ALYTAUS SUAUGUSIŲJŲ IR JAUNIMO MOKYKLA...ALYTAUS SUAUGUSIŲJŲ IR JAUNIMO MOKYKLA BIOLOGIJOS...
Transcript of ALYTAUS SUAUGUSIŲJŲ IR JAUNIMO MOKYKLA...ALYTAUS SUAUGUSIŲJŲ IR JAUNIMO MOKYKLA BIOLOGIJOS...
ALYTAUS SUAUGUSIŲJŲ IR JAUNIMO MOKYKLA
BIOLOGIJOS DALYKO BENDROJO KURSO KALENDORINIS TEMINIS PLANAS III KLASEI
2015-2016 m. m.
Mokytoja Kazimiera Žiedavičienė
Savaitė
s Nr.
UP
Mėnuo,
savaitė
Skyrius/tema, skirtų
valandų skaičius
Literatūros ir kitų šaltinių nuorodos (santrumpos) Savikontrolės
darbai,
vertinimo data
ir būdai
1 Rugsėjo
1 savaitė
Įvadas į dalyką.
Bendosios gyvybės
savybės.
1. Garet Williams. Biologija tau.1(trumpinysBT-1)
2. Garet Williams. Biologija tau.2(trumpinys BT-2)
3. Jolanta Martinonienė.Laima Lapinskaitė Pranė Stankevičienė.Ar moki
biologiją(trumpinys-AB)
4. Sylvia S.Mader biologija I knyga. (trumpinys-SMB-I)
5. Sylvia S.Mader biologija II knyga. (trumpinys-SMB-II)
2 Rugsėjo
2 savaitė
Angliavandenių
sandara, funkcijos
ir reikšmė.
BT-1-6psl.
AB-5psl..
SMB-I-40psl.
Apibūdinti
angliavandenius
kaip energetines
(gliukozė),
atsargines
(krakmolas,
glikogenas)
ir statybines
(celiuliozė)
medžiagas.
3 Rugsėjo
3 savaitė
Baltymai ląstelėje.
Sandara,funkcijos ir
reikšmė.
Katalizatoriai
BT-1-18psl.
AB-8psl..
SMB-I-46psl.
. Nurodyti
baltymus kaip
iš
aminorūgščių
sudarytas
organines
medžiagas.
Remiantis
pavyzdžiais
apibūdinti
baltymų
funkcijas
organizme:
hemoglobinas –
atlieka
dujų pernašos
funkciją,
virškinimo
fermentai –
katalizuoja
maisto
medžiagų
skaidymo
reakcijas
4 Rugsėjo
4 savaitė
Lipidai.Sandara ,
funkcijos,
aterosklerozės
profilaktika
BT-1-16psl.
AB-6psl.
SMB-I-42psl.
Apibūdinti
riebalus kaip
energetines ir
atsargines
medžiagas.
Susieti riebalų
savybę –
netirpumą
vandenyje su
kaupimo
funkcija.
5 Spalio
1 savaitė
Nukleininės
rūgštys.Sandara ir
BT-1-99psl.
AB-12psl.
. Schemose
(paveiksluose)
funkcijos SMB-I-50psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/248/
atpažinti DNR
ir RNR ir
apibūdinti
jų sandarą
(nukleotidų
sandara ir
įvairovė,
polinukleotidini
ų
grandinių
skaičius).
6 Spalio
2 savaitė
Vandens reikšmė
ląstelei ir
organizmo
gyvybinės funkcijos
BT-1-10psl.
SMB-I-27psl.
. Apibūdinti
vandens
reikšmę
ląstelei ir susieti
ją su ištirpusių
medžiagų
pernaša
Kontrolinis
darbas.
Ląstelės
cheminiai
elementai ir
junginiai
7 Spalio
3 savaitė
Eukariotinės ir
prokariotinės
ląstelės, sandara ir
funkcijos.
.Ląstelės sandaros
ir funkcijų ryšys
BT-1-28-48psl.
AB-13-20psl.
SMB-I-58psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/263/
Paveiksluose ir
schemose
atpažinti
prokariotines ir
eukariotines
ląsteles ir
nurodyti
pagrindinius jų
skirtumus
(prokariotinėse
ląstelėse nėra
branduolio ir
membraninių
organelių).
Apibūdinti
eukariotinės
ląstelės
struktūras
(branduolį,
citoplazmą,
plazminę
membraną,
ląstelės
sienelę,
mitochondrijas,
ribosomas,
chloroplastus,
vakuoles),
atpažinti
jas
paveiksluose ir
schemose ir
apibūdinti jų
funkcijas
ląstelėje:
branduolys –
informacijos
saugojimas
vakuolės – jose
saugomos tirpių
medžiagų
atsargos,
turgorizuotos
ląstelės suteikia
žoliniams
augalams
8 Spalio
4 savaitė
Burnos epitelio,
svogūno ir samanų
ląstelių tyrimas
(lab.darbas)
Nurodyti darbo
tikslą, eigą ir
rezultatus.
Rudens atostogos nuo spalio 26 d. iki spalio 30 d.
9 Lapkriči
o
1 savaitė
Augalų audiniai
Gyvūnų audiniaiI
BT-1-40psl.
AB-32-36psl.
. Paveiksluose
ir schemose
atpažinti
audinius:
augalų –
vandens
ir rėtinių indų,
statinio
mezofilio,
gyvūnų –
kraujo,
epitelinio,
nervinio
ir susieti šiuos
audinius
sudarančių
ląstelių sandarą
su audinių
funkcijomis.
10 Lapkriči
o
2 savaitė
Ląstelės
membranos
sandaros ir funkcijų
BT-1-45-58psl.
AB -18-21psl.
SMB-I-82psl.
Paveiksluose
atpažinti
ląstelių
ryšys.
Plazmolizės tyrimas
(lab. darbas)
plazminę
membraną ir ją
sudarančius
fosfolipidus.
Paaiškinti
plazmolizės
reiškinį.
11 Lapkriči
o
3 savaitė
Osmosas ,difuzija,
egzocitozė,
endocitozė ir
aktyvioji pernaša.
Osmoso arba
difuzijos tyrimas.
BT-1-45-58psl.
AB -18-21psl.
SMB-I-86psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/266/
Remiantis
pavyzdžiais
paaiškinti
osmoso
(vandens
įsiurbimas
šaknimis) ir
difuzijos
(dujų apykaita)
bei nurodyti
egzocitozės
(fermentų
išskyrimas) ir
endocitozės
(bakterijų
įtraukimas į
fagocitą)
reikšmę
organizmui.
Kontrolinis
darbas.Ląsteli
ų ir jų
membranų
savybės.
12 Lapkriči
o
4 savaitė
Fermentai ir jų
veikimo principas
. Fermentai kaip
BT-1-63psl..
AB -10psl.
SMB-I-103psl.
Apibūdinti
fermentus kaip
biologinius
biologiniai
katalizatoriai
katalizatorius.
Remiantis
žmogaus
virškinimo
fermentais
(amilaze ir
pepsinu),
apibūditi
fermentų
vaidmenį
organizme
vykstančiose
cheminėse
reakcijose
13 Gruodži
o
1 savaitė
ATP-
pagrindinė
energetinė
ląstelės
medžiaga.
Fotosintezė ir
jos
fazės,chloroplas
tų sandara ir
funkcija
Praktikos
darbas.
Fotosintezės
metu
išsiskyrusio
deguonies
nustatymas.
AB -21-26psl.
BT-2
SMB-I-101psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/276/
Apibūdinti
energijos
būtinumą
organizmui ir
nurodyti ATP,
kaip
universalų
energijos
nešiklį. Susieti
energijos
panaudojimą
organizme
su raumenų
darbu.
Praktikos darbo
tikrinimas.
14 Gruodži Kvėpavimas. BT-1-45-58psl. Apibūdinti
o
2 savaitė
Mitochondrijų
sandara.Deguoninis
ir bedeguoninis
procesai
AB -26-30psl.
SMB-I-130psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/281/
viduląstelinį
kvėpavimą kaip
kontroliuojamą
procesą, kurio
metu
oksiduojant
gliukozę
išsiskiria
energija,
reikalinga
ląstelės
gyvybinei
veiklai
6.4. Remiantis
supratimu apie
mielių
alkoholinį
rūgimą
apibūdinti
anaerobinį
kvėpavimą kaip
kvėpavimą be
deguonies ir
susieti šį
energijos
gavimo būdą su
organizmų
prisitaikymu
apsirūpinti
energija
trūkstant
deguonies
15 Gruodži
o
Genetinė
informacija
BT-1-99psl..
AB -93.psl.,12psl.
Apibūdinti
DNR kaip
3 savaitė ląstelėje ir jos
realizavimas
DNR genetinės
informacijos
nešėja.DNR ir RNR
palyginimas
SMB-I-50psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/248/
chromosomų
sudedamąją dalį
ir
genetinės
informacijos
nešėją.
.
Žiemos atostogos nuo gruodžio 28d. iki sausio 8 d.
16 Sausio
1 savaitė
Homologinės ir
nehomologinės
chromosomos.
DNR dvigubėjimo
reikšmė.
Baltymo sintezė
AB -93psl.,96psl..
SMB-II-202psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/262/
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/258/
Susieti DNR
dvigubėjimą su
seserinių
chromatidžių
susidarymu
Nurodyti, kaip
perduodama
informacija
vykstant
baltymų
sintezei.
17 Sausio
2 savaitė
Genas. Genetinis
kodas.ir jo
universalumas
.
AB -94psl..
SMB-II-192psl.
Apibūdinti
genomą, kaip
genų
rinkinio
visumą,
būdingą visai
biologinei
rūšiai
18 Sausio
3 savaitė
Ląstelės dalijimasis.
Mitozė.
Ląstelės ciklas ir jo
sutrikimo
pasekmės.
BT-1-30psl.
AB -113psl
SMB-II-148psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/301/
Nurodyti
mitozę
kaip ląstelės
ciklo
etapą.
19 Sausio
4 savaitė
Kombinacinis
kintamumas ir
mejozė
Mutacijų rūšys ir
priežastys
BT-1-128psl.
AB 100psl.,74psl..
SMB-II-196psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/302/
Nurodyti, kur
susidaro
žmogaus
gametos.
Nurodyti
atsitiktinį
lytinių
ląstelių
susiliejimą kaip
kombinacinio
kintamumo
priežastį
20 Vasario
1 savaitė
Genotipas ir
fenotipas
Homozigotinių ir
heterozigotinių
organizmų
susidarymas
Nepilnas
dominavimas
BT-2
AB -101psl..
SMB-II-174psl.
Neringa Stravinskienė
Monohibridinisir dihibridiniskryžminimas
Mendeliodėsniai
Apibrėžti
genotipą ir
fenotipą.
Apibūdinti
genų ir
chromosomų
vaidmenį
susidarant
homozigotinia
ms ir
heterozigotinia
ms
organizmams ir
susieti su
požymių
paveldėjimu
21 Vasario
2 savaitė
Kryžmimimo
schemos ir
uždavinių
sprendimas
BT-2
AB -102-108psl.
SMB-II-176-183psl.
Nagrinėti
genetiniais
simboliais
pavaizduotas
kryžminimo
schemas,
spręsti
genetikos
uždavinius:
monohibridinio,
su lytimi
sukibusių
požymių ir
kraujo grupių
paveldėjimo.
Vasario
3 savaitė Žiemos atostogos vasario 15 d.
22 Vasario
4 savaitė
Geneologinis
medis.
AB -109psl.
Nagrinėti
genealoginio
medžio
schemas
23 Kovo
1 savaitė
Augalų
dauginimosi būdai,
požymių
kintamumas ir
pastovumas
BT-66psl..
AB -18-21psl.
Susieti augalų
vegetatyvinį
dauginimąsi su
požymių
pastovumu
ir dauginimąsi
sėklomis su
požymių
kintamumu.
