Post on 11-Nov-2021
ŠIAULIŲ UNIVERSITETO
HUMANITARINIO FAKULTETO
ISTORIJOS KATEDRA
AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija
IV kurso studentė
PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS
RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ
ISTORIOGRAFIJOJE
Bakalauro darbas
Mokslinis vadovas:
prof. dr. A. Gumuliauskas
Darbas originalus – Aistė Juozapavičiūtė
(............................)
Šiauliai,
2015
2
TURINYS
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3
1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA .................................................... 13
1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje ................................................................................. 15
1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus ................................................................................... 18
2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA .................................... 21
2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas ................................................................................... 21
2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje .............................................................................. 24
3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS PIRMOSIOS
SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS ................................................................................................. 28
3.1. Lietuvos URM sovietizacija ................................................................................................... 28
3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas ........................................................................ 32
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 40
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 42
LITERATŪRA .................................................................................................................................. 44
SANTRAUKA .................................................................................................................................. 50
SUMMARY ...................................................................................................................................... 51
3
ĮVADAS
Temos aptarimas. 1918 m. imperialistinių valstybių sankryžoje
susikūrusiai Lietuvos valstybei teko susidurti su naujomis kliūtimis tiek valstybės viduje, tiek
tarptautinėje erdvėje. Pirmoji Lietuvos diplomatinės tarnybos užduotis buvo gauti pripažinimą
de jure1, užmegzti tarpvalstybinius santykius. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija tuo metu
buvo vienintelė vieta galinti užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Deja,
susiklostė Lietuvai nepalanki situacija, kuri neleido dalyvauti šioje konferencijoje. Antantės
šalys bei JAV konkrečiai nesvarstė Lietuvos ateities klausimo ir šalis jiems atrodė neaiški2.
Todėl Lietuvai sunkiai sekėsi įsitvirtinti tarptautinėje arenoje.
Tautų Sąjunga, kurią Lietuva laikė vienintele institucija, galėjusia išsaugoti
šalies nepriklausomybę, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė bevaisė, kaip ir sprendžiant
ypatingai svarbią Lietuvos bei Lenkijos santykių dilemą. Istorinio Vilniaus krašto netektis
Lietuvai sudavė skaudų smūgį ir nutraukė bet kokius oficialius diplomatinius santykius su
Lenkija iki pat 1938 m. Klaipėdos krašto klausimas vertė ieškoti kompromisų su Vokietija.
Tokia susiklosčiusi situacija Lietuvą privertė kreiptis pagalbos į Maskvą. Tačiau už ją reikėjo
mokėti didelę kainą ir pagalba buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavo lietuvių diplomatija3.
Neišvengiamai Lietuvos užsienio politikos situaciją įtakojo ir geopolitinė
padėtis. Dviejų imperialistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – sandūroje atsidūrusi
Lietuva, tapo savotiška įkaite.
Lietuvos padėtį apsunkino ir tuo metu besikuriančios diplomatinės
struktūros. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos kūrimas nebuvo lengvas, nes
situaciją apsunkino ne tik tarptautinės, bet ir šalies vidaus aplinkybės4. 1918 m. lapkričio 3 d.
Lietuvos Valstybės Tarybos XI sesijoje priimtas nutarimas įsteigti devynias ministerijas, tarp
jų ir užsienio reikalų ministeriją. Lapkričio 7 d. užsienio reikalų ministro pareigas pradėjo eiti
Augustinas Voldemaras, kuris, kaip pabrėžė tuo metu paskirtas generalinis sekretorius Petras
Klimas, nesiėmė formuoti užsienio reikalų ministerijos. Vis dėl to galima teigti, kad užsienio
reikalų ministerija buvo suformuota. Pirmuoju užsienio reikalų viceministru paskirtas
Simonas Rozembaumas, generaliniu sekretoriumi P. Klimas, jo sekretorė Jadvyga
1 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ T. I., Vilnius, 2007, p. 24.
2 Žepkaitė R., „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 45.
3 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“, T. I., Vilnius, 2007, p. 25–26.
4 „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas,
1999, p. 7.
4
Chodakauskaitė. Tuo tarpu diplomatinė tarnyba pradėta kurti tik 1919 m. pradžioje, kuomet iš
Paryžiaus taikos konferencijos grįžo A. Voldemaras su delegacija5.
1940 m. – Lietuvos okupacijos metais – grėsmė iškilo ir Lietuvos
diplomatinės tarnybos egzistavimui. Naujai suformuota vyriausybė iš gerai žinomų šalies
veikėjų buvo lengvai manipuliuojamas sovietų įrankis. Lietuvos diplomatiniai atstovai
užsienyje, tai supratę, nepasidavė naujojo užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės-
Mickevičiaus raginimui išsiuntinėtose telegramose grįžti į Kauną. Tokiu būdu siekta pašalinti
diplomatinius atstovus iš tarnybos ir sunaikinti vienintelę nepriklausomos Lietuvos tvirtovę –
Lietuvos diplomatinę tarnybą (toliau – LDT). Taigi, LDT buvo vienintelė institucija nepavaldi
sovietinei diktatūrai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. ji buvo priversta dirbti egzodo sąlygomis iki
1991 m. rugsėjo 6 d., kuomet iš savo pareigų atsistatydino diplomatijos šefas dr. Stasys
Antanas Bačkis.
Lietuvos diplomatijos istorijos atkarpa, apimanti Pirmosios Lietuvos
Respublikos gyvavimo laikotarpį, nagrinėjama iki pat šių dienų. Kita vertus, tuometinė
Lietuvos diplomatija susilaukė ir vis dar susilaukia nevienareikšmių vertinimų. Galimybė
atrasti naujus archyvinius dokumentus dabar leidžia kitaip interpretuoti ir pažvelgti į
tradiciškai nusistovėjusius aspektus. Atsižvelgiant į XXI a. politinius pasaulio įvykius, kurie
neišvengiamai paliečia ir mažas šalis kaip Lietuvą, diplomatiniai santykiai yra ypač svarbūs.
Todėl tarpukario Lietuvos diplomatų veikla ir patirtis šiame kontekste tampa aktuali bei
naudinga.
Istoriografija. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje vyrauja to
meto įvykius atspindintys aspektai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, Klaipėdos krašto
problema. Daugiausia dėmesio mokslo darbuose bei publicistikoje skiriama Lietuvos ir
Lenkijos šalių santykiams nušviesti. Į susiklosčiusią situaciją buvo žvelgiama per nostalgijos
Vilniaus kraštui prizmę, todėl tarpukario istoriografijoje aiškiai išsiskiria antilenkiški, taip pat
ir antivokiški vertinimai. Šiuo atveju labai reikšmingas darbas yra „Nepriklausomos Lietuvos
dešimtmetis 1918–1928“6. Šiame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys sutelktas į Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimą. Savo straipsnius paskelbė gerai žinomi politiniai veikėjai: P.
Klimas, Vaclovas Biržiška, Martynas Yčas, Juozas Purickis ir kiti.
Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo sąlygas aprašė
teisininkas, istorikas, diplomatas P. Klimas memuaruose „Iš mano atsiminimų“. Patvirtinus
5 Ten pat, 7–8.
6 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1990
5
laikinąją konstituciją, pirmuoju ministru pirmininku paskiriamas A. Voldemaras, kuris užima
krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro postus. Anot P. Klimo, A. Voldemaras užėmė per
daug postų, nors tuo metu jis buvo tinkamiausias eiti šias pareigas. Autorius pamini ir pirmąjį
oficialų diplomatijos atstovą Jurgį Šaulį, kuris buvo išsiųstas į Berlyną7. P. Klimas knygoje
taip pat išsamiai aprašo lietuvių delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos sudėtį ir
sudėtingas veiklos sąlygas.
Nuo 1944 m. išeivijoje dirbęs ir rašęs Pranas Čepėnas neapleido istoriko
darbo. Jis antrame „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ tome išsamiai aprašo besikuriančios
Lietuvos politinę padėtį. Autorius nuosekliai analizuoja atsistatančios valstybės politinę raidą:
pirmojo ministrų kabineto sudarymas, laikinosios vyriausybės veikla, reguliuojant šalies
padėtį ir t.t.. Knygoje taip pat aptariamas sunkus Lietuvos delegacijos darbas Paryžiuje8 bei
Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis.
Sovietinė lietuvių istoriografija – išties opi tema: „Sovietinės lietuvių
istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas“, – rašo
Aurelijus Geda9. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė skaudžių mentalinių pokyčių visuomenei,
kurie jaučiami iki šių dienų. Atgimimo laikotarpiu sovietinė lietuvių istoriografija laikyta
skausminga atminties vieta. Tokiu atveju neretai siūloma palūkėti. Pavyzdžiui, Vakarų
Europoje tiek pačioje Lenkijoje apie holokaustą ir, apskritai, apie nacistinės Vokietijos istoriją
išsamiai ir viešai prabilta tiktai 8-ajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad visuomenė jau pilnai
buvo pasiryžusi pažvelgti tiesai į akis. Žinoma, tai pirmiausia įtakojo naujos socialinės
istorijos tyrinėjimų kryptys. Todėl kyla paprastas retorinis klausimas, ar esame pasirengę
suvokti, kas ir kodėl mes esame šiandien?
Darbų, tyrinėjančių sovietinę istoriografiją, nėra gausu. Pirmą kartą
sovietinės istoriografijos klausimus ir problemas bandyta svarstyti mokslinėje konferencijoje
„Zenono Ivinskio skaitymai 95“10. Vėliau išleista šios konferencijos medžiaga „Lietuvos
sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai“11 (sudaryt. Alfredas Bumblauskas
ir Nerijus Šepetys). Išsamiau apie sovietinės istoriografijos peripetijas pasisako Aurimas
7 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 164–166.
8 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 469. 9 Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo
refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Itemid=61
10 Ten pat.
11 Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius, 1999.
6
Švedas „Matricos nelaisvėje“12. Alfonsas Eidintas knygoje „Istorija kaip politika: įvykių
raidos apžvalgos“13 įžvelgia radikalius pokyčius istoriografijoje Atgimimo laikotarpiu.
Sovietinėje istoriografijoje Lietuvos diplomatijos raidos etapai, kaip
Lietuvos – Lenkijos konfliktas, Klaipėdos kraštas bei santykiai su Vokietija, Antante, JAV ir
SSRS, buvo daugiau ar mažiau tyrinėti. Reikia pastebėti, kad sovietinėje istoriografijoje
mažiau tyrinėtas besikuriančios Lietuvos valstybės etapas, kuomet formavosi vyriausybė,
užsienio reikalų ministerija, diplomatinės struktūros ir t.t.. Kita vertus, kiek išsamiau
išnagrinėta Lietuvos tarptautinė padėtis pirmaisiais valstybės gyvavimo metais, kuomet buvo
siekiama tarptautinio šalies pripažinimo bei tuo pačiu sprendžiamas Lietuvos ir Lenkijos
konfliktas. Šiuo klausimu daugiausia pasisakė Regina Žepkaitė bei keletas kitų sovietinių
istorikų14, kurie savo darbuose neišvengė akivaizdžios marksistinės ideologijos štampo, ką
subtiliai sugebėjo paslėpti R. Žepkaitė.
Lietuvos vyriausybės vykdytą užsienio politiką bei diplomatinius veiksmus
analizuoja R. Žepkaitė knygoje „Diplomatija imperializmo tarnyboje“. Autorė rašo apie itin
svarbų laikotarpį, kuomet A. Voldemaro, Mykolo Sleževičiaus vyriausybėms teko spręsti
komplikuotai susiklosčiusius santykius su Lenkija. Autorė pastebi, kad ką tik suformuota A.
Voldemaro vyriausybė neturėjo aiškios pozicijos Lenkijos atžvilgiu, ko nepasakytume apie
M. Sleževičiaus vyriausybę15. Ji nušviečia Lietuvos diplomatų veiklą, siekiant sureguliuoti
Lietuvos ir Lenkijos santykius, trumpai pamini delegacijos prie Paryžiaus taikos
konferencijos veiklą bei Lietuvos valstybės vykdytą užsienio politiką. Knygoje „Lietuva
tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.)“ R. Žepkaitė aprašo pirmąsias Lietuvos
valstybingumo užuomazgas, vyriausybės veiklą, taip pat aptaria bandymus užmegzti
tarptautinius ryšius, steigiant pasiuntinybes – pirmiausia Šveicarijoje, Danijoje, vėliau
Švedijoje16. Autorė šiek tiek nagrinėjo Vatikano poziciją Lietuvos nepriklausomybės ir
Vilniaus atžvilgiu17. Konstantino Navicko knygoje „TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo
imperialistinės agresijos 1920–1940 metais“ šiek tiek užsimenama apie Lietuvos
nepriklausomybės pripažinimo aplinkybes. Jis pabrėžia, kad Sovietų Rusijai pripažinus
12 Švedas A., Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius, 2009
13 Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008
14 Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983; Žepkaitė R., Lietuva ir didžiosios
valstybės 1918–1939 m., Kaunas, 1986; Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980; Žepkaitė R.,
Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973; Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo
imperialistinės agresijos 1920-1940 metais, Vilnius, 1966
15 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37-38
16 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973, p. 44
17 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR mokslų akademijos
darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12), p. 149
7
Lietuvos nepriklausomybę davė pagrindą kitoms valstybėms pripažinti Lietuvą de jure18. Vis
dėl to, reikia pabrėžti, jog knygoje vyrauja sovietinei istoriografijai būdinga specifika. Todėl
trūksta objektyvumo, nes ypatingai akcentuojama Sovietų Rusijos teigiama įtaka Lietuvai,
menkinama Lietuvos vyriausybė. Panašaus stiliaus laikosi Robertas Žiugžda. Jis savo darbe
trumpai aptaria Lietuvos teritorijos problemas Paryžiaus taikos konferencijoje19.
Atgimimo laikotarpį (1988–1990 m.) galima laikyti tikruoju sovietinės
istoriografijos lūžiu. Nors A. Švedas bandė įžvelgti pokyčius sovietinėje istoriografijoje 1956
m., po J. Stalino asmens kulto įvertinimo. Tuo tarpu A. Eidintas tam tikrų pasikeitimų
įžvelgia tik po SSKP XXII (1961 m.) suvažiavimo, kuomet sustiprėjo istorikų kūrybinis
procesas: visai jauni istorikai ėmė skelbti platesnės tematikos darbus ir publikacijas (Romas
Šarmaitis, Juozas Jurginis, Leonas Gentvilas – Bičkauskas, Stanislovas Lazutka, Bronius
Vaitkevičius, Vytautas Merkys, Aldona Gaigalaitė, Mečislovas Jučas, Konstantinas Navickas
ir kt.). Visgi kiekybine ir kokybine prasme apie istorikų darbus, atsikračiusius sovietinių
pančių, galime kalbėti nuo 1988 metų. Šiuo laikotarpiu į tarpukario Lietuvos istorinius
įvykius žvelgiama kritiškiau, pateikiama naujų faktų vienu ar kitu klausimu, smulkiau
nagrinėjami Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos įvykiai.
