Politikos ir valstybės samprata

Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu - tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau Aristotelio politika įjungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo "politika" įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą ir santvarkas.

Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų - šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes "žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas". Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai mano, kad valdžia valstybėje - tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip "piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų". Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniaja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.

Aristotelis teigia, kad "valstybė pagal savo prigimtį yra daugis" ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes "iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali". Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio "valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius". Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines - juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.

Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo "absoliutus". Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.

Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Arisotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei, apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.Aristotelio nuomone tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.

Pasaulio samprataAristotelis išgarsėjo savo teiginiu: „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė". Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija.

Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoka ir yra bendros tos rūšies daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, - materija. Tik

geometrinių kūnų forma sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. Materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesnę prasmę. Ikisokratikai Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčią tam tikru bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.

Būtent beformė materija, Aristotelio būties struktūroje, užėmė žemiausią padėtį. Aukščiau jos - negyvi organizmai, virš jų – gyvi. Dar aukščiau – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Jo teigimu, viskas juda kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas yra laikinas, natūrali kūno būsena- ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, bet todėl kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas.

Aristotelio kosmologija turi aiškiai išreikšta geocentrinį pobūdį, kas nebuvo būdinga jo mokytojui. Kadangi žemė visatos centras, tai judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn. Žinoma tai, kas aukščiau yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviško veikimo vieta.

MOKSLINĖ ARISTOTELIO ORIENTACIJA. Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus.

PIRMTAKAI. Aristotelis buvo Platono mokinys, ir nors nesutiko su svarbiausia jo idėjų doktrina, tačiau perėmė iš jo nepaprastai daug minčių. Net tokios grynai Aristotelio sąvokos kaip tikslas, siela, dievas buvo atitinkamų Platono sąvokų transformacijos. Aristotelio kūrybinė jėga labiausiai reiškėsi ne bendrųjų, o būtent specialiųjų problemų srityje; Platonas buvo principų, o Aristotelis - išplėtotų teorijų kūrėjas.Kita vertus, Aristotelis patyrė medicinos mokyklų įtaką, o tai padėjo įgyti ne tik biologijos žinių, bet ir susiformuoti empirinę ir realistinę mąstyseną. Tas dvejopas - Platono ir gydytojų - paveldas buvo sunkiai suderinamas ir tapo daugybės Aristotelio sistemos nesklandumų šaltiniu.Aristotelis, mokslo istorikas ir neeilinis eruditas, geriau nei kas nors kitas iki jo pažino senąsias ir dabartines filosofines ir mokslines pažiūras ir į jas atsižvelgė. Jis įstengė kiekvienose iš jų įžvelgti particulam veri ir sukurti sintezę.

RAIDA. 1. Savo veiklą Akademijoje Aristotelis pradėjo kaip Platono doktrinos šalininkas. Tada rašytuose dialoguose jis skelbė idėjų teoriją: ???pirmąją filosofiją" suprato kaip mokslą apie savaiminę ir amžiną būtį, pripažino anamnezę ir sielos nemirtingumą, kūrė normatyvinę etiką, keliančią žmonėms transcendentinius tikslus. Šiuo laikotarpiu jau gimė vėlesnių jo darbų - ir ???Metafizikos", ir ???Fizikos" -planas; nors jie paskui buvo perdirbti, kai kurios jų dalys išlaikė platonišką pobūdį. Tuo metu susiformavo loginės Aristotelio pažiūros.2. Dar Platonui esant gyvam Aristotelis pasisakė prieš idėjų teoriją; tas posūkis pastebimas kai kuriuose dar Akademijoje rašytuose dialoguose, pavyzdžiui, dialoge ???Apie filosofiją". Palikęs Akademiją, gyvendamas Ase, Atarnėjuje ir Stageiroje, suformulavo pozityvią doktriną, kuri jam atstojo Platono mokslą: tai buvo teologinė doktrina. Garsiausi Aristotelio metafizikos sumanymai -transcendentinio dievo ir transcendentinio proto teorija, teologinė gamtotyra ir teologinė etika - atsirado būtent šioje epochoje. Tuometinės Aristotelio pasaulėžiūros metmenys išliko ???Metafizikos" A knygoje; spekuliatyvinė trečioji traktato ???Apie sielą" knyga dėsto tuometines jo psichologines pažiūras, ???Eudemo etika" - etinę nuostatą, o kai kurios ???Fizikos" ir traktato ???Apie dangų" dalys -gamtotyrinę poziciją.

3. Vėliau, jau dirbdamas Likėjuje, Aristotelis dar labiau nutolo nuo platonizmo. Dabar empirinis jo filosofijos veiksnys aiškiai užėmė pirmaujančią padėtį. Aristotelis net liovėsi domėtis bendriausiais pasaulėžiūros klausimais, užtat dirbdamas drauge su būriu mokinių kūrė empirinį mokslą, ypač biologiją,

sociologiją, istoriją. Jo psichologija iš spekuliatyvinės proto teorijos tapo empirinės ir fiziologinės pakraipos disciplina (dvi pirmosios veikalo ???Apie sielą" knygos); gamtotyra, ypač astronomija, įgijo mechanistinį pobūdį; net etikoje buvo surastas empirinis dorumo matas (jo sampratą Aristotelis išdėstė ???Nikomacho etikoje"), o metafizikoje atsirado teiginys, kad nėra nematerialios būties (tai rodo kai kurios ???Metafizikos" knygos). Tuo laikotarpiu parašyta dauguma specialiųjų Aristotelio darbų.Ne pirmuoju, nesavarankišku, ne trečiuoju, abejingu filosofijai, o viduriniuoju Aristotelio kūrybos laikotarpiu gimė jo originali filosofinė mintis. Vis dėlto jo knygose toji mintis nebuvo išdėstyta kaip gryna -ji buvo supinta su ankstesnėmis ir vėlesnėmis pažiūromis. Tai, kas vadinama Aristotelio sistema, yra viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių pažiūrų visuma, o tokia visuma vien dėl savo prigimties negali būti labai vienalytė ir nuosekli.

ARISTOTELIO PAŽIŪROS. 1. LOGIKA. 1) Metafizika ir logika. Aristotelio pasaulėžiūros pamatas buvo dvejopas: iš Platono jis išmoko idealizmo, o polinkių požiūriu buvo realistas. Ir iš Platono mokslo (skelbiančio, kad tikroji būtis yra ideali, o tikrasis žinojimas yra visuotinis) jis pagaliau perėmė tik pusę: pripažino pažinimo teoriją, bet nepritarė būties teorijai. Jis neigė, kad anapus atskirų daiktų galėtų būti idėjos; užtat pripažino, kad žinios yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Jo išvada tokia: būtis yra atskirybė, o žinios - visuotinybė. Platono dualizmo, dalijančio būtį į du pasaulius - idėjų pasaulį ir daiktų pasaulį, - buvo išvengta; tačiau atsirado naujas - būties ir pažinimo — dualizmas. Moksliniai tyrinėjimai suskilo j dvi sritis: į pažinimo mokslą ir būties mokslą; logika, tyrinėjanti visuotinį žinojimą, atsiskyrė nuo metafizikos, mokslo apie individualią būtį.2) Sąvokų ir sprendinių t e o r i j a . Logika privalo mokyti, kaip naudotis sąvokomis ir sprendiniais. Sąvokų teisingumo pamatas yra apibrėžimas, o sprendinių - įrodymas; dėl to apibrėžimas ir įrodymas buvo svarbiausios Aristotelio logikos temos.a) Sąvokos būna mažesnio ar didesnio bendrumo laipsnio, todėl jos sudaro hierarchiją. Hierarchijos viršūnėje yra pačios bendriausios sąvokos. Sąvoka apibrėžiama nustatant jos vietą toje hierarchijoje, įtraukiant ją į aukštesniąją rūšį (ir nurodant skiriamąjį požymį). Aukščiausiosios rūšys yra apibrėžimo riba: jos yra bet kokio apibrėžimo pamatas, bet pačios negali būti apibrėžtos, nes nebėra už jas bendresnių sąvokų. Iš šių Aristotelio prielaidų plaukė išvada, kad yra tokių bendrųjų sąvokų, kurių negalima ir nereikia apibrėžti.b) Tokie pat santykiai yra ir sprendinių teorijoje. Sprendiniai taip pat sudaro hierarchiją, būtent prielaidų ir išvadų hierarchiją, kurioje bendresni sprendiniai yra mažiau bendrų sprendinių prielaida, bet ne atvirkščiai. Hierarchijos viršūnėje yra patys bendriausi sprendiniai, įrodymas yra. sprendinio vietos toje hierarchijoje nustatymas ir jo įjungimas į aukštesnįjį sprendinį, vadinasi, į tokį, kuris žemesniojo atžvilgiu yra prielaida. Patys bendriausieji sprendiniai yra įrodymo riba. Jie yra bet kokio įrodymo pamatas, bet patys negali būti įrodyti, nes nėra už juos bendresnių sprendinių, kurie galėtų būti jų prielaida. Pavyzdžiui, toks bendriausias įrodymo pamatas yra neprieštaravimo dėsnis, be to, kiekviena žinių sritis turi tik jai būdingus principus. Tai buvo svarbu: iš Aristotelio pažiūros plaukė išvada, kad yf a bendriausiųjų sprendinių, neįrodomų ir nereikalaujančių įrodymų.Sprendinį Aristotelis traktavo kaip sąvokų junginį; loginis vienetas jam buvo sąvoka. Į sprendinį įeina dvi sąvokos, viena - subjektas, kita - predikatas, ir pats sprendinys yra sąvokų jungimas tokiu būdu, kada mažiau bendra sąvoka įjungiama į bendresnę (techniškai kalbant, atliekama sąvokų ???subsumpcija"). Sprendinys ???Sokratas yra žmogus" Sokrato sąvoką įjungia į žmogaus sąvoką, o sprendinys ???Žmogus yra mirtingas" žmogaus sąvoką įjungia į dar bendresnę mirtingos būtybės sąvoką. Subsumpcijos santykis yra tranzityvinis: jei mirtingumas būdingas žmogui, tai jis būdingas ir Sokratui, kuris yra žmogus. Tuo remiasi samprotavimas, taip pat įrodymas, kuris yra ne kas kita, kaip teisingais teiginiais grindžiamas samprotavimas. Paprasčiausia jo forma - vadinamasis silogizmas -yra išvados darymas iš dviejų vieną bendrą sąvoką turinčių sprendinių. Aristotelio silogizmų teorija yra daugmaž išsami. Ji yra esmiškiausia amžius gyvuojančios jo logikos dalis.Labai išplėtojęs logiką, Aristotelis ėmė ją traktuoti kaip atskirą dalyką. Todėl logika atsidūrė anapus filosofijos ribų. Maža to, logiką jis suprato ne kaip tikrą mokslą, o tik kaip parengiamąją discipliną ir mokslo įrankį, arba, kaip vėliau pradėta vadinti, formaliąją discipliną.Tačiau logika nebuvo nepriklausoma nuo vienokio ar kitokio bendrųjų filosofijos klausimų sprendimo; Aristotelio logika buvo jo filosofinės nuostatos išraiška Ji rėmėsi įsitikinimu, kad būtis yra atskirybės, o bendrieji bruožai sudaro jų esmę. Dėl to subsumpcijos santykiams joje buvo skiriama didesnė reikšmė nei kitiems loginiams ryšiams; taip pat loginiu vienetu buvo laikoma sąvoka, apimanti bendruosius atskirų

