APIE KALĖDAS · 2020. 12. 23. · Tolerancijos diena buvo paminėta ir mūsu progimnazijoje. Apie...
Transcript of APIE KALĖDAS · 2020. 12. 23. · Tolerancijos diena buvo paminėta ir mūsu progimnazijoje. Apie...
-
Labai lėtai, labai neskubėdamas, bet vis dėlto
gruodis pradėjo barstyti snaiges, tuo primindamas, kad
žiema atėjo, o didžiausios metų šventės visai čia pat.
Mokykla jau pasipuošusi, o mokiniai jau ruošiasi
KALĖDŲ SENELIO sutikimui...
Kalėdos – tai šventinė eglutė, visų svajones
išpildanti diena.
Laikraščio redakcija nuoširdžiai sveikina visą
mokyklos bendruomenę su artėjančiomis šventėmis.
Būkit sveiki. Rūpinkitės vieni kitais ir džiaukitės
gyvenimu.
APIE KALĖDAS
Kalėdos yra būtinybė. Juk turi būti metuose bent
viena diena, kuri mums primintų, kad esame ne vien
dėl savęs, bet ir dėl kitų...
E.Sevareid
Kalėdos- tai ne dovanų išpakavimas, tai širdies
atvėrimas.
J. Maeditere
Jei namiškiai su mūsų dovanom pakeliui
nepaklydo,
Jeigu draugo žodžiai geri pro ausis nepraslydo,
Jei laiku parėjai, pasitinka namai,
Tai žinai, mes Kalėdas sutikom gerai.
M. Mikutavičius
Tas, kuris neturi Kalėdų širdyje, niekada neras jų
po Kalėdų eglute...
INTERVIU
Kol esame karantine, negalime dalyvauti
renginiuose, susitikti su draugais ir bendramoksliais,
atrandame gerą užsiėmimą- knygų skaitymą.
Nutariau pasidomėti, kokias knygas skaito mano
bendraamžiai, kokią knygą jie norėtų padovanoti
savo draugams.
ORINTA. Jeigu būtum Kalėdų senelis, kokią
knygą padovanotum savo draugui?
IEVA. Kokios gi Kalėdos be dovanų? O
geriausia dovana, manau, yra knyga. Neseniai per
literatūros pamoką skaitėme ištraukas iš Džono
Ronaldo Ruelio Tolkino knygos „Hobitas, arba Ten
ir atgal“. Susidomėjau, Susiradau knygą ir ją greitai
perskaičiau .Patiko, nes labai mėgstu knygas apie
maginę fantastiką. Knygą padovanočiau savo klasės
draugams.
SAMANTA. Neseniai
mama pasiūlė perskaityti
Annos Piwkovskos knygą
„Frančeska“. Labai patiko
ši knyga. Joje pasakojama
apie trylikmetės mergaitės
gyvenimą. Padovanočiau
ją geriausiems mano
draugams. NOJUS. Dažnai
lankausi mokyklos bibliotekoje. Biblioteka- tai
žmogaus dvasinių vertybių lobynas. Patinka
pasikalbėti su bibliotekininke. Ji visada papasakoja
apie naujausias ir įdomiausias knygas. Paskutinį kartą
pasiūlė paskaityti Katherinos Paterson knygą „Tiltas
į Teletabiją“, „Žiauriai“ gera knyga... Siūlau visiems
paskaityti. Manau, kad tai būtų geriausia dovana
kiekvienam mano bendraamžiui.
-
DIDŽIAUSIŲ METŲ ŠVENČIŲ
BELAUKIANT
Sako, reikia uždegti
žvakes ir po vieną sudeginti
reikia, kol ateis valanda,
atsinešus sudegintą laiką,
kada žemė liepsnos lyg
žvaigždė danguje pažadėta
virš juodos vienumos...
Reikia degint žvakes
kaip likimo tekėjimą lėtą, kol
neliks nė vienos, tik dangus
virš galvos vainikuotas.
Užsidekim žvakes – jei
laukimas ateinančio duotas.
D.Žibaitienė
ADVENTAS
Kristaus gimimo laukimo metas. Laukiant
švenčių pradedami pinti advento vainikai. Ši tradicija
iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač
vaikams, kad artėja Kalėdos.
Šiais laikais advento vainikai puošia ne tik
tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, aikštes.
Advento vainikais papuošėme ir savo klases.
Mokytojai mums priminė adveto vainiko atsiradimo
istoriją.
Mokinių taryba paragino kiekvieną klasę
pasipuošti kalėdines eglutes kabinetuose . Sumanyta
eglutėmis papuošti ir mokyklos koridorius. O, kokie
mes galime būti išradingi… Mokykloje iškart
pasidarė linksmiau.
Viltė
KAI DAR GALĖJOME BŪTI KARTU ...
Spalio 12 dieną 5a ir
5c klasės mokiniai lankėsi
Kauno Perkūno namuose
ir dalyvavo edukacinėje
programoje ,, Viduramžių
Kaunas“. Jos metu bus
daug judėjimo – mokiniai
aplankė du Kauno
architektūros paveldo
objektus – jėzuitų
vienuolyno apžvalgos
aikštelę bei seniausią
Kauno gyvenamą namą – gotikos architektūros perlą
– Perkūno namą. O taip pat susipažino su
pagrindiniais Kauno miesto kūrimosi istorijos faktais.
