2017 m. kovas - lat.lt · Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M....
Transcript of 2017 m. kovas - lat.lt · Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M....
1
2017 m. kovas
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
(toliau – ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo
tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje
curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ ............................................................................................................................ 4
DĖL REGLAMENTŲ NR. 273/2004 2 STRAIPSNIO A PUNKTO IR NR. 111/2005 2 STRAIPSNIO A
PUNKTO NUOSTATŲ AIŠKINIMO, ĮSIGALIOJUS REGLAMENTAMS NR. 1258/2013 IR NR.
1259/2013 ...................................................................................................................................................... 4
2017 m. kovo 2 d. nutartis Juraj Sokáč (C-497/16) .................................................................................. 4
II. DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS ...................................................................................................... 6
2017 m. kovo 14 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Bougnaoui ir ADDH (C-188/15) .......................... 6
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Milkova (C-406/15) .................................................................................. 7
III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ........................................................................................................ 9
2017 m. kovo 30 d. sprendimas Verband Sozialer Wettbewerb (C-146/16) ............................................. 9
IV. CIVILINIS PROCESAS ....................................................................................................................... 10
1. PAREIGA KREIPTIS PREJUDICINIO SPRENDIMO ..................................................................... 10
2017 m. kovo 15 d. sprendimas Aquino (C-3/16) ................................................................................... 10
2. DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS .............................................................................................................. 12
2017 m. kovo 2 d. sprendimas Henderson (C-354/15) ........................................................................... 12
3. EUROPOS VYKDOMASIS RAŠTAS ............................................................................................... 14
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Zulfikarpašić (C-484/15) ........................................................................ 14
4. TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS ................................................................................................ 16
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Pula Parking (C-551/15) ....................................................................... 16
V. APLINKOS APSAUGA ........................................................................................................................ 17
2017 m. kovo 30 d. sprendimas VG Čistoća (C-335/16) ........................................................................ 17
4
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
DĖL REGLAMENTŲ NR. 273/2004 2 STRAIPSNIO A PUNKTO IR NR. 111/2005
2 STRAIPSNIO A PUNKTO NUOSTATŲ AIŠKINIMO, ĮSIGALIOJUS
REGLAMENTAMS NR. 1258/2013 IR NR. 1259/2013
2017 m. kovo 2 d. nutartis Juraj Sokáč (C-497/16)
Narkotinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai) – Reglamentas (EB) Nr. 273/2004 – 2 straipsnio
a punktas – Sąvoka „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ – Vaistų neįtraukimas –
Direktyva 2001/83/EB – 1 straipsnio 2 punktas – Sąvoka „vaistas“ – Vaistas, kurio sudėtyje yra
efedrino ar pseudoefedrino – Reglamentas (EB) Nr. 111/2005 – 2 straipsnio a punktas – Sąvoka
„į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ – Priedas – Vaistų, kurių sudėtyje yra efedrino ar
pseudoefedrino, įtraukimas – Reikšmės Reglamento (EB) Nr. 273/2004 taikymo sričiai nebuvimas
2015 m. rugpjūčio 20 d. Prahos 7-asis apylinkės teismas pripažino J. Sokáč kaltu taip pat ir už
narkotinių, psichotropinių medžiagų bei nuodų, kaip jie suprantami pagal Čekijos baudžiamąjį
kodeksą, gaminimą ir realizavimą, paskiriant subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir
išsiuntimą iš Čekijos Respublikos teritorijos ketverių metų laikotarpiui. Konfiskuotos jo turėtos
vaisto „Nurofen Stopgrip“ 120 tablečių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl
disponavimo narkotinių medžiagų pirmtakais, rėmėsi Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio
a punktu ir teigė, kad „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ yra ir „vaistai“, kaip jie suprantami
pagal Direktyvą 2001/83. Pagal Reglamentą Nr. 111/2005 vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino ar
pseudoefedrino, aiškiai priskiriami prie jo taikymo srities. Vadinasi, sąvoka „į oficialų sąrašą
įtraukta medžiaga“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 273/2004, turi būti aiškinama taip,
kad ji apima, be kita ko, vaistus, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino, nors šio reglamento
priede, kuriame nurodytos į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos, šie vaistai aiškiai nenurodyti.
2015 m. spalio 15 d. sprendimu Prahos apygardos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo
sprendimą tiek, kiek jis susijęs su J. Sokáč kaltės pripažinimu dėl neteisėto narkotinių,
psichotropinių medžiagų ir nuodų gaminimo bei operacijų su jais, ir visą rezoliucinę dalį, susijusią
su bausme bei kardomąja priemone. Tačiau jis J. Sokáč paliko tas pačias bausmes kaip ir pirmosios
instancijos teismas.
J. Sokáč dėl Prahos apygardos teismo sprendimo padavė kasacinį skundą, kuriame kaip vieną iš
argumentų pateikė tai, kad vaistas Nurofen Stopgrip, kurio sudėtyje yra pseudoefedrino, nėra
narkotinių medžiagų pirmtakas (prekursorius), kaip tai suprantama pagal Reglamentą
Nr. 273/2004, ir jis nepriskirtinas prie šio reglamento taikymo srities. Taigi Prahos apygardos
teismas, remdamasis šiuo reglamentu, siekdamas pripažinti J. Sokáč kaltę už narkotinių medžiagų
pirmtakų (prekursorių) laikymą, padarė klaidą.
Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsniu,
sprendė, ar „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/83 1 straipsnio 2 punktą, kurių
sudėtyje yra „į oficialų sąrašą įtraukt[os] medžiag[os]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento
Nr. 273/2004 2 straipsnio a punktą, kaip antai efedrinas ir pseudoefedrinas, išlieka nepriskirtini
prie pastarojo reglamento taikymo srities įsigaliojus reglamentams Nr. 1258/2013 ir
Nr. 1259/2013.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ apibrėžtis,
pateikta Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkte ir Reglamento Nr. 111/2005 2 straipsnio
a punkte, išplaukia iš šių nuostatų pakeitimų, padarytų atitinkamai reglamentais Nr. 1258/2013 ir
Nr. 1259/2013. Pakeitimai buvo susiję su tuo, kad „į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos“ yra
medžiagos, kurios gali būti naudojamos neteisėtai gaminant narkotines ar psichotropines
medžiagas; minėta apibrėžtis taip pat neapima „veterinarinių vaistų“, kaip jie suprantami pagal
5
Direktyvą 2001/82; iš medžiagų, kurioms netaikoma tos pačios apibrėžties taikymo sritis, buvo
išbraukti „vaistiniai preparatai“ ir „kiti preparatai“, nes jie jau buvo priskirti prie sąvokos „vaistas“
arba dubliavo toje apibrėžtyje jau pavartotą terminą „mišiniai“; Sąjungos teisės aktų leidėjas
pakeitė įvairių produktų, kuriems netaikoma sąvoka „į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos“,
pateikimo tvarką. Nors po Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimo Reglamentu Nr. 1259/2013 iš jo
2 straipsnio a punkto, kaip ir iš Reglamento Nr. 273/2004, buvo išbraukti „veterinariniai vaistai,
kaip jie suprantami pagal Direktyvos [2001/82] 1 straipsnio 2 punktą“, tačiau „išskyrus priede
išvardytus vaistus bei veterinarinius vaistus“. Į oficialų sąrašą įtrauktų medžiagų, nurodytų
Reglamento Nr. 111/2005 priede, sąrašas taip pat buvo papildytas nauja 4 kategorija „vaistai ir
veterinariniai vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino arba jo druskų“, ir „vaistai ir veterinariniai
vaistai, kurių sudėtyje yra pseudoefedrino arba jo druskų“.
