LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Magistro studijų baigiamasis darbas

Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėje filosofinėje

antropologijoje

The conception of personal identity in modern philosophic al

anthropology

Darbo vadovė:

Prof. Jūratė Baranova- Rubavičienė

Darbą parašė:

Šiuolaikinės filosofinės antropologijos

II kurso studentė

Simona Vrublevskytė

Darbo vertinimas...........................

Vilnius, 2012

2

Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėjė fi losofinėje antropologijoje

TURINYS

Įvadas ................................................................................................................................... 3

1. Asmens tapatumo samprata hermeneutinėje fi losofijoje ................................ 11

1.1. P. Ricoeuro semantinės ir refleksijos plotmių vaidmuo asmens tapatumo suvokime ......... 13

1.2. P. Ricoeuro dinaminis asmenybės naratyvas ................................................................... 18

1.3. Asmenybės tapatumo problema Ch. Tayloro filosofijoje .................................................. 21

1.4. Ch. Tayloras: moralės horizontų vaidmuo asmens savikūroje ........................................... 24

1.5. Naratyvistinė asmenybės tapatybės teorija: A. MacIntyre‘as prieš Ch. Taylorą ............... 26

1.6. Išvados ........................................................................................................................... 23

2. Asmens tapatumo samprata fenomenologinėje fi losofijoje .............................. 30

2.1. Asmens tapatumas pagal A. Lingį .................................................................................... 31

2.2. Tapatumas A. Lingio antropologinėje vizijoje .................................................................. 35

2.3. M. Merleau- Ponty: mano kūnas tai aš ............................................................................. 37

2.4. Išvados ............................................................................................................................ 41

3. Asmens tapatumo samprata postmodernizmo fi losofijoje ............................... 42

3.1. A. Nehamas‘as. Gyvenimo menas ir tapatumas ................................................................ 44

3.2. A. Nehamas‘o tapatumo sąlygos ...................................................................................... 46

3.3. R. Rorty. Asmenybės atsitiktinumas................................................................................. 49

3.4. Išvados ............................................................................................................................ 54

Išvados .................................................................................................................................. 55

Literatūros sąrašas ........................................................................................................... 58

Santrauka ............................................................................................................................. 60

Summary .............................................................................................................................. 61

3

Įvadas

Tyrimo problema. Asmens tapatumas, dar kitaip vadinamas identitetu (lot. identitas

buvimas), tai subjektyvus savęs kaip individo, derinančio įvairius socialinius vaidmenis, supratimas.

Ši sąvoka išreiškia asmens gebėjimą apibūdinti save, atsakant į klausimą „kas aš esu?“, ir gautus

įvairius atsakymus derina tarpusavyje. Asmens tapatumas nusako žmogaus arba daikto savybių

visumą, pagal kurią mes jį atskiriame nuo kitų, nusako aš vaizdo vienybę. Jis susijęs su individo

vidiniu poreikiu išlikti pačiu savimi.

Modernioji epocha prasidėjo siekiu suteikti žmogui laisvę bei galimybes ją įgyvendinti, bet

geri ketinimai privedė visuomenę prie tapatybės krizės. Šiandienos sparčiai besivystančiame

pasaulyje žmogus susiduria su daugybe staigių permainų, kurios verčia jį permąstyti savo

įsitikinimus ir vertybes. Tai neišvengiamai paliečia jo paties egzistenciją – išgyvenama tapatumo

krizė. Žmogus ima kelti klausimus „Kas aš esu?“, „Ko siekiu?“ ir panašaus tipo egzistencinius

klausimus. Jis siekia suvokti savo padėtį visuomenėje ir kitose gyvenimo srityse. Žmogus siekia

atrasti būtent tai, kas būdinga tik jam, t. y., išlikti savimi. Klaidinga yra priskirti tapatumo problemą

vien psichologijos disciplinai, nes su ja nuolat susiduria ir filosofija. Taip yra todėl, kad žmogus ir jo

problemos visada yra filosofijos dėmesio centre.

Bandymai surasti ir paaiškinti žmogaus esmę, pagrįsti jo egzistencijos prasmingumą bei

apibrėžti asmenybės sąvoką yra nuolatiniai. Žmogus, kiek jis yra sąmoningas, nuolatos stengiasi

suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų sau (o kartu ir kitiems) į klausimą „kas aš esu?“.

Skirtingose filosofijos istorijos epochose, skirtingose tradicijose šis žmogų neraminantis klausimas

apie jį patį buvo bandomas atsakyti įvairiai. Klausimas visada išliko tas pats – „kas yra žmogus?“.

Šiame darbe bus aptarta asmens tapatumo samprata šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje.

„XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri pasiūlė naują atsakymą į šią

dilemą. Ji antropologiškai ima interpretuoti žmogų kaip istorijas pasakojantį gyvūną. Toks žmogus

savo asmenybės tapatybę grindžia ne amžinos nekintančios savosios esmės paieška, o pasakojimu.“1

Ši tradicija vadinama naratyvistine, ir joje, savo ruožtu, išsiskiria dvi srovės. Viena jų asmenybės

tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą.“2 Pirmosios krypties

siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu, tokį modelį kuria

škotų kilmės JAV gyvenantis neoaristotelininkas Alasdairas MacIntyre‘as, kanadietis Charlesas

1 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:

Vilnius, 2006, p. 404 2 Ten pat, p. 404

4

Tayloras (Charles Taylor), ir prancūzų kilmės filosofas Paulis Ricoeuras (Paul Ricoeur). Antrosios

krypties modelis – neonyčinis; jo atstovai – graikų kilmės, JAV gyvenantis filosofas, lyginamosios

literatūrologijos bei helenistinių studijų profesorius Alexanderis Nehamas‘as ir amerikiečių

postmodernusis pragmatistas Richardas Rorty. Pastarųjų filosofų propaguojamas modelis vadinamas

neonyčiniu todėl, kad atspirties tašku čia tampa Friedricho Nietzsche‘s asmenybės savikūros

koncepcija. Nors abu autoriai plėtoja savo naratyvaus tapatumo teorijas po tos pačios tradicijos

pavadinimu, tačiau kartais jų požiūriai į vieną ar kitą problemą išsiskiria.

Klausimas „kas yra žmogus“ nesvetimas ir fenomenologinei filosofijai – siekdama aprašyti

žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų reikšmes, ji neišvengiamai susiduria su

tuo, kam ta sąmonė priklauso, ir su sąmonės tapatumu, kitaip sakant, iš kur man žinoti, kad mano

patiriamas pasaulis yra patiriamas manimi, kad mano potyriai yra mano, t. y. tapatūs, o ne priklauso

kitam asmeniui. Šioje srityje perversmą sukėlė M. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija. Ji

teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę.

Asmuo, norėdamas pakeisti kūno padėtį, privalo turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą,

per judesio metu „vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai, kas juda, ir yra jis pats. Apie asmens

tapatumą taip pat kalba A. Lingis to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame žurnale

„Problemos“. Jis sako: „gyventi savitą gyvenimą nereiškia būti tiesiog biologiniu vienetu... mūsų

asmenybė turi substanciją ir galią. Argi mūsų asmens tapatumo jausmas nėra susijęs su veiksmais,

kuriuos mes identifikuojame kaip savo? Mūsų savimonės jausmas susitelkia ties tuo, ką darome, ką

galime padaryti, ką padarėme3. Lingis remiasi Merelau-Ponty: aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip

būtent mano, tokį, kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę, ieškodamas atsakymo į savo

klausimą, filosofas aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų.

Darbo tikslas. Darbo tikslas yra ištirti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje keliama

ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip esantį

šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip tapatybės

problema pasirodo hermeneutinėje P. Ricoeuro, Ch. Tayloro ir A. MacIntyre‘o filosofijoje, kaip

tapatumą supranta fenomenologijos atstovai A. Lingis bei M. Merleau-Ponty, ir kokiu tikslu

sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė A. Nehamas‘o ir R. Rorty‘o koncepcijose. Taip pat bus

stengiamasi išryškinti šių trijų koncepcijų bendrumus bei probleminius taškus, parodyti, kad nė

viena iš filosofinių disciplinų nėra pakankama aprėpti asmens tapatumo sampratai.

3 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr . 61, p. 9

5

Darbo struktūra. Darbas susideda iš trijų dalių. Kiekvienos filosofinės teorijos analizei buvo

pasitelkta po du žymius tos krypties atstovus. Skyriaus pradžioje pristatoma tos filosofinės krypties

ypatybės ir istorinė raida, nes pasirinktiems atstovams dažnai įtaką darė jų mokytojai ar draugai,

tuomet pereinama prie to, kaip nagrinėjami filosofai aptinka asmenybės tapatumą, ir kaip jį supranta.

Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos išvados, kaip suprantamas asmens tapatumas analizuotoje

filosofinėje disciplinoje. Darbo pabaigoje suformuluotos viso tyrimo išvados.

Pirmoji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai hermeneutinėje filosofijoje. Skyriaus

pradžioje trumpai pristatoma filosfinės hermeneutikos samprata bei aptariama dabartinės filosofinės

hermeneutikos raida. Po Martino Heideggerio „lemtingojo“ posūkio hermeneutikoje įvyksta

perversmas ir randasi nauja hermeneutinė tradicija – egzistencinė hermeneutika, kuriai rūpi ne vien

teksto neaiškių vietų išaiškinimas, bet ir pats teksto aiškintojas. Šiai srovei atstovauja pranсūzų

kilmės filosofas Paulis Ricoeuras, kuris pasirenka „ilgąjį“ kelią į egzistencijos plotmę. Norėdami

apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos plotmę – įvairias žmogaus išraiškas,

ženklus, mitus, simbolius ir t.t. net knyga, – tai tekste įkūnyti simboliai. Kadangi betarpiško

supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad priartėtume prie savęs pačių. Nėra grynosios

sąmonės, nes ji pati yra savo interpretavimų sritis. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia

tarpinių dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Taip Ricoeuras pereina prie kito etapo,

vedančio į egzistencijos plotmę. Tai – refleksijos etapas arba refleksijos plotmė. Refleksija

suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs supratimo. Ricoeuras hermeneutiką supranta

kaip „akivaizdų arba nematomą savęs paties supratimą einant aplinkiniu keliu – suprantant kitą“4.

Žmogus yra pasakojanti būtybė, kuri gyvenime orientuojasi pagal naratyvistinę struktūrą. Žmonės –

pasakojamos istorijos personažai, kurią, beje, patys ir pasakoja, tiek sau, tiek kitiems. Plačiau

hermeneutinę naratyvistinę teoriją plėtoja kitas filosofas, Charlesas Tayloras. Charlesas Tayloras

nuo pirmųjų savo darbų, kurie skirti psichologinei problematikai, bando įrodyti, kad asmens

tapatumo suvokimas priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Jis teigia, jog

asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, santykis su gėriu ir

blogiu. Todėl moralė, pasak Tayloro, „nėra iš praeities laikų paveldėtas, bet savo prasmę praradęs

žodynas, kaip dažnai teigia kai kurie šiuolaikiniai filosofai – F. Nietzche, R. Rorty, A. MacIntyre“5.

Moralė yra būtent ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Panašiai į asmenį žiūri kitas garsus

naratyvistas – A. MacIntyre‘as. Jo koncepijoje asmuo yra laikomas tam tikru pasakojimu. Kaip sako

4 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 21 5 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 12

6

MacIntyre‘as – žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas6. Asmenybės tapatybės ir asmenybės

poelgių praeityje ir dabartyje sąsajos yra kertiniai MacIntyre‘o etikos klausimai.

Antroji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai fenomenologinėje filosofijoje.

Edmundas Husserlis, fenomenologijos pradininkas, svarstydamas apie sąmonę, neišvengiamai

prieina kūniškumą – sąmonė negali būti be kūno, jei ji yra pasaulyje. Jis analizuoja, kaip žmogus su

savo kūnu įsikūnija pasaulyje. Maurice Merleau-Ponty pradeda savo suvokimo fenomenologiją nuo

Husserlio idėjų, jam svarbu tampa jutimo problema, t. y., kaip mes patiriame savo kūną ir pasaulį,

savo kūno patirtis. Šiame tyrime M. Merleau-Ponty svarbus, nes jo fenomenologijoje aptinkame

mums rūpimą asmens tapatumo problemą. Patirdamas savo kūną žmogus supranta, kad jis pats

jaučia, pats išgyvena jį supantį pasaulį. Taigi, kūno patyrimas yra savo asmenybės tapatumo

pagavimas.

Taip pat šioje dalyje nagrinėjama Alphonso Lingio filosofinė antropologinė vizija. Filosofas

daug keliauja po pasaulį, susipažįsta su įvairiomis kultūromis ir skiria daug dėmesio asmenybės

tapatumo supratimui, nagrinėja jį straipsnyje „Asmens tapatumas“. Savo atsakymą Lingis grindė

fenomenologine Merleau-Ponty kūno patyrimo samprata. Tapatybės klausimą Lingis susiejo su

klausimu, kaip suprasti veiksmą, kaip būtent mano. Jis, sekdamas Merleau-Ponty, nesiūlė kurti

naratyvo. Anot. J. Baranovos, „Lingis kalbėjo apie asmeninio tapatumo jausmą, o ne apie naratyvą,

aprašantį šį jausmą“7. Nei Merleau-Ponty, nei Lingis neieško vientiso naratyvo, atskirus gyvenimo

fragmentus jungiančio į vieną siužetą, ką daryti siūlė Tayloras ir MacIntyre‘as.

Trečioji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai postmodernizmo filosofijoje. Čia

aiškinami bendrieji Nehamas‘o reikalavimai naratyviam asmenybės tapatumui įgyti, analizuojama

jau esančių modelių įtaka originalaus savo stiliaus sukūrimui. Kitas analizuojamas autorius,–

Richardas Rorty ir jo neonyčinė naratyvaus tapatumo koncepcija. Čia, kaip ir Nehamas‘o atveju,

kalbama apie savikūros sąlygas bei taisykles, analizuojama, kokią įtaką susikurtas tapatumas turi

pačiam jo kūrėjui, asmenims, su kuriais jam tenka susidurti bei jo socialiniam kontekstui; taip pat

aiškinamasi, kaip svetimų pasakojimų apie save žodynai (paprastai sutinkami literatūroje) gali

padėti naujai save perkontekstualizuoti.

Šaltiniai. Pagrindinė literatūra, kuria buvo remtasi rašant darbą, buvo šie veikalai: P.

Ricoeuras „Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas“ bei „Interpretacijos teorija.

Diskursas ir reikšmės perteklius“; Ch. Tayloras „Autentiškumo etika“ bei „Asmeniškumo

šaltiniai“ (The Sources of the self). Kritinė pirmos dalies literatūra buvo: J. Grondino „Filosofinės

6 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 90 7 Ten pat, p. 103

7

hermeneutikos įvadas“, M. Heideggerio „Бытие и время“ (Būtis ir laikas), bei lietuviškojo

hermeneutikos žinovo A. Sverdiolo „Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos“ darbai,

pravartus buvo A. Jokubaičio „Autentiškumo etikos“ įvadas, kuriame autorius supažindina su

Ch. Tayloru ir pristato autorių bendrame jo interesų kontekste; knygoje „Dvi sielos“ G. Groot

publikavo straipsnį „Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru“.

Antroje darbo dalyje remtasi A. Lingio straipsniu „Asmens tapatumas“ bei jo knygomis

„Bendra kalba, paskiri balsai“, „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, „Pavojingos emocijos“,

kuriose jis, kalbėdamas apie žmonių bendruomenę bei skirtingas kultūras, susiduria su žmogiškuoju

asmenybės tapatumu; Fenomenologo M. Merleau-Ponty save suvokiančio kūno analizė tirta

remiantis jo veikalu „Phenomenology of perception“ (Suvokimo fenomenologija),

M. Merleau-Ponty tyrėjo Lietuvoje – Daliaus Jonkaus straipsniais bei knyga „Patirtis ir refleksija.

Fenomenologinės filosofijos akiračiai“, kurioje autorius nagrinėja fenomenologijos klasikų veikalus,

tarp jų, be abejo, neapeidamas ir Merleau-Ponty. A. Lingį savo veikaluose interpretuoja Jūratė

Baranova, tai: „XX amžiaus moralės filosofija. Pokalbiai su Kantu“ ir straipsnis „Trys atsakymai į

klausimą kas yra žmogus“. Pasirinktiems fenomenologams kritinės literatūros nestinga, nes

fenomenologija Lietuvoje yra plačiai prigijusi.

Rašant trečiąją darbo dalį teko susidurti su literatūros lietuvių kalba stygiumi. Nei Nehamas‘o,

nei Rorty knygos nėra verstos į lietuvių kalbą. Lietuviškai galima rasti tik Rorty‘o knygos

„Atsitiktinumas, ironija ir solidarumas“ skyrių „Privati ironija ir liberalioji viltis“, išspausdintą

1997 metų „Kultūros barų“ 7–9 numeriuose. Svarbus šioje srityje buvo Agnės Pometko magistro

studijų baigiamasis darbas „Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas

Rorty“; Rorty studijos minėtuose J. Baranovos veikaluose bei straipsniai „Richardas Rorty: aš – tai

mano metaforos“, „Naratyvioji asmenybės tapatybė“ bei G. Groot „Paliesti širdį. Pašnekesys su

Richardu Rorty“.

Be jau minėtų šaltinių, reikia paminėti Gereono Kopfo (Gereon Kopf) „Beyond personal

identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no–self“ ir Raymondo Martino (Raymond Martin)

ir Johno Barresio (John Baresi) „The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal

identity“. Pirmosios knygos autorius G. Kopfas teigia, kad filosofinės diskusijos asmens tapatybės

tema pasiekė lemiamą tašką, kai D. Parfitas (D. Parfit) 1971 metais paneigė asmens tapatybės idėją

ir bet kokius asmeninius esinius. Kopfas išsikelia uždavinį paneigti tokią kategorišką tapatybės

atmetimą ir teigia, kad jeigu asmens tapatumo nebūtų, tai žmonija tiesiog apie jį nekalbėtų, o

diskusijos šia tema vyksta nuolatos. Autorius tapatybės problemą susieja su antikos laikais.

Etimologiniu sąvokos asmuo pagrindu jis laiko graikų terminą prosopon ir jo lotynišką atitikmenį

8

persona, kuriais buvo išreiškiamas aktoriaus vaidinamas charakteris – „dramatis personae“8. Anot

autorių, pirmasis asmens tapatumo sampratą suformulavo Boetijus, sintezuodamas Aristotelio

substancijos koncepciją su amžinosios sielos samprata, kurios kilmę autorius sieja su neoplatonistų

filosofija. Ši knyga svarbi tuo, kad prabyla nauju balsu apie asmens tapatumo sampratą: autorius

teigia šią problemą kilusią iš Europos mąstymo tradicijos, o svarstydamas netapatumo reiškinį,

remiasi rytų filosofijos atstovais.

Antrosios knygos autoriai, R. Martinas ir J. Barresis savo darbe seka vakarietiškais asmens

tapatybės idėjų išradimais ir atskleidžia plačias intelektualines tradicijas bei kontraversijas, kurios

turėjo įtakos tam, kaip mes šiandien apie save galvojame. Jų tyrimas prasideda antikine filosofija ir

tęsiasi iki šiuolaikinės. Ši knyga atskleidžia vakarietiškos sielos ir asmens tapatumo idėjų iškilimą,

transformaciją ir baigtį ir yra pravarti kaip asmens tapatybės raidos istorija. Šis veikalas jo autoriams

pelnė apdovanojimą filosofijos srityje.

Problemos ištirtumas. Asmens tapatumo problema šiandienos pasaulyje, o taip pat ir

Lietuvoje, yra labai aktuali, ir jai skiriama daug mokslinių darbų, straipsnių, bei konferencijų.

Tarptautinės konferencijos „Tapatybės sklaida ir ribos“, vykusios 2001 metais, dalyvių pranešimų

sąrašą galima rasti Lietuvos Filosofų draugijos publikuotoje mokslinės konferencijos medžiagoje. Ši

filosofijos konferencija susitelkė ties tapatybės samprata ir jos transformacijomis šiandieniniuose

socialiniuose bei humanitariniuose moksluose. Dalyviai, atsovaujantys skirtingas sritis, diskutavo

plačiu problemų diapozonu: nuo metafizinio tapatybės supratimo ir jo post–metafizinės kritikos, iki

dirbtinio intelekto klausimo. Paminėsime pagal temą artimiausius šiam darbui pranešimus: V.

Aleksandravičius „Tapatybė ir skirtumas A. Lingio individualumo sampratoje“ nagrinėja A. Lingio

idėją, kad individuali tapatybė kyla ir yra įmanoma tik kito merdėjimo akivaizdoje, ir šia prasme yra

dialogiška; A. Dainys „Individo tapatybė kaip jo esmiškas nekomunikabilumas“ teigia, kad subjekto

tapatybė atrandama kaip esmiškai nekomunikuojamas, neredukuojamas ir nesuprantamas

branduolys; D.Jonkus „Saviįprasminimas: tapatybė ir/ar atvirumas“ nagrinėja Dilthey‘aus

saviįprasminimo terminą ir teigia, kad saviįprasminimas, kaip savasties kūrimas ir atradimas, yra

tapatybės surinkimas ir užlaikymas. Tapatybė – tai ne substancija, substratas ar kitoks objektyvus

pagrindas. Tapatybė yra savitrascendentavimas ir atvirumas; J. Baranova „Mirtis kaip iššūkis

subjekto tapatybei“ įrodo, kad subjekto siaubas artėjančios mirties akivaizdoje yra tai, kas paliudija

jo tapatybę.

