Nr. 6(279720)

2010 m.vasario 11-17 d.

3-8 p.Proza Kæstutis ÈESNAITIS

Poezija Kornelijus PLATELIS

10 p.

9 p.

Narcizo FREIMANO nuotrauka

lyg pavartæ papirusà dieviðkàjie jau þino o að neþinau

að kalëjau tavy mano tëviðkeað kalëjimu tavo buvau

lyg pavartæ papirusà dieviðkàjie jau þino o að neþinau

að kalëjau tavy mano tëviðkeað kalëjimu tavo buvau

DaliaMARKAVIÈIENË

Pakeliui á sodàant skardþioPri(si)minimai apie klasikàRaminta GAMZIUKAITË-MAÞIULIENË

XIX a. Vienosteatro riterisFerdinandasRaimundasValdemaras KUKULAS

Neatpaþintas kitosgalaktikos ðnipasAlis BALBIERIUS

Ðerkðnas irneaprëpiamybë

Kaip nurengtinuogà?

Infantilams chloras

Andrius JAKUÈIÛNAS

Funikulierius

Minëjimas aido2 p.

-dk--dk-

2

Vyksmas . 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720)

Adskio krislasGal tik debilas nesupranta,Ko skrido Kubilius uþ Atlanto,Èia jokios paslapties Pasisemt APMOKESTINIMOPATIRTIES.

Romantinë Lietuvos vizija, kurià taip graþiai dëliojo mûsø tautosvyrai nuo vëlyvøjø viduramþiø, kaip pagrindinis siekiamybës akcen-tas buvo áausta á ðimtmeèius trukusià lietuviø kovos uþ laisvæ istorijà.Tas utopinis paveikslas pieðë bebaimius didþiavyrius ir nuostabiasmoteris seseris, motinas, suþadëtines, þmonas, laukianèias po perga-lës gráþtanèiø, prieðà nugalëjusiø vyrø ir ant dorybiø pamato statan-èias ðalies gerovæ. Iðskirtine gaida skambëjo Vytauto Didþiojo galy-bës ir tautiðkumo sureikðminimas. Strazdelio giesmiø, Kristijono Do-nelaièio didaktikos, Antano Baranausko ir Maironio romantiðkøjøvaizdiniø pakylëtoji praeities intonacija iðugdë tikrai daug iðkiliøþmoniø mokslininkø, menininkø, valstybininkø, visuomenininkø. Jeikriterijus bûtø ðalies dydis ir politinë situacija, matytume, jog gretapanaðaus likimo tautø mûsø yra prisiðliejusi su gana dideliu kraièiu,graþiu indëliu á pasaulio kultûrà. Taigi kraujas ar amþinasis noroárodyti hiperidealøjá þmogaus vaizdiná lietuvio pavidalu variklis gal-voje? Sakoma, viskà patikrina laikas, siøsdamas likimo iðbandymus.Kà gi árodë baudþiavos ir okupacijos? Kad bûna ir vienokiø, ir kito-kiø. Idealizuotojo paveikslo besilaikanèiøjø ir merkantiliðkai apsi-sprendusiøjø. Lietuviø ir nelietuviø, màstanèiø patriotiðkai, iðduo-danèiø artimà savo ir gelbstinèiø prieðo vaikus. Laikas parodë, kadnëra vieno monolito, vienos fantastiðkai graþios tautos, kuri iðsiskirtøið kitø pasaulio tautø idealiosiomis savybëmis ir anas pranoktø kokianors regima dvasinës ir kûniðkos harmonijos realizacija.Tiesa, 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybës atkûrimo aktas

tapo tramplinu á beveik kanoninæ Vakarø Europos valstybæ. Reikiapastebëti, jog buvo eita teisinga kryptimi, milþiniðkais ðuoliais vejan-tis átakingiausias Europos ðalis. Ne tik stiprûs ûkiai, bet ir konkuren-cijos pradþiamokslá perpratusios ámonës, mokslo ástaigø ir kultûrosplëtra þadëjo neblogà perspektyvà. Vos per du deðimtmeèius pasiek-tas stulbinamas valiutos stabilumas ir pirmaujanèios pozicijos, ëmëkilti modernûs miestø pastatai, áspûdingai plëtësi diplomatiniø atsto-vybiø geografija. Ar galiausiai buvo patikëta taip, yra Lietuva, taip,aukðtoji jos siekiø kartelë nesunkiai áveikta? Manau, kad buvo. Tastikëjimas reiðkësi ávairiausiomis formomis. Pasiaukojamu valstybinin-kø darbu, ávairiais þygiais, átvirtinanèiais lietuvio vardà, paminkløkilimu, ðvietimo sureikðminimu, meno sklaida, kalbos puoselëjimu.1918 m. Lietuvos nepriklausomybës atkûrimas mûsø istorijoje buvodinamiðkiausio valstybës kûrimo etapo pradþia. Deja, tik pradþia...Ðiandienà, kai nuo naujojo nepriklausomybës atkûrimo praëjo du

deðimtmeèiai, mëginame iðvysti, kà gi pasiekëme mes, didþiavyriø pa-likuonys ir jø idëjø tæsëjai. Kokia mûsø naujoji kultûra? Kokià duo-nà valgo mokslas ir menas? Kaip mûsø ûkis atrodo Europos Sàjungosnariø kontekste? Kiek þmoniø eitø guldyti galvà uþ Tëvynæ? Kiek pi-lieèiø praradome emigracijos keliuose? Tai gana nemalonûs, bet at-sakomi klausimai. Vienaip ar kitaip, o iðsukti uodegà galima ap-klausos duomenys parodys, statistika ámanoma. Taèiau pamëginkimegráþti prie nuostabiosios vizijos, kurioje lietuviø paveikslas iðkyla ðvy-tëdamas graþiausiomis spalvomis. Nulupus apsauginá lako sluoksná,ima lásti nesuvokiamos sàvokos: mafija, korupcija, prostitucija, vaik-þudys, pedofilas, narkomanas, þmogþudys, þemgrobys, smurtautojas...Ir dar deðimtys þodþiø, kurie greta idealistiniø vaizdiniø dora, drà-sa, teisingumas, religingumas, patriotiðkumas ir pan. atrodo kaippasibaisëtino fantastinio filmo padarai, mutantai, kaip neþinia ið kuratklydæ siaubo pasakø personaþai. Per du nepriklausomybës deðimt-meèius pasiekta kloaka. Kai jau nesinori kalbëti apie jokius tautinëseuforijos blyksnius, apie jokià romantizuotàjà vizijà. Ið tiesø visospastangos parodyti, jog bûta ne tik Lietuvos, bet pirmiausia Sarmati-jos, didþiulës ir galingos valstybës, kuri këlë pagarbà visai Europai,dabar tëra kalbëjimas apie sapnus. Turbût buvo. Turbût to meto þmo-nës pasiþymëjo ypatingomis savybëmis. Turbût net mes jø kraujo laðàesame paveldëjæ. Bet visa tai aidas laukuos, kuris galbût vienà kitàir guodþia.Vasario 16-àjà vël paminësime gausiais susibûrimais. Paminësime to-

dël, kad reikia. Kad tokia ásimintinø datø ðventimo tradicija. O kà ið tiesøminime? Ar tà aidà, kuris kasmet vis maþiau suvokiamas? Kuris dar nu-skamba laukais lietuviais turime ir bût kaip smuiko melodija, bet aratlikëjas þino, kà grieþia? Lietuvis... Koks graþus ir malonus ausiai þodis.Kaip norëtøsi, kad já tardami dar nors retkarèiais prisimintume ir kitusþodþius, prie jo deranèius. Bû-tø gerai lietuviðkus, bûtø ge-rai teigiamus, bûtø gerai teikianèius vilties...

Funikulierius

Minëjimasaido

Aurina VENISLOVAITË

Kaip reikia gyventi ir kà derëtønuveikti, kad bûtum atsimenamaspo deðimties, penkiasdeðimties,ðimto metø? Nëra nei nuorodø, neiinstrukcijø, tik pavyzdþiai, ið ku-riø galime mokytis. Kaþi ar JuozuiTumui-Vaiþgantui, anuomet, pasaklegendø, pëdinusiam basomis perLaisvës alëjà, galëjo ðauti á galvàmintis, kad po keliø deðimtmeèiøjo butas Vytauto baþnyèios kaimy-nystëje virs muziejumi, kad apie jábus statomi spektakliai, raðomosknygos. Tikriausiai negalëjo. Nes nedël garbës ir ðlovës ðio ðviesuoliobuvo gyventa, raðyta, kalbëta, betdël þmoniø, dël Lietuvos gerovës.Prabëgo jau bemaþ 80 metø po

Vaiþganto mirties, o svaraus prisi-minimø rinkinio apie já lig ðiol ne-turëjome. Knygà apie ðià áspûdin-gàXXa. pradþios figûrà Neuþmirð-tamas Vaiþgantas iðsamiai, ádo-miai ir nuosekliai sudëliojo JuozoTumo-Vaiþganto muziejaus vedë-jas Alfonsas Pakënas. Á pusæ tûks-tanèio puslapiø sugulë metø metaismuziejininkø rinkti prisiminimai,laiðkai, esë, fotografijos.Solidus leidinys buvo ir sutik-

tas solidþiai Kauno rotuðëje,Vaiþganto pavadintoje Baltàja gul-be, kurioje kadais kunigo iðkilmin-gai net tris dienas ðvæstas ir ðeðias-deðimtasis gimtadienis. Ir bûtinaiLinø, dievo Vaiþganto globojamø,dienà vasario 3-iàjà. Knygadþiaugësi gausus bûrys Vaiþganto

Neuþmirðtamas

10 val. Ðv. Miðios Kauno paminklinëje KristausPrisikëlimo baþnyèioje.

10 val. Ðv. Miðios Kauno ðv. Arkangelo Mykolo(Águlos) baþnyèioje.

11 val. Kauno studentijos, moksleivijos bei visuo-meniniø organizacijø eisena nuoKauno pa-minklinës Kristaus Prisikëlimo baþnyèiosá Vytauto Didþiojo karo muziejaus sodelá.

11.40 val. Varpø muzikos koncertas Vytauto Didþio-jo karo muziejaus sodelyje.

12 val. Iðkilmingas minëjimas, Vyèio kryþiausordino vëliavos pakëlimo ceremonija, gë-liø padëjimas prie paminklø Vytauto Di-dþiojo karo muziejaus sodelyje.

12.45 val. Akcija Vienybës aikðtëje Gyvoji vëliava.13 val. Ðventinis koncertas.DalyvaujaVaidaGenytë,

LiudasMikalauskas, Evelina Saðenko, Egi-dijus Bavikinas.

14.30 val. Gëliø padëjimas prie paminklø bei teatrali-zuotas susitikimas su istoriniais persona-

2010 metø Lietuvos valstybës atkûrimo dienos Vasario 16-osios renginiai Kaune

þais Istorinës LR Prezidentûros sodelyje(Vilniaus g. 33).

14.30 val. Mokiniø chorø festivalis Vilties dainaKauno valstybinëje filharmonijoje (L. Sa-piegos g. 5).

15 val. Istorinëje LRPrezidentûroje akcija Þvilgs-nis á praeitá. J. Lingio filmas 1918 m. vasa-rio 16-osios Akto signatarai. Vasario 16 d.ekspozicijos lankymas nemokamas.

15 val. Iðkilmingas minëjimas koncertas Kaunovalstybiniame muzikiniame teatre (Laisvësal. 91, su kvietimais).

15 val. Tautinio meno koncertas Ateinanti karta Lietuvai Kauno kultûros centre Tautosnamai (Vytauto pr. 79).

16 val. Vyèio kryþiaus ordino vëliavos nuleidimoceremonija Vytauto Didþiojo karo muzie-jaus sodelyje.

16 val. Tradicinës parodos Geriausias 2009 metøkûrinys uþdarymas bei laureato paskelbi-mas Kauno paveikslø galerijoje (K. Done-laièio g. 16).

18.30 val. Miðraus choro Leliumai koncertas Kau-no paminklinëje Kristaus Prisikëlimo baþ-nyèioje.

gerbëjø kultûros ir meno veikëjø,dvasininkø, raðytojø. Knygos ið-traukas meistriðkai skaitë aktoriaiFerdinandas Jakðys, Olita Dautar-taitë ir Kristina Kazakevièiûtë.Aukðtaitiðko temperamento iðkil-mëms suteikëAlgirdo Svidinsko va-dovaujamas folklorinis ansamblisPiliaroþë, ðviesios rimasties ly-riðkas kapeliono Rimanto Simana-vièiaus gitaros brazdesys.Rinkiniu Neuþmirðtamas Vaiþ-

gantas tarsi buvo uþbaigtas darpernai prasidëjæs renginiø ciklas,skirtas raðytojo 140-osioms gimi-

mometinëms. Akivaizdu, kad Kau-nas nepamirðo Vaiþganto, kad jocharizma vis dar gyva, paveiki, bu-rianti draugën þmones.Vasario12d.,penktadiená,16val.

Tautinës kultûros centre (A. Jakðto g.18) Vasario 16-osios proga knygaNeuþmirðtamasVaiþgantasbuspri-statoma plaèiajai visuomenei. Daly-vaus jos sudarytojas A. Pakënas, re-daktorëDovilë Zelèiûtë, raðytojaiAl-dona Ruseckaitë, Danutë Marcinke-vièienë, aktorëLiucijaZorûbaitë,mu-zikuos J. Gruodþio konservatorijosauklëtiniai.

