Administracinę teisę galima nagrinėti: 1) kaip teisės šaką; 2) kaip teisės mokslo šaką; 3) kaip mokymo discipliną. M es jau žinome, jog pirmuoju atveju susipažįstama su administracinės teisės, kaip teisės šakos, teisiniu reguliavimu, t.y. kokius visuomeninius santykius ir kokiu metodu reguliuoja administracinės teisės normos, taip pat susipažįstama su administracinės teisės sistema, administracinėmis teisės normomis, administracinės teisės šaltiniai. Antruoju atveju nustatomas teisės mokslo šakos dalykas, funkcijos, pagrindinės šios teisės šakos vystymosi ir tobulinimo kryptys, apžvelgiama istorinė administracinės teisės raida, pateikiamas palyginimas su užsienio šalių administracine teise. Trečiuoju atveju nustatoma mokymosi metodika – monografijų, vadovėlių, mokslinių straipsnių, disertacijų, pranešimų išrinkimas, skaitymas, tyrimas.

Administracinės teisės mokslas – tai visuomeninių santykių reguliavimo technika. Administracinės teisės mokslas yra sudėtinė Lietuvos teisės mokslo dalis. Mokslininkas, administracinės teisės specialistas turi ne tik analizuoti teisinius tekstus, ne tik tyrinėti teisės šaką, kokia ji yra, bet ir kritikuoti ją, siūlyti tobulinimo projektus. Be to, būtini ir empiriniai tyrimai, kad būtų aišku, kaip teisė realiai funkcionuoja: ar ji veiksminga, ar pasiekia keliamus tikslus, kitaip nebūtų galima jos kritikuoti, pagrįsti, kurti. O administracinės teisės keliami tikslai yra daug apimantys:

sąlygų veiksmingai valstybės ar savivaldybių institucijų veiklai sudarymas; sudaryti galimybes asmenims naudotis savo subjektinėmis teisėmis; sudaryti sąlygas vystytis ekonomikai; derinti asmeninį interesą su visuomeniniu bei tenkinti viešąjį interesą.

Čia administracinės teisės specialistai – mokslininkai tyrinėja šios teisės šakos esmę, jos reguliavimo dalyką, atskirus institutus ir apskritai administracinės teisinės praktikos ir mokslo problemas. Administracinės teisės mokslas tyrinėja valdžios ir savivaldybių subjektų ir pavaldumo santykiais su jais susietų asmenų sąveikos teisines formas viešojo administravimo srityse. Juk žinome, kad viena iš visuomeninių santykių, reguliuojamų teisės normų, visada būna valstybės ar savivaldybės subjektas. Mokslininkų – specialistų pareiga pateikti aiškias koncepcijas, kategorijas. Teisės aktuose vartojama daug įvairiausių terminų, reiškiančių tą patį. Tačiau kategorijų įvairovė kartais sukelia sumaištį ir nesusipratimus. Antai daug diskusijų kelia valstybės valdymo, valstybinio valdymo, viešojo valdymo, viešojo administravimo kategorijų vartosena.

Administracinės teisės, kaip teisės šakos, sistema reguliuoja įvairių subjektų veiklą, kompetenciją. Administracinės teisės mokslas tiria, analizuoja, sistemina normas, išryškina jų paskirtį. Mokslinių tyrimų rezultatai atsispindi ne administracinės teisės normose, bet mokslinėse išvadose, grupavimuose, pasiūlymuose. Mokslinių pasiekimų formos yra pranešimai, straipsniai, knygos.

Administracinės teisės mokslo objektas yra visuomeniniai santykiai, kylantys formuojant valstybės ar savivaldybės institucijas bei joms funkcionuojant, o taip pat – šių institucijų formavimą bei veiklą reguliuojamų administracinių teisinių normų sistema.