daiktų bruožus.3) Logika ir pažinimo p s i c h o l o g i j a. Hierarchinė apibrėžimo ryšiais susietų sąvokų tvarka ir hierarchinė įrodymais susietų sprendinių sistema Aristoteliui buvo idealus žinojimo, tačiau ne tampančio, o užbaigto žinojimo, pavyzdys. Tad Aristotelio logika buvo greičiau turimų žinių dėstymo nei jų įgijimo metodas. Kad iš bendrybės atsiranda atskirybė, o ne atvirkščiai, priklauso nuo dalykų prigimties; užtat žmogaus proto prigimtis lemia, kad, priešingai, tik žinodami atskirybės galime sužinoti bendrybę. Silogizmas yra jau turimų žinių struktūra; o įgyjamo žinojimo struktūra jau yra ne silogizmas, bet indukcija. Tad Aristotelio logika nusakė dalykinę tiesų tvarką, anaiptol neteigdama ją esant psichologinę tvarką, kuria pažįstamos tiesos. Tos dvi tvarkos, Aristotelio nuomone, buvo tiesiog viena kitai priešingos; jo filosofijoje tai buvo svarbiausios priešybės: kelias nuo bendrybės prie atskirybės ir nuo atskirybės prie bendrybės, kitaip tariant, daiktų prigimčiai būdinga kryptis ir žmogaus protui būdinga kryptis, arba loginė tvarka ir psichologinė tvarka - dar kitaip, turimų žinių sutvarkymo metodas ir žinių įgijimo metodas.Šioje pažiūroje aiškus Aristotelio atsitraukimas nuo Platono, kuris įžvelgė abiejų tvarkų tapatybę, o ne priešingybę; Platonas manė, kad prote pirmiausia yra įgimtos bendrosios sąvokos; jomis remdamiesi dedukuojame ir taip einame pirmyn žinojimo keliu.Būtent dėl to Platonas patį protą manė esant pakankamą pažinimui. Tačiau Aristoteliui juslės pažinimo procese buvo tokios pat būtinos kaip protas. Reikia susidurti su tikrove, kad apie ją ką nors sužinotum, o protas su ja susidurti gali tik per jusles; įgimtų sąvokų prote nėra, jis yra neprirašyta lenta, kurią prirašo tik su-vokiniai; tad pažinimą tenka pradėti nuo suvokinių. Nuo jų, laipsniškai abstrahuodamas, išskirdamas bendruosius dalykus, protas prieina prie sąvokų. Tik čia prasideda proto funkcija: iš juslių teikiamos medžiagos pažįstame tai, kas daiktuose bendra, o dėl to, manė Aristotelis, ir esmiška. Protu įgytos žinios yra tikslas, todėl juslinės žinios yra būtina pradžia ir pamatas. Vadinasi, Aristotelis atidavė protui ir juslėms suum cuique, tuo kompromisiškai sutaikydamas racionalizmo ir sensualizmo pretenzijas. Skelbdamas, kad tik protas gali iš patirties išgauti esmę, Aristotelis palaikė racionalizmo nuostatą; bet jo racionalizmas buvo susijęs su genetiniu empirizmu. Jo filosofijoje, palyginti su Platono, ženkliai sustiprintas empirinis veiksnys.Ir niekas labiau už Aristotelį nepabrėžė fakto, kad pažinimas yra pasyvus; kai reikia pažinti išorinius objektus, kiekviena sąmonės galia privalo būti receptyvi, kitaip sakant, pasiduoti tų objektų poveikiui. Lygiai tas pat pasakytina ir apie protą, skirtumas tik toks, kad šis su objektais susiduria per tarpininką, per juslių jam teikiamus vaizdus.Aristotelis atkakliai laikėsi pažiūros, kad pažinimo pamatas yra empirinis, ginčijo esant vadinamąjį įgimtą veiksnį, o dar labiau priešinosi mistiniams elementams pažinime. Joks pranašiškas įkvėpimas negali atstoti patirties. Priešingai Platonui, maniusiam, kad protas bejėgis išspręsti galutinius klausimus, Aristotelis pasitikėjo protu ir net juslėmis; jis laikėsi nuostatos, kad įgimtomis proto galiomis reikia pasitikėti. Aristotelis manė, kad įrodymas negali tęstis iki begalybės, kad privalo būti pirminės prielaidos; šitokia dalykų padėtis skatino jo pasitikėjimą protu: jis buvo įsitikinęs, kad proto pripažįstamos bendrosios tiesos yra vertos visiško pasitikėjimo ir nereikalauja įrodymų, todėl jos ir gali atlikti pirminių prielaidų funkciją. Tad Aristotelio filosofija rėmėsi neįrodytomis tiesomis ir buvo sąmoningai dogmatiška. Jos pasitikėjimas protu leido kurti metafiziką, o pažinimo kritiką darė nereikalingą. Į Aristotelio filosofijos sistemą įėjo logika ir pažinimo psichologija, atlikusios joje tą funkciją, kuri kitose sistemose atitenka kritikai arba pažinimo teorijai.

2. TEORINĖ FILOSOFIJA. 1) Filosofijos skirstymas. Filosofija, tuo metu suprasta plačiausia prasme kaip ???tiesos pažinimas", Aristotelio tyrinėjimų dėka taip išplėtė savo apimtį, kad pasidarė aktualus jos skirstymo klausimas. Tokį skirstymą pradėjo Aristotelis, pirmiausia atskyręs logiką kaip pagalbinę discipliną, o paskui padalijęs filosofiją į dvi dideles dalis: teorinę ir praktinę. Šią dichotomiją jis grindė dvejopa proto funkcija (būties pradų ir veiklos principų pažinimas) ir dvejopo gyvenimo būdo galimybe (tyrinėtojo gyvenimas ir veiklaus žmogaus gyvenimas).Praktinėje filosofijoje jis skyrė dvi svarbiausias sritis, etiką ir politiką, kurioms pavaldžios tokios šalutinės disciplinos kaip retorika, ekonomika ir poetika (nors kadaise poetiką laikė atskira sritimi). O teorinę filosofiją jis dalijo į tris dalis, [fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Šio skirstymo pamatas buvo abstraktumo laipsnis, mažiausias - fizikoje, didesnis - matematikoje (kurią suprato plačiai, be aritmetikos ir geometrijos, priskirdamas jai dar tuos mokslus, kurie iš minėtų dviejų gauna sau pradmenis, būtent: muziką, optiką, arba perspektyvą, astronomiją ir mechaniką).Tačiau tikresnis yra mokslas, kuris dar abstraktesnis už matematiką. Jo objektas yra pati būtis, jis tyrinėja tik bendrąsias būties savybes, visus konkrečius būties pavidalus palikdamas kitiems mokslams. Tą patį bendriausiąjį mokslą Aristotelis vadino ???pirmąja filosofija" arba tiesiog ???filosofija" tiksliausia šio

žodžio prasme. Vėliau jai prigijo kitas pavadinimas, kuriuo yra vadinamas Aristotelio veikalas, -???metafizika". Metafizika buvo tikrasis Aristotelio filosofijos turinys, o jos išvados lėmė kitų siauresnių jos dalių, tokių kaip mokslas apie Dievą, apie gamtą ar apie sielą, pobūdį.2) Substancija. Aristotelis laikėsi įsitikinimo, kad savaiminė būtis arba -vartojant vėliau sumanytą lotynišką terminą -???substancija" yra tik atskiri konkretūs daiktai. Tiesa, būtį galima suprasti įvairiai: kaip daiktų visumą, bet taip pat kaip savybių, kvantų bei įvairiausio pobūdžio santykių visumą. Tačiau iš visų šių ???kategorijų" (nuo žodžio nutarimas) tiktai ???daiktas" yra substancija, o savybės, kiekiai ir santykiai gali būti susiję su daiktais tik kaip jų "įvykis" (lot. accidentia, todėl jie ir vadinami akcidencijomis) Šis įsitikinimas, nepripažįstantis kitos savaiminės būties anapus realių daiktų ir tokiu būdu nutraukiantis ryšį su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas. Šis principas tiksliai apibrėžė ???pirmosios filosofijos"paskirtį: ji turinti tyrinėti savaiminę būtį, taigi- realius daiktus; turinti nustatyti bendrąsias jų savybes ir struktūrą.3) Forma ir m e d ž i a g a. Loginiai tyrinėjimai vertė Aristotelį skirti du substancijos dėmenis. Jei turime kokią nors individualią substanciją, pavyzdžiui, tam tikrą žmogų, vienos jo savybės įeina į žmogaus sąvoką, į jos apibrėžimą, o kitos (pvz., jo mažas ūgis) į šią sąvoką, į jos apibrėžimą neįeina. Todėl šiuo požiūriu galima ir reikia kiekviename daikte skirti tai, kas įeina į jo sąvoką, ir tai, kas netelpa į šią sąvoką; kas priklauso apibrėžimui, o kas nepriklauso. Tai yra skirti visuotines daikto savybes, bendras šiam ir kitiems tos rūšies daiktams, ir individualias jo savybes.Į daikto sąvoką įeinančias bendrąsias, rūšines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - medžiaga. Ir substancija, kaip jis ją suprato, suskilo į formą ir medžiagą. Abiejų jos dėmenų pavadinimai ???forma" ir ???medžiaga" buvo pagrįsti tam tikra analogija su tuo, kas šitaip vadinasi šnekamojoje kalboje. Tačiau Aristotelio ???forma" prarado pirminę prasmę, ji įgavo perkeltinę prasmę. Priešingai erdvinei formai, Aristotelis sukūrė ypatingą ir istoriškai svarbią sąvokinės formos sampratą.Panašiai Aristotelis pakeitė ir medžiagos sąvoką. Medžiaga jis vadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas iš prigimties nesuformuota, neapibrėžta. Si sąvoka netaikoma tam, kas paprastai vadinama ???medžiaga", kaip, pavyzdžiui, bronza arba marmuras. Bronza ir marmuras, pasak Aristotelio, yra ne gryna, o suformuota medžiaga. Tik ???pirmoji", gryna medžiaga dar neturi savyje jokios formos ir iš tikrųjų yra neapibrėžiama. Taip atsirado ypatinga ir istoriškai svarbi medžiagos kaip neapibrėžto daiktų pamato samprata.Tad Aristotelis sukūrė naują formos ir medžiagos sampratą. Tačiau ne iki galo atsikratė ir senojo supratimo: kaip medžiagos pavyzdžius jis dažnai pateikdavo bronzą ir marmurą, o kaip formavimo pavyzdį - skulptoriaus darbą. Todėl forma ir medžiaga jo filosofijoje tapo ne tik naujų idėjų, bet ir nesklandumų bei painiavos objektu. Aristotelis sujungė dvejopų tyrinėjimų išvadas: substancijos loginį tyrinejimą jis jungė su genetiniu tyrinėjimu to, kas vyksta, kai skulptorius formuoja bronzą arba marmurą. Substancijos sąvokos esmę tapatino su forma, kurią sub stancija įgijo vystydamasi. Taip jis darė todėl, kad forma ir sąvoka vienodai yra daiktų vienovės pamatas: daiktai, kad ir kokios medžiaginės sudėties jie būtų, visada turi vieną formą ir vieną sąvoką. Tačiau savo neapibrėžtai medžiagai jis priskyrė labai apibrėžtas savybes. Būtent kad ji yra reiškinių ir visų jų pasikeitimų pamatas, kad ji yra tai, iš ko yra sudarytos substancijos ir kas išlieka substancijoms suirus (kai skulptūra sudaužoma, jos forma išnyksta, bet medžiaga išlieka): medžiaga yra tai, kas substancijoje yra daugis, įvairovė, dalumas (nes iš formos gali rastis tik vienovė).Ankstesni filosofai teigė, jog substancija yra medžiaga, Platonas sakė, kad substancija yra idėjos. Aristoteliui nei medžiaga, nei idėja nebuvo substancijos: užtat ir viena, ir kita buvo substancijos dėmenys. Taip Aristotelis ikiplatonikus savitai sutaikė su Platonu. Ikiplatonikai medžiagą laikė konkrečia substancija, o Platonas lygiai taip pasielgė su idėja. Betgi medžiaga neegzistuoja savaime, lygiai kaip savaime neegzistuoja ir idėjos, - visa tai tėra abstrakcijos. Iš tikrųjų yra tik konkretūs medžiagos ir formos junginiai. Tokia buvo pamatinė Aristotelio pažiūra, vėliau pavadinta ???hilomorfizmu".4) Daiktų esmė. Aristotelis manė abu substancijos dėmenis esant vienodai būtinus, tačiau nevienodai svarbius. Forma jam buvo svarbesnė, nes formą jis laikė realiu sąvokos atitikmeniu, lygiai kaip Platonas traktavo transcendentinę idėją. Ir jo filosofijoje forma užėmė tokią vietą, kokią Platono filosofijoje užėmė idėja. Aristotelio samprotavimuose ji tapo svarbiausiu ir pažinimo, ir būties veiksniu.a) Tikrasis pažinimas yra iš prigimties sąvokinis: juk mūsų turima daikto sąvoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra iš tikrųjų: daikte pažįstame tai, kas yra jo sąvokoje. Arba jame pažįstame tik formą. Tai buvo pirma svarbi išvada, gauta sutapatinus formą ir sąvoką. O tolesnė išvada — kad medžiaga yra nepažini. Čia kalbama ne apie antrine medžiagą, marmurą ar bronzą, o apie i pirminę medžiagą, kuri yra visiškai nesuformuota ir nepažini.b) Svarbiausias daikto dėmuo yra tas, kuris įeina į jo sąvoką. Skulptūra yra tik tai, kas turi sąvokos ???