Knygos sudarytojas Alfonsas Pakënas.Narcizo FREIMANO nuotraukos

3

.. 2010 m. vasario 11-17 d.,

Nr. 6 (279720)

Kæstutis ÈESNAITIS

Architektas Romualdas Adomë-nas buvo kà tik paleistas ið liûdnaipagarsëjusios ligoninës Vasaros gat-vëje 5 Vilniuje, rûkë netoli Ðv. Pet-ro ir Pauliaus barokinio stiliaus baþ-nyèios ir stebëdamas palengva ky-lanèià dûmø bangà pasijuto perre-gimas sau, iðnykstantis tarp bega-lës daiktø: skraidanèiø voratinkliøir maðinø spalvotø formø... Stebë-damas kelis nukritusius lapus antgrindinio, pakëlë galvà ir netikë-tai, vien dël keisto batø kulniukøkaukðëjimo, kuris sujaukë nesva-rumo bûsenà, þvilgtelëjo á artëjan-èià moterá su þaliais akiniais. Pyk-telëjo taip, kad staiga prie besiar-tinanèios moters iðpûtë cigareèiødûmus, po to dar kartà spjovë iðburnos rûkalo smarvæ moteriai áveidà, plaukus. Nekalk viniø á grindiná, mona-

lizaaaa...Moteris krûptelëjo ne tik nuo ið-

rëktø Romualdo Adomëno þodþiø,tarsi kas bûtø tvojæs jai su pagalveper pakauðá, bet ir nuo brutalaus,gyvuliðko jos atþvilgiu poelgio.Dûmai jà áþeidë ir paþemino. Mo-teris pro þalius akinius trumpai

þvilgtelëjo á architekto rausvas, sei-lëtas lûpas ir nusuko veidà. Nepatiko, mamamijja, cigare-

tës dûmø kvapas ar dar kas nors? vyptelëjo architektas.Praeinantys þmonës á Romualdà

Adomënà paþvelgdavo ðiek tiekðypsodamiesi ir sutrikæ: vyras su at-smaukta skrybële, lengvu rusvu pal-tu, juodais auliniais batais ðnekëjosu savimi þemu tembru be jokiokonkretaus tikslo, buvo kuolas,ákaltas upës tëkmëje.Palikæs palatos draugà Petrà Mi-

ronà jis dirbo prie nuotekø valy-mo, todël, keletà metø palandþio-jæs po dvokianèius tunelius, ëmëvaikðèioti uþsimerkæs, nes nebeno-rëjo matyti ðio bjauraus pasaulio Romualdas Adamënas laisvëje ne-turëjo jokios motyvacijos þengtinors vienà þingsná bet kuria aikðtëskryptimi, nes dar juto palatos drau-go kvëpavimà ir jo liûdno balso ai-dà prieð atsisveikinant.Numetæs nuorûkà vël prisiminë

moterá su þaliais akiniais ir pagaliausuprato: jà matë anksèiau, juk nega-li ðiaip sau atsirasti noras prakalbin-ti, sutrikdyti nepaþástamàjà, turi kuo

nors remtis. Stovëdamas ta paèia po-za pasàmonës ðiukðlëse karðtligiðkaiieðkojo atsakymo. Tarytum palinkæsprie konteinerio, kilnodamas popie-rius, polietileninius maiðelius, sta-tybines atliekas, butelius, artino pri-siminimo datà. Kol pagaliau ásitiki-no: tai þali akiniai kalti dël avarijos,tai þali akiniai kalti dël vaikðèioji-mo su ramentais beveik metus, taiþali akiniai kalti dël motinos netek-ties, kalti þali akiniai, kuriuos Ro-mualdas Adomënas surado ankstøvasaros rytà prie ðiukðliø konteine-rio, ten, architektas jautë, ði, po tieknesimatymo mënesiø sutikta moteristada numetë akinius ant grindinio...Prakeikimaaas. Ji sugadino, pagalvo-jo architektas, gyvenimà... Nuo þaliøakiniø, màstë toliau architektas, pra-sidëjo baisi Romualdo Adomëno li-gos istorija, kuri vyr. gydytojo IgorioOvseièiko niekuo nenustebino. Tikðokiravo já, architektà, kai gydytojasjam pabrëþdavo, kad pasaulis yra ku-pinas netikëtumø, tad architektas vie-nas ið tokiø likimo deriniø...Suskambëjæ baþnyèios varpai

Adomënà sukrëtë. Jis vël pamatëaikðtæ, kur ið privaþiavusio mikro-

autobuso ëmë lipti chaki spalvoskostiumais apsirengæ turistai. Ado-mënas ið jø ûgio suprato, jog tai ja-ponai, tipenantys su gidu prieðaky-je per aikðtæ pro pravertas baþny-èios duris...Staiga Romualdas Adomënas

pasiutiðkai panoro pasivyti mote-rá, kurià áþeidë, ir padaryti jai kànors gero. Tiesiog nusilenkti ir at-sipraðyti. Atsiklaupti prieð jà, ap-kabinti kelius, kad moteris jam at-leistø... Uþ dûmø pûtimà... Uþðiurkðtø poelgá...Varpai nutilo. Su ta mintimi, ne-

juèia akimis sekdamas turistø gru-pæ, jis prisiminë seniai lankytà baþ-nyèià, kurià kadaise, studijømetais,nuodugniai tyrinëjo: angeliukai,vynuogiø kekës... Nukryþiuotojokanèios iðraiðka...Spontaniðkai pasisuko bëgti

ákandin moters su þaliais akiniais,norëdamas tik paklausti, kodël jikarðtà vasaros rytà prie ðiukðliø kon-teinerio numetë akinius, kuriuosAdomënas neiðsimiegojæs, neðinasðiukðliø kibiru ir galvodamas apienamo rekonstrukcijos projektà pri-sivertë pakelti ir, siaubingiausia, uþ-sidëti juos ant nosies. Tada nepali-ko kurá laikà kankinanti kûrybinëkrizë. Galvojimas apie brëþinius, jøderinimà su detaliaisiais miesto pla-nais, apie krûvà dokumentø, kuriuosturëjo pasiraðyti valdininkai, prieðtai stojæ á akistatà su sàþine ir tei-se, iðdarkë jo vidiná pasaulá taip,kad net nepamatë, kur link, uþsidë-jæs tuos nelemtus þalius akinius, va-þiuoja... Vaþiavo savo gyvenimo lû-þio kryptimi...Pagaliau iðsivadavæs ið sàstin-

gio, plevësuodamas palto skver-nais, jis puolë á þmoniø bûrá, sklai-dydamasis rankomis tarsi irtøsiper vandens srovæ. Adomënui iðau-go sparnai. Pajuto atgimusá tikslàsugráþti á ðá pasaulá. Nuëjæs iki au-tobusø þiedo, perbëgæs pësèiøjøperëjà, suprato, jog orientyrø neli-ko... Architektas sukinëjo galvà áðalis, maþai dëmesio kreipdamas ánustebusius, iðsigandusius aplinki-

Istorijos

Odisëjas

Þali akiniai

niø veidus.Netikëtai sukaukë sirena, gatve,

laviruodama tarp automobiliø, pra-lëkë greitosios pagalbosmaðina. TaiAdomënui buvo suprantamas gyve-nimo ávykis: kaþkas kaþkur kauna-si dël savo gyvybës, kurià bando pa-siimti Anapusinio pasaulio sargy-biniai... Paspartino þingsná ir, tarsiparagintas ðeðtojo pojûèio, pasukonulëkusios greitosios pagalbos link.Greitai pamatë prie mûrinio pastatolaiptø besibûriuojanèius þmones.Adomënas, nuþvelgæs ant neðtuvødviejø sanitarø neðamà moterá, susiaubu pagalvojo, kad jo iðgàsdin-toji ir ði, gulinti ant neðtuvø tapati... Tai ji... Jam pakirto kojas. Su-stojo kaip ábestas, suakmenëjæs ste-bëjo uþsidaranèias maðinos dureles,ið lëto iðsiskirstanèius þmones. Pokurio laiko jis nukëblino iki tos vie-tos, pasukiojæs galvà nevalingai ið-sitraukë cigaretæ ir uþsirûkë. Jo ðir-dyje piestu stojosi abejonës, norasteisintis prieð save ir plauti savomundurà. Ne, ne dël jo kaltës ji par-krito... Ne... Iðpûtæs dûmà, vël mes-telëjo þvilgsná á kelkraðèiø kampà.Ten gulëjo akiniai. Þali. Jis pri-

ëjo ir pakëlë juos nuo grindinio.Architektas sukaukë ir suinkðtë

tarsi maþas ðunelis, sudejavo.Tai ne tie þali akiniai, kurie bu-

vo numesti prie konteinerio. O mo-teris, pargriuvusi ant ðaligatvio, aki-vaizdu, buvo jo, budelio, auka... Proðalá á Èiurlionio meno mokyklà suvaiku einantis tëvas, smuiko dëklosmaigaliu uþkabinæs architektoskvernà, pakirto Adomëno orienta-cijà. Ir jam sugráþo kadaise motinosiðsakyta abejonë: o gal vaikas nu-metë tuos saulës akinius arba koksiðsiblaðkæs vyras? Kodël bûtent mo-teris, sûnau? Tavo suþadëtinë,vaikðèiojusi su þaliais akiniais, jauseniai gyvena su kitu uþ Atlanto...Romualdas Adomënas kiek pa-

stovëjo, paskui gatvës triukðme ið-girdæs liûdnà Petro Mirono balsà,kvieèiantá sugráþti atgalios, apsi-sprendë: apsisuko ir nuëjo baþny-èios link...

Ið Anglijos jis paskambino neti-këtai. Vaþiuoja aplankyti sûnausNojaus ir þmonos Kristinos. Ðeimadël nenumatytø aplinkybiø atosto-gavo Panevëþyje pas þmonos tëvus,o jis ðlifavo subtilø projektà ko-diniu pavadinimu: slaptai, Anglija.Keletà mënesiø buvome nesima-

tæ. Pasiilgo pokalbio su manimi. Aðirgi. Turi minty naujà filmo siuþetà.Galvà deda, patiks. Kaþkà telefonunumykiau, galvodamas ne apie jopaistalus, bet apie patá atvaþiavimofaktà. Bûtent taip, spontaniðkai, stai-giai sudëliodamas figûras: skambu-tis, ið kurio verþiasi Klajûno uoslë,kelionë. Pasuka maðinos raktelá. Irtiek já tematë. Gyrësi: vairuoja vis-kà, kas juda þemëje ir plaukioja jû-roje, iðskyrus dangaus mechaniz-mus. Jeigu nusipirktø koká malûns-parná, skraidytø. Pagyrûno þodþiaituri realaus pagrindo. Dabar nusipir-

ko þalios spalvos automobilá, mausá Lietuvà per Europà Formulës bo-lido greièiu...Susitikome prie Neries, kur arki-

nis tiltas. Europietiðkai apðepæs, eþiu-ku kirpti plaukai, medvilniniai marð-kinëliai, juodi dþinsai. Vasara. Ru-dos akys þvelgë pro akiniø stiklus.Papilnëjæs. Metai. Kai sëdom á þaliosspalvos automobilá, sumaiðiau dure-les.Angliðkamevairasdeðinëje, tad,kai lëkëme autostrada, prieðprieðiaisstebëjau nustebusius vairuotojøþvilgsnius. Ne kiekvienà dienà tokio-mis maðinomis avantiûristai lakstoLietuvoskeliais.Uþsinorëjomekavosir cigaretësdûmo.Akimirksniu jisper-sirikiavo á kità eismo juostà. Lëkë ákadaise taip mûsø mëgstamà kavinu-kæ prie ðalikelës. Atmintis nesilpsta, prisiminë

ðypsodamasis.Dirbome scenos maðinistais Jau-

nimo teatre. Gastrolëse kartu su ak-toriais iðmaiðëme Lietuvos mieste-lius. Tad karèemos pakelëse, kaipoazës dykumoje, brangintinos.Matantis toli á prieká. Águdæs. Gy-

venimo kraitis: trys þmonos, dvi buvusios, viena dar esama. Keliosjo dukros gyvena Vokietijoje. Sû-nus Nojus, kuriam penkeri, ðià vasa-rà Panevëþyje pas moèiutæ kartu sumama laukia permainø.Kai orkestre grojo violonèele pas

Rinkevièiø, dievino Malerá ir Bachà.Pabrëþdavo jie kûrë dieviðkà muzi-kà. Kai dirbo teatre kartu su manimi,gerbë Nekroðiaus Dëdæ Vanià. Viskartodavo: Vania, ek, Vania... Jo idë-joms realizuoti pritrûko pinigø. Beto, trukdë ribota aplinka.Metë orkest-rà, paskui teatrà.Konfliktai su þmo-nomis. Prisipirko investiciniø èekiø,nekilnojamojo turto, prekiavo ukrai-nietiðkais obuoliais Vilniaus turga-vietëse. Sugalvojo amþiaus sandërá.Pardavæs savonekilnojamàjá turtà, nu-sipirko jachtà. Palangoje, Vytautogatvëje, jo motina gyvena dviaukð-èiame name netoli Baltijos jûros, tad

jo kraujyje erdvë, sûrus jûros vanduo,laivai. Iðmoko valdyti jachtà, pakeltiir nuleisti bures siauèiant vëjui. Per-spektyvus muzikantas, malamas gir-nø, sumàstë gauti invalido paþymë-jimà. Logika tokia: menininkai visikvaiðtelëjæ. Gavo. Lengviau gyven-ti, kai yra atrama. Antroji þmona, au-gindama dukrà, pasiligojo nuo tokioneáprasto jo veiklos pobûdþio. Puo-lë á depresijà. Jai teko prigulti pa-latoje, kurios langai matosi ið Vasa-ros gatvës. Ji padavë pareiðkimà sky-ryboms po paskutinio jo apsilanky-mo ligoninëje, kai ðis aiðkino apiejachtos kajutës sandarumà ir laivogrimzlæ.Ne vien romantikos pagautas jis

pirko laivà. Jachta planavo veþiotikeleivius ið vieno uosto á kità. Bu-vusioji þmona ið nevilties paklausë,ar kapitonà jis surado. Atsakymasjau buvo paruoðtas jis ir yra jach-tos kapitonas. Moteris apsiverkë.Kartà, po keleto sëkmingø reisø

Anglijon, á laivà jis vël ásisodino ke-lis emigrantus nelegalus. Anglijojejø jau laukë policija. Taèiau prieð

tai jis pakliuvo á didelá ðtormà.Trumpam nutilo.Mes gurkðnojome kavà pasimë-

gaudami, kieme, prie mûrinës kavi-nukës, oðë keli medþiai ant poliruo-to staliuko pavirðiaus ðokinëjo sau-lës spinduliai. Átampa augo. Jutau,kaip nuo ásiplieskusio pasakojimoklaikumo po truputá man ðiurpstaoda. Nevalingai palinkau á prieká. Jistæsë: Stoviu prie ðturvalo. Tamsu.

Bangos, kaip supratau, apie keturispenkismetrus, pila kaip ið kibiro.Ne-þmoniðkas kauksmas. Kajutëje ketu-ri pasliki nelegalai, taip pat manopadëjëjas, susirgæs jûrlige.Mëto á ða-lis. Giedu mintyse. Þinau, paleistiðturvalonegaliu, neámanoma.Para ði-taip. Plaukëm. Matyt, buvau pami-ðæs, kai pasiekiau Anglijos krantà.Juokiausi, kai dëjo antrankius.