Administracinės teisės mokslo objektas yra platesnis negu administracinės teisės šakos, nes:

mokslas privalo tirti ir normas, ir atitinkančius jas visuomeninius santykius, išskirti vienų ir kitų ypatybes, nustatyti normų įtaką socialiniams procesams, normų įgyvendinimo ypatumus;

administracinių teisinių reiškinių mokslinė analizė reikalinga tam, kad būtų nustatytas jų dinamiškumas, kaita, vystimosi procesas;

mokslas turi numatyti ateitį, teikti rekomendacijas dėl viešosios administracijos struktūrų tobulinimo bei jos kompetencijos vystymo;

moksle turi atsispindėti aiškios kategorijos, principai, jų funkcionavimas, čia juk gali egzistuoti sąvokos, kurių teisės aktuose net nėra (pvz., administraciniai teisiniai santykiai, vykdomosios valdžios institucija (teisės aktuose sutiksite tokias frazes – viešasis juridinis asmuo, biudžetinė įstaiga ir pan.), poįstatyminis aktas, administracinio poveikio priemonės ir t.t.)

Administracinės teisės mokslo sistema apima galiojančių normų žinias, bendresnes sąvokas - tokias kaip objektas, metodas, sistema, administracinės teisės principai, administracinės teisinės normos, administraciniai teisiniai

santykiai, jų grupės, administracinės teisės subjektai, objektai, viešasis administravimas, jo subjektai, vykdomoji valdžia, jos požymiai, funkcijos.

Administracinės teisės mokslo objekto sudėtinės dalys :

administracinės teisinės kategorijos; galiojančios ir nebegaliojančios administracinės teisės normos; administracinės teisės normų praktinio įgyvendinimo analizė; teisės normų, jų įgyvendinimo tobulinimo, o taip pat vartojamų mokslinių kategorijų aiškinimo rekomendacijų

sistema.

Administracinės teisės mokslo funkcijos:

teorinė funkcija – skatinti teisės mokslo vystymą; praktinė funkcija – teikti rekomendacijas dėl teisinio reguliavimo tobulinimo, valstybės ir savivaldybių

institucijų veiklos tobulinimo, sudaryti sąlygas tirti administracinius teisinius reiškinius (vadovėlių, monografijų, straipsnių, pranešimų rengimas), teisinių žinių skleidimas.

auklėjamoji funkcija – skatinti piliečiams, valstybės tarnautojams reikalingų įgūdžių ugdymą, aiškinti ir diegti administracinės teisės principų reikšmę valstybės tarnautojų veikloje bei valstybės ar savivaldybių institucijoms veikiant socialinius procesus, įdiegti suvokimą, jog būtinas administracinės teisės normų realus funkcionavimas, skatinti jų pažeidimų netoleravimą

Prieš susipažindami su administracinės teisės sistema, pirmiausia prisiminsime, kas yra teisės sistema. Teisės sistema – „tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą“ [1] . Tai reiškia, jog teisės sistemos struktūriniai elementai yra teisės institutas, teisės pošakis, teisės šaka.

Teisės institutas (smulkiausias struktūrinis teisės sistemos elementas) – teisės normų grupė, apimanti teisės normas, kurios reguliuoja vienarūšius visuomeninius santykius ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį.

Teisės pošakis (stambesnis struktūrinis teisės sistemos elementas) apima kelis teisės institutus ir sudaro savarankiška teisės šakos dalį.

Teisės šaka (stambiausias struktūrinis teisės sistemos elementas) – teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienarūšius visuomeninius santykius (objektas) tam tikru metodu.

Administracinės teisės šaką taip pat sudaro tam tikra institutų, pošakių sistema. Administracinė teisė gali būti suvokiama kaip dviejų dalių – bendrosios ir specialiosios – visuma.

Bendroji administracinės teisės dalis – tai teisės dalis, apjungianti teisės normas, institutus, reguliuojančius „administracinių teisinių santykių subjektų bendrąjį teisinį statusą“ [2] . Tai normos, įtvirtinančios valstybinio valdymo ar viešojo administravimo principus, administracinę teisinę institucijų padėtį, valstybės tarnautojų, nevyriausybinių organizacijų (asociacijų, viešųjų įstaigų, visuomeninių organizacijų, labdaros ir paramos fondų) bei piliečių ir užsieniečių administracinį teisinį statusą valstybinio valdymo ar viešojo administravimo srityje. Šios normos taip pat įtvirtina valstybės tarnybos pagrindus, valdymo veiklos formas ir metodus, kontrolės ir priežiūros metodus, teisėtumo užtikrinimo viešajame administravime būdus ir tvarką, administracinės justicijos pagrindus.