Kalbant apie sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“, esančios Reglamento Nr. 273/2004
2 straipsnio a punkte, apibrėžtį, – jau pirminėje šio reglamento redakcijoje prie šios sąvokos buvo
aiškiai nepriskirti „Direktyvoje [2001/83] nurodyti vaistai“, – šios nuostatos pakeitimais
Reglamentu Nr. 1258/2013 tik siekta patikslinti šią sąvoką, kaip matyti iš pastarojo reglamento
4 konstatuojamosios dalies, kuria niekaip nepadarytas poveikis šiam „vaistų“ netaikymui šios
apibrėžties taikymo sričiai. Iš Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkto formuluotės
neabejotinai matyti, kad „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2001/83, yra, kaip
Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M. ir kt. (C-627/13 ir
C-2/14, EU:C:2015:59), kiek tai susiję su Reglamento Nr. 273/2004 pirmine redakcija,
nepriskirtini prie šio 2 straipsnio a punkte apibrėžtos sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“.
Reglamentu Nr. 1259/2013 vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino ir pseudoefedrino, buvo įtraukti į
Reglamento Nr. 111/2005 2 straipsnio a punkte apibrėžtą sąvoką „į oficialų sąrašą įtraukta
medžiaga“, tačiau atitinkamos reglamentų Nr. 273/2004 ir Nr. 111/2005 taikymo sritys skiriasi.
Nors šių dviejų reglamentų tikslas yra kovoti su netinkamu medžiagų, dažnai naudojamų neteisėtai
gaminant narkotines ar psichotropines medžiagas, naudojimu, iš Reglamento Nr. 273/2004
1 straipsnio matyti, kad juo sukuriamos suderintos priemonės kontroliuoti ir stebėti valstybėse
narėse šias medžiagas, o Reglamento Nr. 111/2005 1 straipsnyje įtvirtintos prekybos tarp Sąjungos
ir trečiųjų šalių šiomis medžiagomis stebėsenos taisyklės.
Iš Reglamento Nr. 1259/2013 2, 3 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad iki jo įsigaliojimo
vaistams nebuvo taikoma sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“, kaip tai suprantama pagal
Reglamentą Nr. 111/2005, apibrėžtis, todėl jiems nebuvo taikoma tarptautinės prekybos kontrolės
sistema, įtvirtinta pastarajame reglamente. Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis buvo atlikus
Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimus Reglamentu Nr. 1259/2013 sugriežtinti tarptautinės
prekybos vaistais, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino, eksportuojamais iš Sąjungos
muitų teritorijos ar gabenamais per ją, kontrolę, kad, netrukdant teisėtai prekybai, būtų užkirstas
kelias jų naudojimui neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai, jei vaistai, kurių
sudėtyje yra šių dviejų medžiagų, naudojami neteisėtai narkotinių medžiagų gamybai už Sąjungos
ribų (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 5 d. Sprendimo M. ir kt., C-627/13 ir C-2/14,
EU:C:2015:59, 64 ir 65 punktus).
Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimas Reglamentu Nr. 1259/2013 neturėtų daryti įtakos
Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkto aiškinimui, pagal kurį visi „vaistai“, kaip jie
suprantami pagal Direktyvą 2001/83, įskaitant tuos, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino,
nepriskiriami prie šio 2 straipsnio a punkte apibrėžtos sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta
medžiaga“. Taigi „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/83 1 straipsnio 2 punktą,
kurių sudėtyje yra „į oficialų sąrašą įtraukt[os] medžiag[os]“, kaip tai suprantama pagal
Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punktą, kaip antai efedrino ir pseudoefedrino, išlieka
nepriskirtini prie pastarojo reglamento taikymo srities įsigaliojus reglamentams Nr. 1258/2013 ir
Nr. 1259/2013.
6
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188822&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=901037
II. DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS
2017 m. kovo 14 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Bougnaoui ir ADDH (C-188/15)
Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų – Esminis
ir lemiamas profesinis reikalavimas – Kliento pageidavimas, kad jam paslaugų neteiktų
musulmonišką skarą ryšinti darbuotoja
Pagrindinėje byloje A. Bougnaoui 2007 m. vykusios studentų karjeros mugės metu susipažino su
Micropole atstovu, kuris ją informavo, kad musulmoniškos skaros ryšėjimas bendraujant su
įmonės klientais galėtų kelti problemų. 2008 m. atlikdama praktiką Micropole A. Bougnaoui
ryšėjo paprastą skarą, vėliau darbo vietoje ji ryšėjo musulmonišką skarą. 2008 m., pasibaigus
praktikai, ji buvo įdarbinta projektavimo inžiniere pagal neterminuotą darbo sutartį. 2009 m.
birželio 15 d. buvo pakviesta į pokalbį, o 2009 m. birželio 22 d. raštu atleista iš pareigų. Rašte
nurodyta, kad A. Bougnaoui pavesta vykdyti funkcijas Micropole klientų naudai. 2009 m. gegužės
15 d. klientas Micropole nurodė, kad jos kiekvieną dieną vilkimas galvos apdangalas sukėlė tam
tikrų nepatogumų, todėl pokalbių su vykdomuoju direktoriumi ir personalo vadove metu buvo
išdėstyta, kad įmonėje yra gerbiami kiekvieno asmens religiniai įsitikinimai ir laisvės turėti savo
požiūrį principas, tačiau dirbant su klientais įmonės viduje ar už jos ribų A. Bougnaoui negalės
dėvėti galvos apdangalo. 2009 m. birželio mėnesį vykusio pokalbio metu A. Bougnaoui buvo dar
kartą paprašyta laikytis šio būtino neutralumo principo įmonės klientų atžvilgiu ir neryšėti galvos
apdangalo, tačiau ji nesutiko. Micropole vertinimu, tai pateisino darbo sutarties nutraukimą, nes
A. Bougnaoui požiūris užkirto kelią jai toliau vykdyti funkcijas. A. Bougnaoui, manydama, kad
toks atleidimas diskriminacinis, pateikė skundą darbo ginčų komisijai, o vėliau apeliacinį ir
kasacinį skundus.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB,
nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau –
Direktyva 2000/78), 4 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad darbdavio siekis atsižvelgti
į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką
skarą, yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas.
Teismas nurodė, kad Direktyvoje 2000/78 nėra 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „religija“
apibrėžties, tačiau ES teisės aktų leidėjas Direktyvos 2000/78 1 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi
pagrindinėmis teisėmis, garantuojamomis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios vėliau buvo patvirtintos ir Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Atsižvelgiant į tai, Direktyvoje 2000/78 vartojama sąvoka
„religija“ turėtų būti suprantama plačiai ir aiškinama kaip apimanti ne tik forum internum, t. y.
tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos viešą išpažinimą ir skelbimą.
Teisingumo Teismas nurodė, kad jei A. Bougnaoui atleidimas iš darbo buvo pagrįstas įmonėje
galiojančios darbo tvarkos taisyklės, pagal kurią buvo draudžiama nešioti visus matomus
filosofinių, religinių ar politinių įsitikinimų simbolius, nesilaikymu, nacionalinis teismas turi
įvertinti, ar dėl šios iš pažiūros neutralios taisyklės tam tikrą religiją išpažįstantys asmenys iš
tikrųjų patektų į prastesnę padėtį. Teismas pažymėjo, kad nevienodas požiūris nelaikomas
netiesiogine diskriminacija, jei jis objektyviai pateisinamas teisėtu tikslu ir to tikslo siekiama
tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
7
Vis dėlto, jei A. Bougnaoui atleidimas nebuvo grindžiamas minėtos taisyklės nesilaikymu,
Teisingumo Teismas sprendė, ar kliento pageidavimas, kad jam paslaugų neteiktų musulmonišką
skarą ryšinti darbuotoja, galėtų būti vertinamas kaip esminis profesinis reikalavimas Direktyvos
2000/78 prasme. Skirtingas požiūris dėl kurios nors iš savybių, nurodytų Direktyvos 2000/78
1 straipsnyje, gali būti nelaikomas diskriminacija, jei dėl profesinės veiklos pobūdžio arba jos
vykdymo sąlygų tokia savybė yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas, su sąlyga, kad
tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas. Esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą turi
sudaryti ne skirtingą požiūrį pagrindžianti priežastis, o su šia priežastimi susijusi savybė. Savybė
gali būti laikoma tokiu reikalavimu tik dėl objektyviai nulemto profesinės veiklos pobūdžio arba
jos vykdymo sąlygų, taigi ji neapima subjektyvių įsitikinimų, kaip antai darbdavio siekio
atsižvelgti į specialius kliento pageidavimus.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama
taip, kad darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų
nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką skarą, neturėtų būti laikomas esminiu ir lemiamu
profesiniu reikalavimu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188853&pageIndex=0&doclan
g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=563471.
