ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETASzum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Veiklos... ·...
Transcript of ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETASzum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Veiklos... ·...
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
TVIRTINU: ………………………
Pareigos
Prorektorius Romualdas Zemeckis
2016 m. ……………………mėn. …..d.
EKONOMIKA
INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO MODELIO
PARENGIMAS
2016 M. GALUTINĖ ATASKAITA
Akademija
2016
2
Projekto vadovas - prof. dr. Astrida Miceikienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Projekto vykdytojai:
Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Prof. dr. Sigitas Vaitkevičius, Aleksandro Stulginskio universitetas
Dr. Laura Girdžiūtė, Aleksandro Stulginskio universitetas
3
TURINYS
ĮVADAS 4
TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI 8
1. RIZIKOS VEIKSNIAI IR RIZIKOS RŪŠYS ŽEMĖS ŪKYJE 9
2. SĄSAJOS TARP RIZIKOS RŪŠIŲ IR VEIKSNIŲ 23
3. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO METODIKOS
PARENGIMAS
26
4. RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE MAŽINIMO PRIEMONIŲ PARINKIMAS PAGAL
NUSTATYTĄ RIZIKOS REIKŠMINGUMĄ
37
5. ŪKIŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO RIZIKOS-PELNINGUMO
POŽIŪRIU METODIKOS PARENGIMAS IR TESTAVIMAS
44
6. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO
PRAKTINIS MODELIS
57
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 59
LITERATŪRA 61
PROJEKTO VIEŠINIMO PRIEMONIŲ SĄRAŠAS 67
4
ĮVADAS
Rinkos pagrindais organizuotas verslas nuolat susiduria su rizika. Taip yra todėl, kad kintant
aplinkai, verslui būdingas laukiamų rezultatą neapibrėžtumas.Sparčiai keičiantis rinkos sąlygoms,
intensyvėjant konkurencijai ypač išaugaporeikis vertinti ir valdyti riziką. Nevertinama rizika
konkurencinėje rinkoje sąlygoja nepakankamai apgalvotus ir ekonomiškai nepagrįstus sprendimus, kas gali
neigiamai paveiktiverslo subjektų veiklos efektyvumą. Žemės ūkio versle rizika turi ypač svarbią
reikšmę dėl šios verslo šakos specifikos: veiklos sezoniškumo, klimato kaitos, gamtinių reiškinių
įtakos, biologinio ir aplinkos pavojaus, specifinės žemės ūkio politikos (mokamų subsidijų ir dotacijų,
vykdomos mokesčių politikos).
Priimdami trumpalaikius ir ilgalaikius sprendimus, lemiančius veiklos efektyvumą, ūkininkai
turi įvertinti rizikos ir pelningumo santykį, t.y. susiduria ne tik su poreikiu skaičiuoti pelningumą, bet
ir su poreikiu vertinti ir valdyti riziką, siekiant ją minimizuoti. Rizikos vertinimas ir valdymas yra
sudėtingas procesas, kadangi rizika kyla iš skirtingų šaltinių, egzistuojančių tiek mikro, tiek mezo, tiek
ir makro lygmenyje. Iš čia kyla poreikis riziką vertinti integruotai, t.y. apimant visas žemės ūkio versle
pasireiškiančias rizikos rūšis, sąsajas tarp jų bei galimas rizikos pasekmes ieškant efektyviausių ūkio
valdymo sprendimų rizikos-pelningumo požiūriu.
Nagrinėjant mokslinę literatūrą pastebima, kad mokslininkai rizikos žemės ūkyje analizei,
vertinimui ir valdymui skyrė pakankamai daug dėmesio (Tanentzap ir kiti (2015), Petroman et al.
(2014), Hardarker, Huirne, Anderson, Lien (2004), Vilhelmet al (2015),Barnett, Coble (2009),Richter
et al (2015), Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen (2001) ir kiti). Šiuose tyrimuose analizuojamas
įvairių rizikos rūšių pasireiškimas žemės ūkyje, identifikuojami riziką žemės ūkyje
sukeliantysveiksniai, tačiaupasigendama sisteminio požiūrio į rizikos rūšis ir jų tarpusavio sąsają bei
riziką sukeliančius veiksnius.
Integruotas rizikos valdymas mokslininkų tyrimuose yra pakankamai naujas tyrimo objektas.
Pirmieji integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo modeliai paskelbti 2011 metais: Toledo, Engler,
Ahumada (2011) sukūrė integruotą rizikos žemės ūkyje vertinimo modelį, kuris pagal savo specifiką
buvo pritaikytas konkretiems Čilės regionams. Minėtojo modelio pagrindinis trūkumasyra tas, kad jis
neįvertina verslo subjektų patiriamos nesisteminės rizikos.
Su, Zhao, Zhang, Li, Deng (2011) sukurtas integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo modelis,
rizikos rūšis žemės ūkyje vertina remiantis tik sprendimo priemėjo subjektyvia nuomone, todėl kyla
abejonių, ar modelis atspindi realią situaciją žemės ūkyje.
5
Integruoto rizikos vertinimo problematika nagrinėjama šiuose teoriniuose tyrimuose: Unks,
Thor (2008), Hagigi, Sivakumar (2009), Kapustka, Froese, McCormic (2010). Mokslininkai pateikia
integruoto rizikos vertinimo privalumus ir jo sąsajas su holistiniu požiūriu, tačiau integruoto rizikos
vertinimo procesas aptariamas fragmentiškai, nenurodant konkretaus instrumentarijaus kaip šį
vertinimą atlikti.
Integruoto rizikos vertinimo problemos mokslo darbuose sprendžiamosatliekant empirinius
tyrimus: 1) integruotai vertintos dvi rizikos rūšys (rinkos ir kredito) bankininkystės sektoriuje (Tanaka,
Muromachi, 2003; Medova, Smith, 2005). Atlikti tyrimai yra naudingi tik bankininkystės sektoriui dėl
minėtojo sektoriaus specifiškumo; 2) integruotas vertinimas taikytas vienos rizikos rūšies skirtingiems
veiksniams įvertinti (Greiving, Fleischhauer, Ckenkotter, 2006; Bechmann, 2009). Minėtų
mokslininkųtyrimuose integruotas rizikos vertinimas apsiriboja gamtinės rizikos vertinimu.
Nors minėti mokslininkai praplečia integruoto rizikos vertinimo sampratą ir jo taikymo
galimybes skirtingoms rizikos rūšims vertinti, tačiau jų tyrimai yra fragmentiški, stokojama holistinio
požiūrio vertinant skirtingas rizikos rūšis, jų tarpusavio sąsają ir riziką sukeliančius veiksnius žemės
ūkyje, pasigendama integruoto rizikos vertinimo instrumentarijaus. Atsižvelgiant į tai, integruotas
rizikos žemės ūkyje vertinimas yra aktuali problema tiek moksliniu, tiek ir praktiniu aspektu.
Rizika ir pelningumas yra neatsiejami ekonominiai reiškiniai, nors dažnai, priimant
ekonominius ir politinius sprendimus, šis ryšys yra ignoruojamas. Pirmasis Europos Sąjungos (toliau
ES) 2014–2020 m. Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau BŽŪP) tikslas yra remti ūkių pajamas ir
mažinti jų svyravimus, nes kainų ir pajamų nepastovumas, taip pat gamtiniai pavojai šiame sektoriuje
yra labiau pastebimi nei daugelyje kitų sektorių ir pelningumas yra mažesnis nei kituose ekonomikos
sektoriuose (Jurkėnaitė ir kiti, 2011). Rizikos vengimo svarba žemės ūkyje akcentuojama Hardaker
(2005). Mokslininkas pateikia keletą principų, siejamų su rizikos vengimu. Vienas jų teigia, kad
„politinių sprendimų priėmėjams įprastai yra paranku būti indiferentiškais rizikos atžvilgiu, nes
visuomenė yra potencialiai pajėgi pasidalinti blogas pasekmes tarp didelio gyventojų skaičiaus“. Visa
tai grindžia mokslinių tyrimų aktualumą: rizika ir pelningumas turi būti susiejami, kad priimami
politiniai sprendimai būtų efektyvūs. Šie ekonominiai reiškiniai siejami per perteklinio pelningumo
santykį su patiriama rizika ir išmatuojami tokiais rodikliais kaip Sharpe, Treynor, Sortino ir Jensen.
Nepaisant to, išvardinti rodikliai yra tik vienas iš įrankių sprendimams priimti. Viena vertus, riziką
sukeliančius veiksnius siejant su jos mažinimo priemonėmis ir jų taikymo galimybėmis ūkiuose galima
pagrįsti BŽŪP priemones. Antra vertus, rizikos-pelningumo požiūris ne mažiau svarbus ir priimant
ekonominius sprendimus. Ūkiai šiuo požiūriu turi grįsti investavimo sprendimus, nes esant didelei
nesisteminei rizikai svarbu diversifikuoti investicijas ir taikyti kitas rizikos mažinimo priemones.
6
Žemės ūkyje efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu pradėtas vertinti palyginti vėlai.
Pirmieji fragmentiški tyrimai aptinkami tik 21-ojo amžiaus pradžioje. Dažniausiai vertinamas ž. ū.
bendrovių akcijų ir jų indeksų bei ž. ū. prekių ir jų biržos indeksų efektyvumas. Mokslinius tyrimus
šioje srityje atliko Erb ir Harvey (2006), Eves ir Newell (2006), Mou (2010), Eves (2011), Clark ir kt.
(2012), Koerten (2013) ir kt. Kita grupė mokslinių tyrimų siejama su ž. ū. sektoriaus ūkininkavimo
sistemų efektyvumu ir ūkių rizikos valdymo strategijų formavimu. Nydene ir kt. (1999) vertino įvairių
ūkio rizikos valdymo strategijų efektyvumą. Neal (2005), Beukes ir kt. (2005) vertino pienininkystės
sektoriaus ūkininkavimo sistemų efektyvumą. Roe (2005) tyrinėjo horizontalios ir vertikalios ūkio
plėtros efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu. Wauters ir kt. (2011) rizikos-pelningumo požiūrį
taikė skirtingų ūkių tipų, rizikos valdymo priemonių ir gamybos sistemų efektyvumui vertinti ir jam
maksimizuoti; Fleege ir kt. (2004) – naudojo oro derivatyvų, skirtų pasėlių rizikai valdyti, efektyvumui
vertinti; Henderson (2002), Leblois ir Quirion (2013) – taikė vertinant rizikos kaštus pasėlių draudime.
Lietuvoje integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas išsamiai išnagrinėtas L. Girdžiūtės
daktaro disertacijoje (2013), rizikos rūšys ir veiksniai žemės ūkyje – V. Bradūno, A. Kozlovskajos
mokslo studijoje (2014). V. Aleknevičienės (2010) moksliniuose straipsniuose nustatytas ir palygintas
žemės ūkio ir kitų ekonominės veiklos rūšių efektyvumas perteklinio pelningumo požiūriu (2010a,
2010b), t.y. tyrimas buvo atliktas mezo lygmeniu.
Vertinant rizikos valdymo aktualumą kaip vieną iš strateginių žemės ūkio tikslų, pastebima,
kad 2014-2020 metų Kaimo plėtros programoje rizikos valdymuitaip patskiriamasdidelis dėmesys.
Joje pažymima, kad Lietuvoje žemės ūkio subjektai menkai naudojasi rizikos valdymo priemonėmis,
mažinančiomis ekstremalių klimato reiškinių poveikį žemės ūkio gamybos rezultatams. Dėl klimato
kaitos padidėjęs ekstremalių reiškinių skaičius, naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų
ligų epidemijų protrūkiai reikalauja užtikrinti efektyvų išaugusios žemės ir miškų ūkio veiklos rizikos
valdymą. Progamoje keliamas tikslas – užtikrinti veiksmingą rizikos valdymą Lietuvos ūkininkams ir
kitiems žemės ūkio verslo subjektams, susiduriantiems su padidėjusia ekonomine ir aplinkos rizika, kai
jos negalima sumažinti rinkos sąlygomis.
Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros
2015–2020 metų programoje su strategija „Europa 2020“ suderintas ir vienu iš prioritetų įvardintas yra
rizikos valdymas. Šio tyrimo tikslas yra savalaikis ir dera su šios programos temoje „Kaimo plėtra“
numatyta tyrimų tematika „Žemės ūkio ir alternatyviojo verslo rizikos veiksnių nustatymas, rizikos
vertinimas ir valdymo būdų bei priemonių parinkimas“.
7
Ankstesnių mokslinių tyrimų ir strateginių dokumentų analizė suponuoja taikomųjų mokslinių
tyrimų problemą: kaip integruotai vertinti ir valdyti riziką žemės ūkyje, siekiant kuo didesnio ūkių
efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu?
Tyrimo tikslas – parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo modelį,
suteikiantį galimybę didinti ūkių efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu.
Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
1. Identifikuoti rizikos veiksnius ir rizikos rūšis žemės ūkyje.
2. Nustatyti sąsajas tarp įvairių rizikos rūšių žemės ūkyje ir numatyti jų pasekmes.
3. Parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodiką.
4. Parinkti rizikos žemės ūkyje mažinimo priemones pagal sąsajas tarp įvairių rizikos rūšių.
5. Pateikti ūkių efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodiką.
6. Parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinį modelį.
8
TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI
Identifikuojant rizikos rūšis ir jas sąlygojančius veiksnius žemės ūkyje naudoti mokslinės
literatūros analizės ir sintezės, palyginimo ir rangavimo metodai.
Naudojant faktorinės ir reliabilumo analizės metodus sukonstruojami empiriniai rizikos žemės
ūkyje indeksai. Parengiama integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodika. Nustatomas rizikos
reikšmingumas pagal ūkių tipus, dydžius ir kitus kriterijus. Informacijos ir duomenų šaltiniai – FADN
ir EUROSTAT.
Pasitelkiant mokslinėje literatūroje publikuotus ankstesnių mokslinių tyrimų rezultatus loginės
analizės ir sintezės metodu nustatomos rizikos žemės ūkyje mažinimo priemonės bei jų naudojimo
poveikis ūkių pelningumui ir rizikai. Rizikos mažinimo priemonės parenkamos pagal nustatytą rizikos
rūšį ir reikšmingumą.
Pasitelkiant mokslinės literatūros bei loginės analizės ir sintezės metodus parengiama
integruoto rizikos vertinimo metodika, apimanti rizikos rodiklių žemės ūkyje apskaičiavimą, ūkių
grupavimą, panaudojant faktorinę ir reliabilumo analizę.
Taikant efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodus parengta ūkių efektyvumo
rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodika. Parengta metodika testuojama Lietuvos ūkiams.
Testavimui taikyti Informacijos ir duomenų šaltiniai – ūkių duomenys ir mokslinės publikacijos.
Eksperimentinėje imtyje žemės ūkio indekso elgsenos ir matavimo savybių analizei iš viso panaudotas
731 realus žemės ūkio atvejis. Žemės ūkio rizikos raidos analizei panaudoti 77-ių ūkių 9-ių metų
duomenys. Tyrimo laikotarpis apėmė 2004 – 2013metus, kur 2004 – 2013 panaudoti žemės ūkio
rizikos analizei Lietuvos žemės ūkio lygmeniu, o 2005 – 2013 žemės ūkio rizikos testavimui
individualių ūkių lygmeniu. Testavimui taikyti raidos charakteristikų analizės, Hierarchinių klasterių
analizės, CATREG analizės metodai, Kruskal-Wallis Test’as.
Naudojant apibendrinimo metodą pateikiamos šios rekomendacijos:
1) integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodikai taikyti;
2) ūkių rizikos mažinimo priemonėms parinkti;
3) ūkių efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodikai taikyti;
4) galimiems ekonominiams ir politiniams sprendimams modeliuoti.
9
1. RIZIKOS VEIKSNIAI IR RIZIKOS RŪŠYS ŽEMĖS ŪKYJE
Egzistuoja daug ir įvairių požiūrių į riziką, tačiau jie visi gali būti apjungiami į dvi esmingai
riziką charakterizuojančias grupes. Pagal pirmąjį požiūrį rizika suvokiama kaip nuokrypio nuo
pageidaujamo rezultato tikimybė (; Jaeger, Renn, Rosa, Webler, 2001; Hardarker, Huirne, Anderson,
Lien, 2004). Pagal antrąjį požiūrį rizika traktuojama kaip neigiamo nuokrypio nuo laukiamo
rezultatogalimybė (Vaughan, 1997; Rainey, 2002; Rejda, 2008). Atsižvelgiant į tai, rizika, kaip
ekonominis reiškinys, gali būti tiriama ir vienu, ir kitu požiūriu, o pasirinkimas priklauso nuo
užsibrėžto tikslo rizikos-pelningumo atžvilgiu. Grafinis rizikos, kaip ekonominio reiškinio, vaizdas
pateiktas 1.1 paveiksle.
Rez
ult
atai
Laikas
Laukiami
rezultatai
Neigiama rizika
Teigiama rizika arba
potenciali galimybė
1.1. pav. Rizika pagal faktinių rezultatų nuokrypio nuo laukiamų kryptį (Aleknevičienė, 2009)
Atsižvelgiant į Lietuvoje ir užsienyje atliktų tyrimų rezultatus (Aleknevičienė, 2009; Cabedo,
Tirado; 2004) galima identifikuoti požymius, pagal kuriuos klasifikuojami rizikos veiksniai: reiškimosi
vieta, susidarymo šaltiniai, būdingumas verslo subjektui ir galimybė kontroliuoti.
Pagal reiškimosi vietą rizikos veiksniai skirstomi į vidinius ir išorinius veiksnius. Vidiniai
veiksniai sukelia riziką verslo subjekto viduje ir iš esmės yra jo kontroliuojami, nes susiformuoja
priimant tam tikrus vadybinius sprendimus. Pavyzdžiui, žemės ūkyje – sprendimai, susiję su
technologijų diegimu, trąšų ir pesticidų naudojimo normomis, samdomų darbuotojų atranka, turto
apsauga nuo žaibo, gaisro ir pan. Išoriniai veiksnai slypi verslo subjekto aplinkoje: tiek
mezoekonominėje, tiek ir makroekonominėje. Išoriniams veiksniams mezolygmeniu priskiriami
gamtiniai ir klimatiniai veiksniai, įvairios gyvūnų ligos ir pan. Makroekonominiu lygmeniu riziką
sukelia tokie veiksniai, kaip ekonomikos augimas ar nuosmukis, palūkanų normų, valiutos kurso,
10
investicijų ir nedarbo lygio pokyčiai, vykdoma mokesčių politika ir subsidijavimas. Pastarasis
veiksnys dažnai pasireiškia ir mezo, t. y. pramonės šakos lygmeniu.
Pagal susidarymo šaltinius rizikos veiksniai skirstomi į fizinius (įrenginių
gedimas,technologinės galimybės, gamtiniai ir klimatiniai reiškiniai ir kita), ekonominius (ekonomikos
augimas ar nuosmukis, palūkanų normų, valiutos kurso, pasiūlos ir palausos pokyčiai ir kita),
politinius (mokesčių tarifai, įvairūs prekybos apribojimai ir kita) ir socialinius (vartotojų skonio
pasikeitimas, vartojimo struktūra, sprendimus priimančio žmogaus požiūris į riziką ir kita).
Pagal būdingumą verslo subjektui rizikos veiksniai skirstomi į specifinius ir rinkos. Specifiniai
veiksniai pasireiškia verslo subjekto viduje ir toje ekonominėje veikloje, kurioje jis veikia. Rinkos
veiksniai yra makroekonominiai. Išvengti šių veiksnių poveikio investicijų diversifikavimo
būduneįmanoma, nes jie veikia visus verslo subjektus ta pačia kryptimi, tik skirting stiprumu.
Apibendrinant galima teigti, kad rizikos veiksniai mokslinėje literatūroje klasifikuojami
įvairiai, tačiau iš esmės juos galima suskirstyti į dvi grupes, t.y. nekontroliuojami, kurie būdingi
visiems verslo subjektams ir kurių jie negali įtakoti, ir kontroliuojami, kurie priklauso nuo konkretaus
verslo subjekto, jo specifikos, valdymo struktūros ir jame priimamų sprendimų.
Įvairūs rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis. Tiek veiksniai, tiek rizikos gali būti tos
pačios, gali būti skirtingos, priklausomai nuo verslo rūšies. Tai reiškia, kad ne visi veiksniai, kurie
veikia, pavyzdžiui, telekomunikacijų ar tekstilės pramonės įmonių rezultatus, veiks žemės ūkyje
veikiančių verslo subjektų rezultatus, ir atvirkščiai. Nepaisant to, egzistuoja tam tikros rizikos rūšys ir
veiksniai, kurie išskiriami klasikinėse finansų teorijose.
Remiantis vertybinių popierių portfelio teorija bendra verlo subjekto patiriama rizika pagal ją
sukeliančių veiksnių prigimtį yra skirstoma į sisteminę ir nesisteminę riziką. Nesisteminę rizikąsukelia
specifiniai veiksniai, osisteminę – makroekonominiai veiksniai. Tarp jų nurodomi du pagrindiniai
veiksniai: 1) pajamų jautrumas rinkos veiksniams; 2) pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis, t. y.
išlaidų jautrumo laipsnis. Kaip jau minėta, išvengti šių veiksnių poveikio investicijų diversifikavimo
būdu neįmanoma, todėl sisteminė rizika dar vadinama nediversifikuojama.
Žemės ūkyje gaminami produktai ir juos pardavus uždirbamos pajamos yra mažai elastingi
makroekonominiams pokyčiams, nes tai yra maisto produktai arba žaliava maisto produktams
pagaminti, o maisto produktai yra pirmo būtinumo prekė. Taigi, sisteminė rizika žemės ūkyje,
atsižvelgiant į pirmąjį veiksnį, yra santykinai maža. Pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis pastaruoju
metu didėja, nes didėja parama, skirta ūkių įsigyjamam ilgalaikiam turtui finansuoti. Šio veiksnio
atžvilgiu rizika didėja, nes žemės ūkio verslas tampa vis labiau imlus kapitalui. Pasikeitus gamybos
11
apimtims ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos nesikeičia, o tai didina faktinio rezultato kintamumą
lyginant su laukiamu.
Pagal vertybinių popierių portfelio teoriją, rizika skirstoma į sisteminę ir nesisteminę, pagal
Modigliani ir Miller kapitalo struktūros teoriją – į finansinę ir verslo. Sujungus abi teorijas, finansinė
rizika yra tik sisteminė, o verslo – dalis sisteminė, dalis – nesisteminė.Sisteminę riziką sąlygoja
pajamų jautrumas makroekonominiams veiksniams bei pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis.
Finansinė rizika siejama su pastoviųjų ir kintamųjų finansavimo išlaidų santykiu, todėl savo esme yra
tik sisteminė (Aleknevičienė, 2009). Kintamosios finansavimo išlaidos yra dividendai arba išėmimai
asmeninėms reikmėms, kurie nebūtinai turi būti mokami, o pastoviosios finansavimo išlaidos yra
palūkanos, kurios turi būti sumokėtos nepriklausomai nuo to, ar verslo subjektas gavo pelno, ar ne.
