AR FIZINIAM ASMENIUI, VYKDŽIUSIAM REPRESIJAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS… · 2020. 4. 10. ·...

ISSN 2029-4239 (online)

Teisės apžvalga Law review

No. 1 (6), 2010, p. 53-95

AR FIZINIAM ASMENIUI, VYKDŽIUSIAM REPRESIJAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS, GALI BŪTI TAIKOMA CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ

PADARYTĄ TURTINĘ IR NETURTINĘ ŽALĄ? Silvija Gervienė1

Vytauto Didžiojo universitetas Pateikta 2010 m. balandžio 29 d.

SANTRAUKA Dėl sovietinės okupacijos metais vykdytų represijų, kuriomis grubiai pažeistos

žmogaus teisės, Lietuvos gyventojams buvo padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Lietuvos gyventojų patirtą žalą lėmė tiek SSRS, kaip represinių struktūrų organizatorės, tiek fizinių asmenų, vykdžiusių SSRS represinę politiką, veiksmai. Principas restitutio in integrum reikalauja, kad ši žala būtų visiškai atlyginta. Atsižvelgiant į tai, darbe keliamas tikslas – nustatyti, ar fiziniam asmeniui, vykdžiusiam represijas sovietinės okupacijos metais, gali būti taikoma civilinė atsakomybė už padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Darbe analizuojama atsakomybės už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus taikymo galimybė tiek valstybei, atsakingai už represinio aparato organizavimą, tiek fiziniam asmeniui, tiesiogiai vykdžiusiam žmogaus teisių pažeidimus, siekiant nustatyti, kuris iš įvardytų subjektų turi pareigą atlyginti padarytą žalą.

Teisinės doktrinos, valstybių praktikos ir tarptautinių dokumentų analizė parodė, kad valstybė, neužtikrinusi jos jurisdikcijai priklausančiose teritorijose efektyvios žmogaus teisių apsaugos, turi pareigą atlyginti padarytą žalą. Deja, valstybės, kaip ypatingo subjekto, statusas apsunkina galimybę efektyviai įgyvendinti žalos atlyginimo reikalavimo teisę atsakingos valstybės atžvilgiu. Analogišką pareigą atlyginti žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą turi ir fizinis asmuo. Ši fizinio asmens pareiga įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose ir atskirų šalių teismų praktikoje, taip pat apibrėžiama ir teisinėje doktrinoje.

Esant tiek valstybės, atsakingos už represinio aparato organizavimą, tiek fizinio asmens, vykdžiusio žmogaus teisių pažeidimus, atsakomybei, pagrindinė gairė nustatant šių subjektų atsakomybės santykį turėtų būti efektyvus principo restitutio in integrum įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, būtina sudaryti sąlygas, kad asmuo iš atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus fizinių asmenų galėtų pareikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar atsakinga valstybė prisiėmė pareigą atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Civilinė atsakomybė, šiems asmenims galėtų būti taikoma

1 Silvija Gervienė – Vytauto Didžiojo Universiteto Teisės fakulteto magistrė, tel. (+370 620) 30918, el. paštas: [email protected]. Silvija Gervienė – Vytautas Magnus university, master’s degree, tel. (+370 620) 30918, e-mail [email protected].

Silvija Gervienė, „Ar fiziniam asmeniui, vykdžiusiam represijas sovietinės okupacijos metais, gali būti taikoma civilinė atsakomybė už padarytą turtinę ir neturtinę žalą?“


No. 1 (6), 2010, p. 53-95

54

remiantis įprastinėmis normomis, atsižvelgiant į specifinį įvykdytų pažeidimų pobūdį. Siekiant efektyviai apginti pažeistas nukentėjusiųjų teises, papildomai siūlytina papildyti LR civilinį kodeksą specialiomis normomis reguliuojančiomis LR CK taikymą ir ieškino senaties klausimus atlyginat turtinę ir neturtinę žalą, padarytą žmogaus teisių pažeidimais sovietinės okupacijos metais.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI Žmogaus teisių pažeidimai, sovietinė okupacija, civilinė atsakomybė, turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimas.

ĮVADAS XX a. Lietuvos valstybės raidą nutraukė tuometinės SSRS ir nacistinės Vokietijos

įvykdyta agresija šalies atžvilgiu. Šios agresijos padarinys – beveik penkiasdešimt metų Lietuvoje trukusi sovietinė okupacija, turėjusi skaudžių padarinių tiek Lietuvos valstybei, tiek Lietuvos gyventojams. Šiuo sovietinės okupacijos laikotarpiu, įtvirtinant Lietuvoje SSRS okupacines struktūras ir organizuojant okupuotos valstybės valdymą pagal sovietinės ideologijos modelį, Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo įvykdytos žiaurios ir plataus masto represijos, kurių padariniai – didžiulė turtinė ir neturtinė žala Lietuvos gyventojams. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, iškilo būtinybė teisiškai įvertinti sovietinės okupacijos metais vykdytas represijas ir Lietuvos gyventojams padarytą žalą.

Kuriant valstybę, besiremiančia teisingumu, demokratinėmis vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms, labai svarbu vadovautis teise, kaip priemone saugančia šias vertybes. Teisės principas restitutio in integrum reikalauja, kad asmenims, kurių teisės buvo pažeistos, pastarosios būtų atkurtos grąžinant asmenis į padėtį, buvusią prieš jų teisių pažeidimą. Siekiant efektyviai įgyvendinti šį principą, būtina sovietinės okupacijos metais nuo represijų nukentėjusiems Lietuvos gyventojams visiškai atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Deja, sovietinės okupacijos metais vykdytų represijų mastas ir pobūdis, įvairūs politiniai aspektai apsunkina tinkamą ir efektyvų principo restitutio in integrum įgyvendinimą Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje nagrinėjama problema – neefektyvus turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl represijų, vykdytų sovietinės okupacijos metais, atlyginimas Lietuvos gyventojams.

Įvairūs pažeistų žmogaus teisių atkūrimo aspektai plačiai nagrinėjami užsienio mokslinėje literatūroje. Paminėtini Ruti G. Teitel (2000), Elke Schwager (2005), Fiona McKay (2003), Christian Tomuschat (2005, 2006) darbai, kuriuose taip pat analizuojama atskirų valstybių praktika ypatingą dėmesį teikiant žalos, padarytos nacių režimo metu, atlyginimo klausimams. Didelį dėmesį civilinės atsakomybės taikymui fiziniams asmenims ir JAV teismų praktikai šioje srityje savo darbuose skiria George P. Fletcher (2008).

Pažymėtina, kad sovietinės okupacijos metais padarytos žalos atlyginimo klausimai tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslinėje literatūroje nagrinėjami epizodiškai. Užsienio mokslinėje literatūroje pagrindinis dėmesys skiriamas sovietinio bloko šalims, kurios nebuvo visiškai inkorporuotos į SSRS sudėtį. Išskirtinas mokslininkų Roman David bei Susanne Choi Yuk-ping (2005) tyrimas, analizuojantis Čekijoje vykdytos žalos atlyginimo



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

55

politikos poveikį nuo komunistinio rėžimo nukentėjusiems asmenims. Lietuvoje daugiausia demėsio šiai temai skiriama dr. Dainiaus Žalimo (2005, 2006) darbuose, tačiau šiuose darbuose žalos atlyginimo klausimas analizuojamas tik tarpvalstybiniu lygmeniu. Galimybė turtinės ir neturtinės žalos, padarytos sovietinės okupacijos metais, atlyginimo klausimą spręsti taikant civilinę atsakomybę fiziniams asmenims nėra anlizuojama Lietuvos teisinėje doktrinoje.

Atsižvelgiant į keliamą problemą, straipsnio objektas yra civilinės atsakomybės taikymas atsakingiems fiziniams asmenims sovietinės okupacijos metais padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Straipsnio tikslas – nustatyti, ar fiziniam asmeniui, vykdžiusiam represijas sovietinės okupacijos metais, gali būti taikoma civilinė atsakomybė už padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Užsibrėžtam tikslui pasiekti, keliami šie uždaviniai: � teisiškai įvertinti sovietinės okupacijos metu įvykdytus veiksmus Lietuvos

gyventojų atžvilgiu; � išanalizuoti valstybės pareigas, atkuriant pažeistas dėl sovietinės okupacijos metais

vykdytų represijų nukentėjusių asmenų teises; � nustatyti valstybės-okupantės atsakomybės taikymo prielaidas; � išanalizuoti galimas valstybės-okupantės atsakomybės taikymo problemas; � nustatyti sovietinės okupacijos metais represijas vykdžiusių fizinių asmenų civilinės

atsakomybės taikymo galimybes; � apibrėžti valstybės atsakomybės ir fizinio asmens civilinės atsakomybės taikymo

santykį, atlyginant turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl sovietinės okupacijos metais vykdytų represijų.

Atsižvelgiant į keliamus uždavinius, pirmojoje straipsnio dalyje, remiantis tarptautinės viešosios teisės normomis, vertinami SSRS ir fizinių asmenų veiksmai, vykdant Lietuvoje okupacinę politiką. Taip pat analizuojamos valstybės pareigos šalies gyventojams, nukentėjusiems nuo ankstesnio sovietinio okupacinio režimo. Antrojoje dalyje analizuojamos teisinės prielaidos valstybės atsakomybei taikyti už įvykdytus tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimus, identifikuojamos valstybės atsakomybės taikymo problemas. Trečiojoje dalyje analizuojama individualios teisinės atsakomybės už tarptautautinės viešosios teisės normų pažeidimus samprata. Didelis dėmesys teikiamas sovietinės okupacijos metais represijas vykdžiusių fizinių asmenų civilinės atsakomybės taikymo galimybėms ir valstybės bei fizinio asmens civilinės atsakomybės taikymo santykiui nustatyti, atlyginant turtinę ir neturtinę žalą.

Rengiant straipsnį buvo naudotasi aprašomuoju, istoriniu, lyginamosios ir sisteminės analizės metodais.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

56

1. SOVIETINĖS OKUPACIJOS METU PADARYTOS ŽALOS LIETUVOS GYVENTOJAMS

TEISINIS ĮVERTINIMAS

1.1. SOVIETŲ OKUPACINĖS VALDŽIOS VEIKSMŲ KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMO

VERTINIMAS

Sovietinė okupacija Lietuvoje – vienas dramatiškiausių ir skaudžiausias pasekmes Lietuvos gyventojams turėjusių laikotarpių Lietuvos valstybingumo raidoje. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengus SSRS kariuomenei, prasidėjo valstybės okupacija, trukusi beveik 50 metų. Sovietinė okupacija, kaip agresijos reiškinys, Lietuvoje buvo įtvirtinta ir rėmėsi represiniu prievartiniu aparatu, kurio pagrindinis tikslas buvo „[p]potencialių režimo priešų sunaikinimas ar izoliavimas“.2 Visa tai lėmė, kad Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940 06 15 – 1941 06 22 ir 1944 07 14 -1990 03 11) buvo įvykdyta:

� masinės kariškių ir civili ų gyventojų žudynės; � masiniai gyventojų trėmimai; � masiniai neteisėti civili ų gyventojų areštai ir kankinimai; � bet kokio pobūdžio antisovietinio pasipriešinimo slopinimas; � tikėjimo ir sąžinės laisvės ribojimas bei slopinimas; � neatlygintinas privatinės nuosavybės nusavinimas; � kiti įvairūs represiniai veiksmai Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Žiauriausios ir plačiausio masto represijos buvo vykdomos J. Stalino valdymo

laikotarpiu iki 1953 m. Dėl jų, LGGRTC duomenimis, 1940–1952 metais Lietuva neteko beveik 781 tūkst. gyventojų, įskaitant ir repatrijavusius bei pasitraukusius iš Lietuvos.3 Pažymėtina, kad bet kokio pobūdžio antisovietinio pasipriešinimo slopinimas, tikėjimo ir sąžinės laisvės ribojimas bei slopinimas, panaudojant represines priemones, buvo vykdomas visu sovietinės okupacijos laikotarpiu, dėl ko Lietuva taip pat neteko dalies savo gyventojų. Sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytos represijos yra grubūs žmogaus teisių pažeidimai, analogiški nacistinio režimo struktūrų represijoms, vykdytoms tuo pačiu laikotarpiu ir esant panašioms aplinkybėms.

Po antrojo pasaulinio karo nacistinio režimo veiksmai tarptautinėje erdvėje buvo griežtai pasmerkti. Kartu buvo sutelktas dėmesys į žmogaus teisių apsaugos mechanizmo sukūrimą tarptautiniame lygmenyje. 1945 metais priimtos Jungtinių Tautų (toliau JT) Chartijos preambulėje skelbiama, kad „Mes, Jungtinių Tautų Tautos, pasiryžusios ... vėl4 įtvirtinti tik ėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisėmis ... nusprendėme suvienyti mūsų pastangas

2 A. ANUŠAUSKAS ir kiti, Lietuva 1940-1990 (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005), p. 132. 3 Lietuvos gyventojų nuostoliai 1940-1952 metais; <http://www.genocid.lt/centras/lt/147/c/> [aplankyta 2009 03 13]. 4 paryškinta autorės.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

57

šiems tikslams pasiekti.“5 Kaip nurodo George P. Fletcher, tarptautinėje erdvėje atsirado naujas terminas – žmogaus teisės, tačiau šio termino turinio samprata jau buvo išvystyta XVIII a. pab., kuomet pokyčius visuomeninėje santvarkoje ženklino Prancūzijos revoliucijos metu priimta Žmogaus teisių deklaracija ir JAV įtvirtintas Teisių bilis.6

SSRS ratifikavus JT Chartiją7, ji prisiėmė joje įtvirtintus įsipareigojimus, taip pat ir prievolę gerbti žmogaus teises, kurių turinys, laikytinas paprotinėmis tarptautinės viešosios teisės normomis,8 apibrėžtas 1948 m. priėmus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (toliau Deklaracija).9 Šioje Deklaracijoje buvo įtvirtinta pareiga kiekvienai valstybei užtikrinti, kad žmogaus teises „būtų visuotinai ir tikrai pripažįstamos bei taikomos tiek pačių valstybių narių tautoms, tiek jų jurisdikcijai priklausančių teritorijų tautoms“.10 Apibendrinant galima teigti, kad nuo sovietinės okupacijos Lietuvoje pradžios SSRS turėjo pareigą gerbti ir saugoti kiekvienam žmogui garantuojamas ir tarptautinėje erdvėje pripažįstamas žmogaus teises. Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos gyventojų patirtos represijos akivaizdžiai liudija, kad SSRS šios savo pareigos nevykdė, dėl ko daugelis gyventojų patyrė didelę įvairaus pobūdžio turtinę ir neturtinę žalą.

Sovietinės okupacijos metu Lietuvoje SSRS sukurtos represinės struktūros rėmėsi tiek iš SSRS atvykusių SSRS pareigūnų, tiek vietinių Lietuvos gyventojų, kolaboravusių su okupacinėmis struktūromis, veiksmais. Šie fiziniai asmenys įgyvendino SSRS vykdomą represinę politiką okupuotoje Lietuvos teritorijoje, todėl būtent jie savo tiesioginiais veiksmais, vykdydami represijas, padarė Lietuvos gyventojams tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Po antrojo pasaulinio karo pabaigos Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute tokie fizinių asmenų veiksmai, kuriais grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės, yra

5 (pavadinimas yra tekste): Žin. (2002, Nr. 15-557). 6 G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p.1. 7 The United Nations: Organization; <http://www.un.org/aboutun/untoday/unorg.htm> [aplankyta 2009 03 13]. 8 A. A. C. TRINIDADE, Universal Declaration of Human Rights Paris, 10 December 1948; <http://untreaty.un.org/cod/avl/ha/udhr/udhr.html> [aplankyta 2009 03 22]; Peter Bailey, The Creation of the Universal Declaration of Human Rights; <http://www.universalrights.net/main/creation.htm> [aplankyta 2009 03 22]. 9 JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro oficialioje interneto svetainėje nurodoma, kad Deklaracijos pirmajame straipsnyje įvardytos vertybės – laisvė ir lygybė – yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė dėl žmogaus buvimo mąstančiu individu ir tuo išsiskiriančiu iš kitų žemės būtybių. Trečiajame straipsnyje įvardyta teisė į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą yra suvokiama kaip pagrindinė kitų žmogaus teisių, t.y. vergijos draudimo, kankinimo ir kito žiauraus bei žeminančio žmogaus orumą elgesio draudimo, teisės būti pripažįstamam teisinių santykių subjektu, lygybės įstatymų atžvilgiu, teisės kreiptis į teismą, savavališko suėmimo, sulaikymo ir ištrėmimo draudimo, teisės, kad asmens bylą teisingai ir viešai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nekaltumo prezumpcijos, teisės į privatų namų ir šeimos gyvenimą bei susirašinėjimo slaptumą, teisės laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, teisės į prieglobstį, teisės į pilietybę, tikėjimo, minties ir sąžinės laisvės, žodžio laisvės bei kitų teisių ir laisvių, įgyvendinimo prielaida (Fact Sheet No.2 (Rev.1), The International Bill of Human Rights; <http://www.ohchr.org/Documents/Publications/FactSheet2Rev.1en.pdf> [aplankyta 2009 03 14]. 10 (pavadinimas yra tekste): Žin. (2006, Nr. 68-2497).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

58

akivaizdžiai įtvirtinti kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui.11 Vėlesnė tarptautinės viešosios teisės raida patvirtino Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute įtvirtintas nuostatas, išplėsdama žmogaus teisių pažeidimų, pripažįstamų tarptautiniais nusikaltimais, ratą.12 Apibendrinant pažymėtina, kad Lietuvos gyventojų patirtą turtinę ir neturtinę žalą lėmė tiek SSRS, kaip represinių struktūrų organizatorės, tiek fizinių asmenų, vykdžiusių SSRS represinę politiką, veiksmai.