Specialioji administracinės teisės dalis – tai teisės dalis, apjungianti teisės normas, institutus, reguliuojančius visuomeninius santykius konkrečiose valstybinio valdymo (viešojo administravimo veiklos) šakose (veiklos šakos sudaro veiklos sritis, pvz., pramonės, mokslo, medicinos) ir srityse (pvz., vidaus reikalų, užsienio reikalų, ekonomikos, teisingumo, žemės ūkio, švietimo, kultūros ir kitos srityse).

Galimas toks bendrosios dalies administracinės teisės pošakių ir institutų išskyrimas:

Pošakis - viešojo administravimo; šio pošakio institutai – Prezidento įgaliojimai viešojo administravimo subjektams, vyriausybės, ministerijų subordinacija, apskričių valdymas, Seimui atskaitingų institucijų viešojo administravimo veikla, nevyriausybinių organizacijų viešojo administravimo įgaliojimai, savivaldybių viešojo administravimo sistema, viešojo administravimo principai.

Pošakis – administracinės veiklos teisė; šio pošakio institutai – viešojo administravimo subjektų veiklos funkcijos; valstybės tarnybos institutas.

Pošakis – viešojo administravimo institucijų veiklos teisėtumo kontrolės ir priežiūros pošakis; šio pošakio institutai – Seimo atliekama parlamentinė priežiūra vykdomosios valdžios atžvilgiu; Prezidento atliekama priežiūra vykdomosios valdžios atžvilgiu, Vyriausybės kontrolė ministerijų, įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės įstaigų atžvilgiu, savivaldybių administracinė priežiūra.

Pošakis – administraciniai ginčai; šio pošakio institutai – administracinės atsakomybės, tarnybinės atsakomybės, mokestiniai ginčai.

Pošakis – administracinė justicija (administracinių ginčų nagrinėjimo institucinės formos); šio pošakio institutai – administracinių ginčų sprendimas pačiose valstybės ar savivaldybių institucijose; ikiteisminių institucijų veikla (administracinių ginčų komisijų, Mokestinių ginčų komisijos, ombudsmenų – Seimo kontrolierių, Lygių galimybių kontrolierių, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus – kompetencija); administracinių teismų kompetencija.

Žinoma, šis skirstymas nėra tobulas. Kadangi, pasak A. Vaišvilos [3] , teisės instituto ir teisės pošakio skirtumas yra reliatyvus, dažniausiai administracinės teisės institutai stambinami. Todėl dažnai administracinės teisės institutais laikomi viešasis administravimas, administracinė atsakomybė, priežiūra ir kontrolė, valstybės tarnybos ir t.t.

Specialiosios administracinės teisės dalies pošakiai galėtų būti tokie:

žmogaus, visuomenės, valstybės apsaugos užtikrinimo; viešosios administracijos organizacinės – ūkinės veiklos; viešosios administracijos socialinės – kultūrinės veiklos; viešosios administracijos veikla, užmezgant ryšius su kitomis valstybėmis politinėje, ekonominėje,

aplinkosaugos ir kitose srityse.

Administracinės teisės sisteminimas   .

Būtinybė susisteminti administracinės teisės normas kyla dėl to, kad būtų palengvinta teisės aktų paieška. Be to, lengviau pastebėti ir pašalinti administracinės teisės normų spragas, prieštaravimus. Administracinės teisės sisteminimą galima apibūdinti kaip administracinės teisės normų grupavimą į bendrą sistemą. Taigi administracinės teisės sisteminimas – tai teisės aktų sistemos sudarymas arba teisės aktų sisteminimas. Mokslinėje literatūroje yra išskiriami ir teisės aktų sisteminimo principai:

1) informacijos išsamumo, čia svarbu apimti visą sisteminti reikalingą informaciją;

2) informacijos patikimumo, reiškiančio, jog naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;

3) naudojimosi patogumo, reiškiančio greitą reikiamos normos radimą.

Teisės aktų sisteminimas – tai „įvairių teisės subjektų veikla, kuria yra siekiama sugrupuoti

teisės aktus į vientisą sistemą, siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus“ [4] . Teisės aktų sisteminimas – tai teisinė veikla, teisinis procesas. Ši samprata apima keturias teisinės veiklos formas – teisės aktų apskaitą, inkorporaciją, konsolidaciją ir kodifikaciją.