10.3. Remiantis
tyrimo
rezultatais
paaiškinti, kaip
sėklų dygimas
priklauso nuo
aplinkos sąlygų
24 Kovo
2 savaitė
Gyvūnų
dauginimosi
būdai, požymių
kintamumas
ir pastovumas
Žmogaus
gemalo
vystymasis,žali
ngi veiksniai,
šeimos planavimas
AB -63psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/390/
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/400/
Apibūdinti
žmogaus
apvaisinimo
procesą, gemalo
vystymasi iki
placentos
susidarymoir
placentos
vaidmenį
vaisiaus
vystymuisi.
25 Kovo
3 savaitė
Žmogaus
genomo
projektas,
genetinės ligos.
Transgeniniai
organizmai.
Kamieninų
ląstelių
naudojimas.
Rekombinantinė
s DNR svarba
genų
technologijoms
BT-1-143psl.
AB -108psl.
SMB-II-270psl.
. Pateikiant
keletą
paveldimų
susirgimų
pavyzdžių,
paaiškinti
žmogaus
gemalo
genetinių
tyrimų
reikšmę
diagnozuojant
šiuos
susirgimus.
26 Kovo
4 savaitė
Pavasario atostogos nuo kovo 21 d. iki kovo25 d.
27 Balandži
o
1 savaitė
Dujų apykaitos
procesas
Vandens
gyvūnų
kvėpavimas.
Varlės
kvėpavimo
unikalumas
BT-1-164psl..
AB -45psl.
SMB-II-107psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/281/
Apibūdinti
vienaląsčių ir
ţuvų
prisitaikymus
(didelis
paviršiaus
plotas tūrio
atţvilgiu, plonas
ir
drėgnas
paviršius)
vykdyti dujų
apykaitą
vandenyje.
28 Balandži
o
2 savaitė
Žmogaus
kvėpavimo
organų sandaros
ir funkcijų
ryšys.
Įkvepiamo oro
kokybės
gerinimas
BT-1-164psl.
AB -46psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/309/
Remiantis
ţmogaus
kvėpavimo
organų
(trachėja,
bronchai,
plaučiai)
sandara
paaiškinti, kaip
oras patenka į
ţmogaus
plaučius ir kaip
iš jų
pasišalina
29 Balandži
o
3 savaitė
Dujų ir vandens
pernašos ir
fotosintezės ryšys
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/276/
Paaiškinti, kaip
augalų lapai
prisitaikę
padidinti
fotosintezės
efektyvumą
(forma,
paviršiaus
plotas ir
išsidėstymas
erdvėje
30 Balandži
o
4 savaitė
. Žmogaus
kraujotaka kaip
uždara sistema.
Kraujotakos
sutrikimai.
Širdies darbo ir
kraujo sudėties
tyrimas.
BT-1-181psl.
AB -54psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/303/
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/307/
file:///C:/Documents%20and%20Settings/User/My%20Documents/METODIKA/si
rdis.htm
Apibūdinti
širdies ir
didţiojo
bei maţojo
kraujo apytakos
ratų
funkcijas.
Schemose
atpaţinti kraujo
apytakos ratus
ir nurodyti
arterinio
ir veninio
kraujo tekėjimo
kryptį
Apibūdinti
kraujo sandarą
ir
paveiksluose
atpaţinti kraujo
ląsteles
31 Gegužės
1 savaitė
Žmogaus
virškinimas
kaip
procesas.
Žmogaus
virškinimo
sistemos
sandaros ir
BT-1-80psl.
AB -40psl.
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/418/
http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/339/
Susieti
virškinimą su
fermentų
veikla ir
nurodyti maisto
medžiagų
funkcijų
ryšys.
skaidymo
produktus
32 Gegužės
2 savaitė
Sveikatos
saugojimo ir
tausojimo būdai
ir nauda
Gera fizinė ir
psichologinė
savijauta.
BT-2
AB -45psl.,48psl.,52psl, 74psl.
Remiantis
ţiniomis ir
supratimu apie
organines ir
neorganines
medžiagas,
apibūdinti
tinkamą
žmogaus
mitybą: maisto
medţiagų ir
energijos kiekį.
Energijos
poreikius
susieti su
maiste
esančiais
angliavandeniai
s ir
riebalais,
augimo ir
atsinaujinimo
procesus su
baltymais ir
aminorūgštimis,
reguliavimą –
su
vitaminais A,
C, D.
Remiantis
duota
informacija apie
neorganines
medžiagas,
apibūdinti
jų reikšmę
žmogaus
organizmui
33 Gegužės
3 savaitė
Taisyklingos
laikysenos ir
aktyvaus gyvenimo
būdo reikšmė,
gyvybinė plaučių
talpa, širdies darbas
ir fizinis aktyvumas
Žalingų įpročių
įtaka įvairioms
amžiaus grupėms
AB -45psl.,48psl.,52psl, 74psl.
Remiantis
supratimu apie
atramos ir
judėjimo
sistemą,
paaiškinti
taisyklingos
laikysenos ir
aktyvaus
gyvenimo būdo
reikšmę
žmogaus
sveikatai
34 Gegužės
4 savaitė
Oda, gleivinė,
kraujo sandara,
skrandžio
rūgštis kaip
organizmo
apsaugos
elementai/
.
Bakterinės ir
virusinės ligos.
ŽIV irAIDS.
Antibiotikų
veikimo principas ir
organizmo
AB -45psl.,48psl.,52psl, 74psl.
Remiantis
supratimu apie
organizmo
apsaugą
paaiškinti
bakterinių ir
virusinių ligų
profilaktiką.
atsparumas
antibiotikams
Ugdymo proceso pabaiga birželio 6d.
35 Birželio
1 savaitė
Apibendrinamoji
pamokka
Vasaros atostogos nuo birželio 6 d. iki rugpjūčio 31 d.
Literatūros ir kitų šaltinių nuorodos ir santrumpos
Garet Williams. Biologija tau.1(trumpinysBT-1)
Garet Williams. Biologija tau.2(trumpinys BT-2)
Jolanta Martinonienė.Laima Lapinskaitė Pranė Stankevičienė.Ar moki biologiją(trumpinys-AB)
Sylvia S.Mader biologija I knyga. (trumpinys-SMB-I)
Sylvia S.Mader biologija II knyga. (trumpinys-SMB-II
UŽDUOTYS
1.Ląstelės cheminiai elementai ir junginiai
1. Angliavandenių sandara, funkcijos ir reikšmė.
2. Baltymai ląstelėje. Sandara,funkcijos ir reikšmė. Katalizatoriai
3. Lipidai.Sandara , funkcijos, aterosklerozės profilaktika
4. Nukleininės rūgštys.Sandara ir funkcijos.
5. Vandens reikšmė ląstelei ir organizmo gyvybinės funkcijos
Ką reikia žinoti
Apibūdinti angliavandenius kaip energetines, atsargines ir statybines medžiagas ir pateikti šias funkcijas atliekančių angliavandenių pavyzdžių..
Nurodyti baltymus kaip iš aminorūgščių sudarytas organines medžiagas. Apibūdinti baltymų (hemoglobinas, virškinimo fermentai, kolagenas)
funkcijas organizme: statybinė, katalizinė, pernašos.
Apibūdinti lipidus kaip energetines ir atsargines medžiagas.
Nagrinėti (pavyzdžiui, kuriant nukleorūgščių modelius) DNR ir RNR sandarą.
Apibūdinti vandens reikšmę ląstelei siejant su organizmo gyvybinėmis funkcijomis (pernaša).
Išspręsti testą
1 Kurio junginio pavidalu augalų ląstelės kaupia angliavandenilį atsargas?
Gliukozės
Celiuliozės
Krakmolo
Glikogeno
2 Daugiausia aminorugščių į kraują pateks suvalgius:
50 g sviesto
50 g juodos duonos
50 g varškės sūrio
50 g agurko
3 Kokią funkciją ląstelėje atlieka RNR?
Dalyvauja baltymų sintezėje
Dalyvauja baltymų skaidyme
Naudojama kaip energijos šaltinis
Saugo paveldimą informaciją
4 Koks atsarginis angliavandenis būdingas augalinei ląstelei?
a) Gliukozė
b) Glikogenas
c) Krakmolas
d) Chitinas
5 Iš ko sudaryti baltymai?
a) Nukleido rūgščių
b) Amino rūgščių
c) Riebiųjų rūgčių
d) Sieros rūgšties
6 Kurios funkcijos tinka angliavandeniams?
a) Katalizuoja reakcijas, statybinė medžiaga
b) Statybinė medžiaga, energijos šaltinis
c) Energijos šaltinis, saugo genetinę informaciją
d) Transportuoja medžiagas, apsauginė funkcija
7 Kuris angliavandenis netirpsta vandenyje?
a) Visi monosacharidai
b) Krakmolas
c) Gliukozė
d) Sacharozė
8 Kas atsitinka baltymui aukštoje temperatūroje?
a) Baltymas suaktyvėja
b) Baltymas praranda savo struktūrą
c) Baltymas suskyla
d) Baltymas virsta alkoholiu ir nikotinu
9 Kurios organinės medžiagos saugo genetinę informacija?
a) RNR
b) DNR
c) ATP
d) Visos išvardintos
10 Kuri iš išvardintų medžiagų yra lipidas?
a) Hemoglobinas
b) Saulėgrąžų aliejus
c) Valgomoji druska
d) Krakmolas
11 Kuriuose organoiduose sintetinama ATP?
a) Mitochondrijose
b) Chloroplastuose
c) Mitochonrijose ir chloroplastuose
d) Branduolyje
12 Kurios medžiagos sudėtyje yra glicerolio?
a) Glikogeno.
b) Hemoglobino.
c) Fosfolipidų.
d) Celiuliozės.
13 Atliekant fizinius pratimus raumenys kaip pagrindinį energijos šaltinį naudoja:
a) baltymus
b) deguonį
c) riebalus
d) angliavandenius
14 Kokioje temperatūtoje nutrūksta jungtis, kurios suteikia baltymo molekulėms trimatę formą?
a) 25° ir aukštesnėje
b) 100° ir mažesnėje
c) 65°
d) 45° ir aukštesnėje
15 Koks atsarginis angliavandenis būdingas gyvūninei ląstelei?
a) Gliukozė
b) Glikogenas
c) Krakmolas
d) Chitinas
2. Prokariotinės ir eukariotinės ląstelės
1. Eukariotinės ir prokariotinės ląstelės, sandara ir funkcijos.
2. Ląstelės sandaros ir funkcijų ryšys
3. Augalų audiniai
4. Gyvūnų audiniai
Ką reikia žinoti Paveiksluose ir schemose atpažinti prokariotines ir eukariotines ląsteles. Nurodyti, kad prokariotinės ląstelės neturi branduolio ir membraninių
organelių.
Apibūdinti eukariotinės ląstelės struktūras (branduolį, citoplazmą, ląstelės sienelę, plazminę membraną, ribosomas, mitochondrijas,
chloroplastus, vakuolę), atpažinti jas paveiksluose ir schemose ir apibūdinti jų funkcijas ląstelėje.
Remiantis audinių pavyzdžiais (pavyzdžiui, augalų – vandens ir rėtinių indų, statinio mezofilio, gyvūnų – kraujo, epitelinio, nervinio,
skersaruožio raumens) apibūdinti juos sudarančių ląstelių sandarą ir funkcijas.
Išspręsti testą
1. Augalų ląstelės turi tvirtą …?
a) citoplazmą
b) mitochondriją
c) branduolį
d) sienelę
2. Ką turi bakterijos ląstelė, bet to neturi nei gyvūno, nei augalo ląstelė?
a) plazminę membraną
b) žiuželius
c) citoplazmą
d) ribosomas
3. Ląstelės yra susitelkusios drauge ir sudaro?
a) nervą
b) audinį
c) raumenį
d) ląstelę
4. Kuris organoidas kaupia genetinę informaciją?
a) Branduolys
b) Ribosoma
c) Endoplazminis tinklas
d) Chromosoma
5. Kuris organoidas būdingas tik augalinei ląstelei?
a) Branduolys
b) Ribosoma
c) Chloroplastas
d) Centriolė.
