Išleisti numeriai:

Istorija 87

Istorija 86

Istorija 85Redakc inė kolegija

Kas naujo?

Paulius BUGYS. XIV –XV a. kardokšniai V ilniaus

žemutinėje pilyje

Darius A LEKNA . Bažnyč ios Tėvai Lietuvoje: keli

pažinties bruožai

Norbertas Č ERNIA USKA S. Bedarbių organizuotumas ir

veikla Lietuvoje XX a. 3–4 deš imtmetyje

Ingrida JA KUBA V IČ IENĖ. Moterys Lietuvos sporto

arenoje XX a. 3–4 deš imtmeč iuose: pas irinktas ar

primestas vaidmuo

Ramunė ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ. 1769 m. įvykiai

Šiaulių ekonomijoje: maiš tas ar sukilimas?

Is toriografinių tradic ijų sankirtos

Benediktas ŠETKUS. E fektyvaus is torijos tes to

sudarymo metmenys

Regina TA MULA IT IENĖ. Kultūrinėje atmintyje

aktualizuotas olimpinis sportas

Ingrida JA KUBA V IČ IENĖ. Naujos A rvydo A nušausko

knygos pris tatymas Is torinėje Lietuvos Respublikos

P rezidentūroje

Istorija 84

Istorija 83

Istorija 82

Istorija 81

Istorija 80

Istorija 79

Istorija 78

Istorija 77

Istorija 76

Istorija 75

Istorija 74

Istorija 73

Istorija 72

Istorija 71

Istorija 70

Istorija 69

Istorija 68

Istorija 67

Istorija 66

Istorija 65

Istorija 64

Istorija 63

Istorija 62

Istorija 61

Istorija 59-60

Istorija 58

Istorija 57

Istorija 56

Istorija 55

Istorija 54

Istorija 53

Istorija 52

Istorija 51

Istorija 49-50

Istorija 48

Istorija 47

Istorija 46

Istorija 45

Istorija 44

Istorija 43

Istorija 42

Istorija 41

Istorija 40

Istorija 39

Istorija 38

Istorija 37

Istorija 36

Istorija 35

Istorija 34

Istorija 33

Istorija 32

Istorija 31

Istorija 30

Istorija 29

Istorija 28

Istorija 27

Istorija 26

Istorija 25

Istorija 24

Istorija 23

Žiūrėkite, aš netriūsiau vien tik sau, bet visiems,

kurie ieško išminties (Sir 24, 34 LXX).

Darius Alekna – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorios fakulteto

Visuotinės istorijos katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31–207, Vilnius LT–03111; el. paštas:

t.d.aleknos@takas.lt; mokslinių interesų sritys – vėlyvoji Antika, Viduramžių istorija, ankstyvosios ir

Viduramžių krikščionybės istorija, Viduramžių filosofija.

Autorius maloniai dėkoja Bronislovui Genzeliui, Antanui Rybeliui, Vytautui Ališauskui ir Petrui Kimbriui už jam

patikėtus prisiminimus, Sauliui Rumšui OP – už vertingas pastabas ir papildymus.

Anotacija. Straipsnyje aptariama Bažnyčios Tėvų intelektualinio ir dvasinio palikimo sklaida 1918–1940 ir

1944–1990 metais Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje. Nepaisant daugelio skirtumų, galima įžvelti tradicijos

vientisumą abiem laikotarpiais. Parodęs visų Lietuvos Bažnyčios dalių (emigracija / okupuota Lietuva,

kovotojai / kolaborantai) teologinį konservatyvumą, autorius aptaria vėlyvą Grįžimo prie šaltinių teologinio

sąjūdžio poveikį ir kuklius jo vaisius, parūpintus aštuntame dešimtmetyje Kauno katalikų intelektualų.

Prasminiai žodžiai: patristika, Bažnyčios istorija, savilaida, ateizmas, okupacija

Abstract. The article discusses the spread of intellectual and spiritual heritage of the Fathers of the Church

in Lithuania and among Lithuanians in exile in 1918–1940 and 1944–1990. Despite a number of differences,

the continuity of tradition can be observed in both periods. After showing the theological conservativeness

of all elements of the Church of Lithuania (emigration / occupied Lithuania, fighters / collaborators), the

author discusses the late impact of the ressourcement ('back to the sources’) movement and its modest

fruits provided by Kaunas Catholic intellectuals in the 1970s.

Keywords: patristics, history of the Church, samizdat (self-publishing), atheism, occupation

Įvadas

Prieš pradėdami kalbą apie Bažnyčios Tėvų raštų leidimo ir jų tyrimų istoriją Lietuvoje, turime pasakyti

keletą bendrų įvadinių žodžių apskritai apie Bažnyčios Tėvus tiriančio mokslo – patristinės teologijos, arba

tiesiog patristikos – istoriją, taip pat apie bendro pobūdžio sunkumus, kylančius mėginant tirti patristikos

istoriją Lietuvoje.

Patristika, arba patrologija (protestantai ir katalikai renkasi skirtingus žodžius) [61] vadinamas teologines

Bažnyčios Tėvų ir rašytojų pažiūras arba, plačiau, visą krikščioniškąją I–VII a. literatūrą tiriantis mokslas

[62]. Bažnyčios Tėvų teologinės literatūros laikotarpis skirstomas į įvairias atskiras atkarpas: apaštaliniai

tėvai, apologetų amžius, Aleksandrijos mokyklos raštai, patristikos „Aukso amžius“ su Augustinu, abiem

Grigaliais, Bazilijumi, Ambraziejumi, Jeronimu… Be to, gausūs asketiniai raštai, kankinysčių liudijimai,

Bažnyčios istorijos. Šiandien Vakarų universitetuose šiam terminui linkstama suteikti ir dar platesnę

reikšmę, juo pavadinant visą krikščioniškąją vėlyvosios Antikos kultūrą [Cf. 1, 88–118].

Vakarų teologų dėmesys Tėvų teologijai įvairiais laikais buvo įvairus, jis turi savo įdomią ir iškalbingą istoriją.

Tarkim, ankstyvaisiais Viduramžiais Tėvai buvo vienintelis ir neginčijamas autoritetas [63], tokia pažiūra ir

šiandien yra išlikusi Rytų krikščionybėse. Pirmą kartą XI a. to meto mokytojo, magistri, nuomonė tampaverta dėti ją greta didžių senųjų. XII a. Bernardui Šartriečiui priskiriami žodžiai vaizdžiai aprašo to meto

mąstytojų nuotaikas: esame nykštukai ant milžinų pečių: nors mes ir nykštukai, bet matome toliau už

milžinus [64] – didžiuosius krikščionių Aukso amžiaus teologus. Pagaliau, XIII a. teologai – Tomas Akvinietis,

Jonas Dunsas Skotas ir kiti, kurdami monumentalias savo sintezes, jaučiasi galį dėlioti, vertinti ir priimti arba

atmesti ne tik Aristotelio, bet ir Tėvų teiginius.

Norint aptarti Vakarų krikščionių teologijos santykio su patristine teologija istoriją reikėtų parašyti labai

storą knygą. Persikėlę į vėlesnius laikus, be kita ko, dar turėtume paminėti aistringą M. Liuterio

augustinizmą, o dar vėliau – protestantų sukeltas diskusijas dėl Kristaus apreiškimo autentiškumo

vėlesnėje patristinėje ir Viduramžių tradicijoje. Tačiau peršokime į naujausius laikus: XX a. 4-ame

dešimtetyje Prancūzijoje gimęs naujas susidomėjimas patristine teologija šiandien yra virtęs plačiu

sąjūdžiu, kurio geriausia iliustracija – pasaulinė Lijone 1942 m. jezuitų pradėtos [65] ir garsios dominikonų

leidyklos Cerf Paryžiuje iškart paremtos ir leidžiamos „Sources Chrétiennes“ serijos (nuo 1976 tai jau visas

Prancūzijos mokslų akademijos (CNRS) mokslinis institutas (L’Institut des Sources Chrétiennes) sėkmė [66].

Reikėtų pasakyti, kad ši naujoji susidomėjimo banga yra nauja ir paties domėjimosi pobūdžiu: Tėvų tekstai

pradedami vertinti nebe kaip taiklių dogmatinių apibrėžimų lobynas (klasikinio sukirpimo scholastinė ir

neoscholastinė teologija, geriausiai iliustruojama Petro Lombardo „Libri sententiarum“ [67]), bet kaip čia ir

dabar vertingi krikščioniško gyvenimo ir mąstymo dokumentai. Šiandien leidžiami ir skaitomi jau ne

susisteminti ištraukų rinkiniai, bet ištisiniai ankstyvųjų Bažnyčios rašytojų tekstai, griežtai jų nebeskirstant į

ortodoksus ir eretikus, nebijant jų lyginti su paraleliniais reiškiniais pagoniškame graikų ir romėnų pasaulyje

ar žydų religinėje ir kultūrinėje aplinkoje.

Šis naujas apie 1950 Prancūzijoje ir Vokietijoje jau aiškiai įžvelgiamas požiūris į krikščionybės tradicijos ir,

siauriau, Bažnyčios Tėvų palikimo vertę, įnešdamas bendrumo istorijoje metmenį [68], buvo reakcija į

anuomet vyravusią metafizinę Bažnyčios teologijos kryptį [69] ir pažodinį Biblijos supratimą. Šalininkų

pavadintas „Grįžimu prie šaltinių“ (pr. Ressourcement), o kritikų – „Naująja teologija“ [70] (pr. Nouvelle

théologie), greta popiežiaus Jono XXIII skelbto vidinio Bažnyčios „atsinaujinimo“ (it. Aggiornamento) ir dar

XIX a. viduryje atgimusių Solesmo benediktinų [71] sužadintos liturginės reformos sąjūdžio tapo vienu iš

veiksnių, Bažnyčią atvedusių į II Vatikano susirinkimą. Šiam „Grįžimo prie šaltinių“ arba „Naujosios

teologijos“ sąjūdžiui, be jau minėtų H. de Lubaco, SJ ir J. Daniélou, SJ, priskiriami P. Teilhard de Chardinas,

SJ (1881–1955), H. U. von Balthasaras (1905–1988), Y. M. J. Congaras, OP (1904–1995), J. C. Murray, SJ

(1904–1967), K. Rahneris, SJ (1904–1984) H. Küngas (g. 1928), E. Schillebeeckas, OP (1914–2009), M.–D.

Chenu, OP (1895–1990), L. Bouyer’is (1913–2004), É. Gilsonas (1884–1978), J. Mouroux’as (1901–1973) ir

dabartinis popiežius Benediktas XVI (J. A. Ratzinger, g. 1927). Kai kurie šios „naujosios teologijos“ pavidalai

sulaukė popiežiaus Pijaus XII kritikos (enciklika „Humani generis“, 1950 m. rugpjūčio 12 d.), daugumos

paminėtų teologų nuomonės buvo užtraukusios jiems ilgesnį ar trumpesnį draudimą dėstyti katalikų

teologijos dalykus, jų knygos negaudavo vyresnybės imprimatur, o jų pačių buvo prašoma viešai neskelbti

savo teiginių. Tačiau taip pat dauguma jų buvo II Vatikano susirinkimo dalyviai, oficialūs teologijos ekspertai

(lot. periti) ar suvaidino labai svarbų neoficialų vaidmenį susirinkimo metu. Kai kurie iš jų dar vėliau tapo

Romos katalikų Bažnyčios vyskupais, kardinolais, o vienas jų, kaip žinome, buvo išrinktas popiežiumi.

ieškoti...

„Istorija“. Mokslo darbai. 85 tomas

Darius ALEKNA. Bažnyčios Tėvai Lietuvoje: keli pažinties istorijos bruožai

KontaktaiDBAtmena autoriuiRedakcinė kolegijaNaujienos Apie „Istoriją“

Istorija 22

Istorija 21-2

Istorija 21-1

Istorija 20-2

Istorija 20-1

Istorija 19-2

Istorija 19-1

Istorija 18-2

Istorija 18-1

Istorija 17-2

Istorija 17-1

Istorija 16-2

Istorija 16-1

Istorija 15-2

Istorija 15-1

Istorija 14-2

Istorija 14-1

Istorija 13-2

Istorija 13-1

Istorija 12-2

Istorija 12-1

Istorija 11

Istorija 10

Istorija 9

Istorija 8

Istorija 7

Istorija 6

Istorija 5

Istorija 4

Istorija 3

Istorija 2

Istorija 1

Mėginant papasakoti ką nors, pvz. filosofijos ar literatūros istoriją Lietuvoje, visuomet susiduriame su ta

pačia problema – keblumu apsibrėžti, ką mums reikš žodis „Lietuvoje“. Ar turėtume tokiai istorijai priskirti

lotyniškai, lenkiškai ir kitomis kalbomis rašytas šios srities studijas, svarstymus, ir t. t.? Nuo kada turėtume

pradėti tyrimą? Nuo XVI a. ar tik nuo XIX a.? O galbūt tik nuo 1918? Aptarti išeiviją ar ne? Būtų labai įdomu

pažvelgti į patristikos istoriją Lietuvoje nuo pat Lietuvos krikšto, apimant visomis kalbomis rašytus tekstus:

tokia istorija galbūt leistų susekti intelektualinį ir dvasinį Lietuvos krikščionėjimo vyksmą. Vienas kitas

žingsnis šia linkme jau žengtas: teologiniuose tekstuose lietuvių kalba patristika pasirodo dar pačioje

lietuvių rašytinės literatūros pradžioje – pirmosiose Wolfenbüttelio ir Daukšos postilėse. Būtent jose pirmą

kartą lietuviškai prabyla didieji krikščionybės mokytojai – Augustinas, Grigaliai, Bazilijus ir kiti [72]. Čia dar

daug ką reikėtų tirti, bet palikime šį darbą kitiems ir keliaukime į naujuosius laikus.

Svajodami apie tokią išsamią istoriją, dabar imamės kalbėti tik apie kai kurias jos dalis: visų pirma, tik apie

patristikos tyrimus, parašytus Lietuvoje ir išeivijoje lietuvių kalba pirmosios nepriklausomybės ir antrosios–

trečiosios rusų okupacijos metais. Tačiau ir taip susiaurinę objektą dar turėsime jį labiau sutraukti. Nes,

norėdami išsamiai papasakoti apie patristikos studijas, tarkim, pirmosios nepriklausomybės laikais, atskiru

tyrimu turėtume pažvelgti į tai, kaip šis dalykas buvo dėstomas Lietuvoje veikusiose kunigų seminarijose ir

ypač Kauno Teologijos–filosofijos fakultete, arba, kalbėdami apie okupacijos laikus – kaip tai buvo daroma

tarpdiecezinėje Kauno kunigų ar pogrindinėje seminarijoje.

Mūsų pasirinktu aptarti laikotarpiu Lietuvoje ypačiai patrauklūs pasirodo trys patristinės teologijos

dėmenys: apaštalinių Tėvų ir apologetų amžius, Aleksandrijos mokykla ir Augustinas. 1930 m. Vakarų

pasaulis šventė 1500 m. sukaktį nuo Augustino mirties, ji buvo plačiai paminėta ir Lietuvoje. Bet kadangi ši

tema jau yra šiek tiek tirta [73], dabar jos neliesime, platėliau apsistodami ties kitomis.