Finansinė rizika – dalis sisteminės rizikos, kurią patiria tik verslo subjekto savininkai.
Verslo rizika – dalis rizikos, priklausanti nuo investavimo sprendimų ir patiriama visų verslo
subjekto finansuotojų. Sisteminę verslo riziką sąlygoja pajamų jautrumas rinkos veiksniams bei
pastoviųjų ir kintamųjų veiklos išlaidų santykis. Kuo investicinio produkto paklausa yra elastingesnė,
tuo investicijų sisteminė verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai. Kuo didesnę dalį investicijų išlaidų
struktūroje sudaro pastoviosios išlaidos, tuo jų sisteminė verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai.
Bendra rizika siejama su nesugebėjimu padengti veiklos ir finansavimo išlaidų, verslo rizika –
su nesugebėjimu padengti veiklos išlaidų, o finansinė rizika – su galimybe, kad gali būti nepadengtos
finansavimo išlaidos.Verslo riziką sukelia pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas,o
finansinę riziką –nuosavo kapitalo pelningumo kintamumas. Pelno iki atskaitant palūkanas ir
mokesčius kintamumas sąlygoja didesnį nuosavo kapitalo pelningumo kintamumą tada, kai
finansavimo struktūroje yra santykinai daugiau skolinto kapitalo, ir atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad verslo rizika yra daug sunkiau kontroliuojama nei finansinė, todėl jai vertinti ir valdyti turi būti
skiriamas nepalyginamai didesnis dėmesys.
Kaip jau minėta anksčiau, tam tikri rizikos veiksniai ir rizikos rūšys yra specifiniai,
priklausomai nuo verslo rūšies, kuria užsiima verslo subjektas. Paprastai rizikos veiksniai ir jų
sukeliamos rizikos klasifikuojamos pagal šaltinius, iš kurių jie kyla: gamybinė, ekonominė, politinė,
žmogiškoji ir finansinė rizika. Šias rizikas patiria visų verslo rūšių subjektai, tačiau veiksniai,
sukeliantys minėtas rizikos rūšis, įvairiose verslo rūšyse yra skirtingi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
verslo nesisteminei rizikai priskiriama gamybinė, žmogiškoji ir dalinai politinė, o verslo sisteminei –
ekonominė ir dalinai politinė rizika. Jeigu sisteminė rizika žemės ūkyje yra santykinai nedidelė, tai
nesisteminė, kurią didžiąja dalimi sudaro gamybinė rizika, yra itin didelė. 1.2 pav. pateiktas ryšys tarp
skirtingų rizikos klasifikacinių grupių.
12
RIZIKA
Sisteminė rizika Nesisteminė rizika
Finansinė rizika Verslo rizika
Gamybinė
Ekonominė
Politinė
Žmogiškoji
1.2 pav. Ryšys tarp skirtingų rizikos klasifikacinių grupių
Gamybinė rizika – rizika, pasireiškianti gamybos ir/ar paslaugų teikimo procese dėl
technologinių kliūčių, atsiradusių savaime ar dėl žmogiškojo veiksnio įtakos, o taip pat verslo išorinės
aplinkos, ir susijusi su pagamintos produkcijos ir/ar suteiktų paslaugų kiekio ir/ar kokybės
pasikeitimais. Gamybinei rizikai taip pat priskiriami produkcijos praradimai, susiję su jos
sandėliavimu ir transportavimu.
R. E. Just (2003) teigimu, žemės ūkyje gamybinė rizika yra pati svarbiausia, todėl siekiant ją
minimizuoti būtina imtis priemonių, t.y. organizuoti, diversifikuoti ir valdyti žemės ūkio verslo
subjektų veiklą bei naudoti naujausias technologijas. P. Palinkas, C. Székely (2008) teigia, kad
gamybinė rizika yra pagrindinė rizikos rūšis, kurią vertinti ir valdyti žemės ūkyje būtina.
Mokslinėje literatūroje (Jafee, Segel, Andrews, 2008; Hardarker, Huirne, Anderson, Lien,
2004) išskiriami tokie pagrindiniai gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksniai: gamtinės sąlygos,
stichinės nelaimės bei biologinis ir aplinkos pavojus.
Gamtinės sąlygos (angl. weather risk) – tai neekstremalūs oro pokyčiai, pavyzdžiui, per daug
arba per mažai lietaus, per aukšta arba per žema oro temperatūra. Gamtinės aplinkos sąlygota rizika
daro įtakąderliaus sumažėjimui ir/ar žemės ūkio produkcijos kokybei. Neekstremalios gamtinės
sąlygos yra dažnai susijusios su tam tikru geografiniu regionu.
C. G. Turvey (2001), Chichilnisky (2000), D. Vose (2001), J. W. A. Langeveld et al. (2003),
M. Cristea, R. Dracea (2008), kaip vieną iš pagrindinių gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnių
išskiria stichinių nelaimių pasireiškimą. Stichinės nelaimės gali nulemti didelių nuostolių atsiradimą
žemės ūkio versle ir turėti neigiamą poveikį tolimesnei verslo subjekto veiklai bei daryti reikšmingą
13
įtaką šalies ir pasaulio rinkoms. Stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu.
Gamtos pavojai niekada netaps stichine nelaime, jei vietovė yra nepažeidžiama, pavyzdžiui,
smegduobių atsiradimas neapgyvendintoje ir nekultivuojamoje teritorijoje. Kartais terminas “gamtos”
yra ginčytinas, nes kai kuriais atvejais pavojai ir katastrofos nutinka ir dėlžmogaus įtakos. Stichijos
poveikio stiprumas priklauso nuo stichijos dydžio ir prigimties, pavyzdžiui, žaibasdaro poveikį tik
mažai vietovei, o smūginiai įvykiai gali sunaikinti ištisą populiaciją. Gamtos stichijas pagal jų kilmės
šaltinį galima suskirstyti į geologines, hidrologines ir klimatines. Lietuvoje geologinėms stichijoms
gali būti priskiriamos nuošliaužos ir smegduobės, hidrologinėms – potvyniai ir sūkuriai, klimatinėms –
pūgos ir sausros.
Biologinį ir aplinkos pavojų kaip rizikos veiksnį nurodo S. Jafee, P. Segel, C. Andrews (2008),
W. H. M. Baltussen ir kiti. (2006), J. B. Hardaker ir kiti (2004). Biologinis pavojus yra siejamas su
bakterijų, virusų ir kitų organizmų sukeliamu neigiamu poveikiu augalams, gyvūnams ir žmonėms.
Aplinkos pavojų pavyzdžiais gali būti dirvos erozija, pesticidų nutekėjimas į geriamojo vandens
šaltinius. Aplinkos pavojai daro įtaką augalų derlingumui, gyvulių produktyvumui ir dirbančio
žmogaus sveikatai. Žemės ūkyje tam tikrais atvejais tai gali būti itin svarbus gamybinės rizikos
veiksnys. Pavyzdžiui, bitininkystės verslas gali nukentėti išmirus bitėms, renkančioms medų nuo
netoliese chemikalais nupurkštų pasėlių ar sodų.
W. H. M. Baltussen et al. (2006) didelį dėmesį skiria ligoms, kaip gamybos rizikos veiksniui,
kuris yra aktualus paukščių ir galvijų augintojams bei gamtinei rizikai, kuri aktualiausia augalininkystę
propaguojantiems žemės ūkio verslo subjektams.
D. Vidickienė et al. (2010), kaip pagrindinius gamybos rizikos veiksnius, išskiria klimato
sąlygas ir technologines galimybes, nes būtent jos suteikia konkurencinį pranašumą rinkoje, padeda
pagaminti alternatyvius produktus, prekes ir paslaugas, padedančius pasiekti norimų tikslų su
mažesniais kaštais (pvz., gyvulių laikymas lauke, „šalto“, pusiau atviro tipo tvartai, diendaržių
naudojimas ir pan.). Technologinės galimybės kaip rizikos veiksnys nurodomos ir kituose šaltiniuose
(OECD, 2011; Harwood et al.,1999; Eidman, 1985).
1.1 lentelėje pateikiama susisteminta informacija apie mokslinėje literatūroje analizuotus
gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnius.
14
11. lentelė.Gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksniai
Autoriai ir metai
Veiksniai
Gam
tin
ės
sąly
go
s
Sti
chin
ės
nel
aim
ės
Tec
hn
olo
g
inės
gal
imy
bės
Bio
log
inis
ir a
pli
nk
os
pav
oju
s
S. Jafee, P. Segel, C. Andrews, (2008) + +
J. B. Hardaker, R. B.M. Huirne, J. R. Anderson, G. Lien (2004) + +
V. R. Eidman (1985) +
J. Harwood et al.(1999) +
W. H. M. Baltussen ir kiti. (2006) + +
R.T. Slettebak (2013) +
C. G. Turvey (2001) + +
G. Chichilnisky (2000) + +
D. Vose (2001) + +
J. W. A. Langeveld et al (2003) + +
M. Cristea, R. Dracea (2008) + +
D. Vidickienė et al (2010) + +
M. Jayadev (2006)
F. Fabozzi (2010)
OECD (2011) +
Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 10 5 4 3
Atlikus mokslinės literatūros analizę ir panaudojus rangavimo metodą buvo nustatyta, kad
reikšmingiausias gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnys yra gamtinės sąlygos. Stichinėms
nelaimėms, technologinėms galimybėms bei biologiniam ir aplinkos pavojui skiriamas panašus
mokslininkų dėmesys.
Gamybinė rizika tampriai susijusi su žmogiškąja rizika per ją įtakojančius veiksnius, t.y.
gamybinė rizika gali pasireikšti ir dėl žmogiškojo veiksnio įtakos.Žmogiškoji rizika – rizika, kurią
sąlygoja vieno ar daugiau žmonių priimami sprendimai gamybos ir vartojimo procesuose. Žmonių
priimami sprendimai priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos nagrinėja įvairūs mokslininkai.
Analizuojant žmogiškąją riziką pagrindiniai ją įtakojantys veiksniai būtų ūkininko mirtis, liga
ar neįgalumas (OECD, 2011;Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen 2001). Žmogiškoji rizika
traktuojama kaip rizika, atsiradusi susirgus ar mirus ūkininkui, ši rizika taip pat siejama su personalo
tarpusavio bendravimo problemomis.
Žmogiškoji rizika taip pat priklauso nuo riziką vertinančio žmogaus požiūrio į riziką,
asmeninės patirties ir išsilavinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad gamybos procese, kaip ir visuose
žmogiškuosiuose santykiuose, pasireiškia atstovavimo problema. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo
priima tokį sprendimą, kuris yra naudingiausias jam asmeniškai.
Požiūris į riziką parodo sprendimo priėmėjo rizikos toleravimo lygį sąlygotą jo asmeninių
savybių ir patirties. Pasak D. Hillson ir R. Murray-Webster (2004), požiūris į riziką yra pasirinkta
15
reakciją į neapibrėžtą situaciją. Galimų požiūrių intervalas, esant tai pačiai situacijai, gali įtakoti
skirtingą elgseną ir skirtingus situacijos rezultatus.
Socialinis statusas arba visuomenės padėtis atspindi asmens socialinę padėtį visuomenėje, yra
glaudžiais susijusi su jo pareigomis ir teisėmis. Socialinis statusas apima išsilavinimą, profesiją,
pareigas, materialinę padėtį, politinę pakraipą, dalykinius ir šeimos ryšius, religiją ir kt. Plačiąja
prasme ši sąvoka apima ir biologinius aspektus: lytį, rasę, amžių, pilietybę. Asmuo, priklausydamas
tam tikram socialiniui statusui, turi suformuotą tam tikrą požiūrį į pasaulį, paklūsta tam tikroms elgesio
normoms, kurios daro įtaką priimamies sprendimams.
Išsilavinimas ne tik suteikia žinių tam tikroje srityje, bet ir išugdo gebėjimus ieškoti
informacijos, ją sisteminti, pritaikyti įvairius metodus įvairioms problemoms spręsti, todėl išsilavinimo
trūkumas gali sąlygoti neadekvatų situacijos vertinimą, o taiįtakoja netinkamą rizikos ir atlygio
santykio vertinimą.
Asmens patirtis rizikos valdymo konteksteyra suvokiama kaip žinių irgamybinių įgūdžių
visuma. Kuo didesnė patirtis tam tikroje srityje, tuo geriau žmogus suvokia realybę, kylančias grėsmes
ir galimą pasekmių mastą.
Sveikatos būklė, psichologinė būsena ir nuotaika – tai veiksniai, atspindintys vidinę žmogaus
būklę: tiek fizinę, tiek psichologinę. Kuo žmogus geriau jaučiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis priims
rizikingesnius sprendimus, nes tikėsis didesnio atlygio. Tuo tarpu esant depresijai, fizinei ligai ar
tiesiog prastai nuotaikai, asmenys paprastai pasaulį mato “juodą” ir nėra linkę priimti rizikingų
sprendimų.
Žmogiškosios rizikos žemės ūkyje veiksniai pateikti 1.2 lentelėje.
Atlikus mokslinės literatūros analizę ir panaudojus rangavimo metodą buvo nustatyta, kad
reikšmingiausi žmogiškosios rizikos žemės ūkyje veiksniai yra požiūris į riziką, socialinis statusas, t.y.
garbė, populiarumas, įvaizdis, lūkesčiai ir pan. bei išsilavinimas. Mažiau reikšmingais veiksniais
mokslininkai laiko žmogaus nuotaiką, patirtį, psichologinę būseną ir sveikatos būklę.
16
1.2 lentelė. Žmogiškosios rizikos veiksniai
Autoriai ir metai
Veiksniai
Po
žiū
ris
į riz
iką
So
cia
lin
is s
tatu
sas
Išsi
lav
inim
as
Nu
ota
ika
Pa
tirt
is
Psi
cho
log
inė
bū
sen
a
Sv
eik
ato
s b
ūk
lė
M. P.M. Meuwissen, J. B. Hardaker, R. B. M. Huirne, A. A.
Dijkhuizen (2001) +
D. A. Cather (2010) +
Y. M. Ermoliev ir kiti (2000) +
J. J. Bouma ir kiti (2005) +
H. J. Pradlwarter, G. I. Schueller (1999) +
P. G. Melnik-Melnikov, E.S. Dekhtyaruk (2000) +
L. R. Johnson-Payton ir kiti (1999) +
J. M. E. Pennings, B. Wansink, M. T. G. Meulenberg (2002) +
J. B. Hardaker ir kiti (2004) + +
E. M. M. Senkondo (2000) + +
S. T. Pritchet ir kiti (1996) + +
A. Smidts (1990) + +
J. M. E. Pennings,B. Wansink, M. T. G. Meulenberg (2002) +
K. S. L. Yuen, T. M. C. Lee (2003) +
B. E. Hermalin, A. M. Isen (2008) + +
R. M. Heilman (2006) +
A. R. Damasio (1995) +
V. A. Ogurtsov, M. P. A. M. Asseldonk, R. B.M. Huirne (2008) +
A. Smidts (1990) +
K. Bard, P.J. Barry (2001) +
H. Kahneman, A. J. Tversky (1979) +
J. G. Mailisth, A. Postlewaite (2002) +
Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 8 6 5 3 2 2 1
Gamybinę riziką per ją įtakojančius veiksnius, pirmiausiai per technologines galimybes, keičia
žmogaus priimami sprendimai. Pavyzdžiui, investuoti į naujas technologijas ar ne; kokią techniką
pirkti; kokias trąšas ir kokį jų kiekį naudoti, siekiant padidinti derlingumą; kokias augalų apsaugos
priemones naudoti, ar iš viso jų nenaudoti ir pan. Šie sprendimai dažnai priklauso nuo požiūrio į riziką,
sprendimo priėmėjo išsilavinimo, patirties, o minėtieji veiksniai identifikuoja žmogiškąją riziką.
17
Įprastai žmogus negali kontroliuoti tokių veiksnių, kaip gamtinės sąlygos, stichinės nelaimės ar
biologinis ir gamtinis pavojus, tačiau jų neigiamą poveikį veiklos rezultatams gali sumažinti
priimdamas sprendimą naudotis vienomis ar kitomis rizikos mažinimo priemonėmis.
Ekonominė rizika – rizika, kurią sukelia makroekonominiai veiksniai. Ši rizika sudaro didžiąją
dalį sisteminės rizikos ir daro įtaką žemės ūkio produkcijos pardavimo apimtims ir kainoms.
Pagrindiniais makroekonominiais veiksniais mokslininkai įvardija eksportą (Malhorta, Pinky, 2012;
Tsen, 2010; Chailom, Kaiwinit, 2010; Meilienė, Snieška; 2010), nedarbo lygį (Laskienė, 2009;
Knotek, 2007; Freeman, 2000; Harris, Silverstone, 2001), bendrąjį vidaus produktą (Ucak, 2013;
Ehinomen, Olalekan, 2012; Tichomirovas, 2011) ir palūkanų normą (Reza, Malihe, Hassanzadeh,
2012; Chetty, 2004; Shafik, Jalali, 1991). Rečiau minimi ekonominės rizikos veiksniai yra importas,
valiutų kursas, pasiūla ir paklausa (1.3 lentelė).Įvardinti ekonominės rizikos veiksniai tarpusavyje
glaudžiai susiję, nes daro įtaką vienas kitam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi makroekonominiai
veiksniai gali veikti tiek rinkos dėsnių dėka, tiek įsikišant politikos formuotojams bei rinkos
reguliuotojams. Dėl šios priežasties yra sudėtinga atskirti ekonominę ir politinę riziką, todėl neretai
mokslininkai tuos pačius veiksnius priskiria skirtingoms rizikos rūšims.
Galimybė eksportuoti pagamintą produkciją arba tokios galimybės apribojimas tiesiogiai veikia
žemės ūkio verslo subjektų pardavimo pajamas. Viena vertus, ūkis pats ieško naujų eksporto
galimybių ir susiduria su ekonomine rizika. Antra vertus, tokias rinkas gali surasti valstybė arba jas
apriboti šalis, į kurią eksportuojama produkcija. Tokie sprendimai yra politinės, bet ne ekonominės,
rizikos veiksniai. Taigi, eksporto apimtys keičiasi ne tik dėl pasiūlos ir paklausos rinkoje, bet ir dėl tam
tikrų reguliavimo priemonių bei apribojimų. Didėjančios ar mažėjančios eksporto apimtys keičia
bendrąjį vidaus produktą (BVP). BVP yra visų gatavų prekių ir paslaugų, kurias šalis pagamina per
konkretų laikotarpį, piniginė vertė. Šio rodiklio didėjimas indikuoja ekonomikos augimą, ir atvirkščiai.
Ekonomikai augant verslo subjektų finansiniai rezultatai gerėja, smunkant – blogėja. Su BVP
pokyčiais tampriai siejamas nedarbo lygis, ypač ciklinis: mažėjant BVP didėja nedarbas, nes mažėjant
prekių ir paslaugų gamybai verslo subjektai patiria finansinių sunkumų ir atleidžia dalį darbuotojų.
Jeigu BVP yra tiesiogiai susijęs su prekių ir paslaugų pasiūla, tai nedarbo lygis – su vartojimu, nes
didėjant nedarbui mažėja vartotojų perkamoji galia. Mažėjančios palūkanų normos skatina BVP
augimą, nes verslas gali pasiskolinti pinigų investicijoms finansuoti pigiau, ir atvirkščiai. Importas
daro dvejopą poveikį BVP. Viena vertus, verslas gali naudoti savo produktų gamyboje pigesnes
žaliavas. Antra vertus, didėjant importui, mažiau sunaudojama vietinės gamybos produktų žaliavai
arba vartojimui.
18
1.3 lentelė. Ekonominės rizikos veiksniai
Autoriai ir metai
Veiksniai
Ek
spo
rtas
Ned
arb
o l
yg
is
BV
P
Pal
ūk
anų
no
rma
Imp
ort
as
Val
iutų
ku
rsas
Pas
iūla
Pak
lau
sa
R. Rudzkis, V. Kvedaras ( 2003) +
E. Meilienė, V. Snieška (2010) +
P. Chailom, S. Kaiwinit (2010) +
T. Ramanauskas (2011) +
A. Grebliauskas, M. Stonys (2012) +
N. Malhorta, Pinky (2012) +
W. H. Tsen (2010) +
P. Cross (2002) +
J. E. Ha-Brookshire, B. Dyer (2009) +
A. C. Pollock (1989) +
M. Bagella, L. Becchetti, I. Hasan (2006) +
Ch. Ehinomen, O. D. Olalekan (2012) +
A. Tichomirovas (2011) +
A. Ucak (2013) +
R. Chetty (2004) +
N. Reza, A. Malihe,A. Hassanzadeh (2012) +
N. Shafik, J. Jalali (1991) +
E. S. Knotek (2007) +
D. G. Freeman (2000) +
D. Laskienė (2009) +
R. Harris, B. Silverstone (2001) +
M. F. J. Prachowny (1993) +
C.S. Ellis, J. Shockley, R. M. Henry (2008) +
Y. Xia, K. Ramachandran, H. Gurnani (2011) +
D. E. Aldershoff (1985) +
W. H. Tsen (2010) +
Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose
kartais 7 5 3 3 2 2 2 2
Politinė rizika – rizika, kurią sukelia politiniai pokyčiai arba nestabilumas šalyje.Politinę riziką
sukelia politiniai įvykiai, kurie dažniausiai būna nenuspėjami ir staigūs bei daro didelę įtaką verslo
aplinkai. Šią riziką atspindi ne tik sprendimai, priimami šalies viduje, bet ir kitų užsienio valstybių
vykdomos politikos. Plačiąja prasme politinė rizika suvokiama kaip politinių jėgų ar įvykių sukeliami
nesklandumai, pasireiškiantys šalyje arba tarptautinėje aplinkoje. Ši rizika priklauso nuo vyriausybės ir
19
politinių institucijų veiklos (The International Bank for Reconstruction and Development, 2010). K. A.
Miller (1992) teigia, kad politinė rizika apima visuomeninę ir teisinę rizikos rūšis. Tuo tarpu A. A.
Khattab, J. Anchor, E. Davies (2007), J. Harwood, K. Heifner, J. Coble (1999) išskiria verslo
reguliavimą ir teisinį sutarčių įforminimą kaip politinės rizikos veiksnius.
Politinė rizika skirstoma į vyriausybės sukeliamą riziką ir nestabilumo riziką (Wagner, 2000).
Vyriausybės sukeliama rizika gali daryti įtaką konkrečiam verslo subjektui arba visiems verslo
subjektams, veikiantiems toje pačioje šalyje. Tai reiškia, kad reikia atskirti specifinę ir šalies riziką.