skulptūra" savybes; ir tik tos savybės skulptūrai yra esminės, o visos kitos - atsitiktinės, skulptūra gali jų turėti arba neturėti. Kas yra sąvokoje, tas būdinga visai rūšiai, vadinasi, yra pastovu, o kas pastovu, tas esmiška. Taigi forma, kaip daikto sąvokos turinys, yra esminis jo dėmuo, svarbiausia substancijos dalis, daikto esmė. Tai buvo antra formos ir sąvokos sutapatinimo pasekmė.Išskyrus daiktuose formą, Aristotelio filosofijoje atsirado sąvokos ???daikto esmė" ir ???esminiai bruožai". Ankstesni filosofai jau skyrė daikto prigimčiai priklausančias ir nepriklausančias, tik žmonių sutartinai daiktui priskiriamas savybes. O dabar daiktų prigimčiai priklausantys bruožai pirmąkart buvo suskirstyti į esmiškesnius ir ne tokius esmiškus. Platonas skirtingai vertino idėją ir daiktą, o Aristotelis šį skirtumą perkėlė į daiktų vidų.5)Priežastis ir tikslas. Daiktų savybes galima paaiškinti keturiais atžvilgiais: arba formos, arba medžiagos, arba dar jų veikiančiosios priežasties bei tikslo atžvilgiu. Pažinę daikto formą arba medžiagą, priežastį ar tikslą, suprasime ir patį daiktą. Forma, medžiaga, priežastis ir tikslas Aristoteliui buvo keturi daiktų pažinimo pradai. Pirmieji du yra daiktų dėmenys, o kas yra kiti du?Dėl kokios priežasties atsirado, pavyzdžiui, šita skulptūra? Dėl to, kad skulptorius ją sumanė. Dėl to, kad buvo sumanyta skulptūra (esanti tik skulptoriaus mintyse, vadinasi, nemateriali), atsirado materiali skulptūra. O kas susiejo priežastį ir pasekmę? Ne medžiaga, nes priežastis buvo nemateriali; jas susiejo jų bendra forma. Panašus ryšys susidaro ir atsirandant kitiems žmonių kūriniams. Ir gamtoje yra toks pat priežastinis ryšys: gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Todėl Aristotelis daro išvadą, kad veikiančioji priežastis yra ne medžiaga, o forma. Tad forma nėra vien formalus ir idealus veiksnys, ji yra jėga, kuri veikia ir sukelia pasekmes; ji yra aktyvusis substancijos elementas.Aristotelis, panašiai kaip ir Demokritas, svarstė grynai priežastinio tikrovės aiškinimo galimybę: visa, kas vyksta, vyksta ???iš būtinumo", o ne dėl kokio nors tikslo. Jis svarstė tokią koncepciją, bet nepripažino jos teisinga. Jo argumentas buvo toks: šis požiūris vaizduoja faktus kaip atsitiktinumo padarinius, todėl ir negali paaiškinti gamtos, kurios pamatinė savybė yra dėsningumas ir pastovi raidos kryptis. Šias savybes galima suprasti tik pripažinus esant pastovų tikslą. Mums yra žinomas žmonių veiklos tikslingumas; bet tikslo siekia ir gamta, kurioje viešpatauja tokie pat dėsningi ryšiai kaip ir žmonių veikloje, netgi - kaip ir visa gamtoje -jos tikslingumas yra nuoseklesnis už žmonių darbų tikslingumą. Žinoma, kiekviena permaina turi priežastį, bet jos kryptį lemia tikslas; chirurgo peilis pjauna ir yra operacijos priežastis, bet pjauna taip, kaip reikalauja operacijos tikslas - pagydyti ligonį; panašiai yra ir gamtoje. Taip Aristotelis pasistengė sutaikyti Demokritą ir Platoną, kauzalizmą ir finalizmą; tačiau šiame kompromisiniame jo sprendime Platonas išlaikė persvarą: priežastys iš tikrųjų veikia, bet yra priklausomos nuo tikslų.Tikslus Aristotelis suprato kitaip nei Platonas ir teigė, jog tikslas nėra transcendentinis ir idealus, jog jis yra pačiame daikte, o ne anapus jo. Kas yra daikto tikslas, aiškiausiai rodo gyvos būtybės: jos vystosi taip, kad įgytų savos rūšies bruožų. Panašiai yra ir su kiekvienu daiktu: jo raidos tikslas yra išugdyti savyje rūšies savybes, arba formą. Tad forma yra kartu daikto tikslas ir jo priežastis.Taip tris principus redukuoti j vieną buvo galima modifikavus formos sąvoką: forma yra tikslingai veikianti jėga. Toji modifikacija pirmiausia atspindi Aristoteliui būdingą formos sampratą: ji yra dviprasmiška, viena vertus, forma yra sąvoka, o antra vertus - aktyvus veiksnys.6) Energija ir p o t e n c i j a. Kadangi formos prigimčiai būdingas veiklumas, Aristotelis ją vadina energija (lot. actus, todėl dar vadinama ???aktu"). Kadangi forma yra svarbiausias būties dėmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra būties esmė. ???Yra" - tai ne ???užima erdvę", o ???veikia". Tai nebuvo visiškai nauja pažiūra: jau hilozoistai gamtos pradu laikė tik tai, kas yra jėga. Bet tik Aristotelis aiškiai suformulavo energetine būties sampratą.Jei forma yra energija, tai kas yra medžiaga? Ji yra potencija (šis žodis dviprasmiškas: jėga ir galimybė;lot. potentia), nes potencija yra energijos priešybė ir papildymas. Priešingai veikiančiai jėgai, ji yra polinkis. Šitokia potencijos sąvoka taip pat buvo sukurta Aristotelio. Vidinį jėgos pojūtį Aristotelis suobjek-tino, pritaikė jį materialiems reiškiniams ir įtraukė į filosofinių sąvokų sąrašą.Pasinaudodamas sąvokų ???energija ir potencija" pora bei lygiaverte ???formos ir materijos" pora, Aristotelis sprendė įvairiausias problemas, aiškino ir tapsmą, ir užbaigtus jo padarinius, sudarančius tikrovę. Tapsmą jis suprato kaip potencijos aktualizavimą, o tikrovę - kaip jau aktualizuotą potenciją, kurioje tapsmo procesas pasiekė savo ribą. Pavyzdžiui, augalo augimas yra sėkloje slypinčios potencijos aktualizavimas (???energija"), o subrendęs augalas yra jau visiškai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, ???entelechija". 7) Bendrųjų principų taikymas (gamtos teorija). Natūralu, kad Aristotelis gamtoje ieškojo tų veiksnių, kurie jo metafizikoje buvo pripažinti esmiškais būčiai, būtent: substancijos, formos, energijos ir tikslo. Jo

