra, to visuomenė nežino. Prezidentūroje šalies vadovė su-sitinka akis į akį dažniausiai, kar-tais net ir be patarėjų, ir kalbasi. Ką kalbasi, apie ką kalbasi, tariasi ką nors, nesitaria, gauna kokią nors informaciją, negauna?

Prezidentas V.Adamkus savo knygoje yra aprašęs, kaip VSD at-neša operatyvinę informaciją, nors to neturėtų daryti, ir pateikia pre-zidentui.

Žodžiu, tas uždarumas yra struktūrinė politinė Lietuvos pro-blema ir ją kažkokiu būdu reikėtų spręsti, bent jau į darbotvarkes įtraukti absoliučiai visus šalies va-dovų susitikimus.

O dėl šios istorijos, tai, man rodos, čia akivaizdžiai nuo pat pra-džių buvo matyti, kad tai yra vie-šųjų ryšių akcija, nes net nesvar-bu, kas ir kada nutekino techniš-kai, bet politiškai mes matome, tą pačią dieną išspausdino BNS, tą pačią dieną valstybės vadovė iš-siuntinėjo savo vaizdo įrašą su pa-reiškimu, kuriame kalba tą patį, ką rašo BNS. Tai yra praktiškai tuo pat metu ta informacija turėjo bū-ti rengiama, nes norint paruošti vaizdo įrašą, jį reikia nufilmuoti, sumontuoti, suspausti į tam tikrą kompiuterinį formatą ir perduoti, nes vadovė buvo ne Lietuvoje tą dieną, Latvijoje. Žodžiu, visas techninis procesas rengiant ir per-duodant televizinį pranešimą, jei skaičiuotume reikiamą laiką pasi-rengti, sutaptų, ko gero, vos ne su tuo pat metu, kai ta medžiaga bu-vo paduota BNS.

Vadinasi, tai buvo, aš taip ma-nyčiau, koordinuota viešųjų ryšių akcija. Iš pradžių nutekinama in-formacija, ji pasklinda, tada jau galima reaguoti, nes lyg ir paskli-do į viešumą, na, ir viskas. Su ko-kiu tikslu? Tikslas gali būti dve-jopas. Arba prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai mobilizuoti savo rinkėjus, įvardijant išorės priešus. Tai yra seniai patikrintas

metodas. Atsimenu, prezidentas V.Putinas organizavo Čečėnijos karą, kad būtų išorinis priešas ir kad mobilizuotų savo rinkėjus apie save.

Kitas dalykas, kad galbūt ir ki-tais kanalais, ne vien iš tos VSD pažymos, iš tikrųjų kažkas gali bū-ti paskelbta. Mes gi puikiai žino-me, kad beveik visi, didžioji dau-guma, KGB archyvų iš Lietuvos yra iškeliavę į Rusiją, į Maskvą ar kur kitur ir KGB ar kad ir kokia ten dabar būtų kita organizacija turi visą medžiagą apie daugelį Lietuvos žmonių, tai apie bet ką galima paskelbti ir surasti bet ką. Tai gali būti tiesa, gali būti provo-kacija.

Tad kitas paaiškinimas, kodėl buvo tokia netikėta prezidentės reakcija, kad iš tikrųjų baiminama-si kažko, kas gali būti paskelbta. Atsimenu, tokių grasinimų pa-skelbti būta dar nuo ankstesnių rinkimų kampanijos laikų, tai gal-būt čia tęsiasi tas pats. Bet mes negalime atmesti galimybės, kad gali būti paskelbti kokie nors iš ti-krųjų vertingi ir teisingi faktai, taip pat, kaip ir provokacija. Tai bandymas užbėgti už akių ir pa-reikšti, kad viskas, kas bus pa-skelbta, bus netiesa, melas ir de-zinformacija, ataka prieš Lietuvą, Rytų partneres ir prieš mūsų sė-kmingą pirmininkavimą, na, aš sakyčiau, buvo pirmas šūvis sau į koją. Antras šūvis sau į koją bu-vo STT operacija prieš žurnalis-tus, kuri nuskambėjo per visą pa-saulį, per visą Europą ir padarė milžinišką reputacinę žalą Lietu-vos valstybei, tai aš prilyginčiau nusikaltimui.