Lygiai taip pat nestabilumo rizika gali turėti įtakos tiek atskiriems, tiek visiems tam tikros šalies verslo
subjektams. Pavyzdžiui, vyriausybė nutraukia tam tikrą sutartį su verslo subjektu (vyriausybės
sukeliama rizika) arba teroristiniais veiksmais sunaikinamas turtas (nestabilumo rizika). Abiem
atvejais – specifinė rizika, turinti įtakos tik konkretaus verslo subjekto veiklos rezultatams. Mokesčių
politikos formavimas (vyriausybės sukeliama rizika) ir masiniai darbo streikai, pilietinis karas
(nestabilumo rizika) yra šalies politinės rizikos pavyzdžiai. Jeigu vyriausybės sukeliamą riziką galima
bent dalinai numatyti, tai nestabilumo rizika yra visiško neapibrėžtumo ir praktiškai neišmatuojamas
reiškinys.
Analizuojant politinę riziką žemės ūkyje svarbu identifikuoti tokius veiksnius, kaip subsidijų
teikimą, saugumo ir aplinkosaugos reguliavimo reikalavimus (Deutsche Bank Research, 2010;
Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen, 2001). Mokslininkai akcentuoja vyriausybės sukeliamos
rizikos veiksnius.
Mokesčių politiką, kaip vieną svarbiausių politinės rizikos veiksnių žemės ūkyje nurodo K. L.
Papps (2012), M. Aamir ir kiti (2011), Zhong (2011), I. Joumard (2002). Viena vertus, mokesčių
didinimas mažina verslo subjekto pelną ir pinigų srautus. Antra vertus, mokesčiai turi ir netiesioginį
poveikį, nes didina viešojo sektoriaus vartojimą, tame tarpe ir žemės ūkio bei maisto produktų.
1.4 lentelėje pateikiama sisteminė informacija apie mokslinėje literatūroje analizuotus politinės
rizikos veiksnius žemės ūkyje.
1.4 lentelė. Politinės rizikos veiksniai žemės ūkyje
Autoriai ir metai
Veiksniai
Su
bsi
dij
os
Mo
kes
čiai
Kit
os
žem
ės ū
kio
ver
slo
reg
uli
avim
o
pri
emo
nės
Ali
nk
osa
ug
os
reik
alav
imai
20
Autoriai ir metai
Veiksniai
Su
bsi
dij
os
Mo
kes
čiai
Kit
os
žem
ės ū
kio
ver
slo
reg
uli
avim
o
pri
emo
nės
Ali
nk
osa
ug
os
reik
alav
imai
A.A. Khattab, J. Anchor, E. Davies (2007) +
J. Harwood, K. Heifner, J. Coble (1999) +
M. P. M. Meuwissen, J. B. Hardaker, R. B. M. Huirne , A. A. Dijkhuizen (2001) + +
K. L. Papps (2012) +
M. Aamir ir kiti (2011) +
C.Zhong, J. Zhang, C. Turvey, X. Changsheng (2011) +
I. Joumard (2002) +
E. Erdos (2010) +
K. Happe, K. Kellermann, A.Balmann (2012)
S. Ashra, M. Chakravarty (2007) +
R. E. Baldwin (2005) +
G. J. Bishop (2003) +
Z. Chrastinova, V. Burianova (2009) +
Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 5 5 2 1
Kaip matyti iš 1.4 lentelėje pateiktos informacijos, reikšmingiausi politinės rizikos veiksniai
žemės ūkyje yra subsidijos ir mokesčiai Mažiau reikšmingi veiksniai yra aplinkosaugos reikalavimai ir
kitos žemės ūkio verslo reguliavimo priemonės.
Finansinė rizika – rizika, kurią sukelia pastoviųjų finansavimo išlaidų dalis bendrosiose
finansavimo išlaidose. Pastoviosios finansavimo išlaidos priklauso nuo finansinių skolų dalies kapitalo
struktūroje ir kreditoriaus nustatytos palūkanų normos verslo subjektui. M. Jasienė, A. Laurinavičius
(2009) ir D. Bonfim (2009) tyrimuose naudoja šią finansinės rizikos sampratą ir pabrėžia, kad būtent
nuo šios rizikos rūšies priklauso verslo subjektų finansinis stabilumas.
M. Maracine (2011), A. Baquet, R. Hambleton, D. Jose (1997) finansinę riziką suvokia kaip: 1)
gebėjimą pasiskolinti; 2) grynųjų pinigų prieinamumą pagal realų jų poreikį; 3) gebėjimą išlaikyti
nuosavą kapitalą ir jį didinti. Pasak mokslininkų, verslo subjektai, kurie negeba įgyvendinti minėtų
punktų, susiduria su finansine rizika.
Finansinė rizika – rizika, atsirandanti dėl to, kad verslo subjektas skolinasi pinigus arba
finansavimui naudoja privilegijuotą kapitalą. Ši rizika paprastai išreiškiama skolų ir nuosavybės
santykiu. Priimant kapitalo struktūros formavimo sprendimus sprendžiamas kompromisas tarp
potencialiai didesnio savininkų uždirbamo pelningumo ir potencialiai mažesnio verslo subjekto
21
finansinio stiprumo ir mokumo (Luoma, Spiller, 2002). Skolų ir nuosavybės santykis įprastai
vadinamas finansiniu svertu.
J.J.S Ramalho ir J.V Silva (2009) tyrė tokius finansinio sverto veiksnius: neskolinį mokestinį
skydą, turto materialumą, įmonės dydį, pelningumą, laukiamą augimo tempą, įmonės brandą ir
likvidumą. Neskolinį mokestinį skydą išmatavo kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir pelno iki
atskaitant palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą santykį. Turto materialumą nustatė kaip materialiojo
turto santykį su visu turtu. Įmonės dydį išreiškė pardavimo pajamų natūriniu logaritmu. Laukiamą
augimo tempą matavo viso turto procentiniu pokyčiu, įmonės dydį – metais nuo įkūrimo, o likvidumą
– pinigų ir greitai į pinigus konvertuojamų vertybinių popierių santykiu su trumpalaikiu turtu.
Mokslininkai tyrė mažas, vidutines ir dideles įmones, ir nustatė, kad vieninteliai veiksniai, kurie
stipriai veikia visų išvardintų įmonių sprendimą skolintis, yra pelningumas ir likvidumas. Visais
atvejais, kuo didesnis pelningumas ir likvidumas, tuo didesnis ilgalaikių finansinių skolų santykis su
nuosavu kapitalu. Silpnas, tačiau teigiamas ryšys nustatytas tarp finansinio sverto ir laukiamo augimo
tempo. Visų šių veiksnių poveikis finansiniam svertui pagrindžia pasirinkimo eilės teoriją, teigiančią,
kad įmonės pirmiausiai linkusios finansuoti savo veiklą vidiniais finansavimo šaltiniais, ir tik trūkstant
pinigų – skolintis.
R. Kumar (2007) atlikta ankstesnių mokslinių tyrimų analizė atskleidė, kad kapitalo struktūros
formavimo tyrimai leidžia suvokti kertinius veiksnius, nulemiančius šį fenomeną, tačiau nesant
konsensuso tarp mokslinių tyrimų rezultatų ir jų interpretavimo požiūrių atsiranda didžiulė šio
fenomeno supratimo spraga. Dėl šios priežasties nustatyti du iššūkiai moksliniams tyrimams ateityje.
Pirma, kaip integruoti skirtingus finansinį svertą įtakojančius veiksnius? Antra, kurie veiksniai yra
lemiantys finansinį svertą kaip tinklinį fenomeną?
A. Gill ir N. Mathur (2011) tyrimai, atlikti Kanados įmonėse, atskleidė, kad finansinis svertas
yra skirtingas gamybos ir paslaugų pramonės įmonėse. Šis rodiklis priklauso nuo turimo turto, tinkamo
įkeisti bankui, pelningumo, efektyvaus pelno mokesčio tarifo, įmonės dydžio ir augimo galimybių.
Tyrimų, kuriais būtų siekiama nustatyti žemės ūkio verslo subjektų (ūkininkų ūkių, žemės ūkio
bendrovių) kapitalo struktūros veiksnius, iš esmės nėra. Atlikus finansinio sverto analizę Europos
Sąjungos šalių ūkiuose (Aleknevičienė, Aleknevičiūtė, 2010) nustatyta, kad didžiausią turto dalį
finansavo skolomis ir tuo pačiu prisiėmė didžiausią finansinę riziką Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų
ir Švedijos ūkiai. Mažiausią turto dalį finansavo skolomis ir tuo pačiu prisiėmė mažiausią finansinę
riziką Graikijos, Italijos, Slovėnijos, Airijos, Ispanijos ir Kipro ūkiai. ES šalių ūkiai skolomis
finansavo vidutiniškai 14,7% turimo turto. Lietuvos ūkiai pagal šį rodiklį identiškai atitiko ES šalių
ūkių vidurkį. Latvijos ir Estijos ūkiai skolomis finansavo didesnę turto dalį nei vidutiniškai ES šalių
22
ūkiuose. Tai savo tyrimuose patvirtina ir V. Bradūnas ir V Kozlovskaja (2014), teigdami, kad „ūkių
einamoji veikla daugiausia finansuojama naudojant nuosavas ir paramos lėšas ir tik šiek tiek –
skolintomis lėšomis, todėl ūkių apyvartumo ir trumpalaikės finansinės rizikos rūšys nėra aukštos.
Analizuojant šalies ūkių ilgalaikio finansavimo šaltinius pastebima, kad didžiausią dalį sudaro
nuosavos lėšos, o skolintų dalis nesiekia penktadalio. Tokia veiklos finansavimo struktūra atitinka ES
šalių vidurkius. Trumpalaikio, ilgalaikio ir viso skolinimosi rizika yra nedidelė“. V. Bradūnas ir V
Kozlovskaja (2014) akcentuoja, kad ūkiai, formuodami kapitalą skolintomis lėšomis, susiduria su
palūkanų svyravimo ir pinigų srauto sutrikimais.
Atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio verslo rizika yra santykinai didelė, o vidutinis finansinis
svertas Lietuvos ūkiuose yra žemas, galima konstatuoti, kad finansinė rizika priklauso nuo verslo
rizikos, o kapitalo struktūra formuojama pagal pasirinkimo eilės teoriją: pirmiausiai vidiniais
finansavimo šaltiniais, tada skolinamasi, tada ieškoma išorinių nuosavų finansavimo šaltinių.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės ūkio verslo subjektų finansavimo šaltinių prioritetiškumas pagal
pasirinkimo eilės teoriją yra šiek tiek kitoks: pirmiausiai pasinaudojama investicine parama, tada
vidiniais finansavimo šaltiniais, ir tik tada skolinamasi rinkoje. Tik visiškai panaudojus minėtus
finansavimo šaltinius išimtinais atvejais jų stoka gali būti eliminuojama pritraukiant išorinius nuosavus
finansavimo šaltinius (įnešant santaupas, didinant pajinį kapitalą).
Finansinė parama žemės ūkio verslo subjektams suponuoja ir specifinius kapitalo struktūros
formavimo veiksnius šiame versle, tokius kaip paramos intensyvumas (kuo jis didesnis, tuo mažiau
tenka skolintis, trūkstant vidinių nuosavų finansavimo šaltinių), dalinis kredito įstaigoms sumokėtų
palūkanų kompensavimas (kuo didesnė dalis kompensuojama, tuo didesnė paskaita skolintis).
Finansinė rizika, skirtingai nei kitos rizikos rūšys, yra kontroliuojama, nes sprendimą skolintis
arba ne priima už jį atsakingas žmogus. Dėl šios priežasties pakanka išmatuoti du palūkanų, kaip
pastoviųjų finansavimo išlaidų, veiksnius: finansinį svertą ir palūkanų normą. Palūkanų normos
konkrečiam verslo subjektui ir paskolai dydis priklauso nuo rizikos ir susiklosčiusios palūkanų normos
rinkoje, o finansiniam svertui daro įtaką daug įvairių anksčiau aptartų veiksnių.
Apibendrinant atliktą rizikos veiksnių ir rizikos rūšių analizę daromos šios išvados:
- rizikos veiksniai žemės ūkyje gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal
susidarymo šaltinius, reiškimosi vietą, būdingumą verslo subjektams ir kt. Tačiau iš esmės juos galima
skirstyti į dvi grupes; nekontroliuojami, kurie būdingi visiems žemės ūkio verslo subjektmas ir
kontroliuojamus, kurie priklauso nuo konkretaus verslo subjekto specifikos, valdymo struktūros ir jame
priimamų sprendimų.
23
- mokslinėje literatūroje rizika skirstoma į sisteminę ir nesisteminę, išskiriamos pagrindinės
rizikos rūšys žemės ūkyje - gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politikė, finansinė. Atskirų rūšių
pasireiškimą žemės ūkyje nulemia rizikos veiksniai.
2. SĄSAJOS TARP RIZIKOS RŪŠIŲ IR VEIKSNIŲ
Kaip buvo aptarta 1 skyriuje, rizikos rūšys ir jas lemiantys veiksniai tarpusavyje susiję.2.1 pav.
pateikos rizikos rūšys žemės ūkyje ir jų tarpusavio sąsajos per jas veikiančius veiksnius. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad skirtingos rizikų rūšys tarpusavyje yra susietos per jas veikiančius veiksnius.
Žmogiškosios rizikos veiksniai sąlygoja technologines galimybes, kurios yra gamybos rizikos
veiksnys. Pavyzdžiui, įrangos pasirinkimas, jos saugumo užtikrininimas, tręšimo ir chemikalų
naudojimo savalaikiškumas ir normų laikymasis ir pan. Žmogiškosios rizikos veiksniai veikia ir
finansinę riziką per finansinių skolų dalies kapitalo struktūroje pasirinkimą. Pastaruoju metu sparčai
keičiasi vartotojų skoniai ir lūkesčiai, didelį poveikį jiems daro ir media priemonės, propaguodamos
vienus produktus vartoti, o kitų atsisakyti.Visa tai turi įtakos žemės ūkio produktų paklausai ir
kainoms. Gamybinės rizikos pasekoje pasikeičia augalų derlingumai ir gyvulių produktyvumai, kurie
sąlygoja mažesnę arba didesnę pasiūlą ir atitinkamai keičia žemės ūkio produktų kainas.Rinkoje
susiklosčiusi nerizikinga ir skolinto kapitalo palūkanų norma turi įtakos konkretaus žemės ūkio verslo
subjekto paskolų palūkanų normai. Didesni pelno mokesčio tarifai yra kaip paskata skolintis daugiau,
kitiems veiksniams esant vienodiems. Žemės ūkio verslo reguliavimo priemonės, tokios kaip
palūkanų kompensavimas, taip pat turi įtakos finansinei rizikai.
Skirtingos rizikos rūšys (gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politinė ir finansinė) žemės ūkyje
susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas veikiančius veiksnius, todėl holistinis požiūris į integruotą
rizikos žemės ūkyje vertinimą leidžia visapusiškai įvertinti riziką, o tai susiję su tikslesnių rezultatų
gavimu ir efektyvesniu ekonominių sprendimų priėmimu.
Pastaruoju metu didėja tikimybė pasireikšti katastrofinėms arba krizinėms rizikoms žemės
ūkyje. Paukščių gripas, kempinligė, snukio ir nagų liga – tai mažai tikėtinų, tačiau didelį neigiamą
poveikį žemės ūkio verslo subjektų veiklos rezultatams galinčių sukelti rizikų pavyzdžiai.
Artimiausioje ateityje šis sąrašas gali ilgėti dėl klimato kaitos, dažnėjančių sausrų ir teroristų keliamo
pavojaus panaudoti biologinį ginklą.
24
Naujos rizikos, atsirandančios žemės ūkio versle, verčia įvertinti jų mastą, skirstyti patiriamą
riziką pagal reiškimosi laipsnį. Pagal šį kriterijų rizika skirstoma į leistinąją, kritinę ir katastrofišką.
Leistinoji rizika laikoma pelno netekimo galimybė iš verslo subjekto veiklos arba atskiro investicijų
projekto. Kritinė rizika siejama su galimybe prarasti ne vien pelną, bet ir dalį investicijų. Pati
pavojingiausia yra katastrofiška rizika, sudaranti sąlygas bankrotui, t. y. visiškam investicijų
praradimui.
25
Gamybinė rizika
Ga
mtin
ės s
ąly
go
s
Bio
log
inis
ir
ap
linko
s
pa
vo
jus
Te
ch
no
log
inė
s
ga
limyb
ės
Žmogiškoji rizika
Po
žiū
ris į r
izik
ą
So
cia
linis
sta
tusa
s
Išsila
vin
ima
s
Ekonominė rizika
Eksp
ort
as
Imp
ort
as
Be
nd
rasis
vid
au
s
pro
du
kta
s
Ne
da
rbo
lyg
is
Pa
lūka
nų
no
rma
Politinė rizika
Mo
ke
sčia
i
Su
bsid
ijos
Ap
linko
sa
ug
os
reik
ala
vim
ai
Kito
s ž
em
ės ū
kio
ve
rslo
reg
ulia
vim
o p
rie
mo
nė
s
Finansinė rizika
Fin
an
sin
ių s
ko
lų d
alis
ka
pita
lo s
tru
ktū
roje
Pa
lūka
nų
no
rma
Pa
siū
la
Pa
kla
usa
Stich
inė
s n
ela
imė
s
2.1. pav. Rizikos rūšys žemės ūkyje, jų veiksniai ir veiksnių tarpusavio sąsajos
Rizikos klasifikavimas pagal reiškimosi laipsnį labai priklauso nuo investuotojų psichologijos
ir požiūrio į riziką. Situacija, kuri konservatyvių pažiūrų investuotojui gali būti kritinė, agresyvių
26
pažiūrų investuotojui – leistina; situacija, kuri nuosaikių pažiūrų investuotojui gali būti katastrofiška,
agresyvių pažiūrų – kritinė (2.2. pav.)
Rizika
Leistinoji Kritinė Katastrofiška
2.2. pav. Rizikos klasifikavimas pagal reiškimosi laipsnį
Kokios rizikos labiausiai vengia ir dažniausiai vertina jaunieji Lietuvos ūkininkai? Apklausus
56 respondentus, paaiškėjo, kad didžiausias dėmesys skiriamas gamybinei rizikai, vidutinis –
ekonominei, žmogiškajai ir finansinei, ir mažiausias – politinei rizikai (2.3. pav.).
2.3. pav. Rizikos žemės ūkyje vertinimas Lietuvos jaunųjų ūkininkų požiūriu
Nustačius sąsajas tarp rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių daromas šis apibendirnimas:
Skirtingos rizikos rūšys žemės ūkyje yra susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas veikiančius
veiksnius, atskiri rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis, todėl holistinis požiūris į integruotą
rizikos žemės ūkyje vertinimą leidžia visapusiškai įvertinti riziką, o tai susiję su tikslesnių rezultatų
gavimu ir efektyvesniu ekonominių sprendimų priėmimu. Visa tai lemia integruoto rizikos vertinimo ir
valdymo modelio parengimo tikslą.
27
3. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO METODIKOS
PARENGIMAS
Atlikus mokslinės literatūros analizę, buvo identifikuotos pagrindinės rizikos rūšys (gamybinė,
žmogiškoji, ekonominė, politinė, finansinė), kurios daro įtaką ūkių veiklai. Siekiant ištirti, ar minėtos
rizikos rūšys yra reikšmingos Lietuvos ūkiams yra tikslinga sukonstruoti dinaminį empirinį rizikos
indeksą Lietuvos ūkiams, kuris integruotai vertintų riziką žemės ūkyje ir padėtų identifikuoti
problemines ūkio veiklos sritis.
Integruotam rizikos žemės ūkyje vertinimui pasirinkta faktorinė ir reliabilumo analizė.
Faktorinės analizės metodas socialiniuose moksluose dažniausiai taikomas siekiant redukuoti tyrimo
kintamųjų skaičių (būdinga vadybai, sociologijai, psichologijai ir edukologijai), kartais taikomas
socio-ekonominės raidos indeksams konstruoti (būdinga ekonomikai). Demo, Neiva, Numes ir Rozzett
(2012), Sunitha, Veereregavan, Riniva ir Mathew (2013), Gil-Monte, Figueiredo-Ferraz ir Valdez-
Bonilla (2013), Zhao, You, Shi, Yang, Chu ir Peng (2013) naudojo faktorinę, o Chuanqi ir Wang
(2012) – reliabilumo analizę, spręsdami socialiniuose moksluose keliamas problemas, kurdami
empirinius indeksus, siekiant kompleksiškai ir glaustai paaiškinti tiriamos tikrovės reiškinius.
Konstruojant dinaminį empirinį rizikos indeksą duomenys paimti iš EUROSTAT ir FADN
duomenų bazių. Tyrimo laikotarpis – 2003-2011 metai. Pagrindiniai integruoto rizikos žemės ūkyje
indekso kontravimo etapai pateikti 3.1 pav.
1 etapas. Ūkių veiklą įtakojančių rodiklių identifikavimas
2 etapas. Rodiklių atranka iš duomenų bazių
3 etapas. Dinaminių empirinių rizikos indeksų konstravimas
Lietuvos ūkiuose naudojant faktorinę ir reliabilumo analizę
3.1 pav. Faktorinės analizės etapai, kuriant dinaminius empirinius rizikos indeksus
Lietuvos žemės ūkyje
Analizuojant ūkių veiklą buvo atsižvelgiama į klimatines sąlygas, gamybinius ir finansinius
ūkio rodiklius. Konstruojant dinaminius empirinius rizikos indeksus Lietuvos ūkiuose, statistiniai
28
duomenys buvo naudojami iš šių duomenų bazių: Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos žemės
ūkio konsultavimo tarnybos, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto.
Analizuojant gamybinę riziką žemės ūkyje, vienas iš svarbiausių veiksnių yra klimatas ir
gamtinė aplinka. Gamtinė aplinka ir klimatas sąlygoja tiek augalijos, tiek ir gyvunijos įvairovę.
Mokslinėje literatūroje analizuojant gamybinę riziką žemės ūkyje paprastai akcentuojama techninės
ūkio galimybės, gamtines sąlygas ir biologinis ir aplinkos pavojus.
Analizuojant gamtines sąlygas pasaulio mastu, jos yra labai skirtingos, t.y. skirtingos klimato ir
geografinės zonos, kurios sąlygoja skirtingą gyvuniją, augaliją, skirtingas technologijas ūkiuose ir
netgi žmonių kultūrą. Rizikos žemės ūkyje analizei Lietuvos lygmeniu geografinė ir klimato zonos
įtakos nedaro, nes šalis yra maža ir pozicionuojasi vienoje geografinėje ir klimatinėje zonoje. Todėl
siekiant įvertinti gamtinius svyravimus šalyje atliekama statistinių gamtinių rodiklių analizė:
- kritulių kiekis per metus (mm);
- dirvožemio įšalimo gylis (cm);
- vidutinė liepos mėnesio temperatūra (laipsniai);
- vidutinė metinė temperatūra (laipsniai);
- vidutinio sausio mėnesio temperatūra (laipsniai);
- vidutinis sniego dangos storis žiemą (cm).
Minėtieji rodikliai identifikuoja pagrindinius klimato požymius, t.y. kritulių lygį ir
temperatūros pokyčius (Wang, Bobojonov, Härdle, Odening, 2013; Geng, Stuthridge, Robert, Field,
2013).Pateikti rodikliai taip pat plačiai naudojami Lietuvos teritorinės analizės moksliniuose tyrimuose
(Geologijos ir geografijos institutas, 2008).