6. Kokia mitochondrijų funkcija?
a) Gaminti baltymus
b) Skaidyti organines medžiagas
c) Aprūpinti ląstelę energija
d) Lemia ląstelės dalijimosi kryptį
7. Kuris teiginys tiktų ląstelei apibūdinti?
a) Ląstelė – mažiausias medžiagų vienetas
b) Visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių
c) Naujos ląstelės susidaro senų viduje
d) Teisingi atsakymai Air B
8. Kuriuose ląstelės organoiduose sintetinamos organinės medžiagos?
a) Mitochondrija, lizosoma, ribosoma
b) Mitochondrija, chloroplastas, lizosoma
c) Goldžio kompleksas, chloroplastas, ribosoma
d) Branduolys, mitochondrija, lizosoma
9. Kuriuos ląstelės organoidus gaubia dviguba membrane?
a) Mitochondrija, lizosoma, ribosoma
b) Mitochondrija, chloroplastas, lizosoma
c) Mitochondrija, branduolys, chloroplastas
d) Mitochondrija, branduolys, ribosoma
10. Kuriuose organoiduose sintetinama ATP?
a) Mitochondrijose
b) Chloroplastuose
c) Mitochonrijose ir chloroplastuose
d) Branduolyje
3. Plazminė membrana
1. Ląstelės membranos sandaros ir funkcijų ryšys.
2. Osmosas ,difuzija, egzocitozė, endocitozė ir aktyvioji pernaša.
3. Osmoso arba difuzijos tyrimas.
Ką reikia žinoti Paveiksluose atpažinti ląstelių plazminę membraną ir nurodyti jos sandarą (fosfolipidai ir baltymai).
Remiantis pavyzdžiais apibūdinti osmoso (vandens įsiurbimas šaknimis) ir difuzijos (dujų apykaita) reiškinius ir nurodyti egzocitozės (fermentų
išskyrimas) ir endocitozės (bakterijų įtraukimas į fagocitą) reikšmę
Išspręsti testą
1 Koks medžiagų pernašos per ląstelės membraną būdas pavaizduotas paveiksle?
a) Difuzija
b) Fagocitozė
c) Pasyvioji pernaša
d) Aktyvioji pernaša
Pabaikite sakinius, įrašykite praleistus žodžius:
1. vandens molekulių difuzija yra..............
2. procesas, kurio metu medžiagos skverbiasi pro membraną iš didesnės koncentacijos į mažesnę yra..............
3. augalo ląstelė patalpinta į izotoninį tirpalą ................, i hipotoninį..........., o į hipertoninį..................
4. kai medžiagos, netirpstančios lipiduose,pernešamos baltymo nešiklio pagal koncentracijos gradientą vyksta................pernaša.
5. kad vyktų aktyvioji pernaša būtina ............... ir......................
6. medžiagų patekimas į ląstelę yra..........., o iš ląstelės................
4. |Fermentai
Fermentai ir jų veikimo principas
Fermentai kaip biologiniai katalizatoriai
Ką reikia žinoti . Apibūdinti fermentus kaip biologinius katalizatorius. Remiantis pavyzdžiais apibūdinti fermentų vaidmenį organizme vykstančiose cheminėse
reakcijose (pavyzdžiui, pepsinas katalizuoja baltymų skaidymą, amilazė katalizuoja krakmolo skaidymą).
Susipažinti su fermentų panaudojimu maisto ar kitose Lietuvos pramonės šakose, pavyzdžiui: sūrių, sirupo, sulčių, saldainių gamyboje, odos
apdirbimo pramonėje ar kt.
Paaiškinti
1. kaip veikia fermentai skaidymo reakcijos metu.
2. kaip veikia fermentai sintezės reakcijos metu
3. kaip priklauso fermento veikimas nuo temperatūros ir pH
5. Energijos virsmai
ATP- pagrindinė energetinė ląstelės medžiaga.
Fotosintezė ir jos fazės,chloroplastų sandara ir funkcija
Kvėpavimas. Mitochondrijų sandara.Deguoninis ir bedeguoninis procesai.
.Fotosintezės ir kvėpavimo ryšiai augale ir biosferoje
.
Ką reikia žinoti Aptarti energijos būtinumą organizmui ir nurodyti ATP kaip universalų energijos nešiklį, kurio energija naudojama ląstelių gyvybiniams
procesams.
Apibūdinti viduląstelinį kvėpavimą kaip kontroliuojamą procesą, kurio metu oksiduojantis gliukozei išsiskiria energija, reikalinga gyvybinei
ląstelės veiklai. Susieti energijos panaudojimą organizme, pavyzdžiui, su raumenų darbu.
Apibūdinti anaerobinį kvėpavimą kaip kvėpavimą be deguonies ir susieti šį energijos gavimo būdą su organizmų prisitaikymu apsirūpinti
energija trūkstant deguonies.. Apibūdinti fotosintezę kaip augalų ląstelėse vykstantį procesą, kurio metu šviesos energija vartojama organinėms
molekulėms sintetinti. Susieti šių molekulių panaudojimą su augalo augimu: naujų ląstelių susidarymu
Paaiškinti
1. kokiu būdu iš ATPatsipalaiduoja energija.
2. fotosintezės fazės, kokios pradinės ir galutinės medžiagos , jų susidarymo vieta., suminė lygtis
3. kaip vyksta aerobinis kvėpavimas
4. kaip vyksta anaerobinis kvėpavimas
5. kokia kvėpavimo reikšmė
6. Genetinė informacija ląstelėje ir jos realizavimas
Genetinė informacija ląstelėje ir jos realizavimas
.DNR genetinės informacijos nešėja.DNR ir RNR palyginimas
Homologinės ir nehomologinės chromosomos. DNR dvigubėjimo reikšmė.
Baltymo sintezė
Genas. Genetinis kodas.ir jo universalumas
Ką reikia žinoti Apibūdinti DNR kaip sudedamąją chromosomų dalį ir genetinės informacijos nešiklį.
Susieti DNR dvigubėjimą su seserinių chromatidžių susidarymu.
Apibūdinti geną kaip genetinės informacijos vienetą ir kaip DNR atkarpą, kurioje yra informacija, reikalinga atitinkamam baltymui sintetinti.
Apibūdinti genetinį kodą ir paaiškinti jo universalumą.
Paaiškinti, kaip perduodama informacija vykstant baltymų sintezei. Nurodyti geno ir polipeptidinės grandinės ryšį. paaiškinti, kaip susidaro
polipeptidinė grandinė.
Apibūdinti genomą kaip genų rinkinio visumą, būdingą visai biologinei rūšiai
Paaiškinti
1. kaip ir kur gaminamos DNR kopijos.
2. chromosomos sandara, susidarymas ir vieta.
3. kas ir kaip užkoduoja amino rūgščių seką baltymo molekulėje.
4. kaip vyksta baltymo sintezė, kas garantuoja susidariusio baltymo sandaros tikslumą.
7. Replikacija ir naujų ląstelių susidarymas
Ląstelės dalijimasis. Mitozė.
Ląstelės ciklas ir jo sutrikimo pasekmės.
Kombinacinis kintamumas ir mejozė
Mutacijų rūšys ir priežastys.
Ką reikia žinoti . Apibūdinti ląstelės ciklo etapą – interfazę. Apibūdinti procesus, vykstančius ląstelėje mitozės metu.
Nusakyti ląstelės ciklą kaip kontroliuojamą procesą ir susirgimą vėžiu kaip nekontroliuojamo ląstelių dalijimosi rezultatą.
Apibūdinti replikacijos procesą. Apibūdinti komplementarumo reikšmę replikacijai.
Susieti mejozę su lytinių ląstelių susidarymu ir genetine organizmų įvairove. paaiškinti krosingoverio procesą.
Susieti kombinacinį kintamumą su mejoze. Apibūdinti
kombinacinio kintamumo reikšmę evoliucijai ir selekcijai.
Nusakyti genų ir chromosomų mutacijas ir jų atsiradimo
priežastis.
Išspręsti testą ir atlikti užduotis.
Kuris teiginys apie mitozę yra teisingas?
a) Sudaro du dalijimaisi
b) Susidaro 4 haploidinės ląstelės
c) Gali dalintis bet kokio kariotipo ląstelės
d) Gali dalintis tik haploidinės ląstelės
. Kurio ląstelės dalijimosi metu chromosomų skaičius nesikeičia?
a) Mejozės
b) Mitozės
c) Citozės
d) Visų išvardintų
32. Kuris teiginys apie mejozę yra teisingas?
a) Yra cikliška – vyksta nuolat
b) Sudaro du dalijimaisi
c) Nenaudoja energijos
d) Gali dalintis visos ląstelės
Aprašyti mitozės fazes
Aprašyti mejozės fazes
8. Organizmų požymių paveldėjimas ir kintamumas
Genotipas ir fenotipas
Homozigotinių ir heterozigotinių organizmų susidarymas
Nepilnas dominavimas
Kryžmimimo schemos ir uždavinių sprendimas
Geneologinis medis.
Ką reikia žinoti Apibrėžti genotipą ir fenotipą. Nusakyti genų ir chromosomų vaidmenį susidarant homozigotiniams ir heterozigotiniams organizmams ir susieti
su požymių paveldėjimu.
Paaiškinti alelių sąveiką ne visiško dominavimo atveju.
. Nagrinėti genetiniais simboliais pavaizduotas kryžminimo schemas, spręsti genetikos uždavinius: monohibridinio, dihibridinio, analizuojamojo
kryžminimo, su lytimi sukibusių požymių ir kraujo grupių paveldėjimo.
Nagrinėti ir sudaryti genealoginio medžio schemas
Atlikti užduotis
1. . Atsakę į klausimą parašykite vaikų ir tėvų genotipus
Vyras daltonikas, moteris skiria spalvas ir yra homozigotinė. Kokia tikimybė, kad jų vaikai skirs spalvas ar bus daltonikai?
a) Visi vaikai bus daltonikai
b) Visos dukros skirs spalvas, o sūnūs bus daltonikai
c) Visi vaikai skirs spalvas
d) Pusė dukterų ir visi sūnūs bus daltonikai
2. geltonų ir žalių žirnių pavyzdžiu paaiškinti monohibridinį kryžminimą, palyginti su dihibridiniu.
3. užrašyti visų kraujo grupių genotipus, atlikti dviejų skirtingų grupių kryžminimus
4.Paaiškinti po vieną visiško, tarpinio ir kodominavimo pavyzdį, lyties paveldėjimo schemą.
MOKOMOSIOS MEDŽIAGOS TEORINĖS DALIES KONSPEKTAS
1.ANGLIAVANDENIAI
Tai labiausiai paplitusi maisto medžiaga,svarbiausias energijos šaltinis. Angliavandeniai- organiniai junginiai sudaryti iš deguonies, vandenilio ir
anglies.
Angliavandenių skirstymas ir šaltiniai
Angliavandeniai Tipas Maisto produktai
Monosacharidai Gliukozė Saldainiai, saldūs gėrimai
Fruktozė Medus, vaisiai
Galaktozė Pienas
Disacharidai Sacharozė Baltasis cukrus, džemai,
uogienės Maltozė
Laktozė Pienas
Oligosacharidai Maltotet rozė,
maltopentozė Sportiniai gėrimai
Dekstrinai ir kt Balta duona, saldūs
džiūvėsiai
Polisacharidai Amilopektinai Bulvės, kruopos
Amiiazė Juoda duona
Glikogenas Mėsa, kepenys
Pektinas Vaisiai, daržovės, rupi
pilnagrūdė
duona
Monosacharidai (beveik vien tik cukrus) , pvz.: – gliukozė ir fruktozė.