A.BUTKEVIČIUS: Lygiai tą patį aš norėjau pasakyti. Iš tikrųjų pagrindinis klausimas, kur yra spy-ruoklė, kuri paleido visa tai. Nega-liu sutikti, kad tai buvo bandymas tik sužaisti viešųjų ryšių akcija ir parodyti prezidentę gražioje švie-soje prieš pat rinkimus. Manau, kad jos aplinkos žmonės turėjo pa-galvoti, kad tai yra gana pavojingas žaidimas, turint omenyje visą kam-panijos eigą.

Manau, kad iš tikrųjų reikia kalbėti apie baimės versiją ir čia reikia galvoti, o ko gi yra bijomasi. Turbūt viskas, ką buvo galima pa-sakyti apie prezidentę, yra pasa-kyta, ir apie praeitį, ir net apie bendradarbiavimo su KGB galimy-bę. Na, ką mes naujo sužinotume? Kad ir kas būtų pasakyta, tapati-nama būtų su buvusiu užsienio rei-kalų ministru, kadaise dirbusiu re-zervo struktūrose, ar buvusiu VSD vadovu, kuris dirbo rezervo struk-tūrose.

Ir čia, aš manau, reikėtų užduo-ti kitą klausimą. Juk yra iš tikrųjų išskirtinai svarbi informacija ir jei-gu aš būčiau dabar mūsų oponen-tų Rusijoje vietoje, tai informaciją pabandyčiau surinkti pirmiausia apie didžiulius grobstymus, kurie yra vykdomi Lietuvos energetinių objektų statybose, ir padaryčiau tą todėl, kad tai yra strateginis Ru-sijos interesas ­ atriboti Lietuvą nuo alternatyvinių apsirūpinimo energija šaltinių. Ir, matyt, Rusija, turėdama rimtą ir gerą žvalgybą, turi tokius duomenis, taigi jeigu kažkas galėjo būti rimtai metama ir smogiama, tai, mano galva, ga-lėjo būti tokio pobūdžio informa-cija. Aš netgi drįsčiau tam tikrą sugretinimą rasti, pavyzdžiui, su A.Skardžiaus komisijos darbu. Ne-žinau, kiek tuose komisijos dar-buose informacijos, galinčios kom-promituoti prezidentę, bet akivaiz-du, kad ten yra informacijos, ga-linčios kompromituoti Konserva-torių partiją.

Pasižiūrėkite, kokios buvo rea­kcijos į šį skandalą. Pirmiausia bu-vo reakcija iš Vytauto Landsbergio, kuris pareiškė ­ prezidentė pasi-skiepijo. Nuo ko ji pasiskiepijo? Jeigu nuo „raudonosios Dalios“ ir kitų pasakų, tai skiepytis reikėjo prieš metus, dabar jau reikėjo tu-rėti imunitetą, jeigu kalbėtume

medicininiais terminais. O jeigu reikia pasiskiepyti, vadinasi, yra kas žino, kad yra kažkokia infor-macija, kuri bus slepiama. Užduo-kime klausimą, kokia? Mano atsa-kymas ­ energetiniai objektai. A.Kubilius pareiškė: o, kaip gerai Lietuvai pasisekė, kad mes dabar sustiprinome pozicijas. Taigi mes turime jau nebe vieną prezidentę, mes turime žmones, kurie teigia, kad jie išvedė prezidentę į orbitą, ir mes turime jų labai aiškų suin-teresuotumą nukreipti dėmesį nuo situacijos į bet kokią informa-ciją, kuri paklius apie Lietuvą, šiuo metu turėti galimybę teigti, kad tai yra rusų darbas, kad jie vei-kia prieš mus.

G.JAKAVONIS: Ką daro STT? Kadaise išvažiuojamaja-me posėdyje teko girdėti, kaip jiems buvo pareikštos preten-zijos dėl jų darbo metodų, dėl tų kaukių, dėl antrankių dėji-mo tiems, kurie apskritai ir bėgti nesiruošia, ir jie vėl už-lipo ant to paties grėblio, ir dar susibarė su ketvirtąja val-džia. Tad kaip vertinate tai profesionalumo prasme? Jau nekalbėsiu apie tai, kad pra-deda daryti kratą garaže pas J.Damulytę, po trijų dienų grįžta, paskui paima iš BNS kompiuterį.

A.BUTKEVIČIUS: Pas J.Damulytę, kurios dėdė yra Vytau-tas Damulis, išgrūstas iš VSD už informacijos nutekinimą Konser-vatorių partijai.