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Milkova (C-406/15)
Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija –
Sustiprinta neįgalių darbuotojų pagal darbo sutartį apsauga atleidimo iš darbo atveju –Bendrasis
vienodo požiūrio principas
Pagrindinėje byloje P. Milkova, turtinti psichikos sutrikimų, dėl kurių jai buvo nustatytas 50 proc.
darbingumas, nuo 2012 m. buvo valstybės tarnautoja Kontrolės po privatizavimo agentūroje.
2014 m. agentūroje įvykdytas etatų skaičiaus mažinimas nuo 105 iki 65 ir P. Milkovai buvo
įteiktas išankstinis įspėjimas, kad darbo santykiai su ja pasibaigs po vieno mėnesio. 2014 m. kovo
1 d. darbo santykiai nutraukti vadovaujantis valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. P. Milkovos
vertinimu, jos atleidimas buvo neteisėtas, kadangi buvo galimas tik gavus Darbo inspekcijos
leidimą Darbo kodekso nustatyta tvarka. 1987 m. nacionaliniuose Bulgarijos teisės aktuose buvo
nustatyta papildoma apsauga visiems neįgaliesiems atleidimo iš darbo atveju, kuri 1999 m.
priėmus Valstybės tarnybos įstatymą buvo praktiškai atimta iš valstybės tarnautojų, tačiau tebėra
taikoma pagal darbo sutartį viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims. Pirmosios instancijos
administracinis teismas P. Milkovos skundą atmetė, o Vyriausiasis administracinis teismas
kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kreipimesi teismas nurodė, kad, jo vertinimu,
skundžiamas nevienodas požiūris grindžiamas ne asmens ypatybe „negalia“, o skirtingu teisiniu
santykiu, kurio pagrindu asmenys vykdo profesinę veiklą, vis dėlto jis neatmetė galimybės, kad
galiojantis nacionalinis reguliavimas gali prieštarauti ES teisei ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijai
(toliau – JT konvencija).
Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2000/78 7 straipsnio nuostatos, atsižvelgiant į JT
konvenciją, turi būti aiškinamos kaip leidžiančios tokias valstybės narės reglamentavimo
nuostatas, pagal kurias tam tikrą negalią turintiems darbuotojams pagal darbo sutartį suteikiama
speciali išankstinė apsauga nuo atleidimo iš darbo, tačiau ji nesuteikiama tokią pačią negalią
turintiems valstybės tarnautojams. Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo, ar tokiu atveju, jei
nacionalinės nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančios ES teisei, nacionalinių normų, saugančių
tam tikrą negalią turinčius darbuotojus pagal darbo sutartį, apsauga turėtų būti išplėsta siekiant jas
taikyti ir tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams.
8
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad skirtingas požiūris byloje grindžiamas ne vienu Direktyvoje
2000/78 nurodytų pagrindų, o veikiau buvo nulemtas darbo santykių pobūdžio pagal nacionalinę
teisę. Nematyti, kad nacionalinio reguliavimo nuostatose būtų įtvirtinta tiesioginė ar netiesioginė
diskriminacija dėl negalios.
Vis dėlto Bulgarijos vyriausybė nurodė, kad minėtos nacionalinio reglamentavimo nuostatos iš
esmės yra pozityvūs veiksmai Direktyvos 2000/78 prasme. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad
Direktyva 2000/78 siekiama leisti specialias priemones, kuriomis būtų veiksmingai pašalinta arba
sumažinta galima faktinė nelygybė socialiniame, ypač profesiniame, gyvenime, neigiamai
veikianti asmenis su negalia, ir taip sukurta materiali, o ne formali lygybė, ir sprendė, kad tokie
nacionalinio reguliavimo veiksmai patenka į Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalies taikymo
sritį. Kadangi minėtas nacionalinis reguliavimas patenka į ES teisės taikymo sritį, jam galioja
bendrieji ES principai, tokie kaip vienodo požiūrio principas, ir Europos Sąjungos pagrindinių
teisių chartija (toliau –Chartija). Vienodo požiūrio principu reikalaujama, kad panašios situacijos
nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai
pateisinamas. Skirtingas vertinimas pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu
kriterijumi, t. y. jeigu susijęs su nagrinėjamomis reglamentavimo nuostatomis siekiamu teisėtu
tikslu ir jei šis skirtumas yra proporcingas siekiamam tikslui. Situacijų panašumo reikalavimas
taikomas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, turi būti vertinamas
atsižvelgiant į visus šias situacijas apibūdinančius elementus. Kitaip tariant, situacijų lyginimas
turi būti pagrįstas analize, kuri apimtų visas nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias
neįgalių darbuotojų pagal sutartį ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų padėtį.
Prašymą pateikęs nacionalinis teismas, kalbėdamas apie nacionalinėmis teisės normomis
suteikiamos apsaugos specifiką, nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais suteikiamos apsaugos
esmę sudaro tai, kad specializuota institucija vertina atleidimo iš darbo poveikį asmens sveikatai
ir sprendžia, ar pritarti tokiam atleidimui. Taigi reguliavimo tikslas – apsaugoti darbuotojus
remiantis ne teisiniu ryšiu, kuriuo grindžiami darbo santykiai, o sveikatos būkle. Teisingumo
Teismas nurodė, kad minėtose nuostatose įtvirtintas tam tikrą negalią turinčių darbuotojų pagal
darbo sutartį ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų diferencijavimas neatrodo
tinkamas atsižvelgiant į šiomis nuostatomis siekiamą tikslą, juo labiau kad toje pačioje institucijoje
gali dirbti abiejų kategorijų neįgalieji. Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas turi patikrinti, ar
visose taikytinose nacionalinės teisės normose valstybės tarnautojams yra suteikiamas apsaugos
lygis, lygiavertis numatytajam pagal Darbo inspekcijos išankstinio leidimo mechanizmą viešojo
administravimo sektoriuje pagal darbo sutartį dirbantiems neįgaliems darbuotojams. Jei
nacionalinis teismas nustatytų skirtingą požiūrį į panašioje situacijoje esančių asmenų grupes, jam
reikėtų vertinti, ar jis yra objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, ir
kiek.
Jei būtų nustatyta, kad galiojantis teisinis reguliavimas, kiek tai susiję su nacionalinio reguliavimo,
skirto apsaugoti tam tikrą negalią turinčius asmenis, dirbančius pagal darbo sutartį, išplėtimu
valstybės tarnautojams, prieštarauja ES teisei, Teisingumo Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai
konstatuota Sąjungos teisei priešinga diskriminacija ir kol nėra priimtos vienodą požiūrį
atkuriančios priemonės, lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai
kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tas pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems
privilegijuotai kategorijai.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į JT
konvenciją ir siejant su Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtinu bendruoju vienodo požiūrio
principu, turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti tokias reglamentavimo
nuostatas, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias tam tikrą negalią turintiems
darbuotojams pagal darbo sutartį suteikiama speciali išankstinė apsauga atleidimo iš darbo atveju,
tačiau nesuteikiama tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams, nebent būtų nustatytas
vienodo požiūrio principo pažeidimas, o tai turi patikrinti pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas.