1.2. VALSTYBĖS PAREIGOS NUKENTĖJUSIEMS ASMENIMS ATKŪRUS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Visu sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuva negalėjo vykdyti savo kaip valstybės funkcijų ir įgyvendinti savarankiško valstybės valdymo modelio. Tik atkūrus Nepriklausomybę, mūsų šalis galėjo pradėti vystytis kaip savarankiška ir suvereni valstybė. Nepriklausomybės atkūrimas ženklino Lietuvos perėjimą nuo valstybės valdymo modelio, paremto sovietine ideologija, prie modelio, paremto demokratinėmis vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms.

Laikotarpis, kuriuo valstybėje vyksta pasikeitimai pereinant iš vienos santvarkos į kitą ir vėl įtvirtinant pagarbą žmogaus teisėms, mokslinėje literatūroje apibrėžiamas kaip pereinamojo teisingumo (angl. transitional justice) laikotarpis. Ši samprata įsitvirtino siekiant apibrėžti specialų teisingumo vykdymo poreikį valstybėse, kuriose ilgą laiką sistemingai buvo pažeidžiamos žmogaus teisės.13 Pereinamojo teisingumo samprata visų pirma remiasi atitinkamomis valstybės pareigomis žmogaus teisių srityje:

� pareiga garantuoti kiekvienam asmeniui žmogaus teises; � pareiga atkurti pažeistas žmogaus teises nukentėjusiems asmenims.14 Teisinėje doktrinoje, pereinamojo teisingumo laikotarpiu apibrėžiant pareigą atkurti

pažeistas žmogaus teises nukentėjusiems asmenims, nurodoma, kad pereinamojo teisingumo laikotarpiu valstybė, turi:

� objektyviai ištirti ir atskleisti žmogaus teisių pažeidimo atvejus; � patraukti baudžiamojon atsakomybėn už šiuos pažeidimus atsakingus asmenis; � atlyginti žalą nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimų asmenims. 15

11 United Nations, Charter of the International Military Tribunal - Annex to the Agreement for the prosecution and punishment of the major war criminals of the European Axis ("London Agreement"), 8 August 1945, Article 6. 12 J. F. MURPHY, Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 5-6. 13 Pvz., žr. What is Transitional Justice? (Updated December 2008); <http://www.ictj.org/en/tj/> [aplankyta 2009 04 06]; N. J. KRITZ, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. N. J. KRITZ (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. xxi; R. G. TEITEL, Transitional Justice (New York: Oxford University Press, 2000), p. 3; Ch. TOMUSCHAT, “Darfur – Compensation for the Victims”, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 580-581. 14 J. ZALAQUETT, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. Neil J. Kritz (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 5 15 Pvz., žr. J. ZALAQUETT, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. N. J. KRITZ (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 10-14; J. Y. KATSHUNG, “Prosecution of Grave Violations of Human Rights



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

59

Lietuva atkurdama valstybę, grindžiamą pagarba žmogaus teisėms16, ir skelbdama sovietų okupacinį režimą neteisėtu, įgijo pareigą atkurti Lietuvos gyventojams pažeistas jų žmogaus teises, kurios vienas iš įgyvendinimo elementų – žalos atlyginimas asmenims, nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimų. Pažymėtina, kad neįgyvendinus bet kurio iš įvardytų elementų, laikoma, kad valstybė neįvykdė prisiimtos pareigos atkurti pažeistas žmogaus teises. Taigi, žalos atlyginimas nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimo asmenims yra būtina sąlyga valstybei siekiant įvykdyti prisiimtas pareigas ir sukurti stabilią demokratiniais valdymo principais besiremiančią visuomenę.

Remiantis Jose Zalaquett, valstybės vykdomai pereinamojo teisingumo laikotarpio politikai legitimuoti, būtinos šios pagrindinės sąlygos:

� teisingas, visapusiškas ir išsamus faktų apie represinio režimo laikotarpiu įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus atskleidimas; � tautos valios išreiškimas įgyvendinti žmogaus teisių atkūrimo politiką; � pasirinktos žmogaus teisių politikos atkūrimo priemonės neturi pažeisti tarptautinės viešosios teisės normų, reguliuojančių žmogaus teises.17 Pirmąją sąlygą Lietuva įgyvendino įsteigusi Lietuvos gyventojų genocido ir

rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC). Šiuo metu LGGRTC veiklą reglamentuoja 1997 m. birželio 5 d. LR Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas Nr. VIII-238.18 Remiantis šiuo įstatymu, LGGRTC yra įstaiga, turinti plačius įgaliojimus19 kaupti, sisteminti ir apdoroti medžiagą apie okupacinį režimą ir jo metu vykdytus nusikaltimus Lietuvos gyventojų atžvilgiu.

Trečioji sąlyga įgyvendinama sukūrus valstybėje teisinę sistemą, paremtą žmogaus teisių apsauga ir demokratinėmis vertybėmis. Vienas iš pirmųjų veiksmų įgyvendinant šią sąlygą buvo Lietuvos įstojimas į JT organizaciją 1991 metų rugsėjo 17 d.20 Šiuo žingsniu Lietuva ne tik buvo pripažinta kaip nepriklausoma ir suvereni valstybė, bet kartu įsipareigojo siekti JT Chartijoje apibrėžiamų tikslų, taip pat ir pagarbos žmogaus teisėms.

in Light of Challenges of National Courts and the International Criminal Court: The Congolese Dilemma”, Human Rights Review (2006, April-June), p. 7-8; J. E. MENDEZ, “Accountability for Past Abuses”, Human Rights Quarterly (1997, Vol. 19), p. 260-261; Ch. TOMUSCHAT, “Darfur – Compensation for the Victims”, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 581-582. 16 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo be kitų Nepriklausomybės atkūrimui svarbių nuostatų, taip pat skelbiama, kad „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, ... garantuoja žmogaus, piliečių ir tautinių bendrijų teises“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, Žin. (1990, Nr. 9-222). 17 J. ZALAQUETT, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. Neil J. Kritz (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 6-10. 18 LR Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. birželio mėn. 21 d.), Žin. (1997, Nr. 60-1398). 19 LR Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 8 str. nurodoma, kad „[g]enocido tyrimas ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomas jokia dingstimi“, o „[u]ž Lietuvos gyventojų genocido tyrimo trukdymą, vilkinimą, turimos medžiagos bei informacijos slėpimą, naikinimą, atsisakymą liudyti fiziniai ir juridiniai asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“. 20 Member States of the United Nations; <http://www.un.org/members/list.shtml> [aplankyta 2009 03 13].



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

60

Pagarbą žmogaus teisėms ir teisiškai įpareigojantį žmogaus teisių turinį Lietuva įtvirtino šalies Konstitucijoje bei prisijungusi prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1991 03 12), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1991 03 12), kartu su Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudarančių tarptautinį žmogaus teisių bilį, bei kitų pagrindinių konvencijų.

Antroji Lietuvos vykdomos pereinamojo teisingumo politikos sąlyga buvo įgyvendinta 1992 m. birželio 14 d. įvykusiame referendume, kuriame buvo pareikšta tautos valia dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Šiuo referendumu „90 procentų [jame] dalyvavusių rinkėjų (iš viso apie 69 procentus visų Lietuvos piliečių) pareikalavo, kad Rusija ne tik išvestų buvusios SSRS kariuomenę, bet ir atlygintų Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą“ 21. Taigi, pagal Jose Zalaquett, buvo įvykdytos visos Lietuvos vykdomą pereinamojo teisingumo laikotarpio politiką legitimuojančios sąlygos.

Lietuvos įsipareigojimus dėl sovietų okupacinės valdžios veiksmų įvertinimo ir žalos atlyginimo įtvirtina atitinkami teisės aktai. Vienas pirmųjų teisinių dokumentų, įvertinančiu sovietinės okupacijos metu Lietuvai ir jos gyventojams padaryta žalą, buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (toliau LR AT) nutarimas „Dėl 1940-1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, kuriuo LR AT įpareigojo LR Vyriausybę pradėti derybas su tuometine SSRS dėl okupacijos metu padarytos žalos dydžio nustatymo ir atlyginimo. Šio nutarimo preambulėje LR AT „pažym[i], kad 1940 m. TSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija, kuri nuo 1944 m. vėl buvo atnaujinta, Lietuvos valstybei ir jos gyventojams padarė didelę žalą“.22

Taip pat labai svarbus ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Remiantis D. Žalimu, šis įstatymas yra „[s]varbiausias teisės aktas, pagrįstas 1992 m. birželio 14 d. referendume išreikšta Tautos valia“.23 Šio įstatymo 2 str. LR Vyriausybė įpareigojama:

„iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreip[tis] į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateik[iant] šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuo[ti] Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siek[ti] šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus;

inicijuo[ti] derybas ir nuolatos siek[ti], kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.24

Tarp kitų nacionalinių teisės aktų, kuriais įvertinami sovietų okupacinės valdžios veiksmai ir apibrėžiami Lietuvos įsipareigojimai dėl sovietų okupacijos metu patirtos žalos atlyginimo, išskirtinas ir LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Šio įstatymo preambulėje konstatuojama, kad „didelė Lietuvos gyventojų dalis nukentėjo dėl karo nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui, taip pat patyrė kitokią

21 D. ŽALIMAS , Lietuva privalo reikalauti sovietų okupacijos žalos atlyginimo (2006 03 09); <http://www.geopolitika.lt/?artc=490> [aplankyta 2009 03 14]. 22 (pavadinimas yra tekste): Žin. (1991, Nr. 17-456) 23 Ibid. 24 (pavadinimas yra tekste): Žin. (2000, Nr. 52-1486), 2 str.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

61

prievartą“, o LR Seimas priima šį įstatymą, „remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų nuostatomis [ir] pripažindamas Lietuvos Respublikos teisę ir pareigą rūpintis savo piliečiais, nukentėjusiais nuo okupacinių režimų padarytų nusikaltimų“.25 Darytina išvada, kad visais minėtais teisės aktais Lietuvos valstybė įsipareigojo imtis visų teisėtų priemonių apginti Lietuvos gyventojų sovietinės okupacijos metu pažeistas žmogaus teises, taip pat ir užtikrinti, kad nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims būtų atlyginta jų patirta žala.

1.3. OKUPACINĖS ŽALOS ATLYGINIMO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS ATKŪRUS

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

2005 m. JT Generalinės asamblėjos rezoliucija patvirtintame dokumente „Pagrindiniai principai ir rekomendacijos dėl teisių gynimo ir kompensacijos aukoms dėl šiurkščių tarptautinių žmogaus teisių pažeidimų ir rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų“ (toliau Pagrindiniai principai ir rekomendacijos) apibrėžiama, kaip ir kokie nuostoliai, nesant galimybės taikyti restituciją, turi būti įvertinami atlyginant žalą asmenims, nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimų ir rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų. Remiantis šio dokumento 20 p., kompensacija žalai atlyginti turi remtis ekonomiškai įvertintais nuostoliais, kurie apskaičiuoti kiekvienu individualiu atveju įvertinus pažeidimo pobūdį, mastą bei pažeidimo padarymo aplinkybes, ir apima:

� fizinę ir psichinę žalą; � žalą dėl prarastų įdarbinimo, išsilavinimo, socialinių garantijų galimybių; � negautas pajamas; � neturtinę žalą; � išlaidas, patirtas siekiant medicininės, psichologinės, socialinės ir teisinės pagalbos.26 Apibendrinant pastebėtina, kad Pagrindiniuose principuose ir rekomendacijose

asmenims, nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimų ir rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, įtvirtinama teisė gauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą.

Remiantis Neil J. Kritz, vykdant pereinamojo teisingumo politiką, žalos atlygimas nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims yra labai svarbus, nes šis aspektas vaidina reikšmingą vaidmenį kuriant demokratinėmis vertybėmis paremtą valstybės valdymo modelį. Visų pirma, materiali pagalba nukentėjusiesiems yra priemonė sugražinti juos į pilnavertį gyvenimą, kadangi jie patys negali to padaryti dėl jų atžvilgiu įvykdytų represijų. Žalos atlyginimas taip pat reiškia, kad nukentėjusiųjų asmenų patirti išgyvenimai, kančios yra pripažįstami visuomenėje ir deramai įvertinami. Galiausiai tai yra priemonė

25 (pavadinimas yra tekste): Žin. (1997, Nr. 66-1609). 26 Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147), 20 p.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

62

parodyti, kad žmogaus teisių pažeidimai netoleruojami.27 Materialinės žalos atlyginimo svarbą pabrėžia ir Roman David bei Susanne Choi Yuk-ping, savo išvadas grįsdami Čekijoje atliktu tyrimu, kurio metu buvo apklausti asmenys, nukentėję nuo sovietinės ideologijos režimo. Šio tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad žalos atlyginimas yra labai svarbi priemonė, siekiant įtvirtinti pasitikėjimą valstybe ir demokratinėmis vertybėmis bei grąžinant represuotus asmenis į pilnavertį gyvenimą.28

Prieš analizuojant kokiomis priemonėmis Lietuva turės atlyginti sovietinės okupacijos metais dėl žmogaus teisių pažeidimų padarytą žalą, svarbu apibrėžti Lietuvos atvejo unikalumą pereinamojo teisingumo politikai vykdyti. Būtent sovietinė okupacija yra Lietuvos atvejo unikalumo faktorius, nes Lietuvos teritorijoje žmogaus teisių pažeidimus vykdė neteisėtos kitos valstybės, šiuo atveju SSRS, okupacinės struktūros. Tai reiškia, jog ne Lietuva, bet Rusija, kaip SSRS teisių tesėja, ir su okupacinėmis struktūromis kolaboravę fiziniai asmenys turi prisiimti pagrindinę atsakomybę už Lietuvos gyventojų patirtą žalą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Kartu pabrėžtina, kad Lietuva taip pat turi prisiimti tam tikrą atsakomybę, susijusią su tinkamu sovietinės okupacijos metais Lietuvos gyventojų patirtos žalos atlyginimo įgyvendinimu.

Lietuva savo įsipareigojimus dėl sovietinės okupacijos metais Lietuvos gyventojų patirtos žalos atlyginimo įgyvendina įvairiais teisės aktais, reglamentuojančiais nukentėjusių nuo žmogaus teisių pažeidimų asmenų teisinį statusą, šiems asmenims teikiamas privilegijas bei lengvatas. Svarbiu teisės aktu laikytinas LR asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 1 str. 1 d. skelbiama, kad:

„Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, ... už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat kurie buvo ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais ir nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 1991, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės“.29

Laikytina, kad pastaruoju teisės aktu, kartu pripažintas ir prieš šiuos asmenis įvykdytų veiksmų neteisėtumas.

Prieš analizuojant nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas žalos atlyginimo priemones ir lengvatas sovietinės okupacijos metais nukentėjusiems asmenims būtina apibrėžti kategorijas, į kurias skirstomi šie asmenys. Tai yra:

27 N. J. KRITZ, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. Neil J. Kritz (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. xxvii. 28 R. DAVID & S. C. YUK-PING, Victims on Transitional Justice: Lessons from the Reparation of Human Rights Abuses in the Czech Republic, Human Rights Quarterly (2005, Vol. 27). 29 LR asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m lapkričio mėn. 29 d.), Žin. (1990, Nr. 14-386), 1 str. 1 d.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

63

� pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyviai;30 � asmenys, nukentėję nuo 1939 - 1990 metų okupacijų.31 Šiems asmenims Lietuvoje suteikiama: � pirmenybė neatlygintinai nuosavybėn gauti, vykdant žemės reformą, lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) suformuojamus žemės sklypus kaimo vietovėje pagal LR žemės reformos įstatymo 10 str.32 ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 8 d.;33 � 15 procentų didesnis atlyginimo pinigais dydis atlyginant šiems asmenims už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą negrąžinamas natūra;34 � teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas pagal LR Valstybinių pensijų įstatymą;35 � transporto lengvatos pagal LR transporto lengvatų įstatymo 5 str.;36 � sveikatos draudimo lengvatos (privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis) pagal LR Sveikatos draudimo įstatymą.37 Papildomai žuvusių pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms,

atitinkančioms nustatytus kriterijus, suteikiamos vienkartinės 20 tūkst., 15 tūkst., 12 tūkst, 10 tūkst. Lt dydžio pašalpos pagal LR valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą priklausomai nuo žuvusių asmenų mirties aplinkybių.38 Taip pat remiantis LR vyriausybės nutarimu politiniams kaliniams,

30 LR pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m sausio mėn. 1 d.), Žin. (1997, Nr. 12-230). 31 LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939 - 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m sausio mėn. 1 d.), Žin. (1997, Nr. 66-1609). 32 LR žemės reformos įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. gegužės mėn. 29 d.), Žin. (1991, Nr. 24-635), 10 str. 33 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. liepos mėn. 5 d.), Žin. (1997, Nr. 65-1558), 4 str. 8 d. 34 Ten pat, 16 str. 8 d. 5 p. 35 LR valstybinių pensijų įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2009 m. sausio mėn. 1 d.), Žin. (1994, Nr. 101-2018). Pagal įstatymo 13 str. asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių, skiriama ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija valstybinių pensijų bazės (VPB) dydžio. Asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. invalidais) dėl priežasčių, susijusių su buvimu getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose, mokamos tokios dydžio valstybinės pensijos: - pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. - I grupės invalidais), - 2 VPB; - pripažintiems netekusiais 60-70 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. - II grupės invalidais), - 1,5 VPB; - pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. - III grupės invalidais), - 0,75 VPB. (VPB šiuo metu yra 200 Lt) 36 LR transporto lengvatų įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. liepos mėn. 1 d.), Žin. (2000, Nr. 32-890), 5 str. 37 LR sveikatos draudimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2009 m. kovo mėn. 5 d.), Žin. (1996, Nr. 55-1287), 6 str. 4 d. 38 LR valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. gegužės mėn. 24 d.), Žin. (1998, Nr. 92-2543).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

