2 tema. Dominuojančios teisinės sistemos ir administracinės teisės genezė

1) Kontinentinė teisė (Romanų – germanų civilinės teisės tradicija)

2) Anglosaksų teisė ( precedentinė teisė arba Anglų – amerikiečių bendrosios teisės tradicija)

3) Administracinės teisės kaip atskiros teisės šakos susiformavimas

4) Administracinės teisės mokslas ir valdymo mokslas.5) Administracinės teisės mokslas 18 a. pab. – 19 a.pradžioje6) Administracines teises mokslas 19 a. pab. – 20 . pr.7) Esminiai 20 a. administracinės teisės mokslo pasiekimai.

Pasaulyje iki šiol nėra vieningos nuomonės kokiais kriterijais remiantis teisinės sistemos turėtų būti skirstomos į teisines tradicijas

Nepaisant įvairių prieštaravimų vieni iš dažniausiai išskiriamų kriterijų, kuriais remiamasi skirstant teisines sistemas yra šie:

Teisinės sistemos susiformavimo pradžia bei jos tolimesnė raida;

Teisės šaltiniai; Teisės šaltinių hierarchiškumas; Taikomi specifiniai metodai tam tikroje teisinėje

sistemoje; Tai teisinei sistemai būdingos teisinės sąvokos; Teisinės sistemos institutai ir teisės šakos, būdingos tai

sistemai.

Remiantis šiais kriterijais yra laikomasi nuomonės, kad Vakarų pasaulyje dominuoja šios pagrindinės teisės tradicijos:

Kontinentinė teisė (Romanų – germanų civilinės teisės tradicija)

Anglosaksų teisė ( precedentinė teisė arba Anglų – amerikiečių bendrosios teisės tradicija)

1. Kontinentinė teisė Kontinentinės teisės sistemos (kitaip dar

vadinamos romanų, romanų – germanų arba civilinės teisės sistemomis) ištakos siekia beveik tūkstantmetį – nuo Dvylikos lentelių įstatymų (450m. pr. Kr.).

Romėnų teisė iš pradžių buvo nelanksti, formali, griežta, tačiau vėliau ji perėjo prie lankstesnių normų, t. y. konkrečių normų formavimo – prie abstrakčių., gyvenusiems toje pačioje teritorijoje, galiojo tos pačios taisyklės. Romėnų teisės normos maišėsi su germaniškomis paprotinėmis normomis, ko pasekmė – romanų – germanų teisinė sistema.

Plačiau apie tai: Glendon M.A., Gordon. M.W., Osakwe Ch., „Vakarų teisės tradicijos“, Vilnius: Pradai, 1993

Zweigert K., Kotz H., „Lyginamosios teisės įvadas“, Vilniusm Eugrimas, 2001

Bendrosios teisės tradicija (Precedentinė arba anglosaksų teisės tradicija)

Precedentas užima ypatinga vietą teisinėje sistemoje. Kontinentinės teisės sistemoje precedentas suvokiamas kaip kažko pamokantis, o bendrosios teisės sistemoje precedentas laikomas pirminiu teisės šaltiniu.

Anglijoje precedentas yra pirminis teisės šaltinis. Įstatymus aiškinantys teismo sprendimai tampa tokiu pat teisės šaltiniu, kaip ir jų aiškinami įstatymai.

Yra susidariusi tokia nuomonė, kad kol nėra teisminio įstatymo aiškinimo, tol įstatymui stinga galios. Nors yra pagrindo manyti, kad jei sprendimas dėl tam tikrų faktų kartą jau buvo priimtas, tai yra garantija, kad vėliau, susiklosčius identiškoms faktų situacijoms, bus prieita prie panašių išvadų, tačiau teisininkai įgudo įžiūrėti skirtumus tarp įvairių faktų, situacijų ir neleidžia patikėti, kad identiškos situacijos egzistuoja.

Šioje sistemoje yra pabrėžiama ta nuomonė, kad nė vienoje teisinėje sistemoje nėra nė vieno rašytinio įstatymo, kuris reguliuotų visus įmanomus ginčus, todėl teisėjai privalo patys kurti teisę.