Juozas Skirius yra išsamiai išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius bei
paskelbęs straipsnių šia tema20. Jis aprašo laikinosios vyriausybės bandymus 1917–1919 m.
užmegzti politinius ryšius su JAV valdžia per siekius suorganizuoti karinę paramą Lietuvai21.
Nors užsibrėžti tikslai nebuvo įgyvendinti, tačiau tai paruošė dirvą tolimesnėms Lietuvos
misijoms JAV22. Tuo tarpu Zenonas Butkus ėmėsi plačiau nagrinėti Lietuvos ir Latvijos
santykius, nušviesdamas jų raidą23. 1919 m. rugpjūčio 12 d. J. Šaulio paskyrimas nuolatiniu
atstovu Latvijoje byloja apie Lietuvos ir Latvijos užgimusius teigiamus ryšius24. Labai
trumpai apie Lietuvos ir Anglijos užmegztus diplomatinius kontaktus ekonominiais
18 Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14.
19 Žiugžda R., „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940“, Vilnius, 1983, p. 23.
20 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta
2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf; Lietuvos ir JAV
santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf
21 Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV valdžia 1917–1919 m.
Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_28/Istorija28.pdf
22 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta
2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf
23 Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_27/Istorija27.pdf; Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919–
1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf
24 Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_25/Istorija25.pdf
8
sumetimais užsimena Aldona Gaigalaitė25. Be to, sprendžiant ekonomines – finansines
problemas, atsiskleidžia Lietuvos ir Anglijos politiniai santykiai. Aiškias permainas
sovietinėje istoriografijoje rodo Zenono Petrausko darbas „Lietuvos nacionalinio
valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais“. Pirmiausia čia nerasime marksistinės
paradigmos, ko negalėjo išvengti autoriai ankščiau minėtuose darbuose. Lietuvos Taryba jau
nebelaikoma provokiška, kuri siekė Lietuvą atiduoti Vokietijos žinion. Autorius pateikia
Pirmosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure teisines interpretacijas26.
Nors tradicinis pasakymas „baltų dėmių“ istoriografijoje glaistymas jau
skamba banaliai, tačiau šie žodžiai kol kas geriausiai apibūdina šio darbo specifiką. Antrosios
Lietuvos Respublikos istoriografijoje pasirodo vis naujesnių darbų Pirmosios Lietuvos
Respublikos diplomatijos klausimais. Galimybė pasinaudoti užsienio archyvuose esančiais
dokumentais leidžia iš naujo peržvelgti į senas problemas arba atrasti dar nenagrinėtas temas
lietuvių istoriografijoje, kaip antai Lietuvos santykiai su Čekoslovakija, Skandinavijos šalimis
ir t.t.. Per pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pasirodė veikalai, kurių temos
užsimezgė dar atgimimo laikotarpiu. Jau minėti straipsnių autoriai J. Skirius, Z. Butkus
išleidžia savo monografijas27. 1999 m. spalio 14–16 dienomis Vilniuje vykusios tarptautinės
konferencijos pagrindu išleista knyga „Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktai“28.
Jos skyriuje Lietuva ir pasaulis skelbiami gerai žinomų autorių – A. Gaigalaitės, Algimanto
Kasparavičiaus – pranešimai, kurie liečia Lietuvos diplomatijos problematiką.
Laviruodama tarp agresyvių ir sunkiai nuspėjamų kaimynų, Lietuvos
diplomatinė tarnyba sugebėjo išsaugoti Nepriklausomybę ir įrodyti, kad tuo metu diplomatinį
korpusą sudarė kompetentingi diplomatai, kas, anot Aldonos Gaigalaitės, paneigia lenkų ir kai
kurių jaunų Lietuvos istorikų teiginius, jog tuo metu nebuvo išsilavinusių žmonių, galėjusių
išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Monografija „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–
194029“ atskleidžia tuo metu vykdytą užsienio politiką iš diplomatijos atstovų pozicijos.
Sandra Grigaravičiūtė išsamiai išnagrinėjo Lietuvos konsulatų tinklo
formavimąsi Skandinavijoje. Ji išskyrė kelis konsulatų kūrimosi etapus: pirmasis 1919–1923
m. (prologas), antrasis 1924–1929 m. pirmoji pusė, trečiasis 1929 m. antroji pusė – 1936 m.
25 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986
26 Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius, 1989, p. 40–41
27 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995; Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos
santykiai 1919-1929 metais, Vilnius, 1993
28 Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A., Vilnius, 2000
29 Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A.,
Kaunas, 1999
9
pirmoji pusė ir ketvirtasis nuo 1936 m. iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.30. Autorė pateikia konsulatų
steigimo motyvus bei analizuoja jų veiklą. Reikėtų pastebėti, kad konsulatai buvo steigiami
vietoj atstovybių arba atstovybės teikdavo ir konsulines paslaugas31. Kita solidi autorės
monografija „Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais“32 atskleidžia lietuvių
politinės valdžios motyvus turėti/neturėti ryšių su Skandinavijos šalimis. Autorė taip pat
paskelbusi nemažai straipsnių diplomatijos, konsulatų steigimo problematika33. Vaidotas
Mažeika nagrinėjo Lietuvos ir Danijos santykius34. Pirmąją dalį darbo jis skyrė Lietuvos
diplomatinio pripažinimo iš Danijos pusės problemai nušviesti. Autorius pateikia Danijos
svyravimo priežastis dėl Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure. Naujieną į Lietuvos
diplomatinės istoriografijos tarpą įnešė Dalia Bukelevičiūtė. Ji ėmėsi nagrinėti Lietuvos ir
Čekoslovakijos santykius35. Autorė darbe laikosi panašaus principo, kaip ir V. Mažeika,
pirmiausia aptaria Lietuvos diplomatinio pripažinimo problemas. Ji teigia, kad Lietuvos
pripažinimas buvo sudėtingas iš Čekoslovakijos pusės, nes pirmiausia šalyje vyravo stiprios
rusofiliškos nuotaikos36. Atskirai Lietuvos diplomatinius ryšius su Švedija nagrinėjo
Remigijus Motuzas37. Itin plačiame darbe (670 psl.) nagrinėjama diplomatinių santykių su
Švedija aplinkybės: de facto ir de jure pripažinimas, atstovybės veiklos problemos ir pan.
(atstovybė Stokholme 1921 m. buvo uždaryta, tačiau veikla vėl atnaujinta po Klaipėdos krašto
atgavimo). Kitas solidus A. Kasparavičiaus darbas taip pat užpildo Lietuvos diplomatinės
istorijos properšas38. Sunku darbą apibūdinti keliais sakiniais. Šiuo atveju galima pažymėti
tai, kas siejasi su bakalauro darbo tema ir yra esminiai knygos bruožai: diplomatinių santykių
užmezgimas su Vatikanu (pasiuntinybės įsteigimas), de jure pripažinimas. Vadinamą „baltąją
dėmę“ lietuvių istoriografijoje ėmėsi naikinti A. Gaigalaitė. Knygoje „Lietuva Paryžiuje 1919
metais“ autorė išsamiai aprašo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos veiklą
bei Lietuvos vyriausybės vykdytą politiką, siekiant nepriklausomybės pripažinimo ir
sprendžiant sudėtingas šalies problemas. Delegacijos padėtis iš ties buvo sunki. Visos durys į
30 Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007, p. 24
31 Ten pat., p. 37, 44.
32 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002
33 Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.
Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Itemid=58;
Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a. 4 – ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [žiūrėta
2014 m. Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_51/Istorija51.pdf; Skandinavijos valstybių
konsulatai Klaipėdoje (1924-1939) vietinio konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. Kovo 29 d.]
http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_17/17_121-133_Grigaraviciute.pdf
34 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918 – 1940 m., Vilnius, 2002
35 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010
36 Ten pat, p. 25.
37 Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011
38 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008
10
Taikos konferenciją buvo užtrenktos. Tačiau, nepaisant keblios tarptautinės situacijos, jauni ir
nepatyrę Lietuvos diplomatai atlaikė didžiųjų valstybių spaudimą bei atkakliai gynė Lietuvos
interesus. Kaip pažymi autorė, aktyvi Lietuvos delegacijos veikla Paryžiuje pralaužė ledus ir
1919 m. birželio mėn. pradžioje Lietuva pasirodė tarptautiniuose dokumentuose39. Šią dalį
galima užbaigti Vytauto Žalio darbu. Istorikas, diplomatas lietuvių istoriografiją papildė itin
reikšminga monografija „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“40. Tai bene pirmasis
darbas link solidarios Lietuvos diplomatijos istorijos. Tačiau lieka neaišku, kodėl autorius
nesiėmė nagrinėti itin reikšmingo besikuriančios Lietuvos diplomatijos laikotarpio. Todėl
monografija apima 1925–1940 metus.
Bakalauro šaltinių sąrašą LDT istorijos klausimu papildo „Lietuvių
diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“, kurios sudarytoja Asta Petraitytė-Briedienė41.
Knygoje publikuojami laiškai, dokumentai, telegramos. Tai skaitytojui suteikia galimybę
susipažinti su sudėtinga lietuvių diplomatų padėtimi okupavus šalį. Dokumentai atskleidžia
pamatines diplomatų nuostatas, kuriomis jie vadovavosi ir karo metais, ir vėliau, per visą
Lietuvos okupacijos laikotarpį. Naujas 2012 m. A. Petraitytės-Briedienės darbas „Lietuvos
diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983)“. Lietuvai praradus savo
nepriklausomybę, LDT liko vienintelė institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui. Jos šefu
buvo paskirtas S. Lozoraitis, kuris šias pareigas ėjo daugiau nei 40 metų. Knygoje pristatomi
šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos
okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris
į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant pasiuntinybių
išsaugojimo klausimus42.
2003 metais pasirodė kapitalinė Lauryno Jonušausko monografija „Likimo
vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990)“43. Iš tiesų, kaip pats
autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti
viename darbe“44. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio
archyviniais dokumentais, taip pat Stasio Antano Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose
saugomais dokumentais.
39 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62
40 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, II, Vilnius, 2007 41 Petraitytė-Briedienė P., Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.), Vilnius, 2012 42 Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Vilnius, 2012 43 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 44 Ten pat, p. 23
11
Tyrimo problemos formulavimas. Kuo toliau, tuo daugiau pasirodo darbų
užpildančių Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos spragas. Tačiau
besikuriančios Lietuvos diplomatijos etapas nėra pakankamai ištirtas. Taip pat svarbu
pažvelgti į lietuvių istoriografiją, skirtą Lietuvos diplomatijai atsidūrus pasaulyje analogų
neturinčioje padėtyje po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Kita vertus, norėta
kompleksiškai pažvelgti, kaip lietuvių istoriografijoje atsispindi jaunos valstybės diplomatijos
visomis prasmėmis formavimasis.
Temos aktualumas ir naujumas. Pirmosios Lietuvos Respublikos
diplomatijos istorijos tyrinėjimai išlieka aktualūs iki šių dienų. Pasirodo vis platesnės
tematikos darbų. Nors konkrečių ir kapitalinių Lietuvos diplomatijos tyrimų pasirodo vis
daugiau, tačiau kol kas lieka daug neatskleistų diplomatijos problemų, kurias paprastai
įvardijame „baltomis dėmėmis“. Bandymų tyrinėti diplomatijos istoriografijos problematiką
lietuvių istoriografijoje nėra. Todėl temos naujumas neturėtų kelti abejonių. Kita vertus,
šiandien, plečiantis tarptautiniams santykiams bei Lietuvos diplomatams aktyviai dalyvaujant
įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos
patirtis tebėra aktuali, ypač atsižvelgiant į dabartinę pasaulio šalių ir Lietuvos tarptautinę
padėtį.
Chronologinės ribos. Šio darbo chronologinės ribos apima Lietuvos
diplomatinės tarnybos egzistenciją Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m.
Darbe trumpai aptariama ir Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla po pirmosios sovietinės
okupacijos 1940 m. birželio 15 d.
Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra Pirmosios Lietuvos Respublikos,
sovietinio laikotarpio bei dabartinė lietuvių istoriografija, kurioje analizuojama Lietuvos
diplomatijos raida 1918–1940 m.
Tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas yra išanalizuoti lietuvių istoriografiją,
kurioje atsispindi Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti
buvo keliami šie uždaviniai:
1. Aptarti Lietuvos istoriografiją, apimančią minėtus laikotarpius.
2. Išanalizuoti Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemą lietuvių
istoriografijoje.
3. Atskleisti užsienio reikalų ministerijos kūrimosi aplinkybių
atspindžius Lietuvos istorikų darbuose.
12
4. Išanalizuoti atstovybių steigimo aplinkybes pateiktas lietuvių
istoriografijoje.
5. Išanalizuoti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos sovietizacijos
problematiką lietuvių autorių darbuose.
6. Pateikti Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimo ir išsaugojimo
aplinkybes lietuvių istoriografijoje.
Tyrimo metodai. Darbe naudojamas mokslinės literatūros ir šaltinių
analizės bei lyginamasis metodai45, padedantys tinkamai gilintis į mokslinę literatūrą ir
įgyvendinti iškeltus darbo tikslus bei uždavinius.
Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, turinys, trys skyriai ir
atitinkamai skyriai turi po du poskyrius. Taip pat išvados, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis
bei literatūros ir šaltinių sąrašas.