Disacharidai sudaryti iš dviejų monosacharidų.
Sacharidas mums pažįstamas kaip cukrus mūsų virtuvėje. Tai disacharidas, sudarytas iš vienos gliukozės ir vienos fruktozės molekulės.
Monosacharidas ir disacharidas dažnai vadinami paprastais angliavandeniais.
Oligasacharidai (Celiuliozė) tai 3-10 monosacharidų grupė, bet žmogaus organizmas jų negali suvirškinti, bet jie naudingi kaip žarnyną valanti
prieminė.
Polisacharidai - 10-1000 monosacharidų grupės. Polisacharidai dažnai vadinami kompleksiniais angliavandeniais. Krakmolas dažniausiai
pasitaikantis polisacharidas.
Glikogenas (polisacharidas), iš jo sudarytos visos organizmo angliavandenilinės atsargos, kurios kaupiamos raumenyse ir kepenyse santykinai
yra nedidelės ir turi būti nuolatos papildomos.
Labiausiai paplitęs monosacharidas – gliukozė, jo gausu vaisiuose ir uogose, meduje. Organizmas gliukozę naudoja smegenų, skeleto raumenų,
širdies ir kitų audinių mitybai. Kai organizmas gauna gliukozės perteklių, jis konvertuoja gliukozę į glikogeną ir saugo kol prireiks, o prireikus
atstato vėl į gliukozę.
Žmogus vidutiniškai gali užkonservuoti 1600kcal glikogeno; 1200kcal raumenyse ir 400kcal kepenyse. Glikogenas konservuojamas raumenyse
gali būti naudojamas tik kaip kuras raumenims, o esantis kepenyse tik gliukozės didinimui kraujyje.
Po treniruotės gliukozė eina tiesiai į raumenis, taip atstatydama treniruotėje išeikvotas atsargas, todėl daugelis geria daug angliavandenių
turinčius kokteilius po iškarto po treniruotės. Jeigu jus nesitreniravote gliukozė keliauja į raumenis ir į riebalus. Taip pat jei organizme perdaug
gliukozės perteklius keliauja į riebalinius audinius.
Šia prasme fruktozė (“Vaisių cukrus”) skiriasi nuo gliukozės. Suvirškinta fruktozė kaip ir gliukozė iš pradžių patenka į kepenis. Kepenys
konvertuoja fruktozę į glikogeną, panaudodamos fruktokinazės enzimą, vidutiniškai per dieną žmogus taip gali konvertuoti apie 200kcal. Bet po
to, skirtingai nei gliukozė, likutis nepasilieka raumenyse, o konvertuojasi į trigliceridus (riebalus), net jei raumenyse sukaupta paliginus nedaug
glikogeno. Būtent todėl sportininkai ruošdamiesi pasirodymams atsisako vaisių, nors tai ir neblogas vitaminų, ląstelienos ir mineralinių medžiagų
šaltinis.
Ląsteliena irgi angliavandenis, bet ji nesuvirškinama ir kalorijos iš jos neišgaunamos. Ląsteliena tai bet koks nesuvirškinamas polisacharidas,
dažniausiai tai celiuliozė, augalo ląstelių sienelės, mediena,popierius.
2 BALTYMAI
Baltymai - sudėtingi aminorūgščių stambiamolekuliai junginiai, randami gyvuosiuose organizmuose.
Baltymai sudaryti iš anglies, vandenilio, deguonies ir azoto. Daugelyje jų dar yra sieros, kai kada fosforo, geležies ir kitų elementų. Baltymų
santikinė molekulinė masė yra labai didelė, pvz., insulino – 12000, kiaušinio baltymo – 36000.
Hidrolizuojant baltymus, dažniausiai gaunama 20 įvairių aminorūgščių mišinys. Jei baltymas būtų sudarytas tik iš 20 skirtingų aminorūgščių, tai
galėtų būti daugiau kaip 2,4 * 10 įvairių jų susijungimo kombinacijų. Todėl baltymų molekulės yra tokios įvairios ir sudėtingos.
Baltymų molekulėse aminorūgščių likučiai yra susijungę tikslia seka. Linijinės polipeptido grandinės aminorūgščių grandžių eilė vadinama
baltymo molekulės pirmine struktūra.
Baltymo molekulės erdvinė konfiguracija, primenanti spiralę, susidaro daugelio vandenilinių ryšių tarp grupių -CO- ir -NH- dėka. Tokia baltymo
struktūra vadinama antrine.
Susisukusi į spiralę polipeptidinė grandinė erdvėje įgyja tretinę baltymo struktūrą. Ji įtvirtinama įvairių polipeptidinės grandinės funkcinių grupių
sąveika. Pvz.: tarp karboksigrupės ir hidroksilo grupės - esterinis tiltelis, tarp sieros atomų dažnai susidaro disulfidinis tiltelis, o tarp
karboksigrupės ir amonio grupės gali atsirasti druskos tiltelis. Sutvirtina struktūrą ir atsiradę vandeniliniai ryšiai. Tretinė baltymo struktūra lemia
jo specifinį biologinį aktyvumą.
Kai kurios polipeptidinės makromolekulės gali jungtis tarpusavyje ir sudaryti didelius agregatus. Dariniai iš kelių baltymų molekulių vadinami
ketvirtinėmis struktūromis (Pvz. hemoglobinas).
Baltymų aibė – ilgos organizmų evoliucijos rezultatas.
BALTYMŲ Kl. PAVYZDŽIAI FUNKCIJOS IR (ARBA) LOKALIZACIJA
struktūriniai b. Kolagenas, Keratinas, Elastinas, Mukoproteinas jungiamojo audinio tarplastelinės medžiagos komponentas, esantis kauluose,
sausgyslėse ir kremzlėse. Įeina į odos, plunksnų, nagų, plaukų sudėtį. Elastinėse skaidulose funkcionuoja kaip struktūrinis elementas. Yra seilėse,
tai lipnus sekretas - gleivės
apsauginiai b. Fibrinogenas, Lizocimas svarbus kraujo krešėjimui, nes veikiamas trombino virsta netirpiu baltymu fibrinu. Ardo bakterijų
sieneles, todėl į bakterijų viduje vanduo suplėšo membraną ir bakterija žūsta.
hormonai Insulinas, Gliukagonas, Stomatropinas, mažina gliukozės kiekį kraujyje. Didina gliukozės kiekį kraujyje. Skatina visų audinių ir kaulų
augimą, stimuliuoja ilgųjų kaulų augima. Skatina antinksčių žievės steroidinių hormonų sekreciją.
transportiniai b. Albuminas, Hemocianinas tirpus kraujo plazmos baltymas, gabenąs kraujyje steroidus ir riebiasias rūgštis. Gabena deguonį kai
kurių bestuburių kraujyje.
sandėliniai b. Feritinas, Mioglobinas geležies atomų atsargą ląstelėse saugantis baltymas. Raumenų skaidulos baltymas, kaupiąs deguonies
atsargą.
judėjimo b. Miozinas, Aktinas raumeninės skaidulos judantys siūlai. Raumeninės skaidulos nejudantys siūlai.
atsarginiai b. Kiaušinio albuminas, Kazeinas kiaušinio baltyme, pieno baltyme
fermentai Tripsinas, Amilazė, Lipazė, DNR polimerazė, karboanhidrazė katalizuoja baltymų hidrolizę virškinamąjame trakte. Skaido krakmolą
burnos ertmėje. Skaido riebalus virškinimo trakte. Dalyvauja dvigubėjant DNR ir baltymų biosintezėje. Kraujo fermentas.
Poveikis gyviems organizmamas ir aplinkai
Nuo baltymų priklauso visi gyvybiniai procesai. Gyvūnų ir žmogaus organizme baltymai hidrolizuojami veikiant fermentams (pepsinui, tripsinui,
erepsinui ir kitiems). Susidaro aminorūgštys, kurios per žarnyno gaurelius patenka į kraują ir naudojamos organizmo specifinių baltymų sintezei.
Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios
gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas,
metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Vaikams nepakeičiamoji aminorūgštis yra ir histidinas. Organizme baltymai ne tik
sintetinami, bet ir visiškai suyra, iš pradžių į aminorūgštis, po to į anglies dioksidą, amoniaką, karbamidą ir vandenį.
Baltymai įeina į žmogaus ląstelių ir audinių sudėtį. Jų pagalba gaminami hormonai ir kitos svarbios medžiagos, įeinančios į kraujo sudėtį.
Kai su maistu nuolat gaunama baltymų, organizmo ląstelės atitinkamai aprūpinamos aminorūgštimis. Ląstelėse iš šių cheminių junginių susidaro
naujibaltymai. Jie reikalingi įvairiems organizmo audiniams – kaulams, raumenims, jungiamiesiems audiniams, tuščiavidurių organų sienelėms,
odai, plaukams ir nagams – augti, susidaryti ir atsistatyti.
Kiekvienoje ląstelėje susidaro specifinis baltymas, kurio aminorūgščių seka yra genetiškai užkoduota ląstelės branduolyje. Kai kurie iš šių
baltymų yra fermentai, sukeliantys chemines reakcijas, kurių metu išskiriama energija, reikalinga raumenims susitraukti ir kitokiai ląstelės
veiklai.
Žmonės, kurie gerai maitinasi, aminorūgščių gauna iš maiste esančių baltymų. Kadangi jos nenaudojamos energijai gamintis, tai kaupiasi
raumenyse. Angliavandeniai ir riebalai – daug efektyvesnis kuras. Kai badaujama, riebalų ir glikogeno atsargos išsemiamos, ir aminorūgštys,
užuot dalyvavusios audinių veiklos procese, ima teikti energiją.
Per didelis baltymų suvartojimas kenkia organizmui, nes padidėja alergijų pavojus, pasunkėja kepenų, inkstų veikla, sąnariuose gali kauptis
druskos. Baltymingi gyvulinės kilmės produktai, ypač mėsa ir pieno gaminiai, paprastai dar turi ir daug sočiųjų riebiųjų rūgščių. Su jais gaunama
gausybė kalorijų, kraujyje daugėja cholesterino, taigi didėja pavojus susirgti širdies ligomis.
Rekomenduojamas baltymų kiekis pirmiausia priklausi nuo jūsų amžiaus ir svorio. Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g
(moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Tokį kiekį galima gauti su 160-185 g liesa, ant grotelių kepta mėsa, 180-210 g kieto sūrio, 7-8 kiaušiniais
ar 17-20 riekių rupios duonos. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvūniniu maistu. Augaliniai baltymai
virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami.
Mokslininkai nuolat tobulina baltymų struktūros nustatymo metodus. Insulinas yra baltymas, reguliuojantis cukraus kiekį kraujyje. Tai pirmasis
baltymas, kurio struktūra buvo visiškai išaiškinta 1954 m. Per 10 tyrimo metų nustatyta, kad insulino molekulė susideda iš dviejų polipeptidinių
grandinių . Vienoje yra 21, o kitoje – 30 aminorūgščių likučių. Šiuo metu insulinas gaunamas sintetiniu būdu. Vienos polipeptinės grandinės
sintezei reikėjo 89 reakcijų, kitos – 138. tuo tarpu gyvuose organizmuose baltymų sintezė įvyksta beveik akimirksniu. Baltymų sintezė
laboratorijose ir chemijos gamyklose labai sudėtinga.
Kadangi baltymai yra vienas svarbiausių maisto produktų, kuriami būdai, kaip gaminti dirbtinę mėsą bei žuvį. Vienas būdas – naudoti augalų
baltymus, kitas – naudoti baltymus, išskirtus iš mikroorganizmų.