Bendrosios teisės sistemoje yra labai svarbu atskirti, kokiais sprendimais reikia vadovautis.

Plačiau apie tai: Glendon M.A., Gordon. M.W., Osakwe Ch., „Vakarų teisės tradicijos“, Vilnius: Pradai, 1993

Zweigert K., Kotz H., „Lyginamosios teisės įvadas“, Vilniusm Eugrimas, 2001

3. Administracinės teisės kaip atskiros teisės šakos susiformavimas

Administracinės teisės, kaip atskiros teisės šakos susiformavimą nulėmė keletas esminių dalykų:

- daugėjo valstybės funkcijų- didėjo biurokratinis aparatas - atsirado specialių savo prigimtimi teisės aktų,

reguliuojančių vykdomosios valdžios veiklą

Administracinės teisės tėvyne laikoma Prancūzija, kur administracinė teisė kaip atskira teisės šaka susiformavo Napoleono valdymo laikotarpiu (po revoliucijos 1790 m.).

Administracinės teisės atsiradimą Prancūzijoje, o vėliau ir kitose valstybėse, nulėmusiomis svarbiausiomis aplinkybėmis laikoma:

1. valdžių padalijimo doktrinos vystymas2. valstybinio valdymo teisinė reglamentacija.Administracinis teisinis reguliavimas gali egzistuoti

tik tada, kai teisiniuose santykiuose viena šalis vaidina valstybinio valdymo veiklos subjekto vaidmenį.

4. Administracinės teisės mokslas ir valdymo mokslas.

Valdymo mokslas 17 a. vystėsi kaip kameralistikos (mokslas apie finansus, ekonomiką, valdymą) teisė ir policijos teisė. Tai mokymas apie viešojo valdymo organizavimą ir veikimą.

Kameralistikos mokslas buvo išvystytas Vokietijoje.

Valdymo mokslas savo metodus naudoja kitų mokslų bei disciplinų pažinimui.

Valdymo mokslo dalykas apima tokius klausimus: Valdymo reikšmė šiuolaikinėje valstybėje Valdymo formos ir metodai Naujų valdymo uždavinių ir tikslų nustatymas Valdymo reformos ir modernizavimas Valdymo santykių esmė.

Administracinės teisės mokslas susijęs su valdymo mokslu ir sprendžia tokius klausimus:

- kokiomis priemonėmis organizuojamas valdymas, kaip kuriasi administracinė sistema?

- kokie valdymo veiksmai naudojami praktikoje? - kokiomis organizacinėmis – procesinėmis

formomis vykdomas valdymas? - kokia vyrauja administracinės teisės veikimo

sferos teisinė apsauga?

5. Administracinės teisės mokslas 18 a. pab. – 19 a.pradžioje

Nuo 18 iki 19 a. buvo parašyta nemažai svarbių darbių ir sukurta kūrinių, skirtų valdymui ir jo reguliavimui.

Vieni svarbiausių darbų yra šie: Ž.Pieše , “Apie policiją ir municipalitetus”, 1789 Č.Ž. Bonin, “Valstybinio valdymo principai”, 1812 A.Vivjen, “Rinkinys apie administraciją”, 1845 A.Šardon, “Administracinė valdžia”, 1912Šiuose darbuose valdymas buvo glaudžiai siejamas su

įstatymais. Iki tol vystomas valstybinio valdymo mokslas tapo administracinės teisės teorijos dalimi

Nemažai administracinės teises vystymuisi pasitarnavo vokiečių mokslininkai.

K.von Gerberis santykius tarp valstybės ir piliečių aiškino kaip teisinius santykius.

F.Mayer pirmasis pasisakė už idėją suvienyti žemių administracinę teisę į vieną bendrą Vokietijai administracinę teisę.

O.von Sarvei (1825-1900) išplėtojo šią idėją, ir sudėdamas visų vokiškų žemių pagrindinius administracinius nuostatus draugėn, sudarė bendrą administracinės teisę. Jis tvirtino, kad “administracinė justicija yra administracinės teisės prielaida”. Administracinės teisės negalima įsivaizduoti be teismo vykdomos veiklos.