Analizuojant biologinį ir aplinkos pavojų buvo pasirinkti sekantys rodikliai (Jafee, Segel,
Andrews, 2008; Hardarker, Huirne, Anderson, Lien, 2004; Baltussen et al. 2006):
- išlaidos augalų apsaugai ir pesticidams;
- išlaidos trąšoms ir dirvožemio savybes gerinančioms medžiagoms;
- veterinarinės išlaidos.
Minėtieji rodikliai interpretuojami sekančiai: kuo daugiau išlaidų patiriama gyvulių sveikatai
užtikrinti, dirvožemio derlingumui padidinti, augalų ir gyvulių ligų prevencijai įgyvendinti, tuo
didesnis žemės ūkio produktyvumas, kas teigiamai įtakoja ūkių veiklą ir mažina riziką.
Siekiant išanalizuoti technologines galimybes ūkiuose buvo pasirinkti produktyvumo rodikliai.
Produktyvumą analizavę mokslininkai Laskienė, Pekarskienė (2011) Jakubavičius, Vilys (2006)
išskyrė, kad vienas pagrindinių produktyvumo didinimo veiksnių yra technologijų plėtra. Kuo
didesnis produktyvumas, tuo geriau yra adaptuotos technologijos ūkiuose.
29
Konstruojant dinaminius empirinius rizikos žemės ūkyje indeksus Lietuvos lygmeniu,
remiantis išanalizuota literatūra ir empirinių duomenų prieinamumu, buvo pasirinkti sekantys
produktyvumo rodikliai:
- augalininkystės produktyvumas (augalininkystės produkcija/žemės ūkio naudmenų plotas)
- gyvulininkystės produktyvumas (gyvulininkystės prdukcija/sąlyginis gyvulių skaičius).
Šapolaitė (2012) atlikdama produktyvumo veiksnių analizę žemės ūkyje, be jau minėto žemės
ūkio produktyvumo, taip pat analizavo ir darbuotojų kaitą. Darbas yra produktyvumo veiksnys, kuris
priklauso nuo darbo sąlygų, darbuotojų kvalifikacijos, technologinio lygio, darbo organizavimo ir
motyvacijos. Pasak Lazear (1999), darbo rezultatai yra glaudžiai susiję su darbo užmokesčiu ir
paskatinimu. To pasekoje dinaminų indeksų kontravimui buvo parinkti rodikliai:
- darbo sąnaudos/sąlyginių darbuotojų skaičiaus;
- šeimos darbo sąnaudos/ sąlyginių darbuotojų skaičiaus;
- samdomo darbo sąnaudos/ sąlyginių darbuotojų skaičiaus.
Finansinės rizikos analizei atlikti mokslinėje literatūroje yra išskiriama gausybė santykinių
rodiklių. Kazlauskienę ir Christauską (2007) analizuodami sisteminės ir nesisteminės rizikos veiksnius
identifikavo, kad pagrindiniai kiekybiniai veiksniai nusakantys nesisteminę verslo subjekto riziką yra
pelningumas, finansavimo struktūra ir finansinis stabilumas.
Tuo tarpu Cabedo, Tirado (2004) manymu, vertinant riziką svarbu apskaičiuoti mokumo ir
likvidumo rodiklius, kurie atspindi gebėjimą vykdyti įsipareigojimus. Atlikus išsamę mokslinės
literatūros analizę, finansinių rodiklių ir finansinės analizės verslo subjektuose srityje buvo nustatyta,
kad finansinius rodiklius galima grupuoti į pagrindinias keturias grupes: mokumo (likvidumo),
stabilumo, išlaidų lygio ir pelningumo. Detalesnė rodiklių analizė pateikiama 3.1-3.4 lentelėse
(Mackevičius, 2006; Tamošaitienės, Juškevičienės, Kriščiukaitienės, Galnaitytės 2010; Laurentiu,
2012; Kotane, Kuzmina-Merlino, 2012; Dilip, Ashoke, 2013; Ungureanu, Frasineanu, Nedelut,
Ionasm, 2013; Žager, Sačer, Dečman, 2012; Tamošaitienė, Andrikienė, 2010).
3.1 lentelė. Mokumo santykiniai rodikliai
Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas
Grynasis trumpalaikis
turtas
trumpalaikis turtas-
trumpalaikiai
įsipareigojimai
Teigiama rodiklio reikšmė rodo, kad verslo subjektasyra pajėgus
turimu trumpalaikiu turtu padengti savo trumpalaikius
įsipareigojimus ir dar turi finansinių resursų tolesnei veiklai. Jeigu
trumpalaikio turto yra tik trumpalaikiams įsipareigojimams
padengti arba dar mažiau, tai tokia verslo subjektas yra nemokus, jo
finansinė būklė bloga, jis neturi apyvartinių lėšų toliau dirbti
Greitasis
trumpalaikio
mokumo koeficientas
trumpalaikis turtas-
atsargos
Teigiama rodiklio reikšmė rodo, kad verslo subjekto trumpalaikio
turto dalis yra likvidžiausios formos
30
Bendrasis
trumpalaikio
mokumo koeficientas
trumpalaikis
turtas/trumpalaikiai
įsipareigojimai
Rodiklis rodo, kokiu laipsniu trumpalaikis turtas padengia
trumpalaikius įsipareigojimus. Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė
parodo, kad verslo subjektas gali neįvykdyti trumpalaikių
įsipareigojimų. Paprastai įvairiose ūkio šakose jis yra
skirtingas,taipogi bendrąjį likvidumo koeficientą apsprendžia ir
sezoniniai svyravimai.
Greitojo trumpalaikio
likvidumo
koeficientas
(trumpalaikis turtas-
atsargos)/trumpalaikiais
įsipareigojimai
Rodo kiek vienam litui trumpalaikių įsipareigojimų verslo
subjektas turi turto, kuris gali būti parduotas per trupiausią
laikotarpį.
Apyvartinio kapitalo
manevringumo
koeficientas
atsargos/ apyvartinis
kapitalas Rodiklis parodo, kokią apivartinio kapitalo dalį sudaro atsargos.
Bendrojo mokumo
koeficientas turtas/įsipareigojimai
Bendrojo likvidumo koeficiento didesnė reikšmė rodo aukštesnį
mokumo lygį ir mažesnę finansinę riziką bei bankroto grėsmę.
Ilgalaikių
įsipareigojimų
apmokėjimų pinigais
koeficientas
grynųjų pinigų srautas
iš ūkinės-gamybinės
veiklos/ ilgalaikiai
įsipareigojimai
Rodo per kiek ataskaitinių laikotarpių, esant pastoviam pinigų
srautui iš pagrindinės veiklos, verslo subjektas galėtų padengti
ilgalaikius įsipareigojimus
Visų įsipareigojimų
apmokėjimų
koeficientas
grynųjų pinigų srautas
iš ūkinės-gamybinės
veiklos/ visi
įsipareigojimai
Rodiklis aktualiausias kreditoriams, nes parodo ar suėjus terminui
verslo subjektas galės grąžinti pasiskolintas lėšas.
Grynojo apyvartinio
kapitalo augimo
koeficientas
grynojo apyvartinio
kapitalo
pokytis/grynieji
pagrindinės veiklos
pinigų srautai
Rodo verslo subjekto galimybės finansuoti augimą iš vidaus
išteklių
Mokumo arba dar literatūroje vadinami likvidumo rodikliai atspindi verslo subjekto gebėjimą
konkrečiu momentu grąžinti trumpalaikes skolas. Jei rodiklio reikšmė mažesnė negu vienetas,
egzistuoja rizika, kad vienu metu visiems kreditoriams pareikalavus grąžinti skolas verslo subjektas to
padaryti nesugebės.
3.2 lentelė. Stabilumo santykiniai rodikliai
Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas
Sverto
koeficientas
įsipareigojimai
/nuosavas kapitalas
Verslo subjektas priskiriamas prie stabilių, kai jo nuosavas
kapitalas viršija bendrus įsipareigojimus.
Įsiskolinimo
koeficientas įsipareigojimai/ turtas
Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius
įsipareigojimus. Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos
santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų
nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio
finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną bei išlaikyti
verslo subjekto kontrolę.
Ilgalaikės skolos
rodiklis
ilgalaikiai
įsipareigojimai/
nuosavas kapitalas
Šis rodiklis parodo verslo subjekto finansinį savarankiškumą, t.y.
dinamiškas šio rodiklio augimas rodo finansinės priklausomybės
didėjimą ir atvirkščiai.
Finansinės
nepriklausomybės
koeficientas
turtas/nuosavas
kapitalas
Šis rodiklis parodo verslo subjekto nepriklausomybę nuo
kreditorių. Kuo reikšmė didesnė - tuo didesnis įmonės stabilumas
Manevringumo
koeficientas
trumpalaikis grynasis
turtas /nuosavas
kapitalas
Šis koeficientas rodo, kokias turi galimybes verslo subjektas
naudoti nuosavas likvidžias lėšas, t.y., jis rodo nuosavo kapitalo
dalį, kuri yra tokios formos, kad leidžia laisvai juo naudotis (pirkti
žaliavas, medžiagas, vykdyti trumpalaikes investicijas ir pan.).
31
Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas
Ilgalaikio
materialiojo turto
atnaujinimo
koeficientas
per metus įsigytas
turtas/ilgalaikio
materialiojo turto vertė
metų pabaigoje
Rodiklis parodo kai greitai vyksta ilgalaikio turto apyvarta verslo
subjekte. Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau dirba verslo
subjektas ir to pasekoje patiria mažesnę riziką.
Stabilumo (arba ilgalaikio mokumo) rodikliai, dažniausiai atspindi verslo subjektų gebėjimą
padengti finansinius įsipareigojimu ilguoju laikotarpiu. Kuo didesnis santykis skolos su kapitalu, tuo
didesnė to verslo subjekto veiklos rizika, nes už skolintą kapitalą reikia mokėti palūkanas ir
atitinkamas kredito grąžinimo sumas. Tuo tarpu nuosavas kapitalas yra mažiau rizikingas. Manoma,
kad kuo didesnį lyginamąjį svorį nuosavo kapitalo verslo subjektas turi pastovaus kapitalo sudėtyje,
tuo labiau jis sugebės išgyventi smunkančio verslo sąlygomis.
3.3 lentelė. Išlaidų lygio santykiniai rodikliai
Rodiklis Apskaičiavimo
būdas Rodiklio apibūdinimas
Pagrindinės veiklos
išlaidų lygio rodiklis
parduotų prekių
savikaina/pardavimų
pajamos
Šis išlaidų lygio rodiklis parodo pagrindinės verslo subjekto
veiklos efektyvumą sunaudotų išlaidų atžvilgiu.
Veiklos sąnaudų
lygio rodiklis
veiklos sąnaudos/
pardavimų pajamos
Parodo kiek veiklos sąnaudų tenka vienam pardavimo pajamų
litui uždirbti
Debetinio (pirkėjų)
įsiskolinimo
apyvartumas
(kartais)
pardavimų pajamos/
debetinės (pirkėjų)
skolos
Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus verslo subjektas surenka
savo lėšas atsiskaitymo procese. Jei rodiklio reikšmė nedidelė,
vadinasi: pirkėjai lėčiau apmoka įsiskolinimus; pirkėjų skolų
apimtis, palyginus su pardavimų apimtimi, santykinai padidėja;
turtas, kaip pirkėjų įsiskolinimai, palyginus su pardavimų
apimtimi, santykinai padidėja;skolos surenkamos neefektyviai.
Kreditinio (tiekėjų)
įsiskolinimo
apyvartumas
(kartais)
pirkimai/kreditinės
skolos (skolos
tiekėjams)
Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus atnaujinamas
įsiskolinimas tiekėjams.
Atsargų apyvartumas
(kartais)
parduotų prekių ir
paslaugų savikaina
/vidutinės metinės
atsargos
Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus verslo subjektas
atnaujina savo atsargas, neviršydama nustatytų išlaidų. Nedidelis atsargų apyvartumo rodiklis gali reikšti, kad verslo
subjektas susikaupęs pernelyg daug, galbūt pasenusių, atsargų
arba stokojama gamybinių pajėgumų.
Trumpalaikio turto
apyvartumas
pardavimų
pajamos/trumpalaikis
turtas
Šis koeficientas rodo, kiek pajamų tenka kiekvienam
trumpalaikio turto litui, t.y. koks buvo trumpalaikio turto
apyvartų skaičius.
Grynojo turto
apyvartumo
koeficientas
pardavimo pajamas/
(trumpalaikis turtas-
trumpalaikiai
įsipareigojimai)
Šis rodiklis parodo kiek pajamų uždirba vienas į apyvartinį
kapitalą investuotas litas. Didesnis apyvartumas rodo efektyvesnį
valdymą. Mažėjant pardavimo pajamoms, didėja gresmė įmonės
stabilumui ir likvidumui.
Turto apyvartumo
koeficientas
pardavimų pajamos/
turtas
Šis rodiklis rodo, kaip efektyviai verslo subjektas panaudoja
turimą turtą realizacijos procesui garantuoti, t.y. kiek kiekvienam
turto litui tenka pardavimo pajamų.
Ilgalaikio
materialiojo turto
grąžos koeficientas
pardavimų pajamos/
ilgalaikis turtas
Šis rodiklis rodo, kaip efektyviai verslo subjektas panaudoja
turimą ilgalaikį turtą realizacijos procesui garantuoti.
32
Kaip matyti iš 3.3 lentelės duomenų išlaidų lygio rodikliai parodo, kaip efektyviai verslo
subjektas naudoja turimus išteklius ir kaip efektyviai „dirba“ turimas turtas.
3.4. lentelė. Pelningumo santykiniai rodikliai
Rodiklis Apskaičiavimo
būdas Rodiklio apibūdinimas
Bendrasis pardavimų
pelningumo
koeficientaas
bendrasis
pelnas/pardavimų
pajamos
Šis koeficientas rodo, kiek turima pelno, kompensavus parduotų
prekių savikainą, t.y. atspindi ribinį verslo subjekto pelningumą,
susijusį su pagrindine jos veikla. Tai rodiklis rodantis kiek
bendrojo pelno tenka vienam pardavimo litui.
Parduotos
produkcijos
savikainos santykis
su pardavimais
parduotų prekių ir
paslaugų savikaina/
pardavimų pajamos
Šis koeficientas parodo, kuri kiekvieno pardavimų pajamų lito
dalis išleidžiama parduotų prekių ir paslaugų savikainai
kompensuoti.
Įprastinės veiklos
pelningumo
koeficientas
įprastinės veiklos
pelnas/pardavimų
pajamos
Šis rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių
išskaitymo, todėl atspindi verslo subjekto įprastinės veiklos
efektyvumą ir vadovų veiklą kuriant pelną iki mokesčių
išskaitymo.
Grynojo pelningumo
koeficientas
grynasis pelnas/
pardavimų pajamos
Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų
litui, t.y., rodo verslo subjekto veiklos efektyvumą, nes jis apima
ne tik administracinių, pardavimo ir finansinių operacijų išlaidų,
bet ir įsipareigojimų mokėti mokesčius įtaką pardavimų
pelningumui.
Rentabilumo
koeficientas
pelnas prieš
mokesčius/ parduotų
prekių ir paslaugų
savikaina
Rentabilumas parodo, kiek vienas išlaidų litas duoda pelno.
Turto pelningumo
koeficientas
grynasis pelnas/
turtas
Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui,
t.y.atspindi visų verslo subjekto naudojamų išteklių efektyvumą.
Ilgalaikio turto
pelningumas
grynasis
pelnas/ilgalaikis
turtas Šie rodikliai parodo,verslo subjekte naudojamo ilgalaikio ir
trumpalaikio turto efektyvumą Trumpalaikio turto
pelningumo
koeficientas
grynasis
pelnas/trumpalaikis
turtas
Nuosavo kapitalo
pelningumas
(nuosavybės grąža)
grynasis
pelnas/nuosavas
kapitalas
Šis rodiklis parodo verslo subjekto sugebėjimą panaudoti
nuosavą kapitalą naujoms materialinėms vertybėms kurti.Esant
didelei nuosavybės grąžos reikšmei, tai reikėtų sieti ne tik su
dideliu pelnu, bet ir su galimai nedidele savininkų nuosavybe.
Skolinto kapitalo
pelningumas (grąža)
grynasis
pelnas/skolintas
kapitalas
Šis santykis parodo, kiek kiekvienas skolintas litas atneša pelno.
Pinigų grąžos iš
pardavimų
koeficientas
pinigų srautas iš
ūkinės - gamybinės
veiklos /pardavimų
pajamos
Šis rodiklis atspindi verslo subjekto veiklos kitimą, kuris daro
įtaką pardavimų bei pinigų gavimo procesui bei pardavimų
kokybei.
Pinigų grąžos iš
nuosavo kapitalo
koeficientas
pinigų srautas iš
ūkinės - gamybinės
veiklos /nuosavas
kapitalas
Šis rodiklis parodo, nuosavo kapitalo pajamingumą grynųjų
pinigų prasme.
Pinigų grąžos iš turto
koeficientas
pinigų srautas iš
ūkinės - gamybinės
veiklos /turtas
Šis rodiklis parodo, kaip panaudojamas turtas gryniesiems
pinigams gauti iš ūkinių operacijų.
33
3.4 lentelėje pateikti įvairūs pelningumo rodikliai. Bendriausia prasme pelnas suprantamas kaip
teigiamas verslo subjekto tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas.
Apibendrinant galima teigti, jog atliekant ūkių rizikos analizę, riziką žemės ūkyje
apibūdinančius rodiklius galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: finansiniai rodikliai, klimato
rodikliai, produktyvumo rodikliai, biologinio ir aplinkos poveikio rodikliai. Analizuojami rodikliai
apima vidinę ūkių situaciją, tiek finansinę, tiek ir gamybinę, tiek ir išorinius veiksnius, tokius kaip
klimato pokyčiai, kurie sąlygoja priimamus gamybinius sprendimus ūkiuose.Todėl galima daryti
išvadą, kad dinaminiai empiriniai rizikos indeksai Lietuvos ūkiuose apims kelias dimensijas ir išsamiai
apibūdins analizuojamą reiškinį – riziką žemės ūkyje.
Indeksų kontravimas vykdomas pasitelkiant SPSS programinį paketą. Rizikos lygis
interpretuojamas lyginant indekso reikšmę su matematiniu vidurkiu (skalėje nuo 1 iki 3, vidurkis – 2).
Pagrindiniai faktorinės ir reliabilumo analizės validumo kriterijai pateikti 3.5 lentelėje.
3.5 lentelė. Faktorinės ir reliabilumo analizės validumo kriterijai
Rodiklio pilnas pavadinimas
Rodiklio
sutrumpintas
pavadinimas
Rodiklio validumo ribos Šaltinis
Kaizerio-Mėjerio-Olkinso imties adekvatumo
kriterijus KMO 0,5 ≤KMO <1,0
Bitinas (1998);
Kardelis (2002);
Cherchill (2000);
Chakraborty (2011);
Yaneth (2013);
Bowers ir Heaton
(2013)
Faktoriaus aprašomoji galia % 0,1 ≤%
Skiriamoji geba subskalėje (Item-total-correlation) i/tt 0<i/tt
Vidutinė koreliacija tarp įverčių rmean 0 < rmean
Minimali koreliacija tarp įverčių rmin 0 < rmin
Maksimali koreliacija tarp įverčių rmax 0 < rmax
Faktorinis svoris L 0,5 ≤ L
Standartizuotas vidinės konsistencijos koeficientas
(Conbach’s Alpha Based on Standardized items) α 0,5≤ α <1
Remiantis aprašytąja metodika ir Lietuvos ūkių 2003-2011 m. laikotarpio (tyrimo apimtis –
vidutiniškai 1304 ūkiai per metus) duomenimis, buvo sukonstruotas dinaminis empirinis rizikos
indeksas Lietuvos ūkiams.
Rizikos indeksą Lietuvos ūkiuose sudaro penki subindeksai: Neproduktyvumo rizikos indeksas,
kuris apima tokius rodiklius kaip augalininkystės produkcija/ha ir gyvulininkystės produkcija/SG;
REK (rekoduotas) biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, kuris apima
tokius rodiklius, kaip išlaidos augalų apsaugai irpesticidams ir išlaidos trąšoms ir dirvožemio savybes
gerinančioms medžiagoms; Darbo jėgos rizikos indeksas, kuris susideda iš Švelnaus klimato rizikos
indekso (REK liepos vidutinė metinė temperatūra, vidutinė sausio temperatūra, mažas dirvožemio
34
įšalimo gylis, vidutinė metinė temperatūra) ir kritulių rodiklio; Darbo jėgos rizikos indeksas, kuris
apima samdomo darbo sąnaudos/SD ir Šeimos darbo sąnaudos/SD; REK įsipareigojimų vykdymo
rizikos indeksas, kuris apima apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientą, bendrajį pardavimų
pelningumo koeficientą, Mokumo rizikos indeksą (Įsiskolinimo koeficientas, REK bendrasis
trumpalaikio mokumo koeficientas, Greitasis trumpalaikio mokumo koeficientas) ir Turto
panaudojimo rizikos indeksą (turto apyvartumo koeficientas, ilgalaikio materialiojo turto grąžos
koeficientas, grynojo turto apyvartumo koeficientas, ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimo
koeficientas).
3.6 pateikti sukonstruoto indekso validumo kriterijai.
3.6 lentelė. Rizikos indekso Lietuvos ūkiuose faktorinės ir reliabilumo analizės rezultatai
Indekso
pavadinimas Subindekso pavadinimas
Faktorinė analizė Reliabilumo
analizė
Koreliacinė analizė
L KMO % i/tt α rmean rmin rmax
Rizikos indeksas
Lietuvos ūkiuose
Neproduktyvumo rizikos
indeksas 0,90
0,662 66,1
0,81
0,87 0,57 0,31 0,84
REK biologinio ir aplinkos
poveikio rizikos indeksas
Lietuvos ūkiuose
0,86 0,77
Darbo jėgos rizikos
indeksas 0,78 0,67
REK klimato rizikos
indeksas 0,77 0,64
REK įsipareigojimų
vykdymo rizikos indeksas 0,75 0,62
Kaip matyti iš 3.6 lentelės duomenų, kintamųjų pozicionavimas agreguotame indekse leidžia
paaiškinti apie 66,1 proc. sukurtojo indekso sklaidos. Reikšmingiausi indekso kintamieji yra
neproduktyvumo rizikos indeksas, kurio faktorinis svoris sudaro 0,90 ir REK ūkių biologinio ir
aplinkos poveikio rizikos indeksas, kurio faktorinis svoris sudaro 0,86. Likusių kintamųjų faktoriniai
svoriai taip pat yra ganėtinai aukšti ir svyruoja nuo 0,75 iki 0,78. Detali analizuojamo indekso
struktūra patekta 3.2 pav.