G.JAKAVONIS: Norėtųsi, kad spec. tarnybos turėtų kaž-kokį prestižą, dabar padarė vis-ką, ką tik galėjo, klaidingai.

V.GAILIUS: Niekada nesilai-kau principo, kad bet kokios prie-monės pateisina rezultatą. Ir neži-nodamas tikrų aplinkybių, kaip vy-ko kratos, kaip buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai, žinodamas tik iš spaudos, nenorėčiau taip vie-nareikšmiai pasakyti, kad jie buvo neteisėti, nes visus veiksmus sankcionavo teismai ir dėl visų veiksmų į teismus kreipėsi proku-ratūra.

Kalbant platesniu aspektu apie Valstybės saugumo departamento veiksmus, visi turbūt gerai pame-nate G.Grinos klasikinę frazę, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai už įslaptintose pareigo-se pateiktą melagingą suklastotą bet kokią informaciją iš esmės pa-prastai neatsako. Tai kai toks aukš-tas pareigūnas šitaip viešai, švel-niai pasakysiu, nusikalba, labai no-rėtųsi suabejoti ir šios pažymos turiniu, ar joje pateikti duomenys yra teisingi. Tas G.Grinos pasisa-kymas taip pat suponuoja ir kitą versiją, kad Valstybės saugumo de-partamento pareigūnai už savo ne-teisėtus nusikalstamus veiksmus paprastai neatsako, todėl tradiciš-kai ir organizuoja jau dešimtmetį

tas nusikalstamas operacijas, šiuo atveju tokia ir buvo. Šiandien mū-sų nacionalinio saugumo padėtis yra kritinė, nes tokia institucija kaip Valstybės saugumo departa-mentas, užsiimdama nusikalstamo-mis operacijomis, turbūt nelabai randa laiko rūpintis strateginiais valstybės tikslais.

Aš jau viešai sakiau, kad šioje situacijoje pagal kompetenciją, pa-gal baudžiamąjį procesą, pagal pro-kuroro rekomendacijas tyrimą tu-rėjo atlikti ne Specialiųjų tyrimų tarnyba, nes tai nėra korupcinė veika ir tokie tyrimai pagal taisy-kles nėra jiems priskirtini. Tai ne-žinau, kieno nurodymą vykdyda-mas D.Valys pritraukė prie esa-mos situacijos Specialiųjų tyrimų tarnybą, pradėdamas tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba, kaip viešai buvo paskelbta. Čia grynas pritempimas ir manipulia-vimas formaliai taikant baudžiamą-jį įstatymą.

Kol šioms dviem institucijoms vadovaus tokie žmonės, tol mes ir skendėsime nusikalstamuose skandaluose. Beje, pagal mano versiją, kurią aš jau ne kartą pa-sakiau, šita nusikalstama opera-cija buvo nukreipta prieš Seimo pareigūnus. Ir jei ne lemtingas atsitiktinumas, kad buvo išjung-tas telefonas, šiandien kolega Ar-tūras Paulauskas jau nebeturėtų leidimo susipažinti su slapta in-formacija. Ir tyrimui dėl galimo Valstybės saugumo departamen-to piktnaudžiavimo nebevado-vautų. Žiūrėkime į šiuos „aukš-tos kvalifikacijos“ pareigūnus paprasčiau, jie, vykdydami kaž-kieno užsakymus, siekė ir savo siaurų tikslų, Nacionalinio saugu-mo ir gynybos komitetas kryptin-gai tirdamas paskutinio laikotar-pio VSD veiklą, matyt, jau buvo teisingame kelyje, ir jie pasinau-dojo šia situacija.

G.JAKAVONIS: Kodėl tuo-met šitos pažymos eina į Vy-riausybę, Prezidentūrą? Kodėl pas Seimo darbuotoją Malikė-naitę vidurnaktį krata daroma,

kodėl prie kitų niekas nelenda? Protu sunkiai suvokiami daly-kai, tirkime tada visas pažy-mas, kur kažkas kažką bandė nutekinti.