koncepcijoje gamta buvo 1) substanciali, 2) apibrėžta kokybiškai, 3) dinamiška, 4 ) tikslinga. Kitaip sakant, reiškinių pamatu Aristotelis laikė ne abstrakčius santykius, o konkrečias substancijas; formai priklausančias kokybines daiktų savybes manė esant esmiškesnes už kiekybines; gamtoje ieškojo savaiminių jėgų veikimo; jėgų veikimą aiškino kaip tikslo siekimą.Tokia gamtos samprata nebuvo visiškai nauja, ji turėjo sąlyčio taškų su pirmine graikų mąstytojų nuostata, tačiau buvo kovinga, nukreipta prieš pažiūras, išstūmusias tą pirmykštį požiūrį iš graikų mokslo. Aristotelio pažiūra buvo reakcija prieš pitagorininkų ir Platono kiekybinę reiškinių sampratą ir kartu prieš Demokrito grynai priežastinį jų aiškinimą. Šie filosofai nevertino juslių duomenų ir atmetė jų teikiamą pasaulio vaizdą; o Aristotelis grįžo prie pasaulėvaizdžio, pagrįsto jusliniais duomenimis. Būtent tai vertė jį nutraukti ryšius su Graikijoje įsigalinčiu grynai kiekybiniu reiškinių aiškinimu. Aristotelio nuostata geriausiai buvo pritaikyta biologiniams tyrinėjimams, užtat kitose gamtos mokslų srityse ji buvo žingsnis atgal, ypač dviejose - mechanikoje ir astronomijoje.Normalų kūnų judėjimą - akmens kritimą arba dūmų kilimą aukštyn - Aristotelis aiškino kaip kiekvieno jų siekimą užimti jiems priderančią vietą. Kartu jis skelbė, kad atstumas, kaip santykis, o ne substancija, negali daryti poveikio ir dėl to negali pakeisti to judėjimo jėgos. Vadinasi, mechanikoje jis vadovavosi neteisingomis prielaidomis ir neteisingai suformulavo judėjimo dėsnį, ir jo klaidai buvo lemta gyvuoti tūkstantmečius.Jis atsitraukė atgal ir astronomijoje - atmetė Žemės sukimosi hipotezę ir grįžo prie Eudokso sistemos; tad ir čia jo dėka tūkstantmečiams įsigalėjo klaidingas požiūris. Žemė vėl tapo nejudančiu pasaulio centru, apie kurį sukasi žvaigždžių sfe-ros. Maža to, kadangi jis manė, jog judesys negali tęstis, jei nėra palaikomas nuolat veikiančios judinančios jėgos, tai buvo priverstas pripažinti esant jėgas, nepaliaujamai šias sferas judinančias, ir šios jėgos, sprendžiant iš judesio tobulumo, esančios dieviškų būtybių jėgos. Tokiu mitologiniu posūkiu jis padarė nemaža žalos astronomijos raidai.8) Pirmoji priežastis (teologija). Pasaulis yra amžinas ir kartu ribotas erdvės atžvilgiu. Yra amžinas, nes jį sudaranti medžiaga yra bet kokios raidos sąlyga ir dėl to ji negali būti raidos padarinys; ji neatsirado, vadinasi, yra amžina, o kartu su ja amžinas ir visas materialus pasaulis. Jis yra ribotas erdvėje štai kokia prasme: kiekviena stichija turi savo vietą visatoje, tad už paskutinės stichijos sferos jau nebėra medžiagos, nebėra net tuštumos, nes tuštuma yra vieta, kurioje nėra medžiagos, bet galėtų būti. Kadangi pasaulis yra amžinas, tai nebuvo kito pasaulio iki jo ir nebus po jo; o kadangi nėra vietos už jo ribų, tai nėra kitų kartu su juo egzistuojančių pasaulių. Vadinasi, mums žinomas pasaulis yra vienintelis.Pasaulyje visur vyksta tas pats procesas: laipsniškai formuojama medžiaga, realizuojama tai, kas joje buvo potencialiai. Dėl to pasaulis yra vientisa priežasčių ir pasekmių ryšiais susietų įvykių grandinė. Tačiau šiame pasaulio vientisume yra spraga: visos grandys yra tos pačios prigimties, išskyrus pačią pirmąją grandį. Kiekvienas daiktas turi savo priežastį, o ši — vėl savo, tačiau priežasčių grandinė, pasak Aristotelio, negali tęstis iki begalybės; labiausiai jis buvo įsitikinęs, jog privalo būti pirmoji priežastis. Pirmoji priežastis privalo turėti kitokias savybes nei mums žinomi daiktai, kurie yra priežasčių veikimo padarinys, o ji, neturėdama priežasties, yra pati savaime; vadinasi, daiktai yra priklausoma būtis, o pirmoji priežastis - nepriklausoma. Štai kokios yra tos nepriklausomos būties savybės:a) ji yra nejudanti ir nekintanti; jos negalima išjudinti, nes tada ji nebūtų pirmoji priežastis, ir ji negali pati išjudėti, nes tada būtis būtų sudėtinė; b) ji yra ne-sudėtinė, nes iš dalių sudaryta visuma privalėtų turėti priežastį; c) ji yra nemateriali: medžiaga yra kaitos šaltinis, ir visa, kas medžiagiška, yra kintama. Vadinasi, ji yra gryna forma, gryna energija; d) ji yra dvasinė esatis: juk niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti nematerialios formos; e) ji yra protas; analogija su žmogaus dvasiniu gyvenimu verčia atsiriboti nuo žemesniųjų psichinių funkcijų, nes jos yra išorinių priežasčių padarinys; f) o kaip protas gali išjudinti materialų pasaulį? Tik nustatydamas tikslą, kuris pasaulį traukia, veikia ???kaip mylimasis, kuris patraukia mylintįjį". Būdamas pasaulio tikslas, protas judina pasaulį. Jo veikimo pradas -tai nuolatinės vilionės pradas; g) proto veikla gali būti tik mąstymas. O mąstymo objektas šiuo atveju gali būti tik pats protas: juk pažįstantysis tampa panašus į pažintą, ir jei pirmosios priežasties minčių objektas būtų pasaulis, tai ji pasidarytų panaši į pastarąjį ir įgytų jo nepastovias savybes; h) ji yra tik viena, nes kitaip nebūtų pasaulyje vieningumo, pasaulis būtų tik epizodų rinkinys, o iš tikrųjų pasaulis yra vieningas; i) ji yra būtina, nes joje nėra medžiagos, kuri slepia savyje įvairias galimybes; j) ji yra tobula, nes būtyje tobuliausia yra forma, protas, energija. To kia savybių visuma nebuvo svetima graikų filosofams; maždaug tas pačias savybes Parmenidas priskyrė būčiai, o Platonas - idėjoms.Tad atsitiktinis, netobulas, priklausomas pasaulis rodo, jog turėtų būti tobula, absoliuti būtis; jei yra pasaulis, tai yra ir absoliutas. Tokia samprotavimo eiga skyrė Aristotelį ir nuo Demokrito, ir nuo Platono: Demokritas

savo tyrinėjimus pradėjo nuo fizinio pasaulio, bet juo ir užbaigė; Platonas iš karto pradėjo nuo absoliuto; Aristotelis pradėjo tyrinėti fizinį pasaulį, kad per jį prieitų absoliutą. Tiek kartų savo raštuose jis kartojo, kad nėra formos be medžiagos, bet galų gale pripažino tokią grynąją formą; tiek kartų priekaištavo Platonui, kad šis skelbia esant transcendentine būtį, o pats galų gale užbaigė transcendentine būtimi.O absoliuti, būtina, tobula būtis, kuri pati yra nejudanti, bet išjudina pasaulį, yra ne kas kita, kaip tai, ką visi vadina Dievu. Kosmologija atvedė Aristotelį į teologiją. Svarstydamas kosmologines problemas, jis pagrindė Dievo buvimą ir apibrėžė jo prigimtį. Tie jo svarstymai buvo Dievo buvimo įrodymo, vėliau pavadinto ???kosmologiniu", prototipas.Graikų teologijos istorijoje Aristotelio pažiūros buvo svarbus etapas: jose jau visiškai išryškėjo monoteizmas, kuris nuo Ksenofano laikų skverbėsi į graikų filosofiją. Nauja buvo Dievo kaip grynai dvasinės esaties samprata. Iš dalies nauja buvo ir Dievo transcendencijos samprata, nors ji rėmėsi kaip pavyzdžiu Anak-sagoro ???protu" ir Platono gėrio idėja. Dievo santykį su pasauliu Aristotelis suprato kitaip nei Platonas: Dievas jam nebuvo pasaulio kūrėjas, pasaulis apskritai nebuvo sukurtas - jis esąs amžinas. Dievas išjudino pasaulį, ir šia prasme jis yra jo pirmoji priežastis ir kartu jo galutinis tikslas; bet Dievas nėra pasaulio kūrėjas. Aristotelis priskyrė Dievui ne tik kai kurias Platono demiurgo savybes, bet ir kai kurias Platono idėjų savybes. Teologija pakeitė ideologiją; vietoje daikto ir idėjos priešpriešos atsirado pasaulio ir Dievo priešprieša. 09) Dangaus sritis ir žemės sritis (ko s m o l o g i j a). Pasaulio ir Dievo, netobulos ir tobulos būties dualizmas atsispindėjo Aristotelio kosmologijoje, padarydamas ir ją dualistinę. Dievo veikla yra pastovi, taigi ir Dievo sukeltas judėjimas turi būti pastovus. Toks yra tik pastovių žvaigždžių dangaus judėjimas (išorinė pasaulio sritis, vadinamasis ???pirmasis dangus"); tik jo judėjimas tiesiogiai kyla iš Dievo. Tik šitą vieną išorinę pasaulio sferą ???pirmoji priežastis" veikia tiesiogiai. O kadangi kitos sferos juda panašiai kaip ir pirmasis dangus, tai Aristotelis daro prielaidą, kad jas išjudina esybės, panašios į pirmąją priežastį, tik jos ne tokios tobulos. ???Pirmoji judėjimo priežastis", pradžioje buvusi viena, buvo suskaidyta siekiant patenkinti astronomijos poreikius. Teologija persiformavo į astronomiją, o gal greičiau atvirkščiai, astronomija - į kažkokią astrologiją: visa ???anapus Mėnulio" esanti sritis pradėta laikyti dievų veiklos sritimi.Vadinasi, pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos prigimties sritys: dangus ir žemė. Dangaus sritis, kurią išjudina pirmoji priežastis ir jai giminiškos sferas judinančios esybės, yra neprilygstamai tobulesnė; jai būdingas judėjimas apskritimu (judėjimas apskritimu yra tobuliausias, nes taisyklingiausias ir vientisiausias), o jos medžiaga yra eterinė. Žemės sričiai (ji yra pačiame pasaulio centre) budingas judėjimas yra tiesiaeigis, o jos medžiaga sudaryta iš keturių stichijų. Pirmoji yra elėjiečių modelį atitinkančių amžinų ir nekintančių, o antroji - kintančių ir laikinų daiktų sritis, atitinkanti Herakleito modelį. Jei ir yra žemiškajame pasaulyje kas nors vertinga, tai tik dangaus pasaulio ir žvaigždžių poveikio dėka.Gamtotyros kaip taikomosios teologijos samprata išvedė Aristotelį iš kelio, kuriuo anksčiau ėjo graikų tyrinėtojai ir kuriuo eidami padarė vertingų atradimų. Aristotelis atmetė pitagorininkų astronominę sistemą, Demokrito mokslą apie vieningą pasaulio struktūrą. Savo teologines-gamtamokslines spekuliacijas Aristotelis tikriausiai buvo sumanęs dar jaunystėje, dar būdamas priklausomas nuo Platono; galbūt vėliau, atsidėjęs specialiesiems mokslo tyrinėjimams, jų atsižadėjo; nepaisant to, jo raštuose jos išliko ir buvo perduotos ateities kartoms. Ir visos tos teorijos — dangiškojo ir žemiškojo pasaulių priešprieša, žvaigždžių įtakos teorija kartu su mokslu apie centrinę Žemės padėtį ir apie pasaulio sferas judinančių dieviškų esybių buvimą, — paremtos Aristotelio moksliniu autoritetu, ištvėrė amžius.10) Siela (psichologija). Psichologijoje Aristotelis vadovavosi bendraisiais savo filosofijos principais -vartojo formos ir medžiagos sąvokas sielos ir kūno santykiui paaiškinti. Dėl to jis sukūrė trečią svarbią koncepciją graikų psichologinės minties istorijoje. Aristotelio teorijoje siela nėra atskira nuo kūno substancija, kaip norėjo Platonas, bet taip pat ji nėra kūnas, kaip aiškino Demokritas. Ji, pasak Aristotelio, yra organinio kūno forma arba energija: vadinasi, siela ir kūnas organiškai sudaro nedalomą visumą; siela negali egzistuoti be kūno, o kūnas be sielos, kuri jam teikia gyvybę, negali atlikti savo funkcijų.Teiginys, kad siela yra organinio kūno energija, reiškė, kad ji yra organinės būtybės savaiminių veiksmų priežastis. Tai buvo dinaminė sielos samprata, parengta jau Platono. Ši samprata buvo plati, ne vien tik psichologinė, bet ir apskritai biologinė. Taip suprasta siela buvo svarbiausias organinio gyvenimo veiksnys, tad suprantamas yra Aristotelio pasakymas, kad gamtininkas turi daugiau reikalų su siela nei su kūnu.Sąmonė buvo tik viena iš taip suprastos sielos funkcijų, kurių siela turi tiek, kiek yra organinio kūno veiklos sričių. Šias funkcijas Aristotelis surikiavo hierarchiškai. Aukštesniosiomis laikė tas, kurios negali būti atliktos be kitų, žemesniųjų; šia prasme mąstymas yra aukštesnis už suvokimą, o suvokimas — už maitinimąsi (nes ir pastarasis yra šitaip plačiai suprastos sielos funkcija). Aristotelis skyrė trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos rūšis. Augalinė siela atlieka tiktai žemiausiąją funkciją: skatina maitinimąsi ir