35
3.2 pav. Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose
Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose ( Indekso reikšmė = 2)
Neproduktyvumo rizikos
indeksas
(L=0,90; Indekso
reikšmė = 2)
REK klimato
rizikos indeksas
(L=0,77; Indekso
reikšmė = 2)
REK biologinio ir aplinkos
poveikio rizikos indeksas
Lietuvos ūkiuose
(L=0,86; Indekso reikšmė = 2)
REK įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas
(L=0,75; Indekso reikšmė = 2)
Mokumo rizikos
indeksas(L=0,61;
Indekso reikšmė = 2)
Bendrasis pardavimų
pelningumo koeficientas
(L=0,74)
Turto panaudojimo
rizikos indeksas
(L=0,74; Indekso
reikšmė = 2)
Apyvartinio kapitalo
manevringumo
koeficientas(L=0,79)
Grynojo turto
apyvartumo
koeficientas
(L=0,67)
Ilgalaikio
materialiojo
turto
atnaujinimo
koeficientas
(L=0,87)
Turto
apyvartumo
koeficientas
(L=0,90)
Ilgalaikio
materialiojo
turto grąžos
koeficientas
(L=0,87)
Greitasis
trumpalaikio
mokumo
koeficientas
(L=0,95)
REK bendrasis
trumpalaikio
mokumo
koeficientas
(L=0,95)
Įsiskolinimo
koeficientas (L=0,68)
Darbo jėgos rizikos
indeksas
(L=0,78; Indekso
reikšmė = 2)
Samdomo darbo sąnaudos/SD
(L=0,76)
Šeimos darbo sąnaudos/SD (L=0,76)
Krituliai
(L=0,77) Švelnaus klimato rizikos
indeksas
(L=0,77; Indekso reikšmė =
2)
REK liepos vidutinė metinė
temperatūra (L=0,77)
Vidutinė sausio temperatūra
(L=0,83)
Mažas dirvožemio įšalimo
gylis (L=0,93)
Vidutinė metinė
temperatūra(L=0,88)
Išlaidos augalų
apsaugai
irpesticidams
(L=0,91)
Išlaidos trąšoms ir
dirvožemio
savybes
gerinančioms
medžiagoms
(L=0,91)
Augalininkystės
produkcija/ha (L=0,87)
Gyvulininkystės
produkcija/SG (L=0,87)
36
Kaip matyti iš pateikto paveikslo, rizikos indeksą Lietuvos ūkiuose sudaro 8 subindeksai.
Gamybinę riziką žemės ūkyje apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas, REK
biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas,
švelnaus klimato rizikos indeksas. Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę
situaciją ūkyje apibūdina subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas,
Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei
buvo naudojami tik kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės
rizikos aspektai.
3.7 lentelėje pateiktas Lietuvos ūkių rizikos indekso ir jį sudarančių subindeksų kitimo sąryšis
su rizikos lygio kitimu.
3.7. lentelė. Lietuvos ūkių rizikos indeksai ir subindeksai
Indekso rūšis Pavadinimas Ryšys su rizika
Indeksai Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
Subindeksai
Neproduktyvumo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
REK biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas
Lietuvos ūkiuose Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
REK klimato rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
Švelnaus klimato rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja
Darbo jėgos rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
Mokumo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja
Turto panaudojimo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja
Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja
Parengta metodika sudaro galimybes sukonstruoti rizikos valdymo modelį, kurio pagrindas
integruotas rizikos valdymo indeksas. Jis leis integruotai įvertinti skirtingų rizikas ir jas lemiančius
veiksnius.Tai leis sistemiškai įvertinti informacijąapie riziką ūkiuose ir priimti rizikos valdymo
sprendimus.
Apibendrinta metodikos schema pateikta 3.3. pav.
37
3.
4.
5.
6.
7.
8.
3.3. pav. Rizikų žemės ūkyje integruoto vertinimo schema
Apibendrinant šiame skyriuje pateiktą medžiagą daroma išvada, kad integruoto rizikos
vertinimo žemės ūkyje pagrindas yra rizikos vertinimo indekso parengimas. Rizikos vertinimo
metodika apima rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių sąsajų nustatymo, veiksnius apibūdinančių
rodiklių atrankos bei jų svorių nustatymo irintegruoto rizikos indekso konstravimą. Parengta
metodika leidžia integruotai įvertinti gamybinę, ekonominę, finansinę rizikas.
Gamybinę riziką žemės ūkyje apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas,
REK biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas,
švelnaus klimato rizikos indeksas. Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę
situaciją ūkyje apibūdina subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas,
Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei
buvo naudojami tik kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės
rizikos aspektai.
1 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje identifikavimas
2 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių analizė
3 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių tarpusavio
sąsajų nustatymas
4 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių rodiklių
atranka
5 etapas Rodiklių svorio koeficientų nustatymas
6 etapas Žemės ūkio integruoto rizikos indekso
konstravimas
Rizikos
identifikavimas
Rizikos vertinimas
38
4. RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE MAŽINIMO PRIEMONIŲ PARINKIMAS PAGAL
NUSTATYTĄ RIZIKOS REIKŠMINGUMĄ
Rizikos valdymui žemės ūkyje, kaip ir kitose verslo srityse, naudojamos įvairios rizikos
valdymo priemonės. Tačiau kiekvienas ūkininkas turi pasirinkti jam tinkamą rizikos valdymo modelį.
Šio modelio pagrindiniai etapai išskirti 4.1 pav. Ūkininkas turi įvertinti, kokios rizikos turi įtaką jo
ūkio veiklai, įvertinti jų įtakos dydį veiklos efektyvumui ir tada pasirinkti apsidraudimo politiką: jeigu
rizika nežymiai įtakoja veiklą arba ūkininkas yra linkęs labai rizikuoti, pasirenkama nesidraudimo
politika.Jeigu rizikos dydis turi įtakos veiklos rezultatams, bet rizika nėra labai didelė, ūkininkas gali
taikyti pasirinktinio apsidraudimo politką, kai draudžiami rizikingiausi sandoriai. Konservatyvūs
ūkininkai, nelinkę rizikuoti turėtų rinktis visiško apsidraudimo politiką, kai draudžiamas visas verslas.
4.1. pav. Rizikos valdymo modelis ūkininkų ūkiuose
Ūkininkai gali naudotis visomis draudimo rūšimis, kurias siūlo draudimo įmonės. Pagrindinės
ūkininkų ūkių draudimo rūšys yra šios:
turto draudimas;
Rizikos nustatymas
Rizikos vertinimas
Apsidraudimo politikos pasirinkimas
Nedraudimo Pasirinktinio
apsidraudimo
Visiško
apsidraudimo
Piniginių srautų, kuriuos reikia drausti, nustatymas
Apsidraudimo priemonių pasirinkimas ir naudojimas
Vidinės Išorinės
R
I
Z
I
K
O
S
M
O
N
I
T
O
R
I
N
G
A
S
39
gyvūnų draudimas;
augalų draudimas;
ūkininko, kaip darbdavio draudimas;
ūkininkų draudimas nuo galvijų padarytos žalos;
kitos draudimo rūšys.
Pagal 2014–2020 metų programos priemonę „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pasėlių,
gyvūnų ir augalų draudimo įmokos“ įgyvendinimo taisykles , gali būti kompensuojamos draudimo
įmokos žemės ūkyje veikiantiems subjektams, tame tarpe ir ūkininkams.
Įmokų kompensavimu siekiama skatinti žemės ūkio sektoriuje veikiančius subjektus drausti
savo produkciją nuo nepalankių klimato reiškinių sukeliamų padarinių ir taip valdyti vykdomos ūkinės
veiklos riziką.
Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus valstybė kompensuoja iki 50 proc. draudimo įmokų
už Lietuvoje auginamus augalus nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos
nepalankios oro sąlygos, ir tokios nepalankios oro sąlygos, kaip šalna, speigas, kruša, ledas, lietus,
sausra ir kt.
Ūkininkai gali teiktiparaiškas kompensuoti dalį draudimo įmokų žemės ūkio veiklos
subjektams, kurie užsiima pirmine žemės ūkio gamyba ir atitinka „aktyvaus žemės ūkio veiklos
subjekto“ sąvoką bei draudžia nuosavybės teise priklausančius ir Lietuvoje auginamus augalus nuo
didesnių kaip 30 proc. produkcijos rūšies nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms
prilyginamos nepalankios oro sąlygos – sausra ir iššalimas.
Pagal priemonės veiklos sritį, nepaisant to, įvyko draudžiamasis įvykis ar ne, pareiškėjui,
apdraudusiam pasėlius ir augalus nuo iššalimo ir sausros, kai draudžiamasi nuo didesnių kaip 30 proc.
produkcijos nuostolių, kompensuojama iki 65 proc. draudimo įmokos sumos, neviršijant
kompensuojamų draudimo įmokų sumos dydžių 1 ha deklaruoto ploto pagal augalų rūšis, kurie,
atsižvelgiant į tais metais paramai draudimo įmokoms kompensuoti Žemės ūkio ministerijos skiriamus
valstybės biudžeto asignavimus, nustatomi atskiru žemės ūkio ministro įsakymu. Draudžiantis nuo kitų
rizikų (kruša, liūtis, audra) valstybė kompensuos iki 50 proc. draudimo įmokų.
Aktyvaus žemės ūkio veiklos subjekto kiekvienos apdraustos produkcijos rūšies vidutinė
metinė trejų metų produkcija apskaičiuojama pagal tos savivaldybės, kurioje yra registruotas aktyvaus
žemės ūkio veiklos subjekto ūkis, Lietuvos statistikos departamento oficialiai skelbiamą vidutinį
metinį praėjusių trejų metų produkcijos rūšies derlingumą tonomis iš hektaro.
Parama kompensuojant dalį draudimo įmokų už gyvūnus teikiama ūkio subjektams,
40
apdraudusiems ūkinius gyvūnus nuo gyvūnų ligų, dėl kurių paprastai turi būti išnaikinami visi į rizikos
grupę susirgti ta liga patenkantys ir ūkyje esantys gyvūnai; jei pagal draudimo sutartį numatomi
padengti nuostoliai (draudimo suma) viršija 30 proc. ūkio subjekto vidutinės metinės praėjusių metų
trejų metų laikotarpio produkcijos; apdraudus šias gyvūnų rūšis: galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklius
ir naminius paukščius.
Vis daugėjančių sandorių su trečiosiomis šalimis skaičius suponuoja poreikį valdyti ekonominę
riziką. Viena jos dalių yra valiutinė rizika - tai tikimybė gauti pajamas ar patirti nuostolius, dėl
ilgalaikių ar trumpalaikių valiutų keitimo kursų svyravimų atliekant užsienio prekybos, kreditines ir
kitas operacijas.
Valiutos kurso rizikos valdymo priemones galima skirstyti į vidines ir išorines:
Vidinės valdymo priemonės:
Sąskaitos – faktūros valiuta. Išrašydamas sąskaitą – faktūrą nacionaline valiuta
eksportuotojas (pardavėjas) išvengia užsienio valiutos rizikos. Tą patį pasiekia ir
importuotojas (pirkėjas), jeigu su kita šalimi galima susitarti, kad sąskaita – faktūra jam bus
pateikta šalies valiuta. Jeigu nacionalinės valiutos iš kitos šalies reikalauti negalima, vietos
eksportuotojas gali išsireikalauti, kad jo įsipareigojimai būtų išreikšti silpna valiuta,
kadangi norės, kad jo užsienio valiutos rizika taip pat būtų nedidelė.
Kompensavimas. Eksportuotojas, negalėdamas išsireikalauti, kad sąskaita – faktūra būtų
išrašyta vietos valiuta arba tvirta valiuta ir turėdamas tenkintis silpna valiuta, savo valiutinę
riziką gali pašalinti arba sumažinti už importą mokėdamas ta pačia silpna valiuta. Tas pats
pasakytina ir apie importuotoją.
Valiutos „kokteilio“ principas. Šio principo esmė yra ta, kad didesnė tikimybė, kad vienos
valiutos kurso svyravimai, palyginti su valiutos „krepšeliu“, gali būti daug mažesni, negu
vienos valiutos svyravimai kitos atžvilgiu.
Mokėjimo greičio reguliavimo priemonės. Šios priemonės naudojamos norint paspartinti
arba sulėtinti pretenzijų ir skolų sumokėjimą, numatant keitimo kurso pokyčius. Pardavėjas,
turintis skolą užsienio valiutomis, stengsis, kad jam būtų kuo greičiau sumokėta, jeigu
tikisi, kad užsienio valiutos vertė gali kristi. Kitą vertus, jis stengsis, kad jam būtų kuo
greičiau sumokėta, jeigu tikisi, kad užsienio valiutos vertė gali kilti. Pirkėjas, kuris tikisi,
kad užsienio valiutos vertė pakils, stengsis sumokėti kuo greičiau ir jis dels atsiskaityti,
jeigu manys, kad valiutos vertė smuks.
41
Vidinės užsienio valiutos kurso rizikos apsidraudimo priemonės yra pigiausios priemonės,
tačiau daugeliu atveju ūkininkai, sudarydami prekybos sandorius, ne visada gali pasirinkti mokėjimo
sąlygų, todėl valdydami užsienio valiutos kurso riziką, gali pasitelkti išorines apsidraudimo priemones,
t.y. išvestines finansines priemones (sandorius).
Išvestinės finansinės priemonės tinkamos ir nepalankiems prekių bei produkcijos kainų
pokyčiams (prekybinimas sandoriams) drausti, apsisiaugoti nuo nepalankaus palūkanų normų kitimo ir
kt. rizikos veiksnių.
Didelė dalis sudaromų valiutos, produkcijos sandorių sudaroma vadinamieji tradiciniai, t. y.
nedelsiamieji sandoriai, kai sandoryje dalyvaujančios šalys įsipareigojimus įvykdo per sandorio
sudarymo dieną arba per vieną – dvi dienas.
Tačiau galimi ir išvestiniai finansinių priemonių sandoriai.
Jei ūkininkas valdo riziką vidinėmis priemonėmis, tai jos priklauso ne tik nuo to ūkininko, bet
ir nuo tiekėjų ir pirkėjų, t.y. jeigu nepavyksta ūkininkui suderinti tiekėjų ir pirkėjų interesų valiutų
atžvilgiu, ji perkelia riziką vienai iš tų šalių, o tai gali turėti neigiamų padarinių jo veiklai. Tuo tarpų
išorinės priemonės, naudojamos rizikai mažinti priklauso tik nuo ūkininko ir tas priemones
parduodančių institucijų. Ir nors tiesiogiai tai sąlygoja tos ūkininkūų sąnaudų padidėjimą, tačiau
palengvėja pinigų srautų planavimas, o tai sukuria papildomą naudą.
Sandorių rūšys:
Išankstinis sandoris – tai sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti ar parduoti nurodytas valiutų
sumas , produkcijos kiekius ateityje, pagal sandorio sudarymo dieną susitartą kainą.
Prieš sudarant valiutinį sandorį banke ūkininkui nustatomas sandorio limitas. Bankas įvertina
kliento pinigų judėjimo srautus, nustato maksimalų sandorio terminą ir sumą. Sandoris susijęs su tam
tikra rizika – klientui bankrutavus ar neišgalint atsiskaityti bankas gali patirti nuostolį. Limitai
nustatomi nemokamai, todėl ūkininkui naudinga dėl limito nustatymo iš anksto kreiptis į banką.
Sandorio likutis reiškia – sudarytų ir neapmokėtų sandorių suma neturi viršyti banko nustatytos limito
sumos.
Sandorio kaina nustatoma sudarant sandorį. Ji nesusijusi su valiutos kurso prognozavimu.
Kaina remiasi dabartine valiutos rinkos kaina bei palūkanų tarp sandorio valiutų skirtumu. Kaina taip
pat priklauso nuo termino, kuriam sudaromas išankstinis sandoris. Valiutų, dalyvaujančių sandoryje,
palūkanų normos Lietuvos komerciniuose bankuose nustatomos vadovaujantis tarptautinės bankų
asociacijos užfiksuotomis palūkanomis.
Be to, išankstinio sandorio, kaip ir bet kurio kito sandorio, kaina priklauso nuo banko ir kliento
tarpusavio susitarimo, nors šią kainą nustatant ir naudojamasi specialiomis formulėmis.
42
Pavyzdžiui:
Išankstinio sandorio kaina = S+
nBI
nBIBIS
11
1122
:1
)::(
Kur, S - dabartinė valiutos pirkimo/pardavimo kaina;
I1 - pirmos valiutos palūkanų norma;
I2 - bazinės valiutos palūkanų norma (bazine valiuta laikoma ta, kurios 1 vnt. kainuoja
tam tikrą kiekį nebazinės valiutos);
B1 ir B2 - pirmos ir bazinės valiutų dienų skaičiaus bazė (paprastai 360 dienų);
n - dienų skaičius.
Sandoris palankus ir eksportuotojams ir importuotojams bei gaunant paskolą valiuta. Pvz,
ūkininkas eksportuodama prekes į trečiasias šalis, gautas valiutines pajamas turės konvertuoti į
eurus(valiutą parduoti). Jeigu tikimasi trečiosios šalies kurso kritimo, ekonomiškai naudinga tai
padaryti dabar arba ateityje šiandienos kainomis.
Importuojant produkciją valiutą reikės pirkti.Tikintis trečiosios šalies valiutos kurso kilimo,
ekonomiškai naudinga valiutą įsigyti dabar arba ateityje bet dabartinėmis kainomis. Priešingu atveju
teks mokėti brangiau.
Išankstinio sandorio esmė yra apsidraudimas nuo valiuotos kurso rizikos svyravimo.Klientui
užfiksavus kainą, jos svyravimai jam tampa mažiau aktualūs. Tampa lengviau tvarkyti ūkio finansus.
Kitas sandoris, naudojamas mūsų šalyje, kur taip pat fiksuojama kaina yra apsikeitimo
sandoris. Jis sudaromas tuomet, kai ūkininkas turi vienos valiutos perteklių, o kitos valiutos trūksta. Jis
bankui parduoda jai tuo metu nereikalingą valiutą, įsipareigodama ateityje ją atpirkti. Vienu metu
perkamas ir parduodamas tas pats valiutos kiekis, tik skirtingais įvykdymo terminais, siekiant išvengti
valiutos kainos rizikos. Įprasta apsikeitimo sandorio schema:
Pirkti neatidėliotinu sandoriu ---- parduoti išankstiniusandoriu ---- arba parduoti
neatidėliotinu sandoriu ---- o pirkti išankstinio sandorio kaina.
Apsikeitimo sandorio kursas nustatomas prie dabartinio kurso nepridedant maržos, o tik šio
sandorio punktus (premiją ir diskontą). Valiuta dažniausiai perkama dabartine pirkimo/pardavimo
kaina, o parduodama išankstinio sandorio kaina arba parduodama dabartine pirkimo/pardavimo kaina,
o perkama išankstinio sandorio kaina.
Išankstinio bei apsikeitimo sandoriai yra privalomi, t.y. bankas privalo pirkti (parduoti) sandoryje
nurodytą valiutos sumą, o ūkininkas privalo parduoti (pirkti). Šio sandorio atsisakyti negalima.
43
Vis labiau plinta pasirinkimo sandoriai. Tai sandoriai, suteikiantys teisę, bet ne įsipareigojimą,
pirkti arba parduoti valiutą, prekes ir pan. už sutartą kainą sutartą dieną arba iki jos.
Jie privalomi vykdyti tik sandorio pardavėjui. Pirkėjas gali rinktis – vykdyti sandorį ar ne. Tuo
atveju, jei rinkoje kursas yra palankesnis nei numatytas sutartyje, šio sandorio pirkėjas gali atsisakyti
sandorio. Už pasirinkimo galimybę tenka mokėti.Sandorio pardavėjas gauna premiją, kuri yra didelė
(2-3 proc. nuo sandorio sumos). Premija priklauso nuo sandorio trukmės, valiutos judrumo ir nuo
kainos skirtumo tarp dabartinės ir sutartyje fiksuotos kainos.
Prieš pradedant naudoti pasirinkimo sandorius reikia suprasti jų kainodarą bei nustatyti kada
verta jais pasinaudoti. Išskiriami trys skirtingi pasirinkimo sandorių kainos elementai:
1) sandorio kaina – tai kursas, kuriuo bus parduodama ar perkama;
2) premija – pasirinkimo sandorio kaina;
3) esamakaina rinkoje;
Premijos dydis priklauso nuo:
Tikros pasirinkimo sandorio vertės. Tai pelnas, kuris būtų gaunamas, jei sandoris būtų
pirktas ar parduotas nedelsiant.
Galiojimo termino. Kuo ilgesnis šis terminas, tuo didesnė tikimybė, kad sandoriovertė
pasikeis savininko naudai. Dažniausiai ilgesnio periodo premijos yra didesnės.
Rinkos jautrumo, nepastovumo. Kuo nepastovesnis kursas, tuo didesnė tikimybė, kad
sandorio vertė pasikeis sandorio savininko naudai. Dažniausiai ilgesnio periodo premijos
yra didesnės.
Išlaidų palūkanų dydžio. Kai palūkanos norma kyla didėja alternatyvios išlaidos sandorio
pirkėjui, nes pinigai, sumokėti už sandorį, galėtų duoti palūkanų. Todėl didėjančios
palūkanos mažina pasirinkimo sandorių premijas.
Esamo pasirinkimo sandorio ir kainos ryšys. Kuo mažesnis skirtumas tarp pasirinkimo
sandorio ir esamoskainos, tuo didesnė tikimybė, kad įsigijęs pirkėjo pasirinkimo sandorį
asmuo gaus pelną, nes esama kaina gali greit viršyti sandorio kainą. Kuo mažesnis
skirtumas tarp esamo ir pasirinkimo sandoriokainos, tuo didesnė bus premija. Šis skirtumas
dar vadinamas esmine verte.
Ūkininkams taip pat labai svarbu žinoti, kad verta pasinaudoti pasirinkimo sandoriais. Jei
esama kaina yra didesnė už sandorio ir premijos kainą, pirkimo pasirinkimo sandorio pirkėjas
pasinaudos sandorio suteikta teise ir gaus pelną iš šios operacijos. Jei ji mažesnė – pirkimo sandorio
pirkėjas nevykdys jo, o nusipirks norimą valiutą ar prekes rinkoje ir praras sumokėtą premiją už
44
sandorį. Iš kitos pusės, jei sandorio kaina yra didesnė už esamą kursą ir premiją, tai pardavimo
sandorio pirkėjas pasinaudos jo suteikta teise ir parduos valiutą ar prekes su pelnu, ir atvirkščiai –
esant didesniam esamam kursui nei sandorio kaina, pardavimo sandorio pirkėjas nevykdys sandorio.
Vienas iš didžiausių šio sandorio privalumų yra tai, kad yra suteikiama pasirinkimo galimybė,
t.y. pirkti (parduoti) ar ne valiutą, prekes nustatyta kaina. Tačiau už šią galimybę reikia mokėti.
Sandorio pirkėjas moka premiją, kuri yra gana didelė (2 – 3 proc. nuo sandorio sumos). Todėl vienas
šio sandorio trūkumas yra tai, jog jis palyginti brangus.