A.PAULAUSKAS: Aišku, vi-sos bylos tyrimo taktikos išdėsty-mas tą vakarą ir naktį buvo neto-lygus. Jeigu mes žinome, kad į ke-turias institucijas išėjo pažyma, tai turi būti veiksmai kiekvienoje, da-bar mes matome, kad vakare pa-keliama Malikėnaitė, iki pusės pir-mos ji apklausiama keturių parei-gūnų. Ką keturiems pareigūnams namuose klausti? Kai aš paklau-siau, kodėl kitur nebuvo daroma tas pats, prisimenate, ką atsakė?

Nebuvo žmonių. Tai aš sakau, kam reikia keturių žmonių apklausinė-ti Malikėnaitę, tai užtenka vieno, o kiti trys važiuoja į kitas institu-cijas. Atsakymo į šį klausimą ne-išgirdome.

Kitas dalykas ­ tie visi klausi-nėjimai Seime ir skambučiai. Ke-lis kartus net nugirdau kalbant: štai iš Seimo ten viskas ir išeina, nes ten 20 žmonių gauna tas pa-žymas, neaišku, kas jas paskui skaito ir kas nešioja. Toks buvo bandomas sudaryti vaizdas, kad turbūt ten Seime visa ta nuteki-nimo procedūra. Dar tas išvesdi-nimas žurnalistų iš Seimo: ateina STT pareigūnas, dar prisijungia Valstybės apsaugos departamen-tas ir demonstratyviai išvesdina žurnalistę iš Seimo. Nors to iš-vesdinimo visiškai nereikėjo, pa-ti žurnalistė nuėjo parodyti kom-piuterio, su tuo kompiuteriu išėjo. Toks demonstratyvus, lyg paro-domasis buvo veiksmas: jūs išsi-gąskit, jūs žinokit, mes galim taip padaryti.

Manau, dar tikrai anksti STT ir girti, ir peikti. Aš vis galvoju, kaip ten iki galo jiems pavyks iš-siaiškinti. Jeigu iš tikrųjų jie pa-siduos arba mes nieko nesužino-sime, ką jie išsiaiškino, tai būtų blogai, bet šiandien jiems reikia tiesiog palinkėti drąsos šiuose tyrimuose, kad jie užbaigtų, pa-galiau pateiktų įtarimus ir toliau eitų.

V.GAILIUS: Ta klasikinė sche-ma veikia daugelyje istorijų. Vals-tybės saugumo departamentas ne-pagrįstai išplečia informaciją gavu-sių asmenų ratą, kartais neteisėtai. Pavyzdžiui, „Snoro“ istorija, ­ ne-teisėtai išplėtė asmenų ratą ir darė tai tikslingai, žinodamas, kad infor-macija bus prarasta.

L.BALSYS: Man šioje istori-joje kitas dalykas atrodo labai svar-bus. Ne taip seniai kažkas iš kole-gų žurnalistų paklausė: na gerai, o ką dabar darys Seimas? Aš taip pat suklusau, supratau, kad čia labai filosofinis, esminis ir gilus klausi-mas. O ką gali padaryti Seimas? Tautos atstovybė lyg ir turėtų kaž-ką daryti, parlamentinę kontrolę vykdyti, tyrimus atlikti. Kitų šalių parlamentai turi tokią galią, dides-nę negu mes, gali vykdyti tyrimus, gali tą patį prokurorą atstatydinti. O pas mus, Lietuvoje, Seimo par-lamentinės kontrolės funkcijos yra tik simboliškos, vien procedūriš-kos ir neturinčios jokio instrumen-tinio pamato.

Prezidentūra, kaip politinė institucija, yra uždara, jos ranko-se sutelkta teisėtvarka ir visos jėgos struktūrų galios, procesas nėra skaidrus, visuomenė negali jo kontroliuoti, taigi atsiranda ga-limybė ne bendradarbiauti vals-tybės institucijoms, tai yra Pre-zidentūrai, Seimui ir Vyriausybei, o vienai Prezidentūrai, šiuo atve-ju šalies vadovei, sėkmingai nau-dotis principu „skaldyk ir val-dyk“. Na, galima čia jau dabar są-mokslo teorijas kurti, ką toliau daryti vadovaujantis tuo principu, ­ palaikyti savo reitingus, išsilai-kyti, kaip sakoma, vandens pavir-šiuje neturint šalies vizijos, bet

tiesiog mezgant intrigas būti vi-sada viršuje, galima verslo inte-resus kokius nors stumti per sa-vo patarėjus, nes tai yra labai ne-skaidru.

