Lietuvių dievai ir deivės

Atsakykite į klausimus.

1. Kurie gamtos objektai senovės lietuviams dažniausiai tapdavo šventomis vietomis? Kodėl?2. Ką senovės lietuviai vadino Ramovėmis?3. Kas pasirodo žemėje kaip žilas senelis?4. Kuri dievaitė pasirodo danguje kaip vaivorykštė?5. Kas ant savo pečių atneša saulę?6. Kuo tapdavo Perkūno įtrenktas medis?7. Kuri deivė audžia žmogaus likimo siūlą? 8. Su kurios iš deivių garbinimu susiję namų aukurai (akmenys su skylėmis)?9. Kieno pasirodymo pranašas – pelėda ar svetimas šuo?10. Kam jaunamartė aukodavo medaus šlakelį?11. Kuri iš mitologinių būtybių baudžia už palaidumą ir godumą?12. Deivė Žemyna įkūnija teisingumą. Kodėl?13. Kodėl giltinė dažniausiai vaizduojama su kanklėmis?14. Kurios iš mitinių būtybių ženklas – kryžius, įbrėžtas apskritime?15. 2-3 sakiniais interpretuokite šiuos teiginius, remdamiesi senovės dievų ir deivių

prasmingumo aiškinimu. Kai pavasarį nugriaudžia pirmasis perkūnas, jau galima gultis ant žemės. Numirusysis į paskutinę kelionę dažnai palydimas kanklių muzika. Ypač pavojinga pasiklysti pelkėse ir raistuose. Devyniolika gyvenimo metų jai gegutė iškukavo. Manoma, jog negalima stovėti toje vietoje, iš kur vaivorykštė gauna pradžią.

16. Kodėl senovės lietuviai garbino tiek daug dievų?

Senovės lietuviai gyveno gamtoje.

Gamta buvo labai graži ir labai paslaptinga.

Gamta buvo ir draugas, ir priešas.

Todėl lietuviai tikėjo, kad gamtoje gyvena

ypatingos būtybės. Jos gali daryti ir gera, ir bloga.

Senovės lietuvių tikėjimas panašus į kitų pasaulio šalių pagoniškas religijas.

Mūsų protėviai garbino medžius, ypač ąžuolus. Šventais laikė upes ir ežerus, kalnus ir akmenis.

Vyriausia dievybė - pasaulio valdovas DIEVAS

Jis tiesus ir išmintingas, Jis tiesus ir išmintingas, taikos irtaikos ir draugystės draugystės globėjasglobėjas

Baltiškųjų dievų Trejybė: legendinėje Vaidevučio vėliavoje pavaizduoti Patrimpas, Perkūnas ir Patolas.

Patrimpas buvo pragaro valdovas, o Patolas vandenų karalystės karalius.

Vyriausias baltų dievas yra Perkūnas. Jis tiesus ir griežtas.

Perkūno žmona yra deivė Žemyna. Ji yra žemės ir derlingumo deivė.

Nuo jos priklauso metų laikai.

Žemyna yra teisinga ir šventa, kaip ir pati žemė. Kiekvienais metais ji atsinaujina ir atneša naują derlių.

Ugnis taip pat buvo neatskiriama lietuvių gyvenimo dalis. Jos valdovė buvo deivė

Gabija.

Gabija laikyta ir šeimos židinio, sveikatos saugotoja.

Daugelis namuose net turėdavo savo aukurus, kuriuose saugodavo ugnį ir melsdavosi deivei Gabijai. Šioje nuotraukoje matote akmenis su

skylėmis. Juose degdavo namų ugnis.

Laima ir Ragana - seserys dvynės. Jos lemia gyvenimą ir mirtį. Laima atskrenda gegutės pavidalu ir pranašauja

žmogaus likimą. Ragana gali atnešti ligas, blogą sėkmę.

Miškai taip pat pilni mitinių būtybių. Miškų deivė yra Medeina.

Lietuviai garbino ir žalčius. Jie laikyti šventais, atnešančiais žmogui sveikatą ir sėkmę.

P

Ar prisimeni pasaką apie Eglę žalčių karalienę?

Tikėta, kad yra ir kitų paslaptingų būtybių - velnių, aitvarų, laumių...

Lietuviai melsdavosi dievams Ramovėse. Jų centre būdavo aukuras su amžinąja ugnimi.

Po šventaisiais ąžuolais

ugnį saugojo vaidilutės.