augimą; neturėdama atitinkamo organo, ji negali turėti suvokimo sugebėjimų. Suvokimo sugebėjimą turi aukštesnės pakopos siela - gyvulinė siela. Kadangi su suvokimu siejasi malonumas ir nemalonumas, o su jais malonumo troškimas ir paskata vengti nemalonumo, tai gyvulinė siela - ir pirmiausia ji - turi jausmus ir impulsus. Tad tik antros pakopos sieloje prasideda psichinės funkcijos. Yra ir dar aukštesnė pakopa - mąstančioji siela, būdinga tik žmogui. Jos sugebėjimas - protas - yra pats aukščiausias sielos sugebėjimas. Protas pa pažįsta ir būtį, ir gėrį; pažindamas gėrį, jis vadovauja valiai, jo dėka valia tampa protinga. Kai protas vadovauja valiai, jis vadinasi praktiniu, skirtingai nuo teorinio arba pažįstančiojo. Kadangi aukštesnieji sugebėjimai apima žemesniuosius, tai žmogaus siela vienija savyje visus sielos sugebėjimus.Tad Aristotelis suartino priešybes vieną su kita: kūną ir sielą, jusles ir protą. Jo psichologija buvo tipiškas pavyzdys, kaip kompromisiškai nusiteikęs protas veiksnius, kuriuos kiti laikė priešybėmis, padarė vienos eilės pakopomis. Tačiau tos eilės vientisumas viename taške nutrūksta: būtent aukščiausias sielos sugebėjimas -protas - yra visiškai skirtingo pobūdžio ir sudaro Aristotelio psichologijos pamatų spragą.Aristotelio pateiktoje proto sampratoje yra vienas principinis keblumas. Jis buvo įsitikinės, kad bet kokia pažintinė sielos galia turi būti receptyvi, nes iš savęs neįmanoma išgauti pažinimo. Bet antra vertus, grynai receptyvi siela būtų iš išorės varoma mašina. Aristotelis buvo pasirengęs pripažinti, kad žemesniosios sielos gali būti mašinos, tik jokiu būdu ne protingoji siela. Si turi būti spontaniška, ji turi būti savo veiklos pirmoji priežastis. Šio keblumo, kad protas, viena vertus, yra receptyvus, o kita vertus - spontaniškas, Aristotelis mėgina išvengti skirdamas dvejopą protą: pasyvųjį ir aktyvųjį. Pasyvusis atitinka pažinimo receptyvumą, aktyvusis - sielos spontaniškumą. Pasyvusis yra receptyvus, operuoja tik iš juslių gauta medžiaga, o jo funkcija yra iš juslinių vaizdinių abstrahuoti sąvokas. Aktyvusis protas nėra receptyvus, bet jis ir neatlieka pažintinės funkcijos (pažinimas yra pasyvaus proto funkcija); jo vaidmuo yra išjudinti pasyvųjį protą, todėl jis yra spontaniškų sielos veiksmų pirmoji priežastis. Pasyvusis protas yra tarsi sielos imtuvas, o aktyvusis - to imtuvo motoras.Tokio mokslo ketinimai yra aiškūs, bet pats mokslas - tamsus. Kad aktyvusis protas galėtų būti pirmoji priežastis, jis privalo būti grynoji forma, grynas aktas. Visos sielos funkcijos yra susijusios su kūnu ir su juo dalijasi likimu, o aktyvusis protas - ne; būdamas nepriklausomas nuo medžiagos, jis yra nesunaikinamas, ir dėl to jo prigimtis greičiau dieviška nei žmogiška. Aktyviojo proto dėka siela yra mikrokosmas su sava pirmąja priežastimi. Kaip Dievas makrokosme, taip siela mikrokosme yra bendrojo Aristotelio sistemos principo išimtis: bet kokia forma gali egzistuoti tik susijusi su medžiaga. Tuo tarpu Dievas ir siela yra savarankiškos formos. Tai buvo platonizmo liekana Aristotelio pasaulėžiūroje. Tai, dėl ko jis priekaištavo Platonui, pats kitu pavidalu įvedė į savo sistemą.3. PRAKTINĖ FILOSOFIJA. l)Aukščiausiasis gėris. Ir etikoje Aristotelis į platoniškus rėmus įtalpino realistinę ir empirinę doktriną. Platonas norėjo tvarkyti gyvenimą pagal gėrio idėją, Aristotelis laikėsi nuostatos, kad nėra kito gėrio nei realus gėris. Platonas kėlė transcendentinius tikslus, Aristotelis ieškojo pasiekiamų tikslų. Platono etika buvo dedukcinė, Aristotelis etiką padarė empirinę. Platonas etiką suprato tik normatyviškai, Aristotelis normas jungė su žmonių elgesio aprašymu, nes Platonas normas kildino iš idėjos, o Aristotelis - iš realios žmogaus prigimties. Platonas pripažino tik visuotines normas, Aristotelis norėjo normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo tik bendroji taisyklė, o Aristoteliui - gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys.Vadovaudamasis šiais principais, Aristotelis tikėjosi gėrio prigimtį surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrėždamas tikslus, kurių žmonės siekia realiame gyvenime. Žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni yra priemonės. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės - tokia išvada atitiko finalistinį Aristotelio mąstymo būdą: privalo būti kažkoks aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis pasiekiamas gėris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. Šis konkretus tikslas jo etikoje užėmė pagrindinę vietą, kokią Platono etikoje buvo užėmusi abstrakti gėrio idėja. Eudaimonija, kaip ją suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Jei laikysimės įpročio, bet užtat rizikuosime netiksliai perteikti mintį, žodį ???eudaimonija" galėtume versti ???laimė".Eudaimonizmas, traktuodamas eudaimonija kaip aukščiausiąjį gėrį, teigia, kad aukščiausiasis gėris nėra nei idealus gėris, nei išorinis, nei visuomeninis, kad jis yra asmens tobulumas. O kas yra tobulumas? Eudaimonizmas lieka miglota ir nepakankama teorija, kol neatsako į šį klausimą. Eudaimonistai buvo beveik visi graikų etikai, bet kiekvienas kitaip suprato eudaimonija. Aristotelis eudaimonija laikė žmogaus prigimtį atitinkančią veiklą. O tikroji žmogaus prigimtis, jei remsimės Aristotelio racionalumu, yra protas. Todėl eudaimonija slypi proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas.2) Dorybės. Proto veikloje galima skirti dvi — pažinimo ir praktinio gyvenimo - sritis. Atitinkamai dvejopi yra ir protingo žmogaus pranašumai: vieni vadinami dianoetinėmis dorybėmis, pavyzdžiui, išmintis, sveikas

protas, kiti - etinėmis dorybėmis, pavyzdžiui, dosnumas, drąsa. Visiška eudaimonija gali būti pasiekta grynai teorinėje veikloje - tada būna aktyvus tik protas, taigi tobuliausioj! žmogaus galia. Bet gyventi vien tik teorine veikla įmanoma tik dievams, o ne žmogui: žmogui, kad jis galėtų gyventi, reikalingas ne vien žinojimas, bet ir sveikata, maistas, materialinės gėrybės. Gyventi vien protu, jei prisiminsime Platoną, - tik idealas, o ne reali programa. Žmogaus prigimtis, sudėtinga, o visi jo poreikiai privalo būti tenkinami; žmogus turi veikti praktiškai, svarbu tik, kad jis veiktų protingai, vadinasi, kad gyventų laikydamasis etinių dorybių.Dorybių sistemos negalima sukurti dedukciškai; ją tik galima nustatyti iš patirties. Dorybių yra tiek, kiek yra žmogui būdingų veiklos sričių, nes kiekviena veikla turi savąją dorybę; pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su išorinėmis gėrybėmis, tada dorybė yra dosnumas; kai žmogų apima baimės jausmas, tada dorybė yra drąsa. Pati baimė nėra blogis, blogas gali būti tik požiūris į ją, kai žmogus neturi dorovinės intencijos ir nesivadovauja protu, kai, pavyzdžiui, kas nors bijosi ten, tada ir dėl to, dėl ko neturėtų bijoti, arba nesibijo ten, tada ir dėl to, dėl ko reikėtų bijoti. Tikslus, protingas požiūris į baimę ir yra drąsa; ji yra vidurys tarp bailumo ir įžūlumo. Lygiai taip pat ir dosnumas yra tinkamas santykis su išorinėmis gėrybėmis, vidurys tarp išlaidumo ir šykštumo. Panašiai kiekvienoje srityje galima ir reikia rasti atitinkamą ???vidurį". Tuo vadovaudamasis Aristotelis dorybe apibrėžia kaip ???sugebėjimą laikytis vidurio". Tai buvo toji ???vidurio doktrina", pati garsiausia Aristotelio etikos teorijoje.Taip suprasta dorybė atitinka proto reikalavimus. Vis dėlto žmogus yra ne tik proginga, bet ir kūniška būtybė. O kūno poreikiams tenkinti reikalingos dar kitos, išorinės, nuo žmogaus nepriklausančios sąlygos. Todėl pati dorybė negali užtikrinti eudaimonijos. Tad žmogus nėra pajėgus visiškai įvaldyti praktinį gyvenimą, o grynai teorinis gyvenimas, kuris užtikrintų eudaimoniją, žmogui yra nepasiekiamas.3) Menas. Platonui buvo būdinga anapus regimos tikrovės ieškoti kitos, aukštesnės: anapus daiktų jis ieškojo idėjų, anapus patirties - intuityvaus pažinimo, anapus įprasto meno - pranašiško pažinimo. O Aristotelis atmetė tuos antstatus kaip nerealius ir neprotingus - atmetė idėjas, intuiciją, taip pat poetų pretenzijas būti pranašais.Taigi Aristotelis išvengė graikų požiūriui į meną būdingo dualizmo, kurį Platonas buvo dar labiau sustiprinęs, atskirdamas dievų įkvėptą poeziją ir paprastą meną, kuris esąs tik pamėgdžiojimas. O jeigu nėra pranašiško meno, tai ir belieka tik pamėgdžiojimas. Tik dabar Graikijoje atsirado sąlygos sukurti bendrą, vieningą meno teoriją, apimančią visas jo rūšis nuo poezijos iki plastikos. Ta pirmoji teorija buvo natūralistinė, meno pamatu laikanti tikrovės atvaizdavimą. Tiesą sakant, Aristotelis ją suprato labai plačiai ir laisvai: tiek kitose savo teorijose, tiek estetikoje jis toli gražu nebuvo vienašališkas. Aiškindamas meninę veiklą, jis, at-sižvelgė į formalius dalykus, bet taip pat ir (ypač savo garsiojoje tragedijos teorijoje) į jausmus. Tik vėlesni estetikos teoretikai perėjo prie ryškiausio, vienašališko natūralizmo.