Be anksčiau minėtų yra dar viena išorinė rizikos mažinimo priemonė. Tai ateities sandoriai. Jis
apibūdinamas taip: tai standartizuoti sandoriai, sudaromi organizuotose biržose pirkti ar parduoti
sandorio objektu esantį turtą už sandorio metu sutartą kainą. Jie labai panašūs į išankstinius sandorius
ir skiriasi tik tuo kad yra standartizuoti. Bankas sudarant šį sandorį veikia kaip tarpininkas. Tikrasis
ateities sandorio kliento partneris „kliringo namai“. Kiekvienos dienos pabaigoje kliringo namai keičia
sutarties kainą atsižvelgiant į kurso pokyčius per dieną. Jei sutarties kaina kyla, pelno dydžiu yra
kredituojama sutarties savininko sąskaita. Ir atvirkščiai, jei šioje sąskaitoje lėšų sumažėja žemiau
nustatyto lygio „kliringo namai“ reikalauja iš kliento papildyti sąskaitą iki reikalaujamo lygio.
Skiriami tokie ateities sandorio pranašumai:
Šių sandorių vykdymas yra pigesnis nei išankstinių.
Einamoji ateities sandorių vertė yra automatiškai apskaičiuojamas kasdien, pelnas ir
nuostoliai – matomi iškart .
Tačiau šie sandoriai turi gana nemažai ir trūkumų:
Jei ateities sandorio terminas neatitinka reikiamo ūkio subjektui, šis patiria „bazinę“ (t.y.
skirtumo tarp esamos ir išankstinėskainos, arba skirtumo tarp dviejų skirtingų datų ateities
kainų riziką, kadangi dviejų datų ateities sandorių kainos gali pasikeisti skirtingai;
Ateities sandoriai susieja palyginti stambias lėšas ar kredito linijas, kurios galėtų būti
panaudojamos kitiems tikslams.
Atlikus rizikos valdymo priemonių analizę, identifikuotos pagrindinės rizikos valdymo
priemonės:
apsidrausti nuo gamybinės rizikos taikytinos turto, verslo ir kitos draudimo rūšys.
apsidrausti nuo finansinės ir ekonominės rizikos taikytinos draudimo, išvestinės finansinės
priemonės. Kai kuriais atvejais ūkininkai gali taikyti vidines apsidraudimo priemones.
rizikos mažinimo priemonių taikymas priklauso nuo ūkininko pasirinktos apsidraudimo politikos:
visiško apsidraudimo, pasirinktinio apsidraudimo arba nesidraudimo.
45
5. ŪKIŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO RIZIKOS-PELNINGUMO POŽIŪRIU METODIKOS
PARENGIMAS IR TESTAVIMAS
5.1. Ūkių efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodikos parengimas
Ūkiai, vykdydami žemės ūkio veiklą, susiduria su įvairiomis rizikos rūšimis, kurios veikia jų
rezultatus tuo pačiu metu. Įprastai pagal kilmę rizika skirstoma į gamybinę, ekonominę, politinę,
finansinę ir žmogiškąją. Siekiant ją suvaldyti, reikia parinkti tinkamas priemones. Jų parinkimas
įmanomas tik nustačius, kuri rizika kelia didžiausią grėsmę ūkio veiklos rezultatams. Mokslinių tyrimų
rezultatas yra ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas, suteikiantis galimybę ne tik nustatyti rizikos
mastą, jos pokytį laike, bet ir rizikos kilmę.
Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas kinta intervale -1 ≤ I ≤ 1. Indekso reikšmei kintant
nuo 1 iki -1 rizika mažėja, ir atvirkščiai. Į indekso skaičiavimą yra įtraukti tokie kintamieji:
augalininkystės ir gyvulininkystės pardavimo pajamos, augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios
išlaidos, pastoviosios išlaidos (iš jų išskiriant ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidas), palūkanų išlaidos,
subsidijos gamybai ir mokesčiai. Augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos pajamos yra
atitinkamai dekomponuojamos į augalų derlingumą ir plotą, gyvulių produktyvumą ir skaičių,
pagamintą ir parduotą kiekį, pardavimo kainą.
Gamybinė rizika pirmiausiai siejama su augalų derlingumo ir plotų bei gyvulių produktyvumo
ir jų skaičiaus pokyčiais. Šie rodikliai nulemia pagamintą produkcijos kiekį ir jo pokyčius. Ūkiuose
pastaruoju metu didėja pastoviųjų ir kintamųjų veiklos išlaidų santykis, nes didėja parama, skirta ūkių
įsigyjamam ilgalaikiam turtui finansuoti. Šio veiksnio atžvilgiu rizika didėja, nes žemės ūkio verslas
tampa vis labiau imlus kapitalui. Pasikeitus gamybos apimtims ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos
nesikeičia, todėl didina pelno kintamumą, t.y. verslo sisteminę riziką. Dėl šios priežasties ilgalaikio
turto nusidėvėjimo išlaidos yra išskiriamos iš pastoviųjų išlaidų kaip atskiras elementas.
Ekonominę riziką sukelia makroekonominiai veiksniai. Ši rizika sudaro didžiąją dalį sisteminės
rizikos ir siejama su žemės ūkio (augalininkystės ir gyvulininkystės) produkcijos pardavimo apimtimis
ir kainomis, kurios yra pardavimo pajamų komponentės ūkių rizikos integruoto vertinimo indekse.
Neretai, mažėjant pasiūlai (parduodamos produkcijos apimtims), didėja rinkos kaina, ir atvirkščiai.
Nepaisant to, didėjant konkurencijai, gamtinių sąlygų apribota pasiūla kompensuojama kitų rinkos
dalyvių pasiūla.
Politinė rizika sudarytame indekse apima tik vyriausybės sukeliamą riziką. Ją sukelia subsidijų
gamybai ir mokesčių pokyčiai. Skirtingai nei gamybinė ir ekonominė rizika, politinė rizika negali būti
46
sumažinta konkrečiomis rizikos mažinimo priemonėmis, išskyrus tai, kad ūkis gali diversifikuoti savo
veiklą derindamas žemės ūkio produkcijos gamybą su kitais verslais, pavyzdžiui, netradiciniais, amatų
ir pan.
Finansinę riziką, kuri savo prigimtimi yra tik sisteminė, sukelia pastoviųjų finansavimo išlaidų
dalis bendrosiose finansavimo išlaidose. Pastoviosios finansavimo išlaidos priklauso nuo finansinių
skolų dalies kapitalo struktūroje ir kreditoriaus nustatytos palūkanų normos ūkininko ūkiui. Ūkių
rizikos integruoto vertinimo indekse finansinę riziką parodo palūkanų išlaidų pokyčiai.
Integruoti žmogiškąją riziką į sudarytą ūkių rizikos vertinimo indeksą negalima, nes šią riziką
išmatuoti eurais yra sudėtinga, o ieškant įrankio, kuriuo būtų galima integruotai išmatuoti skirtingą
riziką kiekybiniais nepiniginiais mato vienetais pažeidžiamas gamybinės, ekonominės, politinės ir
finansinės rizikos išmatavimo operacionalumas ir tikslumas.
Sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas: 1) suteikia galimybę palyginti atskiro
ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar dydžio ūkiuose; 2)
nustatyti rizikos pokytį laike; 3) nustatyti atskirų rizikos rūšių poveikio bendrai rizikai kryptį ir mastą;
4) pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo priemones.
Sudaryto indekso prielaidos. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas sudarytas naudojant
pirminius ūkių duomenis, kaupiamus Lietuvos žemės ūko konsultavimo tarnyboje. Pagrindinė indekso
sudarymo prielaida yra ta, kad augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios bei pastoviosios išlaidos
yra įtrauktos visos: tiek tenkančios parduotai produkcijai, tiek ir augalininkystės ir gyvulininkystės
produkcijos likučių bei gyvulių likučio pokyčiams bei augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos
suvartojimui ūkio reikmėms, kadangi šių išlaidų pagal turimus duomenis atskirti neįmanoma.
Ūkininkai, turėdami savo asmeninių ūkių duomenis, į indeksą turi įtraukti tik sąnaudas, tenkančias
parduotai produkcijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ateityje planuojamus diegti verslo
apskaitos standartus pelno (nuostolių) ataskaitoje bus pateikiamos tik ūkio sąnaudos, tenkančios
parduotai produkcijai, sudarytas indeksas bus skaičiuojamas greičiau ir nepraras savo ekonominės
prasmės.
Apskaičiavus rizikos ūkininko ūkyje vertinimo indeksą, nustačius jo pokyčio priežastis ir
konkrečios rizikos reikšmingumą ilguoju laikotarpiu yra parenkamos rizikos mažinimo priemonės. Bet
kuri rizikos mažinimo priemonė apsidraudimas, draudimas, savidrauda ar veiklos diversifikavimas
turi kainą, kuri išreiškiama prarasta nauda arba padidėjusiomis išlaidomis. Iš šių rizikos mažinimo
priemonių pagal kainą išsiskiria draudimas, kadangi, parduodant riziką, už ją sumokama
nepriklausomai nuo rizikos pasireiškimo, ir tada ūkis patiria tiesioginių draudimo išlaidų. Naudodamas
47
savidraudą, ūkininkas turi laikyti didesnę neinvestuotų pinigų sumą, taip patirdamas alternatyviąsias
išlaidas. Apsidrausdamas nuo rizikos prekybinių sandorių būdu, ūkininkas praranda potencialų pelną,
kai rinkoje yra palankesnė situacija nei buvo tikėtasi. Diversifikuodamas ūkio veiklą, ūkininkas
praranda specializacijos patirtį, labai reikalingą konkurencingumui užtikrinti. Taigi, tik draudimo
atveju ūkininkas patiria tiesioginių išlaidų. Visais kitais rizikos mažinimo priemonių pasirinkimo
atvejais yra patiriamos alternatyviosios išlaidos.
Naudojamos rizikos mažinimo priemonės mažina pelną ir pelningumą, bet tuo pačiu ir riziką,
todėl jų naudojimo tikslingumas gali būti pagrindžiamas tik per pelno ir rizikos arba per pelningumo ir
rizikos santykį. Tiek naudojant pelno ir rizikos, tiek naudojant pelningumo ir rizikos santykįrizikos
mažinimo priemonių tikslingumui pagrįsti reikalingi ūkio retrospektyviniai duomenys, t.y. tam tikra
duomenų laiko eilutė. Ją naudojant tikslinga retrospektyviai modeliuoti didžiausią grėsmę keliančios
rizikos mažinimo priemones ir stebėti, kaip keičiasi laike ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas,
bei šį pokytį įvertinti su faktiniaisūkių rizikos integruoto vertinimo indeksais. Kitas būdas pagrįsti
rizikos mažinimo priemonių tikslingumą yra apskaičiuoti pelningumo ir rizikos santykį, t.y. vertinti
efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu.
Rizika ir pelningumas yra neatsiejami ekonominiai reiškiniai, nors dažnai, priimant
ekonominius ir politinius sprendimus, šis ryšys yra ignoruojamas. Pirmasis Europos Sąjungos (toliau
ES) 2014–2020 m. Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau BŽŪP) tikslas yra remti ūkių pajamas ir
mažinti jų svyravimus, nes kainų ir pajamų nepastovumas, taip pat gamtiniai pavojai šiame sektoriuje
yra labiau pastebimi nei daugelyje kitų sektorių ir pelningumas yra mažesnis nei kituose ekonomikos
sektoriuose (Jurkėnaitė ir kiti, 2011). Rizikos vengimo svarba žemės ūkyje akcentuojama Hardaker
(2005). Mokslininkas pateikia keletą principų, siejamų su rizikos vengimu. Vienas jų teigia, kad
„politinių sprendimų priėmėjams įprastai yra paranku būti indiferentiškais rizikos atžvilgiu, nes
visuomenė yra potencialiai pajėgi pasidalinti blogas pasekmes tarp didelio gyventojų skaičiaus“. Visa
tai grindžia mokslinių tyrimų aktualumą: rizika ir pelningumas turi būti susiejami, kad priimami
politiniai sprendimai būtų efektyvūs. Šie ekonominiai reiškiniai siejami per perteklinio pelningumo
santykį su patiriama rizika ir išmatuojami tokiais rodikliais kaip Sharpe, Treynor, Sortino ir Jensen.
Nepaisant to, išvardinti rodikliai yra tik vienas iš įrankių sprendimams priimti. Viena vertus, riziką
sukeliančius veiksnius siejant su jos mažinimo priemonėmis ir jų taikymo galimybėmis ūkiuose galima
pagrįsti BŽŪP priemones. Antra vertus, rizikos-pelningumo požiūris ne mažiau svarbus ir priimant
ekonominius sprendimus. Ūkiai šiuo požiūriu turi grįsti investavimo sprendimus, nes esant didelei
nesisteminei rizikai svarbu diversifikuoti investicijas ir taikyti kitas rizikos mažinimo priemones.
48
Žemės ūkyje efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu pradėtas vertinti palyginti vėlai. Pirmieji
fragmentiški tyrimai aptinkami tik 21-ojo amžiaus pradžioje. Dažniausiai vertinamas ž. ū. bendrovių
akcijų ir jų indeksų bei ž. ū. prekių ir jų biržos indeksų efektyvumas. Mokslinius tyrimus šioje srityje
atliko Georgiev (2001), Erb ir Harvey (2006), Eves ir Newell (2006), Mou (2010), Eves (2011), Clark
ir kt. (2012), Koerten (2013) ir kt. Kita grupė mokslinių tyrimų siejama su ž. ū. sektoriaus
ūkininkavimo sistemų efektyvumu ir ūkių rizikos valdymo strategijų formavimu. Nydene ir kt. (1999)
vertino įvairių ūkio rizikos valdymo strategijų efektyvumą. Neal (2005), Beukes ir kt. (2005) vertino
pienininkystės sektoriaus ūkininkavimo sistemų efektyvumą. Roe (2005) tyrinėjo horizontalios ir
vertikalios ūkio plėtros efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu. Wauters ir kt. (2011) rizikos-
pelningumo požiūrį taikė skirtingų ūkių tipų, rizikos valdymo priemonių ir gamybos sistemų
efektyvumui vertinti ir jam maksimizuoti; Fleege ir kt. (2004) – naudojo oro derivatyvų, skirtų pasėlių
rizikai valdyti, efektyvumui vertinti; Henderson (2002), Leblois ir Quirion (2013) – taikė vertinant
rizikos kaštus pasėlių draudime.
Lietuvoje panašių tyrimų kol kas neatlikta, išskyrus Aleknevičienę (2010). Ji nustatė ir palygino
ž. ū. ir kitų ekonominės veiklos rūšių efektyvumą perteklinio pelningumo požiūriu (2010a, 2010b).
Žemės ūkio rizikos identifikavimo ir vertinimo tyrimus vykdė Girdžiūtė ir Slavickienė (2010-2014),
Kozlovskaja (2013, 2014), BŽŪP klausimais – Jurkėnaitė (2011).
Ūkių efektyvumui vertinti rizikos-pelningumo požiūriu siūlomas Sharpe efektyvumo rodiklis,
kuris įvardijamas kaip pelningumo ir jo kintamumo santykis, apskaičiuojamas pagal formulę
(Aleknevičienė, 2009):
i
frirRVAR
(5.1)
čia ir – vidutinis ūkio pelningumas;
fr – vidutinis nerizikingas pelningumas;
σi – ūkio pelningumo standartinis nuokrypis.
Vidutinis ūkio pelningumas, vidutinis nerizikingas pelningumas ir ūkio pelningumo
standartinis nuokrypis yra procentiniai dydžiai, o Sharpe rodiklis yra santykinis dydis. Sharpe rodiklis
parodo, kiek perteklinio pelningumo tenka ūkio patiriamos rizikos vienetui. Kuo didesnis RVAR, tuo
didesnis ūkio efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu. Neigiama Sharpe rodiklio reikšmė parodo,
kad ūkis neuždirbo pelno patiriamos rizikos vienetui ir pinigus geriau būtų investavęs į nerizikingą
turtą (Tojo ir Damayanti, 2014). Didėjant pertekliniam pelningumui, o standartiniam nuokrypiui
49
mažėjant, Sharpe rodiklio reikšmė didėja, ir atvirkščiai, didėjant standartiniam nuokrypiui, o
pertekliniam pelningumui mažėjant, Sharpe rodiklio reikšmė mažėja.
Ūkio pelningumas apskaičiuojamas grynąjį pelną dalinant iš ūkio nuosavo kapitalo.
Nerizikingas pelningumas – pelningumas, uždirbtas investavus į vyriausybės vertybinius popierius.
Lietuvos valstybės skolos kredito reitingas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis
pagal Moody‘s agentūros vertinimą per paskutinius 10 metų kito nuo A2 iki Baa1 (vyravo Baa1). Tai
rodo vidutinę įsipareigojimų nevykdymo riziką. Dėl šios priežasties, vertinat ūkių efektyvumą rizikos-
pelningumo požiūriu rekomenduojama nerizikingą pelningumą apskaičiuoti naudojant Vokietijos
Vyriausybės vertybinių popierių vidutinius pelningumus. Pirma, ši valstybė turi aukščiausią ir
pastoviausią kredito reitingą Europos Sąjungoje (Credit Rating, 2016). Antra, esant bendrai ES finansų
rinkai, ūkiai gali pasirinkti investuoti nerizikingai į bet kurios valstybės vyriausybės obligacijas, tame
tarpe ir Vokietijos.
Bendra ūkio rizika išmatuojama variacija ir standartiniu nuokrypiu. Variacija (dispersija) yra
visų reikšmių išsibarstymas apie vidutinę reikšmę, apskaičiuojama pagal formulę (Suryani ir Herianti,
2015; Tojo ir Damayanti, 2014; Aleknevičienė, 2009):
n
i i rr1
22 )( (5.2)
čia ri – faktiškai uždirbti ūkio pelningumai;
– vidutinis uždirbtas ūkio pelningumas.
Standartinis nuokrypis yra kvadratinė šaknis iš d+ispersijos (Suryani ir Herianti, 2015; Tojo ir
Damayanti, 2014; Aleknevičienė, 2009):
n
i i rr1
2)( (5.3)
Standartinio nuokrypio reikšmė parodo, kiek procentų uždirbtas pelningumas gali nukrypti nuo
vidutinio.
5.2. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso verifikacija ir jo matavimo kokybės tikrinimo
metodika
Sudarant ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksą esminis tikslas buvo sukurti metodą,
leidžiantį integruotai vertinti gamybinę, ekonominę, politinę bei finansinę rizikas ir kartu įgalinantį šias
rizikas vertinti ūkio lygmenyje. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas (žr.: 1 ir 2 f-lės) sukurtas
taip, kad ūkininkui nereikėtų rinkti jokių papildomų duomenų, apart kaupiamus ūkyje įprasta tvarka.
Sudarant šį indeksą buvo ištirti ūkio gamybiniai, ekonominiai ir finansiniai rodikliai, kurie renkami
50
vedant įprastinę ūkio apskaitą ir identifikuoti rodikliai, indikuojantys gamybinę, ekonominę, finansinę
ir politinę rizikas. Tokiu būdu pavyko sukurti kompleksinį žemės ūkio rizikos vertinimo metodą
integruojantį keturias esmines rizikos rūšis ir leidžiantį stebėti ūkio veiklos rizikingumą (žr.: 1 ir 2 f-
lės).
, (1)
P.paj - pardavimo pajamos [Augalininkystės + gyvulininkystės pardavimo pajamos – ekonominės ir gamybinės rizikos indikatorius (mažinantis
riziką)], Sub - dotacijos, susijusios su pajamomis [Subsidijos gamybai – politinės rizikos indikatorius (mažinantis riziką)],
Sąn - kintamosios ūkio sąnaudos + pastoviosios ūkio sąnaudos [Augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios išlaidos + Pastoviosios išlaidos
(iš jų išskiriant ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidas) - ekonominės ir gamybinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)]
Mok – įvairūs tiesioginiai mokesčiai, išskyrus gyventojų pajamų mokestį [Mokesčiai – politinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)],
PalSąn – palūkanų sąnaudos [Palūkanų išlaidos – finansinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)].
, (2) kur
, (3)
. (4)
Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas kurtas taip, kad suteiktų galimybę ne tik nustatyti
rizikos mastą, bet kartu leistų stebėti jos pokytį laike ir suteiktų galimybę identifikuoti rizikos kilmę.
Tokiu būdu sudarytos formulės (žr.: 1 ir 2 f-lės), leidžiančios vertinti gamybinės, ekonominės,
finansinės ir politinės rizikos santykinę apimtį intervale -1 ≤ 0 ≤ 1, kur indekso reikšmei kintant nuo 1
iki -1, minus vienas indikuoja absoliutų rizikos nebuvimą, o plius vienas – maksimalią riziką. Šioje
formulėje nulis turi ir kur kas absoliutesnę reikšmę nei vien indikuojamą matematinį ekvilibriumą tarp
teorinės rizikos ir rizikos nebuvimo. Šiose lygtyse nulis reiškia ir lygybę tarp ūkio visų įplaukų ir visų
patirtų sąnaudų, kurios apibrėžtos formulės skaičiavimo metodikoje. Tokiu būdu neigiamos reikšmės
yra santykinai aukštesnių nei patirtos išlaidos įplaukų rezultatas, o teigiamos reikšmės – santykinai
aukštesnių už įplaukas išlaidų rezultatas.
Tokiu būdu sudaryta formulė rodo ir ūkio veiklos rezultato ekonominę proporciją. Pasirinktas
skaičiavimo metodas suteikia galimybę palyginti atskiro ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar
mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar dydžio ūkiuose. Tokiu būdu metodas gali būti
naudojamas tiek individualaus ūkio rizikos įsivertinimo tikslais, tiek valstybiniu ir Europiniu lygmeniu
siekiant viso ūkio rizikos tipologinių modelių identifikavimo ir ūkių klasifikavimo. Šis teiginys
grindžiamas toliau pateiktu ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso metodinių charakteristikų
įvertinimu.
51
5.3. Metodinės ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso charakteristikos
Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas patikrintas naudojant realius ūkių duomenis. Jį
sudarant buvo siekiama nustatyti, ar jis yra pajėgus fiksuoti rizikos kitimą laike ir ar pasiduoda
klasifikaciniams veiksmams, būtiniems ūkių diversifikavimui pagal jų rizikos charakteristikų
skirtybes. Be to, buvo siekiama ištirti, kurios iš rizikų gali būti traktuojamos kaip potencialiai
dominuojančios eksperimentinėje imtyje.
Eksperimentinėje imtyje ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso elgsenos ir matavimo
savybių analizei iš viso panaudotas 731 realus žemės ūkio atvejis. Žemės ūkio rizikos raidos analizei
panaudoti 77-ių ūkių 9-ių metų duomenys. Tyrimo laikotarpis apėmė 2004 – 2013 metus, kur 2004 –
2013 panaudoti žemės ūkio rizikos analizei Lietuvos žemės ūkio lygmeniu (naudojant ūkių agreguotus
vidutinius svertinius rodiklius), o 2005 – 2013 žemės ūkio rizikos testavimui individualių ūkių
lygmeniu.