Nuo vienuolyno stogo atsiveria puiki senojo miesto
panorama. Aplink čia esančią turgaus aikštę telkėsi
miestiečių gyvenimas. Nuo čia matosi visi svarbiausi
miesto objektai: rotušė, bažnyčios ir vienuolynai,
miestą gynusi tvirtovė, Nemuno krantinė, kur ilgus
amžius buvo uostas, pirmosios miesto įmonės –
vaškinės liekanos ir, žinoma, gyvenamieji namai.
Daug pastatų, čia statytų prieš 500 metų, išliko, vieni
mažiau, kiti daugiau pasikeitę. Terasoje mokiniai
atliko praktinę užduotį – pasiskirstę grupėmis
žemėlapyje turėjo rasti kelis išvardintus objektus. Po
to vaikus aplankė
vieną gražiausių
Lietuvos
gotikinių namų –
Perkūno namą.
Čia tinkama vieta
susipažinti su
Kauno miesto
pradžios istorija.
Viduramžiškai pasipuošusi gidė papasakojo apie
kunigaikščio Vytauto 1408 metais miestui suteiktas
prekybos ir savivaldos privilegijas. Mokiniai skaitė
priesaiką, kurią turėjo duoti žmogus, norintis tapti
tikru miestiečiu. Šoko vieną bendruomeninį šokį,
kokį, tikėtina, čia beveik prieš 500 metų šoko
miesto burmistro svečiai. Taip pat išmoko
senoviniu būdu sulankstyti laišką.
5a ir 5c klasės mokiniai
-
TOLERANCIJOS DIENA
Lapkričio 16
dieną minima
Tarptautinė
tolerancijos diena.
Tolerancija- tai
pakantumas,
mandagumas,
pagarba kitiems,
supratimas, kad
kitas žmogus gali
skirtis nuo mūsų, ir
pripažinimas, kad jis
turi teisę būti kitoks
nei mes. Tolerancija-
tai supratimas, kad jie
yra tau lygūs ir turi
vienodas teises kaip ir
tu.
Tolerancijos diena buvo paminėta ir mūsu
progimnazijoje. Apie gerus tarpusavio santykius,
pagarbą šalia esantiems kalbėjomės su mokytojais,
psichologe, socialine darbuotoja. Pasidžiaugėme, kad
progimnazijoje nėra patyčių. Visi mokiniai jaučiasi
gerai ir saugiai.
Šiais mokslo metais Tolerancijos dienos
simbolis buvo MOZAIKA. Mes kiekvienas
skirtingomis spalvomis piešdami sudarėme vieną
didelį gražų paveikslą apie draugystę –
TOLERANCIJOS DĖLIONĘ.
Gabija
PASIDOMĖJOME...
Laikraščių ištakos – Senovės Romoje
Laikraščių – tokių, kokius mes juos esame įpratę
matyti dabar, ištakomis laikomi dar Senovės Romos
laikais leisti vyriausybės pranešimų biuleteniai. Jie
buvo išraižomi ant metalo ar akmens ir pakabinami
viešoje vietoje. Taip informaciją visuomenei skleisti
sumanė ir pradėjo Julijus Cezaris.
Dėl to, kokį leidinį galima pavadinti pirmuoju
spausdintu laikraščiu, kyla diskusijų.
Vienos versijos šalininkų teigimu, pirmasis
laikraštis atsirado 1566 metais Venecijoje. Tais
metais vyriausybė esą pradėjo leisti naujienas, kurios
buvo kabinamos ant sienos. Jas buvo galima
perskaityti susimokėjus nedidelės vertės monetą, kuri
buvo vadinama Gazetta. Iš pradžių šios naujienos
buvo rašomos ranka, vėliau imtos spausdinti. Kitos
versijos šalininkai pirmuoju pasaulio laikraščiu
vadina 1605 metais Strasbūre atspausdintą vokišką
laikraštį.
Lietuvoje pirmieji popieriniai laikraščiai
pasirodė apie 18 amžių.
Gabrielė
MOKINIŲ KŪRYBA
Greta Girskytė, 6a klasės mokinė
Aš esu Gretė Girskytė iš 6a klasės. Man patinka
mokytis. Patinka piešti, kepti pyragus, dekoruoti,
šokti. Visus darbus atlieku labai stropiai. Mėgstu
kurti. Rašau trupus pasakojimus. Paskaitykite. Gal
patiks?..
SENAMIESČIO LAIKRODŽIO
PASLAPTIS
Kadaise buvo toks miestelis Luleinas. Jis buvo
toks pat kaip ir kiti, bet turėjo vieną neįmintą
paslaptį...
Šilta vasaros diena. Martynas su Paulina ir kitais
draugais žaidžia krepšinį miestelio stadione.