8 Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon press, 2001, p. 3

9

Jūratės Sabašinskaitės „Logos“ žurnale publikuotame straipsnyje „Techninės pažangos bei

politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės laisvai tapatybei“ kalbama apie tapatybę politiniame

kontekste ir analizuoja šiame darbe tiriamus autorius: Ch. Taylorą bei A. MacIntyre‘ą. Straipsnyje

aptariami „moderniosios epochos bruožai, kurie turėjo neišvengiamos įtakos individualios žmogaus

tapatybės formavimuisi“9. Autorė teigia, kad modernybės laikotarpis lėmė žmogaus tapatybės

nuvertėjimą ir galiausiai praradimą, nes jis suteikė žmogui galimybę tapti savo gyvenimo

šeimininku. Atrodytų, kas čia tame blogo, bet neribotos galimybės save išreikšti pavertė visuomenę

vartotojais ir šiandieninis žmogus nesugeba skirti gyvenimo nuo vartojimo. Nors ir jausdamasis

laisvas, individas neturi kur tos laisvės realizuoti, „jis uždaromas rinkos rėmuose“10

,– teigia J.

Sabašinskaitė. Naujųjų laikų technologijos ne padeda kasdieniniame gyvenime, bet apriboja

žmogaus laisves, priversdamos „tarnauti viską apimančiam instrumentiniam protui“11

. Tayloras

knygoje „Autentiškumo etika“ kelia instrumentinio proto įsivyravimo grėsmės problemą. Žmogus

praranda savo tapatybę, savo tikrąjį „aš“, ir nebesupranta savęs, nesugeba išgyventi be

instrumentinio pasaulio įrankių. Tayloras neigiamą instrumentinio proto sampratą sieja su

modernybės epochoje pakitusia etikos samprata, t. y., buvo atisakyta senųjų moralinių nuostatų, o

moralinis horizontas, pasak filosofo, kaip tik yra vienas iš tapatybę formuojančių aspektų. Tokie

moderniosios epochos padariniai, anot J. Sabašinskaitės, jaučiami ir šiandien. „Žmogus yra paliktas

vienas, vienas prieš save ir pasaulį“12

, ir tai tampa kertine problema, nes, pagal Taylorą,

autentiškumas reikalauja atvirumo kitiems – nepriimdamas kitų laisvės, individas pats niekada

nebus laisvas, o tik laisvas žmogus siekia originalumo ir tapatybės. Tokia autorės asmens tapatumo

analizė politikos mokslų fone.

Etikos ir teisės filosofijos kontekste asmens tapatumą pristatė lietuvių kilmės JAV filosofas A.

Lingis pranešime, skaitytame Lietuvos filosofų draugijos konferencijoje „Tapatybės sklaida ir ribos“,

vykusioje 2001 m., vėliau spausdintą žurnale „Problemos“ (2002 m, 61).

Asmens tapatumą vėlyvojoje modernybėje trumpai aprašo Aistė Gruzdytė magistriniame

darbe „Moters tapatumo problema“ (Vilnius, VPU 2005, vadovas doc. dr. L. Degėsys). Gruzdytė

savo darbe remiasi mintimi, kad asmeninio tapatumo paieškos yra moderni problema, kuri galėtų

būti kilusi iš Vakarų individualizmo ir teigia, kad „potradicinės modernybės laikotarpiu ir naujų

9 Sabašinskaitė J. Techninės pažangos bei politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės laisvai tapatybei// LOGOS 67,

2011, balandis- birželis, p. 211 10 Ten pat, p. 213 11 Ten pat, p. 215 12 Ten pat, p. 218

10

medituotų patyrimų kontekste, refleksyviai organizuojamas asmens tapatumas tampa siekiamybe,

tikslu“13

, toliau autorė pereina prie savo temos – moters tapatybės, kas šiame darbe nėra aktualu.

Nerijus Brazauskas recenzijoje „(Ne)tapačios tapatybės paieškos“, skirtos mokslinių

straipsnių rinkiniui „Tapatybės problema XX amžiaus lietuvių literatūroje“, mini daugybę bandymų

ištirti tapatybės problemą. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tapatybės klausimas svarstomas itin

įvairiais aspektais, politiniais, socialiniais, psichologiniais; tapatybės ieškoma literatūroje, tautoje,

vertybėse. N. Brazauskas tekstus, skirtus tapatybės problemai, skirsto į tris tipus14

: 1. tapatybės

problemą reflektuojantys straipsniai; 2. tapatybės problemą įtraukiantys straipsniai; 3. tapatumo

sąvoką nagrinėjantys straipsniai. Pastarojo tipo darbų nėra taip gausu.

Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje asmens tapatumo samprata dažniausiai nagrinėjama

naratyvistinės teorijos kontekste. J. Baranova straipsnyje „Richardas Rorty: aš – tai mano

metaforos“ išsamiai analizuoja Rorty‘o nusigręžimą nuo kantiškosios tradicijos ir Z. Froido

(S. Freud) atsitiktinumo teoriją, kurią Rorty paverčia visos savo asmens savikūros teorijos

pagrindine ašimi. Rorty konstruoja savąją postmoderniąją etiką ant Froido psichoanalizės pamatų,

kuri leidžia jam suvokti, kad žmoguje nėra nekintančios esmės, kurią mes linkę vadinti asmenybe.

A. Pometko tyrimą sudaro dvi dalys: pirmoji skirta Alexanderiui Nehamas‘ui ir jo „savikūros

projektui Sokrato šešėlyje“. Kaip pati autorė teigia, „čia aiškinami bendrieji Nehamas‘o

„reikalavimai“ naratyviam asmenybės tapatumui įgyti, analizuojama jau esančių modelių įtaka

originalaus savo stiliaus sukūrimui. Taip pat interpretuojami atskirų filosofinių figūrų – Sokrato,

Platono, Michelio Montaigne‘o, Nietzsche‘s, M. Foucault bei paties Nehamas‘o savikūros

projektai.“15

Antroje darbo dalyje analizuojama Rorty naratyvaus tapatumo koncepcija ir kalbama

apie savikūros sąlygas bei taisykles, analizuojama, kokią įtaką susikurtas tapatumas turi pačiam jo

kūrėjui bei jo socialiniam kontekstui; taip pat aiškinamasi, kaip „svetimų pasakojimų apie save

žodynai (paprastai sutinkami literatūroje), gali padėti naujai save perkontekstualizuoti“16

.

A. Pometko siekia „atskleisti kaip ir kokiu tikslu sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė

Nehamas‘o ir Rorty koncepcijose“17

, taip pat surasti jų koncepcijų bendrumus bei skirtumus.

Studentė daug remiasi internetinėmis duomenų bazėmis, knygomis užsienio kalbomis, vartoja daug

kritinės literatūros.

13 Gruzdytė A. Moters tapatumo problema Vilnius, 2005, p. 10 14 Brazauskas N. (Ne)tapačios tapatybės paieškos// COLLOQUIA, 23, p. 168 15 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005 p .5 16 Ten pat, p. 5 17 Ten pat, p. 5

11

1 . Asmens tapatumo samprata hermeneutinėje filosofijoje

Filosofijos plotmėje tapatumo konceptualizavimo laukas klostėsi sąveikaujant prancūziškojo

poststruktūralizmo, dekonstrukcijos ir filosofinės hermeneutikos idėjomis. Hermeneutinė strategija

padeda išryškinti naratyvinį tapatumo aspektą18

.

Anot profesorių R.Martino ir J.Barresio, naratyvo užuomazgos matomos dar amžiaus

pradžioje: Alfredas Adleris (Alfred Adler) (1870-1937) pareiškė, kad gyvenimas turi panašią į

pasakojimą struktūrą. Vėliau Henris Murėjus (Henry Murray) veikale „Asmenybės

ištyrinėjimas“ (1938) tvirtino, kad būti asmeniu reiškia turėti gyvenimo istoriją, – organizmo istorija

yra pats organizmas19

. Bet tai dar nebuvo išplėtotos naratyvizmo koncepcijos.

XX amžiaus filosofijoje susiformavo kryptis, kuri žmogų ėmė laikyti istorijas pasakojančiu

gyvūnu, tai naratyvistinė asmenybės koncepcija. Naratyvioji asmens tapatybė jungia dvi temas:

asmenybės tapatumo problemą ir naratyvumo teoriją. Išsiskiria du naratyvo tipai – vientisasis ir

fragmentinis. Pirmasis siekia rasti vientisą naratyvą, sujungiantį paskirus gyvenimo fragmentus į

vientisą siužetą, kad suteiktų pačiam gyvenimui vientisumą. Naratyvistai Charles Tayloras,

Alasdairas MacIntyre‘as ir, pritardamas jiems, Paulis Ricoeuras eina kaip tik šiuo –

hermeneutiniu – keliu, ir ieško galimybės pagrįsti savo gyvenimo vienovę vientisu naratyvu.

Asmens tapatumas jų koncepcijose įgyjamas per naratyvą, kuris būtinai turi būti vientisas.

Hermeneutikos sąvokos atsiradimas siejamas su XVII amžiumi ir nuo pat pradžių reiškia

aiškinimo mokslą arba meną. Svarbiausias jos uždavinys buvo interpretuojant išvengti savivalės.

Visus bandymus arba siūlymus kaip geriau interpretuoti galima laikyti hermeneutika plačiąja prasme,

tačiau filosofinė hermeneutika formavosi daug vėliau, ji tapo viena iš pagrindinių „XX amžiaus

filosofinės būties lėmėjų“20

.

Dabartinės filosofinės hermeneutikos vardas siejamas su Martino Heideggerio vardu. Nors

tiesiogiai Heideggeris apie hermeneutiką kalba nedaug, o „Būtyje ir laike“ su ja susiduria tik kaip su

hermeneutiniu ratu, bet „visa čia – būties analizė , jos sritys ir klodai turi hermeneutinę prasmę, visą

18 Rubavičius V. „Tapatumai“ globalizacijos sąlygomis// Tapatybės sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga,

Vilnius, 2001 19 Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity ,New York:

Columbia University Press, 2006, p. 274 20 Šaulauskas M.P. Analitikos- hermeneutikos kontroversija// Darbai ir dienos, 2005, p. 41

12

ją galima suprasti kaip ypatingą hermeneutiką.“21

Po M. Heideggerio ontologinės hermeneutikos

randasi dvi naujos pakraipos – H. G. Gadamerio dialogo ir P. Ricoeuro egzistencinė hermeneutikos.

Heideggeris sukūrė asmenybės koncepciją, kurioje asmenybė suvokiama kaip dinaminė

sistema iš tarpusavyje susijusių reikšmių arba signifikacijų; tai jis padarė siekdamas atskleisti, kad

Dasein turi laikiną (temporal) struktūrą.22

Heideggeris suprato žmogų kaip įstrigusį dinaminėje

santykių sistemoje, vadinamoje čia-būtyje. Anot filosofijos profesorių R. Martino ir jo kolegos J.

Barresio, „heidegeriškas „pats“ (self) ir pasaulis nėra dvi esybės, kaip objektas ir subjektas“23

, jie yra

susiję per čia- būtį.

Hermeneutika pačia universaliausia prasme susideda iš dviejų pozicijų, to, ką ji interpretuoja,

ir to, kas interpretuoja. Šiame tyrime autorei hermeneutika rūpi dėl antrojo aspekto,- paties

interpretuojančiojo. Žmogus, siekdamas suprasti interpretuojamą objektą, neišvengiamai susiduria

su savo tapatybe, kuri tampa atspirties tašku visam jo suvokimui. Kaip teigė Heideggeris, mūsų

supratimas visada remiasi išankstinėmis struktūromis. Supratimas formuojasi judant hermeneutiniu

ratu – nuo visumos supratimo prie dalies supratimo, ir atgal prie visumos. Tame rate žmogus visada

aptinka save vienaip ar kitaip suprantantį, taigi aptinka save kaip esantį.

MacIntyre‘as galimybę pagrįsti gyvenimą vientisu naratyvu svarsto veikale „Po dorybės:

moralės filosofijos tyrimas (After virtue: a study on moral theory), Tayloras – „Asmeniškumo

šaltiniai“ (The sources of the self), o Ricoeuras – „Laikas ir naratyvas“ (Temps et Récit). P.

Ricoeuras teigia savo asmens tapatumo sampratą perėmęs iš MacIntyre‘o. Hermeneutų požiūriu,

pasakodamas aš negalvoju kaip patikti kitiems, (tai rūpi nenuoseklaus naratyvo kuriamiems

pasakojimams, pvz., R.Rorty‘ui – svarbiausia naratyvu nustebinti), o tiesiog esu ir nuolatos save

interpretuoju, suvokdamas savo interpretacijos ribotumą. Asmuo dalyvauja savo tapatybėje, kuri

atsiskleidžia pasakojime, o papasakota istorija sukuria naratyvinę tapatybę.

21 Бытие и время / Мартин Хайдеггер ; В. Бибихина. Москва : Ad Marginem, 1997, p. 104 22 išvada remiantis Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity,

New York: Columbia University Press, 2006, p. 233 23 Ten pat, p. 234

13

1.1. P. Ricoeuro semantinės ir refleksijos plotmių vaidmuo asmens tapatumo

suvokime

Paulio Ricoeuro nuomone, mano tapatybė ir „kitas“ yra taip intymiai susiję, kad būtų

neįmanoma jų atskirti: „Tapatybė kaip charakteris savo naratyve yra kitas. Aš kaip autorius ir aš

kaip charakteris Ricoeurui yra nuolatinis dialektinis santykis.“24

Anot Nyderlandų filosofo Ger Groot, „guru Paulis Ricoeuras niekada nebuvo, jo niekados

negaubė toks pasaulinio garso mąstytojo spindesys, koks gaubė Sartre‘ą, Foucault ar Derrida.

Prancūzijoje jis visada buvo truputėlį nuošalyje, pirmiausia galbūt dėl kruopščios argumentacijos ir

apdairumo- ir dėl šiuos bruožus lydinčio asmeninio kuklumo. Tad nenuostabu, kad jis orientavosi į

anglosaksų mąstyseną o ne į struktūralizmą“25

. Su tokiu Groot‘o teiginiu galima argumentuotai

nesutikti. Ricoeuras traukia dėmesį tiek gimtinėje tiek už jos ribų, jo traktatai parduodami

dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Jo šlovė galutinai įsitvirtino 1969 metais, pasirodžius

hermeneutinių ese rinkiniui „Le conflict des interpretations“, t. y. „Interpretacijų konfliktas“, kurį į

lietuvių kalbą išvertė Arūnas Sverdiolas. Ricoeuro hermeneutika susitelkia ties žmogaus egzistencija

ir kritikuoja Heideggerio filosofiją, kuri, anot P. Ricoeuro nepaaiškina kaip žmogus save aptinka.

Savęs aptikimas ir supratimas P. Ricoeurui tampa didžiausia egzistencine problema. Hermeneutiniu

interpretavimu bandoma nugalėti distanciją ir kultūrinį nuotolį, siekiama priartinti skaitytoją prie

paties teksto, kuris skaitančiajam visiškai svetimas, ir todėl nesuprantamas, ir tuo priartinimu

„įtraukti teksto prasmę į dabartinio žmogaus savęs supratimo lauką“26

.

Knygoje „Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas“ P. Ricoeuras pristato du

kelius – trumpąjį ir ilgąjį: „yra trumpas kelias, apie kurį pasakysiu pirmiausia, ir ilgas kelias, kuriuo

pasiūlysiu eiti“27

. Trumpajį kelią filosofas pavadina tiesmukai – „heidegeriškosios supratimo

ontologijos keliu“. Heidegeriškoji supratimo ontologija yra ne palaipsniškas pasiekimas, o staigus

peršokimas į ontologijos plotmę, kurioje iškart randamas pažinimas kaip buvimo būdas.

P. Ricoeuras parodo, kad Heideggeris niekur nepaaiškina ir nesvarsto metodo, kaip tai padaro. Anot

Ricoeuro, ėjimas link savęs nėra toks trumpas ir staigus, kokiu jį paverčia Heideggeris. Jam

Heideggerio kelias prie egzistencijos yra pernelyg tiesus. Ilgasis, Ricoeuro siūlomas kelias yra

24 Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity ,New York:

Columbia University Press, 2006, p. 278 25 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 227 26 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 4 27 Ten pat, p. 7

14

ėjimas hermeneutiniu ratu. Jis neslepia, kad ilgasis kelias yra sunkesnis, bet reikalingas:

„Siūlydamas ilgąjį kelią aš irgi siekiu perkelti refleksiją į ontologijos lygmenį, tačiau darau tai

palaipsniui...“28

Heideggerio tyrimas Ricoeurui yra nenuoseklus ir staigus. Tam, kad tyrimas būtų

nuoseklus, Ricoeuras laikosi semantikos ir refleksijos reikalavimų. Jis naudojasi aplinkiniu keliu

kaip metodu ir tai matoma 1990 m. išėjusioje jo studijoje „Patsai kaip kitas“ (Soi - meme comme un

autre). Pačių savęs mes niekada tiesiogiai nepažįstame, teigia Ricoeuras: „Turime atsisakyti minties,

kad galime įžvelgti patys save lyg visiškai skaidrų „aš“, kaip manė Rene Dekartas (Rene Descartes),

todėl, norėdamas išvengti amžinos diskusijos apie subjektą, nuolatos kartojantį tik „aš“ ir „aš“,

kalbu apie „patį save“, o ne apie save“.29

Einant Ricoeuro aplinkiniu (ilguoju) keliu į egzistencijos plotmę semantinė ir refleksijos

plotmės atlieka svarbų vaidmenį. Keliauti ilguoju keliu Ricoeuras kviečia pradedant „nuo išvestinių

supratimo formų ir jose parodyti jų kilmės ženklus“30

. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kalbos

plotmės, kurioje skleidžiasi supratimas. Pereiti nuo supratimo, kaip pažinimo būdo, prie supratimo,

kaip buvimo būdo, sunku dėl to, kad supratimas Heideggerio Dasein analitikoje pasirodo kaip

supratimas, kurio dėka būtis supranta save kaip būtį. Ricoeuras klausia ar nereikia dar kartą pačioje

kalboje ieškoti nuorodos, kad supratimas yra buvimo būdas ir iškart konstatuoja, kad „Dasein

analitikos trumpajį kelią reikia pakeisti ilguoju keliu, kuriam pradžią duoda kalbos analizės“31

.

Naują egzistencijos problematiką galima rasti tik semantiniu sąvokos išaiškinimu, kas turi būti

bendra visose hermeneutinėse disciplinose. Semantikos centras – sudėtingų, daugialypių ar

simbolinių prasmių tema. Daugiaprasmių arba simbolinių ištarų supratimo metu vyksta savęs

supratimas.

Ontinis arba ontologinis supratimas pirmiausia išreiškiamas kalba. Visur susiduriame su

bendru elementu: „prasmės architektūra, kurią galima pavadinti dvilype arba daugialype prasme ir

kurios uždavinys visuomet yra, vienokiu ar kitokiu būdu, rodyti slepiant“32

. Kalbos analizė turi

apsiriboti šio parodyto-paslėpto semantika. Kiekviena interpretacija simbolio daugiaprasmiškumą

išverčia pagal savo naudojamą skaitymo būdą, todėl interpretacijos gali skirtis. Interpretacijos

procesą Ricoeuras apibrėžia kaip „minties darbą, iššifruojantį už akivaizdžiausios prasmės slypinčią

prasmę; darbą, išskleidžiantį raidiškojoje reišmėje glūdinčius reikšmės lygius“33

. Simbolio ir

interpretacijos sąvokos tampa tarpusavyje susijusios, nes interpretuoti galime tik tada, kai prasmė

28 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 7-8 29 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 30 Ten pat, p. 12 31 Ten pat, p. 13 32 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 15 33 Ten pat, p. 16

15

yra daugialypė, o prasmių galybė išaiškėja interpretuojant. Kuo daugiau interpetacijų – tuo geriau.

Interpretacijų konkurencija suteikia galimybę perprasti simbolį kuo plačiau ir išsamiau.

Veikale „Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius“ Ricoeuras plačiau aiškina

interpretacijų daugiareikšmiškumą ir kūrinio supratimą: „tekstą, kaip visumą, unikalią visumą, būtų

galima palyginti su objektu, kurį galima apžiūrėti iš kelių pusių, bet neįmanoma iš karto aprėpti

viso“34

. Visumą rekonstruoti galime tik pasirinkdami kokią nors perspektyvą. Be to, „visada

egzistuoja kelios skirtingos galimybės tą patį sakinį susieti su vienu ar kitu sakiniu, laikomu teksto

atrama. Pats skaitymo aktas implikuoja specifinį vienpusiškumą“35

. Šie niuansai įgalina įvairias

teksto interpretacijas, jų galybę. Taip pat, Ricoeuras pažymi, kad literatūros tekstai apima

potencialius reikšmės horizontus, kurie gali būti aktualizuoti skirtingais būdais. Dėl visų šių

išvardintų variantų, interpretacijai jis priskiria spėjimo pobūdį, dėl ko iš ties gali rastis interpretacijų

konfliktai. Interpretacijų kovoje hermeneutika turi atlikti arbitro vaidmenį.

Matome, kad norėdami apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos plotmę-

įvairias žmogaus išraiškas, ženklus, mitus, simbolius ir kitus įkūnytus ženklus. Kadangi betarpiško

supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad priartėtume prie pačių savęs. Nėra grynosios

sąmonės, nes ji pati yra savo interpretavimų sritis. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia

tarpinių dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Taip Ricoeuras pereina prie kito etapo,

vedančio į egzistencijos plotmę.

Kitas ilgojo kelio etapas – refleksijos etapas. Šiame etape jis iškelia klausimą, kaip iš naujo

integruoti semantiką į ontologiją. Refleksija suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs

supratimo. Savyje mes turime galimybę atpažinti egzistuojantįjį; simbolinės kalbos ir savęs

supratimo susiejimą jis pavadina „giliausiu hermeneutikos noro patenkinimu“36

. Tai įvyksta labai

paprastai: įveikdamas distanciją, istorinį nuotolį tarp savęs ir praėjusios kultūros, kuriai priklauso

tekstas ar kūrinys, trumpai tariant ženklas, skaitytojas gali įsisavinti prasmę iš svetimos ją

paversdamas sava. Siekyje suprasti kitą slypi noras suprasti save patį. Ricoeuras sako, kad

„hermeneutika yra akivaizdus arba nematomas savęs paties supratimas einant aplinkiniu keliu –

suprantant kitą“37

. Mes pažįstame patys save tiktai per kitus, taip išmokstame tapti savimi.