45 Studentų istorikų rašto darbai. Metodinės rekomendacijos, sud. Salatkienė K. B., Sireika J., Jasiūnienė G., Šiauliai,
2015, p. 8-12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 25 d.]
http://su.lt/bylos/fakultetai/ik/studentu%20istoriku%20rasto%20darbai.%20metod.rekomendacijos.pdf
13
1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA
Lietuvos kaip nepriklausomos šalies klausimas pradėtas svarstyti dar XIX a.
pab.. Istoriografijoje galime sutikti nemažai svarstymų, kada ir kas pirmas iškėlė Lietuvos
Nepriklausomybės klausimą. J. Vilkaitis, recenzuodamas Rapolo Skipičio atsiminimus
„Nepriklausoma Lietuva“, tvirtai pareiškia: „Kam šiandien nėra žinoma, kad 1863
sukiliminiais metais Lietuvos Nepriklausomybės klausimas jau buvo viešai iškilęs“46. Tačiau
Vincas Trumpa straipsnyje „Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis“ prieštarauja
tokiam pareiškimui ir siūlo „nepriklausomybės idėjos versmių <...> ieškoti lietuvių-lenkų
konflikto žadintojuose ir kurstytojuose“47. Tiksliau tariant, šią idėją, anot V. Trumpos, iškėlė
Simonas Daukantas, jo mokinys ir idėjų sekėjas dr. Jonas Šliūpas ir Povilas Višinskis, kuris
straipsnyje „Kilk ir kelk“ teigia, kad: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva,
nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“48. Ši idėja visai netrukus 1902 m. įtraukiama į
Lietuvių demokratų partijos programą49. Tačiau lietuvių istoriografijoje priimta laikyti, kad
pirmieji atskiros arba/ar nepriklausomos Lietuvos koncepciją pateikė ir oficialiai paskelbė
Lietuvių socialdemokratų partija (LSDP)50. 1896 m. gegužės 1 d. įvykusiame steigiamajame
LSDP susirinkime buvo patvirtinta partijos programa51. LSDP programos dalyje, kuri
vadinama programa-minimum, Lietuvos valstybingumas formuluojamas taip: „Savistovi
demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos
federacijos“52. Anot Vincento Lukoševičiaus, programoje išlieka idėja atkurti Lietuvos ir
Lenkijos valstybę, tačiau Lietuva į federaciją turėtų įeiti savanoriškai kaip nepriklausoma
demokratinė respublika53. Nors kalbama apie Lietuvos valstybingumą, tačiau suverenumo
laipsnis palyginti žemas. Lyginant P. Višinskio ir LSDP Lietuvos nepriklausomybės
koncepcijas, tenka sutikti su V. Trumpa, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjos ištakų reikėtų
ieškoti XX a. pradžioje.
46 Trumpa V., Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis, Akiračiai, 1968, liepos mėn. nr.1, p. 16. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 kovo 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=195011&biRecordId=36377 47 Ten pat 48 Blinda (Povilas Višinskis), Kilk ir kelk, Varpas, 1901, nr. 5, p. 50. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 20 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28976&biRecordId=3555 49 Programas Lietuvių Demokratų Partijos, Varpas, 1902, nr. 12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 21 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28983&biRecordId=3555 50 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917-1918 m., sud Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 3 51 Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957, p. 274-276 52 Ten pat. 53 Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje, Vilnius, 1995, p. 230
14
Kalbant apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą, pirmiausia verta pasižiūrėti,
kokia šalis ir jos valdymo forma galėjo būti pripažinta tarptautiniu mastu. 1905-ieji metai –
riba, kuri byloja apie XIX a. Lietuvos istorijos įvykių pabaigą ir apie moderniosios Lietuvos
istorijos pradžią. Tai metai, kuomet buvo sukurta pirmoji Lietuvos istorijoje tautos
atstovaujamoji institucija. 1905 m. lapkričio 18(5) dieną, Organizacinis Komitetas patvirtino
memorandumą skirtą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. J. Vitei. Dokumente
aiškiai kalbama apie Lietuvos autonomiją, nors tai nėra aukščiausia suverenumo forma: „<...>
lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju seimu senovės
Lietuvos sostapilyje Vilniuje...“ 54. Tačiau tuometinėje autokratinėje Rusijos sistemoje vien
reikalavimas autonomijos reiškė tam tikrą revoliuciją55. Apie Lietuvos nepriklausomybę
prabilta dar prieš suvažiavimą, kuomet buvo kviečiama kovoti už laisvą Lietuvą56, bet
Didžiojo Seimo metu gruodžio 4-5 dienomis laikytasi nuosaikesnės pozicijos, t. y.
nutarimuose reikalauta autonomijos57. Andrius Bulota Suvažiavimo metu, anot sekretoriaus
Prano Klimaičio, pasisakė rimčiausiai dėl autonomijos: „<...> autonomija yra tik pereinamasis
etapas prie visiškos nepriklausomybės, bet įspėjo nutarimuose nepriklausomybės neminėti“58.
Egidijus Motieka pastebi, kad tai galėjo būti „politinio momento supratimas ir įvertinimas, ar
paprasčiausia baimė Suvažiavimo pradžioje tiesiogiai formuluoti didesnius reikalavimus
žinant, kad posėdžiuose dalyvauja caro agentai“59.
1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba
atstovavo visų Lietuvos gyventojų interesus, tačiau jos veiklą ribojo vokiečių okupacinė karo
valdžia. Vokietija besiruošdama Bresto deryboms darė didelį spaudimą Lietuvos Tarybai,
norėdama išgauti sutartį, kurioje būtų numatyta Lietuvos priklausomybė Vokietijai60. Pagal
vokiečių padiktuotas sąlygas gruodžio 11 d. pareiškime Lietuva skelbia nepriklausomos šalies
atkūrimą su sostine Vilniuje bei ryšių nutraukimą su kitomis tautomis. Tačiau antrame
pareiškimo straipsnyje Tayba buvo priversta pasirašyti už tvirtus sąjunginius ryšius su
Vokietija. „Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimu, nes
nepriklausomybė buvo traktuojama kaip nepriklausomybė nuo valstybinių ryšių, <...>, jau
54 Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1991, p. 349 55 Tauberis J., Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus seimo reikšmę. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 21 d.]
http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Tauberis.htm 56 Lietuvių reikalavimai, Varpas, 1905, nr. 4/5. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 23 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29014&biRecordId=3555 57 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 297-298 58 Pr. Klimaitis, Didysis Vilniaus seimas, Židinys, 1931, nr. 2, p. 153 59 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 146 60 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 11
15
nebekalbama apie nepriklausomybę nuo Vokietijos“61 – rašo A. Eidintas. Tačiau tai sukėlė
didelį lietuvių pasipiktinimą šalies viduje ir už jo ribų. Nesutarimų kilo ir pačioje taryboje: A.
Smetona atsistatydino iš tarybos pirmininko pareigų ir vietoj jo išrenkamas Jonas
Basanavičius. Toliau sekė įvykiai kardinaliai pakeitę Lietuvos istoriją. 1918 m. vasario 16 d.
pasirašomas naujas nutarimas, kuriame skelbiama apie nepriklausomą, demokratiniais
principais atkurtą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje62. Kaip teigia A. Eidintas šis aktas
Lietuvos valstybės nesukūrė, tačiau tai buvo akstinas kovoti už realų Lietuvos valstybės
sukūrimą – įkūnijimą.
Taigi, šalies padėtį pirmiausia apsunkino tebevykstantis karas bei vokiečių
okupacinė valdžia Lietuvos teritorijoje ir jos reiškiamos pretenzijos. Tačiau Vokietijos
pralaimėjimas padiktavo visai kitą politinę situaciją, kuri Lietuvai iš dalies buvo naudinga.
Tai ir leido paskelbti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaraciją. Tuomet jauna
valstybė susidūrė su naujais iššūkiais. Pirmiausia Lietuvai reikėjo išsikovoti vietą po saule.
1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje
Sovietinėje istoriografijoje apie Lietuvos padėti Paryžiaus taikos
konferencijoje nemažai rašė R. Žiugžda ir R. Žepkaitė, tačiau šių istorikų darbuose laikomasi
marksistinės ideologijos principų. R. Žiugžda apie Paryžiaus taikos konferenciją rašo
Klaipėdos krašto kontekste. Jis akivaizdžiai pabrėžia Lenkijos bei didžiųjų valstybių neigiamą
politiką Lietuvos ir tuo labiau Sovietų Rusijos atžvilgiu. Lietuvos vyriausybė vertinama
neigiamai, kaip ir jos siekis išgauti tarptautinį pripažinimą bei atgauti Klaipėdos kraštą. Visgi
autorius pamini ir pagrindinį delegacijos tikslą – siekti Lietuvos nepriklausomybės
pripažinimo: „Tuo pat metu Lietuvos buržuazija iš anksto rūpinosi išsiderėti iš didžiųjų
valstybių jos valdžios pripažinimą“63. Šiame darbe būdingi marksistinės ideologijos bruožai –
nuolat pabrėžiama Spalio perversmo įtaka Sovietų Rusijai ir kitoms šalims, akcentuojamas
„darbo žmonių“ revoliucinis judėjimas.
R. Žepkaitė delegacijos Paryžiuje veiklą ir Lietuvos situaciją nušviečia kiek
išsamiau ir objektyviau. Tačiau objektyvumas yra sąlyginis. Pirmiausia autorė teigia, kad
nuvykusiai delegacijai teko stengtis pakliūti į konferenciją. Nuvykusi ji vykdė pagrindinę
61 Ten pat 62 Ten pat, p. 13
63 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais”,
Vilnius, 1973, p. 29.
16
vyriausybės pavestą užduotį: „Griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“64.
Deja, delegacijai sunkiai sekėsi įsitvirtinti. Didžiosios valstybės apskritai nėjo į kompromisą
dėl Lietuvos dalyvavimo konferencijoje. Lietuva daugeliui valstybių atrodė provokiška,
neaiškiais tikslais suformuota vyriausybė, todėl nei Prancūzija, nei Anglija ar JAV nenorėjo
leistis į derybas. Delegacija, kaip teigia autorė, ėmėsi veikti kitais būdais – pradėjo ruošti
notą, skirtą konferencijai65. Joje buvo reikalaujama pripažinti suverenią Lietuvos valstybę
nepriklausomą nei nuo Rusijos, nei nuo Lenkijos. Tokių notų vėliau buvo išsiuntinėta ir
daugiau, tačiau turinys praktiškai nekito. R. Žiugžda tokį bandymą susisiekti su aukščiausiais
JAV, Anglijos, Prancūzijos atstovais įvertino skeptiškai: „<...> Lietuvos buržuazinės
vyriausybės delegacijai neliko nieko kita, kaip tik siuntinėti notas ir įvairius memorandumus
didžiosioms valstybėms, viliantis, kad vieną gražią dieną į ją bus atkreiptas dėmesys ir ji bus
įsileista į konferenciją“66. Lietuvos delegacijos bandyta veikti ir per spaudą: „1919 m. kovo
viduryje būta mėginimų susitarti su Prancūzijos dvylikos pagrindinių laikraščių sindikatu, kad
šis spausdintų Lietuvai palankius straipsnius“67. Nors už tai buvo pareikalauta išties nemažai,
tačiau delegacija, nepaisant sunkios finansinės padėties, „Le Temps“ redaktoriui sumokėjo
50000 frankų, kad šis 15–20 dienų spausdintų Lietuvai palankius straipsnius. Tačiau „politinė
konjunktūra Lietuvai nebuvo palanki“68.
Kalbant apie Lenkijos delegaciją, ši turėjo žymiai palankesnes sąlygas nei
Lietuva. Ji turėjo ypatingą Prancūzijos palaikymą, nes pastaroji tik Lenkiją matė kaip
placdarmą Sovietų Rusijai. Lenkija pirmiausia siekė atkurti valstybę, kuri egzistavo iki
pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1772 m. Tokia situacija ženkliai
apsunkino Lietuvos delegacijos veiklą. Todėl ne veltui pradėta kreipti dėmesį į Rusijos
atstovus Paryžiuje, pirmiausia kaip į atsvarą spręsti ginčui su Lenkija. Šią temą nagrinėjo
Česlovas Laurinavičius. Kadangi jo straipsnis pasirodė jau atgimimo laikotarpiu, todėl
autoriaus įvykius vertina objektyviai. Bendradarbiavimo su rusų delegacija iniciatoriai buvo
A. Voldemaras ir M. Yčas. Jie užmezgė ryšius su Rusijos politinio pasitarimo (RPP) nariais
V. Maklakovu, S. Sazonovu ir G. Lvovu. Pokalbiuose buvo susitarta, kad RPP parems
lietuvius jų konflikte su lenkais dėl būsimų valstybinių sienų69. Tačiau toliau autorius rašo,
64 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 52.
65 Ten pat, p. 53.
66 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais,
Vilnius, 1973, p. 30.
67 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 55.
68 Ten pat, p. 55.
69 Laurinavičius Č., „Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919 m. santykiai su Rusų
buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais“, Jaunųjų istorikų darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987, p. 149.
17
jog tai buvo tik gudrus diplomatinis akių dūmimas. RPP net nesiruošė pripažinti Lietuvos
nepriklausomybės70.
Lietuvos suverenumo klausimas labiausiai priklausė nuo Rusijos situacijos
pokyčių. Tai pripažįsta ir A. Gaigalaitė, kuri išsamiausiai iki šiol yra išnagrinėjusi Lietuvos
delegacijos veiklą. Ji pastebi, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas priklausė nuo
Antantės politikos Rusijos atžvilgiu: „Tuo metu Anglijos vyriausybė nebuvo vienalytė, ją
sudarė liberalų ir konservatorių atstovai. Politikoje dalyvavo parlamento bei partijų vadovai,
jų nuomonės Rusijos klausimais skyrėsi“71. JAV politika Rusijos atžvilgiu taip pat buvo
dviprasmiška72. Todėl esant tokiai situacijai, kaip pastebi autorė, delegacija „nuolat
susidurdavo su vieningu atsakymu, kad dar neišspręstas Rusijos likimas“73.
Galiausiai Lietuvos likimo klausimas, nepaisant politinių – diplomatinių
užkardų, pasistūmėjo į priekį, nors ir bendrame – Baltijos šalių – kontekste: „1919 m. kovo 16
d. Klemanso priėmė Pabaltijo šalių buržuazinių vyriausybių delegacijų vadovus“74 (Reikia
prisiminti, kad iki tol Lietuvos atstovams nepavyko susitikti su Džordžu Klemenso (Georges
Clemenceau)). Tačiau R. Žepkaitė pabrėžia, kad Baltijos šalių nepriklausomybės klausimas
bus svarstomas kartu su Rusijos klausimu. A. Gaigalaitė pokyčius įžvelgia „1919 m. birželio
pradžioje, (kuomet – A. J.) Lietuva <...> pirmą kartą paminėta Taikos konferencijos
Aukščiausios Tarybos pateiktose sąlygose Rusijos gen. A. Kolčiakui“75. Kaip žymiai
svarbesnį pokytį, A. Gaigalaitė įvardijo Anglijos pripažinimą de facto Lietuvai 1919 rugsėjo
24 d.: „Anglijos pripažinimas vertė ir kitas šalis peržiūrėti savo nuostatą buvusių Rusijos
pakraščių tautų atžvilgiu“76. J. Skirius taip pat pritaria, kad Lietuvos nepriklausomybės
klausimas pasistūmėjo Baltijos šalims veikiant kartu: „Jos (delegacijos – A.J.) prašymai buvo
nevaisingi iki 1919 m. birželio mėnesio (iki Baltijos komisijos sudarymo)“77.