Nukelta á 4 p.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

4

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720)KAUKOLAIPTAI

Kornelijus PLATELIS

Juokas

Vis didesnë mûsø dalis iðeinaið pasaulio. Vogèia. Iðtuðtëja sàmonë.Vis maþiau mûsø lieka sëdëti akivaizdose,kalbëti klausytojams, ginèytis smuklëse.Lukðtai kaþin kokie, pusiau uþpildyti,kontempliuojantys savo tuðtumas.Bandydami ásijausti, patirtikadaise svaiginusià mus pilnatvæ,daromës nebejuokingi, veikiau groteskiðki.

Meilë?Ar ji dar pajëgtø sukurti vienovës iliuzijà,jei troðkimai persmelktø visumàir miglos pripûstø ertmes? Veikiau tai bûtølyg bandymas nusigertiiki savæs paties. Tiesa, juokas.Juokas akimirkai darátempia raukðlëtà kevalà.

2002 03

Ðvytuoklë

Nuo tik iki tak kelias neilgas, áprastas,bet kvapà kas kartas uþgniauþia, pradëjus kristitarsi sûpuoklëse tarp skirtingø gyvenimø,kuriuos taip naiviai kadaise norëjau suvienyti.

Þemiausiam taðke abejonë pabunda, grybðteli,bet ásijausti nespëjus, inercija neða á virðø,á rampø apðvieèiamà vienà dviejø paveikslø.Laikrodis tas jau pamirðo rodyti laikà.

2005 01

Pokalbis kiniðkame sode prie tvenkinio

Tik mudu ir du senukai, þaidþiantys ðachmataisKonfucijaus ðventyklos sode.Sakiau: argi negraþu tie ávairiaspalviai

karpiai,pranaðaujantys ilgà, sotø bei ramø gyvenimà ar þodþiai kokie èia tiktø? Ir tuatsakei, kad netrukus veikiausiai bûsim kur

nors kitur.Ir tada daiktai ëmë slinktis ið savo kontûrø.Mes dar bandëme gelbëti padëtá, kalbà

pakreipæá tos dienos laikraðèius,bet karpiai su mûsø þodþiais kaulinëse lûpose

nërë á dugnàpalikdami pavirðiømûs atspindþiams ir ðliauþikams,raiþantiems já kaip balsai raiþo tuðtumà.Ir tada sodas pavirto á nusibodusá kambará,

mes pavirtomeá du nepirmos jaunystës gyventojus, bandanèiusþodþiais pakeisti veiksmus. Ir vëldaugiau liko nepasakyta, daugiaupasakyta ne to.

2008 11

Vlado BRAZIÛNO nuotrauka

Kilimëlis prie durø

Esu kilimëlis prie durø á kità, graþesná, pasaulá,á kurá þengdama savo kojas grakðèiàsias valai,pykèio purvas patogiai prilimpa prie mano

tekstûrosir grafito dulkelëm á uþmarðtá byra giliai.

Esu kilimëlis-þaltys, kuris mëgsta rangytis,kartais skristi, klastingai sugundyti moka

padussavo pirðtø ðvelniom pagalvëlëm it rojausobuoliukai pabiræ pas tavo vienatvës vartus.

Esu neskubrus kilimëlis, audæsis tyliai ðeðëlydaugelá saulëtø metø (sapnuos já ne kartà

ardei),kol pasijuto iðdrikæs prie nedarinëjamø durø miego saldaus nebeplaks ðiurkðtûs

prieðauðrio aðutai.

Esu uþsimirðti mokàs kilimëlis, rangæsis uoliaitarsi, atrodë, kaþkur, bet ðirdy sau þinojæs ratu,ið prasmiø ir tikslø iðsprûsti slapèia pasiruoðæsir á save subyrëti su virtusiais dulkëm kartu.

Esu praðmatnus kilimëlis tai kas, kad ne tavo,ir kad neðioti it kailio jo negali ant peties?Jis neaikðtingas jis táso prie savo

sapnuojamø durø,sielas pasmerkæs vienatvei be jokios ateities.

2004 11

Tigrë narve

Pasaulëvaizdis suliniuotastiksliais staèiakampiais,mintys ðalto metalo virbai,aistra sustingus á plienà. Stebiuabu juos tigræ ir narvà,skausmà jos gelsvose akyseir sunkø metalo liûdesá,grakðèius jos þingsniusir vos matomà plieno virpesá,vieno ir kito neviltá,vieno ir kito nelaisvæ.

Metai ið metø.

2008 09

Nekalbëk garsiai,

Ji sako, kalbëk tartum pats su savim...

Mes iðeiname pro sumuziejintø rûmø menesá sodà,

paskui pro vartus á pievas,vienas kitas paukðtukas purpteli ið po kojølyg netyèia iðtartas þodis.

Staiga ji ðûkteli: many sukilo pavydas,kuomet groþëjais tos moters veidu kamëjoje...Bet juk ten tavo veidas, sakau, tu keliauji per amþius mano ðirdies lopðyanapus pavidalø,anapus ðirdies,anapus mano...

Nekalbëk garsiai, ji suðnabþda, að iðgirsiu...

2008 12

Taðkas jau buvo kitur

Þalia þelëcigaretës cilindreþiebtuvëlis neveikia,nors kaþkokie garai...þvelgi ið aukðtoá bergþdþias mano pastangassuvaldyti ðià trapià protokonstrukcijà, á pasiduodu, atsainiaiuþsirûkai cigaràvëliau mes kalbamësprie apvalaus staliuko trise(dar kaþkoks praðalaitis)praðau papasakotiapie pasaulio ribas ar jas galima perþengtivykstant á ten ir atgaltu sakai: keliavau tik á tenir gráþau á tà patá taðkàkurio nebebuvo ten pat.

2009 01

OdisëjasAtkelta ið 3 p.

Teismas jam priteisë porà metø uþ nelega-lià prekybà ir þmoniø perveþimà. Uþ baudaskonfiskuota jachta. Sëdo cypën. Kalëjime ori-ginalo kalba perskaitë Ðekspyrà. Paraðë manlaiðkà, kad dabar supratæs, ne tà stiliø pasi-rinko þmonai iðlaikyti. Ið kalëjimo gráþæs pa-galiau iðsiskyrë su antràja. Pasiliko Anglijo-je, ten vël ásimylëjo, kaip jis sakë, þavià, ne-pakartojamà, ðviesiaplaukæ lietuvaitæ. Susi-laukë abu Nojaus, taèiau degantys reikalaivertë keliauti po Anglijos miestus. Klajûnuisekësi, ávykdyti projektai teikë malonumo.Þmona trumpam su Nojumi iðrûko á Panevë-þá, ramesná uostà. Atsirado proga aplankyti.Gërëm po antrà puodelá kavos neskubë-

dami, mielai prisimindami dienas Vilniuje,kai sulaukëme perestroikos ir galëjome pa-

galiau pamatyti kino klasikà. Pasigyrë, jogAnglijoje, namø kino videotekoje, turi visà,pabrëþë, visà Feliná, Bertoluèá, Bergmanà, Jo-selianá. Aikèiojom giedrià vasaros popietæ:ak, Amarkord. Ak, Fani ir Aleksandra, ak,Jausmø imperija... Paskui staiga, tiesiog ta-rytum ðiaip sau: Þinai, koká tau siuþetà sugalvojau, pa-

þiûrëjo ádëmiai. Bûtø gerai nufilmuoti viðtøir gaidþio evoliucijà, visà, pabrëþë, visà gy-venimà ant mëðlyno ir po, ir jame. Kon-flikto uþuomazga aiðki?Prieðtaravimai suVieð-paties Erdve! Baigtis kosminis Kiauðinis!Þagtelëjau. Nuo Felinio á mëðlynà? nusiðypso-

jau. Vël apie pasaulio pabaigà, Odisëjau? O kà? uþsirûkë. Parabolë, reþisieriau,

aiðki. Nuo jos netoli ir antrasis mistinis No-jaus laivas, ir grakðèioji Tadþmahalo ðvento-vë, ir samurajø kovø þiaurus groþis bambukømiðkuose. Dël formos ir turinio atsiranda ko-va. Noras kà nors valdyti. Tenkinti ir tenkin-tis, kol pelenai ant galvos pabirs... manos pa-vidalu... Mëðlynas, kaip ir avilys, turi planà.

Jeigu neuþlipsi, skruzdëlës uþlips su tûks-tantine armija, Guliveri. Ir suplëðys á skute-lius, átraukæs dûmà tæsë: Nusipirkau jach-tà dël tø ðvytinèiø pinigø, malonumø ir mo-terø, kurios lipte lipo. Að be jø niekas... Iðmeilës Kiauðinius deda. Mano istorijà tæsia... Nejaugi tik taip malðini klajûno sielà? Taigi. Noriu vël groti èele. Keista, ar

ne? susimàstë. Balse pasigirdo liûdesio gai-delës: Tai klasiðka ir amþinai pasikartojan-ti istorija... Bangom per metus... Kaligulosvariantas nusibodo, bent nieko geresnio ne-sugalvojome. Napoleono variantas nusibo-do, bent nieko geresnio nesumàstëme. Tai kàsiûlai? Kai kas juk nugalëjo malonumø troðku-

lá, atsakiau. Tas, kuris suprato paukðèiø irþvëriø kalbà. Levitavo ir galëjo kalbëtis suvisais ðventaisiais. Jogà susigràþinkime? Ðveicariðkame

greitintuve apsisukime?!. jis ëmë juoktis. Tu nebûsi, kaip rusai sako, bevardë giminëono. Dievas neturi lyties. Tu bûsi arba við-ta, arba gaidys, arba ir tas, ir ta.

Liaukis blevyzgoti... Mielas drauge, deja, vis dar neturiu at-

sparos taðko. Tiek metø... Atrodo, visi poþy-miai, gyvenimo rodikliai man palankûs: trysþmonos, vaikai, pinigø uþtenka, galiu atsi-rasti ten, kur uþsinoriu... Ir vis dëlto kaþkasgrauþia. Kûrybos alkis?Pasiþiûri ádëmiai pro akiniø virðø. Taip. Gero orkestro forte trûksta, atsa-

kë stodamasis. Paskui gráþo prie filmo siuþe-to. Mintá daviau. Màstyk. Taigi...Atsiskaitë uþ kavà. Paliko arbatpinigiø,

kaip áprasta Europoje. Að prie tokiø gestø ne-pripratæs...Ruoðëmës vaþiuoti á Panevëþá pro Ukmer-

gæ. Mane iðleis autobusø stotyje. Kaþkas li-ko neiðsakyta. Tarsi supratæs: Maþai bendraujam. Paskambinsiu ið Pa-

langos...Autostradoje stebëjau nutolstantá þalios

spalvos automobilá, greitai ásiliejantá á pake-lës panoramà ir iðnykstantá plevenanèiamehorizonte.

Dangirutës MALECKIENËS iliustracija

5

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720) KAUKOLAIPTAI

DaliaMARKAVIÈIENË

Anot Immanuelio Kanto, norsdaiktai savaime ir nepaþinûs, kai ku-rie pagauna, patraukia ir áklampinavien jau iðore. Devintoji HenrikoAl-gio Èigriejaus eilëraðèiø knygaÞiemiø pusëje giedra* vienas to-kiø daiktø, nes knygai apipavida-linti panaudotos paties autoriaus ak-varelës beveik hipnotizuoja subti-lumu. Tad negali jos neatsiversti. Sa-kykime, ið pradþiø tik norëdamas su-prasti, kodël staiga poetas (prozinin-kas ir vertëjas) taip drastiðkai sulau-þë plunksnà. Nors intriga trunka ne-ilgai tenorëta viso labo pasitikrin-ti. Darsyk ásitikinti. Pasauliui ne ga-las (p. 7) dangus, kaip populia-rioje pasakoje, negriûva. Taèiau tiktodël, kad plunksna ir vëlei / ant(...) stalo (p. 7). O jeigu bûtø buvækitaip?.. Tik vienas Dievas þino.Kaip jis teþino, jog bûti kitaip net irnegalëjo. Kadangi raðyti poezijà,anot lingvistinio pasaulio poezijo-je tyrinëtojo Skirmanto Valento, nenuodëmë ir sekmadieniais. Tiksliau,poetai tiesiog negali neraðyti. Tad,nors pirmasis eilëraðtis, pateisinan-tis/áteisinantis knygos atsiradimà,naujø horizontø ir neatveria, pama-lonina giedrumu. Ir vedasi pasiklau-syti minorinës tercijos. Aiðku,guosdamas, jog maþorinë beveikdvigubai ilgesnë. Nors vëliau ne-trunki ásitikinti, jog aukðtaitiðkograudumo, kuris, jei tik ðirdá turi,tai tà ðirdá / smarkiai suspaudþia(p. 27) ir ten netrûksta.Vis dëlto pradëti reiktø nuo Do-

nelaièio. Taèiau ne dël to, kad kny-gos virðelio atlanke já mini JonasStrielkûnas. Tiesiog Donelaitis teks-tuose ryðkus ir iðkilus tarsi pamin-klas. H. A. Èigriejus ne tik nesisten-gia jo kuo nors pridengti, o atvirkð-èiai eksplikuoja. Tarsi neginèyti-nà privalumà. Arba bent jau vienàesmingiausiø savo kûrybos bruoþø.Argi ne donelaitiðkai skamba kad irpirmoji pirmojo (neskaitant ano,apie plunksnos lauþymà) eilëraðèioeilutë: Gal, obelie, jau pablûdai tu?Ðitaip þydëti? (p. 11). O kà kalbëti,kai iðëjæs pasivaikðèioti sutinki la-pinà su ðvarkeliu nudëvëtu (p. 15),vanagà, visai be ðvarkelio, ar lapes,pelëdas bei ðarkas (p. 20). Tad pa-maþu ápranti nesistebëti, jei done-laitiðkam ritmui ir rimui iðlaikyti pa-þyminys (gana daþnai ávardþiuo-tinës formos bûdvardis) sakinyje ei-na prieð paþymimàjá þodá. Arba vi-sas tekstas sueiliuotas ið pusiau per-

lauþtø beveik taisyklingo hegza-metro eiluèiø:

Ir kregþdës tai jos kitadosAnt senelio kepurës juokavo Nagi dabar, kai jau pusë birþelio,Vël jau kaþkà sumanë

(p. 48).

