"Jei buvote vaikas 70-ais, 80-ais ar 90-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums

pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos

diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu

pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.

Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.

Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos

neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o

ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti

su šalmu. Siaubas.

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o

kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius.

Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus, mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant

medinių stulpų, ten, kur jie buvo.

Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti?

Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus

išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes,

ir niekas kitas. Visko buvo.

Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, nekreipdami į tai

dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm

limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.

Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.

Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių

diskų, mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti multiko visu būriu lėkdavome į

artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Bet mes turėjom draugų! Išėję iš namų mes juos rasdavom,važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom

degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais,

ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio ar SMS!

Mes žaisdavome su pagaliais ir konservų dėžutėmis, soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į krepšinį ar gimnastiką, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus.Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Bet visi buvom laimingi!

Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.

Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis.

Jei jūs vienas iš šios kartos, aš Jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kol kažkas nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus čipsus. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau, tiesiog mes prie jų pripratom ir

kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės

uogienė! O nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau

dabar perku, bet tai tau - gimtadienio dovana"?!

Arba močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!"

O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!"

Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų: Avalynės šaukštas – arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant tualeto durų...Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenat?Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!“...

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.

Gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo!

Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit?

Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo – namuose dūmai, visame bute

aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta?

Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..."

Mergaitės, o jūs atsimenat šokdynes ir gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje

nežino šio žaidimo taisyklių! Įprasta...

"

Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai... Ar pamenat juos?

Nevadinkim Jų sovietmečiu... Vadinkim MŪSŲ jaunystės laikais... Ir pajuskit nostalgiją – ne santvarkai, o MŪSŲ metams...Sėkmės Jums, 35-mečiai ir truputį vyresni..!