1918–1940 m.: pirmieji žingsniai

Lenkijai okupavus Vilnių, visas intelektualinis gyvenimas telkiasi Kaune, kur 1920 įsteigiamas universitetas

su Teologijos–filosofijos fakultetu, kurio Teologijos skyriuje imama dėstyti ir patristika. Dėstytojų ir

tyrinėtojų pajėgos niekuomet nebuvo didelės, o didžiausią visuomenės dėmesį tuo laikotarpiu, kaip sakyta,

patraukia šv. Augustino 1500 mirties metinių jubiliejus. Jaunos ir augančios tarpukario Lietuvos

intelektualiniai siekiai pirmiausiai buvo praktiniai: praktinė filosofija, noras supažindinti su dar negirdėtais

vardais ir mintimis, be to, tuo metu Lietuvoje labai gyvos iš Vokietijos atėję kultūros ugdymo ir pedagogikos

idėjos. Tokioje aplinkoje apie Aleksandrijos mokyklą ir pirmiausiai Klemensą Aleksandrietį [74] tuo metu

Lietuvoje pradeda rašyti aukštuosius teologinius mokslus Petrapilio Katalikų dvasinėje akademijoje baigęs

doc. kun. Morkus Morkelis (1893–1957), ir rašo atsiliepdamas į to meto Lietuvos visuomenės poreikius.

Didžiausias jo straipsnis – „Klemensas Aleksandrietis ir jo pedagoginiai užsimojimai. Medžiaga krikščioniškos

pedagogikos istorijai“ [75], kaip matyti iš pavadinimo, puikiausiai išsitenka šioje ugdymo pamatų ieškančioje

srovėje: „Bažnyčia ir krikščionybė apskritai jau pagal savo esmę ir pašaukimą yra auklėtojos ir pedagogės.

Tai jos įrodė savo veikla nuo pat įsikūrimo. Tačiau pirmaisiais dviem amžiais krikščionybės skelbėjai, galima

sakyti, buvo tik pedagogai praktikai. Teorinis praktikos pagrindimas jiems nerūpėjo. Toji garbė [t. y.

„nutiesti krikščioniškosios pedagogikos pagrindus ir ją suglausti į sistemą“] priklauso garsiajai Aleksandrijos

katechetų mokyklai, o, tikriau sakant, vienam pirmųjų išgarsėjusių jos vedėjų ir mokytojui Klemensui“ (p. 5).

Toliau pristatomos Klemenso biografijos žinios (Klemenso kilmės klausimu M. Morkelis – Atėnų hipotezės

šalininkas), pasinaudojant gausiomis citatomis gana smulkiai pažindinama su Klemenso trilogija

(„Protreptikas“, „Pedagogas“, „Stromatai“) ir „Quis dives salvetur?“, daug svarstoma apie pedagoginį

Klemenso planą, platėliau aptariama jo požiūris į pasaulietinius mokslus, filosofiją, Šv. Raštą, gnostikus.

Klemenso raštai cituojami pagal PG [76], didžiausias autoritetas įvairiais diskusiniais klausimais yra Otto

Bardenheweris („Geschichte der Altkirchlichen Litteratur“, Freiburg im Bresgau, 19142). M. Morkelis laikosi

pažiūros, kad patrologija yra kritinis istorinis mokslas („disciplina nostra re vera est disciplina historico –

critica“ [77]), todėl jo studijoje pateikiami argumentai visuomet remiami tekstais, kartais leidžiamasi ir į

tekstologinius svarstymus. Panašus pedagoginės patirties ieškantis įkvėpimas vedė M. Morkelį ir

ankstesniuose dviejuose jo straipsniuose: „Bažnyčios Tėvai ir klasiškoji dvasios kultūra“ [78] bei

„Aleksandrijos katechetų mokykla [79]“.

Kitame pažymėti vertame M. Morkelio straipsnyje „Rytų Afrikos bažnytinės literatūros kūrimosi aplinkybės“

[80] vėl matome tą patį švietėjo rūpestį: „Šiandien, ypač po Rusijos pravoslavų bažnyčios didžiosios

tragedijos, susidomėjimas Rytų Bažnyčios teologija, jos užuomazga, plėtra ir kryptymis labai dideli. Lietuvių

teologinėje literatūroje šiuo klausimu labai maža tėra studijų. Šiuo savo darbeliu noriu vieną kitą medžiagos

saują duoti“ (p. 33). M. Morkelio manymu, „kadangi pirmykštės orijentinės mokslinės teologijos kūryboje,

galima sakyti, pirmąją vietą užima Aleksandrijos Bažnyčia su savo didžiaisiais veikėjais, mokytojais ir

rašytojais, manau pirmon galvon su jais mums ir reikėtų susipažinti“ (p. 33). Toliau autorius pabrėžia, kad

geresniam Aleksandrijos Tėvų pažinimui ypač įdėmiai reikia įsižiūrėti į įvairias jų gyvenimo Egipte ir

Aleksandrijoje sąlygas. Todėl didžioji šios jo studijos dalis skirta Egipto ir Aleksandrijos geografijos ir

istorijos apžvalgai, krikščionybės pradžiai ir išplitimui Egipte ir Aleksandrijos Bažnyčios organizacijai,

katechetų mokyklai. Studijos pabaigoje trumpai aptariami svarbiausi Aleksandrijos Bažnyčios Tėvai ir

bažnytiniai rašytojai: Klemensas, Origenas, origenistų krizės, Theognostas, Pierius, Petras. M. Morkelis

laikosi tradicijos skirti senąją ir naująją Aleksandrijos teologijos mokyklas (pastarosios didžiausiasis – šv.

Atanazas). Šiame straipsnyje randame ir didžiojo Origeno [81] vertinimą, tradicinį daugumai ano meto

katalikų tyrinėtojų: „Jis sukuria originalų Šventojo Rašto mokslą, išgvildena atskirose monografijose

daugybę apologinių, poleminių, dogmatinių ir asketinių klausimų. Jis savo asmenyje sujungia sausą ir šaltą

Šv. Rašto teksto kritiką ir gyvą bei galingą pamokslininką – homiletiką. Jis visai nuo kitų nepriklausomai

padaro pradžią veik visoms teologijos šakoms, į kurias paskutinioji vėliau jau visiškai išsišakojo ir pražydo.

Jis pagaliau sukuria plačią filosofinę-teologinę mokslo sistemą“ (p. 55). Žinia, Origeno vertinimai visuomet

susideda iš dviejų pusių, tad mūsų autorius tęsia: „Jis, kaip ir Klemensas, įsižiūrėjęs į idealiąją naujosios

religijos turinio pusę, daugeliu atveju visai nematė pozityvinės krikščionybės pusės. Palikęs šalyje esminius

krikščionių mokslo punktus, jų vietoje pastatė platoniškosios ir gnostiškosios filosofijos punktus, tik

nudažęs juos krikščioniškais dažais. Be to, jis ir teorijoje, ir praktikoje skelbė tokius Šv. Rašto

hermeneutikos dėsnius, kurie neabejotinai žemino Šv. Rašto autoritetą [82]“ (p. 56).

M. Morkelio straipsniai galbūt turėjo įtakos kitų sričių lietuvių tyrinėtojams ir filosofams. Turbūt įdomiausias

lietuvių filosofas Antanas Maceina (1908–1987) vienoje iš ankstyvojo laikotarpio knygų „Pedagogikos

istorija“ [83], į kurią sutraukė savo skaitytų paskaitų kursą, vieną skyrių paskyręs „Patristikos ugdymui“ (p.

201–276), jame daugiausiai aptaria būtent Klemensą Aleksandrietį (Kapadokiečiams, Jonui Chrizostomui,

Jeronimui ir net Augustinui puslapių tenka gerokai mažiau). A. Maceinos požiūriu, Klemenso ypatinga svarba

plaukianti iš to, kad jis „suprato, kad jeigu Bažnyčia nori atlikti savo pasaulinę misiją, ji turi teigiamai

nusistatyti pasaulinių mokslų atžvilgiu, dar daugiau, ji turi šituos mokslus įimti į savo gyvenimą“ (p. 238).

Todėl autorius aprašo Klemenso požiūrį į graikų poeziją, muziką, retoriką, matematiką, dialektiką ir filosofiją,

išdėsto Klemenso pasiūlytą tikėjimo ir žinojimo santykio problemos sprendimą, aptaria jo požiūrį į šeimą (p.

240–243). Klemensui skirto skyrelio pabaigoje pridėta trumpučių ištraukų iš Klemenso Aleksandriečio

vertimų (Strom. 1,5; 1,9; 2,23; Paed. 1,7).

Kitaip aleksandriečiai iškyla ruso ortodokso, puikaus Vakarų Viduramžių žinovo ir pakankamai savarankiško

metafiziko Levo Karsavino (1882–1952) knygoje „Europos kultūros istorija“ [84] – tai taip pat studentams

skirtas veikalas. Bet pedagogika jam nerūpi, tikroji jo aistra – istorijos metafizika ir metafizinės sistemos

istorijoje. L. Karsavinas plačiai aptaria gnostikų sistemas (p. 78–92), Plotino neoplatonizmą (p. 93–96),

Evangelijų ir apaštalų raštų metafiziką [85] (p. 98–107). L. Karsavino manymu, „krikščionybė atsakė į tuos

pačius klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti nei gnostikai, nei manichėjai, nei neoplatonikai“ (p. 107).

Metafizikui L. Karsavinui Origenas patiko daug labiau nei Klemensas, kuris tik „vartodamas alegorišką Filono

metodą bei rankiodamas įvairių filosofų nuomones, paruošė kelią didžiajam savo ir Ammonijaus mokiniui

Origenui“ (p. 108). Dideli Origeno nuopelnai, bet didžiausias yra „filosofavimo metodas ir tai, kad, kiek tik

begalima, naudojasi neoplatoniška filosofija. Tuo Origenas yra nutiesęs kelią krikščioniškai metafizikai, giliai

ištyrinėjęs Dievo ir Trejybės sąvokas. Bet, nesitenkindamas tuo, Origenas norėjo duoti visos krikščionių

metafizikos sintezę ir išdėstė (ypač veikale Peri archon, lotyniškai De Principiis) didžiai įspūdingą gnostiško

spiritualizmo sistemą. Tačiau ši sintezė nepavyko, nes Origenas fantastingai supainiojo krikščionybės idėjas

su gnostikų spiritualizmu ir visai nekrikščioniška metampsichozo hipoteze, naikinančia absoliučią ir, tam tikra

prasme, vienintelę mūsų žemės gyvenimo reikšmę“ (p. 109). Bet metafizikas L. Karsavinas savo veikale „Peri

archon. Ideen zur christlichen Metaphysik“, o ir kituose pagelbėjo Origenui, pasiūlydamas savo krikščionių

metafizikos sintėzę [86].

1940–1990 m.: mokslinis ateizmas ir mokslo teologija

Deja, tai viskas iš prieškario Lietuvos tyrinėjimų. Be minėtų ištraukų, A. Maceinos antologijoje per visą

dvidešimtmetį beveik nebuvo paskelbta jokių Bažnyčios Tėvų tekstų vertimų, išskyrus nepilnus Augustino

„Išpažinimus“. Net ir pridėję viską, kas jubiliejaus proga buvo parašyta apie šv. Augustiną [87], bendra

suma nėra didelė ir liudija neoscholastikai būdingą menką dėmesį patristikai. Bet sovietinė okupacija padarė

Lietuvos visuomenei neprieinamus ir šiuos kuklius darbelius, o visi aukščiau minėti patristika domėjęsi

asmenys buvo nutildyti: L. Karsavinas mirė lageryje, A. Maceina likusį gyvenimą praleido Vokietijoje, kur

Miunsterio universitete dėstė rusų filosofijos ir religijos filosofijos kursus. Kun. doc. Morkus Morkelis buvo

atleistas iš universiteto, vėliau – iš Kauno kunigų seminarijos ir gyvenimą baigė kunigaudamas mažose

parapijose, o jo knyga apie Tertulijoną taip ir liko rankraštyje.

Po Stalino mirties fizinis teroras sušvelnėjo, bet nuo pirmųjų okupacijos dienų užvesti dvasinio teroro

mechanizmai veikė toliau. Pagal specialiai sudarytą sąrašą buvo išvalytos visos bibliotekos – nuo kaimo

mokyklos iki universiteto [88], didesnėse bibliotekose sudaryti vadinamieji „specfondai“ ideologiškai

pavojingoms knygoms laikyti, o joms priklausė ir visi aukščiau paminėti straipsniai ir knygos. Laiškus

paštuose tikrina ir siunčiamas „blogas“ knygas (tokia, beje, ir Augustino „Išpažinimai“) konfiskuoja

specialus KGB skyrius, specialiai sukurta institucija „Glavlitas“ cenzūruoja visas spaudai rengiamas knygas,

žurnalus ir laikraščius, o Bažnyčia labai ilgai negalėjo oficialiai išleisti net paprasčiausių maldaknygių.

„Mokslinis ateizmas“ (privaloma disciplina visose aukštosiose mokyklose visų specialybių studentams) buvo

vienintelė oficiali pažiūra į Dievą, Bažnyčią ir visą dvasinį bei kultūrinį jos palikimą [89]. Lietuvoje

propaguojamos ateizmo versijos gaires nustatė LKP CK biuras 1948 m. liepos 9 d. posėdžio nutarimu

„Partinės organizacijos uždaviniai demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“, kurio

svarstyme dalyvavo K. Pivoriūnas, J. Preikšas, A. Trofimovas, A. Sniečkus. Šio ateizmo turinį turį sudaryti 2

dėmenys: visų pirma – gamtos mokslų propagavimas: „Kasdienė, kruopšti antireliginė ir gamtos mokslais

pagrįsta propaganda turi visomis priemonėmis padėti atitraukti dirbančiuosius nuo dvasininkų įtakos, auklėti

juos materialistinės pasaulėžiūros dvasia, tačiau neužgauti tikinčiųjų jausmų“ [90]. Antroji kryptis taip pat

labai aiškiai aprašyta tame pačiame dokumente: „Būtina gyventojams plačiai parodyti klasinę, antiliaudinę

katalikiškos reakcijos politiką Lietuvos praeityje (katalikų dvasininkų ryšius su carizmu, dalyvavimą slopinant

revoliucinį lietuvių tautos judėjimą, dalyvavimą fašistiniame 1926 m. perversme, išdavikiškus ryšius su lenkų

imperialistais ir t. t.), reakcingų katalikų dvasininkų, kaip vokiškųjų-fašistinių grobikų talkininkų, buržuazinio-

nacionalistinio, banditų pogrindžio įkvėpėjų ir organizatorių, tarptautinės reakcijos agentų dabartiniu metu,

veidą“. Tokio turinio ateistinė propaganda, anot to paties dokumento, turi būti skleidžiama visuose

visuomenės sluoksniuose – aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, ypač stropiai tarp mokytojų, viešosiose

paskaitose provincijos gyventojams. Rašytojai tūrį kurti tokios pakraipos kūrinius, leidyklos versti ir leisti

tokio turinio knygas, o visa žiniasklaida nuo radijo iki vietos laikraščių – „stiprinti mokslo žinių propagandą,

ją glaudžiai siejant su reakcingos katalikų dvasininkų prigimties ir jų veiklos demaskavimu“ [50, 332].

„Kasdien kontroliuoti ir koordinuoti antireliginę ir gamtos mokslu pagrįstą propagandą, taip pat darbą

demaskuojant reakcingų katalikų dvasininkų veiklą“ turi Lietuvos KP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyrius

[50, 331].