64

asmenims, išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ar šių asmenų įpėdiniams mokama vienkartinė išmoka už laisvės atėmimo laiką (po 20 Lt už kiekvieną išbūtą mėnesį). Ši išmoka skiriama tiems asmenims, kurie negavo vienkartinės išmokos pagal ankstesnius LR Vyriausybės nutarimus.39

Apibendrinant Lietuvos įsipareigojimus atlyginti sovietinės okupacijos metu Lietuvos gyventojams patirtą žalą, pastebėtina, kad žalos atlyginimas beveik nėra orientuotas į individualų kiekvieno atvejo įvertinimą. Taip pat nustatytame teisiniame reguliavime nėra apibrėžiama, kokio pobūdžio žalą, t.y. turtinę ar neturtinę, siekiama atlyginti. Siekis atlyginti turtinę žalą akivaizdus tik teisės aktuose, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į turėtą nekilnojamąjį turtą arba sumokama kompensacija, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių į turėtą nekilnojamąjį turtą. Taip pat pastebėtina, kad nukentėjusiems asmenims skiriamos įvairios išmokos yra palyginus nedidelės ir akivaizdžiai neatitinka šių asmenų patirtos žalos dydžio. Įtvirtintos įvairios lengvatos vertintinos kaip būtinybė atsižvelgti į nukentėjusių asmenų padėtį ir kompensuoti prarastas pilnaverčio gyvenimo galimybes, o ne priemonės patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Principas ubi jus ubi remedium (jei yra teisė, privalo būti priemonių ją apginti) reikalauja, kad nuo žmogaus teisių pažeidimo nukentėję asmenys turėtų galimybę efektyviai apginti savo pažeistą teisę.40 Vertinant teisiniu reguliavimu nustatytą sovietinės okupacijos metais dėl žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų patirtos žalos atlyginimo tvarką pagal principą restitutio in integrum (buvusių teisių gražinimas), akivaizdu, kad Lietuvos pastangų atkurti pažeistas žmogaus teises nukentėjusiems asmenims ir atlyginti sovietinės okupacijos metais patirtą žalą, nepakanka. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl SSRS ir su okupacinėmis struktūromis kolaboravusių fizinių asmenų veiksmų, pažeidžiančių tarptautinės viešosios teisės normas, būtina nustatyti arba taikyti atitinkamas teisines normas, reglamentuojančias šių asmenų pareigą atlyginti padarytą žalą ir siekti kuo efektyviau įgyvendinti principą restitutio in integrum (buvusių teisių gražinimas) nukentėjusių asmenų atžvilgiu.

39 Pagal LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtus lankstinukus apie valstybės paramą politiniams kaliniams ir tremtiniams bei asmenims, buvusiems getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose, ir asmenims, kurie antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams. 40 L. ZEGVELD, Remedies for victims of violations of international humanitarian law, International Review of the Red Cross (2003, Vol. 85, No. 851), p. 498; M. G. BOCHENEK, Compensation for human rights abuses in Zimbabwe, Columbia Human Rights Law Review (1995, Vol. 26, No. 2), p. 527.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

65

2. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ UŽ OKUPACIJOS METU PADARYTĄ ŽALĄ

2.1. TEISINĖS PRIELAIDOS APIBRĖŽIANČIOS VALSTYBĖS PAREIGĄ ATLYGINTI OKUPACIJOS METU

PADARYTĄ ŽALĄ

Valstybei, pažeidusiai tarptautinės viešosios teisės normas, egzistuoja pareiga atlyginti dėl šių pažeidimų atsiradusią žalą, t.y. valstybei turi būti taikoma atsakomybė. Remiantis tuometinės Žmogaus teisių komisijos (dabar Žmogaus teisių Tarybos) specialiosios komisijos parengta studija41 ir D. Žalimu, valstybės atsakomybę už tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimus reguliuoja paprotinis visiškos reparacijos principas, išplėtotas 1928 metų Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Chorzow fabriko byloje, kuris reiškia, kad reparacija turi apimti „bet kurią, materialinę ar moralinę, žalą, padarytą tarptautinės teisės pažeidimu“. Toliau D. Žalimas, cituodamas Chorzow bylą, nurodo, kad „esminis principas yra ... tai, kad reparacija turi, kiek tai įmanoma, panaikinti visas neteisėto akto pasekmes ir atkurti situaciją, kuri, tikėtina, būtų egzistavusi, jeigu aktas nebūtų padarytas“42.

Valstybės pareigą atlyginti žalą dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų suponuoja ir nukentėjusių asmenų teisė už patirtus pažeidimus gauti žalos atlyginimą.43 Ši teisė yra įtvirtintinta įvairiuose tarptautinio regioninio pobūdžio dokumentuose.44 Analogiška nuostata pateikiama ir Pagrindiniuose principuose ir rekomendacijose, kuriuose įtvirtintas principas, kad tiek nuo žmogaus teisių pažeidimų, tiek dėl tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų nukentėję asmenys turi teisę į pakankamą, efektyvų ir skubų žalos atlyginimą.45 Teisinėje doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl valstybės pareigos atlyginti žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą egzistavimo46, tačiau kaip nurodo J. Sarkin ir C. Fowler nuo XVIII a. pab. atskirų valstybių veiksmai suformavo precedentą, įtvirtinantį valstybių praktiką mokėti reparacijas nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims, net jei tuo metu tam tikri valstybių veiksmai individualių asmenų atžvilgiu, pažeidžiant

41 T. van BOVEN, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. Neil J. Kritz (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 505-506. 42 D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II) (2005 09 10); <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33813> [aplankyta 2009 04 10]. 43 E. SCHWAGER, THE RIGHT TO COMPENSATION FOR VICTIMS OF AN ARMED CONFLICT, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 427-428. 44 Ten pat, p. 420-421, M. G. BOCHENEK, Compensation for human rights abuses in Zimbabwe, Columbia Human Rights Law Review (1995, Vol. 26, No. 2), p. 527. 45 Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147). 46 Plačiau žr. B. FASSBENDER, Can Victims Sue State Officials for Torture?, Journal of International Criminal Justice (2008, No. 6), p. 356-359.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

66

žmogaus teises, nebuvo laikomi neteisėtais arba teisės aktuose nebuvo numatyta asmenų teisė gauti žalos atlyginimą žmogaus teisių pažeidimo atveju.47

Valstybės pareigą mokėti reparacijas įvykdžius žmogaus teisių pažeidimus grindžia ir R. Teitel, nurodydama, kad paprotį mokėti reparacijas galima atsekti iki Biblijos laikų, kuomet žydai, pasitraukdami iš vergijos Egipte, vietoj vergo drabužių apsivilko šeimininkų egiptiečių drabužius, tuo tarsi apnuogindami savo šeimininkus. Nors iki antrojo pasaulinio karo reparacijos buvo mokamos išimtinai už karo veiksmais padarytą žalą, tačiau po šio karo Vokietija, mokėdama reparacijas Izraeliui už žmogaus teisių pažeidimus, suformavo precedentą, kuriuo valstybė kitai valstybei atlygina žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą tos valstybės piliečiams48.

Analizuodama nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų teisę į žalos atlyginimą, R. Teitel pažymi, kad „reparacijos dažniausiai pateisinamos remiantis tuo, kad tam tikros [žmogaus] teisės yra prigimtinės teisės (angl. natural law) ar tarptautinės teisės, kurių tam tikros normos nekinta esant bet kokiai politinei santvarkai, kūrinys“.49 Pažymėtina, kad ši samprata ypač svarbi, kai žmogaus teisių pažeidimai įvykdomi formaliai teisėtai, t.y. teisės aktuose, nesant žmogaus teises saugančių normų. Apibendrinant galima teigti, kad okupuojančios valstybės pareiga atlyginti okupacijos metu padarytą žalą kyla tiek iš tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimo, tiek iš nukentėjusių asmenų teisės dėl pažeistų teisių gauti žalos atlyginimą.

Apibrėžus valstybės pareigą atlyginti tarptautinės teisės normų pažeidimais padarytą žalą, svarbu nustatyti, kokio pobūdžio žalą turi atlyginti šias normas pažeidusi valstybė. Kaip nurodoma minėtoje Žmogaus teisių komisijos specialiosios komisijos parengtoje studijoje, valstybei atsakomybė gali būti taikoma tiek už jos pareigūnų sukeltus veiksmus, vadinamoji tiesioginė atsakomybė (original responsibility), tiek už veiksmus, kurie lemia netiesioginę valstybės atsakomybę (vicarious responsibility).50

Okupavusi Lietuvą ir realizuodama sovietinės ideologijos modelį, SSRS per marionetinę vyriausybę, LKP(b) ir sukurtas represines struktūras organizavo visą Lietuvos aneksijos ir okupacijos procesą, kurį įgyvendinant buvo įvykdyti plataus masto ir vieni grubiausių žmogaus teisių pažeidimai. Vadinasi SSRS, kaip visos okupacinės ir represinės sistemos organizatorė, dėl padarytų tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimo turėjo pareigą atlyginti okupacijos metu valstybei ir jos gyventojams padarytą žalą. 1991 m.

47 J. SARKIN & C. FOWLER, Reparations for Historical Human Rights Violations: The International and Historical Dimensions of the Alien Torts Claims Act Genocide Case of the Herero of Namibia, Human Rights Review (2008, Vol. 9, No. 3), p. 355-356. 48 R. G. TEITEL, Transitional Justice (New York: Oxford University Press, 2000), p. 120-124. 49 Ten pat (versta autorės), p. 134; M. S. BRYANT, Prosecuting the Cheerful Murderer: Natural Law and National Socialist Crimes in West German Courts, 1945-1950, Human Rights Review (2004, Vol. 5, No. 4), p. 88. 50 T. van BOVEN, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. Neil J. Kritz (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 506-507.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

67

žlugus SSRS, pareigą atlyginti okupacijos metu padarytą žalą turi Rusija, kaip SSRS teisių ir pareigų tesėja51.

Pagrindinės valstybės atsakomybės (reparacijų) formos yra restitucija, kompensacija bei kiti veiksmai, kuriais siekiama pripažinti padarytą žalą ir atkurti teisingumą. Pažymėtina, kad pirminė valstybės atsakomybės forma yra restitucija, kurios negalimumo atveju valstybė turi sumokėti kompensaciją. Kiti atsakingos valstybės veiksmai, kuriais siekiama pripažinti padarytą žalą ir atkurti teisingumą nėra laikytini alternatyva restitucijai ar kompensacijai, todėl restitucija ar kompensacija yra laikytinos pagrindinėmis valstybės atsakomybės už padarytą žalą taikymo priemonėmis.52 Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo pradėti sovietinės okupacijos metu padarytos žalos nustatymo ir apskaičiavimo darbai. Kaip nurodo D. Žalimas, „iš Lietuvai padarytos žalos pobūdžio ... aišku, kad pagrindinis įmanomas ir iš esmės vienintelis tokios žalos visiškos reparacijos būdas yra kompensacija, nes restitucija yra praktiškai neįmanoma“.53

LR Vyriausybės nutarimais 1995 m. buvo sudaryta vyriausybinė komisija (pirmininke skiriant tuometinę teisingumo viceministrę Rasą Budbergytę) „klausimams, dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940–1991 metais buvusios TSRS ir 1991–1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nagrinėti“ 54 ir 1996 m. patvirtinta „Žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940 - 1991 metais buvusios TSRS ir 1991 - 1993 metais - Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programa“55 (toliau Žalos nustatymo darbų programa). Pagal minėtą programą išskirtos sovietinės okupacijos metu padarytos žalos rūšys, kurioms turėjo būti apskaičiuotas žalos dydis, t.y. kompensacija (žr. Error! Reference source not found.ę).

Lentelė Nr. 1. Žalos rūšys pagal LR Vyriausybės patvirtint ą Žalos

nustatymo darbų programą Gyventojai Valstybė Žala, padaryta vykdant genocidą ir

represijas Žala dėl valstybės gyvybinių funkcijų

nutraukimo ir jų atnaujinimo išlaidos Žala, padaryta dėl rezistencijos

persekiojimo Žala, padaryta valstybės turtui

Žala dėl okupuoto krašto piliečių prievartinio ėmimo į sovietinę kariuomenę ir

Žala Lietuvos gamtai

51 Plačiau apie pagrindus Rusiją traktuoti kaip SSRS teisių ir pareigų tesėją žr. D. ŽALIMAS , Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę (Vilnius: Rosma, 1997), p. 153-154 52 Žr. išnašą 48: Theo van Boven. 53 D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II) (2005 09 10); <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33813> [aplankyta 2009 04 10]. 54 Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios TSRS ir 1991-1993 metais - Rusijos federacijos kariuomenės, apskaičiavimo, LR Vyriausybės nutarimas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2000 m. liepos mėn. 28 d.), Žin. (1995, Nr.31-726), 1 p. 55 Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios TSRS ir 1991-1993 metais - Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos, LR Vyriausybės nutarimas, Žin. (1996, Nr. 16-424).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

68

sukarintuosius dalinius 1940 metais ir 1944 - 1991 metais

Okupacinio režimo padaryta žala miesto ir kaimo gyventojams

Žala Lietuvos ūkiui

Žala dėl priverstinės emigracijos Žala Lietuvos kultūrai

Organizacijos Kita Žala Katalikų Bažnyčiai ir kitų

konfesijų maldos namams Žala dėl okupacinės kariuomenės ir

kitų represinių struktūrų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje

Žala, padaryta juridiniams asmenims Negrąžintos reparacijos, kurias TSRS gavo iš Vokietijos už jos 1941 - 1944 metais padarytą

Lietuvai žalą Žala, padaryta visuomeninėms

organizacijoms

sudaryta autorės, remiantis LR Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940 - 1991 metais buvusios TSRS ir 1991 - 1993 metais - Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“, Žin. (1996, Nr. 16-424)

Apibendrinant Žalos nustatymo darbų programoje apibrėžtas žalos rūšis, skirtinos šios žalos kategorijos:

� žala Lietuvos gyventojams; � žala įvairioms organizacijoms; � žala valstybei; � kitokio pobūdžio žala. Taigi minėtoje programoje žalos skirstymas yra vykdomas pagal subjektus ir

atitinkamas žalos padarymo aplinkybes. Analizuojant atskiras žalos rūšis, pastebėtina, kad neturtinė žala, kaip atskiras žalos porūšis išskiriama tik apibrėžiant žalos, padarytos vykdant genocidą ir represijas, elementus. Apibrėžiant okupacinio režimo padarytos žalos miesto ir kaimo gyventojams, rūšį, įvardijama tik turtinė ir finansinė žala. Visų kitų žalos rūšių detalizavimas yra pasirinktas įvardijant atitinkamas žalos padarymo aplinkybes, kai kur išskiriant turtinį žalos pobūdį.

LR Vyriausybės paskirta komisija, vykdydama LR įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ 2 str. nuostatas, įvertino sovietinės okupacijos padarytą žalą pinigine išraiška. Ši komisija nustatė, kad „[v]isa žala, kilusi dėl sovietų okupacijos (įskaitant bendrojo vidaus produkto netekimą dėl sovietų įsikišimo į Lietuvos ūkio raidą), siekia maždaug 800 mlrd. JAV dolerių, ... [o] tiesioginė žala (be negautų Lietuvos ūkio pajamų) buvo įvertinta 20 mlrd. JAV dolerių.“ 56 Remiantis D. Žalimu, LR Vyriausybės komisijos buvo pasiūlyta reikalauti tik tiesioginės žalos kompensacijos, lygios 20 mlrd. dolerių, atsižvelgiant į tai, kad Rusija, kaip valstybė, nebus pajėgi atlyginti viso nustatyto okupacinės žalos dydžio.57 Pažymėtina, kad ši LR Vyriausybės komisijos ataskaita nebuvo

56 D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II) (2005 09 10); <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33813> [aplankyta 2009 04 10]. 57 Ten pat.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

69

paviešinta, tad nėra galimybės identifikuoti kokio pobūdžio (turtinė ar neturtinė) žala bei jos dydis buvo nustatytas atskiroms Žalos nustatymo darbų programoje apibrėžtoms žalos rūšims ir kokių įvardytų rūšių žalą iš Rusijos bus reikalaujama atlyginti.

Tam tikra gaire galėtų būti LR įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo 2 str. 5 p. įtvirtinta nuostata, kad LR Vyriausybė „iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas ... pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto“.58 Šia įstatymo nuostata apibrėžiama Lietuvos pozicija dėl pirmenybės teikimo tam tikros kategorijos nukentėjusiesiems, atlyginant patirtą žalą iš gautų žalos atlyginimo lėšų, tačiau detalesnė minėtų lėšų skirstymo tvarka ir gairės nėra pateikiamos. Tokia neapibrėžta situacija sovietinės okupacijos metais nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims neleidžia tiksliai numatyti, kada, kaip ir kokios žalos atlyginimo šie asmenys gali tikėtis. Apibendrinant darytina išvada, kad siekiant efektyvaus principo restitutio in integrum (buvusių teisių gražinimas) įgyvendinimo nukentėjusių asmenų atžvilgiu, būtina įvertinti visas priemones, kuriomis remiantis nukentėjusieji galėtų reikalauti žalos atlyginimo.

2.2. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS UŽ OKUPACIJOS METU PADARYTĄ ŽALĄ TAIKYMO PROBLEMOS

Esant valstybės pareigai atlyginti padarytą žalą ir siekiant taikyti civilinę atsakomybę labai svarbu nustatyti subjektus, galinčius reikalauti žalos atlyginimo, bei laikytis atitinkamiems subjektams nustatytos civilinės atsakomybės taikymo tvarkos. Valstybei vykdant tokius tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimus, kaip okupacija ir žmogaus teisių pažeidimai, žalą patiria tiek valstybė, tiek valstybės gyventojai – individualūs asmenys, todėl laikytina, kad šie subjektai įgyja reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo.