ARISTOTELIZMO ESMĖ.Aristotelizmas yra filosofinė vidurio doktrina, vengianti griežčiausių sprendimų ir linkusi pripažinti kiekviename iš jų slypinčią tiesos dalele. Metafizikoje aristotelizmas vienodai vengia idealizmo ir materializmo, pažinimo teorijoje - gryno racionalizmo ir gryno sensualizmo, etikoje — moralizmo bei hedonizmo.Metafizikoje aristotelizmui būdinga teigti, kad (priešingai idealizmui) nėra kitų substancijų, tik materialios, bet (priešingai materializmui) substancijų pamatas yra ideali jų esmė; kad substancijos yra atskirybės, tačiau jų esmė yra bendrybė. Atskiruose daiktuose ieškoti bendrosios esmės - tai aristotelizmas.Pažinimo teorijoje aristotelizmas teigia, kad (priešingai apriorizmui) pažinimo kilmė yra empirinė, bet kad (priešingai empirizmui) jo išvados yra racionalios. Empirinis racionalaus žinojimo ieškojimas - tai aristotelizmas.Etikoje aristotelizmas teigia, kad (priešingai moralizmui) aukščiausiasis gėris yra ne dorybė, o laimė, bet kad (priešingai hedonizmui) laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimės - tai aristotelizmas.Aristotelis įvedė į filosofiją ir joje įtvirtino daugybę idėjų, teorijų, samprotavimų. Tai detalus filosofijos skirstymas: logikos, kaip tarnybinės disciplinos, ir ???pirmosios filosofijos", kaip pradinės disciplinos, išskyrimas, iki smulkmenų išplėtota logika, suprasta kaip silogistika, taip pat psichologija, suprasta kaip sielos galių teorija; tai mėginimas susisteminti kategorijas ir principus (keturi principai, arba priežastys: formalioji, materialioji, veiklioji ir tikslingoji); tai nauji metafizikos terminai: forma, medžiaga, energija, potencija, daikto esmė; tai nauja Dievo, kaip pirmosios pasaulio priežasties, ir nauja sielos, kaip organinio kūno formos, samprata; tai nauja proto, padalyto į aktyvųjį ir pasyvųjį, teorija. Visų šių ir daugybės kitų mokslinių ir filosofinių idėjų pradininkas yra Aristotelis.

ARISTOTELIO SEKĖJAI,l. PERIPATETINĖ MOKYKLA. Aristotelio įsteigtas Likėjas, laikydamasis paskutinių savo mokytojo veiklos metų dvasios, norėjo tarnauti vien mokslo tikslams. Peripatetikų filosofinius interesus į antrą vietą nustūmė specialieji moksliniai tyrinėjimai. Teofrastas (362-287), vadovavęs mokyklai po jos steigėjo mirties, paliko epochinės reikšmės botanikos darbų, prilygstančių Aristotelio zoologijos darbams. Jis tęsė ir savo pirmtako filosofijos istorijos tyrinėjimus: Teofrasto buvo pamatas visai vėlesnei graikų doksografijai. Eudemas iš Rodo, kartu su Teofrastu priklausęs artimiausiems Aristotelio mokiniams, garsėjo savo enciklopedinėmis žiniomis, o ypač pasižymėjo kaip matematikos istorikas. Aristokseno iš Tarento darbai buvo senovės žinių apie muziką viršūnė; jis tęsė pitagorininkų tyrinėjimus, bet remdamasis Aristotelio empiriniu metodu. Dikajarchas išMesenės turėjo nuopelnų geografijos, kultūros istorijos, politikos srityse. Vėlesnėse peripatetikų kartose specialūs tyrinėjimai įgijo vis didesnę persvarą; didžioji dauguma ???Aleksandrijos eruditų" buvo išėję jų mokyklas.Filosofijoje peripatetikai apskritai buvo ištikimi savo mokytojui, tačiau interpretavo jį dvejopai. Vieni pabrėžė idealistinius, platoniškuosius jo sistemos elementus; taip, pvz., elgėsi Eudemas, ypač akcentuodamas Dievo ir proto transcen-dentiškumą. O kiti, priešingai, stengėsi išnaikinti platoniškas aristotelizmo apraiškas. Si antroji pakraipa prasidėjo jau nuo Teofrasto, bet aiškiausiai buvo išreikšta Stratono iš Lampasko, kuris po Teofrasto perėmė vadovavimą mokyklai (287-269) ir buvo bene originaliausias mąstytojas, kokį išugdė Likėjas. ???Stratonizmas" buvo materialistinė Aristotelio interpretacija, neigianti nematerialių ir transcendentinių dalykų buvimą: nėra formų anapus medžiagos, nėra Dievo anapus gamtos ir nėra proto anapus suvokimo galios.2. KOMENTATORIAI. Baigiantis senovės epochai, nuo I a. pr. m. e., kai protus užvaldė autoriteto ir tradicijos poreikis, Aristotelio mokykloje pabudo jau beiš-blėstantis mokytojo garbinimas. Nuo to laiko mokykloje įsigalėjo jo raštų nagri nėjimas ir aiškinimas. Tiranionas pradėjo jų filologine kritiką, Andronikas iš Rodo juos susistemino, kiti užsiėmė jų egzegeze.Aristotelio komentatoriams iškilo uždavinys ne tik aiškinti, bet ir papildyti jo pažiūras. Tik loginės ir iš dalies gamtamokslinės bei etinės Aristotelio pažiūros buvo daugmaž iki galo suformuluotos, o metafizinių pažiūrų tebuvo vos metmenys. Pavyzdžiui, nebuvo visiškai aišku, kaip Aristotelis suprato Dievo ir žmogaus proto prigimtį. Sustiprėjusių religinių interesų epochoje, prasidėjusioje senovės laikų saulėlydyje, būtent šie dalykai turėjo būti išaiškinti. Norėdami tai padaryti, komentatoriai privalėjo ne tik rekonstruoti, bet ir papildyti Aristotelio mintis; jo tekstas, ypač jo proto teorija, tapo išeities tašku skirtingoms doktrinoms. Papildymai buvo dviejų krypčių: Teofrasto ir Eudemo, natūralistiniai ir idealistiniai. Žymiausias pirmosios krypties komentatorių atstovas buvo Aleksandras, antrosios - Temistijas.Aleksandras iš Afrodisijos (apie 200 m. e. m.) sukūrė natūralistinę Aristotelio interpretaciją, kuri vadinama ???aleksandrizmu". Pasyvusis protas (vadino jį ???materialiu") yra kūno forma, o forma negali būti atskirai nuo medžiagos, todėl protas žūsta kartu su kūnu. Aleksandras, pripažindamas sielos vieningumą, nenorėjo protui daryti išimties: protingoji siela turi būti tokia pat mirtinga kaip augalinė ir gyvulinė. Jei aktyvusis protas yra nemirtingas, vadinasi, jo prigimtis yra ne žmogiška, o dieviška. Tad jis atmetė žmogaus aktyvųjį protą ir tik pasyvųjį protą laikė įgimta žmogaus savybe. Pasyvusis protas yra mirtingas, o aktyvusis nepriklauso žmogaus prigimčiai; vadinasi, žmogaus siela nėra nemirtinga. 'Tokia teorija negalėjo patenkinti į religiją linkusių protų. Pastariesiems Aristotelio mokslą interpretavo Temistijas (IV m. e. a.). Pasyvųjį protą jis aiškino kaip savarankišką, nuo medžiagos nepriklausančią substanciją, kuri, nebūdama fizinės raidos padarinys, nėra pavaldi ir fiziniam irimui. Šioje interpretacijoje pasyvusis protas yra toks pat nemarus kaip ir aktyvusis, o aktyvusis - toks pat įgimtas kaip pasyvusis. Vadinasi, protingoji siela yra nemirtinga.3. TOLESNĖ ARISTOTELIZMO ĮTAKA. Ši įtaka krikščioniškoje epochoje buvo visai kitokia nei senovėje. Senovės epochoje iš Aristotelio palikimo buvo žinomi tik ankstyvieji raštai, skirti platiesiems sluoksniams, o vėlesnieji, specialesni, liko neišleisti. Tad ir Aristotelio poveikis atitiko jo ankstyvųjų pažiūrų dvasią: tai buvo platoniškos ir teologinės pakraipos filosofo įtaka. Jo brandaus mokslo originalūs momentai nebuvo pastebėti už mokyklos sienų.Krikščioniškoji epocha, priešingai, paveldėjo vien vėlyvuosius Aristotelio raštus, surastus ir išleistus baigiantis senovės epochai, o ankstyvieji jo raštai dingo. Tačiau iš to, kas išliko, ne iš karto viskas buvo perimta. Ankstyviausiais viduramžiais buvo žinoma tik jo logika, ir tai ne visa; tada jis buvo didelis autoritetas, bet tik logikos srityje. Žlugus Graikijai, jo raštai pirmiausia buvo išsaugoti Sirijoje, o vėliau - Arabijoje. Mahometo valstybei užvaldžius Ispaniją, arabų mokslininkai atnešė Aristotelio mokslą į Europos Vakarus. Jų dėka tik XII ir XIII a. lotyniškoji Europa susipažino su visu Aristotelio palikimu, ir nuo tada

Aristotelis įgijo didžiausią svorį visose filosofijos srityse. Kai be konkretesnės nuorodos buvo rašoma ???filosofas", turėtas galvoje Aristotelis.Aristotelio filosofijai dėl jos struktūros, o ypač dėl jos dogmalizmo ir racionalizmo tarsi iš anksto buvo skirta tapti scholastikos filosofija. Didysis aristotelizmo atnaujintojas buvo Tomas Akvinietis. Jis katalikiškąją filosofiją tvirtai susiejo su aristotelizmu.Iki viduramžių pabaigos Aristotelio reikšmė buvo milžiniška; vėliau gyvoji mintis nuėjo kitais keliais, nors nestokota ir sugrįžimų priėjo. Ypač mokyklose Aristotelio filosofija ilgai išlaikė viešpataujančią padėtį, o jo logika iki šiol yra mokyklinis dalykas.OPOZICIJA. Aristoteliui gyvam esant ir tuoj po jo mirties jos iš tikrųjų nebuvo nes aristotelizmas tada dar nebuvo paplitęs už mokyklos ribų. Opozicija pasireiškė tik tada, kai aristotelizmas tapo viešpataujančia filosofija: jos nebuvo šešiolika amžių po Aristotelio mirties. Opozicija atsirado vėlai, bet užtat buvo stipri, savo jėga prilygstanti viduramžių aristotelizmui. Jau viduramžių pabaigoje ji išryškėjo tarp scholastikų modernistų. Ypač aštriai Aristoteliui oponavo Renesansas bet ir vėlesnė naujųjų amžių filosofija vystėsi kovodama su scholastinėmis aristotelizmo koncepcijomis.Opozicija labiausiai buvo nukreipta prieš formalizmą, kuris nebuvo aristotelizmo sumanymas, o tik jo padarinys; prieš verbalizmą ir fikcijų platinimą, prasidėjusį ieškant daiktų esmės ir formos; prieš finalizmą, apsunkinusi gamtotyros raidą; prieš dogmatišką judėjimo sampratą, geocentrinę astronomiją; prieš gamtos padalijimą į žemiškąją ir dangiškąją. Aristotelio priešininkai jo filosofijai darė ir formalius priekaištus; jie parodė, kad tariamas jos sistemos vientisumas gautas užmaskavus nenuoseklumus (pvz., grynųjų formų buvimas neigiamas, o Dievas ir protas laikomi grynomis formomis) ir daugiaprasmiškumus (ypač sąvokos eidos, vienodai reiškiančios ir formą, ir rūšį).