Lietuvos delegacijos veikla ir nepriklausomybės pripažinimo klausimas
priklausė nuo daugelio faktorių. Lietuvos nepriklausomybės klausimas Paryžiaus taikos
konferencijoje atskirai taip ir nebuvo svarstytas. Lietuvos vardas buvo minimas tik teritorinių
problemų kontekste, šiuo atveju, kas lietė Lenkiją ir Klaipėdos kraštą. Klaipėdos klausimas,
70 Ten pat.
71 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 57 72 Ten pat
73 Ten pat
74 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 57
75 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62
76 Ten pat, p. 59
77 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918 – 1929, Vilnius, 1995, p. 30
18
anot R. Žiugždos, buvo iškeltas taip pat, svarstant atkuriamos Lenkijos valstybės sienas78.
Lietuvos delegacijos veiklą prie Paryžiaus taikos konferencijos, kaip teigia P. Klimas savo
atsiminimuose, apsunkino pirmiausia delegacijos neoficialumas: „Mums teko veikti tik
neoficialiai Konferencijos prieškambariuose“79. V. Bukaitė teigia, kad vis dėlto „būtų
neteisinga teigti, kad Lietuvos atstovai Paryžiuje buvo visiškai ignoruojami“80. Anot jos,
vyriausybės prašymu Lietuva sulaukė karinės pagalbos iš Prancūzijos.
1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus
Pirmuoju Lietuvos tarptautiniu pripažinimu lietuvių istoriografijoje priimta
laikyti taikos sutartį su Sovietų Rusija (nekreipiant dėmesio į 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos
imperatoriaus aktą). Šia sutartimi buvo apibrėžtos Lietuvos teritorijos ribos, o svarbiausia
Sovietų Rusija pripažino Vilnių Lietuvos sostine. Tuo metu, kuomet Lenkija reiškė
pretenzijas į Lietuvos teritoriją ir ypatingai Vilnių, sutartis turėjo nemažai įtakos, sprendžiant
problemas su Lenkija. Reikia pastebėti, kad svarbiausios Lietuvos tarptautinės sutartys
prasideda nuo Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija81.
1918 m kovo 23 d., Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1917
m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, situacija, anot P. Čepėno, nepasikeitė: „Lietuvos padėtis,
Lietuvos Tarybos vaidmuo ir jos galia nepakitėjo, <...>, Lietuvos Tarybai buvo paaiškinta,
kad ne jos kompetencija yra skirti įvairius diplomatinius atstovus ir steigti diplomatines
atstovybes...“82. Todėl lietuvių istoriografijoje nėra priimta Lietuvos nepriklausomybės
pripažinimą iš Vokietijos laikyti tarptautinio pripažinimo atskaitos tašku. Nors Č.
Laurinavičius teigia, kad buvo bandymų sureikšminti šį įvykį, daugiausia iš teisininkų,
nagrinėjančių tarptautinius teisinius santykius (Mykolas Romeris)83, pusės. Pirmosios
Lietuvos Respublikos laikotarpiu, anot Gintauto Vilkelio, pagrindinė institucija, galėjusi
78 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais,
Vilnius, 1973, p. 20.
79 Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario Petro Klimo atsiminimų apie
Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 18 d.]
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5%B3_apie_Lietuvos_valstybingu
mo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_konferencijoje.IH0902.pdf
80 Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m. Interaktyvus.
[žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-
22884/DS.005.0.01.ETD
81 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997,
p. 13.
82 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 212.
83 Laurinavičius Č., „Pasvarstymai naujųjų laikų Lietuvos valstybės pripažinimo klausimu“, Lietuvių atgimimo istorijos
studijos, Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Vilnius, 1991, p. 271
19
garantuoti tarptautinį pripažinimą – Tautų Sąjunga: „Nuo pat pirmųjų nepriklausomos
valstybinio gyvenimo dienų Lietuvos vadovams buvo aišku, kad Lietuvos valstybė privalo
tapti tarptautinės universalios organizacijos nare. Tai atsikūrusiai Lietuvos valstybei būtų
suteikę tarptautinį pripažinimą...“84. Dr. Juozas Purickis pabrėžia Lietuvos įstojimo į Tautų
Sąjungą reikšmę: „Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“
visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija“85.
Tuo tarpu sutartis su Sovietų Rusija tiktai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį. Giršas
Rutenbergas teigia, kad Lietuvos tarptautinį pripažinimą reikia laikyti Lietuvos įstojimu į
Tautų Sąjungą 1921 m. rugsėjo 22 d.86. Tarpukario istoriografijoje tarptautinis pripažinimas
buvo siejamas su Tautų Sąjunga ir Antantės šalimis. Kita vertus, taikos sutartis tarpukariu,
kaip pastebi Č. Laurinavičius, buvo vertinama dviprasmiškai. Ernestas Galvanauskas manė,
kad sutartis paskatino kitas šalis pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o tuo tarpu A. Smetona
įžvelgė sutartyje pavojų87.
Sovietinėje istoriografijoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos tarptautinis
pripažinimas iš Sovietų Rusijos turėjo įtakos kitoms šalims, pripažįstant Lietuvą de jure. K.
Navickas rašo, kad taikos sutartis su Sovietų Rusija – istorinės reikšmės įvykis: „Tarybinė
vyriausybė, <...>, suvaidino lemiamą vaidmenį išsaugodama jos valstybingumą ir iš pagrindų
pakeisdama Lietuvos tarptautinę padėtį“88. R. Žepkaitė tvirtina, kad šia sutartimi Lietuvos
delegacija rėmėsi, siekiant nustatyti sienas su Lenkija: „Lenkijos Vyriausybei buvo siūloma
,<...>, pripažinti Vilnių Lietuvos sostine, taip pat 1920 m. liepos 12 d. sutarties Lietuvos
sienas, kurias Lietuvos valdžia sutiko koreguoti...“89.
Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje laikomasi tos pačios nuostatos, kad
taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pirmas tarptautinis pripažinimas. Bene plačiausiai šią
sutartį yra išnagrinėjęs Č. Laurinavičius. Tačiau, kaip pastebi autorius, sutartis turėjo visai
kitokį pretekstą: „Sovietų atstovai Lietuvą stengėsi traktuoti tik kaip etninę bendriją ir jos
apsisprendimą sieti su socialiniu pakilimu – lietuvių valstiečių kova prieš Lenkų
dvarininkus“90. Autorius taip pat paneigia K. Navicko nuostatą, kad taikos sutartis turėjo
84 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 52
85 Purickis J., „Seimų laikai“, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 111
86 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 10
87 Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 61–62
88 Navickas K., TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14
89 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 113
90 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.
balandžio 29 d.]
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir
_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf
20
įtakos tolimesniam Lietuvos de jure pripažinimui. Jis pastebi, jog taikos derybų metu
Prancūzija (gegužės 11 d.) ir Lenkija (liepos 4 d.) Lietuvą pripažino de facto, o pilnateisis de
jure pripažinimas gautas tik 1922 m. liepos 28 d. iš JAV. Autorius taip pat atskleidžia šios
sutarties užkulisinės dalies, t. y. straipsnio priedo numeris 2, aplinkybes91: „sovietinė
diplomatija kartu sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą (priedą prie sutarties 2-
ojo straipsnio), pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Sovietų Rusijos veiksmai, paverčiant
Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona“92.
Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos
pripažinimas sietinas su Tautų Sąjunga. Taikos sutartis su Sovietų Rusija vertinama
dviprasmiškai ir nėra akcentuojama, kaip, pavyzdžiui, pripažinimas iš Antantės šalių. Kita
vertus, tam įtakos turėjo tuometinė komplikuota užsienio politika. Lietuvos pripažinimo
klausimas didžiųjų valstybių net nebuvo svarstomas. Lietuvos teritorija iki pripažinimo buvo
neatsiejama nuo Rusijos teritorijos. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės dėl
tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu pakeitusiu
Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties interpretacija sovietinėje bei
dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo stengiamasi įžvelgti tik teigiamą šios sutarties
aspektą, o šiuo metu šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.
91 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997,
p. 17.
92 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.
balandžio 29 d.]
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir
_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf
21
2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA
2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas
Užsienio reikalų ministerijos (toliau - URM) sudarymas pirmaisiais
Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai komplikuotas. Apie vyriausybės ir tuo pačiu
užsienio reikalų ministerijos įsteigimo aplinkybes daugiausia yra rašęs P. Klimas savo
atsiminimuose. Sovietinėje istoriografijoje šis klausimas plačiau nenagrinėjamas. Galima
kalbėti tik apie R. Žepkaitės monografiją, skirtą Lietuvos užsienio politikos problematikai
nušviesti. Tačiau autorė rašo daugiau apie pirmųjų vyriausybių vykdytą užsienio politiką.
Šiek tiek URM klausimu pasistūmėta dabartinėje lietuvių istoriografijoje. Išleista knyga apie
užsienio reikalų ministrus Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Taip pat galima paminėti ir V.
Žalio tyrinėjimus šia linkme. Apie Lietuvos diplomatinės tarnybos susiformavimą jis yra
paskelbęs informacijos užsienio reikalų ministerijos tinklapyje93. Tuo tarpu savo solidžioje
monografijoje apie URM susidarymą ir veiklą jis rašo tik nuo 1930 m, kuomet „nusistovėjo
daugiau mažiau pastovi Užsienio reikalų ministerijos struktūra“94.
P. Klimas, rašydamas apie pirmosios URM sudarymo aplinkybes, išreiškia
savo skeptišką požiūrį, pirmiausia, dėl A. Voldemaro: „1918 m. lapkričio mėn. prof. A.
Voldemarui sudarius pirmąją vyriausybę, atskiro užsienio reikalų ministro nebuvo, <...>.
Mažytis garbėtroška, per savo išdidumą kitų nevertinęs...“95. Autorius laikosi nuomonės, kad
A. Voldemaras neorganizavo URM, nors pats buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi,
Jadvyga Chodakauskaitė jo sekretore. Kaip autorius teigia, jam buvo pavesta „surinkti
dokumentaciją, kuri susikaupė veikloje nuo 1917 m.“96. Viceministru paskirtas Simonas
Rozenbaumas. Vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrus organizacinius veiksmus URM.
V. Žalys pateikia ir konkrečius URM kūrimo darbus: „1918 m. lapkričio 12
d. Valstybės Tarybos bute įsteigtas URM Spaudos biuras, o lapkričio 23 d. „Lietuvos aidas“
jau spausdino“ pirmuosius pareiškimus dėl „pirmųjų URM bendradarbių: Valerijos
Čiurlionaitės (skiriama prie Spaudos biuro) bei Mato Bagdono (paskirtas Spaudos biuro
vadovu nuo lapkričio 12 d.). LVT biuro vedėjas Eduardas Misevičius paskirtas URM reikalų
vedėju. Jam pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui. Prie pirmųjų bendradarbių dar
93 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.]
http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036
94 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, Vilnius, 2007, p. 19
95 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 225
96 Ten pat, p. 225
22
paminėtinos dr. S. Jokubauskaitė, J. Zaleskienė, V. Matulaitytė“97. J. Šaulys 1918 m. lapkričio
19 d. paskiriamas pirmuoju diplomatiniu atstovu Berlyne. Akivaizdu, kad susiformavo
savotiškas URM aparatas, kuris gebėjo dirbti ir koordinuoti savo veiksmus. Tačiau greitai ši
ministerija išyra, nes 1918 m. gruodžio 20 d. A. Voldemaras ir M. Yčas išvyko į Berlyną
ieškoti finansinės paramos kovai su bolševikais.
Sovietinėje istoriografijoje priimta laikytis pozicijos, kad A. Voldemarui
išvykus, faktiškai nutrūksta vyriausybės veikla, kartu ir A. Voldemaro veikla, kaip užsienio
reikalų ministro: „Tuo tarpu, lietuviškosios buržuazinės vyriausybės vadovams esant Berlyne,
likusi vyriausybės dalis pergyveno gilią krizę. Praktiškai lietuviškoji buržuazinė vyriausybė
nustojo funkcionuoti“98. Kita vertus, labai svarbu akcentuoti, kad A. Voldemaras išliko
užsienio reikalų ministru iki pat antrosios URM sudarymo, kuomet ministru paskiriamas J.
Purickis. J. Skirius apie pirmosios URM veiklą rašo tiek, kiek A. Voldemaras buvo Vilniuje99.
Tokią poziciją taip pat galima laikyti, kaip A. Voldemaro vadovavimo URM pabaigą. Anot J.
Skiriaus, URM kuriantis teko spręsti problemas tik su Vokietija, nes su kitomis šalimis jokių
santykių nebuvo. Jai teko palaikyti glaudžius ryšius su įgaliotiniu Lietuvoje L. Cimerle,
atsiųstu iš Vokietijos. A. Voldemaras, išnaudodamas bolševikų veržimosi aplinkybes, kas
buvo nepalanku vokiečiams, 1918 m. pabaigoje gauna paramą iš vokiečių, kuriant Lietuvos
kariuomenę. Stiprėjančios lenkų pretenzijos į Vilnių vertė A. Voldemarą ieškoti pritarimo
tautinių mažumų tarpe, siekiant jų palaikymo, sprendžiant problemas su Lenkija. Jis pats vedė
derybas su tautinių mažumų atstovais – žydais ir gudais. A. Gaigalaitė pabrėžia, kad to meto
„Užsienio reikalų ministerijos svarbiausias diplomatinis įvykis buvo pokalbis su Lenkijos
užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos karinės pagalbos Lietuvai prieš
besiveržiančius į kraštą bolševikus“100. R. Žepkaitė pastebi, jog A. Voldemaro ir Stasys
Šilingo pokalbis su O. Gurka parodė ką tik susiformavusios vyriausybės neaiškią poziciją
Lenkijos atžvilgiu: „A. Voldemaras pareiškė, kad „Lietuvos valstybė mielai priimtų brolišką
Lenkijos paramą <...>, ir, kad politinė padėtis verčia Lietuvos vyriausybę išaiškinti abiejų
kaimyniškų valstybių santykius“101. Akivaizdu, jog Voldemaras kalbėjo aptakiai. Tačiau, S.
Šilingas, anot P. Klimo, vienas dalyvavęs tame pokalbyje ministrų kabinete pateikė Lenkijos
97 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.]
http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036
98 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 33–34.
99 Skirius J., Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11 –
1920 06 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A.,
Veilentienė A., Kaunas, 1999
100 Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999,
p. 7.
101 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37
23
vyriausybei visai kitą formuluotę: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, <...>, bet šią pagalbą
galėtume priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos vyriausybė tuojau pripažins nepriklausomą
Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“102. Tokia situacija atskleidžia to meto Lietuvos valdžios
nesusikalbėjimą tarpusavyje ir nuostatų neturėjimą kai kuriais, itin svarbiais, užsienio
politikos klausimais.