                                                                                               

Mitinių būtybių, globojančių žmogaus darbus, pasireiškimo vietos: 1 – Gardaitis, 2 – Bangpūtys, 3 – Žemėpatis, 4 – Žemyna, 5 – Austėja, 6 – Bubilas, 7 – Laumė, 8 – Ganiklis, 9 – Aušlavis, 10 – Ragana, 11 – Lazdona, 12 – Medeina, 13 – Giraitis, 14 – Kalvelis, 15 – Aitvaras, 16 – Maumas, 17 – Dimstipatis, 18 – Vaižgantas (pagal L. Klimką)

Senovės lietuvių dievai ir deivės

DIEVAS (PRAAMŽIUS) - pasaulio sutvėrėjas, dorovės ir moralės, teisybės principų kūrėjas. Jo vardu ištariama priesaika. Pasaulį jis aplanko kaip žilas senelis, gerasis ganytojas.

PERKŪNAS (DUNDULIS) – griaustinio, audrų ir žaibų dievas. Kovoje su požemio valdovu Velinu jis išlaisvina žemę iš žiemos sąstingio. Jis – karių globėjas. Žaibo įtrenktas ąžuolas ar akmuo galėjo tapti šventviete.

VELINAS – požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Gyvulininkystės globėjas. Jo požymiai – ragai, uodega ir kanopos. Jis gali pasiversti ožiu, dažnai apsireiškia pelkėse ir raistuose. Nuo Perkūno kulkų slepiasi po akmeniu, reiškiančiu ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

SAULĖ - mitinė būtybė, dažnai vadinama motinėle. Jos pagerbimo šventės – vasaros ir žiemos saulėgrįžos, ženklas – kryžius, įbrėžtas apskritime. Saulę atneša elnias devyniaragis. Su saulės tekėjimu ir laida yra siejama burtų ir užkalbėjimų galia.

LADA – žiemos dievaitė, pagarbinama trečiomis arba ketvirtomis (,,ledų”) dienomis po Velykų, Sekminių. Tomis dienomis negalima nieko dirbti, nes ledų kruša vasarojų išmuštų. Moterys ir merginos šokdavusios jos garbei pievose iki Joninių.

VAIVA – lietaus deivė, pasirodanti kaip vaivorykštė. Iš upių, ežerų ir balų ji traukia vandenį į debesis. Gali įtraukti ir piemenį su gyvuliais. Vaivorykštė atsiranda, kai laumė ruošiasi vestuvėms.

LAIMA (LAIMĖ) – žmogaus lemties, (likimo) deivė, gimdyvių globėja. Dažniausiai vaizduojama prie kūdikio lopšio verpianti likimo siūlą, jos sprendimą skelbia gegutė, antelė, gulbė.

GILTINĖ – mirties dievaitė. Tai balta neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašai – pelėda arba svetimas šuo. Dažniausiai ji turi kankles, kurių muzika senovėje palydėdavo vėlę į pomirtinį pasaulį. Likimo siūlą ji nukerpa avikirpėmis žirklėmis.

GABIJA – duonos ir namų židinio dievaitė. Yra paprotys kreiptis maldele į ją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus kryžių. Ugnis židinyje turi būti migdoma (užžeriama pelenais), žadinama, įpučiama, maitinama, kurstoma.

ŽEMYNA – augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja. Jai skiriama daug apeigų, jos garbei geriamas alus. Žemės negalima mušti – jos atsiprašoma, išarus pirmąją vagą.

AUSTĖJA – bičių ir šeimos dieviškoji globėja. Mitinis įvaizdis – bičių motinėlė, simbolis – korys. Jai aukodavo jaunamartė, ištėkšdama medaus šlakelį per vestuves.

LAUMĖ – mitologinė būtybė, doros ir moralės sergėtoja, darbštumo įsikūnijimas, pavakarių ir vandenų dievaitė, apdovanojanti neturtingų tėvų vaikus, baudžianti už palaidumą ir godumą. Jos simbolis paukščio pėdelės, kultuvė.

MEDEINA – medžioklės dievaitė, miško žvėrių valdovė ir globėja. Ji vaizduojama kaip medžiotoja, lydima medžioklinių šunų.

BANGPŪTYS – jūros ir marių stichijos dievybė. Jis vaizduojamas dviveidis, išpūstomis lūpomis; ant galvos jam stovi gaidys, rankose jis laiko žuvį ir statinaitę.

VELYKĖ – deivė paukštė, pavasario, gamtos atbudimo dievybė, gelbėtoja nuo bado. Vaizduojama kaip senyva moteriškė, atvažiuojančia kanapine kumelaite ir vaikams atvežančia velykinių margučių ir pyrago.