Ir Parlamentas nieko negali, negali vykdyti nė vieno pareigū-no, kurį skiria ir kontroliuoja ša-lies Prezidento institucija, parla-mentinės kontrolės. Mes tik pa-bandėme pataisyti Prokuratūros įstatymą, kur įrašėme, kad gene-ralinis prokuroras gali būti atlei-džiamas, jeigu Seimas nepatvirti-na jo ataskaitos, tiesiog praplėtė-me prezidento galias, suteikėme jam šansą, nes iki šiol net atleis-ti prokuroro nelabai galima. Tai koks kilo iškart pasipriešinimas iš Prezidentūros, iškart išgirdome atsakymą ­ nepasirašysiu, vetuo-siu. Tai gerai, kad dar mūsų tokie įstatymai, jog galima apsieiti ir be prezidento pasirašymo, galima įstatymą priimti pasirašius Seimo pirmininkui, jeigu vetavimas yra atmestas. Tai tik įrodo, kad neto-bula mūsų valdžių sankloda ir tai reiktų tobulinti. Čia būtų atsaky-mas ir daugelio problemų, su ku-riomis mes dabar susiduriame, sprendimas.

A.PAULAUSKAS: Sakysim, Žvalgybos įstatymas pradėjo veik-ti šiais metais, Prokuratūros kon-trolės neliko, tai parlamentinė kontrolė iš esmės lieka vienintelė, kuri žvalgybos institucijas turėtų kontroliuoti. Ką mes matome? Šal-tuką, nenorą bendradarbiauti. Ir aš sau užduodu klausimą ­ kodėl? Vi-są laiką jaučiama prezidento globa, ką ten maždaug kalbatės su tuo komitetu, vis tiek nėra prasmės, štai mes jus čia paskyrėm, mes jus čia ir paglobosim. Ir kai reikia iš-siaiškinti, iš karto valstybinė pa-slaptis, ikiteisminio tyrimo paslap-tis, visokiomis paslaptimis prisi-dengia.

Pavyzdžiui, kai Amerikos kon-grese vyksta tyrimai, jokių ten pa-slapčių nėra nuo kongresmenų. Yra ir valstybinės, ir visokios paslap-tys, tam tikri lygiai, žmonės turi įgaliojimus ir viską sužino. Dabar mes, norėdami sužinoti, turime kurti specialią komisiją. Ir tai dar neaišku ar, pavyzdžiui, generalinio prokuroro pavaduotojas ateis. O at-ėjęs gali pareikšti, kad viskas yra ikiteisminio tyrimo paslaptis, štai ir visi atsakymai.

Tai kaip gali tada Parlamentas ką nors išsiaiškinti? Mes ieškome būdų, kaip išsiaiškinti, bet visą lai-ką susiduriame su tuo, kokia yra ta mūsų parlamentinė kontrolė.

G.JAKAVONIS: Ar jūs tiki-te, kad bus išaiškintas ir nu-baustas kaltininkas?

V.GAILIUS: Tai jau, galima sa-kyti, išaiškintas.

L.BALSYS: Reikia kelti klau-simą, kas tas kaltininkas, nes ki-taip bus rastas tik iešmininkas. Nubaus kokį nors patarėją, na, iš-mes iš darbo, galbūt net bus bau-džiamoji atsakomybė. Bet teisė-sauga, kai tiria nusikaltimą, ieško ne tik to, kas konkrečiai ką nors padarė techniškai, bet to, kas už-sakė, kas davė leidimą, kas nuro-dė, kas tarėsi, kas yra idėjos au-torius. Ar prieisime prie idėjos autoriaus? Tai turbūt tikrai galė-tų būti Parlamento kokios nors specialiosios komisijos tyrimo objektas.

Parengė Milda JUODAKIENĖ

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Skandalingosios Valstybės saugumo departamento pažymos apie Rusijos atakas prieš Lietuvos prezidentę nutekinimo tyrimas įstrigo lyg pirštas butelyje. Nei pirmyn, nei atgal. Tik pats pirštas puikiausiai per stiklą matomas. Kodėl Generalinės prokuratūros tyrėjai, tvirtinantys, kad žino, kas nutekino pažymą, jau kelinta savaitė kvailina visuomenę ir nepasako to, ką žino? Kodėl VSD veikėjai nepaskelbia, kam ši absurdo teatro scenos verta istorija naudinga? Abi institucijos tik dar labiau skaldo visuomenę. Toks ir buvo slaptosios pažymos tikslas?