Sudarius antrąją M. Sleževičiaus vyriausybę, URM ministru paliekamas A.
Voldemaras. P. Klimas teigia, kad ir čia URM nebūta103. V. Žalys teigia, kad faktiškuoju
URM valdytoju paskiriamas Augustinas Janulaitis. Tuo tarpu P. Čepėnas tvirtina, jog
faktiškai URM pareigas vykdė pats M. Sleževičius: „Visas tas notas104 siuntė ne užsienio
reikalų ministras, bet ministras pirmininkas, didesnio autoriteto ar gal betarpiškumo
sumetimais“105. A. Janulaitis, anot P. Klimo, pasižymėjo tik tuo, kad išsiuntė notą Sovietų
Rusijos vadovybei dėl bolševikų veržimosi į Lietuvą. M. Sleževičiaus kabinetas dėl
Raudonosios armijos įsiveržimo persikelia į Kauną. URM trumpam glaudžiasi Ministrų
Kabineto rūmų Donelaičio gatvėje III aukšte, vėliau įsikūrė Daukanto gatvėje 13106. Užsienio
reikalų ministro pareigas Vilniuje paliktas eiti Mykolas Biržiška, tuo tarpu Kaune – M.
Sleževičius. Taigi, analogiškai, kaip ir pirmoje vyriausybėje, ministro pirmininko bei užsienio
reikalų ministro pareigas eina tas pats asmuo.
Kaip tuomet įvertinti pirmosios URM veiklą, neegzistuojant pačiai
institucijai? Lietuvių istoriografijoje kol kas šis klausimas nėra iškeltas. URM veiklą tenka
vertinti bendroje vyriausybių vykdytos užsienio politikos plotmėje. Tokiu atveju, kuomet
neegzistavo URM, pastarasis šios institucijos veiklos vertinimo variantas būtų teisingiausias.
Kita vertus, P. Klimas išskiria kelias problemas, su kuriomis „turėjo tada susidurti pirmoji
užsienio reikalų ministerija“107. Jau minėtas svarbiausias diplomatinis įvykis – pokalbis su O.
Gurko, derybos su vokiečiais dėl administracinių sričių perdavimo besiformuojančiai
Lietuvos valdybai, 1919 m. sausio 1 d. pasirašyta tarptautinio pobūdžio sutartis su Vokietija
dėl pašto susisiekimo, 1919 m. sausio 2 d. M. Biržiška pasiųsta protesto nota lenkų
kariuomenės vadui.
102 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 227
103 Klimas P., Min. veik. p. 226.
104 1919 m. sausio 11 d. notos pasiųstos Reicho pasiuntiniui Verdi du Vernois ir generaliniam Vokietijos įgaliotiniui L.
Cimerlei.
105 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 228
106 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.]
http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036
107 Ten pat, p. 228
24
Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai
apibrėžiama. Šiuo atveju informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste.
Tarpukariu pirmoji URM nesusiformavo. Todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A.
Voldemaras arba M. Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių
partijų užsienio politikos orientaciją. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis108. Jis atskleidžia
M. Sleževičiaus politinį požiūrį į Angliją: „vieni mes valstybės neišlaikysime, <...> mums
reikėtų ieškoti paramos tokioj valstybėj, kuri neturėtų jokio intereso kištis į mūsų vidaus
reikalus“109. Jis siekia atsakyti į klausimus, ar tokia orientacija į D. Britaniją padiktuota
tarptautinės padėties yra trumpalaikė perspektyva, ar prioritetinis uždavinys ir kodėl
nepriklausomybės išsaugojimo viltis sieta su D. Britanija? Į šiuos klausimus A. Grodis atsako
būtent per politinių partijų tarptautinės orientacijos prizmę. Toks darbo pobūdis atskleidžia
vyriausybės užsienio politikos kryptis. Kita vertus, tai papildo diplomatijos istoriografiją, nes
iki šiol, kaip teigia A. Grodis, bendresnės studijos Anglijos ir Lietuvos diplomatinių santykių
klausimu nėra.
2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje
Lietuvių istoriografijoje informacijos apie diplomatinių institucijų steigimą
pasirodo vis daugiau. Situacija gerėja, nes atsiranda istorikų, tyrinėjančių santykius su kitomis
šalimis – Čekoslovakija, Danija, Švedija, JAV ir kt.
Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23 d., reikėjo
nedelsiant pradėti ieškoti kitų šalių pripažinimo. A. Gaigalaitė pastebi, kad bandyta gauti
pripažinimą dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės. 1918 m. vasario 9 d. V. Bartuška ir
V. Daumantas britų pasiuntiniui B. H. Rumboltui ir Prancūzijos pasiuntiniui P. E. Dutastai
įteikė gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį. Tą pačią dieną aktas buvo pasiųstas Danijos UR
ministrui E. Scavenijui su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Kaip teigia A.
Gaigalaitė, dar iki Vasario 16 d. akto paskelbimo „ėmė aiškėti valstybės, kurioms turėjo būti
teikiamas prioritetas Lietuvos pripažinimo politikoje (1918–1919 m.): Anglija, Prancūzija,
Danija, o po nepriklausomybės akto paskelbimo ir Vokietija“110. P. Klimas, apžvelgdamas
108 Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais: orientacija į Didžiąją Britaniją,
Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 25 d.]
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2011~1367179171653/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
109 Ten pat, p. 60
110 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 45
25
pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtį, teigia, kad pirmasis prašymas buvo išsiųstas
popiežiaus nuncijui: „Ta pati delegacija (Dr. Šaulys, kun. Staugaitis ir J. Vileišis) kovo m. 24
d. (1918 m. – A. J.) notifikavo vasario m. 16 d. nutarimą popiežiaus nuncijui Pacelli
(Munchene), prašydama popiežių pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe <...>“111. Toliau
P. Klimas rašo, jog tai buvo pirmasis prašymas, nes Lietuva be informacinio biuro
Šveicarijoje daugiau atstovybių niekur neturėjo.
Jau buvo minėta, kad pirmuoju atstovu Berlyne paskiriamas J. Šaulys. 1919
m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje patvirtinamas J. Aukštuolis, o tų pačių metų sausio 1 d.
Danijoje atsiduria J. Savickis. Stokholme atstovybių steigimu Norvegijoje ir Suomijoje
rūpinosi A. Smetona ir Martynas Yčas. 1919 m. kovo 13 d. Vytautas Gylys pasiunčiamas į
Helsinkį. Tai pirmosios pasiuntinybės, kurios dėl ilgų diskusijų, vis dėlto, buvo įsteigtos šiose
užsienio šalyse. Kaip ir daugelis kitų valstybių, taip ir Skandinavijos šalys delsė dėl
nepastovios tarptautinės padėties pripažinti Lietuvą. 1919 m. pradžioje Danija pripažinusi
Lietuvą de facto leido ir jos atstovybei įsikurti. Pirmiausia, anot V. Mažeikos, kilo problema
dėl mokesčių taikymo Lietuvos atstovui: „Miesto valdžia nežinojo, ar iš lietuvių atstovo
reikalauti visiems privalomų mokesčių, ar daryti diplomatams taikomą, remiantis jų
eksteritorialumo statusu, išimtį“112. Tačiau Jurgiui Savickiui buvo taikomas tradicinis
mokestis be jokių nuolaidų, nes Lietuvos atstovas nebuvo formaliai pripažintas Danijos
vyriausybės. Nepaisant Danijos pozicijos ir sudėtingos padėties, atstovybė nuolatinai įsikūrė
Frederiksburgo rajone bei ėmėsi steigti informacinį biurą113. Į pagalbą iš Stokholmo atvyko ir
Ignas Šeinius. S. Grigaravičiūtė rašo, kad Skandinavija tapo informaciniu tiltu tarp Amerikos
ir Lietuvos, nes per atstovybę Kopenhagoje buvo siunčiami laiškai bei pinigai. Taip pat ji
pateikia informacinio biuro išsiųstų pranešimų skaičių: „į 23 Švedijos, 2 didesniuosius
Suomijos, 4 Danijos, 4 Norvegijos laikraščius“114. J. Šeinius siųsdavo informaciją apie
lietuvių kovas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Tačiau 1920 m. sausio 1 d.
informacinis biuras baigė darbą dėl lėšų stygiaus.
S. Grigaravičiūtė pabrėžia ypatingą Berlyno vaidmenį. Užsienio politikos
orientacija į Antantę, anot jos, buvo oficiali, o faktinė – į Vokietiją. Tokia situacija susiklostė
dėl karinės paramos. Lietuvos vyriausybė negalėjo prašyti karinės pagalbos iš Vakarų
valstybių, nesuteikdama Vokietijai prioriteto užsienio politikoje. Vienintelė reali pagalba
111 Klimas P., „Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais Vilniuje”, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos
dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 16
112 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 37
113 Ten pat, p. 38
114 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 59
26
buvo iš Vokietijos. Todėl Berlynas atliko reikšmingą vaidmenį: „Praktiškai tai reiškė: visą
diplomatinį paštą ir instrukcijas siųsti į Stokholmą ir Kopenhagą per Berlyno atstovybę;
palaikyti intensyvų, glaudų ir nuolatinį kontaktą su Berlyno atstovybe <...>“115.
Sovietinėje istoriografijoje daugiausia apie atstovybes yra rašiusi R.
Žepkaitė. Ji pamini pagrindines diplomatinės tarnybos institucijas Šveicarijoje, Anglijoje,
Amerikoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos vyriausybė
kiek galima greičiau rūpinosi užmegzti ryšius su Anglija. 1919 m. gruodžio pabaigoje atstovu
Londone paskiriamas V. Čepinskis ir pirmas pasiuntinybės patarėjas Kazys Bizauskas116. Tų
pačių metų kovo mėnesį Londone oficialiai pripažįstama Lietuvos atstovybė. R. Žepkaitė
pateikia pagrindinius uždavinius, kuriuos turėjo vykdyti pasiuntinybės užsienyje: „1) rūpintis
Lietuvos, kaip buržuazinės respublikos, pripažinimu; 2) gauti Lietuvos vyriausybei
reikalingus kreditus“117. A. Gaigalaitė rašo, kad per atstovybę Londone Lietuvos vyriausybė
siekė sudominti Anglijos finansinius, prekybinius ir pramoninius sluoksnius galima pelninga
prekyba118.
Amerikoje situacija buvo susiklosčiusi kiek kitaip. J. Skirius, nemažai
išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius rašo, kad „1918 m. rugpjūčio mėnesį pasisukus
reikalams fronte Antantės šalių naudai, Amerikos lietuvių politinis darbas įgauna praktiškesnį
pobūdį“119. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vašingtone įkuriamas Vykdomasis komitetas ir
pirmininku paskiriamas J. Šliūpas. Jis turėjo informuoti JAV vyriausybę apie Lietuvos padėtį.
Vykdomasis komitetas faktiškai buvo neoficiali Amerikos lietuvių atstovybė prie JAV
vyriausybės120. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos atstovai oficialiai nebuvo priimti didžiųjų
valstybių, tuo pačiu ir JAV, todėl teko pasitelkti Amerikos lietuvių pagalbą ir įkurti
Vykdomąjį komitetą. Vatikano ir Lietuvos santykius išnagrinėjo A. Kasparavičius. Jis teigia,
kad „Šventasis sostas iš visų Vakarų Europos valstybių bene ankščiausiai suvokė lietuvių
nacionalinio valstybingumo lūkesčius, ir iš principo galima teigti, kad vienas pirmųjų
provizoriškai pritarė šiai idėjai“121.
Sovietinėje istoriografijoje laikomasi kontraversiškos nuomonės, kad
Vatikanas visuomet pataikavo didžiosioms valstybėms ir jų siekiui sujungti Lenkiją su
Lietuva: „Vatikanas talkininkavo tarptautiniam imperializmui, atplėšiant Vilniaus kraštą nuo
115 Ten pat, p. 58.
116 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 44
117 Ten pat, p. 45
118 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, p. 8
119 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995, p. 17
120 Ten pat., 17
121 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 23
27
Lietuvos <...>“122. Derybos dėl atstovybės steigimo Vatikane vyko gana ilgai, tačiau, anot A.
Kasparavičiaus, davė apčiuopiamos praktinės naudos. 1919 m. rugsėjo 15 d. pirmuoju
diplomatiniu atstovu prie Šventojo Sosto paskiriamas kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas, jo
padėjėju rugsėjo 20 d. – Petras Mačiulis. Pirmoji J. Narjausko užduotis – organizuoti
atstovybę prie Šventojo Sosto už gana menkas lėšas. Informacinio biuro vedėju Romoje
paskiriamas pasaulietis Petras Kalpokas. A. Kasparavičius gana išsamiai nušviečia itin sunkią
finansinę atstovybės padėtį: „galima konstatuoti, jog finansinis klausimas dr. J. Narjauskui
opus išliko per visus jo darbo Romoje metus“123.
Atstovybės steigimas Čekoslovakijoje užtruko ilgai. Pirmiausia šioje šalyje,
kaip teigia D. Bukelevičiūtė, vyravo „stiprios rusofiliškos nuotaikos – ten gyveno didelė
Rusijos emigrantų dalis“124. Oficialiai atstovybė įsteigta tik 1922 m. kovo 25 d. ir tik po to,
kai Čekoslovakija Lietuvą pripažino de jure. Lyginant su atstovybių steigimo spartumu
Skandinavijos šalyse, šis žingsnis atrodo užsivėlinęs. Diplomatiniu atstovu paskirtas D.
Malinauskas. Pastarajam Lietuvos vyriausybė numatė šias užduotis: „1) išsamiai išdėstyti
bylos su lenkais aplinkybes seniems pažįstamiems Prahoje; 2) stengtis išgauti pripažinimą de
jure iš Jugoslavijos ir Rumunijos; bei sudominti Čekoslovakiją prekyba su Lietuva“125.
Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana
plačiai, pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Tai savaime
suprantama, nes, tyrinėjant Lietuvos ir kitų šalių santykius, sudėtinga būtų nepaminėti bent
jau atstovybės steigimo datos. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje daugiausia analizuojama
atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A.
Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D. Bukelevičiūtė užpildė iš ties nemenką istoriografinę
spragą.
122 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos
darbai, Serija A, 1(12), 1962, p. 149
123 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 74
124 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010, p. 25
125 Ten pat, p. 32
28
3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS
PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS
Pirmoji sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo strategiškai
apgalvotas sovietų žingsnis, suklaidinęs diplomatinius pasiuntinius užsienyje, žingsnis,
pasėjęs nežinomybę Lietuvos gyventojų tarpe. Tuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje
vyravo nesusipratimo nuotaikos, sklandė neaiškios vizijos dėl Lietuvos Respublikos ateities.