Paulis Ricoeuras prisimena Dekarto cogito ir kritikuoja tokią refleksiją. Dekarto tezė „mąstau,

vadinasi, esu“ savo laiku sukėlė perversmą filosofijoje, įteisindama mąstymą, kaip buvimo įrodymą.

Ricoeuras ginčija tokį įrodymą, teigdamas, jei nebūtų to, kame matome save, negalėtume suprasti

34 Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reišmės perteklius, Baltos lankos, 2000, p. 91 35 Ten pat, p. 91 36 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 21 37 Ten pat, p. 21

16

savęs kaip esančio. Refleksijai reikia tarpinių dalykų, kuriuose sąmonė gali reflektuoti save, nes ji

nėra ir negali būti duota pačiai sau. Sąmonę pažįstame vėliausiai, o ne pirmiausiai, kaip manė

Dekartas. Šioje vietoje Ricoeuras prabyla apie „melagingą sąmonę“. Tiesioginė sąmonė visada yra

melaginga. Kaip jau minėjome, negalime prieiti betarpiškai prie sąmonės ir ją tirti. Daug domėjęsis

psichoanalize ir žavėjęsis Froidu, Ricoeuras perima iš jo melagingos sąmonės sampratą. Sąmonėje

nuolatos vyksta iškraipymo, perstatymo ar perkėlimo procesai, kuriuos lemia daug priežasčių –

baimės, skirtingos reikšmės, išgyvenimai, troškimai ir t.t. Žmogus gali nė neįtarti, kad jo sąmonė

nuo jo kažką slepia. Kaip tik todėl Ricoeuras sako, kad cogito yra „tuščias“ ir melagingas, o

norėdami išryškinti tikrąją prasmę turime, įdėti daug pastangų ir keliauti ilguoju keliu, kuris veda

nuo išraiškų atgal prie vidujybės. Tik reflektuodami mes aptinkame savo tapatybę, „refleksija, tai

mūsų pastangos egzistuoti ir mūsų troškimo būti įsisąvinimas per kūrinius, kurie liudija šią pastangą

ir šį troškimą“38

.

Kelio gale Ricoeuras sako, kad savarankiška (Heideggerio) ontologija negali būti pasiekta:

„tik interpretuodami pamatome interpretuotą būtį“39

. Reflektyvioji filosofija turi priimti idėją, kad

„reikia prarasti tiesioginį aš (le moi), kad atrastum tikrąjį aš (le je)“40

. Psichoanalizė šiuo aspektu

filosofijai yra labai svarbi, nes moko, kad reikia nagrinėti tai, kas nesąmoninga ir tame ieškoti

reikšmių. „Sakėme, kad, suprasdami patys save, įsisaviname mūsų troškimo būti ir mūsų pastangos

egzistuoti prasmę. Dabar galime pasakyti, kad egzistencija yra troškimas ir pastanga“, taip

Ricoeuras apibendrina egzistencijos plotmę. Psichoanalizė padėjo Ricoeurui atskleisti egzistenciją

kaip troškimo egzistenciją, egzistenciją kaip troškimą, o hermeneutikos uždavinys yra parodyti, kad

egzistencija pasiekia žodį, prasmę ir refleksiją tik nuolatos atliekant visų reikšmių, pasirodančių

kultūros pasaulyje egzegezę. Visos hermeneutikos kalba apie „aš“ priklausomybę nuo egzistencijos.

Dviejų kelių idėja, mitų analizės, etikos problemos, simbolių ir ženklų tyrimai bei melaginga

sąmonė daro Ricoeuro hermeneutiką išskirtine ir originalia. Eidamas aplinkkeliu jis paverčia savo

hermeneutiką egzistencine. Tik per kitą suprantame save. Ricoeuras mėgo vartoti Levino posakį,

„kitas yra tas, kuris man liepia būti atsakingam“- „Taip aš įgyju savo tapatybę: kaip save gebąs

valdyti asmuo. Tai visai kas kita, nei tuo atveju, kai tapatybės imama ieškoti lyg ir kokiame

substanciniame pamate, kuriuo juk niekados neatrasi“41

, konstatuoja Ricoeuras. Hermeneutikos

specialistas Mintautas Gutauskas tvirtina, kad Ricoeuras savo hermeneutika parodo, kad „tai, ką

38 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 23 39 Ten pat, p. 23 40 Ten pat, p. 26 41 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 233

17

vadiname tapatybe ar substancija, yra išvestinis dalykas. Tapatybės įtvirtinimas priklauso nuo

metodo, kuris ją įtvirtina.“42

Be metodo mes niekaip negalėtume jos pagauti ir reflektuoti.

Helsinkio universiteto filosofijos dėstytojas Arto Laitinenas (Arto Laitinen) savo straipsnyje

„Charlesas Tayloras ir Paulis Ricoeuras: saviinterpretacija ir naratvinė tapatybė“ (Charles Taylor

and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity) lygindamas abu filosofus teigia, kad

Ricoeuras palaiko netiesioginę hermeneutiką, tuo tarpu Tayloras atrodo apsisprendęs už tiesioginę:

„ryšium su naratyviąja tapatybe, tai reiškia, kad Ricoeuro analizę sudaro aplinkkelis per struktūrinę

naratyvo kaip įsiužetinimo analizę.“43

Naratyvinė tapatybė nuolatos medijuoja tarp kurių nors dviejų

kraštutinybių. A.Laitinenas jų Ricoeuro koncepcijoje aptinka aštuonias: „harmonija – disonansas;

išgyventa – papasakota ; inovacija – sedimentacija; faktas – fikcija; „kas yra“ – „kaip turi būti“,

tyčinis – nesąmoningas; egzaltuotas cogito – „skilęs“ cogito; autorius – skaitytojas.“44

Saviinterpretacija ir naratyvi tapatybė užtikrintai gali būti charakterizuojami kaip mediacija tarp visų

čia paminėtų kraštutinumų.

A.Laitinenas konstatuoja, kad „hermeneutinis žvilgsnis asmenybės ir naratyvo tapatybę

fiksuoja tarp tikro ir neginčijamo „aš“ patvirtinimo ir totalaus to „aš“ atmetimo45

“. Detaliau, tai

reiškia, kad asmuo atitinkamai santykyje kartu su kitais yra ir interpretuotojas ir interpretuotas.

Mūsų gyvenimas nėra vien tik atskirų įvykių tęstinumas. Mūsų praeitis ir ateitis visada struktūruoja

mūsų dabartinę patirtį ir veiksmus. Mes tipiškai rūpinamės savo gyvenimais kaip visuma ir yra

naratyvai, kurie daro tai įmanoma.

42 Gutauskas M. Teksto tapatumo pagrindo problema filosofinėje hermeneutikoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,

2001,p. 18. 43 Laitinen A. Charles Taylor and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity//

http://www.jyu.fi/yhtfil/fil/armala/texts/2002a.pdf 44 Ten pat. 45 „hermeneutic view of the self and narrative identity is locatde between an affirmation of a certain and indubitable „I“

and a total rejection of that „I“; ten pat.

18

1.2. P. Ricoeuro dinaminis asmenybės naratyvas

Egzistencijos plotmės paieška Paulio Ricoeuro filosofijoje paliečia asmens tapatybės

problemą. Refleksijos etape mes aptinkame savo tapatybę. Suprantame save tik per kitus, per savo

išraiškas. Tačiau čia tapatybę tik aptinkame, o ne sukuriame ją. Formuoti ir kurti tapatybę reikia

kuriant naratyvą. Ricoeuras sukūrė originalią dinaminio tapatumo sampratą.

G.Groot teigia, kad Ricoeurą istorijos pasakojimas (naratyvas) itin domino paskutiniaisiais

gyvenimo metais. Žmogus yra pasakojanti būtybė, kuri gyvenime orientuojasi pagal naratyvistinę

struktūrą: „esame personažai gyvenimo istorijos, kurią patys apie save pasakojame – ir kitiems, ir

savo vidiniame pašnekesyje“46

. Žmonės – pasakojamos istorijos personažai, kurią patys ir pasakoja,

tiek sau, tiek kitiems. Šia tema Ricoeuras pasisakė veikale „Laikas ir naratyvas“ (Temps et recit),

kuris pasirodė 1984 metais. Jis teigia, kad savąją asmens tapatumo sampratą perėmęs iš naratyvisto

A. MacIntyre‘o.

Analizuodamas Aristotelio tragediją Ricoeuras sukūrė naratyvios asmenybės tapatumo

prielaidas. Tapatumas, pagal lingvistines konvencijas gali būti pavadintas charakterio tapatumu.

Charakterio tapatumas randasi siužete. Siužete nuolat vyksta kova tarp suderinamumo reikalavimo ir

nesuderinamumo galimybės, „kurios iki pat istorijos pabaigos kelia grėsmę charakterio

tapatumui.“47

Bandymą jas derinti Ricoeuras vadina konfigūracija ir laiko ją visų naratyvių

kompozicijų savybe. Tai – heterogeniškumo sintezė, visų įvykių ir dabar pasakojamos istorijos

vienybės suderinamumas. Ši sintezė įtraukia intencijas, priežastis ir atsitiktinumus. Naratyvistinis

įvykių susietumas skiriasi nuo kitų rišlumo modelių tuo, kad įvykis nėra išskiriamas. Naratyviame

pasakojime įvykį sukuria naratyvas.

Ricoeuro naratyvios asmenybės tapatumo samprata išsprendžia priešpriešą tarp laisvės ir

determinizmo. Charakteris gali pradėti įvykius, jis yra pradžia ir šiuo aspektu yra laisvas, bet kartu

jis priklauso naratyvo sukurtam siužeto determinizmui. J. Baranova teigia, kad iš naratyvo veiksmo

ir charakterio sąryšio Ricoeuras išveda vidinę charakterio dialektiką, paralelią su pasakojime

atsirandančia suderinamumo ir nesuderinamumo dialektika. Pirmoji, suderinamumo linija teikia

charkteriui vienkartiškumą ir kyla iš gyvenimmo rišlumo, „suprasto kaip laike egzistuojančio

totalumo, kuris yra vienkartinis ir skirtingas nei kitų, tačiau nesuderinamumo linija šį laikiną

46 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 228 47 Baranova J..XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 214

19

totalumą grasina suardyti nenumatytais įvykiais“48

. Dėl šios suderinamumo ir nesuderinamumo

sintezės įvykių atsitiktinumas, kuris priklauso būtinybei, suaktyvina gyvenimo istoriją, kuri yra

identiška charakterio tapatybei. Taip įvykis yra perkeičiamas į likimą ir charakterio tapatybė gali

būti suprasta tik šios dialektikos terminais. Asmuo, kuris pasakojime suprantamas kaip charakteris,

nėra esmė, atskirta nuo savojo patyrimo, „asmuo dalyvauja šioje dinaminėje tapatybėje, kuri

atsiskleidžia pasakojime. Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą49

.

P. Ricoeuras, skirtingai nei kiti hermeneutai, asmens tapatumo klausimą sieja dar ir su

literatūra, „su jos atveriamomis vaizduotės variacijomis“50

. Narayviąją tapatybę lydi variacijos, o

pasakojimas tikrina tai, ką jos atveria. Ricoeuras suteikia didelę reišmę literatūrai, kurią laiko

„didžiule minties eksperimentų laboratorija“51

. Minties eksperimentai atskiria dvi pastovumo laike

prasmes: „kasdieniame patyrime šios prasmės užsikloja ir susilieja. Pasikliovimas kuo nors reiškia ir

pasitikėjimą charakterio stabilumu, ir tikėjimąsi, kad kitas išlaikys savo žodį, stilių, nepaisant

pakitimų, kurie gali paveikti ilgalaikes dispozicijas, pagal kurias asmuo yra atpažįstamas“52

.

Literatūroje atsiveria plati variacijų erdvė tarp šių dviejų laiko prasmių. Čia apsiverčia santykis tarp

siužeto ir charakterio – siužetas tarnauja charakteriui. Charakteris yra tai, kas pasakojime atlieka

veiksmą. Patys charakteriai yra ištisi siužetai. Veiksmą ir charakterį susieja naratyvas.

Grožinės literatūros naratyvo įtraukimas į naratyvųjį asmens tapatumą daro Ricoeuro

koncepciją artima Richardo Rorty koncepcijai, ir atskiria nuo A. MacIntyre‘o. Ricoeuras

nereflektuoja savo projekto panašumo Rorty projektui. Gal todėl, kad Rorty‘ui nesvarbus siužeto

vientisumas, jis akcentuoja naujumą. J.Baranova pastebi, kad taip kaip Rorty, Ricoeuras niekada

nepasakytų, jog „aš – tai mano metaforos“. Ricoeuras neišskiria Rorty‘ui būdingo naujo žodyno

konstravimo būtinybės, „jam daug svarbesnės etinės naratyvo galimybės. Naratyvą Ricoeur‘as

patalpina triadoje: deskripcija – naratyvas – preskricpija“53

. Ricoeuras pastebi, kad jo iškelta

literatūros kaip vaizduotės laboratorijos prielaida iškelia rimtą problemą – kokiu būdu grožinis

kūrinys gali perfigūruoti gyvenimą. Šią problemą jis svarsto veikale „Laikas ir naratyvas“. Jis

sukuria dvi strategijas – gundymo ir įtarumo. Gundymo strategija – tai autoriaus naudojama

strategija, o įtarumo strategija skirta skaitytojui. Skaitymas suprantamas kaip dviejų susiduriančių

strategijų kova. J. Baranova pastebi, kad „literatūrinis naratyvas visada atveria susitapatinimo su

48 Baranova . Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:

Vilnius, 2006, p. 404 49 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 216 50 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:

Vilnius, 2006, p. 404 51 Ten pat, p. 404 52 Ten pat, p. 405 53 Ten pat, p. 405

20

charakteriu galimybę.“54

Ricoeuras mano, kad grožiniame naratyve labiausiai matomas ryšys tarp

veiksmo ir veikėjo. „Laike ir naratyve“ jis išdėsto mintį, kad „nors mes ir esame savo gyvenimo

kaip egzistencijos autoriai, sujungdami savo gyvenimą vientisu naratyvu, tampame jo prasmės

bendraautoriais“55

. Todėl gyvenimo naratyvo vienovė apima pasakojimo ir realaus gyvenimo

patyrimo susipynimą. Realus charakteris yra sunkiai apčiuopiamas, todėl mums reikalinga grožinė

literatūra. Ji padeda organizuoti gyvenimą atsižvelgiant į praeitį, į visą istoriją. Literatūrinis

naratyvas nėra vien estetinė funkcija: „minties eksperimentai, kuriuos mes atliekame didžiojoje

vaizduotės laboratorijoje, yra taip pat ir blogio sferos tyrimas“56

. Grožiniame kūrinyje vyksta trys

procesai: pervertinimas, nuvertinimas ir įvertinimas. Vykstant šiems trims procesams juose

dalyvauja moralinis sprendimas.

Ricoeuras asmenybę įvardija kaip tikslą. Jis teigia, kad kantiškasis „aš“ sutampantis su

mąstančiu „aš“ nebuvo asmenybė. Kantas teigė, kad „tai, kad žmogus turi Aš vaizdinį, iškelia jį virš

kitų žemėje gyvenančių būtybių. Tokiu būdu jis tampa asmeniu ir dėl sąmonės vienybės vykstant

įvairiems pokyčiams išlieka vienas ir tas pats asmuo, t. y., būtybė, kuri padėtimi ir orumu visiškai

skiriasi nuo kitų daiktų; net jei žmogus dar nesugeba ištarti aš bet mintyse jau skamba šis žodis,

panašiai kaip visose kalbose, kai kalbama pirmuoju asmeniu.“57

Ricoeuras kritikuoja tokį Kanto

požiūrį. Tai buvusi ne asmenybė, o sąmonė apskritai, ji neturėjusi asmens dėl savęs. Ricoeuras

asmenybės nelaiko patyrimu. Asmenybė yra projektas, kurį aš pristatau sau. Visgi, šį projektą,

sekdamas Kantu, jis pavadina žmonija.

54 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:

Vilnius, 2006, p. 405 55 Ricoeur P. Laikas ir naratyvas// vertė Baranova J. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto

alba: Vilnius, 2006, p. 405 56 Ten pat, p. 406 57 Kant I. Anthropologie in pragmatishe Hinsicht// Filosofinė etika: aš ir tai, Vilnius: Tyto Alba, 2007, p. 54, ištrauką

vertė T. Sodeika

21

1.3. Asmenybės tapatumo problema Ch. Tayloro filosofijoje

Charlesas Tayloras yra Kanados filosofas, daug prisidėjęs prie politinės ir socialinių mokslų

filosofijos. Viena didžiųjų Tayloro temų – asmens tapatumo problema. Nuo pirmųjų savo darbų,

kurie skirti psichologinei problematikai, mąstytojas bando įrodyti, kad asmens tapatumo suvokimas

priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo.

Ch.Tayloras yra stipriai paveiktas Europos filosofinės tradicijos, jo darbai pilni Europoje

gimusių mąstytojų filosofinių idėjų. Iš jų pirmiausia minima yra hermeneutika – į Šiaurės Amerikos

filosofinę aplinką Tayloras perkėlė M. Heideggerio ir H. G. Gadamerio idėjas, kurios naujoje

aplinkoje „suskambo kaip iššūkis Amerikoje įsigalėjusioms filosofavimo nuostatoms“58

. Tayloro

filosofinis kelias prasidėjo nuo darbų, skirtų biheivioristinės psichologijos kritikai. Didžiausia

kūrybine sėkme laikomas jo darbas „Asmeniškumo šaltiniai“ (Sources of the Self), pasirodęs 1989

metais. Laikoma, kad šiuo veikalu Tayloras išreiškė savo kritišką požiūrį į modernybę.

Šiuolaikinėje filosofijoje Tayloras pristatomas kaip vienas originaliausių ir įtakingiausių filosofų.

Charlesui Taylorui klausimas „kas aš esu“ svarbus, bet jis jį keičia klausimu „kur aš esu“.

Tayloras nemanė, kad į pirmąjį klausimą galima atsakyti tiesiog papasakojus apie save, bet

pažvelgus į save istoriškai, „kaip iš kažkur atėjusį ir kažkieno link toliau einantį“59

. Šią idėją jis

perėmė iš Heidegerio. Taylorui labai svarbu erdvė ir laikas, nes individas esti erdvėje. Kad

suprastume savo tapatybę, reikia gebėti pamatyti savo gyvenimą kaip besiskleidžiančią istoriją. Ši

istorija, gyvenimas, turi būti vientisa. Taylorui svarbu istorijos vientisumas. Kad suprastume kas

esame, turime žinoti savo praeitį, dabartį ir taip pat apimti ateitį, „kad suprasčiau kas aš esu, turiu

suprasti kaip tapau tuo, kuo esu, ir kurlink einu“60

.

Tayloras išsprendė asmenybės tapatumo klausimą naratyvistinę asmenybės sampratą

traktuodamas kaip atsakymo prielaidą, teigia J. Baranova61

. Taigi, pasakojimas negali vykti tyloje,

pasakojimui reikalinga kalba. „Mūsų tapatumas – tai mūsų kalbinė artikuliacija“62

. Nė vienas

pasakojimas apie save (naratyvas) nėra galutinis, pasakojimu negalime aprėpti visko, nes gyvenimas

nuolat juda į priekį. Žmogus gyvena iššūkių pilname pasaulyje ir jie reikalauja naujų interpretacijų ir

naujų pasakojimų. Pasakojimas niekada negali būti užbaigtas, t. y., papasakotas, kol žmogus

58 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 10 59 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 106 60 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p.47 61 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p 107 62 Ten pat, p. 107

22

nenugyveno gyvenimo. Vakarų kultūros žmonės vartoja frazę „aš buvau kitas žmogus“, tačiau

Tayloro manymu, nepaisant to, žmogus vistiek sugebės paaiškinti bet kurią savo praeities dalį, nuo

to pasakymo ji neišsibraukia iš konteksto. Juk būtent iš to, kuo „buvau kažkada“ tampama tuo kuo

esama dabar. Asmenybės dalimi gali tapti artimųjų pasakojimai apie asmenį. Nuolat girdint istorijas

vykusias iki asmenybės gimimo, žmogus įtraukia jas į savo istoriją, savo naratyvą.

Kiekvienas yra pasakotojas kuriam būdingas dialogiškumas, „tampame tuo, kuo esame, tik

nepaliaujamai kalbėdamiesi vieni su kitais“63

. Dialogiška prigimtis Taylorui yra dar viena būtina

ontologinė asmenybės savybė. Kurdamas pasakojimą apie save, ir taip atskleisdamas tapatumą,

asmuo bendrauja nuolat su kitais- aptaria savo tapatybę su dialogo partneriais. Dialoginę asmenybės

sampratą Tayloras teigė perėmęs iš rusų literatūros teoretiko Bachtino. Dialoginė asmenybė save

išreikšti gali tik kalba. Iš to išplaukia išvada, jog niekas vienas negali tapti asmenybe. Apskritai,

Tayloras daug dėmesio skiria kalbinei artikuliacijai. Jis teigia, kad gėris egzistuoja tik per

artikuliaciją. Artikuliacija gali prartinti prie gėrio kaip moralės šaltinio ir įgalinti jį tokiu būti. Kad

taptum asmenybe, reikalingas kitų pripažinimas. Šioje vietoje Tayloro filosofija susišaukia su Sartro,

teigusio, jog egzistuoju pasaulyje, kuriame visada yra kitas, todėl trokštu, kad tas kitas mane

pripažintų. Tayloras pasaulyje mato ne „kitą“ bet „kitus“. Tapatumui svarbu, kad būčiau pripažintas

„kitų“. Kiti, tai artimiausių žmonių bendruomenė.