Tokiomis sąlygomis Lietuvos Bažnyčia, tiek su okupacine valdžia kolaboruojanti, tiek jai besipriešinanti,

Lietuvoje ar emigracijoje veikianti, tvirtai kabinosi į konservatyvumą ir laikėsi 4–5 dešimtmetyje

susiformavusių intelektualinių ir dvasinių nuostatų. Nepanašu, kad Visuotinę Bažnyčią į II Vatikano

susirinkimą atvedę procesai būtų vienodai veikę ar tiesiogiai juntami ir Lietuvoje. Daug politinių kibirkščių

kėlę sovietų kontroliuojamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės (kun. J. Stankevičius, kun. P. Bakšys,

kun. Č. Krivaitis ir kt.) ir emigracijoje veikiančios jos dalies, susitelkusios apie šv. Kazimiero kolegiją Romoje

(vysk. V. Brizgys, kun. L. Tulaba ir kt.), kontaktai subrandino tik vieną bendrą Susirinkimo įkvėptą vaisių –

sumanymą parengti naują Mišiolo ir Šventojo Rašto vertimą į lietuvių kalbą: okupuotoje Lietuvoje turėjęs

būti parengtas Naujojo Testamento vertimas, o išeivija turėjusi parūpinti Senąjį [91]. Ir mūsų tiriamu

klausimu abi okupacijos laikais išskirtos Lietuvos Bažnyčios dalys mąstė labai panašiai ir Grįžimo prie šaltiniųsąjūdžio atžvilgiu laikėsi vienodai rezervuotai. Visų pirma galbūt todėl, kad ryškiausios jo figūros Vatikane

vis dar nebuvo vertinamos nedviprasmiškai palankiai. Be to, nemenką reikšmę veikiausiai turėjo ir politiniai

motyvai: reformacinis Bažnyčios sparnas buvo laikomas palankesniu Kremliui [92]. Tačiau naujojo patristinio

sąjūdžio siūlomas žvilgsnis į Ankstyvosios Bažnyčios patirtį galėjo būti naudingas kovoje su Bažnyčią

persekiojančia ateistine valdžia. Pavyzdžiui, Bažnyčios Tėvų laikotarpiui priskiriama turtinga krikščionių

persekiojimus aprašanti literatūra. Pirmu žvilgsniu matyti, kad Bažnyčia Lietuvos okupacijos laikais gyveno

labai panašiomis sąlygomis, kaip ir Senoji Bažnyčia II–III a. Romos imperijoje, tad nenuostabu, kad

„Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapiai dažnai ir noriai kalba apie „kankinius“, „tikėjimo kankinius“,

„naujuosius kankinius“ ir pan. Tačiau jokio platesnio palyginimo, jokios refleksijos apie pirmųjų krikščionių

kankinystę „Kronikoje“ nerandame. Gyvai aprašyti jų pavyzdžiai, manytume, būtų padrąsinę persekiojamus

Lietuvos katalikus. Pavyzdžiui, kun. J. Stankevičius atkreipia dėmesį į garsųjį Ukrainos unitų kankinį

arkivyskupą ir kardinolą J. Slipyj (1892–1983), kuris 1963 m. spalio 11 d. kalbėdamas II Vatikano susirinkime

šią analogiją pabrėžia: „Ukrainoje dabar Bažnyčia gyvenanti tokiomis sąlygomis, kokias Bažnyčia turėjusi

Pirmaisiais Krikščionybės amžiais“ [49, 637]. Panašiais žodžiais tuo pačiu metu išeivijos spaudoje kalba ir

kun. Pranas Gaida-Gaidamavičius (g. 1914), 1963 m. „Drauge“ minėdamas arkivyskupo Mečislovo Reinio

(1884–1953) mirties Vladimiro kalėjime dešimtmetį: „Kankinys yra tas, kuris laisve, krauju ir gyvybe paliudija

savo įsitikinimų tvirtumą. Pirmųjų krikščionybės amžių kankiniai gyvybėmis yra paliudiję savo tikėjimą, dorinį

gyvenimą ir Kristaus mokslo pranašumą. Jie buvo, Tertulijono žodžiais tariant, sėkla, kuri daigino naujas

krikščionybės atžalas pagoniškoje dirvoje. Jie nugalėjo ne ginklu, bet meile, tiesos dvasia ir gyvybės auka.

Tuo pačiu keliu eina ir mūsų tautos kankiniai dvidešimtojo šimtmečio neronų persekiojami, kankinami ir

žudomi“ [93]. Tačiau 1964 m. lapkričio 12 d. susirinkimo Tėvams ir popiežiui Pauliui VI įteikęs kartu su kun.

V. Mincevičiumi paruoštą platų ir tikslų „tylinčios“ Lietuvos Bažnyčios padėties aprašą Pro memoria, vysk. V.

Brizgys kalba apie „Lietuvių tautos kryžiaus kelius“ ir nebrėžia jokios analogijos tarp Romos imperijos ir

Lietuvos Bažnyčios persekiojimų [11, 201]. Tokį dokumentinį rašymo būdą pasirenka ir „Kronikos“ leidėjai.

Pirmą kartą katalikiškoje Lietuvos spaudoje užuominą į akivaizdžią analogiją tarp Romos imperijos kankinių

Bažnyčios ir Bažnyčios okupuotoje Lietuvoje regime tik 1988 m. „Katalikų kalendoriuje-žinyne“ (toliau –

KKŽ), kur V. Ališauskas įvadiniu straipniu pristato keletą ankstyvųjų kankinysčių tekstų: „Krikščionys ir

Romos pareigūnai mąstė skirtingomis kategorijomis; susišnekėti buvo veik neįmanoma. Krikščionis paisė

vienintelio savo išganymo laido – Jėzaus, pareigūnas rūpinosi, kad veiktų totalitarinės valstybės ideologiniai

mechanizmai“ [55, 173]. Pastarasis apibūdinimas – „totalitarinės valstybės ideologiniai mechanizmai“ daug

labiau nurodo į ikiperestroikinę Sovietų Sąjungą, nei tinka net ir krikščionis persekiojančiai Romos imperijai.

Kitą nulinio santykio su Bažnyčios Tėvais pavyzdį galėtume paimti iš kun. J. Stankevičiaus atsiminimų. Apie

1965 m. pasakodamas apie savo vaikystę atskiru skyreliu („Skanios kriaušės“) autorius pamini atsitikimą,

kaip jo broliai įkliuvę vagiliaudami kaimyno kriaušes. Vėliau (veikiausiai, karo metais) šį nuotykį yra aptaręs

su bičiuliu dogmatinės teologijos profesoriumi B. Čėsniu (1884–1944). Kiekvienas, skaitęs pačią garsiausią

Augustino knygą – autobiografinius „Išpažinimus“ – prisimena būsimojo Hipono vyskupo istoriją apie

kaimyno kriaušių vagystę ir gilią psichologinę ir teologinę jos analizę (II, 4, 9–10, 18). Tačiau nei kun. J.

Stankevičius [94], nei Petrapilyje ir Šveicarijos Fribūre studijavęs Petrapilio dvasinės akademijos, Liublino

katalikų universiteto ir VDU dogminės teologijos profesorius šia proga Augustino neprisiminė [49, 30–33].

Vienas iš labiausiai viešai matomų, daug ryšių su laisvuoju pasauliu turėjusių, daug rašiusių ir prie

intelektualinių Lietuvos Bažnyčios darbų daug prisidėjusių asmenų buvo kun. V. Aliulis (g. 1921). Kaip tik jis

buvo pagrindinis II Vatikano susirinkimo pradėtos liturginės reformos entuziastas [95], koordinavo ir

redagavo naująjį Mišiolo, Naujojo Testamento vertimą, rengė ir redagavo „Katalikų kalendoriaus-žinyno“

leidimą. Tačiau vartydami įvairius jo tekstus nepastebime jokio susidomėjimo Bažnyčios Tėvų laikotarpiu,

nors jis pats buvo išvertęs „Laišką Diognetui“ [96]. Jo pažiūrą būtų galima iliustruoti ištrauka iš kalbos,

pasakytos Lietuvos kultūros kongrese 1990 m.: „Europos kultūros tapsmui senaisiais viduriniais amžiais

katalikybės įtaka buvo lemiama visoje Vidurio ir Vakarų Europoje, kaip stačiatikybės Rytų Europoje.

Katalikybė veikė Vakarų Europos kultūros tapsmą savo spiritualistine pasaulėžiūra, tauriomis moralinėmis

idėjomis. Kartu ji buvo integruojanti jėga. Viduriniais amžiais Vakarų ir Vidurio Europa buvo kultūriškai

vientisa“ [3, 22]. Ši citata rodo, kad minimam autoriui atrodo visai natūralu ir suprantama kalbą apie

krikščionybės, Bažnyčios ir kultūros santykius pradėti nuo brandžiųjų Viduramžių, t. y. jau geram tūkstančiui

metų praėjus po Kristaus ir kalbėti apie katalikybės poveikio Lietuvai vaisingumą. Tokia kalbos tema visiškai

suprantama prisiminus nuolatines ateistinės propagandos pastangas krikščionybės poveikį Lietuvai

vaizduoti ypačiai neigiamomis spalvomis, tam nevengiant pakurstyti net ir nacionalistinius lietuvių sielos

kipšiukus. Tačiau kultūros ir krikščionybės santykius pirmą kartą aštriai pajuto ir iškėlė pirmieji apologetai

[97], apie juos, beje, kalbama ir „Laiške Diognetui“. Kaip tik šiai temai buvo skirti ir keliolika kun. V. Aliulio

leisto KKŽ puslapių 1988, kuriuos pristatydamas V. Ališauskas rašo: „Žvilgsnio platumas, intelektualinis

polėkis, taurus pakantumas daro juos labai artimus šiems laikams, kai krikščionybė vėl mokosi gyventidaugialypiame, pliuralistiniame pasaulyje“ [55, 175].

Patristika okupacijos laikotarpiu Lietuvos Bažnyčią domino labai menkai. Prie tokios išvados turėtume prieiti

ir žvelgdami į iškiliausią jos mąstytoją ir teologą kun. Č. Kavaliauską (1923–1997). Pirmiausiai prisiminkime,

kad kaip tik kun. Č. Kavaliauskas daugiausiai tuo laikotarpiu pasidarbavo versdamas apaštalinių tėvų ir

apologetų veikalėlius ar jų ištraukas, taip pat dalį Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“ [98]. Tačiau ši

artima pažintis jo mąstymui įtakos beveik neturėjo. Net ir „Polikarpo kankinystės“ [99] ar Ignoto

Antijochiečio [100] laiškų vertime kun. Č. Kavaliauską, V. Ališausko liudijimu, labiausiai domino ne

paradigminė pačių veikalėlių vertė, bet jų naudingumas suvokiant Naujojo Testamento tekstus [101]. Tikroji

krikščionio problema, pamatiniu kun. Č. Kavaliausko įsitikinimu, – mokslo ir Apreiškimo suderinamumas. Tai

neturėtų stebinti: kaip tik toks buvo teologinis su „moksliniu ateizmu“ kovojančios Lietuvos Bažnyčios

iššūkis. Tačiau kun. Č. Kavaliauskui tai buvo ir asmeninis labai giliai suvokiamas iššūkis. Aistringas chemikas,

vokiečių filosofijos [102], bet ypač fizikos, matematikos, astronomijos, astrofizikos žinovas [103], kun. Č.

Kavaliauskas ilgos krikščionybės istorijos ir tradicijos išugdytą kalbėjimo apie Dievą būdą laikė trukdžiu

šiuolaikiniam žmogui priartėti prie Dievo. 1990 m. parašytame straipsnyje jis svarsto: „Senosios Bažnyčios

susirinkimai, remdamiesi graikų filosofijos terminais išdailino, performulavo Evangelijos teiginius. Tačiau mes

intuityviai jaučiame, kad visas šis būtinas darbas šiandien tampa tolimas tikinčiojo širdžiai... Deja, visos tos

graikiškos ar lotyniškos formulės man svetimos. Jos – vien sausi apibrėžimai, kurie svetimi mano

pamaldumui“ [28, 11]. Tačiau mokslininko ir kunigo Č. Kavaliausko pamaldumui nėra svetima šiuolaikinė

teorinė fizika: „Vis dėlto teologijos padėtis šiandien nėra apverktina. Tiesiog reikia pripažinti, jog

scholastikos galimybės išsisėmė ir atėjo metas prabilti tiksliųjų mokslų kategorijomis. Fizika pasirodė turinti

labai gilų pasaulio suvokimą ir, svarbiausia, remiasi idėjomis, kurios apskritai išplečia žmogaus pažinimo

galimybes“ [28, 10]. Ir Grįžimo prie šaltinių sąjūdžio dalyviams, ir kun. Č. Kavaliauskui nepatinka scholastka.

Tačiau šio sąjūdžio teologai nuo scholastinės teologijos kviečia grįžti prie patristinės teologijos, o Č.

Kavaliauskas – skubėti prie fizikos.

Vysk. Vincentas Brizgys, vienintelis Lietuvos vyskupas, dalyvavęs II Vatikano susirinkime, mąsto labai

panašiai. Siūlydamas minčių Susirinkimo schemai „Apie kunigų tarnybą ir gyvenimą“, jis svarsto: „Žmonės

vertina kunigų asketizmą, pamaldumą, labdaringumą, tačiau šių, nors ir pirmaeilių savybių, nepakanka, kad

kunigas būtų jam patikėtų žmonių vadovas. Jis privalo sugebėti atsakyti į žmonėms rūpimus dvasinio

gyvenimo, teologinius klausimus. Ypatingai gamtos mokslų – fiziko–chemijos naujieji daviniai atskleidžia

naujiems keliams geriau suprasti apsčiai filosofinių klausimų – netiesioginiai padeda geriau suprasti ir

teologinius klausimus. Ir kunigai privalėtų sekti šias sritis ne mažiau, už pažangų inteligentą pasaulietį“ [12,

165]. Tad regime, kad, skirtingai nuo tuo metu bręstančio Grįžimo prie šaltinių sąjūdžio narių, mūsų vysk. V.

Brizgys ragina kunigus dvasinio vadovavimo išminties semtis ne iš Ankstyvosios Bažnyčios praeities lobyno,

ne iš patristikos, bet iš fizikos ir chemijos naujienų. Čia jis visiškai sutaria su kun. Č. Kavaliausku.

1979 m.: „Krikščionis gyvenime“ ir išeivijoje

Kaip tik čia ir dabar turėtume aptarti ir svarbiausią išeivijos darbą patristikos srityje – kun. dr. Jono

Gutausko [104] (1906–1986) sudarytą 304 p. knygą „Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys. Senosios krikščionių

literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais“, išleistą JAV ir Kanadoje

veikusio katalikų leidyklos „Krikščionis gyvenime“ [105] 1979 m. Manytume, šis veikalas puikiai parodo

išeivijos lietuvių katalikų intelektualų požiūrio dvylipumą ir nedrąsą kintančios teologijos paradigmos

akivaizdoje. Visų pirma, pats sumanymas aiškiai atliepia naują vėjo kryptį. Kun. J. Gutauskas „Žodyje

skaitytojui“ sakosi seniai turėjęs sumanymą ką nors nuveikti šioje srityje: „Per 4 metus teko dėstyti pirmųjų

šimtmečių krikščioniškąją literatūrą – Bendrijos tėvų raštus Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete

ir Medellino (Kolumbijoje) arkivyskupijos kunigų seminarijoje. Svajojau kada nors, geriau pažinęs dėstomąjį

dalyką, parašyti pirmąją lietuvių kalba ankstyvosios krikščionybės literatūros istoriją – Patrologiją, nes tos

rūšies raštų mes beveik nieko neturėjome ir dabar dar neturime. Kitos – didesnės tautos išleido kritiškai

paruoštus originalia kalba Bendrijos tėvų raštus, daug specialių studijų, vertimų ir tos literatūros po kelias

istorijas“ [20, 19]. Tačiau pagaliau ėmęsis savo seno sumanymo, autorius nutarė rašyti ne patrisitikos

istoriją, bet pateikti tekstų antologiją. Prie tokio sprendimo jį atvedė apgailestavimai, kad lietuviškai trūksta

pačių Bažnyčios tėvų tekstų. Aukščiau pateiktą ištrauką autorius toliau tęsia šitaip: „Net ir šv. Augustino, to

genialaus Bendrijos tėvo, teturime vos vieną kitą raštą. Apie kitus didžiuosius Bendrijos tėvus lietuviškai

pasiskaityti nieko neturime, nebent trumpas informacijas Lietuviškoj Enciklopedijoj. Geriau šis tas, negu

nieko. Vietoj platesnės patristinės literatūros istorijos arba kurio nors trumpesnio veikalėlio vertimo,

nutariau duoti Kat. Bendrijos tėvų raštų ištraukų antologiją–rinkinį“ [20, 19–20].