H. A. Èigriejaus Gráþtanti sau-lë (p. 44.), viena ið keliø (ir beneiðmoningiausia) Donelaièio parodi-jø, galiausiai sugildomemento more,nors ádëta ne á Minorinæ, o á Ma-þorinæ tercijà. Kadangi H. A. Èig-riejus iðsiskiria gebëjimu vienamesutalpinti daug. Tai galima pavadin-ti èigriejiðkàja harmonija: ir þaismin-ga ironija, ir sveikas kaimietiðkas hu-moras, ir nesumeluotas, subtilusgraudumas. Jausmas, kad nuo ðvy-tëjimo skauda. Nuo akinanèio ðvy-tëjimo bûties tikrumo.Laikantis ðiokios tokios sekos,

nevalia nepaminëti, jog tekstai inkrus-tuoti ir brangakmeniais (kartais transformuotais) ið neiðsenkanèiotautosakos lobyno. Graþu paþiûrëti,kaip zuikiai pypkëm dûduoja!(tautosakoje tik pirtá kûrena), o vi-durnakèio moterys uþ langø (p. 84)ar tik nebus laumës?..Taèiau Á Þarënus miðkais nuo

Ðiauliø (p. 35) pirmasis pamëgo ke-liauti Maironis, o per ðienapjûtæ du-ris atvërusioje ilgaausiø mokyklo-je, kai kiðkiø kiðkiokai / mokos tikmokos ið elementoriø (p. 56), pir-majam, regis, pasitaikë proga apsi-lankyti Kostui Kubilinskui.Dar daug kà Þiemiø pusëje sutik-

si: senà hidalgà (p. 36), elgetà An-driø (p. 28), Kantà, Krëvæ, Biliûnà,

Sruogà (p. 50) ir netgi ne vienàNyèæ(p. 43). Epigrafuose Zobarskà suVerba. Kartais, átempæs klausà, ro-dos, girdi beveikStrazdàarBaranaus-kà, Vaiþgantà ar Valanèiø. Jeigu Er-lickas populiarius autorius bei per-sonaþus ið visø pasvieèiø susikvie-èia, kuo uþ já prastesnisH.A. Èigrie-jus?! Tuo labiau kad kartais jo sve-èiai atkunta tampa net ðiek tiekguvesni nei namie. Kita vertus, pa-þástamø draugija nëra betikslë pa-deda prisijaukinti erdvæ. Padaro jàne bauginanèia neþinia, o tuo, kaspaprasta ir áprasta.Ilgai jaukintis H. A. Èigriejui ne-

labai ir reikia. Juk visa, kas iðkalba-ma, kasdienybë, jos estetika. Norssujungtos ðios sàvokos jokiu bûduneleistø autoriaus priskirtipost(post)modernistams maiðtoprieð tradicijas në su þiburiu nerasi.Originalumo, autentiðko kalbëjimosiekia kiekvienas kûrëjas. Vis dëltoH. A. Èigriejaus kûryboje kur kasvirðesnis universalumo siekis. Sie-kis kalbëti kartais net iki blizgesioðvaria kalba, suprantama visiems,apie kuriuos raðoma. Kad jiems, kai-mynams ir paþástamiems ið aukðtai-tiðko kaimo, tekstai kaip savimarð-kiniai bûtø kuo arèiau kûno ir dû-ðios. Ne dël ko kito ápinama ir aukð-taitiðkos ðnektos. Pavyzdþiui, ávar-dþiø formø aðai, aðen, tokiuo,nors nevengiama ir kokios eilutëslotyniðkai, latviðkai ar dar kitaip. Visdëlto ne tiek kultûra, kiek archaikadvelkianèiuose tekstuose tie spon-taniðki svetimø kalbø proverþiai lygir neáauga á eilëraðèio visumà, neat-rodo nepajudinami. Kaip ir ðiuolai-kiðkumà liudijantys leksikos viene-tai rafinuotas, fobijos, demok-ratai, materialistai, vulgarieji irkt. Mat kaime, kurio kasdienybësvaizdai atliepia poeto jausenas (ar-ba atvirkðèiai), savas tempas. Sa-vas ritmas, kurio þmogus nepajëguspakeisti ar sutrikdyti, kuris gena pir-myn já ir jo gyvenimà. Arba tik gy-venimu vadinamà laikà. Tik kaime,neatskiriamame nuo gamtos, ámano-ma ne tik stebëti, bet ir pastebëti me-tø laikø kaità, tiktai kaimo þmoniøkasdienybëje ta kaita tobulai atkar-tojama. Tad ne veltui eilëraðèiuoseminimi mënesiø pavadinimai. Kaikurie net po keletà kartø. Daþniau-siai geguþis (vartojama bûtent vy-riðkoji forma), kovas ir rugpjûtis.Tiksliau pavasaris ir vasaros pa-baiga, nes pavasará paukðèiai sugráþ-ta, o rudená iðskrenda. Tas periodið-kumas sukuria þmogaus bûties kaip

kelionës ávaizdá. Todël sparnuoèiøeilëraðèiuose apstu: kuosø, krankliø,gandrø, þvirbliø, vanagø, paukðtva-nagiø, maitvanagiø, ereliø, geguèiø,balandþiø, pelëdø, ðarkø, varnø,þuvëdrø, sakalø, gulbiø, zyliø,kregþdþiø, garniø, gandrø, juodvar-niø, varnënø, kieliø, suopiø, nendriølingiø, gerviø, gaidþiø ar netgi be-vardþiø. Beje, pastarøjø daugiausia.Kurá laikà be didesnio maudu-

lio ið obels þiûri, kaip nubëga /Tas, kurs kà tik èia buvo (p. 55).Paklaustas, kas jis, atsako: Kas að?Að tai að (p. 15). Personifikuotaslaikas. Taèiau pamaþu pradedasmelktis þinojimas, kad vasaros vë-jø jau nepavysi kaþkas nusidþio-vë kelià (p. 25). Tiesa, yra minkð-tø ðunkeliukø (p. 24). Taèiau priejø rimti vyrai tik ðaudo vienas kità.Ið pradþiø tiktai ðmaukðt praëjimotoksai botagëlis // Nepasakysi,kad baisiai skaudþiai (p. 54), o vë-liau praeinantis laikas virsta ðuni-mi, niekas kurio nesugauna, kama-roj kurio neuþdaro, / Kurs gyvà tauðirdá po obelia balta / Plëðo ir ëda(p. 13). Gyvenimas trunka tik vie-nà pasivaikðèiojimà po sodþiø praëjimà pro suodinà kalvæ ir pai-ðinà kalvá, / Bet kalvienës skalbi-nius baltus (...) (p. 26). Arba vienàþvilgsná nuo stogo, kai tarsi kalei-doskopas pro akis praplaukia aukð-taitiðko kaimo vaizdai. Todël kar-tais ima ir prasiverþia trapaus laiki-numo sukeltas skausmas: O po ko-jom tai vis pasiuèiau svetimëjantiþemë / Ir aðarojantys virþiai (p. 19).Gailu palikti viskà netgi durna-ropæ, bet artëja kelioniø kelionë, /Ta keista, ta, kuri paskutiná jau kar-tà (p. 21). Garsiai apie jà kal-bëti nereikia uþtenka subtiliøuþuominø. Pavyzdþiui, rugpjûtá pa-vadinti rudens priemene (p. 23).Ir uþsiminti, kad jau brëkðta, taiaukðtaièiø tarmëse, visai kitaip neiþemaièiø, reiðkia temsta. O kaitemsta, mirkteli man dar ir vël vie-nas draugas / Neþinojimas toks jis patsai ið baugiøjø, / Tik jo akysnebaugios (p. 23). Galiausiai atei-na metas iðskristi paukðèiais jauiðpraðomom gervëm (p. 75).Arba su paukðèiais. Visà laikà bu-vusiais ðalia, gyvenusiais kaimy-nystëje ir tapusiais tarpininkais tarpðiapusybës ir anapusybës. Tiesiogpajunti, jog tavimi ðiurpiai domis/ vienas draugiðkas vakaro suopis(p. 47). Ir kaþin ar jau spësi su më-nuliais kaimieèiais (bene graþiau-sias palyginimas visoje knygoje)pasvarstyti apie vieðkelá pro gy-venimà (p. 61). Nes ðis bemat par-veda ten, ið kur esi atëjæs, á sodàant skardþio (p. 76). Kur daug kà

Pakeliui á sodà ant skardþioesi palikæs, kur tavæs laukia, / Ne-sulaukdamas bais nekantrauja(p. 76). Ir tik ten, tame rojuje, kaipteisybës ðaknis, kaip gyvybës ðak-nis ir kaip upë / toks ten gyveni-mas (p. 76). Prie baltom staltiesëmuþtiestø stalø mûsø þmonës visi,ið tolybiø visø susibëgæ, / Juoksisnetrukus ið turtø pasaulio èionai irið sostø (p. 97). Vis dëlto ðiapusy-bë ir anapusybë nëra atskirta nei du-rø, nei slenksèiø:

Tie, kuriø jau nebër, visgi vaikðtolabai netoliese, (...)

Permatyt gali kiauriai, o pëdeliø ásniegà

Áminti nemoka.(p. 88)

Tad mirtis prisijaukina ir yra pri-jaukinama. Visàlaik rimtai kalbëtiapie jà neiðeina. Bet ne tik todël, kadkartais þmogus ið mirties iððoka(p. 66), o pradëjæ svarstyt apie gar-bæ ir mirtá / Dar galit numirti, / Kasbaisiai nesveika (p. 29). Tiesiogmirtis gali bûti pernelyg graþi:

Tas þirgas po debesiu baltu,Baltas ir pats baltas baltas.Juo ir iðjosim visi, naktá þvaigþdeiAr vidudiená þiedui krentant.

(p. 30)

Tik þmogus màsto, svarsto, abe-joja, o gamta harmoningai gyvena:O gandras labai virtuoziðkai sklen-dþia, / Uþ kepuriø galvosûkiø mû-sø uþkliûva. // Ir drimba ið juoko(p. 59).Kai H. A. Èigriejaus knyga paga-

liau ið savæs iðleidþia ir paleidþia,lieka giedra. Ir dvejopas áspûdis.Viena vertus, yra tikrai originaliosir stiprios poetikos. Taèiau, kita ver-tus, vis dëlto ne tiek, kiek norëtøsi,nes vietoje aukðtaitiðko graudumoaptikti banalaus sentimentalumo arsentimentalaus graudenimosi visainesinorëtø. Kaip ir pernelyg nugy-ventø patarliø ar kitø liaudiðkø po-sakiø. Tegu ir visomis iðgalëmis sie-kiant iðgirsti autentiðkà kaimo kal-bà. Balzamuoti grynà gimtàjá þodá.Gal kai kuriø tekstø vertëjo tiesiogatsisakyti? Kad ir kaip ten bûtø, vi-sai neteisus tas, kuris pirmasis pa-skelbë, jog persiritæs per penkiasde-ðimt në vienas poetas geros poezi-jos jau neparaðo. Kai niekas negenaá tolá, yra laiko smelktis á gylá. At-gauti tikràjá regëjimà gebëjimà netik þiûrëti, bet ir matyti.

*Henrikas Algis Èigriejus, Þie-miø pusëje giedra. Vilnius: Lietu-vos raðytojø sàjungos leidykla,2009.

RaimundFerdinand(tikr. F. Jacob Raimann). (1790-1836).

Pri(si)minimai apie klasikà

XIX a. Vienos teatro riterisFerdinandas Raimundas

Raminta GAMZIUKAITË-MAÞIULIENË

Artëjant Naujiesiems metams koncertøsalëse tradiciðkai skamba Johanno Straus-so valsai, o muzikiniuose teatruose Vienosatmosferà skleidþia klasikinës operetës. Ta-èiau XVIII a. pabaigoje ir pirmaisiais XIX a.deðimtmeèiais Vienoje bûta ir visai kito-kio teatro, tas laikotarpis tai austrø teatroaukso amþius. Greta reprezentacinio Burg-theater savo vietà surado priemiesèio teat-ras (Vorstadttheater), o jame klestëjo Vie-

nos liaudiðkoji komedija. Kilminga publi-ka daþniausiai lankydavosi operoje, o pa-prasti miestelënai mieliau rinkosi grubo-kus linksmus vaidinimus, kuriuose atpaþin-davo savo paèiø gyvenimø situacijas, gir-dëjo skambant savà vieniðkà dialektà, ga-lëdavo pasijuokti ið gudruoliø apmulkintøprimityvokø personaþø. Tai buvo bûsimo-jo savito austrø teatro iðtakos, o ypatingasjis dël to, kad jame visais laikais vieðpata-vo pasakiðka fantastika, suformavusi ori-ginalø stebuklinio vaidinimo (Zauberspiel)þanrà, sujungusá barokinio teatro bruoþusir liaudiðkàjà komedijos tradicijà.Aktoriaus ir dramaturgo Ferdinando

Raimundo nuopelnas yra tas, kad savo ko-

medijinëse pasakose jis ne tik sutaurinoliaudiðkàjà komedijà, atsisakydamas pub-likos juokinimo bet kokia kaina, bet ir su-dvasino ðá þanrà. Gal ir pats veikalø þanri-nis apibrëþimas tëra formalus, nes melan-cholija ir netgi tragiðki atspalviai rodo, kadnuo komedijos þanro autorius tolsta, norslaikomas vienu ryðkiausiø to meto austrøhumoristø. Jis neabejotinai pagilina kome-dijos þanrines galimybes, sukurdamas su-dëtingø bei prieðtaringø charakteriø, atsi-sakydamas komedijai bûdingø stereotipøbei áprastø fabulos schemø.Ið Vienos kilusá neturtingø ir anksti pra-

rastø tëvø sûnø pavilioja teatras. Ið pradþiøjis suartëja su tuo metu populiariomis kla-jojanèiomis trupëmis, ten ágyja aktoriui irdramaturgui bûtinà patyrimà, nors klajo-niø po Vengrijà metais pjesiø raðyti darneketina. Nuo 1814 m. Raimundas jau sos-tinëje vaidina Leopoldstadto trupëje,1821-aisiais pasiraðo kontraktà deðimèiaimetø. Netrukus sëkmingai pasirodantis ak-torius jau teatro direktorius ir reþisierius.

Nukelta á 6 p.

6

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720)KAUKOLAIPTAI

XIX a. Vienos teatro riteris Ferdinandas RaimundasAtkelta ið 5 p.