Taigi, asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų turėjimas, savęs

interpretavimas, dialoginė prigimtis. Tayloras išsprendė asmens tapatybės klausimą. Kad suprasčiau

kas aš esu, turiu suprasti kaip tapau tuo, kuo esu ir kurlink einu. Mūsų tapatumas- tai mūsų kalbinė

artikuliacija. Be viso šito, asmenybės tapatumas neįmanomas be mylimų žmonių bendruomenės

pripažinimo. Bendruomenė neįsivaizduojama be konkrečią kalbinę išraišką turinčių moralinių

horizontų, kurie traktuotini kaip viena iš tapatumo sąlygų. Jau žinome, kad neatskiriamomis

asmenybės ontologinėmis savybėmis Tayloras laikė tikslų turėjimą bei savęs interpretavimą. Tai

būtinos asmens tapatybės sąlygos. Aptinkame ir trečią savybę – kalbą. J. Baranova retoriškai klausia,

„Kodėl asmenybe negali būti tylintis žmogus?“64

ir teigia, jog tyloje gali įvykti tai, kas labai

reikšminga asmenybei. Taip pat kalba ne visada reiškia artikuliaciją, kalba gali neturėti jokių

juslinių požymių, ir vis dėl to tai bus kalba. Čia susiduria du skirtingi fenomenologijos ir

hermeneutikos atskaitos taškai. Kalbos filosofas L.Wittgensteinas teigė, „apie ką negalima kalbėti,

reikia tylėti“. Ši frazė tapo jo filosofijos kertine teze. Tayloras pritarė jam, kad kai kurie dalykai turi

vykti tyloje, tačiau ne visi. Tayloras manė, kad kalba reikalinga prielaida gėriams egzistuoti. Gėrio

63 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 108 64 Ten pat, p. 103

23

samprata turi būti išreikšta, nes tik taip kiekviena kultūra gali kitai perduoti savo moralinį idealą, „be

artikuliavimo gėris netampa realia pasirinkimo galimybe“65

. Būtent kalba priartina mus prie idealo ir

leidžia jį pamilti ir padeda siekti jo. Žodžiai, tapdami moraliniu šaltiniu įgyja didelę reikšmę.

„Abraomo dievas mums egzistuoja, nes apie jį buvo papasakota Biblijoje, taigi iš esmės per

naratyvą, o taip pat apie jį kalbama įvairiose liturgijose; universalios žmonijos teisės mums yra

žinomos, nes apie jas kalba filosofai, girdime apie jas iš revoliucijų istorijos...“66

, sako Tayloras.

Artikuliacija įtvirtina egzistavimą. Artikuliacijos naratyviškumą Tayloras aiškina Sokrato etika, kuri

mato priežastis logoso žvilgsniu. Lingvistinė artikuliacija yra žmogaus kūno dalis. Šia prasme, mes

nesame galutinai būtybės, kol negalime pasakyti kuo vadovaujamės, „ant kokių pamatų kuriame

savo gyvenimą“67

. Tik kalba gali padėti atsakyti individui į klausimus, todėl tik dėka kalbos galima

sužinoti kas yra gyvenimo prasmė ir kas yra asmenybės tapatybė.

Panašiai kalbą interpretuoja ir Ricoeuras, kuris teigia, kad klausdami „kas“, turime visada

omenyje asmenį. Ne šiaip sau klausiama „kas aš esu“, tokio klausimo intencija iš tikrųjų yra sužinoti

kas aš esu kaip asmuo. Iš pažiūros šie klausimai panašūs, bet anot mąstytojo, nereikia painiotis, jie

yra visiškai skirtingi: „būti subjektu reiškia atsakyti į klausimą, kas aš esu, kaip asmuo. Koks asmuo

tai padarė? Koks asmuo kalba? Koks asmuo atsakingas už šį įvykį, šį gerą darbą, šį nusižengimą?“68

.

Visus tokio tipo klausimus Ricoeur laiko nesibaigiančiais, kinta tik atsakymai į juos. J.Baranova

teigia, kad „individo nerimas dėl savo gyvenimo vertės- reikšmės ir substancionalumo- neatsiejamas

nuo jo klausimo, kurlink tas gyvenimas krypsta“69

. Žmogus visada ieško tikslo ir prasmės savo

gyvenime, nes jie neatsiejami nuo jo vientisumo, o tai jis daro per kalbą. Kaip tik todėl kalba yra

reikalinga asmens tapatumo suvokimui.

65 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 105 66 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p. 91 67 Ten pat, p. 92 68 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 69 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 105- 106

24

1.4. Ch. Tayloras: moralės horizontų vaidmuo asmens savikūroje

Nuo pirmųjų savo darbų, kurie skirti psichologinei problematikai, mąstytojas bando įrodyti,

kad asmens tapatumo suvokimas priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Jis teigia,

jog asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, santykis su gėriu ir

blogiu. Todėl moralė, pasak Tayloro, „nėra iš praeities laikų paveldėtas, bet savo prasmę praradęs

žodynas, kaip dažnai teigia kai kurie šiuolaikiniai filosofai – F. Nietzche, R .Rorty, A. MacIntyre“70

.

Moralė yra būtent ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Istoriškai gali kisti tos erdvės išraiškos,

bet neįmanoma, kad visiškai išnyktų pagrindiniai ją nužymintys orientyrai. Tų orientyrų dėka mes

atskiriame žmogaus vertą gyvenimo būdą nuo mūsų moralinius sugebėjimus „žeminančių ir

iškraipančių gyvenimo formų“71

.

Tayloras mano, kad moralė iš filosofų akiračio išnyksta kai, į pirmą planą iškeliamas individo

asmeninis pasirinkimas ir „nebematomi tą pasirinkimą darantys galimą, anapus žmogaus

„aš“ esantys prasmės horizontai“72

. Žmonių visuomenei būdinga moralinė motyvacija, kitaip sakant,

žmogaus veiksmai neįsivaizduojami be pripažintos vertybių hierarchijos. Pagal ją mes skirstome

savo veiksmus į taurius ir žeminančius mūsų orumą ir net kategoriškas tų hierarchijų neigimas

prilygsta tam tikrai moralinei pozicijai. Žmogus gyvenant visuomenėje negali neturėti moralinių

nuostatų, jos tik gali skirtis. Pagal Taylorą, niekas negali visiškai išvengti moralinės kalbos. Tarp

pačių moralinių sampratų nuolat vyskta kova- vienai moralinei pozicijai visada galima priešpriešinti

kitą, todėl visa „kultūra tampa nuolatinės kovos dėl moralinių dalykų arena“73

.

Viena garsiausių Ch. Tayloro definicijų, jog žmogus yra save interpretuojantis gyvūnas,

neatskiriama nuo jo požiūrio į žmogų, kuris perimtas iš hermeneutinės tradicijos. Žmonių veiksmai

neatskiriami nuo to, kaip tie žmonės patys juos interpretuoja. Tayloras knygoje „Autentiškumo

etika“ teigia, jog žmogus gyvena moralinių horizontų aplinkoje, taigi žmogus pats nėra moralinių

klausimų kūrėjas bei jų interpretatorius. Tie klausimai yra duoti žmogui pirmiau negu jis pateikia

atsakymus. Tokia hermeneutinė perspektyva, teigia A. Jokubaitis, leidžia Taylorui teigti, kad mūsų

troškimai ir aistros neišvengiamai įgyja vienokią ar kitokią moralinę interpretaciją, t. y., kad nebūna

visiškai nuo tos interpretacijos laisvų jausmų ar troškimų. Mūsų moraliniai pasirinkimai, pasak

Tayloro, yra ne tik vertybių klausimas, bet kartu sudaro pačių realiausių, kiekvieno iš mūsų

70 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 12 71 Ten pat, p. 12 72 Ten pat, p. 12 73 Ten pat, p. 13

25

gyvenimą apibūdinančių faktų visumą. Moralinių klausimų horizontas egzistuoja pirmiau už

individualų pasirinkimą: „tam tikra moralinė pasaulio interpretacija egzistuoja pirmiau už

individualią savikūrą; nepaisant to, kad ta interpretacija yra neatskiriama mūsų individualių

pasirinkimų dalis“74

.

Vertindami aplinką moralės požiūriu mes gebame patirti „būdingai žmogiškas reakcijas kaip

gėda, kaltė, sąžinė, moralinė pareiga, asmens orumo jausmai“75

. Žmogaus emocijos priklauso nuo jų

moralinės interpretacijos. Tayloras negina kokios nors vienos moralinės pozicijos, nors ir sako, kad

moralinės pozicijos skiriasi savo verte; jis neišskiria „kokio vieno moraliai pranašesnio požiūrio,

nors tvirtina, kad žmonių vsuomenė neįsivaizduojama be tokio požiūrio ieškojimo. Mes tuo pat metu

esame ir pašaukti ieškoti racionalesnės moralinių dalykų artikuliacijos, ir niekada negalime būti

visiškai tikri absoliučiu savo moralinės pozicijos pagrįstumu76

. Žmonių atsakymai į moraliniuose

horizontuose kylančius klausimus istoriškai kinta. Kiekvienas laikotarpis savaip mato tuos pačius

veiksmus ir savaip juos vertina susiklosčiusiose padėtyse. Žmogaus emocinis patyrimas keičiasi

priklausomai nuo jo kalbinės raiškos, priklausomai nuo „mūsų moralino žodyno“ – „nėra tokios

žmogaus emocijos, kuri nebūtų įkūnyta interpretavimo kalboje“ – teigia Ch.Tayloras. Be kalbos

mes neturėtume moralės ir negalėtume tapti asmenybėmis- „be kalbos mes prarasime sąsajas su

gėriu ir nustosime būti žmonėmis“77

. Buvimas asmenybe neatskiramas nuo to, kaip mes

interpretuojame savo veiksmus. Asmenybės negalima traktuoti vien tik kaip objekto tarp objektų,

nekreipiant dėmesio į tai, kaip ji pati suvokia save ir savo aplinką.

74 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 13 75 Ten pat, p. 14 76 Ten pat, p. 14 77 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p. 97

26

1.5. Naratyvistinė asmenybės teorija: MacIntyre‘as prieš Taylorą

Panašiai kaip Tayloras į asmenį žiūri kitas garsus naratyvistas – A. MacIntyre‘as.

MacIntyre‘as teigia, kas žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas. Asmenybės tapatybės ir

asmenybės poelgių praeityje ir dabartyje sąsajos yra kertiniai MacIntyre‘o etikos klausimai. Jis

neigė bet kokį individualizmą ir manymą, kad žmogus yra laisvas rinktis kuo jam būti ir kartojo

Aristotelio mintį, jog socialiniai vaidmenys ir yra tai, kas mes esame. Žmogus yra bendruomeninė

būtybė, ir naratyvų kontekstai yra neatskiriami nuo socialinės bendruomenės istorijos. Vienintelė

vieta, kurioje mes galime rinktis, kokias istorijas mums išgyventi yra mūsų sapnai. Tuo tarpu

gyvenime, esame tik savo gyvenimo naratyvų bendraautoriai. Gyvenima filosofas lygina su

spektakliu,o kiekviena diena tai žengimas į sceną, kurios patys neprojektavome. Mes vaidiname

pjesėje, kurios patys nerežisuojame.- „Kiekvienas iš mūsų atlikdamas pagrindinį vaidmenį savo

paties dramoje, atliekame tik antraeilius vaidmenis kitų dramose ir kiekviena drama riboja kitą“78

.

MacIntyre‘as teigė, kad asmenybės identiteto negalima pagrįsti psichologiniu nuoseklumu ar

susiskaidymu. „Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje asmenybės identitetas atsiranda pasakojime,

kuris apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties istoriją“79

. Išgyventi naratyvą, t. y.,

pasakojimą, reiškia bet kada galėti paaiškinti tai, kas buvo padaryta, o asmenybės tapatybė šioje

koncepcijoje yra charakterio vienybė, kurios reikalauja naratyvo vienybė. Tuo tarpu bendruomenės

istorija tampa individo pasakojimo kontekstu.

Žmogaus gyvenimo vienybė jam nėra duota, jis jos ieško kurdamas pasakojimus apie save.

MacIntyre‘as pripažįsta, kad jei „žmogaus gyvenimo tapatybė yra naratyvas, tai jis gali įgyti bet

kurio žanro pobūdį, t. y. gali būti vertinams kaip tragiškas, komiškas ar farsiškas, tačiau tikrasis

gyvenimo žanras, jo manymu, vis dėlto yra tragedija“80

. Geru gyvenimu žmogui MacIntyre‘as laikė

gyvenimą ieškant, kas yra geras gyvenimas, o kas yra geras gyvenimas suprasti padės šioje

paieškoje reikalingos dorybės. Veiksmus mes vieningus padarome tam tikru moraliniu pasakojimu.

Žmogaus veiksmų tvarka neatskiriama nuo juos įprasminančio individualaus ar kolektyvinio

pasakojimo.

Tayloras, kaip ir MacIntyre‘as ieškojo moralės filosofijos išeities taško antikos filosofijoje.

Pirmiausia jis atsigręžė į Aristotelį. Abu mąstytojai ieškojo asmenybės tapatybės jos gebėjime

78 MacIntyre A. After Virtue: A study in moral theory, 2nd ed. London: Duckworth, 1985, p. 213 79 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 91 80 Ten pat, p. 92

27

pasakoti apie save istorijas ir save interpretuoti. Abu laikė žmogų istorijas pasakojančiu gyvūnu,

pirmiausia pasakojančiu sau. Tai – hermeneutinė antropologija, o ja besireminatiems moralės

filosofams žmonės yra save interpretuojantys subjektai. Tayloras teigia, jog individai save gali

interpretuoti labai įvairiai, tačiau norint save interpretuoti ir suprasti reikia turėti tam tikrą tikslą.

Tikslai negali būti sukurti kitų ir primesti konkrečiam individui, nors dažnai su tuo ir susiduriama.

Kad tikslai taptų individo siekiamais tikslais jis juos turi laikyti savais. Nuo individo tikslų

atitinkamai priklauso jo veiksmai, kaip jis elgsis. „Tikslų turėjimas Tayloro moralės koncepcijoje,

kaip ir savęs interpretavimas, yra neatskiriama ontologinė asmenybės savybė, būtina jos tapatybės

sąlyga“81

, norėdami suprasti kitas asmenybes, reikia suprasti jų tikslus, nes nuo jų, kaip buvo minėta,

priklauso veiksmai. Tikslai taip pat lemia ir individo savęs interpretavimą.

Kalbant apie gėrį ir galimybę rinktis mąstytojų keliai išsiskiria. Tayloras seka Aristotelio

mintimi apie pliuralistinių gėrių įvairovės galimybę, o "postmodernistų siūlomiems autentiškumo

kiterijams – kūrybiškumui, originalumui ir oponavimui klasikinės moralės taisyklėms – Tayloras

priešpriešino autentiškumą kaip atvirumą prasmės horizontams ir savo tapatybės aptikimą dialoge“82

.

Istorija, anot Tayloro, pateikia daug gėrio pasirinkimo pavyzdžių, ir ši pasirinkimo galimybė įneša į

jo filosofiją optimizmo. MacIntyre‘as – priešingai, nemanė, jog modernus žmogus gali rinktis ką

nors vertinga, išskyrus Aristotelio ir Akviniečio etiką.

Tayloras ir MacIntyre‘as asmenybės tapatybę suprato naratyviai, „naratyvioji asmenybės

samprata apima tapatybės klausimą kas aš esu ir naratyvumo teoriją“83

. Naratyvistiniam asmenybės

tapatumui aptarti MacIntyre‘as rėmėsi Gadamerio hermeneutika, o Tayloras – Heideggerio

istoriškumo samprata. Tačiau tai tik prielaida, nes asmenybės tapatumo klausimas kyla ne iš

hermeneutinio metodo. Asmenybės tapatumo klausimas atsiranda moralės filosofijos ir

hermeneutikos sankirtoje. J. Baranova teigia, jog „hermeneutinės prielaidos labiau nei

fenomenologija sukuria prielaidas naratyvistinei asmenybės tapatybei, tačiau nė vienas hermeneutas

savaime netampa naratyvistinio asmenybės tapatumo modelio kūrėju“84

.

Šiuolaikinis žmogus savo asmens tapatumo nesieja su jokiu pasaulėžiūriniu turiniu ir nelaiko

visiškai sava jokios pažiūros ar socialinio vaidmens, kritiškai žvelgia į bet kurią poziciją, įskaitant ir

savąją. „Kai kurie šiuolaikiniai analitinės ir egzistencinės moralės filosofai šį individo gebėjimą

neidentifikuoti savęs su jokiu konkrečiu socialiniu kontekstu ar praktika laiko moralinio

81 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p .103 82 Ten pat, p. 94 83 Ten pat, p. 103 84 Ten pat, p. 104

28

subjektiškumo pagrindu, t. y. moralinį subjektą apriboja grynojo „Aš“ sritimi.“85

MacIntyre‘o

pasakytų, kad toks savarankiškas nuo nieko nepriklausantis moralės subjektas, „atsietas nuo savo

socialinių vaidmenų, nuo bendruomenės istorijos ir tradicijos, yra abstrakcija“86

. MacIntyre‘o

koncepcijoje žmogus tampa asmenybe todėl, kad perima kultūrinės tradicijos turinį ir įsijungia į

savo bendruomenės istoriją. Tai reiškia, kad asmens tapatybė priklauso nuo sociakultūrinio

konteksto, pvz., šeimos, profesijos, religijos, kultūros ir pan. Sociokultūrinis kontekstas suteikia

asmeniui apibrėžtumo. Kartu tame kontekste įgyjami ir moralinio mąstymo bei elgesio orientyrai.

Autonomiškas žmogus MacIntyre‘o akimis praranda savos asmenybės bei gyvenimo vientisumo

perspektyvą.

MacIntyre‘o sociokultūrinio konteksto adaptaciją matome Tayloro moralės horizontų

koncepcijoje. Pasak Tayloro, mes esame priklausomi nuo moralinio horizonto, kuriame gyvename:

„lygiai kaip pažinimo akte, mes ir prasmės bei vertybių erdvėje negalime pradėti nuo nulio ir

pretenduoti, kad patys susikursime savo gyvenimo reikšmę; juk beprasmiška suvesti mūsų

egzistenciją vien į fizinį pamatą“87

. MacIntyre‘as teigia, kad sociokultūriniame kontekste žmogus

įgyja moralės orientyrus, tačiau Tayloras teigia, kad moralės horizontai yra pirmiau, negu žmogaus

pasirinkimai, kurie formuoja jo asmenį, taigi ir sociokultūrinę jo aplinką.

Sociokultūrinio konteksto įtaką asmens tapatumui pastebi ir autorius G. Kopfas, kuris teigia,

kad mes tvirtiname savo tapatumą su kiekviena praėjusia diena,reprezentuodami save per istorijas,

net per curricula vitae, taip pat per santykius su šeima, draugais ir kolegomis88

. Anot jo, mes ne tik

formuojame per šiuos faktorius savo tapatybę, per juos mes pajaučiame ją esant. Tik tapatybės dėka

mes galime kalbėti apie save kaip asmenis, apie save pačius ir reikšti savo mintis.

85 Zeliankienė V. Alasdair Macintyre: ar įmanoma pagrįsti moralės objektyvumą// Žmogus ir žodis, 2003 IV, p. 14 86 Ten pat, p. 14 87 Groot G. Netikrumo menas. Pašnekesys su Charlesu Tayloru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 88 Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon press, 2001, p. 4

29

1.6. Išvados

1. Pagal Ricoeur‘ą savęs paties supratimas vyksta einant aplinkiniu keliu, t. y. suprantant save

per kitą, kai supratimas pasiekiamas interpretavimo ir refleksijos būdu.

2. Ricoeur‘as teigia, kad asmuo dalyvauja dinaminėje tapatybėje, kuri atsiskleidžia pasakojime.

Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą.

3. Pagal Taylor‘ą, asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų

turėjimas; savęs interpretavimas; dialoginė prigimtis.

4. Taylor‘ui tapatumas neįmanomas be kalbinės artikuliacijos, nes tik kalba gali padėti atsakyti

į klausimus ir tik kalbėdamasis su kitais žmogus tampa tuo, kuo jis yra.

5. Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje asmenybės identitetas atsiranda pasakojime, kuris

apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties istoriją.

30

2 . Asmens tapatumo samprata fenomenologinėje filosofijoje

Fenomenologinė filosofija siekdama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame

esančių fenomenų reikšmes neišvengiamai susiduria su tuo, kam ta sąmonė priklauso ir su sąmonės

tapatumu, kitaip sakant, – iš kur man žinoti, kad mano patiriamas pasaulis yra patiriamas manimi,

kad mano potyriai yra mano, t. y. tapatūs, o ne priklauso kitam asmeniui. Su šia problema susidūrė

jau Edmundas Huserlis, fenomenologijos pradininkas. Svarstydamas apie sąmonę jis suprato, kad

sąmonė negali būti be kūno, jei ji yra pasaulyje. Jis ėmė analizuoti kaip žmogus su savo kūnu

įsikūnija pasaulyje.

Maurice Merleau-Ponty pradeda savo kūno suvokimo fenomenologiją nuo Husserlio idėjų,

jam svarbu tampa jutimo problema, t. y. kaip mes patiriame savo kūną ir pasaulį, savo kūno patirtis.

Perversmą fenomenologijoje sukėlė Maurice Merelau-Ponty idėja, teigianti kūną esant save

suprantančiu objektu, kuris būtent per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo,

norėdamas pakeisti kūno padėtį, turi turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio

metu „vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai kas juda ir yra jis pats.

M. Merelau-Ponty susilaukė daug savo filosofijos tęsėjų ir interpretatorių, taip pat ir kritikų.

Vienas iš jų – antropologinės filosofijos plėtotojas Alphonso Lingis, rašęs savo disertaciją iš

Merleau-Ponty. Sekdamas Merleau-Ponty tapatybės klausimą Lingis susiejo su klausimu, kaip

suprasti veiksmą kaip būtent mano.

Autorei šiame tyrime M. Merleau-Ponty bei A. Lingis svarbūs yra nes jų fenomenologinėse

filosofijose aptinkame mums rūpimą asmens tapatumo problemą. Patirdamas savo kūną žmogus

supranta, kad tai jis patiria, kad jis pats išgyvena jį supantį pasaulį. Taigi, kūno patyrimą šioje

filosofinėje disciplinoje traktuojame kaip savo asmenybės tapatumo supratimą ir įsisąmoninimą.