Remiantis klasikiniu požiūriu, tiek valstybės, tiek individo reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo iš atsakingos valstybės buvo siejama tarpusavyje ir kildinama iš tarptautinės viešosios teisės pažeidimų valstybių tarpusavio santykių, t.y. karinių veiksmų, srityje. Pagal šią sampratą valstybė yra laikoma vieninteliu subjektu galinčiu įgyvendinti tiek savo, tiek individo reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo tarptautinėje erdvėje. Reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo pradėjus sieti su žmogaus teisių, įtvirtintų tarptautiniuose dokumentuose, pažeidimais, susiformavo naujas požiūris, atsiejantis valstybės ir individo reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo.59 Atsižvelgiant į tai, būtina apibrėžti tiek valstybės, tiek individo reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo įgyvendinimo aspektus.

Tarptautinės viešosios teisės srityje pagrindiniais subjektais laikomos valstybės, todėl jos turi teisę, kai tai nustato atitinkamos tarptautinės viešosios teisės normos, inicijuoti atsakomybės taikymo valstybei procedūras tarptautinės viešosios teisės normų, reglamentuojančių valstybių santykius ir žmogaus teisių apsaugą, pažeidimo atvejais. Šios

58 (pavadinimas yra tekste): Žin. (2000, Nr. 52-1486), 2 str. 5 p. 59 R. DOLZER, The Settlement of War-Related Claims: Does International Law Recognize a Victim's Private Right of Action? Lessons After 1945, 20 BERKJIL 296 (2002), p.1-2; E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 418-419.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

70

procedūros gali būti taikomos valstybei pareiškiant protestą, diplomatiniais kanalais pateikiant reikalavimus arba kreipiantis į tarptautines teismines institucijas, įgaliotas spręsti tokio pobūdžio teisinius klausimus. Pažymėtina, kad teise inicijuoti valstybės atsakomybės procedūras, ypač žmogaus teisių pažeidimo atvejais, valstybės beveik nesinaudoja arba jei pasinaudoja, tai dažniausiai dėl tam tikrų politinių sumetimų.60 Valstybei neinicijavus už tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimus, ypač žmogaus teisių pažeidimus, atsakingos valstybės atsakomybės taikymo procedūros, nukentėjusių asmenų reikalavimas dėl žalos atlyginimo lieka nepatenkintas. Lietuvos pavyzdys (plačiau aptartas 0 skyriuje) šį teiginį akivaizdžiai patvirtina, tuo labiau, kad Rusija iki šiol atsisako pradėti bet kokio pobūdžio derybas dėl sovietinės okupacijos metais tiek Lietuvos, tiek Lietuvos gyventojų patirtos žalos atlyginimo.61 Šiuo atveju būtina nustatyti, ar tarptautinėje erdvėje galimas individualaus asmens reikalavimo teisės įgyvendinimas iš valstybės, pažeidusios tarptautinės viešosios teisės normas žmogaus teisių srityje, dėl žalos atlyginimo.

Nesant teisės normų, aiškiai apibrėžiančių individo teisę reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo dėl žmogaus teisių pažeidimų, mokslinėje literatūroje pateikiami įvairūs šios teisės egzistavimo, taikymo ir kitų su tuo susijusių teisinių klausimų vertinimai. R. Dolzer, analizuodamas individualios asmens reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo iš atsakingos valstybės už žmogaus teisių pažeidimus įgyvendinimo aspektus, pabrėžia būtinybę išskirti aplinkybes dėl kurių atsiranda ši reikalavimo teisė. Skirtinos aplinkybės – reikalavimo teisė dėl žmogaus teisių pažeidimų, įvykdytų karinių veiksmų metu ir įvykdytų taikos metu, t.y. masinių ir pavienių žmogaus teisių pažeidimo atvejų. Remdamasis tarptautine valstybių praktika sprendžiat žalos atlyginimo klausimus pasaulinių karų atvejais, R. Dolzer nurodo, kad tarptautinėje erdvėje individuali žalos atlyginimo iš atsakingos valstybės reikalavimo teisė dėl žmogaus teisių pažeidimų, įvykdytų karinių veiksmų metu (humanitarinės teisės pažeidimų), nėra pripažįstama, kadangi šiuo atveju valstybė yra laikoma nukentėjusius asmenis atstovaujančiu subjektu. Pagrindinės to priežastys nurodomos kaip būtinybė įvairius patirtos žalos klausimus spręsti kompleksiškai, t.y. tarpvalstybiniame lygmenyje, atsakingos valstybės negalimumas tokiais atvejais patenkinti visų nukentėjusiųjų dėl žmogaus teisių pažeidimų reikalavimų ir būtinybė atkurti taiką ir draugiškus valstybių tarpusavio santykius tarptautinėje erdvėje.62

Pagrindinių principų ir rekomendacijų preambulėje63, išreikšta pozicija, kad šiame tarptautiniame dokumente apibendrindamos egzistuojančios tarptautinės viešosios teisės

60 J. F. MURPHY, Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 32-33; E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 433-435. 61 iš 2007 liepos 17 d. LR užsienio reikalų ministerijos rašto Nr. (19-01)-3-19(a) adresuoto LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui A. Lydekai, LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui J. Karosui, LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui J. Lionginui, Seimo posėdžių sekretoriato vedėjai Violetai Gureckienei. 62 R. DOLZER, The Settlement of War-Related Claims: Does International Law Recognize a Victim's Private Right of Action? Lessons after 1945, 20 BERKJIL 296 (2002). 63 Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

71

normos žalos atlyginimo nuo žmogaus teisių pažeidimų ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų nukentėjusiems asmenims srityje nesukuriant naujų normų, buvo kritikuota teisinėje doktrinoje. Dalis mokslininkų, analizuodami pagrindinių žmogaus teisių dokumentų tekstus, nurodo, jog žmogaus teises įvardijantys tarptautiniai dokumentai apibrėžia tik valstybių pareigą sukurti efektyvias žmogaus teisių gynimo ir žalos atlyginimo priemones valstybės viduje, tačiau juose nėra įvardyta tiesioginė individo teisė gauti iš valstybės kompensaciją už patirtą žalą dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų, t. y. individas nėra pripažįstamas tarptautinių teisinių santykių subjektu.64 Christian Tomuschat, analizuodamas visą tarptautinio dokumento „Pagrindiniai principai ir rekomendacijos“ dėl teisių gynimo ir kompensacijos aukoms dėl šiurkščių tarptautinių žmogaus teisių pažeidimų ir rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų rengimo procesą, nurodo, kad valstybės nėra pasirengusios visiškai pripažinti tarptautinėje erdvėje egzistuojant individualaus asmens reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingos valstybės žalos atlyginimo pažeidus žmogaus teises, kas rodo nesant pakankamos valstybių praktikos norint individualaus asmens teisę į žalos atlyginimą iš atsakingos valstybės pripažinti paprotine tarptautinės viešosios teisės norma.65

Analizuojant atskirų valstybių praktiką atlyginant žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą, dažnai yra pateikiami Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos pavyzdžiai, kaip precedentai, atspindintys pareigą valstybei atlyginti atskiriems asmenims padarytą žalą. Šios šalys nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų patirtos žalos atlyginimą reglamentuoja specialiais įstatymais, kur žalos atlyginimas vyksta įsteigus specialius fondus ir įgyvendinus tam tikras programas, nesiremiant valstybės teisine sistema. Tokią valstybių poziciją Elke Schwager vertina kaip siekį išvengti tiesioginio nukentėjusio asmens ir atsakingos valstybės ryšio atlyginant žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą.66

Nuostatą, kad individualus asmuo valstybės atžvilgiu neturi reikalavimo teisės dėl žmogaus teisių pažeidimais padarytos žalos atlyginimo galėtų patvirtinti ir Vokietijos Konstitucinio teismo sprendimas vadinamojoje Distomo67 byloje. Vis dėl to Markus Rau,

64 C. TOMUSCHAT, Darfur – Compensation for the Victims, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 582-585; B. FASSBENDER, Can Victims Sue State Officials for Torture?, Journal of International Criminal Justice (2008, No. 6), p. 356-359. 65 C. TOMUSCHAT, Darfur – Compensation for the Victims, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 585. 66 E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 431. 67 Šioje byloje Graikijos piliečiai pateikė ieškinį Vokietijai, prašydami priteisti žalos atlyginimą už patirtus išgyvenimus 1944 m. kai į Distomo kaimą atvykę Vokietijos SS daliniai išžudė beveik visus kaimo gyventojus. Ieškovai tuomet buvo vaikai ir tik atsitiktinumo dėka liko gyvi. Su šiuo reikalavimu ieškovai kreipėsi į Graikijos ir Vokietijos teismus. Vokietijos teismai ieškinį atmetė, Graikijos teismai ieškinį patenkino ir priteisė ieškovams žalos atlyginimą iš Vokietijos. Remdamiesi šiuo Graikijos teismų sprendimu, ieškovai kreipėsi į Vokietijos teismus dėl Graikijos teismo sprendimo įvykdymo. Vokietijos teismai Graikijos teismo sprendimą atsisakė vykdyti, motyvuodami savo sprendimą valstybės imuniteto doktrina. Byla pasiekė Vokietijos Konstitucinį teismą siekiant nustatyti, ar toks Vokietijos teismų sprendimas nepažeidžia Vokietijos Konstitucijos. Vokietijos Konstitucinės teismas nusprendė, kad šis Vokietijos teismų sprendimas nepažeidžia Vokietijos Konstitucijos, nes teismo sprendimas atitinka įvykio metu galiojusias tarptautinės viešosios teisės normas, reglamentuojančias tokio pobūdžio santykius. (Markus Rau, „State Liability for Violations of



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

72

analizuodamas šį sprendimą, nurodo, kad jame aiškiai įvardyta tik tiek, kad pagal bylos aplinkybes žalos atsiradimo momentu, t.y. 1944 metais individas neturėjo reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo iš atsakingos valstybės dėl žmogaus teisių pažeidimo. Teismas nevertino dabartinių tarptautinės viešosios teisės normų ir nepasisakė, jog šiuo metu tokiais atvejais individas neturi teisės į žalos atlyginimą. Analogiško teiginio buvo išvengta ir kitoje panašioje byloje.68 Darant prielaidą, kad individas vis tik turi teisę reikalauti iš atsakingos valstybės žalos atlyginimo, būtina atkreipti dėmesį į šios teisės įgyvendinimo galimybes.

Civiliniuose santykiuose individualiam asmeniui esant pagrindiniam šio teisinio santykio subjektui, būtina apibrėžti jo galimybę atsakovu patraukti valstybę dėl žalos atlyginimo už okupacijos metu patirtus žmogaus teisių pažeidimus. Valstybių tarpusavio santykiai tarptautinėje erdvėje remiasi valstybių suverenios lygybės principu. Daugumoje teisės mokslo darbų bei tarptautinių teisės dokumentų iš minėto principo yra kildinama valstybės imuniteto doktrina.69 Remiantis šia doktrina, valstybė turi imunitetą nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos. Tai reiškia, kad individas, siekiantis apginti savo pažeistas teises teisminiu keliu, negali patraukti atsakovu valstybės, jei pastaroji nesutinka atsisakyti savo imuniteto to individo atžvilgiu, t.y. būti teisminiame ginče atsakovu.

Pažymėtina, kad valstybės imuniteto doktrinos taikymas tam tikrais atvejais yra ribojamas70, tačiau kaip nurodo Christian Tomuschat, nėra pagrindo teigti, kad valstybės įvykdyti žmogaus teisių pažeidimai atima valstybei teisę remtis valstybės imuniteto doktrina .71 Šią nuostatą patvirtina ir Joanne Foakes ir kt., nurodydami, kad daugeliu atvejų daugumos valstybių teisminės institucijos taiko valstybės imuniteto doktriną, kai asmenys siekia patraukti civilinėn atsakomybėn kitą valstybę už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus.72

Analizuojant Lietuvos teismų praktiką civilinėse bylose, kuriose asmenys, nukentėję nuo žmogaus teisių pažeidimo sovietinės okupacijos metais, reikalauja žalos atlyginimo iš Rusijos, kaip SSRS teisių tesėjos, valstybės imuniteto doktrinos taikymo srityje pastebima analogiška tendencija. Civilinėje byloje Lipeikienė ir kt. p. Rusijos Federacija, ieškovai pareiškė reikalavimą Rusijos Federacijai atlyginti neturtinę žalą, padarytą neteisėtomis

International Humanitarian Law - The Distomo Case Before the German Federal Constitutional Court“, German Law Journal (2005, Vol. 07, No. 07), p. 702-703). 68 M. RAU, State Liability for Violations of International Humanitarian Law - The Distomo Case Before the German Federal Constitutional Court, German Law Journal (2005, Vol. 07, No. 07), p. 719. 69 L. M. CAPLAN, State Immunity, Human Rights, and Jus Cogens: a Critique of the Normative Hierarchy Theory, The American Journal of International Law (2003, Vol. 97, No. 4), p. 748-749, 760. 70 J. FOAKES and E. WILMSHURST, State Immunity: The United Nations Convention and its effect (May 2005); <http://www.chathamhouse.org.uk/files/3239_bpstateimmunity.pdf>[aplankyta 2009 04 18], p. 2-3. 71 C. TOMUSCHAT, Darfur – Compensation for the Victims, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 587. 72 J. FOAKES and E. WILMSHURST, State Immunity: The United Nations Convention and its effect (May 2005); <http://www.chathamhouse.org.uk/files/3239_bpstateimmunity.pdf> [aplankyta 2009 04 18], p.3, 8-9; M. GIBNEY, K. TOMAŠEVSKI, J. VEDSTED-HANSEN, Transnational State Responsibility for Violations of Human Rights, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 292.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

73

represijomis – neteisėtu asmens ir turto areštu, pilietinių teisių atėmimu, nuteisimu, laisvės atėmimu ir išvežimu į Permės sritį Rusijoje – ieškovų motinos atžvilgiu. Rusijos Federacijai šioje byloje neatsisakius valstybės imuniteto, minėtoji civilin ė byla buvo nutraukta ieškinį palikus nenagrinėtą. Taip pat pažymėtina, kad teismai tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius laikė reglamentuojamais viešosios, ne privatinės teisės normomis ir būtent dėl šios priežasties teismas priėmė Rusijos Federacijos prašymą taikyti valstybės imuniteto doktriną šioje byloje.73

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės normos, reguliuojančios valstybės imuniteto doktrinos taikymą, nėra kodifikuotos tarptautinėje teisėje ir remiasi paprotinėmis tarptautinės teisės normomis. Šis aspektas ypač apsunkina galimybę patraukti civilinėn atsakomybėn valstybę už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus, kadangi valstybės imuniteto doktriną reglamentuojančios paprotinės tarptautinės teisės normos ir jų kilmė teisės doktrinoje aiškinama skirtingai,74 o šiuo metu vyraujanti valstybės imuniteto doktrinos kilmės teorija nesudaro prielaidų teigti, kad valstybė, įvykdžiusi žmogaus teisių pažeidimus, netenka imuniteto ir gali būti atsakovu civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo. Svarbu taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad, jei teismo procese valstybės imuniteto doktrinos taikymas tam tikrais atvejais yra ribojamas, tai vykdant teismo sprendimą valstybės imuniteto doktrina yra beveik absoliuti, t.y. sprendimas vykdomas tik tuo atveju, jei valstybė atsisako savo imuniteto to sprendimo vykdymo atžvilgiu.75

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad autoriai mokslinėje literatūroje apibrėžiantys valstybės pareigą atlyginti žalą žmogaus teisių pažeidimo atvejais ir individo teisę reikalauti žalos atlyginimo bei šios teisės įgyvendinimą76, remiasi valstybių atsakomybės straipsnių projektu, kuris tarptautinėje erdvėje dar nėra įsitvirtinęs kaip teisiškai įpareigojantis tarptautinis dokumentas. Nors pripažįstama, kad tarptautinėje erdvėje yra įsitvirtinęs valstybės atsakomybės principas, tačiau aiškaus ir vientiso teisiškai įpareigojančio dokumento nebuvimas sudaro sąlygas įvairioms šio principo reguliavimo apimties, taikymo sąlygų ir kitų aspektų interpretacijoms tiek teisinėje praktikoje, tiek mokslinėje literatūroje. Šis teisinis neapibrėžtumas apsunkina individo galimybes įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą dėl žmogaus teisių pažeidimų atsakingos valstybės atžvilgiu.

73 Z.V.L. ir B.P. p. Rusijos Federacija, Lietuvos apeliacinis teismas (2008, Nr. 2-331). Pažymėtina, kad Lietuvos teismuose šiuo metu nagrinėjamos dar 2 bylos dėl sovietinės okupacijos metais padarytos žalos atlyginimo atsakovu patraukiant Rusijos Federaciją (L. S. p. Rusijos Federacija, Lietuvos apeliacinis teismas (2008, Nr. 2-764) ir prof. habil. dr. Stanislovas Sajauskas, pokalbis telefonu su autore, 2009 m. balandžio 22 d.) 74 Plačiau apie skirtingas valstybės imuniteto doktrinos kilmės teorijas ir jų taikymo įtaką valstybės atsakomybei už žmogaus teisių pažeidimus žr. Lee M. Caplan, “State Immunity, Human Rights, and Jus Cogens: a Critique of the Normative Hierarchy Theory”, The American Journal of International Law (2003, Vol. 97, No. 4). 75 J. FOAKES and E. WILMSHURST, State Immunity: The United Nations Convention and its effect (May 2005); <http://www.chathamhouse.org.uk/files/3239_bpstateimmunity.pdf> [aplankyta 2009 04 18], p.7. 76 Pvz. žr. E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 418; D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (III) (2005 09 13); <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33904> [aplankyta 2009 04 20].