9
Atliekant šį tikrinimą situacijų lyginimas turi būti pagrįstas analize, kuri apimtų visas reikšmingas
nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias tam tikrą negalią turinčių darbuotojų pagal sutartį
ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų padėtį, atsižvelgiant į apsaugos nuo atleidimo
iš darbo pagrindinėje byloje tikslą.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad jeigu Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalis,
atsižvelgiant į JT konvenciją ir siejant su bendruoju vienodo požiūrio principu, draustų tokias
valstybės narės reglamentavimo nuostatas, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pareiga
paisyti Sąjungos teisės reikalautų, kad nacionalinių normų, saugančių tam tikrą negalią turinčius
darbuotojus pagal darbo sutartį, taikymo sritis būtų išplėsta siekiant, kad šios apsauginės normos
būtų taikomos ir tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d61fc81b7b53cd42da9
ac2b5ea3330fec3.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pax0Ne0?text=&docid=188752&pageIndex=0
&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=816993.
III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA
2017 m. kovo 30 d. sprendimas Verband Sozialer Wettbewerb (C-146/16)
Nesąžininga komercinė veikla – Reklama spausdintiniame leidinyje – Esminės informacijos
neatskleidimas – Galimybė susipažinti su šia informacija interneto svetainėje, per kurią platinami
atitinkami produktai
DHL Paket valdo prekybos internetu pardavimo platformą „MeinPaket.de“, kurioje profesionalūs
pardavėjai siūlo prekes. DHL Paket nesudaro sutarčių su pirkėjais dėl šių prekių pardavimo. VSW
yra asociacija, kuriai, be kita ko, priklauso elektrinių ir elektroninių gaminių pardavėjai ir
nuotoliniu būdu prekiaujantys pardavėjai, siūlantys visų rūšių prekes. DHL Paket užsakymu 2012
m. buvo pateiktas skelbimas savaitraštyje, kuriame buvo nurodytos penkios prekės, kurias buvo
galima įsigyti per DHL Paket platformą. Preke susidomėjęs vartotojas buvo raginamas apsilankyti
DHL Paket platformoje ir įvesti skelbime nurodytą tą prekę atitinkantį kodą. Taip vartotojas
patekdavo į atitinkamai prekei skirtą puslapį, kuriame buvo nurodytas konkrečios prekės
profesionalus pardavėjas. Skyrelyje „Pardavėjo informacija“ vartotojas sužinodavo informaciją
apie įmonę ir sandorio šalies adresą. Skelbime taip pat buvo nurodyta, kad ši platforma suteikia
suinteresuotiesiems asmenims galimybę rasti daugiau kaip 5 milijonus prekių ir 2500 pardavėjų.
VSW pareiškė ieškinį, kuriuo prašė remiantis Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymu
įpareigoti DHL Paket nebeskelbti tokios reklamos, nes DHL Paket neįvykdė pareigos nurodyti
pardavėjų, kurie naudojasi jos pardavimo platforma, tapatybę ir adresą. Pirmosios instancijos
teismas ieškinį tenkino, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą panaikino, todėl VSW pateikė
kasacinį skundą. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, DHL Paket pateikta reklama gali būti
kvietimas pirkti, todėl jame turi būti prekybininko adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys.
Esminė informacija, kaip ji suprantama pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu
vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios ir panaikinančios kitus teisės aktus (toliau – Direktyva
2005/29), 7 straipsnio 4 dalį, vartotojui pateikiama laiku tik tuomet, kai jis ją sužino prieš tai, kai,
remdamasis kvietimu pirkti, gali priimti sprendimą dėl sandorio, o nagrinėjamos bylos atveju,
kasacinio teismo vertinimu, sprendimas dėl sandorio yra apsilankymas pardavimo interneto
svetainėje, siekiant įsigyti reklamuojamą produktą arba jį apžiūrėti iš arčiau, nes kaip ir
apsilankymas stacionarioje parduotuvėje, taip ir apsilankymas interneto svetainėje tiesiogiai
susijęs su ten siūlomų produktų įsigijimu. Kreipimąsi pateikęs teismas nurodo, kad reklamoje
nenurodytas pardavėjo pavadinimas gali paskatinti pirkėją apsilankyti interneto svetainėje, nors to
10
jis galbūt nebūtų daręs, jei būtų žinojęs pardavėjo pavadinimą. Taigi, besikreipiančio teismo
nuomone, informacija apie pardavėją pirkėjui pateikiama per vėlai.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2005/29 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad
prekybininko adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys turi būti nurodyti konkrečių produktų
reklaminiame skelbime spausdintiniame leidinyje, jeigu vartotojai reklamuojamus produktus gali
įsigyti per skelbime nurodytą reklamuojančios įmonės interneto svetainę ir šią informaciją galima
lengvai sužinoti šioje interneto svetainėje arba per ją.
Teisingumo Teismas nurodė, kad toks skelbimas yra kvietimas pirkti Direktyvos 2005/29 prasme,
nes jame esančios informacijos apie reklamuojamus produktus ir jų kainą pakanka, kad vartotojas
galėtų priimti sprendimą dėl sandorio. Prekybininko adresas ir tapatybė yra esminė informacija,
tačiau šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į komercinės veiklos faktinę situaciją ir į
naudojamos komunikacijos priemonės ribotumą apimties ir laiko aspektu, o taip pat į priemones,
kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.
Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad informacijos, susijusios su prekybininko
tapatybe, apimtis kvietime pirkti turi būti vertinama atsižvelgiant į kvietimo aplinkybes, produkto
pobūdį, savybes ir į naudojamą komunikacijos priemonę. Tuo atveju, kai prekybos internetu
platforma reklamuojama spausdintiniame leidinyje ir kai reklamoje pateikiama daug galimybių
pirkti iš skirtingų prekybininkų, gali egzistuoti ribotumas apimties aspektu. Kai spausdintiniame
leidinyje pateiktoje reklamoje reklamuojami įvairių pardavėjų produktai, Direktyvoje 2005/29
nurodyta kvietime pirkti informacija būtina, išskyrus ribotumo apimties aspektu atvejus. Taigi
pagal Direktyvą 2005/29 privaloma informacija iš principo turi būti pateikta kvietime pirkti, tačiau
tai nebūtina, kai vykdant komercinę veiklą naudojama komunikacijos priemonė yra ribota apimties
aspektu, jeigu vartotojai, galintys įsigyti reklamuojamų produktų per reklaminiame skelbime
nurodytą reklamuojančios įmonės interneto svetainę, gali lengvai sužinoti šią informaciją toje
svetainėje arba per ją. Nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar ši sąlyga
įvykdyta.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti
aiškinamas taip, kad toks reklaminis skelbimas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kurį
apima sąvoka „kvietimas pirkti“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, gali įvykdyti šioje
nuostatoje numatytą pareigą informuoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, pirma, ar reklaminio teksto apimties ribojimais galima
pateisinti informacijos apie pardavėją pateikimą tik prekybos internetu platformoje ir prireikus,
antra, ar šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta informacija apie prekybos internetu
platformą pateikiama paprastai ir greitai.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=189342&pageIndex=0&doclan
g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=802782.
IV. CIVILINIS PROCESAS
1. PAREIGA KREIPTIS PREJUDICINIO SPRENDIMO
2017 m. kovo 15 d. sprendimas Aquino (C-3/16)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos teisė – Privatiems asmenims suteiktos teisės
– Teismo padarytas pažeidimas – Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą –
Galutinės instancijos nacionalinis teismas
11
Italijos pilietybę turintis asmuo, kuris nuo 1970 m. gyvena Belgijoje (toliau – apeliantas) 2006 m.
buvo nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau jis inicijavo keletą teisminių
procesų: pirmąjį, susijusį su prašymu įregistruoti jį Masmecheleno savivaldybėje (Belgija); antrąjį
ir trečiąjį, susijusius su siekiu pakeisti bausmę elektroniniu stebėjimu ir atleisti jį nuo bausmės
lygtinai. 2011 m. apeliantas pateikė prašymą įregistruoti jį Masmecheleno savivaldybėje;
prašymas buvo atmestas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu, kuriame atsisakyta apeliantui leisti
gyventi savivaldybės teritorijoje ir nurodyta palikti nacionalinę teritoriją dėl viešosios tvarkos ir
nacionalinio saugumo priežasčių. 2012 m. apeliantas šį sprendimą apskundė Užsieniečių ginčų
tarnybai ir prieš pat posėdį pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti
prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2004/38 nuostatų aiškinimo. Užsieniečių ginčų tarnyba
atmetė jai pateiktą skundą kaip nepriimtiną, šis sprendimas buvo apskųstas kasacine tvarka
Valstybės tarybai. Valstybės tarybos tyrėjas nusprendė, kad kasacinis skundas nepriimtas, nes nėra
tinkamų pagrindų, o suinteresuotas asmuo per numatytą terminą nepaprašė tęsti proceso, kad būtų
išklausytas, todėl Valstybės taryba konstatavo, jog egzistuoja prezumpcija, kad apeliantas
pagrindinėje byloje atsisako bylinėtis.