Filosofas ir mokslininkas   Miela Sofija! Tave tikriausiai nustebino Platono idėjų teorija. Ir ne tave pirmą. Nežinau, ar viską prarijai nekramčiusi - ar taip pat turėjai kokių nors kritinių pastabų. Šiaip ar taip, gali būti tikra, kad tas pačias pastabas išsakė dar Aristotelis (384 - 322 m.pr.Kr), kuris net dvidešimt metų mokėsi Platono Akademijoje. Aristotelis - ne atėnietis. Jis kilęs iš Makedonijos, o Platono Akademijoje pradėjo mokytis, kai Platonui buvo šešiasdešimt vieneri. Aristotelio tėvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Vien iš to galime spręsti apie filosofinę Aristotelio sritį. Labiausiai jį domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis žymus graikų filosofas, bet ir pirmas žymus Europos biologas. Jei truputį perdėsim, Platonas buvo taip įsigilinęs į amžinąsias formas ir "idėjas", kad nelabai kreipė dėmesio į gamtoje vykstančią kaitą. O Aristotelį domino būtent šis kitimas - arba tai, ką šiandien vadiname gamtos reiškiniais. Jei dar labiau pasodrinsim spalvas, Platonas nusigręžė nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirštus žiūrėjo į viską, kas mus supa. (Jis juk norėjo išlįsti iš urvo. Pažvelgti į amžinąjį idėjų pasaulį!) Aristotelis elgesį priešingai: keliaklupsčias tyrinėjo žuvis, varles, plukes ir aguonas. Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelkė dar ir jusles. Labai skiriasi ir jų rašymo būdas. Platonas yra poetas ir mitų kūrėjas, o Aristotelio raštai sausi ir išsamūs nelyginant žinynai. Tačiau bemaž viskas, apie ką jis rašo, paremta kruopščiais gamtos tyrinėjimais. Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko keturiasdešimt septynios. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo žodinis užsiėmimas. Europos kultūrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukūrė mokslinę terminiją, kurią įvairios mokslo šakos vartoja iki šių dienų. Jis buvo didysis sistemintojas, davęs pradžią įvairioms mokslo šakoms ir jas apibrėžęs. Kadangi Aristotelis rašė apie visus įmanomus mokslus, paminėsiu tik kelias svarbiausias sritis. Esu nemažai pasakojęs apie Platoną, tad iš pradžių sužinosi, kaip Aristotelis vertino jo idėjų teoriją. Vėliau pamatysim, kaip jis sukuria savo natūrfilosofiją. Ne kas kitas, o Aristotelis apibendrino natūrfilosofų palikimą. Pažiūrėsim, kaip jis sutvarko mūsų sąvokas ir pagrindžia logikos mokslą. Baigdamas trumpai papasakosiu apie Aristotelio požiūrį į žmogų ir visuomenę. Jei tau priimtinos šios sąlygos, telieka pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.   Įgimtų idėjų nėra   Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybės pasikeitimų bandė surasti kažką amžina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas manė, kad idėjos

tikresnės už visus gamtos reiškinius. Iš pradžių atsirado idėja "arklys" ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, "vištos" idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį. Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė savo mokytojui, kad kiekvienas arklys "kinta" ir joks arklys negyvena amžinai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amžina nekintama. Tačiau arklio "idėja" tėra sąvoka, kurią mes, žmonės, susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio "idėja", arba "forma", neegzistuoja pati savaime. Arklio "forma" Aristotelis laiko arklio savybes - arba tai, ką šiandien vadiname rūšimi. Tiksliau tariant, arklio "forma" Aristotelis įvardija tai, kas yra bendra visiems arkliams. Ir čia nebetinka pavyzdys apie meduolių forma nes jos egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų meduolių. Aristotelis netikėjo, kad yra tokios formos, kurios tarsi guli atskiroje lentynėlėje už gamtos ribų. Aristotelio nuomone, "formos", kaip atskirų daiktų ypatingos savybės, slypi pačiuose daiktuose. Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad "vištos" idėja atsirado pirmiau už vištą. Tai, ką Aristotelis vadina vištos "forma", slypi kiekvienoje vištoje kaip vištos ypatingosios savybės - pavyzdžiui, kad ji deda kiaušinius. Pati višta ir vištos "forma" yra neatskiriama kaip siela ir kūnas. Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esmę. Bet įsidėmėk, jog kalbame apie lemiamą mąstymo istorijos posūkį. Platonui aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką mes išprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje - taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės. Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina daiktų skaičių". Atskiro arklio buvimą jis aiškina, įterpdamas arklio "idėja". Bet koks tai paaiškinimas, Sofija? Turiu minty, iš kur atsiranda "arklio idėja"? Galbūt yra dar ir trečias arklys - kurio atžvilgiu arklio idėja vėlgi tėra atspindys? Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirstyti pojūčius į atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda sąvokos "akmuo", "augalas", "gyvūnas" ir "žmogus". Taip sukuriamos ir tokios sąvokos kaip "arklys", "omaras" ir "kanarėlė". Aristotelis neneigė, kad žmogus turi įgimtą protą. Priešingai, pasak Aristotelio, protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai "tuščias". Vadinasi, žmogus neturi įgimtų "idėjų".   Formos yra daiktų savybės   Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė. "Materija" yra medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, o "forma" yra ypatingosios daikto savybės. Priešais tave, Sofija, sparnais plastena višta. Vištos "forma" ir bus tai, kad ji plastena sparnais, taip pat kudakuoja ir deda kiaušinius. Taigi vištos "formą" suprantame kaip būdingas rūšies savybes - arba tai, ką višta daro. Kai vista nugaišta - taigi ir nebekudakuoja - nustoja egzistuoti ir vištos "forma". Lieka vištos "materija" (liūdnas reikalas, Sofija!), bet tai jau nebe višta. Kaip minėjau, Aristotelį domino gamtoje vykstantys kitimai. "Materijoje" visuomet slypi galimybė įgyti tam tikrą "formą". Kitaip tariant, "materija" siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę. Kiekvienas gamtos kitimas, Aristotelio manymu, yra materijos perėjimas iš "galimybės" į "tikrovę". Gerai, Sofija, paaiškinsiu. Paklausyk vieno linksmo nutikimo. Buvo kartą skulptorius, kuris dirbo su didžiuliu granito luitu. Dieną iš dienos kalinėjo beformį akmenį, kol kartą pas jį atėjo mažas berniukas. "Ko tu čia ieškai?" - paklausė. "Palauk - pamatysi", - atsakė skulptorius. Po kelių dienų berniukas vėl atėjo, o skulptorius iš granito iškalęs gražiausią žirgą. Berniukas negalėjo atitraukti nuo jo akių. Po kiek laiko pasisukęs į skulptorių paklausė: "O iš kur žinojai, kad ten pasislėpęs arklys?" Tikrai, iš kur žinojo? Skulptorius tarsi matė granite arklio formą. Nes šis granito luitas turėjo galimybę įgyti arklio formą. Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą "formą". Grįžkime prie vištos ir kiaušinio. Vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo - minkštai virto kiaušinio, omleto arba

kiaušinienės pavidalu - neįsikūnijus kiaušinyje slypinčiai "formai". Tačiau akivaizdu, jog iš vištos kiaušinio negali išsiristi žąsiukas. Tokios galimybės vištos kiaušinyje nėra. Taigi daikto "forma" kai ką pasako apie daikto galimybes ir ribotumus. Kalbėdamas apie daiktų "formą" ir "materiją", Aristotelis galvoje turi ne vien gyvus organizmus. Taip, kaip vištos "forma" yra kudakuoti, plastenti sparnais ir dėti kiaušinius, akmens "forma" yra kristi žemėn. Višta negali nekudakuoti, o akmuo negali nekristi. Suprantama, galima pakelti akmenį ir išmesti jį aukštai į orą, bet kadangi akmuo turi savybę kristi žemyn, negalėsi jo nusviesti į Mėnulį. (Tik būk atsargi atlikdama šį bandymą, nes akmuo kerštingas. Nori kuo greičiau grįžti žemėn - ir vargas tam, kas pasimaišo jam kelyje!)   Tikslo priežastis   Baigdamas mūsų kalbą apie tai, kad visi gyvi ir negyvi daiktai turi "formą", kuri šį tą pasako apie galimą daiktų "veiklą", noriu pridurti, kad Aristotelis turėjo gana įdomų požiūrį į priežastinius ryšius gamtoje. Kai šiandien kalbame apie vieno ar kito dalyko "priežastį", turime galvoje, kaip jis įvyksta. Langas sudužo, nes Peteris metė į jį akmenį, batas atsirado, nes batsiuvys jį pasiuvo iš odos gabalėlių. Tačiau Aristotelis manė, jog gamtoje esama įvairių priežasčių. Iš viso jis pamini keturias jų rūšis. Svarbiausia yra suprasti, ką jis laiko "tikslo priežastimi". Kalbant apie sudaužytą lango stiklą, suprantama, iškart kyla klausimas, kodėl Peteris metė akmenį. Taigi klausiame, koks buvo jo siekinys. Nekyla jokių abejonių, jog siekinys arba "tikslas" labai svarbu ir siuvant batus. Tačiau Aristotelis mano tokią "tikslo priežastį" turint ir visiškai negyvus gamtos reiškinius. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba "siekinį". Mes tikriausiai viską apverstume aukštyn kojom ir pasakytume, jog augalai auga, nes yra drėgmės. Ar matai skirtumą, Sofija? Aristotelis manė, kad viskas gamtoje yra tikslinga. Lyja tam, kad augtų augalai, o apelsinai ir vynuogės auga tam, kad žmones galėtų juos valgyti. Šiandien mokslas taip nebemano. Mes sakome, jog maistas ir drėgmė yra sąlygos, kad galėtų gyventi gyvūnai ir žmonės. Be šių sąlygų nebūtų ir mūsų. Tačiau vanduo ar apelsinas neturi siekinio mus maitinti. Gali kilti pagunda sakyti, jog Aristotelio požiūris į priežastis klaidingas. Bet neskubėkim. Daugelis žmonių tiki, jog Dievas sukūrė pasaulį tokį, kad žmonės ir gyvūnai galėtų jame gyventi. Tuo remiantis, žinoma, galima tvirtinti, jog vanduo upėse teka, nes žmonėms ir gyvūnams reikia vandens, kad galėtų gyventi. Bet tuomet mes kalbame apie Dievo tikslą arba siekinį. Gero mums nori ne lietaus lašai ar upės vanduo.   Logika   Skirtumas tarp "formos" ir "materijos" svarbus ir tuomet, kai Aristotelis bando nusakyti, kaip žmogus pažįsta pasaulio daiktus. Norėdami ką nors pažinti, daiktus skirstome į įvairias grupes arba rūšis. Aš pamatau arklį, paskui kitą - ir dar vieną. Arkliai nėra visiškai vienodi, tačiau kažkas yra bendra visiems arkliams, o tai, kas bendra, ir yra arklio "forma". Tai, kas skirtinga arba asmeniška, priskirtina prie arklio "materijos". Šitaip mes, žmonės, einame per pasaulį ir dėliojame daiktus į skirtingus stalčiukus. Karves suvarome į tvartą, arklius į arklidę, kiaules į gardą, o vištas į aptvarą. Tas pats vyksta, kai Sofija Amundsen tvarko savo kambarį. Knygas ji sukrauna į knygų lentyną, vadovėlius - į mokyklinę kuprinę, o žurnalus - į komodos stalčių. Rūbeliai gražiai sulankstomi ir sudedami į spintą - apatiniai į vieną lentyną, megztukai į kitą, o kojinės į stalčių. Įsidėmėk, jog lygiai tas pats vyksta mūsų galvose. Akmeninius daiktus mes atskiriame nuo vilnonių ir guminių. Skiriame gyvus daiktus nuo negyvų, atskiriame augalus, gyvūnus ir žmones. Ar supranti, Sofija? Taigi Aristotelis norėjo Iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius. (Hermis yra gyvis, tiksliau - gyvūnas, tiksliau - stuburinis gyvūnas, tiksliau - žinduolis, tiksliau - šuo, tiksliau - labradoras, tiksliau - labradoro patinas.)