Svarbiu nauju administracinės teisės požymiu tapo tai, kad buvo nustatyta administracinės valdžios kontrolė. Netrukus Vakarų Europos šalyse buvo sukurta administracinių teismų, kuriuos buvo galima apskųsti administracinės valdžios sprendimus ar veiksmus, sistema.

Atsiradusių administracinių teismų tikslas buvo piliečių teisių apsauga nuo valstybinės administracijos savivalės.

Nuo 18 a. Vakarų Europos šalyse buvo pradėti steigti administraciniai teismai arba kvaziteismai.

6. Administracines teises mokslas 19 a. pab. – 20 . pr.

19-20 a. sandūroje administracinės teisės mokslas pamažu virto į savarankišką discipliną.

O.Mayer (1846-1924) idėjos tuo metu ypatingai įtakojo vokiškosios administracinės teisės mokslo raidą.

O.Mayer išdėstė savąją teisinio valstybingumo viziją darbe “Vokietijos administracinė teisė” (1895). Remiantis valdžių padalijimo principu autorius pirmiausią išskyrė valstybinę veiklą įstatymo leidybos, justicijos ir valdymo srityse.

Jis išskyrė dvi valdžių šalas: įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Vykdomoji valdžia, pagal Mayer apėmė ir valdymą ir justiciją.

Jis teigė, kad administracinės teisės pagrindas yra konstitucinė valstybė. Visą valstybinę veiklą turi reglamentuoti įstatymas. Reikalavimas suformuoti įstatymo pirmenybę valdymo veiklai susijęs su “teisinės valstybės” terminu.

Mayer apibrėžė “valdymo” savoką kaip “valstybės veiklą įgyvendinant savo tikslus įstatymų nustatytuose rėmuose”. Kad atitiktų teisinės valstybės principus, valdymas joje turėtų būti susaistytas teisiniais principais, kurių sukūrimą užtikrina konstitucinė teisė.

Dauguma O.Mayer naudotų savokų ir apibrėžtų teisinių institutų atitinka šiuolaikinę administracinės teisės doktriną.

7. Esminiai 20 a. administracinės teisės mokslo pasiekimai.

Svarbiu veiksniu administracinės teisės mokslo

vystymuisi buvo vokiečių mokslininko Eernesto

Forsthofo (1902-1974) mokymas, kuris išgarsėjo

dėl naujai suprantamos “valdymo” sąvokos.

E.Fortshof siekė sugriauti siaurą administracinės

teisės kaip teisės, reglamentuojančios “prievartinį

valdymą”, supratimą, t.y. valdymą naudojant

prievartos priemones ir tiesioginę jėgą.

Mokslininkas iškėlė teiginį dėl “pozityviojo

valdymo” būtinumo. Šis valdymas turi užtikrinti

viešuosius interesus ir normalų bei būtiną

visuomenės egzistavimą.

Tuo būdu administracinį (valdymo) aktą, turėjusį tuo

metu politinio įsakymo forma ir buvusį centriniu

”politinio valdymo” institutu, buvo siūloma laikyti

šiuolaikiniu valstybės ir piliečių veiklos rezultatu.

Svarbiausiais 70-80-ųjų administracinės teisės mokslo pasiekimais laikomi:

- Ekonomikos valstybinio reguliavimo augimas, - vidinio administravimo teisės aktų leidybą - asmens teisių ir laisvių prieš valstybinę valdžią

gynimą - administracinio susitarimo vaidmens valdymo

praktikoje didinimą - teisinių procesinių problemų nagrinėjimą

viešajame valdyme

Šiuolaikinis administracinės teisės vystymasis

remiasi idėja, kad valstybė ir visuomenė tarp savęs

bendradarbiauja.

Pastaraisiais metais pastebima tendencija: santykiai

tarp subjektų reguliuojami administracinės teisės

normomis siekiant nukreipti juos viešosios

tvarkos, visuomenės saugumo ir gerbūvio

užtikrinimo kryptimi.

Akcentuojami ne valdymo organų turimi įgaliojimai,

bet jų panaudojimo teisingumas, tikslingumas,

efektyvumas ir teisėtumas.