Kituose teismo procesuose, trukusiuose nuo 2010 m. iki 2013 m., priimtais sprendimais apeliantui
bausmė buvo pakeista į elektroninį stebėjimą, o vėliau apeliantas buvo atleistas nuo bausmės
lygtinai. 2012 m. apelianto pateiktas pakartotinis prašymas įregistruoti jį Masmecheleno
savivaldybėje 2013 m. buvo patenkintas. Po to apeliantas pakartotinai kreipėsi į pirmosios
instancijos teismą, prašydamas, inter alia, panaikinti 2012 m. vasario 22 d. sprendimą kaip
prieštaraujantį Direktyvos 2004/38 nuostatoms, konstatuoti, kad kasacinis teismas nepagrįstai
laikė jo teisę gyventi šalyje „abejotina“, įpareigoti Belgijos valstybę sumokėti 25 000 Eur
kompensaciją, nes Belgijos teismai priėmė sprendimus kaip galutinės instancijos teismai ir pažeidė
pagal ES teisę jiems tenkančią pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal
nacionalinę teisę gali būti skundžiami, vis dėlto gali būti laikomas galutinės instancijos teismu,
jeigu kasacinis skundas dėl šio teismo sprendimo nebuvo nagrinėtas, nes kasatorius atsisakė
bylinėtis; taip pat, ar minėta SESV nuostata gali būti aiškinama taip, kad galutinės instancijos
teismas gali atsisakyti pateikti klausimą Teisingumo Teismui, jei kasacinis skundas turi būti
atmestas dėl su procesu tame teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių.
Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 267 straipsnio 3 pastraipoje nustatytos kreipimosi
pareigos tikslas, be kita ko, yra neleisti kurioje nors valstybėje narėje susiformuoti ES teisės normų
neatitinkančiai nacionalinei teismo praktikai. Galutinės instancijos teismas pagal apibrėžtį yra
paskutinė instancija, kurioje privatūs asmenys gali remtis ES teisėje jiems pripažįstamomis
teisėmis, ir jis privalo nacionaliniu lygmeniu užtikrinti vienodą teisės normų aiškinimą. Kadangi
dėl Užsieniečių ginčų tarybos sprendimų gali būti paduodamas kasacinis skundas, jos sprendimus
gali kontroliuoti aukštesnės instancijos teismas, todėl ji nelaikytina galutinės instancijos teismu.
Tai, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas skundą dėl Užsieniečių ginčų tarybos pateikęs asmuo
neprašė tęsti proceso per nustatytą terminą po to, kai jam pranešta apie tyrėjo ataskaitą, pagal kurią
skundas yra nepriimtinas arba atmestinas, neturi jokios įtakos Užsieniečių ginčų tarybos kaip
negalutinės instancijos teismo statusui.
Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad jei nėra jokio teisminio skundo dėl nacionalinio teismo
sprendimo, tas teismas iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal
SESV 267 straipsnio 3 pastraipą, kai jame keliamas klausimas dėl ES teisės aiškinimo. Galutinės
instancijos teismai, kaip ir kiti teismai, turi vertinimo diskreciją, ar sprendimui priimti reikia
sprendimo ES teisės klausimu, ir neprivalo klausimo perduoti tuo atveju, jei sprendimas dėl šio
klausimo (kad ir koks jis būtų) negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui. Todėl jeigu pagal
atitinkamos valstybės narės procesinės teisės normas SESV 267 straipsnio 3 pastraipoje
nurodytame teisme pateikti prašymai turi būti pripažinti nepriimtinais, prašymas priimti
12
prejudicinį sprendimą negali būti laikomas būtinu ir svarbiu tam, kad tas teismas galėtų priimti
sprendimą. Prejudicinį klausimą pateisina ne konsultacinių nuomonių bendraisiais ar hipotetiniais
klausimais pateikimas, o poreikis veiksmingai išspręsti ginčą.
Teisingumo teismas išaiškino, kad SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip,
kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiami, negali būti laikomas
galutinės instancijos teismu, jeigu kasacinis skundas dėl šio teismo sprendimo nebuvo nagrinėtas
dėl to, kad kasatorius atsisakė bylinėtis. Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad SESV 267
straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad galutinės instancijos teismas gali atsisakyti
Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, jeigu kasacinis skundas atmetamas dėl su
procesu tame teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo
ir veiksmingumo principų.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188906&pageIndex=0&doclan
g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=253483.
2. DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS
2017 m. kovo 2 d. sprendimas Henderson (C-354/15)
Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Bylos iškėlimo dokumento įteikimas paštu –
Dokumento vertimo nebuvimas – II priedas – Tipinė forma – Nepridėjimas – Pasekmės – Įteikimas
registruotu laišku su gavimo patvirtinimu – Negautas gavimo patvirtinimas – Dokumento įteikimas
trečiajam asmeniui – Procedūros galiojimo sąlygos
Portugalijoje pagrindinę buveinę turintis bankas Novo Banco ir Airijos pilietis A. M. Henderson
2008 m. sudarė nuomos sutartis dėl dviejų komercinių plotų nuomos Portugalijoje, bankui
priklausančiame pastate. 2012 m. A. M. Henderson nesumokėjo nuomos mokesčio už išsinuomotą
turtą, to nedarė ir vėliau, todėl 2014 m. Novo Banco pareikalavo sumokėti nuomos mokestį arba
nuomos sutartys bus nutrauktos. Vėliau registruotu laišku Novo Banco informavo A. M.
Henderson, kad nutraukia sudarytas sutartis, tačiau A. M. Henderson atsisakė grąžinti turtą
savininkui. Novo Banco kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti laikinąją
apsaugos priemonę, susijusią su išnuomoto turto grąžinimu teismine tvarka. Teismas šį prašymą
nusiuntė registruotu laišku su gavimo patvirtinimo žyma A. M. Henderson nurodytu adresu
Airijoje. Patvirtinimas nebuvo gautas, o Portugalijos pašto tarnyba atsakė, kad, remiantis Airijos
pašto operatoriaus informaciniais registrais, atitinkamas laiškas adresatui buvo pristatytas 2014 m.
liepos 22 d. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nacionalinėmis nuostatomis,
konstatavo, kad A. M. Henderson neatvyko ir neužginčijo prašomos priemonės, todėl tenkino
Novo Banco prašymą. A. M. Henderson pateikė apeliacinį skundą ir nurodė, kad dokumento
įteikimas negalioja, nes bylos medžiagoje nėra laiško įteikimo patvirtinimo, laiškas nebuvo įteiktas
asmeniškai ir jis nežino, kas priėmė laišką, todėl jam nebuvo žinoma apie prieš jį pradėtą procesą.