Diplomatai rezidavę užsienyje, pirmiausia dėl atstumo, negalėjo tinkamai įvertinti
susiklosčiusios situacijos Lietuvoje. „Klaidino ir tai, kad naujos valdžios galva Justas Paleckis
dokumentus pasirašinėjo Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, <...> netrukus sudarytoje
naujojoje Vyriausybėje buvo kelios gerai žinomos (finansų ministru išlikusio Ernesto
Galvanausko ir krašto apsaugos ministro, generolo Vinco Vitkausko) pavardės“126. Užsienio
reikalų ministro postas birželio 19 d. perduotas V. Krėvei-Mickevičiui. Pastarasis kvietė visus
diplomatus atvykti į Kauną, tokiu būdu siekta sunaikinti LDT. Tačiau tikslas nebuvo
įgyvendintas ir LDT liko vienintelė oficiali institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui ir veikė
Lietuvos Respublikos vardu.
3.1. Lietuvos URM sovietizacija
1940 m. birželio mėn. okupantų invazijos tikslas buvo panaikinti Lietuvos
politinę, administracinę sistemą ir įvesti SSRS būdingą valdymo sistemą, parinkti okupantams
lojalius asmenis. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje „Liaudies“ vyriausybė, „Liaudies“
Seimas ir liepos 21 d. priimtas nutarimas įstoti į SSRS bei rugpjūčio 3 d. Maskvoje
patvirtintas šis prašymas – vienareikšmiškai apibūdinamas kaip sovietų inscenizacija,
panaikinant Lietuvos nepriklausomybę.
Sovietinėje lietuvių istoriografijoje Lietuvos aukščiausių valdžios institucijų
likvidavimas, okupacija ir aneksija įvardijama kaip socialistinės revoliucijos 1940 m.
Lietuvoje padarinys127: „<...> LKP atsižvelgė į konkrečias specifines sąlygas, kuriomis vyko
126 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990 : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 65 127 Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais
1940 m. birželio–gruodžio mėn., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėti 2015
m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm
29
socialistinė revoliucija, revoliuciniai pertvarkymai Lietuvoje, pirmiausia į taikų revoliucijos
vystymąsi“128. Šia koncepcija buvo siekiama paaiškinti laipsnišką Lietuvos inkorporavimą į
Sovietų Sąjungą. Tačiau, kaip pastebi N. Maslauskienė, sovietiniai istorikai nesugebėjo
įtikinamai paaiškinti, kodėl 1940 m. buvo sudaryta nekomunistinė J. Paleckio vyriausybė ir
visą valstybės aparatą pradėta keisti tik formaliai Lietuvai įstojus į SSRS129. Apie aukščiausių
šalies institucijų pertvarkymą sovietinėje istoriografijoje aprašyta nemažai130. Tačiau buvusi
nepriklausomos Lietuvos vyriausybė bei A. Smetonos valdymo laikotarpis apibūdinamas kaip
fašistinis, akcentuojami naujosios „Liaudies“ vyriausybės tikslai – „pakeisti fašistinės
vyriausybės statytinius“131; „išvalyti valstybinį aparatą nuo smetonininkų“132; „paleisti senąjį
išnaudotojų valstybinį valdžios ir valdymo aparatą“133. Taip pat pabrėžiama Lietuvos
Komunistų Partijos (toliau – LKP) „indėlis“, kuriant „socialistinę“ santvarką šalyje. Iš tiesų
tai patvirtina, kad vadinamoji „Liaudies“ vyriausybė faktiškai vykdė LKP direktyvas ir buvo
nesavarankiška, priimant Lietuvai nepalankius įstatymus, kas lėmė šalies okupaciją ir
aneksiją.
Konkrečių darbų apie Lietuvos URM sovietizaciją sovietinėje
istoriografijoje nerasime. Tam tikri URM pokyčiai, vykę po okupacijos, atsiskleidžia
bendrame aukščiausių valdžios institucijų likvidavimo procese. Jau buvo minėta, kad
sovietinėje istoriografijoje objektyviai nepaaiškinama, kodėl buvo sudaryta nekomunistinė
vyriausybė. Tiesa, S. Atamukas, labiausiai ištyrinėjęs institucijų šalinimo procesą ir
besiremdamas V. Lenino komunistine ideologija teigia, kad „praktikoje ne visada reikia iš
karto, visiškai ir vienodai panaikinti <...> senojo aparato grandis“134. Naujuoju URM ministru
bei ministro pirmininko pavaduotoju paskiriamas V. Krėvė-Mickevičius. Jo siųstoje
telegramoje 1940 m. birželio 22 d. Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje pabrėžiama, kad
„užsienio politikos srityje, santykiuose su visomis valstybėmis bus tęsiami ligšioliniai geri
santykiai“135. Tokia pati retorika pasireiškia visuose sovietinių istorikų darbuose.
Ideologiniais sumetimais jie sąmoningai stengėsi nuslėpti tikrąją 1940-ųjų situaciją.
128 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 77 129 Ten pat 130 Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958; Atamukas S., Nauja Lietuva
– nauji kadrai, Vilnius, 1974; Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975; Paleckis J., Dviejuose pasauliuose,
Vilnius, 1983 131 Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975, p. 33 132 Ten pat, p. 41 133 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 75 134 Ten pat, p. 75 135 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986, p. 84
30
Labai svarbu akcentuoti, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimtoje Lietuvos
Sovietų Socialistinės Respublikos (toliau – LSSR) konstitucijoje136 apie savarankišką
Lietuvos užsienio politiką apskritai nekalbama. Keičiant valstybės valdymo sistemą, buvo
siekiama panaikinti savarankiškumą simbolizuojančias institucijas, t. y. URM, diplomatines
atstovybes užsienyje bei esančias Kaune. Apie pasiuntinybių uždarymo aplinkybes nemažai
atskleidžia diplomatų atsiminimai137.
Dokumentų rinkinyje „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.“138
neįtraukta V. Krėvės-Mickevičiaus telegrama, siųsta liepos 6 d. į Berne, Romoje, Vatikane
esančioms atstovybėms, nurodant pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną dėl „tarnybinių
reikalų“. Taip pat nėra užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio
liepos 26 d. telegramos, raginančios grįžti į Lietuvą, bei rugpjūčio 6 d. telegramos, kurioje
pranešama, kad nuo rugpjūčio 8 d. visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla
nutraukiami, bei reikalaujama visą atstovybės turtą ir archyvus perduoti toje šalyje esančiai
sovietų pasiuntinybei ar konsulatui. Šios telegramos parodo, kad buvo kėsinamasi sunaikinti
užsienyje esančias atstovybes, tačiau minėtame dokumentų rinkinyje jos neįtraukiamos. Šiuo
atveju siekta išlaikyti „savanorišką“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS inscenizaciją, vengiant
akcentuoti bet kokius represinius reiškinius, vykdytus prieš Lietuvos valstybę.
Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje nusistovėjusi okupacijos ir aneksijos
koncepcija. Remiantis memuarais139 ir archyviniais šaltiniais, siekiama atskleisti okupantų ir
komunistų siekius aneksuoti bei sovietizuoti Lietuvos valstybę. Pradžią 1940–1941 m.
tyrinėjimams davė M. Riomeris, teisiniu požiūriu įvertinęs Lietuvos okupaciją ir aneksiją140.
Vėliau šiuo darbu rėmėsi lietuvių istorikai, tyrinėdami 1940–1941 m. okupacijos laikotarpį.
Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius tyrinėjo vykdytos aneksijos mechanizmą, pertvarkant
administracinį aparatą141. L. Truska knygoje „Lietuva 1938–1953 metais“142 atskleidžia
tuometinės sovietinės sistemos kūrimo aplinkybes ir sovietizacijos procesą. Sužinome, kad
okupuotos Lietuvos vyriausybėje nebeliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo
ministerijų, o rugpjūčio 10 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nurodymu sustabdoma Lietuvos
136 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730, 1940, p. 657. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 balandžio 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536 137 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976; Klimas P.,
Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991; Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 138 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986 139 Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988; Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies
vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992; Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990 140 Riomeris M., Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos
įvertinimas, Vilnius, 1989 141 Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 142 Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990
31
pasiuntinybių ir konsulatų veikla143. Nijolė Maslauskienė ir Inga Petravičiūtė knygoje
„Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija“144 tyrinėja okupacinės politikos
sistemą bei represinių struktūrų organizavimą ir funkcionavimą. Darbą sudaro išsamus
lietuvių istoriografijos aptarimas, kurioje tyrinėjamas sovietizacijos procesas 1940–1941m.
Nors sovietizacijos procesas lietuvių istoriografijoje gana plačiai nušviestas145, tačiau
Lietuvos URM likvidavimas didesnio dėmesio nesusilaukė. Deividas Kertenis kol kas
pirmasis konkrečiai ėmėsi tyrinėti URM likvidavimo procesą146, remdamasis archyviniais
šaltiniais. Sužinome apie ambasadų ir konsulatų uždarymą SSRS okupuotose teritorijose147.
Apie URM padėtį ir politiką sovietinės okupacijos laikotarpiu rašė Kąstytis Antanaitis148.
Tačiau minėti autoriai gana abstrakčiai kalba apie URM sovietizaciją bei likvidavimą
konkrečiai 1940–1941 metų okupacijos laikotarpiu. Tuo tarpu pagrindinis autorių tyrimo
objektas tampa LSSR URM veiklos specifika.
L. Truska ir Arvydas Anušauskas149 praplėtė šaltinių tyrinėjimo spektrą ir
atskleidė iki šiol netyrinėtas pirmosios sovietinės okupacijos aplinkybes, naikinant šalies
institucijas, administracinį aparatą bei kuriant naują sovietinę valdymo sistemą. Pavyzdžiui,
A. Anušauskas tyrinėjo vidaus reikalų ministerijos pokyčius po okupacijos. Pirmosios
sovietinės okupacijos tyrimus Ženkliai paskatino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras įsteigtas 1993 m.150. Ši institucija tiria nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui
okupacijų laikotarpiu bei remia mokslinės, publicistinės literatūros leidimą.
Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir Lietuvos
istorijos studijų (LIS) išleistu dokumentų rinkiniu151 bei nesenai pasirodžiusiu Lietuvos
Respublikos užsienio politikos dokumentų rinkiniu, galime objektyviai vertinti įvykius
Lietuvoje po sovietinės okupacijos. Sovietų žinioje sudaryta naujoji vyriausybė diplomatams
143 Ten pat, p. 74-75 144 Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija, Vilnius, 2007 145 Lietuvos sovietizacijos procesą lietuvių istoriografijoje išsamiai aptarė N. Maslauskienė ir I. Petravičiūtė knygoje
“Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija”, p. 34-40 146 Kertenis D., Okupantų parankinė : Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30.
Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183431978/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 147 Ten pat, p. 230 148 Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS diplomatija, Darbai ir dienos,
2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 149 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005; Lietvuvių tautos sovietinis
naikinimas 1940-1958 metas, Vilnius, 1993 150 Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 24 d.]
http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/ 151 Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T. II., Vilniaus universiteto
leidykla, 2009
32
užsienyje ir tuo metu Lietuvoje rezidavusiems korespondentams leido susidaryti nuomonę,
kad šalyje padėtis stabili. Tai parodo naujojo užsienio reikalų ministro V. Krėvės-
Mickevičiaus siųstos telegramos į Berlyną, Romą, Londoną, Stokholmą, Buenos Aires,
Vašingtoną, Prancūziją (P. Klimui buvusiam Puissegguin), kuriose nurodoma, kad J. Paleckio
vyriausybė sudaryta konstitucine tvarka, o sovietų kariai, šiuo atveju, atėjo apsaugoti nuo karo
grėsmės, o tuo tarpu „vyriausybė užsienio politikos srityje tęs su visomis valstybėmis
ligšiolinius gerus santykius“152.
Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje
aptariami palyginti plačiai, tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti.
Deividas Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje,
remiantis archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia
valstybinių institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.
3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas
Pagrindinė Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) užduotis buvo
suformuota savaime – kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau užduoties vykdymą
apsunkino vykstantis karas. Ne vienam pasiuntiniui teko nutraukti savo veiklą akredituotoje
šalyje, nes daug kas priklausė nuo tos valstybės politikos ir santykių su Sovietų Sąjunga. 1940
m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą, buvo paskelbta, „kad nuo rugpjūčio 8 d.
visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nutraukiama, visą turtą ir archyvus
reikalaujama perduoti tose šalyse esančioms sovietų pasiuntinybėms, personalui įsakoma
grįžti į Lietuvą“.
LDT siekis perimti egzilinės vyriausybės funkcijas, kad ir fiktyviais būdais
(Tautinis komitetas, „Kybartų aktai“), buvo nesėkmingas. Kaip pastebi Laurynas
Jonušauskas, diplomatai netapo politiniu centru, apie kurį būtų galėjusi susitelkti politinė
tautos dalis išeivijoje.
Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimas pirmosios okupacijos metais,
vaizdžiai tariant, buvo „pakibęs ant plauko“, kuris galėjo nutrūkti kaip ir visa LDT veikla.
Todėl, kaip teigia Kazys Lozoraitis, diplomatijos istorijoje vargu ar rastume panašių atvejų,
kad diplomatams tektų pusšimtį metų atstovauti dėl agresijos išnykusiai valstybei.
152 Ten pat, p. 162
33
Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo įkurta netrukus po Lietuvos
valstybingumo atstatymo 1918 m.. Tuo pačiu prasidėjo visiškai naujas ir unikalus LDT
istorijos etapas. Po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. LDT tampa vienintelė
institucija, kuri nepasidavė sovietinio režimo diktatūrai. Diplomatinė tarnyba tuo metu
atsidūrė komplikuotoje situacijoje ir tapo savotiška šerdis, kuri buvo išplėšta iš Lietuvos
valstybės: „Jeigu kariuomenė yra valstybės nugarkaulis, tai diplomatija jos smegenys“153.
Tačiau veikdama itin sudėtingomis sąlygomis, ji neleido pasauliui užmiršti Lietuvos
valstybės, jos istorijos. Todėl LDT simbolizavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir nuolat
primindavo apie sovietinės okupacijos padarinius154.
Pirmasis darbas, kuris apibendrina visą LDT veiklą, laikytinas Stasio
Antano Bačkio, Lietuvos diplomatijos šefo, ataskaita Lietuvos užsienio reikalų ministerijai
„Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940 06 15–1990 03 11“155. Tačiau S. A. Bačkis oficialiai
LDT veiklą nutraukė 1991 m. rugsėjo 6 d.. Lieka neaišku, kodėl atskaitoje pateikiama kovo
11-tosios data. Ataskaitoje S. A. Bačkis taip pat pasakoja apie savo veiklą Paryžiuje.