I. Apskaitą vykdo įstaigos, organizacijos, kurių tikslas aprūpinti teisine informacija kitas įstaigas, organizacijas, o taip pat ir jos pageidaujančius asmenis. Apskaita – tai teisės aktų rekvizitų fiksavimas specialiuose žurnaluose, t.y. žurnalinės apskaitos, kompiuterinė apskaita. Taip daroma chronologijos, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu, šiuo metu itin plačiai naudojama kompiuterinė įstatymų apskaita. Teisės aktų sisteminimo forma - apskaita - egzistuoja visų tipų organizacijų (tiek švietimo įstaigų, tiek privačių įstaigų ir, žinoma, valstybės bei savivaldybių įstaigų) viduje (pvz., organizacijos veiklos įsakymai, personalo įsakymai ir t.t.)

II. Inkorporacija tai yra tokia sisteminimo forma, kai norminiai aktai yra visiškai arba iš dalies sujungiami į įvairius rinkinius tam tikra tvarka. Ši tvarka būna chronologinė, abėcėlinė, sisteminė dalykinė. Šia sisteminimo forma siekiama užtikrinti greitą ir operatyvų naudojimąsi galiojančiais teisės aktais. Inkorporacija - valstybės ar savivaldybių bei kitų institucijų veikla, kuria užtikrinamas galiojančių teisės aktų prieinamumas, subjektų aprūpinimas informacija apie įstatymus ir galiojančias įstatymų redakcijas. Inkorporuojant yra pašalinami tie teisės aktų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra netekę galios. Į rinkinį paprastai yra įtraukiami visi padaryti aktų pakeitimai ir papildymai, nurodant oficialius aktų rekvizitus, išimami įvairūs operatyviniai nurodymai, neturintys norminės reikšmės. Inkorporacija pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirstoma į: oficialiąją inkorporaciją, į oficiozinę arba pusiau oficialiąją inkorporaciją ir neoficialiąją inkorporaciją.

Oficialioji inkorporacija yra atliekama kompetentingų institucijų pavedimu arba jų pritarimu. Jos metu yra sudaromi teisės aktų rinkiniai, kurie yra laikomi oficialiais. Sudarant oficialų rinkinį, nustatomi nebegaliojantys teisės aktai, taip pat nustatomi teisės aktai, kurie prieštarauja vėliau priimtiems. Tuomet šalinamos teisės aktų spragos.

Oficiozinė arba pusiau oficiali inkorporacija. Šia inkorporacijos rūšim teisės aktų rinkinį parengia ir išleidžia institucija, kuri turi teisėkūros institucijos įgaliojimą. Tačiau teisėkūros institucija netvirtina šio teksto, todėl jis nėra laikomas oficialiu. Pvz., Pagrindiniai Prancūzijos administraciniai įstatymai yra inkorporacinio pobūdžio, tai tam tikrus administracinius institutus apimantys įstatymai (pvz., aktai dėl bendruomenių valdymo, valstybinio turto disponavimo aktai, pensijų aktai, statybos aktai ir pan.). Jie yra susisteminti pagal tematiką, akto išleidimo metus, tačiau jokio oficialaus teisės akto galios neturi.

Neoficiali inkorporacija . Ši inkorporacijos rūšis pasireiškia tuo, kad teisėkūros institucija nėra patvirtinusi įgaliojimų keisti rinkinius. Tačiau neoficialiąją inkorporaciją atlieka valstybinės leidyklos, privačios įmonės, mokslo įstaigos. Tokiais rinkiniais nėra remiamasi kuriant ar taikant teisės normas (Pvz., bibliotekose ar knygynuose galima rasti VšĮ „XX“ oficialių dokumentų tekstų su pakeitimais ir papildymais iki 2007 m. sausio 20 d. leidinį „Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas“).

Inkorporacijos būdu sudaryti teisės aktų rinkiniai yra skirstomi pagal tekstų išdėstymo pobūdį į chronologinius ir sisteminius . Chronologiniuose rinkiniuose teisės aktai išdėstomi pagal jų išleidimo datą. Sisteminiuose rinkiniuose teisės aktai yra išdėstomi pagal teminius skyrius ir teisės aktų turinį, dalykinę tvarką. Pirmiausia į kiekvieną skyrių ir poskyrį dedami aukštesnės teisinės galios teisės aktai, o po to – žemesnės teisinės galios teisės aktai. Inkorporacija pagal apimamos medžiagos apimtį gali būti visuotinė ir dalinė. Visuotinė inkorporacija reiškia, kad į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai. Dalinė inkorporacija reiškia, kad į rinkinį įtraukiami tam tikrą sritį reguliuojantys teisės aktai.