VSD, užsiimdamas nusikalstamomis operacijomis, turbūt nelabai randa laiko rūpintis strateginiais valstybės tikslais

Vitalijus GAILIUSLietuvos Respublikos Seimo narys

�

Vyksta, aš suprantu, antra operacijos dalis, išgelbėti žmogų, kuris visa tai ir nutekino

Artūras PAULAUSKASSeimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

�

Atsiranda galimybė šalies vadovei sėkmingai naudotis principu „skaldyk ir valdyk“

Linas BALSYSLietuvos Respublikos Seimo narys

�

Nežinau, kiek yra informacijos, galinčios kompromituoti prezidentę, bet akivaizdu, kad ten yra informacijos, galinčios kompromituoti Konservatorių partiją

Audrius BUTKEVIČIUSNepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

�

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

�

Antanas Pocius - giesmių ir dainų autorius, bažnyčios vargonininkas, Plungės vaikų muzikos mokyklos fortepijono mokytojas, ilgametis įvairių organizacijų chorų ir vokalinių ansamblių vadovas.

Ir šiandien nė vienas plungiškių senjorų susibūrimas nepraeina ne-padainavus jo sukurtų dainų apie sidabrinę jaunystę, žilagalvį Bab­rungą, Plungės parką ir žalias jo alėjas. Tai vienoje, tai kitoje Lietu-vos bažnyčioje vis dažniau tenka išgirsti ir šiandieninių vargonininkų atliekamų A.Pociaus sukurtų gies-mių, kurių natas ir žodžius, perduo-dami iš rankų į rankas, išsaugojo jo kartos vargonininkai.

Rugpjūčio 19­ąją A.Pociui būtų sukakę šimtas metų, jo amžino po-ilsio vieta ­ Plungės kapinėse. A.Pocius gimė 1913 m. Eržvilko valsčiaus Pagirių kaime. Buvo penktas vaikas šeimoje. Po metų tėvas buvo pašauktas į Pirmąjį pa-saulinį karą. Mama, likusi viena su mažais vaikais, sunkiai vertėsi. Iš karo tėvas grįžo peršautais plau-čiais. Gydytis pinigų nebuvo, todėl netrukus prikibo džiova. Kelerius metus pasirgęs, tėvelis mirė, pa-likdamas šeimą dideliame varge. Visiems vaikams, tarp jų ir maža-jam Antanukui, teko patiems pel-nytis duoną ­ eiti dirbti pas ūkinin-kus. Kartu lankė pradžios mokyklą. Baigė tris jos skyrius. Į ketvirtąjį niekas nebeleido...

Garsų pasaulio traukaAštuoniolikos sulaukęs Antanas

mokėsi siuvėjo amato, bet neilgai truko ir šie mokslai ­ širdis visiškai nelinko prie siuvimo. Traukė stebuk­lingas garsų pasaulis. Juk Eržvilko bažnyčioje jau tada negalėjo ramiai nusėdėti suole: vis gręžiodavosi at-gal, iš kur sklido kerinti vargonų muzika. Tad, nerimaudama dėl sū-naus ateities, mama šįkart kreipėsi į Eržvilko bažnyčios vargonininką, kad pamokytų sūnų vargonuoti. Čia talentingas jaunuolis iš karto surado savo vietą. Po dvejų mokymosi me-tų pralenkė savo mokytoją.

1933 m. Antanas išvyko vargo-ninkauti į Baisogalos parapiją, o po dar vienų metų tapo vargonininku Lenkimų parapijoje. Lenkimuose tapo „Pavasario“ kuopos nariu, bu-vo išrinktas į jos valdybą. Parapijos

klebonas kun. A.Sutkevičius, pa-stebėjęs jaunuolio muzikinius ga-bumus, patarė mokytis muzikos. Baigęs tarnybą Lietuvos kariuo-menėje, vargonavo Kartenoje, Lenkimuose. Klebono vėl paragin-tas mokytis muzikos, tais pačiais metais nuvyko į Klaipėdą ir įstojo į muzikos mokyklą, vadovaujamą Juozo Karoso, į vargonų klasę. Nu-sipirkęs dviratį, kasdien atgiedojęs dvejas šv. Mišias, 60 kilometrų va-žiuodavo į Klaipėdą, o po pamokų muzikos mokykloje vėl mindavo pedalus į Lenkimus. Jau po metų studijų kai kurie egzaminų komisi-jos nariai siūlė išduoti jam mokyk­los baigimo diplomą, bet dalis dės-tytojų tam nepritarė ir ragino ta-lentingą mokinį dar pasimokyti.