Vokiečiams užėmus Paryžių ir sovietams užleidus Lietuvos pasiuntinybės patalpas, diplomato
S. A. Bačkio butas „Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo virtęs tarsi neoficialiu
diplomatiniu biuru“156.
Lietuvių išeivių memuarai ir monografijos, šiuo atveju, geriausiai atspindi
LDT padėtį, susiklosčiusią pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940 m. birželio 15 d.–
1941 m. birželio 22 d. Po okupacijos LDT egzistavimas pakibo ant plauko. Tokia situacija
geriausiai atsispindi pasiuntinių plk. Kazio Škirpos157 ir P. Klimo158 atsiminimuose.
Vokiečiams įžengus į Paryžių, netrukus P. Klimui tenka apleisti pasiuntinybės patalpas. Kiek
vėliau tas pats ištinka ir pasiuntinybei Berlyne. Plk. K. Škirpa lengvai nepasidavė
„sovietiškiesiems agresoriams“159 ir stengėsi pasiuntinybę išlaikyti kiek įmanoma ilgiau.
Albertas Gerutis monografijoje apie P. Klimą aiškinasi pasiuntinybės
Paryžiuje uždarymo aplinkybes ir paskutines gyvavimo akimirkas. Tai dar kartą parodo, kad
LDT buvo atsidūrusi ties išnykimo riba.
153 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tautos sargas, 1948 m., nr. 2, p. 33 154 Anušauskas A., „Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Slaptos KGB agentų akcijos”, Darbai ir dienos, 2002, p.
249. Interaktyvus. [žiūrėta žiūrėta 2015 m. kovo 24 d.]
http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro
mSitemap=1&afterPDS=true 155 Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius, 1999 156 Petraitytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, 2006, nr. 2, p. 97 157 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976 158 Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991 159 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996, p. 451
34
Edvardas Turauskas 1939–1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų
ministerijos Politikos departamento direktorius. Prieš pat sovietinę okupaciją E. Turauskas
paskiriamas nuolatiniu atstovu Tautų Sąjungoje, o po birželio 15 d. įvykių pasitraukia į
Šveicariją. Nors atsiminimai nėra pirminis šaltinis, tačiau E. Turausko memuarai priskiriami
ypatingai kategorijai, nes paremti autentiškais dokumentais. Galima teigti, kad E. Turauskas
vienintelis taip išsamiai aprašęs diplomatų pasitarimus Berne (1940 m. lapkričio 17–21 d.) ir
Romoje. Pasiuntinių konferencijoje Romoje (1940 m. rugsėjo 19–25 d.) metu buvo nutarta
sudaryti Tautinį komitetą, kurio pagrindinis tikslas koordinuoti išeivijoje atsidūrusių lietuvių
veiklą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tiksliau tariant, Tautinio komiteto pareiga
„rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais“160. E. Turauskas taip pat atskleidžia Tautinio
komiteto neveiksnumo priežastis bei prieštaringai vertinamų „Kybartų aktų“ atsiradimo
aplinkybes.
Vadinami „Kybartų aktai“ – kontraversiškas reiškinys. Prieštaravimų
pirmiausia sukelia atgalinė pasirašymo data, paties dokumento legitimumas ir jo
panaudojimas. A. Gerutis, būdamas šio dokumento atsiradimo liudininku, straipsnyje
„Kybartų aktai“161, publikuotame žurnale „Aidai“, sugebėjo gana neutraliai pateikti šių
dokumentų atsiradimo istoriją.
Diplomatas Vaclovas Sidzikauskas savo atsiminimuose „Lietuvos
diplomatijos paraštėje“162 pateikia pilną tuometinio Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio
siųstos šifruotos telegramos tekstą. Tiesa, jei S. Lozoraičio archyve saugomą telegramą
laikome originalia, tai V. Sidzikauskas savo atsiminimuose pateikia kiek sulietuvintą
tekstą163. Pastarasis taip pat iškelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir šiandien: ką apskritai
reiškia paskutinis telegramos sakinys (Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios
mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį164),
ar siųsta telegrama buvo sudaryta užsienio reikalų ar diplomatinė tarnyba, ar tik diplomatų
veiklą koordinuojanti institucija165.
Lietuvių išeivijos istoriografija supažindina su LDT per atskirų personalijų
vaidmenį. Aleksandro Merkelio monografijoje „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė
160 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 88 161 Gerutis A., „Kybartų aktai“, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.]
http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&option=com_content&Itemid=1
79 162 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 163 Petratytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, Vilnius, 2006, nr. 2, p. 100 164 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994, p. 249. 165 Ten pat, p. 249
35
ir politinė veikla“166 dar kartą patvirtinama, kad būtent A. Smetonos sutikimu diplomatijos
šefu paskiriamas S. Lozoraitis. Be to, A. Merkelis pateikia Lietuvos diplomatų neveiksnumo
priežastis ištikus katastrofai167. Kai kurių diplomatų neadekvatus sovietinės okupacijos
vertinimas bei, žinoma, kai kurios klaidinančios aplinkybės, neleidusios laiku sureaguoti,
vėliau spaudoje buvo itin smerkiamas168. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad periodiniai
leidiniai, žurnalai pirmiausia atstovavo tam tikrai ideologinei srovei ir publikuotuose
straipsniuose neretai buvo išreiškiama subjektyvi autorių nuomonė.
A. Gerutis monografijoje „Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas,
istorikas, kankinys“169 atskleidžia pasiuntinybės persikėlimo į Vichy peripetijas. Tačiau
išeivių monografijos nėra koncentruotos ties LDT istorija. Šios institucijos veikla atsiskleidžia
minėtų personalijų istorijų kontekste.
Išeivijos periodiniai leidiniai, jau buvo minėta, pirmiausia atstovauja tam
tikrą ideologinę poziciją. Diplomatai kaltinami, neišgelbėjus Lietuvos nuo okupacijos,
neigiamai vertinami Kybartų aktai bei S. Lozoraičio, kaip diplomatijos šefo, vaidmuo170. Taip
pat nemažai informacijos teikia straipsniai apie diplomatijos šefą S. Lozoraitį ir vėliau
diplomatijos šefu tapusio S. A. Bačkio duoti interviu spaudai171.
Sovietinėje istoriografijoje LDT klausimas plačiau nenagrinėjamas.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad ši institucija pagal sovietų planus turėjo būti sunaikinta
ir tai parodo veiksmai, kurių buvo imtasi po okupacijos. 1940 m. liepos 6 d. naujasis užsienio
reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas į Romoje, Berne,
Vatikane esančias atstovybes. Kiek vėliau to paties turinio telegramos išsiųstos į Prancūziją,
Švediją ir kitas tebeveikiančias atstovybes užsienyje172. Liepos 24 d. Maskvos statytinis
Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius P. Glovackas pakartotinai išsiuntinėjo
telegramas pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną173.
166 Merkelis A., Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964 167 Ten pat, p. 630 168 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 169 Gerutis A., Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys, Cleveland, 1978 170 Imperatoriui mirus feodalai unkščia, Tėviškės žiburiai, 1951, nr. 1 (54), p. 2; Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės
sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 171 „Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų”, Aidai, 1968, Nr. 7, p. 322; „Kas galima ir kas reikia.
Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės tarnybos ir 50 metų amžiaus proga“, Lietuvių dienos,
1956, Nr. 4; „Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu“, Lietuvių dienos, 1984 m. kovo
mėn., p. 11 172 Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-1941 METAIS. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 173 Ten pat.
36
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kaip apskritai diplomatija buvo traktuojama
„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Akivaizdžiai supriešinama ir atskiriama Vakarų ir
Rytų diplomatija: „Kapitalistinių valstybių diplomatija tarnauja buržuazijos monopolijų
interesams, dažnai naudoja apgavystes, <...>, slepia nuo liaudies tikruosius savo tikslus...>“, o
tuo tarpu „Tarybinės diplomatijos teorinis pagrindas yra marksistinis-lenininis tarpt(autinės)
padėties <...> dėsnių supratimas. Socialistinės diplomatijos veiklos metodai: derybos,
imperializmo agresyvių veiksmų demaskavimas...>“174. Apie „diplomatijos šefo“ sąvoką
„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ neužsimenama. Tačiau ši sąvoka įtraukta ir gana
išsamiai paaiškinama „Lietuvių enciklopedijoje“175.
Po sovietinės okupacijos LDT teko veikti egzilio sąlygomis ir užtikrinti
koordinuotą diplomatų veiklą bei, žinoma, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę
diplomatinėmis priemonėmis ir ne tik. Tačiau nuo pat 1940 m. LDT tapo Sovietų Sąjungos
specialiųjų tarnybų taikiniu176. Todėl KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais
parengtos ataskaitos177. Juozas Jakaitis knygoje „Išdavystės keliu“178 išskirtinio dėmesio LDT
veiklai neskiria, ypač pirmosios okupacijos metu, tačiau knygos centre atsidūrė Vyriausias
Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK‘as). Knygos autorius aprašo VLIK‘o ir
Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio santykius. Išsamiau kalbama apie V. Sidzikausko, K.
Škirpos veiklą. Tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad įvykiai pateikiami iš sovietų
žvalgo perspektyvos. Neretai pateikiami nepagrįsti faktai, smerkiami užsienio lietuvių, tuo
pačiu ir diplomatų siekiai kovoti už nepriklausomybę. Anot A. Anušausko, „Supynus pusiau
tiesą ir melą, knygoje buvo perteikta rezistencinės veiklos užsienyje epizodų“179.
Juozo Mikuckio knyga „Šioje ir anoje pusėje“180, taip pat G. K. Vaigausko
darbas „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“181 bei Vytauto Alseikos „Trys
dešimtmečiai emigracijoje“182 – panašaus turinio veikalai. Čia smerkiami VLIK‘o
rezistenciniai siekiai, epizodiškai minima kai kurių Lietuvos diplomatinio korpuso atstovų
veikla.
174 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978 m., p. 98-99 175 Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas, USA, 1955 m., p. 58 176 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.]
http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro
mSitemap=1&afterPDS=true 177 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 27-28 178 Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976 179 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Kovo 29 d.]
http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro
mSitemap=1&afterPDS=true 180 Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974 181 Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986 182 Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977
37
Minėtuose darbuose faktiškai LDT veikla neanalizuojama, tiktai kalbama
apie atskirų diplomatinio korpuso atstovų darbus rezistencinio pasipriešinimo kontekste.
Sovietinėje istoriografijoje lietuvių išeivija bei jos veikla diskredituojama. Kita vertus, šie
darbai atskleidžia rezistencinės veiklos pobūdį, patvirtina, kad, egzilio sąlygomis veikusi LDT
ir kitos susikūrusios organizacijos, nepripažino sovietinės okupacijos ir tam priešinosi.
LDT istorija šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje atranda savo vietą. Jau
buvo minėta, kad diplomatijos šefo S. A. Bačkio ataskaita „Lietuvos diplomatinė tarnyba
(1940 06 15–1990 03 11)“ – pirmas darbas, kuriame nuosekliai aprašyta LDT veikla egzilyje.
Tačiau 2003 metais pasirodė kapitalinė L. Jonušausko monografija „Likimo
vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1990)“183. Iš tiesų, kaip pats
autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti
viename darbe“184. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio
archyviniais, taip pat S. A. Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose saugomais
dokumentais. L. Jonušauskas nedaro skubotų ir kritiškų išvadų, nesistengia skaitytojui
primesti savo nuomonės. Autoriaus tikslas – pateikti informaciją taip, kad skaitytojas pats
galėtų daryti išvadas. Pirmasis knygos skyrius skirtas Lietuvos diplomatinei tarnybai 1940–
1941 metais. Jame išsamiai aptariama LDT veikla pirmosios okupacijos metais. Reikėtų
išskirti autoriaus pateikiamą analizę dėl J. Urbšio telegramos tikslios išsiuntimo datos.
Istoriografijoje vyrauja datų įvairovė nuo 1940 m. gegužės 30 d. iki birželio 3 d. Autorius
siūlo J. Urbšio siųstos telegramos dėl diplomatijos šefo siuntimo data laikyti birželio 1 d.
Diplomatai vis dėl to vadovavosi pakartotinai siųstos telegramos tekstu, nes pirmasis
variantas siųstas gegužės 30 d. buvo neiššifruotas.
Nemažą indėlį į dabartinę lietuvių istoriografiją įnešė Daiva Dapkutė,
tyrinėdama LDT istoriją. Mokslininkė išsamiau nagrinėja J. Urbšio telegramos visą tekstą, nes
kaip įprasta, autoriai dažniausiai cituoja paskutinį telegramos sakinį, visiškai neatsižvelgdami
į visą telegramos turinį185. D. Dapkutė taip pat prisidėjo prie straipsnių rinkinio sudarymo,
skirto LDT veiklai egzilyje nušviesti „Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991“186. Kitame
darbe „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“ LDT veikla atsiskleidžiama per
santykius su kitomis organizacijos, ypač su VLIK‘u.
183 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 184 Ten pat, p. 23 185 Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2 186 Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007
38
Toliau galima kalbėti apie A. Petraitytės-Briedienės vertingus darbus,
papildančius lietuvių istoriografiją LDT tema. Knygoje „VLIK‘as ir Lietuvos diplomatinė
tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai“ pirmą kartą skelbiami
konferencijų protokolai, priedai ir laiškai. Jie atskleidžia esmines VLIK‘o ir LDT nesutarimų
priežastis, skirtingus požiūrius, galimus sprendimų būdus. Itin vertinga A. Petraitytės sudaryta
šaltinių publikacija „Lietuvos diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“. Šaltiniuose
puikiai atsispindi pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė LDT pirmosios sovietinės
okupacijos metais: lėšų stygius ir tolimesnis finansavimas, pasiuntinybių uždarymas. Vis dėl
to A. Petraitytė, skirstydama LDT istoriją į tam tikrus laikotarpius (1918–1940 m., 1940–1990
m., ir nuo 1990 m.), neišskyrė LDT istorijos etapo 1940–1941 m. Jis lietuvių istoriografijoje
vis dėl to yra išskirtinis, todėl, kalbant apie LDT istoriją, šį laikotarpį reikėtų laikyti unikaliu.