Konsolidacija . Konsolidacijos metu pašalinami pasikartojimai, prieštaravimai, pataisomi

terminai, normos, artimos turinio prasme yra sujungiamos į vieną straipsnį. Taigi konsolidacija – tai forma, kai didelis skaičius norminių aktų, reguliuojančių tuos pačius klausimus, yra sujungiami į vieną aktą. Aktas patvirtinamas įstatymų leidžiamosios valdžios, todėl jis tampa teisės šaltiniu. Konsolidacijos būdu teisės aktas sustambinamas, tačiau nekeičia teisinio reguliavimo turinio ir neįneša jokių pakeitimų galiojančiuose įstatymuose. Ši teisės aktų sisteminimo forma būdinga daugiau bendrosios teisės sistemos šalims.

IV. Kodifikacija. Norminiai teisės aktai pertvarkomi, suderinami, nebegaliojantys norminiai teisės aktai pašalinami. Teisės normos yra sujungiamos, susisteminamos, jų turinys atnaujinamas. Kodifikacija sukuriama naujas įstatyminis

aktas, pakeičiantis anksčiau galiojusius teisės aktus. Teisės mokslinėje literatūroje išskiriami tokie kodifikacijos bruožai:

sukuriamos normos, reguliuojančios svarbiausius visuomeninio gyvenimo klausimus; sukurtas aktas reguliuoja plačią visuomeninių santykių sritį; sukurtas aktas yra vientisas; kodifikacijos dalykas yra teisės sistemos skirstymas į šakas ir institutus. kodifikacinis aktas yra sudėtingos struktūros, juo užtikrinama norminių paliepimų sistema.

Taip pat išskiriamos tokios kodifikacijos rūšys : visuotinė kodifikacija – tai kodifikaciniai aktai sudaryti pagal pagrindines teisės šakas (pvz., Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas).

Dažniausiai kodifikacinis aktas yra Kodeksas. Tai yra suvestinis aktas, reguliuojantis tam tikrų santykių sritį (pvz., Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir t.t.). Tačiau teisės sisteminime egzistuoja ir kiti kodifikaciniai aktai: statutai, nuostatai, taisyklės. Statutai – tai kompleksiniai norminiai aktai, reguliuojantys įstaigų ir organizacijų teisinę padėtį (pvz., Seimo statutas ir pan.). Nuostatai reglamentuoja įstaigos organizacijų teisinę padėtį, ten nustatomi jos uždaviniai, kompetencija (pvz., Konkurencijos tarybos nuostatai ir t.t.). Taisyklės yra procedūrinės normos, kurios nustato veiklos tvarką (pvz., Vyriausybės darbo reglamentas ir pan.)

Administracinės teisės samprata.

Remiantis įvairių mokslininkų nuomone, pateiksime administracinės teisės apibūdinimo bei sampratos galimybes.

Štai kaip doc. A. Andruškevičius apibūdina administracinę teisę. Administracinė teisė – tai teisės šaka, susidedanti iš teisės normų, kurios reguliuoja viešojo valdymo sistemų, institucijų ir valstybės tarnybos organizavimą, jų ir kitų institucijų, įstaigų, įmonių vidaus administravimą, valstybės ir savivaldybių institucijų atliekamą viešojo valdymo veiklą bei su ja administracinio reagavimo, asmenų teisių užtikrinimo viešojo valdymo srityje santykius. [16]

Administracinė teisė – viešosios teisės dalis, kurios normos, o jų nesant – teisės principai apibrėžia:

kam ir kokie įgaliojimai yra suteikti reikalauti tokio teisinių santykių dalyvių elgesio, kuris nebūtų priešingas visuomenės ir valstybės interesams;

kam ir kokie yra suteikti įgaliojimai teisėtomis priemonėmis priversti teisinių santykių dalyvius elgtis nepriešingu visuomenės ir valstybės interesams būdu;

kam ir kokie yra suteikti įgaliojimai išspręsti ginčą, jeigu jis kiltų tarp reikalaujančiųjų elgtis nepriešingu teisei būdu ir tų, kuriems toks reikalavimas taikomas[17] .