1939 m. rugsėjo 1 d. vokie-čiams okupavus Klaipėdą, muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius. Čia Antanas gavo trijų kursų bai-gimo pažymėjimą ir iki 1940 m. dar vis vargoninkavo Lenkimuose, Vir-balyje, o 1942 m. įstojo į Kauno konservatoriją. Studijavo ir važinė-jo vargoninkauti į Raudondvarį. 1946­aisiais turėjo studijas nu-traukti ir kuriam laikui dingti iš Kauno, nes konservatorijoje buvo susekta slapta organizacija, kuriai priklausė ir Antanas. Po dvejų me-tų grįžęs Kaune konservatorijos neberado ­ ji buvo perkelta į Vilnių. Vargonų katedra buvo panaikinta, o A.Pociui pasiūlyta pradėti nuo pirmo kurso studijuoti chorvedybą, bet, būdamas 35­erių, visko pradė-ti iš naujo nenorėjo.

Kūrybingiausi metai - Plungėje1948­aisiais, sužinojęs, kad

Plungėje yra laisva vargonininko vieta, atvyko čia ir klebono kanau-ninko Stanislovo Budvyčio malo-niai buvo priimtas.

Plungė tapo antrąja Antano tė-viške. Čia prabėgo 35­eri gyveni-mo metai. Čia sukūrė šeimą, čia gimė dukra Audronė (šiandieninė Klaipėdos S.Šimkaus konservato-rijos Bendrojo fortepijono skyriaus mokytoja metodininkė).

Čia, Plungėje, buvo sukurtos gražiausios Antano giesmės ir dai-nos. Ne viena iš jų turi savo istori-ją. Viena gražiausių giesmių „Nu-siminęs Kristus tėviškėn pažiūri...“ pagal T.Kryževičiūtės eilėraštį „Rūpintojėlio skundas“ buvo su-kurta vieną 1949­ųjų dieną, kai, iš-

ėjęs pasivaikščioti į parką, Antanas išgirdo kalbant, kad žmones veža į Sibirą. Vaizdas, kurį išvydo nubėgęs į geležinkelio stotį, taip sukrėtė, kad mintyse tą pačią akimirką sus-kambo melodija tekstui, kuris jau mėnesį gulėjo ant stalo, bet melo-dijos vis nesisekė sukurti. Giesmė, parašyta per porą valandų, žaibo greičiu pasklido po Lietuvos baž-nyčias, ­ pavergtos tautos likimo tema buvo skaudi, bet labai artima lietuvio širdžiai:Nusiminęs Kristus tėviškėn pažiūriIr per veidą rieda ašara gaili...Ko jūs, mano žmonės, klystkeliuos paklydot,Kur tu, rūtų žeme, be manęs eini?

Balsas liko balsu, šaukiančiu tyruose,Mūsų žemė žydi laime nebe ta...Samanotas kryžius, po beržais parimęs,Dieną naktį meldžias vargdienio malda.

Kita populiari tuo laikotarpiu su-kurta A.Pociaus giesmė ­ „Dieve, laimink“, kuri Lietuvos bažnyčiose buvo giedama po Sumos. Kiek gies-mių yra sukūręs A.Pocius, tiksliai nežinoma. Vienas iš paskutinių jo mokinių, buvęs ilgametis Žemaičių Kalvarijos bazilikos vargonininkas Domas Eimutis Urbonas yra sakęs, kad turi 28 savo mokytojo sukurtas giesmes ir jam dedikuotas gedulin-gas mišias balsui. 1960 m., atlikęs bažnyčioje Naujųjų metų iškilmes, A.Pocius atsisveikino su vargoni-ninko pareigomis. Jau ne vienus metus jautė tuo metu Plungėje dir-busių kunigų atsargumą. Jie neno-rėjo, kad vargonininkas per apeigas atliktų ir savo sukurtas giesmes, esą jos neturinčios religinės dvasios ir neaprobuotos bažnytinės komisi-jos. Gal tai nebuvo pačių kunigų

nuomonė? Labiau tikėtina, kad ir juos „spaudė“ kažkas iš aukščiau.