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

74

Apibendrinant pastebėtina, kad tarptautinėje erdvėje aiškiai įsitvirtinusi tik valstybės reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo pažeidus žmogaus teises saugančias normas. Individualaus asmens reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo iš atsakingos valstybės nėra aiškiai įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Tai sudaro prielaidas įvairioms šios teisės egzistavimo, įgyvendinimo ir taikymo aspektų interpretacijoms, kurios apsunkina individualaus asmens galimybę įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą dėl žmogaus teisių pažeidimo iš atsakingos valstybės. Galima teigti, kad šiuo metu valstybių praktika atlyginant individualiems asmenims žalą dėl žmogaus teisių pažeidimų remiasi vien tik valstybių geranoriškumu. Kaip nurodo E. Schwager, „teisinė doktrina tarptautinės viešosios teisės srityje sudaro sąlygas ir reikalauja įgyvendinti individualaus asmens teisę į žalos atlyginimą iš atsakingos valstybės dėl žmogaus teisių pažeidimo, tačiau valstybių praktika nėra orientuota į teisinėje doktrinoje įvardijamų šios srities principų įgyvendinimą.“77

Remiantis LR įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo nuostatomis darytina išvada, kad Lietuva laikosi klasikinio požiūrio ir okupacijos metu Lietuvos gyventojų patirtą žalą dėl žmogaus teisių pažeidimų siekia spręsti tarpvalstybiniame lygmenyje. Vis dėlto pabrėžtina, kad nesant šį įstatymą įgyvendinančių teisės aktų ir kitų valstybės veiksmų, žala dėl žmogaus teisių pažeidimo sovietinės okupacijos laikotarpiu nukentėjusiems asmenims nėra atlyginta. Taip pažeidžiama valstybės, įgyvendinančios pereinamojo teisingumo politiką, pareiga užtikrinti žalos atlyginimą nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimo asmenims.

3. FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ OKUPACIJOS METU PADARYTĄ ŽALĄ

3.1. INDIVIDUALIOS TEISINĖS ATSAKOMYBĖS UŽ ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMUS SAMPRATOS RAIDA

TARPTAUTINĖJE ERDVĖJE

Mokslinėje literatūroje esminiu lūžiu numatant teisinę atsakomybę tarptautiniu lygmeniu už žmogaus teisių pažeidimus laikomas po antrojo pasaulinio karo įvykdytas asmenų, atsakingų už masinius žmogaus teisių pažeidimus nacių režimo laikotarpiu, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn.78 Niurnbergo proceso metu nacių režimo laikotarpiu fizinių asmenų įvykdyti veiksmai be kitų nusikalstamų veikų buvo pripažinti nusikaltimais žmoniškumui. Pažymėtina, kad nusikaltimų žmoniškumui sampratos ištakos siekia dar XIX a., kuomet tam tikros žmogaus teisės buvo apibrėžtos II Hagos konvencijos preambulėje ir teisinėje doktrinoje šios nuostatos žinomos kaip Martenso išlyga (angl. Martens clause).79 Niurnbergo procese, 1899 ir 1907 m. Hagos II ir IV konvencijose dėl

77 Autorės versta iš E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 438. 78 G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 3-4; C. TOMUSCHAT, The Legacy of Nuremberg, Journal of International Criminal Justice (2006, Vol. 4), p. 830-831. 79 Pvz žr. C. TOMUSCHAT, The Legacy of Nuremberg, Journal of International Criminal Justice (2006, Vol. 4), p. 835; Jeremy Sarkin & Carly Fowler, “Reparations for Historical Human Rights Violations:



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

75

karo įstatymų ir papročių įtvirtintos nuostatos, taip pat ir Martenso išlyga, buvo pripažintos esančiomis paprotinėmis tarptautinės viešosios teisės normomis ir tapo visuotinai privalomos.80

Niurnbergo proceso reikšmingumą lemia tai, kad nusikaltimus žmoniškumui įvykdę asmenys buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn remiantis ne nacionalinės teisės normomis (kadangi pastarosios neatitiko poreikių), bet tarptautinės viešosios teisės normomis, tuo pripažįstant fizinius asmenis tarptautinės teisės subjektais ir keičiant klasikinę sampratą, kad tarptautinės viešosios teisės normomis gali būti reguliuojami tik valstybių tarpusavio santykiai. Taip pat pažymėtina, kad Niurnbergo procese asmenų, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn, veiksmai tarptautinės viešosios teisės normose jų įvykdymo metu nebuvo aiškiai apibrėžti kaip tarptautiniai nusikaltimai už kuriuos individams gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto Christian Tomuschat pabrėžia, kad tam tikros veikos, tokios kaip bet kokio pobūdžio žmogžudystė, visuotinai suprantamos kaip nusikaltimas ir nesant teisės aktuose aiškiai tai apibrėžiančių nuostatų. Todėl grubių žmogaus teisių pažeidimo atveju, principo nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) taikymas neturėtų būti suabsoliutinamas. Šios teisinės doktrinos minties teisės aktuose įtvirtinimo pavyzdys galėtų būti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. 2 d. nuostata, kurioje 7 str. 1 d. įvardintas principo nullum crimen sine lege veikimas apribojamas81 nustatant, kad „[š]is straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus“.82 Taip pat pažymėtina, kad Vokietijos teismai nacių režimo nusikaltimams vertinti ir individualiai baudžiamajai atsakomybei taikyti pasitelkė prigimtinės teisės doktriną, kuri remiasi prielaida, kad tam tikros teisės normos, apibrėžiančios esmines vertybes, nekinta esant bet kokioms aplinkybėms ir teisės aktai, prieštaraujantys šioms normoms, yra neteisėti. Šiuo atveju viena iš tokių nekintančių normų buvo pripažinta teisė į gyvybę.83

Taip pat svarbu pabrėžti, kad Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo Statute buvo įtvirtinta nuostata, jog asmenų, vykdžiusių nusikaltimus žmoniškumui, baudžiamajai atsakomybei kilti nėra reikšmingas jų, kaip valstybės pareigūnų, statusas, motyvuojant savo veiksmus valstybės funkcijų atlikimu ir siekiant taikyti valstybės imuniteto doktriną.84 Niurnbergo proceso metu minėtos nuostatos buvo įgyvendintos nuteisiant nacių režimo

The International and Historical Dimensions of the Alien Torts Claims Act Genocide Case of the Herero of Namibia”, Human Rights Review (2008, Vol. 9, No. 3), p. 353; Margaret McAuliffe deGuzman, „The Road from Rome: The Developing Law of Crimes against Humanity“, Human Rights Quarterly (2000, Vol. 22), p. 343-344. 80 J. ŽILINSKAS, Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos (2005 01 11); <http://www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm> [aplankyta 2009 04 23]. 81 Christian Tomuschat, The Legacy of Nuremberg“, Journal of International Criminal Justice (2006, Vol. 4), p. 833, 835-836. 82 (pavadinimas yra tekste): Žin., (1995, Nr. 40-987), 7 str. 2 d. 83 M. S. BRYANT, Prosecuting the Cheerful Murderer: Natural Law and National Socialist Crimes in West German Courts, 1945-1950, Human Rights Review (2004, Vol. 5, No. 4), p. 99-101. 84 C. TOMUSCHAT, The Legacy of Nuremberg, Journal of International Criminal Justice (2006, Vol. 4), p. 838.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

76

metu padarytų nusikaltimų pagrindinius organizatorius ir vykdytojus, t. y valstybės aparato pareigūnus, ir tuo suformuojant atitinkamą precedentą.

Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje per SSRS sukurtas represines struktūras žmogaus teisių pažeidimus vykdė šiose struktūrose tarnavę asmenys, t.y. tuometinės okupacinės valdžios pareigūnai, ir kiti asmenys bendradarbiavę su represinėmis struktūromis. Remiantis Niurnbergo procese išvystyta samprata dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo individams už grubius žmogaus teisių pažeidimus, analogiškai turėtų būti vertinami ir fizinių asmenų, sovietinės okupacijos metais vykdžiusių represijas, veiksmai. Nuostatų, aiškiai numatančių baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas veikas tuo metu Lietuvos teritorijoje taikytuose teisės aktuose, nebuvimas bei šių asmenų, kaip valdžios pareigūnų, statusas neturėtų būti pagrindas tokiems asmenims netaikyti baudžiamosios atsakomybės, juolab, kad Niurnbergo procese suformuoti principai ir nuostatos tapo visuotinai pripažįstamos.

Žmogaus teisių apsaugos reikšmės augimą ir Niurnbergo proceso metu suformuotą sampratą dėl atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus būtinumo atspindi daugybės teisiškai įpareigojančių tarptautinių dokumentų atsiradimas, tuo įtvirtinant Niurnbergo procese išgrynintas paprotines tarptautinės viešosios teisės normas. Žmogaus teisių apsaugos srityje vieni iš svarbiausių šiuo metu galiojančių tarptautinių teisinių dokumentų85, yra:

� Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, 1948 (patvirtinanti genocidą, kaip tarptautinį nusikaltimą, už kurį kiekviena valstybė privalo numatyti baudžiamąją atsakomybę bet kokiems asmenims); � Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, 1966 (įtvirtinanti valstybės pareigą taikyti baudžiamąją atsakomybę diskriminacijos vykdymo ar kurstymo atveju); � Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, 1968 (įpareigojanti valstybes „užtikrinti, kad įstatymu nustatyti ar kitokie senaties terminai nebūtų taikomi baudžiamajam persekiojimui ir baudimui už nusikaltimus, nurodytus šio[je] Konvencijo[je]“86); � Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, 1979 (įtvirtinanti pareigą valstybei teisės aktuose numatyti sankcijas taikomas asmenims, vykdantiems moterų diskriminaciją, ir numatyti baudžiamąją atsakomybę už prekybą moterimis ir moterų prostitucijos panaudojimą); � Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, 1984 (įtvirtinanti valstybei pareiga, kankinimą apibrėžti kaip nusikalstamą veiką ir taikyti baudžiamąją atsakomybę esant Konvencijoje apibrėžtoms sąlygoms); Visais šiais dokumentais įtvirtinama individualios teisinės atsakomybės taikymo

būtinybė ir apibrėžiama valstybės pareiga numatyti teisinę atsakomybę, dažniausiai baudžiamąją, už įvairaus pobūdžio žmogaus teisių pažeidimus. Vis dėlto pažymėtina, kad šiuose dokumentuose neaptariama galimybė nukentėjusiems asmenims gauti žalos

85 CHAPTER IV: Human Rights; <http://treaties.un.org/Pages/Treaties.aspx?id=4&subid=A&lang=en> [aplankyta 2009 04 23]. 86 (pavadinimas yra tekste): Žin, (2002, Nr. 23-856), 4 str.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

77

atlyginimą. Liesbeth Zegveld pabrėžia, kad tarptautinėje erdvėje iki šiol didžiausias dėmesys buvo sutelktas priemonėms, skirtoms individualiai baudžiamajai atsakomybei taikyti už žmogaus teisių pažeidimus, pripažįstamus nusikaltimais žmoniškumui, tačiau neužtikrintas adekvatus dėmesys nukentėjusių asmenų interesams ginti.87

Valstybės, kaip vykdančių žmogaus teisių pažeidimus represinių struktūrų organizatorės, atsakomybės taikymo sąlygų analizė parodė, kad atsakinga valstybė masinių žmogaus teisių pažeidimo atvejais nėra pajėgi atlyginti kiekvieno individualaus nukentėjusio asmens patirtą turtinę ir neturtinę žalą.88 Be to, šis žalos atlyginimas dažniausiai priklauso nuo atsakingos valstybės geranoriškumo, kas reiškia, jog nukentėjusių asmenų galimybė gauti žalos atlyginimą tampa priklausoma nuo daugelio jiems nepavaldžių veiksnių.

Dėl šių priežasčių būtina analizuoti galimybes nukentėjusiems asmenims gauti žalos atlyginimą iš žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusių fizinių asmenų, juolab, kad tokiems asmenims už jų padarytas nusikalstamas veikas taikoma baudžiamoji atsakomybė nesudaro prielaidų netaikyti civilinės atsakomybės. Manfred Nowak teigia, kad žmogaus teisių pažeidimus vykdančių asmenų civilinė atsakomybė būtų efektyvi atgrasinimo nuo grubių žmogaus teisių pažeidimo vykdymo priemonė, jei šie asmenys žinotų, kad turės atlyginti nuo jų veiksmų nukentėjusių asmenų patirtas išlaidas gydymui, socialinei ir psichologinei reabilitacijai, kitai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.89 Civilinės atsakomybės taikymas sovietinės okupacijos metais žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusiems asmenims itin aktualus Lietuvos atveju, kai Rusija iki šiol atsisako pradėti bet kokias derybas dėl okupacinės žalos padarytos Lietuvai ir jos gyventojams atlyginimo.

3.2. TEISINĖS PRIELAIDOS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINEI ATSAKOMYBEI TAIKYTI UŽ OKUPACIJOS METU

PADARYTĄ ŽALĄ

Apibrėžiant teisines prielaidas fizinių asmenų civilinei atsakomybei taikyti už okupacijos metu padarytą žalą, svarbu nurodyti nukentėjusiems asmenims civilinių ieškinių teikiamus privalumus. Vienas iš tokių privalumų – žemesnis nei baudžiamosiose bylose atitinkamų aplinkybių įrodymo standartas. Civilinėse bylose, kaip priklausančiose privatinės teisės sričiai, lengviau surinkti įrodymus, kas leidžia tiksliau nustatyti įvykdyto žmogaus teisių pažeidimo ir patirtos turtinės ir neturtinės žalos pobūdį. Be to, nukentėjęs asmuo civilinėse bylose pats įgyvendina savo reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo ir turi galimybę pasirinkti atitinkamas priemones ir būdus, t.y. nėra priklausomas nuo prokuratūros veiksmų. Dėl šių priežasčių civilinis ieškinys savo esme suteikia galimybę nukentėjusiems asmenims įgyvendinti teisingumą individualiai, atsižvelgiant būtent į

87 L. ZEGVELD, Remedies for victims of violations of international humanitarian law, International Review of the Red Cross (2003, Vol. 85, No. 851), p. 498. 88 Analogiški pastebėjimai pateikiami M. RAU, State Liability for Violations of International Humanitarian Law - The Distomo Case Before the German Federal Constitutional Court, German Law Journal (2005, Vol. 07, No. 07), p. 719-720. 89 M. NOWAK, New Challenges to the International Law of Human Rights; <http://www.rwi.lu.se/pdf/seminar/nowak.pdf> [aplankyta 2009 04 20], p.3-4.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

78

nukentėjusiojo poreikius.90 Pažymėtina, kad aukščiau išvardinti už žmogaus teisių pažeidimus atsakingų fizinių asmenų civilinės atsakomybės privalumai neturėtų būti suprantami kaip alternatyva baudžiamajai atsakomybei, ypač dėl to, kad tiek baudžiamosios, tiek civilinės atsakomybės taikymas yra skirtas skirtingiems tikslams pasiekti. Civilinės atsakomybės taikymas šiuo atveju yra svarbus, kaip priemonė įgyvendinti nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų teisę gauti patirtos žalos atlyginimą.

3.2.1 TARPTAUTINĖ IR JAV TEISMŲ PRAKTIKA Pagrindiniuose principuose ir rekomendacijose, tarptautiniame dokumente, kuriame

apibendrinama tarptautinė praktika ir detalizuojama nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų teisė gauti žalos atlyginimą, apibrėžiami subjektai, turintys atlyginti nukentėjusiųjų patirtą žalą. Šiame dokumente nurodoma, kad valstybė turi atlyginti žalą tik dėl tokių žmogaus teises pažeidžiančių veiksmų, kurie buvo įvykdyti įgyvendinant valstybines funkcijas. Nustačius fizinį ar juridinį asmenį, ar kitokią organizacinę struktūrą, atsakingą už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus, žalos atlyginimo iš šių asmenų gali reikalauti tiek nukentėję asmenys, tiek valstybė, jei ji jau atlygino žalą nukentėjusiems asmenims. Papildomai nurodoma, kad nepavykus nustatyti atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus asmenų, ar šiems vengiant vykdyti savo pareigą atlyginti žalą, valstybė turėtų sukurti specialias programas, kuriomis remiantis žala būtų atlyginama nukentėjusiesiems, negalintiems jos atgauti iš atsakingų asmenų.91 Galima teigti, kad tai įtvirtina nuostatą žalos atlyginimo pirmiausia reikalauti iš atsakingo individualaus asmens.

Jose Zalaquett valstybės atžvilgiu laikosi griežtesnės nuostatos ir teigia, kad pagrindinę atsakomybę atlyginti turtinę ir neturtinę žalą turėtų prisiimti būtent valstybė, atlygindama šią žalą nukentėjusiems asmenims. Pažymėtina, kas valstybės prisiimtas visos pareigos atlyginti nukentėjusių asmenų patirtą turtinę ir neturtinę žalą įvykdymas reikštų nepagrįstai didesnę mokesčių naštą visiems gyventojams, o tikriesiems kaltininkams nepagrįstą atsakomybės už padarytą žalą palengvinimą.92 Todėl, pasirinkusi tokį modelį, valstybė turėtų numatyti teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis padengtos žalos atlyginimo galėtų pareikalauti iš atsakingų asmenų.