Pastebëjæs, kad teatro repertuarasskurdokas, imasi raðyti pjeses. 1823m. ávykusiam benefisui paraðo ko-medijà Barometrø meistras stebuk-lingoje saloje ir suvaidina baromet-rø meistrà Bartolomëjø Kvekzilberá(Quecksilber vok. gyvsidabris).Pradþioje slëpæs savo autorystæ, pa-sisekimo paskatintas Raimundas potreèio spektaklio prisipaþásta esàspjesës autorius. Taèiau teatre pavy-do bei intrigø bûta visada apkal-tintas plagiatuRaimundas raðo naujàkomedijà Dvasiø valdovo deiman-tas (1824), kurioje atlieka tarnoFlo-riano Vaðblau (Waschblau vok.mëlis, melsvë) vaidmená ir vël su-laukia didelio pasisekimo. Jau pa-vadinimai rodo, kad tai stebuklinëspasakos stebuklinga sala, dvasiøvaldovas, o muzikiniai intarpai le-mia jø priskyrimà ypatingam sings-piel þanrui, ið kurio radosi ir W. A.Mozarto Uþburtoji fleita.Padràsintas pripaþinimo, Rai-

mundas ryþtingiau ieðko savojo ke-lio, pleèia komedijos diapazonà.Nors komiðkø ar tiesiog juokinan-èiø epizodø neatsisako, laiko juoskompromisiniais tai reveransaspublikai, kuri ápratusi teatre bûtijuokinama. Naujà savo kûriná Mer-gaitë ið fëjø pasaulio, arba Valstietismilijonierius (1826) jis pavadinaoriginalia burtø pasaka. Tai, kad vie-name kûrinyje ið tikrøjø yra du siu-þetai ir dvi pasakos, gal ir nebûtødidelis pasiekimas kompozicijos sri-tyje, bet didþiulis pasisekimas su-manymà pateisina. Pjesë buvo su-vaidinta daugiau nei ðimtà kartø iðeilës ir perþengë Austrijos ribas, bu-vo statoma Prahos, Berlyno, Drez-deno, Hamburgo teatruose.F. Raimundo karjeros virðukal-

në drama Alpiø karalius ir Mi-zantropas (1828). Taèiau asmeni-nis gyvenimas sensacingo pripaþi-nimo sulaukusiam autoriui ir akto-riui nebuvo sëkmingas. Jo vedy-boms su mylimàja Toni Wagner pa-siprieðino merginos tëvai, o santuo-ka su aktore Louise Gleich tetrukodvejus metus, kûrëjo dvasinë bûse-na ðiuo laikotarpiu artima depresi-jai. Raimundas vis dëlto ryþtasi su-sieti savo likimà su Toni, jø neátei-sinta santuoka trunka iki ankstyvoskûrëjo mirties, bet sunku pasakyti,ar ji buvo laiminga iðsaugoti har-moningus santykius galëjo trukdy-ti melancholiðka Raimundo prigim-tis, jo nuolat jauèiama mirties bai-më ir kitokios fobijos.Tolesnis Raimundo dramaturgo

likimas klostësi ne taip palankiai,naujos jo pjesës Magiðkas Moi-zazuro prakeikimas (1827), Sura-kinta fantazija (1827) netenkinonei publikos, nei kritikos. Autoriusakivaizdþiai tolsta nuo liaudiðkoskomedijos kanonø, atsisako lëkðtobuitiðkumo, siekia ádëti á komedijàprasmingesná turiná, bet tokioms ino-vacijoms Vienos publika dar nepa-siruoðusi, nauja Raimundo pjesëNelaimingoji karûna, arba Karaliusbe karalystës, herojus be herojiðku-mo, groþis be jaunystës (1829) þiû-rovø nebuvo suprasta, o aktorius irdramaturgas priverstas palikti Leo-poldstadto teatrà. Nusivylæs Vienospublika ir kritikais, naujø kontraktøjis nepasiraðo, gastroliuoja Prahoje,Miunchene, Hamburge, Berlyne, vi-sur sulaukia pripaþinimo. Vokieèiøkritikai netgi priekaiðtauja Vienai,

nesugebëjusiai ávertinti paties di-dþiausio komiko.Paskutinis Raimundo talento

blykstelëjimas jo pjesë Ðvaisty-tojas (1834), kurios premjera ávy-ko Vienos Josephstadto teatre. JojeRaimundas suvaidino tarnà Valen-tinà vienà geriausiø savo vaidme-nø. Nuo teatrinës veiklos pradþiosiki pat ankstyvos mirties Raimundàákvëpë ir nuolat lydëjo tvirtas, tie-siog fanatiðkas tikëjimas menu. Jispasiþymëjo ne tik talentu, bet ir ne-paprastu darbðtumu, taèiau jautësinesuprastas meninës Vienos visuo-menës. Nuolatinë átampa lëmë psi-chikos nestabilumà, vedë prie min-èiø apie saviþudybæ, kurios penkta-jame gyvenimo deðimtmetyje virtorealybe persekiojimomanijos kan-kinamas kûrëjas pasitraukë ið gyve-nimo savo valia.Debiutinëse pjesëse Raimundas

dar naudojasi ið kitø autoriø kûriniøpaimtomis fabulomis ir jas savitaiperdirba, vëliau kuria tik originaliasfabulas, padedanèias autoriui ágy-vendinti savo siekimà Vienos liau-diðkajai komedijai suteikti daugiauprasmingumo. Raimundo stebukli-nës pasakos priklauso ávairiems þan-rams: ankstyvosios pjesës vertinti-nos kaip parodijinës stebuklø ko-medijos (Barometrø meistras,Dvasiø valdovo briliantas), o vë-lesnës labiau linksta á moralinës ko-medijos pusæ (Alpiø karalius,Ðvaistytojas), nes siekia auklëtibei tobulinti þiûrovà; nesulaukusiospripaþinimo (Surakinta fantazija,Praþûtingoji karûna) sudaro atski-rà grupæ, jø þanrà pats autorius pa-vadino komiðkai rimtu arba ko-miðkai tragiðku. Toks derinys var-gu ar gali bûti sëkmës prielaida, to-dël telieka spëlioti, ar atsisakæs savesprausti á komedijos rëmus Raimun-das bûtø sukûræs tobulesniø kûriniø.Aktoriaus komiko amplua, atrodo,susiaurino Raimundo dramaturgogalimybes, apsiribojimas komedijosþanru neleido visiðkai iðsiskleisti jotalentui.Parodijinio tipo stebuklinëse

pjesëse labai svarbus vieniðkasiskoloritas, nerûpestingas karnavalið-kas juokas, personaþai iðdaiginin-kai, ðmaikðèiomis replikomisbei triu-kais linksminantys þiûrovus. Tai bu-vo patikimas bûdas uþkariauti kuoplatesnæ Vienos publikà, bet auto-riui liaudies komedijos formatastrukdë nuo iðorinio veiksmo persi-kelti á þmogaus vidø. Ði tendencijapastebima jau Barometrø meistre,o pasakoje apie Dvasiø valdovo bri-liantà dar labiau sustiprëja. Kome-dijos herojus mago sûnus Eduar-das, ieðkantis tëvo testamentu jampaliktø nesuskaièiuojamø turtø.Mo-ralinë prasmë ne turtas teikia lai-mæ, taèiau prie ðios paprastos tiesosherojus eina sudëtingu keliu ir, kaipdaþnai bûna pasakose, susiduria sutiesiog neáveikiamomis kliûtimis(stichijos, drakonai, graþuoliø keraiir pan.), bet nesitraukia, kol paga-liau patenka á Longimano karalystæir pasiekia kalno virðûnæ, ant kuriosstovi valdovo rûmai. Nors herojusiðsiruoðë ieðkoti turtø, kovojant suprieðiðkomis jëgomis ir su paèiu sa-vimi, jo vertybës keièiasi, Eduardastaurëja, moraliai tobulëja, jis paky-la aukðèiau þemiðko pasaulio tarsinepasiekiamose aukðtybëse stovin-tys Longimano rûmai. Stebuklingipasikeitimai, kiti pasakai bûdingielementai ágyja simbolinës prasmës

ir padeda herojui suvokti, kad tikro-sios vertybës tiesa, iðtikimybë,mei-lë. Eduardas jau nebëra tradicinis ási-mylëjæs komedijinës fabulos hero-jus, kuris, nuovokaus tarno padeda-mas, stengiasi pergudrauti ðykðtø të-và ar globëjà. Tai jaunuolis, siekian-tis aukðtø moraliniø vertybiø, todël,kaip ir turi bûti pasakoje, jo siekiusapvainikuoja laiminga pabaiga. Ko-miðka stichija atsitraukia á antrà pla-nà, pirmà kartà komedijoje pasiro-do alegoriniai paveikslai (Viltis, Ke-turi Metø Laikai, Zodiako Þenklai).Ið sàlygiðkos stebuklingos salos

ar uþ debesø esanèios Dvasiø val-dovo rûmø sferos autorius persike-lia á þemæ, pasakodamas apie vals-tietá milijonieriø. Ðios komedijosherojus Fortunatas Vurcelis (Wur-zel vok. ðaknis), valstietis ið Al-piø regiono, kaip tik nuo savo ðak-nø ir atitrûksta, susigundydamas di-dþiuliais turtais, kuriuos jam pasiû-lo Pavydas alegorinës figûros visdràsiau þengia á Raimundo kome-dijas. Turto skonis kartus tiesiogi-ne prasme, nes Pavydas auksiniusdukatus paslëpë karèiuose obuo-liuose, kuriuos valstieèiui tenkakrimsti. Áprastinës veiklos stokojan-ti, pasyvi egzistencija lemia tai, kadVurcelis praranda ne tik sveikatà,bet ir þmogiðkumà. Pagaliau supra-tæs, kad uþ praturtëjimà sumokëjoper didelæ kainà, personaþas atsisa-ko karèios dovanos, ir Pavydas su-gràþina já á ankstesnæ bûsenà. Kaisusikûprinæs vargðas senukas, kla-jodamas takais dainuoja liûdnà dai-nà, jam atsiveria aukðtesnë gyveni-mo prasmë, ateina suvokimas, kadturtai, tariama didybë, tuðèia gar-bë tik pelenai. Nuo moralizuoja-mosios komedijos ðis pasakojimasskiriasi tuo, kad ne stebuklingos ga-lios lemia personaþo pasikeitimà, metamorfozæ Fortunatas Vurcelisskaudþiai iðgyvena pats, paþinda-mas gyvenimà ir save.Alegoriniø personaþø pamëgimas

Raimundo pjeses suartina su baro-ko teatru, bet tai nëra tiesioginiaiskoliniai. Barokinës alegorijos daþ-nai sausos, didaktinës arba dekora-tyvinës (operose). Raimundo alego-rijos gyvos, verèianèios pamirðti, kadtai tik þmogaus savybiø personifi-kacija Vurcelio atsisveikinimas suJaunyste ir jo susitikimas su Senat-ve visada padarydavo didþiulá áspû-dá Vienos þiûrovams. Komedijosepasirodanèios alegorijos, be viso ki-to, turi gilias folklorines ðaknis, taigeraimatyti dramatiðkoseVasaros irÞiemos, Dvasios ir Kûno, Vyno irVandens dvikovose, taip pat pjesë-je apie Dvasiø valdovà pavaizduo-tuose Metø Laikø ginèuose arba Zo-diakoÞenklø nesutarimuose.Humo-ras, ðmaikðèios replikos suteikia ale-gorijoms gyvybës, priartina jas prieþemës ir gelbsti nuo sausos didakti-kos. Jaunystë ir Senatvë Vurcelioalegorinës antrininkës, padedanèiosatskleisti jo vidiná pasaulá. Kai ale-gorijos vis labiau ágyja þmogiðkà pa-vidalà, alegorija tampa pats Vurce-lis, ir tai jau leidþia kalbëti apievyksmo simboliðkumà. Finale svar-bø vaidmená vaidina Pasitenkini-mas, ir nuo ðios alegorijos aiðkini-mo labai priklauso visos pjesës ir jospersonaþo interpretacija. Ðioje Rai-mundo komedijoje pavaizduota si-tuacija susijusi su XVIII a. paskuti-niaisiais deðimtmeèiais Europà apë-musiu finansiniu aþiotaþu bei atsi-radusiomis sàlygomis staiga pasakið-

kai praturtëti. Taèiau netrukus uþ-griuvo finansinë krizë, infliacija,nuvoriðø bankrotai. Ar pavaizduo-ta situacija mums nieko neprime-na? Tai labai pamokanti pjesë, tikkad naujai praturtëjusieji arba betkokia kaina siekiantieji turtø tik-riausiai neskaitys nei Raimundo,nei ðio raðinio...Dvigubas aptariamosios pjesës

pavadinimas nurodo á tai, kad jojesujungtos dvi fabulos fantazijaRaimundà nuolat traukia pasinerti ádvasiø bei fëjø pasaulá, taigi, norsMergelë priversta gyventi þemëjetarp þmoniø, ji vis dëlto atëjo ið fëjøpasaulio, yra prasikaltusios ir uþ pui-kybæ prakeiktos fëjos Lacrimososduktë. Uþsirûstinusi Dvasiø valdo-vë reikalauja, kad fëjos duktë patir-tø nusiþeminimà ir skurdà bei iðte-këtø uþ paprasto vaikino. Tokia kal-tës atpirkimo kaina, ir kai fëjos duk-të apsigyvena su þmonëmis, nutie-siamas tiltas tarp dvasiø ir þmogið-kø bûtybiø pasauliø. Formaliaisiuþetus jungia tai, kad Lotchen yraVurcelio ádukra, bet giluminis ry-ðys turto motyvas. Tik atsisakæsturto jaunas þvejys, Lotchen suþa-dëtinis, gali gauti jos rankà, o fëjaLacrimosa paruoðia jiems vestuvi-næ dovanà nuolatinæ sëkmæ þûk-laujant. Pamirðæs godumà Vurcelisvël tampa laimingu valstieèiu, ne-didelës sodybos savininku, o jaunie-ji gali dþiaugtis þuvø pilnu tinklu irnebijoti nepritekliø. Vurceliui dva-sios ramybæ dovanoja Pasitenkini-mas, privertæs tekëti pykèio ir blo-gio uþmarðties ðaltiná. Bet ir toliaureikia nuolatiniø personaþo pastan-gø, siekiant iðsaugoti savo naujàjáað, nes kitaip ðaltinis gali iðdþiûti.Taigi skamba tiesiog faustiðka am-þino ir nepaliaujamo kuriamojo dar-bo tema, net jei tai tik kukli valstie-èio veikla ar þvejyba.Kai kurie Raimundo amþinin-