Atlikti šie kokybės ir tikslumo testai bei vertinimai:
Raidos charakteristikų analizė skirta nustatyti, ar indeksas iš esmės gali identifikuoti
struktūrinius pokyčius, sąlygotus žemės ūkių rizikos raidos skirtybių specifinėse ūkių grupėse. Kaip
rezultatas sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso kaitos pagal ūkio dydį modelis,
iliustruojantis rizikos raidą Lietuvos ūkiuose bei kartu įgalinantį vizualiai diversifikuoti žemės ūkio
rizikos priklausomybę nuo ūkio dydžio.
Hierarchinių klasterių analizė – skirta raidos analizės klasifikaciniam pajėgumui
įvertinti. Sudarytas 4 klasterių modelis. Jis parodė, kad ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso
pagalba galima atlikti ūkių grupavimą pagal ilgalaikės žemės ūkio rizikos raidos profilius.
CATREG analizė – skirta ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso jautrumo rizikos
rūšims identifikavimui bei charakterizavimui. Sudarytas indekso priklausomybės nuo 5 faktorių (Ppaj.,
Sub., Mok, PalSąn, Sąn.) įvertinimui. Ši analizė leido identifikuoti rizikos rūšis, istoriškai labiausiai
paveikusias žemės ūkio riziką Lietuvos ūkiuose.
Kruskal-Wallis Test’as – skirtas į indeksą įtrauktų įplaukų (Įpl.) ir išlaidų (Išl.) savybių
diferenciniam vertinimui. Atliktas vienas neparametrinės priklausomybės testas, kurio paskirtis buvo
atsakyti į klausimą, ar ūkio rizikos tipas pasižymi būtinosiomis diferencinėmis savybėmis būtinomis
vertinant veiksnių, tokių kaip įplaukos ir išlaidos, kitimą.
Raidos charakteristikos
52
Ūkio rizikos raidos charakteristikos buvo tiriamos grupuojant žemės ūkius atsižvelgiant į dvi
pagrindines savybes: žemės ūkio riziką (žr. 5.1 pav. y ašis) ir ūkio dydžio (hektarais) kaita 2004 –
2013-ųjų laikotarpiu.
5.1. pav. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso kaitos pagal ūkio dydį (hektarais) modelis
Atliktas tyrimas parodė, kad net tyrimo eksperimentinėje imtyje yra vizualiai ryškūs žemės
ūkio rizikos skirtumai vertinant pagal ūkio dydį. Iš pirmo paveikslo matosi, kad visu 2004 – 2013 metų
laikotarpiu rizikingiausi buvo nuo 20 iki 100 hektarų ploto eksperimentinės imties ūkiai. Be to, iš to
paties grafiko matosi, kad 2004 – 2009 metų laikotarpiu buvo du trijų metų trukmės žemės ūkio rizikos
augimo ciklai, kai tuo tarpu 2010 – 2013 metų laikotarpiu žemės ūkio rizikos ciklų ilgis sutrumpėja iki
dviejų metų. Čia pažymėtina, kad šio tyrimo tikslas nebuvo įvardinti ir patikrinti kokios galimos tokio
kitimo priežastys, tačiau iš bendrosios patirties galima teigti, kad eksperimentinės imties dydis leidžia
teigti, kad tokią rodiklio elgseną galėjo nulemti ne pačių ūkių, o makroekonominių ir/arba gamtinių
sąlygų kitimas. Kokios jos yra konkrečiai, gali atsakyti tik papildomas tyrimas.
Be jau minėtų rezultatų galima įvardinti ir trečią. Tai yra, požymis rodantis, kad nors žemės
ūkio rizikos reikšmė ir išlieka visu tiriamu laikotarpiu mažesnė nei nulis, visgi, gana akivaizdžiai
matosi, kad eksperimentinės imties ūkiuose žemės ūkio rizika auga. Iš vienos pusės šis rezultatas
leidžia daryti išvadą, kad sudarytas žemės ūkio rizikos indeksas pakankamai ryškiai indikuoja rizikos
kitimą, iš kitos pusės, stebėtas ryškis leidžia daryti prielaidą, kad būtinas žemės ūkio rizikos tyrimas
šalies mastu, vien tam, kad patikrinti ar ši tendencija yra būdinga ir likusiems šalies ūkiams. Jeigu
ištyrus atsakymas būtų taip, tuomet jau dabar laikas spręsti kokių rizikos mažinimo priemonių bus
būtina imtis ateityje siekiant išlaikyti Lietuvos žemės ūkius gyvybingus ir konkurencingus.
Kruskal-Wallis Test’as
Neparametrinis Kruskal-Wallis Test’as taikytas siekiant patikrinti kaip žemės ūkio rizika
hipotetiškai yra veikiama įplaukų ir išlaidų. Nustatyta, kad tiek įplaukos, tiek ir išlaidos statistiškai
reikšmingai sąveikauja su žemės ūkio rizika (žr. 5.1 lentelė).
5.1 lentelė. Testo statistikaa,b
53
Tyrimo rezultate identifikuota, kad pasitvirtino savybė, kad eksperimentiniuose ūkiuose
įplaukoms didėjant mažėja žemės ūkio rizika, o išlaidoms didėjant žemės ūkio rizika didėja (žr. 5.2
lentelė). Tai leidžia pagrįstai teigti, kad maža rizika sietina su santykinai didelėmis įplaukomis ir
santykinai mažomis išlaidomis.
5.2 lentelė. Ūkių rizikos rangų reikšmių pasiskirstymas
Čia žinoma galima diskutuoti dėl pastarojo metodo taikymo pagrįstumo kuomet matematinis
veiksmas nulemia interpretacinę logiką, tačiau šiuo metu nebuvo siekiama atrasti statistinio
dėsningumo kaipo tokio, o kaip tik buvo pasižiūrėta ar esant pasirinktam eksperimentinės imties tūriui
žemės ūkio rizikos koeficiento konstruktyvas leidžia stebėti statistinį procesą. Šio teiginio
patvirtinimas tai tik dar vienas įrodymas, kad empirinės žemės ūkio rizikos konstrukto savybės
sistemingai atliepia teorines.
CATREG
Kategorinės regresijos taikymas tokiais atvejais kaip šis taip pat yra lydimas disputo mokslinėje
literatūroje, kur vieni mokslininkai palaiko, o kiti neigia CATREG taikymą tokiomis aplinkybėmis,
kuomet rezultatas ir jo veiksniai susieti matematine seka. Visgi, šiuo atveju CATREG taikytas ne kaip
įrodymas, kad ryšys tarp nepriklausomų kintamųjų ir priklausomojo kintamojo egzistuoja, o tik kaip
papildomas indikatorius bylojantis apie veiksnių įtakos statistinį pagrįstumą. Be to, čia verta paminėti
ir tai, kad būtent šiuo atveju, kuomet į procesą įsitraukia išoriniai veiksniai, tokie kaip subsidijos,
mokesčiai ir pan., kuriuos kontroliuoja ne pats ūkininkas, galima teigti, kad tai nėra vien matematinė
54
priklausomybė, o greičiau jau kauzalinis modelis. Būtent dėl pastarosios savybės ir susidaro sąlygos
kauzalinio priežastinio ryšio tyrimui, galinčiam parodyti kaip keičiasi matuojamų savybių visuma 2005
– 2013 metų laikotarpiu.
Ūkių rizikos veiksnių poveikio modelio kokybės rodiklių analizė (žr. 5.3 lentelė) parodė, kad
sudarytas modelis yra statistiškai reikšmingas (SSR>SSE), o duomenų statistinei išvadai taip pat
pakanka (p<0,001).
5.3 lentelė. Ūkių rizikos veiksnių poveikio modelio
kokybės rodikliai
5.4 lentelė. Ūkių rizikos ir jos veiksnių
sąveika
Koeficientų analizė parodė, kad apie 70 proc. visos žemės ūkio rizikos kitimo paaiškina
ekonominė, gamybinė, politinė ir finansinės rizikos (žr. 5.4 lentelė). Iš jų reikšmingai eksperimentinės
imties ūkius veikia ekonominė ir gamybinė rizikos (žr. 5.5 lentelė), kur pardavimo pajamos riziką
mažina, o sąnaudos ją didina.
5.5 lentelė. Ūkių rizikos veiksnių poveikio rizikai statistiniai rodikliai
Čia pažymėtina, kad ekonominės ir gamybinės rizikos esminės įtakos ūkių rizikai dėsningumas
logiškas Lietuvos žemės ūkiams gali būti kur kas mažesnis tam tikruose regionuose, kuriuose
skatinamas negaminimas. Tokiu būdu, teoriškai, tuose regionuose galimas ir politinės rizikos
55
dominavimas kas ir paaiškina šio regresinio modelio kauzališkumą nepriklausomai nuo to, kad
skaičiuojamas išvestinis ekonominis rodiklis.
Mokesčiai šiame modelyje nėra statistiškai reikšmingi, tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad
lyginant su pardavimo pajamomis ir sąnaudomis ūkiuose jie yra labai maži. Jiems didėjant, o kartu
didėjant ir politinei rizikai) jų reikšmingumas keisis. Todėl ateityje rizikos skaičiavimo formulėje,
nepriklausomai nuo dabartinės mažos reikšmės mokesčiai, kaip politinės rizikos veiksnys, turi išlikti.
Hierarchiniai klasteriai
Hierarchiniai klasteriai pasirinkti tam, kad būtų galima įvertinti ar yra statistinio dėsningumo
reiškinys ūkio raidos scenarijuose atsižvelgiant į juose pasireiškiančią žemės ūkio riziką.
Hierarchinė klasterinė analizė atlikta Ward’o metodu distancijos matavimui pritaikius Euklidinį
kvadratinį nuotolį bei atlikus pirminių požymių z standartizaciją įgalinusią interpretuoti klasterius
kokybiškai pagal identifikuotą raidos profilį.
Analizės eigoje sukurti prasmingi keturi klasteriai (žr. 5.2, 5.3, .4, .5, 5.6 pav.).
Vienas jų yra augančios rizikos ūkio tipas, kurį sudaro 35 iš 77 tirtų eksperimentinės imties
ūkių (žr. 3 pav.).
Antrasis yra mažėjančios rizikos ūkio tipas (žr. 5.4 pav.). Ūkių turinčių šį požymį imtyje buvo
septyni. Eksperimentinė 77 ūkių imtis neleidžia daryti išvados apie realų žemės ūkių rizikos
pasiskirstymą generalinėje imtyje, tačiau stebėtas sąlyginis dominavimas ūkių turinčių didėjančią
riziką, skatina rekomenduoti išsamiau ištirti šalies ūkių rizikingumo dinamiką. Tai leistų iš anksto
įvertinti kokią įtaką turės subsidijų panaikinimas ūkių rizikingumui bei padės nustatyti kokia dalis ūkių
jau dabar yra ribinio rizikingumo.
Trečias identifikuotas ūkio tipas yra nerizikingas ūkis su laikinais rizikos tarpsniais.
Eksperimentinėje imtyje stebėti 22 tokie ūkiai (žr. 5.5 pav.).
56
5.2 pav. Tirtų ūkių pasiskirstymas pagal ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso
raidos modelį
Nerizikingi ūkiai su laikinais rizikos tarpsniais yra tie, kurie lyginant su populiacijos vidurkiu
įgyja vidutines arba žemesnes rizikos reikšmes didesniąją dalį stebėto raidos laiko. Tirtu atveju 22
ūkiai turėjo tik vieną periodą, kuris nukrypo daugiau nei per vieną standartinį nuokrypį nuo empirinio
tirtos imties vidurkio. Todėl galima teigti, kad dėl aštuonių periodų apibūdinančių trivialų rizikos
vidurkį
Šie ūkiai interpretuotini kaip nerizikingi turintys vieną laikiną rizikos padidėjimo tarpsnį 2009
metais (žr. 5.5 pav.).
5.3 pav. Augančios rizikos ūkio tipo modelis
5.4 pav. Mažėjančios rizikos ūkio tipo modelis
5.5 pav. Nerizikingo ūkio su laikinais rizikos
tarpsniais tipo modelis
5.6 pav. Varijuojančios rizikos ūkio tipo modelis
Varijuojančios rizikos ūkiai (žr. 5.6 pav.) yra tie, kuriuose bent tris periodus iš eilės išlieka ta
pati rizikos tendencija, kuri keičiama atvirkštine panašios trukmės rizikos tendencija. Toks kitimas,
jeigu jis kaip šiuo atveju neperžengia kritinės rizikos ribos dažniausiai būdingas brandos ciklo stadiją
pasiekusiems ūkiams veikiamiems natūralių gamtinio ir ekonominio raidos ciklų koreguojančių riziką
konkrečiu vystymosi laikotarpiu. Todėl ateityje toks kitimas gali būti naudojamas kaip gamtinių ir
ekonominių ciklų identifikavimo indikatorius parodantis veiksnio poveikį rizikai ir jo poveikio trukmę.
Apibendrinant ūkių rizikos verifikacijos rezultatus galima teigti, kad sudarytas indeksas geba:
identifikuoti ūkio tipus pagal jų rizikos raidos profilius,
leidžia nustatyti esminę (-es) ūkį veikiančią (-es) riziką (-as) istoriniu laikotarpiu,
gali būti naudojamas makro analizėje (valstybės ir Europos Sąjungos lygmeniu) ir mikro
analizėje (pavienio ūkio lygmeniu.
58
6. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO
PRAKTINIS MODELIS
Atlikus išsamę mokslinės literatūros analizę ir atlikus empirinius tyrimus buvo nustatyta, kad
ūkiai, vykdydami žemės ūkio veiklą, susiduria su šiomis rizikos rūšimis: gamybine, ekonomine,
politine, finansine ir žmogiškąja. Tyrimo metu buvo sukonstuotas ūkių rizikos integruoto vertinimo
indeksas, suteikiantis galimybę ne tik nustatyti rizikos mastą, jos pokytį laike, bet ir rizikos kilmę.
Minėtasis indeksas integruotai vertina gamybinę, ekonominę, finansinę ir politinę rizikos rūšis.
Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis patekiamas 6.1. pav.
6.1 pav. Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis
1. Rizikos žemės ūkyje identifikavimas
Gamybinė
rizika
Ekonominė
rizika Politinė
rizika
Finansinė
rizika
2. Integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas
3. Rizikos žemės ūkyje valdymas
Apsidraudimo politikos pasirinkimas
Nedraudimo Pasirinkto
apsidraudimo
Visiško
apsidraudimo
Pinigų srautų, kuriuos reikia drausti, nustatymas
Apsidraudimo priemonių pasirinkimas ir
naudojimas
Vidinės:
kompensavimas,
mokėjimo greičio
reguliavimas ir kt.
Išorinės:
išvestiniai sandoriai,
turto ir verslo draudimas
ir kt.
59
1 etapas apima rizikos žemės ūkyje identifikavimą. Atsižvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus,
buvo nustatyta, kad ūkiai siekdami integruotai vertinti riziką žemės ūkyje turi atsižvelgti į gamybinės
ekonominės, politinės ir finansinės rizikos pasireiškimą.
2 etapas apima rizikos žemės ūkyje integruotą vertinimą. Šiame etape yra pritaikomas tyrimo
metu sukonstruotas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas. Indekso reikšmė kinta intervale
-1 ≤ I ≤ 1. Indekso reikšmei kintant nuo 1 iki -1 rizika mažėja, ir atvirkščiai.
3 etapas apima rizikos valdymą. Rizikos valdymo sprendimai ir neatsiejami nuo sprendimo
priėmėjo požiūrio į riziką. Kiekvienas sprendimo priėmėjas pagal savo rizikos tolerancijos lygį,
individualiai spręs, koks rizikos lygis yra priimtinas ir nereikalauja draudimo, o koks nepriimtinas.
Rekomenduotina, ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso reikšmei didėjant, taikyti pasirinkto
apsidraudimo arba visiško apsidraudimo priemones.
Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, galima teigti, kad sukurtas integruoto rizikos žemės
ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis, leidžia ne tik identifikuoti ūkių rizikos šaltinius,
integruotai įvertinti ūkių riziką, nustatyti rizikos pokytį laike, nustatyti atskirų rizikos rizikos rūšių
poveikio bendrai rizikai kryptį ir mastą, bet ir pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos
mažinimo priemones. Ko pasekoje ūkiams yra suteikiama galimybė didinti efektyvumą rizikos-
pelningumo atžvilgiu.
60
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
1. Apibendrinant atliktą rizikos veiksnių ir rizikos rūšių analizę nustatyta:
- rizikos veiksniai žemės ūkyje gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal
susidarymo šaltinius, reiškimosi vietą, būdingumą verslo subjektams ir kt. Tačiau iš esmės juos galima
skirstyti į dvi grupes; nekontroliuojami, kurie būdingi visiems žemės ūkio verslo subjektmas ir
kontroliuojamus, kurie priklauso nuo konkretaus verslo subjekto specifikos, valdymo struktūros ir jame
priimamų sprendimų.
- pagrindinės rizikos rūšys žemės ūkyje yra gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politinė,
finansinė. Skirtingos rizikos rūšys žemės ūkyje yra susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas
veikiančius veiksnius, atskiri rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis, o tai lemia integruoto
rizikos vertinimo ir valdymo modelio parengimo tikslą.
2. Integruoto rizikos vertinimo žemės ūkyje metodikos pagrindas yra rizikos vertinimo indekso
parengimas. Rizikos vertinimo metodika apima rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių sąsajų
nustatymo, veiksnius apibūdinančių rodiklių atrankos bei jų svorių nustatymo irintegruoto rizikos
indekso konstravimą. Parengta metodika leidžia integruotai įvertinti gamybinę, ekonominę, finansinę
rizikas.
3. Integruoto rizikos vertinimo indeksas susideda iš subindeksų. Gamybinę riziką žemės ūkyje
apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas, REK biologinio ir aplinkos poveikio
rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas, švelnaus klimato rizikos indeksas.
Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę situaciją ūkyje apibūdina
subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas, Įsipareigojimų vykdymo
rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei buvo naudojami tik
kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės rizikos aspektai.
4. Atlikus rizikos valdymo priemonių analizę, identifikuotos pagrindinės rizikos valdymo
priemonės:
- apsidraudimui nuo gamybinės rizikos taikytinos turto, verslo ir kitos draudimo rūšys.
- apsidraudimui nuo finansinės ir ekonominės rizikos taikytinos draudimo, išvestinės finansinės
priemonės. Kai kuriais atvejais ūkininkai gali taikyti vidines apsidraudimo priemones.
- rizikos mažinimo priemonių taikymas priklauso nuo ūkininko pasirinktos apsidraudimo
politikos: visiško apsidraudimo, pasirinktinio apsidraudimo arba nesidraudimo.
61
5. Tyrime parengta ūkių efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodika, kurios
pagrindas - sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas. Šis indeksas suteikia galimybę
palyginti atskiro ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar
dydžio ūkiuose; nustatyti rizikos pokytį laike; nustatyti atskirų rizikos rūšių poveikio bendrai rizikai
kryptį ir mastą; pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo priemones.
6. Sudarytas žemės ūkio rizikos indeksas rekomenduojamas naudoti:
identifikuojant ūkio tipus pagal jų rizikos raidos profilius,
nustatant esminę (-es) ūkį veikiančią (-es) riziką (-as) istoriniu laikotarpiu,
makro analizėje (valstybės ir Europos Sąjungos lygmeniu) ir mikro analizėje (pavienio
ūkio) lygmeniu.
7. Apjungiant integruoto rizikos vertinimo metodiką, rizikos valdymo modelį, ūkių efektyvumo
rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodiką parengtas integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir
valdymo praktinis modelis. Šis modelis leidžia ne tik identifikuoti ūkių rizikos šaltinius, integruotai
įvertinti ūkių riziką, nustatyti rizikos pokytį laike, nustatyti atskirų rizikos rizikos rūšių poveikio
bendrai rizikai kryptį ir mastą, bet ir pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo
priemones. Ko pasekoje ūkiams yra rekomenduojamas naudoti siekiant didinti efektyvumą rizikos-
pelningumo atžvilgiu.
62
LITERATŪRA
1. AAMIR, M; QAYYUM, A; NASIR, A; HUSSAIN, S; KHAN, K; BUTT, S. 2011.Determinants
of Tax Revenue: A Comparative Study of Direct taxes and Indirect taxes of Pakistan and
India.International Journal of Business & Social Science, vol. 2 iss. 19, p. 173-178.
2. ALDERSHOFF, D. E. 1985. Final Food Consumption Level Based On Expenditure And
Household Production.Advances in Consumer Research, vol. 12, Iss. 1, p. 209-214.
3. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2009.Įmonės finansų valdymas. Spalvų kraitė. Kaunas.
4. ALEKNEVIČIENĖ, V.; ALEKNEVIČIŪTĖ, E. 2010. Ūkių finansinių rodiklių lyginamoji
analizė Europos Sąjungos šalyse // Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos.
Septintosios tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1(7), p. 13–19.
5. ASHOKE, M; DILIP, R. 2013. Financial Indicators of Sorporate Sickness: A study of Indian
Steel Industry. South Asian Journal of Management, vol. 20, issue 2, p. 85-101
6. ASHRA, S; CHAKRAVARTY, M. 2007.Input Subsidies To Agriculture: Case Of Subsidies To
Fertiliser Industry Across Countries. Vision, vol. 11, p.35-58.
7. BAGELLA, M; BECCHETTI, L; HASAN, I 2006. Real effective exchange rate volatility and
growth: A framework to measure advantages of flexibility vs. costs of volatility. Journal of Banking &
Finance, vol. 30, iss. 4, p. 1149-1169.
8. BALDWIN R.E. 2005. Who Finances the Queen’s CAP Payments? CEPS Policy Briefs,
Brussels, Centre for European Policy Studies, no. 88.
9. BALTUSSEN, W.H.M; VAN ASSELDONK, M.A.P.M; BUC, A.J. 2006. Risicobeheer in de
land- entuinbouw. Een visie op de rol van de overheid. Rapport 2.06.12, LEI, Den Haag.
10. BAQUET, A; Hambleton, R; Jose, D. 1997. Introduction to risk management.Washington:
USDA.
11. BARD, K; BARRY, P.J. 2001. Assessing Farmers' Attitudes toward Risk Using the "Closing-in"
Method. Journal of Agricultural and Resource Economics, vol. 26(1), p.248-260.
12. BARNETT, B. J.; COBLE, K.H. 2009. Are Our Agricultural Risk Management Tools Adequate
for a New Era? Choices, no. 24, p. 36-39.
13. BECHMANN, M. 2009. Integrated tool for risk assessment in agricultural management of soil
erosion and losses of phosphorus and nitrogen. Science of the Total Environment, Vol. 407, Issue 2, p.
749-759.
14. BISHOP, G.J. 2003. Farm Subsidies Are Harm Subsidies. American Enterprise, vol. 14, iss.7, p.
48-49.
15. BITINAS, B.1998. Ugdymo tyrimu metodologija. Vilnius: Jošara
16. BONFIM, D. 2009. Credit Risk Drivers: Evaluating the Contribution on Firm Level Information
and of Macroeconomic dynamics. Journal of Banking & Finance, vol. 33, p. 281-299.