31

2.1. Asmens tapatumas pagal A. Lingį

Alphonso Lingis yra filosofas, rašytojas ir vertėjas. Jis gimė 1933 m. lapkričio 23 d. Ilinojaus

valstijoje. Jo daktaro disertacijos tema buvo apie Maurice Merleau-Ponty ir Jean-Paul Sartre’ą.

Lingis vertė Merleau-Ponty ir Emmanuelio Levino veikalus. Parašė istorijos filosofijai skirtų

straipsnių. Jo specializavimosi sritys yra fenomenologija, egzistencionalizmas, modernioji filosofija

ir etika. Lingis daug keliavo aplink pasaulį, susipažino su senosiomis kultūromis. Tai paliko jam

neišdildomą įspūdį ir pėdsakus jo filosofijoje, kuri pasuko filosofine-antropologine linkme. Tarp

Amerikos filosofų jis išsiskiria originalumu, yra iškalbingas ir įžvalgus Europos filosofų

komentatorius. Aistringi ir drąsūs jo darbai sukėlė didžiulį lyties bei kultūros teoretikų ir filosofų

susidomėjimą bei debatus.

A.Lingis apie asmens tapatumą kalba to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame žurnale

„Problemos“. Jis sako: „gyventi savitą gyvenimą nereiškia būti tiesiog biologiniu vienetu... mūsų

asmenybė turi substanciją ir galią. Argi mūsu asmens tapatumo jausmas nėra susijęs su veiksmais,

kuriuos mes identifikuojame kaip savo? Mūsų savimonės jausmas susitelkia ties tuo, ką darome, ką

galime padaryti, ką padarėme“89

. Lingis remiasi Merelau-Ponty, kuris yra žinomas suvokimo

fenomenologijos atstovas. Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, „kuriame

atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę“90

. Anot Lingio, M. Merleau-Ponty tokį tapatumo

pajautimo momentą vadina „maksimalios koncentracijos, susitelkimo ir integralumo momentu“91

.

Merleau-Ponty siekdamas šią sudėtinę sąvoką paaiškinti cituoja A. De Saint-Exupery naktinio

skrydžio aprašymą: „tada visiškai atsiduodama užduočiai, įsitempia visos juslės, mintis susivienija

su kūnu, nelieka jokių pašalinių užsiėmimų“92

. Tai galima interpretuoti kaip absoliutaus

susikaupimo išgyvenimą, tai jausmas, kad tikrai esi, kuris pasiekiamas per asmeninį fizinių ir

protinių veiksmų vientisumą.

Lingis, ieškodamas atsakymo į savo klausimą, aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų, nes

mano, kad asmens tapatumas neįgyjamas remiantis viena taisykle arba vienu „metodu“, tai vyksta

kur kas sudėtingesniu keliu.

Pirmasis tapatumo variantas yra momentinis tapatumas. Žmogaus veiksmus filosofas traktuoja

kaip praeinančius ir nutrūkstančius. Toks yra ir tapatumo jausmas. Individas savo tapatumą pajaučia

89 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61, p. 9 90 Ten pat, p. 9-10 91 Ten pat, p. 10 92 Ten pat, p. 10

32

trumpai, „kaip figūrą iškylančią virš anonimiškų juslumo operacijų ir judesių, kuriais palaikoma

individo sąveika su aplinka ir jos lygiais“93

, sako Mereau-Ponty. Tų tapatumo momentų

išsiskaidymą pastarasis mąstytojas apibūdina kaip atsipalaidavimą ir „grįžimą į anonimišką,

sensomotorinį gamtiško kūno funkcionavimą“94

.

Toliau A. Lingis aptaria pilnatvę ir asmeninį tapatumą, pabrėždamas sąryšį tarp jų. Pilnatvė

yra viena iš būtinų tapatumo sąlygų. Nejausdamas pilnatvės asmuo niekada neįsigyvens į savo

tapatumą. Kad būtų lengviau suprasti, Lingis pateikia pavyzdį: „Mylimojo netekusi moteris niekada

nebus vien tik gedinti našlė, nors ir niekada nepaliautų gedėti mylimojo“. Individas visada turi

pilnatvės pojūtį ryšium su savo tapatybe. Bet tapatybė niekada negali užgožti pilnatvės, t. y. gedinti

moteris yra ne vien tik gedinti moteris, ji gali būti motina, darbuotoja, namų šeimininkė ir t.t. visi jos

vaidmenys kartu sudaro jos pilnatvę ir tapatybę. „Kita vertus,- sako Lingis,- galima visiškai

susitelkti į veiksmą, kuris neteikia jokio asmeninio tapatumo jausmo, o priešingai – nuasmenina “95

.

Čia filosofas pateikia bado pavyzdį: plintant badui tampama tik vienu iš daugybės pamišusių dėl

maisto kūnų, visi kiti dalykai ir kiti asmens gyvenime atliekami vaidmenys tampa nebeaktualūs, nes

svarbiausia yra išgyventi, o ne tai, kaip pvz būti geru kaimynu ar gedinčia našle.

Dar viena A. Lingio išskiriama tapatumo variacija filosofo yra vadinama „veikiantysis aš“.

Individas kiekvieną dieną privalo valdyti savo gyvenimą. „Net jei mano savasties jausmas yra

susijęs su tuo, ką darau, galiu padaryti ir esu padaręs, „aš“ vis dar nėra tik paprasta šių veiksmų

suma, nors jie sutelkia visą mano perceptyvumą, žinias ir įgūdžius. „Aš“ yra aktyvus visų veiksmų

veiksnys“96

. Lingis nori pasakyti, kad individo tariamas „aš“ yra daug ko pradžia, savęs kaip kažko

apibrėžimas. Šioje vietoje filosofas kalba remdamasis labiau antropologinėmis arba psichologinėmis

žiniomis nei fenomenologinėmis. Ištarus „aš šokėjas“ žmogus apsibrėžia savo tikslą, siekį kuo jis

nori tapti, t. y., šokėju. „Aš“ ištarimą A. Lingis taip pat susieja su garbės žodžiu. „Aš sakau“, „aš

ketinu“ „aš esu“,- tai pirmieji ir pamatiniai savigarbos būdai. Sakydamas „aš“ žmogus atsiskiria

nuo minios, nuo praeities ir ateities. „Aš“ yra įsipareigojimas, atsiskyrimas nuo diskurso su kitais.

Tai svarbos suvokimas. Daikto svarbos suvokimas leidžia suprasti kaip su tuo daiktu elgtis. Tada,

kai žinome svarbą, sakome „aš“,- duodame garbės žodį, jog „aš esu čia ir galiu tai padaryti. Argi

„aš“, kaip garbės žodžio ištarimas nėra tas veiksmas, kuriuo ir puoselėjamas asmeninio tapatumo

jausmas?“97

- klausia Lingis.

93 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61, p. 10- 11 94 Ten pat, p. 10- 11. 95 Ten pat, p. 12 96 Ten pat, p. 12 97 Ten pat, p. 14

33

Žengiant link asmens tapatumo pajautos, anot A. Lingio, taip pat svarbiais tampa savitas

charakteris ir orumas. Pasak B.Williamso, asmeniniam tapatumui substanciją suteikia mūsų

charakteris, tačiau Lingis Williamso charakterio sąvoką laiko pernelyg siaura, „kai jis ją apibrėžia

kaip mūsų ilgalaikę perspektyvą, ilgalaikius projektus ir įsitikinimus“98

. Individas įprastai veiksmus

vertina sąvokomis, aprašančiomis tuos veiksus. Williamsas jas vadina‚ tankiomis sąvokomis“. Anot

Lingio, kiekviena ji žymi tam tikrą individualių veiksmų, iniciatyvų ir projektų sritį bei būdą, kuriuo

individas veikia. Veiksmo aprašymas yra ir jo vertinimas, o veiksmai parodo individo charakterį, t.

y., kas jam svarbu. Kažkuo tampama, nes jaučiame tai, kas mums svarbu ir pagal tai pasirenkame.

„Argi slauge tampama ne dėl to, jog suvokiama, kad jau polinkiuose ir gebėjimuose glūdi reikiamos

kompetencijos ir veiksmingumo užuomazgos, kad charakteriui būdingas rūpestis sužeistaisiais ir

silpnaisiais“99

- sako Lingis. Mes jaučiame kitų asmeninį tapatumą ir kiti jaučia mūsų, mums

pripažįstant jų veiksmuose ir charakteriuose tuos bruožus, kurie kartu yra aprašantys ir vertinantys ir

kuriuos mes apibūdiname „tankiomis sąvokomis“.

Orumo temą Lingis geriausiai perteikia mirštančiojo pavyzdžiu. „Mirštantysis miršta; jis

nesiekia orumo; orumas nėra jo tikslas. Jis neturi jokio tiklso, jam nėra kur eiti. Jis eina niekur

neeidamas. Merdėjimas užtrunka, mirštantysis tarsi pakimba ore.“100

Lingis niūriai ir dramatiškai

piešia priešmirtinės agonijos paveikslą. Mirštančiojo orumą jis randa akimirkoje, kai mirštantysis

žino, kad atėjo mirties metas, laukia to, ko negali išvengti, „surasdamas šioje kantrybėje tokio

blaivaus aiškumo galią, mirštantysis nekelia nerealių reikalavimų medikams ir nesiima pagiežingai

kaltinti kitų ar savo praeities“101

. Tai ir yra jo orumas. Būtent orumas sukrečia aplinkinius. Tačiau

mirštantysis nesiekia sąmoningai oriai mirti, orumas šiuo atveju yra šalutinis padarinys, - teigia

mąstytojas. Mes kalbame apie kitų orumą, tačiau vengiame kalbėti apie savą. Lingis mano, jog taip

yra todėl, kad sakyti „aš – orus“, reiškia garantuoti, duoti pažadą, kad tai bruožas, kuris išliks

tolimesniame mūsų gyvenime, „tuo tarpu orumą mes pirmiausia pastebime kaip mirštančiojo

bruožą“102

. Kitaip tariant, orumo negalima pasiekti intencionaliai ir valingai. Jis gali pasirodyti tik

kaip padarinys.

Baigdamas asmens tapatumo analizę A. Lingis konstatuoja, jog asmens autentiškumas (kaip ir

orumas ir kitos tapatybės sąlygos) nėra tai, ko galima siekti intencionaliai valingai. Autentiškumas

negali būti tikslas, negana to, pagrindinis. Alphonso Lingis kalbėjo apie asmeninio tapatumo jausmą,

98 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61 p. 14 99 Te napt, p. 15 100 Ten pat, p. 16 101 Ten pat, p. 16 102 Ten pat, p. 17

34

o ne apie naratyvą, aprašantį šį jausmą, teigia J.Baranova103

. Nei Merleau-Ponty, nei Lingis neieško

vientiso naratyvo, atskirus gyvenimo fragmentus jungiančio į vieną siužetą, ką daryti siūlė Tayloras

ir MacIntyre‘as. Lingio filosofijoje individas savo tapatybę įgyja ekstremaliais savo gyvenimo

momentais, būtent – merdėdamas. V.Aleksandravičius Lingio filosofijoje merdėjimą traktuoja kaip

„metą, kai individas nustoja būti pakeičiamu reikšmingos komunikacijos šaltiniu, kai jis nebeturi

ateities perspektyvos, į kurią galėtų kreipti savo iniciatyvų projekcijas. Jis užsidaro sau tapataus

kęsmo pilnatvėje, tverdamas nepakeliamą savo egzistencijos sunkumą“104

.

Šioje vietoje Lingio filosofija susišaukia su M. Heideggerio mirties interpretacija, kuris manė,

kad mirties proceso psichologija suteikia žinių apie mirštančiojo gyvenimą, o ne apie pačią mirtį.

Mirties patyrimas heidegriškąjį esinį pasiekia visų pirma per kitų mirtį. Heideggeris interpretuoja

taip: neautentiška čia-būtis slepia nuo savęs tai, kad joje glūdi jos pačios mirtis. Todėl ji suvokia

mirtį kaip įvykį, nutinkantį kitam. Šis įvykis – kito mirtis, dar kartą patvirtina, kad tu esi dar gyvas.

Mirštantysis „tampa nuogu imperatyvu, grynojo nyksmo, pažeidžiamumo, mirtiškumo paviršiumi.

Egzistencijos sunkumas „užkumpa ir absoliučiai įpareigoja subjektą, atsidūrusį šalia. Miršančiojo

imperatyvas užbraukia bet kokias kitas tavo užduotis, pareigas bei preferencijas bei tampa tavo

tikrosios individuacijos išbandymu“105

, teigia V. Aleksandravičius. Neautentišką būtį Heideggeris

sieja su kito mirties susidūrimu, kai manoma, kad kito mirtis nėra mano mirtis. Taip mąstant

slepiamasi nuo savęs. Anot V. Aleksandravičiaus, A. Lingis autentišką individualią tapatybę kildina

iš kito merdėjimo akivaizdos. Šia prasme, susidūrimas su kito merdėjimu yra dialogiškas. Mirštantis

kitas, paradoksaliai artimas ir kartu nutolęs į nepasiekiamą jo ateinančios mirties nyksmą, yra

imperatyvi tavo autentiškos tapatybės sąlyga.

103 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 103 104 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,

2001, p. 6 105 Ten pat, p. 6

35

2.2. Tapatumas A. Lingio antropologinėje vizijoje

M. Scheleris filosofinės antropologijos tikslu iškėlė „apibrėžti žmogaus santykį su gamtos

karalyste ir visų daiktų pagrindu, atsekti jo metafiziškai esmišką kilmę ir jo fizinį, psichinį ir dvasinį

atsiradimą pasaulyje, suprasti jėgas ir galias, kurios valdo jį ir kurias jis valdo“106

. Jam svarbu yra ir

dvasinis ir socialinis žmogaus vystymasis. A. Lingiui – taip pat, tai matome jo veikaluose „Nieko

nendro neturinčiųjų bendrija“, „Bendra kalba, paskiri balsai“ bei „Pavojingos emocijos“. Vygandas

Aleksandravičius teigia, kad „individualumo bei implicitiškai su ja susijusios tapatybės ir skirtumo

temas A. Lingis formuluoja remdamasis suvokimo fenomenologijos, dialogo filosofijos ir

poststruktūralizmo įžvalgomis. Būtent čia jis randa daugiausia argumentų, padedančių artikuliuoti

alternatyvą dominuojančiai racionalistinei, universalistinei, struktūralist inei komunikacijos

sampratai, kuri siekia palaikyti anonimiškų tapatumo klodų archipelagą.“107

Knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ Lingis kalba apie žmogaus socialines

problemas su kuriomis susiduria žmonių bendruomenė, apie asmens moralę. „Bendruomenė

paprastai suvokiama sudaryta iš tam tikro skaičiaus individų, kurie turi ką nors bendra: bendrą kalbą,

bendrą koncepcinę sąrangą, ir ką nors bendrai kuria: naciją, polį, instituciją. Ėmiau mąstyti apie tuos,

kurie visa palieka – apie tuos, kurie miršta“,-108

sako Lingis. Jį domina kaip žmonės turi elgtis

miršančiojjo akivaizdoje, ar reikia būti šalia jo, išlydėti jį, kodėl vis dažniau mirštantieji paliekami

mirti vieni. Nuo artimųjų mirties prieinama prie mirties bendraja prasme: „argi nūnai daugybė

žmonių nepradeda vis aiškiau suvokti, kad juos vis dėlto liečia mirštantys žmonės, su kuriais neturi

nieko bendra – jokios rasinės giminystės, bendros kalbos, religijos, ekonominių interesų. Tik

miglotai nujaučiame, kad mūsų karta galiausiai vertinama pagal likimo valiai paliktus Kambodžos

vargšus, somaliečius ar visuomenės atstumtuosius mūsų pačių miestų gatvėse“109

. Visų Lingio

antropologinių tyrinėjimų fone skambančios sąvokos asmenybė, autentiškumas, individas, ar tiesiog

žmogus yra tiesioginės nuorodos į asmens tapatumo pajautą. Žmogus bendruomenėje atlieka jam

priskirtą vaidmenį, per kurį tampa jos nariu. Jo bendruomeninis vaidmuo su kitais vaidmenimis

sudaro pilnatvę, kuri kaip buvo minėta, yra viena iš tapatumo sąlygų, taip pat ir mirštančiojo orumas.

A. Lingis išskirtinai daug dėmesio skiria gyvūnams. Knygoje „Pavojingos emocijos“ filosofas

tiria gyvūnų religiją. Lingis tam tikrą žmonių tipą lygina su gyvūnais: „temperamentingi kaip žirgai,

106 Baranova J. Trys atsakymai į klausimą „Kas yra žmogus?“// Žmogus ir žodis, 2001, IV, p. 6 107 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,

2001, p. 5 108 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija Vilnius : Baltos lankos, 1997, p. 9 109 Ten pat, p. 10

36

permainingi kaip sakalai, juslūs kaip gepardai. Mus apžavi žmogiškas gyvūnas, žmonių

animališkumas, bruožai, kuriuos žmonės įgyja, bendraudami su kilniais gyvūnais“110

. Filosofas

žmonėse mato animališkumą – polinkį supanašėti su gyvūnais, perimti iš jų savybes, tačiau tos

savybės nors ir skamba patraukliai, daro žmogų nežmogišką. Filosofas tokius žmones vadina

„nesektinais ir negalinčiais būti sveiko proto ir atsakingumo pavyzdžiais“111

. Supanašėjimas su

gyvūnu ir tapimas nežmogišku gali būti traktuojamas kaip asmens tapatybės praradimas, kaip ir

bado atveju. Animališkumas nuasmenina žmogų, nes susitelkiama tik į vieną sritį, konkretų instinktą.

Asmenybė negali būti objektu nei sau nei kitiems, kiti taip pat negali būti objektais man, kaip

asmenybei, todėl svarbu identifikuoti save su kitos asmenybės valia, meile ir su ja pačia. Tai jau

fenomenologinė plotmė. Lingis perima J. P. Sartre‘o susitikimą su kitu. Lingis teigia, kad mums

svarbus jo/-s (kaip kito) kitoniškumas. Apie susitikimą su kitu Lingis kalba esė „Įsibrovėlis“,

spausdinamą knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Susitikimas su kitu mums aktualus yra

tuo, kad kituose pamatome save. Savęs matymas gali tapti asmens tapatumo išgyvenimo prielaida.

Taigi, Lingis mato pasaulį iš filosofinės-antropologinės perspektyvos, jam svarbu dvasinis ir

socialinis žmogaus vystymasis; lygindamas žmogų ir gyvūną, atranda animališkumą žmoguje, teigia,

kad matome save kituose. Visa tai papildo jo kuriamą asmens tapatumo sampratą ir parodo, kad ji

susideda iš daugelio aspektų, kurių daugumos žmogus pats negali pasirinkti arba sąmoningai

išsikelti sau tikslu. A. Lingiui asmens tapatumas yra daugialypis reiškinys. A. Lingis „pasiūlo savitą

fenomenologijos, dialogo filosofijos ir poststruktūralizmo konfiguraciją, praturtindamas ją

esminėmis, savo kūno ir minčių klajonių metu išgyventomis, įžvalgomis“112

ir tai padaro jį

originaliu autoriumi.

110 Lingis A. Pavojingos emocijos Kaunas : UAB "Poligrafija ir informatika", 2002, p.59 111 Ten pat, p. 59 112 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,

2001, p. 5

37

2.3. M. Merleau- Ponty: mano kūnas tai aš

Anot fenomenologijos specialisto D. Jonkaus, „Lietuvoje Maurice Merleau-Ponty tradiciškai

buvo suprantama kaip egzistencinis fenomenologas“113

. Merleau-Ponty savo filosofiją pradeda nuo

Husserlio „Idėjų“ II tomo, kaip pradžios taško. M. Ponty studijuoja Husserlį iš pirminių šaltinių, t. y.

jo rankraščių. Husserlio idėjos radosi prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, tai buvo pačios fenomenologijos

pradžia. Jis jau analizavo patyrimą, kūną, suvokimo fenomenologiją. Daugelis tyrėjų teigia, jog

Merleau-Ponty tik įvedė į Husserlio filosofiją naujų sąvokų tiem patiem dalykam, kitaip sakant,

išplėtojo Husserlio idėjas. Tayloras Carmanas (Taylor Carman) teigia, kad „keli fragmentai iš

„Suvokimo fenomenologijos“ įvado yra pakankami parodyti, kaip toli Merleau-Ponty nukrypo nuo

Husserlio programos, tiek nuo metmenų (kontūrų), tiek nuo smulkių detalių. Čia, [suvokimo

fenomenologijoje]114

, jis rašo, taip, kaip Husserlis niekada negalėtų.“115

Maurice Merleau-Ponty svarbu tampa jutimo problema, kaip mes patiriame savo kūną ir

pasaulį, savo kūno patirtis. Merleau-Ponty bando parodyti, kad pasaulį patiriame kaip prasmingą, jis

teigia, kad jutimas – tai žmogaus komunikavimas su jį supančiu pasauliu, kurio dėka pasaulis jam

tampa įprasta gyvenama vieta, jusliškumas – tai tiesioginis sąryšis su pasauliu. Prie to kaip mes

patiriame jis prieina per patirtį ir patirties patirtį. Anot D. Večerskio, „Merleau-Ponty pirmasis kūną

pradėjo traktuoti ne kaip įrankį ar objektą, mąstančio subjekto atžvilgiu, bet kaip patį subjektą. Be

to, jo pastebėjimų svarbą parodo ir tas faktas, kad net ir šiuolaikiniai filosofų diskursai apie

kūniškumą, vienaip ar kitaip su jais susiliečia“116

. Kūną suvokiame kaip visumą, patiriame visą kūną,

o ne jo atskiras dalis. Paprastai aplinka padeda suvokti objektą: matome objektą ir matome jo apimtį.

Galime matyti objektą tik todėl, kad objektai sudaro tam tikrą sistemą arba pasaulį, ir kiekvienas jų

disponuoja kitais objektais. Kūnas yra nukreiptas į pasaulį ir iš pasaulio atgal į save, tačiau jis nėra

objektas. Kūnas turi būti suprantamas kaip fenomenas tarp kitų fenomenų, taip, kaip jis duotas.