Taip pat nebuvo pateikta 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB)
Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo
valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) II priede pateikta tipinė forma, todėl jis nebuvo
informuotas apie teisę atsisakyti priimti teisminį dokumentą, parengtą tik portugalų kalba. Tai
pažeidė A. M. Henderson teisę į gynybą.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamentą Nr. 1393/2007 reikia aiškinti taip, kad pagal jį
draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, kai teisminis dokumentas, įteiktas
kitos valstybės narės teritorijoje gyvenančiam atsakovui, nebuvo parengtas šiam atsakovui
suprantama kalba ar oficialiąja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba, nebuvo pridėta vertimo
į šias kalbas, šio reglamento II priede esančios tipinės formos nepridėjimas lemia tai, kad įteikimas
13
bus pripažintas niekiniu, tačiau tuo atsakovas turi pasiremti per nustatytą terminą arba pačioje
proceso pradžioje ir prieš pateikdamas gynybos argumentus dėl esmės.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai
numatyta adresato galimybė atsisakyti priimti dokumentą, jei jis parengtas jam nesuprantama
kalba arba nėra pridėta vertimo į šią kalbą. Tai yra adresato teisė, kurią lemia būtinybė apsaugoti
adresato teisę į teisminę gynybą. Todėl svarbu, kad asmuo galėtų susipažinti su jam pareikštu
ieškiniu ir suprasti jo turinį ir apimtį, kad veiksmingai įgyvendintų savo teises į teisminę gynybą.
Kad atsisakymo teisė būtų veiksminga, reikia, kad adresatas būtų apie ją tinkamai informuotas.
Pagal Reglamentu Nr. 1393/2007 sukurtą sistemą, tokia informacija perduodama naudojat II tipinę
formą, o reglamente nenumatyta formos naudojimo išimties. Teisingumo Teismas savo praktikoje
yra nurodęs, kad gaunančioji agentūra privalo informuoti dokumentų adresatą apie jo teisę
atsisakyti priimti dokumentą ir tai turi daryti naudodama II priedo tipinę formą, tačiau minėtos
formos nepridėjimas negali lemti įteiktino dokumento ar įteikimo procedūros pripažinimo
niekiniais, o adresatas privalo nedelsiant būti informuotas apie savo teisę atsisakyti priimti
dokumentą pateikiant nurodytą formą. Šie išaiškinimai aktualūs ir naudojant kitus Reglamente
1393/2007 nurodytus dokumentų įteikimo būdus. Taigi nacionaliniuose teisės aktuose negali būti
nustatyta, kad tipinės formos nepateikimas turi lemti dokumentų įteikimo pripažinimą niekiniu,
net jei yra nustatyta, kad pripažinimas niekiniu gali būti netaikomas, jei pasibaigė tam tikras
laikotarpis arba dokumento adresatas neatsakė.
Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Reglamentas Nr. 1393/2007 turi būti aiškinamas taip, kad
bylos iškėlimo dokumento įteikimas per pašto tarnybą yra galiojantis, net jeigu registruoto laiško
gavimo patvirtinimo siuntėjas negavo ir laišką priėmė ne dokumento adresatas, o trečiasis asmuo.
Reglamente 1393/2007 nurodyta, kad įteikimas paštu vykdomas siunčiant registruotą laišką su
gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu. Sąjungos leidėjas laikėsi nuomonės, kad toks formos
reikalavimas gali garantuoti, kad adresatas iš tikrųjų gaus registruotą laišką su įteikiamu
dokumentu, ir suteikia patikimą procedūros atitikties reikalavimams įrodymą siuntėjui.
Registruoto laiško gavimo patvirtinimas yra teisminio dokumento įteikimo adresatui valstybėje
narėje, į kurią kreipiamasi, įrodymas, taip pat šio dokumento perdavimo būdo įrodymas. Vis dėlto
Reglamento 1393/2007 nuostatoje nurodyta, kad toks įteikimas gali būti atliktas registruotam
laiškui su gavimo patvirtinimu „lygiaverčiu būdu“. „Lygiaverčiu būdu“ galima pripažinti bet kokį
teisminio dokumento įteikimo ir šio įteikimo įrodymo būdą, suteikiantį tokias pačias garantijas
kaip ir siunčiant registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. Ginčo atveju siuntėjas, naudodamasis
materialiais įrodymais, turi įrodyti įteikimo procedūros atitiktį reikalavimams. Vadinasi, gavimo
patvirtinimo nebuvimas negali padaryti įteikimo procedūros niekine, nes šį formalumą gali
pakeisti lygiavertes garantijas suteikiantis dokumentas.
Kiek tai susiję su aspektu, kad registruotą laišką gavo ne adresatas, o trečiasis asmuo, Teisingumo
Teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu reglamente nėra jokios aiškios nuorodos. Vis dėlto, iš
Reglamento 1393/2007 19 straipsnio 1 dalies b punkto darė išvadą, kad įteiktinas dokumentas gali
būti perduotas ne tik asmeniškai adresatui, bet, jei šio nėra, ir jo gyvenamojoje vietoje esančiam
asmeniui. Tokiu atveju svarbu užtikrinti, kad būtų paisoma visų garantijų, kurių reikia dokumento
adresato teisei į gynybą veiksmingai apsaugoti. Tai, ar bylos iškėlimo dokumentas buvo įteiktas
taip, kad atsakovas iš tikrųjų galėjo su juo susipažinti, turi lemiamos reikšmės nustatant, ar paskui
priimtą teismo sprendimą galima laikyti vykdytinu. Galimybė trečiajam asmeniui teisėtai priimti
teisminį dokumentą turi būti taikoma tik aiškiai apibrėžtais atvejais. Tokiu atveju, sąvoka
„gyvenamoji vieta“ suprantama kaip vieta, kur dokumento adresatas paprastai gyvena. Galima
pagrįstai manyti, kad dokumentą adresatui perduos tik suaugę asmenys, esantys adresato
gyvenamojoje vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar tai būtų tuo pačiu adresu kaip ir jis gyvenantys jo
šeimos nariai, ar asmenys, kuriuos jis įdarbino šiuo adresu. Bet kuriuo atveju dokumento adresatas
turi galimybę visomis bylą nagrinėjančiame teisme priimtinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti,
14
kad negalėjo iš tikrųjų žinoti, jog jam buvo iškelta byla kitoje valstybėje narėje, ar nustatyti
reikalavimo dalyko bei motyvų ir neturėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamentas Nr. 1393/2007 aiškintinas taip, kad pagal jį
draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, kai teisminis dokumentas, įteiktas
kitos valstybės narės teritorijoje gyvenančiam atsakovui, nebuvo parengtas šiam atsakovui
suprantama kalba ar oficialiąja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba jei šioje valstybėje
narėje yra kelios oficialiosios kalbos, vietovės, kurioje turi būti įteikta, oficialiąja kalba arba viena
iš oficialiųjų kalbų, arba nebuvo pridėta vertimo į šias kalbas, šio reglamento II priede esančios
tipinės formos nepridėjimas lemia šio įteikimo pripažinimą niekiniu, net jeigu tuo šis atsakovas
turi pasiremti per nustatytą terminą arba pačioje proceso pradžioje prieš pateikdamas bet kokius
gynybos argumentus dėl esmės. Kita vertus, reglamente reikalaujama, kad susidariusi situacija dėl
tokio nepridėjimo būtų ištaisyta pagal jo nuostatas perduodant suinteresuotajam asmeniui šio
reglamento II priede esančią tipinę formą.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Reglamentas 1393/2007 turi būti aiškinamas taip, kad
bylos iškėlimo dokumento įteikimas paštu galioja, net jeigu:
– registruoto laiško, kuriame yra jo adresatui įteiktinas dokumentas, gavimo patvirtinimas buvo
pakeistas kitu dokumentu, su sąlyga, kad šis dokumentas suteikia lygiavertes garantijas dėl
pateiktos informacijos ir įrodymo. Bylą nagrinėjantis perduodančiosios valstybės narės teismas
turi įsitikinti, kad atitinkamą dokumentą adresatas gavo tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo
užtikrinta jo teisė į gynybą;
– įteiktinas dokumentas buvo perduotas ne asmeniškai jo adresatui, su sąlyga, kad jis buvo įteiktas
suaugusiam asmeniui, esančiam įprastoje šio adresato gyvenamojoje vietoje, kaip jo šeimos nariui
arba jo darbuotojui. Prireikus šis adresatas visomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios leistinos bylą
nagrinėjančiame perduodančiosios valstybės narės teisme, turi įrodyti, kad negalėjo iš tikrųjų
sužinoti, jog jam buvo iškelta byla kitoje valstybėje narėje, ar nustatyti reikalavimo dalyko bei
motyvų, taip pat neturėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188525&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=916709
3. EUROPOS VYKDOMASIS RAŠTAS
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Zulfikarpašić (C-484/15)
Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 805/2004 – Neginčytinų
reikalavimų Europos vykdomasis raštas – Sąvoka „teismas“ – Vykdomąjį raštą remdamasis
„autentišku dokumentu“ išdavęs notaras – Autentiškas dokumentas
Pagrindinėje byloje advokatas su klientu sudarė pagalbos teikimo ir atstovavimo sutartį, o klientas
neapmokėjo jam pagal šią sutartį išrašytos sąskaitos. Remdamasis minėta sąskaita, kuri laikoma
„autentišku dokumentu“, advokatas pagal Kroatijos Respublikos įstatymą dėl vykdymo kreipėsi į
notarą su prašymu pradėti prieš klientą nukreiptą priverstinio vykdymo procedūrą. Notaras išdavė
vykdomąjį raštą, kuris, skolininkui jo neužginčijus, tapo galutinis. Advokatas pateikė notarui
prašymą pripažinti šį vykdomąjį raštą Europos vykdomuoju raštu, tačiau notaras nusprendė, kad
netenkinamos 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB)
Nr. 805/2004, sukuriančiame neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau –
Reglamentas Nr. 805/2004), nustatytos sąlygos. Notaras pažymėjo, kad pagal Reglamentą Nr.