kai, pjesiø autoriai smerkë nedoraiuþgyventus turtus, bet palankiaivaizdavo sàþiningai praturtëjusiuo-sius. Raimundo poþiûris kitoks, ar-timas romantikø nuostatoms auk-sas, brangakmeniai ir visa, kas aso-cijuojasi su turtu, vienareikðmiðkaivertinama kaip blogio ðaltinis, kaipdestruktyviai asmenybæ veikiantigalia. Dël kategoriðkai neigiamopoþiûrio á turtà transformuojama irstebuklinë pasaka, nes jos áprasti-në schema suardoma. Kai folklori-nëje pasakoje áveikiamos visos kliû-tys, jos herojø daþniausiai laukialaimë ir turtai, o Raimundo turtaissusigundæ herojai po patirtø sukrë-timø lieka prie karèios iðvados: uþpinigus nenusipirksi nei jaunystës,nei gyvenimo, nei laimës.XIX a. pradþios Austrijoje, ki-

taip nei kitose Europos ðalyse, ne-buvo stiprios ir grynos romantiz-mo srovës, bet romantizmo atbal-siø esama. Greta jau minëto turtomotyvo romantizmo estetikoje itinpopuliari antrininko figûra. Antri-ninko fenomenas labai svarbøvaidmená gauna Raimundo kome-dijoje Alpiø karalius ir Mizantro-pas. Tai gana sudëtinga fabula pa-siþymintis kûrinys, jame vël, kaipbûdinga Raimundui, dvasiø irþmoniø pasauliai nëra vienas nuokito grieþtai atriboti. Veikalà pa-gilina visø laikø literatûrose aptin-kama mizantropijos tema. AntikinisTimonas Atënietis XVI a. atkeliaujaá Shakespareo dramà, XVII a. Mo-liereas paraðo komedijà Mizan-

tropas, nesvetima ði tema ir XVIIIa. kûrëjui Goldoniui, neapykantaþmonijai tragizmo þyme paþenkli-na romantiná Byrono Manfredà jauXIX a. Nesunku spëti, kad toji ben-draþmogiðka problematika, kei-èiantis epochoms ir stiliams, ágyjaskirtingø pavidalø, tad ir Raimun-das, remdamasis nacionaline aust-rø teatro tradicija, pasiûlo origina-lø amþinosios problemos varian-tà, jo paties pavadintà Original-Zauberspiel (originalus stebukli-nis vaidinimas). Pjesëje-pasakojevisai paprasta lediniø rûmø virðu-kalnëje suvesti draugën valdovà,Alpiø karaliø Astragalusà ir turtin-gà sodybos savininkà Rapelkopfà(Rappel vok. ðnek. pamiðimas;Kopf vok. galva), apimtà mizan-tropijos. Tai naujos kartos mizan-tropas, jei palygintume su Shakes-peareo ar Moliereo analogiðkosbûsenos personaþais, kuriø neapy-kanta þmonëms nulemta susidûri-mø su pragmatiðka, antihumanið-ka, neteisinga visuomene. Molie-reo Alcestà netgi galima laikytiteigiamu herojumi (klasicizmo po-etikai bûdingas grieþtas skirstymasá teigiamus ir neigiamus charakte-rius). Patirta neteisybë verèia já pro-testuoti, maiðtauti ir, nieko nega-lint pakeisti, svajoti apie pabëgi-mà nuo visuomenës. Paradoksalu,bet Alcesto mizantropija gimsta iðmeilës þmonëms, noro matyti juosgeresnius, tobulesnius. ByronoManfredas, kuriam paklûsta dva-sios, yra vadinamojo pasauliosielvarto (Weltschmerz) reiðkëjas,romantizuotas individualistas, jomizantropija tolygi nevilèiai, vie-natvës bei atskirties sukeltam di-dþiuliam liûdesiui. Visai kà kitamatome Raimundo pjesëje, èia darkartà tematizuojamas turto moty-vas, nes tik turtas, pinigai dominapersonaþà, kurá pagal klasicisti-nius kriterijus (nors laikai nebe tie)turime pagrindo pavadinti neigia-mu charakteriu. Jis nieko gera ki-tiems nëra padaræs, visur áþvelgiapiktus këslus, tiesiog serga átaru-mu, kuris þiûrovo akyse iðauga ikiarðios neapykantos visiems aplin-kiniams, egoizmas yra pagrindinëjo mizantropijos prielaida.Dar kartà akivaizdþiai parodoma,

kaip praþûtingai þmogø veikia tur-to troðkimas. Pagaliau persekiojimomanijos apimtas Rapelkopfas bëgaá miðkà, prieð tai iðtiktas ánirðio prie-puolio suniokoja savo namus ir su-dauþo veidrodá, nes nebegali pakæstijame atsispindinèio savo veido. Pir-mà kartà nuskamba labai svarbusðioje pjesëje veidrodþio motyvas,nes Rapelkopfo gelbëtojas Astraga-lusas taip pat naudojasi veidrodþiu,sukurdamas antrininkà, o pats pa-siversdamas Rapelkopfu. Taip per-sonaþui suteikiama galimybë ste-bëti save ið ðalies. Tai psichologi-nis, nors ir susijæs su stebuklingo-mis Alpiø karaliaus galiomis, gy-dymo metodas (tikrai neatsitiktinaibûtent Vienoje atsirado psichoana-lizë!). Rapelkopfo akistata su ant-rininku, kuris tampa jo að objek-tyvacija, ið esmës yra herojaus sa-vianalizë, jo ginèas su paèiu savi-mi, padedantis personaþui iðgyti.Antrininko motyvui èia nesuteiktaromantinei traktuotei bûdingos mis-tinës reikðmës, Mizantropo paveiks-las psichologizuojamas, o tai nërabûdinga Vienos komedijai. Todëlðioje rimtoje komedijoje susijungia

77

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720) KAUKOLAIPTAItradicija ir novatoriðkumas, duoklëtradicijai yra komiðkos scenos, vaiz-duojanèios Rapelkopfo átarumà arjo siautëjimà. Taip pat visa tuometi-në teatrinë technika, padëjusi sukurtistichiniø nelaimiø vaizdus, dvasiøir fëjø pasirodymus bei apoteozes fi-nale, bûdavo naudojama ðioje dra-moje.Paskutinëje Raimundo pjesëje

Ðvaistytojas pasirinktas moty-vas taip pat gana daþnas ávairiøepochø literatûrose. Pagal tradici-jà ðvaistûnas bûna moraliai degra-davæs aristokratas arba lengvabû-dis biurgeriø sûnelis, nerûpestin-gai ðvaistantis tëvø dorai ágytà tur-tà. Raimundo sukurtas JulijusFlotvelis (Flottwell; flott vok.gyvas, þvalus, guvus) kiek kitoks ðis herojus dosnus, bet dosnumàprovokuoja tuðtybë bei noras pa-sirodyti turtingam, taigi turto mo-tyvo ir èia neiðvengta. Flotvelisnori vienas ðviesti lyg saulë ir vi-sus ðildyti savo malone, jo egoiz-mas neturi ribø. Dosnusis Flotve-lis tarsi antroji klasikinio ðykð-tuolio pusë, ðis ðvaistytojas eikvo-ja ne tik savo turtà, bet ir dvasinæenergijà. Norëdamas parodyti he-rojaus evoliucijà, Raimundas grie-biasi naujoviðkos kompozicijos irsukuria vadinamàjà etapinæ dramà(Stationsdrama), atspindinèià tiksvarbiausius, etapinius personaþoraidos epizodus. Trys dramosveiksmai (treèiasis vyksta net podvideðimties metø) tai trys Flot-velio gyvenimo periodai, kiekvie-nas veiksmas atrodo lyg atskira sa-varankiðka drama, taèiau fragmen-tus sieja pagrindinë personaþo li-kimo siuþetinë linija.Dualistinis pasaulio suvokimas,

kai paraleliai egzistuoja dvasiø irþmoniø sferos, bûdingas visai Rai-mundo kûrybai. Taèiau tos sferossusisiekia dvasios, kaip jau ga-lëjome ásitikinti, nuolat pasirodotarp þmoniø, bendrauja su þemið-komis bûtybëmis ir daþniausiai turimisijà jas gràþinti á tikràjá kelià,tobulinti. Ne iðimtis ir ði pjesë turtus Flotvelio tëvui padovanojofëja Ðeristana, o patá herojø glo-bojanti dvasia Azuras (Azur vok. þydrumas, þydrynë). Bet, kaipnutinka pasakose, fëjø dovanos nevisada atneða gërá, o ankstesnësRaimundo komedijos jau pakan-kamai aiðkiai parodë neigiamà tur-tø poveiká asmenybei Flotvelisdegraduoja, ðvaistydamas ne savopastangomis ágytà, o paveldëtà të-vo turtà, ir nei nevykusiai kadaisedovanà parinkusi Ðeristana, neiAzuras neturi galiø sustabdyti ðáprocesà. Viena vertus, tai sietinasu Raimundo kûrybine evoliuci-ja, kai nyksta ið jo veikalø fantas-tiðki, racionaliai nepaaiðkinamireiðkiniai ir daugiau dëmesio ski-riama ávykiø logikai, þemiðko gy-venimo dësniams. Kita vertus, taigali bûti susijæ ir su stebuklinëspasakos þanro krize. Neabejoti-na viena F. Raimundo sukurtasZauberspiel, tos jo stebuklinëskomedijos, kuriose dvasios, fë-jos, Alpiø valdovai ir á juos pa-naðûs aukðtesnio pasaulio pa-siuntiniai atsigræþia á þmogø,siekdami jam padëti, kai jis patssau pagelbëti nebegali visa taiyra unikalaus XIX a. pradþiosVienos teatre klestëjusio þanroapogëjus. O nuo aðtuoniolikosmetø pradëjæs savo sceninæ veik-là, plataus diapazono, gebantistalentingai persikûnyti á paèiusávairiausius personaþus aktoriusRaimundas tikras ðio meto aust-rø scenos Riteris.

Valdemaras KUKULAS

Apþvalgos ratas

Neatpaþintas kitosgalaktikos ðnipas

Naujoji Romuva (2009, Nr. 4)baigë spausdinti bene labiausiai in-triguojantá pastarøjø metø raðiná Algio Uþdavinio straipsná (o gal irstudijà) Postmodernizmas ir mûsødvasinës perspektyvos. Nuosek-liai, bet nevengdamas metaforizuo-ti savo teiginiø, A. Uþdavinys per-þvelgë bene visø þymiausiø post-modernizmo teoretikø ir adeptøkoncepcijas ir áþvalgas, kurios jausavaime intriguojanèios ir þaismin-gos. Vis dëlto iðvados net man, nuo-sekliam postmoderno apraiðkøskeptikui, pasirodë kiek netikëtos:Jeigu apskritai galima kalbëti apieVakarø tradicijà arba civilizacijàsupaprastintai ir apibendrintai, ne-sunku ásitikinti, kad vadinamasispostmodernizmas (ir savo semioti-niais-sofistiniais, ir literatûriniais-meniniais aspektais) iðreiðkia senat-viðkà jos agonijà, suvaikëjimà irpaikà eschatologiná patosà, juobakad noriai kalba apie pabaigà.Atrodo, kad þlugus visiems utopi-niams (ið sekuliarizuoto monomi-tinio þydø-krikðèioniø fanatizmo irpragmatiðko Naujøjø amþiø racio-nalizmo jungties kylantiems) pro-jektams, vienintelis pasiteisinimasyra apsimesti beproèiu ir ðitaip ið-vengti atsakomybës. Taikant ðiasáþvalgas ir iðvadas kaip perfokortàkonkretiemsmadingiems ar vis ma-dingëjantiems literatûros reiðki-niams, jø teisingumu abejoti lyg irnetektø. Abejoniø keltø gal ir nepats reikðmingiausias, bet vis dëltosvarbus postmodernistinës pasaulë-vokos aspektas: jis programiðkai at-sisako kalbëti apie bûtá ir buitá, ta-èiau jo atsiradimas ir ásigalëjimasvis dëlto neabejotinai susijæs su betkokiø þmogiðkumo (ar neþmonið-kumo) ideologijø þlugimu, su ab-soliuèia bet kokiø vertybiø sumaið-timi. Tai ir leido kalbëti apie þen-klà, nebereiðkiantá nieko, þodá, ne-bereiðkiantá jokio daikto nei reið-kinio; tuðèia kalba ëmë reikðti ab-soliuèià tuðtumà. Tos tuðtumos pa-grindu susiformavo naujausiejiekonominiai ir politiniai þargonai,profesiniai ir gatvës slengai, kad irkaip paradoksalu, ið dalies net pro-fesionalûs moksliniai (taigi ir lite-ratûrologinis) diskursai. Ðiuo as-pektu bûtø gana paranku interpre-tuoti naujausius, postmoderniausiusliteratûros, ypaè poezijos, tekstus,nes paprasèiausiai jø net interpre-tuoti nereikëtø: tuðtumos interpre-tuoti neámanoma. Ant jos galima tikið naujo kà nors visai savarankiðkoir atsieto nupieðti, net nesvarbu, kàtas pieðinys reikð, nes jis vis vienabus nesusietas su duotybe. Bet kàtuomet daryti su tokiais reiðkiniaiskaip Vytautas Petras Bloþë (Lite-ratûra ir menas, gruodþio 11)?Mo-dernistu klasikine ðio þodþio pras-me jo jau nepavadinsi (tiesa, To-mas Venclova já ir Sigità Gedà api-bûdino siurrealizmo kategorijo-mis). Poetu jo taip pat neávardysi,nes jis kaip klasiðkiausias prozinin-kas pasakoja savo gyvenimo isto-rijà: dirbommiðke, jau pavasariop,veþëm ràstus, að tada dar jaunas /gal aðtuoniolikmetis buvau, bet kaivisa tai / atsitiko, tai ne mechani-kas, kurá primygau traktorium / oað su ligoninëm galynëjuos. Dëlðitos istorijos konkretumo, rupumoir autobiografiðkumo jo negali lai-kyti ir postmodernizmo vëliavne-ðiu, nes þodis, þenklas èia ne tik reið-kia konkretø turiná, bet ir progra-miðkai á já orientuojasi. Gal poezi-jai, kaip jokiam kitam menui (na,nebent darmuzikai), iðties negaliojajokie apibrëþimai nei apibûdinimai,ji gyva tik tiek, kiek maitina pati