Galiu suprasti gyvo kūno funkciją tik pats ją atlikdamas, ir tik tiek, kiek esu kūnas, kiek įsisąmoninu

savo kūną, o tai vyksta jau tapatybės lygmenyje.

M. Ponty kritikuoja mechanistiškai traktuojamą žmogaus kūną („veikiamą išorinio pasaulio ir

113 Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir intersubjektyvumą//Žmogus ir

žodis, 2009 IV, p.27 114 autorės paaiškinimas 115 Carman T. The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS

VOL. 27, NO. 2, FALL 1999 p. 214 116 Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//

http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-kno-samprata-remiantis-

mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55

38

esantį viso labo tik jo dalimi“117

). Taip suprantamas žmogus tampa objektu tarp kitų objektų.

Žmogus niekada savęs nemato kaip objekto, jo kūnas – tam tikro buvimo pasaulyje išorinė raiška.

Savo kūno negalime stebėti kaip objekto iš šalies, nes „pats jame esu ir nematau jo iš šalies ir iš visų

pusių, neįmanoma nei pamatyti, nei paliesti savo kūno, kai jis liečia ir mato pasaulį“118

, – sako

Merleau-Ponty. Išorės objektus stebime savo kūnu, todėl norint stebėti save, reikėtų antro kūno.

Jeigu negaliu matyti, kaip savo kūnu atlieku veiksmą, tam pasitarnauja kūno naudojimosi schema.

Kūnas kaip schema Merleau-Ponty filosofijoje suvokiamas pagal tai kaip kūnas veikia erdvėje,

kitaip sakant, tai tam tikras būdas pasakyti, kad mano kūnas esti pasaulyje. Tam, kad galėtų judėti,

žmogus turi kūną suvokti kaip visumą ir turėti „laikyseną“ – savo galimybių suvokimą, bei visada

esamoje situacijoje būti pasiruošusiam kažkokiam numanomam veiksmui – judesiui: „būti kūnu,

reiškia būti susietu su tam tikru pasauliu, ir mūsų kūnas iš pat pradžių ne esti erdvėje o priklauso

erdvei“119

. Kūnas turi jausminę esatį ir tįsumą. Ligonis dėl ligos nejaučiantis savo rankos, žino, kur

jos ieškoti. Kūno erdviškumas yra kūniškosios būties išsiskleidimas, kūno realizavimosi būdas.

Kūno vienovėje aptinkame erdvei būdingą implikacijų struktūrą. Kūno dalys, vizualiniai, taktiliniai

ir motoriniai jo aspektai yra ne vien suderinti, kūnas turi laikyseną, jis visada yra pasiruošęs esamoje

situacijoje tam tikriems galimiems veiksmams, iš anksto duotos galimos kombinacijos: „galiu

nepakilti nuo fotelio, jei labiau ištiesiu ranką (norėdamas kažką pasiekti), arba galiu pasilenkti į

priekį ar net pusiau pasikelti“120

, visų šių galimų kombinacijų esmė ta pati – kažką pasiekti ir visi jie

mums parankūs. Taigi, turime savo kūno koordinaciją, kurią įsisąviname iš mažens, augdami ir

bręstant vaikiškam mąstymui.

Galime įsivaizduoti, „vizualizuoti“ savo kūno dalis, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių

nematome. Kaip sako Merleau-Ponty, „kai sutraukiu pėdą bate, tuo pačiu metu ją matau, tačiau

žiūrėdami į fotografiją galime neatpažinti savo paties rankos.“121

Iš reginio galima dažnai

neatpažinti to, ką matome, tačiau priešingai, iškart atpažįstame „vizualinę reprezentaciją“ to, kas

mūsų kūne mums yra nematoma, pvz nufilmuotą savo eiseną.

Kaip buvo anksčiau minėta, mes nematome savo kūno kaip objekto iš visų pusių, bet

„kiekvienas mūsų matome save tarsi vidine akimi, kelių metrų atstumu apžvelgiančia mane nuo

galvos iki kojų, taigi mūsų kūno segmentų jungtis bei vizualinės ir taktilinės patirčių jungtys

117 Flynn B. Maurice Merleau-Ponty// The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2011 Edition), Edward N.

Zalta (ed.), URL = <http://plato.stanford.edu/archives/fall2011/entries/merleau-ponty/> 118 Merleau-Ponty Kūno patirtis ir klasikinė psichologija in Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr. 23, 2006, p. 32

vertė J.Skersytė 119 Merleau-Ponty Savo kūno sintezė in Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr. 23, 2006, p. 268 120 Ten pat, p. 269 121 Ten pat, p. 269

39

realizuojasi ne palaipsniui ir ne akumuliacijos būdu; aš nejungiu savo kūno dalių viena prie kitos, tas

jungimasis manyje įvykęs kartą ir visiems laikams- tai ir yra pats mano kūnas“122

. Kūnas tai tokia

vienovės forma, kuri neturi nieko bendro su atskirybių pajungimu kokiam nors dėsniui. Mes

nestebime savo kūno segmentų kaip išorės objektų, nes aš esu ne priešais savo kūną, o kaip tik savo

kūne, viduje, aš ir esu mano kūnas.

M. Merleau-Ponty kūną palygina su meno kūriniu, ta prasme, jog kiekvienas meno kūrinys

turi savo visumą, negalime išimti iš eilėraščio eilutės ir suprasti jo bendrą prasmę, įžvelgti vienoje

eilutėje visą kontekstą, „kiekvienas kūrinys tai buvinys, kurio išraiškos negalima atskirti nuo to, kas

išreiškiama, kurio prasmė atsiveria tik per tiesioginį kontaktą ir kuris savo reikšmę išspinduliuoja

išlaikydamas savo laikinę ir erdvinę padėtį“123

- sako mąstytojas.

Jis įveda savo kūno sintezės sampratą, kurią paaiškina įgūdis. „Būdamas motorinių arba

percepcinių gebėjmų visuma mūsų kūnas nėra objektas „mąstančiam aš“: tai siekianti pusiausvyros

išgyvenamų reikšmių visuma.“124

Kūnas yra įvairių elementų, dalių bei išgyvenamų reikšmių sintezė,

kuri vyksta savaime, nes kūnas negali būti tik atskiros dalys, tol kol jis gyvas, jis yra vientisas, viena

visuma. Kūnas, yra visuma, kuri apjungia, sintezuoja reikšminę visumą, kaip meno kūrinys. Taip pat

sintezė suprantama kaip naujų įgūdžių priėmimas į nusistovėjusią kūno schemą, tai reiškia, kad

kūnas ir jo schema visada esti atviri pasauliui, naujoms galimybėms, reikšmėms. „Griežtai kalbant,

Merleau- Ponty teorijoje mes neturime kūnų, greičiau mes esame mūsų kūnai, mes esame pasaulyje

„per“ savo kūnus ir tiek, kiek mes suvokiame pasaulį per savo kūnus. Tiesą sakant, kūnas yra

natūrali savastis (self).“125

D.Večerskis teigia, kad „Merleau-Ponty fenomenologinės analizės dėka atranda žmogų ne

kaip kūno ir proto sumą, bet kaip visumą, kaip kūniško „aš“ buvimą pasaulyje. Ši žmogaus

egzistencija yra persmelkta dviprasmiškumo, nes ji nėra nei tik fizinis kūnas, nei vien tik grynoji

sąmonė. Taip pat jo atlikta savojo kūno erdvės, judėjimo, lytiškumo ir išraiškos fenomenų analizė

parodė, kad jau pačioje žemiausioje – fizinėje sferoje, žmogaus buvimas pasaulyje yra prasmingas,

nes šis kūniškas buvimas teikia prasmę ir fiziniam pasauliui. Tik todėl aplinka yra erdviška ir gali

122 Merleau-Ponty Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr 23, 2006, p. 270 123 Ten pat, p. 272 124 Ten pat, p. 274 125 Carman T. The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS

VOL. 27, NO. 2, FALL 1999 p. 224

40

būti mūsų namais. Taip pat, tik kūniškos egzistencijos dėka, žmogus sužino, kad pasaulyje yra ne

vienas.“126

Pagaliau galima grįžti prie šio darbo temos- asmens tapatumo. Ši Merleau-Ponty save

suvokiančio kūno analizė buvo reikalinga, kad parodyti kaip vyksta savo kūno supratimas.

Remiantis tuo, asmuo gali būti tikras, kad jo patiriamas pasaulis yra patiriamas jo paties, kad jo

pojūčiai yra jo, kitaip sakant, kad jis yra jis pat“. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma

suvokia savo tapatybę per savo kūną: aš esu mano kūnas. Kūnas ne vien biologine fizine prasme, o

plačiausia fenomenologine, kūnas su visomis į pasaulį nukreiptomis intencijomis, kūnas, kuris

susijęs nematomais sąryšiais su kitais kūnais, reflektuojantis kūnas. „Gyvas kūnas nėra daiktas, kuris

pirmiau egzistuoja, o po to įgyja santykius. Gyvas kūnas yra intencionalus t. y., jis pirmapradiškai

yra santykije su kitais kūnais. Jis išgyvenamas kaip suporuotas su kitais. Jis yra praktognostiškai

orientuotas į kitus ir atsižvelgiantis į kitus. Gyvas kūnas nėra „savyje“, jis išgyvenamas kaip

asocijuotas jautrių kūnų bendrijos narys“127

.

Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,

kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo, norėdamas pakeisti kūno padėtį,

turi turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio metu „vartojamą“ kūną žmogus

supranta, kad tai kas juda, ir yra jis pats. Be viso to, anot D. Jonkaus, reikia pripažinti, kad „aš

prieinamas ne tik sau, bet ir kitam, kad mane kartais geriau supranta kitas, o ne aš pats“128

. Tai

egzistencialistų filosofų skiriamasis bruožas, taip teigė ir Sartre‘as- aš save suvokiu ne vien tik kaip

veikaintį objektą, bet kartu ir kaip veikiamą kitų. Žmogaus buvimas pasaulyje skleidžiasi kaip

istorinis, kultūrinis ir socialinis buvimas, o to buvimo metu žmogus save atranda laikiškoje ir

kūniškoje situacijoje.

126 Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//

http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-kno-samprata-remiantis-

mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55 127 Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir intersubjektyvumą//Žmogus ir

žodis, 2009 IV, p. 13 128 Ten pat, p. 31

41

2.4. Išvados

1. Fenomenologinė filosofija, siekdama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame

esančių fenomenų reišmes, susiduria su tuo, kam ta sąmonė priklauso ir su sąmonės

tapatumu.

2. Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, „kuriame atrandu savo

asmeninio tapatumo prasmę.

3. Lingis, ieškodamas atsakymo į savo klausimą, aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų:

„pilnatvė ir asmeninis tapatumas“, „veikiantysis aš“, savitas charakteris ir orumas.

4. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,

kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę.

5. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma suvokia savo tapatybę per savo kūną: „aš“ esu

mano kūnas, o dar tiksliau būtų – mano kūnas yra „aš“.

42

3. Asmens tapatumo samprata postmodernizmo filosofijoje

Postmodernizmo filosofijoje asmens tapatumas įgyja naują, iki tol negirdėtą sampratą:

žmogus užsiima savo tapatybės savikūra pasakodamas apie save fragmentiškas istorijas, kurių

sąmoningai nesiekiama jungti į rišlią visumą. Tai kitoks naratyvizmas, kuris netiki, jog įmanoma

atpasakoti visą žmogaus gyvenimą, todėl asmenybė susideda iš atsistiktinumų.

„Postmodernizmo“ sąvoka vis labiau įsigali šiuolaikiniuose kultūros reiškiniuose, o jos kaip

sąvokos vartojimo ribos ne visada aiškiai apibrėžiamos. Vadovaujantis logika, postmodernizmas

turėtų reikšti kažką, einantį po modernizmo. Modernizmo sąvoka žymi tam tikrą laikotarpį mene,

kurio pagrindinė savybė buvo griauti senuosius stilius. Modernizmas platesne reišme traktuojamas

kaip „vientiso pasaulėvaizdžio paieška, su siekiu integruoti atskirus realybės fragmentus į vieną

rišlią visumą“129

. Filosofijoje modernizmui atstovauja Kanto mąstysena. Postmodernimzas eina

priešinga kryptimi: imama abejoti vientisu pasaulėvaizdžiu, pasaulis imamas aiškinti kuriant

mažuosius pasakojimus apie atskirybę ir fragmentus, išnyksta kriterijai ir hierarchijos, nebelieka

centro, kuriuo remiantis būtų galima vertinti tai, kas sukurta, monizmą pakeičia pliuralizmas.

Modernioji kultūra rėmėsi prielaida, kad tiesa vis dėlto galima, tuo tarpu postmodernizmas atsisako

visų pretenzijų į tiesos pažinimą.

Taigi, kas nutinka asmens tapatumo sampratai, kai „vietoj rišlios visumos, numanančios

galimą aptikti reiškinių tapatybę, imamas akcentuoti netapatumas arba skirtis (difference)“130

?

Tapatybė imama konstruoti iš daugybės skirtingų fragmentų – naratyvų, kuriuos žmogus pats

pasakoja apie save. Filosofai tai daro skirtingai, bet išlaiko naratyvų fragmentiškumą ir idėją, kad

negali būti vieno teisingo pasakojimo, atisakoma asmeninių vertybių vertinimo. Postmodernizmo

simboliu tampa Nietzsche‘s figūra. Jis susieja daugybę smulkių detalių – kvailų, nereikšmingų,

atsitiktinių – kartais baisių dalykų į vieną pasakojimą – savo gyvenimo istoriją. „Asmenybė

Nietzche’s interpretacijoje atsiranda tada, kai ji sugeba gyventi, pasiremdama žinojimu to, kas su ja

yra nutikę. Bet gyvenimas su šiuo žinojimu neišvengiamai sukėlęs naujus veiksmus, kurie turės būti

integruoti su tuo, kas jau nutiko. Ir šios naujos interpretacijos tikslas esąs asmenybės, kurios iki tol

dar negalėjo būti, suradimas ar sukūrimas.”131

Nietzsche’s nubrėžtas postmodernizmo kontūras

129 Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007, p. 14 130 Ten pat, p. 14 131 Ten pat, p. 80

43

juntamas visų postmodernistinės filosofijos kūrėjų darbuose. Šiame skyriuje susitelkiama ties

Alexanderio Nehamas’o (Alexander Nehamas) ir Richardo Rorty (Richard Rorty) savikūros

teorijomis. Filosofija postmodernistams nesiskiria nuo literatūros, nes filosofija – tai rašymo būdas,

taip teigia R. Rorty, pritardamas J. Derrida. Postmodernistai išsprendė Platono iškeltą nesantaiką

tarp filosofijos ir poezijos. Sprendimo būdą teikia pati kalba, žodis pajėgia išsaugoti absoliutų

vienkartiškumą ir susieti įvairius reiškinius juos formalizuojant. Tiek Rorty, tiek Nehamas‘as

atsisuka į literatūrą ir aiškina jos svarbą savikūrai.

44

3.1. A. Nehamas‘as. Gyvenimo menas ir tapatumas

Alexanderis Nehamas‘as, kurdamas naratyvios asmenybės tapatumo modelį, rėmėsi Sokrato

gyvenimu. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.

Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria savo

naratyvą. Be abejonės, nėra ir negali būti vieno teisingo ir visiems tinkančio gyvenimo modelio,

tačiau drąsiai galima teigti, jog Sokratas gali būti vienu iš tokių modelių pradininkų. Nehamas‘as šį

filosofinio gyvenimo meno variantą analizuoja savo veikale „Gyvenimo menas: Sokrato atspindžiai

nuo Platono iki Foucault“ (The Art of Living: Socratic Reflections from Plato to Foucault“),

pasirodžiusiame 1998 metais. Knygoje aptariami gyvenimo meno filosofai Sokratas, Platonas,

Montaigne‘is, Nietzsche ir Foucault. Kiekvienas gali tapti gyvenimo meno tradicijos dalimi

pasiduodamas jos įtakai, t. y., identifikuodamas save su ja. Vien to neužtenka, dar reikia toliau

pačiam plėtoti šią tradiciją ir kurti jos išplėtimo projektą. Tik tie, kurie praktikuoja gyvenimo meno

filosofiją, sukuria patys savo asmenybes: „kiekvienas tinkamai praktikuojantis filosofiją kaip

gyvenimo meną sukuria stiprią ir išskirtinę asmenybę, sukuria savo tapatumą“132

, - teigia

Nehamas‘as.

Gyvenimo meno praktika Nehamas‘as laiko rašymą, anot jo, „sunku įsivaizduoti, kad kas nors

sugebėtų suformuluoti savo gyvenimo meną nerašydamas apie jį133

“. Kitokiu būdu perduoti

gyvenimo meno modeliui reikalingas pažiūras būtų labai sunku, o užrašytas naratyvas gali būti

lengvai perduotas ir tapti modeliu kitam. Dėl to, svarbu, kad filosofai užrašytų savo gyvenimo

projektus, kitaip sakant, paverstų juos knygomis. Rašydamas kitiems autorius reflektuoja save, kuria

savo tapatumą, tačiau neišvengiami sukuriama nauja, kitokia tapatybė. Gyvenimo meno filosofus

Nehamas‘as laiko charakteriais, kuriuos pagimdo jų kūriniai ir tuo pačiu jie yra savo kūrinių,

kuriuose egzistuoja tie charakteriai, autoriai. Rašytojai dažnai kuria personažus pasitelkdami savo

fantaziją, taip ir filosofai rašydami gali pavaizduoti kitokius save, nei jie yra iš tiesų, tokius, kokiais

jie norėtų būti, arba tiesiog dėl tam tikrų charakterio savybių mato save kitaip. A. Pometko rašo, kad

„tapatumas, kurį įžvelgiame gyvenimo meno filosofų naratyvuose nebūtinai turi sutapti (o paprastai

ir nesutampa) su realiai egzistuojančiu istoriniu asmeniu.“134

Tokią situaciją iliustruoja Nietzsche‘s

gyvenimas ir jo veikalai. Realybėje su sveikata turėjęs problemų autorius savo veikaluose išnyra

132 Waterfield R. Review: Alexander Nehamas, The Art of Living: Socratic Reflections from Plato to Foucault.

// http://ccat.sas.upenn.edu/bmcr/1999/1999-01-09.html 133 Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault p.8 .//

http://www.scribd.com/doc/45509235/Nehamas-The-Art-of-Living#download. 134 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.11

45

kaip didingas charakteris. Taip yra ir su kitais gyvenimo meno filosofais. Skaitydami jų knygas

susipažįstame ne su jų biografiškai tikslingomis asmenybėmis, bet su naratyvo sukurtais veikėjais,

su tapatybėmis, kurias jie patys sukuria ir kurias randame jų knygose. Nehamas‘as neabejoja, kad

gali būti daug labiau vertų tapti modeliais gyvenimo istorijų, tačiau neužrašytos jos neturi šansų

išlikti, o užrašyta istorija, kad ir ne tokia įspūdinga, gali išlikti daugelį metų. Jis domisi būtent tomis,

pavadinkime, antrinėmis tapatybėmis, kurias autoriai susikuria rašydami. Taigi, sukurtieji tapatumai

tai idealūs modeliai. Autorius realybėje gali bandyti laikytis sukurto tapatumo, siekti jį įgyvendinti,

bet gali ir visiškai nesivadovauti juo. Tai asmeninis filosofo-autoriaus pasirinkimas, kuris

Nehamas‘ui nelabai rūpi. Jam svarbiausia yra tai, kad kiekvienas gali sukurti gyvenimo meno

modelį ir papasakoti savo idealų tapatybės naratyvą. Gyvenimas ir menas, šiuo atveju literatūra, nėra

tapatūs. Kokia gi tada sukurtosios tapatybės pažinimo nauda mūsų tikrajai tapatybei? Čia

Nehamas‘as atsakytų, kad meno kūriniai yra pavyzdžiai, kuriuos mes galime studijuoti, o „estetinės

galios recepcija įgalina mus išmokti kaip kalbėtis su savimi ir kaip save ištverti“135

. Meno kūrinių

nauda, anot Nehamas‘o, yra asmens tapatumo papildymas. Tai jokiu būdu nėra nurodymai, kaip

gyventi. Apskritai, nurodymai, kaip taisyklingai ir gerai gyventi, Nehamas‘ui yra svetimi, nes pagal

jo koncepciją, gyvenimo menas – asmeniškas kiekvieno individo projektas. Tapatumas reikalauja

savito gyvenimo meno susikūrimo arba savitos gyvenimo meno modelio interpretacijos ir taikymo.

135 Nehamas A. An Essay on Beauty and Judgement // http://www.mrbauld.com/beautyheh.html

46

3.2. A. Nehamas’o tapatumo sąlygos

Alexanderis Nehamas‘as savo veikale „Gyvenimo menas: Sokrato atspindžiai nuo Platono iki

Foucault“ pristato tris gyvenimo meno variantus.

Pirmuoju variantu autorius laiko Sokratą, tokį, koks jis sutinkamas ankstyvuosiuose

dialoguose. Sokrato gyvenimą Nehamas‘as laiko idealu, kuris gali būti universalus, „bet jis neturi

priemonių tam įrodyti, todėl jo siūlomas modelis pasilieka eksperimentiniu“136

.

Antrojo varianto kilmę filosofas sieja su vidurinio laikotarpio Platono dialogais „Faidonas“ ir

„Valstybė“. Platonas šiuose dialoguose perteikia savo nuomonę, kad Sokratas yra tobulas ir visiems

sektinas gyvenimo modelis. Platonas skatina visus priartėti kiek įmanoma labiau prie tokio

gyvenimo būdo ir sekti Sokrato pėdomis. Tokia vienareikšmiška idėja Platonas pradeda tradiciją,

kuri filosofijoje tęsiasi iki naujųjų laikų. Jos pasekėjais tampa filosofai, siekiantys įrodyti, kad yra

vienas visiems žmonėms tinkantis ir kartu visiems geriausias gyvenimo būdas.