Kun. J. Gutausko papasakota knygos gimimo istorija, sakytume, atspindi reikšmingus ir plačiai vykstančius

pokyčius. Atsimename, kad J. Gutausko mokytojas ir kolega VDU kun. M. Morkelis rašė straipsnius ir

išsamias studijas. Noras nuo analitinių straipsnių pereiti prie analitinės knygos – tos pačios mąstymo

paradigmos tąsa. Sprendimas atsisakyti analizės ir veikiau skaitytojams pateikti tekstus – naujas požiūris ir

naujas reiškinys lietuvių kultūroje, beje, paraleliai pastebimas ir okupuotoje Lietuvoje. Posūkis prie tekstų

kun. G. Gutausko darbą giminiuoja su Grįžimo prie šaltinių sąjūdžiu.

Geriau įsižiūrėję rastume ir daugiau šios giminystės ženklų. Pavyzdžiui, kun. J. Gutauskas, kaip ir Grįžimo

prie šaltinių sąjūdžio teologai, mano, kad Bažnyčios Tėvai gali ir turi daug ką pasakyti šių dienų

tikintiesiems: jo veikalą pradeda iškalbinga dedikacija: „Skiriu šių dienų žmogui“. Tad juos vienija siekis

kalbėti ne specialistams, ne krikščionių literatūros studijų profesionalams ar profesionaliems vartotojams,

tarkim, kunigų seminarijų klierikams ir pastoracinį darbą dirbantiems kunigams, bet visiems krikščionims.

Tokia nuostata įrašyta į „Sources chrétiennes“ projekto planą, panašiai svarsto ir kun. J. Gutauskas: „Šios

antologijos sudarytojas negalvojo, kad šie Bendrijos tėvų raštų ištraukų vertimai turi visas moksliniam

darbui reikalingas ypatybes. Ir pats rinkinys paruoštas ne moksliniams tikslams, bet eiliniam krikščioniui

susipažinti su kai kuriomis Bendrijos tėvų raštų mintimis“ [20, 20].

Esame minėję, kad Grįžimo prie šaltinių sąjūdžio teologai susidūrė su tradicinės tomistinės teologijos

šalininkų priekaištais. Ginčų klausimo centre, be kita ko, buvo ir patristikos santykis su tomistine dogmatine

teologija: ar Tėvų žodžiai turėtų suteikti autoriteto dogmų formuluotėms, ar Tėvų raštai turi ir kokios nors

kitokios savarankiškos vertės? Grįžimo prie patristikos šaukliai turi labai aiškią savo nuomonę. Matėme, kad

H. de Lubacas SJ kalbėjo apie dvasinę daugybės krikščionių kartų bendriją, bendriją istorijoje. 1946 m. J.

Danielou savotiškame šio sąjūdžio manifeste rašo: „Naujoji [Sources chrétiennes – D. A.] serija mano, kad

dera daugiau ko pareikalauti iš Tėvų [nei tik pateikti pirmųjų krikščionių tikėjimo liudijimų – D. A.]. Jie nėra tik

patikimi jau pakitusios padėties liudytojai. Jie vis dar yra pats reikalingiausias maistas šių laikų žmogui, nes

kaip tik juose randame kategorijų, kurios yra būdingos šiandienos mąstymui, ir kurias yra praradusi

scholastika“. Tarp pastarųjų – „istorijos suvokimas“ ir net „bendruomenės išganymas“ [106].

Patristikos vertės klausimą svarsto ir kun. J. Gutauskas, mėgindamas suderinti abu požiūrius: „Iš esmės

patristika yra teologinis mokslas, nes nagrinėja teologinius, o ne pasaulietinius raštus, kurie liečia

apreikštąjį mokslą ir krikščioniškojo gyvenimo tvarką. Betgi medžiagos ir laiko atžvilgiu patristika yra ir

literatūrinė, ir istorinė doktrina – jai taikytini ir literatūrinės kritikos ir istorinio tyrimo metodai. Patristika turi

žymiai platesnį uždavinį negu tik nurodyti Bendrijos tėvų mokslą vienu ar kitu tikėjimo klausimu ir tuo būdu

ją artimai susieti su „dogmų istorija“. Ši pastaroji teduoda dogminės teologijos tezėms „loca probantia“

(patvirtina jas, jos tekstus). Patristika duoda kritišką, nuo legendų apvalytą, rašytojo biografiją, iškelia jo

kūrinių būdingus bruožus, jų kompoziciją, kalbą, stilių, atmeta jam be pagrindo priskirtus raštus, sumini, kiek

jo mintys apie tikėjimo tiesas sutinka ar nesutinka su Katalikų Bendrijos mokslu. Patristika ir dogmų istorija

yra ne tik teologijos mokslui pagalbinės disciplinos, bet ir didelės svarbos mokslo šakos“ [20, 25]. Šiais

žodžiais mūsų autorius labai aiškiai pasako savo nuomonę ginče dėl patristikos vertės savarankiškumo, ir jo

pažiūra aiškiai priklauso neoscholastikos šalininkų pusei. Jam patristika visų pirma yra medžiaga dogmų

istorijai. Dar patristika – filologinis Bažnyčios tėvų ir rašytojų tyrimas (autoriaus biografija, teksto

atentiškumas, žanrinės ypatybės, etc., taip pat – ortodoksalumo vertinimas). Patristika tarnauja dogminei

teologijai ir yra pagalbinis jos mokslas. Vis dėlto visą šį platų svarstymą autorius mėgina atsverti neaiškiu

paskutiniu sakiniu. Taip ir lieka sunku suprasti, ką turėtų reikšti „didelės svarbos mokslo šakos“? Toliau

priduriamas sakinys „Popiežius Pijus XI teologinėse studijose pavadino patristiką disciplina principalis

(pagrindiniu mokslu)“ [20, 25] mažai ką tepaaiškina. Galėtume galbūt pamėginti spėti šitaip. Kadangi A. D.

Achille Ratti (1857–1939, beje, apaštalinis Lietuvos vizitatorius 1920 m., popiežius Pijus XI nuo 1922 m.

vasario 6 d.) buvo mokslininkas paleografas, Milano, vėliau Vatikano bibliotekų prefektas, galėtume spėti,

kad Bažnyčios tėvų studijoms jis kėlė labai griežtus filologinius teksto kritikos reikalavimus. Veikiausiai tai ir

sudarą patristikos moksliškumą. Tačiau kokia galėtų būti didelė, bet nuo dogminės teologijos nepriklausanti

patristikos svarba, taip ir lieka neaišku. Galbūt kun. J. Gutauskas numanė, kad per menka daugelio amžių

Bažnyčios tėvų raštų lobyną laikyti tik pagalbiniu mokslu, tad, be jau paminėtos dedikacijos, jis užrašo ir

tokius žodžius: „Jų raštai reikia skaityti atvira, geros valios nestingančia, krikščioniškai tiesai palankiaširdimi. Tada jie taps šviesos šaltiniu, džiaugsmu ir dvasine paguoda“ [20, 30].

Įvade deklaruotą patristikos kaip pagalbinio dogminės teologijos mokslo statusą puikiausiai atskleidžia pati

antologijos sandara. Joje medžiaga organizuojama ne chronologine ar žanrine, bet temine seka. Visas

antologijos turinys dalijamas į 15 didžiosiomis raidėmis numeruojamų teologijos skyrių, iš esmės

besilaikančių tradicinės, dar nuo Petro Lombardo įsigalėjusios teologijos dalių schemos: „Dievas“,

„Tvarinija“, „Žmogus“, „Apreiškimas“, „Jėzus Kristus“, „Švč. Dievo motina Marija“, „Bendrija“, etc. ir

pabaigiama „Krikščioniškas gyvenimas“; „Įvairūs pašaukimai, valdžia, valstybė, šeima“ ir „Paskutinieji

dalykai“. Kiekvienas iš šių stambesnių skyrių suskaidyti teminiais poskyriais. Pavyzdžiui, skyrius „Žmogus“

padalintas į tokius 5 poskyrius: „Ateina žmogus“, „Rojaus tragedija“, „Sielos vertė“, „Siela ir kūnas“,

„Rūpestis siela ir kūnu“. Tačiau ir šie poskyriai dalijame toliau. Štai poskyris „Siela ir kūnas“ dar smulkinamas

į 6 dalis: „Abu prie Teisėjo sosto“, „Nesupraskime blogai“, „Meno Kūrėjas“, „Geram ir blogam“, „Jis geras, ji

dar geresnė“, „Žmogus – gili bedugnė“. Ir tik dabar pagaliau pasiekiame pačius Bažnyčios tėvų tekstus.

Šitaip skyrelį „Žmogus – gili bedugnė“ iliustruoja 2 trumpi Augustino tekstai („Išpažinimai“ 4, 14; En. in Ps.

70, 2, 3, iš viso 6 eilutės), skyrelį „Abu prie Teisėjo sosto“ – beveik 3 puslapių ištrauka iš Teodoreto Kyriečio

(„Apie dievišką apvaizdą“, 9).

Žvelgdami į „Vardų rodyklę“ (p. 294–296), galime pasakyti, kokius autorius kun. J. Gutauskas cituoja

dažniausiai. Pirmauja, be abejo, šv. Augustinas, minimas 67 puslapiuose. Beje, kiekvieno paskiro autoriaus

citatų yra daugiau, nes dažnai jos būna trumpos, kartais tik keli žodžiai. Pavyzdžiui, skyreliui „Nuo Dievo

pasitraukimas – tikras pražuvimas“ (nepilnas p. 65) pasitelkta 12 citatų, iš kurių 10 – Augustino (kiti du

autoriai – Grigalius Nysietis ir Ambraziejus). Kiti dažniau cituojami autoriai yra Jonas Auksaburnis (41), Kirilas

Jeruzalietis (17), Tertulijonas (16), Jeronimas (15), Bazilijus Didysis (13), Origenas (13), Jonas Damaskietis

(11), Ambraziejus (10), Irėniejus Lijonietis (9), Grigalius Nazianzietis (8), Kiprijonas (8), Efremas Sirietis (7),

Teodoretas Kyrietis (6).

Matydami šį dažniausiai minimų Tėvų sąrašą galime pastebėti gana ryškų dėmesį Rytų Tėvams. Čia galbūt

galėtume įžvelgti ir kun. M. Morkelio, beje, trumpoje lietuviškų darbų apžvalgoje visai neminimo, pradėtą

tradiciją. Iš kun. J. Gutausko biografijos sužinome, kad dėmesys Rytų krikščionybei buvo didelis jo pomėgis

ir, pridėjus bendrąją to meto Vatikano politiką Rytų krikščionybių atžvilgiu, davęs ir regimų visuomeninių

vaisų: „1941–1944 m. J. Gutauskas gyveno ir dirbo Kaune. Jis buvo Kauno tarpdiecezinės kunigų

seminarijos profesorius ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, šio universiteto Teologijos–

filosofijos fakultete dėstė senąją krikščionių literatūrą (patristiką), orientinę teologiją, homiletiką, filosofijos

istoriją. 1941–1942 m. J. Gutauskas propagavo apaštalavimo Rusijoje idėją, 1942 m. buvo išrinktas

„Institutum Russicum“ [107] pirmininku. Jis vadovavo Kauno kunigų seminarijoje 1942 m. įsteigtam

orientalistų būreliui, nagrinėjusiam Rytų Bažnyčios doktriną ir situaciją. Jis slapta išleido Okuličo-Kulako

katekizmą rusų belaisviams ir rusų šeimoms Lietuvoje“ [108]. Beje, Lione Bažnyčios tėvų tekstų „Sources

chrétiennes“ seriją leidę jėzuitai taip pat pradėjo nuo Rytų Bažnyčios tėvų. Okupacija ir emigracija sulaužė

begalės žmonių siekius ir darbus: galbūt kun. dr. J. Gutauskas būtų buvęs puikus senosios Rytų

krikščionybės žinovas. Vis dėlto, kaip toliau matysime, domėjimasis Rytų krikščionybe Kauno kunigų

seminarijoje išliko ir trečiosios rusų okupacijos laikais, o apaštalavimas Rusijoje buvo didelė kovojančios to

meto Lietuvos Bažnyčios veiklos dalis.

Galbūt šiuo senu kun. J. Gutausko įsitraukimu į veikimą stačiatikiškoje Rusijoje bei antroje XX a. pusėje

beaugančiu ekumeniniu sąjūdžiu galima paaiškinti bent dviem atvejais aptariamoje knygoje pateikiamus

svarstymus apie apologetinę šios jo antologijos vertę. Pavyzdžiui, autorius svarsto: „Iš šios antologijos bus

galima matyti, kad ką tikėjo pirmųjų amžių krikščionybės rašytojai, tas pačias tikėjimo tiesas ir mes

išpažįstame. Taigi ši antologija turi ir apologetinės reikšmės“ [109]. Kadangi apologija yra ginamoji kalba,

galėtume klausti, kas, kun. J. Gutausko manymu, yra kaltintojai, nuo kurių ginamasi patristika? Priekaišto

formuluotę matome pasakytą: tai tie, kurie laiko, kad Romos katalikų Bažnyčia išpažįsta kitas tiesas, nei

„tikėjo pirmųjų amžių krikščionybės rašytojai“. Kadangi kitų nuorodų autorius neduoda, turime mėginti

spręsti iš šios lakoniškos formulės. Siūlytume spėti, kad autorius čia veikiausiai galvoje turi stačiatikius ir

protestantus: ir vieni, ir kiti dažnai panašius priekaištus kelia Romos katalikų Bažnyčiai. Norint išsiaiškinti jų

pagrįstumą ar klaidingumą ir taip ieškoti ekumeninės krikščionių vienybės kaip tik ir yra reikalinga patristika:

„Kaip vienas Kristus, viena tiesa apie jį, viena jo skelbtoji tiesa, taip turėtų būti ir viena juo, kaip Tiesa, jo

skelbtąja tiesa besiremianti ir besivadovaujanti krikščionija – „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas“ (Ef 4,5).

Kas kiek kur nuo jos yra nutolęs? Koks tas krikščionijos išpažįstamų tiesų branduolys, kurį pažeidus, ji

mirtinai sužalojama? Vienu svarbiausių šaltinių tam pažinti, be gilinimosi į Šv. Raštą, visiems krikščionims yra

pirmųjų šimtmečių Bendrijos Tėvų raštai“ [20, 60].

Kun. J. Gutauskas apologinį ir poleminį Bažnyčios tėvų ir rašytojų veikalų pobūdį linkęs laikyti bene esmine

visos patristikos ašimi. Tai labai sena, dar iš senosios Bažnyčios paveldėta krikščioniškų raštų sisteminimo

schema: po Augustino mirties jo mokinys ir biografas Posidijus kaip tik tokiu principu sudarė Hipono vyskupo

raštų katalogą, kuriame, pavyzdžiui, „Dievo valstybė“ priskiriama rubrikai „Prieš pagonis“, o „Apie Trejybė“ –

„Prieš arijonis“. Toks sisteminimo principas visai suprantamas ir tinkamas V a., tačiau šiandien, anų laikų

aistroms aprimus, jis atrodo nebeadekvatus. Tarkim, tas pats Augustinas trumpoje kun. J. Gutausko

patristikos istorijoje pristatomas tik šitaip: „didžiausias kovotojas prieš šias klaidas (sc. donatizmą,

pelagianizmą ir manicheizmą – D. A.) buvo Augustinas, toms kovoms skyręs pusę savo gyvenimo“ [20, 54–

55].