3 LIPIDAI
Lipidai – svarbus organizmo energijos bei endogeninio vandens šaltinis (po galutinės 100 g lipidų oksidacijos susidaro 107,1 g vandens). Jie
sudaryti iš riebiųjų rūgščių ir glicerino.
Riebalus sudaro glicerolis ir trejopos riebalų rūgštys:sočiosios, nesočiosios ir polinesočiosios.
Riebalai gali būti augalinės arba gyvulinės kilmės. Augaliniai riebalai sudaryti iš nesočiųjų riebiųjų rūgščių, gyvulinės – daugiausiai iš sočiųjų.
Augalinių nesočiųjų rūgščių lydimosi temperatūra yra žema todėl jie greičiau ir beveik visiškai suvirškinami. Gyvuliniuose riebaluose dominuoja
sočiosios riebiosios rūgštys. Jų lydimosi temperatūra yra gana aukšta, todėl ir įsisavinami jie žymiai prasčiau.
Išimtis yra žuvies taukai, juose vyrauja nesočiosios riebiosios rūgštys, kurios įsisavinamo net geriau nei augalinės kilmės. Tai aiškinama tuo, jog
žuvys gyvena šaltame vandenyje, kuriame nesočiosios riebiosios rūgštys išlieka skystos, o sočios jau būtų kietame pavidale.
Augalinės kilmės lipiduose yra būtinų organizmui nesočiųjų riebiųjų rūgščių (linolino, linoleno, arachido), kurios atlieka vitaminų vaidmenį.
Eksperimentiniai gyvuliukai, kurie negauna riebalų su maistu, žūva. Kai gauna mažiau nei reikia – pažeidžiama jų oda, gleivinės, vidaus organai,
centrinė nervų sistema, imunobiologiniai ir apsauginiai organizmo mechanizmai. Lipidai apsaugo nuo oksidacijos ir suirimo riebaluose
tirpstančius vitaminus.
Organizmui labai svarbios nesočiosios riebiosios rūgštys, biologiškai jos yra vertingesnės nei sočiosios riebiosios rūgštys. Todėl augaliniai aliejai
(ypač nerafinuoti) yra žymiai naudingesni nei kieti gyvuliniai riebalai. Nesočiosios riebiosios rūgštys padeda pašalinti iš organizmo cholesterino
perteklių per viškinamąjį traktą. Nesočiosios riebiosios rūgštys žmogaus organizme nėra sintezuojamos, todėl jos yra nepakeičiamos, o produktai,
kuriuose jų yra būtinai turi būti maisto racione.
. Fosfolipidai - lipidų klasei priklausančios medžiagos, sudarytos iš glicerolio, dviejų riebalų rūgščių molekulių ir fosfato grupės.
Skirtumai tarp fosfolipidų atsiranda dėl skirtingų riebalų rūgščių molekulių, su kuriomis jie yra susijungę ir skirtingų radikalų, prisijungusių prie
fosfato grupės.
Fosfolipidai - amfipatinės medžiagos, t. y. turi tiek hidrofilinę, tiek hidrofobinę dalis. Fosfato grupę turintis galas yra polinis, todėl turi
hidrofilinių savybių ir yra vadinamas hidrofiline galvute, o riebalų rūgštys yra nepolinės, todėl turi hidrofobinių savybių ir sudaro hidrofobinę
fosfolipido uodegėlę. Dėl šių savybių fosfolipidai vandeniniame tirpale linkę susiburti į dvisluoksnį ir sudaryti uždaras pūsleles. Dėl to
fosfolipidai yra tinkamos medžiagos biologinėms membranoms sudaryti ir yra pagrindinė plazminės membranos sudedamoji dalis.
Fosfolipidų vaizdavimas. 1 - hidrofilinė galvutė, 2 - hidrofobinės uodegos
4 FERMENTAI
Gyvojo pasaulio pagrindinis skiriamasis bruožas yra nuolatinis jį sudarančių medžiagų kitimas, apykaita: medžiagos nuolat skyla ir vėl susidaro.
Tai susiję su cheminėmis reakcijomis, kurios gyvoje ląstelėje vyksta labai švelniomis sąlygomis (temperatūra ne aukštesnė nei 400C, vandens
terpės ph=6,5-7,5). Kolboje tokios reakcijos vyksta labai lėtai arba visai nevyksta. Ląstelėje yra specialios medžiagos fermentai, kurie ir
pagreitina chemines reakcijas.
Fermentai arba enzimai – tai biologiniai katalizatoriai. Tai labai aktyvūs biologiniai katalizatoriai (katalizė – lėtai vykstančių procesų
pagreitinimas, dalyvaujant svetimoms medžiagoms). Jų yra visose ląstelėse, fermentai užtikrina visus gyvybinius procesus. Reikia pabrėžti, kad
katalizatorius gali tiktai pagreitinti savaiminį procesą ir kad jis, tiesiog dalyvaudamas procese, į produktus neįeina.
Fermentai palaiko cheminių reakcijų vyksmą katalizuodami, tiek sintezę, tiek skilimą, tuo pačiu reguliuodami ir metabolizmą. Katalizatorius
negali pakeisti santykių tarp galutinių produktų ir pradinių medžiagų, o pakeičia tik reakcijos greitį. Katalizuojami tik tokie procesai, kurie
termodinamiškai galimi, t.y. jiems vykstant mažėja sistemos laisvoji energija.
Be fermentų neapsieina nė vienas procesas vykstantis organizme – kvėpavimas, virškinimas, judėjimas, augimas, vystimasis ir pan. Chemine
prigimtimi fermentai yra baltymai, tačiau be baltyminės dalies į fermento sudėti dažnai įeina ir nebaltyminės prigimties komponentai. Tai, visų
pirma, mažos molekulinės masės medžiagos, vadinamos kofermentais arba prostetinėmis grupėmis. Jos susijungdamos su baltymine fermento
dalimi sudaro fermentą. Efektyviam fermentų funkcionavimui dažnai reikia specialių medžiagų – aktyvatorių, jais paprastai yra metalo jonai
(dažniausiai dvivalenčiai Mg, Ca, Mn, Zn, bei vienvalenčiai K, NH4, Li). Be to, kai kurių fermentų sudėtyje aptinkami angliavandeniai, lipoidai,
apie kurių vaidmenį dar žinoma nedaug. Fermento molekulėje gali būti nuo 100 iki 50000 amino rūgščių likučių.
Taigi, optimalus fermento aktyvumas priklauso nuo pH (šarmų-rūgščių balanso), reikalingų kofermentų ir kofaktorių būvimo, inchibitorių
(medžiagų, stabdančių fermentų veiklą) nebūvimo.
Pagal sudėtį fermentai gali būti paprasti ir sudėtiniai. Paprasti fermentai susideda tik iš amino rūgščių, o sudėtiniai – papildomai ir iš
nebaltyminės grupės. Kofermentais dažniausiai yra įvairių vitaminų dariniai, kofaktoriais – mineralai (makro bei mikro elementai). Jie
absoliučiai būtini daugeliui fermentų, nes be jų fermentas negali funkcionuoti. Jeigu vitaminų ir mineralų trūksta, fermentinės reakcijos sulėtėja –
o tai gali sukelti įvairius susirgimus.
Fermentas sąveikauja su substratu (ar substratais), pakeičia jo struktūrą, t. y., substratą verčia į produktą. Fermentinė reakcija vyksta tik tam
tikroje fermento dalyje – aktyviajame centre, kurį sudaro formuojantis tretinei baltymo struktūrai iš skirtingų baltymo molekulės vietų
suartėjusios aminorūgščių liekanos. Aktyvus centras turi substrato jungimo ir katalizinę sritis.
Yra pasiūlyti modeliai, aiškinantys, kaip fermentas savo aktyviajame centre sąveikauja su substrato molekule. „Spynos ir rakto“ modelis teigia,
kad fermento ir jo substrato sąveika galima tik tuomet, kai substratas atitinka aktyvų centrą taip, kaip raktas spyną. Kitas biokatalizės
mechanizmus aiškinantis modelis teigia, kad sąveikaujant substratui su aktyviuoju centru, gali keistis arba substrato, arba aktyviojo centro, arba
abiejų erdvinės struktūros taip, kad būtų palankiausia struktūta substrato molekulę pakreipti katalizinių grupių link. Prie fermento baltyminės
dalies (apofermento), kad jis galėtų atlikti savo funkcijas, aktyvajame centre prijungiama nebaltyminė dalis – kofaktorius. Susijungę
apofermentas ir kofermentas sudaro funkcionalią strukūrą, vadinamą holofermentu.
Fermentas sąveikauja su substratu (ar substratais), pakeičia jo struktūrą, t. y., substratą verčia į produktą. Fermentinė reakcija vyksta tik tam
tikroje fermento dalyje – aktyviajame centre, kurį sudaro formuojantis tretinei baltymo struktūrai iš skirtingų baltymo molekulės vietų
suartėjusios aminorūgščių liekanos. Aktyvus centras turi substrato jungimo ir katalizinę sritis.
Yra pasiūlyti modeliai, aiškinantys, kaip fermentas savo aktyviajame centre sąveikauja su substrato molekule. „Spynos ir rakto“ modelis teigia,
kad fermento ir jo substrato sąveika galima tik tuomet, kai substratas atitinka aktyvų centrą taip, kaip raktas spyną. Kitas biokatalizės
mechanizmus aiškinantis modelis teigia, kad sąveikaujant substratui su aktyviuoju centru, gali keistis arba substrato, arba aktyviojo centro, arba
abiejų erdvinės struktūros taip, kad būtų palankiausia struktūta substrato molekulę pakreipti katalizinių grupių link. Prie fermento baltyminės
dalies (apofermento), kad jis galėtų atlikti savo funkcijas, aktyvajame centre prijungiama nebaltyminė dalis – kofaktorius. Susijungę
apofermentas ir kofermentas sudaro funkcionalią strukūrą, vadinamą holofermentu.
Fermento veikimo schema.
NUKLEININĖS RŪGŠTYS
DNR molekulės bruožai matyti 4.1 paveikslėlyje. Išorinis DNR karkasas sulipdytas iš
fosfato ir cukraus sekų, tačiau įdomybės slypi molekulės viduje. Kopėčių laiptelius sudaro
keturių cheminių komponentų (bazių) deriniai. Šiuos komponentus vadinkime tikraisiais
cheminiais DNR bazių vardais: A, C, G ir T. Kiekviena cheminė bazė turi savitą formą.
Įsivaizduokime, kad ant kopėčių laiptelio bazė A patogiai jaučiasi tiktai šalia bazės T, o
bazė G — tiktai šalia bazės C. Tai yra „bazių poros". Taigi DNR molekulę galime pavaizduoti
kaip susisukusias virvines kopėčias, kurių kiekvieną laiptelį sudaro viena bazių pora. Šie
laipteliai būna keturių tipų: A-T, T-A, C-G ir G-C. Jei vienoje išilginėje gijoje esanti bazė
pažeidžiama, tai kitoje gijoje nesunku rasti jos pakaitalą: pavyzdžiui, bazę T gali pakeisti tik
kita bazė T. Pagal kiekvienos išilginės gijos pavyzdį galima sukurti naują giją - dėl dvivijės
spiralės pavidalo DNR molekulė gali skubiai ir itin tobulai pati save atkartoti. Jei visas bazių
poras padalytume pusiau (DNR kopėtėles
4.1 paveikslėlis. Dvivijė DNR spirale. Informaciją perteikia cheminių bazių (A, C, G ir T) seka.
DNR slypi kiekvienos ląsteles branduolyje esančiose chromosomose.
išilgai padalytume į dvi lygias dalis), kiekvienoje kopėčių pusėje slypėtų informacija,
teikianti galimybę atkartoti visą pradinį molekulės turinį.