Įmanomas ir toks lakoniškas administracinės teisės apibrėžimas. Administracinė teisė – tai viena iš viešosios teisės šakų, kuri reguliuoja santykius, susiklostančius viešojo valstybinio valdymo srityse.

Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių viešojo administravimo subjektų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ir kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą [18] .

Administracinė teisė yra teisės šaka, kurią sudaro teisiškai reikšmingos žmogui, visuomenei, valstybei socialinės vertybės, reguliuojamos įgyvendinant valstybinį valdymą, jų legitimūs įgyvendinimo bei apsaugos būdai ir priemonės, socialinio teisingumo pagrindu administracinės teisės normų reglamentuota fizinių ir juridinių asmenų, dalyvaujant valstybinių valdymo institucijoms, veikla .

Administracinė teisė – žmonių teisiškai reikšmingos elgsenos viešojo administravimo srityje formos ir metodai, pažįstant, reguliuojant, apsaugant žmogaus, visuomenės, valstybės socialinius ir teisinius vertybinius objektus nuo žmogaus elgsenos neigiamų poveikių ir padarinių naudojant objektyvuotus teisinius standartus – teisės principus ir teisės normas, taikant administracines priemones ir derinant jas su kitomis socialinėmis, ekonominėmis ir vadybinėmis žmogaus elgsenos reguliavimo priemonėmis. [19] .

Administracinė teisė yra savarankiška teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje, valstybinio valdymo organų kasdieninėje vykdomojoje veikloje.

Savo monografijoje „Administracinės teisės principai ir normų ribos“ A. Andruškevičius teigia, jog egzistuoja trys galimos administracinės teisės pažinimo pakopos [20] :

administracinė teisė – tai valstybinio valdymo teisė; administracinė teisė – tai viešojo administravimo ir viešųjų interesų derinimo teisė; administracinė teisė – tai tam tikrais principais pagrįsta normų sistema.

Pirmuoju atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, jog administracinė teisė yra dažnai vadinama valdymo teise. Tai tarsi pateikiama kaip administracinės teisės sinonimas. Netgi yra toks apibūdinimas – administracinė teisė yra „tam tikro socialinio fenomeno tarnaitė“ [21] . Iš tiesų administracinė teisė atsiranda viešojo valdymo procese. Tačiau administracinę teisę apibūdinti tik kaip valdymo teisę būtų neteisinga, nes toks apibūdinimas reikštų etatistinę teisės sampratą. Tuo požiūriu valdymo institutui, kitaip tariant valstybės valdžios institucijoms būtų teikiamas prioritetas prieš asmens teisių ir laisvių institutą. Ir tai prieštarautų Konstitucijos penktajam straipsniui, skelbiančiam, jog

„valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Ir pats autorius pripažįsta, kad toks požiūris į administracinę teisę tinkamas analizuoti administracinę teisę, kuri galiojo tuo metu, kai Lietuva buvo viena iš Tarybų Sąjungos respublikų.

Antruoju atveju administracinė teisė suvokiama jau moderniuoju, šiuolaikiniu požiūriu. Valstybės interesai ir visuomenės interesai tampa lygiavertėmis kategorijomis. Tiesa, Lietuvos teisės aktuose vartojami skirtingi terminai – viešasis interesas, visuomenės interesas, valstybės interesas, Lietuvos Respublikos interesas. Nedemokratinėje visuomenėje šioms kategorijoms suteikiami skirtingi mastai, reikšmė. Modernioje visuomenėje visi šie išvardinti interesai tampa vienalytės sąvokos – viešasis interesas – elementais, kadangi negali valstybės interesas kirstis su viešuoju interesu. Juk tai prieštarautų pagrindinei valdžios įstaigų funkcijai – derinti visuomeninius ir valstybės interesus bei tenkinti viešąjį interesą.

Trečiuoju atveju administracinę teisę galima nagrinėti įtvirtintų teisės aktuose principų pagalba, nes principai įkūnija pagrindines kryptis, gaires, kuriomis valdžios institucijos turi vadovautis nustatydamos savo veiklos prioritetus ir tenkindamos viešąjį interesą.