Apibendrindami kun. J. Gutausko sudarytos „Didžiųjų Bendrijos Tėvų minčių antologijos“ analizę, galime

aiškiau įvardinti būdinguosius jos bruožus. Pats noras tekstais Bažnyčios tėvus padaryti girdimus šių laikų

žmonėms – aštuntojo dešimtmečio dvasią atspindintis žingsnis. Kita vertus, kun. J. Gutausko darbe matome

daug konservatyvių dalykų: patristika laikoma tik pagalbiniu dogminės teologijos mokslu; iš tokio požiūrio

plaukia ir pati antologijos struktūra; patristikos istorija konstruojama remiantis ereziologine schema; ypač

iškeliama poleminė patristikos vertė. Kažin, ar visa tai palengvina Bažnyčios tėvų minčių kelią į šiuolaikinio

žmogaus širdį.

Kalbėdami apie laisvajame pasaulyje Kanadoje gyvenusio kun. J. Gutausko patristikos antologiją

negalėtume neaptarti jo santykio su Grįžimo prie šaltinių sąjūdžiu ir jo išraiška patristikoje – „Sources

chrétiennes“ serija. Aptariamoje knygoje randame pakankamai išsamų pagrindinių patristikai skirtų tekstų

serijų, tyrimų ir vertimų pristatymą: „Patristikos istorija, jos veikalai“ (p. 31–34), „Tekstų rinkiniai ir studijos“

(p. 34–35), „Vertimai“ (p. 35–37), „Ankstyvosios krikščioniškos literatūros istorijos ir Bendrijos tėvų mokslo

apžvalginiai veikalai–vadovėliai“ (p. 37–39). Tačiau niekur nė žodeliu neužsimenama apie „Sources

chrétiennes“ seriją. Veikiausiai vengdamas ją paminėti, kun. J. Gutauskas į vertimų apžvalgą neįtraukia

prancūzų kalbos, nors pateikia pagrindines vertimų į ispanų, vokiečių, anglų, italų, lenkų ir rusų kalbas

serijas. Tai negali būti atsitiktinumas, nes aptariamos antologijos rengimo metu tai jau buvo pats

didžiausias šiuolaikinis patristinių tekstų ir jų vertimų rinkinys pasaulyje, tad jo ignoravimas reiškia labai

aiškią poziciją. Juo labiau kad tai tikrai ne, tarkim, prancūzų kalbos problema: iš kun. J. Gutausko biografijos

žinome, kad 1935 m. jis studijavo prancūzų kalbą Paryžiuje, o 1953 m. Kvebeke baigė prancūzakalbį Lavalio

universitetą, čia gavo antrąjį savo daktaro diplomą (pirmasis – VDU, 1940). Be to, autoriaus pateiktoje

literatūros apžvalgoje netrūksta prancūzų kalba parašytų tyrimų. Iš to darytume išvadą, kad šitaip kun. J.

Gutauskas pareiškia savo konservatyvią teologinę poziciją. Analogija tokiam „Sources chrétiennes“

nutylėjimui galėtų būti ir II Vatikano susirinkimo ignoravimas. Vienintelis šio svarbiausio XX a. Bažnyčios

gyvenime įvykio paminėjimas kun. J. Gutausko knygoje yra toks: „Po II Vatikano susirinkimo popiežius

Paulius VI-asis net dvi šventąsias moteris vienuoles paskelbė Bendrijos daktarėmis dėl jų reikšmingų

religinių raštų ir didelių nuopelnų Bendrijai, būtent: ispanę Teresę iš Avilos (1515–1582) ir italę Kotryną

Senietę (1347–1380)“ [20, 28–29]. Tai verčia stebėtis, nes leidinių serija „Krikščionis gyvenime“, kurios

vienas iš steigėjų buvo pats kun. J. Gutauskas, savo veiklą pradėjo „II Vatikano Susirinkimo dokumentų“

tritomiu (1967–1969, pirmieji 3 serijos leidiniai). Kita vertus, teologines ir filosofines „Krikščionis gyvenime“

pažiūras, be visa kita, raiškiai parodo ir tai, kad viena iš nedaugelio šioje serijoje išleistų nelietuvių autorių

veikalų buvo nuo chemijos ir biologijos studijų prie šv. Tomo Akviniečio ir Aristotelio atėjusio, bene

įtakingiausio XX a. pirmos pusės filosofo, Grįžimo prie šaltinių sąjūdžiui priešiško J. Maritaino (1882–1973)

raštų rinktinė [110].

Visi čia įžvelgti kun. J. Gutausko Bažnyčios tėvų antologijos bruožai rodo intelektualinių Lietuvos Bažnyčios

nuostatų įtampas, kur konservatyvumo dalis gerokai didesnė nei Visuotinės Bažnyčios atsinaujinimo

sąjūdžio siekiai.

Tačiau penktame – šeštame dešimtmetyje ne visuose lietuvių katalikų rateliuose viešpatavo atsargus

konservatyvumas, o fizikos ir chemijos populiarumas stelbė autentišką Bažnyčios Tėvų balsą. Truputį

atokiau nuo Lietuvos Bažnyčios tradicijų brendęs, chemijos bakalauro studijas Bostono (JAV) universitete

baigęs jėzuitas kun. Antanas Saulaitis (g. 1939) pasakoja kitokią istoriją: „Mano pažintis su Šv. Augustinu

prasidėjo prieš 50 metų. Neatsimenu iš kur į rankas pakliuvo storas Ericho Przywaros [111] tomas su

Augustino raštų ištraukomis [112]. Atrodytų keista, kad 15–16 m. paauglys vakarais skaitytų ir tyrinėtų

Augustino mokslą, kol knyga pradėtų byrėti, – o puslapių puslapiai pieštuku braukyti, – tyrinėtų ieškodamas

gyvenimo prasmės, meilės reikšmės, bendravimo pagrindo, ryšio su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene.

Praėjus dar 5–6 m. gilinomės į lotynų kalbą, iš originalo vertėme Augustino autobiografiją (man teko

sudaryti žodynėlį). Dar po 5–6 m. įteikiau stambų darbą apie krikščioniškos aukos sąvoką Augustino

teologijoje – geriau pasakius, jo bažnytinės sielovados tarnystėje“ [113].

Nauji keliai

Apibendrindami Lietuvos Bažnyčioje vyravusias nuotaikas okupacijos metais regime, kad dėmesys

patristikai jai nebuvo būdinga, o pirmieji domėjimosi ja daigai pastebimi tik praėjus geram dešimtmečiui po

II Vatikano susirinkimo. Alkio ir stokos pojūtis tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje subrendo ir davė vaisių

aštuntajame dešimtmetyje. Kaip matėme, išeivijoje sunoko aptartoji kun. J. Gutausko antologija.

Okupuotoje Lietuvoje vaisiai pasirodė esą kitokie.

Apie 1978 m. Lietuvoje netikėtai pradeda rastis savilaidinių ankstyvosios krikščionybės tekstų vertimų, kurių

slapto leidimo darbą organizavo Vytautas Ališauskas. Šitaip savilaidos būdu per dešimtmetį išėjo „Dykumos

tėvų posakiai“ (vert. R. Dulskis), Atanazo „Šv. Antano gyvenimas“ (iš vokiečių k. vert. G. Beresnevičius),

„Lijono kankinių laiškas“ (vert. kun. Č. Kavaliauskas), „Didachė“ [114], Ignoto Antijochiečio „Laiškai“ [115],

„Polikarpo kankinystė“ [116] ir Polikarpo „Laiškas filipiečiams“ [26, 194–198], „Scilo šventųjų kankinystė“

[117], „Šv. Kiprijono kankinystė“ [118], „Laiškas Diognetui“ [119] Tertuliono „Apie sielos liudijimą“ [120],

„Laiškas kankiniams“ [121], „Kodėl eretikams nevalia dėl tiesos bylą kelti?“ [122], Dorotėjo Gaziečio

„Antrasis pamokymas Apie nuolankumą ir Šeštasis pamokymas Apie artimo neteisimą“ [123]. Kai kas iš šių

tekstų buvo išspausdinta ir legaliai 1982 m. pradėjusiame eiti „Katalikų kalendoriuje-žinyne“ [30]. Be kita

ko, persekiojimų sąlygomis trumpus tekstus, anot V. Ališausko, buvę patogu leisti ir platinti: per atlaidus

šventoriuje, greta kryželių ir ilgų kaspinuotų saldainių būdavo galima nusipirkti ir slapta padaugintų šių

knygučių.

Žvelgdami į Lietuvos Bažnyčios ligtolinį dvasinių, intelektualinių ir kultūrinių nuostatų kontekstą galime

drąsiai teigti, kad ši vertimo ir leidybos veikla yra iš esmės naujas reiškinys Lietuvoje ir apskritai lietuvių

katalikų kultūroje, apimant ir išeiviją, ir ją labiausiai turėtume sieti su Kauno katalikų intelektualų grupe ir

Vytautu Ališausku, kuris, anot V. Aliulio, „daug kuo panašus į kun. Česlovą [Kavalauską]. Taip pat nežinia iš

kur išmano daugybę dalykų, kurių nėra studijavęs universitetuose, taip pat drąsus ir atviras naujumui“ [5,

80], jo mokyklos laikų suolo draugu kun. Romualdu Dulskiu (g. 1957), Gintaru Beresnevičiumi (1961–2006),

Gediminu Žuku (g.1960), Petru Kimbriu (g. 1948), Algirdu Saudargu (g. 1948), Tomu Sodeika (g. 1949) ir

kitais. Vertas pastebėjimo bruožas – visi šie žmonės gyveno ir veikė Kaune, kuriame buvo ypač gyva

katalikybės ir pasipriešinimo dvasia. Net Kauno viešoji biblioteka buvo laisvesnė, Kaune būta daugiau

savilaidos leidinių. P. Kimbrys pasakoja: „Dažniausiai viskas prasidėdavo nuo knygų mainų. Kitaip prieiti prie

dominančios literatūros beveik nebuvo įmanoma. Buvo likęs, galima sakyti, „siauras plyšelis“ Kauno

viešojoje bibliotekoje – vadinamasis „neaktualusis sisteminis katalogas“ (nežinau, ar kitur tokių būta),

nereklamuojamas ir įrengtas tarnybinėje patalpoje, bet ypatingų leidimų, kaip „specfonduose“, čia

nereikėdavo. Jame galėdavai rasti kai kurių prieškario Lietuvos leidinių, ikirevoliucinės literatūros rusų kalba

(dar nereformuota rašyba), šiek tiek politikos ir nemaža religinio turinio veikalų. Kitas savišvietos būdas

buvo mainais iš patikimų žmonių gaunamus leidinius perfotografuoti, perrašyti, slapta daugindavome juos

vadinamąja „Era“ – prastu dabartinio „Xerox“ prototipu“ [31].

Dauguma šios grupės žmonių buvo Kauno pasauliečiai. Šiuo požiūriu matome skirtumą nuo „Kronikos“

leidėjų, kurių absoliuti dauguma buvo kunigai ir vienuoliai. Šiuos pasauliečius Lietuvos Bažnyčia prisileido ir

įsileido: sakytume, kad tai naujas, II Vatikano Susirinkimo subrandintas reiškinys. Kartu šie pasauliečiai

nebuvo saistomi drausmingo intelektualinio Lietuvos kunigijos konservatyvumo. Be to, Kaunas okupacijos

laikais galėjo matyti Lenkijos televiziją, tad daug jaunosios kartos kauniečių mokėjo lenkiškai ir galėjo

skaityti lenkiškas knygas. Būtent šiuo keliu – per lenkų kalbą – kai kuriuos šios grupės narius ir pasiekė

naujoji teologinė katalikų literatūra.

Tačiau ieškant paaiškinimo, kodėl šie žmonės susidomėjo patristika, aptarti vien medžiagines aplinkybes

nepakanka. Esant tokioms pačioms sąlygoms buvo galima pasirinkti ir visai kitus dalykus. Be abejo,

pirmiausia – vidinis noras, troškimas, tam tikros dvasinės ir intelektualinės nuostatos. Dažnu atveju tai buvo

trauka Rytų ar Vakarų krikščionių, Oskaro Milašiaus mistikai. P. Kimbrys pasakoja: „Iš prigimties būdamas

smalsus, jau nuo jaunystės mielai būčiau gilinęsis į katalikybės ir apskritai krikščionybės istoriją bei

teologiją, bet šios sritys anuomet nebuvo viešai prieinamos. Taigi teko naudotis slapta platinama literatūra,

ji buvo mano „universitetai“, o ilgainiui tapo ir mano darbo sritimi“ [31]. Tačiau asmeninis domėjimasis

visuomet būna truputį ir visuomeniškas, atliepiantis savo meto dvasią. P. Kimbrys tęsia: „Tokių sričių kaip

visa teologija, patristika, krikščioniškoji ikonografija, net meno istorija, viduramžių filosofija knygos

praktiškai buvo neprieinamos. Tai ir buvo vienas iš mano interesus kreipusių argumentų. Na, o kitas –

aplinkybė, kad 7–8 dešimtmečiu Lietuvoje baigė išsekti intelektualiosios Bažnyčios pajėgos – prieškario

profesūra, didelės erudicijos ir kvalifikuoti Bažnyčios istorijos, teologijos, filosofijos žinovai. Jaunoji

dvasininkų karta, atplėšta nuo svarbiausių šaltinių ir pasaulio mokslo centrų, nebuvo pajėgi šių darbų tęsti,

o pasauliečiams tos sritys išvis buvo neprieinamos“ [31].

Turėtume akreipti dėmesį ir į tai, kad šios Kauno katalikų intelektualų grupės nariai nesitenkino vien patys

skaitydami jiems įdomius tekstus. Vėlyvojo brežniavizmo laikais jie ryžosi šiuos veikalėlius išversti ir

savilaidos būdu publikuoti – padaryti nors šiek tiek prieinamus platesniems Lietuvos žmonių sluoksniams.

Čia galime užčiuopti apskritai tuometinės katalikų kultūros bruožą ir jo išraišką lietuviškoje dirvoje, jau mūsų

aptartą kalbant apie kun. J. Gutausko antologiją – padaryti katalikų Tradicijos balsą girdimą šių laikų

žmogui. P. Kimbrys apie šį sprendimą pasakoja šitaip: „Ne paslaptis, kad besidomintieji religija būdavo

priversti išminties semtis iš ateistinės literatūros, su didinamuoju stiklu ieškodami žinių, mintyse atitaisydami

iškraipymus, atmesdami begėdiškus melus... Jau palinkęs į šią sritį, mokėdamas prancūzų, rusų, lenkų

kalbas, jutau pareigą bent nelegalia veikla padėti ieškantiesiems dvasinio peno“ [31]. Vienas pirmųjų tokių

leidinių buvo savotiška šių laikų Summa sententiarum: „Iš svarbesnių norėčiau paminėti a. a. tėvo

Stanislovo [Dobrovolskio OFM Cap. (1918–2005) – D. A.] iniciatyva verstą ir slapta Lietuvoje platintą

Belgijos cistersų Aukso slėnio Dievo Motinos abatijos 1971 m. išleistą rinkinį „Krikščioniškieji skaitiniai mūsų

laikams“ – net ne knygą, o visų laikų (nuo pirmųjų amžių iki mūsų dienų) krikščionių mąstytojų veikalų

ištraukų antologiją kortelėmis“. Kaip ir kun. J. Gutausko antologija, savo forma ir sumanymu tai seno ir gerai

žinomo krikščionių literatūros žanro – sumos – formos veikalas, iliustruojantis prieš ar greta Grįžimo prie

šaltinių sąjūdžio buvusį požiūrį į Bažnyčios mąstytojų ir, siauriau, į Bažnyčios Tėvų tekstus. Vėliau seka

aukščiau minėtų knygų leidyba.

Žvelgdami į šią naują leidinių seką galime pamatyti naujas nuostatas ir naują leidėjų norimą perteikti žinią.