Iš pirmo žvilgsnio DNR galėtume palyginti su instrukcinio pobūdžio tekstu, ląstelės
branduolyje slypinčia programine įranga. Jai sukurti naudojamas programavimo kalbos
raidynas apima tiktai keturis ženklus (arba, kompiuterijos sąvokomis, du bitus). Savitą
instrukciją, kitaip dar vadinamą genu, sudaro šimtai ar net tūkstančiai programavimo kalbos
ženklų. Net ir be galo sudėtingame žmogaus organizme visas ląstelių funkcijas lemia šios
programavimo kalbos ženklų tvarka.
Iš pradžių mokslininkai nežinojo, kaip ši programa „paleidžiama", tačiau galvosūkis
buvo sklandžiai išspręstas aptikus „žinianešę RNR"*. Konkrečiame gene glūdinti DNR
informacija įrašoma į pasiuntinio vaidmenį atliekančią vienvijės spiralės pavidalo RNR
molekulę, kiek panašią į perpus perpjautas kopėčias. Ši molekulė iš ląstelės branduolio
(informacijos saugyklos) keliauja į citoplazmą (ypač sudėtingą, panašų į drebučius baltymų,
riebalų bei anglavandenių mišinį) ir pakliūva į darniai veikiančią baltymų daryklą, vadinamą
ribosoma. Sudėtingi transliavimo įrenginiai čia tuojau nuskaito pasiuntinės RNR skersinius
(perpus perpjautų kopėčių laiptelius) sudarančias bazes ir šioje molekulėje slypinčią
informaciją paverčia tam tikru amino rūgščių dariniu, baltymu. Trys RNR informacijos
„laipteliai" virsta viena amino rūgštimi.
Baltymai yra ląstelės funkcionavimo ir jos struktūros vientisumo pagrindas (4.2 pav.).
Šis trumputis aprašymas tiktai paviršutiniškai supažindina su DNR, RNR ir baltymais,
kurių tobulumas nesiliauja kėlęs nuostabą ir pagarbią baimę. Bazės A, C, T ir G gali sudaryti
64 trinares kombinacijas, o amino rūgščių yra tiktai 20. Vadinasi, esama natūralaus
pertekliaus: pavyzdžiui, DNR ir RNR slypinti kombinacija GAA yra glutamo rūgštimi
vadinamos amino rūgšties kodas, tačiau ši rūgštis turi dar vieną kodą - GAG.
Ištyrus daugybę organizmų, nuo bakterijų iki žmonių, nustatyta, kad šis „genetinis
kodas", pagal kurį DNR ir RNR glūdinti informacija paverčiama baltymu, yra visuotinis,
visiems žinomiems gyviesiems organizmams būdingas bruožas.
Ribonukleino rūgštis (RNR) – tai biopolimeras, sudarytas iš kovalentiniais ryšiais sujungtų nukleotidų.
Cheminė sandara ir palyginimas su DNR
Į RNR sudėtį įeina
keturios heterociklinės bazės: adeninas, guaninas, citozinas, ir uracilas, iš kurių pirmosios trys randamos DNR, o uracilas RNR pakeičia
DNR esantį timiną; RNR randama daug minorinių heterociklinių bazių;
ribozė (DNR randama dezoksiribozė) ir
fosforo rūgšties liekana.
RNR, priešingai nei DNR, paprastai yra viengrandė, tačiau susiformuojant erdvinei struktūrai neretai susidaro trumpi dvigrandžiai fragmentai.
RNR tipai
Informacinė RNR (iRNR arba mRNR) – tai RNR, kuri neša iš branduolio (eukariotų atveju) į baltymų sintezės vietą (citoplazmoje
esančias ribosomas) informaciją apie baltymo pirminę struktūrą. Procesas, kurio metu naudojant DNR matricą RNR polimerazė sintetina
iRNR, vadinamas transkripcija.
Transportinė RNR (tRNR) – 74-93 nt ilgio ribonukleorūgštis, kuri transportuoja aminorūgštis į baltymų sintezės (transliacijos) vietą.
Ribosominė RNR (rRNR) – įeina į ribosomų sudėtį, ribosomose sintetina baltymus.
Ribozimai – katalizinę funkciją turinti RNR.
EUKARIOTINĖS IR PROKARIOTINĖS LĄSTELĖS
Prokariotinė ląstelė (prokariotų ląstelė) – (graik. pro – prieš, karyon – branduolys) – tai ląstelės, neturinčios tikro branduolio, kurio vietoje yra
nukleoidas. Nukleoidas neturi apvalkalėlio ir sudarytas iš vienos DNR molekulės. Ląstelių dydis apie 5 mikrometrai. Manoma, kad Žemėje viso
yra apie 5*1030
prokariotinių ląstelių.
Prokariotinės nuo eukariotinių ląstelių skiriasi tuo, kad prokariotinės neturi branduolio, o taip pat jos beveik neturi organelių. Prokariotai
skirstomi į 2 domenus: archėjas (Archaea), bakterijas (Eubacteria).
Prokariotinėse ląstelėse, kuriose vyksta fotosintezė (pvz., melsvabakterės, žaliųjų ir purpurinių bakterijos), yra įvairios struktūros didelių
membranos įlinkių – mezosomų.
Kai kurias prokariotines ląsteles dengia kapsulė, sudaryta iš polisacharidų ir polipeptidų gleivių, kuriose daug vandens. Kapsulė tarnauja
apsaugai ir kolonijų sudarymui. Visos bakterijos turi elastingą sienelę, sudarytą iš angliavandenio palosacharido mureino. Sienelė saugo nuo
mechaninių pažeidimų. Po sienele yra plazminė membrana, sudaryta iš dviejų lipidų sluoksnių. Sluoksniuose yra integruoti baltymai. Ji veikia,
kaip pusiau pralaidi plėvelė, reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidų
ir sudaro mezosomą. Ji svarbi ląstelės dalijimuisi ir ląstelės kvėpavimui. Kai kuriose bakterijose iš plazminės membranos įlinkių susiformuoja
fotosintetinančios ir chemosintetinančios membranos.
Kai kurios prokariotinės ląstelės turi išaugas - žiuželius, judėjimo skystyje organeles. Be žiuželių būna fimbrijos (blakstienėlės) - trumpos
ataugos, padedančios prilipti prie ląstelių ar kitų daiktų.
Ta vieta, kur yra žiedinė DNR, vadinama nukleoidu. Plazmidės yra mažos DNR, kurios sugeba savarankiškai funkcionuoti. Taip pat yra
ribosomų, kurios dalyvauja baltymų sintezėje.
Prokariotinių ląstelių ypatumai
Prokariotinės ląstelės:
1. Mažesnės už eukariotines
2. Turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų.
3. Neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.).
4. Neturi branduolio.
5. Turi vieną chromosomą.
6. Chromosomos žiedinės
7. Chromosomos turi mažai baltymų.
8. Genai neturi intronų.
9. Turi ribosomas, sandara panašias į eukariotinių ribosomas.
10. Dalis jų turi deguoninę ATP sintezę, tačiau ji vyksta ne mitochondrijose, bet ant plazminės membranos.
11. Dalis jų gali fotosintetinti, bet fotosintezės pigmentai yra ne plastidėse, o išorinėse membranose.
12. Gali turėti žiuželius, bet prokariotiniai žiuželiai kitokios sandaros, nei eukariotiniai.
13. Dauginasi dalindamosios pusiau (prokariotinėms ląstelėms būdingas dalijimasis)
14. Dalis bakterijų sudaro sporas.
Eukariotinė ląstelė (sen. gr. eu – tikras, karyon – branduolys) – tai ląstelės, turinčios tikrą branduolį, kurį nuo citoplazmos atskiria membrana.
Ląstelių dydis apie 13 mikrometrų.
Citoplazmoje išsidėstę įvairūs organoidai, kuriuos galima pamatyti tik pro mikroskopą, o kai kuriuos tik pro elektroninį. Ląstelės organoidai nuo
citoplazmos atskirti:
viena membrana – endoplazminis tinklas, Goldžio kompleksas, lizosomos
dviem membranomis – mitochondrijos, plastidės, ląstelės branduolys
Kai kurios eukariotinės ląstelės turi išaugas - žiuželius, judėjimo skystyje organeles. Be žiuželių būna fimbrijos (blakstienėlės) - trumpos
ataugos, padedančios prilipti prie ląstelių ar kitų daiktų.
Yra trys pagrindinės eukariotinių ląstelių formos:
Augalinė ląstelė
Grybinė ląstelė
Gyvūninė ląstelė
Augalų ląstelės Grybų ląstelės Gyvūnų ląstelės
Ląstelės sienelė Iš celiuliozės Daugiausia iš chitino Nėra
Centrinė vakuolė Yra Yra Nėra
Plastidės Yra Nėra Nėra
Tipiškas rezervinis
angliavandenis Krakmolas Glikogenas Glikogenas
Centriolė Būna retai Būna retai Yra
] Eukariotų ląstelių struktūra
Tipinė gyvūninė (eukariotinė) ląstelė ir jos dalys.
Organoidai:
(1) branduolėlis
(2) ląstelės branduolys
(3) ribosoma
(4) vezikulė
(5) šiukštusis endoplazminis tinklas (ER)
(6) Goldžio aparatas
(7) citoskeletas
(8) lygusis endoplazminis tinklas
(9) mitochondrija
(10) vakuolė
(11) citoplazma
(12) lizosoma
(13) centriolė
Plazminė membrana – tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas. Jis reguliuoja medžiagų patekimą ir šalinimą iš jos.
Branduolys – jame išsidėsčiusios chromosomos, vyksta nukleorūgščių sintezė, iš jo valdoma ląstelės veikla.
Chromosomos – sudarytos iš baltymų ir deoksiribonukleorūgščių (DNR). DNR yra paveldimos informacijos apie ląstelės sudėtį ir
struktūrą laikmena. Skirtingų rūšių organizmams būdingas skirtingas chromosomų skaičius.
Branduolėlis – branduolio dalis, kurioje gaminamos ribonukleorūgštys ir surenkami ribosomų subvienetai.
Citoplazma – yra ląstelės dalis tarp plazminės membranos ir branduolio, joje vyksta daugelis biocheminių reakcijų ir kaupiamos maisto
medžiagos.
Ribosomos – baltymų gamybos vieta.
Šiurkštusis endoplazminis tinklas – kaupia ir transportuoja baltymus.
Lygusis endoplazminis tinklas – gamina ir transportuoja kai kuriuos lipidus, modifikuoja vaistus, toksinus ir pan., kaupia kalcio jonus.
Mikrokūnelis
Goldžio kompleksas – jame modifikuojami baltymai, sintetinami sfingolipidai, formuojamos pūslelės, nešančios reikiamas biomolekules į
kitus ląstelės sandus.
Mitochondrijos – jose sintetinama ATP, hemas, jos palaiko neorganinių jonų homeostazę, svarbios apoptozei.
Lizosomos – jose skaidomi organiniai junginiai.
Ląstelės centras, centrosoma, centriolė – yra mikrovamzdelių organizacijos centras, dalyvauja ląstelės dalijimosi procese. Nėra augalų
ląstelėse
.Tik augalinės ląstelės požymiai
Chloroplastai
Ląstelės sienelė
Plastidės
Viena didelė centrinė vakuolė
Centriolės nėra
Krakmolas yra atsarginis angliavandenis
Citokinezės metu susidaro fragmoplastas
Gretimos ląstelės gali būti sujungtos plazmodermomis
Plazminėmė membrana ir jos savybės
Pagrindinė ląstelės membranos dalis yra sluoksnelis ypatingų lipidų1, vadinamų membraniniais fosfolipidais.
Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios.
Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro
alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su
poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla H , o nuo alkoholio liekanos H arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl
galvutė yra poliška - elektringa. Dėl tokios sandaros membraninius lipidus dažnai vadina dar ir poliniais lipidais.