save? TiesV. P. Bloþës kûryba ðiuosklausimus apmàstyti bûtina, nes ðispoetas ðiandien yra bene labiausiaisekamas, mëgdþiojamas (anksèiaubuvo Marcelijus Martinaitis, vëliauS. Geda). Bûtina dar ir todël, kadanksèiau ar vëliau teks atsakyti áklausimà, kodël labai panaðûs teks-tai V. P. Bloþës atveju vadinamipoezija, o jo pasekëjø adresu daþ-nai sviedþiama manieringo pasako-tojo etiketë. Antai Ernestas Norei-ka (Ðiaurës Atënai, gruodþio 25):ðitos dienos tik sniegas ðitas snie-gas tik þudo tiktai moterá / pëdombasom kol jazminais pakvimpa perbalkðvà snaigës pjûtá / ir ðiauriniuragu skaldo pusná pëdos seka ir se-ka ðunis / prie varteliø kojelëm ma-þom þvirblis raðomas liûdesio. Ðtai

jums dar vienas pavyzdys Taut-vydas Mieþinis (Ðiaurës Atënai,gruodþio 18): mes sëdëdavom ty-liai ant slenksèio ir skaièiuodavomkarkvabalius / nardanèius dulkëto-je prietemoje mintimis karstëmëslazdynuose / ir / kalbëjom jog ne-verta matuoti kiek buvo kiek likokas laukia / reikia dar kartà nuðoktinuo stogo ir pamerkti kojas á kibiràðalto ðulinio / vandens. Jei dar ne-gana, ðtai Arnas Aleksandravièius(Ðiaurës Atënai, gruodþio 4): bu-vome sunkûs vaikai kaiðiodavomenuorûkas á kaimynø durø spynas /jie pyko ir skundësi mûsø tëvamsbet pastarieji nemuðë mylëjome sa-vo tëvus / iki pat netekties galvojo-me kad nusiþudysime jiems mirustodël jautëmës ramûs / nors laikinikiekvienas augintas ðliuþas ar vë-darëlis buvo graþus ir kvepëjo ska-niai. Atsitraukus nuo sau duotopostmodernistinio konteksto ðiemseilëraðèiams tebûtø galima prikiðtitik viena: juos paraðë ne trys, o vie-nas autorius. Ir tai iðduoda perne-lyg akivaizdþià poetinæ mokyklà.Taèiau V. P. Bloþë savo prozos dis-kursà taip iðskaido á atodûsio, klau-simo, perspëjimo, pagrasinimo ir vi-sokius kitokius intonacinius inter-valus, kad nejuèiom sukuria poeti-næ kalbà, kurios nepavadinsi nie-kaip kitaip, kaip tik bloþiðka (ið èiair ypatinga jo skyryba). Na, o jo po-etinë mokykla teiðmokusi pasako-ti. Gal dar ðiek tiek metaforizuoti,kaip E. Noreikos atveju. Þodis ne-atitrûksta nuo reiðkiamo daikto arreiðkinio, nesusikuria estetinë þiû-ros distancija, ir pasakojimas imi-tuoja patá pasakojimà. Jei pastara-sis tuðèias, ir eilëraðtis lieka niekonereiðkianèiø vaizdø ir þodþiø san-kaupa. Vis dëlto èia cituotieji au-toriai yra vieni ádomesniø iki ðiolneþinotø ir neþinomø autoriø ka-valkadose. Jie aiðkiai susijæ kaþ-kokiais gilesniais ryðiais jei ne supoezija, tai bent su literatûra pla-èiausia prasme. Kaip sako Regi-mantas Tamoðaitis, þmogus net irneskaitydamas konkretaus tekstopasaulá mato literatûriðkai (to yraatkakliai mokomas nuo pat gimi-mo): visi suvokiami objektai mumsyra mûsø gyvenimo dalis, visi jieturi vienas ar kitas egzistencinesreikðmes, vertës konotacijas (Li-

teratûra kaip gyvybës instinktas Nemunas, gruodþio 10-16). Tie-sa, R. Tamoðaièio áþvalgos labiaulieèia ne poezijà, o prozà. Poezijaijis leidþia pasilikti uþ kultûros:Anapus kultûros tik gamta irtranscendencija. Tai sritys, kuriønepasiekia nei þodis, nei mintis(ten pat). Gal tiksliau bûtø sakyti nepasiekia nei racionali sàvoka, neimokslinë formulë, nes poezija kaiptik ir gyvena toje transcendencijo-je, todël jos þodis pirmiausia yragamtiðkas ir dieviðkas, t. y. trans-cendentalus.Pereinu prie bendriausiø, univer-

saliausiø meninës kûrybos klausi-mø, vadinasi, su minëtuoju A. Uþ-daviniu turiu gráþti á þemæ. O gráþi-mas nëra jau toks nekomplikuotas:

Galbût ðiandien vienintelë gali-mybë iðsaugoti nepaþeistà dvasinábranduolá imago dei integralumà yra gyventi taip, tarsi bûtum neat-paþástamas kitos galaktikos ðnipasarba keliautojas, netyèia patekæstarp pamiðëliø ir todël priverstaspats apsimesti kvailiu (ten pat).Vëlgi atrodo ðiek tiek perdëta ir vël-gi absoliuti teisybë, nes kas, jeine apsimestinë rimtystë ir solidys-të yra visi mûsø kasdieniai raðymaiapie kasdienes knygas ir dar kas-dieniðkesnes publikacijas, ypaèkad ir patys raðantieji gerai þino,kokia nedidelë smiltelë ðios dienosmeninës produkcijos iðliks rytoj. Irkad ðiandien pasismagindami ma-lame tuðèiomis girnomis. Ar ne ðitàsituacijà nujausdamas anksèiau for-mulavau tezæ apie kritikos diskur-so tuðtumà, t. y. postmodernumà?Nepraradusiajam amþinøjø verty-biø ilgesio turëtø bûti nejauku, at-sidûrus prieð tokius egzotiðkus au-galus kaip Rasos Ercmonienës-Var-nës eilëraðèiø publikacija (Naujo-ji Romuva, 2009, Nr. 4): tau kar-tojo tetos ir praeiviai dienoraðèiødatos / uþdaryk avinëlá giliai poþe-minëj upëj / ten brasta jis gulës otada tavo akys spingsulës / po tru-putá apðvies garbanëlæ ir drëgnàsnukutá / paguodþianèius tavo at-spindá gal ir tave. Su neprijaukin-tomis erdvëmis ir nepaþintais tikë-jimais kalbasi Donatas Paulauskas(Ðiaurës Atënai, gruodþio 18):ÁSIVAIZDUOKITE! / jûsø klu-bai alkanas ðuo / jûsø akys duánirðæ skarabëjai // iðjudintas sfink-sas purtosi / ar tik sunkiai uþmerkiaakis? Ne eilëraðèius, o ispaniðkusjø pavadinimø variantus (pvz.,Salvatjera vaþiuoja aplankyti sa-vo gimtojo pueblo (ið dabarties ápraeitá, kuri dar gali virsti ateitim)kuria Aidas Juraðius (Ðiaurës Atë-nai, gruodþio 11), nors ten, kur pa-vyksta susitvarkyti su vidine ir for-malia struktûra, eilëraðtis vis dëltoávyksta (pvz., Marijana Vilareal /Luisui Albertui Salvatjerai / paga-liau pasako, kà ji galvoja /apie to-kius karlsonus kaip jis). Eilëraðtisávyksta, bet neatpaþástamai pakin-ta jo turinys (beveik galima garan-tuoti, kad autorius siekë visai kito-kio rezultato). Nors ir jausdamassimpatijø tarmiðkiems eiliavimams,

vis dëlto negaliu dþiaugtis ReginosKatinaitës-Lumpickienës eilërað-èiø publikacija (Nemunas, gruo-dþio 10-16): pati tarmë, jos intona-cijos ir skambesys savaime dar ne-sukuria giliojo poezijos turinio, okai jo nëra, gaila kitatarmio pastan-gø ðifruojant jam svetimà fonetináraðtà. Prie negirdëtø ir maþai girdë-tø autoriø tiesiog praðyte praðosipriðliejamas ir klasikas JonasJakðtas (gruodþio Metai). Kaippradeda nuo pradþios pakiliomisintonacijomis (Kai nuëmë nuokryþiaus gyvenu. / Taèiau, manregisi, prikals dar kartà. / Apaugodienos perðuliø ðerkðnu. / O tai, kaslieka migloje, apkarto), taip ir tæ-sia iki galo, nepaisydamas nei me-ninio vaizdo logikos, nei elemen-tarios semantikos diktato. O aiðkiaipretenduojama á filosofinës lyrikosrangà.Ðia prasme paèiu laiku bus pa-

sirodæs Andriaus Konickio straips-nis Filosofas rizikos akivaizdoje(Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4),kuriame analizuojama AntanoMa-ceinos poezijos ir filosofijos sam-prata, jø jungties galimybës ir ne-galimybës. Filosofija gyva sàvo-ka, o menas minta vaizdu. Artëda-mos ir toldamos ðios sritys susisie-ja atvirkðèiu proporcingumu. Fi-losofijoje sàvoka iðsivysto, vaiz-das menkëja. Sàvoka þodyje augavaizdo sàskaita. Vis dëlto filo-sofija ir poezija ne tik ið bendroðaltinio (kalbos) kyla, bet neðasi irbendrà turiná, kuriuo yra þmogið-kasis bûties supratimas ir pergyve-nimas. (...) Filosofija ir poezija yradvi to paties dalyko pusës, (...) sa-vo esmëje filosofija ir poezija yratas pats dalykas, ir tai visiðkai áro-dë pats A. Maceina, Antano Jas-manto slapyvardþiu raðydamaspuikiausius eilëraðèius. Tad kodëlmûsø autoriai savo filosofines pre-tenzijas tesugeba paversti chaotið-ku postmoderniu sàvokø ir vaizdødraikalu? Kalbant konkreèiai apieJ. Jakðtà, nuostaba dar didesnë: ði-tiek metø raðant eilëraðèius, poeti-nës kalbos jausena ne stiprëja, otik silpsta, ir to neámanoma paaið-kinti jokiais poetinës psichologi-jos kazusais. Kad ir toks mecha-niðko prieiliavimo pavyzdëlis:Bet uþminga namai, uþsiklojænaktim. / Tik siûbuoja sûpuoklësnakty vieniðoj. / O miðkø glûdu-moj ir padangëj palðoj / tiek yradar dangaus, kad jo niekas ne-atims.Paklaidþiojus ûksmëtais, postmo-

dernizmo paþenklintais brûzgynaistiesiog atsikvepi patekæs á jaukøHenriko Algio Èigriejaus eilëraðèiopeizaþà (Naujoji Romuva, 2009,Nr. 4): Sunkûs ir tamsûs, tamsûs irsunkûs / Debesys ten vakaruos kilsnetrukus pûga, / Niekas netiki tuo ðitaip þydi kaðtonai, / ir þalia bange-le supa rytà þolë. Geraðirdis gera-ðirdþio þmogaus santykis su pasau-liu, disharmonijà ásileidþiantis tik susvetimomis patirtimis, svetimomiscitatomis (ðiuo atveju AleksandroBloko). Netiesa, kad H. A. Èigrie-jaus poezijai gresia kartojimasis: kar-totis neleidþia jau vien vieniðëjanti,liûdnëjanti, dramatiðkëjanti jo skaid-raus pasaulëvaizdþio potekstë, kar-tu keièianti ir eilëraðèio intonacinápieðiná. Kas kita H. A. Èigriejausproza: èia jau ir að matau iðsisëmi-mo þenklø.

Nukelta á 8 p.

8

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720)KAUKOLAIPTAI

Neatpaþintas kitos galaktikos ðnipasAtkelta ið 7 p.

Antai ir Nemune (2009 gruo-dþio 24 - 2010 sausio 6) publikuo-tas apsakymas Þiedas: prasidedavisai kaþkuo kitu, negu baigiasi,nors abi dalys kaip savarankiðki kû-rinëliai skambëtø nepriekaiðtingai.Kelintà kartà nustembu stabtelëjæstiesAivaroVeiknio kûryba (Nemu-nas, lapkrièio 26 - gruodþio 2): èiadienos lyg naktys, ir sàvoka laiko /prasmës nebeteko vien spengian-tis ðaltis, / vien krentantis slëgis, vienvëjas ir valtys, ir kaip jas visas pur-purinis atlaiko // vanduo, bet atlai-ko. Èia vëlgi bûtø galima gráþti priejau cituotø A. Maceinos apmàsty-mø, tik tø apmàstymø taikymas kon-kreèiam tekstui bûtø jau palankus.Tiesa, bandant sprausti A. Veikná ápoetinio filosofiniomàstymo rëmus,tektø spræsti kiek menkesnio masto,bet vis dëlto ðiam autoriui aktualiàproblemà: o kaip dël Aido Marèë-no, Arno Aliðausko kûrybos pëdsa-ko jo eilëraðèiuose? Ilgainiui tai ga-li tapti likiminiu A. Veiknio klausi-mu, bet kol kas uþtenka ir jo eilërað-èiø sugestijos. Tiesiog tiek.GeraVy-tauto Stankaus eilëraðèiø publikaci-ja (Literatûra ir menas, gruodþio4). Kitokia, negu þadëjo jo pirmojiknyga, bet vis dëlto nenutolstantinuo numanomos ðio poeto generali-

nës linijos, ypaè jei kalbësime apiepoetinës kalbos programà. Beje, tiesðio autoriaus publikacija vëlgi gali-ma nepavargstant kartoti jau cituo-tas A. Maceinos áþvalgas. Gerai no-rëtøsi raðyti apie Mariø Burokà(gruodþio Metai), bet negaliu at-sikratyti áspûdþio, kad, kol neper-pras grieþtos vidinës eilëraðèio struk-tûros, ðis poetas visu ûgiu neiðsities.Gintaro Bleizgio eilëraðtyje Kame-ra 326, Lukiðkës (ÐiaurësAtënai,gruodþio 25) struktûrà pavaduoja in-tonacijos intensyvumas, tempera-mentas, nesumeluota nervinë grei-takalbë, ir pavaduoja pakankamaipatikimai.Iðskyrus Gedimino Kuktos apsa-

kymà Visi karaliaus tarnai: roma-nas, gruodþio periodikos proza tie-siog praðyte praðosi bûti nematoma.G.Kuktos apsakymas nesibaigian-tis neiðsipildysianèiø paþadø vëri-nys: kiekviena pastraipa þada pa-slaptá ir jos áminimà, kuris taip ir ne-pateikiamas, kol galiausias kûrinysbaigiamas pabrëþtinai viskà áþemi-nant, sukasdieninant. Bet èia ir yrajo intriga. Antroje romano Darius,paskiau ðuo (gruodþio Metai) da-lyje bando intriguoti ir Juozas Ja-saitis, bet intriga sudûþta, vos prisi-meni ðunø personifikacijos motyvusRimanto Ðavelio, Romualdo Gra-nausko, Vytauto Martinkaus roma-nuose ir apysakose. Romanø frag-mentø apskritai nederëtø spausdin-ti ar bent jau reikëtø juos labai kon-ceptualiai parinkti ir dar konceptu-

***Nemokðiðkumas buvo paverstas lojalumo simboliu, ryte per

radijà nugirsta mintis, skirta apibûdinti ankstyvajam bolðevikmeèiui.Ar ði formulë netinka ir gana didelei daliai ðiandieninio Lietuvos

meninio postmodernizmo?Þmogaus sàmonë kelia kone dievobaimingà nuostabà ne vien to-

dël, kad sugeba kai kà atsiminti, bet ir todël, kad sugeba daug kàpamirðti.