Tai jau ne citatų rinkinys dogminei teologijai paremti. Visi šie tekstai kalba apie radikalius, ypatingai

sunkiems išbandymams pasiryžusius krikščionis – kankinius, apologetus, vienuolius. Vieni jų, kankiniai, meta

iššūkį valstybinei valdžiai ir nepasiduoda kompromisui net gresiant mirties bausmei, kiti, apologetai, eidami

teisiniu keliu, teoriniais svarstymais nuo kategoriškai priešiškos intelektualinės aplinkos priekaištų ir

persekiojimų gina pačią krikščionių religijos teisę egzistuoti, treti, vienuoliai, renkasi labai griežtą asmeninį

pasišventimo Dievui kelią. Visi jie už ypatingas savo pastangas sulaukia nepaprasto Dangaus atlygio.

Vadinasi, leidėjų manymu, kaip tik tokios „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų kankinių, peticijas

valdžiai rašyti nebijančių apologetų ir slaptųjų vienuolijų vienuolių žinios reikėjo to meto okupuotos Lietuvosvisuomenei. Ar ši žinia buvo išgirsta ir ar davė kokių nors vaisių – jau ne mūsų tyrimo objektas.

Žvelgdami į tolimesnį šio susidomėjimo Bažnyčios Tėvais kelią Lietuvoje pastebime, kad jis, mutatis

mutandis, kartoja europinį Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdžio kelią: po pirmųjų naujų patristinių tekstų

leidimų atėjo eilė gilesniam teologiniam jų apmąstymui. Taip pat ir Lietuvoje apie 1984 m. savilaida buvo

išleistas J. Ratzingerio „Krikščionybės įvadas“ [124]: V. Ališausko prašymu darbo ėmėsi kun. Č.

Kavaliauskas, toliau jį tęsė Aldona Budreikaitė, redagavo V. Ališauskas ir T. Sodeika. Šios knygos ištraukos

buvo oficialiai publikuotos KKŽ 1987 [25, 202–225; 125] ir KKŽ 1989 [27, 270–304].

Netruko ateiti ir H. U. von Balthasaro ir K. Rahnerio SJ eilė. Tuose pačiuose KKŽ numeriuose, kur

spausdinamos minėtosios Bažnyčios Tėvų ištraukos, randame ir kitų Grįžimo prie šaltinių sąjūdžio korifėjų

tekstų: K. Rahnerio „Amžinybė laike“ [25, 226–231] ir „Pasukti vilties link“ [25, 231–235] (vert. G.

Beresnevičius), H. U. von Balthasaro „Rytų meditacija ir krikščioniškoji malda“ [25, 296–300], „Sielų

persikūnijimas ir asmens nemirtingumas“ [25, 300–301] (vert. V. Ališauskas), „Žodis ir tylėjimas“ [27, 252–

269] (vert. G. Beresnevičius). 1988 H. U. von Balthasarui mirus, KKŽ 1989 jį pagerbia įdėdamas jo gyvenimą

ir darbus apžvelgiantį straipsnelį [126] ir kard. J. Ratzingerio homiliją, pasakytą šio garsaus šveicarų teologo

laidojimo iškilmėse [27, 249–252].

Akademinis konservatyvumas

Per visą okupacijos laikotarpį didžioji Lietuvos Bažnyčios dalis savo intelektualinėmis nuostatomis liko

įkalinta ketvirtame – penktame dešimtmečiuose, be to, buvo verčiama kovoti su agresyviu sovietiniu

ateizmu. O sąžiningesnė oficialiosios akademinės Lietuvos intelektualų bendruomenės dalis taip pat juto

poreikį atsiremti į tvirtą intelektualinę tradiciją. Kaip ir kun. J. Gutauskas, tuo pačiu metu pradėję veiktituomet VU dirbęs filosofas prof. Bronius Genzelis (g. 1934) kartu su leidyklos „Mintis“ redaktoriais Romualdu

Ozolu (g. 1939) ir Antanu Rybeliu (1940) pasirinko antologijos žanrą. Šitaip buvo išleista „Filosofijos istorijos

chrestomatija. Viduramžiai“ [127], į kurią įtrauktas skyrius „Patristinė filosofija“. B. Genzelio liudijimu,

pasirinkti antologijos žanrą paskatino analogiškas čekų pavyzdys bei tuo pačiu metu Maskvoje leidžiama

panašaus pobūdžio „Pasaulio filosofijos antologija“ [128]. Be to, leidėjų manymu, antologijos žanras atitiko

skaitytojų poreikį. Pagaliau, to meto dr. G. Zimano (1910–1985) ideologinių persekiojimų sąlygomis išleisti

ištisinių katalikų tradicijai priklausančių tekstų nebuvę įmanoma.

Rengiamai chrestomatijai autorius, jų tekstus ir tikslias jų vietas Viduramžiams skirtam tomui parinko Br.

Genzelis, filosofijos istoriją studijavęs Maskvos universitete 1954–1959 m., kur Viduramžių filosofijos kursą

tuomet skaitė logikos ir estetikos žinovas V. F. Asmusas (1894–1974). Sudarytojui taip pat įtakos turėjo ir

filosofas bei kultūrologas A. F. Losevas (1893–1988), kurio rengiamuose neoficialiuose seminaruose jam yra

tekę dalyvauti. Kaip minėta, tekstai chrestomatijai buvo parenkami vadovaujantis to meto Maskvos

universitete išklausytame filosofijos istorijos kurse aptariamomis temomis, be to, žiūrint, kad jų nereikėtų

labai kupiūruoti, kad nesidubliuotų temos, kad perdėm netrauktų ideologinių prievaizdų dėmesio. Vilniškės

chrestomatijos sudarytojams kun. J. Gutausko antologija nebuvo žinoma. Ir tik vėliau, Juozui Tumeliui (g.

1938) parengus išsamią prieškario Viduramžių, tad ir patrisinių tyrimų ir vertimų bibliografiją [129],

sudarytojas Br. Genzelis pastebėjęs, kad patristikos dalyje ji labai artima prieškario tradicijai.

Aptariamoje Br. Genzelio „Chrestomatijoje“ iš patristininio laikotarpio pateikiami Klemenso (Strom. I, 1; 5; 7;

8; 9; 16; 20; II, 23 (fragm.), versta iš PG, vertė J. Dumčius ir E. Ulčinaitė) ir Origeno (De pp style=rinc. II, 3,

1–2; 5, 1; 8, 1; 9, 3; III, 1, 2–3, versta iš PG, vertė L. Valkūnas), taip pat Tertulijono („Apie sielą“, 3–5; 7;

22; 27; 36 (fragm.), versta iš PL, vert. D. Dilytė) ir Augustino („Išpažinimai“, XI, 10–31, versta iš PL, vert. J.

Šimkauskienė ir L. Valkūnas), „Apie Dievo valstybę“, VIII, 1; XI, 25; XIX, 4–5 (versta iš PL, vert. E. Ulčinaitė)

ištraukų, pridėtas ir vertinimus peršantis straipsnis. Pats šių autorių parinkimas sutampa su prieškarine

Klemensą Aleksandrietį ir Aleksandrijos mokyklą ypač mėgusia M. Morkelio ir A. Maceinos tradicija. Kaip

galėjo rastis toks sutapimas? Mėgindami atsakyti į šį klausimą galėtume pasiūlyti bendro šaltinio hipotezę.

Kaip minėta, M. Morkelis mokėsi Petrapilio katalikų dvasinėje akademijoje. Jo studijų metais garsiausias

Rusijoje dirbęs patristikos žinovas buvo Maskvos dvasinės akademijos ir Maskvos universiteto prof. A. S.

Lebedevas (1845–1908), kurio 1879 m. išleista disertacija apie IV–V a. Bažnyčios susirinkimus ir jų santykį

su Aleksandrijos ir Antijochijos mokyklomis [130] sukėlė daug diskusijų Rusijoje ir net sulaukė iš Tartu

kilusio didžiojo protestantų patristikos metro A. von Harnacko (1850–1930) recenzijos [131]. Tuo metu

Vokietijoje kaip tik užvirė Bažnyčios istorikų ginčai dėl helenizmo poveikio krikščionybei, o šioje byloje

Aleksandrijos mokykla – bene pats svarbiausiais dalykas. Tad domėjimasis ja galėjo kaitinti ne tik

protestantus Vokietijoje, stačiatikius Maskvoje, bet ir Petrapilyje studijavusius katalikus. Kita vertus, kun. M.

Morkelio bendraamžiai V. F. Asmusas ir A. F. Losevas savo darbuose galėjo remtis ta pačia sąlyčio tarp

protestantizmo ir stačiatikybės ieškančia A. S. Lebedevo ir A. von Harnacko tradicija. Šitaip, mokydamasis

pas V. F. Asmusą ir A. F. Losevą, Br. Genzelis galėjo tapti kun. M. Morkelio darbų Lietuvoje tęsėju.

Galbūt šiandien bus įdomu prisiminti ir vieną kitą ateistinių patrologų teiginį. „Krikščionybė, kaip masinis

religinio ir socialinio pobūdžio judėjimas, buvo gilių vergovinės santvarkos prieštaravimų, jos klasinės

struktūros irimo, jos kultūros nuosmukio rezultatas. Krikščioniškosios pomirtinio atpildo, visų žmonių

lygiateisiškumo prieš dievą idėjos, taip pat orientacija į transcendentinį gyvenimą, kaip vienintelį būdą

tikrajai laimei ir laisvei pasiekti, išreiškė iliuzinius išnaudojamųjų ir beteisių gyventojų lūkesčius, bet kartu

bylojo ir apie dar galingos vergovinės imperijos idealų ir vertybių krizę. Krikščioniškoji pasaulėžiūra buvo

priešiška vergovinės santvarkos ideologijai. Krikščionys smerkė gladiatorių kovas, imperatorių kultą, vergiją

ir turtinę nelygybę (bent iš pradžių), o tai tuometinėmis sąlygomis buvo neabejotinai pažangus dalykas“

[32, 69]. Sovietiniai Lietuvos filosofai mėgino sukurti ir savą filosofijos raidos koncepciją teigdami, kad

kadangi „marksizmas“ esąs bendroji mokslo metodologija, vadinasi, kiekviena racionalumo arba

moksliškumo apraiška bet kokioje mąstymo paradigmoje yra „pažangus dalykas“. Tokią pažiūrą atspindi

Klemenso Aleksandriečio vertinimas: „Pagrindinė Klemenso kūrybos problema – tikėjimo ir mokslo santykis.

Jis įrodinėjo, kad tarp tikėjimo ir mokslo nesą esminio skirtumo – tai vienas kitą papildantys dalykai. Tuo

Klemensas ir skyrėsi nuo vėlesniųjų krikščionybės apologetų, kurie tikėjimą priešpriešino mokslui, filosofijai

ir apskritai pažinimui“ [32, 71–72]. Taip pat ir „Origenas stengėsi remtis visais graikų filosofų darbais,

išskyrus Epikūrą. Į krikščioniškąją pasaulėžiūrą jis įvedė daug racionalistinių elementų“ [32, 74]. Kitas

sovietinės filosofijos istorijos bruožas – pabrėžti ir gėrėtis visais materiją giriančiais svarstymais. Tam

progos vėl duoda Origenas: „Pažymėtina, kad materijos Origenas nelaiko blogio šaltiniu, nesmerkia

kūniškumo, bet teigia, jog viena ir kita, kaip dievo kūriniai, pasižymi tam tikru tobulumu, grožiu ir harmonija“

[32, 74].

Pabaigos žodis

Išsikovota Lietuvos nepriklausomybė atnešė vaisių ir šioje srityje: abu iki tol atskirai buvusius dėmesio

Bažnyčios Tėvams laukus – akademinę ir bažnytinę kultūras – pamėgino suvienyti 1990 m. tų pačių Kauno

katalikų intelektualų įsteigtas žurnalas „Naujasis židinys“ ir vėliau – leidykla „Aidai“. Deja, 1999 m.

pasitraukus vyriausiajam redaktoriui Petrui Kimbriui, šis leidinys, o palaipsniui ir leidykla liovėsi domėtis

krikščioniškosios klasikos palikimu. Tačiau tai jau būtų nauja ir atskira istorija, kurios galbūt kada nors imsis

kiti tyrėjai. O mes, grįždami prie aukščiau pateiktos apžvalgos, turėtume išdėstyti vieną kitą išvadą.

Visų pirma turėtume pripažinti nedidelę patristinių tekstų ir jų tyrimų gausą. Abiem laikotarpiais tai siauro

žmonių būrelio su vienu aiškiu lyderiu (M. Morkelis, J. Gutauskas, B. Genzelis, V. Ališauskas) darbas.

Pirmosios nepriklausomybės laikais Bažnyčios Tėvų tradiciją regime pristatomą visų pirma M. Morkelio

straipsniais ir studijomis. Jo interesų sritis – Aleksandrijos mokykla – sukuria tradiciją, kuria seka A. Maceina,

iš dalies J. Gutauskas ir kai kurie okupacijos laikų intelektualai (B. Genzelis, B. Kuzmickas). Tarp abiejų

tradicijų tęstinumo nėra, o pats dėmesys Aleksandrijos mokyklai veikiausiai kyla iš skirtingu metu semiamo

to paties šaltinio.

Pirmosios respublikos laikus lygindami su vėlesniu laikotarpiu pastebime, kad analizuojančių straipsnių

paskelbta gerokai daugiau nei pačių tekstų vertimų. Kita vertus, šiuo požiūriu regime vieningumą okupacijos

laikotarpiu: tiek katalikai išeivijoje, tiek oficialioji akademinė intelektualų bendruomenė Vilniuje, tiek ir

pogrindžio sąlygomis dirbęs Kauno katalikų būrelis visų pirma siekia pateikti pačių patristinių autorių tekstų

vertimus.

Lietuvių kultūros poreikiai ir jų tenkinimo būdai aštuntame dešimtmetyje duoda panašių vaisių išeivijoje ir

okupuotoje Lietuvoje: J. Gutauskas ir B. Genzelis laiko antologijos žanrą tinkamiausiu didžiosios

intelektualinės Vakarų tradicijos mąstytojų mintims lietuviškai pristatyti. Šiuo požiūriu kitu keliu pasuka

Kauno katalikų intelektualų būrelis, nusprendęs publikuoti ištisinius tekstus.

Okupacija ir jos primesta ateizmo forma ilgai vertė Lietuvos Bažnyčią savo intelektualinėmis nuostatomis

būti ypatingai konservatyvią ir neatsiverti penktame – šeštame dešimtmečiais augančiam ir besiplečiančiam

Grįžimo prie šaltinių sąjūdžiui, žymėjusiam ir naują santykį su patristine teologija. Šiuo požiūriu Lietuvos

Bažnyčia stebėtinai vieninga: tą patį konservatyvumą regime ir su okupacija kolaboruojančioje jos dalyje

(pvz., kun. J. Stankevičius) ir su okupacijos primesta ateistine prievarta veikliai kovojančioje jos pusėje

(„Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, kun. Č. Kavaliauskas). Vienodai šiuo požiūriu konservatyvi ir

Lietuvoje įkalinta, ir, su retomis išimtimis, laisvame pasaulyje išeivijoje esanti Lietuvos Bažnyčios dalis (pvz.,

vysk. V. Brizgys, kun. J. Gutauskas). Kokių nors pokyčių šioje srityje nesukėlė net ir II Vatikano susirinkimas.

Tikra naujiena pažinties su patristine teologija srityje tapo apie 1978 m. aktyviai veikti pradėjusios Kauno

katalikų intelektualų grupės darbai, kuri pirmiausiai savilaidai, o paskui ir oficialiajai katalikų spaudai

parūpino keletą ištisinių anksčiau neverstų apaštalinių tėvų („Didachė“, „Ignotas Antijochietis“), pirmųjų

kankinių („Polikarpo kankinystė“, „Šv. Kiprijono kankinystė“, „Lijono kankinių laiškas“ ir kt.) ir apologetų

(„Laiškas Diognetui“, Tertulijonas) pirmųjų vienuolių („Dykumos tėvų posakiai“, Atanazo „Antano

gyvenimas“) tekstų, taip pat pasiūlė naujai pažvelgti į juose perduodamą žinią. Šių tekstų leidimą lydėjo ir

Grįžimo prie šaltinių teologijos didžiųjų teologų tekstų ištraukų publikavimas (J. Ratzinger, K. Rahner, H. U.

von Balthasar).