Trečiasis variantas visiškai kitoks nei pirmieji du, nes nesistengia nieko įrodyti, kaip tik todėl

Nehamas‘ui jis patinka labiausiai, – „trečiasis ir paskutinis gyvenimo meno variantas yra estetika,

kuri yra šios knygos („Gyvenimo menas“) objektas“, – teigia ptas Nehamas‘as137

. Šis variantas

parodo, kad nėra ir negali būti vieno geriausio gyvenimo būdo, tinkančio visiems, nes žmogaus

gyvenimas pasireiškia daugeliu formų. Negalima nuspręsti, kas kuria savo tapatumą geriau, ir kas tai

daro blogiau. Esminis tapatumo bruožas yra originalumas.

Nehamas‘as pateikia sąlygas, kurios reikalingos originalaus tapatumo sukūrimui: skirtingumas

(distinctivness) ir rišlumas (coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių dalykų, –

jie yra tapatumo projekto sąlygos. Kadangi kiekvieno gyvenimas gali būti vis kitoks, negali būti

universalaus gyvenimo būdo, net Nehamas‘o minimi filosofai atstovaujantys savo gyvenimo meno

modeliams negali būti privalomai sektini. Sekantys trečiuoju gyvenimo meno variantu traktuoja

savo gyvenimus kaip tokius, kuriais gali eiti tik jie patys ir galbūt keletas kitų sekėjų, kaip juos

vadina Nehamas‘as – imituotojų. Tie, kurie nori imituoti jiems priimtinai atrodantį tapatumo modelį,

turi išvystyti savo gyvenimo meną bei savo asmens tapatumą, nes prisiėmus kito modelį, savo

tapatumo įgyti neįmanoma. Todėl skirtingumas yra esminė tapatumo sąlyga. Imitatorius

imituodamas kitą nėra originalus, jo tapatybė išvestinė ir todėl yra pasmerkta būti greitai pamiršta. O

tie, kuriuos bandoma imituoti, užima jiems teisėtai priklausančią vietą neužmirštamumo erdvėje.

Išskirtiniais atvejais imitatoriai gali pakenkti tiems, kuriuos siekia imituoti. Pernelyg dažnai

136 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.14 137 Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault, p. 10

47

imituojami autoriai nustoja būti įsimintinais, ir, kaip teigia A. Pometko, – „tampa tiesiog įprastu

dalykų darymo būdu“138

. Imitatoriai, siekdami susukurti savo tapatybę, sugriauna imituojamųjų

išskirtinumą ir pakenkia jų tapatumui. Per dažnas kopijavimas sumenkina kopijuojamąjį. Tie, kas

nėra skirtingi, anot Nehamas‘o, nėra individai. Asmenį svarbiu padaro jo gebėjimas pačiam susikurti

save skirtingą, kitokį nei jį supantys individai, svarbiu asmuo tampa susikūręs tik jam būdingą,

išskirtinę tapatybę. Deja, išskirtinumo taisyklių Nehamas‘as nepateikia, nes jis netiki viena visiems

galiojančia taisykle. Kiekvienas pats turi sugalvoti kaip susikurti save išskirtiniu.

Pereikime prie antrosios tapatumo sąlygos – rišlumo (coherence). Išskirtinumo pasiekimas yra

tik viena savo tapatybės kūrimo dalis. Nehamas‘o naratyviojoje koncepcijoje savęs savikūra turi būti

rišli, „tačiau savikūros projekte svarbus yra ne teorinių pažiūrų nuoseklumas, o estetinis charakterio,

kurį suformuoja autoriaus kūrinys, rišlumas. Estetinis charakerio rišlumas – antroji gyvenimo meno

filosfų naratyvios savikūros sąlyga.“139

Taigi, matome, kad tapatumas nėra iš anksto duotas žmogui gimus, tai pasiekiama

egzistencinė kokybė. Tapatybę asmuo pasiekia sukurdamas naratyvą, kai į vieną visumą sujungia

visus savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes. Naratyvo kūrime svarbūs tampa net tokie įvykiai, kurie

atrodo visiškai atsitiktiniai, net per mažiausias smulkmenas mūsų naratyvas gali įgyti išskirtinumą ir

sukurti mūsų tapatumą. Naratyvo rišlumą galime pamatyti tik tada, kai jį užrašome. Tokiu būdu

tapatumą sukuria ir gyvenimo meno filosofai, užrašydami darnų ir rišlų pasakojimą.

Taigi, Nehamas‘o filosofinė koncepcija teigia, kad tapatumas nėra įgimtas. Jį reikia susikurti,

padarant savo tapatumą skirtingu nuo kitų ir rišliu, Nietzsche‘s žodžiais tariant, – suteikiant savo

charakteriui stilių. Nietzsche‘s, savikūros projektas itin domino Nehamas‘ą. Nehamas‘as 1985

metais parašo visą Nietzsche‘i skirtą veikalą „Friedrichas Nietzche: gyvenimas kaip

lieratūra“ (Nietzsche: Life as Literature). Nietzsche išpildo naratyvios savikūros reikalavimus. Nors

Nietzsche stengėsi iš visų jėgų būti kitoks nei Sokratas, Sokrato atmetimas taip pat yra jo

įamžinimas. Nehamas‘as mano, jog Nietzsche sąmoningai ir tikslingai siekė sukurti savo charakterį

kaip tokį, kuris neigtų visą, kas yra sokratiška. Nietzsche turbūt įtūžtų sužinojęs tokią Nehamas‘o

interpretaciją: visą gyvenimą neigęs Sokratą ir laikęs jo pažiūras pasaulio blogio priežastimi,

galiausiai jis palyginamas su Sokratu. Nehamas‘as teigia, kad nepaisant konkrečių skirtumų tarp šių

dviejų filosofų, abu gyvenimo meno filosofai užsiima tuo pačiu projektu – savikūra. Nietzsche‘s

išskirtinumas yra jo rašymo stilius. Jo kūryba nepasiduoda galutinei vienai interpretacijai ir tai

138 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.15 139 Ten pat, p.16

48

skaitytojui sukelia sumaištį. Nehamas mano, kad Nietzche taip sąmoningai apsisaugojo nuo

pavojaus būti imituojamu.

Kaipgi Nietzsche sukuria asmens tapatumą? Anot Nehamas‘o, Nietzsche‘s savikūros modelį

reikia analizuoti amžinojo sugrįžimo kontekste. „Nehamas‘as čia mato Nietzsche kaip raginantį mus

priimti arba atmesti mūsų gyvenimus kaip visumą: kadangi kiekviena mano gyvenimo dalis yra

surišta su kitomis, tai bent vienos iš jų atmetimas būtų viso gyvenimo atmetimas“140

, teigia

Nietzshe‘s tyrėjas G. Shapiro. Taigi, niekada nereikia bandyti pataisyti jokių praeities įvykių, ar

gailėtis dėl, pavyzdžiui, netinkamo poelgio su artimu žmogumi, nes kiekvienas praeities įvykis

Nietzsche‘s koncepcijoje padaro asmenį tuo, kuo jis ir yra: „to, kas vadinama asmenybe, dabartiniai

ir būsimi veiksmai bei mintys yra tampriai persipynę su tuo, ką jis kada nors yra padaręs ir

galvojęs“141

. Nė vienas žmogaus veiksmas „nenusirašo“, viskas susideda į jo asmenybės tapatybę,

teigia Nehamas‘as, „todėl noras pakeisti nereikšmingas detales, prilygtų norui atsisakyti savo

dabartinio tapatumo, pakeisti jį kitu tapatumu ir gauti kitą gyvenimo istoriją. Tuo tarpu priimti

dabartinį savo tapatumą, yra priimti visa, kas atvedė iki tos dabarties.“142

Nehamas‘as Nietzshe‘s

savikūros projektą supranta kaip susitaikymą su savo praeitimi, su visais buvusiais ir esamais

žmogaus gyvenimo įvykiais, nes jie kuria asmens tapatumą ir pripažinus visus įvykius esant

svarbius, reikia susieti juos į vieną išsamų pasakojimą apie save, – savo asmens tapatumo naratyvą.

Dėl šių sudėtingų ir neapibrėžiamų tapatumo sąlygų, tapatumo sukūrimas tampa problema,

kurią išspręsti bando gyvenimo meno filosofai. Pradėdami nuo Sokrato gyvenimo modelio,

imituodami jį, gyvenimo meno filosofai kuria savo visiškai skirtingus modelius. Gyvenimo meno

filosofai imituoja tik Sokrato gyvenimo meno struktūrą, pačią idėją, o ne Sokrato asmeninio

gyvenimo turinį, tokį kaip gyvenimo sąlygos, santykiai su šeima ir buitis. Jie filosofiją padaro

gyvenimo būdu ir pasiekę išskirtinumą užrašo jį savo knygose taip užfiksuodami savo literatūrines

tapatybes. Gyvenimo meno filosofai turi siekti estetinio savo asmens tapatumo suvienijimo

pasakojime. Toks yra naratyvios asmenybės tapatumo sukūrimas.

140 Shapiro G. Nietzschean Narratives Indiana University Press: Indiana 1989, p. 87 141 Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007, p. 78 142 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 32

49

3.3. R. Rorty . Asmenybės atsitiktinumas

Amerikos filosofas Richardas Rorty laikė save pragmatistu ir teigė nemėgstantis „nereikalingo

giliamintiškumo“143

. Jo akademinė karjera buvo ilga ir įvairiapusiška. Įvairialypė aplinka, su kuria

jis susidūrė dirbdamas Princeton‘o, Virdžinijos bei Stanford‘o universitetuose, suteikė jam

visapusišką ir turintį savo atspalvį tradicinės analitinės filosofijos supratimą, kurį jis vėliau paneigia

savo pragmatizmu. „Būdamas jaunas, maniau, kad filosofija turėtų įstengti sukurti intelektualinę

grožio, tiesos, padorumo, aistros, tvarkos sintezę. Kur viską gaubtų viena sistema. Idėja buvo graži,

bet neveikė. Vienos tiesos pasauliui nėra. <...> Filosofinė idėja, kad mes, pasitelkdami skaidresnes

idėjas ir tyresnes sąvokas, geriau įstengsime įžvelgti žmogaus būties pobūdį, buvo fundamentali

klaida.“144

, pasakojo pats Rorty. Jis kritikuoja egzistencializmą, nes atrasti ir pavaizduoti realybę

tokią, kokia ji yra, anot jo, yra nereikalinga ir neįmanoma. Savo veikalu „Philosphy and the Mirror

of Nature“ Rorty paneigia pažinimo esmingumą: „jis atsisveikina su filosofiniu tikėjimu, kad

reikalingas absoliutus pradinis taškas, kurio filosofai dažniausiai ieškojo nenunegiamame ir

matematiškai patikimame pažinime.“145

Tiesos ir esmės paieškų atsisakymo doktriną jis pratęsia knygoje „Atsitiktinumas, ironija ir

solidarumas“ (Contingency, Irony and Solidarity), kuri analizuoja asmens tapatumo problemą.

Šiame veikale filosofas atskyrė tai, kas domina mus kaip privačius asmenis, ir tai, kas mus liečia,

kaip socialines ir politines būtybes. Rorty norėjo parodyti, kad „individas savo griežtai intymioje

sferoje bendrauja vienas pats su savimi, gali sau leisti ką kita, nei tuomet, kai yra priimamas į

visuomeninį ir politinį bendravimą su kitais.“146

Kiekvienas įsitikinimas ar nuomonė, kurios žmogus

laikosi, yra didesniu arba mažesniu mastu atsitiktiniai. Visi įsitikinimai yra kontingentiški ir „turime

pripažinti faktą, kad mūsų pačių pozicija yra ten, kur mes stovime“147

, – teigia Rorty. „Tačiau kas

atsitinka, jei žmogus pripažįsta savo asmenybės atsitiktinumą, ir tai, kad jis nėra svarbi dieviškojo

plano dalis, o tik atsitiktinių savo gyvenimo aplinkybių kūrinys?“148

Jis negalėjo rasti klasikinėje

etikoje liberalaus ironiko išeities taško, mat „graikai bei krikščionys kalbėję apie ydas ir dorybes.

Kitaip nei Alasdairui MacIntyre‘ui, kuris knygoje „Po dorybės“ skatino atsigręžti į graikus, ypač į

143 Groot G. Paliesti širdį. Pašnekesiai su Rorty //Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 257 144 Ten pat, p. 257 145 Ten pat, p. 261 146 Ten pat, p. 266 147 Ten pat, p. 267 148 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 42

50

Aristotelio etiką, klasikinės etikos žodynas R.Rorty atrodo beviltiškai pasenęs.“149

Visiškai naują

žodyną jis randa pas Froidą, tai aptarsime vėliau.

R. Rorty dalina filosofus į dvi grupes: kantininkai ir nekantininkai150

. Nekantininkai pripažįsta

atsitiktinumą, kantininkai elgiasi priešingai ir ieško universalios mūsų gyvenimo tiesos. Save jis

priskiria pirmajai grupei, kuriai svarbiau yra ne tiesa, o poetinė metafora. Taip jo filosofijoje

atsiranda stipraus poeto sąvoka. Tai yra tas pats, ką Nehamas‘as vadina gyvenimo meno filosofais.

Stiprų poetą Rorty įžvelgia ne filosofinės tradicijos atstovuose, bet psichologijoje. Rorty filosofijoje

„S. Froidas tapo tikruoju atsitiktinumo šaukliu“151

ir nauju postmoderniosios etikos išeities tašku,

kuris, J. Baranovos teigimu, „leidžia suvokti, jog žmoguje nėra nekintančios esmės, kurią esame

linkę vadinti asmenybe.“152

Rorty atmeta Kantą dėl jo polinkio sudievinti asmenybę, o Froidas,

Rorty akimis, sugebėjo išsklaidyti kantiškąją asmenybės sudievinimo simboliką. J. Baranova,

aiškindama šį Rorty poelgį, teigia, kad Kantas asmenybę sieja su tuo, kas visuotina ir universalu, o

visa, kas idiosinkratiška ir atsitiktina – priklauso vaizduotės sričiai, poetiniam impulsui. Nuo Kanto,

moralės universalizmas tampa prieštara poetiniam kūrybiškumui. Rorty Froido psichoanalizėje mato

šio karo užbaigimą: „jis parodė, kad sąžinė yra istorinis produktas, kad ji priklauso nuo laiko ir

atsitiktinumo lygiai taip pat kaip ir estetinė bei politinė sąmonė“153

. Rorty atsiriboja nuo Froido

bendrosios psichoanalitikos, jis pasiima tik tai, kas leidžia paaiškinti skirtingą žmogaus elgesį ir jo

tapatybės įvairialypumą. Rorty postmoderniojoje etikoje nebelieka „aš“ hierarchijos, nebėra

asmenybės centro, geresnių arba blogesnių asmens savybių. Viskas tampa vienodos vertės, nes

viskas yra atsitiktina.

Rorty, kaip ir Nehamas‘as mano, kad asmens tapatumas turi būti susikurtas puoselėjant

naratyvą apie savo gyvenimą. Abiem atvejais naratyvas kuriamas rašto forma: Nehamas‘as teigia,

kad tik raštu įamžinta gyvenimo meno forma gali išlikti ir būti perduota kitiems, jam antrina ir Rorty,

pasirinkdamas poezijos kelią. Rorty teigia, kad tik poezija gali išsaugoti tavo tapatybę ateities

kartoms, tik jos dėka asmenybė gali būti nepamiršta. Stiprus poetas turi siekti originalumo ir bijoti,

kad jo kūriniai tarp kitų autorių kūrinių gali pasirodyti visiškai nevertingi. Poetas stengiasi sukurti

kažką išskirtinio ir unikalaus, nes tik pranokdamas kitus jis išsaugos savo tapatybę. Poetiškai

papasakotas naratyvas tai asmens identitetas. Rortiškoji savikūra vyksta konstruojant tekstą.

149 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 114 150 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p.257 151 Ten pat, p.264 152 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 114 153 Ten pat, p. 115

51

Rorty koncepcijoje asmens tapatybė sukuriama išrandant naują poetinę kalbą, kurią jis dažnai

vadina tiesiog žodynu, naujas metaforas ir jomis užrašant savo gyvenimą. Įdomu tai, kad Rorty

nesutinka su Nehamas‘o naratyvo darnumu. Anot Rorty, pasakojamas naratyvas neturi būti vientisas

ir darnus, vientisam projektui užbaigti žmogui neužtektų viso gyvenimo. Čia ir nėra ko užbaiginėti,

mat „čia tėra tik santykių tinklas, kuris turi būti peraudžiamas, tinklas, kurį laikas kiekvieną dieną

prailgina.“154

Kaip buvo minėta, Rorty perima iš Froido asmens tapatybės nevientisumo idėją.

Asmenybė susideda iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių asmenybių. Jos siejasi tarpusavyje, bet

niekada nesutampa. Šioje vietoje froidiška Rorty teorija susišaukia su viena A. Lingio asmens

tapatybės sąlyga – vaidmenimis. Anot Rorty, vaidmenų (arba pseudoasmenybių) gausa viename

asmenyje „padeda paaiškinti, kaip kas nors gali būti kartu ir švelnia motina ir negailestinga

koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja, ar būti teisingu bei nuosaikiu teisėju ir taip pat šaltu bei

atstumiančiu tėvu“155

. Visi vaidmenys, telpantys asmenyje, yra svarbūs jo tapatybei. „Leisdamas

nesirinkti vienos pamatinės gyvenimo linijos, Froidas įgalina papasakoti ne vieną, o daug vienodai

galiojančių pasakojimų apie save taip nuolat save perkuriant.“156

Kiekvienas vaidmuo turi savo

kalbą, savo žodyną. Sąveikaujant visiems vaidmenims, žodynai jungiasi ir taip kuriasi nauji,

leidžiantys perpasakoti savo naratyvą. Gebėjimas išrasti naujas metaforas bei aprašyti jomis savo

asmens tapatumą suteikia tapatybei išskirtinumo. Kaip tik to ir siekia stiprus poetas.

Rorty susilaukia daug kritikos ir priekaištų, kad asmuo neturintis vieno nuolatinio centro

negali savęs kurti, nes reikalingas veiksnys, kuris kurtų ir vykdytų visus asmenybės perrašymus.

„Savikūra numato jau apytikrę kryptį, kūrybinio sumanymo įgyvendinimo slinktį. Meno kūrinys

nėra iš anksto konstruojamas racionalus projektas. Tačiau jis nėra ir vien atsitiktinių aplinkybių

nulemta mozaika. Kažkokie intuityvūs, neryškūs meno kontūrai, kaip kūrybinis sumanymas, vis

dėlto turi menininkui neduoti ramybės ir skatinti jį kurti.“157

J. Baranova R. Rorty filosofijoje

įžvelgia panašumų su dzen filosofine tradicija. Filosofė teigia, kad dėl rortiškojo stipraus poeto,

liberalaus ironiko ir pasaulio atsitiktinumo poetizavimo Rorty darosi artimas dzeno meistrams.

Atsitiktinumas rodo asmens centro nebuvimą, bet asmuo be centro būtų pernelyg pasyvus, kad

galėtų būti poetu, be to, kaip girdėdami atskirus naratyvus galėtume suvokti, kad kalbama apie tą

patį asmenį. Rorty apsigina kalbėdamas apie toną, kuris gali tapti mūsų visų poelgių fonu, tai

motyvas, kuris bus juntamas visuose mūsų pasakojamuose naratyvuose ir neleis jiems išsiderinti.

Tokiai idėjai atspirtį jis vėlgi randa Froido analitikoje, kuria pasirėmęs teigia, kad, „viskas –

154 Rorty R. Contingency, Irony and Solidarity, Cambridge University Press: Cambridge, 1989, p. 32 155 Ten pat, p. 32 156 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 46 157 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 265

52

pradedant nuo žodžio skambesio, lapo spalvos, iki smulkiausio lytėjimo pojūčio, gali pasitarnauti

dramatizuojant ir kristalizuojant žmogaus tapatybės jausmą“158

, todėl, nebūtina ieškoti pamatinės

gyvenimo linijos. Tonaciją gyvenimui suteikia tam tikras daiktų išsidėstymas. J. Baranova mano,

kad toks gyvenimas tampa panašus į poemą.

Dėl asmenybės centro nebuvimo R. Rorty koncepcijoje diskutuoja ir R. Schustermanas. Jis

sutinka, kad asmenybės vienovė niekada nėra duota, bet ji vistiek turi būti, reikia jos siekti. Ji

konstruojama sunkiai ir skausmingai, „asmenybę vienijantis pasakojimas gali aprėpti įvairiausius ir

dažnai vienas kitam prieštaraujančius pasakojimus – tai tik pagyvina asmenybės turinį“159

. Kritikai

teigia, kad net pats Froidas nesutiktų su visišku asmenybės centro nebuvimu, tai būtų psichikos

sutrikimas, žinomas kaip šizofrenija, t. y. asmenybės suskilimas, kuris laikomas galutiniu

asmenybės praradimu. Baranova pastebi, kad A. MacIntyre‘ui tokia problema neiškilo, nes jam

estetinio originalumo projektas tiesiog nerūpėjo.

Taigi, Rorty savikūros projekte nereikalauja siekti darnumo. Jis reikalauja siekti naratyvo

originalumo. Originalus naratyvas tampa poezija, o neoriginalus telieka replika, teigia filosofas.