Vandenyje fosfolipidų molekulės pasisuka, kad uodegos būtų kuo toliau nuo vandens molekulių, o galvutės - kuo arčiau. Kadangi
dvigubos jų uodegos pernelyg griozdiškos, fosfolipidų molekulės taip susirikiuoja, kad paprastai sudaro burbuliukus. Burbuliukų sienelės būna
sudarytos iš dvigubo lipidų sluoksnio. Tokios dvisluoksnės membranos vadinamos bilipidinėmis membranomis.
Bilipidinės membranos savybės
1. Storis maždaug 6-9 nm.
2. Skysta ir lanksti. Membrana normaliose sąlygose yra skysta, todėl lengvai lankstosi ir įgauna įvairias formas. Lipidai laisvai plaukioja
membranos plokštumoje, hidrofobinės jų uodegos lengvai slysta viena kitos atžvilgiu. Temperatūrai sumažėjus hidrofobinės grandinėlės
sustingsta, sudarydamos tvarkingą kietą struktūrą. Tuomet membrana jau negali atlikti savo biologinių funkcijų. Membranų takumą
reguliuoja kai kurios jose esančios medžiagos. Pavyzdžiui, cholesterolis reguliuoja šią membranų savybę.
3. Uždara. Membranos linkusios visuomet būti uždaros, tad sudaro uždaras pūsleles. Pradurta membrana vėl užsidaro. Pūslelę padalinus iš jos
susidaro dvi mažesnės, bet uždaros pūslelės. Dvi pūslelės susidūrusios gali susilieti ir sudaryti vieną didelę uždarą pūslelę. Ši susiliejimo ir
atsiskyrimo savybė labai svarbi ląstelės gyvenime, ją naudoja ląstelių tyrimuose. Panašias savybes turi ir muilo burbulai.
4. Gerai praleidžia vandenį. Vandens molekulės pro membraną prasiskverbia, kadangi fosfolipidų uodegoms sukiojantis tarp jų atsiranda
tarpai, kuriais vandens molekulės ir prašoka.
5. Pralaidi lipiduose tirpioms medžiagoms. Lipiduose tirpios medžiagos “ištirpsta” tarp fosfolipidų uodegų.
6. Nepralaidi vandenyje tirpioms medžiagoms. Vandenyje tirpios medžiagos yra polinės, todėl pro membranas praeina sunkiai. Net tokie
maži jonai kaip K , Na ir H labai sunkiai praeina pro membranas, nors atsirandantys tarpai gerokai didesni už šiuos jonus. Juos vandenyje
apsupa gausi vandenilinėmis jungtimis prisikabinusių vandens molekulių svita (hidratacinis apvalkalėlis). Tokio hidratuoto jono skersmuo
būna didesnis už atsirandančias spragas.
7. Geras elektrinis izoliatorius. Kadangi pro bilipidinę membraną nepraeina jonai, tai neprateka ir srovė, nes ją vandenyje perneša būtent
jonai.
Tad - ląstelės plazminės membranos bilipidinė dalis izoliuoja ląstelę nuo aplinkos. Pro ją į ląstelės vidų patenka tik vandens molekulės ir
lipiduose tirpios medžiagos, kurių apie ląsteles esančiame vandenyje ne per daugiausia. Todėl ląstelės membrana vadinama pusiau pralaidžia
membrana.
.
OSMOSAS Įvairiose ląstelės vietose skiriasi ištirpusių medžiagų koncentracijos. Pvz., ląstelė kvėpuoja ir sunaudoja deguonį, todėl jo
koncentracija ląstelės viduje mažėja. Ląstelėje gaminasi anglies dioksidas, jo koncentracija didėja. Bet deguonies atsarga ląstelėje nuolat
pasipildo, nes deguonies molekulės, ištirpusios vandenyje, laisvai prasiskverbia pro ląstelės membranas. Paprastai ląstelės viduje deguonies
koncentracija visada mažesnė, negu ląstelės išorėje, todėl deguonies molekulės skverbiasi iš ląstelės išorės į vidų.
Ištirpusių medžiagų molekulių judėjimas iš didesnės koncentracijos vietos į mažesnįs koncentracijos vietą vadinamas difuzija.
Taigi, deguonis į ląstelę patenka difuziškai, nes ląstelės membrana smulkioms nepolinėms deguonies molekulėms ne kliūtis.
O kaip medžiagos, kurių dalelės (molekulės ar jonai) negali prasiskverbti pro ląstelės membraną? Pavyzdžiui, ląstelės viduje
K+būna gerokai daugiau, negu ląstelę supančioje aplinkoje.
Kalio jonų hidrataciniai apvalkalėliai jų neišleidžia pro membraną lauk, tad jie, aišku, lieka ląstelės viduje. Tačiau tokiu atveju pro
membraną juda vandens molekulės. Hipotoninėje ląstelės aplinkoje, kur mažiaui K+jonų, bus didesnė vandens molekulių koncentracija, jos
laisviau judės (difunduos). Tuo tarpu ląstelės viduje, kur vandens molekulių mažiau ir kur jas kausto K+hidrataciniai apvalkalėliai, vandens
molekulės ne tokios aktyvios, lėčiau difunduos. Todėl iš ląstelės vidaus vandens molekulių išeis mažiau, negu įeis. Ląstelės viduje vandens
kiekis didės. Toksai reiškinys vadinamas osmosu.
Osmosas - tirpiklio molekulių perėjimas per pusiau pralaidžią membraną iš labiau praskiesto tirpalo pusės į koncentruotesnio tirpalo
pusę.
Osmotiniai reiškiniai gyvajame pasaulyje labai svarbūs, nes visos ląstelės turi membranas - pusiau pralaidžias membranas, o
ištirpusių medžiagų koncentracijos ląstelėse ir apie jas labai skiriasi.
Sakoma, kad citozolis yra hipertoninis ląstelę supančios terpės atžvilgiu. O terpė - hipotoninė citozolio atžvilgiu.
Membranos nėra paprastos inertiškos plėvelės, gaubiančios ląsteles. Jos
1. Neįleidžia į ląstelę daugelio medžiagų.
2. Vienas medžiagas praleidžia į ląstelę, kitas - ne. Vienas medžiagas aktyviai siurbia į ląstelę, kitas - aktyviai šalina iš jos. Todėl ląstelės
sugeba išlaikyti pastovią vidinę sandarą.
3. Daugelis membranų turi fermentų, kurie katalizuoja įvairias reakcijas.
4. Mitochondrijų ir chloroplastų vidinės membranos labai svarbios sintetinant ATP.
5. Abipus membranų susidaro elektros potencialų skirtumas, būdingas visoms gyvoms ląstelėms, bet itin svarbus nervinių ir raumeninių
ląstelių veikloje.
6. Membranų išorinėje pusėje yra atpažįstantys lopai, kuriais ląstelės atpažįsta tam tikrus molekulinius signalus. Pavyzdžiui,
a) bakterijos atskiria, kurioje pusėje yra maisto medžiagų šaltinis, ir juda tenai, toks reiškinys vadinamas chemotaksiu;
b) gyvūnų ląstelių išoriniame paviršiuje yra specialios molekulės, kuriomis viena kitą atpažįsta vieno tipo ląstelės, susijungia ir
sudaro audinius;
c) kepenų ir raumenų ląstelės atpažįsta ir prisijungia tokių hormonų, kaip insulinas, adrenalinas, gliukagonas molekules (hormonų
molekules prisijungusios membranos molekulės perduoda signalą į vidinę membranos pusę, ir šis tenai reguliuoja ląstelės veiklą).
Egzocitozė – procesas, kurio metu su ląstelės plazmine membrana susilieja vakuolės, pakrautos tam tikromis medžiagomis. Susiliejimo metu
vakuolių viduje buvusios medžiagos atsiduria užląstelinėje erdvėje, o vakuolės membrana tampa plazminės menranos (išorinės membranos)
dalimi. Tokiu būdu ląstelė per membraną į aplinką išskiria, pvz., dideles biomolekules. Vienaląsčiai organizmai taip šalina nereikalingas
medžiagas, tuo tarpu daugialąsčiuose egzocitozė atlieka ir reguliavimo funkcijas.
Egzocitozė ir endocitozė
Egzocitozė yra reiškinys, savo mechanizmu priešingas endocitozei. Neretai egzocitozė yra sujungta su endocitoze į bendrą sistemą. Kai kurios
ląstelės egzocitoziškai paima medžiagas vienoje ląstelės pusėje, o po to egzocitoziškai išskiria kitoje pusėje. Šis reiškinys vadinamas transcitoze,
tai vienas būdų, kaip kapiliarų sienelių ląstelės permeta medžiagas per kapiliarų sieneles.
Kitas toks sujungimas – egzocitoziškai išskiriant medžiagas į aplinką transportinių vakuolių membranos įsijungia į ląstelės plazminę membraną,
ir šios paviršius didėja. Todėl egzocitozę lydi „tuščioji“ endocitozė – plazminė membrana išlinksta vidun ir sudaro plokščias tuščias vakuoles
(kuriose yra šiek tiek tarpląstelinio skysčio), kurios grįžta prie Goldžio komplekso pasikrauti naujų krovinių.
Egzocitozė reikalinga baltymų (enzimų, antikūnių) sekrecijai, neuromediatorių išskyrimui, ir kitiems vidiniams procesams.
Vykstant egzocitozei dažniausiai Goldžio aparate susidariusios pūslelės susilieja su plazmine membrana, ir jose pernešama medžiaga išskiriama
ląstelės išorėn. Kaip pavyzdys gali būti insulinas, kurį taip sekretuoja jį gaminančios ląstelės. Pūslelės membrana tampa plazminės membranos
dalimi. Todėl egzocitozė gali padėti ląstelei ir augti: kai pūslelė susilieja su plazmine membrana, ši padidėja, nepriklausomai nuo to, ar tuo metu
vyksta sekrecija.
FOTOSINTEZĖ
Fotosinteze (iš senovės graikų φωτοσύνθέσις, pažodžiui sujungimas šviesa, iš φως, phos – šviesa, συν~, syn~ – kartu~ ir θέσις, thésis –
jungimas) vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri
priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą.
Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai
energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė.
6CO2 + 6H2O --> C6H12O6 + 6O2
Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo
fotosintezės organais.
Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos.
Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į
aukštesnę orbitalę (yra sužadinami). Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sužadintas elektronas patenka į elektronų
pernašos grandinę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į
deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą.
Protonai lieka vandens molekulės suirimo vietoje. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai
įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali
praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija
panaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta
vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP.
Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio
susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies
dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri
susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė.
Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į
aplinką išskiriant deguonį. Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant
vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo
apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta
tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos
deguonis atsinaujina per 1000–2500 metų.
KVĖPAVIMAS
KVĖPAVIMAS LĄSTELĖJE
Ląstelės yra atvrios termodinaminės sistemos, joms nuolat reikia papildyti prarastos vidinės energijos išteklius. Visos ląstelės joms būtiną
energiją gauna skaidydamos organinius junginius. Autotrofinės ląstelės jų pasigamina pačios chemo ar foto sintezės būdu, heterotrofinės - gauna
iš autotrofų ar kitų heterotrofų.
Tačiaunei vienos, nei kitos tiesiogiai organiniuose junginiuose akumuliuotos energijos panaudoti negali, ji atsilaisvina tik organiniams
junginiams skylant. Ši energija visada panaudojama pagrindinės ląstelės energetinės medžiagos ATP sintezei. Naudojami organiniai junginiai
skaidomi iki CO2 ir H2O arba tarpinių produktų (pvz., etilo alkoholio). O gauta ATP panaudojama įvairiems ląstelės poreikiams.
Organinius junginius ląstelės skaido tiek aerobinėm, tiek anaerobinėm sąlygom. Procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O
aerobinėmis sąlygomis, o atsipalaidavusi energija naudojama ATP sintezei, vadinamas kvėpavimu. Kvėpuojant dažniausiai skaidomi
angliavandeniai, o iš jų - heksozės (C6H12O6 - gliukozė).