805/2004 neginčytinais laikytini tik reikalavimai, kurie buvo teismo proceso dalykas (3 straipsnio
1 dalies a–c punktai), ir reikalavimai, su kuriais skolininkas aiškiai sutiko autentiškame dokumente
15
(3 straipsnio 1 dalies d punktas), taip pat pažymėjo, kad nėra aišku, ar notaras yra prilygintas
„teismui“ reglamento prasme. Dėl nurodytų priežasčių notaras perdavė advokato prašymą
nagrinėti teismui, kuris kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamentas Nr. 805/2004 turi būti aiškinamas taip, kad
Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per
priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, priskirtini prie
reglamente vartojamos sąvokos „teismas“. Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar, pirma,
Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje
notaro išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, gali būti pripažintas Europos
vykdomuoju raštu, ir, antra, ar kompetenciją išduoti tokį pažymėjimą turi notarai, ar vis dėlto taip,
kad tokią kompetenciją turi nacionaliniai teismai.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamente Nr. 805/2004 nėra nurodyti sąvokos „teismas“ ir
„teisminis procesas“ sudėtiniai elementai, todėl šias sąvokas reikia išnagrinėti atsižvelgiant į
reglamentu siekiamus tikslus. Reglamentu Nr. 805/2004 siekiama, kad neginčytinų reikalavimų
atveju būtų užtikrintas laisvas teismo sprendimų judėjimas visose valstybėse narėse, iki
pripažinimo ir vykdymo nesant reikalo atlikti tarpinės procedūros vykdymo valstybėje narėje. Vis
dėlto šis tikslas negali būti įgyvendinamas kokiu nors būdu susilpninant teisę į gynybą.
Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad tarpusavio pripažinimo principas yra kertinis akmuo
kuriant patikimą Europos teisminę erdvę. Būtent valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas
leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų remiantis tarp valstybių narių turinčiu būti aukštu
pasitikėjimo lygiu. Šis principas reiškia Europos vykdomuoju raštu kilmės valstybėje narėje
pripažintų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą kitose valstybėse narėse. Todėl laisvo teismų
sprendimų judėjimo kontekste turi būti griežtai vertinami sąvoką „teismas“ apibrėžiantys
elementai. Tarpusavio pasitikėjimo principas taip pat reiškia, kad teismo sprendimai, kuriuos
prašoma pripažinti ir leisti vykdyti kitoje valstybėje narėje, turi būti priimami vykstant teismo
procesui, kuriame užtikrinamas nepriklausomumas ir nešališkumas ir laikomasi rungimosi
principo. Reglamento Nr. 805/2004 12 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas dėl
neginčytino reikalavimo gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik jeigu teismo procesas
kilmės valstybėje narėje vyko laikantis šio reglamento III skyriuje nustatytų minimalių
reikalavimų. Minimaliaisiais reikalavimais užtikrinama, kad skolininkui turi būti suteikta
atitinkama informacija, kad jis galėtų pasiruošti gynybai. Taigi nacionalinė vykdomojo rašto
išdavimo procedūra, vykdoma neįteikiant skolininkui bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento ir
neinformuojant skolininko apie reikalavimą, negali būti laikoma rungimosi principu grindžiama
procedūra.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas
vykdomasis raštas negali būti laikomas teismo sprendimu, tačiau nagrinėjo, ar toks raštas gali būti
laikomas autentišku dokumentu dėl neginčytino reikalavimo, su kuriuo skolininkas aiškiai sutiko.
Autentiškas dokumentas, be kita ko, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuris buvo formaliai
parengtas arba užregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas, susijęs su
parašu ir turiniu, buvo nustatytas bet kurios tokius įgaliojimus turinčios valdžios institucijos.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad Kroatijos teisinėje sistemoje notarai turi įgaliojimus sudaryti
autentiškus dokumentus, tačiau tai nereiškia, kad remiantis autentišku dokumentu išduotame
vykdomajame rašte konstatuotas reikalavimas negali būti užginčytas. Pagal Reglamento Nr.
805/2004 nuostatas, autentiškas dokumentas gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik
jeigu autentiškame dokumente skolininkas aiškiai sutiko su reikalavimu. Pagrindinėje byloje
advokatas išrašė sąskaitą vienašališkai ir jos turinys nepatvirtina, kad skolininkas aiškiai sutiko su
reikalavimu, o tai, kad skolininkas nepareiškė prieštaravimo, negali būti prilyginama sutikimui
Reglamento Nr. 805/2004 prasme.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamentas Nr. 805/2004 turi būti aiškinamas taip, kad
Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per
16
priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie
sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro
išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju
raštu, nes jis nesusijęs su neginčytinu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento
3 straipsnio 1 dalį.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikimas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188746&pageIndex=0&doclan
g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=40909.
4. TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS
2017 m. kovo 9 d. sprendimas Pula Parking (C-551/15)
Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Priverstinio
vykdymo procedūra, per kurią siekiama išieškoti nepadengtą skolą už transporto priemonės
stovėjimą viešoje stovėjimo aikštelėje – Sąvoka „teismas“
Pula Parking, Pulos miestui (Kroatija) priklausanti įmonė, šio miesto mero sprendimu užtikrina
transporto priemonių viešųjų stovėjimo aikštelių, už kurias šiame mieste imamas mokestis,
valdymą, priežiūrą, tvarkymą ir valymą, mokesčio už transporto priemonės stovėjimą surinkimą
ir atlieka kitus su tuo susijusius darbus. 2010 m. Vokietijos gyventojui S. K. Tederahn pasistačius
savo automobilį mokamoje aikštelėje Pula Parking išdavė stovėjimo bilietą, už kurį S. K.
Tederahn privalėjo sumokėti per aštuonias dienas, o pasibaigus šiam terminui pradedamos
skaičiuoti palūkanos. S. K. Tederahn minėtos sumos per nustatytą terminą nesumokėjo, todėl 2015
m. Pula Parking, vadovaudamasi nacionalinių įstatymų nuostatomis, kreipėsi į notarą dėl
priverstinio vykdymo. Autentiškas dokumentas buvo patvirtinta ištrauka iš Pula Parking apskaitos
dokumentų, kuria remdamasis notaras išdavė vykdomąjį raštą. S. K. Tederahn pareiškus
prieštaravimą, kad notaras neturėjo kompetencijos išduoti vykdomojo rašto remdamasis 2010 m.
autentišku dokumentu, t. y. vykdomojo rašto, kuris būtų nukreiptas prieš kitos valstybės narės
pilietį, procesas buvo perduotas teismui.