Nueik į savo kambarį, Sofija. Pakelk nuo grindų bet kokį daiktą. Pamatysi, kad viskas, ką paliestum, yra aukštesnės tvarkos dalis. Ta dieną, kai išvysi kažką, ko nesugebi prie ko nors priskirti, tave ištiks šokas. Pavyzdžiui, jei surastum mažą daiktelį ir negalėtum tiksliai pasakyti, ar jis priklauso prie augalu, gyvūnų ar mineralų pasaulio, - manau, neišdrįstum jo liesti. Pasakiau "augalų pasaulis, gyvūnų pasaulis ir mineralų pasaulis" ir atsiminiau vieną žaidimą, kuris žaidžiamas draugijoje. Vienas vargšelis išsiunčiamas už durų, o visa likusi draugė sugalvoja tai, ką anas, grįžęs į kambarį, turės įminti. Sakykim, visi nusprendžia galvoti apie katiną Monsą, kuris tuo metu vaikštinėja kaimyno sode. Tada vargšelis pakviečiamas į vidų ir ima į spėlioti. Kiti gali atsakinėti tik "taip" arba "ne". Jei vargšelis yra geras Aristotelininkas - o tokiu atveju tai joks vargšelis - pokalbis vyksta maždaug taip: "Ar tai konkretus daiktas?" - "Taip!" - "Ar mineralas?" - "Ne!" - "Ar gyvis?" - "Taip!" - "Ar augalas?" - "Taip!" - "Gyvūnas?" - "Taip!" - "Paukštis?" - "Ne!" - "Ar žinduolis?" - "Taip!" - "Ar tai visas gyvūnas?" - "Taip!" - "Ar katinas?" - "Taip!" - "Monsas?" - "Atspėjai!" Juokas... Taigi šio žaidimo autorius yra Aristotelis. Platonui greičiausiai priskirtume "gūžynių" autoryste. O Demokritą jau pagerbėme už tai, kad sugalvojo LĖGO. Aristotelis buvo kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose. Tokiu būdu jis tapo ir logikos mokslo pradininku. Aristotelis nurodė keletą griežtų taisyklių, pagal kurias nustatomas išvadų arba įrodymų logiškumas. Štai pavyzdys: jei aš teigiu, kad "visi gyvi padarai į yra mirtingi" (I prielaida), o paskui tvirtinu, kad "Hermis yra gyvas padaras" (II prielaida), nesunkiai galiu prieiti išvadą, kad "Hermis mirtingas". Pavyzdys rodo, kad Aristotelio logikoje kalbama apie sąvokų santykius, šiuo atveju apie sąvokas "gyvas padaras" ir "mirtingas". Nors ir turi pripažinti, kad minėtoji Aristotelio išvada šimtu procentų teisinga, turbūt sutiksi, kad ji nepasako nieko naujo. Mes ir taip žinojome, kad Hermis yra "mirtingas". (Jis juk yra "šuo", o visi šunys yra "gyvi padarai" - taigi ir "mirtingi", skirtingai nei akmenys Galhiopigeno viršūnėje.) Taip, Sofija, tą mes žinojome. Tačiau ne visada grupių ir daiktų santykiai tokie aiškūs. Tad kartais prireikia įvesti sąvokose tvarką. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Ar tikrai mažyčiai peliukai žinda savo mamas kaip avys ir kiaulės? Be abejo, skamba keistokai, bet tuomet svarstome: pelės tikrai nededa kiaušinių. (Kada paskutinį kartą mačiau pelės kiaušinį?) Vadinasi, jos veda gyvus vaikus - kaip kiaulės ir avys. Tačiau gyvūnus, kurie veda gyvus vaikus, vadiname žinduoliais - o žinduoliai ir yra tokie gyvūnai, kurie žinda savo motinas. Taip pasiekėme tikslą. Atsakymą mes žinojom, reikėjo tik pasitikrinti. Iškart negalėjom atsiminti, ar pelės iš tiesų žinda savo motinas. Tikriausiai todėl, kad niekada neteko matyti žindomo pelės vaiko. Priežastis, žinoma, ta, kad pelės, maitindamos savo vaikus, mažuma varžosi žmonių. Gamtos pakopos Norėdamas "sutvarkyti" būtį, Aristotelis pirmučiausia nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalyti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai - tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti. Kalbėdamas apie gyvius, Aristotelis nurodo, kad šie turi būti dalijami į dvi dideles grupes. Prie vienos jų priskiriame augalus, o prie kitos - gyvus padarus. Taip pat ir gyvi padarai suskyla į du pogrupius - gyvūnus ir žmones. Negali nesutikti su Artistoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai, pavyzdžiui, rožė ir akmuo, skiriasi iš esmės. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui, rožė ir arklys. Be to, manyčiau, jog esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai? Ar gali į tai atsakyti? Deja, neturiu kada laukti, kol parašysi atsakymą ir su cukraus gabalėliu įdėsi į rožinį voką, tad galiu atsakyti ir pats. Skirstydamas gamtos fenomenus į grupes Aristotelis remiasi daiktų savybėmis, tiksliau, ką jie sugeba arba ką jie daro. Visi gyviai (augalai, gyvūnai ir žmones) sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti - arba skirstyti juslinius duomenis į įvairias grupes ir klases. Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio "laiptelio" stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį. Žmogus auga ir maitinasi kaip augalai, jaučia ir gali judėti kaip gyvūnai, be to, turi ypatingą savybę, kokios neturi niekas, o tai - gebėjimas racionaliai mąstyti.

Žmogus turi dieviško proto kibirkštėle, Sofija. Taip, aš pasakiau "dieviško". Vietomis Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne gamtos pakopų eilėje. Aristotelis įsivaizdavo, kad žvaigždžių ir planetų judėjimas valdo judėjimą Žemėje. Bet kas nors juk turi judinti ir dangaus kūnus. Tą ką nors Aristotelis pavadino "pirmuoju judintoju", arba "Dievu". Pats pirmasis judintojas nejuda, bet jis yra dangaus kūnų judėjimo, taigi ir viso gamtoje vykstančio judėjimo, pirmoji priežastis.   Etika   Grįžkime prie žmogaus, Sofija. Pasak Aristotelio, žmogaus "forma" yra tai, kad jis turi "augalinę sielą", "gyvulinę sielą" ir "protingą sielą". O tada Aristotelis klausia: kaip žmogus turi gyventi? Ko reikia, kad jis gyventų gerai? Atsakysiu trumpai: žmogus tampa laimingas tik tuomet, jeigu naudoja visus savo sugebėjimus ir galimybes. Aristotelis sakė, jog yra trys laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis - laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji - tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu. Tada Aristotelis pabrėžia, jog tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi būti visos trys sąlygos. Taigi jis atmeta bet kokį vienpusiškumą. Jei Aristotelis būtų gyvas šiandien, jis turbūt pasakytų, kad žmogus, besirūpinantis vien savo kūnu, gyvena taip pat vienpusiškai - ir ydingai - kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai. Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis vėlgi pataria laikytis "aukso vidurio": nereikia būti nei bailiems, nei nutrūktgalviškiems, tik drąsiems. (Bailumas yra drąsos trūkumas, o nutrūktgalviškumas - jos perteklius.) Taip pat neturime būti nei šykštūs, nei išlaidus, tik dosnūs. (Per mažai dosnumo yra šykštumas, o per daug - išlaidumas.) Tas pats ir su maistu. Neprivalgyti blogai, bet persivalgyt irgi nesveika. Ir Platono, ir Aristotelio etika primena graikų mediciną: tik išlaikydamas pusiausvyrą ir saiką galiu tapti laimingu, arba "harmoningu", žmogum.   Politika   Tai, kad žmogui nereikia perlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę, atsispindi ir Aristotelio mintyse apie visuomenę. Jis sakė, kad žmogus yra "politinė būtybė". Pasak Aristotelio, be mus supančios visuomenės mes nesame tikri žmonės. Jo teigimu, šeima ir bendruomenė gali patenkinti žemesnius gyvybinius poreikius, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas. Bet aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė. Tuomet kyla klausimas, kaip valstybė turėtų būti organizuota. (Tikriausiai atsimeni Platono "filosofų valstybę"?) Aristotelis skiria tris geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija - kai tėra vienas aukščiausias valstybės vadovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti "tironija", kai vienvaldys valdo valstybę, siekdamas asmeninės naudos. Kita gera valstybės forma - aristokratija, kai valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Šioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirstų "nedaugelio valdžia", šiandien tai pavadintume "chunta". Trečioji gera valdymo forma yra demokratija. Bet ji taip pat turi išvirkščiąją pusę. Demokratija nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią. (Net jei tironas Hitleris nebūtų tapęs Vokietijos vadovu, vis liek daugybė mažų nacistų būtų galėję sukurti baisią "minios valdžią".)   Požiūris į moteris   Pabaigai reikėtų pakalbėti apie Aristotelio požiūrį į moteris. Deja, jo vertinimas nėra toks džiuginantis kaip Platono. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad moterims kažko trūksta. Jos esančios "netobuli vyrai". Pratęsiant giminę, moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus davėjas. Vaikas, pasak Aristotelio, paveldįs tik vyro savybes. Jis manė, kad visos vaiko savybės yra gatavos vyro sėkloje. Moteris esanti kaip dirva, kuri tik priima ir užaugina grūdą, o vyras pats esąs "sėjėjas". Arba, Aristotelio žodžiais tariant, vyras suteikia "formą", o moteris duoda "materiją". Kad toks protingas žmogus kaip Aristotelis galėjo taip smarkiai suklysti vertindamas lyčių santykius, suprantama, kelia ir nuostabą, ir didelį apgailestavimą. Bet iš to galime spręsti apie du dalykus: pirma, Aristotelis, matyt, nedaug žinojo apie moterų ir vaikų gyvenimą. Antra, tai parodo, prie ko gali privesti vyrų viešpatavimas filosofijoje ir moksle.

Iškreiptas Aristotelio požiūris į lytis buvo ypač žalingas, nes būtent jo - ne Platono - požiūris viduramžiais tapo vyraujantis. Todėl ir Bažnyčia persiėmė pažiūra į moterį, kuri jokiu būdu neatsispindi Biblijoje. Jėzus tikrai nebuvo priešiškas moterims! Tam kartui pakaks! Bet netrukus vėl parašysiu