Niekas nenori būti replika, to nesąmoningai siekia ne tik poetai, bet ir visi kiti. Savo originalų

tapatumą Rorty leidžia sukurti naudojantis jau esamais žodynais, panašiai kaip Nehamas‘as leidžia

studijuoti esamus gyvenimo meno savikūros modelius. Tačiau svarbu atskirti naudojimąsi nuo

pasisavinimo arba, kaip tai vadina Nehamas‘as, – imitavimo. Esamais žodynais galima naudotis tik

tiek, kiek to reikia, kad sukurtum kitokį, savo. Taigi, iš esmės, esamo žodyno naudojimas naujam

kurti reikalingas tik pasitikrinti, ar netampi kopijuotoju. Naujus žodynus mes galime rasti

literatūroje. “Romanai [literatūros žanras]160

turtina moralinę sąmonę, nes skaitydamas gauni

atsidurti didelio skaičiaus įvairiausių žmonių kailyje, taigi, daug jų perskaitęs, vis labiau gebi

pažvelgti į moralinę situaciją visokiausiais skirtingais požiūriais“161

. Reikšmingiausias dalykas, kurį

mums teikia literatūra, yra begalinė požiūrių įvairovė. Literatūra leidžia pamatyti, kokie gali būti

kitokie savęs parašymo stiliai. Tai paskatina naujai perrašyti savo asmens tapatybę. Į literatūrą reikia

žvelgti kaip į priemonę, parodančią, kad asmens tapatybės naratyvas dar nėra išbaigtas, ji

kvestionuoja esamą naratyvą, priverčia suabejoti ir sukurti naują.

Rorty poetas kuria naujus naratyvus dar ir tam, „kad nustatytų santykius su kitais“162

. Stiprus

poetas negali leistis būti aprašytas kitų, tai padaryti turi jis pats, kitaip jis netenka galios vadintis

158 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 116 159 Ten pat, p. 117 160 autorės pastaba 161 Groot G. Paliesti širdį. Pašnekesiai su Rorty //Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 268 162 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 268

53

stipriu. Savo nauju ir netikėtu pasakojimu jis siekia pats sukurti skonį, pagal kurį kiti spręs apie jo

asmens tapatybę, – teigia Rorty. Pats kurdamas poetas apsigina nuo pavojaus būti aprašytam kitų, o

tas, „kas kuria naratyvą, tas yra padėties šeimininkas“.163

Tokiais padėties šeimininkais filosofas

laiko Nietzsche ir M. Proust‘ą, tačiau stipresniu poetu jis visgi laiko Proust‘ą. „Ką tokio savo

naratyviame aprašyme padaro Nietzsche, kas nepatinka Rorty ir kuo pastarajam imponuoja Proust‘o

projektas?“164

, klausia A. Pometko ir čia pat atsako, kas „Proust‘as, pasak Rorty, tapo savimi

reaguodamas į kitus, realius, jo sutiktus žmones ir juos aprašydamas. Tuo tarpu Nietzsche tapo

savimi aprašydamas savo reakcijas į knygose sutiktus žmones.“165

Galima sakyti, kad Nietzsche

aprašo ne žmones, o žodynus.

Stiprus poetas stengiasi išvengti tapti kito asmens naratyvo personažu dar ir todėl, kad tai

žemina. Rorty mano, kad daugelis asmenybių nori pačios save aprašyti savais žodynais, nes nori būti

priimamos rimtai, o juk negali būti nieko žiauresnio, teigia Rorty: „kuomet tas žodynas, kuriuo

asmuo aprašo save ir savo gyvenimo aplinkybes, yra sureliatyvinamas kito asmens, pavaizduojant

dalykus, kurie jiems atrodė svarbūs, beprasmiškais, atgyvenusiais ir bejėgiais“166

. Niekas negali

šališkai aprašyti kito žmogaus išgyvenimų, nes neįmanoma visiškai pilnutinai įsijausti į kitą asmenį.

Stiprus poetas kurdamas vis naujus naratyvus užbėga už akių kitiems, kad išvengtų tokio

pažeminimo ir įskaudinimo. Metafora poetui tampa kovos įrankiu. Rorty prisimena Jean-Paul

Sartre‘o laisvės-daikto takoskyrą. Jeigu pasaulyje liekame tik aprašyti kitų, tampame daiktais tarp

kitų daiktų, taip teigia Sartre‘o romano „Šleikštulys“ herojus Rokantenas, kuris „galynėjasi su šiuo

iš daiktiškosios egzistencijos kylančiu jausmu“167

. Būtent šį jausmą jis vadina šleikštuliu. Sartre‘o

herojai jaučia ir išgyvena egzistencinę tuštumą ir vienatvę. Rorty teigia, kad tol, kol stiprus poetas

kuria naujas metaforas ir naujus žodynus, jis nesusidurs su egzistencine tuštuma, bet jeigu kartais

taip nutiktų, poetas „turėtų jausti ją dar skausmingiau, nes būtent rortiškasis poetas neturi jokio

asmens branduolio ar esmės, jis turėtų kankintis aptikęs savo paties tuštumą“168

. Stiprus poetas

nejaučia vienatvės, jo nekankina kitų stoka, nes kiti jam yra potenciali grėsmė. Grėsmę asmenybei

kelia ne tik santykis su kitu, bet apskritai visas pasaulis. Knygoje „Atsitiktinumas, ironija ir

solidarumas“ Rorty teigia, kad pasaulis gali užgriūti ir sutraiškyti žmogų be jokios priežasties.

Straipsnyje „Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos“ J. Baranova vaizdžiai nupiešia paparacių

asmenybei daromą žalą: „kiti kopijuoja tave su savo fotoaparatais, įsirėmina tave savo nuotraukose

163 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 268 164 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 53 165 Ten pat, p. 53 166 Ten pat, p. 55 167 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 119 168 Ten pat, p. 120

54

kaip jiems priklausantį daiktą manydami, jog yra tave supratę ir visiškai pažinę“169

. Pasaulyje nuolat

tvyro grėsmė, būti aprašytam, arba kaip šiuo atveju – nufotografuotam, o kiekvienas poetas nori

išlaikyti galią valdyti savo naratyvą apie save.

Nepaisant pasaulyje tvyrančios grėsmės asmens tapatumui, teigti, kad savikūra vyksta tik per

originalumą, tolygu asmens tapatybės formavimosi procesą lyginti su meno kūriniu blogąja prasme,

mat menui originalumas yra privalumas, nes jo esminis siekis ne atvaizduoti realybę, o pavaizduoti

kažką, kas keltų estetintį pasigėrėjimą, kitaip sakant – grožį, tuo tarpu asmens tapatybės aprašymai,

kad ir atskleisdami vis naujus asmenybės aspektus, vis tiek turi neprarasti sąsajų su realybe ir jos

diktuojamo esminių vertybių pamato. „Neapibrėžta savikūra gali tapti nevaldomu procesu“170

, jeigu

meno kūrinio kūrimo taisyklės nebus atskirtos nuo gyvenimo.

3.4. Išvados

1. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.

Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria

savo naratyvą.

2. Nehamas‘as pateikia sąlygas, kurios reikalingos originalaus tapatumo sukūrimui: skirtingumas

(distinctivness) ir rišlumas (coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių

dalykų.

3. Rorty savikūros koncepcijoje išeities tašku tampa gebėjimas pripažinti savo asmenybės

atsitiktinumą. Tai padaryti gali tik stiprus poetas.

4. Rorty poeto pagrindinis tikslas – radikalus naujumas. Asmeninio naratyvo darnumo ir

vieningumo Rorty nelaiko pagrindinėmis tapatybės sąlygomis.

5. Pagal Rorty, tapatybės naratyvas formuojamas ir pildomas kuriant naujus žodynus.

169 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 120 170 Ten pat, p. 122

55

IŠVADOS

I.

1. P. Ricoeuras teigia, kad, norėdami apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos

plotmę – įvairias žmogaus išraiškas, ženklus, mitus, simbolius, knygas ir t. t., tai tekste

įkūnyti simboliai. Kadangi betarpiško supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad

priartėtume prie pačių savęs. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia tarpinių

dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Jam hermeneutika yra akivaizdus arba

nematomas savęs paties supratimas einant aplinkiniu keliu, t. y. suprantant save per kitą, kai

supratimas pasiekiamas interpretavimo ir refleksijos būdu.

2. Refleksija suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs supratimo. Savyje mes

turime galimybę atpažinti egzistuojantįjį. Tai įvyksta labai paprastai: įveikdamas distanciją,

istorinį nuotolį tarp savęs ir praėjusios kultūros, kuriai priklauso tekstas ar kūrinys, trumpai

tariant ženklas, skaitytojas gali įsisavinti prasmę iš svetimos ją paversdamas sava.

3. Ricoeuras teigia, kad asmuo dalyvauja dinaminėje tapatybėje, kuri atsiskleidžia pasakojime.

Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą. Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje

asmenybės identitetas atsiranda pasakojime, kuris apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo

gimimo iki mirties istoriją. Ricoeuras pasisako už vientisą naratyvą.

4. Ch. Tayloro filosofijoje asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų

turėjimas; savęs interpretavimas; dialoginė prigimtis.

5. Taylorui tapatumas neįmanomas be kalbinės artikuliacijos, nes tik kalba gali padėti atsakyti į

klausimus, ir tik kalbėdamasis su kitais žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Kiekvienas yra

pasakotojas, kuriam būdingas dialogiškumas. Kurdamas pasakojimą apie save, ir taip

atskleisdamas tapatumą, asmuo bendrauja nuolat su kitais – aptaria savo tapatybę su dialogo

partneriais. Asmenybės tapatumas neįmanomas be kitų žmonių pripažinimo. Kitais Tayloras

laiko artimų ir mylimų žmonių bendruomenę.

6. Asmenybe individą padaro jo moraliniai sugebėjimai atitinkamai kokį santykį su gėriu ar

blogiu jis pasirenka. Moraliniai horizontai egzistuoja dar prieš asmens tapatybę ir yra

artikuliuojami kalba.

56

II.

1. A.Lingis mano, kad asmens tapatumas neįgyjamas, remiantis viena taisykle arba vienu

metodu, tai vyksta kur kas sudėtingesniu keliu ir iššskiria daug tapatumo variantų ir sąlygų:

momentinis tapatumas – žmogaus veiksmus filosofas traktuoja kaip

praeinančius ir nutrūkstančius. Toks yra ir tapatumo jausmas.

pilnatvė – nejausdamas pilnatvės asmuo niekada neįsigyvens į savo tapatumą.

Individas visada turi pilnatvės pojūtį ryšium su savo tapatybe.

veikiantysis „aš“ – individo tariamas „aš“ yra daug ko pradžia, savęs kaip

kažko apibrėžimas. Sakydamas „aš“, žmogus atsiskiria nuo minios, nuo

praeities ir ateities. „Aš“ yra įsipareigojimas, atsiskyrimas nuo diskurso su

kitais.

savitas charakteris – veiksmo aprašymas yra ir jo vertinimas, o veiksmai

parodo individo charakterį, t. y., kas jam svarbu. Kažkuo tampama, nes

jaučiame tai, kas mums svarbu, ir pagal tai pasirenkame

orumas – sakyti „aš orus“, reiškia duoti pažadą, kad tai išliks tolimesniame

mūsų gyvenime. Orumo negalima pasiekti intencionaliai ir valingai. Jis gali

pasirodyti tik kaip padarinys.

2. A. Lingis konstatuoja, jog asmens autentiškumas (kaip ir orumas ir kitos tapatybės sąlygos)

nėra tai, ko galima siekti intencionaliai valingai. Autentiškumas negali būti tikslas.

3. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma suvokia savo tapatybę per savo kūną: „aš“ esu

mano kūnas. Kūnas ne vien biologine fizine prasme, o plačiausia fenomenologine, kūnas su

visomis į pasaulį nukreiptomis intencijomis, kūnas susijęs nematomais sąryšiais su kitais

kūnais, reflektuojantis kūnas.

4. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,

kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo, norėdamas pakeisti kūno

padėtį, turi naudoti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio metu

„vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai kas juda ir yra jis pats.

5. Kūnas yra nukreiptas į pasaulį ir iš pasaulio atgal į save, tačiau jis nėra objektas. Kūnas turi

būti suprantamas kaip fenomenas tarp kitų fenomenų, taip, kaip jis duotas. Galiu suprasti

gyvo kūno funkciją tik pats ją atlikdamas, ir tik tiek, kiek esu kūnas, kiek įsisąmoninu savo

kūną, o tai vyksta jau tapatybės lygmenyje.

57

III.

1. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.

Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria

savo naratyvą. Nėra ir negali būti vieno teisingo ir visiems tinkančio gyvenimo modelio.

Sokratas gali būti vienu iš tokių modelių pradininkų.

2. Gyvenimo meno praktika Nehamas‘as laiko rašymą. Kitokiu būdu perduoti gyvenimo meno

modeliui reikalingas pažiūras būtų labai sunku, o užrašytas naratyvas gali būti lengvai

perduotas ir tapti modeliu kitam. Dėl to, svarbu, kad filosofai užrašytų savo gyvenimo

projektus, kitaip sakant – paverstų juos knygomis.

3. Nehamas‘o originalaus tapatumo sukūrimo sąlygos: skirtingumas (distinctivness) ir rišlumas

(coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių dalykų. Prisiėmus kito modelį

savo tapatumo įgyti neįmanoma. Todėl skirtingumas yra esminė tapatumo sąlyga; estetinis

charakerio rišlumas – antroji gyvenimo meno filosofų naratyvios savikūros sąlyga.

4. Rorty teigia, kad kiekvienas įsitikinimas ar nuomonė, kurios žmogus laikosi, yra didesniu

arba mažesniu mastu atsitiktiniai. Gebėjimas pripažinti savo asmenybės atsitiktinumą Rorty

koncepcijoje tampa savikūros išeities tašku. Asmenybės atsitiktinumą pripažinti gali tik

stiprus poetas, kuris siekia radikalaus naujumo.

5. Rorty koncepcijoje asmens tapatybė sukuriama išrandant naują poetinę kalbą (žodyną),

naujas metaforas ir jomis užrašant savo gyvenimą. Anot Rorty, pasakojamas naratyvas neturi

būti vientisas ir darnus, vientisam projektui užbaigti žmogui neužtektų viso gyvenimo.

6. Rorty poetas kuria naujus naratyvus tam, kad suformuotų santykius su kitais: stiprus poetas

negali leistis būti aprašytas kitų, tai padaryti turi jis pats, kitaip jis netenka galios vadintis

stipriu. Stiprus poetas stengiasi išvengti tapti kito asmens naratyvo personažu dar ir todėl,

kad tai žemina. Stiprus poetas, kurdamas vis naujus naratyvus, užbėga už akių kitiems, kad

išvengtų pažeminimo ir niekas nepavogtų jo tapatybės.

7. Rorty poetas stengiasi sukurti kažką išskirtinio ir unikalaus, nes tik pranokdamas kitus jis

išsaugos savo tapatybę. Poetiškai papasakotas naratyvas – tai asmens identitetas. Rortiškoji

savikūra vyksta konstruojant tekstą.

8. Anot Rorty, literatūra leidžia pamatyti kokie gali būti kitokie savęs parašymo stiliai. Tai

paskatina naujai perrašyti savo asmens tapatybę. Į literatūrą reikia žvelgti kaip į priemonę,

parodančią, kad asmens tapatybės naratyvas dar nėra išbaigtas.

58

Literatūros sąrašas

1. Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės

sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001

2. Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007

3. Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1

4. Baranova J. Trys atsakymai į klausimą „Kas yra žmogus?“// Žmogus ir žodis, 2001, IV.

5. Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004

6. Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės,

sankirtos, Tyto alba: Vilnius, 2006

7. Brazauskas Nerijus (Ne)tapačios tapatybės paieškos// COLLOQUIA, 23

8. Broniukaitytė D. Moralės šaltinių problema Ch.Tayloro filosofijoje// Žmogus ir žodis, 2002

IV

9. Carman Taylor The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS VOL.

27, NO. 2, FALL 1999, Barnard College, Columbia University

10. Flynn B. Maurice Merleau-Ponty// The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2011

Edition), Edward N. Zalta (ed.)//

http://plato.stanford.edu/archives/fall2011/entries/merleau-ponty/>

11. Grondin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas, Aidai, 2003

12. Groot G. Dvi sielos, Aidai, 2004

13. Gruzdytė A. Moters tapatumo problema Vilnius, 2005, magistro darbas, 2005б vadovas Doc.

dr L. Degėsys

14. Gutauskas M. Teksto tapatumo pagrindo problema filosofinėje hermeneutikoje// Tapatybės

sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001

15. Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir

intersubjektyvumą//Žmogus ir žodis, 2009 IV

16. Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon

press, 2001

17. Laitinen A. Charles Taylor and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity//

http://www.jyu.fi/yhtfil/fil/armala/texts/2002a.pdf

18. Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61

19. Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai Vilnius : Baltos lankos, 2010.

59

20. Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija Vilnius : Baltos lankos, 1997

21. Lingis A. Pavojingos emocijos Kaunas : UAB "Poligrafija ir informatika", 2002

22. MacIntyre A. After Virtue: A study in moral theory, 2nd ed. London: Duckworth, 1985

23. Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal

identity ,New York: Columbia University Press, 2006

24. Merleau- Ponty M. Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, Nr.23, 2006

25. Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault//

http://www.scribd.com/doc/45509235/Nehamas-The-Art-of-Living#download

26. Nehamas A. An Essay on Beauty and Judgement // http://www.mrbauld.com/beautyheh.html

27. Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty,

magistro darbas, Vilnius, 2005

28. Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001

29. Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reišmės perteklius, Baltos lankos, 2000

30. Rorty R. Contingency, Irony and Solidarity, Cambridge University Press: Cambridge, 1989

31. Rubavičius V. „Tapatumai“ globalizacijos sąlygomis//Tapatybės sklaida ir ribos, mokslinės

konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001

32. Sabašinskaitė Jūratė Techninės pažangos bei politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės

laisvai tapatybei// LOGOS 67, 2011, balandis- birželis

33. Shapiro G. Nietzschean Narratives, Indiana University Press: Indiana 1989

34. Sverdiolas A. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofinės studijos I, Strofa, 2002

35. Šaulauskas M.P. Analitikos- hermeneutikos kontroversija// Darbai ir dienos, 2005, 41

36. Taylor Ch. Autentiškumo etika Vilnius: Aidai, 1996

37. Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university

press, 1989

38. Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//

http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-

kno-samprata-remiantis-mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55

39. Waterfield R. Review: Alexander Nehamas, The Art of Living: Socratic Reflections from

Plato to Foucault.// http://ccat.sas.upenn.edu/bmcr/1999/1999-01-09.html

40. Zeliankienė V. Alasdair Macintyre: ar įmanoma pagrįsti moralės objektyvumą// Žmogus ir

žodis, 2003 IV

41. Бытие и время / Мартин Хайдеггер ; В. Бибихина. Москва : Ad Marginem, 1997

60

Santrauka

Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėjė fi losofinėje antropologijoje

Šiame darbe remiamasi hipoteze, kad modernioji epocha privedė visuomenę prie tapatybės

krizės. Žmogus nuolatos stengiasi suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų į klausimą „kas

aš esu?“.

XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri ima interpretuoti žmogų kaip

istorijas pasakojantį gyvūną. Ši tradicija vadinama naratyvistine. Joje išsiskiria dvi srovės. Viena jų

asmenybės tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą. Pirmosios

krypties siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu; tokį

modelį kuria Alasdairas MacIntyre‘as, Charlesas Tayloras, ir Paulis Ricoeure‘as. Antrosios krypties

modelis – neonyčinis; jo atstovai – Alexanderis Nehamas ir Richardas Rorty.

Fenomenologinė filosofija taip pat susiduria su asmens tapatumu. M. Merelau-Ponty kūno

fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą

išgyvena savo tapatybę. Alphonso Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį,

kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę. Jis aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų.

Darbo tikslas. Darbo tikslas yra ištyrinėti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje

keliama ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip

esantį šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip

tapatybės problema pasirodo hermeneutinėje Paulio Ricoeure‘o, Charleso Tayloro ir A. MacIntyre‘o

filosofijoje, kaip tapatumą supranta fenomenologijos atstovai Alphonsas Lingis bei Maurice‘as

Merleau-Ponty ir kokiu tikslu sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė Nehamas‘o ir Rorty

koncepcijose. Taip pat bus stengiamasi išryškinti šių trijų koncepcijų bendrumus bei probleminius

taškus, parodyti, kad nė viena iš filosofinių disciplinų nėra pakankama aprėpti asmens tapatumo

sampratai.

Raktiniai žodžiai: P. Ricoeur, Ch. Tylor, A. MacIntyre, M. Merleau-Ponty, A. Lingis,

A. Nehamas, R. Rorty, naratyvas, savikūra, tapatybė, asmuo, interpretacija, charakteris, moralės

horizontai.

61

Summary

The conception of personal identity in modern philosophical anthropology

This final paper is based on the hypothesis, what a modern epoch provoked chrisis of personl

identity. Person is constantly attempting to realize, recognize and define itself, because he wants to

get answer the question “who am I?”

In the XX century formed a trend, which began interpretate person like an animal, which tells

stories. This trend is known as narrative. It splits into two modus. First emphasizes in personal

identity self interpretation, second- self creation. First modus suggests narrative self identity model,

which is called hermeneutica. Such model compose Alasdair MacIntyre, Charles Taylor, and Paul

Ricoeur. Second modus is neonietzschean and its members are Alexander Nehamas and Richard

Rorty.

Phenomenological philosophy also deals with personal identity. Maurice Merleau-Ponty

established body phenomenology. It affirms, what human body is a self conscious subject, what

experience his own identity through his being. Other phenomenological philosopher, Alphonso

Lingis, tries to explain how to understand action like namely my own, in which I found meaning of

my personal identity. He discuss many variants and conditions of identity.

Work’s aim. The aim of this final paper is to investigate how the problem of personal identity

is accepted and researched in the modern philosophical anthropology and also to investigate how the

person understand itself like a being in this world and how he feels his own egzistence. In this paper

will be reaching to unfold how problem of identity coms in hermeneutical philosophy of P. Ricoeur,

Ch. Taylor and A. MacIntyre, how identity is understood by phenomenologers A. Lingis and

M. Merleau-Ponty, and how personal identity is combined in narrative conception of A. Nehamas

and R. Rorty. Also there will be reaching emphasize community and problemical points of these

three conceptions and show, what none of disciplines is not enough to comprehend conception of

personal identity.

Keywords: P. Ricoeur, Ch. Taylor, A. MacIntyre, M. Merleau-Ponty, A. Lingis, A. Nehamas,

R. Rorty, narration, self creation, identity, person, interpretation, character, moral horizonts.