Teisingumo Teismas sprendė, ar nagrinėjamoje byloje ratione temporis taikomas 2012 m.
gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos
ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –
Reglamentas Nr. 1215/2012) ir ar reglamento 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į šio
reglamento taikymo sritį patenka priverstinio vykdymo procedūra, kurią paprašė pradėti vietos
valdžios institucijai priklausanti įmonė ir kuri nukreipta prieš kitoje valstybėje narėje gyvenantį
fizinį asmenį, siekiant išieškoti nepadengtą skolą už automobilio stovėjimą viešoje stovėjimo
aikštelėje, kurią minėta vietos valdžios institucija pavedė eksploatuoti tai įmonei.
Sutartis su Pula Parking dėl transporto priemonių stovėjimo sudaryta prieš Kroatijos įstojimą į
Europos Sąjungą, t. y. prieš 2013 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės
narės stojimo aktas pagrįstas bendru principu, kad tai valstybei nedelsiant taikomos visos Sąjungos
teisės nuostatos, o išimtys galimos tik tais atvejais, kai aiškiai numatytos pereinamojo laikotarpio
nuostatose. Reglamentas Nr. 1215/2012 taikomas pradėtam teismo procesui, autentiškiems
dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios
patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Šiuo atveju, nors procesas yra dėl
nepadengtos skolos už automobilio stovėjimą, atsiradusios iki Kroatijos įstojimo į ES, tačiau
išieškojimo procesas pradėtas jau Kroatijai įsigaliojus Reglamentui Nr. 1215/2012. Teismas
pažymėjo, jog įprasta, kad mokėjimo reikalavimų priverstiniam vykdymui būtų taikomos
procedūrinės taisyklės, kurios galioja tuo metu, kai pradedama tokia vykdymo procedūra, o ne
17
taisyklės, galiojusios pirminės sutarties sudarymo dieną, ir kad vienintelė būtinoji sąlyga, kurios
pakanka tam, kad byloms dėl teisinių santykių, susidariusių iki tokio reglamento įsigaliojimo
datos, būtų taikoma šiame reglamente nustatyta tvarka, yra aplinkybė, kad į teismą būtų kreiptasi
po 2015 m. sausio 10 d.
Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinama
savarankiškai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012 tikslus ir sistemą, taip pat į bendruosius
principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų visumos. Norint išsiaiškinti, ar byla
patenka į reglamento taikymo sritį, reikia išsiaiškinti bylos šalis siejančius santykius, išnagrinėti
pateikto reikalavimo pagrindą ir jo pateikimo sąlygas. Nors tai turi patikrinti nacionalinis teismas,
tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad skola už stovėjimą, nelydima
nuobaudų, kurios galėtų būti laikomos taikytinomis remiantis Pula Parking kaip valdžios
institucijos sprendimu; ši skola nėra baudžiamojo pobūdžio, taigi tai tik paprastas atlygis už
suteiktą paslaugą. Todėl tarp Pula Parking ir S. K. Tederahn egzistuojantys santykiai iš principo
laikytini privatinės teisės reglamentuojamais santykiais
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalį reikia
aiškinti taip, kad į šio reglamento taikymo sritį patenka priverstinio vykdymo procedūra, kurią
paprašė pradėti vietos valdžios institucijai priklausanti įmonė ir kuri nukreipta prieš kitoje
valstybėje narėje gyvenantį fizinį asmenį, siekiant išieškoti nepadengtą skolą už automobilio
stovėjimą viešoje stovėjimo aikštelėje, kurią minėta vietos valdžios institucija pavedė eksploatuoti
tai įmonei, kai skola nėra baudžiamojo pobūdžio ir yra tik paprastas atlygis už suteiktą paslaugą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188749&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=124325.
V. APLINKOS APSAUGA
2017 m. kovo 30 d. sprendimas VG Čistoća (C-335/16)
Aplinka – Atliekos – Atliekų tvarkymo išlaidų susigrąžinimas – Principas „teršėjas moka“ –
Sąvoka „atliekų turėtojas“ – Už atliekų tvarkymą reikalaujama kaina – Specialus mokestis, skirtas
kapitalo investicijoms finansuoti
Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl VG Čistoća reikalavimo Đ. ir L. Vladika apmokėti nuo 2013
m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. su atliekų tvarkymų susijusias sąskaitas. Atsakovai
pagrindinėje byloje atsisako apmokėti sąskaitų dalį, susijusią su išrūšiuotų atliekų surinkimu,
neteisėtai į aplinką išmestų atliekų perdirbimu ir šalinimu sąvartyne, taip pat specialų mokestį,
skirtą atliekų valdymo įmonės atliktoms kapitalo investicijoms į perdirbimo operacijas finansuoti,
tačiau neatsisako apmokėti sąskaitų dalies už faktiškai susidariusių atliekų išvežimą ir šalinimą
sąvartyne. Siekdama išsireikalauti skolą VG Čistoća kreipėsi į teismą, kurio vertinimu, turėtų būti
užtikrinta tokia atliekų apmokestinimo sistema, kuri leistų apmokestinti tik pas paslaugos gavėjus
faktiškai susidariusių atliekų kiekį.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – Direktyva
2008/98) 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama
nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad, pirma, atliekų apdorojimo paslaugos gavėjai
moka kainą, apskaičiuotą pagal jiems duoto konteinerio tūrį, o ne pagal faktiškai išvežtų atliekų
svorį, ir, antra, šie gavėjai moka papildomą mokestį, skirtą surinktų atliekų apdorojimui būtinoms
investicijoms finansuoti.
18
Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvoje 2008/98 įtvirtintą principą „teršėjas moka“
atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis
atliekų turėtojas. Kiek tai susiję su komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, teikiama visiems
„turėtojams“, ir jos išlaidų finansavimu, valstybės narės turi užtikrinti, kad iš principo visi šios
paslaugos gavėjai kolektyviai padengtų visas atliekų šalinimo išlaidas. ES teisėje nėra įtvirtinto
valstybėms narėms privalomo konkretaus komunalinių atliekų šalinimo išlaidų finansavimo
metodo, todėl rėmimasis apmokestinimo kriterijumi, susietu su paslaugos gavėjams duoto
konteinerio tūriu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų užimamo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto
paskirtį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir paskirstyti jas atskiriems turėtojams.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad taip yra ir su papildomu mokesčiu, skirtu atliekų apdorojimui,
įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti. Direktyvoje 2008/98 taip pat nustatyta
pareiga valstybėms narėms užtikrinti, kad atliekų gamintojai kolektyviai dalyvautų darant
investicijas, reikalingas tam, kad būtų pasiekti Direktyvos 2008/98 11 straipsnio 1 dalyje, 14
straipsnyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nustatyti tikslai. Kompetentingos nacionalinės institucijos turi
didelę diskreciją nustatyti kainų apskaičiavimo sąlygas, tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti,
ar prašoma kaina ir šis papildomas mokestis nelems to, kad tam tikriems „turėtojams“ teks išlaidos,
akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2008/98/EB nuostatos turi būti aiškinamos taip,
kad pagal jas nedraudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią komunalinių atliekų tvarkymo
ir šalinimo paslaugai finansuoti numatoma kaina, apskaičiuota remiantis šių paslaugos gavėjų
generuojamo atliekų kiekio vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamino ir atidavė
surinkti, kiekį, taip pat nedraudžiama tai, kad paslaugos gavėjai kaip atliekų turėtojai moka
papildomą mokestį, skirtą atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms
finansuoti. Tačiau nacionalinis teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis
aplinkybėmis, turi patikrinti, ar dėl to tam tikriems „turėtojams“ neteks išlaidų, kurios būtų
akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui. Todėl
nacionalinis teismas gali atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo
turto rūšimi susijusius kriterijus, šio turto plotą ir paskirtį, „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas,
paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti
tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų sumai.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=189343&pageIndex=0&doclan
g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=194322.
19
20