17. BOUMA, J.J; D. FRANCOIS, D; TROCH, P. 2005. Risk assessment and water management.
Environmental Modelling and Software, no. 20, p. 141–151.
18. BOWERS, C; HEATON, CH. 2013. What does high-dimensional factor analysis tell us about
risk factors in the Australian stock market. Applied Economics, vol. 45, issue, 11, p. 1395-1404.
19. BRADŪNAS, V.; KOZLOVSKAJA, A. 2014. Rizika Lietuvos žemės ūkyje: mokslo studija.
Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 64 p.
20. CABEDO, D.J; TIRADO, J.M. 2004. The disclosure of risk in finance statements. Accounting
forum, vol. 2, p.181-200.
63
21. CATHER, D.A. 2010. A Gentle Introduction to Risk Aversion and Utility Theory. Risk
Management and Insurance Review, Vol. 13, No. 1, p. 127-145.
22. CHAILOM, P; KAIWINIT, S. 2010. The Effects of International Experience, Organizational
Learning For export Activities, and Global Competitive Force on Export Marketing Strategy, Export
Advantage, And Performance of Export Firms in Thailand. International Journal of Business Strategy,
vol. 10, no. 4, p.157-166.
23. CHERCHILL, G. A. 2000. Маркетинговые исследования. Санкт-Петербург : Питер, с. 380.
24. CHETTY, R. 2004.Interest rates and backward-bending investment, NBER Working no.10354
25. CHICHILINSKY, G. 2000. An axiomatic approach to choice under uncertainty with
catastrophicrisks. Resource and Energy Economics, no. 22, p. 221-231.
26. CHRASTINOVÁ, Z; BURIÁNOVÁ, V. 2009. Economic development in Slovak agriculture.
AgriculturalEconomics, vol. 55, no. 2, p. 67–76.
27. CHUANQI, L; WANG, SH; WANG, W. 2012. Reliability Analysis of Free Jet Scour Below
Dams. Entropy, no. 14, p. 2578-2588
28. CRISTEA, M; DRACEA, R; 2008. Is there a common model for agricultural risks management?
Countries experiences. Horticulture, vol. 65 (2)
29. CROSS. P. 2002. Cyclical Implications of the Rising Import Content in Exports. Canadian
Economic Observer, vol. 15, iss. 12, p. 31-39.
30. DAMASIO, A. R. 1995. Descartes’ error. New York: Avon Books.
31. De, A; BANDYOPADHYAY, G; CHAKRABORTY, B.N. 2011. Application of the Factor
Analysis on the Financial Ratios and Validations of the Results by the Cluster Analysis: An Empirical
Study on the Indian Cement Industry. Journal of Business Studies Quarterly, vol.2, no. 3, p. 13-31
32. DEMO, G; NEIVA, E. R; NUMES, I., ROZZETT, K. 2012. Human Resources Management
Policies and Practices Scale (HRMPPS): Exploratory and Confirmatory Factor Analysis. Brazilian
Administration Review, vol. 9, no. 4, p. 395-420.
33. DEUTSCHE BANK RESEARCH. 2010. Risk Management in Agriculture: Towords Market
Solution in the EU, september 17.
34. EHINOMEN, CH; OGUNTONA OLALEKAN, D. 2012. Export and Economic Growth Nexus
in Nigeria. Management Science and Engineering, vol. 6, no. 4, p. 132-141.
35. EIDMAN, V.R. 1985. Planning an Integrated Approach to Farm Risk Management. Journal of
Agribusiness, no. 3, p. 11-16.
36. ELLIS, C.S; SHOCKLEY, J. HENRY, R.M.2008. A Multi-Theoretical Model of Supply Risk
and an Empirical Analysis. Academy of Management Annual Meeting Proceedings, p1-6.
37. ERB, B.; HARVEY, R. 2006. The Tactical and Strategical Value of Commodity Futures. Prieiga
per internetą: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=650923
38. ERDOS, E. 2010. Tax optimization, tax avoidance or taxe vasion? Contributions to the off Shore
Companies’ Legal Background. Juridical Current, vol. 13, 3, p. 54-67.
39. ERMOLIEV, Y.M; ERMOLIEVA, T.Y. MACDONALD, G.J; NORKIN, V.I. 2000. Stochastic
optimization of insurance portfolios for managing exposure to catastrophic risks. Annals of Operations
Research, no.99, p. 207–225.
40. FABOZZI, F. 2010. Fianancial risk Management. CFA, p. 16-38
41. FREEMAN, D.G. 2000. Regional tests of Okun’s Law. International advances in Economic
Research, no. 6(3), p. 557-570.
42. GEOLOGIJOS IR GEOGRAFIJOS INSTITUTAS. 2008. Daugų regioninio parko ir jo zonų ribų
planas bei tvarkymo programas: teritorijos taikomoji analize: Vilnius, p. 6.
43. GILL, A.; MATHUR, N. 2011. Factors that Influence Financial Leverage of Canadian Firms.
Journal of Applied Finance & Banking. Vol.1, No.2, p. 19–37.
44. GIRDŽIŪTĖ, L.2013. Integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas [Rankraštis]: daktaro
disertacija : socialiniai mokslai, ekonomika (04 S), žemės ūkio ekonomika (S 187) / /Aleksandro
Stulginskio universitetas. Akademija, (Kauno r.).
64
45. GREBLIAUSKAS, A; STONYS, M. 2012.Lietuvos pramonės eksporto konkurencingumo
vertinimas. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, nr. 6, p. 49-72.
46. GREIVING, S; FLEISCHHAUER, M; CKENKOTTER, J. 2006. A Methodology for an
Integrated Risk Assessment of Spatially Relevant Hazards. Journal of Environmental Planning and
Management, Vol. 49, No. 1,p.1 – 19.
47. HA-BROOKSHIRE, J. E.; DYER, B. 2009. The Impact of Firm Capabilities and Competitive
Advantages on Import Intermediary Performance. Journal of Global Marketing, vol. 22, iss.1, p 5-19.
48. HAGIGI, M; SIVAKUMAR, K. 2009. Managing diverse risks: An integrative
framework.Journal of International Management, vol. 15, Issue 3, p. 286-295.
49. HAPPE, K; KELLERMANN, K; BALMANN, A. 2006. Agent-Based Analysis of
50. HARDAKER, B.; LIEN, G. 2005. Towards Some Principles of Good Practice for Decision
Analysis in Agriculture. Working Paper. Norvegian Agricultural Economics Research Institute, p. 36.
51. HARDAKER, J. B., HUIRNE, R.B.M, ANDERSON, J.R; LIEN, G. 2004. Coping with risk in
agriculture. CABI Publishing, 2nd ed.
52. HARDAKER, J.B. 2006. Some issues in dealing with risk in agriculture. Working Paper Series
in Agricultural and Resource Economics. Armidale, NSW: University of New England.
53. HARRIS, R.; SILVERSTONE B. 2001. Testing for asymmetry in Okun’s law: A cross country
comparison. Economics Bulletin, no. 5(2), p. 1 - 13.
54. HEILMAN, R.M. 2006. The impact of Emotions and Individual Differences upon Economic
Decision Making: A Review of Experimental Literature.Cognition, Brain, Behavior, no. 10, p.439-459.
55. HERMALIN, B.E; ISEN, A.M. 2008. A model of the effect of affect on economic decision
making. Quantative Market Economics, vol. 6, p. 17-40.
56. HILLSON, D.; MURRAY-WEBSTER, R. 2004. Understanding And Managing Risk Attitude
2004. Prieiga per internetą:http://risk-doctor.com/pdf-files/umraNov04.pdf
57. YANETH, R.A. 2013. Integration of Latin American Stock Markets: anglysis of Common Risk
Factors. Revista Interacional Administracion & Finanzas, vol. 6, no. 6, p. 29-38
58. YUEN, K.S.L; LEE, T.M.C. 2003. Could mood state affect risk-taking decisions? Journal of
Affective Disorders, no. 75, p.11-18.
59. JAEGER, C.C.; RENN, O.; ROSA, E.A.; WEBLER, T. 2001. Risk, Uncertainty, and Rational
Action. Earthscan.
60. JAFEE, S; SEGEL, P. ANDREWS, C. 2008. Rapid Agricultural Supply Chain Risk Assessment.
ARD.
61. JASIENĖ, M; LAURINAVIČIUS, A. 2009. Kredito rizikos valdymo įmonėse problemos ir jų
sprendimo būdai. Verslas: teorija ir praktika, nr. 10 (1), p. 15-29.
62. JOHNSON-PAYTON, L.R; HAIMES, Y.Y; LAMBERT, J.H; 1999. Approximating the risk for
time-to-failure models through using statistics of extremes. Reliability Engineering and Safety System,
no. 65, p.77–81.
63. JOUMARD, I. 2002. Tax Systems in European Union Countries .OECD Economic Studies, no.
34, p.92-147.
64. JURKĖNAITĖ, N.; VOLKOV, A.; MARTIŠIŪNAITĖ, A. 2011. Bendrosios žemės ūkio
politikos 2014-2020 m. tobulinimo kryptys: mokslo studija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas,
Vilnius, 104 p.
65. JUST, R.E. 2003. Risk Research in Agricultural Economics: Opportunities and Challenges for
next twenty-five years. Agricultural Systems, vol. 75, p. 123-159.
66. KAPUSTKA, L; FROESE, K; MCCORMIC, R. 2010. Revisiting the Rationale for Holistic,
Integrated Risk Assessments. Integrated Environmental Assessment and Management. Vol. 6, No. 4, p.
774–776.
67. KARDELIS, K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex, p. 181.
68. KAZLAUSKIENĖ, V; CHRISAUSKAS, V. 2007. Risk Reflection in Business Valuation
Methodology. Economics of Engineering Decisions, no. 1(51), p.7-15.
65
69. KHATTAB, A, A; ANCHOR, J; DAVIES. E. 2007. Managerial perceptions of political risk in
international projects.International Journal of Project Management, vol. 25, p. 734-743.
70. KNOTEK, E.S. 2007. How useful Okun‘s law? Economic Review, no. 92(4), p. 73-103.
71. KOTANE, I; KUZMINA-MERLINO, I. 2012. Assessment of financial indicators for evaluation
of business performance. European Integration Studies, issue 6, p. 216-224
72. KUMAR, R. 2007. Determinants of Firm‘s Financial Leverage: A Critical Review. Prieiga per
internetą: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1080883
73. LANGEVELD, J.W.A; VERHAGEN, A; VAN ASSELDONK, M.A.P.M.; METSELAAR, K.
2003. Coping with increasing extremes in agriculture: an exploration for the Netherlands. World
resource review, no. 15(4), p. 446-461.
74. LASKIENĖ, D. 2009. Nedarbo lygio ir gamybos augimo ryšys: Lietuvos atvejis. Ekonomika ir
vadyba, nr. 14, p. 857-862.
75. LAURENTIU, D. 2012. Financial Performance Anglysis Besek On The Financial Statement For
The Companies Located In The Bihor-Hajdu Bihar Euroregion. Economos Science Series, Vol. 21,
issue, 2, p. 464-470
76. LAZEAR, E.P. 1999. Performance pay and productivity. The American Economic Review, vol.
90, no. 5.
77. LUOMA, G.A.; SPILLER, E.A. 2002. Financial Accounting on Investment and Financial
Leverage. Journal of Accounting Education, Ed. 20, p. 131–138.
78. MACKEVIČIUS, J. 2006. Finansinių santykinių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas.
Ekonomika, nr. 75, p. 20-31
79. MAJAUSKIENĖ, D. 2005. Įmonių kapitalo struktūros formavimo tyrimai: Magistratūros studijų
baigiamasis darbas. Lietuvos žemės ūkio universitetas.
80. MALHOTRA, N; PINKY. 2012. Growth, Structure and Instability of India’s Exports.Journal of
International Economics, vol. 3, iss. 2, p. 57-72.
81. MEDOVA, E.A; SMITH, R.G. 2005. A framework to measure integrated risk. Quantitative
Finance, Vol. 5, No. 1, p.105–121
82. MEILIENĖ, E; SNIEŠKA, V. 2010. Lietuvos pramonės konkurencingumo veiksniai eksporto
politikos nuostatose .Viešoji politika ir administravimas, vol. 31, p. 119-132.
83. MELNIK-MELNIKOV, P.G; DEKHTYARUK, E.S. 2000. Rare probabilities estimation by
“Russian Roulette and Splitting” simulation technique. Probabilistic Engineering Mechanics, no. 15,
p.125–129.
84. MEUWISSEN, M.P.M; HARDAKER, J.B. HUIRNE, R.B.M. 2001. Sharing Risk in Agriculture;
Principles and Empirical Results. Nethelands Journal of Agriculture Science, no. 49, p, 343-356.
85. MILLER, K. A. 1992. Framework for integrated risk management in international business.
Journal of international business studies, vol. 2, p. 311–331.
86. OECD. 2011. Risk Management in Agriculture in the Netherlands. Food, Agriculture and
Fisheries Working paper, no. 41.
87. OGURTSOV, V.A; ASSELDONK, M.P.A.M; HUIRNE, R.B.M. 2008. Assessing And
Modelling Catastrophic risk perceptions and Attitudes in Agriculture: a review. NJAS - Wageningen
Journal of Life Sciences, no. 56-1/2.
88. PALINKAS, P; SZÉKELY, C. 2008. “Farmers’ perception on risk and crisis management”.
Design and Economic Impact of Risk Management Tools. Wageningen: Academic Publishers.
89. PAPPS, K. L. 2012. The Effects of Social Security Taxes and Minimum Wages on Employment:
Evidence from Turkey. Industrial & Labor Relations Review, vol. 65 Is. 3, p. 686-707.
90. PEDRO R. GIL-MONTE, R; FIGUEIREDO-FERRAZ, G; VALDEZ-BONILLA, H. 2013.
Factor Analysis of the Spanish Burnout Inventory Among Mexican Prison Employees. Canadian
Journal of Behavioural Science , vol. 45, no. 2, p. 96-104
91. PENNINGS, J.M.E; WANSINK, B; MEULENBERG, M.T.G.2002. A note on modeling
consumer reactions to acrisis: the case of the mad cow disease. International Journal of Research in
Marketing, no. 19, p. 91-100.
66
92. POLLOCK, A. C. 1989. A model of UK real effective exchange rate behaviour. Applied
Economics, vol. 21 Iss. 12, p. 1563-1587.
93. PRACHOWNY, M.F.J. 1993. Okun‘s law: theoretical foundations and revised estimates. The
Review of Economics and Statistics, no.75(2), p. 331-336.
94. PRADLWARTER, H.J; SCHUELLER, G.I. 1999. Assessment of low probability events of
dynamical systems by controlled Monte Carlo simulation. Probabilistic Engineering Mechanics, no.14,
p. 213–227.
95. PRITCHET, S.T; SCHMIT, J.T; DOERPINGHAUS, H.I; ATHEARN, J.L 1996. Risk
Management and Insurance. West Publishing Company, 7th ed.
96. RAINEY, R. 2002. Risk Management: Overview of CORE Analysis. University of Arkansas
Cooperative Extension Service Printing Services.
97. RAMALHO, J.J.S; SILVA, J.V. 2009. A Two-Part Fractional Regression Model for the
Financial Leverage Decisions of Micro, Small, Medium and Large Firms. Quantitative Finance.Vol. 9,
No. 5, p. 621–636.
98. RAMANAUSKAS, T. 2011. Analysis of Determinants of The Boom-And-Bust Cycle in
Lithuania Using a Macro econometric Model. Pinigų studijos, vol. 15, no.2, p.. 5-23.
99. REJDA, G. E. 2008. Principles of Risk Management and Insurance. 10thEdition. Boston:
Pearson. p. 748.
100. REZA. N; MALIHE, A ; HASSANZADEH, A. 2012. Economic Growth and Interest Rate
Relationship in Islamic Countries. International Research Journal of Finance &Economics,Iss. 91, p.
57-63.
101. RICHTER , C. H. 2015. Intensified food production and correlatedr isks to human health in the
Greater Mekong Subregion: a systematic review. EnvironmentalHealth: A Global Access Science
Source, vol. 14, p. 1-13.
102. RUDZKIS, R; KVEDARAS, V. 2003. Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai.
Pinigų studijos, vol. 4, p. 29-51.
103. SENKONDO, E.M.M. 2000. Risk attitude and risk perception in agroforestry decisions: thecase
of Babati, Tanzania. Mansholt Institute, Wageningen, the Netherlands (Masnholt Studies17).
104. SHAFIK, N; JALALI, J.1991. Are high real interest rates bad for world economic growth? Policy
Research Working Paper,no. 669.
105. SLETTEBAK, R.T. 2013. Climate Change and Conflict: Avoiding Small Talk about the
Weather. International Studies Review, vol. 15, p. 185-203.
106. SMIDTS, A. 1990. Decision making under risk: a study of models and measurement procedures
with special reference to the farmer’s marketing behaviour. Wageningen: Pudoc (Wageningen
Economic Studies, no. 18).
107. SU, X; ZHAO, Z, ZHANG, H; LI, Z; DENG, Y. 2011.An Integrative Assessment of Risk in
Agriculture System. Journal of Computational Information Systems, no. 7, p. 9-16.
108. SUNITHA, V; VEEREREGAVAN, A; RINIVA K.K; MATHEW, S. 2013. Application of
Factor Analysis in Maintenance Management of Low Volume Roads. International Journal of
Pavement Research and Technology, vol.6, no.2, 130-135.
109. ŠAPOLAITĖ, V. 2012. Žemės ūkio veiklos pajamos ir produktyvumas, jų
pokyčiųveiksniai.Management theory and studies for rural business and infrastructure development,
nr. 3 (32), p. 140-150.
110. TAMOŠAITIENĖ, A; ANDRIKIENĖ, S. 2010. Lietuvos ūkių gamybos potencialo ir ekonominės
veiklos vertinimas. Mokslo studija. Agrarinės ekonomikos institutas: Vilnius
111. TAMOŠAITIENĖ, A; JUŠKEVIČIENĖ, D; KRIŠČIUKAITIENĖ, I; GALNAITYTĖ A. 2010.
Ūkininkų ūkių verslo stabilumo vertinimas naudojant finansnės analizės santykinius rodiklius.
Management theory and studies for rural busness and infrastructure development, no 5(24), p. 173-
185.
112. TANAKA, S; MUROMACHI, Y. 2003. An integrative risk evaluation model for market risk and
credit risk. Maastricht: International AFIR Colloquium.
67
113. TANENTZAP, A.J. et al. 2015. Resolving Conflicts between Agriculture and the Natural
Environment. Biology, vol 13, p. 13.
114. The International Bank for Reconstruction and Development. 2010. World Investment and
Political Risk. Work Bank Group: Multilateral Investment Guarantee Agency.
115. TICHOMIROVAS, A. 2011. Baltijos šalių ūkio ekonometrinis prognozavimas. Mokslas –
Lietuvos ateitis, no. 14, p.1-8.
116. TOLEDO, R; ANGLER, A; AHUMADA, V. 2011. Evaluation of Risk Factors in Agriculture:
An Application of the Analytical Hierarchica; process (AHP) Methodology.Chilean Journal of
Agricultural Research, no. 71 (1), p. 114-121.
117. TSEN, W.H. 2010. Exports, Domestic Demand, and Economic Growth in China: Granger
Causality Analysis. Review of Development Economics, vol. 14, iss.e 3, p 625-639.
118. TURVEY, C.G. 2001. Weather Derivatives for Specific Event Risks in Agriculture. Review of
Agricultural Economic, vol 23, no 2, p. 333-351.
119. UÇAK, A. 2013. The Sentiments of Adam Smith Relating To Economic Growth as an Inspirer
To Modern Growth Theories. Haziran, no. 15, p. 29-48.
120. Ungureanu, M.A; Frasineanu, C; Nedelut, M; Ionasm C. 2013. The use of the financial rates to
analize and interpret the financial statements. Metalurgia International, vol. 18, issue 5, p. 248-251.
121. UNKS, R.A; THOR, L. 2008. The Maricopa Integrated Risk Assessment Project: A New Way of
Looking at Risk. Community College Journal if Research and Practice, no. 32, p.904-906.
122. VAUGHAN, E. J. 1997. Risk Management. Chicago: John Willey & Sons.
123. VIDICKIENĖ, D; MELNIKIENĖ, R; GEDMINAITĖ-RAUDONĖ ,Ž. 2010. Galimybės ir
grėsmės, kylančios Lietuvos žemės ir miškų ūkiui dėl klimato kaitos. Management theory and studies
for rural business and infrastructure Development, Nr. 22 (3).
124. VOSE, D. 2001. Risk Analysis: a quantitative guide. John Wiley & Sons, Inc.
125. WAGNER, D. 2000. Political Risk. Prieiga per internetą: https://www.irmi.com/articles/expert-
commentary/defining-political-risk
126. WANG, W.; BOBOJONOV, I.; HÄRDLE, W.; ODENING, M. 2013. Testing for increasing
weather risk.Stochastic Environmental Research &Risk Assessment, vol. 27, iss. 7, p. 1565- 1574
127. XIA, Y; RAMACHANDRAN, K; GURNANI, H. 2011. Sharing demand and supply risk in a
supply chain.IIE Transactions, no. 43, p. 451–469.
128. ZHAO, X; YOU, X; SHI,CH; YANG,X., CHU, K; PENG, Z. 2013. Factor analysis of the
regulatory emotionalself-efficacy scale of chinese college students. Social behavior and personality,
no.41(5), p. 751-760
129. ZHONG, C; ZHANG, J; TURVEY, C; CHANGSHENG, X. 2011. Does taxation have real
effects on agricultural output? Theory and empirical evidence from China. Journal of Economic Policy
Reform, vol.14, no. 3, p. 227-242.
130. ŽAGER, K; SAČER, I. M; DEČMAN, N. 2012. International Journal of Management Cases, vol.
14, issue 4, p. 373-385
68
Projekto rezultatų sklaida:
Mokslinis straipsnis
Girdžiūtė, Laura; Miceikienė, Astrida. Human Resource Risk Management In Farmers' Farms //
Proceedings of Academics World 23rd International Conference, Zurich, Switzerland, 12th
February 2016. [Zurich], 2016, ISBN 9789385973277. p. 6-11.
Pranešimai
Human Resource Risk Management In Farmers' Farms. Tarptautinėje mokslinėje
konferencijoje Science, social science and economics, Šveicarija. 2016 m. vasario 12 d.
Ciurichas, Šveicarija.
Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodika. Aleksandro Stulginskio universiteto
parodoje „Sprendimų ratas 2016“, 2016 m. spalio 7 d.
Mokslo populiarinimo straipsniai
Miceikienė, Astrida; Girdžiūtė, Laura. Rizika žemės ūkyje: grėsmės ir mažinimo galimybės //
Mano ūkis. ISSN 1392-3595. 2015, gruodis, p. 20-21
SUDERINTA:
Ekonomikos tyrimų priežiūros komisijos pirmininkas
(Data)