Literatūra

1. Alexandre, Monique. Pour une approche culturelle de la patristique. Connaissance des Pères de l’Église,

2002, No 85, p. 88–118.

2. Ališauskas, Vytautas. Išgirsk Giesmių giesmę, skubėk ją suprasti. Origenas. Giesmių giesmės homilijos.

Vilnius: Aidai, 1996, p. vii–xxix.

3. Aliulis, Vaclovas. Katalikybės įtaka kultūros tapsmui. Žvilgsniai ne tik atgal. Vilnius: „Katalikų pasaulio“

leidykla, 1994.

4. Aliulis, Vaclovas; Čiočytė, Dalia. Kaip seną kalbą paversti nauja? Naujasis židinys–Aidai, 2008, nr. 6.

5. Aliulis, Vaclovas. Vieno žąsiaganio istorija. Vilnius: Aidai, 2007.

6. Aliulis, Vaclovas. Kaip buvo rengiamas Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimas: Interviu su Naujojo

Testamento (V.; K., 1972) ir Psalmyno (V.; K., 1973) naujojo vertimo red. kun. Vaclovu Aliuliu, jam lankantis

Romoje. Aidai, 1982/l, p. 43–45, 48–49.

7. Alpernas, Matas. Mano prisiminimai apie Česlovą Kavaliauską. Žmogus gyvas ne vien duona. BSJ I. 2008.

8. Anykštėnų biografijų žinynas. <http://www.anykstenai.lt/>.

9. Artyushenko, Alina. Bažnyčios schizma 1054 m. ir jos vertinimas rusų istoriografijoje XIX a. pab.–1917 m.

Bakalauro darbas. Vilnius, VPU, 2011.

10. Bažnyčios Tėvai. Antologija. Sud. Darius Alekna ir Vytautas Ališauskas. Vilnius: Aidai, 2003.

11. Brizgys, Vincentas. Pro memoria. Iš: II Vatikano mintys ir Lietuviai II Vatikano susirinkime. Krikščionis

gyvenime 20, N. Pr. Marijos Seserys. Putnam, CT, 1982.

12. Brizgys, Vincentas. „II Vatikano mintys“. Iš: Brizgys, V. II Vatikano mintys ir Lietuviai II Vatikano

susirinkime. Krikščionis gyvenime 20, N. Pr. Marijos Seserys. Putnam, CT, 1982.

13. Buračas, Antanas. Apie kunigą Česlovą. Iš: Kavaliauskas, Č. Tarp fizikos ir teologijos. Vilnius: Aidai, 1998.

14. Daniélou, Jean. Et qui est mon prochain? Paris: Stock, 1974.

15. Euzebijus Cezarietis. Bažnyčios istorija. Vilnius: Logos knyga, 1993 [Įvado autorius ir 1–7 sk. vertėjas Č.

Kavaliauskas].

16. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. Sud. Bronislovas Genzelis et al. Vilnius: Mintis, 1980.

17. Fouilloux, Étienne. La collection «Sources chrétinnes». Editer les Pères de l’Eglise au XXe siècle. Paris: Cerf,

1995.

18. Garrigou–Lagrange, Réginald. La nouvelle théologie où va–t–elle? Angelicum 23, 1946, p. 126–145.

19. Gelumbeckaitė, Jolanta. Bažnyčios tėvai XVI amžiaus lietuviškose liuteroniškose postilėse. Šv.

Augustinas. Tradicijos, kontekstai, interpretacijos. Sud. Darius Alekna. Christiana tempora II, Vilnius: VUL,

2006, p. 236–264.

20. Gutauskas, Jonas. Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros

ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais. Krikščionis Gyvenime. Putnam, CT, 1979.

21. Jakaitė, Dalia. 1930-ieji – šventojo Augustino metai Lietuvoje. Šv. Augustinas. Tradicijos, kontekstai,

interpretacijos. Sud. Darius Alekna. Christiana tempora II. Vilnius: VUL, 2006, p. 277–292.

22. Karsavin, Lev. Peri archon. Ideen zur christlichen Metaphysik. Memel: Rytas, 1928.

23. Karsavinas, Levas. Europos kultūros istorija. Romėnų imperija, krikščionybė ir barbarai. Kaunas, 1931.

24. Katalikų kalendorius žinynas 1986 (C). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1986.

25. Katalikų kalendorius žinynas 1987 (A). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1987.

26. Katalikų kalendorius žinynas 1988 (B). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1988.

27. Katalikų kalendorius žinynas 1989 (C). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1989.

28. Kavaliauskas, Česlovas. Kodėl mums reikalingas teologijos atgimimas? Iš: Kavaliauskas, Č. Tarp fizikos ir

teologijos. Vilnius: Aidai, 1998.

29. Kavaliauskas, Česlovas. Tarp fizikos ir teologijos. Vilnius: Aidai, 1998.

30. Kimbrys, Petras. Apie legalią ir nelegalią spaudą. <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010–01–06–

petras–kimbrys–apie–legalia–ir–nelegalia–spauda–bei–idealia–ziniasklaida/37973>.

31. Kimbrys, Petras. Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu. 2011–05–18.

<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011–05–18–petras–kimbrys–ir–kalbejimas–i–tustuma–atsisaukia–

aidu/62868>.

32. Kuzmickas, Bronislovas. Patristinė filosofija. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. Sud.

Bronislovas Genzelis et al. Vilnius: Mintis, 1980, p. 68–79.

33. Laukaitytė, Regina. Lietuvos Bažnyčių misijos okupuotose SSRS srityse 1941–1944 m. Lituanistica, 2005,

t. 63, nr. 3. p. 1–14.

34. Le Boulluec, Alain. Ankstyvoji krikščionybė. Keturi tyrinėjimai. Christiana tempora I. Vilnius: VUL, 2004.

35. Maceina, Antanas. Pedagogikos istorija. T. I. Kaunas, 1939.

36. Morkelis, Morkus. Aleksandrijos katechetų mokykla. Lietuvos mokykla, 1926, nr. 5, p. 187–194.

37. Morkelis, Morkus. Bažnyčios Tėvai ir klasiškoji dvasios kultūra. Draugija, 1923, nr. 1/2 (145/146), p. 20–

32.

38. Morkelis, Morkus. Patrologijos mokslo uždaviniai ir ribos. Metodologinės žinios. Soter, XII, 1937, nr. 2

(25), p. 39–48.

39. Morkelis, Morkus. Rytų Afrikos bažnytinės literatūros kūrimosi aplinkybės. Soter, XIII, 1937, nr. 1 (24), p.

32–61.

40. Morkelis, Morkus. Klemensas Aleksandrietis ir jo pedagoginiai užsimojimai. Medžiaga krikščioniškos

pedagogikos istorijai. Atspausta iš „Lietuvos mokyklos“. Kaunas, 1939.

41. Origenas. Giesmių giesmės homilijos. Iš lotynų k. vertė G. Žukas. Vilnius: Aidai,1996.

42. Origenas. Giesmių giesmės homilijos. Iš lotynų k. vertė G. Žukas. Tekstus parengė, įvadą ir komentarus

parašė V. Ališauskas. Vilnius: Aidai, 2011.

43. Protu ir tikėjimu. Mariteno raštų rinktinė. Vertė Anicetas Tamošaitis, SJ. Krikščionis gyvenime 12. Putnam,

CT, 1975

44. Przywara, Erich. Augustinus. Die Gestalt als Gefüge. J. Hegner. Leipzig, 1934.

45. Raišupis, Matas. Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir

antrojoje Sovietų okupacijoje. Krikščionis gyvenime. Putnam, CT, 1972.

46. Ratzinger, Joseph. Krikščionybės įvadas. Iš vokiečių k. vertė Aldona Budreikaitė. Redaktorius Vytautas

Ališauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1991.

47. Ratzinger, Joseph. Krikščionybės įvadas. Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas. Vilnius: Katalikų pasaulis,

2008.

48. Saulaitis, Antanas. Augustinas – bažnytinės bendruomenės ugdytojas. Šv. Augustinas. Tradicijos,

kontekstai, interpretacijos. Sud. D. Alekna. Christiana tempora II. Vilnius: VUL, 2006, p. 195–202.

49. Stankevičius, Juozas. Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai. Vilnius: LKMA, 2002.

50. Streikus, Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990). Vilnius: LGGRTC, 2002.

51. Tulaba, Ladas. Šv. Rašto – evangelijų vertimai į lietuvių kalbą. Aidai, 1977/6, p. 258–267.

52. Tulaba, Ladas. Šventojo Rašto temomis. Vilnius: LKMA, 2000.

53. Tumelis, Juozas. Lietuviškoji viduramžių filosofijos bibliografija. Filosofijos istorijos chrestomatija.

Viduramžiai. Sud. Genzelis, B. et al. Vilnius: Mintis, 1980, p. 532–552.

54. V. A. [Vytautas Ališauskas]. Apologetai: Bažnyčia kalbasi su pasauliu. Bažnyčios Tėvai. Antologija. Sud. D.

Alekna ir V. Ališauskas. Vilnius: Aidai, 2003, p. 133–134.

55. V. A. [Vytautas Ališauskas]. Kristaus liudytojai – kankiniai ir apologetai. Katalikų kalendorius žinynas 1988

(B). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1988.

56. V. A. [Vytautas Ališauskas] Kristaus liudytojai – kankiniai ir apologetai. Katalikų kalendorius žinynas 1988

(B). Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Kaunas–Vilnius, 1988.

57. Wagner, Jean–Pierre. Henri de Lubac. Paris: Cerf, 2001.

58. Антология мировой философии. В 4–х томах. Ред. коллегия В. В. Соколов и др. Москва: «Мысль», c.

1969–1973.

59. Карсавин, Лев Платонович. О началах. Опыт христианской метафизики. Berlin, 1925.

60. Лебедев, Алексей Петрович. История Вселенских Соборов. Т. 3. Ч. 1: Вселенские Соборы IV и V

веков: Обзор их догматической деятельности в связи с направлениями школ Александрийской и

Антиохийской. 2–е изд. Сергиев Посад, 1896.

Komentarai

61. XX a. pradžioje būta ginčų, kokia sąvoka labiau tinkanti, ar katalikų „patrologija“, ar protestantų

„patristika“. Šiandien visuotinai nugalėjo „patristika“, šiuo klausimu daugiau nebediskutuojama. Nors

tradicijoms ištikima Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija 1989 m. dėsto „patrologiją“ [27, 334], tačiau

šiandien VDU Katalikų teologijos fakultetas dėsto „patristiką“ („Antikos ir patristikos filosofijos istorija“), o

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija – „Patrologiją ir patristiką“.

62. Plačiausias svarstymas apie patristikos objektą, jo dalis, santykius su kitomis teologijos šakomis ir pan.

lietuviškai: Gutauskas, J. Senosios Bendrijos literatūros istorijos įvadas. Žr. [20, 23–60].

63. Kasiodoras, Institutiones, I, 28, 4.

64. Jonas Solsberietis, Metalogicon, III, 4.

65. Įkūrėjai: Jean Daniélou SJ (1905–1974) ir Henri de Lubac SJ (1896–1991) ilgametis spiritus movens –

Claude Mondésert SJ (1906–1990). Pradžia, beje, buvo sunki. Pirmasis sumanymas dar 1938 m. nesulaukė

jėzuitų vyresnybės (t. W. Ledóchowski SJ, 1866–1942, generolas 1915–1942) palaikymo. Karas ir veikimas

okupuotoje ir neokupuotoje Prancūzijos zonose iš dalies palengvino situaciją: užteko tik vietinių provincijų

provincijolų palaikymo, su Roma derinti, atrodo, nė nemėginta. Smulkiau žr. [17]. Prieinama internetu:

<http://bibliotheque.editionsducerf.fr/par%20page/1008/TM.htm#>.

66. Žr. <http://www.sources-chretiennes.mom.fr/index.php?pageid=accueilsc>.

67. Petras Lombardas (ca 1100–1160), manoma, pirmasis Paryžiaus universiteto daktaras, apie 1146 m.

išleido „Keturias sentencijų knygas“, kurios bus universitetinių katalikų teologijos studijų pagrindas iki pat

XVI a. ir kartais vėliau, kai jas pakeis Tomo Akviniečio „Summa“. Tyrėjų teigimu, tai labiausiai komentuotas

veikalas po Biblijos: „Keturioms sentencijų knygoms“ komentarus yra parašę visi didieji XIII a. teologai –

Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Bonaventūra, Dunsas Skotas ir daugelis kitų. Petro Lombardo veikalas

sistemiškai (I knyga skiriama Dievui, II – Sukūrimas, III – Įsikūnijimas ir Atpirkimas, IV – Sakramentai ir

Amžinasis Gyvenimas) mėgindamas suderinti pateikia Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų, savo meto teologijos

mokytojų nuomones vienu ar kitu klausimu. Šiame veikale aiškiai regime gimstant scholastinį diskusinio

svarstymo ir apibrėžimų metodą.

68. Kaip ir daugelis šio patristinio sąjūdžio istorijos personažų, Liono jėzuitų teologijos mokykloje studijavęs

J. Daniélou apie savo teologijos dėstytoją ir vėlesnį kolegą H. de Lubac'ą rašys šitaip [14, 91–92. Cituota iš:

57, 41, čia ir kitur vert. D. A.]: „Nesidėdamas prie kokios nors šiuolaikinės mąstymo pakraipos, tėvas de

Lubac'as, atsirėmęs į Tėvų studijas ir pratęsdamas jas krikščioniško istorijos supratimo svarstymais, visų

pirma norėjo iškelti Bažnyčios mokymo tęstinumą. Man ši istorijos teologija yra pats vertingiausias

šiuolaikinės teologijos bruožas... kaip tik tuo tėvo de Lubac'o mintys, mano manymu, yra ypačiai svarbios

mūsų amžiui, neabejotinai tik jos gali pagrįsti šiuolaikinę teologijos sintezę“.

69. H. de Lubac'ui, laikant jį viso sąjūdžio galva, 1950 m. buvo uždrausta dėstyti ir skelbti teologinius

darbus, jis iš Liono perkeltas į Paryžių. J.-P. Wagneris [57, 22] jo priešininkų argumentus sutraukia šitaip:„Naujieji teologai buvo apkaltinti neteisingai suprantą santykį tarp antgamtiškumo ir žmogaus prigimties,

klastoją tomizmą žvelgdami į jį iš istorinės perspektyvos, dogmas verčią reliatyviomis. Net ir pati „Sources

chrétiennes“ serija kėlė įtarimų: ar kartais ji, pateikdama veikalus, ankstesnius už didžiąją sintezę, nebuvusi

sumanyta tik tam, kad taptų įrankiu, atitraukiančiu nuo oficialiojo tomizmo, šitaip iškeldama istorinį ir

nuvertindama metafizinį požiūrį?“

70. Garrigou-Lagrange, R. La nouvelle théologie où va-t-elle? Angelicum 23, 1946, p. 126–145.

71. Čia didžiausi Pr. Guéranger OSB (1805–1875) nuopelnai.

72. Gelumbeckaitė, J. Bažnyčios tėvai XVI amžiaus lietuviškose liuteroniškose postilėse. Šv. Augustinas.

Tradicijos, kontekstai, interpretacijos. Sud. D. Alekna. Christiana tempora II. Vilnius: VUL, 2006, p. 236–264.