Martynas – penkiolikmetis paauglys, kuris yra
užkietėjęs moksliukas ir mėgsta krepšinį, Paulina –
-
Martyno geriausia draugė, jai keturiolika, ji taip pat
labai gerai mokosi, domisi filosofija ir muzika. Jiems
bežaidžiant krepšinį laikrodis pradėjo mušti dvyliktą
valandą. Mergaitė atsisuko ir nesuprato, kodėl
laikrodis rodė dvyliktą valandą, nors turėtų rodyti po
dvylikos penkios. Paulina labai susidomėjo ir viską
pranešė Martynui. Kitą dieną abudu nuėjo į biblioteką
ir susirado knygų apie Luleino miestelį ir bandė rasti
informacijos apie miestelio laikrodį. Jie ten plušo iki
pat vakaro. Bet informacijos, kuri juos sudomintų,
nerado. Paulina ir Martynas grįžę namo puolė prie
kompiuterių ieškoti informacijos. Truputį
informacijos rado, bet ne tos, kurios tikėjosi. Jiems
vis tiek labai rūpėjo sužinoti, kas atsitiko laikrodžiui.
Jie sugalvojo padaryti eksperimentą. Paulina ir
Martynas eidavo į lauką ir stebėdavo laikrodį. Kai
laikrodis mušdavo dvyliktą valandą, visada jis
skubėdavo penkiomis minutėmis. Paulina prisiminė,
kad jos senelis jai pasakodavo daug istorijų apie
laikrodžių paslaptis. Ji viską papasakojo Martynui.
Jie nutarė nuvažiuoti pas Paulinos senelį ir viską
sužinoti. Atvažiavę vaikai papasakojo, kas dedasi su
Luleino miestelio laikrodžiu. Senelis pradėjo
pasakoti nuo to, kad Luleino miestelis yra seniausias
iš visų, kad senovėje žmonės visada tikėdavo, kad
skaičius PENKI neša sėkmę. Todėl kurdavo
laikrodžius, kad visada skubėtų penkiomis minutėmis
po dvylikos, o kodėl būtent po dvylikos, niekas
nežino. Senelis pasakė, kad prieš kelis šimtmečius
šalia Luleino miestelio buvo Eseno miestelis,
kuriame žmonės į senamiesčio laikrodžio sienelę
įdėdavo žemėlapį, kuriame būdavo nupieštas kelias į
lobio vietą. Senelis vaikams pasakė, kad jie niekam
nepasakotų šios paslapties, Vaikus šis pasakojimas
labai sudomino. Jie sugalvojo, kad reikia patikrinti ir
Luleino laikrodį. Paulina ir Martynas susitarė, kad
naktį lygiai dvyliktą eis patikrinti. Paulina ir
Martynas padėkojo
seneliui už sugaištą
laiką ir išvažiavo
namo ruoštis. Išaušo
jų valanda. Jiems
pasisekė, kad
miestelyje nebuvo
nei vieno žmogaus.
Vaikai įsibrovė į
bokštą, kur buvo
laikrodis. Paulina ir
Martynas atidarė
laikrodžio sienelę ir
rado žemėlapį. Jie
negalėjo patikėti, kad rado žemėlapį, kuris juos nuves
į lobio vietą. Paulina ir Martynas sulaukė ryto ir
žemėlapį nuvežė Paulinos seneliui. Jie paprašė, kad
senelis žemėlapį apžiūrėtų. Jis apžiūrėjo ir pasakė,
kad žemėlapis tikras. Paulina su Martynu susitarė,
kad savaitgalį važiuos lobio ieškoti. Kad būtų
saugiau, paprašė, kad senelis važiuotų kartu. Vaikai
tėvams pasakė, kad važiuoja su seneliu į iškylą
savaitgaliui. Jie susiruošė ir iškeliavo. Keliavo ilgai ir
pateko į labai gražią vietą. Paulina, Martynas ir
senelis dar gyvenime nebuvo matę tokios gražios
vietos. O ten buvo rūmai, labai gražus, blizgūs,
spalvoti. Užėję į vidų net nustebo, ten buvo tuščia ir
toli koridoriaus gale matėsi kažkas labai blizgaus.
Priėję arčiau rado dėžutę su užrašu: „Sveiki, radote
deimantą, kuris priklausė Giutersalo princesei“.
Paulina su Martynu lėtai atidarė dėžutę. Jie vos
neapako nuo deimanto blizgumo. Paulina, Martynas
ir senelis negalėjo atsigrožėti deimantu . Senelis kuo
greičiau norėjo nuvežti deimantą juvelyrams. Grįžę
po ilgos kelionės nuvežė deimantą juvelyrams, kad
nustatytų, ar jis tikras. Juvelyro atsakymas buvo:
„Taip!“ Jie rado keturiasdešimties metų senumo
deimantą. Kitą dieną apie jų žygdarbį rašė laikraščiai.
Vaikai išgarsėjo Luleino miestelyje. Valstybė
deimantui laikyti pastatė muziejų. O Paulinai,
Martynui ir seneliui leido apsigyventi tuose rūmuose,
kur rado deimantą. Paulina ir Martynas tikėjo, kad
deimantas atneš didžiulę sėkmę miesteliui ir jo
gyventojams.