Šiuo atveju reikėtų prisiminti Z. Ivinskio rezistencinę periodizaciją: 1940–1941 m. – sovietų
metai, 1941–1944 m. – nacių okupacijos trimetis ir 1944–1952 m. sovietinio valdymo
atkūrimas187. A. Petraitytės monografijoje „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys
Lozoraitis (1940–1983)“ analizuojama LDT padėtis po okupacijos. Būtent S. Lozoraičio
politinės biografijos momentai geriausiai atspindi LDT veiklą po įvykusios katastrofos (kaip
nurodoma J. Urbšio telegramoje), taip pat ribotas šefo veikimo galimybes, apskritai
atskleidžia kai kurių diplomatų požiūrį į diplomatijos šefo pareigybę. S. Lozoraitis iš tiesų
koordinavo LDT veiklą. Tai patvirtina pasiuntinių, akredituotų kitose šalyse pareikšti
protestai dėl sovietinės okupacijos. Diplomatijos šefas įvairiais veikimo būdais siekė išsaugoti
pasiuntinybes, o tai dar kartą parodo, koks pavojus buvo iškilęs LDT egzistencijai.
Gerai žinomas istorikas, politikas, visuomenės veikėjas A. Anušauskas,
tyrinėdamas KGB veiklą, straipsnyje „Taikinys Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB
agentų akcijos“ atkreipė dėmesį į slaptosios organizacijos taikinyje atsidūrusią Lietuvos
diplomatinę tarnybą. Lietuvių istoriografijoje ši problematika plačiau nenagrinėjama.
Pirmiausia tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas. Kita vertus, tai – naujas būdas
pažvelgti į LDT istoriją iš kitos perspektyvos. Siekiant sunaikinti LDT „buvo metamos
sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, vykdančios kelis einamuosius uždavinius: surinkti
tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir
187 Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ FORMAVIMASIS
IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Balandžio 7 d.]
http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&ArchyvasPSL=155&ArchyvasKie
kis=1
39
užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių
Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.“188.
LDT veikla pirmosios sovietinės okupacijos metais aiškiai atsispindi
monografijose „Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“189, „Lietuvių
visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967)“190 ir naujausioje Alfonso
Eidinto monografijoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“191. A. Smetonos biografijos etapas po
okupacijos atskleidžia nemažai reikšmingų LDT istorijos detalių. Iki šiol kontraversiškai
vertinamas prezidento pasitraukimas birželio 15 d. panašią reakciją sukėlė ir diplomatų tarpe.
Kai kurie jų, pvz.: Povilas Žadeikis, skeptiškai vertino egzilinės vyriausybės ar Tautinio
komiteto sudarymą.
Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje,
monografijose aptariama epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio
susilaukė išeivijos periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai.
Kita vertus, spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Šiuo atveju reikėtų išskirti A.
Geručio straipsnį „Kybartų aktai“. Autorius, būdamas šio akto sudarymo liudininku, pateikia
nešališką vertinimą.
Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT veikla faktiškai nenagrinėjama.
Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį, LTD tapo vienintelė institucija
nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų
slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais
parengtos ataskaitos. Taigi, sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT egzistavimas savotiškai
buvo eliminuotas, nors LDT realiai egzistavo visą sovietinės okupacijos laikotarpį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos
galimybės. Pirmiausia atsirado šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių
istoriografijoje galime įžvelgti XXI a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau
publikuotų straipsnių ir, žinoma, Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami“. Tai bene
pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir analizuojama LDT veikla egzilyje. Tačiau,
kaip bebūtų gaila, tolimesnius tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas, o dalis jų yra
sunaikinti. Todėl užglaistyti „baltąsias dėmes“ yra sudėtinga.
188 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos, Darbai ir dienos, 2002, Nr.
30, p. 249-258 189 Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis L. V., Vilnius, 2007 190 Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 191 Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012
40
IŠVADOS
1. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos pripažinimas
sietinas su Tautų Sąjunga. Tokiai tendencijai įtakos turėjo tarptautinė padėtis, kuri
susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės
dėl tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu,
pakeitusiu Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties su Sovietų
Rusija interpretacija sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo
stengiamasi įžvelgti tik teigiamą dokumento aspektą, o šiuolaikinėje lietuvių
istoriografijoje šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.
2. Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai apibrėžiama. Šiuo atveju
informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste. Tarpukariu pirmoji URM
nesusiformavo, todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A. Voldemaras arba M.
Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių partijų užsienio
politikos prizmę. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis.
3. Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana išsamiai,
pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Sovietinėje
istoriografijoje daugiausiai apie atstovybes yra rašiusi R. Žepkaitė. Ji pamini pagrindines
diplomatinės tarnybos institucijas bei jų veiklos tikslus. Dabartinėje lietuvių
istoriografijoje daugiausiai yra analizuojama atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir
atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A. Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D.
Bukelevičiūtė užpildė išties nemenką istoriografinę spragą.
4. Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje aptariami
palyginti plačiai. Tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti. Deividas
Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje, remiantis
archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia valstybinių
institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.
5. Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje, monografijose aptariama
epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio susilaukė išeivijos
periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai. Kita vertus,
spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT
veikla faktiškai nenagrinėjama. Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį,
LTD tapo vienintelė institucija nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją
sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB
41
darbuotojų memuarai buvo propagandiniais tikslais parengtos ataskaitos. Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos galimybės. Pirmiausia atsirado
šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių istoriografijoje galime įžvelgti XXI
a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau publikuotų straipsnių ir, žinoma,
Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje
veikla 1940–1991“. Tai bene pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir
analizuojama LDT veikla egzilyje.
42
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Šaltiniai
Publikuoti dokumentai
1. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R.,
Vilnius, 1991
2. Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T.
II., Vilniaus universiteto leidykla, 2009
3. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatų korespondencija (1940-1945 m.) : šaltinių
publikacija, Vilnius, 2012
4. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730,
1940, p. 657. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 20 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536
Atsiminimai
5. Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977
6. Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976
7. Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990
8. Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991
9. Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992
10. Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974
11. Paleckis J., Dviejuose pasauliuose, Vilnius, 1983
12. Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994
13. Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990
14. Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988
15. Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario
Petro Klimo atsiminimų apie Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje.
Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 20 d.]
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5
%B3_apie_Lietuvos_valstybingumo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_ko
nferencijoje.IH0902.pdf
16. Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius,
1999
Literatūra
43
1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978
2. Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas (USA), 1955
44
LITERATŪRA
1. Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis
L. V., Vilnius, 2007
2. Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS
diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 23 d.]
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
3. Anušauskas A., Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, Vilnius, 1993
4. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m.
kovo 29 d.]
http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04
~2002~1367183423463&fromSitemap=1&afterPDS=true
5. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos,
Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30
6. Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974
7. Brown W. R., Writing the History of Nazi Germany. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.]
http://www2.uncp.edu/home/rwb/Historians_Controv.html
8. Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–
1940 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-
eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-22884/DS.005.0.01.ETD
9. Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais,
Vilnius, 2010
10. Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai
kontekstai, Vilnius, 1999
11. Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 m. balandžio 27 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_27/Istorija27.pdf
12. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.
balandžio 25 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_25/Istorija25.pdf
13. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vilnius, 1993
14. Butkus Z., Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919–1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta
2015 m. balandžio 24 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf
45
15. Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958
16. Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992
17. Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2
18. Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012
19. Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008
20. Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999
21. Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986
22. Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975
23. Gerutis A., Kybartų aktai, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31d.]
http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&opti
on=com_content&Itemid=179
24. Gerutis A., Petras Klimas, Cleveland, 1978
25. Gieda A., DISERTACIJOS GYNIMAS, BESIŠAUKIANTIS UŽRAŠŲ KNYGELĖS, (Apie
Aurimo Švedo daktaro disertaciją „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir
jo alternatyvos (1944–1985 m.)“ ir jos gynimą, įvykusį 2006 m. gruodžio 15 dieną).
Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.]
http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasPSL=128&Ar
chyvasKiekis=1
26. Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos
proveržių ir Klėjos sugrįžimo refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Ite
mid=61
27. Grigaravičiūtė S., Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a.
4–ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [ žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_51/Istorija51.pdf
28. Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007
29. Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais.
Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Ite
mid=58
30. Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002
31. Grigaravičiūtė S., Skandinavijos valstybių konsulatai Klaipėdoje (1924–1939) vietinio
konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 24 d.]
http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_17/17_121-133_Grigaraviciute.pdf
46
32. Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais:
orientacija į Didžiąją Britaniją, Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-
0001:J.04~2011~1367179171653/DS.002.0.01.ARTIC
33. Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija.
Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 29 d.]
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8D
ius_apie_1920_Lietuvos_ir_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pd
f
34. Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ
FORMAVIMASIS IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015
balandžio 7d.]
http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&Archy
vasPSL=155&ArchyvasKiekis=1
35. Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-
1990), Vilnius, 2003
36. Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-
1941 METAIS. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.]
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
37. Kancevičius V., 1940 metų birželis Lietuvoje, Vilnius, 1973
38. Kas galima ir kas reikia. Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės
tarnybos ir 50 metų amžiaus proga, Lietuvių dienos, 1956, Nr. 4
39. Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), 1948, nr. 2
40. Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika,
Vilnius, 2008
41. Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992
42. Laurinavičius Č., Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919
m. santykiai su Rusų buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais, Jaunųjų istorikų darbai,
Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987
43. Lietuva 1918–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti, red.
Kemžys V., Kaunas, 1990
44. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A.,
Vilnius, 2000
47
45. Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007
46. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.]
http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036
47. Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2015
balandžio 24 d.] http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/
48. Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A.,
Veilentienė A., Kaunas, 1999
49. Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos,
Vilnius, 1991, T. III
50. Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija,
Vilnius, 2007
51. Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos
keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio–gruodžio mėn.. interaktyvus. [žiūrėta 2015
m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm
52. Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m., Vilnius, 2002
53. Merkelis A., Antanas Smetona, New York, 1964
54. Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011
55. Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940
metais, Vilnius, 1966
56. Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu, Lietuvių dienos,
1984 m. kovo mėn.
57. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, Vilnius,
2012
58. Petratytė-Briedienė A., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, Vilnius,
2006, nr. 2
59. Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius,
1989
60. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990
61. Pohl D., War, Occupation and the Holocaust in Poland, The historiography of the
Holocaust, London, 2004, p. 88. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.]
http://www.uvt.ro/files/6f3e12eadfe63b9c3f9e39857579255ed4b06355/
62. Purickis J., Seimų laikai, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990
63. Riomeris M., Lietuvos sovietizacija 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir
konstitucinis jos įvertinimas, Vilnius, 1989
48
64. Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV
valdžia 1917–1919 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_28/Istorija28.pdf
65. Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001
66. Skirius J., Lietuvos ir JAV santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta
2014 m. kovo 20 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf
67. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922
metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf
68. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922
metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 kovo 20 d.]
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf
69. Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995
70. Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų, Aidai, 1968, Nr. 7
71. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E.,
Lopata R., Vilnius, 1997
72. Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996
73. Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976
74. Švedas A., „Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944-1985)“, Vilnius,
2009
75. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z.,
Vilnius, 1986, p. 84
76. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z.,
Vilnius, 1986
77. Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990
78. Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990
79. Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986
80. Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje“, Vilnius, 2004
81. Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940),., Vilnius, 2007, T. I
82. Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980
83. Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973
84. Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos
TSR mokslų akademijos darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12)
85. Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983
49
86. Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose
1919–1929 metais, Vilnius, 1973
50
SANTRAUKA
PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS
RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ
ISTORIOGRAFIJOJE
Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorija (toliau – diplomatijos
istorija) susidomėjimas išlieka iki pat šių dienų. Tačiau tarpukario diplomatija susilaukia
nevienareikšmių vertimų. Atsižvelgiant į Lietuvos diplomatų aktyvų dalyvavimą tarptautinėse
organizacijose, tarpukario diplomatų patirtis išlieka aktuali. Šiame darbe nagrinėjama
Pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietinio laikotarpio ir šiuolaikinė lietuvių istoriografija.
Darbo tikslas išanalizuoti minėtą istoriografiją, kurioje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos
Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti buvo analizuojami šie aspektai:
Lietuvos tarptautinio pripažinimo problema, Lietuvos URM kūrimosi ir atstovybių steigimosi
aplinkybės, Lietuvos URM sovietizacija bei Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) išsaugojimo
aplinkybės lietuvių istoriografijoje. Analizuojant istoriografiją paaiškėjo, kad atitinkamo
laikotarpio istoriografijoje minėti aspektai traktuojami ir analizuojami skirtingai. Sovietinėje
istoriografijoje laikomasi marksistinės ideologijos principų. URM ir LDT veikla bei
egzistavimas sovietinėje istoriografijoje faktiškai netyrinėjamas, nes šias institucijas po 1940
birželio 15 d. okupacijos buvo siekiama sunaikinti. Šiuolaikinėje istoriografijoje URM veikla
taip pat nėra konkrečiai ir nuosekliai tyrinėjama, tačiau plačiai išnagrinėtos atstovybių steigimo
ir veiklos aplinkybės. Diplomatijos istorija lietuvių istoriografijoje pateikiama fragmentiškai
nepaisant kelių kapitalinių istorikų darbų. Pasirinkus tokį tyrimo būdą atsiskleidė visiškai arba
mažai tyrinėti Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problemos lietuvių
istoriografijoje.
51
SUMMARY
THE PROBLEM OF DIPLOMACY DEVELOPMENT IN THE FIRST REPUBLIC OF
LITHUANIA ACCORDING TO LITHUANIAN HISTORIOGRAPHY
The interest in the diplomatic history of the first Republic of Lithuania (hereinafter –
diplomatic history) remains to this day. However, the inter-war diplomacy receives ambiguous
translations. Taking into account Lithuania’s active diplomat participation in international
organizations, the experience of the inter-war diplomats remains relevant. This paper analyzes
the soviet period and contemporary Lithuanian historiography of the first Republic of
Lithuania. The aim of this paper is to analyse the aforementioned historiography, which deals
with the problem of diplomacy of the first Republic of Lithuania. To achieve the aim, the
following aspects were analysed: the problem of Lithuania’s international recognition, the
situation of Lithuania’s MFA and their representatives’ offices establishment, the sovietization
of Lithuania’s MFA as well as the preservation conditions of the Lithuanian Diplomatic
Service (LDS) in Lithuanian historiography. The analysis of the historiography revealed that
the aforementioned aspects are discussed and analysed differently in the corresponding period
of historiography. In the Soviet historiography the existence and activities of MFA and LDS
are not analysed and a Marxistic ideology is upheld, since after the 15th of June, 1940
occupation these institutions were pursued with the intent to destroy. In the contemporary
historiography the activities of MFA are not concretely and consistently investigated, however,
the establishments of the representatives’ offices and their operational circumstances are
analysed in great detail. The diplomatic history in Lithuania’s historiography is presented in a
fragmented manner despite the few capitalistic historians’ works. Having selected such a
research method enabled the revealing of absolutely or scarcely analysed problems of
diplomacy of the first Republic of Lithuania in Lithuanian historiography.