***Pripaþinti raðytojai... (Vargas nugalëtojams, nes jie pavergti perga-

lës ánirðio!)Nepripaþinti raðytojai... (Vargas nugalëtiesiems, nes jie pavergti

ánirðio pergalës!)Zhuangzi: Kaip að norëèiau sutikti þmogø, pamirðusá þodþius ir

pasikalbëti su juo!cave canem

aliau sumontuoti, nes, tarkime, Ri-manto Marèëno romano Valdovoklasta iðtrauka (Naujoji Romuva,2009, Nr. 4) nieko nesako, o InezosJuzefos Janonës romano fragmentasKrunë (gruodþio Metai) apskri-tai verèia paðiurpti: jei tai taip patdaugelio proteguojamas postmo-dernizmas, bûtina raðyti deðimtis nau-jø postmodernizmo teorijos studijø:ir taip jau iðretëjusá abstraktø kalbë-jimà dar praretina kalbëjimo frag-mentiðkumas, pabrëþiamas kiekvie-nà sakiná pateikiant kaip atskirà pa-straipà, tad galiausiai tekstas liekaniekur ir apie niekà.Nesupratau, juo-kauja ar rimtai kalba Mari Poissonsavo neapibrëþto þanro Vienuolik-tame laiðke Sarai. Apie vyrø ðirdis(Nemunas, gruodþio 10-16). Jei taipamfletas, ðvelni satyra, stinga dio-nisiðkos poetikos, jei tai rimta irmàs-lu, tada paprasèiausiai banalu. Betkokiu atveju iki ðiol ðios autorës pro-za man labiau patikdavo. R. Marèë-nas iðgyrë Vytauto Jancikevièiausapsakymà Sidabriniam miestely(Nemunas, lapkrièio 26 - gruodþio2). Gal jis ir teisus, bet bent jau aðnegalëjau ásijausti á privalumus ap-sakymo, kuris prasideda tokiais kal-biniais neskoningumais: Geltono-mis miðkø virðûnëmis lyg gintarinë-mis brastomis plaukë þalsvi vakarodebesys. Parke skylantys kaðtonømarguèiai kvepëjo tikra rudens bran-da. Spalvoti lapai tarsi suplëðytos ait-varø skiautës plaukiojo balose.Iki ðiol tokiomis aitvarø skiau-

tëmis, þalsvais debesimis ir kað-tonø marguèiais mus þavëdavo be-veik iðimtinai vien pupuliariausiosdabarties romanistës. V. Jancikevi-èiaus atveju dar blogiau: tokios gro-þybës visai nedera prie þiauraus,nuoþmaus jo apsakymo siuþeto. Betèia yra bent jau siuþetas. Uþtat visið-kai nesuprantu, dël kokios malonësLiteratûroje ir mene (gruodþio 4)iðspausdintas Eligijos Volodkevi-èiûtës net ne postmodernistinis, oðiaip draikalas Nuostabioji kardio-idë. Nesu skaitæs neskoningesniobandymo þaisti tautosakinëmis, tar-minës leksikos parafrazëmis, nesumatæs labiau stilistiðkai nesustyguo-to teksto formaliàja prasme.Uþtat gana smagu skaityti þanrø

paribiuose atsidurianèiasAkvilës Þi-lionytës Fotografijas (ÐiaurësAtënai, gruodþio 4): Gal mankvakðt, sëdëèiau sau Paryþiuj, o tendar ir kaip lietuvius iðvadinèiau irvyrà prancûzà turëèiau, prancûzai

sako, graþi að, rafinuota tokia, jø sko-nio, gal man kvankðt, ko að Paryþiujnegyvenu. Jokiø ásipareigojimø,jokiø prasmiø ir reikðmiø ieðkojimø,bet tuðèia ir graþu. Þavus paðëlæs kal-bos putojimas, nenutrûkstamas aso-ciacijø þaismas, galintis net suerzin-ti, kai imama þaisti SalomëjosNëriesvaizdiniu. Bet vis tiek tai skaitymoatgaiva. Dëmesá prikausto tame pa-èiame numeryje spausdinamas Mak-simo Ivanovo pseudonimu pasiraðy-tas neaiðkaus þanro (vis dëlto grei-èiausiai apsakymas) opusas Groji-mas. Tiesa, visuma kiek primenagausius, net per gausius, praëjusioamþiaus pirmosios pusës modernistøromanus apie dþiazo muzikantus, betèia kankinasi ne muzikantas, o in-strumentas, ir to uþtenka.Po visø klaidþiojimø mënesio

balsus atiduodu uþ G. Kuktos apsa-kymà Visi karaliaus tarnai: roma-nas ir uþ A. Veiknio bei V. Stan-kaus eilëraðèius.

Ðerkðnas ir neaprëpiamybëAlis BALBIERIUS

Ankstyvà þiemos rytà prieð auðràstaiga pamatai ðerkðnà pro rûkà. Irþinai, kad rûkas toliau augins vis di-desnius ðerkðno kristalus ðakø erd-vëje ir ant þemës, ant gamtos ir þmo-gaus daiktø. Visa tai jauti tiesiog fi-ziðkai, tiesiog intuityviai, o kartu irprotu suvoki regi lëtai virð rûkoplaukianèius debesis, tarp jø kaþko-kias ðviesesnes properðas, neva gir-di, kaip traðkëdamas èeþëdamas spragsëdamas auga ðerkðnas lyg bal-ta kitø pasauliø þolë. Kai patekëssaulë, jis tvykstels á akis kaip spro-gimas, kaip fotoaparato blykstë.Visa tai gerte geri á save visais

ámanomais, þinomais ir neþinomaisjutimais, nes tiki, kad mumyse yrajutimø, kuriø nepaþástame ir ne-ávardijame, nes savo genezëje mesbuvome beveik viskuo, kas gyva irkas negyva: slieku, planktonu jûro-je, þuvimi, bangø nuðlifuoto akmensdulkele...Kontempliuodamas ðerkðnà prieð

auðrà ir auðtant, staiga pradedi gal-voti visai apie kà kita, bet gal pir-miausia apie visus kitus ðerkðnus, ku-riuos regëjai ir kuriuos norëdavaiiki galo patirti, pajusti, pajausti iðpreparuoti rega iki maþiausiø de-taliø ar, anot raðytojos Susanos Son-tag, net pasisavinti, t. y. nufotog-rafuoti iðfotografuoti tà ðerkðnà tuos ðerkðnus arba apraðyti juos,tviskanèius saulëje ar dunksanèiusit pilys paslaptingame rûke prieð auð-rà, girgþdant baltø kristalø muzikaivisuose medþiuose ir þolëse, visoseðakelëse ir egliø spygliø virðûnëlë-se; girgþdant ir byrant kristalamsryðkioj patekëjusios saulës ðviesojpo zyliø, sniegenø, juodø it skrai-

danèio antracito gabalëlis kuosø arkovarniø kojomis...Ðerkðnas, lyg baltas tvanas su rû-

ku uþvaldæs kraðtà, man prabyla apietà paèiàpasaulioneaprëpiamybæ, kurislypi irmaþuos, ir dideliuos daiktuos,ir sàlyginai maþuose, ir sàlyginai di-deliuose reiðkiniuose. Ðerkðnas kal-ba apie trapybæ ir laikinumà, o ta kal-ba veik visada suspaudþia kaþkokiàkûno dalá ar kûno vietovæ priimtasakyti, o daþnai ir jauèiama, kad taiávyksta ten, kur ðirdis.Ðerkðnas be galo panaðus á trum-

pà, labai greità dykumø suþydëjimàpo pavasario liûèiø ðtai papûs ðal-tas vëjas, ir lyg baltos adatëlës, lygbalto smëlio grûdeliai pabirs visosðerkðno formos lengvesnës plaz-dës ore, tviskës saulës spinduliøsraute, o kartais skaidys baltus þie-mos spindulius, kaip skaido baltàðviesà klasikinë prizmë, akimirkaisukurdama visas spektro spalvas...Toji ðerkðno laikinybëkartu sune-

aprëpiamybe, toji mano paties laiki-nybë kartu su mano norø neaprëpia-mybe kartais gimdo ypatingà godu-mà; að esu labai godus pasaulio vaiz-dø, seniai noriu já visà pasisavinti,praryti ir laikyti savyje it kokia pir-mapradë dievybë, dievybë ir demo-nas viename, turinti galiø prarytà at-kurti kaip pasaulá arba atkurtà prary-ti, kad vël galëtø sukurti... Esu be ga-lo godus ne tik vaizdø, bet ir ðio pa-saulio spalvø, garsø, kvapø, judesiø,net planetø sukimosi, kurá labai ge-rai jauti tekant saulëms ir leidþiantismënuliams, ir atvirkðèiai; arba gali tàprocesà vaizduotëje matyti ir jaustidar kitaip kai Þemë pradeda suktisá kità pusæ, o Saulë pateka Vakaruo-se ir nusileidþia Rytuose...Að godus viso to, apie kà kalbu,

visko, kà jau teko regëti ir jausti, pa-tirti empiriðkai arba tik ásivaizduotiar nujausti intuityviai, ar þinoti iðknygø, ið vadinamojo mokslo lo-byno, nors niekaip pats negali pa-tikrinti, kad, pavyzdþiui, daiktai tik-rai susideda ið atomø, o atomai dar iðmaþesniø daleliø... Net liûdna pasi-daro, kad negali paèiupinëti to vie-nui vieno atomo. Mano godumas tonegali aprëpti; tas godumas kar-tais dël to liûdi (liûdëdavo, liûdës),bet kol gyvas, þinau, að negalësiu jouþgesinti, tik galbût laikas visa taiðiek tiek nuslopins, bet retsykiais vëlskausmingai iðplëð ið nebûties lyggigantiðkas þaibas, staiga nuðvie-èiantis tamsioj audroj linkstanèius,ðokanèius medþius. Ir gal todël, kadesu toks godus, man ðitas maþëjan-tis Þemës rutulys yra savas, lyg bû-èiau pagarbiai já su visu biosferosapvalkalu ásidëjæs á kiðenæ ir neðèiauper gyvenimà; todël, kad esu godus,man skauda kertamus tropikø mið-kus, kuriuos kitaip godi civilizacijaðluoja, kaip kad ðerkðno groþá nu-ðluos kylantis ðio ryto vëjas.Man kartais labai skauda kas

akimirkà (regis, kas 4-5 sekundes)kaþkur pasaulyje mirðtantys ið ba-do vaikai, nors dël to mirèiai kartaisgal reikëtø kaltinti jø tëvus.Ir tas mano privatus, miniatiûri-

nis Þemës rutulys yra netgi ne manokiðenëje, o manyje maþas kaip ato-mas ar jo dalelë arba toks didelis kaipneaprëpiamybë, kurià visàlaik siekiuaprëpti, ir tame beviltiðkame siekimemataukaþkokiàprasmæ,norsprasmëstapo pernelyg reliatyvios ir pabëgan-èios. Ir, regis, tas maþas, o sykiu begalo didelis rutulys, kuris yra manyjearba kuriame (ant kurio) esu að, brë-þia kaþkoká ádomø, reliatyvø tiek fi-

zine, tiek dvasine prasme santyká,apie kurá verta màstyti, bandant visatai suvokti ir, þinoma, nepamirðtantðio ryto jau patekëjusios saulës, stai-ga nuðvietusios baltai baltà blindæ vi-dury lauko prie ðunkelio, ji galbûtjau sapnuoja ne baltà, o geltonà þy-dëjimà, besimaudantá kito metø më-nesio ðiltoje saulës ðviesoje.Tiek ðerkðno trapumas, tiek

ðerkðno neaprëpiamybë, dar pasa-kiðkai tvaskëdama, jau atsiduodavëjui ir visai nesigaili, kad taiptrumpai þydëjo.Galbût taip, kaip kartais þydi

dþiaugsmas ar kiti panaðûs dalykai,lyg maþi praðvitimai, uþklumpan-tys mûsø protus ir sielas, idant mesnemirtumëme anksèiau negu mûsøkûnai...

Autoriaus nuotrauka

9

. 2010 m. vasario 1117 d., Nr. 6 (279720) Fotografija

Kaip nurengti nuogà?Kada: vienà snieguotà þiemos vakarà po

Romualdo POÞERSKIO fotografijos albumoMiraþø dosjë pasirodymo.Kur: jaukioje fotografo studijoje nedidelia-

me draugø ir paþástamø bûrelyje.Veikiantys asmenys: poetai, raðæ tekstus

skirtingiems albumo skyriams: Dovilë Zelèiû-

të, Gintaras Patackas, Kæstutis Navakas, Do-naldas Kajokas, kuris raðë, taèiau neatvyko;kolegos fotografai: Romualdas Rakauskas,Aleksandras Macijauskas, Gintaras Èesonis; fo-tografijos kritikas, sveèias ið sostinës Skirman-tas Valiulis; fotografo mûzos, paprasèiau mo-deliai: Monika, Audra, Elma ir Alina.

Kas svarbiausia fotografui, jeiimasi fotografuoti aktus