Išėjimas iš bažnyčios Antanui nebuvo lengvas: dalis tikinčiųjų jį smerkė, o tuometinei valdžiai tai buvo paranku. Tačiau tėvų įskie-pytam tikėjimui liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos, niekad neišsi-žadėjo Dievo ir Bažnyčios.

Vėliau pradėjo dirbti Nausodžio kultūros namuose meno vadovu, ten subūrė kaimo kapelą, vyrų ir moterų ansamblius. 1962 m. A.Po-cius buvo pakviestas į Plungės aš-tuonmetę mokyklą (dabar ­ „Sau-lės“ gimnazija) dirbti muzikos mo-kytoju. Ten pateko tarp kitų meno entuziastų. Plungiškiams puikiai ži-nomi mokytojai šviesuoliai Danutė Radvilavičienė (garsiojo „Suvartu-ko“ vadovė), Janina Uginčienė, Al-dona Petruokienė (dramos būrelio vadovė, išugdžiusi ne vieną būsimą-jį aktorių, čia pirmuosius žingsnius scenoje žengė teatro žvaigždė ­ ak-torius ir režisierius Vytautas Rum-šas), Ancilija Mikalauskienė, dainų tekstų autorius Alfonsas Kušlys. Tai buvo mokytojai pasišventėliai, ku-rie, neskaičiuodami darbo valandų, mokė vaikus šokti, vaidinti, piešti, patys kūrė eilėraščius, dekoracijas, siuvo sceninius kostiumus.

Atėjus energingam muzikos mokytojui, susibūrė kaimo kapela, gausus mokinių choras, mergaičių ir berniukų ansambliai. Jiems mo-kytojas sukūrė vaikiškų dainų, ku-rioms žodžius parašydavo mokyto-jas A.Kušlys. Mokytojų ir mokinių koncertai buvo rodomi miesto kul-tūros namų salėje.

Populiariosios A.Pociaus dai-nos, mokytojo A.Kušlio žodžiais, buvo sukurtos Centrinės ligoninės darbuotojų chorams ir vokaliniams ansambliams. Dainininkai su mei-le dainuodavo vadovo dainas ne tik čia, Plungėje, bet ir įvairiose tuo metu rengiamose rajono ir respub­likinėse apžiūrose, šventėse, fes-tivaliuose. Visų plungiškių pamėg-ta daina, tapusi Plungės himnu, apie Babrungą, Plungę ir plungiš-kius ­ „Plungės jūra“:Pasakyk, žilagalvi Babrunge,Žemaitijos laukais kai brendi,Kad linksmai pratekėjęs per PlungęŽydrą jūrą kely atrandi...

Su meile savo fortepijono moky-toją prisimena ir nemažas būrys An-tano mokinių, kurie 1966­1976 m. mokėsi Plungės vaikų muzikos mo-kykloje. Du jo mokiniai ­ Romas Kalvėnas ir Aurelijus Globys ­ tapo profesionaliais muzikais.

Turėjo A.Pocius ir mokinių vargo-nininkų. Be jau minėto D.E.Urbono, mokė vargonuoti būsimą Šiaulių kate-dros vargonininką Leoną Galdiką, o Antano vargonuoti mokytas Benedik-tas Stirbys vėliau tapo muzikos moky-toju ir mokytojavo bei vadovavo cho-rams Gargžduose. A.Pocius buvo ir vargonininkas, ir Mokytojas iš pašau-kimo, ir labai jautrios sielos meninin-kas, savo pasiaukojamu darbu palikęs ryškų dvasingumo bei šiltų prisimini-mų pėdsaką Plungės istorijoje.

Vida TURSKYTĖ, Plungės Motiejaus Valančiaus

pradinės mokyklos direktorė Danutė ARDAVIČIENĖ, Plungės švietimo istorijos

muziejaus vadovė

Palikęs dvasingumo pėdsaką Plungės istorijoje

Muzikos pamoka būsimajai Klaipėdos universiteto profesorei D.Kisieliūnaitei

�

Su pavasarininkais Lenkimuose 1935 m.�

Antanas Pocius sukūrė giesmių, kurių natas ir žodžius, perduodami iš rankų į rankas, išsaugojo jo kartos vargonininkai