Svarbu pažymėti, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 75 str. įtvirtinta nuostata suteikia šiam teismui teisę jo jurisdikcijai priklausančiose bylose nustatyti nukentėjusio asmens patirtą žalą ir ją priteisti iš asmens, įvykdžiusio nusikaltimus,

90 J. F. MURPHY, Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 47-48; F. MCKAY , Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse, knygoje Justice for Crimes against Humanity, red. M. LATTIMER and P. SANDS (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003), p. 283. 91 Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147), 15p., 16 p. 92 J. ZALAQUETT, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations, red. N. J. KRITZ (Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995), p. 11.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

79

įvardintus šiame statute.93 Taigi bylose, papuolančiose į Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją, nuo grubiai žmogaus teises pažeidžiančių nusikaltimų, tokių kaip genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, nukentėję asmenys turės galimybę patenkinti savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.94

Fiona McKay, lygindama turtinės ir neturtinės žalos, padarytos žmogaus teisių pažeidimais, atlyginimo tvarką skirtingose teisinėse sistemose95, pabrėžia, kad abiejų sistemų pagrindiniai civilinės atsakomybės taikymo principai suteikia galimybę nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimo asmenims gauti žalos atlyginimą. Todėl, siekiant efektyviai įgyvendinti nukentėjusiųjų žalos atlyginimo reikalavimo teisę, būtina sukurti universalios jurisdikcijos sistemą, analogišką baudžiamojo persekiojimo už tarptautinius nusikaltimus sistemai.96

Apžvelgiant kitų šalių teismų praktiką civilinėse bylose, kuriose reikalaujama atlyginti žalą už žmogaus teisių pažeidimus iš atsakingų fizinių asmenų, svarbu išskirti JAV teismų praktiką. JAV suteikia galimybę asmenims, nukentėjusiems nuo žmogaus teisių pažeidimų, padarytų tarptautiniais nusikaltimais, efektyviai ginti savo pažeistas teises, taikant civilinę atsakomybę atsakingiems fiziniams asmenims. Tokio pobūdžio civilinės bylos JAV keliamos pagal Svetimšalių reikalavimų, kylančių iš delikto, aktą (angl. Alien Torts Claim Act, toliau ACTA).97 Minėtasis aktas JAV buvo priimtas 1789 metais ir jame nurodoma, kad svetimšalis gali remtis JAV teismų jurisdikcija ir pareikšti reikalavimą JAV teismuose dėl delikto, kuriuo buvo pažeistos jam tarptautinėje teisėje ar JAV sutartyje pripažįstamos teisės. Pirmąkart ACTA buvo pasitelktas pažeistoms žmogaus teisėms ginti praėjus maždaug 200 metų po jo priėmimo byloje Filartiga v Pena-Irala, siekiant taikyti civilin ę atsakomybę fiziniam asmeniui už žmogaus teisių pažeidimus. Kaip nurodo George P. Fletcher, tokį ACTA pritaikymą lėmė tarptautinėje erdvėje po antrojo pasaulinio karo išaugusi žmogaus teisių apsaugos svarba. 98

Šioje byloje ieškovai Filartiga šeima (tėvas ir dukra) iš Paragvajaus kreipėsi į JAV teismus su ieškiniu žalai atlyginti atsakovu patraukiant Paragvajaus valstybės pareigūną Americo Norberto Pena-Irala dėl jų šeimos nario pagrobimo, kankinimo ir nužudymo. Pažymėtina, kad Filartiga šeima Paragvajuje buvo persekiojama kaip opozicinė valdančiajam režimui ir šios bylos faktinės aplinkybės įvyko Paragvajuje. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kaip neteismingą JAV teismų jurisdikcijai. Apeliacinis

93 E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 427; L. ZEGVELD, Remedies for victims of violations of international humanitarian law, International Review of the Red Cross (2003, Vol. 85, No. 851), p. 497. 94 Pažymėtina, kad pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 11 str. 1 d. „[t]eismo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo“ (Žin. (2003, Nr. 49-2165), 11 str. 1d.). 95 Lyginamos teisinės sistemos: civilinės (kontinentinės) teisės ir bendrosios teisės sistemos. 96 F. MCKAY , Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse, knygoje Justice for Crimes against Humanity, red. M. LATTIMER and P. SANDS (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003), p. 286-287. 97 J. F. MURPHY, Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 28-29. 98 G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 8-9.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

80

teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis ACTA, pripažino ieškinį teismingą JAV teismų jurisdikcijai ir gražino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Motyvuodamas savo sprendimą apeliacinis teismas nurodė, kad kankinimas, atliktas valstybės pareigūnams vykdant valstybės funkcijas, yra žmogaus teisių pažeidimas, traktuotinas kaip tarptautinės viešosios teisės draudžiamas elgesys ir todėl Filartiga šeima, remiantis ACTA, turi teisę pareikšti ieškinį JAV teismuose.

Po apeliacinio teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas (United States District Court for the Eastern District of New York), atsakovui ignoruojant tolimesnes procedūras, priėmė sprendimą atvykusios į teismą šalies naudai (angl. judgement in default) ir priteisė ieškovams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei baudinius nuostolius. Sprendimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teismas motyvavo tuo, kad Paragvajaus teisės aktai draudžia kankinimą, ir numato tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą neteisėtos asmens mirties atveju. Baudinių nuostolių priteisimą teismas motyvavo tuo, kad, remiantis faktinėmis aplinkybėmis, Paragvajuje nebus vykdomas atsakovo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už įvykdytą nusikaltimą. Kankinimą pripažinus tarptautiniu nusikaltimu, turi būti siekiama, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nepasikartotų ir baudinių nuostolių priteisimas šioje byloje yra būtinas kaip priemonė, atbaidanti kitus asmenis nuo analogiškos nusikalstamos veikos vykdymo.99

Po Filartiga v Pena-Irala bylos, ACTA JAV teismuose buvo remtasi tokiose bylose kaip Kadic v. Karadžic, Tel-Oren v. Libyan Arab Republic et al., Abebe-Jira v. Negewo ir kt.100 Kaip viena reikšmingiausių su ACTA nuostatomis susijusių bylų, laikoma Sosa v. Alvarez-Machain byla. Pažymėtina, kad tai buvo pirmoji byla, susijusi su ACTA taikymu, kuri pasiekė JAV Aukščiausiąjį Teismą. Šioje byloje JAV Aukščiausiasis teismas ganėtinai griežtai pasisakė dėl ACTA taikymo ribų, tačiau iš esmės pripažino, kad ACTA yra priemonė ne JAV piliečiams įgyvendinti reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo nukentėjus nuo žmogaus teisių pažeidimo. Pripažįstant šią reikalavimo teisę, svarbu įsitikinti, kad asmuo nukentėjo nuo tokių žmogaus teises pažeidžiančių veiksmų, kurie visuotinai draudžiami ir aiškiai įsitvirtinę tarptautinės viešosios teisės normose.101 Taigi, ACTA buvo įtvirtintas kaip priemonė svetimšaliams JAV teismuose taikyti civilinę atsakomybę fiziniams asmenims, atsakingiems už grubius žmogaus teisių pažeidimus, savo esme pripažįstamus tokiais nusikaltimais kaip genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai.102

Pastebėtina, kad dauguma tokio pobūdžio sprendimų, kuriuose priteisiamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nėra įvykdomi. Ši situacija susidaro tada, kai ieškinys dėl žmogaus teisių pažeidimais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškiamas ir byla išsprendžiama kitoje valstybėje nei toje, kurioje yra atsakingas asmuo arba jo turtas, ir

99 JAV byla: Filartiga v. Pena-Irala, 630 F.2d 876 (2d Cir. 1980), on remand, 577 F.Supp. 860 (E.D.N.Y. 1984). 100 G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 179-180, 195. 101 E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 431-432. 102 G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 174.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

81

pastaroji atsisako sprendimą vykdyti. Vis dėlto, civilinė žmogaus teisių pažeidimus vykdančių asmenų atsakomybė yra viena iš priemonių įvykdyti teisingumą, nes tokio pobūdžio ieškiniai atkreipia dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, suteikia galimybę nukentėjusiesiems pareikšti savo reikalavimus ir neleidžia žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusiems asmenims gauti prieglobstį šalyse, kuriose gali būti įvykdytas jų atžvilgiu priimtas sprendimas.103

Svarbu pabrėžti, kad šiuo metu JAV yra vienintelė valstybė, tokio tipo teisės aktu atverianti savo teismus asmenims, ne JAV piliečiams, pareikšti reikalavimą atlyginti žalą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Dėl to, teisinėje doktrinoje ACTA kai kurių mokslininkų yra vertinamas kaip universalią teismų jurisdikciją civilinėse bylose dėl žmogaus teisių pažeidimų sukurianti priemonė.104 Remiantis Fiona McKay, JAV pavyzdys ir tarptautinėje erdvėje didėjantis dėmesys nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų reikalavimams dėl žalos atlyginimo, turėtų paskatinti universalios jurisdikcijos sistemos sukūrimą civilinėse bylose dėl tokio pobūdžio reikalavimų patenkinimo.105

Apibendrinant tarptautiniuose dokumentuose, teisinėje doktrinoje, JAV teismų praktikoje įsitvirtinusią poziciją, galima teigti, jog fiziniams asmenims, vykdžiusiems žmogaus teisių pažeidimus turi būti taikoma civilinė atsakomybė tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti. Valstybė taip pat turi galimybę rinktis modelį, pagal kurį nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų patirtą žalą atlygintų valstybė, taip įgydama regreso teisę, jos reikalauti iš atsakingų fizinių asmenų arba užtikrinti realias galimybes ir visokeriopą paramą nukentėjusiesiems pareikšti civilinius ieškinius teisme ir patiems ginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad atitinkamą modelį turi pasirinkti pati valstybė atsižvelgdama į vykdytų žmogaus teisių pažeidimo pobūdį, aplinkybes ir kitus svarbius aspektus. Svarbiausia gairė pasirenkant modelį turėtų būti principo restitutio in integrum (buvusių teisių gražinimas) įgyvendinimas, kas reiškia, kad dėl jų teisių pažeidimo žalą patyrusiems asmenims, ši žala turi būti visiškai atlyginama. Lietuvos, kaip valstybės, veiksmai šiuo atžvilgiu ypač svarbūs, kadangi Lietuva, vykdydama pereinamojo teisingumo politiką dėl jos teritorijoje įvykdytų grubių žmogaus teisių pažeidimų, turi unikalią galimybę formuoti atitinkamą praktiką pažeistų žmogaus teisių gynimo srityje.

103 J. F. MURPHY, Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution, Harvard Human Rights Journal (1999, Vol. 12), p. 31-32; F. MCKAY , Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse, knygoje Justice for Crimes against Humanity, red. M. LATTIMER and P. SANDS (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003), p. 283. 104 F. MCKAY , Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse, knygoje Justice for Crimes against Humanity, red. M. LATTIMER and P. SANDS (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003), p. 289, 300; G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 8-9. 105 F. MCKAY , Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse, knygoje Justice for Crimes against Humanity, red. M. LATTIMER and P. SANDS (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003), p. 300-302.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

82

3.2.2 LIETUVOS PRAKTIKA IR IEŠKINIO SENATIES PROBLEMA

Lietuvos teismų praktikoje kol kas nagrinėjama tik viena byla, kurioje pareikštas nukentėjusio asmens reikalavimas atlyginti žalą iš fizinių asmenų, vykdžiusių žmogaus teisių pažeidimus sovietinės okupacijos metais. Šioje byloje ieškovė Martina Bikuličienė kreipėsi į teismą prašydama priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš asmenų, atsakingų už Lietuvos partizanų – jos tėvo, J. Aštrausko, ir dėdės, A. Aštrausko – žūtį. Pagrindinė bylos problema – įvykio faktinėms aplinkybėms taikytinų atitinkamų teisės normų pasirinkimo klausimas. Tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo pozicija leidžia teigti, jog šie teismai iš esmės atmetė Kauno apygardos teismo sprendimą, jog įvykio aplinkybėms turėtų būti taikomos tuo metu galiojusios civilinę atsakomybę reguliuojančios nuostatos. Ši teismų pozicija yra pagrįsta, kadangi okupacinės struktūros iš esmės primeta valstybei santvarką, neatspindinčią tikrosios tautos valios, kas trukdo nukentėjusiesiems apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į Lietuvos okupacijos faktą, įvykio metu galioję teisės aktai ir juose esančios civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančios normos akivaizdžiai neatitinka teisingumo poreikių šioje byloje.

Vis dėlto, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo pozicija dėl šiuo metu galiojančių teisės normų taikymo išsiskyrė. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime laikėsi pozicijos, kad asmuo, remdamasis LR civiliniame kodekse įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei įprastinėmis civilinės atsakomybės normomis, gali reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią patyrė sovietinės okupacijos metais dėl žmogaus teisių pažeidimo.106 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, įprastinės civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos šioje byloje netaikytinos, nes įstatymų leidėjas pasirinko specialų sovietinės okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo teisinių santykių reguliavimą. Išanalizavęs teisės aktus, reguliuojančius okupacinės žalos atlyginimo klausimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad šiuose teisės aktuose nėra nuostatų, reguliuojančių civilinės atsakomybės taikymą fiziniams asmenims už sovietinės okupacijos metu žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, tokio teisinio reguliavimo nebuvimas gali pažeisti LR Konstitucijoje įtvirtintus teisės į žalos atlyginimą, taip pat lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą ir bylą sustabdė.107

Elke Schwager nurodo, kad teisinis reguliavimas taikant civilinę atsakomybę žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusiems asmenims gali remtis tiek specialiais įstatymais, tiek įprastinėmis civilinės atsakomybės normomis.108 Lietuvos atveju, kur nukentėjusieji ir žmogaus teisių pažeidimų vykdytojai yra Lietuvos piliečiai, o žala dėl žmogaus teisių pažeidimų atsirado Lietuvos teritorijoje, nukentėjusiems asmenims turi būti sudaryta galimybė savo pažeistas teises ginti remiantis įprastinėmis teisės normomis,

106 M.B. p. V.V. ir M.Ž., Lietuvos apeliacinis teismas (2007, Nr. 2A-218). 107 M.B. p. V.V. ir M.Ž., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008, Nr. 3K-7-83). 108 E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 430.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

83

reguliuojančiomis civilinę atsakomybę, atsižvelgiant į specifinį tokių teisinių santykių pobūdį. Atlyginant turtinę ir neturtinę žalą bendraisiais civilinės atsakomybės taikymo pagrindais, galėtų būti remiamasi LR civilinio kodekso šeštos knygos XXII skyriuje įtvirtintomis bendromis civilinę atsakomybę reguliuojančiomis normomis.109 Taip pat priklausomai nuo bylos aplinkybių galima būtų remtis ir tokiomis specialiomis deliktinę atsakomybę reguliuojančiomis LR civilinio kodekso normomis, kaip žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju ar gyvybės atėmimu.110 Pažymėtina, kad LR civilinio kodekso 1.5 str. 4 d. nuostata, kad „[t]eismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“111, suteikia galimybę teismams taikant civilinę atsakomybę fiziniams asmenims, vykdžiusiems žmogaus teisių pažeidimus sovietinės okupacijos metais, atsižvelgti į ypatingą šių santykių pobūdį ir siekti, kad nukentėjusių asmenų atžvilgiu kuo efektyviau būtų įgyvendinamas principas restitutio in integrum.

Rekomendacines nuostatas dėl civilin ės atsakomybės taikymo bendraisiais pagrindais pateikia Michael Garcia Bochenek. Analizuodamas teisinį reguliavimą, siekiant atlyginti žalą asmenims nukentėjusiems nuo grubių žmogaus teisių pažeidimų, M. G. Bochenek laikosi nuomonės, kad šiuo atveju atitinkamas nacionalinės teisės normas būtina interpretuoti atsižvelgiant į žmogaus teises apibrėžiančias tarptautinės teisės normas ir principus. Kartu pabrėžiama ir speciali senaties terminų taikymo problema, nurodant, kad senaties terminų skaičiavimo ir taikymo nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad neapribotų nukentėjusių asmenų galimybės apginti savo pažeistas teises, ypač kai tai susiję su grubiais žmogaus teisių pažeidimais.112 Pažymėtina, kad Pagrindiniuose principuose ir rekomendacijose taip pat nustatomas reikalavimas, jog nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti senaties terminai civiliniams ieškiniams, susijusiems su žmogaus teisių pažeidimais, pareikšti nebūtų neprotingai ribojantys galimybes nuo žmogaus teisių pažeidimo nukentėjusiems asmenims apginti savo pažeistas teises.113

JAV teismuose nagrinėta Kalmich v. Bruno byla vertintina kaip svarbus pavyzdys teismų praktikoje taikant senaties terminus reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, nukentėjus nuo žmogaus teisių pažeidimų. Šioje byloje žydų tautybės asmuo H. Kalmich 1941 m. Jugoslavijoje dėl nacių okupacinio režimo veiksmų žydų tautybės asmenų atžvilgiu, prarado savo tekstilės importo verslą. Verslo nusavinimą vykdė nacių okupacinėse struktūrose tarnavęs asmuo K. Bruno, atsakovas šioje byloje, kuris vėliau H.Kalmich verslą įsigijo iš nacių okupacinių struktūrų už gerokai mažesnę nei rinkos vertė kainą. 1972 m. H. Kalmich sužinojęs, jog K. Bruno gyvena JAV, kreipėsi į teismą, prašydamas atlyginti žalą vadovaujantis Jugoslavijos teisės aktais. Jugoslavijoje pasibaigus

109 LR Civilinis kodeksas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. gruodžio mėn. 30 d.), Žin. (2000, Nr. 74-2262), 6.245-6.252. 110 Ten pat, 6.283 str., 6.284 str. 111 Ten pat, 1.5 str. 4 d. 112 M. G. BOCHENEK, Compensation for human rights abuses in Zimbabwe, Columbia Human Rights Law Review (1995, Vol. 26, No. 2), p. 511-533. 113 Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147), 7 p.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

84

nacių okupacijai išleistuose teisės aktuose buvo numatyta, kad fiziniai asmenys, nukentėję nuo nacių okupacinių režimo nusikaltimų, turi teisę pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo civiline tvarka, pareikštiems reikalavimams taikant senaties terminus analogiškus nustatytiesiems baudžiamuosiuose įstatymuose už nacių režimo padarytus nusikaltimus. Ši Jugoslavijos įstatymų nuostata reiškė, kad H. Kalmich turi teisę į žalos atlyginimą dėl nusavinto verslo ir senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti pagal Jugoslavijos teisę nebūtų taikomas.