C3H6O3 + Q, kur 60% QPirmoji stadija yra anaerobinė: C6H12O6 2ATPišsiskiria šilumos pavidalu, o 40% Q panaudojama 2ADP+P2+Q
reakcijai.
Antroji stadija užrašoma lygtimi (kur Pi - neorganinis fosfatas):
6CO2 + 36ATP + 42H2O2C3H6O3 + 6O2 + 36ADP + 36Pi
Taip kad iš viso aerobinio kvėpavimo metu iš ADP susintetinamos 2+36=38 ATP molekulės.
Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl kvėpavimas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje, jose esančių organoidų - mitochondrijų dėka.
Mitochondrijos vadinamos ląstelės energetinėmis jėgainėmis. Mitochondrijos - tai viduląstelinės oksidacijos centrai, jose egzistuoja kvėpavimo ir
ATP sintezės sistemos.
Kiekvieną mitochondriją gaubia apvalkalėlis, sudarytas iš dviejų membranų. Vidinė sritis vadinama matriksu, o vidinės membranos raukšlės -
kristomis. Kristose ir matrikse, veikiant įvairiems fermentams, vyksta kvėpavimo procesai. Įvairiems poreikiams ląstelės sunaudoja apie 30%
išsiskyrusios energijos, kita energijos dalis virsta šiluma, kuri savo ruožtu greitina chemines reakcijas. Kartais dalis energijos gali virsti šviesa
(jonvabaliai).
Anaerobinis organinių medžiagų skaidymas vadinamas rūgimu. Tai procesas, kai organinė medžiaga skaidoma ne iki CO2 ir H2O, bet iki
tarpinių produktų. Rūgimo produktų cheminė prigimtis priklauso nuo organizmo ypatumų. Anaerobinis organinių junginių skaidymas
nenaudingas dėl mažos energijos išeigos (18 kartų mažiau efektyvus nei aerobinis).
Daugumai mikroorganizmų rūgimas yra pagrindinis ar net vienintelis energijos gavimo būdas. Rūgimo produktai jų gyvybinių funkcijų neveikia,
tačiau labai didelė rūgimo produktų koncentracija pražūtinga net patiems mikroorganizmams (pvz., mielės žūva, kai jos pagamina 16 - 17%
alkoholio).
Energijos virsmai organizme
Medžiagų ir energijos apykaita yra svarbiausia gyvybės egzistavimo sąlyga, viena svarbiausių gyva ir negyva skiriančių savybių.
Medžiagų (energijos) apykaita susideda iš dviejų viens kitam priešingų procesų - asimiliavimo (anabolizmo) ir disimiliavimo (katabolizmo).
Asimiliavimas. Sintezė sudėtingų junginių iš paprastesnių, organinių iš neorganinių, vienų organizmų pagamintų medžiagų pavertimas kitų
organizmų specifinėmis medžiagomis. Asimiliavimas būne dvejopas - autotrofinis ir heterotrofinis. Svarbesnis yra autotrofinis, nes šiuo būdu iš
neorganinių medžiagų, naudojant saulės ar kitą energiją, gaunama pirminė organinė medžiaga - pirminė produkcija. Heterotrofinis asimiliavimas
daug paprastesnis. Iš esmės tai vienų organinių medžiagų vertimas kitomis.
Disimiliavimas. Sudėtingų organinių medžiagų (junginių) skaidymas į paprastesnius junginius, arba galutinius skilimo produktus CO2 ir H2O,
bei atpalaidavimas jų molekulėse akumuliuotos energijos, būtinos ląstelių gyvybei palaikyti. Dėl to asimiliavimas vyksta vienodai ir
autotrofinėse, ir heterotrofinėse ląstelėse.
Asimiliavimas ir disimiliavimas yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausantys procesai. Disimiliavimui naudojami asimiliavimo produktai.
Jei asimiliuojama daugiau nei disimiliuojama, tai šis asimiliacijos produktų perteklius organizme kaupiasi atsarginių medžiagų pavidalu (pvz.,
augalai kaupia krakmolą. Svarbiausios atsarginės medžiagos: baltymai, riebalai ir angliavandeniai). Toks kūno masės (biomasės) prieaugis
vadinamas produkcija. Tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis. Mūsų kūno masė didėja, kai augame arba tunkame.
Kai organizmas asimiliuoja tiek, kiek disimiliuoja, biomasė nekinta.
Organinę medžiagą gali produkuoti iš tikrųjų tik producentai (gamintojai), kurių dauguma - žalieji augalai. Visi kiti organizmai - tik vartotojai.
Kai didėja augalo masė, tai masės prieaugis - pirminė, arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus arba kitų vartotojų masės didėjimas - antrinė,
tretinė ir t.t produkcija. Vartotojai tik perdirba maiste esančias organines medžiagas į savo kūno medžiagas, o patys jų neprodukuoja. Ta energija,
kuri yra sukaupta vartotojų kūnuose, buvo augalinėje biomasėje, jie ją tik pasisavino, o ne patys pagamino. Todėl ji nėra pirminė.
MITOZĖ
Mitozė (gr. μίτος 'siūlas') – eukariotinės ląstelės branduolio dalijimosi (kariokinezės) būdas, kurio metu chromosomų skaičius nekinta. Šio
proceso metu iš motininės ląstelės susiformuoja dvi dukterinės su identišku chromosomų rinkiniu. Mitozinis branduolio dalijimasis būdingas
augantiems ir besivystantiems daugialąsčiams organizmams. Mitozė skirstoma į penkias fazes: profazę, prometafazę, metafazę, anafazę ir
telofazę. Šios fazės vyksta nuosekliai, pamažu pereina viena į kitą. Mitozės nereikėtų painioti su prokariotų binariniu dalijimosi būdu
. Profazė
Profazės metu branduolys ruošiasi dalytis. Jo nukleoplazmoje esantis chromatinas sutankėja ir pasidaro matomos chromosomos. Chromosomos
sutrumpėja ir sustorėja, todėl pastebimos per mikroskopą. Chromosomoms vis tankėjant, išnyksta branduolėlis ir suyra branduolio membranos.
Padvigubėjusios chromosomos sudarytos iš dviejų seserinių chromatidžių, kurias sukibusias laiko centromera. Abiejose kiekvienos centromeros
pusėse susidaro kinetochoras, prie kurio prisijungia dalijimosi verpstės siūlai. Šios fazės metu centriolės pasidalija į dvi dalis ir nuslenka į
branduolio polius. Iš kiekvienos centriolės mikrovamzdelių susidaro verpstė. Dauguma augalinių ląstelių centriolių neturi.
Prometafazė
Toliau formuojasi verpstė. Šioje fazėje verpstės siūlai prisitvirtina prie kiekvienos chromosomos chromatidės kinetochoro, ir pradedamos traukti
į ląstelės vidurį. Tą pačią chromosomą vienas kinetochoras traukia į vieną galą, o kitas – į kitą. Chromosomos juda tai į vieną galą, tai į kitą, kol
pagaliau sustoja ties ląstelės pusiauju.
Metafazė
Šioje fazėje chromosomos, kurios sudarytos iš dviejų chromatidžių, išsidėsto ląstelės pusiaujyje, kuris vadinamas metafazine plokštele. Nuo
ląstelės polių nutįsta verpstės poliniai siūlai. Kai kurių galai gali nusidriekti net už metafazinės plokštelės ir persidengti su kito poliaus siūlais.
Anafazė
Pradeda atsiskirti kiekvienos chromosomos seserinės chromatidės, kurios tarp savęs buvo susijungusios per centromerą. Verpstės siūlai traukia
chromatides į priešingus ląstelės polius. Dabar chromatidės jau vadinamos chromosomomis.
Telofazė
Verpstė suyra. Chromosomos ląstelės poliuose vėl tampa nematomomis. Susidaro naujas branduolio apvalkalas. Replikuojasi centriolės,
susiformuoja branduolėliai. Kiekviename naujame branduolyje yra tiek pat ir tokių pat chromosomų, kaip ir buvusioje motininėje ląstelėje.
Toliau prasideda citokinezė – ląstelės citoplazmos pasidalijimas. Besidalijančioje gyvūninėje ląstelėje šį procesą atlieka ekvatorinėje zonoje
susidaranti persmauga, kurią formuoja traukus aktininių fibrilių žiedas po membrana. Joms gilėjant, atsiskiria dukterinės ląstelės. Augalinės
ląstelės padalinamos naujai suformuotos sienelės, kurią sudaro fragmoplastas.
Kiekviena mitozės fazė trunka nevienodai. Tai priklauso nuo audinio rūšies, fiziologinės organizmo būklės, išorės veiksnių (temperatūros,
šviesos, cheminių medžiagų).
Mitozė ir jos fazės: I-III profazė, IV metafazė, V-VI anafazė, VII-VIII telofazė
MEJOZĖ
Mejozė (iš gr. meioo 'sumažėti, susitraukti') – eukariotinių ląstelių dalijimosi būdas, kuris vyksta dviem etapais. Pirmame etape dalijantis ląstelei
chromosomų skaičius sumažėja dvigubai (pvz., diploidinė (2n) ląstelė pasidalija į dvi haploidines (1n) ar tetraploidinė (4n) į dvi diploidines
(2n)). Antro dalijimosi metu dalijasi jau dvi ląstelės ir susidaro keturios ląstelės. Antrojo dalijimosi metu ploidiškumas nesikeičia. Mejozės I
etapo metu vyksta persikryžiavimas.
Mejozės eiga
Mejozė I (redukcinis dalijimasis), nes chromosomų skaičius pasidalija pusiau
o Profazė I – ilga, sudaryta iš kelių stadijų:
– chromosomos tampa labiau matomos, kondensuojasi
(susijungęs siūlas) – homologinės chromosomos išsidėsto viena šalia kitos – vyksta jų sinapsė (jas šalia palaiko
filamentinis sinaptoneminis kompleksas)
(storas siūlas) – kiekviena chromosomų pora sudaro bivalentą. Esant translokacijoms, formuojasi patologiniai
kvadrivalentai arba trivalentai ir gali gimti naujagimis turintis pakitusį chromosomų kiekį (aneuploidija). Vyksta
krosingoveris ir apsikeičiama homologiniais chromosomų dukterinių chromatidžių regionais.
– chromosomos pradeda atsiskirinėti, tačiau lieka susijungusios tomis vietomis, kur įvyko krosingoveris (chiazmos –
kryžmės). Vidutiniškai viena chromosoma turi 1-2-3 chiazmas; viso – apie 40 rekombinacijų per vienos gametos mejozės
ciklą.
– bivalentai maksimaliai kondensuoti; chromosomos atsitraukia viena nuo kitos.
chromosomos vienu galu būna susigrupavusios ir prisitvirtinusios prie branduolio membranos, kuri profazės I pabaigoje pradeda nykti.
o Metafazė I – branduolio apvalkalas ir branduolėlis sunyksta; chromosomos išsirikiuoja ekvatorinėje plokštumoje; verpstės siūlai
prisitvirtina prie univalentų (t. y., homologinės chromosomos) centromerų.
o Anafazė I – verpstės siūlų traukiamos chromosomos išsiskiria į priešingus ląstelės polius.
o Telofazė I – susidaro haploidinis chromosomų skaičius ir dvi gametos (antriniai spermatocitai ar ovocitai).
Mejozė II (ekvacinis dalijimasis) – yra panašus į paprastą mitozinį dalijimąsi. Turi profazę, metafazę, anafazę ir telofazę. Kiekviena
chromosoma sudaryta iš dviejų chromatidžių, kurios anafazės metu atsiskiria į priešingus ląstelės polius. Susiformuoja 4 gametos su
haploidiniu DNR rinkiniu (1n).