73. Jakaitė, D. 1930-ieji – šventojo Augustino metai Lietuvoje. Šv. Augustinas. Tradicijos, kontekstai,

interpretacijos. Žr. [21, 277–292].

74. Šiandien smulkiau apie Klemensą Aleksandrietį galima pasiskaityti [34, 26–60], platesnių veikalų

ištraukų galima rasti [10, 296–376].

75. Morkelis, M. Klemensas Aleksandrietis ir jo pedagoginiai užsimojimai. Medžiaga krikščioniškos pedagogikos

istorijai. Atspausta iš „Lietuvos mokykla“. Kaunas, 1939. 63 p.

76. Patrologia Graeca – graikiškai rašiusių Bažnyčios tėvų raštų serija (166 tomai in quarto), kurią 1857–1866

išleido kun. Jacques Paul Migne (1800–1875).

77. Morkelis, M. Patrologijos mokslo uždaviniai ir ribos. Metodologinės žinios, Soter, XII, 1937, nr. 2 (25), p.

39–48.

78. Morkelis, M. Bažnyčios Tėvai ir klasiškoji dvasios kultūra. Draugija, 1923, nr. 1/2 (145/146), p. 20–32.

79. Morkelis, M. Aleksandrijos katechetų mokykla. Lietuvos mokykla, 1926, nr. 5, p. 187–194.

80. Morkelis, M. Rytų Afrikos bažnytinės literatūros kūrimosi aplinkybės. Soter, XIII, 1937, nr. 1 (24), p. 32–

61.

81. Smulkiau apie Origeną [34, 61–85], platesnių veikalų ištraukų galima rasti [10, 384–523], taip pat žr. [2;

42].

82. Šis paskutinis autoriaus sakinys labai aiškiai parodo, koks didelis atstumas skiria jo meto požiūrį į

egzegezę ir joje viešpataujančią pažiūrą pažodinę prasmę laikyti pagrindine ir vienintele dėmesio verta

reikšme ir Naujosios teologijos požiūrio rimtai vertinti ir visas kitas tradicijos pripažįstamas Šventojo Rašto

reikšmes.

83. Maceina, Antanas. Pedagogikos istorija. T. I. Kaunas, 1939. 392 p. Pedagogika, anot A. Maceinos, yra

„istorinis mokslas, kuris pedagoginį vyksmą tyrinėja kylantį iš kultūrinio gyvenimo, vykstantį visuomeninėje

aplinkoje ir vedamą pasaulėžiūrinių principų“ (p. 5).

84. Karsavinas, Levas. Europos kultūros istorija. Romėnų imperija, krikščionybė ir barbarai. Kaunas, 1931. 352

p. Vėliau išeis dar penki tomai, paskutinysis (1937) apima XV a.

85. „Tegu sau šneka sveiki istorikai pozityvistai, ką tik nori, bet krikščionybė niekuomet nėra buvusi tik

doros mokslas. Tyrinėdami I amžiaus galo krikščionių raštus, vadinasi, Evangelijas ir apaštalų raštus,

aptinkame ne tik religiškos etikos, bet ir tam tikros metafizikos“ [23, 98].

86. Karsavin, L. Peri archon. Ideen zur christlichen Metaphysik. Memel: Rytas, 1928. 58 p. Карсавин, Л. О

началах. Опыт христианской метафизики. Berlin, 1925. 191 p.

87. Bibliografiją žr. [16, 536; 80].

88. Bibliotekų valymo darbas pradėtas nuo pirmųjų okupacijos dienų: „Atsiųstas iš Rusijos kažkoks

Procenko „išvalė“ 2 500 viešų ir privačių bibliotekų. Iš jų išimta ir sunaikinta apie 83 000 tomų knygų.

Ypatingai nukentėjo Tėvų Marijonų biblioteka Marijampolėje, iš kurios sovietai paėmė ir sunaikino apie 50

000 tomų knygų. Visur buvo naikinamos visokios knygos, nesiderinančios su marksizmo ideologija.

Apskaičiuojama, kad taip žuvo apie 1 400 000 tomų, daugiausia religinio turinio“ [11, 204].

89. Norint patirti to meto pulsą geriausia pačiam paskaitinėti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“,

Kretingos pranciškonų rūpesčiu šiandien lengvai pasiekiamą internetu: <http://www.lkbkronika.lt/>, ir, kita

vertus, pavyzdžiui, kan. dr. Juozo Stankevičiaus atsiminimus [49]. T. p. žr. [11, 188–259; 50].

90. LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. posėdžio protokolas-nutarimas „Partinės organizacijos uždaviniai

demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veidą“ [50, 328].

91. [5, 77]: „Apie 1966 m. Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai Romoje susitarė su Vakarų Europos

lietuvių vyskupu Pranu Braziu MIC parūpinti viso Šv. Rašto vertimą iš originalo – hebrajų, aramėjų ir graikų

kalbų. Kadangi išeivijoje buvo ne vienas baigęs aukščiausius biblinius mokslus, išeiviai turėjo išversti Senąjį

Testamentą, o Tėvynėje likusieji – Naująjį“. Šis bendras darbas taip pat sukėlė daug ambicingų vyrų

kibirkščiavimo. Žr. [52, 243–256; 51, 258–267; 6]. Aistras nenurimus rodo ir gerokai naujesni tekstai: Aliulis,

V.; Čiočytė, D. Kaip seną kalbą paversti nauja? Naujasis židinys–Aidai, 2008, nr. 6, 259–271. Prieiga

internetu: <http://www.lrytas.lt/-12163111391214922541-kaippaversti-sen%C4%85-kalb%C4%85-

nauja.htm>.

92. Maskvos URM pareigūnas, instruktuodamas oficialiąją Lietuvos katalikų delegaciją II Vatikano

susirinkime aiškino: „Reformatoriai. Tai realistai. Jie siūlo Bažnyčią reformuoti, sumoderninti ir tuo būdu

gelbėti Bažnyčios sunkią padėtį. Šį sąjūdį palaiką prancūzai, olandai, vokiečiai, Afrika. Konservatoriai. Jų

priešakyje stovįs kard. Otaviani. Ir jie supranta sunkią Bažnyčios padėtį ir iešką kelių, kaip iš tos sunkios

padėties išeiti. Konservatoriai pagrindine priemone Bažnyčios atsinaujinimui laiką kovą su komunizmu ir

ateizmu. Konservatoriams karo agresorius – tai Tarybų Sąjunga“ [49, 622–623].

93. Cituota iš [45, 52]. Knyga prieinama internetu: <http://partizanai.org/failai/pdf/dabarties-kankiniai.pdf>.

94. Turėtume pasakyti, kad kun. J. Stankevičius nevengia klasikinės literatūros aliuzijų ir citatų: „Ir ką gi!

Pagyvensim, pamatysim! O Homeras savo Odisėjos I giesmėje, 7 eilutėje rašo: Patys savo kvailumu

užsitraukė jie pražūtį baisią...“ [49, 719].

95. Žr. nepalankų kun. J. Stankevičiaus vertinimą [49, 705–706].

96. Apie šį veikalėlį smulkiau [10, 135].

97. Apie juos truputį plačiau žr. [54, 131–134].

98. Euzebijus Cezarietis. Bažnyčios istorija. Vilnius: Logos knyga, 1993. [Įvado autorius ir 1–7 sk. vertėjas Č.

Kavaliauskas].

99. Apie šį veikalėlį smulkiau žr. [10, 67].

100. Apie jį smulkiau žr. [10, 45].

101. Nuorodą į Ignoto Antijochiečio „Laišką smirniečiams“ matome iliustracijoje „Kun. Česlovo Kavaliausko

Naujojo Testamento egzempliorius su jo paties pastabomis“ [29, 287].

102. „Antra mūsų rimta „meilė“ buvo filosofija ir jai artimi dalykai – logika, psichologija. Nyčę ir Froidą mes

skaitėme originalo kalbomis, graikus ir Dekartą – išverstus į lietuvių kalbą“ [7, 236].

103. [13, 276]: „Nors alinamam sunkaus darbo, tremtyje užteko tvirtos valios, ypač siaučiant pūgoms ar,

dažniausiai, užsitęsusios poliarinės nakties sąlygomis, nelegaliai studijuoti (padedamam įkalintos

profesūros) aukštąją matematiką, teorinę fiziką (kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją, genetiką), anglų

bei japonų kalbas“. [7, 238]: „Astronomija kurį laiką buvo ir mano hobby, nes su juo neretai kalbėjome tomis

temomis, ir aš tikrai žinau, kad jis jas neblogai išmanė“.

104. Kun. J. Gutausko biografijos duomenis galima rasti „Anykštėnų biografijų žinyne“ pasinaudojus

internetine prieiga <http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=123>.

105. Šią leidyklą, ar veikiau taip pavadintą knygų seriją, (išėjo 28 knygos) 1966 m. įsteigė prel. dr. Vytautas

Balčiūnas (1910–2003), redakcinę vadovybę be jo dar sudarė dr. Juozas Girnius (1915–1994), kun. dr.

Juozas Prunskis (1907–2003), kun. dr. Jonas Gutauskas, kun. Stasys Yla (1908–1983), prof. dr. Antanas

Maceina ir Simas Sužiedėlis (1903–1985).

106. Cituota iš [17, 115].

107. Savarankiška institucija, 1942–1944 m. veikusi greta Kauno kunigų seminarijos ir VDU. Plačiau žr. [33,

1–14, ypač 9–11]. Prieiga internetu:

<http://www.ebiblioteka.lt/resursai/LMA/Lituanistica/0503_03_Lit_001_014.pdf>.

108. Žr. <http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=123>.

109. [20, 21]. Panašiai [20, 29–30]: „Liudydami ir gindami Bendrijos mokslą, jie (sc. Bažnyčios tėvai ir

rašytojai – D. A.) tuo pačiu tampa Tradicijos, tikėjimo šaltinio, reiškėjai ir nešėjai. Iš jų raštų matyti, kaip

Bendrija įvairias tikėjimo tiesas suprato ir pasitaikančias klaidas smerkė. Jų veikalai yra svarbūs dogmų

istorikams šaltiniai. Jų pagalba jie gali įrodyti, kad ankstyvosios Bendrijos mokslas buvo toks pat, koks jis

yra ir šiandien“.

110. Protu ir tikėjimu. Mariteno raštų rinktinė. Vertė Anicetas Tamošaitis, SJ. Krikščionis gyvenime 12.

Putnam, CT, 1975. 340 p.

111. E. Przywara SJ (1889–1972) – labai įtakingas ketvirto–penkto dešimtmečių vokiečių katalikų teologas,

turėjęs tiesioginės ir lemiamos įtakos H. U. von Balthasarui, K. Rahneriui ir daugeliui kitų tos kartos teologų.

112. Przywara, E. Augustinus. Die Gestalt als Gefüge. J. Hegner. Leipzig, 1934.

113. Žr. [48, 195].

114. Vertė kun. Č. Kavaliauskas [24, 213–222].

115. Visi 7 laiškai buvo išleisti atskira knygute savilaidoje. Vertė kun. Č. Kavaliauskas [25, 248–275].

116. Vertė kun. Č. Kavaliauskas [26, 176–181].

117. Vertėjas nenurodytas [vert. Gediminas Žukas], žr. [25, 182–183].

118. Vertėjas nenurodytas [vert. Gediminas Žukas arba Vytautas Ališauskas], žr. [25, 183–184].

119. Vertė kun. V. Aliulis, žr. [26, 185–190].

120. Vertė kun. Liudas Jurevičius, žr. [25, 190–194].

121. Vertėjas nenurodytas, žr. [25, 198–201].

122. Vertė A. Dambrauskas, žr. [27, 217–235].

123. Vertė A. Dambrauskas, žr. [27, 235 – 243].

124. Šį knyga kun. V. Aliuliui davė dingstį susipažinti su autoriumi: „Dar sovietų laikais Vytautas Ališauskas

buvo man parūpinęs jo [sc. J. Ratzingerio] žymiausiojo veikalo „Einfürung in das Christentum“ vertimą,

mašinėle parašytą ir padaugintą. „Katalikų pasaulio“ leidykla turėjo garbę išspausdinti jį pačioje savo

veiklos pradžioje. Apie 1997 Romoje klausiausi vienos kardinolo Jozepho Ratzingerio viešos paskaitos

(kažkur guli, ką iš jos užsirašiau), po jos su pulku kitų klausytojų priėjau pasisveikinti ir pasakiau, kad jo

raštai Lietuvoje žinomi. Taip pat matydavau jį vienplaukį su atlapu švarku ir balta apykaklaite sau einantį

netoli Vatikano, bet neturėjau dingsties užkalbinti. Kai 1999 m. palikęs Romą, dar turėjau rudenį grįžti į jau

minėtąjį Vyskupų Sinodą, neatsispyriau norui padaryti staigmeną. Pasiėmiau tą „Krikščionybės įvadą“ viena

ir kita forma ir vieną gražią dieną pasigavęs autoriui įteikiau. Mačiau, kad staigmena iš tiesų miela. Po kelių

dienų ten pat, Sinode, susitikau jį koridoriuje einantį su kokiu kitu aukštu dignitoriumi ir girdžiu: „Žiūrėk,

šitas tėvas man padovanojo mano Introduzione lietuviškai, išleistą Samizdato!“ Čia jau man netikėtumas,

kad eminentissimus žino mūsų tarybinius terminus. Tariau sau: jeigu Benediktas XVI atvyktų į Lietuvą ir

susitikęs prisistatyčiau, jog esu tas, kuris jam pateikė aną leidinį, tikriausiai prisimintų“ [5, 253–254].

125. Nepriklausomybės laikais ši knyga buvo išleista 2 kartus: Ratzinger, J. Krikščionybės įvadas. Iš vokiečių

k. vertė Aldona Budreikaitė. Redaktorius Vytautas Ališauskas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidinys, 1991.

Ratzinger, J. Krikščionybės įvadas. Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai,

2008.

126. „Hansui Ursui fon Baltazarui atminti“, žr. [27, 244–248].

127. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. Sud. Genzelis B. Vilnius: Mintis, 1980. 575 p.

128. Антология мировой философии. В 4-х томах. Ред. коллегия В. В. Соколов и др. Москва: «Мысль»,

1969–1973. Br. Genzelis dalyvavo sudarant 4 šios antologijos tomą.

129. Tumelis, J. Lietuviškoji viduramžių filosofijos bibliografija, iš [16, 532–552].

130. Лебедев, А. П. История Вселенских Соборов. Т. 3. Ч. 1: Вселенские Соборы IV и V веков: Обзор их

догматической деятельности в связи с направлениями школ Александрийской и Антиохийской. 2-е изд.

Сергиев Посад, 1896. II, XVI. 323 с.

131. Plačiau žr. [9].

Gauta 2011 m. rugsėjo 21 d.

Ateikta spaudai 2012 m. balandžio 10 d.

Summary

Fathers of the Church in Lithuania: Brief Acquaintance

The article discusses the spread of intellectual and spiritual heritage of the Fathers of the Church in

Lithuania in 1918–1990 – during two essentially different consecutive periods of the history of Lithuania.

Attention to patristic literature during the times of the First Republic of Lithuania is, first and foremost,

associated with the activities of M. Morkelis and A. Maceina following his footsteps. Despite the main

differences in the environment, in certain cases both periods featured the continuity of tradition (for

instance, attention to the School of Alexandria). After showing a peculiar theological conservativeness of all

elements of the Church of Lithuania (emigration / occupied Lithuania, fighters / collaborators) determined by

the need to protect from the atheist government, which was also characteristic of the anthology of patristic

texts compiled in exile by J. Gutauskas, the author discusses the late impact of the resssourcement ('back

to the sources’) movement and its modest fruits provided by a circle of Kaunas Catholic intellectuals in the1970s (V. Ališauskas, G. Beresnevičius, P. Kimbrys, R. Dulskis, etc.).

127.