Pagrindinis byloje keliamas klausimas buvo, ar pareikštam civiliniam ieškiniui dėl žalos atlyginimo už nusavintą verslą turi būti taikomi Jugoslavijos įstatymuose įtvirtinti ieškinio senaties terminai. Pažymėtina, kad JAV ieškinio senaties terminai yra laikomi proceso teisės normomis ir vadovaujantis bendruoju civilinio proceso principu, jog teismas bylą sprendžia vadovaudamasis vietos proceso teisės normomis, H. Kalmich reikalavimas turėtų būti atmestas, kadangi pagal JAV proceso teisės normas šiam reikalavimui turėtų būti taikoma ieškinio senatis. Vis dėlto, teismas šioje byloje netaikė JAV teisės normose įtvirtintų ieškinio senaties terminų, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad ieškinio senaties terminas turi būti taikomas atsižvelgiant į šio instituto paskirtį. Remiantis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, ieškovas nuo tada, kai buvo pažeistos jo teisės siekė rasti atsakovą ir apginti savo pažeistą teisę reikalaudamas žalos atlyginimo, taigi ieškovas visą laiką siekė apginti savo pažeistas teises ir negalėjo šios teisės įgyvendinti per nustatytą terminą dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Be to, šioje byloje ieškinio senaties terminų taikymas ypač glaudžiai susijęs su pareikšto reikalavimo pobūdžiu, todėl tiek teisei į žalos atlyginimą dėl nacių okupacinio režimo veiksmų, tiek šiai teisei įgyvendinti turi būti taikomos Jugoslavijos teisės aktų nuostatos, nustatančios ieškinio senaties terminų netaikymą atlyginant žalą nuo nacių okupacinio režimo nukentėjusiems asmenims.114 Taigi, JAV teismas šioje byloje atsižvelgė į ypatingą ieškovo reikalavimo pobūdį, kylantį iš nacių okupacinio režimo metu padaryto žmogaus teisių pažeidimo – diskriminacijos, kuri pasireiškė tuo, kad buvo neatlygintinai nusavintas asmens verslas dėl jo tautybės ir religinių įsitikinimų, ir siekė esminio tikslo – sudaryti realias galimybes asmeniui apginti savo pažeistas teises.

Lietuvos atveju ieškinio senaties dėl žalos atlyginimo problema ypač aktuali, kadangi nuo sovietinės okupacijos metais įvykdytų žmogaus teisių pažeidimo praėjo gan didelis laiko tarpas. Vis dėlto, tai neturėtų būti kli ūtis nukentėjusiems asmenims ginti savo pažeistas esmines teises. Nustatant ieškinio senaties terminų taikymo taisykles, tokiose situacijose turi būti atsižvelgta į ypatingą žalos atsiradimo aplinkybių pobūdį, t.y. į pažeistų teisių pobūdį ir tai, kad sovietinės okupacijos metais nuo žmogaus teisių pažeidimo nukentėję asmenys negalėjo ginti savo pažeistų teisių ir reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Siekiat užtikrinti, kad ieškinio senatis bet kokiu atveju nesukliudytų nukentėjusiems asmenims efektyviai apginti savo pažeistas teises ir gauti patirtos žalos atlyginimą, tikslinga būtų į LR civilinį kodeksą įtraukti nuostatą, jog ieškinio senatis reikalavimams, kylantiems dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos žmogaus teisių pažeidimais sovietiniais okupacijos metais, atlyginimo, netaikoma. Taip pat reikalinga būtų atitinkamai sureguliuoti LR civilinio kodekso nuostatančias, reglamentuojančias šio teisės

114 JAV byla: Kalmich v. Bruno, 553 F.2d 549 (1977).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

85

akto įgyvendinimą, nustatant, kad šio kodekso civilinę atsakomybę reguliuojančios normos gali būti taikomos turtinei ir neturtinei žalai, atsiradusiai dėl žmogus teisių pažeidimo sovietinės okupacijos metais, atlyginti.

George P. Fletcher taip pat pabrėžia, jog taikant civilinę atsakomybę žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusiems fiziniams asmenims, svarbu suvokti specifinį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl žmogaus teisių pažeidimo reikalavimo teisės pobūdį. Specifinį tokio reikalavimo pobūdį George P. Fletcher grindžia tam tikrų žmogaus teisių absoliutumu. Remiantis juo, žmogaus teisės yra absoliučios115, jei šių teisių egzistavimas nėra paremtas skirtingų interesų gretinimu, leidžiant nusverti interesui, teikiančiam daugiau naudos negu žalos. Dėl šios priežasties, bet kuriam asmeniui jo absoliučios žmogaus teisės negali būti paneigtos dėl jo elgesio, susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Taigi, tam tikrų žmogaus teisių absoliutumas lemia tai, kad jų pažeidimas yra laikytinas agresijos aktu prieš auką-asmenį. Šis vykdytojo ir nukentėjusiojo santykio suvokimas yra labai svarbus, kadangi žalos atlyginimo dėl žmogaus teisių pažeidimo atveju, taikant civilinę atsakomybę, negali būti taikomas bendrasis civilinės atsakomybės principas kaip, atsakomybės dydžio ribojimas esant nukentėjusio asmens veiksmams, dėl kurių jis pats kaltas.116

Apibendrinant pastebėtina, kad sovietinės okupacijos metais nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų situacija yra specifinė dėl žalos atsiradimo ir padarymo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys turi teisę gauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, būtina užtikrinti, kad savo teisę jie galėtų efektyviai įgyvendinti. Tai galima užtikrinti nuo žmogaus teisių pažeidimų sovietinės okupacijos metais nukentėjusiems asmenims sudarius sąlygas ginti savo pažeistas teises remiantis įprastinėmis civilinę atsakomybę reguliuojančiomis nuostatomis, jas taikant atsižvelgus į ypatingą šių teisinių santykių pobūdį.

3.3. FIZINIO ASMENS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SANTYKIS SU VALSTYBĖS ATSAKOMYBE UŽ

OKUPACIJOS METU PADARYTĄ ŽALĄ

Atlikta analizė parodė, kad atsakomybė už patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų gali būti taikoma tiek valstybei, kaip represinio aparato organizatorei, tiek fiziniam asmeniui, vykdžiusiam žmogaus teisių pažeidimus. Todėl šioje situacijoje labai svarbu nustatyti fizinio asmens civilin ės atsakomybės taikymo santykį su valstybės atsakomybe už okupacijos metu padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą dėl žmogaus teisių pažeidimo.

Teisinėje doktrinoje šiuo klausimu pateikiamos skirtingos nuomonės. Kai kurie autoriai nurodo, kad žalos atlyginimo klausimas dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų

115 G. P. FLETCHER absoliučių žmogaus teisių turinį apibrėžia teisėmis, įvardytomis Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (toliau Paktas), kurioms pagal Paktą bet kokiu atveju yra negalimas ribojimas. Tai teisė į gyvybę, kankinimo ir kitokio žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimas, vergijos ir katorgos draudimas, draudimas taikyti atsakomybę už veiką, kuri anksčiau nebuvo suvokiama kaip nusikaltimas, minties ir religijos laisvė (George P. Fletcher, Tort Liability for Human Rights Abuses (Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008), p. 105). 116 Ten pat, p. 105-114.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

86

turėtų būti išimtinai sprendžiamas valstybiniame lygmenyje eliminuojant bet kokią individualaus pobūdžio atsakomybės inicijavimo ir taikymo galimybę. Tai reikštų, jog žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims turėtų koordinuoti valstybė, kaip kolektyvinis junginys reprezentuojantis visus nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusius asmenis. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad padarytos žalos masinis pobūdis turėtų būti sprendžiamas kolektyvinėmis priemonėmis, kaip būdas, padedantis greičiau atkurti pusiausvyrą ir stabilumą valstybėje.117 Pasirinktas žalos atlyginimo klausimo sprendimas tarpvalstybiniame lygmenyje taip pat reikštų, kad žalą atlygina ne atsakingi už jos atsiradimą fiziniai asmenys, bet valstybė, kuri rėmėsi šių asmenų vykdomomis valstybinėmis funkcijomis.

R. Teitel pastebi, kad atsakomybės valstybei taikymas dažniausiai reiškia, jog žalą iš esmės atlygins tie valstybės gyventojai, kurie net nėra susiję su vykdytais žmogaus teisių pažeidimais. Ši problema ypač aktuali tada, kai atitinkamus įvykius nuo dabarties skiria gan didelis laiko tarpas. Vis dėlto R. Teitel nurodo, kad tokią valstybės atsakomybę pateisina atsakingos valstybės tautos „moralinis deficitas“, reiškiantis nepagrįstą pelnymąsi iš to, kad valstybė išvengė atsakomybės už padarytus žmogaus teisių pažeidimus ir stiprėjantį įsitikinimą, kad teisingumo nevykdymas yra normali būsena, kas gali lemti dar sunkesnes pasekmes ne tik valstybei, bet ir visai globaliai visuomenei.118 Thomas Frank pabrėžia, kad valstybės atsakomybės taikymas šiuo atveju nereiškia, kad visi valstybės piliečiai yra kalti dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų. Valstybės atsakomybės taikymas tokiu atveju turėtų būti suprantamas kaip atsakomybės paskirstymas visiems valstybės gyventojams už tai, kad žmogaus teisių pažeidimai buvo vykdomi jų valstybės vardu. 119

R. Dolzer nurodo, kad valstybei prisiėmus atsakomybę už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus turėtų būti eliminuojama individualaus asmens atsakomybė, nes šiuo atveju valstybė pripažįsta, jog atitinkamai veiksmai buvo įvykdyti jos vardu.120 Vis dėlto, teisinių prielaidų valstybės atsakomybei taikyti, analizė parodė, kad valstybės atsakomybės taikymas labai tampriai susijęs su atitinkamais politiniais aspektais ir piniginių išteklių, reikalingų žalai atlyginti, stoka. Dėl šių priežasčių, pirmenybę dėl atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą priskiriant valstybei, nukentėjusių asmenų reikalavimai lieka nepatenkinti arba atlyginama ne visa patirta žala. Būtent tokia situacija šiuo metu ir yra susidariusi Lietuvoje, Rusijai atsisakant pradėti bet kokias derybas dėl okupacijos metu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nepatenkinti nukentėjusių asmenų reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už patirtus žmogaus teisių pažeidimus sovietinės okupacinės metais reiškia, jog Lietuva kaip valstybė nesugebėjo visapusiškai įgyvendinti savo pareigos užtikrinti tinkamą žmogaus teisių apsaugą.

117 C. TOMUSCHAT, Darfur – Compensation for the Victims, Journal of International Criminal Justice (2005, No.3), p. 586. 118 R. G. TEITEL, Transitional Justice (New York: Oxford University Press, 2000), p. 138-143. 119 T. FRANCK, Individual Criminal Liability and Collective Civil Responsibility: Do They Reinforce or Contradict One Another?, Washington University Global Studies Law Review (2007, Vol. 6), p. 571-572. 120 R. DOLZER, The Settlement of War-Related Claims: Does International Law Recognize a Victim's Private Right of Action? Lessons After 1945, 20 BERKJIL 296 (2002), p.8.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

87

Pažymėtina, kad sprendžiant valstybės ir fizinio asmens atsakomybės santykio klausimą, pagrindinis siekis turėtų būti visiškas nukentėjusių nuo žmogaus teisių pažeidimo asmenų patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Šį tikslą būtų galima įgyvendinti, sudarant galimybę nukentėjusiems asmenims pareikalauti žalos atlyginimo iš atsakingų fizinių asmenų nepriklausomai nuo to, ar atsakinga už įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus valstybė prisiėmė atsakomybę ir atlygino žalą. Individualių veiksmų pirmenybės svarbą pabrėžia ir R. Teitel, kaip priemonę gauti žalos atlyginimą už žmogaus teisių pažeidimus nesant galimybių nukentėjusiems asmenims pareikalauti atsakomybės iš atsakingos valstybės.121

Elke Schwager taip pat laikosi nuostatos, kad būtina atsižvelgti į nukentėjusių asmenų poreikius ir leisti būtent jiems pasirinkti, kokiu būdu (ar inicijuojant civilinės atsakomybės taikymą atsakingiems asmenims, ar pasitikint valstybės veiksmais) turėtų būti atlyginta turtinė ir neturtinė žala, padaryta žmogaus teisių pažeidimais.122 Šiuo atveju valstybė turi pareigą užtikrinti, kad bet kuriuo pasirinktu būdu, asmuo galės efektyviai ginti savo pažeistas teises ir gauti žalos atlyginimą.

Įtvirtinus galimybę nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš fizinių asmenų nepriklausomai nuo to, ar tarpvalstybiniame lygmenyje yra pradėtas spręsti klausimas dėl žalos atlyginimo ir atsakinga valstybė yra pasirengusi atlyginti padarytą žalą, gali kilti problema, jog bus pažeistas principas, nustatantis taisyklę, kad ta pati žala negali būti atlyginama du kartus. Vis dėlto ši problema neturėtų būti pagrindas riboti nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusiems asmenims pasirinkimo laisvę renkantis priemones patirtai žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad sovietinės okupacijos metais padarytų žmogaus teisių pažeidimų masiškumas ir patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydis bei riboti kiekvienos valstybės ištekliai neužtikrins, jog patirta žala bus visiškai atlyginta. Atsižvelgiant į tai, galimybė pareikalauti atlyginti žalą iš atsakingų fizinių asmenų, garantuotų, jog principas restitutio in integrum (buvusių teisių gražinimas) bus efektyviau įgyvendintas. Šiuo atveju valstybė, tarpvalstybiniame lygmenyje išsprendus žalos atlyginimo klausimą, turėtų pareigą atitinkamai paskirstyti gautus išteklius ir pvz. teikti pirmenybę asmenims, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių, negalėjo imtis individualių veiksmų ir gauti žalos atlyginimo iš atsakingų fizinių asmenų.

Apibendrinat galima daryti išvadą, kad svarbiausias tikslas nustatant fizinio asmens ir valstybės atsakomybės santykį yra siekis visiškai atlyginti nukentėjusių asmenų patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Šis tikslas efektyviai gali būti įgyvendinamas tik tada, kai nukentėję asmenys galės pasinaudoti visais įmanomais būdais, taip pat ir civilinės atsakomybės taikymu fiziniams asmenims, gauti patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

121 R. G. TEITEL, Transitional Justice (New York: Oxford University Press, 2000), p. 144. 122 E. SCHWAGER, The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict, Chinese Journal of International Law (2005, Vol. 4, No. 2), p. 436.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

88

IŠVADOS 1. Sovietinės okupacijos metais SSRS okupacinės valdžios įtvirtintina sistema

sudarė sąlygas vykdyti represijas Lietuvos gyventojų atžvilgiu, kurios pagal savo pobūdį yra žmogaus teisių, įtvirtintų tarptautinės viešosios teisės normose, pažeidimai. Fiziniai asmenys, įgyvendinę represinę okupacinės valdžios politiką, vykdė grubius žmogaus teisių pažeidimus, pripažįstamus nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais. Dėl įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų, daugelis Lietuvos gyventojų sovietinės okupacijos metais patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

2. Atkūrusi nepriklausomybę ir siekdama įdiegti valstybės valdymo modelį, paremtą demokratinėmis vertybėmis, Lietuva turėjo imtis priemonių sovietinės okupacijos metais pažeistoms žmogaus teisėms atkurti. Vienas iš pareigos atkurti pažeistas žmogaus teises elementų yra visiškas nukentėjusių asmenų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Lietuvos teisės aktuose buvo nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, siekiant atlyginti nukentėjusių asmenų patirtą žalą, tačiau dėl padarytų žmogaus teisių pažeidimo masiškumo ir ribotų valstybės išteklių, patirta žala šiems asmenims nėra visiškai atlyginama, tuo pažeidžiant principą restitutio in integrum.

3. Atitinkama valstybių praktika tarptautinėje erdvėje suformavo paprotines tarptautinės viešosios teisės normas, kuriomis remiantis, valstybė, pažeidusi pareigą laikytis tarptautinėmis normomis nustatytos tvarkos, privalo atlyginti šiais pažeidimais padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Lietuvos atveju SSRS turėjo pareigą gerbti tarptautinės viešosios teisės normose įtvirtintas žmogaus teises ir užtikrinti jų apsaugą, tačiau šią pareigą grubiai pažeidė. Rusija, būdama SSRS, teisių tęsėja, remiantis tarptautinėje paprotinėje teisėje susiformavusiu valstybės atsakomybės principu, turi pareigą atlyginti sovietinės okupacijos metais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

4. Dėl įvairių politinių aspektų Lietuvos atveju žalos, padarytos žmogaus teisių pažeidimais, atlyginimo klausimo sprendimas tarpvalstybiniu lygmeniu yra neefektyvus, todėl nukentėjusių asmenų patirta turtinė ir neturtinė žala lieka neatlyginta. Fiziniam asmeniui individualiai patenkinti patirtos žalos atlyginimo reikalavimą Rusijos atžvilgiu taip pat sudėtinga. Pagrindinės problemos kyla dėl to, kad Rusija gali remtis valstybės imuniteto doktrina, kol tarptautinėje erdvėje aiškiai nesureguliuotas valstybės atsakomybės klausimas įvykdžius žmogaus teisių pažeidimus. Dėl šių priežasčių galimybė gauti žalos atlyginimą iš atsakingos valstybės tampa priklausoma nuo politinių aplinkybių bei pačios atsakingos valstybės geranoriškumo. Neefektyvus valstybės atsakomybės taikymas, siekiant atlyginti nuo žmogaus teisių pažeidimų nukentėjusių asmenų patirtą turtinę ir neturtinę žalą, lemia būtinybę ieškoti kitų priemonių šiai žalai atlyginti.

� Galimybę atsakingiems fiziniams asmenims taikyti civilinę atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimais padarytą turtinę ir neturtinę žalą patvirtina tarptautinių dokumentų nuostatos ir JAV teismų praktika. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šių asmenų atžvilgiu nesudaro prielaidų už padarytus žmogaus teisių pažeidimus netaikyti civilinės atsakomybės. Lietuvoje fizinių asmenų civilinė atsakomybė už sovietinės okupacijos metais vykdytus žmogaus teisių pažeidimus nėra aiškiai įvardinta teisės aktuose, dėl to nukentėjusiam asmeniui kyla problemų siekiant gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš fizinių asmenų, pažeidusių jo teises. Siekiant kuo efektyviau apginti pažeistas



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

89

nukentėjusiųjų teises, fiziniams asmenims, sovietinės okupacijos metais vykdžiusiems represijas, taikant civilinę atsakomybę rekomenduojama:

� civilinę atsakomybę taikyti remiantis bendraisiais civilinės atsakomybės taikymo pagrindais, atsižvelgiant į specifinį įvykdytų pažeidimų pobūdį; � LR civilinis kodeksas turėtų būti papildytas nuostata, kad ieškinio senatis reikalavimams, kylantiems dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos žmogaus teisių pažeidimais sovietiniais okupacijos metais, atlyginimo, netaikoma; � atitinkamai sureguliuoti nuostatas, reglamentuojančias LR civilinio kodekso įgyvendinimą, nustatant, kad civilinę atsakomybę reguliuojančios normos gali būti taikomos turtinei ir neturtinei žalai, atsiradusiai dėl žmogus teisių pažeidimo sovietinės okupacijos metais, atlyginti. 5. Esant tiek valstybės atsakomybei, tiek fizinio asmens civilinei atsakomybei

už žmogaus teisių pažeidimais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, svarbiausia gairė nustatant atsakingų subjektų atsakomybės taikymo santykį yra siekis, kad kiekvieno nukentėjusio asmens atžvilgiu kuo efektyviau būtų įgyvendinimas principas restitutio in integrum. Šį efektyvumą galima užtikrinti tik sudarius galimybę asmeniui iš atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus fizinių asmenų pareikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar atsakinga valstybė prisiėmė pareigą atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tarpvalstybiniu lygmeniu išsprendus žalos atlyginimo klausimą, valstybė, gaunanti lėšas žalai atlyginti, šiuo atveju turėtų užtikrinti, kad skirstant gautą žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ta pati žala nebūtų atlyginama du kartus.

LITERAT ŪROS SĄRAŠAS

1. A. ANUŠAUSKAS, J. BANIONIS, Č. BAUŽA, V. BRANDIŠAUSKAS, A. BUBNYS, A. JAKUBČIONIS, L. JANUŠAUSKAS, D. KUODYTĖ, N. MASLAUSKIENĖ, P. STANKERAS, J. STAKAUSKAS, A. STREIKUS, V. TININIS IR L. TRUSKA. Lietuva 1940-1990. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.

2. G. P. FLETCHER, Tort Liability for Human Rights Abuses. Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing, 2008.

3. N. J. KRITZ, Transitional Justice - How Emerging Democracies Reckon with Former Regimes, vol. I, General Considerations. Washington, D.C.: United States Institute of Peace Press, 1995.

4. F. MCKAY , “Civil Reparation in National Courts for Victims of Human Rights Abuse.” Knygoje Justice for Crimes against Humanity, redaguota Mark Lattimer and Philippe Sands. Oxford; Portland (Oregon): Hart Publishing , 2003.

5. R. G. TEITEL, Transitional Justice. New York: Oxford University Press, 2000.

6. D. ŽALIMAS , Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius: Rosma, 1997.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

90

7. M. G. BOCHENEK, “Compensation for human rights abuses in Zimbabwe”. Columbia Human Rights Law Review, Vol. 26, No. 2 (1995).

8. M. S. BRYANT, “Prosecuting the Cheerful Murderer: Natural Law and National Socialist Crimes in West German Courts, 1945-1950”. Human Rights Review, Vol. 5, No. 4 (2004).

9. L. M. CAPLAN, “State Immunity, Human Rights, and Jus Cogens: a Critique of the Normative Hierarchy Theory”. The American Journal of International Law, Vol. 97, No. 4 (2003).

10. R. DAVID , S. C. YUK-PING. “Victims on Transitional Justice: Lessons from the Reparation of Human Rights Abuses in the Czech Republic”. Human Rights Quarterly, Vol. 27 (2005).

11. R. DOLZER, The Settlement of War-Related Claims: Does International Law Recognize a Victim's Private Right of Action? Lessons After 1945. 20 BERKJIL 296 (2002).

12. B. FASSBENDER, “Can Victims Sue State Officials for Torture?” Journal of International Criminal Justice, No. 6 (2008).

13. T. FRANCK, „Individual Criminal Liability and Collective Civil Responsibility: Do They Reinforce or Contradict One Another?“ Washington University Global Studies Law Review, Vol. 6 (2007).

14. M. GIBNEY, K. TOMAŠEVSKI, J. VEDSTED-HANSEN. “Transnational State Responsibility for Violations of Human Rights”. Harvard Human Rights Journal, Vol. 12 (1999).

15. J. Y. KATSHUNG, “Prosecution of Grave Violations of Human Rights in Light of Challenges of National Courts and the International Criminal Court: The Congolese Dilemma”. Human Rights Review, April-June (2006).

16. M. MCAULIFFE DEGUZMAN , „The Road from Rome: The Developing Law of Crimes against Humanity“. Human Rights Quarterly, Vol. 22 (2000).

17. J. E. MENDEZ, “Accountability for Past Abuses”. Human Rights Quarterly, Vol. 19 (1997).

18. J. F. MURPHY, “Civil Liability for the Commission of International Crimes as an Alternative to Criminal Prosecution”. Harvard Human Rights Journal, Vol. 12 (1999).

19. M. RAU, „State Liability for Violations of International Humanitarian Law - The Distomo Case Before the German Federal Constitutional Court“. German Law Journal, Vol. 07, No. 07 (2005).

20. J. SARKIN , C. FOWLER. “Reparations for Historical Human Rights Violations: The International and Historical Dimensions of the Alien Torts Claims Act Genocide Case of the Herero of Namibia”. Human Rights Review, Vol. 9, No. 3 (2008).

21. E. SCHWAGER, „The Right to Compensation for Victims of an Armed Conflict“. Chinese Journal of International Law, Vol. 4, No. 2 (2005).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

91

22. C. TOMUSCHAT, “Darfur – Compensation for the Victims”. Journal of International Criminal Justice, No.3 (2005).

23. C. TOMUSCHAT, „The Legacy of Nuremberg“, Journal of International Criminal Justice, Vol. 4 (2006).

24. L. ZEGVELD, “Remedies for victims of violations of international humanitarian law“. International Review of the Red Cross, Vol. 85, No. 851 (2003).

25. Basic Principles and Guidelines on the Right to a Remedy and Reparation for Victims of Gross Violations of International Human Rights Law and Serious Violations of International Humanitarian Law, resolution of General Assembly of the United Nations (No. A/RES/60/147).

26. Dėl 1940-1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Žin. (1991, Nr. 17-456).

27. Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios TSRS ir 1991-1993 metais - Rusijos federacijos kariuomenės, apskaičiavimo. LR Vyriausybės nutarimas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2000 m. liepos mėn. 28 d.). Žin. (1995, Nr.31-726).

28. Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios TSRS ir 1991-1993 metais - Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos. LR Vyriausybės nutarimas. Žin. (1996, Nr. 16-424).

29. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Žin., (1995, Nr. 40-987).

30. Jungtinių tautų chartija. Žin. (2002, Nr. 15-557).

31. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Žin, (2002, Nr. 23-856).

32. LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Žin. (1997, Nr. 66-1609).

33. LR asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m lapkričio mėn. 29 d.). Žin. (1990, Nr. 14-386).

34. LR Aukščiausios Tarybos aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Žin. (1990, Nr. 9-222).

35. LR Civilinis kodeksas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. gruodžio mėn. 30 d.). Žin. (2000, Nr. 74-2262).

36. LR įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Žin. (2000, Nr. 52-1486).

37. LR Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. birželio mėn. 21 d.). Žin. (1997, Nr. 60-1398).



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

92

38. LR pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m sausio mėn. 1 d.). Žin. (1997, Nr. 12-230).

39. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. liepos mėn. 5 d.). Žin. (1997, Nr. 65-1558).

40. LR sveikatos draudimo įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2009 m. kovo mėn. 5 d.). Žin. (1996, Nr. 55-1287).

41. LR transporto lengvatų įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. liepos mėn. 1 d.). Žin. (2000, Nr. 32-890).

42. LR valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2008 m. gegužės mėn. 24 d.). Žin. (1998, Nr. 92-2543).

43. LR valstybinių pensijų įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2009 m. sausio mėn. 1 d.). Žin. (1994, Nr. 101-2018).

44. LR žemės reformos įstatymas (oficialus tekstas su pakeitimais iki 2007 m. gegužės mėn. 29 d.). Žin. (1991, Nr. 24-635).

45. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui. Žin. (2003, Nr. 49-2165).

46. United Nations. Charter of the International Military Tribunal - Annex to the Agreement for the prosecution and punishment of the major war criminals of the European Axis ("London Agreement"). 8 August 1945.

47. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Žin. (2006, Nr. 68-2497).

48. JAV byla: Filartiga v. Pena-Irala. 630 F.2d 876 (2d Cir. 1980), on remand, 577 F.Supp. 860 (E.D.N.Y. 1984).

49. JAV byla: Kalmich v. Bruno. 553 F.2d 549 (1977).

50. L. S. p. Rusijos Federacija. Lietuvos apeliacinis teismas (2008, Nr. 2-764).

51. M.B. p. V.V. ir M.Ž. Lietuvos apeliacinis teismas (2007, Nr. 2A-218).

52. M.B. p. V.V. ir M.Ž. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008, Nr. 3K-7-83).

53. Z.V.L. ir B.P. p. Rusijos Federacija. Lietuvos apeliacinis teismas (2008, Nr. 2-331).

54. P. BAILEY , The Creation of the Universal Declaration of Human Rights. <http://www.universalrights.net/main/creation.htm> [aplankyta 2009 03 22].

55. CHAPTER IV: Human Rights. <http://treaties.un.org/Pages/Treaties.aspx?id=4&subid=A&lang=en> [aplankyta 2009 04 23].



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

93

56. Fact Sheet No.2 (Rev.1), The International Bill of Human Rights. <http://www.ohchr.org/Documents/Publications/FactSheet2Rev.1en.pdf> [aplankyta 2009 03 14].

57. J. POAKES, E. WILMSHURST. State Immunity: The United Nations Convention and its effect (May 2005). <http://www.chathamhouse.org.uk/files/3239_bpstateimmunity.pdf> [aplankyta 2009 04 18].

58. Lietuvos gyventojų nuostoliai 1940-1952 metais. <http://www.genocid.lt/centras/lt/147/c/> [aplankyta 2009 03 13].

59. Member States of the United Nations. <http://www.un.org/members/list.shtml> [aplankyta 2009 03 13].

60. M. NOWAK, New Challenges to the International Law of Human Rights. <http://www.rwi.lu.se/pdf/seminar/nowak.pdf> [aplankyta 2009 04 20].

61. The United Nations: Organization. <http://www.un.org/aboutun/untoday/unorg.htm> [aplankyta 2009 03 13].

62. A. A. C. TRINIDADE, Universal Declaration of Human Rights Paris, 10 December 1948. <http://untreaty.un.org/cod/avl/ha/udhr/udhr.html> [aplankyta 2009 03 22].

63. What is Transitional Justice? (Updated December 2008). <http://www.ictj.org/en/tj/> [aplankyta 2009 04 06].

64. D. ŽALIMAS , Lietuva privalo reikalauti sovietų okupacijos žalos atlyginimo (2006 03 09). <http://www.geopolitika.lt/?artc=490> [aplankyta 2009 03 14].

65. D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II) (2005 09 10). <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33813> [aplankyta 2009 04 10].

66. D. ŽALIMAS , SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (III) (2005 09 13). <http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33904> [aplankyta 2009 04 20].

67. J. ŽILINSKAS, Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos (2005 01 11). <http://www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm> [aplankyta 2009 04 23].

68. Prof. habil. dr. Stanislovas Sajauskas, pokalbis telefonu su autore, 2009 m. balandžio 22 d.

69. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengti lankstinukai apie valstybės paramą politiniams kaliniams ir tremtiniams bei asmenims, buvusiems getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose, ir asmenims, kurie antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

94

70. 2007 liepos 17 d. LR užsienio reikalų ministerijos raštas Nr. (19-01)-3-19(a), adresuotas LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui A. Lydekai, LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui J. Karosui, LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui J. Lionginui, Seimo posėdžių sekretoriato vedėjai Violetai Gureckienei.

SUMMARY The twentieth century in Lithuanian history was marked with soviet occupation lasting

for almost fifty years. During soviet occupation mass atrocities were committed against innocent people such as persecution on political, national, religious grounds, murder, extermination, forcible transportation, deprivation of physical liberty and other acts causing great suffering, serious injury to mental and physical health. Repressive structures were organized by occupying force, the USSR, and acts committed by natural persons working for occupying forces. Because of these atrocities many people experienced harm causing pecuniary and non-pecuniary damages. As these damages must be compensated, the main issue of this thesis is whether tort liability shall be applied to natural person for committing atrocities during soviet occupation to remunerate pecuniary and non-pecuniary damages?

The restoration of independence in Lithuania provided ability to evaluate atrocities committed against innocent Lithuanian people. On the strength of principles formed in Nuremberg process, Charter of the United Nations and Universal Declaration of Human Rights, acts committed in Lithuania during soviet occupation shall be recognized as gross human rights violations. Regaining independence after the condition of mass human rights violations, Lithuania entered into status of transitional justice state as the respect for human rights, justice and democratic values were declared. Therefore Lithuania has obligation to restore human rights of those people who suffered from gross human rights violations. The important part of this obligation is compensation for pecuniary and non-pecuniary damages suffered. Unfortunately Lithuanian law for compensating victims of gross human rights violations during soviet occupation does not provide adequate compensation. Under these circumstances legal liability of state and tort liability of natural person responsible for human right violations should be considered.

According to legal scholars, the principle of state responsibility is entrenched in international public law and especially recognized in case concerning the factory at Chorzów. Recognition of human rights as norms of international public law means that state is responsible for human rights violations. Consequently reparations for these violations must be provided as this practice is supported by precedents of Germany and other countries. Therefore the question of subjects having right to claim this compensation must be considered. It is important to stress that there is no strong agreement in jurisprudence about the right of individual claim against the state responsible for gross human rights violations. Considering that the right of individual claim against the state in case of human rights violations is recognized, usually individual persons experience many obstacles in enforcing such right. In summary this means that the compensation for violation of human rights is subject to factors that individual person is unable to control.



No. 1 (6), 2010, p. 53-95

95

The situation described requires discussion of alternative means to enforce right to compensation for human right violations.

As human rights violations are committed by natural persons it is important to consider alternative of applying tort liability to these persons in order to compensate pecuniary and non-pecuniary damages suffered by the victims of mass atrocities. Since Nuremberg process the concept of individual criminal responsibility for international crimes involving atrocious human rights violations is established and deeply entrenched in international legal documents. There is nothing in this concept that bar application of tort liability to these persons as Rome Statute of the International Criminal Court also recognizes victims’ right to reparations. The most important case law concerning tort liability of human right violators is case law of the U.S. Under Alien Tort Claim Act and case law developed since Filartiga case, foreigners are able to defend and get compensation for their core human rights violated in the U.S. courts from natural persons responsible for the acts committed. Unfortunately there is no special law in Lithuania explicitly providing tort liability for natural persons who committed gross human rights violations during soviet occupation. Therefore tort liability for these persons should be applied on common grounds, granted that the special situation of the victims of gross human rights violations is sensitively considered. It is especially desirable that additional rules regulating statute of limitations and operation of Lithuanian Civil Code in these cases shall be added to the existing law in order not to bar victims of effective defense of their rights in any circumstances.

Evaluation of legal scholars’ opinions and legal documents revealed that legal liability of state and tort liability of natural person for human rights violations can be applied. In this case it is important to develop an appropriate benchmark in order to share liability for pecuniary and non-pecuniary damages suffered by victims of gross human rights violations. As atrocious human rights violations cause gross harm, the appropriate benchmark is effective implementation of the right to claim pecuniary and non-pecuniary damages where victims get full compensation for the harm suffered. Effective implementation of the right to compensation for pecuniary and non-pecuniary damages suffered in accordance with principle restitutio in integrum is ensured if individual person is able to claim for damages irrespectively from actions at state level concerning reparations for human rights violations.

KEYWORDS Human rights violations, soviet occupation, tort liability, compensation for pecuniary

and non-pecuniary damages.

AR FIZINIAM ASMENIUI, VYKDŽIUSIAM REPRESIJAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS… · 2020. 4. 10. ·...

Documents

Transcript of AR FIZINIAM ASMENIUI, VYKDŽIUSIAM REPRESIJAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS… · 2020. 4. 10. ·...